Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

Nėra tokios visiškai Jėzui atsidavusios sielos, kuri jau šioje žemėje nebūtų patyrusi
to paslaptingo artumo, to nuostabaus draugavimo su Jėzumi; o kai kuriose sielose tas
antgamtinis bendravimas pasiekė stebėtiną lygį.
Tiesa ir tai, kad Jėzus kartais sielai atima Jo artumo pajautimą. Net labiausiai
privilegijuotieji patyrė tą išbandymą. Jėzus taip elgiasi todėl, kad sustiprintų jų meilę.
Palieka sielą tamsoje, kad ji neprisirištų prie dvasinių malonumų, o tik prie Jo
Dieviškojo Asmens. Turime tiesiog bijoti, kad tas Dieviškasis Bičiulis, turintis tokią
jautrią ir taip pasiaukojusią sielą, kartais nepajustų tos baisios ir skaudžios širdies
vienatvės.
Kiek yra altorių, kur apie Jį slankioja širdys šaltos ir net slaptai priešiškos,
neturinčios Jam jokio švelnesnio palankumo. Dažnai nebūna nei vieno artimo bičiulio
visoje parapijoje, kartais visame vienuolyne; nei vienos sielos, kuriai galėtų atsiverti,
laisvai ir artimai su ja pasikalbėti! Kaip vienišas jaučiasi Jis tose vietose, kaip turi
būti sunku Jam ten pasilikti!
Mylinčioji siela, ar niekad negirdėjai tylaus Dieviškojo Kalinio nusiskundimo,
sklindančio iš Tabernakulio: Žmonės man rodo daugiau pagarbos negu meilės. Aišku,
priimu jų pagerbimus, bet geidžiu turėti jų širdis, nes nuo tos visos pagarbos
jaučiuosi tarp jų lyg viršininkas, kurio varžomasi, lyg monarchas, kurio galybės
bijomasi. Labiausiai ko noriu, tai vaikiško atsidavimo, jautrumo, paprastumo. Turiu
žmogišką širdį. Noriu daugiau pasitikėjimo, daugiau atviro nuoširdumo, daugiau
laisvės tarp manųjų vaikų ir manęs…
JĖZUS SIELVARTAUJANTIS
Mano siela mirtinai nuliūdusi (Mk 14,34)
Prieš dvidešimt amžių, kai apie mane dar niekas negalvojo, niekas įtarti negalėjo,
kad kada nors gyvensiu, jau tada viena Širdis mane mylėjo, rūpinosi mano laime,
liūdėjo dėl būsimųjų mano nuodėmių. Krikščionių padavimas pasakoja, kad kai Jėzus
paaugo ir pradėjo ateiti prie dirbančio Juozapo, kartą, paėmęs du medžio gabaliukus,
sudėjo juos kryžiaus pavidalu ir nunešė parodyti Švenčiausiajai Mergelei. Tai matant
Motinos akys prisipildė ašarų, o Jėzaus širdis – liūdesio.
Koks sielvartas Širdžiai tos Motinos ir to Sūnaus, kurie viską iš anksto regėjo. Ir
kuo labiau artėjo ta diena, tuo nuožmesnis darėsi skausmas. Keletas Evangelijos
žodžių mums kalba apie tai, ko net mūsų širdis negalėtų atspėti. Vieną dieną eidamas
per Galilėją Jėzus tarė mokiniams: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas. Ir
jie nužudys jį, o trečią dieną jis prisikels (Mt 17,22-23). O mokiniai labai nuliūdo (Mt
17,23).
Kitą kartą eidamas į Jeruzalę, Jėzus paėmė su savimi dvylika savo mokinių ir jiems
kalbėjo: Štai mes keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas į aukštųjų
kunigų bei Rašto aiškintojų rankas. Jie pasmerks jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis,
nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną jis prisikels iš numirusių (Mt 20,18).
Ir net Jo šlovės dieną, atsimainymo metu ant Taboro kalno, Mozė ir Elijas kalbėjosi
su Juo apie žiaurią kančią, kurią turės iškentėti Jeruzalėje.
28