Vyčio rinktinėje

Recommendations

Info

psl. Savanoris Skamba puodai moliniai Ats. kpt. Vytautas VOVERIS „Savanorio“ redaktorius Praėjusių metų pavasarį karinėmis temomis rašantis žurnalistas Gintaras Visockas, pasitelkęs bendraautorį Kęstutį Kaminską, anksčiau dirbusį KAM II departamente civiliu tarnautoju personalo skyriuje (taigi joks žvalgybos specialistas), išleido knygelę „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994–2006“. Pavadinimas, knygelėje minimos žinomų žmonių pavardės sukėlė tam tikrą susidomėjimą ir visas tiražas gana greitai buvo išpirktas. Prisimenu, ketinau rašyti recenziją ar bent anotaciją, tačiau knygelę perskaičius, šis noras savaime išblėso. Savo nusivylimo neslėpiau ir nuo kolegos Gintaro, prie kavos puodelio bandydamas, kaip man atrodė, atsargiai ir švelniai išsakyti savo pastabas, tačiau pastebėjęs, jog kolega ima pykti (normali autoriaus reakcija), nutilau. O pasakyti norėjosi daug ką. Kiekvienoje valstybėje, jeigu jinai tikrai valstybė, žvalgybos ir kontržvalgybos veikla yra dengiama storiausiu paslapties šydu. Visuomenė apie tą veiklą žino mažiausiai, be to, net ir paviešinus vieną ar kitą faktą, dar nereiškia, kad jau tikrai atskleista tikra tiesa; galbūt tai tik eilinis žvalgų žaidimas, siekiant sumėtyti pėdas ir tokiu būdu nuslėpti kažką dar svarbesnio. Tačiau net ir pačios geriausios bei galingiausios pasaulio žvalgybos neapsaugotos nuo nesėkmių. Antai 1954 m. anglai sumanė likviduoti savo karines bazes Egipte ir dėl to labai susijaudinęs Izraelis ieškojo būdų, kaip šį procesą sužlugdyti. Surado, kaip šiandien visi pripažįsta, patį kvailiausią ir visiškai nevykusį. Izraelio šnipai (o jų ten buvo daug, žydų tautybės Egipto piliečių) gavo įsakymą pradėti sprogdinti Amerikos, britų įstaigas Kaire, Aleksandrijoje, taip pat kino teatrus, bibliotekas, kitas įstaigas, kur tik lankosi vakariečiai. Štai, žiūrėkit, ką tie musulmonai daro, o jūs norit kariuomenę išvesti! Bet arabams pavyko sulaikyti vieną teroristą su bombele rankose ir jis, daug nesispyriodamas, išdavė kitus, tie – dar kitus, ir egiptiečiai sugaudė visus iki vieno. Du teroristus arabai pakorė, kitus įgrūdo į kalėjimą ir operacija žlugo. Vakarai apsimetė nieko nematantys, nieko negirdintys, o Izraelio gynybos ministras atsistatydino, nes juk turėjo kažkas atsakyti už žlugusią operaciją. Žydai toliaregiškai nusprendė geriau paaukoti civilį ministrą, negu generalinio štabo viršininką Mošė Dajaną – „jis nieko nežinojo“. Ir gerai, kad „nežinojo“; jau po dvejų metų gen. Dajano vadovaujama Izraelio kariuomenė Egiptą sutriuškino per aštuonias dienas. Apie šią „nesėkmę“ Izraelio žurnalistai rašė daug metų, bet ir šiandien niekas negali tvirtinti, kad atskleista visa tiesa. Šis pavyzdys rodo, kaip yra sunku rašyti apie žvalgybos darbą. Savaime suprantama, kad jokių intrigų savo knygelėje Visockas su Kaminsku neatskleidžia, nes ir negali atskleisti; per daug tai sudėtinga ir sunki tema. Pagaliau, jeigu sako: „žvalgybų intrigos“, tai reikia suprasti, kad užsienio žvalgybų, nes savoje šalyje juk dirba ne žvalgyba, bet kontržvalgyba. Bet nėra toje knygelėje nei žvalgybų, nei kontržvalgybos, o tik nuogirdos, prielaidos ir įžeistos ambicijos. Kaminskas jaučiasi įžeistas, praradęs darbą II departamente, ir kaip žmogų, aš jį visiškai suprantu, bet nesugebu suprasti žurnalisto Visocko. Netekęs darbo „Valstiečių laikraštyje“, jis blaškėsi šen, blaškėsi ten, ir galiausiai už visas savo nesėkmes ėmė kaltinti kitus. „Kodėl Kronkaitis man neduoda pinigų?“ – „O kodėl turėtų duoti?“– stebėjosi rašytojas Kazys Saja. Kai kurie tos knygelės puslapiai man priminė Petkevičiaus „Durnių laivo“ kliedesius. Visocko tvirtinimu, jį verbuoti bandęs ir II departamento direktorius Gintaras Bagdonas, ir kontržvalgybos viršininkas, bet nepavyko, ir tada redakcijoje atsirado buvęs II departamento darbuotojas Manvydas Vitkūnas – „plepys, intrigantas ir pataikūnas“. Į redakciją jis atėjo – teisingai supratote – Visocko sekti! Nenustebčiau perskaitęs, kad ir istorijos mokslų daktaro disertaciją ne pats Vitkūnas parašė, o generolas Bagdonas. Ką tu su jais! Neseniai pasirodė antrasis papildytas knygelės leidimas. Jeigu apie pirmąjį leidimą nerašiau nieko, nes mačiau, kad ir kariuomenėje jis didesnio susidomėjimo nesukėlė, tai apie naują leidimą vis dėlto pakalbėti reikia. Beveik šešerius metus G.Visockas redagavo „Valstiečių laikraščio“ priedą apie kariuomenę „Vardan Lietuvos“, kurį finansavo Krašto apsaugos ministerija. Tai buvo naudinga ir redakcijai (pinigai), ir kariuomenei (kuriamas teigiamas įvaizdis), niekam nekėlė abejonių ir priedo redaktorius. Čečėnijoje savo akimis matęs rusų nusikaltimus, žvėrišką elgesį su civiliais gyventojais ir parašęs ne vieną objektyvų reportažą, vėliau nemažai rašęs apie partizaninį karą Lietuvoje, žurnalistas buvo mielai sutinkamas kariuomenės daliniuose. Bent jau Savanorių pajėgose visos durys atviros, vadai patys skambindavo, kviesdavo: „Atvažiuok, Gintarai, vyks įdomios pratybos, žygis, šventė, sporto varžybos...“ Ir Gintaras dažniausiai atvažiuodavo, grįžęs parašydavo straipsnį ar reportažą. Kartais geresnį, kartais blogesnį, bet parašydavo. Bet ilgainiui karininkų noras bendrauti ėmė blėsti: „Su Visocku galima kalbėti tik apie mergas. Ištruks kokia frazė, kad ir juokais pasakyta, ir žiūrėk – ji jau laikraštyje: kaip pavyko sužinoti iš patikimų šaltinių...“ Teko kartu dalyvauti ne vienose pratybose ar renginyje, nemažai rašydavau ir į priedą „Vardan Lietuvos“. Išsikalbėdavome. Ne visi jo rašiniai patikdavo, įtikinėdavau, kad galėtų kelti tas problemas, apie kurias mes, kariniai žurnalistai, rašyti nelabai galime, o problemų krašto apsaugoje, kaip ir visur, yra. Visockas sakydavo, kad redaktorius reikalauja rašyti aštriai, o problemos – na kam jos įdomios, jeigu nėra sensacijos? Kompromato reikia. Ir Visockas ėmėsi rašyti „aštriai“. Pradžioje Lietuvos karininkus jis suskirstė į dvi dalis – prorusiškai nusiteikusius ir proamerikietiškai. Vadovaujantis šia schema vienas pirmųjų krašto apsaugos savanorių generolas Česlovas Jezerskas atsidūrė prorusiškųjų gretose, nes yra tarnavęs sovietų armijoje! Aš dar ir šiandien esu linkęs manyti, kad dauguma Lietuvos karininkų yra ne prorusiškų ar proamerikietiškų, bet lietuviškų pažiūrų; čia jų stiprybė ir tik jiems priklauso ateitis, nes su sąjungininkais galima dalykiškai bendradarbiauti, o tarnaujama tik savai Tėvynei. Jeigu, suprantama, karininkas Lietuvą laiko savo tėvyne. Įsitikinau, kad ne visi. Suradus tokią patogią schemą ir perskaičius kelias knygas apie žvalgybą, jau buvo galima imtis ir „žvalgybų intrigų“. Tikiu, kad Visocko ketinimai buvo gražūs, bet rezultatas – šnipštas, intrigos, tik ne žvalgybų, o paties žurnalisto. Štai antrojoje knygelėje atsirado skyrius „Istoriją klastoja ne tik prorusiški karininkai“, apie kurį reikėtų pakalbėti plačiau. Tai kas klastoja tą istoriją? Ogi „generolas molinėmis kojomis“, „negarbingas generolas“ Arvydas Pocius. Mane labiausiai prajuokino tos „molinės kojos“. Nei Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, nei frazeologijos žodyne tokio frazeologinio junginio nėra; kaip sakydavo docentas Aldonas Pupkis, tai vis svetimų kalbų įtaka, turėdamas galvoje rusų kalbą (šiandien pavojų kelia jau anglų kalba). Yra moliniai puodai, molinė spalva (rusva), bet molinės kojos? – ne, lietuviai taip nesako, net ir prorusiškai nusiteikę. Garbę Visocko akyse generolas prarado tada, kai nepanoro „pamėtėti“ kokios nors sensacingos medžiagos, „kompromato“. Ir todėl „... tikrai nesigailiu, pavadinęs A.Pocių „generolu molinėmis kojomis“. Buvo galima pavadinti ir dar griežčiau. Tokiam nuomonės pasikeitimui turėjo atsitiktinai įsigytas albumas „Trečioji savanorių karta“, pasirodęs 2006– ųjų pradžioje. Albumo sudarytojas – atsargos kapitonas Vytautas Voveris. Albumo recenzentai – Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas brg. gen. Arvydas Pocius ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas plk. Antanas Plieskis. Šis 1250 egzempliorių tiražu išleistas albumas – puikus pavyzdys, kaip vis dar klastojama istorija. Šį kartą – Lietuvos savanorių istorija. Ir kaip bebūtų gaila, klastotojas – ne koks sovietinis papulkininkis, ne koks KAM'o viceministras ar liūdnai pagarsėjęs savanoris. [...] Šį kartą istoriją panūdo suklastoti brg. gen. A.Pocius“. Na, tai ne albumas, o knyga, istorinė apybraiža, atsargos kapitonas Vytautas Voveris – ne sudarytojas, bet autorius ir ne atsitiktinai Visockas ją įsigijo, bet aš pats jam įteikiau. Bet kuo čia dėtas gen. A.Pocius? „Valstiečių laikraščio“ korespondentas Gintaras Visockas, ilgametis Utenos rinktinės vadas plk. Vytautas Kelevišius ir „Savanorio“ redaktorius kpt. Vytautas Voveris X savanorių žaidynėse Utenoje 2000 m. Romo Eidukevičiaus nuotrauka Jeigu ten yra kas nors suklastota, tai tą padariau aš, autorius. Kokias klastotes atskleidė ir išvilko į dienos šviesą Visockas? Štai kokias: „Ten apie žurnalisto G.Visocko indėlį populiarinant savanorius – nė eilutės“. Štai kur šuo pakastas! O juk galėjau, galėjau parašyti tas kelias eilutes ir tada generolas nebūtų tapęs klastotoju! Visockas atidžiai suskaičiavo, kad įvairių rašinių apie savanorius „Valstiečių laikraštyje“ išspausdinta daugiau kaip 200. Ne visus juos parašė Visockas, bet tai tikrai nemažai. Daugiau turbūt pasirodė tik „Lietuvos aide“ (aname, ikipilveliniame). Nepatingėjau ir aš suskaičiuoti – įvairiuose leidiniuose („Savanoryje“, „Lietuvos aide“, „Viltyje“, „Karyje“, „Karde“, „Valstiečių laikraštyje“, „Krašto apsaugoje“ ir daugybėje kitų, įskaitant ir Visuotinę lietuvių enciklopediją) išspausdinau daugiau kaip 1000 savo įvairaus pobūdžio rašinių apie Lietuvos kariuomenę, daugiausia apie savanorius ir pasieniečius (kol jie dar priklausė krašto apsaugai). Bet manau, kad tie visi skaičiavimai yra tik vaikiški žaidimai. Lietuvos savanorių istoriją kuria patys savanoriai, o mes – Visockas, aš, kiti – tik raštininkai, tos istorijos fiksuotojai, bet ne jos kūrėjai. Nerašys Visockas su Voveriu, rašys Džiavečka, nerašys Džiavečka, atsiras koks nors Balčiūnas ar Žemaitis, nes auksinis gyvenimo medis tebežaliuoja, kaip dar prieš du šimtmečius gražiai pasakė slaptasis tarėjas iš Veimaro. „Nesu didelis garbėtroška ir ordinų mėgėjas“ – kuklinasi bičiulis Gintaras. Na jau, taip ir patikėsiu. Už kariuomenės propagavimą Visockas apdovanotas medaliu ir ne vienu padėkos raštu, taip pat ir KASP vado A.Pociaus, bet pasirodo – per mažai. Kronkaitis turėjęs jam duoti dar ir pinigų, o Pocius – įrašyti į Savanorių pajėgų istoriją, 2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382) bet štai, neįrašė, pabijojo II departamento direktoriaus G.Bagdono. Suskaičiavo knygoje Visockas net 13 A.Pociaus nuotraukų, kurias, neabejoja, pats generolas ir įsidėjęs. Plk. A.Plieskis pasielgė kukliau – įsidėjo tik 4 savo nuotraukas. Turiu nuvilti besikarščiuojantį rūstautoją. Generolas ir pulkininkas skaitė tik knygos tekstą. Jiems labiausiai rūpėjo, kad nebūtų knygoje kokių nors faktinių klaidų, o į mano darbą nesikišo ir nenurodinėjo, apie ką rašyti ar ką nutylėti. Maketas iš leidybos centro iškart nukeliavo į spaustuvę (terminai!), tad jie jo net nematė ir kokios nuotraukos bus spausdinamos tikrai nežinojo. Knygoje aš išspausdinau vieną A.Pociaus nuotrauką – portretą, tačiau pajėgų vadas yra dar dvylikoje. Kaip turėjau pasielgti? Gal kaip okupacijos laikais, kada net istorines nuotraukas retušuodavo ir išimdavo kuo nors komunistams neįtikusius žmones? Štai nuotrauka iš mokymų „Pavasario vėjai“. Atvyksta Prezidentas Valdas Adamkus, jį pasitinka ir lydi plk. A.Pocius. Tai gal reikėjo nuotraukoje pa- likti tik Prezidentą, o vietoje A.Pociaus kompiuteriu nupiešti žaliuojančią eglutę? Knygoje išspausdinta 240 nuotraukų ir, kaip mus informuoja akylusis Visockas, net trylikoje – Pocius. Visocko ir Kaminsko knygelėje nuotraukų tik 32, ir 15 iš jų, beveik pusėje, kaip manote, kas? Ogi pats Gintaras Visockas. Tataigi, kaip sakydavo Seinų dzūkelis Albinas Žukauskas. Laikantis Visocko nustatytų kuklumo standartų knygoje turėjau pateikti ne 13, o 120 pajėgų vado nuotraukų. Visockas dažnai lankydavosi kariniuose daliniuose, bendraudavo su įvairaus rango mūsų kariais, bet, kaip dabar suprantu, kariuomenė jam taip ir liko svetima, o jos gyvenimas, daugeliu atvejų, net nesuprantamas. Bet gal jo sugebėjimai atsiskleidė rašant apie žvalgybą? Štai knygelėje yra pastraipa apie į Vakarus pabėgusį KGB archyvų darbuotoją Mitrochiną, kuris demaskavo tūkstančius KGB agentų ir informatorių (vien Italijoje – 261 KGB agentą). Bet šita informacija sena, skelbta laikraščiuose. Jeigu Visockas toje pastraipoje būtų parašęs dar vieną sakinį, vieną vienintelį, patikėčiau, kad jis šį tą žino apie Lietuvos karinės žvalgybos veiklą. Neparašė, nes nežino, tad ir belieka megzti pasakas apie intrigas ir ieškoti priešų tarp savų. Molinis puodas skamba garsiai, ypač jeigu jis tuščias. Prisiskaitęs Visocko pasakų, panūdau vieną pasekti ir aš. Užsimanė skorpionas persikelti per upę, bet nežino kaip. Pamatė krokodilą. – Krokodile, krokodile, perkelk į kitą pusę!.. – Bijau, tu gali įgelti. – Ką tu! Aš plaukt nemoku, jeigu įgelsiu, tai juk nuskęsiu. – Gerai, lipk ant nugaros. Vos pasiekęs kitą krantą krokodilas sušuko: – Tu vis dėlto neištvėrei ir įgėlei!.. – Tokie jau papročiai mūsų Konge, – atkirto skorpionas ir nuropojo savais keliais. cm
yk 2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382) Savanoris psl. Sunkus kelias į Tėvynę Ats.kpt. Vytautas VOVERIS „Savanorio“ redaktorius Kai 1995–aisiais savanoriai sumanė rengti moksleivių konkursą „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“, į talką pasikvietė ir plk. ltn. Algį Balaišį. Jis turėjo būti ne tik vertinimo komisijos nariu, bet ir parengti klausimus konkurso dalyviams. Karininkas mielai sutiko ir kūrė tuos klausimus ne tik pirmam konkursui, bet ir kitiems, darbavosi nei daug, nei mažai – dešimt metų. Kai kas net stebėdavosi: iš kur jis, buvęs sovietinis karininkas, taip gerai išmano Lietuvos kariuomenės istoriją, juk klausimų skalė labai plati – nuo Mindaugo laikų iki šių dienų, tad perskaityta viena kita knyga čia nepadės. A.Balaišis – aviacijos, kosminės technikos specialistas, o savo tautos istorija domėjosi nuo jaunystės, kaip ir kiekvienas išsilavinęs, kultūringas žmogus. Ilgainiui tas domėjimasis jį ir atvedė į karo istorikų gretas. – Mano uošvis – prieškario Lietuvos mokytojas, – prisimena dimisijos pulkininkas leitenantas. – Pas jį, uošvijoje, aš aptikau ištisus lobius – anų laikų laikraščių, žurnalų komplektus, knygas. Ten perskaičiau vokietmečiu leisto „Lietuvių archyvo“ tomus, plk. Jono Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“, apie lietuvių žudynes Červenėje karo pradžioje ir daugelį kitų. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau aiškėjo, kad aš dėviu svetimą uniformą, mūsų uniforma štai kokia buvo – su Vyčiais ir Gedimino stulpais. Tai nereiškia, kad aš tapau disidentu, kaip dabar daugelis pasigiria, ne, aš tik pasidariau sąmoningu lietuviu ir supratau, kad kiekviena tauta turi savo šventuosius akmenis; mano akmenys – ne Maskvoje ar Novgorode, o Vilniuje, Kaune, Trakuose. Nors ta tarnyba sovietinėje armijoje lyg kupra, kas nors vis ima ir primena: buvai sovietinis karininkas. Ir pasiteisinti nėra kaip. Tai kad ir teisintis nereikia! Tegul teisinasi kagėbistai ir jų informatoriai. Į karo mokyklą A.Balaišis įstojo jau Chruščiovo laikais. Partizaninis karas pralaimėtas, iliuzijos apie pagalbą iš Vakarų išsisklaidė, okupacija, atrodė, įsitvirtino ilgam. Kas liko pavergtai tautai? Tik prisitaikyti, išlikti, gyventi ir dirbti. Sekti Mickevičiaus Konrado Valenrodo pavyzdžiu. Kaip sakė prof. Vitas Areška, tarnauti priešui taip, kad tarnautum savo tautai. Jeigu negali su rusu susitarti – jį apgauk, negali apgauti – nupirk. Nemoralu? Viskas, kas naudinga tautai yra moralu, kaip sakydavo prelatas Mykolas Krupavičius: „Aš galiu ir su pačiu velniu susidėti, jeigu iš to būtų kokios naudos Lietuvai“. Kažin kurie pasielgė teisingiau – ar tie, kurie karo pabaigoje pabėgo iš Lietuvos ir šiandien su savo vaikais ir anūkais jau nesusikalba lietuviškai, ar pasilikę ir išsaugoję lietuvišką Lietuvą? Iš Pasvalio vidurinės mokyklos 1954 m. laidos abiturientų karininko profesiją pasirinko trys: A.Balaišis, Antanas Dulevičius ir Rimgaudas Tirilis. Nė vienas Lietuvai nežuvo, sugrįžo, atkūrus Nepriklausomybę tarnavo mūsų kariuomenėje. A.Balaišis baigė Daugpilio aviacijos technikos mokyklą, tarnavo Ukrainoje, Tolimuosiuose Rytuose. Daug sportavo, tapo netgi armijos dešimtkovės čempionu. Aviacijos inžinerijos karo akademijoje baigė kosminės technikos inžinierių pirmąją laidą. Ten pat, tik kitoje auditorijoje, mokėsi ir į kosmonautus atrinkti karininkai, tačiau tarp jų lietuvių nebuvo, nes Sovietų Sąjungoje į kosmosą galėjo skraidyti tik slavai, o „mažesnieji broliai“, kaip nepilnavertė rasė – ne, negalėjo, nenusipelnė. Mokėsi karininkas akademijoje gerai ir baigęs buvo paliktas tarnauti Maskvoje... mašinų gamybos įmonėje „Zaria“. Gamykla priklausė kariniam–pramoniniam kompleksui, o jame visose gamyklose, mokslinio tyrimo institutuose, konstruktorių biuruose buvo karinės atstovybės. Joms vadovavo vyr. inžinierius, kuris kartu buvo ir Karinių oro pajėgų vyriausiojo vado pavaduotojas, turėjęs generolo leitenanto laipsnį. Iš mano archyvo Tai naujas mūsų laikraščio skyrelis, kuriame ketiname spausdinti įvairias senas nuotraukas iš Atgimimo, Sąjūdžio veiklos, pirmųjų krašto apsaugos, savanorių gyvavimo metų. Skyrelis gyvuos, suprantama, tik tuo atveju, jeigu mūsų skaitytojai pritars tokiam sumanymui ir atsiųs nuotraukų. Ypač lauktume nuotraukų iš rajonų, nes jeigu iš Vilniaus, Kauno jų yra, tai iš kokio nors Skuodo ar Lazdijų – nieko, tarsi ten savanorių ir nebūta. Svarbu ne tik pati nuotrauka, bet ir jos aprašas: laikas, vieta, įvykis, žmonių pavardės, nuotraukos autorius. Juk ne už kalnų ir Savanorių pajėgų dvidešimtmetis, reikės išleisti leidinį, galbūt ir ne vieną, negi ten vėl spausdinsime tas pačias nuotraukas, kuriose tie patys žmonės, tie patys įvykiai, tie patys Vilnius, Kaunas ir apskričių centrai? Šiandien spausdiname nuotrauką, kurią mums perdavė senas Vilniaus rinktinės savanoris ats. vyr. ltn. Romualdas SuRGinEVičiuS. Joje matome vilniečius savanorius I savanorių žaidynėse 1991 m. liepos 6 d. Vilniuje, Vingio parke. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: V.Juknevičius (177 kuopos vadas), R.Akelis (179 kuopos vadas), R.Sokolovas, A.Majauskas (178 kuopos vadas), E.Sakavičius, N.Bražėnas, Matiukas, Šimčikas. Antroje eilėje iš kairės į dešinę: R.Matuliauskas, E.Jonaitis, A.Zaramba, R.Gasparavičius, D.Užkuraitis (176 kuopos vadas), V.Surginevičius, A.Krušnauskas, V.Stoškus, R.Surginevičius, A.Balčiūnas, T.Gintila (mokymo tarnybos viršininkas), A.Kauklelis, R.Katinas (rinktinės vadas), D.Tolutis (rinktinės gydytojas). Gamykla „Zaria“ gamino kosminę techniką, darbas įdomus, kūrybiškas, tačiau... Daugelis lietuvių karininkų, tarnaudami toli nuo tėvynės, vesdavo ruses, patys surusėdavo ir išnykdavo Eurazijos platybėse. A.Balaišis kurti mišrios šeimos nepanoro, grįžęs Dim. plk. ltn. Algis Balaišis. atostogų susirado merginą lietuvę – Alvytę, baigusią tą pačią Pasvalio mokyklą. Atėjo laikas vaikus leisti į mokyklą ir tėvams buvo aišku: jų vaikai, užaugę nelietuviškoje aplinkoje ir baigę rusišką mokyklą, virs rusais. Reikia grįžti į Lietuvą, tik kaip, kokiu būdu? A.Balaišis parašė nuoširdų laišką respublikos kariniam komisarui gen. mjr. Pranui Petroniui, deja. Atsakymą gavo ant firminio blanko ir rašytą rusiškai. Lietuvis generolas nepanoro padėti lietuviui karininkui. Kitaip ir negalėjo būti! Petronis Lietuvos karo mokyklą baigė 1933 m. Pripažintas geriausiu XV laidos kariūnu, pagal susiklosčiusią tradiciją, per išleistuves, dalyvaujant prezidentui, turėjo sakyti kalbą. Išrėžė tokią šlykščią ir pataikūnišką, kad turbūt ir pačiam Smetonai buvo nemalonu klausytis. Tačiau jau 1940 m. jis pakeitė „idėjines gaires“ ir tapo uoliu okupantų pataikūnu. Paskyrė Petronį artilerijos diviziono štabo viršininku. Pradžioje rusų karininkų dar nebuvo, tik vienas komisaras. Jis lietuviškai nei bū, nei mė, tad savo pasakas sekdavo rusiškai, o vienas kareivis, Katinas jo pavardė, versdavo į lietuvių kalbą. Versdavo taip, kad išeidavo ne sovietinė propaganda, o antisovietinė. Lietuviai klausydavosi, patyliukais šaipydavosi, bet tylėdavo. Tik ne Petronis! Jis iškart nukulniavo pas komisarą ir pardavė savo tautietį ir savo kareivį okupantui. Katiną areštavo ir daugiau niekas niekada jo nematė. Karui prasidėjus, mūsiškiai kaip įmanydami bėgo iš Raudonosios armijos, nes teisingai suprato, kad lietuviams nėra jokio reikalo lieti savo kraują nei už rusus, nei už vokiečius. Divizionui kertant Lietuvos sieną pabėgo paskutiniai lietuviai karininkai – kpt. Krisius Šlekys ir ltn. Ignas Žemaitis. Petronis – ne, jis savo noru pasitraukė į Rusiją ir už tokią šunišką ištikimybę šeimininkai jam suteikė pulkininko, o vėliau – ir generolo laipsnį. A.Balaišis kreipėsi visai ne tuo adresu, tačiau rankų nenuleido. Atvažiavęs į Vilnių užėjo pas aukštosios radioelektronikos karo mokyklos (dabar ten įsikūrusi mūsų Karo akademija) viršininką. „Visi svajoja apie Maskvą, o tu nori iš jos pabėgti“, – dvejojo generolas. „Kaip jums Maskva, taip man, lietuviui, svajonių miestas yra Vilnius“, – atsakė karininkas. Generolą nustebino toks atvirumas, tačiau kiek pagalvojęs, sutiko: „Teisingai, žmogus turi gyventi ir mirti ten, kur yra gimęs. Priimsiu dėstytoju“. Maskvoje vyr. inžinierius įtūžo: „Būsi ten, kur esi padėtas! Ir tarnausi kiek reikės, kaip varinis katiliukas. Viskas!“ Dokumentus suplėšė. Tik ištarnavus 27 metus A.Balaišiui pavyko išeiti į atsargą ir sugrįžti į Lietuvą. Bet pasirodo egzistavo ir kitas sugrįžimo būdas, bet apie jį nei A.Balaišis, nei kiti nieko nežinojo. Juo atsitiktinai pasinaudojo plk. Algirdas Tamošiūnas, po Nepriklausomybės atkūrimo dirbęs KASP štabe. Tarnavo jis Tilžėje, tankų pulke, o jo vaikai tiltu per Nemuną žygiuodavo į lietuvišką mokyklą. Ir štai reikia keltis į kitą tarnybos vietą, į Rusiją. Karininkas nusiminė, vaikus teks leisti į rusišką mokyklą. Vienas karininkas pasakė matęs įsakymą, kuriame parašyta: jeigu vaikai mokosi nacionalinėje mokykloje, karininkas turi būti keliamas į tokią vietą, kurioje yra taip pat tokia mokykla. Tamošiūnas nelabai patikėjo, tačiau pabandė pasinaudoti. Iš Tilžės jį perkėlė į Vilnių, nes pasirodo, toks įsakymas tikrai egzistavo, tik buvo slepiamas. Bet šiuo įsakymu teoriškai galėjo pasinaudoti tik tie, kurių vaikai jau mokėsi „nacionalinėse mokyklose“. Atkūrus Nepriklausomybę A.Balaišis tapo pulkininku leitenantu, darbavosi Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, redagavo vidaus tarnybos pulkų laikraštį „Tėvynės labui“, kurį laiką ir „Kardą“, Karo akademijoje skaitė karo meno istorijos paskaitas. Skaitė tas paskaitas ir KASP Juozo Lukšos vadų mokymo centre. Bet daugiausia laiko ir jėgų pulkininkas leitenantas atiduoda savo mėgstamiausiam darbui – karo istorijai. Parašė daug straipsnių. Tyrinėjo ir tebetyrinėja pasienio apsaugos istoriją, šio daug laiko ir kruopštumo reikalaujančio darbo vaisiai – dvi monografijos: „Lietuvos valstybės sienos apsauga 1918–1940 m. Žmonės ir įvykiai“(2006 m.) ir „Lietuvos valstybės sienos apsaugos karininkai 1918–1940“ (2007 m.) A.Balaišio pastangų dėka nužertos užmaršties dulkės nuo pasieniečio Aleksandro Barausko atminimo. Jį 1940 m. birželio 15– osios naktį nužudė į Lietuvos teritoriją įsiveržę rusai. Ilgus metus apie jį niekas nieko nežinojo. Šiandien A.Barauskas apdovanotas <strong>Vyčio</strong> kryžiaus ordinu (po mirties), jo vardas suteiktas Dubičių pasienio užkardai. Dar vienas vardas sugrįžo į Lietuvos istoriją. A.Balaišis talkina ir enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“ rengėjams. Koks tai kruopštus ir lėtas darbas žino tik tie, kurie patys yra susidūrę. Algio Balaišio vaikai baigė Vilniaus universitetą: Gintas – gydytojas, Lina – menotyrininkė. Jie neišlėkė laimės ieškoti į svetimas šalis, kaip dabar įprasta, manykim, kad tai ir tėvų nuopelnas. Patį pulkininką leitenantą dažniausiai galima pamatyti arba archyve palinkusį prie dokumentų, arba kokiame nors renginyje. O jeigu jo nėra nei ten, nei ten, vadinasi, sėdi namuose prie naujo rankraščio arba su ištikimąja gyvenimo drauge Alvyte triūsia savo
Page 1 and 2: yk 2007 m. spalio 25 d. Savanoris N
Page 3 and 4: yk 2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382
Page 5: yk 2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382

Vyčio rinktinėje

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?