kaS aTRadO ISTORIJĄ? - Literatūra

ISSN 0258-0802. LITERATŪRA 2012 54 (3)Kas atrado istoriją?Nijolė JuchnevičienėVilniaus universitetoKlasikinės filologijos katedros docentėKadangi Graikija Vakarams iki šiol yrata „prarastoji žemė“, kurioje glūdi Europoscivilizacijos ištakos, didelė tikimybė,kad atsakymo į klausimą, kur gimė istorija1 , natūraliai būtų pradedama ieškotiGraikijos kultūroje: neatsiras nė vieno,kuris nesugebėtų paminėti bent keletograikų istorikų, ir, be abejo, Herodoto, kuriovardas neatsiejamas nuo antikoje jamsuteikto štampo – pater historiae. Iki patXIX amžiaus pradžios toks atsakymasbuvo savaime suprantamas; tačiau atsiradusvadinamajai mokslinės istoriografijoskoncepcijai, senosios tiesos pradėtos kritikuotiir graikų istoriografija nuvertinta:ji buvusi „ikimokslinė“, joje pateikiamapraeities įvykių versija yra nepatikima,tai greičiau – vienas iš literatūrinės prozosžanrų (Norkus, 1996, 7–18); graikai nevertinęistorijos kaip praeities pažinimo formos,atskleidžiančios tam tikrus istoriniusmodelius, nesuvokę istorinio vyksmo kaipesminės kaitos ir nuolatinio vystymosi,kitaip tariant, neturėję istorinio mąstymo.Kertine sąvoka vertinant antikinę istoriografijątapo žodis modernus 2 vs antiquus;1Turimas galvoje ir istorija kaip įvykių ir procesųvisumos ar tos visumos dalių pažinimas, ir jo pateikimoforma.2Sąvoka modernus (iš lot. modo, „ką tik“, „neseniai“)vartojama nuo V a., supriešinant pagoniškąją irkrikščioniškąją kultūras. Kasiodoras pirmasis pavartojošį žodį naujai, krikščioniškai laiko sampratai apibūdinti:modernumas ir dabartis tapo susiję, „antikinis“ėmė reikšti „senas“, „blogesnis“,nors dar pats L. von Ranke nevengė vertintiTukidido istorijos kaip tam tikros paradigmosir pats siekė būti lyginamas suTukididu. Nepraėjus nė šimtmečiui buvosukritikuotas ir istorizmas, imta kvestionuotigalimybę atsakyti į klausimą, kaip ištiesų buvo 3 , nes „grynų faktų nebūna, nesjie visi pereina per juos stebinčio ir suvokiančiosąmonę“ (Carr, 1999, 22).Klausimai „Kas yra istorija? 4 “ ir „KasCassiod. Var. 4, 51, 2: Notum est enim, quanta laude insuburbanis suis Romam traxeris, ut, quem illas fabricasintrare contigerit, aspectum suum extra urbem esse nonsentiat, nisi cum se et agrorum amoenitatibus interessecognoscat: antiquorum diligentissimus imitator, modernorumnobilissimus institutor. mores tuos fabricae loquuntur,quia nemo in illis diligens agnoscitur, nisi qui etin suis sensibus ornatissimus invenitur. XVII ir XVIIInaujumas, modernumas pradėtas asocijuoti su Renesansu(išsamiau žr. A. Edgar, P. Sedguick, 2008, CulturalTheory: The Key Concepts, Routledge; Lianeri, 2011,16; d‘ Angour, 2011, 27–32).3Garsioji Leopoldo von Ranke’s frazė, paneigiantipavyzdinę istorijos (historia – vitae magistra) paradigmą(Rüsen, 2007, 72–73).4Taip pavadinta ir Edwardo Halletto Carro paskaitų,skaitytų Kembridžo universitete 1961 metais,pagrindu parengta studija: Edward Hallet Carr. What isHistory? Lietuvos visuomenei ji žinoma iš antrojo leidimo(Penguin Books, Second Edition, 1987) vertimo:E. H. Carr, 1999, Kas yra istorija? (vertė Rasa Seibutytė).Vilnius: Vaga; knygos leidimą finansavo atvirosLietuvos fondas ir Atviros visuomenės institutas Budapešte.Taip pat pavadintas ir 2007 m. Zenono Norkausišleistos Jörno Rüseno straipsnių rinktinės skyrius (žr.69

atrado istoriją? 5 “ keliami iki šiol, ir iki šiolatsakymas į juos yra tikras intelektualinisiššūkis, nes yra duota daug atsakymų irnėra atsakymo, kuris nebūtų nuginčytas.Sunku susivokti tarp kraštutinių nuomonių,kurios, viena vertus, teigia, kad „galimaparašyti mokslinę, idealią, visuotinaipriimtiną istoriją, ir, kita vertus, kadobjektyvi istorinė „tiesa“ neegzistuoja, todėlvisi požiūriai ir visi istoriko pasirinktivariantai yra priimtini‘ 6 .Dar sunkiau ieškoti atsakymų į šiuosklausimus yra tada, kai kalbame apie pasakojimus,iki šiol visuotinai vadinamusistorijomis, kuriuos nuo mūsų laikų skiriatūkstantmečiai.Graikai nekėlė sau klausimo, kas yraistorija, tačiau jau pirmuosiuose istoriografijosveikaluose ima taikyti savo kūriniamstam tikrus specifinius reikalavimus,kurių neprivalėjo laikytis jokio kito žanroatstovai, taigi suvokė savo kūrinius kaip išesmės kitokius.Reikia pripažinti, kad mūsų žinios apiegraikų istorikus ir jų rašytas istorijas yralabai paviršutiniškos. Istorinėmis temomisrašė maždaug tūkstantis graikų, bet apie95 procentai mums yra tik vardai, kartaissiejami su dingusių jų kūrinių pavadinimais,geriausiu atveju – su keliais išlikusiaisfragmentais.Jörn Rüsen, 2007, „Kas yra istorija?“, in: Istorika. Istorikosdarbų rinktinė, Sudarė Z. Norkus, iš vokiečių kalbosvertė A. Jankauskas, Vilnius: Margi raštai, 39–61).5Toks yra žymaus prancūzų mokslininko FrançoisHartogo straipsnio pavadinimas („The Invention of History:The Pre-History of a Concept from Homer to Herodotus“,History and Theory, Vol. 39, 3, 2000, 384–395).6Carr, 1999, 7–8. Pirmą kartą istorija pavadintamokslu 1682 metais (Norkus, 1996, 29), tačiau iki šiolvis dar keliamas klausimas, ar istorija yra mokslas ir arjai gali būti taikomos loginės aiškinimo formos, kaip,pavyzdžiui, gamtos moksluose, ar tai yra specifinė pažinimosritis, tam tikra interpretacinio santykio su žmonijospraeitimi forma (Rüsen, 2007, 39).Vis dėlto neabejotina yra tai, kad muspasiekę graikų istoriografijos veikalai išlikotodėl, kad pačių graikų jie buvo įvertintikaip žanro kanonas, ir kad pats žodis„istorija“ yra graikiškas 7 . Pirmą kartą šisąvoka, apibūdinanti praeities (tiek tolimos,tiek artimos) tyrimą ir to tyrimo rezultatųpaviešinimą, aptinkama Herodototekste 8 ; šio tyrimo objektas buvo praeitis(reikšmingi praeities įvykiai), jo tikslas –istorinių įvykių priežasčių nustatymas iršių įvykių atminimo išsaugojimas ateičiai.Nuo istorijos gimimo pradžios imaformuotis ir diskursas, vėliau pavadintasistorika 9 , kuris tapo neatskiriama istoriografiniųkūrinių dalis 10 . Herodotas parašėtai, ką jis pats pavadino tyrimo rezultatųpublikavimu (ἱστορίης ἀπόδεξις), o mesiki šiol vadiname istorija, V a. pr. Kr. viduryje,kai dabartinės idėjos apie tai, kaipreikia rašyti istoriją 11 , neegzistavo, ir dabartinispožiūris į istorijos procesą kaip įesminį visų gyvenimo sąlygų (socialinių,7Šis žodis, bendrašaknis su anksčiausiai paliudytužodžiu ἵστωρ (

ekonominių, kultūrinių, technologinių) darnegalėjo būti atsiradęs 12 . Tačiau jis pirmasisėmė metodiškai kelti klausimus, kuriuosir istorikai, ir filosofai kelia iki šiol.Herodotas pirmasis ne tik apibendrino,bet ir ėmėsi kritiškai įvertinti visą ankstesnętradiciją. Tradicija, tiek rašytinė, tiekžodinė, buvo jo istorinė medžiaga, jis pradėjosavo tyrimą, keldamas savo klausimusir tardydamas šią medžiagą (Norkus,1996, 214–215). Jis siekė patvirtinti tos informacijosteisingumą tiek klausinėdamas,kad įsitikintų, ar iš tikrųjų buvo taip, kaippasakojama, tiek keliaudamas į aprašomasvietas, kad pamatytų, ar viskas yra taip,kai pasakojama (ὄψις, γνώμη, ἱστορίη,Hdt. 2. 99). Pagrindinis jo siekis – pateiktitikrą įvykių versiją, kaip viskas vyko ištikrųjų, todėl iš įvairių versijų jis atrenkatą, kuri jam atrodo patikimiausia (1. 34,51, 58; 2. 5, 44, 50 ir kt.). Vėliau Tukididobuvo įvardytas tikslaus informacijos pateikimometodas, reikalaujantis kritiškaiįvertinti visus šaltinius ir nesivadovautiprincipu „kaip man atrodo“ (Thuc. 1. 22.2: ἀκριβεία).Herodotas pirmasis diskurse apie praeitįatskyrė illud tempus, šventąjį laiką, kuriameveikia dievai ir herojai ir kuris, anotMircea Eliade, gali būti cikliškai atkartojamasir sugrąžinamas 13 , nuo to, ką jissuvokė kaip istorinį laiką, spatium historicum,kuriame veikia žmonės (1, Praef.: τὰγενόμενα ἐξ ἀνθρώπων) 14 . Nuo jo prasidedaistorijos desakralizavimo tradicija:12Žr. apie tai išsamiai Christiano Meierio straipsnį„Historical Answers to Historical Questions: The Originsof History in Ancient Greece“ (Arethusa, 20, 1/2,1987, 41–57).13Eliade, 1997, 48–58.14Žr. Istorijos įžangą, kurioje tradicija apie, Herodotopožiūriu, ikiistorinius įvykius, pasakojimus mituoseir epuose, vertinama ironiškai (1, 1–5).atsisakęs šventosios istorijos, t. y. mitų,jis pasirinko atskaitos tašku Kroisą, apiekurį pirmąjį galėjo gauti patikimos, verifikuojamosinformacijos (Hdt. 1. 5: τὸν δὲοἶδα αὐτὸς πρῶτον ὑπάρξαντα ἀδίκωνἔργων). Šią tradiciją toliau tęsė Tukididas,tačiau toli gražu ne visi, net ir kelisšimtmečius vėliau rašę istorikai, perėmė šįHerodoto atrastą istorinio laiko principą 15 .Herodoto Istorijoje pirmą kartą paliudytasbandymas ne tik kaupti faktus, bet irsusieti juos į logišką visumą, interpretuoti,ieškant atsakymo į klausimą, kodėl įvyko(1, Praef.: δι’ ἣν αἰτίαν) ir kaip vyko (1. 5:ὡς ἐγένετο) reikšmingi istoriniai įvykiai.Didžiulės apimties ir begalinės įvairovėsistorinė, sociologinė, kultūrinė medžiagajo buvo sujungta į vieningą pasakojimą,kurį galima pavadinti pirmuoju visuotinėsistorijos modeliu 16 .Herodoto tekste matome aiškiai susiformavusįto meto pasaulio kaip politiniopasaulio konceptą: geografiškai pasaulis15Plg. Diodoro Siciliečio Istorinę biblioteką (I a.pr. Kr.). Beje, būtent jį ir tik jį, o ne visus antikos istorikus(plg. Norkus, 1996, 12), M. J. Finley pavadino„žirklių ir klijų istoriku“ („scissors and paste historian“:The Greek Historians, 1959, 16). Diodoras pradeda pasaulioistoriją nuo jo sukūrimo, dievų ir pirmųjų žmoniųatsiradimo (I knyga), graikų mitų perpasakojimo (4, 6,7, knygos); visa tai laikoma tikra istorija.16Herodoto ambicijos sukurti naują žanrinį modelįatsiskleidžia jau Istorijos įžangoje (ἔργα μεγάλατε καὶ θωμαστά, τὰ μὲν Ἕλλησι, τὰ δὲ βαρβάροισιἀποδεχθέντα); šis modelis paremtas originaliu kompoziciniusumanymu, – istoriniu Europos ir Azijospriešiškumu. Ši idėja tikriausiai buvo generuota graikųkarų su persais, kurie Istorijos rašymo metu dar nebuvopasibaigę. Į Herodoto tyrimo lauką patenka istorija tųtautų, kurios vienaip ar kitaip buvo įtrauktos į konfliktąsu persais. Vieningos pasaulinės politinės jėgos formavimoistorija duoda pradžią istorijos kaip vienio (vėliaupavadintos istorijos singuliarizacija, – žr. Lianeri, 2011,18) idėjai: skirtingos laiko sampratos ir skirtingos istorijosHerodoto buvo sujungtos į vieną istoriją. Herodotastai užčiuopė anksčiau nei Polibijas (I. 3. 3), paprastaiįvardijamas pirmosios visuotinės istorijos autoriumi (žr.Meier, 1987, 42–43).71

kaip ir filosofija kaip literatūros žanras, netvadinamoji retorinė istoriografija tikrąjašio žodžio reikšme, susiformavusi daugiaunei šimtmetį po to, kai Herodotas pradėjorašyti savo kūrinį, buvo laikoma atskiru literatūrosžanru nei retorinės kalbos 28 . Beabejo, tiesioginių kalbų Herodoto sukurtagausiai, tačiau tik labai mažai jų yra parašytapagal retorikos taisykles 29 . Veikėjų tiesioginėskalbos yra vienas iš būdų išplėstiistorinio pasakojimo laiką ir erdvę, įgarsintidaugialypę praeities patirtį, „praeities būtąjįlaiką“ 30 . Tikriausiai, jis pirmasis kalbaskaip pasakojimo priemonę iš epo ir novelėsperkėlė į istoriografiją, tuo suteikdamassavo istoriniam pasakojimui daugiabalsiškumą,kad galėtų iš įvairių perspektyvų paaiškintiįvykių priežastis, veikėjų motyvaciją,lyderių politiką ir strategiją 31 .Vienas iš argumentų, kuriais graikų istoriografijadažnai vertinama tik kaip historiavėliausia šio žodžio reikšme (įdomus,gražus pasakojimas, sukurtas laikantisbendrų literatūrinės prozos kūrimo taisyklių,t. y. retorikos taisyklių, kuriame formosreikalavimai yra svarbesni už turinį),yra jau nuo antikos pabaigos galiojantis28Literatūrinės prozos teorija pirmą kartą buvoapibendrinta Aristotelio Retorikoje, III knygoje, norsPlatonas (Ph. 266d-7d) mini V a. pr. Kr. antrosios pusėsretorinius „vadovėlius“ (τέχναι), pateikiančius patarimus,kaip kurti teismines kalbas. Istorija buvo laikomaatskiru, mišriu prozos žanru, sujungusiu epo, dramos beiretorikos elementus. Žr. Kennedy, 1989, 184–185.29Išsamiau žr. F. Walbank, 1965, Speeches in GreekHistorians; Kennedy, 1963, 44.30Angl. plupast (plg. pluperfect). Sąvoka, vartojamaJ. Grethleino ir Chr. B. Krebs’o sudarytoje studijojeTime and Narrative in Ancient Historiography: The„Plupast“ from Herodotus to Appian apibūdinti istorikolaikmečio ir jo aprašomos praeities laiko santykį.31Waters, 1970, 504: „...great deal of Herodoteandialogue is based not on novelist desire to characterize,but on the historian‘s attempt to explain causation,motivation, policy and strategy“; panašiai Waters, 1966,157.įsitikinimas 32 , kad graikai neturėjo istoriniolaiko sampratos. Graikų laiko sampratapaprastai gretinama su laiko sampratažydų religiniuose raštuose (ir vėlesniuosekrikščioniškuose); teigiama, kad graikamslaikas buvo nuolat besikartojantis ciklas,o žydams (ir vėliau krikščionims) – linijinis,nukreiptas į ateitį; tai esąs pagrindinisdviejų tautų požiūrio į istoriją skirtumas 33 .Šis teiginys jau yra tapęs kliše ir nuolatoskartojamas iki pat paskutiniųjų dešimtmečių34 , nepaisant to, kad mokslininkai nekartą yra pažymėję, kad graikų požiūris įlaiką, kiek jis atsispindi jų kūriniuose, nėra32Šios idėjos ištakos siejamos su Šv. Augustinorecta via vs. ambulatio in circuitu, supriešinant pagoniškąjįir krikščioniškąjį gyvenimus. Žr., pvz., Th. Mommsen,1959, „St. Augustine and the Chistian Idea of Progress“,Medieval and Renaissance Studies, 265–288;H.–I. Marrou, 1950, Ambivalence du temps de l‘histoirechez Saint-Augustin, Montreal; H.-Ch. Puech, 1951,„La Gnose e le Temps,“ Eranos 20, 57–113; G. Quispel,1951, „Zeit und Geschichte im antiken Christentum“,ibid., 115–140. M. Eliade, 1996, Amžinojo sugrįžimomitas, Vilnius: Mintis.33Todėl kartais teigiama, kad Vakarų istoriografijostradicijos pradžia – vadinamosios istorinės Biblijos dalys(nuoseklus pasakojimas nuo pasaulio sukūrimo iki ~400pr. Kr.), tačiau jos paliudija nuolatinį dievo dalyvavimąpasaulio, kurį jis sukūrė, istorijoje. Taigi žydų istorikainedarė skirties tarp šventojo ir istorinio laiko; jie nesusimąstė,ar yra pirmieji, papasakoję tam tikrus įvykiusir taip išsaugoję juos nuo užmaršties; jie nepretendavo įnaujumą, nekritikavo pirmtakų, o tiesiog pateikė autoritetingąversiją pasakojimų, kuriuos žinoti buvo kiekvienožydo pareiga (Momigliano, 1966, 18–20). Hebrajiškapatirtimi grindžiama krikščionybė graikų ir romėnų pasauliuisuteikė naują linijinę laiko sampratą. Šia krikščioniškąjalaiko schema istorikai vadovavosi iki pat XVIIamžiaus, įvykiai buvo motyvuojami tiesiogine dieviškąjaintervencija (Appleby, Hunt, Jacob, 1998, 64).34Žr., pvz., Baranova, 2000, 21: „Todėl antikinė laikosamprata [...] yra mitinė. Mitiniame laike klausimasapie pradžią ir pabaigą neiškyla. Priežastys ir pasekmėsneatsiskiria. Laikas mąstomas kaip nedaloma visuma,galinti susispausti ar išsitempti.“; 22: „Mitiniame laikepraeitis, dabartis ir ateitis susilieja ir pavirsta „amžinąjadabartimi [...]“. Panašiai Carr, 1999, 113: „cikliškaspožiūris, istorijos raidą prilyginantis procesams gamtoje“.74

ier, 1987, 47). Ši veikla ne visada atitinkaveikėjų lūkesčius, jie keičia savo veiklosplanus, atsižvelgdami į nenumatytusveiksnius ir naujus iššūkius 41 . Herodoto, ovėliau ir Tukidido kūriniai pirmiausia buvopokyčių, nuolatinės kaitos aprašymas 42 .Todėl Herodotui labai svarbu, kas ką norsyra padaręs pirmas (įvairiose srityse, betpirmiausia politikoje; ir pats jo istorinispasakojimas prasideda nuo graikų ir persųdidžiojo politinio konflikto verifikuojamopradininko, Kroiso). Viskas, kas įvyksta,įvyksta dėl to, kad kažkas pirmasis kažkąpadaro; tai neišvengiamai atneša pokyčiustiek graikų, tiek barbarų pasaulyje. TukididoPeloponeso karo istorija pirmiausiayra pasakojimas apie esminius socialiniusir politinius pokyčius jo visuomenėje, kuriuosjam pačiam teko stebėti ir patirti 43 .Tukidido pasakojimas liudija apie įvykusiusgraikų istorinio mąstymo pokyčius:dėmesio centras pasislenka nuo herojinėspraeities link dabarties ir dabarties žmoniųpatirties; jo naratologinė strategija taip patyra nauja, palyginti su Herodoto Istori-41Christianas Meieris pavadino šį istorinio vyksmomodelį contingency – oriented (Meier, 1987, 44).42„Historiography of change“; taip ją apibūdinaArnaldo Momigliano (Momigliano, 1972, 285). Iki šiolvis dar kartojama nuomonė, kad graikai buvo kraštutiniaitradicionalistai, vengę bet kokių pokyčių, išsamiaisuformuluota B. A. van Groningeno (1953, In the Gripof the Past), yra argumentuotai sukritikuota (žr., pvz.Armand‘o d‘ Angouro monografiją The Greeks and theNew, 2011); bet kokiu atveju, jos aklai neįmanoma taikytigraikų istoriografijai.43Anot Alexandros Lianeri, „[Thucydides is] a narratorof radical social change and society that he himselfexperienced in his own times“( Lianeri, 2011, 26).ja: Tukidido pasakojimas modeliuojamastaip, kad įvykių eiga negali būti nuspėjama;dažniausiai viskas įvyksta visai kitaip,nei skaitytojas galėjo tikėtis 44 .Taigi, istorinė sąmonė, t. y. suvokimasto, kad visuomenės ir jų institucijos keičiasi,ėmė formuotis ne XVII ar XVIII amžiuje,o kur kas anksčiau. Herodoto ir Tukididokūriniuose buvo pradėti įgyvendintipagrindiniai istorinio mąstymo principai:pažinimo interesai, laiko pokyčių suvokimas,empirinis tyrimas, praeities empiriniusduomenis paverčiantis prasmingaisdabarčiai, interpretacija ir atitinkama reprezentacijosforma, kultūrinis orientavimas,suteikiant žmonėms istorinį identitetąir prasmę jų gyvenimui 45 .Sunku nesutikti su Christianu Meieriu46 , kad naujaisiais laikais ne vienąšimtmetį trunkančiuose istorikų debatuosesilpniausia grandis yra ta, kad iki šiolnenorima pripažinti, jog istoriografija yravertintina istoriškai ir kad istorijos kaipmokslo ir istorijos kaip naratyvo istorijojeneįmanoma atsiriboti nuo jos ištakų.44Dunn, 2010, 3: „Archaic Greek culture looked tothe past for its models and values [...]. In the 6th and 5thcenturies, however, this situation changed as the focusof interest began to shift to the present, and the locus ofauthority came to reside less in the heroic past and morein present human experience“; 7: „[...] new techiquesportray events as unfolding in the present rather thanallready determined by narrative expectations“; 11:„[...] Thucydides project of „writing present history“entails formal or narratological innovations“.45Rüsen, 2007, 193–195.46Meier, 1987, 44.76

LITERATŪRAAppleby, J., Hunt, L., Jacob, M., 1998: Tiesossakymas apie istoriją (iš anglų kalbos vertė RemigijusJuozaitis). Vilnius: Margi raštai.Arendt, H., 1954: Between Past and Future:Eight Exercises in Political Thought, New York:Penguin Books.Baranova, J., 2000: Istorijos filosofija, Vilnius:Alma littera.Carr, E. H., 1999: Kas yra istorija? (vertė RasaSeibutytė). Vilnius: Vaga.D’ Angour, A., 2011: The Greeks and the New.Novelty in Ancient Greek Imagination and Experience,Cambridge University Press.Derow, P., 2004: „Historical Explanation: Polybiusand his Predecessors“, Greek Historiography(ed. S. Hornblower), Oxford: Clarendon Press.Dunn, F. M., 2010: Present Schock in Late 5thCentury Greece, University of Michigano PressEdgar, A., Sedguick, P., 2008: Cultural Theory:The Key Concepts, Routledge.Eliade, M., 1996: Amžinojo sugrįžimo mitas,Vilnius: Mintis.Eliade, M., 1997: Šventybė ir pasaulietiškumas,Vilnius: Mintis.Finley, M. J., 1959: The Greek Historians: theEssence of Herodotus, Thucydides, Xenophon, Polybius,London.Gould, J., 2004: „Herodotus and Religion“, GreekHistoriography (ed. S. Hornblower), Oxford: ClarendonPress, 91–106.Grethlein, J., Krebs, Chr. B., 2012: „TheHistorian‘s Plupast: Introductory Remarks on itsForms and Functions“, Time and Narrative in AncientHistoriography: The „Plupast“ from Herodotusto Appian (J. Grethlein, Chr. B. Krebs, ed-s), CambridgeUniversity Press, 1–16.Hartog, F., 2000: „The Invention of History: ThePre-History of a Concept from Homer to Herodotus“,History and Theory, Vol. 39, 3, 384–395.Juchnevičienė, N., 2006: „Tautiniai stereotipaiklasikinėje ir romėniškoje Graikijoje“, 57–59, Literatūra,48 (3), 52–67.Juchnevičienė, N., 2008: „Strabono Geografijosįžangos: mokslinio diskurso tąsa ir originalumas“,Literatūra, 50 (3), 55–73.Kagan, D., 2009: Thucydides. The Reinventionof History, New York: Viking.Kennedy, G. A., 1989: „The Evolution of aTheory of Artistic Prose“, The Cambridge History ofLiterary Criticism, Vol. I (ed. G. A. Kennedy), CambridgeUniversity Press, 184–199.Kennedy, G.A., 1963: The Art of Persuasion inGreece, Princeton University Press.Lianeri, A., 2011: „Unfounding Times: The Ideaand Ideal of Ancient History in Western HistoricalThought“, The Western Time of Ancient History:Historiographical Encounters with the Greek andRoman Past (ed. A. Lianeri), Cambridge UniversityPress.Marrou, H.–I., 1950: Ambivalence du temps del‘histoire chez Saint-Augustin, Paris/Montreal, Instituted’ Ètudes médiévales et Vrin.Meier, Chr., 1987: „Historical Answers to HistoricalQuestions: The Origins of History in AncientGreece“, Arethusa, 20, 1/2, 41–57 .Meier, Chr., 2011: A Culture of Freedom: AncientGreece and the Origins of Europe, Oxford: UniversityPress.Momigliano, A., 1972: „Tradition and the ClassicalHistorian“, History and Theory, Vol. 11, No 3,279–293.Momigliano, A., 1966: „Time in Ancient Historiography“,History and Theory, Vol. 6, Beiheft 6:History and the Concept of Time, 1–23.Mommsen, Th., 1959: „St. Augustine and theChristian Idea of Progress“, Medieval and RenaissanceStudies, 265–288.Nicolai, R., 2009: „Ktēma es aei: Aspects ofthe Reception of Thucydides in the Ancient World“,Oxford Readings in Classical Studies. Thucydides(ed. Jefrey S. Rusten), Oxford University Press,381–404.Norkus, Z., 1996: Istorika, Vilnius: Taura.Norkus, Z., 2007: „Istorika ir istorijos kultūrosstudijos: Jörno Rüseno idėjų bruožai“, Rüsen, J.,2007: Istorika. Istorikos darbų rinktinė (sudarėZ. Norkus, iš vokiečių kalbos vertė A. Jankauskas),Vilnius: Margi raštai, 39–61.Ober, J., 2009: „Thucydides Theoretikos/ ThucydidesHistor: Realist Theory and the Challenge ofHistory“, Oxford Readings in Classical Studies. Thucydides(ed. J. S. Rusten), Oxford University Press,434–478.Ortega Y‘ Gasett, J., 1999: Mūsų laikų tema irkitos esė (sudarė A. Andrijauskas, iš ispanų kalbosvertė R. Samuolytė), Vilnius: Vaga.77

Puech, H.-Ch., 1951: „La Gnose e le Temps,“Eranos 20, 57–113.Quispel, G., 1951: „Zeit und Geschichte im antikenChristentum“, Eranos 20, 115–140.Raaflaub, K., 2004: The Discovery of Freedomin Ancient Greece, Chicago and London: Universityof Chicago Press.Rüsen, J., 2007: Istorika. Istorikos darbų rinktinė(sudarė Z. Norkus, iš vokiečių kalbos vertėA. Jankauskas), Vilnius: Margi raštai.Toynbee, A. J., 1964: The Greek HistoricalThought, New York: Mentor.Van Groningen, B. A., 1953: In the Grip of thePast: Essays on an Aspect of Greek Thought, Leiden:Brill.Walbank, F. W., 1965: Speeches in Greek Historians,Oxford: Blackwell.Waters, K. H., 1966: „The Purpose of Dramatisationin Herodotus“, Historia, Bd. 15, H. 2, 157–171.Waters, K. H., 1970: „Herodotus and the IonianRevolt“, Historia, Bd. 19, H. 4, 504–508.White, H., 2003: Metaistorija. Istorinė vaizduotėXIX amžiaus Europoje, Vilnius: Baltos lankos.BY WHOM THE HISTORY WAS INVENTED?Nijolė JuchnevičienėSummaryThe present article aims to question the frequentattitude towards the problem of the beginnings ofWestern historical thinking and the Western traditionof historiography in the contemporary scientificdiscourse. The term “historical thinking” includes theinterest in historical knowledge as such, the inquirythat engages with the past, understanding how thepast conditions the present, the concept of time, andthe idea of social change in the flow of time. Thearticle shows that the writings of Herodotus andThucydides are the generative matrix of Westernhistorical thought, because they took up their taskas a very important one both for the author and forhis society. The modern cliché which defines theGreek concept of time as a cycle has proof neitherin Herodotus nor in Thucydides: historical events intheir Histories are presented as unfolding in a linearfashion, and their focus of interest begins to shiftfrom the past to the present. The most importantcontribution to the historical concept of time is thatthey excluded sacred, mythical time from spatiumhistoricum. Secondly, their Histories are the historiesof change: Herodotus’ History is concerned withdevelopments involving many states and countries;it is the first universal history ever written and bearsthe evidence of the “singularization of history”,which had been preceded by the singularization ofthe political world. Thucydides’ History is a historyof a radical social and cultural change. They were thefirst to write history when our idea of history did notexist. One of the greatest vices of the contemporaryscientific debate is that this debate is based primarilyon the modern understanding of history andhistoriography.Gauta 2012 11 24Priimta spaudai 2012 12 10Autorės adresas:Vilniaus universitetoKlasikinės filologijos katedraUniversiteto g. 5, LT-01513 VilniusEl. paštas: nijole.juchneviciene@flf.vu.lt78