A Svarinsko_NEPATAISOMASIS-II

NEPATAISOMASIS | Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai | I I d .
Šitos primicijos turi reikšmę jaunimui. Jos parodo, kad kunigas – jaunas,
jam gyvenimas siūlė visokius džiaugsmus, jis galėjo po penkių studijų metų
tapti gydytoju, mokytoju, agronomu, prasimušti į aukštas partijos eiles, bet šis
jaunuolis pasirinko idealo kelią. Čia ir yra kunigystės kilnumas, čia yra kunigystės
prasmė – aukoti save kitiems. Juk ką padėtų, jeigu kasdien kartotume:
mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, o savo artimą kaip patį save, o gyvenimas
eitų veltui. Taigi primicijos pasisekė. [...]
Savo [parapijos] jaunimui jauno kunigo negaliu kol kas parodyti, o Dievas
duos – ir aš galėsiu parodyti. Sakysiu: štai, žiūrėkite, jis turi ir nosį, ir akis, ir
gražus, ir jaunas, bet pasuko aukos keliu.
Reikėjo tautai šviesos, ir kilo knygnešiai. Reikėjo ginti tautą nuo priešų, ir
kilo savanoriai. O dabar Bažnyčiai ir lietuvių Tautai gyvybiškai reikia šventų
žmonių ir drąsių kunigų, kurie nebijotų aukoti jaunystę ir atiduoti savo laisvę,
o jeigu reikia, ir gyvybę. Tik šitokie kunigai galės išeiti prieš valstybiniu mastu
organizuotą bedievystę ir ją nugalėti.
Šitos primicijos, broliai ir seserys, [svarbios] dar ir šiuo atžvilgiu: jūs, vyresnieji,
atsimenate, kaip mums sakė, kad 1970-ais metais Lietuvoje [žmonės]
netikės nei į Dievą, nei į velnią. O va, 1978-ais metais jaunas kunigas laiko šv.
Mišias! Taigi anie buvo klaidingi pranašai. Gyvenimas ir istorija juos užmirš,
jų vardai nueis į nežinią. Bažnyčia yra gyva ir bus gyva! Šia proga tiems, kurie
nori Bažnyčią palaidoti, noriu priminti Kristaus žodžius: Jis yra akmuo,
ir „kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas“
(Mt 21, 44). Taigi prieš Kristų neverta kovoti. Nelaimėsim, bet
gėdingai ir žalingai pralaimėsim.
Dar toliau, broliai ir seserys, – šitos primicijos įeis į Lietuvos Katalikų Bažnyčios
istoriją. Istorija užfiksuos, kad ilgamečio kolūkio pirmininko Antano
Gražulio sūnus eina prie altoriaus. Kiek daug lietuvių inteligentų ir paprastų
eilinių katalikų dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto išsižadėjo Dievo. Ir
jie tai darė – bėgo iš laivo – manydami, kad laivas skęs. Bet laivas neskendo.
Garbė Motinai, kuri – paprasta kaimo moteris – sutiko tokiai didelei aukai
– pagimdyti ir išauklėti penkiolika vaikų! Jiems buvo nelengva. Ir duonos
buvo ne per daug, ir rūbo, ir viso kito. Kartą atvažiavo pas juos iš Alytaus kaž-
46