Audronė Motiejūnaitė. Naujojo šokio įkvėpta

36
XX amžiaus šokyje vyravo ne tik klasikiniu tapęs romantinis
baletas, bet ir visiškai priešingas jam – modernusis šokis. Šis
straipsnis skirtas naujosios šokio srovės Lietuvoje propaguotojai
Danutei NASVYTYTEI. Ji ir 1939 metais Kaune įkurta studija
išaugino ištisą naujojo šokio šokėjų kartą. Muzikologės Audronės
MOTIEJŪNAITĖS publikacijoje trumpai apžvelgiama Nasvytytės
biografija, užfiksuojamos svarbiausios veiklos datos, remiamasi
Aliodijos Ruzgaitės ir Kiros Daujotaitės prisiminimais.
Šiomis dienomis kuriamo šiuolaikinio ir moderniojo šokio
šaknys aptinkamos naujajame – išraiškos šokyje. Buvo
suprasta, jog muzikos įkvepiamu šokėjo judesiu galima atskleisti
žmogaus vidinį pasaulį, nuotaikų kaitą, emocijas...
Nors naujasis šokis, ypač tarp klasikinio baleto atstovų, ne
kartą buvo kritikuojamas, jis pamažu atrado savąją kryptį
ir, kiek buvo įmanoma, įsitvirtino. Moderniojo šokio formavimosi
pradžią Lietuvoje paskatino XIX a. pab.–XX a. pr.
savas idėjas skleidę užsienio šokio meistrai (Isadora Duncan,
Rutha Saint Denis ir kt.), eksperimentavę pasiremdami
naujais šokio išraiškos būdais.
Nebaletinio stiliaus šokio raida ilgainiui atvėrė naujas
šio meno suvokimo sritis ir jo galimybes ne tik užsienyje,
bet ir Lietuvoje. Čia naujojo šokio stiliaus įtvirtinimui ypatingą
reikšmę turėjo Danutės Nasvytytės (1916–1983) veikla
tarpukario Lietuvoje: pradininkė aktyviai propagavo modernųjį
šokį, subūrė kolektyvą, kuris tuo metu buvo vienintelis
naujojo šokio diegėjas mūsų šalyje. Deja, minimasis šokis
dėl vyravusios daug ką draudžiančios sovietinės sistemos
neturėjo tinkamų sąlygų užtektinai išsikeroti. Vis dėlto naujojo
Lietuvos šokio istorijoje ketvirtasis dešimtmetis buvo
lemiamas – Danutės Nasvytytės nebaimė pradėti tekinti naują
srovę buvo perduota ištisoms mokinių kartoms. Daugiausia
apie išraiškos šokio puoselėtoją rašiusi Aliodija Ruzgaitė
prisimena: Stebėjausi, jog Danutė labai kritikavo baletą
kaip atgyvenusį, sustingusį meną. Tik vėliau supratau, kad
naujieji meno pranašai dažniausiai neigia ir nepripažįsta
senųjų žanrų 1 .
Šokėja, choreografė ir pedagogė Danutė Marija Nasvytytė
gimė 1916 metų paskutinį pavasario mėnesį Maskvoje.
Šeimoje, kurioje ji gimė, visi vaikai savo gyvenimus susiejo
su menu: sesuo Giedrė tapo pianiste, kompozitore, o
sesuo Salomėja – dainininke. Persikėlusi į Lietuvą, Nasvytytė
mokėsi Kauno Aušros ir Šv. Kazimiero gimnazijose.
Čia išryškėjo įgimtas mergaitės poreikis šokti: po operos ir
baleto spektaklių ji ištisas valandas šokdavo savo namuose,
papildomai mokėsi ritminės gimnastikos pas Bronę Juškevičiūtę-Lapšienę.
Pasak Ruzgaitės, Danutė Nasvytytė, kaip
ir daugelis mergaičių, labai norėjo šokti, bet suprato, kad
ji baletui netinka, nes nebuvo liekno kūno sudėjimo. Tačiau
Krantai 141
Audronė MotiejūnAitė
nAujojo šokio įkvėptA
INSpIRED BY ThE NEw DANcE
In the dance of the 20th century prevailed not only romantic ballet,
which became classical, but also completely different venture –
modern dance. This article is dedicated to the propagator of the
new dance Danutė NASVYTYTĖ. Thanks to her and the studioschool
that was founded in Kaunas in 1939 grew up the whole
generation of the new dance. In the publication of the musicologist
Audronė MOTIEJŪNAITĖ shortly reviewed is Nasvytytė’s
biography, noted are the main dates, the article is also based on
the reminiscences of Aliodija Ruzgaitė and Kira Daujotaitė.
per pirmąjį jųdviejų susitikimą Aliodija pirmiausia pastebėjo
štai ką: Aš pirmą kartą Danutę Nasvytytę pamačiau
apie 1938 metus. Danutė Nasvytytė pas Šalčius svečiavosi
su savo dėde kompozitoriumi Kazimieru Banaičiu. Mane iš
karto sužavėjo jos grožis!
1935 metais Nasvytytė dalyvavo Berlyne organizuotoje
sporto olimpiadoje, kurioje pasirodė ir išraiškos šokio
trupės. Jų sužavėta ir tarsi paskatinta, Danutė susipažino
su vienu šiuolaikinio šokio pradininkų Rudolphu von Labanu
(1879–1958), kurį paprašė pažiūrėti, kaip ji šoka. Šis,
įvertinęs jos gabumus, parašė rekomendaciją į Juttos Klamt
(1890–1970) Ritmo ir išraiškos šokio mokyklą Berlyne, kurioje
buvo mokoma kūno atpalaidavimo, natūralios laikysenos,
erdvės pojūčio, šokių, daug dėmesio skiriama mokinių
improvizacijai (jie patys pasirinkdavo temą, muziką, kūrė
šokio judesius, kostiumus).
Apie nelengvą Nasvytytės šokio studijų pradžią savo prisiminimais
dalijasi jos mokinė Kira Daujotaitė: Kai Danutė
pasakė tėvui, jog nori būti šokėja ir važiuoti į Vokietijos
mokyklą jis piktai atrėžė: „Tu man ne duktė!“ Danutė
išvyko į Juttos Klamt mokyklą, kurioje jai pavyko gauti stipendiją.
Nors pačia pradžia Danutė nesidžiaugė (sakė, jog
vokietės jos nemylėjo, tyčiojosi, kad ji niekada nešoks), tačiau
šokiui pasišventusi mergina šokio srityje pasiekė labai
daug 2 .
Dėl „nebaleriniškos“ išvaizdos Nasvytytė buvo skaudžiai
kritikuojama. Tai patvirtinama ir Ruzgaitės tekste:
Mano galva, balerinos turėjo būti lieknos, o Danutė pasirodė
apkūnoka, per trumpų kojų, tad sutrikau. Tačiau tuomet
sužinojau, kad moderniajame šokyje viską lemia ne tobula
figūra, fiziniai duomenys, bet šokėjo individualybė, talentas.
Sužinojau ir tai, jog esama kitokių šokio mokyklų, kuriose
šokama be puantų, nereikalaujama kojų verstumo, apsieinama
be penkių klasikinių kojų pozicijų.
Apie 1938 metus Nasvytytė su geriausiomis Juttos Klamt
mokyklos mokinėmis dalyvavo išraiškos šokio kongrese
Helsinkyje (Suomija). Jame kolektyvas, kuriame dalyvavo
ir Nasvytytė, pelnė pirmąją premiją. Daujotaitė pamena
ją kaip geriausią atlikėją: Komisija jos klausė: „Kokios tu
tautybės?“ Ji atsakė, kad lietuvė. Vienas profesorius savo

Danutės Nasvytytės studija. Nuotraukų koliažas iš XX a. ketvirtojo dešimtmečio spaudos
37
Krantai 141

38
sekretoriui liepė užrašyti, jog Danutė – jauna suomė. Tačiau
menininkė ėmė prieštarauti ir reikalauti tiesos. To norėtų
nebent užkietėjusi lietuvė – tikra patriotė.
Baigusi Juttos Klamt Ritmo ir išraiškos šokio mokyk lą,
Nasvytytė 1939 metais grįžo į Kauną. Daujotaitė pasakoja:
Šaunuolė ji ir dėl to, jog vis dėlto sugebėjo atsisakyti Berlyno,
verčiau grįžo į Lietuvą ir čia stengėsi pasiekti savojo
Everesto viršūnę. Ji daugeliui įskiepijo meilę moderniajam
šokiui ir paliko mus juo apkerėtas. Apie Kaune surengtą
Nasvytytės solinį koncertą Daujotaitė prisiminė: Tada aš
buvau gimnazistė ir vieno savo draugo paprašiau bilietų į
jos koncertą. Kai pamačiau Nasvytytę, supratau, jog būtent
taip šokti ir aš noriu. Nes visų svarbiausia yra muzikalus pastatymas.
Kai mačiau Nasvytytę, supratau, jog jos šokis kupinas
muzikos – judesys su muzika idealiai dera. Frazuotė,
sakiniai vyrauja tiek muzikoje, tiek ir judesiuose. Baletas šių
komponentų jungties kartais visai neturi, nes jis paremtas
choreografinėmis kombinacijomis. pamenu, jog choreografas
Kelbauskas buvo nustebęs: „Ar galima jungti muziką su
judesiu?“ Jei myli ir vieną, ir kitą, tai sujungsi, pamaniau
aš, nes harmonijos reikia visur, o ypač šokyje.
Ruzgaitė taip pat dalyvavo šiame Nasvytytės pasirodyme:
Iki šiol prisimenu 1939 m. rudenį Danutės koncertą
Kaune, Valstybės teatre, ir įspūdingą jos šokį „Lopšinė”
pagal Kazimiero Banaičio muziką, jos pačios sukurtą ilgą,
juodų, baltų spalvų apdarą (Danutė visus savo kostiumus
kurdavo pati), galvą dengiantį gobtuvą, išraiškingas rankas.
Ji man priminė atgijusią madoną. Šis koncertas
išjudino ramius Kauno žiūrovus. Baletomanus šokiravo tai,
Krantai 141
jog solistė šoko basa, ne pagal baletinę muziką, naudojo
paprastą šokio „leksiką“, judesius: bėgiojimą, spyruokliavimą,
sunkius šuolius. Nasvytytė aplankė mūsų baleto
studiją ir norėdama supažindinti su nauja šokio sistema,
keisdama kostiumus mums sušoko šešis šokius. Daugeliui
mokinių ji nepatiko, buvo neįprasta matyti bėgiojančią ir
besisukančią basakoję šokėją, netempiančią kelčių.
Artimesnė pažintis su Danute Nasvytyte sudomino mane
moderniuoju šokiu.
Neilgai trukus Nasvytytė įsikūrė Kaune, Kęstučio gatvėje
esančiame bute, ir tais pačiais metais įsteigė Ritminės
gimnastikos ir išraiškos šokio meno studiją mokyklą.
Mokyklą lankė apie du šimtus įvairaus amžiaus mergaičių,
vėliau buvo įkurta ir moterų grupė. Čia daugiausia mokėsi
inteligentų vaikai: iš jų galima paminėti Meilę Kairiūkštytę,
Liuciją Grigaliūnaitę, Izoldą Požėlaitę (pastarosios
1944 metais išvyko iš Lietuvos), Birutę Dženkaitytę,
Birutę Vaitkūnaitę ir kt. Prasidėjus karui mokykla buvo
uždaryta. Anot Daujotaitės, Danutei liepė uždaryti mokyklą.
Tačiau ji uždarė mokyklą neiškart ir dar su savo
mokiniais šiek tiek vargo, vėliau manė išleisti atostogų ir
išvažiuoti. prasidėjus Antrajam pasauliniui aš vis tiek atėjau
pas Danutę. Ji sakė, jog teks uždaryti savo mokyklą, –
kitoks variantas neįmanomas. Bet išvažiuoti nespėjo, nes
vokiečiai įsiveržė į Lietuvą. Tačiau jie leido Danutei turėti
savo mokyklą. Buvo ir bendrabutis įrengtas, kad mokykloje
galėtų mokytis visos Lietuvos mokiniai. Jos tėvas buvo mūsų
studijos gydytojas. Kai vokiečiai traukėsi, Danutė negalėjo
likti Lietuvoje, nes manė, kad kas nors jos mokyklą vis tiek
Danutės Nasvytytės studijos spektaklis „Allegro Barbaro“.
Iš kairės: Aldona Kalaščiutytė, Lidija Motiejūnaitė, Elvyra Krikščiūnaitė, Janė Kviecinskaitė,
Galina Gavrilovaitė, Birutė Dženkaitytė, Stasė Daugėlienė. 1944, pavasaris
Audronė MotiejūnAitė

nAujojo šokio įkvėptA
uždarys. Ji išdalino mums mokyklos pažymėjimus. Šešioms
merginoms ir man kartu pasiūlė sudaryti koncertinę trupę,
išvykti iš Lietuvos. Bet aš negalėjau sutikti su jos pasiūlymu,
nes turėjau mažą vaikelį. Tačiau suteikiau viltį Lietuvoje
diegti to meto naująjį šokį. Kultūros skyrius mano mokinių
studiją įkurdino Aušros skersgatvio bute su išdaužytais langais,
kurį teko savomis lėšomis tvarkyti. Čia lankydavosi tos,
kurios mokėsi ir pas Nasvytytę.
Taigi vokiečių okupacijos metu buvo leista Nasvytytės
mokyklą atidaryti. Bandyta studiją įkurti prie Kauno jaunojo
žiūrovo teatro (veikusio 1940–1959 metais; dabar – Kauno
valstybinis dramos teatras), bet pasikeitus vadovybei, teko
pasitenkinti vieta prie buvusių Profsąjungos rūmų (dabar –
Kauno kultūros centras „Tautos namai“). Įdomų dalyką iš
Danutės šokio studijos mokyklos laikų prisimena Ruzgaitė:
Nasvytytė buvo pasiryžusi pastatyti K.V. Banaičio baletą
„Jūratė ir Kastytis“, tad kvietė ir jaunus vyrus, tarp jų ir
mano brolį Algirdą Ruzgą ir būsimą baletmeisterį Vytautą
Grivicką. Jiems buvo išrūpinti šokio studijos pažymėjimai.
Vokiečių okupacijos metais šie pažymėjimai atleido nuo karinės
darbo prievolės Arbeitsdienst.
Apie savo studijas šokio mokykloje Daujotaitė sakė taip:
Išraiškos šokio pagrindus gavau savo mokytojos Danutės
Nasvytytės klasėje. Kai aš nuėjau pas ją į priėmimą, nežinojau,
ką ji lieps daryti, o ji tik apžiūrėjo ir paklausė: „Nori
šokti?“ Man atsakius teigiamai liepė pasilikti: „pažiūrėsim,
kaip bus“. Nuėjau kažkur į kampą ir labai nedrąsiai pradėjau
improvizuoti. Ji mane iškart pastebėjo ir kreipėsi: „Tu,
su balta bliūzele, parodyk tai dar kartą, pakartok“. Išsigandau,
maniau, jog mane išvarys ir lieps nelankyti jos mokyklos.
Ji paklausė, ar aš mokiausi muzikos. Atsakiau, jog nuo
šešerių metų. Nasvytytė padrąsinamai pritarė: „Matau“.
Danutė mus taip pat išmokė gerbti kūrėją, kompozitorių, jo
kūrybą. Reikia su juo kontaktuoti, draugauti, drauge kurti.
Vienu metu Nasvytytė mokė ir ritmikos pagrindų, taip
pat dėstė šokio istoriją Valstybės teatro baleto studijoje. Tai
patvirtina ir Ruzgaitė: paskutiniame Valstybės teatro baleto
studijos kurse mums šokio istoriją dėstė Nasvytytė. Šokio istoriją
ji dėstė įdomiai, iki šiol turiu jos pamokų užrašus.
1940 metais Nasvytytė surengė pirmąjį savo ir mokinių
koncertą Kaune, Valstybės teatre. Koncerto numeriams
akompanavo teatro orkestras, dirigavo Mykolas Bukša. Nors
šio ir vėliau rengtų koncertų Kaune bei kituose Lietuvos
miestuose repertuaras kito, bet gana dažnai koncertų pirmoje
dalyje buvo rodomi naujojo šokio pavyzdžiai, šokami
stilizuoti lietuvių liaudies šokiai („Žiogelis“, „Blezdingėlė“,
„Oželis“, „Pjovėjai“, „Šiaučius“ ir kt.), atskleidžiami pagrindiniai
išraiškos šokio elementai (bėgimas, spyruokliavimas,
judesiai keičiantis ritmui), o antroje – mokinių sukurti išraiškos
šokiai pagal Kazimiero Viktoro Banaičio, Mikalojaus
Konstantino Čiurlionio, Juliaus Gaidelio, Manuelio de Fallos,
Ferenzo Liszto ir kitų Lietuvos bei užsienio šalių kompozitorių
kūrinius.
1944-ųjų pavasarį Kauno jaunimo teatre įvyko Nasvytytės
studijos mokinių baigiamasis koncertas. Menininkės
galvoje sukosi tiek daug sumanymų, tiek daug planų! Deja,
frontas negailestingai artėjo. Nasvytytė su savo šeima ir dalimi
šokėjų pasitraukė į Dresdeną (Vokietija). Čia po metų
39
įvyko tikra nelaimė – per bombardavimus sudegė jos pasirodymų
kostiumai, natos. Atrodė, jog viskas slysta iš rankų...
1947 metais išraiškos šokio pradininkė persikėlė į Australiją.
Nuo 1960-ųjų iki mirties ji dėstė ritmiką ir šokio
plastiką įvairių Viktorijos valstijos miestų gimnazijose. Tuo
metu Australijoje nebuvo nė vienos moderniojo šokio trupės.
Nasvytytė, kaip ir Lietuvoje, vėl buvo viena pirmųjų šio
žanro propaguotojų – šokėja Melburne subūrė vieną pirmųjų
Australijoje išraiškos šokių trupių Dana Nasvytis creative
Dance Group, sudarytą iš lietuvių šokėjų. Australijos lietuvių
spauda rašė apie „naują šokio stilių, kuris populiarus
Europoje ir Amerikoje“, apie „ekspresijos laisvę, judesių
poeziją, neformalius baleto judesius“.
Vis dėlto Australijoje Nasvytytei taip ir nepavyko įtvirtinti
šiuolaikinio šokio. Apie jos veiklą tenai Daujotaitė pasakoja
nedaug: Ji Australijoje dirbo su mažytėmis trupėmis.
Svetur Danutė buvo pervargusi, tad jos veikla nebuvo milžiniška.
Kai Nasvytytė išvyko, aš gavau jos adresą ir jai parašiau.
Mes susirašinėjome iki pat jos mirties. Kelis kartus
siunčiau savo mokytojai sveikinimus. Viena mano mokinių,
Birutė Letukaitė, buvo Australijoje, susitiko su Nasvytytės
sūnumi Sigitu. Tarp visų jos užrašų Birutė pamatė mano nuotrauką
ir mano pačios sveikinimą savo mokytojai. Tai, kad
Danutė jį išsaugojo, paaiškina, jog jis jai buvo brangus.
Išraiškos šokio tradicijas Lietuvoje tęsė Nasvytytės mokinės
Lidija Motiejūnaitė ir Kira Daujotaitė. Pastaroji subūrė
išraiškos šokio ansamblį „Sonata“ ir daugelį metų buvo jo vadovė
(šis ansamblis ilgą laiką vienintelis Lietuvoje propagavo
modernųjį šokį). Daujotaitė save apibūdina kaip naujovių užtarėją,
kovotoją – tokią, kokia buvo ir Nasvytytė: Danutė labai
mylėjo muziką, judesį ir paliko nemažai savo pasekėjų. Tiek
daug, kiek išaugino ji, man nepavyko padaryti. Galbūt ji buvo
gabesnė už mane, aš tikrai nesakau, kad galėjau eiti jos pėdomis.
Tačiau aš juk pažadėjau Nasvytytei, kad dirbsiu šokio srityje,
ir savo ištesėjau, nes joje ir dirbau tikrai gana ilgą laiką.
Taip Lietuvoje po truputį formavosi modernusis šokis,
nors naujuoju keliu buvo žingsniuojama ne itin sparčiai. Istorijos
nepakeisi – karai, tarpukaris ir visas sovietmetis nebuvo
palankus Nasvytytės idėjoms, kaip ir visi modernūs menai,
nesulaukę skatinimo ar vertinimo. Tačiau Nasvytytės dėka
dabar savo nišą atranda ir šių dienų – šiuolaikinis – šokis.
1996-ųjų pavasarį Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje vyko Nasvytytės
aštuoniasdešimtmečiui skirtas renginys Lietuvos naujojo
šokio projektas, kuris tapo impulsu kasmet rengiamam ir jau
tradicija tapusiam Naujojo Baltijos šokio festivaliui.
Lietuvos šokio istorijoje Nasvytytės įspaudas labai ryškus
– dar jaučiamos jos pėdos visų ją mylinčių pasekėjų
širdyse. Laikas greitai senka, karta keičia kartą, žmonės vis
kitokie vos ne kasdien, tačiau pirmieji kelrodžiai, šviesuoliai
gyvi bus nuolatos, ne tik tada, kai juos prisiminsim. Baigti
straipsnį apie Danutę Nasvytytę galima puikiais režisieriaus
Juozo Miltinio žodžiais: „Naujovių ieškojimas stovint nugara
į istoriją yra graibymasis tamsoje“.
Audronė MotiejūnAitė
1 Pagal: Aliodija RUZGAITĖ. Prisiminimų blyksniai. – Vilnius: Tyto
alba, 2010.
2 Iš autorės pokalbio su Kira Daujotaite.
Krantai 141