2012 m. lapkritis - Artuma

Artuma2012 m. lapkritis 11

Laiškas skaitytojamsTurinysKronikaKlausimai ganytojams 2Kun. Artūras KAZLAUSKASKad būtum tobulas… 3Evangelija mažiesiems 4Jonas MALINAUSKAS,Dalė GUDŽINSKIENĖBažnyčios pulsas 6SusitikimaiJauni, gražūs ir šventi 8Didelės ir mažos kryžkelėsKun. Kęstutis K. BRILIUS MICKur gyvena Dievas? 11Pal. Jurgio Matulaičio gyvenimaspaveikslėliuose: vyskupas 12Ses. Viktorija Plečkaitytė MVSIlsėtis Dievuje 13Antanas SAULAITIS SJPalaimingųjų sąrašėliai 15Kun. Danielius DIKEVIČIUSPirmoji malda Biblijoje 16Antanas GAILIUSViešpatie, duok man ženklą 17Zita VASILIAUSKAITĖGyvenimo pilnatvės alkis 18Vytautė MACIUKAITĖDvasios ramybė: už dyką ar ..? 20Toma BRUŽAITĖTvirtas ir trapus moters šventumas 21Angeliška kelionė 23Šventumas – ne specialybė 24Veidu į vaikąPaul LEMOINEKai nepaisoma vaiko poreikių 25Jaunimo iššūkisBarbora ŠALAŠEVIČIŪTĖKova dėl nežūvančio aukso 26Kaip vyrą ir moterį sukūrė juosŠventė: laikas Viešpačiui 28Gera pabūti vienu du 30Muzikos garsaiDovilė ZUOZAITĖMaironio sielos giesmė 31AkiračiaiGrigališkasis choralas 32SveikataApie judėjimą ir saiką 34Gyvenimas kaip senas vynasVanda IBIANSKAAr tikrai esame katalikai? 35Senoj močiutės troboj vos prabudus rytais, greta skaisčiairaudonomis širdimis žėrinčių Jėzaus Širdies, Marijos paveikslų,žvilgsnį traukdavo švelnioji Teresėlė – ranka prisispaudusi mūsųdarželyje niekuomet neaugusių raudonų rožių, šv. AntanasPaduvietis – persijuosęs virve, kaži kaip labai panašia į karojusiąsvirne, ir, žinoma, šv. Jurgis – ietimi smeigiantis baisųjį slibiną, aiškiaivieną iš tų, kurių tamsūs šešėliai iškart suboluodavo, kai tik užgesdavopaskutinė lempa prieš baugiąją vaikui nakties tamsą.Kiek vėliau šventųjų gretas iki neregėto didumo vaiko galvelėj papildėVisų Šventųjų litanija. Plazdant žvakei namų prieblandoje ar plačiaiapšviestoje bažnyčioje, regis, visai greta, lyg kokioje Viduramžiųminiatiūroje „Pakrikštytųjų procesija į dangų“, šios „Artumos“ viršeliuiparinktoje mūsų dailininkės Silvijos, išsirikiuodavo vaiko akimis neįsivaizduojamoilgio šventųjų eilė, pro ausis praskriedavo daugybė negirdėtų,kažkaip itin prakilniai skambančių vardų.Labai ilgai šventieji atrodė tarsi už tikrovės ribų – tarsi gyvenę, galgreičiau praskrieję pro žemę, taip kojomis jos ir nepalietę. Močiutėspasakojimais, kai kurie jų mirtį pasitikdavo net akmenimis užmėtyti, įduobes liūtams įmesti ar baisiems budeliams atiduoti, kad jiems galvasnukirsdintų. Kvapą gniauždavo tokios istorijos. Bet šiandien... Kas šiandienyra tas šventumo „kvapsnis“?Atrodo, palaimintasis Jurgis Matulaitis, be kitų kilnių darbų, stipriai,tiesiog mūsų akyse, trūktelėjo tą uždangą, skyrusią mus nuo šventųjų.Ar iki galo būsime supratę, kad visai neseniai ir iš tiesų jis gyveno (kaipir mes), kad vaikščiojo (kaip ir mes) tų pačių miestų gatvėmis ir netgišypsojosi, kaip kad dabar valiūkiškai šypsosi iš Palaimintojo metų plakatų,kurie ir prie sudegintų bažnyčių nesiliauja skelbę: „Nugalėk blogįgerumu.“ T. y. – šventumu, pasirodo, įmanomu ir mūsų laikais.Ir išties, jau kaži kadaise išaugę iš vaikų amžiaus, – ar tikrai, visai rimtaisuskubsime panorėti būti šventi? Ar šventumo ilgesys taip ir neprasimušpro gyvenimo pragmatizmą?Ne kitaip, kaip tik pats tėvas Jurgis bus pakuždėjęs mūsų redakcijaisulig besibaigiančiais Palaimintojo metais dar pažvelgt į akis ir šventumui(juolab neužmirškim, kad vis nebaigta jo paties šventumo byla). Tadlapkričio numeryje norim pakviesti save pačius, nuolat ką nors naujo atrandančiusmielus mūsų autorius ir Tave, kantrus ir šventas Skaitytojau,pagalvoti, kaip plačiau atverti gyvenimui tą pirmapradį, iš Dievo rankųgautą šventumą, kaip neužmiršti Jo paprašyti: Pakviesk (ir) mus į amžinągarbę su šventaisiais. Juk trokštame tapti dangaus piliečiais!Minčiai ir akiai prasmingos kelionės su nauja „Artuma“ linkinti,Dalė GudžinskienėViršelyje – Pakrikštytųjų procesija į dangų.Miniatiūra iš „Bambergo komentarų“ knygos, apie 1000 m., VokietijaArtuma 2012 m. lapkritis

Didelės ir mažos kryžkelėsPal. Jurgio Matulaičio gyvenimas: vySKUPASDidelės ir mažos kryžkelėsIlsėtis DievujeParašė ses. Ona Vitkauskaitė MVS, nupiešė Silvija KnezekytėŠtai, reikia pradėti rašyti apie Jurgio Matulaičio mistiką, jo šventumo esmę,bet lyg ir nejauku. Tartum kištum nosį į intymiausią dviejų širdžių bendrystę.Prisimenu, kartą vienas bičiulis pasakė: „Visi turim savo „presbiteriją“. Vieniemsdera po ją vaikščioti, kitiems netinka ten kelti kojos.“ Kalbėjomės apie bendrystę,atvirumą, dalijimąsi. Betgi kaip tik tokia ir mistikos apibrėžtis, bent jaupalaimintojo Jurgio kontekste: „Mistikos esmė – žmogaus susivienijimas meilesu Dievu arba pilnutinis žmogaus dalyvavimas Triasmenio Dievo gyvenime“(Elźbieta Matulewicz, „Palaimintojo Jurgio Matulaičio mistika“). Tad nenuostabu,kad nedrąsa apima. Nuostabu štai kas – tėvas Jurgis užtikrina, kad esam kviečiamiį „presbiteriją“. Kiekvienam leista, netgi liepta ten įžengti: Kiekvienas tegul visuometstato pirmoje vietoje savo šventėjimą ir tobulėjimą, „nes ta yra Dievo valia, kad jūsbūtumėte šventi“ (Vedamoji mintis ir dvasia, I, 3; 1 Tes 4, 3).Šventumas gimsta ten, kur susitinka Dievo malonėir žmogaus pastangos mylėti. Tiesa, pirmasis Veikiantysisvisuomet yra Dievas, kuris vienas Šventas. Iniciatyvapriklauso jam. Koks tuomet žmogaus uždavinys? Labaipaprastas ir drauge labai sudėtingas: priimti meilę ir mylėti.Pal. Jurgis šį uždavinį, ar greičiau dovaną, nusakotaip: Prie Dievo grįžti ir Dievą pradėt mylėti niekad ne pervėlu. Dievo meilės liepsna visas praėjusio gyvenimo dėmesir žymes panaikys, sudegys. Viskas niekai vieni priešDievo meilę! Pradėk tik iš tikrųjų visa širdžia mylėt Dievą,ieškoti visame Dievo, gyventi kas kart didesnėje su Dievuvienybėje; stenkis visame Dievui įtikti, kad jis Tavo širdyjepamėgtų apsibūti, o pats išvysi Dievo meilės stebuklus (išlaiško kun. Jonui Totoraičiui, 1909 10 15).Toliau jau viskas dėliojasi lyg ir savaime. Asketinėspal. Jurgio konferencijos ir Užrašai atskleidžia maldą kaiplabai asmenišką žmogaus santykį su Dievu, kaip „pokalbįsu bičiuliu“, „išsiverkimą motinosir tėvo glėbyje“, „buvimą Apvaizdosrankose“ („Apie maldą“). Vis tas patsatsikartojantis motyvas: kiekvienassantykis visų pirma yra dovana, tačiaują reikia priimti, į ją atsiliepti. Taipyra ir santykyje su Dievu. „Sąmoningasatidumas“ – ko gero, gražiausias irtiksliausias žmogaus laikysenos maldojeapibūdinimas. Jį Matulaitis užsirašokaip pasiryžimą: laikant šv. Mišias,kalbant brevijorių ir kitas maldasrūpintis tikrai domę atkreipti į žodžiusir jų prasmę, kalbėti su sąmoningu atidumu(Užrašai, 1913).Viskas tikra, žmogiška, praktiška,„abiem kojom ant žemės“. Ir drauge –Ses. Viktorija Plečkaitytė MVSpačioje Dievo meilės ir gailestingumoširdyje: Gerai žinau,kad sunku nors kiek aukštynpalypėti tobulybės keliu; kaibematant, žiūri, žmogus jauir vėl žemyn nukritęs. Bet esupasiryžęs varu ir drąsa įgriebti tądangaus karaliją, kad ir tūkstančiuskartų žemyn tektų nukristi irnupulti, bet vis lipsiu aukštyn, otikiuosi, kad Dievas padės ir įgysiutą dangaus karaliją (iš laiškokun. Totoraičiui, 1909 10 15).Šis palaimintojo prisipažinimas turėtų paguosti ir padrąsintikiekvieną, kada nors pagalvojusį, – šventumas neman, nesugebu. Ir jis nesijautė sugebąs. Tiesiog žinojo,kad Dievas veda, kelia, neša. Žinojo, jog kaip tik menkumeir trapume užvis geriau apsireiškia Dievo meilėsdidybė: Ypač vieną kartą Viešpats Dievas nuostabiu būduman parodė didelį mano dvasios skurdą ir menkumą,o kartu pripildė kažkokios įstabios ramybės ir laimės, kadnegaliu atsistebėti, kaip tai gali viena su kitu derėti (iš laiškoHonoratui Koźmińskiui, 1904 12 15).Vis dėto svarbiausia (beje, kaip ir šv. Teresei Avilietei,šv. Kryžiaus Jonui) – toji „presbiterija“, tas neišsakomas,nuostabus slėpinys – Viešpats kiekviename žmogujetrokšta pasistatyti ir pasistato tabernakulį (palapinę):Tikėjimo šviesoje siela regi Dievą savo gelmėje, nes tikraimes esame Dievo šventovės. Dievas mumyse gyvena, Kristusmumyse gyvena, Dievo Dvasia mumyse gyvena. Mokykimės dažnai įžengti į tąmistinę Dievo šventovę, kuri – taimes patys, mokykimės ten gyventisusivieniję su Mieliausiojo JėzausŠvenčiausiąja Širdimi, o Jissu meile pridengs mūsų ribotumą,ir dar šiame gyvenime patirsime,koks mielas, saldus yra mūsų ViešpatsJo ieškančiai sielai („Apie vidinįgyvenimą“).Akivaizdu, jog tai ne vien teologožinios, bet ir asmeninė patirtis.Tai aiškus žinojimas, kad visair visokia malda – nuo sąmoningoatidumo lūpų maldoje iki mistiniųpatirčių – turi tą pačią esmę, kaipir mūsų galutinis tikslas, vienintelė12 Artuma 2012 m. lapkritisArtuma 2012 m. lapkritis 13

Didelės ir mažos kryžkelėsDidelės ir mažos kryžkelėsDvasios ramybė:už dyką ar už pinigus?Vytautė MACIUKAITĖNatūralu ir normalu, kad žmogus nori gyventi gerai, gražiai ir laimingai.Bet tai, ką laikome gėriu, yra gana reliatyvu, nes mūsų gera savijautapriklauso nuo daugybės aplinkybių. Šiandien norime gyventi ir jaustisgeriau nei vakar, lyginamės su kitais žmonėmis ir geidžiame turėti šį tągeresnio ir naujesnio, nei turi mūsų draugai ar kaimynai. Gyvenimas visgreitėja ir reikalauja sugebėti nuolat prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.Smagu ko nors siekti, tobulėti, jausti, kad judi į priekį, kol... išsenka jėgos.Nejučia pavargstame, suvokiame, kad netekome dvasios pusiausvyros. O jeigudar labiau perlenkiame lazdą, už tai sumokame ir sveikatos sutrikimais. Poilsis,fizinis ir ypač dvasinis, įgyja vis didesnę svarbą nūdienos gyvenime.Kur ieškoti ramybės?Būdų, kaip susigrąžinti jėgas ir atgautipusiausvyrą, mėgina pateikti daug įvairiųspecialistų bei šarlatanų nuo psichologoiki astrologo, bioenergetiko ar jogos mokytojo.Kažkodėl ramybės ir dvasios darnosieškantys žmonės pirmiausia yra linkękreipti dėmesį į jogą ar budizmą, nesjau pati lotoso poza ar Budos vaizdavimastarsi be žodžių liudija iš jų sklindančiąramybę. Suprantama, kad šios paslaugosir nemažai kainuoja. Kodėl turėtų nekainuoti,jeigu žada suteikti tai, ko labai ilgimės?Neretai ramybė ir pusiausvyra jąpraradusiam žmogui tampa tokia svarbiavertybe, jog jis yra linkęs daug ką dėl jospaaukoti ir ne visada skuba pasidomėti,kas yra tų paslaugų teikėjas. Iš tiesų tikrosiosdvasinės vertybės nieko nekainuoja.Štai ką skelbia pranašas Izaijas:Nagi, visi, kurie trokštate, ateikiteprie vandens! Net jei ir pinigų neturite,ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite,pirkite vyno ir pieno – be pinigų irbe kainos! Kodėl mokate pinigus už tai,kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį užtai, kas nepasotina? Paklausykite manęs,ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositėsskanėstais (Iz 55, 1–2).Už šias ir panašias paslaugas mokėtinereikia, o jei ir reikia, tai visai nedaug,nes būdai, kaip atgauti ramybę, žinominuo seniausių laikų. Tereikia juos prisiminti.Yra dvi galimybės, kaip atrastidvasios darną ir gyventi subalansuotą,pilnatvės pojūčio kupiną gyvenimą.Kaip to pasiekti, mąstė antikiniai graikaiir patyrė senovės izraelitai. Ir vieni, ir kitipriėjo išvadą: ramybė surandama einantvidurio keliu, tik skirtingais būdais.Graikiškos ir žydiškosharmonijos paieškosAristotelis „Nikomacho etikoje“kalba apie dorybės ugdymą. Dorybejis vadina pusiausvyrą tarp pertekliausir trūkumo, t. y. jeigu kas nori savo poelgįpavadinti dorybingu, turi atrastividurį tarp dviejų kraštutinių poelgių.Pvz., taupumas yra dorybė todėl, kadyra tarp šykštumo ir išlaidumo. Pasakfilosofo, reikia skirti matematinį vidurįnuo asmeninio. Jeigu tartume, kad 65 kgyra normalus moters svoris, negalėtumereikalauti iš kiekvienos, kad ji svertų būtenttiek, nes ūgis ir sudėjimas ne visųvienodas. Tas pats galioja ir taupumui.Didelį atlyginimą gaunančiam asmeniuiVido Venslovaičio nuotraukataupumo riba bus vienokia, o mažai uždirbančiam– kitokia. Galima sakyti, kadpusiausvyra graikams reiškė saiką, asmeniniųribų ir galimybių supratimą.Taip mąstė graikai. Protas jiems buvosvarbiausia priemonė įvairiems klausimamsspręsti, valia – atrastiems atsakymamsįgyvendinti. Visiškai kitaip tųpačių tikslų siekė senovės izraelitai. Taiiliustruoja vienas gerai žinomas SenojoTestamento pasakojimas – žydų išsilaisvinimasiš Egipto vergijos (plg. Iš 12, 21–14, 31). Po daugelio metų nesėkmingųmėginimų susigrąžinti prarastą laisvę,izraelitams pagaliau pavyksta ištrūkti išvergijos namų, kaip jie vėliau pavadinoEgiptą. Naktį, atlikę tam tikras apeigas,kokių Dievas iš jų reikalavo, jie skubiaipalieka savo įprastą, saugią aplinką. Kitąrytą Egipto faraonas vėl apsigalvoja irpasigaili, paleidęs izraelitus, tad pasiunčiasavo kariauną jiems įkandin, kad sugrąžintųbuvusius vergus į ištuštėjusiasjų darbo vietas. Žinoma, egiptiečių armijasu žirgais ir karo vežimais kur kasgreitesnė už pėsčius izraelitus, kurie darsustabdomi prieš akis atsivėrusios Raudonosiosjūros.Šioje vietoje prasideda tikroji žydųfilosofija, labai panaši į graikų, tik pagrindiniaijos veikėjai yra kiti. Izraelitaiatsiduria tikrai nepavydėtinoje padėtyje:priešaky plyti vanduo, į nugaras alsuojaįpykusi egiptiečių armija. Vienintelisišsigelbėjimas, kurį padiktuotų sveikasprotas, – pasukti į kairę arba į dešinę,t. y. judėti pajūriu (čia klausimas, ar taibuvo Raudonoji, ar Nendrių jūra, esmėsnekeičia). Bet net ir šios dvi galimybėsneteikia vilties išsigelbėti. Paprasta numatyti,kad egiptiečių vežimai izraelituskaipmat būtų paviję. Padėtis be išeities,todėl bėglių minia pradeda murmėtiprieš Dievą ir prieš Mozę klausdami,ar tam jie paliko Egiptą, kad čia patnumirtų?!Vien Mozės tikėjimas nesusvyruoja.Jis meldžiasi, tiesiog šaukiasi Dievo, kadduotų jam atsakymą. Ir jį gauna. Atsakymastoks, kokio nebūtų išgalvojęs patsprotingiausias ir išmintingiausias graikųfilosofas: reikia ištiesti lazdą, tada jūranuslūgs, o Izraelio tauta sausomis kojomispasieks kitą krantą. Viskas įvykstataip, kaip Dievas sakė, ir jie pereinajūros viduriu.Krikščioniškoji „nirvana“?Šis vidurys pasiektas ne pasitelkiantį pagalbą mąstymą, bet Dievo įsikišimu.Ir tai – ne teorija, bet veiksmas ir patirtis.Teologai Dievo pagalbą vadina malone.Tvirtas ir trapus moters šventumasNedrąsu kalbėti apie šventumą. Norisi iš karto pasiteisinti, jog ne ką apie taitepasakysiu, be to, niekada negaliu būti iki galo tikra, ar savo pasirinkimais jaujudu šventumo link, ar vis dėlto tolstu. O pradėti reikia. Tad darau paprasčiausiąžingsnį: atsiverčiu Katalikų Bažnyčios katekizmo versiją jaunimui. Ir štai ką ten randu:„Šventumas padaro žmogų tokį, kokio norėjo jį sukūręs Dievas“ (YOUCAT, 342). Ar tainereiškia, jog šventumas – tai atpažinti Dievo valią, įgyvendinti jo sumanymą, kuris,pirmiausia, įrašytas mano prigimtyje? Paprastai sakant, šventumas – tai būti savimi,būti tuo, kuo esame sukurti, o mums, moterims, tai reikštų – būti moteriškomis.Mūsų aptariamu atveju malonė – ne tikvandens prasiskyrimas ar jūros nusausėjimas,bet ir tikėjimo aktas. Malonė gaunamane stiprios valios pastangų dėka,bet išmeldžiama.Krikščionybėje graikų filosofija ir izraelitiškapatirtis susiliejo į vieną nelyginantdvi upės. Tai reiškia, kad žmogausprigimtis, pasireiškianti per protą ir valią,nėra atmetama. Žmogui reikia ir proto,ir valios veikti sau įprastoje kasdienėjeaplinkoje. Bet vos tik jis patenka į naująsituaciją, kuri pranoksta jo jėgas, jam prireikiatikėjimo ir Dievo pagalbos.Pradžioje minėjau, jog vis daugiaužmonių tikisi tikrąją ramybę bei pusiausvyrąatrasti jogoj, budizme etc. Kartaisžmonės tiesiog nori išmėginti kažkąnaujo, bet dažnai šios paieškos susijusiossu nenoru ką nors keisti savo gyvenime,t. y. nei apriboti save, nei tikėtis Dievopagalbos. Jos kyla iš gilaus pervargusiožmogaus troškimo gyventi beskausmį,nuasmenintą, patogų gyvenimą. Krikščionybėjekiekvienas turtingas ir dauggalimybių turintis žmogus kviečiamasjausti saiką ir nustatyti savo gyvenimuiribas, o tas, kuris kenčia nepriteklių,šauktis Dievo pagalbos. Galima sakyti,jog abi žmonių grupės vargsta panašiai.Vargšas priverstas kęsti trūkumą, o turtingasispervargsta nuo pertekliaus. Abuturi daug dirbti: vienas – kad išgyventų,kitas – kad atlaikytų konkurenciją.Pastarasis, priešingai pirmajam, dažnaisiekia rasti būdą, kuris leistų ir toliauišsaugoti tą patį gyvenimo stilių ir padėtųarba nepavargti, arba kuo greičiaususigrąžinti prarastas jėgas. Žinoma, tampasitarnauja įvairios budistinės praktikos.Tik ar jos tikrai perkeičia ir subrandinažmogų?Toma BRUŽAITĖKova už moteris ar prieš vyrus?Betgi kalbėti apie moterį šiandien yra gana sudėtinga.Juk nūdien moteriškumas beveik savaime siejamas susilpnumu, pasidavimu, bejėgiškumu ar pasyvumu. Ogijau ne vienas amžius praėjo nuo tada, kai moterys ėmėsivaduotis nuo šios išankstinės nuostatos, kuri dažnai buvopaniekinimo, nepagarbos, nepripažinimo priežastimi. Ir,atrodo, išsivadavom. Teisė įgyti išsilavinimą, balsuoti, dalyvautivisuomeninėje ar politinėje veikloje jau nebekeliajokių klausimų. Galime siekti aukštumų moksle, menosrityje, politikoje, versle. Taip pat, kaip ir vyrai, galimesavimi pasirūpinti, nuo nieko nepriklausyti, niekam nesijaustiskolingos, galim darytikarjerą ir gyventi sau.Tačiau moterų išsivadavimojudėjimai čia nesustojo.Feminizmas, siekęs orių irmoters vertų sąlygų sukūrimo,vėliau norėjo lygios su vyrais kovosdėl vietos po saule, o galiausiaipradėjo kovą ne už moteris,bet prieš vyrus. Savo vertę ėmėme įrodinėti atimdamos išvyrų išskirtinę teisę į vyriškumą. Prasibrovusios į jų pasaulį,tapome stiprios, išmokome galingųjų žaidimo taisykles,įveikėme stereotipinį pasyvumą ir silpnumą. Įsivėlėme įtokią kovą, kurioje „moteris, idant būtų savimi, tampa vyropriešininke“, o „vienos lyties tapatybė bei vaidmuo akcentuojamikitos nenaudai“ (iš Laiško Katalikų Bažnyčios vyskupamsapie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje irpasaulyje, 2). Natūralūs, Dievo duoti ir jo norėti skirtumaitapo nesantaikos, konfliktų ir rungtyniavimo priežastimi.Galiausiai, tos kovos išvarginti, užuot susitaikę tarpusavyje,pradėjome neigti tai, kas mus, vyrus ir moteris, skiria.20 Artuma 2012 m. lapkritis Artuma 2012 m. lapkritis 21

Didelės ir mažos kryžkelėsDidelės ir mažos kryžkelėsVyriškumą bei moteriškumą laikydami „paprasčiausiaisistorinio bei kultūrinio sąlygojimo padariniais“ (ten pat),o ne mūsų prigimtyje įrašytais bruožais, prarandame savotapatumą, imame kovoti su savo pačių prigimtimi. Ir tojeišsilaisvinimo kelionėje, mes, moterys, tampame ne tiklygios su vyrais – tampame tokios, kaip vyrai.Šioje kovoje pralaimi kiekviena. Tie socialiniai vaidmenys,kuriuos vadiname moteriškais, sėkmės, veržlumoir veiksmo visuomenėje tampa nevertingi, o moterys,pasirinkusios juos atlikti, stumiamos į paribius. Mėgaujantislaisvėmis ir privilegijomistarsi klausiama, negi vėl mumsreikia grįžti prie tos „suskilusiosgeldos“? Atsisakyti teisių ir privilegijų,pozicijų ar karjeros ir pasitrauktiį gyvenimo užkulisius?Nustoti vadovauti, kurti, mokytisir tiesiog „likti namuose“? Taiptos, kurios, užuot dariusios karjerą„pasilieka prie puodų“, auginavaikus, rūpinasi šeima, yrapriverstos tarsi teisintis, jog neišduodataip sunkiai laimėtų moterųkovų už laisvę ir lygybę. Okovojančios už išlikimą „vyriškame“pasaulyje turi ir save, ir kitusįtikinėti, jog būdamos vadovės,verslininkės, politikės, gydytojos ar menininkės neišduodamoteriškumo. Tačiau nuolat lydintis klausimas – kaipišsaugoti moters tapatumą – dažnai lieka neatsakytas.Kas slepiasi po vaidmenimis?Nors mūsų išorinis grožis, darbai bei pasirinkimai atskleidžiatai, kas esame, tikiu, jog mūsų moteriškas unikalumasslypi kur kas giliau. Ir tikriausiai ne taip svarbu, kokiamsocialiniam vaidmeniui teikiame pirmenybę, bandome suderintišeimą ir darbą, ar atsiliepiame į kitokį pašaukimą.Kur kas svarbiau atrasti, kaip sakė Jonas Paulius II, „motersgenijų“ – tą unikalų ir ypatingą moters gebėjimą būtidėl kito. Šis gebėjimas kyla iš moters prigimties pašaukimopriimti ir dovanoti gyvybę. Tad tikro moteriškumo slėpinysatsiskleidžia ne tiek tuo, ką mes veikiame, bet per tai, kaipmes atliekame savo vaidmenis, kad ir kokie jie būtų.Mano moteriška nuojauta sako, jog jei atpažintume,ką reiškia būti dėl kito, galėtume palengvinti savo kelią įšventumą. Ir čia vėl norisi pasitelkti per tūkstantmečiusBažnyčios kauptą išmintį. (O kaipgi kitaip? Juk būtentji yra paties Kristaus nuotaka – slėpinys, kuris ir atpažįstamasmoters prigimtyje.)Ne sykį kartota mintis, jog „moterys pirmos išmokstair išmoko kitus, kad žmonių santykiai gali būti autentiškitik tada, kai juose atvirai priimamas kitas: asmuopripažįstamas ir mylimas dėl savo orumo, kylančio išbuvimo asmeniu, o ne dėl kokių kitų sumetimų – naudingumo,jėgos, intelekto, grožio ar sveikatos“ (Evangeliumvitae, 99). Ir visai nesvarbu, mokytoja ar gydytoja,politikė ar mama, kiekviena moteris savo darbą pašauktaatlikti su ypatingu motinišku jautrumu, kantrybe ir įsiklausymu.Būtent tai yra tas „pamatinis indėlis, kurio išmoterų tikisi Bažnyčia ir žmonija“ (ten pat).Moteris nėra pagalbininkė, kuri atlieka tik nereikšmingusdarbus, padedama vyriškai visuomenei siekti kilniųtikslų ir įgyvendinti dideles idėjas. Moteris pati yragyvybiškai svarbi pagalba! Būdama dukra, sesuo, draugė,sužadėtinė ar žmona, motina ar tamtikros srities specialistė, ji ir kiekvienamvyrui, ir visuomenei, ir pačiaiBažnyčiai padeda nepamiršti, jogsvarbiausia yra žmogus.Moteriško šventumo pavyzdysŠių metų spalio 7-ąją popiežiusBenediktas XVI priminė vieną moterį,paskelbdamas ją jau ketvirtąja Bažnyčiosmokytoja, taip mums visoms pasakydamas,jog Bažnyčiai reikia šventųmoterų, reikia jų gyvybiškai svarbiospagalbos. O ką gi toji šv. HildegardaBingenietė (1098–1179), gūdžiaisViduramžiais gyvenusi vienuolė, galipasakyti mums, šiuolaikinėms moterims,apie šventumą? Matau ją kaip vieną iš daugeliopavyzdžių, kaip moteriškumas praturtina ne tik asmenis,buvusius šalia jos, bet ir visą tuometinę kultūrą. Ji buvopoetė, kompozitorė, gydytoja, botanikė, teologė, vadovė,mistikė. Energinga, aistringa ir kurianti moteris, kuri nesielgėpagal nusistovėjusias tuometines normas ne dėl to,jog nesuvaldė savo maištingos sielos, bet dėl to, jog mylėjotiesą. Ugdydama tas dovanas, kurias gavo iš Dievo,pasikliaudama intuicija, nebijodama moteriško trapumoir jautrumo, Hildegarda buvo stipri moteris. Ji patardavodaugeliui to meto didikų, kunigų ir vienuolių, kalbėdavoir karaliams, ir popiežiams, nuolat pabrėždama žmogausir Dievo santykį bei primindama, jog tik iš ŠvenčiausiosiosTrejybės žmogus semiasi gyvenimą. To meto Bažnyčios vadovams,kurie, regis, labiau rūpinosi savo galios stiprinimu,ši vienuolė vis primindavo, jog svarbiausia yra ne institucijosgalia, bet žmogus ir tikinčiųjų bendruomenė.Romualdo Rakausko nuotraukaŠventosios Hildegardos pavyzdys drąsina ir musugdytis tas dovanas, kuriomis Dievas mus apdovanojo,nepaneigiant savo moteriškumo. Nesvarbu kokiamdarbui Viešpats mus pašaukia, mes neprarasime savęs,jei priimsime silpnumą, atsiduodamos jo malonei.Tuomet Dievo veikimas įgalins mus būti drąsiomis dėlkito žmogaus, kuriam reikia priėmimo, padrąsinimo,dėmesio, leis nebijoti savo trapumo, kuris išties yra tasintuityvus jautrumas gyvenimo slėpiniui.Angeliška kelionė,arba Vieno šventojo biografijaBalti drabužiai, baltos rožės, baltos žvakės, daug jaunų tėvelių su mažais vaikais,šlovinimo giesmės, o širdyje ramybė ir iš jos kylantis džiugesys... Tai ne vestuvėsir ne krikštynos, tai Pijuko – mūsų 2 mėnesių sūnelio – dangun palydėjimošventė. Pasaulietiškai – laidotuvės. Pasižiūrėjus iš šono ir bandant mąstyti logiškai,atrodo nesuprantama, kaip gali kilti tokie jausmai. Dažnas iš šalies turbūt pamąstytų:„Kokia tu mama? Vaikas mirė, o širdy džiaugsmas? Nenorėjai jo, nemylėjai...“Pradžioje buvo skausmo. Baisu ryte šalia savęs rastijau sustingusį kūdikį, kai vakare jis buvo linksmas, sveikas,smagiai taškėsi vandeny, verkė ištrauktas iš vonios, saldžiainurimo įsikibęs krūtį ir nugrimzdo į miego karalystęšalia pačių artimiausių, jį mylinčių žmonių – mamos,tėčio ir broliuko. Neviltis, bejėgiškumas, kaltė, baimė...Po kambarį vaikščiojantys policininkai, didelės musės,apspitusios nesipriešinantį kūnelį, sausa užuojauta ir pasimetimas,nežinant, ką pasakyti. Klausimai... kas? kada?kaip? Gerai, kad šalia nuolat buvo vienas viltį ir džiugesįnešantis žmogus ir jo nepaliaujami klausimai – „O kasčia?“, – tai vyresnysis pusantrų metų broliukas – toks patkaip visada, gal net džiugesnis ir „geresnis“ (paklusnesnis)nei įprastai. Atsisveikino su broliuku, kaip dažnaidarydavo, pridėjęs savo galvelę prie jo atvėsusios galvelės.Nesuprato, o gal ir suprato, kad paskutinį kartą... Irnuėjo savo reikalais toliau pažinti pasaulio...„Mirties priežastis nenustatyta“ – įrašas mirties liudijime.Mirties, kuri atrodo visiškai nesuprantama, beprasmiška.„Taip jau būna gyvenime“, – sako balsas iš sustingusiųkūnų karalystės (morgo), – „paskambinkit po mėnesio, galką daugiau pasakysim...“ Tikriausiai – staigios kūdikių mirtiessindromas. Bet tas irgi nieko nepaaiškina. Girdėjau,taip atsitinka, jog statistiškai nedidelis procentas kūdikėliųmiršta be jokios logiškai paaiškinamos priežasties. Betniekada nebūčiau patikėjusi, kad taip nutiks mano kūdikėliui,kuris buvo sveikas, gražus ir lauktas... Juo labiau,kad perkračiusi informaciją internete, neradau nė vieno šiosindromo rizikos faktoriaus, kuris būtų tikęs mums...Ramybė atėjo vėliau. Kitą dieną, per Mišias, kuriaspagal Dievo planą aukojo vyro tolimas giminaitis. Pamaldosbuvo nuostabios. Susirinko daugybė draugų suvaikais, o skaitiniai ir pamokslas prabilo tiesiai man į širdį.Dievas ėmė kalbėti kunigo lūpomis, o po to – ir kitųatėjusių žmonių lūpomis... Pijukas nuėjo į dangų, busmūsų šeimos užtarėjas. Jis buvo laimingas čia žemėje,bus laimingas ir danguje...Ir naktį, kai siuvau savo angeliukui drabužėlius, kaistovėjau prie jo balto, baltai išpuošto karstuko, kai gie-dojau jo kūnelį išlydint ir laidojant šalia prosenelių, baimė,kaltinimai, bejėgiškumas jau buvo išnykę. Liko tikmeilė, tikėjimas, ramybė ir džiugesys...Kokia Dievo dovana ir palaima – pagimdyti angelą,pasidžiaugti juo ir išlydėti jį į dangų. Ir suprasti tai.Angeliškas buvo visas Pijuko gyvenimas, pripildytasmeilės. Ramus laukimas ir greitas, švelnus gimimas. Bedidelio skausmo, su dideliu džiaugsmu. Tik dabar supratau,kad Pijaus vardas mums buvo pakuždėtas iš dangaus– juk Pijus reiškia „pamaldus, dievobaimingas“, ojis ir buvo toks kiekvieną savo žemiškojo gyvenimo dieną.Kvietė mylėti ir kartu buvo mylimas. Jis labai mėgoglaustis prie žmonių. Nurimdavo paimtas ant rankų,priglaustas. Taip jis kvietė kuo daugiau džiaugtis buvimukartu. Jo balselis buvo švelnus ir prašantis, kad tiknieko neįskaudintų ir neužgautų. Visi jo drabužėliai buvobalti, todėl ir šioj žemėj jis panašėjo į angelą. Ir išėjoangeliškai – tyliai, ramiai, kad neprižadintų tėvelių, kadsuteiktų kuo mažiau skausmo. Pasiėmęs žemišką meilę,iškeliavo į dangų – dangiškosios.Jei reikėtų parašyti Pijuko biografiją – tai būtų meilėsbiografija, šventojo biografija. Pijukas atėjo, atsinešėsavo didelę meilę, pasidalijo ja ir iškeliavo į dangų. Padarėstebuklą – po savo mirties paliko ramybę, šeimosartumą ir meilę, kuria mums norisi dalytis.Jei reiktų pasaulietiškos biografijos, tai – jis gimėsveikas, nugyveno laimingą gyvenimą, nesusidūręs sugyvenimo sunkumais, nepadaręs nė vienos blogybės,neįskaudinęs nė vieno žmogaus. Mirė ramiai ir lengvai,be skausmo ir baimės. Argi ne to trokšta kiekviena mamasavo vaikui?„Kodėl jie verkia? Juk jam taip gerai!“ – paklausėviena mergaitė per laidotuves. Tikrai, kodėl liūdėtiišlydint angelą pas Dievą? Tik džiaugtis ir dėkotitegaliu už savo mažojo Pijuko kelionę čia, žemėje,ir sugrįžimą į dangų... Ir kad esu jo mama.VaidaSilvijos Knezekytės nuotrauka22 Artuma 2012 m. lapkritisArtuma 2012 m. lapkritis 23

Didelės ir mažos kryžkelėsVeidu į vaikąKai nepaisoma vaiko poreikiųUgdymo menas įsiklausant į vaikąVaikai apie šventumąPaul LEMOINEJaunius, 12 metų– Jauniau, turbūt girdėjai, jog kai kuriežmonės vadinami šventaisiais. Kaipmanai, kurie?– Apie šventuosius parašyta daugknygų, jose vaizduojamas jų gyvenimas.Skaitydami sužinome, kad šie anksčiaugyvenę žmonės buvo labai geri, darė visokiųgerų darbų, o kai kurie net stebuklusmokėjo daryti. Be to, rašoma, kad turėjoypatingą ryšį su Dievu, labai daugmelsdavosi ir visokių gerų dalykų iš Dievoišprašydavo, išmelsdavo kitiems žmonėms.Pavyzdžiui, vienas šventasis labai prašė,kad pasveiktų tokia maža mergaitė. Jismeldėsi, meldėsi, ir toji mergaitė pasveiko.Tada visi suprato, kad jis gali net stebuklusdaryti, ir nusprendė, kad yra paprasčiausiaišventas, daug šventesnis nei kiti. Kai numirė,jo užtarimo arba sveikatos per jį prašė,ir kartais žmonės pasveikdavo, išgydavo.Toks žmogus jau tikrai yra šventasis.– O apie kokį šventąjį Tu kalbi?– Neprisimenu jo vardo, bet tikraižinau, kad toks yra. Vardo reikėtų paklaustimano močiutės. Man atrodo,šventasis Antanas, bet gal ir ne, gal darkažkaip kitaip jį vadina.– O savo šventąjį, su kuriuo pasišneki,gal kokių nors malonių paprašai, ar turi?– Ne. Aš kartais meldžiu pagalbos tųšventųjų, apie kuriuos man papasakojamočiutė. Bet jų vardų nepamenu, tikžinau, kad buvo tokie šventieji Antanasir Kazimieras. Jie, man atrodo, geriausiaiišklauso žmones ir labiausiai jiems padeda.Todėl ir vaikai, ir suaugusieji, ir netseneliai nuolat prašo jų pagalbos.Rokas, 14 metų– Kaip manai, ar tarp šiandien gyvenančiųžmonių gali rastis šventųjų?– Manau, ne. Šventaisiais tampamapo mirties. Nors iš tikro šventieji gyvenakaip visi paprasti žmonės. Pavyzdžiui,Motina Teresė. Man apie ją labai daug pasakojotikybos mokytoja ir mūsų kunigas.Kai gyveno, ji darė labai daug gerų darbų.Globojo vargstančius, padėjo vaikams ir išviso gyveno ne dėl savęs, o dėl kitų žmonių.Ir tik tada, kai numirė, pradėta rūpintisjos šventumu. Manau, kad MotinaTeresė, būdama gyva, irgi buvo šventoji.Tik tada ją visi labai paprastai vadino, tiesiog– Motina Teresė. Bet apie jos pamaldumąir gerus darbus visi žinojo.– Iš Tavo pasakojimo atrodo, kad, norinttapti šventuoju, reikia numirti?– Bet panašiai ir yra. Na, nežinau nėvieno gyvo žmogaus, apie kurį kiti sakytų,kad jis šventasis. Tiesa, kartais mamašventąja pavadina mano mokytoją, nesji labai kantri ir gera. Bet čia tik šiaip,tik taip sakoma. O iš tikrųjų ji paprastamokytoja ir jokia ne šventoji. Tiesa, labaigera, daug žino ir mums papasakoja.– O kaip manai, ar gali žmogus turėtitikslą tapti šventuoju?– Taigi šventumas – ne specialybė.Nežinau, ar yra žmonių, kurie nori taptišventaisiais. Aš turiu daug draugų. Jiedaug kuo nori būti užaugę – ir gydytojai,ir lakūnai, ir inžinieriai, ir programuotojai.Tokio, kuris norėtų būti šventuoju,aš nepažįstu. Na, nebent Nojus. Jis sakėužaugęs mokysis kunigų mokykloje, betne šventuoju, o kunigu norėtų dirbti.– O kaip manai, ar kunigas, mokytojas,gydytojas šventuoju gali tapti?– Gali. Ir manau, jog daugiausia šansųšventuoju tapti turi kunigas. Jis kasdienmeldžiasi, kasdien klauso žmonių nuodėmių,dirba mokykloje ir apskritai, kaip mamasako, visada būna arčiau Dievo.Jurgita, 14 metų– Ką Tu žinai apie šventumą? Ar žinaibent vieną šventąjį?– Žinau, Marija buvo šventa. Dar yralietuvių šventasis – Kazimieras. Be to,yra toks šv. Florijonas. Jis globoja ir saugogaisrininkus, o žmonių namus – nuogaisrų. Tie, kurie bijo, kad neužsidegtųnamai ar sodyba, juose laiko šv. Florijonopaveiksliuką. Ir meldžia jo užtarimo, irgal net kartais padėkoja, kad jų namuosenebūna gaisro.– O kaip manai, ar gyvenime šv. Florijonassąmoningai siekė tapti šventuoju irlabai norėjo būti gaisrininkų globėju?– Ne, turbūt nenorėjo, bet taip jauišėjo, kad tapo šventuoju. Matyt, jisskleidė Dievo žodį, daug meldėsi ir visaippadėjo žmonėms, o ypač tiems,kuriuos ištikdavo nelaimė ir jų namaisudegdavo. Nežinau, gal jis kokiu norsstebuklingu būdu kokį nors gaisrą užgesino,nežinau.– Jurgita, o kaip manai, ar dabartiniaižmonės gali tapti šventaisiais?– Kol gyvi, tai ne. Bet vėliau, po mirties,gal ir gali ką nors iš šiandien gyvenančiųšventuoju paskelbti. Bet toksžmogus gyvendamas, manau, turėtųlabai pasistengti, net nežinau kaip, betturbūt pirmiausia būti labai doras, gerasir tiek visko nuveikti, kad būtų vertasvadintis šventuoju.– O kaip jis turėtų pasistengti?– Na, gal kokią bažnyčią pastatytiarba žmogaus gyvybę išsaugoti, arba kąnors iš mirusiųjų prikelti. Tokį, manau,šventuoju paskelbtų iš karto, dar jam gyvenantžemėje. Ir, aišku, sekmadieniaisį bažnyčią turėtų vaikščioti, ir maistusu skurstančiaisiais, tais, kurie neturi kovalgyti, dalytis turėtų.Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖPraėjusį kartą kalbėjome, kokių emocinės raidos sutrikimų gali patirti vaikai, paguldytiį ligoninę, prižiūrimi auklių arba atiduoti į lopšelius-darželius. Netgi šeimojevaikas gali patirti didelį emocinių poreikių nepaisymą (kalbant apie šeimoje pasitaikantįjų netenkinimą, turima omenyje nebūtinai mama; tėvo apleidimas kelerių metųvaikams irgi yra be galo svarbus, apie tai neseniai man pasakojo vienas pediatras,ypač besidomintis jaunimo nusikalstamumu). Tačiau taip nutinka daug rečiau.Apgailėtini atvejaiTokie atvejai gali būti susiję su tėvųpiktnaudžiavimu alkoholiu ar jų protiniuatsilikimu… Tačiau net tada retai būna,kad vaikui būtų geriau ne namie. Daugumojetų šeimų, kuriose labai norėtųsi daugiaušvaros ir dorovės laikymosi, vaikai visdėlto dažniausiai būna mylimi ir vystosigana patenkinamai. Daug kartų manęsprašė išrašyti pažymą apie netinkamą vaikųšvarą ar pastebėtas mušimo žymes, kadjuos būtų galima paimti iš šeimos. Tačiaudažniausiai pažymose parašydavau, kadvaiko sveikata gera, jis smalsus ir judrus,todėl dera jį palikti šeimoje. Kartą įsiutusisocialinė darbuotoja reikalavo šios pažymos,sakydama, jog vaiko marškinėliaitokie purvini, kad net sukietėję nuo purvo.Papiktinau ją atsakydamas, jog man nesvarbu,nes vaikas jaučiasi laimingas.Ką mainais pasiūlyti šiems vargšamsvaikams, jei jie negali būti įvaikinti? Socialinępagalbą, tai yra pragaištingą užburtąratą, – dažnai besikeičiančius globėjus irvis pakartotinį grįžimą iš jų į vaikų namus?Beje, jei paklaustume pačių vaikų nuomonės,jie atsakytų, jog nori grįžti namo. Tikišimtiniais atvejais, net jei buvo mušamas,vaikas pasako ką nors bloga apie savo tėvus,nes paprastai trokšta grįžti pas juos.Jau geriau prasta šeima nei jokios!Pernelyg gausios šeimos. Būna pernelyggausių šeimų, kur mama išsekusi, praradusiviltį, nesugeba susitaikyti su nėštumaisir nebegali duoti meilės; tačiau dažniausiaitokiomis šeimomis galima pavadinti tiktas, kuriose vaikas iš tiesų nėra mylimas.Pasitaiko, kad tėvai vaiko niekaip nepriima,nes jis buvo neplanuotas, ne tokioslyties, kaip norėta… Kartais tokiuatveju vaikas atmetamas sąmoningai,net valingai, bet dažniausiai nesąmoningai;kad sumažintų kaltės jausmą,šie tėvai suteikia vaikui daug materialiniųdalykų (gal norėdami parodyti, kadyra geri tėvai, ar mėgindami tai įrodytipatys sau?). Jie pasistengia, kad vaikaibūtų ten, kur „jais puikiai pasirūpintų“,neša į namus nuostabiausius žaislus,kurių vaikams visiškai nereikia… Daugkartų pastebėjau, kad tėvų meilė vaikuiatvirkščiai proporcinga jo gaunamųmeškinų dydžiui!Pasitaiko, kad vaikas buvo planuotas,bet „iš pareigos“, be motiniškų/tėviškųjausmų. Tokiais atvejais mačiau tik tragedijas.Geriau šie tėvai būtų neturėjęvaikų. Geriau jie savo dosnumu būtųpasidaliję su kitais ar atskleidę kitas turimasdovanas, nei ėmęsi tokios nesąmonės– auginti vaiką be tikros meilės.Pasitaiko ir taip, kad vaikas buvopradėtas vien patenkinti tėvų poreikius.Pastarieji jį labai myli, tačiau tik kaipvertingą, jiems priklausantį daiktą, tiek,kiek jis suteikia jiems pasitenkinimo.Išankstinės nuostatos. Vaiko poreikiųgali būti nepaisoma ir dėl išankstinių nuostatų:ligų, mikrobų baimės, baimės paimtikūdikėlį, griežtų auklėjimo principų…Nedarnios šeimos. Tokios šeimos – tikradrama vaikui. Kad ir ką sakytų tėvai, josevyksta nuolatiniai sukrėtimai. Kol neturivaikų, žmonės gali gyventi, kaip nori,tai jų reikalas. Tačiau kai susilaukia vaikų,temąsto ir apie juos… jei juos myli!Psichologinės problemos. Reikšmingosir psichologinės problemos, kurios galibūti ankstesnės kartos ugdymo sutrikimųpasekmė.Neseniai teko gydyti sunkias traumaspatyrusią mažylę. Mergaitės mama buvopati išgyvenusi sudėtingų emocinės raidossutrikimų, nes jos neaugino mama, norspastaroji, tapusi močiute, kuo puikiausiaiir net gerokai per daug rūpinosi anūkėle. Šijauna mama, įstrigusi nebrandžios vaikiškosmeilės etape, jautė pavydą savo dukraiir nesugebėdama susivaldyti ją fiziškaitraumuodavo. Išskyrus tokias akimirkas, šimoteris atrodė visiškai normali, ir niekas išjos aplinkos net neįtarė, kokią dramą išgyvenaji ir jos vaikas, kurio žaizdelės visadabūdavo priskiriamos nelaimingiems atsitikimams.Moteris, pajutusi, kad jos nekaltiname,bet stengiamės suprasti, viską pripažino,giliai apmąstė savo problemas, ir viskassusitvarkė, buvo galima grąžinti jai vaikelį(žinoma, skyrus griežtą priežiūrą).Vaikui visų pirma reikia meilėsNekalbant apie tokius akivaizdžiuspsichologinius sunkumus, labai dažnai šeimose,kur nepaisoma emocinių vaiko poreikių,tėvai visiškai nesijaučia kalti ir netgilaiko save puikiais, labai mylinčiais savovaiką. Tikiu, jog daugelis jų iš tiesų nėrakalti. Jie remiasi „gerais principais“ ir kartaisjuos taiko auklėdami. Galime išgirsti,kaip jie, patyrę sunkią nesėkmę, sako: „Visdėlto juk aš gerai auklėjau savo vaiką.“ Deja,niekas jų niekad nepamokė, jog vaikuilabai reikia meilės, ir kokios meilės! Taipdažnai atsitinka, kai tėvai patys vaikystėjenebūna patyrę tikros meilės; tad negaliduoti to, ko patys nėra gavę. Galėčiau papasakotidaugybę pavyzdžių. O taip! Jaurašiau – vaikų ugdymas yra didis menas irnuo jo priklauso žmonijos ateitis: meilė,kurią suteikiame vaikams, perduodamaper kartų kartas, o jei to nedarome, perduodamaspriešingas poveikis.Tęsinys. Pradžia 2011 m. „Artuma“, Nr. 1.24 Artuma 2012 m. lapkritis Artuma 2012 m. lapkritis 25

JaunimoiššūkisJaunimoiššūkisBrangūs draugai, tegul nelaimės nesuparalyžiuoja jūsų. Nebijokite nei pasaulio,nei ateities, nei savo silpnumo. Viešpats leido jums gyventi šiuo istorijos metutam, kad dėl jūsų tikėjimo jo vardas tęstųsi skambėjęs pasaulyje.Benediktas XVIKova dėl nežūvančio auksoBarbora ŠALAŠEVIČIŪTĖLondonas. Tūkstančiai sirgalių iš viso pasaulio. Tūkstančiai dalyvių,žūtbūtinai siekiančių pergalės. Naktinės pergalės dainos parkuose,prekybos centruose, gatvėse. Kasdienės viltys, dažnai sudūžtančios dėlmilisekundės skirtumo tarp kelių varžovų. Visi šaukia ir ūžia. Išaušus naujaidienai, karštai meldžiasi viskam, kas tik galėtų egzistuoti, kad tik jų šalisparsivežtų auksą. Į šį šurmulį, kur kiekvieno pilnatvei trūksta tik pergalės,atvyko grupė žmonių iš viso pasaulio, norinti tūkstančiams laimėjimoištroškusiųjų paskelbti, kad gyvenime yra kur kas daugiau nei auksas.Šviesa pasaulyjeMore than Gold („Daugiau nei auksas“) – tarptautiniskrikščioniškas ekumeninis judėjimas, mažytė šviesapasaulyje, skelbianti Kristaus meilę žmonėms, siekiantikrikščionių vienybės, bandanti padėti žmonėms užmegztiryšį su Dievu, išmokti dalytis tikėjimu. Benediktas XVIsakė: „Kalbėkite su Kristaus drąsa ir nuolankumu, kaipvilties šaltiniu mūsų gyvenimui.“ Olimpiada – puiki progaatsiliepti į šį kvietimą. Mums, Gyvųjų akmenų bendruomenėsjaunimui, buvo suteikta galimybė įsitraukti įšią misiją ir prisidėti prie Evangelijos skelbimo Londonevykstant Olimpinėms žaidynėms.Organizatoriai, Siono bendruomenės nariai, didelęsvarbą teikė pasirengimui: tris dienas vyko intensyvūsmokymai, siekiant supažindinti atvykėlius su Londonokultūra, gatvės evangelizacijos specifika, parengti širdisevangelizacijai, apsivilkti džiaugsmo drabužiu, susitaikytisu Dievu bei vienas kitu ir atsikratyti visų baimių, idantleistume Šventajai Dvasiai veikti per mus.Kasdien laukė vis kita misija su skirtingų tautybių grupėmis.Misijoje Svetingumo namai vaikams piešėme antveido įvairius gyvūnus ar personažus, lankstėme balionus,siūlėme arbatos ir užkandžių, o su vaikų tėvais kalbėjomėsapie tikėjimą; Gatvės evangelizacijoje šlovinome aikštėse,dalijome skrajutes, kviesdami į Bažnyčios renginius,su gatvėse sutiktaisiais kalbėjomės apie Dievą, siūlėmerašyti maldos intencijas ir meldėmės už juos. Šviesa naktyjekvietėme žmones į adoraciją, pamaldas bažnyčioje,siūlydami žvakę ir skelbdami, kad Dievas juos myli ir jųlaukia. Nakties karštis – šia misija kvietėme žmones susitiktisu Jėzumi per adoraciją ir užtarimo maldą. Misijasu vaikais – bene linksmiausias užsiėmimas, kai į mokykląiš netoliese esančių rajonų ateidavo vaikų ir visą popietęvykdavo žaidimai, bendrystė; atvykę svečiai dalijosi savotikėjimu. Paskutinę dieną surengtasfestivalis, kurio tikslas buvo kurti Dangauskaralystę žemėje, kad per mūsųdosnumą, meilę vaikai bei jų tėvai čiair dabar patirtų Dievo džiaugsmą.Nebijok susimauti!Sesijas vesdavo vis kiti kalbėtojai.Austras Bruce’as Clewettas liudijo,kaip kartą, kad pagyvėtų „sustingę“ vokiečiai, pakvietėjiems užsidegusį ir aistringą kalbėtoją iš Afrikos. Šiamkarštai kalbant, žmonės gūžėsi, mat buvo nepratę prietokio ekspresyvaus skelbimo. Ir štai pamokslininkas pamatėpirmoje eilėje sėdinčią aklą mergaitę. Prišokęs priejos galingu balsu sušuko, kad Jėzus ją pagydytų. Tuo metune tik aplinkiniams, bet ir pačiam Bruce’ui buvo baisuto, kas dėjosi; jis mintyse meldėsi: „Dieve, ir kodėl Tutaip darai? Kodėl man?!“ Po kurio laiko afrikietis paklausėmergaitės: „Na, ar matai?“ Ši papurtė galvą, o kalbėtojasnumojęs ranka tarė: „Nieko tokio“ ir grįžęs ant pakyloskalbėjo toliau. Tuomet Bruce’ą aplankė viena iš tų retųminčių, kada tikrai žinai, jog tau kalba Dievas. Jis sakė:„Štai kodėl aš galiu naudoti jį, o ne tave, – jis nebijo darytiklaidų, o tu labai bijai suklysti.“ Po šio liudijimo gavomeužduotį prieiti prie kiek įmanoma daugiau žmoniųsalėje ir vienas kitam pasakyti: „Leidžiu Tau visiškai susimauti!“Kai išgirsti iš daugybės žmonių, jog tu gali, ir „tikiuosi,kad susimausi, nes taip parodysi, jog pasitiki Dievu“,užsidegi ypač didele liepsna ir drąsa; nesvarbu, kadskelbdamas Dievo Žodį kartais apsikvailinsi, apsijuoksi,viską sugadinsi, bet Dievo didybė nusileis ant žmogausir darys didžius darbus.Niekada nežinai, kas yra Dievui atviras, tad turi kiekvienamskelbti Viešpaties meilę, nes nuo to priklausojo gyvenimas. Londone patyrėme, kad atsiliepti galibet kas – nuo kostiumuotų verslininkų iki laisvo elgesiomerginų, nuo piktai atrodančių pagyvenusių ponių ikikietuolių baikerių. Dauguma atsiliepė. Daugumai buvosvarbu paprašyti maldos, užrašyti savo intencijas, susitiktisu Dievu akis į akį. Kas būtų buvę, jei būtume atsirinkęžmones, nerizikavę, bijoję apsikvailinti? Gal jie niekadanebūtų išgirdę ir priėmę Dievo kvietimo, ir jų gyvenimaibūtų likę kaip anksčiau?Mes ėjome prie visų sutiktų, palikę visą darbą Jėzui(o jis keičia gyvenimus!), ir pirmi užkalbinti žmonės atsiliepė.Jie rašė maldos intencijas, o mes meldėmės užjuos. Vyko dvasinis proveržis – dauguma džiaugsmingaiatsiliepdavo į mūsų kvietimą. Geriau neprisiminti, kiekgramatikos klaidų darėme, kaip painiojome žodžius irkoks buvo mūsų akcentas. Dievui tai – ne kliūtis. Mūsųsilpnumas, jei su pasitikėjimu rizikuojame ir nebijomeapsikvailinti (kas turbūt ir įvyko), jam yra galimybėdaryti didelius darbus. Nereikia mokėti užsienio kalbų(mūsų grupėje buvo žmonių, kurie nekalbėjo angliškai,bet jiems puikiai sekėsi evangelizuoti šypsena, akimis irkeliais išmoktais žodžiais), atrodyti solidiems ir savimipasitikintiems – reikia pasitikėti Dievu. Ir to užtenka.Dažnai žmogų vargina netikėjimas, kad Dievas perjį gali daryti didžius darbus. Evangelijoje Jėzus sako,kad mes galėsime atlikti daug didesnių stebuklų neijis (plg. Jn 14, 12). Ar tuo tikime?Ar galime eiti pas žmones ir melstistebuklų, tikėdami, jog taip irįvyks? Na, laikas tuo patikėti, nesturime daug ką nuveikti šioje žemėje.Kiekvienas iš mūsų.Mūsųsilpnumas,jei supasitikėjimurizikuojameir nebijomeapsikvailinti,Dievui yragalimybėdaryti dideliusdarbus.Kaip evangelizuoti?Per vieną sesiją pasakojo, kaipmeldžiantis Dievas atsiunčia vaizdinį(tai gali būti veido bruožaiar tik aprangos detalės) žmogaus,kuriam turi įvykti kažkas svarbaus;mus drąsino priimti iš Dievo šiuosreginius. Kitos dienos evangelizacijojesutikus šį žmogų ir užmezgus su juo pokalbį, visadaįvyksta stebuklų: pagydoma iš negalios ar dvasinėsnaštos, o kartais Viešpats siunčia tam žmogui žinią, kuripakeičia jo gyvenimą. Kokius didžius dalykus Jėzus daročia pat, per žmones, esančius šalia, nebijančius veiktiir būti Dievo įrankiais.Evangelizuoti galima geranoriškumu ir pagarba. Musulmonaiar homoseksualai, negalias turintys žmonės...Kaip svarbu juos mylėti ir gerbti. Vienas kunigas pasakojo,kad musulmonai dažnai rašinėja ant sienų, aršiai kivirčijasisu krikščionimis. Keista, bet evangelizacijos metumusulmonai ir krikščionys sugyveno taikiai. Tai buvotaikos ir ramybės dienos. Kartais musulmonai sutikdavonueiti į bažnyčią ir pasimelsti, – juk tikime tą patį Dievą.Kaip svarbu kurti taikų buvimą vienas su kitu, jukDievas yra didžiosios taikos nešėjas.Meno kūriniai taip pat evangelizuoja. Bažnyčiojeprikabinta daug paveikslų. Vis dėlto vienas buvo ypatingas– vaizdavo, kaip veikia malda. Kai nors kartą meldiesiuž žmogų, jis tarsi laiko tavo ranką, o tavo malda kartupaliečia tūkstančius, rankomis įsikibusių į tą žmogų; taineleidžia visiems nugarmėti į bedugnę. Per maldą keičiamidaugelio gyvenimai. O ką galėtų padaryti keliosmaldos? Nuolatinė malda?Liudijimų, kaip susitikimas su Jėzumi pakeitė gyvenimus,būta išties daug. Kelios merginos eina iš klubo, jassustabdo vaikinas ir siūlo ateiti į bažnyčią; merginos pasišaipoir eina toliau, bet viena sustoja: „Žinoma, eisim!Dėl tavo tėčio.“ Ir nueina į adoraciją. Grįžta verkdamosir dėkoja. Netikinti moteris vėluoja į susirinkimą, bet kaijai pasiūlo užsukti į bažnyčią, sustoja ir uždega daug žvakučiųuž savo gyvenimo sunkumus, prašo maldos, kad atsiverstųjos sūnus. Kita atsiliepusi moteris užsidega norupakrikštyti savo vaikus ir pati pasikrikštyti. Užsukęs tikpažiūrėti verslininkas kitą dieną susiranda jį pakvietusiusir dėkoja: „Jūs pakeitėte mano gyvenimą!“ Vieni paliestismarkiau, kitų dar laukia ilgas Dievo ieškojimo kelias.Daug ko mes nesužinosime, bet pasitikėkime Viešpačiuir toliau padėkime jam tęsti savo darbą.Manau, kad evangelizacija daugiausia davė mums patiems,ėjusiems į gatves. Prieš kiekvieną misiją jausdavomepiktojo puolimą, kuris reiškėsi įvairiais būdais: jėgųnebuvimu, dvasiniu nuosmukiu, beprasmybės jausmu.Pasibaigus misijai ateidavo palaima. Džiaugsmas dėl to,kas įvyko, džiaugsmas dėl atsiliepusių žmonių ir tų, kurieneatsiliepė, nes dar neatėjo jų diena. Grįžus į Lietuvą, darkelias savaites lydėjo džiaugsmas. Liūdesys, kad kol kasviskas baigėsi (nors iš tiesų kiekvieną dieną galime evangelizuotižmones savo aplinkoje), bet ir džiaugsmas, kadgalėjome tame dalyvauti. Tai stebuklinga. Tai kainuoja,bet auka verta rezultatų. Viešpats atlygina visiems, kuriestengiasi, ne veltui mūsų stovyklos moto buvo: Dievasyra visada geras!Džiaukimės – Dievo darbai vyksta, ir jų rezultatai stulbinantys.Melskimės už brolius ir seses Kristuje, kiekvieną dienąvykdančius misijas, melskimės už visus, išdrįsusius pirmąkartą atsiliepti į Dievo kvietimą, už jų maldos intencijas, užpašaipiai nusisukusius ir nuėjusius, melskimės, nes malda –daugiausia, ką galime padaryti, didžiausia, ką turime.Neringos Širkaitės nuotrauka26 Artuma 2012 m. lapkritisArtuma 2012 m. lapkritis 27

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juosKaip vyrą ir moterį sukūrė juosŠventė: laikas ViešpačiuiŠabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką, ir jo mokiniai eidami ėmė skabyti varpas.Fariziejai priekaištavo: „Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama.“ Jėzus atsakė:„Nejau neskaitėte, ką prireikus padarė Dovydas, kai jis ir jo palydovai neturėjomaisto ir buvo išalkę: prie vyriausiojo kunigo Abiataro jis įėjo į Dievo namus irvalgė padėtinės duonos, ir davė jos valgyti savo palydovams, nors jos niekamnevalia valgyti, tik kunigams.“ Ir pridūrė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogusšabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats (Mk 2, 23–28).Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvodrauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos,Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį niekonesugavo. Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino,kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė:„Ne.“ Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties ir pagausite.“ Taigijie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys,kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, SimonasPetras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniaiatsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų –ir atitempė tinklą su žuvimis. Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtąžuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų.“ Petras įlipo į valtį ir išvilkoį krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokiagausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienasiš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. TaigiJėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartąpasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių (Jn 21, 1–14).Jėzus yra „šabo Viešpats“Sekmadienis atsiranda kaip savaitinis Jėzaus prisikėlimoatminimas, juo švenčiamas prisikėlusio Viešpatiesbuvimas dabartyje ir laukiama jo šlovingo atėjimo pažado.Ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu dies dominicusne iš karto pakeitė žydų šabą, bet simbiotiškai gyvavodrauge su juo. Kad tai suprastume, turime apmąstytitris momentus: Jėzaus santykį su šabu; pirmosios savaitėsdienos aušrą; sekmadienį ankstyvaisiais krikščionybėsamžiais. Šiuose trijuose momentuose išryškėja krikščioniškojosekmadienio kaip atminimo, dabarties buvimobei pažado dvasinė ir teologinė reikšmė.Evangelijoje Jėzus parodo ypatingą laisvę šabo atžvilgiu:jo veikla darant stebuklus atrodo sutelkta į šiądieną. Apmąstykime varpų rinkimą per šabą (Mk 2, 23–28; Mt 12, 1–8; Lk 6, 1–5); vyro su padžiūvusia ranka(Mk 3, 1–6; Mt 12, 9–14; Lk 6, 6–11), sutrauktosmoters (Lk 13, 10–17) ir sirgusiojo vandenlige išgydymą(Lk 14, 1–6). Evangelisto Jonopasakojime paralyžiuotasis prietvenkinio (Jn 5, 1–18) ir aklas gimęsžmogus (Jn 9, 1–41) išgydomi peršabą. Dėl šabo Jėzaus nuostata trejopa.Pirmiausia, jis patvirtina pagarbąįsakymui laikytis šabo: pranokdamasįstatyminę fariziejų praktiką, Jėzuspripažįsta šabo reikšmę, ją išgyvenair siūlo. Epizodas su šabo dienąskinamomis kviečių varpomis interpretuojaįstatymą Dievo valios šviesoje:„Šabas padarytas žmogui, o nežmogus šabui.“ Galutinis šabo tikslasyra žmogaus pilnatvė (Mk 3, 4;Mt 12, 11–12).Antra, Jėzus galutinai įprasminašabą, išlaisvindamas žmogų nuo blogio.Šabas yra Dievo darbo viršūnė, ožmogus sukurtas tikrajam šabui, taiyra bendrystei su Dievu. Jėzus atliekasavo misiją siūlydamas žmonijai malonęįgyvendinti jos pašaukimą, kuriamDievas nuo pradžios ją sukūrė.Tai ypač taikytina tiems, kurių kūnasir siela sužeisti, – ligoniams, luošiems,akliesiems ir nusidėjėliams. Šabas yraJėzaus išlaisvinimo darbų diena. Galiausiai Jėzus yra „šaboViešpats“. Atnaujindamas kūrimo ir išlaisvinimo nuoblogio darbą, Jėzus apreiškia save kaip gyvenimo pilnatvę,šabo įsakymo tikslą. Jėzus yra šabo Viešpats, nes jisyra Sūnus ir kaip Sūnus jis įveda į šabo pilnatvę.Kad patirtų prisikėlusio Viešpaties buvimą, šeima turileistis būti apšviesta sekmadienio Eucharistijos. Mišiųšventimas tampa Viešpaties dienos gyva ir plakančia širdimi,Prisikėlusiojo buvimu čia ir šiandien. Eucharistijaleidžia mums prisiartinti prie švento Dievo slėpiniopakrantės. Sekmadienyje šeima randa savaitės centrą,dieną, išsaugančią šeimos kasdienybę. Taip įvyksta, kaišeima užduoda sau klausimą: ar galime drauge sutiktiDievo slėpinį? Šventimas savo paprastumu leidžia Dievoslėpiniui mus pasitikti. Apeigos šeimą susieja su gyvybėsšaltiniu, atveria bendrystei su Dievu ir broliškajaibendrystei. Negana to, krikščioniškasis slėpinys yra eucharistiniamesambūryje esamo prisikėlusio Jėzaus naujas* Tęsiame 2012 m. kovo „Artumoje“ pradėtą spausdinti Popiežiškosios šeimos tarybos parengtų katechezių ciklą š. m. gegužės 30–birželio 3 d.Milane vykusiam VII Pasauliniam šeimų susitikimui, kurio tema „Šeima: darbas ir šventė“.gyvenimas. Sekmadienio Eucharistija yra sekmadienioir šventės centras. Jame šeima gauna naują prisikėlusioViešpaties gyvenimą, priima Dvasios dovaną, klausosi Žodžio,dalijasi eucharistine duona ir reiškia savo broliškąmeilę. Todėl sekmadienis yra dienų Viešpats, susitikimosu Prisikėlusiuoju diena!Pirmoji savaitės dienaSekmadienis yra Jėzaus Velykų atminimas. Pagal sutartinįevangelijų liudijimą Kristus prisikėlė „pirmąją savaitėsdieną“ (Mk 16, 2. 9; Mt 28, 1; Lk 24, 1; Jn 20, 1).Tą dieną įvykdyti visi krikščioniškąjį tikėjimą grindžiantysįvykiai: Jėzaus prisikėlimas, velykiniai pasirodymai,Dvasios išliejimas. Pirmieji krikščionys perėmė žydų savaitinįritmą, tačiau nuo prisikėlimo jie ypač sureikšmino„pirmąją dieną po šabo“ (plg. Lk 24, 1). Į šios dienoskontekstą evangelistai Jonas ir Lukas įdeda pasakojimąapie valgymą su prisikėlusiu Viešpačiu (Lk 24, 13–35;Jn 21, 1–14) – šie pasakojimai nušviečiami eucharistiniaisbruožais. Jono evangelijos 21 skyriaus tekstas geraiperteikia ankstyvųjų krikščionių bendruomenių eucharistiniųsusitikimų atmosferą. Jėzus „paėmė duonosir padalijo jiems“ (Jn 21, 13). Jėzus atpažįstamas, „kaijis laužė duoną“ (Lk 24, 30. 35). „Susirinkimai“ pirmąjąsavaitės dieną siejami su pasakojimais apie Jėzaus valgymą;Apd 20, 7 minima, kaip bendruomenė susirenkalaužyti duonos ir klausytis apaštalo, o 1 Kor 16, 2 – dėlrinkliavos Jeruzalės vargšams. Taigi sekmadienis apimatris elementus: žodžio klausymą, duonos laužymą broliškaija dalijantis, taip pat artimo meilę. Vėliau Apreiškimoknygoje (Apr 1, 10) tai pavadinama Viešpaties diena.Taip ankstyvoji Bažnyčia patvirtina tęstinumo ryšį irdrauge skirtingumą nuo šabo. Viešpaties diena yra prisikėlimoatminimo diena.Dalyvaudama Mišiose šeima skiria erdvės ir laiko,energijos bei išteklių ir išmoksta, kad gyvenimas sudarytasne tik iš poreikių, kuriuos reikia patenkinti, bet ir išsantykių, kuriuos būtina ugdyti. Kaip dovana suvokiamasekmadienio Eucharistija ragina šeimą dalyvauti JėzausVelykų atminime. Mišiose šeima maitinasi prie Žodžio irDuonos stalo, ir tai suteikia namie prie stalo besidalijamamžodžiui bei maistui prieskonį ir prasmę. Nuo ankstyvosvaikystės vaikus dera auklėti klausytis Žodžio, kadtai, ką girdėjo bendruomenėje, vėl išgirstų namuose. Taileis jiems suvokti sekmadienį kaip Viešpaties dieną. Sekmadieniocentre esantis susitikimas su prisikėlusiu Jėzumituri būti gaivinamas Jėzaus atminimu, Evangelijospasakojimu, laužomos duonos ir atiduodamo kūnotikrove. Nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus atminimaspaženklina skirtumą tarp sekmadienio ir laisvalaikio. Jeinesutinkame Jėzaus, šventimas neįvyksta, bendrystė liekavien jausmu, o artimo meilė – tik solidarumo gestu,nekuriančiu krikščioniškosios bendrystės ir neugdančiumisijai. Įvesdindama mus į Dievo širdį, sekmadienio Eucharistijakuria šeimą, o šeima krikščionių bendruomenėjesavitu būdu išreiškia Eucharistiją.Ankstyvuoju Bažnyčios gyvenimo laikotarpiu švenčiantsekmadienį ir Eucharistiją Viešpaties dieną buvostipriai akcentuojamas Viešpaties atėjimo lūkestis.Sekmadienio Eucharistija būdavo išgyvenama kaipišankstinis „skonėjimasis“ prisikėlusio Viešpaties duotunauju gyvenimu ir pasaulio perkeitimo „pažadas“. ŠiandienBažnyčia ir šeima vėl kviečiama prie šios trykštančiosversmės, kad krikščionių sekmadienio savitumas nebūtųprarastas. Ypač kai kuriais metų laikotarpiais, kaipantai per adventą ir Kalėdas, Viešpaties atėjimo lūkestisatnaujinamas veiksmais, gaivinančiais vilties suvokimąšeimoje ir bendruomenėje.Silvijos Knezekytės nuotraukaKlausimai sutuoktinių poraiKaip mūsų šeimoje suvokiamas sekmadienis ir susitikimassu prisikėlusiu Viešpačiu?Ar namie ir bendruomenėje išgyvenami veiksmai beiapeigos leidžia suvokti naują prisikėlusio Viešpatiesgyvenimą ir džiaugsmą dėl jo buvimo?Ar daiktų ir laiko dovanojimo patirtis, Žodžio klausymasisnamuose ir bažnyčioje, taip pat dalyvavimas prieEucharistijos stalo leidžia išgyventi sekmadienįkaip savaitines Velykas?Kokiais metų laikotarpiais ir kokiais veiksmais išgyvenamesekmadienio Eucharistiją kaip laukimo ir vilties laiką?Klausimai šeimų grupei ir bendruomeneiKas trukdo šiandienos visuomenėje išgyventi sekmadienįkaip dies dominicus – Viešpaties dieną?Ar įvesdinimas į apeigas ir krikščioniškosios bendruomenėsatmosfera iš tikrųjų parengia mus susitikti su nukryžiuotuir prisikėlusiu Viešpačiu?Kaip sekmadienis gali tapti Evangelijos ir Jėzaus prisikėlimoatminimo diena?Kaip liturginių metų tėkmė su savo laikotarpiais ir šventėmisišreiškia Viešpaties lūkestį?28 Artuma 2012 m. lapkritisArtuma 2012 m. lapkritis 29

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juosMuzikos garsaiGera pabūti vienu du„Artuma“ tęsia Kentenicho šeimos pedagogikos akademijos dalyvių liudijimus, kaip jiemspavyksta atgaivinti, atrodytų, jau „išsisėmusias“ santuokas. Šį mėnesį siūlome Jums Skirmantėsir Nerijaus KUKURAIČIŲ, santuokoje gyvenančių jau 12 metų ir auginančių 3 vaikus, liudijimą.Santuokos pradžioje poros turi savobendrus pomėgius, bendras veiklas, kuriosdažnai būna jų pažinties ir žavėjimosi vienaskitu pagrindas. Susilaukę vaikų šių pomėgiųsutuoktiniai nebegali tęsti kartu, tad dažniausiai arba užsiimajais po vieną, arba abu apleidžia pamėgtą veiklą, arba,liūdniausiu atveju – mėgaujasi tik vienas. Tiesą sakant, leistilaiką atskirai – gerokai paprasčiau tiek organizaciniu, tiekemociniu atžvilgiu – juk esame patyrę, kaip nelengva kartaissuderinti savo norus ir klausimą, kur palikti vaikus. Tam musskatina mūsų kultūra, kurioje daug kalbama, kaip svarburealizuoti asmeninius troškimus, ir peršama nuomonė, kadto galima siekti tik nevaržomiems kitų. O juk į santuokąnėrėme vedami svajonių, pasiryžę „investuoti“ į ją visą save,rizikuoti viskuo, kad tik galėtume keliauti KARTU.Pradžioje viską patinka daryti kartu. Gausėjant šeimaigreitai užgriūva rūpesčiai iš visų jėgų triūsiant dėl šeimosgerovės, auginant vaikus, kuriems dovanojame visą kitą savolaiką ir dėmesį. Atkovojus dienos kovas, belieka griūti į lovąir kaupti jėgas kitai dienai. Šie kasdieniai šeimos džiaugsmaiir vargai mūsų galvose ir širdyse nepastebimai okupuojavisą teritoriją. Po kelerių bendro gyvenimo metų kamnors paklausus, ką mėgstame veikti vienu du, lyg ir norisilengvai atsakyti, bet, nuoširdžiai tariant, nelabai prisimeniakimirkų, kai smagiai kažką veikei drauge su sutuoktiniu.Mūsų gražusis miško takelis, kuriuo susikibę mėgdavomekeliauti į paslaptingą, kvapnią, pilną saldžių žemuogiųmiško pievelę, retai beminamas. Ilgainiui jis apžėlėšiurkščia žole, įvairiais krūmokšniais.Panorėjęs juo eiti, sunkiaibeatrastum jo pradžią ir vingius.Tačiau kartais vis dar padvelkiasaldus žemuogių kvapas ir viliojamieli prisiminimai.Kaip iš naujo jį atrasti, iš naujopradėti juo vaikščioti, lankytivietas, kuriose iš naujo ir naujaiatrandame vienas kitą? Reikiapadirbėti, kol vėl prasiskinsi keliąpro aukštas viksvas. Greičiausiaiužtruks, kol surasime, ką galėtumeveikti kartu. O kas dabarmums teikia džiaugsmą?Tikime, jog Dievas mums padovanojopatį tinkamiausią sutuoktinįir turi kažkokią svajonęIdea Shinagawa nuotraukamūsų atžvilgiu, tad davė mums ir bendrų sielos troškimų.Šios minties vedami abu pasiėmėme po popieriauslapelį ir kiekvienas užsirašėme: „Ką man patinka veikti?“Kai žmona perskaitė savo lapelį, vyras šūktelėjo: „O taiką mes čia galime kartu veikti?“ Tačiau, perskaičius jam,atradome 4 punktus, ką patinka veikti mums abiem. Taibuvo žygiai, kelionės, pasivaikščiojimai, nuotykiai, aktyviveikla, pokalbiai, grožėjimasis gamta, skaitymas kartu.Na štai ir bendras pagrindas, reikia tik pasirinkti irsusiorganizuoti. Galime kartą per metus leistis į kabarojimosimedžiais parką, o kas savaitę – kartu pasivaikščiotiar paskaityti. Gal per kelerius metus paaugs vaikai,susitaupysime pinigėlių ir galėsime išvykti į kelių dienųkelionę?Mums patinka Naujųjų metų naktį užsirašyti didžiausiustroškimus ateinantiems metams, o paskui juos aptarti.Kai kurie troškimai būna asmeniški, jų siekti galitik vienas iš mūsų, tačiau, kartu aptarus, tai tampa mūsųbendra „investicija“. O kai kuriuos troškimus galėsimeįgyvendinti dviese, pvz.: nuvykti dviese į Romą, pažaistišachmatais. Be to, jau 4 metus kartą per savaitę skiriamekelias valandas mudviejų pokalbiui.Dabartiniai būdai sutuoktiniams leisti laiką kartulabai paprasti. Štai ką patinka veikti mūsų draugamsdviese: plaukti baidarėmis, važiuoti automobiliu į ilgaskeliones ir, kai vaikai miega, kalbėtis, eiti pasivaikščioti,lankytis koncertuose, skanauti maistą ir šnekučiuotis,žiūrėti filmą, gerti vyną, kartu skaitytivieną knygą, klausytis žmonospasakojimo apie perskaitytą knygą arįvykius, mylėtis, maudyti vaikus, būtiramiose vietose ir grožėtis, važinėtisdviračiais, kartu dirbti, išvažiuoti įsavaitgalio kelionę prie jūros. Atrodo,labai paprasta, ir šie dalykai yra įmanomigyvenant šeimoje. Jie teikia džiaugsmoir gilų pojūtį, kad esame laimingi,būdami kartu. Patyrus buvimo kartudžiaugsmą atsiranda vidinė laisvė irnoras dalytis tuo gėriu ir su aplinkiniais.Kviečiame ir jus išvalyti savoapžėlusius takelius ir pasimėgautibuvimu vienu du.Maironio sielos giesmėDovilė ZUOZAITĖApie iškilųjį Tėvynės dainių prelatą Joną Mačiulį-Maironį „Artumoje“ rašėme2007 m. spalį. Šiemet, minėdami jo 150-ąsias gimimo ir 80-ąsias mirties (1862 m.lapkričio 2 d. (pagal dabartinį kalendorių) – 1932 m. birželio 28 d.) metines,prisimename jį dar kartą. Poeto kūryba prilyginama ištisai poetinės kultūrosepochai, palikusiai svarų indėlį ne tik literatūroje, bet ir muzikoje, dailėje.Meilė muzikaiPoeto mintis ir jausmus žadino Lietuvoskrašto grožis, meilė gimtinei, jos praeičiai,žmonių išgyvenimai. Ši poezija tapoįkvėpimo šaltiniu ir kitiems menininkams,ypač muzikams – per 40 kompozitoriųpadabino kunigo eiles gražiausiomis melodijomis.Maironio ir kompozitorių ryšysbuvo nulemtas ne tik įkvepiančios poetolyrikos, bet ir to, kad jausminga Maironioprigimtis buvo neatsiejama nuo muzikos.Jis turėjo puikų, skambų lyrinio tenorobalsą, nuostabiai dainuodavo liaudies dainas,žavėjosi kompozitoriaus FryderykoChopino valsais, sonatomis, noktiurnais.Maironio namai alsavo muzikos dvasia,čia vyko kultūriniai vakarai, pokalbiaiapie meną, religiją ar net politiką,visuomet skambėdavo gyvai atliekamamuzika, čia susiburdavo kunigai, žymūsto meto menininkai, miesto aukštuomenė.Jautriausi išgyvenimai Maironįužplūsdavo klausantis pagal savo patiestekstą sukurtos dainos posmą. Jis minėjęs,kad jam pačiam labiausiai patinkaliūdnos ir ilgesingos melodijos. Gal dėlto ir jo kūryboje dažnai aptinkame šiasjausmų ir išgyvenimų intonacijas.Maironio ir Naujalio draugystėDaugiausia muzikos kūrinių pagalMaironio tekstus parašė artimas bičiulisJuozas Naujalis. Jų draugystė prasidėjo1892 m., kai kompozitorius parašėpirmą dainą pagal jo eiles „Jau slavaisukilo“. Išgirdęs gaidas, poetas liko sužavėtasir paprašė rankraščio, kurį vėliausudegino Peterburge, kad per kratąjo neaptiktų policija. Sudegusios natosvėliau nebuvo atkurtos. (Šiandien plačiaipaplitusi daina „Jau slavai sukilo“yra Česlovo Sasnausko.)Lenkiškoje aplinkoje subrendusįNaujalį į lietuviškos kūrybos kelią atvedėMaironis. Tai lėmė jo poezijos galia, žavėjusikompozitorių, bičiuliškas jų bendravimas,pasivaikščiojimai Kauno Santakoje,pasibuvimai Maironio namuose.Iš viso Naujalis pagal Maironio eilessukūrė 25 kūrinius. Neretai pats poetasateidavo pas kompozitorių su konkrečiutekstu, kad šiam parašytų natas, tardavosi,kokioms eilėms tiktų melodija. Daugelisdainų yra tapusios ne tik muzikos,bet ir apskritai svarbia kultūros dalimi.Tai paliudija viena tauriausių dainų „Lietuvabrangi“, okupacijos ir Atgimimolaikais buvusi tarsi antruoju Lietuvoshimnu (deja, vis dar mažai kas žino visąšį eilėraštį, o tebekartoja tik sovietinę,cenzūruotą jo versiją...). Į atokiausiustėvynės kampelius šviesų Maironio žodįnešė dainos „Už Raseinių ant Dubysos“,„Ar skauda man širdį“, „Užmigo žemė“,„Pavasaris“, „Vasaros naktys“, „Miškasūžia“, „Burtai“, jaunystės bei džiaugsmohimnas „Jaunimo giesmė“ arba „Dainųdainelės“, parašyta specialiai pirmajaiDainų šventei 1924 metais. Abiejų menininkųkūrybinės sąsajos išaudė nuostabiųir ilgaamžių muzikos ir poezijosmeno gijų audeklus.Česlovo Sasnausko palikimasSkambūs Maironio posmai giliaipalietė ir Česlovo Sasnausko kūrybą, išviso muzikas parašė 8 kūrinius. Abiejųmenininkų bendrystė subrandino vienąnuostabiausių giesmių – „Marija, Marija“.Tai tarsi bažnytinis himnas, puošiantisliturgines šventes, progines iškilmes,arba giesmė, sielos ramintoja, skambantiišlydint artimuosius amžinojo poilsio.Giesmė taip įaugo į tautos dvasią, kadMeno kūrėjų draugijos valdyba. Iš kairės: Maironis,P. Galaunė, J. Naujalis, B. Sruoga, A. Sutkus, F. Kirša,S. Šilingas. 1920 m. Iš Maironio lietuvių literatūrosmuziejaus archyvo.neretai nebesusimąstome, jog šių maldoseilučių autorius – Maironis.Dar vienas nuostabus kūrinys – „Kurbėga Šešupė“. Sukurtos dvi kūrinio versijos:pirmoji lengvesnė, liaudiškesnė, antroji– sudėtingesnė, labiau išplėtota, jądainuojame ir šiandien. Daina skambėdavoir tebeskamba tautiniuose minėjimuose,bažnyčiose, yra atliekama po visąpasaulį pasklidusių lietuvių.Kiti kompozitoriaiPagal Maironio eiles kūrė ir kuriaįvairių kartų kompozitoriai: AleksandrasKačanauskas, Juozas Tallat-Kelpša, StasysŠimkus, Juozas Gruodis, Bronius Budriūnas,iš dabartinių – Mindaugas Urbaitis,Vytautas Miškinis, Laimis Vilkončiusir kiti. Kūriniuose skamba visos poetą jaudinusiostemos – nuo brangios krašto praeitiesiki asmeninių dvasininko tikėjimoišpažinimų, vienatvės, skausmo akimirkųar net meilės intonacijų. Pats poetas neslėpdavo,kad jo kūrybai reikia mūzos, tačiautai būdavo tik gražūs susižavėjimai,išreikšti nuostabiomis eilėmis.Kai kuriems eilėraščiams muziką rašėir ne vienas kompozitorius. Daugiausiakompozicijų sukurta pagal „Manogimtinė“ (7 kūriniai), „Kur bėga Šešupė“(5 kūriniai).Maironis buvo ypatingos meninėspajautos žmogus, jo siela ilgėjosimuzikos, tad savo kūryba siekė,kad lietuviška daina sklistų kuo plačiau.Dvasininko muzikalaus poetinio pasaulio,pagyvinto mūsų kompozitorių, žavesionenublukina metų ir epochų kaita,jis iškyla virš laiko praeinamybės.30 Artuma 2012 m. lapkritisArtuma 2012 m. lapkritis 31

AkiračiaiAkiračiaiGrigalius Didysis. Miniatiūra iš „Antiphonariumofficii“. 990–1000 m. Šv. Galo abatija. ŠveicarijaIštakosGrigališkojo choralo, kaip irvisos didžiosios muzikos, šaknųreikia ieškoti senovės graikų kultūroje.Apie muzikos poveikį ir jos prigimtį rašė mąstytojaiPlatonas ir Aristotelis, matematikai – pradedantPitagoru, Euklidu ir baigiant Aristidu Kvintilianu. Šie pirmiįžiūrėjo neginčytinas muzikos sąsajas su matematika,netgi įrodė, kad protą lavinti be muzikos – neįmanoma.Ir ne tik dėl to, kad ji paremta matematika!Kai ankstyvaisiais viduramžiais Bažnyčia pradėjo vienytitautas, apie galingą muzikos poveikį graikiškai rašė Origenas,šv. Jonas Auksaburnis, lotyniškai – šv. Ambraziejus, šv. Augustinas,šv. Jeronimas, vėliau ir šv. Tomas Akvinietis. Apiejį gerai žinojo ir judėjai, garbinę Dievą giesmėmis, o ne tikžodine malda ar kūno judesiais. Visas Senojo Testamento150 psalmių senovės žydai išgiedodavo. Šventykloje aukojantavinėlį, dalyvaudavo bent 12 levitų chorelis, giedantistos dienos psalmę. Krikščionys perėmė judėjų palikimą.Taip muzika per antikos kultūrą ir judėjus atkeliavo įankstyvąją krikščionybę ir, pasak kai kurių autorių, II amžiujeKristaus išpažinėjai jau melsdavosi būtinai giedodami.Taip formavosi grigališkojo choralo užuomazgos.AtsiradimasDauguma autorių linkę grigališkojo choralo atsiradimąsieti su Milano vyskupu šv. Ambraziejumi, gyvenusiuIV a. Nors yra tam tikrų duomenų, kaip minėta, ir apieII a., tačiau Ambraziejus labai išpopuliarino šį giedojimobūdą. Jis pasklido Vakaruose, nuolat kisdamas, bet kaikurie ambraziejiškieji elementai Milane išliko iki šiol. Visdėlto kiekvienas kraštas giedodavo savaip. Prancūzijojegiedota gališkai, Ispanijoje mozarabiškai (su arabų kultūrosapnašu), vokiečiai taip pat turėjo savo „stilių“.grigaliskasis choralasKą gali muzika? Beveik viską. Nuliūdinti, sužadinti mąstymą, sukelti džiugesį,ekstazę, grožėjimąsi, sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą, viltį, meilę ir vesti Dievo keliu.Nėra meno, kuris taip greit ir giliai paveiktų žmogaus sielą bei protą, kaip muzika.Ji toli už savęs palieka tapybą, skulptūrą, kiną, teatrą ir net savo prigimtimi jaigiminingą architektūrą.Vienas žymiausių iškiliosios muzikos titanų, sakralinės muzikos kūrėjas OlivierMessiaenas (1908–1992), būdamas jau garbaus amžiaus įžymybė, rašė: „Muzikayra kalba, galinti pasiekti slapčiausias žmogaus sielos kerteles. Tai abstrakti kalba,prabylanti daugiau į pasąmonę, o ne į sąmonę. Be to, ši kalba pažadina kilniausiusžmogaus jausmus, jo žvilgsnį, klausą. O nustebimas garsu ir spalva – taijau ekstazės pradžia...“ Ne veltui visos religijos Dievą šlovina naudodamos muziką.Ji sukelia subtiliausius sielos virpesius, veda mus gėrio, Dievo ir artimo meilėslink. Šitai jau kažin kada žinojo Bažnyčios Tėvai ir apie tai rašė. Suvokdami neišmatuojamąmuzikos galią, jos net prisibijojo.VI a. popiežius Grigalius I Didysis, tapęs Romos vyskupuir ėmęs puoselėti savo chorą, rūpintis bažnytinemuzika, steigti giedojimo mokyklas (schola cantorum),nusprendė, jog liturginį giedojimą reikia sunorminti. Taišis ryžtingas popiežius, vėliau paskelbtas šventuoju, irpadarė. Manoma, kad ant peties jam buvo nutūpęs balandis,– Šventoji Dvasia sufleravo į ausį, o Grigalius diktavoraštininkui. Jo nustatytoji tvarka gyvavo iki XVI a.,t. y. iki Tridento Susirinkimo.Žiupsnelis istorijosGrigališkasis choralas tapo maldos forma vienuolynuose(Valandų liturgija) ir bažnyčiose (šv. Mišių malda).Tekstai – Šventojo Rašto, o melodika perduodamaiš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Gaidų užrašyti tais laikaisžmonės dar nemokėjo. Tiesa, bandymų, vadinamųneumomis (sudėtinga įvairių ženklų sistema ant 2 linijų),būta, bet tie užrašai buvo suprantami tik profesionaliemsgiedotojams ir tai ne visiems. Tik XI a. muzikosteoretikas vienuolis Gvidas Arecietis sugalvojo gamą irnatų užrašymą ant keturių linijų, kurių skaičių prireikusbuvo galima didinti iki šešių. Gaidas rašė kvadratėliais arrombais. Tai prilygo rašto atradimui. Taigi, XI a. užrašytichoralai jau nesunkiai perskaitomi ir mūsų laikais.Laikui bėgant choralas plėtėsi, savaip augo, tobulėjo,bet apie tai vėliau.Taip jau nutiko, kad susiformavo dvi grigališkojo choralomokyklos: vienuolyno ir katedros. Maža to, atsiradoir vietinių skirtumų dėl geografinių padėčių. Choralasapaugo įvairiais papildymais, „papuošimais“ ir t. t., todėlXVI a. Tridento Susirinkimas juos uždraudė. Pradėjobrautis ir instrumentinė bei polifoninė muzika, tad grigališkasischoralas, tyriausia ir skaidriausia maldos forma,tarytum apmirė, neteko populiarumo.XIX a., 1830 m., Prancūzijos Solemo vienuolyneprasidėjo grigališkojo choralo atgimimo sąjūdis. Tėvaibenediktinai buvo labai aktyvūs, netrukus jų iniciatyvąperėmė vokiečiai ir 1903 m. Pijus X paskelbė grigališkąjįchoralą pagrindine Katalikų Bažnyčios liturgine muzika.Tą patį pakartojo Pijus XII enciklikoje Musica sacra(„Šventoji muzika“, 1955 m.). Vatikano II Susirinkimastam pritarė, bet nedraudė ir kitokios muzikos.Kas yra grigališkasis choralas?Tai vienbalsis giedojimas be instrumentinio pritarimo.Choralo tekstas ir muzika neišskiriami, t. y. priklausovienas nuo kito. Gieda: a) solistas; b) visas choras. Tekstailotyniški (vertimai – retos išimtys). Dažniausiai tai prozaarba laisvosios eilės. Ritmas priklauso nuo teksto.Paprasčiausias atlikimo būdas yra pusiau deklamavimas(rečitacija). Nesudėtingas ir psalmių tekstų giedojimas,vadinamas psalmodija. Dažnai pasitaikanti antifonayra vieno asmens rečitatyvu atliekama psalmė, kuriosrefreną atitaria choras. Gana paprastos giesmės bei himnai.Manoma, kad jie atkeliavo iš Sirų Bažnyčios per juosperėmusį šv. Ambraziejų. Dar viena forma – sekvencija.Tai daug folkloro apnašų turintys kūriniai, skirti parapijos,vyskupijos, miesto, valstybės šventajam globėjui. TridentoSusirinkimas sekvencijas sukritikavo ir paliko tik penkias,bet jos gyvos iki šiol. Pvz., per kiekvienas laidotuves girdimeTomo Celaniečio Dies irae („Rūsti diena“), sukurtą1256 m. Garsiąją Stabat Mater („Stovi Motina“) 1300 m.sukūrė da Todi, o Lauda Sion Salvatorem („Šlovink, Sione,Išganytoją“) tekstą parašė pats šv. Tomas Akvinietis.Responsorijos jau yra sudėtingesnės. Tai solinės giesmės,refreną gieda choras.Bet kuris iš šių giedojimų būna trijų stilių:a) silabinis – vienam skiemeniui tenka viena nata(himnai, paprastesnės antifonos, rečitacijos);b) neuminis – vienam skiemeniui tenka 2–5 natos(labiausiai paplitęs);c) melizminis – puošnus stilius, svarbiausi, taip pat irpaskutiniai skiemenys išpuošti ilgomis vokalizėmis.IX–XII a. tekstai pradėti laisvai plėtoti. Tai vadinamatropais. Juos Tridento Susirinkimas irgi uždraudė.Labai iškilmingos yra iš žydų perimtos giesmės „Aleliuja“.Jomis šlovinamas Viešpats, jos pasižymi daugybepuošmenų, gausia melodika. Dar įmantresnė „Aleliuja“išvestinė – jubiliacija.Vėliausiai išsirutuliojo liturginė drama – ŠventojoRašto siužetų vaidinimai, kai atlikėjai gieda grigališkąjįchoralą. Ji išsilaikė iki XIV a. Liturginėje dramoje skambėjotropai, sekvencijos, himnai, antifonos. Spėjama, kadiš jos kilo opera.LietuvojeĮ Lietuvą grigališkąjį choralą atvežė šv. BrunonasXI a. pradžioje. Taip pat žinoma, kad jį giedojo XIV a.Vilniaus pranciškonai. XV a. Vytautas Didysis įkurdinoTrakuose benediktinus, tačiau Lietuvoje jie šioje srityjenepasižymėjo (bent jau tada). XVI a. Vilniuje grigališkąjįchoralą giedojo bernardinai.XIX a. pabaigoje Juozas Naujalis ir Teodoras Brazysšį giedojimą buvo trumpam atgaivinę.Kalėdų giesmės fragmentas su neumomis. „Antiphonarium officii“manuskriptas. 990–1000 m. Šv. Galo abatija. Šveicarija1989 m. trys buvę „Ąžuoliuko“ choristai ir keli muzikantaiVilniaus arkikatedroje įkūrė grigališkojo choraloansamblį Cantores capellae S. Casimiri („Šv. Kazimiero koplyčioskantoriai“). Nuo jų viskas ir prasidėjo. Dabar grigališkasischoralas giedamas visuose didesniuose Lietuvosmiestuose. Lietuviai bendrauja su Solemo benediktinais,iš jų mokosi. Kasmet Kražiuose rengiamos studijų savaitėsAd Fontes („Prie šaltinių“). Kelios jų vyko Kretingojeir Kaune. Grigališkojo giedojimo teoriniai ir praktiniai pagrindaidėstomi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje irvisose kunigų seminarijose, o Palendriuose įsikūręs benediktinųvienuolynas tapo tikra šio giedojimo oaze.Net palaimintasis Jonas Paulius II buvo maloniai nustebęs,kai Vilniuje jį pasitiko 80 balsų choras giesme Tues Petrus („Tu esi Petras“).Krikščionybės aušroje per šv. Mišias giedodavo visi.Taip buvo per 2000 metų. Kas gieda dabar? Dažniausiaiprastokas choras, kelios moterys, „gitaristai“... Dar pokariolaikais giedodavo visa bažnyčia kaip vienas – nuo mažoiki seno. Šis paprotys sunyko. Tai labai graudu.Giedama malda, prieinama kiekvienam, kas turi bentšiokią tokią klausą ir balsą, yra nepalyginamai gilesnėir nuoširdesnė, nei kalbamoji. Turbūt ji mielesnė ir Dievui,jei žmonės tūkstančius metų meldžiasi giedodami. Jeigudėl objektyvių priežasčių nepajėgiame giedoti, giedokimebent mintyse, pritardami kiekvienam grigališkojo choraložodžiui ir natai, nes tai eina tiesiai į ausį Dievui, kai jispalinkęs į mus meiliai šypsosi.Parengė Vanda IBIANSKA32 Artuma 2012 m. lapkritisArtuma 2012 m. lapkritis 33

SveikataGyvenimas kaip senas vynasApie judėjimą ir saikąGydytojo Petro patarimaiAr tikrai esame katalikai?Studijuodami „anais“ laikais turėjome tokį dalyką – filosofiją. Ją dėstė Moksliniokomunizmo ir TSKP istorijos katedroje. Dialektinis materializmas buvo vienintelėpažiūrų sistema, deranti tarybiniam studentui medikui. Dėkui dėstytojai,supažindinusiai mus ir su kitomis filosofinėmis sistemomis, nors ir prisidengiantkritika. Atsimenu, dalis paskaitos buvo skirta saikui apibūdinti, nagrinėti jo suvokimuiistorijoje. Dabar gailiuosi, kad nebuvau pakankamai atidus. Įstrigo tik tai, kad saikosąvoka filosofams visais laikais kėlė daug problemų. Kasdienybėje besiblaškydami,nesigiliname į tokias subtilybes. Tačiau verta prisiminti saiką, kai rūpinamės sveikata.Kiekvienas esame kitoks, tad ir saikas skirtingas kiekvienam. Sužinoti ar nusistatyti(teisingai nustatyti, nesuklysti!), kiek galiu ar privalau sau leisti, – svarbu. Štai nustatėmūsų valdžia alkoholio saiką vairuotojams – 0,4 promilės – ir suklydo. Tai tiesiogleidimas vairuoti girtam. Tuo Lietuva dabar serga nuo traktorininko iki Seimo nario. Neskiekvienas žino, kad galima, o kiek – tai jau sunkiai apibrėžiamo saiko klausimas.kulių. Ligoniukui suhipavus ligoninėje,pagalba šalia. Bet žygyje, sportuojant arsunkiai dirbant reikėtų neperdozuoti fiziniokrūvio. Saikas svarbu!Toji fizinių pratimų savybė – degintigliukozę – labai padeda atsikratantantsvorio. Nejudrumas drauge su rajumusukėlė vaikų nutukimo epidemijąŠiaurės Amerikoje ir Europoje. Skiriantnutukimui gydyti fizinius pratimus, vėltenka juos dozuoti, nustatyti saiką. Vargšaisąnariai nepakelia krūvio, o širdisir plaučiai nespėja aprūpinti deguonimididelio intensyviai ir ilgai judančioorganizmo.Kai judame siekdami treniruoti, lavinti,sveikatinti kūną, reikia programos,galbūt ir protingo specialisto patarimo.Sąnariams, sausgyslėms, raumenims būtinaapšilti prieš ilgą ir intensyvų darbą.Kitaip galimos traumos. Širdis ir raumenysstiprės ir bus sveikesni, jei mankštoskrūvius didinsime laipsniškai, o judėsimene priešokiais, bet nuolat. Kad ilgaiir džiugiai galėtume dalytis meile su artimaisiais,tenka sistemingai ir atkakliaitobulėti, treniruotis, dirbti...Saiką sunku apibrėžti. Tuo įsitikinameatrasdami, jog kai kur to saiko lyg irnebereikia. Ar pastebėjote, kokie šviesūs,išmintingi yra senstantys aktoriai?Jokia senatvinė silpnaprotystė, jokiaAlzheimerio liga jų neima. Dėsto mintisaiškiai, sudomina klausytojus, tiesiogRoko Balsio nuotraukaDievas sukūrė mus turinčius kūnąir sielą. Tik jų abiejų vienovė daro musžmonėmis pagal Dievo planą. Rūpintissavo kūnu, jį tobulinti, sveikatą palaikyti– būtina. Kaip ir tobulėti dvasia. Anotpalaimintojo Jono Pauliaus II, asmuo –tai protinga ir laisva būtybė, siekiantitobulėti per meilę. Kai jaučiamės mylimi,tobulėjame; kai mylime kitus ir save,taip pat tobulėjame. Tobulindami arbasveikatindami savo kūną, darykime taisu meile, netyčia nesužalokime.Judėti sveika, tačiau irgi reikia nepamirštisaiko. Neturėti tokio naudingodalyko kaip judėjimas saikas – žalinga.Cukralige sergantys vaikai moka susimažinticukraus kiekį kraujyje ne didindamiinsulino dozę, o lakstydami. Atlekia vakarepas budinčią seselę tuntas ligoniukųkraujo mėginių duoti ir šaukia: „Manocukrus bus geras (suprask: žemas) – nusilaksčiau!“Nusilakstyti cukrų klinikų koridoriuosepaprasta, atstumai didžiuliai.Gliukozė sunaudojama raumenų darbui.Atrodytų, viskas gerai, juk diabetikai toir siekia – mažinti gliukozės kiekį kraujyje.Bet mažinti reikia iki normos, ne žemiaujos. Būklę, kai pritrūksta gliukozės,ligoniai vadina hipuoti, nuo žodžio hipoglikemija,reiškiančio mažą gliukozėskiekį kraujyje. Hipuojant elgiamasi agresyviai,vėliau apima mieguistumas, pasireiškiahaliucinacijos, galiausiai ištinkakoma – netenkama sąmonės, būna trauspinduliuoja.Nors fizinė sveikata dažnamjų jau šlubuoja, tačiau kokie minčiųsrautai, emocijų šuoliai! Kodėl? Ogidėl nuolatinės besaikės proto ir dvasiosmankštos! Juk aktorius priverstas atmintinaiišmokti tūkstančius puslapiųteksto, įsijausti į daugybę personažų.Nuo pikto vilko iki Hamleto, nuo Pelenėsiki Kleopatros. Neįsivaizduojamaiintensyvus judėjimas turėtų vykti pilkosiosesmegenų ląstelėse. Ne veltui seneliųprieglaudose moko eilėraščių, svetimųkalbų, sprendžia sudoku. Mankština,judina smegeninę, kad ilgiau veiktų besutrikimų. Gal vertėtų tą proto mankštąpradėti vaikystėje ir nenutraukti, išsidrėbusprieš televizorių, pasyviai sugeriantvisą iš ten besiliejantį šlamštą?Baigsiu klausimu. Koks yramaldos, šventumo, meilės saikas?Ar esame tokie protingi ir laisvi, kadnusistatytume sau tobulėjimo ribą?Bažnyčia išgyvena toli gražu ne pačius geriausius laikus. Nelūžta suolai nuotikinčiųjų gausos, labai trūksta pašaukimų. Viena seminarija užsidarė, kitoseklierikų skaičius itin kuklus. Jaunimas net neateina į Atvirų durų dienas, kuriasrengia seminarijos. Kodėl staiga sumažėjo pašaukimų? Ir tai – visoje Europoje! Betman labiau rūpi Lietuva. Ką gi, ne paslaptis, kad tikėjimo daigai sudygsta šeimoje.Iš kitos pusės, autentiškas tikėjimas yra duotybė. Ne, jis nenukrenta iš dangaus.Tačiau sėkla sudygsta arba ne. Jai netrukdoma dygti, kai kada daugiau pašviečiasaulė, bet kartais, nežinia kodėl, leidžiama brautis į paviršių ir į šviesą pačiai.Dirva yra šeima ir šioje muzikoje pirmaisiais smuikais groja moterys. Jos užpildobažnyčių navas, rūpinasi vaikų krikštu, Pirmąja Komunija, dar visai mažylius išmokožegnotis ir maldelių. Beje, į tacelę aukoja irgi jos. Ir šv. Mišių užsakymu pasirūpina.Mamos, močiutės, tetos.Na, o tas tikrasis tikėjimas? Kai neapsiribojama sekmadieniošv. Mišiomis, velykine išpažintimi ir sakramentais,o stengiamasi gyventi pagal Dekalogą ir vengti septyniųdidžiųjų nuodėmių? Tokių yra mažuma. Bet taipbuvo visada. Žmogus silpnas, nors ir nenori prisipažinti.Esančių stiprios dvasios – nedaug.Tačiau grįžkime prie drungnųjų. Šiuo metu žmonėskatalikybę mato dvejopai. Vieni krikščionybėje įžiūrinormalią ir būtiną ortodoksiją, kitiems tie patys dalykaiatrodo esą tamsus fanatizmas. Pirmieji pagrindinių,fundamentalių priesakų laikymąsi priima kaip moralinętvarką, antrieji reikalauja liberalumo ir tolerancijos. Toleravimasko? Nuodėmės, moralinės netvarkos, amoralumo?Tie antrieji netiki esant šėtoną, nors pripažįsta, kadDievas yra, visus iki vieno kunigus laiko tamsybininkais,dažnai šaukia: „Dabar ne Viduramžiai!“ ir pan. Aišku,tuos žmones sunku pavadinti tikinčiaisiais, nors jie manotokie esą. Tokioje šeimoje užaugęsjaunuolis vargu ar pajus pašaukimą,nes mamą ir močiutę jau nugalėjotėvas. Vyras vyrui mūsų maskulinizuotojevisuomenėje visada svarbesnisuž moterį.Itin didelę žalą religijoms (ne tikkrikščionybei, bet ir judaizmui) padarėkovingasis XVIII amžius, vadinamojiApšvietos epocha. Iki jos tikėjimasbuvo ne privatus žmogausreikalas, bet visada – kultūros pagrindas.Maža to, metų ciklą reguliavobažnytinės šventės, geografiniais centraislaikytos šventos vietos, piligriminėstrasos, vaikus krikštijo bibliniaisar kitų šventųjų vardais, natūraliaiVanda IBIANSKApriimdavo mirtį ir gimimą, pasauliovisumą, gyvenimo prasmę.Taip, dauguma gyveno neturte,net skurde, bet žmogusdvasiškai jautėsi saugus.Atėjus Apšvietos amžiui iriškėlus žmogaus proto kultą, visatai ėmė klibėti. Protai gavo stimulą,tačiau pasirinkus religiją be dogmų,laisvai interpretuojant ŠventąjįRaštą ir stengiantis išstumti perdaugiau nei 1500 metų empiriškaipatikrintą tvarką tiek individas,tiek ir visuomenė pasijuto nesaugiai. Net didysis Kantasrašė: „Turėk drąsos vadovautis savo protu.“ Ir vos ne kiekvienasėmė vadovautis. Aš, žmogus, esu pasaulio kūrėjas, joformuotojas... Nemanau, kad Kantas, enciklopedininkai irvisi XVIII a. filosofai buvo neteisūs. Greičiau reikėtų vadintijuos „teisiais ir neteisiais“. Filosofijai autoritetas yra protas,religijai – Dievas. Apšvietos filosofai nebuvo ateistai,tiesiog proto galią jie kėlė pernelyg aukštai ir norėjo, kadreligija būtų patogi, t. y. tokia, kokios norėjo.Dabar turime XXI amžių ir... visa tai, kas buvo XVIIIamžiuje. Viskas lygiai taip pat! Norime „patogios“ Bažnyčios,Dievo, kuris nesikištų į mūsų reikalus, kai to nepageidaujame,bet gelbėtų, kai įklimpstame. Tebūnie jisšalia, kad pašaukčiau, kai man prireiks, tačiau šiaip jauaš turiu savo protą!Kodėl tokie esame? Dar kartą ir labai pagrįstai reikiaversti kaltę komunizmui. Dabartinė vyresnioji karta (turiugalvoje 70-mečius) augo siautėjantateizmui. Jiems pagrindas išpo kojų buvo išmuštas, tvirti išlikotik patys ištvermingiausi, be to,brendę palankioje aplinkoje. Šioskartos vaikai ir vaikaičiai negavo išsavo tėvų, senelių to, ką gaudavožmonės XX a. pradžioje, kai tikėjimasir šeimos buvo kur kas tvirtesni.Tamsųjį vaidmenį atlieka irpasaulietiška žiniasklaida, kuriojekleras ir Bažnyčia apipurškiamibūtinai juoda spalva. Tai daromapernelyg dažnai. Didmiesčių inteligentija,į kurią krypsta žmoniųakys, nes ji reprezentuoja tąišgarbintąją proto galią, religiškai34 Artuma 2012 m. lapkritis Artuma 2012 m. lapkritis 35

Gyvenimas kaip senas vynasyra drungna ar net Bažnyčios atžvilgiu nusiteikusi negatyviai.Nors mass media transliuoja, aprašo šv. Mišias, betkartkartėmis duodama suprasti, kad Bažnyčia yra prietaringa,dogmatiška (lyg dogmos būtų blogis), atsilikusi,smerkia gerą gyvenimą, vartotojiškumą, reikalauja moralinėsdrausmės lytiniame gyvenime ir t. t. Visa tai gi šitaipapsunkina gyvenimą!!! Na, ir rezultatai akivaizdūs.Nyksta kasdienė ne tik šeimos, bet ir asmeninė malda(pirmoji jau tapo retenybe), vakarinė sąžinės sąskaita,nuoširdi atgaila, gili, tikra išpažintis, atsiteisimas. Vienosmoterys Bažnyčios ant savo liaunų pečių ilgai neišlaikys.Taip, būti tikru kataliku sunku! Net labai sunku. Bet...verta! Tikėjimas ir autentiškas jo praktikavimas atnešadvasinį komfortą, saugumo pajautimą ir ramybę.Na, bet už dyką tik sūris pelėkautuose. Kad visa taigautume, reikia tikėti vieną savąjį Dievą, o ne kažkokįVido Venslovaičio nuotraukosmiglotą kosminį protą, nežinia kokį absoliutą (jau tadageriau citrininį Absolut), nepiktnaudžiauti Viešpaties vardu(geriau sakyti „Kad tave kur“), ilsėtis, kaip liepė Visagalis,t. y. kas septintą dieną, nes taip naudingiausia mūsųkūnui (kuriam, beje, priklauso ir smegenys su tuo visuprotu), mylėti tėvus, jais rūpintis, taip pat ir materialiai),nežudyti nieko, gyvūno taip pat, mylėti savo žmoną arvyrą ir nespoksoti į svetimą, nors jos kojos būtų iki pažastų,o jis kalbėtų Julio Iglesias balsu, būti skrupulingaisąžiningiems, niekada, niekam ir niekur nemeluoti, nepavydėtikitam jo vilos Ispanijoje, Bentley automobilio,jachtos, sąskaitų bankuose. Be to, nepraleisti progos padarytigerą darbą. Tai visai nesunku, nes malonu.Na, viską susumavus – nelengva. Bet, kaip sakiau,verta. Juolab kad tada ir terminas skaistykloje galbus trumpesnis. Netgi su padoria kompanija.O kompanija visada svarbu!Išvada aiški. Tradiciškai tikėti geriau. Gyventižinant, kad tavęs link sklinda Meilės spinduliai,kad peržengus žemiškąjį slenkstį būsi amžinai gyvas,tai jau net labai neblogai. Todėl renkuosi tikėjimą.Tą XVI ar XVII amžiaus, „atsilikusį“, „tamsybišką“.Jei būčiau vyras (jaunesnis nei 45-erių), rinkčiausikunigystę su visu celibatu, moraline ir kitokiadisciplina, pasiaukojimu. Geri kunigai sako, kad tai„veža“. Tikiu jais.Šypsenos be raukšlių* * *Keturmetis sūnelis užmigo ant sofos, ir tėtis nusprendėnunešti jį į lovytę. Atsargiai paėmė ant rankų, o vaikasjam per miegus:– Padėk, iš kur paėmei!..* * *Ieškojau darbo. Sudėliojau gyvenimo aprašymą, atspausdinau,perskaičiau ir apsiverkiau. Tokiam puikiamžmogui teks dirbti...* * *Sūnus vakare skambina namo:– Mama, labas. Ar galiu eiti į diskoteką?– Klausk tėvo.– Gerai, pakviesk jį.– Tuoj.– Labas, tėti. Girdėjai, „Žalgiris“ laimėjo!– Taip!– Tai tą ir norėjau pasakyt. Pakviesk mamą.– Mama, girdėjai? Tėtis leido!* * *– Kodėl jūs penkerius metus sėdėjote kalėjime?– Todėl, kad manęs anksčiau neišleido.* * *– Pirmadieniais aš visada pasijuntu kaip RobinzonasKruzas...– Kaip tai?– Labai ilgiuosi penktadienio.* * *Prieš pat darbo pabaigą į sporto prekių parduotuvęįbėga uždususi moteris:– Man šovinių! Tik skubiai!– Kalibras? – klausia pardavėjas.Moteris nužvelgia pardavėją:– Tokio pat ūgio kaip jūs, tik truputį storesnis.* * *„Yra du begaliniai dalykai – visata ir kvailumas. Beje,dėl visatos aš dar nesu visiškai tikras“, – sakė Einsteinas.36Artuma 2012 m. lapkritis

Mūsų draugaiSkaudžiai nuo bažnyčios gaisronukentėjusios Kulautuvos parapijosklebono ir bendruomenės vardukviečiame visus galinčius savopinigine auka paremti šios jiemslabai brangios Švč. MergelėsMarijos Vardo bažnyčiosatstatymą.Paramą siųsti:Kulautuvos Švč. M. Marijos Vardo parapijai,A. s. LT447044060005937452, į. k .191245462Pušyno g. 23, 53482 Kulautuva, Kauno r., tel. (8~37) 54 33 44, mob. (8~698) 43 331Viešpats visiems teatlygina šimteriopai!Gyvenimo ir tikėjimo institutoTIKĖJIMO METAMS SKIRTOS PROGRAMOSSeminaraiPER JUOKUS Į GERESNĘ SANTUOKĄ (DVD)2012 m. lapkričio 9–10 d.;2013 m. sausio 11–12 d.; vasario 22–23 d.;balandžio 26–27 d., KauneSAKRALINIŲ ŠOKIŲ SEMINARAS„TALITA KUM-ŠOK!”2012 m. lapkričio 15 d. (14–18 val.), KauneKRIKŠČIONIŠKOJO DVASINGUMO RAIDAPradžia 2012 m. lapkričio 6 d., 18 val., KauneNuotolinio mokymo programaPIRMŲJŲ AMŽIŲ DVASINGUMASPradžia 2012 m. sausio 16 d.RekolekcijosREKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS MOKYTOJAMS2012 m. gruodžio 8–9 d., ŠiluvojeREKOLEKCIJŲ SAVAITGALIS SU BIBLIODRAMA„TAISYKITE VIEŠPAČIUI KELIĄ!IŠTIESINKITE JAM TAKUS!” (Iz 40, 3)2012 m. gruodžio 14–16 d., ŠiluvojeŠv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybosPRADŽIA IR PAGRINDAS2012 m. gruodžio 26–31 d.;2013 m. sausio 4–9 d.; birželio 17–22 d.,KulautuvojeDaugiau informacijos ir registraciją galite rastiinternetiniame puslapyje www.gtinstitutas.ltarba skambindami tel. 8 37 280 530Lietuvių KatalikųReliginė Šalpaparėmė š. m. II pusmečio „Artumos“ prenumeratąper vyskupijų Caritas skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.Taip pat fondo dėka „Artuma“ pasiekia ir pasaulio lituanistines mokyklasremia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“,„Akiračiai“, „Muzikos garsai“ publikacijasArtumaKatalikiškas mėnraštis šeimaiNr. 11 (276) / 2012Eina nuo 1989 metų spalioISSN 1392-382XSteigėjas Lietuvos CaritasLeidėjas Viešoji įstaiga Caritasleidykla „Artuma“Įmonės kodas 134460120A. s. LT097300010002264553Vyr. redaktorius Darius ChmieliauskasRedaktorė Vanda IbianskaRedaktorė stilistė Dalė GudžinskienėTechninė redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVSKorektorė Rūta LazauskaitėDailininkė Silvija KnezekytĖVyr. buhalteris Arūnas UrniežiusRedakcijos adresas:Rotušės a. 23, LT-44279 KaunasTel./faks. (8 37) 20 96 83redakcija@artuma.lt www.artuma.ltSL Nr. 340. Užsakymo Nr. 37743Tiražas 10 500 egz.Spausdino UAB „Spaudos praktika“Chemijos g. 29, LT-51333 KaunasŽurnalą galima bet kada užsisakytikiekviename Lietuvos pašteIndeksas – 5010Žurnalo kaina 3 Lt (atsiimant redakcijoje – 2,9 Lt)© ArtumaRedakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

Aušros VartųGailestingumo Motinos atlaidai2012 m. lapkričio 11–18 d.„Tikėjimas ir gailestingumas –Dievo dovana ir užduotis“Kiekvieną dieną atlaidų metu:Šv. MišiosLietuvių kalba8 ir 9.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje11 ir 19 val. – Šv. Teresės bažnyčiojeDėmesio! Lapkričio 10, 11 ir 18 d. 11 val.šv. Mišios aukojamos prie atviro koplyčios lango.Lapkričio 10 d. 8, 9.30 ir 19 val. šv. Mišių nebus;lapkričio 11 ir 18 d. 9.30 val. šv. Mišių nebus.Koplyčia uždaryta lapkričio 10, 11 ir 18 d.9.30–14.30 val., lapkričio 15 d. 10–11 val.Lenkų kalba6.30 val. – Aušros Vartų koplyčioje9, 13 ir 17 val. – Šv. Teresės bažnyčiojeDėmesio! Lapkričio 10, 11 ir 18 d. 13 val.šv. Mišios aukojamos prie atviro koplyčios lango.Lapkričio 10 d. 6.30, 9 ir 17 val. šv. Mišių nebusKITOMIS KALBOMIS15 val. – Aušros Vartų koplyčiojeKitos pamaldosAušros Vartų koplyčioje:Dievo Gailestingumo Motinos novena –9 val. (lietuvių k.)Rožinis – 16.30 val. (lenkų k.), 18.30 val. (lietuvių k.)Šv. Teresės bažnyčioje:Pamaldos Švč. M. Marijos garbei –7.45 val. (lenkų k.)Malda už kunigus –8.30 val. (lenkų k.), 10.30 val. (lietuvių k.)Kriptoje po Šv. Teresės bažnyčia:Švč. Sakramento adoracija –15 val. (lenkų k.), 17 val. (lietuvių k.)Šiuo malonės laiku patikėkime save Dievo Motinai,kuri skelbiama „laiminga įtikėjusi“.Benediktas XVI (Porta fidei, 15)Lapkričio 10, šeštadienis (atlaidų išvakarės)Tikėjimo metai9 val. – Novena Aušros Vartų koplyčioje10 val. – Akatistas11 val. – Inauguracinės šv. Mišios prie atviro koplyčios lango15 val. – šv. Mišios ligoniams bažnyčioje19 val. – malda už Vilniaus miestąLapkričio 11, sekmadienisTikėti DievąLapkričio 12, pirmadienisPažinti ir priimti Dievo žodįLapkričio 13, antradienisTikėjimas Dievo Gailestingumu Senajame Testamente15 val. – šv. Mišios vaikams bažnyčiojeLapkričio 14, trečiadienisTikėjimas Dievo Gailestingumu Naujajame Testamente12 val. – šv. Mišios Aušros Vartų koplyčioje išeivijaiLapkričio 15, ketvirtadienisKristaus įkurtoji Bažnyčia skelbia Dievo Gailestingumą15 val. – šv. Mišios vienuolėms bažnyčiojeLapkričio 16, penktadienisGailestingumo patyrimas Atgailos ir Susitaikinimo sakramente15 val. – šv. Mišios kariuomenei bažnyčioje19 val. – šv. Mišios jaunimui bažnyčiojeLapkričio 17, šeštadienisDievo Gailestingumas – tai užduotis,įpareigojimas atleisti artimui ir sau pačiam15 val. – šv. Mišios šeimoms bažnyčioje19 val. – šv. Mišios ateitininkams bažnyčiojeLapkričio 18, sekmadienis (pagrindinė diena)Gyventi laukiant Prisikėlimo11 val. – šv. Mišios prie atviro koplyčios langoIšsamiau www.ausrosvartai.ltArtumą galima užsisakyti nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje,interneto svetainėje www.post.lt (indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. (8 37) 20 96 83).www.artuma.ltISSN 1392-382XArtumaKatalikiškas mėnraštis šeimai