Delspinigiai ir palūkanos - Tax.lt

More documents

Recommendations

Info

2 Nr. 3K-3-552/2005 ir kt.). Tačiau, kaip minėta, visais atvejais netesybos mažinamos tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal susiformavusią teismų praktiką įprasti delspinigiai yra 0,02 procento už kiekvieną praleidimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-394/2005, Nr. 3K–3–173/2006). Pažymėtina, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos (CK 6.73 str. 2 d.). Palūkanos CK 6.261 str. numatyta, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Palūkanos gali būti nustatytos įstatymo arba šalių susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Kaip ir reikalavimams dėl netesybų išieškojimo, reikalavimams dėl netesybų išieškojimo įstatyme taip pat yra numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, tačiau palūkanų priteisimo atveju jis yra gerokai ilgesnis – penkeri metai (CK 1.125 str. 9 d.). Teismų praktikoje yra pasisakyta, jog tuomet, kai šalių susitarimu nustatytos palūkanos pagal atliekamą funkciją turėtų būti prilyginamos netesyboms, teismai atitinkamo reikalavimo atžvilgiu taikydavo 6 mėnesių ieškinio senaties terminą netesyboms, o ne palūkanoms numatytą 5 metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-301/2006), todėl svarbu suprasti kokias funkcijas atlieka įstatymuose ir sutartyse numatomos palūkanos. Įstatyminės palūkanos Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, dėl ko kreditorius, negalėdamas naudotis jam priklausančiais pinigais, patiria nuostolių, susidarančių dėl infliacijos, prarastos galimybės pinigus investuoti ar panaudoti kitu būdu. Todėl skolininkas privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Skaičiuojant palūkanas kreditoriui nereikia įrodyti, kad laiku neįvykdžius piniginės prievolės jis patyrė nuostolių, nes įstatymu (CK 6.261 str.) preziumuojama, kad jų patiriama (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-434/2005). Tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama atsiskaityti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-434/2005). Kai kreditorius dėl laiku neįvykdytos prievolės patyrė didesnių nuostolių, nei išieškotinos palūkanos, jis gali patirtus nuostolius, kiek jų nepadengia išieškotos palūkanos, mėginti prisiteisti iš skolininko atskirai. Šiuo atveju kreditorius jau turėtų įrodyti patirtų nuostolių dydį. Vienas iš įstatyme nustatytų palūkanų dydžių yra CK 6.210 str. 1 d. numatytas penkių procentų dydžio metinės palūkanos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 2 d.). Kitas teisės aktas, nustatantis specialų palūkanų dydį yra 2003-12-09 Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas (toliau – Vėlavimo prevencijos įstatymas), kurio paskirtis yra reglamentuoti palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, taip pat nustatyti kreditoriaus teises, kai apmokama pavėluotai. Pažymėtina, kad Vėlavimo prevencijos įstatymas taikomas tik nuo 2004-05-01 sudaromiems komerciniams sandoriams, o šio įstatymo nuostatos reglamentuoja ne visus komercinius sandorius ir nereglamentuoja tokių sandorių, kaip pavyzdžiui sandorių su vartotojais, palūkanų, susijusių su mokėjimais pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą ir Čekių įstatymą, reikalavimų dėl mažesnių kaip 20 litų palūkanų ir kt. Šiame įstatyme įtvirtinta palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, norma yra apskaičiuojama imant to metų pusmečio, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas, vieno mėnesio vidutinę tarpbankinių palūkanų normą (VILIBOR) ir padidinant ją 7 procentiniais punktais. Pavyzdžiui, mokėjimo prievolei atsiradus 2005 m. pirmąjį pusmetį, būtų taikoma vidutinė mėnesinė šio laikotarpio VILIBOR palūkanų norma, kuri buvo 2,24 procentai, padidinta 7 procentiniais punktais, viso – 9,24 procentai metinių palūkanų. Pažymėtina, jog tam tikriems sandoriams įstatymas numato palūkanų skaičiavimo išimčių. Pavyzdžiui CK 6.360 str. 5 d. numatyta, kad kai pirkėjas praleidžia mokėjimo terminus esant vartojimo pirkimo-pardavimo santykiams, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos.
Sutartinės palūkanos 3 Kaip minėta palūkanos gali būti numatytos ne tik įstatymo, bet ir šalių susitarimu. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas šalims suteikia teisę susitarti dėl didesnių, nei įstatyme numatytų palūkanų, tačiau nesuteikia teisės susitarti dėl mažesnio palūkanų dydžio, taip suponuojant, kad įstatyme numatyti minimalūs kreditoriaus nuostoliai visais atvejais būtų kompensuojami. Kaip minėta, šalių susitarimui dėl palūkanų numatyta privaloma rašytinė forma, kurios nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymo numatytą palūkanų dydį (CK 6.37 str. 3 d.). Procesinės palūkanos Kreditoriaus patiriamiems nuostoliams kompensuoti priskiriamos taip pat ir palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t.y. nuo piniginių lėšų sumos, kurios kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-434/2005). Pastarųjų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Pažymėtina, jog LR įstatymai nenumato, jog už vieną ir tą pačią skolą būtų skaičiuojamos ,,dvigubos” palūkanos – procesinės ir sutartinės. Tai prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 str.). Galiojantys įstatymai bei suformuota teismų praktika reglamentuoja tik vieną galimą teismo keliu priteistos skolos netesybų formą – procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-562/2006). Įstatyme imperatyviai neaptartas reikalavimo atlyginti netesybas palūkanas kartu klausimas. Tačiau atsižvelgiant į palūkanų, kaip minimalius nuostolius kompensuojančios priemonės, funkciją, reikalavimas priteisti palūkanas vertintinas kaip reikalavimas atlyginti kreditoriaus nuostolius, o pagal CK 6.258 str.2 d. pareiškus tokį reikalavimą, netesybos yra įskaitomos į nuostolius. Įmokų paskirstymas Aptariant skirtumus tarp netesybų ir palūkanų taip pat pažymėtinas skirtingas įstatyme numatytas gaunamų įmokų paskirstymo eiliškumas. Jeigu prievolės šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia yra skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (CK 6.54 str.). Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą ir tik trečiąja eile – netesyboms mokėti. Pagrindinei prievolei įvykdyti skiriamos įmokos tik ketvirtąja eile. Taigi nesant kitaip nustatančiam šalių susitarimui, iš skolininko gaunamos įmokos turėtų būti priskiriamos būtent tokiu eiliškumu. Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs. Priešingu atveju bus laikoma, jog atliekamas mokėjimo eiliškumas tenkino kreditorių. Kaip matyti iš šios delspinigių ir palūkanų apžvalgos, nors aptariamų sąvokų prigimtis iš esmės yra skirtinga ir jos atlieka skirtingas funkcijas, praktikoje jos neretai painiojamos. Todėl šalims sutartyse tariantis dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo ar atsakomybės ir nustatant delspinigių ir palūkanų dydžius svarbu tinkamai suvokti šių sąvokų prasmę ir jų atliekamas funkcijas, o tariantis dėl konkrečių dydžių atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką bei įstatyme numatytus protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Reziume: • Šalių sudaromas susitarimas tiek dėl delspinigių, tiek dėl palūkanų turi būti rašytinis; • Normalus delspinigių dydis yra 0,02 procentai už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo vėluojamos sumokėti sumos; • Įstatyme numatytos palūkanos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia papildomai įrodinėti; • Ieškinio senatis netesyboms – 6 mėnesiai, palūkanoms – 5 metai; • Pagal įstatymą iš skolininko gaunama įmoka pagrindinei skolai dengti skiriama tik po to, kai padengiamos palūkanos ir netesybos. Advokato padėjėjas Dominykas Kabašinskas
Page 1: DELSPINIGIAI IR PALŪKANOS Delspini

Delspinigiai ir palūkanos - Tax.lt

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?