rimeikis - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
18.01.2013 • Views
Share Embed Flag

rimeikis - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

rimeikis - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

rimeikis - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

SHOW MORE
SHOW LESS
ePAPER READ
DOWNLOAD ePAPER
opera.lt

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

START NOW

<strong>Lietuvos</strong> nacionalinio <strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatro žurnalas<br />

Nr. 1–2 /2012<br />

KOVAS/BALANDIS<br />

(62/63)<br />

ISSN 1822-3001

Turinys<br />

Iš arti<br />

Primadonos sugrįžimas. Violeta Urmana<br />

Premjeros belaukiant<br />

Laūra Karnavičiūtė Dendizmas: nepakeliamas nuobodulio lengvumas<br />

Atgarsiai<br />

Živilė Ramoškaitė Pristatytas koncertinis Lietuvių variantas<br />

Beata Baublinskienė Kandidas, arba Optimizmas<br />

Švyturiai<br />

Džiugesio švyturiai: Sigutė Stonytė <strong>ir</strong> Vaidas Vyšniauskas<br />

Helmutas Šabasevičius Į <strong>baleto</strong> aukštumas – darbštumu <strong>ir</strong> atkaklumu<br />

Martynas Rimeikis: baletas – tai ne tik aukšti šuoliai, bet <strong>ir</strong> kūryba<br />

Kipras Chlebinskas: užaugau teatre<br />

Vis-á-vis<br />

Irena Milkevičiūtė: kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų nebūna…<br />

Pasaulio teatrai<br />

Kamilė Rupeikaitė Liono nacionalinė opera<br />

Kauno valstybinis muzikinis <strong>teatras</strong><br />

Alina Ramanauskienė Jubiliejinis mostas – kaip paveldas<br />

<strong>Lietuvos</strong> nacionalinė lharmonija<br />

Jubiliejus<br />

Zita Ambramavičiūtė Vincentui Kupriui – 75<br />

In memoriam<br />

Edmundas Gedgaudas Lux aeterna. D<strong>ir</strong>igentui Rimui Geniušui atminti<br />

Istorijos puslapiai<br />

Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė Antano Kučingio laiškai<br />

Mažoji Bravissimo enciklopedija<br />

Eglė Valantinienė Commedia dell’arte<br />

Pažintis<br />

Viktoras Gerasimovas: dainavimas yra ne vien tik balsas<br />

Įva<strong>ir</strong>enybės<br />

Coda<br />

V<strong>ir</strong>šelyje: Sigutė Stonytė – Dezdemona, Giuseppe’s Verdi operoje Otelas.<br />

Fotografas Martynas Aleksa, kostiumas Nadeždos Gultiajevos, grimas Ūlos Pakalniškytės<br />

5<br />

6<br />

9<br />

28<br />

10<br />

12<br />

14<br />

16<br />

18<br />

22<br />

24<br />

26<br />

29<br />

31<br />

32<br />

34<br />

36<br />

38<br />

39

Sveiki, mieli skaitytojai,<br />

šį kartą jums teko kiek ilgiau palaukti<br />

naujo Bravissimo numerio, mat įvyko<br />

šiokių tokių permainų. Nuo šiol mūsų<br />

puikusis, spalvingasis žurnalas bus<br />

nemokamas! Atėjus į teatrą bus galima<br />

laisvai pasiimti naują numerį. Tik,<br />

žinoma, kadangi žurnalo t<strong>ir</strong>ažas nėra<br />

labai didelis, nemokamos „bandelės“<br />

gali būti greitai išgraibstytos... Žurnalo<br />

prenumeratoriams ši naujiena neturėtų<br />

reikšti jokių esminių pokyčių, mat<br />

tomis pačiomis sąlygomis kaip <strong>ir</strong> anksčiau<br />

galima žurnalą užsisakyti <strong>ir</strong> gauti<br />

paštu.<br />

O šio numerio intrigos – <strong>ir</strong> tradicinės,<br />

bet visuomet laukiamos, <strong>ir</strong> netikėtos.<br />

Viena iš pastarųjų – išsami dendizmo<br />

studija artėjančios Piotro Čaikovskio<br />

<strong>operos</strong> Eugenijus Oneginas premjeros<br />

proga. O prie žurnalo tradicijų reikėtų<br />

prisk<strong>ir</strong>ti menininkų portretus, kurių<br />

čia rasite įva<strong>ir</strong>ių. Kalbinami atlikėjai,<br />

esantys savo kūrybiniame zenite, <strong>ir</strong><br />

jauni pradedantieji menininkai, prisimename<br />

<strong>ir</strong> tuos, kurie savo kūrybos<br />

šviesa džiugino publiką praeityje.<br />

Daug įva<strong>ir</strong>ių temų stengiamės aprėpti<br />

palyginti nedidelės apimties žurnale,<br />

bet juk svarbiausia ne kiekis, o kokybė.<br />

Tiesa?<br />

Nuolatinio sielos atgimimo artėjančių<br />

Velykų proga linkėdama,<br />

Beata Baublinskienė<br />

Iš arti<br />

<br />

imaono<br />

imaono<br />

rose rose soprano vaidmenimis, vėl ketina Čia verta prisiminti susižavėjusių kriti-<br />

pamažu pamažu grįžti prie to, nuo ko pradėjo kų pasisakymus po Violetos Urmana-<br />

rose<br />

savo soprano<br />

vykdama<br />

litan<br />

letą<br />

laikams<br />

savo karjerą, – prie aksominio meco- meco- mecovičiūtės pas<strong>ir</strong>odymų pusiau sceniniame<br />

soprano partijų. Minėjo, kad, prieš at- at- at- <strong>operos</strong> atlikime 2010 m., d<strong>ir</strong>iguojant<br />

vykdama į Vilnių, Niujorko Metropo- Esai-Pekkai Salonenui. Opera Britan-<br />

litan Opera teatre padainuodama ke- kenia<br />

kritikas Stephenas J. Tayloras tada<br />

letąletą Verdi Aidos spektaklių, ji visiems<br />

rašė:<br />

laikams laikams atsisveikino su šiuo nuostabiu nuostabiu „G<strong>ir</strong>dėjau, kaip šį vaidmenį teatro sce-<br />

soprano vaidmeniu.<br />

noje interpretavo Nilsson <strong>ir</strong> Caballé.<br />

Tiesa, dainininkė ketina atsisveikinti Sudėję šių dviejų primadonų balsus,<br />

tik su verdiškuoju sopranu, o Richardo gautume Urmanos vokalo skambesį,<br />

Wagnerio operoms, kur reikia šiek tiek tačiau neišg<strong>ir</strong>stume p<strong>ir</strong>mosios solistės<br />

sunkesnio balso, tai negalioja. Violeta dainavimui būdingos rizikingos into-<br />

Urmanavičiūtė minėjo norinti daunacijos ar vis kylančios įtampos pojūčio<br />

giau dėmesio sk<strong>ir</strong>ti Wagnerio Izoldai. atliekant antrajai. Urmana padainavo<br />

Sutikime, kad tai vienas nuostabiausių absoliučiai techniškai nepriekaištingą<br />

operinių vaidmenų, o Tristanas <strong>ir</strong> Izol- nuostabaus skambesio, nepaprastai suda<br />

– apskritai viena gražiausių <strong>operos</strong> styguotą Liebestod – šiame m<strong>ir</strong>tingųjų<br />

partitūrų, be to, ne kiekvienam daini- pasaulyje tobuliau atlikta dar nebuninkui<br />

įveikiama.<br />

vo...“ (2010 09 27).<br />

Solistės balandžio <strong>ir</strong> gegužės mėnesiai<br />

pažymėti Pietro Mascagni <strong>operos</strong> Kaimo<br />

garbė ženklu – Paryžiaus Bastilijos<br />

operoje savo mėgstamą Santucos vaidmenį<br />

dainininkė atliks net devynis<br />

kartus. Be to, gegužę laukia koncertinė<br />

Toska Amsterdano Concertgebouw salėje<br />

(d<strong>ir</strong>igentas Pinchas Steinbergas).<br />

B<strong>ir</strong>želį prestižinėje Vienos Musikverein<br />

salėje dukart skambės Arnoldo Schönbergo<br />

Gurės dainos akompanuojant<br />

Vienos lharmonijos orkestrui <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>iguojant<br />

Zubinui Mehtai, o antroje<br />

mėnesio pusėje numatomas solistės<br />

debiutas Medėjos vaidmeniu to paties<br />

pavadinimo Luigi Cherubini operoje<br />

Valensijoje (Ispanija).<br />

Kaip sakė pati dainininkė, jau yra darbų,<br />

numatytų atlikti ne tik 2013 m., bet<br />

net 2016 m. Belieka tikėtis, kad jos planuose,<br />

kaip <strong>ir</strong> iki šiol, ats<strong>ir</strong>as vietos <strong>ir</strong><br />

<strong>Lietuvos</strong> scenoms, tegul <strong>ir</strong> ne taip dažnai,<br />

kaip norėtųsi, bet nuolat.<br />

imaono<br />

SUGRĮŽIMAS Melomanų džiaugsmui kovo 17 d. <strong>Lietuvos</strong><br />

visuomet laukiama primadona<br />

Nacionaliniame <strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatre<br />

atliko didingąjį Giuseppe’s Verdi<br />

Requiem. Taip pat dainavo dainininkės<br />

sutuoktinis italų tenoras Alfredo<br />

Nigro, gruzinų kilmės mecosopranas<br />

Anita Rachvelišvili <strong>ir</strong> italų bosas Riccardo<br />

Zanellato. Scenoje matėme net<br />

du chorus – LNOBT chorą (meno vadovas<br />

Česlovas Radžiūnas) <strong>ir</strong> Kauno<br />

valstybinį chorą (meno vadovas Petras<br />

Bingelis). Kūrinį d<strong>ir</strong>igavo maestro Robertas<br />

Šervenikas.<br />

Verdi Requiem solistė dainavo toli gražu<br />

ne p<strong>ir</strong>mą kartą, tačiau susitikime su<br />

žiniasklaida ji visus nustebino atskleisdama,<br />

kad Vilniuje šio kūrinio soprano<br />

partiją atlieka paskutinį kartą. Mat<br />

ji, dešimt metų karaliavusi Verdi ope-<br />

V. Urmanos asmeninio archyvo nuotrauka<br />

Daug turime puikių<br />

dainininkų <strong>ir</strong><br />

kiekvienas jų suteikia<br />

savų spalvų<br />

<strong>Lietuvos</strong> muzikos<br />

peizažui. Tačiau<br />

taip jau susiklostė,<br />

kad tarptautinėje<br />

erdvėje ryškių<br />

žvaigždžių yra vos<br />

keletas. Tarp jų<br />

Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos<br />

balsas didžiosiose<br />

pasaulio <strong>operos</strong><br />

scenose aidi bene<br />

skambiausiai.<br />

LNOBT generalinis d<strong>ir</strong>ektorius Gintautas Kėvišas, Violeta Urmanavičiūtė <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas.<br />

Martyno Ambrazo nuotrauka (ELTA)<br />

4 5

Rose Callahan nuotraukos<br />

Laūra<br />

Karnavičiūtė<br />

DENDIZMAS:<br />

nepakeliamas nuobodulio lengvumas<br />

Piotras Čaikovskis ankstyvoje jaunystėje, 1863 m.<br />

Yra tik du keliai: pačiam būti meno kūriniu arba dėvėti meno kūrinį.<br />

Oscaras Wilde’as<br />

Ko gero, smagiausias, energingiausias<br />

laikas kiekviename teatre būna prieš<br />

spektaklio premjerą – tada, kai d<strong>ir</strong>btuvėse<br />

šiugždena siuvami kostiumai,<br />

o auditorijose skamba repetuojama<br />

muzika. Vadinamoji priešpremjerinė<br />

euforija, po kurios iškart ateina „popremjerinė<br />

depresija“... Taip <strong>ir</strong> žingsniuojame<br />

p<strong>ir</strong>myn. Štai, pavyzdžiui,<br />

dabar gyvename artėjančios premjeros<br />

nuotaikomis <strong>ir</strong> rengiamės priimti<br />

ypatingą svečią – kompozitoriaus Piotro<br />

Čaikovskio suk<strong>ir</strong>ptą <strong>operos</strong> apdarą<br />

vilkintį poną Eugenijų Oneginą. Mat<br />

šis, jo paties (o gal Aleksandro Puškino?)<br />

žodžiais tariant, pagaliau sulaukęs,<br />

kol velniop išsidangins sergantis<br />

dėdė, gegužės 18 d. pats turės galimy-<br />

Oscaras Wilde’as Niujorke, Napoleono Sarony nuotrauka, 1882 m.<br />

bę atsidanginti į <strong>Lietuvos</strong> nacionalinio<br />

<strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatro sceną. Šioje kelionėje<br />

jam pagelbės statytojų komanda<br />

iš Maskvos: jaunasis <strong>operos</strong> režisūros<br />

fenomenas Vasilijus Barchatovas,<br />

scenografas Zinovijus Margolinas <strong>ir</strong><br />

kostiumų dailininkė Marija Danilova.<br />

Norint deramai priimti svarbų svečią,<br />

žinoma, reikia šiek tiek pas<strong>ir</strong>uošti.<br />

Onegino „tėvas“ Puškinas apie savo<br />

kūdikį mums nemažai pasakė: jo kasdienybė<br />

– geras vynas, nuovargis, porcelianas,<br />

bronza, ant stalelio nuolat<br />

ats<strong>ir</strong>andantys kvietimai į nuobodžius<br />

pobūvius, dar jaunystėje užšalusi š<strong>ir</strong>dis.<br />

Regis, tokia daugybė žodžių, bet<br />

iš tiesų užtenka perskaityti vos vieną<br />

frazę – „kaip dendis Londono jis aps<strong>ir</strong>engęs“<br />

– <strong>ir</strong> štai jau turime beveik<br />

visą šios įspūdingos personos portretą.<br />

Žodis „dendis“ <strong>ir</strong> šiais laikais turi<br />

ypatingą galią klausytojui prieš akis<br />

atverti ištisus vaizdinių, kontekstų <strong>ir</strong><br />

stereotipų vandenynus. Dažnas tik<br />

numoja ranka: „Ai, tai tas, kur išsipustęs...“,<br />

bet ar tikrai dendis tėra prabangių<br />

drabužių kabykla? Pasidomėkime<br />

nuodugniau <strong>ir</strong> išsiaiškinkime.<br />

Istoriniai dendizmo momentai<br />

Jei tikėsime enciklopedijos apibūdinimu,<br />

dendis (dar vadinamas prancūziškais<br />

žodžiais beau arba gallant)<br />

yra vyras, itin daug dėmesio sk<strong>ir</strong>iantis<br />

savo kūno <strong>ir</strong> aprangos estetikai, puoselėjantis<br />

ra nuotą kalbėseną <strong>ir</strong> renkąsis<br />

aristokratiškas laisvalaikio pramogas.<br />

Šis apibrėžimas, ko gero, labiausiai<br />

tinka 18 a. pab.–19 a. pr. Didžiojoje<br />

Britanijoje karaliavusiam dendizmui<br />

nusakyti, mat tada iš vidurinės klasės<br />

kilę „savamoksliai“ dendžiai siekė kuo<br />

tiksliau imituoti aristokratų gyvenimo<br />

būdą. Pats žodis „dendis“ p<strong>ir</strong>mą kartą<br />

pas<strong>ir</strong>odė 18 a. pab. dainelėje Yankee<br />

Doodle, apdainuojančioje plunksno-<br />

Britų maccaroni karikatūra Tai yra mano sūnus<br />

Tomas?, 1774 m.<br />

mis pasipuošusį maccaroni (šiuo žodžiu<br />

18 a. vid. buvo vadinami anglų<br />

vyriškiai, kurie, vaikydamiesi mados<br />

vėjų, darė viską, kad tik savo apranga<br />

ar kalbėsena išsisk<strong>ir</strong>tų iš kitų).<br />

P<strong>ir</strong>mas <strong>ir</strong> bene ryškiausias dendizmo<br />

atstovas Didžiojoje Britanijoje buvo<br />

George’as Bryanas, arba Beau Brummellis<br />

(1778–1840). Šis vyras neturėjo<br />

Premjeros belaukiant<br />

Lordas Byronas albano kostiumu, dailininkas<br />

omas Phillipsas, 1835 m.<br />

nei visada pas<strong>ir</strong>odydavo kaip tobulas<br />

meno kūrinys, pradedant skrupulingai<br />

sušukuotais plaukais <strong>ir</strong> baigiant<br />

įmantriai parišta kaklaskare. Pamažu<br />

jis, neveikdamas nieko išsk<strong>ir</strong>tinio <strong>ir</strong><br />

remdamasis vien asmeninėmis savybėmis,<br />

tapo tikra to meto garsenybe.<br />

Kaip tik jo dėka iš vyrų mados pasaulio<br />

palengva dingo bridžiai – juos<br />

pakeitė ilgos aptemptos kelnės, kurios<br />

netrukus įgavo šiandien mums pažįstamą<br />

formą. Reikia pasakyti, kad<br />

šis „kelnių tėvas“ per savo gyvenimą<br />

taip nieko ypatingesnio <strong>ir</strong> nenuveikė:<br />

1799 m. m<strong>ir</strong>us tėvui jis paveldėjo<br />

nemažą turtą <strong>ir</strong> beveik viską išleido<br />

kostiumams, lošimams <strong>ir</strong> prabangiam<br />

gyvenimui...<br />

Dendišką laikyseną rinkosi <strong>ir</strong> labiau<br />

pasauliui nusipelnę žmonės, pavyzdžiui,<br />

vienas žymiausių romantizmo<br />

epochos poetų George’as Gordonas<br />

Byronas, kuris mielai vilkėjo gausiai<br />

nėriniais puoštus marškinius, taip pat<br />

grafas Alfredas Guillaume’as d’Orsay,<br />

Byrono draugas <strong>ir</strong> Londono aukščiausiųjų<br />

socialinių sluoksnių atstovas.<br />

Dendizmas buvo populiarus <strong>ir</strong> Prancūzijoje<br />

– čia viešpatavo Brummellio<br />

padiktuoti mados <strong>ir</strong> etiketo dėsniai;<br />

šiame krašte dendžiai tapo kone revoliucijos<br />

simboliu, įkūnijančiu savarankišką<br />

vyrą, kuris sukūrė pats save<br />

<strong>ir</strong> drąsiai atsisveikino su praeities tradicijomis.<br />

Prancūzijos dendžiai šlovino<br />

dekadentišką gyvenimo būdą <strong>ir</strong><br />

atv<strong>ir</strong>ai reiškė neapykantą buržuazinei<br />

visuomenei, kol galiausiai 19 a. antrojoje<br />

pusėje bohemiškieji dabitos tapo<br />

itin paveikiais literatūrinio simbolizmo<br />

įkvėpėjais.<br />

Belle Époque dovanojo pasauliui ne<br />

vieną įspūdingą dendį, tarp jų – Algernoną<br />

Charlesą Swinburne’ą, Walterį<br />

Paterį, Salvadorą Dali, Jorį-Karlą<br />

Hyusmansą, Maxą Beerbohmą.<br />

Prie šio sąrašo, žinoma, negalima neprisk<strong>ir</strong>ti<br />

žymiojo a<strong>ir</strong>ių rašytojo Oscaro<br />

Wilde’o, kuris drąsiai gali būti laikomas<br />

vienu garsiausių visų laikų dendžių,<br />

įkūnijančių tiek išorines, tiek vidines<br />

dendizmo nuostatas. Estetizmo<br />

krypčiai literatūroje atstovavęs kūrėjas<br />

tų pačių principų laikėsi <strong>ir</strong> gyvenime<br />

– iki mūsų dienų išlikę amžininkų<br />

atsiliepimai apibūdina jį ne tik kaip<br />

nepriekaištingos išvaizdos (pamėginkite<br />

įsivaizduoti ilgą aksominį purpurinės<br />

spalvos paltą, blyškios kreminės<br />

spalvos šilkinius marškinius, smaragdinę<br />

kaklaskarę, milžinišką fetro skrybėlę,<br />

prabangios medžiagos bridžius,<br />

sidabrinėmis sagtimis puoštus batus<br />

<strong>ir</strong> skaisčiai žalią gvazdiką atlape...),<br />

bet <strong>ir</strong> kaip nepaprasta charizma, oratoriaus<br />

talentu apdovanotą asmenybę.<br />

Nuo jos dvelkė savotišku bodėjimosi<br />

pasauliu „aromatu“, kuriuo, ko gero,<br />

mėgavosi visi dekadentiški, ant n de<br />

siècle slenksčio gyvenantys kūrėjai.<br />

Išorinė dendžio laikysena: apranga<br />

<strong>ir</strong> išsk<strong>ir</strong>tinis originalumas<br />

Pasak Roland’o Barthes’o, išsk<strong>ir</strong>tinis<br />

yra tas žmogus, kuris geba iškilti v<strong>ir</strong>š<br />

minios. Daugybę amžių kiekvieną<br />

socialinę klasę savaip iliustruodavo<br />

atitinkama apranga ar jos forma; šių<br />

elementų kaita dažnai reiškė perėjimą<br />

iš vienos sociumo erdvės į kitą – egzistavo<br />

savotiška rengimosi gramatika,<br />

nulemta ne tiek asmeninio ar visuomeninio<br />

skonio, kiek veikiau istorinių<br />

<strong>ir</strong> socialinių procesų. Didžiulių pokyčių<br />

mados pasaulyje akstinu tapo Didžioji<br />

Prancūzijos revoliucija. Kasdienis<br />

kostiumas tada išgyveno drastišką<br />

v<strong>ir</strong>smą, <strong>ir</strong> nors atotrūkis tarp socialinių<br />

klasių išliko, demokratijos dvasia<br />

sukūrė savotišką uniforminį aprangos<br />

modelį, kuriame nebeatsispindėjo jokios<br />

socialinės sk<strong>ir</strong>tys. Kadangi vyrai<br />

nebegalėjo keisti tokios uniforminės<br />

drabužio konstrukcijos, kaip tik šiuo<br />

metu susiformavo unikali estetinė<br />

tendencija – dėmesys detalėms: ypatingą<br />

svarbą staiga įgavo įmantriai sulankstyta<br />

kaklaskarė, marškinių medžiaga,<br />

palto sagos, batų sagtys, <strong>ir</strong> viso<br />

šito pakako tam, kad būtų išlaikytos<br />

socialinių klasių subtilybės <strong>ir</strong> parody-<br />

ta, kokiam sluoksniui priklauso vienas<br />

ar kitas asmuo.<br />

Dendis visada yra išsk<strong>ir</strong>tinis, iš minios<br />

išnyrantis žmogus. Žvelgiant mados<br />

požiūriu, jo atpažinimo ženklai iš esmės<br />

susideda vien tik iš detalių – dendis<br />

yra persona, gebanti talentingai<br />

sudėlioti šias smulkmenas uniforminiame<br />

savo gyvenamojo meto drabužyje.<br />

Dendiška apranga – tai p<strong>ir</strong>miausia<br />

žaismas, pagrįstas absoliučia<br />

logika, – tai ne tik etosas, bet <strong>ir</strong> technika.<br />

Kiekvieno istorinio laikotarpio<br />

puošeiva yra pasmerktas ieškoti išsk<strong>ir</strong>tinumo<br />

ženklų: kad ats<strong>ir</strong>ibotų nuo<br />

varguomenės, jis rengsis pabrėžtinai<br />

prabangiais apdarais; siekdamas atsisk<strong>ir</strong>ti<br />

nuo „supuvusios aristokratijos“,<br />

rinksis akivaizdžiai padėvėtus drabužius.<br />

Šiuos derinius visada valdo detalių<br />

žaismė, leidžianti dendžiui kiekvienu<br />

atveju ištrūkti iš pilkos minios.<br />

Jo išsk<strong>ir</strong>tinumas visada yra absoliutus,<br />

tačiau aprangoje niekada neturi nusverti<br />

ekscentriškumas, mat šios savybės<br />

detales itin lengva plagijuoti.<br />

Dendiškasis je ne sais quoi, arba Kas<br />

slypi už kostiumo detalių<br />

Dendizmas – tai magija, kurią sunkoka<br />

apibūdinti. Vis dėlto tikriausiai<br />

dauguma sutiks, kad šie burtai labai<br />

priklauso nuo dendiško vyriškio temperamento<br />

<strong>ir</strong> išorės derinio, kurio<br />

abu elementai yra vienodai svarbūs.<br />

Tikras dabita, tas, kuris „gimęs dendžio<br />

ženkle“, visada lavins ne tik savo<br />

skonį, bet <strong>ir</strong> temperamentą. Juk <strong>ir</strong><br />

minėtasis Beau Brummellis toks svarbus<br />

tapo p<strong>ir</strong>miausia dėl to, kad vyrai<br />

geiste geidė šią įspūdingą asmenybę<br />

imituoti, o negalėdami charizmatiškai<br />

jo prigimčiai prilygti, bent jau siūdinosi<br />

panašius kostiumus. Tuo tarpu<br />

pats Brummellis, dar mokydamasis<br />

Itono koledže, buvo apibūdintas kaip<br />

„drąsiausias <strong>ir</strong> subtiliausias įžūlumo<br />

<strong>ir</strong> pagarbos derinys“, taigi puiki terpė<br />

dendizmo žiedui skleistis.<br />

Siekiant apibendrinti tikro dendžio<br />

bruožus, buvo išsk<strong>ir</strong>ti <strong>ir</strong> į darnų sąrašą<br />

sugulė šie esminiai tokios asmenybės<br />

portreto potėpiai:<br />

• fi zinis išsk<strong>ir</strong>tinumas: dendis paprastai<br />

įsivaizduojamas kaip aukštas,<br />

patrauklios gūros vyriškis, nors dažnai<br />

vertinamas <strong>ir</strong> tiesiog unikalus išpuoselėto<br />

kūno grožis ar konkrečiam<br />

asmeniui būdingas išsk<strong>ir</strong>tinumas (pavyzdžiui,<br />

ypatingas lieknumas);<br />

aristokratiškų šaknų, tačiau visuome- socialinių klasių subtilybės <strong>ir</strong> parody- vyzdžiui, ypatingas lieknumas);<br />

Beau Brummellis, Richardo<br />

Dightono šaržas, 1805 m.<br />

Aleksandras Puškinas, Oresto Kiprenskio portretas, 1827 m.<br />

Iliustracijos iš Wikipedia<br />

6 7

Giedrius Drukteinis<br />

• elegancija, atitinkanti epochos standartus:<br />

„dendžio nepriklausomybę,<br />

originalumą, savikontrolę <strong>ir</strong> ra nuotumą<br />

turi spinduliuoti jo apdaro suk<strong>ir</strong>pimas“<br />

(Ellen Moers);<br />

• gebėjimas valdytis net sudėtingomis<br />

aplinkybėmis, menas šypsotis ar nuobodžiauti<br />

net tada, kai norisi verkti;<br />

• gebėjimas pasišaipyti iš savęs, pasitelkiant<br />

groteskišką egotizmą: „Geriausia<br />

visuomenė esu aš pats; visi<br />

kiti žmonės – ganėtinai siaubingi“ (iš<br />

Wilde’o Idealaus vyro);<br />

• fi nansinė <strong>ir</strong> dvasinė nepriklausomybė,<br />

sąmojingumas (kaip antai Wilde’o<br />

kūryba), speci nė laikysena (skepticizmas,<br />

dvasinis nuovargis, nuobodulys,<br />

aristokratizmas), išdidumas,<br />

santūrumas, subtilus skonis <strong>ir</strong> kaprizingumas.<br />

Atpažįstate Eugenijų Oneginą?..<br />

Na <strong>ir</strong> pabaigoje žiupsnį stilingų žodinių<br />

prieskonių – apie dendiškąjį joie de<br />

vivre <strong>ir</strong> kodėl kartais verta kruopščiai<br />

nublizginti savo fortepijonų dangčius<br />

– užbers žurnalistas, etiketo žinovas,<br />

komunikacijos <strong>ir</strong> verslo konsultantas<br />

Giedrius Drukteinis.<br />

Kaip Jūs apibūdintumėte, kas yra<br />

dendis?<br />

Dendizmas – tai p<strong>ir</strong>miausia optimistinė<br />

pasaulėžiūra, o dendis visada yra<br />

žmogus, besidžiaugiantis gyvenimu,<br />

sibaritas, hedonistas. Ir nebūtina to<br />

smerkti ar kritikuoti, laikyti tuštybe ar<br />

lėkštumu, ypač jei kam nors gyvenime<br />

pasisekė mažiau, dėl ko turima <strong>ir</strong> mažiau<br />

priežasčių juo džiaugtis. Antra,<br />

apranga ar papildomi stiliaus priedai<br />

Operos Eugenijus Oneginas scenogra jos maketas, dailininkas Zinovijus Margolinas<br />

Eugenijus Oneginas – Ramūnas Urbietis, 2006 m.<br />

– automobilis, būstas, galų gale renginiai<br />

ar vietos, kuriose lankomasi, visada<br />

daug pasako apie žmogų, jam net<br />

nepravėrus burnos. Dendžiui niekada<br />

nebuvo būtina šnekėti <strong>ir</strong> įrodinėti,<br />

kas jis, – tai visada turėjo būti matoma<br />

iš tolo. Ir, trečia, žinoma, panieka<br />

aplinkai – kiekvienas dendis žino,<br />

kad pasaulis netobulas, tačiau nemato<br />

priežasčių dėti papildomų pastangų,<br />

kad jį pakeistų, viskas galų gale priklauso<br />

nuo Dievo valios. „Kiekviena<br />

diena gali būti paskutinė“, „Tik vienu<br />

faktu visi galime būti šimtu procentų<br />

tikri – tuo, kad visi anksčiau ar vėliau<br />

m<strong>ir</strong>sime“, „Kas nerūko <strong>ir</strong> negeria, tas<br />

sveikas <strong>ir</strong> num<strong>ir</strong>s“, „Kas taupo pinigus,<br />

tas bus turtingiausias num<strong>ir</strong>ėlis<br />

kapinėse“, „Imk iš gyvenimo viską, ką<br />

gali“, – tokia yra dendizmo logika.<br />

Dendizmą p<strong>ir</strong>miausia pažįstame<br />

kaip 19 a. Anglijoje paplitusį reiškinį.<br />

Koks jis yra šiandien, kas metams bėgant<br />

keitėsi ar, atv<strong>ir</strong>kščiai, – išliko?<br />

Dendžiai niekada neišnyko, tik įva<strong>ir</strong>iais<br />

istorijos tarpsniais <strong>ir</strong> įva<strong>ir</strong>iose pasaulio<br />

vietose jie vadinosi kitaip: auksinis jaunimas,<br />

stileivos, naujieji romantikai,<br />

neo-viktoriana, harajuku berniukai,<br />

steampunks, Visual K J-rockers <strong>ir</strong> t. t. Iš<br />

esmės 19 a. dendizmo loso ja išliko,<br />

keitėsi tik jos išpažinėjų galimybės –<br />

jos didėjo. Turtingų žmonių daugėja,<br />

priemonių atrodyti efektingai – taip<br />

pat. Ir, žinoma, gausėja pramogų, ypač<br />

tokių, kurios prieinamos ne visiems:<br />

kelionė p<strong>ir</strong>mąja klase, Monte Karlo<br />

kazino, nuošali sala Karibuose, pietūs<br />

su prezidentu, o ne su kokiu plebėjišku<br />

dainininku. Tapęs tarptautinis, dendizmas<br />

pasidarė dar spalvingesnis.<br />

Ar mados požiūriu gyvuoja tam tikros<br />

dendiškos aprangos, laikysenos<br />

taisyklės?<br />

Šiais politinio korektiškumo laikais<br />

jau sunku pasakyti, kas iš tikrųjų yra<br />

elitinis skonis ar gebėjimas kurti rengimosi<br />

meną, – tai labiau rinkodaros,<br />

o ne asmenybės prerogatyva. Dendizmas<br />

niekada nebuvo vien tik garsių<br />

dizainerių apdarai, tai buvo tiesiog<br />

drąsus <strong>ir</strong> išsk<strong>ir</strong>tinis, aplinkos dažniausiai<br />

ignoruojamas ar niekinamas<br />

stilius. Paradoksalu, bet šiais laikais<br />

įmanoma tam tikroje aplinkoje vien<br />

pas<strong>ir</strong>išus kaklaraištį ar tiesiog avint<br />

nuvalytus suvarstomus batus jau atrodyti<br />

tikru dendžiu. Galbūt iškrintančiu<br />

iš konteksto, atrodančiu senamadiškai,<br />

bet kaip tik tai <strong>ir</strong> gali būti<br />

tikrasis stilius, nes tiesiog pati dendžio<br />

prigimtis reiškia atrodyti geriau už<br />

„pilkąją masę“. „Pilkoji masė“ rengiasi<br />

drabužiais, prieinamais kiekvienam,<br />

o tikras dendis ieškos drabužio<br />

ar smulkmenos su legenda, tebūnie jie<br />

„iš senų mokyklinių laikų“. Kai „pilkoji<br />

masė“ vaikšto nevalytais batais <strong>ir</strong><br />

plaukais, styrančiais iš šnervių, tikro<br />

dendžio batai blizga kaip fortepijono<br />

dangtis, o šnervės – glotnios kaip vargonų<br />

vamzdžiai.<br />

Tad visi p<strong>ir</strong>myn švarintis. Susitiksime<br />

gegužės mėnesį svečiuose pas Eugenijų<br />

Oneginą.<br />

Piotro Čaikovskio <strong>operos</strong><br />

Eugenijus Oneginas premjera<br />

LNOBT – gegužės 18, 19, 20 d.<br />

Atgarsiai<br />

Vasario 16-osios išvakarėse Nacionalinis<br />

<strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> <strong>teatras</strong> piliečius<br />

pakvietė pasiklausyti <strong>operos</strong> Lietuviai.<br />

19 a. italų kompozitoriaus Amilcare’s<br />

Ponchielli veikalas Valstybės dienos<br />

šventei buvo pas<strong>ir</strong>inktas neatsitiktinai:<br />

jis pasakoja apie 14 a. vykusias lietuvių<br />

kovas už laisvę, jame plazda patriotizmo<br />

<strong>ir</strong> herojiškumo dvasia.<br />

Ši opera, paremta Adomo Mickevičiaus<br />

poemos Konradas Valenrodas<br />

motyvais, buvo pastatyta 2009 m. vasarą<br />

Trakuose <strong>ir</strong> vainikavo Vilniaus <strong>operos</strong><br />

festivalį. Po sėkmingos premjeros<br />

Bravissimo puslapiuose recenzuodama<br />

šį spektaklį tąsyk retoriškai klausiau,<br />

ar nenukonkuruos Lietuviai Trakų pilies<br />

kieme tradiciškai rodomų Vytauto<br />

Klovos Pilėnų. Prabėgę dveji metai<br />

rodo, kad kol kas taip neatsitiko. Tačiau<br />

kas žino, ar taip neįvyks ateityje.<br />

Ko gero, įspūdingai pastatyto Jono Jurašo<br />

spektaklio su gyvais ž<strong>ir</strong>gais, laužų<br />

dūmais <strong>ir</strong> šiurpia naline susideginimo<br />

scena <strong>teatras</strong> negalėjo ryžtis Trakuose<br />

rodyti dėl itin skurdaus pastarųjų metų<br />

biudžeto.<br />

Tad žinia apie koncertinį šios <strong>operos</strong><br />

atlikimą išties pradžiugino. Regis, panašiai<br />

reagavo <strong>ir</strong> gausiai sus<strong>ir</strong>inkusi<br />

publika. Lietuviai nėra populiari opera,<br />

nors dėl jos muzikos kokybės abejoti<br />

tikrai neverta. Trakuose operą statęs<br />

d<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas, solistai,<br />

choras <strong>ir</strong> orkestras tąsyk įdėjo daug<br />

darbo, tad pradėti nuo nulio nereikėjo,<br />

nors atgaivinti kūrinį po dvejų metų<br />

pertraukos <strong>ir</strong>gi nemenkas darbas. Nesistebiu,<br />

kad solistai, per premjerą dainavę<br />

atmintinai, dabar dėl viso pikto<br />

turėjo natas...<br />

Šis koncertinis atlikimas leido gėrėtis<br />

natūraliu garsu: Trakuose jis neišvengiamai<br />

mikrofonizuojamas, o<br />

teatre <strong>operos</strong> muzika skleidėsi itin<br />

pagaviai. Orkestras grojo su polėkiu,<br />

kurį pajutome jau pradžioje atliktoje<br />

uvertiūroje, atskleidžiančioje būsimus<br />

dramatiškus įvykius <strong>ir</strong> svarbias muzikines<br />

temas. Beje, ši Ponchielli uvertiūra<br />

galėtų konkuruoti su simfoninių<br />

koncertų repertuare įsitv<strong>ir</strong>tinusiomis<br />

Giuseppe’s Verdi uvertiūromis. Muzika,<br />

ką jau kalbėti apie formą <strong>ir</strong> instrumentuotę,<br />

vietomis labai panaši. Nesyk<br />

rašyta, kad Lietuviai ne tik p<strong>ir</strong>mosios<br />

premjeros data, bet <strong>ir</strong> visu dramaturginiu<br />

vyksmu artimi Verdi Aidai. Tai<br />

nemažai priklausė nuo to paties libreto<br />

autoriaus, Antonio Ghislanzoni. Abiejose<br />

<strong>operos</strong>e gausu didingų chorų, or-<br />

PRISTATYTAS<br />

koncertinis<br />

Lietuvių variantas<br />

kestro epizodų, įsiterpia <strong>ir</strong> šokių siuita<br />

(šiame Lietuvių pastatyme ji kupiūruota).<br />

Tačiau Ponchielli veikale, kitaip nei<br />

Aidoje, Aldona yra vienintelė veikėja<br />

moteris, ji neturi priešininkių ar antrininkių.<br />

Taigi per visą veikalą klausomės<br />

soprano, kuriam parašyta graži<br />

<strong>ir</strong> emocinga partija, gausi rečitatyvų,<br />

duetų, <strong>ir</strong> ypač puikios trečiojo veiksmo<br />

arijos bei scenos <strong>ir</strong> dueto su Valteriu<br />

(regis, iš Violetos Urmanos <strong>ir</strong> V<strong>ir</strong>gilijaus<br />

Noreikos įrašo geriausiai žinomų<br />

šios <strong>operos</strong> numerių). Prologe skambanti<br />

Aldonos <strong>ir</strong> choro malda – taip<br />

pat ryškus Aldonos muzikinio portreto<br />

štrichas. Aldonos partiją atlikusi Inesa<br />

Linaburgytė nusipelnė karštų aplodismentų.<br />

Ji dainavo ne tik emocingai,<br />

bet <strong>ir</strong> tiksliai, be to, pag<strong>ir</strong>tina solistės<br />

dikcija – salėje buvo gerai g<strong>ir</strong>dėti lietuviškas<br />

tekstas. Palyginti su premjera<br />

Trakuose, solistė gerokai patobulino šį<br />

vaidmenį. Vaidas Vyšniauskas dainavo<br />

Valterį, kurio muzikinis paveikslas taip<br />

pat kelia labai daug užduočių. Dramatiškoje<br />

muzikoje dažnai pakylama į<br />

aukštą tesitūrą, gausu intensyvių forte<br />

epizodų, sudėtingos melodikos. Prisimenant<br />

Vyšniausko gero lygio dainavimą<br />

Trakuose, šįsyk galima pasakyti,<br />

kad jis daug laisvesnis, o muzikinis<br />

vaidmuo subrandintas <strong>ir</strong> vokaliniu, <strong>ir</strong><br />

stiliaus požiūriu. Vytautas Juozapaitis<br />

atliko Aldonos brolio Arnoldo partiją.<br />

Solistas su pasitikėjimu <strong>ir</strong> laisvai dainavo<br />

ansamblius, tačiau solo epizoduose<br />

jo vokalas toks kaip Trakuose – įsimintinai<br />

šiltas <strong>ir</strong> spalvingas – nepas<strong>ir</strong>odė.<br />

Gal tai lėmė nepalankios oro sąlygos?<br />

Darniai savo partiją atliko Liudas Norvaišas<br />

(Albanis) <strong>ir</strong>, deja, tik mažyčiu<br />

epizodu apribotas Arūnas Malikėnas<br />

(Vitoldas).<br />

Jau minėjau orkestrą. Pridursiu, kad jis<br />

susitelkęs grojo ne tik uvertiūrą, bet <strong>ir</strong><br />

visą <strong>operos</strong> muziką, kuri kartkartėmis<br />

kone skriejo. Kaip tiksliai <strong>ir</strong> skoningai<br />

dainavo choras! Jam sk<strong>ir</strong>ta gana kontrastinga<br />

muzika – nuo sutelktos maldos<br />

iki trankaus šokio, <strong>ir</strong> visi jo epizodai<br />

išties suskambėjo.<br />

Baigiant darsyk norisi pasveikinti šios<br />

<strong>operos</strong> koncertinio atlikimo iniciatorius.<br />

Kadangi krizės metai neleidžia<br />

teatrui pateikti publikai daug naujų<br />

spektaklių, išties išmintinga pristatyti<br />

bent koncertines scenos veikalų versijas.<br />

Živilė<br />

Ramoškaitė<br />

Inesa Linaburgytė –<br />

Aldona Amilcare’s<br />

Ponchielli operoje<br />

Lietuviai, 2009 m.<br />

Trakai<br />

Lietuviai LNOBT: dainuoja Vaidas Vyšniauskas, Inesa Linaburgytė, Vytautas Juozapaitis, Liudas Norvaišas, Arūnas Malikėnas,<br />

LNOBT choras, griežia LNOBT orkestras, d<strong>ir</strong>iguoja Robertas Šervenikas<br />

8 9

Džiugesio<br />

švyturiai:<br />

ugnies<br />

Sigutė STONYTĖ<br />

Vaidas VYŠNIAUSKAS<br />

Laūra<br />

Karnavičiūtė<br />

Sukurti kažką nedaiktiška, supinta iš<br />

paukščio sparno <strong>ir</strong> akmens jaukumo, –<br />

toks buvo uždavinys, sk<strong>ir</strong>tas Otelo <strong>ir</strong><br />

Dezdemonos meilei. Jau per repeticijas<br />

stebint bendrą abiejų solistų darbą vis<br />

kildavo mintis, kokie laimingi yra kūrėjai,<br />

kuriems likimas ima <strong>ir</strong> padovanoja ką<br />

nors labai ypatinga. Šie Otelas <strong>ir</strong> Dezdemona<br />

neatitinka beveik jokių tradicinių<br />

Otele esančių stereotipų, tačiau režisieriaus<br />

suvaldyti taip, kad nelieka abejonių,<br />

jog jie – <strong>ir</strong> tik jie – turi dainuoti šiuos<br />

vaidmenis <strong>ir</strong> įgyvendinti režisūrinius sumanymus.<br />

Spektaklyje besiskleidžiantis<br />

tikras, pakylėtas, iš buities išsilaisvinęs<br />

<strong>teatras</strong>, kai veikėjai jaučia kiekvieną vienas<br />

kito krustelėjimą, – tai dovana ne tik<br />

patiems artistams, bet <strong>ir</strong> žiūrovams.<br />

<strong>ir</strong><br />

Kasmet iškiliausiems <strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> solistams teikiami Švyturių apdovanojimai – tai<br />

visada ypatinga <strong>ir</strong> labai laukiama <strong>Lietuvos</strong> nacionalinio <strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> šventė. 2012 m.<br />

sausio 6 d. vykusi jubiliejinė – jau dešimtoji – apdovanojimų įteikimo ceremonija savo<br />

garbingą džiaugsmo liepsną nukreipė į geriausiais sezono <strong>operos</strong> solistais tapusius sopraną<br />

Sigutę Stonytę <strong>ir</strong> tenorą Vaidą Vyšniauską, sukūrusius Otelo <strong>ir</strong> Dezdemonos vaidmenis<br />

maestro Eimunto Nekrošiaus režisuotame Giuseppe’s Verdi Otele. Apdovanojimais<br />

pagerbti vaidmenys – ypatingos stotelės šių dviejų solistų karjeroje, paveikiomis<br />

spalvomis nutapyti sceniniai portretai, įspūdingi <strong>ir</strong> kiekvienas atsk<strong>ir</strong>ai, <strong>ir</strong> kaip duetas.<br />

Vaidui Vyšniauskui <strong>operos</strong> Švyturį įteikė maestro V<strong>ir</strong>gilijus Noreika<br />

Mielieji, nuo ko šiame spektaklyje prasideda<br />

Duetas?<br />

Vaidas Vyšniauskas: Vienareikšmiškai<br />

<strong>ir</strong> visomis prasmėmis – nuo Fuoco<br />

di gioia, džiugesio ugnies. Kai kūrėme<br />

šį spektaklį, buvo labai netikėta sulaukti<br />

Sigutės patarimų – jie man labai patiko,<br />

esu už juos dėkingas. Pavyzdžiui, ji visada<br />

pabrėžė, kad p<strong>ir</strong>mame veiksme Otelas<br />

turėtų būti laimingas, o ne iš karto besižvalgantis,<br />

ką čia nusmaugus. (juokiasi)<br />

Otelas – tai normalus jaunas vyras pačiame<br />

jėgų žydėjime, nemanau, kad tais<br />

laikais pensininkai plaukdavo į jūrą kariauti.<br />

Tarp Otelo <strong>ir</strong> Dezdemonos viskas<br />

labai šviežia <strong>ir</strong> dėl to – labai jautru...<br />

Sigutė Stonytė: ...<strong>ir</strong> tikrasis duetas spektaklyje<br />

prasideda dar tada, kai p<strong>ir</strong>mame<br />

veiksme scenos priekyje praeidami persimetame<br />

žvilgsniais. Šiuo atveju labai<br />

svarbus vidinis kontaktas – iš esmės opera<br />

<strong>ir</strong> yra kaip tik tai, tiesiog toks žanras.<br />

V. V.: Mūsiškis Fuoco di gioia – tai nepaprastai<br />

solidus, taurus džiaugsmas. Ir<br />

kartu – labai subtilus žaidimas: jeigu tu<br />

manęs neintriguosi, tai dueto nebus. Ir<br />

štai nuo šio dueto momento, kai dar net<br />

nedainuojama, pradedamas emociškai<br />

pinti spektaklis, vėliau spalvos t<strong>ir</strong>štėja.<br />

Žodžių <strong>ir</strong> rankų <strong>teatras</strong>.<br />

S. S.: Man – daugiau, nei vien tai. Šalia<br />

kitų dalykų įžvelgiu <strong>ir</strong> labai subtilią erotiką<br />

– čia ji supoetinta, nebrutali. Pamenu,<br />

kaip maestro Nekrošius sakydavo: muzikoje<br />

nieko nesuprantu. O juk supranta<br />

<strong>ir</strong> g<strong>ir</strong>di absoliučiai viską. Kaip jis jaučia<br />

Sigutė Stonytė<br />

muzikos harmoniją, g<strong>ir</strong>di ten giedančius<br />

paukščius... Daug kas kalba, kad tie judesiai<br />

neįprasti, keisti, o man už juos nėra<br />

nieko natūralesnio.<br />

V. V.: Susiduriame su labai įva<strong>ir</strong>iais požiūriais<br />

į tai, kaip reikėtų režisuoti muziką.<br />

Kartais, būna, orkestras griaudėja,<br />

bet juk visai nebūtina to rodyti tiesiogiai,<br />

tiesmukai. Gal solisto viduje <strong>ir</strong> taip yra<br />

visas tas dundėjimas. Negali būti iliustruojama.<br />

S. S.: Iliustravimas <strong>ir</strong> Nekrošius neturi<br />

nieko bendra, <strong>ir</strong> manau, kad daugelį tai<br />

erzina. Jeigu būtų tiesiogiai iliustruojama,<br />

viskas būtų daug paprasčiau: jei<br />

bučiuojasi, tai bučiuojasi, jei smaugia...<br />

Dabar kai kurie yra sutrikę.<br />

V. V.: Kita vertus, tai augantis spektaklis.<br />

Daugelis paskubėjo vertinti p<strong>ir</strong>minį variantą,<br />

o juk <strong>ir</strong> aš pats jaučiu, kad mano<br />

judesiai visą laiką kinta. Man sakė: „Ko<br />

tu ten tuos delnus uostai?“ Neuostau –<br />

bučiuoju! Vadinasi, ne idėja kalta, o aš<br />

nemoku jos gerai išreikšti. Žiūrovas turi<br />

matyti, kaip aš tą delną bučiuoju. Taigi<br />

idėja gali būti gera, o išraiška – prasta.<br />

Kaip <strong>ir</strong> gyvenime – jaučiame dėkingumą,<br />

o ačiū dažnai <strong>ir</strong> pam<strong>ir</strong>štame pasakyti.<br />

S. S.: Iš tiesų Nekrošiaus režisūra gana<br />

sudėtinga, <strong>ir</strong> artistas turi rasti raktą, kaip<br />

ją pateikti, kad išliktų idėja.<br />

Daug kas šiame Otele atrodo net elementaru,<br />

paprasta, ar ne? Ištiesti ranką,<br />

apsisukti tris kartus, krėsle apsiversti...<br />

Bet juk viskas priklauso <strong>ir</strong> nuo to, kaip<br />

Švyturiai<br />

solistas tą režisūrą supranta <strong>ir</strong> kaip „padaro<br />

namų darbus“, juk <strong>teatras</strong> – tai <strong>ir</strong><br />

energijos menas?<br />

S. S.: Taip, <strong>ir</strong> kaip tik todėl čia labai svarbi<br />

partnerystė. Šiuo atveju spektaklį kūrė<br />

dramos režisierius, <strong>ir</strong> ta būtinybė dar<br />

labiau juntama. Jeigu, pavyzdžiui, mus<br />

su Vaidu sieja kažkoks panašus energijos<br />

pulsavimas, tai <strong>ir</strong> man pačiai daug<br />

lengviau padaryti savo darbą. Bendras<br />

pulsas, kaip <strong>ir</strong> dramos spektakliuose,<br />

yra visko esmė. Tada viskas įvyksta, yra<br />

organiška, pamatai kito žvilgsnį, nebėra<br />

jokių abejonių dėl to, ką reikia daryti <strong>ir</strong><br />

kaip būti scenoje.<br />

V. V.: Ir štai paradoksas. Daugelis šią<br />

sceninės kalbos partitūrą kritikuoja iš<br />

buitinės kalbos taško, – tai nesakoma tiesiogiai,<br />

bet galima išskaityti tarp eilučių.<br />

Tai nesąmonė, juk gyvenime tiesiog taip<br />

nedarome, nebraukome rankomis, kaip<br />

p<strong>ir</strong>mame duete. Buitis ar kažkoks socialistinio<br />

realizmo atspindėjimas nėra šio<br />

spektaklio tikslas. Man patinka, kad bėgant<br />

laikui spektaklis bręsta, <strong>ir</strong> gerai, kad<br />

stengiamės paisyti jo zikos. Kartais tai<br />

erzina, kita vertus, tos taisyklės lyg vinys<br />

laiko prie rėmo prikaltą visą spektaklį.<br />

Tada choreogra nis piešinys išlieka, bet<br />

mūsų jausmai, energijos impulsai gilėja.<br />

Ir tie kritikai, kurie vakar sakė, kad tai<br />

kvailystė, šiandien neretai yra priversti<br />

susimąstyti, ar tikrai buvo teisūs.<br />

S. S.: Operos kritika Lietuvoje apskritai<br />

yra išsk<strong>ir</strong>tinis atvejis – beveik neturime<br />

žmonių, kurie galėtų ypatingai, autoritetingai<br />

rašyti apie šį žanrą.<br />

V. V.: Sutinku. Kita vertus, nežinau, kas<br />

geriau, ar kai spektaklį pasitinka katutėmis<br />

<strong>ir</strong> paskui jis greitai nusibosta, ar kai iš<br />

pradžių kritikuoja, o vėliau ateina tikrasis<br />

pripažinimas.<br />

S. S.: Taip, tačiau norint vertinti Nekrošiaus<br />

režisuotą genialią Verdi operą, parašytą<br />

pagal Shakespeare’o tekstą, reikia<br />

labai daug. Ne tik formalaus išsilavinimo;<br />

reikia intuicijos, š<strong>ir</strong>dies, gebėjimo<br />

atitrūkti nuo dogmų.<br />

Įsiminė ne vienoje spektaklio recenzijoje<br />

išsakyta mintis, kad mizanscenos<br />

apsunkina solistų vokalinę raišką, jiems<br />

nepatogu dainuoti. Kaip yra iš tiesų?<br />

V. V.: Man tai primena pasakymą: vargšas<br />

va<strong>ir</strong>uotojas – turi važiuoti, kai aplink<br />

tiek daug kelio ženklų. Jei režisierius tau<br />

kelia tam tikrus uždavinius, jis padeda<br />

eiti vaidmens esmės link.<br />

S. S.: Mano galva, šis pastatymas yra visiška<br />

antitezė to, kas šiandien vyksta kai<br />

kuriuose Europos <strong>operos</strong> spektakliuose,<br />

kur solistas neretai yra iš tikrųjų ziškai<br />

kankinamas, niekinamas, spjaudomas<br />

tiesiogine <strong>ir</strong> perkeltine prasme. Ir nežinau,<br />

ar mūsų atveju reikėtų grįžti keliasdešimt<br />

metų atgal, tiesiog stovėti <strong>ir</strong> dainuoti?<br />

Režisierius nė vieno dainininko<br />

neišniekino, nepažemino <strong>ir</strong> nesąmonių<br />

nepridarė.<br />

V. V.: Kai aš einu į sceną, Vyšniauskas<br />

visada lieka užkulisiuose, niekada nesitapatinu<br />

su vaidmeniu. Scenoje esu visai<br />

kitas asmuo <strong>ir</strong> negaliu jam taikyti judesių,<br />

įprastų savo kasdienybėje.<br />

S. S.: Kai tame dalyvauji, atiduodi savo<br />

sielą <strong>ir</strong> balsą, tikrai nėra jokių sunkumų,<br />

greičiau atv<strong>ir</strong>kščiai.<br />

Kaip Jūs patys matote savo <strong>ir</strong> vienas kito<br />

personažus, kaip juos jaučiate?<br />

S. S.: Vaidai, tu, kaip Otelas, juk visą laiką<br />

pat<strong>ir</strong>i vidinę kaitą? Vis grimzti žemyn...<br />

V. V.: Žinoma, taip.<br />

S. S.: Dezdemona, man regis, išlieka.<br />

V. V.: Ori, rami, svarbiausia, – tikros<br />

meilės įsikūnijimas. Nes tikra meilė yra<br />

besąlyginė, kai myli net tada, kai tavęs kitas<br />

nemyli. Kita sakytų: ką, man būti su<br />

šituo laukiniu žvėrimi? O ji būna šalia jo<br />

visą laiką <strong>ir</strong> drąsiai eina į m<strong>ir</strong>tį.<br />

S. S.: Taip, yra pateisinimas visų jo poelgių,<br />

net pačių skaudžiausių. Užtat man<br />

nepaprastai graži Nekrošiaus nubrėžta<br />

Otelo linija: man visada skaudu matyti,<br />

kaip mano Otelas kankinasi. Dezdemona<br />

– tai jau kita istorija, visai kitas auklėjimas,<br />

bet nežinau, ar tikrai joje nėra to<br />

Otelo temperamentui artimo prado. Juk<br />

jos tv<strong>ir</strong>tas apsisprendimas būti su Otelu –<br />

tai <strong>ir</strong>gi savotiškas protestas.<br />

Įdomu, kad Shakespeare’o tekste Dezdemonos<br />

tėvas Brabancijus ją apibūdina<br />

kaip tylios, nurimusios sielos būtybę,<br />

kad kiekvienas judesys droviu raudoniu<br />

nudažydavo jai skruostus. Ir ji, pam<strong>ir</strong>šusi<br />

savo auklėjimą, kraštą, giminę,<br />

seka paskui Otelą?<br />

S. S.: Ji nebuvo nuolanki. Man artimas<br />

Nekrošiaus požiūris į moterį, kai ji, neteisingai<br />

apkaltinta, nesigriebia agresijos,<br />

aštrios kūno kalbos. Viskas būtų taip<br />

paprasta <strong>ir</strong> suprantama: ak, tu man taip,<br />

kaip drįsti? Aš juk myliu tave, tavo žmona<br />

esu! Ji – ne, akių nedrasko.<br />

V. V.: Ir Dezdemona neturi primityvios<br />

baimės. Iš išorės ji labai romi.<br />

S. S.: Taip, nes ta meilė nėra nuolankumas<br />

– tai taip tikra, kad ji galbūt nustebs,<br />

kentės, bet niekada ant jo neužriks, nes<br />

jai tai neįmanoma. Nekrošius sukūrė<br />

labai subtilų Dezdemonos buvimą šalia<br />

Otelo, lyg medžio šlamėjimą, – man tai stebuklinga.<br />

V. V.: Man labai įdomus <strong>ir</strong> dar vienas dalykas: Jagas nėra Blogis.<br />

Kaip <strong>ir</strong> gyvenime. Sakoma, kiekviename iš mūsų gyvena<br />

du šunys, geras <strong>ir</strong> blogas; kurį daugiau šersi, tas <strong>ir</strong> laimės.<br />

Ir koks įdomus buvo Nekrošiaus sprendimas draminiame<br />

Otelo spektaklyje Jago vaidmenį patikėti ypatingos šviesos<br />

Rolandui Kazlui.<br />

S. S.: Rolandas Kazlas su savo didelėmis, geromis akimis...<br />

V. V.: Taip, dėl to buvau tiesiog pritrenktas – juk <strong>ir</strong> pragaras<br />

gerais norais grįstas. Yra tokių žmonių, kurie labai stengiasi,<br />

tarsi <strong>ir</strong> gero nori, gal kompleksuoja. Bet kokia kaina nori<br />

pripažinimo, dėl to daro kvailystes, peržengia ribas, nekenčia<br />

savęs. Jago credo aš matau didelę žmogaus tragediją. Gyvenime<br />

viskas yra čia pat – dangus, pragaras. Negali sakyti, kad<br />

štai šita ranka yra bloga. Gal ji gyvenime <strong>ir</strong> daug gero padariusi,<br />

nuskriaudė, bet <strong>ir</strong> paglostė.<br />

S. S.: Man tam tikra prasme jie visi yra nelaimingi. Atsimeni,<br />

Dezdemona prieš savo ketv<strong>ir</strong>tojo veiksmo dainą apie gluosnį<br />

Emilijai sako: „Aš tokia liūdna.“ Taip, ji visada liks ištikima<br />

Otelui, visada jį mylės, bet jau yra <strong>ir</strong> liūdesys. Daug telpa į tą<br />

žodį.<br />

Bet abu laimingi esate šiuos vaidmenis dainuodami?<br />

S. S.: Yra labai daug vidinio džiaugsmo. Gyveni sau savo gyvenimą,<br />

apie nieką nebesvajoji, nieko nebenori, ramiai d<strong>ir</strong>bi<br />

savo darbą. Ir staiga – ateina Nekrošius, ateina Vyšniauskas...<br />

Tada suvoki, kad opera, tas šventas dalykas, į kurį ėjai, tavo<br />

profesija <strong>ir</strong> antras gyvenimas, – viskas nušvito tikromis spalvomis,<br />

viskas pagaliau yra taip, kaip <strong>ir</strong> turi būti. Aš dėkinga<br />

likimui. Ne veltui buvo daug vargta <strong>ir</strong> kentėta scenoje, daug<br />

kartų ten num<strong>ir</strong>ta, daug vaidmenų sudainuota. Man asmeniškai<br />

Dezdemonos vaidmuo, bendras visų mūsų darbas yra<br />

<strong>ir</strong> viso mano kūrybinio gyvenimo apvainikavimas. Jaučiuosi<br />

esanti šalia genialaus vyrų kvinteto – Verdi, Shakespeare’o,<br />

Nekrošiaus, d<strong>ir</strong>igento Gintaro Rinkevičiaus, Vyšniausko, <strong>ir</strong><br />

galimybė kurti šalia jų – tai yra tikra laimė. Įvyko kažkoks<br />

ypatingas kontaktas, kuris tikriausiai būna tik kartą gyvenime.<br />

V. V.: Atsimenu, <strong>ir</strong> man vieną akim<strong>ir</strong>ką atėjo stingdantis suvokimas:<br />

štai aš dainuoju Otelą, apie kurį visada svajojau, <strong>ir</strong><br />

dainuoju jį su pačiais geriausiais. O <strong>ir</strong> pati opera – tai Verdi<br />

kūrybos v<strong>ir</strong>šūnė. Aš <strong>ir</strong> dabar jaučiu, kad esu nelabai vertas<br />

šito vaidmens. Žinau, kaip norėčiau jį paruošti, tačiau iki to<br />

varianto, kuris atitiktų mano idealo įsivaizdavimą, dar reikia<br />

pad<strong>ir</strong>bėti.<br />

S. S.: Vaidas – ypatingas Otelas, <strong>ir</strong> mūsų kontaktas scenoje<br />

yra ypatingas. Aš labai džiaugiuosi <strong>ir</strong> dar dėl vieno žmogaus,<br />

kuriam, manau, ši opera taip pat turi labai didelę vidinę reikšmę.<br />

Tai Jago vaidmens atlikėjas Dainius Stumbras, turintis<br />

šiai partijai nepaprastai tinkantį balsą. Žiūriu į jį scenoje <strong>ir</strong><br />

esu laiminga matydama, kaip jis su kiekvienu spektakliu vis<br />

labiau įsitikina, kad gali būti labai geras Jagas.<br />

O ar judu jau repeticijų pradžioje pajutote, kad būsite pavykęs,<br />

Švyturių vertas duetas?<br />

V. V.: Iš pradžių, žinoma, reikėjo vienam prie kito priprasti.<br />

S. S.: Atsimenu, Vaidas vis labai norėjo viską kartoti. Mane<br />

tai truputį erzino, na, vieną kartą padarai, <strong>ir</strong> viskas aišku, o<br />

čia – ne! (juokiasi) Tad iš pradžių būta nedarnos, bet vėliau<br />

supratau, kad jam tiesiog taip reikia.<br />

10 11

V. V.: Kitas dalykas – mes, <strong>operos</strong> artistai, esame įpratę, kad<br />

režisierius mums faktiškai viską padiktuoja: kur nueiti, kada<br />

ranką pakelti <strong>ir</strong> pan. Čia vyko bendras darbas – Nekrošius<br />

pateikdavo kokią idėją <strong>ir</strong> žiūrėdavo, kaip mes patys ją išplėtosime.<br />

Tai sunku, bet scenoje tada ats<strong>ir</strong>anda daug geresnis<br />

rezultatas.<br />

S. S.: Iš tiesų repeticijose Nekrošius paberdavo visą v<strong>ir</strong>tinę<br />

idėjų, vizijų, patys turėjome ats<strong>ir</strong>inkti <strong>ir</strong> drauge su Vaidu sugeneruoti<br />

galutinį variantą iš to, ką jis pasiūlė.<br />

V. V.: Ką reiškia pasakymas „geras scenos partneris“? Tai p<strong>ir</strong>miausia<br />

vos ne intuityvus vienas kito jutimas. Jei tarp manęs<br />

<strong>ir</strong> Sigutės yra kokia nors sielų giminystė, tai <strong>ir</strong> mūsų vaidyba,<br />

būtis scenoje yra atitinkama. Manau, kad man nepaprastai<br />

pasisekė, ne tik su scenos partnere Sigute, su režisieriumi, bet<br />

<strong>ir</strong> su d<strong>ir</strong>igentu, maestro Gintaru Rinkevičiumi. Tai vedlys, į<br />

kurį net nebūtina žiūrėti, – solistas jį tiesiog jaučia. Nepaprastas<br />

profesionalumas, žinios <strong>ir</strong> pat<strong>ir</strong>tis.<br />

S. S.: Dainuodami matome maestro Rinkevičiaus rankas, veido<br />

išraišką, <strong>ir</strong> tai mus labai veikia. Tai žmogus, kuris pat<strong>ir</strong>ia<br />

visų personažų likimus <strong>ir</strong> dramą drauge su mumis, jis visada<br />

šalia, tarsi pats dainuotų. Visada jaučiu jo absoliučią pagarbą<br />

<strong>ir</strong> meilę solistui, <strong>ir</strong> dar niekada nebuvo nė vienos akim<strong>ir</strong>kos,<br />

kada spektaklyje nematyčiau jo akių.<br />

V. V.: Iš tiesų sakau nuoš<strong>ir</strong>džiai: esame laimingiausi solistai<br />

pasaulyje. Laimingiausi Otelas <strong>ir</strong> Dezdemona. (šypsosi)<br />

Vaidas Vyšniauskas – Otelas, Sigutė Stonytė – Dezdemona operoje Otelas<br />

Olga Konošenko – Franciska, Aurimas Paulauskas<br />

– Francas balete Žydrasis Dunojus<br />

Beveik visus svarbiausius dabartinio<br />

<strong>Lietuvos</strong> <strong>baleto</strong> repertuaro vaidmenis<br />

atliekanti balerina Olga Konošenko<br />

karjeros aukštumų siekė nuosekliai <strong>ir</strong><br />

atkakliai. Fiziniai duomenys <strong>ir</strong> klasikinio<br />

šokio technika, kurią šokėja nuolat<br />

gludino, yra patikimas pagrindas,<br />

ant kurio nesunku formuoti <strong>baleto</strong><br />

vaidmens turinį. Tiksliomis klasikinio<br />

<strong>baleto</strong> pozomis, gera šokio technika<br />

išsiskyrusi dar M. K. Čiurlionio menų<br />

mokyklos Baleto skyriaus bendraamžių<br />

būryje, Konošenko savo vaidmenų<br />

kraitį krovė pamažu <strong>ir</strong> per keliolika<br />

metų sukaupė turtingą artistinę pat<strong>ir</strong>tį.<br />

Šiemet balerina pelnė <strong>baleto</strong> Švyturį<br />

– tai jau trečias geriausios metų <strong>baleto</strong><br />

solistės apdovanojimas jos biogra joje,<br />

papildantis 2008 m. gautą aukščiausią<br />

visos <strong>Lietuvos</strong> teatralų įvertinimą –<br />

Auksinį scenos kryžių.<br />

Konošenko vaidmenys klasikiniuose<br />

baletuose atskleidžia akademišką jos<br />

šokio manierą – net nedidelės partijos,<br />

kurias iki šiol balerina atlieka su<br />

dideliu malonumu, suteikia žiūrovams<br />

progą pajusti džiugaus, grakštaus, lengvo<br />

šokio skonį. Puikiai perpratusi<br />

klasikinio <strong>baleto</strong> sąlygiškos pantomiminės<br />

vaidybos reikalavimus, balete<br />

Bajaderė šokdama Gamzati variaciją<br />

antro veiksmo Grand pas, balerina tiesiog<br />

švyti – triumfuoja ne tik kaip šio<br />

spektaklio herojė Radžos dukra, bet <strong>ir</strong><br />

kaip klasikinė balerina, besimėgaujanti<br />

savo meno stichija.<br />

Tačiau kur kas įdomiau Konošenko<br />

individualybei atsiskleisti leidžia šiuolaikinis<br />

neoklasikinis repertuaras – ne<br />

vienas per pastaruosius metus parengtas<br />

vaidmuo praplėtė jos galimybių ri-<br />

bas, atskleidė iki šiol nematytą artistinio<br />

talento briauną.<br />

Šokėja geba perprasti įva<strong>ir</strong>ų šokio stilių.<br />

Romantiškai jausminga jos Sil-<br />

dė to paties pavadinimo Augusto<br />

Bournonville’io balete Džeimsą sužavi<br />

svajonės polėkiu: grakštūs, smulkūs<br />

judesiai neria įspūdingą antgamtinės<br />

būtybės viziją, kurios liūdną likimą solistė<br />

pabrėžia ryškiomis nalinės scenos<br />

emocijomis. K<strong>ir</strong>illo Simonovo Kopelijoje<br />

Konošenko Olimpija Natanaelį<br />

suvilioja antgamtišku, naikinančiu<br />

grožiu – įdomiai choreogra nei kalbai<br />

lankstus balerinos kūnas suteikia savitų<br />

atspalvių <strong>ir</strong> akcentų.<br />

Dideli darbai premjeriniuose spektakliuose<br />

šokėjai netrukdo gilintis į jau<br />

seniau pastatytų baletų vaidmenis. Per<br />

keletą metų šokėja parengė žiūrovų<br />

mėgstamų šiuolaikinės choreogra jos<br />

dramų – Boriso Eifmano Raudonosios<br />

Žizel, Aleksejaus Ratmanskio Anos<br />

Kareninos – pagrindines partijas. Maloniu<br />

netikėtumu 2011 m. žiūrovams<br />

tapo Don Kichoto Gatvės šokėja – šį<br />

vaidmenį balerina p<strong>ir</strong>mą kartą šoko su<br />

kitu debiutantu – jaunu <strong>baleto</strong> artistu<br />

Kipru Chlebinsku. Jų duetas spinduliavo<br />

energiją <strong>ir</strong> didžiulę šokio meilę, be<br />

kurios neįmanoma profesiškai tobulėti.<br />

Po kurio laiko ats<strong>ir</strong>ado Marina Graike<br />

Zorboje – dar vienas naujas vaidmuo<br />

sename spektaklyje. Jis praturtino Konošenko<br />

artistinę pat<strong>ir</strong>tį, suteikė ilgai<br />

rodomam spektakliui naujos gyvybės.<br />

Pastarojo meto Konošenko darbai labai<br />

įva<strong>ir</strong>ūs. Barbora Anželikos Cholinos<br />

balete įkūnija garsiausios <strong>Lietuvos</strong> istorijoje<br />

meilės legendą. Kaip <strong>ir</strong> kituose<br />

vaidmenyse, čia solistė vengia t<strong>ir</strong>štinti<br />

spalvas, ieško plastinių savo vaidmens<br />

akcentų. Franciska Žydrajame Dunojuje,<br />

kurį pastatė choreografas Andrejus<br />

Melanjinas, leidžia jai kiek <strong>ir</strong>oniškai<br />

pažvelgti į savo – <strong>baleto</strong> žvaigždės – pasaulį.<br />

Tai visai kita erdvė, negu kad ne<br />

taip seniai sukurtas Balerinos vaidmuo<br />

Raudonojoje Žizel: dramatizmą, ribines<br />

emocines būsenas čia keičia lengva,<br />

kiek bravūriška vaidyba, neužgožianti<br />

ryškaus <strong>ir</strong> su pasitikėjimu atliekamo<br />

choreogra nio teksto.<br />

Naujausias solistės darbas – pagrindinis<br />

vaidmuo Sergejaus Proko evo<br />

balete Romeo <strong>ir</strong> Džuljeta. Debiutas įvyko<br />

2012 m. kovo 7 d., minint vieno iš<br />

šio <strong>baleto</strong> iniciatorių, pasaulinio garso<br />

violončelininko <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igento Mstislavo<br />

Rostropovičiaus gimimo aštuoniasdešimt<br />

penkerių metų sukaktį <strong>ir</strong> penktą-<br />

Švyturiai<br />

Helmutas<br />

Šabasevičius<br />

Į BALETO AUKŠTUMAS –<br />

darbštumu <strong>ir</strong> atkaklumu<br />

Olga Konošenko – Franciska, Martynas Rimeikis – Grafas balete Žydrasis Dunojus<br />

Olgai Konošenko apdovanojimą įteikė LNOBT Baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras (ka<strong>ir</strong>ėje),<br />

apdovanojimų ceremoniją vedė Marijus Žiedas<br />

sias m<strong>ir</strong>ties metines. Spektaklis balerinai pažįstamas seniai – ilgą<br />

laiką Konošenko jame atliko senjoros Kapuleti vaidmenį. O jos<br />

Džuljeta iškart sužavi gležnu jaunystės polėkiu, kuris <strong>ir</strong> ryžtingas,<br />

<strong>ir</strong> pažeidžiamas. Šiuos bruožus padeda įprasminti lengvas,<br />

grakštus balerinos šuolis, plastiškos rankos, sentimentalumo <strong>ir</strong><br />

perdėto jausmingumo vengiančios veido išraiškos. Žaismingas,<br />

valiūkiškas Džuljetos pas<strong>ir</strong>odymas – tik sudėtingos charakterio<br />

raidos pradžia: per tris <strong>baleto</strong> veiksmus Konošenko herojė,<br />

padedama Proko evo muzikos <strong>ir</strong> partnerių, išgyvena daugybę<br />

sukrečiančių jausmų, kol galiausiai durklo smūgiu sau į krūtinę<br />

taria paskutinį šios tragiškos istorijos žodį – tik ne balsu, bet įtaigia<br />

vaidyba, kuri sulaukė audringų plojimų.<br />

Konošenko kūryba skleidžiasi įva<strong>ir</strong>iose erdvėse – balerina šoko<br />

<strong>ir</strong> Cholinos spektaklyje Moterų dainos, sukūrė ryškų Nastasijos<br />

Filipovnos vaidmenį Jurijaus Smorigino balete Idiotas, kartu su<br />

Nerijumi Juška padėjo šiam choreografui įkūnyti Nikolajaus<br />

Čerepnino <strong>baleto</strong> Armidės paviljonas personažus. Tarp balerinos<br />

planų – ruošimasis <strong>Lietuvos</strong> <strong>baleto</strong> artistų choreogra nių<br />

miniatiūrų koncertui Kūrybinis impulsas.<br />

12 13

Jūratė<br />

Terleckaitė<br />

Švyturio apdovanojimą kaip geriausias 2011 m. <strong>baleto</strong> solistas pelnė Martynas Rimeikis už Žygimanto vaidmenį<br />

Anželikos Cholinos balete Barbora Radvilaitė<br />

Martynas<br />

RIMEIKIS:<br />

BALETAS – tai ne tik aukšti šuoliai, bet <strong>ir</strong><br />

kūryba<br />

Pelnėte Švyturio apdovanojimą kaip<br />

geriausias 2011 m. <strong>baleto</strong> solistas. Kokius<br />

jausmus tai sukėlė, kokius siekius<br />

pažadino?<br />

Kiekvienas įvertinimas artistui svarbus<br />

<strong>ir</strong> įpareigoja eiti tolyn. Įvertinimas teikia<br />

džiaugsmo. Smagu, kad neabejingi<br />

artistų darbui žmonės įsteigė Švyturio<br />

apdovanojimą. Viliuosi, kad ši tradicija<br />

gyvuos ilgai.<br />

Su kuo norėtumėte pasidalyti prizu?<br />

Pelniau prizą už Žygimanto vaidmenį,<br />

todėl norėčiau juo pasidalyti su visais,<br />

padėjusiais jį kurti, – choreografe Anželika<br />

Cholina, Barboros Radvilaitės vaidmenų<br />

atlikėjomis Beata Molyte <strong>ir</strong> Olga<br />

Konošenko. Visoms joms norėčiau tarti:<br />

„Labai ačiū.“<br />

Ar Žygimanto Augusto vaidmuo jums<br />

brangiausias?<br />

Neišsk<strong>ir</strong>iu pačių svarbiausių vaidmenų.<br />

Žygimantas – labai įdomus vaidmuo,<br />

išties patinka, su dideliu įkvėpimu jį<br />

rengiau. Tačiau kai kuri, kiekvienas vaidmuo<br />

artimas <strong>ir</strong> svarbus.<br />

Kokius keliate ateities tikslus?<br />

Kasdienis artisto tikslas – tobulinti šokio<br />

techniką, vaidybą, domėtis kitais menais,<br />

lavinti kūną. Antraip nebūtų prasmės.<br />

Viliuosi, kad repertuare ats<strong>ir</strong>as kuo daugiau<br />

įdomių, kūrybinį pasitenkinimą teikiančių<br />

spektaklių.<br />

Kokią matote savo ateitį baigęs <strong>baleto</strong><br />

artisto karjerą?<br />

Ateitį sieju su teatru. Naujasis trupės<br />

meno vadovas inicijavo susidomėjimą<br />

keliantį projektą Kūrybinis impulsas.<br />

Bandau jame dalyvauti kaip choreografas.<br />

Man tai nauja <strong>ir</strong> įdomi pat<strong>ir</strong>tis. Gal<br />

būtų per drąsu sakyti, kad norėčiau savo<br />

ateitį sieti su choreografo karjera, bet<br />

pabandyti verta. Noriu vienaip ar kitaip<br />

kurti šokio meną. Tikiuosi, kad šiuo keliu<br />

eisiu visą gyvenimą.<br />

Ar jau sušokote visus išsvajotus vaidmenis?<br />

Bėgant laikui sąvoka „išsvajotas vaidmuo“<br />

pasikeitė. Mokykloje tikrai buvo<br />

vaidmenų, kuriuos labai norėjau sukurti.<br />

Svajojau šokti Espadą <strong>ir</strong> Bazilį Don Kichote.<br />

Bet Bazilio nešokau <strong>ir</strong> nešoksiu,<br />

nes tam reikia kitų techninių galimybių.<br />

O dabar kiekvienas vaidmuo, kurį rengiu,<br />

tampa išsvajotas, nes daug apie jį galvoju,<br />

atkakliai d<strong>ir</strong>bu, su juo susigyvenu.<br />

Daug kas priklauso nuo choreografo, ar<br />

įdomus statomas spektaklis <strong>ir</strong> pan.<br />

Ar turite idealų tarp <strong>baleto</strong> šokėjų?<br />

Ankstyvoje jaunystėje mokantis didžiulį<br />

įspūdį darė Michailas Baryšnikovas, daug<br />

žiūrėjau jo šokio įrašų. Vėliau daug mokiausi<br />

iš Mindaugo Baužio, Voldemaro<br />

Chlebinsko. Šiandien yra labai daug gerų<br />

šokėjų <strong>ir</strong> iš kiekvieno jų randu ko pasimokyti,<br />

yra kuo pasigrožėti.<br />

Numanau, kad Eglė Špokaitė, su kuria<br />

teko nemažai šokti, padarė nemažą įtaką<br />

Jūsų kūrybai.<br />

Taip, labai ryškią. Gaila, kad mūsų bendro<br />

darbo etapas šiame teatre baigėsi,<br />

nors tikiuosi, gal dar ats<strong>ir</strong>as progų šokti<br />

Švyturiai<br />

kartu. Pažvelgęs atgal, matau, kad partnerystė<br />

su ja, atliekami duetai darė didžiulę<br />

įtaką. Šis etapas man buvo labai<br />

svarbus.<br />

Kurie spektakliai Jums artimi dvasiškai,<br />

emociškai?<br />

Artimas <strong>ir</strong> svarbus buvo darbas su choreografu<br />

K<strong>ir</strong>illu Simonovu, stačiusiu mūsų<br />

teatre Dezdemoną (čia atlieku Otelo vaidmenį)<br />

<strong>ir</strong> Kopeliją, kuri labai imponuoja,<br />

nors šokti gana sunki. Petrozavodsko<br />

muzikinio teatro Baleto trupėje su Špokaite<br />

šokome pagrindinius vaidmenis Simonovo<br />

spektaklyje Romeo <strong>ir</strong> Džuljeta.<br />

Tai labai sunkus <strong>ir</strong> techniškai, <strong>ir</strong> ziškai<br />

spektaklis, bet labai svarbus <strong>ir</strong> artimas.<br />

Šį darbą iki šiol menu kaip esminį savo<br />

kūrybinio gyvenimo etapą.<br />

Galbūt Simonovo įtaka Jums formuojantis<br />

kaip atlikėjui, menininkui buvo<br />

reikšmingiausia?<br />

Jis išties padarė didžiulę įtaką. Tačiau<br />

p<strong>ir</strong>muosius solinius vaidmenis – Romeo,<br />

Chosė, daug kitų – pradėjau šokti Anželikos<br />

Cholinos teatre, čia brendau kaip atlikėjas.<br />

Trumpai d<strong>ir</strong>bau su Jurijumi Smoriginu,<br />

tik po to buvo ryškus, svarbus mano<br />

kūryboje darbo su Simonovu etapas.<br />

Ar darbas Anželikos Cholinos teatre nebuvo<br />

savotiškas savęs išbarstymas?<br />

Buvau ką tik baigęs mokyklą, visai žalias.<br />

Vaidmenys šios choreografės spektakliuose<br />

padėjo bręsti kaip atlikėjui.<br />

Mano kūrybiniam bendradarbiavimui<br />

su A|CH teatru – jau 10 metų. Žinoma,<br />

šis darbas atėmė daug laiko, mažiau<br />

šokdavau LNOBT, bet tai nebuvo laiko<br />

švaistymas.<br />

Kas labiausiai padeda <strong>ir</strong> kas trukdo<br />

kurti vaidmenis?<br />

Iš pradžių labiausiai trukdo jaudulys,<br />

baimė, stresas. Sunku įsijausti, kai vaidmuo<br />

neįdomus, maža laiko pas<strong>ir</strong>uošti.<br />

Labiausiai padeda įkvėpimas, ats<strong>ir</strong>andantis,<br />

kai vaidmuo sudomina, gali atrasti<br />

jame save.<br />

Kas Jums svarbiausia balete, darbe, gyvenime?<br />

Svarbiausia jaustis laimingam, mylėti <strong>ir</strong><br />

tikėti tuo, ką darai, <strong>ir</strong> vėl norėti tai daryti.<br />

To siekiu, nors ne visada pasiseka. Svarbu<br />

– harmonija.<br />

Kas padeda rengti vaidmenis: muzika,<br />

pedagogų patarimai, literatūros skaitymas,<br />

<strong>baleto</strong> įrašų žiūrėjimas?<br />

Daugiau ar mažiau padeda visi paminėti<br />

dalykai. Pavyzdžiui, literatūra padeda<br />

pažinti personažą. Muzika atskleidžia jo<br />

charakterį. Būtina į ją įsiklausyti, ją g<strong>ir</strong>dėti.<br />

Kas Jums kompensuoja įdėtą darbą, pastangas?<br />

Labai malonūs <strong>ir</strong> svarbūs publikos plojimai,<br />

bet daugiausia džiaugsmo teikia<br />

atliktas darbas, pat<strong>ir</strong>iamas pasitenkinimas<br />

savo profesija, išgyvenamas jausmas<br />

<strong>ir</strong> toliau d<strong>ir</strong>bti, eiti p<strong>ir</strong>myn. Ko gera, tai<br />

didžiausias atlygis, grąža.<br />

Ar neatsėlina mintis, kad, užuot aukojusis<br />

dėl profesijos, verčiau būtų galima<br />

papramogauti, pasilepinti?<br />

Nemanau, kad reikia aukotis. Intensyvus<br />

vaidmens ruošimas nėra auka. Nebent<br />

nuskriaudžiu artimus žmones dėmesiu.<br />

Neturiu jokių maitinimosi problemų. O<br />

kai yra laiko, neatsisakau <strong>ir</strong> vakarėlių.<br />

Kaip pabėgate nuo <strong>baleto</strong>?<br />

Kartais iš tiesų norisi pabėgti ar bent ats<strong>ir</strong>iboti.<br />

Mano pomėgis – krapštytis su<br />

visokiausiomis mašinomis, motociklų<br />

varikliais. Labiausiai nuo visko ats<strong>ir</strong>iboti<br />

padeda žvejyba. Labai ją mėgstu.<br />

Ko turėjote atsisakyti dėl <strong>baleto</strong>?<br />

Mokytis <strong>baleto</strong> pradėjau labai anksti, vienuolikos<br />

metų, dar nebuvo ko atsisakyti.<br />

Pavyzdžiui, pažaisti futbolo, paspardyti<br />

kamuolio?<br />

Tam laiko užtekdavo <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> mokykloje.<br />

Žinoma, buvome labai užsiėmę, dideli<br />

ziniai krūviai, bet mano vaikystė buvo<br />

gana turininga, sėkminga, kupina įva<strong>ir</strong>iausių<br />

nuotykių. Gal dėl to šoku ne taip<br />

gerai, kaip norėčiau.<br />

Kokį pajutote sk<strong>ir</strong>tumą tarp įsivaizduoto<br />

<strong>ir</strong> realaus šokėjo?<br />

Supratau, kad iš tikrųjų viskas daug sunkiau,<br />

nei svajojau. Šokėjo darbas atrodė<br />

lengvesnis, o tikrovėje viskas sudėtingiau.<br />

Ši profesija labai daug reikalauja.<br />

Regis, Petras Sk<strong>ir</strong>mantas yra pasakęs, kad<br />

išmokti gerai šokti yra tas pat, kas išmokti<br />

gerai valdyti lėktuvą. Bet tai pajutau tik<br />

atėjęs į teatrą, pradėjęs ruošti vaidmenis.<br />

Jūs – produktyvus šokėjas. Jūsų gerbėjams<br />

būtų įdomu išg<strong>ir</strong>sti, kas paskatino<br />

eiti meninės kūrybos keliu?<br />

Pradėję mokytis mokykloje mažai kas<br />

susimąsto <strong>ir</strong> supranta, kas yra baletas,<br />

menas, kūryba. Deja, daug kas <strong>ir</strong> baigęs<br />

mokyklą, atėjęs į teatrą to nesupranta.<br />

Baletas – tai ne tik aukšti šuoliai,<br />

greiti sukiniai, bet <strong>ir</strong> kūryba. Kaip<br />

tik ji mane labiausiai traukia, žavi.<br />

Augau menininkų šeimoje, lankiau<br />

įva<strong>ir</strong>ius dailės būrelius. Man menas<br />

buvo natūrali būsena. Jau mokykloje<br />

pajutau norą ne tik šokti, bet <strong>ir</strong><br />

kurti. Lūžis įvyko, kai pas mokytoją<br />

Aušrą Gineitytę pamačiau choreografo<br />

Matso Eko Karmen įrašą.<br />

Tada aiškiai supratau, kad norėčiau<br />

eiti tokia kūrybine kryptimi.<br />

Kokius spektaklius norėtumėte<br />

matyti mūsų repertuare?<br />

Norėčiau, kad ats<strong>ir</strong>astų daugiau<br />

šiuolaikinės kūrybos. Žinoma, klasikos<br />

labai reikia, bet gyvenimas nestovi<br />

vietoje, keičiasi <strong>ir</strong> pačios meno<br />

formos. Mūsų teatrui <strong>ir</strong>gi reikėtų<br />

eiti kartu su laiku.<br />

Ar matote poslinkių Baleto trupėje?<br />

Pasikeitus trupės vadovybei, vyksta<br />

esminiai poslinkiai. Man labai patinka,<br />

kad dabar skatinamas pačių<br />

atlikėjų kūrybiškumas. Svarbu, kad<br />

šokėjas būtų suinteresuotas. Labai<br />

vertinu nusiteikimą <strong>baleto</strong> artistams<br />

sudaryti sąlygas kurti, tobulėti.<br />

Ar tai reiškia, kad <strong>teatras</strong> atsinaujina?<br />

Matyti tam tikrų atgimimo užuomazgų,<br />

kurias jau minėjau. Ramesnė<br />

atmosfera, todėl energija nešvaistoma<br />

pašaliniams dalykams.<br />

Nuoš<strong>ir</strong>džiai linkiu kūrybinės sėkmės!<br />

Martynas Rimeikis<br />

Vilniaus <strong>baleto</strong> mokyklą<br />

baigė 1999 m.<br />

<strong>ir</strong> nuo tų metų yra<br />

<strong>Lietuvos</strong> nacionalinio<br />

<strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong><br />

teatro Baleto trupės<br />

solistas. 2007 m.<br />

Švyturių apdovanojimuose<br />

buvo<br />

išrinktas Metų <strong>baleto</strong><br />

viltimi, 2011 m.<br />

tapo Metų <strong>baleto</strong><br />

solistu. Gastroliavo<br />

Didžiojoje Britanijoje,<br />

Italijoje, Ispanijoje,<br />

Lenkijoje <strong>ir</strong> kt.<br />

Sukurti vaidmenys:<br />

Espada (Don Kichotas),<br />

Yorgos (Graikas<br />

Zorba), Hilarionas<br />

(Žizel), Čekistas<br />

(Raudonoji Žizel),<br />

Otelas (Dezdemona),<br />

Francas, Grafas (Žydrasis<br />

Dunojus), Žygimantas<br />

Augustas<br />

(Barbora Radvilaitė),<br />

Princas Citronas (Čipolinas),<br />

Natanaelis<br />

(Kopelija), Gurnas<br />

(Sil dė) <strong>ir</strong> kt.<br />

Martynas Rimeikis (Otelas) <strong>ir</strong> Eglė Špokaitė (Dezdemona) Anatolijaus<br />

Šenderovo balete Dezdemona<br />

14 15

Jūratė<br />

Terleckaitė<br />

Kipras Chlebinskas –<br />

Smuikininkas Kriaušė<br />

Kareno Chačaturiano<br />

balete Čipolinas<br />

Metų debiuto apdovanojimo<br />

steigėjas<br />

– LNOBT paramos<br />

fondas Orfėjo lyra.<br />

Kipras CHLEBINSKAS:<br />

užaugau<br />

Buvote apdovanotas Švyturio prizu už<br />

ryškiausią metų debiutą – Espados vaidmenį<br />

balete Don Kichotas. Ar tai buvo<br />

malonus siurprizas?<br />

Apdovanojimas buvo maloni staigmena,<br />

jis labai daug reiškia. Pasijutau kaip ant<br />

sparnų. Išgyvenau euforiją. Pasidarė lengviau<br />

d<strong>ir</strong>bti. Jaučiuosi įvertintas, einantis<br />

reikiama kryptimi. Švyturių teikimo<br />

ceremonija buvo pompastiška: puikus<br />

koncertas, tiesiogiai transliuojamas per<br />

televiziją.<br />

Ar manote esąs vertas šio apdovanojimo,<br />

ar jį gavote avansu?<br />

Norėčiau manyti, kad prizą gavau už intensyvų<br />

darbą kuriant Espados vaidmenį.<br />

Padėjo daug žmonių. Pavyzdžiui, nansiškai<br />

parėmus Ramintai Kuprevičienei,<br />

iš Sankt Peterburgo atvažiavo pedagogas<br />

Pavelas Stalinskis <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>bo su manimi ilgiau<br />

negu mėnesį.<br />

teatre<br />

Kokia buvo kelio į baletą pradžia? Turbūt<br />

nuo mažens svajojote tapti <strong>baleto</strong><br />

šokėju?<br />

Galima sakyti, kad užaugau teatre, nes<br />

abu tėvai – buvę <strong>baleto</strong> šokėjai. Labai<br />

dažnai žiūrėdavau spektaklius. Nuo pat<br />

mažens patiko šokti, nors jokių šokio<br />

būrelių nelankiau. Namuose improvizuodavau<br />

be galo. Atėjus laikui stoti į<br />

M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mama<br />

nenorėjo leisti. Pasibaigus stojamiesiems<br />

egzaminams, prieš pat rugsėjo 1-ąją išprašiau<br />

mamos visgi nuvesti į peržiūrą.<br />

Ir vėliau niekada nenusivyliau.<br />

Ką davė M. K. Čiurlionio menų <strong>ir</strong> Minsko<br />

<strong>baleto</strong> mokyklos?<br />

M. K. Čiurlionio mokykloje gavau gyvenimui<br />

nepaprastai reikšmingą dalyką<br />

– bendrąjį išsilavinimą. Čia d<strong>ir</strong>ba puikūs<br />

bendrųjų dalykų pedagogai, veikia Dailės,<br />

Muzikos skyriai – tai kultūros oazė.<br />

Man patiko mokytis, buvau stropus mokinys.<br />

Mūsų šeimoje viešpatavo mokslo<br />

kultas. Negalima aps<strong>ir</strong>iboti vien baletu.<br />

Minske visas laikas buvo sk<strong>ir</strong>iamas tik<br />

baletui, į kitus mokslus žiūrima pro p<strong>ir</strong>štus.<br />

Specialybės pamokose buvo daug<br />

didesnis krūvis.<br />

Ar Minske pasigedote tik bendrojo lavinimo<br />

dalykų?<br />

Sunkumų kilo dėl rusų kalbos nemokėjimo.<br />

Labai pasiilgau lietuvių kalbos. Šią<br />

spragą bandžiau užtaisyti skaitydamas<br />

lietuviškas knygas, ypač apie Vilnių, Lietuvą.<br />

Minske jaučiausi kaip tremtyje, todėl<br />

skaičiau viską, kas lietuviška.<br />

Kuriuos savo pedagogus norėtumėte paminėti<br />

apdovanojimo proga?<br />

Vilniuje dėstė puikūs mokytojai: p<strong>ir</strong>moji<br />

pedagogė Beatričė Tomaševičienė, vėliau<br />

– Marija K<strong>ir</strong>šienė, Minske – klasikinio<br />

šokio pedagogai Aleksandras Koledenka,<br />

Liudmila Matusevič. Visiems jiems<br />

esu dėkingas.<br />

Ar grįžus namo nereikėjo „pers<strong>ir</strong>ikiuoti“?<br />

Baletas yra vienas. Nors šoku jau dvyliktus<br />

metus, kasdien tebetaisau savo klaidas.<br />

Baleto repeticijų salė nepanaši į lengvojo<br />

kultūrizmo ar tren<strong>ir</strong>uoklių sales.<br />

Padaręs dešimt battment tendu, nesi tikras,<br />

ar šokis patobulėjo, ar atlieki gerai.<br />

Kokius vaidmenis svajojate sukurti per<br />

artimiausius 5–10 metų?<br />

Labai tikiuosi sulaukti kuo daugiau statomų<br />

naujų <strong>baleto</strong> spektaklių. Tai artistams<br />

suteikia daugiausia galimybių<br />

pas<strong>ir</strong>eikšti, atskleisti savo privalumus.<br />

Kai atlieki kito šokėjo anksčiau sukurtą<br />

vaidmenį, patenki į lyginimo lauką, nuo<br />

to šešėlio niekada nepabėgsi.<br />

Su kuriais choreografais norėtumėte<br />

d<strong>ir</strong>bti?<br />

Labai patinka Krzysztofo Pastoro spektakliai,<br />

deja, šiuo metu repertuare jų nėra.<br />

Taip pat išsk<strong>ir</strong>čiau K<strong>ir</strong>illo Simonovo<br />

spektaklius Dezdemona <strong>ir</strong> Kopelija. Norėtųsi<br />

juose šokti solinius vaidmenis.<br />

Kuris šokėjas ar šokėja atitinka Jūsų<br />

idealą?<br />

Neturiu vieno idealo. Kiekviename artiste<br />

stengiuosi įžvelgti tai, ką jis atlieka<br />

geriausiai. Daug ko galima pasimokyti<br />

iš nuostabių solistų Eglės Špokaitės,<br />

Mindaugo Baužio, Aurimo Paulausko,<br />

Nerijaus Juškos. Ir iš kitų galima daug ko<br />

Švyturių apdovanojimų iškilmės akim<strong>ir</strong>kos: 1. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas sveikina Sigutę Stonytę, 2. Apdovanojimų steigėjo, UAB Švyturys-Utenos alus gen. d<strong>ir</strong>ektorius<br />

Rolandas V<strong>ir</strong>šilas <strong>ir</strong> LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas, 3. Kipras Chlebinskas, 4. LNOBT paramos fondo Orfėjo lyra prezidentė B<strong>ir</strong>utė Vizg<strong>ir</strong>dienė, 5. Loreta Bartusevičiūtė.<br />

Ankstesnių metų Švyturių laureatai: 6. Romeo <strong>ir</strong> Džuljetą šoka Eligijus Butkus <strong>ir</strong> Inga Cibulskytė, 7. Dainuoja Rafailas Karpis <strong>ir</strong> Arūnas Malikėnas, 8. Irena Zelenkauskaitė,<br />

9. Andrius Žužžalkinas, 10. Vakaro vedėjai Marijus Žiedas <strong>ir</strong> Eglė Ulienė į sceną įriedėjo automobiliu<br />

Švyturiai<br />

išmokti.<br />

Kas labiausiai padeda <strong>ir</strong> kas trukdo<br />

profesijoje?<br />

Labiausiai trukdo nuovargis. Kūnas prašo<br />

sustoti, duoti jam pailsėti. Labiausiai<br />

skatina įvertinimai <strong>ir</strong> šokio scenoje pojūtis.<br />

Ypač malonu rengti naują vaidmenį,<br />

mėgstu repetuoti.<br />

Kas pagrindiniai Jūsų kritikai?<br />

Daugiausia naudingų pastabų gaunu iš<br />

savo pedagogų. Labai, bet sk<strong>ir</strong>tingai padeda<br />

tėvai. Abu jie man – autoritetai.<br />

Kas Jums svarbiausia balete, darbe <strong>ir</strong><br />

apskritai gyvenime?<br />

Darbe svarbiausia niekada nepasiduoti<br />

blogai nuotaikai, stresui, nuovargiui,<br />

monotonijai. Daug repetuojant kartais<br />

apima slogi nuotaika: „Negi taip visą<br />

laiką <strong>ir</strong> bus?“ Pradedi nebematyti to, kas<br />

darbe yra gražaus. Mane atgaivina, įkvepia<br />

muzika. Gyvenime man labai svarbus<br />

socialinis aspektas – šeima, draugai.<br />

Daug dėmesio sk<strong>ir</strong>iu savišvietai – literatūrai,<br />

dailei, teatrui.<br />

Kas padeda, įkvepia rengiant vaidmenis?<br />

Nesu sukūręs didesnių vaidmenų, tačiau,<br />

kaip minėjau, daugiausia stiprybės suteikia,<br />

įkvepia muzika. Klasikiniame balete<br />

žmogaus jausmai sinchroniškai susilieja<br />

su muzika.<br />

Rengdamas Espados vaidmenį stengiausi<br />

suvokti ispanišką dvasią, daug padėjo<br />

kelionės po Ispaniją, galbūt didžiausią<br />

impulsą vaidmens traktuotei davė lmas<br />

Manoletė. Kai atrodydavo, jog daugiau<br />

nebegaliu, užgrojus muzikai <strong>ir</strong> vėl patikėdavau<br />

savimi. Minėtasis pedagogas<br />

Stalinskis mokė, kad tik ant visiškai išsekusio<br />

kūno <strong>ir</strong> galima lipdyti vaidmenį,<br />

nes tada užm<strong>ir</strong>šti savo klaidas, smegenys,<br />

kurios, beje, dažniausiai <strong>ir</strong> trukdo, išsijungia.<br />

O kas kompensuoja pastangas?<br />

Galimybė šokti. Daugelis žmonių neturi<br />

sav<strong>ir</strong>aiškos galimybių, jaučia gyvenimo<br />

beprasmybę. Gauta galimybė kurti vaidmenį<br />

yra didžiulė sėkmė, proga parodyti<br />

žiūrovams, ko esi vertas. Jei sulauki<br />

jų įvertinimo, visus sunkumus pam<strong>ir</strong>šti.<br />

Kaip pailsite nuo <strong>baleto</strong>, kas jį atstoja?<br />

Už teatro sienų vengiu kalbų apie baletą,<br />

ieškau naujų pažinčių, semiuosi naujų<br />

žinių. Mėgstu skaityti. Susitapatinu su<br />

knygų herojais, visu šimtu procentų įsi-<br />

traukiu į knygos veiksmą. Sunkiais momentais<br />

save įkalbinėju: „Jis ištvėrė daug<br />

daugiau negu aš.“ Domiuosi opera <strong>ir</strong><br />

drama, mėgstu lankytis teatruose.<br />

Kūrybinės sėkmės Jums <strong>ir</strong> naujų vaidmenų!<br />

16 17<br />

3<br />

4<br />

10<br />

9<br />

1<br />

2<br />

5<br />

8<br />

6<br />

7

„Kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų nebūna“, – taip apie savo dabartinį gyvenimą<br />

scenoje pasakoja Irena Milkevičiūtė. Tokioje šviesoje labai aiškiai pamatai, kad<br />

<strong>operos</strong> solisto vardas – tai daugiau nei statusas, profesija ar sudainuoti vaidmenys.<br />

Tai – gyvenimo būdas. Pašaukimas. Tuo darsyk įsitikinu kalbindama <strong>Lietuvos</strong> <strong>operos</strong><br />

primadoną apie jos dabartinę profesinę veiklą. Ji kaip visuomet kukli <strong>ir</strong> iškart<br />

perspėja: „Aš neturiu ką per daug pasakoti.“<br />

Irena<br />

MILKEVIČIŪTĖ<br />

Kai gyveni muzikoje,<br />

mažų<br />

Irena Milkevičiūtė – Brunhilda Richardo Wagnerio operoje Valk<strong>ir</strong>ija<br />

vaidmenų nebūna...<br />

Vis-á-vis<br />

Kuo gyvenate dabar?<br />

Studentai Akademijoje, koncertai,<br />

spektakliai teatre. Džiaugiuosi, kad dar<br />

turiu vaidmenų. Balandžio mėnesį dainuosiu<br />

Brunhildą Valk<strong>ir</strong>ijoje, Piotro<br />

Čaikovskio Eugenijuje Onegine rengiu<br />

Auklės vaidmenį. Teatre d<strong>ir</strong>bu <strong>ir</strong> vokalo<br />

pedagoge, konsultuoju patarimų<br />

prašančias <strong>operos</strong> solistes. Džiaugiuosi,<br />

kad turiu kam perduoti sukauptas<br />

žinias, nes stažavausi Italijoje, turiu<br />

daug pat<strong>ir</strong>ties <strong>ir</strong> galiu padėti, jeigu tik<br />

į mano patarimus bus įsiklausoma.<br />

Rengiu naują koncertinę programą,<br />

nes drauge su viena talentinga savo<br />

studente (Simona Liamo. – A. J.) koncertuosime<br />

Užutrakio dvare. Mokausi<br />

naujus Reinholdo Gliero, Sergejaus<br />

Rachmaninovo romansus. Taip pat<br />

ruošiu naują programą <strong>ir</strong> su <strong>Lietuvos</strong><br />

valstybiniu simfoniniu orkestru, kurią<br />

atliksime balandžio 14 d. Ir šiam koncertui<br />

noriu parengti naujų kūrinių.<br />

Dainuosiu ištrauką iš Wagnerio <strong>operos</strong><br />

Tristanas <strong>ir</strong> Izolda, Gra enės ariją<br />

iš Mozarto <strong>operos</strong> Figaro vedybos.<br />

Kaip renkatės kūrinius koncertinėms<br />

programoms? Gal iš naujo atrandate<br />

kurį nors kompozitorių?<br />

Glieras visuomet man labai patiko.<br />

Jo muzika labai instrumentiška. Ka-<br />

Michailo Raškovskio nuotrauka<br />

orkestruotę – keletą romansų teko su<br />

juo dainuoti. Suradau natas <strong>ir</strong> panorau<br />

vėl jo kūrinius atlikti. Naujai atrandu<br />

kai kuriuos Rachmaninovo romansus,<br />

kurių dar nesu dainavusi <strong>ir</strong> kurie apskritai<br />

nėra labai dažnai atliekami. Renkuosi<br />

programą, kuri patiktų š<strong>ir</strong>džiai.<br />

O labiausiai mėgstu ekspresyvius, dainingus<br />

kūrinius.<br />

Dainuojate Brunhildą Richardo Wagnerio<br />

operoje Valk<strong>ir</strong>ija, štai dabar<br />

rengiate ištrauką iš Tristano <strong>ir</strong> Izoldos.<br />

Esate dainavusi Zentą Skrajojančiame<br />

olande. Kokia Wagnerio muzikos<br />

reikšmė Jūsų repertuare?<br />

Taip, Zentą teko dainuoti <strong>ir</strong> su LVSO,<br />

<strong>ir</strong> Rygoje pastatytame Skrajojančiame<br />

olande. Manau, kad Wagnerio, o <strong>ir</strong> apskritai<br />

vokiškai muzikai reikia subręsti.<br />

Dabar jaučiu, kaip man tiesiog gula <strong>ir</strong><br />

jo loso ja, <strong>ir</strong> muzika. Tiesa, muzika<br />

visada man patiko, bet vienas dalykas<br />

g<strong>ir</strong>dėti, klausyti <strong>ir</strong> kitas – pačiam atlikti<br />

<strong>ir</strong> galėti atlikti. Mano balsas nėra labai<br />

dramatiškas, tačiau vokalinė technika<br />

leidžia dainuoti <strong>ir</strong> tokius vaidmenis.<br />

LNOBT pastatytoje Valk<strong>ir</strong>ijoje atliekate<br />

Brunhildą. Scenoje žavite savo<br />

jaunatviškumu. O kaip Jums pačiai<br />

šis vaidmuo?<br />

Nelengvas, žinoma, nelengvas.<br />

Ar turite omenyje ne tik vokalines, bet<br />

<strong>ir</strong> zines užduotis?<br />

Taip, amžius savo daro. Balsas, ačiū<br />

Dievui, nėra senas, džiaugiuosi tuo.<br />

Tačiau pavydžiu žmonėms, kurie, nors<br />

gerokai vyresni už mane, yra kupini<br />

energijos. Štai to gyvybingumo, kurio<br />

reikėtų būnant scenoje, man <strong>ir</strong> pritrūksta.<br />

Ką darote, kad atgautumėte jėgas, sustiprintumėte<br />

sveikatą?<br />

Daug ką: <strong>ir</strong> mankštinuosi, <strong>ir</strong> penkis tibetiečių<br />

pratimus atlieku, <strong>ir</strong> į baseiną<br />

kurį laiką vaikščiojau. Jau daug metų<br />

sportuoju, be to, stengiuosi išsimiegoti.<br />

Miegas dainininkui labai svarbus. Beje,<br />

taip pat svarbu <strong>ir</strong> dainavimo pratybos<br />

– jeigu ned<strong>ir</strong>bsi kasdien, atsisakys raumenys.<br />

Todėl kas dieną dainuoju pratimus<br />

visam diapazonui lavinti.<br />

O kas Jus džiugina, kas teikia dvasinę<br />

atgaivą?<br />

Esu labai laiminga, kai matau savo<br />

studentų sėkmę. Džiaugiausi Katioje<br />

Kabanovoje dalyvavusia savo studente<br />

Aušrine Stundyte – kaip jinai užaugusi.<br />

Tada būna iš tikrųjų gera. Dviguba laimė,<br />

kad <strong>ir</strong> mano studentė, <strong>ir</strong> mano dukra<br />

sėkmingai dainuoja. Štai <strong>ir</strong> dabar<br />

dukra kvietė atvažiuoti į Hamburgą<br />

pažiūrėti jos atliekamos Lizos operoje<br />

Pikų dama. Tik gaila, kad negaliu šiuo<br />

metu ištrūkti. Džiaugiuosi, kai matau,<br />

kad dukrai viskas sekasi, noriu, kad<br />

viskas gerai jai būtų <strong>ir</strong> toliau.<br />

Klausau Jūsų <strong>ir</strong> galvoju – vis džiaugiatės<br />

kitų laimėjimais. O ar lieka laiko<br />

sau?<br />

Iš tikrųjų sau laiko privalai turėti. Tam,<br />

kad galėtum duoti kitiems. Mano laikas<br />

sk<strong>ir</strong>tas poilsiui, miegui. Geras<br />

koncertas, spektaklis – mano šventė<br />

<strong>ir</strong> malonumas. Tai leidžiu sau <strong>ir</strong> tuo<br />

džiaugiuosi. Tada pajuntu atgaivą <strong>ir</strong><br />

pamanau: „Na, Dieve, gražus tas gyvenimas.“<br />

Esate LMTA profesorė, ugdote jaunąją<br />

solistų kartą. Kaip sekasi įžvelgti<br />

juose talentus?<br />

Akademijoje turiu septynis studentus.<br />

Ir dar ruošiu norinčiuosius stoti. Tarp<br />

jų yra išsk<strong>ir</strong>tinių žmonių, yra <strong>ir</strong> mažiau<br />

gabių. Negaliu jų kritikuoti, nes nežinau<br />

– galbūt jie nemoka d<strong>ir</strong>bti, galbūt<br />

kažko trūksta, negaliu įeiti į jų asmeninį<br />

gyvenimą. Juk dainavime viskas labai<br />

susiję – <strong>ir</strong> buitis, <strong>ir</strong> sveikata. Tačiau<br />

kiekvienoje kartoje būna briliantų, išsk<strong>ir</strong>tinių<br />

talentų. Bet <strong>ir</strong> tokie turi mokėti<br />

daug d<strong>ir</strong>bti, turėti intuiciją <strong>ir</strong> dar<br />

daug dalykų, kurie veda į tą patį tikslą.<br />

Koks, Jūsų nuomone, sceninio ilgaamžiškumo<br />

receptas?<br />

Kai kurie solistai mano, kad verčiau<br />

reikia dainuoti trumpiau, bet gerai. Bet<br />

aš manau, kad galima <strong>ir</strong> ilgai dainuoti<br />

gerai. Tai nuo daug dalykų priklauso:<br />

nuo gyvenimo būdo, nuo poilsio,<br />

nuo sąlygų, nuo režimo. Dainininkas<br />

turi būti labai organizuotas <strong>ir</strong> mokėti<br />

tvarkyti savo gyvenimą. Labai svarbu<br />

tas gebėjimas viską padaryti. Jeigu jau<br />

pas<strong>ir</strong>inkai tokią specialybę, negali puse<br />

kojos būti joje. Turi šimtu procentų<br />

save atiduoti, turi daug ko atsisakyti<br />

– visokių pramogų <strong>ir</strong> malonumų. Tai<br />

turi tapti tavo gyvenimo būdu. Kitaip<br />

blizgėsi labai trumpai.<br />

Grįžkime prie vaidmenų. Atlikote<br />

Auklės vaidmenį bohemiečių pastatytame<br />

Onegine. Ar dainuosite ją <strong>ir</strong><br />

LNOBT premjeroje gegužės mėnesį?<br />

merinis orkestras netgi buvo padaręs Kabanovoje dalyvavusia savo studente LNOBT premjeroje gegužės mėnesį?<br />

Ką manote apie antraeilius vaidmenis?<br />

Kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų<br />

nebūna. Gyveni savo vaidmeniu <strong>ir</strong><br />

tuomet esi laimingas. Vienintelis trūkumas,<br />

kad bėgant metams ats<strong>ir</strong>anda<br />

daugiau baimės. Net tokį vaidmenį<br />

dainuodamas bijai suklysti. Bet juk<br />

Auklės vaidmuo tikrai gražus! Na, žinoma,<br />

gal ne visai mano balsui tinka,<br />

be to, truputį bijau dėl mūsų scenos<br />

dydžio.<br />

Bet per šitiek metų turbūt išmokote<br />

prisitaikyti prie mūsų scenos akustikos?<br />

Na, Dievas davė, kad mano balsas turi<br />

nemažai decibelų. Stengiuosi prisitaikyti,<br />

bet būna pastatymų, kur tai padaryti<br />

sunku. Turi labai įtempti klausą,<br />

kad gerai g<strong>ir</strong>dėtum orkestrą (dėl<br />

speci nės salės akustikos). Aš juk ne<br />

iš tų, kurie skaičiuoja. Be orkestro esu<br />

bejėgė.<br />

O ar yra vaidmenų, kuriuos dar norėtumėte<br />

atlikti?<br />

Namie turiu didelę fonoteką. Klausau<br />

<strong>ir</strong> galvoju – kaip būtų gražu, kaip būtų<br />

gerai dar padainuoti vieną ar kitą vaidmenį,<br />

nors <strong>ir</strong> žinau, kad jau negalėsiu.<br />

Pavyzdžiui, Umberto Giordano Andrė<br />

Šenjė, Amilcare’s Ponchielli Džokondą.<br />

Tiek daug yra nuostabios muzikos.<br />

Duok Dieve, kad tik noras d<strong>ir</strong>bti neprapultų.<br />

Kokią matote <strong>operos</strong> meno ateitį?<br />

Linkiu, kad opera gyvuotų, nes ją<br />

mėgstantys žmonės tikrai tampa geresni.<br />

O kai matome, kad ji <strong>ir</strong> po mūsų bus<br />

gyva, <strong>ir</strong> mes esame laimingi.<br />

Talentingų žmonių visada yra, visais<br />

laikais. Jų galbūt nedaug, bet visada<br />

gimsta tokių, kurie tam sk<strong>ir</strong>ti, kurie atsiųsti<br />

iš Aukščiau.<br />

Audronė<br />

Juozauskaitė<br />

Irenos Milkevičiūtės<br />

jubiliejui sk<strong>ir</strong>iamas<br />

balandžio 20 d. spektaklis<br />

Valk<strong>ir</strong>ija<br />

18 19

KOVAS / March<br />

17 d., šeštadienis, 18.30<br />

Giuseppe Verdi REQUIEM, koncertas<br />

Violeta Urmana, Anita Rachvelishvili<br />

(Gruzija), Alfredo Nigro (Italija), Riccardo<br />

Zanellato (Italija), Kauno valstybinis<br />

choras (vad. Petras Bingelis), LNOBT<br />

choras (vad. Česlovas Radžiūnas) <strong>ir</strong><br />

simfoninis orkestras<br />

D<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas<br />

REQUIEM, in concert<br />

100, 150, 200, 250, 300, 450 Lt<br />

18 d., sekmadienis, 12.00–14.10<br />

Bogdan Pawlowski<br />

SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI<br />

3 v. baletas vaikams<br />

D<strong>ir</strong>igentas Alvydas Šulčys<br />

SNOW WHITE AND THE SEVEN DWARFS,<br />

a ballet for children in 3 acts<br />

10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt<br />

20 d., antradienis, 18.30<br />

Kamerinėje salėje<br />

SKIRTINGI OPEROS VEIDAI<br />

Kamerinės muzikos koncertas – knygos<br />

„Opera <strong>Lietuvos</strong> didžiųjų kunigaikščių<br />

rūmuose“ pristatymas<br />

Nerijus Masevičius, Viktoras<br />

Gerasimovas, Joana Gedmintaitė,<br />

Egidijus Dauskurdis,<br />

Irena Zelenkauskaitė, Rafailas Karpis<br />

CONCERT MANY FACES OF THE OPERA,<br />

in Chamber Hall<br />

20 Lt<br />

21 d., trečiadienis, 18.30–20.30<br />

Anatolijus Šenderovas<br />

DEZDEMONA, 2 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas<br />

DESDEMONA, a ballet in 2 acts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

22 d., ketv<strong>ir</strong>tadienis, 18.30–21.30<br />

Operos solisto<br />

Vincento Kuprio jubiliejui<br />

Giuseppe Verdi OTELAS, 2 d. opera<br />

D<strong>ir</strong>igentas Gintaras Rinkevičius<br />

OTELLO, an opera in 2 parts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

23 d., penktadienis, 18.30–20.45<br />

Rodion Ščedrin<br />

ANA KARENINA, 2 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Alvydas Šulčys<br />

ANNA KARENINA, a ballet in 2 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

L I E T U V O S N A C I O N A L I N I S O P E R O S I R B A L E T O T E A T R A S<br />

KOVAS – BALANDIS - GEGUŽĖ 2012<br />

24 d., šeštadienis, 18.30–21.40<br />

Johann Strauss<br />

VIENOS KRAUJAS, 3 v. operetė<br />

Lietuviškas tekstas Antano Gailiaus <strong>ir</strong><br />

Eduardo Astramsko<br />

D<strong>ir</strong>igentas Julius Geniušas<br />

WIENER BLUT, an operetta in 3 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

25 d., sekmadienis, 12.00–14.10<br />

Karen Chačaturian ČIPOLINAS,<br />

2 v. baletas vaikams<br />

D<strong>ir</strong>igentas Alvydas Šulčys<br />

CIPOLLINO, a ballet in 2 acts for children<br />

15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt<br />

29 d., ketv<strong>ir</strong>tadienis,<br />

30 d., penktadienis,<br />

18.30–22.10<br />

Wolfgang Amadeus Mozart<br />

FIGARO VEDYBOS, 2 v. opera<br />

D<strong>ir</strong>igentas Daniele Rustioni (Italija)<br />

Bendras <strong>Lietuvos</strong> nacionalinio <strong>operos</strong> <strong>ir</strong><br />

<strong>baleto</strong> teatro,Teatro Real de Madrid, Teatro<br />

Pérez Galdós de Las Palmas de Gran Canaria<br />

<strong>ir</strong> Asociación Bilbaína de Amigos de la Opera<br />

(A.B.A.O.) pastatymas<br />

LE NOZZE DI FIGARO, an opera in 2 acts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

31 d., šeštadienis, 18.30–20.45<br />

Mikis Theodorakis<br />

GRAIKAS ZORBA, 2 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Martynas Staškus<br />

ZORBA THE GREEK, a ballet in 2 acts<br />

25, 32, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

BALANDIS / April<br />

1 d., sekmadienis, 12.00–14.10<br />

Bogdan Pawlowski<br />

SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI,<br />

3 v. baletas vaikams<br />

D<strong>ir</strong>igentas Alvydas Šulčys<br />

SNOE WHITE AND THE SEVEN DWARFS,<br />

a ballet in 3 acts for children<br />

10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt<br />

4 d., trečiadienis, 18.30–21.30<br />

Ludvig Aloisius Minkus<br />

BAJADERĖ, 3 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Martynas Staškus<br />

LA BAYADERE, a ballet in 3 acts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

5 d., ketv<strong>ir</strong>tadienis, 18.30–21.30<br />

BARBORA RADVILAITĖ,<br />

2 v. baletas pagal S. Vainiūno, A. Malcio,<br />

H. M. Góreckio <strong>ir</strong> kt. muziką<br />

D<strong>ir</strong>igentas Alvydas Šulčys<br />

BARBORA RADVILAITĖ, a ballet in 2 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

11 d., trečiadienis,<br />

12 d., ketv<strong>ir</strong>tadienis,<br />

18.30–21.45<br />

Georges Bizet KARMEN, 2 d. opera<br />

D<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas<br />

CARMEN, an opera in 2 parts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

rois, ustabanti aią...<br />

13 d., penktadienis, 18.30–20.45<br />

Mikis Theodorakis<br />

GRAIKAS ZORBA, 2 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Martynas Staškus<br />

ZORBA THE GREEK, a ballet in 2 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

14 d., šeštadienis, 18.30–21.00<br />

ŽYDRASIS DUNOJUS<br />

2 v. baletas pagal Johanno Strausso muz.<br />

D<strong>ir</strong>igentas Martynas Staškus<br />

THE BLUE DANUBE, a ballet in 2 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

15 d., sekmadienis, 12.00–14.10<br />

Jonas Tamulionis BRUKNELĖ, 2 v. opera<br />

D<strong>ir</strong>igentas Alvydas Šulčys<br />

THE TINY LINGONBERRY, an opera in 2<br />

acts for children<br />

10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt<br />

18 d., trečiadienis, 18.30–20.50<br />

RUSIŠKASIS HAMLETAS, 2 v. baletas<br />

spektaklis rodomas paskutinį kartą<br />

RUSSIAN HAMLET, a ballet in 2 acts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

19 d., ketv<strong>ir</strong>tadienis, 18.30–21.00<br />

Gaetano Donizetti<br />

MEILĖS ELIKSYRAS, 2 v. opera<br />

D<strong>ir</strong>igentas Modestas Pitrėnas<br />

L‘ELISIR D‘AMOREm an opera in 2 acts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

20 d., penktadienis, 18.00–22.45<br />

Operos solistės<br />

Irenos Milkevičiūtės jubiliejui<br />

Richard Wagner VALKIRIJA,<br />

3 v. opera vokiečių kalba<br />

D<strong>ir</strong>igentas Modestas Pitrėnas<br />

DIE WALKÜRE, an opera in 3 acts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

21 d., šeštadienis, 12.00–13.00<br />

Kamerinėje salėje<br />

BURATINAS, edukacinis spektaklis<br />

vaikams pagal J. Gaižausko operą<br />

D<strong>ir</strong>igentas Mantas Jauniškis<br />

BURATTINO<br />

an educational opera for children<br />

12 Lt<br />

Kasos d<strong>ir</strong>ba 10–19 val., šeštadienį 10–18.30 val., sekmadienį 10–15 val.<br />

Jei sekmadienį vakare rodomas spektaklis, kasos d<strong>ir</strong>ba iki spektaklio pradžios.<br />

Informacija <strong>ir</strong> bilietų užsakymas tel.: (8 5) 262 07 27, (8 612) 46 614, (8 615) 51000, www.opera.lt<br />

*Informacija teisinga spausdinimo dieną<br />

21 d., šeštadienis, 18.30–21.20<br />

Piotr Čaikovskij<br />

GULBIŲ EŽERAS, 2 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas<br />

SWAN LAKE, a ballet in 2 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

22 d., sekmadienis, 12.00<br />

POLĖKIUI – 45<br />

Modernaus <strong>ir</strong> klasikinio šokio kolektyvo<br />

jubiliejinis koncertas<br />

CONCERT, 45th Anniversary of POLĖKIS<br />

15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt<br />

25 d., trečiadienis, 18.30–21.30<br />

Piotr Čaikovskij<br />

MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ, 2 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas<br />

THE SLEEPING BEAUTY, a ballet in 2 acts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

26 d., ketv<strong>ir</strong>tadienis, 18.30–21.40<br />

Franz Lehár<br />

LINKSMOJI NAŠLĖ, 3 v. operetė<br />

Lietuviškas tekstas Ramutės Skučaitės<br />

D<strong>ir</strong>igentas Julius Geniušas<br />

DIE LUSTIGE WITWE,<br />

an operetta in 3 acts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

28 d., šeštadienis, 18.30–20.45<br />

RAUDONOJI ŽIZEL, 2 v. baletas.<br />

D<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas<br />

RED GISELLE, a ballet in 2 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

29 d., sekmadienis, 12.00–14.15<br />

Igor Morozov DAKTARAS AISKAUDA<br />

3 v. baletas vaikams<br />

D<strong>ir</strong>igentas Alvydas Šulčys<br />

DOCTOR OUCHACHES, a ballet in 3 acts<br />

10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt<br />

GEGUŽĖ / May<br />

2 d., trečiadienis, 18.30–21.00<br />

ŽYDRASIS DUNOJUS, 2 v. baletas pagal<br />

Johanno Strausso muziką<br />

D<strong>ir</strong>igentas Martynas Staškus<br />

THE BLUE DANUBE, a ballet in 2 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

3 d., ketv<strong>ir</strong>tadienis, 18.30–22.00<br />

Jacques Fromental Halévy<br />

ŽYDĖ, 2 d. opera<br />

D<strong>ir</strong>igentas Martynas Staškus<br />

LA JUIVE, an opera in 2 parts<br />

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt<br />

4 d., penktadienis, 18.30–21.30<br />

Léo Delibes KOPELIJA, 3 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Alvydas Šulčys<br />

COPPÉLIA, a ballet in 3 acts<br />

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt<br />

5 d., šeštadienis, 18.30–21.15<br />

Ludwig Aloisius Minkus<br />

DON KICHOTAS, 2 v. baletas<br />

D<strong>ir</strong>igentas Robertas Šervenikas<br />

DON QUIXOTE, a ballet in 2 acts<br />

30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt<br />

PREMJERA<br />

Piotr Čaikovskij<br />

EUGENIJUS ONEGINAS, 3 v. opera<br />

Muzikos vadovas <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igentas<br />

Robertas Šervenikas<br />

Režisierius Vasilij Barchatov (Maskva)<br />

Scenografas Zinovij Margolin (Maskva)<br />

Kostiumų dailininkė Marija Danilova<br />

(Maskva)<br />

EUGENE ONEGIN, an opera in 3 acts<br />

18 d., penktadienis,<br />

35, 45, 55, 65, 80, 200 Lt<br />

19 d., šeštadienis,<br />

30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt<br />

20 d., sekmadienis,<br />

30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt<br />

Leonardo Bernsteino Kandidas: Joana Gedmintaitė – Kunigunda, Edmundas Seilius –<br />

Kandidas, LNOBT choras <strong>ir</strong> orkestras, d<strong>ir</strong>igentas Martynas Staškus

Kamilė<br />

Rupeikaitė<br />

Lionas – trečias pagal dydį Prancūzijos<br />

miestas, 1998 m. įtrauktas į<br />

UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.<br />

Mieste, kurį dar 44 m. pr. Kr. įkūrė<br />

Julijus Cezaris, pamatyti tikrai yra ką:<br />

išlikę romėnų valdymo laikų teatrų,<br />

įdomūs istorijos <strong>ir</strong> meno muziejai,<br />

bažnyčios. Viena iš miesto įžymybių<br />

laikomas <strong>ir</strong> Liono nacionalinės <strong>operos</strong><br />

<strong>teatras</strong> (Opéra National de Lyon).<br />

Turistus jis traukia ne tik kaip įva<strong>ir</strong>ialypio,<br />

dinamiško <strong>ir</strong> kokybiško meninio<br />

vyksmo centras, bet <strong>ir</strong> kaip išsk<strong>ir</strong>tinis,<br />

kontroversiškas architektūros<br />

objektas.<br />

Nors dabartinis Liono <strong>operos</strong> <strong>teatras</strong><br />

pastatytas tik 20 a. viduryje, ten, kur<br />

jis stovi (tarp miesto rotušės <strong>ir</strong> Ronos<br />

upės), 1756 m. iškilo vadinamasis<br />

Nacionalinė<br />

LIONO<br />

opera<br />

Sou ot <strong>teatras</strong> – žymusis architektas<br />

Jacques’as Germainas Sou ot yra <strong>ir</strong><br />

Paryžiaus Panteono autorius. 19 a.<br />

daugėjant teatro lankytojų, senojo<br />

pastato vietoje ats<strong>ir</strong>ado erdvesnis statinys<br />

– Chenavard’o <strong>ir</strong> Pollet <strong>teatras</strong><br />

(1831 m.), pavadintas jį projektavusių<br />

architektų vardu. Galiausiai po pusantro<br />

šimto metų, 1985 m., Liono miesto<br />

taryba nusprendė, kad pastatą reikia<br />

perprojektuoti, pritaikant jį dabartinių<br />

lankytojų reikmėms. Konkursą<br />

laimėjo vienas žymiausių, nepaprastai<br />

madingas Prancūzijos architektas Jeanas<br />

Nouvelis. 1993 m. naujoji Liono<br />

opera buvo iškilmingai inauguruota.<br />

Ji dar vadinama Nouvelio <strong>operos</strong> teatru.<br />

Beje, Nouvelis 2007 m. laimėjo <strong>ir</strong><br />

naujo Paryžiaus lharmonijos pastato<br />

projekto konkursą. Naujoji Paryžiaus<br />

lharmonija turėtų būti atidaryta šiemet.<br />

Palikęs tik buvusį Liono <strong>operos</strong> pastato<br />

eksterjerą <strong>ir</strong> fojė, Nouvelis trigubai<br />

padidino vidaus erdvę, įrengdamas<br />

požeminius aukštus repeticijų salėms<br />

<strong>ir</strong> v<strong>ir</strong>šutinius aukštus didžiuliame<br />

plieno <strong>ir</strong> stiklo skliaute (juose įsikūrė<br />

<strong>baleto</strong> trupė). Savotiškas teatro renovavimo<br />

sprendimas vis dar sulaukia<br />

prieštaringų nuomonių. Jis laikomas<br />

tiek sėkmingomis „architektūrinės<br />

praeities <strong>ir</strong> ateities“ jungtuvėmis, tiek<br />

„skausmingai darkančiu estetines vertybes“,<br />

tiesiog nepatogiu pastatu. Antai<br />

britų muzikos kritikas Michaelas<br />

White’as, apsilankęs Liono operoje,<br />

pasijuto kaip „devintojo dešimtmečio<br />

gėjų bare“. Interjere visur vyrauja<br />

Pasaulio teatrai<br />

juoda spalva – žemos juodos lubos,<br />

silpnas apšvietimas, juodos sienos,<br />

juodos grindys, juodos durys, juodi<br />

koridoriai, juodai aps<strong>ir</strong>engę drabužininkai,<br />

net juodo porceliano unitazai<br />

juodose kabinose… Anot White’o,<br />

tokie sprendimai išreiškia stiliaus pergalę<br />

prieš praktiškumą <strong>ir</strong> alsuoja savotišku<br />

absurdiškumu.<br />

Kad <strong>ir</strong> kaip būtų, meninės kokybės atžvilgiu<br />

Liono nacionalinė opera šiandien<br />

laikoma svarbiausia Prancūzijoje<br />

po Paryžiaus <strong>operos</strong> teatrų. Pagrindinėje<br />

arklio pasagos formos teatro salėje,<br />

kurioje telpa 1100 žiūrovų, rengiami<br />

<strong>operos</strong>, <strong>baleto</strong> spektakliai, miuziklai,<br />

simfoninės muzikos koncertai;<br />

mažesnėse teatro erdvėse vyksta daugybė<br />

renginių, sk<strong>ir</strong>tų ne tik muzikos<br />

įvykiams, bet <strong>ir</strong> apskritai šiuolaikiniam<br />

menui: tapybos <strong>ir</strong> skulptūros<br />

parodos, literatūros forumai, specialūs<br />

renginiai jaunimui. Siekiama patenkinti<br />

įva<strong>ir</strong>aus meno mėgėjų skonį<br />

<strong>ir</strong> poreikius. Pastato am teatre kiekvieną<br />

vidurdienį vyksta nemokami<br />

45 minučių trukmės koncertai, kurie<br />

vadinasi Amphimidi (žodžių „am -<br />

<strong>teatras</strong>“ <strong>ir</strong> „vidurdienis“ junginys).<br />

Šie koncertai siūlo pasiklausyti ne tik<br />

klasikinės kamerinės muzikos, bet <strong>ir</strong><br />

džiazo, gospelų, repo, prancūziškų<br />

šansonų. Apvaliame am teatre, žinoma,<br />

taip pat viskas juoda – grindys,<br />

sienos, lubos, durys, suolai, fortepijonas...<br />

Fotografuoti čia neleidžiama,<br />

bet kažin ar tai daryti apskritai būtų<br />

prasminga!<br />

Liono opera atv<strong>ir</strong>a lankytojams kasdien<br />

nuo devynių ryto. Tiesa, ekskursiją<br />

po teatrą būtina užsisakyti iš anksto.<br />

Teatro administracija <strong>ir</strong> personalas<br />

yra jauni, o ketv<strong>ir</strong>tadalis lankytojų,<br />

kaip rodo statistika, jaunesni nei 26<br />

metų amžiaus. Tai padeda pasiekti<br />

ryžtingos <strong>ir</strong> išradingos edukacinės<br />

programos.<br />

Nuo 2003 m. teatrui vadovauja platų<br />

išsilavinimą turintis belgų kilmės<br />

meno istorikas Serge’as Dorny, kuris<br />

yra d<strong>ir</strong>bęs muzikos dramaturgu Briuselio<br />

teatre éâtre de la Monnaie, taip<br />

pat vadovavęs Londono lharmonijos<br />

orkestrui, Glaindborno <strong>operos</strong> festivaliui.<br />

Pagrindiniais teatro d<strong>ir</strong>igentais<br />

yra buvę Johnas Eliotas Gardineris,<br />

Kentas Nagano, Ivanas Fischeris <strong>ir</strong><br />

kiti, 2008 m. juo tapo prieš tai Briuselio<br />

éâtre de la Monnaie teatro muzikos<br />

vadovu d<strong>ir</strong>bęs japonų d<strong>ir</strong>igentas<br />

Kazushi Ono.<br />

Teatro <strong>operos</strong> repertuare itin svarbūs<br />

20 a. <strong>ir</strong> šiuolaikiniai kūriniai. Greta<br />

klasikinio 17–19 a. <strong>operos</strong> teatrų repertuaro<br />

Lione statomos Sergejaus<br />

Proko evo, Sergejaus Rachmaninovo,<br />

Bélos Bartóko, Paulio Hindemitho,<br />

Albano Bergo, Hanso Wernerio<br />

Henze’s, Peterio Eötvöso, Kaijos Saariaho,<br />

Tano Duno, šiuolaikinių prancūzų<br />

kompozitorių <strong>ir</strong> kt. <strong>operos</strong>. Teatro<br />

orkestras (suburtas 1983 m.) yra<br />

išleidęs daug pasaulinių premjerų <strong>ir</strong><br />

retai statomų bei nekupiūruotų veikalų<br />

įrašų. Teatro chorui, kurį sudaro 34<br />

nuolatiniai dainininkai, nuo 1995 m.<br />

vadovauja Alanas Woodbridge’as.<br />

Anot dienraščio Le Monde, Liono <strong>operos</strong><br />

teatro choras yra bene geriausias<br />

Prancūzijoje. Nuo 1990 m. <strong>teatras</strong> turi<br />

<strong>ir</strong> vaikų chorą, sudarytą iš aukščiausio<br />

lygio jaunųjų solistų. Beveik 20 metų<br />

šis vaikų choras turi muzikos mokyklos<br />

statusą. Jame dainuojantys vaikai<br />

dalyvauja teatro operų pastatymuose.<br />

Liono nacionalinė opera pasaulyje p<strong>ir</strong>miausia<br />

žinoma dėl savo <strong>baleto</strong> trupės,<br />

kuri, nors <strong>ir</strong> suburta klasikinio <strong>baleto</strong><br />

išsilavinimo pagrindu, daugiausia dėmesio<br />

sk<strong>ir</strong>ia šiuolaikiniam šokiui. Ši<br />

30 žmonių trupė yra viena iš labiausiai<br />

linkusių į eksperimentus Europos<br />

šokių trupių. Šokėjų amžiaus vidurkis<br />

– 25 metai. Trupei, įkurtai prieš 20<br />

metų, nuo pat pradžių vadovauja talentingas<br />

šokėjas Yorgosas Loukosas,<br />

savotiškas šokio ambasadorius. Prieš<br />

ateidamas į Liono trupę, Loukosas<br />

devynerius metus šoko Roland’o Petit<br />

Marselio nacionaliniame balete.<br />

Greta to, kad nuolat d<strong>ir</strong>ba su Liono<br />

<strong>baleto</strong> trupe, jis kasmet rengia savaitės<br />

trukmės šokio festivalį Kanuose,<br />

vadovauja kasmečiam du mėnesius<br />

trunkančiam Atėnų šokio festivaliui,<br />

organizuoja prancūzų šokio dienas<br />

Niujorke. Remdamasis kitu šokio<br />

autoritetu Williamu Forsythe’u, Loukosas<br />

teigia, kad „modernumas yra<br />

dvasios būsena“; anot Loukaso, per<br />

pastaruosius 25 metus pasikeitė žmogaus<br />

kūno suvokimas, ats<strong>ir</strong>ado daug<br />

daugiau laisvės, <strong>ir</strong> modernusis šokis<br />

tapo kitoks. Per beveik 20 metų Liono<br />

nacionalinės <strong>operos</strong> <strong>baleto</strong> kompanija<br />

sukaupė įspūdingą repertuarą (86 veikalai,<br />

iš jų 44 pasaulinės premjeros) <strong>ir</strong><br />

tikrai atspindi įva<strong>ir</strong>iaspalvį šiandienos<br />

šokio pasaulį.<br />

Nacionalinės Liono <strong>operos</strong> erdvės. Nuotraukos iš teatro<br />

22 archyvo (www.opera-lyon.com) <strong>ir</strong> Wikipedia 23

oas -<br />

Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiajam d<strong>ir</strong>igentui<br />

Juliui Geniušui šie metai ypatingi. Jubiliejiniai!<br />

Brandi sukaktis norom nenorom verčia stabtelėti. Pažiūrėti<br />

į „čia <strong>ir</strong> dabar“. Nukreipti žvilgsnį į ateitį, atsigręžti į praeitį.<br />

Nuopelnus su pasididžiavimu pripažinti, o nesėkmes skausmingai<br />

ištrinti iš atminties... Su kokiomis mintimis <strong>ir</strong> viltimis<br />

pasitinkate savąjį, kaip sakoma, vienintelį tikrą jubiliejų<br />

žmogaus gyvenime?<br />

Apie praeitį <strong>ir</strong> ateitį juk galvoji visą laiką, ne tik per jubiliejų.<br />

Jei nebūtų šventimo tradicijų, ko gero, penkiasdešimtmetį pam<strong>ir</strong>ščiau.<br />

Bet gyvenu tarp žmonių, beje, labai mylimų. Mano<br />

šeima, teatralai, draugai nori šventės. Tad tebūna ji! Jei gyvenčiau<br />

vienas negyvenamoje saloje, turbūt ši sukaktis įgautų kitokią<br />

prasmę: intensyviai galvočiau, ką sugebėjau nuveikti per<br />

tuos likimo padovanotus metus.<br />

Dabar man svarbiau, kad dvidešimt penkerius metus d<strong>ir</strong>iguoju<br />

istoriniame Valstybės teatre. Kad čia prie pulto stovėjo Juozas<br />

Tallat-Kelpša, Mykolas Bukša, Juozas Pakalnis, Juozas Indra,<br />

mano tėvas... (maestro Rimas Geniušas. – A. R.).<br />

Gimėte sostinėje, baigėte Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų<br />

mokyklą, vėliau – tuometę Valstybinę konservatoriją. Taigi<br />

iškeitėte Vilnių į provincialų (ne mano, bet daugumos nuomone)<br />

Kauną. Juk daugelis vilniečių kraustymąsi į kitą <strong>Lietuvos</strong><br />

miestą prilygina tremčiai. Kaip įveikėte šį sindromą? O<br />

gal jo net neturėjote?<br />

Tenka <strong>ir</strong> Vilniuje, <strong>ir</strong> Kaune, <strong>ir</strong> Panevėžyje d<strong>ir</strong>bti. Nematau to<br />

provincialumo. Kol kas muzikos mene to neįžvelgiu. Panevėžio<br />

muzikiniame teatre neseniai pastatėme Traviatą. Ten d<strong>ir</strong>iguodamas<br />

jaučiau didžiulį pasitenkinimą. Mano sumanymą <strong>ir</strong><br />

sprendimus puikiai suvokė orkestrantai.<br />

Galima kalbėti ne apie provincialumą, bet apie profesionalumo<br />

lygį. Taip, jis sostinėje aukštesnis. Profesionalumą lemia du<br />

veiksniai: meninė terpė <strong>ir</strong> atlygis. Pastarasis sostinėje gerokai<br />

didesnis.<br />

Kauno valstybinis muzikinis <strong>teatras</strong> kupinas jaukumo, geranoriškumo,<br />

draugiškumo. Tai tv<strong>ir</strong>tina visi trumpesnį ar ilgesnį<br />

laiką čia d<strong>ir</strong>bę svečiai. Kita pusė, deja, kuklesnė. Tačiau kai dar-<br />

D<strong>ir</strong>igentas Julius Geniušas:<br />

nuo 1986 m. – Kauno valstybinio muzikinio teatro d<strong>ir</strong>igentas, nuo 1990 m. – teatro vyriausiasis<br />

d<strong>ir</strong>igentas,<br />

1991–2003 m. – <strong>Lietuvos</strong> muzikos <strong>ir</strong> teatro akademijos Kauno fakulteto vyr. asistentas,<br />

2006–2011 m. – LMTA Kauno fakulteto docentas,<br />

nuo 2011 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, VDU Muzikos<br />

akademijos tarybos p<strong>ir</strong>mininkas <strong>ir</strong> universiteto senato narys.<br />

JUBILIEJINIS<br />

bas teikia didžiulį malonumą, apie kokią<br />

provinciją ar tremtį galima kalbėti?<br />

Poetė Ana Achmatova savo bičiulei aktorei<br />

Fainai Ranevskajai pasisakė, kad<br />

apie ją, kaip Nobelio literatūros premijos<br />

nominantę, rašė Stokholmo laikraštis.<br />

Ranevskaja atk<strong>ir</strong>to – kas tas Stokholmas,<br />

tai taip provincialu. Achmatova vardijo<br />

toliau: Paryžius <strong>ir</strong>gi parašė, <strong>ir</strong> Londonas,<br />

<strong>ir</strong> Niujorkas. Ranevskaja atsakė, kad <strong>ir</strong> tai<br />

yra provincialu. „O kas tada nėra provincialu?“<br />

– stebėjosi Achmatova. Aktorė<br />

atk<strong>ir</strong>to: „Biblija.“<br />

Meistriškai įvaldėte platų operų, operečių,<br />

miuziklų repertuarą. Esate d<strong>ir</strong>igavęs<br />

neįtikėtinai daug – vien tik Kauno muzikiniame<br />

teatre 2400 (!) – spektaklių <strong>ir</strong><br />

koncertų. Tarp šių įspūdingų skaičių – <strong>ir</strong><br />

neabejotinų meninių atsivėrimų v<strong>ir</strong>šūnės.<br />

Mano manymu, tai Umberto Giordano<br />

Andrė Šenjė (1999), Charles’io<br />

Gounod Romeo <strong>ir</strong> Džuljeta (2003), Johno<br />

Kandero Kabaretas (2004), Gaetano<br />

Donizetti Liučija di Lamermur (2011).<br />

Ar pritartumėte?<br />

Žinoma! Juk iš šono geriausiai matyti.<br />

Pats savęs vertinti negali, nors <strong>ir</strong> kaip<br />

madinga tai būtų. Esu pastatęs 29 spektaklius.<br />

Banali tiesa: d<strong>ir</strong>iguoti kūriniai –<br />

tarsi vaikai. Paprastai silpniausiam, o ne<br />

stipriausiam sk<strong>ir</strong>i daugiausia meilės…<br />

Norėčiau dar išsk<strong>ir</strong>ti <strong>ir</strong> <strong>Lietuvos</strong> nacionaliniame<br />

<strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatre d<strong>ir</strong>iguotus<br />

spektaklius – operas Pikų dama, Faustas,<br />

operetę Linksmoji našlė.<br />

Su kitokia estetika susidūriau Valstybinio<br />

simfoninio orkestro pastatymuose<br />

– <strong>operos</strong>e Pajacai, Užburtoji eita. Ne-<br />

kaip paveldas<br />

išdildomą įspūdį padarė darbas Čikagos<br />

lietuvių operoje, kur yra kviečiama stipri<br />

orkestro grupė.<br />

Beje, operą Romeo <strong>ir</strong> Džuljeta gavote<br />

kaip savo mokytojo Jono Aleksos (1939–<br />

2005) testamentą. Ką Jums reiškia būti<br />

Aleksos muzikavimo tradicijų tęsėju?<br />

Jonas Aleksa – muzikos pasaulio autoritetas.<br />

Jo žinių lobynas neįkainojamas,<br />

sunkiai pasiekiamas, net priartėti prie to<br />

paveldo labai nelengva.<br />

Buvo didžiulė garbė būti jo mokiniu.<br />

Pažinti jį iš arčiau. Nedrįstu sakyti – „iš<br />

arti“… Savo credo studentams jis išsakydavo<br />

per p<strong>ir</strong>mąsias pamokas: parklupsi<br />

<strong>ir</strong> nuskęsi arba išsilaikysi – tuomet kuo<br />

nors būsi. Jis buvo absoliutus maksimalistas:<br />

muzikai, sau, studentui. Paliko<br />

man d<strong>ir</strong>iguoti ne tik Romeo <strong>ir</strong> Džuljetą,<br />

bet <strong>ir</strong> Ferenco Leháro operetę Linksmoji<br />

našlė. Beje, Kauno muzikiniame teatre<br />

Aleksos mokinių ne taip <strong>ir</strong> mažai: d<strong>ir</strong>igentas<br />

Jonas Janulevičius, chormeisterė<br />

Rasa Vaitkevičiūtė, kurį laiką pas jį studijavo<br />

<strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igentas V<strong>ir</strong>gilijus Visockis.<br />

Dar mane pridėkite… Kvartetas!<br />

Ar mėgstate d<strong>ir</strong>iguoti lėtuosius muzikos<br />

epizodus? Klausiu neatsitiktinai – Aleksa<br />

juos dievino, jo mokytojas fenomenalusis<br />

d<strong>ir</strong>igentas Jevgenijus Mravinskis<br />

– taip pat…<br />

Dar vaikystėje mokėjau muzikoje sukurti<br />

ramybės pojūtį. Tėvas juokaudavo: „Julius<br />

skambindamas moka nuraminti.“<br />

Kiekvienąsyk <strong>ir</strong> vis iš naujo žaviuosi Traviatos<br />

įžanga. Tobula Richardo Wagnerio<br />

Tristano <strong>ir</strong> Izoldos įžanga, Gustavo<br />

Kauno valstybinis muzikinis <strong>teatras</strong><br />

Mahlerio Penktosios simfonijos Adagietto<br />

muzika. Jos kupinos vidinės įtampos,<br />

vingrių pobalsių, polifoninio ažūro,<br />

emocinių klaustukų, ištiktukų. Jos pilnos<br />

judėjimo, gyvybės. Galima interpretuoti<br />

kokį nors greitąjį simfonijos Allegro <strong>ir</strong> tai<br />

daryti taip nevykusiai, kad jis suskambės<br />

vangiai, neįdomiai, ištęstai. Lėtas tempas<br />

– santykinis dalykas…<br />

Visuomet d<strong>ir</strong>igentui atrodo, kad orkestras<br />

galėjo groti geriau. Ar buvo spektaklių,<br />

kai, regis, pasiektos galimybių<br />

ribos?<br />

D<strong>ir</strong>igentas siekia, kad orkestras griežtų<br />

jo vidinės klausos suformuotą muziką.<br />

Būna momentų, kai į nedalomą visumą<br />

susijungia orkestro skambesys <strong>ir</strong> vidinis<br />

kūrinio g<strong>ir</strong>dėjimas, kai pajunti visišką<br />

harmoniją, tokią neapibrėžtą palaimos<br />

būseną.<br />

Herbertas von Karajanas yra sakęs,<br />

kad per repeticijas d<strong>ir</strong>igentas visas savo<br />

mintis, kūrinio atlikimo koncepciją turi<br />

išreikšti dešimčia glaustų sakinių. Ar<br />

pritariate šiam teiginiui?<br />

Tai teorinis teiginys. Iš tikrųjų Karajanas,<br />

turintis be galo išraiškingas rankas<br />

<strong>ir</strong> nepaprastą įtaigą, per repeticijas labai<br />

daug kalbėjo, aiškino net tokiam patyrusiam<br />

kolektyvui kaip Berlyno lharmonijos<br />

orkestras. Yra išlikę nemažai<br />

jo vaizdo įrašų. Pavyzdžiui, Schumanno<br />

Ketv<strong>ir</strong>tosios simfonijos dviejų minučių<br />

įžangą repetavo dešimt minučių. Bet jis<br />

turėjo ką pasakyti!!! Blogai, kai d<strong>ir</strong>igentas<br />

daug kalba neturėdamas argumentų<br />

ar nesugeba tiksliai, glaustai išreikšti savo<br />

minčių.<br />

Manau, jog tai – ne tik d<strong>ir</strong>igentų problema.<br />

Ji aktuali visose gyvenimo srityse,<br />

pradedant buitiniu bendravimu, baigiant<br />

politikų debatais. Nemėgstu tuščiažodžiavimo.<br />

Posakis „Praleido progą<br />

patylėti“ – genialus! Visuomet stengiuosi<br />

šios progos nepraleisti. Japonų išmintis<br />

byloja, jog žmogui reikia dvejų metų, kad<br />

išmoktų kalbėti, o šešiasdešimties – kad<br />

išmoktų patylėti...<br />

Deja, orkestrantai per repeticijas nelinkę<br />

pripažinti, kad kartojimas – mokymosi<br />

pagrindas. Tada <strong>ir</strong> tenka laužyti liežuvį,<br />

argumentuoti kiekvieną orkestro stabdymą.<br />

Kartodamas nevykusiai pagriežtą<br />

epizodą d<strong>ir</strong>igentas taip pat keičia savo<br />

rankų mostus. Tai dažniausiai <strong>ir</strong> lemia<br />

geresnį skambesį.<br />

Manau, d<strong>ir</strong>igento profesijai idealiai tinka<br />

romėnų losofo Epikteto sentencija:<br />

„Mums duotas vienas liežuvis, bet dvi<br />

ausys, kad g<strong>ir</strong>dėtume du kartus daugiau,<br />

negu kalbame.“<br />

Kiek d<strong>ir</strong>igentui svarbus vizualumas?<br />

Kaip <strong>ir</strong> kiekvienam viešam žmogui –<br />

labai svarbus. Ypač mūsų laikais. Nemanau,<br />

kad jis toks reikšmingas buvo<br />

20 a. p<strong>ir</strong>moje pusėje, kai d<strong>ir</strong>igavo Arturo<br />

Toscanini, Bruno Walteris, Wilhelmas<br />

Furtwängleris. Karajanas buvo,<br />

ko gero, p<strong>ir</strong>masis, supratęs, ką reiškia<br />

būti fotogeniškam, telegeniškam, nes<br />

jo laikais ats<strong>ir</strong>ado vaizdo įrašai. Jis puikiai<br />

perprato kameros galią, reklamos<br />

poveikį.<br />

Nemėgstu d<strong>ir</strong>igentų narcizų. Man atgrasu<br />

žiūrėti, kai prieš orkestrą stovintis<br />

žmogus žavisi pats savimi – nėriniuotais<br />

rankogaliais, besiplaikstančiais plaukais,<br />

dailiomis plaštakomis, o ne d<strong>ir</strong>iguojama<br />

muzika.<br />

Nemėgstu rėksmingos reklamos, per<br />

didelio viešumo. Man tie dalykai antraeiliai.<br />

Po spektaklio užtenka vidinio<br />

pojūčio, kad pastangos nenuėjo veltui.<br />

Žinoma, malonu, kai kas nors nuoš<strong>ir</strong>dų<br />

žodį pasako.<br />

Ar sunku derinti šiuolaikinės publikos<br />

poreikius <strong>ir</strong> ra nuoto, mano nuomone,<br />

netgi aristokratiško skonio d<strong>ir</strong>igento<br />

ambicijas?<br />

Meluočiau sakydamas, kad labai sunku.<br />

Neblogai žinau šiuolaikinio teatro dėsnius.<br />

Visiškai be komercinių spektaklių<br />

neišgyventume. Bet stengiuosi niekad<br />

nenusileisti iki pataikavimo. Tiesiog reikia<br />

tikėti ta muzika, kurią atlieki. Nieko<br />

nedaryti prieš savo valią.<br />

Grįžkime prie šaknų...<br />

Sugrįžimas bus ilgas <strong>ir</strong> labai malonus.<br />

Neabejoju, kad šių dienų klausytojai geriausiai<br />

pažįsta mano brolį pianistą Petrą<br />

Geniušą, jo sūnų tarptautinių konkursų<br />

laureatą pianistą Luką, labai talentingą<br />

jaunuolį, kuris jau atkreipė viso pasaulio<br />

dėmesį.<br />

Deja, nedaug kas prisimena mūsų senelius.<br />

Senelis Juozas Geniušas buvo talentingas<br />

jaunimo ugdytojas, istorijos vadovėlių<br />

autorius. Iš jo išmoningai parašytų<br />

knygų mokėsi tarpukario gimnazistai.<br />

Įva<strong>ir</strong>ialypės veiklos kupino gyvenimo<br />

pabaigoje Juozas Geniušas d<strong>ir</strong>ektoriavo<br />

Kauno mokytojų seminarijoje.<br />

Močiutės Stasės Geniušienės geriausia<br />

draugė buvo Stasė Gruodienė, kompozitoriaus<br />

Juozo Gruodžio žmona. Senųjų<br />

Geniušų namuose Žaliakalnyje, Zarasų<br />

gatvėje, lankėsi d<strong>ir</strong>igentas Mykolas Bukša,<br />

dainininkas Antanas Kučingis, profesoriai<br />

Aldona <strong>ir</strong> Balys Dvarionai, dailininkas<br />

Antanas Žmuidzinavičius.<br />

Kitas mūsų senelis, iš mamos pusės, –<br />

profesorius Zigmas Žemaitis. Jo pagrindinis<br />

gyvenimo tikslas buvo lietuvių<br />

tautos valstybingumas, kultūrinis <strong>ir</strong><br />

ekonominis klestėjimas. Profesorius Žemaitis<br />

– vienas Kauno Vytauto Didžiojo<br />

universiteto įkūrėjų, matematikos patriarchas.<br />

Ilgą laiką – Matematikos <strong>ir</strong> gamtos<br />

fakulteto dekanas. <strong>Lietuvos</strong> civilinės<br />

aviacijos pradininkas, ilgametis <strong>Lietuvos</strong><br />

aeroklubo p<strong>ir</strong>mininkas.<br />

Abu seneliai labai mėgo muziką. Mokėjo<br />

groti. Senelis Juozas griežė smuiku, senelis<br />

Zigmas skambino fortepijonu. Beje,<br />

Konservatorijoje fortepijono specialybę<br />

studijavo <strong>ir</strong> mama Irena Žemaitytė. Vėliau<br />

ji pas<strong>ir</strong>inko dailininkės kelią.<br />

Mūsų tėvas Rimas Geniušas – vienas p<strong>ir</strong>mųjų<br />

Kauno valstybinės konservatorijos<br />

absolventų. Nuo 1941 m. jo veikla (iš<br />

pradžių kaip pianisto, vėliau – d<strong>ir</strong>igento)<br />

susijusi su Kauno <strong>operos</strong> teatru. Meilę<br />

jam tėvas jautė iki m<strong>ir</strong>ties. Jau sunkiai<br />

pasiligojęs, kasdien išgyvenamų valandų<br />

intelektinę <strong>ir</strong> dvasinę kokybę laikė aukščiausia<br />

žmogaus būties priederme.<br />

Kiekvienam žmogui svarbūs saitai su<br />

praeitimi. Ryšys, kad stoviu toje pačioje<br />

vietoje priešais orkestrą, kur prieš kelias<br />

dešimtis metų stovėjo mano tėvas, negali<br />

nejaudinti. Ką gali žinoti, gal aukštesniosios<br />

jėgos lems, <strong>ir</strong> po kelerių metų Kauno<br />

muzikiniame teatre savo kūrybos kelią<br />

pradės <strong>ir</strong> dukra Marija. Šiuo metu ji dar<br />

studentė, būsimoji dainininkė.<br />

Alina<br />

Ramanauskienė<br />

Julius Geniušas po <strong>operos</strong> Liučija di Lamermur premjeros su pastatymo meno vadove Dalia Ibelhauptaite <strong>ir</strong> Enriko vaidmenį<br />

atlikusiu Laimonu Pautieniumi. KVMT nuotraukos<br />

24 25

koncertai LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA koncertai<br />

KOVAS<br />

17 d., šeštadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

LIETUVOS NACIONALINIS<br />

SIMFONINIS ORKESTRAS<br />

Solistė EVELINA PUZAITĖ<br />

(fortepijonas)<br />

D<strong>ir</strong>igentas CYRIL DIEDERICH<br />

G. Rossini, E. von Dohnányi,<br />

H. Berlioz<br />

18 d., sekmadienį, 12 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Visai šeimai<br />

Vilniaus styginių kvintetas<br />

INTERMEZZO<br />

LĖLĖS teatro aktoriai<br />

Teatralizuota programa<br />

„Gražuolė <strong>ir</strong> Pabaisa“<br />

18 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Taikomosios dailės muziejuje<br />

Kamerinės muzikos koncertas<br />

Trio FORTVIO<br />

J. Juozapaitis, A. Arenskij, P. Vasks<br />

21 d., trečiadienį, 18 val.<br />

Taikomosios dailės muziejuje<br />

Kamerinės muzikos koncertas<br />

Ansamblis MUSICA HUMANA <strong>ir</strong><br />

solistai<br />

Meno vadovas <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igentas<br />

ALGIRDAS VIZGIRDA<br />

Programa „Mozartas <strong>ir</strong> Paryžius“<br />

24 d., šeštadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

M. Rostropovičiaus atminimui<br />

LIETUVOS NACIONALINIS<br />

SIMFONINIS ORKESTRAS<br />

Solistai:<br />

ZAKHAR BRON (smuikas)<br />

IVAN MONIGHETTI (violončelė)<br />

D<strong>ir</strong>igentas JUOZAS DOMARKAS<br />

L. van Beethoven, J. Brahms<br />

25 d., sekmadienį, 12 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Visai šeimai<br />

VERONIKA POVILIONIENĖ<br />

(liaudies dainų atlikėja)<br />

PETRAS VYŠNIAUSKAS<br />

(saksofonas)<br />

ČIURLIONIO KVARTETAS<br />

Dainos, pasakos <strong>ir</strong> džiazo<br />

improvizacijos<br />

25 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Taikomosios dailės muziejuje<br />

Kamerinės muzikos koncertas<br />

ČIURLIONIO KVARTETAS<br />

GABRIELIUS ALEKNA<br />

(fortepijonas)<br />

C. Franck, G. Fauré, G. Mahler<br />

25 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Trakų pilies Didžiojoje<br />

menėje<br />

MUZIKA TRAKŲ PILYJE<br />

Pašiauštas barokas<br />

NORA PETROČENKO<br />

(mecosopranas)<br />

DŽERALDAS BIDVA (smuikas)<br />

Styginių kvartetas PROJEKTAS A<br />

28 d., trečiadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

LIETUVOS KAMERINIS<br />

ORKESTRAS<br />

Solistė KRISTINA<br />

ANNAMUKHAMEDOVA<br />

(fortepijonas)<br />

D<strong>ir</strong>igentas ULRICH BACKOFEN<br />

J. Haydn, W. A. Mozart,<br />

F. Mendelssohn-Bartholdy<br />

31 d., šeštadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

M. Rostropovičiaus atminimui<br />

LIETUVOS NACIONALINIS<br />

SIMFONINIS ORKESTRAS<br />

Solistė<br />

DALIA KUZNECOVAITĖ<br />

(smuikas)<br />

D<strong>ir</strong>igentas<br />

ROBERTAS ŠERVENIKAS<br />

A. Martinaitis, D. Šostakovič,<br />

S. Rachmaninov<br />

BALANDIS<br />

1 d., sekmadienį, 12 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Visai šeimai. PREMJERA!<br />

Teatralizuotas koncertas pagal<br />

V. PALČINSKAITĖS knygą<br />

„Muzika Troliui“<br />

1 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Vilniaus arkikatedroje<br />

Susikaupimo muzikos valanda<br />

VALSTYBINIS VILNIAUS<br />

KVARTETAS<br />

J. Haydn. „Septyni paskutiniai<br />

mūsų Išganytojo žodžiai ant<br />

kryžiaus“<br />

2012 M. KOVO 17–GEGUŽĖS 16 D. KONCERTAI<br />

71-asis koncertų sezonas 71-asis koncertų sezonas<br />

4 d., trečiadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Vargonų koncertas<br />

DOMENICO TAGLIENTE<br />

(vargonai)<br />

Vargonais įgarsintas kino lmas<br />

„Kristus“<br />

11 d., trečiadienį, 18 val.<br />

Taikomosios dailės muziejuje<br />

Kamerinės muzikos koncertas<br />

ARMONŲ TRIO<br />

D. Prusevičius, A. Malcys,<br />

A. Šenderovas, D. Šostakovič<br />

14 d., šeštadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

LIETUVOS KAMERINIS<br />

ORKESTRAS<br />

Solistas ALEKSEJ OGRINČUK<br />

(obojus)<br />

F. Schubert, J. Haydn,<br />

W. A. Mozart<br />

15 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Taikomosios dailės muziejuje<br />

Atvelykiui<br />

Ansamblis<br />

VILNIAUS ARSENALAS<br />

W. A. Mozart, F. Schubert,<br />

J. Tamulionis, J. Juozapaitis,<br />

A. Piazzolla<br />

15 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Trakų pilies Didžiojoje<br />

menėje<br />

MUZIKA TRAKŲ PILYJE<br />

Dedikacija karalienei<br />

Barborai Radvilaitei<br />

Ansamblis MUSICA HUMANA<br />

Meno vadovas <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igentas<br />

ALGIRDAS VIZGIRDA<br />

Senojo šokio trupė<br />

FESTA CORTESE<br />

Meno vadovė<br />

ALINA ŽUTAUTAITĖ<br />

Solistė MARTA LUKOŠIŪTĖ<br />

(sopranas)<br />

Aktorius VYTAUTAS RUMŠAS<br />

vyresnysis (skaitovas)<br />

18 d., trečiadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Kamerinės muzikos koncertas<br />

VALSTYBINIS VILNIAUS<br />

KVARTETAS<br />

ALGIRDAS BUDRYS (klarnetas)<br />

PETRAS GENIUŠAS<br />

(fortepijonas)<br />

J. Brahms, A. Dvořák<br />

21 d., šeštadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

LIETUVOS NACIONALINIS<br />

SIMFONINIS ORKESTRAS<br />

Solistas ROKAS VALUNTONIS<br />

(fortepijonas)<br />

D<strong>ir</strong>igentas OLIVIER GRANGEAN<br />

S. Rachmaninov, G. Mahler<br />

22 d., sekmadienį, 12 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Visai šeimai<br />

Šiaulių berniukų choras<br />

DAGILĖLIS<br />

ORKESTRAS. Programos meno<br />

vadovas <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igentas<br />

SAULIUS SONDECKIS<br />

22 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Trakų pilies Didžiojoje<br />

menėje<br />

MUZIKA TRAKŲ PILYJE<br />

Džiazo popietė<br />

Estijos džiazo atlikėjų ansamblis<br />

NORDIC SOUNDS<br />

VALERIJUS RAMOŠKA (trimitas)<br />

25 d., trečiadienį, 18 val.<br />

Taikomosios dailės muziejuje<br />

Kamerinės muzikos koncertas<br />

Ansamblis<br />

MUSICA HUMANA <strong>ir</strong> solistai<br />

Meno vadovas <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igentas<br />

ALGIRDAS VIZGIRDA<br />

Programa „Mozartas <strong>ir</strong> Praha“<br />

28 d., šeštadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

LIETUVOS NACIONALINIS<br />

SIMFONINIS ORKESTRAS<br />

Solistė RŪTA LIPINAITYTĖ<br />

(smuikas)<br />

D<strong>ir</strong>igentas<br />

ALEKSANDAR MARKOVIČ<br />

M. Balak<strong>ir</strong>ev, A. Chačaturian,<br />

A. Skriabin<br />

29 d., sekmadienį, 12 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Visai šeimai. PREMJERA!<br />

Teatralizuotas koncertas pagal<br />

V. PALČINSKAITĖS knygą<br />

„Muzika Troliui“<br />

29 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Trakų pilies Didžiojoje<br />

menėje<br />

MUZIKA TRAKŲ PILYJE<br />

Kamerinės muzikos mozaika<br />

ČIURLIONIO KVARTETAS,<br />

ALLAR KASSIK (violončelė)<br />

L. van Beethoven, J. S. Bach,<br />

F. Schubert, V. Tormis <strong>ir</strong> kt.<br />

GEGUŽĖ<br />

4 d., penktadienį, 19 val.<br />

5 d., šeštadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

IX tarptautinis B. Dvariono<br />

jaunųjų pianistų <strong>ir</strong><br />

smuikininkų konkursas<br />

Konkurso nalas<br />

LIETUVOS NACIONALINIS<br />

SIMFONINIS ORKESTRAS<br />

D<strong>ir</strong>igentas<br />

MARTYNAS STAŠKUS<br />

6 d., sekmadienį, 12 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Visai šeimai<br />

Atlikėjai – ĄŽUOLIUKO mažųjų<br />

chorai<br />

D<strong>ir</strong>igentas VYTAUTAS MIŠKINIS<br />

Teatralizuotas koncertas<br />

„Aš myliu Mamytę“<br />

6 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Trakų pilies Didžiojoje<br />

menėje<br />

MUZIKA TRAKŲ PILYJE<br />

Vintažinės dainos<br />

Ansamblis 4 TANGO<br />

Solistė<br />

NEDA MALŪNAVIČIŪTĖ<br />

(vokalas)<br />

9 d., trečiadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

LIETUVOS KAMERINIS<br />

ORKESTRAS<br />

Solistas<br />

MINDAUGAS ZIMKUS (tenoras)<br />

Solistas <strong>ir</strong> d<strong>ir</strong>igentas<br />

SASHA ROZHDESTVENSKY<br />

(smuikas)<br />

A. Pärt, A. Martinaitis, J. S. Bach,<br />

J. Haydn<br />

12 d., šeštadienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Orkestro muzikos koncertas<br />

71-ojo sezono pabaigai<br />

LIETUVOS NACIONALINIS<br />

SIMFONINIS ORKESTRAS<br />

ELIANE RODRIGUES<br />

(fortepijonas)<br />

D<strong>ir</strong>igentas<br />

JUOZAS DOMARKAS<br />

S. Rachmaninov, R. Strauss<br />

13 d., sekmadienį, 12 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Visai šeimai<br />

Vilniaus chorinio dainavimo<br />

mokyklos LIEPAITĖS chorai<br />

Vilniaus kultūros centro teatro<br />

studija ELEMENTORIUS<br />

Teatralizuotas koncertas<br />

„Draugystės traukinys“,<br />

sk<strong>ir</strong>iamas Europos dienai<br />

13 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Taikomosios dailės muziejuje<br />

Kamerinės muzikos koncertas<br />

Ansamblis MUSICA HUMANA<br />

Choras JAUNA MUZIKA <strong>ir</strong><br />

solistai<br />

Programa „Mozartas <strong>ir</strong> Viena“<br />

13 d., sekmadienį, 16 val.<br />

Trakų pilies Didžiojoje<br />

menėje<br />

MUZIKA TRAKŲ PILYJE<br />

Popietė su Mozartu<br />

VALSTYBINIS VILNIAUS<br />

KVARTETAS<br />

MINDAUGAS GECEVIČIUS <strong>ir</strong><br />

VITAS VIDZBELIS (valtornos)<br />

15 d., antradienį, 19 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Festivalio „Sugrįžimai“<br />

baigiamasis koncertas<br />

LIUDAS NORVAIŠAS (bosas)<br />

ROBERTAS BEINARIS (obojus)<br />

VIRGINIJUS BARKAUSKAS<br />

(vargonai)<br />

16 d., trečiadienį, 18 val.<br />

Filharmonijos Didžiojoje<br />

salėje<br />

Visai šeimai<br />

Vilniaus Karoliniškių muzikos<br />

mokyklos jaunieji solistai<br />

Programa Tarptautinei vaikų<br />

gynimo dienai<br />

LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA.<br />

Aušros Vartų g. 5, 01304 Vilnius<br />

Bilietus galima įsigyti <strong>Lietuvos</strong> nacionalinės lharmonijos kasoje.<br />

Bilietų užsakymas tel.: (8 5) 266 5233, 266 5216, mob. 8 698 52 075, el. p. bilietai@ lharmonija.lt, interneto svetainėje www.fi lharmonija.lt.<br />

Likus valandai iki koncerto pradžios, bilietai parduodami koncerto vietoje <strong>ir</strong> tik į tą koncertą.<br />

26 27<br />

Taikomos nuolaidos.

Kandidas, arba Optimizmas – taip vadinosi 18 a. prancūzų mąstytojo<br />

Volta<strong>ir</strong>e’o satyrinė novelė. 1956 m. Niujorko Brodvėjuje<br />

įvyko Leonardo Bernsteino miuziklo Kandidas premjera. 2012 m.<br />

kovo 2 <strong>ir</strong> 3 d. šis miuziklas p<strong>ir</strong>mą kartą skambėjo Lietuvoje, Nacionaliniame<br />

<strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatre. Tiesa, pats kompozitorius<br />

kūrinį vadino operete, tačiau reikalo esmės tai nekeičia.<br />

Beata Baublinskienė<br />

Turint omeny, kad vos keletas savaičių prieš Kandidą koncertiškai<br />

buvo atlikta Amilcare’s Ponchielli opera Lietuviai, o po<br />

kelių savaičių skambėjo Giuseppe’s Verdi Requiem, galima<br />

teigti, kad teatro scenoje įsitv<strong>ir</strong>tino naujas atlikimo žanras arba<br />

sceninė forma. Anglakalbiai tokį atlikimą vadina „semi-staged<br />

production“, kas išvertus reikštų pusiau teatrinį pastatymą, arba<br />

pastatymą be dekoracijų. Mat jei grįžtume konkrečiai prie Kandido,<br />

tai čia netrūko nei solistų vaidybos (režisierius Gediminas<br />

Šeduikis), nei apšvietimo kuriamos spalvų scenogra jos (dailininkas<br />

Kristijonas Siparis, šviesų dailininkas Levas Kleinas).<br />

Juolab kad kūrinyje veikia <strong>ir</strong> skaitovas – tai buvo dramos aktorius<br />

Vytautas Rumšas, sėdėjęs prie senovinio rašomojo stalo<br />

su visais reikiamais atributais – telefonu, staline lempa <strong>ir</strong> jaukiu<br />

profesorišku pamokslautojo švarku. Vis dėlto ne šis dramos teatro<br />

liūtas labiausiai traukė dėmesį. Kad <strong>ir</strong> kaip keistai skambėtų,<br />

toks pusiau sceninis, pusiau koncertinis atlikimas tapo puikia<br />

erdve atsiskleisti dainininkų <strong>ir</strong>... d<strong>ir</strong>igento Martyno Staškaus artistiškumui.<br />

Pagaliau scenoje griežiančio simfoninio orkestro <strong>ir</strong><br />

greta stovinčio choro muzikavimas savaime yra teatrališkas reginys.<br />

(Griežė LNOBT orkestras, dainavo teatro choras, jo meno<br />

vadovas – Česlovas Radžiūnas.)<br />

Visi pastatyme dalyvavę solistai – Edmundas Seilius, Joana Gedmintaitė,<br />

Vytautas Juozapaitis, Laima Jonutytė, Regina Šilinskaitė,<br />

Audrius Rubežius, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis,<br />

Rafailas Karpis, Liudas Norvaišas – jautėsi sceniškai laisvai.<br />

Vis dėlto ypatinga artistine pagava sužavėjo charakteringai savo<br />

vaidmenis atlikę Laima Jonutytė (Senoji Dama) bei įva<strong>ir</strong>ius personažus<br />

įkūniję Rafailas Karpis <strong>ir</strong> Arūnas Malikėnas. O Joana<br />

Gedmintaitė, atlikusi garsiąją, nepaprastai v<strong>ir</strong>tuozišką Kunigundos<br />

ariją, susižėrė itin audringas publikos ovacijas. Puikiai pas<strong>ir</strong>odė<br />

Audrius Rubežius, kuris raiškiai perteikė Gubernatoriaus<br />

charakterį (<strong>ir</strong> ariją). O Edmundas Seilius-Kandidas <strong>ir</strong> Vytautas<br />

Juozapaitis-Profesorius Panglosas vedė žiūrovus per visą muzikinę<br />

istoriją nuo pradžios iki pabaigos.<br />

Pažintis su kūriniu įvyko <strong>ir</strong> pavyko. Bernsteino Kandidas yra<br />

puikiai suformuotas kūrinys vien jau dėl savo nalo. Pabaigoje<br />

galingas, himniškas a cappella dainuojančių choro <strong>ir</strong> solistų<br />

skambesys, paverčiantis teatro salę vos ne katedra, tiesiog negali<br />

palikti klausytojų abejingų. Tačiau jei kūrinys būtų statomas<br />

kaip spektaklis, jo siužetą, mano galva, reikėtų permąstyti. Mat<br />

visa jo esmė yra socialinė, gal net <strong>ir</strong> politinė kritika, todėl, manau,<br />

ji turėtų būti aktuali, nūdieniška. O savo grynuoju pavidalu,<br />

kokį išvydome scenoje, siužeto metaforos galbūt yra aktualesnės<br />

<strong>ir</strong> suprantamesnės, tarkime, britams arba amerikiečiams. Kiek<br />

žinau, britai dėl istorinių priežasčių išties turi nemažai juokelių<br />

apie ispanų inkviziciją, o mums tokie pašmaikštavimai beveik<br />

nieko nesako. Kalbu apie autodafė sceną miuzikle, kuri turbūt<br />

aiškiai turi „dvigubą dugną“, bet to nepagaunant atrodo truputį<br />

keistai. Tačiau visuma tikrai buvo įspūdinga, Kandido atlikimas<br />

tapo išties spalvinga švente teatro žiūrovams <strong>ir</strong> ryškiu sostinės<br />

muzikinio gyvenimo įvykiu. Žinoma, didžiausias vaidmuo čia<br />

teko d<strong>ir</strong>igentui Staškui, nuosekliai siekusiam įgyvendinti savo<br />

Atspindžiai<br />

KANDIDAS,<br />

arba<br />

O ptimizmas<br />

2<br />

3<br />

1<br />

4<br />

5<br />

6<br />

7<br />

sumanymą <strong>ir</strong> pasigėrėtinai šią užduotį<br />

įvykdžiusiam.<br />

Beje, tokį koncertinį atlikimą su minimalios<br />

inscenizacijos galimybėmis yra<br />

įteisinęs pats kompozitorius. Martynas<br />

Staškus pasakojo, kad „1989 m. Bernsteinas<br />

pats d<strong>ir</strong>igavo Londono Barbican<br />

salėje koncertinės versijos premjerą, po<br />

kurios Kandidas išpopuliarėjo visoje<br />

Europoje.“<br />

Trumpai apie Kandidą. Kaip rašoma<br />

tekste (jį žiūrovams pateikia skaitovas),<br />

šio kūrinio nederėtų painioti su<br />

Volta<strong>ir</strong>e’o Kandidu (1759), kadangi<br />

tai nėra tik Bernsteino Kandidas. „Jei<br />

kalbėtume atv<strong>ir</strong>ai, turėtų būti Lillianos<br />

Hellman, Michaelo Stewarto, Hugh<br />

Wheelerio, Haroldo Prince’o, Johno<br />

Mauceri, Johno La Touche’o, Richardo<br />

Wilburo, Dorothy Parker, Stepheno<br />

Sondheimo, Johno Wellso, Felicios<br />

Montealegre (išvardyti tekstų autoriai)<br />

<strong>ir</strong> Leonardo Bernsteino Kandidas.“<br />

O pati istorija pradedama Vestfalijoje,<br />

idiliškame Vokietijos užkampyje. Choras<br />

dainuoja choralą, kurį vėliau kartojant<br />

nuskamba nedviprasmiška istorinė<br />

užuomina: „Sieg, Heil mūsų Vestfalijai!<br />

Mūsų rankose tokia galybė!..“ Pagrindinis<br />

veikėjas Kandidas (Edmundas<br />

Seilius) patenka į įspūdingą Barono <strong>ir</strong><br />

Baronienės rezidenciją. Du jų vaikus<br />

moko profesorius Panglosas (Vytautas<br />

Juozapaitis), pasižymintis savotišku<br />

giliamintiškumu („Karas. Nors jis<br />

atrodo kaip kruvinas prakeiksmas, iš<br />

tiesų tai – palaiminimas. Kai riaumoja<br />

patrankos, <strong>ir</strong> skurdžiai, <strong>ir</strong> turčiai eina<br />

išvien“). Baronų dukra Kunigunda (Joana<br />

Gedmintaitė), Kandido mylimoji,<br />

drauge su juo svajoja apie santuoką,<br />

„kaimišką, tylų gyvenimą“ („šersime<br />

kiaules <strong>ir</strong> maloniai sensime“). Tačiau<br />

juodviem perdėm intymiai įsisvajojus<br />

Kandidas merginos artimųjų išvaromas<br />

„iš rojaus“ <strong>ir</strong> leidžiasi į klajones po<br />

pasaulį. Jis pat<strong>ir</strong>ia kvapą gniaužiančius<br />

nuotykius, susitinka įva<strong>ir</strong>iausių žmonių,<br />

o po visų peripetijų vėl suranda<br />

savo Kunigundą, tik jau nebe tokią<br />

kaip anksčiau…<br />

Kunigunda nale dainuoja: „Maniau,<br />

kad pasaulis – pyragas saldus, nes juk<br />

taip sakė ponas; tačiau dabar mano<br />

rankos išmoks kepti kasdienę duoną.“<br />

Kūrinio „laiminga pabaiga“ galbūt yra<br />

kiek dviprasmiška, tačiau Kandido atlikimo<br />

„avantiūra“ neabejotinai baigėsi<br />

laimingai.<br />

1. Joana Gedmintaitė – Kunigunda, 2. Laima Jonutytė – Senoji Dama, 3. Penki karaliai – Vytautas Juozapaitis, Audrius<br />

Rubežius, Egidijus Dauskurdis, Rafailas Karpis, Liudas Norvaišas, 4. Joana Gedmintaitė <strong>ir</strong> Edmundas Seilius – Kandidas,<br />

5. Vytautas Rumšas – pasakotojas, 6. Audrius Rubežius – Gubernatorius, 7. D<strong>ir</strong>igentas Martynas Staškus<br />

75<br />

V i n c e n t u i<br />

KUPRIUI<br />

„Didingas muzikos okeanas. Mintis jis slepia bedugnių gelmėse,<br />

o pats šniokščia, putoja, šėlsta. Įva<strong>ir</strong>ius kultūros bumus,<br />

menininkų ar kūrybos srovių kultus, garbius neva autoritetus<br />

[...], nuvainikuotus vakarykščius išminčius devintoji<br />

banga išmeta krantan ar nugramzdina į dugną. Okeanas<br />

nurimsta, atslūgsta, apsivalo, išsilaižo – atsinaujinimo vardan.<br />

Tačiau jo troškulio nenumalšina visos pasaulio upės“, –<br />

rašė žymusis <strong>Lietuvos</strong> <strong>operos</strong> bosas Vincentas Narimantas<br />

Kuprys (g. 1937 m.), šiemet švenčiantis savo 75-erių metų<br />

jubiliejų.<br />

Šioje dinamiško, gyvybės nestokojančio muzikos vandenyno<br />

metaforoje įkūnyta paties Vincento Kuprio kaip menininko<br />

asmenybė, jo kūrybinės biogra jos pulsavimas.<br />

Vincentas Kuprys gimė Paskerdūmyje, prie Kėdainių.<br />

1941 m. vasarą Kuprių šeima buvo ištremta į Sib<strong>ir</strong>ą. Nuo<br />

šeimos atsk<strong>ir</strong>tas tėvas Vincentas Kuprys lapkritį žuvo lageryje<br />

Krasnojarsko krašte. Motina Jadvyga su keturiais vaikais<br />

buvo išvežta į Altajaus kraštą. 1947 m. Jadvyga Kuprienė su<br />

28 29

Zita<br />

Abramavičiūtė<br />

Vincento Kuprio<br />

jubiliejui sk<strong>ir</strong>iamas<br />

kovo 22 d.<br />

Giuseppe’s Verdi<br />

Otelo spektaklis<br />

1<br />

paaugusiais vaikais slapčia parbėgo į Lietuvą<br />

<strong>ir</strong>, išsisklaidę pas gimines, pagyveno<br />

dvejus metus, kol vėl buvo suimti <strong>ir</strong> ištremti<br />

į Irkutsko srities Bodaibo miestą.<br />

Primindamas dainininko gyvenimo <strong>ir</strong><br />

veiklos faktus, muzikologas Jonas Bruveris<br />

pasakoja, kad dainuoti Kuprys pradėjo<br />

mokykloje, kur muzikos mokė tremtinys<br />

Mykolas Simonaitis, o tapti dainininku<br />

nusprendė mokydamasis vidurinėje mokykloje<br />

Novosib<strong>ir</strong>ske. 1956–1961 m. studijavo<br />

Jekaterinburgo (tada Sverdlovsko)<br />

konservatorijoje; ten susipažino su <strong>ir</strong>gi<br />

tremtine Gražina Ručyte, vėliau Lietuvoje<br />

tapusia jo p<strong>ir</strong>mojo rečitalio pianiste.<br />

1959–1967 m. buvo to miesto Operos <strong>ir</strong><br />

<strong>baleto</strong> teatro solistas, jame parengė 45<br />

vaidmenis. 1962 m. rugsėjo 24 d. p<strong>ir</strong>mą<br />

sykį pas<strong>ir</strong>odė Vilniuje – Operos <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong><br />

teatre dainavo Me stofelį. Vėliau dar<br />

keletą kartų viešėjo Vilniaus <strong>ir</strong> Kauno teatruose,<br />

kol 1967 m. pabaigoje tapo sostinės<br />

teatro solistu. Kaip trupės narys p<strong>ir</strong>mąkart<br />

pas<strong>ir</strong>odė dainuodamas Končiaką<br />

1968 m. vasario 3 d. Kunigaikščio Igorio<br />

spektaklyje. Turėdamas didelę sceninės<br />

kūrybos pat<strong>ir</strong>tį Kuprys neilgai trukus<br />

tapo vienu pagrindinių <strong>Lietuvos</strong> teatro<br />

solistų. Iš viso <strong>Lietuvos</strong> teatro scenoje<br />

jis sukūrė 45 vaidmenis. Dainavo Rygos,<br />

Talino, Maskvos, Peterburgo teatruose,<br />

savojo teatro gastroliniuose spektakliuose<br />

Rygoje, Heilborne, Ronkole di Verdi,<br />

Mastrichte, Hagoje, Groningene, koncertuose<br />

Maskvoje, Peterburge, kituose<br />

Rusijos <strong>ir</strong> Sovietų Sąjungos miestuose,<br />

Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Švedijoje,<br />

Suomijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje<br />

(Muzikos barai, 2007).<br />

Menininko kūrybos tyrinėtojas Vytautas<br />

Mažeika pažymi sodrų Kuprio balsą<br />

<strong>ir</strong> platų diapazoną, turtingą tembrą,<br />

išsk<strong>ir</strong>tinius sceninius duomenis <strong>ir</strong> neeilinius<br />

artisto gabumus, leidusius jam<br />

atlikti įva<strong>ir</strong>aus žanro partijas (Literatūra<br />

<strong>ir</strong> menas, 1986). Dainininko repertuare<br />

buvo <strong>ir</strong> aukštojo herojinio boso – basso<br />

cantante – vaidmenų (Greminas<br />

Piotro Čaikovskio Eugenijuje Onegine,<br />

Me stofelis Charles’io Gounod Fauste,<br />

Ruslanas Michailo Glinkos operoje<br />

Ruslanas <strong>ir</strong> Liudmila, Galickis Aleksandro<br />

Borodino Kunigaikštyje Igoryje, Leporelas<br />

Wolfgango Amadeus Mozarto<br />

Don Žuane, Donas Bazilijus Gioacchino<br />

Rossini Sevilijos k<strong>ir</strong>pėjuje, Malūnininkas<br />

Aleksandro Dargomyžskio Undinėje, Pilypas<br />

Giuseppe’s Verdi Don Karle <strong>ir</strong> kt.),<br />

<strong>ir</strong> vadinamojo vidurinio boso – basso<br />

centrale – partijų (Chovanskis Modes-<br />

to Musorgskio Chovanščinoje<br />

Chovanščinoje, Farlafas<br />

Ruslane <strong>ir</strong> Liudmiloje, Sparafučilė Verdi<br />

Rigolete <strong>ir</strong> Ram s Aidoje, Varlaamas <strong>ir</strong><br />

Pimenas Musorgskio Borise Godunove,<br />

Dalandas Richardo Wagnerio Skrajojančiame<br />

olande, Vydūnas Vytauto Paltanavičiaus<br />

Kryžkelėje, Skrodskis Juliaus<br />

Juzeliūno Sukilėliuose, Ulrichas Vytauto<br />

Klovos Pilėnuose <strong>ir</strong> kt.). Minėtinas <strong>ir</strong> itin<br />

žemam bosui – basso profundo – sk<strong>ir</strong>tas<br />

Končiako vaidmuo operoje Kunigaikštis<br />

Igoris bei ryškūs charakterinio pobūdžio<br />

– basso bu a – personažai (Umberto<br />

Giovanni Pergolesi operoje Tarnaitė<br />

ponia, Cuniga Georges’o Bizet Karmen,<br />

Šlendrianas Johanno Sebastiano Bacho<br />

Kavos kantatoje <strong>ir</strong> kt.).<br />

Pasak paties solisto, ypač brangus jam<br />

p<strong>ir</strong>masis vaidmuo – Greminas. Taip pat<br />

Me stofelis, kurį solistas sukūrė būdamas<br />

vos dvidešimt trejų su puse <strong>ir</strong> dainavo<br />

daugiau nei 38 metus. Iš Lietuvoje<br />

sukurtų nepaprastai brangus Pilypas.<br />

„Vaidmenys – kaip vaikai, – sako Kuprys.<br />

– Turiu jų devyniasdešimt: 89 sūnus<br />

<strong>ir</strong> vieną dukrą (Freken Bok Vygando<br />

Telksnio operoje Mažylis. – Aut. past.)“<br />

(Rinkos aikštė, 1998).<br />

Kita muzikos troškulį malšinanti solisto<br />

veiklos sritis – koncertai. Nuolatinė<br />

dainininko kūrybinės veiklos partnerė<br />

– žmona pianistė Melita Diamandidi, ilgametė<br />

Muzikos <strong>ir</strong> teatro akademijos docentė.<br />

Anot Bruverio, veiklos stabilumo,<br />

programų įva<strong>ir</strong>ovės požiūriu tai vienas<br />

itin pažymėtinų ansamblių, p<strong>ir</strong>masis atlikęs<br />

nemažai naujų lietuvių kūrinių, pelnęs<br />

pasitikėjimą <strong>ir</strong> palankumą. Koncertiniame<br />

Kuprio repertuare – Bacho Mišios<br />

h-moll, Mozarto <strong>ir</strong> Verdi Requiem, Ludwigo<br />

van Beethoveno Missa solemnis,<br />

kai kurie Georgo Friedricho Handelio,<br />

2<br />

Jubiliejus<br />

Josepho Haydno religiniai kūriniai, Eduardo<br />

Balsio oratorija Nelieskite mėlyno<br />

gaublio, Juzeliūno simfonija-oratorija<br />

Cantus magni cat, Jeronimo Kačinsko,<br />

Vytauto Juozapaičio <strong>ir</strong> kitų autorių kantatos.<br />

Taip pat apie 300 solo koncertų,<br />

kurių programas sudarė Beethoveno,<br />

Franzo Schuberto <strong>ir</strong> kitų romantikų, lietuvių<br />

kompozitorių dainos, Hugo Wolfo,<br />

Musorgskio, Dmitrijaus Kabalevskio,<br />

Dmitrijaus Šostakovičiaus, Georgijaus<br />

Sv<strong>ir</strong>idovo, Liongino Abariaus, Valentino<br />

Bagdono, Felikso Bajoro, Vytauto<br />

Barkausko, Vytauto Jurgučio, Vytauto<br />

Klovos <strong>ir</strong> kitų kompozitorių dainų ciklai<br />

(Muzikos barai, 2007).<br />

Vincentas Kuprys yra aktyvus kultūros<br />

veikėjas, Vlado Jakubėno draugijos narys,<br />

<strong>Lietuvos</strong> muzikų sąjungos narys,<br />

<strong>Lietuvos</strong> <strong>ir</strong> Graikijos ekonominio <strong>ir</strong><br />

kultūrinio bendradarbiavimo draugijos<br />

steigėjas <strong>ir</strong> p<strong>ir</strong>masis prezidentas, vienas<br />

Czesławo Miłoszo gimtinės fondo steigėjų,<br />

Kėdainiečių klubo prezidentas.<br />

1998 m. jis apdovanotas <strong>Lietuvos</strong> didžiojo<br />

kunigaikščio Gedimino V laipsnio<br />

ordinu, yra šio ordino kavalierių<br />

draugijos p<strong>ir</strong>mininkas.<br />

Nuoš<strong>ir</strong>džiai sveikiname Vincentą Kuprį<br />

jubiliejaus proga, kartu prisimindami<br />

Sigito Krivicko <strong>Lietuvos</strong> <strong>operos</strong> ąžuolo<br />

kūrybos 40-mečiui sk<strong>ir</strong>tas eiles:<br />

Dėkojam likimui, kad lemta<br />

Pažinti mums Kuprį Vincentą,<br />

Jo nuostabų bosą g<strong>ir</strong>dėti,<br />

Lyg varpą iš marių gelmės,<br />

Ataidintį nuo Skerdmės,<br />

Kai ima paš<strong>ir</strong>džiai v<strong>ir</strong>pėti... (1999)<br />

In memoriam<br />

Rimas Geniušas mėgdavo apie žinomą<br />

žmogų papasakoti kokią nors smulkmeną,<br />

neatitinkančią įsitv<strong>ir</strong>tinusios<br />

nuomonės. Kartais tai būdavo panašu<br />

į Balio Dvariono postringavimus, nors<br />

jis nekurdavo kompozitoriaus pamėgtų<br />

kalambūrų, tik savaip (lyg koks kitoks<br />

režisierius) išlaikydavo situacijų teatriškumą.<br />

Taip sužinodavome apie praeities<br />

akim<strong>ir</strong>kas, kurių anuomet dažnas nebūtų<br />

pastebėjęs arba bemat pam<strong>ir</strong>šęs.<br />

Jis buvo teatro žmogus, stebėjo gyvenimą,<br />

rankiojo kasdienybės pilkumą dabinančius<br />

perliukus.<br />

Mėgdavo <strong>ir</strong> pats susikurti nestandartinių<br />

situacijų. 1944 m. liepą, frontui artėjant<br />

prie Kauno, sumanė panemunėm pėsčias<br />

nueiti į Ilguvos dvarą. Jo mama išsigando,<br />

nes vokiečiai, sučiupę tokį šubertiškai<br />

romantinį klajūną, galėjo išvežti į<br />

darbus arba išsiųsti į frontą. Bet klajūnas,<br />

pakeliui Vilkijoje pernakvojęs pas giminaitį<br />

kunigą, po dviejų dienų laimingai<br />

pasiekė Ilguvą. Pasisvečiavęs sename<br />

dvare pas Beatričę Grincevičiūtę, grįžo į<br />

kaimą, kur tą grėsmingą vasarą glaudėsi<br />

Geniušų šeima. Frontui jau kaip reikiant<br />

dundant, jaunajam Kauno <strong>operos</strong> akompaniatoriui<br />

vis dėlto teko patūnoti nuošalėje.<br />

Daugybė teatro kolegų pasitraukė į Vokietiją.<br />

Senasis Mykolas Bukša rudenėjant<br />

budėjo Miesto sode, užrašinėdamas<br />

pasilikusius teatro kolegas. Tikriausiai<br />

džiaugėsi, kad neišvyko Rimas Geniušas.<br />

Kaip laisvai, išsyk jis skambina nepažįstamas<br />

partitūras! Bukša, teatro d<strong>ir</strong>igentas<br />

iš prigimties <strong>ir</strong> išsilavinimo, turėdamas<br />

didžiulę pat<strong>ir</strong>tį, matė šį jauną pianistą<br />

puikiai jaučiant įva<strong>ir</strong>ių operų dvasią. Tai<br />

rodė <strong>ir</strong> jo darbo su solistais rezultatai.<br />

Buvo 1945 m. gruodis, kai Kaune prie<br />

Žuvų turgaus pamačiau a šą, skelbiančią<br />

Sevilijos k<strong>ir</strong>pėjo spektaklį, kurį d<strong>ir</strong>iguos<br />

debiutuojantis Rimas Geniušas. Žinojau,<br />

kad tai pedagogo, mano tėvo bendradarbio<br />

(sunkiu momentu mums jautriai padėjusio)<br />

Juozo Geniušo sūnus. Nuėjome<br />

ne į tą p<strong>ir</strong>mą spektaklį, o kiek vėliau. Iš<br />

šoninio balkono stebėjau rečitatyvams<br />

pianinu akompanuojančią Margaritą<br />

Dvarionaitę. Jos dėdės Balio Dvariono<br />

klasėje debiutuojantis d<strong>ir</strong>igentas tą patį<br />

pavasarį buvo įgijęs pianisto diplomą.<br />

Mat nuostabusis fortepijono pedagogas<br />

Vladim<strong>ir</strong>as Ružickis, pas kurį debiutantas<br />

keletą metų mokėsi, jau buvo kažkur<br />

Vakaruose.<br />

Bukša gabųjį pianistą skatino rinktis d<strong>ir</strong>igavimą<br />

<strong>ir</strong> rimtai juo susidomėti. Senojo<br />

maestro vadovaujamas, Rimas Geniušas<br />

1948 m. pavasarį įgijo d<strong>ir</strong>igento diplomą.<br />

Kitąmet prasidėjo stažuotė Leningrade.<br />

Ji suteikė galimybę tobulinti d<strong>ir</strong>igavimo<br />

techniką. Vėliau ypač pagarbiai minėdavo<br />

profesorių, kurio pavardę tardamas<br />

k<strong>ir</strong>čiuodavo galinį skiemenį – Jelcyn,<br />

taigi jis nebuvęs Rusijos prezidento bendrapavardis.<br />

Šiame mieste, kurį jo tėvai vadindavo Petrapiliu,<br />

Rimas Geniušas gimė 1920 m.<br />

rugpjūčio 28 d. Kaip tik tomis dienomis<br />

Kaune būrelis entuziastų ryžosi sukonkretinti<br />

lietuviškos <strong>operos</strong> scenos<br />

idėją <strong>ir</strong> nusprendė imtis Traviatos –<br />

<strong>operos</strong>, kuriai paskutinę tų pačių metų<br />

dieną Lietuva de facto suteikė antrąją<br />

pilietybę. Sutelkusi daugybę prasmių<br />

(jos autorius nustebtų išg<strong>ir</strong>dęs, kokių),<br />

ji mūsų sąmonėje stojosi bemaž šalia<br />

Laisvės paminklo Kaune. Taigi Rimui<br />

Geniušui buvo lemta pad<strong>ir</strong>iguoti 447<br />

Traviatos spektaklius, 42 iš jų – palydint<br />

senuosius metus.<br />

Porą metų stažuodamasis gimtajame<br />

mieste, jis trisdešimt kartų apsilankė<br />

Ermitaže. Kažin ar profesinės brandos<br />

skonį pajutusiam d<strong>ir</strong>igentui kelionės po<br />

Europą būtų suteikusios tiek įspūdžių <strong>ir</strong><br />

dvasios peno, kiek jo gavo labai savaip<br />

įsigyvendamas į paveikslų realybę, klajodamas<br />

po įva<strong>ir</strong>ias vietas, persikeldamas į<br />

nutolusį laiką.<br />

Rimas Geniušas puikiai pasijusdavo senuose,<br />

„euroremontų“ nesudarkytuose<br />

namuose. Turėjome progą aplankyti tokiame<br />

būste gyvenančius mano bičiulius<br />

Kaune, tik įspūdžių tuokart neišg<strong>ir</strong>dau.<br />

O jau smarkiai negaluodamas sakė, kad<br />

norėtų vėl patekti į „aną kambarį“ mediniame,<br />

daug ką menančiame name <strong>ir</strong><br />

kokias tris valandas pabūti jame vienas.<br />

Skaitant originalo kalba kitaip suartėjama<br />

su autoriais. Jameso Joyce’o Ulisses,<br />

skaitytas du kartus, panyrant, kiek<br />

supratau, į atsiveriančias naujas būties<br />

sampratas. Tos knygos prasmes deramai<br />

perteikia tik to rašytojo vartota anglų<br />

kalba, apaugusi skoliniais <strong>ir</strong> kitur to-<br />

LUX<br />

kia neaptinkama. Panašiai buvo įnikęs<br />

skambinti Wagnerį – gal <strong>ir</strong>gi taip, lyg<br />

skaitytų knygą, tarsi jos autoriui esant<br />

čia pat. Regis, jam dažnokai knietėdavo<br />

su jais pasiginčyti, bet netiesioginė tokių<br />

asmenybių kaip Carlas Gustavas Jungas<br />

draugija jam darėsi vis būtinesnė. Ar su<br />

šiuo žmogaus prigimties slėpinių tyrėju<br />

mintyse bendraudavo vokiškai? Linkstu<br />

manyti, kad taip.<br />

Aukštame jo kabinete įrengtoje vienutėje,<br />

į kurią patenkama lipant kopėčiomis,<br />

gal leisdavosi į dialogus su savimi. Apie<br />

juos nekalbėdavome, tai jau buvo praeitis.<br />

Miegoti vienutėje pamėgo iš Kauno<br />

atvykstanti anūkė Marija, apačioje budint<br />

varpams, kurie suskamba Onutės<br />

Narbutaitės oratorijoje Centones meae<br />

urbi.<br />

Senasis europietiškumas, bedvasės naujųjų<br />

turčių <strong>ir</strong> bukų bastūnų gyvensenos<br />

priešybė, įsibuvo Irenos <strong>ir</strong> Rimo Geniušų<br />

bute. Jame gera jausti savą, šiaurietišką<br />

mėnesių kaitą. Žiemos vakarais ponia<br />

Irena balsu skaito Kristijono Donelaičio<br />

Metų fragmentus. Amžinosios šviesos –<br />

lux aeterna – akim<strong>ir</strong>kos. Vasaromis salono<br />

durys atveriamos į pilną žiedų balkoną.<br />

Ar laikas tada stabteli, ar greitėja?<br />

Kokias čia tebetvyrančias mintis jis tęsia?<br />

Gal tokias, kur mįslių <strong>ir</strong> daugtaškių lieka<br />

daugiau negu atsakymų.<br />

aeterna<br />

D<strong>ir</strong>igentas Rimas Geniušas<br />

Irena <strong>ir</strong> Rimas Geniušai prieš daugelį metų<br />

30<br />

Vincentas Kuprys: 1. Pilypas operoje Don Karlas, 2. Su žmona Melita Diamandidi <strong>ir</strong> dukra Eugenija Kupryte. Asmeninio archyvo nuotraukos<br />

31<br />

Edmundas<br />

Gedgaudas

Istorijos puslapiai<br />

Antano<br />

KUČINGIO<br />

aiai aiai<br />

Kristina<br />

Mikuličiūtė-<br />

Vaitkūnienė<br />

Bravissimo tęsia<br />

bendradarbiavimą<br />

su Miko <strong>ir</strong> Kipro<br />

Petrauskų lietuvių<br />

muzikos muziejumi<br />

<strong>ir</strong> siūlo antrą (po Kipro<br />

Petrausko laiškų,<br />

2011 Nr. 1–2)<br />

publikaciją<br />

1 Romualdas Kaupelis<br />

(1905–1953), Viktorijos<br />

Kaupelienės vyras, m<strong>ir</strong>ęs<br />

sovietų lageryje.<br />

2 Antano Kučingio duktė<br />

Rasa Šleinienė (1923 m.<br />

spalio 18 d.–2007 m. lapkričio<br />

18 d.).<br />

3 Viktorija Kaupelienė<br />

(1905–2001), Marijos<br />

Magdalenos Kučingienės<br />

sesuo.<br />

4 Kalbama apie sūnų Algimantą,<br />

kuris tuo metu<br />

dar kalėjo Vorkutos lageryje.<br />

5 Marija Magdalena,<br />

1948 m. kovo 1 d. atleista<br />

iš Švietimo skyriaus<br />

inspektorės pareigų,<br />

slapstėsi Suvalkijoje, kol<br />

įsidarbino Verpenos<br />

mokykloje mokytoja. Ji<br />

laikė karvę, kiaulių, vištų,<br />

augino daržoves, vaisius<br />

<strong>ir</strong> produktais gelbėjo lageriuose<br />

<strong>ir</strong> tremtyje atsidūrusius<br />

saviškius. Siuntinius,<br />

taip pat pinigines<br />

perlaidas išsiųsdavo jos<br />

sesuo Kaupelienė Kučin-<br />

Antanas Kučingis – Me stofelis Charles’o Gounod<br />

operoje Faustas, Vilnius, 1977 m.<br />

Antanas Kučingis (1899–1983) – <strong>Lietuvos</strong><br />

bosų karalius, kaip yra sakęs pedagogas<br />

<strong>ir</strong> režisierius Petras Oleka. Savo<br />

įspūdingu dainavimu <strong>operos</strong> spektakliuose<br />

<strong>ir</strong> koncertuose jis nusipelnė ne<br />

tik savo ištikimų gerbėjų, bet <strong>ir</strong> visų,<br />

kuriems bent kartą teko jo klausytis,<br />

pagarbos. Kučingis buvo ne tik dainininkas,<br />

bet <strong>ir</strong> <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės<br />

karininkas, karo topografas. Nors jam<br />

teko <strong>ir</strong> politinio kalinio dalia, visuomet<br />

išliko drąsus kovotojas už lietuvybę.<br />

P<strong>ir</strong>mieji du Kučingio kūrybos dešimtmečiai<br />

buvo nepaprastai produktyvūs<br />

– iki 1947 m. jis sukūrė 60 vaidmenų.<br />

Įva<strong>ir</strong>ialypis talentas pelnė jam didžiulį<br />

pasisekimą Lietuvoje bei gastroliuojant<br />

užsienyje.<br />

Deja, 1948 m. Kučingio šlovės kelias<br />

nutrūko. Aštuonerius metus jis praleido<br />

šiaurinės Rusijos lageriuose, o paskutiniai<br />

gyvenimo dešimtmečiai grįžus į<br />

Lietuvą dėl sovietų valdžios represijų<br />

nebuvo tokie kūrybingi. Nors jautėsi<br />

kupinas kūrybinių jėgų, Vilniaus <strong>operos</strong><br />

<strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatre jam buvo leista dainuoti<br />

tik penkerius metus. Vėliau dar<br />

pas<strong>ir</strong>odydavo Kauno muzikinio teatro<br />

spektakliuose, koncertuose. 1977 m.<br />

pakviestas V<strong>ir</strong>gilijaus Noreikos dainavo<br />

Me stofelį Akademiniame <strong>operos</strong> <strong>ir</strong><br />

<strong>baleto</strong> teatre.<br />

Miko <strong>ir</strong> Kipro Petrauskų lietuvių muzikos<br />

muziejuje saugomas Antano Kučingio<br />

fondas – per 3700 eksponatų,<br />

kuriuos padovanojo pats dainininkas,<br />

jo vaikai – sūnus Algimantas Kučingis,<br />

duktė Rasa Šleinienė – <strong>ir</strong> kiti asmenys.<br />

Nuotraukos, laiškai, dokumentai, asmeniniai<br />

daiktai byloja apie įva<strong>ir</strong>iaspalvę<br />

talentingo menininko asmenybę,<br />

dramatišką jo gyvenimo kelią sudėtingu<br />

istoriniu laiku.<br />

Šių eilučių autorė rengia knygą Antanas<br />

Kučingis. Laiškai. Dokumentai.<br />

Atsiminimai, kurios tikslas – pateikti<br />

skaitytojams dalį archyvinės medžiagos<br />

iš Antano Kučingio palikimo.<br />

Bravissimo žurnalo skaitytojams siūlome<br />

du Antano Kučingio laiškus iš būsimos<br />

knygos. Laiškai skelbiami p<strong>ir</strong>mą<br />

kartą.<br />

Žmonai Marijai Magdalenai<br />

Kučingienei<br />

[Į Lietuvą]<br />

[Omskas]<br />

1953 spalių 21 d.<br />

Dute, brangiausioji mano! Kaip neapsakomai<br />

pasiilgau tavęs, kaip trokštu<br />

tave sveiką gyvą priglausti prie š<strong>ir</strong>-<br />

dies, išbučiuoti, pasiskųsti, pasiguosti<br />

tau vienai brangiajai. Štai jau greitai<br />

šeši metai nuo tos dienos, kai išplėšė<br />

mus iš namų, iš brangios mūsų tėviškės<br />

žemės. Visa praeitis, kartais tokia<br />

tolima, lyg sapnas seniai, labai seniai<br />

jaunystėje sapnuotas, o kartais visa tai,<br />

kas buvo taip ryškiai arti, kad, regis,<br />

net tavo balsą g<strong>ir</strong>džiu, kiekvieną tavo<br />

veido bruožą, tavo plaukų garbaną<br />

matau, jaučiu tave visa savo š<strong>ir</strong>dimi.<br />

Koks baisus, m<strong>ir</strong>tingas šis gyvenimas<br />

čia, kokia keista aplinka, kokie šlykštūs<br />

padarai, žmogaus vardą turintieji, valdo<br />

<strong>ir</strong> kankina mus, o <strong>ir</strong> tenai namie jų<br />

nestinga. Išskaitau jų vardus <strong>ir</strong> darbus<br />

vadinamoje spaudoje. Kas gali apsakyti<br />

tą baisią nostalgiją, tą pasiilgimą, tą nerimą<br />

<strong>ir</strong> kartų graudulį, slegiantį <strong>ir</strong> šiaip<br />

jau nemielą senatvę. Taip kartais noriu<br />

pasiskųsti, išsiverkti gailiai, graudžiai<br />

kaip prie motinos š<strong>ir</strong>dies.<br />

Matau tave sapnuose kaip pasakų karalaitę,<br />

bet vis kažkokioje tamsoje. Visi<br />

sapnai be saulės, be dienos šviesos,<br />

nuolat tamsoje.<br />

Ir paskutinį kartą mačiau tave juodais<br />

plaukais, baltu veidu, kaip visada rimtą,<br />

truputį besišypsančią, bet tamsoje.<br />

Beveik visų laiškų ar siuntinių gavimas<br />

surištas su sapnais, o jie visada tik<br />

tamsoje. Pasąmonės jutimams, kaip <strong>ir</strong><br />

lakiajai minčiai, nėr užtvarų, nėr atstumų,<br />

nėr kalėjimų, nėr ribų. Dažną<br />

vakarą guldamas į vargingą savo gultą<br />

viliuosi nors sapne ištrūkti iš šio „apsupimo“<br />

<strong>ir</strong> pagyventi bent sapnuose kitu<br />

gyvenimu, pajusti tą amžiną nenutraukiamą<br />

ryšį, kuris riša mus <strong>ir</strong> bus, kol<br />

plaks š<strong>ir</strong>dis, kol plazdės gyvybė.<br />

Likimas atsiėmė savo duoklę iš mūsų<br />

namų. Jau nebegrįš tėvelis, nebegrįš<br />

Romulis 1 , o gal <strong>ir</strong> dar kai kas. Bet grįš<br />

kiti, sveiki gyvi <strong>ir</strong> laisvi, į laisvą žemę,<br />

į brangią mūsų tėvynę. Esu rašęs tetulės<br />

vardu motutei laišką, bet ar gavo, –<br />

nežinau. Prašau tave, brangioji mano,<br />

pasveikinki ją, paguoski nors laišku,<br />

jeigu pati negali aplankyti. Aš atsimenu,<br />

su kokiu nerimu ji laukdavo manęs<br />

namuose paskutiniais metais, kaip<br />

džiaugdavosi, kai galėdavau suraminti,<br />

nuteikti ateičiai. Niekuomet aš Jūs trijų,<br />

mano brangiųjų Motinų, negaliu<br />

užm<strong>ir</strong>šti. Dienas naktis Motulę, Tave<br />

<strong>ir</strong> Rasulę 2 matau; Dievulio Motinai už<br />

jus meldžiuosi. Leiski, Dievuli, man<br />

namo grįžti <strong>ir</strong> Jus sveikas gyvas išvysti!<br />

Esu sveikas. Pražilau visiškai, bet plaukų<br />

spalva dabar nep<strong>ir</strong>maeilis reikalas,<br />

nes jokio ilgo plauko ši valdžia turėti<br />

neleidžia. Jokios mantos man nereikia.<br />

Siuntinius gaunu, laiškus, laikraščius<br />

taip pat. 11 d. spalių gavau tavo laišką,<br />

rašytą 2 d. spalių, šiandien gavau Vikos<br />

3 laišką, rašytą 11 d. spalių. Apgailestauju<br />

jūsų karvutę, bet nenusiminki,<br />

Dievulio valia! Jeigu jis grįš (netikiu),<br />

tas mano brangus berniukas 4 , kas jo<br />

laukia, ką jis veiks. Nežinau, nežinau…<br />

Tegu man parašo! Lauksiu. Už viską<br />

š<strong>ir</strong>dingai dėkoju <strong>ir</strong> bučiuoju tavo baltas<br />

rankeles. Kiekvienas daiktelis, obuolėlis<br />

ar kąsnelis Tavo <strong>ir</strong> Vikos rankelių<br />

<strong>ir</strong> rūpestėlio atomų atneša <strong>ir</strong> visa tai<br />

ne tik medžiaginės, bet dar <strong>ir</strong> didesnės<br />

dvasinės paramos suteikia 5 . Ačiū<br />

Aukščiausiajam, ačiū Tau, brangioji<br />

mano gyvenimo žvaigždele, kuri spindi<br />

man <strong>ir</strong> užu šimtų šimtų mylių. Taip<br />

pat gavau šiandien <strong>ir</strong> Aleksiuko 6 laišką,<br />

rašytą 2 d. sp. Bučiuoju! Sudiev! Prašau<br />

rašyti. Prašau sveikinti p. Antanėlę 7<br />

<strong>ir</strong> p. Zub. 8 , Katelę 9 , Juozą 10 , Barzdą 11 !<br />

Ant.<br />

Svainei Viktorijai Kaupelienei<br />

[Į Lietuvą]<br />

[Omskas]<br />

1956.I.13.<br />

Viktule š<strong>ir</strong>dele, mieloji mano,<br />

Ačiū už siuntinį, pasiųstą 24.XII <strong>ir</strong> už<br />

14.XII laišką, kurį gavau kiek anksčiau.<br />

Esu sveikas <strong>ir</strong> sotus. Iš pav<strong>ir</strong>šiaus net<br />

dažas ne visai nusitrynė, bet viduje yra<br />

tokia vieta, kurioje įsiveisė trandis ar<br />

gal k<strong>ir</strong>varpa, <strong>ir</strong> ji dusliai skambėdama<br />

griauna tv<strong>ir</strong>tovę. Juk visi tie mielieji<br />

tavieji receptai sveikatos <strong>ir</strong> nuotaikos<br />

taupymui labai gajūs <strong>ir</strong> gyvybingi, bet<br />

kai vyksta amžinas medžiagos kitimo<br />

dėsnis, tai <strong>ir</strong> dvasia įgauna atitinkamą<br />

atspalvį. Šiuo atveju ypatingai veikia<br />

aplinka <strong>ir</strong> jos sąlygos, taigi, kaip<br />

bebūtum stiprus, analizo rezultatas<br />

duoda efektingą atvaizdą blogiui. Atvaizdas<br />

gi nesukelia ypatingo džiaugsmo.<br />

Pavyzdys: turiu apvalų kišeninį<br />

veidrodėlį (skilusį), kuriame matau<br />

savo liūdną plikės pūką, pakibusius<br />

paakius <strong>ir</strong> dažniausiai – kiauliškai<br />

neskustą barzdą. Visi šie veido plotai<br />

toje stiklo šukėje nesutelpa, <strong>ir</strong> juos apžvelgiu<br />

pask<strong>ir</strong>ai, taigi <strong>ir</strong> viso pasenimo<br />

komplekso vienu žvilgsniu nematau.<br />

Kartais nueinu frizerijon pasik<strong>ir</strong>pti,<br />

kur dvelkia civilizacijos kvapai <strong>ir</strong> rikiuojasi<br />

knygos didumo stiklai. Juose<br />

telpa visas prarūgęs <strong>ir</strong> sus<strong>ir</strong>aukęs marmūzas,<br />

<strong>ir</strong> kai prieš jį pastudijuoju galimąjį<br />

įvykdyti makilažą, tai prisieina<br />

su kartėliu konstatuoti, kad tik velniui<br />

tinka čielybėje snukis, t. y. vargingas,<br />

nuskuręs Me stofelio pasityčiojimas.<br />

Taigi jau kuris laikas bandau kibti į<br />

likusį mano amploi vaidmenį <strong>ir</strong> jį savyje<br />

žadinti, <strong>ir</strong> visais būdais auklėti, <strong>ir</strong><br />

stiprinti, nes kiti personažai jau per<br />

mano gyvenimo upelį perplaukė. Šis<br />

sinjoras liko šiapus, kad <strong>ir</strong> raukšlėtas,<br />

kad <strong>ir</strong> su klibančiais dantimis, bet<br />

visgi bent su velnio pretenzijomis,<br />

o tose jo pretenzijose slypi viena<br />

detalė – tai būtent stengtis juoktis,<br />

gal teisingiau – kvatoti mechaniškai,<br />

d<strong>ir</strong>btinai, netgi pačiam iš savęs.<br />

Šią priemonę reikia ištobulinti<br />

tiek, kad, net v<strong>ir</strong>stant aukštyn<br />

kanopomis, galima būtų tik<br />

pasižvengti iš visko, <strong>ir</strong> tiek.<br />

Pastaraisiais metais buvo tiek<br />

nevykusių tūpimų, tiek nusivylimų<br />

<strong>ir</strong> pramojimų, kad jau<br />

nežinau, ką <strong>ir</strong> besakyti. Bet kai<br />

kyla ginčas su mano optimistu,<br />

aš jį suriečiu į ožio ragą, panaudojęs<br />

tą likusią man sinjoro<br />

kaukę. Ir dažnai matau,<br />

kaip tai blogai jį ar kurį kitą<br />

veikia. Reikia pasakyti tiesą,<br />

<strong>ir</strong> sau nuo to darosi nešvanku<br />

kartais. Žinoma, visa tai<br />

tik svaičiojimai, bet <strong>ir</strong> visas<br />

pastarasis gyvenimas – ne<br />

kas kita. Na, žinoma, <strong>ir</strong> visame<br />

pasaulyje viešpatauja<br />

šlykštus dviveidiškumas <strong>ir</strong><br />

svaičiojimai po kuria nors<br />

kauke. Man tai <strong>ir</strong>gi šioks<br />

toks pasiguodimas vis didėjančia<br />

tuštybe.<br />

Aš nuolat matau Laimuškėlės–Ramuškėlės<br />

12<br />

nuotrauką Palangoje –<br />

bevalgančias ant laiptų<br />

vyšnias, – <strong>ir</strong> taip neapsakomai mane<br />

traukia į tokią kompaniją, kad kai<br />

gaunu Rasužės vaikučių fotogra jas,<br />

negaliu atsižiūrėti, net garsiai sau vienas<br />

kalbu. Tu, mieloji mano, esi kukli<br />

<strong>ir</strong> nenori man į akis pasakyti, kad aš<br />

jau senelis esu <strong>ir</strong> todėl toks traukimas<br />

vyksta. Sveikina tave mano draugužis<br />

13 <strong>ir</strong> linki laimės. Bučiuoju <strong>ir</strong> aš tavo<br />

brangias baltas rankeles tūkstančius<br />

kartų <strong>ir</strong> sakau – būk sveika! Ant.<br />

Antanas Kučingis – Varlaamas Modesto Musorgskio<br />

operoje Borisas Godunovas. Nuotraukos<br />

iš M. <strong>ir</strong> K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus<br />

gio tetos Agotos Bakūnienės<br />

vardu.<br />

6 Aleksandras Aleksandras Šleinys (g. (g.<br />

1914 m.), dainininkas,<br />

muzikos <strong>ir</strong> teatro veikėjas,<br />

ekonomistas, Kučingio<br />

žentas.<br />

7 Antanina Leimontaitė<br />

Leimontaitė<br />

(1906–1969), aktoriaus,<br />

politinio kalinio Vinco<br />

Steponavičiaus (1898–<br />

1958) žmona.<br />

8 Matilda Zubrienė, gydytoja.<br />

9 Kotryna Mardosienė<br />

(1903–1997), Marijos<br />

Magdalenos Kučingienės<br />

sesuo.<br />

10 Juozas Ambrasas<br />

(1900–1973), Kučingienės<br />

brolis.<br />

11 Stasys Mardosas, Kučingienės<br />

sesers Kotrynos<br />

vyras, teisininkas,<br />

konsp<strong>ir</strong>acijos sumetimais<br />

pramintas Barzda.<br />

12 Viktorijos Kaupelienės<br />

dukterys.<br />

13 Antanas Miškinis<br />

(1905–1983), poetas, kalėjęs<br />

kartu su Kučingiu.<br />

32 33

Galbūt jau žinote, kad opera ats<strong>ir</strong>ado apie 1600 m. Italijoje, Florencijos didikų<br />

rūmuose. Iš pradžių buvo kuriamos tik rimtosios <strong>operos</strong> – opera seria, jų<br />

siužetai daugiausia rėmėsi antikos mitais. Tačiau 18 a. ats<strong>ir</strong>ado <strong>ir</strong> komiškoji<br />

opera – opera bu a. Ji gimė iš komiškų intermedijų, vaidintų per pertrauką<br />

tarp rimtosios <strong>operos</strong> veiksmų. Beje, taip buvo parodyta <strong>ir</strong> Giovanni Batistos<br />

Pergolesi Tarnaitė ponia, nuo kurios premjeros 1733 m. <strong>ir</strong> prasidėjo <strong>operos</strong><br />

bu a istorija. LNOBT scenoje rodomos Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro<br />

vedybos – taip pat komiškoji opera. Jos, kaip <strong>ir</strong> kitų komiškųjų operų, veikėjai<br />

yra atkeliavę iš itališkosios commedia dell’arte – kadaise triukšmingose mugėse<br />

rodytų kaukių vaidinimų.<br />

Apie commedia dell’arte pasakoja Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytoja<br />

Eglė Valantinienė <strong>ir</strong> šios mokyklos mokiniai.<br />

Kauno 1-oji muzikos mokykla nuo 1998 m. vykdo tęstinį projektą Pažintis su<br />

Nacionaliniu <strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatru. Kasmet atidžiai nagrinėjame teatro repertuarą<br />

<strong>ir</strong> išs<strong>ir</strong>enkame veikalus, kurie būtų ne tik malonūs žiūrėti, bet <strong>ir</strong> padėtų<br />

pažinti nauja, praplėsti ak<strong>ir</strong>atį. Šio sezono pradžioje dėmesį patraukė Estijos<br />

nacionalinės <strong>operos</strong> atvežta Sergejaus Proko evo opera Meilė trims apelsinams,<br />

perteikianti commedia dell’arte dvasią.<br />

Commedia dell’arte temai mokymo programoje sk<strong>ir</strong>ta nedaug vietos. Tačiau pastebėjome,<br />

kad ji žadina mokinių smalsumą, emocijas, yra susijusi su literatūra,<br />

daile, turtina vaizduotę <strong>ir</strong> kelia daug klausimų. Todėl sumanėme dar vieną integruotą<br />

projektą Commedia dell’ arte <strong>ir</strong> jos atgarsiai mene, o jo ašimi pas<strong>ir</strong>inkome<br />

operą Meilė trims apelsinams.<br />

Rinkdami medžiagą apie commedia dell’arte, sužinojome, kad visiems pažįstamo<br />

Arlekino (Triufaldinas, Pjero, klounas) kostiumas toks spalvingas todėl, kad<br />

šykštus ponas savo tarnui jį pasiūdino iš skiaučių. O Daktaras nešioja kaukę su<br />

ilgu, įva<strong>ir</strong>ių žolelių prikimštu snapu, kad lankydamas ligonius apsisaugotų nuo<br />

maro <strong>ir</strong> kitų per kvėpavimo takus plintančių ligų.<br />

Nagrinėdami komedijos dell’arte personažus Arlekiną, Triufaldiną, Pantalonę,<br />

Daktarą, Kolombiną, Pulčinelą, Tartalją <strong>ir</strong> kitus, mokiniai patys kūrė <strong>ir</strong> gamino<br />

kaukes. Taip žaismingai buvo sprendžiamos mokinių pasitikėjimo savimi, sav<strong>ir</strong>ealizacijos<br />

problemos. Kalbėjomės, kas tai yra kaukė, ką reiškia būti su ja <strong>ir</strong> be<br />

jos. Kaukė ne tik leidžia pasislėpti, bet <strong>ir</strong> padeda užmegzti pažintį, suteikia naujų<br />

galimybių.<br />

Commedia dell’arte dvasią atskleidžia įva<strong>ir</strong>ūs menai. Pasižvalgę plačiau moksleiviai<br />

atsekė jos motyvų dailėje (Honoré Daumier Klajojantys aktoriai, Georges’o<br />

Seurat C<strong>ir</strong>kas, Pablo Picasso Keliaujantys c<strong>ir</strong>ko artistai, Joano M<strong>ir</strong>ó Arlekino<br />

karnavalas), muzikos istorijoje (Giuseppe’s Verdi <strong>operos</strong> Kaukių balius, Rigoletas,<br />

Ruggero Leoncavallo Pajacai, Igorio Stravinskio baletai Petruška <strong>ir</strong> Pulčinela,<br />

Arnoldo Schönbergo vokalinis ciklas Mėnulio Pjero, Roberto Schumanno<br />

fortepijoninės variacijos Karnavalas, Gary Bachlundo 13 etiudų fortepijonui La<br />

commedia dell’arte) <strong>ir</strong> lietuvių literatūroje (Henriko Radausko, Alfonso Nykos-<br />

Niliūno, Aido Marčėno lyrika).<br />

Tad į teatrą mokiniai vyko jau susipažinę su commedia dell’arte žanru, personažais,<br />

jų kaukėmis, aptarę Proko evo <strong>operos</strong> muzikinę kalbą, o svarbiausia<br />

– perpratę alegorinę Carlo Gozzi pjesę Meilė trims apelsinams. Tai puiki daugiasluoksnė<br />

pasaka (vaidinimas vaidinime), kurią <strong>ir</strong> suaugusiesiems reikia padėti<br />

suvokti. Vien <strong>operos</strong> siužeto maža. Kaip ieškant didelio lobio reikia įveikti<br />

daugybę kliūčių, taip <strong>ir</strong> publika turėjo spręsti rebusus. Spektaklio programėlėje<br />

(jos tekstas buvo beveik vien tik estų kalba) atskleistos commedia dell’arte sąsajos<br />

su Proko evo opera Meilė trims apelsinams, 18 a. dramaturgų Gozzi <strong>ir</strong> Carlo<br />

Goldoni kovos detalės, kurios, beje, atsispindi <strong>ir</strong> Gozzi pjesėje Meilė trims apelsinams.<br />

Estiška programėlė nesutrukdė suvokti <strong>operos</strong> kaip lobio. Esame įsitikinę,<br />

kad kaip solistai <strong>ir</strong> kiti atlikėjai ruošiasi spektaklį perteikti, taip <strong>ir</strong> žiūrovai turi<br />

norėti <strong>ir</strong> rengtis jį priimti. Pas<strong>ir</strong>engę galėjome mėgautis spektakliu, vertinti jo<br />

režisūrinį sprendimą <strong>ir</strong> t. t. Laikydamiesi tokios nuostatos, dar namie išnagrinėjome<br />

linksmą Gozzi parodiją literatūros klausimais (L’amore delle tie melazance,<br />

1761). Trumpai priminsime, ką reiškia šios alegorinės pjesės veikėjai.<br />

Pagrindinis pjesės herojus – Kryžių šalies princas Tartalja (jis simbolizuoja<br />

Venecijos publiką), susergantis įtarumo liga. Princą norima pražudyti užnuo-<br />

Mažoji Bravissimo enciklopedija<br />

COMMEDIA DELL’ARTE<br />

Sergejaus Proko evo opera Meilė trims apelsinams, Estijos nacionalinės <strong>operos</strong> spektaklis. ENO<br />

nuotrauka<br />

dyta duona (nuobodžios eilės), kurios<br />

parūpina burtininkė Morgana (poetas<br />

Pietro Chiari). Tartalją prajuokina <strong>ir</strong> išgydo<br />

padauža Triufaldinas (gardus juokas<br />

– geriausias vaistas nuo visų ligų).<br />

Tačiau burtininkė Morgana keršija <strong>ir</strong><br />

priverčia princą pamilti tris apelsinus,<br />

kurie yra kitos burtininkės (v<strong>ir</strong>ėjos) pilyje.<br />

Po įva<strong>ir</strong>ių pasakinių nuotykių princas<br />

<strong>ir</strong> Triufaldinas suranda apelsinus.<br />

Jiems padeda magas Čelijas (Goldoni),<br />

patariantis perpjauti apelsinus ten, kur<br />

yra vandens. Čelijas turi savo planą – jis<br />

nori, kad iš apelsinuose esančių trijų<br />

karalaičių Tartalja pamiltų arba p<strong>ir</strong>mąją,<br />

Linetą, arba antrąją, Nikoletą. Tos<br />

karalaitės – tai klasicistinė tragedija <strong>ir</strong><br />

komedija, tačiau išgelbstima tik trečioji<br />

karalaitė Nineta (kaukių komedija),<br />

kuriai Tartalja suspėja paduoti vandens.<br />

Komedijos atomazgoje priešų pinklės<br />

suardomos, piktadariai nubaudžiami,<br />

o Tartalja su Nineta lieka kartu. Išvada<br />

aiški: Venecijai reikia tik komedijos<br />

dell’arte! Beje, p<strong>ir</strong>mąją karalaitę kompozitorius<br />

Proko evas savo mylimosios<br />

Linos Kodinos garbei pavadino Lineta.<br />

Mokinių įspūdžiai. Lengviausiai mokiniams<br />

sekėsi aprašyti populiarųjį<br />

maršą: „Tai valingas, ryškus energijos<br />

pliūpsnis, o visur besiskverbiantis garsas<br />

nepalieka vietos Princo liūdesiui“<br />

(Beatričė Burbaitė). Dauguma mokinių<br />

susitelkė į Princo (tenoras Martas Ma-<br />

diste) pasveikimo sceną: „P<strong>ir</strong>ma prasijuokia<br />

Princas. Vis drąsesnis <strong>ir</strong> garsesnis<br />

jo „cha cha cha“ v<strong>ir</strong>sta spalvingu visos<br />

karalystės juoku“ (Vygantas Leliuga).<br />

Kiti mokiniai įsiminė „juokingą, bet<br />

grėsmingos išvaizdos <strong>ir</strong> balso v<strong>ir</strong>ėją –<br />

bosą Martą Laurą“ (Dominykas Meištas,<br />

mokyt. Edita Matulionienė). Neliko<br />

nepastebėtas <strong>ir</strong> Fatos Morganos (Heli<br />

Veskus) „padebesiais skriejantis balsas“<br />

(Povilas Deveikis).<br />

Į projektą įsitraukę Juozo Gruodžio<br />

konservatorijos dėstytojų Rymantės<br />

Venckevičiūtės <strong>ir</strong> Eliutės Malinauskienės<br />

aukštesniųjų klasių auklėtiniai<br />

savo atsiliepimuose išskyrė kostiumų<br />

dailininkės Tatjanos Tulubjevos darbą:<br />

„Ypač įdomūs choristų kostiumai –<br />

vienodo sodraus kolorito, su įva<strong>ir</strong>iose<br />

vietose prisegtomis sk<strong>ir</strong>tingomis commedia<br />

dell’arte kaukėmis. Kiekvienas<br />

kostiumas prašėsi atsk<strong>ir</strong>o žvilgsnio. Gal<br />

todėl choreografas Edvaldas Sm<strong>ir</strong>novas<br />

rado progą sulėtinti plačiai po sceną pasklidusių<br />

choristų judesius, leisdamas<br />

mums gėrėtis šiuo reginiu“ (Paulina<br />

Pėstininkaitė).<br />

Džiaugiamės jaunųjų žiūrovų įžvalgomis,<br />

kurioms ats<strong>ir</strong>asti padėjo „namų<br />

darbai“. Tokie apmąstymai susieja<br />

kultūros reiškinį su bendruomene. Na<br />

<strong>ir</strong> kas, kad šie žiūrovai dar jauni, svarbu,<br />

kad jie auga <strong>ir</strong> tobulėja. Tai mūsų<br />

ateitis.<br />

Integruoto projekto commedia dell’arte<br />

tema <strong>ir</strong> ašis – estų opera Meilė trims<br />

apelsinams – sudarė sąlygas kūrybiškai<br />

perteikti žinias, papildė mokomąją<br />

medžiagą, kvietė gilintis, o svarbiausia<br />

– siūlė naujus istorijos pažinimo rakursus<br />

<strong>ir</strong> atnaujino mokymo strategijas,<br />

kurių svarbą pabrėžia šiuolaikinė<br />

ugdymo loso ja.<br />

Kauno 1-osios muzikos mokyklos<br />

mokinių kurtos kaukės<br />

Georges’o Seurat C<strong>ir</strong>kas, 1891 m. Paryžiaus d’Orsay muziejus.<br />

Nuotrauka iš Wikipedia<br />

Eglė<br />

Valantinienė<br />

35

Laūra<br />

Karnavičiūtė<br />

Šiuo metu Viktoras<br />

Gerasimovas ruošia<br />

Kerubino vaidmenį<br />

W. A. Mozarto operoje<br />

Figaro vedybos<br />

nytės klasė) šiemet jau baigia mokslus <strong>ir</strong><br />

po truputį kuria savo legendą: charizmatiškasis<br />

Viktoras jau spėjo atlikti vaidmenis<br />

<strong>operos</strong>e Orfėjas <strong>ir</strong> Euridikė (LNOBT),<br />

Acis <strong>ir</strong> Galatėja (Tytuvėnų muzikos festivalis),<br />

Popėjos karūnavimas (Klaipėdos<br />

valstybinis muzikinis <strong>teatras</strong>), Kserksas<br />

(LMTA), dalyvavo Gintaro Varno režisuotose<br />

madrigalinėse Claudio Monteverdi<br />

<strong>operos</strong>e Tankredžio <strong>ir</strong> Klorindos<br />

dvikova <strong>ir</strong> Nedėkingųjų šokis. Šiuo metu<br />

Viktoras rengia Kerubino vaidmenį<br />

operoje Figaro vedybos (LNOBT) – tai<br />

nuostabi intriga, turint omeny, kad pavyko<br />

aptikti tik du kontratenorus visame<br />

pasaulyje, kurie <strong>operos</strong> scenoje profesionaliai<br />

atlieka šį moterims sk<strong>ir</strong>tą išdykusio<br />

berniūkščio vaidmenį!<br />

Priešaky, neabejoju, platūs <strong>ir</strong> įspūdingi<br />

keliai, o šiandien su Viktoru šnekamės<br />

apie tai, kas jau liko už nugaros <strong>ir</strong> kuo<br />

gyvena dabar.<br />

Kaip atėjai į dainavimą? Iš karto žinojai,<br />

kad tai turi būti Tavo profesija?<br />

Manau, kad dainavimas manyje buvo<br />

pasėtas iš mažumės, tik reikėjo sulaukti<br />

tinkamo laiko šiam norui išsipildyti. Iš<br />

pradžių norėjau groti vargonais – labai<br />

žavėjo šio instrumento muzika. Tokios<br />

svajonės vedamas pradėjau mokytis<br />

skambinti fortepijonu; maniau, kad vėliau<br />

man tai padės <strong>ir</strong> vargonuoti. Vargonai<br />

buvo mano didžiulė silpnybė, nemažai<br />

koncertavau <strong>ir</strong> tiesiog negalėjau<br />

be jų gyventi. Ne visada buvo lengva<br />

gauti repeticijoms auditorijų ar salių,<br />

tačiau kantriai laukdavau <strong>ir</strong> grodavau<br />

kiekvieną pasitaikiusią akim<strong>ir</strong>ką. Kar-<br />

Pažintis<br />

Moteriškas balsas, sklindantis iš vyriško kūno, – dainuoja kontratenoras. Vieną kartą išg<strong>ir</strong>dus jo kuriamą garsą, aidas š<strong>ir</strong>dyje<br />

išlieka visą gyvenimą. Tai labai keista <strong>ir</strong> be galo subtilu, tai primena puošnius, iš Baroko epochos atėjusius <strong>ir</strong> pudra kvepiančius<br />

nėrinius, kurie gali sutrūkinėti nuo menkiausio prisilietimo. Baroko epocha – it netaisyklingos formos perlas. Panašus įspūdis<br />

kyla <strong>ir</strong> klausantis kontratenoro – <strong>ir</strong> čia tos pačios estetikos, grožio <strong>ir</strong> skaidrumo formulės. Nuo 1600 m. iki maždaug 1750 m.<br />

<strong>operos</strong> scenose karaliavę kastratai atlikdavo moterų vaidmenis, gyveno gyvenimą, panašų į šiuolaikinių populiariosios muzikos<br />

žvaigždžių, tačiau po storu pudros sluoksniu visada slėpė vaikystėje pat<strong>ir</strong>tą traumą – 18 a. vid. per vienerius metus vien Italijoje<br />

būdavo iškastruojama daugiau nei 4000 berniukų, bet tik nedidelė jų dalis pasiekdavo šlovės olimpą. Ir visa tai – dėl muzikos <strong>ir</strong><br />

gražaus balso.<br />

Kai balse skamba perlo spindesys: sopraninas<br />

Viktoras<br />

Šiais laikais kastratų nebeliko, tačiau Baroko<br />

tradicijas toliau puoselėja kontratenorai,<br />

natūraliai dainuojantys aukštais<br />

moteriškais balsais. Dažniausiai pasitaikantis<br />

skambesys yra artimas moterų<br />

altui ar mecosopranui, o štai vadinamasis<br />

sopraninas, gebantis dainuoti sopranu,<br />

– retenybė. Galime didžiuotis, kad<br />

tokia retenybė ats<strong>ir</strong>ado <strong>ir</strong> Lietuvoje. Kol<br />

kas turime vieną vienintelį kontratenorą<br />

Viktorą Gerasimovą, dainuojantį unikalaus<br />

skambesio sopranu. Nuo 2005 m.<br />

<strong>Lietuvos</strong> muzikos <strong>ir</strong> teatro akademijoje<br />

besimokantis solistas (prof. Sigutės Sto-<br />

GERASIMOVAS:<br />

dainavimas yra ne vien tik balsas<br />

tu nuo mažų dienų dainavau Klaipėdos<br />

Gintarėlio chore. Viskas susiklostė taip,<br />

kad mokantis mane pakvietė sudainuoti<br />

porą eilučių operoje Sesuo Andželika, –<br />

spektaklis <strong>ir</strong> muzika kažką manyje taip<br />

išjudino, kad net vargonai pasitraukė į<br />

antrąjį planą. Nugalėjo dainavimas. Gal<br />

net ne dainavimas, o tas ypatingas aukštas<br />

balso skambėjimas, dainavimo keliamos<br />

vibracijos... Todėl besimokydamas<br />

fortepijono jau trečiame Stasio Šimkaus<br />

konservatorijos kurse supratau, kad nei<br />

fortepijonas, nei vargonai ateity netaps<br />

mano kasdienine duona. Ėmiau lankyti<br />

dainavimo pamokas pas Valeriją Balsytę.<br />

Beje, pradėjau dainuoti nuo Kerubino<br />

arijų. Baigęs fortepijono studijas, į <strong>Lietuvos</strong><br />

muzikos <strong>ir</strong> teatro akademiją stojau<br />

jau mokytis vokalo. Mano fortepijono<br />

dėstytoja pažinojo prof. Sigutę Stonytę,<br />

tad įstojus pas ją prasidėjo kantrus vokalo<br />

kūrimas.<br />

Dainuoji išties ypatingu balsu – sopraninu.<br />

Kaip auginamas toks balsas? Ar<br />

tai vien nuo technikos priklauso?<br />

Tai nėra vien technika. Būna, žmonės<br />

labai ilgai dainuoja kaip tenorai ar baritonai,<br />

paskui susimąsto, kad reikėtų<br />

dainuoti kitaip, patogiau. Viskas išplaukia<br />

iš psichologijos, nes dainavimas yra<br />

ne vien tik balsas. Jeigu patogiai jaučiasi<br />

dainuodamas tenoru, solistas niekada<br />

nedainuos kaip kontratenoras. O jei jauti<br />

norą dainuoti kaip tik tokiu balsu, niekas<br />

negali to pakeisti, nes tai – vidinė tiesa <strong>ir</strong><br />

kelias, kuriuo privalai eiti. Žinoma, galima<br />

studentą bandyti atkalbėti dainuoti<br />

kontratenoru, galima <strong>ir</strong> sugadinti. Todėl<br />

labai džiaugiuosi, kad pakliuvau į geras<br />

rankas, – manęs neatkalbinėjo, visada<br />

palaikė, suprato mano prigimtį. Bene<br />

svarbiausia yra puoselėti <strong>ir</strong> ugdyti prigimtį,<br />

leisti jai skleistis.<br />

Sopraninas – tai visiškai atsk<strong>ir</strong>a vokalinė<br />

kategorija. Šiuo metu Lietuvoje toks<br />

esi vienintelis. Koks jausmas?..<br />

Jausmas nelabai koks. (juokiasi) Žinoma,<br />

yra <strong>ir</strong> pliusų, <strong>ir</strong> minusų: būti vienam visada<br />

sunkiau, kita vertus... Mano profesiniame<br />

gyvenime nėra tokio reiškinio<br />

kaip sveika konkurencija, tačiau esu priverstas<br />

konkurencingai galvoti apie kitokiais<br />

balsais dainuojančius solistus. Nors<br />

operoje niekada neatliksiu, pavyzdžiui,<br />

vien sopranui parašyto vaidmens, yra<br />

partijų, kurias gali dainuoti tiek sopranas,<br />

tiek <strong>ir</strong> sopraninas. Tokiu atveju atsiduriama<br />

bendrame katile. Jei nebūčiau<br />

vienas, manau, visiems būtų daug naudos<br />

– gal ats<strong>ir</strong>astų unikalių <strong>operos</strong> spektaklių<br />

sumanymų, insp<strong>ir</strong>acijų įdomiems<br />

projektams. Dabar vienišumas rinkoje<br />

yra gana ambivalentiškas jausmas.<br />

Bet nesigaili palikęs vargonus <strong>ir</strong> nuėjęs<br />

dainininko keliu? Intuicija neapgavo?<br />

Tikrai ne – be dainavimo negaliu gyventi.<br />

Mano galvoje visada knibžda gražaus,<br />

aukšto garso idėja. Panašiai būna, kai<br />

parėjęs namo patenki į tokią tylą, kad<br />

net ausyse zvimbia. Gražus balsas, jo siekiamybė...<br />

Nors balsas yra tik priemonė,<br />

tačiau man jis – tobulo muzikos skambesio<br />

idealas. Tai muzikos švara <strong>ir</strong> estetika,<br />

kurią įmanoma pasiekti vokalinėmis<br />

priemonėmis. Visada turiu idėjų, kaip<br />

turėtų skambėti muzika. Kadangi savo<br />

įsivaizdavimą galiu mėginti įgyvendinti<br />

balsu, tai <strong>ir</strong> dainavimas visada yra šalia.<br />

O ar mėgsti klausytis kitų dainininkų?<br />

Kokios muzikos dažniau klausai – kontratenorų<br />

ar sopranų įdainuotos?<br />

Kontratenorų beveik neklausau. Gal tik<br />

vieną kitą galėčiau paminėti kaip sau artimą,<br />

bet net <strong>ir</strong> tuo atveju man labiau imponuoja,<br />

pavyzdžiui, konkretus kūrinio<br />

atlikimas. Nedainuoju tradicine kontratenoro<br />

maniera, tad toks skambesys nėra<br />

mano garso idealas. Pagaliau kontratenorų<br />

yra labai įva<strong>ir</strong>ių. Galėčiau išsk<strong>ir</strong>ti<br />

Davidą Danielsą – tai tikras operinis<br />

kontratenoras, turintis reto grožio balsą.<br />

Imponuoja jo išsk<strong>ir</strong>tinė vokalinė <strong>ir</strong> muzikinė<br />

jautra, stiprus balsas, puikios aukštosios<br />

natos. Dažniau klausau sopranų <strong>ir</strong><br />

mecosopranų. Jų skambesys man įkūnija<br />

aukšto garso estetiškumą.<br />

Dainuoji balsu, kuris turi labai įdomią<br />

istoriją <strong>ir</strong> atstovauja atsk<strong>ir</strong>ai vokalinio<br />

skambesio kategorijai. Ar jauti ypatingas<br />

sąsajas su Baroku, ar vis dėlto esi<br />

labiau šių laikų žmogus, norintis g<strong>ir</strong>dėti<br />

savo balsą šiuolaikiniuose kūriniuose?<br />

Istorijos alsavimą tikrai jaučiu, bet negaliu<br />

ats<strong>ir</strong>iboti nuo šiuolaikinių idėjų – gyvenu<br />

čia <strong>ir</strong> dabar. Tai primena gyvenimą<br />

šeimoje, juk vaikas augdamas nuolat<br />

stebi savo tėvus. Kontratenorų istorija<br />

išties turtinga, bet daug kas klaidingai<br />

įsivaizduoja, kad tai labai ribotas balsas,<br />

gebantis atlikti tik baroko muziką. Aš<br />

pats dainuoju labiau operine, o ne barokine<br />

maniera.<br />

Ar dainavimas operine maniera suteikia<br />

pranašumo <strong>ir</strong> praplečia ribas?<br />

Šiandien mes puikiai matome vadinamųjų<br />

didelių balsų pranašumą – Baroko<br />

laikais <strong>ir</strong> salės buvo mažesnės, <strong>ir</strong> publika<br />

kameriškesnė, dabar tai pasitaiko vis<br />

rečiau. O norą dainuoti operiniu balsu<br />

jutau nuo vaikystės <strong>ir</strong> to kryptingai siekiu.<br />

Noriu dainuoti įva<strong>ir</strong>ią muziką, juk,<br />

pavyzdžiui, Mozarto muzikos niekaip<br />

neįmanoma padainuoti barokine maniera.<br />

Kita vertus, požiūris į baroko muzikos<br />

atlikėjus, kad neva jie yra vargšai, negali<br />

dainuoti nieko kito, nulemtas neišprusimo<br />

<strong>ir</strong> kažin kokių susigalvotų stereotipų.<br />

Tarkime, šiuolaikinė muzika yra artima<br />

barokui. O kiek pr<strong>ir</strong>ašyta Mozarto,<br />

Handelio ar Vivaldi operų, kuriose yra<br />

kastratams sukurtų vaidmenų, kartais<br />

tokių partijų vienoje operoje net trys ar<br />

keturios. Tad radikalios nuomonės apie<br />

baroko muzikos atlikėjų <strong>ir</strong> kontratenorų<br />

galimybes dažnai tėra mitas.<br />

Šiuo metu rengi Kerubino vaidmenį<br />

LNOBT spektaklyje Figaro vedybos.<br />

Dainuosi partiją, rašytą moteriai (nors<br />

personažas – jaunuolis)...<br />

Labai džiaugiuosi rengdamas Kerubiną.<br />

Man šis sceninis tipažas, tas jo išdykėliškumas<br />

labai savas... Lyginu jį su jau<br />

dainuotu Pažu Popėjos karūnavime, kurį<br />

kurdamas suradau savyje labai daug<br />

spalvų. Man jauku <strong>ir</strong> smagu atlikti tokius<br />

kiek gaivališkus vaidmenis, tuo mėgaujuosi.<br />

Muzikiniu požiūriu Kerubino<br />

partija yra sudėtinga. Mozartas ją rašė<br />

moters balsui, todėl turiu surasti savo<br />

speci ką. Techniškai kalbant, ten yra sudėtingų<br />

dalykų – aukšta tesitūra, pereinamosios<br />

natos, kantilena, stilius; visa tai<br />

sukuria Kerubinui reikalingą įtampą. Juk<br />

kas yra Kerubinas? Operos varikliukas,<br />

užverdantis visą tą intrigų košę. Ir geni-<br />

jus Mozartas labai aiškiai viską sudėliojo<br />

muzikoje. Šiuo atveju yra iššūkis dainuoti<br />

tai, kas buvo parašyta moteriai, – juk<br />

muzika diktuoja savo taisykles. Bandau<br />

įsivaizduoti, kaip Kerubiną dainuotų<br />

baritonas... (juokiasi) Dainininkas turi<br />

turėti muzikinio jautrumo <strong>ir</strong> subtilumo,<br />

kad išg<strong>ir</strong>stų tai, ką užprogramavo kompozitorius,<br />

– šios muzikinės energetikos<br />

suvokimas yra universalus <strong>ir</strong> nepriklauso<br />

nuo balso tipo.<br />

Kerubinas man visų p<strong>ir</strong>ma yra fantastiška<br />

muzika – ji padiktuoja gerokai daugiau<br />

nei, tarkime, režisierius. Mano nuomone,<br />

šis personažas turi labai daug spalvų,<br />

<strong>ir</strong> jos turi skambėti balse. Vieną akim<strong>ir</strong>ką<br />

jis tikras vyras, paskui staiga – berniukas,<br />

visos tos brendimo kančios...<br />

Esi dar labai jaunas, tačiau tikriausiai<br />

turi didelių profesinių svajonių? Kokie<br />

tavo svajonių vaidmenys, ar tai – soprano<br />

partijos?<br />

Mane domintų gal net ne konkretūs vaidmenys,<br />

o pati idėja <strong>ir</strong> kas ją įgyvendina.<br />

Mielai kursiu moterišką vaidmenį, jei tai<br />

bus įdomu, neprieštaraus vokaliniams<br />

principams, – esu visa š<strong>ir</strong>dimi už naujoves.<br />

Esu švarus popieriaus lapas, atv<strong>ir</strong>as<br />

kiekvienam originaliam sumanymui.<br />

Tad tv<strong>ir</strong>tų, skambančių ateities skrydžio<br />

sparnų <strong>ir</strong> ačiū už pokalbį.<br />

Komentaras<br />

Operos solistė prof. Sigutė Stonytė:<br />

Viktoro fortepijono mokytoja man akompanuodavo per<br />

pamokas dar tada, kai mokiausi Stasio Šimkaus konservatorijoje;<br />

kartą sutikusi mane LMTA koridoriuje paprašė,<br />

kad priimčiau Viktorą į savo klasę. Jau stojamuosiuose<br />

egzaminuose buvo aišku, kad tai tikras, perspektyvus<br />

kontratenoras, kuris ateityje neturėtų dainuoti jokiu kitu<br />

balsu. Pamenu, padainavo įdomiai, savitai, nors vokalas<br />

buvo dar visai žalias. Mokyti kontratenorą – tai iššūkis,<br />

bet neišsigandau, nes falcetinius balsus visada mėgau,<br />

dažnai klausydavau kontratenorų, skaičiau apie juos,<br />

š<strong>ir</strong>dyje net apsidžiaugiau, kad teks mokyti tokį studentą.<br />

Darbas su kontratenoru – tai juvelyrika, turi d<strong>ir</strong>bti labai<br />

atsargiai, mažais žingsneliais, nes tai gležnas balsas.<br />

Viktorą mokiau dainuoti bel canto maniera – jis išmoko<br />

valdyti balsą, kvėpavimą, išgražėjo tembras, išlaisvėjo vokalas,<br />

ats<strong>ir</strong>ado koloratūros. Dabar galiu sakyti, kad jis yra<br />

išmokęs visą dainavimo abėcėlę <strong>ir</strong> labai sustiprėjęs kaip<br />

solistas. Viktoras yra muzikalus iš prigimties, turi vidinės<br />

inteligencijos, taurų muzikos suvokimą, <strong>ir</strong> aš linkiu jam<br />

kuo geriausios kloties nelengvame dainininko kelyje.<br />

36 37

38<br />

KŪRYBINIS<br />

IMPULSAS<br />

Naujojo Baleto trupės meno vadovo<br />

Krzysztofo Pastoro iniciatyva Nacionaliniame<br />

<strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatre pradėjo<br />

veikti choreogra nės d<strong>ir</strong>btuvės<br />

Kūrybinis impulsas, kuriose <strong>baleto</strong><br />

šokėjai gali išbandyti savo jėgas patys<br />

kurdami šokius.<br />

Pasak Pastoro, „šis projektas svarbus<br />

ne tik mūsų žiūrovams <strong>ir</strong> Baleto trupės<br />

tobulėjimui, bet <strong>ir</strong> tiems šokėjams,<br />

kurie brandžiai <strong>ir</strong> atsakingai mąsto<br />

apie savo ateitį baigus <strong>baleto</strong> artisto<br />

karjerą. Norėčiau, kad Kūrybinis impulsas<br />

taptų nuolatine LNOBT sezono<br />

dalimi <strong>ir</strong> taip prisidėtų prie <strong>Lietuvos</strong><br />

choreogra jos meno plėtros.“<br />

Naujo iššūkio ėmėsi visas būrys <strong>baleto</strong><br />

artistų: Živilė Baikštytė, Juhi Jonekura,<br />

Olga Konošenko, Rūta Kudžmaitė,<br />

Martynas Rimeikis, Rasa Taučiūtė,<br />

Erika Vizbaraitė, Igoris Zaripovas,<br />

Andrius Žužžalkinas, Beata Molytė,<br />

OPERA LIETUVOS<br />

didžiųjų kunigaikščių<br />

r ū m u o s e<br />

Kovo 20 d. LNOBT Kamerinėje salėje įvyko<br />

koncertas Sk<strong>ir</strong>tingi <strong>operos</strong> veidai, kurio metu<br />

buvo pristatyta Nacionalinio muziejaus <strong>Lietuvos</strong><br />

Didžiosios Kunigaikštystės valdovų<br />

rūmai išleista knyga Opera <strong>Lietuvos</strong> didžiųjų<br />

kunigaikščių rūmuose (2010). Šioje knygoje<br />

primenamas 17 amžiaus p<strong>ir</strong>moje pusėje<br />

užgimęs <strong>operos</strong> fenomenas bei pristatomos<br />

anksčiau Vilniuje negu Paryžiuje arba Lon-<br />

Vilija Putriūtė, Žilvinas Beniuševičius,<br />

Aurimas Sib<strong>ir</strong>skas, Edita Stundytė.<br />

Dalyje sukurtų miniatiūrų pradedantieji<br />

choreografai šoks patys,<br />

kai kuriose kvies šokti kolegas. Pavyzdžiui,<br />

Putriūtės miniatiūrą atliks Eglė<br />

Špokaitė.<br />

Vasario pabaigoje pristatę savo darbų<br />

eskizus debiutuojantys šokio kūrėjai<br />

užbaigtas miniatiūras žiūrovų teismui<br />

pateiks b<strong>ir</strong>želio 3 d. vyksiančiame<br />

koncerte, kuris pradės LNOBT<br />

vasaros sezoną. Muzika – neatsiejama<br />

šokio dalis – skambės pati įva<strong>ir</strong>iausia:<br />

nuo klasikos (Pietro Mascagni <strong>operos</strong><br />

Kaimo garbė intermeco) iki naujosios<br />

lietuviškos muzikos (kompozitorės<br />

Ritos Mačiliūnaitės opusas) <strong>ir</strong> net industrinio<br />

metalo grupės Rammstein.<br />

Belieka palinkėti menininkams sėkmės.<br />

Bravissimo<br />

PLANUOKITE<br />

teatrinę vasarą!<br />

B<strong>ir</strong>želio 3 d. programos Kūrybinis impulsas choreogra nių miniatiūrų<br />

premjerų vakaras pradės LNOBT vasaros sezoną. Beveik visą mėnesį<br />

<strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> gerbėjai galės mėgautis pamėgtais spektakliais.<br />

Jų įva<strong>ir</strong>ovė – nuo šio sezono premjerų, <strong>baleto</strong> Žydrasis Dunojus<br />

(10 d.) <strong>ir</strong> <strong>operos</strong> Eugenijus Oneginas (19 d.), iki spektaklių vaikams<br />

– <strong>operos</strong> Bruknelė (6 d.) <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> Čipolinas (7 d.). Taip pat numatyti<br />

net du <strong>baleto</strong> Barbora Radvilaitė spektakliai (14, 17 d.), operetė<br />

Vienos kraujas (13 d.), o baigiamąjį akordą b<strong>ir</strong>želio 21 d. sugros teatralizuotas<br />

koncertas Vasaros divertismentas – Leonardo Bernsteino<br />

Kandidas. Planuokite teatrinę vasarą!<br />

done pastatytos p<strong>ir</strong>mosios <strong>operos</strong> Elenos<br />

pagrobimas, Andromeda <strong>ir</strong> Apviltoji K<strong>ir</strong>kė.<br />

Leidinyje taip pat publikuojami iš senosios<br />

italų kalbos išversti operų libretai bei libretų<br />

originalų faksimilės. Įvadiniai straipsniai skelbiami<br />

lietuvių, italų, anglų <strong>ir</strong> lenkų kalbomis.<br />

Knygos sudarytoja Jūratė Trilupaitienė, tekstų<br />

autoriai Jūratė Trilupaitienė <strong>ir</strong> Dainius Būrė.<br />

Vertėjas iš senosios italų kalbos Dainius Būrė,<br />

vertėjai į anglų kalbą Vaiva Aglinskas <strong>ir</strong> Ramūnas<br />

Kondratas, vertėjas į italų kalbą Guido<br />

Michelini, vertėja į lenkų kalbą Beata Piasecka.<br />

Fotogra jas parinko <strong>ir</strong> aprašė Marijus Uzorka.<br />

Įva<strong>ir</strong>enybės Coda<br />

4<br />

1 2 3<br />

5 7 6<br />

7 3 8 4<br />

9 10<br />

11 12<br />

13<br />

14 5 15 8<br />

16 17 18 19 20<br />

21<br />

Sudarė Viktoras Paulavičius<br />

1 6<br />

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides.<br />

Atsakymą siųskite redakcijos adresu. Galite rašyti <strong>ir</strong> el. paštu.<br />

Burtais išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus teatro įsteigtą prizą.<br />

2<br />

KLAUSIMAI:<br />

1. Friedricho von Flotowo opera.<br />

2. Upė, prie kurios vyksta Aidos veiksmas.<br />

3. Muzikinis personažo paveikslas operoje.<br />

4. Daugiabalsio kūrinio natos, kur kiekvienam<br />

balsui sk<strong>ir</strong>iama atsk<strong>ir</strong>a penklinė.<br />

5. Ryški muzikos frazė, charakterizuojanti<br />

<strong>ir</strong> nuolat lydinti <strong>operos</strong> veikėją.<br />

6. Instrumentas, kuriuo šokdama sau pritaria<br />

Karmen.<br />

7. Berniukas iš Niekados šalies Laimio<br />

Vilkončiaus balete.<br />

8. Giacomo Puccini ... Baterfl ai.<br />

9. Žymiojo tango muzikos kūrėjo vardas.<br />

10. Kalbamasis vaidmuo operoje Pagrobimas<br />

iš seralio.<br />

11. Priešpaskutinė Giuseppe’s Verdi opera.<br />

12. Koks studentas Carlo Millöckerio<br />

operetėje?<br />

13. Balso netekimas.<br />

14. Senovinė rusų liaudies epinė daina.<br />

15. Neturi klausos – gal meška ant ... užlipo?<br />

16. Balio Dvariono sceninis veikalas.<br />

17. Misteris iš Imres Kálmáno C<strong>ir</strong>ko princesės.<br />

18. Spektaklio reklaminis skelbimas.<br />

19. Johanno Strausso valsas ... iš pietų.<br />

20. Personažas iš Piotro Čaikovskio Gulbių<br />

ežero.<br />

21. LNOBT solistė Sandra ... .<br />

GRUODŽIO–SAUSIO NUMERYJE SPAUSDINTO KRYŽIAŽODŽIO ATSAKYMAI:<br />

1. Mavra, 2. Šokiai, 3. Dalila, 4. Panas, 5. Barbora, 6. Ataidai, 7. Alemanda, 8. Diagilevas, 9. Sopranas, 10. Flora, 11. Manon,<br />

12. Barkarolė, 13. Keturi, 14. Marytė, 15. Makbet, 16. Prima, 17. Laikai, 18. Bravo, 19. Frika, 20. Urmanavičiūtė.<br />

TEISINGAS ATSAKYMAS: SPEKTAKLIS.<br />

Pakvietimus į spektaklius laimėjo Benigna Tvarijonienė <strong>ir</strong> Arvydas Vitkauskas.<br />

Dėl pakvietimų prašome kreiptis tel. (8 5) 261 04 93 arba el. paštu zurnalas@opera.lt.<br />

Bravissimo<br />

ISSN 1822-3001<br />

<strong>Lietuvos</strong> nacionalinio<br />

<strong>operos</strong> <strong>ir</strong> <strong>baleto</strong> teatro<br />

leidžiamas žurnalas<br />

2012 m. Nr. 1/2<br />

kovas/balandis (62/63)<br />

Redakcinė kolegija:<br />

Laima Vilimienė<br />

(p<strong>ir</strong>mininkė)<br />

Leonidas Donskis<br />

Edmundas Gedgaudas<br />

Živilė Ramoškaitė<br />

Rūta Stanevičiūtė<br />

Janina Stankevičienė<br />

Helmutas Šabasevičius<br />

Eglė Ulienė<br />

Redaktorė<br />

Beata Baublinskienė<br />

Dizaineris<br />

V<strong>ir</strong>ginijus Bakas<br />

Kalbos redaktorė<br />

Danutė Ulčinskaitė<br />

Fotografas<br />

Martynas Aleksa<br />

Vadybininkas<br />

Nerijus Masevičius<br />

Spausdino<br />

UAB Indigo Print<br />

Redakcijos adresas:<br />

A. Vienuolio g. 1,<br />

01104 Vilnius<br />

Tel. 261 04 93<br />

zurnalas@opera.lt<br />

http://www.opera.lt<br />

T<strong>ir</strong>ažas 1700 egz.

logo

products

Resources

Company

Terms of service
Privacy policy
Cookie policy
Cookie settings
Imprint
Change language
Made with love in Switzerland
© 2024 Yumpu.com all rights reserved

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!