Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

esate apsunkinti, o Aš jus atgaivinsiu”. “Jeigu kas trokšta, teateinie pas mane ir
tegeria”.
Jėzus yra geras. Taip geras, kad būtų atleidęs ir išdavikui Judui, ir net norėtų
numirti už pasmerktuosius, jei tik jie išsigelbėti galėtų. Pats tai yra apreiškęs vienai
šventajai. Jis yra toks gailestingas, kad mielai iškentėtų visas savo kančias tiek kartų,
kiek žemėje yra nusidėjėlių, jei tik tuo galėtų suminkštinti jų širdis.
O jeigu tu, krikščioniškoji siela, būtumei vieninteliu nusidėjėliu žemėje, Jėzus
norėtų tik dėl tavęs įsikūnyti ir numirti, kad tave nuo pragaro apsaugotų ir tavo meilę
laimėtų.
Bet kodėl taip atsitinka, kad taip dažnai Dievo bijaisi? Kuomet nusidedi, tavo širdis
susigūžta ir užsidaro savyje. Veltui tada Jėzus beldžiasi į tavo duris, ragindamas Jam
atidaryti ir su Juo susitaikyti: bėgi nuo Jo kaip Adomas rojuje.
Stoka pasitikėjimo Dievo gailestingumu po nuodėmės yra viena didžiausių kliūčių
kelyje į tobulumą. To priežastimi yra užslėptas pasitikėjimas savimi; tai susierzinimas
matant savo menkumą.
Ne kažin koks menas yra pasitikėti Jėzumi, kuomet siela Jo nėra įžeidusi, kai būna
Jo malonėje. Tačiau pasitikėti po nusidėjimo, tūkstantį kartų tą pačią nuodėmę
padarius, - toks pasitikėjimas, vėl ryžtantis nebenusidėti, sužavi Jėzaus Širdį ir
pagarbina Jo neišsenkantį gailestingumą. Tai toks pasitikėjimas, kokio Jis trokšta. O
Jėzus visada toks pat.
Didžiausias malonumas, kokį Man galima suteikti, tai tikėti Mano Meile; kuo
daugiau ja tikima, tuo Mano džiaugsmas didesnis, o jei kas nori, kad jis būtų
milžiniškas, tegul be galo tiki Mano Meile (Soeur Benigne Consolata).
Jėzau, pasitikiu Tavimi, myliu Tave!
JĖZUS YRA IŠTIKIMAS
Niekas jų nepagrobs iš mano rankos (Jn 10,28).
Mūsų širdis yra taip sukurta, kad nuolat ieško ištikimo draugo, o kuomet jį suranda,
jaučiasi lyg lobį įgijusi. Ištikimas draugas yra esminiai vertesnis už auksą ir sidabrą,
nes turtai neturi vertės, jeigu širdyje nėra meilės. Atvirkščiai - vargas, trūkumai ir
kentėjimai praranda savo kartėlį, kuomet visa tai su mumis dalinasi bičiulio širdis.
Jėzus žino tą žmogiškos širdies savybę, tad nori būti mūsų ištikimu bičiuliu. Dar
daugiau: pripildė mūsų širdis taip didžiais troškimais ir paliko jose tiek silpnumo, kad
joks žemiškas draugas nepajėgia jų pilnai patenkinti nei užpildyti.
Tai didelė tiesa. Niekas, išskyrus Dievą, nepajėgtų būti su mumis pakankamai
kantriu. Esame tokie nepastovūs, kaprizingi, o, be to, tokie reiklūs, kad tik Jėzaus
begalinis gerumas gali mūsų neapleisti. Šiandien esame linksmi, o ryt jau nuliūdę;
šiandien mandagūs, o rytoj subjurę, savimeilūs, nepakantūs. Patys gi norime, kad
mūsų aplinkiniai visada būtų geri, romūs, kantrūs, atidūs ir paslaugūs.
Iš tiesų, niekas negali būti toks dorybingas, kad šalia tokios daugybės trūkumų
visad išliktų mums ištikimu. Todėl į Tave kreipiamės, Jėzau: Tu esi ištikimas
Bičiulis, kuris niekad neapgauni, kuris mane visad pakęsdavai, visad kantriai
25