Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

Tad pasiryžk paguosti Jėzaus Širdį, ir tokiam savo pasišventimui neturėk ribų.
Pirmiausia stenkis uždegti meilės ugnį širdyse tų, kurie gyvena su tavim ir šalia tavęs.
Jie yra pirmieji tavo artimieji, todėl turi daugiausia teisės į tavo meilę ir pagalbą.
Ta meilė turi būti maloninga. Ji turi linkėti jiems gero ir pagal tavo jėgas rūpintis jų
gėriu. Tas veiklus palankumas turi būti nukreiptas į visus jų poreikius, dvasinius ir
žemiškus.
Meilė pirmiausia turi pasireikšti mandagumu, meilumu ir kantrybe kasdieniuose
santykiuose. Nuotaika visada gera ir lygi, visada pasiruošusi suteikti malonumą,
paguosti, padėti – tai geriausias ir naudingiausias meilės vykdymas.
Be to, yra bendri visų sielų dvasiniai poreikiai, ypatingai nusidėjėlių, o dar daugiau
– mirštančiųjų. Tas laukas tavo uolumui pasireikšti yra beribis. Dar yra medžiaginiai,
o ypač dvasiniai poreikiai tos šeimos ar visuomenės, kuriai priklausai, taip pat
poreikiai visų žemės tautų.
Reikia atversti tautas, kurios nusimetė Jėzaus Kristaus jungą; prisidėti prie
krikščioniškų principų sužydėjimo, prie tarpusavio meilės atgaivinimo tarp tautų,
gyvenančių neapykantoje. Yra melagingų pasaulio principų, kuriuos reikia nugalėti,
nekrikščioniški papročiai, pavojingi tikėjimui ir tikinčiųjų dorovei.
Kaip tavo meilės objektas virš visko iškyla tavo šventoji Motina Bažnyčia.
Visokiais būdais turi stengtis prisidėti, kad ji būtų šventa ir tyra. Todėl reikia melstis
už kunigus, kad jie būtų išrinktaisiais indais; už vienuolynus, kad jų nariai pilnai
įvykdytų savo garbingą pašaukimą. Reikia prašyti Dievą, kad Sau pašauktų rinktinių
sielų, kad iškeltų šventųjų, kurie savo nuopelnais atsvertų pasaulio neteisybes ir
atremtų Bažnyčios šmeižėjus.
Reikia dieną ir naktį maldauti Jėzaus Širdį, kad išlietų į sielas Savo meilės lobius,
kad Ją visi pažintų ir mylėtų, kad Jo Švenčiausioji Širdis visur viešpatautų.
UOLI SIELA EINA SU JĖZUMI IEŠKOTI SIELŲ
Aš padarysiu jus žmonių žvejais (Mt 4,19).
Meilė iš tiesų yra išradinga: savo pasireiškimui suranda tūkstančius būdų. Patenka
ten, kur protas ar jėga prieiti negali: nuginkluoja prietarus, sutramdo aistras, išvengia
įtarinėjimų. Niekas neatsispiria jos maloningam poveikiui.
Meilė yra praktiška. Prisitaiko prie aplinkybių, išvengia kivirčų, išriša net labiausiai
supainiotus reikalus. Kuo labiau siela myli Dievą, tuo apsukriau tas pačias sąlygas
sugeba išnaudoti. Šventieji vienuolynų steigėjai ir steigėjos yra geriausias to
įrodymas. Jeigu reikėtų išsirinkti valstybės veikėją, - yra pasakęs Liudvikas Veijo, -
pasirinkčiau vienuolį.
Meilė yra nenuilstanti. Šventasis Alfonsas Liguoris, turėdamas septyniasdešimt
ketverius metus, ligos paguldytas, kentėdamas didelius skausmus visuose sąnariuose,
suparalyžiuotas, graužiamas baisaus vėžio, negalėdamas pakelti galvos, turėdamas
sveiką tik vieną ranką, prirakintas prie lovos, vis vien ir toliau rašė knygas, vadovavo
savo vyskupijai ir kongregacijai, o jeigu karščiavimas labai sustiprėdavo, prie kaktos
kuriam laikui pridėdavo šaltą akmenį ir vėl toliau dirbdavo.
49