2012 m. vasaris - Artuma

Artuma22012 m. vasaris

Lietuvos vyskupų laiškasPalaimintojo Jurgio Matulaičio metų proga, 2012 m. sausio 8 d.Brangūs kunigai, vienuolės ir vienuoliai,visi mieli broliai ir seserys Kristuje,sveikiname visus, įžengusius į 2012-uosiusViešpaties metus, kuriuos Lietuvoje paskelbėmePalaimintojo Jurgio Matulaičio metais.Kai prieš 25 metus popiežius pal. Jonas PauliusII mūsų kraštietį arkivyskupą Jurgį Matulaitįpaskelbė palaimintuoju, tai buvo neeilinis įvykisLietuvai, tada šventusiai 600 metų Krikšto jubiliejų.Pal. Jonas Paulius II arkivyskupo JurgioMatulaičio beatifikaciją aiškiai susiejo su Krikštu,kuris suvienija su Jėzumi Kristumi ir tampa naujo gyvenimo, naujo kelio pradžia. „Šventuosiusreikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią – kelią, prasidedantį pasinėrimuKristuje per Krikštą“, – kalbėjo popiežius. Tad Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai kviečia mus,pasitikint šio iškilaus tautiečio užtarimu ir remiantis jo pavyzdžiu, atnaujinti ryžtą sekti Kristumi,pilniau gyventi gautąja Krikšto malone. Kaip sako Palaimintasis, patys „gyvai persiėmę Kristausdvasia, turime rūpintis telkti ir organizuoti aplink save geros valios žmones; juos lavinti, rengtiprie darbo, o paskui drauge su jais ir per juos visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti,viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti“ (Užrašai, 1910 10 15).Palaimintasis Jurgis Matulaitis, kaip ir kiekvienas šventasis, mums yra degantis žiburys, kurįBažnyčia „stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose“ (Mt 5, 15). Savo gyvenimoliudijimu jis ir mus kviečia būti ištikimais Krikštui, per kurį esame suvienyti su Kristumi, tapomeDievo vaikais ir Bažnyčios nariais.Vienybė su Kristumi mūsų, krikščionių, neatitolina nuo „šio pasaulio“ aktualijų, bet skatinajose dalyvauti, įnešant ir savo indėlį, kaip tai daryti ragina apaštalas Paulius: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais,verkite su verkiančiais“ (Rom 12, 15). Būtent pagal šią apaštalo Pauliaus laiškovietą, pabrėžiančią meilę visiems, net ir priešams, pal. Jurgis Matulaitis pasirinko savo vyskupiškąjįšūkį „Nugalėk blogį gerumu“ (plg. Rom 12, 21), kuriuo visada stengėsi vadovautis. Šiskvietimas tebūna ir mums pagrindine Palaimintojo Jurgio Matulaičio metų mintimi.Yra svarbu kelti į dienos šviesą įvairius skaudulius, žadinti apsnūdusias sąžines, siekti teisingųreformų, nesitaikstyti su moraliniu blogiu, net jeigu jis tampa vis įprastesniu gyvenimo būdu,daugumos balsu, nerašyta ar užrašyta taisykle. Tačiau jeigu matome tik tai, kas problemiška, arneatimame iš savęs ir kitų gebėjimo džiaugtis ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, nors tai būtųpatys mažiausi ir „nereikšmingiausi“ dalykai kaip šiltas ruduo ar ankstyvas pavasaris, ištartas arišgirstas geras žodis? Ar nepaskubame trūkumuose įžvelgti piktinantį blogį, užuot parodę supratimą,kad, nežiūrint visų pastangų, netobulumai visada liks mūsų žemiškojo gyvenimo dalimi,tiesiog prašančia kantrybės ir ją ugdančia? Ar nepaskubame klaidose įžvelgti kito blogą valią,užuot suvokę, kad visi esame riboti ir klystantys žmonės, reikalingi ne tik pagalbos, bet ir pagarbosvieni kitiems? Pašaipos, pajuoka tik skatina gintis, užsisklęsti ir užsispirti. Net ir oponentosiūlymui ištartame „ne“ turi būti pakankamai aiškiai išreikštas „taip“ jo kaip žmogaus orumui.Palaimintojo Jurgio Matulaičio raginimas nugalėti blogį gerumu mus kviečia būti aktyviaisžmonėmis. Gerai žinomi jo žodžiai: „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbokaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios“ (Užrašai, 1913 04 05). Toji ugnis pal. JurgioMatulaičio gyvenime nebuvo vien gražus noras ar laikina emocinė būsena. Nebuvo ji taippat nė jaukus asmeninio patogumo židinėlis, prie kurio galėtum ramiai šildytis, pasyviai laukdamasgeresnių laikų. Ši meilės ir pasiaukojimo ugnis padėjo įveikti fizinę ir dvasinę kančią,kurios nestigo Jurgio Matulaičio gyvenime. Ji skatino rikiuotis ir aukotis, kad būtų gydomosvisuomenės žaizdos.tęsinys 2 p. ›

Kronika2 vir. p. › Lietuvos vyskupų laiško tęsinysDorybės Lietuvos žmonėms (ne tik katalikams)Lygiai prieš 101 m. pal. Jurgis Matulaitis rašė:Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo. Evangelijos skelbėjas nebuspasaulio šviesa, nebus dvasiška jėga, patraukiančia prie Kristaus, vedančiaį kovą dėl Bažnyčios, stumiančios žmones į darbą, jei jo širdyje nedegsuolumo ugnis, neklestės dorybės, nebus šventumo (Užrašai, 1911 02 05)Šiais metais pal. Jurgio įkurtosios Marijos vargdienių pagalboskongregacijos seserys kviečia praktikuoti dorybes, jų prašyti sau irvisiems Lietuvos žmonėms, stengtis apie jas daugiau sužinoti ir jomis gyventi. Nesvarbu,kas ir kur esame – vaikas pradinėje klasėje, penktą kūdikį ant rankų supanti mama, užmirštassenelis, populiarus politikas, aktorius, mokslininkas, o gal visų pasmerktas prasigėręs, vaikusišbarstęs tėvas – mes visi esame vieni kitiems reikalingi, nes galime vieni kitiems slaptapadėti, visą mėnesį melsdami sau ir kitiems tos pačios dorybės ir ją praktikuodami.Taigi, vienas mėnuo – vienai dorybei: vasarį – drąsa; kovą – nuolankumas; balandį –uolumas; gegužę – dosnumas; birželį – saikingumas; liepą – romumas; rugpjūtį – kantrybė;rugsėjį – tikėjimas; spalį – viltis; lapkritį – meilė; gruodį – dorybių lopšys Prakartėlė.Dorybės – tarsi takelis, kuris nuves mus į ateinančius Tikėjimo ir Lietuvos Krikštoatbaigimo jubiliejaus metus, o sykiu – ir į labiau krikščionišką mūsų Tėvynę.Tos žaizdos kyla iš meilės stokos. Knygoje „Jurgis Matulaitis“kun. Stasys Yla vaizdžiai rašė: „Stoka meilės šeimose,bendruomenėse, visuomenėje sukuria tokią padėtį, tartumgyventume suskaldytų stiklų erdvėje: kur pasigręši, kuržvelgsi, ten tave žeidžia“ (p. 225). Nenuostabu, kad tokiojeaplinkoje nusvyra rankos, nusilpsta viltis ką nors pakeisti.Tačiau pal. Jurgio Matulaičio pavyzdys mums kalba, kiekdaug Dievas gali nuveikti per Juo pasitikinčius žmones.Reikalingų atlikti darbų mastas neatims drąsos, jei prisiminsime,jog esame Dievo karalystės žmonės. Ji prasidedanuo labai mažų dalykų. Jėzus sakė, kad ši Karalystėyra „tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon,esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga,tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačiasšakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“(Mk 4, 31–32). Ir tikėjimo tereikia kaip garstyčiosgrūdelio, kad problemų kalnai pasitrauktų į šalį (plg.Mt 17, 20). Kad ir kokie būtų svarbūs tinkamai parengtidideli projektai, finansiniai resursai, pirmiausia reikia, kadmes visi, tarsi toji Evangelijos suvargusi našlė, leistume įapyvartą visa, kas esame, ką sugebame ir ką turime, norstai būtų tik „skatikas“ (plg. Mk 12, 42).Pal. Jurgis Matulaitis gerai suvokė šią mažų dalykų jėgospaslaptį. Jo „Užrašuose“ skaitome: „Tenai mums geriauklosis ir pavyks, kur nueisime nusižeminimo keliu ir kurpradėsime darbą be triukšmo ir nuo maža, o paskui jį platinsimeir plėtosime, ir auginsime kaip kokį grūdą, ir tobulinsime.Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbąnuo maža, ramiai, nesigarsindami, kur pradėsime darbą nuovargdienių, nuo mažų, vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių,nuo labiausiai apleistų“ (Užrašai, 1911 02 13).Pradėkime nuo mažų dalykų, nes kartais, kaip sakėpal. Jurgis, pakanka „šilto žodžio, kokios materialios ardvasinės smulkmenėlės, kad būtų sušvelninti negatyvūsžmogaus jausmai“ (Maria Bogumiła Pecyna, PalaimintojoJurgio Matulaičio asmenybė ir veikla, 2003, p. 192).Turime pradėti nuo tų, kurie yra labiausiai apleisti, nuomažutėlių. Juk ypač jie yra Dievo artumo ženklas, kurionegalime nepaisyti. Jie yra svarbesni už visus kitus dalykus.Pal. Jurgis Matulaitis kalbėjo: „Duokit mums žmonių,sugebančių ir pasiryžusių dirbti socialinėje srityje, nesžmonės daugiau verti negu mūrai (namai), daugiau negupinigai“ (Stasys Yla, Jurgis Matulaitis, 2007, p. 35).Šiam svarbiam darbui dėl žmonių vėlgi reikia pasišventusiųjų.Vieni kitiems esame Dievo artumo ženklas. Tiekištiesiantys pagalbos ranką, tiek ir ją priimantys praturtinavieni kitus tuo meilės ryšiu, kuris jungia mus visus kaipDievo vaikus, Jo be galo mylimus ir Jam brangius. Dalijimasismeile visada bus reikalingas: net ir teisingoje visuomenėje,teisingoje valstybinėje santvarkoje. Tą labai aiškiaipabrėžė popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus caritasest. Jis rašo, kad visada egzistuos kančia, besišauksiantipaguodos ir pagalbos; visada egzistuos vienatvė; visadabus materialinio stygiaus situacijų, kai reikės padėti tikrosartimo meilės dvasia. Kiekvienam žmogui visada reikia geralinkinčio asmeninio atsidavimo. Kristaus Dvasios sužadintameilė ne tik teikia žmonėms materialią pagalbą, betir stiprina bei gaivina sielą, o to dažnai reikia labiau negumaterialinės paramos, nes žmogus gyvas „ne viena duona“(Mt 4, 4. Plg. Įst 8, 3; Deus caritas est, 28).Šie Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai, sekant jo pavyzdžiu,teįkvepia visiems tikintiesiems didesnę meilę Kristuiir Bažnyčiai. Tebūna ji labiau regima dvasininkų, pašvęstojogyvenimo narių, pasauliečių tarpusavio santykiuose, jųgebėjime bendradarbiauti ypač artimo meilės srityje. Linkime,kad parapijose suaktyvėtų bendruomenės, gebančiosgreitai ir veiksmingai atsiliepti į šalia esančių ir labiausiaivargstančių žmonių poreikius, taip išreikšdamos Bažnyčiospastangas dėl žmonių dvasinės ir socialinės gerovės. PalaimintojoJurgio Matulaičio pastangos taikyti ir į vienybę vestiįvairių tautų žmones tepaskatina ir musstengtis, kad kaip vieno Dievo vaikai irvieno tikėjimo žmonės rodytume taikaussugyvenimo, pagarbos vieni kitųkalbai ir kultūrai, bendros atsakomybėsuž savo krašto gerovę pavyzdį.Mūsų pastangas telydi malda, prašantpal. Jurgio Matulaičio užtarimo,o jų vaisiai tebūna ženklu, liudijančiuDievo darbus mūsų gyvenime ir suteikiančiuBažnyčiai pagrindą šį mūsų Palaimintąjįpaskelbti šventuoju.Nesileiskime blogio nugalimi, nepasiduokimenevilčiai ir abejingumui,bet nugalėkime blogį gerumu, kurįViešpats, nors ir kaip mažą grūdelį, tikraiyra pasėjęs kiekviename iš mūsų.Lietuvos vyskupaiVasario kalendoriusKrikščionio olimpiadaKun. Artūras KAZLAUSKASNežinau, iš kur traukiau tokią idėją apie krikščionis. PerKrikštą, tepant kūną aliejumi, krikščionis yra prilyginamassportininkui, kurio tikslas – olimpiada. Krikščioniui olimpinėsžaidynės – tai skausmo, nesėkmių, kančios, ligų, nevilties,baimės laikas. Karlas Marxas sakė, kad religija yra opiumasliaudžiai. Žmonės meldžiasi, kai ko nors bijo, prašo apsaugotinuo nesėkmės, išgelbėti nuo ligos. Tačiau krikščionybėje niekas niekada nežadėjoapsaugoti nuo ligų, kančių, bėdų. Kristus parodo, jog visa tai, ir net mirtis, yragyvenimo dalis. „Kaip krikščionis treniruojasi savo olimpiadai?“ – paklausite. Tai –liturgija. Diena po dienos Dievas „treniruoja“ savuosius.Kristaus Paaukojimo (Grabnyčių)švente kasmet vis iš naujo prisimename,kad esame per Krikštą visiškai ir iki galobei neatšaukiamai paaukoti Viešpaties.Per Kristų esame Dievo sūnūs ir dukterys.Šiandien minima Pašvęstojo gyvenimodiena visiems teikia progą susimąstytiapie kiekvieno savitą Kristaussekimą. Skaistus, neturtingas ir Tėvuiklusnus Kristus kiekvienam krikščioniuiyra gyvenimo būdo mokytojas.Neseniai vienoje „Marijos radijo“ laidojeklausytoja pasiteiravo, kodėl mesšvenčiame politines šventes, pvz., mūsųNepriklausomybės atkūrimo, kai Lietuvanėra gera ir ji mus padarė vergais. Argalima atsisakyti globoti ligonį ir melstisuž jį? Net jei ne viskas pas mus gerai,privalome ne vien pastangomis, betir malda pagelbėti užgydyti ligų padarytasžaizdas mūsų Tėvynėje.V eilinį sekmadienį matome gydantįJėzų. Turime suprasti, kad jis gydo nedėl savęs. Jėzus nori pagelbėti ligoniams,atrasti gyvenimo pilnatvę tarnaujant.Nuvalydamas raupsus, atskyrusius ligonįnuo sveikųjų bendrijos, Jėzus sugrąžinajį į santykių bendrystę (VI eilinissekmadienis). Dievas pagelbsti kitaipnei žmogus. Žmonės gali nunešti ligonįį gydyklą. Dievas duoda galimybesir reikalauja veikti pačiam (VII eilinissekmadienis).Pelenų trečiadienio liturgija, kaip abstinencijosir pasninko dienos kulminacija,berdama pelenus ant mūsų galvų, primins,kad reikia būti pasirengus visur irvisada duoti gausių vaisių tyrumu ir teisingusavęs pažinimu – nuolankumu.Dykumos pasninko scena I gavėniossekmadienį primins visiems apie gundymotikrovę ir apie pasirengimą didžiadvasiškaiatsisakyti to, kas, nors ir masina,krikščioniui nedera.Jėzus išgydo raupsuotąjį.John Bondol miniatiūra iš „Bible Historiale“,Prancūzija, 1372 m.Dievas kenčia kartu su mumis,o ne stebi iš toli. Kančios valandąkrikščionis kviečiamas būtisportininku olimpiadoje. Ne keiktiir prasikeikti, o laiminti ir palaimintisave, artimuosius ir visą pasaulį.Kančia, skausmas, nesėkmė, ligayra galimybė pakeisti ir palaimintipasaulį. Tai didelė kaina. Mūsųpagalba – Viešpaties Vardas.1 T 2 Sam 24, 2. 9–17; Ps 32; Mk 6, 1–62 K Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios)Mal 3, 1–4; Ps 24; Žyd 2, 14–18;Lk 2, 22–40Pašvęstojo gyvenimo diena3 P Šv. Blažiejus, vyskupas, kankinys;šv. Ansgaras, vyskupasSir 47, 2–11; Ps 18; Mk 6, 14–294 Š 1 Kar 3, 4–13; Ps 119; Mk 6, 30–345 S V EILINIS SEKMADIENIS (I sav.)Job 7, 1–4. 6–7; Ps 147; 1 Kor 9, 16–19.22–23; Mk 1, 29–396 P Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai1 Kar 8, 1–7. 9–13; Ps 132;Mk 6, 53–567 A 1 Kar 8, 22–23. 27–30; Ps 84; Mk 7, 1–138 T Šv. Jeronimas Emiljanis, kunigas;šv. Juozapina Bachita, mergelė1 Kar 10, 1–10; Ps 37; Mk 7, 14–239 K 1 Kar 11, 4–13; Ps 106; Mk 7, 24–3010 P Šv. Skolastika, mergelė1 Kar 11, 29–32; 12, 19; Ps 81;Mk 7, 31–3711 Š Lurdo Švč. Mergelė Marija1 Kar 12, 26–32; 13, 33–34; Ps 106;Mk 8, 1–1012 S VI EILINIS SEKMADIENIS (II sav.)Kun 13, 1–2. 45–46; Ps 32;1 Kor 10, 31 – 11, 1; Mk 1, 40–4513 P Jok 1, 1–11; Ps 119; Mk 8, 11–1314 A Šv. Kirilas, vienuolis ir Metodijus,vyskupas, Europos globėjaiApd 13, 46–49; Ps 117; Lk 10, 1–915 T Jok 1, 19–27; Ps 15; Mk 8, 22–2616 K Jok 2, 1–9; Ps 34; Mk 8, 27–33Lietuvos valstybės atkūrimo diena17 P Septyni šventieji Servitų ordino steigėjaiJok 2, 14–24. 26; Ps 112; Mk 8, 34 – 9, 118 Š Jok 3, 1–10; Ps 12; Mk 9, 2–1319 S VII EILINIS SEKMADIENIS (III sav.)Iz 43, 18–19. 21–22. 24b–25; Ps 41;2 Kor 1, 18–22; Mk 2, 1–1220 P Jok 3, 13–18; Ps 19; Mk 9, 14–2921 A Šv. Petras Damijonas, vyskupas,Bažnyčios mokytojasJok 4, 1–10; Ps 55; Mk 9, 30–3722 T Pelenų diena (IV sav.)Jl 2, 12–18; Ps 51; 2 Kor 5, 20 – 6, 2;Mt 6, 1–6. 16–1823 K Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinysĮst 30, 15–20; Ps 1; Lk 9, 22–2524 P Iz 58, 1–9a; Ps 51; Mt 9, 14–1525 Š Iz 58, 9b–14; Ps 86; Lk 5, 27–3226 S I GAVĖNIOS SEKMADIENIS (I sav.)Pr 9, 8–15; Ps 25; 1 Pt 3, 18–22;Mk 1, 12–1527 P Kun 19, 1–2. 11–18; Ps 19;Mt 25, 31–4628 A Iz 55, 10–11; Ps 34; Mt 6, 7–1529 T Jon 3, 1–10; Ps 51; Lk 11, 29–32KronikaPopiežius vasarį kviečia melstis šiomisintencijomis:Bažnyčios – kad visos tautos turėtų pakankamaivandens ir išteklių, reikalingų jų kasdieniamgyvenimui;misijų – kad Viešpats palaikytų vargingiausiųkraštų sanitarijos darbuotojus, slaugančiusligonius ir senelius.Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris

KronikaEvangelija mažiesiemsKaip pasirūpinti ligoniais? (V eilinis sekmadienis, vasario 5 d.)– Dominykas susirgo, reikia kviesti gydytoją, – susirūpina mama.– Kaip gaila, kad niekur nematyti Jėzaus, – nuliūsta Benedikta. – Reikėtųskubiai jį pakviesti. Na, jis tai tikrai brolį išgydytų. Juk nuo seno moka ligoniusgydyti ir velnius sudrausminti. Tikriausiai nepamiršo, kaip tą daryti.– Kai melsimės, Jėzų būtinai pakviesime, bet ir patys pagalvokime, kaipmūsų ligoniukui padėti, – kviečia tėtis.– Išvirkime jam žolelių arbatos su medumi. Jei persišaldė, toks vaistastiktų. O tada pažiūrėsim, ko dar griebtis, – nutaria mama.Po piešinėliais parašykite pavadinimus.Kas iš šių augalų ir maisto produktų padedaperšalus, o kas, deja, ne?KronikaDėl draugo užlipo ant stogo(VII eilinis sekmadienis, vasario 19 d.)– Oho, čia tai bent, užtempti nevaikštantį žmogųant stogo! Galėjo visi žemyn nudardėti, sprandusnusisukti ir kitus labai išgąsdinti, – stebisi Benediktair Dominykas.– Sergančio žmogaus draugai labai išradingi,trokšta padėti tam nelaimėliui patekti prie Jėzaus.Jei tarpdury grūstis, o langų nėra – tada it katinairopščiasi ant stogo. Reikėjo didelio plyšio,kad žmogų gražiai įkeltų. Įdomu, arJėzui išgydžius ligonį draugai nepamiršostogo užtaisyti? – svarstotėtis.– Gal geriau būtų prie išėjimoramiai palaukę, kol Jėzus keliaustoliau, tada sušukę ir paprašę pagalbos,– dalijasi abejone mama.– Vaikai, o kaip jūs sergančiamdraugui padėtumėte? – teiraujasitėtis. – Apie tai papasakokite savošeimos nariams.Padėkoti už sveikatą(VI eilinis sekmadienis, vasario 12 d.)– Dominykai, kaip gerai, kad pasveikai,– nudžiunga sesutė.– Ačiū, kad visi taip rūpinotės, – dėkojabroliukas.– Reikėtų ir Dievui padėkoti, kad ne tikJis žmones stiprina, bet ir mus kviečia vienikitiems padėti, – pasiūlo tėtis.– Mėgstame vis prašyti, o padėkoti dažnaipamirštame – kad esame sotūs, švarūs,tvarkingi ir laimingi, – primena mama.Išbandymai dykumoje(I gavėnios sekmadienis, vasario 26 d.)– Dykumoje Jėzus tikriausiai nenuobodžiavo.Ten galima pilis iš smėlio statyti,akmenukus rankioti, prieš saulutę kaitintis, –užsisvajoja Dominykas.– Jei neturi atsigerti ir užkąsti, naktį alkanižvėrys slankioja ir riaumoja, o dar piktas velniasvisokias nesąmones šneka – visai nesmagu, – pašiurpstaBenedikta.– Jėzus rimtas ir drąsus vyrukas. Į nesąmones nekreipėdėmesio, visus išbandymus nugalėjo ir skubėjo visiems apieDievo karalystę bei visokių palyginimų ir istorijų papasakoti.Kas atsivertęs Evangelijas paskaito, su Jėzumi draugauja – beveikniekada nenuobodžiauja, – mano Dominykas.Užrašė kun. Saulius BUŽAUSKAS,nupiešė Silvija Knezekytė,nuspalvino ...................................................................... Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris

Didelės ir mažos kryžkelėsPal. Jurgio Matulaičio gyvenimas: PaauglystėDidelės ir mažos kryžkelėsKai ligą įveikia ne vaistaiSes. Ona Vitkauskaitė MVSPalaimintasis Jurgis Matulaitis – žmogus, kuris visą gyvenimą sunkiai sirgo, betnuveikė tiek darbų, kiek nenuveikia stipriausi vyrai. Pagal tai, kaip aplinkiniai reagavo įjo negalią, pats J. Matulaitis turėjo apkarsti ir būti siaubingai piktas ant viso pasaulio...Jau nuo mažens Jurgis sirgo kaulųtuberkulioze. Tai reiškia, kad visą gyvenimąjautė skausmą. Progresuojant ligaiskausmas stiprėjo, ypač pasunkėdavoatšalus orams. Taip jis rašo kun. P. Andziuliuiiš Romos: Aš bijau čia žiemos.Kambariai čia nešildomi, o mano koja irranka taip atjaučia šaltį. O ką kalbėtiapie Dalešicų parapijos vikaro kambarėlį,kuris buvo ne tik nešildomas, betdar ir kiauru stogu! Matulaičio fizinėskančios buvo didelės dar ir dėl to, kadtų laikų medicina negreitai atpažino ligą:gydytojai ne kartą baudėsi amputuotitai ranką, tai koją... Kai galiausiaibuvo nustatyta tikroji diagnozė Šveicarijoje,Fribūre, gydymas nebuvo ilgailaukta palaima.Man darė injekcijas, kurios ne tikkeldavo baisius skausmus, bet ir taip susilpnindavomano psichines galias, kadsudaužytas ir ne visada pilnos sąmonės ištisusmėnesius vargu ar gyvenau žmogiškągyvenimą. Taip jis rašo Kielcų vyskupuiT. Kulinskiui, prašydamas dėl sveikatosatleisti jį nuo pareigų vyskupijoje. Betvyskupui tai ne problema – taip jo talentingasiskunigas, kažkada paties išgirtasklierikas, Vatikanui rekomenduotaskaip išskirtinių gabumų asmuo, atsiduriavargšų ligoninėje greičiau numirti,nei pasveikti.Ir vis dėlto šis žmogus neapkarto:to meto liudijimais, jis buvęs malonus,vidinės ramybės kupinas ir švelnus, tačiauir labai veržlus. Vos tik galėdavovėl paeiti, žvangant specialiems kojosir rankos įtvarams griebdavosi darbųBažnyčios ir Dievo garbei. Labai mylėjoBažnyčią, nors Bažnyčia, neretai josnuodėmingų atstovų pavidaluose, jambuvo kietaširdė. Tai kodėl jis nespjovė įviską?.. Tėra vienintelis atsakymas: JurgioMatulaičio žvilgsnis buvo nukreiptasne į save, ne į savo negalias ir patiriamasneteisybes, bet į Jėzų Kristų. Į tą, kurisbūdamas Dievas apiplėšė save ir numirėuž nusidėjėlius – kietaširdžius, melagius,žmogžudžius. Už mus – Bažnyčią, kurioje,žinoma, yra ir šventųjų – tokių, kaipMatulaitis. O gal Bažnyčia, žemiškoji,matomoji jos pusė ir yra Kristaus kryžius– lieptas pas Dievą visiems nusidėjėliams?Nusidėjėliai žeidžia save, kitus,Dievą. Kažkas turi juos iškęsti – Bažnyčiayra vieta, kur iškenčiami nusidėjėliai.Šventieji, susitapatinę su savo Viešpačiu,ima sau ant pečių jo kryžių – mielai jįneša, kad paguostų Viešpatį, kad jo Kūnonariai neliktų atskirti. Matulaitis irbuvo toks. Ne tik priėmė jam tekusiąligą, bet ir troško dar labiau vargti dėlDievo ir jo Bažnyčios: Aukoju, ViešpatieDieve, visus savo darbus, vargus, rūpesčius,visus nemalonumus, sunkenybes,kryžius. Duok Dieve, kad dėl Tavęs ir TavoBažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti,vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau kaipta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitrosir meilės ugnies dėl Tavęs ir tavo Bažnyčios(Užrašai, 1913 04 05).Kiekvienas šventasis ir šiaip sveikasžmogus pirmiausia save suvokia kaipnusidėjėlį ir dėl to gali priimti ligą arkitokią kančią kaip atgailą už savo nuodėmes.Pirmiausia save iškęsti kaip nusidėjėlį– juk iki nuopuolio ligos ir mirtiesnebuvo. Kuo šventesnis žmogus, tuogiliau suvokia save kaip mylimą nusidėjėlį.Mylimą nusidėjėlį, Sūnaus mirtimiatpirktą vergą. Štai kaip rašo Matulaitis:Ypač vieną kartą Viešpats Dievas nuostabiubūdu man parodė didelį mano dvasiosskurdą ir menkumą, o kartu pripildėkažkokios įstabios ramybės ir laimės, kadnegaliu atsistebėti, kaip tai gali viena sukitu derėti (Laiškas t. H. Kuzminskiui,1904 12 15). Ir tadajis žino, ką daryti su savo asmeninekančia:Aukosiu Viešpačiui JėzuiKristui savo darbus, nemalonumusir kentėjimus, kaipo atgailąuž savo ir viso pasaulio nusidėjimus. Viešpatie,suteik man atgailos dvasią, kad norsmažumą atkentėčiau už visus savo praėjusiogyvenimo sunkius ir didelius nusidėjimus.Viešpatie, duok man gausias ašaras,kad apverkčiau savo sunkius ir gausingusprasižengimus (Užrašai, 1911 03 04).Kaip ir visi šventieji, Palaimintasissustojo ne ties savimi, savo nuodėmėmis,savo liga, bet ties Dievo meile ir gailestingumu.Ir tai jį pakėlė, jis netapo ligotu,savigailoje paskendusiu niurzgliu.Greičiau yra pavojus kai kuriems mūsųpasidaryti besipiktinantiems ir niurgzliemsskaitant apie Matulaičio ligasir kitus vargus. Pal. Jurgis buvo viltiesžmogus. Beviltiškose situacijose mokėjoatrasti viltį Dievo gailestingume ir juobesąlygiškai pasitikėti: Žmogaus viltis remiasine kokiomis nors geromis išeitimis,bet Dievo gailestingumu . Viltis yraten, kur, žmogiškai žiūrint, nebėra vilties(De spe. Asketinė konferencija).Liga yra blogis ir jį visi norime įveikti– jei ne vaistais, tai malda. Kartais šioblogio neįveikia nei vaistai, nei malda.Tada lieka meilė kenčiančiam Kristui –pasiūlyti jo kryžiui savo petį. Sujungtisavo kančią su jo ir tapti lieptu į dangųniekaip nerandantiems kelio. Sunku kybotivirš bedugnės! Svarbiausia – prisiverstižvelgti ne į save, bet į Viešpatį, įkitus. Susilaikyti nuo savigailos ir persiimtiatjauta: kad ir koks apgailėtinasesi – tu turi galią atjausti kitą. Turi galiąsavo auka kažką išgelbėti nuo pragaro.Taip, tai didvyriškumas arba šventumas,į kurį esame krikštu pašaukti ir įpareigoti.Sveikatos raktas pagal Palaimintąjį:Kitas – nr. 1.Parašė ses. Ona Vitkauskaitė MVS, nupiešė Silvija Knezekytė10 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 11

Didelės ir mažos kryžkelėsDidelės ir mažos kryžkelėsJ. Matulaitis uždėjo ranką man ant galvos, truputėlįpakėlė ją aukštyn ir pažvelgė man tiesiai į akis. Tožvilgsnio aš nepamiršiu, kol gyvas. Rodos, kad jo akys,tokios švelnios ir malonios, įsiskverbė į mano sielos gelmes,kažkokia šiluma pakuteno man širdį. Dingo baimėir netikrumas. Tai buvo ŠVENTOJO žvilgsnis. Kažin arnebūtų galima tą žvilgsnį palyginti su Kristaus žvilgsniu,kai Jis pažvelgė į jaunuolį, klausiantį, ką daryti, kad būtųtobulas? Tame žvilgsnyje buvo lyg pakvietimas: „Sekmanimi.“ Ir aš tada būčiau ėjęs paskui jį kad ir į pasauliokraštą.Šventojo žvilgsnisAtsiminimai apie palaimintąjį Jurgį MatulaitįAtsiminimų apie palaimintąjį surinkta daug. Gaila, kad ne visuose kalbama apieasmenį, o daugiau apie jo veiklą. Pateiksime žiupsnelį tų, kurie, mūsų supratimu,atspindi jo asmenybės šventumą ir iškilumą. Apie šį Dievo vyrą dar rašysime būsimuose„Artumos“ numeriuose; rasite ir daugiau prisiminimų, kuriuose amžininkaipasakoja, ką prisimena apie nepaprastą dvasios milžiną, ypatingą vyskupą, krikščioniškosiossociologijos puoselėtoją, neeilinį žmogų, išskirtinį pedagogą bei ugdytoją.J. Vaišnora MIC, Čikaga, 1962 m.* * *Turėjau progos dažniau su juo sueiti. Stebėdavausita skaisčia siela, jos užsidegimu, dideliu išsimokslinimu,aiškiu painių teologijos klausimų sprendimu, teisiniu,moksliniu ir visuomeniniu nusimanymu. Malda ir darbas,Dievo ir artimo meilė užėmė kiekvieną jo gyvenimovalandėlę; tame gyvenime nebuvo laiko poilsiui. Tame tyliame šveicarų name (Fribūro marijonų vienuolyne– red. past.) tarp pirmųjų marijonų viešpatavo nežemiškisantaika ir džiaugsmas. Kunigas Jurgis sirgdamas,visus metus apraišiotas tvarsčiais, niekuomet nesiskundė,visuomet prieinamas, linksmas, pilnas Dievo malonės,apie Dievą kalba, prie Dievo veda, dėl Dievo dirba, perDievą nori visus laimingus padaryti. Kiek sielų jis pritraukėprie Dievo! Kiek į tikrojo pamaldumo kelią atvedė!Kiek pagilino Kristaus mokslo žinojimą! Kiek jisišmokė gyventi pagal Išganytojo nurodymus – vienamDievui težinoma!vysk. H. Przeździeckis, Podlesė* * *Tai buvo nuostabi asmenybė. Vidumi visada santūrus.Nepaprastai susivaldantis, prieinamas. Nors fiziškai kenčiantisdėl ligos, visada ramus, kiekvienam besišypsantis.Labai paslaugus. Jo kunigiškojo gyvenimo tobulumo, dvasinėsbei socialinės dimensijos matas buvo žmogiškieji,autentiška, nemeluota artimo meile paremti, santykiai.Šitai labai dažnai pabrėždavo savo paskaitose ir privačiuosepokalbiuose. Itin nuoširdus ir supratingas buvo savomokiniams. Dėl to jį supo meilė ir pagarba. Nebuvoįmanoma jo negerbti ir nematyti jame pauliškojo HomoDei (Dievo vyro). Ne vienas mokinys jam dėkingas užsavo dvasinį ugdymą ir pašaukimo patvirtinimą ar netvienuolinį gyvenimą.Kun. Z. Kalinowskis, Kališas, 1967 m.* * *Nepaisant to, kad pažino skurdą ir žmogiškąsias silpnybes,bei to, jog su visu šituo asmeniškai susidurdavokasdieniniame gyvenime, netgi pats išgyveno, tėvas generolasnerodė desperacijos, priešingai, klestėjo sveikasjo optimizmas, su kuriuo žvelgė į viską, mokėdamas perblogio debesis pamatyti gėrio augimą. Kaip ganytojas irugdytojas, žinojo, kad tik giliai tikintis gėriu ir jo pergaležmogus geba ką nors nuveikti.Kun. J. Sobczykas MIC, 1927 m.* * *Pažvelgus, kaip kitos tautos gerbia savo vyrus, mes savuosius,rodos, vis dar per kukliai vertiname. Kitos tautosjau būtų susirūpinusios tokio vyro, tiek nusipelniusio tautosir Bažnyčios labui, kanonizacijos (šventuoju paskelbimo)byla. Pavyzdžiui, prancūzai dėl Joanos Arkietės aranglai dėl Tomo Moro, italai ir kiti vieningai sujuda visatauta, savo prašymais užverčia Romą, ir Roma, atsižvelgdamaį vox populi, jų prašymus patenkina.O kaip su arkivyskupu Matulevičiumi? Visa Lietuva(ir ne tik Lietuva!) žino ir gerbia jį kaip skaisčios dorosir gilios išminties vyrą, kaip brangų ganytoją. Jį didžiaivertina ir Šv. Sostas.Kitos tautos meldžiasi, kad jų žmones, žinoma, mirusius,Dievas išaukštintų. Ir tų maldų Dievas išklauso.Melskime ir mes visi, kad mūsų Matulevičiui būtų paskelbtaaltorių šventojo garbė.B. Paukštys S. S., TurinasPrisiminimų ištraukas parengė Vanda IBIANSKASiracido patarimai susirgusKun. Danielius DIKEVIČIUSSiracido knyga yra viena gražiausių ir lengviausiai skaitomų SenojoTestamento knygų. Ją iš esmės sudaro įvairūs proginiai moralinio, religinio,praktinio pobūdžio patarimai ir pamokymai. Ne išimtis – skirti ir susirgusiems. Štaivienas, kurį trumpai aptarsime:Mano vaike, kai sergi, nelūkuriuok, bet melskis Viešpačiui, kuris tave išgydys (Sir 38, 9).Mano vaike – Siracidas, rašydamas personifikuotosdieviškos Išminties vardu, savo adresatą vadina vaiku.Kodėl? Jokiu būdu ne dėl to, kad jo knyga yra skirta vaikams.Siracido knyga, kaip žinome, priklauso Senojo TestamentoIšminties literatūrai. Jos šerdyje, be Siracido, –dar penkios knygos: Jobo, Patarlių, Koheleto (Mokytojo),Giesmių giesmės ir Išminties. O Išminties literatūra – taisuaugusių ir brandžių žmonių raštija. Brandus žmogus,anot Biblijos, yra tiktai tas, kuris turi vaiko dvasią, t. y.gebėjimą nuolat augti ir bręsti. Todėl kreipinys „manovaike“ reiškia prašymą ir raginimą: „Žmogau, atverk savoširdį mano pamokymams!“ Kokie gi jie?Pirmiausia Siracidas ragina nelūkuriuoti, t. y. ligą pastebėtilaiku, o ją pastebėjus – nedelsti ir melstis. Ką gitai reiškia? Savaime suprantama – prašyti pasveikimo,sveikatos malonės. Bet ne tik. Paraginimas melstis turi darvieną prasmę. Kas gi tai? Manyčiau, kvietimas ligą traktuotireliginiu/sakraliniu požiūriu, t. y. netgi ligoje įžvelgtiDievo valią. Bet, vėlgi, ne tik! Ką gi daugiau?Atsakymas pateikiamas kitoje aptariamos ištraukoseilutėje: „Atsisakyk savo ydų, laikyk savo rankas švarias irapvalyk savo širdį nuo visų nuodėmių“ (Sir 38, 10). JojeSiracidas primena itin svarbią biblinės antropologijos tiesą:nuodėmė yra bene svarbiausia ir tiesioginė kančių bei ligųpriežastis (pvz., Pr 3, 1–24). Todėl susirgus, anot Siracidoknygos autoriaus, neužtenka vien tiktai melstis, svarbu daratgailauti arba, kaip mes sakome, eiti išpažinties. Žinome,kad Jėzus Kristus labai dažnai taip darydavo: „Išvydęs jųtikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: ‘Sūnau, tau atleidžiamosnuodėmės!’ ‘Bet, kad žinotumėte ŽmogausSūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jistarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvusir eik namo!’“ (Mk 2, 5. 10–11). Tačiau ir šito Siraciduiyra per maža. Jisragina atlikti dar kaiką: „Atnašauk maloniaikvepiančią aukąir geriausių miltų paminėjimodalį, – dosniąatnašą pagal savoViduramžių ligoninė.išgales“ (Sir 38, 11). Miniatiūra iš Alfonso X giesmyno, Ispanija, XIII a.Kas gi tai? Čia, mano galva, Siracidas teikia dar dusvarbius patarimus. Pirmasis – tai bendruomeninė malda.Asmeninė malda svarbi, bet jos neužtenka. Reikia irliturginės bendruomeninės užtarimo maldos. Panašiai, tikdaug vėliau rašys Jokūbo laiško autorius: „Kas nors pasjus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jietesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu“(5, 14). Čia būtų galima įžvelgti ir dar vieną – išmaldospatarimą. Išmalda, anot Biblijos, suteikia įvairių malonių,viena jų – sveikata. Klasikinis Šventojo Rašto pavyzdys –Tobito istorija. Tobitas, kaip žinome, netekęs regėjimo, ilgainiuijį vėl atgavo. Viena jo pasveikimo priežasčių kaiptik ir buvo išmalda (žr. Tobito knygą).Tačiau Siracidas, be kita ko, dar pataria: „Betgi irgydytojui leisk ateiti, nes Viešpats jį sukūrė; neleiskjam nuo tavęs pasitraukti, juk tau jo reikia. Būnaatvejų, kai išgijimas yra gydytojo rankose, nes irjis meldžiasi Viešpačiui, kad suteiktų jam sėkmęnustatant ligą ir gydymas išgelbėtų ligonio gyvastį“(Sir 38, 12–14).Malda, atgaila, išmalda – tai labai gera ir labaisvarbu. Bet vis dėlto reikia dar vieno – tikinčiogydytojo! Ir... tikinčio ligonio.Tiziano Soldavini Viešpatie, išgydyk mane savo Meile!Iš italų kalbos vertė Rasa PaleckytėKnygos autorius – psichologijos mokslų daktaras, daugybės medicinos knygų autorius – siūlomeilės terapiją, kuri keičia ir perkeičia. Šis paprastas, visiems įmanomas būdas padeda visiškai išsigydytiširdies žaizdas ir įgyti tokią širdį, kurioje sutemas išsklaido šviesa. Tai siūlymas iš naujo atrasti, kąesame gavę dovanų. Nors gydytojai daro, ką tik gali, kad palengvintų ligonių kančias, tačiau neįstengiapašalinti priežasčių. Tik Jėzus visuomet tai padaro, jei žmogus juo tiki, su juo bendrauja.KatalikųpasaulioleidiniaiPylimo 27/14, Vilnius 01141, tel. +370 5 212 24 22, faks. +370 5 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt12 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 13

Didelės ir mažos kryžkelėsDidelės ir mažos kryžkelėsKančios religijaar stereotipų nelaisvė?Tomas VILUCKASAustrų dokumentininkų juostoje „Motina Teresė – tamsybių šventoji“(Mother Teresa – Saint Of Darkness, 2011) pasakojama apie gyvenimoišbandymą, kai palaimintoji patiria gilią tikėjimo naktį. Psichiatrė MargotSchmitz teigia, jog katalikybė esanti kančios religija. Toks įspūdis galisusidaryti ne vienam paskubomis su katalikybe susiduriančiam žmogui.Ar šis požiūris pagrįstas? Kaip plėtojosi katalikiška kančios samprata?Kaip kančios klausimas atrodo teologiniu žvilgsniu?Kankinystės perspektyvaVisų pirma vertėtų atkreipti dėmesį, kad teologinis irsielovadinis požiūriai į kančią labai priklausė nuo socialiniųbei kultūrinių aplinkybių. Krikščionybės aušroje kančiabuvo suvokiama griežtai kankinystės kontekste. Krikščioniuiištverti persekiojimus dėl Kristaus – tai malonė.Juk pats Jėzus skelbė palaiminimą persekiojamiems dėlteisybės, dėl jo patiriantiems nemalonumus – „kai dėl manęsjus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia“(Mt 5, 11). Pirmasis apaštalo Petro laiškas – tai padrąsinimaskrikščionims persekiojimų akivaizdoje. „Bet jeigu jums irtektų kentėti už tiesą, – jūs palaiminti!“ (1 Pt 3, 14) – tokiussavo Mokytojo žodžius kartoja Petras. Šiame laiške randamepirmųjų krikščionių mokymą apie kančią: „Mylimieji, nesistebėkite,kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta,nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitėsdalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovėapsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis. Jei jus niekinadėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasiailsisi ant jūsų. Tik tegul niekasiš jūsų nekenčia kaip žmogžudys,vagis, piktadarys ar įkyruolis. Betjei nukenčia kaip krikščionis, tegulnesigėdija, o tegarbina šiuo varduDievą. Todėl kurie kenčia pagalDievo valią, tepaveda savo sielasištikimajam Kūrėjui ir tedarogera“ (1 Pt 4, 12–16; 19).Persekiojimus Petras vertinakaip neišvengiamybę. Žmonėmsiš esmės nepatinka ir įtartini atrodotie, kurie vienaip ar kitaip išsiskiria,o krikščionys ir turi skirtisnuo eilinio žmogaus. Krikščionybėdaro poveikį pasauliui – tai josskiriamasis bruožas, dėl to problemayra dar aštresnė. Kitaip ta-riant, krikščionis visuomenėje, kuriojegyvena, kirbina visų sąžines. Daugumažmonių mielai išvengtų sąžinėspriekaištų, vadinasi, konfliktas tarsiiš anksto užprogramuotas.Petras ragina krikščionis: jei tenkakentėti dėl Kristaus, savo kančiomistegul šlovina Kristaus ir krikščioniovardą. Krikščionio gyvenime ir elgesyje turi matytis, kadjis nenusipelnė kentėjimų, o jo santykis su šiomis kančiomisturi parodyti žmonėms, ką reiškia būti krikščioniu.Todėl pirmiesiems krikščionims persekiojimas – tai keliasį šlovę per kryžių. Jie tikėjo, kad Jėzus Kristus neliksskolingas savo žmonėms – džiaugsmas ir karūna laukiatų, kurie bus jam ištikimi.Nuo atgailos iki kančios neigimoNuslūgus persekiojimams, o krikščionybei tapus oficialiaRomos imperijos religija, kančia tampa atgailavimopraktika. Neoplatonizmo įtaka teologijai, kilęs vienuolinissąjūdis neigiamai vertina kūną, dėl sielos tobulinimo pasmerkdamasjį kančioms. Iki VIII a. Europos vienuolynaidarė vis didesnę įtaką Šventosios Romos imperijos gyvenimui.Svarbi politinė ir kultūrinė vienuolynų bendruomeniųpadėtis sudarė prielaidas aukštinti vienuolio „idealą“.Šiame kontekste griežtumas savo kūnui darėsi visįprastesnis. Tikinčiojo gyvenimas buvo suvokiamas kaipsunki kova prieš nuodėmę, apimantivisko atsisakymą, medžiaginio gyvenimoniekinimą, fizinio malonumovengimą. Gyvenimas kančioje tapoidealas. Kančias sukeldavo kūno marinimu,čaižymu, nuolatiniu pasninku,kad būtų palengvintas kelias į Dievomalonę. Šis dualizmas tarp kūno irsielos ilgam įsitvirtino krikščioniškajamedvasingume, o savo apogėjų pasiekėViduramžiais.Visiškai suprantama, jog kentėjimastapo krikščioniškojo gyvenimo pavyzdžiu.Tam didžiulį postūmį suteikėViduramžių mistika – šv. PranciškausAsyžiečio ir šv. Kotrynos Sienietės stigmos,šv. Brigitos Švedės kankinamo Jėzausvizijos, Tomo Kempiečio „KristausKristinos Šmulkštytės nuotraukossekimas“ (De Imitatione Christi). Krucifiksas – Nukryžiuotasis,kurį kontempliuodavo maldoje vienuolis, atsirado tikIX a. ir yra akivaizdus šios epochos simbolis. Krucifiksasatspindėjo Vakarų krikščionybės skirtingumą nuo Rytųkrikščionybės. Kaip pastebi Antanas Maceina, „Rytų Bažnyčiojereliginio pergyvenimo ir garbinimo centras yra netiek kenčiantysis, kiek triumfuojantysis Kristus (ChristosPantokrator). Kryžius čia yra pergyvenamas kaip Išganytojosostas, nuo kurio, pasak šv. Jono Auksaburnio, šviečia Viešpatiesgalybė ir didybė“. Vakaruose labiau įsigali kenčiančiojo,o Rytuose – šlovingojo Kristaus vaizdinys.Reformacija atsisakė krucifikso, o jėzuitai bei kontrreformacijaXVI a. jį nepaprastai išaukštino kaip vieną ryškiausiųkatalikiškosios tapatybės atributų. Prancūzijos revoliucija,prasidėjęs Apšvietos amžius, Bažnyčios išstūmimas iš viešojogyvenimo tapo pretekstu kančią dar labiau romantizuoti. Šįromantizavimą atspindi jau minėtojo A. Maceinos žodžiai:„Kančios troškimas ir džiaugsmas kęsti yra vienas iš būdingiausiųšventos asmenybės ženklų... Prisiimta ir Dievujeiškęsta kančia yra kelias į žmogaus sudievinimą.“XX amžiuje, Vakarų visuomenei vis labiau materialėjant,plinta ir kita tendencija – kančios nepaisymas.Visuomenėje įsitvirtina ir iškeliama technologijų galia,materialinis pasisekimas. Krikščionybėje vis labiau linkstamaatspindėti panašias tendencijas – ypač akcentuojamaspatyrimas ir emocijos, užsisklendžiama į efemeriškądvasingumą, skelbiama „sveikatos ir gerovės evangelija“,pagal kurią tikėti reiškia gauti tai, ko reikia ir ko nori. Kitaiptariant, vienas kraštutinumas paskatina kitą.Kančios stereotipaiŽalingi kančios aukštinimo padariniai – ne tik jos neigimas,bet ir stereotipai, iškreipiantys esminius krikščioniškojogyvenimo, katalikiškumo principus. Apžvelkimedažniausiai paplitusius.Dievas siunčia, dovanoja kančią, ji reikalinga Dievui.Tačiau Dievas negali būti kančios šaltinis. Kančia kyla,kai mums kažko (gėrio) trūksta ir mes tai suvokiame.Kančia yra sąmoningai išgyvenamas skausmas. „Kančia yrane kas kita, kaip sąmoningas laisvos žmogiškosios būtybėsŽmogųgelbėja nepati Kristauskančia, betjo meilė, kuripasiekia ten,kur viešpataujanuodėmėsdėsniai.savosios baigtinybės išgyvenimas“, – teigia mąstytojas JuozasGirnius. Dievas, būdamas visiškas Gėris, nekildina savopriešingybės – skausmo. Tuo labiau nesidžiaugia žmoniųkančiomis, nelaimėmis ir nepritekliais, kurie yra blogis.Mus išgelbėjo Kristaus kančia. Teologiškai žvelgiant,žmogų gelbsti kiekvienas Dievo veiksmas jo atžvilgiu.Žmogaus išgelbėjimo pagrindas – Dievo meilė. Ne veltuižymusis anglų rašytojas Oscaras Wilde’as yra pasakęs: „Dabarman atrodo, kad vienintelė meilė, tegul ir menkiausiasjos trupinėlis, tegali pateisinti šią bekraštę, tyvuliuojančiąpasaulyje skausmo jūrą.“ Jėzus pasirinko kančią ir mirtį,nes tai – egzistencinė riba, kuritrukdo žmogui neiškreiptai matytisave, pasaulį ir Dievą. Kančiairgi tampa ta „vieta“, kurios neaplenkiaDievas – Meilė. Žmogųgelbėja ne pati Kristaus kančia(jis galėjo mus išganyti ir kitaip),bet jo meilė, kuri pasiekia ten, kuržmogus jaučiasi vienišas, apleistasar sužeistas, kitaip tariant, ten, kurviešpatauja nuodėmės dėsniai.Kančia yra šventumo požymis.Toks įsivaizdavimas griaunapačią šventumo sampratą. Kančia,trūkumai ir vargas, kaip ir mirtis, yra sudėtinės gyvenimodalys. Neįmanoma jų atskirti nuo gyvenimo – taireikštų panaikinti jo daugiasluoksniškumą. Šventumas –tai ne kentėti, bet sutikti priimti Dievo planą savo gyvenime.Pravartu prisiminti didžiojo Austrijos žydo psichoterapeutoViktoro Franklio mintį: „Žmogus, kuriamjo konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaipį užduotį – visiškai unikalią užduotį. Net kentėdamasžmogus turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamasvisatoje – su savo skaudžiu likimu. Niekas negali jopakeisti, niekas už jį neatkentės jo kančios. Kaip jis, šiolikimo palytėtas, neša savo naštą – štai kur dabar slypivienintelė nepakartojamos pasiekos galimybė.“ Tad svarbukančią priimti kaip iššūkį ir galimybę augti asmenybei,o ne su patosu liaupsinti kentėjimus.Juk kenčiant galima pasidaryti pagiežingam, netgitapti mazochistu – kankinančiu save problemomis, nesiimantjų spręsti, prisidengiant nebūtu kančios sakralumu,galima savo pasyvumu menkinti kančios iššūkį. „Tik kenčiantysžmonės gali versti kentėti kitus“, – sako bestseleriųautorius ir lyderystės mokytojas Robinas Sharma.Krikščionis yra pašauktas visomis išgalėmismažinti pasaulyje kančią ir skausmą, o susidūrussu jos neišvengiamybe priimti ją kaip neatsiejamąkrikščioniškojo gyvenimo dalį. Dievo malonė teikiajėgų, kad kančios akivaizdoje išliktume orūs, tvirti irnarsūs, garbingi ir nesavanaudiški, kad skaudi padėtisir sunki dalia padėtų įgyvendinti šias vertybes.14 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 15

Didelės ir mažos kryžkelėsDidelės ir mažos kryžkelėsDievoStebuklaiRomanas KAZAKEVIČIUS„Niekad nepamiršiu tos sukrečiančios patirties . Negaliu to suprasti,tačiau negaliu abejoti tuo, ką mačiau savo akimis“ – taip 1902 m. gegužės pabaigojepatirtą išgyvenimą aprašo vienas jaunas, bet profesinį vardą jau turintismedikas, regėjęs kaip per pusvalandį Lurde pagijo merdėjanti jauna moteris,kurią jis pats ilgoje kelionėje iš Liono buvo lydėjęs ir prižiūrėjęs traukinyje.Moteriai buvo nustatytas visą jos pilvą deformavęs tuberkuliozinis peritonitas.Liono gydytojai, matydami kelerius metus sirgusios, nebevalgančios, krauju kosėjančiosligonės beviltišką padėtį, atsisakė ją operuoti. Jau beveik be sąmonės ji buvo įkeltaį specialų traukinį Lurdo kryptimi, o minėtasis medikas jame atsidūrė visai atsitiktinaiir, galima sakyti, iš smalsumo: paskutinę akimirką vienas bičiulis, turėjęs lydėti ligonius,nebegalėjo išvykti ir paprašė jį pavaduoti. Medikas matė, kaip iš ligonės kūno per labaitrumpą laiką išnyko baisūs ligos ženklai, o buvusi ligonė po poros dienų savo kojomis įlipoį traukinį, kuris parvežė ją atgalios į Lioną. Per šešis mėnesius ji atgavo jėgas.Tokių pasakojimų iš Prancūzijos Pirėnų prieškalniųLurdo miestelio yra šimtai. 1858 m. šis miestelis išgarsėjodėl Bernadetos Subiru (Bernarde-Marie Soubirous)regėjimų. Jaunai mergaitei aštuoniolikoje regėjimų apsireiškėnepaprastai graži ponia, kuri, pasirodydama priešpaskutinįkartą, pasakė: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas.“Taip prasidėjo nauja Lurdo – išskirtinio katalikų pasaulyjedvasingumo ir piligriminio poliaus – istorija.Apie apsireiškimus šv. Bernadetai jau yra nemažaipasakota, rašyta, rodyta. Šiame straipsnyje paliesimeLurdą kaip garsią stebuklų, stebuklingų išgijimų vietą,į kurią ir šiandien iš pačios Bernadetos rankomis pirmiausiaatkasto šaltinio pasisemti vandens, susivilgytijame atvyksta tūkstančiai ligonių...Katalikų Bažnyčia net savo liturginiame kalendoriujevasario 11-ąją mini Lurdo Švč. Mergelę Mariją ir, palaimintojopopiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva, švenčiaPasaulinę ligonių dieną.Ar tebebūna stebuklų?Kaip šiandien yra nustatomas išgijimo stebuklingumas?Kaip šiandien gamtamokslių, medicinos, biologijosšviesoje dar galime kalbėti apiestebuklus? Prieš atsakant į šiuosklausimus, pirmiausia keli žodžiaiapie stebuklą.Žodis „stebuklas“ susijęs suveiksmažodžiu „stebėtis“. O šisnusako ne patį stebuklą, o jį išvydusiojoreakciją. Su stebuklu susidūręsžmogus stebisi, sutrinka, galnet išsigąsta. „Sukrečiantis“ išgyvenimas– taip jį apibūdino mūsųjaunasis medikas. O sukrečiantisir stebinantis todėl, kad įvyko tai,ko – kaip sako gyvenimo patirtis irsukauptos žinios apie pasaulio santvarką – neturėjo, negalėjoįvykti. Argi tai neišmuša pagrindo iš po kojų?Krikščionybės, kaip ir mūsų tikėjimo vyresniųjų brolių– žydų istorija, yra glaudžiai susijusi su stebuklais.Stebuklo autorius yra Dievas arba jo įgaliotieji. Žvelgiantšiek tiek sociologiniu žvilgsniu, galima pasakyti, kad stebuklaspagrindžia jį atlikusiojo autoritetą ir įrodo jo teiginiųteisingumą. Jėzaus stebuklingi išgydymai darė nepaprastąįspūdį aplinkiniams ir siutino oponentus. Tai aštriai,šmaikščiai, gal net su „paslėptos ironijos gyslele“, iliustruojaneregio išgydymas Evangelijos pagal Joną 9 skyriuje.Stebuklas skleidžia didelę galią. Todėl beveik visadakartu su pasakojimu apie stebuklą atrasime ir jo kritiką.Stebuklas – tai lazda dviem galais. Kaip stebuklas pagrindžiajį atlikusiojo autoritetą ir tiesą, taip stebuklo ir stebukladariokritika paneigia tą autoritetą ir tiesą. Jėzausoponentai tarp žydų sako, jog jis „velnio apsėstas“. II a.pagonių filosofas ir krikščionybės priešininkas Celsas tvirtina,kad Jėzus suklaidino savo mokinius prisistatydamasMesiju, kai iš tikro neva buvo paslaptingų Egipto menų irdemonų kontrolės išmokęs magas. Dar kitiems stebuklaiatrodo paprasčiausiai išgalvoti, fantazijų vaisius.Sugrįžkime į Lurdą XX a. pradžioje, į minėto jaunojomediko laikus. Vienų akyse Lurdas apgaubtas dieviškosmalonės šlove, kitų – Lurdo aura panašesnė į gėdą, skleidžiamąneišmanymo ir prietarų. Stebuklai demaskuojamijau ne egiptietiškos magijos, o gerokai pažengusių gamtosir žmogaus mokslų šviesoje: „stebuklu“ vadiname tai, košiandien dar nepaaiškina, tačiau vėliau paaiškins mokslopažanga (taip, beje, jau XVII a. rašė žydų filosofas Spinoza);fizinės ligos kilmė buvo psichologinė, o apsilankymasLurde tą psichologinę priežastį atpalaidavo; ligonispagijo dėl gydytojo įtaigos; „stebuklas“ yra religingossąmonės tikrovei priskiriama reikšmė, kitaip sakant, stebuklasįvyko sąmonėje, o ne už jos ribų. Taigi, sakytume,stebuklai iš tikro nevyksta. Jų atsiranda todėl, kad „stebuklu“besistebinčiajam pritrūko žinių arba „stebuklas“buvo atsakas į psichologinius ir socialinius poreikius. Ogalbūt „stebuklas“ tik pinigų išviliojimo būdas. Šie argumentaineretai buvo palydimi negailestingos antikatalikiškospolemikos, būdingos XX a. pradžios Prancūzijai.Raginimas, kad valdžia sutramdytų religinę isteriją Lurde,buvo vienas iš švelnesnių pasisakymų.Pamatyti nereiškia įtikėtiStebuklas,nustebina,sukrečia irpriverčia keistipasaulėžiūrą,kita vertus,visai normalujuo abejoti.Bet mūsų jaunajam medikui šie paaiškinimai netiko.Juo labiau kad 1910 m. jis tapo dar vieno, nuo gimimoaklo 18 mėnesių kūdikio praregėjimo liudytoju. Frazę„negaliu to suprasti, tačiau negaliu abejoti“ jis ištarė jaupraėjus kelioms dešimtims metų nuo įvykių. Tuo metujau visas medicinos pasaulisžinojo jo vardą – tai Alexis Carrelas(Aleksis Karelas), 1912 m.medicinos ir fiziologijos Nobeliopremijos laureatas, sukūręs arterijų,venų, organų persodinimo irsaugojimo, kraujo perpylimo pagrindus.Įvykių metu jis nebuvopraktikuojantis katalikas ir nebuvolengvatikis. Tuometiniai ir vėlesnijo užrašai rodo, jog jis nuoširdžiaibandė mediciniškai paaiškinti regėtąišgijimą, domėjosi nuo sunkiosligos išgijusiosios Marie Bailly (Meri Beili) ligos istorijair vėlesne sveikatos būkle. Pastaroji įstojo į vienąligoniais besirūpinančią kongregaciją ir mirė 1937-aisiais,sulaukusi 58-erių ir per tą laiką nebesirgo jokiomis išskirtinėmisligomis, išskyrus būdingas senyvam amžiui.Lurdas pakeitė Carrelo gyvenimą. Nors jis neturėjoketinimų pasakoti to, ką matė laisvamaniškoje, antiklerikalinėjeir sarkastiškoje Liono aplinkoje, puikiai žinodamas,kad tai gali pakenkti jo vardui ir karjerai, įvykobūtent taip. Vienam laikraščiui parašius apie Marie Baillyišgijimą ir paminėjus jo pavardę bei užsiminus, kadjis nemanąs, jog tai buvęs stebuklas, Carrelas pasijutoesąs priverstas atsakyti. Jo replika nepatiko niekam: vieniemsjis rėžė, kad jie per greitai skuba įtikėti stebuklu,o kitiems – kad nesigilindami viską neigia. Nebematydamasperspektyvų Lione, po pusmečio išvyko į Paryžių,vėliau – į Kanadą, o nuo 1904-ųjų – į JAV; gyvendamasšioje šalyje jis ir gavo Nobelio premiją.Stebuklas, viena vertus, nustebina, sukrečia ir priverčiakeisti pasaulėžiūrą, kita vertus, visai normalu juo abejoti.Stebuklas turi didžiulę galią, bet ta galia nėra absoliuti.Tik sąlygiškai maža dalis mačiusiųjų Jėzaus stebuklusįtikėjo jo žodžiais. Evangelija pasakoja epizodą, kai Jėzuspasitraukia nuo minios, supratęs, kad ji visai nenori joklausytis, o tikisi dar vieno duonos padauginimo stebukloir sotaus pavalgymo. Ir ne kas kitas, o apaštalas Tomas,nuo pat pradžių buvęs su Jėzumi, vienas iš ištikimųjų irištvermingųjų, ne kartą girdėjęs pranašystę apie kančią irprisikėlimą, atsisakė patikėti savo draugų ir kelerių metųbendražygių liudijimu apie įvykusį prisikėlimo stebuklą.Kol „neįleisiu piršto į vinių vietą ir jeigu ranka nepaliesiujo šono – netikėsiu“, – sakė jiems Tomas. 1934 m. išleistojeknygoje Alexis Carrelas rašė, jog vis dar mano, kad MarieBailly išgijimas gali būti paaiškintas natūraliai.Nors gal tai ne visai apaštalo Tomo atvejis, tačiau paprastaisveiko abejojimo reikia. Niekas neprieštarautų, kadkrikščionybėje daug pasakojimų apie stebuklus yra pagimdytižmonių vaizduotės. Ir tai nėra blogai. Kultūrosstudijos parodė, kad pasakos, legendos, mitai, metaforos –labai svarbus informacijos ir moralės perdavimo kanalas.Sunku būtų atrasti geresnę užuojautos ir jautrumopamoką už Oscaro Wilde’o „Laimingąjį princą“. Bet visdėlto, neniekinant šių pasakojimų išradingumo ir vertės,tokiais atvejais negalime kalbėti apie stebuklus. Jų autoriustikrai yra žmogiška fantazija, o ne Dievas.Koks Bažnyčios požiūris?Bažnyčioje sveiko abejojimo ir stebuklų bei stebukliniųpasakojimų skyrimo netrūksta. Kalbant apie stebuklingusišgijimus, jau senokai veikia kriterijų „rėtis“tikriems stebuklams „atsijoti“. 1734 m. tuos kriterijusapibendrino kardinolas Prospero Lambertini (vėliau išrinktaspopiežiumi Benediktu XIV). Kad išgijimas galėtųbūti pripažintas stebuklingu, pirmiausia reikia patikimos16 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 17

Didelės ir mažos kryžkelėsDidelės ir mažos kryžkelėsdiagnozės, kad liga tikrai yra, kad ji sunki ir kad jos prognozėsnežada greito pasveikimo. Antra, reikia, kad išgijimasįvyktų netikėtai ir staiga, kad jo nebūtų galima paaiškintivaistų vartojimu ar terapija. Trečia, reikia, kad pasveikimasbūtų visiškas, o ne dalinis ir kad tęstųsi laike.Stebuklingas išgijimas neturi būti painiojamas su laikinupagerėjimu arba su labai retu išgijimu, kurį kartais irgilinkstame pavadinti „stebuklingu“.Šie kriterijai, atnaujinti pagal dabartinės medicinosstandartus, iš esmės galioja ir šiandien. Jie naudojamiRomoje tiek tiriant palaimintųjųir šventųjų stebuklus, tiek tiriantLurdo išgijimus. Vertinimas pagalšiuos kriterijus yra patikėtas profesionaliųmedikų tarybai: Lurdoatveju – tarptautiniam medikųkomitetui, sudarytam iš 25 narių,kompetentingų įvairiose srityse,nuo psichiatrijos iki chirurgijos.Jų pavardes galima atrasti Lurdointerneto svetainėje ir nesunkupatikrinti, jog visi yra praktikuojantysmedikai. Keli iš jų užimaaukštas akademines pareigas arbayra gavę svarbių įvertinimų užmokslinę veiklą. Dauguma yra religingi,tačiau ne visi.Išgijimo tyrimas prasidedanuo ligonio spontaniškos ir savanoriškosdeklaracijos. Tada sušaukiamapirmoji medikų biurokonsultacija, kurioje gali dalyvautivisi tuo metu Lurde esantysmedikai, nesvarbu, kokios kilmės ar religinių įsitikinimų.Konsultacijoje nusprendžiama, ar tirti toliau, ar nebetirtipagijimo, kurio išskirtinumas vertinamas griežtaimediciniškai, pagal principą, kad „tai, kas nėra moksliška,nėra etiška“.Jei nusprendžiama, kad pagijimas yra labai reikšmingas,tyrimas įžengia į antrąją fazę. Tarptautinio medikų komitetonariai įpareigojami rekonstruoti ligos istoriją, įvertintipaciento asmenybę, kad būtų atsiribota nuo isterinių arkliedėjimo patologijų. Tai gali trukti daug metų.Jei išgijimo tyrimas įveikia ir šią pakopą, pasiekiamatrečioji ir paskutinė fazė. Sušaukiant visų Tarptautiniomedikų komitetų narių konsultaciją reikia nuspręsti, arpagijimas yra „nepaaiškinamas“ pagal dabartines medicinosžinias.Čia trumpai sustokime ir atkreipkime dėmesį į terminą„nepaaiškinamas“. Paaiškinamas ar nepaaiškinamas– toks įvertinimas yra galutinė medikų darbo užduotis.Iš jų nereikalaujama pasakyti, kad išgijimas yra„stebuklingas“, nereikalaujama „stebuklo“ sąvokos įtrauktiį medicinos mokslą.Stebuklingas išgijimasneturi būti painiojamassu laikinu pagerėjimuarba su labai retu išgijimuMedikų užduotis – aprašyti ir įvertinti medžiaginį išgijimoaspektą, tačiau pats stebuklo apibrėžimas yra teologinėir bažnytinė kompetencija. Ne medikai, o Bažnyčiagaliausiai nusprendžia, jog išgijimas buvo Dievo padarytasstebuklas: vienbalsiai arba absoliučia medikų balsų daugumapriimtas įvertinimas apie išgijimo „nepaaiškinamumą“yra perduodamas tos vyskupijos, kuriai priklauso išgijęsžmogus, vyskupui. Vyskupas, pasitaręs su dar viena teologine-medicininetaryba, sprendžia, ar pagijimas gali būtivadinamas „stebuklingu“. Būtina sąlyga yra, kad stebuklasįvyktų tikėjimo kontekste.Tik 67 atvejai iš maždaug 7200deklaruotų pagijimų Lurde iki šiosdienos buvo pripažinti stebuklingais– taip retai, kad kartais klausiama,ar stebuklai Lurde dar vyksta.Skrupulingą egzaminavimą išlaikomažai atvejų. Kaip neseniai sakė vienasiš medikų komiteto narių, faktas,kad kai kurie iš jų yra tikintys,nesušvelnina požiūrio į stebuklus, oatvirkščiai, sugriežtina: visi žino, kadpripažįstant išgijimą nepaaiškinamu,rizikuojama jų reputacija ir patiesLurdo vardu. Todėl turi būti išsklaidytamažiausia abejonė.Vytauto Sadausko SJ nuotraukosTai, kad ne visas abejones pavykstaišsklaidyti, nereiškia, kad išgijimostebuklingumas paneigiamas. Galbūtnepavyko iki galo dokumentuoti ligosistorijos. Galbūt išgijimo metu nebuvopatikrinta kokia nors aplinkybė, ošiandien to nebeįmanoma padaryti.Būtent toks yra Marie Bailly išgijimo vertinimas. Jos bylabuvo svarstyta keliskart, o 1964 m. galutinai atmesta: išgijimąkonstatavę gydytojai nepatikrino pseudonėštumohipotezės, nors ir sunkiai tikėtinos, žinant ligos istoriją.Turbūt kiekvienas iš mūsų norėtų patirtistebuklą, ne vienas jo prašė. Kai kurie ir patyrė, norsgalbūt apie tai žino tik savo sąžinėje, pasakojo tikartimiesiems. Negaliu atsakyti, kodėl nepatiria irnepamato visi, nors kartais, regis, taip reikia. Betgal ir nebūtina. „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti,kurie tiki nematę!“, – atsako Jėzus į apaštalo Tomoreikalavimą. Alexis Carrelas matė, tačiau dėl toneįtikėjo. Jo asmeninio tikėjimo kelias pasikeitė tik1938 m., sutikus tėvą Alexį, trapistų vienuolį, tapusįjo nuolatiniu pašnekovu ir vedliu. 1942-aisiais,dvejus metus prieš mirtį, Carrelas pirmą kartą viešaiišpažino krikščionišką tikėjimą. Ši istorija bylojasvarbų dalyką – tikėjimo srityje Dievo žmonės yrane mažesnis stebuklas už nepaaiškinamą išgijimą. Jųsutikti ir jais tapti gali visi. Bent jau kartais pabandyti.Artimo žmogausligaKalbėti šia tema prasminga jau vien dėl to, kad kiekvienas esame patyręsartimųjų ligą, o neretai – ir kančią. Tuomet trokštame vieno – kad tik pasveiktų,ir esame pasirengę padaryti viską, kad tai greičiau įvyktų, tačiau ne visadamums taip pasiseka. Suprantame, jog daug kas priklauso ir nuo ligos eigos, irnuo paties ligonio, tačiau jaučiame, kad iš dalies gydymo sėkmė priklauso irnuo mūsų, ypač nuo mūsų pagalbos, laikysenos ir bendravimo su ligoniu.Neišvengiami pokyčiaiDidžiausia atsakomybėsdalis už gijimo sėkmę gulabūtent ant ligonio ir joartimųjų pečių.Sunkios ligos diagnozė sujaudina ne tik patį ligonį,bet ir artimuosius. Dažnai tai reiškia, kad tiek jo, tiek joartimųjų gyvenimas pasikeis. Tiesiog gyvenimas užklupusligai bus kitas ir kitoks, nei buvo ligi šiol. Pirmiausiajis keičiasi išoriškai: ligonis tam tikram laikui prarandadarbingumą, galbūt yra guldomas į ligoninę, sumažėja joaktyvumas (paprastai ribojamas pablogėjusios savijautos),pasikeičia dienotvarkė, nes gydantis reikia nuolatvartoti vaistus ar atlikti įvairias procedūras ir t. t. Tačiauliga, ypač sunki, dažnai keičia ir vidinį žmogaus gyvenimą,net kai kuriuos jo asmenybės bruožus. Tai natūralu,nes keičiasi susirgusiojo santykis su aplinka, artimaisiais,nuo kurių pagalbos tampa labai priklausomas. Ligos diagnozėnemažiau sukrečia ir sutrikdo artimuosius. Tokiaisatvejais jie dažnaiklausia savęs– kaip turiuelgtis, ar tikraidarau tai, kasbūtina, ar darauviską, ką galiu?Bet vienas svarbiausių jų klausimų – o kaip aš turėčiaudabar bendrauti su ligoniu, ką jam sakyti, kaip kalbėti?Tad iš tiesų – kaip ir ką siūlo psichologija?Jei artimas susirgo depresijaŠiandieninėje visuomenėje depresija yra labai paplitusiliga. Vienos svarbiausių jos atsiradimo priežasčių –nuolatinis skubėjimas, žmogiško ryšio su kitais, net artimaisiais,praradimas, atsiradęs nuolatinis vienišumo irsvetimumo aplinkai jausmas. Viena vertus, susirgęs depresijažmogus iš pažiūros atrodo sveikas. Antra vertus,jis yra labai pasyvus, neveiklus, niūrios nuotaikos ir užsidaręs.Artimieji, norėdami jam padėti, dažniausiai dalijaligoniui tokius patarimus, kurie jį tik dar labiau suerzinair susilpnina. Tad ko nereikėtų daryti?Zita VASILIAUSKAITĖPirmiausia – nereikėtų ragintiligonio „suimti save į rankas“, parodytivalią ir nepasiduoti. Deja,depresija sergančiojo valia būna labainusilpusi, o jo ryžtingumas ikiminimumo sumažėjęs. Tokios būsenosligonis jaučiasi bejėgis ir nevisavertis,o raginimai nepasiduoti gali tik pagilinti jo bejėgiškumojausmą. Taip pat nereikėtų stengtis tokio ligoniodirbtinai linksminti ar kviesti į renginius prasiblaškyti. Jispats to norėtų, jei tik galėtų, todėl artimųjų raginimas: „Tutik pasižiūrėk, gyvenimas nuostabus!“ – yra bevaisis. Artimiejineturėtų ligonio įtikinėti, kad nėra dėl ko liūdėti, nesjuk viskas jo gyvenime lyg ir gerai. Taip kalbėdami jie tikpatvirtintų ligonio nuomonę, kad jo būsenos nesuprantanet artimiausi žmonės. Tai gilintų jo vienišumo ir atskirtiesjausmą. Kartais artimieji ragina depresiją išgyvenantįasmenį išeiti atostogų, išvažiuoti pailsėti į kelionę ar sanatoriją.Deja, atsidūręs nepažįstamoje aplinkoje, ligonisišgyventų papildomą stresą, pasijustų dar bejėgiškesnis,nesugebantis net pailsėti. Jei ligonis jus įtikinėja, kad jaučiasikaltas dėl to, kas jam yra, kad jį kamuoja vidinė tuštumaar vidinis skausmas, nesistenkite jo nuginčyti, nestaip tik sustiprinsite jo priešiškumą jums. Artimieji turėtųsuprasti, kad depresija – tai liga, kuri nėra įveikiama tikligonio pastangomis ir aplinkinių demonstruojamu optimizmu.Ši liga pirmiausia gydoma paskirtais vaistais, juosreguliariai vartojant kaip nurodyta. Todėl artimieji turėtųskatinti ligonį būti atsakingą vartojant vaistus ir jį palaikyti.Bendrauti su tokiu žmogumi reikia jautriai ir šiltai,bet išsamiau apie tai – kiek vėliau.Jei artimas susirgo onkologine ligaReikėtų žinoti, kad ši diagnozė šiuolaikinėje medicinojenėra nuosprendis. Turėtumėte iš gydytojų (būtinaibent kelių, nes nuomonių apie gydymo būdus yra labaiįvairių) sužinoti apie ligos eigą ir gydymo ypatybes. Vėliaujums ir ligoniui būtina susipažinti su gydytojų rekomendacijomis,susidaryti gydymo planą, jį aptarti su,ligonio ir jūsų nuomone, geru šios srities specialistu beinumatyti priimtiniausius gydymo būdus (vaistus, procedūras).Jokiu būdu nereikėtų aklai sekti bet kurio gydytojopatarimais, nes, kaip rodo daugelio ligonių patirtis,didžiausia atsakomybės dalis už gijimo sėkmę gula būtent18 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 19

Didelės ir mažos kryžkelėsDidelės ir mažos kryžkelėsant ligonio ir jo artimųjų pečių. Labai svarbu skatinti ligonioaktyvumą, jo domėjimąsi liga, savo savijauta, leistijam pačiam priimti su liga susijusius svarbius sprendimus(pvz., ieškoti galimybių įsigyti itin brangius, nors ir nevisada veiksmingus vaistus ar to nedaryti ir pan.). Būkitepasirengę ligonio elgesio pokyčiams, nes jis patiria didžiulįstresą ir baimę. Nereikėtų bandyti guosti teigiant,kad pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriems dar sunkiau,arba kalbėti tokias „protingas“ banalybes: „O kam šiandienlengva?“; „Gyvenimo juodąjį periodą visada pakeičiašviesusis“; „Gyvenimas yra nelengvas dalykas“ ir pan.Reikėtų skatinti ligonį, kiek leidžia jo sveikata, dirbti irgyventi jam įprastą gyvenimą. Tai labai stiprintų jo pasitikėjimąsavo jėgomis ir, nepaisant to, kas dabar vykstajo gyvenime, leistų išlikti savimi.Dėmesys – nei per daug, nei per mažaiKita vertus reikėtų prisiminti, kad kiekvienas žmogus,neatsižvelgiant į tai, kuo suserga, gali labai savitai išgyventisavo santykį su liga ir juo besirūpinančiais artimaisiais.Todėl pravartu išsamiau stabtelėti prie tų rekomendacijų,kurios galėtų pagelbėti artimiesiems bendraujant su ligoniu.Svarbiausia – nereikėtų perlenkti lazdos nuolat klausinėjantjo apie savijautą, apetitą, aplankančias mintis irpan. Tokį pernelyg didelį susirūpinimą jo sveikata ligonisgali suprasti kaip ženklą, kad jo būsena yra labai sunki,kad turi labai mažai šansų pasveikti. Tuomet ligonis galipasiduoti pesimizmui ir nuleisti rankas, o tai yra vienaslabiausiai trukdančių sveikti dalykų. Gausiais moksliniaistyrimais įrodyta, kad ligonio optimizmas, gebėjimas kontroliuotiligos eigą labai teigiamai veikia sveikimo procesą.Juk seniai pastebėta, kad laimėtojų armijos kareiviamsžaizdos gyja greičiau. Todėl artimųjų rodomas pernelygdidelis susirūpinimas yra ne tik įkyrus, erzinantis ligonį,bet dažnai ir jį skaudžiai žalojantis. Taip pat artimieji neturėtųvaidinti, kad nemato artimojo ligos, ir elgtis lygniekur nieko. Tokį artimųjų elgesį ligonis suvoktų kaipabejingumą jo ligai ir jam pačiam.Nepuolant į čia paminėtus kraštutinumus, artimiesiemssvarbu elgtis su ligoniu šiltai, bet oriai ir garbingai.Jei jūsų artimas žmogus susirgo, pirmiausia jūs savoelgesiu, laikysena ir žodžiais turėtumėte pasiųsti ligoniuišią žinią:aš labai myliu tave ir esu šalia, nes man labai svarbubūti su tavimi;aš myliu tave neatsižvelgdamas į tai, kokia dabar tavosveikata;tu pasakyk man, ką aš galėčiau padaryti dėl tavęs,kaip aš dar galiu tau padėti?;aš tikiu, kad mes kartu įveiksime šį sunkų gyvenimoperiodą;jei nori – kalbėk, aš tavęs klausau, jei nenori – pabūkimekartu tyloje;tu mane kviesk, kai tik tau reikės.Aš visada ateisiu prie tavęs – kad irkoks būtų paros laikas;Ligoniooptimizmas,gebėjimaskontroliuotiligos eigąlabaiteigiamaiveikiasveikimoprocesą.aš visada būsiu su tavimi, aš niekadatavęs neapleisiu.Pagalba ligoje – kaip neišsekti?Rūpintis ligoniu, ypač sunkiu,labai sudėtinga. Tai atima daug jėgų– ne tik fizinių, bet ir dvasinių.Todėl labai svarbu artimiesiems nepamirštipasirūpinti ir savimi, savosveikata. Kai kurie susirgusieji tampalabai irzlūs, pikti ir bendravimassu jais išsekina. Čia labai reikia artimųjųkantrybės ir susitvardymo. Savopraktikoje sutinku nemažai žmonių,kurie, kelerius metus slaugydami ligonį, taip išseko, kadpatys buvo priversti ieškoti psichologinės pagalbos. Jeiliga užsitęsė, būtinai pagalvokite, kaip pasitelkti pagalbąiš šalies – pasikvieskite profesionalų slaugytoją, įtraukiteį rūpinimąsi ligoniu ir kitus artimuosius – šeimos narius,gimines. Nemanykite, kad jūs esate nepakeičiami. Kai kuriaisslaugymo rūpesčiais pasidalykite su kitais.Be to, nevalia pamiršti, kad, be rūpinimosi ligoniu,jūs turite įsipareigojimų ir kitiems šeimos nariams, darbeir pan. Stenkitės neapleisti šių pareigų, nes jos taippat yra labai svarbios jums ir jūsų artimiesiems. Pasvarstykite,kas jus labiausiai atgaivina ir kada jūs geriausiaipailsite – gamtoje, skaitydami knygas ar bendraudami sukitais. Stenkitės kasdien rasti laiko atgaivai, „pasikrauti“naujų jėgų, teigiamų emocijų ir energijos. Juk patys būdaminusilpę ir išsekę, jūs būsite mažai naudingi ir savoartimajam – ligoniui.Vaikai apie tai, kaip susitaikyti su negaliaGoda, 10 metų– Goda, ką reiškia pasakymas, kadžmogus priėmė savo ligą ar net kančią?– Aš pažįstu žmonių ir net vaikų,kurie jau susitaikė su likimu ir priėmėsavo ligą. Manau, priimti kokią nors ligą,kurią žmogus turi nuo gimimo arbakai suserga nepagydomai, reiškia išmoktigyventi su ja, dėl jos ant nieko nepyktiir suprasti, kad kitaip jau nebus. Aišku,daugelis tokiomis ligomis sergančiųžmonių geria visokius vaistus, kad ta ligadar nepablogėtų, kad jiems būtų lengviaugyventi, bet jie žino, kad serga irvaistus jiems reikės gerti visą gyvenimą.Viena mano draugė, ji net jaunesnė užmane, jai tik 7 metai, serga alergija. Tajos alergija prasideda kiekvieną pavasarį,kai pradeda žydėti medžiai ir gėlės.Manau, ta mergaitė savo ligą jau tikraipriėmė. Pavasarį jį geria vaistus nuo alergijosir stengiasi nevažiuoti į kaimą arbanevaikščioti po pievas, kur gėlės žydi. Jižino: jeigu elgsis kitaip, jai bus blogai. Jipradės dusti, ją išbers ir net temperatūragali pakilti. Man tos mergaitės gaila,bet nedaug galiu jai padėti.– O kaip tu stengiesi jai padėti?– Žinai, apie tą jos ligą mes stengiamėsnekalbėti. O kai pavasarį visi vaikaieina į kiemą, o ji negali, aš kartais ateinupas ją į svečius, kad jai taip liūdna nebūtų.Be to, kai nueiname į vaikų mišias,kartais meldžiamės už tą mergaitę, kadji kuo greičiau pasveiktų, kad tas gėliųžydėjimas greičiau pasibaigtų, kad jai taalergija kuo lengviau praeitų.– Prašai Dievo, kad gėlės greičiaunužydėtų?– Ne, aš prašau Dievo, kad žydinčiosgėlės nepakenktų mano draugei. Ji su savoliga jau susitaikė. Pavasarį kartais net įbažnyčią neateina, nes bijo, kad vėl prasidėsalergija. Manau, Dievas ant jos užtai nepyksta. Tada aš jam pasakau, kadaš į mišias atėjau už save ir už tą savodraugę, kuri serga alergija.Laurynas , 12 metų– Laurynai, kaip manai, ar žmogusgali susitaikyti su savo liga arbanegalia?– Manau, kad gali, bet tai labai sunku.Kai žmogus yra neįgalus, supranta,kad jau visą gyvenimą jam taip bus irdaugiau nieko nelieka, tik susitaikyti sumintimi, kad jis, tarkim, kažkuo sergaarba yra kuo nors kitoks nei kiti, sveikižmonės. Aš turiu draugą Šarūną, kurisgali judėti tik neįgaliojo vežimėlyje. NeįgalusŠarūnas tapo po avarijos, kai jambuvo labai stipriai sužeistas stuburas.Dabar jis visai negali vaikščioti. Su mintimi,kad nebevaikščios, jis dar nesusitaikėir dabar daro viską ir visiems sako, kadvis vien vaikščios. Šarūnas treniruojasi,jam mama daro visokiausius masažus irnet ieško tokių specialių kojų-vaikštykliųsu kuriomis galėtų vaikščioti. Aš sujuo kalbėjau jau ne vieną kartą apie tai,kas bus, jei nebevaikščios. Tiksliau – kasbūtų, jei nebevaikščiotų.– Ir ką sako tavo draugas?– Kartą sakė, kad išmoks programuotiir dirbs kompiuteriu, bus kompiuterininkas.Na, bus, pavyzdžiui, labai geras specialistas.Kompiuteriu projektuos namus,į kuriuos bus galima įvažiuoti neįgaliųjųvežimėliais, arba kavines, į kurias galės patektitokie žmonės. Aš manau, kad Šarūnassu savo negalia ir susitaikė, ir nelabai.Kartais sako, kad būtinai pradės vaikščioti,o kartais pagalvoja ir apie tai, kas bus, jeijau nebegalės. Bet dabar, kai jis dar negalito daryti, jam labai nepatinka, kai kasnors labai stengiasi jam padėti. Jis viskąnori daryti pats. Ir jam kuo puikiausiai išeina.Su tuo savo vežimėliu mano draugaskartais važiuoja taip greitai, kad net maneaplenkia ir aš negaliu jo pasivyti.Monika, 10 metų– Mūsų kieme gyvena mergaitė, kuriyra, na, truputį kitokia nei kiti vaikai.Mes su ja draugaujame, bet ji pati ne visadanori draugauti su mumis. Ji tokiakeista kartais būna. Pavyzdžiui, nenorisu mumis kalbėtis. Bet mes vis vien suja draugaujame. Ji labai gera ir labai gražiaipiešia. Mano mama man sakė, kadkai žmogus yra kitoks, kai kuriuos darbusjis daro geriau, nei, pavyzdžiui, aš.Ji daug gražiau piešia ir visada visiemsšypsosi. Net tuomet, kai nesikalba sumumis, visai nepyksta. Ji pavaikšto sauviena, o kai užsinori, ateina pas mus irmes tada visi kartu žaidžiame.– Kaip tu manai, ar žmogus gali susidraugautisu savo liga ar negalia?– Aš manau, kad ta mergaitė apietai net negalvoja. Ji gyvena, na, tokį savogyvenimą. Kai nori, vaikšto viena, kainori – ateina ir žaidžia drauge su visais.Mes jos niekada neskriaudžiame ir visadapasikviečiame žaisti; bet jei nenori,tai ir nereikia. Mama sakė, kad jai geriaunetrukdyti. Kai ji sugalvoja, pati ateinair žaidžia. Mes prie jos jau pripratome,todėl jai prie mūsų pratintis visai nereikėjo.Manau, tai paprastas žmogus, tiesiogšiek tiek kitoks negu mes.Vaikus kalbinoAldona ATKOČIŪNAITĖ20 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 21

O mes kitokieO mes kitokieTrys atvertys„Jėzau, aš noriu gyventi!“Gedimino Numgaudžio OFM nuotraukaKadaise skaitytus JonoPauliaus II žodžius:„Žmogus su negalia yraDievo galios ir gailestingumoliudytojas“ dabar suprantu tik Petro dėka. Jis – penkiasdešimtmetis,visiškai kurčias ir gilią proto negalią turintisvyras. Kai jį pamačiau pirmą sykį, man kilo nerimas:kaipgi mes bendrausime?Vieną šeštadienio vakarą drauge dalyvavome Sutaikinimopamaldose. Petras sėdėjo greta. Staiga atsistojo ir pasukoprie išpažinties klausančio kunigo. Likau savo vietojestebėti. Petras atsisėdo šalia kunigo ir labai garsiai išrėkėkelis sakinius apie paprastą savo gyvenimo kasdienybę. Kunigasatrodė kiek sumišęs. Po kelių akimirkų tylos uždėjorankas ir meldėsi. Paskui suteikė nuodėmių išrišimą.Niekada nepamiršiu to momento, kai po išpažintiesPetras pašoko ir nuoširdžiai apkabino kunigą. Šis pravirko.Tasai dviejų žmonių susitikimas Dievo akivaizdoje manbylojo begalinį Viešpaties švelnumą ir gailestingumą.Marie Peeters* * *Pradžioje maniau, kad man bus per sunku prižiūrėtiLuką. Ar sugebėsiu slaugyti 55 metų vyrą? Luko kūnaslabai sužeistas, todėl prie jo reikėjo liestis ypač švelniai,atsargiai, kad jam neskaudėtų. Turėjau būti labai atidi joporeikiams. Šiandien mes jau galime valandų valandaskartu tylėti, nes vienas kitu visiškai pasitikime. Su juoišgyvenu kažką, kas panašu į kontempliaciją. Tai paslaptinga.O paslaptis yra ne išaiškinama, bet kontempliuojama.Taip bendraudama su Luku supratau, kad Dievassavo Kūną tiesiog įdėjo mums į rankas.Lukas beveik nekalba ir kartais mechaniškai atliekatuos pačius veiksmus. Pirmą kartą lydėdama jį išpažinties,atvedžiau prie kunigo ir pasakiau tik vardą. Jo veidasatrodė tarsi būtų perkreiptas skausmo, bet po keliųsu kunigu praleistų akimirkų pastebėjau visiškai pasikeitusiąminą, jis pasidarė visiškai ramus. Kas atsitiko?Tai – Dievo ir Luko širdies paslaptis.Kartais jis gali man stipriai smogti. Tačiau sugeba suteiktiir patį švelniausią palaiminimą. Mylėti Luką reiškiaTuos, kuriuos mes paprastai vadiname „neįgaliaisiais“, vienas žmogus, norėdamaspabrėžti ne trūkumą, bet vertybes, pavadino „kitaip galinčiaisiais“. Jie – kitaipapdovanoti Dievo žmonės, tarsi atsiųsti ypatingai misijai visiškai nekaltai išgyventikartais nepaprastai gilią kančią, patirti aplinkinių nusivylimą jais, žmogiškumo nuvertinimą...Ir sykiu nepavargdami jie liudijo savitą bičiulystės, bendrystės pajautą.Širdies atvirumas leidžia jiems lengviau atsiverti Dievo meilei, drauge liudyti Viešpatiesartumą ir perkeisti esančius šalia, stipriuosius.būti kartu su juo ir leistis būti jo mylimai. Jis negali daugkalbėti, bet moka duoti ir priimti švelnumą. Galų gale, užką gi mes būsime teisiami šio gyvenimo pabaigoje?Blandine Morgand* * *Iš miego mane pažadina dejavimas. Nesvarstydamaeinu į jo kambarį. Pasilenkiu virš lovos, paimu į glėbį irsusmunku fotelyje. Apgraibomis randu iš vakaro paruoštąvandens buteliuką. Kaip visada, šnabždu jam į ausį, kadnaktį reikia miegoti, kad aš jį myliu, kad jis tuoj nurimsir vėl užmigs… Ir jis užmiega, įsitikinęs, kad esu šalia,kad dabar jau saugu.Antanui penkeri su puse. Tai mūsų pirmagimis. Neįgalus.Jau pusšeštų metų aš, kaip ir kiekviena motina,maitinu, mokau, myluoju savo sūnų. Juk kiekvienas vaikasto nusipelno.Bet kartais labai pavargstu, ir tada ateina mintis, kadlabai norėčiau jį kam nors atiduoti, na, išvežti į kokią norsįstaigą. Tik kas jį paims? Esama specialiųjų institucijų, betjos labai toli, o ypač sunkios negalios vaikams jų praktiškainėra. Tuomet tenka nusiraminti ir tikėtis, jog kadanors mano sūnus vis dėlto galės eiti į mokyklą.Ar jums teko statyti mokyklą savo vaikui? Ne? Tainormalu. Juk jūsų vaikas yra vaikas. O aš turiu įrodinėti,kad Antanas yra vaikas.Mama RozanaTokių asmenų galima sutikti „Arkos“ bei „Tikėjimoir Šviesos“ bendruomenėse, priimančiose žmones,turinčius įgimtą proto negalią. Ten juos sutiko ir savoišgyvenimais čia pasidalijo Marie ir Blandine, o Rozanaipačiai gimė sūnus, išmokęs ją neįtikėtinos meilės –iki galo. Šie žmonės ateina į pasaulį nuolat primintiapaštalo Pauliaus atskleistos tiesos: Dievas pasirinko,kas pasauliui atrodo kvaila – kad sugėdintų išminčius,kas pasauliui silpna – kad sugėdintų galiūnus(plg. 1 Kor 1, 27–28). Tokių žmonių yra ir mūsų aplinkoje.Tik ar išdrįsime juos pamatyti, atpažinti juose ne tikkančią, bet ir džiaugsmą, švelnumą, palaimą?Pagal „Ombres & Lumière“ parengė I. V.Vienos įsimintiniausių pamaldų su neįgaliu jaunimubuvo Trinapolio rekolekcijų namuose, kai vyresnieji moksleiviaisuėjo koplytėlėn į bendruomenines Sutaikinimo apeigas.„Bendros išpažinties“ apeigas, kaip ir visas kitas, kasnors turi pradėti. Jautraus amžiaus jaunimas laukia laukia.Vargšas kunigėlis galėjo pagalvoti, kad ne taip ką paaiškinoar nenujautė jaunų žmonių nuotaikos. Staiga vienas vyrukassumosikuoja rankomis ir savais garsais prakalba. Tadapasipila tikra versmė – visi norintys vienas po kito mielaieina prie kunigo savo asmeniškų nuodėmių ar rūpesčiųpatylomis paminėti. Aiškiai nekalbantis savo judesiu visiemssužadino Dievo gailestingumo srautą.„Vilties“ bendrijos stovykla Palangoje susirinko į Mišiaspalapinėje. Skaitytojai pasirengę, giesmės parinktos ir pramoktos,altorėlis kukliai papuoštas. Vienas dalyvis atsinešaplono garso dūdelę. Kai tik giedame, dūdelė švilpia savo gaidasir muziką, nesuderintą su melodija, tačiau taip tinkančią,kaip koks paukščių čiulbesys. Nepailsdamas jaunuolis savoširdies giesmę tarsi koks džiazo žinovas lieja tarp parinktosgiesmės žodžių, ritmo ir tono, neužmirštamai liudija krikščioniškąlaisvę meilingoje tikinčiųjų bendrijoje.Vilniaus jėzuitų gimnazijos stovyklavietės pastogėjeGuobsto ežerėlio pakrantėje – lietingą dieną vaikų irjų šeimų Mišios. Palei sieną suolai, staliukai. Rūpestingaipaskirstytos pareigos, giesmės, visa šventės eiga. Kunigaspasitaikė su barzda, kurią kas šeštadienį švarina.Per visas Mišias iš kairės pusės prie kunigo prieidavo taiberniukas, tai mergaitė – abu turintys Dauno sindromą– ir kunigą pabučiuodavo visai nenumatytu ramybėspalinkėjimo metu, suteikdami apaštalo Pauliaus „šventąpabučiavimą“. Vaikų tėvai ar močiutėvis bandė paauglius sulaikyti, okunigėlis mojo, kad nei vargina, neigąsdina, nei stebina meilingų vaikųelgesys. Linksmiausia kunigui buvomatyti, kaip vaikas nueidamas rankaperbraukdavo sau lūpas, tebekutenamasbarzdos palietimo.Betzatos sodyboje Čekoniškiųkaime – šeimų Mišios kiemelyje tarpnamelio ir ūkinių pastatų, prie jaukiospastogės. Dalyviams sustatyti suoliukaiar kėdės. Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičioparapijos įsteigta užuovėja minėjoįkūrimo kelintąsias metines, laukėarbata ar limonadas su pyragėliais.Tądien buvo kažkoks skaitinys apieDievo buvimą ar palietimą, gal pagalAntanas SAULAITIS SJJėzaus žodžius: „Niekas niekad Dievo nėra matęs, tikSūnus, ir kam Sūnus Tėvą apreiškia.“ Kaip visada, stovėdamaspusratyje, kunigėlis pamokslą pradėjo beveik taispačiais žodžiais: „Niekas niekad nėra Dievo matęs, arne?“ Staiga pirmoje eilėje sėdinti kokių ketverių metųmergytė tiesiog šūviu ištiesė ranką ir rodo į bažnytiniaisdrabužiais apsirengusį kunigą. Visi dalyviai prapliumpamielu juoku, nes gerai žino, kad maži vaikai kunigą vadina„Dievuliu“, kol tėveliai ar seneliai pamoko bent pradžiai,kad kunigas ne Dievulis, o Dievo tarnas.Vilniaus Karoliniškėse, regis, „Vilties“ mokykloje ardienos centre, – velykinė išpažintis, liaudiškai tariant,kitaip – Sutaikinimo sakramento arba Dievo gailestingumošventė. Kadangi kai kuriems nepratusiems jaunuoliamssunku kalbėti ir aiškiau žodžiais perteikti, mokytojospadavė languotus lapus su nuodėmių simboliais.Išpažindamas nuodėmes, jaunas žmogus pirštu parodoir sava kalba pasako sąžinę slegiančią klaidą, nuodėmę,nekrikščionišką elgesį ar nuostatą. Kunigas kažkaip supranta,kas išpažįstama, tačiau aišku, kad labiausiai Dievoširdį paveikia nuolanki ir jautri išpažįstančiojo širdis. Išjų žvilgsnių supranti: vaikinas ar mergina tikrai suvokia,kad Dievas jau anksčiau jiems atleido.Neįgalių vaikų mokykloje seselės ir auklėtojos parengėvaikus Šventosios Šeimos šventės Mišioms. Visuotinęmaldą mokiniai pradėjo eisena. Pirmieji penki nešė povieną didžiulę raidę. Teisingai sustojus, išėjo žodis ŠEIMA.Kiekviena raidė pradėjo šeimą apibūdinančią savybę. Tadaprie altoriaus artėjo antroji procesijos dalis – trise, suduona, vynu ir vandeniu, kaip buvo surepetuota. Tačiauprisijungė ir neprašyta ketvirtadevynmetė. Nebebuvo ko neštiatnašų, bet auklėtoja greit susivokėir padavė mažytį šluostukąkunigo rankoms. Atsistoję priešaisbendruomenę, pirmieji trys pasakėatmintinai išmoktus žodžius. Osavanorė, aišku, nedalyvavusi parengiamojojepamokėlėje, aukštaiabiem rankomis iškėlė mažą baltąskudurėlį ir balsiai sušuko: „Jėzau,aš noriu gyventi!“Algirdo Kazlos nuotraukaŠiomis pritaikytomisapeigomis išreiškiamedėkingumą ir lengva širdimiatsipučiame Dievo ir žmoniųratelyje.22 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 23

JaunimoiššūkisJaunimoiššūkisKiekviena dienaskirta GYVENTIVaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ„Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastąsveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yradidžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupadaugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmiškųįsipareigojimų“, – paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais dalijosi jauanapilin iškeliavusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Kentėjimas, teikiantisprasmę, leidžiantis labiau pažinti Kūrėją, labiau pamilti gyvenimą ir tuos, kuriejame tau yra siųsti, – apie tai kalbamės su Aušra ČIRVYDIENE. Jos gyvenimas priešseptynerius metus pasisuko netikėta linkme. Ką tik baigusi vidurinę mokyklą irturėdama daug gražių svajonių, susirgo leukemija – kraujo vėžiu, ir gydytojai davėvos keletą procentų vilties išgyventi.Gyvybė dykumoje – ligos pradžiaNelengva sugrąžinti žmogų į skausmingą praeitį. Tačiaugalimybė kalbėtis su Aušra buvo tartum dovana pamatytitiek vilties ir džiaugsmo – optimizmas jos neapleidoir sunkioje ligoje. Tad drąsiai klausiu – kokia buvo pirmareakcija sužinojus, kad sunkiai serga? „Jau baigdama vidurinępajutau, kad organizmas pavargęs, kad kažkas vyksta,bet svajonės, visos viltys, sudėtos į mokslą, noras pradėtinaują gyvenimą vedė į priekį. Deja, nepavyko ilgai apgaudinėtisavęs, kad viskas gerai, teko išgirsti diagnozę – leukemija.Kokia pirma reakcija? Aišku, atmetimas. Pasirašinėjidokumentus ir matai, kad mirties tikimybė 95 proc., o tunegali patikėti, jog tai tiesa. Galbūt ir gerai, kad apie šiąligą labai daug ko nesupratau ir net nesistengiau gilintis.Suvokiau, kad tai laikina, kad turiu iškentėti. Antra reakcija– kodėl man? Ir pagaliau – gan keistai skambantis atsakymas:kad labiau patirčiau Dievo meilę. Tuo patikėjęspradedi daryti viską, kas priklauso nuo tavęs, ir neprarandivilties, o tada jau lauki Dievo pagalbos.“Vienijimasis su kitų kančiaNegaliu nepaklausti, ar iš tiesų per ligą ir kančią galimapatirti Dievo meilę? Aušra patvirtina: taip, nes ligakeičia. Kas labiausiai palaikė sunkiomis akimirkomis? „Labiausiaivilties teikė kitų maldos, palaikymas, priėmimasrealybės, kurioje buvojau. Ne kiekvienas galėdavo ateitiir būti tame skyriuje, kvėpuoti pro kaukę ir tiesiog būtipriimant mano situaciją. Tas buvimas labiausiai gydė, kaiAlgirdo Kazlos nuotraukažmonės nesigailėjo, bet būdami šaliatikėjo ir padėjo pačiai tikėti, kad iš tiesųtai laikina. Be artimiausių šeimosnarių – mamos, tėtės, sesers, ateidavoir maldos grupės Ugnies vaikai bičiulių,keletas seminaristų, kunigų, broliųiš Tiberiados bendruomenės. Kartaispalata pasidarydavo panaši į vienuolynocelę, ją pasipuošdavau šventais paveikslėliais.Svarbu susikurti aplinką,kuri padėtų kentėti ir sveikti.Kenčiant skausmus mama dažnaiprimindavo: ‘Aukok kančią už skaistyklos sielas’. Ir tai ištikrųjų padėdavo.Visą laiką nešiojausi Tiberiados broliųpadovanotą kryželį, apsikabinusi jį jausdavau, kad vienijuosisu tuo, kuris dar ne taip kentėjo. Kryžius – kančiossimbolis – labai suvienija. Jis labai padėdavo ruošiantisskausmingiems tyrimams. Daug kas priklausė ir nuo nusiteikimo,turėdavau dirbti su savimi. Brolis Egidijus (išTiberiados) atnešė kardinolo Suenenso knygą Iškalbingaskaraliaus Bodueno gyvenimas, kurią pakaitom skaitydavoateinantieji aplankyti. Kai pati kenti, skaitymasapie kančią labai padeda; pamatai, kad iš tiesų esi ne vienas“,– dalijasi Aušra.Pirmaisiais mėnesiais skaityti nebuvo jėgų, bet vėliau jiskaitė Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, pradėjo piešti,kad užsimirštų, nes nedaug pramogų ligoninėje – galėdavotik stebėti kitus pro langą, kurio net praverti neleisdavo.Pagerėjus sveikatai, pradėjo naudotis kompiuteriu, žiūrėtitelevizorių. Ilgą laiką vienintelis Aušros džiaugsmas buvoateinantys lankytojai, labiausiai tie, kurie sugebėjo priimtijos ligą „nelaidodami“, bet tiesiog būdami, priimdami jątokią, kokia yra, dažnais mėnesiais nuslinkusiais plaukais,sutrūkinėjusiomis lūpomis, kenčiančią skausmą. Ji džiaugėsitais, kuriems jos vidus buvo daug svarbesnis nei išorinisgrožis. Atėjus artimam žmogui svarbu ne tik pasipasakoti,bet ir išgirsti kitą, nukeliauti su juo mintimis ten, kur dabarnegali, įsijausti į kito gyvenimą ir pasvajoti.Tik atvykusi į ligoninę Aušra priėmė Ligonių sakramentą.O kas savaitę atnešamas Švenčiausiasis Sakramentasbuvo dar viena malonė, padėjusi sveikti ir ištvertiskausmą.Ligos tikrovėje – prakalbinti kitąAušrai teko gulėti uždarame skyriuje, kur gydėsi sunkūsligoniai, vaikai ir suaugusieji. Po poros savaičių poilsionamuose vėl tekdavo sugrįžti į ligoninę mėnesį tęstigydymo, ir taip visus metus. Ligoninėje svajodavo – išeisir pradės gyventi kitaip, džiaugtis kiekviena diena. Kasmėnesį sugrįžtant ir ligoninėje matant tuos pačius veidus,turi išmokti džiaugtis šia diena ir dėkoti už tai, kadesi gyvas, kad, nors ir labai po truputį, sveiksti. Viskobūta. Pasak Aušros, „sunkiausia būdavo priimti, kad kitųžmonių jau nebėra. Atrodo, girdi juos kalbant, matai lėtaivaikščiojant po ligoninės koridorius su pakabintomislašelinėmis, ir vieną dieną jie kažkur dingsta. Į klausimą,kur vienas ar kitas žmogus, dažnai artimieji neatsakydavo,bet po kurio laiko sužinodavai, kad jie jau iškeliavopas Viešpatį. Sunkiausia – ne pačiam kentėti, bet matytikitą kenčiantį.Matyti, kad kitinepriima į sa-Kodėl man?Kad labiauvo kančią Dievo,patirčiaunepasinaudojaDievojo teikiamomismalonėmis. Kitųartimieji netmeilę.nepagalvoja, jogsergančiajam reikiakunigo, reikia žmogaus, kuriam viską galėtų pasipasakoti,kad Ligonių sakramentas nėra paskutinis patepimas,o malonė, padedanti sveikti. Matydami ateinančiusdraugus ir kunigus, kai kurie žmonės pradėdavo klausinėtiapie Dievą, viena mergina po ilgo laiko pasiprašė kunigąatlikti išpažinties“.„Kūčios ligoninėje – kalėdaitis, perlaužtas su seserimi,gimtadienio šventė – draugė su glėbiu balionų, didžiausiasdžiaugsmas prisiminus tas akimirkas, kai kažkas būnasu tavimi, kai nesi vienas“, – prisimena Aušra. Atrodo, kadliga suartina ne tik artimus draugus, šeimos narius, bet irtuos, kurie nebuvo tokie artimi iki ligos, maldoje suvienijanet ir tuos, kurie anksčiau niekada nesimelsdavo. Omaldos galia dar kartą įrodė, kad stebuklai vyksta.Esi kaip ir visi?!Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ rašoma, jog galimybėįgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų...Ir kai tu ko nors labai trokšti, visas pasaulis slaptatau padeda įgyvendinti šį troškimą. Tai dar viena knyga,kurią ligos metu skaitė Aušra, turėdama didelį troškimąnukeliauti į Pasaulio jaunimo dienas Kelne (Vokietijoje).Nors beveik stebuklas, jog praėjus mėnesiui po gydymopradžios išryškėjo pirmieji sveikimo požymiai, gydytisdar teko visus metus. Svajonė išvykti į Pasaulio jaunimodienas vedė į priekį, žinojimas, kad esi laukiamas, priimamas,teikė jėgų. Kelionėje nebuvo lengva, jėgos dar buvone tos, bet Dievas buvo dosnus savo malonių.Mūsų visuomenė dar nepasiruošusi priimti neįgaliųar sergančių, ir daugiausia ko gali susilaukti – tai gailesčioar įdėmaus, veriančio žvilgsnio. Tačiau sergančiam žmoguireikia ne klausimo apie skausmą, bet buvimo šalia irlaikymo už rankos, kai sunkiausia. „Ligoninėje, kur visitokie patys, atrodo, lengviau, bet išėjus iš ligoninės susilaukidaug žvilgsnių. Galbūt sunkiausia buvo priimtiplaukų nukirpimą, atrodė, kad tai yra viskas, ką tu turi,tavo išskirtinumas... Bet ir su tuo susitaikai, žvelgi optimistiškai.Kadangi plaukai tai ataugdavo, tai nuslinkdavo,galėdavau išbandyti įvairias šukuosenas, ko sau anksčiauneleisdavau, o įsigijus įvairių skarelių buvo galima varijuotijomis pagal nuotaikas. Ligoninėje net pasitardavomevienos su kitomis, kaip galima jas įdomiau užsirišti“,– dalijasi Aušra.Liga – dovana ir kryžiusLiga ne tik suartino pačius artimiausius ir mokėjuos branginti, bet ir ugdė nuolankumą. „Anksčiau būdavosunku priimti kitų pagalbą, bet patarnauti, padėtikitiems – didelis džiaugsmas. Viskas apsivertė, reikėjomokytis ne tik priimti kitų pagalbą, bet net jos prašyti.Pavyko atsikratyti baimių, išlaisvėti, atsiduoti kitų globai.Atrodo, kad tikrai daug ko išmokau per tą ligą, iš tiesų priartėjauprie Dievo“, – džiaugsmingai pasakoja Aušra.Šiame mūsų pokalbyje buvo sunku patikėti, jog kalbusu tuo pačiu žmogumi, kuris prieš kelerius metuskovojo su mirtimi. Dabar ji – laiminga, baigusi studijas,pradėjusi dirbti ir ištekėjusi moteris. Atrodo, iš tiesų niekoir nepraradusi. Paklausta apie tai, Aušra atsako: „Nebentlaiko praradau, bet ką tai reiškia palyginti su tuo,ką gavau, – beveik antrą gyvenimą, kurį dar labiau branginu.O laikas... mes ir taip per dažnai bėgame. Tad ligaišmokė branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką.Net ir ligoje pasižiūrėjus atgal pamatai, kiek visko dauggražaus gyvenime jau įvyko ir koks Dievas dosnus, kadleido tai patirti.“Visas gyvenimas yra išmėginimas, o kiekvienassunkumas gali būti nauja galimybė. Kai kurieišmėginimai atrodo gerokai didesni, nei mesgalėtume pakelti, gi kitų nelabai ir pastebime. Tačiauvisi jie turi reikšmės mūsų gyvenimui ir amžinybei,jie augina mus, mūsų charakterį ir tikėjimą. Ir nettada, kai išbandymai atrodo per dideli, Aušrospasidalijimas, jos švytinčios akys parodė, kad Dievasvisada didesnis už išbandymus, jei tik leidžiame jambūti mūsų gyvenimo dalimi ir priimame jo malonę.24 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 25

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juosVeidu į vaikąKaip zuikutis tampa karve...Prisimenu, kuomet įsimylėjau savobūsimąjį vyrą ir būdama labai laimingadalijausi jausmais su teta. Ji liūdnai nusišypsojoir pasakė: „Dabar tu jam mažasminkštas zuikutis, tačiau ateis laikas, kaitapsi didele riebia karve.“ Tetos patirtisbylojo, jog visos santuokos prasideda iliuzijomis,kurios anksčiau ar vėliau dūžta,skaudžiai sužeisdamos abu sutuoktinius.Tiesa, „didele riebia karve“ garsiaimanęs vyras nevadino, tačiau, neabejoju,buvo laikas, kai tokia jo akyse buvau. Neabejojuir tuo, kad daug moterų savo vyrųakyse tokios tampa. Apie šias žvilgsnio„transformacijas“ byloja ne tik skyrybų statistika,bet ir mūsų tėvų, giminaičių, draugųšeimos, kur meile nebekvepia.Į Šionštato šeimų akademijos Lietuvojejudėjimą atėjome po šeimos krizės.Drįsčiau pasakyti, jog mūsų santuokąišgelbėjo toli gražu ne santuokinė meilė.Tuo metu jau buvome nutolę ir svetimi.Tik Dievo malonės dėka gavomenaują galimybę ir ketinome ja pasinaudoti.Ieškojome, kur galėtume mokytisbūti partneriais, suprasdami, kad to labaireikia ne tik mums patiems, bet irmūsų vaikams.Draugystės pradžioje dažnai džiuginadaugybė skirtumų, tačiau ilgainiuitai, kas traukė, pradeda trukdyti. Tai, kąiš pradžių vertiname kaip sutuoktinioramybę, santūrumą, ilgainiui tampa erzinančiulėtumu. Taupumas virsta šykštumu,tvarkingumas – pedantiškumu irt. t. Kas gi pasikeičia? Mūsų požiūris.Šeimų akademijaSutuoktinis – dovana?Praeitame „Artumos“ numeryje pradėtą ciklą, pristatantį tėvo J. Kentenichošeimos pedagogikos (dar vadinamos Šionštato šeimų akademijos) nuostatas,tęsia Ieva ir Tadas ALEKSANDRAVIČIAI. Jie dalijasi, kaip kaskart iš naujo galimeatrasti sutuoktinį kaip Dievo dovaną.Tėvas J. Kentenichas, Šionštato šeimųjudėjimo įkūrėjas, yra sakęs, kad sutuoktinis– Dievo dovana. Tad geriausiasman netobulas partneris. Mes negalimepakeisti sutuoktinio, jo savybių, bet galimerinktis savo požiūrį.Pažiūrėkime į stiklinę, iki pusės pripiltąvandens. Vieniems ji atrodys pusiaupilna, kitiems – pustuštė. Įsivaizduokime,kad stiklinėje mūsų santuokinė meilė. Ikipusės pilna stiklinė liudytų mūsų požiūrį,jog meilės dar yra, turime į ką atsiremti,galime džiaugtis tuo ir stengtis pripildytistiklinę. Pustuštė stiklinė reikštų požiūrį,kad pusės jau nebėra, meilė išeikvota, jisenka ir santuokoje jos lieka vis mažiau.Reikia gerokai daugiau noro ir pastangųstengiantis susigrąžinti tai, kas atrodoprarasta. Gali atrodyti, jog neverta gelbėtisantuokos, kai ir meilės, regis, nebėra.Tačiau mūsų šeimos patirtis liudija,jog stengtis tikrai verta. Jeigu nukreipiamesavo žvilgsnį nuo to, kas mus erzina, į tai,kas mums patinka, galime pamatyti savosutuoktinį tuo pačiu meilės žvilgsniu, kuriuomatėme jį draugystės metais.Pažiūrėkime į garsų piešinį, tai – optinėapgaulė. Tame pačiame paveikslėlyjegalime pamatyti jauną moterį arbaseną raganą. Negalime matyti abiejų vienumetu. Piešinys nesikeičia, keičiasi tikmūsų žvilgsnis. Lygiai taip santuokoje:žmona ta pati, tačiau vyras gali matytiarba mylimą gražuolę žmoną, arba bjaurią,erzinančią raganą. Psichologai teigia,jog žmonės paprastai pirmiausia pamatojauną moterį ir tik vėliau įžvelgia senę.Būtent taip „mažas minkštas zuikutis“virsta „didele riebia karve“. Nukreiptižvilgsnį atgal jau reikia pastangų.Netobulas, bet pats geriausiasMes visi turime savo žmogiškų silpnybių,keistumų ir įpročių. Ilgiau gyvenantkartu, kai kurie dalykai tampa tarsisavaime suprantami. Galbūt savaime suprantama,kad žmona turi išlyginti vyromarškinius ar išleisti vaikus į mokyklą, ovyras – pataisyti sugedusį čiaupą ar pakeistimašinos ratus. Tai, už ką pradžiojedėkodavome, tampa nepastebima. Užtatpastebime, ko sutuoktinis nedaro ar darone taip. Gal žmona pyksta, kad vyrasir vėl ne ten paliko kojines, o vyrą erzinažmonos priekabumas? Gal vyras permažai laiko praleidžia namuose? Žmonaper daug išleidžia, pirkdama visokiusniekus? Ar vienas iš sutuoktinių vėl nepadarėto, ką buvo žadėjęs?Sutuoktinis – Dievo dovana man. TaiDievo laiškas, kuriame yra gražių, džiuginančiųdalykų, tačiau yra ir nepatinkančių.Jie visi man reikalingi, nors nebūtinaimalonūs. Natūralu, kad ne visuomet pritariusavo sutuoktiniui. Jo norai gali nesutaptisu manaisiais, ir dažnai taip būna. Jeiapsisprendžiame išpildyti sutuoktinio norą,paprastai būname apdovanojami. Taimums padeda ne tik geriau suprasti kitą,moko nuolankumo, tačiau ir atveria kai kąnaujo, leidžia geriau pažinti save.Mažasis princas turėjo rožę. Ji buvoypatinga todėl, kad ja rūpinosi. Apiekitas rožes princas kalbėjo: „Jūs gražios,bet jūs tuščios. Dėl jūsų neverta mirti.Žinoma, apie mano rožę koks praeivismanytų, kad ji panaši į jus. Bet ji vienabrangesnė už jus visas todėl, kad aš jąlaisčiau. Todėl, kad ją apvožiau gaubtu.Todėl, kad ją atitvėriau širma. Todėl, kadnurankiojau nuo jos vikšrus, palikęs duar tris, kad būtų peteliškių. Be to, klausydavausi,kaip ji skundžiasi, giriasi, o kartaisnet ir tyli. Todėl, kad tai mano rožė“(Antuanas de Sent-Egziuperi. Mažasisprincas. Vilnius, 1982, p. 64).Santuoka – ypatinga, ir kai ja rūpinamės,laiku palaistome, išrauname piktžoles,nurenkame vikšrus, tuomet ji galižydėti ir svaiginti mus savo kvapu. Atkreipkimedėmesį: princas nesakė, jog rožėjam brangi, nes ji dėl jo kažką daro. Ne, taitodėl, kad skyrė jai laiko, rūpinosi ir puoselėjo.Kai apsisprendžiame prisiimti atsakomybęuž kitą, meilė būtinai eina iš paskos.Ji sugrįžo ir į mūsų šeimos namus.Šeimoje mes ir dabar susipykstame.Tik jau žinome, jog esame netobuli, bettinkamiausi vienas kitam. Žinome, kadnors kartais pykstame ar priekaištaujame,vis tiek norime vienas kitam tik gero.Žinome, jog tam, kad santuoka klestėtų,turime ją prižiūrėti, kaip Mažasisprincas savo rožę. Taigi, retkarčiais paliekamesavo mažus vaikus kieno norspriežiūrai ir išeiname dviese „ravėti piktžolių“.Mūsų rūpestis visuomet apdovanojamus santuokos rožės žiedais irkvapu. Dabar žinome, kad kuo dažniau„ravime“, tuo mažesnės spėja užaugtipiktžolės, tuo mūsų santuoka gausiaužydi ir meilės joje daugėja.Kai tik sutuoktinis vėl pradedamane erzinti, žinau: laikas atsiraitotirankoves ir atidėjus visus reikalus eiti„ravėti piktžolių“. Tomis akimirkomisgaliu savęs paklausti: ką gi Dievas šįkartą man nori per JĮ pasakyti?Nes taip sakėmama!Ugdymo menas įsiklausant į vaikąPaul LEMOINEPo trečiųjų metų krizės mažylis toliau gyvena vaiko gyvenimą, tikjau būna šiek tiek labiau nepaklusnus nei anksčiau. Jis išsaugo savovaikiškus bruožus. Tačiau ugdymo atžvilgiu esminga tai, jog trumpąlaiką norėjusiam pabrėžti savo asmenybę mažyliui ir toliau milžiniškąįtaką daro suaugusieji.Mažylio pasaulisMažasis gyvena stebuklų pilname vaizduotės pasaulyje, jameviskas atsiranda paslaptingai, iš to kyla svajonės ir išgalvoti pasakojimai.Kai kurie tėvai sakydavo man, jog jų vaikas meluoja.Jokiu būdu ne! Jis tiesiog pasakoja savo vaizduotėje susikurtusdalykus ir neskiria jų nuo tikrovės. Tad kartais teks su vaiku leistisį vaizduotės pasaulį, o paskui švelniai grąžinti į tikrovę.Mažylis tebėra labai egocentriškas: žaidžia pats vienas, o jeikartais šalia yra kitų vaikų, kiekvienas žaidžia su savu žaislu; kitasparūpsta tik tada, kai užsinori iš jo atimti žaislą. Mažylis viskąsieja su savimi, perkelia daiktams ir gyvoms būtybėms tai, ką patiriapats, ir mato tik tai, kas jį domina. Pavyzdžiui, sako: „Tai yraautomobilio paveikslėlis“, nors tik peizažo kamputyje pavaizduotamažytė mėlyna ar raudona mašinytė – vienintelis jam svarbusdaiktas, kurio mes gal net nebūtume pastebėję.Tačiau dažniausiai jį domina tai, kas iš tiesų yra svarbu. Tereikiapažiūrėti į jo piešinius. Būdamas maždaug trejų mažylis daugiausiapiešia žmogeliukus, ir jie kol kas vaizduojami kaip paprastas apskritimas,tai yra galva. Netrukus šiame apskritime atsiras keturi šiektiek mažesni apskritimai: dvi akys, nosis ir burna. Po kelių mėnesiųnuo galvos nusidrieks keturi ilgi brūkšniai, dviejų iš jų galuose busdidžiuliai burbulai, tai yra rankos su visa dešimčia pirštų kiekviena.Kūnas atsiras tik keturmečio piešiniuose (tai bus mažytis kūnas, paprastaivaizduojamas su trimis taškeliais). Vadinasi, mažylis žmogujepastebėjo tai, kas yra svarbu, – galvą, o paskui rankas.Vaiko patiklumasTrejų–ketverių metų vaikui aišku, kad mama ir tėtis žino viską!Kai tokio amžiaus mažylis mums tvirtina: „Taip sakė mama!“,neverta nė bandyti prieštarauti. Koks gražus pasitikėjimas, kuriuopasiremiant galima įskiepyti tam tikras tiesas. Tik jei norime šįpasitikėjimą kiek ilgiau išsaugoti, šiukštu juo piktnaudžiauti irbandyti kokia nors dingstimi meluoti. Kiek vėliau mokytoja bustoji, kuri viską žino, o vieną gražią dieną tėvai priskirti prie mažaiką išmanančių... Kad ir kaip būtų, svarbu išsaugoti bent dalelę26 Artuma 2012 m. vasaris Artuma 2012 m. vasaris 27

Veidu į vaikąMeno pasaulyjeJolantos Klietkutės nuotraukavaikų pasitikėjimo, vienintelė priemonė tam – niekuometjiems nemeluoti.Deja, kiek kartų girdėjau tėvus meluojant vaikams:gąsdinant juos, kad paliktų ramybėje; rimtai kalbant apieKalėdų senelį; išsisukant nuo klausimo „kodėl?“, kitaip sakant,varžantis, tarsi negalėtų rasti vaiko amžiui tinkamotikslaus atsakymo. Einant pas gydytoją ir sakant: „Jis taunedurs“, nors būtent tam ir einama, arba: „Jis tau duossaldainį“, nors nežinia, ar gydytojas tų saldainių turi (darprieš kelerius metus stalčiuje visuomet laikydavau čiulpinukųdėžutę; nors tai ir neatitinka mano principų, taipnorėdavau užkirsti kelią šiai absurdiškai melagystei). Arbakartais net sakant: „Čia visai ne gydytojas.“ Toks vaikųlaikymas kvaileliais tikrai atsirūgsta, nes jiems aiškiaiatsiskleidžia tėvų melas. Galiu patvirtinti: jei vedamaspas mane vaikas būdavo palydimas minėtais žodžiais,neabejodavau, kad nepavyks jo apžiūrėti. O jei jam pasakomatiesa, jis leidžia daryti, ką reikia.Kartą buvau iškviestas pirmo vizito į vieną šeimą.Vos įžengiau, skubiai laiptais nusileido mama ir paaiškinoman, kad aš „nesu daktaras“, nes vaikas labai bijogydytojų ir kitaip bus neįmanoma jo apžiūrėti. Nė patsnežinau, kokios specialybės atstovas aš buvau (pardavėjas,kepėjas ar tinkuotojas). Kuo skubiau užkopiaulaiptais, iškart po du laiptelius, kad pralenkčiau mamą.Atsidūręs antrame aukšte, priešais pamačiau ketveriųmetų mergytę, man iškart uždavusią klausimą, kurioir tikėjausi: „Ar tu daktaras?“ Nesu pratęs niekad meluoti,tad atsakiau: „Taip, žinoma, kadangi tu sergi, taimama manęs paprašė tave pagydyti.“ Suglumusi mamapasirodė už nugaros. Tuoj paprašiau jos kažką atnešti,nesvarbu ką, norėdamas tik vieno – pasilikti bent keliassekundes su vaiku ir be jos pradėti apžiūrą. Kaiuždususi ji sugrįžo, liko apstulbusi stovėti prie durų, sakydamaman: „Tai bent! Tai pirmas kartas, kai manodukrytė leidžiasi gydytojo apžiūrima.“ Labai norėjosijai atsakyti: „Čia nieko nuostabaus, juk paprastai jūskviečiate kepėją! Mergaitė pasitiki juo, kai iš jo perkaduoną, bet kepėjas juk negali pagydyti ligonio.“Suaugusiųjų įtakaVaikas labai lengvai pasiduoda suaugusiųjų įtaigai.Užtenka vieno žodžio, ir mažylis atliks minimą veiksmą;net jei tas žodis buvo neiginys „Nepargriūk“, vaikas pargriūva;„Žiūrėk, kad neišverstum lėkštės“, o jis numetalėkštę; „Nebijok“, ir jį apima siaubas...Kasdien savo kabinete susidurdavau su tuo pačiu.Su mama pasirodydavo šiek tiek sunerimęs dvejų–trejųmetų mažylis; pasitelkęs truputį diplomatijos, sulaukdavaujo pasitikėjimo ir viskas, rodos, eidavosi puikiai, kolsusirūpinusi mama ištardavo lemtingą žodį, kurio taipbijodavau: „Nebijok“, „Tau neskaudės“,„Gydytojas tau nedurs“, „Neverk“.Nesvarbu, kuri frazė būdavoYra žodžių,ištariama, kartu su neiginiu išsprūsdavopražūtingi žodžiai – baimė, ašaros,kurių jokiubūduskausmas, dūris – ir išgąsčio apimtasnereikia vaikas imdavo priešintis; jo sąmonėsakyti, nors pagaudavo šį žodį, o ne neiginį.ir labaiPrisimenu vieną anekdotišką situaciją.Mūsų Jonui tada buvo ketveri armaga vaikuiištarti: penkeri. Jis labai bijodavo tamsos. Vieną„Nebijok!“vakarą vakarieniavome savo svetainėje,kurios durys buvo atvertos į tamsos gaubiamąsodelį. Staiga berniuką prispaudėskubus reikalas; sąmoningai, bet labainatūraliai pasakiau jam: „Tai visai paprasta, bėk į sodą.“Jis šiek tiek dvejodamas išėjo, o veiksmas, kaip įtariu, įvykoant pirmojo laiptelio. Po kelių dienų esant panašiomsaplinkybėms jis išėjo jau šiek tiek mažiau dvejodamas irnusileido vienu ar dviem laipteliais žemiau. Trečią kartąjau be jokių dvejonių ruošėsi eiti atlikti savo reikalo į sodelį.Tačiau kartu su mumis vakarieniavęs žmogus, supratęs,kodėl aš jį siunčiu į sodelį, pamanė būsiant naudingaberniuką „padrąsinti“ ir pridūrė: „Žinoma, Jonai,nebijok.“ Išgirdęs žodį „baimė“, vaikas kaip įkaltas likostovėti prie slenksčio, nenorėdamas niekur toliau eiti. Jokiubūdu neverčiau jo ir kiek galima natūraliau pasakiau:„Jei tau geriau eiti į tualetą, daryk, kaip nori.“ Po keleriųmetų jis jau nebeturėjo nė mažiausios baimės.Yra žodžių, kurių jokiu būdu nereikia sakyti, nors irlabai maga vaikui ištarti: „Nebijok!“Gebėjimas pamėgdžioti – tai dar viena įstabimažylių dovana ir tai labai vertinga ugdymui, nesleidžia vaikui daug labiau elgtis pagal pavyzdį, o nepagal tai, ką girdi. Tačiau dėl to itin sustiprėja tėvųatsakomybė už savąjį elgesį!Galiausiai mažyliui būtina jaustis mylimam ir būtimylimam.Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumoje“.Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettrel‘amour. L‘art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007)Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖMuzikos garsai (XLVI)Beatričės legendaBeatričė Grincevičiūtė – pirmoji Lietuvoje neregė, tapusi profesionalia dainininkeir viena šviesiausių Lietuvos muzikos atlikėjų. Paprastumu, tikrumu ir nuoširdumugarsėjusi solistė dalijosi tuo su visais, o tyras it krištolas balsas palietė daugelio širdis.Kelias į muzikąBeatričė gimė 1911 m. lapkričio 28 d. Stolaukėliokaime (Vilkaviškio r.) Vandos Grincevičiūtės ir AndriausGrincevičiaus šeimoje (vienodos tėvų pavardės – tai ne atsitiktinumas,o kilmė iš tos pačios Grincevičių giminės, kuriprieš kelis šimtmečius buvo paplitusi Smolensko, Ukrainosžemėse). Nuo pat gimimo Beatričė matė labai silpnai.Anksti neteko tėvo, todėl jos vaikystė prabėgo Ilguvos dvare(Šakių r.), kur klestėjo namų muzikavimo ir pokalbiųapie meną tradicijos. Beatričė nebuvo specialiai mokomamuzikos, tačiau dar vaikystėje atrastas garsų pasaulis likosvarbus visą gyvenimą.Sunku įsivaizduoti, koks būtųbuvęs B. Grincevičiūtės likimas,jei ne jos dėdė Emilis Młynarskis,lietuvių kilmės muzikantas, žymuslenkų kompozitorius, įsteigęsiki šiol gyvuojančią Varšuvosfilharmoniją, dirbęs Varšuvos Didžiojooperos teatro dirigentu,muzikos konservatorijos direktoriumi.Nesitikėdamas tiesioginiopelno, E. Młynarskis remdavogabiuosius, viena iš jų buvo irDėdė E. MłynarskisB. Grincevičiūtė. Ją rėmė ne tik dėl to, kad Beatričė buvojo žmonos, Onos Grincevičiūtės, dukterėčia, tikrai ne dėlto, kad Beatričės akis gaubė beveik visiška tamsa, bet todėl,kad ji turėjo puikų balsą. Beje, E. Młynarskis būtų vedęsB. Grincevičiūtės mamą – Vandą Grincevičiūtę-Grincevičienę,tačiau griežtos to meto giminės tradicijos neleidotuoktis tik iš meilės, ir nenorėdamas laužyti tradicijų jis turėjovesti vyriausiąją dukterį, Vandos seserį Oną.1924 m., globojama E. Młynarskio, B. Grincevičiūtė išvykoį Varšuvos aklųjų ir nebyliųjų institutą. Čia ji mokėsiįvairių muzikos disciplinų. Dėdė Emilis nusprendė leistiBeatričę į smuiko klasę. Deja, pamokos truko neilgai, draugystėsu smuiku jai nebuvo miela, nes šis instrumentas dėlvaikystėje įsižiebusios meilės fortepijonui kėlė neviltį. Grincevičiūtėnorėjo mokytis skambinti fortepijonu ir netrukustai įgyvendino. Fortepijono pamokas dėstė reiklūs pedagogai,padėję patikėti savo jėgomis, atskleisti neeilinį muzikėstalentą. Beatričei muzika atrodė kaip diena – įvairi, vis kitokia,nepakartojama,nepakeičiama.Tamsos metaiVaršuvoje Beatričėgyveno septyneriusmetus. 1931 m. Kauno radiofone 1937 m. lapkričio 24 d.Po legendinio pirmojo koncertosugrįžus į Lietuvą, Nuotrauka Brailio raštu pačios dainininkėsjai buvo atlikta akiųužrašyta savo mamaioperacija, po kurios visai neteko ir taip jau silpno regėjimo.Pradžioje būsimoji dainininkė dirbo Kauno aklųjųinstitute auklėtoja, bet ši aplinka ją slėgė. Būdama akla,B. Grincevičiūtė norėjo, kad nematantieji patys eitų į pasaulį,žinoma, draugaudami, pasitardami su likimo draugais,bet neatsiskirdami nuo žmonių. Todėl 1933 m., kaiKaune buvo atidaryta konservatorija, Beatričė pasiryžo įją stoti ir tapti profesionale dainininke. Deja, mėginimasbuvo nesėkmingas. Pirmasis konservatorijos direktoriusJuozas Gruodis į jos prašymą atsakė: „Jūs labai muzikali,bet balsas... Balso nerandu jokio. Negalime priimti. Opagaliau, kaip jūs nematydama mokysitės? Be to, operojjūs vis tiek negalėtumėt dainuoti“ (T. Sakalauskas. Beatričė.Marijampolė, 2004, p. 60).Šiandien įprasta, kad aklasis siekia aukštojo mokslo irsėkmingai jį baigia, tačiau tuo metu neregio veržimasisį mokslą stebino ir buvo ignoruojamas. Po nesėkmingoBeatričės tėvai Vanda ir Andrius Grincevičiai28 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 29

Meno pasaulyjeMeno pasaulyjebandymo 1934 m. Beatričė pradėjo mokytis privačiojeElenos Laumenskienės konservatorijoje, dainavimo pamokaslankė pas Antaniną Binkevičiūtę. Jos klasėje Beatričėmokėsi devynerius metus, iki pat pirmojo savo rečitalio1943-iaisiais.Debiutas1937 m. Beatričei jos mokytoja A. Binkevičiūtė, dirbdamaValstybės radiofone Kaune, suorganizavo koncertąper radiją. Tą kartą susirgo Beatričės akompaniatorė NadeždaDukstulskaitė, ją pakeitė tuo metu radijuje dirbęskompozitorius Balys Dvarionas. B. Grincevičiūtė, pirmąkartą susidūrusi su šiuo muziku, suprato, kad sutiko muzikinepajauta sau artimą žmogų. Po koncerto B. Dvarionastapo dainininkės akompaniatoriumi ir bičiuliu. Šiskompozitorius sukūrė ir pirmąją specialiai atlikėjai skirtądainą – garsiąją „Žvaigždutę“.B. Grincevičiūtės debiutas radijuje įvyko operinės muzikosklestėjimo Lietuvoje metais. Būti geru dainininkutada reiškė dainuoti Valstybinio teatro spektakliuose. Dainųrečitaliai apskritai vykdavo retai ir nebūdavo populiarūs.Dauguma žymiųoperos solistų savorepertuare turėjo pokeletą dainų provincijosgastrolėms arminėjimams, tačiauplatesniu koncertiniukamerinės muzikosrepertuaru nesidomėjo.Apie tai,kad galima būti žymiudainininku neatliekantoperų arijų,mažai kas galvojo.Beatričė su vyru Henriku Horodničiumi, 1987 m.J. Gruodis Beatričėsnepriėmė į konservatoriją būtent dėl šios priežasties, nesoperos scenoje ji vis tiek negalėsianti dainuoti – tai tik patvirtina,kokius storus ledus dainininkei teko pralaužti. Taiji pradėjo Lietuvoje kamerinio dainavimo tradiciją. Muzikalumas,kantrybė, darbštumas, valia, meilė žmonėms – jostalento paslaptis. Prabėgo nemažai laiko, kol jos atliekamamuzika susižavėjo ir pats kompozitorius J. Gruodis. Sykį,išgirdęs B. Grincevičiūtės atliekamą dainą „Burtai“, netatvažiavo padėkoti už puikią interpretaciją.Pirmasis rečitalisPirmasis B. Grincevičiūtės rečitalis įvyko 1943 m.Kauno konservatorijos salėje akompanuojant B. Dvarionui,o jau po metų atlikėja tapo Valstybinės filharmonijosKauno skyriaus vokaliste. 1946 m. persikėlė gyventi įVilnių ir pradėjo dirbti soliste Lietuvos radijuje. Čia nuo1966-ųjų iki 1984-ųjų Beatričei buvo patikėtos pareigospriimti muzikos įrašus radijo komiteto komisijoje. Nuo1974 m. iki gyvenimo pabaigos ji dirbo M. K. Čiurlioniomenų mokykloje muzikinių kūrinių iliustratore (fortepijonospecialybės mokiniams atlikdavo studijuojamų kūriniųsolines partijas). Dainininkė neapleido ir koncertinėsveiklos, kartu su kompozitoriumi Baliu Dvarionu,aktoriumi Laimonu Noreika, pianiste Halina Znaidzilauskaite,dainininke Vlada Mikštaite aplankė daugumąLietuvos miestų ir atokių kaimelių.Beatričės palikimasDainininkė mirė 1988 m. lapkričio 17 d., palikdamagilų ir savitą pėdsaką lietuvių profesionaliojoje vokalinėjemuzikoje. Ji buvo viena iš vokalinio kamerinio žanropradininkių. Kitas svarbus palikimas – lietuvių liaudiesdainų atlikimas. Žymiosios folkloristės Jadvygos Čiurlionytėsįkvėpta, ji ėmėsi atlikti šias dainas koncertuose.Solistė, viena pirmųjų profesionalių, pradėjo dainuoti,kaip buvo įpratę liaudies dainininkai, be jokio instrumentiniopritarimo, nors dauguma to meto dainininkųkoncertuose atlikdavo tik perdirbtas, fortepijono partijapapildytas dainas.Kita B. Grincevičiūtės repertuaro dalis – tai dar vaikystėjepamėgta romantinė muzika, ypač Franzo Schubertobei Fryderyko Chopino kūryba. Jausdami Beatričėsbalso savitumą, lietuvių kompozitoriai pradėjo rašyti irjai skirtas dainas. Dauguma jų buvo kūrinėliai vaikams,tačiau kaip tik šiam žanrui itin lengvas ir skaidrus balsotembras labai tiko. Vienas iš ryškiausių kūrinių – BroniausKutavičiaus opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“,joje pagrindinis pasakų senelės vaidmuo sukurtasspecialiai Beatričei.B. Grincevičiūtė iš muzikos semdavosi jėgų gyvenimui,ji buvo šviesa, kurios negalėjo matyti. Vos pradėjusdainuoti, solistei pasaulis atsiverdavo ir suspindėdavoryškiausiais vaizdiniais, o garsuose dainininkė išvysdavotai, ko kitiems nebuvo lemta pamatyti. Apie aklumą jikalbėdavo tik kaip apie viso labo nepatogumą. Jai niekadanepatiko nuolat vartojamas žodis „akloji“, nebuvopriimtina, kad fizinis išskirtinumas nuolat pabrėžiamas,iškeliamas. Dainininkei norėjosi, kad pati muzika būtųiškalbinga ir svarbiausia – be jokių priedų, sensacingumoar gailesčio. Tapusi dainininke, mėgdavo sakyti, kad jeireikėtų pasirinkti akis ar balsą, atiduotų akis. Beatričėsakys ir buvo jos fenomenali klausa, todėl tobulai gebėjopajusti ir perteikti įvairių tautų, stilių muzikos įvairoves,stebinti savo erudicija.Šiandien apie Beatričę prabyla artimųjų irbičiulių prisiminimai, 7 knygos, 2 kino juostos, radijo,televizijos laidos, o svarbiausia – pačios dainininkėsmuzikinis palikimas, kuris aprėpia daugiau kaip 1000atliktų ir apie 700 įrašuose išlikusių kūrinių – nuolietuvių liaudies iki klasikų kompozicijų.Dovilė ZUOZAITĖPrie lipdomos „Laisvės“ statulos Panevėžyje,1921 m. rugsėjo 25 d. P. Šinskio nuotraukaSunkus gyvenimo startas1881 m. netoli Panevėžio, Paliukų kaime, skurdžiojevalstiečių šeimoje gimė berniukas, pakrikštytas Juozu.Tėvas ir senelis – buvę carinės Rusijos rekrutai, žemelėsnedaug, toji pati prasta. Taigi, gyventa beveik pusbadžiu.Vienas po kito gimė septyni vaikai, deja, užaugo tik Juozas.Aišku, esant tokioms sąlygoms, septynerių metukų vaikelisišėjo piemenauti. Užuot ėjęs į mokyklą... Tėvas davėjam nulaužtą peiliuką ir tai buvo pirmasis ateityje garsausskulptoriaus instrumentas. Ganydamas bandą, berniukasiš medžio drožė mažas figūrėles. Žiemą jau didesnes. Jasnudažydavo ir parduodavo po 5 kapeikas. Pradžioje taibuvo vaikai, šuneliai, karvytės, vėliau šventųjų atvaizdai,papuošdavę kaimo kryžius. Motina mokėjo lietuviškaiskaityti, tad šiek tiek pamokė ir Juozuką. O mokykla? Ak,kokie ten mokslai gali būti galvoje, kai pilvas tuščias. Todėlį pradžios mokyklą jis įstojo jau pusbernis, šešiolikmetis.Mokėsi ypač gerai, tai ją ir užbaigė per dvejus metus, aštuoniolikos.Paskui talkino tėvui, dirbo sargu Panevėžiomokytojų seminarijoje, bernavo Latvijoje, slapta darbavosikaimo daraktoriumi. Mokyklėlę buvo įkūrusi vietos dvarininkė,globojo ir G. Petkevičaitė-Bitė. Laisvalaikiu atliktusdarbelius pasiuntė įvertinti Jonui Jablonskiui. Iš Vilniausnetruko ateiti atsakymas. Juozą kvietė mokytis dailės.MokslaiVos pradinę baigęs vaikinas atvyksta Vilniun ir apsistojapas Joną Jablonskį. Remiamas Smetonų, Bartkevičių irkitų patriotiškai nusiteikusių lietuvių inteligentų, pradedaLaisvės skulptoriusJuozas ZikarasKai žvelgiame į lengvutę, grakščią, tarsi skrydžiui pasiruošusią „Laisvę“ Kaunokaro muziejaus sodelyje, žinome, kad ją sukūrė vienas iškiliausių mūsų skulptoriųJuozas Zikaras. Na, dar jo „Knygnešys “ tame pačiame sodelyje. O daugiau? Tuotarpu šio menininko indėlis į mūsų kultūrą milžiniškas. Nedaug žinome ir apiejo nelengvą, tragiškai pasibaigusį gyvenimą. Betgi tai buvo išskirtinė asmenybė,ne tik vos atgimusios Lietuvos menininkas! Jo darbų daug, dauguma okupacijosmetais dukters ir dorų žmonių pastangomis išsaugota. Kažkiek dingo, keletąsunaikino pats skulptorius. Juozo Zikaro skulptūrų menas yra labai platausspektro – nuo skulptūrų iki bareljefų, reljefų, numizmatikos. Geriausi jo darbai yrapatriotiniai, nemažai jų sakraliniai. Visuose atsispindi lietuvių siekiai, būdas, tautosdvasia. Tik keli nesusiję su Lietuva. Maža to, Juozas Zikaras išugdė gražų būrįjaunesnės to meto kartos skulptorių.Apie šį ypatingą asmenį ir iškilų Lietuvos skulptorių – Nepriklausomybės šauklįvasario mėnesį primename neatsitiktinai: jis yra vienas iš tų, kuriam priklauso nusilenktiir padėkoti per Vasario 16-osios šventę, padedant gėles prie paminklo Laisvei.mokytis Vilniaus piešimo mokykloje pas I. Trutnevą. Vakaraislanko dar vieną dailės mokyklą, mokosi išsijuosęs.Vasarą grįžęs atostogų pas tėvus, nulipdo biustą vietiniodvarininko J. Kazakausko, kuris atsilygina taip dosniai,kad Juozas jau gali vykti tęsti mokslų į Peterburgą.J. Zikaras, antroje eilėje pirmas iš kairės, tarp Peterburgo dailėsakademijos kurso draugųČia apsigyvena pas lietuvį advokatą S. Bytautą, kuris trejusmetus jį materialiai rems. Deja, Juozas jau lyg ir peraugęs,jam 25-eri ir neturi gero pradinio pasirengimo, odailės akademijos reikalavimai dideli. Įstojo tik iš trečiokarto, per tą laiką mokęsis žemesnio lygio mokykloje.Savo darbus Juozas siunčia į Lietuvą, kur jie sėkmingaieksponuojami. Galiausiai gauna šiokią tokią stipendiją,jį pradeda remti ir „Žiburėlio“ draugija, verčiasi atsitiktiniaisuždarbiais ir taip net šiek kiek pagelbsti Lietuvoje30 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 31

Meno pasaulyjeMeno pasaulyjelikusiems ligotiems, nebe jauniems tėvams. Akademijojevyrauja akademizmas, bet imlus Juozas greit pajunta irnaujus vėjus mene.Sunkiai išgyvena mylimos mamos mirtį, tačiau nepalūžta.Jis jau gauna užsakymų, taip prisidurdamas priesavo varganos buities. Grįžęs atostogų sukuria Paįstriobažnyčiai šv. Jurgio, apaštalų šv. Petro ir Povilo skulptūras.Peterburge irgi vis daugėja užsakymų.1914 m. susituokia su Anele Tūbelyte, tuo metu dirbusiaPeterburgo Raudonajame Kryžiuje.Su šeima Miesto sode Kaune, 1932 m.Mokytis sekasi labai gerai. Jis tik laisvas klausytojas(mat neturi reikiamo parengiamojo išsilavinimo), bet gaunanet dirbtuves, kas tik retam studentui pavyksta. Po 5metų studijas baigia. Nepaisant visko, gauna diplomą ir sidabroženklą. Jo diplominis darbas „Motina“ – tai žmonossu pirmuoju kūdikiu Jurgučiu skulptūrinis portretas. Kurįlaiką mokytojauja, tuo pat metu intensyviai kurdamas.Namuose1918 m. Anelė ir Juozas Zikarai sugrįžta į Lietuvą jausu dviem sūnumis. Parvažiuoja į gimtąjį Paliukų kaimą.Čia vėl vargas, neturtas. Maža to, miršta vyresnėlis sūnus.Pagaliau Juozui pavyksta įsidarbinti Panevėžio gimnazijoje.Savaitgaliais pėsčias klampoja 20 km per purvynusir sniegą pas šeimą į Paliukus... Miršta antrasis sūnelis,bet sielvartą apmalšina trečiojo gimimas. Po poros metųvisa šeima apsigyvena Panevėžyje ir čia prasideda kūrybingiausiJ. Zikaro metai.Panevėžio gimnazija neprasta. Jos direktoriai J. Balčikonis,J. Yčas, čia dirba G. Petkevičaitė-Bitė, K. Šakenis,K. Bizauskas, kun. J. Lindė-Dobilas ir kiti iškilūsinteligentai.J. Zikaras organizuoja piešimo klasę, moko visų dailėsdalykų, uždega mokinius. Šie jį myli, nes yra demokratiškas,gero būdo, nors reiklus, bet teisingas. Rengia gimnazistųdarbų parodas, lavina juos kaip įmanydamas.Dar 1920 m. drauge su darbų mokytojomis E. Jasinskaiteir G. Petkevičaite-Bite sukuria gimnazistams uniformas,kurios gyvavo net iki 1990 metų!J. Yčas sudaro jam sąlygas įrengti dirbtuvę. Joje gimstagarsioji „Laisvė“, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, S. Daukantobiustai Kauno karo muziejaus sodeliui. Tai valstybės užsakymai.Privatūs asmenys taip pat užsako savo portretinesskulptūras (vysk. K. Paltarokas, K. Račkauskas-Vairas,J. Šliūpas, M. Songaila ir kt.). Valstybė jam deramai atlyginauž centų ir litų monetų sukūrimą, ir Zikaras pasistatydinanedidelį namą netoliese nuo gimnazijos. Beje, Panevėžiolaikotarpiu įvyko komiškas dalykas. Skulptorius sukūrė„Modernišką madoną“. Dievo Motina buvo pavaizduotatrumpa suknele, tuo metu madinga šukuosena bubikopf.Ji maitino Kūdikėlį, tad krūtis apnuoginta. Na ir pasiutodavatkos! Veltui skulptorius aiškino, kad kiekviena epochaįsivaizduoja Madoną tokią, kaip ji atrodytų gyvendama tuometu. Skulptoriaus vos nesudraskė! Putojo net kai kuriedvasininkai. Teko nusileisti ir pridengti krūtį. O kur darkonfliktai dėl „Laisvės“? Juk ją irgi prireikė gerai „aprengti“,paskui dar kartą „pailginti“ drabužį... Beje, „Laisvei“ pozavoskulptoriaus žmona Anelė ir mokytoja E. Jasinskaitė.Laikinojoje sostinėje1928 m. Juozas Zikaras persikelia į Kauną dirbti Menomokykloje. Jis rengia skulptorius. Yra reiklus, pats geraipažinodamas plastinę anatomiją, to reikalauja ir iš mokinių.Čia išugdo visą Lietuvos skulptorių plejadą. Kuriajau mažiau, nes laiką ir jėgas atiduoda pedagoginiamdarbui. Netoli Meno mokyklos pasistatęs nedidelį namą,apsigyvena jame su žmona, trimis sūnumis bei dukrele.Ir dirba, dirba. Jo mokiniai – P. Aleksandravičius, N. Petrulis,P. Vaivada, J. Kėdainis, V. Palys, D. Tarabildienė,broliai Žukliai ir kt. Savo mokinius lavina, skatina skaityti,plėsti erudiciją.Taip ir bėga metai. Ateina karas. Trys sūnūs pasitraukiaį Vakarus, bet nutinka taip, kad Juozas ir Anelė įsitikinę,jog jų nebėra tarp gyvųjų. Tėvai, likę su dukrele, sunkiaiišgyvena šį trigubą smūgį. Lyg to būtų mažai, skulptoriųima persekioti KGB.„Moderniška madona“, 1928 m.Po vieno iš tardymų grįžtatoks sužlugdytas, kad nepakeliagyvenimo naštos irsavo namuose nusinuodijaiš kažkur gautu morfijumi.Palaidojamas Vytauto prospektokapinėse, vėliau perlaidotasPetrašiūnuose. Antkapo stovi viena gražiausiųjo skulptūrų „Liūdesys“. Jistegyveno 63 metus.Duktė Alytė įkuriaslaptą memorialinį muziejų,išsaugo tėvo paliktą medžiagą.Po jos mirties viskasatiteko M. K. Čiurlioniodailės muziejui.Atgimus Lietuvai, į savo vietas grįžta „Laisvė“,reljefas ant Nežinomojo kareivio kapo, biustaiKaro muziejaus sodelyje. Nepaliestas per visąokupaciją išstovėjo tik „Knygnešys“.KūrybaJuozas Zikaras, nuo 1944 m. profesorius, dirbovisose skulptūros srityse. Vis dėlto didžiausiąjo darbų dalį sudaro portretinė skulptūra. Daugumajos yra profiliai. Geriausiais laikomi Vydūnoir V. Dubeneckio. Negalima tvirtinti, kadvisai menininko kūrybai būdingas akademizmas,kai kur yra impresionizmo elementų. Visiškaiskirtingas nuo kitų darbų ir labai čiurlioniškas yraM. K. Čiurlionio antkapis Rasų kapinėse Vilniuje.Iš figūrinių bareljefų išsiskiria „Moderniška madona“,kuria nuoširdžiai pasipiktino net, atrodytų, turėjęsbūti šviesesnis žmogus A. Jakštas-Dambrauskas,išvadindamasšį kūrinį glupstva. Ypač gražūsJ. Zikaro sukurti moters aktai.Tai diplominis darbas „Motina“,„Skausmas“, „Viltis“.Be daugybės visatūrių skulptūriniųfigūrų, gausiai kūrė reljefų.Jie puošia Peterburgo namųfasadus, tris tiltus.Panevėžio Kristaus Karaliauskatedros Didžiajame altoriujestovi jo sukurta Kristaus Karaliausskulptūra, Kauno šv. AntanoPaduviečio bažnyčioje – šv. Antano.Kauno arkikatedroje baziliko-5 litų monetos modelioreversas ir aversas, 1924 m. je yra keli puikūs vyskupų portretai(medalionai, bareljefai).Sepulkrinė (kapinių) skulptūra taip pat J. Zikaruinebuvo svetima. Portretiniai reljefai puošia V. Kuzmos,V. Dubeneckio, V. Račkausko-Vairo, skulptoriaus draugųir bičiulių kapus.Panevėžyje banko kupolą laiko nuostabūs atlantai,Kaune banke yra dvi berniukų skulptūros, salamandros,trys bareljefai puošia A. Mickevičiaus g. 5 namo fasadąKaune.XVII–XVIII A. BAŽNYTINĖS PROCESIJOSLIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJELiepa Griciūtė-Šverebienė1937 m. Paryžiuje vykusioje Tarptautinėje parodojeuž Lietuvos ūkininko sodybos maketą šis menininkasapdovanotas didžiuoju prizu.Man asmeniškai J. Zikaro portretai atgena liūdesį.Nėra nė vieno besišypsančio žmogaus, visi nuliūdę, susimąstę,susikaupę. Tokie kaip Lietuva. Ypač skausmingiskulptoriaus tėvų portretai.Pats skulptorius laikė save realistu, tačiau daug kurprasiverždavo modernizmas, o impresionizmas – ir visaidažnai. Šiaip jau buvo laikomas akademizmo atstovu.Savo personalinės parodos Juozas Zikaras niekadanesurengė, buvo tik 26 parodų dalyvis.Paliko skulptūros, numizmatikos, grafikos, piešinių irnet tapybos darbų. Jų daugybė. Dalis neišliko, bet didžiumaišsaugota. Šie jaudina ir džiugina mūsų širdis.Tad su dėkingumu prisiminkime šį nepaprastą žmogų,kuris nuo piemenuko dalios per kančias siekė žvaigždžių,kol jas pasiekė. Nulenkime galvas prieš talento ir darbštumoįsikūnijimą, sunaikintą siaubingos KGB mašinos.Nuo 2012 metų Lietuvos Respublikos SeimasSausio 13-osios iškilmių metu įteikia Laisvėspremiją – Juozo Zikaro skulptūros „Laisvė“ kopijąir tam tikrą pinigų sumą. Pirmuoju laureatu taporusų disidentas, žmogaus teisių gynėjas SergejusKovaliovas, aktyviai dalyvavęs mūsų laisvės byloje iruž tai kalintas.Vanda IBIANSKANuotraukos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus fondųBažnytinės procesijos buvo ne tik svarbi baroko epochos pamaldumo istorijos, bet ir meninės LietuvosDidžiosios Kunigaikštystės kultūros dalis. Knygoje, remiantis XVII–XVIII a. rašytiniais šaltiniais,pirmą kartą išsamiai pristatoma LDK bažnytinių procesijų istorija ir meninis apipavidalinimas. Josprieduose publikuojami ypatingomis progomis vykusių iškilmių aprašymų vertimai į lietuvių kalbą.Tai knyga visiems, besidomintiems krikščioniškąja Lietuvos kultūra.Išleido Vilniaus dailės akademijos leidyklaProf. A. J. Herbačiausko potretas, 1925 m. „Liūdesys“ („Sielvartas“), 1930 m.32 Artuma 2012 m. vasarisArtuma 2012 m. vasaris 33

Atokvėpio valandaiGyvenimas kaip senas vynasKaimynų humoro pamokosFragmentukaiGabrielė GAILIŪTĖPristatyti „Artumos“ skaitytojamsPaweło Huelle’s„Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“(Baltos lankos, 2011,vertė Vytautas Dekšnys) nusprendžiau,dar nė neperskaičiusi knygos, ir dėl vienintelėspriežasties: ji išversta iš lenkųkalbos, o tokių Lietuvoje pasitaiko vosviena kita kasmet. Galvojau: jeigu knygaprasta, tai ir parašysiu, kad prasta,bet bent jau nebūsiu jospražiopsojusi. Apskritaiman atrodo mažų mažiausiaidėsninga ir logiška, kaddažniau verčiamos knygosiš didesnių kalbų – jomisjų daugiau parašoma, joslengviau išpopuliarėja kituosekraštuose, tad nėrako piktintis, kad užima irproporcingą rinkos dalį.Tačiau toji rinkos dalis ištikrųjų nėra proporcinga– iš lenkų kalbos tikrai neišverčiama nėpusės tiek knygų, kiek iš prancūzų. Irkažkaip sunku patikėti, kad lenkų literatūra,rašymo maniera, net problemosir aktualijos mums būtų tolimesnės arsvetimesnės už „ano“ Europos pakraščio.Tad nusprendžiau, kad vis dėlto mūsųsolidarumas su broliais ir kaimynais esąsper menkas, ir kad nepagrįstai per mažaijais domimės ir apie juos žinome.Laimei, knyga iš tikrųjų nėra tokiajau ir prasta, kaip – et, pripažinkime,stereotipiškai – buvau nusiteikusi. Todėlvietoj dar ilgesnio pamokslo apie tai, kuo„Katalikų pasaulio leidiniai“ kviečia į renginius Vilniaus knygų mugėjeVasario 24 d. 18 val. (konferencijų salėje 5.2)Tarp bibliodramos ir psichoterapijosHenri J. M. Nouwen„Laukiantys Tėvo namai. Apie sūnaus palaidūno sugrįžimą“Dalyvauja kun. Kęstutis Dvareckas, Robertas PetronisRenginį veda kun. Arūnas Peškaitis OFM„privalu“ domėtis (ar įmanoma domėtistuo, kas nėra įdomu?) ir ko „nedera“ pamiršti,galiu rašyti visai nuoširdžiai.Vienas mano mylimiausių filosofųGeorge’as Steineris yra paleidęs sparnuotąmintį, kad geriausia ir galbūt netvienintelė tikra meno kūrinių kritika yrakiti meno kūriniai. Kad būtų lengviauįsivaizduoti – pavyzdys: tai, kas svarbiausiaHomero Odisėjoje, užčiuopiane straipsniai ir disertacijos,o Vergilijaus Eneidair Jameso Joyce’o Ulisas.Paweło Huelle’s knygayra kaip tik toks atvejis,nes turi visiškai tiesmukąpaantraštę, nurodančią,kaip ją skaityti, – „Iš laiškųHrabalui“. (Nelaikysiusavo skaitytojo kvailiuir nemanysiu, kad, jei ligišiol su čekų rašytoju BohumiluHrabalu jis nebuvopažįstamas, tai dabar neįstengs patssavo jėgomis vienos kitos jo knygelės (jųyra ir lietuviškai) susirasti bibliotekojear bent jau šį tą pasiskaityti Vikipedijoje.)Literatūros tyrinėtojai tokius knygųtarpusavio ryšius vadina intertekstualumuir jiems aptarti turi visokių sudėtingųir taiklių terminų, bet man atrodo,kad, sekant Steineriu, patogiausia būtųapie knygas kalbėti taip, kaip gurmanaikalba apie kavą ar vyną: „Tąsus, aptakusBohumilo Hrabalo ‘kūnas’, buitinis-humoristinisSiegfriedo Lenzo aromatas irsodrus politinis Šauniojo kareivio Šveikoposkonis. Dera su kelionėmis, ypačautomobiliu, vasaros vėju plaukuose irtraškiu, sultingu obuoliu.“Gal ne visai atsitiktinai pradėjau nuogeografijos. Aš nesu didelė lenkų ar čekųliteratūros žinovė, bet iš to, kas plikaakimi matyti paprastai skaitytojai, VidurioEuropos literatūros humoras maneir žavi, ir kelia šiokį tokį pavydą. Mūsiškiamskažkaip vis nepavyksta taip juokauti– tikrai juokingai, bet kartu taikliai,iš svarbių ir net skaudžių dalykų,bet ne pakaruokliškai, sveikai, o ne nihilistiškai.Štai ir šioje knygoje visokiųpusiau romantiškų ar nostalgiškų, pusiautragiškų ar šiurpių ir drauge – vistiek nuoširdžiai juokingų istorijėlių esamanemažai, o man asmeniškai pati žaviausia– apie du apsukruolius, apkvailinusiusvisą JAV snobų meno mylėtojųpasaulį, o dabar sukančius bizniuką sodonamelyje ir internetu pardavinėjančiuspamokslus tingiems kunigams. Pastarojidetalė galėtų pasirodyti nepagarbi ar netantiklerikališka, bet iš tikrųjų tokia nėravien todėl, kad juokaujama iš tikro noropajuokauti, o ne iš užmaskuoto kėsinimosiįgelti ar paniekinti. Kaip tik tokiojuokavimo – neabejingo ir netuščio, betkartu ir nepikto – man labai trūksta Lietuvosliteratūroje ir apskritai visur, kuraptinkama humoro.Nors, kita vertus, galbūt reikia tiesiognustoti įsivaizduoti, kad gilių kava – „irgi“kava, ir užsiplikyti kvapnų puodukąKona Extra Fancy iš Havajų.Vasario 25 d. 14 val. (konferencijų salėje 5.2)Nelabas labas!C. S. Lewis „Kipšo laiškai. Seno velnio patarimai jaunam velniukui“Dalyvauja dr. Mantas Adomėnas, Rasa Drazdauskienė,kun. Arnoldas ValkauskasRenginį veda dr. Nerijus ŠepetysVasario 25 d. 16 val. (Rašytojų kampe)Tylos įžadų kalbaThomas Merton „Septynaukštis kalnas. Tikėjimo autobiografija“Dalyvauja Rasa Drazdauskienė, prof. Almantas Samalavičius,prof. Tomas SodeikaRenginį veda dr. Nerijus ČepulisMūsų kasdienybė tarsi mozaika sudėliota iš fragmentukų, o jos didesni irmažesni ploteliai sudaro tai, ką vadiname gyvenimu. Ar mozaikos akmenukaiyra smulkmenos? Toli gražu. Nieko nėra nereikšmingo. Jei iš atomoeliminuosime vieną neutroną, bus jau kitas atomas ir kita medžiaga. Taip irmūsų dienos atplaišos, lyg ir nereikšmingi nutikimai audžia sudėtingą, painųgyvenimo raštą. Gražų ar nelabai, priklauso nuo mūsų pačių moralinio „skonio“.Tai buvo karštą vasaros dieną. Langai atviri, kuičiuosivirtuvėje. Po langu sustoja du vyrai. Vilki labai geraisdrabužiais. Jų gyvenimo būdą išduoda specifiniai veidai,„Maximos“ maišai ir metaliniai kabliai rankose. Vienas išsitraukiamobilųjį telefoną ir kažką informuoja: „PirmojeX gatvės atkarpoje konteineriuose metalo nėra. Ką? Niekogero, tik dar neblogi drabužiai su pakabomis pakabinti.Perduok Gedui, kad butelių tai nemažai. Ne, ne! Iš trasosgrįšime po poros valandų.“ Na, manau sau, siaura specializacijair šią sritį pasiekė. Randasi ir darbų koordinavimas.Mobiliuosius taip pat turi. Tik gyvenimas jų neilgas,tačiau patys jį pasirinko.* * *Skridome iš Tel Avivo į Prahą. Didžiulislėktuvas pilnutėlaitis žydų dvasininkų irpasauliečių beigi 16 lietuvių tarp jų. Nutikone taip jau dažnai pasitaikantis dalykas:laineris pateko į audros zoną. Ėmė svyruoti,kratytis, purtytis labiau, nei paprastai būna,ir labai grėsmingai. Lėktuvo gale buvusiosstiuardesės mėgino vilktis liemenes, bet arpastovėsi ant kojų, kai lėktuvas vartaliojasi?Žydai rabinai tuoj užsivožė savo plačiakraštesskrybėles ant jarmulkų ir puolė melstis.Girdėjau, kaip kažkas man už nugaros balsukalbėjo „Tėve mūsų“ lietuviškai. Ši makabrijatruko gal 7–8 minutes. Daug. Tokios minutėslabai ilgai tęsiasi. Galvojau: „Viešpatie, teesie Tavovalia, bet juk ką gi palaidos? Mano kapo Lietuvoje, tėviškėje,taigi nebus...“ Kvaila mintis, tačiau kirbėjo būtentji. Jau Prahoje, laimingai nusileidus, vieni mūsiškiųprisipažino labai nusigandę, pirmą kartą susidurdami surealia mirties tikimybe. Vilnietė, skridusi su šešiolikmečiusūnumi, pasakojo visai negalvojusi apie save, o tik apiesavo vaiką. Vienas bendrakeleivis nesuprato, apie ką čiames kalbame. Mat jis kietai miegojo ir net nepabudo!Štai kur laimės kūdikis!* * *Ai, nenorėjau rašyti apie tą kelionę į Jėzaus tėvynę,bet vis vien truputį parašysiu, nors ne viską, kadneprigąsdinčiau.Vanda IBIANSKAŽmonės, kai sugalvositeatgaivinti tikėjimą ir sielą piligrimaudamiŠventojoje Žemėje,gerai išsiaiškinkite, kasorganizatorius, ko jis vertas,ir surinkite kuo daugiau žinių.Aš to nepadariau, naiviaipatikėjau jo žodžiais ir skaudžiai už tai sumokėjau. Tasvadovas buvo kunigas, kurį sunkiai išprašėme aukotivieninteles šv. Mišias per 10 dienų. Už tai jis išklojo Izraeliovalstybės istoriją kaip gerai parengtas gidas ir itindaug informacijos entuziastingai teikė apie parduotuvesbei turgus. Iki soties galėjau melstis tik prie Raudų sienos.Kitur įlėkdavome – išlėkdavome. Džiugiai pasakojoman, kaip su kitu klebonu vežė į Šventąją Žemę ne„paprastus“ žmones, bet „elitą“ – rajono valdžią. Tai buvobene pernai. Prisimenu, norėjau įsipiršti į tą grupę, neslabai jau knietėjo darsyk į Izraelį, bet nė neįtariau, kadtas klebonas manęs gali nepriimti dėl... žemo rango (josupratimu)! Vis kartojo, kad vyksta savivaldybės(!) darbuotojai.Kur tu, žurnaliste, lendi?! Ai, galvoju, žemo,tai žemo. Nors, antra vertus, dar nesakau kaip „elitas“:„kolidorius“, „tapkės“, „kelsimės į kalną refrižeratoriais“ir pan. Savivaldybės darbuotojai irgi toli gražu nėra neimoralinis, nei socialinis elitas. Žmonės ir tiek. Liūdna irgraudu. Oi, kunigėliai... Laimei, ne visi tokie.* * *Jau kad užkibau už tos „piligriminės“ kelionės, taineiškęsiu nepapasakojusi dar vieno nutikimo. Autobusu,kaip dera ir kaip tai daro save gerbiantys kelionių organizatoriai,iki reikiamos vietos niekas mūsų nevežiojo, reikėjoeiti pėsčiomis. Kai klausinėjau apie kelionės sąlygas,Vytauto Razmos nuotrauka34 Artuma 2012 m. vasaris Artuma 2012 m. vasaris 35

Gyvenimas kaip senas vynasapie tai nebuvo užsiminta. Nutylėta. Na, nemalonu prisipažinti,bet kardiologai tik galvas kraipo, kad mano širdisvis dar tiksi. Man buvo labai sunku, juolab kad visį kalną, vis aukštyn, vis laiptais, o vedlys laikė sportinioėjimo tempą. Betliejuje palūžau. Uždusau, pragariškasskausmas surakino taip, kad nei iškvėpt, nei įkvėpt, neirėkt šaukiantis pagalbos. Pajutau tuoj susmuksianti anttų laiptų. Kaip manote, kas prie manęs pripuolė? Kunigėlis?Gydytojai? Tai kad ne. Žmogiškumą, jautrumą irvidinę kultūrą parodė dvi labai madingai vilkinčios, galkiek arogantiškai man atrodžiusios vilnietės advokatės.Žmonės, kurių profesijoje šiaip jau kasdien nesigrožimapastoraliniais vaizdeliais. Ačiū, Inga ir Rasa! Kai vėliaustambiakūniam vadovui prikišau jo elgesį, nuoširdžiainustebo: „Bet juk mes už kokių 100 metrų sustojome,žiūrėjome ir laukėme.“ Va taip.Taigi, buvau turistinėje ir apsipirkimo devocionalijomiskelionėje.* * *Kodėl žmonės taip keliaklupsčiauja prieš titulus, antpečius,aukštą socialinį rangą? Todėl, kad lietuviams ilgaiteko vergauti? 130 plius 50 metų yra nemenkas laikas,gali ir iškreipti moralinę skalę. Bet gal tos okupacijosniekuo dėtos? Nežinau. Visai įmanoma, jog tai manomąstymas neteisingas. Na, nedaro man įspūdžio aukštaspareigas užimantieji ir turtingieji, nors tu ką! Kaip kokiapelėda, tuoj imu galvoti apie humanistinius jų nuopelnus,moralinį bei etinį elgesį, artimo meilę, atjautą: yra ženklųar ne? Turbūt negerai. Geriau sektųsi, jei elgčiausi,„kaip pritinka“, „kaip visi“. Gal, bet tada jausčiausi tikraiblogai. Priklaupčiau prieš šv. Maksimilijoną Kolbę, gydytojąšv. Juozapą Moskatį, pal. Motiną Teresę ir panašiusį juos. Prieš viršininkus – ne. Ne iš kokio išdidumo.Kažkodėl „įsijungia“ visai kiti vertinimo mechanizmai.Patys savaime.* * *Vis tamsūs fragmentukai išlenda. Papasakosiu kai kąiš gražių pasakojimų bei faktų.Tik dabar, po daugybės metų, studijų draugė išsamiaipapasakojo, kaip jos tėvai karo metais gelbėjo žydus.Žinojau apie tą faktą, prieš ketverius metus Jeruzalėjenetgi mačiau medį, pasodintą jų atminimui, betdaugiau nieko. Pasirodo, pirmiausia Aukštaitijos miestebuvo paslėpta mažutė mergytė Chaviva, o paskui ir suaugusieji.Vietiniai, pastebėję juodaakį vaikelį, tuoj imdavokuždėtis, tad tekdavo mergaitę vežti tolėliau pasgimines. Taip ir keliavo vaikas per šeimos brolius ir seseris,gyvenančius atokesnėse vietovėse. Suaugusiuosiusslėpė pirtyje, nešiodami jiems maistą. Tol, kol Lietuvojebuvo naciai, šeima rizikavo savo gyvybėmis. Karas baigėsi,užplūdo sovietai. Tada šią gausią, dorą ir pasiturinčiąšeimą ištrėmė į Altajaus kraštą. Liko tik Kaune jau studijavędu vyriausi vaikai. Šeimos motina į Lietuvą grįžotik karste. Po daugelio metų.Žydai prisiminė savo gelbėtojus. Dabar gyva iš jų likusitik minėtoji Chaviva. Jai jau per 70. Bet Pasaulioteisuolių sąraše yra ir bus kilnios lietuvių šeimos pavardė.Ir medis Jad Vašeme.Šį kartą tiek tų fragmentukų.Jau įsibėgėjame 2012 metais. Neverta spėlioti, kokiejie bus, nes ir taip aišku, kad bus neblogi. Nepaisantaimanuotojų, valdžios keikūnų, valstybės iždo vagiliautojų(t. sk. kontrabandininkų), pavyduolių, svetimų kišeniųturinio skaičiuotojų ir kitų nuodėmingųjų. Nes tie,kurie viso to nedaro, atsveria nusidėjėlius ir išlaiko moralinįbalansą. Tebūnie jų kuo daugiau!Prie daikto – sveikinu visus skaitytojussu Vasario 16-ąja!Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina!Šypsenos be raukšliųKai kas galvoja, kad vėžliai gyvena ilgai. Iš tiesų jiegyvena trumpai, bet lėtai.* * *Gydytojas sako pacientui:– Jūsų liga yra tingėjimas, gerbiamasis.– Daktare, viršininkui taip pasakyti negaliu. Kaip šitaivadinasi lotyniškai?* * *Kalbasi du pensininkai:– Ech, tas daktarų raštas... Niekaip įskaityti neįmanoma,kaip jie taip rašo?!– Gerai rašo. Aš su vienu receptu pusmetį nemokamaivažinėjau autobusu, lankiausi teatre ir gaudavau nuolaidųknygyne; dabar jį nunešiau, tai dar ir pensiją pakėlė...* * *Vaistinėje:– Dvidešimt tablečių kalcio gliukonato ir tiek patanglies tablečių.– Vaikinai, kas gi jums atsitiko?!– Nieko, mes medicinos universiteto bendrabutyjeruošiame šaškių turnyrą.* * *Psichiatras:– Tai sakote, kad su džiaugsmu mokat mokesčius? Irkada tai prasidėjo?36Artuma 2012 m. vasaris

Mūsų draugaiVatikano radijo atnaujintoje svetainėje lietuvių kalba:klausykite radijo laidų;skaitykite žinias;žiūrėkite tiesioginesŠventojo Tėvo pamaldųir audiencijų transliacijasbei jų įrašus.Prisijunkite jau dabar: http://rv.va arba http://radiovaticana.orgValentino diena kitaipMeilė kuria ŠeimąLaikas: vasario 14 diena, 19 valandaVieta:Kvietimus nemokamaigalima rezervuoti ir atsiimtivasario 6–10 d.Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre,Vilniaus g. 7Išsamiau:www.kajc.lt ir tel. 8 687 98265Renginį vesDalia Michelevičiūtė ir Benas UlevičiusMintims dalinsiskunigas Erastas MurauskasMarkas PopovičiusRimantas Šapauskasir kt.KoncertuosKauno šokio teatras „Aura“Edmundas Seilius ir Kristina ZmailaitėBurgundiškas Kauno chorasLinas Adomaitispatriotinio roko grupė „Thundertale“ir kt.Renginį organizuoja Kauno arkivyskupijaRenginio partneriai:Kauno arkivyskupijos Jaunimo centras,Kauno miesto savivaldybėRenginio globėjai:LR Seimo Pirmininkė Irena Degutienė,Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičiusremia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“,„Atokvėpio valandai“ publikacijasArtumaKatalikiškas mėnraštis šeimaiNr. 2 (267) / 2011Eina nuo 1989 metų spalioISSN 1392-382XSteigėjas Lietuvos CaritasLeidėjas Viešoji įstaiga Caritasleidykla „Artuma“Įmonės kodas 134460120A. s. LT097300010002264553Vyr. redaktorius Darius ChmieliauskasVyr. red. pavaduotoja Julija JokubauskienėRedaktorė Vanda IbianskaRedaktorė stilistė Dalė GudžinskienėKorektorė Rūta LazauskaitėDailininkė Silvija KnezekytĖVyr. buhalteris Arūnas UrniežiusRedakcijos adresas:Rotušės a. 23, LT-44279 KaunasTel./faks. (8 37) 20 96 83redakcija@artuma.lt www.artuma.ltSL Nr. 340. Užsakymo Nr. 34265Tiražas 10 500 egz.Spausdino UAB „Spaudos praktika“Chemijos g. 29, LT-51333 KaunasŽurnalą galima bet kada užsisakytikiekviename Lietuvos pašteIndeksas – 5010Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt)© ArtumaRedakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Pasimėgaukite gyvenimo skoniukaip geru senu vynu,kuris ne tik turi ypatingą aromatą,bet ir pakylėja bei sušildoKviečiame įsigyti puikią knygą, kuri paskatinsnusišypsoti, pamąstyti, atsidusti ir suteikstikro malonumo akimirkų.Ilgametė „Artumos“ redaktorėsVandos Ibianskos knyga „Gyvenimas kaipsenas vynas“ yra beveik dviejų dešimtmečiųnepriklausomos Lietuvos eilinių piliečiųkasdienio gyvenimo atspindys. Todėl į šią knygą derėtų žiūrėtikaip į beveik dokumentinę žmogaus ir Lietuvos panoramą,sudėliotą iš smulkesnių ar stambesnių gyvenimo fragmentų.Tai ne memuarai, pamąstymai ar nuomonės. Greičiau – mūsųkrašto gyvenimas nepikto humoroir geraširdės ironijos veidrodyje.Knygą galite įsigyti„Artumos“ redakcijojeKaune, Rotušės a. 23,ir knygynuose.Knygos ieškokiteir Vilniaus knygų mugėjevasario 23–26 d.bernardinai.lt stende.Šeštadienį autorėspėriai dalys autografusArtumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje,internetu (www.post.lt) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83).Indeksas 5010.Vieno numerio prenumeratos kaina – 4 Lt.www.artuma.ltKviečiame skirti „Artumai“ 2 procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio!Iki gegužės 1 d. užpildykite ir pateikite Valstybinei mokesčiųinspekcijai nustatytos formos FR0512 prašymą. Blankus galite gautiapskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose ir jų teritoriniuoseskyriuose arba internete http://www.vmi.lt/formos/pdf/FR0512.pdfVšĮ Caritas leidykla „Artuma“,Rotušės a. 23, LT-44279 KaunasĮm. k. 134460120, a. s. LT097300010002264553ISSN 1392-382XArtumaKatalikiškas mėnraštis šeimai