Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

minutę… Kai kurie Jėzų seka tik ligi lopšio, kiti – ligi viešojo gyvenimo, ir tik
keletas eina su Juo į Kalvariją.
Daugelis linkę sekti išorinį Jėzaus gyvenimą, mielai Jį lydi Jo apaštalinėse
kelionėse. Kiti labiau mėgsta Mokytojo sielos gyvenimą, Jo jausmus ir pomėgius:
priglausti galvą prie Jo krūtinės ir sielos vienatvėje gyventi šventa malda.
Labai daug yra tokių, kurie tik retkarčiais prisimena Mokytoją. Pakviečia Jį prie
savo stalo; susitinka gatvėje, stebi ir klausosi kaip praeiviai; tik kai kurie pasiteirauja
kur Mokytojas gyvena ir eina su Juo kaip apaštalai ar Jeruzalės moterys, vaišina Jį
savo namuose kaip Morta ir Marija, arba kaip Juozapas Arimatietis Jį svetingai
priima savo širdyje, tyroje ir laisvoje nuo nuodėmių.
Laimingas, kas atidavė Jėzui visas savo gėrybes, kūną, sielą ir visus troškimus,
mintis ir jausmus, kuris nieko sau nepasiliko, tik rūpestį labiau už viską mylėti Jėzų ir
vykdyti Jo šventą valią!
Laimingas, kas supanašėjo į Jėzų visais savo troškimais ir kas minutę deda į
Dieviškąją Širdį visus savo rūpesčius, kad įgytų visus Jo nuopelnus; kas nuolat Jam
atiduoda savo valią ir visą meilę, kad Jėzus apvalytų, sukilnintų, sudievintų ir visa tai
Amžinajam Tėvui įteiktų.
Toks pasikeitimas įvyksta palaipsniui. Nors Jėzus užvaldo sielą, tačiau neatima jos
savito gyvenimo, nes kartu su ja tampa antgamtinio gyvenimo ir veiklos ląstele.
Kai protinga būtybė atlieka kokį nors veiksmą, Dievas veikia kartu su ja. Ne tik
tvariniui padeda, bet ir persunkia jo esmę bei gabumus; jį pažadina ir tampa kartu su
tvariniu jo veiklos šaltiniu. Tas susivienijimas yra toks glaudus, kad abipusiu
Sutvėrėjo ir tvarinio veikimu atsiranda vienas veiksmas, kuris visai priklauso nuo
Dievo ir kartu pilnai nuo tvarinio.
Panašiai, nors daug paslaptingiau ir glaudžiau, Dievas veikia ir antgamtiniame
gyvenime. Dieviškąja visagalybe jis leidžia žmogui dalyvauti savo Dieviškoje
prigimtyje, kuri apima sielą iki pačių gelmių ir, pačios sielos nesunaikindama, kartu
su ja kuria naują antgamtinę būtybę, tinkamą dieviškam gyvenimui ir dieviškam
veikimui.
Visa tai daro nesutvertoji Meilė, kuri iš Dievo išsiliejo į Jėzų Kristų, kad
pašventintų Jo tobulą žmogystę, o iš Jėzaus liejasi į kiekvieną teisiąją sielą.
Todėl Jėzus yra viso tavo antgamtinio gyvenimo pirmoji priežastis, o tu esi antroji
priežastis. Pasekmės priklauso ir priklausys nuo tavo veiksmų ir gyvenimo, tačiau
kartu priklausys ir nuo Jėzaus Kristaus.
Tad pritaikyk visa tai visam savo gyvenimui, visiems troškimams ir siekimams.
Viskas nuo tavęs priklauso, tačiau nuo tavęs – pasikeitusio į Jėzų: Aš gyvenu, tačiau
nebe aš, o gyvena manyje Kristus (Gal 2,20).
Vieno reikia, kad gyventumei ir kad Jėzus, romus ir nematomas, tavyje puoselėtų
Dieviškojo gyvenimo pradą, kurį tavyje įdiegė per pašvenčiančiąją malonę. Reikia,
kad tavo netrukdomas Jėzus kurtų tą šedevrą, kuriame tavo siela bus visą amžinybę.
Reikia, kad tavyje įgyvendintų savo troškimus, amžinuosius stebuklingojo
susivienijimo troškimus, reikia kad tavyje ir per tave garbintų ir be galo mylėtų savo
dangiškąjį Tėvą.
Jei taip glaudžiai su tavimi bendrauja, tai trokšta tavyje pratęsti savąjį gyvenimą,
savo atpirkimo darbą, savo kentėjimus, mirtį ir prisikėlimą.
6