01.03.2023 Views

Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.

nepriklausomam, būti beturčiu dvasioje. Tai reiškia priklausyti skaičiui tų, kuriems<br />

Jėzus Kristus skyrė savo pirmąjį palaiminimą: Palaiminti turintys vargdienio dvasią:<br />

jų yra dangaus karalystė (Mt 5,3).<br />

Tad dvasios neturtas visų pirma yra neprisirišimas prie turimų ar neturimų šios<br />

žemės gėrybių. Beturtis dvasioje atsisako pertekliaus rinktinių gyvenimo patogumų,<br />

pramogų išsiblaškymui. Tenkinasi paprastu maistu, drabužiais ir pastoge.<br />

Beturtis dvasioje nors ir neniekina bendravimo su galingaisiais, tačiau mieliau<br />

pasirenka mažųjų ir nuolankiųjų draugiją. Jis protingai rūpinasi gėrybėmis, kurias<br />

valdyti jam Dievas patikėjo; tas gėrybes jis laiko lyg iš Dievo pasiskolintu kapitalu,<br />

kurio procentus turi išdalinti vargšams ar panaudoti šventiems dalykams.<br />

Toks išsivadavimas nuo tvarinių, gyvenant tarp kitų, yra įmanomas. Tokių žmonių<br />

buvo visais amžiais iš visų luomų, tokių yra ir dabar. Tai vienas iš puikiausių<br />

įrodymų, ką malonė gali padaryti žmogaus sieloje, iš prigimties taip geidžiančioje<br />

gyvenimo džiaugsmų ir gėrybių.<br />

Dažnai visiška šio pasaulio gėrybių nuosavybė būna kliūtimi siekiant tobulo<br />

dvasios neturto. Taip sakė pats Jėzus, kuris gerai pažįsta mūsų menkumą.<br />

JĖZUS YRA MALONUS<br />

Kas laikys save mažu… (Mt 18,4).<br />

Geros širdies požymis yra būti mandagiu su visais. Veidas visada giedras, visada<br />

nuoširdus, visada malonus, visad rodantis sielos gerumą.<br />

Toks yra Jėzus. Savo žemiškojo gyvenimo metu visus priimdavo su vienodai<br />

maloniu gerumu. Jo kakta visada būdavo giedra, o akys besišypsančios. Visi galėjo<br />

prie Jo prisiartinti be būgštavimo, ir iš tiesų visi prieidavo.<br />

Fariziejai ir sadukiejai ateidavo norėdami Jam sudaryti sunkumų ir statyti pinkles.<br />

Jėzus ardo jų intrigas išmintingu žodžiu, nelauktu posūkiu, stebuklu, tačiau jų<br />

nesikrato.<br />

Turtuoliai kviečia Jį prie savo stalo, vieni nuoširdžiai žavėdamiesi, kiti norėdami<br />

pasirodyti. Jėzus priima jų kvietimus, o kartais apsilanko ir neprašytas. Užeina į<br />

didžiūnų namus ir į vargšų trobeles; eina ilsėtis į Lozoriaus sodybą ir į Petro uošvės<br />

pirkelę. Su vienodu gerumu sutinka turtingą jaunuolį, mokytą Juozapą Arimatietį,<br />

prie kelio sėdintį aklą elgetą ir nelaimingą raupsuotąjį, kuris iš tolo šaukėsi Jo<br />

gailestingumo.<br />

Savo gerumą Jis dalina visiems. Prikelia Lozorių, savo bičiulį, ir prigydo ausį<br />

Malkui, savo persekiotojui. Prikelia gyvenimui sinagogos vyresniojo Jajiro dukterį ir<br />

našlės iš Naimo vienturtį sūnų. Jėzus yra visada geras, visada malonus.<br />

Tačiau Jis turi savo numylėtinių: vaikučius, vargšus, nuolankiuosius, šio pasaulio<br />

nelaiminguosius. Ir būtent tuo pasireiškia ypatingas Jėzaus Širdies jautrumas.<br />

Gerasis Mokytojas myli vaikus ir to neslepia. Mėgsta būti tarp vaikų, juos<br />

glamonėja, laiko ant kelių ir laimina; o kai <strong>Petras</strong>, galvodamas kad tas mokinių<br />

įkyrumas ir vaikų grūdimasis apsunkina Viešpatį, ėmė juos varyti šalin, Jėzus imasi<br />

juos ginti.<br />

23

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!