Petras Plumpa "Artimiausias bičiulis"

JĖZUS – AMŽIŲ PASLAPTIS
Tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir
kartoms (Kol 1,26).
Tik Jėzus turi žinojimo ir gelmės raktus. Vien Jis gali nuimti septynis antspaudus,
kuriais užantspauduota ateities knyga, skaityti jos paslaptis ir jas išaiškinti. Sutvertoji
gamta, žmogaus protas ir širdis, visuomenė, istorija, Kristaus Bažnyčia, - visa tai yra
knyga pilna paslapčių. Dievas visa tai paliko žmonėms nagrinėti ir svarstyti, tačiau be
Jėzaus nieko neįmanoma ištirti nė paaiškinti.
Ką reiškia tos anomalijos, tie priešingumai ir tie tariamieji trūkumai medžiaginiame
pasaulyje, ir tas nuostabus tikslingumas, kuris niekad nesuklysta, ta Apvaizda, kuri
niekad neapgauna?
Ir kaip suderinti tą draugystės poreikį, kuris kamuoja žmogaus širdį, su savimeile,
kurią jis visur sutinka; visuotiną žmonių siekimą bendrumo, vienybės ir meilės, su
karais ir revoliucijomis, su opozicija, su kova ir neapykanta, kurie iš tų siekimų kyla?
Kas gi yra tas nenugalimas teisingumo ir pusiausvyros poreikis ir ta nuolatinė
nelygybė, gimdanti neteisybes, ta silpnųjų priespauda, vargšų išnaudojimas?
Aukštinamas dorybės grožis, norima ją turėti, bet kartu ji šmeižiama ir
persekiojama. Kiekvienas pripažįsta gėrio reikalą, o bejėgiškai stebi blogio pergalę.
Ir istorija turi daugybę mįslių. Žmonės gana sauvališkai aiškina visokių įvykių
pasekmes: įkuria arba panaikina valstybes, sudaro tautas, jas bet kaip valdo, viską
tvarko pagal savo įgeidžius ir ambiciją. O tikrovėje pasaulio istorija paklūsta
nekintantiems dėsniams. Nematoma ranka laiko to taip labai supainioto kamuolio
siūlą. Esybė, kurios nemato ir matyti nenori, kurią norėtų apeiti – Ji yra visur, pagal
Savo norą tvarko įvykius ir nuveda į Savo tikslą beprotišką žmogiškų aistrų žaismą.
Kuo daugiau žmogaus protas darėsi laisvu ir nepriklausomu, tuo labiau vergavo
savo prietarams ir kaprizams, tuo daugiau jautė poreikį būti priklausomu ir valdomu.
Kuo daugiau žmonija klaidžiojo neteisybių keliais, tuo daugiau davėsi vedama į
gyvenimo ir dorybės kelią.
O tie visi tariamieji prieštaravimai tėra atskiros dalys to visuotino klausimo, su
kuriuo kas žingsnis susiduriame regimajame pasaulyje, mene, moksle, asmeniniame,
šeimyniniame ir visuomeniniame gyvenime, ir net Bažnyčios gyvenime.
Kovoja dvi substancijos, kurias reikalinga suderinti. Susiduria du priešingi
reiškiniai, kuriuos tenka sujungti.
Tai nepastovus, įnoringas veiksmas ir nepajudinamas dėsnis; tai inercija ir
veiksmas, materija ir forma, galia ir poelgis, tai laisvė ir valdžia.
Visur, kur žmogus savo pastangomis ko nors siekia gamtos srityje, arba mąstyme,
moralėje, politikoje, ekonomikoje ar malonės sferoje, - visad sutinka tuos du
pradmenis. Jeigu vieną kurį bandoma pašalinti, filosofijoje kyla klaidos, teologijoje ar
moralėje – erezijos, politikoje ar ekonomikoje – sąmyšis, gamtinėje sferoje –
bejėgiškumas ar nelaimės.
Beribė konkurencijos laisvė materialinėje srityje iššaukia ūkinį piktnaudžiavimą,
per didelį valdžios kišimąsi ir socializmą.
Besąlyginė laisvė politikoje sukelia anarchiją, o kieta valdžia pavirsta į tironiją.
38