Julius/Brigita - Respublika.lt

mintysNeblunkantinuotraukaTuriu tokį asmeninį velykinįžaidimą, kurį naudoju vietoj dievobaimingosusikaupimo, vietojmeditacinio nusiteikimo didžiaiAtpirkimo šventei, o neretai (norsgėda prisipažinti) ir vietoj velykinėsišpažinties, kurios tradiciškaituri prieiti kiekvienas krikščionis,idant tyras ir pakylėtas galėtų sėstisprie Velykų stalo.Manojo žaidimo taisyklės paprastos- tereikia savo mintimis,emocine atmintimi bei visais kitaissubtiliaisiais jutimo organaisnusikelti į seniai seniai nuaidėjusiąVelykų šventę, iš tų laimingų vaikystėsdienų, kai man buvo šešeri.Anų Velykų vaizdas neblunkamano atmintyje, nes lankaujį lygiai kasmet. Praveriu saulėsnutvieksto savo vaikystės namųkambario duris, šypsodamas nužvelgiuvisus prie stalo sėdinčiųjųveidus... Senelis sutramdyta, veiktik akyse švytinčia gudraus žmogausšypsena, kupini svajonių,rūpesčių, gyvybe kunkuliuojantysmano tėvai, šventiniais drabužiaisbei šypsenomis išsidabinę dėdėsir tetos... O kapinaitėse paliktadeganti velykinė žvakutė - spinduliuojaatmintį tų mano giminėsveidų bei likimų, kurių akimis taipir nespėjau pamatyti...Kiekvienais metais žvelgdamasį šią tik atmintyje egzistuojančiąnuotrauką, atrandu vis kąnors naujo, iki šiol nepastebėto...Kitą sykį kaži kur anapus klausospasigirsta indų dzingsėjimas,nuotaikingų dialogų nuotrupos...Kitą sykį pavyksta pamatyti netant stalo garuojančius patiekalus,pasigėrėti įmantriai išradingaispintinėje ant stalo švytinčių margučiųraštais...Kartais susigraudinu, prisiminęs,kad didesnės dalies anuometpuotavusių jau nebėra tarp gyvųjų,kartais nejučia imu kvatotis,nelyg magnetinę juostelę darsykprasukęs vaikišką savo maldą prieVelykų stalo, kupiną labai svarbiųprašymų, kuriuos išpildyti (šiandien- akivaizdu) nė Dievo pagalbosnereikia, kupiną atgailos užsunkias nuodėmes, kurios (šiandien- akivaizdu) lengvos it pūkas...Šiemet tradiciškai vėl laikaušią menamą nuotrauką tarp menamųpirštų. Ir pastebiu stulbinamądalyką, kurio anksčiau nesugebėdavauįžvelgti. Žiūrėdamasį tą saulės nutviekstą savo vaikystėsvidurdienį, į savo giminę,nerūpestingai, su meile vienaskitam klegančią prie stalo, ūmaisuvokiau, kad visi iki vieno prie josėdintys personažai - esu aš. Ir tasvaikas trumpomis kelnytėmis, irsavo jau baigiąs atgyventi senelis,ir kupinas jėgų tėtis, ir žilstelėję,nuo pergyventų rūpesčių prigesędėdės...Didžiąja dalimi šių personažųšiandien jau esu buvęs. Galiu įprie stalo dūkstantį save vaiką pažvelgtisuaugusio tėtės akimis, o įjo rūpesčių išvagotą veidą - atlaidžiuir kiek liūdnu, visa ko laikinumąsuvokiančio senelio žvilgsniu...Ir tai džiugina, ramina... Nessuprantu, kad ši didi giminės Velykųpuota niekada nesibaigs, kadši mano atminties nuotrauka niekadaneišbluks. Net ir tada, kai išveidų nepažinosiu nė vieno švenčiančioprie manosios giminėsstalo, o pats būsiu virtęs tik žvakele,spindinčia pakaitom visų išėjusiųjųveidais.Rimvydas Stankevičiusj/b laikasRestauruotasVisą gegužę,ne tik Velykųtarpsniu,galėsimepamedituoti ties Kryžiauskelio stotimis. Jos tapoprieinamos mūsųakims tik šią savaitęBažnytinio paveldomuziejuje atidarytojeparodoje Vilniuje. Perjos pristatymą balandžio20 dieną žmonės ilgaineatplėšė nuo stacijųakių ir išeidami sakėten buvusiai televizijosžurnalistei LiudvikaiPociūnienei: “Ačiū, kadjas mums parodėte”...Tai retas išlikęs kaimiškosiostapybos pavyzdys, teigiatyrinėtojai. Daugeliui menotyrininkųbuvo žinoma apiešių stacijų egzistavimą, tačiaunedaugelis tegalėjo girtis, kadAuksė TrinkūnaitėKas iš kur grįžtaŽinomo pianisto Gyčio Trinkūnodukra, kuriai dainavimas tapo neatskiriamagyvenimo dalis, tikriausiapirmoji iš lietuvių muzikų gyvenair dirba Pietų Afrikos Respublikoje.Solistė, gavusi muzikinį išsilavinimąLietuvoje, dažnai rengianti rečitalius,dainuoja operoje, ją kviečia į prestižiniusmuzikos festivalius. Auksė įLietuvą atvyksta nedažnai, nes atstumastarp kontinentų daro savo.Todėl ji labai apsidžiaugė gavusikvietimą dalyvauti Lietuvos muzikųrėmimo fondo rengiamame “Sugrįžimų”festivalyje. “Tai kartu manir puiki proga pasveikinti giminesVelykų proga, susitikti su draugais irbendramoksliais”. Antradienį ji dalyvausTaikomosios dailės muziejujevyksiančiame koncerte.Algirdas LatėnasKAS KAM RUOŠIASIValstybinio jaunimo teatro vadovas,kino ir teatro aktorius, režisierius,Muzikos ir teatro akademijos dėstytojasAlgirdas Latėnas ruošiasieiliniam egzaminui: balandžio pabaigojerampos šviesą išvys jo režisuotasspektaklis “Ledi Makbet”pagal garsią V.Šekspyro tragediją“Makbetas”. Žinoma, egzaminas netik jam, bet ir pagrindinių vaidmenųatlikėjams Viktorijai Kuodytei ir SergejuiIvanovui. Egzaminas ir žiūrovui,menančiam Eimunto Nekrošiaus pastatytą“Makbetą” su spindinčiomisžvaigždėmis - Kostu Smoriginu irDalia Storyk. Bet A. Latėnas šekspyriadoje- ne naujokas, yra statęs kelisšio dramaturgo veikalus ir sakosiesąs užburtas jo paslaptingumo,besigiminiuojančio su mistika.trupmenosKristaus kančios keliasEltos nuotr.Žurnalistė Liudvika Pociūnienėį mūsų atmintį grąžina ne vienrastus paveikslus, bet ir žmonesjas matęs. Keletą dešimtmečiųtrylika stacijų, vaizduojančiųKristaus kančios kelią, dulkėjoSedos bažnyčios palėpėje.Tik prieš porą metų jas suradožinoma televizijos žurnalistėTrylika stacijų birželįgrįš į Sedos bažnyčiąLiudvika Pociūnienė, kuriantilaidas ir filmus Lietuvos istorijosir paveldosaugos temomis.Į Prano Gudyno restauravimocentrą jos buvo atgabentosprieš pusantrų metų. ŠiuoAgnė SABULYTĖKAS KĄ SUKŪRĖDainininkė, sukūrusi įspūdingą vaidmenįhaiku operoje “Sniegas”, išduodaintriguojančią šio kūrinio atsiradimopriešistorę. “Šiuo atveju aš nesu tikkompozitoriaus Jono Sakalausko pasirinktaatlikėja jo sumanytam kūriniuiįgyvendinti. Greičiau atvirkščiai, - intriguojadainininkė. - Pirmiausia perskaičiauMaksenso Fermino (MaxenceFermine) romaną “Sniegas”, tai buvogal pirmame dainavimo studijųkurse. Tuo metu, kai mezgėsi mūsųdraugystė su Jonu... Pernai beskaitydamaverstinius haiku eilėraščius,pradėjau mintyse dėlioti spektaklioidėją, kuri priminė “Sniegą”. Taip tarsisusijungė pirminiai mūsų susižavėjimojausmai, jų atgarsiai, ir jaušiek tiek pažinto gyvenimo kartuperipetijos”.metu šie paveikslai, nutapytisavamokslio menininko XIXamžiaus pabaigoje, jau restauruotiir iki birželio bus eksponuojamiVilniuje, Bažnytiniopaveldo muziejuje.Raimonda VAIČIŪTĖKAS KO TIKISIIš Mažeikių kilusi džiazo atlikėja,vokalo subtilybių mokiusis pasSteponą Janušką ir sulaukusi pripažinimoįvairiuose tarptautiniuosekonkursuose, šiuo metu labiausiaigeidautų... įsimylėti. “Kartais taipnorėtųsi šalia turėti artimą žmogų,- atsidūsta džiazo atlikėja, šiuo metuneturinti širdies draugo. - Toksužsisklendimas, buvimas vienumojekartais labai sunkus. Dėl tolabai nesisieloju, tiesiog retkarčiaissusimąstau, kodėl aš vis dar nesuįsimylėjusi. O kartais pasvarstau,kad gal ir gerai, jog šalia nėra tovienintelio, nes jis labai kentėtųdėl tokio aktyvaus mano gyvenimobūdo”.Parengė Danutė ŠEPETYTĖ ir Deimantė ZAILSKAITĖcm