II NIEKŠYBĖS PASLAPTIS - Maceina.lt

mizmas remiasi ne tik žmogiškojo genijaus kūrybine galia,
bet remiasi iš esmės Dievu, Kūrėju, kuris žmogų „visoje
jo didybėje nuostabiai sukurs ir dar nuostabiau atnaujins".
Pagoniškasis prometėjizmas, kuris davėsi vėl
pastebimas Šviečiamųjų laikų, krikščionybėje yra pakeičiamas
religiniu žmogaus nusistatymu iš atžvilgio į ateitį.
Tuo istorija tampa visuotiniu religiniu aktu, sukurtojo
žmogaus išpažinimu ir sykiu „rorate", šauksmu į galutinį
egzistencinį išganymą.
3. ANTIKRISTO SAMPRATA
Kadangi istorija yra skirties laikas, tai ji išryškina savo
eigoje ne tik rolę Kristaus, bet sykiu ir jo priešininko,
kurį Šv. Raštas ir krikščioniškoji tradicija pažymi antikristo
vardu. Antikristas stovi priešais Kristų kaip istorinė jėga,
kuri jį atmeta, prieš jį be pertraukos kovoja ir jo istorinius
darbus nuolatos žaloja. Paslaptingame Apreiškime
minimi du žvėrys (13, 1—11), didžioji paleistuvė, „kuri
sėdi ant daugelio vandenų" (17, 2), didysis Babilonas (18,
2), slibinas ir senasis žaltys (20, 2) yra ne kas kita kaip
simboliai istorinių formų ir pavidalų, kuriuos laiko eigoje
prisiėmė antikristas ir kuriais jis darė įtaką istoriniam
gyvenimui. Jūrų žvėris „atvėrė savo nasrus piktžodžiavimui"
(13, 6) ir piktžodžiavo Dievo vardui per
„keturiasdešimt du mėnesius" (13, 6). Žemės žvėris „darė
didelių ženklų, taip kad net ugnį iš dangaus nužengdino
žemėn" (13, 13); pirmojo žvėries paveikslas darosi gyvas
taip, kad jis kalba ir užmušinėja tuos, kurie jo negarbina
(13, 15). Su didžiąja paleistuve „žemės karaliai" paleistuvauja,
apdovanoja ją „auksu, brangakmeniais ir perlais"
ir svaiginasi su ja Kristaus šventųjų ir liudytojų krauju
(17, 2—6). Iš didžiojo Babilono, šio puošnaus pasaulio
miesto, turtėja pirkliai ir tampa „žemės kunigaikščiais"
(18, 23); pats miestas savo burtais nuodija visas tautas ir
susiteršia krauju „pranašų ir šventųjų, ir visų, kurie yra
nužudyti žemėje" (18, 24). Istorija taigi yra kupina antikristinių
pastangų ir darbų. Ji yra tikrasis veiksmo laukas
ne tik Kristui, bet ir jo priešininkui.
Tam tikrą antidievišką charakterį galime pastebėti jau
ir gamtos pasauly. Ana visuotinė harmonija ir nuostabus
tikslingumas, kuriais stebimės ypačiai gyvajame pasauly,
čia šen, čia ten yra lyg kokios juodosios rankos iškreipta
ir sužalota. Kažkoks piktas planas prasiveržia iš kai kurių
237