Audronė Motiejūnaitė. Naujojo šokio įkvėpta

nAujojo šokio įkvėptA
uždarys. Ji išdalino mums mokyklos pažymėjimus. Šešioms
merginoms ir man kartu pasiūlė sudaryti koncertinę trupę,
išvykti iš Lietuvos. Bet aš negalėjau sutikti su jos pasiūlymu,
nes turėjau mažą vaikelį. Tačiau suteikiau viltį Lietuvoje
diegti to meto naująjį šokį. Kultūros skyrius mano mokinių
studiją įkurdino Aušros skersgatvio bute su išdaužytais langais,
kurį teko savomis lėšomis tvarkyti. Čia lankydavosi tos,
kurios mokėsi ir pas Nasvytytę.
Taigi vokiečių okupacijos metu buvo leista Nasvytytės
mokyklą atidaryti. Bandyta studiją įkurti prie Kauno jaunojo
žiūrovo teatro (veikusio 1940–1959 metais; dabar – Kauno
valstybinis dramos teatras), bet pasikeitus vadovybei, teko
pasitenkinti vieta prie buvusių Profsąjungos rūmų (dabar –
Kauno kultūros centras „Tautos namai“). Įdomų dalyką iš
Danutės šokio studijos mokyklos laikų prisimena Ruzgaitė:
Nasvytytė buvo pasiryžusi pastatyti K.V. Banaičio baletą
„Jūratė ir Kastytis“, tad kvietė ir jaunus vyrus, tarp jų ir
mano brolį Algirdą Ruzgą ir būsimą baletmeisterį Vytautą
Grivicką. Jiems buvo išrūpinti šokio studijos pažymėjimai.
Vokiečių okupacijos metais šie pažymėjimai atleido nuo karinės
darbo prievolės Arbeitsdienst.
Apie savo studijas šokio mokykloje Daujotaitė sakė taip:
Išraiškos šokio pagrindus gavau savo mokytojos Danutės
Nasvytytės klasėje. Kai aš nuėjau pas ją į priėmimą, nežinojau,
ką ji lieps daryti, o ji tik apžiūrėjo ir paklausė: „Nori
šokti?“ Man atsakius teigiamai liepė pasilikti: „pažiūrėsim,
kaip bus“. Nuėjau kažkur į kampą ir labai nedrąsiai pradėjau
improvizuoti. Ji mane iškart pastebėjo ir kreipėsi: „Tu,
su balta bliūzele, parodyk tai dar kartą, pakartok“. Išsigandau,
maniau, jog mane išvarys ir lieps nelankyti jos mokyklos.
Ji paklausė, ar aš mokiausi muzikos. Atsakiau, jog nuo
šešerių metų. Nasvytytė padrąsinamai pritarė: „Matau“.
Danutė mus taip pat išmokė gerbti kūrėją, kompozitorių, jo
kūrybą. Reikia su juo kontaktuoti, draugauti, drauge kurti.
Vienu metu Nasvytytė mokė ir ritmikos pagrindų, taip
pat dėstė šokio istoriją Valstybės teatro baleto studijoje. Tai
patvirtina ir Ruzgaitė: paskutiniame Valstybės teatro baleto
studijos kurse mums šokio istoriją dėstė Nasvytytė. Šokio istoriją
ji dėstė įdomiai, iki šiol turiu jos pamokų užrašus.
1940 metais Nasvytytė surengė pirmąjį savo ir mokinių
koncertą Kaune, Valstybės teatre. Koncerto numeriams
akompanavo teatro orkestras, dirigavo Mykolas Bukša. Nors
šio ir vėliau rengtų koncertų Kaune bei kituose Lietuvos
miestuose repertuaras kito, bet gana dažnai koncertų pirmoje
dalyje buvo rodomi naujojo šokio pavyzdžiai, šokami
stilizuoti lietuvių liaudies šokiai („Žiogelis“, „Blezdingėlė“,
„Oželis“, „Pjovėjai“, „Šiaučius“ ir kt.), atskleidžiami pagrindiniai
išraiškos šokio elementai (bėgimas, spyruokliavimas,
judesiai keičiantis ritmui), o antroje – mokinių sukurti išraiškos
šokiai pagal Kazimiero Viktoro Banaičio, Mikalojaus
Konstantino Čiurlionio, Juliaus Gaidelio, Manuelio de Fallos,
Ferenzo Liszto ir kitų Lietuvos bei užsienio šalių kompozitorių
kūrinius.
1944-ųjų pavasarį Kauno jaunimo teatre įvyko Nasvytytės
studijos mokinių baigiamasis koncertas. Menininkės
galvoje sukosi tiek daug sumanymų, tiek daug planų! Deja,
frontas negailestingai artėjo. Nasvytytė su savo šeima ir dalimi
šokėjų pasitraukė į Dresdeną (Vokietija). Čia po metų
39
įvyko tikra nelaimė – per bombardavimus sudegė jos pasirodymų
kostiumai, natos. Atrodė, jog viskas slysta iš rankų...
1947 metais išraiškos šokio pradininkė persikėlė į Australiją.
Nuo 1960-ųjų iki mirties ji dėstė ritmiką ir šokio
plastiką įvairių Viktorijos valstijos miestų gimnazijose. Tuo
metu Australijoje nebuvo nė vienos moderniojo šokio trupės.
Nasvytytė, kaip ir Lietuvoje, vėl buvo viena pirmųjų šio
žanro propaguotojų – šokėja Melburne subūrė vieną pirmųjų
Australijoje išraiškos šokių trupių Dana Nasvytis creative
Dance Group, sudarytą iš lietuvių šokėjų. Australijos lietuvių
spauda rašė apie „naują šokio stilių, kuris populiarus
Europoje ir Amerikoje“, apie „ekspresijos laisvę, judesių
poeziją, neformalius baleto judesius“.
Vis dėlto Australijoje Nasvytytei taip ir nepavyko įtvirtinti
šiuolaikinio šokio. Apie jos veiklą tenai Daujotaitė pasakoja
nedaug: Ji Australijoje dirbo su mažytėmis trupėmis.
Svetur Danutė buvo pervargusi, tad jos veikla nebuvo milžiniška.
Kai Nasvytytė išvyko, aš gavau jos adresą ir jai parašiau.
Mes susirašinėjome iki pat jos mirties. Kelis kartus
siunčiau savo mokytojai sveikinimus. Viena mano mokinių,
Birutė Letukaitė, buvo Australijoje, susitiko su Nasvytytės
sūnumi Sigitu. Tarp visų jos užrašų Birutė pamatė mano nuotrauką
ir mano pačios sveikinimą savo mokytojai. Tai, kad
Danutė jį išsaugojo, paaiškina, jog jis jai buvo brangus.
Išraiškos šokio tradicijas Lietuvoje tęsė Nasvytytės mokinės
Lidija Motiejūnaitė ir Kira Daujotaitė. Pastaroji subūrė
išraiškos šokio ansamblį „Sonata“ ir daugelį metų buvo jo vadovė
(šis ansamblis ilgą laiką vienintelis Lietuvoje propagavo
modernųjį šokį). Daujotaitė save apibūdina kaip naujovių užtarėją,
kovotoją – tokią, kokia buvo ir Nasvytytė: Danutė labai
mylėjo muziką, judesį ir paliko nemažai savo pasekėjų. Tiek
daug, kiek išaugino ji, man nepavyko padaryti. Galbūt ji buvo
gabesnė už mane, aš tikrai nesakau, kad galėjau eiti jos pėdomis.
Tačiau aš juk pažadėjau Nasvytytei, kad dirbsiu šokio srityje,
ir savo ištesėjau, nes joje ir dirbau tikrai gana ilgą laiką.
Taip Lietuvoje po truputį formavosi modernusis šokis,
nors naujuoju keliu buvo žingsniuojama ne itin sparčiai. Istorijos
nepakeisi – karai, tarpukaris ir visas sovietmetis nebuvo
palankus Nasvytytės idėjoms, kaip ir visi modernūs menai,
nesulaukę skatinimo ar vertinimo. Tačiau Nasvytytės dėka
dabar savo nišą atranda ir šių dienų – šiuolaikinis – šokis.
1996-ųjų pavasarį Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje vyko Nasvytytės
aštuoniasdešimtmečiui skirtas renginys Lietuvos naujojo
šokio projektas, kuris tapo impulsu kasmet rengiamam ir jau
tradicija tapusiam Naujojo Baltijos šokio festivaliui.
Lietuvos šokio istorijoje Nasvytytės įspaudas labai ryškus
– dar jaučiamos jos pėdos visų ją mylinčių pasekėjų
širdyse. Laikas greitai senka, karta keičia kartą, žmonės vis
kitokie vos ne kasdien, tačiau pirmieji kelrodžiai, šviesuoliai
gyvi bus nuolatos, ne tik tada, kai juos prisiminsim. Baigti
straipsnį apie Danutę Nasvytytę galima puikiais režisieriaus
Juozo Miltinio žodžiais: „Naujovių ieškojimas stovint nugara
į istoriją yra graibymasis tamsoje“.
Audronė MotiejūnAitė
1 Pagal: Aliodija RUZGAITĖ. Prisiminimų blyksniai. – Vilnius: Tyto
alba, 2010.
2 Iš autorės pokalbio su Kira Daujotaite.
Krantai 141