Šv. Kazimiero karsto atidengimas

ACTĄ ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS 27/2002
Sigita Maslaitsknitė
Vilniaus dailės akademija
M. PALLONI FRESKA „ŠV. KAZIMIEREO KARSTO
ATIDENGIMAS" VILNIAUS KATEDROJE
Straipsnyje remiantis Michelangelo Palloni freska „Šv. Kazimiero karsto
atidengimas" pristatomi ir aptariami vaizdo ir pasakojimo ryšiai: 1) apibūdinamas
„tikrasis" pasakojimas ir kūrinio kompozicija; 2) pateikiama
trijų hierarchizuotų pasakojimo lygmenų semantinė analizė, kurios tikslas
- vesti suvokėją nuo karsto atidengimo, pirmojo reikšmės lygmens, per
kūno nesugedimo stebuklą iki trečiojo, dvasinio, prasmės lygmens - kūnų
prisikėlimo ir Amžinojo gyvenimo slėpinio; 3) akcentuojama pamatinė
XVII a. estetikos ir retorikos kategorija - siekimas „sužadinti pasijas tam,
kad kuo veiksmingesne forma perteiktų suvokėjui vaizduojamus turinius",
„nuostaba kaip matymo pasija", kuri gali būti suvokiama kaip
integruotas pasakymo ir kaip sakymo akto atspindys.
Raktažodžiai: Nuostabos pasija, judesys, atidengimas, naratyvinis tarpininkas,
retoriškumas.
Buroko estetika yra paveikta manipuliacinės retorikos net ir vaizduojamosios
dailės srityje; ji siekin sužadinti pasijus tani, kad kuo
veiksmingesne forma perteiktų suvokėjui vaizduojamus turinius.
F. THUKLEMA\\
Įvadas
Freskas šv. Kazimiero koplyčioje 1692 m. sukūrė italų menininkas Michelangelas
Palloni. Freskų ikonografinė programa kyla iš šv. Kazimiero gyvenimo
125

aprašymų. Augustinijonų vienuolio Fra Hilarijonės knyga // breve compendia
delia vtia morte, e mimcolo dėl Saritissimo Principe Casimiro Figlio dėl Magno Casimiro
re di Polonia būtų pirmasis šv. Kazimiero ikonografijos šaltinis. Knygoje
gausu iliustracijų su lotyniškais paaiškinimais. Šis seniausias ikonografinis
ciklas padarė išskirtinę įtaką vėlesnei šventojo ikonografijai, taip pat ir Michelangelo
Palloni freskai, esančiai šv. Kazimiero koplyčios vakarinėje sienoje -
„Stebuklas prie šv. Kazimiero karsto", dar vadinamai „mergaitės Uršulės prikėlimu".
Šv. Kazimieras Palloni freskose vaizduojamas vartojant tą patį ikonografinį
tipą: ilgu raudonu drabužiu, puoštu šermuonėlių kailiu, kunigaikščio karūna,
pečius siekiančiais plaukais. Freskoje, kaip ir raižinyje, dalyvauja stebuklingai
prikeliamos mergaitės tėvai, meldęsi prie šventojo karsto. 1
Šio darbo analizė apima M. Palloni freską, esančią priešingoje - rytinėje
koplyčios sienoje, kuri vadinama „Šv. Kazimiero karsto atidengimu". Bus
remiamasi Felixo Türlemanno Nicolas Poussin'o paveikslo „Manos rinkimas"
analize, kurioje akcentuojama „nuostaba kaip matymo pasija" ir kuri „gali
būti suvokiama kaip integruotas pasakymo ir kaip sakymo akto atspindys". 2
Minėtoje Fra Hilarijonės knygoje trūksta ketvirtojo šv. Kazimiero pomirtinio
stebuklo - būtent, karsto atidengimo scenos, apie kurią kalbame aptariamoje
freskoje. Nedidelis išplėtotų scenų paveikslų ciklas, esantis Fra Hilarijonės
veikale, vėlesniuose šv. Kazimiero gyvenimo leidiniuose turėjo būti išplėstas
ir praturtintas. Freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidengimas" pavaizduotas
momentas, paimtas iš Vilniaus katedros kapitulos notaro rašyto
relikvijų patikrinimo dokumento ir Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos aprašymo,
1604 m. siųsto į Romą.
Net ir mažiausios detalės šv. Kazimiero koplyčioje yra pajungtos vientisai
ikonografinei programai, nėra nė vieno atsitiktinio putto, viskas kalba ir pasakoja
šventojo karalaičio istorija. Keturias alegorines pagrindinių dorybių fugūras,
esančias koplyčios kupolo būgne - Teisingumą, Išmintingumą, Susivaldymą,
Tvirtumą - aprašė pirmasis šventojo biografas Zaccaria Ferreri: „S. Casimiri studium
Jitstitia, Prudentia, Tcmperantia, Fortitiidio, Verginitas sanitati et vitne prohabita,
Sancta mors". Actą Sanctorum: Martii I. Antverpiae, 1668, p. 349
2
Thürlemann F., Nuo vaizdo į erdvę. Vilnius, 1994, p. 133
M. Palloni. Šv. Kazimiero karsto atidengimai
126
127

1604 m., po didžiųjų iškilmių, skirtų šv. Kazimierui, dar tą pačią vasarą
Vilniaus katedros kanauninko G. Sviencickio rūpesčiu prie liudininkų buvo
atidarytas šventojo Kazimiero karstas. 3
„Kapitulos notaro rašytame relikvijų
patikrinimo dokumente rugpjūčio mėn. 16 d. (jį perspausdino bolandistai:
Actą SS, Martii I, p. 347) skaitome, kad atidarius karstą rastas tiek raudono
šilko rūbas, tiek visas karalaičio kūnas, puvimo nepaliestas". 4
Istorikai nurodo,
kad ypač nuostabu tai, jog koplyčia, kurioje pirmiausia buvo palaidotas
šv. Kazimieras buvusi tokia drėgna, „kad mūrininkai galėję ardyti karstą
gaubusio mūro plytas plikomis rankomis be jokių instrumentų". 5
O vysk.
Benedikto Vainos ataskaitoje, siųstoje į Roma, pabrėžiama: atidarius karsta,
pasklido nuostabus kvapas (Miro odorefragrnns conspicitur), šventojo kūnas
buvo rastas „tarsi šiandien palaidotas". 6
Šalia šventojo galvos buvo rastas
tekstas su himno Omni die die Marine („Tu kiekvieną, siela, dieną šlovinki
Mariją") žodžiais.
„Nuostabos" pasija pagal Descartes'ą ir Thiirlemanną
Pamatinė XVII a. estetikos ir retorikos kategorija siekia „sužadinti pasijas
tam, kad kuo veiksmingesne forma perteiktų suvokėjui vaizduojamus turinius".
7
Trijų hierarchizuotų pasakojimo apie šv. Kazimiero karsto atidengimą
lygmenų analizės tikslas - vesti suvokėją nuo karsto atidengimo, pirmojo reikšmės
lygmens, per kūno nesugedimo stebuklą iki trečiojo, dvasinio prasmės,
128
1604 m. iškilmės Vilniuje dažnai yra tapatinamos su šventojo kanonizacija, tačiau
istorikų ši data yra taip įvardyta: popiežius Klemensas VETI pakėlė šv. Kazimiero šventę
„sub ritu dtiplici, - patvirtino šv. Kazimiero mišioms skirtas maldas ir brevijoriaus
lekcijas". Plg. Rabikauskas P., „Didžiosios šv. Kazimiero šventės Vilniuje
1604 ir 1636 metais" // Aidai. Brooklyn 1958, Nr. 3, p. 119; Ivinskis Z., Šv.Knzimieras.
New York, 1955, p.74-82
Rabikauskas P., „Didžiosios šv. Kazimiero šventės Vilniuje 1604 ir 1636 metais"
// Aidai. 1958, Nr. 3, p. 125
'" Ten pat, p. 125
Sužiedėlis S., San Casimiro. Koma, 1984, p. 42
Thürlemann F., Nuo vaizdo i erdve, p. 134
lygmens - kūnų prisikėlimo ir Amžinojo gyvenimo slėpinio. Šios analizės kontekste
galėtų būti mintis, randama viename iš Michelangelo Palloni laiškų:
„prašau jūsų atlikti šitą meilės veiksmą - priimti mokytis tapybos mano
sūnų, kuris per tai gaus iš Dievo šventose Evangelijose minimą pažadą". 8
M. Palloni freskoje, nutapytoje šv. Kazimiero koplyčioje, matome jau
atvertą karstą su šv. Kazimiero kūnu apstulbusių liudininkų akivaizdoje.
Scena vaizduojama ne tamsioje, drėgnoje koplyčioje, bet didingo sakralinio
statinio centre. Paveikslo fonas fantastinėmis kolonadomis tolsta į gylį, o
pagrindinės personažų figūros „telkiasi priekyje ir įtikinamai moko žiūrovą".
9
Pirmajame kūrinio plane pavaizduotos 14 figūrų, karstas su šventojo
kūnu stovi scenos viduryje, karsto dangtis nublokštas ant žemės, daugelis
veikėjų žiūri į karalaičio kūną, vyskupas kelia rankas į dangų, freskos autorius
ir keletas diakonų per pirmojo plano personažų pečius žvelgia į žiūrovą.
Iš dešinės krintanti šviesos įstrižainė apšviečia mirusio karalaičio veidą. „Šventos
pagarbos sukrėstos išvaizdos ir įstrižai pamestas karsto dangtis vaizdingai
rodo, kad scenoje norėta duoti pats stebuklingo įvykio momentas ir pats
pirmasis liudininkų įspūdis". 10
Freskos dramatinį veiksmą pabrėžia stiprūs judesiai. Nuostabos apimtų
veikėjų, susispietusių apie šv. Kazimiero karstą, gestikuliacija, pasikartojančios
iškeltos rankos atvertomis plaštakomis yra senas „nuostabos gestas",
krikščioniškame mene sutinkamas jau katakombose, viduramžių mene šis
„nuostabos gestas" kartojasi Kristaus pagydimų, Lozoriaus prikėlimo scenose
ir kulminaciją pasiekia baroke. Nuostabos apimto žmogaus laikysena
identiška Poussino „Manos rinkime" (Luvro muziejus), Palloni „šv. Kazi-
„[...] pregandola ancora insieme a far qucst'atto di caritä, in oolergli instruir nella
Pittnra, ehe ne ricevera da Dio In promcssa segnntn nei San t i Evatigeli", - M. Pallioni
laiškas be datos, adresuotas Antonio Domenico Gabbiani, kuriame jo prašoma
priimti mokytis sūnų ir sūnėną. Žr. Starzynski ]., Barokowe Malowidła ścienne w
kaplicy su'. Karoin Boromeusza w Łowiczu i tuvrca ich Michelangelo Palloni. Varsavia,
1931, p. 47
" Rėklaitis P., Prarastos Lietuvos pėdsakų beieškant. Vilnius, 1999, p. 101
IU
Ten pat, p. 101
129

miero karsto atidengime", Caravaggio „Šv. Lucijos palaidojime" (Sirakuza,
šv. Lucijos bažnyčia), Domenichino „Šv. Cecilijos mirtyje" (Roma, Šv. Liudviko
bažnyčia), etc. 11
Felixas Thürlemannas, ieškodamas „nuostabos" pasijos apibrėžimo XVII a.
remiasi prancūzų filosofų Descartes'o ir Malebranche'o tekstais, pabrėždamas,
kad Descartes'as buvo pirmasis filosofas, įtraukęs „nuostabą" į pasijų
sąrašą ir teikęs jai pirmenybę. Descartes'ui „nuostaba" (admiration) yra pirmoji
iš pasijų, galinti atsirasti „dar prieš mums sužinat, ar objektas [kuris ją
sukelia] mums tinka, ar ne". Nuostaba yra pirmesnė negu euforinis ar disforinis
bet kokio objekto vertinimas. Dėl šio priežasties „nuostaba", skirtingai
nuo kitų pasijų, neturi jokios priešpriešos". 12
Remdamasis Descartes'u Thürlemannas
išveda tokią pasijų seką: smalsumas - nuostaba - atidus stebėjimas,
pabrėždamas, kad „pasijų prasmės efektas kyla tuomet, kai subjektas
konfrontuoja su jo lūkesčių neatitinkančiu, vadinasi, ankstesnes jo žinias
pranokstančiu ojektu". 13
Smalsumas - tai pasaulio matymas, laisvas nuo
rūpestingo santykio su juo, jam nereikia suprasti pamatytąjį, o tiktai matyti.
14
Tuo tarpu „nuostabos pasekmė glūdi kognityviniame veiksme („atidžiai
stebėti"), kuris nukreiptas į objektą, sukėlusį sielos virpesį. Taigi, Thürlemannas
kartu su Descartes'u žengia „dar vieną žingsnį. „Nuostaba" apskritai
yra prielaida žinojimui įgyti". 15
M. Palloni nutapytoji freska „Šv. Kazimiero karsto atidengimas" ar kiti
aukščiau paminėtų kūrinių pavyzdžiai vaizduoja stebuklą. Įdomu pastebėti,
kad enciklopedinis teologinis žodynas (žr. „Miracolo") duoda beveik „dekartišką"
pasijų seką: „Senajame Testamente (LXX) stebuklas yra apibūdinamas
mažiausiai trimis terminais: tėraton reiškia įvykį, per kurį galima at-
130
„Nuostabos gestų" analizė, grįsta amžininkų tekstais bei vėlesnių tyrinėtojų
darbais, reikalautų atskiros studijos.
12
Thürlemann F. Nuo vaizdo į erdvę, p. 142
П т
I en pat.
„In ein Sein zu ihm zu kommen, sondern nur um zu sehen", Heidegger M., Sein
und Zeit. Tübingen, 2001, p. 172
Thürlemann F. Nuo vaizdo į erdvf, p. 143
pažinti Jahvės veikimą; thaumasion daugiau išreiškia provokaciją nuostabai
ir paradoxen akcentuoja įvykio nelauktumo apimtis". 16
Skyrių apie pasijų seką Thürlemannas baigia nurodydamas dvi semiotinio
objekto struktūras: „nuostaba" turi subjektą skatinti „keistą ir neįprastą"
objektą paversti semiotiniu objektu, turinčiu dvigubą struktūrą: manifestacinę
(signifiant) ir imanentinę (signifiė). Objektas, su kuriuo susiduria
subjektas, iš pradžių yra paslaptingas. Subjekto uždavinys - šį paslaptingą
objektą įtraukti į interpretacijos procesą, leidžiantį atskleisti jo tikrąją, paslėptą
prigimtį". 17
Enciklopedinis teologinis žodynas „stebuklo" apibūdinimą baigia
labai panašia išvada į aukščiau išsakytą teiginį: „Ir kaip atskleidimo (rizvlazione)
ženklas, stebuklas išlaiko tą pačią atskleidimo dialektiką: pasirodo ir prašosi
būti perskaitytas, bet tuo pačiu kreipia kitapus, į paslapties tylą". 18
Kalbant apie Michelangelo Palloni freską „Šv. Kazimiero karsto atidengimas",
reiktų įterpti pastabą dėl žodžio „atidengimas". Rivelazione (liet. atskleidimas,
iškėlimas aikštėn, atradimas, atidengimas) - tai terminas, vartojamas
tiek teologų, kalbančių apie stebuklą, tiek Descartes'o, nagrinėjančio pasijų
anatomiją. Žinoma, šiuo atveju „atidengimas" greičiausiai žymi paprasčiausią
karsto dangčio atidengimo veiksmą, tačiau nuo čia ir prasideda „keistas
ir neįprastas" įvykis, aprašytas dviejuose dokumentuose, pavaizduotas
freskoje, sukėlęs žiūrovų nuostabą ir „galiausiai leidžiantis pastariesiems
„atidžiai stebėti" šį nuostabą keliantį įvykį". 19
Iš žiūrovo reikalaujama ir karsto atidengimą paversti semiotiniu objektu,
imanentinę prasmę turinčia manifestacija. 120 metų po mirties surastas gedimo
nepaliestas kūnas - ypatingas įvykis, tačiau nelaikomas šventumo ženklu,
implikuoja kitą realybę, nes byloja apie prisikėlimą: „stebuklingas Dievo įsikišimas,
kad išgelbėtų žmogaus fizinę gyvybę (iš ligos, vergovės, mirties ir pan.)
patvirtina, kad jo tikslas yra viso žmogaus, taip pat ir jo kūno, išgelbėjimas
ir palaiko krikščionišką prisikėlimo ir visos kūrinijos išlaisvinimo viltį". 20
16
18
14
Dizionario teologico encidopedico. Casale Monferrato, 1993, p. 656
Thürlemann F. Nuo vaizdo į erdvę, p. 144
Dizionario teologico enciclopedico, p. 657
Thürlemann F., Nuo vaizdo j erdvę, p. 150
131

Türlemannas pabrėžia, kad žinomi XVII a. retoriniai traktatai apie
kalbos figūras visiškai sutampa su instrumentine „nuostabos" samprata
ir cituoja vieną iš jų: „Retorinės figūros [...] vartojamos kaip tik klausytojų
dėmesiui sužadinti, kad jie susitelktų ties tuo, ką reikia stebėti (considerer].
[...] Kadangi siela sutverta tiesai, ji karštai trokšta žinoti. Todėl ji
pajunta smalsumą, susidūrusi su tuo, ko ji dar niekuomet nematė ir kas
ją neįprastai jaudina; ji nori tai pažinti. Sielos dėmesiui atkreipti, tiksliau,
jos smalsumui sužadinti, tereikia rasti įžvalgių posakių, kurie teiktų neįprastą
išvaizdą tam, kas turi būti stebima." (L'nrt de parier, Bernard Lamy,
] 675). 21
Primindamas, kad ir to laiko pamokslų traktatuose skamba
siūlymai įžangose naudoti istorijas, pavyzdžius, emblemas, pasakėčias,
paraboles ar staigmenas, nes „vienas didžiausiu įžangos privalumų -
turėti kažką netikėtą ir stebinantį, kas patinka klausytojui ir maloniai
skatina trokšti kalbos tęsinio", 22
Türlemannas „retorine figūrų grupe"
Poussen'o „Manos rinkime" vadina Caritns Romaną grupę. „Šv. Kazimiero
karsto atidengime" tokios grupės, tarytum, neturime, tačiau pati scena
yra retorinė.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus, retorinių antitezių ir metaforų meistras,
1636 m. šv. Kazimiero palaikų perkėlimo iškilmių proga rašė: „Tačiau ateis
laikas, klausytojai, ateis laikas, kai tas kūnas bus paguldytas ne sidabriniame
karste, bet aplietas spindinčia ir giedra nemirtingumo šviesa; ne per dulkėtas
kažkokio miesto gatves nešamas, bet per dangiškosios Jeruzalės aikštes,
brangiakmeniais ir auksu švytinčias; ne po laikinomis arkomis, bet po
smaragdais ir safyrais išpuoštais portikais padėtas; ne tarp trumpalaikių ir
greitai nutilstanČių simfonijos garsų, bet tarp nemirtingų chorų; ne praeinančio,
o amžino triumfo lydimas; ir ne į kokį nors žūčiai pasmerktą Mauzoliejų,
o į amžiną Palaimintųjų Kapitolijų bus atgabentas". 23
132
"'' Uricchio F. "Mirncolo" // Niiovo dizionnrio di teologia biblica. Milano, 1994, p. 975
Thiirlemann F. Nuo vaizdo j erdve, p. 148
" Ten pat, p. 149
Gratulntio Vilnae, Vilniaus pasveikinimas, XVI-XVIII amžiaus tekstu rinkinys;
sud. E. Ulčinaitė. Vilnius, 2001, p. 68
XVII a. žiūrovui stebuklas ir išganymo istorija buvo neatskiriami, tačiau
tuo pačiu metu stebuklai buvo kvietimas atsiversti ir pripažinti Karalystę ir
Asmenį, kuris ir ateina statyti šios Karalystės. Sekant Thūrlemannu, paveikslui
skaityti siūlančiu postuluoti trečiąjį reikšmės lygmenį, „kuris vis dėlto
paveiksle pavaizduotas netiesiogiai, kadangi jis yra nepavaizdiiotas" 24
(Manos
stebuklas kaip Eucharistijos misterija), drįstama stebuklą prie šv. Kazimiero
karsto „trečiuoju reikšmės lygmeniu" skaityti kaip Dievui negalimų
dalykų nebuvimą bei kūnų prisikėlimo prefigūraciją. Juk tą patį „reikšmės
lygmenį", tik dar akivaizdžiau, turi vakarinės sienos freska „Mergaitės Uršulės
prikėlimas, jos tėvams besimeldžiant prie šv. Kazimiero karsto". Paulius
laiške romiečiams rašo: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo
vaikai. [...], kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis
Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja
ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios
pradmenis, - ir mes dejuojame laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo.
Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis.
Jeigu kas mato, tai kam jam viltis?" (Rom 8, 19-24).
Thürlemannui Mozės ir Aarono gestai paveikslo gilumoje nurodo tikrąjį
stebukladarį už Poussino „paveikslo ribų", bet ir šv. Kazimiero koplyčios
freskos gilumoje taip pat matome du personažus, gestikuliuojančius ir tarytum
nematančius pagrindinio scenos įvykio, vienas jų rodo nuo karsto į šoną,
už paveikslo, o pirmame plane dešinėje išdėstytos grupės priekyje pavaizduotas
vyskupas, greičiausiai pats Benediktas Vaina, kelia rankas, o tai
reiškia ir padėkos maldas į dangų, į Dievą - į tikrąjį stebukladarį. Metafizinis
šviesos šaltinis yra priešingoje pusėje negu tapybinis apšvietimas: freskoje
šviesa sklinda iš tos vietos, kur sakraliniame pastate yra altorius. O altorius
- tai dieviškos aukos ir pergalės manifestacija, bet tai - jau kitas stebuklas.
Sceną stebinčio šv. Kazimiero koplyčios renovacijos fundatoriaus Kazimiero
Sapiegos, LDK etmono, figūra pirmojo plano dešinėje pusėje gali būti
interpretuojama kaip „integruotas sakymo akto atspindys". Freskos žiūrovui
jis perduoda „jo paties laikysenos, pavaizduotos istorijos atžvilgiu mo-
Thiirlemann F. Nuo vaizdo i erdvi;, p. 151
133

delį". Amžininkams žiūrovo figūra, pavaizduota pačiame kūrinyje, įkūnydavo
„nuostabos" pasiją. 2 -" 1
O gebėjimas stebėtis, žinia, yra predispozicija
tikėti.
Suklupusio personažo kunigaikštišku apdaru figūra kairėje tarytum
įterpta ties paveikslo erdvės ir žiūrovo erdvės riba, kuri yra akcentuota
laiptu ar nedidele pakyla, ant kurios vyksta pagrindinė scena. Būtent ant
šio laipto ir klūpo minėtas veikėjas, taip pat guli įstrižai nublokštas karsto
dangtis. Šią riba, menotyrinėje literatūroje vadinamą „estetine riba", pirmasis
įvardijo Ernstas Michalskis, o Tūrlemannas išsamiai nagrinėjo Nuo
vaizdo į erdvę. 2b
Ant šios ribos balansuojantis, arba, tiksliau, už paveikslo
erdvės ribų žiūrovo link išeinatis personažas vadinamas „naratyviniu tarpininku
tarp paveikslo figūrų ir suvokėjo". 27
Ši nusisukusi figūra siūloma
kiekvienam žiūrovui kaip „identifikavimosi figūra". Freskos žiūrovas, susitapatindamas
su ja, pritaria naratyvinėje paveikslo struktūroje glūdinčiam
provokuojančiam veiksmui: jis tampa šv. Kazimiero karsto atidarymo
liudininku, užuodžiančiu „nuostabų kvapą" ir matančiu po 120 metų
nesuirusį kūną. XVII a. dar neegzistavo „nesuinteresuotas moderniosios
estetikos požiūris", dar buvo galima nuo paveikslo scenos laiptų nužengti
žiūrovų link.
Vis dėlto šie „iliuziniai elementai, išeinantys už paveikslo erdvės ribų
žiūrovo link, nenutrina ontologiškai griežtos ribos tarp iliuzinės paveikslo
erdvės ir suvokėjo erdvės". 28
Nes jie galimi tik todėl, kad konstrukciniai
architektūros elementai pakraščiuose (juodas marmuras rėminantis freską ir
balto marmuro frontonėlis, esantis virš jos) išryškina vaizdo plokštumą, tarsi
sutampančią su jais. Paveikslo rėmas netgi nėra architektūra, jis paveikslą
paverčia langu, pro kurį matome karsto atidengimo įvykį. Perfrazuojant
Turlemanną galima būtų teigti, kad vaizduosenos fenomenas - parodyti, o
paskui panaikinti skirtumą tarp paveikslo erdvės ir žiūrovo erdvės - visiškai
atitinka paradoksalų realybės statusą freskoje, vaizduojančioje nuo suvokėjo
radikaliai atskirtą, bet sykiu žmogui artimą erdvę.
Centrinė klūpanti, jau paveikslo erdvei priklausanti, prie šventojo karalaičio
kūno palinkusi figūra, yra galbūt slėpiningiausia. Nusisukęs personažas
- kilmingas asmuo: iš po jo ilgo apsiausto kyšo kardas, kaustyti batai. Jis
rankoje laiko rožinį, greičiausiai buvusį ant šv. Kazimiero rankų, ir šiek tiek
pasisukęs (taip, kad „suvokėjas" matytų) jį bučiuoja. Tai jau atsivertimo
stebuklas - nemirties pozicija - prieiga Amžinojo gyvenimo link. Prie nesugedusio
šventojo kūno, per stebuklo malonę, žmogus išpažįsta savo tikėjimą:
„tikiu į kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą". Jis jau nebesistebi,
jis jau žino. Prisimename, kad „nuostaba apskritai yra prielaida žinojimui
įgyti". 29
Per šią figūrą labiausiai reiškiasi freskos „Šv. Kazimiero karsto
atidengimas" retoriškumas.
„Tikras realistas, jeigu jis yra netikintis, visuomet sugebės ir ras stiprybės
netikėti stebuklais, o susidūręs su stebuklu kaip neginčijamu faktu, verčiau
netikės savo pojūčiais negu pripažins faktą. Tikėjimas nekyla [...] iš stebuklo,
stebuklas kyla iš tikėjimo". 30
Tačiau teologijos požiūriu stebuklai vyksta ne
tam, kad savąja jėga priverstų tikėti. Stebuklo tikslas visų pirma yra parodyti
Dievo meilę ir gailestingumą, jis praneša, kokia bus eschataloginės ateities
tikrovė: čia nebebus daugiau ligos, nei kančios, nei mirties, o tik gyvenimas.
Stebuklai liudija Dievo karalystės buvimą tarp mūsų; šios karalystės vaisiai
turi atskleidžiamąją vertę tiek, kiek išreiškia Dievo Sūnaus garbę ir galybę
kūrinijai 31 , arba „Šv. Kazimiero karsto atidengimas", Türlemanno žodžiais
tariant, „savo nepaprasta prigimtimi nurodo prasmę, pranokstančią vaizdinės
raiškos išgales". 32 Gauta 2002 05 15
Plg. Thurlemann F. Nuo vaizdo į erdvę, p. 141
•" Plg. Ten pat, p. 123-125
Ten pat, p. 125
;s
Ten pat, p. 124
134
4
Thurlemann F. Nuo vaizdo į erdvę, p. 143
"° Dostojevskis F., citata iš P. Yancey, Jėzus kokio niekada nepažinojau. Vilnius, 2002, p. 179
Plg. Dizionario tcologico enciclopedico, p. 656
2
Thurlemann F. Nuo vaizdo j erdvę, p. 151
135

Sigita Maslauskaitė
Fresco "The Opening of St Casimir's Coffin" by Michelangelo Palloni
in Vilnius Cathedral
Miracle and the story of Salvation were inseparable for the seventeenthcentury
viewer. At the same time, miracles invited to converse and acknowledge
the Kingdom and the Person coming to build this Kingdom.
The article responds to Felix Thtirlemann's invitation to postulate in pictures
"the third non-depicted level of meaning." Thus, it suggests reading of
the miracle experienced at the opening of St Casimir's coffin as manifestation
that there are no matters impossible to God as well as prefigurement of bodily
resurrection. Based on Michelangelo Palloni's fresco entitled the "Opening of
St Casimir's Coffin" (1692) the article presents and discusses the following
relations between the image and the narrative: (1) the discussion of the "true"
story and the composition of the mural painting; (2) the semantic analysis of
three hierarchical levels of the narrative. The latter aims at guiding the perceiver
from the opening of the coffin, the first level of signification, through the
miracle of tine preservation of the body, to the third, spiritual, level of meaning
expressed in the mystery of bodily resurrection and the Eternal Life. And (3)
the fundamental category of the seventeenth-century aesthetics and rhetoric,
the aspiration to "arouse passions in order to render the depicted contents to
the perceiver in the most effective form" and "amazement as a passion of
seeing," which can be understood as an integrated reflection of saying and of
the act of speaking.
At the end of the article, discussion focuses on Decartian sequence of
passions: curiosity, wonder, attentive observation, and theological meaning
of a miracle. The encyclopaedic dictionary of theology (Diziotmrio teologico
enciclopedico, Casale Monferrato, 1993; s.v. "Miracolo") gives nearly "Decartian"
range of passions: "The Old Testament defines miracle at least by three
terms: tčraton meaning the event through which one may recognise the acts of
Yahweh; thaumasion meaning more a provocation for amazement; and paradaxon
stressing the extent of unexpectedness in an event."
136