12.07.2015 Views

2012 m. balandžio 28 d. (Nr. 34) - Naujas rytas

2012 m. balandžio 28 d. (Nr. 34) - Naujas rytas

2012 m. balandžio 28 d. (Nr. 34) - Naujas rytas

SHOW MORE
SHOW LESS
  • No tags were found...

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

<strong>Naujas</strong><strong>rytas</strong><strong>2012</strong> m. balandžio <strong>28</strong> d., šeštadienis, <strong>Nr</strong>. <strong>34</strong> (8787)5Literatūrinis puslapisArtėjantMaironio150-osiomsmetinėms––––––––––––––––––––––Dolorosa Berteškaitė––––––––––––––––––––––Aš stoviu tarp dviejų upeliųkaip kokioje Mesopotamijoje iržiūriu minėjimą Pasandravyje.Ir galvoju: štai lietuvių poeziodromas.Iš čia pakilo sparnuoti jožodžiai.Antanas JuškaIr lieka gyviPrisimenu tą dieną. 1987-ųjųspalio 10-ąją. Šviečia saulė, bet ikikaulų perpučia šaltas rytys. Nežinau,ar tada mačiau A.Jušką – jisgalbūt stovėjo ant Sandravos tiltelio,gal prie akmeninio šulinio arminios viduryje. Kuklus RaseiniųGarbės pilietis. (Tiesa, šį vardą jamsuteikė pavėluotai, po mirties).Kai šiemet susirinksime Pasandravyar Bernotuose, Betygalos Antanėlionebus, bet jis lieka gyvas. Irkai skaitys, dainuos Maironį, jausimeir jo, Betygalos Leonardo daVinčio, alsavimą, jo meilę Poetui,Lietuvai, gimtajam žodžiui.O per laukus šuoliavobaltas žirgasKasmet su mokiniais važiuodavomeį Maironio gimtinę. Rudenį arpavasarį. Dažnai – Poeto gimimodieną. Vienąkart keliavome su pulkumergaičių, kurios staiga suvokė,kad jos už Maironį jaunesnės lygiaišimtu metų. Po kojomis kažkąšnabždėjo nukritę klevo lapai, sodekai kur raudonavo obuoliai, o perlaukus kaip stebuklas, kaip Pegasasšuoliavo baltas žirgas. Ir norėjomedainuoti:Eina garsas Prūsų žemės:Žirgą reik balnoti…Valė MILTENIENĖ* * *Rytaspraveria langąnaujai dienai,ir pasigirstavyturio –žemdirbio palydovo –giesmė.* * *Paimu tyląuž rankosir veduosiledunešiopotvynių upėmartyn vaivorykštėstilto,kad rytdienabūtų spalvingesnė,kad vėjų žvarbumenepasiklystume.* * *Kasdienybė –lyg duonos riekė –skalsina,protina,nuraminapriminimaissužvarbusiai širdžiai,artėjančiaisaulės laidos linkgyvenimo prasmę.Genovaitė MASAITYTĖPrisiminimaiŠuliny vaikystėsŽiedlapių pribiręsIr delne iškėlęsLopinį dangaus,Leisk man atsigertiIš versmės tyriausios.Leisk širdim priglustiPrie akmens brangaus.Nebeliko sodo.Kryžių nebeliko.Tiktai slenksčio vietojBudi dar akmuo.Tiktai saugo beržasŠulinio tyrumą,Saugo laukas taką,Vedusį namo…Juozas MickevičiusGegužio aušrosGegužio aušros gražios, tykiosŽvaigždelės gęsta ant dangaus.Nesuskaičiuosi, kiek jų liko,Kiek mūsų akys pasigaus.Švelnus vėjelis žiedą supa,Alyvų mėlynų, baltų.Gegužy geras, geras ūpas –Svaja ir meilė čia kartu.Ryte pabudę paukščiai šneka,Lašelį išgeria rasos…Į tavo širdį ieškau takoIr meilės spindulio, šviesos.Gegužio aušros gražios tykios,Žiedelių kvapas toks svaigus.Širdyse mūsų meilė likusDar ir šiandien svaigina mus.Kęstutis ASTRAUSKASSaulėtekiovynasSaulėtekio vynas lašaĮ melsvas taures ežerų.Dangus atiduoda grąžą –Ankstyvas giesmes vyturių.Dabar, jau sakau, tau dėkui,Šviesa, turtingas dangau.Ant žemės – to žalio padėklo –Svyruoju, bet dar laikaus.Esu tartum laukas atviras(Sutilpsit visi manyje).Nors mano širdis ne teatras.Neauga usnynai joje.Tačiau be galo norėtųsMan būti maža planeta –Kur tilptų ir saulė, ir lietūs,Ir elgetos seno lazda…* * *Byra uogos tau tiesiog į saują.Uogos – lyg saldumas bučinių.Aš einu, einu ne poilsiauti,Tau parnešt saulėtekio einu.O jei kartais šito amžiaus greitisIš manęs visas jėgas išsems,Aš norėčiau, kad tada jau eitumTu – parnešt saulėtekio kitiems.Vidmantas PetraitisBesibaigiantismiškasKarvė gromuliavo žolęĮsistebeilijusi į senas pėdasO surikatai dairėsi į tolįIr dar, ir dar apėjo savo būdąšuo…Mėnulis tyliai klausėsi kauksmųIr liko toliais gundančiu laikuVisai nedaug beliko miškuibaigtisIr vertis, prasidėti dangui…Zuzana STUNŽĖNIENĖ-BUDAITĖPraeitiesmozaika(Skiriu tėviškei – Rumšų k.Raseinių rajone)IIš tylumos, iš tolumosNamai savi, laukai balti.Kas tuos takus beatkartos,Kur nuvingiavo paupy?..Laukimas...Kažkam – sudužusi žvaigždė,Kažkam – širdis ir paslaptis…Vilioja tolimoj erdvėjMaža žvaigždė – tarsi viltis.Už kelio posūkio staigausKas sielą virpančią priglausViršum tylios žiemos naktiesPo girgždesiu senos svirties?..IISunki juoda naktis praėjovirš vieškelių,Virš apleistų palaukių…Per dangų debesysLyg pilkos šakos plaukia –Grėsmingai griūva jų kalnai.Po akmenim ir po dirva išartaTėvų takai sugulę.Buldozerių palaidotąKas beprižadinsSodo obelį motulę?..Langan vienatvėsŠalti lietūs kapsi…– – – – – – – – – –Žibintą rytdienaiPrie kelio pakabink –Kitaip – su kranklio juodojoGiesme sutapsi…Rūtos GUDŽIŪNIENĖS nuotr.ykTęsinys. Pradžia <strong>Nr</strong>. 26, <strong>28</strong>, 30, 32.Žinomas Aukštaitijos partizanasSiaubūnas yra nukovęs vienuolikacivilių žmonių. Iš jų – dvi nėščiasmoteris. Vieną – Papiškių kaimo gyventoją– mažamečių vaikų akivaizdojedviem šūviais į galvą. Jo draugasčia pat nuguldė jos vyrą. Matbuvo įtarę, kad jiedu išdavė partizanųbunkerį. Tačiau vėliau išaiškėjo,jog buvo nukauti ne kokie išdavikai,o kaip tik partizanų rėmėjai…Kitą moterį Siaubūnas patykojovėlyvo rudens rytą su vyru važiuojančiąį Molėtų turgų. Greičiausiaireikėjo likviduoti tik jos vyrą, Purvėnųapylinkės pirmininką, mažaraštįseptynių vaikų tėvą, bet krito ir ji,daugiavaikė, besilaukianti dar vienolietuviuko ar lietuvaitės…Partizaninis karas tęsėsi beveikvisą dešimtmetį, tačiau Siaubūnasaktyviau ar pasyviau veikė du dešimtmečius.Užtiktas bunkeryje, jisnepasidavė, atsišaudė, dargi įkarštyjenušovė jį priglaudusį namo šeimininkąir du milicininkus, bet galųgale pats nusišovė.Siaubūnas nebuvo nei partizaninėskovos vadas, nei garbingaseilinis kovotojas. Tokių siaubūnųnebuvo daug.Kažkur skaičiau…Trijų Karalių šventinį vakarą įKlausučių ūkininko Kazimiero Steponavičiausduris pasibeldė ginkluotivyrai – miško broliai. Šeimininkaspagal ženklą atstūmė durų velkę,svečiai sugužėjo į jaukią sodiečiopastogę..Uždangstęs seklyčios langus,Kazimieras svečius susodino už pailgoąžuolinio stalo. Šeimininkė kepėkiaušinienę, išdėliojo lėkštes, ojis paraikė duonos. Vyrai sukalbėjopartizanų maldą.Apie ką valgydami šnekučiavoJonas Steponavičius, Endzius Pranevičius,broliai Albinas, Vytautasir Bronius Veverskiai, Benadas Mikelkevičiusir Petras Šukaitis, galimatik paspėlioti. Gal kad netoliesestribai sudegino sodybą su gyvaisžmonėmis, gal kad nušovė motinąsu vaiku ant rankų, nešančią vyruimaisto į mišką, o gal spėliojo, kuriamemiestelyje vėl telkšos nauji kraujoklanai, gulės lavonai…Staiga – šuns puolimas. „Stribai!“– suprato šeimininkas ir svečiai.Miško broliai stvėrė ginklus – irlaukan į tamsą, paskui juos be kailiniųpats šeimininkas…Už tvoros sukaleno kulkosvaidis,bet kelioms sekundėms nutilo,– stribokas paslydo ir nuo kūdrosšlaito nusirito ant ledo. Tada prapliupoautomatai: Kazimierą mirtinaisužeidė, o Petrą pakirto. Iš Betygalosapylinkės kilęs siuvėjas Petrasjaunystės krauju nudažė įšalusiąPetras BAUŽYSIš AnapusApsakymasžemę, veidu prie jos prigludęs.Stribams aklai šaudyti į tamsą– jokia pramoga. Kas kita – į Steponavičiųnamą: jis buvo suvarpytas išvisų pusių. „Ei, tvajumat! Atsiliepk,jei gyvas!“ Sienos ir šunelis tylėjo…Ilgas ir daug lietuvių gyvybiųpareikalavęs pasipriešinimo karaslaisvės neatnešė. Gulė vyrai vienasšalia kito miestelių aikštėse, miškųtankmėse, bunkeriuose. Gulė, gulė,gulė…Istorikai dabar dėlioja statistiką,kiek ir kodėl netekome? Būtiteisingiems skaičiuotojams labaitrukdo vyraujantis politinis ideologinispožiūris, kad visi partizanųpoelgiai neginčytinai teisingi.Skaudžiausia, jog lietuviai, kovodamisu okupacija, iš esmės naikinone okupantus, o lietuvius – kaltusir nekaltus. Paprasti žmonės laukėnebe laisvos Lietuvos, o kada baigsispjautynės…Vis dėlto lietuvių Lietuvoje tadadar buvo daugiau nei trys milijonai!Šmėstelėjo kitas praeitiesvaizdelis: raudonų plytų dvibokštėSalantų bažnyčia, jos prisnigtasšventorius ir daugybėsžmonių pėdų nugludintas platustakas šoninių durų linkui. Vidujegaudžiantys vargonai, visų maldininkųchorinė giesmė… Pagaliauį sakyklą kyla kunigas su homilijųknyga dešinėje. Žegnonė. Evangelijosištrauka. Knygą deda antsakyklos krašto. Palinksta į stovinčiusžmones primindamas, kaipkatakombose slapta melsdavosipirmieji krikščionys Romoje, kaipbuvo persekiojamas tikėjimas.Kristaus mokslo religija esanti galvienintelė persekiojama ištisus dutūkstantmečius. Bet išliko, išplito,kataliką sutiksi visuose pasauliožemynuose. Išplito todėl, kad teikėtikintiesiems viltį neišnykti, opo mirties, gyvųjų ir mirusiųjų teismodieną, atsikelti, garbinti Dievąnuostabioje, auksu blizgančiojedangaus skliautų amžinojojekaralystėje…Staiga bažnyčios viduryje keletąžingsnių į priekį žengė aukštasjaunuolis, iškėlęs dešinę, kad norikalbėti. Kunigas nutilo, bažnyčia išvisų pusių sužiūro, kas čia darosi.„Žmonės! – sušuko įsišokėlis, – arginesuprantate, kad pamokslas– ne malda, kad tai agitacija ir propagandanetikėti realiu gyvenimu,kurį reikia kurti kaip rojų žemėje,o ne svaičioti apie migdolus įsivaizduojamamedanguje?! Siūlau nesiklausytidaugiau panašių pasakų,kurios trukdo naujam tarybiniamgyvenimui, pakerta mūsų jėgasšviesaus komunizmo statyboje! Siūlauvisiems skirstytis!“ – ir pirmaspasuko durų link.Pasirodo, tai buvo universitetostudentas, komjaunuolis, žiemosatostogų metu gavęs įpareigojimąsavo gimtinėje surengti vieną kitąateistinę akciją.Išpuolis bažnyčioje plačiainuskambėjo. Universitetas gavoskundą iš Salantų, kad jo auklėtinispasielgė antiįstatymiškai, įžeidė tikinčiųjųjausmus.Karštakošis studentas buvosvarstomas komjaunimo grupėsir kurso susirinkimuose, fakultetobiure ir pašalintas iš komjaunimo.Tačiau veiklus jaunuolis nenustigovietoje, sužavėtas marksizmo-leninizmomokymo, ir po poros metųbuvo sugrąžintas į komjaunimą…Bus daugiau.

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!