Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Ir po dvidešimt amžių širdyse, visada tokiose šaltose, sukyla gailestis, skaitant tuos<br />
Evangelijos žodžius: Jėzus labai susijaudino ir tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:<br />
vienas iš jūsų išduos mane’ (Jn 13,21). Bet geradaris Jėzus, pamiršęs savąją kančią,<br />
dar pridūrė, paguosdamas savo mokinius: Jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl<br />
pamatysiu; tada jūsų širdis džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų neatims (Jn<br />
16,22).<br />
Jėzus tuos žodžius kalbėjo pakeliui į Alyvų kalną. Kai atėjo, pradėjo liūdėti ir<br />
sielvartauti, ir jiems tarė: Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu<br />
su manimi (Mt 26,38). Jėzus tartum paniro į priešmirtinį nerimą, o kruvinas prakaitas<br />
apliejo visą Jo kūną, persunkė Jo drabužius ir ant žemės lašėjo.<br />
Tokį sielvartą Jėzus iškentėjo dėl mūsų nedėkingumo. Numatė tada, kad tokie<br />
dideli kentėjimai atneš taip maža vaisių; kad daug žmonių praeis pro Jo kryžių, kad<br />
daugelis nenorės Jo pažinti; dar blogiau – piktžodžiaus ir stengsis paprastas sielas nuo<br />
Jo atitolinti; be to, kad nesuskaičiuojama daugybė sielų net Jo vardo niekad neišgirs.<br />
Gerasis Mokytojau, atleisk mums mūsų kaltes, kaip kad ant kryžiaus atleidai, ir<br />
visiems žmonėms suteik gausių malonių, kad visi Tave pažintų ir pamiltų.<br />
Myliu Tave, o Jėzau, noriu Tave paguosti meile ir kantrybe!<br />
JĖZUS UŽ MUS MIRŠTA<br />
Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome<br />
nusidėjėliai (Rom 5,8).<br />
Nėra didesnio meilės įrodymo, kaip kentėti už mylimąjį. Tai sakė pats Jėzus: Nėra<br />
didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13).<br />
Jėzus buvo geras žmonėms per visą savo gyvenimą. Tačiau paskutinę gyvenimo<br />
dieną davė tokio gerumo įrodymų, kurie nustebino dangų ir žemę. Kad išgelbėtų<br />
nuodėmingą žmogų ir įrodytų jam savo meilę, sutinka būti nuskandintas į<br />
pažeminimų ir kančių jūrą.<br />
Kad ką nors suprastume tame negirdėtame vidinių ir išorinių kančių telkinyje,<br />
reikalinga visų pirma susimąstyti apie giliausias Jėzaus kančios priežastis. Jėzus<br />
norėjo pirma pats iškentėti savame kūne visas kančias, kokias kada nors iškentėti<br />
turės kiekvienas Jo išrinktųjų. Dar daugiau, Jėzus savo kančioje turėjo atgailauti už<br />
visas mirtinas ir kasdienes nuodėmes kiekvieno žmogaus, kuris jau gyveno ar dar<br />
turėjo gyventi žemėje: už visas neteisybes, nešvankybes, žiaurumus, nedėkingumus,<br />
visus keiksmus, visus papiktinimus. Turėjo atgailauti už kiekvienos tokios nuodėmės<br />
blogį. O tas blogis yra beribis. Nes nuodėmė yra Dievo įžeidimas, paniekinimas, kurį<br />
žemės kirminas sviedžia į karalių Karaliaus veidą. Tas nuodėmių kalnas su visa jų<br />
begaline piktybe prislėgė Dieviškojo Atpirkėjo Širdį. Jis turėjo tiksliai ir smulkiai už<br />
viską atlyginti. Be to, Jėzus turėjo atlikti bausmę, užtrauktą tomis visomis<br />
nuodėmėmis. Turėjo atlyginti pilnai ir atlyginti vienas pats.<br />
Kaip galėjo vienas žmogus, tegul ir būdamas Dievas-Žmogus, tiek daug iškentėti<br />
širdimi ir kūnu, kad pilnai atlygintų Dieviškąjį Teisingumą? Mums tai lieka<br />
29
Change language