You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
ARTIMIAUSIAS BIČIULIS<br />
VERTĖJO ĮŽANGA<br />
Apie 1964 m. viename Mordovijos politinių kalinių lageryje praktikuojantys katalikai<br />
turėjo galimybę gaivintis J. Skriverso (J. Schrijvers, C.SS.R) rekolekcijų knyga<br />
“Dieviškasis Bičiulis”. Tas nežinomo kunigo į lietuvių kalbą išverstas rankraštinis<br />
tekstas mums atrodė mielesnis už bet kokią kitą knygą: susėdę kur nors nuošaliame<br />
užkampy, tuos nuostabius žodžius apie Meilės Šalį konvertitai gerdavo lyg dykumos<br />
keleiviai vandenį! Ten, kur klesti prievarta, neteisybė, pažeminimas, kur sklinda<br />
įsakymai, grasinimai ir keiksmai, yra didi paguoda skaityti žodžius apie Meilės grožį,<br />
didybę ir galybę. Susibūrę maldos grupės nariai ištisas valandas aptarinėdavo šios<br />
knygos puslapius, derindami jos mintis su Šv. Raštu ir savuoju gyvenimu. Iš to<br />
išsivystydavo įdomiausi ir prasmingiausi pokalbiai.<br />
Po 11 metų patekęs į šiaurės Uralo lagerius, aptikau tos pačios knygos lenkišką<br />
variantą. Ją kaliniams dar 1963 m. buvo palikęs ukrainiečių unitų kardinolas Josifas<br />
Slipyj, kuomet, sovietiniuose lageriuose atkalėjęs 18 metų, po Šv. Tėvo Jono XXIII<br />
asmeniško kreipimosi į N.Chruščiovą, buvo paleistas.<br />
Uralo lageriuose lietuviškojo tos knygos varianto jau nebebuvo, todėl ėmiausi ją<br />
versti iš lenkų kalbos. Kadangi knygos dvasingas tekstas buvo parašytas trumpais<br />
sakiniais, todėl nusprendžiau jungti du ar tris sakinius į vieną, kad stilius geriau<br />
atitiktų turinį, o pats skaitymas būtų lyg meilės jūros bangavimas… Vėliau išverstus<br />
lapukus įvairiais būdais išsiuntinėjau į Lietuvą, kad galėtų pasinaudoti nelegalių<br />
rekolekcijų rengėjai.<br />
Skaitytojai iškart pastebės, jog šių apmąstymų autorius kreipiasi ne į žmogų, bet<br />
tiesiog į jo sielą, nes būtent sielai yra skirtas amžinasis gyvenimas. Kuomet<br />
krikščionis šią tiesą pamiršta ar nebekreipia į ją dėmesio, tuomet dažnai lemiamą<br />
vaidmenį gyvenime apsprendžia tokios žmogiškosios savybės, kurioms neskirta<br />
pasiekti amžinybę. Tai reiškia, kad tokio žmogaus siela tarnauja mirtingam kūnui, o<br />
ne atvirkščiai, ir tuo pačiu ji sau nulemia pražūtingą likimą.<br />
J.Skriverso rekolekcijų knyga yra parašyta dar gerokai iki Vatikano II Susirinkimo<br />
ir daugiau skirta pašvęstojo gyvenimo asmenims, todėl šių dienų pasauliečiams tenka<br />
pateikti ketvirtadaliu sutrumpintą tos knygos variantą. Dėl tokio specialaus<br />
sutrumpinimo, dėl vertimo iš tarpinės kalbos ir dėl pakeisto stiliaus knyga prarado<br />
autentiškumą, bet nepraranda aktualumo. Turint omenyje, kad ši mąstymų knygelė<br />
dėl santrumpų bei pakeisto kalbos stiliaus gerokai skiriasi nuo J.Skriverso knygos<br />
originalo, ją reiktų laikyti modifikuotu “Dieviškojo Bičiulio” variantu, parengtu<br />
specialiai dabartiniams ateitininkams – jų maldos grupių nariams.<br />
<strong>Petras</strong> <strong>Plumpa</strong><br />
1
MĄSTYMAI APIE DIEVIŠKĄJĄ MEILĘ<br />
Norintieji atlikti Meilei pašvęstus mąstymus, turi išvaduoti savo protą nuo visų<br />
pašalinių minčių; palikti rūpesčius ir atidėti darbus.<br />
Kaip kempinė paneriama į vandenį, taip siela turi pasinerti į Jėzaus Širdį, o meilės<br />
vandenys ją apims ir persunks.<br />
Reikalinga susikurti vidinę ir išorinę vienatvę. Tartum apsiaustu reikia apsisiausti<br />
tylėjimu. Atsisėsk prie Mokytojo kojų, visai čia pat; pažvelk į Jo pilnas gerumo akis<br />
ir paprašyk: Dieviškasis Mokytojau, kalbėk man apie meilės šalį!<br />
Atmink, kad šiuos mąstymus turi vesti pats Jėzus. Tu esi tartum mažas mokinukas,<br />
dar nežinantis mokslo pradmenų. Jis turi tave mokyti, o tu – klausyti.<br />
Neapsisunkink ieškodamas gražių minčių, nes Viešpačiui Jėzui ne to reikia. Jis<br />
neketina tave praturtinti giliomis mintimis, bet trokšta paveikti tavo širdį ir ją nuvesti<br />
su savimi meilės ir aukos keliu.<br />
Atiduok Jam savo širdį tyrą ir nuolankią. Šie mąstymai daugiau malda negu<br />
veiksmas. Kai skaitysi čia tau pateikiamas mintis, tegu tavo širdis meldžia Viešpatį<br />
Jėzų, prašydama išminties visa tai suprasti.<br />
Visą tavo žinioje esantį laiką gali paversti ištisa malda į Viešpatį Jėzų. Tada<br />
Dieviškasis Mokytojas išmokys suprasti Jo kalbą, Jo žodžius pamilti ir gyvenimu<br />
paversti.<br />
Kad mąstymas būtų geras, nereikia per daug įtempti savo protą ir širdį. Nereikia<br />
save versti kasdieną griežtai perskaityti tam tikrą kiekį minčių. Perskaityk visa, kas<br />
kelia aukštyn širdį; paskiau kartok tol, kol širdis prisisotins; įsisavink visa, kas tavo<br />
sielą atitinka.<br />
Galbūt Dievas šiuose puslapiuose tau paskyrė tik vieną vienintelį žodį, tačiau ta<br />
mintis gali tavo sielą maitinti per ištisas dienas, ir net per visą gyvenimą.<br />
Visada išlaikyk proto ir širdies laisvę bei ramybę. Saugokis bereikalingo<br />
pervargimo. Per daug neapsisunkink pratybomis. Jei nuvargai, imkis dvasinio<br />
skaitymo ar rankų darbo.<br />
Negalvok jog tavo tobulybės priešas leis džiaugtis visiška ramybe. Gal sukels<br />
nerimą iš praeities ar baimę dėl ateities. Pasės tavo širdyje nepasitikėjimo ar nenoro<br />
grūdą. Stengsis tau įteigti, jog nesi pašauktas gyventi meilės aukštumoje.<br />
Nesibijok tų klastingų tavo priešo pastangų. Viešpats Jėzus tave myli – kas gi gali<br />
tau pakenkti?<br />
Tačiau reikia Dieviškajam Mokytojui padėti - nesirūpinti dėl tų niūrių minčių,<br />
neskirti joms net niekinančio žvilgsnio, o tik kartoti: Jėzau, myliu Tave; pasitikiu<br />
Tavimi, tikiu Tavo meile!<br />
Jei kuris nors teiginys tave prislegia ar nuliūdina, palik jį ten ir eik toliau, nes tai,<br />
kas atgrasina, ne tau rašyta.<br />
Turėk saiką net skaičiuodamas savo kaltes. Baimingai nenagrinėk savo nuodėmių ir<br />
nesistenk smulkmeniškai stebėti savo kilimą dorybėse. Visa tai gali tik atgrasinti, o<br />
juk nereikia būti menkadvasiu tuo metu, kai pats Jėzus imasi tavo sielos tobulinimo.<br />
Kad išgirstum Jėzaus balsą, nieko daugiau nereikia, tik tylėjimo, nuolankumo,<br />
maldos, proto laisvės ir širdies ramybės!<br />
2
Prie viso to pridėk dalelę apsimarinimo. Nesibijok savo silpnumo: Viešpats Jėzus<br />
tau parodys, kad kryžius yra saldus, o baigiantis Jo dieviškoms lekcijoms, pajusi<br />
karštą troškimą save nugalėti ir apsimarinti.<br />
Tačiau jau dabar Jėzus reikalauja iš tavęs keleto menkų aukų gana mažuose<br />
dalykuose: nugalėti savo tinginį, bjaurėjimąsi, nenorą; atsisakyti nereikalingų<br />
žvilgsnių, nenaudingų minčių, tuščių svajonių, patogumų, smaguriavimo, smalsumo<br />
ir savimeilių minčių apie save.<br />
Argi galėtum atsakyti tokius mažus dalykus taip didžiam Dievui? O tačiau su<br />
tokiomis smulkmenomis Jėzus sieja savo malonę mąstymuose.<br />
Ir nieko nepakeisi, nes Jėzus visada taip daro. Jei siela save nugali, Jėzus būna<br />
patenkintas ir prie jos artėja. Kuomet tų mažų aukų jam atsakoma, Jėzus nuliūsta, nes<br />
Jo Širdis tada negali pilnai atsiduoti.<br />
O kaip Jėzus trokšta, kad nors tik per vieną žingsnį priartėtumei prie Jo. Jis jau būtų<br />
laimingas.<br />
Tačiau gali ne tik eiti į tobulybę: Jėzus tau duos sparnus, kad galėtum skristi!<br />
Pripildyk savo sielą pasitikėjimo Jo begaliniu gerumu, o taip pat visišku<br />
nepasitikėjimu savimi. Šiais dviem sparnais ir pakilsi į meilės aukštumas.<br />
Laimingoji siela! Pasikeis visas tavo gyvenimas. Gyvuosi antgamtinėje erdvėje,<br />
kvėpuosi visai kitu oru. Buvosi iš tiesų dieviškoje šalyje.<br />
ŠVENTUMAS – TAI MEILĖ JĖZUI<br />
Mes mylime, nes Dievas mus<br />
pirmas pamilo (1 Jn 4,19).<br />
Jau Senajame Įstatyme Dievas sakė žmogui: Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo<br />
širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis (Ts 6,9). Viešpats Jėzus pakartoja tą<br />
patį įsakymą, vartodamas tuos pačius išsireiškimus: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa<br />
širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmas įsakymas (Mt 22, 37-38).<br />
Vėliau apaštalai tą tiesą skelbė visoms tautoms. Dievas yra meilė, - sako šventasis<br />
Jonas, - ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame (1 Jn<br />
4,16). Viršum viso šito, - rašo šv. Paulius, - tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis<br />
(Kol 3,14). Mylėti Dievą kaip įmanoma - tai įsakymas, tai vienintelis žmogaus<br />
tikslas žemėje, tai šventumas.<br />
Būti šventu, tai nereiškia stebuklus daryti, bet mylėti Jėzų visa širdimi, Jam<br />
besąlygiškai atsiduoti, Jo meile visiškai tikėti.<br />
Būti šventu, tai nereiškia klaidų nedaryti, o tik laisvanoriškai nenusidėti, neprisirišti<br />
prie savo nuodėmių, ieškoti pagalbos Jėzaus glėbyje ir po kiekvieno nuopuolio<br />
prašyti, kad Jis pagydytų.<br />
Būti šventu, tai nereiškia save alinti griežtomis atgailomis, pasislėpti nuo pasaulio<br />
dykumoje ar stebinti pasaulį antgamtinių darbų didybe bei jį nugalėti žodžio galybe.<br />
Anaiptol. Būti šventu, tai reiškia ramiai vykdyti savo luomo pareigas, stengiantis<br />
Viešpačiui Jėzui suteikti malonumą; nukęsti gyvenimo priešingumus, kad būtum į Jį<br />
3
panašus, ir suteikti Jam visišką laisvę savo nuožiūra valdyti tavo sielą ir kūną,<br />
sveikatą ir visas gėrybes.<br />
Jėzus trokšta tik širdies. Visa gerai, jeigu tik Jis mylimas. Genovaitė ir Paschalis<br />
Beilonas buvo piemenukai, tačiau mylėjo Jėzų ir tapo šventais. Izidorius buvo<br />
žemdirbys, Zita – tarnaitė, Krispinas – batsiuvys, Benediktas Labtre – elgeta. Ir visi<br />
jie darė tą patį: be ribų mylėjo Jėzų, patys save užmiršdami.<br />
Ar negalėtumei prisijungti prie to būrio didžiadvasių sielų iš visų luomų, visų<br />
amžių ir kraštų, kurios sudaro iškilmingąją Kristaus Karaliaus palydą?<br />
Iš tiesų, jų yra legionai. Dieviškasis Mokytojas kasdien vis naujas pažadina<br />
didžiulėse naujųjų laikų sodomose ir mažuose kaimuose, galingųjų rūmuose ir elgetų<br />
pirkelėse.<br />
Tartum bijodamas, kad nepritrūktų laiko įvykdyti savo meilės darbus žemėje, Jis<br />
dosniai savo malonėmis apdovanoja sielas nuolankias ir Juo pasitikinčias.<br />
Ir tave Jis nori padaryti šventu. Tave šaukia pas save: kviečia į meilės apmąstymus.<br />
Lai tavęs nebaugina tavo silpnumas ir nepastovumas. Jėzus yra geras ir galingas.<br />
Viena akimirka gali ištaisyti tavo praeitį. Atsiduok Jo malonei, pasidaryk meilės<br />
grobiu. Niekada neabejoti Jėzaus gerumu – tai būdas Jo Širdžiai palenkti ir viskam<br />
įgyti.<br />
Pagaliau apmąstyk, jog šventumas, kurį norėdamas gali pasiekti, tai be galo kilnus<br />
dalykas, tai žavingas idealas.<br />
Tavo tobulumas, tai dviejų širdžių susitikimas: Jėzaus Širdies ir tavosios;<br />
susitikimas meilėje, kuri tęsiasi visą gyvenimą; tai stebuklinga komunija,<br />
susijungimas, kai Dievas atsiduoda sielai, o siela Dievui; tai nesuvokiamas dviejų<br />
dvasių suartėjimas – Dievo ir sielos.<br />
Būti tobulu – tai mylėti Jėzų ir leisti, kad Jis mus Savyje ir per Save pakeistų; tai<br />
gyventi šioje žemėje tokia pat meile, kokia Dievas gyvena Danguje; tai reiškia atverti<br />
sielai, sujungtai su kūnu, tokį gyvenimą, kokiu gyvena trys Dieviškieji Asmenys<br />
Švenčiausioje Trejybėje.<br />
O toks dieviškas gyvenimas atsiveria kiekvieną kartą, kai sužadini meilės aktą ar<br />
atlieki pareigas, norėdamas Dievui patikti.<br />
Juo karštesnė, gilesnė ir tyresnė yra tavo meilė, tuo labiau suartėsi su Švenčiausiąja<br />
Trejybe, tuo ryškiau Jėzaus gyvenimas atsispindės tavyje.<br />
Kokia svajonė! Jau šioje žemėje patirti tą gyvenimą, kuris tęsis per amžių amžius!<br />
Be to, nors ir norėtumei, jau nebeturėsi teisės žemėje daryti ką nors kita, kaip mylėti.<br />
Šventumo idealas yra įpareigojantis.<br />
Girdėjai Dieviškojo Mokytojo balsą: Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis<br />
Tėvas yra tobulas (Mt 5,48). Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi (Mt 22,37). Kas<br />
ne su manimi, tas prieš mane (Mt 12,30).<br />
Girdėjai apaštalą, kuris priminė šį Viešpaties priesaką: Išrinko tave prieš pasaulio<br />
sutvėrimą, kad būtumei šventas ir nesuteptas prieš Jo Veidą meilėje.<br />
Jei ir pajėgtumei kūno ausis užsikimšti Jėzaus balsui, tai širdies balso neužslopinsi.<br />
Atpirkėjas numirė, kad tavo meilę įgytų.<br />
Tad kaip gi meilė turi deginti Dievo Širdį, jei taip daug reikšmės skiria net ir<br />
vienintelio savo tvarinio meilei, net ir menkiausio, net ir mažiausiai žinomo<br />
pasaulyje!<br />
4
Kas gi yra ta meilė, kurios žmogus gali ryžtis siekti, kad net ta be galo didi Esybė<br />
nusileidžia žemyn tos meilės trokšdama, ir net ta Esybė sutiktų geriau prarasti<br />
tūkstantį pasaulių, negu apleisti vargšą mirtingąjį, tiesiantį aukštyn maldaujančias<br />
rankas?!<br />
Kaip gi gilus yra tas Dievo pasaulis!<br />
Dangus ir pragaras stebi mane. Seka kiekvieną mano širdies poslinkį: nori žinoti ar<br />
ji atiteks Jėzui, ar Jo priešui velniui. Jei neatliksiu savo pareigų Jėzui, Jam neatiteks ir<br />
mano širdis. Angelai ir šventieji liūdės matydami, kad amžinos garbės dalelė praėjo<br />
pro jų Viešpatį, jog vienas tvarinys amžiams nuo Jo nusigręžė.<br />
Ir priešingai: jei atliksiu Jam savo pareigas - Jam suteiksiu daug džiaugsmo, Jo<br />
Dievišką garbę sužadinsiu ir pamatysiu Jį besilenkiantį prie Savo mažo tvarinio<br />
dėkingumui išreikšti.<br />
Krikščioniškoji siela, ar nori pradėti tą meilės gyvenimą? Susirask Jėzų savo širdies<br />
gilumoje, Jį nuolankiai paprašyk, kad paimtų tave už rankos ir vestų į dvasinį<br />
gyvenimą.<br />
Į tą kilnų gyvenimą keliai yra visur. Pranašas matė didžiules minias, einančias į<br />
dangiškąją Jeruzalę; ėjo iš rytų ir vakarų, buvo ten iš visų luomų ir amžių, iš<br />
kiekvienos tautos ir kiekvienos kalbos.<br />
Norint kilti tobulybėje, užtenka Jėzų mylėti, o jeigu nori Jį mylėti, tai labai ir<br />
pamilsi, jeigu trokšti Jį mylėti kaip šventieji, net ligi užsimiršimo – susilyginsi ir su<br />
jais tobulumu.<br />
Tad siek šventumo, nes tai yra realus idealas – kilnus ir įpareigojantis.<br />
Švenčiausioji Motina, palaimink mano pirmąjį pagrindinį pasiryžimą: noriu taip<br />
Jėzų mylėti, kaip Jį šventieji mylėjo.<br />
ŠVENTUMAS – PERSIKEITIMAS Į JĖZŲ<br />
Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip<br />
nešiosime ir dangiškojo paveikslą (1 Kor 15,49).<br />
Jėzų nuoširdžiai mylėti reiškia Jį sekti, Jį savyje atkurti, Jo mintimis persisunkti,<br />
pomėgius ir jausmus išgyventi; tai reiškia atsisakyti savo gyvenimo, kad pradėtum<br />
naują – Jėzaus gyvenimą. Kuo labiau siela pajėgs save pakeisti į Jėzų, tuo geriau<br />
pavyks Jį sekti, teisingiau ir giliau gyvenime išreikšti. Pasieks tobulumą, kai Dievo<br />
meilė pilnai sielą užvaldys ir kai pajėgs joje visiškai sunaikinti savimeilę.<br />
Visad reikia nuolankiai kartoti maldą, kurios mus pats Jėzus išmokė: Teateinie<br />
Tavo karalystė (Mt 6,10). Teateinie Tavo karalystė ir teužvaldo mano širdį!<br />
Tokį perkeitimą esmėje vykdo Jėzus. Siela bendradarbiauja nedarydama kliūčių<br />
Dieviškojo Mokytojo veikimui, dirba kartu su Juo, kiek atitinkamai gauna malonės.<br />
Jei sielos būtų nuolankios ir kantrios, tai Jėzus, be abejo, įvykdytų Savo darbą<br />
kiekvienoje iš jų. Jis yra tobuliausias Menininkas, Jis – amžinasis Bičiulis, Jis –<br />
Visagalis Dievas.<br />
Deja, kai kuriose sielose tik keletą savo Dieviškosios tobulybės bruožų Jėzus<br />
tepajėgia atkurti. Tokia siela gyvena Kristaus gyvenimą, tačiau tik dieną, valandą,<br />
5
minutę… Kai kurie Jėzų seka tik ligi lopšio, kiti – ligi viešojo gyvenimo, ir tik<br />
keletas eina su Juo į Kalvariją.<br />
Daugelis linkę sekti išorinį Jėzaus gyvenimą, mielai Jį lydi Jo apaštalinėse<br />
kelionėse. Kiti labiau mėgsta Mokytojo sielos gyvenimą, Jo jausmus ir pomėgius:<br />
priglausti galvą prie Jo krūtinės ir sielos vienatvėje gyventi šventa malda.<br />
Labai daug yra tokių, kurie tik retkarčiais prisimena Mokytoją. Pakviečia Jį prie<br />
savo stalo; susitinka gatvėje, stebi ir klausosi kaip praeiviai; tik kai kurie pasiteirauja<br />
kur Mokytojas gyvena ir eina su Juo kaip apaštalai ar Jeruzalės moterys, vaišina Jį<br />
savo namuose kaip Morta ir Marija, arba kaip Juozapas Arimatietis Jį svetingai<br />
priima savo širdyje, tyroje ir laisvoje nuo nuodėmių.<br />
Laimingas, kas atidavė Jėzui visas savo gėrybes, kūną, sielą ir visus troškimus,<br />
mintis ir jausmus, kuris nieko sau nepasiliko, tik rūpestį labiau už viską mylėti Jėzų ir<br />
vykdyti Jo šventą valią!<br />
Laimingas, kas supanašėjo į Jėzų visais savo troškimais ir kas minutę deda į<br />
Dieviškąją Širdį visus savo rūpesčius, kad įgytų visus Jo nuopelnus; kas nuolat Jam<br />
atiduoda savo valią ir visą meilę, kad Jėzus apvalytų, sukilnintų, sudievintų ir visa tai<br />
Amžinajam Tėvui įteiktų.<br />
Toks pasikeitimas įvyksta palaipsniui. Nors Jėzus užvaldo sielą, tačiau neatima jos<br />
savito gyvenimo, nes kartu su ja tampa antgamtinio gyvenimo ir veiklos ląstele.<br />
Kai protinga būtybė atlieka kokį nors veiksmą, Dievas veikia kartu su ja. Ne tik<br />
tvariniui padeda, bet ir persunkia jo esmę bei gabumus; jį pažadina ir tampa kartu su<br />
tvariniu jo veiklos šaltiniu. Tas susivienijimas yra toks glaudus, kad abipusiu<br />
Sutvėrėjo ir tvarinio veikimu atsiranda vienas veiksmas, kuris visai priklauso nuo<br />
Dievo ir kartu pilnai nuo tvarinio.<br />
Panašiai, nors daug paslaptingiau ir glaudžiau, Dievas veikia ir antgamtiniame<br />
gyvenime. Dieviškąja visagalybe jis leidžia žmogui dalyvauti savo Dieviškoje<br />
prigimtyje, kuri apima sielą iki pačių gelmių ir, pačios sielos nesunaikindama, kartu<br />
su ja kuria naują antgamtinę būtybę, tinkamą dieviškam gyvenimui ir dieviškam<br />
veikimui.<br />
Visa tai daro nesutvertoji Meilė, kuri iš Dievo išsiliejo į Jėzų Kristų, kad<br />
pašventintų Jo tobulą žmogystę, o iš Jėzaus liejasi į kiekvieną teisiąją sielą.<br />
Todėl Jėzus yra viso tavo antgamtinio gyvenimo pirmoji priežastis, o tu esi antroji<br />
priežastis. Pasekmės priklauso ir priklausys nuo tavo veiksmų ir gyvenimo, tačiau<br />
kartu priklausys ir nuo Jėzaus Kristaus.<br />
Tad pritaikyk visa tai visam savo gyvenimui, visiems troškimams ir siekimams.<br />
Viskas nuo tavęs priklauso, tačiau nuo tavęs – pasikeitusio į Jėzų: Aš gyvenu, tačiau<br />
nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2,20).<br />
Vieno reikia, kad gyventumei ir kad Jėzus, romus ir nematomas, tavyje puoselėtų<br />
Dieviškojo gyvenimo pradą, kurį tavyje įdiegė per pašvenčiančiąją malonę. Reikia,<br />
kad tavo netrukdomas Jėzus kurtų tą šedevrą, kuriame tavo siela bus visą amžinybę.<br />
Reikia, kad tavyje įgyvendintų savo troškimus, amžinuosius stebuklingojo<br />
susivienijimo troškimus, reikia kad tavyje ir per tave garbintų ir be galo mylėtų savo<br />
dangiškąjį Tėvą.<br />
Jei taip glaudžiai su tavimi bendrauja, tai trokšta tavyje pratęsti savąjį gyvenimą,<br />
savo atpirkimo darbą, savo kentėjimus, mirtį ir prisikėlimą.<br />
6
Gyveni, tačiau nebe tu, nes tavyje gyvena Jėzus. Tai Jis tavyje dirba ir meldžiasi,<br />
kenčia ir džiaugiasi, gelbsti ir guodžia artimą. Jis per tave gelbsti nusidėjėlius, žadina<br />
ir skatina teisiuosius. Jis kalba tavo lūpomis, rašo tavąja ranka, žiūri tavo akimis,<br />
mąsto tavuoju protu ir myli tavąja širdimi.<br />
Tai toks gali būti ir tokiu nuo šiol pasidarys tavo gyvenimas. Tavo gyvenimas bus<br />
tobulas Jėzaus Kristaus sekimas, beveik susiliejimas su Dieviškuoju Mokytoju,<br />
beveik susitapatinimas. Mus Paskyrė tapti panašiais į jo Sūnaus pavidalą (Rom<br />
8,29).<br />
Vieninteliu šių mąstymų tikslu tebus meilė Jėzui, nuolatinis tos meilės reiškimas ir<br />
prašymas.<br />
DVILYPA MEILĖ – KOVA<br />
Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su<br />
manimi, tas barsto (Lk 11,23).<br />
Kuomet Jėzus užvaldo sielą, į ją skleisdamas šventąją meilę, tai tuo Jis dar<br />
nesunaikina ir net nenuginkluoja savojo priešo – mūsų savimeilės.<br />
Priešas įsliuogia į labiausiai nepasiekiamą sielos kampelį, įsitvirtina ir iš ten puola<br />
gėrį. Todėl pradedant meilės kovą yra būtina žinoti priešo jėgas.<br />
Savimeilė yra galingas priešas, kuris įėjo į sielą kartu su gimtąja nuodėme ir<br />
užvaldė visas žmogaus jėgas. Dėl to susilpnėjo valia ir palinko į blogį, protas<br />
pritemo, o vaizduotė tapo nevaldoma. Sukilo aistros, tad jausmai ėmė prieštarauti<br />
sveikam protui. Amžių eigoje savimeilė įsitvirtino sieloje. Visą vaikystės ir jaunystės<br />
laikotarpį, deja, ji paskyrė savimeilės ugdymui. Dėl to savimeilė giliai įsišaknijo<br />
mūsų įpročiuose ir polinkiuose. Visos mūsų būtybės sferos, mūsų organizmo ląstelės<br />
yra tartum persunktos savimeile. Visos mintys, užimančios protą, visi vaizdai,<br />
kuriami vaizduotėje, visi žodžiai, kuriuos ištaria lūpos, yra daugiau ar mažiau tais<br />
nuodais užnuodyti.<br />
Nors tas blogis, kaip toks, yra savaime didelis, jį dar padidina visa tai, kas supa<br />
žmogų. Pasaulietiški principai neturi kito pagrindo, kaip savimeilė. Pasaulis garbina<br />
tik tuos, kurie paklūsta savimeilės taisyklėms. Pašaipa, pyktis, įžeidinėjimai,<br />
persekiojimai ir papiktinimai vienas už kito stengiasi atstumti nuo Dievo meilės tas<br />
sielas, kurios nuoširdžiai nori gyventi Kristuje.<br />
Be to, pats šėtonas betarpiškai puola tuos, kurie nori sekti Jėzų. Jo metodas<br />
paremtas nuolatiniu savimeilės žadinimu. Jis retai kada akivaizdžiai pasirodo, nes jo<br />
išvaizda tokia šlykšti, kad sielą tik išgąsdintų ir visam laikui atstumtų nuo savęs.<br />
Todėl jis žadina netvarkingus kūno polinkius; žadina puikybę, tuščios garbės<br />
troškimą, skverbiasi į sielos gelmes, skatindamas ją blogiui. Kad pasiektų savo tikslą,<br />
naudojasi visomis išorinėmis progomis ir kiekviena vidine sielos nuotaika. Savo<br />
baisią galybę, kurios Dievas iš jo neatėmė, vartoja žmonių gundymui, panaudodamas<br />
tūkstantmečiais sukauptą niekšybės patirtį, visokią klastą ir prievartą, kylančią iš<br />
Dievo ir Jo tvarinių neapykantos. Visos jo pastangos nukreiptos sieloje ugdyti<br />
prigimtą savimeilę ir naikinti Dievo meilės sėklą.<br />
7
Toji Dievo meilė sieloje iš pat pradžių tėra tik daigas, ir labai silpnas. Žemė, į kurią<br />
Jėzus savo sėklą pasėjo, yra nederlinga ir piktžolėmis užaugusi. Ta žemė – tai<br />
žmogaus prigimtis, kurios šaknys įaugusios kūne ir kraujyje. Tad kaip toji dvasinė<br />
meilė gali augti taip nederlingoje žemėje?<br />
Tačiau nereikia apsileisti: nors priešas ir stiprus, bet Jėzus galingesnis. Visada<br />
prisimink, kad Jis sutvėrė tavo širdį. Nors vėliau ji sumenkėjo, tačiau išsaugojo tikrą<br />
kilnumą, gilų laimės, ramybės ir nemirtingumo poreikį; tokį meilės troškulį, kurio<br />
joks sutvertas gėris nepajėgia patenkinti. Tai nematomi, tačiau stiprūs saitai, kuriais<br />
Jėzus sielą prilaiko ar net iš naujo prie savęs pritraukia.<br />
Be to, Dievas įeina į sielą kartu su pašventinančiąja malone, - tada siela tampa<br />
Švenčiausios Trejybės sostu ir Jėzus užvaldo jos gyvenimą. O jeigu jau kartą siela<br />
atsidavė to visagalio Mokytojo vadovavimui, tai Jis jau nebenuleis nuo jos akių: Jo<br />
žvilgsnis ieško žmogaus vaikų (Ps 10,5). Jo gerumas pralenkia sielą, su ja draugauja ir<br />
ją lydi. Jo malonė sielą palaiko, pakelia, sutvirtina ir išgydo. Jėzus yra ištikimas: nors<br />
pragaro jėgos ir galingos, tačiau Jis niekada neleis, kad jos viršytų sielos jėgas.<br />
Jėzus yra dosnus: Jis savimi kasdien maitina sielą, jei tik ji to nori. Leidžia<br />
mazgotis savo Kraujyje, juo nuplauti ydas ir užgydyti žaizdas. Jis dosniai dalina savo<br />
malones, įkvėpimus, paguodas, savo mokslo šviesą, patarimus ir gerus pavyzdžius.<br />
Sielos naudai sudaro visokias vidines ir išorines sąlygas, priešingumus,<br />
persekiojimus, sausras, abejones, sąžinės neramumus. Jos apsaugą paveda saviesiems<br />
dangaus kunigaikščiams, kurie turi griauti šėtono klastą, o sielą kelti aukštyn, skatinti,<br />
uždegti gėriui.<br />
Pagaliau Jėzus paveda sielą savo mieliausiajai Motinai, kad ją globotų savo<br />
nuoširdžiu motinišku rūpestingumu.<br />
Deja, ta nuolatinė ir veiksminga pagalba dažnai lieka beveik nepastebėta. Tikėjimo<br />
įvaizdžiai mums uždengia taip mielą Jėzui artumą; labiausiai uždegančios tiesos vos<br />
prasiskverbia pro tamsius debesis; malonės veikimas yra toks švelnus ir subtilus, kad<br />
siela dažnai vos pastebi jos alsavimą nepatirdama džiaugsmo.<br />
Tokios yra kovos sąlygos tarp meilės ir savimeilės, tarp dangaus ir žemės, tarp<br />
garbės karaliaus Jėzaus ir tamsybių kunigaikščio šėtono. Žmogaus siela yra tos kovos<br />
priežastis, tačiau ji yra ir teisėjas. Šėtonas tau nieko negalės padaryti, jeigu jam<br />
neleisi. Tačiau ir Jėzus nieko negalės padėti, jeigu Jam neatsiduosi. Jis suteikė tau<br />
laisvą valią ir niekada jos nepažeis. Tu pats pasirinksi Jėzų ar šėtoną, Dievo meilę ar<br />
savimeilę; džiaugsmą, kurį gali suteikti gerajam Mokytojui, už tave ant kryžiaus<br />
numirusiam, ar liūdesį, kurį Jam suteiksi savo neištikimybe. Tu pats nuspręsi ar<br />
priklausyti Jėzui ir kiek priklausyti: būti paprastu krikščionimi ar rinktine siela, vilkti<br />
gyvenime savimeilės grandines ar skristi Dievo meilės sparnais.<br />
Mielasis Jėzau, padėk kovoti man meilės kovą!<br />
8
MEILĖ SUŽADINA VALIĄ<br />
Pamiršęs, kas užpakalyje, aš veržiuosi<br />
pirmyn (Fil 3,13).<br />
Vienintelis gyvenimo tikslas, tai Jėzų karštai mylėti. Dėl to siela tampa panaši į<br />
šykštuolį: nebeturi kitos minties, kito troškimo, kaip surinkti didesnį<br />
meilės lobį, ir ne tiek sau, kiek Jėzui, sielą užvaldžiusiam.<br />
Prieš tave atsiveria pasiaukojimo kalnai. Tavo darbai, troškimai, jausmai, mintys,<br />
net menkiausi veiksmai, - viskas gali pavirsti į gryniausią auksą; reikia tik norėti.<br />
Taip pat apsvarstyk, kad kiekis ir kokybė meilės aukso, surinkto šiame gyvenime,<br />
pasiliks tokie pat visą amžinybę. Meilė danguje esmėje nesiskiria nuo meilės žemėje.<br />
Kokia skriauda bus Jėzui ir tau, jei dėl savo kaltės per visą amžinybę Jį mažiau<br />
mylėsi!<br />
Pagaliau, argi neturėtumei suteikti malonumo tam Jėzui, kuris tave taip labai<br />
numylėjo? Kuomet mirė ant kryžiaus, apleistas žmonių ir paties Tėvo, Jo pritemęs<br />
žvilgsnis jau tave regėjo būsimųjų amžių glūdumoje, o Jo iškankinta Širdis guodėsi<br />
viltimi, kad kada nors Jį besąlygiškai mylėsi. Argi norėtumei apvilti Jo lūkesčius?<br />
Pasiryžk visą save jau dabar pašvęsti meilei, ieškoti būdų kuo labiau padidinti savo<br />
meilės galimybes. Tam yra du būdai. Vieną jų įsteigė pats Viešpats Jėzus. Tai<br />
sakramentai gyviesiems, ir net mirusiesiems, priimami malonės būvyje, kuomet Jėzus<br />
pats Savimi, tartum automatiškai, padidina pašventinančiąją malonę. Šventoji<br />
Komunija ir Išpažintis yra du neišsenkantys šaltiniai, iš kurių teka Jėzaus gyvybė į<br />
sielą.<br />
Su kokiu godumu reikia nuolat artintis prie Švenčiausiojo, gerti ir valgyti Dievo<br />
Meilę! Jeigu sielos suvoktų kas yra Šventoji Puota, reikėtų užrakinti bažnyčias,<br />
tabernakulį laikyti už geležinių grotų, kad išalkę sielos, degančios karštu troškimu,<br />
neišgrobstytų Jėzaus savo maistui. Kiekviena Komunija ir kiekviena Išpažintis<br />
padaugina sieloje, veltui ir be pastangų, amžinuosius lobius, Jėzaus Kristaus gyvybę,<br />
Dievo meilę. Tad argi galėtum abejingai praeiti pro tuos visad trykštančius amžinos<br />
gyvybės šaltinius ir nenumalšinti meilės troškulio, nepasinerti į tuos vandenis, kad<br />
galėtumei atsigaivinti ir dėmes nusiplauti?<br />
Galima suprasti Jėzaus Širdies skausmą ir nuliūdimą, kad taip mažai Jis vertinamas<br />
tame Meilės Sakramente, kad trokšdamas išsilieti srautu, neranda širdžių, kurios Jo<br />
meile gaivintųsi.<br />
Tuos sakramentus priimdamas neieškok asmeninio pasitenkinimo ar paguodos.<br />
Reikia ne save patenkinti, bet pasistiprinti; ne paguodų laukti, bet semtis jėgų, kad<br />
pasiektum meilės aukštumas.<br />
Kitas būdas meilei padidinti, tai meilės aktas. Kiekvienas toks aktas, valios<br />
pastangomis sužadintas, tampa nauju meilės šaltiniu. Tai vaisingiausia<br />
pašventinančios malonės dauginimo priemonė, kuria galima naudotis kiek tik norint<br />
visomis jėgomis ir uolumu. Tačiau žinok, kad tai grynai dvasinis aktas, valios<br />
veiksmas, kuris nepalyginamai aukštesnis už jausmingumą, todėl jausmais niekada<br />
nepasiekiamas. Kuo tas aktas dvasingesnis, ramesnis ir tyresnis, tuo būna gilesnis ir<br />
pilnesnis. Kartais jį gali lydėti susijaudinimas, kuris jo vertės nepadidina, nes tai tik<br />
9
jausmingumas – dvasinės meilės atspindys jausmuose; o dažnai toks jausmingumas<br />
terodo silpnumą organizmo, nepajėgiančio ramiai sutikti dvasinę meilę. Jeigu nori,<br />
kad tavo tobulėjimo pagrindas būtų tvirtas, niekad nepamiršk to esminio skirtumo<br />
tarp valios ir jausmų. Nedovanotiną skriaudą daro sau sielos, kurios meilės gyvenimą<br />
stato ne ant valios, bet ant jausmų. Nereikia niekinti dvasinės paguodos, kai ją Dievas<br />
duoda, tačiau nuo jos neturi priklausyti tavo uolumas, sielos ramybė ir pradėto darbo<br />
vykdymas.<br />
Tegul tavo svarbiausiu ir nuolatiniu rūpesčiu būna kuo tyresnis meilės akto<br />
sužadinimas. Jėzau, myliu Tave, noriu Tave mylėti visa siela! Noriu šiuo aktu Tau<br />
visiškai atsiduoti - valdyk mane pagal Savo norą!<br />
Toks aktas, ramiai sužadintas valios gilumoje, gali turėti bet kokią formą, svarbu,<br />
kad siela visiškai atsiduotų Jėzui.<br />
Kuo daugiau pagilinsi savo širdį, kuo labiau ją troškimu praplėsi, tuo daugiau ją<br />
Dievas pripildys, nes tai vandenynas neturintis ribų. Per trumpą laiką meilė taps tavo<br />
gyvenimu. Mylėti Jėzų bus tavo užsiėmimas, pripildantis tavo laiką žemėje. Viskas<br />
pavirs į meilės giesmę: tavo darbai ir kentėjimai, liūdesys ir skausmas, pagundos,<br />
abejonės ir sausros. Tą giesmę kartosi visada visokiomis aplinkybėmis: Jėzau, myliu<br />
Tave! Man gyvenimas – tai Kristus (Fil 1,21).<br />
MEILĖ PAJUNGIA LAISVĘ<br />
Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl<br />
įkinkomi į vergystės jungą (Gal 5,1).<br />
Kuo daugiau žmogus save laiko laisvu, tuo labiau yra priklausomas, pats to<br />
nesuvokdamas. Paklūsta viešajai nuomonei, papročiams, viešpataujančioms idėjoms,<br />
madai, savo aistroms, tikriems ar įsivaizduotiems rūpesčiams, savo fantazijai ir savo<br />
įgeidžiams. Pataikauja savo viršininkams, o dar daugiau – pavaldiniams; priklauso<br />
nuo sau lygių, nuo jų papročių, pavyzdžių ir pašaipų. Kiekvieną žmogų, nori jis to ar<br />
nenori, veikia knygos, kurias skaito, įvertinimai, kuriuos girdi, kritika, kuri jį liečia,<br />
pagyrimai, kurių trokšta. Tokiu būdu dauguma žmonių, laikančių save laisvais,<br />
tikrovėje yra vergai.<br />
Jeigu kas savo mintimis, troškimais ir veiksmais priklausytų vien tik nuo Dievo, tas<br />
įgytų tikrą laisvę. Jeigu leistumei tavyje gyvenančiam Kristui visiškai užvaldyti tavo<br />
valią, būtumei visai laisvas, kaip yra laisvas Dievas. Tai yra būtent tas išlaisvinimo<br />
darbas, kurį Dieviškasis Menininkas tavyje stengiasi pagreitinti. Su Jo pagalba ir Jo<br />
meilės jėga tavo siela gali išsivaduoti iš retežių, kuriuos nukalė nuodėmė, pasaulis ir<br />
tavo aistros.<br />
Kita vertus, saitai su Jėzumi yra tokie įvairūs, o dažnai tokie malonūs ir<br />
nepastebimi, kad sielai Jo nelaisvė atrodo kaip pilniausia laisvė. Tokia yra tiesa, kad<br />
be Jėzaus Kristaus viskas yra tamsa ir paklydimas.<br />
Laisvę suteikia paklusnumas Dievui, o tobulą laisvę įgyja tas, kas Jo klauso visada.<br />
Jeigu kas visur Dievo klausytų, išskyrus tik kokią smulkmeną, tai toje srityje patektų<br />
tvarinio priklausomybėn, nes žmogus yra priklausoma būtybė.<br />
10
Tad leisk Jėzui tavyje įsteigti Savo karalystę tobulai ir besąlygiškai.<br />
MEILĖ SKAISTINA PROTĄ<br />
…Priverčiame kiekvieną protaujantį žmogų<br />
paklusti Kristui (2 Kor 10,5).<br />
Protui tenka labai didelė tavo tobulėjimo darbo dalis. Be jo pagalbos valia nieko<br />
negali pasiekti, o tai, ką pasirenka, galų gale priklauso nuo proto įtakos. Kokia tad<br />
didelė tau paskata sergėti protą ir niekad jo neišleisti iš Jėzaus valdžios!<br />
Proto paskirtis tau pasirodys dar svarbesnė, jei gerai apsvarstysi minties jėgą.<br />
Kiekvienas proto veiksmas – mintis, sprendimas, o dar labiau minčių kompleksas,<br />
sąvokų eilė – slepia savyje energiją, vystymosi jėgą. Mintis pažadina veiksmą. Gera<br />
ar pikta mintis, kuri užvaldo protą, tuoj pat įtaigoja valią ir ją lenkia priimti tai, kas jai<br />
siūloma. O jei ta mintis subrendo ilguose svarstymuose, sukėlė kokią aistrą, tuomet<br />
prasiskins sau kelią net prieš valią ir kitas pajėgas, kol savęs neišreikš ar neįvykdys<br />
kokio veiksmo ar dalyko. Tada ji panaši į uolą, krintančią nuo aukšto kalno:<br />
risdamasi žemyn laužo ir trupina viską, kas pasitaiko ant kelio. Tai lyg katile<br />
suspaustas garas: gerai panaudotas, jis gali pakelti milžinišką svorį.<br />
Tad valdyti savo protą yra nepaprastai svarbu. Laisva valia gali tą jėgą sukaupti, ją<br />
padauginti mąstymo pagalba ir panaudoti geram, bet ją galima ir veltui išeikvoti.<br />
Tikrovėje kiekviena mintis, kuri neveda į tikslą, t.y. į Dievą, ir nežadina meilės Jam<br />
ar nepadeda vykdyti pareigų, yra veltui išeikvota jėga. Tokią mintį reikia atstumti.<br />
Tai reiškia karo paskelbimą palaidoms, nereikalingoms mintims. Prie tokių minčių<br />
priklauso svajos, ateities planai, praeities prisiminimai, tariami ketinimai, tuščias<br />
nerimas, dvejonės.<br />
Kenksmingiausios yra tos mintys, kurios žadina nuodėmę, palaiko<br />
silpnadvasiškumą, žadina atgrasumą. Pokalbiai, reginiai, skaitymai, kurie tokias<br />
mintis žadina, suteikdami joms žavumo, yra nesutaikomi tobulumo priešai.<br />
Jei nori pasiekti šventumą, turi gyventi tik Dievui. Atstumk visas mintis ir<br />
pokalbius, kurie tave blaško ir kurie nebūtini nei tikram reikalui, nei meilei, nei<br />
draugiškumui. Savo širdies gilumoje užsiimk vien Dievu. Nereikalingos mintys,<br />
tuščios svajonės pripildo galvą, kaip bičių spiečius užpildo avilį, nuolat joje<br />
dūgzdamos. Argi tuomet gali ramiai užsiimti Dievu? Uždaryk savo proto duris ir<br />
neįsileisk kitų minčių, o tik tas, kurios gali tau padėti mylėti Dievą.<br />
Nereikalingos mintys ne tik sugeria dalį sielos energijos, bet tą energiją paverčia<br />
visiškai svetima ardančia jėga, sąmyšio priežastimi. Įsivaizduok savo sielą lyg<br />
stebuklingą mašiną, kurios visos galios, lyg maži rateliai, turi kiekvienas atitinkamą<br />
judėjimą, tarnaujantį galutinio tikslo pasiekimui. Jeigu įsileisi kitokią mintį – savo<br />
proto rateliams suteiksi atvirkščią judėjimą. O jeigu ta mintis ims kartotis, gali<br />
sustabdyti visą mechanizmą. Tuomet su tobulėjimo darbu teks atsisveikinti.<br />
Dabar supranti iš kur kyla tavo dvasinio gyvenimo svyravimai, tavo nepastovumas,<br />
keistumas ir tuštumas? Nevaldei savo proto, puoselėjai nereikalingas, liūdnas ir<br />
11
pesimistines mintis, knaisiojais savyje, savo silpnybėse, savo nuopuoliuose,<br />
nesistengdamas iškart stumti tų minčių į šalį.<br />
Todėl tvirtai pasiryžk nugalėti nereikalingas mintis. Valia turi didelę įtaką protui:<br />
gali laisvai pakeisti minčių kryptį, nutraukti jų eigą ir pakeisti kitomis. Kiekvieną<br />
kartą, kai pastebėsi jog protas užsiima nereikalingomis mintimis, ramiai jį pakreipk į<br />
Dievą, sužadindamas karštą meilės ir atgailos aktą: Jėzau, myliu Tave, - atleisk man<br />
ir padėk!<br />
Po to užsiimk proto malda, mokslu, naudingu skaitymu ar savo pareigų vykdymu.<br />
Atlik tą darbą ramiai, kantriai, nes kasdieną jį reikės pradėti iš naujo. Nereikalingas<br />
mintis stenkis nugalėti ne tiesiogiai, bet nekreipdamas į jas dėmesio ir užimdamas<br />
protą kuo nors kitu. Tokiu būdu greit susigrąžinsi visą proto jėgą ir galėsi ją paskirti<br />
savo Viešpačiui, kad galėtų tavyje užbaigti tavo tobulėjimo darbą.<br />
MEILĖ SUTELKIA PROTĄ<br />
Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to<br />
jums reikia (Mt 6,32).<br />
Nereikalinga mintis tai piktžolė, kuri siurbia mūsų sielos gyvybinius syvus, tai<br />
parazitas, gyvenantis proto sąskaita. Deja, mūsų protas serga ir kitokiomis ligomis.<br />
Tai nereikalingi rūpesčiai, noras viską teisti, o dar blogiau – kišimasis į svetimus<br />
reikalus.<br />
Tuščių rūpesčių šaltinis yra savimeilėje. Tokie rūpesčiai kyla iš nesaikingo sėkmės<br />
troškimo, iš baimės būti pažemintam, iš prisirišimo prie pamėgto darbo, iš nerimo dėl<br />
praeities ar ateities. Tai nereiškia jog reikia niekinti protingas pastangas, kurias<br />
privalo dėti kiekvienas žmogus, numatydamas net medžiaginius ateities reikalus,<br />
tačiau čia neturi būti baimingo nerimo. Tokios rūšies darbams turi būti savas laikas.<br />
Taip suprastas rūpinimasis priklauso luomo pareigoms.<br />
Jei esi linkęs prie nereikalingo susirūpinimo, stenkis laisvu noru to nedaryti.<br />
Trumpai pamąstyk jog toks susirūpinimas yra nuolatinis Jėzaus Galybės, Išminties ir<br />
Gerumo įžeidinėjimas; to Jėzaus, kuris tavyje nori gyventi ir viešpatauti, ir kad tai yra<br />
juokingas pasikliovimas savuoju apdairumu ir gudrumu.<br />
Galvoji, kad gali viską geriau sutvarkyti negu Viešpats Dievas, kad tas Jėzus, kuris<br />
už tave numirė ir tave maitina savo Kūnu ir Krauju, neturi pakankamai širdies, kad<br />
tave globotų ir duotų medžiaginės duonos...<br />
Kiekvieną kartą, kai tave apima baimė dėl galimų nelaimių, kai pamiršti visas<br />
ankstesnes Dievo geradarybes – daraisi blogesnis už žydus dykumoje. Težinai skųstis<br />
ir murmėti!<br />
Su meile atsiduok į Jėzaus rankas. Suteiksi Jam džiaugsmo ir Jis rūpinsis tavimi.<br />
Jei tokie rūpesčiai apniks tave prieš tavo valią, ramiai kartok meilės ir pasitikėjimo<br />
aktą, stumk tokias mintis ir baimę, o jei ir visą tavo mąstymo valandą užims<br />
kartojimas žodžių Jėzau, nenoriu baimintis, esu Tavo! – tai bus puiki malda, nors<br />
protą ir užimtų neramios mintys. Tokiais nemaloniais momentais taip pat prisimink<br />
Viešpaties Jėzaus žodžius: Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’,<br />
12
arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys.<br />
Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite<br />
Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta (Mt 6, 31-33).<br />
Jei tuos žodžius pasakė, tai ne veltui, o jeigu jie taikyti ne tau, tai kam gi kitam<br />
galėtų būti taikomi? Priimk tad pilnai visus tuos žodžius, atmesk bet kokią baimę ir<br />
paprasčiausiai vykdyk savo pareigas. Jeigu tavo išvadavimui iš rūpesčių bus<br />
reikalingi stebuklai, Jėzus juos padarys.<br />
Kokia ramybė būtų tavo sieloje ir koks laisvas būtų tavo protas, jeigu sugebėtum<br />
pašalinti bet kokį susirūpinimą ir visiškai atsiduoti Dievui, nesvarstydamas ir<br />
nesvyruodamas!<br />
Saugokis bereikalingai teisti kitus. Kitų teisimas yra ne tik nenaudingas proto jėgų<br />
švaistymas, bet dažnai būna nusikaltimas prieš teisingumą. Mes nežinome žmogaus<br />
vidinių paskatų. Teisiame pagal savo įspūdžius, pomėgius, pagal savo siauras,<br />
nepakančias pažiūras, nagrinėjame kitų elgesį, ypač jei jis mums nepatinka,<br />
priskirdami jam negerus ketinimus, slaptus sumanymus. Tad kokia daugybė klaidų!<br />
Kartais noras teisti ir viską aiškinti blogiu pavirsta į ligą. Tai užkietėjimo ir kritikos<br />
dvasia, kuri skatina viską vertinti iš blogosios pusės ir viską neigti.<br />
Neteisk kitų, ir palenksi Jėzaus Širdį, kuri mėgsta nuolankią ir tylią sielą,<br />
sakydama: Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami (Mt 7,1). Palenksi kitų<br />
širdis, nes visi žinos, kad su tavim būnant nenukentės jų geras vardas. Be to, tuo<br />
įrodysi savo nusižeminimą. Pakantumas kitų žmonių atžvilgiu rodo žmogiškojo<br />
silpnumo supratimą savyje ir kituose.<br />
Kuo labiau artėjame prie Dievo, tuo tampame atlaidesni kitų silpnybėms, nes Dievo<br />
Dvasia yra pakanti, plati ir kur kas aukštesnė už mūsų smulkmenišką galvojimą.<br />
Kas yra įpratęs kitus teisti, tas, be abejo, greit įsivelia į kitų reikalus. Ir nieko nėra<br />
priešingesnio vidinei ramybei, kaip neprotingas lindimas į visus reikalus. Geriau<br />
pirma išimk rąstą iš savo akies, užuot stengęsis išimti krislą kitam. Taip Jėzus<br />
pajuokė ydą teisti kitus.<br />
Kas neturi pašaukimo, tas neturi malonės taisyti kitų trūkumus. Žmones atversti ir<br />
palenkti į gera yra antgamtinis darbas, ir net aukštai stovintys asmenys šiame dalyke<br />
dažnai klysta. Malda, nepriekaištingas gyvenimas, geras ir pastovus būdas yra kur kas<br />
veiksmingesnės priemonės už bet kokius priekaištus.<br />
Anaiptol ne visada mes sutvarkome savo pačių reikalus. Jei ir šimtą metų<br />
stengtumeis atsikratyti kad ir vienos ydos, niekad nei žingsnio nepakilsi, jeigu Jėzus<br />
nepadės. O bandydamas kitus pakelti, greičiau pats apsijuoksi.<br />
Dvasinio gyvenimo pažangai reikia turėti stiprų potraukį į širdies vienatvę, vengti<br />
bet kokių nereikalingų santykių su žmonėmis, užmerkti akis, užsikimšti ausis ir kitais<br />
užsiimti tik tiek, kiek reikalauja būtinybė, mandagumas ar krikščioniškoji meilė.<br />
Reikia drąsiai išmesti iš savo gyvenimo visas nereikalingas mintis ir nesikišti į<br />
svetimus dalykus. Lai tavo protas mąsto apie Dievą ir apie tavo pareigas, nes tik<br />
tokiam tikslui jis yra duotas.<br />
Skaityk tik reikalingus ar naudingus dalykus. Iš gerų knygų pasirink geriausias, nes<br />
visos mintys, kurias knygose randi, turi savo gerą ar blogą atgarsį tavo gyvenime.<br />
Poilsis ir pramogos, kurių reikalauja protingas rūpinimasis sveikata, neprieštarauja<br />
tobulumui, nes atgaivina protą ir suteikia jam jėgų, o tuo pačiu įeina ir į Dievo planą.<br />
13
Proto skaistinimas ir sutelkimas turi vykti ramiai, tačiau su šventu atkaklumu. Kai<br />
ateina nereikalinga mintis, protas neturi į ją kreipti dėmesio, leisdamas jai praeiti,<br />
kaip kad praleidžiami gatvės praeiviai į juos net nepažiūrėjus. Valia greit apvaldys<br />
protą ir galės jį lengvai nukreipti į dieviškus dalykus. Tuomet ateis vaisingo darbo<br />
metas.<br />
Kuo labiau siela apvaldys ir sutvarkys protą, tuo geriau jį galės panaudoti savo<br />
tobulėjimui ir kitų naudai.<br />
Mano Jėzau, noriu Tave mylėti. Noriu surinkti, kaip į taurę, visas savo proto jėgas,<br />
kad galėčiau vykdyti pareigas, kurias man skiri, ir rodyti meilę, kurią Tau esu<br />
skolingas.<br />
MEILĖ LYGINA SPRENDIMUS<br />
Jei kas mažutėlis, teateinie pas mane<br />
(Pat 9,4).<br />
Jeigu nori patikti Jėzui, palenkti Jo Širdį visam laikui ir priversti Jį daryti tavyje<br />
stebuklus, pasidaryk mažu vaikeliu, neturinčiu reikalavimų nei pasitikėjimo savimi.<br />
Kaip gali Jėzus užvaldyti protą ir jį panaudoti savo tikslui, jei tą protą yra iškreipęs<br />
perdėtas savo vertės suvokimas? Kaip gali Jėzus užvaldyti valią ir pasidaryti visų jos<br />
siekimų centru, jei ta valia pati save laiko viso gyvenimo centru?<br />
Deja, Jėzus negyvena išpuikusiame žmoguje, nes mėgsta gyventi tik<br />
nusižeminusiame. Todėl ir sako: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,<br />
kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt 11,25).<br />
Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11,29). Iš tiesų sakau<br />
jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę<br />
(Mt 18,3).<br />
Joks žmogus nemėgsta išpuikėlių draugijos. Nes išdidūs žmonės verčia varžytis. Su<br />
jais esant nebūna nuoširdumo, kuris bendravimui suteikia žavesį. O Jėzaus Širdis yra<br />
panaši į mūsų.<br />
Išpuikėlio būsenoje yra kažkas baisaus. Dievas ir visi tvariniai stoja prieš jį; bendri<br />
audringojo pasaulio dėsniai prieš jį sukyla pašėlusiu grėsmingumu, o jis vis tiek<br />
akiplėšiškai stengiasi tuos priešingumus įveikti.<br />
Puikybė sielą daro panašią į velnią. Ji išpuikėlio kaktoje įspaudžia žvėries ženklą:<br />
“Kuomet matau išdidžią sielą, save laikančią išmintingiausia, didžiai išsimokslinusia<br />
ir doresne už kitus, mane apima siaubas, nes pasijuntu lyg būčiau šalia įsikūnijusio<br />
velnio”. Tai nusižeminusio šventojo Alfonso Liguori žodžiai.<br />
Bet dar nuostabiau ir baisiau yra tai, kad išdidusis niekad nemato savo puikybės.<br />
Retai pasitaiko siela, matanti savo tikrąją vertę, o dar rečiau būna tokių, kurių jausmai<br />
ir gyvenimas derintųsi su tikruoju savęs pažinimu. Reikia didžiulės vidinės šviesos,<br />
kad save pamatytumei tokiu, kokiu tikrovėje esi. Tik šventieji moka vertinti save be<br />
iliuzijų.<br />
Kas nenusimena patirdamas nepagarbą, nesėkmę ar pažeminimą? Kas nemėgsta<br />
būti giriamas, vertinamas, pripažįstamas ir ieškomas? Ir kas nesibijo papeikimų,<br />
užmiršimo ir pajuokos? Žmogiškoji siela, net ir labai nuoširdi, nuolat savyje jaučia<br />
14
maištą prieš nusižeminimą, nuolatinį ginčą tarp gero savęs vertinimo ir to sprendimo,<br />
kurį joje atskleidžia amžinoji Tiesa.<br />
Žmonės, save laikantys tobulybėmis, jei pradeda save tyrinėti, pastebi, kad beveik<br />
visuose jų laisvuose poelgiuose glūdi netvarkingas savęs ieškojimas. Būtent save jie<br />
laiko svarbiausiu savųjų troškimų, minčių ir viso gyvenimo centru.<br />
Kuris gi rimtai mąstantis žmogus neišsigąstų matydamas tokį gilų ir nuolatinį visko<br />
pervertinimą, kurį sukelia puikybė? Jeigu mūsų akys nebūtų užrištos puikybės<br />
raiščiu, galėtume matyti, kad kiekvienas žmogus yra be galo nuodėmingas. Aiškiai<br />
suvoktume, jog kiekvienas tvarinys priklauso nuo Dievo bet kuriuo atžvilgiu: savo<br />
esme, savo egzistavimu, amžiaus trukme ir visomis savo vystymosi sąlygomis.<br />
Prisimintume ir nesuskaičiuojamas savo nuodėmes, padidintas nuolatinio<br />
nedėkingumo. Įsisąmonintume ir pastovias savo blogybes: prisirišimą, bailumą,<br />
ištvermės stoką, nuolatinį galvojimą apie save, susijusį su nerimu ar irzlumu.<br />
Mūsų gerasis Mokytojas gerai žino iš kokio molio esame nulipdyti ir koks<br />
beprotiškas yra mūsų prigimties aršumas. Jis mus myli ir Jam užtenka jau vien to, kad<br />
mus nuolat mato susigėdusius dėl savojo niekingumo, visad pasitikinčius Jo gerumu,<br />
visad pasirengusius siekti nuolankumo.<br />
Reikia nuolat prieš Dievą atsižadėti tūkstančių nepagrįstų pretenzijų, kurios<br />
sąmoningai ar nesąmoningai gyvuoja širdies užkampiuose, Jį atsiprašyti dėl savojo<br />
bjaurumo, Jam dėkoti, kad mūsų nepalieka puikybės bedugnėje.<br />
Pagaliau reikia prašyti šviesos, kad pažintume savo būseną, kad pamėgtume mąstyti<br />
apie savo menkumą ir kad įgytume drąsos trokšti, jog su mumis būtų elgiamasi pagal<br />
mūsų vertumą.<br />
Nėra tokio meilės gaisro, kokio Jėzus negalėtų sieloje uždegti. Tik tereikia kad siela<br />
visiškai nepasitikėtų savimi.<br />
O Dieviškasis Sakale, pakelk mane aukštai į meilės dangų!<br />
MEILĖ SUŽADINA MĄSTYMĄ<br />
Jeigu esate su Kristumi prikalti, siekite to, kas<br />
aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol<br />
3,1).<br />
Šioje žemėje žmogų paprastai gaubia klaidų atmosfera. Politiniai įvykiai,<br />
medžiaginiai rūpesčiai, visuotinai priimtų principų vergija, pasaulio papročiai,<br />
draugystės ryšiai, prabanga, mada ir tūkstančiai kitų priežasčių palaipsniui taip<br />
atitraukia dėmesį, kad žmogus tiesiog pamiršta, jog šalia šio pasaulio yra dar kitas –<br />
amžinybės pasaulis.<br />
Žmonių nuomonė, prisirišimas prie kokio nors asmens, prie daikto ar tarnybos,<br />
netgi prie užsiėmimo, smulkus pavyduliavimas, charakterių neatitikimas, dažnos<br />
pretenzijos – visa tai ir daugybė kitokių smulkmenų net ir kilniausią sielą nukreipia<br />
nuo paties svarbiausio dalyko. Kuomet protas būna taip išblaškytas ir nukreiptas į<br />
išorę, Jėzus negali jo užimti vidiniais dalykais.<br />
15
Visada reikia priešintis tam, ką Šventoji Dvasia vadina susižavėjimu<br />
smulkmenomis. Kad galėtume visad pakilti virš iliuzijų ir siekti tiesos, reikalinga<br />
dažnai ir giliai susimąstyti apie gyvenimo svarbą ir apie tai, kas po to seks.<br />
Pirmiausia, kas tai yra žmogaus gyvenimas? Lyginant su Dievo amžinybe, tai tik<br />
akimirka, tik sekundės dalelė. Žmogus trumpam laikui pasirodo šioje žemėje, pabūna<br />
joje keletą dienų, lyg keleivis kiek užtrunka kelyje, kad po to įeitų amžinybėn.<br />
Šioje didžiulėje visatoje žmogaus vieta yra labai ribota, o jo valia visai<br />
mažareikšmė; čia nedaug kas žmogų žino ir dar mažiau kas juo rūpinasi. Erdvė, kurią<br />
užima jo namai ir jo nuosavybė, yra gana mažytė, o po mirties ji dar labiau sumažės.<br />
Ta žemė, kurioje žmogus taip maža vietos teužima, tėra tik atomas lyginant ją su<br />
dangaus platybėmis.<br />
Visi tie žmonės, kurie taip godžiai vaikosi pelno ir malonumų, visos tos tautos,<br />
kurios tarpusavy plėšosi kad užsitikrintų viešpatavimą pasaulyje – tai tik saujelė<br />
skruzdžių, besitampančių dėl šiaudelio. O tuo metu, kol siekia savo išsvajoto tikslo,<br />
nejučia prisiartina prie karsto, kuris praryja visas jų puoselėtas viltis.<br />
Tik nedaugelis išrinktųjų sielų mintimis ir širdimi pakilo virš tų muilo burbulų ir<br />
rūpinosi amžinuoju gėriu. Tačiau net ir jie kentė savo bendrakeleivių patyčias ir<br />
persekiojimus. Nes tyčiojamasi iš teisuolio paprastumo (Job 12,4). Kaip gi tinka čia<br />
prisiminti Šventosios Dvasios žodžius, jog kvailių skaičius yra begalinis!<br />
Mirtis viską greit užbaigs ir viskas praeis: didybė, turtai ir malonumai.<br />
Krikščioniškoji siela, pamąstyk apie mirtį, kuri lyg po kelių minučių jau turėtų ateiti.<br />
Mirtis - tai perėjimas iš laikinumo į amžinybę, iš žinomo į dar nežinomą, iš iliuzijų į<br />
tikrovę, iš kintamumo į pastovumą. Tą slenkstį sielai tenka pereiti vienai, be jokio<br />
tvarinio pagalbos. Už karsto lentos jau niekas su tavim nebedraugaus, ir tik tavo geri<br />
ar blogi poelgiai pasiliks prie tavęs. Tavo giminės ir draugai išlies keletą ašarų, prie<br />
tavo karsto sukalbės keletą maldų, daugiau mąstydami apie savo nelaimę, negu apie<br />
tavo amžinąjį likimą. Po kurio laiko jų gailestis nurims, prisiminimai susilpnės,<br />
užsiėmimai juos išsklaidys, ir taip mirusio mylimojo atminimas išblės. Kaip tu<br />
pamiršti mirusiuosius, kurie pirma tavęs nuėjo amžinybėn, taip būsi pamirštas ir tu<br />
pats.<br />
Mirties akivaizdoje, išskyrus Jėzų, viskas yra tuštybė – net didžiausia draugystė, net<br />
amžinos ištikimybės priesaikos. O jei kartais ir atsirastų taip mylinti širdis, kuri visad<br />
tave prisimintų, tai ką tau padėtų jos ištikimybė?<br />
Tik Jėzus tau gali realiai po mirties padėti, tik Jis yra ištikimas ligi galo. Bet kokia<br />
kita draugystė yra trapi arba bejėgė.<br />
Tuoj po mirties įvyksta teismas. Siela atsiduria prieš Teisėją ir aiškiai išvysta visą<br />
savo gyvenimą su jo džiaugsmais ir liūdesiais, su dorybėmis ir nuodėmėmis, su visa<br />
daugybe smulkmenų. Siela pati save teisia ir žino, kad tas teismas yra teisingas. Tai<br />
būna pirmas susitikimas su Jėzumi. Pirmasis Dievo išvydimas! Tad koks bus tas<br />
pirmasis žvilgsnis: palankus ar priekaištingas, smerkiantis ar išteisinantis, Bičiulio ir<br />
Brolio nusišypsojimas ar prakeiksmo žaibas?<br />
Ką reiškia pasaulis, jo pripažinimas ar pajuokos, lyginant su ta baisia teismo<br />
didybe? Ką man reiškia pagyrimai ar papeikimai, užtarimas ar patiriami<br />
persekiojimai iš tų menkų būtybių, kurios vadinamos žmonėmis?<br />
16
Visa tai reikia ramiai ir ilgai apmąstyti, įsigilinti ir įsijausti į šitų didžių tiesų<br />
smulkmenas, iki sielos gelmių persiimti tais svarbiais įspūdžiais ir juos nuolat<br />
priešpastatyti vaikiškumui, smulkmeniškumui bei tuščioms svajonėms, kurios sielą<br />
apgaubia kaip tiršta, klaidinanti migla.<br />
MEILĖ VALDO VAIZDUOTĘ<br />
Geriau kantrus vyras už galingą, o valdantis<br />
savo širdį – už miestų valdovą (Pat 16,32).<br />
Turime būti šventi kaip žmonės, o ne kaip angelai.<br />
Dievas visai nereikalauja sunaikinti jausmus nei įgimtus potraukius; Jis nedraudžia<br />
mums gyventi pagal savo prigimtį, kurią pats mums suteikė; Jis nedraudžia mums<br />
džiaugtis grožiu, kurį taip gausiai išbarstė aplink mus: Jis tenori, kad visu tuo<br />
naudotumės pagal Jo nustatytą tvarką. Juk Jis pats mums davė tą įsakymą: Mylėk<br />
Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis.<br />
Taigi turime mylėti, kaip pats Jėzus mylėjo: pojūčiais, jausmais ir vaizduote.<br />
Kuomet Jėzų įsileisime į savo sielą ir leisime ją valdyti kaip Jam patinka, tuomet Jis<br />
mums greit parodys, jog kiekviena mūsų galia, kiekviena mūsų žmogiškos prigimties<br />
dovana, Jo išgydyta, nėra kliūtimi Jo meilei reikštis, kad mus padarytų į Jį panašiais.<br />
Jeigu Jis mums davė jausmingą širdį, tai turi teisę ir geisti, kad ji tik Jam<br />
priklausytų; jeigu mums davė gyvą vaizduotę, tai nenori, kad mes skųstumės iš jos<br />
kylančiais sunkumais, bet trokšta, kad mes ją valdytume pagal Jo valią.<br />
Kelyje į tobulumą vaizduotė turi paskirtį abstrakčias tikėjimo tiesas paversti gyvais<br />
vaizdais, jas išryškinti bei protiškai sukonkretinti ir patraukliu būdu pateikti valiai.<br />
Pavesk vaizduotei amžinųjų tiesų išryškinimą, pragaro kančių įsivaizdavimą,<br />
didelio pasitikėjimo sužadinimą amžinos palaimos viltimi. Ji išryškins prieš tavo akis<br />
šlovingąjį Išganytoją Jėzų Kristų, atvers tau Jo dieviškojo gyvenimo smulkmenas nuo<br />
prakartėlės iki kryžiaus; tave nuves ligi Jo Dieviškos Širdies, kad išgirstumei Jos<br />
meilės tvinksnius, parodys tau Jo gerumą, meilingumą, nuolankumą ir nepalyginamą<br />
kantrumą.<br />
Tad vaizduotės pagalba yra vertinga, stenkis jos nepražudyti piktnaudžiavimu,<br />
elgdamasis neatsargiai. Neapvaldyta vaizduotė pasireiškia visose srityse. Aiškinant<br />
paprastus kasdieninio gyvenimo įvykius, o ypač politinius ir istorinius reiškinius,<br />
vaizduotė linkusi viską pakeisti, viską perdėti. Jos siūlomi sprendimai būna šališki,<br />
neteisingi, nepakantūs. Dėl tokio nuolatinio perlenkimo į vieną ar kitą pusę,<br />
vaizduotė padaro žmogų, paklūstantį jos įtakai, netinkamu jokiam savarankiškam<br />
darbui, o ypač šventumo reikalui.<br />
Vaizduotė taip pat iškreipia žmogaus nuomonę apie savo nuopelnus. Keista, kad<br />
išskyrus šventuosius, visi apie save galvoja geriau, negu kad apie juos galvoja kitas.<br />
Ar maža tokių, kurie neužkibtų už nepagrįstų svajonių, kurie nekurtų tuščių ateities<br />
planų, sau juose priskirdami kuo žymiausią vaidmenį?<br />
Tokias svajones reikia iškart nutraukti ir vaizduotę sugrąžinti į tikrovę.<br />
17
Vaizduotę gali labai uždegti ir nesveikas protavimas, kuomet patiriame kitų mums<br />
daromus nemalonumus. Užtenka žodžio, poelgio, judesio, šypsnio, kad kiltų išvada<br />
apie pasityčiojimą, įžeidimą, panieką. Iš smiltelės pasidaro kalnas, viskas išvirsta į<br />
blogį, viskas išverčiama, padidinama, perdedama.<br />
Išmintingas žmogus tokiems vaizduotės antpuoliams nepasiduoda, bet ją sulaiko jau<br />
iš pirmos akimirkos. Išmintingas apsigalvojimas, prisiminimas ankstesnių nuopuolių,<br />
kuriuos praeityje vaizduotė jau buvo sužadinusi, gali sulaikyti pirmąjį antplūdį.<br />
Nieko nereikia daryti stipraus įspūdžio įtakoje. Sudirgintiems nervams reikalinga<br />
duoti laiko nusiraminimui. Vėliau sveikas protas nuspręs ką reikia daryti.<br />
Dvasinė pažanga daugiausia nukenčia dėl neapvaldytos vaizduotės. Siela, jai<br />
pasidavusi, nori vaizduotę įsileisti į visus savo dvasinius reikalus, nors tikrumoje<br />
beveik visada ją reikia nuo tų dalykų laikyti atokiai.<br />
Nėra reikalo slankioti po labirintus, kuriuos vaizduotė sukuria: tereikia nuo jos<br />
nusigręžti, atstumti jos pasiūlymus, jos teiginiams priešpastatyti karštą meilės aktą<br />
Jėzui ir Marijai.<br />
Mokykis gyventi valingai, išugdyk sieloje ištvermę, kurios negalėtų pajudinti<br />
sunkumai, neatskiriami nuo jokio svarbaus užsiėmimo, tuo pačiu ir nuo tobulybės<br />
siekimo.<br />
Sausrose ir dvasinės vienatvės metu, kuomet jausmai pavargsta, prisimink jog<br />
tobulumo pagrinde yra vienijimasis su Dievu per paprastą valios aktą ir savo pareigų<br />
vykdymą. Kai suprasi tą pagrindinę tiesą, gana greit išsivaduosi iš vaizduotės jungo.<br />
MEILĖ SUTRAMDO AISTRAS<br />
Duodu jums savo ramybę (Jn 14,27).<br />
Žmogus yra nuostabiai sukurtas. Trys skirtingos gyvenimo rūšys viena kitą<br />
pranoksta, palaiko ir jį visą apima: jausmų gyvenimas, proto gyvenimas ir dieviškasis<br />
gyvenimas. Kiekvienas jų susideda iš pažinimo ir meilės.<br />
Jausminio gyvenimo pažinimas išauga išoriniuose ir vidiniuose jausmuose, o jų<br />
pateiktą jausminį gėrį myli ir jo geidžia taip vadinamas jausmų troškulys. Ši žmogaus<br />
savybė, siekianti jausminio gėrio ar, priešingai, blogio, vadinama aistra arba<br />
jausmingumu. Tai bangavimas meilės ar neapykantos, geidimo ar pasibjaurėjimo,<br />
džiaugsmo ar liūdesio, vilties ar nusiminimo, drąsos, baimės arba pykčio.<br />
Šios aistros, kaip tokios, nėra nei blogos nei geros. Jų gerumas ar blogumas<br />
priklauso nuo priežasties, kuri jas sužadina. Išmintinga valia turi joms suteikti<br />
atitinkamą pagrindą. Aistros turi būti valios tarnaitėmis. Jų uždavinys yra jausmų<br />
pagalba stiprinti valingus meilės aktus.<br />
Dievo planuose jausmai yra tartum eiklūs žirgai, kurie turi sielos karietą greičiau<br />
nuvežti į šventumą. Bet tie žirgai yra nedresiruoti, kiekvienas jų nori žmogų traukti<br />
savo kryptimi. Dėl to reikia vežėjo arba jėgos, valios ir kantrybės, kad juos išmokytų<br />
paklusti, kad pasuktų viena kryptimi, paragintų, o dažniausiai – kad tramdytų jų<br />
užsidegimą.<br />
18
Tai puikus darbas, ir kai valia savo jausmus užvaldo bei juos tvarko pagal savo<br />
norą, tuomet greitai eina į šventumą. Tad reikia ryžtis šitam jausmų apvaldymo<br />
darbui ir jį vykdyti atskirai kiekvienai aistrai.<br />
Siela turi stengtis, kad tie nevalingi jausmai nepasireikštų išorėje, ypač kai<br />
antipatiją sukelia charakterių skirtumas, kai ji kyla iš aiškių ydų ar iš savotiškos<br />
elgsenos. Su tokiais jausmais reikia smarkiai kovoti ir jiems priešpastatyti meilę.<br />
Didelė dvasinio žmogaus yda yra pasipūtimas, nekalbėjimas, tuo išreiškiant<br />
nepasitenkinimą dėl nepakankamo jo įvertinimo. Net vaikui toks elgesys yra vargiai<br />
pateisinamas. Siela, kuri šiai ydai pasiduoda dėl nevykusio ankstyvojo auklėjimo, turi<br />
imtis reikalingų, kartais didvyriškų pastangų, kad tą aistrą apvaldytų.<br />
Po to reikia suvaldyti troškimus. Reikia įprasti nieko netrokšti, tik Dievo meilės ir<br />
savo pareigų vykdymo. Kai tik pasireiškia kitokie troškimai, nors geri ir nekalti, valia<br />
turi kreiptis į Jėzų, kad pažintų Jo mintį, ir jei tie troškimai nesiderina su Mokytojo<br />
planais, - juos reikia atmesti.<br />
Ypač nereikia klysti ieškant priemonių tobulybei siekti. Siela net neturi daugiau<br />
trokšti skurdo negu prabangos, pažeminimų negu pagarbos, labiau kryžiaus negu<br />
džiaugsmų (net jeigu Jėzus tam duotų aiškų įkvėpimą, kas gana dažnai pasitaiko). O<br />
ypatingai nereikia trokšti labiau sveikatos negu ligos, labiau veiklumo negu ramybės,<br />
vienumos negu įvairiausių darbų, paguodos negu sausros. Dievui visa tai turi vienodą<br />
reikšmę. Svarbu tik žinoti, ką Dievas sielai skiria.<br />
Reikalinga taip pat suvaldyti baimę, neramumą dėl praeities, perdėtą rūpestį dėl<br />
ateities, būgštavimą dėl dabartinių pareigų atlikimo. Nes mes nesame vergai, bet<br />
tikrieji vaikai mūsų dangiškojo Tėvo, kuriam žinomas mūsų silpnumas ir<br />
nepastovumas. Jeigu pakiltume virš savęs, tai patikėtume Evangelija, kuri mums<br />
kalba paties Jėzaus žodžiais: Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės,<br />
o visa tai bus jums pridėta (Mt 6,33).<br />
Kad galėtume valdyti savo sielą, reikia apriboti net džiaugsmą. Išmintingasis<br />
nesimėgauja perdėtais džiaugsmais, nes žino, kad žemėje nėra nieko pastovaus ar<br />
nekintamo. Kuomet Dievas per aplinkybes, asmenis arba tiesiog pats pasiunčia į<br />
gyvenimą saulės spindulį, siela atsiveria jį priimdama ir už jį dėkoja visokio gėrio<br />
Kūrėjui. Bet ir šis džiaugsmas yra ribotas. Tik vienas dalykas gali be ribų džiuginti<br />
Dievui atsidavusią sielą: tai mintis, kad Jėzus joje ir per ją gyvena, ir amžinos meilės<br />
viltis – danguje nenutrūkstamai susijungus.<br />
Dar labiau negu perdėtą džiaugsmą reikia šalinti liūdesį, nes tai pavojinga būsena.<br />
Jo priežastį dažnai sunku pastebėti; jis palaipsniui kyla, vystosi ir plečiasi. Dažnai<br />
atsiranda dėl smulkių priešingumų pertekliaus. Taip pat turi reikšmės sveikatos būklė<br />
ir oro įtaka.<br />
Liūdesys atsiranda gilumoje sielos, kuri ilgisi draugystės, ramybės, linksmybių, bet<br />
sutinka tik tuštumą, šaltumą, darbą ir nemalonumus. Siela, kuri nenori anksčiau ar<br />
vėliau patekti į pražūtį, turi nugalėti liūdesį. Liūdesys yra aistra, ir jeigu leisi jam<br />
užaugti, tai greitu laiku apims visą sielą. Reikia iškart sulaikyti jo veikimą, kreiptis<br />
malda į Dievą, o jeigu apatiška siela nenori melstis ir užsikerta liūdesyje, būtina ją<br />
priversti melstis. Reikia veržtis prie Dievo per atsidavimo aktą, pateikti sielai<br />
įtikinančias mintis, kurios silpnintų liūdesio išraišką.<br />
19
Liūdesys niekam netinka. Jis naikina sielos jėgas, atima sugebėjimą melstis ir<br />
dirbti, padaro žmogų nemielą sau ir kitiems. Jėzus nenori, kad Jo tarnų veidai būtų<br />
liūdni ir paniurę; Jam nemielos sielos, kurios visur mato tik tamsias spalvas, o<br />
pesimizmą vertina kaip doros požymį. Jėzus mato mūsų silpnybes, kurios Jo<br />
neįžeidžia, ir dėl to Jis piktai neprikaišioja, bet greičiau linkęs mus išteisinti ir<br />
meilingai padėti.<br />
Krikščioniškoji siela, jeigu nori patikti Jėzui, priimk Jo ramybės, gailestingumo ir<br />
kantrybės dvasią. Jeigu kokiame nors dalyke būtų tik viena pusė gera, o<br />
devyniasdešimt devynios blogos, žiūrėk vien tik į gerąją, kaip kad darydavo švelnusis<br />
šv.Pranciškus Salezietis. Viską paversk į gera, nekritikuok kitų, bet nedarkyk ir savęs.<br />
Sudėk visas savo ydas prie Jėzaus Širdies, didžiai nusižeminęs prašyk, kad Jis viską<br />
ištaisytų; leisk Jam tokiu būdu tavyje vykdyti atpirkimo darbą. Jis už tai tau bus<br />
dėkingas.<br />
O kai kenti, neskelbk visiems savo nelaimės, kad tavęs gailėtųsi ar dėl tavęs<br />
krimstųsi. Eik pas Jėzų, atverk Jam savo skausmą, verk jei nori, tačiau nedelsk Jam<br />
pro ašaras nusišypsoti.<br />
Tokiu būdu išlaikysi vidinę ramybę bet kokiose aplinkybėse, o tavo jausmai<br />
niekuomet nebus tokie karšti ar smarkūs, kad ištrūktų iš tavo valios ir ją išvestų iš<br />
gero kelio.<br />
Taip įsigysi pastovią nuotaiką, kurios negalės sudrumsti joks išorinis įvykis ir jokia<br />
vidinė reakcija. Tokia vidinė pusiausvyra ir ramybė leis Jėzui greitai ir<br />
nenutrūkstamai tavyje užbaigti Jo darbą.<br />
MEILĖ SAUGO JAUSMUS<br />
Argi nežinote, kad jūsų kūnas yra Kristaus<br />
nariai? (1 Kor 6,15).<br />
Dievas mus taip sutvėrė, kad kūnas, raumenys, nervai, jausmai mūsų gyvenime turi<br />
svarbų vaidmenį. Iš tokios žemos prigimties Dievas nori išugdyti begalinę garbę; Jis<br />
nori, kad ta būtybė, kurios šaknys įleistos į žemę, savo viršūne pasiektų pačias<br />
dieviškojo gyvenimo aukštumas.<br />
Dėl to reikia taip išmintingai valdyti jausmus, kad jie visada ištikimai tarnautų<br />
sielos reikalams. Nevykęs šios srities sutvarkymas gali turėti labai blogas pasėkas,<br />
kurios sieloje susilpnina Dievo meilę ir net ją visai sunaikina, iš naujo prikeldamos<br />
savimeilę.<br />
Visada reikia saugoti nervų sistemos pusiausvyrą, kad nenukryptų į perdėtą<br />
jausmingumą ar liguistą irzlumą. Kai kurios pamaldžios sielos į šią silpną savo<br />
gyvenimo pusę nekreipia dėmesio. Asmeniniame gyvenime - dirbant, skaitant,<br />
bendraujant, pramogaujant - prieraišumą prie to, kas žadina jausmingumą, sukelia<br />
emocijos. Tokiems asmenims susijaudinimas yra lyg narkotikas, kuris migdo ir<br />
laikinai nuramina jų nervų sistemą. Bet nedaug tereikia, kad irzlumas pasireikštų dar<br />
stipriau.<br />
20
Tokiose sielose Dievas negali laisvai viešpatauti. Rafinuota savimeilė, stiprių<br />
įspūdžių poreikis jose per daug užima vietos. Įspūdžiai sugeria visas gyvybines jėgas,<br />
jausmingumas sunaikina gyvybės syvus. Po tokių jausmingumo malonumų ateina<br />
nuovargio ir negalios dienos. Pertempta nervų sistema reikalauja poilsio.<br />
Tokio nervinio sužadinimo siela turi rūpestingai vengti. Maldoje neturi siekti<br />
susijaudinimo. Paguodos minutėmis ar bendraujant su Dievu turi vengti jausminės<br />
pusės išryškinimo ir stengtis sužadinti grynai dvasinius meilės aktus aplenkdama<br />
jausmingumą.<br />
Kad gyventume, reikia palaikyti kūną. Be kūno jėgų nėra ir valios jėgos. Tačiau per<br />
daug lepinamas kūnas maištauja, todėl reikia laikytis vidurio. Pragaištinga kūnui<br />
duoti viską, ko jis geidžia. Kuo daugiau jam nusileidžiama, tuo daugiau jis reikalauja,<br />
o kuomet įgyja valdžios, ima klastingai apgaudinėti sielą.<br />
Kūnas yra vergas, todėl su juo reikia atitinkamai ir elgtis, tai yra, duoti jam tik tai,<br />
kas reikalingiausia. Kūnui reikalingas poilsis, pertraukos ir maistas. Būtų pražūtinga<br />
klaida, kurią daro kai kurios sielos, neduoti kūnui palengvinimų ir reikalingo poilsio.<br />
Kasdienė patirtis rodo, jog dažnai liūdesys, sausros, prislėgtumas kyla dėl to, kad<br />
kūnui neduodama reikalingo atokvėpio. Sunkumai, kurie rodėsi nenugalimi, po<br />
nakties poilsio išnyksta lyg užburti: protas lengvai randa išeitį beviltiškoje padėtyje,<br />
sugrįžta drąsa, sustiprėja valia, nurimsta nervai ir vaizduotė, prašviesėja mintys.<br />
Žmogus privalo išnaudoti kūniškąją savo asmenybės dalį kaip galima daugiau.<br />
Jeigu kūno gyvenimas tvarkomas išmintingai jį apribojant, tai iš jo galima tikėtis<br />
didelių ir rimtų paslaugų.<br />
Jėzus, kuris gerai pažįsta mūsų prigimtį, iš daugumos sielų nereikalauja didelių<br />
išorinių apsimarinimų. Nebent Dieviškasis įkvėpimas, patirtas per dvasinį vadovą,<br />
reikalautų išimtinio griežtumo.<br />
Krikščioniškoji siela, dvasiniame gyvenime tereikia būti vaiku. Dideli<br />
apsimarinimai yra skirti didžioms sieloms. Tačiau, jeigu nori, gali savo mažumą<br />
papildyti didvyriška ištverme savarankiškai apsimarinant ar atgailaujant. O jei<br />
nusprendei ką nors dėl Jėzaus padaryti, tai stenkis ir įvykdyti; tuo Jam suteiksi didelį<br />
malonumą.<br />
Perdėtas pataikavimas kūnui ir pasidavimas liguistam jausmingumui, tai du labai<br />
blogi dalykai, kurie veda prie trečio, dar blogesnio: jausminio užsispyrimo, kuris<br />
naikina angeliškąją dorybę - gražų ir mielą skaistumą.<br />
Jausmai, kad atliktų savo paskirtį, turi iš išorinių dalykų priimti tik tai, kas<br />
neprieštarauja galutiniam tikslui ir nesusilpnina valios siekiant Dievo meilės. Tačiau<br />
tikrovėje jausmai pasirenka dalykus labiausiai priešingus dvasiai ir lenkia žmogų<br />
ieškoti malonumų, esančių kuo toliausiai nuo grynos Dievo meilės. Todėl kova už<br />
angeliškąją [skaistumo] dorybę kartu yra reikalingiausia, sunkiausia ir<br />
nenutrūkstama. Ji reikalauja nuolatinio budrumo. Užtenka minutei apsileisti, ir gali<br />
būti vėlu. Net amžius neišvaduoja nuo kovos. Kas nėra įsitikinęs, kad ta kova tęsis<br />
net ligi mirties, tas negali būti saugus. Šioje žemėje kiekvienas žmogus turi žinoti, jog<br />
visad stovi ant bedugnės krašto, ligi kurio tėra vos keli coliai.<br />
Daug yra priežasčių, dėl kurių ta kova yra būtina, sunki ir nuolatinė. Polinkis į blogį<br />
yra taip įsišaknijęs nupuolusio žmogaus prigimtyje, kad mažmožis gali jį sužadinti ir<br />
21
kartu nustumti į prapultį. Patirtis rodo, kad vienas žvilgsnis, žodis ar vaizdas gali<br />
viską sugriauti. Viena kibirkštis gali sukelti baisų gaisrą.<br />
Iš kitos pusės, žmogus yra taip silpnas, kad jokia dorybė, joks skaistus įprotis, joks<br />
atsargumas negali jo visiškai apsaugoti. Būna pagundų tokių švelnių, tokių įkyrių,<br />
taip apgaubtų patraukliomis aplinkybėmis, kad jokia žmogiškoji širdis negali savęs<br />
laikyti pakankamai pajėgia joms atsispirti. Reikia prašyti Dievą, kad niekad mums<br />
tokių pagundų neleistų. Jėzus yra ištikimas kuomet Jo prašo: Jis neleis, kad pagundos<br />
viršytų mūsų jėgas.<br />
Tačiau sielos, net iš gerųjų tarpo, rodo nesuprantamą pasitikėjimą savimi, kai<br />
angeliškajai dorybei gresia tikras pavojus. Kaip labai Jėzus jas turi mylėti ir dėl jų<br />
nekaltumo pavyduliauti, kad taip saugo nuo nupuolimo, kai tuo tarpu pačios sielos<br />
nesilaiko jokio atsargumo!<br />
Krikščioniškoji siela, kur tik bebūtum, - užsidariusi vienuolyne ar gyvenanti tarp<br />
pasaulio pavojų ir vilionių, - pasiryžk dar šiandien saugoti savo pojūčius, ypač<br />
regėjimą. Kuo labiau apvaldysi jausmus, tuo saugesnė būsi, tuo glaudžiau susijungsi<br />
su Dievu, tuo daugiau patirsi širdies ramybės.<br />
Be to, nepamiršk nuolat melsti šventos skaistumo dorybės. Atsižvelgdamas į tavo<br />
maldą, Dievas atitolins nuo tavęs daugelį pavojų, kuriuose slypi nupuolimas.<br />
Dažnai kasdien slėpkis po Mergelių Karalienės apsiaustu. Pavesk Jai savo akis,<br />
ausis, širdį, visą save, kad tave tvarkytų kaip savo nuosavybę ir tave saugotų visuose<br />
tavo keliuose. O jei kur ir parpulsi, iškart nukratyk nuo kojų tas dulkes karštu atgailos<br />
aktu arba nuolankia išpažintimi.<br />
MEILĖ TVARKO IŠORINIŲ DALYKŲ VARTOJIMĄ<br />
Žmogus yra gyvas ne vien duona (Mt 4,4).<br />
Viskas yra jūsų, - sako šventasis Paulius, - bet jūs esate Kristaus, o Kristus Dievo.<br />
Visi tvariniai, visi išoriniai dalykai, visa gamta priklauso žmogui. Jis gali juos laisvai<br />
vartoti su sąlyga, kad visa tai pasitarnaus tikslui, kuriam jie yra duoti.<br />
Būtų klaida manyti, kad šventųjų protas ir širdis buvo uždaryti išoriniam pasauliui.<br />
Niekas taip nemylėjo gamtos ir taip švelniai bei nekaltai ja nesimėgavo, kaip Dievo<br />
žmonės. Jie gerai suprato esą Karaliaus vaikais, ir kad visi tvariniai turi jiems tarnauti<br />
bei nuolat priminti Tėvą, esantį danguje.<br />
Vidutiniškoms sieloms tvariniai, užuot buvę priemone vedančia į Dievą, pavirsta<br />
tikslu, prie kurio prisirišama. Užuot priminę Dievą ir Jo dievišką tobulumą, tvariniai<br />
pririša žmogaus dėmesį ir širdį prie savęs; užuot buvę medžiu, kuris prie kelio<br />
pasodintas teikti pavargusiam keleiviui savo vaisius ir pavėsį, pavirsta kliūtimi,<br />
užtveriančia kelią.<br />
Kiekvienas tvarinys, kurį žmogus panaudoja ne tam, kad padidintų savyje Dievo<br />
meilę, ugdo išlepimą, tinginystę, gobšumą, žodžiu – įvairiausią savimeilę.<br />
Vartodama išorinius dalykus siela neturi turėti kito tikslo, kaip suartėjimą su Dievu,<br />
meilės aktų sužadinimą, sėkmingesnį savo darybių ugdymą, pareigų atlikimą ir<br />
apsisaugojimą nuo nuodėmių. Tokiu būdu vartoti tvarinius reiškia būti nuo jų<br />
22
nepriklausomam, būti beturčiu dvasioje. Tai reiškia priklausyti skaičiui tų, kuriems<br />
Jėzus Kristus skyrė savo pirmąjį palaiminimą: Palaiminti turintys vargdienio dvasią:<br />
jų yra dangaus karalystė (Mt 5,3).<br />
Tad dvasios neturtas visų pirma yra neprisirišimas prie turimų ar neturimų šios<br />
žemės gėrybių. Beturtis dvasioje atsisako pertekliaus rinktinių gyvenimo patogumų,<br />
pramogų išsiblaškymui. Tenkinasi paprastu maistu, drabužiais ir pastoge.<br />
Beturtis dvasioje nors ir neniekina bendravimo su galingaisiais, tačiau mieliau<br />
pasirenka mažųjų ir nuolankiųjų draugiją. Jis protingai rūpinasi gėrybėmis, kurias<br />
valdyti jam Dievas patikėjo; tas gėrybes jis laiko lyg iš Dievo pasiskolintu kapitalu,<br />
kurio procentus turi išdalinti vargšams ar panaudoti šventiems dalykams.<br />
Toks išsivadavimas nuo tvarinių, gyvenant tarp kitų, yra įmanomas. Tokių žmonių<br />
buvo visais amžiais iš visų luomų, tokių yra ir dabar. Tai vienas iš puikiausių<br />
įrodymų, ką malonė gali padaryti žmogaus sieloje, iš prigimties taip geidžiančioje<br />
gyvenimo džiaugsmų ir gėrybių.<br />
Dažnai visiška šio pasaulio gėrybių nuosavybė būna kliūtimi siekiant tobulo<br />
dvasios neturto. Taip sakė pats Jėzus, kuris gerai pažįsta mūsų menkumą.<br />
JĖZUS YRA MALONUS<br />
Kas laikys save mažu… (Mt 18,4).<br />
Geros širdies požymis yra būti mandagiu su visais. Veidas visada giedras, visada<br />
nuoširdus, visada malonus, visad rodantis sielos gerumą.<br />
Toks yra Jėzus. Savo žemiškojo gyvenimo metu visus priimdavo su vienodai<br />
maloniu gerumu. Jo kakta visada būdavo giedra, o akys besišypsančios. Visi galėjo<br />
prie Jo prisiartinti be būgštavimo, ir iš tiesų visi prieidavo.<br />
Fariziejai ir sadukiejai ateidavo norėdami Jam sudaryti sunkumų ir statyti pinkles.<br />
Jėzus ardo jų intrigas išmintingu žodžiu, nelauktu posūkiu, stebuklu, tačiau jų<br />
nesikrato.<br />
Turtuoliai kviečia Jį prie savo stalo, vieni nuoširdžiai žavėdamiesi, kiti norėdami<br />
pasirodyti. Jėzus priima jų kvietimus, o kartais apsilanko ir neprašytas. Užeina į<br />
didžiūnų namus ir į vargšų trobeles; eina ilsėtis į Lozoriaus sodybą ir į Petro uošvės<br />
pirkelę. Su vienodu gerumu sutinka turtingą jaunuolį, mokytą Juozapą Arimatietį,<br />
prie kelio sėdintį aklą elgetą ir nelaimingą raupsuotąjį, kuris iš tolo šaukėsi Jo<br />
gailestingumo.<br />
Savo gerumą Jis dalina visiems. Prikelia Lozorių, savo bičiulį, ir prigydo ausį<br />
Malkui, savo persekiotojui. Prikelia gyvenimui sinagogos vyresniojo Jajiro dukterį ir<br />
našlės iš Naimo vienturtį sūnų. Jėzus yra visada geras, visada malonus.<br />
Tačiau Jis turi savo numylėtinių: vaikučius, vargšus, nuolankiuosius, šio pasaulio<br />
nelaiminguosius. Ir būtent tuo pasireiškia ypatingas Jėzaus Širdies jautrumas.<br />
Gerasis Mokytojas myli vaikus ir to neslepia. Mėgsta būti tarp vaikų, juos<br />
glamonėja, laiko ant kelių ir laimina; o kai <strong>Petras</strong>, galvodamas kad tas mokinių<br />
įkyrumas ir vaikų grūdimasis apsunkina Viešpatį, ėmė juos varyti šalin, Jėzus imasi<br />
juos ginti.<br />
23
Iki Išganytojo atėjimo vaikai nebuvo vertinami nei mylimi. Kai kuriose tautose,<br />
gimus vaikui, svarstydavo ar jis turi gyventi, ar būti sunaikintas.<br />
Tačiau nuo tada, kai Jėzus subūrė vaikučius apie Save, visame pasaulyje atsirado<br />
lopšeliai, našlaičių namai, visokiausios įstaigos. Dievui pasišventusios mergelės,<br />
Karalių Karaliaus numylėtinės, tapo slaugėmis, auklėtojomis ir motinomis vargšų<br />
vaikučių, paliktų pasaulyje be globos, be namų ir be meilės.<br />
Kaip gi sunkus yra vargšo likimas! Jėzus, sujaudintas to nelaimingųjų vaizdo, atėjo<br />
į žemę visų pirma tam, kad išgelbėtų ir paguostų mažuosius bei apleistuosius. Kad<br />
veiksmingiau jiems padėtų ir su didesne meile juos išvaduotų, maloningasis Jėzus<br />
tapo vienu iš jų: anot šventojo Pauliaus, prisiėmė tarno išvaizdą. Gimė neturtingoje<br />
šeimoje. Jo motina ir tariamasis tėvas nėra gerbiami; jiems visos durys uždarytos, o<br />
pasaulio Sutvėrėjas turi gimti tvarte, gulėti ėdžiose ir būti šildomas gyvulių<br />
kvėpavimu. Netrukus Jį tuoj ima persekioti šio pasaulio galingieji, kad net tenka bėgti<br />
į Egiptą.<br />
Sugrįžęs į Nazaretą tampa dailidės Juozapo mokiniu. Su savo tariamuoju tėvu<br />
ištisas dienas dirba, vakare kartu grįžta namo, ant pečių nešdamiesi jo įrankius. Tokį<br />
nuolankaus darbininko gyvenimą pasaulio Sutvėrėjas pragyveno ligi trisdešimtųjų<br />
savo amžiaus metų.<br />
Mokyti vargšus, padėti mažiesiems, guosti sielvartaujančius, išlaisvinti<br />
prislėgtuosius – tokia buvo Dieviškojo Mokytojo užduotis. Jis tai paskelbė jau<br />
pirmuoju Savo viešu pasisakymu. Nuo tada nuolat apie Jį telksis vargšai, ligoniai,<br />
luoši, akli, kurti, nebyliai, visokie nelaimingieji, kurie Jo prašys sveikatos, patarimo,<br />
paguodos, apgynimo nuo priešų ir šmeižėjų.<br />
Gerasis Mokytojas visus priima su vienodu maloningumu: išgydo, pakelia, apgina.<br />
Jis yra liaudies žmogus ir liaudis tą gerai jaučia: nori Jį net savo karaliumi padaryti.<br />
Ir iki šiol nepasikeitei, gerasis Jėzau! Šimtmečių eigoje mėgai būti tarp mažutėlių,<br />
nuolankiųjų ir tų, kurie į juos panašūs. Myli, Jėzau, mažąsias sielas, nepasitikinčias<br />
savimi ir nežinančias kitos užuovėjos, kaip Tavo gerumas, kitos atramos, kaip Tavo<br />
Širdis ir kitokio mokslo, kaip Tavoji Meilė.<br />
JĖZUS YRA GAILESTINGAS<br />
Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad<br />
būtų gailestingas (Žyd 2,17).<br />
Visi esame nuodėmingi ir labai reikalingi bičiuliškos širdies, kuri atjaustų mūsų<br />
menkystę, suprastų mūsų silpnumą, padėtų mums, padrąsintų, ir kurios atlaidumas<br />
niekad neišsektų.<br />
Bet kur surasti tokią širdį? Juk pasaulis atšiaurus ir egoistiškas. Net geriausi draugai<br />
mane dažnai apvilia, pagaliau ne visada suvokia mano varganą padėtį.<br />
Tad į Tave kreipiuosi, mano Jėzau, kuris esi pilnas meilės ir gailestingumo.<br />
Vargšų nusidėjėlių gailėjimas atvedė iš dangaus Dievo Žodį. Jėzus negalėjo be<br />
užuojautos žiūrėti į nelaimę, todėl kvietė: “Ateikite pas mane visi, kurie kenčiate ir<br />
24
esate apsunkinti, o Aš jus atgaivinsiu”. “Jeigu kas trokšta, teateinie pas mane ir<br />
tegeria”.<br />
Jėzus yra geras. Taip geras, kad būtų atleidęs ir išdavikui Judui, ir net norėtų<br />
numirti už pasmerktuosius, jei tik jie išsigelbėti galėtų. Pats tai yra apreiškęs vienai<br />
šventajai. Jis yra toks gailestingas, kad mielai iškentėtų visas savo kančias tiek kartų,<br />
kiek žemėje yra nusidėjėlių, jei tik tuo galėtų suminkštinti jų širdis.<br />
O jeigu tu, krikščioniškoji siela, būtumei vieninteliu nusidėjėliu žemėje, Jėzus<br />
norėtų tik dėl tavęs įsikūnyti ir numirti, kad tave nuo pragaro apsaugotų ir tavo meilę<br />
laimėtų.<br />
Bet kodėl taip atsitinka, kad taip dažnai Dievo bijaisi? Kuomet nusidedi, tavo širdis<br />
susigūžta ir užsidaro savyje. Veltui tada Jėzus beldžiasi į tavo duris, ragindamas Jam<br />
atidaryti ir su Juo susitaikyti: bėgi nuo Jo kaip Adomas rojuje.<br />
Stoka pasitikėjimo Dievo gailestingumu po nuodėmės yra viena didžiausių kliūčių<br />
kelyje į tobulumą. To priežastimi yra užslėptas pasitikėjimas savimi; tai susierzinimas<br />
matant savo menkumą.<br />
Ne kažin koks menas yra pasitikėti Jėzumi, kuomet siela Jo nėra įžeidusi, kai būna<br />
Jo malonėje. Tačiau pasitikėti po nusidėjimo, tūkstantį kartų tą pačią nuodėmę<br />
padarius, - toks pasitikėjimas, vėl ryžtantis nebenusidėti, sužavi Jėzaus Širdį ir<br />
pagarbina Jo neišsenkantį gailestingumą. Tai toks pasitikėjimas, kokio Jis trokšta. O<br />
Jėzus visada toks pat.<br />
Didžiausias malonumas, kokį Man galima suteikti, tai tikėti Mano Meile; kuo<br />
daugiau ja tikima, tuo Mano džiaugsmas didesnis, o jei kas nori, kad jis būtų<br />
milžiniškas, tegul be galo tiki Mano Meile (Soeur Benigne Consolata).<br />
Jėzau, pasitikiu Tavimi, myliu Tave!<br />
JĖZUS YRA IŠTIKIMAS<br />
Niekas jų nepagrobs iš mano rankos (Jn 10,28).<br />
Mūsų širdis yra taip sukurta, kad nuolat ieško ištikimo draugo, o kuomet jį suranda,<br />
jaučiasi lyg lobį įgijusi. Ištikimas draugas yra esminiai vertesnis už auksą ir sidabrą,<br />
nes turtai neturi vertės, jeigu širdyje nėra meilės. Atvirkščiai - vargas, trūkumai ir<br />
kentėjimai praranda savo kartėlį, kuomet visa tai su mumis dalinasi bičiulio širdis.<br />
Jėzus žino tą žmogiškos širdies savybę, tad nori būti mūsų ištikimu bičiuliu. Dar<br />
daugiau: pripildė mūsų širdis taip didžiais troškimais ir paliko jose tiek silpnumo, kad<br />
joks žemiškas draugas nepajėgia jų pilnai patenkinti nei užpildyti.<br />
Tai didelė tiesa. Niekas, išskyrus Dievą, nepajėgtų būti su mumis pakankamai<br />
kantriu. Esame tokie nepastovūs, kaprizingi, o, be to, tokie reiklūs, kad tik Jėzaus<br />
begalinis gerumas gali mūsų neapleisti. Šiandien esame linksmi, o ryt jau nuliūdę;<br />
šiandien mandagūs, o rytoj subjurę, savimeilūs, nepakantūs. Patys gi norime, kad<br />
mūsų aplinkiniai visada būtų geri, romūs, kantrūs, atidūs ir paslaugūs.<br />
Iš tiesų, niekas negali būti toks dorybingas, kad šalia tokios daugybės trūkumų<br />
visad išliktų mums ištikimu. Todėl į Tave kreipiamės, Jėzau: Tu esi ištikimas<br />
Bičiulis, kuris niekad neapgauni, kuris mane visad pakęsdavai, visad kantriai<br />
25
laukdavai. O kai aš, nusivylęs visais žmogiškais džiaugsmais, atsigręžiau į Tave,<br />
mane švelniai sutikai.<br />
Mano Jėzau, Tu esi ištikimas, Tu mano Dieviškas Bičiulis visam laikui, kuris esi<br />
pasakęs: Aš guldau savo gyvybę už savo avis. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą, ir<br />
jos nepražus per amžius; niekas neišplėš jų iš mano rankos.<br />
Krikščioni, brolau mano, jeigu nori būti Jėzaus bičiuliu, jeigu nori Jį mylėti visa<br />
širdimi, - dangus ir žemė gali pražūti, tačiau tavoji siela nepražus! Sunkiomis<br />
minutėmis prisimink tą tiesą.<br />
Žinoma, jog kartais liūdesys į duris beldžiasi. Ištrėmimas toks ilgas, kelias toks<br />
vienodas, o Jėzus taip toli! Siela, tiek daug gero girdėjo apie tą meilės šalį, apie tuos<br />
mūsų Tėvo namus, o tačiau turi dejuoti šitoje tremties žemėje. Kiek daug sielai yra<br />
kalbėta apie Jėzų, apie Jo jautrią meilę ir švelnų palankumą, apie tėvišką<br />
rūpestingumą, kuriuo apgaubia kiekvieną sielą, pats gi likdamas šešėlyje. Ir kyla joje<br />
niūrios mintys: kas žino, ar Jėzus užsiims jos menka būtybe, kuri buvo tokia<br />
neištikima, tokia baili ir tokia nepatikli? Kas žino, ar jos šventumo planai nėra tik<br />
svajonės, kurios išsisklaidys, kai prisiartins gyvenimo vakaras?<br />
Tai iš tiesų niūrios mintys. Tačiau jos kyla ne iš Jėzaus, bet iš tavojo priešo, kuris<br />
sunkiomis minutėmis stengiasi tau atimti drąsą. Nes Jėzus tikrai iš tavo širdies<br />
neišėjo! Tavo širdis Jam yra miela buveinė, kurioje randa malonumo, kurioje su<br />
džiaugsmu stebi tavo pastangas būti panašiu į Jį ir, kurioje būdamas, tau siunčia<br />
pagalbą, kad kovoje nepasiduotum.<br />
Vieną dieną apaštalai plaukė Genezareto ežeru; Jėzus nuvargęs miegojo valtyje, kai<br />
staiga pakilo smarki audra, todėl apaštalai buvo nusigandę.<br />
Jėzus tavo sieloje taip pat kartais miega. Jam miegant lyg siaučiančios bangos<br />
pakyla išsiblaškymai, nuobodulys, sausros, pagundos, abejonės ir niūrios ateities<br />
prognozės, grasindamos paskandinti tą silpną valtelę. Nerimas apima tave, tad skubiai<br />
žadini miegantį Mokytoją. Skundiesi kartodamas, jog Dievo nemyli, kad Jėzus miega<br />
dėl tavo nuodėmių kaltės, kad tavo valtis nuskęs. Pasakoji savo bėdas kiekvienam,<br />
kas tik nori klausyti. Be to, taip pasimeti, jog Jėzus noromis nenoromis turi nubusti,<br />
kad įsakytų vėjams ir jūrai, arba kad tau pasakytų: žmogau menko tikėjimo, kodėl<br />
suabejojai?<br />
Tegul tave paguodžia tai, kad nebuvo ir niekad nebus sielos, nors ir kaip ji uoli<br />
bebūtų, kuri dabar ar anksčiau nebūtų patyrusi nuotaikų, panašių į tas, kurios tave<br />
kamuoja.<br />
Kaip mažai žmonės nutuokia apie savo tikrąją naudą! Jeigu leistų Jėzui jose vykdyti<br />
Jo valią, visada gerą – žengtų milžiniškais žingsniais šventumo keliu. Deja, jie nori iš<br />
anksto žinoti Dieviškojo menininko darbus, nori turėti užtikrinimą, o dar daugiau –<br />
nori pasinaudoti Jėzumi. Sutinka Jį mylėti, bet kad už tą meilę jau šioje žemėje gautų<br />
atlyginimą. Nori tarnauti Jėzui, tačiau trokšta, kad ir Jis taip pat jiems tarnautų.<br />
Jėzus tau buvo geras su kaupu, tad ar Jis neturi teisės laukti pasitikėjimo Jo<br />
draugyste? Juk čia gyveni tikėjimo šešėliuose, tad ar galima jau dabar reikalauti<br />
aiškaus regėjimo? Koks čia nuopelnas, jei myli Jėzų čia pat esantį ir tau gausias<br />
malones duodantį? Ir koks čia garbinimas, jei prie Jo prisiriši priviliotas Jo gerumo ir<br />
dovanų? Taip ir pagonys galėtų mylėti.<br />
26
Tad būk stiprus ir didžiadvasis, nes ne samdinys esi. Sutemose, išsiblaškymuose,<br />
vidiniuose kentėjimuose, nesant šalia regimojo Jėzaus, galima geriausiai Jam įrodyti<br />
savąją meilę. Pagyvink tada savo tikėjimą prisimindamas Jėzaus žodžius, kad niekas<br />
tavęs neišplėš iš Jo rankų. Atmink, kad tavimi Jis užsiima daugiau negu visu<br />
medžiaginiu pasauliu; kad atidžiai klauso tavųjų pasiaukojimo žodžių; kad Jo Širdis<br />
virpa iš džiaugsmo, kai paaukoji net ir menkutę auką.<br />
Tu neįsivaizduoji kaip esi mylimas! Juk esi tikrasis vaikas, tačiau, deja, dar<br />
tremtyje. Ten, aukštybėse, Tėvas ir Motina rūpinasi visais tavo reikalais, broliai ir<br />
seserys jau skaičiuoja dienas, kurios tave dar skiria nuo meilingojo ir<br />
nesibaigsiančiojo pasimatymo!<br />
Net sunku patikėti, kad mano likimo man pavydi, jei taip galima sakyti, net<br />
šventieji, kurie taip troško kentėti dėl Jėzaus, bet dabar jau nebegali, o aš dar galiu dėl<br />
Jėzaus dirbti ir dėl Jo kentėti.<br />
Jau nebenoriu daugiau nerimauti, nei abejoti ar apgailestauti, kad gyvenimas toks<br />
ilgas, kelias toks tamsus, o Tėvynė taip tolima. Esu tikras vaikas, ten aukštybėse<br />
nekantriai laukiamas, kurį jautrioji Motina ir ištikimasis Bičiulis Jėzus, mano<br />
mylimiausias Brolis, mane širdingai myli ir rūpestingai saugo.<br />
JĖZUS MEILINGASIS<br />
Štai kaip jis jį mylėjo! (Jn 11,36).<br />
Niekas mūsų taip nemylėjo ir nemylės kaip Jėzus. Sukūrė mūsų širdį panašią į<br />
Savąją, kad ją geriau galėtų mylėti ir pažadinti abipusei meilei. Jis žino visas mūsų<br />
širdies paslaptis, mato visą jos kilnumą ir visas silpnybes, skaičiuoja visus jos dūžius.<br />
Budi prie mūsų, kaip jokia motina prie savo vaiko budėti nepajėgtų.<br />
Jėzus mus taip mylėjo visada: Amžina meile tave numylėjau, todėl priglaudžiau<br />
gailėdamas (Jer 31,3). Jis iš tiesų mus aplenkė: matydamas mūsų skurdumą,<br />
pritraukė prie Savo Širdies ir laikys mus ligi pat mirties, bijodamas kad nuo Jo<br />
nenuklystume.<br />
Jėzaus meilė – tai degantis laužas, kurio tik keletą kibirkštėlių matome šiame<br />
gyvenime. Kai kurios kibirkštėlės krito iš Jėzaus Širdies, kai Jis gyveno šioje žemėje.<br />
Tai nesuprantamos meilės įrodymai, kuriuos mums atskleidė pasirodydamas vaikelio<br />
pavidalu, kuris verkė ir rankutes tiesė, siekdamas mus apkabinti. Tai dieviško<br />
jautrumo pasireiškimai įvairiems nelaimingiesiems Jo viešojo gyvenimo metu; Jo<br />
meilė vaikams, rūpinimasis vargšais ir šio pasaulio bedaliais. Tai Jo žiauri kančia,<br />
mirties išvakarėse įsteigimas Švenčiausiojo Sakramento ir noras pasilikti su mumis<br />
ligi pasaulio pabaigos.<br />
Kiek daug jautrumo tuose Jėzaus žodžiuose mokiniams, belikus kelioms valandoms<br />
ligi mirties: Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Tegul neišsigąsta jūsų širdys!<br />
Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Nepaliksiu jūsų<br />
našlaičiais – ateisiu pas jus (Jn 13,33; 14, 1.3.18).<br />
Kiek daug gerumo ir maloningumo Jo asmeniniuose apsireiškimuose, kai po<br />
prisikėlimo pasirodė mokiniams ir uoliajai Magdalenai; kaip rūpinosi kad nevargtų,<br />
kai Jo nebebus, kad neliūdėtų, kai Jis įžengs į dangų!<br />
27
Nėra tokios visiškai Jėzui atsidavusios sielos, kuri jau šioje žemėje nebūtų patyrusi<br />
to paslaptingo artumo, to nuostabaus draugavimo su Jėzumi; o kai kuriose sielose tas<br />
antgamtinis bendravimas pasiekė stebėtiną lygį.<br />
Tiesa ir tai, kad Jėzus kartais sielai atima Jo artumo pajautimą. Net labiausiai<br />
privilegijuotieji patyrė tą išbandymą. Jėzus taip elgiasi todėl, kad sustiprintų jų meilę.<br />
Palieka sielą tamsoje, kad ji neprisirištų prie dvasinių malonumų, o tik prie Jo<br />
Dieviškojo Asmens. Turime tiesiog bijoti, kad tas Dieviškasis Bičiulis, turintis tokią<br />
jautrią ir taip pasiaukojusią sielą, kartais nepajustų tos baisios ir skaudžios širdies<br />
vienatvės.<br />
Kiek yra altorių, kur apie Jį slankioja širdys šaltos ir net slaptai priešiškos,<br />
neturinčios Jam jokio švelnesnio palankumo. Dažnai nebūna nei vieno artimo bičiulio<br />
visoje parapijoje, kartais visame vienuolyne; nei vienos sielos, kuriai galėtų atsiverti,<br />
laisvai ir artimai su ja pasikalbėti! Kaip vienišas jaučiasi Jis tose vietose, kaip turi<br />
būti sunku Jam ten pasilikti!<br />
Mylinčioji siela, ar niekad negirdėjai tylaus Dieviškojo Kalinio nusiskundimo,<br />
sklindančio iš Tabernakulio: Žmonės man rodo daugiau pagarbos negu meilės. Aišku,<br />
priimu jų pagerbimus, bet geidžiu turėti jų širdis, nes nuo tos visos pagarbos<br />
jaučiuosi tarp jų lyg viršininkas, kurio varžomasi, lyg monarchas, kurio galybės<br />
bijomasi. Labiausiai ko noriu, tai vaikiško atsidavimo, jautrumo, paprastumo. Turiu<br />
žmogišką širdį. Noriu daugiau pasitikėjimo, daugiau atviro nuoširdumo, daugiau<br />
laisvės tarp manųjų vaikų ir manęs…<br />
JĖZUS SIELVARTAUJANTIS<br />
Mano siela mirtinai nuliūdusi (Mk 14,34)<br />
Prieš dvidešimt amžių, kai apie mane dar niekas negalvojo, niekas įtarti negalėjo,<br />
kad kada nors gyvensiu, jau tada viena Širdis mane mylėjo, rūpinosi mano laime,<br />
liūdėjo dėl būsimųjų mano nuodėmių. Krikščionių padavimas pasakoja, kad kai Jėzus<br />
paaugo ir pradėjo ateiti prie dirbančio Juozapo, kartą, paėmęs du medžio gabaliukus,<br />
sudėjo juos kryžiaus pavidalu ir nunešė parodyti Švenčiausiajai Mergelei. Tai matant<br />
Motinos akys prisipildė ašarų, o Jėzaus širdis – liūdesio.<br />
Koks sielvartas Širdžiai tos Motinos ir to Sūnaus, kurie viską iš anksto regėjo. Ir<br />
kuo labiau artėjo ta diena, tuo nuožmesnis darėsi skausmas. Keletas Evangelijos<br />
žodžių mums kalba apie tai, ko net mūsų širdis negalėtų atspėti. Vieną dieną eidamas<br />
per Galilėją Jėzus tarė mokiniams: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas. Ir<br />
jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels (Mt 17,22-23). O mokiniai labai nuliūdo (Mt<br />
17,23).<br />
Kitą kartą eidamas į Jeruzalę, Jėzus paėmė su savimi dvylika savo mokinių ir jiems<br />
kalbėjo: Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų<br />
kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis,<br />
nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių (Mt 20,18).<br />
Ir net Jo šlovės dieną, atsimainymo metu ant Taboro kalno, Mozė ir Elijas kalbėjosi<br />
su Juo apie žiaurią kančią, kurią turės iškentėti Jeruzalėje.<br />
28
Ir po dvidešimt amžių širdyse, visada tokiose šaltose, sukyla gailestis, skaitant tuos<br />
Evangelijos žodžius: Jėzus labai susijaudino ir tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:<br />
vienas iš jūsų išduos mane’ (Jn 13,21). Bet geradaris Jėzus, pamiršęs savąją kančią,<br />
dar pridūrė, paguosdamas savo mokinius: Jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl<br />
pamatysiu; tada jūsų širdis džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų neatims (Jn<br />
16,22).<br />
Jėzus tuos žodžius kalbėjo pakeliui į Alyvų kalną. Kai atėjo, pradėjo liūdėti ir<br />
sielvartauti, ir jiems tarė: Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu<br />
su manimi (Mt 26,38). Jėzus tartum paniro į priešmirtinį nerimą, o kruvinas prakaitas<br />
apliejo visą Jo kūną, persunkė Jo drabužius ir ant žemės lašėjo.<br />
Tokį sielvartą Jėzus iškentėjo dėl mūsų nedėkingumo. Numatė tada, kad tokie<br />
dideli kentėjimai atneš taip maža vaisių; kad daug žmonių praeis pro Jo kryžių, kad<br />
daugelis nenorės Jo pažinti; dar blogiau – piktžodžiaus ir stengsis paprastas sielas nuo<br />
Jo atitolinti; be to, kad nesuskaičiuojama daugybė sielų net Jo vardo niekad neišgirs.<br />
Gerasis Mokytojau, atleisk mums mūsų kaltes, kaip kad ant kryžiaus atleidai, ir<br />
visiems žmonėms suteik gausių malonių, kad visi Tave pažintų ir pamiltų.<br />
Myliu Tave, o Jėzau, noriu Tave paguosti meile ir kantrybe!<br />
JĖZUS UŽ MUS MIRŠTA<br />
Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome<br />
nusidėjėliai (Rom 5,8).<br />
Nėra didesnio meilės įrodymo, kaip kentėti už mylimąjį. Tai sakė pats Jėzus: Nėra<br />
didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13).<br />
Jėzus buvo geras žmonėms per visą savo gyvenimą. Tačiau paskutinę gyvenimo<br />
dieną davė tokio gerumo įrodymų, kurie nustebino dangų ir žemę. Kad išgelbėtų<br />
nuodėmingą žmogų ir įrodytų jam savo meilę, sutinka būti nuskandintas į<br />
pažeminimų ir kančių jūrą.<br />
Kad ką nors suprastume tame negirdėtame vidinių ir išorinių kančių telkinyje,<br />
reikalinga visų pirma susimąstyti apie giliausias Jėzaus kančios priežastis. Jėzus<br />
norėjo pirma pats iškentėti savame kūne visas kančias, kokias kada nors iškentėti<br />
turės kiekvienas Jo išrinktųjų. Dar daugiau, Jėzus savo kančioje turėjo atgailauti už<br />
visas mirtinas ir kasdienes nuodėmes kiekvieno žmogaus, kuris jau gyveno ar dar<br />
turėjo gyventi žemėje: už visas neteisybes, nešvankybes, žiaurumus, nedėkingumus,<br />
visus keiksmus, visus papiktinimus. Turėjo atgailauti už kiekvienos tokios nuodėmės<br />
blogį. O tas blogis yra beribis. Nes nuodėmė yra Dievo įžeidimas, paniekinimas, kurį<br />
žemės kirminas sviedžia į karalių Karaliaus veidą. Tas nuodėmių kalnas su visa jų<br />
begaline piktybe prislėgė Dieviškojo Atpirkėjo Širdį. Jis turėjo tiksliai ir smulkiai už<br />
viską atlyginti. Be to, Jėzus turėjo atlikti bausmę, užtrauktą tomis visomis<br />
nuodėmėmis. Turėjo atlyginti pilnai ir atlyginti vienas pats.<br />
Kaip galėjo vienas žmogus, tegul ir būdamas Dievas-Žmogus, tiek daug iškentėti<br />
širdimi ir kūnu, kad pilnai atlygintų Dieviškąjį Teisingumą? Mums tai lieka<br />
29
paslaptimi. Niekas, net Švenčiausioji Motina nepasiekė tos skausmo bedugnės,<br />
kurioje Jėzus mirė. Žinome tik tai, kad numirė iš skausmo.<br />
Žinome dar tai, kad Dievas Tėvas savo Sūnui suteikė kūną ir širdį, pritaikytus<br />
kentėti ir jiems davė tokį imlumą bei paslaugumą, kad kentėjimai galėjo pasiekti lygį,<br />
kokio reikalavo Teisingumas.<br />
Pagaliau žinoma, kad ir Dieviškasis Teisingumas ir pragaro įniršis taip be galo<br />
didino kančias ir jas taip baisiai įvairino, jog vargšė Auka tiesiog nuskendo skausmo<br />
jūroje: Vandens gelmėse atsidūriau, virsta per mane vilnys (Ps 68,3).<br />
Jėzus buvo surištas, tampomas, mušamas, Jo kūnas geležimis sudraskytas, galva<br />
sužeista aštriais erškėčiais, veidas apspjaudytas bjauriais skrepliais; pečiai prislėgti<br />
kryžiaus medžio, rankos ir kojos prikaltos vinimis; nariai ištampyti, nervai sudarkyti,<br />
sąnariai išnarstyti, barzda išrauta, lūpos iš troškulio sukepusios, akys krauju užlietos,<br />
ausys keiksmažodžiais užgautos.<br />
Ginkluotos minios buvo suimtas Alyvų sode, Ano įžeistas kaip apsišaukėlis<br />
pranašas, Piloto apkaltintas tautos suvedžiojimu ir melavimu, Erodo išjuoktas kaip<br />
beprotis, minios pripažintas blogesniu už žmogžudį Barabą ir vertu mirties, atiduotas<br />
kareivių patyčioms kaip apsimetėlis karalius, pajuoktas sinagogos vyresniųjų, tautos<br />
vergų ir nusikaltėlio, kartu su Juo nukryžiuoto.<br />
Ir visi, draugai ir priešai, prisidėjo prie tos kančios. Dangaus Tėvas – Savo griežtu<br />
teisingumu, pragaras – įniršimu, Judas – išdavyste, mokiniai – bailumu, <strong>Petras</strong> –<br />
išsižadėjimu, tarnai – įžūlumu, kareiviai – žiaurumu, kunigų vyresnieji -<br />
klastingumu, Pilotas – pataikavimu žmonėms, Erodas – panieka, minia –<br />
nedėkingumu, šventos moterys – savo bejėgiu gailesčiu, o Dievo Motina – savo<br />
nepaguodžiamu skausmu.<br />
O visus tuos kentėjimus papildė ir juos be galo padidino – tai Dangiškojo Tėvo<br />
apleidimas, kurį patyrė Jėzaus šventa žmogystė ir kuris Jam išplėšė tą perskrodžiantį<br />
šauksmą, skausmu pervėrusį Marijos Širdį: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane<br />
apleidai?! (Mt 27,46).<br />
Mieloji siela, ilgai ir smulkiai apmąstyk tavojo Jėzaus kančią: niekad nepasieksi tos<br />
prarajos dugno. Ir paklausk savęs, dėl ko visi tie kentėjimai?<br />
Jų reikėjo vien tam, kad atpirktų tavo nuodėmes ir įgytų tavo meilę.<br />
Tad išsiugdyk išganingą ir begalinį pasibjaurėjimą nuodėme, o paskiau pasiryžk<br />
duoti Jėzui tai, ko Jis iš tavęs taip labai trokšta: atiduok Jam savo širdį.<br />
Mano Jėzau, myliu Tave!<br />
Šiuos žodžius, taip brangius Jėzaus Širdžiai, kartosiu nuolatos: jie bus mano<br />
dvasinio gyvenimo pradžia, vidurys ir pabaiga.<br />
JĖZUS – EUCHARISTIJA<br />
Aš esu gyvoji duona (Jn 6,51).<br />
Atrodytų, kad atidavęs už mus gyvybę, Dieviškasis Mokytojas jau nebeturėjo ką<br />
mums duoti. Ir jei kadaise būtume kartu su Juo gyvenę, mes nebebūtume galėję Jam<br />
pasiūlyti dar kitokio būdo Savajai meilei mums išreikšti.<br />
30
Tačiau begalinė Išmintis ir Gerumas turėjo atsargoje geradarybę už visas didesnę,<br />
kuri didumu, pastovumu, visuotinumu turėjo viršyti visas kitas, kiekvieną iš jų<br />
pakeldama tam tikru laipsniu, jų vertę ir veiksmingumą prailgindama net ligi amžių<br />
pabaigos.<br />
Iš tiesų Jėzus yra nuostabus. Atsidavė žmonėms gimdamas dėl jų iš Mergelės,<br />
gyvendamas su jais, pasiaukodamas už juos, o štai Šventoji Eucharistija visas tas tris<br />
geradarybes atnaujina nesuprantamu būdu.<br />
Kiekvieną dieną kunigų rankose Jėzus užgims taip realiai, kaip kadaise gimė iš<br />
skaisčiausios Mergelės Marijos. Tad Jo atėjimas nebus laikinas. Tas Jėzus, kuris<br />
trisdešimt trejis metus buvo su žmonėmis, dabar tarp jų įsteigė savo buveinę visam<br />
laikui. Kiekvienas galės prie Jo prisiartinti, pateikti Jam savo prašymus, patikėti<br />
sielvartus, o visų pirma – Jam išreikšti savąją meilę. Kadaise Juozapas Arimatietis Jį<br />
turėjo aplankyti naktį, o dabar visi be baimės gali buvoti kada tik nori. Pagonys<br />
kreipėsi į Pilypą prašydami, kad praneštų Viešpačiui, jog jie trokšta su Juo pakalbėti;<br />
dabar gi kiekvienas, net nusidėjėlis, gali nesiklausdamas ateiti, ir visada iškart bus su<br />
dievišku gerumu priimtas.<br />
Gal pavydėsime tiems ištikimiesiems, kurie dalyvavo didžiojoje Kryžiaus Aukoje,<br />
kai pasaulio Viešpats mirė už savo vergus? Čia apdairi Jėzaus meilė paliko mums<br />
šventąsias Mišias – nekruviną, bet tikrą Kalvarijos dramos atkartojimą, kur<br />
kiekvienas ištikimasis gali pasinaudoti begaliniais tos Aukos nuopelnais, arba juos<br />
aukoti už sielas, kurias trokšta išgelbėti.<br />
Ir taip bus net ligi paskutinės pasaulio dienos, nes Jėzus pažadėjo, kad mūsų<br />
nepaliks našlaičiais, kad pasiliks su mumis ligi amžių pabaigos.<br />
Tačiau yra kai kas dar nuostabesnio. Jėzui per maža būti tik mūsų Svečiu šventame<br />
Tabernakulyje. Jis nori mumyse gyventi Kūnu ir Siela, žmogiškumu ir Dieviškumu.<br />
Kad geriau pasiektų mūsų širdį, kurios meilės trokšta, pasidaro mūsų maistu,<br />
prasiskverbia į mūsų žmogiškosios būtybės vidų, apima mūsų galias, jas apvalo,<br />
pripildo ir pakeičia. Todėl Jis ir skelbia: Aš esu gyvoji duona; jei nevalgysite<br />
Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo.<br />
Jėzus yra gyvoji Duona; Jis yra Gyvenimas, todėl, norėdamas pilniau juo su mumis<br />
pasidalinti, liepia mums Jį valgyti ir gerti. Valgyk gyvenimą, - sako šv. Augustinas. –<br />
gerk gyvenimą, ir taip turėsi tobulą gyvenimą.<br />
Kokius gi stebuklus daro geranoriškoje sieloje Tas, Kuris ateina vien tam, kad<br />
duotų? Jis yra gyvenimo Esmė: Kas mane valgo – sako Jis – bus gyvas per mane.<br />
Jis yra Šviesa: kai prisiartina, bet kokia tamsa iškart išnyksta.<br />
Jis yra Meilė: kuri gi širdis, nors būtų ir ledinė, neištirptų, kuomet karšta būtybė,<br />
begalinė Meilė, iš visų pusių ją apima ir persunkia? Tas visas malones Jėzus turi<br />
paruošęs iki amžių pabaigos kiekvienai sielai, kuri tik panorės pas Jį ateiti.<br />
Tačiau Švenčiausios Eucharistijos įsteigimui Jėzus turėjo įveikti kalnus kliūčių. Bus<br />
sužadintas nepasitikėjimas tų, kurie nenori tikėti Jo meile. Taip pat bus daug<br />
įžeidinėjimų. Numatė, kad amžių bėgyje Jo priešai stengsis Meilės sakramente Jį<br />
įžeisti, grobs konsekruotas Ostijas tam, kad savo nedorose sueigose jas išniekintų<br />
keiksmais ir nešvankybėmis. Dar turėjo susidurti su tikinčiųjų abejingumu, ar net<br />
blogiau – su kai kuriais kunigais, kurie konsekruos tik tam, kad Jį įskaudintų ir<br />
31
nugramzdintų į akmeninę širdį. Tai, be abejonės, buvo skaudžiausia Jėzaus Širdies<br />
kančia, tai Judo pabučiavimas, kartojamas amžių bėgyje.<br />
Tad Jėzus žinojo visa, kokie Jo laukė įžeidimai, išniekinimai, nedėkingumai,<br />
abejingumai – jeigu Jis pasiliks tarp mūsų. Tačiau taip pat žinojo, kad kai kurios<br />
sielos Jį atsidavusiai mylės net ligi mirties. Žinojo, kad paprastoms sieloms Jo<br />
buvimas suteiks džiaugsmo, paguodos ir jėgos. Argi Jis galėjo, būdamas toks geras,<br />
joms atsakyti tokių malonių?<br />
Esi sakęs, Jėzau, šventajai Matildai, kad bitė su mažesniu godumu veržiasi į gėlės<br />
taurelę čiulpti medaus, negu kad tavoji Širdis skuba pas sielą, geidžiančią Tave<br />
priimti. Aš tuo tikiu, gerasis Mokytojau. Tad ateiki, Dieviškoji Bite - Tau plačiai<br />
atskleisiu savo sielos taurę. Įeik į mano širdies gelmę ir mane mylėki! Kas daugiau<br />
belieka skurdžiai gėlei, neturinčiai kvapo nei patrauklumo, kaip atsiduoti Tavajai<br />
meilei, kuri nežiūri nei mano nuopelnų, nei savybių, o tik geros valios.<br />
JĖZUS YRA VISKUO VISAME<br />
Visa sutverta per Jį ir Jam (Kol 1,16).<br />
Jėzus yra Pradžia ir Pabaiga, Alfa ir Omega. Buvo vakar, yra šiandien ir bus per<br />
amžius! Jėzus savyje jungia ir vienija Dieviškąjį pasaulį ir sutvertąjį pasaulį. Savo<br />
Asmenyje Jis pakelia, pašventina ir pakeičia gamtos bei malonės pasaulius ir juos<br />
savimi perkelia į nesutvertąjį malonės pasaulį.<br />
Jėzus yra sutvertojo pasaulio centras. Viskas Jo sutverta, per Jį egzistuoja, vystosi ir<br />
tobulėja. Jėzus yra bet kokio tvarinio pradininkas; dangiškojo Tėvo mintyje pasaulis<br />
tik tam egzistuoja, kad Jėzui teiktų naujas sielas, kurias Jis turi pakeisti į Save.<br />
Jėzus yra istorijos centras. Savo pranašams liepia surašyti Senojo Įstatymo istoriją,<br />
vieną paskui kitą sekančias valstybes, revoliucijas ir karus. Atėjęs į žemę, keliais<br />
žodžiais, tartum atsitiktinai pokalbyje ištartais, nurodo svarbiausių ateities istorijos<br />
įvykių eilę.<br />
Jėzus yra viso pasaulio veiklos centras. Kaip buvo vakar, taip yra šiandien ir bus<br />
rytoj. Ir kuo labiau abejinga ir priešiška visuomenė nori nustumti religinius<br />
klausimus, tyliai apeiti Bažnyčią ir Kristų, tuo dažniau žvelgiama į Popiežių, tuo<br />
labiau išauga ir sustiprėja Kristaus Vietininko galia ir reikšmė.<br />
Jėzus yra kiekvienos tikros civilizacijos židinys. Ten, kur Jis viešpatauja, su Juo<br />
klesti mokslas, menas ir meilė. Ten, kur Jis praėjo, tamsa sumažėjo, papročiai<br />
sukultūrėjo, žmonės tapo mažiau žiaurūs.<br />
Kristaus tiesa savo spindėjimu perkeitė visuomenę, šeimą ir asmenybę, o<br />
barbariškumo vietą užėmė civilizacija.<br />
Jėzus yra proto Saulė. Kuo labiau žmonės nori užtemdyti Jo šviesos spindesį, tuo<br />
daugiau ji žėri ir apšviečia. Amžių bėgyje pragaras nesiliovė kurstyti schizmas, kad<br />
tuo suskaidytų protus ir juos atplėštų nuo Jėzaus. Rezgė nesuskaitomas erezijas, kad<br />
užtemdytų Kristaus tiesą. Vartojo gudrumą, melą, prievartą, civilinės valdžios<br />
pagalbą, kad suniekintų Kristaus mokslą.<br />
32
Bet viskas buvo veltui: Jėzus budi, tiesa pasilieka. O tuo metu, kai visos klaidos<br />
suskyla į daugelį sektų, praranda pagrindą ir pačios sunyksta, tiesos rūmas darosi vis<br />
puikesnis.<br />
Žibintas, kurį Jėzus uždegė, apšviečia ne tik tikėjimo ir papročių tiesas, bet taip pat<br />
pasaulietiškus mokslus, padeda suvokti visa tai tvarkančius dėsnius, viso to pamatus<br />
ir nuostabią vienybę, kuri viską jungia su pirmąja Priežastimi – Dievo Žodžiu,<br />
amžinąja Išmintimi, šviesybių Šviesa, nesutvertąja Tiesa.<br />
Nepataikaudamas protui ir širdžiai, Jėzus patraukė įžymiausius pasaulio protus,<br />
išsiskiriančius giliomis ir visapusiškomis žiniomis. Jėzaus mokslas yra tvirtas, jis<br />
nepataikauja puikybei ir aistroms: išpuikusiam žmogiškajam protui Jo paslaptys lieka<br />
nesuprastos.<br />
O Jėzau, Tu garbingai valdai protus. Apie tai liudija visi amžiai, neatsilieka ir mūsų<br />
modernūs laikai. Kartais, kai pusinis mokslas atskyla nuo Jėzaus ir patenka į<br />
racionalizmo bei modernizmo bangas, pilnas ir gilus mokslas ieško galutinės<br />
priežasties ir sutinka Jėzų Kristų.<br />
Jėzus yra visokio meno šaltinis. Jis pats yra Dieviškojo Menininko didžiausias<br />
Šedevras. Jis – tobuliausias grožis, kurį begalinė Išmintis ir Galia išreiškė regima<br />
forma. Būtent Jo tobulumą ir puikumą tūkstančiais būdų apdainuoja, piešia ir atkuria<br />
visa sutvertoji gamta. Be Jo nėra tvarkingumo nei harmonijos; nėra žavingumo nei<br />
puikumo, nei skaistumo, nei grožio. Jis yra Dieviškasis Pavyzdys, savyje turintis<br />
visokį idealą. Jo asmenybė, Jo gyvenimas, Jo kančia, Jo šventumas įkvėpė visų laikų<br />
menininkų talentus. Net patys to nesuvokdami, Jo idealų grožį savo kūryboje išreiškia<br />
ir tie, kurie nenori Jo pripažinti.<br />
Jėzus yra visokio gerumo pasaulyje židinys.<br />
Įsteigdamas Dieviškąją Eucharistiją Jis visas atsidavė su savąja labdaringo gerumo<br />
dvasia. Paliko mums savo gailestingą Sielą, Savo mylinčią Širdį, iš kurios, kai Jis<br />
gyveno žemėje, sklido į žmones visokios geradarybės. Ta gailestingoji Siela įsikūnijo<br />
tūkstančiuose krikščionių, kurie pasišventė ligonių ir nelaimingųjų slaugymui. Kas<br />
suskaičiuos prieglaudas, ligonines, visokių rūšių įstaigas, kuriose mergelių rankos<br />
gydo visokiausias žmonių negalias? Šitie Karalių Karaliaus sūnūs ir dukros aukoja<br />
gyvenimą, atiduoda savo jaunystę, ateitį, turtą ir sveikatą, kad palengvintų ir padėtų<br />
kitiems, nepažįstamiems, galbūt nedėkingiems.<br />
Kas gi jiems įdiegė tą atsižadėjimo mokslą, jei ne Jėzus, kuriam buvo gaila luošų ir<br />
ligonių likimo, kuris gydė visas ligas, kuris nesibodėjo dieviškomis rankomis lytėti<br />
vargšus raupsuotuosius, kad juos apvalytų?<br />
Prieš kelis dešimtmečius [XIX a.] japonų valdžia, išsigandusi raupsų plitimo, įsakė<br />
surinkti į nurodytą vietą visus nelaiminguosius, užsikrėtusius ta baisia liga. Vaikai<br />
atidavinėjo tėvus, vyrai žmonas. Taip buvo surinkta iš visų vietovių tūkstančiai<br />
raupsuotųjų. Ten buvo iškasta didžiulė duobė, į ją sumesti visi nelaimingieji, ir užpilti<br />
kalkių sluoksniu!<br />
Tuo pačiu metu, toje pačioje Japonijoje, netoli nuo tos vietos, katalikų vienuoliai ir<br />
vienuolės, palikę savo tėvynę, šeimas, gimtuosius namus, pasišventė ligoninėse, savo<br />
lėšomis pastatytose, slaugyti raupsuotuosius pagonis: perrišinėjo jų dvokiančias<br />
žaizdas, maitino juos, guodė, būdami įsitikinę, kad dėl savojo pasišventimo jie patys<br />
kada nors užsikrės ta baisia liga, kas iš tiesų ir įvykdavo.<br />
33
Kas išmokė tas sielas tokio heroizmo? Tai Jėzus, esantis jų kuklioje koplyčioje, kurį<br />
kasdien jie priima šv. Komunijoje. Ko išmokė tas didžiadvases sielas, tokį pat<br />
įkvėpimą Jis teikia ir tūkstančiams kitų visoje žemėje, visų nelaimingųjų ir<br />
vargstančiųjų labui.<br />
Toji meilė, kuri spinduliuoja iš šventojo Tabernakulio, apima visus mūsų poreikius<br />
ir visus žmogiškus vargus. Nėra tokio vargo, kuris negautų pagalbos; tokio moralinio,<br />
protinio ir fizinio poreikio, kuris būtų užmirštas ir dėl kurio neatsirastų mokyklos,<br />
ligoninės, lopšelio ar valgyklos.<br />
Eucharistijos Jėzau, Tu patrauki mylinčias sielas, sužavi skaisčias sielas, pažadini<br />
didžiadvasiškas, pakeli nupuolusias, guodi atgailojančias!<br />
Eucharistijos Jėzau, Tu esi Šaltinis, iš kurio sklinda į pasaulį visos malonės ir<br />
visoks atleidimas nuodėmingai žmonijai. Tu esi Saulė, iš kurios sklinda visi šviesos<br />
spinduliai, kartais dar prasiskverbiantys pro naujosios pagonybės sutemas. Esi<br />
Altorius, nuo kurio kyla į Dangiškąjį Tėvą nepaliaujamas meldimas pasigailėti!<br />
Eucharistijos Jėzau, aukojamas ant altoriaus, Tu nuramini Savyje viską, vieniji<br />
pasaulį su savo Dangiškuoju Tėvu, suteiki balsą kiekvienam tvariniui, dar<br />
tebesančiam žemėje ir laukiančiam savojo išvadavimo, suteiki vertę visoms aukoms,<br />
kurias nuo amžių aukojo visokiausių religijų tautos. Tu esi Avinėlis paaukotas jau<br />
pasaulio pradžioje!<br />
JĖZUS – ŠIRDŽIŲ KARALIUS<br />
Jis yra mūsų sutaikinimas (Ef 2,14).<br />
Kokia kukli buveinė tas mažas Tabernakulis, kuriame Jėzus buvoja dieną ir naktį; o<br />
kaip dar prastesni duonos ir vyno pavidalai, už kurių Jis slepiasi! Tačiau ta balta<br />
mažytė Ostija sudaro viso dvasinio pasaulio centrinį tašką. Tai kelrodė žvaigždė, apie<br />
kurią buriasi visos geros valios širdys. Tie, kuriuos patraukia Jos žavesys, randa<br />
ramybę, laimę ir meilę, o kurie praeina pro šalį, betiksliai slankioja po pasaulį,<br />
vilkdami paskui save neišsipildžiusių troškimų ir apgaulingų vilčių grandinę.<br />
Jėzus sutvėrė tokią žmogaus širdį, širdį taip nuostabiai didelę, kad joks tvarinys jos<br />
negali užpildyti, jokia žmonių pagarba jos nepatenkina, jokios žmogiškos meilės jai<br />
neužtenka. Ji turi sugrįžti į savąjį Centrą, į Jėzų, arba likti sąmyšio, nerimo ir<br />
nusiminimo kankine.<br />
Žmogus trokšta laimės, vaikosi jos visomis priemonėmis, jos siekia visomis<br />
jėgomis, tačiau tos laimės ieškodamas šalia Kristaus, jos niekad negali surasti.<br />
Fatališkas būdas jį nuolat verčia vaikytis to, kas vadinama laime, o kai galvoja, kad<br />
jau ją įgijo, pamato, jog vaikėsi šmėklą. Dar daugiau, vietoj laimės žmogus kas<br />
žingsnis sutinka skausmą. Jis, kuris jaučiasi sutvertas laimei ir kurios nesulaikomai<br />
siekia, įgyja tik apgaulę ir nusivylimus, kaip vienintelį savo pastangų vaisių.<br />
Kas suskaičiuos visus kentėjimus, kuriuos jis gali sutikti: kūno kentėjimus, sielos<br />
kentėjimus, išorinius persekiojimus, vidinius nemalonumus, proto abejones, širdies<br />
neramumus, sveikatos sutrikimus, turto ar gero vardo praradimus.<br />
34
Žmogaus kentėjimų šaltinis yra jo organizme, vaizduotėje, širdyje, o taip pat kitų<br />
žmonių nepalankume ar neapdairume, nenumatytuose įvykiuose, gamtos dėsniuose ir<br />
įvairiose aplinkybėse, nepriklausančiose nuo žmogaus valios.<br />
Tad kaip nelaiminga širdis, kuri kenčia, Jėzaus mokykloje neišmokusi pažinti<br />
kryžiaus. Bėga nuo kentėjimų, nekenčia jų, keikia, o vis tik juos turi nešti.<br />
Žmogus ne tik laimės ieško, bet taip pat nori gyventi, ir gyventi be galo. Čia ir vėl<br />
paslaptis, vėl nauja kančia vargšei žmogaus širdžiai, nepažįstančiai Jėzaus. Žmogus<br />
jaučiasi sutvertas amžinybei, o supranta, kad turės mirti. Turi savisaugos instinktą, be<br />
to, ir sąmoningai nori gyventi, tačiau visur prieš save regi didžiulį mirties šešėlį.<br />
Kovoja už egzistenciją, o žino, jog kovoja veltui; grumiasi iki galo, nors supranta,<br />
kad bus žiauriai nugalėtas.<br />
Tad kaip nelaiminga širdis, kuri nutolo nuo Jėzaus! Prigimtis nesulaikomai verčia<br />
priešintis mirčiai, bet sąmonė įspėja, kad tuščios visos jo pastangos. Pasibaigus<br />
paskutinei kovai, jo žmogiškoji būtis išnyks, o nemirtingumo viltis, kurią puoselėjo<br />
visą gyvenimą, bus palaidota, jo manymu, kartu su kūnu...<br />
Tik Tu, gerasis Mokytojau, esi Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Tik Tu gali pilnai<br />
patenkinti manąjį pastovios laimės, amžino gyvenimo ir beribės meilės troškimą.<br />
Žmogus ne tik trokšta laimės ir gyvenimo, bet taip pat nori mylėti. Šis noras<br />
pasireiškia kaip stipriausia, nepriklausoma aistra, kurios niekas, išskyrus Jėzų, negali<br />
pasotinti.<br />
Žmogus nori mylėti. Jis aistringai prisiriša prie visko, kas gera ir gražu. Nori savyje<br />
įkūnyti, įsavinti dalyką, kuris jį sužavėjo. Klaidingai įsitikinęs galvoja, jog visur suras<br />
meilę, o tačiau sutinka tik nusivylimą. Jokia žmogiška širdis negali pilnai jo širdies<br />
suprasti, prisitaikyti prie jos užgaidų, patenkinti visus jos reikalavimus, atspėti visus<br />
poreikius. Ji trokšta vis didesnio artumo, abipusio supratimo ir švelnaus palankumo.<br />
Deja, kuo ilgiau džiaugiasi įgytuoju mylimu tvariniu, tuo daugiau trūkumų ir ydų<br />
jame suranda. Ir net jeigu surastų širdį, sugebančią patenkinti visus troškimus (kas<br />
yra neįmanoma), tai ir tada laimę drumstų mintis, jog tą širdį netrukus teks prarasti.<br />
Visada trokšti ir niekur nerasti patenkinimo, būti išalkusiam ir ištroškusiam meilės,<br />
o niekad nepasisotinti, svajoti apie idealią meilę, bet niekur jos nerasti – tai toks<br />
skurdus žmogaus likimas. Nebent nuvargęs ir nusivylęs atsigręžtų į Tą, kuris yra<br />
pasakęs: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!<br />
(Mt 11,28).<br />
Tiktai Jėzuje žmogus gali rasti viską, ko trokšta: ir gyvenimą, ir laimę, ir meilę –<br />
visa tai be ribų, nes Jėzus yra širdžių Karalius. Esmėje tarp Jėzaus ir mūsų širdžių nuo<br />
amžių pradžios yra gili ir paslaptinga priklausomybė. Jėzaus ir žmogaus širdys tapo<br />
lyg nuostabiai suderintomis arfos stygomis, taip puikiai sujungtomis, kad vienos<br />
virpesys tą pačią akimirką turėjo sužadinti atsakomąjį kitos skambesį.<br />
Tai paslaptis niekad neblėstančio palankumo, kurį Jėzus rodo žmogui, netgi<br />
nupuolusiam, net neištikimam ir tūkstančius kartų nedėkingam. Tai išaiškinimas tų<br />
širdingų žodžių, kuriuos yra ištaręs: Mano pasigėrėjimas būti su žmonių vaikais (Pat<br />
8,31). Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu (Mt<br />
11,28).<br />
Saitas tarp Jėzaus ir žmogaus yra toks stiprus, kad net ilgiausiai trunkanti<br />
neištikimybė negali jo nutraukti. Prietarai ir aistros gali ilgam užgožti visus<br />
35
kvietimus, bet kokį širdies polinkį į Dievą, tačiau tas Dieviškasis palankumas sielos<br />
gilumoje vis tiek išlieka. Galbūt kada nors, bėgant metams, jis pabus ir siela atsilieps<br />
į Jėzaus kvietimą. Tai priežastis atsivertimų, įvykusių po keturiasdešimties,<br />
penkiasdešimties nuodėmingo gyvenimo metų, išgirdus vieną žodį per pamokslą ar<br />
kalbantis su bičiuliu, atsitikus nelauktam nuotykiui ar staigiam susijaudinimui.<br />
Jėzus yra širdžių Karalius. Jis jas sutvėrė, žino visus jų troškimus ir visas silpnybes.<br />
Jis anksčiau ar vėliau surenka prie savęs tuos, kurie atkakliai nuo Jo bėga.<br />
Be Tavęs, mano Jėzau, niekas negali manęs suprasti ir mylėti taip, kaip kad noriu<br />
būti suprastas ir mylimas. Todėl, o gerasis Mokytojau, viskas mane sieja prie Tavęs:<br />
mano būgštavimai ir troškimai, mano vertybės ir net mano ydos. Visos mano galios<br />
krypsta į Tave, visi mano širdies atgarsiai Tau kartoja: Pasilik su manimi – man reikia<br />
Tavo meilės, Tavo atlaidumo, Tavo gerumo, Tavo begalinės kantrybės!<br />
JĖZUS – ISTORIJOS CENTRAS<br />
Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien,<br />
tas pats ir per amžius (Žyd 13,8).<br />
Visas Senasis Testamentas yra pilnas Jėzaus. Kuo labiau viskas jame primena<br />
atsitiktinumą, tuo lengviau skaisti akis pastebi didžius ketinimus, ruošiant kelius<br />
amžinajam pasaulio Karaliui, kai Jis ateis dėti savo Karalystės pamatų.<br />
Jėzus buvo vakar, yra šiandien. Nuo Savo atėjimo į žemę joje viešpatauja nežiūrint<br />
priešų. Varganas ir nežinomas šitam pasauliui, gimęs iš nežinomos Mergelės,<br />
menkoje vietoje, persekiojamas savo tėvynainių pavydo, paniekos ir neapykantos,<br />
Jėzus tyliai paruošė Naujojo Testamento istoriją net ligi pasaulio pabaigos.<br />
Vieną vakarą ant ežero kranto paskelbė keletui žvejų, jog pastatys savo Bažnyčią,<br />
kurios pamatu bus vienas iš jų, <strong>Petras</strong>, kuris triskart Jo išsigynė. Ta Bažnyčia<br />
užpildys pasaulį, ir pragaro vartai jos nenugalės.<br />
Jeigu išdidusis Romos cezaris Augustas būtų girdėjęs tuos žodžius, jis būtų<br />
atlaidžiai šyptelėjęs, kaip kad šypsosi šiuolaikiniai netikėliai, laikomi pasaulio<br />
valdovais. O tačiau ta Bažnyčia yra įsteigta. Nei persekiojimai, nei erezijos, nei<br />
schizmos, nei jos vaikų atsimetimai nepajėgė jos sugriauti nei sumažinti<br />
gyvybingumo.<br />
Kitą kartą tas Jėzus, dailidė, kilęs iš niekinamo Nazareto miestelio, skelbia, kad kai<br />
Jis bus pakeltas virš žemės, visus prie Savęs patrauks. Apaštalai tikriausiai nesuprato<br />
tų keistų žodžių, o Jėzus plačiau tos minties neaiškino, apsiribojęs pasaulio istorijos<br />
apibūdinimu.<br />
Netrukus po to įvyko kruvina Kalvarijos drama. Kristaus priešai triumfavo. Prisiekė<br />
išbraukti Jį iš gyvųjų tarpo, kad net Jo vardo niekas neprisimintų. Ne tik išbraukė, bet<br />
dar išgėdino ir prakeikė.<br />
Ir štai tas Žmogus garbingai keliasi iš kapo, kuriame net Jo atminimas turėjo<br />
išnykti! Ir štai tas kryžius, ant kurio mirė spindėdamas garbe!<br />
36
Iš pasaulio pakraščių skuba į Golgotą susijaudinusių ir atgailojančiųjų minios.<br />
Milijonai senių, moterų, silpnų vaikučių atsiduoda ugnies, kardo ir laukinių žvėrių<br />
mirčiai, kad įrodytų, jog myli Dieviškąjį Nukryžiuotąjį.<br />
Pasaulio valdovai nerimauja, matydami tą garbinimo srautą, užplūstantį jų<br />
karalystes, todėl stengiasi jį sulaikyti ant Kalvarijos. Dėl to uždraudžia Jėzų Kristų<br />
dievinti, garbinti ir mylėti. Tačiau kuo daugiau pralieja kankinių kraujo, tuo labiau<br />
srautas stiprėja ir kyla meilės banga, kol pagaliau nuneša užtvankas ir išplauna jų<br />
žemiškojo viešpatavimo pamatus.<br />
Jėzus dar yra pasakęs: Kas ne su manimi, tas prieš mane (Mt 12,30). Tuos žodžius<br />
pasakė susirinkusioms moterims, žvejams ir amatininkams. Fariziejai ir Rašto žinovai<br />
nedalyvavo toje minioje, kurią jie niekino. Oratoriai, mokytųjų Atėnų ir išdidžiosios<br />
Romos filosofai tikriausiai net negalvojo, kad jų svarstymai apie nežinomąjį pranašą<br />
turi grėsmę būti ne su Juo.<br />
Tuo tarpu Jėzus rašė būsimųjų amžių istoriją. Jo mokslas, pilnas meilės ir<br />
atsižadėjimo, greit išplinta iš Rytų į Vakarus. Praėjus keleriems metams po<br />
Galilėjiečio mirties, Jo principai skelbiami ir žmonių priimami svarbiausiose pasaulio<br />
šalyse. Net Romos cezarių rūmai prisipildo krikščionių, ir kuo labiau juos naikina,<br />
tuo daugiau žemė jų kildina. Pasaulyje kūrėsi dvi didžiulės stovyklos: Kristaus<br />
šalininkai ir Jo priešininkai. Visi reikalai, politika, menas nublanko prieš tą klausimą:<br />
Ar esi krikščionis?, arba: Ar esi prieš Kristų?<br />
Būsimieji amžiai dar labiau pagilino bedugnę tarp Kristaus sekėjų ir priešininkų.<br />
Šiandien, praėjus dviems tūkstančiams metų, įvykus kelioms dešimtims politinių,<br />
ekonominių ir religinių perversmų, keliskart per pasaulį nuėjus tolerancijos,<br />
skepticizmo ir abejingumo bangoms, religinis klausimas tarp pasaulio rūpesčių<br />
pasiliko pirmoje vietoje.<br />
Jeigu mūsų akys būtų pakankamai skaisčios, galėtume skaityti tą knygą, kuri<br />
rašoma mūsų laikais; matytume prasidedantį grupavimąsi dviejų didžiulių jėgų,<br />
kurios prieš pasaulio pabaigą atsistos viena prieš kitą: tikros katalikybės ir visiško<br />
netikėjimo arba racionalizmo, su visomis pasekmėmis minties, politikos ir<br />
ekonomikos srityje.<br />
Matytume, kas yra ta didžioji Babelė, ta tautų suvedžiotoja. Matytume, kas tai per<br />
žvėris su septyniomis galvomis ir dešimčia ragų, kuris piktžodžiauja Dievui ir<br />
persekioja šventuosius. Kartu su šv. Jonu stebėtume atvirą dangų ir Dievo Sūnų,<br />
pasirodantį žaibuojančiu žvilgsniu, su karūna ant galvos, kad Savo burnos dvelksmu<br />
nutrenktų Antikristą.<br />
Iš tiesų Jėzus Kristus per amžius gyvena ir karaliauja. Jis – karalių Karalius,<br />
valdovų Valdovas. Jis buvo vakar, yra šiandien ir bus per amžius!<br />
Kaip gi didis tas Jėzus, kuris mane myli, prie Kurio Širdies kasdien ilsiuosi, Kuris<br />
manajai širdžiai šnabžda dieviškąsias paslaptis, Kuris ištiesia ranką, kad<br />
neužsigaučiau į kelio akmenis!<br />
37
JĖZUS – AMŽIŲ PASLAPTIS<br />
Tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir<br />
kartoms (Kol 1,26).<br />
Tik Jėzus turi žinojimo ir gelmės raktus. Vien Jis gali nuimti septynis antspaudus,<br />
kuriais užantspauduota ateities knyga, skaityti jos paslaptis ir jas išaiškinti. Sutvertoji<br />
gamta, žmogaus protas ir širdis, visuomenė, istorija, Kristaus Bažnyčia, - visa tai yra<br />
knyga pilna paslapčių. Dievas visa tai paliko žmonėms nagrinėti ir svarstyti, tačiau be<br />
Jėzaus nieko neįmanoma ištirti nė paaiškinti.<br />
Ką reiškia tos anomalijos, tie priešingumai ir tie tariamieji trūkumai medžiaginiame<br />
pasaulyje, ir tas nuostabus tikslingumas, kuris niekad nesuklysta, ta Apvaizda, kuri<br />
niekad neapgauna?<br />
Ir kaip suderinti tą draugystės poreikį, kuris kamuoja žmogaus širdį, su savimeile,<br />
kurią jis visur sutinka; visuotiną žmonių siekimą bendrumo, vienybės ir meilės, su<br />
karais ir revoliucijomis, su opozicija, su kova ir neapykanta, kurie iš tų siekimų kyla?<br />
Kas gi yra tas nenugalimas teisingumo ir pusiausvyros poreikis ir ta nuolatinė<br />
nelygybė, gimdanti neteisybes, ta silpnųjų priespauda, vargšų išnaudojimas?<br />
Aukštinamas dorybės grožis, norima ją turėti, bet kartu ji šmeižiama ir<br />
persekiojama. Kiekvienas pripažįsta gėrio reikalą, o bejėgiškai stebi blogio pergalę.<br />
Ir istorija turi daugybę mįslių. Žmonės gana sauvališkai aiškina visokių įvykių<br />
pasekmes: įkuria arba panaikina valstybes, sudaro tautas, jas bet kaip valdo, viską<br />
tvarko pagal savo įgeidžius ir ambiciją. O tikrovėje pasaulio istorija paklūsta<br />
nekintantiems dėsniams. Nematoma ranka laiko to taip labai supainioto kamuolio<br />
siūlą. Esybė, kurios nemato ir matyti nenori, kurią norėtų apeiti – Ji yra visur, pagal<br />
Savo norą tvarko įvykius ir nuveda į Savo tikslą beprotišką žmogiškų aistrų žaismą.<br />
Kuo daugiau žmogaus protas darėsi laisvu ir nepriklausomu, tuo labiau vergavo<br />
savo prietarams ir kaprizams, tuo daugiau jautė poreikį būti priklausomu ir valdomu.<br />
Kuo daugiau žmonija klaidžiojo neteisybių keliais, tuo daugiau davėsi vedama į<br />
gyvenimo ir dorybės kelią.<br />
O tie visi tariamieji prieštaravimai tėra atskiros dalys to visuotino klausimo, su<br />
kuriuo kas žingsnis susiduriame regimajame pasaulyje, mene, moksle, asmeniniame,<br />
šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, ir net Bažnyčios gyvenime.<br />
Kovoja dvi substancijos, kurias reikalinga suderinti. Susiduria du priešingi<br />
reiškiniai, kuriuos tenka sujungti.<br />
Tai nepastovus, įnoringas veiksmas ir nepajudinamas dėsnis; tai inercija ir<br />
veiksmas, materija ir forma, galia ir poelgis, tai laisvė ir valdžia.<br />
Visur, kur žmogus savo pastangomis ko nors siekia gamtos srityje, arba mąstyme,<br />
moralėje, politikoje, ekonomikoje ar malonės sferoje, - visad sutinka tuos du<br />
pradmenis. Jeigu vieną kurį bandoma pašalinti, filosofijoje kyla klaidos, teologijoje ar<br />
moralėje – erezijos, politikoje ar ekonomikoje – sąmyšis, gamtinėje sferoje –<br />
bejėgiškumas ar nelaimės.<br />
Beribė konkurencijos laisvė materialinėje srityje iššaukia ūkinį piktnaudžiavimą,<br />
per didelį valdžios kišimąsi ir socializmą.<br />
Besąlyginė laisvė politikoje sukelia anarchiją, o kieta valdžia pavirsta į tironiją.<br />
38
Beribė dorovinė laisvė veda į papročių pakrikimą. Valdžia, kurios galia neribojama,<br />
pavirsta despotizmu.<br />
Nuo amžių teologai, filosofai, politikai, ekonomistai, visų gamtos mokslų<br />
profesoriai skaidėsi į priešingas mokyklas, stengdamiesi išspręsti tą uždavinį,<br />
suderinti tuos abu pradus, visad kuriuo nors atžvilgiu prieštaringus.<br />
Tas pats klausimas iškyla ir kiekvieno žmogaus dvasiniame gyvenime. Kaip<br />
suderinti neišmatuojamą sielos silpnumą, nuolatinius jos nuopuolius su nuolatiniais<br />
jos laimėjimais? Jos nepajėgumą daryti ką nors gera su nepailstančiu jos gyvenimo<br />
herojiškumu? Jos nuolatinę neištikimybę tobulėjimo kelyje su nepaprastu<br />
maloningumu, kurį jai Dievas rodo? Nurodymą sielai veikti taip, lyg viskas nuo jos<br />
priklausytų, su neabejotina tiesa, kad ji pati viena yra visai bejėgė? Tą visišką<br />
nepasitikėjimą savimi ir atkaklią viltį, jog pasieks šventumą? Jos poelgių menkumą,<br />
gyvenimo netobulumą, kovų pralaimėjimą, ir įsitikinimą, kad gaus taip didį<br />
apdovanojimą? Fizinius bei moralinius kentėjimus, kurie naikina žmogiškąją būtybę,<br />
ir galvojimą, kad toji mirtis pažadins kitoms sieloms gyvybę? Ir pagaliau tuos<br />
amžinus nuodėmingus vidinius klaidžiojimus po dvasinio gyvenimo dykumą su sielos<br />
tikėjimu, kad greit pasieks pažadėtąją žemę?<br />
O virš to visko iškyla dar didesnė paslaptis, dengianti vienintelį istorijoje faktą,<br />
Katalikų Bažnyčios gyvavimą: tos Bažnyčios, kurios mokslą, moralę ir valdymą<br />
visad nugali, tačiau kurie visad gyvi. Tos Bažnyčios dogmos visad lieka<br />
nepajudinamos ir visad prisiderina prie laiko reikalavimų; ji visad atkakli ir visad<br />
nuolaidi; visad persekiojama ir visad triumfuojanti; visada kenčianti, bet iš tų<br />
kentėjimų semianti tvirtumą ir jėgą. Ta Bažnyčia visad nekenčiama, tačiau visad<br />
grėsminga; niekinama ir sąmoningai apeinama, bet tarp pasaulio rūpesčių visada<br />
užimanti pirmąją vietą.<br />
Ta Bažnyčia siekia dvasinio tikslo, bet žmonėms didina laimę ir materialinį<br />
gerbūvį.<br />
Ta Bažnyčia laikoma bet kokios kultūros priešu, bet su savimi ji atsineša arba<br />
nusineša civilizaciją.<br />
Ta Bažnyčia skelbia nesuprantamas dogmas, bet kartu pajungia didžiuosius protus.<br />
Nors savo ištikimiesiems nurodo atsižadėjimą ir kryžių, bet šie jos visada klauso.<br />
Ta Bažnyčia tvirtėja nuo patirtų kentėjimų didumo; ji atjaunėja savųjų vaikų<br />
kraujyje.<br />
Ta Bažnyčia tariamai silpnesnė už aplink ją esančias valstybes, o tikrovėje<br />
pergyvenanti jas visas.<br />
Ta Bažnyčia bejėgė, nesiremianti jokia žmonių pagalba, apiplėšta, suspausta,<br />
nevaldanti žmonių kūnų, o tačiau stipri, laisva ir užkariaujanti širdis.<br />
Be to, priartėję prie Jėzaus, aptiksime telkinį įvairiausių klausimų, pasklidusių<br />
visoje gamtoje, žmogaus širdyje ir prote, visuomenėje, istorijoje ir Visuotinėje<br />
Bažnyčioje.<br />
Jėzus yra giliausia mįslė. Kas ją išaiškina, gali išrišti ir visas kitas. Tai paslaptis,<br />
kurią Dievas uždengė amžių pradžioje, bet jos pėdsakus paliko visoje tvarinijoje.<br />
Kokia gi tai paslaptis?<br />
39
Tai suvienijimas, užbaigimas Jėzuje laikinumo su begalybe, žmogiškumo su<br />
dieviškumu, silpnumo su jėga, mirties su gyvenimu, skurdo su turtingumu,<br />
paklusnumo su laisve, beribių kentėjimų su begaline laime.<br />
Jėzus, Dievas-Žmogus, tobuloje sintezėje jungia žinojimą ir tikėjimą, nepajudinamą<br />
principą ir vaisingiausią jo pritaikymą, pastovumą ir progresą; amžinus dėsnius ir<br />
smulkiausius poelgius. Jis suderina laikinumą su begalybe, vienybę su skirtingumu,<br />
visišką žmogaus laisvę su aukščiausiu Dievo viešpatavimu, tvarinių atitikimą<br />
visaapimančiam pirmosios Priežasties postūmiui, nuopelnus su lemtimi, žmogaus<br />
naudą su Dievo garbe, teisingumo įstatymą su gailestingumo malone.<br />
Jėzuje susijungia ribota pagarba, kurią tvariniai atiduoda savo Sutvėrėjui, ir<br />
begalinis garbingumas; jausminės meilės poreikis ir būtinybė labiau už viską mylėti<br />
dvasinį grožį; begalinės laimės troškimas, kuris kankina kiekvieną žmogų, ir ribotos<br />
žmogiškos širdies galimybės; pastovumo, ramybės, begalinio gyvenimo ilgesys ir<br />
kentėjimų bei mirties mįslė.<br />
Jėzus yra visur ir Jis viską paaiškina. Jis yra sutvertojo ir nesutvertojo pasaulio<br />
centras. Jis patenkina visus sielos poreikius. Gyvuoja visoje gamtoje, kuri išreiškia ir<br />
simbolizuoja Jo gyvenimą, Jo mirtį ir prisikėlimą. Jis yra visuomenės siela, istorijos<br />
raktas, Galva Bažnyčios, kuri pratęsia šioje žemėje Jo gyvenimą, kartu nuolankų ir<br />
pergalingą. Jis gyvena kiekvienoje sieloje, joje užbaigdamas savo kančią ir atpirkimą.<br />
Bet keisčiausia, kad paaiškindamas visas šios žemės paslaptis, Jis pilnai kiekvienos<br />
neparodo mūsų mirtingoms akims. Leidžia mums pajusti jų gilumą, leidžia Jame<br />
pastebėti visišką jų išaiškinimą, tačiau nei vienos iš jų pilnai neatskleidžia,<br />
palikdamas mus tikėjimo prieblandoje. Praskleidžia uždangą jos nenuplėšdamas, mus<br />
užtikrina akivaizdžiai neparodydamas; suteikia mums pasitenkinimo<br />
nesumažindamas nuopelnų; perkelia mus į dieviškąjį pasaulį, tačiau nepaimdamas<br />
nuo žemės.<br />
O visų didžiausioji mįslė, kuri yra raktas į viską, - tai suderinimas laikinumo su<br />
begalybe viename Dievo Asmenyje. Ta mįslė pasilieka tamsiausia ir<br />
nesuprantamiausia.<br />
Ta aukščiausioji Didybė, sujungta su begaliniu jautrumu, tas tobulas šventumas<br />
kartu su neišsenkamu gailestingumu žmonių silpnumui – tai vėl paslaptis, kurią visur<br />
sutinkame, kuri jau žemėje verčia Ja žavėtis ir kurią danguje per amžius garbinsiu.<br />
MYLINTI SIELA KALBASI SU JĖZUMI<br />
Vakarieniausiu su juo, o jis su manimi<br />
(Apr 3,20).<br />
Jei siela nori sekti Jėzų Kristų, turi Jį pažinti. Turi įsigilinti į savo mylimiausiojo<br />
Atpirkėjo gyvenimą ir pavyzdžius, užsidegti meile Jo Dieviškajam Asmeniui. Nes<br />
susižavėjimas žadina meilę, o meilė – sekimą.<br />
Kai dailininkas nori atkurti paveikslą, nuolat į jį žiūri, kol jis neįstringa atmintin.<br />
Taip daro ir siela, trokštanti savo gyvenime atkurti Jėzų. Mąsto, skaito, godžiai<br />
klauso visko, kas tik apie Jėzų yra pasakyta Evangelijoje ir šventųjų gyvenimuose.<br />
40
Ilgai ir su meile stebi Jį įvairiausiose Jo paslaptyse, vaikystėje, eucharistiniame<br />
gyvenime, gilioje kančioje. Kiek liturginiai metai primena įvairius Jėzaus gyvenimo<br />
laikotarpius, pergyvena jausmus, kuriuos patyrė Dieviškasis Mokytojas. O kuo ilgiau<br />
su Juo gyvena, tuo geriau Jį supranta, artimiau su Juo bendrauja ir užsidega Jo meile.<br />
Visa tai yra malda. Ji yra būtina tvirtai dvasinio gyvenimo pažangai, tik kai kurie su<br />
ja sieja nereikalingas pastangas arba apgaubia dirbtinais sunkumais ir tokiu būdu<br />
paverčia tas pratybas, taip mielas ir vaisingas, į sunkų ir nemalonų darbą.<br />
Krikščioniškoji siela, nesiduok suvedžiojama! Mąstymų metu iš naujo apsvarstyk<br />
keletą pagrindinių vidinės maldos principų, kuriuos pateikia patirtis, protas ir<br />
teologija.<br />
Prisiartindama prie Dievo maldai, siela visų pirma turi apsigaubti savo menkumu.<br />
Kuo labiau sugeba nuoširdžiai ir ramiai nusižeminti prieš Jo begalinę didybę, tuo<br />
meilingiau Dievas į ją žiūri, tuo mieliau prie jos artėja.<br />
Gera vidinė malda kyla iš karštos meilės vienijantis su Dievo valia, sielai sutinkant<br />
priimti ir įvykdyti Jo Dieviškąją valią. Kiekviena malda, kuri įvykdo tas sąlygas, yra<br />
puiki, nors būtų sausa ir labai nemaloni, kaip kad Jėzaus malda Alyvų sode. O toji<br />
malda, kuri tokio tikslo nepasiekia, nors būtų paguodžianti ir net džiugi, tikrumoje<br />
yra menka malda.<br />
Siekdamos tokio tikslo, ne visos sielos eina ar gali eiti vienodu keliu. Vieni labiau<br />
mėgsta ir patiria pagalbą apmąstymuose, kitus daugiau traukia jausmai. Kai kurie<br />
vienijasi su Dievu per artimą ir ilgą meilės žvilgsnį, kuris kasdienio gyvenimo kovoje<br />
jiems teikia galios ir ištvermės. Kiekviena siela čia gali eiti pagal savo pomėgį,<br />
jungtis su Dievu lengviausiu jai būdu, neniekinant kitų kelių, savojo neiškeliant virš<br />
kitų. Jeigu vėliau, pagal dvasios vadovo patarimą, reikėtų pakeisti elgseną ar pomėgį<br />
- nesipriešink tam. Dvasiniame gyvenime prie nieko nereikia atkakliai prisirišti, nes<br />
Dievas yra Viešpats.<br />
Kiekvienoje maldoje, nežiūrint kokios ji būtų formos, reikia palikti daug vietos<br />
nuolankiam prašymui. Niekad žmogus nepajėgia pakankamai pažinti savo<br />
besąlyginio priklausomumo nuo Dievo ir savo didžiulės menkystės. Mūsų asmeninis<br />
triūsas, kilnios mintys, karšti jausmai – visa tai tėra žiedai. Jeigu malonė, įgyta per<br />
maldą, augalo neapvaisins, žiedas nukris neužmezgęs vaisiaus.<br />
Kiekvieno mąstymo metu reikia įdėmiai klausytis Dieviškojo balso ar jau bent<br />
tylėti, laukiant kad Viešpats teiktųsi prabilti ir pamokyti.<br />
Jėzus yra toks geras ir taip žmonėms draugiškas, kad nedelsia apsireikšti sieloms,<br />
kurios Jo nuolankiai klauso. Koks tai būtų puikus mąstymas, jeigu jam vadovautų<br />
Jėzus! Todėl reikia Jį pasikviesti, skatinti nuolat kartojant: Viešpatie, išmokyk mane<br />
melstis!<br />
Jėzus aplanko sielą kartais mąstymo metu, kartais ką nors veikiant, staigiu<br />
sujaudinimu, šviesos blyksniu, giliu įspūdžiu, pamokymu, žodžiu, mintimi sielos<br />
gelmėje, įsivaizdavimu. Jeigu tie įspūdžiai skleidžia ramumą ir skatina pareigų<br />
vykdymą bei nuolankumą, vadinasi, jie kyla iš Dievo. Niekas jų negali iššaukti ar<br />
ilgiau užlaikyti, arba buvusius sugrąžinti, nei numanyti kada jie sugrįš. Tai ženklas,<br />
kad jų šaltinis yra ne sieloje. Jeigu tokie įspūdžiai darosi ne taip reti ir trumpalaikiai,<br />
bet įprastiniai, tuomet vidinė malda pavirsta įtaigine malda. Tada pats Dievas<br />
vadovauja maldai kaip Jam patinka.<br />
41
Vidinės ar įtaiginės maldos pratybas paprastai nutraukia sausrų, pagundų, vidinės<br />
tamsos periodai. Bet siela nepasiduoda jausmų įtakai, o ramiai tęsia savo pastangas,<br />
nors jokių pasekmių nemato. Valia tokiu būdu įgauna ypatingos jėgos ir kartu Dievui<br />
įrodo savo meilės nuoširdumą. Tokiu sunkiu laikotarpiu reikalinga paskirti maldai tą<br />
patį laiką, kaip ir paprastai, jungiantis su Jėzumi Alyvų sode.<br />
Siela, kuri lieka ištikima išsiblaškymų, sausrų ir vidinių kentėjimų metu, tuo pačiu<br />
įveikia vieną iš pačių sunkiausių dvasinio gyvenimo kliūčių.<br />
Taip suprasta vidinė malda yra galima kiekvienai geros valios sielai, nežiūrint<br />
kokiose sunkiose aplinkybėse bebūtų. Kiekviena siela su malonės pagalba, kurios<br />
niekad nepritrūks, gali paprastu valios aktu artimai bendrauti su Dievu. Kiekviena<br />
siela per nuolankią maldą, kuri visada yra galima, palaipsniui gali taip nuteikti savo<br />
laisvą valią, kad ji kaskart labiau palinks prie Dievo.<br />
MYLINTI SIELA VISAME MATO JĖZŲ<br />
Juk mes jame gyvename, judame ir<br />
(Apd 17,28).<br />
esame<br />
Žmogus, malonės pagalba pakilęs į antgamtinę būseną, įgyja trejopą pažinimą,<br />
kuriam atitinka trejopas gyvenimas: tai jausminis, protinis ir tikėjimo pažinimas.<br />
Jeigu krikščionyje viešpatauja pirmasis pažinimas, jis žmogų daro aistrų ir kūno<br />
vergu, kuriam nesuprantami dieviški dalykai.<br />
Jeigu vyrauja protinis pažinimas, toks žmogus gyvena kaip filosofas, kuris net apie<br />
antgamtinį gyvenimą svarsto pagal trumparegę žmogišką išmintį.<br />
Kai įsigali tikybinis pažinimas, jis pajungia jausmus ir protą, jų pasiūlymus įvertina<br />
dieviškoje Aukštybių Šviesoje ir pagal tai tvarko savo poelgius.<br />
Teisusis gyvena tikėjimu (Rom 1,17), sako šventasis Paulius. Tokiu teisiuoju kaip<br />
tik tu ir esi, ištikimoji siela, kuri praėjai žemąsias dvasinio gyvenimo pakopas ir<br />
pasiekei vienybės su Dievu gyvenimą. Kuo daugiau tave Jėzus užvaldo meile, tuo<br />
labiau tvarko tavo protą, nurodydamas jam tiesos kelią, persunkdamas jį savąja<br />
šviesa, atskleisdamas jam visur esantį Dievą. Siela, ištikima tai šviesai, prisiriša prie<br />
Dievo didele meile, visur Jį matydama ir nuolat mylėdama. Jos gyvenimas jau truputį<br />
panašus į Dievo regėjimą danguje.<br />
Dievas esmingai yra visuose dalykuose. Jis yra visos tvarinijos pradžia, ją sutvėrė ir<br />
toliau ją tveria kiekvieną akimirką. Tas Dievo buvimas yra tikras ir realus. Jis yra tau<br />
artimesnis negu tu pats sau. Gyveni Jame ir per Jį. Jis yra pačioje tavo buvimo<br />
gelmėje..<br />
Tokios mielos mintys sielą suramina. Jos gyvenimas su Jėzumi Kristumi slypi taip<br />
didžiame Dievuje, todėl Jį garbina ir myli.<br />
Be to, Dievas gyvena sieloje, esančioje malonės būsenoje. Jei kas mane myli… mes<br />
pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14,23). Trys Dieviškieji Asmenys buvoja mano<br />
sieloje ir joje gyvena Savo kilnųjį gyvenimą. Manyje Tėvas nuolat tveria savąjį Žodį,<br />
o iš Tėvo ir Sūnaus nuolat eina Šventoji Dvasia, jų tarpusavio meilė. Tame<br />
42
dieviškame gyvenime ir aš dalyvauju. Su Jėzumi myliu Tėvą, o Jėzuje Tėvas mane<br />
myli. Tad gyvenu Švenčiausioje Trejybėje.<br />
Nuostabus tikinčios sielos gyvenimas. Kuomet būna laisva, įsigilina į save ir<br />
sąmoningu aktu ilgam susijungia su tomis nesuprantamomis paslaptimis, kurios joje<br />
vyksta. Norėtų taip rami ir patenkinta pasilikti su Dievu. Tai juk truputis dangiškojo<br />
gyvenimo! Su Jėzumi, su Dangiškuoju Bičiuliu, siela paskęsta Švenčiausioje<br />
Trejybėje. Kuomet ateis ta akimirka, kai bus nutraukta uždanga, tada tai, kuo<br />
meilingai gėrėjosi per tikėjimą, galės džiaugsmingai stebėti garbėje!<br />
Dievas norėjo įvairiais būdais suartėti su žmogumi. Jis nepanoro būti žmogaus<br />
užmirštas, todėl jam apsireiškė per tikėjimą, apsigyvendamas teisiojo sieloje;<br />
apsireiškė ir protui, leisdamas jam pažinti Savo buvimą visame pasaulyje. Nori net<br />
suartėti per žmogaus pojūčius, todėl visada, kad ir slaptai, būti eucharistiniu pavidalu.<br />
Eucharistijoje yra pats Jėzus, Dievas-Žmogus, besiartinantis prie sielos. Jis nori būti<br />
su savo Siela ir gyvuoju Kūnu, su dieviškumu ir žmogiškumu, bet mūsų pojūčiams<br />
nepasireiškia tik dėl to, kad mums suteiktų tikėjimo nuopelną.<br />
Tad kokia garbė suteikta krikščionims ir kaip nuostabus yra tobulas gyvenimas!<br />
Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo<br />
atvaizdą ir vis augame garbingumu, Viešpaties Dvasios veikiami (2 Kor 3,18).<br />
Skaisti siela, gyvenanti tikėjimu, supranta tvarinių kalbą; dažnai juos stebi, kad<br />
galėtų matyti lyg veidrodyje Sutvėrėjo grožį ir gerumą. Tokiai sielai viskas<br />
reikšminga: ir dulkės atomas, lekiojantis ore, ir smėlio kruopelė ant jūros kranto, ir<br />
žolė pievelėje, ir medžių lapai, ir rasos lašai, ir debesys bei žvaigždės danguje.<br />
Kiekvienas tvarinys kalba apie Dievą, o siela Jį priima su didžia pagarba ir begaline<br />
meile.<br />
Tikinti siela su lygia pagarba priima ir kiekvieną tiesos dalelę, kurią žmogiškasis<br />
protas pajėgia atskleisti. Mokslas ir menas jai yra pagarbos verti dalykai, kaipo<br />
atspindintys amžinąją Tiesą ir Grožį, kurie lyg ir nesąmoningai stengiasi tuos silpnus<br />
spindulius suvesti į vienintelį jų židinį, į Dievo Žodį, Amžinąją Išmintį, Jo Esmės<br />
veidrodį ir atspindį.<br />
Bet visų labiausiai mėgsta gilintis į Šventojo Rašto skaitymą. Žino kad ten tiesa, lyg<br />
didžiulė upė, plaukia plačia vaga. Kiekviena eilutė, kiekvienas posakis jai yra šventi<br />
dalykai, tartum dieviškoji relikvija. Tai Jo žodis, tai lyg Dievo žodžio įsikūnijimas.<br />
Tikinti siela priima ir dogmatines ir moralines tiesas. Stengiasi suprasti jų giluminę<br />
reikšmę ir prie jų derinti savo poelgius.<br />
Susikaupusi siela nuolat dėkoja Viešpačiui: Šlovinkit savo širdyse Viešpatį,<br />
visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui (Ef 5,19-20). Mažiausias tvarinys, kuris<br />
jai suteikia džiaugsmo ar padaro paslaugą, - sužadina širdyje dėkingumą visokio<br />
gėrio Kūrėjui; nes žino, jog ir mažiausiai reikšmingiems įvykiams vadovauja tėviška<br />
ranka sielos labui, kad ją apsaugotų nuo pavojų.<br />
Ji taip pat pagarbiai priima kryžius, kuriuos pakeliui sutinka, juos džiugiai bučiuoja<br />
ir ima ant pečių.<br />
Taip gyvena, visur matydama vien Dievo geradarybes, vien Jo jautrumo įrodymus;<br />
tad visame garbina Dieviškąjį Gėrį ir nuolat dėkoja Jo tėviškai Apvaizdai.<br />
Skaisčioji siela, kuo daugiau stenkis nuolat gyventi tikėjimu. Greit nebegalėsi<br />
atitraukti akių nuo to didybės, tiesos ir gėrio Dievo, kuris visur tau atsiskleis, kad<br />
43
galėtum garbinti, Jį sekti ir mylėti. Gyveni nuolat bendraudama su Amžinuoju Tėvu,<br />
kuris viską sutvėrė, viską valdo ir pripildo Visatą Savo dieviškuoju Buvimu; su tuo<br />
Dievo Žodžiu, ta amžių Tiesa, kuria kiekvienam tvariniui suteikė Savojo panašumo;<br />
ir su Šventąja Dvasia, tikriausia Meile, kuri visur skleidžia Savo geradarybes, Kuri<br />
tave nuolat pašventina – tave į Kristų veda, o paskiau kasdiena tave palaiko Jo<br />
dieviškoje Meilėje.<br />
MYLINTI SIELA KLAUSO JĖZAUS<br />
Atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo<br />
žodžių (Lk 10,39).<br />
Nuolankumas yra nuolatinė sąlyga, kad girdėtume Jėzaus balsą, tikėtume Jo<br />
mokymu, priimtume tai, ką duoda, vykdytume Jo įsakymus ir atliktume net<br />
mažiausius Jo pageidavimus.<br />
Būti nuolankiu reiškia neturėti net nusistatyto tobulėjimo plano. Siela, kuri<br />
nesupranta tokio tobulo savęs atsižadėjimo, ieško maldų be išsiblaškymų, be sausrų,<br />
nori turėti žinomą, užtikrintą užsiėmimą, kuris atitiktų jos pageidavimus ir nuotaikas,<br />
turėti užtikrintas priemones daryti gera, patinkančius apsimarinimo ar ydų nugalėjimo<br />
būdus. Ji savo nuožiūra paskiria Dievui savųjų išbandymų laiką ir būdą, o Jam<br />
tarnauja savo pačios pasirinktu darbu.<br />
Nuolankumas būna kartu su paprastumu. Paprasta siela nieko daugiau neturi, tik<br />
gerą valią. Bet tai ir yra visų svarbiausia. Ji kiekvienu metu gali priimti bet kokį<br />
pavidalą, kurį jai teikia Dieviškasis Menininkas. Neturi jokių nuosavų troškimų, bet<br />
priima ir įvykdo kiekvieną, kurį jai pateikia Mokytojo valia ar pageidavimas. Visada<br />
stengiasi išgirsti Jo balsą ir visas jos tobulumas pagrįstas tuo, kad eina paskui Jį<br />
nežiūrėdama aukų, kurias tenka sudėti, nei pasibjaurėjimų, kuriuos reikia nugalėti,<br />
nei pažeminimų, kuriuos tenka pakelti. Paprasta siela visada eina tiesiai į tikslą,<br />
nesidairydama į save. Turi tik vieną tikslą, – Dievą, – todėl į Jį veržiasi, nors dėl to<br />
reikėtų pereiti ugnį, sielvartą ir persekiojimus.<br />
Nuolankus Jėzaus klausymas yra pagrindinė sąlyga tikrai ir greitai pažangai<br />
dorybių kelyje. Šventumas yra taip kilnus ir taip aukštai iškilęs virš pasaulio sąvokų,<br />
kad tik Mokytojas gali to išmokyti. Išmintingiausios knygos tėra tik blankūs<br />
nurodymai, išvedžioti bendri bruožai, nupiešti keli abstraktūs eskizai. Tą mokslą<br />
galima įgyti tik uoliai klausantis paties Jėzaus mokymo.<br />
O jeigu kas nors, perskaitęs visas knygas apie dvasinį gyvenimą, galvotų, jog yra<br />
pajėgus žengti į šventumą, arba kad sugeba kitus tinkamai vesti, tas būtų panašus į<br />
žmogų, turintį gražias, bet nereginčias akis, ir drįstantį vaikščioti ant bedugnės krašto.<br />
Tad turi pradėti, tęsti ir užbaigti savo dvasinį gyvenimą tik tokiu vieninteliu būdu:<br />
mylėti Jėzų visa širdimi, visad vykdyti Jo valią ir pageidavimus, kiek tik juos pažįsti;<br />
priimti visus priešingumus ir visus kentėjimus, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai<br />
sutiksi bet kurią gyvenimo minutę. O Jėzus tau suteiks jėgų.<br />
Tai yra svarbiausias nusistatymas, kurį reikia išlaikyti ir sutvirtinti. Visos tavo<br />
pastangos turi pasižymėti ištikimybe Jėzui, Jo klausymu, Jo troškimų palaikymu, Jo<br />
44
įkvėpimų saugojimu. Juk Jėzus nesitenkino savo valios reiškimu per paliepimus, per<br />
įstatų regulą, vyresniųjų nurodymus ar luomo pareigas, nei per daugybę nuo tavo<br />
valios nepriklausančių įvykių. Jis taip pat prakalba sielos gelmėje įkvėpimais,<br />
paslaptingais sujaudinimais. Jis pamoko, paskatina, sužadina, nuramina.<br />
Galbūt stebiesi skaitydamas šventųjų gyvenimus, kad Jėzus taip bičiuliškai ir<br />
beveik nuolat jiems kalbėjo, vadindamas juos savo patikėtiniais, sekretoriais. Taip Jis<br />
kalba kiekvienai sielai, žinoma, ne akivaizdžiai, bet širdyje. Jėzus yra toks geras, taip<br />
trokšta suartėti su sielomis, už kurias atidavė gyvybę, kad jeigu jos teiktųsi klausytis,<br />
Jis negalėtų susilaikyti joms nekalbėjęs. Jeigu Jį dažnai prašytumei, kad leistųsi Save<br />
pažinti, greit išgirstumei Jo balsą ir galėtumei džiaugtis Jo mielomis mintimis. Netgi<br />
dabar, kuomet taip retai ir taip išsiblaškęs Jo klausaisi, Jėzus kalba į tave.<br />
Jo balsas yra malonus, tarsi lengvas dvelkimas. Pasireiškia sujaudinimu, šviesiu<br />
blyksniu, nelauktu įtikinimu, įspūdžiu, paslaptingu žodžiu. Galime Jį išgirsti kaip<br />
bendraudami su tvariniais, taip ir besimelsdami. Kartais Šv. Rašto eilutė įgyja<br />
anksčiau nepastebėtą reikšmę; kartais įprastas žodis, pasakytas ar išgirstas pokalbio<br />
metu, daro paslaptingą įtaką; sielai gali turėti esminės įtakos paprastas išorinis įvykis.<br />
Be to, Jėzus dažnai sielai vadovauja per įspūdžius ar žodžius širdies gilumoje.<br />
Atidi siela nejučia įpranta pažinti Jėzaus balsą. Po kurio laiko tarp Jėzaus ir sielos<br />
užsimezga vidinis pokalbis, nutrūkstantis tik tam tikrais vidinių pratybų laikotarpiais,<br />
kurie būtini dorybių sustiprinimui. Kad siela išvengtų apgaulės, Jėzus liepia jai<br />
svarbiuose dalykuose atsiduoti dvasios vadovų sprendimams.<br />
Norint išmokti suprasti Jėzaus kalbą ir atsiduoti Jo įkvėpimų vadovavimui, turime<br />
susikurti vidinę tylą. Nekalbėk su tvariniais be reikalo. Jų atžvilgiu atlik tik meilės ir<br />
mandagumo pareigas, o po to pasislėpk lyg nedrąsus balandis uolos plyšiuose.<br />
Ypatingai stenkis suvaldyti savo troškimus, džiaugsmus, liūdesius, būgštavimus, bet<br />
kokį aistringą susijaudinimą. Būtent jie drumsčia tavo sielos tylą. Pašalink visas<br />
nereikalingas mintis, neprotingas svajones, tuščius ketinimus, kurie kyla tavo galvoje.<br />
Savo išorinius užsiėmimus taip sutvarkyk, kad tavęs neprislėgtų reikalų gausybė.<br />
Žodžiu, pašalink iš širdies visa, kas nereikalinga, kas neturi jokios teisės užimti<br />
Jėzaus šventyklą ir ten užsiimti pasaulietiškais reikalais.<br />
Kai širdis bus tyra, Jėzus į ją prakalbės, ir galėsi su Juo bendrauti. Nuo tos minutės<br />
tau prasidės tikras dvasinis gyvenimas.<br />
MYLINTI SIELA VISUR LYDI JĖZŲ<br />
Laikei tu mane paėmęs už rankos (Ps 72,3).<br />
Niekas nėra taip ramus, kaip siela, valdoma Jėzaus ir gyvenanti Jo gyvenimu. Jėzus<br />
kas dieną ir kas valandą joje rašo Savo šventąją Evangeliją. Tai tęsinys to<br />
stebuklingojo gyvenimo, kurį gyveno žemėje.<br />
Tas gyvenimas tada buvo labai paprastas. Jis toks tebėra ir dabar. Teisuolio<br />
gyvenime nieko nėra stulbinančio. Siela ramiai eina su Jėzumi vykdyti kasdienių<br />
pareigų, kaip reikalauja luomas, gyvenimo būtinybė, meilė, mandagumas.<br />
45
Nesistengia rinktis darbų, nes žino, kad prieš Dievą viskas turi vienodą vertę. Sielai<br />
vis viena ar ji gyventų kartu su Jėzumi Egipte, ar Nazarete amatininko dirbtuvėje, ar<br />
šventovėje, ar Jį lydėtų viešajame gyvenime, ar ramiai sėdėtų prie Jo kojų su Marija<br />
ir Juozapu. Nes ji gyvena ne savuoju, bet Jėzaus gyvenimu.<br />
Kokia rami ir laiminga, ir kokia stipri ji jaučiasi nuolat laikydamosi Jėzaus rankos,<br />
nė žingsnio be Jo nežengdama. Su Juo eina melstis: vienijasi su Dieviškąja Auka,<br />
aukojama ant altoriaus, ir prie jos jungia savąją; su Juo meldžia dangaus Tėvą atleisti<br />
nusidėjėliams; su Juo meldžiasi už Bažnyčią, esančią žemėje ir skaistykloje. O kiek<br />
laimės teikia sielai tie šventi užsiėmimai! Siela su Jėzumi eina daryti gailestingumo<br />
darbų: slaugyti nelaimingųjų, mokyti nemokančių, padėti vargšams. Su Jėzumi eina<br />
vykdyti tos daugybės darbų, mažareikšmių žmonių akyse – kaip pokalbiai, valgymas,<br />
poilsis, lankymai, pertraukos. Kiekvieną iš jų sutinka pagarbiai, nes jie įgalina<br />
susitikti Dievą.<br />
Ir kuo menkesnis bei mažiau žinomas toks užsiėmimas, tuo labiau jį siela gerbia ir<br />
mėgsta, nes žino, kad ypatingai galima patikti Jėzui dalykuose mažuose,<br />
nežinomuose, tyliuose. Sielai malonu sekti Dieviškąjį Menininką, Kuriam patinka<br />
duoti tvariniams tuo didesnį tobulumą, kuo labiau jie sugeba būti mažesni ir<br />
nežinomi. Lai niekas, išskyrus Jėzų, nežinos su kokiu rūpestingumu stengeisi atlikti<br />
menkiausius darbus ir kokius meilės turtus į kiekvieną iš jų įdėjai.<br />
Siela nebesistebi kentėjimų daugybe ir įvairove, nenagrinėja kas yra kančių taurės<br />
dugne, nei kas ją paduoda, – Kajafas ar Pilotas, - nes ją visada priima iš Tėvo, priima<br />
kartu su Jėzumi ir išgeria ligi dugno.<br />
Koks tai sielai džiaugsmas taip glaudžiai vienytis su Dieviškuoju Bičiuliu, būti<br />
priedu Jo žmogystei, kurioje jis gali įamžinti savo kentėjimus ir būti liudininku, per<br />
kurį Jėzus skleidžia Savo meilę į kitas sielas!<br />
Kad Jėzaus Kristaus gyvenimas sieloje būtų realus, sielai nebūtina apie tai žinoti;<br />
taip pat nebūtina žinoti savo poelgių vertės, kad jie priklausytų Jėzui. Užtenka, kad<br />
Jam atidavė savo valią, tuomet visas medis priklauso Viešpačiui, su visomis šakomis,<br />
lapais, žiedais ir vaisiais. Tai didelė paguoda sieloms, kurių mintys ar vaizduotė būna<br />
nevalingai blaškomi.<br />
Tačiau kur kas daugiau grožio ir džiaugsmo būtų, jei siela sąmoningai lydėtų<br />
Dieviškąjį Bičiulį visą dieną ne tik valia, kuri dažnai būna išblaškyta, bet visomis<br />
jėgomis! Siela nuolat privalo siekti tokio idealaus susitelkimo, tačiau nesikrimsdama<br />
nei nerimaudama dėl to, jei jo niekad tobulai nepasieks.<br />
Norint tam tikru laipsniu save apvaldyti, kad šiam momentui pajėgtume kuo<br />
daugiau sutelkti dėmesį ir jėgas, reikia saikingai naudotis savo galiomis, o ypatingai<br />
protu. Nereikia iš proto reikalauti to, ko jis duoti negali; negalima apkrauti darbu,<br />
viršijančiu jo jėgas, nes kitaip jis nepajėgs ilgai tarnauti. Nereikia versti, kad jis vienu<br />
metu užsiimtų praeities ir ateities dalykais. Užtenka dabarties, o toje dabartyje reikia<br />
vykdyti pareigas su ramiu ir saikingu dėmesiu.<br />
Kad lengviau sutramdytumei savo poelgių staigumą, nuolat sau primink, jog veiki<br />
kartu su Jėzumi, kad esi Jo įrankis ir kad Dieviškajam Menininkui nėra reikalo<br />
skubėti.<br />
Dievas sutvėrė laiką. Jis nori, kad Jo tvariniai kiekvienam dalykui sunaudotų tiek<br />
laiko, kiek tam nuo amžių paskirta. Iš visumos tų darbų, meilingai atliktų su Jėzumi,<br />
46
susidaro galutinis šventumas. Dievas nori pašventinti sielą palaipsniui. Gamtoje<br />
viskas auga ir vystosi palaipsniui. Lygiai taip pat tobulėja siela malonės srityje.<br />
Dievas yra amžinas. Jam nereikia skubėti, Jis mato kiekvieno dalyko pradžią ir<br />
pabaigą, o be Jo leidimo niekas nenyksta ir nežūna.<br />
Reikia laiko, kad Dievo Meilės ugnis galėtų ištirpdyti visų mūsų ydų ledą ir savo<br />
gaivinančia šiluma prasiskverbtų į visus mūsų nuodėmingos širdies kampelius. Reikia<br />
laiko kol malonė, Šventosios Dvasios įlieta į mūsų širdį, tartum brangus aliejus,<br />
persunktų mūsų valią, protą, visas mūsų pajėgas su jų veiksmais.<br />
Kasdiena su Jėzumi eidamas, pasitenkink savo pareigų atlikimu. Pamiršk save, kad<br />
galėtum galvoti vien apie Kristų, kuris tavyje gyvena ir tavo sieloje rašo savo<br />
Evangeliją.<br />
MYLINTI SIELA ALKSTA IR TROKŠTA MEILĖS<br />
Trokštančiam aš duosiu dovanai gerti iš<br />
vandens šaltinio (Apr 21,6).<br />
gyvojo<br />
Dievas yra ramybės Kunigaikštis. Buvoja pojūčiams nepasiekiamoje aukštumoje.<br />
Jis yra dvasia, todėl tik siela gali Jį pasiekti ir suartėti. Tad visose gyvenimo<br />
aplinkybėse siela ramiai kartoja savo pamėgtą aktą: Jėzau, myliu Tave, Tau visiškai<br />
atsiduodu! Visada tuos žodžius šnabžda – esant džiaugsmui ir liūdesiui, sunkumams<br />
ir pagundoms, savo užsiėmimų pradžioje, eigoje ir pabaigoje.<br />
Nebūtina savo meilę išreikšti lūpomis. Žinoma, žodžiai nekenkia, tačiau užtenka<br />
nuoširdaus žvilgsnio, kad gerasis Mokytojas viską suprastų. Be abejo, ateina<br />
išsiblaškymai ir dažnai atitraukia sielą nuo kontempliacijos, tačiau nereikia to bijoti.<br />
Tie atotrūkiai veikia tik vaizduotę ir protą, o valia pasilieka vienybėje su Jėzumi.<br />
Sielai nėra ko būgštauti ir dėl laikinų silpnybių, nes joje gyvena Jėzus, kuris gali ją<br />
apvalyti ir išgydyti. Paprastai reikia Jėzų prašyti, kad Jis būtų sielos skaistumu, jos<br />
nekaltumu, kad joje užbaigtų atpirkimo darbą, ištaisydamas jos klaidas. Po to vėl<br />
ramiai galima imtis darbo.<br />
Taip pasiekiama didelė vidinė ramybė, visiškas pasitikėjimas. Tada sielai visai<br />
nesvarbu ar kūnas sveikas, sergantis ar suluošintas, arba ją gerbia kas ar niekina, ar<br />
patiria ji paguodas ar vidinius nemalonumus. Mažai ją domina žmonių palankumas ar<br />
priešiškumas, taip pat geradarių, senų draugų ar vyresniųjų pripažinimas arba<br />
persekiojimas. Nes siela žino, kad Jėzui nereikia jos paslaugų, o tik širdies. Todėl ji<br />
mažai jaudinasi, jei kas geriausius jos ketinimus išverčia kaip blogį, kad trukdo jos<br />
švenčiausiems troškimams. Juk joje gyvena Jėzus, kuris yra viskas, o ji tėra niekas.<br />
Taip diena iš dienos siela tobulėja. Jėzus nuolat atleidžia jos kaltes, ją nuskaistina<br />
pastoviu susivienijimu, skatina ją daryti naujas pastangas ir toliau kilti meilėje.<br />
Tas tobulėjimo darbas tęsiasi ilgai. Jėzus jam skiria visą savo jautrumą. Ir visi<br />
tvariniai turi prisidėti prie to šedevro kūrimo. Visi įvykiai, vidinės permainos,<br />
nuoskaudos, kryžiai, paguodos, persekiojimai, visokios varžybos, malonės, slapti<br />
prasikaltimai, įkvėpimai - viskas pasitarnauja dvasinei sielos pažangai.<br />
47
Tai meilės liga, kuri kartais būna užslėpta, kad siela ją vos pastebi. Tačiau dirba,<br />
pramogauja, meldžiasi, žinodama kad yra su Jėzumi ir kad Jėzus ją myli. Jos meilė<br />
yra rami, tyli ir gili. Tai nuostabi meilės liepsna, kuri ramiai, bet pastoviai dega<br />
širdies gilumoje.<br />
MYLINTI SIELA PADEDA JĖZUI PLĖSTI MEILĘ<br />
Pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir<br />
prinokę pjūčiai (Jn 4,35).<br />
Kuo stipresnis gyvenimas, tuo stipriau stengiasi save išreikšti ir išlieti. Tai būdinga<br />
kiekvienam gyvenimui – vidiniam, meniniam, kūniškam. Kiekviena stipri ir aiški<br />
mintis stengiasi pasireikšti kitiems; kiekviena meninė idėja nori pavirsti šedevru.<br />
Nesutvertoji Meilė yra begalinis Gyvenimas, esminis gyvenimas, šaltinis,<br />
palaikantis bet kokią sutvertą būtybę. Todėl Ji yra begalinis gerumas, kuris atsiduoda<br />
ir save išlieja.<br />
Jėzus ir tau taip daryti liepia: Mylėk savo artimą kaip save patį (Mt 22,39). Kaip aš<br />
jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! (Jn 13,34).<br />
Tą įsakymą Jėzus vadina savuoju įsakymu, nauju įsakymu. Pagal to įsakymo<br />
ištikimą vykdymą pažįsta Savo mokinius, tikruosius krikščionis. Kad Jo paliepimo<br />
niekas nepamirštų, Jėzus skelbia, jog net menkiausias geras ar blogas dalykas,<br />
padarytas kad ir mažiausiam Jam priklausančiam broliui, yra padarytas pačiam Jėzui.<br />
Jis Save sutapatina su kiekvienu žmogumi, kad niekas nebūtų atleistas nuo<br />
gailestingumo darbų. Jis skelbia, jog krikščionys turi sudaryti vieną brolišką šeimą,<br />
kurios Tėvas yra danguje, o Jėzus – tos šeimos pirmgimis.<br />
Tikroji meilė turi savo ryškų požymį. Meilė yra besiplečianti ugnis. Ji negali<br />
užsidaryti širdyje, kurią pripildė, todėl stengiasi išeiti ir išsidalyti kitoms sieloms. O<br />
kuomet pavirsta į didelį gaisrą, jos liepsnos toli iškyla apimdamos viską, ką tiktai gali<br />
pasiekti.<br />
Nieko nėra priešingesnio meilei, kaip savimeilė, užsidaranti savyje ir savo<br />
malonumui naudojanti Dievo jai pavestus turtus. Dėl tokios savimeilės Dievas yra<br />
įspėjęs: Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs –<br />
atras ją (Mt 10,39).<br />
Kol neįgyji švento troškimo kuo daugiau sielų palenkti Jėzaus meilei ir tam tikslui<br />
nededi reikalingų pastangų, tol negali sakyti, jog visiškai Jam priklausai. Argi sielos<br />
yra tokios menkavertės, kad galėtume ramiai žiūrėti, kaip jos eina į amžiną pražūtį?<br />
Kažkas bauginančio yra tame šaltakraujiškume, kai kasdieną susitinkame su<br />
nemirtingomis sielomis, einančiomis į pragarą. Šitie rytdienos pasmerktieji yra tokie<br />
pat žmonės kaip ir mes, su kuriais mes kalbamės, tvarkome įvairius reikalus, galbūt<br />
esame draugai ar giminės. Ir matome, kaip jie kasdien vis labiau artėja prie tos<br />
baisios bedugnės, į kurią amžinai nupuls ir iš kurios gelmių jie be galo keiks mus ir<br />
savąjį Dievą. Tačiau mūsų širdys nesujuda, o mūsų lūpos neištaria maldos, kad nuo jų<br />
nukreiptume tą pasmerkimą; net mūsų draugystė nesužadina pastangų juos gelbėti…<br />
Kaipgi savimeilūs esame, kaip nepanašūs į tą Jėzų, kuris matydamas nelaimę, mūsų<br />
visų laukiančią, nužengė į žemę ir baisiausiose kančiose Savo gyvybę paaukojo!<br />
48
Tad pasiryžk paguosti Jėzaus Širdį, ir tokiam savo pasišventimui neturėk ribų.<br />
Pirmiausia stenkis uždegti meilės ugnį širdyse tų, kurie gyvena su tavim ir šalia tavęs.<br />
Jie yra pirmieji tavo artimieji, todėl turi daugiausia teisės į tavo meilę ir pagalbą.<br />
Ta meilė turi būti maloninga. Ji turi linkėti jiems gero ir pagal tavo jėgas rūpintis jų<br />
gėriu. Tas veiklus palankumas turi būti nukreiptas į visus jų poreikius, dvasinius ir<br />
žemiškus.<br />
Meilė pirmiausia turi pasireikšti mandagumu, meilumu ir kantrybe kasdieniuose<br />
santykiuose. Nuotaika visada gera ir lygi, visada pasiruošusi suteikti malonumą,<br />
paguosti, padėti – tai geriausias ir naudingiausias meilės vykdymas.<br />
Be to, yra bendri visų sielų dvasiniai poreikiai, ypatingai nusidėjėlių, o dar daugiau<br />
– mirštančiųjų. Tas laukas tavo uolumui pasireikšti yra beribis. Dar yra medžiaginiai,<br />
o ypač dvasiniai poreikiai tos šeimos ar visuomenės, kuriai priklausai, taip pat<br />
poreikiai visų žemės tautų.<br />
Reikia atversti tautas, kurios nusimetė Jėzaus Kristaus jungą; prisidėti prie<br />
krikščioniškų principų sužydėjimo, prie tarpusavio meilės atgaivinimo tarp tautų,<br />
gyvenančių neapykantoje. Yra melagingų pasaulio principų, kuriuos reikia nugalėti,<br />
nekrikščioniški papročiai, pavojingi tikėjimui ir tikinčiųjų dorovei.<br />
Kaip tavo meilės objektas virš visko iškyla tavo šventoji Motina Bažnyčia.<br />
Visokiais būdais turi stengtis prisidėti, kad ji būtų šventa ir tyra. Todėl reikia melstis<br />
už kunigus, kad jie būtų išrinktaisiais indais; už vienuolynus, kad jų nariai pilnai<br />
įvykdytų savo garbingą pašaukimą. Reikia prašyti Dievą, kad Sau pašauktų rinktinių<br />
sielų, kad iškeltų šventųjų, kurie savo nuopelnais atsvertų pasaulio neteisybes ir<br />
atremtų Bažnyčios šmeižėjus.<br />
Reikia dieną ir naktį maldauti Jėzaus Širdį, kad išlietų į sielas Savo meilės lobius,<br />
kad Ją visi pažintų ir mylėtų, kad Jo Švenčiausioji Širdis visur viešpatautų.<br />
UOLI SIELA EINA SU JĖZUMI IEŠKOTI SIELŲ<br />
Aš padarysiu jus žmonių žvejais (Mt 4,19).<br />
Meilė iš tiesų yra išradinga: savo pasireiškimui suranda tūkstančius būdų. Patenka<br />
ten, kur protas ar jėga prieiti negali: nuginkluoja prietarus, sutramdo aistras, išvengia<br />
įtarinėjimų. Niekas neatsispiria jos maloningam poveikiui.<br />
Meilė yra praktiška. Prisitaiko prie aplinkybių, išvengia kivirčų, išriša net labiausiai<br />
supainiotus reikalus. Kuo labiau siela myli Dievą, tuo apsukriau tas pačias sąlygas<br />
sugeba išnaudoti. Šventieji vienuolynų steigėjai ir steigėjos yra geriausias to<br />
įrodymas. Jeigu reikėtų išsirinkti valstybės veikėją, - yra pasakęs Liudvikas Veijo, -<br />
pasirinkčiau vienuolį.<br />
Meilė yra nenuilstanti. Šventasis Alfonsas Liguoris, turėdamas septyniasdešimt<br />
ketverius metus, ligos paguldytas, kentėdamas didelius skausmus visuose sąnariuose,<br />
suparalyžiuotas, graužiamas baisaus vėžio, negalėdamas pakelti galvos, turėdamas<br />
sveiką tik vieną ranką, prirakintas prie lovos, vis vien ir toliau rašė knygas, vadovavo<br />
savo vyskupijai ir kongregacijai, o jeigu karščiavimas labai sustiprėdavo, prie kaktos<br />
kuriam laikui pridėdavo šaltą akmenį ir vėl toliau dirbdavo.<br />
49
Taigi meilė yra veikli, tačiau jos vaisingumas nebūtinai priklauso nuo didžių<br />
dalykų, kuriuos kai kurie šventieji darė. Meilės veiksmingumas, jos įtaka ir<br />
sėkmingumas daugiau glūdi joje pačioje, negu išviršiniame pasireiškime. Veikliausi<br />
žmonės nebūtinai turi būti judriausi. Filosofas, ilguose vienatvės apmąstymuose<br />
vystantis didžią idėją ir ją perduodantis būsimoms kartoms, daro didesnę įtaką<br />
pasauliniams įvykiams, negu karaliai ir dideli politikai. Pasėta į protą mintis pamažu<br />
išdygsta, auga, vystosi ir pagaliau neša vaisius.<br />
Taip yra ir su meile. Siela, gaivinama tyros Dieviškos meilės, beria į sielų pasaulį<br />
vaisingą sėklą, kuri su laiku sudygsta ir tuo gausesnį duoda derlių, kuo stipresnė būna<br />
meilė. Todėl šventasis Jonas Kryžietis sako: Grynos meilės lašas daugiau vertas,<br />
negu visi geri veiksmai kartu paimti.<br />
Meilė panaši į veržlų srautą, plūstantį iš Dieviškosios Širdies. Jis galingai krinta iš<br />
begalinės aukštumos: su didžia jėga nuneša ar sugriauna užtvaras, trukdančias jos<br />
tėkmei, greit ir užtikrintai tiesia sau kelią net ligi pat slėnio, tai yra, ligi nuolankiųjų ir<br />
geravalių sielų.<br />
O tų kelių, vedančių į sielas, yra įvairių. Pirmiausia, argi nereikėtų melsti už savo<br />
brolius, esančius pavojuje? Argi malda ne viską gali Dieviškoje Širdyje, ar iš Jos<br />
negauna ypatingų malonių, reikalingų sieloms atversti?<br />
Nesibijok, kad nuolat melsdamas už kitus, pamirši savuosius reikalus. Niekas taip<br />
nesujaudina dosniosios Jėzaus Širdies, kaip savęs užmiršimas galvojant apie kitų gėrį.<br />
Jeigu kurioje šeimoje atsirastų toks geras vaikas, kad nuolat prašytų motiną už savo<br />
brolius ir sesutes, bet visai pamiršdamas save, tai tėvai ir visa šeima jį mylėtų<br />
neapsakomu jautrumu.<br />
Be to, kai vykdai savo luomo pareigas ir atlieki tavo padėties reikalavimus, tu<br />
atlieki Dievo nurodytą darbą. Nemanyk jog tai mažareikšmė priemonė. Smulkiausi<br />
tavo poelgiai, sujungti su Jėzaus nuopelnais, turi begalinę vertę. Jie gali atlyginti,<br />
nupelnyti, atpirkti ar patenkinti taip pat, kaip ir didieji šventųjų darbai.<br />
Tą darbą atlik su didele meile, sujunk savąją ir Jėzaus veiklą, o po to į Jį kreipkis:<br />
Gerasis Mokytojau, Tau atiduodu šį darbą, bet noriu begalinės vertės atlyginimo –<br />
sielų išgelbėjimo!<br />
Nebijok per daug reikalauti. Kuo daugiau prašysi pasitikėdamas, tuo daugiau įgysi.<br />
Kiek sielų išgelbėtumei, jeigu į savo Dieviškąjį Bičiulį kreiptumeisi su tokia vaikiška<br />
drąsa ir pasitikėjimu!<br />
Be maldos ir darbo, turi dar ir auką. Kuomet darbas, kurį privalai atlikti, būna<br />
nemalonus ar nuobodus, save paskatink mintimi, jog tai dėl Jėzaus, kad Jam<br />
išgelbėtumei sielas. Kartais tave prislegia priešingumai: vidiniai kentėjimai, išoriniai<br />
kryžiai, persekiojimai, įtarinėjimai. Visa tai noriai priimk iš Dievo rankų, nes tai<br />
tūkstančių nusidėjėlių išmeldimas.<br />
Prie tų priverstinių apsimarinimų pridėk dar ir savanoriškų aukų. Nepraleisk nei<br />
vienos apsimarinimo progos ko nors atsisakyti smulkiuose dalykuose.<br />
Jeigu meilė degintų tavo širdį, kiekviename žingsnyje surastumei auką dėl Jėzaus:<br />
ribojant smalsumą, užgaidas, nereikalingus žodžius, tuščius žvilgsnius, patogumus,<br />
teikiamus pagyrimus.<br />
O Jėzus į kiekvieną auką atsilieptų dovanodamas sielas, išlaisvintas iš skaistyklos,<br />
uždegdamas uolumu atšalusias, išgelbėdamas nusidėjėlius.<br />
50
Kiekvieną minutę visuose žemės kraštuose miršta daugybė nusidėjėlių. Prašyk<br />
jiems tam momentui tobulo gailesčio malonės. Kiek būtų išgelbėta tų vargšų<br />
nusidėjėlių sielų tą paskutinę minutę, jei iš visų žemės pakraščių kiltų už juos karštos<br />
maldos, sujungtos su smulkiomis aukomis!<br />
Pavyzdingas gyvenimas yra efektyvesnis pamokslas už misionieriaus žodžius.<br />
Uolus vienuolis, laikydamasis savo regulos, gali, neatkreipdamas kitų dėmesio ir be<br />
triukšmo, vienas pats pertvarkyti visą vienuolyną.<br />
Pasaulietis žmogus, paprastai praktikuojantis tikėjimą, nesigirdamas savo<br />
dorybėmis, gali padaryti visoje parapijoje daugiau gero tikintiesiems ir<br />
netikintiesiems, negu kunigas. Paprasta tarnaitė savo neišsenkančia kantrybe,<br />
paklusnumu ir paslaugumu stipriau patraukia širdis prie Dievo, negu atsiskyrėlių<br />
atgailos ir vienuolių maldos.<br />
Kunigas meilingu elgesiu, paprastu gyvenimu, nuoširdžiu bendravimu, poelgių<br />
rimtumu ir siekimų nesavanaudiškumu daugiau daro įtakos netikintiesiems, negu<br />
padarydavo storų apologetikos tomų skaitymas.<br />
MYLINTI SIELA AUKOJASI SU JĖZUMI<br />
Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti<br />
mirtyje (Rom 6,4).<br />
Yra bendra taisyklė, apimanti visus amžius ir visas kartas: Be kraujo praliejimo<br />
nėra atleidimo (Žyd 9,22). Taip sako šventasis Paulius, bet ir iki jo visos tautos, visi<br />
žmonės, nežiūrint kiek jų religija būtų iškrypusi, visada taip galvojo.<br />
Žydai Dievo įsakymu aukojo rinktinius nesuteptus gyvulius, simbolizuojančius<br />
Dievo Avinėlį, Jėzų Kristų, kuris turėjo aukotis už mus. Pagonys, norėdami<br />
permaldauti savo dievus, nesibodėdavo aukoti net žmones; ir kuo labiau jie buvo<br />
laukiniai, priklausomi nuo gamtinių instinktų, tuo daugiau turėjo reikšmės tų aukų<br />
parinkimas. Aukojo tai, ką turėjo brangiausia ir nekalčiausia: savo nuosavus vaikus.<br />
Todėl šventasis Jonas galėjo sakyti, kad Dievo Avinėlis buvo nužudytas pasaulio<br />
pradžioje. Jis užmuštas visose žmonių aukose, kurioms pagonys nesąmoningai<br />
nepriskirdavo šventos reikšmės. Jis taip pat nužudytas gyvūnų pavidalu, ypač<br />
nesutepto avinėlio, kuriuos žydai aukodavo kas rytą ir vakarą. Ir pagaliau Jis buvo<br />
nužudytas ant Kalvarijos, o nuo tada aukojamas nuolatos, kasdien ir visame<br />
pasaulyje.<br />
Tokiu būdu sunaikinimas, auka iškyla visų religijų istorijoje, ir kuo ta religija arčiau<br />
tiesos, tuo auka iškilmingesnė, visuotinesnė ir svarbesnė.<br />
Krikščionybė, būdama pilnutinė tiesa, yra ištisai aukos religija. Joje viskas krypsta į<br />
altorių. Visos malonės sklinda iš Kryžiaus. Pati šventoji Bažnyčia su savaisiais<br />
malonių šaltiniais, sakramentais gimsta pervertoje Jėzaus Širdyje. Visos apeigos<br />
prasideda ir baigiasi kryžiumi, visi pašventinimai, visi palaiminimai įvyksta kryžiaus<br />
ženklu, visos didžiosios iškilmės, religinės ar net pasaulietiškos, yra pažymėtos<br />
kryžiaus žyme. Ir kuo giliau iš šio Katalikų Bažnyčios prieangio eini į jos vidinį<br />
gyvenimą, į sielą, kuri ją gaivina, tuo labiau matosi auka. Tūkstančiai kankinių laistė<br />
51
ją savo krauju visose pasaulio šalyse, ir toji auka, kuri nenutrūko ir mūsų laikais,<br />
apima kiekvieną gyvenimo laikotarpį ir kiekvieną luomą. Nuolatiniai persekiojimai,<br />
vidiniai nesutarimai, schizmos, erezijos, atsimetimai – Bažnyčios šone visada palaiko<br />
atvertą žaizdą, kurią jai padarė pirmojo amžiaus tironai.<br />
Aukos įstatymas, kurio visą griežtumą Jėzus priėmė, turi pasiekti kiekvieną asmenį.<br />
Nėra nei vieno žemėje, kas galėtų išvengti kentėjimų. Fiziniai ir moraliniai skausmai<br />
tyko kiekvieną be išimties. Dievo teisingumas ir gailestingas gerumas nori, kad<br />
kiekvienas tiek ir taip dalyvautų kentėjimuose, kaip Jo begalinė Išmintis yra<br />
numačiusi.<br />
Ant kryžiaus gerasis ir blogasis piktadariai kentėjo tokią pat kančią. Vienas<br />
atstovavo neatgailojančią, netikinčią ir piktžodžiaujančią žmoniją, o kitas – Jėzaus<br />
atpirktąją žmoniją, apgailestaujančią savo kaltes.<br />
Auka, mielai prisiimta ir sujungta su Jėzaus Auka, sudaro kiekvienos sielos vidinio<br />
gyvenimo esmę, lygiai ir Bažnyčios gyvenimo viršūnę, bei išreiškia Jėzaus gyvenimo<br />
turinį.<br />
Lai tavęs neišgąsdina toks gyvenimo ir pasiaukojimo vaizdas. Juk pasiaukoti su<br />
Jėzumi, tai nebūtinai reiškia sudėti dideles aukas ir pakelti nepaprastus kentėjimus.<br />
Tai reiškia būti visada pasirengusiam priimti iš Jo rankų saldumus ir kartumus,<br />
dalykus malonius ar bjaurius, sveikatą ar ligą, vidines paguodas ar nuliūdimus.<br />
Pasiaukoti, tai reiškia su meile atsiduoti visiems Jėzaus reikalavimams: iš anksto<br />
priimti kiekvieną kentėjimų rūšį, kiekvieną vidinę auką ar išorinius sunkumus,<br />
kiekvieną ligą ir kiekvieną mirties būdą, nežiūrint kada visa tai įvyktų.<br />
Pasiaukoti, tai kasdien apsimarinti tūkstančiuose aplinkybių, įvykių, prieštaravimų,<br />
charakterių susidūrimuose, požiūrių ir vertinimų skirtumuose. Tai visada būti viskuo<br />
patenkintu, visada besišypsančiu – iš meilės tai didžiajai Aukai, kuri neatvėrė burnos,<br />
kai Ją niekino ir kankino.<br />
Kiekviena mylinti siela gali ir turi būti tokia meilės auka, o pratęsdama Jėzaus<br />
gyvenimą, pasidaryti atpirkimo dalininke.<br />
VISADA MELSTIS<br />
Reikia visuomet melstis (Lk 18,1).<br />
Kas meldžiasi tikriausiai išsigelbės; kas nesimeldžia tikriausiai bus pasmerktas. O<br />
kas nuolatos meldžiasi, įgys šventumą.<br />
Tokius dėsnius iškelia šv. Alfonsas ir nori, kad jais persiimtų kiekviena siela, kad<br />
kiekvienas pamokslininkas juos kartotų ir aiškintų, kad kiekvienas asketinis rašytojas<br />
juos diegtų savo skaitytojams. Anot jo, mokslas apie maldos būtinumą ir<br />
veiksmingumą yra visų svarbiausias.<br />
Reikia melstis ir niekad nepailsti, nes be maldos nėra malonės, o be malonės siela<br />
negali žengti nė žingsnio keliu, vedančiu į Dangų. Antgamtinis gyvenimas – tai<br />
pasaulis esantis šalia mūsų žmogiškos sferos. Tai puikiausia, tačiau nepasiekiama<br />
šalis. Dar daugiau, tas pasaulis yra tiek kilnesnis už mūsų prigimtį, kad net būdami<br />
ligi jo pakelti, nepajėgiame ten gyventi nei jo dievišku oru kvėpuoti be papildomos ir<br />
52
nuolatinės Dievo pagalbos. Netgi pakelti į antgamtinę sritį ir apsipratę su ta dieviška<br />
šviesa, vis vien pasiliekame visai bejėgiški. Būname panašūs į tuos neregius, kurie,<br />
staiga atgavę regėjimą, negali priprasti prie ryškios šviesos, todėl ilgisi tamsos.<br />
Išskyrus artimo meilės įsakymą, Evangelijoje nėra nieko, ką Jėzus labiau<br />
užakcentuotų negu maldą. Jis tai pabrėžia sakydamas palyginimus ir darydamas<br />
stebuklus. Pats skatina nelaiminguosius, kad Jį prašytų, melstų su pasitikėjimu.<br />
Jeigu malda yra taip labai reikalinga, ji turi būti prieinama ir mažiausioms sieloms.<br />
Tokia būtina priemonė negali būti palikta tik sumaniesiems ir mokytiesiems.<br />
Neabejotina, kad melstis yra labai lengva. Malda – tai stokojančios širdies<br />
kreipimasis. Kaip vaikelis temoka ištiesti rankutes ir verkti, kai jam ko trūksta, taip ir<br />
kiekviena siela, net menkiausia, gali išsakyti savo reikalus – ir Dievas išgirs jos<br />
meldimą: Bedalio viltis niekuomet nebus veltui (Ps 9,17), - sako Psalmininkas.<br />
Melstis yra taip lengva, kad geros valios siela meldžiasi nuolatos, net to<br />
nepastebėdama. Didi, vieninga malda kyla širdies gilumoje. Kuo daugiau širdis jaučia<br />
savo menkumą ir trokšta iš jo išsivaduoti, tuo karščiau meldžia Dievo pagalbos. O<br />
toji malda nebūtinai turi pasireikšti žodžiais, formulėmis ar kūno padėtimi. Nes tai<br />
širdies balsas, tiesiog kreipimasis į Dievą.<br />
Tačiau gana retai pasitaiko tokia siela, netgi pamaldi, kuri šiuo atžvilgiu tariamos<br />
maldos nepalaikytų už tikrą. O kiek būna skundų ir murmėjimų, kuomet, jų žodžiais,<br />
nesiseka malda.<br />
Jų malda buvo paremta minčių rikiavimu, žadinimu sieloje dievotų jausmų,<br />
jausminės meilės skatinimu, paguodos ašarų spaudimu. Dėl to juos apninka<br />
išsiblaškymai, kankina pagundos; jų širdis šalta, o siela tuščia.<br />
Neišmanėliai! Dar niekad jie taip gerai nesimeldė, nes niekad geriau nejuto savo<br />
menkumo.<br />
Kančios išvakarėse Jėzus priekaištavo, kad po tokio ilgo ir nuoširdaus bendro<br />
gyvenimo, apaštalas Pilypas vis dar Jo nepažinojo. Ką gi tad Jis turėtų sakyti apie<br />
tave, kuriam žinoma Kančios ir Dieviškosios Eucharistijos paslaptis, kuris nuo pat<br />
jaunystės buvoji ant gerojo Mokytojo kelių? Jeigu norėtumei prašyti Jėzų, kad Jį<br />
pamiltumei kaip šv. Paulius, ir jei širdyje nedvejotumei – prilygtumei meile<br />
didžiajam apaštalui.<br />
Dievas nešykšti Savo dovanų. Priešingai, skundžiasi kad neprašome. Suprask<br />
pažodžiui tavo Dieviškojo Bičiulio pažadą, Kuris užtikrina, kad kiekviena malda<br />
būna taip išklausoma, kaip būna prašoma.<br />
Kiekviena, net trumpiausia malda, einanti iš širdies, būna tikrai išklausoma. Pagal<br />
savo pajėgumą ji kur nors atitinkamai atsispindi: ar toje pačioje sieloje, ar nusidėjėlio<br />
širdyje, ar kur nors šventojoje Bažnyčioje. Ji gali pasireikšti po dvidešimt ar šimto<br />
metų, o gal ir tą pačią akimirką. Ji gali būti čia pat išklausyta, atitinkant sielos<br />
troškimą, bet gali ir kitaip pasireikšti per Dieviškąją Išmintį ir Gerumą.<br />
Argi nebūtų įžūlu ir vaikiška reikalauti, kad Dievas tuoj pat išklausytų mūsų aklus<br />
norus? Galbūt Jėzus mūsų maldas surenka Savo Dieviškoje Širdyje, jas prideda prie<br />
daugelio kitų maldų, kad didelio išbandymo, baisių pagundų dieną užtektų to pamažu<br />
sukaupto prašymų lobio tiems išmėginimams atlaikyti.<br />
53
Nenurodinėk Dievui kaip Jis turi tave išklausyti. Jo gerumas yra pakankamai didelis<br />
kad nenuskriaustų tavo dvasinių poreikių. Tik gerai atmink nepajudinamą dėsnį, kad<br />
kiekviena malda išklausoma griežtai atitinkant jos moralinę vertę.<br />
Išmokime melstis nusižeminę, nesiremdami savimi. Reikia pasakyti, kad<br />
žmogiškajai prigimčiai šitoji sąlyga yra visų sunkiausia. Besimeldžiant siela dažnai<br />
jaučia pasitikėjimą savo verte. Tai tokia subtili būsena, kad beveik visada lieka<br />
nepastebėta. Siela ją pastebi pavėluotai, kai nuliūsta po nesėkmių ar nuopuolių.<br />
Pasitikėjimas Dievu yra dieviškoji dorybė. Jos pagrinde – ypatinga Dievo galybė,<br />
gerumas ir ištikimybė. Mažiausia žmogiškojo elemento priemaiša sužadina puikybę ir<br />
kenkia jos veiksmingumui.<br />
Kuomet Jėzus visiškai apvaldo širdį, kai ima viešpatauti ant savimeilės griuvėsių,<br />
tuomet Jis tobulai meldžiasi sieloje ir per sielą. Tą akimirką reikia paskubinti. Jėzus,<br />
kuris yra pats gerumas, paliko tam tikslui kiekvienai sielai galimybę.<br />
Kiekviena malda, net ir blogiausia, yra išklausoma tiek, kiek joje yra maldavimo.<br />
Prastoka malda išprašo karštesnės maldos malonę, o šitoji galop išmeldžia šventos<br />
maldos dovaną.<br />
Krikščioniškoji siela, kadangi esi laisvanoriškai atšalusi, dėl nesėkmių praradusi<br />
ūpą, nusivylusi dvasinio gyvenimo ir šventumo idėja, todėl paklausyk šio patarimo:<br />
nuo šios dienos pradėk maldos gyvenimą.<br />
Pradžioje galbūt melsiesi be įsitikinimo, gal turėsi tik kruopelę pasitikėjimo.<br />
Melskis nežiūrint viso to, nuolat atnaujink maldos, prašymų ir prieraišumo<br />
pasiryžimus. Palengva prieš akis atsivers tavo dvasinė nuogybė. Nejučiomis Jėzus į<br />
tavo sielą įlies Savo meilės, troškimą daugiau mylėti ir poreikį tos meilės prašyti.<br />
Kuo toliau pažengsi, tuo didesnį potraukį patirsi.<br />
Pradžioje malda būna kaip ramus upelis. Net negalvoji, kad ta menka srovelė galėtų<br />
tavąją valtį nunešti į vandenyną. Gal net juokiesi iš tų, kurie tau pataria sėsti į tą<br />
laivelį ir leistis nešamam, nes eiti pėsčiomis atrodo kur kas naudingiau.<br />
Tačiau tas upelis didėja nežymiai. Palengva pavirsta į greitą upę, nes iš visų pusių<br />
ima į jį kristi kalnų srautai. Nuolat didėdamas gilina savo vagą, kol pavirsta į taurią<br />
upę, kuria tavoji valtis didingai ir greitai plaukia į vandenyną. O kuo greičiau plauki,<br />
tuo didesnis kyla noras plaukti dar greičiau, ir tuo smarkiau bangos tave neša į<br />
šventumą.<br />
VISADA ATSIPRAŠYTI<br />
Visiškai nuplauk mano kaltybę, nuvalyk mano<br />
nuodėmes (Ps 50,3).<br />
Esame vargani Ievos vaikai, kurie kasdieną nusidedame. Esame keleiviai, sunkiai<br />
einantys į tėvynę, nes kelias ilgas ir vargingas. Kojos apdulkėję, kartais iš nuovargio<br />
apsunkusios ir nepaklusnios.<br />
Tačiau Jėzus dėl savo gerumo mums duoda vandens iš upės, tekančios išilgai kelio.<br />
Jis nuplauna mūsų dėmes ir atgaivina nuvargusius sąnarius.<br />
54
Kad būtumei laisvas nuo nuodėmių, reikia kad visos tavo pajėgos nuolat ir visais<br />
atžvilgiais derintųsi su protu ir tikėjimo tiesomis. Norint visada patikti Dievui, reikia<br />
kad visi tavo ketinimai ir troškimai nuolat siektų Dievo, Aukščiausiojo Gėrio. O<br />
tikrovėje dažniausiai stengiamės priešinga kryptimi – į kūniškumą, į nepakantumą ir<br />
kitokias nedorybes. Čia tavo asmeninės nuodėmės tuos polinkius dar labiau<br />
pablogina.<br />
Be tavųjų realių nuodėmių ir netvarkingų polinkių, dar yra tavasis apsileidimas. Su<br />
trupučiu uolumo galėtumei Dievui geriau tarnauti, negu tai dabar darai. Argi išdrįsi<br />
teigti, kad deramai pasireiškia tavo dosnumas, nuolankumas, paklusnumas, kantrybė,<br />
artimo meilė ir stropumas? Be to, kiek netobulumo net geruose tavo poelgiuose, kiek<br />
savimeilės, žemiškų paskatų; koks nekruopštus vykdymas, kaip neatidumas bei<br />
skubotumas gadina iš pažiūros puikiausius tavo darbus!<br />
Atimkime iš mūsų menkų dorybių tai, kas priklauso mūsų nuotaikai, savigarbai,<br />
šlovei, puikybei, silpnybėms ir aplinkybėms - kas beliks? – klausia Josifas de Maistre.<br />
Ir kas išdrįstų sakyti, jog nereikalinga nuolat kreiptis į Dievą ir Jį maldauti<br />
gailestingumo?<br />
Laimei turime reikalą su be galo geru Dievu, trokštančiu mums atleisti. Jėzus<br />
atleidžia. Jis tūkstantąjį kartą atleidžia taip pat, kaip ir pirmąjį. Atleisdamas Jis širdyje<br />
nepasilieka kartėlio, nei mintyje prisiminimo, nes Jis atleidžia dieviškai, nes Jo siela<br />
neįsivaizduojamai gera.<br />
Jo teisingumo durys visada užrakintos; kad jas atidarytum, reikia labai atkakliai<br />
belsti. O Jo gerumo durys visada pravertos; kad jas atidarytum, užtenka lengvai<br />
prisiliesti: net vaikas tai gali padaryti.<br />
Iš tiesų Jėzų atsiprašyti yra labai lengva. Atgaila – tai dvasinis apgailestavimas, kurį<br />
siela išgyvena dėl to, kad savo Dieviškajam Bičiuliui padarė nemalonumą. Tai<br />
paprastas širdies kreipimasis į Dievą, prašant Jį atleidimo. Kai tik pastebi ant savęs<br />
dėmę, tuoj pat stengiasi ją pašalinti; o kiekvienas gailesčio aktas suteikia visai jos<br />
esybei naują nekaltumo spindesį.<br />
Atgaila yra toji paslaptis, per kurią siela įgyja nekaltumą ir skaistumą. Tai tartum<br />
kitas pasaulis, kuriame Dievas leidžia dalyvauti sielai, duodamas jai patirti<br />
neapsakomo džiaugsmo. Tačiau šis atgailavimas yra Dievo sukurtas, nes atgailos<br />
dvasia kyla ne iš sielos; ji kyla iš Jėzaus, Kuris jos gelmėje gyvena ir nuolat ją<br />
apvalo, įterpdamas į lūpas atgailos žodžius.<br />
Siela, kuri tai supranta, niekad nesugniūžta dėl padarytų nuodėmių, bet su visišku<br />
pasitikėjimu kreipiasi į Jėzų, prašydama kad Jis viską ištaisytų, ją apvalytų, išlygintų<br />
visus jos trūkumus. Jo akivaizdoje visad nusižemina dėl savųjų silpnybių, atsižada<br />
nuodėmių, prašo kad Jėzus išnaikintų visus jos blogus polinkius, visas jos širdyje<br />
slypinčias blogio šaknis.<br />
VISADA KOVOTI<br />
Kentėk… kaip geras Kristaus<br />
Jėzaus karys (2 Tim 2,3).<br />
55
Kova už meilę yra ilga ir dažnai sunki, o kiekviena net dosniausia siela kartais<br />
patiria liūdesio antplūdį, vadinamą atgrasumu. Tas prislėgtumas atsiranda nejučia,<br />
susikaupus įvairiems priešingumams ir pasikartojančioms nesėkmėms. Siela jaučiasi<br />
lyg nesava; užtenka susidaryti kokiai nors smulkiai aplinkybei, šiek tiek susirgti,<br />
fiziškai nuvargti, išgirsti priekaištą, pasigesti palankumo – ir užvaldo atgrasumas.<br />
Tada viskas ima slėgti. Dvasinis pokalbis virsta kankyne; knygos, kurios paprastai<br />
žadindavo, dabar net nebemielos; dvasinės pratybos pavirsta nepakeliama kančia.<br />
Niekas nebemiela, viskas įgrįsta ir kelia pasibjaurėjimą. Dvasinis gyvenimas atrodo<br />
kaip nepasiekiamas miražas, todėl siela nusiminusi sustoja pusiaukelėje, jausdama<br />
pritrūksianti jėgų kopti į viršūnę.<br />
Tai iš tiesų rimta kliūtis, kuri kartais pastoja kelią net drąsiausioms sieloms. Tad<br />
svarbu surasti atgrasumo priežastis ir jo nukenksminimo priemones.<br />
Visų pirma gali pasiguosti, kad ne tu vienas patiri tuos laikinus prislėgtumus. Ta<br />
liga kartais suserga net iškiliausios sielos ir netgi tos, kurias Jėzus paprastai gina Savo<br />
jautriu artumu ir Savo dieviškais pokalbiais. Savo begaline išmintimi Jėzus kartais<br />
mielai leidžia, kad puikiausiai nusiteikusi siela galėtų pajusti savo ypatingą<br />
bejėgiškumą.<br />
Tokio nuovargio priežastimi dažnai būna per ilgos dvasinės pratybos arba išoriniai<br />
darbai. Reikia viską daryti saikingai, o iš kūno ir proto reikalauti tik tiek, kiek leidžia<br />
protingos ribos.<br />
Kaip žaviai atrodo tas žmogus, puolamas visokių pagundų, visokių pasaulio ir<br />
pragaro jėgų, visokių vidinių audrų, ir vis dėlto nesulaikomai atsigręžiantis į Dievą,<br />
nežiūrint visų silpnybių!<br />
Iš tikrųjų, taip didvyriškai gyventi įmanoma tik nenuilstamai kovojant. Šventumas<br />
kovos neatmeta, bet ją pripažįsta ir jos reikalauja. Tobulumas šioje žemėje nereiškia<br />
nei poilsio, nei mėgavimosi. Tai nėra pastovi būsena, bet žygis į Dievą, pastangų<br />
grandinė, nuolatinis siekimas, artėjimas prie antgamtinio idealo: Aš veržiuosi pirmyn į<br />
tikslą (Fil 3,13). Bet koks šventumas žemėje yra sąlyginis, jis gali ir turi nuolat augti.<br />
Kuo daugiau siela vienijasi su Dievu, pasinerdama į Jo begalybę, tuo platesnė erdvė<br />
prieš ją atsiveria ir atsiskleidžia platesni akiračiai. O tą begalybę reikia praeiti.<br />
Todėl atsikratyk tos klaidingos nuomonės, kad šioje žemėje rasi poilsį. Gyveni<br />
pasaulyje ne tam, kad mėgautumeisi Dievu, bet kad Jį mylėtumei darbe, kentėjimuose<br />
ir kovoje. O jeigu yra kova, kai kada būna ir pralaimėjimai. Laikini nuopuoliai<br />
nesutrukdo tobulėjimo darbo, nes tai neišvengiami kovos reiškiniai. Narsiai<br />
kovojantis karys gauna smūgius ir žaizdas, tačiau savo randais didžiuojasi.<br />
Kai kurie dvasiniame gyvenime nepakankamai skiria tai, kas priklauso jiems ir kas<br />
Dievui. Visų pirma jie turi mylėti Dievą, stengtis Jam atsiduoti, visada prašyti<br />
didesnės meilės, visada paprastai pakilti iš nuopuolių ir nusiplauti Jėzaus Krauju.<br />
Siela, iš tiesų sunkiai nupuldama, mato tik savo nuodėmes, o Dievas skaičiuoja tik<br />
meilės aktus. Nuodėmė buvo tuoj pat ištrinta, kai tik buvo padaryta. Tad nesigraužk,<br />
geros valios siela, dėl savųjų nuodėmių. Visada atsiprašyk Jėzų ir pradėk pastovų<br />
meilės gyvenimą. Reikia mylėti, visada mylėti. Meilė tau duos ištvermės kovoje,<br />
suteiks atgailos ir maldos dvasią. Meilė išmokys suvaldyti valią apribojimais,<br />
pajungti laisvę paklusnumui, išlaisvinti protą nuo nereikalingų minčių.<br />
56
Meilė sužadins tavo mąstymą, išlygins tavuosius sprendimus nusižeminimu,<br />
apvaldys vaizduotę ir nuramins aistras.<br />
Meilė palaikys tavo jausmų tyrumą ir atitrauks sielą nuo žemiškų vertybių.<br />
Meilė tau suteiks pasitikėjimą Jėzumi, atskleis Jo kančias, Jo eucharistinio buvimo<br />
ir Jo mistinio gyvenimo paslaptis, per kurias Jis veikia tavyje.<br />
Pagaliau išmokys tave atsižadėti savęs, kad galėtumei sutapti su Jėzumi, gyventi<br />
Jame, veikti kaip Jis, kentėti kaip Jis, per Jį pratęsti atpirkimo darbą.<br />
Taip viskas prasideda, tobulėja ir baigiasi meile.<br />
Jeigu nuovargis, atgrasumas ir nepasitikėjimas mėgins tave užvaldyti, pažvelk į<br />
dangų. Ten yra Jėzus, kuris žiūri į tave. Niekas tavęs neišplėš iš Jo dieviškųjų rankų.<br />
Jis yra ištikimasis Bičiulis: pradėjęs tavo tobulinimo darbą, jį užbaigs. Užbaigs<br />
nežiūrint visų išorinių ir vidinių sunkumų, jei tik Juo pasitikėsi ir leisi Jam tavo<br />
sieloje veikti.<br />
Tad labai Jį mylėk. Dažnai Jam išreikšk savąją meilę. Prašyk Jo daugiau malonių,<br />
daugiau šviesos ir daugiau jėgų. Kreipkis į Jį ir niekad neapsivilsi.<br />
MŪSŲ DANGIŠKOJI MOTINA<br />
Štai tavo motina (Jn 19,27).<br />
Švenčiausioji, nekalčiausioji Mergelė, skaisčioji ir meilingoji Marija yra manoji<br />
Motina. Ji nuo amžių buvo Švenčiausios Trejybės mintyje. Ji buvo išpranašauta jau<br />
žemės rojuje.<br />
Ta paslaptingoji Mergelė, nepalyginamas tvarinys, žėruojanti šviesa ir gaubiama<br />
malonės – tai ir mano mylimiausioji Motina.<br />
Kaip graži ir skaisti turi būti Toji, kuriai skirta būti mylimiausia Tėvo dukra, Jo<br />
Pirmagime, Jo numylėtine, kurią labiausiai pamėgo, Švenčiausiąja Dievo Žodžio<br />
Motina, kuri yra šventųjų šviesa ir Tėvo paveikslas, nesuteptoji Šventosios Dvasios<br />
Buveinė, Jėzaus Šventovė!<br />
Kaip gi žavinga turi būti Toji, Kurią Dievas panoro išpuošti, panaudodamas Jos<br />
išdabinimui visą savo gerumą, išmintį, galybę ir amžinumą!<br />
Iš tiesų Jėzaus, mūsų Dieviškojo Brolio, Motina yra taip pat ir mūsų Motina, mūsų<br />
nuolatinė Pagalba. Kartu su Jėzumi Ji yra mūsų dvasinio gyvenimo pradžia, pavyzdys<br />
ir tikslas.<br />
Atpirkėjas Jėzus nori, kad Jo Dieviškoji Motina taip pat būtų mūsų dvasinio<br />
gyvenimo pavyzdžiu.<br />
Siela tiek yra šventa, kiek joje Jėzus gali gyventi ir atkurti Savąjį paveikslą.<br />
Marijoje Jėzus galėjo gyventi pilnai; Joje galėjo atspindėti Savo bruožus tobuliau,<br />
negu visuose šventuosiuose kartu paėmus. Ji yra gyvas Jo gerumo, meilumo,<br />
gailestingumo, skaistumo, meilės atspindys. Jis atėjo į pasaulį visų pirma tam, kad<br />
pašventintų savo Motiną, gyventų Joje ir per Ją. Vien šiam reikalui Jis paskyrė<br />
trisdešimt metų, o dėl likusio pasaulio pasitenkino trejais metais.<br />
57
Jeigu turėtume širdį ir rankas, pasiruošusias priimti Jėzų, kaip gi būtume panašūs į<br />
Dievo Motiną! Kaip skubėtų Jėzus ateiti pas mus, kad pasakytų: Kas tik daro valią<br />
mano Tėvo, esančio danguje, tas mano brolis ir sesuo, ir motina.<br />
Tave mylėti, atsiduoti Tavo meilei – tai buvo, Jėzau, Tavo šventosios Motinos<br />
paslaptis, tai bus ir mano tikslas.<br />
Nenorėjai, kad savo žemiškojo gyvenimo metu Ji stebintų pasaulį dideliais<br />
stebuklais ir savo dorybių spindesiu, bet norėjai, kad Jos gyvenimas būtų nuolankus ir<br />
darbštus, visiškai paslėptas Tavyje.<br />
Todėl toks bus ir mano gyvenimas: pasislėpti Tavyje, Tave mylėti, sutapti su<br />
Tavimi, pamiršti save, aukotis su Tavimi ir kartu eiti ieškoti sielų.<br />
Būsi, geroji Motina, ne tik mano dvasinio gyvenimo pradžia ir turinys, bet būsi ir jo<br />
užbaigimas. Būsi mano nuolatinė Pagalba, ligi paskutinės minutės teikianti man<br />
ištvermės.<br />
Saugok mane ligi galo. Sukurk manyje savo Dieviškąjį Sūnų. Tegul Jis manyje<br />
viešpatauja, tegul pasiima mano valią, mano protą, visas mano galias ir visą jų<br />
veikimą, kad būčiau Jo gyvas paveikslas žemėje, kad būčiau Jo šventos žmogystės<br />
tęsiniu, kuriame Jis galėtų mylėti Tėvą ir gelbėti sielas.<br />
Garbė Dievui ir Marijai!<br />
+ + +<br />
58