KRISTIJONO DONELAIčIO Metų KOMPOzICIJOS ... - Literatūra

ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (1)Kristijono Donelaičio Metų kompozicijosproblemosVaidas ŠeferisBrno Masaryko universitetoFilosofijos fakultetas,Kalbotyros ir baltistikos institutasStraipsnyje analizuojamos Kristijono Donelaičio Metų kompozicijos problemos: svarstoma, ar turėtumeMetus laikyti vienu ir vientisu kūriniu, ar keturias jo dalis derėtų suvokti kaip nepriklausomuspoetinius vienetus. Pristatomos svarbiausios filologų nuomonės šiuo klausimu ir siūloma naujaMetų kompozicijos interpretacija.Straipsnio sumanymas,tyrimo objektas ir tikslaiŠiame straipsnyje aptarsime svarbiausiusKristijono Donelaičio Metų bendrosioskompozicijos klausimus. Bendrąja kompozicijavadiname tokius Metų teksto junglumoaspektus, kurie mums leidžia Metussuvokti kaip poetinę visumą, o ne mechaninęketurių metų laikų samplaiką. Bendrosiospoemos kompozicijos problemas reikiaskirti nuo atskirų jos dalių vidinės sandarosklausimų. Nors makrokompoziciniai ir mikrokompoziciniaiMetų aspektai yra susiję,šiuos lygmenis būtina analizuoti atskirai.Straipsnyje susitelksime į Metų visumosdalykus, o mikrokompoziciniams aspektamsšįkart skirsime kur kas mažiau dėmesio.Konkretus mūsų analizės objektas yraDonelaičio Metai – pasakėčios ir kiti raštaiį svarstymų akiratį įtraukiami tik ten, kur jiereikalingi Metų interpretacijoms paremti.Lietuvių literatūrinėje savimonėje įsitvirtinusiąDonelaičio kūrybos sampratągalima apibendrinti tokiais teiginiais:a) didžiausias ir svarbiausias Donelaičiokūrinys vadinasi Metai; b) Metus suvokiamekaip vieną ir vientisą literatūros kūrinį;c) skaitome juos pradėdami „Pavasariolinksmybėmis“, o baigdami „Žiemosrūpesčiais“. Šiame straipsnyje norėtumeparodyti, kad šie teiginiai nėra savaime suprantami– jų galiojimo mastą būtina aptartiiš naujo. Pirmiausia kritiškai persvarstysimepagrindinius Metų teksto kompozicijosbruožus, aptarsime svarbiausias interpretacinesištarmes apie šio teksto struktūrą, otada pasiūlysime savo požiūrį į Metų visumoskompoziciją, tikėdamiesi papildyti iratnaujinti senąsias interpretacijas.Bendrieji Donelaičio kūrybostekstologiniai bruožaiPrisiminkime svarbiausius faktus, susijusiussu Donelaičio kūryba. Tiksliai nežino­39

me, kada jo kūriniai buvo parašyti – beveikvisos filologų nurodomos datos yra hipotetinės,nustatytos lyginant biografinius, istoriniusir stilistinius Donelaičio kūrybosaspektus. Šitaip svarstant teigiama, kadpasakėčios yra ankstyvieji Donelaičio kūriniai,o Metai parašyti vėliau (Gineitis,1977, 7–8; Girdenis, 1993, 96). LeonasGineitis, apibendrinęs visus turimus duomenis,leidžiančius bent apytiksliai datuotiDonelaičio kūrybą, teigia, kad Metai galėjobūti sukurti apie 1765–1775 m. (Gineitis,1977, 8–13) Svarstant Metų kompoziciją,svarbu tai, kad šis kūrinys buvo rašomasilgą laiką: jis negimė vienu prisėdimu, betbuvo tobulinamas apytikriai dešimt metųar net ilgiau.Teturime dalį autentiško Metų teksto– „Pavasario linksmybes“ ir „Vasarosdarbus“ 1 . Jų neįkainojamos vertės autografaisaugomi Lietuvių literatūros ir tautosakosinstitute. „Rudenio gėrybės“ ir„Žiemos rūpesčiai“ dingo dar XIX a., veikiausiaiNapoleono karų laikais – pirmasisDonelaičio kūrybos leidėjas LiudvikasMartynas Gediminas Rėza šių autografųrašytojo palikime jau nerado 2 . Rėza, AugustasŠleicheris ir Georgas Hansas FerdinandasNeselmanas „Rudenio gėrybių“ ir„Žiemos rūpesčių“ tekstą ėmė iš vad. Holfeltonuorašo, tačiau ir šis rankraštis dingoAntrojo pasaulinio karo audrose. Mumsbeliko iki jo išspausdintieji šių Metų daliųvariantai. Patikimiausiu iš jų laikomas1869 m. Neselmano išleistuose Donelaičio1Išsamiau apie Donelaičio autografus žr. Gineitis,1977, 15–31.2Žr. Rėzos prakalbą pirmajam Donelaičio Metųleidimui: Rhesa, 1818, XVI. Vertimas į lietuvių kalbą:Gineitis, 2002, 24.raštuose esantis tekstas (Donelaitis, 1869,32–116). Paskutinė svarbi tekstologinėgrandis – tai 1977 m. Lietuvių kalbos irliteratūros instituto darbuotojų (Leono Gineičio,Kazimiero Ulvydo, Kazimiero Doveikosir kt.) kolektyviai parengti ir išleistiDonelaičio Raštai. Juose „Pavasario linksmybės“ir „Vasaros darbai“ pateikiamipagal turimus autografus, o likę du metųlaikai perimami iš Neselmano leidimo.Nors tekstologinis atstumas, skiriantisdingusius Donelaičio autografus nuo Holfeltonuorašo, jį – nuo Neselmano leidimo,o šį – nuo 1977 m. leidimo veikiausiainėra didelis, jo negalima laikyti visai nereikšmingu3 . Svarstant Metų kompozicijąsvarbu tai, kad išsibarsčiusiame Donelaičiorankraštiniame palikime nėra jokiųdokumentų, kurie tiesiogiai nušviestų šiokūrinio sumanymą, dalių eiliškumą ir tiksliainusakytų jo literatūrinį adresatą. Galbūtšio pobūdžio žinių būta dingusiuoseDonelaičio laiškuose ir kūrybos fragmentuose,kuriuos dar mini Rėza (Rhesa, 1818,VIII–IX, XVI; Gineitis, 2002, 18–19, 24).Tačiau šiandien visus Metų kompozicijosir šio teksto funkcionavimo aspektus tegalimebandyti nustatyti netiesiogiai, ieškodaminuorodų pačiame kūrinyje bei rekonstruodamijo kultūrinį kontekstą.Viena poema ar keturi savarankiškikūriniai?Iš turimų rankraščių sunku aiškiai nuspręsti,ar Donelaitis sukūrė vieną didelėsapimties keturių dalių literatūrinį kūrinį,3Žr. Nesselmann, 1869, III–IV. Lyginamąją visųDonelaičio kūrybos leidimų analizę žr. Krištopaitienė,2007.40

ar kiekvieną metų laiką turėtume laikytisavarankišku poetiniu vienetu, nepriklausomunuo likusių trijų. Pats autorius davėantraštes tik atskiroms dalims, o į mūsųkultūrinę savimonę augte įaugusį pavadinimąMetai parinko ir įtvirtino Rėza. Žiūrėdamiobjektyviai, privalome konstatuoti,kad Metus kaip koherentišką poetinę visumąį literatūrinę apyvartą paleido Rėza, one Donelaitis. Apie Donelaičio intencijasšiuo atveju nieko tikra nežinome.Kita vertus, negalima paneigti ir esminėsketurių Donelaičio metų laikų sąsajos.Juos jungia daug elementų visais tekstolygmenimis. Eilėdara, stilistika, pasikartojantysmoralinių konfliktų branduoliai,personažai, pagaliau vieningas erdvėlaikisir vertybinė pasaulio sistema – visa tairodo, kad skaityti „Pavasario linksmybes“,„Vasaros darbus“, „Rudenio gėrybes“ ir„Žiemos rūpesčius“ kaip nesusijusius kūriniusbūtų neteisinga 4 . Tačiau tarp šių daliųnusidriekiančios sąsajų gijos vis dėltonėra tokios tvirtos, kad Metus neabejodamilaikytume vientisu ir nuosekliu tekstu. Šiokūrinio teksto materija – ne visai koherentiška,biri. Donelaitika svyruoja tarp dviejųžiūros taškų, nerasdama galutinio sprendimo:neįmanoma visiškai izoliuoti atskirųkūrinio dalių, bet sunku atpažinti ir tvirtesnęMetų visumos kompoziciją.Rėza keturių metų dalių ir jų visumossantykio plačiau nekomentavo. Kad Metaiyra vienas ir vientisas kūrinys, jam atrodėsavaime suprantamas dalykas. Savo4Toliau tekste vartosime tradicines Metų dalių santrumpasPL, VD, RG ir ŽR. Metai cituojami iš 1977 m.Donelaičio Raštų leidimo, nurodant cituojamos daliessantrumpą ir teksto eilutės numerį.prakalboje 1818 m. Donelaičio poemosleidimui ir teksto komentaruose Rėza nuosekliaikalba apie Metus kaip apie koherentiškąpoetinę visumą, kuriai nusakytivartoja tik vienaskaitos formas „das Gedicht“(eilėraštis), „das Nationalgedicht“(tautinis eilėraštis), „das Werk“ (kūrinys),„eine Volksidylle“ (liaudiška idilė), „ländlichesGedicht“ (kaimiškas eilėraštis) 5 . Ohierarchiškai žemesnes kūrinio struktūrosdalis – metų laikus – jis nuosekliai įvardijažodžiu „das Gesang“ (giesmė, dgs.„die Gesänge“). Maža to, skaitant Rėzosprakalbą susidaro įspūdis, kad bendrą pavadinimąsavo kūriniui suteikė pats Donelaitis:Ich mache demnach den Anfang mit diesemDonaleitischen Werk: das Jahr in vier Gesängen[...] (Rhesa, 1818, VI) 6Nach dem Tode des Verfassers im Jahr 1780,brachte die Wittwe die Musicalien, Briefschafftenund andere Papiere ihres Gatten, worunterauch das Gedicht: die vier Jahreszeiten, sichbefand, zu seinem jüngeren Freunde, dem SuperintendentJordan [...] (Ten pat, XXI) 7Taip pat ir jo leidime esančią metų laikųseką nuo pavasario iki žiemos Rėza pristatokaip faktą, įvestą paties autoriaus:Die innere Einrichtung des Gedichts und derGang, welchen der Verfasser, bei Anordnungder einzelnen Gesänge nimmt, ist folgender:Gewöhnlich eröffnet einen jeglichen Gesang5Rhesa, 1818, V (Gedicht ir Nationalgedicht), VI(Werk), X (Volksidylle, ländliches Gedicht).6„Taigi aš pradedu šiuo Donelaičio kūriniu: Metaiketuriomis giesmėmis“. Vertimas – Leono Gineičio, žr.Gineitis, 2002, 16.7„Po autoriaus mirties 1780 m. našlė natas, laiškusir kitus savo sutuoktinio popierius, tarp kurių buvoir eilėraštis Keturi metų laikai, perdavė jo jaunesniambičiuliui, superintendentui Jordanui [...]“ Vertimas –straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 27.41

die Schilderung derjenigen Jahreszeit, welcherdas Lied geweihet ist. Die Veränderungenwelche mit dem Pflanzenreich und mit derthierischen Schöpfung, bei der Abwechselungvon Frühling, Sommer, Herbst und Wintervorgehen, werden mit kurzen Zügen dargestellt.(Ten pat, X) 8Vėlesni tyrimai ir turima archyvinėmedžiaga rodo, kad čia, kaip ir daugelyjekitų vietų, Rėza savo paties kompoziciniussprendimus pridengė Donelaičio vardu.Nei turimuose autografuose, nei Holfeltonuoraše 9 nėra (nebuvo) bendrojo kūriniopavadinimo, nežinome nė paties autoriausištarmių apie tai, kokia tvarka derėtų skaitytiatskiras kūrinio dalis.Šleicheris ir Neselmanas, 1865 m. ir1869 m. išleidę naujas Donelaičio raštųlaidas ir savo rankose turėję tuos pačiusrankraščius, su kuriais dirbo Rėza, negailėjoKaraliaučiaus profesoriui kritikos.Šleicheris išlaikė Rėzos įvestą metų laikųseką, bet atsisakė bendrojo pavadinimoMetai. Vietoj jo virš autentiškų dalių pavadinimųjis įrašė savo sugalvotas antraštes„Metas I, II, III, IV“. Dėl Metų kompozicijosvisumos Šleicheris buvo tos nuomonės,kad keturios Donelaičio giesmės atsiradobe išankstinio plano – autoriui improvizuojantir plečiant pirminį, kuklesnį poemossumanymą, kurį galima atpažinti iš„Pričkaus pasakos apie lietuvišką svotbą“.8„Vidinė eilėraščio sąranga ir tvarka, pagal kuriąautorius surikiuoja atskiras giesmes, yra tokia. Kiekvienagiesmė paprastai pradedama nupasakojant tą metųlaiką, kuriam ji skirta. Trumpai nupiešiami augalų karalijosir gyvūnų pasaulio pokyčiai, kurie vyksta keičiantispavasariui, vasarai, rudeniui ir žiemai.“ Vertimas –straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 20.9Dingusių Holfelto nuorašų tekstologinius aprašuspateikė Šleicheris ir Neselmanas, žr. Schleicher, 1865,17–19; Nesselmann, 1869, III–IV.Todėl Metų jis nelaikė koherentiška literatūrinevisuma. Savo prakalboje 1865 m.Donelaičio raštų leidimui jis rašė:Ich vermute, daß die erzählung von der litauischenhochzeit eine art vorstudie zu denjahreszeiten ist, und villeicht den dichter aufden gedanken gebracht hat, auch andere seitendes landlebens dar zu stellen, die er zuletzt zueinem größeren ganzen zusammen fügte. Denndaß die einzelnen stücke oft nur sehr lose aneinander gereiht sind und der inhalt oft in garkeiner beziehung zur jahreszeit steht, siht jederleser sofort. (Schleicher, 1865, 14–15) 10Griežčiausias vientisosios Metų koncepcijoskritikas buvo Neselmanas. Rėzostaisymus ir teksto keitimus jis vadina tiesiogsavivale (Nesselmann, 1869, IV), atmetajo sugalvotą bendrąjį pavadinimą iratsisako jo įvestos metų laikų sekos:Sodann hat Rhesa die vier Idyllen als eine Einheitzusammengefasst und „das Jahr“ betitelt,was durch die Handschriften nicht begründetist; Hohlfeld läßt die elf Gedichte ohne alleGruppirung hinter einander mit der jeden einzelnenangehörigen Ueberschrift folgen, undauch in der Originalhandschrift sind die NummernX und XI in keiner Weise als Theile einergrößern Einheit bezeichnet. Ferner ändertRhesa die Reihenfolge der Gedichte um, undstellt sie, wahrscheinlich um herkömmlich dasJahr mit dem Frühling zu beginnen, in die OrdnungX. XI. VIII. IX. (Ten pat, IV) 1110„Aš spėju, kad pasakojimas apie lietuviškas vestuvesyra savotiškas metų laikų eskizas ir galbūt davėpoetui mintį pavaizduoti dar ir kitas kaimo gyvenimopuses; visa tai jis galiausiai sujungė į didesnę visumą.Juk kiekvienas skaitytojas tučtuojau mato, kad atskirifragmentai dažnai tik labai laisvai rikiuojami greta, irkad turinys dažnai yra visiškai nesusijęs su metų laiku.“Vertimas – straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 45.11„Paskui Rėza keturias idiles susiejo į vieną visumąir pavadino ją Metais, o tai nepagrįsta rankraščiais;Holfeltas pateikia vienuolika eilėraščių su kiekvienamjų priklausančia antrašte vieną po kito, niekaip jų negrupuodamas,o ir originalo rankraštyje niekur nenurodoma,42

Neselmanas keturis Donelaičio metųlaikus mano buvus savarankiškais kūriniaisir priskiria juos idilės žanrui. Tiesa,savo parengtame Donelaičio raštų leidimejis griežtai laikosi Holfelto nuoraše buvusiometų laikų išdėstymo (RG, ŽR, PL,VD) ir netgi bando jį pagrįsti tam tikra Donelaičiokūrybinio proceso logika (Ten pat,IX–XI; Gineitis, 2002, 54–55). Bet šios sekosjis netapatina su kūrinio kompoziciniusumanymu: remdamasis Holfelto nuorašu,Neselmanas tik spekuliuoja apie atskirųdalių sukūrimo chronologiją, nesiedamasjų į vieną didesnės apimties kūrinį. Anotjo – Metus galima pradėti skaityti nuo betkurios dalies: „Wem trotz alldem meineAnordnung nicht zusagt, nun, dem bleibtes unbenommen, die einzelnen Gedichtein jeder ihm beliebenden Reihenfolge zulesen.“ (Nesselmann, 1869, IX–XI) 12Rėzos ir Neselmano požiūris į Metusyra diametraliai priešingas, o jų filologiniskonfliktas iki šiol tebelieka aktualus13 . Nors Neselmanas iš Rėzos leidimonepaliko akmens ant akmens, vėlesniojikad numeriai X ir XI yra kokios didesnės visumos dalys.Be to, Rėza pakeičia eilėraščių seką ir, turbūt norėdamasmetus kaip įprasta pradėti nuo pavasario, išdėlioja juostokia tvarka – X. XI. VIII. IX.“ Vertimas – straipsnio autoriaus.Plg. Gineitis, 2002, 51. Neselmanas eilėraščiaisvadina visus Donelaičio kūrinius (šešias pasakėčias,keturis metų laikus ir „Pričkaus pasaką apie lietuviškąsvodbą“, taigi iš viso 11 eilėraščių), o prakalboje vartojasavąją Donelaičio kūrinių numeraciją: nr. VIII – „Rudeniogėrybės“, nr. IX – „Žiemos rūpesčiai“, nr. X – „Pavasariolinksmybės“, nr. XI – „Vasaros darbai“.12„Jeigu kam, nepaisant viso šito, mano išdėstymasnebūtų priimtinas, ką gi – niekas jam nedraudžiaskaityti atskirus eilėraščius kokia tik nori eilės tvarka.“Vertimas – straipsnio autoriaus. Plg. Gineitis, 2002, 55.13Šleicherio pasiūlyta tekstologinė ir kompozicinėDonelaičio kūrybos versija filologinėje tradicijoje neįsitvirtino,todėl toliau jos nebesvarstysime.donelaitika sugrįžo prie pirmojo Donelaičiokūrybos leidimo koncepcijos. Rėzachronologiniu požiūriu stovi arčiausiaiDonelaičio, be to, savo rankose jis turėjodaugiau rankraščių ir dokumentų nei Neselmanas– visa tai suteikia jo kompoziciniamssprendimams tam tikro svorio. Žinodami,kaip nekorektiškai Rėza elgėsi suautoriniu tekstu, nebegalime pirmuoju Donelaičioleidėju naiviai pasitikėti, tačiau taidar nereiškia, kad jo įvesta Metų sampratayra klaidinga. Tiesiog ją reikėtų patikrintikitais metodais. Ir atvirkščiai, – triuškinamojeNeselmano kritikoje įdėmiau pažiūrėjusgalima rasti rimtų trūkumų (Gineitis,1977, 13–15). Skrupulingai laikydamasisHolfelto nuorašo, jis daro dvi klaidingasprielaidas. Pirma, Holfelto nuoraše pateiktądalių eiliškumą jis laiko relevantišku,tartum taip jas būtų rikiavęs pats Donelaitis.Bet juk Holfeltas galėjo Donelaičio kūriniusnusirašyti atsitiktine tvarka. Antra,rankraščiuose neradęs bendro pavadinimoMetai ar kitokių užuominų apie bendrąjąkūrinio kompoziciją, Neselmanas pernelygskubotai konstatuoja, kad keturi Donelaičiometų laikai nesudaro „kokios didesnėsvisumos“. Tačiau literatūros kūrinio koherentiškumąlemia ne tik pavadinimas – jįį literatūrinę visumą sieja ir kitokie tekstoryšiai. O tokių ryšių tarp PL, VD, RG irŽR tikrai esama. Pagaliau, net ir bendrupavadinimu nesiejami tekstai gali sudarytivientisą poetinę struktūrą. Taigi Neselmanasnepateikė argumentų, kurie sugriautųRėzos įvestą bendrąją Metų kompoziciją.Metų kompozicines problemas paskutinįkartą iš esmės sprendė 1977 m. Donelaičioraštų leidėjai. Jie atmetė Neselmano43

siūlomą požiūrį ir grįžo prie Rėzos, pripažindamiMetus esant vieninga menine visumair palikdami bendrąjį pirmojo leidėjoįvestą pavadinimą, kuris esąs tekstologiniupožiūriu netikslus, bet „išreiškia pačią poetiniosumanymo esmę“ (Gineitis, 1977,15). Šis autoritetingas leidimas galutinaiįtvirtino rėziškąją Metų sampratą lietuviųliteratūros istorijoje 14 , todėl būtina pažiūrėtiįdėmiau, kokiais argumentais jamegrindžiama kūrinio koherencija ir jo daliųseka:Tuo tarpu visa poeto literatūrinė mokykla sugestijavokaip tik sukurti vieningą keturių metųlaikų ciklą. Minėtame G. Pisanskio liudijimetaip pat kalbama apie trumpąjį „keturių metųlaikų“ variantą kaip apie vientisą kūrinį. Pagaliautą patį patvirtina ir Donelaičio poemosturinys. Joje nėra kokių esminių pasikartojimųar siužeto nenuoseklumų. Visose keturiosegiesmėse figūruoja tie patys veikėjai. Pričkausmirtis ŽR parengiama per visas ankstesnesgiesmes, atskleidžiant nedėkingą tarpinę šaltyšiaus(seniūno) padėtį tarp kaimo ir dvaro. Beto, siužetinį Metų nuoseklumą gerai pagrindžiair jungiamosios giesmių pabaigos: kiekvienapoemos giesmė baigiama raginimu reikiamaipasiruošus sutikti sekantį metų laiką. [...] Tuotarpu ŽR pabaiga išskirtinė: joje skamba apskritaigreit prabėgančio laiko motyvai (607–609),aiškiai kalbama apie praėjusį ištisą metų laikųciklą (648–652). Visi šie argumentai pakankamaiparemia L. Rėzos ir A. Šleicherio įvestąjąMetų giesmių seką, kurios laikomasi ir šiameleidinyje. (Gineitis, 1977, 14)Pažvelkime įdėmiau į čia pateiktus argumentus.Sunku pasakyti, ar Donelaičio14Dauguma referencinių lietuvių literatūros istorijosleidinių kalba apie Metus kaip apie vientisą kūrinį.Atskirų dalių sekos ir jų tarpusavio santykių klausimaiarba visai neliečiami, arba apie juos teužsimenama vienukitu žodžiu. Plg. Jovaišas, 1992, 37–38; Dilytė, 2011,356–357; Kuolys, 2011, 330. Ulčinaitė; Jovaišas, 2003,449–450.literatūrinė mokykla aiškiai sugestijavoMetus kaip vientisą kūrinį. Remiantis turimomisšio pobūdžio žiniomis, galimatvirčiau spręsti apie Donelaičio literatūrinįišsilavinimą, svarstyti kūrybos intencijas(dominuojanti didaktinė funkcija)bei žanrinę jos struktūrą (pasakėčiossvarba) (Ročka, 1965, 155–167; Gineitis,1998, 91–108; Ulčinaitė; Jovaišas, 2003,431–433). Tačiau per drąsu teigti, kad koherentiškaMetų kompozicija išplaukia išDonelaičio epochos literatūrinio konteksto.Verifikacinis tokio teiginio svoris yramenkas. Bet kuriuo atveju Metų vientisumąar nevientisumą privalome pirmiausiaatpažinti iš paties poemos teksto, o literatūrinėsmokyklos sugestijas tegalime naudotikaip papildomą argumentą.Georgo Kristupo Pisanskio (GeorgChristoph Pisanski) pastaba apie mįslingąjįtrumpąjį Metų variantą skamba taip:„Kristijonas Donelaitis, Tolminkiemiopastorius, kuris 659 eilučių nerimuotohegzametro eilėraščiu, paskui išverstu įvokiečių kalbą, apdainavo keturis metųlaikus, šiuo savo darbu pelnęs didelį lietuviųkalbos ir poezijos žinovų pritarimą.“(Gineitis, 2002, 11) Šis Prūsijos literatūrosistoriko sakinys leidžia manyti, kad trumpasisMetų variantas buvo vienas kūrinys,temiškai apimantis visą metų ciklą. Jeigupilnieji Metai yra tam tikras trumpojo variantoplėtinys 15 – tai ir juos turime laikytivienu kūriniu (plg. Gineitis, 2002, 245;Gineitis, 1977, 13; Uličinaitė; Jovaišas,15Tokia prielaida priimtina: Pisanskio pastabojeminimi nežinomo Donelaičio kūrinio bruožai – nerimuotashegzametras ir keturių metų laikų tematika –leidžia manyti, kad trumpasis ir pilnasis Metų variantaiyra genetiškai susiję.44

2003, 443; Jovaišas, 1992, 37). Tačiauobjektyviai vertinant Pisanskio liudijimą,būtina atkreipti dėmesį ne tik į trumpojo irpilnojo Metų varianto ryšį, bet ir į esminiusskirtumus: 1) trumpasis poemos variantasketurgubai trumpesnis nei pilnieji Metai;2) apie trumpąjį variantą kalbama kaip apievieną tekstą, o pilnuosius Metus sudaro keturiosdalys, surašytos atskiruose sąsiuviniuose.Tai rodo, kad Metų sumanymas rašytojosąmonėje ilgainiui smarkiai kito – plėtėsi joapimtis ir kristalizavosi nauja struktūra. Todėlremiantis Pisanskio teiginiu apie trumpuosiusMetus būtų neatsargu daryti tiesioginesišvadas apie pilnojo Metų variantokompoziciją. Mūsų nuomone, Pisanskiopastaba leidžia manyti, kad Metus Donelaitissumanė kaip tam tikrą literatūrinę visumą– tačiau nebūtinai kaip vieną literatūroskūrinį. Įgyvendindamas šį sumanymą Donelaitisjudėjo nuo vieno ir vientiso tekstoiki keturių savarankiškų dalių ciklo, sudarančioaukštesnio rango literatūrinę visumą.Šį teiginį pasistengsime papildomai pagrįstitolesniuose straipsnio puslapiuose.Ne visai įtikinami yra ir citatoje pateikiamividinės Metų koherencijos ir daliųeiliškumo argumentai. Ypač teiginys apietai, kad poemoje nėra kokių esminių pasikartojimųar siužeto nenuoseklumų. Kaiptik atvirkščiai – Metuose esama nemažaišabloniškų, pagal tą pačią stilistinę matricąkartojamų figūrų: tai mintys apie greitaiprabėgantį žmogaus amžių, apie gyvenimotrapumą, apie nykstantį dievobaimingumą,apie darbų naštą ir pan. Beveik identiškaikuriami ir kai kurie siužeto fragmentai 16 .16Du kartus girtuoklystėmis virsta Plaučiūno vaišės(VD 505–529 ir RG 695–746), RG pasikartoja peštyniųGausiai galima pateikti nenuoseklaus pasakojimopavyzdžių 17 . Metuose apskritainėra pagrindo kalbėti apie siužetą: galimaatpažinti tam tikrus veiksmo branduolius18 , tačiau jų nesieja vieninga siužetolinija (Jovaišas, 1992, 137–138; Dilytė,2011, 360–361; Ulčinaitė; Jovaišas, 2003,450). Tad argumentuoti siužetu kaip Metųvidinio rišlumo garantu – su Donelaičiotekstu prasilenkiantis teiginys.Galima diskutuoti ir dėl argumento,kad visose keturiose giesmėse figūruoja tiepatys veikėjai. Iš tiesų, vardai tekste kartojasi,tačiau Metų personažai mažai individualizuoti,jų charakteriai gana schemiški,piešiami ne visada nuosekliai 19 . Žinoma,mes atpažįstame doruosius būrus (Pričkų,Laurą, Selmą, Krizą, Enskį) ir nedorėlius(Slunkių, Pelėdą, Plaučiūną, Dočį). Šieveikėjai scenoje pasirodo po kelis kartus,ir karčemos baisybių vaizdai (RG 688–694, RG 809–813).17Pričkus du kartus ateina į tą pačią krivūlę(VD 10–11, VD 136–137), Plaučiūnas pasigenda dalgiošienapjūtei, bet čia pat kalbama apie rugiapjūtę(VD 446–472); esama dviejų identiškų vestuvių pabaigų(RG 339, RG 651); „ubagais išėjęs“ Dočys vėliau kulažirnius savo „skūnėje“ (RG 399–401, RG 651–687);Krizas VD giriasi gerai valdomu ūkiu, bet ŽR sakoma,kad jo namai pernai sudegę, o jis pats esąs elgeta(VD 314–433, ŽR 255–278). Prie tokių nenuoseklumųreikia priskirti ir visose dalyse sunkiai identifikuojamąbendrąją komunikacinę situaciją: kur personažai kalba?Koks jų santykis su pasakotoju? Kur pokalbio pradžiair pabaiga?18Pvz., Pričkaus nuotykiai dvaro virtuvėje, Krizodukters vestuvės, Plaučiūno keliamos krikštynos ir kt.19Pvz., Pričkus VD drąsiai kritikuoja nenaudėliusponus, o ŽR ne mažiau įtaigiai skelbia paklusnumoetiką (VD 278–299; ŽR 402–410). Vakmistras VDpradžioje yra keikūnas ir bedievis, o šios dalies pabaigoje– dievobaimingas pamokslininkas (VD 96–135,VD 649–714). Ne visai aišku, ar esama dviejų Laurų,ar vieno (VD 46–95, RG 739–744); Dočio žmona RGpradžioje vadinama Aste, o tos pačios dalies pabaigoje– Pime (RG 80, RG 747).45

tačiau netiesa, kad jie visi veiktų visoseMetų dalyse. Be to, jų pasirodymai pirmajameplane yra nesusiję – negalima kalbėtiapie draminę ar psichologinę jų raidą:„Metų“ herojai neturi taisyklingų biografijų ir[...] net negali jų turėti. Jie egzistuoja, jei taipgalima pasakyti, ne individualiai ir ne chronologiškai.Tai tartum kaukės, atliekančios archetipiniusgestus (Venclova, 1991, 265–266).Panaši ir Sauliaus Žuko nuomonė šiuoklausimu: „Nelabai tesirūpinama ir esamųpersonažų charakteristikų vientisumu; tąpačią nuomonę gali reikšti skirtingi veikėjai,be didelių argumentavimų tuo pačiuvardu vadinamas veikiantysis asmuo galikeisti savo pozicijas.“ (Žukas, 1993, 28.)Tačiau yra viena išimtis – pagrindinis Metųveikėjas seniūnas Pričkus. Šis personažasaktyviai veikia visose kūrinio dalyse irmiršta žiemą. Todėl jo gyvenimo linija suteikiaMetams vientiso pasakojimo bruožųir skatina ŽR laikyti paskutine teksto dalimi,nes kitoks jų išdėstymas atrodytų nelogiškas.Tačiau ir šiuo atveju galima rastipriešingų argumentų: kodėl Pričkaus likimolinijai suteikiame tiek reikšmės? Simboliškai„ištiesindami“ ją nuo pavasarioiki žiemos, išsprendžiame tik vieną siužetinioMetų nenuoseklumo atvejį, tačiau išliekakiti panašūs lūžiai, kuriuos kažkodėlignoruojame (tarkim, prieštaringą Krizo likimą,plg. Venclova, 1991, 264). Pripažindami,kad Pričkaus mirtis žiemą yra benestipriausias argumentas skaityti Metusįprastine tvarka, kartu norėtume priminti,kad šis personažas visų teksto sintag minių„sutrikimų“ neišsprendžia.Atskirai aptarti reikia paskutinįjį1977 m. Raštų „Įvade“ pateiktą teiginįapie specifinę ŽR pabaigą. Čia nurodomosŽR eilutės 607–609, kuriose skamba „apskritaigreit prabėgančio laiko motyvai“ –kitaip nei kitose Metų dalyse, kuriose dominuojasu aktualiuoju metų laiku susijusilaiko problematika. Tačiau panašių refleksijųapie greit prabėgantį gyvenimą yra irkitose Metų vietose. Tai išryškėja lyginantne pavienes eilutes, bet pilnus poetiniusperiodus, į kuriuos jos yra įkomponuotos.„Įvade“ minimos eilutės ŽR 607–609 įeinaį platesnį palyginimą ŽR 596–609, kuriamebrėžiama žmogaus ir augalo gyvenimoparalelė. Tačiau ji labai panašiai suskambaMetuose dar du kartus, žr. VD 68–95ir RG 22–44. Taigi „apskritai greit prabėgančiolaiko motyvai“ nėra specifinis ŽRpabaigos bruožas.Antrasis ten pat nurodomas ŽR fragmentasypatingas tuo, kad jame kalbamaapie visą prabėgusį metų ciklą:Taip, kaip žinom, ir jau vėl pasibaigusį metąTuo po Velykų, maisto dėl, trūsinėti pradėjomIr daug prakaito per visą vasarą mieląDirbdami nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm,Ik zopostėliui ką susirinkom ir pakavojom.Taipgi dabar, jau rudenį su svodboms nulydėjęIr kaimyniškai bei viežlybai pasidžiaugę,Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt [...](ŽR 648–655)ŽR tekstas čia iš tiesų reflektuoja visąmetų ciklą, t. y. žiemos dabartyje prisimenamitrys ankstesni metų laikai 20 . Panašiųretrogradinių nuorodų yra ir kitose poemosdalyse, tačiau ten prisimenami tik vienasarba du prieš tai ėję metų laikai – taigi ne­20Plg. kitą panašų atsigręžimą į visus praėjusiusmetus ŽR 579–582.46

pilnas metų ciklas 21 . Tad šiuo atžvilgiu ŽRiš tiesų skiriasi nuo likusių poemos dalių.Tačiau tam, kad ŽR nedvejodami laikytumeMetų pabaiga, priešinasi kitos tekstovietos, kurios sukomplikuoja galutinę ištarmędėl bendrosios kūrinio kompozicijos.Įdėmiau peržvelgę chronologiniusminties šuolius iš vieno metų laiko į kitą,pamatytume, kad jų pasitaiko visose poemosdalyse, ne tik ŽR. Be to, iš sąlyginiodabarties taško mintimis keliaujama ne tikatgal, bet ir pirmyn. Tokie atsigręžimai atgalbei žvilgsniai pirmyn nėra kompoziciškaifiksuoti, jų esama ir dalių pradžioje, irviduryje, ir pabaigoje. Štai ryškesnių tokiųšuolių sąrašas:Atsigręžimas atgalPL 9–12, 88–92,398–399VD 1–2, 46–67,665–679RG 22–27, 55–61,354–370ŽR 17–39,560–562, 579–582,610–611, 635–641,648–652Žvilgsnis pirmynPL 143–145,336–337, 402–408,659–660VD 555–568,577–578, 628–638,709–714RG 348–351,389–392, 904–912ŽR 612–614,620–623, 653–665,680–682Vadinasi, metų ciklo refleksijos visoseMetų dalyse pasiskirsto panašiai – ŽR šiuoatžvilgiu nesiskiria nuo kitų dalių. Nurodytichronologinės dinamikos atvejai yra21Pavasarį prisimenama žiema ir ruduo (PL 9–12,398–399), vasarą – pavasario grožybės (VD 46–63), rudenį– pavasaris ir vasara (RG 22–27, 55–61).ciklinio laiko realizacija tekste – amžinosiosmetų laikų kaitos išraiška. Subjektas(pasakotojas ar kuris veikėjas) iš naratyviniodabarties taško dairosi į praėjusįir ateinantį metų laiką, savo egzistencijąįrašydamas į nesiliaujančią jų kaitą. Nėrapagrindo šių refleksijų laikyti sintagminioepizodų jungimo nuorodomis – iš jų neišplaukiaprivaloma metų laikų skaitymotvarka (plg. Venclova, 1991, 265).Šį teiginį galima paremti papildomuargumentu. Palyginkime du akivaizdžiaisusijusius PL ir RG fragmentus:Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojoAr po savo keru per žiemą buvo miegojęs,Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikint.(PL 9–12)Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventėAr plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo,Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlėIr, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė,Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis.(RG 30–34)Abu poetiniai periodai sukurti tartumveidrodinis atspindys, jų sąšauka bendrajameMetų plane nekelia abejonių. Tačiaupabandykime šiuos fragmentus skaityti beišankstinės nuostatos, kuris iš jų eina „pirmiau“,o kuris – „vėliau“. Turėtume konstatuoti,kad abi citatos yra poetine prasmeišbaigtos, jos būtų suprantamos ir be savoveidrodinio ekvivalento, jose piešiamasvaizdas – savarankiškas ir kompoziciškaiuždaras. Vaizdų paralelė jų eiliškumo nenusako:PL ir RG papildo viena kitą poetinėmisasociacijomis, varijuoja tą pačiątemą, bet kažin ar čia būtina įžvelgti sintagminįvienakryptį jų santykį. Kodėl RG47

fragmentas turėtų eiti „vėliau“ ir pratęstiPL? O cituojamas PL epizodas neprarastųsavo prasmės, skaitomas po RG. Donelaitisbrėžia tobulą uždarą ratą. Tokioje šviesojegriežtas sintagminis Metų dalių išdėstymasima atrodyti ne visai adekvatus.Labiausiai abejoti baigiamąja ŽR vietaMetų struktūroje verčia tikroji šios daliespabaiga. Mat ŽR nesibaigia 1977 m. Raštų„Įvade“ aptariamu fragmentu (ŽR 648–652) – po jo tekste yra dar 30 eilučių. Josedaroma chronologinė digresija į pavasarįir vasarą bei prašoma dievo malonės, pradedantšiltojo metų laiko darbus. Būtentžvilgsnis į pavasarį ir vasarą smarkiai kertasisu baigiamąja ŽR samprata:Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdytIr kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim,Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim.Nėsa dar ilgs pažygys, iki vėl vasarėlę sulauksimIr šviežius valgius į puodus kraudami virsim.Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu dievoSkubinkimės savo padarynes pamaži pasiprovyt;Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandintIr jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina mielaIr, kas mūsų zopostams reik, vėl žada parūpint.(ŽR 655–665)Šiomis eilutėmis paruošiamas pasakojimasapie ateinantį pavasarį – dvieilis662–663 tiesiogiai susišaukia su pirmosiomisPL eilutėmis, kurias turbūt visimokame mintinai. Tad jeigu, anot „Įvade“pasitelkiamos argumentacijos, kiekvienapoemos giesmė baigiama raginimu reikiamaipasiruošus sutikti kitą metų laiką, taiŽR šiuo aspektu visai nesiskiria nuo kitųdalių. Šios dalies pabaiga mums neatrodoypatinga – tekstas joje komponuojamaspanašiai kaip kitose dalyse. Šį įspūdį sustiprinapasikartojimai figūratyviniu pasakojimolygmeniu – aukščiau cituotos ŽRpabaigos eilutės 648–661 atliepia PL esantįfragmentą PL 406–410:Ak! kiek trūso reiks, ik į skūnes sugabensim,Kas ant aukšto dar ar klėtyj guli be diego;Ir kiek dar palūkėt reikės, iki šiupinį virsim.Nugi dabar, į dievišką žiūrėdami ranką,Judinkimės pamaži nuolatai nusitvert savodarbus [...](PL 406–410)Kartojasi ŽR ir PL eilutės apie kantrųlaukimą, nesibaigiančius darbus, gražų„zopostą“ ir būtiną Dievo pagalbą. O irtoliau einančios ŽR pabaigos eilutės taippat turi savo ekvivalentą kitoje Metų vietoje.Jose kalbama apie pavasario ir vasarosdarbus ir kreipiamasi į dievą pagalbos beimalonės:Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti,Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.(ŽR 666–672)Panašaus pasažo esama VD, kurių pabaigojeVakmistras būrus dievobaimingaigraudena:Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminėtiKurs tau ant laukų bėginėjant ir trūsinėjantSu savo dangiškais sargais kribždėti padėjo.[...]Argi dabar tau nereikės aukštyn pažiūrėtiIr kasdien daugsyk tą šlovint irgi pagarbint,Kurs taip daugel vėl iš naujo tau dovanojo?Tai, kaimynai! tai vyriausi reikmenė jūsų;(VD 683–693)48

Taigi ŽR pabaigoje įkomponuoti pasakojimoelementai yra atpažįstami ir kitoseMetų vietose, kur jiems tenka identiškosfunkcijos: jais atveriamas pasakojimasapie ateinantį metų laiką ir stengiamasiužsitikrinti Dievo – semiotinio lėmėjo –palankumą. Tai smarkiai paplauna teiginįapie ypatingą ŽR pabaigą.Atsidūrėme interpretacinėje kryžkelėje.Viena vertus, Pričkaus mirtis irspecifinis – pilnesnis – metų ciklo reminiscencijųpobūdis skatina ŽR laikytibaigiamąja Metų dalimi, suponuodamasir rėziškąją sintagminę poemos kompozicijąPL→VD→RG→ŽR. Kita vertus, ŽResama gausių paralelių su kitomis dalimis,kurių šviesoje baigiamoji ŽR pozicija atrodoneįtikinama, o Metų visumos kontūrainetenka sintagminio aiškumo.Reikia ieškoti kompromiso. Jį galėtųpasiūlyti Rimvydo Šilbajorio, Tomo Venclovosir Saulius Žuko studijos apie Donelaičiokūrybą. Šilbajoris bandė atpažintitam tikrą vienijantį kompozicinį principą,kuris leistų suvokti Metus kaip koherentiškąvisumą:Šitaip žiūrint, iškyla klausimas, ar iš viso Metaituri kokį nors vienijantį principą, organizaciją,ar ne – kitaip sakant, ar čia prieš mustikra struktūra, ar tik agregatas, paskirų „faktųkrūva“. Jeigu Metus norime vadinti struktūra,tai turėtų būti įmanoma taip aprašyti jų sudėtinesdalis, kad iš to kiltų jų tarpusavio santykiavimosistema, koks nors dėsningumas ar bentjau pagrindiniai tokios sistemos principai. [...]Lengviausiai įžiūrimas visų šių plotmių tarpusaviosantykis yra binarinis-priešpriešinis.(Šilbajoris, 2001, 403–404)Anot Šilbajorio, kiekvienas poemoselementas įgauna savo prasmę tik lyginamassu savo struktūrine atsvara bendrojojeMetų kompozicijoje: gamtos aprašymastampa suprantamas didaktinio moralizavimošviesoje, o didaktizmas įgauna svorįįkūnytas gamtos vaizduose; veikėjų dialogaipriešinami su monologiniais pasažais, ogamtos aprašymai kontrastuoja su „pasakojimoeiga“ (Ten pat, 404). Nors Šilbajoriopateikiami Donelaičio binarinių struktūrųpavyzdžiai mums atrodo ne visada įtikinami,tačiau kertinis jo siūlomas principas yratikslus. Donelaičio tekstuose aiškiai atpažįstamasimetrija: kai į tekstą įvedamas tamtikras elementas, visada reikia dairytis jokontrastinio atitikmens. Paukščių kuklumaspriešinamas su žmonių apsirijimu (PL 145–244), Pričkaus raginimas dirbti – su Slunkiaustingėjimo filosofija (PL 409–454),Vakmistro keikimąsi atsveria Selmo moralizuojantikritika (VD 96–135), džiaugsmągausiomis mėsiškomis gėrybėmis tramdoLauro pamokslas apie saiką (RG 371–423)ir t. t. Binarinės opozicijos ryškios ir aukštesniaiskūrinio struktūros lygmenimis, kurieapima visus Metus: viežlybuosius būrusatsveria nedorėliai; nedoriesiems ponamspriešinamas gerasis amtsrotas; prigimtinėžmonių lygybė priešinama su paveldimaluomine nelygybe ir t. t.Tomas Venclova atkreipė dėmesį į tai,kad Donelaičio binarinės opozicijos sudaroaksiologinę vertikalę:Bene pirmiausia krinta į akis griežtas poemospasaulio hierarichiškumas ir vertikalumas.Šiuo požiūriu Donelaitis mažai tesiskiria nuoDantės ir apskritai nuo viduramžių literatūros,kurios „vertikaliąją orientaciją“ žinomoje knygojeapie Rabelais išanalizavo M. Bachtinas.Semantinė opozicija „viršus / apačia“ nuolat49

pabrėžiama Donelaičio. [...] „Metų“ personažaitaip pat esti savotiškoje „moralinėje vertikalėje“– nuo pagirtino Selmo, atsikreipusio įdangų, ligi tų, net vardais nepažymėtų, kurie„peklon tikt bėga, tikt bėga.“ (Venclova, 1991,261–262)Šią mintį išplėtojo ir tiesiogiai su Metųkompozicija susiejo Žukas:Norėtųsi iškelti hipotezę, kad pagrindinė įtampaMetuose formuojasi ne tarp laiko ašyjeišdėstytų epizodų – personažų poelgių, kurierišasi į siužetu (ar fabula) vadinamų poelgiųseką – bet tarp savotiškoje vertikalėje išsidėsčiusiųdviejų žmogiško gyvenimo pavidalų:koks jis yra ir koks jis turėtų būti. Poema, oypač „Pavasario linksmybių“ dalis, nesunkiaigali būti suskaidyta į didesnius ar mažesniussantykiškai autonomiškus epizodus, kuriųribose abu šie gyvenimo variantai yra vienokiuar kitokiu būdu įvardijami. (Žukas, 1995,76–77)Anot Venclovos ir Žuko, esminis, išarchajiškosios kultūros epistemos ateinantisDonelaičio kūrybos bruožas yra pasitikėjimasDievo duotąja pasaulio tvarkair įsitikinimas, kad žmogus gali savo gyvenimąsutvarkyti pagal dieviškąjį idealą.Metuose galima atpažinti idealųjį pasauliopolių, kurio šviesoje vertinama socialinė iretinė gyvenimo realybė (Ten pat, 74–75).Ji arba atliepia dieviškąją tvarką (gamtospasaulis, dorųjų būrų elgesys ir kt.), arbają pažeidžia (ponai engia būrus, samdiniaineklauso šeimininkų ir kt.). Taigi Metųstruktūrą sudaro binarinės opozicijos, kuriosskirtingais pavidalais realizuoja tą pačiądieviškojo idealo ir žmogiškosios realybėspriešpriešą.Šilbajorio, Venclovos ir Žuko siūlomoshipotezės padeda geriau suvokti mūsų interpretaciniųsunkumų priežastis. Metųepizodų kaita neturi ryškesnės sintagminėsfunkcijos – keičiasi kraštovaizdis, kalbantysasmenys, aptariamos problemos, tačiauidealusis pasaulio matmuo ir žmogiškojirealybė iš esmės nekinta, episteminiai gyvenimopamatai yra neišjudinami. Judrusir daugiabalsis Metų pasaulis yra paradoksaliaistabilus – jis sukasi kaip didžiuliskaleidoskopas apie simbolinę dieviškąjąpasaulio ašį, tačiau pati ašis niekur nejuda.Šiuolaikinis skaitytojas tikisi, kad tarpteksto pradžios ir pabaigos literatūros kūrinyjevaizduojamas pasaulis pasikeis, jameįvyks kažkas esminga. O Metuose šio pobūdžioraidos nėra: prieš mūsų akis vis išnaujo simetriškais pavidalais keičiasi idealasir realybė, tačiau jų konfliktai plaukia beaiškesnės pradžios ir pabaigos, sukdamiesiamžinajame metų rate ir nevesdami į galutinįišrišimą. Būtina pabrėžti, kad nuo to nėkiek nemažėja Donelaičio poetinio pasauliodramatiškumas ir dvasinė įtampa, tačiauMetuose jie yra kitokio pobūdžio nei moderniuosiuosetekstuose. Anot Venclovos,vertikalioji simbolinė Donelaičio pasaulioašis ir griežtai hierarchiški jo elementų santykiaipriklauso archajiškosios, „primityviosios“kultūros tipui ir yra sietini su mitopoetika (Venclova, 1991, 263–264).Išplėsdami Venclovos, Šilbajorio irŽuko suformuluotas hipotezes, galimeteigti, kad sintagminiai santykiai Donelaičiotekste yra silpni, tartum nustumti įantrąjį planą – Metuose kur kas svarbesniyra paradigminiai santykiai, kurių plotmėjekaip tik ir įforminama didžioji idealo irrealybės dialektika. Su tam tikromis išlygomisgalėtume kai kuriuos Metų epizodussukeisti vietomis, o teksto visuma išliktų50

nepažeista. Panašus paradigmatikos ir sintagmatikossantykis veikia ir makrokompoziciniulygmeniu, kuriame metų laikųseka nėra privalomai fiksuota. Paprastaimetų pradžią tapatiname su pavasariu – todėltradiciškai ir Donelaičio poemą linkstamepradėti nuo PL. Tačiau toks tekstoskaitymas išplaukia ne iš pačių Metų, betiš laiko suvokimo mūsų kultūroje, kuriojepavasaris laikomas metų ciklo pradžia,o žiema – pabaiga. Tai – kultūrinė norma,kuri mus verčia sunkiai apčiuopiamojeMetų visumoje atpažinti tam tikrą kompozicinęstruktūrą. Venclova bene pirmasissuabejojo tokio skaitymo adekvatumu –anot jo, „ta tvarka teikia Donelaičio tekstuichronologinį kryptingumą ten, kur autoriusir jo amžininkai veikiau matė achroniškąarchetipų pasikartojimą“ (Venclova,1991, 266).Griežtai laikantis vien Metų teksto, jomakrokompoziciniu lygmeniu nėra aiškiųsintagminio junglumo nuorodų. Kalbantvaizdžiai, pavasaris mums ir Donelaičiuiyra metų pradžia, žiema – jų pabaiga, betiš Donelaičio teksto niekur neišplaukia,kad „Pavasaris“ yra Metų pradžia, o „Žiema“– pabaiga.Esminiai Donelaičio kūrybos bruožaiišryškėja, kai išsiveržiame iš tradiciniosintagminio skaitymo varžtų. Tipologiškaipanašūs teksto fragmentai gali būti vienasnuo kito labai nutolę, tačiau juo reikšmingesni.Pvz., skaitant Metų dalis paeiliui,sunku įžvelgti ryškesnę saiko izotopijosliniją, tačiau lygindami PL ir RG ją matomeitin ryškiai 22 . Tik paradigminėje22Didelę jų teksto dalį sudaro svarstymai apie saikąir nesaikingumą. Pvz., PL Blėkius maitinasi vien mėsa,plotmėje išryškėja tipologinis panašumastokių personažų, kurių paprastai panašiaisnelaikome 23 . Tipologinis lyginimas leidžiatiksliau įvardyti kai kurių reiškinių vietąepisteminėje Metų pasaulio sąrangoje 24 .Visa tai veda prie išvados, kad tradicinėMetų samprata su aiškia kūrinio pradžiair pabaiga yra neadekvati. Komplikuotaipoemos teksto materijai reikia subtilesniųinterpretacinių pjūvių.Keturių dalių poetinis ciklasir poetinis Donelaičio universumasIš visko, kas iki šiol buvo pasakyta apieMetus, aiškėja, kad būtų sunku apie juoskalbėti kaip apie tobulos kompozicijos kūrinį.Tiek atskirų metų laikų vidaus struktūroje,tiek makrokompoziciniu lygmeniuesama daug ženklų, kad Metai kaip poetinėvisuma nebuvo Donelaičio griežtai planuojami.Taip pat nėra pagrindo manyti,kad poetas pradėjo Metus nuosekliai rašytinuo pavasario ir užbaigė, sukūręs žiemą.Priimtinesnis atrodo požiūris, kad jie augoo Pričkus ragina būrus nepamiršti ir daržovių (PL 553–598). RG mėsiškų gardumynų gausa džiaugiasi Bleberiotarnas su pasakotoju, o juodu sudraudžia Lauras, ragindamasatsargas „čėrauti“ saikingai ir derinti mėsą su nemėsiškaisvalgiais (RG 339–437).23Pvz., tarp Milkaus, kurį PL iškeikia Lauras(PL 245–293), ir Pričkaus (žr. RG 485–531). Abu jievalstiečiai, abu per tarnybą pakilo socialinėje hierarchijoje.Tik Milkus yra įžūlus, o Pričkus – doras. Tačiauabiem atvejais jiems nedovanojama už savo socialiniostatuso pažeidimą – iš abiejų tyčiojamasi, abu jie keikiami.Įdomu tai, kad „Pričkaus pasakoje apie lietuviškąsvodbą“ jį užmuša patys būrai.24Pvz., RG 548–590 Enskys Pričkui dėsto „viežlybovogimo“ teoriją ir praktiką. Tik žinodami tai, kas„viežapievogimą kalbama kitoje vietoje – ŽR 144–207 – patikimaisprendžiame, jog „viežlybas vogimas“ taip patyra nuodėmė ir nepriklauso idealiojo pasaulio poliausreiškiniams.51

organiškai, kaip savitas literatūrinis organizmas.Todėl skaitydami juos neabejojame,kad prieš mūsų akis – literatūrinisvienis, bet nesistebime ir tam tikra kūriniostruktūros asimetrija, pasikartojančių elementųgausa ir improvizaciniu, griežtaineplanuojamu teksto plėtojimusi. Tokį požiūrįparemia ir prielaida, kad Metai buvorašomi ilgą laiką – su pertraukomis, pratęsianttekstą toje vietoje, kur jis nutrūkoanksčiau. Visų kompozicinių ir struktūriniųsmulkmenų nebuvo įmanoma tiksliaiišlaikyti atmintyje. Šitaip galėtume aiškintiminėtuosius Metų siužetinio lygmens nenuoseklumusir kitus „neapsižiūrėjimus“.Panašu, kad Donelaičio poetinėje sąmonėjeMetų visumos kompoziciniai kontūraiapsiribojo bendriausiomis intencijomis:a) aprašyti visą metų ciklą, b) baigiant vienądalį, atverti pasakojimą apie kitą metųlaiką; c) pateikti didaktiškai įtikinamusdorųjų ir nedorėlių šaržus. Griežtesniokompozicinio visumos plano Metų teksteneatpažįstame.Šitaip svarstydami teigiame, kad PL,VD, RG ir ŽR sudaro aiškią poetinę visumą,bet ne vieną koherentišką tekstą. SiūlytumeMetus vadinti keturių dalių poetiniuciklu.Rėzos įvestas pavadinimas Metai geraiatitinka šio ciklo literatūrinę esmę. Nėrareikalo jo keisti – literatūrinė tradicijašiuo atveju svarbesnė, nei skrupulingastekstologinis tikslumas, kurio taip griežtaireikalavo Neselmanas. Be to, atmetę pavadinimąMetai, neturėtume žodžio, kuriuoįvardytume poetinį Donelaičio ciklą kaipvisumą, o tai – didelis trūkumas.Donelaitika iki šiol stengėsi bendrosiosMetų kompozicijos problemas spręsti radikaliai.Rėzos mokykla, kuriai priklausoir 1977 m. Donelaičio Raštai, stengėsi betkuria kaina įrodyti Metų teksto rišlumą irpaaiškinti visus kompozicinio plano nesusipratimus25 . O Neselmanas ir jo mokiniaivisiškai nepripažino Metų kaip literatūrinėsvisumos ir atskirų Donelaičio kūriniųnesiejo jokiais kompoziciniais saitais (Nesselmann,1869, X–XI). Mums atrodo, kadMetų tekstas priešinasi abiems radikaliemssprendimams. Negalima nei paneigti jųkompozicinio birumo, nei poetinio Donelaičiopasaulio vienovės bei gausių sisteminiųryšių tarp keturių metų laikų. Tiesiogtie ryšiai – ir jų suteikiamas Metų poetiniorišlumo pojūtis – kyla ne iš kompoziciniosumanymo, bet iš episteminių visos Donelaičiokūrybos pamatų. Metai mums atrodovientisi todėl, kad vientisas yra Donelaičiokultūrinis universumas. Abu juos persmelkiasudėtinga dieviškojo idealo ir žmogiškosiosrealybės dialektika, kuri ir yra didžiojiDonelaičio kūrybos tema.25Pvz., 1977 m. Raštų komentaruose bandoma paaiškintiKrizo atvejį. Krizo namus „pernai“ sudeginoDočys (ŽR 255–269). Tačiau Krizas „šiemet“ giriasisavo klestinčiu ūkiu (VD 314–433), o rudenį kelia duktersvestuves (RG 109–141). Be to, ŽR krivūlė prasideda„pas kūmą Krizą“ (ŽR 165), o jos pabaigoje visi būraiišvirsta lauk jau iš Plaučiūno trobos (ŽR 307). Raštų komentaruoseargumentuojama, kad Donelaitis Krizo vardąkai kur vartoja bendrine prasme, kaip „būro“ sinonimą– taigi ūkiu giriasi ir vestuves kelia tikrasis Krizas, oDočys „susvilina“ kažkurio anoniminio būro trobas. Kaidėl krivūlės, tai būrai kalbasi pas Plaučiūną, kuris čiašmaikščiai vadinamas „kūmu Krizu“ (Donelaitis, 1977,356, 385, 386). Mūsų nuomone, tekstas ŽR 255–269aiškiai rodo, kad visur kalbama apie tą patį gerąjį VDKrizą, o prieštaringas jo likimas – vienas iš Donelaičiokompozicinių neapsižiūrėjimų, kurių nebūtina stengtisišaiškinti bet kuria kaina.52

Tačiau reikia pabrėžti, kad idealo ir realybėsopozicija negali būti laikoma Metųkompoziciniu principu. Šios dvi pamatinėssemantinės izotopijos yra atpažįstamos visojejo lietuviškoje ir vokiškoje kūryboje,įskaitant ir pasakėčias. Juk ir jose visųpirma matyti poeto aistra pasakoti apie pasaulį,koks jis turėtų būti Dievo šviesoje,ir koks jis yra dorovinio nuopolio šešėlyje.Šilbajorio ir Žuko siūlomi skaitymo principainusako Donelaičio pasaulėvokos esmę,bet ne kompozicinį Metų specifiškumą. Beto, Metų analizė, grindžiama šiuo giliuojukodu, turi rimtą trūkumą: ji susitelkia įparadigminių teksto santykių plotmę. BetgiMetus skaitome epizodą po epizodo,ir būtų neteisinga teigti, kad jų seka yraarbitrali. Nors Metus laikome organiškai,be griežto plano besiplėtojančiu poetiniuciklu, vis dėlto Donelaitis epizodų nesiejoatsitiktinai, be jokios tvarkos.Mikrokompoziciniu lygmeniu atskirųMetų dalių sintagminė struktūra nekeliaabejonių – ji yra duota paties autoriaus.Tačiau ne visada suprantama logika, pagalkurią epizodas jungiamas prie epizodo.Esama ilgų pasažų, kurių sintagminis junglumasnekelia jokių abejonių 26 , bet esamair tokių greta esančių teksto atkarpų, kuriossusijusios labai silpnai 27 . Panašu, kadir šiuo atveju Metai nėra nei amorfiški, neitobulai junglūs. Sintagminė Metų plėtotėdar laukia kruopštesnių tyrimų.Makrokompozicinėje plotmėje, kuriojesintagminis Metų dalių eiliškumas nežino­26Pvz., VD mėšlavežio epizodas (VD 136–304)arba RG vestuvių aprašymas (RG 82–256).27Ryškesni sintagminiai lūžiai: PL244/245;VD135/136; RG 437/438.mas, tenka grįžti prie Rėzos. Jo siūloma tradicinėskaitymo seka mums atrodo priimtiniausia.Tačiau keturis Donelaičio metųlaikus turėtume įsivaizduoti ne kaip fiksuotąsintagminę eilę PL→VD→RG→ŽRsu aiškia pradžia ir pabaiga, bet išrikiuotijas kaip keturis savarankiškus paveikslusdvimatėje erdvėje, ir suvokti jas kaip uždarąciklą:ŽRRGPLVDTokio ciklo nė viena dalis nelaikytinapirmąja ar paskutine – jų sudaromamerate mūsų interpretuojanti sąmonė juda besustojimo. Žinoma, sintagminėje plotmėjesuksime vis tą patį skaitymo ratą nuopavasario iki žiemos – kaip tik čia veikiaminėtoji (mums ir Donelaičiui bendra)kultūrinė norma, skatinanti kalendorinįciklą suvokti būtent taip. Tačiau bandydamipasakyti apie Metus ką nors esminga,neišvengiamai turėsime iššokti iš įprastinėsmetų laikų sekos ir ieškoti tipologiniųparalelių tarp sintagmiškai nesusijusių epizodų.Svarbu suvokti paradigminio planoprimatą prieš sintagminių santykių plotmęMetų poetiniame cikle. Nors esame įpratę„Vasaros darbus“ skaityti po „Pavasariolinksmybių“, tačiau „Vasaros darbai“kompoziciniu požiūriu neišplaukia iš „Pavasariolinksmybių“: VD tekste nėra tokiųvietų, kurių nesuprastume be PL. Todėlabiejų dalių nederėtų sieti vienakrypčiusantykiu kaip pradžios ir tęsinio. Lygiaitaip pat „Rudenio gėrybės“ neišplaukia iš„Vasaros darbų“, o „Žiemos rūpesčiai“ –53

iš „Rudenio gėrybių“. Visos keturios dalysyra hierarchiškai lygiavertės ir papildo vienakitą: skaitydami vieną, turime atmintyje prisišauktilikusias tris – o ne tik prieš tai esančiąją.Tik taip galime tikėtis atpažinsią visąDonelaičio poetinio pasaulio turtingumą.Visa, ką čia pasakėme, norėtume apibendrintišitaip: Donelaitis sukūrė keturiųdalių poetinį ciklą, kuriam prigijo bendrasMetų pavadinimas. Kiekviena ciklo dalisyra poetiniu požiūriu savarankiška, o visumosatžvilgiu visos jos yra lygiavertės irsudaro kompozicinį ratą be aiškios pradžiosir pabaigos. Metus kaip poetinę visumą, didesnęnei mechaninė keturių dalių suma,atpažįstame giliosios – episteminės – Donelaičiopoetinio pasaulio vienovės šviesoje.Joje išryškėja problemos ir temos, varijuojamosvisose ciklo dalyse – tačiau adekvačiaisuvokti Metuose vaizduojamus nutikimusir konfliktus tegalime atsižvelgdamiį visą ciklą, vienos dalies tam nepakanka.Metai – vieningas poetinis pasaulis, bet negriežtos kompozicijos tekstas.LITERATŪRADilytė, Dalia, 2011: „Kristijonas Donelaitis“, SenosiosLietuvos literatūra 1253–1795, sudarė SigitasNarbutas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakosinstitutas, 356–363.[Donelaitis, Kristijonas], 1818: Das Jahr in vierGesängen, ein ländliches Epos, aus dem Litthauischendes Christian Donaleitis, genannt Donalitius,in gleichem Versmaaß ins Deutsche übertragen vonD.[octor] L.[udwig] J.[edemin] Rhesa, Prof. d. Theologie,Königsberg 1818, gedruckt in der Königl.Hartungschen Hoffbuchdruckerei.[Donelaitis, Kristijonas], 1865: Christian DonaleitisLitauische Dichtungen. Erste voll ständigeAusgabe mit Glossar. Von Aug. Schleicher. St. Petersburg.[Donelaitis, Kristijonas], 1869: Christian DonalitiusLittauische Dichtungen nach den KönigsbergerHandschriften mit metrischer Uebersetzung, kritischenAn merkungen und genauem Glossar herausgegebenvon G. H. F. Nesselmann, Königsberg. Verlagvon Hübner & Matz.Donelaitis, Kristijonas, 1977: Raštai, Vilnius:Vaga.Gineitis, Leonas, 1977: „Įvadas“, KristijonasDonelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, 5–33.Gineitis, Leonas, 1998: Kristijono Donelaičioaplinka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakosinstitutas (serija „Senoji Lietuvos literatūra“, 9 knyga).[Gineitis, Leonas], 2002: Iš vokiškųjų raštų apieKristijoną Donelaitį, parengė Leonas Gineitis, Vilnius:Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (serija„Senoji Lietuvos literatūra“, 13 knyga).Girdenis, Aleksas, 1993: „Metų hegzametras“,Darbai apie Kristijoną Donelaitį, sudarė Leonas Gineitisir Algis Samulionis, Vilnius: Vaga, 60–96.Jovaišas, Albinas, 1992: Kristijonas Donelaitis,Kaunas: Šviesa.Krištopaitienė, Daiva, 2007: Kristijono Donelaičioraštų leidimai: tekstologinės problemos, Vilnius:Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (serija„Lietuvių tekstologijos studijos“, I).Kuolys, Darius, 2011: „Kristijonas Donelaitis“,Literatūra 11 klasei. Chrestomatija, I dalis. Renesansas.Barokas. Apšvieta, sudarytoja Aušra Martišiūtė-Linartienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakosinstitutas, 325–336.Nesselmann, Georg Hans Ferdinand, 1869:„Vorrede“, Christian Donalitius Littauische Dichtungennach den Königsberger Handschriften mitmetrischer Uebersetzung, kritischen An merkungenund genauem Glossar herausgegeben von G. H.F. Nesselmann, Königsberg. Verlag von Hübner &Matz, III–XIV.Rhesa, Liudwig Jedemin, 1818: „Vorbericht“,Das Jahr in vier Gesängen, ein ländliches Epos, ausdem Litthauischen des Christian Donaleitis, genanntDonalitius, in gleichem Versmaaß ins Deutsche54

übertragen von D.[octor] L.[udwig] J.[edemin] Rhesa,Prof. d. Theologie, Königsberg, gedruckt in derKönigl. Hartungschen Hoffbuchdruckerei, III–XXI.Ročka, Marcelinas, 1965: „Dėl K. Donelaičio literatūriniųstudijų“, Kristijonas Donelaitis. Pranešimai.Straipsniai. Archyvinė medžiaga, Vilnius: Vaga(serija „Literatūra ir kalba“, VII), 155–167.Schleicher, August, 1865: [Įvadas be pavadinimo],Christian Donaleitis Litauische Dichtungen.Erste voll ständige Ausgabe mit Glossar. Von Aug.Schleicher. St. Petersburg, 1–21.Šilbajoris, Rimvydas, 2001: „Teksto plotmiųsantykiai Donelaičio Metuose“, Egzodo Donelaitis.Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, sudarėir parengė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Aidai,403–425.Ulčinaitė, Eugenija; Albinas Jovaišas, 2003: Lietuviųliteratūros istorija. XIII–XVIII amžius. Vilnius:Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.Venclova, Tomas, 1991: „Erdvė ir laikas KristijonoDonelaičio Metuose“, Tomas Venclova, Viltiesformos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,p. 261–266.Žukas, Saulius, 1993: „K. Donelaičio „Metų“pasakotojas ir personažai“, Darbai apie KristijonąDonelaitį, sudarė ir redagavo Leonas Gineitis ir AlgisSamulionis, Vilnius: Vaga, 28–35.Žukas, Saulius, 1995: „Idealusis Kristijono DonelaičioMetų polius“, Saulius Žukas, Žmogaus vaizdavimaslietuvių literatūroje, Vilnius: Baltos lankos,73–91.On Composition of Kristijonas Donelaitis’ Metai – Selected ProblemsVaidas ŠeferisSummaryThe article deals with the crucial question ofKristijonas Donelaitis’ literary work: is his Metai(The Seasons) a single and coherent literary text or agroup of four independent poems? The first publisherof Donelaitis’ work Liudwig Rhesa (LiudvikasRėza) introduced in 1818 for the first time the titleMetai (which was not given by Donelaitis himself),presented four seasons as a single poem and held onthe traditional seasons-sequence, beginning the textwith spring and ending it with winter. Next publishersAugust Schleicher (1865) and Georg Hans FerdinandNesselmann (1869) accepted neither the title Metainor the idea of four seasons as a single poem.Especially Nesselmann was strongly against Rhesa’sconcept and pointed out its textological and historical“inaccuracy”. Modern Lithuanian philology, however,came back to the concept of Rhesa. In this paper, theanalysis of The Seasons shows that we need a moreaccurate approach to the question of its composition.According to the studies of Rimvydas Šilbajoris,Tomas Venclova, and Saulius Žukas, there is no singleplot in The Seasons, which could serve as a basisfor a poetic coherence of the poem. The structureof Donelaitis’ work is based on binary oppositionsbetween an “ideal world” and “real world” – twosemiotic paradigms existing in the dialectic relationto each other. Thus, the paradigmatic level of the text,on which both opposite semiotic worlds unfold, has adominant position over the syntagmatic text relations.That is why the syntagmatic reading of Donelaitis’work is inaccurate: four Donelaitian seasons build acoherent semiotic universe (which we traditionallycall the seasons), but are not composed as a strongsyntagmatic structure. The article suggests that TheSeasons should be understood as a poetic cycle of fourparts (seasons). In this circular composition, there isno reason to talk about “the beginning” or “the end”of the text. All four parts are equal in the hierarchyto the poetic whole and should be interpretedsimultaneously (for example, as four pictures in an artexhibition). There is no reason to deny the traditionalsequence of reading of The Seasons from the spring tothe winter, but this should not imply any interpretativeconclusions. The Seasons of Donelaitis is a coherentpoetic universe, but not a coherent literary text with astrong composition.Gauta: 2012 09 06Autoriaus adresas:Priimta publikuoti: 2012 10 21 Arna Nováka 1602 00 Brno, Čekijos RespublikaTel.: +420 549 49 7122. El. paštas: seferis@phil.muni.cz55