Danutės Nasvytytės studija. Nuotraukų koliažas iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio spaudos 37 Krantai 141
38 sekretoriui liepė užrašyti, jog Danutė – jauna suomė. Tačiau menininkė ėmė prieštarauti ir reikalauti tiesos. To norėtų nebent užkietėjusi lietuvė – tikra patriotė. Baigusi Juttos Klamt Ritmo ir išraiškos <strong>šokio</strong> mokyk lą, Nasvytytė 1939 metais grįžo į Kauną. Daujotaitė pasakoja: Šaunuolė ji ir dėl to, jog vis dėlto sugebėjo atsisakyti Berlyno, verčiau grįžo į Lietuvą ir čia stengėsi pasiekti savojo Everesto viršūnę. Ji daugeliui įskiepijo meilę moderniajam šokiui ir paliko mus juo apkerėtas. Apie Kaune surengtą Nasvytytės solinį koncertą Daujotaitė prisiminė: Tada aš buvau gimnazistė ir vieno savo draugo paprašiau bilietų į jos koncertą. Kai pamačiau Nasvytytę, supratau, jog būtent taip šokti ir aš noriu. Nes visų svarbiausia yra muzikalus pastatymas. Kai mačiau Nasvytytę, supratau, jog jos šokis kupinas muzikos – judesys su muzika idealiai dera. Frazuotė, sakiniai vyrauja tiek muzikoje, tiek ir judesiuose. Baletas šių komponentų jungties kartais visai neturi, nes jis paremtas choreografinėmis kombinacijomis. pamenu, jog choreografas Kelbauskas buvo nustebęs: „Ar galima jungti muziką su judesiu?“ Jei myli ir vieną, ir kitą, tai sujungsi, pamaniau aš, nes harmonijos reikia visur, o ypač šokyje. Ruzgaitė taip pat dalyvavo šiame Nasvytytės pasirodyme: Iki šiol prisimenu 1939 m. rudenį Danutės koncertą Kaune, Valstybės teatre, ir įspūdingą jos šokį „Lopšinė” pagal Kazimiero Banaičio muziką, jos pačios sukurtą ilgą, juodų, baltų spalvų apdarą (Danutė visus savo kostiumus kurdavo pati), galvą dengiantį gobtuvą, išraiškingas rankas. Ji man priminė atgijusią madoną. Šis koncertas išjudino ramius Kauno žiūrovus. Baletomanus šokiravo tai, Krantai 141 jog solistė šoko basa, ne pagal baletinę muziką, naudojo paprastą <strong>šokio</strong> „leksiką“, judesius: bėgiojimą, spyruokliavimą, sunkius šuolius. Nasvytytė aplankė mūsų baleto studiją ir norėdama supažindinti su nauja <strong>šokio</strong> sistema, keisdama kostiumus mums sušoko šešis šokius. Daugeliui mokinių ji nepatiko, buvo neįprasta matyti bėgiojančią ir besisukančią basakoję šokėją, netempiančią kelčių. Artimesnė pažintis su Danute Nasvytyte sudomino mane moderniuoju šokiu. Neilgai trukus Nasvytytė įsikūrė Kaune, Kęstučio gatvėje esančiame bute, ir tais pačiais metais įsteigė Ritminės gimnastikos ir išraiškos <strong>šokio</strong> meno studiją mokyklą. Mokyklą lankė apie du šimtus įvairaus amžiaus mergaičių, vėliau buvo įkurta ir moterų grupė. Čia daugiausia mokėsi inteligentų vaikai: iš jų galima paminėti Meilę Kairiūkštytę, Liuciją Grigaliūnaitę, Izoldą Požėlaitę (pastarosios 1944 metais išvyko iš Lietuvos), Birutę Dženkaitytę, Birutę Vaitkūnaitę ir kt. Prasidėjus karui mokykla buvo uždaryta. Anot Daujotaitės, Danutei liepė uždaryti mokyklą. Tačiau ji uždarė mokyklą neiškart ir dar su savo mokiniais šiek tiek vargo, vėliau manė išleisti atostogų ir išvažiuoti. prasidėjus Antrajam pasauliniui aš vis tiek atėjau pas Danutę. Ji sakė, jog teks uždaryti savo mokyklą, – kitoks variantas neįmanomas. Bet išvažiuoti nespėjo, nes vokiečiai įsiveržė į Lietuvą. Tačiau jie leido Danutei turėti savo mokyklą. Buvo ir bendrabutis įrengtas, kad mokykloje galėtų mokytis visos Lietuvos mokiniai. Jos tėvas buvo mūsų studijos gydytojas. Kai vokiečiai traukėsi, Danutė negalėjo likti Lietuvoje, nes manė, kad kas nors jos mokyklą vis tiek Danutės Nasvytytės studijos spektaklis „Allegro Barbaro“. Iš kairės: Aldona Kalaščiutytė, Lidija <strong>Motiejūnaitė</strong>, Elvyra Krikščiūnaitė, Janė Kviecinskaitė, Galina Gavrilovaitė, Birutė Dženkaitytė, Stasė Daugėlienė. 1944, pavasaris <strong>Audronė</strong> MotiejūnAitė
Change language