153 PORTRETINĖS GRAFFITI* SENŲJŲ LIETUVOS ... - Mokslo darbai

Tiesa, marginaliniai pieðiniai, juolab portretinë graffiti, ðiuose tyrimuose specialiai nenagrinëti,
nors siûlomoje knygø áraðø klasifikacijoje marginaliniai pieðiniai yra minimi 3 .
Pastaruoju metu iðaugo dëmesys seniesiems áraðams kaip epigrafikos paminklams [25],
tyrinëjami simboliai bei þenklai, kuriø prigimtis ir sklaida, be kita ko, aiðkinama ir socialinës
bei kultûrinës komunikacijos poþiûriu [30]. Antai barokiniø knygø simboliø pasaulio
tyrimas dar kartà parodë ypatingà Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës (toliau – LDK)
pilieèio laikysenà mirties akivaizdoje, jo susidvejinimà, atsitraukimà á „knygø labirintus“
ir simbolinio màstymo erdves, kuriose aiðkiai matoma senøjø Lietuvos spaudiniø emblemika
[30]. Kaip teisingai pastebëjo dailëtyrininkë Jolita Liðkevièienë, „ðiuolaikinis mokslas
siekia ið naujo perþvelgti „neaktualias“ arba kultûros marginalijomis laikytas dailës
sritis“ [30, 13]. Tà patá galima pasakyti ir apie knygotyrà, knygos ir apskritai kultûros
istorijà, mëginanèias ne tik inventorinti, bet ir naujai interpretuoti kultûros paveldà.
Áraðai ir pieðinukai, uþimantys tarpinæ vietà tarp nuosavybës liudijimø ir marginaliniø
pastabø apie knygà, yra nagrinëjami ávairiais aspektais: tipologiniu, semantiniu, turinio
[37]. Pastaruoju metu iðryðkëjo vadinamøjø maþøjø literatûros formø ir knygos þenklø
sàsajos [16, 17, 40]. Jø kilmæ ir prasmæ galima paaiðkinti tik suvokus praëjusiø epochø
knygos kultûros kontekstà, kuriame vaizdas (ðiuo atveju portretinë marginalija) buvo
tariamo ir raðomo þodþio tæsinys. Apskritai knygose paliktus þenklus galime vertinti ir
kaip „plunksnos mëginimus“ 4 , ir kaip sakralinius knygos nuosavybës paliudijimus, kuriø
autoriai panorëdavo likti neþinomi, ir kaip vaizduotës, kûrybinës raiðkos liudijimà, taip
pat daþniausiai anoniminá. Kitaip tariant, senieji knygos þenklai daþnai slepia simbolinæ
informacijà, kurià reikia „perskaityti“, o knygose ir kituose dokumentuose paliktus netipiðkus
þenklus iððifruoti. Kai kurie ið jø turi proveniencijos poþymiø ir knygotyros istoriografijoje
ávardyti kaip knygos þenklø marginalijos [29, 93]. Anot J. Liðkevièienës, ðie
pieðiniai, kaip socialinës komunikacijos iðraiðka, skirstytini á tris grupes: 1) savarankiðkus
uþbaigtus meno kûrinius, turinèius savo kompozicijà, suteikianèius informacijos apie
3
Pieðiniai, portretinës iliustracijos Jurij Lavrik klasifikacijoje aptariamos 6 grupëje kartu su kitais
„þaidybiniais“ áraðais, tokiais kaip: Pisaw Pisaka [a] chto Preczytaya toy Sraka [48]. J. Lavrik siûlo toká
knygø áraðø apibrëþimà: Iíñêðûïöûi – ãýòà àäðó÷íûÿ íàäïiñû íà êíiãàõ, çðîáëåíûÿ Këàäàëüíiêàìi,
÷ûòà÷àìi, àKòàðàìi, âûäàKöàìi, iíòðàëiãàòàðàìi öi iíøûìi àñîáàìi ir klasifikacijà: Íàäïiñû ãýòûÿ
ìîæíà ïàäçÿëiöü ïàâîäëå õàðàêòàðó òýêñòàâàãà çàïiñó íà: 1) ïðàâiíåíöûéíûÿ; 2) òýêñòàâàìàðãiíàëüíûÿ;
3) àêòàâûÿ i ðàäàâîäíà-ëåòàïiñíûÿ; 4) ìàëiòîKíà-ïàáîæíûÿ; 5) ëiòà-ðàòóðíûÿ,
ôàëüêëîðíûÿ i ìóäðàñíûÿ; 6) çàáàKëÿëüíàãà õàðàêòàðó; 7) ã. çâ., „ïðîáû ïÿðà“.
4
Plunksnos mëginimais vadiname senøjø raðtininkø, skriptoriø, knygø savininkø paliktus marginalinius
áraðus, pieðinius ir kitus þenklus, atliktus iðbandant naujà plunksnà, raðalà, popieriø ar pergamentà.
Kaip vëliau matysime, ðie mëginimai kartais virsdavo brandþiais ir ðmaikðèiais pieðiniais ar tekstais.
154