Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis - Panevėžio rajono savivaldybė

Panevėžio rajono savivaldybės administracija 

DVARŲ KULTŪRA – LIETUVOS 

KULTŪROS DALIS 

Konferencijų pranešimai 

Leidinys skiriamas Europos paveldo dienoms 

Panevėžys 2010

UDK 908.474.5 (06) 

Dv 18 

Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius 

© Pranešimų autoriai 

© Panevėžio rajono savivaldybės administracija 

© UAB „Tėvynė“ 

ISBN 978-609-95085-8-0

Po tylinčiom žvaigždėm užmigo žemė. 

Klevai tamsoj stipriau šakas supynė. 

Atrodo, kad seniai sustojo laikas, 

Seniai toli – istorijoj – tėvynė. 

Užmigo kaimai po lažų ir vyžų, 

Po degančių dvarų, po ilgo vargo, 

Užmigo miestai po karų, derybų... 

Ir niekas nebeturi jokio vardo. 

Sustoji vienas – menkas ir mažytis 

Prieš neaprėpiamą pasaulio aukštį. 

Ir kas tau žvaigždės Kas tau amžinybė – 

Tu lauki, kad greičiau pradėtų aušti. 

J. Strielkūnas 

3

Dvarų istorija – neatsiejama mūsų istorijos dalis, todėl prikelti iš 

užmaršties vieno ar kito dvaro istoriją - mūsų pareiga. Mūsų krašto 

praeitis glaudžiai susijusi su dvarų kultūra, su juos valdžiusiomis 

dvarininkų giminėmis. Neatsitiktinai dalį savo konferencijų paskyrėme 

dvarams. 

Šiame rinkinyje pateikiami 5 konferencijų pranešimai apie 

žymiausias krašto bajorų gimines – Karpius, Kerbedžius, Komarus, 

Sicinskius, Zavišas. Šios giminės pasirinktos ne tik dėl savo vaidmens 

krašto istorijoje, bet ir dėl iki mūsų dienų išlikusio paveldo. Tai tarsi 

papildo kitą konferencijų ciklą „Krašto paveldas“. 

Tikimės, kad šių konferencijų medžiaga – nedidelis indėlis į 

krašto istoriją. Pranešimus daugiausia rengė moksleiviai ir studentai, 

todėl galime įžiūrėti ir patriotinio auklėjimo elementų, jaunų žmonių 

neabejingumo savo krašto praeičiai apraiškų. 

4

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis Komarai 

2001 m. kovo 2 d., Panevėžys 

5

Pranešėjai 

Tadas Jagminas, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto 

studentas. 

Deimantė Jesiūnaitė, Kauno technologijos universiteto 

Panevėžio filialo Vadybos ir administravimo fakulteto 

studentė. 

Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono 

savivaldybės architektūros tarnybos vyr. 

paminklotvarkininkas. 

Vaida Medelinskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio 

gimnazijos moksleivė. 

Rita Želnytė, Panevėžio „Vyturio“ vidurinės mokyklos 

moksleivė. 

6

Lietuvos bajorijos kultūros profiliai 

Tadas Jagminas 

Bajoriškoji visuomenė, kuri nuo Kryžiaus karų iki pat Pirmojo 

pasaulinio karo darė įtaką senosios Lietuvos vidaus gyvenimui ir kuri lėmė 

nepakartojamą jo spalvingumą, turi turtingą ir turiningą, tačiau nūdienos 

istoriografijoje dar neįprasmintą praeitį. O juk giminių istorijos, genealogijos, 

heraldika, dvarų kultūra yra neatsiejamos nuo Lietuvos kultūros istorijos. Šių 

temų vengimas, ignoravimas, deformavimas yra jaučiamas tiek prieškarinėje, 

tiek sovietinėje istoriografijoje. Taip kilmingųjų luomo istorija tapo 

išnaudotojų klasės ir sulenkėjusių išdavikų istorija. Tokių kraštutinumų 

sureikšminimas turi pagrindą: lietuvių bajorijos kultūra neatsiejama nuo 

Lenkijos bajorijos tradicijų ir papročių. Jau nuo XV a. lietuvių bajorijai 

vadinti buvo pradėtas vartoti lenkų kilmės žodis šlėkta. Tai siejama su 1413, 

1434 ir 1447 metų privilegijomis, davusiomis Lietuvos bajorams teises, 

kuriomis naudojosi Lenkijos šlėkta – asmeninę laisvę, asmens ir turto 

neliečiamybę, atleidimą nuo mokesčių bei prievolių, išskyrus karo tarnybą. 

Vėlesnėmis privilegijomis bajorai įsigijo politinių teisių ir XVI a. vidurio 

reformomis pasiekė Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos 

supanašinimo. Taip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo 

atskiras luomas, susidedąs iš žemvaldžių ir karo prievolę turinčių eiti žmonių. 

Kaip privilegijuotasis valstybę valdąs luomas, šlėkta atsiribojo nuo valstiečių 

ir miestiečių, išsiskyrė tiek savo socialiniu, tiek kultūriniu statusu. Šlėkta, kaip 

politinė tauta, buvo vieninteliai Lietuvos piliečiai, suvaidinę svarbią rolę 

visose esminėse valstybės mizanscenose. 

Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, šlėktos, kaip valstybingumo įpėdinės, 

reikšmė atsiskleidė 1812, 1831 ir 1863 metų įvykiuose. Tokios pilietinės 

pozicijos, kaip politinės kilmingųjų luomo kultūros raiškos pagrindą sudarė 

dar XVII–XVIII a. susiformavusi specifinė demokratijos samprata, „aukso 

laisvės“ išpažinimas. Bajorijos istorija neatsiejama ir nuo tokių valdymo 

institucijų, kaip seimeliai, konfederacijos. Šiame kontekste svarią vietą užima 

reali ir simbolinė pareigybių hierarchija. Kultūrinė luomo istorija atskleidžia 

seną mecenatystės tradiciją, švietėjišką – ugdomąją veiklą. 

Tikimės, kad bajorystės tema dar susilauks solidžių kultūros, 

mentaliteto studijų, genealogijos tyrimų. 

7

Komarai 

Petras Juknevičius 

Komarai – viena garsiausių ne tik Raguvos, bet ir viso Panevėžio 

krašto bajorų giminių. Jie turėjo savo herbą: raudoname fone – balta lelija 

viršūne žemyn, o ant jos kryžius. Ant šalmo – trys stručio plunksnos. Tiesa, 

žinoma ir kita Komarų giminės šaka, turėjusi herbą Korczak. Čia kalbame 

apie Komarus, turėjusius savo herbą. 

Bene pirmasis Komarų paminėjimas – 1481 metai. Giminės pradininku 

laikomas Komaras, vadintas Zabožinskiu. Dabartinėje Ukrainoje, netoli 

Užgorodo, jis įkūrė Komargradą. Jo palikuonys įsikūrė paveldėtose žemėse 

Padnestrėje. Komaras Zabožinskis turėjo tris sūnus: Ivaną, Ostapijų ir 

Semioną. Pastarųjų, Ostapijaus ir Semiono, palikuonys persikėlė į Lietuvą: 

Volynės stalininko Ostapijaus Komaro vienas iš trijų sūnų, karaliaus dvariškis 

Ivanas apsigyveno Lietuvoje, o vienas iš keturių Lucko iždininko Semiono 

Komaro sūnų, karaliaus Aleksandro dvariškis Motiejus, buvo gavęs valdas 

Mstislavlio vaivadijoje, paskui – Lietuvoje. Jis su žmona Zdania Klučina 

užaugino dukrą Barborą ir sūnus: Jeronimą, Motiejų, Joną, Mykolą ir Bieniašą 

(Benediktą). 

Motiejus, vienas iš jo sūnų, buvo vedęs Chodkevičiūtę. Iš šios 

santuokos žinomas sūnus Kristupas Komaras, kuris buvo karaliaus rotmistras, 

ištikimas Žygimantui III. Kristupas buvo vedęs Agniešką Černecką, su kuria 

sugyveno du sūnus: Jeronimą ir Vladislovą. Abu jie užėmė įvairias pareigas 

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ašmenos žemės teisėjas Vladislovas 

Komaras buvo vedęs kunigaikštytę Izabelę Dolskytę. 

Paskutiniojo Motiejaus Komaro sūnaus Bieniašo sūnūs Mykolas ir 

Jurgis turėjo valdų Vilniaus apylinkėse. Jurgis Komaras buvo Vilniaus pilies 

raštininkas, karaliaus vaiskis, vėliau – Vendeno (Cėsio) vaiskis. Savo lėšomis 

jis buvo įkūręs šarvuotą vėliavą (pulką). Žinomi šie Jurgio vaikai: Danielius, 

Vladislovas, Jeronimas, Jonas ir Mykolas. Pastarojo sūnus Mikalojus 

Komaras 1701 m. paveldėjo Palėvenės ir Raguvėlės dvarus. Jis buvo vedęs 

Joaną Sokolovską. Jų sūnūs Ignacijus ir Antanas 1744 m. tapo šių dvarų 

paveldėtojais. Antanas, 1765 m. Volkovysko kardininkas, greitai tapo abiejų 

dvarų valdytoju. Jis buvo vedęs du kartus: pirmą kartą – I. Stankevičiūtę, 

antrą – N. Korf. Šeimos turtus paveldėjo jų sūnus Juozapas – Vilniaus 

vyriausiojo teismo 2-ojo departamento prezidentas. J. Komaras didino 

8

giminės turtą: apie 1830 m. iš Eustachijaus Chrapovickio jis nupirko 

Baisogalos dvarą, savo rankose sutelkė Palėvenę, Raguvėlę, Panemunį, 

Onuškį ir kitas smulkesnes valdas. Buvo vedęs Teklę Zyndram- 

Koscialkovską, su kuria turėjo tris sūnus: Teofilį, Konstantiną ir Juozapą. 

Jiems ir atiteko šeimos turtas. 

Vyriausiasis sūnus Teofilis Komaras gavo valdyti Čedasų, Onuškio ir 

Panemunio dvarus. Jis vedė Rachelą Meištavičiūtę. Panemunis ir Čedasai 

atiteko jų sūnui Juozapui, vedusiam grafaitę Gabrielę Staženskaitę, o Onuškis 

– kitam sūnui Vladislovui, sukūrusiam šeimą su Marija Kerbedyje. Šios 

giminės šakos atstovai žinomi kaip Onuškio, Čedasų ir Panemunio bažnyčių 

fundatoriai ir rėmėjai. Dar ir tarpukaryje Onuškio parapijos Angelaičiams 

vadovavo viena iš Komaraičių. 

Baisogalos dvaro paveldėtojas Vladislovas Komaras dar valdė 

Skašaičių, Vainiūnų, Jordaičių, Kepalų, Kalvių, Satkūnų, Švaininkų ir kitus 

dvarus. Buvo išrinktas Panevėžio apskrities bajorų maršalka. V. Komaras 

buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Kotryna Zajančkovskaite (1810– 

1873) turėjo dukrą Jadvygą, ištekėjusią už Henriko Zabielos. Su antrąja 

žmona Ona Končiuvaite (1847–1900) užaugino keturis vaikus: dukras 

Kotryną (ištekėjo už Konstantino Komaro) ir Mariją bei sūnus Medardą 

(1881–1937), vedusį Mariją Kamaraitę (1881–1956), ir Vladislovą (1885– 

1941). Pastarajam atiteko Baisogala. Vladislovas vedė Rožę Voroneckaitę 

(1885–1962). Beje, ji nupirko Gelgaudiškio dvarą su 20 palivarkų ir 

padovanojo vyro broliui Medardui. 

Konstantinas Komaras, Rusijos gvardijos poručikas, Ukmergės 

apskrities bajorų maršalka, paveldėjęs Palėvenės ir Raguvėlės dvarus, buvo 

vedęs vengrę Olgą Balugianską (1817–1880). Jie užaugino dvi dukras ir tris 

sūnus. Dukros Olga ir Teklė ištekėjo ir išėjo gyventi į kitas valdas. Šeimos 

turtai buvo padalinti sūnums: Antanui, Jurgiui ir Mykolui. 

Antanas Komaras vedė Elžbietą Labincuvaitę, Jie turėjo dukrą Kotryną. 

A. Komarui priklausė Vašuokėnai ir Koločiai su užsieniais ir palivarkais, iš 

viso 1094 dešimtinės dirbamos ir 126 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 

2285 dešimtinės miško, taip pat nedidelis Pamarnakių dvarelis. Vėlesni 

šaltiniai mini, kad Elžbieta Komarienė (matyt, po vyro mirties) valdė 

Surdegio dvarą, kurio valdą sudarė 497 dešimtinės dirbamos ir 56 dešimtinės 

nedirbamos žemės bei 155 dešimtinės miško, o taip pat Dudiškių, Traškių ir 

Marijonavos palivarkus Subačiaus apylinkėse. 

Jurgis Komaras 1882 m. valdė Miežiškių dvarą su 287 dešimtinėm 

dirbamos ir 44 dešimtinėm netinkamos dirbti žemės bei 136 dešimtinėm 

miško, Kazimieravą (Raguvos valsčiuje) su 137 dešimtinėm dirbamos žemės 

9

ir 123 dešimtinėm miško, Palėvenės dvarą, kuriam priklausė 1259 dešimtinės 

dirbamos ir 248 dešimtinės nedirbamos žemės bei 2093 dešimtinės miško, 

keli Baisogalos dvaro palivarkai su 918 dešimtinių dirbamos ir 44 dešimtinėm 

netinkamos dirbti žemės bei 443 dešimtinėm miško. 

Su žmona Marija Čechovskaite turėjo dukrą Mariją, ištekėjusią už 

Medardo Komaro, sūnų Bogdaną (1884–1962). Jis tapo Palėvenės dvaro 

paveldėtoju. Bogdanas Komaras buvo vedęs du kartus: pirmoji žmona buvo 

Marija Rostrapovičiūtė. Ji mirė 1910 m., o antrąja žmona tapo Ksenija 

Katalymova (mirė Panevėžyje 1983 m.). Su pastarąja turėjo dukras Ireną ir 

Mariją. B. Komaras buvo baigęs Peterburgo žemės ūkio mokyklą ir Krokuvos 

Jogailos universiteto Agronomijos fakultetą. Mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, 

vokiečių kalbas. Dabar Palėvenės dvaras grąžintas Bogdano Komaro 

vaikaitei, Irenos dukrai, Nijolei Marijai Milaknienei. 

Raguvėlės dvarą paveldėjęs Mykolas Komaras (1842–1933) buvo vedęs 

du kartus: pirmą kartą Liudviką Valickaitę (1842–1893), antrą – Rozą 

Michelson. 1882 m. jo valdą sudarė: Raguvėlė su Rukiškiais ir Poliancais, kur 

buvo 1494 dešimtinės dirbamos ir 136 dešimtinės nedirbamos žemės bei 1932 

dešimtinės miško, Bartkūniškių dvaras netoli Krakių su 242 dešimtinėm 

dirbamos ir 10 dešimtinių nedirbamos žemės bei 150 dešimtinių miško, 

Kavarsko apylinkėse Šventežerio dvaras su 340 dešimtinių dirbamos ir 262 

dešimtinėm netinkamos dirbti žemės bei 115 dešimtinių miško, netoli Taujėnų 

Vaviškių ir Benudiktavo dvarai su 307 dešimtinėm dirbamos ir 152 

dešimtinėm netinkamos dirbti žemės bei 121 dešimtine miško, didelis 

Drutoviškių dvaras Raseinių apskrityje su 1016 dešimtinių dirbamos bei 125 

dešimtinėm nedirbamos žemės ir 142 dešimtinėm miško. 

Mykolas Komaras turėjo keturis vaikus: dukteris Ievą ir Mariją bei 

sūnus Konstantiną ir Mykolą. Raguvėlė atiteko Mykolui, vedusiam giminaitę 

Kotryną Kamaraitę (1878–1919) iš Baisogalos. Konstantinas Komaras mirė 

1940 metais. Paskutiniuoju, tik nominaliu, Raguvėlės dvaro šeimininku tapo 

jo sūnus Vladislovas (1910–1944). Jis buvo vedęs Vandą Jasienskaitę. Iš šios 

santuokos žinoma duktė Renata, ištekėjusi už grafo Pšezdeckio, ir sūnus 

Vladislovas, žinomas sportininkas, rutulio stūmikas, 1972 m. Miunchene 

tapęs olimpiniu čempionu (nustūmė rutulį 21 m. 18 cm). V. Komaras 

dalyvavo ir 1934 m. bei 1968 m. olimpinėse žaidynėse. 1993 m. jis išleido 

autobiografinę knygą „Wszystko Porąbane“. V. Komaras žuvo 1998 m, 

autokatastrofoje netoli Štetino (A. Baženskio duomenys). 

Anksti mirus Vandai Komarienei, Vladislovas Komaras vedė Palėvenės 

dvaro administratorę Janiną Buivydaitę (santuoka registruota Lenkijoje). 1992 

10

m. Raguvėlės dvaras buvo grąžintas iš šios santuokos gimusiai dukrai 

Alvilinai Rimkevičienei. 

Neaišku ar šio herbo Komarams priklausė 1789 m. Minske mokęsi 

Martynas ir Tomas Komarai. 

Šaltiniai ir literatūra 

1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. – Wrocław, 

Warszawa, Kraków. – T.3. – 1992. –P.175, 225-226. 


Warszawa, Kraków. – T.4. – 1993. – P.330-333. 

3. Barysas M. Miunchenas, olimpinis ir kasdieniškas. – Vilnius. – 1974. – P.172. 

4. Boniecki A. Herbarz polski. – T.9. – Warszawa. – 1906 – P.357-362. 

5. Herbarz polski Kaspra Niesieckiego S. J. powiększony dodatkami z poźniejszych 

autorów, rękopismów, dowodów urzędowych i wydany przez Jana Nep. Bobrowicza. 

– T.2. – Lipsk. – 1839. – P.165-166. 

6. Jučas M., Mulevičius L., Tyla A. Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 metais. – 

Vilnius. – 1975. – P.124, 135, 243. 

7. Juknevičius P. Apie čia gyvenusius bajorus. Komarai // Tėvynė. – 2002 02 20. 

8. Juknevičius P. Bajorų Komarų giminės istorijos fragmentai // Raguva. – V. – 2001. – 

P.117-122. 

9. Juknevičius P. Komarai // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Komarai. 

Konferencijos, įvykusios 2001 m. kovo 2 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir 

redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2001. – P.4-6. 

10. Komar Wladysław // Nowa enciklopedija powszechna. – T.3. – Warszawa. – 1997. – 

P.428. 

11. Lietuvos bajorų palikuonys. – Vilnius. – 2000. – P.124. 

12. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach. – Londyn. – 1986. – P.86-88. 

13. Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla. – Vilnius. – 1998. – 

P.181, 447. 

14. Raporty generalnych wizitatorów szkół komisji Edukacji Narodowej w Wielkiem 

Księstwie Litewskim 1782–1792. – Ossolineum – Wrocław – Warszawa – Kraków – 

Gdansk. – 1979. – P.387. 

15. Tyla A. 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime. – Vilnius. – 1968. – P.76. 

16. Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej. – T.7. – Warszawa. – 1910. – P.122- 

126. 

17. Wójcik Z. Komar Hieronim // Polski słownik biograficzny. –T.XIII/1. – Zsz.56. – 

Wrocław – Warszawa – Kraków. – 1967. – P.371-373. 

18. Алфавитный списокъ землявладельцев Ковенской губернии. Составлен въ 

Ковенском Губернском статистическомъ комитетъ. Издание 2-е исправленное и 

дополнительное. – Ковна. –1889. – C.231-232. 

11

Raguvėlės dvaras 

Petras Juknevičius, Rita Želnytė 

Ant Anykščių ir Panevėžio rajonų ribos, Juostos pakrantėse yra 

didelis architektūrinis dvaro ansamblis. Dvaras priklausė garsiai Komarų 

giminei, turėjusiai savo herbą. Dvaro ansamblis susilaukė nemažai tyrinėtojų 

dėmesio: apie jį rašė R. Aftanazis, K. Čerbulėnas, S. Deveikis ir kt. Beje, S. 

Deveikis, bando tapatinti 1610 m. Raguvos dvaro inventoriuje minimą Juostos 

dvarelį su Raguvėlės dvaru ar netoliese buvusiu Pajuosčiu. Šie pastebėjimai 

verti dėmesio. Tik negalima su autoriumi sutikti dėl Pajuosčių dvaro 

savininkų. Čia supainioti du prie Juostos buvę dvarai – prie Panevėžio buvęs 

ir Meištavičiams priklausęs Pajuosčio dvaras ir prie Raguvėlės buvęs kitas 

Pajuosčio dvaras. 

Pasiremdami turimais šaltiniais ir publikacijomis, pabandysime trumpai 

pristatyti nuostabų Raguvėlės architektūrinį paminklą. 

Yra duomenų, kad XVII amžiuje Raguvėlė priklausė Sokolovskiams. 

1698 m. ji atiteko pavieto kardininkui Mikalojui Komarui. Nuo to laiko 

Raguvėlė priklausė Komarų giminei. XIX a. pirmojoje pusėje čia 

šeimininkavo Juozapas Komaras. Vedęs Teklę Zydram-Koscialkovską. J. 

Komaras mirė 1847 m., o jo žmona – 1855-aisiais. Raguvėlės ir Palėvenės 

dvarai atiteko jų sūnui Konstantinui (1813–1880). Jis buvo vedęs Olgą 

Baluganską (1817–1880). Raguvėlės valdą perėmė jų sūnus Mykolas (1842– 

1933). Jis buvo vedęs du kartus: pirmoji žmona buvo Liudvika Valicka 

(1842–1893), antroji – Roza Michelson. Dvaras atiteko M. Komaro sūnui iš 

pirmosios santuokos Konstantinui, vedusiam savo artimą giminaitę iš 

Baisogalos dvaro Kotryną Kamaraitę (1878–1919). Konstantinas Komaras 

mirė 1940-ųjų kovo mėnesį. Jam neteko išgyventi dvaro nacionalizacijos. 

Paskutiniuoju, bet tik nominaliu dvaro savininku laikomas Vladislovas 

Komaras (1910–1944). Jis buvo vedęs Vandą Jasinskaitę. 

1882 m. Raguvėlės dvarui priklausė 1494 dešimtinės dirbamos ir 136 

dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 1932 dešimtinės miško. 1923 m. 

dvare buvo 3 ūkiniai kiemai su 205 gyventojais. Nacionalizuojant dvarą 1940 

metais čia buvo 304 ha žemės. 

12

Didžiausia Raguvėlės vertybė – architektūrinis ansamblis, kurį sudaro 

rūmai, 19 gamybinių - ūkinių pastatų, bažnyčia, koplyčia, kapinės ir parkas. 

Dvaro sodyba užima apie 20 ha plotą. Tai - vienas didžiausių architektūrinių 

ansamblių Lietuvoje. Prieš gerus du dešimtmečius architektūros istorikas K. 

Čerbulėnas apie Raguvėlę rašė, kad ansamblis „išlaikė senąjį buvusio dvaro 

sodybos išplanavimą bei įvairių pastatų tipų funkcinį kompleksiškumą, 

apjungiantį į visumą gyvenamuosius namus – rūmus, ūkinius bei gamybinius 

trobesius ir visuomeninius pastatus, būdingus anų laikų stambesnių dvarų 

sodyboms. Šis ansamblis charakterizuoja ankstyvųjų ir išvystytų klasicizmo 

architektūros formų samplaiką su liaudies mūrinės statybos tradicijomis“. 

Patogumo dėlei dvaro ansamblį padalinkime į 3 dalis: reprezentacinę, 

visuomeninę ir gamybinę. 

Reprezentacinėje dalyje dominuoja klasicistiniai, stačiakampio plano, 

dviejų aukštų mūriniai rūmai, daugelio tyrinėtojų nuomone, statyti XVIII 

amžiaus pabaigoje. R. Aftanazis nurodo tikslesnę rūmų pastatymo datą – 1840 

– 1850 metus. XX a. pradžioje iš galų buvo pristatyti 6,5 m. ilgio priestatai, 

pertvarkyta parko pusėje esanti terasa ir balkonas. 

Rūmų išorės kompozicija – griežtai simetriška. Pirmojo aukšto sienos 

suskaidytos rustais, antrojo aukšto lygiose sienose raiškiai įsirašo langų 

sandrikai. Visą pastatą supa klasicistinis karnizas su dantukais, o portiko 

frontoną puošia groteskomis dekoruotas frizas. Portiką laiko 4 dorėninės 

kolonos. Turtingomis barokinėmis formomis pasižymi timpane įkomponuotas 

kartušas su herbais. Terasų ir laiptų baliustrada įstatytos į aukštus mūrinius 

cokolius. 

Rūmų interjeras kuklesnis. Priekyje, be plačios priemenės su ąžuoliniais 

laiptais buvo didelis valgomasis, svečių ir tarnų kambariai, virtuvė ir kamara 

(maisto atsargų sandėlis), o per visą dešinį fasado šoną – žiemos sodas. 

Antrajame aukšte buvo šeimininkų ir šeimos narių gyvenamosios patalpos. 

Salonai užėmė vidurinę rūmų dalį, prie jų priėjo viršutinė terasa. Kambarių 

lubos buvo dekoruotos gipsinėmis figūromis, kabėjo sietynai. Kambarių 

grindis puošė raštuoti parketai. Įspūdingai atrodė juodo marmuro palangės. 

Meno kūrinių buvo nedaug. 

Rūmai remontuoti 1983 m. pagal architekto R. Kazlausko projektą. 

Netoli rūmų yra vienaukštė oficina ir į ją panaši ratinė. Čia pat yra ir du 

dviaukščiai su aukštais cokoliais, simetriškai išsidėstę svirnai. Tai - įdomios ir 

originalios architektūros, mūriniai aštuonkampiai pastatai su erdviomis 

patalpomis pakraigėje ir cokolio zonoje. Svirnai dekoratyvūs išorėje 

profiliuotų karnizų horizontalėmis, pirmo aukšto piliastrų ritmu ir antrojo 

aukšto pusapskričiais langais. Virš svirnų kupolų buvo nedideli aštuonkampiai 

13

žibintai. Viename 1985 metais restauruotame svirne (arch. R. Kazlauskas) 

buvo įrengta „Komaro kavinė“. 

Antrojoje, visuomeninėje ansamblio dalyje, dekoratyvi piliastrais ir 

didžiuliais arkinių langų apvadais išsiskiria buvusi smuklė. Pagrindiniame 

fasade – grakštus prieangis. Jo priešakyje stūkso 8 dorėninių kolonų portikas. 

Pastatui monumentalumo suteikia ir aukštas keturšlaitis stogas. Toliau į 

vakarų pusę ant Juostos kranto stovi nedidelė mūrinė pirtis. Netoliese - ir 

puikiai į vietovės netolygumus įjungtas dviaukštis mūrinis malūnas. Smuklės 

aplinkoje susidariusios aikštės pakraštyje stovi gražių klasicistinių proporcijų 

medinė bažnyčia. Ją 1796 metais pastatė Jurgis Komaras. Vietoj atviro portiko 

bažnyčios fasade yra 4 prie sienos prigludusios baltos kolonos. K. Čerbulėnas 

labai taikliai pastebėjo, kad bažnyčios architektūrą darko „vėliau užrioglintas 

grubių formų bokštas“. 

Ūkinė - gamybinė dvaro ansamblio dalis išsidėsčiusi kitoje upelio 

pusėje. Čia įvairių aukščių, skirtingos planinės konfigūracijos ir skirtingų 

išorės architektūros formų pastatai sudaro įdomią ištęstą, bet vieningą 

užstatymo kompoziciją. Įdomu ir tai, kad ūkiniai - gamybiniai Raguvėlės 

dvaro pastatai skirtingų stilistinių bruožų: šalia liaudiškos statybos čia 

sutinkami ir klasicistiniai bei eklektiniai trobesiai. Be abejonės, svarbiausias 

šio sektoriaus akcentas – aukštokas eklektinių formų bravoras. Jį kampuose 

puošia dekoratyviniai bokšteliai. Prie bravoro šliejasi karvidės ir kiti pastatai. 

Kiek atokiau – kapinės ir pseudogotikinio stiliaus koplyčia - 

mauzoliejus. Čia ilsisi garsios Komarų giminės atstovų palaikai. Prieš kurį 

laiką koplyčia restauruota, atstatyti antkapiniai paminklai. 

Dėmesio vertas ir 8 hektarų teritoriją užimantis parkas. Tiesios jo alėjos 

sudaro dvaro ansamblio kompozicines ašis. Iš pietų pusės parką riboja 

medžiais apželdintu pakraščiu Juosta su anksčiau buvusia nemaža užtvanka. 

Parke vyrauja vietinių liepų, klevų, uosių, baltųjų tuopų, kalninių guobų, 

baltųjų gluosnių rūšys. Auga čia ir svetimžemiai – juodoji pušis, europinis 

maumedis, vakarinės tujos. Netoli rūmų yra senas ąžuolas. Parkas – 

geometrinio tipo. 

Taigi, Raguvėlės dvare smalsiam lankytojui yra ką pažiūrėti. O ir 

įdomių istorijų čia būta. Vieną jų pateikia B. Kviklys iš 1897 m. „Tėvynės 

sargo“. Mat Raguvėlės dvare 1822 m. lankėsi caras Aleksandras I. Kartą 

Surdegio stačiatikių vienuolyno archimandritas apsilankė Raguvėlėje pas 

Komarą ir pamatė kėdę ant kurios sėdėjo caras: „Išvydęs krėslą su parašu, 

juog ant jo kitados teikės sėdėti caras Aleksandras I, įniko staiga be paliovos 

žegnotis ir, kaip ilgas, parkritęs ant žemės ėmė ilgai bučiuoti to krėslo kojas, 

kaip kokią didžiausią šventenybę...“. 

14

1992 m. Raguvėlės dvaras grąžintas Alvilinai Kamaraitei- 

Rimševičienei. Mat, anksti mirus žmonai, Konstantinas Komaras vedė 

Palėvenės dvaro administratorę Janiną Buivydaitę. Santuoka buvo registruota 

Lenkijoje. Iš šios santuokos gimusiai Akvilinai likimas lėmė prikelti 

Raguvėlės dvarą naujam gyvenimui. 




2. Boniecki A .Herbarz polski. – T.9. – Warszawa. – 1906 – P.357-362. 

3. Čerbulėnas K., Kazlauskas R. Sodyba kryžkelėje // Literatūra ir menas. – 1976 06 03. 

4. Čerbulėnas K. Raguvėlės sodybinis ansamblis // Statyba ir architektūra. – 1970. – 

Nr.10. – P.22-23. 

5. Deveikis S. Administracinių paribių dvaras ir bažnytkaimis – Raguvėlė // Raguvos 

praeitis. – T.3. – Vilnius. – 1998. – P.171-175. 

6. Giraitienė M. Raguvėlės bažnyčią pastatė Jurgis Komaras // Panevėžio rytas. – 1996 

07 26. 

7. Juknevičius P., Želnytė R. Raguvėlės dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros 

dalis. Komarai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. kovo 2 d., pranešimų tezės / 

Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2001. – P.6-7. 

8. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. – T.4. – Chicago, Illinois. – 

1984. – P.312-313. 

9. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T.2. – Vilnius. – 1991. – P.654. 

10. Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. 

surašymo duomenys // Kaunas. – 1925. – P.174 

11. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio – T.2 – 

Vilnius. – 1994 – P.340-342.. 

12. Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. – Vilnius. – 

1976. – P.92. 

13. Lukšionytė R. Raguvėlės architektūrinis ansamblis // Kolektyvinis darbas. – 1979 01 

30. 

14. Pocius J. Sunkus sugrįžimas / Respublika. – 1994 06 01. 

15. Raguvėlė // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.3. – Vilnius. – 1987. – P.495. 

16. Sriubienė L. Nuostabusis Raguvėlės ansamblis // Valstiečių laikraštis. – 1993 11 13. 

17. Tauras A. Mūsų parkai. – Vilnius. – 1989. – P.23. 



дополнительное. – Ковна. –1889. – C.232. 

15

Baisogalos dvaras 

Deimantė Jesiūnaitė 

Baisogalos praeitis siekia senus laikus. Jau XVI amžiuje čia buvo 

karališkasis dvaras. Dėl finansinių sunkumų XVII a. dvaras išnuomotas 

Horbovskiui. Vėliau jį valdė Suchodolskiai, Poniatovskiai, Puslovskiai, 

Chrapovickiai. 

Apie 1830-uosius metus dvarą iš Eustachijaus Chrapovickio nupirko 

buvęs Napoleono kariuomenės pulkininkas Juozapas Komaras. Šis daugelio 

dvarų savininkas su Tekle Zyndram-Kosciolkovskaite turėjo keturis sūnus: 

Julijoną, Teofilį, Konstantiną ir Vladislovą. Pastarasis tapo Baisogalos dvaro 

paveldėtoju. 

Vladislovas Komaras (1810–1896) buvo vedęs du kartus: pirmą kartą 

Kotryną Zajančkovskaitę (1810–1873), antrą – Aną Končiūtę (1847–1900). 

Paskutiniuoju dvaro savininku tapo jo vyriausiasis sūnus iš antrosios 

santuokos Vladislovas (1885–1941), miręs tremtyje. 

Dvaro valda buvo didelė. 1882 m. kartu su palivarkais valdą sudarė 918 

dešimtinių dirbamos ir 44 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 443 

dešimtinės miško. 1903 m. Baisogalos dvare gyveno 53 žmonės. 1923 m. čia 

buvo 4 ūkiniai kiemai su 140 gyventojų. 1940 m. nacionalizacijos metu 

Baisogalos dvaro savininkas V. Komaras valdė 568 ha žemės. 

Komarai visą XIX šimtmetį kūrė Baisogalos dvaro ansamblį. Tiesa, 

rūmai galėjo būti statyti XVIII–XIX amžių sandūroje, bet juos užbaigti teko 

jau J. Komarui. Juos apie 1875–1876 m. nupiešė Napoleonas Orda. A. 

Komarienės rūpesčiu 1890–1892 m. rūmams buvo perstatytas stačiakampio 

plano sparnas. Antrasis perstatytas 1911 m., šeimininkaujant V. Komarui. 

Rūmų konfigūracija pasidarė U raidės formos. 

Baisogalos dvaro rūmai dviaukščiai, su klasicizmo ir ampiro 

architektūros stilių elementais. Pagrindinis jų fasadas suskaidytas į penkias 

dalis. Jo centre dominuoja pusrotondinis vidurinysis rizalitas, užsibaigiantis 

kupolu. Vakarinį, priešingą fasadą, sudaro trys kompozicinės dalys. Du 

fligeliai ir rūmų korpuso centrinė dalis. K. Čerbulėnas pastebi, kad abu fasadai 

yra sudėtingo laužyto kontūro ir tuo jie išsiskiria iš kitų Lietuvos klasicizmo 

rūmų fasadų. 

Rūmų vidaus išplanavimas painus, simetriškas, beveik analogiškas 

abiejuose aukštuose. Centrinis pirmojo aukšto akcentas yra rotondinis 

16

vestibiulis. Šalia jo – erdvus fojė. Antrajame aukšte buvo pagrindinės 

reprezentacinės patalpos: valgomasis, svetainė, šokių salė. 

Svarbiausia rūmų patalpa – rotondinė šokių salė su orkestro balkonu. 

Salę supa 12 akanto lapų kapiteliais puoštų kolonų. Ją dengia sferinis kupolas. 

Iki 1914 m. Baisogalos dvaro rūmai buvo apstatyti XIX amžiaus 

baldais, čia buvo šeimos archyvas, daug vertingų meno kūrinių, biblioteka. 

Rūmai restauruoti 1974 m. pagal architektės R. Tarabildienės 1972 m. 

parengtą projektą. 

Šalia rūmų buvo 2 labai panašios vienaaukštės oficinos. Jos buvo su 

pusrūsiais. Vienoje buvo virtuvės patalpos, kitoje – butai. Vėliau prie 

pastarosios buvo įrengta oranžerija, o dar vėliau – elektrinė. Ant kalvos 

stovėjo neogotikinio stiliaus ledainė, skalbykla. 

Netoli rūmų yra įdomus aštuonkampis siurblinio šulinio pastatėlis. Už 

parko yra aštuonkampio plano keturių tarpsnių mūrinis vėjo malūnas, statytas 

1850 m., rekonstruotas 1911 metais. Jis išsiskiria neoromaninėmis ir 

neogotikinėmis formomis. 

Ūkinio sektoriaus pastatams būdingos mūrinės ir medinės liaudies 

architektūros konstrukcijos, plano schema ir architektūrinės formos. Kiek 

daugiau nesudėtinų klasicistinių elementų yra arklidės pastate. Jos korpusas 

stovi aplink erdvų uždarą diendaržį. 

Baisogalos dvaro ansamblį sudaro 16 pastatų ir parkas. 

Peizažinis Baisogalos dvaro parkas įkurtas XIX a. pirmojoje pusėje. 

Nuo rytiniame pakraštyje esančių parko vartų pagrindinė alėja eina tarp dviejų 

vingiuotų tvenkinių, per tiltelį su liūtų figūromis ir apjuosia lašo formos 

parterį priešais rūmus. Kitoje rūmų pusėje pusiau apskritą erdvę su gėlynu 

supa tanki įvairių medžių juosta. Vingiuoti pasivaikščiojimo takai sudaro 

didįjį ir mažąjį žiedus, sujungtus tiesiu taku. Parko gilumoje yra tvenkinys su 

ekscentriška sala. Parke auga vietiniai klevai, liepos, uosiai, ąžuolai ir eglės. 

Yra ir svetimžemių medžių. Parko sutvarkymo projektą 1972 m. parengė 

architektė S. Daubarienė ir dendrologas L. Čibiras. 

Dvaro ansamblį prižiūri 1960 m. įkurtas Lietuvos gyvulininkystės 

mokslinio tyrimo institutas. 



Warszawa, Kraków. – T.3. – 1992. –P.175-181. 

2. Baisogalos valsčiaus kaimai, dvarai ir gyventojai / E. Šveistienė. – Panevėžys. – 


3. Bulzgis S. Grožis – darnume // Komunizmo aušra. – 1971 03 18. 

17

4. Čerbulėnas K. Baisogalos ansamblis // Statyba ir architektūra. –1976. – Nr.12. – 

P.28-30. 

5. Čerbulėnas K., Tauras A. Baisogalos architektūros ansamblis // Tarybų Lietuvos 

enciklopedija. – T.1. –Vilnius. – 1985. – P.164. 

6. Jesiūnaitė D. Baisogalos dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Komarai. 

Konferencijos, įvykusios 2001 m. kovo 2 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir 

redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2001. – P. 8-10. 

7. Juknevičius P., Jesiūnaitė D. Iš Baisogalos dvaro istorijos // Gimtinė. –2001. – Nr.6. 

8. Juknevičius P. Nuostabus Komarų įkurtas Baisogalos dvaro ansamblis // Panevėžio 

rytas. – 1995 11 10. 

9. Junevičius V. Pirmoji bandymų stotis // Mokslas ir gyvenimas. – 1975. – Nr.8. – 

P.27-30. 

10. Kazlauskas A. Šis tas apie Baisogalą // Kultūros barai. – 1971. – Nr.5. – P.65. 

11. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T.2. – Vilnius. – 1991. – P.433-434. 

12. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. – T.3 – 

Vilnius. – 2000 – P.53-55. 



14. Ramanauskas V. Baisogalos parkas // Mūsų girios. – 1960. – Nr.12. – Virš. P.4. 

15. Tauras A. Mūsų parkai. – Vilnius. – 1989. – P.174-175, 177. 




Palėvenės dvaras 

Vaida Medelinskaitė 

Važiuojant keliu Panevėžys – Kupiškis, pravažiavus Subačių, kairėje 

atsiveria aukšti ir vaizdingi, pušelėmis apsodinti, Lėvens šlaitai. Tarp 

pušynėlių mirguoja ūkininkų sodybos. Kairėje kelio rodyklė nukreipia į 

Paulianką. Pasakojama, kad pavadinimas kilęs nuo čia buvusios karčemos, 

kur kaimo vyrai užsukdavę paulioti... 

Leidžiantis link Lėvens, pravažiuojame dvaro sodybos fragmentus. Tai 

- buvęs Palėvenės dvaras. 

Tikslios datos, kada jis įkurtas, nežinome. Be to, nustatyti tai nelengva 

dar ir dėlto, kad senesniuose šaltiniuose minimos kelios Palėvenės. Dar XIX 

a. pabaigoje Palėvene tebebuvo vadinamas ir Karsakiškis. Mūsų aprašomoji 

Palėvenė vadinosi Połaven gurny t. y. Aukštoji arba Kalno Palėvenė. 

Taigi, nežinome dvaro pradžios nei jo įkūrėjų, bet aišku, kad jau keli 

šimtmečiai jis priklauso Komarams. Šis tas žinoma apie dvaro valdą, jos 

18

kitimą 1882 m. Palėvenės dvaro valdą sudarė 1259 dešimtinės dirbamos ir 

248 dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 2093 dešimtinės miško.1903 m. 

čia gyveno 87 žmonės. 1923 m. čia buvo 1 ūkinis vienetas su 130 gyventojų. 

1925 m. dvaro valdą sudarė 325 ha žemės. 1940 m. nacionalizuojant dvarą, jo 

savininkui B. Komarui priklausė 112,79 ha žemės. 

Nors Palėvenė buvo pagrindinė Komarų giminės buveinė, net iki XIX a. 

antrosios pusės čia nebuvo didesnių rūmų. Dvaro paveldėtojai gyvendavo 

vienaukščiame klasicizmo stiliaus pastate. Tapęs Palėvenės savininku 

Mykolas Komaras (1842–1933) senąjį pastatą perstatė į puošnius rūmus. 

Remiantis lenkų tyrinėtojo Romano Aftanazio aprašymais, galime atkurti tokį 

vaizdą. Buvo pailgintas dešinysis rūmų sparnas, iš įvažiavimo pusės pristatyta 

oranžerija, buvusi ir kaip žiemos sodas. Oranžeriją juosė du bokšteliai bei 

pakilimas iš vidinės pusės, o jos galuose buvo du dviaukščiai bokštai. Stačių 

arkinių langų angos suteikė rūmams neogotikos bruožų. Perstatytuose 

rūmuose buvo 26 įvairios formos, nevienodo didumos ir paskirties patalpos. 

Svarbiausios reprezentacinės patalpos buvo pirmajame aukšte: didelis, 

kvadratinis, susisiekiantis su oranžerija salonas ir nuo jo plačių durų atskirtas, 

pakankamai didelis valgomasis. Abi tos patalpos buvo išklotos parketu iš 

rausvų kokybiško medžio gabaliukų. Valgomojo sienas dar dengė 

riešutmedžio panelis. Rūmai buvo stilingai apstatyti. Iš įdomesnių baldų R. 

Aftanazis mini didelę prancūzišką Marijos Antuanetės laikų spintą-komodą. 

Sienas puošė giminės portretai. Buvo turtinga, apie 5000 tomų knygų, 

biblioteka. 

Dvaro rūmai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Kitų pastatų čia 

plačiau neaptarsime. Pokario metais dvaro ūkiniame sektoriuje buvo įsikūręs 

„Anykščių vynas“, vėliau – Panevėžio autokompresorių gamyklos ir Kupiškio 

rajono „Šviesos“ kolūkio bendras cechas. Iš viso išlikę 9 buvusio dvaro 

pastatai. 

Parkas įkurtas XIX a. Jis yra kairiajame Lėvens krante ir užima 7 ha 

plotą. Tai - mišrus parkas. Vyrauja vietiniai klevai, beržai ir uosiai. Daug 

mažalapių liepų. Parke auga Lietuvoje retas kurilinis maumedis. 

Dvaras gražintas Nijolei Komaraitei-Milaknienei. 




2. Ištrauka iš Panevėžio apskrities žemės tvarkytojo metinės darbų ataskaitos apie 

išparceliuotus dvarus Panevėžio apskrityje 1925 metais // Panevėžio balsas. – 1925 

12 31. 

3. Juknevičius P. Ar dar atgims Palėvenės dvaras // Panevėžio rytas. – 1995 09 15. 

19


surašymo duomenys // Kaunas. – 1925. – P.161. 

5. Lietuvos bajorų palikuonys. – Vilnius. – 2000. – P.124. 



7. Medelinskaitė V. Palėvenės dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Komarai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. kovo 2 d., pranešimų tezės / Sudarytojas 

ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2001. – P. 10-11. 

8. Urbonas R. Sugrįžimas į Palėvenę // Valstiečių laikraštis. – 1995 10 14. 

9. Urbonienė E., Šaknys R. Žydra svajonių paukštė palaužtais sparnais // Panevėžio 


10. Vidugiris A. Šis tas iš Karsakiškio praeities // Poeto ir kunigo Antano Strazdo 160- 

osioms mirties metinėms / Lankstukas. – Panevėžys (Leidimo data nenurodyta). 





13. Алфавитный списокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи. – Ковно. – 1903. – 

C.334. 

Kitos Komarų valdos 


Garsiai Komarų giminei XVIII – XIX amžiais priklausė apie 40 

dvarų. Suprantama, ne vienu metu. Čia trumpai apžvelgsime Komarų valdas, 

neskirdami dėmesio Baisogalos, Palėvenės ir Raguvėlės dvarams, nes jiems 

skirti atskiri pranešimai. 

Beveik neįmanoma atsekti dvarų, kuriuose šeimininkavo moteriškosios 

Komarų giminės linijos atstovės, vedybų keliu tapę tų valdų savininkėmis. 

Antai, R. Aftanazis rašo, kad XVIII a. pabaigoje Teresė Komaraitė, ištekėjusi 

už P. Sielavos, įsigijo Paulės ir Pyšnos dvarus Mstislavlio vaivadijoje. 

XVIII a. pabaigoje Juozapas Komaras vedė Teklę Zyndram- 

Koscialkovskaitę ir tapo Panemunės dvaro savininku. Dvarą paveldėjęs jo 

sūnus Teofilis dar valdė Čedasus ir Onuškį. 

Daugiau žinių randame XIX a. šaltiniuose. Iš Kauno gubernijos 

žemvaldžių sąrašo matyti, kad 1881 m. Komarams šioje gubernijoje, o ji 

apėmė didelę etnografinės Lietuvos dalį, priklausė nemažai dvarų. Baisogalos 

ir Palėvenės dvarų valdytojas Jurgis Komaras 1850 m. buvo paveldėjęs 

Miežiškių dvarą su 105 dešimtinėm dirbamos ir 12 dešimtinių netinkamos 

dirbti žemės bei 35 dešimtinėm miško; 1874 m. jis pirko Kazimieravą 

20

(Raguvos valsčiuje) su 278 dešimtinėm dirbamos ir 72 dešimtinėm 

netinkamos dirbti žemės bei 250 dešimtinių miško, malūnu, karčema; 1878 m. 

jis įsigijo netoli Baisogalos buvusį Pašakių dvarą, kurio valdą sudarė 456 

dešimtinės dirbamos ir 7 dešimtinės nedirbamos žemės bei 240 dešimtinių 

miško. 

Troškūnų valsčiuje Elžbietos Komarienės Surdegio dvare buvo 308 

dešimtinės dirbamos bei 85 dešimtinės nedirbamos žemės ir 315 dešimtinių 

miško. Dvaras buvo pirktas 1845 m. 

Tame pačiame valsčiuje Antanas Komaras šeimininkavo 1880 m. 

paveldėtuose Vašuokėnų ir Koločių dvaruose. Šiose valdose buvo 1022 

dešimtinės dirbamos ir 103½ dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 1234½ 

dešimtinės miško. Koločiai buvo atiduoti arendatoriui; Skėmių valsčiuje 1881 

m. jis buvo nusipirkęs Bučiūnų dvarą su 557 dešimtinėm dirbamos ir 10 

dešimtinių nedirbamos žemės bei 125 dešimtinėm miško; Raseinių valsčiuje 

1873 m. buvo pirktas Plauginių dvaras su 210 dešimtinių dirbamos ir 8 

dešimtinėm nedirbamos žemės bei 15 dešimtinių miško. 

Baisogalos dvaro savininkas turėjo šiuos dvarus: Žagarės valsčiuje 1847 

m. pirktus Jordaičius su 1400 dešimtinėm dirbamos ir 457 dešimtinėm 

nedirbamos žemės bei 2263 dešimtinėm miško, malūnu. Valdą arendavo; 

Joniškio valsčiuje – Kepalų. Satkūnų ir Kalvių dvarus, pirktus 1859 m., kurių 

valdą sudarė 4318 dešimtinių dirbamos ir 218 dešimtinių nedirbamos žemės, 

1462 dešimtinės miško, karčema ir malūnas. Čia visus reikalus tvarkė 

valdytojas; Panevėžio apylinkėse pats V. Komaras valdė 1847 m. paveldėtą 

Švaininkų dvarą, kurio valdoje buvo 758 dešimtinės dirbamos ir 22 

dešimtinės netinkamos dirbti žemės, 486 dešimtinės miško ir vėjinis malūnas; 

Onuškio dvarą su miesteliu, paveldėtus 1865 m. Čia buvo 1750 dešimtinių 

dirbamos ir 900 dešimtinių nedirbamos žemės, 1300 dešimtinės miško, 

malūnas ir karčema. 

1882 m. minėtos Komarų valdos buvo kiek pakitę. Jurgis Komaras, 

Konstantino sūnus Miežiškių dvare valdė 287 dirbamos bei 44 dešimtines 

nedirbamos žemės ir 136 dešimtinėm miško; Kazimieravos dvaro valda buvo 

sumažėjusi iki 137 dešimtinių dirbamos žemės ir 123 dešimtinių miško. 

Elžbietos Komarienės valdomos žemės plotai Surdegyje buvo padidėję 

iki 497 dešimtinių dirbamos ir 56 dešimtinių nedirbamos žemės bei 155 

dešimtinių miško. Jai dar priklausė Dudiškiai, Traškiai ir Marjanava 

Subačiaus valsčiuje su 83½ dešimtinės dirbamos ir 6½dešimtinėm nedirbamos 

žemės bei 11 dešimtinių miško. 

Antano Komaro valdyti plotai Vašuokėnuos ir Koločiuose buvo 

nežymiai pakitę: 1094 dešimtinės dirbamos, 126 dešimtinės nedirbamos 

21

žemės ir 2285 dešimtinės miško; be to, tuomet Pamarnakiuose, Subačiaus 

valsčiuje jis turėjo 28¼ dešimtinės dirbamos ir 3¾ nedirbamos žemės ir 1 

dešimtinę miško, o Šveicarijoje, Kauno valsčiuje - 50 dešimtinių dirbamos ir 

8 dešimtines nedirbamos žemės bei 12 dešimtinių miško. 

Mykolas Komaras buvo padidinęs savo turtus: Bartkūniškio dvare 

Krakių valsčiuje jis turėjo 242 dešimtines dirbamos bei 10 dešimtinių 

nedirbamos žemės ir 150 dešimtinių miško; Šventožecėje netoli Kavarsko – 

340 dešimtinių dirbamos ir 262 dešimtines nedirbamos žemės bei 115 

dešimtinių miško; Taujėnų valsčiuje Vokiškiuose ir Benediktavoje – 307 

dešimtines dirbamos ir 152 dešimtines nedirbamos žemės bei 121 dešimtinę 

miško; Drutoviškių dvare turtai buvo padidėję: dirbamos žemės buvo 1016 

dešimtinių, o nedirbamos – 125 dešimtinės ir 142 dešimtinės miško; 

Narukuose Subačiaus valsčiuje buvo 99 dešimtinės dirbamos ir 5 dešimtinės 

nedirbamos žemės. 

Vladislovas Komaras taip pat buvo padidinęs savo valdas: Jordaičiuose 

iki 1586 dešimtinių dirbamos ir 486 dešimtinių nedirbamos žemės bei 1847 

dešimtinių miško; Kepalų, Datkūnų ir Kalvių dvaruose – iki 4350½ 

dešimtinių dirbamos ir 98 dešimtinių nedirbamos žemės bei 1500 dešimtinių 

miško; Švaininkų dvare turėjo 1236 dešimtines dirbamos ir 24 dešimtines 

nedirbamos žemės bei 161 dešimtinę miško. 

Vladislovas Komaras, Teofilio sūnus Onuškio ir Konstantinavo 

dvaruose Zarasų (Novoaleksandrovsko) apskrityje Čedasų valsčiuje turėjo 

1573 dešimtines dirbamos ir 716 dešimtinių netinkamos dirbti žemės bei 1064 

dešimtines miško. 

Mykolas, Antanas ir Jurgis Komarai, Konstantino sūnūs Plaušinių dvare 

valdė nežymiai sumažėjusius plotus – 203 dešimtines dirbamos ir 9 

dešimtines nedirbamos žemės bei 1064 dešimtines miško, bet buvo įsigiję 

Vyšiškių dvarą Andrioniškio valsčiuje su 704¼ dešimtinės dirbamos ir 279 

dešimtinėm nedirbamos žemės bei 257 dešimtinėm miško. 

Šiek tiek žinių apie Komarų valdas galima rasti šalutiniuose šaltiniuose. 

Pvz.: iš ginčų su valstiečiais dokumentų matyti, kad Elžbietai Komarienei 

1896 m. priklausė Šumsko dvaras Vilniaus apskrityje. 

XX a. Komarų valdos susmulkėjo. Be abejo, tam turėjo įtakos ir 1922 

m. žemės reforma. Tai atsispindi ir 1940 m. nacionalizacijos dokumentuose. 

Baisogalos savininkas V. Komaras Jadvimpolio dvare turėjo 104,5 ha, o 

Zažečėje – 215 ha žemės. Petkūnų dvarininkai Mykolas ir Jadvyga Komarai 

turėjo 187,5 ha, Ringuvėnų dvare Motiejus Komaras (dokumente yra pastaba, 

kad vokiečių tautybės) valdė tik 49,97 ha. Onuškio dvaro savininkės Marija 

Komarienė ir Marija Vitolda Dijana Komaraitė turėjo 73,21 ha žemės. 

22

Su Maironio gyvenimu susijusį Vašuokėnų dvarą XX a. pradžioje iš 

Komarų buvo nupirkęs B. Brazdžius. 

Tiksliai nežinome, kada Komarai prarado Miežiškių dvarą. 1923 m. čia 

jau buvo 4 ūkiniai vienetai, o vėliau jis nebeminimas. 

Švaininkų dvaras XX a. irgi buvo atitekęs kitiems savininkams. 



Warszawa, Kraków. – T.1. – 1991. – P.271. 


Warszawa, Kraków. – T.4. – 1993. – P.159. 


Vilnius. – 1975. – P.277. 

4. Juknevičius P. Abipus Šuojos. Sujetų dvaras. Švaininkų dvaras. Naudvaris // Tėvynė. 

– 1996 10 12. 

5. Juknevičius P. Kitos Komarų valdos // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Komarai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. kovo 2 d., pranešimų tezės / Sudarytojas 

ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2001. – P.11-12. 

6. Juknevičius P. Miežiškiai // Panevėžio balsas. – 1995 07 05. 

7. Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. – T.1. – Vilnius. – 1996. – P.99. 

8. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T.2. – Vilnius. – 1991. – P.155, 189, 197. 


1976. – P.44, 56, 128. 

10. Misius K. Čėdasai // Tarybų Lietuvos enciklopedija (toliau – TLE). – T.1. – Vilnius. 

– 1985. – P.383. 

11. Onuškis // TLE. – T.3. – Vilnius. – 1987. – P.243. 

12. Tauras A. Mūsų parkai. – Vilnius. – 1989. – P.67, 159. 


Ковенском Губернском статистическомъ комитетъ. – Ковна. – 1881. – C.160- 

161. 




23

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. 

2001 m. spalio 30 d., Panevėžys 

24

Pranešėjai 

Agnė Bačkytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos 

moksleivė. 


Panevėžio instituto Vadybos ir administravimo fakulteto 

studentė. 


savivaldybės architektūros tarnybos vyr. 

paminklotvarkininkas. 

Skaistė Kryžanauskaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio 




Dovilė Skėrytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos 

moksleivė 

Laura Vasiliauskaitė, Kauno technologijos universiteto 


studentė. 

25

Kerbedžiai 


Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Kerbedžiai neužėmė svarbių 

valstybinių postų. Vėliau jiems ne kartą teko įrodinėti savo bajorystę. Giminė 

išgarsėjo mokytais vyrais XIX a., Lietuvai esant carinės Rusijos valdžioje. 

Giminės herbas Ślepowron. Rusijoje šį herbą naudojo Bulgakovai, Voronovai, 

Kamenevai, Kučeckiai, Šimanovskiai, Lenkijoje – Vereščatinskiai, 

Kopcievičiai, Kopčinskiai, Višniovskiai, Nartovskiai, Sobolevskiai ir kt. 

Pirmasis žinomas Kerbedžių giminės atstovas – XVI a. gyvenęs ir 

Žemaitijoje Kvalonuose (Chwaloyn) dvarą turėjęs Stanislovas Kerbedis. Jo 

sūnus Steponas, paveldėjęs tą dvarą, dalį valdos už 350 kapų lietuviškų grašių 

pardavė Beinoravičienei. Steponas Kerbedis turėjo 3 sūnus: Mikalojų, 

Stanislovą ir Lauryną. Užuominų apie juos yra to meto dokumentuose. Antai, 

Stanislovas ir Laurynas Kerbedžiai 1584 m. bylinėjosi su Jurevičiais. 

Mikalojus Kerbedis ir Lauryno Kerbedžio sūnus Petras 1628 m. iš Možeikos 

įsigijo Kerbediškius netoli Karklėnų. 

Stepono sūnus Stanislovas buvo vedęs Ceciliją Šucilovaitę, su kuria 

sugyveno 2 vaikus: Stanislovą ir Adomą. Jiems motina 1608 m. paliko dalį 

Kvalonų. 1634 m. Stanislovas Kerbedis iš Sungailos už 40 kapų lietuviškų 

grašių įsigijo Atlavę, o jo brolis Adomas iš Šimkevičių – Paatlavę. Adomas 

Kerbedis turėjo 4 sūnus: Joną, Jurgį, Juozapą ir Petrą. 

Jonas Kerbedis turėjo du sūnus: Balcerą ir Jurgį. Balcero duktė 

Konstancija buvo ištekėjusi už Puikevičiaus. Šaltiniuose aptinkame, kad 

vėliau dėl Konstancijos ir jos dėdės Jurgio palikimo bylinėjosi Petro 

Kerbedžio palikuonys. 

Petras Kerbedis 1659 m. pardavė Kvalonus, o 1663 m. – Kerbediškius 

Adomo ir Jono Kerbedžių žmonoms. Petras turėjo sūnų Matijošių. Pastarojo 

sūnus Kazimieras turėjo 4 sūnus: Antaną, Juozapą, Mataušą ir Stanislovą. 

Juozapas Kerbedis tapo kunigu. 

Mataušas vedė Eleonorą Jacevičiūtę ir valdė Šaltropius. Jie sugyveno 7 

sūnus: Mataušą, Jeronimą, Leoną, Juozapą, Tadeušą, Sykstą ir Lauryną. 

Jeronimas tapo kunigu. Visiems Mataušo sūnums Vilniaus specialiai 

komisijai (deputacijai) 1799 m. teko įrodinėti savo bajorystę. Mat dar 1743 m. 

Motiejus Goštautas Raseinių seimelyje kaltino Kerbedžius nebajoryste 

(ignobilitatem) ir siūlė juos pašalinti iš šlėktos. 

26

Laurynas Kerbedis 1789 m. iš Misevičių įsigijo Gurčynę, Kreivoliškius 

ir Stangaičius Šeduvos krašte. 

Jauniausias Kazimiero Kerbedžio sūnus Stanislovas, Raseinių pilies 

teismo 1743 m. išbrauktas iš šlėktos, 1789 m. įsigijo Pakiršinius Šiaulių 

paviete ir Naudvarį Upytės paviete. Iš jo 1788 metų testamento matyti, kad jis 

buvo vedęs Eleną Jagminaitę. Jų vaikai: Ona, Antanina, Benigna, Antanas, 

Valerijonas ir Ignotas. 

Ona ištekėjo už Stanevičiaus, Antanina – už Račkovskio, o Benigna 

tapo Ovsiano žmona. 

Ignotas tapo vienuoliu bernardinu. 

Tėvo palikimą 1794 m. pasidalino Antanas ir Valerijonas: Antanas 

pasiėmė Pakiršinius, o Valerijonas – Naudvarį. 

Pakiršinio savininkas Antanas Kerbedis du kartus buvo išrinktas 

Lietuvos tribunolo deputatu nuo Žemaičių kunigaikštystės. Jis buvo į žmonas 

paėmęs Upytės žemės teismo raštininko Šiukštos dukrą Liudviką, su kuria 

turėjo sūnų Danielių. Pastarojo duktė Kazimiera ištekėjo už Ososkos. 

Naudvario paveldėtojas Valerijonas Kerbedis buvo vedęs du kartus. 

Pirmoji jo žmona – Rietavo tėvūno duktė Mariana Šemetaitė, antroji – 

Viktorija Eidrigevičiūtė. Valerijono Kerbedžio vaikai: Marcijonėlė, Anelė, 

Euzebijus, Teofilis, Stanislovas (plačiau žr., toliau – Vasiliauskaitė L. 

Inžinierius, tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis), Mykolas, Maksimiljonas, 

Robertas ir Ipolitas. 

Marcijonėlė ištekėjo už Tamošiaus Landsbergio, o Anelė - už 

Chodorovičiaus. Apie Euzebijų žinoma tiek, kad jis kartu su tėvu 1799 m. 

Vilniuje liudijo komisijai savo bajorystę. Teofilis buvo vedęs du kartus: 

Liudviką Erdmanaitę ir Juliją Koženiauskaitę. Jis mirė 1899 m. Šiaulėnuose. 

Naudvarį 1835 m. paveldėjęs Mykolas Kerbedis, irgi buvo vedęs du 

kartus. Su pirmąja žmona Julija Šušcevskaite turėjo sūnų Henriką. Šis 

palikuonių neturėjo. Antrąjį kartą Mykolas Kerbedis vedė Zofiją 

Meištavičiūtę iš Pajuosčio dvaro. Mykolas Kerbedis mirė 1893 m. Varšuvoje. 

Naudvario pietinio svirno pamatų akmenyje yra jo inicialai. 

Maksimiljonas vedė Juzefiną Bonovskaitę. Žinomi jų vaikai – sūnūs 

Vladislovas ir Edvardas bei duktė Liudvika. M. Kerbedis mirė 1873 m. Jo abu 

sūnūs palikuonių neturėjo. Vladislovas šeimininkavo Traupyje. 1881 m. 

Vladislovas Kerbedis, Maksimiljono sūnus, Traupio dvare ir Šilavų 

užusienyje turėjo 175 dešimtines dirbamos ir 2 dešimtines nedirbamos žemės 

bei 93 dešimtines miško. Apie jį šiek tiek duomenų pateikė J. Kozakevičius 

„Amžiaus kronikoje“. Už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime V. Kerbedis 

buvo ištremtas į Sibirą, ten neteko sveikatos, liko viengungis. Mirė 1912 m. 

27

Testamentu visą savo nekilnojamąjį turtą paliko nemokamos ligoninės, 

pavadintos jo vardu, įrengimui. Joje turėjo būti gydomi Panevėžio ir 

Ukmergės apskričių žemdirbiai. 1915 m. išpardavus jo turtą susidarė daugiau, 

kaip 200 tūkstančių rublių suma (daugiau nei 1 mln. Lt.). Konstantinas 

Komaras nupirko Panevėžyje prie Sodo gatvės sklypą ir padovanojo jį 

ligoninės statybai. Planus sugriovė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 

Kada Kerbedžiai įsigijo Traupį, tiesioginių duomenų neturime. Bet yra 

R. Aftanazio teiginys, kad 1820 m. dekretu („taksatorsko – exdynicijnego“) 

Tadeušo Franskievičiaus Radziminskio Janapolio dvaro palivarkai atiteko 

Dolmut-Kontavtams, Montviloms, Kulviečiams, Kerbedžiams. 

Robertas Kerbedis palikuonių neturėjo. 

Ipolitas Kerbedis 1837 m. baigė Kelių inžinierių institutą. Dirbo Kijevo 

srityje I. Kerbedis vedė Feliciją Dambrauskaitę. Jų vaikai: duktė Marija ir 

sūnūs Valerijonas, Maksimiljonas, Mykolas ir Stanislovas. 

Marija ištekėjo už Vladislovo Komaro. 

Valerijonas vedė Gabrielę Malinskaitę iš Beinoravos. Vaikų neturėjo. 

Jis mirė 1905 m. (pagal lenkiškus šaltinius rugsėjo 8 d., antkapyje Beinoravos 

kapinėse įrašyta rugpjūčio 26 d.). Antkapiniame paminkle rašoma, kad jis 

buvęs nepriekaištingas žmogus, žinomas žemdirbys, nepailstantis darbininkas. 

Valerijonui Kerbedžiui priklausė Paliūniškio dvaras, paveldėtas 1869 m., su 

237 dešimtinėm dirbamos žemės ir 900 dešimtinėm miško, alaus darykla, 

karčema, malūnu ir keltu. 1881 m. jis čia valdė 345 dešimtines dirbamos ir 52 

dešimtines nedirbamos žemės, 705 dešimtines miško. Jis priklausė P. Puzino 

vadovaujamam mokyklos statybos komitetui Panevėžyje. 

Marija Urbšienė-Mašiotaitė rašo, kad Naudvaryje „savo kaimiečių 

vaikams tetulė Elžbieta laikė mokyklą.(…) Namas atrodė geras, klasė erdvi, 

šviesi. Mokytoja, deja, buvo varšuvietė ir nė žodžio nemokėjo lietuviškai. (…) 

Kituose, dvaruose , kuriuos tada lankėme, niekur mokyklos neaptikome“. 

Beje, jį įdomiai aprašo vieno iš Kerbedžių apsilankymą Naudvaryje: „Kartą, 

viešint Naudvaryje, prie namo privažiavo šešetu arklių pratėgiui pakinkyta 

karieta. Iš karietos išsirito apvalus ponulis, tikras tetėno brolis. Ramiai iki tol 

sėdėję namiškiai, smuko persirengti, pasipuošti. Svetys, pasisveikinęs su 

broliene, sako: „Dovanok, kad ilgai nelankiau. Mat ilgai negalėjau surasti 

poros arklių, tinkamo mano ketvertui plauko. O be trijų porų pratėgiui 

važiuoti man nepritinka“. Kuris tai buvo iš brolių autorė nenurodė. 

Apie Maksimiljoną duomenų trūksta. V. Česnulis pateikia faktą, kad 

Maksimiljono sūnus Vladislovas, miręs 1909 m. Vienoje, irgi buvo 

inžinierius. 

28

Mykolas Kerbedis (1847-–1910), buvo vedęs Juliją Janovskytę. Jis 

1868 m. su pagyrimu baigė Kelių inžinierių institutą. Dirbo Maskvos– 

Kursko–Voronežo geležinkelio linijos tiesimo inspektoriumi, ėjo įvairias 

pareigas, tiesiant centrinės Rusijos geležinkelius. Buvo tikrasis patarėjas 

Susisiekimo ministerijoje, Lietuvoje jam priklausė Biržėnų dvaras, kurį jis 

paveldėjo 1870 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše pažymėta, kad čia 

buvo 232 dešimtinės dirbamos ir 20 dešimtinių netinkamos dirbti žemės bei 

266 dešimtinės miško. Jis dvarus buvo išnuomojęs, o pats gyveno Tbilisyje. 

Mirė 1910 m. Peterburge. Jo sūnus Mykolas irgi buvo inžinierius. 

Stanislovas jau čia ne kartą minėta institutą baigė 1865 m., buvo vedęs 

savo pusseserę Eugeniją. Turėjo dukrą Feliciją (Ellą), ištekėjusią už grafo 

Valdemaro Tiškevičiaus. S. Kerbedis dirbo Tolimųjų rytų geležinkelių 

statybose (Plačiau žr. toliau – Bačkytė A. geležinkelių tiesėjas Stanislovas 

Kerbedis). 

Profesorius M. Voroninas nurodė 5 Kerbedžius baigusius Peterburgo 

kelių inžinierių institutą. Lenkų tyrinėtojas R. Kolodziejčikas 1962 m. 

paskelbė mokslinį straipsnį apie lenkus, įstojusius studijuoti į minėtą institutą. 

Lentelėje pateikė duomenis apie 1871 m. priimtus studentus. 13-uoju numeriu 

buvo pažymėtas Mykolas Kerbedis, tuomet turėjęs 16 metų, surinkęs 13 balų. 

Jis buvo ką tik baigęs Peterburgo gimnaziją. Prie jo pavardės – instituto 

vadovybės pastaba: „Kerbedžio sūnus“. Greičiausiai tai 1876 m. institutą 

baigęs Stanislovo Kerbedžio sūnus Mykolas (1854–1932). Po to jis dirbo 

Vladikaukazo geležinkelyje. 

Įdomu, kad 5-uoju numeriu buvo pažymėtas 18-metis Mikalojus 

Kerbedis, surinkęs 25 balus. Prie jo pavardės tyrinėtojas taip pat aptiko 

vadovybės prierašą: „Kerbedžio sūnus“. Galimas dalykas, kad tai Mykolo 

brolis. 


1. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej. – T.3. – 


2. Baisogalos valsčiaus kaimai, dvarai ir gyventojai / E. Šveistienė. – Panevėžys. – 


3. Boniecki A. Herbarz polski. – Warszawa. – 1906. – P.38-39. 

4. Brzozowski S. Kierbiedż Stanisław // Polski słownik biograficzny.– Wrocław – 

Warszawa – Kraków. – 1966.– T.XII / 3.– P.419-421. 

5. Česnulis V. Tiltų ir geležinkelių inžinierius // Mokslas ir gyvenimas. – 1966. – Nr.8. 

– P.9-11. 

29

6. Derwich M., Cetwiński M. Herby, legendy, dawne mity. – Wrocław. – 1989. – P.27- 

28. 

7. Jankowski J. Kierbedż Michal // Polski słownik biograficzny. – T.XII / 3. – Z.54. – 


8. Juknevičius P. Kerbedžiai // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. 

Konferencijos, įvykusios 2001 m. spalio 30 d., pranešimų tezės/ Sudarytojas ir 


9. Juknevičius P. Kerbedžiai: išsilavinę ir kilnūs žmonės, aukoję pinigus neturtingiems 

žmonėms, statę bibliotekas, ligonines // Panevėžio rytas. – 1995 01 20. 

10. Juknevičius P. Kerbedžiai // Tėvynė. – 1988 07 08. 

11. Kołodziejczyk R. Studenci polscy w instytucie inżinierów komunikacji w 

Petersburgu w latach 1867–1876 // Studia i materiały z dziejów nauki polskiej, seria 

D. – Z.3. – 1962. –P.49,53. 

12. Kozakevičius J. Amžiaus kronika // Mokslų akademijos bibliotekos rankraščių 

skyrius. – F.112. 

13. Łapinowa I. Kierbedziowa z Kierbedziów Eugenia // Polski słownik biograficzny. – 

T.XII / 3.– Z.54. – Wrocław – Warszawa – Kraków. – 1966. – S.418. 

14. Samujłło J. Kierbedż Stanisław // Polski słownik biograficzny. – T.XII / 3. – Z.54. – 


15. Urbšienė-Mašiotaitė M. Prisiminimai. Prie žibalinės lempos. Atdaras langas. – 

Vilnius. – 1996. – P.114-115. 

16. .Алфавитный списокъ землявладельцев Ковенской губернии. Составлен въ 

Ковенском Губернском статистическомъ комитетъ. – Ковна. – 1881. – C.151. 



дополнительное. – Ковна. – 1889. – C.216 

18. Воронин М. И., Воронина М. М. Станислав Валерианович Кербедз 1810–1899. – 

Мocквa. – 1982. 

19. Житков С. Биографии инженеров путей сообщения. – Санкт-Петербург. – 1902. 

– C.45-69. 

20. Лакиер А. Б. Русская геральдиа. – Мocквa. – 1990.– C. – 293. 

21. Ларiоновъ А. М. История института инженеров путей сообщенiя Императора 

Александра I-го за стольтiе его существованiя. 1810–1910. – Санкт-Петербург. – 

1910. – C.93, 94, 95, 98, 99, 110, 115, 134, 135, 196, 201, 226, 292. 

Inžinierius, tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis 

Laura Vasiliauskaitė 

Toli už Lietuvos ribų pagarsėjęs kelių inžinierius ir neprilygstamas 

tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvaryje, 

dabartiniame Panevėžio rajone, Naujamiesčio seniūnijoje Jo tėvas – bajoras 

Valerijonas Kerbedis čia turėjo dvarą. 

30

Pradinius mokslus baigė Panevėžio apskrities pijorų vienuolyno 

šešiaklasėje mokykloje (1818–1824), kurią baigė su pagyrimu ir buvo įrašytas 

į „Aukso knygą“. Vėliau būsimasis inžinierius mokslą tęsė Kauno klasikinėje 

gimnazijoje, kurią baigęs 1826 m. įstojo į Vilniaus universiteto (toliau – VU) 

Fizikos-matematikos mokslų skyrių. Pagal 1827–1828 m. šios aukštosios 

mokyklos ataskaitą Stanislovui Kerbedžiui 1828 m. pripažintas fizikosmatematikos 

mokslų kandidato laipsnis. Tačiau netrukus jis metė du metus 

trukusias studijas Vilniuje ir išvyko į Peterburgą. Tuomet prestižinis 

Peterburgo kelių inžinierių institutas garsėjo aukštu mokymo lygiu. Didelis 

dėmesys čia, kitaip nei VU, buvo skiriamas praktiniams įgūdžiams. Kaip 

turintis universitetinį išsilavinimą, jis įstojo į III kursą. Nuo to laiko prasidėjo 

jo, kaip kelių ir tiltų statybos profesionalo, veikla. 

Dar bestudijuodamas S. Kerbedis 1830 m. vasarą atliko praktiką prie 

kasamo Ventos-Dubysos kanalo, kuris turėjo sujungti Baltijos jūrą su Nemunu 

Rusijos imperijos ribose, nes Nemuno žemupys priklausė Vokietijai. 

1831 metais baigęs mokslą, jis gavo poručiko laipsnį ir kaip 

perspektyvus jaunas mokslininkas buvo paliktas dėstytoju institute: pradžioje 

repetitoriumi, o 1837–1849 metais statybos bei praktinės mechanikos 

profesoriaus padėjėju. Aktyviai dirbo sudarant žymiausių Rusijos 

hidrotechninių ir civilinių statinių atlasą, dėstė taikomąją mechaniką institute 

ir kitose Peterburgo aukštosiose technikos mokyklose. 

1837 metais, kaip žmogus, gerai mokantis užsienio kalbas, Kelių 

ministerijos komandiruotas jaunasis inžinierius kartu su profesoriumi P. 

Melnikovu išvyko metams į Vakarų Europą. S. Kerbedis tobulinosi Paryžiaus 

kelių ir tiltų mokykloje, vėliau Anglijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, 

Austrijoje ir Šveicarijoje susipažino su kelių ir tiltų statybomis. Jo kelionių 

rezultatas - didelė studija „Apie įvairių vidaus susisiekimo sistemų santykinę 

naudą“. 

Grįžęs iš užsienio, S. Kerbedis vadovavo Kalnų instituto ir Universiteto 

taikomosios mechanikos katedroms. Netrukus jam buvo pavesta suprojektuoti 

ir pastatyti tiltą per Nevą Peterburge. Tai buvo sunkus uždavinys, nes Neva 

laikoma viena iš kaprizingiausių upių. 

1842 metais jis buvo paskirtas mechanikos katedros vedėju ir jam 

suteiktas profesoriaus vardas. Tais pačiais metais jis pateikė pastovaus 

geležinio tilto per Nevą projektą. Kai tik caras jį patvirtino buvo pradėta 

statyba, kuriai vadovavo pats S. Kerbedis. Techniniu požiūriu tai buvo 

sudėtingas ano meto statinys - pirmasis tiltas Rusijoje su pasukama 

suveriamąja dalimi. 

31

Nuo 1849 m. S. Kerbedis atsisakė pedagoginio darbo ir visiškai 

pasišventė tilto per Nevą statybai. 

Po aštuonerių metų darbo 1850 m. lapkričio 11 d. tiltas buvo 

iškilmingai atidarytas. Caras S. Kerbedžiui suteikė generolo majoro laipsnį ir 

apdovanojo Šv. Vladimiro trečiojo laipsnio ordinu. Tiltas buvo pavadintas 

Blagoveščensko, nuo 1855 metų – Nikolajaus, o dabar – leitenanto Šmidto 

vardu. 

Po tilto statybos atneštos šlovės S. Kerbedis priimamas dirbti į 

Peterburgo Mokslų akademiją. Jis ir toliau statė tiltus bei kelius, nors aukštos 

pareigos Rusijos kelių ir tiltų korpuse vertė jį užsiimti ir kitais darbais. 

Paminėtini du tuneliai – ties Vilniumi ir Kaunu. Be to, S. Kerbedis prisidėjo 

prie Peterburgo - Varšuvos geležinkelio statybos, sukūrė kabančio tilto per 

Nevą projektą. 

1852 metais žymusis inžinierius vėl išvyko į užsienį susipažinti su 

metalinių tiltų statyba. Grįžęs suprojektavo ir pastatė du tiltus – per Lugą ir 

Dauguvą (čia pirmą kartą Rusijoje buvo panaudota parabolinė ferma). 

1854 metais S. Kerbedžiui buvo pavesta ištirti galimybę sujungti 

Peterburgo – Varšuvos geležinkelį su Karaliaučiaus geležinkeliu ir parengti 

projektą. Už šį projektą Prūsijos valdžia apdovanojo jį Raudonojo erelio II 

laipsnio ordinu. 

1861 metais carinė vyriausybė paskyrė S. Kerbedį Lenkijos Karalystės 

geležinkelių viršininku. Jau gyvendamas Varšuvoje, jis 1856–1864 

suprojektavo tiltą per Vyslą, vadovavo jo statybai, tiltas gavo Kerbedžio vardą 

(dabar Šlionsko-Dombrovsko). 

Po kiek laiko S. Kerbedis vėl buvo atšauktas į Peterburgą, ėjo įvairias 

pareigas, net Rusijos imperijos Susisiekimo ministro. Nuo 1874 m. iki 1883 

m. S. Kerbedis dirbo prie Marijos vandens kelio sistemos rekonstrukcijos. 

Savo lėšomis jis pastatė kultūros įstaigas, rėmė dailininkus, savo 

lėšomis laikė Ribiniškiuose prie Daugpilio dailininkų kūrybos namus. 

Sulaukęs 81 metų, apdovanotas garbės ženklais už kvalifikuotai ir 

stropiai eitas pareigas, išėjo į užtarnautą poilsį. 

Šeimoje S. Kerbedis buvo pavyzdingas tėvas. Anksti mirus pirmajai 

žmonai, su kuria turėjo dukterį, vedė antrąją ir sugyveno dar šešis vaikus. 

Visiems vaikams sudarė sąlygas siekti aukštojo išsilavinimo, savo asmeniniu 

pavyzdžiu mokė darbštumo ir sąžiningumo. 

Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Varšuvoje, apgaubtas 

visuotine pagarba. 

Ten, Lenkijos sostinėje, 1899 metų balandžio 19 dieną garsusis 

inžinierius ir mirė. Palaidotas Povonzkų kapinėse. 

32


1. Budreika S. Stanislovas Kerbedis – įžymus tiltų inžinierius ir mokslininkas // 

Mokslas ir gyvenimas. – 1989. – Nr.9. – P.17. 

2. Brzozowski S. Kierbiedż Stanisław // Polski słownik biograficzny.– Wrocław – 

Warszawa – Kraków. – 1966.– T.XII / 3.– P.419-421. 

3. Česnulis V. Tiltų ir geležinkelių inžinierius // Mokslas ir gyvenimas. – 1966. – 


4. Čiurlionis M. K. Apie muziką ir dailę. – Vilnius. – 1960. – P.191, 193. 

5. Dagelis A. Panevėžys. – Vilnius. – 1969. – P.61. 

6. Galubickaitė M. Iki Kerbedžio Peterburgas neturėjo tikrų tiltų // Panevėžio rytas. 

– 1995 03 10. 

7. Garmutė S. Tiltų ir geležinkelių inžinierius // Panevėžio tiesa. – 1981 01 10. 

8. Gryva L.Žymusis XIX a. inžinierius iš Lietuvos // Lietuvos transportas.- 1998. – 


9. Juknevičius P. Inžinierius nuo Šuojos krantų // Tėvynė. – 1985 03 07. 

10. Juknevičius P. Panevėžiečio tiltas // Panevėžio tiesa. // 1985 03 07. 

11. Juknevičius P. S. Kerbedis ir Daugpilio – Šiaulių geležinkelis // Tėvynė. – 1999 

12 15. 


13. Juknevičius P. Ruzas V. Medaliai Kerbedžiui // Panevėžio rytas. – 1993 09 10. 

14. Jurkštas J., Kazlauskas A. Senųjų tiltų inžinierius // Mokslas ir technika. – 1973. 

– Nr.10. – P.52-53. 

15. Kerbedis Stanislovas // Lietuvių enciklopedija. – T.11. – Boston. – 1957. – 

P.386. 

16. Kerbedis Stanislovas // Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija. – T.5. – Vilnius. – 


17. Kerbedis Stanislovas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – 


18. Kerbedis Stanislovas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986. 

– P.295. 

19. Kierbedż Stanisław // Wielka encyklopedia powszechna. – Warszawa. – 1965. – 

T.5. – P.593 

20. Kosakovskis G. Lietuvos geležinkeliai. – Vilnius. – 1973. – P.31-34. 

21. Landsbergis V. Vainikas Čiurlioniui. – Vilnius. – 1980. – P.35. 

22. Liebfeld A. Polacy na szlakach techniki. – Warszawa. – 1964. – P.124-128. 

23. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II pusės iki 1918 m. –T.3. –Vilnius. 

– 2000. – P.16-18, 69, 87. 

24. Mezginaitė E. Panevėžio rajonas. – Vilnius. – 1980. – P.43. 

25. Pažarauskas Z. Du medaliai S. Kerbedžiui // Mokslas ir gyvenimas. – 1987. – 

Nr.2. – P.26. 

26. Orłowski B. Stulecie mostu Kierbiedza // Problemy. – 1964. – Nr.12. – P.713- 

717, 

27. Pisarski M. Koleje Polskie 1842–1972. – Warszawa. – 1974. – P.40. 

28. Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. – Vilnius. – 1964. – P.56-57, 194. 

29. Stanislovas Kerbedis // Statyba ir architektūra. – 1981. – Nr.6. – P.31. 

30. Taranovičius G. Kerbedžio kūrybos perlas // Tiesa. – 1980 05 02. 

33

31. Vasiliauskaitė L. Inžinieriaus, tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis // Dvarų 

kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. 

spalio 30 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – 

Panevėžys. – 2001. – P.5-8. 

32. Vasiliauskaitė L. Inžinieriaus, tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis (1810–1899) 

// „Tėvynė“– 2001 12 05. –Priedas „Atsigręžkime į praeitį“ – Nr.9. 

33. Vyšniauskas V. Amžini paminklai ir jų kūrėjai // Tėvynė. – 1990 03 07. 

34. Vyšniauskas V. Įamžinama gimtinė // Panevėžio tiesa. – 1990 03 07. 

35. Vyšniauskas V. Kraštietį Stanislovą Kerbedį prisimenant // Panevėžio balsas. – 

1995 03 03. 

36. Бунин М. С. Мосты Ленинграда. – Ленинград. – 1986. – C.29, 114, 116, 118- 

129. 

37. Воронин М. И., Воронина М. М. Станислав Валерианович Кербедз 1810– 

1899. – Мocквa.. – 1982. 

38. Дагялис А. Поневежис. – Вильнюс. – 1976. – C.30-31. 

39. Кербедз Станислав // Болъшая советская энциклопедия. Издание 2-e. – 

T.20. – Ленинград.– 1953 .– С.551. 

40. Кербедз Станислав // Болъшая советская энциклопедия. – T.12. – Мocквa..– 

1973. – С.157. 

41. Кербедзъ Станислав Валерiановичь // Медали въ честь дъятелей и 

частныхъ лицъ / Издано Ю. Б. Иверсеномъ. – Санкт-Петербург. –1896. – 

С.26 

42. Косаковский Г. И., Виргинский В. С. Строителъство железных дорог в 

Прибалтике в 1860– 880 г. г. // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija 

A. – T.2. – 1970. – P.80. 

43. Митинский А. В. Феликс Станиславович Ясинский. Очерк жизни и научно 

– инженерной деятельности. – Мocквa.. – 1957. – C.9, 10. 

44. Мосты и тоннели. – Мocквa. – 1977. – C.14. 

45. Орловский Б. Шеренга великих инженеров. – Варшава. – 1980. – C.79-83. 

Mykolas Kerbedis 

Skaistė Kryžanauskaitė 

Jei apie žymųjį tiltų statytoją, kaip jau čia buvo minėta, literatūros 

labai daug, tai apie jo sūnų galima rasti vos vieną kitą biografinį faktą. Tokių 

faktų yra pateikę lenkai J. Jankovskis, garsioje lenkiškoje biografijų 

enciklopedijoje, bei M. Pisarskis savo darbe apie Lenkijos geležinkelius. 

Mano tikslas – surinkus atskirus faktus, pabandyti kiek išsamiau atskleisti 

mūsų kraštiečio, tiltų statytojo, inžinieriaus Stanislovo Kerbedžio sūnaus 

Mykolo biografiją. 

Mykolas Kerbedis, Stanislovo Kerbedžio sūnus, gimė 1854 m. 

Peterburge. Ten 1871 metais baigė gimnaziją. 1872–1876 m. studijavo Kelių 

34

inžinierių institute. Tik baigęs mokslus, jis 1876–1880 metais pasižymėjo 

modernizuojant Peterburgo – Maskvos geležinkelį. Jis, remdamasis 

hidrologiniais paskaičiavimais, pateikė pasiūlymų pakeičiant tuo metu 

didžiausią Rusijoje medinį tiltą per Verebijos upę. Pasiūlė čia įrengti žemės 

pylimus ir akmeninius šliuzus. 

Čia dar norėčiau pridėti keletą sakinių apie situaciją tuometinės Rusijos 

geležinkeliuose. Tiesiant geležinkelius centrinėje Rusijos dalyje siekta dviejų 

tikslų: 

1. Sujungti pramonės centrus su grūdų rajonais. Toks vaidmuo buvo 

skirtas Maskvos–Kursko, Maskvos–Voronežo, Maskvos–Nižnij 

Novgorodo ruožams. 

2. Tiesiamos magistralės turėjo palengvinti Rusijos grūdų išvežimą į 

užsienį. Tiems tikslams turėjo pasitarnauti Liepojos–Romnų, 

Carycino–Rygos, Kursko–Odesos ruožai. 

XIX a. 8 – 9 dešimtmečiais geležinkeliai išraizgė Donbasą ir kitus 

pramonės rajonus. 

Iš pradžių geležinkeliai buvo tiesiami privačiomis lėšomis, plačiai 

pritraukiant užsienio kapitalą. XIX a. 8 dešimtmetyje pusė Rusijos 

geležinkelio akcijų priklausė užsieniečiams. Tačiau nuo 9 dešimtmečio 

vidurio valstybė pradėjo geležinkelius iš privačių bendrovių išpirkti, o naujus 

kelius imta tiesti vien iždo lėšomis. Tokiomis sąlygomis M. Kerbedis ėjo 

įvairias pareigas geležinkelyje. 1886–1906 metais jis dirbo Vladikaukazo 

geležinkelio tiesimo vyriausiuoju inžinieriumi. Ten jo pusbrolis ir svainis 

Stanislovas Kerbedis buvo geležinkelių tiesimo tarybos valdybos pirmininku. 

Jam dalyvaujant buvo pastatytos visos šio regiono svarbiausios magistralės: 

Rostovas–Vladikaukazas atšakos, jungiančios Šiaurės Kaukazą su Rusijos 

pietiniais rajonais. Tai ir Tichoreckajos–Novorosijsko atšaka su garsiuoju 

tuneliu ties Novorosijsku, ir atšaka į Caricyną, ir atšakos į Grozną, į pietinį 

Kaukazą, dalį kelio per Derbentą ir Baku (projektuota jo pusbrolio S. 

Kerbedžio). Beje, Novorosijsko augimas ir vystymasis susijęs su geležinkelio, 

sujungusio jį su Šiaurės Kaukazu, nutiesimu. M. Kerbedis dirbo tiesiant 

geležinkelio linijas iš Mineralinių Vandenų į kitas Šiaurės Kaukazo gydyklas 

– Piatigorską, Želesnovodską, Jesentuki, Kislovodską. Jis dalyvavo ir statant 

sanatorijas šiuose kurortuose. Kartu su lenkų inžinieriumi Stanislovu 

Belžeckiu (Belžinskiu) statė geležinius ir akmeninius geležinkelio tiltus, 

pirmuosius Rusijoje betoninius ir gelžbetoninius šliuzus. Remiantis Mareko 

Pisarskio duomenimis, Stanislovas Belžeckis (1856–1931) dirbo 

rekonstruojant geležinkelio linijos Peterburgas–Varšuva tiltus. Vadovavo 

Vladikaukazo geležinkelio tiesimo linijos techniniam skyriui. Daugelio 

35

mokslo darbų autorius, politechnikos profesorius Peterburge. Nuo 1921 m. 

profesoriavo Varšuvoje. 

Apkurtęs 1910 metais jis paliko geležinkelių inžinieriaus tarnybą ir 

apsigyveno Peterburge. Po 1917 metų spalio mėnesį įvykusio bolševikų 

perversmo M. Kerbedis persikėlė į Varšuvą. Jis padėjo seseriai Eugenijai 

įgyvendinti vyro testamentą labdaros tikslams. Prieš mirtį jis pardavė 

paskutinįjį savo dvarą Oltaževe, pinigus išdalino. 

Mykolas Kerbedis mirė 1932 m. spalio 4 d. Palaidotas šeimos kape 

Varšuvos Povonzkų kapinėse. 

M. Kerbedis buvo vedęs gruzinę aristokratę Jekateriną Michailovą 

(pavardė nežinoma). Vaikų neturėjo. Žmona mirė 1930 metais. 

M. Kerbedis turėjo tris dvarus: paveldėtą Pakiršinių ir įsigytus 

Brahinios (Baltarusijoje) bei Oltaževo (netoli Varšuvos). Visus savo turtus jis 

paaukojo labdarai. Jis dosniai rėmė Rusijoje gyvenusius neturtingus lenkus, 

daug prisidėjo prie Vladikaukazo lenkų mokyklos statybos, ir gyvendamas 

Rusijoje, visą laiką ją rėmė. Peterburge už 165 tūkstančius rublių lenkų 

jaunimui pastatė namus, mokyklą ir dirbtuves. Šią M. Kerbedžio vardo 

mokyklą patikėjo vadovauti A. Maleckiui, vėliau tapusiam vyskupu. 

1900 m. vasario mėnesį M. Kerbedis Kelių inžinierių institutui 

padovanojo Italijoje padarytą marmurinį tėvo biustą. 


1. Jankowski J. Kierbedż Michal // Polski słownik biograficzny. – T.XII / 3. – Z.54. – 





4. Kołodziejczyk R. Studenci polscy w instytucie inżinierów komunikacji w 

Petersburgu w latach 1867–1876 // Studia i materiały z dziejów nauki polskiej, seria 

D. –Z.3. – 1962. ––P.49,53. 

5. Kryžanauskaitė S. Inžinierius Mykolas Kerbedis // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros 

dalis. Kerbedžiai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. spalio 30 d., pranešimų tezės / 


6. Kryžanauskaitė S. Mykolas Kerbedis (1854–1932) // „Tėvynė“– 2001 12 05. – 

Priedas „Atsigręžkime į praeitį“ – Nr.9. 

7. Pisarski M. Koleje Polskie 1842–1972. – Warszawa. – 1974. – P.41. 

8. TSRS ir užsienio šalių ekonominė istorija. – Vilnius. – 1980. – P.245. 

9. Vladikaukazas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. –T.8. –Vilnius. – 1981. – P.35. 

10. Воронин М. И., Воронина М. М. Станислав Валерианович Кербедз 1810–1899. – 

Мocквa. – 1982. – C.160-161. 

36

11. Новороссийск // Большая советская энциклопедия. – Т.30. – Мocквa. – 1954. – 

С.95. 

Filantropė Eugenija Kerbedytė-Kerbedienė 


Žinomo inžinieriaus Stanislovo Kerbedžio ir jo antros žmonos 

Marija Janovskytės duktė Eugenija Kerbedytė gimė 1855 m. Jos biografė 

Irena Lapinova rašo, kad išsilavinimą Eugenija įgijo namuose. Biografinės 

žinios apie ją negausios. Mano tikslas – remiantis negausia literatūra ir 

atskirais faktais, pabandyti pristatyti jos prasmingą veiklą, parodyti jos 

nuopelnus. 

Eugenija ištekėjo už pusbrolio, taip pat žinomo kelių ir tiltų 

inžinieriaus, Stanislovo Kerbedžio. Nuo 1906 m. su vyru rudenius, žiemas ir 

pavasarius praleisdavo Romoje, vasaras – savo dvare Dlužneve, tuometinėje 

Vitebsko gubernijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo. E. Kerbedienė visam laikui 

apsigyveno Romoje. 

Mirus vyrui 1910 m., vykdydama jo valią ir, norėdama pagerbti tėvo 

atminimą, jinai pradeda labdaringą veiklą. Tuo ji labiausiai ir išgarsėjo. 1914 

m. birželio mėnesį E. Kerbedienė perdavė Viešosios bibliotekos draugijai 

specialiai tam pastatytą pastatą, kurį savo lėšomis aprūpino baldais (dabar 

Košykovo g-vė 26). Už tai ji pageidavo tik vieno: biblioteka turėtų vadintis 

Stanislovo Kerbedžio vardu. Tais pačiais metais jos lėšomis pastatyti 

Varšuvos dailės mokyklos rūmai. Kaip rašoma enciklopedijoje, dabar tai - 

Varšuvos dailės akademija (Akademia Sztuk Pięknych w Warszawie). 

Anksčiau ji buvo universiteto skyrius, o 1904–1932 m. – Varšuvos dailės 

mokykla. Įdomu pastebėti, kad 1904–1906 m. šioje mokykloje mokėsi 

žymusis mūsų dailininkas M. K. Čiurlionis, o 1910–1912 m. – skulptorius 

Vincas Grybas. 

Kiek vėliau ji pastatė Liaudies verslovės pastatą. E. Kerbedienė 

priklausė medicininės pagalbos psichinėmis ir nervų ligomis sergančių ligonių 

draugijai. Ši draugija dar 1903 m. Drevnicoje, netoli Varšuvos buvo įsteigusi 

ligoninę. 1915 m. E. Kerbedienė buvo vieno iš šios ligoninės pavilijonų 

fundatorė. Ten taip buvo pritvirtinta lenta jos tėvo atminimui. Eugenija 

Kerbedienė buvo pagrindinė rėmėja statant sanatoriją Ameline. Buvo 

parengtas projektas Liaudies namams Čenstakavoje su konferencijų sale ir 

pirtimi. Deja, dėl vietinių nesklandumų, šis projektas liko neįgyvendintas. 

37

Ji atkūrė tėvo pirktą dvarą Ribiniškiuose, Latvijoje, bei savo sąskaita 

išlaikė jame įkurtus garsiuosius poilsio namus . 

Už Varšuvos dailės akademijos rūmus ir Varšuvos biblioteką E. 

Kerbedienė 1923 m. gegužės 2 d. buvo apdovanota Lenkijos atgimimo 

kavalieriaus ordino kryžiumi. Varšuvos vietinė taryba 1929 m. balandžio 11 

d. plenariniame posėdyje jai suteikė Varšuvos Garbės pilietės vardą. 

Eugenija Kerbedytė-Kerbedienė mirė 1946 m. liepos 10 d. Romoje. 

1978 m. jos palaikai iškilmingai perlaidoti šeimos kapų rūsyje Varšuvoje. 

Su vyru Stanislovu užaugino vieną dukterį Feliciją, pirmą kartą 

ištekėjusią už Voldemaro Tiškevičiaus, antrą kartą – už Riomerio. 

Iš literatūros susidaro įspūdis, kad Kerbedžiai buvo tik Lenkijos 

patriotai. Suprantama, daugelis jų jau buvo atitrūkę nuo lietuviškųjų šaknų. 

Bet pabaigai norėčiau pateikti vieną mūsų mokslininko E. Budreikos teiginį. 

Jis rašo: „Nors inžinierius Kerbedis buvo fiziškai atitrūkęs nuo savo tautos, 

dvasioje ir jis, ir net jo vaikai jautėsi esą lietuviai, nes rūmų dovanojimą 

žyminčioje lentoje iškaltas toks lenkiškas tekstas „GMACH SZKOLY SZTUK 

PIĘKNYCH OFIAROWANY POLSCE PREZ STANISLAWA I EUGENJE 

KERBEDZIOW ROKU 1914“ (Dailės mokyklos rūmai paaukoti Lenkijai 

Stanislovo ir Eugenijos Kerbedžių 1914 metais). Juk Lenkijos patriotas būtų 

rašęs tiesiog – tėvynei. O Kerbedžiai parašė Lenkijai. 


1. Budreika E. Stanislovas Kerbedis – įžymus tiltų inžinierius ir mokslininkas // 

Mokslas ir gyvenimas. – 1989.– Nr.9. – P.17. 

2. Čiurlionis Mikalojus Konstantinas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija 

(toliau – MLTE). –T.1. – Vilnius. – 1966. – P.332. 

3. Čiurlionis M. K. Apie muziką ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. – Vilnius. – 

1960. – P.191, 193. 

4. Grybas Vincas // MLTE. – T.1. – Vilnius. – 1966. – P.596. 




7. Łapinowa I. Kierbedziowa z Kierbedziów Eugenia // Polski słownik biograficzny. – 

T.XII / 3.– Z.54. – Wrocław – Warszawa – Kraków. – 1966. – S.418. 

8. Landsbergis V. Čiurlionio dailė. – Vilnius. – 1976. – P.58. 

9. Landsbergis V. Vainikas Čiurlioniui. – Vilnius. – 1980.– P.35. 

10. Medelinskaitė V. Filantropė Eugenija Kerbedytė-Kerbedienė // Dvarų kultūra – 

Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. spalio 30 d., 

pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2001. – 

P.9-10. 

11. Medelinskaitė V. Filantropė Eugenija Kerbedytė-Kerbedienė (1855–1946) // 

„Tėvynė“– 2001 12 05. –Priedas „Atsigręžkime į praeitį“ – Nr.9. 

38

12. Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. – Vilnius. – 1964. – P.195. 

13. Varšuvos dailė akademija (Akademia Sztuk Pięknych w Warszawie) // Tarybų 

Lietuvos enciklopedija. – T.12. – Vilnius. – 1984. – P.98. 

Geležinkelių tiesėjas Stanislovas Kerbedis 

Agnė Bačkytė 

Ipolito Kerbedžio ir Felicijos Dambrauskaitės-Kerbedienės sūnus, 

Stanislovas gimė 1845 m. Peterburge. Ten įgijo vidurinį išsilavinimą. 

Stanislovas „nuėjo garsiojo dėdės ir tėvo pėdomis“ – 1865 metais baigė 

Peterburgo kelių inžinierių institutą. Jo tėvas 1837 metais su pagyrimu buvo 

baigęs minėtą institutą. Po to dirbo Kijevo srities susisiekimo vadovu, 

vadovavo tilto per Dnieprą Kijeve statybai. 

Stanislovui Kerbedžiui tam tikras dėmesys skiriamas rusų ir lenkų 

šaltiniuose. Lietuvoje jo vardas primirštas. Mano tikslas – pabandyti, kiek tai 

įmanoma, nušviesti jo biografiją, aptarti svarbiausius jo nuveiktus darbus. 

Stanislovas, kaip ir tėvas, institutą baigė su pagyrimu. Tiesa, A. M. 

Larionovas pateikia tokį faktą, kad 1862 m. rudenį I specialiosios klasės 

auklėtinis S. Kerbedis, kartu su kitais, buvo pašalintas iš instituto, kai 

nepagalvoję apie galimas pasekmes parašė direktoriui protesto laišką dėl 

auklėtinio Fadiejaus Olendzkato pašalinimo. Bet 1863 m. vasario mėnesį 

pasikeitusi instituto valdžia tą įsakymą panaikino ir, kaip matyti, Stanislovas 

sėkmingai baigė mokslus. 1866–1867 mokslo metų repetitorių sąraše yra ir 

Stanislovas Kerbedis, Ipolito sūnus. Bet 1867 m. jis institutą paliko. Po to 

S.Kerbedis dirbo tiesiant ir eksploatuojant geležinkelius įvairiose Rusijos 

imperijos vietose. Nuo 1875 m. jis dirbo tiesiant Vladikaukazo geležinkelius, 

o nuo1881 metų buvo paskirtas tiesimo darbų vadovu – valdybos pirmininku. 

S.Kerbedis išvysto labai aktyvią veiklą. Specialistų diskusijose apie 

Užkaukazės sujungimą geležinkeliais su kitais Rusijos rajonais jis pasisakė 

prieš brangiai kainuojantį tunelių įrengimą kalnuose. Lenkų geležinkelių 

istorijos tyrinėtojas Marekas Pisarskis teigia, kad S. Kerbedis buvo 

Užkaukazės ir Vladikaukazo sujungimo geležinkeliais su centrinės Rusijos 

rajonais iniciatorius. Jam vadovaujant buvo nutiestas geležinkelis į Baku. Tai 

labai pagyvino šio regiono ekonominį gyvenimą. Tiesiant šią geležinkelio 

liniją, S. Kerbedis pirmą kartą Rusijoje pradėjo statyti betoninius ir 

gelžbetoninius tiltus. 

39

Jam vadovaujant, dalyvaujant lenkų inžinieriams, nutiestos geležinkelio 

linijos Tichoriecko–Novorosijsko ir Tichorieckas–Carycinas (Volgogradas), 

jungiančios Juodosios jūros pakrantes ir vidurinį Kaukazą su Volga; taip pat, 

reprezentacinė linija nuo Mineralinių vandenų iki gydyklų: Kislovodskas, 

Železnovodskas, Piatigorskas ir Jiesentuki. 

Jis aktyviai dalyvavo naujų garvežių projektų kūrime. Stanislovas 

Kerbedis žinomas kaip serijinio garvežio, pradėto gaminti XIX a. pabaigoje 

Kolomensko gamykloje, kūrėjas. Jam vadovaujant, Peterburge buvo sukurti 

trys naujo tipo garvežių projektai. S. Kerbedis didelį dėmesį skyrė garvežių 

depų ir dirbtuvių aprūpinimui. Jo rūpesčiu Rostovo dirbtuvės buvo 

sumontuotos pagal amerikietišką Altoono tipą su didele hale. Tai buvo pirmos 

tokio tipo dirbtuvės Rusijoje. Kartu S. Kerbedis daug prisidėjo vystant naftos 

pramonę Šiaurės Kaukaze. Jis rūpinosi naftos perdirbimo įmonės Grozne 

statyba, naftos produktų sandėlių, rezervuarų įrengimu. S. Kerbedis kūrė 

garvežių kūrenimo naftos produktais projektus. Jo rūpesčiu buvo pradėti 

gaminti 30 tonų talpos vagonai-cisternos. 

1896 m. Stanislovas Kerbedis užėmė Rytų Kinijos geležinkelio 

valdybos vicepirmininko postą Charbine. Šis geležinkelis buvo tiesiamas 

pagal Rusijos ir Kinijos 1896 m. sutartį. Geležinkelį tiesė Rusijos inžinieriai. 

Ten S. Kerbedis išbuvo iki 1903 metų, nes 1903 m. Rytų Kinijos geležinkelio 

ruožas Mandžiūrijoje iki Grodekovo, pastatytas Kinijos teritorijoje, buvo 

atiduotas eksploatacijai. Čia S. Kerbedžio pasiūlymu, kad paspartinti statybą, 

pabėgiai buvo tiesiami be žemės darbų, su maksimaliais nuolydžiais ir 

užvažiavimų įrengimais, o po to, tuo laikinu keliu geležinkelio platformomis 

gabeno reikalingą naujam keliui gruntą. Apie geležinkelio tiesimą trūkstant 

medžiagos, galime pasiremti faktais apie tuo pat metu panašiomis sąlygomis 

tiestą Didijį Sibiro geležinkelį. Antai, istorikė Darja Zalužnaja rašo, kad 

pagrindiniai darbo įrankiai buvo patys primityviausi – kirvis, pjūklas, 

kastuvas, kirtiklis ir karutis. Ir vis tik per metus buvo nutiesiama apie 500–600 

km. Irkutske apie Didžiąją Sibiro magistralę dvi knygas išleidęs Vadimas 

Kazimirovas pateikia tokį faktą: grunto buvo perdirbta tiek, kad užtektų 10 cm 

storio ir 4 m pločio šaligatviui nuo žemės iki mėnulio nutiesti. Metalines 

konstrukcijas tiltams gamindavo Varšuvoje. Iš Lenkijos jas vežė iki Odesos, o 

iš ten Juodąja, Viduržemio, Raudonąja, Arabijos jūromis, Indijos vandenynu, 

Pietų Kinijos ir Japonijos jūromis plukdė iki Vladivostoko. Iš čia garlaiviais ir 

geležinkeliu gaminiai pasiekdavo Chabarovską. 

Tiesiant Rusijos geležinkelius dirbo daug lenkų inžinierių, o kiek dar 

technikų ir meistrų, kelio darbininkų. Marekas Pisarskis teigia, kad Vakarų 

40

Sibiro geležinkelio tiesimo darbuose 32 % inžinerinio – techninio personalo 

sudarė lenkai. 

Baigęs darbą Rytų Kinijos geležinkelyje (dabar – Čan Čuno 

geležinkelis), gavęs vyresniojo patarėjo rangą, S. Kerbedis perėjo dirbti į 

Peterburgą, į Susisiekimo ministeriją. Kurį laiką buvo ministerijos Tarybos 

narys bei specialiųjų pavedimų valdininkas. Dirbo įvairiose komisijose. Pvz.: 

Tiltų komisijos prie Susisiekimo ministerijos inžinierių tarybos darbe 

dalyvavo garsiausi Rusijos tiltų statybos ir statybinės mechanikos specialistai 

S. Kunickis, N. B. Boguslavskis, S. Kerbedis. Biografai pastebėjo, kad jis 

nebuvo mokslininkas, bet buvo talentingas praktikas. 

Mirė Stanislovas Kerbedis 1910 m. Peterburge. 

Stanislovas Kerbedis buvo vedęs savo pusseserę, garsiojo inžinieriaus 

Stanislovo Kerbedžio dukrą, Eugeniją. Su ja turėjo dukterį Feliciją. 

S. Kerbedis turėjo seserį Mariją ir brolius Valerijoną, Maksimiljoną ir 

Mykolą. Pastarasis irgi su pagyrimu 1868 m. baigė Kelių inžinierių institutą. 

Jis dirbo Maskvos–Voronežo geležinkelio tiesimo inspektoriumi ir ėjo įvairias 

pareigas tiesiant kitus centrinės Rusijos geležinkelius. Galiausiai užėmė 

tikrojo patarėjo postą Susisiekimo ministerijoje. Lietuvoje Mykolas Kerbedis 

1870 m. buvo paveldėjęs Biržėnų dvarą Naujamiesčio valsčiuje. 1881 m. jo 

valda buvo: 232 dešimtinės ariamos ir 20 dešimtinių netinkamos dirbti žemės 

bei 266 dešimtinės miško. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše pažymėta, kad 

jis gyvena Tbilisyje. Dvarą arendavo. 


1. Bačkytė A. Geležinkelių tiesėjas Stanislovas Kerbedis // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros 

dalis. Kerbedžiai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. spalio 30 d., pranešimų tezės / 


2. Bačkytė A. Inžinierius Stanislovas Kerbedis (18451910) // „Tėvynė“– 2001 12 05. – 

Priedas „Atsigręžkime į praeitį“ – Nr.9. 




5. Pisarski M. Koleje Polskie 1842 – 1972. – Warszawa. – 1974. – P.43-44. 

6. Samujłło J. Kierbedż Stanisław // Polski słownik biograficzny. – T.XII / 3. – Z.54. – 


7. Taranovičius G. Kerbedžio kūrybos perlas // Tiesa. – 1980 05 02. 

8. Алфавитный список землевладельцев Ковенской губерни.Составлен въ Ковенском 

Губернском статистическомъ комитетъ.– Ковна. – 1881. – C.151. 

9. Алфавитный список землевладельцев Ковенской губерни.Составлен въ Ковенском 

Губернском статистическомъ комитетъ. Издание 2-е исправленное и 

дополнительное. – Ковна. – 1889. -C.216 

10. Залужная Д. В. Транссибирская магистраль. – Москва. – 1980. – C.14. 

41

11. Казимиров В. Н. Великий Сибирский путь. – Иркутск. – 1970. – C.24, 92. 

12. Ларiоновъ А. М. История института инженеров путей сообщенiя Императора 

Александра I-го за стольтiе его существованiя. 1810–1910. – Санкт-Петербург. – 

1910. – C.147, 153, 156. 

13. Малухин А. М. Китайская Чанчунская железная дорога // Большая советская 

энциклопедия. – Т.12. – Москва. – 1973. – С.243. 

14. Малухин А. М. Китайская Чанчунская железная дорога // Советская историческая 

энциклопедия. – Москва.. – 1965. – С.382. 

15. Митинский А. В. Феликс Станиславович Ясинский. Очерк жизни и научно – 

инженерной деятельности. – Москва.. – 1957. – C.78. 

Naudvaris 

Istorija. 


Naudvario buvęs dvaras yra Naujamiesčio seniūnijoje, Labos 

kairiajame krante, apie 1,5 km į pietus nuo Panevėžio – Šiaulių kelio, 0,3 km į 

pietus nuo geležinkelio Radviliškis – Daugpilis. 

Kada įkurta pirmoji Naudvario rezidencija, tiksliai nežinoma. Aišku, 

kad XVIII a. ji jau tikrai egzistavo. 1787 m. dvarą įsigijo Stanislovas 

Kerbedis. 1790 m. dvarą paveldėjo jo žmona ir vaikai. XIX a. dvaras ir 

priklausė vienam iš vaikų – Valerijonui Kerbedžiui, valdžiusiam dar ir 

Pakiršinių dvarą Šiaulių paviete. 1810 m. Naudvaryje gimė būsimasis tiltų 

statytojas Stanislovas Kerbedis. 

1835 m. dvarą paveldėjo Mykolas Kerbedis. Be Naudvario jam dar 

priklausė Pranionių dvarelis. M Kerbedžiui valdant sukurtas iš esmės naujas 

sodybos ansamblis – pastatyti nauji rūmai, oficina, ūkiniai pastatai. 1859 m. 

dvare veikė plytinė ir spirito varykla. 1861 m. čia gyveno 15 žmonių. 1882 m. 

Naudvarį ir Pranionius valdęs Mykolas Kerbedis turėjo 520 dirbamos ir 20 

dešimtinių nedirbamos žemės bei 349 dešimtines miško. 1903 m. dvare 

gyveno 27 žmonės. Mykolas ir Valerijonas Kerbedžiai už 8000 aukso rublių 

nupirko vargonus statomai Naujamiesčio bažnyčiai (byloja lentelė). Po 1905 

m. Naudvario dvarą valdė našlė Gabrielė Kerbedienė. 1923 m. dvare buvo 1 

ūkinis kiemas su 86 gyventojais. 1926 m. dvarui priklausė 325,8 ha žemės. Ji 

buvo išparceliuota į 30 sklypų. Tuometiniam savininkui Zigmui Straševičiui 

palikta 80 ha žemės aplink sodybą ir dar plytinė. O Straševičiams dvaras 

atiteko taip: Naudvario savininkas Valerijonas Kerbedis ir Augustavo 

savininkas Boleslovas Straševičius buvo vedę seseris Malinskaites; 

42

Boleslovas – Liudviką, Valerijonas – Gabrielę. Kerbedžiai palikuonių 

neturėjo ir dvaras, pagal V. Kerbedžio testamentą, atiteko B. Straševičiui. 

Atsidėkodamas už tai Boleslovas vieną iš sūnų pavadino Valerijono vardu. 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą dvare ir gyveno Valerijono Kerbedžio 

krikštasūnis, Panevėžio lenkų gimnazijos mokytojas, gamtininkas Valerijonas 

Straševičius (1885–1968). Rūmų mezonine buvo jo darbo kabinetas, vabzdžių 

kolekcijos. 

1940 m. nacionalizuojant dvarą, jo valda buvo 119,32 ha dydžio. Tais 

pačiais metais Kauno valstybinio muziejaus dailininkai V. Dilka ir P. Puzinas, 

dalyvaujant dvaro komisarui K. Kutkevičiui, suregistravo meno vertybes: 5 

paveikslus, 2 žvakides, vazą, daug knygų. 

1941 m. Straševičiai ištremti į Sibirą. Dvare įsikūrė kolūkio centras, 

kontora. Nuo 1982 m. rūmuose veikia pradinė mokykla. Kitus pastatus užima 

Naudvario kaimo gyventojai. 

Dvaro sodyba. 

Kultūros paveldo objekto teritorija užima 11,7 ha. Išlikę 8 dvaro 

laikotarpio pastatai, 7 objektai pastatyti po 1940 m Be to, dar yra beverčių 

laikinos konstrukcijos pastatėlių. 

Buvusio dvaro sodybos pastatai statyti XIX a. viduryje, išdėstyti pagal 

klasicizmo ir romantizmo stilių reikalavimus, priderinti prie reljefo. 

Sodybą sudaro 3 kiemai : 

1. Reprezentacinis, kurį formavo rūmai, virtuvė, 2 svirnai, oficina ir 

parteras. 

2. Ūkinis – gamybinis, kurį formavo tvartai, klojimai, kalvė. 

3. Gyvenamasis – kumetynas, staliaus – kalvio namas ir oficina su ūkiniais 

pastatais. 

Dvaro pastatai : 

1. Rūmai. Sprendžiant iš architektūros formų, rytinė dalis pastatyta apie XIX 

a. vidurį. Kaip atrodė rūmai XX a. pradžioje šiek tiek galima spręsti iš Marijos 

Mašiotaities-Urbšienės prisiminimų: „Tai buvo gana puošnus dvaras. 

Gyvenome dailiame mezonine, ant jo stogo augo tikras berželis, kažkaip ten 

įsikūręs. Raudonų plytų namas turėjo didelę verandą. Prieš namą – didžiulė 

apvali veja su gėlynu per vidurį. Už namo – didelis, bet gana apleistas sodas, 

o abipus namo – erdvūs mūriniai ūkiški pastatai. Viskas atrodė solidu ir 

tvarkinga. Viduje namas buvo dailiai apstatytas. Tetulė Elcė mėgo augalus, ir 

tam tikras svetainės plotas atitvertas dailiu marmuriniu barjeru su amūrais, 

buvo paverstas žiemos sodu“. 1940 m. Naudvaryje apsilankę meno vertybių 

registruotojai rašė: „Dvaras senas ir didelis. […] Rūmas su prieangiu, kurį 

sudaro kelios kampuotos kolonos, viršuje salka. Pats rūmas mūrinis. Viduje 

43

pakankamai tvarkingas ir vidutiniškame stovyje…“. 

1944 m. besitraukiantys vokiečiai rūmus sudegino. Pokario metais jie atstatyti 

ir rekonstruoti. Iš vakarų pusės pristatytas T formos plano priestatas, kuriame 

įrengta sporto salė. Apie 1970 m. salė pertvarkyta į butus. Senoji rūmų dalis, 

kurioje buvo kolūkio kontora, 1982 m. pritaikyta mokyklai. 

Meninę – architektūrinę vertę turi tik senoji rytinė dalis. Tai buvo 

romantizmo architektūros pastatas, stačiakampio plano, vieno aukšto su 

mezoninu. Autentiškas išliko tik senosios rūmų dalies tūris, plano 

konfigūracija. 

2. Virtuvė. Stovi šalia rūmų ir anksčiau jungėsi su jais uždaru praėjimu. 

Manoma, kad ji pastatyta XIX a. Pokario metais užstatytas mezoninas, 

perplanuotos patalpos. Autentiška tik plano konfigūracija, iš dalies pirmo 

aukšto fasadai. Stilistinių architektūros bruožų nėra. Iki Pirmojo pasaulinio 

karo čia buvo virtuvė. Tarpukario metais veikė skalbykla, kitos patalpos 

gyvenamos. Dabar gyvenamas namas. 

3. Šiaurinis svirnas. Dėl analogijų su pietinių svirnu, galima manyti, jog 

pastatytas XIX a. viduryje. Jis didelio tūrio, stačiakampio plano su priesvirniu, 

trijų patalpų. Yra erdvi pastogė ir rūsiai. Pamatai ir cokolis iš akmenų ir plytų 

mūro. Sienos iš nedegtų plytų, tinkuotos. Išsiskiria 4 toskaninių kolonų 

giluminis portikas – priesvirnis. Kolonos – degtų plytų. Pastogę visur juosia 

antablementas. Fasadus skaido pusapskričiai langeliai arba jų imitacijos, 

atliktos iš tinko. Durys dekoratyviai apkaltos kalvių darbo vinimis. Viduje yra 

12 įmūrytų medinių lizdų aruodų pertvaroms. 

Pastato funkcija visą laiką nesikeitė. Dabar nebenaudojamas. 

Svirnas yra vertingiausias išlikęs dvaro sodybos pastatas, turįs vėlyvojo 

klasicizmo ir etninės architektūros bruožų. 

4. Pietinis svirnas (ratinė). Pamatų akmenyje iškalta data liudija, kad 

pastatytas 1847 m. Fundatorius – Mykolas Kerbedis. 

Pastatas didelio tūrio, stačiakampio plano, su pusvalminiu stogu. Per 

visą pastatą yra rūsiai ir erdvi pastogė. Trijų patalpų su atskiromis įeigomis. 

Šoninės patalpos su plačiomis durimis buvo skirtos vežimams ir padargams 

laikyti. Kadangi svirnas stovi įkalnėje, jo cokolis nevienodo aukščio. Jis 

dailaus akmenų mūro, netinkuotas. Sienos nedegtų plytų, tinkuotos. 

Pagrindiniame fasade išsiskiria vidurinis 4 puskolonių akcentas. Jos – iš degtų 

plytų. Fasaduose – pusapskričiai langeliai ir juos imituojančios nišos. 

Puošnios lentelėmis apkaltos durys. Pastato funkcija nepakitusi. 

Tai vienas vertingiausių sodybos pastatų, vėlyvojo klasicizmo ir 

liaudiškojo romantizmo sintezė. 

44

5. Oficina. Stovi priešais rūmus, parterio simetrijos ašyje. Vieno aukšto, su 

pusvalminiu stogu. Patalpos sugrupuotos į butus. Manoma, kad statyta XIX a. 

viduryje. Tai - vertingas rūmų reprezentacinės zonos apstatymo formantas, 

pastatas, turįs neogotikos ir liaudiško romantizmo bruožų. 

Oficinos funkcija išlikusi (gyvenamos patalpos). 

Iš vakarų ir pietų pusių pristatyti baltų silikatinių plytų prieangiai. 

6. Tvartas. Stovi atokiau nuo reprezentacinės zonos. Sudarytas iš 2 korpusų. 

Sienos sumūrytos iš gelsvų formų plytų. Tai - būdingas istorizmo laikotarpio 

ūkinis statinys su estetiškai išryškintomis natūraliomis medžiagomis ir plytų 

stiliaus elementais. Greičiausiai statytas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 

Funkcija nesikeitė. Dabar – mažai naudojamas. 

7. Kalvė. Nedidelė, stačiakampio plano, vienos patalpos. Viduje išlikęs 

žaizdras su dūmtraukiu. Tai vertingas ūkinės - gamybinė paskirties 

neogotikinio romantizmo pastatas, statytas apie XIX a. vidurį. 

Dabar mažai naudojama. 

Ūkiniame gamybiniame sektoriuje dar buvo : 

Medinis kiaurai pravažiuojamas klojimas, statytas XIX a., nugriautas po 

 

1940 m. 

Molinis su medžio intarpais klojimas, kiaurai pravažiuojamas, statytas 

XIX a., nugriautas po 1940 m. Šiauriniame jo gale dar buvo medinis 

priestatas – malūnas. 

Vištidė, medinė, nugriauta po 1940 m. 

Pastatas pakinktams, raudonų plytų. Sunaikintas po 1940 m. 

8. Tvartas. Nedidelio tūrio, stačiakampio plano. Kadangi stovi prie šlaito, 

šiaurinė siena labai žema, be langų. Pagrindinis fasadas atsiveria į pietus. 

Sienos – lauko akmenų, netinkuotos. Manoma, kad pastatytas XIX a. antroje 

pusėje. Tai - vienas geriausiai išlikusių sodybos pastatų. Istorizmo 

architektūros statinys. Funkcija nepakitusi. 

Prieš 1990 m. prie rytinio galo pristatyta medinė malkinė. 

Neišlikęs kumetynas. Šis mūrinis, dviejų aukštų pastatas stovėjo upelio 

dešiniajame krante. Gyveno 10 šeimų. Sunaikintas po 1940 m. Galėjo būti 

statytas XIX a. viduryje. 

Į pietus nuo jo stovėjo medinė dviejų galų gryčia – staliaus ir kalvio 

namas. Nugriautas, dalis perkelta. 

Parkas. Vietinės reikšmės gamtos paminklas (GV-88) – Naudvario parkas – 

išsidėstęs abipus Labos upelio slėnio šlaituose ir pietvakarinėje sodybos 

teritorijoje. Parko kompozicija mišri: geometriškai taisyklingas ovalinis 

parteris ir lygi liepų alėja bei peizažinio tipo želdinių masyvas. Labos upelis 

45

ties rūmais šakojasi į 2 dalis, sudarydamas salą. Kadaise joje stovėjo iš 

akmenų girnų padarytas stalas. Ties oficina buvo tvenkinys. 

Rūmų rytinėje pusėje, priešais juos, buvo parteras, kitoje, vakarinėje 

pusėje, buvo gėlynai, sodas, pasivaikščiojimo takai su suolais prie alyvų 

krūmų. Sodas baigėsi lazdynų alėja, už kurios tęsėsi natūrali parko pieva. Ant 

upelio kranto yra akacijomis apsodintas kapas. Sodas buvo šiaurės vakarų 

kampe. Jį nuo ūkinio dvaro sektoriaus šiaurinėje pusėje skyrė akacijų ir 

lazdynų giraitės. Per jas vedė pasivaikščiojimo takas. Sodo šiaurinis pakraštys 

apsodintas liepų alėja, kuri išlikusi ir dabar. 

Iš parkotyrininko K. Labanausko 1981 m. sudarytos dendrologinės 

charakteristikos matyti, kad parke augo: 

1. Vietiniai medžiai ir krūmai: paprastoji eglė, paprastasis ąžuolas, 

karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė, trapusis gluosnis, vienapiestė 

gudobelė, grauželinė gudobelė, paprastoji ieva, juodalksnis, paprastasis 

klevas, riešutinis lazdynas, mažalapė liepa, europinis ožekšnis, paprastasis 

sausmedis, raudonoji sedula, šaltekšnis, šunobelė, paprastasis uosis, vinkšna. 

2. Introdukuoti medžiai ir krūmai: sidabrinė dygioji eglė, veimutinė 

pušis, europinis maumedis, vakarinė tuja, paprastoji alyva, raukšlėtasis 

erškėtis, paprastasis kaštanas, uosialapis klevas, raudonialapis platanalapis 

klevas, šermukšnialapė lanksvūnė, sodinis putinas, pilkasis riešutmedis, 

japoninis svarainis, lauralapė tuopa, pilkoji tuopa, baltažiedis vilkmedis, 

geltonasis žirnmedis. Partero pakraštyje auga išskirtiniai medžiai: pilkasis 

riešutmedis, Veimuto pušis ir Europinis maumedis. 

Buvusios dvaro sodybos pakitimai. Architektūros istorikas dr. doc. 

Vytautas Levandauskas, įvertindamas pokyčius rašo, kad po 1940 m. sodybos 

aplinka pakito šiaurės ir vakarų pusėse, pastačius kolūkio gamybinį centrą ir 

naują Pažibių gyvenvietę. Pastaroji priartėjusi prie dvaro sodybos kiek 

sumenkina vizualinį dvaro komplekso poveikį. Pasikeitusi želdinių ir pastatų 

struktūra (nebėra nuo geležinkelio vedusios beržų alėjos, sodo, dalies parko 

medžių ir pastatų), išskaido sodybos vientisumą ir kompaktiškumą, 

kompleksiškumą. Nežymiai kraštovaizdį pakeitė Labos upelio vagos 

ištiesinimai ir dirbtinė patvanka. Partere nebėra 4 senų medžių. 


1. Biržų – Panevėžio ap. dvarų pastatų, trobesių bei parkų aprašymai // Valstybės 

archeologijos komisijos medžiaga (toliau – VAK). – B.150. – L.13. 

2. Dvarų, kuriuose 1940 m. buvo suregistruoti meno ir kultūros paminklai, sąrašas 

// VAK. – B.90. – L.8; B.178. – L.19. 

3. Juknevičius P. Abipus Šuojos. Naudvaris // Tėvynė.– 1996 10 12. 

46

4. Juknevičius P. Dėl Naudvario apsaugos // Tėvynė. – 1997 04 03. 

5. Juknevičius P. Inžinierius nuo Šuojos krantų // Tėvynė. – 1985 03 07. 

6. Juknevičius P. Naudvaris // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. 

Konferencijos, įvykusios 2001 m. spalio 30 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir 


7. Juknevičius P. Naudvaris // Panevėžio balsas. – 1993 11 09. 

8. Juknevičius P. Naudvaris // „Tėvynė“– 2001 12 05. –Priedas „Atsigręžkime į 

praeitį“ – Nr.9. 

9. Kauno valstybiniam muziejui. Dail. Dilkos Vinco, dail. Puzino Povilo 

pareiškimas // VAK. – B.150. – L.4. 

10. Kaziukonis L. V. Straševičius ir jo entomologinė kolekcija // Tėvynė. – 1990 03 

07. 

11. Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotintojo Lietuvos gyventojų 1923 m. 

surašymo duomenys // Kaunas. – 1925. – P.165. 

12. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II pusės iki 1918 m. – T.3. – Vilnius. 

– 2000. – P.16-18, 69, 87. 

13. Lietuvos TSR Panevėžio rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogas. 

– 2–AS leidimas / Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas (toliau – 

RŽPI). Mašinraštis. – Vilnius. – 1985. – L.80–81. 



15. Naudvario buvusio dvaro parko inventorizacijos medžiaga / RŽPI. Mašinraštis. 

– Vilnius. – 1990. 

16. Naudvario dvaro sodybos (IV–1255; GV–88; IP–495/At) individualaus 

apsaugos ir naudojimo reglamentas / Vytauto Levandausko architektūros 

istorijos institutas. Mašinraštis. – Kaunas. – 1997. 

17. Naudvario – Pašuojo parkas // Isokas G. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius. – 

1995. – P.184–185. 

18. Nowydwór // Słownik geograficzny Królewstwa Polskiego i innych krajów 

słowianskich. – T.10. – Warszawa. – 1889. – P.55. 

19. Numatytų išparceliuoti 1926 m. Panevėžio apskrities dvarų, ūkių ir šiaip žemės 

sklypų sąrašas // Panevėžio balsas. – 1926 03 18. 

20. Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugos dokumentacija. 

21. Staniūnienė I., Čibiras L., Deveikis S. S. Kerbedžio gimtinė Naudvaris šiandien 

// Mokslas ir gyvenimas. – 1990. – Nr.10. – P.23. 

22. Straševičienė E. Raguvos valsčiaus Straševičiai // Raguva. – Vilnius. – 2001. – 

P.383. 

23. Tauras A. Mūsų parkai. – Vilnius. – 1989. – P.41, 43 (planas). 

24. Urbšienė-Mašiotaitė M. Prisiminimai. Prie žibalinės lempos. Atdaras langas. – 



Ковенском Губернском статистическомъ комитетъ. – Ковна. – 1881. – 

C.151. 


Ковенском Губернском статистическомъ комитетъ. Издание 2-е 

исправленное и дополнительное. – Ковна. – 1889. – C.216 

27. Алфавитный списокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи.Ковно.– 1903. 

– C.324. 

47

28. Воронин М. И., Воронина М. М. Станислав Валерианович Кербедз 1810– 

1899. – Москва. – 1982. 

29. Cписокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи. Ковнa .– 1892. – C.220. 

30. Центральный государственный исторический архив CCCP // Ф.1343. – 

Оп.23. – Д.2850. 

Pakiršinys 

Istorija. 


Sunku pasakyti, kada įsikūrė Pakiršinio dvaras. Mažojoje 

lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, kad čia yra IX–XII a, 

senkapiai, o Pakiršinio žemė istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1498 m. 

Nežinia, kuo pagrįsti šie teiginiai, bet galimas dalykas, kad čia painiojamos 

vietovės. Antai, archeologijos paminklų atlase yra tokie duomenys: 1937 m. 

netoli Kiršino kasant smėlį, 1 m gylyje rasta žmonių kaulų ir IX–X a. būdingų 

dirbinių, kurių dalis pateko į muziejus, į Sidabravo vidurinę mokyklą. Aišku, 

kad ši vietovė yra Sidabravo apylinkėse. 

Dėl XV a. pabaigos paminėjimo taip pat verta suabejoti. Neseniai 

pasirodžiusioje istorijos skaitinių chrestomatijoje „Lietuvos didžiosios 

kunigaikštystės kasdienis gyvenimas’“ yra publikuojamas 1586 m. 

dokumentas, kur Elena Končiūtė Žaltienė iš Pakiršinio dvaro skundžiasi 

Upytės pilies teismui, kad ją apvogė posūnis. Iš dokumento matyti, kad ši 

vietovė yra Upytės paviete. Mano aptariami Pakiršiniai Upytės pavietui 

nepriklausė. Todėl labiausiai tikėtina yra E. Šveistienės knygoje „Baisogalos 

valsčiaus kaimai, dvarai ir gyventojai“ paskelbta versija, kad Pakiršinys 

atsirado apie XVII a. pabaigą – XVIII a. pradžią. Versija paremta tokiu faktu: 

1604 m. vykstant Baisogalos parapijos bylai su Baisogalos dvaru ir vedant 

fundinės žemės ribas, Pakiršinio dvaro vietoje buvo „laukai įvairių Liaudos 

ponų“. 

Mano tikslas yra trumpai apžvelgti Pakiršinio dvaro istoriją bei aptarti 

ansamblio fragmentus, nes apie jį, išskyrus minėtą E. Šveistienės knygą, nėra 

rašyta. 

Pakiršinio dvaro istorija susijusi su Kerbedžių gimine. 1789 m. 

Stanislovas Kerbedis, Kazimiero sūnus, įsigijo Šiaulių paviete esantį Pakiršinį 

kartu su Naudvariu (Upytės paviete). 1790 m. Pakiršinio dvaras atiteko jo 

sūnui Antanui, po to – jo sūnui Danieliui, kurio duktė Kazimiera 1817 m. 

48

ištekėjo už iš Gudijos atvykusio Juozo Ososkos. (Jis buvo Baisogalos 

komisaras ir taikos teisėjas). Yra duomenų, kad dvaras trumpam galėjo 

priklausyti Komarams. 

1860 m. Pakiršinį paveldėjo Antano Kerbedžio brolio Valerijono sūnus, 

garsusis inžinierius Stanislovas Kerbedis. 1889 m. išleistame Kauno 

gubernijos žemvaldžių sąraše nurodyta, kad 1882 m. S. Kerbedis čia valdė 

172 dešimtines dirbamos, 17 dešimtinių nedirbamos žemės ir 146 dešimtines 

miško. Ten pat rašoma, kad dvaro savininkas gyvena Peterburge, o 

Pakiršiniuose yra valdytojas. Po Stanislovo Kerbedžio mirties Pakiršiniai 

atiteko jo sūnui Mykolui. 

Pakiršinys dar minimas dėl 1905 m. čia vykusių darbininkų streikų. Bet 

istorikas A. Tyla nurodo, kad dvaras tada priklausė Komarams. Čia gal 

turimas galvoje Pakiršinėlių dvaras. 

1923 m. Pakiršinio dvare buvo 1 ūkinis kiemas su 114 gyventojų. 

Dvaras buvo išparceliuotas. Savininkams palikta tik leistina norma. 

Kerbedžiai savo dalį pardavė. Dvaro centrą su trobesiais nupirko Tadas ir 

Stefanija Radvilavičiai. 1940 m. nacionalizacijos metu jie ir nurodyti 

paskutiniaisiais Pakiršinio dvaro savininkais. Jie tada turėjo 82,55 ha žemės. 

Parceliuojant dvarą 1923 m. kumetyne įsikūrė pradžios mokykla, 

kurioje teko ir man mokytis. 

Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Melioracijos statybos valdyba. 

Išaugo melioratorių gyvenvietė. 1970 m. Pakiršinyje gyveno 513, 1979 m. – 

758, 1986 m. – 964 gyventojai. 

Dvaro sodyba. 

Dvaro ansamblis kurtas XVIII a. viduryje – XX a. pradžioje. Išlikę 10 

buvusio dvaro pastatų ar jų fragmentų. Pakiršinio dvaras kūrėsi kairiajame 

Kiršino krante. 

1. Rūmai. Moderno architektūros stiliaus. Pastatyti XX a. pradžioje. 

Istorinių duomenų stoka neleidžia tiksliau nustatyti statybos datos. 

Moderno stilius rodo šiaurės Pabaltijo, greičiausiai Rygos įtaką. Šio 

architektūrinio stiliaus pastatai nebūdingi Lietuvos kaimo vietovėms. 

Originalus pastato tūrinis sprendimas, tūrių ir proporcijų darna, 

skoninga architektūra, dekoras rodo, kad pastatą projektavo žymus, 

greičiausiai vokiečių kilmės, architektas. Po Antrojo pasaulinio karo 

rūmai rekonstruoti, bet išlaikė pirminį turį ir fasadus. Rekonstrukcija 

sumažino rūmų meninę ir architektūrinę vertę. Pritaikant rūmus naujai 

paskirčiai, juose atsirado pakitimų: atsirado naujų pertvarų, sukalta 

scena, sumontuoti jos įrengimai. Dabar rūmuose yra kultūros namai. 

49

2. Oficina (kumetynas). Pastatyta XVIII a. viduryje. (Yra duomenų, kad 

Pakiršinio kumetynas statytas XVIII a.). Klasicizmo architektūros 

stiliaus. Kompaktiškas tūris, paprasti lakoniški fasadai, taupus 

dekoras. Statinio architektūra būdinga šiaurės ir vidurio Lietuvos 

ūkiniams pastatams. Pastatas rekonstruotas XX a. 8 dešimtmetyje. 

Buvo laidojimo namai. Dabar nebenaudojamas. 

3. Gyvenamasis namas. Kartu su kitu buvusio kumetyno gyvenamuoju 

ar ūkiniu pastatu bei kiaulidėmis sudaro kompaktišką pastatų grupę, 

kuri, matyt, buvo skirta dvaro darbininkų gyvenamosioms ir ūkinėms 

reikmėms. Manoma, kad pirmieji kapitaliniai ūkiniai pastatai 

Pakiršinyje galėjo atsirasti jau XVIII a. viduryje. Neturint istorinių 

žinių, iš fasado ir stogo elementų galima manyti, kad namas galėjo 

būti statytas ar bent jau rekonstruotas XIX a. pabaigoje – XX a. 

pradžioje. Aiškaus stiliaus nėra. Namas rekonstruotas. Pakitusi jo 

planinė struktūra, į jį patenkama per vėliau pristatytą silikatinių plytų 

priestatą, jungiantį namą su buvusiu kumetynu. Prieš keletą metų 

buvo parduotuvė ir alaus baras. Dabar pastatas nenaudojamas. 

4. Kumetyno kiaulidė. Likę tik pamatai. Sprendžiant iš naudotų 

medžiagų, galėjo būti vienalaikės statybos su kitais kapitaliniais 

ūkiniais dvaro pastatais. 

5. Arklidės. Stilius artimas rūmų architektūrai. Kai kurie kompoziciniai 

pastato elementai leidžia teigti, kad arklidės ir rūmai yra arba 

projektuoti vieno autoriaus, arba statyti laikantis artimos stilistikos t. 

y. maždaug tuo pačiu metu. Raiškus sienų akmenų mūras itin dažnas 

šiaurės Lietuvoje. Dabar pastate – mechaninės dirbtuvės. 

6. Tvartas. Stilius artimas arklidžių architektūrai, tik čia statybai 

naudotas paprastesnis ir santūresnis dekoras. Šiuo metu – sandėlis. 

7. Klojimas (daržinė). Statytas XIX a. Visos pastato struktūros ir 

dauguma elementų autentiški, pakitę atskiri elementai ir stogo danga. 

Tai - medinės kaimo architektūros statinys. Dabar – ūkinis pastatas. 

8. Kumetynas. Stilius artimas rūmų architektūrai. Sienos akmenyje yra 

įrašas, kurio nepavyko įskaityti. Neatmetama galimybė, kad abu 

pastatai buvo pastatyti pagal vieno autoriaus projektą arba laikantis 

bendros dvaro ansambliui būdingos stilistikos. Būdamas atokiau nuo 

pagrindinių dvaro valdų, pastatas kartu su dviem ūkiniais pastatais 

sudaro savarankišką sodybą. Šiame pastate daugelį metų buvo 

Pakiršinio pradinė mokykla. Dabar įsikūrusi individuali siuvykla. 

9. Tvartas. Statytas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo stilistika ir 

dekoras artimas kitų dvaro pastatų architektūrai, tik čia panaudotos 

50

paprastesnės išraiškos priemonės: kuklesnė langų apdaila, 

paprastesnės medžiagos. Dabar – gyvenamasis namas. 

10. Kumetyno tvartas. Stilistika ir dekoras artimas kitų sodybos pastatų 

architektūrai. Naudojamas pagal paskirtį. 

Parko likę tik fragmentai. 


1. Jesiūnaitė D. Pakiršinys // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. 



2. Jesiūnaitė D. Pakiršinys // „Tėvynė“– 2001 12 05. – Priedas „Atsigręžkime į praeitį“ 

– Nr.9. 


4. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II pusės iki 1918 m. – T.3. – Vilnius. – 


5. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių 

chrestomatija. – Vilnius. – 2001. – P.309. 



7. Pakiršinio buv. dvaro parko medžiaga // Kultūros paveldo centro dokumentacija. 

8. Pakiršinys // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1968. – 

P.741. 

9. Pakiršinys // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.3. – Vilnius. – 1987. – P.272. 

10. Šveistienė E. Baisogalos valsčiaus kaimai, dvarai ir gyventojai. – Panevėžys. – 2000. 



Ковенском Губернском статистическомъ комитетъ. – Ковна. – 1881. – C.151. 



дополнительное. – Ковна. – 1889. – C.216 

Ribiniškiai 

Dovilė Skėrytė, Petras Juknevičius 

Ribiniškiai (latviškai Ribeni, Riebini, Ribeniški) – tai bažnytkaimis 

Latgalijoje, Rezeknės apskrityje, gal kokie 8 kilometrai į šiaurės rytus nuo 

Preilio miestelio, anuometinėje Vitebsko gubernijoje. Tokį apibūdinimą 

51

pateikė skulptorius Petras Rimša, poilsiavęs čia buvusiuose menininkų poilsio 

namuose, kurie buvo įsteigti Kerbedžių lėšomis. 

Dabartiniame Latvijos žemėlapyje nesunkiai galima surasti Riebini 

miestelį. Deja, apie dvarą užuominų neberasime net ir turistiniuose 

žinynuose. Antai, O. Pumpos leidinyje autoturistams, apie šią vietovę 

terasime, kad tai - kolūkio „Krasnij Oktjabr“ centras, trumpą aprašymą apie 

gamybą, ir žinutę, kad čia gimė įžymus latvių kompozitorius Janis Ivanovas 

(1906–1983). Iš latviškos enciklopedijos galima dar papildomai sužinoti, kad 

1969 m. miestelyje gyveno 565 žmonės. 

Lietuviška literatūra apie Ribiniškius ir čia buvusius menininkų poilsio 

namus nėra gausi. Kiek plačiau rašė J. Rimantas, užsimenama V. Landsbergio 

darbuose apie M. K. Čiurlionį. Plačiausiai vietovės istoriją pateikė ir 

Ribiniškių dvarą lenkiškai aprašė Romanas Aftanazis. Mūsų tikslas – trumpai 

apžvelgti dvaro istoriją ir išryškinti čia veikusių poilsio namų reikšmę mūsų 

kultūrai, kartu pabrėžiant ir Kerbedžių nuopelnus. 

Seniausias vietovės pavadinimas Krevenmuiža. XVI a. Livonijos ordino 

magistras Plettenbergas ją atidavė Gerhardui Rehbinderui. 1600 m. Lietuvos 

ir Lenkijos karalius Žygimantas III patvirtino Libero Rehbindero dovanojimą 

Ernestui Korfui, Gerhardo anūkui. Karalius Vladislovas IV 1634 m. patvirtino 

valdą Ernesto anūkui Vilhelmui Korfui. 1716 m. Vilhelmo Korfo anūkas 

Gedeonas Korfas atsisakė Krevenmuižos Gotardo Ernesto Berko (herbas Trzy 

Brzozy) ir jo žmonos Marijos Korfaitės naudai. Karaliui Augustui III sutikus, 

1746 m. valda perėjo vieninteliam jų sūnui Uždauguvio (Infliantų) iždininkui 

Janiui Berkui. Jis buvo vedęs Domicelę Jodkuvaitę, su kuria užaugino dvi 

dukras. Vyresnioji Teresė ištekėjo už Uždauguvio pilies raštininko, Jo 

karališkosios Didenybės pakamario Mykolo Veisenhofo (Weyssenhoff). 

Jaunesnioji duktė, kurios vardo nežinome, tapo Felicijono Ryko (von der 

Recke) žmona. Kadangi abi dukros buvo tėvų dvaro paveldėtojos, o 

paveldėjimo teisė nebuvo aiškiai išspręsta, kilo ilgai trukęs teisminis procesas 

tarp Rykų, kurie nenorėjo išsižadėti savo dvaro pusės, ir Veisenhofų, kurie 

įrodinėjo savo teises į kitą dalį. Be to, Janis Berkas, nežinia, kokių paskatų 

vedamas, Ribiniškius buvo pasiūlęs atiduoti savo uošviui, Uždauguvio 

pataurininkui, Pranciškui Jodkui ir jo sūnui Juozapui. Pastarieji vis tik tos 

dovanos nepriėmė. Tada Mykolas Veisenhofas 1758 m. tą dalį iš Bergo 

išpirko. Be paties dvaro Ribiniškių raktui priklausė Krėvai, Stefanopolis, 

Sražvalda, Veronikava bei Ribiniškių giria. Visas tas plotas iki baudžiavos 

panaikinimo turėjo apie 20 000 dešimtinių. Be to, Mykolas Veisenhofas dar 

išplėtė valdas: Uždauguvyje iš Jokūbo Kozlovskio už 4 500 olandiškų kaltų 

talerių įsigijo Oloviškius (Hołowiszki), iš Rokiškio Tyzenhauzų nupirko 

52

Tarnuvo palivarką prie Južintų, iš Pliaterių Dusetiškių, matyt taip pat, 

Strubiškių (gal Sriubiškių) kaimą ir mišką. Betgi neilgai ta didelė valda buvo 

vienose rankose, nes po Mykolo Veisenhofo mirties ji buvo padalinta 

palikuonims t y. vaikams, sugyventiems su antrąja žmona Terese Lunin- 

Rajeckaite. Ribiniškius ir Brodaišius gavo sūnus Tadeušas. Šis Ržežyčko 

maršalka buvo vedęs Konstanciją Franckievič-Radziminskaitę. Valdos apie 

Južintus, Stražvaldą, Krėvus ir kitos smulkesnės valdos atiteko Ukmergės 

maršalkai Pranciškui. 

Tadeušo Veisenhofo laikais Ribiniškiai garsėjo prabangiu gyvenimu ir 

pompastiškais priėmimais. Tėvų sukaupti turtai ėmė tirpti. Apie 1815 m. 

Andriejui Šachui buvo parduoti Brodaišiai. Ribiniškių raktas išliko, bet 

gerokai sumažėjęs. Vienturtė Tadeušo Veisenhofo duktė Konstancija ištekėjo 

už rusų generolo Jokūbo Perino (de Perrin). Jų sūnus Arnolfas 1874 m. 

pardavė Ribiniškių centrą generolui majorui Stanislovui Kerbedžiui (1810– 

1899). Jo įpėdinių valdoje Ribiniškiai išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. 

Iki to laiko išliko rūmai, greičiausiai pastatyti dar Korfų laikais, bet 

vėliau žymiai išplėsti. Pagal 1914 m. aprašymą ir nuotrauką seniausioji 

rezidencijos dalis buvo vidurinysis dviaukštis stačiakampis pastatas su aukštu 

lygiu keturšlaičiu stogu, virš kurio simetriškai išilgai kraigo išdėstyti 4 

kaminai Priešakiniame fasade, jo viduriniąją dalį akcentuoja išvaizdus 

rizalitas. Ant išsikišusių kronšteinų virš verandos yra balkonas. 

Mykolo Veisenhofas (apie 1715–1789 m.) pristatė prie Korfų rūmų 2 

lygiai išdėstytus šoninius sparnus, kurie užsibaigia dviem bokštais. Sparnai 

taip pat dviaukščiai, bet „suspaustas“ bokštų stogas paslėptas po atikais. 

Bokštus vainikavo iš skardos padarytos vėliavėlės, kuriose buvo statybos 

pradžios ir pabaigos datos. Viename bokšte buvo šeimos koplyčia, kitame – 

biblioteka. 

Nežinia, kokiai epochai priklausė dvi oficinos, išsidėstę abipus kiemo. 

Dešinioji su aukštu lygiu keturšlaičiu stogu, kuklios išvaizdos. Už tai kairioji 

oficina savo išvaizda priminė tradicinius klasikinius lenkų dvarus. Įėjimą į ją 

puošė portikas su dviem porom kolonų, laikančių sijų perdangas ir skydą. Ši 

oficina buvo vadinama orkestro, nes Veisenhofų laikais ten gyveno rūmų 

kapelos muzikantai. Dešiniojoje buvo virtuvė ir įvairūs sandėliai. 

Apie rūmų vidų duomenų nėra. Didelę vertę galėjo turėti dvaro 

valdytojų ir su jais susigiminiavusių bajorų šeimų archyvas, portretų ir 

paveikslų galerija, bibliotekos rinkiniai, ir, žinoma, baldai. Prieš pereinat 

Ribiniškiams į Perinų rankas, dalį vertybių galėjo pasiimti Veisenhofai. 

Likusios dalies likimas nežinomas. 

53

Rūmus supo peizažinis parkas. Viduryje didelio kiemo priešais rūmus 

buvo baseinas su fontanu. 

Nežinome, kokios būklės rūmai atiteko Kerbedžiams. Ribiniškiuose 

Kerbedžiai neapsigyveno. Jie gyveno Varšuvoje, o vasaros rezidencija 

pasirinko arti esantį Dluževą, kur pasistatė naują, Peterburgo vilų stiliaus 

pastatą. 1883 m. apsilankęs Ribiniškiuose Juozapas Veisenhofas, rūmus rado 

tuščius. Tik keliuose parterio kambariuose buvo gyventojų. 

XX a. pradžioje ištuštėjusius rūmus atnaujino Eugenija Kerbedytė- 

Kerbedienė ir atidavė juos dailininkams, rašytojams ir muzikams, namo 

išlaikymui paskyrusi atskirą fundaciją. 

Čia poilsiavo ir keletas lietuvių dailininkų: M. K Čiurlionis, P. Rimša, 

A. Jokūbaitis. 

1906 m. sausio 7 d. laiške Povilui Čiurlioniui garsusis dailininkas rašė: 

„Ribiškiai tai inžinierienės Kerbedienės dvaras, kuriame įrengti puikūs 

„dailininkų namai“. V Landsbergis yra pateikęs dar vieną Čiurlionio 

atsiliepimą: „Ten, Latgaloje, buvo varšuvietės mecenatės J. Kerbedienės, tarsi 

kokie dabartiniai dailininkų gyvenimo namai. Susideda iš keliolikos dailės 

dirbtuvių, aprūpintų viskuo, kas tiktai gali būti reikalinga tapytojui; yra 

biblioteka, salonas, o jame biliardas, koncertinis fortepijonas – tikra 

filharmonija, židinys, foteliai, keturis kartus per dieną ėsti ir t. t. Ir visa tai 

dykai. Galima gyventi tris mėnesius ir nieko neveikti arba dirbti, kas ką labiau 

mėgsta“. Cituojame iš knygos. 

Skulptorius Petras Rimša irgi pateikė prisiminimų apie šiuos namus: 

„Buvo tai 1911 metais. Ribiniškiuose veikusių dailininkų poilsio ir kūrybos 

namų mecenatai, gyvenę Varšuvoje, kreipėsi į vietos lietuvius, prašydami 

surasti savų dailininkų, kurie norėtų papoilsiauti. Girdi anie poilsio namai 

esą įsteigti įžymaus lietuvio lėšomis ir juose lietuviai net labai pageidaujami. 

Man apie tai pranešė Sofija Oginskaitė-Jasaitienė. Šia nelaukta naujiena 

apsidžiaugiau. Tiesa, apie Ribiniškių dailininkų namus jau anksčiau buvau 

girdėjęs iš K. Ulianskio ir M. K. Čiurlionio. Dar gerai prisimenu Konstantino 

pasakojimus. Jis Ribiniškiuose tris savaites buvo poilsiavęs 1905 metų 

gruodžio mėnesį kartu su Varšuvos dailės mokyklos 

studentais...[…]...Čiurlionis sakydavo „Ribiniškiai – tai tikras dailininkų 

„rojus“. Juose buvo visko, ko tik reikėjo: puikios dirbtuvės, biblioteka, 

salonas su muzikos instrumentais, biliardas. Maitino tai keturis kartus per 

dieną. Ir viskas tik už ačiū. Galima poilsiauti net tris mėnesius“. 

Tiek žinodamas apie Ribiniškius, mielai sutikau vykti. Smulkiau 

susidomėjau ir tuo turtingu mecenatu, kurio kapitalu dalininkų namai įsteigti 

54

ei išlaikomi, ir pačiais namais, į kuriuos, be manęs, vyko ir Varšuvoje 

besimokąs Antanas Jokubaitis“. 

Taigi, Ribiniškių vaidmuo mūsų kultūroje gana svarbus. 




2. Čiurlionis M. K. Apie muzyką Ir dailę. Laiškai, užrašai ir straipsniai. – Vilnius. – 


3. Landsbergis V. Vainikas Čiurlioniui. – Vilnius. – 1980. – P.35. 

4. Latvijas PSR mazā enciklopedija. – S.3. – Rīgā. – 1970. – P.169. 

5. Pumpa O. Autotūrisma maršruti Latvijā. – Rīga. – 1985. – P.172. 

6. Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. – Vilnius. – 1964. –P.194-195. 

7. Skėrytė D., Juknevičius P. Ribiniškiai // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Kerbedžiai. Konferencijos, įvykusios 2001 m. spalio 30 d., pranešimų tezės / 


8. Skėrytė D., Juknevičius P. Ribiniškiai // „Tėvynė“– 2001 12 05. –Priedas 

„Atsigręžkime į praeitį“ – Nr.9. 

9. Słownik geograficzny Królewstwa Polskiego i innych krajów słowianskich. – T.10. – 

Warszawa. – 1889. – P.55. 

55

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Sicinskiai 

2002 m. spalio 25 d., Panevėžys 

56

Pranešėjai 

Justina Aidukaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio 

gimnazijos moksleivė 



studentė. 


savivaldybės administracijos architektūros tarnybos vyr. 

specialistas. 



Violeta Meiliūnaitė, Vilniaus universiteto Filologijos 

fakulteto magistrantė. 

Lina Pačešiūnaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio 


57

Sicinskiai ir jų valdos Lietuvoje 


Sicinskių giminės atstovai XVI–XVII amžiais atliko tam tikrą 

vaidmenį tiek Lietuvos, tiek Upytės krašto gyvenime. Deja, šiandien labai 

nedaug ką begalime pasakyti apie šią bajorų giminę. O ir prisimename ją tik 

prakalbę apie nedorėlio Sicinskio-Čičinsko blogus darbus. 

Mano tikslas yra trumpai pristatyti Sicinskius, aptarti jų valdas 

Lietuvoje. 

Apie pačią giminę duomenų labai nedaug. Žinomas herbynų sudarytojas 

Kasparas Niesieckis aprašo tris Sicinskių giminės šakas: pirmoji turėjo 

Pomian herbą, antroji – Prawdzic, trečioji – Ramult. Pastaroji gyveno 

Prūsijoje ir su mūsų krašte gyvenusiais Sicinskiais giminystės ryšių neturėjo. 

Pirmosios dvi šakos yra kildinamos iš Lenkijos. Atrodo, kad K. Niesieckis 

šiek tiek jas supainiojo. Upytės krašte apsigyvenusius Sicinskius jis priskyrė 

Pomian herbui. Naujausiuose lenkų enciklopediniuose leidiniuose mūsų 

krašte gyvenę Sicinskiai priskirti Prawdzic herbui. Dar XIX šimtmetyje tai 

pastebėjo ir Jonas Vitortas: „žinau, kad Upytės Sicinskiai antspaudavosi 

Prawdziciem, kadangi Biržų archyve išsaugotas 1649 m. mokesčių, nustatytų 

elekciniame seime, kvitas, kuriame skaitome: „Vladislovas Viktorinas 

Sicinskis, Upytės mokesčių rinkėjas“; šalia išspaustas antspaudas su 

Prawdziciem herbu“. 

Pagal Niesieckį Sicinskių giminė kilusi iš Pšemyslio vaivadijos, iš kurių 

vienas, gavęs pasogos dalį Sitno dvarų, buvo pavadintas Sicinskiu. Tas 

pirmasis žinomas gimines atstovas buvo vardu Motiejus, o vedė jis Grabineką. 

jų sūnus Kasparas buvo riteris, kurio vienas iš sūnų – Jonas, apsigyveno 

Upytėje. Bet, kaip minėjau, K. Niesieckis juos priskyrė Pomian herbui. Tuo 

tarpu Prawdzic herbo giminės šakoje herbyno autorius pirmuoju giminės 

atstovu nurodo Mykolą iš tos pačios Sitno vietovės. K. Niesieckis pažymi, kad 

tai - buvęs narsus karys „prieš totorius, kazokus, švedus ir Maskvą, prie 

Cudnovo savo kraują dėl tėvynės liejęs ir savo gyvybę aukojęs“. Tie jo 

nuopelnai buvo įrašyti 1660 m. antkapyje Pšemyslio katedroje. Vienas šios 

giminės atstovas Stanislovas Sicinskis buvo Pšemyslio žemės teisėjas ir 

deputatas į Lenkijos karalystės tribunolą, 1681 m. Piotrkove į kitą teismą 

perkeltas. Jis toje katedroje pastatė juodo marmuro altorių, kur jo herbas 

Prawdzic, anot K. Niesieckio „iki šių dienų matomas“. Jo brolis buvo 

58

Sanocko paseniūniu. Dar minimas Pranciškus – 1691 m. Pšemyslio 

kardininkas, nuo 1670 m. seimo komisaras sienai su Vengrija nustatyti, o 

1676 m. komisaras Drohicko žemei. Iš šios giminės kilusi Teresė tapo 

vienuole Lvove. Vienas iš Sicinskių, kurio vardo nežinome, buvo vedęs 

Marijoną Rozvadovską. Jų sūnus Steponas buvo Sanockio žemės teisėjas, o 

ligotas Juozapas tapo vienuoliu. 

Kaip jau minėta, Lietuvoje apsigyveno riterio Kasparo sūnus Jonas. 

(Plačiau žr. toliau – Juknevičius P. Jonas Sicinskis). 

J. Sicinskis buvo vedęs 3 kartus: jo pirmoji žmona buvo (1589) Kristina 

Bobrovnickaitė, Andriejaus duktė, Mikalojaus Vekavičiaus našlė; antroji 

(1594) – Kristina (Kotryna) Volminskaitė, Smolensko vaivados Jono ir 

Barboros Venclovaitės duktė, o trečioji (1611) – Izabelė Mlodavskytė (1597– 

1621), Kasparo, Vendeno žemės teisėjo ir Šmeltynsko seniūno duktė. 

Nežinoma, su kuria iš jų turėjo dukteris: Hanna, ištekėjusią pradžioje už 

Adomo Steckevičiaus, o vėliau (1622) – už Bazilino Sčepo, karaliaus 

sekretoriaus. Tikriausiai su antrąja žmona turėjo dukrą Eleną (mirė jauna) ir 

sūnų Hektorą Dovydą (1539 – mirė po 1632). Jis Heidelbergo universitete 

studijavo teologiją. Iš trečiosios santuokos paliko sūnūs: Kazimieras (mirė po 

1699) ir Vladislovas Viktorinas, taip pat duktė Justina, nuo 1650 m. karmelitė 

Vilniuje. Hektoras Dovydas turėjo dukrą Konstanciją ir sūnų Aleksandrą (mir. 

1694). 

Vladislovas Viktorinas (Plačiau žr. toliau – Juknevičius P. „Nedorėlis“ 

Vladislovas Sicinskis) buvo vedęs Eleną Svetoslavą Dovonjnianką 

Sologobuvą, Mikalojaus dukterį (1647 m. jau buvo vedęs). Vaikų nesusilaukė. 

Todėl po jo mirties dvarus paveldėjo brolio Hektoro Dovydo vaikai – 

Konstancija Zenavičienė ir Aleksandras. 

Jonas Sicinskis valdė Pamūšio (greičiausiai dabartiniame Pakruojo r., 

nes Ukmergės pagal kitas valdas nelabai tinka.), Pamarmakio (parduotas 

1612, dabartiniame Panevėžio r.), Stačiūnų (Pakruojo ir Pasvalio r.), 

Dovainiškių, pirktas prieš 1594 m. (Pakruojo r.), dvarus, Nevėžninkus su 

Vaišvilčių, Paviešečių, Molainių kaimais, 1595 m. pirktus Jurgėnų ir Talkonių 

(abu Pasvalio r.) Upytės paviete, taip pat Gegužinę (Vilniaus vaitijoje, dabar 

Vilniaus r.). Pirmoji žmona atnešė kaip kraitį jam Pakruojį, Upytę ir Lygumus 

(Upytės paviete), o kita – Promedziava su Paskiškių palivarku (Raseinių 

paviete,) - Pakruojį su Pakruojo miesteliu (1613 IV 11 gavo jam 2 metines 

muges) ir Savitiškį su Naujasodžio, Zubovo (Zubiškių), Vaišvilčių, Puodžiūnų 

arba Kriklinių kaimais (Upytės paviete). Iš trečios santuokos gavo dalį 

Hlebovo (likutį išpirko 1611–1612 m,) su palivarkais Krotoszyn ir Plebansk, 

Žadeikonių, Berštelių (nelokalizuota), Naciūnų, Miciūnų arba Jovaišių 

59

(Pakruojo r.), Rūkonių (Radviliškio r.), Pietrūnų (nelokalizuota), Gedeikonių 

(Pakruojo r.) kaimais taip pat Žeimelio miesteliu (Upytės paviete). Užstatu iš 

K. Radvilos turėjo Navaršonis, o nuo 1614 m. didelį Naujamiesčio dvarą už 

49 tūkst. zlotų su amžina teise atsitiktinai neišpirkti jų per 10 metų. Visgi 

1620 m. paleido juos užstatant Aleksandrui Kolenskiui už 10 tūkst. kapų 

grašių. 1614 m. iš Jurgio Volminskio, Upytės seniūno, pirko mūrinį namą 

Vilniuje Pilies gatvėje. 1617 m. iš karaliaus gavo Bobruso palivarką, didelį 

Baisogalos dvarą su 4 kaimais Žemaitijoje su lėno teise, turėjo ten Pleidžiūnų 

lėną. Trumpai (prieš 1617 m.) turėjo Kildiškių (Pasvalio r.) dvarelį Upytės 

paviete. Iš 1692 m. Savitiškio dvaro inventoriaus matyti, kad Aleksandras 

Sicinskis Savitiškio dvarą su Paviešečių ir Naujakaimio kaimais užstatė. 

Nežinoma, kokie dvarai Vladislovui Sicinskiui atiteko kaip dalis iš tėvų, 

bet dauguma iš jų privalėjo parduoti arba užstatyti už skolas; liko Upytė prie 

Vešetos su Savitiškio palivarku ir 6 kaimais. Kitus dvarus pirko jau kartu su 

žmona: tai buvo Vadaktai arba Veikiškiai (užrašyti kaip žmonos dalis), 

Požarskio vaitystė su 6 kaimais, jau minėtas Gineitiškių (dabar – Vilniuje, 

Fabijoniškių sen.) palivarkas Vilniaus paviete „išlaisvintas“ (turbūt išpirktas 

už užstatą) iš J. Radvilos ir sodybą Vilniuje Puškarnėje. 1664 m. jis užrašė 

Upytės dvarą su jam priklausančiu palivarku ir kaimais žmonai Eleonorai 

Solugubaitei-Tiškevičienei. 

J. Vitortas rašo : „...o visas turtas, kadangi nebuvo vyriškos lyties 

paveldėtojų, per moteris perėjo į svetimas rankas. Tiškevičiai turėjo gauti 

svarbiausią jo dalį“. Taip ir buvo: XVIII amžiuje, išmirus vyriškosios giminės 

Sicinskiams, Upytės dvaras atiteko Stasiui Tiškevičiui bei jo žmonai Ievai 

Bialozaraitei-Tiškevičienei. 


1. Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais.– Kaunas. – 


2. Balinski M., Lipinski T. Starožytna Polska pod względem historycznem, 

jeograficznym i statystycznym. – T.4. – Warszawa. – 1886. – P. 366. 

3. Herbarz Polski Kaspra Niesieckiego S .J. powiększony dodatkami z požniejszych 

autorów, rękopismów, dowadów urządowych 1 wydany przez Jana Nep. Bobrowicza 

w Lipsku. – 1841. – T.8. – P.327-328. 

4. Jesiūnaitė D. Sicinskiai ir jų valdos Lietuvoje // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros 

dalis. Sicinskiai. Konferencijos, įvykusios 2002 m. spalio 25 d., pranešimų tezės / 


5. Jesiūnaitė D. Sicinskiai ir jų valdos Lietuvoje // Tėvynė. – 2003 02 05. 

6. Juknevičius P. Kur Sicinskis viešpatavo // Panevėžio balsas. – 1994 07 19. 

7. Juknevičius P. Savitiškio dvaras // Panevėžio balsas. – 1993 01 29. 

60

8. Matekūnaitė A. Ar Čičinskas buvo nedorėlis // Knygnešys. – 1991. – Nr. 1. – P.32- 

33. 

9. Rachuba A. Sicinski Jan // Polski słownik biograficzny. – T.XXXVI / 3. – Zsz.150. – 

Warszawa – Kraków. – 1995. – P.461-464. 

10. Rachuba A. Sicinski Władyslaw // Polski slowmik biograficzny. – T.XXXVI / 3. – 

Zsz.150. – Warszawa – Krak6w. – 1995. – P.472-473. 

11. 1594 m. kovo mėn.24 d. Nevėžnykų dvaro ir kaimų, Upytės pav., žmonių sąrašas // 

Istorijos archyvas. – T.1 – Kaunas. – 1934. – P.351-356. 

12. 1692 m. lapkričio 11 d. Savitiškio dvaro, Upytės pavieto, inventorius // Lietuvos 

inventoriai. XVII a. – Vilnius. – 1962. – P.376-378. 

13. Witort J. Legenda o Sicinskim, poslę upickim // Wisla. – T.1. – 1897. – P.433-447. 

14. Žaliukas E. Čičinskas: faktai paneigia legendas // Aukštaitijos rytas. – 1992 06 25. 

Jonas Sicinskis 


Pirmasis Sicinskių giminės atstovas, apsigyvenęs Upytės apylinkėse, 

buvo Jonas Sicinskis (apie 1560–1621). Žinoma, kad jis buvo Valentino 

sūnus. Daugiau duomenų apie jo šeimą nėra. Čia bandysime apžvelgti Jono 

Sicinskio biografiją, paminėti svarbiausius jo nuopelnus kraštui. Jo biografas 

A. Rachuba spėja, kad gal jis tarp 1575 VI 29–1576 XI 30 įstojo į Altdorfo 

universitetą. J. Sicinskis dalyvavo Stepono Batoro kovose prieš Maskvą, 

tikriausiai tarnaudamas nuo 1578 m. būsimojo LDK etmono Kristupo 

Radvilos-Perkūno daliniuose. Nuo tada priklausė ir jo klientams. Beje, kartu 

su kitais jis 1584 m. Lipičanuose įvykdė liustraciją ir sudarė to dvaro 

inventorių. Lietuvoje jis minimas 1587 m. dokumentuose ryšium su Upytės 

bajoro Mikalojaus Vekavičiaus nužudymu. 1991 m. publikacijoje „Ar 

Čičinskas buvo nedorėlis“ Aleksandra Matekūnaitė, pastebi, kad nėra aišku, 

kiek J. Sicinskis buvo prikišęs nagus prie to nešvaraus reikalo, bet 

Vekavičiaus žmona, kaip matyti, už tai ant jo nė kiek neužpyko: ji net ištekėjo 

už Jono Sicinskio ir užrašė jam pirmojo vyro paliktus Lygumų, Pakruojo ir 

Upytės dvarus. Beje, tą faktą bene pirmasis pateikė A. Rukuiža Čikagoje 1963 

m. pasirodžiusioje knygoje „Panevėžys“. Kartoja jį ir B. Kviklys. Jau 

gyvendamas Lietuvoje, 1588 m. vasarą J. Sicinskis pabuvojo pas Žygimantą 

III Krokuvoje, kaip spėjama, galbūt su Radvilos užtarimo misija dėl dvarų ir 

pareigų sūnums. 1591 m. dokumentuose jis minimas kaip Biržų seniūnas 

(naimiestnikiem, ekonomem). Tas pareigas gavo remiamas paties Radvilos. 

61

Jonas Sicinskis dalyvavo konvokacijoje Vilniuje 1593 m. liepos 3 d. – 

rugpjūčio 17 d., kurioje buvo susitaikyta su karaliaus pasiūlyta mokesčių ir 

finansine parama jo žygiui į prieš švedus. 1594 m. J. Sicinskis buvo išrinktas 

Lietuvos Tribunolo deputatu nuo Upytės pavieto. Nėra aišku, kokiose 

Žygimanto III karinėse kampanijose jis dalyvavo prieš 1597 m. Apie tai 

užsimenama tų metų kovo 20 d. suteikiant jam Upytės maršalkos pareigas. 

Galbūt dalyvavo 1595 m. Radvilos žygiuose atremiant kazokų Polouso ir 

Semiono Nalivaikos Naugarduko ir Minsko puolimus 1596 m. vasario 2 d. 

Upytės bajorija jam pavedė išstatyti krašto gynimui vėliavą (pulką) raitelių 

prieš „kazokų plėšikavimą“, bet nežinoma, kas dalyvavo vejantis 

besitraukiantį į Volynę priešą. Tais metais kaip Biržų seniūnas jis užsiėmė 

vietinės pilies stiprinimu, kartu turto iš vietinės akalicų šlėktos supirkimu. 

Pastarosios akcijos tikslas – „suapvalinti“ tų dvarų valdas. Tiesa, prieš kurį 

laiką, jis protestavo prieš panašią dvarų išpirkimo iš lietuvių bajorų Kuršo 

pasienyje akciją, pradėtą Kuršo kunigaikščio Vilhelmo Ketlerio su svarbių 

asmenų pagalba. 1599 m. J. Sicinskis dalyvavo sudarant taikos sutartį tarp 

protestantų ir pravoslavų Vilniuje. 1600 m. gruodžio 19–21 dienomis jis 

dalyvavo Upytės priešseiminiame seimelyje. 

Tuo metu prasidėjo Respublikos susirėmimai su švedais. B. Dundulis 

rašo, kad abiejų valstybių santykiai labai įsitempė, kai Karolis užėmė Estiją. 

Iškilo pavojus Livonijai, valdomai Lietuvos ir Lenkijos. Pasienio incidentai 

pagaliau virto karu. 1600 m. Karolis su didele kariuomene (14000 žm.) dviem 

grupėmis įsiveržė į Livoniją, kur ją palankiai sutiko vokiečių dvarininkai, 

sveikindami kaip išvaduotoją iš lietuvių ir lenkų ponų valdžios. Juos jungė ir 

bendra religija – protestantizmas. Sukilėlių padedama, švedų kariuomenė 

greitai užėmė daug pilių: Piarnu, Cėsį (Vendeną), Tartu ir kitas; 1601 m. 

pradžioje nuėjo iki Dauguvos ir apgulė Kuoknesę (Kokenhausen) bei grasino 

Rygai. 

1601 m. Livoniją ginti ėmėsi Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus 

vaivada Kristupas Radvila, dėl savo netikėtų žaibiškų smūgių vadinamas 

Perkūnu. Į karą įsijungė 5600 karių (5000 raitelių ir 600 pėstininkų). Lietuvos 

didikai stojo ginti savo seniūnijų Livonijoje. 1601 m. birželio 23 d. Radvila 

Perkūnas įsiveržėlius atrėmė mūšyje prie Kuoknesės, o vėliau sumušė Karolį 

ir atgavo už Dauguvos Cėsio pilį. Vėliau Radvila užsigavo dėl Lenkijos 

didžiajam etmonui Janui Zamoiskiui teikiamos pirmenybės ir grįžo į Lietuvą. 

Šiuose įvykiuose tiesiogiai teko dalyvauti ir Jonui Sicinskiui. Jis į 

Uždauguvį (Infliantus) nuvyko kaip Upytės vėliavos (pulko) rotmistras 1601 

m. pabaigoje. J. Sicinskis atvyko į demoralizuotą dalinį (apie 300 žmonių) 

stovėjusią Radvilave (Radviliškyje). Sunku pasakyti, ar tai dabartinis rajono 

62

centras Radviliškis, ar Nemunėlio Radviliškis Biržų rajone. Šiam daliniui 

vadovauti buvo patikėta J. Sicinskiui, kai išvyko buvęs vadas Liudvikas 

Veiheras. Nematydamas šansų čia išsilaikyti, J. Sicinskis išvedė kariuomenę į 

Šiaulių ekonomiją ir Radvilos remiamas vadovavo pasienio gynybai 1601 m. 

vasaros kampanijoje. Iš čia jis siuntė amuniciją ir pastiprinimus į Kokenhauzo 

(Kuoknesės) pilį, tuo pat metu paruošė gynybai Biržų tvirtovę. Kai H. 

Vranglo švedų pajėgos įsiveržė į Žemaitiją, J. Sicinskis balandžio pradžioje 

išžygiavo prieš jį, bet, pastarajam pasitraukus už Dauguvos, neatakavo 

stipresnio priešo. Biografai kaltina J. Sicinskį dėl jo raportų pesimistinio tono, 

kas neva dezorganizavo etmono pasiruošimą karinei kampanijai Uždauguvyje. 

Gegužės pradžioje J. Sicinskis pajudėjo su pastiprinimais (apie 800 žmonių) 

prie Kokenhauzo (Kuoknesės), kad užblokuotų jame švedus ir pridengtų LDK 

jėgų koncentraciją prie Anykščių. A. Tyla pastebi, kad karinė stovykla 

Anykščiuose nerodė, jog čia rengiamasi dideliam žygiui. Didysis etmonas 

gegužės 3 d. iš Anykščių siųstame laiške rašė: „Per tas tris dienas, kurias čia 

praleidau, man prisistatė tik Ukmergės seniūno 20 husarų būrys, kariai geri ir 

ant gerų arklių, p. vaiskio 20 rinktinių iš Utenos ir 7 iš Anykščių p. Anykščių 

seniūno“. Prijungęs prie atvykusiųjų savo 100 raitelių dalinį, etmonas 

nedelsdamas išsiuntė juos prie Kuoknesės į pagalbą ten švedų apgultai LDK 

kariuomenės įgulai. Tuo metu Upytės pavieto samdytosios kuopos, 

vadovaujamos Jono Sicinskio, jau buvo įsijungusios į ofenzyvą ir saugojo 

Lietuvos pasienį prie Kuršo. 

Beje, LDK kariuomenės telkimas prie Kuoknesės buvo susijęs su K. M. 

Radvilos strateginiu operacijos Livonijoje planu. Sustiprintas Kuoknesės 

miestas ir pilis stovėjo ties perkėla per Dauguvą. Neatgavus Kuoknesės 

nebuvo galima plėsti operacijų toliau į šiaurę. Kuoknesės operacija užtruko, 

bet buvo sėkminga. Gegužės mėn. čia atvykęs Jonušas Radvila apgulė miestą. 

užmezgė ryšius su pilies įgula. Tuo tarpu Karolio netikrasis sūnus Julenjelmas 

(Gyllenhjelm, Karlsonas), kuriam tėvas buvo pavedęs vadovauti prie 

Kuoknesės paliktai kariuomenei, nusprendė sausuma ir Dauguva laivais 

pristatyti apsuptai Kuoknesės miesto įgulai maisto ir amunicijos. Prie 

Kuoknesės gegužės 28 d. priartėjęs 2000–2400 Julenjelmo dalinys buvo 

atremtas ir išsklaidytas, o pasiųsti laivai, išskyrus du, pateko tuo metu per 

Dauguvą persikėlusiam etmonui. K. Radvila po K. Julenjelmo sumušimo 

gegužės 29 d. išsiuntė J. Sicinskį jį vytis. J. Sicinskio vadovaujamas dalinys 

švedus pasivijo ir birželio 2 d. sumušė juos prie Erglos (Ėrglių). Dėl artilerijos 

J. Sicinskis negalėjo paimti pilies. Nors Ėrglių pilis liko švedų rankose, pats 

Julenjelmas su pagrindinėmis jėgomis pasitraukė į Cėsį. 

63

Po to K. Radvila nukreipė J. Sicinskį vykdyti baudžiamųjų operacijų 

Uždauguvyje. Buvo griaunamos rezidencijos, nusiaubtos Sunzel, Nitau, 

Lemberg ir Jurgenburg vietovės. Matyt, tai buvo kerštas už paramą švedams. 

Birželio 23 d. husarų vėliavos (68 žirgai) priešakyje Jonas Sicinskis 

dalyvavo pergalingame mūšyje prie Kuoknesės. Liepos 13 d. prie Vendeno 

(Cėsio) jam buvo pavesta konvojuoti švedų įgulą. Dar dalyvavo niokojant 

Lemzal apylinkes, užėmė Didžiuosius ir Mažuosius Ropus, taip pat 

Hochrossen. 

Po šių įvykių J. Sicinskį vėl matome Lietuvoje. 1602 m. sausio 10 d. jis 

vadovavo Upytės seimeliui, kuriame buvo renkamas vaznis (teismo 

vykdytojas). Vietos seimeliuose jis dalyvavo ir tų metų liepos 3 d. ir 1604 m. 

gegužės 5 d. Tais pat metais atsisakė Biržų seniūno funkcijų, nors toliau liko 

Radvilos klientų būryje, tik dabar jau susijęs su Perkūno sūnumi Kristupu, 

būsimu LDK etmonu. J. Sicinskis vadovavo 1606 m. rugpjūčio 23d. Upytės 

seimelio posėdžiui, kuriame pranešė apie politinius Karaliaus dvaro planus ir 

karą su Maskva. A. Rachuba neabejoja, kad J. Sicinskis inspiravo Jano 

Rajecio pasiuntimą į Lenkiją, paremti Zebžydovskio maištą (rokošą), mat J. 

Sicinskis buvo to sąjūdžio šalininkas. 1607 m. liepą jis prašė Radvilos atsiųsti 

jam į Vilnių maišto aktus dėl įrašymo į Lietuvos Tribunolo knygą. 

Pralaimėjus maištą prie Guzovo, jis tarėsi su savo globėju Radvila, ar šis 

toliau juos rems ir ką daryti šioje situacijoje. Tų metų rugpjūčio mėnesį 

reliaciniame seimelyje jis užsipuolė pasiuntinius į seimą kaltindamas juos 

nenoru taikytis su Žygimantu III. Po maištininkų susitaikymo su karaliumi 

1608 m. jis ragino Radvilą siekti Varšuvoje šaukiamo 1609 m. seimo 

maršalkos pareigų. 

1610 m. J. Sicinskis buvo Upytės pavieto deputatas į Lietuvos 

Tribunolą, o, galbūt, 1611 m. ir pasiuntinys į Seimą. Greitai jis išrinktas 

mokesčių rinkėju ir jam paskirta iš trečio rinkimo pusė skolos, užsitęsusios už 

karinę tarnybą Uždauguvyje (Infliantuose). Upytės seimelyje 1612 vasario 2 

d. bajorai išrinko jį mokesčių rinkėju rinkliavai nuo gėrimų, kelių taisymo ir 

naujų muitų padidinimo. Tais pat metais jis buvo karaliaus paskirtas vienu 

komisijos dėl algų išmokėjimo Uždauguvio kariuomenei narių. Komisija savo 

posėdžius pradėjo Rygoje rugsėjo mėn. 1613 m. J. Sicinskis buvo pasiuntiniu 

nuo Upytės į Seimą, kuriame buvo išrinktas komisaru riboms išvesti tarp savo 

pavieto ir Ukmergės, Kauno pavietų bei Žemaitijos. Tų metų balandžio 30 d. 

bajorija išrinko jį tiesioginių mokesčių rinkėju. Jis vadovavo Upytės seimeliui 

1613 spalio 14 d., o vėliau pradėjo bajorijos kurstymo akciją prieš 

kenkiančius kraštui algų negavusius kareivius. 

64

Kaip Upytės pasiuntinys jis dalyvavo konvokacijoje 1614 m. rudenį, tų 

metų seime, kartu paeiliui konvokacijoje 1615 m. gegužės 21 d. – birželio 5 

d., pagaliau 1616 m. seime buvo pripažintas deputatu į Uždauguvio pilių 

revizijos komisiją, o kartu į komisiją, turėjusią kontroliuoti Ukmergės 

pavietos sienų išvedimą su Braslavos, Vilniaus, Kauno ir Upytės pavietais. 

1617 m. vasario 2 d. Panevėžyje jis buvo išrinktas pasiuntiniu į vyriausią 

suvažiavimą Vilniuje, pradėjusį darbą tų metų balandyje. Dar tų metų 

pradžioje jis vedė pokalbius Radvilų dvare su iždininku Jeronimu 

Valavičiumi, o po seimelio išvyko į Varšuvą, kur su karaliumi ir karalaičiu 

Vladislovu kalbėjosi, tarp kitų ir savo patrono dalyvavimo ekspedicijoje į 

Maskvą reikalu. 

O tuo metu K. Radvila atsiėmė visas Švedijos užimtas pilis, išskyrus 

Piarnu. 1617 m. gruodžio mėnesį jis, perdavęs Livonijos kariuomenės 

vadovybę Jonui Sicinskiui, išvyko į Biržus, o po kurio laiko – į seimą 

Varšuvoje, tikėdamasis gauti subsidijų karui tęsti, Biržų piliai sustiprinti ir 

atgauti asmeniškai padarytas išlaidas, paimti lauko etmono algą. Seimas 

sutiko padengti jo asmenines išlaidas (21 409 auksinus) perpus iš LDK ir 

Lenkijos iždo. Po tų metų švedų Rygos puolimo, J. Sicinskis ragino Radvilą, 

tuomet LDK lauko etmoną, pradėti krašto gynybą Kurše, pats dėjo pastangas 

tarp savo pavieto bajorų, kad nereguliari kariuomenė būtų atiduota apsaugai. 

Lauko etmono pavedimu jis turėjo pašaukti 2 raitelių vėliavas. Bet šaltiniai 

byloja, kad darė tai visgi nerangiai: dar spalio viduryje buvo su tais daliniais 

Gulbinų seniūnijoje. Visgi, kai 1617 m. gruodžio viduryje Radvila paliko 

frontą, kariuomenei, atsidūrusiai prie Felino vadovauti, kaip jau minėta, 

pavedė J. Sicinskiui. Kaip gi sekėsi Jonui Sicinskiui vadovauti kariuomenei 

1618 m. sausio 25 d. J. Sicinskis su 1 tūkst. raitelių avangardu pajudėjo į 

Estiją; bet šis 2 mėnesius besitęsiantis reidas, kurio metu pasiekta net Lode, 

norimų rezultatų nedavė. Todėl jis greitai pasitraukė iš Uždauguvio į Kuršą. 

Pinigų trūkumas apmokėti kariuomenę (joje buvo 2 vėliavos – husarų ir 

pėstininkų), atgrasė jį nuo tolimesnės tarnybos, dėl to J. Sicinskis paliko 

stovyklą ir visą kitą tų metų pusmetį praleido vykdydamas savo pareigas 

Tribunole Vilniuje. 1619 m. seime jis buvo vienas iš Lietuvos pasiuntinių 

protestavusių prieš lenkiškos komisijos dalies nutarimą dėl ribų tarp Lietuvos 

Brastos ir Paliesės bei Liubelsko vaivadijų nustatymo. Tų metų balandžio 2 d. 

jis buvo Upytės reliacinio seimelio vadovas. Nenoromis J. Sicinskis 

įsipainiojo į aštrų Vladimiro Farensbacho ir Kristupo Radvilos ginčą ir buvo 

apkaltintas sąmoningu, etmono įsakymu, dvarų Infliantuose (Uždauguvyje) 

griovimu. Nors J. Sicinskis ryžtingai tam priešinosi, bet, vis dėl to jį tai 

galutinai atgrasino nuo tolimesnės karinės tarnybos. 

65

Jonas Sicinskis buvo aktyvus kalvinistas. Jis finansavo Teofilio 

Tumovsldo (čekų brolijos vyresniojo) traktato „Krikščionių tikėjimo 

atspindys Lenkijoje“ išleidimą (Vilniuje 1594 m., II leid. Upytėje 1604 m.). 

Šį traktatą dedikavo Jonušui ir Jurgiui Radviloms. 1615 m. įkūrė pastoriaus 

namą Naujamiestyje, su aprūpinimu 17 valakų žemės Nociagalos kaime, o 

taip pat užrašė atitinkamas lėšas katechetui, bakalaurui ir padėjėjui, kartu 

padidino špitolės prie kirchės aprūpinimą. Dalyvavo 1619 m. kalvinistų 

generaliniame Sinode Vilniuje, tikriausiai buvo ir eiliniame sinode 1620 m., 

nes ten buvo nagrinėjami Švobiškio dvarą liečiantys dokumentai. Žinoma, kad 

J. Sicinskis įsipareigojo juos perduoti Kristupui Radvilai, kaip tos kirchės 

patronui. Tais pačiais metais jis buvo priešseiminiame Upytės seimelyje, kuris 

svarstė žemaičių vyskupo Stanislovo Kiškos poelgį, kai pastarojo paliepimu 

buvo sudeginta Gėluvos kirchė. 1621 m. jo rūpesčiu Upytėje buvo pastatyta 

evangelikų reformatų bažnyčia. 

Jonas Sicinskis mirė 1621 m. prieš balandžio 30 d., anot vėlesnių 

šaltinių, Vilniuje nutrenktas perkūno, kartu su savo trečiąja žmona ir vaikais 

(arba tik dukterimi). Vienoje enciklopedijoje netgi rašoma, kad J. Sicinskį 

perkūnas nutrenkė grįžtant į Vilnių iš karo su švedais. Šia informacija 

negalima tikėti, nes 1613 m. Žygimantas Vaza suteikė J. Sicinskiui privilegiją, 

leidžiančią Žeimelyje ir Pakruojyje kasmet rengti po du jomarkus. Tokios 

privilegijos vargu ar mirusiem buvo dalijamos. Taigi, mirties aplinkybės 

tebėra miglotos, bent jau vaikų adresu ta žinia apie nutrenkimą nėra teisinga. 


1. Čičinskas // Lietuvių enciklopedija. – T.4. – Boston. – 1954. – P.179-180. 

2. Dundulis B.Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII –XVIII a. – Vilnius. –1977. – 

P.15, 16. 

3. Juknevičius P. Jonas Sicinskis // Tėvynė. – 2003 02 05. 

4. Juknevičius P. Jonas Sicinskis // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Sicinskiai. 



5. Juknevičius P. Kur Sicinskis viešpatavo // Panevėžio balsas. –1994 07 19. 

6. Juknevičius P. Savitiškio dvaras // Panevėžio balsas. – 1993 01 29. 

7. Kotlubajus E. Radvilos. Nesvyžiaus galerijos portretai. – Vilnius. – 1995. – P.75-76. 


9. Matekūnaitė A. Ar Čičinskas buvo nedorėlis // Knygnešys. – 1991. – Nr.1. – P.32- 

33. 

10. Rachuba A. Siciński Jan // Polski słownik biograficzny. – T.XXXVI / 3. – Zsz.150. – 

Warszawa – Kraków. – 1995. – P.461-464. 

11. Rukuiža A. Panevėžio apylinkės istorija // Panevėžys, Geografinės ir istorinės žinios 

apie apylinkes ir miestą / Red. J. Masilionis – Chicago. – 1963. – P.82. (75-92, apie 

Čičinską 82-89). 

66

12. Tyla A. Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje XVII a. pradžioje. – Vilnius. – 1986. – 

P.73, 74, 75, 146. 

13. Urbanavičius V. Sunaikintos kalvinistų bažnyčios Gėluvoje archeologiniai 

tyrinėjimai // Religinės kovos ir erezijos Lietuvoje. –Vilnius. – 1977. – P.27-40. 


„Nedorėlis“ Vladislovas Sicinskis 


Jauniausias Jono Sicinskio ir Izabelės Mlodovskaitės sūnus Vladislovas 

Viktorinas (apie 1615–1672) Upytės paviete turėjo mažiau pareigų negu jo 

tėvas, bet istorijoje jis labiau išgarsėjo. O išgarsėjo kaip neigiamas veikėjas, 

mat 1652 m. jis išardė Varšuvos seimą. Apie jį buvo sukurta būtų ir nebūtų 

pasakojimų, jis tapo literatūrinių kūrinių personažu, legendų neigiamu 

herojumi. Pabandykime bent trumpai apžvelgti Vladislovo Viktorino 

Sicinskio biografiją, aptarti jo vaidmenį minėtame seime. 

Anksti netekęs tėvo, jis buvo auklėjamas motinos. A. Rachuba pastebi, 

kad, turbūt, motinos paveiktas jis perėjo iš kalvinizmo į katalikų tikėjimą. 

Nėra aišku, kur ir kokį išsilavinimą jis gavo. Pasikliauti vien J. Vitorto 1890 

m. užrašytu Panevėžio vežėjo Dionizijaus Jasenskio pasakojimu, kur 

teigiama, jog „kai berniukas paaugo, jį atidavė į eretikų mokyklą, pasak 

vienų, į Kėdainius, pasak kitų, į Biržus, nes ir Kėdainiuose, ir Biržuose buvo 

eretikų mokyklos, bambiziškos“, vargu ar galima. Greičiausiai jis ir mokėsi 

reformatų mokykloje, bet konkrečių duomenų neturime. Kaip ir ten pat 

pateiktuose pasakojimuose apie jo meilės nuotykius, apie konfliktą su Liaudos 

bajorais dėl vienos bajoraitės. Jau minėtas A. Rachuba mano, kad galbūt jis 

dalyvavo kare su Maskva 1633–1634 m., nes 1652 m. viename akte jis 

pavadintas „daugelio žygių karo veteranu“. 

Politikoje V. Sicinskis nebuvo per daug aktyvus. Kaip ir tėvas jis 

priklausė Biržų Radvilų klientams. 1649 m. sausį jis buvo Upytės mokesčių 

rinkėjas. Tikriausiai po to trumpai buvo pašauktas į kariuomenę ir kovojo su 

sukilusiais Bogdano Chmelnickio kazokais, bet nežinome, kieno daliniuose. 

Kad tarnavo karaliaus armijoje, galima spręsti iš to fakto, kad už karinius 

nuopelnus 1652 m. vasario 24 d. jis gavo žemes Šumsko seniūnijoje. 1652 m. 

jis buvo Upytės bajorų išrinktas pasiuntiniu į Varšuvos seimą, kuriame ir 

išgarsėjo, nes, pasinaudojęs liberum veto teise, išardė seimą. Apie tai – vėliau. 

67

Jau 1655 m. rugpjūčio 7 d. V. Sicinskis titulavo save Upytės stalininku. 

Pasak A. Rachubos, jis tas pareigas gavo pasklidus klaidingai žiniai apie 

Kazimiero Koziel-Poklecskio mirtį. Tuo metu vyko karas su Švedija. 

Įdomiai karo priežastis nurodo švedų istorikai. XVII a. Švedija virto 

karine valstybe, kurioje viskas tarnavo armijos ir laivyno poreikiams. 

Pasibaigus karui Vokietijoje, Švedija negalėjo šios armijos parvesti namo, nes 

šalis nebūtų galėjusi jos išlaikyti. Taip pat nebuvo įmanoma patenkinti 

karininkų reikalavimų – už dalyvavimą kare jie reikalavo kompensacijos. 

Karalystei labai truko finansų. 1654 m. karaliumi tapusi Karolį X Gustavą 

užgriuvo visiškai neišsprendžiamos finansinės ir kariuomenės išlaikymo 

problemos. Tada karalius nutarė pulti Lenkiją. Kaip žinome, karo veiksmai 

pakrypo ne Lietuvos–Lenkijos valstybės naudai. 

V. Sicinskio veikla švedų puolimo metu nėra žinoma. Bet 1655 metų 

rugpjūčio 17 d. jis, kartu su kitais bajorais, pasirašė Kėdainių sutartį su 

švedais. A. Šapoka nurodo, kad Kėdainių sutarties 11 puslapyje yra upytiškių 

bajorų pavardės ir parašai: vėliavininko S. Dembskio, žemės teisėjo P. 

Marcinkevičius, viceteisėjo J. Mlečkos, stalininko V. Sicinskio ir kt. 1655 m. 

spalio 23 d. Upytės pavieto bajorai išrinko V. Sicinskį į Švedijos karaliaus 

Karolio X Gustavo įgaliotinio Lietuvoje Benedikto Šiutės (jis buvo karaliaus 

vietininkas Estliandijoje) patariamąją komisiją. Taigi, Vladislovas Sicinskis 

buvo paskirtas vienu iš 16 komisarų švedų kariuomenei aprūpinti ir kraštui 

administruoti. 

Vėliau V. Sicinskis turėjo ir kitų pareigų: 1660–1666 metais jis Upytės 

pavieto paseniūnis, 1666–1673 m. pavieto žemės teismo viceteisėjas, o nuo 

1673 m. – teisėjas. 

1659 m. Vladislovas Viktorinas Sicinskis vėl buvo išrinktas į Lietuvos– 

Lenkijos valstybės seimą, ir, kaip to seimo atstovas, 1660 m. dalyvavo 

pasirašant Olyvos taiką su Švedija. 

A. Rachuba rašo, kad nuo 1659 m. gegužės mėnesio (o ne nuo 1660 m. 

kaip teigia A. Tyla) V. Sicinskis užėmė Upytės paseniūnio pareigas, įgaliotas 

Grigorijaus Kazimiero Podbereskio. Tų funkcijų jis atsisakė 1666 m. kovo 14 

d. gavęs Upytės jaunesniojo teisėjo pareigas. 

K. Jablonskis yra paskelbęs 1624 m. valstiečių priesaikos tekstą iš kurio 

sužinome, kad Sicinskis su savo tarnais prievarta išpjovė Sanžilės pievas. Bet 

tai anaiptol nerodo blogo pono įvaizdžio: tais laikais lankos buvo ginčų tarp 

dvarų objektas, nes sėjamų pievų dar nebuvo. 

V. Sicinskis buvo vedęs Eleną Svetoslavą Dovonjnianką Sologobuvą, 

Mikalojaus dukterį (1647 m. jau buvo vedęs). Vaikų nesusilaukė. Dar 1665 m. 

paveldėtus dvarus jis užrašė brolio vaikams. Taip po jo mirties dvarus 

68

paveldėjo brolio Hektoro Dovydo vaikai – Konstancija Zenavičienė ir 

Aleksandras (mir. 1694). 

Vladislovas Sicinskis mirė tikriausiai 1672 m. Tiksliai nežinoma, kur jis 

buvo palaidotas. Dauguma šaltinių nurodo, kad V. Sicinskis buvo palaidotas 

Upytėje, šalia reformatų koplyčios buvusioje koplyčioje-mauzoliejuje ar 

bažnyčios rūsyje (J. Vitortas). Upytės bažnyčioje buvusią mumiją daugelis 

legendą aprašiusių autorių linkę priskirti V. Sicinskiui. Anot J. Vitorto, 

sugriuvus evangelikų reformatų bažnyčiai arba ją perėmus katalikams, 

palaikai galėjo būti išstatyti pajuokai. Jis cituoja Lietuvos kalvynų istoriką 

Lukaševičių, kuris apie tai rašo: „Kankino ne kartą jų mirusiųjų palaikus, 

išmesdami juos iš karstų arba basliais prismeigdami“. Kad tie palaikai buvo, 

liudija amžininkai. Jau minėtas vežėjas D. Jasenskis tikina: „Mačiau Sicinskį 

keletą kartų kai važinėjau į Upytę; bobinčiuje – tvirta spinta, o spintoje – 

Sicinskis, visiškai sudžiūvąs, toks lengvas, kad viena ranka lengvai pakeltum. 

Buvo jis vidutinio ūgio, blondinas, nes ant galvos buvo truputis plaukų, 

rankos nuleistos, akių nebuvo“. Tik niekas dabar negali įrodyti, kad tie 

palaikai tikrai priklausė V. Sicinskiui. M. Balinskiui ir J. Vitortui 

balzamavimo faktas nekelia abejonių. Pasak jų, taip manęs Panevėžio 

vaistininkas Julijonas Važynskis, o Panevėžio burmistras apie 1860 m. buvo 

gabalėlį palaikų nuvežęs į Varšuvą, kur tenykštės gimnazijos gamtos mokslų 

specialistai patvirtinę, kad tokį gerą palaikų išsilaikymą galima paaiškinti tik 

balzamavimu. Tiesa, dabar jau žinome faktų, kad bažnyčių požemiuose 

palaidotų žmonių palaikai ir taip gerai išlieka sudžiūvę. Kad V. Sicinskis būtų 

palaidotas Naujamiesčio reformatų kapinėse, mažiau duomenų. Mumija 

vėliau galėjo būti ten palaidota, nes XIX a. Upytėje jau buvo laidojami tik 

katalikai. Įdomu faktą 1959 m. spaudoje pateikė muziejininkas P. 

Aleksandravičius: „Ūliūnų apylinkės gyventojas Kazys Juodikis papasakojo 

(apie ką yra surašytas aktas), kad Stultiškių kaimo gyventojas senukas 

Paipulas, miręs apie 1920 m., kartą kūlimo talkos pabaigtuvių metu įsigėręs 

pasakė paslaptį, kurią kunigui Almanauskui buvo prisiekęs niekam nesakyti. 

Kadangi dabar minimas kunigas yra seniai miręs, jis Juodikiui, kaipo 

artimam žmogui, galįs ją pasakyti, tik kad šis niekam neišpasakotų. 1865 m. 

vasarą Upytės klebonas pasikvietęs tris vyrus: Paipulą, Padkamarį ir dar 

vieną, davęs du gorčius arielkos, prisaikdinąs, kad niekam nesakys, liepė 

pasiimti iš bažnyčios Čičinsko lavoną ir naktį, niekam nematant, kur nors 

užkasti. Vyrai pasitarę, nunešę lavoną ant kalno Vešetos baloje ir užkasę 

keliolika žingsnių į šiaurę nuo vadinamos klombos aikštelės“. 

Jei tai tikrai buvęs balzamuotas kūnas, padaugėja šansų priskirti 

palaikus Sicinskiui ar Sicinskiams. Jie buvo pakankamai turtingi, kad sau tai 

69

galėtų leisti, be to, jie sekė Radvilomis, kurių giminėje balzamavimo 

pavyzdžių labai daug. 

Dar šiek tiek grįžkime prie V. Sicinskį išgarsinusio seimo. 1652 m. 

seimas vyko sunkiu „tvano“ laikotarpiu. Bogdano Chmelnickio vadovaujami 

kazokai atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė sutartį su Maskva. Respublika buvo 

nusilpusi. Iš kitos pusės jai grėsė Švedija. Seime buvo svarstomi armijos 

padalijimo ir mokesčių padidinimo klausimai. Nors grėsmė buvo didelė, 

seime vieningos nuomonės nebuvo prieita. Be to, seime buvo daug vidinių 

nesutarimų: vicekancleris Jeronimas Radzejevskis labai nesutarė su karaliumi, 

o jo šalininkai drumstė vandenį visoje šalyje. Lietuvoje nepasitenkinimą 

reiškė Jonušas Radvila. A. Matekūnaitė teigia, kad į seimo atidarymą 

neatvyko daugiau kaip 130 senatorių, per 200 atstovų. Šis teiginys verčia 

suabejoti, nes senate buvo iš viso 140 senatorių, seime – 170 atstovų... Karalių 

rėmė tik Sapiegos monarchistai. Seimas turėdavo tęstis ne ilgiau, kaip 6 

savaites. Pasibaigus tam laikui, posėdžiauti buvo galima tik visiems atstovams 

sutikus. Karalius paprašė pratęsti seimą. Kilo ginčai. Tada V. Sicinskis, iki tol 

neparodęs aktyvumo, ir sušuko nesutinkąs. Plačiai aprašęs seimą, V. 

Čaplinskis pastebėjo, kad visiškai priimtina Kubalos nuomonė, jog „visa eiga 

paskutinio posėdžio įrodo, kad ir be Sicinskio protesto seimas nebūtų 

pasibaigęs“. Amžininkų pasisakymai rodo, kad mažai reikšmės buvo skiriama 

pačiam seimo išardymo faktui. Antai, trumpas laiškas „Interrogatorium et 

responsormm na ksztalt kazania, dlaczego ten sejm nie stanąl“ (Klausimai ir 

atsakymai į formą įsakymo, dėl ko tas seimas nestojo piestu) tvirtina, „jis 

[karalius] žinojo, kad tas seimas prieiti prie išvados nemokėjo, nes prieš 

kiekvieną jo nesutarimą prieidavo, nihil consultum“ (jokio nutarimo). O po 

keliolikos metų rašęs apie tą faktą Kochovskis, kaip taikliai pastebėjo Kubala, 

nežinojo netgi pasiuntinio, kuris išardė seimą, pavardės. Be to, seimo 

išardymas nesutrukdė V. Sicinskiui 1659 m. vėl būti išrinktam į seimą. 

Tėvynės išdaviku V. Sicinskis buvo apšauktas gerokai vėliau, jau po mirties. 

Žlugus Lenkijos–Lietuvos valstybei, lenkų istoriografijoje didžiausia to 

kaltininke buvo paskelbta liberum veto teisė. Imta ieškoti ja piktnaudžiavusių 

ir surasta, kad pirmasis šia teise pasinaudojo V. Sicinskis, nors dabar jau 

žinome, kad ne jis. Suradus kaltininką, jam buvo verčiamos visos bėdos, 

kuriamos šiurpios istorijos. Pirmasis seimą, pasinaudojęs liberum veto teise, 

išardė 1639 m. Krokuvos atstovas Jurgis Liubomirskis, o veto pirmasis ištarė 

dar 1636 m. Olizaras. O jau po Sicinskio šia teise buvo pasinaudota ne vieną 

kartą. Ir dabartinėje lenkų istoriografijoje šiai teisiai negailima kritikos. Antai, 

O. Haleckis 1992 m. išleistoje „Lenkijos istorijoje“ rašo, kad labiausiai 

nuostolingas piktnaudžiavimas, vedęs į klystkelį lenkų parlamentarizmą, be 

70

abejonės, buvo susikompromitavęs liberum veto, leidžiantis kiekvienam 

pasiuntiniui nutraukti seimą, ir netgi panaikinti sprendimus, priimtus prieš jo 

valią. 1652 m., anot jo, - tik persilaužimo data. H. Olševskis pastebi, kad prie 

liberum veto ištakų gulėjo gilus feodalinės visuomenės konservatyvumas. 

Kadangi bajorų laisvės nesitaikstė su jokiomis permainomis valstybinėje – 

visuomeninėje ir politinėje Respublikos santvarkoje, dėl to ir laisvas balsas 

turėjo veiksmingai užkirsti kelią bet kokiai reformai. Bajoriškosios 

demokratijos silpnoji pusė ir buvo ta, kad seimeliai, pasinaudodami liberum 

veto, galėjo kontroliuoti seimą ir pajungti valstybės interesus regioniniams. 

Dabar istorikai neabejoja, kad V. Sicinskis šia teise pasinaudojo ne savo 

iniciatyva. „Bajorai–šlėktos galėjo kaskart garsiau rėkauti seimeliuose, 

vienok sprendžiamąjį balsą turėjo ponai“, – rašo populiarioje Lietuvos 

istorijoje J. Ochmanskis. Dabar jau neabejojame, kad už V. Sicinskio stovėjo 

J. Radvila. Žinoma, anaiptol negalima sutikti su A. Rukuižos teiginiu: 

„Sicinskis, menkas Upytės bajoras, be titulų ir be didesnių turtų pats vienas 

prieš seimą ir karalių veikti negalėjo. Be abejo, jis buvo tik karaliaus 

opozicijos ir kėdainiškio Jonušo Radvilos įrankis. Tai rodo ir tas faktas, kad 

1655 m. Radvilai darant separatinę taiką su švedais ir nutraukiant uniją su 

lenkais, Kėdainiuose buvo ir Sicinskis“ Sicinskiai toli gražu nebuvo menki 

bajorai, žinoma, ne didikai. O Kėdainių sutarti pasirašė ne jis vienas ... 

Trumpai norisi paliesti klausimą, kodėl J. Radvila siekė sugriauti 

seimo darbą A. Rachuba mano, kad formali tokio V. Sicinskio poelgio 

priežastis buvo vasario 27 d. Seimo teismo sprendimas Upytės bajorų 

konflikto byloje su Šiaulių ekonomų Aleksandru Liudviku Radvila. 

Sprendimas buvo nepalankus ekonomijai ir Radvila nepakluso. Apie du 

šimtus metų Šiaulių ekonomijoje nebuvo dvarų – palivarkų ir lažo. 

Valstiečiai buvo tik činšininkai... Radvila ir toliau rinko padūmės 

mokestį. Bet tai, anot A. Rachubos, galėjo būti tik pretekstas. V. 

Čaplinskis, remdamasis Kubala, nurodo šias priežastis: 1) J. Radvila 

bijojo, kad seimas nepradėtų svarstyti jo poelgio dėl dalyvavimo 

Dzialinskio užpuolime, bet čia pat ir atmeta šią versiją, nes vargu, ar 

karalius ryžtųsi barti seime tokiu nepalankiu momentu talentingą 

etmoną; 2) J. Radvila galėjo būti įsižeidęs, kad seimas atmetėjo 

Vilniaus komisijoje priimtą infamiją Sluškai už Abramavičiaus 

sužeidimą; 3) J. Radvila buvo nepatenkintas, kad po Kiškos mirties 

karalius didžiojo etmono buožę pasiūlė ne jam, o LDK pakancleriui 

Sapiegai. Šiaip ar taip, J. Radvila nutraukti seimą priežasčių turėjo. V. 

Sicinskis buvo tik įrankis. 

71


1. Aleksandravičius P. Tikroji Čičinsko istorija // Panevėžio tiesa. – 1959 02 04. 



3. Czaplinski W. Dwa sejmy w roku 1652. Studium z dziejów rozkładu 

Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVII wieku. – Wrodaw. – 1955. – P.122-128. 

4. Čičinskas // Lietuvių enciklopedija. – T.4. – Boston. – 1954. – P.179-182. 

5. Čičinskas, Sicinskis, Vladislovas // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.2. – 


6. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. – Vilnius. – 1990. – P. 187. 

7. Davies N. Dievo žaislas Lenkijos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1795 metų. – T.l. – 


8. Halecki O. Historia polski. – Lublin – Londyn. – 1992. – P.163. 

9. Herbarz Polski Kaspra Niesieckiego S. J. powiększony dodatkami z poźniejszych 

autorów, rękopismów, dowadów urządovvych i wydany przez Jana Nep. Bobrowicza 

w Lipsku. – 1841. – T.8. – P.327. 

10. Jablonskis K. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. – Vilnius. – 1973. – P.295. 

11. Juknevičius P. Kur Sicinskis viešpatavo // Panevėžio balsas. –1994 07 19. 

12. Juknevičius P. „Nedorėlis“ Vladislovas Sicinskis // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros 

dalis. Sicinskiai. Konferencijos, įvykusios 2002 m. spalio 25 d., pranešimų tezės / 


13. Juknevičius P. „Nedorėlis“ Vladislovas Sicinskis // Tėvynė. – 2003 02 05. 

14. Kotlubajus E. Radvilos. Nesvyžiaus galerijos portretai. – Vilnius. – 1995. – P.75-76, 

126. 

15. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T.2. – Vilnius. – 1991. – P.584-585. 

16. Matekūnaitė A. Ar Čičinskas buvo nedorėlis // Knygnešys. – 1991. – Nr.1. – P.32- 

33. 

17. Mikaliūnienė V. Čičinskas: legenda ir pomirtinis gyvenimas // Tėvynė. – 1983 09 08. 

18. Ochmanski J. Historia Litwy. – Wrocław – Warszawa –Kraków. – 1990. – P.129. 

19. Olszewski H. Ustroj polityczny Rzeczypospolitej // Polska XVII wieku. Panstwo, 

spoleczenstwo, kultura / Red. J. Tazbir. – Warszawa. – 1977. –P.70,73. 

20. Rachuba A. Siciński Władvsław // Polski słownik biograficzny. – T.XXXVI / 3. – 

Zsz.150. – Warszawa – Kraków. – 1995. – P.472-473. 

21. Rukuiža A. Panevėžio apylinkės istorija // Panevėžys, Geografinės ir istorines žinios 

apie apylinkes ir miestą / Red. J. Masilionis. – Chicago, – 1963. – P.83. 

22. Lietuvos istorija / Red. A. Šapoka. – Vilnius. – 1989. – P.354. 

23. Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų. – Vilnius. – 1985. – P.173, 

213. 

24. Maironis. Lietuvos praeitis // Maironio raštai. –T.4. – Kaunas. – 1926. – P.202. 

25. Marčėnas R. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769 m. – Vilnius. – 1969. – 

P.9-11. 

26. Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais. – 

Vilnius. – 1990 – P.67, 117. 

27. 1692 m. lapkričio 11 d. Savitiškio dvaro, Upytės pavieto, inventorius // Lietuvos 

inventoriai. XVII a. – Vilnius. – 1962. – P.376-378. 

28. Tyla A. Čičinskas, Sicinskis, Vladislovas // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.l. – 


72

29. Vaibulas J. Švedijos istorijos apžvalga. – Kaunas. - Data nenurodyta. – P.46-47. 

30. Visner H. Jonušas Radvila (1612–1655) Kėdainių šešėlyje. – Vilnius. – 2000. – 

P.174-175. 

31. Witort J. Legenda o Sicińskim, pośle upickim // Wisla. – T.l1. – 1897. – P.433-447. 


Čičinsko legendos kilmė 

Lina Pačešiūnaitė 

Čičinskas - bene populiariausias lietuvių padavimų herojus: 

tyrinėtoja B. Kerbelytė teigia, kad per šimtą su viršum metų padavimas 

užrašytas iš liaudies net 26 kartus. Juo domėjosi ir istorikai, ir rašytojai. 

Visuose šio padavimo variantuose pasakojama apie nubaustą nedorą poną. 

Daugelyje tekstų bausmės priežastis – nežmoniškas pono Čičinsko elgesys su 

baudžiauninkais, jo neribota savivalė. Antai, viename padavime teigiama, kad 

jis „baudžiauninkams liepdavęs kukuoti gegute medyje, o pats tą gegutę 

nušaudavęs“. Susiginčijęs su žmona, ką pagimdysianti kuri nors besilaukianti 

moteris, jis liepdavęs nužudyti moterį ir pažiūrėti. Norėdamas kuo labiau 

kankinti žmones, jis užsimanęs pasistatyti rūmus Vešetos balos viduryje ir 

liepęs žmonėms supilti rieškučiomis kalną. Pasak tyrinėtojų, šis motyvas 

susijęs su padavimais apie karų metais supiltus kalnus. Kituose variantuose 

labiau pabrėžiama pono Čičinsko bedievystė: „Buvo įsakęs kunigui nelaikyti 

mišių kolek jis neatjos. Kunigas laukė laukė iš išėjo mišių laikyti. Paskui, kai 

Čičinskas atjojo. Su arkliu įlėkė į bažnyčią, kur žmonės buvo susirinkę. 

Prilėkė prie altoriaus ir kunigą nušovė“. 

Už savo nedorybes Čičinskas sulaukia atpildo: per Kalėdas jį užmuša 

perkūnas, o jo dvaras nugrimzta. Čičinsko bausmė – žaibo smūgis – ir 

religinis jos priežasties aiškinimas, nebūdingi kitiems lietuvių padavimams. 

Po Čičinsko mirties jo kūno nepriimanti žemė. 

Motyvas apie Čičinsko kalno supylimą rieškučiomis be abejonės yra 

susijęs su padavimais apie karų metais supiltus kalnus. Dvaro nugrimzdimo 

motyvas turi paralelių lietuvių padavimuose. Tik čia tradicinis nugrimzdimo 

motyvas nėra tiesiogiai susijęs su padavimo tūriniu. Šis motyvas artimas 

sakmėms apie šykštuolius, nesava mirtimi mirusius ir blogus žmones, po 

mirties neturinčius ramybės. Motyvai apie bernų nuotykius su pono lavonu 

primena kai kurių buitinių pasakų atitinkamus epizodus. 

Nuo XIX a. pabaigos iki nesenų laikų užrašyta pasakojimų apie tai, kaip 

kalne apsilankęs siuvėjas Juozas Debeikis, kaip tenai jį piktosios dvasios 

73

sugnaibiusios, suplėšiusios jo drabužius, kaip jis pats vos gyvas iš ten 

pasprukęs. Pastarasis siužetas primena itin paplitusius kūrinius, kuriuose 

pasakojama, kaip piemenys ar šiaip drąsuoliai bando lįsti į piliakalnį, kuriame 

esąs nugrimzdęs dvaras ir užkeiktas lobis. Čičinsko legendoje ir teigiama, kad 

kalne „girdėti kaip gyvuliai baubia, gaidžiai gieda“. 

Kaip jau šioje konferencijoje buvo kalbama, Čičinskas iš tikrųjų 

Upytėje gyvenusių Sicinskių šeimos atstovas. Nors istoriniai faktai liaudies 

padavime ir nėra ryškūs, vis dėlto matyti, kad prisiminimai apie konkrečius 

asmenis darė įtakos padavimo elementų formavimuisi ir tradicinių motyvų 

atrankai. 

Natūraliai kyla klausimas, kodėl istorinis asmuo, Vladislovas Sicinskis, 

tapo padavimų herojumi. Iš anksčiau išvardintų faktų matyti, kad V. Sicinskis 

1652 m. pasinaudojęs liberum veto teise išardė Varšuvos seimą. Be to, jis 

1655 m., kartu su kitais bajorais, pasirašė Kėdainių sutartį su švedais. 

Sicinskiai buvo Radvilų šalininkai ir, sekdami jais, išpažino reformatų 

tikėjimą. Pasakojama, kad vieną iš Sicinskių tikrai buvo nutrenkęs perkūnas. 

Upytės bažnyčioje dar XIXI a. buvo kažkokio numirėlio sudžiuvę palaikai. O 

be to, šalia Upytės yra paslaptingas piliakalnis su įduba. Akademikas Juozas 

Jurginis taikliai pastebėjo, kad „Čičinsko dvarą Upytės piliakalnyje pradėjo 

dievo valia skandinti trys Adomo Mickevičiaus baladės herojai. Sielodamiesi 

dėl Lenkijos praeities, jie nebežinojo, kad ten būta lietuvių pilies. Kas jiems 

tolima praeitis, jei sėdintiems karčemoje nebloga ir dabartis. Skandinti 

užbaigė Maironis“. 

Taigi, galimos tokios išvadas: 

1. Dėl reformacijos Sicinskį prakeikė katalikų bažnyčia. 

2. Seimo išardymas valstybei sunkiu metu, sutarties su švedais 

pasirašymas užtraukė lenkų ponų neapykantą. 

3. Buvęs bažnyčioje lavonas tapo pagrindu pasakojimams, kad 

Sicinskio-Čičinsko nepriimanti žemė. 

4. Upytės piliakalnyje esanti įduba – pagrindas pasakojimams apie 

prasmegusi dvarą. 

5. Dėl lietuvių ir lenkų kalbų ypatumu liaudies lūpose Sicinskis virto 

Čičinsku. 



2. Balys J. Istoriniai padavimai. – Illinois. – 1949. – P.29-31. 

3. Danilevičius E. Svečiuose pas Čičinską // Švyturys. – 1969. – Nr.5. – P.30. 

74

4. Juknevičius P. Kaip atsirado Čičinsko kalnas Lietuvoje // Vakarinės naujienos. – 

1984 05 18. 

5. Juknevičius P. Panevėžio krašto istorija. Apybraižos fragmentai. – Panevėžys. – 


6. Jurginis J. Upytės pilis ir Čičinsko dvaras // Mokslas ir gyvenimas. – 1983. – Nr.2. – 

P.26-27. 

7. Kai milžinai gyveno. Padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis. – Vilnius. – 


8. Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius. – 1970. – P.23, 29, 152-156. 

9. Kerbelytė B. Padavimas apie Čičinską // Kalba Vilnius. – 1975. – Nr.1975. – P.14. 

10. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – T.2. – Vilnius. – 1975. – P.171. 

11. Pačešiūnaitė L. Čičinsko legendos kilmė // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Sicinskiai. Konferencijos, įvykusios 2002 m. spalio 25 d., pranešimų tezės / 


12. Pačešiūnaitė L. Čičinsko legendos kilmė // Tėvynė. – 2003 02 05. 

13. Padavimai. Prasmegęs Čičinsko dvaras. Pasimatymas su Čičinsku. Klaidina prie 

Vešetos // Upytė. – Vilnius. – 1986. – P.218-219. 


15. Nezabitauskas A. Ar buvo Čičinskas // Panevėžio tiesa. – 1964 05 31. 

16. Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai. – Vilnius. – 1956. – P.90-91. 

Čičinsko portretas lietuvių literatūroje 

(Maironis, J. Marcinkevičius, V. Misevičius, K.Ostrauskas) 

75 

Violeta Meiliūnaitė 

Nepaisant to, kad Upytės žemės nebėra tokios svarbios ir svarios 

kaip kadaise, jų pamiršti neleidžia buvusio dvaro šeimininko – Vladislovo 

Čičinsko – šlovė. Dvaras minimas legendose, sakoma, kad jis prasmegęs, kad 

tik kartais iš po žemių girdėti gaidžiai giedant ar varpai skambant. Tie patys 

pasakojimai teigia, kad ir patį poną Vladislovą perkūnas žiemą, prieš pat 

Kalėdas, nutrenkęs. Tokia neįtikėtina istorija būtinai turėjo sudominti ne tik 

istorikus, bet ir rašytojus. Ir iš tiesų, kažkam juk reikėjo paaiškinti kada, už ką 

ir kaip Čičinskas buvo taip žiauriai nubaustas: maža to, kad jis buvo perkūno 

nutrenktas, bet dar ir žemė jo nepriimanti – vis išmetanti, kad ir kiek žmonės 

stengtųsi galų gale nuraminti neramųjį Upytė šeimininką. 

Jonas Mačiulis-Maironis 1919 m. parašė baladę „Čičinskas“, Vytautas 

Misevičius 1959 m. (II pataisytas leidimas 1968 m.) – apysaką „Čičinskas“, 

Juozas Marcinkevičius 1976 m. – draminę poemą „Čičinskas“, Kostas 

Ostrauskas – 1974–1975 m. dramą „Čičinskas“. Pirmuose trijuose kūriniuose 

pasakojama, kaip Čičinskas užsitarnavo tokią griežtą bausmę, o K. Ostrausko

dramoje atskleidžiama, kaip viskas galėję vykti po to, kai taip netikėtai trenkė 

perkūnas, t. y. kaip ponas Vladislovas „laikęsis“ po mirties. 

Lietuvoje pirmasis apie Čičinską parašė Maironis. Sklandžiai 

sueiliuotoje baladėje regime nevaldomą lėbavimą, kuriuo mėginama 

nuraminti kankinamą gėlą. Ponas Vladislovas negali pamiršti skausmo dėl 

mylimosios mirties (anot Maironio, tai jis dėl to kaltas „Į drobulę šilko plono / 

Jo brangioji, jo širdis / Įvyniota be skundų, / Net be kunigo maldų! / Štai ir 

tiltas! Nuo to tilto!..), todėl siaučia kaip apsėstas. Kita vertus, aplinkiniai 

smerkia jį dėl to, kad „Sako, Maskvai parsidavęs“, kad negerbia bažnyčios ir 

yra nepaprastai žiaurus. Tiek Maironis, tiek ir vėliau rašęs J. Marcinkevičius 

beveik atsiriboja nuo Čičinsko išvaizdos. Jiems pakanka psichologinio 

portreto – ponas Vladislovas neabejotinai išskirtinė asmenybė, juk būtent apie 

jį ir sukasi visas veiksmas. Viskas, ką matome pavaizduota baladėje ar 

draminėje poemoje, vyksta šalia Čičinsko ar pastarajam liepus. Tiesa, J. 

Marcinkevičiaus veikėjas kur kas labiau atskleistas nei tai pavyko Maironiui 

(tai, be abejo, lėmė ir žanro pasirinkimas), Poetinėje dramoje matome gana 

cinišką, linkusį ir į sadizmą, ir į filosofavimą asmenį (nedrįstu sakyti – 

asmenybę (nedrįstu sakyti – asmenybę). Jis abejoja viskuo: meile, kilniais 

idealais, Dievo galia (net jo buvimu) vienintelės tiesos buvimu... Tai ir 

pabaisa, ir filosofas, ir nelabojo žiauriai apgautas žmogus. Nors autorius 

stengėsi atskleisti juodžiausias pono Vladislovo asmenybės puses, tačiau 

paliko vietos ir grynai žmoniškosioms emocijoms: jis gali būti nustebintas, net 

pritrenktas – tokią emociją sukelia Liaudos savižudybė; jis gali meistriškai 

slėpti savo jausmus, naudotis menkiausia galimybe išvengti sąžinės graužaties 

ir suversti kaltę kitam – girtuokliui Dionyzui dėl pastarojo „žmonos‘ mirties; 

parirti siaubą suvokus, jog esi apgautas paties šėtono, po didelę dalelę 

išsiurbusio žmogaus sielą, o vėliau ėmusio sudarinėti sandėrius su pačiu 

Dievu. 

Vytautas Misevičius, pasirinkęs intriguojantį nuotykių apysakos žanrą, 

veikėjui charakterizuoti pasitelkia ir išvaizdos aprašymus. Jie leidžia 

įsivaizduoti jauną, liguistai „bajorišką garbę“ branginantį dvejopai vertintinos 

išvaizdos žmogų. Viena vertus, jis pavergia damas savo „prabangiais 

drabužiais, savo grakščiu liemeniu ir žibančiomis juodomis akimis“. Kita 

vertus, jį pamatę vyrai „niūriai tylėjo“, o, pasiūlius jį pristatyti, tiesmukai 

atsisakoma „tokios garbės“. Tokia vyrų laikysena mirtinai įžeidžia bajorą ir jis 

„kaip mirtis išblyškęs“ puola ginti savosios garbės. Garbė – Čičinsko poelgių 

priežastis (V. Misevičiaus nuomone). Būtent dėl garbės jis papuola į kalėjimą, 

kaip tik dėl jos sudaroma sutartis su pačiu nelabuoju ir kaip tik jos iš pastarojo 

reikalaujama kaip atlygio už pražudytas sielas. Tiesa, ir apysakoje Čičinskas 

76

lieka velnio apgautas – sąlyga - šimtas ir viena siela, pasirodo esanti patys 

tikriausi spąstai. Tik 101-ają sielą turįs išrinkti Kmita – velnio parankinis. 

Kaip ir dera aklai savo tikslo siekiančiam, įtūžio apakintam žmogui, pastaroji 

pastaba lieka nepastebėta, praleista pro ausis. Autorius visas nuodėmes 

aiškina siekiu kuo greičiau įvykdyti sutarties sąlygas ir išsivaduoti nuo 

slegiančios priklausomybės. Kita vertus, tikrasis visų nelaimių priežasties 

vardas – Kmita. Jis - nuolankus tarnas (beveik vergas), jis vykdo visas savo 

pono užgaidas, jis nepastebimai tampa kiekvienos situacijos valdytoju. Tai jo 

akys dega negerą lemiančia žalia šviesa. Tai iš jų sklinda mirties šaltis, tai jis 

galų gale ištaria nuosprendį Vladislovui Čičinskui. O pastarasis, pasirodo, 

beviltiškai kovoja už savo laisvę: teisę mylėti (juk kaip tik meilė bajoraitei 

Danutai atitraukia jį nuo minčių apie sandėrį), teisę būti kilniam (slapta nuo 

landūno Kmitos apdovanoja elgetą Tinterį), teisę gelbėtis nuo blogio (juk tik 

siekis išsivaduoti verčia jį kviestis juodosios magijos magistrą Tvardauską). 

Kova pasirodo nulemta jau pačioje pradžioje – sudarant sutartį. Šis žinojimas 

skatina bajorą keršyti, bent minimaliai atsilyginti už apgaulę. Tad į Kmitą 

įsminga sidabrinė kulka... Tiesa, pats Čičinskas neišvengia dangaus rūstybės – 

jo dvarą praryja žemė. O jį patį nutrenkia perkūnas (tradiciškai – žiemos 

viduryje). 

Viena iš pagrindinių sutarties sąlygų – nemirtingumas. Tiesa, paprastai 

jis suvokiamas kaip amžina paties žiauriausio dvarininko šlovė. K. Ostrauskas 

pasirenka kitą variantą – iš tiesų palieka poną Vladislovą gyvą. Tiesa, buvusio 

vyriško grožio nė ženklo („žemo ūgio, liesaus gymio, liesas, išdžiūvęs kaip 

šakalys. Pageltusi veido oda tarsi pridžiūvusi prie kaulų; nukarusiais ūsais ir 

rudomis pasipūtusiomis žandenomis, tačiau nuplikęs – tik ant pakaušio 

kuokštas žilų plaukų“), tačiau jėga liko tiek zakristijonas, tiek caro 

valdininkas, tiek ir jo palydovė negali atsispirti Čičinsko galiai. Tiesa, ta galia 

iš dalies kyla iš baimės – ne kasdien sutiksi kalbantį sutvėrimą, kuris be visa 

kita turėtų jau kelis šimtus metų būti negyvas, bet galiausiai paaiškėja, kad 

jam pavaldžios ir gamtos jėgos (juk praktiškai dėl jo kyla audra). 

Šis, paskutinis iš Čičinsko portretų, rodosi sukurtas tam, kad būtų 

paneigti visi mitai apie jo tragišką žūtį, vaidenimąsi ir panašiai. („ir aš, kuris 

lovoj amžiams spakainai akis užmerkiau, šėtonui, sako, dūšią pardaviau ir 

neva nutrenktas perkūno, su dvaru peklon prasmegęs, nieko geresnio 

nerandu, kaip tik mergas ir pusbernius vidurnakčiais vaikyti... Tfu!“. K. 

Ostrauskas (kaip jam apskritai įprasta) laužo įprastus kanonus, jam 

svarbiausia parodyti, kokia liūdna žmogaus, negalinčio palikti pasaulio, 

priversto nuolat būti eksponatu ir perdėtu siaubo istorijų personažu, 

egzistencija. Paaiškėja, kad Čičinsko smarkumas tėra vaidyba., mėginimas 

77

įsijausti į jam primestą vaidmenį, nors kur kas maloniau būtų likti užmirštam. 

Gana tragiškai nuovargiu alsuoja frazė „neužmirškite užmiršti“. Tai ir 

prašymas, ir atodūsis, ir autoriaus paskatinimas pasidomėti tikrąją Čičinsko 

istorija (kodėl gi jis buvo liaudies pasmerktas), o nesivadovauti romantine 

legenda. Nereikia pamiršti, kad literatūroje matome sukurtą pasaulį, o ne 

tikrus įvykius. Tad legenda gali gimti iš tam tikrų istorijos faktų, bet nebūtinai 

turi tiksliai juos vaizduoti. 


1. Maironis. Čičinskas // Maironis. Raštai. –T.1. – Vilnius. – 1989. 

2. Marcinkevičius J. Čičinskas. – Vilnius. – 1976. 

3. Meiliūnaitė V. Čičinsko portretas lietuvių literatūroje (Maironis, J. Marcinkevičius, 

V. Misevičius, K. Ostrauskas) // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Sicinskiai. 

Konferencijos, įvykusios 2002 m. spalio 25 d., pranešimų tezės / Sudarytojs ir 

redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2002. – P.8. 

4. Meiliūnaitė V. Čičinsko portretas lietuvių literatūroje (Maironis, J. Marcinkevičius, 

V. Misevičius, K. Ostrauskas) // Tėvynė. – 2003 02 05. 

5. Misevičius V. Čičinskas // Misevičius V. Čičinskas. Meškų akademija. Kryžiuočio 

kapas. – Vilnius. – 1978. 

6. Ostrauskas K. Čičinskas // Ostrauskas K. Čičinskas ir kiti. – Vilnius. – 2002. 

Literatūros apie Čičinsko kalną apžvalga 


Garsusis Upytės piliakalnis sulaukė nemažo dėmesio populiarioje ir 

mokslinėje literatūroje. Rajono paminklotvarkos archyve užfiksuotos 62 

literatūrinės pozicijos apie Čičinsko kalną. Mano tikslas - trumpai aptarti 

svarbiausias iš jų. 

Pirmasis Čičinsko kalną dar XIX a. aprašė istorikas Mykolas Balinskis 

„Lenkijos senovėje“. Jis rašo, kad sunkiai praeinamose pelkėse „kertamose 

sraunaus Vešetos upelio, iškyla pačiame jos viduryje supiltas pylimas, iškilęs į 

viršų 5-6 sieksnius“. Toliau jis pažymi, kad kalva yra ovalo formos, stačiais 

šlaitais. Be to, M. Balinskis teigia, kad žymūs bokšto ir penkerių vartų 

pėdsakai. 

1893 m. JAV lietuvių laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ pasirodė dvi 

publikacijos, A. Kaupo ir Andriumi pasirašiusio autoriaus, skirtos Upytės 

piliakalniui ir Sicinskiui. Tais pačiais leidinyje „Wisla“ aprašydamas 

78

Sicinskio legendą, remdamasis M. Balinskiu, kalno aprašą pateikė Jonas 

Vitartas (Jan Witort). 

Dėmesį Čičinsko kalnui skyrė ir Konstantinas Žukovskis, 1897 m. 

išspausdintame Kauno gubernijos aprašyme. 

Pirmasis archeologas, paminėjęs Upytės piliakalnį, buvo Fiodoras 

Pokrovskis. 

XX a. pradžioje širmieji Čičinsko kalnui dėmesį paskyrė JAV lietuviai: 

1909 m. „Drauge“ paskelbta B. Smigielsko publikacija „Kunigo vikaro 

užrašai“. 

Daug žinių pateikė Jurgis Elisonas. Tiesa, jis daugiau dėmesio skyrė ne 

paties kalno aprašymui, o padavimų perpasakojimui. 

Remdamasis F. Pokrovskiu ir J. Elisonu, Čičinsko kalną kaip piliakalnį 

mini Lietuvos archeologijos tėvu laikomas Petras Tarasenka savo darbe 

„Lietuvos archeologijos medžiaga“, išleistame 1928 metais. 

Be to, šis objektas susilaukė dėmesio ir tarpukario spaudoje bei 

populiariuose leidiniuose, kaip antai P. Barkausko ir A. Vabalo knygoje 

„Vadovas po Lietuvą“, išleistoje Kaune 1928 metais. 

Pokario metais literatūra apie Čičinsko kalną galima skirti į populiarią 

bei legendas atpasakojančią ir mokslinę. Čičinsko legenda taip pat yra 

mokslinių tyrimų objektas. Ją rasime tautosakos knygose, ji nagrinėjama 

Bronislavos Kerbelytės darbuose, bet paties kalno aprašymui didesnės 

reikšmės jie neturi. Vietinėje spaudoje Čičinsko kalną populiarino P. 

Aleksandravičius, net keliuose rašiniuose jį minėjo A. Nezabitauskas. 

Aprašydamas Sicinskius-Čičinskus, piliakalnį paminėjo A. Rukuiža 1963 m. 

Čikagoje išleistoje monografijoje „Panevėžys“. 

Kalbant apie mokslinę literatūrą, pirmiausia reikia paminėti, kad 

Čičinsko kalnas aprašomas visose lietuviškose enciklopedijose. Minėtinas 

archeologo Mykolo Michelberto straipsnis 1963 m. „Mokslo ir gyvenimo“ 

devintajame numeryje. Kiek išsamesnį kalno aprašymą rasime ir 1956 metais 

išspausdintoje P. Tarasenkos knygoje „Lietuvos piliakalniai“. Garsusis 

archeologas pirmasis pastebėjo, kad kalva yra labai deformuota, nes iš jos 

buvo imamas žvyras. 

Išsamiausiai piliakalnis aprašytas „Lietuvos TSR archeologijos atlaso“ 

antrajame tome. Čia aprašytas ne tik kalnas ir jo aplinka, bet teigiama, jog čia 

buvo Upytės žemės, minimos nuo XIII amžiaus, centras. Atlaso sudarytojai 

remiasi ne tik M. Valančiumi, F. Pokrovskiu, P. Tarasenka, bet ir savo pačių 

žvalgymo duomenimis. 

Per pastaruosius keliolika metų Čičinsko kalnas taip pat nestokojo 

dėmesio. Vietinėje spaudoje pasirodė Valdonės Mikaliūnienės, Petro 

79

Juknevičiaus publikacijos. Publikacijos. 1992 m. „Aukštaitijos ryte“ buvo 

išspaudintas didelis Evaldo Žaliūko rašinys apie V. Sicinskį-Čičinską. Kalną 

populiarino akademikas Juozas Jurginis. 

Mokslinėje literatūroje išspausdinti Rimvydo Kunsko, Petro 

Juknevičiaus, Saulės Urbanavičienės darbai. R. Kunsko straipsnis 

išspausdintas kraštotyrinėje monografijoje „Upytė“ (1986). Beje, pirmą kartą 

jis publikuotas dar 1976 m. „Geografijos metraščio“ 14-tajame tome. Įdomi 

R. Kunsko prielaida, kad kalne esanti įduba buvo naudojama kaip valčių 

prieplauka, į kurią įplaukti galėjo būti paruošti dveji arkiniai vartai. 

Išsamus ir su gausiu literatūros sąrašų yra P. Juknevičiaus straipsnis, 

paskelbtas 1996 m. leidinio „Kultūros paminklai“ trečiajame numeryje. 

Straipsnio autorius bene pirmasis atkreipė dėmesį, kad kalno pietrytinėje 

dalyje žymūs ankstyvojo piliakalnio kontūrai. 

1997 m. piliakalnio šiauriniame pylime atlikusi žvalgomuosius tyrimus 

archeologė S. Urbanavičienė tyrinėjimų duomenis paskelbė leidinyje 

„Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 m. ir 1997 m. 

Čia paminėti tik svarbiausi darbai ir publikacijos apie Upytės piliakalnį. 



2. Andrius A. Upytė ir Sicinskio kalnas (Plymonth) // Vienybė lietuvininkų. – 1893. – 

Nr. 10. 



4. Barkauskas P., Vabalas A. Vadovas po Lietuvą. – Kaunas. – 1938. – p.237-238. 

5. Biržiška M. Iš Vilniaus studentų darbų // Biržiška M. Iš mūsų literatūros istorijos. – 

Kn.2. – Kaunas. – 1938. – P.182-184. 

6. Čičinskas // Mokslas ir gyvenimas. – 1961. – Nr.4. – P.38. 

7. Čičinsko kalnas // Mažoji lietuviškoje tarybinė enciklopedija. – T.1. – Vilnius.– 1966. 


8. Čičinsko piliakalnis / Jaunimo draugas // Panevėžio balsas. – 1932 07 14. 

9. Danilevičius E. Svečiuose pas Čičinską // Švyturys. – 1969. – Nr.5. – P.30. 

10. Daniulaitis G. Piliakalniai Lietuvos kraštovaizdyje // Statyba ir architektūra. – 1975. 

– Nr.3. – P.30-32. 

11. Drutys A. Čičinsko kalnas // Mūsų girios. – 1959. – Nr.4. – P.63. 

12. Elisonas J. Archeologinių ir šiaip įdomių, tiek Panevėžio apskrities, tiek kitų artimų 

apylinkių, vietų sąrašas, kurį yra surinkę Panevėžio valstybinės gimnazijos mokiniai 

// Švietimo darbas. – 1925. – Nr.5. – P.450-451. 

13. Graži dovana V. D. Kauno muziejui // XX amžius. – 1939 11 16. 

14. Juknevičius P. Archeologiniai tyrinėjimai Upytėje // Tėvynė. – 1998 07 08. 

80

15. Juknevičius P. Čičinsko kalnas / Lankstukas. – Panevėžys. – 1998. 

16. Juknevičius P. Dar kartą apie Upytės piliavietę // Kultūros paminklai. – T.3. – 

Vilnius. – 1996. – P.3-5. – Rec.: Vosylius J. Dar kartą apie Upytės piliavietę // 

Panevėžio balsas. – 1996 10 23; Apie Čičinsko kalną // tėvynė. – 1996 11 16. 

17. Juknevičius P. Kaip atsirado Čičinsko kalnas ... // Vakarinės naujienos. – 1984 05 18. 

18. Juknevičius P. Panevėžio krašto istorija. Apybraižos fragmentai. – Panevėžys. – 


19. Juknevičius P. Upytės piliavietė // Panevėžio tiesa. – 1985 04 26. 

20. Juozėnas A. Upytės garsenybės // Mūsų kraštas. – 1932 04 14. 

21. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – Vilnius. – 1976. – 

P.112-113. 

22. Jurginis J. Upytės pilis ir Čičinsko dvaras // Mokslas ir gyvenimas. – 1983. – Nr.2. – 

P.26-27. 

23. Jurginis J. Tėvynės pažinimas. – Kaunas. – 1989. – P.157-167. 

24. Kaupas A. Upytės ir Sicinskio kalnas / A. I. // Vienybė lietuvninkų. – 1893. – Nr. 10. 

– P. 121-122. 

25. Kerbelytė B. Lietuvių liaudies padavimai. – Vilnius. – 1970. – P.23, 29, 152-156. 

26. Kerbelytė B. Padavimas apie Čičinską // Kalba Vilnius. – 1975. – Nr.1975. – P.14. 

27. Kondrotas B. Kūrėjų pėdsakais. – Vilnius. – 1981. – P.209-210. 

28. Kunskas R. Paleogeografijos ir istorinės geografijos pastabos apie Vešetos slėnį ir 

Upytės pilį // Geografijos metraštis. – T.14. – 1976. – P.133-140. 

29. Kunskas R. Paleogeografijos pastabos apie Nevėžio lygumą ir Upytės apylinkę // 

Upytė. – Vilnius. – 1986. – P18-19. 

30. Lietuvių tautosaka. – T.4. – Vilnius. – 1967. – P.652-654. 

31. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – T.2. – Vilnius. – 1975. – P.171. 

32. Matekūnaitė A. Ar Čičinskas buvo nedorėlis // Knygnešys. – 1991. – Nr. 1. – P.32- 

33. 

33. Mauclere J. Baronas Čičinskas / Vertė E. Mikaitytė ir A. Juozėnas // Mūsų kraštas 

(Panevėžys). – 1932. – Nr.29. 

34. Medelinskaitė V. Literatūros apie Čičinsko kalną apžvalga // Dvarų kultūra – 

Lietuvos kultūros dalis. Sicinskiai. Konferencijos, įvykusios 2002 m. spalio 25 d., 

pranešimų tezės / Sudarytojs ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2002. – 

P.8-9. 

35. Medelinskaitė V. Literatūros apie Čičinsko kalną apžvalga // Tėvynė. – 2003 02 05. 

36. Michelbertas M. Čičinsko kalnas ir Upytės kapinynas // Mokslas ir gyvenimas. – 

1963. – Nr.4. – P.31-32. 


38. Nezabitauskas A. Ar buvo Čičinskas // Panevėžio tiesa. – 1964 05 31. 

39. Nezabitauskas A. Upytė – lietuvių tvirtovė prieš kalavijuočius // Panevėžio tiesa. – 

1964 02 19. 

40. Nezabitauskas A. Upytės ir Vaišvilčių kovos su kalavijuočiais // Tėvynė. – 1965 04 

01. 

41. Nezabitauskas A. Upytės žemė // Tėvynė. – 1968 06 06. 

42. „Nugrimzdęs dvaras“ / L. P-lis // Mūsų kraštas. – 1935 Nr.29. 

43. Pečkauskas B. Būtų užtvindęs Žemaitiją. Kur Čičinsko lavonas // Mūsų kraštas. – 

1934 08 26. 

44. Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. – T.1. – Vilnius. – 1966. – P.333-335. 

81

45. Polileika K. Čičinsko kalnas. Padavimai apie lietuvių kankintoją nuo Upytės // Dirva. 

– 1930. – Nr.5; Nr.6; Nr.7; Nr.8. 

46. Puzinas J. Upytė. III–V a. kapinynas. Piliakalnis // Lietuvių enciklopedija. – T.32. – 

Boston. – 1965. – P.155. 

47. Rukuiža A. Panevėžio apylinkės istorija // Panevėžys, Geografinės ir istorinės žinios 

apie apylinkes ir miestą / Red. J. Masilionis – Chicago. – 1963. – P.82-89. 

48. Seibutis A. Kaip prasmego Čičinsko dvaras // Mokslas ir gyvenimas. – 1967. – Nr.5. 


49. Semaška A. Lietuvos keliais. – Vilnius. – 1989. – P.52-53, 248-249. 

50. Smigielskis B. Kunigo Vikaro užrašai // Draugija. – 1909. – Nr.36. – P.351. 

51. Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. – Kaunas. – 1928. – P.252. 

52. Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai. – Vilnius. – 1956. – P.90-91. 

53. Tas nenaudėlis Čičinskas / Parengė A. Matekūnaitė // Šiapus ir anapus – 1992. – 

Nr.2. – P.20-24. – Rcc. Čičinsko „veto“ Seime / I. A. // Gimtasis kraštas. – 1993. – 

Nr.25. 

54. Tautavičius A. Upytės kapinynas ir Čičinsko kalnas // Lietuviškoji tarybinė 

enciklopedija. – T.11 – Vilnius. – 1983. – P.560. 

55. Upytė // Čičinsko kalnas // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.1. – 

Vilnius.– 1966. – P.608. 

56. Upytė ir Čičinsko kalnas // Lietuvos aidas. – 1935 07 12. 

57. Urbanavičienė S. Žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Upytės piliavietėje // 

Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. – Vilnius. – 1998. – P.111- 

112. 

58. Valančius M. Raštai. – T.1. – Vilnius. – 1972. – P.362. 

59. Vasiliauskas J. Į Čičinsko kalną... // Tėvynė. – 1963 06 25. 

60. Witort J. Legenda o Sicinskim, poslę upickim // Wisla. – T.1. – 1897. – P.433-447. 


62. Žeimienė G. Žada sutvarkyti Upytės piliavietės želdinius //Panevėžio rytas . – 1995 

06 23. 

63. Гуковсий К. Поневежский уъезд // Памятная книжка Ковенской губернии на 

1898 год. – Ковна. – 1897. – С.169-170. 

64. Покровский Ф. Археологическая карта Ковенской губернии. – Вильна. – 1899. – 

С.118. 

Vaišvilčių „Viršumų“ kalnelis 

Justina Aidukaitė 

Archeologinėje literatūroje yra užuominų apie Vaišvilčių k. 

(Panevėžio r.) buvusi kalnelį, kurį kas bandė sieti su čia buvusiais 

įtvirtinimais. Pabandykime apžvelgti literatūrą šiuo klausimu ir lokalizuoti šį 

objektą. 

82

Pirmasis duomenų apie kalnelį, remdamasis mokinių surinkta medžiaga, 

1925 m. „Švietimo darbe“ pateikė Jurgis Elisonas: „Kaimo laukuose ura 

kalnelis, kurį vietos gyventojai vadina „Viršumais“. Pasakoja, kad senų 

senovėje tenai buvęs kažkoks mūšis, ir viena pusė kitą nugalėjusi ir paėmusi 

to kalnelio viršų (kiti sako, kad po didelio mūšio abi pusės susitaikinę). Vienas 

žmogus, eidamas keliu, netoli nuo to kalnelio pamatęs pinigus degant; 

rytojaus sulaukęs, jisai pasišaukęs du kaimynu ir nuėjęs su jais kasti tų pinigų. 

Jie iškasę labai gilią duobę ir atradę labai daug kietų plytgalių, skaldytų 

akmenų. Tos liekanos liudija, kad tenai bus užsilikęs kokių nors mūrinių namų 

pamatas, bet niekas neatmena, kad kada nors ten būtų buvę kokie namai“. 

Tiesa, J. Elisono pateiktoje informacijos apie Vaišvilčius yra ir tokia 

informacija: „Miške stovi kalnelis, kur seniau piemens, ganydami bandas, 

rasdavę senovinių pinigų; kaimiečiai kalba, kad senovėje tenai buvusi pinigų 

dirbtuvė“. 

Remdamasis J. Elisono duomenimis, 1928 m. knygoje „Lietuvos 

archeologijos medžiaga“ kalnelį paminėjo ir P. Tarasenka: „Ant „Viršumos“ 

kalnelio yra mūrinių trobesių liekanų“. 

B. Kviklys enciklopediniame leidinyje „Mūsų Lietuva“ rašo, kad 

„Vaišvilčių kaimo lauke yra kalnelis vadinamas „Viršumais“. Senovėje čia 

buvęs kažkoks mūšis. Viena pusė nugalėjusi ir paėmusi kalnelio viršų. 

Randama kietų plytų, skaldytų akmenų. Atrodo, kad senovėje čia būta 

kažkokio mūrinio pastato“. Matome, kad čia daugiau pakartoti J. Elisono ir P. 

Tarasenkos pateikti duomenys. 

Daug drąsiau faktus interpretavo Adolfas Nezabitauskas, 1965 m. 

publikacijoje „Upytės ir Vaišvilčių kovos su kalavijuočiais“: „XIII–XIV a. 

prie Panevėžio buvo dvi stiprios lietuvių pilys: Upytės ir Vaišvilčių. Upytėje – 

piliakalnis ir Vaišvilčių kalnelis, kurį senieji žmonės vadindavo „Viršumais“. 

Dar neseniai ant to kalnelio buvo aptinkamos senovėje statyto pastato 

liekanos. Kryžiuočių kronikoje sakoma, kad jau 1350 m. Upytės ir Vaišvilčių 

gyvenvietės susikirto su kalavijuočiais lauke į šiaurę nuo Panevėžio. Upytės ir 

Vaišvilčių pilys buvo prie tako, kuriuo kalavijuočiai žygiuodavo į pietinę 

Lietuvos sritį [...] Kas ištiko Vaišvilčių kalnelį, iki šiol nežinoma“. Atrodo, 

kad čia yra korektūros klaida, nes 1350 m. kalavijuočiai į Upytės apylinkes 

nežygiavo. Livonijos kronikininkai Vaišvilčius (Viešvilę) tarp nuniokotų 

vietovių pirmą kartą pamini 1368 m. Vėl Vaišvilčiai pulti buvo 1372 m. Beje, 

Vaišvilčiai minimi ir 1398 m. Salyno sutartyje, kurioje Žemaitijos siena 

vedama Nevėžiu („sekant upės viduriu iki „Viešvilės“). Plačiau apie tai 

galima pasiremti istoriku Zenonu Ivinskiu: „1398 m. Salyno sutartimi pirmą 

kartą buvo nužymėtos ordinui tenkančių žemių sienos. Žemaičiuose jos ėjo 

83

Nevėžio tėkme, o jo aukštupyje nuo Vaišvilčių kaimo buvo pratęstos (Mūšos 

upe, Smardonės upeliu, Apaščios ežeru netoli dabartinių Biržų), paskui tęsėsi 

į šiaurę iki Pskovo respublikos valdų“. 

Iš pateiktų duomenų matyti, kad Vaišvilčiuose galėjo būti kokie nors 

įtvirtinimai. Žinoma, kalbėti apie mūrinį statinį XIV amžiuje rizikinga. 

2001–2002 m. bandėme lokalizuoti kalnelį ar jo vietą. Vienas seniausių 

Vaišvilčių k. gyventojų A. Indriūnas teigė: „Už Miliausko sodybos, apie 300 

m. į šiaurę, yra du ar trys apvalūs kalnai. Man tėvai pasakojo, kad jie 

anksčiau minimi už Čičinsko kalną. Manau, Vaišvilčiai labai susiję su istorija, 

nes kiek pasakojo tėvai, čia būta mūšio. Čia tikriausiai buvusi gynybinė pilis, 

o Vešėta – kaip gynybinė upė. Tik melioruojant laukus, kalnai buvo beveik 

sulyginti su žeme“. 

Nurodytoje vietoje buvo ariamas laukas. 


1. Aidukaitė J. Vaišvilčių „Viršumų“ kalnelis // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Sicinskiai. Konferencijos, įvykusios 2002 m. spalio 25 d., pranešimų tezės / 


2. Aidukaitė J. Vaišvilčių „Viršumų“ kalnelis // Tėvynė. – 2003 02 05. 

3. Elisonas J. Archeologinių ir šiaip įdomių, tiek Panevėžio apskrities, tiek kitų artimų 

apylinkių, vietų sąrašas, kurį yra surinkę Panevėžio gimnazijos mokiniai // Švietimo 

darbas. – 1925. – Nr. 4. – P.318-319, 325. 

4. Ivinskis Z. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius. – 1991. – P.326. 

5. Juknevičius P. Ką rašė Livonijos kronikininkas apie mūsų kraštą XIV amžiuje // 

Tėvynė. – 1998 10 09. – Priedas „Atsigręžkime į praeitį“ Nr.5. 


7. Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. – Vilnius. – 1991. – P.191, 197. 

8. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – T.1. – Vilnius. – 1955. – P.82. 

9. Nezabitauskas A. Upytės ir Vaišvilčių kovos su kalavijuočiais // Tėvynė. – 1965 04 

01. 

10. Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. – Kaunas. – 1928. – P.225. 

84

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Karpiai 

2003 m. vasario 28 d., Panevėžys 

85

Pranešėjai 

Rūta Aidukaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė. 

Deimantė Jesiūnaitė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio 

instituto Vadybos administravimo fakulteto studentė. 

Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono savivaldybės 

administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas. 

Daiva Masiokaitė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio 

instituto Technologijų fakulteto studentė. 

Lina Pačešiūnaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos 

moksleivė. 

Loreta Paškevičienė, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 

Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistė. 

Sigita Sokolnikova, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos 

moksleivė. 

Simona Švitinytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos 

moksleivė. 

Rasa Urbonaitė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos moksleivė. 

Laura Vasiliauskaitė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio 

instituto vadybos ir administravimo fakulteto studentė, Panevėžio 

rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto 

skyriaus vyr. specialistė. 

Neringa Žilytė, Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto 

Technologijų fakulteto studentė. 

86

Karpiai 

Petras Juknevičius, Sigita Sokolnikova 

Karpiai – viena turtingiausių mūsų krašto dvarininkų giminė. Iš jos 

kilo daug šviesių žmonių – tiek dvasininkų, tiek pasauliečių. Tiesa, Karpių 

giminės iškilimas sutapo su Lietuvos–Lenkijos valstybės saulėlydžiu. XIX 

šimtmetyje, Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje, Karpiai, kaip ir 

daugelis kitų mūsų krašto dvarininkų, nebegalėjo vaidinti didesnio politinio 

vaidmens. Profesorius M. Jučas taikliai pastebėjo: „Kapitalizmo epochoje 

beveik neliko feodalų magnatų. 1922 m. daugiau kaip tūkstantį dešimtinių 

žemės Lietuvoje turėjo Naryškinai, Tiškevičiai, Karpiai, Ropai, Riomeriai, 

Komarai, Chrapovickiai, Šuazeliai, Koscialkovskiai ir kiti. Neliko senų 

magnatų giminių Pacų, Sapiegų. Radvilos, Oginskiai ir Pliateriai išlaikė savo 

valdų minimumą. Išsilaikė tik Tiškevičiai, Karpiai, Ropai, Riomeriai, Komarai 

ir kiti, iškilę baudžiavos žlugimo laikais“. 

Karpių pėdsakai ryškūs Panevėžio krašte, Šiaurinėje Lietuvoje. 

Išsamesnių darbų apie Karpių giminę nėra daug. Pirmasis plačiausiai apie 

Karpius parašė Pajuosčio dvarininkas Aleksandras Meištavičius. Jis 

pasinaudojo Karpių giminės archyvu. Remdamasis amžininkų atsiminimais, 

apie Joniškėlio Karpius rašė P. Būtėnas. Apie Rekyvos Karpių giminės šaką 

pastaraisiais metais rašė šiaulietis Dangiras Mačiulis. Plačiau apie atskirus 

žymesnius giminės atstovus lenkų enciklopediniuose leidiniuose rašė E. 

Rostvorovskis, E. Verešyska, P. Stekas, J. Gierovskis. Duomenų apie Karpius 

galima rasti visuose lenkiškuose herbynuose. Atskirus faktus iš šios giminės 

istorijos pateikia Romanas Aftanazis. 

Karpiai turėjo savo herbą: trys šešiakampės žvaigždės melsvame fone, o 

šalme – keturios stručio plunksnos. Savo giminę Karpiai kildino iš viduramžių 

Ispanijos ir Italijos. Giminės pradininku laikomas apie 768–832 metus 

gyvenęs Bernardas dėl Carpio, nesantuokinis karaliaus Alfonso II sesers 

donjos Chimeros ir Saldanijos grafo sūnus. Ispanų liaudies romansai 

išaukštino Bernardo del Carpio žygdarbius, o dramaturgas Lope de Vega 

padarė jį dviejų savo dramų herojumi. Karpių giminė paliko pėdsakus ne tik 

Ispanijoje, bet ir Portugalijoje, Italijoje, Prancūzijoje. 

Yra užuominų, kad vienas iš Karpių tarnavęs karaliui Jogailai. 

Manoma, kad jų giminės pirmtakai mūsų krašte buvę italų kilmės 

malūnininkai, vėliau „įsitvėrę“ žemės ūkio ir tapę stambiais dvarininkais. 

1522 m. ir 1539 m. minimas Karpis Jesypovičius, vedęs Pelagėją Hrynkuvną, 

bajoro Mosdaso Bolotičiaus našlę. Iš jų vaikų ir vedamos vėlesnės mums 

87

žinomos Karpių giminės linijos. Tiesa, tik iš dviejų sūnų: Juozapo ir 

Mikalojaus. Duktė Kotryna ištekėjo už Samuelio Magnuševskio, o sūnus 

Vaclovas vedė Zofiją Gronską su kuria susilaukė vienintelio sūnaus Jono 

Vladimiro. Pastarasis buvo vedęs Alką Teklę Staškovską, bet vaikų neturėjo ir 

XVII a. viduryje ši giminės šaka nustojo egzistavusi. 

Juozapas Karpis – Bielsko-Slonimo, pagal A. Meištavičių Bžozovo, 

Karpių giminės šakos, taip sąlyginai ją pavadinkime aiškumo dėlei, 

pradininkas. Jo palikuonys XVII–XVIII amžiais užėmė įvairias pareigas 

Bielske, Smolenske, Slonime, Gardine. Pvz., jo anūkas Juozapas Karpis buvo 

Bielsko pakamaris, proanūkis Teodoras Leonas – karaliaus rotmistras, 1674 

m. – pasiuntinys į Seimą. Proproanūkis Pranciškus Karpis – kunigas jėzuitas. 

Šią giminės šaką užbaigia 1787 m. gimęs Juozapas Ignacijus Karpis. Šis 

Juozapo Karpio ir Onos Lapinskaitės sūnus vedė Rozaliją Karpytę ir taip 

sujungė Bielsko-Slonimo ir Joniškėlio-Rekyvos giminės šakas. 

Pastarosios linijos šaknų reikia ieškoti jau minėto Mikalojaus Karpio 

šeimoje. Šias Volkovysko pakamaris, Novodvorsko seniūnas, vesdamas 

Kotryną Staševską, kaip jos kraitį gavo Rekyvos ir Kurtuvėnų dvarus prie 

Šiaulių. Jie turėjo 7 vaikus: Stanislovą, Petrą, Jadvygą, Konstanciją, Daratą, 

Sofiją ir Steponą. 

Pastarasis yra vadinamosios „livoniškiosios“ Karpių giminės linijos 

pradininkas. Su žmona Magdalena von der Recke jis susilaukė 6 vaikų. Jo 

anūkai, sūnaus Vladislovo vaikai buvo: Jonas Zigmantas, Lietuvos 

kariuomenės generolas, karinis komisaras, ir Fridrikas – majoras. Jonas 

Zigmantas buvo vedęs Kotryną Marijaną Achenberg, turėjo Eckendorfo dvarą 

netoli Tukumo (Latvija). 1737 m. jis dalyvavo renkant P. Bironą Kuršo 

kunigaikščiu. 

Mikalojaus proproanūkiai iš sūnaus Mateušo buvo Prūsijos 

kariuomenės karininkai. O jau minėto generolo Jono Zigmanto anūkai tarnavo 

Rusijos kariuomenėje. K. Niesieckis mini XVII a. Žemaitijoje gyvenusius 

Karpius – Stefaną ir Zigmantą. Be abejonės, tai - Kuršo linijos Karpių giminės 

atstovai. A. Miškinis nurodo karmelitų skundą, kad 1698 m. ir 1699 m. 

Linkuvos miestelėnus ir vienuolyną apiplėšė Lietuvos Didžiosios 

Kunigaikštystės kariuomenė, vadovaujama Andriejaus Bialkovskio ir 

Zigmanto Karpio. Žinios apie šią giminės šaką nutrūksta XVIII a. 2-je pusėje. 

Joniškėlio-Rekyvos Karpių giminės liniją toliau pratęsė Mikalojaus 

sūnus, Volkovysko vaiskis, Petras su žmona Marijana Golkovska susilaukęs 8 

vaikų: Petro, Stepono Kazimiero, Povilo Chrizostomo, Marijanos, Barboros, 

Zofijos, Jokūbo ir Mikalojaus Stanislovo. Petras Karpis tapo kunigu, 1700 m. 

88

Vilniaus kanauninku. Kunigais tapo ir Jokūbo Karpio sūnūs Steponas ir 

Karolis. 

Mikalojaus Stanislovo sūnus Juozapas buvo Upytės karužas. Jo sūnus: 

Pranciškus – kunigas, 1755m. Vilniaus kanauninkas, ir Stanislovas – Upytės 

kardininkas. 

Grįžkime prie Mikalojaus Karpio šeimos. Iš jos galima atskirti ir 

Rekyvos Karpius nuo Joniškėlio, nors vėliau tos giminės šakos vėl maišysis. 

Joniškėlio šakos pradininkė – Upytės pakamario Povilo Chrizostomo 

Karpio ir Jadvygos Budembrock (buvusi Melchioro Brunono žmona) šeima. 

Jų vienintelis sūnus Jokūbas, Upytės stovyklininkas, Plungės, Šimonių, 

Kševlisko ir Pakocko seniūnas, 1746 m. pasiuntinys į Seimą, buvo vedęs 

Joaną Godebską (buvusi Kazimiero Krišpino žmona). Jokūbas ir Joana 

Karpiai – naujo dvaro ir Joniškėlio miestelio įkūrėjai, todėl manoma, kad iš 

jos vardo kilęs ir miestelio pavadinimas. Jie turėjo 6 vaikus: sūnus Kazimierą, 

Karolį ir Benediktą bei dukteris Marijaną Malgožatą, Teresę ir Eleonorą. 

Pastaroji buvo ištekėjusi už Ašmenos pakamario Juozapo Važinskio. Teresė 

pirmą kartą ištekėjo už Braclavo karužo Strutinskio, o antrą – už Lubelsko 

kašteliono Petro Potockio. Marijama Malgožata Karpytė tapo Jono 

Tiškevičiaus žmona. Joniškėlis su aplinkiniais dvarais atiteko Benediktui 

Karpiui (1734–1805), Plungės ir kitų vietų seniūnui, Upytės karužui (Apie jį 

žr. toliau). 

Rekyvos Karpių šaka vedama iš Šeduvos tėvūno, Ariogalos seniūno 

Stepono Kazimiero Karpio ir jo žmonos Onos Godlevskos. Iš jų 6 vaikų bene 

žymiausias buvo Juozapas Mikalojus Karpis (1717–1739), tapęs 32-uoju 

Žemaičių vyskupu. Giminės liniją tęsė Pranciškus Antanas Karpis, vedęs 

Kristiną Belozaraitę. Būtent jų anūkas ir paveldėjo Joniškėlio Karpių turtus. 

Eustachijus Karolis buvo Žemaičių teisėjo Felicijono Karpio ir Karolinos 

Pliaterytės sūnus. Jo dėdė Ignacijus Karpis (1780–1809) buvo rotmistras, 

Šiaulių žemės teisėjas, o kitas dėdė Mauricijus Karpis (1749–1817) – buvo 

pasiuntinys į Ketverių metų Seimą (1788–1792). Profesorius M. Jučas laiko jį 

kairiųjų Lietuvos fiziokratų atstovu. Jis žinomas ne tik kaip politikas, bet ir 

kaip vertėjas: išvertė į lenkų kalbą ir išleido Ž. Ruso patarimus lenkų 

vyriausybei („Pastabos dėl Lenkijos valdžios“). M. Karpis tapo valstietišku 

respublikonu: savo 1789–1791 m. rašytuose anoniminiuose laiškuose jis 

reikalavo valstiečiams teisės pirkti žemę, įstatymo globos, teisės dalyvauti 

leidžiant įstatymus, žemės nuosavybės teisę ir t. t. Jis buvo karštas Gegužės 3- 

osios konstitucijos šalininkas ir rašinių šlėktiškajai demokratijai pagerinti 

autorius. Jo veiklą plačiai aprašė istorikas D. Mačiulis. 

89

Viena Eustachijaus Karolio Karpio teta Joana buvo ištekėjusi už 

Juozapo Kovnackio, o kita – Kristina – už Liudviko Grinevičiaus. 

Eustachijus Karpis turėjo dvi seseris. Apie vieną duomenų nėra, net 

nežinome jos vardo, O kita – Rozalija – ištekėjo už paskutiniojo Bielsko- 

Slonimo Karpių giminės šakos atstovo Juozapo Ignacijaus Karpio. 

Eustachijus Karpis 1814 m. buvo Upytės karužas, 1821–1830 metais – 

Vilniaus gubernijos bajorų maršalka (Apie jį ir jo sūnus Pranciškų ir 

Felicijoną žr. toliau). 

Kadangi turtus paveldėjęs Ignacijus Karpis (1780–1809) šeimos 

nesukūrė, Joniškėlis su kitais dvarais atiteko giminaičiui iš Rekyvos šakos 

Eustachijui Karpiui (1785–1847). Jo vaikaitis Benediktas (1857–1926) – 

paskutinysis Joniškėlio dvaro valdytojas. 1940 m. dokumentuose Joniškėlio ir 

kitų dvarų valdytoja nurodyta Marija Karpienė. 

XVIII a. sukaupę didžiulius turtus, Karpiai juos išlaikė ir XIX 

šimtmetyje. Antai, XIX a. 2-je pusėje Eustacijaus Karpio sūnaus Felicijono 

palikuonys valdė 24 503 dešimtines dirbamos ir 3 840 dešimtinių nedirbamos 

žemės bei 8 395 dešimtines miško, o Pranciškaus atitinkamai – 17 185, 984 ir 

8 919 dešimtines. XX a. Jų valdos žymiai sumažėjo. 

Apie Karpių labdaringus darbus reikėtų kalbėti atskirai. Vien 

Joniškėlyje jų dėka atsirado bažnyčia, ligoninė, mokykla. Atskiros temos 

galėtų būti apie kultūros vertybes Karpių dvaruose, Karpių dvarų architektūra 

ir t. t. 


1. Adomonis T., Adomonytė N. Lietuvos dailės ir architektūros istorija. – T.2. – 



Wrocław, Warszawa, Kraków. – 1993. – P. 54, 55, 56, 57, 58, 59, 200. 

3. Bielinis K. Dienojant. – Vilnius. – 1992. – P.115, 284. 

4. Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745. – Vilnius. – 1982. – P.128-129, 243-244. 

5. Boniecki A. Herbarz polski. – T.9. – Warszawa. – 1907. – P.279-282. 

6. Boniecki A. Poczet rodow w Wielkiem księstwie Litewskiem w XV i XVI wieku. – 


7. Brenšteinas M. Kultūros paminklų, esančių Žemaitijos dvaruose inventorizacijos 

knyga. 1898–1914, 1921 // Lietuvos nacionalinis muziejus. – Fondas R.392. – L.82- 

83. 

8. Būtėnas P. Apie Joniškėlio Karpius // Gimtasai kraštas. – Nr.3. – 1936. – P.55-59. 

9. Daujotis A. Apie bajorus dvarininkus // Lietuvos bajoras. – 1998. – Nr.3. – P.22. 

10. Erelis J. B. [Bielinis J.]. Istoriszki pritikimai isz ukininku gyvenimo Lietuvoje. Ju 

praeitē ir ateitē. – Vilnius. – 1899. – P.25, 37-46, 47, 54-56. 

90



– T.5. – Lipsk. – 1840. – P.44. 

12. Jablonskis J. Lietuvių kultūra ir jos veikėjai. – Vilnius. – 1973. – P.242. 

13. Jablonskis K. Istorija ir jos šaltiniai. – Vilnius. – 1979. – P.133. 

14. Jucevičius L. Mokyti žemaičiai. – Vilnius. – 1975. – P. 80-81, 215, 216. 

15. Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. – Vilnius. – 1972. – P.86, 203-205, 235. 

16. Juknevičius P., Sokolnikova S. Karpiai // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Karpiai. Konferencijos, įvykusios 2003 m. vasario 28 d., pranešimų tezės / 


17. Juknevičius P., Sokolnikova S. Karpiai // Tėvynė. – 2003 05 14. 

18. Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija. – Vilnius. – 1978. – P.94. 

19. Karpių valdose 1852 m. statomų namų sąrašas // Lietuvos mokslų akademijos 

bibliotekos rankraščių skyrius. – F.34. – B.187. 

20. Kozakevičius J. Amžiaus kronika / Mašinraštis // Mokslų akademijos bibliotekos 

rankraščių skyrius. – F.112.-1. – L.7, 127. 



22. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. – T.2. – 


23. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – T.2. – Vilnius. – 1965. – P.56, 71, 218, 219. 

24. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas. – T.1. – Vilnius. – 1988. – P.196. 

25. Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai 1940 m. – Vilnius. – 

1926. – P.38, 87, 91. 

26. Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimai 1583–1655. – Vilnius. – 1988. – P.117. 

27. Mačiulis D. Karpių giminės istorijos fragmentai // Šiaulių kraštas. – 1995 08 19. 

28. Matušakaitė M. Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje. – Vilnius. – 1984. – P.9, 10, 41, 

121, 138, 139. 

29. Meysztowicz A. Karpiowie herbu własnego. – Wilno. – 1907. 

30. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach. – Londyn. – 1986. – P.10, 16, 18, 

45, 88-91, 113, 147. 

31. Miškinis A. Linkuva. Istorinė urbanistinė raida. – Kaunas. – 1999. – P.21, 27, 38. 

32. Mulevičius L. Pieninė gyvulininkystė Lietuvos dvaruose XIX a. pabaigoje (1. 

paplitimas) // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A. – 1981. – T.3. – 

P.133-145. 


P.318, 325, 343, 345, 346, 347, 353, 507, 551. 

34. Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. – T.1. – Vilnius. – 1966. – P.336, 337, 448, 559, 729- 

730. 

35. Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. – T.6. – Vilnius. – 1968. – P.8, 22, 57, 127, 152, 163, 

166, 258, 259, 261, 262, 316, 367, 446, 447, 448, 449, 459. 

36. Rostworowski E. Karp Benedykt // Polski słownik biograficzny (toliau – PSB). –T.12 

/ 1. – Zsz.52. – Wrocław – Warszawa – Kraków – 1966. – P.91-92. 

37. Rostworowski E. Karp Ignacy // PSB –T.12 / 1. – Zsz.52. – Wrocław – Warszawa – 

Kraków – 1966. – P.93. 

38. Rostworowski E. Karp Mauryty Francziszek // PSB. –T.12 / 1. – Zsz.52. – Wrocław 

– Warszawa – Kraków – 1966. – P.93. 

91

39. Stok P. Karp Józef Michał // PSB. – T.12 / 1. – Zsz.52. – Wrocław – Warszawa – 

Kraków – 1966. – P.94-95. 

40. Truska L. XVIII a. pabaigos Lietuvos bajorija (skaičiai ir sudėtis) // Lietuvos istorijos 

metraštis 1992 m. – Vilnius. – 1994. – P.22. 

41. 1845–1850 m. Dvarininko Karpio laisvųjų žmonių priešinimasis // Lietuvos TSR 

istorijos šaltiniai. – T,1. – Vilnius. – 1955. – P.474-477. 

42. 1614 m. liepos mėn. 26 d. Karaliaus Žygimanto III asesorių teismo sprendimas, 

kuriuom patvirtinta Lietuvos D. K. iždo valdytojo J. Valavičiaus sprendimas dėl 

Senųjų ir Naujųjų Vigonių kaimų žemių ir prievolių // Lietuvos valstiečių ir 

miestelėnų ginčiai su dvarų valdytojais. – Vilnius. – 1959. – P.70-71. 


219. 

44. Valančius M. Raštai. – T.2. – Vilnius. – 1972. – P.155-159, 179, 180. 206, 214, 227, 

241, 269, 320, 350. 

45. Wereszycka H. Karp Eustachy Karol // PSB. –T.12 / 1. – Zsz.52. – Wrocław – 

Warszawa – Kraków – 1966. – P.92-93. 


Ковенском Губернском статистическомъ комитетъ. – Ковна. – 1881. – C.144- 

145. 




48. Гуковсий К. Поневежский уъезд. – Ковна.– 1898. – C.48, 60-61, 72. 

49. Лакиер А. Б. Русская геральдиа. – Mосква. – 1990. – C. 270-271. 

92

Benediktas Karpis 


Pirmasis žymiausias mūsų krašte Karpių giminės atstovas buvo 

Benediktas Karpis. Jis gimė 1734 m. Tai buvo trečiasis Jokūbo Karpio ir 

Joanos Godebskos sūnus. Turėjo du brolius Kazimierą ir Karolį bei 3 seseris 

Marianą Malgožatą, Teresę ir Eleonorą. Apie B. Karpio vaikystę nieko 

nežinome. 

B. Karpis studijavo Vilniaus universitete: „Vilniaus universiteto 

istorijoje“ rašoma, kad 1753-aisiais universitete mokėsi Plungės seniūno 

Karpio sūnūs Benediktas ir Kazimieras. 

Benediktas Karpis buvo Ketverių metų seimo deputatas, o prasidėjus 

1794 m. sukilimui, tapo jo dalyviu. Jo biografai rašo, kad B. Karpis nebuvo 

aktyvus politikoje. Ketverių metų seime jis liko šešėlyje. Greičiausiai jis 

nebuvo nepalenkiamas Targovicos–Gardino sistemos priešas, nes žinomas 

faktas, kad 1794-ųjų sausio mėnesį Rusijos kariuomenės vadas J. Igelstriomas 

atkakliai įkalbinėjo jį užimti Lietuvos Tribunolo pirmininko postą. Tačiau B. 

Karpis atsisakė tų pareigų ir pasiaukojančiai stojo T. Kosčiuskos sukilėlių 

pusėn. 1794-ųjų balandžio 23 d. jis buvo tarpe 14 piliečių, kurie pasirašė 

pirmąjį suskilimo universalą ir įėjo į Lietuvos Tautinę Aukščiausiąją Tarybą 

(„Roda Naididžiausia Naradaus Lietuvos“), vėliau – Laikinoji Lietuvos 

Taryba (toliau –LLT). Gegužės 19 d. LLT pavedė B. Karpiui kartu su D. 

Narbutu ir Simonu Višniesvskiu „įsigilinti į slaptos Deputacijos veiklą“ ir 

paruošti T. Kosciuškai pranešimą. Pastarasis išsiaiškinęs kai kuriuos 

„vilnietiškos“ veiklos aspektus, pareikalavo perorganizuoti LLT į Centrinę 

Deputaciją. Birželio 10 d. B. Karpis buvo pakviestas dirbti tos deputacijos 

valdymo skyriuje. Kaip ir LLT, taip ir čia jis ypatingą dėmesį skyrė 

liejykloms, nes sukilėlių kariuomenei trūko metalo. 

Pirmosiomis sukilimo dienomis mažamečio sūnaus Ignacijaus vardu B. 

Karpis paaukojo 2000 dukatų, o vėlesniuose aukų sąrašuose yra jo paaukotos 

28 000 zlotų suma „liejimo reikalams ir 1 302 funtai geležies“. Rugpjūčio 2 d. 

Tarybos potvarkiu B. Karpis buvo paskirtas vienu iš septynių „neapmokamų 

direktorių“ Iždo bilietų direkcijoje, kurią sudarė turtingi piliečiai, kurių 

vertybiniai popieriai turėjo kelti pasitikėjimą šiais bilietais. 

Savo atsiminimuose Jonas Veisenhofas rašo, kad kai vieno iš LLT 

posėdžių metu B. Karpiui buvo pranešta, jog jo dvaras nusiaubtas ir 

96

sudegintas, jis ramiu balsu savi kolegoms pasakė: „Tai smulkmenos, kurios 

mūsų dabar neturi jaudinti“. Prisiminimų autorių tai stebino, nes B. Karpis 

buvo labai taupus. 

Sukilėliams praradus Vilnių, B. Karpis, drauge su dalimi Deputacijos 

narių, K. Prozoro įsakymu išvyko į Kauną. Tolimesnė jo veikla sukilime 

nežinoma. Tai ne jis (kaip tvirtina H. Mošinskis), o jo giminaitis Mauricijus 

Pranciškus (kaip nurodo L. Žytkovičius) aiškino generalgubernatoriui 

Repninui, kad sukilime dalyvavęs per prievartą. 

Benediktas Karpis savo rankose sutelkė didžiulius turtus. 1762 m. jis 

perėmė iš tėvo Plungės seniūniją. Kadangi B. Karpis priklausė Čartoriskių 

politinei grupuotei (tai liudija jo veikla susiskaldžiusiame 

prieškonvokaciniame Upytės seimelyje 1764 m. vasario 6 d.), 1763 m. 

balandžio 17 d., kartu su broliu Kazimieru, Vilniuje pasirašė bajorų manifestą 

prieš Karolio Radvilos smurtą tribunole. Už tai jam atiteko dalis Radvilų 

turto. Mat vykstant intrigoms dėl Karaliaus sosto, Čartoriskiai rėmė Rusijos 

valdovės Jekaterinos II kandidatą Stanislovą Poniatovskį. Jiems pasipriešino 

tik Lenkijos etmonas Branickis ir Vilniaus vaivada Karolis Radvila. Vėliau 

Branickis nusileido ir susitaikė su giminėmis (jo žmona buvo Stanislovo 

Poniatovskio sesuo). Nenusileido tik K. Radvila, buvęs populiarus bajorijos 

tarpe. Čartoriskiai jo nepabūgo ir suorganizavo konfederaciją jam pašalinti. 

Konfederatai paskelbė K. Radvilą išdaviku, o jo turtus išdalino. 

Didelius karališkųjų žemių plotus B. Karpis gavo ir kaip karaliaus 

Stanislovo Poniatovskio šalininkas. Iš tėvo paveldėjo daug dvarų (daugiausia 

Upytės paviete ir iš dalies Žemaičių kunigaikštystėje), iš kurių reikėtų 

paminėti Joniškėlį, Liesius, Palėvenę, Apytalaukį, Bloguslavovą (Plokščius), 

Kidulius, Visokus ir kt. Vesdamas Karoliną Puzinaitę, kraičio gavo Steigvilių 

seniūniją, Liaudiškus bei Šližiškių dvarą, Aukštutinę Linkuvą, Krokvėnus, 

Ripeikius, Jasnagurką (Skaistakalnį Panevėžyje) ir Rimkūnus. 

Be to, B. Karpis nuolat supirkinėjo kaimus ir raktus (feodalinio dvaro 

padalinys, apėmęs keletą palivarkų ir turėjęs bendrą administraciją). 

Žymesnieji iš jų: Šukiniai su 13 kaimų (pirkti 1775 m. iš Kazimiero 

Poniatovskio), Palinkuvos ir Klovainių raktai (pirkti 1784 m. daugiau kaip už 

milijoną lenkiškų zlotų iš Karaliaus brolėno Stanislovo Poniatovskio) bei 

Karpių valdos Rekyvoje (įsigytos 1802 m. iš Mauricijaus Karpio). Tokiu pat 

būdu jis įsigijo Giedraičius, Pempiškius, Senkonius, Serapiniškį, Moliūnus, 

Devainiškius, Leoniškius. 1775 m. iš Vilniaus vyskupo I. Masalskio nusipirko 

Vindzindžių ir Nabubėlių kaimus, o iš Tyzenhauzo – Sužionių dvarą Vilniaus 

paviete ir rūmus Vilniuje. 1785 m. B. Karpiui atiteko Smilgių vaitystė, 

atskirta nuo Šeduvos grafystės. 

97

Kaip stropų šeimininką Benediktą Karpį apdainavo Vilniaus pijorai 

savo panegiriniuose eilėraščiuose. Antai, vardinių proga 1780 m. sukurtame, 

jie garbino jo „puikų skonį, be pertekliaus; nuostabius statinius“, dosnumą 

draugams, giminėms, vargšams, rūpestį baudžiauninkais, kurių „sveikatą ir 

gerovę, kaip savo vertino“. 

B. Karpis artimai bendravo ir su eksjėzuitais, kurie dedikavo jam savo 

leidinius – lenkišką Vilniaus universiteto mokslininko Pjero Gatėjaus darbo 

vertimą „Nauki rozsądnej obyczajowej“ („Papročių mokslo išmintis“, Vilnius, 

1780) ir P. Fellero „Filosofijos katekizmą“ (Vilnius, 1784). 

Dievobaimingas turtuolis Benediktas Karpis pastatė Joniškėlyje 

bažnyčią ir įkūrė parapiją. Jo filantropija ypač išgarsėjo 1787 m., kaip 

Žemaitijoje kilo bado grėsmė. Karpis mažiausia kaina išpardavė savo gausius 

magazinus (grūdų sandėlis). Už tai lenkų literatas, 1794 m. sukilimo dalyvis, 

„Iliados“ vertėjas Francišekas Ksaveras Dmochovskis labai jį išgyrė knygelėje 

„Pagyrimas pono Karpio labdaringumui“. Sužavėtas Stanislovas Augustas 

Poniatovskis atsiuntė B. Karpiui pagyrimo laišką ir Šv. Stanislovo ordiną. 

Benediktas Karpis mirė 1805 m. birželio 12 d. Palaidotas Joniškėlyje. 

Savo testamentu liepė išdalinti vargšams 50 000 zlotų. 

Iš santuokos su Karolina Puzinaite turėjo dvi dukras, Marianą 

(ištekėjusią už Ferdinando Pliaterio) ir Joaną (ištekėjusią už Mykolo 

Tiškevičiaus) bei sūnų Ignacijų. 



Wrocław, Warszawa, Kraków. – 1993. – P. 54, 55, 56, 57, 58, 59, 200. 


3. Dmochovskis Franciškus Ksaveras // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.3. – 


4. Karpis // Lietuvių enciklopedija. – T.11. – Boston. – 1957. – P.89-90. 



7. Plečkaitis R. Gatėjas Pjeras // Lietuvos filosofinės minties istorijos šaltiniai. 

Feodalizmo laikotarpis. – T.1. – Vilnius. – 1980. – P.90. 

8. Rostworowski E. Karp Benedykt // Polski słownik biograficzny. –T.12 / 1. – Zsz.52. 

– Wrocław – Warszawa – Kraków – 1966. – P.91-92. 

9. Tado Kosciuškos sukilimo (1794) lietuviškieji raštai. – Vilnius. – 1997. – P.13, 17, 

43. 

10. Valančius M. Raštai. – T.2. – Vilnius. – 1972. – P.179. 

11. Vasiliauskaitė L. Benediktas Karpis // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 



12. Vasiliauskaitė L. Benediktas Karpis // Tėvynė. – 2003 05 14. 

98

13. Vilniaus universiteto istorija 1579–1803. – Vilnius. – 1976. – P.162. 

Ignacijus Karpis ir jo garsusis testamentas 


Tylko ostrzegam byśmy wolności nie dali 

Pustej į słownej tylko, jako za moskali, 

Kiedy Pan Karp nieboszyk włościan oswobodził, 

A moskal ich podatkiem potrójnym oglodził. 

Tik noriu perspėti, kad šitos laisvės jūsų 

Neliktų vien šnekom, kas buvo jau prie rusų: 

Vos ponas Karpis tik paleist mužiką spėjo. 

Maskolius mokesčiais ji trigubai apdėjo! 

A. Mickevičius „Ponas Tadas“ 

Mūsų istorijoje dažnai minimas Benedikto Karpio sūnus Ignacijus 

(1780–1809). Turėdamas vos 14 metų, jis dalyvavo 1794 m. sukilime 

(užsiverbavo kaip kovų draugas į Antrąją lietuvių nacionalinę kavalerijos 

brigadą). I. Karpis sukilimo tikslams (greičiausiai tėvas jo vardu – P. J.) 

paaukojo 2 000 dukatų. Vėliau I. Karpis studijavo Vilniaus universitete (jo 

pavardė yra 1796 m. studentų sąrašuose). Turėdamas pakankamai lėšų, jis 

aplankė daug Europos šalių sostinių, kur įgijo daug žinių apie dailę, žemės 

ūkio ekonomiką, susipažino su pažangiausiomis laikmečio idėjomis. 

Iš tėvo paveldėjęs didžiulius turtus, I. Karpis juos didino 

supirkinėdamas dvarus. Antai, iš Dominyko Radvilos jis nupirko Naujamiestį 

su palivarkais ir aplinkiniais kaimais. 

Ignacijus Karpis išgarsėjo labdaringa veikla. Jo filantropija šlovinama 

1808-ųjų badmečiu. Tais metais jis finansavo Žemės ūkio mokyklos steigimą 

ir ligoninės įkūrimą Joniškėlyje, tam tikslui paskirdamas 400 000 zlotų, 

mūrinį namą, 6 margus žemės bandomajam laukui. Tiesa, mokykla buvo 

pastatyta jau vėliau, po jo mirties. Be to, jis paskyrė 40 000 zlotų Vilniaus 

universitetui. 

99

I. Karpis mėgo muziką, todėl savo Joniškėlio dvare laikė orkestrą. 

Atrodo, kad ir po jo mirties orkestras dar kurį laiką veikė. Antai, mokslininkas 

bei publicistas J. Talko-Grincevičius 1930 m. Varšuvoje išleistoje atsiminimų 

knygoje mini 1836 m. iškilmes Joniškėlio dvare: „vasaros vakarą ir tamsią 

naktį kelią apšvietė deglai ir degančios statinės, grojo muzika, o patrankų 

šūviai skelbė didelę iškilmingą šventę…“. Kad Joniškėlio dvare įvairių 

švenčių progomis buvo grojama, remdamasi tėvo atsiminimais, savo laiškuose 

užsimena ir rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 

Būdamas silpnos sveikatos, I. Karpis gydėsi pas Venecijos profesorių 

Pesolį, kuriam sumokėjo 7 000 dukatų. Mirė garsusis filantropas jaunas, vos 

sulaukęs 29 metų, po nesėkmingos operacijos. Kadangi savo šeimos nesukūrė, 

visi jo turtai atiteko giminaičiui Eustachijui Karpiui. 

Į istorijos vadovėlius I. Karpis pateko dėl savo 1809 m. vasario 29 d. 

testamento, kuriuo paleido iš baudžiavos apie 7 000 Joniškėlio, Senkonių, 

Gustonių, Naikių, Rimkūnų, Palėvenio, Naujamiesčio, Preibių–Paežerio ir 

Zuperkų dvarų valstiečių. Paleistiesiems valstiečiams jis dovanojo jų skolas ir 

davė savarankiško ūkininkavimo pradžiai po 30 olandiškų talerių. Jis rėmėsi 

caro Aleksandro I 1803 m. įstatymu „Apie laisvuosius žemdirbius“. Tiesa, 

valstiečiai, gavę laisvę be žemės, buvo apkrauti dideliais mokesčiais – činšu, 

ir, anot istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės, jų būklė pasunkėjo. Karpių 

giminę aprašęs Pajuosčio dvarininkas A. Meištavičius dar prideda, kad 

„vienas tėra būdas rusams valdant paleisti žmogų – priimti jį į savo familiją t. 

y. suteikti savo pavardę ir herbą”… 

Beje, kadangi valstiečiai buvo paleisti be žemės, didžioji dauguma jų ir 

toliau pasiliko Karpio dvarų nuomininkai, 428 persikėlė gyventi kitur ir tik 27 

tesugebėjo nusipirkti nuosavos žemės. 

I. Karpio testamentą Aleksandras I patvirtino 1810 m. balandžio 24 d., 

nurodydamas, kad valstiečiai turi teisę pirkti žemę. 

Kiek plačiau įsigilinkime į testamentą, kurį laikraščiai vėliau žadėjo 

išspausdinti aukso raidėmis. Savo seserims I. Karpis paskyrė: Marijanai 

Pliaterienei – Plokščių (Blagoslavovo) ir Kidulių dvarus tuometinėje 

Varšuvos kunigaikštystėje bei Sužionis ir Giriją Vilniaus apskrityje, o taip pat 

rūmus Vilniuje; Joanai Tiškevičienei – Šližiškių, Apytalaukio. Krinčino, 

Doroniškių ir Krokvėnų dvarus. Pagrindiniam paveldėtojui Eustachijui 

Tiškevičiui, giminei iš Rekyvos linijos, užrašė: iš Dominyko Radvilos pirktus 

Naujamiesčio dvarus su palivarkais, 9 300 000 lenkiškų zlotų, gaunamų 

pagrindiniuose dvaruose (Joniškėlyje, Gustonyse, Senkonyse, Klovainiuose, 

dviejuose Linkuvos, Rimkūnuose, Liasuose, Palėvenėje (Lavėnai – P. J.) ir 

Moliūnuose. Čia buvo įrašyta sąlyga, kad paveldėtojas po testatoriaus mirties 

100

juose šeimininkaus. Sąlyga atsirado todėl, kad pagal tuometinius Rusijos 

įstatymus dvarai nepriklausė testamentų dispozicijai, todėl I. Karpis užrašė ne 

pačius dvarus, o pinigų sumą. Iš Rekyvos, iki gyvos galvos priklausiusios 

Pranciškui Mauricijui Karpiu, Eustachijui paskirta 8 000 lenkiškų zlotų, bet su 

sąlyga, kad tai jis gaus po P. M. Karpio mirties. Aišku, kad perims ir patį 

dvarą. Įrašyta ir viena bendra sąlyga: jei E. Karpis neturėtų palikuonių, tai 

minėtos sumos turi atitekti Ignacijaus seserims – M. Pliaterienei ir J. 

Tiškevičienei. Kiti E. Karpio turto paveldėtojai į minėtas sumas jokių teisių 

neturi. Tiesa, vėlesnė istorija liudija, kad E. Karpis bylinėjosi su Ignacijaus 

seserims. 

Testamente nepamiršti ir kiti Ignacijui Karpiui artimi žmonės. Savo 

svainiui Gegobrastos seniūnui Ferdinandui Pliateriui jis užrašė 40 000 talerių, 

Upytės teisėjui Jonui Olechnovičiui – 5 000 olandiškų talerių, Tarnovskiui – 2 

000 talerių ir t. t. Rūmų tarnams irgi šis tas skirta: patikėtinis ar įgaliotinis 

Pileckis gavo 2 000 talerių ir Bučių k. Naujamiesčio valdoje, kamerdineris 

Sliažinskis – 3 000 auksinų, ¾ garderobo ir Gružių palivarką iki gyvos galvos, 

kambarinis Lekierovskis – 600 auksinų ir 150 rublių garderobui, ekonomas 

Kaminskis – 2 000 talerių, akmistrinė Skenska – 100 talerių, liokajai Grodzkis 

ir Korytinas, vežėjas (furmanas) Šveinčius ir miškininkas (forysie) Alekštalis 

– po 200 auksinų. Ištisa Joniškėlio tarnyba, nepriklausomai nuo lyties ir 

amžiaus, gavo po 30 olandiškų talerių. Tokie pagrindiniai garsiojo testamento 

punktai. 


1. Būtėnas P. Apie Joniškėlio Karpius // Gimtasai kraštas. – Nr.3. – 1936. – P.44. 

2. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. – Vilnius. – 1990. – P.223. 

3. Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1787–1812). – Vilnius. – 1981. – 

p.39, 75. 

4. Ignotas Karpis // Žymių žmonių testamentai. Nuo antikos iki šių laikų. – Vilnius. – 


5. Jucevičius L. Mokyti žemaičiai. – Vilnius. – 1975. – P. 80, 215. 

6. Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. – Vilnius. – 1972. – P.203-205. 

7. Juknevičius P. Ignacijus Karpis ir jo garsusis testamentas // Dvarų kultūra – Lietuvos 

kultūros dalis. Karpiai. Konferencijos, įvykusios 2003 m. vasario 28 d., pranešimų 

tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2003. – P.5-6. 

8. Juknevičius P. Ignacijus Karpis ir jo garsusis testamentas // Tėvynė. – 2003 05 14. 


10. Jurkštas V. P. Joniškėlio orkestras // Darbas. – 1984 03 13. 

11. Kazlauskas A. Sena mirė, nauja gimė // Darbas. – 198512 28. 

12. Karpis // Lietuvių enciklopedija. – T.11. – Boston. – 1957. – P.89. 

13. Meysztowicz A. Karpiowie herbu własnego. – Wilno. – 1907. – P.40-46. 

14. Mickevičius A. Ponas Tadas. – Vilnius. – 1978. – P.357. 

101

15. Miškinis A. Linkuva. Istorinė urbanistinė raida. – Kaunas. – 1999. – P.27. 


P.345. 

17. Rostworowski E. Karp Ignacy // Polski słownik biograficzny. –T.12 / 1. – Zsz.52. – 

Wrocław – Warszawa – Kraków – 1966. – P.93. 

Eustachijus Karpis 


Eustachijus Karolis Karpis, Žemaičių žemės teisėjo ir Raseinių 

karužos Felicijono Karpio ir Karolinos Pliaterytės sūnus, gimė 1785 m. 

Rekyvoje. Apie jo vaikystę žinių beveik nėra. 

Eustachijus Karpis anksti pradėjo darbą Lietuvos švietimo srityje, nes 

jau 1804 m. Apie jį randama daug atsiliepimų kunigaikščio A. J. Čartoryskio 

ir kitose korespondencijose, skirtose mokyklų reikalams. 1809 m. Jis buvo 

Raseinių žemės teisėjas. 1812 m. jis priklausė Švietimo komitetui Vilniuje 

(vadovavo J. Sniadeckis), kuris stengėsi tęsti Čartoryskio veiklą švietimo 

srityje. Po dviejų metų, 1814 m., jis – Upytės pavieto maršalka ir Edukacijos 

komisijos narys. 1819 m. E. Karpis buvo Šiaulių pavieto mokyklų garbės 

prižiūrėtoju. 1821–1830 m. jis ėjo Vilniaus gubernijos maršalkos pareigas. Iš 

1822 m. ir 1823 m. Vilniaus universiteto (VU) aprašymų matyti, kad 

Eustachijus Karpis buvo VU Fondo komisijos narys. Kai Vilniuje 1818 m. 

buvo įsteigta Vilniaus tipografinė draugija, kurios tikslas buvo platinti 

lenkiškas knygas, E. Karpis tapo jos nariu. 

E. Karpis priklausė stambiausiems Kauno gubernijos žemvaldžiams. Be 

paveldėtų iš tėvo žemių – Paštuvos su jai priklausiusiu Leonpoliu, jis dar 

paveldėjo ir anksti mirusio labai turtingo giminaičio Ignacijaus, paskutiniojo 

iš Joniškėlio Karpių giminės šakos, valdas. Pagal 1808 m. Vasario mėn. 29 d. 

testamentą jis gavo: senąją Karpių buveinę – Rekyvą, iš kurios pats buvo 

kilęs, tėviškę – Joniškėlį, Gilvydžius (seniau Veišnogala), Senkonis, Gustonis, 

Neirus, Klovainius, Linkuvą, Rimkūnus, Liasus, Palėvenę, Moliūnus, 

Naujamiestį, Paežerius, Žubriškius ir Daugelonus. Tokiu būdu savo rankose 

jis apjungė dviejų giminės linijų valdas, kurias dar padidino pirkdamas naujas. 

Pradėjęs valdyti paveldėtus dvarus, E. Karpis konfliktavo su jų 

valstiečiais. Tie konfliktai tęsėsi ir vėliau, valdant jo palikuonims. 

Savo dvaruose E. Karpis ūkininkavo palaikydamas ryšius su 

Imperatoriškąja kaimiškąja ūkio draugija Maskvoje, kurios nariu jis buvo. Jo 

102

pastangomis 1823 m. Vilniuje pasirodė rusų kalba išverstas K. Bungo 

„Trumpas, avių ligų, atsirandančių nuo kirmėlių kepenyse, vadinamų motilica, 

aprašymas“. 

Joniškėlyje Eustachijaus Karpio pastangomis už Ignacijaus Karpio 

testametu skirtas lėšas buvo pastatyta ligoninė, vėliau – Žemės ūkio mokykla. 

Apie Joniškėlio mokyklėlę labai palankiai atsiliepė vyskupas Motiejus 

Valančius. Jis rašė, kad Vilniaus gubernijos bajorų maršalkai priklausanti 

mokykla geriausia iš visų parapijinių, o nuo 1833 m. Prie jos gyvena visų 

Žemaitijos parapinių mokyklų viršininkas. 

1820 m. Joniškėlio bažnyčios inventoriuje rašoma, kad prieglauda sena, 

medinė, šiaudais dengta ir visai supuvusi. Tais pačiais metais Eustachijus 

Karpis savo lėšomis pastatė erdvią medinę prieglaudą. Nesant lėšų jai 

išlaikyti, jo iniciatyva tais pačiais metais buvo įkurta Labdarių draugija su 

trijų rūšių nariais: garbės, veikėjais ir šelpėjais. Tos draugijos veiklos dėka 

1821 m. prieglaudoje buvo išlaikoma 11 invalidų. Jų pareiga buvo už 

geradarius kasdien atgiedoti dalį šv. rožančiaus. Sutvarkius prieglaudą, 

elgetoms prie bažnyčios buvo draudžiama prašyti išmaldos. 

Eustachijaus Karpio iniciatyva Pakapės filijinė bažnyčia tapo 

parapijine: jis parašė vyskupui M. Valančiui laišką, prašydamas Pakapės filiją 

„pakelti parapine bažnyčia“, pažadėdamas parapijai suteikti reikiamą 

fundaciją. Vyskupas pažadėjo pats atvykti į Pakapę. 1861 m. rugpjūčio 5 d. 

vyskupas M. Valančius iškilmingų pamaldų metu paskelbė, kad „E. Karpio 

dorumu jų filija bus pakelta parapine bažnyčia, visados turės savo kleboną ir 

vikarą“. Abu savo pažadus išpildė: Eustachijus Karpis skyrė fundaciją, 

vyskupas Motiejus Valančius patvirtino Pakapei kleboną. 

Pasak A. Meištavičiaus, 1848 m. gruodžio 13 d. E. Karpis atsisakė savo 

dvarų sūnų naudai. D. Mačiulis šį faktą aiškina kiek kitaip – ekscentriški 

Eustachijaus Karpio poelgiai sukėlė abejonių dėl jo psichinės sveikatos, todėl 

Kauno gubernijos karo gubernatorius siuntė komisiją, sudarytą iš „žandarų 

generolo, dviejų daktarų ir bajorų deputato“, kuri nusprendė, kad dvarininkas 

psichiškai nesveikas. Todėl iš E. Karpio, kaip negalinčio atsakyti už savo 

veiksmus, buvo atimti dvarai ir perduoti jo sūnums, o jam paliktas tik 

Rekyvos dvaras. Tuo tarpu E. Karpį pažinojęs M, Valančius teigė, kad 

pastarasis buvo ne beprotis, o tik „mėgėjas niekdarių“. 

O apie Eustachijų Karpį tebesklando legendomis apipinti pasakojimai. 

Žinoma, kad dėl Ignacijaus palikimo tarp jo ir seserų buvo kilę nesutarimų. 

Buvo neaišku, ar turtai atiteks Eustachijui, ar Tiškevičiams (Eustachijaus 

sesuo buvo ištekėjusi už Tiškevičiaus). Byla pasiekė Senatą. Sužinojęs, kad 

sprendimas gali būti ne jo naudai, E. Karpis Peterburge pasamdė čigoną, 

103

kuriam prisakė, jog net ir jeigu arklys kristų, privaląs pirkti kitą ir kuo skubiau 

atgabenti žinią į Lietuvą... Vos tik E. Karpis gavo pranešimą, kad byla krypsta 

ne jo naudai, tuojau nuvyko į Biržus pas Tiškevičių, ir tas, neturėdamas žinių 

iš Senato, geruoju atidavė I. Karpio paliktą turtą... 

Senatvėje apsigyvenęs Rekyvoje, E. Karpis savo miegamajame prie 

lovos sienoje įsakė išmušti skylę, kurioje buvo įkišta kartis. Paklaustas, kam ta 

skylė ir kartis, jis atsakydavęs, kad jo akmistrinė labai netaupi, daug 

eikvojanti, nuėjusi į produktų sandėlį, kurio durys buvo iš kiemo pusės tuoj už 

pono miegamojo, grobianti daug produktų; tai jis apsprendžiąs, kiek laiko jai 

sandėlyje būti; jei daugiau ten išbūna, tai jis ta kartimi galėdavęs akmistrinę 

paraginti... 

Dar viena originali jo išmonė – javų kūlimas ant Rekyvos ežero ledo. 

Kai ledas suplonėdavęsm būdavo ir aukų, ir nuostolių... 

Kad paįvairintų senatvės dienas, E. Karpis, prisipylęs variokų maišus, 

vykdavo į Šiaulius, ir, važinėdavas gatvėmis, barstydavęs juos žmonėms. 

Vargšai griebdavę, mušdavęsi, o ponui – pagiežingas juokas ir „onoras“. 

Mėgo pasityčioti ir iš bajorėlių. Prisodindavęs pilną karietą šunų ir 

paleisdavęs važiuoti, o pats prastais račiukais vykdavęs iš paskos. Bajorėliai 

išbėga pasitikti, kepures vožiasi, linksi, o paskui pamato, kad uždaroj karietoj 

tik šunys. Karpiui – juokas. 

Mirė Eustachijus Karpis po 1848 m. gruodžio 13 d. (A. Bonieckis 

klaidingai nurodo mirties metus – 1825 m.). Tikslesnė data nežinoma. 

Eustachijus Karpis buvo vedęs du kartus: pirmą kartą Pauliną Pliaterytę, 

antrą kartą – jos seserį Viktoriją. Šios Jurgio Pliaterio iš Švėkšnos dukros 

buvo jam giminaitės. 

Iš pirmos santuokos turėjo sūnų Pranciškų, 1830–1831 metų sukilimo 

dalyvį (Apie plačiau žr. toliau). 

Iš antros santuokos susilaukė sūnų Felicijono, Konstancijaus ir 

Eustachijaus bei dukterų Olimpijos, Olgos ir Aleksandros. 

Konstancijus Karpis gimė 1823 m. liepos 11 d., tų pačių metų liepos 22 

d. pakrikštytas Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Buvo husarų štabo – rotmistru. 

Pagal 1868 m. gruodžio mėn. 20 d. dalybų aktą paveldėjęs Naujamiestį, 

Deglėnus, Linkuvą, Rimkūnus, Liesus ir Jasnogurką. Liko nevedęs. Mirė 

1870 m. lapkričio 18 d. Pizoje. 

Eustachijus Karpis gimė 1826 m. gegužės 23 d., o tų pačių metų 

gegužės 30 d. pakrikštytas Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje, valdininkavo 

Maskvoje 6-jame Senato valdymo departamente. Liko viengungis. Mirė 

Maskvoje 1852 m. liepos 16 d., o rugpjūčio 16 d. jo palaikai palaidoti 

Joniškėlyje. 

104

Felicijonui Karpiui skirtas atskiras rašinys (Žr. toliau). 


1. Boniecki A. Herbarz polski. – T.9. – Warszawa. – 1907. – P.279-282. 


3. Erelis J. B. [Bielinis J.]. Istoriszki pritikimai isz ukininku gyvenimo Lietuvoje. Ju 

praeitē ir ateitē. – Vilnius. – 1899. – P.25, 37-46, 47, 54-56. 

4. Jesiūnaitė D. Eustachijus Karpis // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Karpiai. 

Konferencijos, įvykusios 2003 m. vasario 28 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir 


5. Jesiūnaitė D. Eustachijus Karpis // Tėvynė. – 2003 05 14. 


Vilnius. – 1975. – P.21, 25, 106, 107, 127, 131, 140, 235, 247, 263, 290, 334. 

7. Juknevičius P. Naujamiestis // Panevėžio balsas. – 1994 08 03. 

8. Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija. – Vilnius. – 1978. – P.213, 216. 

9. Mačiulis D. Karpių giminės istorijos fragmentai // Šiaulių kraštas. – 1995 08 19. 


11. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach. – Londyn. – 1986. – P. 88-91. 


P.346-347. 



14. Valančius M. Raštai. – T.2. – Vilnius. – 1972. – P.179, 180.. 

15. Wereszycka H. Karp Eustachy Karol // Polski słownik biograficzny. –T.12 / 1. – 

Zsz.52. – Wrocław – Warszawa – Kraków – 1966. – P.92-93. 

1831 m. sukilimo dalyvis Pranciškus Felicijonas Karpis ir jo šeima 


Vyriausiasis Eustachijaus Karolio Karpio ir Paulinos Pliaterytės 

sūnus, gimė 1814 m. kovo 29 d., o balandžio 2 d. pakrikštytas Joniškėlyje. 

„Panevėžio vyskupijoje“ rašoma, kad jis 1814 m. balandžio 2 d. Joniškėlio 

vikaro kun. Juozapo Maižavičiaus pakrikštytas Pranciškaus Felicijono 

Benedikto Jurgio vardais ir jam krikšto tėvų buvo 121 pora. Kūmai buvo 

aplinkinių kaimų valstiečiai su savo žmonomis. Tuo Karpiai pabrėžė savo 

gerus santykius su valstiečiais. Tiesa, tame pat ša1tinyje jis painiojamas su 

broliu Felicijonu (matyt todėl, kad jo antras vardas irgi Felicijonas). 

Pranciškų Karpį P. Būtėnas apibudina, kaip labai galvotą, mokslų 

ragavusį žmogų („buvo išėjęs net du fakultetus užsieniuose“). 

105

Kadangi tėvas Eustacijus į amžiaus galą apakęs, sūnus Pranciškus jam 

skaitydavęs laikraščius. Beskaitydamas dažnai ir savo pridėdavęs, pavyzdžiui, 

kad kokia karalienė Viktorija ar kas kitas sosto atsisakąs. Tėvas, tai 

girdėdamas, sakydavęs: „Kodėl gi jie vis tu savo sostų atsisako“ O sūnus 

skaitė taip tyčia tam, kad ir jo tėvas savo dvaro sūnų naudai atsisakytų. 

Pagal 1868 m. gruodžio 20 d. dalybų aktą Pranciškus Karpis paveldėjo: 

Moliūnus su priklausančiais Baluškiais ir kitais kaimais; Januškas iš Paežerių 

rakto; Puodiškius iš Linkuvos rakto; Klovainius ir Sujetus, o pagal antrą, 1871 

m. gruodžio 9 d. dalybų aktą, surašytą mirus broliui Konstantinui Karpiui – 

tapo Naujamiesčio (su jam priklausančiais Naujasode, Liberiškiu, 

Zasožoniais, Gustoniais, Navaršoniais, Namšiais ir Tupikais), o taip pat 

Jasnagurkos dvarų paveldėtoju. Iš viso valdė 27 357 dešimtines. 

Istorijoje Pranciškus Karpis labiau išgarsėjo kaip lenkų generolo 

Henriko Dembinskio adjutantas 1831 metais. Anot Aleksandro Meištavičiaus, 

šis „didelės ištvermės ir didelės meilės kraštui žmogus, jaunystėje generolo 

Dembinskio daliniams atidavė paslaugas“. Štai ką apie jį rašo generolas 

raporte vyriausiajam žygio vadui Lietuvoje: „Joniškyje (skaityk Joniškėlyje) 

sutikau jauną Karpi puikiausio būdo žmogų, kuris, kaip medžiotojas be 

munduro, vykdė mano adjutanto pareigas iki pat Lietuvos sienų. Jo sveikata ir 

silpnas kūno sudėjimas neleido jam toliau eiti su mumis, tačiau atminimas 

apie jį man ir mane supusiems karininkams liko visam laikui“. 

Savo atsiminimuose H. Dembinskis toliau jam pašventė dar ir tokį 

paminėjimą: „Joniškėlis priklauso labai turtingam dvarininkui Karpiui. 

Atsikėlęs anksti, kiek vėliau nei paprastai, apie 7 val. – kalba Generolas, – 

pamačiau įeinantį pas mane mano adjutantą Liucijaną Veisenhofą, kuris 

prašė mane, kad priimčiau pono Karpio sūnų, su kuriuo jis susipažino 

mokykloje, ir sutikus palankiausiam priėmimui, įėjo jaunasis Karpis, 19 ar 20 

metų, į mano kambarį ir po kelių žodžių manęs paklausė ar ko nors nereikėtų. 

Mačiau didelį nustebimą jo veide į mano atsakymą, nes jam pasakiau: „Vakar 

buvau silpnas, negalėjau nieko valgyti, prašau tad pono liepti, kad man 

padarytų zrazų ir lengvos košelės“. Tada jis man prancūzų kalba tarė: „Bet 

mano tėvas turtingas, gal ponui Generolas ko korpusui prašytum“ Tada 

pasakiau: Jeigu Ponas galėtų keliasdešimt žirgų, darbinių arklių man 

parūpinti, didelę paslaugą man padarytų, nes aš, pagal galimybes, 

pasodinčiau ant arklių pėstininkus. Išėjo tučtuojau, paėmė tėvo kasą ir po 

kelių valandų atvedė man 30 žirgų, atsiprašydamas, kad ne daugiau, nes 

valstiečiai su arkliais į mišką pabėgo. Nuėjo į tėvo arklides ir visus 

jojamuosius žirgus išdalino mano karininkams, o kai antrą valandą 

išsirengiau žygiui, atėjo pas man, prašydamas, kad priimčiau jį tarnauti prie 

106

savęs. Kai tai noriai padariau, sėdo ant žirgo, kurį iš prievaizdo sau pirko ir 

kuris turėjo balną; o tarnas jo ant kito žirgo, bet jau be balno, nes jo ponas 

viską išdalino. Apsisiautęs mantelzak ant pečių tarno susuktą tai buvo visas jo 

bagažas. Galiu pasakyti, kad savo gyvenime stropesnio ir uolesnio adjutanto 

neturėjau. Kiekviename susirėmime bebaimiškiausiai stojo prie manęs“. 

Remadamasis Karpio dvarų valdytojo raštu, F. Sliesoriūnas mini 

valstiečių nepasitenkinimą sukilimo veiksmais. Gal tai ir bus tas atvejis, kai 

valstiečiai arklius paslėpė miške. 

Aktyviai įsijungęs į 1831 m. įvykius, P. Karpis 1863-aisiais metais 

sukilimui nepritarė, netgi laikomas sukilimo priešininku (Gavo grasinimų iš 

sukilėlių). Jis nusipirko vilą Bauskėje, kur ir perkėlė savo rezidenciją. A. 

Meištavičius pastebi: „Dembinskio karys, liūdnas, netekęs tėvynės, užsidarė 

savo „Schloss Bauskė“ Kurše, su niekuo nesimatė. Vedė artimiausio šlėktos 

Antanavičiaus dukrą· jai mirus, vedė jos seserį, vaikus atidavė mokytis į 

suvokietintą Rygą ir nuostabu, kad jie ten nesuvokietėjo“. Panašiai rašo ir P. 

Būtėnas: „Į amžiaus galą Pranciškus pasidaręs mizantropas, šalindavęsis 

žmonių. Nuo 1863 m. sukilimo pabėgęs į Kuršą, bastydamasis iš miestelio į 

miestelį“. 

Pranciškus Felicijonas Karpis mirė 1872 m. sausio 23 d. Bauskėje. Ten 

ir palaidotas. 

Amžininkai jį prisimena kaip mėgusi knygas, šelpdavusi žmones: kam 

padėdavęs sūnus mokslinti, kam kitkuo. Pergyveno dėl mokslo nevertinimo 

visuomenėje. Antai kartą vienai motinai paklausus, ar verta leisti sūnų į 

universitetą, jis atsakęs: „Kaip sau nori. .. Aš esu baigęs universiteto du 

faku1tetus. Ir kas iš manęs Paprastas žemdirbys (greszkosiej). Gi mano 

brolis Filicijonas, nebaigęs dviejų gimnazijos klasių, su caru broliaujasi“. 

Pasakojama, kad P. Karpis ponybės nesivaikė. Važinėdavo paprasta 

brikele, pora arklių pakinkyta. Sutikęs keliu važiuojant savo brolį Felicijoną 

karieta ir šešetu arklių, liepdavo vežikui tuoj iš kelio lenkti, nors ir per griovį 

ir pats atsistojęs brikelėje, nuvoždavo kepurę, žemai lenkdamasis. Šiaip su 

broliu niekada nesueidavę, nesimatydavę. 

Ir su kitais dvarininkais nesueidavęs, vengdavęs bendrauti. Šiaip 

paprastai savo kaimynus charakterizuodavęs: „Buvau pas p. B. Kaip ten pas 

juos gražu, kokia tvarka! Viskas žiba, tviska, kad net vietos nėra, kur galėtum 

nusispjauti. Nebent šeimininkui į akis...“. Jei kas jam pasakydavęs į svečius 

važiuoti ir pridurdavęs, kad ten suvažiavusių grafienių besama, atkirsdavęs: 

„Iš kur tos grafienės: mūsų krašto grafienės seniai visos žąsimis pavirtusios“. 

Didelė Joniškėlio dvaro biblioteka buvo jo nuosavybė. 1862 m, L. 

Ivinskiui tvarkant Karpių biblioteką, joje buvo 1329 knygos. Į gyvenimo 

107

pabaigą P. Karpis tik su knygomis ir draugaudavo, kaip koks atsiskyrėlis. P. 

Karpis sirgo neurestenija, kurią paveldėjo ir jo sūnūs. 

Pranciškus Karpis šeimą sukūrė nebe jaunas, bet buvo vedęs 2 kartus: 

1. Su Antanina Antanavičiūte, Juozapo Bonifaco Andriejaus 

Antanavičiaus ir Teresės Dambrauskaitės dukra. Ji mirė džiova. 

2. Su jos seserimi Scholastika Antanavičiūte. 

Su pirmąja žmona turėjo sūnus Benediktą ir Mauricijų, o su antrąja – 

sūnų Juozapą ir dukrą Pauliną Eleną Karoliną. 

Vaikai: 

1. Benediktas Jokūbas Ignacijus Povilas Chrizostomas Petras Karpis 

gimė 1857 m. kovo 29 d. Palėvenėje (Lavėnuose), krikštytas Pušalote. Pagal 

1887 m. gruodžio 16 d. dalybų aktą paveldėjo Moliūnų, Januškų ir Puodiškių 

dvarus su palivarkais, o po brolio Mauricijaus Karpio mirties – Naujamiesčio 

raktą ir Jasnagurkos (Panevėžio) dvarą. Visuotinai žinomas pavyzdingas 

gyvulių augintojas. Ne kartą dalyvavo XX a. pradžioje Panevėžyje rengtose 

žemės ūkio parodose. Buvo vedęs pusseserę Marijaną Joaną Karpiūtę (dėdės 

Felicijono dukrą). Kraičio gavo Joniškėlio dvarą, Gustonių, Meškalaukio 

kartu Palėvenės ir Leoniškio dvarus. Gyveno Joniškėlyje. Beje, jis ir buvo 

paskutinysis iš Joniškėlio Karpių, atėjęs į šį dvarą užkuriomis. 

Pasakojama, kad jis buvo gerai pramokęs lietuviškai. Per Pirmąjį 

pasaulinį karą buvo pasitraukęs į Rusiją, o iš ten nuo bolševikų – į Šveicariją. 

Jam šeimininkaujant Joniškėlyje prasidėjo 1905 m. įvykiai. Tuomet po 

Panevėžio krašto dvarus, kurstydamas darbininkus, važinėjo Kapsukas. 

Karpio darbininkams jis prisakęs, kad kai ponas pasirodysiąs derėtis dėl 

atlyginimo pakėlimo, jam kepurių nenusiimti. Apstoję Benedikto Karpio 

sūnus iš kelių dvarų susirinkę darbininkai. Bet štai išėjęs ponas be kepurės ir 

taręs lietuviškai: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!“ Visi darbininkai, 

kaip vienas, bematant nusėmę kepures ir atsakę: „Ant amžių!“ Ir pats 

Kapsukas nepamatęs, kaip kepurę nusiėmęs. Tiesa, streikininkai tuokart 

išsiderėjo kiekvienam dvaro darbininkui po 5 karves – 2 melžiamas, 1 

veršiuką, 1 vienmetę ir 1 dvimetę, pašaro ir kitokios ordinarijos. Tą pažadą 

Benediktas Karpis ištęsėjęs ligi savo mirties. Iš A. Tylos pateiktų duomenų 

matyti, kad tai vyko 1905 m. liepos mėn. Ir ten pažymėta, kad darbininkai 

laimėjo. 

Benediktas Karpis buvo neurastenikas, net didesnis už savo brolį 

Mauricijų. 

P. Būtėnas pažymi, kad jis turėdavo keistumų, idee fixe. Jis pirmutinis 

įsitaisęs geros olandų veislės karvių kaimenę ir tuo didžiuodavęsis. Betgi 

dažnai ir viešai nei iš šio, nei iš to užsimindavęs, kad kiti dvarininkai jo karves 

108

vagia. Vieną kartą su svečiu, supratusiu jo keistą būdą, ėję net per naktį 

bandos saugoti. Aišku, jokių vagių nesulaukę ... Kai kartą Benediktas Karpis 

buvo iš vykęs į užsienį pasigydyti, dvarą prižiūrėti palikęs užvaizdą. Šis gi 

ištisai puotavęs, o laukuose sudygę nesuvežti javai. Tuos javus davė 

kumečiams. Prasidėjo ligos, net mirtys. Pavasarį sugrįžęs Karpis sužino, kad 

tik sveika mėsa ir sriubomis galima žmones išgydyti. Kiek paabejojęs jis 

sutinka, kad būtų pjaunama jo veislinė banda. Ligos išnykusios. 

Joniškėlio dvaras turėjo daug miškų. Benediktas Karpis, raginamas 

miškus kirsti, kad pinigų būtų, atsakydavęs, kad testovi miškai: gal kada jie 

valstybei praversią. 

„Panevėžio vyskupijoje“ pastebima, kad paskutiniai Joniškėlio Karpiai 

gyveno kukliai, maldingai; palaikė artimus santykius su vysk. Paliulioniu, 

kurs pas juos paviešėdavo vasaros metu. 

Benediktas Karpis mirė 1926 m. Jo žmona, neturėdama savo vaikų, 

leido dvaro tarnus mokytis. Vienas žymesnių jos auklėtinių buvo istorikas P. 

Šležas. Karpiai rėmė skulptorių K. Ulianskį. XX a. pradžioje Žemaitės 

Antanukas gavo raštininko vietą pas dvarininką Karpį Joniškėlyje. Apie 1908 

m. Žemaitės Juzė gavo gaspadinės vietą pas Karpienę Joniškėlyje. Karpienė 

1940 m. repatrijavo į Vokietiją. P. Galaunė aprašo apsilankymą Karpių dvare 

Joniškėlyje dėl meno vertybių, bet jų nenupirko. O vertybes dar XIX a. 

pabaigoje – XX a. pradžioje aprašė M. Bronšteinas. 

2. Mauricijus Juozapas Pranciškus Steponas Petras Karpis gimė 1858 

m. liepos 23 d., krikštytas Pušalote. 1887 m. gruodžio 16 d. aktu paveldėjo 

Naujamiestį (su jam priklausančiais Naujasode, Liberiškiu, Zasanžoniais, 

Gustoniais, Navaršoniais ir Tupikais, ir prie Panevėžio – Jasnagurką. Po 

Eustachijaus Karpio mirties (iš jaunesniosios linijos tapo doru jo vaikų 

globėju). Gyveno nedideliame Jasnagurkos (Panevėžio) dvare, Kažkas jam 

prikišo, kad jo ordinarininkai bloguose butuose gyvena, tais jis jiems savo 

dvaruose pradėjo gerus namus statyti (pvz. Liberiškyje, Naujamiestyje ir kt.). 

1905 m. rugsėjo 24 d. buvo Jasnagurkoje užpultas plėšikų ir mirė nuo žaizdų 

1905 m. gruodžio 7 (20) Varšuvoje. Jo palaikai palaidoti Joniškėlyje. Beje 

apie šį užpuolimą plačiai savo atsiminimuose rašo kunigas V. Meištavičius: 

„Netoliese Panevėžio, įterpta tarp Pajuosčio ir Staniūnų žemių buvo mažytė 

Jasnagurka. Ne daugiau kaip 2 ar 3 valakų teritorijos. Priklausė Karpiams. 

Mano vaikystės laikais gyveno ten ponas Mauricijus Karpis, mano tėvo 

vienmetis. Pastoviai pravažiuodamas jo valdą, mačiau jį iš tolo vieną kartą, 

nes kai pamatė keliu besiartinanti ekipažą, atsigulė į griovį, kad nereikėtų 

sveikintis ir tuo pačiu išvengti nelaukto pokalbio. Atvažiuodavo į Pajuostį 2 

kartus per metus, auštant, gegužės 15 d .ir rugsėjo 8 d, mano motinos ir 

109

močiutės vardinėms; įteikdavo tarnui, kuris jam pranešdavo, jog visi dar 

miega, puokštę nuostabių rožių ir greitai nuvažiuodavo, kad užsidaryti 

visiškoje vienatvėje. Bet kas atvykęs į Jasnagurką, imtinai su tikrąja seserimi 

ar dėdina, rasdavo užbarikaduotas duris ir mandagią informaciją, kad 

„Ponas išvažiavo, ne pasakęs, ar šią savaitę sugrįš“. Plačiai išsidriekusių 

valdų per visas Kauno gubernijos apylinkes savininkas niekada jose 

nebūdavo, nuomos mokestį rinkdavo per patikėtinius. 

1904 ar 1905 metais tapo banditų antpuolio auka. Buvo tai vėlų rudenį. 

Mano tėvas naktį pravažiuodamas du šimtus metrų nuo medžių, slepiančių 

Jasnagurkos dvarelį, o buvo tai laikai, kai daug kalbėjo apie Pacuko plėšimus 

ir arkliavagius, galvodamas apie ką kitą ištraukė revolverį iš dėklo. Po 

ketvirčio valandos buvo namuose ir pasakojo mano motinai apie šį savo 

bereikalingą išgąstį, kai naktinis sargas pabeldė į duris ir atvedė siaubingai 

išsigandusius žmones iš Jasnagurkos su žinia jų poną užmušė. Dar arklidėse 

degė šviesa, dar buvo nespėta nukinkyti arklius. Mano tėvas rado poną 

Mauricijų dar gyvą, nejudantį ant žemės; šalia jo buvo kunigas 

Chodorovičius ir daktaras Vitortas. Kulka įstrigo stubure. Iššovę tą vieną 

kartą banditai, gal išgąsdinti sukeIto triukšmo, pravažiuojant mano tėvui, 

pabėgo net neapiplėšę. Ponas Mauricijus iki pusės paralyžuotas, tąsyk parodė 

daug gerų jausmų tiems, kurie atbėgo jo gelbėti; mano tėvas kaip tik tada jį 

tikrai pažino, išsaugojo apie jį nuoširdžiausius prisiminimus. Nepadėjo 

daktaro Vitorto pastangos, nei iškviesti iš Varšuvos specialistai: po kelias 

savaites trukusių sunkių kančių, ponas Mauricijus mirė“. 

Kai Vaižgantas buvo iškeltas iš Vadaktėlių, manė, kad svarbiausia 

dingstis buvo Panevėžio dvarininko M. Karpio dvaro planas, atsitiktinai 

pakliuvęs po ranka. Policija įtarė jį ruošiant dvaro parceliaciją. 

3. Juozapas Antanas Steponas Karpis, gimė 1865 m. kovo 9 d. 

Bauskėje, ten ir krikštytas. Pagal 1887 m. gruodžio 16 d. dalybų aktą 

paveldėjo Klovainius su Smilgiais, Pagiegala ir kt. Vedė vokietę baronaitė iš 

Kuršo Emą Drachenfels. Su ja susilaukė dukters Emos, sūnų Pranciškaus, 

Teodoro, Benedikto. V. Meištavičius prisimena: „Ponas Juozas Karpis buvo 

vedęs vokietę baronaitę Drachenfels. Savo šeimai daug įtakos neturėjo. 

Berniukai mokėsi ir augo Rygoje, lenkiškai kalbėjo blogai. Bet kai paskelbė 

visuotinę mobilizaciją, kai aš, paskutinis Upytės savanorių karužas su broliais 

ir keliasdešimčia žirgų nuskubėjau į Vilnių, paskui palydžio miškais 

nusigavau į Orlą prie Nemuno ir ten radau visuotinei Didžiosios 

kunigaikštystės liaudies sąjūdį, vadovaujamą Dombrovskio – Teodoras ir 

Mauricijus Karpiai nuskubėjo paskui mane. Pavėlavo į rekrutų susirinkimą. 

110

Nelaukėme jų, net nežinojom, kad eis. Mūsų, besibraunančių miškais, 

nebepavijo. Pakliuvo į bolševikų pasalą. 

Šimtaburniai gandai nešė iškraipytas, netikras žinias apie jų mirtį. 

Varšuvą pasiekė kaip žinia apie mano ir mano brolio mirtį ir mylimas dėdė 

Dominykas Daugėla užpirko už mus mišias Šv. Kryžiaus bažnyčioje, vis dėl to 

dar nieko mano tėvams nesakydamas. Atvykome į tas mišias abudu kailiniuoti 

su kardais. Nežinojome, jog gandai buvo tikri, bet ne apie du Meištavičius, o 

apie du Karpius“. 

4. Paulina Elena Karolina Karpiūtė, gimė 1868 m. rugpjūčio 29 d. 

Rygoje, ten ir krikštyta. Pagal 1887 m. gruodžio 16 d. dalybų aktą paveldėjo 

Sujetų dvarą ir Naurašilių palivarką. 1891 m. rugpjūčio 5 d. ištekėjo už 

Vladislovo Simono Marijono Meištavičiaus iš Pajuosčio dvaro. 


1. Brenšteinas M. Kultūros paminklų, esančių Žemaitijos dvaruose inventorizacijos 

knyga. 1898–1914, 1921 // Lietuvos nacionalinis muziejus. – Fondas R.392. – L.82- 

83 

2. Būtėnas P. Apie Joniškėlio Karpius // Gimtasai kraštas. – 1936. – P.46-47, 48-49. 

3. XX a. lietuvių dailės istorija 1900–1940. – T.l. – Vilnius. – 1982. – P.40. 

4. Galaunė P. Muziejininko novelės .– Vilnius. – 1967. – P.101-102. 

5. Juknevičius P. 1831 m. sukilimo dalyvis Pranciškus Felicijonas Karpis ir jo šeima // 

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Karpiai. Konferencijos, įvykusios 2003 m. 

vasario 28 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – 

Panevėžys. – 2003. – P.7-8. 

6. Juknevičius P. 1831 m. sukilimo dalyvis Pranciškus Felicijonas Karpis ir jo šeima // 

Tėvynė. – 2003 05 14. 

7. Matušakaitė M. Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje. – Vilnius. – 1984. – P.9. 

8. Meysztowicz A. Karpiowie herbu wlasnego. – Wilno. – 1907. – P.77-79. 

9. Meysztowicz W. Gawędy o cszasach i ludziach. – Londyn. – 1986. – P.88-91. 


P.347. 

11. Petkevičiūtė D. Joniškėlio Karpių biblioteka ir Laurynas Ivinskis .. Bibliotekų darbas. 

– 1986. – Nr.9. – P.33-34. 

12. Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis. – Vilnius. – 1988. – P.71. 

13. Sliesoriūnas F. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje. – Vilnius. – 1974. –P.429, 434. 

14. Sprindis A. Povilas Višinskis.– Vilnius. – 1978.– P.l81. 

15. Sprindis A. Žemaitė. – Vilnius. – 1988. – P.270. 

16. Šakenis K. Vabalninkas ir jo apylinkės praeityje. – Kaunas. – 1935. – P.85. 

17. Tyla A. 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime. – Vilnius. – 1968. – P.242. 


219. 

19. Vaitiekūnienė A. Vaižgantas. – Vilnius. – 1982. – P.38. 

111

20. Списокъ наградамъ, присуждённымъ на выставкђ въ Поневђжђ, 1902 года // 

Журналъ годичнаго общаго собрания Ковенского общества сельского хозяйства 

26 и 27 мая 1902 года. Приложенiе X. – Ковна. – 1902. – C.7-8. 

Felicijonas Karpis 


Eustachijaus Karolio Karpio ir Viktorijos Pliaterytės sūnus 

Felicijonas gimė 1821 m. spalio mėnesį. Du E. Karpio broliai mirė nesukūrę 

šeimų. Joniškėlio žemes Felicijonas valdė kartu su broliu Pranciškumi. 

Jaunystėje jis tarnavo caro kariuomenėje. 1857 m. F. Karpis pakeltas 

gvardijos ulonų pulko rotmistru, o tų pačių metų rugsėjo 10 d. paliko tarnybą. 

1858 m. gruodžio 10 d. jis buvo išrinktas Panevėžio apskrities bajorų 

maršalka. Nuo 1859 m. vasario mėnesio F. Karpis – Panevėžio apskrities 

mokyklų garbės kuratorius, nuo 1862 m. sausio 19 d. Panevėžio kalėjimų 

kuratorius, nuo 1862 m. sausio 19 d. iki 1878 m. gegužės 12 d. ėjo Kauno 

gubernijos bajorų maršalkos pareigas. 1872 m. jis tituluotas Panevėžio 

apskrities garbės taikos teisėju. F. Karpis mirė Joniškėlyje 1880 m. rugpjūčio 

5 d. 

Pagal 1868 m. gruodžio 20 d. dalybų aktą, jis paveldėjo šiuos dvarus: 

Joniškėlį, Gustonius, Neirus, Palėvenę, Senkonis, Paežerius, Zubriškius, 

Meškalaukį, Rekyvą ir Gilvydžius. O pagal 1871 m. gruodžio 9 d. dalybų 

aktą, surašytą po jo brolio Konstantino mirties, jis dar paveldėjo Daugelonių, 

Linkuvos, Rimkūnų, Liesų dvarus su jiems priklausančiais Naciūnais ir t. t. Jo 

valdos XIX a. pabaigoje apėmė 36 762 dešimtines. 

Felicijonas Karpis garsus savo titulais, bet menko išsilavinimo žmogus, 

nors didelių ambicijų. Jis mėgo savimi gėrėtis, savo pažintimis didžiuotis. Jo 

dvare visada buvo laikomasi aristokratiškų manierų ir tradicijų. Apie save 

mėgo sakyti: „Esu originalas, bet jei bučiau neturtingas, būčiau pamišėlis“. 

V. Meištavičius rašo, kad jis, gulėdamas ant krosnies, rūkė nesuskaitomas 

pypkes ilgais kandikliais, šaukdamas vyžotam tarnui: „Ugnies!“. Mėgdavo 

išvažiuoti kaimiškame vežime, apsivilkęs kaimiškais kailiniais, o iš paskos 

sekdavo 6 arkliais pakinkyta karieta su tarnais liberijoje ir herbais: visa tai 

tam, kad „nustebinti maskoliuškas“. Tiesa, dėl visa ko turėjo po kailiniais 

aukšto rusiško ordino kaspiną. Kartą kailiniuotas, be ordinų, su botagu 

rankoje jis pasirodė grūdų biržoje Rygoje ir sudarė grūdų pristatymui į uostą 

112

už atitinkamą kainą sutartį tam tikrai datai ir tam tikram kiekiui. Pirkliai 

sutiko, galvodami, kad turi reikalą su nežymiu bajorų. Tada F. Karpis iš savo 

daugiatūkstantinių hektarų užvertė grūdų derliumi uostą ir džiaugėsi 

sudrumstęs tarptautinę grūdų rinką. Išlikę pasakojimai, kaip jis silkių 

statinėmis tręšė Biržų krašte laukus arba kaip maišus žirnių pylė į eketes 

Rekyvos ežere sykams maitinti… Su „maskoliuškomis“, jei šie nenorėdavo 

kalbėti prancūziškai, jis pradėdavo kalbėti baltarusiškai („po prostu“), kas 

buvo labai tolima Peterburgo salonams ir taip priversdavo raudonuoti net 

žandarus… 

F. Karpis buvo 1863–1864 m. sukilimo priešininkas, bet naudodamasis 

savo pažintimis su rusų valdžia, užstodavo valstiečius. Antai, kai po sukilimo 

buvo tremiami į Sibirą kai kurie Joniškėlio parapijos kaimai, Felicijonas 

Karpis juos užstojo ir jie buvo sugražinti jau iš kelionės. Turėjo iš tarnybos 

caro kariuomenėje laikų draugą pulkininką Kukevičių. Beje, F. Karpiui mirus, 

Kukevičius buvo paskirtas nepilnamečių jo sūnų globėju. Felicijonas Karpis 

tapo ir lietuvių kultūros veikėjo Lauryno Ivinskio darbdaviu: 1862 m. L. 

Ivinskis pradėjo mokytojauti Joniškėlyje. 

Nors ir būdamas prielankus rusams, F. Karpis buvo nepatenkintas 

sūnaus vedybomis su ruse. Bijodamas, kad Joniškėlis neatitektų 

pravoslavams, o bažnyčia netaptų cerkve, jis 1880 m. prieš pat savo mirtį 

Joniškėlio dvarą paskyrė dukroms. Pasakojama, kad po tokio sutvarkymo 

mirdamas jis pasakęs: „Nune dimittis servum tuum, Domine in pace“ („Dabar 

gali leisti, Viešpatie, savo tarnui ramiai iškeliauti”). 

G. Petkevičaitė-Bitė aprašo gelumbės fabriko griūvėsius Joniškėlio 

dvare ir pateikia pasakojimus apie ten baudžiavos laikais kankintas mergaites. 

Jos „turėjo taip plonai vilnas rateliais verpti, kad visą sruogą būtų galima per 

šliūbinio žiedo vidurį pertraukti. Kurios sruoga buvo storesnė, ta buvo 

baudžiama šitokiu būdu: ją nuvesdavo į rūsius po žeme (…), ten stovėjo visos 

eilės užrakinamų karstų pristatytų. Ir per storą sruogą suverpusi mergina 

būdavo prižiūrėtojų į tokį karstą guldoma visai nakčiai užrakinama ir šitaip 

pametama rūsio tamsybėje ir atskyrime. Tos bausmės anų laikų merginos 

bijodavosi lygiai, kaip ir mirties, ir tūla, šitokios nakvynės ragavusi, visam 

amžiui sveikatos nustodavo“. Pasakotojai tuos baisumus priskiria F. Karpio 

laikams. Bet rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė juos pataiso: „Toks elgimasis su 

baudžiauninkėmis galėjo atsitikti prie Felicijono Karpio tėvo, nes Felicijonas 

buvo nors ir lengvabūdis, bet be galo švelnus su žmonėmis, tarnais ir, kam 

galėdavo, tam šiokiu ar kitokiu būdu patarnaudavo“. 

Felicijonas Karpis buvo vedęs Aną de Gillet Lafaytte. Felicijonas ir Ana 

Karpiai turėjo 4 vaikus: du sūnus – Ignacijų ir Eustachijų ir dvi dukras – 

113

Marijaną ir Feliciją. Marijana ištekėjo už savo pusbrolio Benedikto Karpio, o 

Felicija tapo Liūdynės dvarininko S. Meištavičiaus žmona. Sūnus Ignacijus 

(1859–1903) valdė Rekyvą, Gilvydžiųs ir Senkonis. I. Karpis buvo vedęs 

baronaitę Marceliną Hahn, su kuria turėjo du sūnus – Ignacijų ir Eustachijų. 

Eustachijus Karpis (1863–1887), paveldėjo Liesus su Naciūnais, 

Daugelanus, Linkuvėlę, Rimkūnus ir Paežerius. Jis buvo vedęs Olgą Koniar, 

su kuria turėjo du vaikus: sūnų Felicijoną ir dukrą Olgą. 


1. Bičkauskas-Gentvila L. 1863 m. sukilimas Lietuvoje. – Vilnius. – 1958. – P.39. 


3. Jasaitis J. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – Vilnius. – 1972. – P.25, 26, 32, 263. 

4. Meysztowicz A. Karpiowie herbu własnego. – Wilno. – 1907. – P.79-82. 

5. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach. – Londyn. – 1986. – P. 88-91. 

6. Pačešiūnaitė L. Felicijonas Karpis // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Karpiai. 



7. Pačešiūnaitė L. Felicijonas Karpis // Tėvynė. – 2003 05 14. 


P.347. 

9. Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. – T.1. – Vilnius. – 1966. – P.729-730. 

10. Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis. – Vilnius. – 1988. – P.63, 64. 



12. Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej. – T.6. – Warszawa. – 1909. – P.219. 




114

Joniškėlio dvaras 

Simona Švitinytė, Rasa Urbonaitė 

Joniškėlio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII a., bet jo 

suklestėjimas susijęs su Karpių gimine. Jie dvarą įsigijo XVIII a. 1-je pusėje. 

Šios giminės Joniškėlio šakos pradininkas Povilas Chrizostomas Karpis savo 

testamentu dvarą paliko sūnui Jokūbui. 1763 m. sudegė Joniškėlio dvaro 

rūmai. Jokūbas Karpis buvo naujojo dvaro ansamblio kūrėjas. Po jo mirties, 

Joniškėlio dvaras atiteko sūnui Benediktui (1734–1805). Iš jo paveldėjęs 

dvarą sūnus Ignacijus (1780–1809) mirė jaunas, šeimos nesukūręs. Jo 

testamentu dvaras atiteko giminaičiui Eustachijui Karpiui (1785–1848) iš 

giminės Rekyvos šakos. Po to, Joniškėlio dvaras priklausė jo sūnui Felicijonui 

(1821–1880), pastarojo dukrai Marijanai. Ji ištekėjo už savo pusbrolio 

Benedikto Karpio (1857–1926). 

1923 m. Joniškėlio dvare gyveno 349 žmonės. 1940 m. Vykdant dvarų 

nacionalizaciją, M. Karpienei Joniškėlio dvare kartu su Gustonių ir 

Eustakynės palivarkais priklausė 699 ha žemės. Pokario metais dvaras 

priklausė žemės ūkio technikumui, rūmuose įsikūrė Žemdirbystės mokslinio 

tyrimų instituto bandymų stotis. 

Nepaisant didžiulių Karpių turtų, jų rezidencija Joniškėlyje buvo gana 

kukli. Dvaro ansamblis kurtas XVIII a. pabaigoje – XIX a. viduryje. Dalis 

pastatų (oficina, naujieji rūmai su tarnų namu, kumetynai) išdėstyti aplink 

reprezentacinį kiemą, kiti – svirnas, karvidės, kalvė – aplink ūkinį kiemą, o 

dar kiti (sodininko namas, oranžerijos liekanos) yra į rytus nuo sodybos 

centro. Ūkiniai pastatai statyti pagal architekto Franco Lemano (Franzisk 

Lehman) projektą. Dabar likę 17 dvaro ansamblio pastatų ir parkas. 

1. Senieji dvaro rūmai. Dabar – administracinis pastatas. Mūriniai rūmai 

klasicistiniai, paprastų fasadų su kolonų portiku, statyti apie 1770 m. 

Rūmai restauruoti 1981 m. (archit. A. Meškauskienė). 

2. Naujieji dvaro rūmai. Dabar – gyvenamasis namas. 

3. Senoji oficina. Dabar – veterinarijos laboratorija, sandėlis. 

4. Svirnas. Statytas XVIII a. pabaigoje, dabar – sandėlis. 

5. Tvartai. Dabar – karvidės. 

6. Rūkykla, maisto sandėlis. Dabar – priešgaisrinės apsaugos 

inventoriaus sandėlis. 

7. Sandėlis. Dabar – tvartas. 

8. Kalvė. Statyta, 1896 m., naudojama pagal paskirtį. 

9. Namas. Dabar – gyvenamasis namas. 

115

10. Kumetynas (sandėlis). Dabar – gyvenamasis namas. 

11. Arklidės. Dabar – tvartai, katilinė. 

12. Ratinė. Dabar – sandėlis. 

13. Arklininko namas. Dabar – gyvenamasis namas. 

14. Oranžerija. Statyta 1896 m, dabar – nebenaudojama. Liekanos. 

15. Sodininko namas. Statytas 1896 m., dabar – gyvenamasis namas. 

16. Kluonas. Naudojamas pagal paskirtį. 

17. Kumetynas. Dabar – gyvenamasis namas. 

Mišraus plano 34,1 ha ploto parkas įveistas XVIII a. 2 pusėje. Jis 

išplėtotas abipus Mažupės upelio. Išlikę dvi tiesios medžių alėjos, trys 

tvenkiniai. Priešais rūmus yra netaisyklingos formos parteris. Ilga kaštonų 

alėja jungė dvarą su Joniškėlio miesteliu. Parke auga vietiniai ir introdukuoti 

medžiai. Iš pastarųjų minėtini riešutmedžiai, veimutinės pušys, juodpušės, 

kėniai ir kt. Joniškėlio dvaro parkas – gamtos paminklas. 

Karpių valdymo laikais jis buvo vienas turtingiausių ir gražiausių parkų 

Lietuvoje. Neatsitiktinai Joniškėlio parką savo romane „Ad astra“ įamžino 

rašytoja kultūros ir visuomenės veikėja G. Petkevičaitė-Bitė, jo legendas 

aprašė iš Joniškėlio kilęs rašytojas V. Misevičius. 



Wrocław, Warszawa, Kraków. – 1993. – P. 55-59. 


3. Čerbulėnas K. Joniškėlis // Tiesa. – 1969 04 27. 

4. Čerbulėnas K. Joniškėlio ansamblis // Statyba ir architektūra. – 1973. – Nr.2. – P.30- 

32. 

5. Isokas G. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius. – 1995. – P.192-193. 

6. Joniškėlio parkas // Mūsų girios. – 1961. – Nr.4. – Virš. p.4. 

7. Joniškėlis // Lietuvių enciklopedija. – T.9. – Boston. – 1956. – P.483-485. 

8. Juknevičius P. Į Joniškėlio ir Rozalimo kraštą // Panevėžio balsas. – 1995 09 13. 

9. Juknevičius P. Joniškėlio dvaras – plačios Karpių giminės rezidencija // Panevėžio 



11. Labanauskas K. Joniškėlio dvaro parkas // Žiemgala. – 2000. – Nr.2. – P.26-31. 


surašymo duomenys. – Kaunas. – 1925. – P.44. 



14. Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. – Vilnius. – 1991. – P.44-49. 

15. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius. – 1973. – P.399-400. 

16. Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai 1940 m. – Vilnius. – 


116

17. Lukšionytė N., Tauras A. Joniškėlis // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – 


18. Lukšionytė-Tolvaišienė N. Karpių dvaras Joniškėlyje // Žiemgala. – 1999. – Nr.2. – 

P.130-140. 

19. Maksimaitytė G. Parkas: istorija ir dabartis // Darbas. – 1985 09 05. 

20. Misevičius V. Seno parko paslaptys // Švyturys. – 1957. – Nr.16. – P.11-12. 

21. Nezabitauskas A. Baudžiavos laikai Joniškėlyje // Darbas. – 1967 08 24. 

22. Petkevičaitė-Bitė G. Ad astra. – Vilnius. – 1967. 

23. Švitinytė S., Urbonaitė R. Joniškėlio dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros 

dalis. Karpiai. Konferencijos, įvykusios 2003 m. vasario 28 d., pranešimų tezės / 


24. Švitinytė S., Urbonaitė R. Joniškėlio dvaras // Tėvynė. – 2003 05 14. 

25. Tauras A. Mūsų parkai. – Vilnius. – 1988. – P.90, 91. 

26. Афанасьев Д. Материалы географии и статистики Росии, собранные офицерами 

генерального штаба. Ковенская губерния. – Санкт-Петербург. – 1861. – C.731. 




117

Naujamiesčio dvarai 

Daiva Masiokaitė, Neringa Žilytė 

Naujamiesčio (Novomiasto) dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas 

nuo XVI a. vidurio. Tuomet jis priklausė Valavičiams. LDK kancleris E. 

118

Valavičius netoli dvaro pastatė kalvinų bažnyčią. Prie šventyklos buvo įsteigta 

parapinė mokykla. 1583 m. Naujamiesčio dvaro nuostatuose E. Valavičius 

paskelbė privalomą vaikų mokymą. XVII–XVIII a. Naujamiesčio dvarą 

valdė Radvilos (galėjo atitekti vedybų keliu, nes Teklė Ona Valavičiūtė 1628 

m. ištekėjo už Aleksandro Liudviko Radvilos). Iš 1652 m. birželio 20 d. 

Jonušo Radvilos universalo, išleisto Kėdainiuose, matyti, jog Naujamiesčio 

žemininkai, ruošdamiesi atremti rusų antplūdį, turėjo atlikti karinę prievolę 

raiti, su ginklais. „Mūsų Naujamiesčio ir Kėdainių dvarų žemininkams“, – 

kreipiamasi universale. Kad XVIII-ojo šimtmečio pabaigoje Naujamiestis dar 

priklausė Radviloms, liudija išlikęs vienas šių didikų 1793 m. raštas, kur 

teigiama, jog Naujamiesčio palivarke išplėtus galvijų bandą, pakanka mėšlo 

laukams tręšti. 

XIX a. pradžioje dvarą iš Dominyko Radvilos įsigijo Ignacijus Karpis. 

Tuomet jau buvo du dvarai: Baltadvario ir Naujadvario (Ragainių). Nuo tada 

iki XX a. pirmosios pusės Naujamiesčio dvarai buvo valdomi Karpių. Iš 

Ignacijaus Naujamiesčio dvarus paveldėjęs Eustachijus Karpis 1817–1832 m. 

bylinėjosi su valstiečiais. Jam ar jo sūnums valdant, buvo atimtos žemės iš 

Naujamiesčio karaimų. 

Tiesa, Naujamiesčio katalikų bažnyčios steigimas susijęs su Oginskiais, 

bet ar jie XVII a. trumpai valdė Naujamiesčio dvarus – nežinoma. LDK 

kancleris ir Trakų vaivada grafas Marcijonas Oginskis pastatyti katalikų 

bažnyčią Naujamiestyje galėjo įsakyti kaip valstybės pareigūnas. Tiesa, 

kancleris buvo vedęs Oną Radvilienę, kuri patvirtino Naujamiesčio parapijos 

steigėjo užrašus. Ji įpareigojo dvaro nuomininką Antaną Pžezdzeckį perkelti 

bažnyčios išlaikymą iš Raguvos į Naujamiesčio dvarą. 

1852 m. Karpių dvaruose statomų pastatų sąraše yra keletas 

Naujamiestyje renčiamų visuomeninės paskirties statinių. 1859 m. viename iš 

Naujamiesčio dvarų buvo spirito varykla. 

1881 metų Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše valdos savininkais 

nurodyti Pranciškaus Karpio vaikai: Benediktas, Mauricijus, Juozapas ir 

Paulina. Tuomet dvarų valdą sudarė 1537 dešimtinės dirbamos ir 65 

dešimtinės netinkamos dirbti žemės bei 209 dešimtinės miško. 

1902 m. Baltadvaryje gyveno 78, Ragainių dvare – 23 žmonės. Tų metų 

dokumente aprašytas konfliktas, kai Naujamiesčio dvaro Prievačkos kaimo 

laisvieji žmonės, gavę išpirkimo teisę, neleido įgyvendinti 1885-aisiais 

parengto žemės sukeitimo projekto: nesutiko vietoj 27 dešimtinių miško pievų 

imti 86 dešimtinių plotą iškirsto miško vietoje. Tuomet Naujamiestį valdė 

Mauricijus Karpis. 1906 m. spaudoje yra žinučių apie sunkias Naujamiesčio 

dvarų darbininkų darbo ir buities sąlygas. Tų pačių metų liepos 27–28 

119

dienomis streikavę Baltadvario žemės ūkio darbininkai streiką pralaimėjo. 

Naujadvario darbininkai streikavo liepos 27–29 dienomis, bet, įsikišus 

policijai ir dvarų prižiūrėtojams, streikas buvo numalšintas. Darbininkai 

reikalavo padidinti algas, ordinariją grūdais. 

1923 m. Baltadvaryje buvo 28 ūkiniai kiemai su 126 gyventojais, o 

Naujadvaryje (Ragainiai) – 5 ūkiniai kiemai su 100 žmonių. Baltadvaris 

greičiau susiliejo su augančia Naujamiesčio gyvenviete. Dvarai buvo 

išparceliuoti 1924 m. vykdant 1922 metų žemės reformą. 

Beje, 1940 m. yra tokia užuomina apie Naujadvario dvarą: „Savininkas 

vokiečių pilietis. Dvaras jungiasi su Naujamiesčio miesteliu. Pastatai labai 

paprasti. Geresnis už gyvenamą dvaro rūmą mūrinis kumetynas“. Šis 

aprašymas artimesnis Baltadvariui. 

1991 m. inventorizuojant Naujamiesčio buvusių dvarų sodybas 

nustatyta, kad Naujamiesčio I (Baltadvario) buv. dvare likę 5 pastatai, o 

Naujamiesčio II (Naujadvario) buv. dvare – 6 pastatai. Abu Naujamiesčio 

dvarai buvo įrašyti į išaiškinamų kultūros paminklų sąrašą (IP 496 At ir IP 

497 At). Kultūros paveldo centras siūlo šių dvarų neįrašyti į Lietuvos 

Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o saugoti vietiniame 

savivaldybės registre. 

2002 m. šio darbo autorės lankėsi vietoje ir aprašė likusius dvarų 

statinius. 

Baltadvaris (Naujamiesčio I): 

1. Gyvenamasis namas. Rekonstruotas. Dabar gyvenamos patalpos. 

2. Arklidės. Raudonų plytų mūro, vieno aukšto, stačiakampio plano 

pastatas. Pamatai aukšti, iš lauko riedulių. Langai dideli, su raudonų 

plytų apvadais. Erdvios pastogės. 

3. Ūkinis pastatas. Mūrinis, iš dalies rekonstruotas statinys. Buvęs 

svirnas. Sienos drėbtos iš molio, tinkuotos, sutvirtintos degtų plytų ir 

akmenų mūro stulpais. Langai mažyčiai su raudonų plytų apvadais. 

4. Kumetynas. Raudonų plytų mūro, vieno aukšto, stačiakampis, 

simetriškas pastatas. Iš kitų pastatų išsiskiria puošniais plytų 

ornamentais. Dabar mokyklos pagalbinės patalpos, mokytojų butai. 

5. Tvartas. Medinis, stačiakampio plano pastatas. Dabar pagalbinės 

patalpos. 

Naujadvaris (Naujamiesčio II): 

1. Klėtis. Mūrinis. Stačiakampio plano, vieno aukšto pastatas. Yra 

puošybos elementų. Dalis rekonstruota. 

2. Ūkinis pastatas. Stačiakampio plano, mūrinis, vieno aukšto pastatas. 

Didesnioji jo dalis rekonstruota. 

120

3. Tvartas. Didelis, stačiakampio plano, aukštais pamatais, raudonų 

plytų pastatas. 

4. Rūsys. Stačiakampio plano, pusiau mūrinis, pusiau akmeninis 

pastatas. 

5. Gyvenamasis namas. Mūrinis, vieno aukšto, stačiakampio plano 

pastatas. Data pastate byloja, kad jis statytas 1924 m. Dabar 

suremontuotas, jame įsikūrusi policijos nuovada. 

6. Tvartelis. Likusi tik jo dalis. 

Išvados 

Abu Naujamiesčio dvarai savo architektūra išties nėra garsūs. Palyginus 

pastatų architektūrą matyti, kad visų pamatai iš lauko riedulių, puošybos 

elementai analogiški, langų išdėstymas simetriškas, visų pastatų planai 

stačiakampiai. Baltadvario svarbiausias akcentas – didžiulis svirnas, 

leidžia spėti, kad šiame palivarke daugiau dėmesio buvo sutelkta į javų 

auginimą. Naujadvario pagrindinė paskirtis greičiausiai buvo 

gyvulininkystė, nes čia – didelis tvartas. 


1. Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. – Kaunas. – 


2. Ištrauka iš Panevėžio apskrities žemės tvarkytojo metinės darbų ataskaitos apie 

išparceliuotus dvarus Panevėžio apskrityje 1924 metais // Panevėžio balsas. – 1925 

01 08. 


Vilnius. – 1975. – P.327, 344. 

4. Juknevičius P. Naujamiestis // Panevėžio balsas. – 1994 08 03. 

5. Juknevičius P. Tarp Berčiūnų ir Naujamiesčio // Tėvynė. – 1997 05 03. 

6. Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija. – Vilnius. – 1978. – P.83, 180. 

7. Karpių valdose 1852 m. statomų namų sąrašas // Lietuvos mokslų akademijos 

bibliotekos rankraščių skyrius. – F.34. – B.187. – L.2. 

8. Kauno valstybinio muziejaus dail. Dilkos Vinco, dail. Puzino Povilo pranešimai // 

Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – B.150. – L.14. 



10. Kviklys B. Mūsų Lietuva. – T.2. – Vilnius. – 1991. – P.586, 588. 


surašymo duomenys. – Kaunas. – 1925. – P.164, 165. 

12. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – T.1. – Vilnius. – 1955. – P.242-244, 308, 476-478. 

13. Masiokaitė D., Žilytė N. Naujamiesčio dvarai // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros 

dalis. Karpiai. Konferencijos, įvykusios 2003 m. vasario 28 d., pranešimų tezės / 


14. Masiokaitė D., Žilytė N. Naujamiesčio dvarai // Tėvynė. – 2003 05 14. 

121

15. Panevėžio rajono Naujamiesčio I buvusio dvaro inventorizacijos medžiaga / 

Mašinraštis. – Vilnius. – 1992. 

16. Panevėžio rajono Naujamiesčio II buvusio dvaro inventorizacijos medžiaga / 



18. Žilytė N., Masiokaitė D., Pivoras G., Urbonas G. Naujamiesčio dvarų architektūra ir 

dabartinė jų būklė / Kauno technologijos universitetas. Statybos technologijų katedra. 

Referatas. Mašinraštis. – Panevėžys. – 2002. 



20. Алфавитный списокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи.Ковно. – 1903. – 

C.324. 

21. Cписокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи. – Ковнa. – 1892. – C.220. 

Liberiškio dvaras 


Istoriniuose šaltiniuose Liberiškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1595 

m. Nėra aišku kam jis prik1ausė XVII a. bei XVIII a. pirmoje pusėje. Istorikas 

L. Truska rašo, kad 1790 m. dvarą valdė Andrejus Abramavičius. Tuo metu 

Liberiškio dvarui priklausė 355 dūmai ir 26,1 tūkst. auksinų metinių pajamų. 

Vėlesnė dvaro istorija susijusi su Karpiais. Greičiausiai jiems Liberiškis 

atiteko kartu su Naujamiesčio dvarais. Mat XIX a. pradžioje Ingacijus Karpis 

(1780–1809). Naujamiesčio dvarus su jiems priklausiusiais palivarkais 

nusipirko iš kunigaikščio Dominyko Radvilos. I. Karpiui anksti mirus, pagal 

jo 1809 m. testamentą, minėti dvarai atiteko giminaičiui Eustachijui Karpiui 

(1785–po 1848). Po jo mirties Naujamiesčio ir Liberiškio dvarai atiteko sūnui 

Konstantinui (1823–1870). Kadangi šis mirė nevedęs, visi minėti dvarai 1871 

m. perėjo jo brolio Pranciškaus Karpio (1814–1872) žinion. Po jo mirties 

Liberiškis atiteko sūnaus Mauricijaus Karpio (1858–1905) nuosavybėn. Iki 

pat 1940 m. Liberiškis buvo Karpių valdomas. 

1881 m. Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše šis dvaras neišskirtas, o 

nurodytas kartu su kitais Mauricijaus Karpio dvarais, todėl negalime nieko 

pasakyti apie šio dvaro valdos dydį. 1903 m. dvare gyveno 126 žmonės. 1923 

m. Liberiškio dvare buvo 1 ūkinis kiemas su 172 gyventojais. 

Nacionalizuojant dvarą 1940 m. jo valdą sudarė 397,85 ha žemės. Pokario 

metais dvaras tapo tarybinio ūkio centru. 1940 m. dvare aprašyta nemažai 

meno vertybių. Be vertingų baldų čia dar buvo dvikovos pistoletų komplektas, 

XVIII a. rytietiškas šautuvas su Damasko plieno vamzdžiu. Buvo ir keletas 

122

vertingų paveikslų, kurių tarpe Pranciškaus Karpio portretas, pieštas 1873 m. 

Romoje. Iš dvaro paimta virš tūkstančio tomų knygų. Įdomu pažymėti, kad 

Liberiškio dvaro bibliotekoje buvo Lietuvos statutas, su XVII a. pabaigos 

odiniu aptaisu. Dokumentų tarpe minėtinas 1799 m. testamentas. Valstybės 

archeologijos archyvo duomenimis, dalis vertybių pateko į Šiaulių „Aušros“ 

muziejų. Kaip tuomet atrodė dvaras galima spręsti iš meno vertybes 

aprašiusiųjų dailininkų liudijimo: „Kelias į dvarą ateina pro užtvenktą upelį 

tiesiai nuo Naujamiesčio. Kelio pakraščiai išdėstyti tašytais akmenimis. Į 

Naujamiesčio pusę senas malūnas. Dvaras apsuptas antraeilių pastatų, kurie 

savo išorine forma pralenkia ir gyvenamąjį namą. Įdomiausias pastatas – 

tvartas: mūrinis, pagražintas visokiais raudonų plytų varijantais. Gyvenamas 

trobesys – medinis, vidutiniame stovyje, bet niekuo ypatingu nepasižymi“. 

Liberiškio dvaras – vienas iš geriausiai išlikusių dvarų sodybų 

ansamblių Panevėžio rajone. 1989 m. gegužės mėn. 29 dieną, inventorizuojant 

sodybą aprašyta 15 išlikusių dvaro pastatų. 

Dvaro sodyba yra vakarinėje Liberiškio kaimo dalyje, dešiniajame 

Šuojos krante. Kadangi dvaras įrašytas į išaiškinamų kultūros paminklų sąrašą 

(IP490At), rajono paminklosaugininkų užsakymu UAB „ARCIDJA“ 1994 m. 

parengė individualų apsaugos ir naudojimo reglamentą. 

Dvaro ansamblis kurtas XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Likę 

šie dvaro sodybos ansamblio pastatai ar jų fragmentai: 

1. Rūmai. Vieno aukšto mediniai, su mansarda. Yra medinės puošybos 

elementų. Statyti XIX a. antroje pusėje valdant P. Karpiui. Dabar 

nenaudojami. 

2. Paukštidė ir skalbykla statyta tuo pačiu metu kaip ir rūmai. Pastatas 

vieno aukšto, su palėpe, stačiakampio plano, medinis. Buvę trys 

gonkeliai. Dabar – gyvenamasis namas. 

3. Klėtis – svirnas, medinis vieno aukšto pastatas su pusvalminiu stogu. 

Pastate esanti data 1852 m. rodo, kad jis statytas prie Konstantino 

Karpio. 

4. Arklidė – raudonų plytų mūro vieno aukšto pastatas, dabar – grūdų 

sandėlis. Greičiausiai statytas XIX a. antroje pusėje. 

5. Kluonas. Vieno aukšto, tipiškas tokios paskirties ūkinis statinys, 

statytas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 

6. Sandėlis. Raudonų plytų mūro, vieno ir dviejų aukštų pastatas. 

Fasadai saikingai dekoruoti geometriniais raštais. Statytas kartu su 

kluonu. Dabar – kalvė. 

7. Elektrinė. Vieno aukšto stačiakampio plano raudonų plytų mūro 

pastatas, statytas XX a. pradžioje. Dabar – lentpjūvė. 

123

8. Daržinė. Buvusi medinė daržinė 1997 m. sudegė. Liko tik pamatai. 

9. Kumetynas – tai vieno aukšto su paaukštinta pastoge, stačiakampio 

plano, raudonų plytų mūro pastatas. Sienos dekoruotos 

ornamentinėmis traukomis frontonuose, karnizais. Statytas dvaro 

administratoriaus (urėdo, raštininko) gyvenamoms patalpoms. 

Pamatiniame akmenyje iškalta: „M. K. 1900“. Tai rodo, kad 

kumetynas statytas Mauricijaus Karpio. Dabar – gyvenamasis namas. 

10. Kumečių tvartas. Statytas kartu su gyvenamuoju namu, tai vieno 

aukšto stačiakampio plano, raudonų plytų mūro statinys. Naudojamas 

pagal paskirtį. 

11. Tvartas. Vienas puošniausių dvaro statinių. Įspūdingas frontonas 

gausiai dekoruotas apvadais, karnizais, pastatas plytų mūro, tinkuotas. 

Statytas XIX a. pabaigoje. Dabar nebenaudojamas. 

12. Rūsys ir šiltnamis. Pastarasis visai sunykęs. Įspūdingas yra rūsio 

akmens mūro frontonas. 

13. Kitoje Šuojos tvenkinio pusėje yra 2 mediniai analogiški kumetynai ir 

prie jų tvartas, statyti XIX a. pabaigoje. Dabar kumetynai gyvenamieji 

namai, o tvartas naudojamas pagal paskirtį. 

Iš neišlikusių statinių reikėtų paminėti vandens malūną. Jo pamatai 

užpilti žemėmis. 

Į pietus nuo rūmų yra dvarininkės Karpienės kapas. Liberiškyje 

tarybiniais metais priešais dvaro rūmus stovėjo Lenino paminklas. 

Liberiškio parkas – valstybės saugomas gamtos paminklas (gamt. v. 

87). Jis įkurtas XIX a. (kitais duomenimis – XVIII a. pabaigoje). Jame auga 

12 vietinių ir 9 svetimžemių medžių rūšys, krūmų atitinkamai 6 ir 12 rūšių. 

Auga 2 introdukuotų vijoklių rūšys. Gausiausiai paplitę medžiai: mažalapės 

liepos, paprastieji klevai. Iš krūmų paminėtini paprastosios alyvos, europiniai 

ožekšniai, pilkosios lanksvos. Parko viduje yra 2 tvenkiniai užaugę 

plūdenomis. Parkas yra geometrinio plano. 

Belieka pridurti, kad Liberiškio dvaras nebuvo reprezentacinė Karpių 

valda. Jo paskirtis – ūkinė. Tai liudija kapitaliniai ūkiniai pastatai ir gana 

menkas rūmas. 


1. Isokas G. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius. – 1995. – P.184. 

2. Juknevičius P. Liberiškis // Panevėžio balsas // 1995 01 10. 

3. Juknevičius P. Abipus Šuojos. Liberiškio dvaras // Tėvynė. – 1996 10 23. 

4. Juknevičius P., Vasiliauskaitė L. Liberiškio dvaras / Lankstukas. – Panevėžys. – 

2003. 

124

5. Kavaliauskas A. Mūsų rajono parkai // Tėvynė. – 1985 07 18. 

6. Labanauskas K. Mūsų krašto parkai // Tėvynė. – 1982 03 04. 


surašymo duomenys. – Kaunas. – 1925. – P.165. 

8. Matuliauskas B. Liberiškio parkas // Mūsų girios. – 1963. – Nr.2. – P.42. 

9. Panevėžio rajono Liberiškio buvusio dvaro inventorizacijos medžiaga / Mašinraštis. – 

Vilnius. – 1999. 



12. Vasiliauskaitė L. Liberiškio dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 



13. Vasiliauskaitė L. Liberiškio dvaras // Tėvynė. – 2003 05 14. 





C.314. 

Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaras 

Loreta Paškevičienė 

Dvarai, kurie susiję su Panevėžio krašto istorija, jau neteko 

kraštovaizdinių ir architektūrinių funkcijų, todėl galima kalbėti apie juos tik 

miesto istorijos kontekste. Dabartinė Panevėžio miesto teritorija apima tris 

buvusius dvarus: Senamiesčio, Skaistakalnio (Jasnagurkos) ir Navadolio. 

Šaltinių nedaug apie dvarus, buvusius Panevėžio mieste. Šiek tiek medžiagos 

apie Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvarą yra Panevėžio valstybiniame archyve. 

Kiti šaltiniai tik nurodo buvusių dvarų vietas bei aprašo dabartinę būklę. 

Autoriai, rašiusieji apie dvarų istoriją, palietė juos tik iš dalies. Šiek tiek 

duomenų yra vyskupo K. Paltaroko, B. Kviklio darbuose, daugiausia – O. 

Maksimaitienės ir A. Miškinio tyrinėjimuose. Apie Panevėžio dvarus yra 

rašęs P. Juknevičius, L. Kaziukonis ir kiti miesto istorikai. 

Panevėžio miestas labiau susijęs su Skaistakalnio (Jasnagurkos) ir 

Senamiesčio dvaru. Kuris jų įsikūrė ankščiau, sunku pasakyti, manoma, kad 

Jasnagurkos dvaras. Nei K. Paltarokas, nei O. Maksimaitienė, nei A. Miškinis, 

rašydami apie Senojo Panevėžio kūrimąsi, neužsimena apie Senamiesčio 

dvarą. A. Miškinis neabejoja, kad valstybinis dvaras buvo Skaistakalnio 

vietoje. Tai - valdovo dvaras, prie kurio kūrėsi naujasis Panevėžys. Žygimanto 

Augusto atsiųstoje Povilo Oranskio komisijoje, kuri patikslino bažnytines 

125

valdas, dalyvavo ir Naujojo Panevėžio urėdas Jonas Krošinskis. Vėliau dvarą 

nuomojo J. Valavičius, kuris 1614 m. ir pastatė teismo rūmus. Statė todėl, kad 

dvare nebuvo pakankamai pastatų. 

Jasnagurkos dvaras įkurtas XVI a. 1765 m. Upytės pavieto liustracijoje 

Panevėžio dvaras neminimas. 1775 m. inventoriuje rašoma, kad Panevėžio 

dvare, vadintame Jasnagurka, padūmės mokestį mokančių buvo 1 akalicos 

bajoras ir 3 valstiečiai. XVIII a. atskyrus žemes augančiam miestui Panevėžio 

dvarui priklausė Staniūnai su kitais kaimais. „Lenkų geografiniame žodyne“ 

rašoma, jog dvaras priklausė Liutkevičiams. Dvaras turėjo 10 valakų ir 21 

margą žemės. XIX a. pabaigoje dvaro savininku nurodomas J. Karpis. Jam 

priklausė tik 54 dešimtinės tinkamos žemės. 

1903 m. Jasnagurkos palivarke gyveno 8, tokio pat pavadinimo 

vienkiemyje – 7 žmonės. 

Po 1922 m. žemės reformos dvaras buvo išparceliuotas, nes Panevėžys 

toliau numatomas plėsti abipus Nevėžio. O. Maksimaitienė rado duomenis, 

kad 1922 gegužės 8 d. miesto valdyba prašė žemės ūkio ir Valstybės turtų 

ministerijos pavesti miesto reikalams dvarininko Karpio Jasnagurkos 

palivarko žemę, reikalingą miestui plėsti abipus Nevėžio. 

Panevėžio apskrities archyve išlikusioje medžiagoje 1924 m. 

Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaro žemės naudotojai buvo: savivaldybės 

ligoninė (18 ha.), agronomijos punktas (14 ha.), veterinarijos punktas (2 ha.), 

parodos aikštė (2 ha.), miesto valdyba (parkas – 4 ha.). 1925 m. buvo 

įkainuoti parko medžiai ir trobesiai. Tuo metu čia išliko 9 pastatai. 1931 m. 

statinių buvo tiek pat. 1982 m. kartografuojant buvusio dvaro užfiksuoti 2 

pastatai. 1929 m. spalio 30 d. miesto valdyba, ruošdamasi paminėti Didžiojo 

kunigaikščio Vytauto 500 metų mirties sukaktį, parkui suteikė Vytauto vardą. 

Žemės reformos metais palivarkas buvo pavadintas „Aušros“ kaimu. Dvaro 

žemės dalį nusipirkęs poetas Juozas Čerkesas-Besparnis savo įkurtąją sodybą 

pavadino „Pragiedruliais“. 1935 m. dalis dvaro teritorijos perduota krašto 

apsaugos ministerijai su trobesiais. 1937 m. čia įsikūrė Pirmojo artilerijos 

pulko būstinė, buvo pastatytos kareivinės, garažai, sandėliai. 1944 m. 

Jasnagurkos dvaro žemė skirta tarybiniam ūkiui. Vandens malūnas 1908 m. 

priklausė pirkliui A. Kaubergui. 1920–1940 m. malūno nuomotojas buvo 

Mauša Rabinovičius. 1939 m. čia dirbo 5 tarnautojai ir 11 darbininkų. Darbas 

vyko 3 pamainomis. Per parą buvo sumalama 2 vagonai kviečių. Malūno 

kvietiniai miltai buvo ženklinami etiketėmis su kairėje pusėje pavaizduotu 

apvaliu fabriko ženklu: ant valco tupinčiu, išskėstais sparnais ereliu ir užrašu” 

Automatinis valcų malūnas”. Be to, malūne 1924 m. pastačius nuolatinės 

srovės dinamą, kurį laiką miestui buvo gaminama elektra. Be malūno čia 

126

veikė lentpjūvė, kurios atliekos buvo panaudojamos garo katilų kūrenimui. 

Vėliau malūnas apleistas, o 1992 m – sudegė. 

Iš buvusio dvaro mažai kas liko. 1982 m. kartografuojant buvusio 

Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaro parką užfiksuoti tik du pastatai: mūrinis 1 

aukšto sandėlis ir tinkuotas 2 aukštų gyvenamasis namas. 

Vienas seniausių mūsų miesto parkų yra Skaistakalnis. Parkas yra 

reikšmingas ir įdomus dendrologiniu požiūriu. Jis apsodintas 1880 m. apie 30 

hektarų plote. Čia auga maumedžiai, juodosios bei veimutinės pušys, 

glaustašakiai bei raudonieji ąžuolai, sidabriniai klevai, baltieji gluosniai. 1972 

m. Skaistakalnio parkas rekonstruotas. Iš parko teritorijos iškeltas pliažas, 

prekyvietės, estrada, išlyginti namų griuvėsiai. Dėl parko militarizavimo 

niekaip nepavyksta jį išplėsti iki projektuotų 69 ha. (Dalyje parko buvo įsikūrę 

tarybinės armijos aviacijos dirbtuvės). Parkas turi tapti vien rekreacine zona. 

Tačiau abejotina, ar Skaistakalnio parkas išsaugojo bent fragmentą savo 

planinės struktūros. 

1996 m. Jasnagurkos dvaro sodybos fragmentai išbraukti iš istorijos ir 

kultūros paminklų sąrašų ir neįrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų 

kultūros vertybių registrą kaip nebeturintys istorinės ir architektūrinės vertės. 


1. Juknevičius P. Skaistakalnio dvaras // Panevėžio balsas. – 1991 12 14. 

2. Juknevičius P. Trys dvarai – trys banginiai: jie kūrė Naująjį Panevėžį // Panevėžio 

rytas. – 1993 09 14. – Priedas „Senvagė“. – Nr.1. 

3. Kaziukonis L. Kaip Krupavičius padėjo Panevėžiui // Panevėžio balsas. – 1996 05 16. 

4. Maksimaitienė O. Panevėžio miesto istorija. – Panevėžys. – 2003. – P.44-59, 287. 

5. Miškinis A. Panevėžio urbanistinė raida iki 1871–1872 m. // Panevėžio istorijos 

fragmentai. – Panevėžys. – 1993. – P.21-33. 

6. Panevėžio apskrities valsčių žemės ūkio komisijos fondas // Panevėžio apygardos 

archyvas. – F. 498. – Ap.1. – B. 97. 

7. Panevėžio miesto paminklų apsaugos tarnybos dokumentacija. 

8. Paškevičienė L. Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos 

kultūros dalis. Karpiai. Konferencijos, įvykusios 2003 m. vasario 28 d., pranešimų 

tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2003. – P.13-15. 

9. Paškevičienė L. Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaras // Tėvynė. – 2003 05 14. 

10. V. K. P. [K. Paltarokas] Panevėžio bažnyčios. – Panevėžys. – 1936. – P.11. 


C.360. 


127

Joniškėlis ir Karpiai 

Rūta Aidukaitė 

Joniškėlio miestelis susidarė XVIII a. pr. Jo kūrimuisi didelės 

reikšmės turėjo Karpiai: 1736 metais Augustui II raštu suteikus Karpiams 

teisę rengti savaitinius turgus ir tris metinius jomarkus, prie Mažupės pradėjo 

formuotis miestelio tipo gyvenvietė. Greitai miestelyje atsirado kelios erdvios 

karčemos – užvažiuojamieji kiemai, kiek vėliau – gelumbės fabrikas. Tačiau, 

anot K. Čerbulėno, svarbiausi miestelio užstatymo akcentai buvo mokykla, 

ligoninė ir vienabokštė bažnyčia. Taigi, be dvaro ansamblio Karpius 

Joniškėlyje mena ir šie trys pastatai. 

Mūrinė Joniškėlio bažnyčia statyta 1792 m., Benedikto Karpio rūpesčiu. 

Ji yra vienabokštė, trinavė, bazilikinio pjūvio. Nors bažnyčia yra klasikinio 

stiliaus, ji nepasižymi nuosekliomis proporcijomis. Bažnyčioje yra dailės 

vertybių. 

Joniškėlio ligoninė pastatyta 1810 m. Klasikinio stiliaus ligoninės 

pastatas atsirado iš I. Karpio testamentu skirtų lėšų. Ligoninė iš dviejų 

sujungtų korpusų, kurių vienas dviaukštis, orientuotas šonu, o kitas 

vienaukštis – galu į gatvę. Tai - seniausia kaimo ligoninė Lietuvoje. XIX a. 

antroje pusėje ligoninėje nuolat dirbdavo 1 gydytojas, 2 felčeriai, 2 sanitarės, 

1 skalbėja-siuvėja, 1 virėja ir 1 sargas. Joje dirbo įžymūs gydytojai: 1816– 

1820 m. – A. Abichtas, 1865–1902 m. J. Petkevičius. 

Joniškėlio mokykla pastatyta 1808 m. Mūrinis klasikinės architektūros 

pastatas simetrinio plano, labai kuklios išorės. Dviklasė mokykla įkurta iš I. 

Karpio testamente numatytų lėšų. Oficialiai ji pradėjo veikti 1811 m. sausio 2 

d. Mokyklą kuravo Vilniaus universitetas. Ją globojo I. Karpio turtų 

paveldėtojas Eustachijus Karpis, vėliau – jo sūnus Felicijonas. Mokykloje, be 

įprastinių dalykų, buvo mokoma kaimo statybos meistrystės, geometrijos, 

braižybos, amatininkystės pagrindų, gamtos mokslų ir žemės ūkio darbų. Nuo 

pirmųjų egzistavimo dienų mokykla priklausė Vilniaus universiteto 

dispozicijai. Čia buvo atsiųsti dirbti universiteto auklėtiniai I. Radavičius ir J. 

Blusis. Joniškėlio mokyklos statutą paruošė universiteto sekretorius K. 

Kontrimas. 1862–1864 m. mokykloje dirbo L. Ivinskis. 1869 m. mokykla 

išaugo į mokomąją agronomijos fermą su 110 ha mokomuoju ūkiu. 

1899 m. liepos 1 d. Joniškėlyje (mokomosios fermos bazėje) įkuriama 

žemės ūkio mokykla. Ji pavadinta pirmojo fundatoriaus Igno Karpio vardu. 

Jau 1900 m. joje mokėsi 111 berniukų ir 1 mergaitė. Prie mokyklos buvo 

organizuojami žemės ūkio kursai Kauno gubernijos liaudies mokytojams bei 

128

itininkystė ir sodininkystės kursai. Mokyklos auklėtinių tarpe yra įžymūs 

Lietuvos mokslininkai P. Snarskis, S. Mastauskis. 

Bėgant metams keitėsi Joniškėlio žemės ūkio mokyklos pavadinimai, 

bet paskirtis liko tą pati. 

Beje, iki pat Pirmojo pasaulinio karo Joniškėlis neturėjo pašto, nes 

Karpiai nedavė sklypo jo statybai. Jie motyvavo tuo, kad jei bus paštas bus 

Lietuvoje daugiau vienu rusu. 


1. Aidukaitė R. Joniškėlis ir Karpiai // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Karpiai. 



2. Aidukaitė R. Joniškėlis ir Karpiai // Tėvynė. – 2003 05 14. 

3. Čerbulėnas K. Joniškėlis // Tiesa. – 1969 04 27. 

4. Čerbulėnas K. Joniškėlio ansamblis // Statyba ir architektūra. – 1973. – Nr.2. – P.30- 

32. 

5. Endzinas A. Specialiojo mokslo raidos Lietuvoje bruožai. – Vilnius. – 1974. – P.147- 

155. 

6. Endzinas A. Žemės ūkio mokykla Joniškėlyje // Žemės ūkis . – 1968. – Nr.7. – P.32. 

7. Johaniszkiele // Słownik geograficzny królewstwa Polskiego i innych krajów 

słowianskich. – T.3. – Warszawa. – 1882. – P.598. 

8. Kazitėnas A. Joniškėlio žemės ūkio mokyklai – 100 // Lietuvos aidas. – 1999 06 05. 

9. Kazlauskas A. Joniškėlio žemės ūkio mokykla // Žiemgala. – 1999. – Nr.1. – P.29-31. 

10. Kazlauskas A. Žemės ūkio dalykų mokymui Joniškėlyje – 160 metų // Tėvynė. – 

1971 06 17. 

11. Kšenavičius A. Joniškėlio istorinė raida nuo įsikūrimo iki 1941 m. // Ekonominė ir 

istorinė-etnografinė Joniškėlio apylinkės charakteristika. – Vilnius. – 1880. – P.7-20. 

12. Kudaba Č. Lygumoje prie Mažupės // Panevėžio balsas. – 1984 07 07. 



14. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius. – 1973. – P.512, 699-700. 

15. Lelis J. Seniausia kaimo ligoninė Lietuvoje // Darbas. – 1986 01 11. 

16. Mažupė // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.3. – Vilnius. – 1987. – P.181. 

17. Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. – Vilnius. – 1993. – P.279. 


P.348. 

19. Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis. – Vilnius. – 1988. – P.64-65. 

20. Pūras K. Joniškėlio ryšiai su senuoju Vilniaus universitetu // Darbas. – 1979 07 12. 

21. Račiūnas P. Joniškėlio kraštas // Užaugau Pasvaly. – Vilnius. – 1997. – P.431-467. 



129

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Zavišos 

2009 m. balandžio 17 d., Piniava 

130

Pranešėjai 

Rūta Grincevičiūtė, Kauno medicinos universiteto Slaugos 

fakulteto studentė. 


savivaldybės administracijos vyr. specialistas paveldui. 

Simona Švitinytė, Mykolo Romerio universiteto Socialinės 

politikos fakulteto studentė. 

Karolina Trebaitė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų 

fakulteto studentė. 

Rasa Urbonaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių 

mokslų fakulteto studentė. 

131

Zavišos 


Lenkijos karalystėje (LK) ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje 

(LDK) nemažą vaidmenį vaidino Zavišų giminė. K. Niesieckis išskiria keletą 

šios giminės šakų pagal herbus. Su mūsų kraštu labiausiai susiję Zavišos- 

Daugėlos, turėję Zadoro herbą. Vėliau viena šio herbo bajorų atšaka įgijo 

Daugėlų pavardę, kita – Zavišų. 

Bene pirmasis šios giminės atstovas, istoriniuose dokumentuose 

paminėtas 1491 metais, buvo Kazimiero Jogailaičio dvariškis. Jis minimas 

kaip liudininkas Kobryno kunigaikštienės Korčycų kaimo dovanojimo 

Zbavicielo vienuolynui akte. Tikriausiai jo vardas buvo Jonas, nes sūnūs 

vadinami Jonovičiais Zavišomis. A. Bonieckis pateikė Zavišų XV I a. 

genealoginį medį, iš kurio matyti, kad Jonas Zaviša turėjo 6 vaikus: Joną, 

Jurgį, Mikalojų, Mykolą. Adriejų ir Dorotą. 

LDK pastalininkas 1519 m. Jonas Zaviša buvo vedęs Mariną 

Dorgevičiūtę. Jurgio žmona buvo Elžbieta Dorgevičiūtė. Mikalojus 

šaltiniuose minimas 1496 m., tuomet jis globojo mirusio Jono Jakovičiaus 

Myškovičiaus dukrą, savo sužadėtinę. Mykolas tapo kunigu, 1516 m. jis 

minimas kaip Pabaisko klebonas. Vilniaus tėvūnas 1519– 1529 m. Andriejus 

Zaviša buvo vedęs du kartus: apie pirmąją žmoną duomenų nėra, o antroji – 

Barbora Kiežgailaitė. 

Jurgis Zaviša ir Elžbieta Dorgevičiūtė-Zavišienė turėjo 4 vaikus: 

Mikalojų, Kristupą, Albrechtą ir Joną. Mikalojus 1536 m. vedę kunigaikštytę 

Oną Palubinskaitę. Kristupas 1546 m. minimas kaip karaliaus maršalka, buvo 

vedęs Jadvygą Malcheruvną. Albrechtas (Olbrycht) minimas 1541 m. 

šaltiniuose. Karaliaus dvariškis Jonas, minimas 1541 m., buvo vedęs Hanną 

Kuncevičuvną (Kuncewiczówna). 

Andriejus Jonovičius Zaviša su pirmąja žmona sugyveno 

dukterį Oną, su antrąja – Barbora Kiežgailaite – Mikalojų, Joną, 

Malcherą, Stanislovą ir Daratą. 

Ona ištekėjo už Mikalojaus Jurjevičiaus Komajevskio. Apie 

Daratą duomenų labai nedaug. Apie ją sužinome iš 1541 m. 

Barboros Zavišienės dokumento, skirto podukrai Onai. Ne ką 

daugiau žinoma ir apie Stanislovą. Jau 1550 m. jis buvo miręs, 

nes tais metais karaliaus dvariškis Mikalojus Zaviša bylinėjosi su 

broliais. Jonu ir Malcheru dėl Stanislovo palikimo dalies. 

Malcheras, karaliaus dvariškis, 1578 m. buvo karaliaus 

132

maršalka,1588 m. tapo Vitebsko kaštelionu. Mirė 1592 m. 

Mikalojus, paminėtas 1550 m. dokumente, buvo karaliaus 

dvariškis. Tame pat dokumente paminėtas Jonas turėjo du sūnus: 

Andriejų ir Joną. 

Andriejus 1596 m. buvo Minsko vaivada, o 1598 m. – žemės 

paiždininkis ir Lietuvos raštininkas, mirė 1604 m. Jonas – 1596 

m. Mstislavlio, o 1599 m. Vitebsko vaivada, mirė 1626 metais. 

Čia duomenys apie Zavišas XVI a. nutrūksta. 

XVII a. Zavišos taip pat užėmė įvairias pareigas LDK. Apie 

Zavišas duomenų pateikia K. Avižonis, bet jis šios giminės 

neskirsto pagal herbus, todėl kartu aprašo ir kitą Zavišų šaką, 

turėjusią Sulimos herbą. Beje, K. Avižonis Zavišas priskiria 70 

pavardžių šeimų, kurios įvairiais būdais persikėlė gyventi iš 

Lenkijos į Lietuvą. Kalbant apie Zavišas XVII a., patikimiau 

remtis K. Niesieckiu. Jis apie Zavišas-Daugėlas rašo nuo jų 

apsigyvenimo Ukmergės paviete. Šios giminės Ukmergės paviete 

pradininkas (vardas neminimas) turėjo du sūnus: Stanislovą ir 

Mykolą, o jo brolis Mikalojus buvo Ukmergės vėliavininkas. 

Stanislovas Zaviša buvo vedęs Kaminskaitę, su kuria turėjo 

dukterį Oną, ištekėjusią už Bžezinskio, ir sūnų Kristupą. 

Pastarasis – garsus karys, mokytas vyras buvo vedęs Oršos 

pakamario dukrą Zienovičiūtę, su kuria sugyveno 5 dukras ir 4 

sūnus (Jonas jaunystę praleido Mikalojaus Radvilos Rudojo dvare 

ir jaunas mirė 1659 m.; Kazimieras – šarvuotų karių lauko etmono 

vėliavininkas, sunkiai sužeistas 1658 m. prie Verkių; Jurgis ir 

Viktorinas irgi buvo kariai). 

Šaltiniai dar mini Kasparą Jonavičių Zavišą Daugėlą, kuris 

su žmona Krasauskaite turėjo dukras Oną, Sofiją (tapo vienuole) 

ir sūnus Mikalojų (žuvo jaunystėje) ir Joną (1597–1621), nuo 1656 m. 

tapusį Vilniaus vyskupu. 

Kasparo brolis Malcheras Jonovičius Zaviša-Daugėla buvo 

Lydos pastalininkas, turėjo sūnus Rapolą ir Mykolą. 

A.Tyla mini A. Zavišą, XVII a. pr. LDK. Iš kitų šaltinių 

sužinome, kad Andrius Zaviša 1600 m. buvo paskirtas LDK 

didžiuoju iždininku. Be to, jis dar buvo Minsko vaivada,1626 m. - 

Kauno pakamaris. Jo brolis buvo Vitebsko vaivada. 

Už karinius nuopelnus šaltiniuose giriamas K. Zaviša, 

turėjęs dvarų apie Jonavą. 

133

XVIII a. Zavišos taip pat minimi įvairiuose istoriniuose 

dokumentuose. Čia pirmiausia minėtinas Minsko vaivada, 

Kristupas Zaviša (1666–1721). Jis dalyvavo XVII a. pabaigos – 

XVIII a. pradžios kovose švedų pusėje. 1704 m. lapkričio 1 d. jis 

vadovavo Sapiegos kariuomenei ir prie Skuodo pralaimėjo iš 

Drujos atvykusiems rusų daliniams ir Višnioveckio kariams. Po 

to vadovavo Sapiegų partizaniniams daliniams Žemaitijoje. Jis 

parašė atsiminimus, svarbius to meto Lietuvos istorijai „Pamiętki 

Krzysztofa Zawiszy wojewody Minskiego (1666–1721 )“, 

išleistus 1862 m.( red. J. Bartoszewicszius). Be to, jis išspausdino 

„Arnulfus“ 1679 m.(eiliuotos apysakos), „Propositiones 

christiano politicae“ 1695 m. ir kt. Jo motina buvo Trakų 

pilininko Oginskio duktė. K. Avižonis rašo, kad Kristupas Zaviša 

buvo mokęsis Vilniaus akademijoje ir vėliau – Krokuvos 

universitete. 

XVIII šimtmetyje Zavišos turėjo dvarų Kėdainių krašte. 

1778 m. minimas Kauno ginklininkas Petras Zaviša. lgnas Zaviša 

1744 m. pastatė katalikų bažnyčią Šventybrastyje. 

Šiek tiek duomenų yra apie mokslo siekusius Zavišas. 1783 

m. Vienas jų mokėsi Volkovyske. Ignacijus Zaviša mokėsi 

Kaune. 1786 m. Ukmergės pijorų mokykloje 3-je klasėje mokėsi 

Vincentas Zaviša. 

XIX a. Zavišų šlovė kiek prigesusi, nors jų pavardė dažnai 

sutinkama to meto dokumentuose. XIX šimtmečio pirmojoje 

pusėje liberalieji Lietuvos dvarininkai svarstė baudžiavos 

panaikinimo klausimą. Panaikinti baudžiavą siūlė 1815 m. Kauno 

gubernijos dvarininkų suvažiavime šio pavieto delegatas I. 

Zaviša. 1817 m. gruodžio 13 d. Vilniuje prasidėjo gubernijos 

seimas. Pirmasis pradėjęs kalbą Upytės bajorų maršalka Simonas 

Zaviša tikino, kad baudžiavos palikti nebeįmanoma. Jis prisiminė 

ne tik Vakarų Europą, bet ir kaimynini Kuršą bei Estiją, kur 

valstiečiai buvo paskelbti laisvais. S. Zaviša kvietė dvarininkus 

spręsti valstiečių atleidimo iš baudžiavos klausimus ne balsų 

dauguma, o vienbalsiai atsisakant savo teisių ir privilegijų, t. y. 

„neteisybės“. Jis kalbėjo: „Atidavę tai, kas žmogui pagal dievo ir 

prigimties įstatymus priklauso, mes, dvarininkai, turime žemę, o 

valstiečiai visuomet ją dirbs, kad galėtų pragyventi. Mes skirsime 

žemės kainą, o jie mokės, mes nustatynėsime žemdirbio darbo 

vertę, o jis turės dirbti“. S. Zaviša ragino šlėktą kreiptis į carą, 

134

nurodant Kuršo ir Estijos dvarininkų poelgius ir pareiškiant, kad 

Lietuvos dvarininkai nori išlaisvinti savo valstiečius iš baudžiavos 

sudarydami jiems teisę išsirinkti poną ir gyvenamąją vietą. 

1830–1831 metų sukilime dalyvavo ir Zavišų giminės 

atstovai. Antai, 1831 m. balandžio mėnesį kautynėse su carine 

kariuomene Trakų apskrityje žuvo keliasdešimt sukilėlių. Jų tarpe 

Upytės (Panevėžio) apskrities sukilėlių vadai D. Šlageris, ir B. 

Zaviša. 

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje dabartiniame 

Panevėžio rajone Zavišos turėjo šiuos dvarus: Jotainių, Linkavičių 

(Slabados), Slabados, Ūdrų. Antai, 1882 metais Jotainius valdė 

Aleksandras Zaviša, Juozapo sūnus; Slabados dvare netoli 

Krekenavos šeimininkavo Vladislovas Zaviša, Simono sūnus; 

Ūdrų dvaras priklausė Valerijonui Zavišai, Pranciškaus sūnui. 

XX a. pradžioje Jotainių dvaras priklausė Kazimierui 

Zavišai, o jo brolis Antanas valdė Ūdrų dvarą. 

Zavišų giminės portretus aprašė M. Matušakaitė. 



Warszawa, Kraków. – 1992. – T.3. – P.83, 103, 106, 133, 233. 



3. Avižonis K. Rinktiniai raštai. – T.4. – Vilnius. – 1994. – P.54. 

4. Boniecki A. Poczet rodow w Wielkiem księstwie Litewskiem w XV i XVI wieku. – 

Warszawa. – 1883. – P.408-411. 

5. Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a. – Vilnius. – 1977. – 

P.135, 136. 



– T.10. – Lipsk. – 1845. – P.112-115. 

7. Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. – Vilnius. – 1972. – P.218, 219, 220. 

8. Juknevičius P. Zavišos // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Zavišos. 

Konferencijos, įvykusios 2009 m. balandžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir 


9. Juknevičius P. Zavišos // Tėvynė. – 1998 07 08. – Priedas “Atsigręžkime į praeitį.” – 

Nr.2. 

10. Juknevičius P. Zavišų valda // Panevėžio balsas. – 1994 01 26. 


12. Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinėje 

literatūroje (Renesansas, barokas). – Vilnius. – 1992. – P. 225. 

13. Matušakaitė M. Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje. – Vilnius. – 1984. – P.10, 94, 96, 

122, 142. 

135

14. Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach. – Londyn. – 1986. – P.80-81. 

15. Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius.. – 1995. – P.63-64. 



Gdansk. – 1974. – P.104, 111, 170. 

17. Sliesoriūnas F. 1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje. – Vilnius. – 1974. – P.185. 

18. Šapoka A. 1655 Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais. – Vilnius. 

– 1990. – P.25. 

19. Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės. – 

Kaunas. – P.1998. – P.111, 119, 217. 

20. Tyla A. Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. – Vilnius. – 1986. 


21. Zavišos // Lietuvių enciklopedija. – T.35. – Boston. – 1966. – 62-63. 




23. Лакиер А. Б. Русская геральдиа. – Mocква. – 1990. – C.270. 

Jotainių dvaras 

Karolina Trebaitė, Petras Juknevičius 

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Jotainių dvaras paminėtas 1564 

m. Nuo XVI a. iki XX. a. vidurio dvarą valdė Šiukštos, Zavišos, Belozarai, 

Šiukštos, Lukianskiai, Zavišos. J. Kurčevskis mini, kad XVIII amžiuje I. 

Šiukštos rūpesčiu dvare buvo įrengta koplyčia. Įdomus ir E. Meilaus pateikti 

faktai: 1748 m. gruodžio 14 d. m. dvarininkė M. Šiukštienė Jotainiuose arba 

Slobotkoje, prie naujos bažnyčios leidžia organizuoti 3 prekymečius – 

gegužės 8, spalio 17 ir gruodžio 6 dienomis. 1750 m. rugpjūčio 31 d. ta pati 

dvarininkė toje pačioje vietoje leidžia daryti vieną prekymetį rugsėjo 21 d. 

Reiškia, Jotainiuose tikrai buvo bažnyčia. B. Kviklys patikslina, kad koplyčią 

aptarnaudavo kunigas – dvaro kapelionas. Vėliau koplyčia buvo nugriauta. 

Pijorų vizitatoriai savo ataskaitoje mini, kad 1789 m. Jotainiuose Lukianskio 

dvare veikė mokykla. 

Toliau apie Jotainių dvarą žinių terandame tik XIX a. dokumentuose, 

kai jį valdė Zavišos. Antai, 1912 m. sausio 12 d. Senatas patvirtino 

Kazimiero Ipolito Antano Zavišos vaikų bajorystę. Iš Senatui pateiktų 

dokumentų kopijų matyti, kad Kazimieras Ipolitas su žmona Marija Antonina 

Malevičiūte turėjo 6 vaikus: Jurgį Aleksandrą, Aleksandrą, Mariją 

Magdaleną, Kristiną Juzefą, Joną Kazimierą ir Andriejų. Iš tų dokumentų taip 

136

pat matyti, kad Kazimieras Ipolitas Antanas buvo gimęs 1858 m., o jo brolis 

Antanas Pranas Stanislovas – 1861 m. Jie buvo Aleksandro Juozapo sūnūs. 

Žinome, kad jų senelis buvo Michailas. 

1835 m. dvarą paveldėjo Aleksandras Zaviša. Jotainių dvaro parko 

pakraštyje esančiose kapinaitėse antkapiniame Zavišų šeimos paminkle 

iškalta, kad A. Zaviša mirė 1895 ar 1899 metais (Paskutinis skaičius sunkiai 

įskaitomas). Daugiau žinių apie Kazimierą Zavišą, Aleksandro sūnų. Senesni 

jotainiečiai prisimena, kad jų jaunystėje žmonės kalbėdavę, jog K. Zaviša 

buvo inžinierius Sankt Peterburge, Jotainių dvare laikęs prižiūrėtoją. A. 

Meištavičius patikslina, kad K. Zaviša buvo baigęs garsųjį Kelių inžinierių 

institutą, dirbo Rusijoje, dalyvavo tiesiant Sibiro geležinkelį. Sukaupęs 

kapitalo, grįžo į Jotainius, nes čia finansiniai reikalai buvo smarkiai pašliję. Jis 

pastatė centrinius dvaro rūmus, kurie V. Meištavičiui labiau panašūs į XX a. 

priemiesčio vilą, o ne tradicinių dvarelių trobas. Ir daro išvadą, kad K. Zavišą 

bus paveikęs „šiaurės sostinėje“ praleistas laikas, nes šiaip Jotainių 

dvarininkas buvo giliai susijęs su gimtosios provincijos tradicijomis. Dar V. 

Meištavičiui niekaip nesiderina moderniuose Jotainių rūmuose sukabinėti 

viduramžiais ir senąją bajoriškąja dvasia dvelkiantys paveikslai. Anot V. 

Meištavičiaus, tai - „bohomazai‘ (teplionės), kuriuos konservatyvusis K. 

Zaviša saugo. Dvarininkų diskusijose apie dvarų, kaimų, senųjų tradicijų 

ateitį, K. Zaviša dažniausiai „pareikšdavęs, kad idealus bei tradicijas būtina 

perduoti „tiems, kurie ateis po mūsų“. 

Kad K. Zaviša buvo inžinierius ir jam teko gyventi įvairiose Rusijos 

vietose liudija ir vaikų gimimo vietos: Jurgis Aleksandras gimė 1895 m. 

Vilniuje, Aleksandras Verečkose netoli Verkių, Marija Magdalena 1898 m. 

Viatkoje, Jotainiuose 1900 m. gimė Kristina Juzefa ir 1902 m. Jonas 

Kazimieras, Andriejus gimė 1903 m. Liepojoje. Jurgis ir Aleksandras tapo 

kariškiais. Jurgis buvo artilerijos pulkininkas Pietų Amerikoje. Aleksandras – 

lenkų 3-ojo ulonų pulko rotmistras, žuvo 1919-ųjų metų kovose. 

1882 m. Jotainių dvarui priklausė 124 dešimtinės dirbamos, 3 

dešimtinės netinkamos dirbti žemės ir 153 dešimtinės miško. 1902 m. dvare 

buvo 20 gyventojų. 1912 m. streikavo dvaro darbininkės, reikalavusios pakelti 

darbo užmokestį. 1923 m. dvare užrašytas 1 ūkinis kiemas su 66 gyventojais. 

1940 m. nacionalizuojant dvarą jo savininkė Kristina Zavišaitė turėjo 80 

ha žemės. Kadangi dvare buvo meno vertybių, 1940-ųjų rugpjūčio 21 d. čia 

apsilankė Kultūros paminklų apsaugos skyriaus darbuotojai V. Dilka ir P. 

Puzinas. Jie užantspaudavo spintą su knygomis. Beje, tik dalis knygų turėjo 

istorinę vertę, o kitos, kaip rašė 1940 m. rugsėjo 25 d. prašyme K. Zavišaitė, 

buvo „beletristinio bei romantinio pobūdžio, tai manu, jų dauguma yra 

137

nereikšmingos ir nereikalingos. Aš esu inteligentė ir norėčiau savo knygomis 

naudotis“. Iš rugsėjo 30 d. rašyto P. Galaunės atsakymo matyti, kad knygas 

pavesta saugoti savininkai iki atskiro nurodymo. Tolimesnis jų likimas 

nežinomas. 

Minėti paminklosaugos specialistai aprašė ir tuometinį dvaro vaizdą: „Į 

dvarą tik atvykus, krinta į akis jų didžiulis gyv. rūmas – mūrinis, 2-jų aukštų. 

Stilius – prieškarinės architektūros turtingas pavyzdys. Rūmas labai didelis, iš 

vieno galo senas priestatas (žymiai senesnis už visą rūmą) apvalaus bokšto 

formos. Vidus gerai suplanuotas, o apvalusis bokštas tuščias ir balandžių 

nugyvenamas. Jo grindys aplūžusios ir pavojinga vaikščioti. Dvare galvojama 

steigti ūkio mokyklą“. Bet pokario metais nacionalizuotame dvare įsikūrė ne 

mokykla, o psichoneurologinis pensionatas. 

1992 m. inventorizuojant dvaro sodybą buvo užfiksuoti 6 dvaro 

pastatai: rūmai, svirnas, kluonas, 2 arklidės ir tvartas. 1997 m. kluonas 

sudegė. Sunyko tvartas. Dabar iš likusių pastatų vertingiausias yra svirnas ir 

rūmai. Ypač unikalus yra svirnas, kuriame, pasak vietos gyventojų, yra tiek 

langų, kiek metuose savaičių. 

Likę parko fragmentai. Alėjos gale yra dvaro kapinaitės. 


1. Archiwum rodzinne hrabiów Zawiszów // Российский государственный 

исторический архив. – Ф.1343. – Оп.35. – Д.8967. – Л.2-3 

2. Dvarininkų, kurių žemė ištisai ar dalinai nacionalizuota, sąrašas // Valstybės 


3. Dvarų, kuriuose 1940 m. buvo suregistruoti meno ir kultūros paminklai, sąrašas // 

VAK. – B.90. – L.8 

4. Jotainiai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986. – P.135. 


Vilnius. – 1975. – P.327, 344. 

6. Juknevičius P. Jotainiai // Gimtinė. – 2000. – Nr.4. 

7. Juknevičius P. Jotainių pradžia // Tėvynė. – 2000 04 12. 

8. Juknevičius P. Juodos pakrantės. Vadoklių dvarai. Anitavos dvaras. Antanavos 

dvaras. Jotainių dvaras. Belazariškio dvaras. Paberžio dvaras. Pajuodžio dvaras. 

Marijonavos dvaras. Keravos dvaras // Tėvynė. – 2000 12 20. 

9. Juknevičius P., Lukšytė S. Iš Jotainių praeities. – Panevėžys. – 2004. 

10. Juknevičius P. Zavišų valda // Panevėžio balsas. – 1994 01 26. 


VAK. – B. – 150. – L.17. 

12. Kurczewski J. Biskupstwo Wilenskie. – Wilno. – 1912. – P.481. 



138

14. Lietuvos apgyventos vietos. 1923 m. pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 

surašymo duomenys. – Kaunas. – 1925. – P. 168, 175, 176. 

15. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. – T.3. – 


16. Lietuvos TSR Panevėžio rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogas / 

RŽPI. 2-as leidimas. Mašinraštis. – Vilnius.. – 1985. – L.227. 



18. Meilus E. Lietuvos miestų, miestelių steigimo ir turgų prekymečių privilegijos (XVII 

a. antroji pusė – XVIII a.) // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. – Vilnius.. – 1988. – 

P.60-104. 

19. Meysztowicz W. Gawędy o czasach i ludziach.– Londyn. – 1986. – P.80-81. 

20. Panevėžio rajono Jotainių buvusio dvaro sodybos inventorizacijos medžiaga / VŽI. 





Gdansk. – 1974. – P.438-439. 

23. Subačius G. Sudegė Jotainių pensiono ūkinis pastatas // Sekundė. – 1997 11 27. 

24. Trebaitė K., Juknevičius P. Jotainių dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Zavišos. Konferencijos, įvykusios 2009 m. balandžio 17 d., pranešimų tezės / 


25. 1564 m. balandžio mėn. 22 d. Jotainių dvarelio žmonių sąrašas // Istorijos archyvas. 

XVI amžiaus Lietuvos inventoriai. – T.1. – Kaunas. – 1934. – P.156-157. 

26. Vaičiūnienė R. Liepsna sunaikino pensiono pastatą // Panevėžio balsas. – 1997 11 27. 



дополнительное. – Ковна. – 1889. – C. 79, 184, 507, 574. 

28. Алфавитный списокъ населённыхъ мъст Ковенской губернiи. – Ковно. – 1903. 

– C.304. 

29. Списокъ лицемъ изъявившимъ желанiе вступить въ члены Ковенского 

общества сельского хозяйства и избpанных въ общемъ собранiи 3 марта // 

Журналъ годичнаго общаго собрания Ковенского общества сельского хозяйства 

2-го и 3-го марта 1901 года. – Ковна. – 1901. – С.19. 

30. Cписокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи Ковнa. – 1892. – C.206. 

Ūdrų dvaras 

Rūta Grincevičiūtė 

Dešiniajame Nevėžio krante yra eilė Vadaktų dvarų. Anksčiau tokiu 

pavadinimu galėjo būti vadinamas ir Ūdrų dvaras. Nes dar S. Kolupaila rašė, 

kad žemiau Vadaktėlių, dešiniajame Nevėžio krante, yra du Vadaktų dvarai. 

Vadaktus (Zavišinę) mini D. Afanasjevas 1861 m. statistiniame leidinyje. 

139

Tiesa, jis Ūdrus painioja su netoliese esančiais Vadaktėliais, nes rašo, kad 

dvare yra katalikų koplyčia, spirito varykla ir malūnas. Iš tikrųjų koplyčia ir 

malūnas buvo Vadaktėliuose. Neskiria šių valdų ir V. Meištavičius. Jis teigia, 

kad Jotainių dvaro savininko K. Zavišos brolis, inžinierius Antanas Zaviša, 

grįžęs iš Rusijos, „įsigijo Mažuosius Vadaktus, arba Vadaktėlius“. Taigi, 

Ūdrų dvaras dar buvo vadinamas Mažaisiais Vadaktais. V. Meištavičius 

teigia, kad kadaise ši valda priklausė Bilevičiams. Tiesa, 1889 m. išleistame 

Kauno gubernijos žemvaldžių sąraše nei Bilevičių, nei Zavišų pavardės su 

šiuo dvaru nesiejamos. Bet tai ir vėl dėl tos pačios priežasties, kad šie dvarai 

painiojami. 

Dabartiniu pavadinimu dvaro istoriją galima atsekti tik nuo XX a. 

pradžios. Tuomet dvarą įsigijo Antanas Zaviša, vedęs Aliną Lappo. A. Zaviša 

kurį laiką priklausė Vilniaus žemės ūkio banko valdybai. 

1902 m. dvare gyveno 10 žmonių. 1923 m. Ūdruose užfiksuoti 4 ūkiniai 

vienetai su 39 žmonėmis. 

Tarpukariu dvarą paveldėjo A. Zavišos sūnus Bogdanas, dirbęs Kaune 

žurnalistu. Kitas sūnus Olesis tarnavo Lenkijos kariuomenėje, dirbo Lenkijos 

diplomatinėse tarnybose, o emigravęs gyveno Londone. 1940 m. 

nacionalizuojant dvarą, savininke nurodyta Celina Zavišienė. Ji turėjo 81,83 

ha žemės. 

Meno vertybių ieškoję paminklosaugininkai dvarą aprašė, pavadindami 

jį Vadaktų I dvaru: „Dvareliu vadinamas. Dvaras nelabai senas, labai 

gražioje vietoje. Iš vienos pusės Vadakties upelė, pakalnėje vieškelis, dar 

toliau Nevėžio lankos, o už jų pušynas. Dvaro rūmas labai didelis, dviejų ar 

daugiau aukštų, iš baltų plytų mūrytas. Stilius– turtingas prieškarinių laikų 

statybos pavyzdys. Į vakarų pusę terasa paremta raudonų plytų kolona. 

Įėjimas aukštai iškeltas. Prie rūmų didelė žvyruota aikštė. Rūme žadama 

perkelti pradžios mokyklą. Kiti jo pastatai mažiau įspūdingi. Rūmas labai 

gerame stovyje. Dalis jo gyvenama, kita dalis paversta vištide ir sandėliais“. 

Aprašyme neteisingai nurodytas upelio pavadinimas: pro dvarą teka 

Svirnupis. 

1989 m. inventorizuojant dvaro parką, buvo užfiksuoti 8 dvaro pastatai: 

rūmai, grūdų sandėlis, kluonas, kumetynas, kluonas, tarnų namas, tvartas, 

kumetynas. Vertingiausi ansamblyje – eklektiniai rūmai, dviaukštis medinis 

svirnas ir fachverkinės konstrukcijos kumetynas. Deja, 1997 m. svirnas 

nugriautas. Neišliko ūkiniai pastatai. 

Parkas apleistas, atvirose erdvėse piktžolėtas. Link Svirnupio – 

ganyklinė pieva. Parke auga 9 vietinės medžių rūšys, 1 introdukuota; krūmų – 

1 vietinė rūšis ir 5 introdukuotos. Gausiausiai paplitę medžiai: paprastieji 

140

klevai, mažalapės liepos, paprastieji uosiai. Gausiausiai paplitę krūmai – 

paprastosios alyvos. 

Parke yra 2 kūdros, kurios, pasak vietos gyventojų, atsirado imant molį. 


1. Grincevičiūtė R. Ūdrų dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Zavišos. 

Konferencijos, įvykusios 2009 m. balandžio 17 d., pranešimų tezės / Sudarytojas ir 


2. Juknevičius P. Tarp Naujamiesčio ir Krekenavos. Ūdrų dvaras // Tėvynė. – 1997 03 

05. 

3. Juknevičius P. Vadaktais vadinti... Ūdrai // Panevėžio balsas. – 1994 06 07. 


Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – B. 150. – L.14. 

5. Kolupaila S. Nevėžis. – Kaunas. – 1936. – P.73. 



surašymo duomenys. – Kaunas. – 1925. – P. 167. 



9. Lietuvos TSR Panevėžio rajono gamtos, istorijos ir kultūros katalogas / RŽPI. 

Mašinraštis. – 2-as leidimas. – Vilnius. – 1985. – L.141. 

10. Meysztowicz W. Gawędy o czasach i ludziach. – Londyn. – 1986. – P.81. 

11. Milius V. Upytės apylinkių žemės naudojimas, žemėvalda ir žemėtvarka valakų 

reformos laikais // Upytė. – Vilnius. – 1986. – P.1986. – P.42. 




14. Алфавитный списокъ населённыхъ мъст Ковенской губернiи. – Ковно. – 1903. 

– C.288 

15. Cписокъ населённыхъ мъст Ковеской губернiи. – Ковнa. – 1892. – C.194 

Linkavičių (Slabados) dvaras 

Simona Švitinytė 

Istoriniuose šaltiniuose Linkavičių dvaras ir kaimas pirmą kartą 

paminėti 1585 metais. XVI a. Kituose to laikotarpio dokumentuose minimas 

Linkavičių palivarkas. 

Dvarą valdė Siručiai, Prozorai, galiausiai jis atiteko Zavišoms. XVIII 

a. pabaigoje jie tikrai jau buvo Linkavičių dvaro valdytojai. 

141

1777 m. liustracijoje nurodyta, kad Linkavičių (Zavišų) dvare buvo 

vandens malūnas. 1825 m. Linkavičių dvare veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir 

vienintelė to meto Lietuvoje vario 1iejykla. 1859 m. dvare buvo spirito varykla ir 

malūnas. Dvare gyveno 30 žmonių. 1882 m. dvaro savininkui Valerijonui 

Zavišai priklausė 735 dešimtinės dirbamos ir 35 dešimtinės netinkamos dirbti 

žemės bei 350 dešimtinių miško. K. Gukovskis rašo, kad dvare buvo išvystyta 

paukštininkystė: pardavimui auginti kalakutai, žąsys. Dvaro laukuose buvo 

įdiegta daugialaukė sėjomaina. Dvare buvo garinė kuliamoji. 

1902 m. Linkavičių dvare gyveno net 107 žmonės. 1923 m. čia buvo 

7 ūkiniai kiemai su 45 gyventojais. 

Nacionalizuojant dvarą 1940 metais, vieni dokumentai savininku 

nurodo Povilą Zavišą, kiti – Pauliną Zavišienę. Tuomet dvarui priklausė 105, 

51 ha žemės. Dvaro vertybes 1940 m. rugpjūčio 19 d., dalyvaujant dvaro 

komisarui Leonui Lopatai, aprašė dailininkai V. Dilka ir P. Puzinas. Jie 

užfiksavo 4 vertingus Zavišų giminės portretus, iš kurių 3 buvo tapyti XVIII 

a. Tai - moters portretas su įrašu „Joana Bielshurskij Zawiszowna, 1741“, 

vyriškio portretas su įrašu „Symon Zawysza, 1790“, ir vyriškio su šarvais 

portretas su užrašu „Igazy Zawysza, 1719“. Tų pačių metų rudenį Morisas 

Melgailis šiame dvare dar surado šias meno vertybes: vieną paveikslą, vieną 

medalį, 2 negatyvus ir 1 fotokopiją su dvaro vaizdu, 3 vienetus planų, iš kurių 

vienas braižytas 1864 metais. Tolimesnis vertybių likimas nežinomas. 

Meno vertybių registratoriai taip aprašė dvaro sodybą: „Dvaras 

aukštoje kalvoje, apaugusioje senais medžiais. Gyvenamas namas didelis ir 

viduje išsilaikęs, bet ko nors meniško sunku jame surasti“. 

1941 m. dvaro savininkai Paulina Zavišienė, Prano dukra, 69 m. 

amžiaus, ir Povilas Zaviša, Valerijono sūnus, 29 m. amžiaus, buvo ištremti į 

Sibirą. 

Dvaro žemė buvo perdalinta 1944 m. spalio 2 d. 

1990 m. rugsėjo 5 d. inventorizuojant buvusio dvaro parką 

užregistruota 16 pastatų: 

1. Rūmai – gyvenamasis namas, stačiakampio plano, dviejų aukštų, 

pamatai ir sienos akmenų mūro, sienos tinkuotos. Yra medinis 

priestatas. Stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu. Medinio priestato duryse 

išpjaustytas užrašas „Roku 1816“. 

2. Tarnų namas – nenaudojamas, kvadratinio plano, vieno aukšto, su 

rūsiu, pamatai ir sienos akmenų mūro, stogas keturšlaitis, šiferio. 

3. Tarnų namas – nenaudojamas, kvadratinio plano, vieno aukšto, su 

rūsiu, pamatai ir sienos akmenų mūro, avarinės būklės, be stogo. 

142

4. Svirnas su daržovių sandėliu – nenaudojamas, stačiakampio plano, 

dviejų aukštų, su rūsiu, pamatai ir sienos akmenų mūro, tinkuotos, 

stogas dvišlaitis. 

5. Gyv. namas – gyvenamasis namas, stačiakampio plano, vieno aukšto 

su mansarda, medinis, pamatai akmenų mūro, stogas dvišlaitis. 

6. Kumetynas – sandėlis, stačiakampio plano, vieno aukšto, pamatai ir 

sienos akmenų mūro, stogas dvišlaitis. 

7. Tvartas – nenaudojamas, stačiakampio plano, vieno aukšto, pamatai ir 

sienos akmenų mūro, stogas šlaitinis, čerpių. 

8. Tvartas – sandėlis, stačiakampio plano, vieno aukšto, pamatai ir 

sienos akmenų mūro, stogas dvišlaitis, šiferio. 

9. Svirnelis – svirnelis, stačiakampio plano, vieno aukšto, pamatai 

akmenų, sienos medinės, stogas dvišlaitis, šiferio. 

10. Kalvė – dalinai gyvenamasis namas, stačiakampio plano, vieno 

aukšto, stogas dvišlaitis, dengtas skarda ir šiferiu. 

11. Pirtelė () – tvartelis, stačiakampio plano, vieno aukšto, pamatai 

akmenų mūro, stogas dvišlaitis, šiferio. 

12. Ūkinis pastatas – ūkinis pastatas, stačiakampio plano, vieno aukšto, 

medinis, stogas dvišlaitis, čerpių. 

13. Gyv. namas – gyvenamasis namas, stačiakampio plano, vieno aukšto, 

pamatai akmenų mūro, sienos medinės, stogas dvišlaitis, skardos. 

14. Kumetynas – gyvenamasis namas, stačiakampio plano, vieno aukšto, 

pamatai akmenų mūro, sienos medinės, stogas dvišlaitis, skardos. 

15. Ūkinis pastatas – ūkinis pastatas, stačiakampio plano, vieno aukšto, 

pamatai akmenų mūro, sienos molio plytų, stogas dvišlaitis, šiferio. 

16. Ūkinis pastatas – sandėlis, stačiakampio plano, vieno aukšto, pamatai 

akmenų mūro, sienos medinės su akmenų ir raudonų plytų intarpais, 

stogas dvišlaitis. 

Be to, buvo likę vandens malūno ar užtvankos griuvėsiai. Dvaro 

teritorijoje yra originalus šešiakampis medinis pastatas – daržinėlė. 

Privažiavimo kelias nuo asfalto į dvarą grįstas akmenimis. 

Labai nedaug duomenų apie parką. S. Kolupaila rašo. Kad dvaro 

parkas siekė Nevėžį. Inventorizuojant parką, dendroflora tirta paviršutiniškai. 

Auga 6 vietinės ir 4 introdukuotos medžių rūšys, krūmų atitinkamai – 3 

vietinės ir 3 introdukuotos rūšys. Gausiausiai paplitę medžiai – paprastieji 

klevai, gausiai paplitę krūmai – alyvos. 

Parkas – ekstrovertas, pereinantis į gretimas teritorijas. 


143



2. Būtėnas J. Gyvenusi kitiems. – Kaunas. – 1993. – P.10. 

3. Dvarininkų, kurių žemė ištisai ar dalinai nacionalizuota, sąrašas // Valstybės 


4. Dvarų, kuriuose 1940 m. buvo suregistruoti meno ir kultūros paminklai, sąrašas // 

VAK. – B.90. – L.8. 

5. Juknevičius P. Linkavičiai-Slabada // Panevėžio balsas. – 1995 03 04. 


VAK. – B. 150. – L.15. 

7. Kolupaila S. Nevėžis. Hidrografinė studija. – Kaunas. – 1936. – P.74. 



surašymo duomenys. – K. – 1925. – P.84. 

10. Lietuvos TSR Panevėžio rajono gamtos, istorijos ir kultūros katalogas / RŽPI. 

Mašinraštis. – 2-as leidimas. – Vilnius. – 1985. – L.156. 



12. Linkavičiai // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – T.2. – Vilnius. – 1986. – P.615. 

13. Maksimaitienė O. Panevėžio miesto istorija. – Panevėžys. – 2003. – P.36. 

14. Miškinis A. Krekenava // Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. – T.9. – Vilnius. – 


15. Miškinis A. Krekenava // Mokslas ir gyvenimas. – 1964. – Nr.4. – P.33. 

16. Panevėžio apskrities archyvas. – F.498. Ap.1. – B.192. 

17. Panevėžio rajono Linkavičių (Slabados) buvusio dvaro parko inventorizacijos 

medžiaga / VŽI. Mašinraštis. – Vilnius. – 1992. 


19. Švitinytė S. Linkavičių (Slabados) dvaras // Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Zavišos. Konferencijos, įvykusios 2009 m. balandžio 17 d., pranešimų tezės / 


20. Słownik geograficzny królewstwa Polskiego i innych krajów słowianskich. – T.5. – 


21. 1827 m. Pramonė ir prekyba Upytės apskrityje // Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. – 

T.1. – Vilnius. – 1955. – P.391. 


генерального штаба. Ковенская губерния. – Санкт – Петербург.-1861. – C.729. 





C.314. 

25. Географический словарь жемайтской земли XVI столътiя состаленный по 40 

актовым книгам Россiенского земского суда архиварiусом Виленского 

центраольного архива древнихъ актовыхъ книгъ – губерний Виленской, 

Ковеской, Гроденской и Минской Иваномъ Яковлевичемъ Спрогисом. – 

Вильна. – 1888. – C.57. 

26. Гуковсий К. Поневежский уезд. – Ковна. – 1898. – С.48, 54, 60. 

144


Kitos Zavišų valdos 

Rasa Urbonaitė, Petras Juknevičius 

Iš pirmojo pranešimo matyti, kad XVI šimtmetyje Zavišos minimi 

Vilniaus krašte. Bet yra užuominų, kad vedybų keliu jie galėjo turėti valdų ir 

kitose Lietuvos vietose. Antai, 1541 m. Barbora Zavišienė bylinėjosi su 

Kiškomis dėl Vaškų dvaro, o 1546 m. su Kristupu Zaviša dėl Vaškų 

baudžiauninkų sumušimo. 

XVII amžiuje Zavišos turėjo dvarų apie Jonavą. Istoriniuose 

dokumentuose užfiksuota, kad Marijona Zavišaitė kaip pasogą atidavė savo 

vyrui Stanislovui Kosakovskiui Jonavos, Šilų, Montrimiškių ir kitus 

dvarus. 

XVIII amžiuje Zavišų pėdsakai jau aptinkami Kėdainių 

krašte. Geriausiai iki mūsų dienų išlikęs Apytalaukio dvaras. XVII 

a. Apytalaukį valdė Šiukštos. Mūrinę barokinę su renesanso bruožais 

Apytalaukio bažnyčią 1635 m. pastatė P. Šiukšta. Lenkų dvarų istorijos 

tyrinėtojas Romanas Aftanazis nenurodo kada dvarą įsigijo Zavišos. Jis rašo, 

kad vėlesniu laikotarpiu dvaro paveldėtojais tapo Zavišos („W okresie 

pόźniejszym dobra te stały się dziedzctwem Zawiszόw“). Vėliau pusę amžiaus 

Apytalaukis buvo Tiškevičių ir Zabielų paveldimas turtas. XIX a. II pusėje. 

Zabielos savo rankose sutelkė visą valdą („zjednoczyli w swoim ręku obie 

schedy“) apie 2 000 dešimtinių. 

Galima apytikriai nustatyti, kad Zavišos Apytalaukį valdė visą XVIII 

amžių. O Zabieloms valda greičiausiai atiteko vedybų keliu – XIX a. 

pradžioje Barborai Zavišaitei ištekėjus už Simono Zabielos. 

Valdant Zabieloms, XIX a. viduryje buvo rekonstruoti dvaro rūmai. 

Jie įgavo ampiro stiliaus elementų. Manoma, kad rūmus projektavo K. 

Kozlovskis (1847–1902), kadangi jis ruošė to paties savininko Labūnavos 

dvaro rūmų projektą. Kiti tyrinėtojai linkę manyti, kad Apytalaukio dvaro 

rūmus projektavos nežinomas autorius iš Rygos, nes stilius atitinka tuo metu 

vyravusią madą. Rūmų interjeras buvęs puošnus: krosnys, gipsatūrinės 

rozetės, medžiotojų kambaryje visi baldai buvę iš briedžio ragų. Dalis dvaro 

vertybių pateko į Kėdainių kraštotyros muziejų. Be rūmų dar išliko oficina, 

fontanas, kalvė, ūkiniai pastatai. Beje, XIX a. viduryje Apytalaukio dvare 

buvo didelis orkestras, išlaikomas grafo Henriko Zabielos. 

145

Mišraus tipo parkas užveistas 1810 m. švelniai banguotoje 10 ha 

teritorijoje, per kurią teka Alkupio upelis. Priešais rūmus yra baseinas, o į 

pietryčius nuo jų – tvenkinių grandinė. Parko pakraštyje į vakarus nuo rūmų 

yra apžvalgos kalvelė. Parke vyrauja vietinės medžių rūšys. Auga ir 

svetimžemiai: paprastieji kaštonai, dygiosios eglės, europiniai maumedžiai, 

pilkasis bei balzaminis kėniai, veimutinė pušis. 

1802 m. Apytalaukyje įsteigta mokykla. 1859 m. miestelyje buvo 43, 

dvare – 41, palivarke – 10 gyventojų. 1923 m. dvare buvo 128, bažnytkaimyje 

– 33 gyventojai. 1979 m. Apytalaukyje gyveno 293 žmonės. 

Zabielos Apytalaukio dvarą valdė beveik iki Antrojo pasaulinio karo 

(Karolis Zabiela mirė 1937 m.). 1940 m. nacionalizuojant dvarą nurodyti 

Kazio Zabielos įpėdiniai valdę 93 ha. Pokario metais dvare įsikūrė senelių 

invalidų namai, dabar – pensionatas. 

Grįžtant prie Zavišų valdų, pastebėsime, kad XIX a. Kėdainiuose 

Zavišos turėjo vilą, kurios fasade virš durų puikavosi įrašas: „Honorem meum 

nemini dabo“. Kur tiksliai ji buvo dabar sunku pasakyti, žinoma, tik kad 

stovėjo gražioje vietoje („w pięknym postawiona miejscu“). 

Arčiau Šventybrasčio būta dar vienos Zavišų valdos – Ignacogrado. 

Česlovas Milošas rašo, kad taip dvaras buvo pavadintas Ignoto Zavišos – 

Tadeušo Kosciuškos sukilimo karininko, palaido anksčiau Zavišoms 

priklaususiame Apytalaukyje, garbei I. Zaviša 1744 m. Šventybrastyje pastatė 

katalikų bažnyčią. Apie XIX a. vidurį Leokadijai Zavišaitei ištekėjus už 

Stanislovo Geištoro, Ignacogradas perėjo šiai giminei. Jų sūnus Jokūbas 

Geištoras (1827–1897), vienas iš 1863–1864 m. sukilimo vadovų, buvo vedęs 

savo tetą, tikrą motinos seserį Teklę Zavišaitę. J. Geištorą ištrėmus į Sibirą, 

dvaras atiteko Stolypinų giminei („Kitoje Nevėžio pusėje buvo Ignacegradas 

– mano tėvo sesers Marijos Arkadijevnos Ofrosimovos dvaras“, – 

prisiminimuose rašo P. Stolypino duktė). 

Tarp Šventybrasčio ir dabartinio Panevėžio rajono ribos yra Zavišinė. 

Pats pavadinimas byloja, kad čia buvusį dvarą valdė Zavišos. Atrodo, kad 

valda jiems priklausė ne vieną šimtmetį. Paskutinis dvaro savininkas – 

Jaroslavas Vainauskas. 

Dvaro rūmai nugriauti pokario metais, jų vietoje kolūkis pastatė 

gyvenamą namą. Parke auga skirpstai, ąžuolai. 



Warszawa, Kraków. – 1992. – T.3. – P. 103, 106, 233. 

146

2. Geištoras Jokūbas // Mažoji Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – T.1. – Vilnius. – 


3. Juknevičius P., Vasiliauskaitė L. Nevėžio pakrantėmis arba Panevėžys – Kėdainiai – 

Panevėžys. – Panevėžys. – 2003. 

4. Juknevičius P. Zavišos // Tėvynė . – 1998 07 08. – Priedas „Atsigręžkime į praeitį“. – 

Nr.2. 

5. Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. – T.3. – 

Vilnius. – 2000. – P.343, 346, 351, 366, 368. 



7. Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius. – 1995. – P.63-64, 80. 

8. Navys A. Apytalaukio architektūros ansamblis // Tarybų Lietuvos enciklopedija. – 

T.1. – Vilnius.. – 1985. – P.88. 

9. Petrauskas A. Zavišinė // Tarybinis kelias. – 1984 07 26. 

10. Urbonaitė R., Juknevičiius P. Kitos Zavišų valdos // Dvarų kultūra – Lietuvos 

kultūros dalis. Zavišos. Konferencijos, įvykusios 2009 m. balandžio 17 d., pranešimų 

tezės / Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. – Panevėžys. – 2009. – P.7. 

11. Бок П. М. Воспоминания о моем отце П. А .Столыпине. – Москва. – 1992. – C.8. 

147

Turinys 

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis Komarai.......................... 5 

Pranešėjai ................................................................................... 6 

Lietuvos bajorijos kultūros profiliai........................................... 7 

Tadas Jagminas 

Komarai...................................................................................... 8 


Raguvėlės dvaras...................................................................... 12 

Petras Juknevičius, Rita Želnytė 

Baisogalos dvaras..................................................................... 16 


Palėvenės dvaras ...................................................................... 18 


Kitos Komarų valdos ............................................................... 20 


Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Kerbedžiai. .................. 24 

Pranešėjai ................................................................................. 25 

Kerbedžiai ................................................................................ 26 


Inžinierius, tiltų statytojas Stanislovas Kerbedis ..................... 30 


Mykolas Kerbedis .................................................................... 34 

Skaistė Kryžanauskaitė ........................................................ 34 

Filantropė Eugenija Kerbedytė-Kerbedienė............................. 37 


Geležinkelių tiesėjas Stanislovas Kerbedis.............................. 39 

Agnė Bačkytė 

Naudvaris ................................................................................. 42 


Pakiršinys................................................................................. 48 


Ribiniškiai ................................................................................ 51 

Dovilė Skėrytė, Petras Juknevičius 

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Sicinskiai..................... 56 

Pranešėjai ................................................................................. 57

Sicinskiai ir jų valdos Lietuvoje............................................... 58 


Jonas Sicinskis ......................................................................... 61 


„Nedorėlis“ Vladislovas Sicinskis ........................................... 67 


Šaltiniai ir literatūra ..................................................................... 72 

Čičinsko legendos kilmė .......................................................... 73 


Literatūros apie Čičinsko kalną apžvalga ................................ 78 


Vaišvilčių „Viršumų“ kalnelis ................................................. 82 

Justina Aidukaitė 

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Karpiai......................... 85 

Pranešėjai ................................................................................. 86 

moksleivė. ................................................................................... 86 

Karpiai...................................................................................... 87 

Petras Juknevičius, Sigita Sokolnikova 

Benediktas Karpis .................................................................... 96 


Ignacijus Karpis ir jo garsusis testamentas .............................. 99 


Eustachijus Karpis.................................................................. 102 


1831 m. sukilimo dalyvis Pranciškus Felicijonas Karpis ir jo 

šeima ...................................................................................... 105 


Felicijonas Karpis .................................................................. 112 


Joniškėlio dvaras.................................................................... 115 

Simona Švitinytė, Rasa Urbonaitė 

Liberiškio dvaras.................................................................... 122 


Skaistakalnio (Jasnagurkos) dvaras ....................................... 125 

Loreta Paškevičienė 

Joniškėlis ir Karpiai ............................................................... 128

Rūta Aidukaitė 

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis. 

Zavišos ....................................................................................... 130 

Pranešėjai ............................................................................... 131 

Zavišos ................................................................................... 132 


Jotainių dvaras........................................................................ 136 

Karolina Trebaitė, Petras Juknevičius 

Ūdrų dvaras............................................................................ 139 

Rūta Grincevičiūtė 

Linkavičių (Slabados) dvaras................................................. 141 

Simona Švitinytė 

Kitos Zavišų valdos................................................................ 145 

Rasa Urbonaitė, Petras Juknevičius 

Šaltiniai ir literatūra ............................................................... 146 

Krašto paveldas. Konferencijų medžiaga. 

Leidinyje pateikiami penkiose konferencijose skaityti pranešimai 

(37) apie Panevėžio krašto garsias bajorų gimines ir su jais susijusiu 

rajono kultūriniu paveldu. Trumpai pristatyti pranešėjai. 

UDK 908.474.5 (06) 

Dv 18 

Sudarytojas ir redaktorius Petras Juknevičius 

Korektorė Ilma Vienažindytė 

Maketavo Svetlana Jerpyliova 

Tiražas 150 

Išleido ir spausdino UAB „Tėvynė“, 

Savanorių a. 12, Panevėžys 

Tel./Faks. 8 45 436713 

Panevėžys 2010

Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis - Panevėžio rajono savivaldybė

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?