Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

Proto skaistinimas ir sutelkimas turi vykti ramiai, tačiau su šventu atkaklumu. Kai
ateina nereikalinga mintis, protas neturi į ją kreipti dėmesio, leisdamas jai praeiti,
kaip kad praleidžiami gatvės praeiviai į juos net nepažiūrėjus. Valia greit apvaldys
protą ir galės jį lengvai nukreipti į dieviškus dalykus. Tuomet ateis vaisingo darbo
metas.
Kuo labiau siela apvaldys ir sutvarkys protą, tuo geriau jį galės panaudoti savo
tobulėjimui ir kitų naudai.
Mano Jėzau, noriu Tave mylėti. Noriu surinkti, kaip į taurę, visas savo proto jėgas,
kad galėčiau vykdyti pareigas, kurias man skiri, ir rodyti meilę, kurią Tau esu
skolingas.
MEILĖ LYGINA SPRENDIMUS
Jei kas mažutėlis, teateinie pas mane
(Pat 9,4).
Jeigu nori patikti Jėzui, palenkti Jo Širdį visam laikui ir priversti Jį daryti tavyje
stebuklus, pasidaryk mažu vaikeliu, neturinčiu reikalavimų nei pasitikėjimo savimi.
Kaip gali Jėzus užvaldyti protą ir jį panaudoti savo tikslui, jei tą protą yra iškreipęs
perdėtas savo vertės suvokimas? Kaip gali Jėzus užvaldyti valią ir pasidaryti visų jos
siekimų centru, jei ta valia pati save laiko viso gyvenimo centru?
Deja, Jėzus negyvena išpuikusiame žmoguje, nes mėgsta gyventi tik
nusižeminusiame. Todėl ir sako: Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie,
kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams (Mt 11,25).
Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11,29). Iš tiesų sakau
jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę
(Mt 18,3).
Joks žmogus nemėgsta išpuikėlių draugijos. Nes išdidūs žmonės verčia varžytis. Su
jais esant nebūna nuoširdumo, kuris bendravimui suteikia žavesį. O Jėzaus Širdis yra
panaši į mūsų.
Išpuikėlio būsenoje yra kažkas baisaus. Dievas ir visi tvariniai stoja prieš jį; bendri
audringojo pasaulio dėsniai prieš jį sukyla pašėlusiu grėsmingumu, o jis vis tiek
akiplėšiškai stengiasi tuos priešingumus įveikti.
Puikybė sielą daro panašią į velnią. Ji išpuikėlio kaktoje įspaudžia žvėries ženklą:
“Kuomet matau išdidžią sielą, save laikančią išmintingiausia, didžiai išsimokslinusia
ir doresne už kitus, mane apima siaubas, nes pasijuntu lyg būčiau šalia įsikūnijusio
velnio”. Tai nusižeminusio šventojo Alfonso Liguori žodžiai.
Bet dar nuostabiau ir baisiau yra tai, kad išdidusis niekad nemato savo puikybės.
Retai pasitaiko siela, matanti savo tikrąją vertę, o dar rečiau būna tokių, kurių jausmai
ir gyvenimas derintųsi su tikruoju savęs pažinimu. Reikia didžiulės vidinės šviesos,
kad save pamatytumei tokiu, kokiu tikrovėje esi. Tik šventieji moka vertinti save be
iliuzijų.
Kas nenusimena patirdamas nepagarbą, nesėkmę ar pažeminimą? Kas nemėgsta
būti giriamas, vertinamas, pripažįstamas ir ieškomas? Ir kas nesibijo papeikimų,
užmiršimo ir pajuokos? Žmogiškoji siela, net ir labai nuoširdi, nuolat savyje jaučia
14