A Svarinsko_NEPATAISOMASIS-II

NEPATAISOMASIS | Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai | I I d .
Va, broliai ir seserys, keletas minčių įžangai, kad mes žinotume, kad reikia
džiaugtis!
Bet mes esame ne vaikai, kurie gali tik džiaugtis ir greitai viską užmiršta.
Mums reikia džiaugtis ir susimąstyti, nes prieš akis – didelė dvasinė kova:
už Tautos dvasinį atsinaujinimą, už popiežiaus mestą iššūkį, kad reikia viską
atnaujinti Kristuje! Taigi dabar ir pamąstykime – [...] vietiniame istoriniame
fone.
Štai šitas jaunas kunigas turi 26-erius metus. Jis yra antras iš penkiolikos
vaikų šeimos. Kas jį suformavo? Kas atvedė prie altoriaus? Kokį nors muzikos
ar technikos instrumentą nuėjai į krautuvę, nupirkai ir pastatei į savo vietą, o
žmogus – gyva būtybė, reikalinga didelio auklėjimo. Kas jį čia atvedė?
Pirmiausia, jį auklėjo šeima – Tėvas ir Motina. Jie auklėjo savo vaikus
gerai. Kuomet Tėvas nuvargęs pareidavo iš darbo, ne kartą apibartas už įvairius
trūkumus, vaikai aplipdavo jo kaklą tarsi skruzdės ir žaisdavo su juo.
Jie matė, kad Tėvui tik reikia atsisakyti Dievo ir truputėlį parausti, ir jis gaus
gerą algą, skambės per radiją, televiziją ir laikraščio puslapius. Bet Tėvas žino,
kad pasaulio daiktai praeina, laikas, kandys juos suėda, ir jis pasirinko Dievą.
Kuomet jam prikišdavo tikėjimą, jis sakydavo: „Nepatinka, nerinkite, bet tikėjimo
aš neatsisakysiu“. Todėl, broliai ir seserys, nenustebkite, kad man norisi
šiandien Tėvams daugiau pasakyti negu vaikams [...]. Tėvai jiems perdavė
tikėjimą, dorą. Iš penkiolikos vaikų nėra nė vieno bedievio. Taigi vaikai dabar
turi eiti Tėvų pėdomis ir turi būti verti Tėvų aukos, nesuniekinti jos savo lengvapėdišku
gyvenimu. Manau, kad šitai neatsitiks. [...] Atsimenu, sekmadieniais
Tėvas atsivesdavo būrį vaikų, Motina – būrį mergaičių. Jam prikišdavo:
„Tu su valdiška mašina važiuoji į bažnyčią“. Jis tada apžergęs dviratį ar pėsčias
ateidavo. Va, kur žmogaus stiprybė ir ištvermė!
Toliau jį auklėjo bažnyčia. Čia norisi, broliai ir seserys, priminti truputėlį
istorijos. Po 1944-ųjų metų šita bažnyčia buvo gerokai apdaužyta, sakė, kad
iš vidaus matėsi žvaigždės. Ir kunigas Jonas Maskvytis per dvylika metų su parapijiečiais
ją remontavo, tvarkė ir išgelbėjo. Jos neištiko Vilkaviškio katedros
ar Sintautų bažnyčios likimas. Toliau per keturiolika metų kunigas Albinas
Jaudegis šitą bažnyčią baigė remontuoti ir gražiai išpuošė. Čia dirbo kunigas
48