„Moku bendrauti be patyčių“. Metodinės rekomendacijos vaikams ir ...

kus ir paauglius dalytis savo išgyvenimais, kylančiais dėl patyčių. Vis dėlto vaikai sunkiai
ryžtasi kalbėti apie patyčias, o neretai niekam nepasakoja apie tai, kad kiti vaikai iš jų
tyčiojasi.
Kai vienoje mokykloje 5–8 klasėse besimokančių vaikų paklausėme: „Ar pasakojate apie
patyčias tėvams?“, paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis vaikų apie tai kalbasi su savo tėvais –
47 proc. penktokų ir tik 8 proc. aštuntokų. O paklausti, ar pasakoja apie patyčias mokytojams,
atsakė panašiai.
Galbūt tu žinai atsakymą, kodėl vaikai apie patiriamas patyčias nepasakoja suaugusiesiems?..
Kai mes paklausėme vaikų, kodėl taip yra, jie atsakė taip:
baisu, kad skriaudėjai kerštaus;
nenoriu būti skundiku;
nenoriu jaudinti tėvų;
gėda, kad pats negaliu apsiginti;
baimė prarasti draugus;
sunku įrodyti patyčias, todėl neverta sakyti;
• net jei ir pasakysiu apie patyčias – situacija vis tiek nepasikeis.
Galbūt ir tu galvoji panašiai kaip vaikai, kurių atsakymus parašėme aukščiau? Galbūt ir
tu baiminiesi, kad pasakydamas apie patyčias sulauksi skriaudėjų keršto, tėvai jaudinsis ar
bus sunku įrodyti vykstančias patyčias? Pamėginkime trumpai aptarti tas baimes, kurios
neleidžia vaikams pasakoti apie patyčias, o suaugusiesiems sužinoti, kad vaikai dėl to labai
skaudžiai išgyvena.
„Baisu, kad skriaudėjai kerštaus.“ Visiškai normalu baimintis, kad skriaudėjai gali
kerštauti, jei tu papasakosi apie tai, ką jie daro. O galbūt tavo baimė sumažės, jei pasakysim,
kad dauguma skriaudėjų bijo, kad apie tai, kaip jie elgiasi, sužinos suaugusieji?..
Iš tiesų skriaudėjai neretai stengiasi netinkamai elgtis tada, kai suaugusiųjų nėra šalia,
nes nenori, kad suaugusieji sužinotų apie netinkamą elgesį. Kartais gali net ir prigąsdinti
patyčias patiriantį vaiką: „Tik pamėgink pasakyti – pamatysi, kas tau bus!..“ Tiesa
yra ta, kad netinkamą veiksmą galima sustabdyti tik kalbant apie tai ir paprašant kitų
žmonių pagalbos.
28