Untitled

UDK 850-3 Versta iS Bruno Ferrera
pe L'IMPORTANTE E' LA ROSA
piccole storie per 1' anima
Iš italų kalbos vertė
sesuo RASA PALECKYTĖ FMA
© Editrice Elle Di Ci - 10096 Leumann (Torino), 1995
© LVK leidykla „ Katalikų pasaulis", 1998
ISBN 9986 - 04 - 088 - 4
ROŽĖ
Vokiečių poetas Rilkė kurį laiką gyveno
Paryžiuje. Su savo drauge jauna prancūzaite kasdien
triukšminga gatve žingsniuodavo į universitetą.
Viename tos gatvės kampe jie nuolat matydavo elge­
taujančią moterį. Moteris sėdėdavo vis toje pačioje
vietoje, sustingusi tarsi statula, ištiesusi į praeivius
ranką, akis įsmeigusi į grindinį. Rilkė jai niekados
nieko neduodavo, o jo draugė dažnai paaukodavo
kokį pinigėlį. Kartą prancūzaitė su nuostaba pa­
klausė poeto:
- Kodėl niekada nesušelpi tos vargšelės?
- Reikėtų padovanoti ką nors jos širdžiai, o ne
rankoms, - atsakė poetas. Kitą dieną Rilkė atskubėjo
nešinas nepaprastai gražia, vos prasiskleidusią rože.
Prisiartinęs prie elgetaujančios moters, įspaudė rožę
jai į rankas ir buvo benueinąs. Tačiau staiga elgeta
pakėlė akis, pažvelgė į poetą, vargais negalais atsis­
tojo, pačiupo jo ranką ir pabučiavo. Tada priglaudė
rožę prie krūtinės ir nuskubėjo tolyn. Visą savaitę
gatvėje jos nebuvo matyti. Po aštuonių dienų elgeta
ir vėl sėdėjo savo įprastoje vietoje gatvės kampe.
Tyli ir sustingusi kaip visuomet.
- Iš ko ji gyveno visas šias dienas? - paklausė
prancūzaitė.
- Ji džiaugėsi rože, - atsakė poetas.
3

„Vienintelė problema egzistuoja pasaulyje: kaip
sugrąžinti žmonijai dvasingumo reikšmę, kaip
paskatinti dvasios ieškojimams. Žmonija būtinai turi
būti palaistyta iš aukštybių, į ją turi nusileisti kažkas
panašaus į grigališką giesmę. Juk negalima gyventi
rūpinantis tik šaldytuvais, politika, sąskaitomis ir
kryžiažodžiais. Negalima taip toliau gyventi", - rašė
Antuanas de Sent -Egziuperi.
Šie trumpi pasakojimai nėra kuo nors ypatingi.
Tačiau skaitydamas juos gal bent akimirkai pajusi
rožės aromato dvelksmą.
TUŠČIA KĖDĖ
Vienas senyvas žmogus sunkiai sirgo. Ligonio
aplankyti atėjo parapijos klebonas. Įžengęs j ser­
gančiojo kambarį, jis pastebėjo keistai šalia lovos
pastatytą tuščią kėdę.
Susidomėjęs paklausė, kam jam ta kėdė.
Šyptelėjęs žmogus atsakė:
- Aš įsivaizduoju, kad ant šios kėdės sėdi Jėzus.
Prieš jums atvykstant, kalbėjausi su Juo. Daugelį
metų man buvo sunku melstis. Paskui vienas drau­
gas paaiškino, kad malda - tai pokalbis su Jėzumi.
Taigi dabar įsivaizduoju Jėzų, sėdintį priešais mane,
kalbuosi su Juo ir klausau, ką Jis man sako. Nuo tos
akimirkos man nesunku melstis.
Po kelių dienų senojo žmogaus duktė atvyko
pranešti klebonui, kad tėvas mirė. Ji pasakė:
- Keliom valandom buvau palikusi tėvą vieną.
Kai grįžau, jis buvo miręs. Gulėjo priglaudęs galvą
prie kėdės, kuri visuomet stovėjo šalia lovos.
„Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą"
(Evangelija pagal Matą 5, 8).
5

TEN, KUR SUSILIEČIA
DANGUS IR ŽEMĖ
Senoje vienuolyno bibliotekos knygoje du vie­
nuoliai perskaitė, kad kažkur pasaulio pakrašty yra
vieta, kur susiliečia dangus ir žemė. Jie nusprendė
vykti j kelionę tos vietos ieškoti ir negrįžti tol, kol
jos nesuras.
Keliaujant skersai išilgai po pasaulį, jiems teko
ištverti daugybę išmėginimų, kęsti vargą ir nepritek­
lius, gelbėtis nuo įvairiausių pavojų. Netrūko ir
pagundų, atitraukiančių žmogų nuo tikslo. Tačiau
niekas neįstengė palaužti jų ryžto.
Vienuoliai žinojo, kad ten turi būti durys: tereikia
pasibelsti ir akis į akį susitiksi su Dievu. Pagaliau tas
duris surado.
Negaišdami laiko, virpančia širdimi pabeldė.
Durys iš lėto prasivėrė. Užgniaužę kvapą abu vie­
nuoliai įėjo ir... atsidūrė savo celėje, jų pačių vie­
nuolyne.
Žydų rabiną Mendelį di Kozk aplankė keli mokyti
vyrai. Jie nustebo, kai mokytojas staiga paklausė,
kur gyvena Dievas.
- Ką čia kalbi? Argi nežinai, kad visas pasaulis
yra pilnas Jo garbės? - atšovė nustebę svečiai. Tuo­
met mokytojas pats atsakė į savo klausimą:
6
- Dievas gyvena ten, kur Jam leidžiama įeiti.
Tai ir yra svarbiausia: leisti Dievui įeiti. Tačiau
leisti Jam įeiti galima tik ten, kur kieno nors esama,
ir kur esama iš tikrųjų, kur kieno nors gyvenama, ir
kur gyvenama iš tikrųjų.
„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu", - sako
Dievas Šventajame Rašte.
Ar atversi šiandien Jam savo duris?

PASAKA APIE BLOGĄ VILKĄ
vilkai.
8
Trejų metukų Andrius prašo:
- Pasek man pasaką apie blogą vilką.
Dešimties metų Lina:
- Ką tu, blogų vilkų nebūna, būna tik nelaiming
Nėra blogų žmonių...

DEBESĖLIS IR KOPA
Jaunutis debesėlis, o debesų gyvenimas, kaip
žinome, judrus ir trumpas, pirmą sykį skrido dangu­
mi didelių ir pritvinkusių debesų būryje.
Virš plačios Sacharos dykumos vyresnieji
debesys ėmė raginti jaunutį debesėlį:
- Greičiau, paskubėk! Jei stabtelėsi, pražūsi.
Tačiau kaip ir visi jaunuoliai debesėlis buvo
nepaprastai smalsus. Todėl jis paliko nuošaly debesų
būrį, atrodžiusį kaip piestu stovinčių bizonų banda,
ir nuskrido sau vienas.
- Ką darai? Pražūsi! - pavymui sušuko vėjas.
Tačiau debesėlis neklausė įspėjimų. Mat jo žvil­
gsnį buvo patraukęs stulbinantis vaizdas - auksinio
smėlio kopos. Debesėlis palengva ėmė slinkti jų
link. Kopos atrodė tarsi auksiniai debesys, nugairin­
ti vėjo.
Viena kopa šyptelėjo debesėliui ir sušuko.
- Sveikas! Tai buvo labai grakšti kopa, ką tik
supūsta vėjo, vis dar nesiliaujančio kedenti jos
plaukus.
- Sveika! Aš esu Debesėlis, - prisistatė jis.
- O aš - Kopa, - atsakė ši.
- Kaip sekasi gyventi ten, žemai?
- Et... Saulė ir vėjas. Karšta, bet kentėti galima. O
kaip sekasi tau?
10
- Saulė ir vėjas... pašėlusios lenktynės danguje.
- Mano gyvenimas labai trumpas. Kai ims pūsti
stiprus vėjas, turbūt išnyksiu.
- Tau skaudu dėl to?
- Truputį. Jaučiuosi niekam nereikalinga.
- Aš irgi greitai pavirsiu lietumi. Tokia mano
lemtis.
Kopa minutėlę padvejojusi paklausė:
- O ar žinai, kad lietų mes vadiname Rojumi?
- Nežinojau, kad esu toks svarbus, - nusijuokė
debesėlis.
- Kelios pagyvenusios kopos man pasakojo, koks
nuostabus yra lietus. Palijus ant mūsų išauga tai, kas
vadinama žolėmis ir gėlėmis.
- O taip, tikrai. Esu jas matęs.
- O aš tikriausiai niekada nepamatysiu gėlių, -
liūdnai atsiduso kopa.
Debesėlis šiek tiek padvejojo ir tarė:
- Galėčiau tave palaistyti.
- Bet tu mirsi.
- Užtat tu sužydėsi, - pasakė debesėlis ir žemėn
pasipylė žvilgantys lietaus lašai.
Kitą dieną mažoji kopa skendėjo žieduose.
Viena gražiausių man žinomų maldų yra ši:
„ Viešpatie, padaryk, kad būčiau tarsi žvakė.
Sudegčiau pats, bet dovanočiau šviesą kitiems".
1 1

PARDUOTUVĖ
Jaunuolis susapnavo esąs didelėje parduotuvėje.
Už prekystalio stovėjo angelas.
- Ką parduodate? - paklausė jaunuolis.
- Visa, ko tik trokštate, - mandagiai atsakė angelas.
Nieko nelaukdamas jaunuolis puolė vardyti:
- Norėčiau, kad pasaulyje liautųsi karai, kad
išnaudojamieji sulauktų teisingumo, o svetimšaliai -
dosnumo ir tolerancijos, norėčiau, kad šeimose būtų
daugiau meilės, kad bedarbiai gautų darbo, kad
Bažnyčia būtų vieningesnė, kad... kad...
Angelas jį pertraukė:
- Man labai gaila, pone. Jūs neteisingai mane
supratote. Mes neparduodame vaisių, tik sėklas.
Vieną palyginimą Jėzus pradeda taip: „Su Dievo
karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon
sėklą..."
Dievo karalystė visuomet prasideda nuo kažko
labai mažo, vos pastebimo. Pats Dievas atėjo į
pasaulį tarsi mažytė sėklelė, tarsi truputis raugo,
tarsi liaunas daigelis.
Sėkloje glūdi stebuklingos jėgos. Iš mažytės sėklelės
išauga didelis medis. Tavo siela - tai sodas,
kuriame pasėtos neįkainojamos vertybės ir svarbiausi
gyvenimo uždaviniai.
Ar leisi jiems sudygti ir augti?
12

TAI, KĄ GIRDĖJOME.
Tai, ką girdėjome, kai buvome vaikai:
stovėk ramiai, eik greičiau, kur bėgi, paskubėk,
neliesk, būk atsargus, viską suvalgyk, išsivalyk dantis,
neišsitepk, jau išsitepei, patylėk, kalbėk, atsiprašyk,
pasisveikink, ateik čia, nesimaišyk man po
kojomis, eik žaisti, netrukdyk, nebėgiok, nesuprakaituok,
žiūrėk nepargriūk, sakiau pargriūsi,
dabar tai tau bus, kodėl manęs neklausai, šito tu
nesugebėsi, esi per mažas, duok aš padarysiu, tu jau
didelis, eik miegoti, kelkis, pavėluosi, aš užsiėmęs,
eik žaisti vienas, apsirenk, nestovėk saulėje, eik į
saulę, nekalbėk pilna burna.
Tai, ką norėjome išgirsti, kai buvome vaikai:
myliu tave, tu toks gražus, kaip gerai, kad tave
turiu, pasikalbėkime truputį, pabūkime kartu, kaip
jautiesi, ar tau liūdna, gal bijai, kodėl gi šito nenori,
tu toks mielas, tu toks švelnus, papasakok man, ką tu
išgyvenai, ar tu laimingas, man patinka kai juokiesi,
verk, jei nori, tau kažkas nepasisekė, kas tave nuskriaudė,
kas tave taip supykdė, papasakok man
viską, jei nori, pasitikiu tavimi, tu man patinki, ar aš
tau patinku, kada tau nepatinku, klausau tavęs,
žinau, kad mane myli, ką apie tai manai, man patinka
būti su tavimi, noriu su tavimi pakalbėti, noriu
išklausyti tave, pasakyk, kada jautiesi nelaimingas,
man patinki toks, koks esi, mums gera būti kartu,
pasakyk, jei suklydau.
14
Šalia tavęs yra daug suaugusių žmonių, vis dar
laukiančių žodžių, kuriuos norėjo išgirsti vaikystėje,
bet neišgirdo.
Viena moteris, nervingai glamžydama krepšelio
rankeną, prasitarė:
- Žinau, kad mano vyras moka mylėti ir būti švelnus,
nes su šunimi visada elgiasi labai gražiai.
15

VILIOJANTIS KVAPAS
ožiuką.
Papasakosime keistą indų legendą apie kalnų
Seniai seniai gyveno ožiukas. Kur tik jis nueida­
vo, visur jausdavo malonų muskuso kvapą. Ir šokuo­
damas žaliais kalnų šlaitais, ir nudūmęs j miškelį -
visur užuosdavo ore tvyrantį saldų, visa per­
smelkiantį, viliojantį kvapą.
Ožiukas niekaip negalėjo suprasti, iš kurgi sklin­
da tas jaudinantis aromatas.
Tai buvo tarsi viliojanti fleitos melodija, kuriai
negali atsispirti.
Ožiukas bėgiojo iš vieno miškelio į kitą, norė­
damas rasti to viliojančio aromato šaltinį.
Pamažu ieškojimas virto apsėdimu. Vargšas
gyvulys nustojo valgęs ir gėręs, jį ėmė kamuoti
nemiga, persekiojo vienintelė mintis. Nežinodamas
kur ieškoti, jis lyg patrakęs lakstė miškais, tarpek­
liais, kalvomis. Galiausiai netekęs jėgų, išalkęs,
išsekęs, vos vilkdamas kojas kopė aukštyn, nugar­
mėjo nuo uolos ir mirtinai susižeidė.
Atsivėrė gilios ir skausmingos žaizdos. Ožiukas
ėmė laižyti kraujuojančią kratinę ir staiga suvokė:
tas kvapas, kuris jį taip viliojo, dvelkė iš jo paties.
Viena jo, kaip ir visų tos rūšies ožiukų, kūno dalis
skleidė muskuso kvapą.
Vargšas gyvulys dar kartą giliai įkvėpė, bet buvo
jau per vėlu...
16
„Per vėlai tave pamilau, amžina ir visuomet
nauja grožybe, per vėlai tave pamilau. Tu buvai
manyje, bet aš nebuvau tavyje, manyje nebuvo
grožio, bet aš buvau prisirišęs prie tavo sukurtųjų
grožybių, kurios be tavęs negalėtų egzistuoti. Tu
visada buvai su manimi, bet aš nebuvau su tavimi".
( Šv. Augustinas)
17

DU VEIDRODŽIAI
Kartą šėtonas sugalvojo pasilinksminti. Išrado
veidrodį, kuriam suteikė ypatingą velnišką savybę:
visa, kas buvo gražu ir gera, veidrodyje atrodė kvaila
ir pasibjaurėtina, o tai, kas šlykštu ir žema, atrodė
didinga ir patrauklu.
Šėtonas visur nešiodavosi baisųjį veidrodį. Tie,
kurie pažvelgdavo į veidrodį, išvysdavo tokius iškreiptus
ir bjaurius vaizdus, kad kūnas pagaugais
nueidavo.
O velnias smagiai linksminosi: kuo bjauresnių
dalykų pamatydavo, tuo labiau džiaugdavosi.
Vieną dieną veidrodyje jis išvydo nepaprastai
mielą jo akims vaizdą ir ėmė taip griausmingai kvatotis,
kad nejučiomis veidrodis išslydo iš rankų ir
sudužo į milijoną šukių.
Stiprus ir piktas uraganas pasičiupo veidrodžio
šukes ir išbarstė jas po visą pasaulį.
Kai kurios šukės buvo mažesnės už smiltelę ir
įkrito daugybei žmonių į akis. Tie žmonės pradėjo
viską matyti atvirkščiai: aplink save regėdavo tik
blogį.
Kitos šukės tapo akinių stiklais. Žmonės,
užsidėję tokius akinius, nesugebėdavo atpažinti to,
kas teisinga, ir daryti teisingus sprendimus.
Ar neteko sutikti tokių žmonių?
Kai kurios veidrodžio šukės buvo labai didelės,
tad jas panaudojo langams įstiklinti. Nelaimin-
18
giesiems, kurių namuose atsidurdavo tokie langai,
visi kaimynai atrodė blogi, nuolat rezga intrigas.
Kai Dievas pamatė, kas įvyko, labai nuliūdo ir
nusprendė žmonėms padėti. Jis tarė:
- Atsiųsiu į pasaulį savo Sūnų. Jis yra mano
atvaizdas, mano veidrodis. Jame atsispindi mano
gerumas, mano teisingumas, mano meilė. Jame visi
galės išvysti tokį žmogų, kokio aš troškau, apie kokį
svajojau.
Jėzus atėjo pas žmones tarsi veidrodis.
Kas gerai į Jį įsižiūrėjo, išvydo gėrį ir grožį,
išmoko juos atskirti nuo melo ir egoizmo, nuo
neteisybės ir paniekos.
Ligoniai atrado jėgų gyventi, nusivylusiems
grįžo viltis.
Nuskriaustieji patyrė paguodą, žmonės išmoko
nugalėti mirties baimę.
Daugybė žmonių pamilo Dievo veidrodį, sekė
Jėzumi ir jautėsi Jo uždegti. Kiti, atvirkščiai, virė
pykčiu: nusprendė sudaužyti Dievo veidrodį. Jėzus
buvo nužudytas. Bet netrukus pakilo naujas galingas
uraganas - Šventoji Dvasia. Pakėlė aukštyn mili­
jonus Dievo veidrodžio šukių ir išnešiojo jas po visą
pasaulį.
Kam patenka į akis bent mažytė to veidrodžio
šukė, tas pradeda matyti pasaulį ir žmones taip, kaip
juos matė Jėzus: tokios akys pirmiausia pastebi tai,
kas gražu ir gera, kas teisinga ir kilnu, kas teikia
džiaugsmą ir viltį, o visi blogi dalykai atrodo laikini
ir nugalimi.
19

PASISEKIMAS
Misionierius, praleidęs Kinijoje didžiąją savo
gyvenimo dalį, ir garsus dainininkas, svečiavęsis ten
vos kelias savaites, plaukė tuo pačiu laivu j Jungtines
Amerikos Valstijas. Įplaukus į Niujorko uostą,
misionierius išvydo didžiulę dainininko gerbėjų
minią.
- Nieko nesuprantu, Viešpatie, - sumurmėjo
misionierius, - Kinijai atidaviau keturiasdešimt dve­
jus savo gyvenimo metus, o jis ten praleido tik dvi
savaites, tačiau dabar tūkstančiai žmonių jo laukia
grįžtančio namo, o manęs niekas nepasitinka.
Viešpats jam atsakė:
- Sūneli, tu dar nesugrįžai į savo namus.
Turistas sumanė aplankyti įžymų rabiną. Išvydęs
jo namus, labai nustebo - tai buvo tik vienas kam­
barys, prigrūstas knygų. Vieninteliai baldai buvo tik
stalas ir suolelis.
- Mokytojau, kur tavo baldai? - paklausė turistas.
- O tavo baldai kur? - klausimu į klausimą atsakė
rabinas.
- Mano? Bet aš juk keliauju, užsukau čia tik
trumpam, - nustebo turistas.
20
- Aš irgi, - tarė rabinas.

ŽAISTI SU DIEVU
Žmogus prisiartino prie kieme žaidžiančių vaikų.
Įsimaišęs taip jų, ėmė kariu žaisli, juos linksminti,
šokinėti, krėsti pokštus. Vieno berniuko mama pro
langą viską stebėjo. Ji išėjo į kiemą ir pasišaukė
sūnų.
- Sūneli, tas žmogus šventas, - pasakė. - Eik pas jį.
Berniukui prisiartinus, žmogus uždėjo ranką jam
ant peties ir paklausė:
- Mano mielasis, ką dabar norėtum veikti?
- Nežinau, - atsakė berniukas. - O ką norėtum
veikti tu?
- Tai tu man turi pasakyti, ko nori.
- Labiausiai man patinka žaisti.
- Jei taip, ar nori žaisti su Viešpačiu?
Vaikas sutriko ir nežinojo, ką atsakyti. Tada
šventasis pridūrė:
- Pats nuostabiausias dalykas, kurio gali išmokti -
tai žaisti su Viešpačiu. Visi mano, kad su Dievu ga­
lima bendrauti tik labai rimtai, ir tai tampa nuobodu,
nors mirk. Žaisk su Dievu, sūneli. Jis yra nepri­
lygstamas žaidimų draugas.
Įstatymo mokytojas stebėjo šurmuliuojančią turgaus
aikštę. Netikėtai jam pasirodė pranašas Elijas.
Įstatymo mokytojas, pasinaudojęs proga, paklausė
pranašo:
- Ar tarp šių prekeivių yra bent vienas, kuris įeis
į Dievo karalystę?
22
- Nė vienas, tikrai nė vienas! - atsakė pranašas,
purtydamas galvą.
Tuo metu turgaus aikštėje pasirodė du vyrai.
Norėdami patraukti žmonių dėmesį, ėmė rodyti akrobatinius
triukus ir krėsti juokingus pokštus. Netrukus
aplink juos sugužėjo būrys didelių ir mažų. Jie kaip
mat pralinksmėjo, plojo rankomis, juokėsi.
Pranašas Elijas tarė:
- Štai šitie tikrai įeis į Dievo karalystę!
Prisiartinęs prie juokdarių, Įstatymo mokytojas
paklausė:
- Ką parduodate?
- Nors mums patiems dažnai liūdna, mes norime
kitiems dovanoti gyvenimo džiaugsmą, - atsakė šie.
23

PRIEŽASTIS
- Ar kartais jūsų namuose nepalikau skėčio? -
paklausė manęs viena netoliese gyvenanti ponia,
užėjusi manęs aplankyti.
- Taip, palikote, - atsakiau.
Ji nuoširdžiai padėkojo, paskui pridūrė:
- Jūs tikrai esate garbingas žmogus. Klausinėjau
visų savo pažįstamų, ar nepalikau jų namuose
skėčio, bet visi man sakė, kad ne!
Viename kaime ramiai sau gyveno vėžlys.
Vienų dieną mieste gyvenantis vėžlio pusbrolis
pakvietė jį pas save paviešėti. Vėžlys troško pamatyti
pasaulį, todėl mielai priėmė kvietimą.
Miestas buvo ne toliau kaip už kilometro, tačiau
vėžliui tai atrodė ilgas kelias. Vis dėlto jis tikėjosi
greitai įveikti atstumą, todėl į kelionę išsiruošė tik
kitą rytą.
- Aš žingsniuoju tvirtai ir nesustodamas, - mąstė
vėžlys. - Taigi vidurdienį jau būsiu vietoje. Kaip tik
pietums.
Pradėjęs kelionę iš džiaugsmo vėžlys net
uždainavo.
Šliaužė, šliaužė, šliaužė... Tačiau vidurdienį jis
buvo nukeliavęs ne daugiau kaip šimtą metrų.
Išgirdęs skambinant varpinėje dvylika dūžių
burbtelėjo:
- Kokia kvaila varpinė! Nepraėjo nė valanda kaip
24
išvykau iš namų, o jau muša pusiaudienį. Tie laikrodžiai
sugedę, o varpininkai girtuokliai!
Šliaužė, šliaužė... Nusileido saulė, sužibo žvaigž­
dės, o vėžlys dar nebuvo pasiekęs nė pusiaukelės.
Supyko ir ėmė bambėti:
- Pasaulis ne toks kaip anksčiau! Saulė greičiau
leidžiasi, žvaigždės sušvinta ne laiku, paros ilgumas
jau nebe dvidešimt keturios valandos!
Taip bambėdamas ir keikdamas kelią, pernelyg
akmenuotą ir kreivą, šliaužė toliau.
Norint apkaltinti savo artimą, nesunku rasti
priežastį.
25

LAPĖS ATSAKYMAS
Liūtas plačiai atvėrė nasrus aviai palei nosį ir
pasiteiravo, ar sklinda jam iš burnos blogas kvapas.
- Taip, - sumekeno ši.
- Kvaiša! - suriaumojo liūtas ir aštriomis iltimis
perkando jai gerklę.
paties.
Paskui tą patį klausimą uždavė vilkui.
- Ne, - atsakė vilkas.
-Pataikūnas! - burbtelėjo liūtas ir jį sudraskė.
Tada nuėjo ieškoti lapės, kad ir jos paklaustų to
- Tiesą sakant, pone, - tarė lapė, - šiuo metu aš
sloguoju ir neužuodžiu jokių kvapų.
Filosofo mokinys atėjo aplankyti savo mokytojo,
gulinčio mirties patale.
- Suteik man nors dalelę savo išminties, -
paprašė.
Išminčius atvėrė burną ir liepė jaunuoliui
pažvelgti vidun.
- Ar matai mano liežuvį? - paklausė.
-Žinoma, - patvirtino mokinys.
- O mano dantys ar yra?
- Ne, - atsakė mokinys.
- Ar žinai, kodėl liežuvis tarnauja žmogui ilgiau
nei dantys? Kadangi yra minkštas ir lankstus.
Dantys iškrinta pirmiau, nes yra kieti. Štai ir sužinojai,
ko verta mokytis. Daugiau neturiu ko pridurti.
26

SMĖLIS SAUJOJE
Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros
pakrante. Staiga jos paklausė:
- Mama, pagaliau pavyko surasti draugą. Kaip jj
išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir
prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais
į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė
srūti pro pirštus ir kuo labiau gniaužė, tuo smarkiau
smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko
saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo,
o paskui sušuko:
- Supratau!
Nedidukėje kalnų bažnytėlėje radau kažkieno
pamirštą paveikslėlį su Dievo Motinos atvaizdu.
Kitoje paveikslėlio pusėje buvo užrašyta:
„Draugystės malda". Štai ji:
Viešpatie, padėk man tapti visų draugu,
tokiu draugu, kuris kantriai laukia,
sutinka su giedra šypsena,
visuomet išklauso
ir su džiaugsmu padėkoja,
kuris nepalieka nelaimėje,
28
yra ištikimas ir išlaiko duotą žodį.
Padėk man skleisti susitaikymą ir ramybę,
Tavo ramybę, Viešpatie.
Padaryk, kad nepraeičiau abejingai pro tuos,
kurie jaučiasi silpni ir vieniši.
Tada net ir nedarydamas jokių išskirtinių darbų
padėsiu kitiems pajusti, kad Tu esi šalia,
meilės ir švelnumo Viešpatie.
29

MINTIES GALIA
Kaimo takeliu žingsniavo keliauninkas. Staiga
žolėje jis pastebėjo keistos formos daiktą.
- Gyvatė, - pagalvojo. Nespėjus jam nė mirk­
telėti, gyvatė vikriai prišliaužė ir suleido ke­
liauninkui mirtiną geluonį. Tuo pačiu takeliu ėjo
kitas keliauninkas. Pamatė žolėje kažkokį keistą
daiktą.
- Paukščiukas, - nusprendė. Išskleidęs sparnelius
paukščiukas purptelėjo ir nuskrido.
Vėlų vakarą nuošaliame kelyje vairuotojui sprogo
padanga. Išlipęs iš mašinos prisiminė, kad neturi
su savimi domkrato. Apimtas nevilties, nežinodamas
ką daryti, tolumoje išvydo spindintį žiburėlį: ten
buvo kaimo trobelė.
Ėmė žingsniuoti trobelės link, tačiau beeinant jį
užplūdo mintys:
- O jei niekas neatidarys durų? O jeigu jie
neturės domkrato arba nenorės man jo paskolinti?
Sulig kiekvienu klausimu vairuotojo nerimas
augo. Kai pagaliau jis pasiekė trobelę ir valstietis
atidarė duris, vairuotojas buvo toks suirzęs, kad
iškart puolė grūmoti jam kumščiu:
- Na, ir pasilik sau tą šlykštų domkratą!
Tiki tuo ar ne - tavo mintys nulemia tavo gyvenimą.
Jei nuolat galvoji, kad tave ištiks sunkumai ir
nesėkmės, tai taip ir įvyks. Jei tau atrodo, kad esi
30
nepatrauklus ir atstumiantis, tokie bus ir tavo poel­
giai. Jei vaikui kartosime, kad jis kvailas, jis tikrai
toks taps.
31

GOBELENAS
Jauną vienuolį išsiuntė keliems mėnesiams į
Flandrijos vienuolyną padėti kitiems broliams austi
labai svarbų gobeleną. Vieną dieną neištvėręs jis
pašoko nuo kėdės.
- Baigta! Nedirbsiu daugiau šito darbo! Esu
priverstas daryti kažkokias nesąmones! - sušuko. -
Davė auksinį siūlą ir liepė po kiekvieno dygsnio
užrišus mazgą visai be jokio reikalo jį nukirpti. Koks
netaupumas!
- Sūneli, - ištarė jam pagyvenęs vienuolis, - tu
nematai gerosios gobeleno pusės. Juk sėdi priešais
išvirkščiąją pusę ir dirbi tik ties maža jo atkarpėle.
Įtemptas gobelenas buvo nuožulniai ištiestas
erdvioje dirbtuvėje. Jaunuolį nuvedė ten, iš kur buvo
galima pamatyti gerąją pusę. Išvydęs stulbinantį
vaizdą, jaunuolis neteko žado.
Tai buvo Trijų Karalių pagarbinimo scena.
Aplink Kūdikėlio Jėzaus galvą spindėjo auksiniu
siūlu siuvinėta aureolė.
Tai, kas jaunam vienuoliui pirmiau atrodė ne­
taupumas, buvo kažkas nuostabaus.
Yra toks senas pasakojimas apie dorą žmogų,
kuriam Dievas pažadėjo išpildyti vieną jo troškimą.
Žmogus tarė Dievui:
32
- Norėčiau daryti gera, pats to nežinodamas.
Dievas jį išklausė.
Kiek vėliau Kūrėjas nusprendė, kad šis troškimas
yra toks puikus, kad reikia jį įrašyti į visų žmonių
širdis. Taip ir padarė.
Taigi nenuvertink savęs. Gal ir nesi tas, kurį visi
žino ir pažįsta, tačiau esi daug svarbesnis negu
manai. Mes esame didžiulio paveikslo dalys, nors
patys ir negalime matyti viso jo grožio.
33

KAS LAIKO DANGŲ?
Ant stogo kraigo gulėjo paukštelis. Ištiesęs koje­
les aukštyn žvelgė į dangų. Atskrido kitas paukštelis
ir nustebęs paklausė:
- Kodėl guli, pakėlęs kojeles aukštyn? Ar kas
atsitiko?
- Savo kojelėmis laikau dangų. Jei tik pajudėsiu ir
patrauksiu kojeles, dangus nukris, - nejudėdamas
atsakė šis.
Tą akimirką nuo šalia augančio medžio atitrūko
lapas ir greitai besisukdamas ėmė leistis žemėn.
Paukštelis labai išsigando. Purptelėjo ir nuskri­
do. Dangus, žinoma, nė nekrustelėjo.
Mirė žymus pamokslininkas ir nukeliavo į rojų.
Ten pamatė savo miestelio taksistą, kuriam kažkodėl
buvo paskirta geresnė vieta nei jam.
Nubėgo skųstis šventajam Petrui.
- Nieko nesuprantu, [vyko nesusipratimas. Aš juk
visą gyvenimą uoliai pamokslavau.
Šventasis Petras atsakė:
- Mes vertiname pagal rezultatus. Ar, gerbiamasis,
atsimenate, kokią įtaką tamstos pamokslai darė
žmonėms?
Nusiminęs ganytojas buvo priverstas prisipažinti,
kad jam pamokslaujant vienas kitas tikintysis
net užsnūsdavo.
- Tikrai taip, - linktelėjo galvą šventasis Petras. -
O štai šiam žmogui vairuojant mašiną, keleiviai ne
tik būdavo budrūs, bet net melsdavosi.
34

SEKMADIENIO PIETŪS
Iš virtuvės, kaip paprastai, pasigirdo moters balsas:
- Pietūs paruošti!
Vyras, skaitęs laikraštį, ir du sūnūs, žiūrėję tele­
vizorių ir klausęsi muzikos, triukšmingai puolė prie
stalo, barškindami peiliais ir šakutėmis.
Įėjo moteris. Tačiau užuot atnešusi garuojančius
patiekalus, padėjo ant stalo grybšnį šieno.
- Kas gi čia dabar?., kas gi čia dabar? - apstulbo
trys vyrai. - Ar iš proto išsikraustei?
tarė:
Moteris pažvelgė į juos ir su angeliška ramybe
- O kaip kitaip man atkreipti jūsų dėmesį? Jau
dvidešimt metų ruošiu jums valgį, tačiau niekada
neišgirdau nė žodžio, iš kurio būčiau galėjusi
suprasti, kad valgote ne šieną.
Sutuoktiniams rengiantis švęsti dešimtąsias
jungtuvių metines, žmona išsiuntė į vyro mėgstamo
žurnalo redakciją jam skirtą žinutę, prašydama
išspausdinti. Zinutė buvo tokia: „Ačiū tau, mylimasis,
už tai, kad tavo dėka šiandien esu laiminga
moteris, žmona ir motina. Ačiū, kad esu tau vienintelė
pasaulyje. Ačiū, kad net būdami žmonių apsuptyje
mes galime apsikeisti kupinais meilės žvilgsniais.
Ačiū, kad net ir tada, kai visai to nesitikiu, tu
36
man kartoji:,, myliu tave". Ačiū už tai, kad esi. Ačiū
už tuos nuostabius meilės metus."
Mes turime didžiulę galią: padaryti artimus
žmones laimingus arba nelaimingus.Tereikia ištarti
„ ačiū " arba pamiršti tai pasakyti.
37

ROJAUS PASLAPTIS
Plačiapetis storžievis samurajus aplankė kuklų
vienuolį.
- Vienuoli, - kreipėsi, - išaiškink man, kas yra
pragaras ir kas yra rojus.
Vienuolis pakėlė akis į galingą karį ir su didžiau­
sia panieka prabilo:
- Išaiškinti tau, kas yra rojus ir pragaras? Nieko
aš tau neaiškinsiu. Tu purvinas, nesiskutęs, nuo tavęs
trenkia smarvė. Esi samurajų kastos gėda ir rykštė.
Dink man iš akių, man bjauru į tave žiūrėti.
Samurajus įsiuto. Iš pykčio ėmė drebėti, jo veidą
išmušė raudonis, negalėjo ištarti nė žodžio. Išsi­
traukė kardą ir iškėlė aukštyn, taikydamasis vienuolį
nužudyti.
- Tai ir yra pragaras, - sušnabždėjo vienuolis.
Samurajus pasijuto nugalėtas. Kiek užuojautos
to vienuolio širdyje, kiek drąsaus atsidavimo į
galiūno rankas, ir vien tik tam, kad išaiškintų, kas
yra pragaras.
Kupinas dėkingumo ir netikėtai užplūdusios
ramybės, samurajus palengva nuleido kardą.
- O štai čia yra rojus, - sušnabždėjo vienuolis.
Nugyvenęs ilgą, žygdarbiais paženklintą gyvenimą,
šaunus samurajus pateko į rojų. Jis buvo labai
smalsus, todėl paprašė leidimo bent akimirką žvilgtelėti
į pragarą.
38
Angelas išpildė jo prašymą ir nulydėjo į pragarą.
Samurajus atsidūrė didelėje salėje. Viduryje
stovėjo stalas, ant kurio garavo gausybė gardžiausių
valgių. Tačiau sėdintieji už stalo atrodė tokie išsekę,
išbalę ir sulysę, kad buvo gaila įjuos žiūrėti.
- Kaip čia yra ? - paklausė samurajus savo palydovo.
- Turint šitiek Dievo gėrybių prieš akis?..
- Supranti, kai jie čia atvyksta, vietoj stalo
įrankių gauna dvi lazdeles. Bėda tik ta, kad lazdelės
daugiau nei metro ilgio. Jomis tik iš toli galima
pasiekti maistą ir labai nepatogu įsidėti valgį į
burną.
Samurajus pašiurpo. Ši bausmė jam atrodė pernelyg
žiauri, juk tie vargšeliai, nepaisant didelių
pastangų, neįstengdavo įsidėti į burną nė trupinėlio.
Samurajus nieko daugiau nenorėjo matyti ir
paprašė tuojau pat grįžti į rojų.
Čia jo laukė netikėtumas. Rojus buvo lygiai tokia
pat didelė salė, kaip ir pragaras: čia šurmuliavo
daugybė žmonių, ant stalo garavo gardūs, viliojantys
patiekalai, o stalo bendrai rankose laikė ilgas,
daugiau nei metro ilgio lazdeles, kuriomis iš toli
galėjo pasiekti valgį.
Tačiau vienas dalykas labai skyrėsi: čia sėdintys
buvo linksmi, gerai įmitę, trykštantys džiaugsmu.
- Kaipgi taip gali būti?- paklausė samurajus.
- Pragare kiekvienas rūpinasi tik savimi, skuba
pagriebti maisto ir įsidėti sau į burną, nes visą
gyvenimą tik taip ir elgėsi. O čia, atvirkščiai, kiekvienas
paima lazdelėmis maisto ir rūpinasi pamaitinti
sėdintį šalia, - nusišypsojo angelas.
Šiandien ir rojus, ir pragaras yra tavo rankose.
39

TĖTIS PO LOVA
Kai buvau maža, man atrodė, kad visi tėčiai - tai
kaip lempelė šaldytuve. Kiekvienuose namuose jų
yra po vieną, bet niekas nežino, ką jie veikia, kai
namų durys uždaromos.
Mano tėvas išeidavo iš namų anksti ryte, o
vakare sugrįžęs būdavo labai laimingas, kad štai ir
vėl esame kartu. Tik jis sugebėdavo atidaryti kon­
servų skardinę, kai kitiems tai nepavykdavo. Tik jis
nebijodavo vienas leistis į rūsį. Jeigu skusdamasis
barzdą įsipjaudavo, niekas dėl to nesijaudindavo ir
neskubėdavo jo guosti. Kai imdavo lyti, žinoma, tik
jis eidavo prie mašinos ir įvarydavo ją į garažą. Jei
kuris iš mūsų susirgdavo, jis skubėdavo pirkti vaistų.
Tėtis statydavo pelėms spąstus ir apkarpydavo rožes
šalia namo durų, kad kas nors praeidamas nesusi-
badytų. Kai gavau dovanų pirmąjį dviratį, tėvas
lydėjo mane ne vieną kilometrą, kol išmokau gerai
važiuoti. Bijodavau visų kitų tėvų, tik ne savojo.
Sykį įpyliau jam arbatos. Tai buvo tik vanduo su
cukrumi, tačiau atsisėdęs ant kėdutės jis gėrė pasi­
gardžiuodamas ir sakė, kad arbata labai skani.
Kiekvieną kartą, kai žaisdavau su lėlėmis, lėlė -
mama turėdavo atlikti aibę visokiausių dalykų.
Nežinodavau, ką galėtų veikti lėlė - tėtis, todėl ištar­
davau už jį: „Ką gi, turiu eiti į darbą," - ir numes­
davau lėlę po lova.
40
Kai buvau devynerių, vieną rytą tėtis nepakilo iš
lovos ir neišėjo į darbą. Jį nugabeno į ligoninę ir kitą
dieną tėtis mirė. Tada nuėjau į savo kambarį ir ėmiau
ieškoti po lova lėlės - tėčio. Ištraukiau, nuvaliau nuo
jos dulkes ir pasodinau ant savo lovos.
Mano tėvas niekada nieko nedarė. Todėl nema­
niau, kad jo išėjimas anapus man bus toks skaus­
mingas. Dar ir šiandien nesuprantu, kodėl. (Erma
Bombek)
Atvirumo valandėlę moteris tarė: „Jau praėjo
daugiau nei metai, kai mirė mano tėvas, bet vis dar
jaučiu sąžinės graužimą, kad niekada jam taip ir
neištariau: „Tėti, aš tave myliu."
41

STAIGMENA
Jis niekuo nesiskyrė nuo daugelio į jį panašių:
griežtai elgėsi su žmona ir vaikais, priklausė rasistų
grupuotei, nes, jo įsitikinimu, „negrai verčiau tegu
sėdi namuose." Galiausiai kaip visiems, taip ir jam,
atėjo laikas iškeliauti anapus.
Drąsiai prisiartino prie rojaus vartų ir pabeldė.
Angelas maloniai jį priėmė ir paprašė minutėlę
luktelti. Surinkęs kompiuterio klaviatūroje naujojo
atvykėlio vardą, angelas perskaitė atsakymą ir tarė:
loje.
- Man labai gaila, bet kol kas jūsų vieta skaistyk­
- Negali būti! - nustebo žmogus. - Aš visada
elgiausi pavyzdingai.
- Niekuo negaliu padėti, - atsakė angelas.
- Tada aš noriu pats su JUO pasikalbėti! - sušuko
žmogus ir žengė durų link, kurios buvo angelui už
nugaros.
- Pasikalbėkite, jei norite, - tarė angelas. - Iš tiesų
tai jums bus didelė staigmena...
- Kodėl?- paklausė žmogus.
- Todėl, kad JI yra NEGRĖ, - šyptelėjo angelas.
Kai nukeliausime anapus, būkime pasiruošę
staigmenoms.
42

JONVABALIS IR BEŽDŽIONĖS
Džiunglėse, netoli kaimo, gyveno beždžionių
banda. Jų susidomėjimą kėlė ugnis. Ištisomis valan­
domis beždžionės gėrėdavosi ugnies liežuviais,
šokinėjančiais namų krosnyse ir kiemuose, matyda­
vo patenkintus valstiečius, ateinančius prie ugnies
pasišildyti.
Vieną labai šaltą vakarą beždžionės išvydo
krūmokšnio lapuose spurdantį jonvabalį. Jos nus­
prendė, kad tai žiežirba to stebuklingo dalyko,
šildančio žmones, ir labai apsidžiaugė.
Beždžionės rūpestingai apdengė jonvabalį sausa
žole ir šakelėmis, ištiesė į jį rankas ir patenkintos
įsivaizdavo, jog šildosi. Viena beždžionė ėmė netgi
pūsti į jonvabalį, kaip kad matė žmones pučiant
ugnį.
Netoliese ant šakos tupėjo nedidukas paukštelis
aukso spalvos sparnais ir viską atidžiai stebėjo. Jam
pagailo vargšių beždžionių, tad atskrido prie jų ir
tarė:
- Mielos draugės, jūs klystate, tai ne ugnis. Tai
jonvabalis!
Supykusios beždžionės nuvijo paukštelį šalin ir
dar stipriau ėmė pūsti į jonvabalį.
-Tai ne ugnis! - nesiliovė kartojęs auksasparnis
paukštelis susispietusioms aplink lapų ir šakų krūvą
beždžionėms. - Eikite šildytis į savo būstą!
44
Susierzinusi viena beždžionė pagavo auksas-
parnį paukštelį ir užmušė. Ir toliau visos pūtė į
jonvabalį.
Ryte beždžionės buvo mirusios nuo šalčio.
„Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug
ženklų, tačiau jie Juo netikėjo. Išsipildė pranašo
Izaijo žodžiai: Jis apakino jiems akis ir sukietino
širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, - kad
neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau" (Evangelija
pagal Joną 12, 37-40).
Štai kodėl šalia mūsų yra tiek daug mirštančių
nuo šalčio.
45

TAI NEPARDUODAMA
Jauna pora užėjo į pačią gražiausią miesto žaislų
parduotuvę. Vyras ir moteris ilgai apžiūrinėjo
spalvingus žaislus, pakabintus ant lubų, išrikiuotus
lentynose, išdėliotus ant prekystalių. Čia galėjai rasti
verkiančių ir besijuokiančių lėlių, elektroninių
žaidimų, miniatiūrinių viryklių, galinčių iškepti tortą
ar pyragaitį.
Tačiau sutuoktiniai niekaip negalėjo išsirinkti.
Jiems į pagalbą atskubėjo maloni pardavėja.
- Mes turime mažą dukrelę, - ėmė aiškinti jai
moteris. - Visą dieną ji būna namie viena. Mes
grįžtame tik vėlai vakare.
- Mūsų dukrelė beveik nesišypso, - tęsė vyras. -
Norėtume jai nupirkti kažką tokio, kas padarytų ją
laimingą, - vėl kalbėjo moteris, - ypač tada, kai mūsų
nėra namie... Ką nors, kas ją pradžiugintų, kai
pasilieka viena.
- Man labai gaila. - mandagiai nusišypsojo par­
davėja. - Mes neparduodame tėvų.
Nuspręsti turėti vaiką - tai sudaryti su juo sunkiai
žmogaus protui suvokiamą skolos sutartį.
Mažieji ateina į pasaulį, atsinešdami kvietimą
gyventi:,, Tu mane pakvietei. Aš atėjau. Ką man
duosi?" Nuo tada ir prasideda auklėjimas.
Štai vieno penkiolikmečio mintys apie gyvenimą:
46
Norėjau pieno -
į burną įbruko žinduką.
Norėjau tėvų -
man atkišo žaisliuką.
Norėjau (pasi)kalbėti -
įjungė televizorių.
Norėjau mokytis -
nupirko pažymių knygelę.
Norėjau pats mąstyti -
man liepė „zubiyti".
Norėjau pažinti pasaulį ir žmones -
man pateikė vien padrikas idėjas.
Norėjau būti laisvas -
mane sudrausmino.
Norėjau mylėti -
prakalbo apie moralę.
Norėjau įsigyti profesiją -
pasiūlė darbo vietą.
Norėjau laimės -
pakėlė algą.
Norėjau laisvės -
pasiūlė įsigyti mašiną.
Norėjau ieškoti prasmės -
pasiūlė siekti karjeros.
Norėjau sulaukti vilties -
mane įbaugino.
Norėjau kažką pakeisti -
deja, galėjo mane tik užjausti.
Norėjau gyventi...

PARAPIJOS MIRTIS
Miesto laikraštyje ir skelbimų lentose pasirodė
keista žinutė: „Didžiai sielvartaudami pranešame
apie šv. Eufrozijos parapijos mirtį. Laidotuvės įvyks
sekmadienį, 11 vai."
Tą sekmadienį šv. Eufrozijos bažnyčia buvo pil­
nutėlė, kaip niekada anksčiau. Žmonės vos tilpo. Ant
katafalko, priešais altorių, gulėjo tamsaus medžio
karstas. Klebonas pasakė trumpą kalbą:
- Nemanau, kad mūsų parapija dar galėtų
prisikelti. Kadangi dabar čia esame beveik visi
susirinkę, noriu paskutinį kartą kai ką pamėginti.
Kviečiu kiekvieną prieiti prie karsto ir paskutinį
kartą pažvelgti į įnirusiąja. Eisite išsirikiavę vorele,
vienas po kito, ir pasižiūrėję į lavoną išeisite pro
zakristijos duris. Paskui, jei kas norės, galės pro
pagrindinį įėjimą sugrįžti šv. Mišioms.
Klebonas nukėlė karsto dangtį. Žmonės netvėrė
smalsumu: „Kas ten. viduje? Kas gi iš tikrųjų mirė?"
Neskubėdami vienas po kito ėmė žingsniuoti
karsto link. Prisiartinę pažvelgdavo vidun ir išeidavo
iš bažnyčios - tylūs ir suglumę.
Mat visi, kurie dirsteldavo j karsto vidų, tikė­
damiesi pamatyti parapijos lavoną, atremtame vei­
drodyje išvysdavo savo veidą.
48
„Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės
į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir
atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui
per Jėzų Kristų."(lPt 2, 5 ).
Jeigu ten, kur renkasi tavo parapijos žmonės,
pilna dulkių, vadinasi, dulkių yra ir tavo sieloje.
49

MAŽAIS ŽINGSNELIAIS
Jaunas studentas, trokštantis nuveikti daug gero
žmonijos labui, sykį atėjo pas šv. Pranciškų Salezietį
ir paklausė:
- Ką galėčiau padaryti vardan taikos pasaulyje?
Šypsodamasis šventasis atsakė:
- Netrankyti taip stipriai durų...
Didelės rietenos visuomet prasideda nuo mažų
nesusipratimų. Dažnai šeimyninių skyrybų pradžia -
po lova numestos kojinės. Tačiau ir didelė meilė
prasideda, atrodytų, nuo nereikšmingų smulkmenų.
50

TRYS VARLIUKAI
Trys smalsūs varliukai sumanė pažinti pasaulį,
todėl paliko tvenkinį ir nepaisydami pavojų leidosi į
kelionę. Netoli tvenkinio stovėjo iškilusi graži sodyba.
Trys varliukai pirmiausia užsuko į kluoną. Juos
pastebėjo dvi vištos ir apsidžiaugusios pasitaikiusia
proga paįvairinti kasdienį meniu, atstačiusios aštrius
snapus puolė keliauninkus.
Varliukai buvo vikrūs ir greiti. Kaip tik tuo metu
sodybos šeimininkas pastatė prie tvarto durų kibirą
pieno. Keliais šuoliais varliukai pasiekė kibirą ir
murktelėjo. Atsikvošėjo piene. Iš pradžių varliukams
labai patiko plaukioti piene ir jie smagiai paišdyka-
vo. Tačiau greitai keliauninkai sunerimo. Suprato,
kad jiems reikia kuo greičiau iš čia dingti. Juk
supykęs šeimininkas - daug pavojingesnis nei
vištos...
Varliukai visokiais būdais bandė ropštis lauk, bet
kibiro sienelė buvo stati ir slidi. Pirmasis varliukas
buvo pesimistas. Kartą kitą pamėginęs, nusprendė:
- Niekada iš čia neištrūksime. Mums galas.
Praradęs viltį varliukas nuskendo.
Antrasis varliukas buvo intelektualas, nuodug­
niai išstudijavęs skysčius, šuolius ir jų fizinius dės­
nius. Nieko nelaukęs, jis pradėjo skaičiuoti atstumą
iki kibiro krašto, kibiro diametrą, šuolio trajektoriją,
kūno svorį, žemės trauką, pagreitį. Suradęs tinkamą
formulę, nusitaikė ir šoko iš visų jėgų. Bet... skai-
52
čiuodamas nepagalvojo apie kibiro rankeną.
Susitrenkė galvą, apalpo ir nugrimzdo į kibiro
dugną.
Trečiasis varliukas nė akimirkai nenustojo
plaukiojęs ir kojelėmis iš visų jėgų teliūškavęs pie­
ną. Pienas pamažu pavirto slidžiu, bet standžių svi­
estu, į kurį atsispyręs varliukas iššoko iš kibiro.
Yra tokia afrikiečių patarlė:
„Kas rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Žino, jog turi bėgti greičiau už gazelę, kad ją su­
čiuptų, jei ne - mirs iš bado.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Žino, jog turi bėgti greičiau už liūtą, kitaip žus.
Kiekvieną rytą, kai pabundi,
nesvarstyk, ar esi liūtas, ar gazelė,
bet būtinai bėk".
Kad ir kaip klostytųsi reikalai, niekada neprarask
vilties. Imkis veiklos.
53

BĖGLYS
Jaunuolis, slapstydamasis nuo žiaurių priešų,
atbėgo į vieną kaimą. Gyventojai jį maloniai priėmė
ir paslėpė patikimoje vietoje. Kitą dieną pasirodė ir
jo persekiotojai. Brovėsi į visus namus, išnaršė rūsius
ir palėpes, galiausiai sušaukė visus kaimo gyventojus
į aikštę.
- Sudeginsime kaimą ir nužudysime visus vyrus,
jei iki rytojaus ryto neišduosite, kur slapstosi jau­
nuolis, - sušuko kareivių vadas.
Kaimo seniūnas, kankinamas dilemos, išduoti
vaikiną ar leisti žudyti kaimo žmones, užsidarė savo
kambaryje ir atsivertė Bibliją, tikėdamasis iki aušros
rasti atsakymą. Paryčiui jo žvilgsnį patraukė šie
žodžiai: „Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą,
o ne visa tauta žūtų". Seniūnas užvertė Bibliją,
pakvietė kareivius ir nurodė jiems vietą, kur buvo
pasislėpęs jaunuolis.
Priešams išsigabenus auką nužudyti, kaimo
žmonės iškėlė šventę, nes seniūnas išgelbėjo jų
gyvybes ir patį kaimą. Seniūnas šventėje nedalyva­
vo. Begalinio liūdesio prislėgtas sėdėjo užsidaręs
savo kambaryje. Naktį pas jį atėjo angelas ir pa­
klausė:
- Ką padarei?
- Išdaviau bėglį priešams, - atsakė seniūnas.
- Nežinai, kad išdavei Mesiją? - vėl paklausė
angelas.
54
- Iš kur galėjau žinoti? - dar labiau sunerimo
seniūnas.
Tada angelas tarė:
- Jei, užuot skaitęs Bibliją, būtum nuėjęs pas tą
vaikiną ir pažvelgęs jam į akis, būtum supratęs.
Niūrus ir šaltas žiemos rytas. Autobusas
sausakimšas studentų ir dirbančiiyų. Keleiviai susispaudę
vienas šalia kito, susigūžę, apsitūloję storais
sunkiais žieminiais drabužiais, apsnūdę nuo monotoniško
variklio gaudimo ir nuo šiokios tokios šilumos.
Niekas nesikalba. Kas rytą vis tie patys veidai,
tačiau vieni nuo kitų slepiasi už išskleistų laikraščių.
Staiga pasigirsta balsas:
- Dėmesio! Dėmesio!
Sušlama laikraščiai, pakyla galvos.
- Kalba jūsų vairuotojas.
Tyla. Visi sužiūra į vairuotojo pakaušį. Jo balsas
skamba įsakmiai.
- Tuoj pat padėkite laikraščius į šalį.
Laikraščiai iš lėto nusileidžia.
- Dabar pasukite galvas ir pažvelkite į šalia
sėdintį žmogų.
Nuostabos pagauti visi paklūsta. Kai kas bando
šypsotis.
- O dabar kiekvienas ištarkite šalia sėdinčiam:
„Labas rytas, kaimyne!"
Iš pradžių balsai tylūs, nedrąsūs, tačiau netrukus
barjeras peržengiamas. Daugelis spaudžia vienas
kitam ranką. Studentai net apsikabina. Žmonės ima
gyvai šnekėtis, autobusas prisipildo šurmulio.
Labas rytas, kaimyne!
55

GRYNA SĄŽINĖ
Seniai seniai miško viduryje gyveno keista
mėsėdžių augalų šeima, kurią laikui bėgant ėmė
graužti sąžinė dėl tokios neįprastos mitybos. Mat
gerasis vėjas atnešdavo miške sklindančio nepa­
sitenkinimo ir skundų atgarsius.
Jautrūs kritikai augalai pajuto pasidygėjimą
mėsa ir po kiek laiko ėmė taip ja bjaurėtis, kad
visiškai atsisakė ją valgyti. Juos pykindavo vien ją
pamačius.
Mėsėdžiai augalai nusprendė tapti vegetarais.
Nuo tada jie pradėjo valgyti vieni kitus ir ramiai sau
gyveno, kadangi visame miške buvo tik ir kalbama
apie tai, kokie jie pavyzdingi.
Taip atsitinka daugelyje šeimų. „Vargas jums,
veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote
taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo
ir nesivaldymo. Vargas jums, veidmainiai Rašto
aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabalintus
antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje
pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir
jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje
esate pilni veidmainystės ir nedorumo". (Evangelija
pagal Matą 23, 25. 27- 28).
Kas nori bet kokia kaina sudaryti apie save gerą
nuomonę, paprastai nužudo tiesą ir tikrojo susitaikymo
galimybę.
56
DU ARKLIAI
Laukinis arklys susitiko naminį arklį ir ėmė
šaipytis iš jo vergiškos padėties. Pažabotas arklys
atšovė, kad jis esąs laisvas kaip vėjas.
- Kam tada tas įnagis tavo burnoje?- paklausė
laukinis arklys.
- Tai geležis, teikianti man jėgų.
- O kam tau tos vadžios prie šonų?
- Prilaiko geležį, kad neiškristų man iš burnos,
kai pats tingiu ją stipriai laikyti.
- O ką pasakysi apie balną?
- Padeda taupyti jėgas: kai pavargstu, atsisėdu ant
jo ir joju.
Nieko nėra liūdnesnio už vergą, bučiuojantį savo
grandines, ir už žmogų, pasiliekantį blogų įpročių
nelaisvėje. Tas, kuris nėra savęs paties šeimininkas,
nėra laisvas.
57

ASTRONOMAS
Kartą eidamas su draugu pamačiau aklą žmogų,
vienišą sėdintį šventyklos pavėsyje.
- Pažvelk į jį, tai pats išmintingiausias mūsų
kaimo žmogus, - pasakė draugas. Palikęs draugą
nuošaly priėjau prie aklojo ir pasisveikinau. Truputį
šnektelėjome, o paskui aš jam tariau:
aklas?
- Atleisk man už tokį klausimą, kiek jau laiko esi
- Nuo gimimo, - atsakė šis.
- Kaip tuomet įgijai žinių?
- Esu astronomas, - atsakė ir pridėjęs ranką prie
krūtinės pridūrė, - stebiu visas šias žvaigždes, saules
ir mėnulius. (Gibran)
Moteris, mirštanti nuo vėžio, paskutines gyvenimo
dienas paskyrė savęs pažinimui.
Ji rašė:„Pradėjau kreipti dėmesį į savo mintis, į
man priklausančius daiktus, į man patinkančius
dalykus, į knygas, kurias skaitau. Nusprendžiau, kad
tai veidrodis, bylojantis apie mane. Taip pažinau
nepakartojamą žmogų - save pačią. Nuo tada, kai
sužinojau, jog netrukus teks viską palikti, supratau šį
tą labai svarbaus: vienintelis dalykas, kuris man iš
tikrųjų priklausė - tai aš pati. Mirštu nuo vėžio, bet
niekada gyvenime nebuvau tokia gyva ir laiminga."
58

JUK ŽINOJAI!
Vienoje indėnų gentyje jaunuolius pripažindavo
suaugusiais tik tada, kai šie praleisdavo tam tikrą
laiką visiškai vieni. Pasilikę vienumoje, turėdavo
patys sau įrodyti, kad yra pasirengę brandžiam
amžiui.
Vienas toks jaunuolis ilgai keliavo nuošaliomis
vietovėmis, kol pasiekė žaliuojantį slėnį, apaugusį
medžiais ir nusėtą margaspalvėmis gėlėmis. Pakėlęs
akis į juosiančius slėnį kalnus, pastebėjo smailą
viršukalnę, padengtą akinančio baltumo sniegu.
- Išbandysiu savo jėgas, susiremsiu su šiuo
kalnu,- nusprendė jaunuolis. Apsivilko bizono odos
palaidinę, užsimetė ant pečių apsiaustą ir pradėjo
kopti.
Pasiekus viršūnę, prieš jo akis atsivėrė nuostabus
vaizdas. Jaunuolio žvilgsnis sklandė erdvės platy­
bėmis, o širdį užliejo pasididžiavimas. Staiga po
kojomis jis išgirdo šnaresį. Žvilgtelėjęs žemėn,
pamatė gyvatę. Nespėjus jam nė krustelėti, gyvatė
prabilo:
- Aš mirštu, - pasakė. - Čia labai šalta ir nėra
jokio maisto. Priglausk mane po savo marškiniais ir
nunešk į slėnį.
- Ne, - atsakė jaunuolis. - Aš žinau, kas tu tokia.
Tu esi gyvatė barškuolė. Jei prie tavęs prisiliesiu,
mirtinai įgelsi.
60
- Visai ne, - užtikrino gyvatė.- Su tavimi taip
nepasielgsiu. Jei išpildysi mano prašymą, nieko blo­
go tau nepadarysiu.
Iš pradžių jaunuolis nenorėjo sutikti, bet galiau­
siai gyvatė jį įkalbėjo. Jaunuolis įsikišo gyvatę į
užantį ir nusinešė su savimi. Kai pasiekė slėnį,
paėmė ją į rankas ir atsargiai nuleido ant žemės.
Tada gyvatė vikriai susivijo, papurtė barškučius,
puolė ir suleido geluonį jaunuoliui į koją.
- Buvai man prižadėjusi!.. - sušuko jaunuolis.
- Bet tu juk žinojai, kuo rizikuoji, mane pasiim­
damas, - sušnypštė nušliauždama gyvatė.
Šis pasakojimas skirtas tiems, kurie leidžiasi
suviliojami narkotikų, alkoholio ar nežmoniškai
greito lakstymo mašina.„Juk žinojai, kuo rizikuoji,
pasiimdamas mane su savimi". Arba:„Kąpasėsi, tą
ir pjausi".
61

DU KELIAUNINKAI
Siaučiant atšiauriam vėjui, du keliauninkai
skubėjo kalnų taku. Artinosi baisi pūga. Taip uolų
švilpė vėjo šuorai, barstydami ledo krušą. Vyrams
buvo sunku eiti, tačiau žinojo: jei laiku nepasieks
prieglobsčio, pražus pūgoje.
Stingstančia iš baimės širdimi ir beveik
nematančiomis, aplipusiomis sniegu akimis, atsar­
giai slinko palei bedugnės kraštą. Staiga išgirdo
dejonę. Kažkoks vargšelis, įsmukęs į kiaurymę ir
negalėdamas pajudėti, šaukėsi pagalbos.
- Ką padarysi, toks jau jo likimas. Tas žmogus
pasmerktas mirčiai. Geriau paskubėkime, kad ir
mums taip neatsitiktų, - tarė vienas keliauninkas ir
palinkęs į priekį, kad pasipriešintų vėjui, paspartino
žingsnį.
Antrajam pagailo žmogaus ir jis ėmė leistis
tarpcklin. Suradęs sužeistąjį, užsikėlė jį ant pečių ir
šiaip ne taip pasiekė kalnų taką.
Vakarėjo. Taką vis sunkiau buvo įžiūrėti.
Suprakaitavęs ir leisgyvis keliauninkas, nešantis ant
pečių sužeistąjį, pagaliau tolumoje išvydo šviesą,
sklindančią pro kalnų namelio langus. Padrąsinęs
sužeistąjį dar minutėlę pakentėti, netikėtai užkliuvo
už kažkokio daikto, gulinčio skersai kelio, ir
suklupo. Pažvelgęs pašiurpo: prie jo kojų gulėjo
mirtinai sušalęs buvęs kelionės draugas.
62
Likusiam gyvam keliauninkui grėsė tas pats. Jis
išsigelbėjo tik todėl, kad ryžosi padėti tarpeklin
įsmukusiam žmogui. Nešdamas sužeistąjį ant pečių,
jis gerokai sukaito ir taip išlaikė kūno temperatūrą,
reikalingą išgelbėti gyvybei.
Mergina buvo prastai nusiteikusi. Tarsi ežys,
kankinamas šuns, buvo atstačiusi aštrius savo
dyglius. Mokykloje per daug užduoda namų darbų,
per daug klausinėja, visko per daug... Motina kasdien
kartoja vis tuos pačius pamokslus, prašymus,
įspėjimus.
Mergina darėsi niūresnė ir niūresnė. Sykį
pažvelgė motinai tiesiai į akis ir tarė:
- Mama, aš pavargau nuo tavo pamokslų. Užuot
tuščiai aušinusi burną, kodėl neprieini ir neapkabini
manęs? Šito man reikia labiau nei visų tavo pamokslų.
Motinai iš nuostabos užgniaužė kvapą. Dukters
Žvilgsnis maldaute maldavo apkabinti. Su ašaromis
akyse, drebančiu balsu motina tarė:
- Tu nori... tu nori, kad tave apkabinčiau? Bet ar
žinai, kad aš irgi... kad aš irgi noriu, kad tu mane
apkabintum?
Ištiesusi rankas apglėbė dukterį ir tarsi mažą
mergaitę stipriai priglaudė prie savęs.
Kiekvienas, nesvarbu, kiek jam metų'(net ir septyniasdešimtmetis),
nori būti apkabintas, stipriai
priglaustas, nori patirti, kad yra mylimas. Dažnai
tampame pernelyg santūrūs, pernelyg drovūs ir
gėdijamės rodyti tikruosius savo jausmus. Slepiamės
po šalta ir griežta kauke, kad tie, kuriuos mylime,
neįžvelgtų, kokie esame jautrūs ir pažeidžiami, kad
nesuprastų, ką jaučiame iš tikrinu.
Tačiau tik žmogiška šiluma gali mus išgelbėti
-juto didžiųjų šios epochos šalčių.
63

NUTEISTASIS IR SKRUZDELE
Žmogų nuteisė dvidešimčiai metų kalėti. Jis
suko galvą, ką veikti, kad neprailgtų laikas. Praėjus
porai mėnesių pastebėjo, kad jo kameroje tarp
sutrūkinėjusio tinko atplaišų gyvena kelios
skruzdėlės. Viena jam pasirodė esanti labai protinga
ir nuteistasis nusprendė ją išdresiruoti.
Prireikė geležinės kantrybės, bet po penkerių
metų skruzdėlė jau mokėjo paklusti jo įsakymams,
šokti ant ištempto plauko, net padaryti dvigubą salto.
Dar po penkerių metų nuostabi ilgaamžė skruzdėlytė
mokėjo dainuoti visas Sanremo dainas. Praslinkus
dar penkeriems metams skruzdėlė taisyklingai
kalbėjo keturiomis kalbomis. Buvo beišmokstanti ir
penktąją, kai žmogų paleido į laisvę. Jis įsidėjo savo
nuostabią skruzdėlę į kišenę, tikėdamasis jos dėka
pasirodyti televizijoje ir užsidirbti daug pinigų.
Išėjęs iš kalėjimo, žmogus nužingsniavo tiesiai į
barą. Truputį išgėręs neatsispyrė pagundai parodyti
kitiems savo šauniąją skruzdėlytę. Padėjo ją ant
stalelio ir pašaukė barmeną.
- Pažvelkite į šią skruzdėlę!
Nieko nelaukdamas barmenas sutraiškė skruz­
dėlę ir lyg niekur nieko pasakė:
- Atleiskite, pone.
Tėvai ir mokytojai vaikų auklėjimui skiria dau­
gybę metų. Tačiau kartais akimirksniu sugriauna-
64
mas visas ilgo ir sunkaus darbo rezultatas. Taip
atsitinka tuomet, kai kelyje pasipainioja toks
storžievis kaip šis barmenas. Taigi geriau dresiruoti
dramblius, o ne skruzdėles.
65

TRUPUTIS SIDABRO
- Rabi, ką manai apie pinigus? - paklausė jau­
nuolis mokytoją.
matai?
- Pažvelk pro langą, - tarė mokytojas. - Ką ten
- Matau moterį su vaiku, dviejų arklių traukiamą
vežimą, kaimietį, einantį turgun.
- Gerai. O dabar pažiūrėk į veidrodį. Ką matai?
- Ką gi galėčiau matyti, Rabi? Žinoma, save patį.
- Dabar pamąstyk: langas yra padarytas iš stiklo,
taip pat ir veidrodis. Tereikia padengti stiklą
plonyčiu sidabro sluoksniu, ir žmogus ima matyti tik
save patį.
Sutinkame daug žmonių, kurie savo langus
pavertė veidrodžiais. Jiems atrodo, kad žiūri į lauką,
bet iš tikrųjų mato tik save. Neleisk, kad tavo širdies
langas pavirstų veidrodžiu.
66

GROTA
Žiaurūs priešai vijosi beduiną*. Vargšas bėgo
slėptis j aštriomis uolomis nusėtą dykumos pusę,
ten, kur buvo sunkiau praeiti. Skubėjo vos atgau­
damas kvapą, kol galiausiai jam už nugaros visiškai
nutilo arklių kanopų bildesys.
Sustojęs apsižvalgė aplinkui: buvo atsidūręs siau­
rame nejaukiame tarpeklyje, viršuje kybojo grės­
mingi granito ir tamsaus bazalto luitai. Žmogus labai
nustebo, pamatęs tarpekliu vingiuojantį takelį. Ėmė
juo eiti ir netrukus pasiekė didelės tamsios grotos
angą. Netvirtu žingsniu įžengė vidun.
- Ateik, broli.
Malonus balsas jam suteikė drąsos. Beduinas
pamatė šešėlyje sėdintį tik ką besimeldusį
atsiskyrėlį.
- Tu čia gyveni? - paklausė beduinas.
- Žinoma.
- Kaip tu gali taip gyventi - vienas, beturtis, toli
nuo žmonių?..
Atsiskyrėlis nusišypsojo.
- Aš nesu beturtis. Turiu didžiulius turtus.
- Kur?
- Pažvelk ten, - atsiskyrėlis jam parodė nedidelį
plyšį uolos viršuje. - Ar matai?
* beduinai (arab. bavadin - dykumų gyventojai) -
Pietvakarių Azijos ir Šiaurės Afrikos arabai klajokliai.
lobis?
- Nieko nematau.
- Tikrai nieko nematai?
- Matau tik gabalėlį dangaus.
- Argi gabalėlis dangaus tau neatrodo didžiulis
Teko skaityti vieno nacistų kalinio istoriją. Sis
žmogus parašė šeimai džiaugsmo kupiną laišką po
to, kai jį perkėlė iš kameros, kurioje tebuvo keturios
plikos sienos, į kitą, kur vienos sienos viršuje žiojėjo
plyšys. Pro tą plyšį kas rytą jis galėjo matyti skiau­
telę žydro dangaus, o kas vakarą - vieną kitą
spindinčią žvaigždę. Kaliniui tai buvo neįkainoja­
mas lobis.
Mes galime matyti visą dangaus skliautą, tačiau
neretai užuot į jį pažvelgę įsijungiame televizorių.
69

ALEKSANDRO ARKLYS
Sulaukęs dvidešimties metų, Aleksandras
Didysis paprašė savo tėvo, karaliaus Pilypo, kad tas
jam padovanotų arklį Bucefalą, kurio dar niekam
nebuvo pavykę prajodyti. Tai buvo nuostabios
išvaizdos, bet įnoringo ir laukinio charakterio arklys.
- Iš visų arklių, kurie yra, ar nenorėtum išsirinkti
kokio kito, sūneli? - paklausė gerasis karalius
Pilypas.
Tačiau Aleksandras norėjo prajodyti būtent
Bucefalą. Tris mėnesius jis bandė prisijaukinti arklį:
glostydavo jį, šnabždėdavo draugiškus žodžius, ta­
čiau visos pastangos ėjo veltui. Aleksandrui nė karto
taip ir nepavyko užšokti arkliui ant nugaros.
Tie, kurie anksčiau bandė prajodyti šį arklį, sakė:
- Saugokis, Aleksandrai. Geriau paleisk arklį į
laisvę, kol jis tau nepadarė nieko bloga.
Vieną dieną, stebėdamas savo laukinį draugą,
Aleksandras pamatė, kad arklys labai žemai nuleido
galvą, beveik paslėpė ją tarp priekinių kojų.
Švietė kaitri vidudienio saulė.
Aleksandras prisiminė, kad saulėtomis dienomis
Bucefalas visuomet taip elgdavosi. Be to, bandymai
jį prisijaukinti irgi gal kiek labiau pavykdavo, kai
šviesdavo kaitri saulė. Staiga jam šovė mintis: galbūt
arklys bijo saulės?
Spiginant saulei Aleksandras pribėgo Bucefalui
iš priešakio, energingai sugriebė jo galvą ir iš visų
70
jėgų ją pakėlė aukštyn. Pirmą kartą arklio akys
nukrypo į saulę. Aleksandras pastebėjo, kaip ėmė
blėsti jo pyktis, žvilgsnis darėsi vis švelnesnis, tarsi
šypsotųsi.
Kai jaunuolis atleido tvirtas rankas, arklio galva
liko tiesi, rami, aukštai iškelta. Aleksandras sušuko
iš džiaugsmo, apkabino arklį, užšoko jam ant
nugaros ir pasileido smarkiais šuoliais Makedonijos
lyguma.
Bucefalas nugalėjo baimę pažvelgti į saulę. Nuo
to laiko ne taip bijojo ir žmonių.
„Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dva­
sios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti:, Ko
tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai
mūsų pražudyti?'"(Evangelija pagal Luką 4, 33- 34).
Šis velniškas šūkis - tai iškreipto tikėjimo ir
visiško netikėjimo šūkis: Dievas kelia baimę.
Kiek daug yra žmonių, išsigandusių Dievo.
Žmonių, kurie stengiasi turėti kuo mažiau reikalų su
Dievu, kurie jam kalba paskubomis, nepakeldami į jį
akių, ir su palengvėjimu atsidūsta, kai tik gali nuo jo
atsitolinti, nes jiems nejauku būti Dievo akivaizdoje.
O Dievas žmogų kviečia visiškai kitokiems san­
tykiams: į pasitikinčią ir ištikimą meilę.
71

MAINAI
Tėvui susiruošus j miestą, jo penkerių metų
dukrytė nedavė ramybės, prašydama parnešti dau­
gybę įvairiausių lauktuvių. Tėvui trūko kantrybė.
- Nupirk tą, nupirk aną! - sušuko. - Tu galvoji tik
apie tai, ką tėvai tau gali duoti... Norėčiau sužinoti,
ką gi tu jiems duodi?!
Mergaitės atsakymas atėmė tėvui žadą.
- Meilę, - tarė ji visai paprastai.
Milijardierius gulėjo mirties patale. Sukvietęs
savo įpėdinius tarė:
- Mano vaikai, atėjo metas man palikti...
- Kiek? - nutraukė jį visi choru.
Tikrai turtingas yra tas žmogus, kurio vaikai
eina jo pasitikti ištiesę rankas, net jei jis pats
rankose nieko neturi.
Kokių mainų lauki tu ?
72

KATĖ
Gyveno kartą katė, kuri pamilo jaunuolį. Ji tiek
liepsnojo meile, kad kreipėsi pagalbos į fėją, ir toji ją
pavertė gražia moterimi, galinčia užkariauti jaunuo­
lio širdį.
Susipažino su jaunuoliu ir netrukus abudu ėmė
rengtis vestuvėms.
Pagaliau išaušo vestuvių diena. Suskambo dai­
nos, svečiai šoko ir linksminosi šviečiant marga­
spalviams žibintams. Ant stalo garavo rinktiniai valgiai.
Atrodė viskas einasi puikiai. Tik staiga jaunoji
pastebėjo prabėgančią pelę ir žaibiškai puolė ją
vytis.
Mūsų visuomenėje tiek daug apgaulės: pernelyg
pripratome tikėti reklama. Dažnai žmonėms, kurių
nekenčiame, kurių nenorime sutikti, kurių išvaizda
mums atrodo pasibjaurėtina, sakome: „Kaip malonu
tave matyti.'... Labai lauksiu tavo skambučio!.. Kaip
tau tinka šie drabužiai!.."
Kiekvienam gyvenimo atvejui prisitaikome
kaukę. Viena kaukė draugams, kita - įstaigos direktoriui,
trečia žmonai arba vyrui, dar kita - kaimynams
ar Dievui.
Bet anksčiau ar vėliau kiekviena komedija
prieina liepto galą.
„Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainys­
tės! Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir
nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką kal­
bėjote patamsyje, skambės šviesoje, ir ką šnibždėjote
į ausį kambariuose, bus skelbiama nuo stogų!"
(Evangelija pagal Luką, 12, 1- 3).

MIRAŽAS
Žmogus pasiklydo dykumoje. Pabaigęs maisto ir
vandens atsargas, vos ne vos vilko kojas įkaitusiu
smėliu. Netikėtai priešais save išvydo palmes ir
išgirdo vandens čiurlenimą. Tačiau keleivis tik dar
labiau nusiminė:
- Tai tik miražas, mano vaizduotės žaismas, pasą­
monėje slypinčių troškimų projekcija. Iš tikrųjų ten
nieko nėra, - svarstė jis.
žemės.
Netekęs vilties, temstančia sąmone susmuko ant
Po kiek laiko jį užtiko du beduinai. Vargšelis jau
buvo miręs.
- Kaip tai paaiškinti? - nustebo pirmasis. - Visai
prie pat oazės ir vandens, tik keli žingsniai nuo sul­
tingų datulių, krintančių tiesiai į burną. Kaipgi taip
galėjo atsitikti?
- Tai buvo šiuolaikinis žmogus, - liūdnai palinga­
vo galvą antrasis.
Pasaulyje tiek daug stiprios šviesos ir paslapčių,
bet neretai žmogus jas uždengia savo maža ranka.
(Baal Skem)
Technologines eros garbintojams realu tik tai, ką
galima suvokti protu. Jų pamatas ir atrama - mokslinė
mintis, todėl susidūrę su tuo, ko iki galo suprasti
protu nepajėgia, praranda viltį ir žūva.
Dievo paslapčių neįmanoma suprasti. Jas reikia
76

Ferrcro, Bruno
Fc 326 Rožės dvelksmas: trumpi pasakojimai sielai/
Bruno Ferrero: [iš italų kalbos vertė Rasa
Paleckytė]. -Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. -
80 p.: iliustr.
ISBN 9986-04-088-4
Italų rašytojas Bruno Ferrero, besirūpinantis jaunuolių
auklėjimu, knygoje "Rožės dvelksmas" pateikia trumpus pasakojimus,
iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, niekuo neišsiskiriančius, tačiau
nepaprastai gyvus, jaudinančius, priverčiančius stabtelėti ir
susimastyti. Knyga sudomins ir paskatins dvasiniams ieškojimams
bet kokio amžiaus skaitytoją, ištroškusį dvasios dvelksmo ir
šilumos, nes, anot autoriaus, "tik žmogiška šiluma gali mus
išgelbėti nuo didžiųjų šios epochos šalčių".
Bruno Ferrero
ROŽĖS DVELKSMAS
Trumpi pasakojimai sielai
Redaktorė Ligita Lizūnienė
Viršelio dailininkas Ramūnas Krupauskas
UDK 850-3
Leidiniui panaudotos Jono Jakimavičiaus, Birutės Gučaitės
nuotraukos bei iliustracijos iš Bruno Ferrero knygos
„Rožės dvelksmas" italų kalba
SL 364.1998 02 26. Tiražas 5000 egz. Užsakymas . 82
Leidykla"Kalalikų pasaulis", Dominikonų g. 6,2001 Vilnius
Spausdino Adonio Jakšto spaustuvė, Girelės g. 22,4230 Kaišiadorys
Kaina sutartinė