PDF formatu

Kaip atpažinti
užsakomąjį straipsnį
Telekomunikacijų bendrovės „Omnitel“ 2007–2008 m.
atliktos apklausos duomenys parodė, kad 66,3 proc.
skaitytojai teigia atpažįstantys užsakytus straipsnius,
o 55,7 proc. apklaustųjų sakė, kad atpažįsta užsakytus
straipsnius, kai nuo skaitytojų tai slepiama. Tarp užsakomuosius
straipsnius atpažįstančių skaitytojų 37 proc.
juos vertina neigiamai. Dar daugiau – 43,3 proc. skaitytojų
– neigiamai vertina paslėptus užsakomuosius
straipsnius. Tačiau paslėptų užsakomųjų straipsnių Lietuvos
spaudoje kaip buvo, taip ir yra.
Žurnalistas Marijus Širvinskas savo bakalauro darbe
„Užsakomieji straipsniai nacionaliniuose dienraščiuose:
požymiai, taikymas, apibrėžimas“ yra išskyręs paslėptų
užsakomųjų straipsnių požymius, kurie pateikti žemiau.
• Būdinga specifinė, neatitinkanti leidinio formato stilistika:
antraštės ima skambėti kaip skelbimo šūkiai;
paantraštės gali būti per ilgos.
• Juos išduoda greta neva objektyvaus teksto publikuoti
tos pačios įmonės reklamos pranešimai.
• Šaltinių stoka. Paprastai tokioje publikacijoje kalbinamas
vos vienas pašnekovas, dažniausiai tai būna įmonės
ar įstaigos vadovas.
• Yra neįprasta jį rašiusiojo autoriaus pavardė, tiksliau,
dažnai tai tebūna slapyvardis. 2005 metais
M.Širvinskas atkreipė dėmesį į tokias pavardes kaip
Laimutis Genys („Lietuvos rytas“), Vaidė Gėlė arba Rojus
Žaibas („Respublika“), Marijonas Molinis („Veidas“).
• Tokiame straipsnyje konkreti firma arba jos vadovas
yra parodomas paprastai vien iš teigiamos pusės, nė
neklausiant jų apie problemas, kurios domina auditoriją,
arba atsakoma atmestinai, o kalbinantis pašnekovą
žurnalistas nemato reikalo patikslinti ir pateikti
tikslinamų klausimų.
Žurnalistas tampa įkaitu
Aptariamos temos požiūriu ne mažiau svarbus klausimas,
kaip tokius leidinius leidžiančios bendrovės žiūri
į joje dirbančius žurnalistus, kurių paslaugos įskaičiuojamos
į bendrą kainą šalia „foto medžiagų ir gamybos
bei spausdinimo išlaidų“. Požiūris mažų mažiausiai nepagarbus,
nes nuvertina žurnalisto darbą iki „intymių
paslaugų“ lygio. Ar žurnalistas turėtų atsisakyti tokios
užduoties ir tokios darbovietės Jis turi neabejotiną teisę
rinktis: siųsdama suteikti paslaugas komercinei bendrovei,
redakcija savo naudai parduoda esamą ir būsimą
žurnalisto reputaciją – brangiausią verslo žurnalisto turtą.
Ir jis turi teisę pasirinkti savo reputaciją, o ne darbą
toje žiniasklaidos priemonėje.
Tai anaiptol ne vienintelė dilema, kurią turi spręsti verslo
temomis rašantys žurnalistai. Jie dirba ne itin skaidrioje
aplinkoje, sudėtingame trikampyje – politikų, verslo korporacijų
ir žiniasklaidą leidžiančių bendrovių interesų
sandūroje. Visų toje sandūroje vyraujančių procesų kurioje
nors redakcijoje dirbantis žurnalistas gali net nežinoti,
nes tėra paverčiamas paslaugas teikiančiu įrankiu.
„Sakykime, aš jau vasarą nutuokiau, kad po rinkimų Darbo
partija vyriausybės formuoti eis kartu su socialdemokratais,
mat „Balso“ redakcijose buvo reikalaujama į turinį primaišyti
ne tik Viktoro Uspaskicho ir jo bičiulių komentarų,
bet ir dabartinio kandidato į būsimus premjerus Algirdo
Butkevičiaus nuomonių. Kitaip sakant, vadovybės spaudimas
kokiame nors straipsnyje paminėti socialdemokratų
lyderį buvo signalas, kad šios dvi politinės jėgos yra sutarusios
bendradarbiauti ir derina savo veiksmus,“ – portalo
15min.lt dienoraštyje prisiminimais apie vieną iš savo
buvusių darboviečių dalijosi tas pats Marijus Širvinskas,
kurio bakalauro darbas pacituotas pirmiau.
Šiuo atveju žurnalistas kažką numanė, nes atpažino „turinio
priemaišas“. Tačiau būna ir kitaip: verslo grupės ir
politinės jėgos sudaro neoficialius susitarimus, kurių
EUROPOS VERSLO REPORTERIS
14