Vyčio rinktinėje

yk
2007 m. spalio 25 d.
Savanoris
Nr. 10 (382)
LiETuVoS SAVANoRių LAiKRAšTiS
Savanoris
psl.
Gr. Vilius DŽIAVEČKA
„Savanorio“ korespondentas
Spalio 5 dieną Alytuje, Birutės
bataliono rikiuočių
aikštėje, vyko Savanorių pajėgų
būrio KFOR–17 palydėtuvės.
Būrys suformuotas iš
Dainavos rinktinės karių savanorių.
Šį mėnesį kariai išvyko
į operacijos rajoną Kosovo
provincijoje. Savanorių
palydėtuvėse dalyvavo krašto
apsaugos ministras Juozas
Olekas, Lauko pajėgų
vadas plk. Vytautas Žukas,
Savanorių pajėgų vadas plk.
Antanas Plieskis, Alytaus
karinių ir sukarintų vienetų
vadai, Alytaus valdžios atstovai,
išvykstančiųjų artimieji.
Būrio vadu paskirtas alytiškis
vyr. ltn. Aurelijus Selimavičius.
KFOR–17 jau aštuntasis KASP
taikdarių būrys vykstantis į Kosovą.
Jame yra 9 kariai jau dalyvavę
misijose Kosove ir Afganistane.
Būryje – trys PKT kariai, kiti
– kariai savanoriai, iš jų dvi merginos.
Su būriu į Kosovą išvyko ir
du nacionaliniai kariniai atstovai.
nukelta į 4 psl.
2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382)
Alytiškiai išvyko į Kosovą
Būrio palydėtuvės Alytuje.
Rudens šalnos
Vrš. Kęstutis VAlIUKONIS
502 kuopa
Rugsėjo 21–23 dienomis vyko
Vyčio rinktinės 502 kuopos vertinamosios
pratybos „Rudens šalnos
07“.
Auštantis šeštadienio rytas atrodė
toks ramus ir šiltas. Išsiri-
kiavę kariai kuopavietės aikštėje
dar kartą patikrino savo ekipuotę.
Būrio vadas ir skyrininkai išklausė
detalų kuopos vado ir pratybų
vadovo kpt. Sigito Zapusto
užsiėmimų planą. Reikėjo ruoštis
žygiui, mobiliam kontrolės postui
ir objekto gynybai. „Priešą“ imitavo
ŠAK žvalgų būrys, kuriam
vadovavo ltn. Haroldas Grigalionis.
Žvalgai iš Šiaulių ir Panevėžio
pasirodė verti „kieto“ priešo
vardo. Panevėžio kuopos kariai,
sužinoję, kad priešą imituos Šiaulių
savanoriai, buvo nusiteikę karingai,
sakydami, pažiūrėsime, ką
jie moka!
Būriui sumaniai vadovavo gr.
Vaidas Stankevičius. Žygio metu
kariai judėjo miško keliais, lenkė
atviras vietoves, siekdami išvengti
šiauliečių pasalų. Būrio
Mokymuose – atokvėpio valandėlė. Antras iš dešinės – kuopos vadas kpt. Sigitas Zapustas.
Vrš. Rolando Ereksono nuotrauka
vadui pavyko atspėti žvalgų numatomas
pasalų vietas ir apeiti
bei kontratakuoti „priešą“ iš užnugario.
„Priešui“ teko „taktiškai
trauktis“, bet juk būrio pagrindinis
tikslas – ne nugalabyti
priešą, o sėkmingai nusigauti į
nurodytą rajoną, įrengti objektą
gynybai, kontroliuoti vietovę,
įrengti mobilius kontrolės postus
ir t. t.
Sėkmingai ir laiku į numatytą
rajoną atvykęs būrys jį išžvalgė
ir parengė gynybai. Reikėjo
išsikasti apkasus, ištampyti atotampas
bei atlikti maskuotę. Pasirengus
gynybai tuoj pat gautas
įsakymas įkurti mobilų kelių
kontrolės postą. Skyriams teko
labai sunkus darbas – atskirti ir
praleisti taikius vietinius gyventojus,
sulaikyti paieškomus asmenis,
tikrinti automobilius ir
net atremti posto užpuolimą. Atėjus
vakarui gautas naujas įsakymas,
todėl visiems skyriams sugrįžus
į stovyklą, teko tik trumpa
atokvėpio minutė pavalgyti ir pailsėti.
Ilgalaikėje patrulio bazėje
į postus paskyrėme budinčius,
sudarėme grafiką. Už jį atsakingu
paskirtas būrio vado pavaduotojas
gr. Darius Zubrickas, jis ir
privalėjo organizuoti IPB apsaugą.
Iki nakties likus vos kelioms
valandoms gautas dar vienas įsa-
Autoriaus nuotrauka
kymas – išžvalgyti objektą. Skubiai
viskam pasiruošėme. „Priešo“
objektas išžvalgytas labai kruopščiai
ir visi duomenys perduoti būrio
vadui. Gr. Vaidui Stankevičiui nusprendus
sunaikinti „priešo“ bazę
ir gavus pratybų vadovo leidimą,
suplanuotas puolimas ir „priešas“
užpultas. Jie to nesitikėjo. Po puolimo
grupėms sugrįžus į žiedinę stovyklą,
greitai buvo nuspręsta pakartoti
puolimą ir patikrinti žvalgus.
Bet mūsų nuostabai „priešus” radome
toje pačioje vietoje. Po puolimo
gerai nusiteikę savanoriai grįžo
į ginamą objektą ir laukė atsakomojo
puolimo. „Priešo“, žinoma, ilgai
laukti neteko, jie tuoj pat pasirodė.
„Priešo“ taktika po sėkmingų mūsų
puolimų kardinaliai pasikeitė. Puolimas
buvo puikiai suplanuotas ir
atkaklus. Teko labai stipriai gintis
ir panaudoti ne vieną dėtuvę imitacinių
šovinių, Atsilaikius bazėje
prasidėjo ginamo objekto rutina, o
naktis nežadėjo nieko gero, tik vėją,
lietų bei šaltį. Niekas nesitikėjo jog
taip subjurs oras.
Baigiamajame etape, būrio vadui
gavus įsakymą sunaikinti „priešą“,
mūsų žvalgai jų stovyklos jau neberado,
nes „priešas“ darėsi vis klastingesnis
ir atkaklesnis.
Po pratybų savanoriai nenoriai
skirstėsi namo. Tokios pratybos ir
reikalingos, ir įdomios.

psl.
Savanoris
Įsakymai
Paskyrimai
Kpt. Jevgenijus Leilandas paskirtas Didžiosios Kovos apygardos
8-osios rinktinės štabo S3 skyriaus viršininku.
Kpt. Kęstutis Mincė paskirtas Dainavos apygardos 1-osios
rinktinės 101 kuopos vadu.
Vyr. ltn. Ramūnas Murauskis paskirtas Dainavos apygardos
1-osios rinktinės 103 kuopos vadu.
Laipsniai
Krašto apsaugos ministras suteikė atsargos karininko
laipsnius:
atsargos kapitono
ats. vyr. ltn. Vaclovui Latviui;
atsargos vyresniojo leitenanto
ats. ltn. Romualdui Gečioniui;
atsargos leitenanto
j. srž. Aivarui Bagdonui,
gr. Vidmantui Kuprevičiui.
Lietuvos kariuomenės vadas suteikė aukštesnius laipsnius:
vyresniojo leitenanto
ltn. Linui Ambraziūnui,
ltn. Donatui Bačiuliui,
ltn. Tomui Balsevičiui,
ltn. Sauliui Bundului,
ltn. Kazimierui Kopačiui,
ltn. Donatui Stulgiui,
ltn. Miroslavui Sviglinskiui.
Atsisveikino su tarnyba
Į atsargą paleisti:
vyr. ltn. Vaidas Račkys, vyr. ltn. Narūnas Sirtautas, ltn. Gediminas
Bubėnas, vrš. Edmundas Laurinavičius, vrš. Laimutis Miliukas,
vyr. srž. Jonas Tumalavičius, j. srž. Raimundas Alenskas.
Dariaus ir Girėno rinktinėje
Rūta BANIUlIENĖ
Savanoriai jaunimo renginyje
Spalio 7–14 d. Prienų rajone
vyko Europos Sąjungos programos
„Veiklusis jaunimas“ remiami
tarptautiniai jaunimo mainai
„Kumštis į smegenis“. Dalyvavo
keturios šalys – Lietuva, Lenkija,
Portugalija ir Turkija.
Šio projekto idėja – suburti
jaunimą dialogui, pasidalyti gyvenimiška
patirtimi, tolerancija,
Gr. Andrius KANČIAUSKAS
503 pėstininkų kuopos savanoris
Nors jau vasara seniai praėjo,
mes dar prisimename šaunią
šaulių stovyklą, kurioje teko
dirbti su jaunaisiais šauliukais.
akcentuoti dėmesį į jaunimo nusikalstamumo
problemą Europoje,
išsakyti nuomonę.
Grafiti piešinių renginys
vyko spalio 13 dieną Veiveriuose,
Prienų rajone. Čia Dariaus
ir Girėno rinktinės kariai
agitavo jaunimą tarnauti
Savanorių pajėgose ir visus
vaišino kareiviška koše.
Su Kauno fakulteto studentais
Spalio 16 dieną Kauno VI
forte Vilniaus universiteto Kauno
humanitarinio fakulteto studentų
atstovybė organizavo
pirmakursių krikštynas. Krikštynose
dalyvavo apie 300 studijas
pradėjusių jaunuolių.
Renginį organizuoti ir įgyvendinti
padėjo Dariaus ir Girėno
rinktinės savanoriai, kurie
įrengė kliūčių ruožą. Studentai,
grupėmis turėjo atlikti įvairias
užduotis, kurias vertino kariai.
Jaunuoliams teko bristi vandeniu,
virve kopti į kalną, po sprogimo
šliaužti, nešti su neštuvais
tariamai sužeistus draugus,
brautis tamsiu tuneliu ir t. t.
Nors vienas kitas ir išgyveno
dėl sušlapusių batų, studentai
ir savanoriai surado bendrą
kalbą.
Prisimename vasarą
Kaip ir kasmet, Lietuvos kariuomenės
ir Šaulių sąjungos stovykla
surengta vasaros pabaigoje.
Šiemet stovyklautojai buvo įsikūrę
gražiame Dubysos slėnyje, Kelmės
rajone, Bulavėnų kaime. Tris
savaites stovykloje laiką leido apie
Vilma TUNylAITĖ
Dainavos rinktinės štabas
Spalio 10–12 dienomis Alytaus
apskrityje vyko Dainavos rinktinės
štabo vertinamosios pratybos
„Spalis–07“. Jų metu patikrintas
rinktinės karių pasirengimas suteikti
pagalbą Valstybės sienos
apsaugos (VSAT) Lazdijų rinktinei.
Mokomoji situacija buvo tokia:
„2007 metais pradėjus blogėti
ekonominei situacijai, kaimyninės
šalies piliečiai, stengdamiesi užsidirbti
pinigų pragyvenimui, pradėjo
nelegaliai kirsti valstybinę sieną
gabendami kontrabandą į kaimynines
valstybes, tarp jų ir į mūsų.
Pagrindiniai kontrabandos elementai
yra ginklai, narkotikai, cigaretės,
spiritas. Taip pat paskutiniu
laikotarpiu padidėjo nelegalių
pabėgėlių srautai, kurie tranzitu
per mūsų šalį stengiasi patekti į
kitas Vakarų valstybes“.
Dainavos rinktinei iškelta užduotis,
reikalui esant padėti VSAT
Lazdijų rinktinės Kapčiamiesčio
užkardos pasieniečiams. Pirmąją
pratybų dieną vyko planavimas
rinktinės štabe. Antrąją dieną
įsijungė ir savanorių kuopos, kurios
suformavo vadinamąsias uždavinio
vykdymo pajėgas. Gavus
VSAT Lazdijų rinktinės vado signalą
dėl pagalbos sustiprinant
sienos apsaugą, savanoriai išvyko
į pasienio užkardą. Įsirengus stovyklavietę,
kariai buvo instruktuoti
apie tarnybą pasienyje, supažindinti
su užduotimis. Pratybas
2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382)
Mokėmės vykdyti taikos meto užduotis
J. srž. Svajūnas
PETRAUSKAS
KFOR-16
Spalio 14 dieną į Kosovą atvyko
pirma grupė KFOR-17 būrio
karių. Jie pradėjo čia pusę metų
truksiančią misiją. Jau nuo pirmųjų
akimirkų viskas jiems buvo
nauja, įdomu, kas mums, KFOR-
16 būrio kariams, jau tapę rutina.
Savanoriai, pasieniečiai ir šuo.
Sukamės kaip voverės rate
Paskutinis KFOR-16 patruliavimas.
450 jaunųjų šaulių ir kandidatų į
šaulius. Visas tris savaites šaulių
instruktoriais buvo Vyčio rinktinės
503 kuopos savanoriai: grandiniai
R.Grišius, A.Kančiauskas,
A.Tučkus, S.Sungaila ir eilinis
R.Paliulis. Stovykloje savanoriai
pasakojo apie Lietuvos kariuomenę,
vedė rikiuotės užsiėmimus, dalyvavo
žygiuose, mokė jaunuosius
šaulius sudėtingomis sąlygomis iš-
Čia nėra laiko dykinėti, reikia suktis
kaip voverėms rate, kad atliktum
užduotis. Jau kitą dieną prasidėjo
supažindinimas su stovykla
ir jos vidaus taisyklėmis. Pirmasis
„naujokų“ išbandymas vyko naktį:
siaurais kalnų keliukais ir painiais
vingiais kelią rodė jau baigiantys
misiją patyrę vairuotojai.
Staigus posūkis, skardis tai dešinėje,
tai kairėje priverčia būti ati-
gyventi miške, orientuotis vietovėje
su kompasu ir žemėlapiu, taip
pat suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems.
Pliaupiant lietui vykdavo
teoriniai užsiėmimai palapinėse,
praktiniai – prie Dubysos.
Kariai, norėdami sudominti jaunuosius
šaulius, rodydavo nuotraukas
ar net filmuotą medžiagą
iš savo pačių pratybų. Apie pusę
stovyklavusių vaikinų ir merginų
stebėjo KASP štabo viršininkas
plk. ltn. Vilmas Šatas, KASP štabo
specialistai, Dainavos rinktinės
vadas mjr. Raimondas Matulaitis.
Kadangi tokio pobūdžio pratybos
jau ne pirmos, tai ir didesnių klaidų
nepadaryta, problemų nekilo.
Svarstyti organizaciniai klausimai,
sutarta toliau tobulinti taikos
meto užduočių vykdymą.
Kpt. Kęstučio Valentos nuotrauka
džiam. Bet profesionalus paruošimas
naujos pamainos nesutrikdė.
Be problemų organizuotas kelių
kontrolės postas, patikrintas
transportas, asmenys. Taip buvo
supažindinama su patrulio maršrutais
ir užduotimis, kurias pusę
metų lietuvių būrys atlikinės, taip
pat reprezentuos KFOR pajėgas
bataliono atsakomybės rajone, tikrins
automobilius, padės vietinei
ir pasienio policijai, vykdys bendras
operacijas su lenkais ir amerikiečiais.
Autoriaus nuotrauka
žadėjo ateityje papildyti savanorių
gretas. Toks šauliukų noras
yra pagirtinas, jie laukiami
savanorių pajėgose.
Kartu su mūsų jaunimu stovyklavo
ir Latvijos jaunieji šauliai.
Stovykloje lankėsi krašto
apsaugos ministras Juozas Olekas,
viceministras Antanas Valys,
Šaulių sąjungos vadas ats.
plk. ltn. Juozas Širvinskas.
cm

yk
2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382) Savanoris psl.
Vyčio rinktinėje
Kuopos vertinamosios taktinės pratybos
Gr. Viktorija SpUDUlyTĖ
506 kuopa
Rugsėjo 22–osios ankstų rytą
į 506 pėstininkų kuopą vėl sugužėjo
kariai savanoriai, mūsų laukė
kuopos būrių ir skyrių vertinamosios
taktinės pratybos. Truputį
nusiminėme pamatę, kad susirinko
ne tiek karių, kiek tikėjomės ir
laukėme, bet žinojome, kad dar
keli savanoriai prisijungs vėliau,
nes nepavyko jiems laiku atvykti į
kuopavietę dėl įvairių priežasčių.
Štai vyr. srž. S.Trumpis darbavosi
instruktoriumi Dragūnų mokomajame
batalione, bet į kuopos
vertinamąsias pratybas pasistengė
grįžti.
Pratybos suskirstytos į penkis
etapus.
Pasiruošimas ir rekognoskuotė.
Kuopos būrių ir skyrių vadai
gavo užduotis, nurodymus, kuriuose
ėmėsi labai atsakingai vykdyti.
Pirmiausiai reikėjo suplanuoti
išvykimą į veiksmų rajoną,
dokumentaciją, pasirūpinti pratyboms
reikalingomis materialinėmis
priemonėmis. Atsakingas –
intendantas vrš. V.Bernotavičius.
Kas gali būti geriau už gerą orą ir
Pratyboms pasibaigus.
Kuopos įvertinimas – gerai
Vyr. ltn. Tadas
KAVALIAUSKAS
505 kuopos vado pavaduotojas
Šių metų spalio 5–7 dienomis
vyko kasmetinės Vyčio
rinktinės 505 pėstininkų kuopos
vertinamosios pratybos,
kurių metu buvo įvertintas karių
pasirengimas vykdyti taktines
užduotis.
karštą maistą po atviru dangumi,
todėl, dar neišvykus iš kuopos,
kariai pasitarė ir „susiorganizavo“
sau karštą maistą visam pratybų
laikotarpiui.
Kai viskas buvo nutarta ir suplanuota,
kariai apginkluoti ir pasiruošta
išvykimui, sekė antrasis
etapas – skyriai išvyko ir užėmė susitelkimo
rajonus. Kol būrio vadas
vyr. srž. A.Taraškus skelbė skyrių
vadams įsakymą, jų pareigas vykdė
vyresnieji šauliai, ir tvarkėsi nė
kiek ne prasčiau. Šiokių tokių nesklandumų,
tiesa, buvo, bet tai nesutrukdė
pereiti prie taip laukto
trečiojo etapo – pasiruošimo mūšiui.
Čia vienas svarbiausių dalykų
buvo žvalgyba skyrių atsakomybės
ribose, bendras skyrių ir individualus
karių pasirengimas.
Visi dirbo, zujo, lyg kokiame
skruzdėlyne, tiek mūsų kuopa,
tiek priešiškus veiksmus imitavęs
skyriaus iš 507 pėstininkų kuopos.
Žinoma, nepamirškime ir mūsų
kuopos vado pavaduotojo vyr. ltn.
M.Šlausto, kuriam teko ir kuopos
vado, ir kuopos vado pavaduotojo
vaidmuo.
Kol vieni vykdė žvalgybą, kiti
savanoriai pradėjo įrenginėti ste-
Dviejų parų pratybomis buvo
padėtas bene svarbiausias 2007ųjų
metų kolektyvinio karių
rengimo, vykusio nuo ankstyvo
pavasario, taškas. Šįkart savanoriai
turėjo parodyti, ko jie
mokėsi ir išmoko. Reikėjo vykdyti
užduotis kaip misijose – patruliavimas
tariamame taikos
operacijos rajone, praleidimo ir
judėjimo kontrolės punkto, stebėjimo
posto įkūrimas, gyven-
bėjimo ir praleidimo (kontrolės)
postus.
Stebėjimo postus įrengti sekėsi
ne taip, kaip tikėjomės ir iš
penkių galimų balų gavome vos
du. Dėl to labai nenusiminėme
ir dar ryžtingiau stengėmės vykdyti
kitas užduotis. Ir štai praleidimo
(kontrolės) postus savanoriai
jau įrengė taip, kad gavo patį
aukščiausią įvertinimą. Įrengiant
šiuos postus labai stengėsi skyrių
vadai, ypač gr. M.Gendvilas ir
gr. M.Tamoliūnas, bet kiti darbavosi
ne prasčiau. Tokio skyrininkų
darbo tikimės ir ateityje.
Nemažiau atsakingesnis darbas
teko ir būrio vado ryšininkei gr.
V.Tautkei, kurios dėka skyriai galėjo
tikslingai vykdyti užduotis. Net
būrio vadas buvo nustebintas, kad
jo ryšininkė tokia ryžtinga ir iniciatyvi.
Jei kuopoje ir daugiau atsiras
tokių karių, kitose pratybose, tikime,
pasirodysime dar geriau.
Šį kartą pasirodėme irgi visai
neprastai. kuopos vado pavaduotojas
ir stebėtojais aptarimo metu
nurodė mūsų pliusus ir minusus.
Pliusus įsidėmėjome ir taip veiksime
toliau, o minusus ištaisysime
kitose pratybose.
vietės žvalgymas, susitelkimo
rajono apsauga ir pan. Etatinės
kuopos struktūros skyriai
veikė Zapalskių taktiniame
mokymų lauke. Pratybos
prasidėjo iškvietus skyrių bei
būrių vadus, paskelbus jiems
pratybų scenarijų. Savanoriai,
užimantys vadovaujančias pareigas,
turėjo puikią progą parodyti
savo įgūdžius, sužinoti
ką dar reikėtų tobulinti. Susirinkus
likusiems kariams, žygiavome
į mokymų lauką, kur
užėmėme susitelkimo rajoną.
Kuopos skyriai buvo „įsukti“ į
nuolatinius, sparčius taktinius
veiksmus, besikeičiančias situacijas.
Kariai buvo aprūpinti
karštu maistu, pratybose tai
svarbu.
505 kuopos vadas kpt. Dinas
Šimkus liko patenkintas gausiai
į pratybas susirinkusiais savanoriais
ir jų koviniu pasirengimu.
Po šių sėkmingų pratybų
kuopoje darbas vyksta toliau
– dalis karių išvyko į Dragūnų
mokomąjį batalioną individualiam
pasirengimui, artėja kovinis
šaudymas.
Nauja užduotis
Kpt. Karolis Morkūnas.
Vyr. ltn. Andrius
MATUSEVIČIUS
501 kuopos vado pavaduotojas
Anykštėnas Karolis Morkūnas,
baigęs vidurinę mokyklą,
įstojo į Lietuvos karo akademiją.
Tapęs karininku paskirtas į
J.Radvilos mokomąjį pulką
būrio vadu. Vėliau tęsė tarnybą
Vytauto rinktinėje kuopos
vado pavaduotoju, dalyvavo
misijoje Kosove, vadovavo būriui
KFOR-12.
2007 m. liepos mėnesį kpt.
K.Morkūnas paskirtas Vyčio
rinktinės 501 kuopos vadu.
Dabar prasideda naujas tarpsnis
jo biografijoje. Kartu su
LITCON–10 būrio kariais
Pratybose
Eil. Saulius EDARTAS
501 kuopos karys
Į savo kuopą atvykome ankstų
rytą. Kuopavietėje susirinkome
viską, kas būtina – ekipuotę, kuprines,
amunicijos diržus, ginklus,
šovinius ir – į pratybas. Bildėjome
senu, nepatogiu sunkvežimiu, bet
mokymų vietą pasiekėme. Pratybose
mokėmės įvairių taktikos
kpt. K.Morkūnas išvyko į Iraką ir
nuo spalio 22 dienos – jis jau sąveikos
karininkas tarptautiniame
kontingente.
LITCON-10 būrį sudaro apie
40 Geležinio Vilko brigados Algirdo
bataliono karių, jam vadovauja
vyr. ltn. Gediminas Ališauskas.
Lietuviai pusę metų kartu su
amerikiečiais tarnaus JAV pėstininkų
divizijos atsakomybės zonoje
Al Kuto rajone, į pietryčius
nuo Bagdado. Mūsiškiai grįžta į
šį regioną po trijų mėnesių pertraukos.
Prieš išvykdami į misiją Irake,
LITCON-10 būrio kariai kartu su
amerikiečiais dalyvaus dviejų savaičių
trukmės pasirengimo mokymuose
Kuveite.
gudrybių – pulti, atsitraukti, dengti.
Tokio lygmens mokymai vyksta
gamtoje, tad kariai pasiskirstė užduotis
– vieni ruošė laužavietę, kiti statė
palapinę. Po pratybų vieni nuėjo miegoti,
kiti pasiliko prie laužo dar pasišnekėti.
Visada turi likti du budintys,
kurie stebi teritoriją, saugo. Budėti
visiems teko po vieną valandą.
Antrąją parą pratybos vyko be
didesnių nuotykių, iki pietų, o tuomet
susirinkome daiktus ir grįžome
į kuopą valyti ginklų. Štai tokios,
trumpai, kariškai tariant, buvo mūsų
pratybos.

psl.
Savanoris
Alytiškiai išvyko į Kosovą „Jei
Atkelta iš 1 psl.
Alytiškiai spalio viduryje pakeitė
misiją atlikusį būrį KFOR–16.
Savanoriai, kaip įprasta, pusę metų
tarnaus amerikiečių bazėje „Camp
Bondsteel“. Mūsiškių būrys – jau
17-oji Lietuvos karių rotacija Kosove.
Savanoriai budės KFOR kontrolės
poste Kosovo pasienyje su Makedonija,
vykdys patruliavimo, greitojo
reagavimo ir kitas užduotis.
Būrys KFOR–17 pasirengimą misijai
pradėjo balandžio 2 dieną. Pirmasis
pasiruošimo etapas – individualių
įgūdžių atnaujinimo kursas – vyko pačiame
Alytuje, Dainavos rinktinėje.
Gegužės 30–birželio 15 dienomis
KFOR – 17 dalyvavo pratybose
„Liūto saulė 2007“ Velse, birželio
18–liepos 1 – tarptautinėse pratybose
„Gintarinė viltis“. Nuo liepos
pabaigos būrys tęsė kolektyvinį pasirengimą
Dragūnų mokomajame
batalione, tobulino savo įgūdžius Algirdo
batalione, vairuotojai – Kazlų
Rūdos poligone.
Prieš išvykdami į misiją, rugsėjo
28 dieną KFOR–17 būrio kariai dalyvavo
labdaringoje akcijoje – Alytuje
nemokamai davė kraujo.
Pasak būrio vado vyr. ltn. A.Selimavičiaus,
jo būrys yra tinkamai
pasirengęs misijai Kosove:
– Net ir karių, likusių rezerve, palikti
Lietuvoje nesinorėtų, Tikiuosi,
kad šie savanoriai dar išvyks į savo
misiją, kurios taip atkakliai siekė.
Galbūt į Kosovą, gal į Afganistaną.
Aš žinau, kad kariai to nori, ir jiems
kitoje atrankoje į misiją bus suteikta
pirmenybė.
Dzūkų būrys nuo balandžio mėnesio
praėjo gana ilgą pratybų maratoną
Lietuvoje ir užsienyje. Žmonės
per tą laiką susigyveno, o nuo pirmųjų
pratybų praėjo tiek pat laiko, kiek
kariams teks praleisti Kosove – beveik
pusę metų.
Savanoris srž. Juozas Genevičius,
tarnaujantis 101 kuopoje, tarnybą
pradėjo dar 1991 metais. Į pirmąją
savo misiją PAG–2 sudėtyje veteranas
išvyko 2005-ųjų lapkritį. Anot
kario, jis niekada nevengė sporto,
patiko karinės disciplinos – ginkluotė,
taktika, todėl sunkumų tarnyboje
nebijojęs:
– Ir dabar būryje nesu vyriausias,
tačiau vienas iš labiau patyrusių,
man betarnaujant pajėgose keletą
kartų keitėsi ir taktika, ir grėsmės,
nuo kurių ruošėmės gintis. Jau nuo
pirmųjų metų mokiausi naujų dalykų
ir savo žinias kiek įmanydamas
stengiausi perduoti kitiems. Kai prasidėjo
pirmosios misijos, nusprendžiau
įgytą patirtį įtvirtinti tikroje
operacijoje, pamatyti svečias šalis.
O misijos turi savąją trauką. Paskutinėmis
savaitėmis Afganistane, atrodo,
jau norėjosi kuo greičiau grįžti
namo, tačiau, praėjus šiek tiek laiko,
vėl pradėjau ilgėtis. Jau daug metų
savanorystę vadinu savo profesija.
Nuolatinės pratybos ir misijos traukte
traukia. Civiliniame gyvenime esu
baigęs profesinius mokslus, esu stalius,
todėl dabar nesunku suderinti
tarnybą kuopoje ir darbą statybose.
Sunkmečiu, anksčiau, tekdavo suktis
visaip – kai visiškai nebūdavo darbo,
tarnyba likdavo vienintelis užsiėmimas
ir šioks toks uždarbis. Tai nėra
pagrindinis motyvas, dėl kurio aš ir
dauguma kitų savanorių tarnauja-
Srž. Juozas Genevičius. Gr. Ričardas Miliutis.
Gr. Lina Jasionytė. J. srž. Juozas Luckus.
Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotraukos
me. Savanorystė mums – gyvenimo
būdas. Po misijos Afganistane
praėjo jau nemažai laiko, pats
laikas į kitą misiją. Žinau, kad kitiems
našta tikrai nebūsiu, tarnausiu,
kol sveikata leis.
Septynerius metus tarnaujantis
gr. Ričardas Miliutis iš Marijampolės,
baigęs miškininkystės
mokslus Kauno miškų ir aplinkos
inžinerijos kolegijoje, į misiją
vyksta pirmąjį kartą. Savanoriu
tapo dar besimokydamas vidurinėje
mokykloje, paskutinėje klasėje,
kuomet suėjo 18 metų. Giminėje
yra tarnaujančių, tai apie
kariuomenę daug girdėjo iš saviškių,
o taip pat iš draugų – savanorių.
Ričardo giminaitis prieš
keletą metų tarnavo Kosove, dar
tuomet, kada ten vyko tik kariai iš
Geležinio Vilko brigados. Nemažai
prisiklausė tada apie KFOR ir
viską panoro pamatyti pats, įsitikinti,
kiek teisybės tuose pasakojimuose.
Per septynerius savanoriavimo
metus tarnyba Ričardui
tapo daugiau nei laisvalaikio praleidimo
būdas. Į misiją nusprendė
vykti todėl, kad tik ten galima
dalyvauti tikroje operacijoje, įgyti
profesionalumo. Savanoris neslepia,
kad, grįžęs iš Kosovo, bandys
patekti į profesinę tarnybą. Juk
po misijos savanoriams suteikiama
pirmenybė.
Gr. Lina Jasionytė, savanorė
iš Alytaus, į misiją išvyksta antrąjį
kartą, o rengiasi – jau trečiąjį.
Pabaigusi žemės ūkio mokyklą
Dauguose, dirba pardavėja.
Daugiau nei prieš dvejus metus
mergina rengėsi į Kosovą, tačiau
neišvažiavo, liko BALTSQN–11
kuopos rezerve. Darganotą vasario
mėnesį savanorė į namus sugrįžo
netgi iš Danijos, kur danų
bataliono sudėtyje vyko baigia-
Būrio kariai „Gintarinėje viltyje“.
mosios kuopos pratybos. Ten
paskutinėmis pasirengimo dienomis
mergina sužinojo, kad nepatenka
į pagrindinę žvalgų kuopos
sudėtį. Lina nenuleido rankų
ir laukė savojo šanso, kuris netruko
ateiti. Jau vasaros pabaigoje
iš Dainavos rinktinės savanorių
buvo pradėtas formuoti
apsaugos būrys Goro provincijos
atkūrimo antrajai grupei. Čia ji
pateko į pagrindinę sudėtį.
2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382)
karys, nors ir likęs rezerve,
neliūdės, stengsis, norės išvažiuoti,
tai jam būtinai pavyks“, – įsitikinusi
savanorė.
– Atsiminimai iš Afganistano
patys geriausi, – sako Lina. –
Svarbiausia, kad mes įrodėme,
jog savanoriai gali gerai pasirodyti
sudėtingoje misijoje ir veikti
reguliaraus vieneto sudėtyje. Prisimenu
patrulius, kai važinėjant
Čagčarane ir apylinkėse, mums
mojuodavo ir nuoširdžiai šypsodavosi
vietos gyventojai. Mes
jiems atsakydavome tuo pačiu.
Tuomet apimdavo puikus jausmas,
kad esame ten reikalingi ir
gerai atliekame savo darbą. Norisi
tą jausmą patirti dar kartą,
šį kartą naujoje vietoje – Kosove.
Nepaisant, kad rengiamės ne
tokiai intensyviai misijai, šį kartą
pasiruošimui skyrėme dar daugiau
dėmesio nei prieš išvykstant
į Afganistaną. Esame gerai pasirengę.
J. srž. Juozas Luckus dirba
mokytoju. Baigė Alytaus kolegiją,
kompiuterių programavimą.
Kaip ir dauguma būrio karių, jis
irgi 101 kuopos savanoris. Šioje
kuopoje tarnauja tarptautinėms
operacijoms atrinkti kariai. Juozas
nuo mažens svajojo būti kareiviu
ir šią svajonę įgyvendino.
Prieš trejus metus kolegijos kurso
draugas pasiūlė tapti savanoriu.
Juozas išsiaiškino, kaip tai
padaryti, perėjo komisijas, ir pasirašė
pirmąją sutartį. Kaip vėliau
pamatė, nemažai kursiokų
jau tarnavo rinktinėje, tik beveik
visi – skirtingose kuopose. Buvo
studentų ir iš kitų aukštųjų mokyklų,
tad tarp savanorių jie nebuvo
vieniši. Į Kosovą karys nusprendė
važiuoti norėdamas įgyti taikdario
patirties, o tai galima padaryti
tik misijoje, ne pratybose.
Sugrįžęs iš Kosovo, Juozas
sako, iškart galvosiąs apie antrąją
misiją. Ir savanorių tarnybos
neapleisiąs. Karys neslepia, kad
jam patinka dirbti mokytoju, vaikus
mokyti dirbti kompiuteriu.
Ateityje, sako, pagalvotų ir apie
tarnyba informacinių technologijų
specialistu kariuomenėje.
Tuomet taptų karininku, turi tam
reikiamą kvalifikaciją. Neseniai
baigė rezervo būrių vadų kursus,
ir laukia, kada jam bus suteiktas
atsargos karininko laipsnis.
Jaunesnysis seržantas mano,
kad, kol tą laipsnį jam suteiks, jis
spės atlikti misiją Balkanuose seržantu.
Gintauto Tiškos nuotrauka
cm

yk
2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382) Savanoris psl.
Vilniečiai savanoriai – Karo akademijos
baziniame kurse
Ats. ltn. Karolis ZIKARAS
Didžiosios Kovos rinktinė
Nuo rugpjūčio 27 d. iki rugsėjo
22 d. Pabradės poligone vyko
pirmakursių kariūnų bazinis kursas.
Per keturiasdešimt kandidatų,
pasirengusių tapti Lietuvos
kariuomenės karininkais, šiose,
daugeliui pirmosiose, lauko pratybose,
turėjo susipažinti su kai
kuriais taktikos elementais ir išmokti
pagrindinių individualių
kario įgūdžių. Reiktų paminėti,
jog kai kuriems Karo akademijos
naujokams lauko pratybos nebuvo
naujiena – jie yra atlikę privalomąją
karo tarnybą įvairiuose
Lietuvos kariuomenės daliniuose,
keli tarnavę Krašto apsaugos savanorių
pajėgose.
Kariūnų ugdymu užsiima gausus
būrys Karo akademijos instruktorių,
jau ne pirmi metai šiame
darbe jiems padeda priešo
veiksmų imitavimo būrys arba kitaip
vadinamas „Demo“ būrys,
kuris būdavo pasitelkiamas kas
metai iš vis kito kariuomenės dalinio.
Šio būrio kariai prieš įvairius
taktikos užsiėmimus talkina
instruktoriams demonstruodami
veiksmus, kuriuos kariūnai turės
atlikti patys užsiėmimo pabaigoje.
Vėliau būrys atlieka priešo veiksmų
imitavimo grupės užduotis.
Šiais metais pirmą kartą į pa-
Aldona KUDZIENĖ
„Alytaus naujienų“ korespondentė
Pirmas donorų, kaip ir dera, eilėje
– Dainavos apygardos vadas
mjr. Raimondas Matulaitis. Jo ramumas,
gera nuotaika savanorius
galbą Karo akademija pasitelkė
savanorius. Imituoti priešo į Pabradės
poligoną atvyko apie 20
karių savanorių iš Didžiosios Kovos
rinktinės Vilniaus, Ukmergės,
Ignalinos, Švenčionių, Anykščių
ir kitų kuopų.
Savanoriams teko demonstruoti
įvairius taktikos elementus
(judėjimo mūšio lauke būdai, nukauto
priešo apieška, priešo kario
sulaikymas, patrulio bazė, skyriaus
ataka, objekto žvalgyba ir
pan.). Tam reikėjo ne tik ruoštis,
bet ir derinti kiekvieną elementą
su pratyboms vadovaujančiu
instruktoriumi. Ne paslaptis, kad
tam tikri taktikos elementai kovinio
rengimo metu kiekviename
dalinyje yra interpretuojami šiek
tiek skirtingai, tad tam tikrų skirtumų
tarp to kaip veiksmus pratę
atlikti savanoriai ir kaip tai įprasta
daryti Karo akademijoje taip
pat pasitaikė. Todėl galima teigti,
kad savanoriams taip pat buvo
naudinga dalyvauti šiose pratybose
ne vien todėl, kad pasitaikė
puiki proga pakartoti taktikos
įgūdžius, bet ir praplėsti savo akiratį,
susipažinti su alternatyviais
būdais.
Prasidėjus kompleksinėms kariūnų
pratyboms teko imituoti
priešo veiksmus. Kiekvienam kariui
niekada neprošal „pažaisti
karą“. Senesni savanoriai su neslepiama
nostalgija paėmė į ran-
ir profesinės karo tarnybos karius
ramina. „Puikiai jaučiuosi. Savo
krauju jau esu pagelbėjęs uošviui,
bet tai buvo seniai“, – vado veide
jokio jaudulio. Palinkėjęs kariams
stiprybės, jis išvyksta į tarnybą.
Mums malonu lankytis Alytaus
įguloje. Smagu, kai kariai
kas AKM automatinius šautuvus,
kuriais buvo apginkluota priešo
veiksmų imitavimo grupė. Jaunesniems
savanoriams tai buvo
puiki proga susipažinti su šiuo
ginklu.
Visą laiką buvo po truputį
ruošiamasi šio kurso kulminacijai
– „durtuvų mūšiui“. Savanoriai
slapta nuo kariūnų ruošė tam
skirtą vietovę, reikalingas priemones.
Garsusis Karo akademijos
„durtuvų mūšis“ skirtas kariūnų
psichologiniam rengimui. Jo
metu patiriamas stresas ir nuovargis,
kariūnai gali išbandyti savo fizinę
ir psichologinę ištvermę.
Savanoriams teko paplušėti rengiant
įvairias kliūtis ir psichologinius
testus. Buvo parengti kliūčių
ruožai pelkėje, aukščio baimės
testai, teko gerokai pagilinti seną
tranšėją kuri buvo panaudota baigiamajame
etape. Kai viskas buvo
parengta, savanoriams teko kontroliuoti
kariūnų srautą trasoje ir
talkininkauti akademijos instruktoriams.
Pagrindinis „durtuvų mūšio“
tikslas yra palaikyti nuolatinį
psichologinį spaudimą ir sukelti
kariūnų fizinį nuovargį. Daugelis
savanorių turėjo galimybę padirbėti
ir kaip instruktoriai. Išbandymas
buvo ne iš lengvųjų, ne visi kariūnai
sėkmingai pasiekė finišą.
Karo akademijos instruktoriai
ir vadovybė savanorių pagalbą
įvertino teigiamai.
Medikų viltis – Lietuvos kariai
Spalio 14-ąją į Serbijos
respublikos Kosovo provinciją
išvyko KFOR–17 būrio
pirmoji taikdarių grupė.
Antroji prie tarptautinės
taikos misijos prisidėjo po
savaitės. Tai jau septynioliktas
būrys, suformuotas
iš Lietuvos karių, ir aštuntas,
kuriame esama Dainavos
rinktinės karių savanorių.
Laikydamiesi NATO
šalių tradicijos, visi išvykstantieji
praėjusį penktadieni
savanoriškai davė
kraujo. „Nė vienas nesame
pasirašę sutarties su likimu.
Bet kurią minutę kraujo
gali prireikti mums arba
mūsų artimiesiems. Po šios
procedūros bus ramiau išvykti“,
– kalbėjo jaunuoliai,
paaukoję po 450 gramų
kraujo. Kraują davė ne tik būrio kariai, bet ir rinktinės vadas mjr. Raimondas Matulaitis.
Kpt. Kęstučio Pilecko nuotrauka
nuotaikingi, su ūpu duoda kraujo.
Labai patenkinti sugrįžtame
– jaunų sveikų žmonių kraujas
geras, stiprus, kaip ir studentijos“,
– sako Kauno kraujo donorystės
centro gydytoja Regina
Bajoriūnienė.
Ji neslepia, kad jaunuoliai bijo
Ltn. Karolis Zikaras „engia“ būsimuosius leitenantus.
Giedrės Maksimovič nuotrauka
net piršto dūrio. Jaunų jautresnis
organizmas, bet jie – valingi,
stengiasi šią baimę įveikti ar užmaskuoti.
Kraujo donorystės centro
specialistai atviravo, kad kariniai
daliniai – pagrindiniai kraujo
tiekėjai. Kariai – tie žmonės, į
kuriuos, pritrūkus kraujo, krei-
piamasi pirmiausia, nes jie sveiki,
jėgų kupini donorai. Pirminės karių
sveikatos priežiūros centro viršininką
laikinai pavaduojantis gydytojas
kpt. Nerijus Sabestinas pernai rūpinosi
taikdarių sveikata Afganistane,
Goro provincijoje. Jo teigimu, Kauno
kraujo donorystės centro specialistų
džiūgavimai pagrįsti – į misijas
išvyksta tik aukštą sveikatos grupę
turintys jaunuoliai, tad iš jų paimtas
kraujas neišbrokuojamas. Tokio būrio
savanorių kraujas tikrai pagelbės
rimtai sergančiam žmogui.
Seksis ir misijoje. Į Kosovą vyksiančio
KFOR–17 būrio vadas vyresnysis
leitenantas Aurelijus Selimavičius
kalbėjo jautęs jaudulį, net šiek
tiek pakilo kraujo spaudimas, tačiau
savijauta nepablogėjo. Šis profesinės
karo tarnybos karys sprendimą leistis
į taikos misiją priėmė pasitaręs su
šeima. Žmona Irma neprieštaravo,
o rengimosi metu gimusiai dukrelei
Mijai dar tik du mėnesiai.
Kosove Aurelijus bus atsakingas
už 25 karių savanorių ir keturių
profesinės tarnybos karių veiklą. Jis
viliasi, kad alytiškiams bus pavesta
patruliuoti, saugoti svarbius asmenis,
objektus ir šias, taip pat kitas,
užduotis mūsiškiai atliks nepriekaištingai.
Būrys pusmetį rengėsi misijai,
buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę,
kur dalyvavo pratybose su britų
kariais. Būrio vado teigimu, kiekviename
taikdarių būryje karių savanorių
vis daugėja. KFOR–17 būryje,
išskyrus nacionalinį atstovą ir
jo padėjėją, visi kariai iš Dainavos
rinktinės.

psl.
Savanoris
Skamba puodai moliniai
Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius
Praėjusių metų pavasarį karinėmis
temomis rašantis žurnalistas
Gintaras Visockas, pasitelkęs
bendraautorį Kęstutį Kaminską,
anksčiau dirbusį KAM II departamente
civiliu tarnautoju personalo
skyriuje (taigi joks žvalgybos specialistas),
išleido knygelę „Žvalgybų
intrigos Lietuvoje 1994–2006“. Pavadinimas,
knygelėje minimos žinomų
žmonių pavardės sukėlė tam
tikrą susidomėjimą ir visas tiražas
gana greitai buvo išpirktas.
Prisimenu, ketinau rašyti recenziją
ar bent anotaciją, tačiau knygelę
perskaičius, šis noras savaime
išblėso. Savo nusivylimo neslėpiau
ir nuo kolegos Gintaro, prie kavos
puodelio bandydamas, kaip man
atrodė, atsargiai ir švelniai išsakyti
savo pastabas, tačiau pastebėjęs,
jog kolega ima pykti (normali autoriaus
reakcija), nutilau. O pasakyti
norėjosi daug ką.
Kiekvienoje valstybėje, jeigu jinai
tikrai valstybė, žvalgybos ir kontržvalgybos
veikla yra dengiama
storiausiu paslapties šydu. Visuomenė
apie tą veiklą žino mažiausiai,
be to, net ir paviešinus vieną
ar kitą faktą, dar nereiškia, kad jau
tikrai atskleista tikra tiesa; galbūt
tai tik eilinis žvalgų žaidimas, siekiant
sumėtyti pėdas ir tokiu būdu
nuslėpti kažką dar svarbesnio.
Tačiau net ir pačios geriausios
bei galingiausios pasaulio žvalgybos
neapsaugotos nuo nesėkmių. Antai
1954 m. anglai sumanė likviduoti
savo karines bazes Egipte ir dėl
to labai susijaudinęs Izraelis ieškojo
būdų, kaip šį procesą sužlugdyti.
Surado, kaip šiandien visi pripažįsta,
patį kvailiausią ir visiškai nevykusį.
Izraelio šnipai (o jų ten buvo daug,
žydų tautybės Egipto piliečių) gavo
įsakymą pradėti sprogdinti Amerikos,
britų įstaigas Kaire, Aleksandrijoje,
taip pat kino teatrus, bibliotekas,
kitas įstaigas, kur tik lankosi vakariečiai.
Štai, žiūrėkit, ką tie musulmonai
daro, o jūs norit kariuomenę išvesti!
Bet arabams pavyko sulaikyti
vieną teroristą su bombele rankose
ir jis, daug nesispyriodamas, išdavė
kitus, tie – dar kitus, ir egiptiečiai sugaudė
visus iki vieno. Du teroristus
arabai pakorė, kitus įgrūdo į kalėjimą
ir operacija žlugo. Vakarai apsimetė
nieko nematantys, nieko negirdintys,
o Izraelio gynybos ministras
atsistatydino, nes juk turėjo kažkas
atsakyti už žlugusią operaciją. Žydai
toliaregiškai nusprendė geriau paaukoti
civilį ministrą, negu generalinio
štabo viršininką Mošė Dajaną – „jis
nieko nežinojo“. Ir gerai, kad „nežinojo“;
jau po dvejų metų gen. Dajano
vadovaujama Izraelio kariuomenė
Egiptą sutriuškino per aštuonias
dienas.
Apie šią „nesėkmę“ Izraelio
žurnalistai rašė daug metų, bet
ir šiandien niekas negali tvirtinti,
kad atskleista visa tiesa. Šis pavyzdys
rodo, kaip yra sunku rašyti
apie žvalgybos darbą. Savaime suprantama,
kad jokių intrigų savo
knygelėje Visockas su Kaminsku
neatskleidžia, nes ir negali atskleisti;
per daug tai sudėtinga ir sunki
tema. Pagaliau, jeigu sako: „žvalgybų
intrigos“, tai reikia suprasti, kad
užsienio žvalgybų, nes savoje šalyje
juk dirba ne žvalgyba, bet kontržvalgyba.
Bet nėra toje knygelėje
nei žvalgybų, nei kontržvalgybos,
o tik nuogirdos, prielaidos ir įžeistos
ambicijos. Kaminskas jaučiasi
įžeistas, praradęs darbą II departamente,
ir kaip žmogų, aš jį visiškai
suprantu, bet nesugebu suprasti
žurnalisto Visocko. Netekęs darbo
„Valstiečių laikraštyje“, jis blaškėsi
šen, blaškėsi ten, ir galiausiai už visas
savo nesėkmes ėmė kaltinti kitus.
„Kodėl Kronkaitis man
neduoda pinigų?“ – „O kodėl
turėtų duoti?“– stebėjosi rašytojas
Kazys Saja.
Kai kurie tos knygelės puslapiai
man priminė Petkevičiaus
„Durnių laivo“ kliedesius.
Visocko tvirtinimu, jį
verbuoti bandęs ir II departamento
direktorius Gintaras
Bagdonas, ir kontržvalgybos
viršininkas, bet nepavyko,
ir tada redakcijoje atsirado
buvęs II departamento darbuotojas
Manvydas Vitkūnas
– „plepys, intrigantas ir pataikūnas“.
Į redakciją jis atėjo –
teisingai supratote – Visocko
sekti! Nenustebčiau perskaitęs,
kad ir istorijos mokslų
daktaro disertaciją ne pats
Vitkūnas parašė, o generolas
Bagdonas. Ką tu su jais!
Neseniai pasirodė antrasis papildytas
knygelės leidimas. Jeigu
apie pirmąjį leidimą nerašiau nieko,
nes mačiau, kad ir kariuomenėje
jis didesnio susidomėjimo nesukėlė,
tai apie naują leidimą vis
dėlto pakalbėti reikia.
Beveik šešerius metus G.Visockas
redagavo „Valstiečių laikraščio“
priedą apie kariuomenę „Vardan
Lietuvos“, kurį finansavo
Krašto apsaugos ministerija. Tai
buvo naudinga ir redakcijai (pinigai),
ir kariuomenei (kuriamas teigiamas
įvaizdis), niekam nekėlė
abejonių ir priedo redaktorius. Čečėnijoje
savo akimis matęs rusų nusikaltimus,
žvėrišką elgesį su civiliais
gyventojais ir parašęs ne vieną
objektyvų reportažą, vėliau nemažai
rašęs apie partizaninį karą Lietuvoje,
žurnalistas buvo mielai sutinkamas
kariuomenės daliniuose.
Bent jau Savanorių pajėgose visos
durys atviros, vadai patys skambindavo,
kviesdavo: „Atvažiuok, Gintarai,
vyks įdomios pratybos, žygis,
šventė, sporto varžybos...“ Ir
Gintaras dažniausiai atvažiuodavo,
grįžęs parašydavo straipsnį ar
reportažą. Kartais geresnį, kartais
blogesnį, bet parašydavo.
Bet ilgainiui karininkų noras
bendrauti ėmė blėsti: „Su Visocku
galima kalbėti tik apie mergas. Ištruks
kokia frazė, kad ir juokais pasakyta,
ir žiūrėk – ji jau laikraštyje:
kaip pavyko sužinoti iš patikimų
šaltinių...“
Teko kartu dalyvauti ne vienose
pratybose ar renginyje, nemažai
rašydavau ir į priedą „Vardan
Lietuvos“. Išsikalbėdavome. Ne
visi jo rašiniai patikdavo, įtikinėdavau,
kad galėtų kelti tas problemas,
apie kurias mes, kariniai žurnalistai,
rašyti nelabai galime, o problemų
krašto apsaugoje, kaip ir visur,
yra. Visockas sakydavo, kad redaktorius
reikalauja rašyti aštriai, o
problemos – na kam jos įdomios,
jeigu nėra sensacijos? Kompromato
reikia.
Ir Visockas ėmėsi rašyti „aštriai“.
Pradžioje Lietuvos karininkus
jis suskirstė į dvi dalis
– prorusiškai nusiteikusius ir proamerikietiškai.
Vadovaujantis šia
schema vienas pirmųjų krašto apsaugos
savanorių generolas Česlovas
Jezerskas atsidūrė prorusiškųjų
gretose, nes yra tarnavęs sovietų
armijoje!
Aš dar ir šiandien esu linkęs
manyti, kad dauguma Lietuvos karininkų
yra ne prorusiškų ar proamerikietiškų,
bet lietuviškų pažiūrų;
čia jų stiprybė ir tik jiems
priklauso ateitis, nes su sąjungininkais
galima dalykiškai bendradarbiauti,
o tarnaujama tik savai Tėvynei.
Jeigu, suprantama, karininkas
Lietuvą laiko savo tėvyne. Įsitikinau,
kad ne visi.
Suradus tokią patogią schemą ir
perskaičius kelias knygas apie žvalgybą,
jau buvo galima imtis ir „žvalgybų
intrigų“. Tikiu, kad Visocko
ketinimai buvo gražūs, bet rezultatas
– šnipštas, intrigos, tik ne žvalgybų,
o paties žurnalisto.
Štai antrojoje knygelėje atsirado
skyrius „Istoriją klastoja ne tik prorusiški
karininkai“, apie kurį reikėtų
pakalbėti plačiau. Tai kas klastoja
tą istoriją? Ogi „generolas molinėmis
kojomis“, „negarbingas generolas“
Arvydas Pocius. Mane labiausiai
prajuokino tos „molinės kojos“.
Nei Dabartinės lietuvių kalbos žodyne,
nei frazeologijos žodyne tokio
frazeologinio junginio nėra; kaip
sakydavo docentas Aldonas Pupkis,
tai vis svetimų kalbų įtaka, turėdamas
galvoje rusų kalbą (šiandien pavojų
kelia jau anglų kalba). Yra moliniai
puodai, molinė spalva (rusva),
bet molinės kojos? – ne, lietuviai taip
nesako, net ir prorusiškai nusiteikę.
Garbę Visocko akyse generolas
prarado tada, kai nepanoro „pamėtėti“
kokios nors sensacingos medžiagos,
„kompromato“. Ir todėl „...
tikrai nesigailiu, pavadinęs A.Pocių
„generolu molinėmis kojomis“. Buvo
galima pavadinti ir dar griežčiau. Tokiam
nuomonės pasikeitimui turėjo
atsitiktinai įsigytas albumas „Trečioji
savanorių karta“, pasirodęs 2006–
ųjų pradžioje. Albumo sudarytojas –
atsargos kapitonas Vytautas Voveris.
Albumo recenzentai – Lietuvos kariuomenės
Lauko pajėgų vadas brg.
gen. Arvydas Pocius ir Krašto apsau-
gos savanorių pajėgų vadas plk. Antanas
Plieskis. Šis 1250 egzempliorių
tiražu išleistas albumas – puikus pavyzdys,
kaip vis dar klastojama istorija.
Šį kartą – Lietuvos savanorių istorija.
Ir kaip bebūtų gaila, klastotojas
– ne koks sovietinis papulkininkis,
ne koks KAM'o viceministras ar liūdnai
pagarsėjęs savanoris. [...] Šį kartą
istoriją panūdo suklastoti brg. gen.
A.Pocius“.
Na, tai ne albumas, o knyga, istorinė
apybraiža, atsargos kapitonas
Vytautas Voveris – ne sudarytojas,
bet autorius ir ne atsitiktinai Visockas
ją įsigijo, bet aš pats jam įteikiau.
Bet kuo čia dėtas gen. A.Pocius?
„Valstiečių laikraščio“ korespondentas Gintaras Visockas, ilgametis Utenos rinktinės
vadas plk. Vytautas Kelevišius ir „Savanorio“ redaktorius kpt. Vytautas Voveris X savanorių
žaidynėse Utenoje 2000 m.
Romo Eidukevičiaus nuotrauka
Jeigu ten yra kas nors suklastota, tai
tą padariau aš, autorius.
Kokias klastotes atskleidė ir išvilko
į dienos šviesą Visockas? Štai kokias:
„Ten apie žurnalisto G.Visocko
indėlį populiarinant savanorius – nė
eilutės“. Štai kur šuo pakastas! O juk
galėjau, galėjau parašyti tas kelias eilutes
ir tada generolas nebūtų tapęs
klastotoju!
Visockas atidžiai suskaičiavo,
kad įvairių rašinių apie savanorius
„Valstiečių laikraštyje“ išspausdinta
daugiau kaip 200. Ne visus juos
parašė Visockas, bet tai tikrai nemažai.
Daugiau turbūt pasirodė
tik „Lietuvos aide“ (aname, ikipilveliniame).
Nepatingėjau ir aš suskaičiuoti
– įvairiuose leidiniuose
(„Savanoryje“, „Lietuvos aide“,
„Viltyje“, „Karyje“, „Karde“, „Valstiečių
laikraštyje“, „Krašto apsaugoje“
ir daugybėje kitų, įskaitant ir
Visuotinę lietuvių enciklopediją) išspausdinau
daugiau kaip 1000 savo
įvairaus pobūdžio rašinių apie Lietuvos
kariuomenę, daugiausia apie
savanorius ir pasieniečius (kol jie
dar priklausė krašto apsaugai). Bet
manau, kad tie visi skaičiavimai yra
tik vaikiški žaidimai. Lietuvos savanorių
istoriją kuria patys savanoriai,
o mes – Visockas, aš, kiti – tik raštininkai,
tos istorijos fiksuotojai, bet
ne jos kūrėjai. Nerašys Visockas su
Voveriu, rašys Džiavečka, nerašys
Džiavečka, atsiras koks nors Balčiūnas
ar Žemaitis, nes auksinis gyvenimo
medis tebežaliuoja, kaip dar
prieš du šimtmečius gražiai pasakė
slaptasis tarėjas iš Veimaro.
„Nesu didelis garbėtroška ir ordinų
mėgėjas“ – kuklinasi bičiulis
Gintaras. Na jau, taip ir patikėsiu.
Už kariuomenės propagavimą
Visockas apdovanotas medaliu ir
ne vienu padėkos raštu, taip pat ir
KASP vado A.Pociaus, bet pasirodo
– per mažai. Kronkaitis turėjęs
jam duoti dar ir pinigų, o Pocius –
įrašyti į Savanorių pajėgų istoriją,
2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382)
bet štai, neįrašė, pabijojo II departamento
direktoriaus G.Bagdono.
Suskaičiavo knygoje Visockas net
13 A.Pociaus nuotraukų, kurias, neabejoja,
pats generolas ir įsidėjęs. Plk.
A.Plieskis pasielgė kukliau – įsidėjo
tik 4 savo nuotraukas. Turiu nuvilti
besikarščiuojantį rūstautoją. Generolas
ir pulkininkas skaitė tik knygos
tekstą. Jiems labiausiai rūpėjo,
kad nebūtų knygoje kokių nors faktinių
klaidų, o į mano darbą nesikišo
ir nenurodinėjo, apie ką rašyti ar ką
nutylėti. Maketas iš leidybos centro
iškart nukeliavo į spaustuvę (terminai!),
tad jie jo net nematė ir kokios
nuotraukos bus spausdinamos tikrai
nežinojo.
Knygoje aš išspausdinau
vieną A.Pociaus nuotrauką
– portretą, tačiau pajėgų vadas
yra dar dvylikoje. Kaip
turėjau pasielgti? Gal kaip
okupacijos laikais, kada net
istorines nuotraukas retušuodavo
ir išimdavo kuo
nors komunistams neįtikusius
žmones? Štai nuotrauka
iš mokymų „Pavasario
vėjai“. Atvyksta Prezidentas
Valdas Adamkus, jį pasitinka
ir lydi plk. A.Pocius. Tai
gal reikėjo nuotraukoje pa-
likti tik Prezidentą, o vietoje
A.Pociaus kompiuteriu nupiešti
žaliuojančią eglutę?
Knygoje išspausdinta
240 nuotraukų ir, kaip mus
informuoja akylusis Visockas,
net trylikoje – Pocius. Visocko
ir Kaminsko knygelėje nuotraukų
tik 32, ir 15 iš jų, beveik pusėje,
kaip manote, kas? Ogi pats Gintaras
Visockas. Tataigi, kaip sakydavo
Seinų dzūkelis Albinas Žukauskas.
Laikantis Visocko nustatytų kuklumo
standartų knygoje turėjau pateikti
ne 13, o 120 pajėgų vado nuotraukų.
Visockas dažnai lankydavosi kariniuose
daliniuose, bendraudavo
su įvairaus rango mūsų kariais, bet,
kaip dabar suprantu, kariuomenė
jam taip ir liko svetima, o jos gyvenimas,
daugeliu atvejų, net nesuprantamas.
Bet gal jo sugebėjimai
atsiskleidė rašant apie žvalgybą?
Štai knygelėje yra pastraipa apie
į Vakarus pabėgusį KGB archyvų
darbuotoją Mitrochiną, kuris demaskavo
tūkstančius KGB agentų
ir informatorių (vien Italijoje – 261
KGB agentą). Bet šita informacija
sena, skelbta laikraščiuose. Jeigu
Visockas toje pastraipoje būtų
parašęs dar vieną sakinį, vieną vienintelį,
patikėčiau, kad jis šį tą žino
apie Lietuvos karinės žvalgybos
veiklą. Neparašė, nes nežino, tad ir
belieka megzti pasakas apie intrigas
ir ieškoti priešų tarp savų.
Molinis puodas skamba garsiai,
ypač jeigu jis tuščias.
Prisiskaitęs Visocko pasakų, panūdau
vieną pasekti ir aš.
Užsimanė skorpionas persikelti
per upę, bet nežino kaip. Pamatė
krokodilą.
– Krokodile, krokodile, perkelk
į kitą pusę!..
– Bijau, tu gali įgelti.
– Ką tu! Aš plaukt nemoku, jeigu
įgelsiu, tai juk nuskęsiu.
– Gerai, lipk ant nugaros.
Vos pasiekęs kitą krantą krokodilas
sušuko:
– Tu vis dėlto neištvėrei ir įgėlei!..
– Tokie jau papročiai mūsų Konge,
– atkirto skorpionas ir nuropojo
savais keliais.
cm

yk
2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382) Savanoris psl.
Sunkus kelias į Tėvynę
Ats.kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius
Kai 1995–aisiais savanoriai sumanė
rengti moksleivių konkursą
„Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“,
į talką pasikvietė ir plk. ltn.
Algį Balaišį. Jis turėjo būti ne tik
vertinimo komisijos nariu, bet ir
parengti klausimus konkurso dalyviams.
Karininkas mielai sutiko
ir kūrė tuos klausimus ne tik
pirmam konkursui, bet ir kitiems,
darbavosi nei daug, nei mažai –
dešimt metų. Kai kas net stebėdavosi:
iš kur jis, buvęs sovietinis
karininkas, taip gerai išmano Lietuvos
kariuomenės istoriją, juk
klausimų skalė labai plati – nuo
Mindaugo laikų iki šių dienų, tad
perskaityta viena kita knyga čia
nepadės.
A.Balaišis – aviacijos, kosminės
technikos specialistas, o savo tautos
istorija domėjosi nuo jaunystės,
kaip ir kiekvienas išsilavinęs,
kultūringas žmogus. Ilgainiui tas
domėjimasis jį ir atvedė į karo istorikų
gretas.
– Mano uošvis – prieškario Lietuvos
mokytojas, – prisimena dimisijos
pulkininkas leitenantas.
– Pas jį, uošvijoje, aš aptikau ištisus
lobius – anų laikų laikraščių,
žurnalų komplektus, knygas.
Ten perskaičiau vokietmečiu leisto
„Lietuvių archyvo“ tomus, plk.
Jono Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“,
apie lietuvių žudynes Červenėje
karo pradžioje ir daugelį
kitų. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau
aiškėjo, kad aš dėviu svetimą
uniformą, mūsų uniforma štai kokia
buvo – su Vyčiais ir Gedimino
stulpais. Tai nereiškia, kad aš tapau
disidentu, kaip dabar daugelis
pasigiria, ne, aš tik pasidariau sąmoningu
lietuviu ir supratau, kad
kiekviena tauta turi savo šventuosius
akmenis; mano akmenys – ne
Maskvoje ar Novgorode, o Vilniuje,
Kaune, Trakuose. Nors ta tarnyba
sovietinėje armijoje lyg kupra,
kas nors vis ima ir primena:
buvai sovietinis karininkas. Ir pasiteisinti
nėra kaip.
Tai kad ir teisintis nereikia! Tegul
teisinasi kagėbistai ir jų informatoriai.
Į karo mokyklą
A.Balaišis įstojo jau Chruščiovo
laikais. Partizaninis karas pralaimėtas,
iliuzijos apie pagalbą iš
Vakarų išsisklaidė, okupacija, atrodė,
įsitvirtino ilgam. Kas liko
pavergtai tautai? Tik prisitaikyti,
išlikti, gyventi ir dirbti. Sekti Mickevičiaus
Konrado Valenrodo pavyzdžiu.
Kaip sakė prof. Vitas
Areška, tarnauti priešui taip, kad
tarnautum savo tautai. Jeigu negali
su rusu susitarti – jį apgauk,
negali apgauti – nupirk. Nemoralu?
Viskas, kas naudinga tautai
yra moralu, kaip sakydavo prelatas
Mykolas Krupavičius: „Aš galiu
ir su pačiu velniu susidėti, jeigu
iš to būtų kokios naudos Lietuvai“.
Kažin kurie pasielgė teisingiau
– ar tie, kurie karo pabaigoje
pabėgo iš Lietuvos ir šiandien su
savo vaikais ir anūkais jau nesusikalba
lietuviškai, ar pasilikę ir išsaugoję
lietuvišką Lietuvą?
Iš Pasvalio vidurinės mokyklos
1954 m. laidos abiturientų karininko
profesiją pasirinko trys:
A.Balaišis, Antanas Dulevičius ir
Rimgaudas Tirilis. Nė vienas Lietuvai
nežuvo, sugrįžo, atkūrus Nepriklausomybę
tarnavo mūsų kariuomenėje.
A.Balaišis baigė Daugpilio aviacijos
technikos mokyklą, tarnavo
Ukrainoje, Tolimuosiuose Rytuose.
Daug sportavo, tapo netgi armijos
dešimtkovės čempionu. Aviacijos
inžinerijos karo akademijoje
baigė kosminės technikos inžinierių
pirmąją laidą. Ten pat, tik kitoje
auditorijoje, mokėsi ir į kosmonautus
atrinkti karininkai, tačiau
tarp jų lietuvių nebuvo, nes Sovietų
Sąjungoje į kosmosą galėjo
skraidyti tik slavai, o „mažesnieji
broliai“, kaip nepilnavertė rasė –
ne, negalėjo, nenusipelnė. Mokėsi
karininkas akademijoje gerai ir
baigęs buvo paliktas tarnauti Maskvoje...
mašinų gamybos įmonėje
„Zaria“. Gamykla priklausė kariniam–pramoniniam
kompleksui,
o jame visose gamyklose, mokslinio
tyrimo institutuose, konstruktorių
biuruose buvo karinės
atstovybės. Joms vadovavo vyr. inžinierius,
kuris kartu buvo ir Karinių
oro pajėgų vyriausiojo vado
pavaduotojas, turėjęs generolo
leitenanto laipsnį.
Iš mano archyvo
Tai naujas mūsų laikraščio skyrelis, kuriame ketiname spausdinti įvairias
senas nuotraukas iš Atgimimo, Sąjūdžio veiklos, pirmųjų krašto apsaugos,
savanorių gyvavimo metų. Skyrelis gyvuos, suprantama, tik tuo
atveju, jeigu mūsų skaitytojai pritars tokiam sumanymui ir atsiųs nuotraukų.
Ypač lauktume nuotraukų iš rajonų, nes jeigu iš Vilniaus, Kauno
jų yra, tai iš kokio nors Skuodo ar Lazdijų – nieko, tarsi ten savanorių ir
nebūta. Svarbu ne tik pati nuotrauka, bet ir jos aprašas: laikas, vieta, įvykis,
žmonių pavardės, nuotraukos autorius. Juk ne už kalnų ir Savanorių
pajėgų dvidešimtmetis, reikės išleisti leidinį, galbūt ir ne vieną, negi ten
vėl spausdinsime tas pačias nuotraukas, kuriose tie patys žmonės, tie patys
įvykiai, tie patys Vilnius, Kaunas ir apskričių centrai?
Šiandien spausdiname nuotrauką, kurią mums perdavė senas Vilniaus
rinktinės savanoris ats. vyr. ltn. Romualdas SuRGinEVičiuS. Joje matome
vilniečius savanorius I savanorių žaidynėse 1991 m. liepos 6 d. Vilniuje, Vingio
parke. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: V.Juknevičius (177 kuopos vadas),
R.Akelis (179 kuopos vadas), R.Sokolovas, A.Majauskas (178 kuopos vadas),
E.Sakavičius, N.Bražėnas, Matiukas, Šimčikas. Antroje eilėje iš kairės
į dešinę: R.Matuliauskas, E.Jonaitis, A.Zaramba, R.Gasparavičius, D.Užkuraitis
(176 kuopos vadas), V.Surginevičius, A.Krušnauskas, V.Stoškus,
R.Surginevičius, A.Balčiūnas, T.Gintila (mokymo tarnybos viršininkas),
A.Kauklelis, R.Katinas (rinktinės vadas), D.Tolutis (rinktinės gydytojas).
Gamykla „Zaria“ gamino kosminę
techniką, darbas įdomus,
kūrybiškas, tačiau... Daugelis lietuvių
karininkų, tarnaudami toli
nuo tėvynės, vesdavo ruses, patys
surusėdavo ir išnykdavo Eurazijos
platybėse. A.Balaišis kurti
mišrios šeimos nepanoro, grįžęs
Dim. plk. ltn. Algis Balaišis.
atostogų susirado merginą lietuvę
– Alvytę, baigusią tą pačią Pasvalio
mokyklą. Atėjo laikas vaikus
leisti į mokyklą ir tėvams buvo aišku:
jų vaikai, užaugę nelietuviškoje
aplinkoje ir baigę rusišką mokyklą,
virs rusais. Reikia grįžti į
Lietuvą, tik kaip, kokiu būdu?
A.Balaišis parašė nuoširdų laišką
respublikos kariniam komisarui
gen. mjr. Pranui Petroniui,
deja. Atsakymą gavo ant firminio
blanko ir rašytą rusiškai. Lietuvis
generolas nepanoro padėti lietuviui
karininkui.
Kitaip ir negalėjo būti! Petronis
Lietuvos karo mokyklą baigė
1933 m. Pripažintas geriausiu XV
laidos kariūnu, pagal susiklosčiusią
tradiciją, per išleistuves, dalyvaujant
prezidentui, turėjo sakyti
kalbą. Išrėžė tokią šlykščią ir pataikūnišką,
kad turbūt ir pačiam
Smetonai buvo nemalonu klausytis.
Tačiau jau 1940 m. jis pakeitė
„idėjines gaires“ ir tapo uoliu okupantų
pataikūnu. Paskyrė Petronį
artilerijos diviziono štabo viršininku.
Pradžioje rusų karininkų
dar nebuvo, tik vienas komisaras.
Jis lietuviškai nei bū, nei mė, tad
savo pasakas sekdavo rusiškai, o
vienas kareivis, Katinas jo pavardė,
versdavo į lietuvių kalbą. Versdavo
taip, kad išeidavo ne sovietinė
propaganda, o antisovietinė.
Lietuviai klausydavosi, patyliukais
šaipydavosi, bet tylėdavo. Tik ne
Petronis! Jis iškart nukulniavo pas
komisarą ir pardavė savo tautietį
ir savo kareivį okupantui. Katiną
areštavo ir daugiau niekas niekada
jo nematė. Karui prasidėjus,
mūsiškiai kaip įmanydami bėgo
iš Raudonosios armijos, nes teisingai
suprato, kad lietuviams
nėra jokio reikalo lieti savo
kraują nei už rusus, nei už vokiečius.
Divizionui kertant Lietuvos
sieną pabėgo paskutiniai
lietuviai karininkai – kpt. Krisius
Šlekys ir ltn. Ignas Žemaitis.
Petronis – ne, jis savo noru
pasitraukė į Rusiją ir už tokią
šunišką ištikimybę šeimininkai
jam suteikė pulkininko, o vėliau
– ir generolo laipsnį.
A.Balaišis kreipėsi visai ne
tuo adresu, tačiau rankų nenuleido.
Atvažiavęs į Vilnių užėjo
pas aukštosios radioelektronikos
karo mokyklos (dabar ten
įsikūrusi mūsų Karo akademija)
viršininką. „Visi svajoja apie
Maskvą, o tu nori iš jos pabėgti“,
– dvejojo generolas. „Kaip jums
Maskva, taip man, lietuviui, svajonių
miestas yra Vilnius“, – atsakė
karininkas. Generolą nustebino
toks atvirumas, tačiau kiek pagalvojęs,
sutiko: „Teisingai, žmogus
turi gyventi ir mirti ten, kur yra gimęs.
Priimsiu dėstytoju“. Maskvoje
vyr. inžinierius įtūžo: „Būsi ten,
kur esi padėtas! Ir tarnausi kiek
reikės, kaip varinis katiliukas. Viskas!“
Dokumentus suplėšė.
Tik ištarnavus 27 metus
A.Balaišiui pavyko išeiti į atsargą
ir sugrįžti į Lietuvą. Bet pasirodo
egzistavo ir kitas sugrįžimo būdas,
bet apie jį nei A.Balaišis, nei kiti
nieko nežinojo. Juo atsitiktinai pasinaudojo
plk. Algirdas Tamošiūnas,
po Nepriklausomybės atkūrimo
dirbęs KASP štabe. Tarnavo jis
Tilžėje, tankų pulke, o jo vaikai tiltu
per Nemuną žygiuodavo į lietuvišką
mokyklą. Ir štai reikia keltis į
kitą tarnybos vietą, į Rusiją. Karininkas
nusiminė, vaikus teks leisti
į rusišką mokyklą. Vienas karininkas
pasakė matęs įsakymą, kuriame
parašyta: jeigu vaikai mokosi
nacionalinėje mokykloje, karinin-
kas turi būti keliamas į tokią vietą,
kurioje yra taip pat tokia mokykla.
Tamošiūnas nelabai patikėjo, tačiau
pabandė pasinaudoti. Iš Tilžės
jį perkėlė į Vilnių, nes pasirodo,
toks įsakymas tikrai egzistavo,
tik buvo slepiamas. Bet šiuo įsakymu
teoriškai galėjo pasinaudoti
tik tie, kurių vaikai jau mokėsi
„nacionalinėse mokyklose“.
Atkūrus Nepriklausomybę A.Balaišis
tapo pulkininku leitenantu,
darbavosi Valstybės sienos apsaugos
tarnyboje, redagavo vidaus
tarnybos pulkų laikraštį „Tėvynės
labui“, kurį laiką ir „Kardą“, Karo
akademijoje skaitė karo meno istorijos
paskaitas. Skaitė tas paskaitas
ir KASP Juozo Lukšos vadų
mokymo centre.
Bet daugiausia laiko ir jėgų pulkininkas
leitenantas atiduoda savo
mėgstamiausiam darbui – karo istorijai.
Parašė daug straipsnių. Tyrinėjo
ir tebetyrinėja pasienio apsaugos
istoriją, šio daug laiko ir kruopštumo
reikalaujančio darbo vaisiai –
dvi monografijos: „Lietuvos valstybės
sienos apsauga 1918–1940 m.
Žmonės ir įvykiai“(2006 m.) ir „Lietuvos
valstybės sienos apsaugos karininkai
1918–1940“ (2007 m.)
A.Balaišio pastangų dėka nužertos
užmaršties dulkės nuo pasieniečio
Aleksandro Barausko
atminimo. Jį 1940 m. birželio 15–
osios naktį nužudė į Lietuvos teritoriją
įsiveržę rusai. Ilgus metus
apie jį niekas nieko nežinojo.
Šiandien A.Barauskas apdovanotas
Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties),
jo vardas suteiktas Dubičių
pasienio užkardai. Dar vienas
vardas sugrįžo į Lietuvos istoriją.
A.Balaišis talkina ir enciklopedinio
leidinio „Lietuvos kariuomenės
karininkai 1918–1953“ rengėjams.
Koks tai kruopštus ir lėtas
darbas žino tik tie, kurie patys yra
susidūrę.
Algio Balaišio vaikai baigė Vilniaus
universitetą: Gintas – gydytojas,
Lina – menotyrininkė.
Jie neišlėkė laimės ieškoti į svetimas
šalis, kaip dabar įprasta, manykim,
kad tai ir tėvų nuopelnas.
Patį pulkininką leitenantą dažniausiai
galima pamatyti arba archyve
palinkusį prie dokumentų,
arba kokiame nors renginyje. O
jeigu jo nėra nei ten, nei ten, vadinasi,
sėdi namuose prie naujo
rankraščio arba su ištikimąja gyvenimo
drauge Alvyte triūsia savo

psl.
Savanoris
Šarvuoti automobiliai V
Kpt. Albertas DAUGIRDAS
Lauko pajėgų štabas
Praėjusiame ,,Savanorio“ numeryje
rašėme, kad Australijos karinės
pajėgos Afganistane nuo 2002
m. nepatyrė gyvosios jėgos nuostolių.
Deja, jau rengiant šį straipsnį,
spalio mėnesį, šis periodas nutrūko
– per improvizuoto užtaiso
sprogimą Uruzgano provincijoje
žuvo vienas australų karys. Šį kartą
pažvelkime, kokiais šarvuotais automobiliais
misijų regionuose naudojasi
dar vienos didelės šalies –
Vokietijos – kariai.
Atsižvelgiant į po šaltojo karo iškilusias
grėsmes, 1995 m. Vokietijos
firma Krauss–Maffei Wehrtechnik
GmbH pasiūlė visiškai apsaugotos
transporto priemonės projektą, sutartiniu
pavadinimu DINGO, kuris
nuo 2000 metų pradėtas naudoti
Bosnijoje, Kosove, Makedonijoje,
o šiuo metu ir Afganistane.
DINGO koncepcijoje yra keturi
punktai.
Žymus apsaugos lygis nuo:
– prieštankinių ir pėstininkų
minų,
– tiesioginės šaulių ginklų ugnies
iš bet kurios krypties,
– artilerinių skeveldrų,
– ABC elementų.
Didelis taktinis mobilumas:
– dėl didelio greičio įprastais keliais,
– dėl gero pravažumo sunkiai
įveikiamoje vietovėje.
Didelio nuotolio, strateginis mobilumas:
– pasiekiamas dėl galimybės
transportuoti DINGO oro transportu:
C–130, C–160, sraigtasparniais
CH47/CH53.
Žymus gamybos savikainos sumažinimas,
pasiekiamas:
– dėl standartinės važiuoklės naudojimo
gamyboje,
– žemos eksploatavimo kainos,
– pasaulyje išplėtotos logistinės
aptarnavimo bazės.
Dabar šį automobilį panagrinėkime
šiek tiek nuodugniau.
Bazinė važiuoklė
Siekiant patenkinti didelio mobilumo,
patikimumo ir aptarnavimo
reikalavimus DINGO–2 yra aprūpintas
„Daimler Chrysler“ gamybos
COTS UNIMOG U1550L (šio tipo
sunkvežimiais yra aprūpinta ir Lietuvos
kariuomenė) važiuokle, kuri
Savanoris, SL 1469.
steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba.
leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos.
Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį.
Eina nuo 1991 02 09
naudojama beveik be jokių pakeitimų.
Dėl specifinės portalinės
ašies važiuoklė užtikrina puikų
pravažumą ir aukštą klirensą,
o tai savo ruožtu padidina apsaugą
nuo minų sprogimų.
Automobilis turi turbo dyzelinį
EURO III reikalavimus atitinkantį
230 a/g 4,8 litro 4 cilindrų
variklį bei pusiau automatinę
EAS greičių dėžę. Maksimalus
greitis plentu siekia iki 90 km/h.
Su pilnu baku gali nuvažiuoti iki
1000 km.
Centrinė padangų pripūtimo
sistema, sumažindama spaudimą
į važiuojamąją dalį, užtikrina didesnį
pravažumą. Ši sistema gali
būti naudojama tiek stovėjimo,
tiek ir judėjimo metu.
Ekipažo skyrius
DINGO–2 vietoj įprastos vairuotojo
kabinos aprūpintas ,,saugumo
kapsule“, kuri sukurta ir
pagaminta pagal specialią technologiją,
vadinamą ,,plonos plokštės
išlenkimu“, be suvirinimo siūlių.
Kapsulės priekyje įmontuotas
didelis, šarvuotas stiklas, užtikrinantis
gerą matomumą vairuotojui.
Visos keturios durys
taip pat aprūpintos šarvuotais
stiklais.
Didesnė dalis šarvinės apsaugos
yra sukonstruota moduliniu
principu. Tai leidžia lengvai pakeisti
pažeistą modulį, padidinti
šarvinę apsaugą pakeičiant atitinkamos
modifikacijos moduliu,
naudoti automobilį be šarvinės
apsaugos, pvz., taikos palaikymo
operacijose ar pratybose. Bendras
šarvų svoris siekia apie 4,4
tonos.
Ekipažo skyrius aprūpintas
kondicionavimo sistema. Automobilis
turi užpakalinės apžvalgos
kamerą, GPS įrangą, ABS,
radijo stotį.
Krovininė dalis
Viršutinėje galinėje transporto
priemonės dalyje yra krovininė
dalis, kuri taip pat gali būti šarvuota.
Ji skirta ekipažo ekipuotei,
amunicijai, specialiai užduoties
įrangai laikyti.
Apatinė šio skyriaus dalis irgi
yra apsaugota. Joje montuojama
tokia įranga kaip degalų bakas,
pneumatinė stabdžių sistema ir
akumuliatoriai.
Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56.
El. paštas: Vilius.Dziavecka@mil.lt
Spausdino „Respublikos“ spaustuvė, M.Sleževičiaus g. 7, Vilnius.
Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz.
Indeksas 0099
Apsauga nuo minų
Vienas iš unikaliausių DINGO
bruožų yra išskirtinė apsauga nuo
prieštankinių minų. Pilna apsaugos
nuo minų sistema susideda iš
šių elementų:
– deflektoriaus-kreiptuvo sistemos
(dugnas suformuotas laiptuotai/įžambiai),
o kompozitinis pluoštas,
iš kurio pagamintas dugnas,
taip pat specialūs amortizatoriai,
deformuodamiesi absorbuoja didesnę
dalį sprogimo energijos,
– ekipažo saugumo kapsulės su
papildomomis grindimis (keraminiais
šarvais),
– amortizuojančių elementų
sėdynėse,
– keturių taškų saugumo diržų,
– variklio kapoto ir krovinių
skyriaus, kurie sprogimo metu atsiskiria,
tokiu būdu išsklaidydami
sprogimo bangą.
Atsparumas minoms buvo sėkmingai
patikrintas panaudojant
dvi DINGO mašinas BWB testavimo
ir įvertinimo centre WTD
91. DINGO-1 yra gavęs ir kovos
krikštą. 2005 m. spalio mėn. Bundesverui
priklausantis automobilis
atlaikė maždaug 6–7 kg minos
sprogimą (šaltiniai nepateikia,
kurioje misijoje tai įvyko). Kombinuotos
dugno apsaugos dėka
ekipažas nepatyrė jokių sužeidimų.
Teigiama, kad apsaugos sistema
atlaiko ir vieną iš pavojingiausių
– kryptinių minų – ataką.
Apsauga nuo
tiesioginės ugnies
priemonių
Pastarojo meto misijų Pietryčių
Europoje ir Azijoje anali-
zė atskleidė, kad stipriai išaugo
lengvųjų šaulių ginklų, naudojančių
7,62x54 mm kalibro šovinius,
grėsmė. DINGO-2 užtikrina
apsaugą 360 kampu nuo minėto
kalibro ginklų, įskaitant ir šarvamušes
7,62 mm kulkas. Šarvas
apsaugo ir nuo 155 mm artilerinių
skeveldrų.
DINGO skleidžia nedidelį
triukšmą ir turi priemones, sumažinančias
tikimybę būti aptiktam
IR ir radarų pagalba. Be to, DIN-
GO-2 ratai yra aprūpinti važiavimo
su nuleistomis padangomis
sistema, užtikrinančia pakankamą
mobilumą net po to, kai automobilio
padangos yra pažeistos.
ABC apsauga
Kitas svarbus elementas yra
apsauga nuo ABC grėsmių, identiška
sistemoms, esančioms tankuose
ir pėstininkų kovos mašinose.
Ginkluotė
Savigynos tikslais DINGO gali
būti aprūpintas įvairia ginkluote
pagal poreikius. Šiam tikslui skirtas
daugiafunkcinis lafetas/stovas,
pritaikytas tokiems ginklams
kaip kulkosvaidžiai MG 7,62, 12,7
ar automatinis 40 mm granatsvaidis
tvirtinti. Didesnio kalibro ginklai
taip pat gali būti integruoti į
DINGO-2, įskaitant priešlėktuvinės
gynybos, prieštankines raketas.
Beje, ginkluotė yra valdoma
iš automobilio vidaus nuotoliniu
būdu.
Savikaina
Žema savikaina priklauso
nuo:
– įsigijimo kainos;
– eksploatavimo kainos, pvz.,
degalų, padangų ir pan.;
– aptarnavimo ir remonto kainos;
– dokumentacijos, testavimo
įrangos, logistinio aptarnavimo
tinklo išvystymo ir paslaugų kainos.
Vienas iš pagrindinių reikalavimų
kuriant DINGO buvo ženkliai
sumažinti gaminio savikainą.
Dėl to, buvo pasirinkta UNIMOG
šeimos Mercedes–Benz važiuoklė,
o tai iš karto supaprastino
aptarnavimą ir išsprendė logisti-
2007 m. spalio 25 d. Nr. 10 (382)
nes problemas. Kadangi Mercedes–Benz
logistinės sistemos tinklas
yra išskleistas po visą pasaulį,
nėra būtinybės kurti atskirus nacionalinius
aptarnavimo centrus.
Modulinė automobilio konstrukcija
leidžia lengvai pakeisti pažeistus
modulius kitais.
Užduotys
DINGO gali būti naudojamas
įvairioms misijoms-užduotims.
Standartinė trumpoji automobilio
versija (3,25 m) turi keturias duris
ir talpina 5–6 karius. Prailginta
versija (3,85 m) talpina 8 karius.
Įvairi įranga ir personalo ekipuotė
gali būti patalpinta į krovininį
skyrių. DINGO gali būti naudojamas
ir kaip medicininis automobilis.
Transportinis variantas turi
trumpesnį dviejų durų apsauginį
modulį, skirtą 2–3 kariams ir platformą,
skirtą vežti standartinius
konteinerius ir paletes. Trumpos
bazės DINGO automobilis gali
transportuoti maždaug 3500 kg
svorio krovinį.
Štabo automobilis gali talpinti
3–4 karius, įskaitant vadovavimo
ir kontrolės elektroninę įrangą.
Krovininis skyrius taip pat gali
būti šarvuotas, o tai suteikia apsaugą
kompiuterinei, radijo ar kitai
įrangai.
Priklausomai nuo užduoties
DINGO svoris gali siekti nuo 8,5
iki 11,8 tonų.
2006 m. liepos mėn. Vokietijos
bundestagas patvirtino 109
mln. eurų dotaciją 149 DINGO
įsigyti. Jie papildys 52 DINGO
parką, kurie buvo įsigyti 2005 m.
Yra informacijos, kad galutinis
skaičius gali siekti 450 vnt. DIN-
GO taip pat užsisakė Belgija (352
vnt., jie pakeis ginkluotėje esančius
M113), Austrija (20) ir Izraelis
(60).
Apibendrinant šią šarvuotų
automobilių temą, reikėtų tik pabrėžti,
kad kol kas nėra sukurta
tobula kovinė transporto priemonė,
apsauganti jos ekipažą nuo
visų grėsmių. Pastarojo meto kovinių
veiksmų patirtis patvirtino,
kad karių saugumas priklauso nuo
viso komplekso priemonių, t. y.
technikos, ginkluotės, ekipuotės,
taktikos, treniruotumo, moralės.
Tačiau, neabejotina, kad šarvuoti
automobiliai šioje grandinėje užima
vieną iš pirmųjų vietų.
Sportas
Mūsų sportininkai – Pasaulio karių žaidynėse Indijoje
Kpt. Darius BAUŠYS
KASP štabas
Spalio 11 d. Lietuvos kariuomenės
sporto klube buvo surengtos
Lietuvos kariuomenės
sportininkų palydėtuvės į IV
pasaulio karių sporto žaidynes.
Kariuomenės delegacijoje yra
60 sportininkų, tarp kurių 28 iš
Savanorių pajėgų, iš visų rinktinių
ir Dragūnų mokomojo bataliono.
Lietuvos kariuomenei
atstovauja rankininkai, boksi-
ninkai, graikų ir romėnų imtynininkai,
šauliai, dziudo kovotojai,
parašiutininkai, lengvosios atletikos
ir karinės penkiakovės atstovai.
Šiais metais Pasaulio karių
sporto žaidynėse varžomasi 14oje
sporto šakų.
Anot Lietuvos kariuomenės
sportininkų delegacijos vadovo
plk. ltn. Valentino Mizgaičio,
IV pasaulio karių žaidynės vyksta
spalio 14–21 d. Indijoje, Hyderabado
mieste. Jos, kaip ir olimpiada,
vyksta kas ketveri metai.
Mūsų kariuomenės sportinin-
kams tai didžiulis įvykis, kurio
laukiame ir ruošiamės.
Kovoti dėl aukščiausių įvertinimų
ketina imtynininkai, rankininkai
bei parašiutininkai.
IV pasaulio karių sporto žaidynes
organizuoja Tarptautinė
karių sporto taryba, kuri vienija
127 valstybes. Lietuva jos
nare tapo 1994 m. Taryba kasmet
surengia apie 100 kontinentinių
čempionatų, 10–12 pasaulio
čempionatų, o kas ketverius
metus organizuoja pasaulio karių
sporto žaidynes.
Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris.
Korespondentas gr. Vilius Džiavečka.
Dizainerė Jurgita Šeštokaitė.
Kalbos redaktorė Živilė Gurauskienė.
Rinko ir maketavo UAB „Valstiečių laikraštis“
Kaina 1 Lt 20 ct
cm