2012 m. balandžio 28 d. (Nr. 34) - Naujas rytas

22012 m. balandžio 28 d., šeštadienis, Nr. 34 (8787) NaujasrytasRaseinių krašto etnokultūraTadas Daugirdas ir Darbutų piliakalnis––––––––––––––––––––––Jonas Brigys––––––––––––––––––––––Raseinių viešosios bibliotekosbibliotekininkasIlgą laiką audrinęs aplinkinių kaimųgyventojų vaizduotę, pirmų tyrinėjimųDarbutų (Bielskio) kalnassulaukė tik XIX a. pabaigoje – XXa. pradžioje ir ėmėsi to visai netoli,kitoje Dubysos pusėje, Plembergegyvenęs dvarininkas ir vienas pirmųjųLietuvos archeologų TadasDaugirdas. Beje, visai neseniaišiais metais minėjome 160-ąjį šiožymaus kraštiečio gimtadienį. Tikėtina,kad Bielskio kalno legendosturėjo nemenką įtaką T. Daugirdogyvenimo kelio vingiams. Gražiaiapie tai 1922 m. rašė žinomas Lietuvosistorijos tyrinėtojas MykolasBrenšteinas: „Daugirdas pradėjo gilintisir įsiklausyti į tėvynės praeitiesužkerėtas paslaptis – padavimus, tikėjimusir liaudies dailę. Puikiausiaitam padėdavo vakacijų metu draugiškosekskursijos po kai kurias Lenkijosdalis ir ypač į gražiose ŽemaičiųDubysos apylinkėse esantį tėvųPlembergą su senovės namais irapylinkėmis, pilnomis priešistoriniųstovyklų, stabmeldiškų miškų, piliakalnių,apleistų senovės kapinynų,kryžeivių tvirtovių, „švedų“ apkasų,pilnų pasakingų ir nuostabių gyvenimopadavimų, kuriuos tik liaudiesfantazija gali suausti“.Vis tik pirmi archeologiniai tyrinėjimaiatlikti ne tėviškėje: 1881m. spalio mėnesį pradėti kasinėjimaiJasnogurkoje, tuometiniameŠiluvos valsčiuje. Nors radinių nebuvogausu, tačiau šis nuotykistapo lemiamu T. Daugirdo gyvenimoįvykiu, visam likusiam amžiuinukreipusiu jo mintis į krašto proistorėstyrinėjimą. Archeologiniaityrinėjimai vykdyti ir vėlesniais metais,tačiau vis kur nors toliau, nePlembergo apylinkėse ir tik 1886m. pabandyta kasinėti netolimąDarbutų piliakalnį. Deja, piliakalnyjekastuvas greitai atsirėmė į akmenųgrindinį ir sutrukdė tolesniustyrimus. Vis dėlto ištyręs 86,5 m²aikštelę Daugirdas rado žalvarinįžiedą, geležinio peilio viršūnę, keramikos,gyvulių kaulų.Į Plembergą iš Varšuvos T.Daugirdas persikėlė gyventi 1891m., tačiau ūkiniai rūpesčiai trukdėužsiimti mėgstama archeologija.Tik 1909 m. pradėjęs dirbti Kaunomiesto muziejuje jis vėl galėjo atsi­Darbutų piliakalnis apie 1911 m. L. Kšyvickio nuotraukadėti mėgstamam užsiėmimui. 1910m. kartu su archeologu LiudvikuKšyvickiu (1859-1941) jis vėl tyrinėjoDarbutų piliakalnį. Nors tų metųrugpjūčio mėnesį apie šiuos tyrinėjimussavaitraštyje „Vienybė“ P.Dogelis rašė, kad „lig šiol nieko ypatingonesurasta“, tačiau kasinėjimaibuvo gana sėkmingi, tik jų rezultatųpats T. Daugirdas neapibendrino– tai padarė L. Kšyvickis. Šis didelisLietuvos archeologijos žinovas,nuo 1900 m. domėjęsis Lietuvospiliakalniais, taip pat paliko memuarus,kuriuose nemaža vietos skirtaT. Daugirdui ir Bielskio kalno kasinėjimams.Dalį šių memuarų į lietuviųkalbą išvertė ir 2006 m. SimonoStanevičiaus bendrijos metraštyje„Aitvarai“ (T.13-14) paskelbė profesoriusJuozas Girdzijauskas. Šiespalvingi, įtaigiai parašyti prisiminimaine tik padeda geriau pažintiT. Daugirdo asmenybę, bet ir suteikiaautentiškų žinių apie vienus išseniausių Betygalos krašto archeologiniųtyrinėjimų, pateikia naujųfaktų apie Bielskio kalną ir ant jostovėjusį paminklą. Gal ši memuarųištrauka kam nors pasirodys perilga, tačiau ji tikrai verta dėmesio.Štai kaip L. Kšyvickis aprašo karštąvasarą vykusius mus dominančiopiliakalnio tyrinėjimus.„Pradėjome kasinėti Darbutų kalną. Nesiplėsiu aprašinėdamastą mūsų buvimo tenai pusę. Vietojto leisiu sau atverti ginčą, kurį turėjauten, būtent vieną iš asmeniniųnuotykių, lydėjusių mano piliakalniškąjįgodumą. Gandas, kurįišsaugojo aplinkiniai gyventojai, sakė,kad jis [Bielskis] buvo parmazonas.Sąžiningiausias pasakojimasskelbė, kad jis nusižudė. Prieš mirtįdvarą užrašė valstiečiams iš savožemių, tačiau su sąlyga, kad kiekvienajauna pora, susituoksianti jodvaro ribose, prieš sutuoktuves pasodinsant kalno po du medelius.Tačiau medeliai piliavietėj neprigijo,apskritai tikrasis piliakalnis buvovisai nuogas. Keletas krūmokšniųprisiglaudė šonų įdubimuose. O žolėjau birželį buvo sausa ir geltona.Kalnas atrodė prakeiktas ir toks buvolaikomas žmonių. Dalykas visiškaiaiškus: ten gulėjo savižudis, okaip žinoma, tokių nusidėjėlių sielaatgailauja po mirties. Ir kad būtųtik savižudis! Bet dar ir masonas,kažkoks pasimaišęs žmogus, kurisį velnią net netikėjo, nors savoruožtu buvo geras ponas. Ir dėl tonė vienas pasodintas medelis pervieną ar dvi kartas niekad ant kalnonesužaliavo. Kad nudžiūdavo,buvo visai suprantama. Piliakalnįdengė storas gražiausių judančiųpuvenų sluoksnis, taigi žmogausbuvimo ten per porą arba keliaskartas produktas. Tuo tarpu visokialietaus kilmės drėgmė lengvainutekėdavo dėl piliakalnio struktūros.Žmonės, suprantama, aiškinotai savaip: priskyrė visa tai blogiojėgoms. Prie kapo yra prikaustytišėtonai, nors Bielskis, kuris juk, bevisa ko, buvo geras žmogus, tiktaiatgailauja, bet nėra galutinai pasmerktas.Kai pradėjome kasinėti,atsirado visokių prasimanymų, o vėliauir priekaištavimų, kad iš grandiniųišvaduosime velnius, o šie imssiausti aplinkui. Nenoras, o iš tikrųjųnepasitikėjimas pakibo virš mūsųnūdienos. Šį kartą situaciją gelbėjoDaugirdas: jis buvo žinomas apylinkėje.Buvo žinoma, kad mėgstašniukštinėti po kalnus, iškas kokiuskapus, apie kuriuos niekas prieš tainežinojo, mielai kalbasi su kaimiečiaisir duoda jiems visokių patarimų,bet kartu klausinėja apie akmeniniuskirvukus, apie juostas, apieįvairius dalykus, kurie neaplenkia irneturi aplenkti save gerbiančio pono.Netgi įsteigė dvare pintinių pynimomokyklą kaimiečių vaikams,turi laikraščių, lenkiškų ir lietuviškų,savo tarnybai. Bet tikriausiai neviskas gerai yra galvoje, joje tarsikokioje statinėje, kurioje yra visi šulai,bet trūksta lankų. Kadangi pokokio nepasisekimo tarpelio šlaituosesodina kokius nors lapuočius irspygliuočius medelius, kurių dabaryra be saiko jo dvare – medžius,apie kuriuos negirdėta ir kurių ikišiol nematyta... Tačiau, savo ruožtu,ponas Daugirdas buvo ponasDaugirdas, gyvenantis nuo tėvų irprotėvių Plemberge. Kartu buvogeras žmogus, bet, kaip kiekvienasponas, turėjo savo fanaberijų:nieko nepadarysi, reikia jį priimti sutomis fanaberijomis. Bet kodėl tenponas inžinierius [L. Kšyvickis], kurisvis kažką užsirašo, ir jo padėjėjas,kuris vis ką nors fotografuoja?Ko ieško? Kai iškasdavo kokį puodą,tai inžinierius neleisdavo išimtiiš jo nė trupinio žemės ir pažiūrėti,kas jame buvo, bet apvyniodavo tąindą virvutėmis, iškasdavo duobę iružpildavo šalta žeme ir dar pridengdavošakelėmis. (Taip darėme, kadpamažu pripratintume puodą prieatmosferos, kurioje po daugelio metųatsidūrė, taigi kad apsaugotumejį nuo saulės spindulių.) Tokie pasakojimaiir prasimanymai maišėsi kaimynystėje,persmelkti baimėmis,kad išvaduosime iš grandinių nešvariasjėgas. Tik atsitiko du įvykiaiAriogalos miestelyje, keturi varstainuo Darbutų kalno. Tuomet kepinodideli vasaros karščiai. Miestelyjepasiuto šuo ir pamišo kažkokia senamoteriškė. Ir tuojau pat surastitų nelaimių šaltiniai – Bielskio kapąsaugo nešvarios galios. Kasinėjimųįpykinti metėsi ant žmonių. Tojau buvo per daug. Net Daugirdobuvimas liovėsi mus saugojęs. Galkas pašnibždėjo, kad reikia piktadarius,kurie išlaisvino tas nešvariasjėgas, nuo kalno nuginti. Ta mintisužvaldė protus. Miestelyje kyla sąmyšis,žmonės čiumpa baslius irnutaria vykti prie piliakalnio. Nuvaronuo jo sargus, kam neišsaugojokapo ramybės ir galbūt nenorėdamiišlaisvino nešvarias jėgas. Bruzdėjimasgalėjo mums blogai baigtis,jei ne tai, kad vietos kunigas, paslaugusir malonus senukas, ponoTado pažįstamas, nebūtų liepęs pakinkytisavo brikelio, nebūtų kelyjeaplenkęs laisvai judančios miniosir nebūtų pasirodęs tarp mūsų antkalno. Pakalnėje jau buvo matyti rėkaujančiossukurstytos minios spūstis.Pasisveikino su mumis paskubomis,murmėdamas: „Bet ir privirėtekošės...“ Paauglys, kuris vairavobrikelį, užsivilko kamžą, kunigas paėmėkrapylą ir kai pirmieji iš miniosnuožulniu tarpekliu įsiveržė ant kalno,sviedė įsakymą: „Ant kelių!“ Irsukomandavo: „Tris Sveika Marijauž mirusio vėlę“ ir ėmė šlakstytišvęstu vandeniu kapą. Pamaldūsžemaičiokai atsileido...Tačiau Darbutai dar neleido jaustislaimėjusiems: [istorija] atgijo savaitęvėliau, kai važiavau iš Ariogalos įKėdainius. Jau temo, kai prisivijomešešetą arklių, kurie traukė į PlembergąDaugirdo nupirktą lokomobilį.Pereitą naktį lynojo, ir sunki mašinaįklimpo baloje. Ūkvedys, lydintis mašiną,kreipėsi į mane, skųsdamasis,jog nežino, ką turi daryti. Tiesa, pasiuntėžmones į vieną ir kitą artimiausiąkaimą prašyti pagalbos, bet jausmarkiai temsta, pagalbos nesulaukiair nebent turės nakvoti ant keliosu lokomobiliu. Kada išsiskyrėme suDaugirdo paštu, pašto vežėjas manėmė pasakoti apie gandą, kuris supopiliakalnio kasinėjimą. Štai ponasDaugirdas išsikvietė inžinierių iš pačiosVaršuvos, kad jis ieškotų lobio,užkasto ant Darbutų kalno. Rado puodą,nenorėjo niekam rodyti, kas jamebuvo, pridengė jį žemėmis ir vis tiekvienas jų prie jo sėdėjo, kad niekasnesiartintų, o vakare pasiėmė su savimiį Plembergą. Ten buvo pinigai. PonasDaugirdas už tuos pinigus pirkolokomobilį, kurį sutikome kelyje...Taipgimsta žmonių pasakojimai...Pridursiu, kad ant kito piliakalnio,Gabrieliškiuose, turėjome nuolatnakvoti – ten radome romėnųpinigėlių. Kaime pasklido kalbos,kad atkasėme lobį. Reikėjo „lobius“saugoti, kad dėl paprasto smalsumonakties poilsio metu dvare neiškasinėtųpiliakalnio.“Prie šios L. Kšyvickio papasakotosistorijos kažin ar ką reikia pridėti.Matome, kaip dar nepamiršusvienų legendų atsiranda nauji pasakojimai.Bielskio kalno kasinėjimailabai suaudrino aplinkinių vaizduotęir vos ne kiekviename šešėlyje buvoįžvelgiami tam tikri dvasių pasauliojėgų įsikišimo ženklai. Tikriausiai benaujų apkalbų neapsiėjo ir tų pačiųmetų liepos 10 d. naktį kilęs gaisrasPlembergo malūne, nes sudegė netik pats pastatas, bet ir atvežti maltigrūdai (už 2000 rublių). Taigi nukentėjusiųturėjo būti nemažai, o kaltininkasbeveik aiškus... Visos tos ganamiglotos istorijos sietos su beveikmitiniu tapusiu Bielskio kapu.Kasinėjimų metu L. KšyvickisDarbutų piliakalnyje ištyrė 833 m²plotą, rado 1 m (pakraščiuose) ir0,2-0,2 m (viduryje) storio kultūrinįsluoksnį, ten buvusių įtvirtinimų, akmeniniogrindinio, židinių liekanų,gyvulių kaulų, XII-XIV a. geležiniųir žalvarinių dirbinių (peilių, ylų, raktų,segių), žiestos keramikos. T.Daugirdas mini piliakalnyje ar šaliajo rastą sidabro lydinį su įkartomis.Darbutų piliakalnio, kaip ir kitų Lietuvojeatliktų tyrinėjimų medžiagą(radinius ir nuotraukas) L. Kšyvickispaliko Lietuvai, 1939 m. jie perduotiKauno istorijos muziejui. Dabarsaugomi Vytauto Didžiojo karomuziejuje.Vaizdas nuo Darbutų piliakalnio. 1935 m. B. Buračo nuotr. (KPC)cm