rimeikis - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

opera.lt

rimeikis - Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas

Nr. 1–2 /2012

KOVAS/BALANDIS

(62/63)

ISSN 1822-3001


Turinys

Iš arti

Primadonos sugrįžimas. Violeta Urmana

Premjeros belaukiant

Laūra Karnavičiūtė Dendizmas: nepakeliamas nuobodulio lengvumas

Atgarsiai

Živilė Ramoškaitė Pristatytas koncertinis Lietuvių variantas

Beata Baublinskienė Kandidas, arba Optimizmas

Švyturiai

Džiugesio švyturiai: Sigutė Stonytė ir Vaidas Vyšniauskas

Helmutas Šabasevičius Į baleto aukštumas – darbštumu ir atkaklumu

Martynas Rimeikis: baletas – tai ne tik aukšti šuoliai, bet ir kūryba

Kipras Chlebinskas: užaugau teatre

Vis-á-vis

Irena Milkevičiūtė: kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų nebūna…

Pasaulio teatrai

Kamilė Rupeikaitė Liono nacionalinė opera

Kauno valstybinis muzikinis teatras

Alina Ramanauskienė Jubiliejinis mostas – kaip paveldas

Lietuvos nacionalinė lharmonija

Jubiliejus

Zita Ambramavičiūtė Vincentui Kupriui – 75

In memoriam

Edmundas Gedgaudas Lux aeterna. Dirigentui Rimui Geniušui atminti

Istorijos puslapiai

Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė Antano Kučingio laiškai

Mažoji Bravissimo enciklopedija

Eglė Valantinienė Commedia dell’arte

Pažintis

Viktoras Gerasimovas: dainavimas yra ne vien tik balsas

Įvairenybės

Coda

Viršelyje: Sigutė Stonytė – Dezdemona, Giuseppe’s Verdi operoje Otelas.

Fotografas Martynas Aleksa, kostiumas Nadeždos Gultiajevos, grimas Ūlos Pakalniškytės

5

6

9

28

10

12

14

16

18

22

24

26

29

31

32

34

36

38

39


Sveiki, mieli skaitytojai,

šį kartą jums teko kiek ilgiau palaukti

naujo Bravissimo numerio, mat įvyko

šiokių tokių permainų. Nuo šiol mūsų

puikusis, spalvingasis žurnalas bus

nemokamas! Atėjus į teatrą bus galima

laisvai pasiimti naują numerį. Tik,

žinoma, kadangi žurnalo tiražas nėra

labai didelis, nemokamos „bandelės“

gali būti greitai išgraibstytos... Žurnalo

prenumeratoriams ši naujiena neturėtų

reikšti jokių esminių pokyčių, mat

tomis pačiomis sąlygomis kaip ir anksčiau

galima žurnalą užsisakyti ir gauti

paštu.

O šio numerio intrigos – ir tradicinės,

bet visuomet laukiamos, ir netikėtos.

Viena iš pastarųjų – išsami dendizmo

studija artėjančios Piotro Čaikovskio

operos Eugenijus Oneginas premjeros

proga. O prie žurnalo tradicijų reikėtų

priskirti menininkų portretus, kurių

čia rasite įvairių. Kalbinami atlikėjai,

esantys savo kūrybiniame zenite, ir

jauni pradedantieji menininkai, prisimename

ir tuos, kurie savo kūrybos

šviesa džiugino publiką praeityje.

Daug įvairių temų stengiamės aprėpti

palyginti nedidelės apimties žurnale,

bet juk svarbiausia ne kiekis, o kokybė.

Tiesa?

Nuolatinio sielos atgimimo artėjančių

Velykų proga linkėdama,

Beata Baublinskienė

Iš arti


imaono

imaono

rose rose soprano vaidmenimis, vėl ketina Čia verta prisiminti susižavėjusių kriti-

pamažu pamažu grįžti prie to, nuo ko pradėjo kų pasisakymus po Violetos Urmana-

rose

savo soprano

vykdama

litan

letą

laikams

savo karjerą, – prie aksominio meco- meco- mecovičiūtės pasirodymų pusiau sceniniame

soprano partijų. Minėjo, kad, prieš at- at- at- operos atlikime 2010 m., diriguojant

vykdama į Vilnių, Niujorko Metropo- Esai-Pekkai Salonenui. Opera Britan-

litan Opera teatre padainuodama ke- kenia

kritikas Stephenas J. Tayloras tada

letąletą Verdi Aidos spektaklių, ji visiems

rašė:

laikams laikams atsisveikino su šiuo nuostabiu nuostabiu „Girdėjau, kaip šį vaidmenį teatro sce-

soprano vaidmeniu.

noje interpretavo Nilsson ir Caballé.

Tiesa, dainininkė ketina atsisveikinti Sudėję šių dviejų primadonų balsus,

tik su verdiškuoju sopranu, o Richardo gautume Urmanos vokalo skambesį,

Wagnerio operoms, kur reikia šiek tiek tačiau neišgirstume pirmosios solistės

sunkesnio balso, tai negalioja. Violeta dainavimui būdingos rizikingos into-

Urmanavičiūtė minėjo norinti daunacijos ar vis kylančios įtampos pojūčio

giau dėmesio skirti Wagnerio Izoldai. atliekant antrajai. Urmana padainavo

Sutikime, kad tai vienas nuostabiausių absoliučiai techniškai nepriekaištingą

operinių vaidmenų, o Tristanas ir Izol- nuostabaus skambesio, nepaprastai suda

– apskritai viena gražiausių operos styguotą Liebestod – šiame mirtingųjų

partitūrų, be to, ne kiekvienam daini- pasaulyje tobuliau atlikta dar nebuninkui

įveikiama.

vo...“ (2010 09 27).

Solistės balandžio ir gegužės mėnesiai

pažymėti Pietro Mascagni operos Kaimo

garbė ženklu – Paryžiaus Bastilijos

operoje savo mėgstamą Santucos vaidmenį

dainininkė atliks net devynis

kartus. Be to, gegužę laukia koncertinė

Toska Amsterdano Concertgebouw salėje

(dirigentas Pinchas Steinbergas).

Birželį prestižinėje Vienos Musikverein

salėje dukart skambės Arnoldo Schönbergo

Gurės dainos akompanuojant

Vienos lharmonijos orkestrui ir diriguojant

Zubinui Mehtai, o antroje

mėnesio pusėje numatomas solistės

debiutas Medėjos vaidmeniu to paties

pavadinimo Luigi Cherubini operoje

Valensijoje (Ispanija).

Kaip sakė pati dainininkė, jau yra darbų,

numatytų atlikti ne tik 2013 m., bet

net 2016 m. Belieka tikėtis, kad jos planuose,

kaip ir iki šiol, atsiras vietos ir

Lietuvos scenoms, tegul ir ne taip dažnai,

kaip norėtųsi, bet nuolat.

imaono

SUGRĮŽIMAS Melomanų džiaugsmui kovo 17 d. Lietuvos

visuomet laukiama primadona

Nacionaliniame operos ir baleto teatre

atliko didingąjį Giuseppe’s Verdi

Requiem. Taip pat dainavo dainininkės

sutuoktinis italų tenoras Alfredo

Nigro, gruzinų kilmės mecosopranas

Anita Rachvelišvili ir italų bosas Riccardo

Zanellato. Scenoje matėme net

du chorus – LNOBT chorą (meno vadovas

Česlovas Radžiūnas) ir Kauno

valstybinį chorą (meno vadovas Petras

Bingelis). Kūrinį dirigavo maestro Robertas

Šervenikas.

Verdi Requiem solistė dainavo toli gražu

ne pirmą kartą, tačiau susitikime su

žiniasklaida ji visus nustebino atskleisdama,

kad Vilniuje šio kūrinio soprano

partiją atlieka paskutinį kartą. Mat

ji, dešimt metų karaliavusi Verdi ope-

V. Urmanos asmeninio archyvo nuotrauka

Daug turime puikių

dainininkų ir

kiekvienas jų suteikia

savų spalvų

Lietuvos muzikos

peizažui. Tačiau

taip jau susiklostė,

kad tarptautinėje

erdvėje ryškių

žvaigždžių yra vos

keletas. Tarp jų

Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos

balsas didžiosiose

pasaulio operos

scenose aidi bene

skambiausiai.

LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas, Violeta Urmanavičiūtė ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Martyno Ambrazo nuotrauka (ELTA)

4 5


Rose Callahan nuotraukos

Laūra

Karnavičiūtė

DENDIZMAS:

nepakeliamas nuobodulio lengvumas

Piotras Čaikovskis ankstyvoje jaunystėje, 1863 m.

Yra tik du keliai: pačiam būti meno kūriniu arba dėvėti meno kūrinį.

Oscaras Wilde’as

Ko gero, smagiausias, energingiausias

laikas kiekviename teatre būna prieš

spektaklio premjerą – tada, kai dirbtuvėse

šiugždena siuvami kostiumai,

o auditorijose skamba repetuojama

muzika. Vadinamoji priešpremjerinė

euforija, po kurios iškart ateina „popremjerinė

depresija“... Taip ir žingsniuojame

pirmyn. Štai, pavyzdžiui,

dabar gyvename artėjančios premjeros

nuotaikomis ir rengiamės priimti

ypatingą svečią – kompozitoriaus Piotro

Čaikovskio sukirptą operos apdarą

vilkintį poną Eugenijų Oneginą. Mat

šis, jo paties (o gal Aleksandro Puškino?)

žodžiais tariant, pagaliau sulaukęs,

kol velniop išsidangins sergantis

dėdė, gegužės 18 d. pats turės galimy-

Oscaras Wilde’as Niujorke, Napoleono Sarony nuotrauka, 1882 m.

bę atsidanginti į Lietuvos nacionalinio

operos ir baleto teatro sceną. Šioje kelionėje

jam pagelbės statytojų komanda

iš Maskvos: jaunasis operos režisūros

fenomenas Vasilijus Barchatovas,

scenografas Zinovijus Margolinas ir

kostiumų dailininkė Marija Danilova.

Norint deramai priimti svarbų svečią,

žinoma, reikia šiek tiek pasiruošti.

Onegino „tėvas“ Puškinas apie savo

kūdikį mums nemažai pasakė: jo kasdienybė

– geras vynas, nuovargis, porcelianas,

bronza, ant stalelio nuolat

atsirandantys kvietimai į nuobodžius

pobūvius, dar jaunystėje užšalusi širdis.

Regis, tokia daugybė žodžių, bet

iš tiesų užtenka perskaityti vos vieną

frazę – „kaip dendis Londono jis apsirengęs“

ir štai jau turime beveik

visą šios įspūdingos personos portretą.

Žodis „dendis“ ir šiais laikais turi

ypatingą galią klausytojui prieš akis

atverti ištisus vaizdinių, kontekstų ir

stereotipų vandenynus. Dažnas tik

numoja ranka: „Ai, tai tas, kur išsipustęs...“,

bet ar tikrai dendis tėra prabangių

drabužių kabykla? Pasidomėkime

nuodugniau ir išsiaiškinkime.

Istoriniai dendizmo momentai

Jei tikėsime enciklopedijos apibūdinimu,

dendis (dar vadinamas prancūziškais

žodžiais beau arba gallant)

yra vyras, itin daug dėmesio skiriantis

savo kūno ir aprangos estetikai, puoselėjantis

ra nuotą kalbėseną ir renkąsis

aristokratiškas laisvalaikio pramogas.

Šis apibrėžimas, ko gero, labiausiai

tinka 18 a. pab.–19 a. pr. Didžiojoje

Britanijoje karaliavusiam dendizmui

nusakyti, mat tada iš vidurinės klasės

kilę „savamoksliai“ dendžiai siekė kuo

tiksliau imituoti aristokratų gyvenimo

būdą. Pats žodis „dendis“ pirmą kartą

pasirodė 18 a. pab. dainelėje Yankee

Doodle, apdainuojančioje plunksno-

Britų maccaroni karikatūra Tai yra mano sūnus

Tomas?, 1774 m.

mis pasipuošusį maccaroni (šiuo žodžiu

18 a. vid. buvo vadinami anglų

vyriškiai, kurie, vaikydamiesi mados

vėjų, darė viską, kad tik savo apranga

ar kalbėsena išsiskirtų iš kitų).

Pirmas ir bene ryškiausias dendizmo

atstovas Didžiojoje Britanijoje buvo

George’as Bryanas, arba Beau Brummellis

(1778–1840). Šis vyras neturėjo

Premjeros belaukiant

Lordas Byronas albano kostiumu, dailininkas

omas Phillipsas, 1835 m.

nei visada pasirodydavo kaip tobulas

meno kūrinys, pradedant skrupulingai

sušukuotais plaukais ir baigiant

įmantriai parišta kaklaskare. Pamažu

jis, neveikdamas nieko išskirtinio ir

remdamasis vien asmeninėmis savybėmis,

tapo tikra to meto garsenybe.

Kaip tik jo dėka iš vyrų mados pasaulio

palengva dingo bridžiai – juos

pakeitė ilgos aptemptos kelnės, kurios

netrukus įgavo šiandien mums pažįstamą

formą. Reikia pasakyti, kad

šis „kelnių tėvas“ per savo gyvenimą

taip nieko ypatingesnio ir nenuveikė:

1799 m. mirus tėvui jis paveldėjo

nemažą turtą ir beveik viską išleido

kostiumams, lošimams ir prabangiam

gyvenimui...

Dendišką laikyseną rinkosi ir labiau

pasauliui nusipelnę žmonės, pavyzdžiui,

vienas žymiausių romantizmo

epochos poetų George’as Gordonas

Byronas, kuris mielai vilkėjo gausiai

nėriniais puoštus marškinius, taip pat

grafas Alfredas Guillaume’as d’Orsay,

Byrono draugas ir Londono aukščiausiųjų

socialinių sluoksnių atstovas.

Dendizmas buvo populiarus ir Prancūzijoje

– čia viešpatavo Brummellio

padiktuoti mados ir etiketo dėsniai;

šiame krašte dendžiai tapo kone revoliucijos

simboliu, įkūnijančiu savarankišką

vyrą, kuris sukūrė pats save

ir drąsiai atsisveikino su praeities tradicijomis.

Prancūzijos dendžiai šlovino

dekadentišką gyvenimo būdą ir

atvirai reiškė neapykantą buržuazinei

visuomenei, kol galiausiai 19 a. antrojoje

pusėje bohemiškieji dabitos tapo

itin paveikiais literatūrinio simbolizmo

įkvėpėjais.

Belle Époque dovanojo pasauliui ne

vieną įspūdingą dendį, tarp jų – Algernoną

Charlesą Swinburne’ą, Walterį

Paterį, Salvadorą Dali, Jorį-Karlą

Hyusmansą, Maxą Beerbohmą.

Prie šio sąrašo, žinoma, negalima nepriskirti

žymiojo airių rašytojo Oscaro

Wilde’o, kuris drąsiai gali būti laikomas

vienu garsiausių visų laikų dendžių,

įkūnijančių tiek išorines, tiek vidines

dendizmo nuostatas. Estetizmo

krypčiai literatūroje atstovavęs kūrėjas

tų pačių principų laikėsi ir gyvenime

– iki mūsų dienų išlikę amžininkų

atsiliepimai apibūdina jį ne tik kaip

nepriekaištingos išvaizdos (pamėginkite

įsivaizduoti ilgą aksominį purpurinės

spalvos paltą, blyškios kreminės

spalvos šilkinius marškinius, smaragdinę

kaklaskarę, milžinišką fetro skrybėlę,

prabangios medžiagos bridžius,

sidabrinėmis sagtimis puoštus batus

ir skaisčiai žalią gvazdiką atlape...),

bet ir kaip nepaprasta charizma, oratoriaus

talentu apdovanotą asmenybę.

Nuo jos dvelkė savotišku bodėjimosi

pasauliu „aromatu“, kuriuo, ko gero,

mėgavosi visi dekadentiški, ant n de

siècle slenksčio gyvenantys kūrėjai.

Išorinė dendžio laikysena: apranga

ir išskirtinis originalumas

Pasak Roland’o Barthes’o, išskirtinis

yra tas žmogus, kuris geba iškilti virš

minios. Daugybę amžių kiekvieną

socialinę klasę savaip iliustruodavo

atitinkama apranga ar jos forma; šių

elementų kaita dažnai reiškė perėjimą

iš vienos sociumo erdvės į kitą – egzistavo

savotiška rengimosi gramatika,

nulemta ne tiek asmeninio ar visuomeninio

skonio, kiek veikiau istorinių

ir socialinių procesų. Didžiulių pokyčių

mados pasaulyje akstinu tapo Didžioji

Prancūzijos revoliucija. Kasdienis

kostiumas tada išgyveno drastišką

virsmą, ir nors atotrūkis tarp socialinių

klasių išliko, demokratijos dvasia

sukūrė savotišką uniforminį aprangos

modelį, kuriame nebeatsispindėjo jokios

socialinės skirtys. Kadangi vyrai

nebegalėjo keisti tokios uniforminės

drabužio konstrukcijos, kaip tik šiuo

metu susiformavo unikali estetinė

tendencija – dėmesys detalėms: ypatingą

svarbą staiga įgavo įmantriai sulankstyta

kaklaskarė, marškinių medžiaga,

palto sagos, batų sagtys, ir viso

šito pakako tam, kad būtų išlaikytos

socialinių klasių subtilybės ir parody-

ta, kokiam sluoksniui priklauso vienas

ar kitas asmuo.

Dendis visada yra išskirtinis, iš minios

išnyrantis žmogus. Žvelgiant mados

požiūriu, jo atpažinimo ženklai iš esmės

susideda vien tik iš detalių – dendis

yra persona, gebanti talentingai

sudėlioti šias smulkmenas uniforminiame

savo gyvenamojo meto drabužyje.

Dendiška apranga – tai pirmiausia

žaismas, pagrįstas absoliučia

logika, – tai ne tik etosas, bet ir technika.

Kiekvieno istorinio laikotarpio

puošeiva yra pasmerktas ieškoti išskirtinumo

ženklų: kad atsiribotų nuo

varguomenės, jis rengsis pabrėžtinai

prabangiais apdarais; siekdamas atsiskirti

nuo „supuvusios aristokratijos“,

rinksis akivaizdžiai padėvėtus drabužius.

Šiuos derinius visada valdo detalių

žaismė, leidžianti dendžiui kiekvienu

atveju ištrūkti iš pilkos minios.

Jo išskirtinumas visada yra absoliutus,

tačiau aprangoje niekada neturi nusverti

ekscentriškumas, mat šios savybės

detales itin lengva plagijuoti.

Dendiškasis je ne sais quoi, arba Kas

slypi už kostiumo detalių

Dendizmas – tai magija, kurią sunkoka

apibūdinti. Vis dėlto tikriausiai

dauguma sutiks, kad šie burtai labai

priklauso nuo dendiško vyriškio temperamento

ir išorės derinio, kurio

abu elementai yra vienodai svarbūs.

Tikras dabita, tas, kuris „gimęs dendžio

ženkle“, visada lavins ne tik savo

skonį, bet ir temperamentą. Juk ir

minėtasis Beau Brummellis toks svarbus

tapo pirmiausia dėl to, kad vyrai

geiste geidė šią įspūdingą asmenybę

imituoti, o negalėdami charizmatiškai

jo prigimčiai prilygti, bent jau siūdinosi

panašius kostiumus. Tuo tarpu

pats Brummellis, dar mokydamasis

Itono koledže, buvo apibūdintas kaip

„drąsiausias ir subtiliausias įžūlumo

ir pagarbos derinys“, taigi puiki terpė

dendizmo žiedui skleistis.

Siekiant apibendrinti tikro dendžio

bruožus, buvo išskirti ir į darnų sąrašą

sugulė šie esminiai tokios asmenybės

portreto potėpiai:

• fi zinis išskirtinumas: dendis paprastai

įsivaizduojamas kaip aukštas,

patrauklios gūros vyriškis, nors dažnai

vertinamas ir tiesiog unikalus išpuoselėto

kūno grožis ar konkrečiam

asmeniui būdingas išskirtinumas (pavyzdžiui,

ypatingas lieknumas);

aristokratiškų šaknų, tačiau visuome- socialinių klasių subtilybės ir parody- vyzdžiui, ypatingas lieknumas);

Beau Brummellis, Richardo

Dightono šaržas, 1805 m.

Aleksandras Puškinas, Oresto Kiprenskio portretas, 1827 m.

Iliustracijos iš Wikipedia

6 7


Giedrius Drukteinis

• elegancija, atitinkanti epochos standartus:

„dendžio nepriklausomybę,

originalumą, savikontrolę ir ra nuotumą

turi spinduliuoti jo apdaro sukirpimas“

(Ellen Moers);

• gebėjimas valdytis net sudėtingomis

aplinkybėmis, menas šypsotis ar nuobodžiauti

net tada, kai norisi verkti;

• gebėjimas pasišaipyti iš savęs, pasitelkiant

groteskišką egotizmą: „Geriausia

visuomenė esu aš pats; visi

kiti žmonės – ganėtinai siaubingi“ (iš

Wilde’o Idealaus vyro);

• fi nansinė ir dvasinė nepriklausomybė,

sąmojingumas (kaip antai Wilde’o

kūryba), speci nė laikysena (skepticizmas,

dvasinis nuovargis, nuobodulys,

aristokratizmas), išdidumas,

santūrumas, subtilus skonis ir kaprizingumas.

Atpažįstate Eugenijų Oneginą?..

Na ir pabaigoje žiupsnį stilingų žodinių

prieskonių – apie dendiškąjį joie de

vivre ir kodėl kartais verta kruopščiai

nublizginti savo fortepijonų dangčius

– užbers žurnalistas, etiketo žinovas,

komunikacijos ir verslo konsultantas

Giedrius Drukteinis.

Kaip Jūs apibūdintumėte, kas yra

dendis?

Dendizmas – tai pirmiausia optimistinė

pasaulėžiūra, o dendis visada yra

žmogus, besidžiaugiantis gyvenimu,

sibaritas, hedonistas. Ir nebūtina to

smerkti ar kritikuoti, laikyti tuštybe ar

lėkštumu, ypač jei kam nors gyvenime

pasisekė mažiau, dėl ko turima ir mažiau

priežasčių juo džiaugtis. Antra,

apranga ar papildomi stiliaus priedai

Operos Eugenijus Oneginas scenogra jos maketas, dailininkas Zinovijus Margolinas

Eugenijus Oneginas – Ramūnas Urbietis, 2006 m.

– automobilis, būstas, galų gale renginiai

ar vietos, kuriose lankomasi, visada

daug pasako apie žmogų, jam net

nepravėrus burnos. Dendžiui niekada

nebuvo būtina šnekėti ir įrodinėti,

kas jis, – tai visada turėjo būti matoma

iš tolo. Ir, trečia, žinoma, panieka

aplinkai – kiekvienas dendis žino,

kad pasaulis netobulas, tačiau nemato

priežasčių dėti papildomų pastangų,

kad jį pakeistų, viskas galų gale priklauso

nuo Dievo valios. „Kiekviena

diena gali būti paskutinė“, „Tik vienu

faktu visi galime būti šimtu procentų

tikri – tuo, kad visi anksčiau ar vėliau

mirsime“, „Kas nerūko ir negeria, tas

sveikas ir numirs“, „Kas taupo pinigus,

tas bus turtingiausias numirėlis

kapinėse“, „Imk iš gyvenimo viską, ką

gali“, – tokia yra dendizmo logika.

Dendizmą pirmiausia pažįstame

kaip 19 a. Anglijoje paplitusį reiškinį.

Koks jis yra šiandien, kas metams bėgant

keitėsi ar, atvirkščiai, – išliko?

Dendžiai niekada neišnyko, tik įvairiais

istorijos tarpsniais ir įvairiose pasaulio

vietose jie vadinosi kitaip: auksinis jaunimas,

stileivos, naujieji romantikai,

neo-viktoriana, harajuku berniukai,

steampunks, Visual K J-rockers ir t. t. Iš

esmės 19 a. dendizmo loso ja išliko,

keitėsi tik jos išpažinėjų galimybės –

jos didėjo. Turtingų žmonių daugėja,

priemonių atrodyti efektingai – taip

pat. Ir, žinoma, gausėja pramogų, ypač

tokių, kurios prieinamos ne visiems:

kelionė pirmąja klase, Monte Karlo

kazino, nuošali sala Karibuose, pietūs

su prezidentu, o ne su kokiu plebėjišku

dainininku. Tapęs tarptautinis, dendizmas

pasidarė dar spalvingesnis.

Ar mados požiūriu gyvuoja tam tikros

dendiškos aprangos, laikysenos

taisyklės?

Šiais politinio korektiškumo laikais

jau sunku pasakyti, kas iš tikrųjų yra

elitinis skonis ar gebėjimas kurti rengimosi

meną, – tai labiau rinkodaros,

o ne asmenybės prerogatyva. Dendizmas

niekada nebuvo vien tik garsių

dizainerių apdarai, tai buvo tiesiog

drąsus ir išskirtinis, aplinkos dažniausiai

ignoruojamas ar niekinamas

stilius. Paradoksalu, bet šiais laikais

įmanoma tam tikroje aplinkoje vien

pasirišus kaklaraištį ar tiesiog avint

nuvalytus suvarstomus batus jau atrodyti

tikru dendžiu. Galbūt iškrintančiu

iš konteksto, atrodančiu senamadiškai,

bet kaip tik tai ir gali būti

tikrasis stilius, nes tiesiog pati dendžio

prigimtis reiškia atrodyti geriau už

„pilkąją masę“. „Pilkoji masė“ rengiasi

drabužiais, prieinamais kiekvienam,

o tikras dendis ieškos drabužio

ar smulkmenos su legenda, tebūnie jie

„iš senų mokyklinių laikų“. Kai „pilkoji

masė“ vaikšto nevalytais batais ir

plaukais, styrančiais iš šnervių, tikro

dendžio batai blizga kaip fortepijono

dangtis, o šnervės – glotnios kaip vargonų

vamzdžiai.

Tad visi pirmyn švarintis. Susitiksime

gegužės mėnesį svečiuose pas Eugenijų

Oneginą.

Piotro Čaikovskio operos

Eugenijus Oneginas premjera

LNOBT – gegužės 18, 19, 20 d.

Atgarsiai

Vasario 16-osios išvakarėse Nacionalinis

operos ir baleto teatras piliečius

pakvietė pasiklausyti operos Lietuviai.

19 a. italų kompozitoriaus Amilcare’s

Ponchielli veikalas Valstybės dienos

šventei buvo pasirinktas neatsitiktinai:

jis pasakoja apie 14 a. vykusias lietuvių

kovas už laisvę, jame plazda patriotizmo

ir herojiškumo dvasia.

Ši opera, paremta Adomo Mickevičiaus

poemos Konradas Valenrodas

motyvais, buvo pastatyta 2009 m. vasarą

Trakuose ir vainikavo Vilniaus operos

festivalį. Po sėkmingos premjeros

Bravissimo puslapiuose recenzuodama

šį spektaklį tąsyk retoriškai klausiau,

ar nenukonkuruos Lietuviai Trakų pilies

kieme tradiciškai rodomų Vytauto

Klovos Pilėnų. Prabėgę dveji metai

rodo, kad kol kas taip neatsitiko. Tačiau

kas žino, ar taip neįvyks ateityje.

Ko gero, įspūdingai pastatyto Jono Jurašo

spektaklio su gyvais žirgais, laužų

dūmais ir šiurpia naline susideginimo

scena teatras negalėjo ryžtis Trakuose

rodyti dėl itin skurdaus pastarųjų metų

biudžeto.

Tad žinia apie koncertinį šios operos

atlikimą išties pradžiugino. Regis, panašiai

reagavo ir gausiai susirinkusi

publika. Lietuviai nėra populiari opera,

nors dėl jos muzikos kokybės abejoti

tikrai neverta. Trakuose operą statęs

dirigentas Robertas Šervenikas, solistai,

choras ir orkestras tąsyk įdėjo daug

darbo, tad pradėti nuo nulio nereikėjo,

nors atgaivinti kūrinį po dvejų metų

pertraukos irgi nemenkas darbas. Nesistebiu,

kad solistai, per premjerą dainavę

atmintinai, dabar dėl viso pikto

turėjo natas...

Šis koncertinis atlikimas leido gėrėtis

natūraliu garsu: Trakuose jis neišvengiamai

mikrofonizuojamas, o

teatre operos muzika skleidėsi itin

pagaviai. Orkestras grojo su polėkiu,

kurį pajutome jau pradžioje atliktoje

uvertiūroje, atskleidžiančioje būsimus

dramatiškus įvykius ir svarbias muzikines

temas. Beje, ši Ponchielli uvertiūra

galėtų konkuruoti su simfoninių

koncertų repertuare įsitvirtinusiomis

Giuseppe’s Verdi uvertiūromis. Muzika,

ką jau kalbėti apie formą ir instrumentuotę,

vietomis labai panaši. Nesyk

rašyta, kad Lietuviai ne tik pirmosios

premjeros data, bet ir visu dramaturginiu

vyksmu artimi Verdi Aidai. Tai

nemažai priklausė nuo to paties libreto

autoriaus, Antonio Ghislanzoni. Abiejose

operose gausu didingų chorų, or-

PRISTATYTAS

koncertinis

Lietuvių variantas

kestro epizodų, įsiterpia ir šokių siuita

(šiame Lietuvių pastatyme ji kupiūruota).

Tačiau Ponchielli veikale, kitaip nei

Aidoje, Aldona yra vienintelė veikėja

moteris, ji neturi priešininkių ar antrininkių.

Taigi per visą veikalą klausomės

soprano, kuriam parašyta graži

ir emocinga partija, gausi rečitatyvų,

duetų, ir ypač puikios trečiojo veiksmo

arijos bei scenos ir dueto su Valteriu

(regis, iš Violetos Urmanos ir Virgilijaus

Noreikos įrašo geriausiai žinomų

šios operos numerių). Prologe skambanti

Aldonos ir choro malda – taip

pat ryškus Aldonos muzikinio portreto

štrichas. Aldonos partiją atlikusi Inesa

Linaburgytė nusipelnė karštų aplodismentų.

Ji dainavo ne tik emocingai,

bet ir tiksliai, be to, pagirtina solistės

dikcija – salėje buvo gerai girdėti lietuviškas

tekstas. Palyginti su premjera

Trakuose, solistė gerokai patobulino šį

vaidmenį. Vaidas Vyšniauskas dainavo

Valterį, kurio muzikinis paveikslas taip

pat kelia labai daug užduočių. Dramatiškoje

muzikoje dažnai pakylama į

aukštą tesitūrą, gausu intensyvių forte

epizodų, sudėtingos melodikos. Prisimenant

Vyšniausko gero lygio dainavimą

Trakuose, šįsyk galima pasakyti,

kad jis daug laisvesnis, o muzikinis

vaidmuo subrandintas ir vokaliniu, ir

stiliaus požiūriu. Vytautas Juozapaitis

atliko Aldonos brolio Arnoldo partiją.

Solistas su pasitikėjimu ir laisvai dainavo

ansamblius, tačiau solo epizoduose

jo vokalas toks kaip Trakuose – įsimintinai

šiltas ir spalvingas – nepasirodė.

Gal tai lėmė nepalankios oro sąlygos?

Darniai savo partiją atliko Liudas Norvaišas

(Albanis) ir, deja, tik mažyčiu

epizodu apribotas Arūnas Malikėnas

(Vitoldas).

Jau minėjau orkestrą. Pridursiu, kad jis

susitelkęs grojo ne tik uvertiūrą, bet ir

visą operos muziką, kuri kartkartėmis

kone skriejo. Kaip tiksliai ir skoningai

dainavo choras! Jam skirta gana kontrastinga

muzika – nuo sutelktos maldos

iki trankaus šokio, ir visi jo epizodai

išties suskambėjo.

Baigiant darsyk norisi pasveikinti šios

operos koncertinio atlikimo iniciatorius.

Kadangi krizės metai neleidžia

teatrui pateikti publikai daug naujų

spektaklių, išties išmintinga pristatyti

bent koncertines scenos veikalų versijas.

Živilė

Ramoškaitė

Inesa Linaburgytė –

Aldona Amilcare’s

Ponchielli operoje

Lietuviai, 2009 m.

Trakai

Lietuviai LNOBT: dainuoja Vaidas Vyšniauskas, Inesa Linaburgytė, Vytautas Juozapaitis, Liudas Norvaišas, Arūnas Malikėnas,

LNOBT choras, griežia LNOBT orkestras, diriguoja Robertas Šervenikas

8 9


Džiugesio

švyturiai:

ugnies

Sigutė STONYTĖ

Vaidas VYŠNIAUSKAS

Laūra

Karnavičiūtė

Sukurti kažką nedaiktiška, supinta iš

paukščio sparno ir akmens jaukumo, –

toks buvo uždavinys, skirtas Otelo ir

Dezdemonos meilei. Jau per repeticijas

stebint bendrą abiejų solistų darbą vis

kildavo mintis, kokie laimingi yra kūrėjai,

kuriems likimas ima ir padovanoja ką

nors labai ypatinga. Šie Otelas ir Dezdemona

neatitinka beveik jokių tradicinių

Otele esančių stereotipų, tačiau režisieriaus

suvaldyti taip, kad nelieka abejonių,

jog jie – ir tik jie – turi dainuoti šiuos

vaidmenis ir įgyvendinti režisūrinius sumanymus.

Spektaklyje besiskleidžiantis

tikras, pakylėtas, iš buities išsilaisvinęs

teatras, kai veikėjai jaučia kiekvieną vienas

kito krustelėjimą, – tai dovana ne tik

patiems artistams, bet ir žiūrovams.

ir

Kasmet iškiliausiems operos ir baleto solistams teikiami Švyturių apdovanojimai – tai

visada ypatinga ir labai laukiama Lietuvos nacionalinio operos ir baleto šventė. 2012 m.

sausio 6 d. vykusi jubiliejinė – jau dešimtoji – apdovanojimų įteikimo ceremonija savo

garbingą džiaugsmo liepsną nukreipė į geriausiais sezono operos solistais tapusius sopraną

Sigutę Stonytę ir tenorą Vaidą Vyšniauską, sukūrusius Otelo ir Dezdemonos vaidmenis

maestro Eimunto Nekrošiaus režisuotame Giuseppe’s Verdi Otele. Apdovanojimais

pagerbti vaidmenys – ypatingos stotelės šių dviejų solistų karjeroje, paveikiomis

spalvomis nutapyti sceniniai portretai, įspūdingi ir kiekvienas atskirai, ir kaip duetas.

Vaidui Vyšniauskui operos Švyturį įteikė maestro Virgilijus Noreika

Mielieji, nuo ko šiame spektaklyje prasideda

Duetas?

Vaidas Vyšniauskas: Vienareikšmiškai

ir visomis prasmėmis – nuo Fuoco

di gioia, džiugesio ugnies. Kai kūrėme

šį spektaklį, buvo labai netikėta sulaukti

Sigutės patarimų – jie man labai patiko,

esu už juos dėkingas. Pavyzdžiui, ji visada

pabrėžė, kad pirmame veiksme Otelas

turėtų būti laimingas, o ne iš karto besižvalgantis,

ką čia nusmaugus. (juokiasi)

Otelas – tai normalus jaunas vyras pačiame

jėgų žydėjime, nemanau, kad tais

laikais pensininkai plaukdavo į jūrą kariauti.

Tarp Otelo ir Dezdemonos viskas

labai šviežia ir dėl to – labai jautru...

Sigutė Stonytė: ...ir tikrasis duetas spektaklyje

prasideda dar tada, kai pirmame

veiksme scenos priekyje praeidami persimetame

žvilgsniais. Šiuo atveju labai

svarbus vidinis kontaktas – iš esmės opera

ir yra kaip tik tai, tiesiog toks žanras.

V. V.: Mūsiškis Fuoco di gioia – tai nepaprastai

solidus, taurus džiaugsmas. Ir

kartu – labai subtilus žaidimas: jeigu tu

manęs neintriguosi, tai dueto nebus. Ir

štai nuo šio dueto momento, kai dar net

nedainuojama, pradedamas emociškai

pinti spektaklis, vėliau spalvos tirštėja.

Žodžių ir rankų teatras.

S. S.: Man – daugiau, nei vien tai. Šalia

kitų dalykų įžvelgiu ir labai subtilią erotiką

– čia ji supoetinta, nebrutali. Pamenu,

kaip maestro Nekrošius sakydavo: muzikoje

nieko nesuprantu. O juk supranta

ir girdi absoliučiai viską. Kaip jis jaučia

Sigutė Stonytė

muzikos harmoniją, girdi ten giedančius

paukščius... Daug kas kalba, kad tie judesiai

neįprasti, keisti, o man už juos nėra

nieko natūralesnio.

V. V.: Susiduriame su labai įvairiais požiūriais

į tai, kaip reikėtų režisuoti muziką.

Kartais, būna, orkestras griaudėja,

bet juk visai nebūtina to rodyti tiesiogiai,

tiesmukai. Gal solisto viduje ir taip yra

visas tas dundėjimas. Negali būti iliustruojama.

S. S.: Iliustravimas ir Nekrošius neturi

nieko bendra, ir manau, kad daugelį tai

erzina. Jeigu būtų tiesiogiai iliustruojama,

viskas būtų daug paprasčiau: jei

bučiuojasi, tai bučiuojasi, jei smaugia...

Dabar kai kurie yra sutrikę.

V. V.: Kita vertus, tai augantis spektaklis.

Daugelis paskubėjo vertinti pirminį variantą,

o juk ir aš pats jaučiu, kad mano

judesiai visą laiką kinta. Man sakė: „Ko

tu ten tuos delnus uostai?“ Neuostau –

bučiuoju! Vadinasi, ne idėja kalta, o aš

nemoku jos gerai išreikšti. Žiūrovas turi

matyti, kaip aš tą delną bučiuoju. Taigi

idėja gali būti gera, o išraiška – prasta.

Kaip ir gyvenime – jaučiame dėkingumą,

o ačiū dažnai ir pamirštame pasakyti.

S. S.: Iš tiesų Nekrošiaus režisūra gana

sudėtinga, ir artistas turi rasti raktą, kaip

ją pateikti, kad išliktų idėja.

Daug kas šiame Otele atrodo net elementaru,

paprasta, ar ne? Ištiesti ranką,

apsisukti tris kartus, krėsle apsiversti...

Bet juk viskas priklauso ir nuo to, kaip

Švyturiai

solistas tą režisūrą supranta ir kaip „padaro

namų darbus“, juk teatras – tai ir

energijos menas?

S. S.: Taip, ir kaip tik todėl čia labai svarbi

partnerystė. Šiuo atveju spektaklį kūrė

dramos režisierius, ir ta būtinybė dar

labiau juntama. Jeigu, pavyzdžiui, mus

su Vaidu sieja kažkoks panašus energijos

pulsavimas, tai ir man pačiai daug

lengviau padaryti savo darbą. Bendras

pulsas, kaip ir dramos spektakliuose,

yra visko esmė. Tada viskas įvyksta, yra

organiška, pamatai kito žvilgsnį, nebėra

jokių abejonių dėl to, ką reikia daryti ir

kaip būti scenoje.

V. V.: Ir štai paradoksas. Daugelis šią

sceninės kalbos partitūrą kritikuoja iš

buitinės kalbos taško, – tai nesakoma tiesiogiai,

bet galima išskaityti tarp eilučių.

Tai nesąmonė, juk gyvenime tiesiog taip

nedarome, nebraukome rankomis, kaip

pirmame duete. Buitis ar kažkoks socialistinio

realizmo atspindėjimas nėra šio

spektaklio tikslas. Man patinka, kad bėgant

laikui spektaklis bręsta, ir gerai, kad

stengiamės paisyti jo zikos. Kartais tai

erzina, kita vertus, tos taisyklės lyg vinys

laiko prie rėmo prikaltą visą spektaklį.

Tada choreogra nis piešinys išlieka, bet

mūsų jausmai, energijos impulsai gilėja.

Ir tie kritikai, kurie vakar sakė, kad tai

kvailystė, šiandien neretai yra priversti

susimąstyti, ar tikrai buvo teisūs.

S. S.: Operos kritika Lietuvoje apskritai

yra išskirtinis atvejis – beveik neturime

žmonių, kurie galėtų ypatingai, autoritetingai

rašyti apie šį žanrą.

V. V.: Sutinku. Kita vertus, nežinau, kas

geriau, ar kai spektaklį pasitinka katutėmis

ir paskui jis greitai nusibosta, ar kai iš

pradžių kritikuoja, o vėliau ateina tikrasis

pripažinimas.

S. S.: Taip, tačiau norint vertinti Nekrošiaus

režisuotą genialią Verdi operą, parašytą

pagal Shakespeare’o tekstą, reikia

labai daug. Ne tik formalaus išsilavinimo;

reikia intuicijos, širdies, gebėjimo

atitrūkti nuo dogmų.

Įsiminė ne vienoje spektaklio recenzijoje

išsakyta mintis, kad mizanscenos

apsunkina solistų vokalinę raišką, jiems

nepatogu dainuoti. Kaip yra iš tiesų?

V. V.: Man tai primena pasakymą: vargšas

vairuotojas – turi važiuoti, kai aplink

tiek daug kelio ženklų. Jei režisierius tau

kelia tam tikrus uždavinius, jis padeda

eiti vaidmens esmės link.

S. S.: Mano galva, šis pastatymas yra visiška

antitezė to, kas šiandien vyksta kai

kuriuose Europos operos spektakliuose,

kur solistas neretai yra iš tikrųjų ziškai

kankinamas, niekinamas, spjaudomas

tiesiogine ir perkeltine prasme. Ir nežinau,

ar mūsų atveju reikėtų grįžti keliasdešimt

metų atgal, tiesiog stovėti ir dainuoti?

Režisierius nė vieno dainininko

neišniekino, nepažemino ir nesąmonių

nepridarė.

V. V.: Kai aš einu į sceną, Vyšniauskas

visada lieka užkulisiuose, niekada nesitapatinu

su vaidmeniu. Scenoje esu visai

kitas asmuo ir negaliu jam taikyti judesių,

įprastų savo kasdienybėje.

S. S.: Kai tame dalyvauji, atiduodi savo

sielą ir balsą, tikrai nėra jokių sunkumų,

greičiau atvirkščiai.

Kaip Jūs patys matote savo ir vienas kito

personažus, kaip juos jaučiate?

S. S.: Vaidai, tu, kaip Otelas, juk visą laiką

patiri vidinę kaitą? Vis grimzti žemyn...

V. V.: Žinoma, taip.

S. S.: Dezdemona, man regis, išlieka.

V. V.: Ori, rami, svarbiausia, – tikros

meilės įsikūnijimas. Nes tikra meilė yra

besąlyginė, kai myli net tada, kai tavęs kitas

nemyli. Kita sakytų: ką, man būti su

šituo laukiniu žvėrimi? O ji būna šalia jo

visą laiką ir drąsiai eina į mirtį.

S. S.: Taip, yra pateisinimas visų jo poelgių,

net pačių skaudžiausių. Užtat man

nepaprastai graži Nekrošiaus nubrėžta

Otelo linija: man visada skaudu matyti,

kaip mano Otelas kankinasi. Dezdemona

– tai jau kita istorija, visai kitas auklėjimas,

bet nežinau, ar tikrai joje nėra to

Otelo temperamentui artimo prado. Juk

jos tvirtas apsisprendimas būti su Otelu –

tai irgi savotiškas protestas.

Įdomu, kad Shakespeare’o tekste Dezdemonos

tėvas Brabancijus ją apibūdina

kaip tylios, nurimusios sielos būtybę,

kad kiekvienas judesys droviu raudoniu

nudažydavo jai skruostus. Ir ji, pamiršusi

savo auklėjimą, kraštą, giminę,

seka paskui Otelą?

S. S.: Ji nebuvo nuolanki. Man artimas

Nekrošiaus požiūris į moterį, kai ji, neteisingai

apkaltinta, nesigriebia agresijos,

aštrios kūno kalbos. Viskas būtų taip

paprasta ir suprantama: ak, tu man taip,

kaip drįsti? Aš juk myliu tave, tavo žmona

esu! Ji – ne, akių nedrasko.

V. V.: Ir Dezdemona neturi primityvios

baimės. Iš išorės ji labai romi.

S. S.: Taip, nes ta meilė nėra nuolankumas

– tai taip tikra, kad ji galbūt nustebs,

kentės, bet niekada ant jo neužriks, nes

jai tai neįmanoma. Nekrošius sukūrė

labai subtilų Dezdemonos buvimą šalia

Otelo, lyg medžio šlamėjimą, – man tai stebuklinga.

V. V.: Man labai įdomus ir dar vienas dalykas: Jagas nėra Blogis.

Kaip ir gyvenime. Sakoma, kiekviename iš mūsų gyvena

du šunys, geras ir blogas; kurį daugiau šersi, tas ir laimės.

Ir koks įdomus buvo Nekrošiaus sprendimas draminiame

Otelo spektaklyje Jago vaidmenį patikėti ypatingos šviesos

Rolandui Kazlui.

S. S.: Rolandas Kazlas su savo didelėmis, geromis akimis...

V. V.: Taip, dėl to buvau tiesiog pritrenktas – juk ir pragaras

gerais norais grįstas. Yra tokių žmonių, kurie labai stengiasi,

tarsi ir gero nori, gal kompleksuoja. Bet kokia kaina nori

pripažinimo, dėl to daro kvailystes, peržengia ribas, nekenčia

savęs. Jago credo aš matau didelę žmogaus tragediją. Gyvenime

viskas yra čia pat – dangus, pragaras. Negali sakyti, kad

štai šita ranka yra bloga. Gal ji gyvenime ir daug gero padariusi,

nuskriaudė, bet ir paglostė.

S. S.: Man tam tikra prasme jie visi yra nelaimingi. Atsimeni,

Dezdemona prieš savo ketvirtojo veiksmo dainą apie gluosnį

Emilijai sako: „Aš tokia liūdna.“ Taip, ji visada liks ištikima

Otelui, visada jį mylės, bet jau yra ir liūdesys. Daug telpa į tą

žodį.

Bet abu laimingi esate šiuos vaidmenis dainuodami?

S. S.: Yra labai daug vidinio džiaugsmo. Gyveni sau savo gyvenimą,

apie nieką nebesvajoji, nieko nebenori, ramiai dirbi

savo darbą. Ir staiga – ateina Nekrošius, ateina Vyšniauskas...

Tada suvoki, kad opera, tas šventas dalykas, į kurį ėjai, tavo

profesija ir antras gyvenimas, – viskas nušvito tikromis spalvomis,

viskas pagaliau yra taip, kaip ir turi būti. Aš dėkinga

likimui. Ne veltui buvo daug vargta ir kentėta scenoje, daug

kartų ten numirta, daug vaidmenų sudainuota. Man asmeniškai

Dezdemonos vaidmuo, bendras visų mūsų darbas yra

ir viso mano kūrybinio gyvenimo apvainikavimas. Jaučiuosi

esanti šalia genialaus vyrų kvinteto – Verdi, Shakespeare’o,

Nekrošiaus, dirigento Gintaro Rinkevičiaus, Vyšniausko, ir

galimybė kurti šalia jų – tai yra tikra laimė. Įvyko kažkoks

ypatingas kontaktas, kuris tikriausiai būna tik kartą gyvenime.

V. V.: Atsimenu, ir man vieną akimirką atėjo stingdantis suvokimas:

štai aš dainuoju Otelą, apie kurį visada svajojau, ir

dainuoju jį su pačiais geriausiais. O ir pati opera – tai Verdi

kūrybos viršūnė. Aš ir dabar jaučiu, kad esu nelabai vertas

šito vaidmens. Žinau, kaip norėčiau jį paruošti, tačiau iki to

varianto, kuris atitiktų mano idealo įsivaizdavimą, dar reikia

padirbėti.

S. S.: Vaidas – ypatingas Otelas, ir mūsų kontaktas scenoje

yra ypatingas. Aš labai džiaugiuosi ir dar dėl vieno žmogaus,

kuriam, manau, ši opera taip pat turi labai didelę vidinę reikšmę.

Tai Jago vaidmens atlikėjas Dainius Stumbras, turintis

šiai partijai nepaprastai tinkantį balsą. Žiūriu į jį scenoje ir

esu laiminga matydama, kaip jis su kiekvienu spektakliu vis

labiau įsitikina, kad gali būti labai geras Jagas.

O ar judu jau repeticijų pradžioje pajutote, kad būsite pavykęs,

Švyturių vertas duetas?

V. V.: Iš pradžių, žinoma, reikėjo vienam prie kito priprasti.

S. S.: Atsimenu, Vaidas vis labai norėjo viską kartoti. Mane

tai truputį erzino, na, vieną kartą padarai, ir viskas aišku, o

čia – ne! (juokiasi) Tad iš pradžių būta nedarnos, bet vėliau

supratau, kad jam tiesiog taip reikia.

10 11


V. V.: Kitas dalykas – mes, operos artistai, esame įpratę, kad

režisierius mums faktiškai viską padiktuoja: kur nueiti, kada

ranką pakelti ir pan. Čia vyko bendras darbas – Nekrošius

pateikdavo kokią idėją ir žiūrėdavo, kaip mes patys ją išplėtosime.

Tai sunku, bet scenoje tada atsiranda daug geresnis

rezultatas.

S. S.: Iš tiesų repeticijose Nekrošius paberdavo visą virtinę

idėjų, vizijų, patys turėjome atsirinkti ir drauge su Vaidu sugeneruoti

galutinį variantą iš to, ką jis pasiūlė.

V. V.: Ką reiškia pasakymas „geras scenos partneris“? Tai pirmiausia

vos ne intuityvus vienas kito jutimas. Jei tarp manęs

ir Sigutės yra kokia nors sielų giminystė, tai ir mūsų vaidyba,

būtis scenoje yra atitinkama. Manau, kad man nepaprastai

pasisekė, ne tik su scenos partnere Sigute, su režisieriumi, bet

ir su dirigentu, maestro Gintaru Rinkevičiumi. Tai vedlys, į

kurį net nebūtina žiūrėti, – solistas jį tiesiog jaučia. Nepaprastas

profesionalumas, žinios ir patirtis.

S. S.: Dainuodami matome maestro Rinkevičiaus rankas, veido

išraišką, ir tai mus labai veikia. Tai žmogus, kuris patiria

visų personažų likimus ir dramą drauge su mumis, jis visada

šalia, tarsi pats dainuotų. Visada jaučiu jo absoliučią pagarbą

ir meilę solistui, ir dar niekada nebuvo nė vienos akimirkos,

kada spektaklyje nematyčiau jo akių.

V. V.: Iš tiesų sakau nuoširdžiai: esame laimingiausi solistai

pasaulyje. Laimingiausi Otelas ir Dezdemona. (šypsosi)

Vaidas Vyšniauskas – Otelas, Sigutė Stonytė – Dezdemona operoje Otelas

Olga Konošenko – Franciska, Aurimas Paulauskas

– Francas balete Žydrasis Dunojus

Beveik visus svarbiausius dabartinio

Lietuvos baleto repertuaro vaidmenis

atliekanti balerina Olga Konošenko

karjeros aukštumų siekė nuosekliai ir

atkakliai. Fiziniai duomenys ir klasikinio

šokio technika, kurią šokėja nuolat

gludino, yra patikimas pagrindas,

ant kurio nesunku formuoti baleto

vaidmens turinį. Tiksliomis klasikinio

baleto pozomis, gera šokio technika

išsiskyrusi dar M. K. Čiurlionio menų

mokyklos Baleto skyriaus bendraamžių

būryje, Konošenko savo vaidmenų

kraitį krovė pamažu ir per keliolika

metų sukaupė turtingą artistinę patirtį.

Šiemet balerina pelnė baleto Švyturį

– tai jau trečias geriausios metų baleto

solistės apdovanojimas jos biogra joje,

papildantis 2008 m. gautą aukščiausią

visos Lietuvos teatralų įvertinimą –

Auksinį scenos kryžių.

Konošenko vaidmenys klasikiniuose

baletuose atskleidžia akademišką jos

šokio manierą – net nedidelės partijos,

kurias iki šiol balerina atlieka su

dideliu malonumu, suteikia žiūrovams

progą pajusti džiugaus, grakštaus, lengvo

šokio skonį. Puikiai perpratusi

klasikinio baleto sąlygiškos pantomiminės

vaidybos reikalavimus, balete

Bajaderė šokdama Gamzati variaciją

antro veiksmo Grand pas, balerina tiesiog

švyti – triumfuoja ne tik kaip šio

spektaklio herojė Radžos dukra, bet ir

kaip klasikinė balerina, besimėgaujanti

savo meno stichija.

Tačiau kur kas įdomiau Konošenko

individualybei atsiskleisti leidžia šiuolaikinis

neoklasikinis repertuaras – ne

vienas per pastaruosius metus parengtas

vaidmuo praplėtė jos galimybių ri-

bas, atskleidė iki šiol nematytą artistinio

talento briauną.

Šokėja geba perprasti įvairų šokio stilių.

Romantiškai jausminga jos Sil-

dė to paties pavadinimo Augusto

Bournonville’io balete Džeimsą sužavi

svajonės polėkiu: grakštūs, smulkūs

judesiai neria įspūdingą antgamtinės

būtybės viziją, kurios liūdną likimą solistė

pabrėžia ryškiomis nalinės scenos

emocijomis. Kirillo Simonovo Kopelijoje

Konošenko Olimpija Natanaelį

suvilioja antgamtišku, naikinančiu

grožiu – įdomiai choreogra nei kalbai

lankstus balerinos kūnas suteikia savitų

atspalvių ir akcentų.

Dideli darbai premjeriniuose spektakliuose

šokėjai netrukdo gilintis į jau

seniau pastatytų baletų vaidmenis. Per

keletą metų šokėja parengė žiūrovų

mėgstamų šiuolaikinės choreogra jos

dramų – Boriso Eifmano Raudonosios

Žizel, Aleksejaus Ratmanskio Anos

Kareninos – pagrindines partijas. Maloniu

netikėtumu 2011 m. žiūrovams

tapo Don Kichoto Gatvės šokėja – šį

vaidmenį balerina pirmą kartą šoko su

kitu debiutantu – jaunu baleto artistu

Kipru Chlebinsku. Jų duetas spinduliavo

energiją ir didžiulę šokio meilę, be

kurios neįmanoma profesiškai tobulėti.

Po kurio laiko atsirado Marina Graike

Zorboje – dar vienas naujas vaidmuo

sename spektaklyje. Jis praturtino Konošenko

artistinę patirtį, suteikė ilgai

rodomam spektakliui naujos gyvybės.

Pastarojo meto Konošenko darbai labai

įvairūs. Barbora Anželikos Cholinos

balete įkūnija garsiausios Lietuvos istorijoje

meilės legendą. Kaip ir kituose

vaidmenyse, čia solistė vengia tirštinti

spalvas, ieško plastinių savo vaidmens

akcentų. Franciska Žydrajame Dunojuje,

kurį pastatė choreografas Andrejus

Melanjinas, leidžia jai kiek ironiškai

pažvelgti į savo – baleto žvaigždės – pasaulį.

Tai visai kita erdvė, negu kad ne

taip seniai sukurtas Balerinos vaidmuo

Raudonojoje Žizel: dramatizmą, ribines

emocines būsenas čia keičia lengva,

kiek bravūriška vaidyba, neužgožianti

ryškaus ir su pasitikėjimu atliekamo

choreogra nio teksto.

Naujausias solistės darbas – pagrindinis

vaidmuo Sergejaus Proko evo

balete Romeo ir Džuljeta. Debiutas įvyko

2012 m. kovo 7 d., minint vieno iš

šio baleto iniciatorių, pasaulinio garso

violončelininko ir dirigento Mstislavo

Rostropovičiaus gimimo aštuoniasdešimt

penkerių metų sukaktį ir penktą-

Švyturiai

Helmutas

Šabasevičius

Į BALETO AUKŠTUMAS –

darbštumu ir atkaklumu

Olga Konošenko – Franciska, Martynas Rimeikis – Grafas balete Žydrasis Dunojus

Olgai Konošenko apdovanojimą įteikė LNOBT Baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras (kairėje),

apdovanojimų ceremoniją vedė Marijus Žiedas

sias mirties metines. Spektaklis balerinai pažįstamas seniai – ilgą

laiką Konošenko jame atliko senjoros Kapuleti vaidmenį. O jos

Džuljeta iškart sužavi gležnu jaunystės polėkiu, kuris ir ryžtingas,

ir pažeidžiamas. Šiuos bruožus padeda įprasminti lengvas,

grakštus balerinos šuolis, plastiškos rankos, sentimentalumo ir

perdėto jausmingumo vengiančios veido išraiškos. Žaismingas,

valiūkiškas Džuljetos pasirodymas – tik sudėtingos charakterio

raidos pradžia: per tris baleto veiksmus Konošenko herojė,

padedama Proko evo muzikos ir partnerių, išgyvena daugybę

sukrečiančių jausmų, kol galiausiai durklo smūgiu sau į krūtinę

taria paskutinį šios tragiškos istorijos žodį – tik ne balsu, bet įtaigia

vaidyba, kuri sulaukė audringų plojimų.

Konošenko kūryba skleidžiasi įvairiose erdvėse – balerina šoko

ir Cholinos spektaklyje Moterų dainos, sukūrė ryškų Nastasijos

Filipovnos vaidmenį Jurijaus Smorigino balete Idiotas, kartu su

Nerijumi Juška padėjo šiam choreografui įkūnyti Nikolajaus

Čerepnino baleto Armidės paviljonas personažus. Tarp balerinos

planų – ruošimasis Lietuvos baleto artistų choreogra nių

miniatiūrų koncertui Kūrybinis impulsas.

12 13


Jūratė

Terleckaitė

Švyturio apdovanojimą kaip geriausias 2011 m. baleto solistas pelnė Martynas Rimeikis už Žygimanto vaidmenį

Anželikos Cholinos balete Barbora Radvilaitė

Martynas

RIMEIKIS:

BALETAS – tai ne tik aukšti šuoliai, bet ir

kūryba

Pelnėte Švyturio apdovanojimą kaip

geriausias 2011 m. baleto solistas. Kokius

jausmus tai sukėlė, kokius siekius

pažadino?

Kiekvienas įvertinimas artistui svarbus

ir įpareigoja eiti tolyn. Įvertinimas teikia

džiaugsmo. Smagu, kad neabejingi

artistų darbui žmonės įsteigė Švyturio

apdovanojimą. Viliuosi, kad ši tradicija

gyvuos ilgai.

Su kuo norėtumėte pasidalyti prizu?

Pelniau prizą už Žygimanto vaidmenį,

todėl norėčiau juo pasidalyti su visais,

padėjusiais jį kurti, – choreografe Anželika

Cholina, Barboros Radvilaitės vaidmenų

atlikėjomis Beata Molyte ir Olga

Konošenko. Visoms joms norėčiau tarti:

„Labai ačiū.“

Ar Žygimanto Augusto vaidmuo jums

brangiausias?

Neišskiriu pačių svarbiausių vaidmenų.

Žygimantas – labai įdomus vaidmuo,

išties patinka, su dideliu įkvėpimu jį

rengiau. Tačiau kai kuri, kiekvienas vaidmuo

artimas ir svarbus.

Kokius keliate ateities tikslus?

Kasdienis artisto tikslas – tobulinti šokio

techniką, vaidybą, domėtis kitais menais,

lavinti kūną. Antraip nebūtų prasmės.

Viliuosi, kad repertuare atsiras kuo daugiau

įdomių, kūrybinį pasitenkinimą teikiančių

spektaklių.

Kokią matote savo ateitį baigęs baleto

artisto karjerą?

Ateitį sieju su teatru. Naujasis trupės

meno vadovas inicijavo susidomėjimą

keliantį projektą Kūrybinis impulsas.

Bandau jame dalyvauti kaip choreografas.

Man tai nauja ir įdomi patirtis. Gal

būtų per drąsu sakyti, kad norėčiau savo

ateitį sieti su choreografo karjera, bet

pabandyti verta. Noriu vienaip ar kitaip

kurti šokio meną. Tikiuosi, kad šiuo keliu

eisiu visą gyvenimą.

Ar jau sušokote visus išsvajotus vaidmenis?

Bėgant laikui sąvoka „išsvajotas vaidmuo“

pasikeitė. Mokykloje tikrai buvo

vaidmenų, kuriuos labai norėjau sukurti.

Svajojau šokti Espadą ir Bazilį Don Kichote.

Bet Bazilio nešokau ir nešoksiu,

nes tam reikia kitų techninių galimybių.

O dabar kiekvienas vaidmuo, kurį rengiu,

tampa išsvajotas, nes daug apie jį galvoju,

atkakliai dirbu, su juo susigyvenu.

Daug kas priklauso nuo choreografo, ar

įdomus statomas spektaklis ir pan.

Ar turite idealų tarp baleto šokėjų?

Ankstyvoje jaunystėje mokantis didžiulį

įspūdį darė Michailas Baryšnikovas, daug

žiūrėjau jo šokio įrašų. Vėliau daug mokiausi

iš Mindaugo Baužio, Voldemaro

Chlebinsko. Šiandien yra labai daug gerų

šokėjų ir iš kiekvieno jų randu ko pasimokyti,

yra kuo pasigrožėti.

Numanau, kad Eglė Špokaitė, su kuria

teko nemažai šokti, padarė nemažą įtaką

Jūsų kūrybai.

Taip, labai ryškią. Gaila, kad mūsų bendro

darbo etapas šiame teatre baigėsi,

nors tikiuosi, gal dar atsiras progų šokti

Švyturiai

kartu. Pažvelgęs atgal, matau, kad partnerystė

su ja, atliekami duetai darė didžiulę

įtaką. Šis etapas man buvo labai

svarbus.

Kurie spektakliai Jums artimi dvasiškai,

emociškai?

Artimas ir svarbus buvo darbas su choreografu

Kirillu Simonovu, stačiusiu mūsų

teatre Dezdemoną (čia atlieku Otelo vaidmenį)

ir Kopeliją, kuri labai imponuoja,

nors šokti gana sunki. Petrozavodsko

muzikinio teatro Baleto trupėje su Špokaite

šokome pagrindinius vaidmenis Simonovo

spektaklyje Romeo ir Džuljeta.

Tai labai sunkus ir techniškai, ir ziškai

spektaklis, bet labai svarbus ir artimas.

Šį darbą iki šiol menu kaip esminį savo

kūrybinio gyvenimo etapą.

Galbūt Simonovo įtaka Jums formuojantis

kaip atlikėjui, menininkui buvo

reikšmingiausia?

Jis išties padarė didžiulę įtaką. Tačiau

pirmuosius solinius vaidmenis – Romeo,

Chosė, daug kitų – pradėjau šokti Anželikos

Cholinos teatre, čia brendau kaip atlikėjas.

Trumpai dirbau su Jurijumi Smoriginu,

tik po to buvo ryškus, svarbus mano

kūryboje darbo su Simonovu etapas.

Ar darbas Anželikos Cholinos teatre nebuvo

savotiškas savęs išbarstymas?

Buvau ką tik baigęs mokyklą, visai žalias.

Vaidmenys šios choreografės spektakliuose

padėjo bręsti kaip atlikėjui.

Mano kūrybiniam bendradarbiavimui

su A|CH teatru – jau 10 metų. Žinoma,

šis darbas atėmė daug laiko, mažiau

šokdavau LNOBT, bet tai nebuvo laiko

švaistymas.

Kas labiausiai padeda ir kas trukdo

kurti vaidmenis?

Iš pradžių labiausiai trukdo jaudulys,

baimė, stresas. Sunku įsijausti, kai vaidmuo

neįdomus, maža laiko pasiruošti.

Labiausiai padeda įkvėpimas, atsirandantis,

kai vaidmuo sudomina, gali atrasti

jame save.

Kas Jums svarbiausia balete, darbe, gyvenime?

Svarbiausia jaustis laimingam, mylėti ir

tikėti tuo, ką darai, ir vėl norėti tai daryti.

To siekiu, nors ne visada pasiseka. Svarbu

– harmonija.

Kas padeda rengti vaidmenis: muzika,

pedagogų patarimai, literatūros skaitymas,

baleto įrašų žiūrėjimas?

Daugiau ar mažiau padeda visi paminėti

dalykai. Pavyzdžiui, literatūra padeda

pažinti personažą. Muzika atskleidžia jo

charakterį. Būtina į ją įsiklausyti, ją girdėti.

Kas Jums kompensuoja įdėtą darbą, pastangas?

Labai malonūs ir svarbūs publikos plojimai,

bet daugiausia džiaugsmo teikia

atliktas darbas, patiriamas pasitenkinimas

savo profesija, išgyvenamas jausmas

ir toliau dirbti, eiti pirmyn. Ko gera, tai

didžiausias atlygis, grąža.

Ar neatsėlina mintis, kad, užuot aukojusis

dėl profesijos, verčiau būtų galima

papramogauti, pasilepinti?

Nemanau, kad reikia aukotis. Intensyvus

vaidmens ruošimas nėra auka. Nebent

nuskriaudžiu artimus žmones dėmesiu.

Neturiu jokių maitinimosi problemų. O

kai yra laiko, neatsisakau ir vakarėlių.

Kaip pabėgate nuo baleto?

Kartais iš tiesų norisi pabėgti ar bent atsiriboti.

Mano pomėgis – krapštytis su

visokiausiomis mašinomis, motociklų

varikliais. Labiausiai nuo visko atsiriboti

padeda žvejyba. Labai ją mėgstu.

Ko turėjote atsisakyti dėl baleto?

Mokytis baleto pradėjau labai anksti, vienuolikos

metų, dar nebuvo ko atsisakyti.

Pavyzdžiui, pažaisti futbolo, paspardyti

kamuolio?

Tam laiko užtekdavo ir baleto mokykloje.

Žinoma, buvome labai užsiėmę, dideli

ziniai krūviai, bet mano vaikystė buvo

gana turininga, sėkminga, kupina įvairiausių

nuotykių. Gal dėl to šoku ne taip

gerai, kaip norėčiau.

Kokį pajutote skirtumą tarp įsivaizduoto

ir realaus šokėjo?

Supratau, kad iš tikrųjų viskas daug sunkiau,

nei svajojau. Šokėjo darbas atrodė

lengvesnis, o tikrovėje viskas sudėtingiau.

Ši profesija labai daug reikalauja.

Regis, Petras Skirmantas yra pasakęs, kad

išmokti gerai šokti yra tas pat, kas išmokti

gerai valdyti lėktuvą. Bet tai pajutau tik

atėjęs į teatrą, pradėjęs ruošti vaidmenis.

Jūs – produktyvus šokėjas. Jūsų gerbėjams

būtų įdomu išgirsti, kas paskatino

eiti meninės kūrybos keliu?

Pradėję mokytis mokykloje mažai kas

susimąsto ir supranta, kas yra baletas,

menas, kūryba. Deja, daug kas ir baigęs

mokyklą, atėjęs į teatrą to nesupranta.

Baletas – tai ne tik aukšti šuoliai,

greiti sukiniai, bet ir kūryba. Kaip

tik ji mane labiausiai traukia, žavi.

Augau menininkų šeimoje, lankiau

įvairius dailės būrelius. Man menas

buvo natūrali būsena. Jau mokykloje

pajutau norą ne tik šokti, bet ir

kurti. Lūžis įvyko, kai pas mokytoją

Aušrą Gineitytę pamačiau choreografo

Matso Eko Karmen įrašą.

Tada aiškiai supratau, kad norėčiau

eiti tokia kūrybine kryptimi.

Kokius spektaklius norėtumėte

matyti mūsų repertuare?

Norėčiau, kad atsirastų daugiau

šiuolaikinės kūrybos. Žinoma, klasikos

labai reikia, bet gyvenimas nestovi

vietoje, keičiasi ir pačios meno

formos. Mūsų teatrui irgi reikėtų

eiti kartu su laiku.

Ar matote poslinkių Baleto trupėje?

Pasikeitus trupės vadovybei, vyksta

esminiai poslinkiai. Man labai patinka,

kad dabar skatinamas pačių

atlikėjų kūrybiškumas. Svarbu, kad

šokėjas būtų suinteresuotas. Labai

vertinu nusiteikimą baleto artistams

sudaryti sąlygas kurti, tobulėti.

Ar tai reiškia, kad teatras atsinaujina?

Matyti tam tikrų atgimimo užuomazgų,

kurias jau minėjau. Ramesnė

atmosfera, todėl energija nešvaistoma

pašaliniams dalykams.

Nuoširdžiai linkiu kūrybinės sėkmės!

Martynas Rimeikis

Vilniaus baleto mokyklą

baigė 1999 m.

ir nuo tų metų yra

Lietuvos nacionalinio

operos ir baleto

teatro Baleto trupės

solistas. 2007 m.

Švyturių apdovanojimuose

buvo

išrinktas Metų baleto

viltimi, 2011 m.

tapo Metų baleto

solistu. Gastroliavo

Didžiojoje Britanijoje,

Italijoje, Ispanijoje,

Lenkijoje ir kt.

Sukurti vaidmenys:

Espada (Don Kichotas),

Yorgos (Graikas

Zorba), Hilarionas

(Žizel), Čekistas

(Raudonoji Žizel),

Otelas (Dezdemona),

Francas, Grafas (Žydrasis

Dunojus), Žygimantas

Augustas

(Barbora Radvilaitė),

Princas Citronas (Čipolinas),

Natanaelis

(Kopelija), Gurnas

(Sil dė) ir kt.

Martynas Rimeikis (Otelas) ir Eglė Špokaitė (Dezdemona) Anatolijaus

Šenderovo balete Dezdemona

14 15


Jūratė

Terleckaitė

Kipras Chlebinskas –

Smuikininkas Kriaušė

Kareno Chačaturiano

balete Čipolinas

Metų debiuto apdovanojimo

steigėjas

– LNOBT paramos

fondas Orfėjo lyra.

Kipras CHLEBINSKAS:

užaugau

Buvote apdovanotas Švyturio prizu už

ryškiausią metų debiutą – Espados vaidmenį

balete Don Kichotas. Ar tai buvo

malonus siurprizas?

Apdovanojimas buvo maloni staigmena,

jis labai daug reiškia. Pasijutau kaip ant

sparnų. Išgyvenau euforiją. Pasidarė lengviau

dirbti. Jaučiuosi įvertintas, einantis

reikiama kryptimi. Švyturių teikimo

ceremonija buvo pompastiška: puikus

koncertas, tiesiogiai transliuojamas per

televiziją.

Ar manote esąs vertas šio apdovanojimo,

ar jį gavote avansu?

Norėčiau manyti, kad prizą gavau už intensyvų

darbą kuriant Espados vaidmenį.

Padėjo daug žmonių. Pavyzdžiui, nansiškai

parėmus Ramintai Kuprevičienei,

iš Sankt Peterburgo atvažiavo pedagogas

Pavelas Stalinskis ir dirbo su manimi ilgiau

negu mėnesį.

teatre

Kokia buvo kelio į baletą pradžia? Turbūt

nuo mažens svajojote tapti baleto

šokėju?

Galima sakyti, kad užaugau teatre, nes

abu tėvai – buvę baleto šokėjai. Labai

dažnai žiūrėdavau spektaklius. Nuo pat

mažens patiko šokti, nors jokių šokio

būrelių nelankiau. Namuose improvizuodavau

be galo. Atėjus laikui stoti į

M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mama

nenorėjo leisti. Pasibaigus stojamiesiems

egzaminams, prieš pat rugsėjo 1-ąją išprašiau

mamos visgi nuvesti į peržiūrą.

Ir vėliau niekada nenusivyliau.

Ką davė M. K. Čiurlionio menų ir Minsko

baleto mokyklos?

M. K. Čiurlionio mokykloje gavau gyvenimui

nepaprastai reikšmingą dalyką

– bendrąjį išsilavinimą. Čia dirba puikūs

bendrųjų dalykų pedagogai, veikia Dailės,

Muzikos skyriai – tai kultūros oazė.

Man patiko mokytis, buvau stropus mokinys.

Mūsų šeimoje viešpatavo mokslo

kultas. Negalima apsiriboti vien baletu.

Minske visas laikas buvo skiriamas tik

baletui, į kitus mokslus žiūrima pro pirštus.

Specialybės pamokose buvo daug

didesnis krūvis.

Ar Minske pasigedote tik bendrojo lavinimo

dalykų?

Sunkumų kilo dėl rusų kalbos nemokėjimo.

Labai pasiilgau lietuvių kalbos. Šią

spragą bandžiau užtaisyti skaitydamas

lietuviškas knygas, ypač apie Vilnių, Lietuvą.

Minske jaučiausi kaip tremtyje, todėl

skaičiau viską, kas lietuviška.

Kuriuos savo pedagogus norėtumėte paminėti

apdovanojimo proga?

Vilniuje dėstė puikūs mokytojai: pirmoji

pedagogė Beatričė Tomaševičienė, vėliau

– Marija Kiršienė, Minske – klasikinio

šokio pedagogai Aleksandras Koledenka,

Liudmila Matusevič. Visiems jiems

esu dėkingas.

Ar grįžus namo nereikėjo „persirikiuoti“?

Baletas yra vienas. Nors šoku jau dvyliktus

metus, kasdien tebetaisau savo klaidas.

Baleto repeticijų salė nepanaši į lengvojo

kultūrizmo ar treniruoklių sales.

Padaręs dešimt battment tendu, nesi tikras,

ar šokis patobulėjo, ar atlieki gerai.

Kokius vaidmenis svajojate sukurti per

artimiausius 5–10 metų?

Labai tikiuosi sulaukti kuo daugiau statomų

naujų baleto spektaklių. Tai artistams

suteikia daugiausia galimybių

pasireikšti, atskleisti savo privalumus.

Kai atlieki kito šokėjo anksčiau sukurtą

vaidmenį, patenki į lyginimo lauką, nuo

to šešėlio niekada nepabėgsi.

Su kuriais choreografais norėtumėte

dirbti?

Labai patinka Krzysztofo Pastoro spektakliai,

deja, šiuo metu repertuare jų nėra.

Taip pat išskirčiau Kirillo Simonovo

spektaklius Dezdemona ir Kopelija. Norėtųsi

juose šokti solinius vaidmenis.

Kuris šokėjas ar šokėja atitinka Jūsų

idealą?

Neturiu vieno idealo. Kiekviename artiste

stengiuosi įžvelgti tai, ką jis atlieka

geriausiai. Daug ko galima pasimokyti

iš nuostabių solistų Eglės Špokaitės,

Mindaugo Baužio, Aurimo Paulausko,

Nerijaus Juškos. Ir iš kitų galima daug ko

Švyturių apdovanojimų iškilmės akimirkos: 1. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas sveikina Sigutę Stonytę, 2. Apdovanojimų steigėjo, UAB Švyturys-Utenos alus gen. direktorius

Rolandas Viršilas ir LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas, 3. Kipras Chlebinskas, 4. LNOBT paramos fondo Orfėjo lyra prezidentė Birutė Vizgirdienė, 5. Loreta Bartusevičiūtė.

Ankstesnių metų Švyturių laureatai: 6. Romeo ir Džuljetą šoka Eligijus Butkus ir Inga Cibulskytė, 7. Dainuoja Rafailas Karpis ir Arūnas Malikėnas, 8. Irena Zelenkauskaitė,

9. Andrius Žužžalkinas, 10. Vakaro vedėjai Marijus Žiedas ir Eglė Ulienė į sceną įriedėjo automobiliu

Švyturiai

išmokti.

Kas labiausiai padeda ir kas trukdo

profesijoje?

Labiausiai trukdo nuovargis. Kūnas prašo

sustoti, duoti jam pailsėti. Labiausiai

skatina įvertinimai ir šokio scenoje pojūtis.

Ypač malonu rengti naują vaidmenį,

mėgstu repetuoti.

Kas pagrindiniai Jūsų kritikai?

Daugiausia naudingų pastabų gaunu iš

savo pedagogų. Labai, bet skirtingai padeda

tėvai. Abu jie man – autoritetai.

Kas Jums svarbiausia balete, darbe ir

apskritai gyvenime?

Darbe svarbiausia niekada nepasiduoti

blogai nuotaikai, stresui, nuovargiui,

monotonijai. Daug repetuojant kartais

apima slogi nuotaika: „Negi taip visą

laiką ir bus?“ Pradedi nebematyti to, kas

darbe yra gražaus. Mane atgaivina, įkvepia

muzika. Gyvenime man labai svarbus

socialinis aspektas – šeima, draugai.

Daug dėmesio skiriu savišvietai – literatūrai,

dailei, teatrui.

Kas padeda, įkvepia rengiant vaidmenis?

Nesu sukūręs didesnių vaidmenų, tačiau,

kaip minėjau, daugiausia stiprybės suteikia,

įkvepia muzika. Klasikiniame balete

žmogaus jausmai sinchroniškai susilieja

su muzika.

Rengdamas Espados vaidmenį stengiausi

suvokti ispanišką dvasią, daug padėjo

kelionės po Ispaniją, galbūt didžiausią

impulsą vaidmens traktuotei davė lmas

Manoletė. Kai atrodydavo, jog daugiau

nebegaliu, užgrojus muzikai ir vėl patikėdavau

savimi. Minėtasis pedagogas

Stalinskis mokė, kad tik ant visiškai išsekusio

kūno ir galima lipdyti vaidmenį,

nes tada užmiršti savo klaidas, smegenys,

kurios, beje, dažniausiai ir trukdo, išsijungia.

O kas kompensuoja pastangas?

Galimybė šokti. Daugelis žmonių neturi

saviraiškos galimybių, jaučia gyvenimo

beprasmybę. Gauta galimybė kurti vaidmenį

yra didžiulė sėkmė, proga parodyti

žiūrovams, ko esi vertas. Jei sulauki

jų įvertinimo, visus sunkumus pamiršti.

Kaip pailsite nuo baleto, kas jį atstoja?

Už teatro sienų vengiu kalbų apie baletą,

ieškau naujų pažinčių, semiuosi naujų

žinių. Mėgstu skaityti. Susitapatinu su

knygų herojais, visu šimtu procentų įsi-

traukiu į knygos veiksmą. Sunkiais momentais

save įkalbinėju: „Jis ištvėrė daug

daugiau negu aš.“ Domiuosi opera ir

drama, mėgstu lankytis teatruose.

Kūrybinės sėkmės Jums ir naujų vaidmenų!

16 17

3

4

10

9

1

2

5

8

6

7


„Kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų nebūna“, – taip apie savo dabartinį gyvenimą

scenoje pasakoja Irena Milkevičiūtė. Tokioje šviesoje labai aiškiai pamatai, kad

operos solisto vardas – tai daugiau nei statusas, profesija ar sudainuoti vaidmenys.

Tai – gyvenimo būdas. Pašaukimas. Tuo darsyk įsitikinu kalbindama Lietuvos operos

primadoną apie jos dabartinę profesinę veiklą. Ji kaip visuomet kukli ir iškart

perspėja: „Aš neturiu ką per daug pasakoti.“

Irena

MILKEVIČIŪTĖ

Kai gyveni muzikoje,

mažų

Irena Milkevičiūtė – Brunhilda Richardo Wagnerio operoje Valkirija

vaidmenų nebūna...

Vis-á-vis

Kuo gyvenate dabar?

Studentai Akademijoje, koncertai,

spektakliai teatre. Džiaugiuosi, kad dar

turiu vaidmenų. Balandžio mėnesį dainuosiu

Brunhildą Valkirijoje, Piotro

Čaikovskio Eugenijuje Onegine rengiu

Auklės vaidmenį. Teatre dirbu ir vokalo

pedagoge, konsultuoju patarimų

prašančias operos solistes. Džiaugiuosi,

kad turiu kam perduoti sukauptas

žinias, nes stažavausi Italijoje, turiu

daug patirties ir galiu padėti, jeigu tik

į mano patarimus bus įsiklausoma.

Rengiu naują koncertinę programą,

nes drauge su viena talentinga savo

studente (Simona Liamo. – A. J.) koncertuosime

Užutrakio dvare. Mokausi

naujus Reinholdo Gliero, Sergejaus

Rachmaninovo romansus. Taip pat

ruošiu naują programą ir su Lietuvos

valstybiniu simfoniniu orkestru, kurią

atliksime balandžio 14 d. Ir šiam koncertui

noriu parengti naujų kūrinių.

Dainuosiu ištrauką iš Wagnerio operos

Tristanas ir Izolda, Gra enės ariją

iš Mozarto operos Figaro vedybos.

Kaip renkatės kūrinius koncertinėms

programoms? Gal iš naujo atrandate

kurį nors kompozitorių?

Glieras visuomet man labai patiko.

Jo muzika labai instrumentiška. Ka-

Michailo Raškovskio nuotrauka

orkestruotę – keletą romansų teko su

juo dainuoti. Suradau natas ir panorau

vėl jo kūrinius atlikti. Naujai atrandu

kai kuriuos Rachmaninovo romansus,

kurių dar nesu dainavusi ir kurie apskritai

nėra labai dažnai atliekami. Renkuosi

programą, kuri patiktų širdžiai.

O labiausiai mėgstu ekspresyvius, dainingus

kūrinius.

Dainuojate Brunhildą Richardo Wagnerio

operoje Valkirija, štai dabar

rengiate ištrauką iš Tristano ir Izoldos.

Esate dainavusi Zentą Skrajojančiame

olande. Kokia Wagnerio muzikos

reikšmė Jūsų repertuare?

Taip, Zentą teko dainuoti ir su LVSO,

ir Rygoje pastatytame Skrajojančiame

olande. Manau, kad Wagnerio, o ir apskritai

vokiškai muzikai reikia subręsti.

Dabar jaučiu, kaip man tiesiog gula ir

jo loso ja, ir muzika. Tiesa, muzika

visada man patiko, bet vienas dalykas

girdėti, klausyti ir kitas – pačiam atlikti

ir galėti atlikti. Mano balsas nėra labai

dramatiškas, tačiau vokalinė technika

leidžia dainuoti ir tokius vaidmenis.

LNOBT pastatytoje Valkirijoje atliekate

Brunhildą. Scenoje žavite savo

jaunatviškumu. O kaip Jums pačiai

šis vaidmuo?

Nelengvas, žinoma, nelengvas.

Ar turite omenyje ne tik vokalines, bet

ir zines užduotis?

Taip, amžius savo daro. Balsas, ačiū

Dievui, nėra senas, džiaugiuosi tuo.

Tačiau pavydžiu žmonėms, kurie, nors

gerokai vyresni už mane, yra kupini

energijos. Štai to gyvybingumo, kurio

reikėtų būnant scenoje, man ir pritrūksta.

Ką darote, kad atgautumėte jėgas, sustiprintumėte

sveikatą?

Daug ką: ir mankštinuosi, ir penkis tibetiečių

pratimus atlieku, ir į baseiną

kurį laiką vaikščiojau. Jau daug metų

sportuoju, be to, stengiuosi išsimiegoti.

Miegas dainininkui labai svarbus. Beje,

taip pat svarbu ir dainavimo pratybos

– jeigu nedirbsi kasdien, atsisakys raumenys.

Todėl kas dieną dainuoju pratimus

visam diapazonui lavinti.

O kas Jus džiugina, kas teikia dvasinę

atgaivą?

Esu labai laiminga, kai matau savo

studentų sėkmę. Džiaugiausi Katioje

Kabanovoje dalyvavusia savo studente

Aušrine Stundyte – kaip jinai užaugusi.

Tada būna iš tikrųjų gera. Dviguba laimė,

kad ir mano studentė, ir mano dukra

sėkmingai dainuoja. Štai ir dabar

dukra kvietė atvažiuoti į Hamburgą

pažiūrėti jos atliekamos Lizos operoje

Pikų dama. Tik gaila, kad negaliu šiuo

metu ištrūkti. Džiaugiuosi, kai matau,

kad dukrai viskas sekasi, noriu, kad

viskas gerai jai būtų ir toliau.

Klausau Jūsų ir galvoju – vis džiaugiatės

kitų laimėjimais. O ar lieka laiko

sau?

Iš tikrųjų sau laiko privalai turėti. Tam,

kad galėtum duoti kitiems. Mano laikas

skirtas poilsiui, miegui. Geras

koncertas, spektaklis – mano šventė

ir malonumas. Tai leidžiu sau ir tuo

džiaugiuosi. Tada pajuntu atgaivą ir

pamanau: „Na, Dieve, gražus tas gyvenimas.“

Esate LMTA profesorė, ugdote jaunąją

solistų kartą. Kaip sekasi įžvelgti

juose talentus?

Akademijoje turiu septynis studentus.

Ir dar ruošiu norinčiuosius stoti. Tarp

jų yra išskirtinių žmonių, yra ir mažiau

gabių. Negaliu jų kritikuoti, nes nežinau

– galbūt jie nemoka dirbti, galbūt

kažko trūksta, negaliu įeiti į jų asmeninį

gyvenimą. Juk dainavime viskas labai

susiję – ir buitis, ir sveikata. Tačiau

kiekvienoje kartoje būna briliantų, išskirtinių

talentų. Bet ir tokie turi mokėti

daug dirbti, turėti intuiciją ir dar

daug dalykų, kurie veda į tą patį tikslą.

Koks, Jūsų nuomone, sceninio ilgaamžiškumo

receptas?

Kai kurie solistai mano, kad verčiau

reikia dainuoti trumpiau, bet gerai. Bet

aš manau, kad galima ir ilgai dainuoti

gerai. Tai nuo daug dalykų priklauso:

nuo gyvenimo būdo, nuo poilsio,

nuo sąlygų, nuo režimo. Dainininkas

turi būti labai organizuotas ir mokėti

tvarkyti savo gyvenimą. Labai svarbu

tas gebėjimas viską padaryti. Jeigu jau

pasirinkai tokią specialybę, negali puse

kojos būti joje. Turi šimtu procentų

save atiduoti, turi daug ko atsisakyti

– visokių pramogų ir malonumų. Tai

turi tapti tavo gyvenimo būdu. Kitaip

blizgėsi labai trumpai.

Grįžkime prie vaidmenų. Atlikote

Auklės vaidmenį bohemiečių pastatytame

Onegine. Ar dainuosite ją ir

LNOBT premjeroje gegužės mėnesį?

merinis orkestras netgi buvo padaręs Kabanovoje dalyvavusia savo studente LNOBT premjeroje gegužės mėnesį?

Ką manote apie antraeilius vaidmenis?

Kai gyveni muzikoje, mažų vaidmenų

nebūna. Gyveni savo vaidmeniu ir

tuomet esi laimingas. Vienintelis trūkumas,

kad bėgant metams atsiranda

daugiau baimės. Net tokį vaidmenį

dainuodamas bijai suklysti. Bet juk

Auklės vaidmuo tikrai gražus! Na, žinoma,

gal ne visai mano balsui tinka,

be to, truputį bijau dėl mūsų scenos

dydžio.

Bet per šitiek metų turbūt išmokote

prisitaikyti prie mūsų scenos akustikos?

Na, Dievas davė, kad mano balsas turi

nemažai decibelų. Stengiuosi prisitaikyti,

bet būna pastatymų, kur tai padaryti

sunku. Turi labai įtempti klausą,

kad gerai girdėtum orkestrą (dėl

speci nės salės akustikos). Aš juk ne

iš tų, kurie skaičiuoja. Be orkestro esu

bejėgė.

O ar yra vaidmenų, kuriuos dar norėtumėte

atlikti?

Namie turiu didelę fonoteką. Klausau

ir galvoju – kaip būtų gražu, kaip būtų

gerai dar padainuoti vieną ar kitą vaidmenį,

nors ir žinau, kad jau negalėsiu.

Pavyzdžiui, Umberto Giordano Andrė

Šenjė, Amilcare’s Ponchielli Džokondą.

Tiek daug yra nuostabios muzikos.

Duok Dieve, kad tik noras dirbti neprapultų.

Kokią matote operos meno ateitį?

Linkiu, kad opera gyvuotų, nes ją

mėgstantys žmonės tikrai tampa geresni.

O kai matome, kad ji ir po mūsų bus

gyva, ir mes esame laimingi.

Talentingų žmonių visada yra, visais

laikais. Jų galbūt nedaug, bet visada

gimsta tokių, kurie tam skirti, kurie atsiųsti

iš Aukščiau.

Audronė

Juozauskaitė

Irenos Milkevičiūtės

jubiliejui skiriamas

balandžio 20 d. spektaklis

Valkirija

18 19


KOVAS / March

17 d., šeštadienis, 18.30

Giuseppe Verdi REQUIEM, koncertas

Violeta Urmana, Anita Rachvelishvili

(Gruzija), Alfredo Nigro (Italija), Riccardo

Zanellato (Italija), Kauno valstybinis

choras (vad. Petras Bingelis), LNOBT

choras (vad. Česlovas Radžiūnas) ir

simfoninis orkestras

Dirigentas Robertas Šervenikas

REQUIEM, in concert

100, 150, 200, 250, 300, 450 Lt

18 d., sekmadienis, 12.00–14.10

Bogdan Pawlowski

SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI

3 v. baletas vaikams

Dirigentas Alvydas Šulčys

SNOW WHITE AND THE SEVEN DWARFS,

a ballet for children in 3 acts

10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt

20 d., antradienis, 18.30

Kamerinėje salėje

SKIRTINGI OPEROS VEIDAI

Kamerinės muzikos koncertas – knygos

„Opera Lietuvos didžiųjų kunigaikščių

rūmuose“ pristatymas

Nerijus Masevičius, Viktoras

Gerasimovas, Joana Gedmintaitė,

Egidijus Dauskurdis,

Irena Zelenkauskaitė, Rafailas Karpis

CONCERT MANY FACES OF THE OPERA,

in Chamber Hall

20 Lt

21 d., trečiadienis, 18.30–20.30

Anatolijus Šenderovas

DEZDEMONA, 2 v. baletas

Dirigentas Robertas Šervenikas

DESDEMONA, a ballet in 2 acts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

22 d., ketvirtadienis, 18.30–21.30

Operos solisto

Vincento Kuprio jubiliejui

Giuseppe Verdi OTELAS, 2 d. opera

Dirigentas Gintaras Rinkevičius

OTELLO, an opera in 2 parts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

23 d., penktadienis, 18.30–20.45

Rodion Ščedrin

ANA KARENINA, 2 v. baletas

Dirigentas Alvydas Šulčys

ANNA KARENINA, a ballet in 2 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

L I E T U V O S N A C I O N A L I N I S O P E R O S I R B A L E T O T E A T R A S

KOVAS – BALANDIS - GEGUŽĖ 2012

24 d., šeštadienis, 18.30–21.40

Johann Strauss

VIENOS KRAUJAS, 3 v. operetė

Lietuviškas tekstas Antano Gailiaus ir

Eduardo Astramsko

Dirigentas Julius Geniušas

WIENER BLUT, an operetta in 3 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

25 d., sekmadienis, 12.00–14.10

Karen Chačaturian ČIPOLINAS,

2 v. baletas vaikams

Dirigentas Alvydas Šulčys

CIPOLLINO, a ballet in 2 acts for children

15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt

29 d., ketvirtadienis,

30 d., penktadienis,

18.30–22.10

Wolfgang Amadeus Mozart

FIGARO VEDYBOS, 2 v. opera

Dirigentas Daniele Rustioni (Italija)

Bendras Lietuvos nacionalinio operos ir

baleto teatro,Teatro Real de Madrid, Teatro

Pérez Galdós de Las Palmas de Gran Canaria

ir Asociación Bilbaína de Amigos de la Opera

(A.B.A.O.) pastatymas

LE NOZZE DI FIGARO, an opera in 2 acts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

31 d., šeštadienis, 18.30–20.45

Mikis Theodorakis

GRAIKAS ZORBA, 2 v. baletas

Dirigentas Martynas Staškus

ZORBA THE GREEK, a ballet in 2 acts

25, 32, 45, 55, 65, 130 Lt

BALANDIS / April

1 d., sekmadienis, 12.00–14.10

Bogdan Pawlowski

SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI,

3 v. baletas vaikams

Dirigentas Alvydas Šulčys

SNOE WHITE AND THE SEVEN DWARFS,

a ballet in 3 acts for children

10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt

4 d., trečiadienis, 18.30–21.30

Ludvig Aloisius Minkus

BAJADERĖ, 3 v. baletas

Dirigentas Martynas Staškus

LA BAYADERE, a ballet in 3 acts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

5 d., ketvirtadienis, 18.30–21.30

BARBORA RADVILAITĖ,

2 v. baletas pagal S. Vainiūno, A. Malcio,

H. M. Góreckio ir kt. muziką

Dirigentas Alvydas Šulčys

BARBORA RADVILAITĖ, a ballet in 2 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

11 d., trečiadienis,

12 d., ketvirtadienis,

18.30–21.45

Georges Bizet KARMEN, 2 d. opera

Dirigentas Robertas Šervenikas

CARMEN, an opera in 2 parts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

rois, ustabanti aią...

13 d., penktadienis, 18.30–20.45

Mikis Theodorakis

GRAIKAS ZORBA, 2 v. baletas

Dirigentas Martynas Staškus

ZORBA THE GREEK, a ballet in 2 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

14 d., šeštadienis, 18.30–21.00

ŽYDRASIS DUNOJUS

2 v. baletas pagal Johanno Strausso muz.

Dirigentas Martynas Staškus

THE BLUE DANUBE, a ballet in 2 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

15 d., sekmadienis, 12.00–14.10

Jonas Tamulionis BRUKNELĖ, 2 v. opera

Dirigentas Alvydas Šulčys

THE TINY LINGONBERRY, an opera in 2

acts for children

10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt

18 d., trečiadienis, 18.30–20.50

RUSIŠKASIS HAMLETAS, 2 v. baletas

spektaklis rodomas paskutinį kartą

RUSSIAN HAMLET, a ballet in 2 acts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

19 d., ketvirtadienis, 18.30–21.00

Gaetano Donizetti

MEILĖS ELIKSYRAS, 2 v. opera

Dirigentas Modestas Pitrėnas

L‘ELISIR D‘AMOREm an opera in 2 acts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

20 d., penktadienis, 18.00–22.45

Operos solistės

Irenos Milkevičiūtės jubiliejui

Richard Wagner VALKIRIJA,

3 v. opera vokiečių kalba

Dirigentas Modestas Pitrėnas

DIE WALKÜRE, an opera in 3 acts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

21 d., šeštadienis, 12.00–13.00

Kamerinėje salėje

BURATINAS, edukacinis spektaklis

vaikams pagal J. Gaižausko operą

Dirigentas Mantas Jauniškis

BURATTINO

an educational opera for children

12 Lt

Kasos dirba 10–19 val., šeštadienį 10–18.30 val., sekmadienį 10–15 val.

Jei sekmadienį vakare rodomas spektaklis, kasos dirba iki spektaklio pradžios.

Informacija ir bilietų užsakymas tel.: (8 5) 262 07 27, (8 612) 46 614, (8 615) 51000, www.opera.lt

*Informacija teisinga spausdinimo dieną

21 d., šeštadienis, 18.30–21.20

Piotr Čaikovskij

GULBIŲ EŽERAS, 2 v. baletas

Dirigentas Robertas Šervenikas

SWAN LAKE, a ballet in 2 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

22 d., sekmadienis, 12.00

POLĖKIUI – 45

Modernaus ir klasikinio šokio kolektyvo

jubiliejinis koncertas

CONCERT, 45th Anniversary of POLĖKIS

15, 20, 30, 40, 50, 90 Lt

25 d., trečiadienis, 18.30–21.30

Piotr Čaikovskij

MIEGANČIOJI GRAŽUOLĖ, 2 v. baletas

Dirigentas Robertas Šervenikas

THE SLEEPING BEAUTY, a ballet in 2 acts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

26 d., ketvirtadienis, 18.30–21.40

Franz Lehár

LINKSMOJI NAŠLĖ, 3 v. operetė

Lietuviškas tekstas Ramutės Skučaitės

Dirigentas Julius Geniušas

DIE LUSTIGE WITWE,

an operetta in 3 acts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

28 d., šeštadienis, 18.30–20.45

RAUDONOJI ŽIZEL, 2 v. baletas.

Dirigentas Robertas Šervenikas

RED GISELLE, a ballet in 2 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

29 d., sekmadienis, 12.00–14.15

Igor Morozov DAKTARAS AISKAUDA

3 v. baletas vaikams

Dirigentas Alvydas Šulčys

DOCTOR OUCHACHES, a ballet in 3 acts

10, 15, 20, 25, 35, 40 Lt

GEGUŽĖ / May

2 d., trečiadienis, 18.30–21.00

ŽYDRASIS DUNOJUS, 2 v. baletas pagal

Johanno Strausso muziką

Dirigentas Martynas Staškus

THE BLUE DANUBE, a ballet in 2 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

3 d., ketvirtadienis, 18.30–22.00

Jacques Fromental Halévy

ŽYDĖ, 2 d. opera

Dirigentas Martynas Staškus

LA JUIVE, an opera in 2 parts

20, 30, 40, 50, 60, 100 Lt

4 d., penktadienis, 18.30–21.30

Léo Delibes KOPELIJA, 3 v. baletas

Dirigentas Alvydas Šulčys

COPPÉLIA, a ballet in 3 acts

25, 35, 45, 55, 65, 130 Lt

5 d., šeštadienis, 18.30–21.15

Ludwig Aloisius Minkus

DON KICHOTAS, 2 v. baletas

Dirigentas Robertas Šervenikas

DON QUIXOTE, a ballet in 2 acts

30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt

PREMJERA

Piotr Čaikovskij

EUGENIJUS ONEGINAS, 3 v. opera

Muzikos vadovas ir dirigentas

Robertas Šervenikas

Režisierius Vasilij Barchatov (Maskva)

Scenografas Zinovij Margolin (Maskva)

Kostiumų dailininkė Marija Danilova

(Maskva)

EUGENE ONEGIN, an opera in 3 acts

18 d., penktadienis,

35, 45, 55, 65, 80, 200 Lt

19 d., šeštadienis,

30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt

20 d., sekmadienis,

30, 40, 50, 60, 70, 180 Lt

Leonardo Bernsteino Kandidas: Joana Gedmintaitė – Kunigunda, Edmundas Seilius –

Kandidas, LNOBT choras ir orkestras, dirigentas Martynas Staškus


Kamilė

Rupeikaitė

Lionas – trečias pagal dydį Prancūzijos

miestas, 1998 m. įtrauktas į

UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Mieste, kurį dar 44 m. pr. Kr. įkūrė

Julijus Cezaris, pamatyti tikrai yra ką:

išlikę romėnų valdymo laikų teatrų,

įdomūs istorijos ir meno muziejai,

bažnyčios. Viena iš miesto įžymybių

laikomas ir Liono nacionalinės operos

teatras (Opéra National de Lyon).

Turistus jis traukia ne tik kaip įvairialypio,

dinamiško ir kokybiško meninio

vyksmo centras, bet ir kaip išskirtinis,

kontroversiškas architektūros

objektas.

Nors dabartinis Liono operos teatras

pastatytas tik 20 a. viduryje, ten, kur

jis stovi (tarp miesto rotušės ir Ronos

upės), 1756 m. iškilo vadinamasis

Nacionalinė

LIONO

opera

Sou ot teatras – žymusis architektas

Jacques’as Germainas Sou ot yra ir

Paryžiaus Panteono autorius. 19 a.

daugėjant teatro lankytojų, senojo

pastato vietoje atsirado erdvesnis statinys

– Chenavard’o ir Pollet teatras

(1831 m.), pavadintas jį projektavusių

architektų vardu. Galiausiai po pusantro

šimto metų, 1985 m., Liono miesto

taryba nusprendė, kad pastatą reikia

perprojektuoti, pritaikant jį dabartinių

lankytojų reikmėms. Konkursą

laimėjo vienas žymiausių, nepaprastai

madingas Prancūzijos architektas Jeanas

Nouvelis. 1993 m. naujoji Liono

opera buvo iškilmingai inauguruota.

Ji dar vadinama Nouvelio operos teatru.

Beje, Nouvelis 2007 m. laimėjo ir

naujo Paryžiaus lharmonijos pastato

projekto konkursą. Naujoji Paryžiaus

lharmonija turėtų būti atidaryta šiemet.

Palikęs tik buvusį Liono operos pastato

eksterjerą ir fojė, Nouvelis trigubai

padidino vidaus erdvę, įrengdamas

požeminius aukštus repeticijų salėms

ir viršutinius aukštus didžiuliame

plieno ir stiklo skliaute (juose įsikūrė

baleto trupė). Savotiškas teatro renovavimo

sprendimas vis dar sulaukia

prieštaringų nuomonių. Jis laikomas

tiek sėkmingomis „architektūrinės

praeities ir ateities“ jungtuvėmis, tiek

„skausmingai darkančiu estetines vertybes“,

tiesiog nepatogiu pastatu. Antai

britų muzikos kritikas Michaelas

White’as, apsilankęs Liono operoje,

pasijuto kaip „devintojo dešimtmečio

gėjų bare“. Interjere visur vyrauja

Pasaulio teatrai

juoda spalva – žemos juodos lubos,

silpnas apšvietimas, juodos sienos,

juodos grindys, juodos durys, juodi

koridoriai, juodai apsirengę drabužininkai,

net juodo porceliano unitazai

juodose kabinose… Anot White’o,

tokie sprendimai išreiškia stiliaus pergalę

prieš praktiškumą ir alsuoja savotišku

absurdiškumu.

Kad ir kaip būtų, meninės kokybės atžvilgiu

Liono nacionalinė opera šiandien

laikoma svarbiausia Prancūzijoje

po Paryžiaus operos teatrų. Pagrindinėje

arklio pasagos formos teatro salėje,

kurioje telpa 1100 žiūrovų, rengiami

operos, baleto spektakliai, miuziklai,

simfoninės muzikos koncertai;

mažesnėse teatro erdvėse vyksta daugybė

renginių, skirtų ne tik muzikos

įvykiams, bet ir apskritai šiuolaikiniam

menui: tapybos ir skulptūros

parodos, literatūros forumai, specialūs

renginiai jaunimui. Siekiama patenkinti

įvairaus meno mėgėjų skonį

ir poreikius. Pastato am teatre kiekvieną

vidurdienį vyksta nemokami

45 minučių trukmės koncertai, kurie

vadinasi Amphimidi (žodžių „am -

teatrasir „vidurdienis“ junginys).

Šie koncertai siūlo pasiklausyti ne tik

klasikinės kamerinės muzikos, bet ir

džiazo, gospelų, repo, prancūziškų

šansonų. Apvaliame am teatre, žinoma,

taip pat viskas juoda – grindys,

sienos, lubos, durys, suolai, fortepijonas...

Fotografuoti čia neleidžiama,

bet kažin ar tai daryti apskritai būtų

prasminga!

Liono opera atvira lankytojams kasdien

nuo devynių ryto. Tiesa, ekskursiją

po teatrą būtina užsisakyti iš anksto.

Teatro administracija ir personalas

yra jauni, o ketvirtadalis lankytojų,

kaip rodo statistika, jaunesni nei 26

metų amžiaus. Tai padeda pasiekti

ryžtingos ir išradingos edukacinės

programos.

Nuo 2003 m. teatrui vadovauja platų

išsilavinimą turintis belgų kilmės

meno istorikas Serge’as Dorny, kuris

yra dirbęs muzikos dramaturgu Briuselio

teatre éâtre de la Monnaie, taip

pat vadovavęs Londono lharmonijos

orkestrui, Glaindborno operos festivaliui.

Pagrindiniais teatro dirigentais

yra buvę Johnas Eliotas Gardineris,

Kentas Nagano, Ivanas Fischeris ir

kiti, 2008 m. juo tapo prieš tai Briuselio

éâtre de la Monnaie teatro muzikos

vadovu dirbęs japonų dirigentas

Kazushi Ono.

Teatro operos repertuare itin svarbūs

20 a. ir šiuolaikiniai kūriniai. Greta

klasikinio 17–19 a. operos teatrų repertuaro

Lione statomos Sergejaus

Proko evo, Sergejaus Rachmaninovo,

Bélos Bartóko, Paulio Hindemitho,

Albano Bergo, Hanso Wernerio

Henze’s, Peterio Eötvöso, Kaijos Saariaho,

Tano Duno, šiuolaikinių prancūzų

kompozitorių ir kt. operos. Teatro

orkestras (suburtas 1983 m.) yra

išleidęs daug pasaulinių premjerų ir

retai statomų bei nekupiūruotų veikalų

įrašų. Teatro chorui, kurį sudaro 34

nuolatiniai dainininkai, nuo 1995 m.

vadovauja Alanas Woodbridge’as.

Anot dienraščio Le Monde, Liono operos

teatro choras yra bene geriausias

Prancūzijoje. Nuo 1990 m. teatras turi

ir vaikų chorą, sudarytą iš aukščiausio

lygio jaunųjų solistų. Beveik 20 metų

šis vaikų choras turi muzikos mokyklos

statusą. Jame dainuojantys vaikai

dalyvauja teatro operų pastatymuose.

Liono nacionalinė opera pasaulyje pirmiausia

žinoma dėl savo baleto trupės,

kuri, nors ir suburta klasikinio baleto

išsilavinimo pagrindu, daugiausia dėmesio

skiria šiuolaikiniam šokiui. Ši

30 žmonių trupė yra viena iš labiausiai

linkusių į eksperimentus Europos

šokių trupių. Šokėjų amžiaus vidurkis

– 25 metai. Trupei, įkurtai prieš 20

metų, nuo pat pradžių vadovauja talentingas

šokėjas Yorgosas Loukosas,

savotiškas šokio ambasadorius. Prieš

ateidamas į Liono trupę, Loukosas

devynerius metus šoko Roland’o Petit

Marselio nacionaliniame balete.

Greta to, kad nuolat dirba su Liono

baleto trupe, jis kasmet rengia savaitės

trukmės šokio festivalį Kanuose,

vadovauja kasmečiam du mėnesius

trunkančiam Atėnų šokio festivaliui,

organizuoja prancūzų šokio dienas

Niujorke. Remdamasis kitu šokio

autoritetu Williamu Forsythe’u, Loukosas

teigia, kad „modernumas yra

dvasios būsena“; anot Loukaso, per

pastaruosius 25 metus pasikeitė žmogaus

kūno suvokimas, atsirado daug

daugiau laisvės, ir modernusis šokis

tapo kitoks. Per beveik 20 metų Liono

nacionalinės operos baleto kompanija

sukaupė įspūdingą repertuarą (86 veikalai,

iš jų 44 pasaulinės premjeros) ir

tikrai atspindi įvairiaspalvį šiandienos

šokio pasaulį.

Nacionalinės Liono operos erdvės. Nuotraukos iš teatro

22 archyvo (www.opera-lyon.com) ir Wikipedia 23


oas -

Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiajam dirigentui

Juliui Geniušui šie metai ypatingi. Jubiliejiniai!

Brandi sukaktis norom nenorom verčia stabtelėti. Pažiūrėti

į „čia ir dabar“. Nukreipti žvilgsnį į ateitį, atsigręžti į praeitį.

Nuopelnus su pasididžiavimu pripažinti, o nesėkmes skausmingai

ištrinti iš atminties... Su kokiomis mintimis ir viltimis

pasitinkate savąjį, kaip sakoma, vienintelį tikrą jubiliejų

žmogaus gyvenime?

Apie praeitį ir ateitį juk galvoji visą laiką, ne tik per jubiliejų.

Jei nebūtų šventimo tradicijų, ko gero, penkiasdešimtmetį pamirščiau.

Bet gyvenu tarp žmonių, beje, labai mylimų. Mano

šeima, teatralai, draugai nori šventės. Tad tebūna ji! Jei gyvenčiau

vienas negyvenamoje saloje, turbūt ši sukaktis įgautų kitokią

prasmę: intensyviai galvočiau, ką sugebėjau nuveikti per

tuos likimo padovanotus metus.

Dabar man svarbiau, kad dvidešimt penkerius metus diriguoju

istoriniame Valstybės teatre. Kad čia prie pulto stovėjo Juozas

Tallat-Kelpša, Mykolas Bukša, Juozas Pakalnis, Juozas Indra,

mano tėvas... (maestro Rimas Geniušas. – A. R.).

Gimėte sostinėje, baigėte Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų

mokyklą, vėliau – tuometę Valstybinę konservatoriją. Taigi

iškeitėte Vilnių į provincialų (ne mano, bet daugumos nuomone)

Kauną. Juk daugelis vilniečių kraustymąsi į kitą Lietuvos

miestą prilygina tremčiai. Kaip įveikėte šį sindromą? O

gal jo net neturėjote?

Tenka ir Vilniuje, ir Kaune, ir Panevėžyje dirbti. Nematau to

provincialumo. Kol kas muzikos mene to neįžvelgiu. Panevėžio

muzikiniame teatre neseniai pastatėme Traviatą. Ten diriguodamas

jaučiau didžiulį pasitenkinimą. Mano sumanymą ir

sprendimus puikiai suvokė orkestrantai.

Galima kalbėti ne apie provincialumą, bet apie profesionalumo

lygį. Taip, jis sostinėje aukštesnis. Profesionalumą lemia du

veiksniai: meninė terpė ir atlygis. Pastarasis sostinėje gerokai

didesnis.

Kauno valstybinis muzikinis teatras kupinas jaukumo, geranoriškumo,

draugiškumo. Tai tvirtina visi trumpesnį ar ilgesnį

laiką čia dirbę svečiai. Kita pusė, deja, kuklesnė. Tačiau kai dar-

Dirigentas Julius Geniušas:

nuo 1986 m. – Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentas, nuo 1990 m. – teatro vyriausiasis

dirigentas,

1991–2003 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto vyr. asistentas,

2006–2011 m. – LMTA Kauno fakulteto docentas,

nuo 2011 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, VDU Muzikos

akademijos tarybos pirmininkas ir universiteto senato narys.

JUBILIEJINIS

bas teikia didžiulį malonumą, apie kokią

provinciją ar tremtį galima kalbėti?

Poetė Ana Achmatova savo bičiulei aktorei

Fainai Ranevskajai pasisakė, kad

apie ją, kaip Nobelio literatūros premijos

nominantę, rašė Stokholmo laikraštis.

Ranevskaja atkirto – kas tas Stokholmas,

tai taip provincialu. Achmatova vardijo

toliau: Paryžius irgi parašė, ir Londonas,

ir Niujorkas. Ranevskaja atsakė, kad ir tai

yra provincialu. „O kas tada nėra provincialu?“

– stebėjosi Achmatova. Aktorė

atkirto: „Biblija.“

Meistriškai įvaldėte platų operų, operečių,

miuziklų repertuarą. Esate dirigavęs

neįtikėtinai daug – vien tik Kauno muzikiniame

teatre 2400 (!) – spektaklių ir

koncertų. Tarp šių įspūdingų skaičių – ir

neabejotinų meninių atsivėrimų viršūnės.

Mano manymu, tai Umberto Giordano

Andrė Šenjė (1999), Charles’io

Gounod Romeo ir Džuljeta (2003), Johno

Kandero Kabaretas (2004), Gaetano

Donizetti Liučija di Lamermur (2011).

Ar pritartumėte?

Žinoma! Juk iš šono geriausiai matyti.

Pats savęs vertinti negali, nors ir kaip

madinga tai būtų. Esu pastatęs 29 spektaklius.

Banali tiesa: diriguoti kūriniai –

tarsi vaikai. Paprastai silpniausiam, o ne

stipriausiam skiri daugiausia meilės…

Norėčiau dar išskirti ir Lietuvos nacionaliniame

operos ir baleto teatre diriguotus

spektaklius – operas Pikų dama, Faustas,

operetę Linksmoji našlė.

Su kitokia estetika susidūriau Valstybinio

simfoninio orkestro pastatymuose

operose Pajacai, Užburtoji eita. Ne-

kaip paveldas

išdildomą įspūdį padarė darbas Čikagos

lietuvių operoje, kur yra kviečiama stipri

orkestro grupė.

Beje, operą Romeo ir Džuljeta gavote

kaip savo mokytojo Jono Aleksos (1939–

2005) testamentą. Ką Jums reiškia būti

Aleksos muzikavimo tradicijų tęsėju?

Jonas Aleksa – muzikos pasaulio autoritetas.

Jo žinių lobynas neįkainojamas,

sunkiai pasiekiamas, net priartėti prie to

paveldo labai nelengva.

Buvo didžiulė garbė būti jo mokiniu.

Pažinti jį iš arčiau. Nedrįstu sakyti – „iš

arti“… Savo credo studentams jis išsakydavo

per pirmąsias pamokas: parklupsi

ir nuskęsi arba išsilaikysi – tuomet kuo

nors būsi. Jis buvo absoliutus maksimalistas:

muzikai, sau, studentui. Paliko

man diriguoti ne tik Romeo ir Džuljetą,

bet ir Ferenco Leháro operetę Linksmoji

našlė. Beje, Kauno muzikiniame teatre

Aleksos mokinių ne taip ir mažai: dirigentas

Jonas Janulevičius, chormeisterė

Rasa Vaitkevičiūtė, kurį laiką pas jį studijavo

ir dirigentas Virgilijus Visockis.

Dar mane pridėkite… Kvartetas!

Ar mėgstate diriguoti lėtuosius muzikos

epizodus? Klausiu neatsitiktinai – Aleksa

juos dievino, jo mokytojas fenomenalusis

dirigentas Jevgenijus Mravinskis

– taip pat…

Dar vaikystėje mokėjau muzikoje sukurti

ramybės pojūtį. Tėvas juokaudavo: „Julius

skambindamas moka nuraminti.“

Kiekvienąsyk ir vis iš naujo žaviuosi Traviatos

įžanga. Tobula Richardo Wagnerio

Tristano ir Izoldos įžanga, Gustavo

Kauno valstybinis muzikinis teatras

Mahlerio Penktosios simfonijos Adagietto

muzika. Jos kupinos vidinės įtampos,

vingrių pobalsių, polifoninio ažūro,

emocinių klaustukų, ištiktukų. Jos pilnos

judėjimo, gyvybės. Galima interpretuoti

kokį nors greitąjį simfonijos Allegro ir tai

daryti taip nevykusiai, kad jis suskambės

vangiai, neįdomiai, ištęstai. Lėtas tempas

– santykinis dalykas…

Visuomet dirigentui atrodo, kad orkestras

galėjo groti geriau. Ar buvo spektaklių,

kai, regis, pasiektos galimybių

ribos?

Dirigentas siekia, kad orkestras griežtų

jo vidinės klausos suformuotą muziką.

Būna momentų, kai į nedalomą visumą

susijungia orkestro skambesys ir vidinis

kūrinio girdėjimas, kai pajunti visišką

harmoniją, tokią neapibrėžtą palaimos

būseną.

Herbertas von Karajanas yra sakęs,

kad per repeticijas dirigentas visas savo

mintis, kūrinio atlikimo koncepciją turi

išreikšti dešimčia glaustų sakinių. Ar

pritariate šiam teiginiui?

Tai teorinis teiginys. Iš tikrųjų Karajanas,

turintis be galo išraiškingas rankas

ir nepaprastą įtaigą, per repeticijas labai

daug kalbėjo, aiškino net tokiam patyrusiam

kolektyvui kaip Berlyno lharmonijos

orkestras. Yra išlikę nemažai

jo vaizdo įrašų. Pavyzdžiui, Schumanno

Ketvirtosios simfonijos dviejų minučių

įžangą repetavo dešimt minučių. Bet jis

turėjo ką pasakyti!!! Blogai, kai dirigentas

daug kalba neturėdamas argumentų

ar nesugeba tiksliai, glaustai išreikšti savo

minčių.

Manau, jog tai – ne tik dirigentų problema.

Ji aktuali visose gyvenimo srityse,

pradedant buitiniu bendravimu, baigiant

politikų debatais. Nemėgstu tuščiažodžiavimo.

Posakis „Praleido progą

patylėti“ – genialus! Visuomet stengiuosi

šios progos nepraleisti. Japonų išmintis

byloja, jog žmogui reikia dvejų metų, kad

išmoktų kalbėti, o šešiasdešimties – kad

išmoktų patylėti...

Deja, orkestrantai per repeticijas nelinkę

pripažinti, kad kartojimas – mokymosi

pagrindas. Tada ir tenka laužyti liežuvį,

argumentuoti kiekvieną orkestro stabdymą.

Kartodamas nevykusiai pagriežtą

epizodą dirigentas taip pat keičia savo

rankų mostus. Tai dažniausiai ir lemia

geresnį skambesį.

Manau, dirigento profesijai idealiai tinka

romėnų losofo Epikteto sentencija:

„Mums duotas vienas liežuvis, bet dvi

ausys, kad girdėtume du kartus daugiau,

negu kalbame.“

Kiek dirigentui svarbus vizualumas?

Kaip ir kiekvienam viešam žmogui –

labai svarbus. Ypač mūsų laikais. Nemanau,

kad jis toks reikšmingas buvo

20 a. pirmoje pusėje, kai dirigavo Arturo

Toscanini, Bruno Walteris, Wilhelmas

Furtwängleris. Karajanas buvo,

ko gero, pirmasis, supratęs, ką reiškia

būti fotogeniškam, telegeniškam, nes

jo laikais atsirado vaizdo įrašai. Jis puikiai

perprato kameros galią, reklamos

poveikį.

Nemėgstu dirigentų narcizų. Man atgrasu

žiūrėti, kai prieš orkestrą stovintis

žmogus žavisi pats savimi – nėriniuotais

rankogaliais, besiplaikstančiais plaukais,

dailiomis plaštakomis, o ne diriguojama

muzika.

Nemėgstu rėksmingos reklamos, per

didelio viešumo. Man tie dalykai antraeiliai.

Po spektaklio užtenka vidinio

pojūčio, kad pastangos nenuėjo veltui.

Žinoma, malonu, kai kas nors nuošir

žodį pasako.

Ar sunku derinti šiuolaikinės publikos

poreikius ir ra nuoto, mano nuomone,

netgi aristokratiško skonio dirigento

ambicijas?

Meluočiau sakydamas, kad labai sunku.

Neblogai žinau šiuolaikinio teatro dėsnius.

Visiškai be komercinių spektaklių

neišgyventume. Bet stengiuosi niekad

nenusileisti iki pataikavimo. Tiesiog reikia

tikėti ta muzika, kurią atlieki. Nieko

nedaryti prieš savo valią.

Grįžkime prie šaknų...

Sugrįžimas bus ilgas ir labai malonus.

Neabejoju, kad šių dienų klausytojai geriausiai

pažįsta mano brolį pianistą Petrą

Geniušą, jo sūnų tarptautinių konkursų

laureatą pianistą Luką, labai talentingą

jaunuolį, kuris jau atkreipė viso pasaulio

dėmesį.

Deja, nedaug kas prisimena mūsų senelius.

Senelis Juozas Geniušas buvo talentingas

jaunimo ugdytojas, istorijos vadovėlių

autorius. Iš jo išmoningai parašytų

knygų mokėsi tarpukario gimnazistai.

Įvairialypės veiklos kupino gyvenimo

pabaigoje Juozas Geniušas direktoriavo

Kauno mokytojų seminarijoje.

Močiutės Stasės Geniušienės geriausia

draugė buvo Stasė Gruodienė, kompozitoriaus

Juozo Gruodžio žmona. Senųjų

Geniušų namuose Žaliakalnyje, Zarasų

gatvėje, lankėsi dirigentas Mykolas Bukša,

dainininkas Antanas Kučingis, profesoriai

Aldona ir Balys Dvarionai, dailininkas

Antanas Žmuidzinavičius.

Kitas mūsų senelis, iš mamos pusės, –

profesorius Zigmas Žemaitis. Jo pagrindinis

gyvenimo tikslas buvo lietuvių

tautos valstybingumas, kultūrinis ir

ekonominis klestėjimas. Profesorius Žemaitis

– vienas Kauno Vytauto Didžiojo

universiteto įkūrėjų, matematikos patriarchas.

Ilgą laiką – Matematikos ir gamtos

fakulteto dekanas. Lietuvos civilinės

aviacijos pradininkas, ilgametis Lietuvos

aeroklubo pirmininkas.

Abu seneliai labai mėgo muziką. Mokėjo

groti. Senelis Juozas griežė smuiku, senelis

Zigmas skambino fortepijonu. Beje,

Konservatorijoje fortepijono specialybę

studijavo ir mama Irena Žemaitytė. Vėliau

ji pasirinko dailininkės kelią.

Mūsų tėvas Rimas Geniušas – vienas pirmųjų

Kauno valstybinės konservatorijos

absolventų. Nuo 1941 m. jo veikla (iš

pradžių kaip pianisto, vėliau – dirigento)

susijusi su Kauno operos teatru. Meilę

jam tėvas jautė iki mirties. Jau sunkiai

pasiligojęs, kasdien išgyvenamų valandų

intelektinę ir dvasinę kokybę laikė aukščiausia

žmogaus būties priederme.

Kiekvienam žmogui svarbūs saitai su

praeitimi. Ryšys, kad stoviu toje pačioje

vietoje priešais orkestrą, kur prieš kelias

dešimtis metų stovėjo mano tėvas, negali

nejaudinti. Ką gali žinoti, gal aukštesniosios

jėgos lems, ir po kelerių metų Kauno

muzikiniame teatre savo kūrybos kelią

pradės ir dukra Marija. Šiuo metu ji dar

studentė, būsimoji dainininkė.

Alina

Ramanauskienė

Julius Geniušas po operos Liučija di Lamermur premjeros su pastatymo meno vadove Dalia Ibelhauptaite ir Enriko vaidmenį

atlikusiu Laimonu Pautieniumi. KVMT nuotraukos

24 25


koncertai LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA koncertai

KOVAS

17 d., šeštadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

LIETUVOS NACIONALINIS

SIMFONINIS ORKESTRAS

Solistė EVELINA PUZAITĖ

(fortepijonas)

Dirigentas CYRIL DIEDERICH

G. Rossini, E. von Dohnányi,

H. Berlioz

18 d., sekmadienį, 12 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Visai šeimai

Vilniaus styginių kvintetas

INTERMEZZO

LĖLĖS teatro aktoriai

Teatralizuota programa

„Gražuolė ir Pabaisa“

18 d., sekmadienį, 16 val.

Taikomosios dailės muziejuje

Kamerinės muzikos koncertas

Trio FORTVIO

J. Juozapaitis, A. Arenskij, P. Vasks

21 d., trečiadienį, 18 val.

Taikomosios dailės muziejuje

Kamerinės muzikos koncertas

Ansamblis MUSICA HUMANA ir

solistai

Meno vadovas ir dirigentas

ALGIRDAS VIZGIRDA

Programa „Mozartas ir Paryžius“

24 d., šeštadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

M. Rostropovičiaus atminimui

LIETUVOS NACIONALINIS

SIMFONINIS ORKESTRAS

Solistai:

ZAKHAR BRON (smuikas)

IVAN MONIGHETTI (violončelė)

Dirigentas JUOZAS DOMARKAS

L. van Beethoven, J. Brahms

25 d., sekmadienį, 12 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Visai šeimai

VERONIKA POVILIONIENĖ

(liaudies dainų atlikėja)

PETRAS VYŠNIAUSKAS

(saksofonas)

ČIURLIONIO KVARTETAS

Dainos, pasakos ir džiazo

improvizacijos

25 d., sekmadienį, 16 val.

Taikomosios dailės muziejuje

Kamerinės muzikos koncertas

ČIURLIONIO KVARTETAS

GABRIELIUS ALEKNA

(fortepijonas)

C. Franck, G. Fauré, G. Mahler

25 d., sekmadienį, 16 val.

Trakų pilies Didžiojoje

menėje

MUZIKA TRAKŲ PILYJE

Pašiauštas barokas

NORA PETROČENKO

(mecosopranas)

DŽERALDAS BIDVA (smuikas)

Styginių kvartetas PROJEKTAS A

28 d., trečiadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

LIETUVOS KAMERINIS

ORKESTRAS

Solistė KRISTINA

ANNAMUKHAMEDOVA

(fortepijonas)

Dirigentas ULRICH BACKOFEN

J. Haydn, W. A. Mozart,

F. Mendelssohn-Bartholdy

31 d., šeštadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

M. Rostropovičiaus atminimui

LIETUVOS NACIONALINIS

SIMFONINIS ORKESTRAS

Solistė

DALIA KUZNECOVAITĖ

(smuikas)

Dirigentas

ROBERTAS ŠERVENIKAS

A. Martinaitis, D. Šostakovič,

S. Rachmaninov

BALANDIS

1 d., sekmadienį, 12 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Visai šeimai. PREMJERA!

Teatralizuotas koncertas pagal

V. PALČINSKAITĖS knygą

„Muzika Troliui“

1 d., sekmadienį, 16 val.

Vilniaus arkikatedroje

Susikaupimo muzikos valanda

VALSTYBINIS VILNIAUS

KVARTETAS

J. Haydn. „Septyni paskutiniai

mūsų Išganytojo žodžiai ant

kryžiaus“

2012 M. KOVO 17–GEGUŽĖS 16 D. KONCERTAI

71-asis koncertų sezonas 71-asis koncertų sezonas

4 d., trečiadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Vargonų koncertas

DOMENICO TAGLIENTE

(vargonai)

Vargonais įgarsintas kino lmas

„Kristus“

11 d., trečiadienį, 18 val.

Taikomosios dailės muziejuje

Kamerinės muzikos koncertas

ARMONŲ TRIO

D. Prusevičius, A. Malcys,

A. Šenderovas, D. Šostakovič

14 d., šeštadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

LIETUVOS KAMERINIS

ORKESTRAS

Solistas ALEKSEJ OGRINČUK

(obojus)

F. Schubert, J. Haydn,

W. A. Mozart

15 d., sekmadienį, 16 val.

Taikomosios dailės muziejuje

Atvelykiui

Ansamblis

VILNIAUS ARSENALAS

W. A. Mozart, F. Schubert,

J. Tamulionis, J. Juozapaitis,

A. Piazzolla

15 d., sekmadienį, 16 val.

Trakų pilies Didžiojoje

menėje

MUZIKA TRAKŲ PILYJE

Dedikacija karalienei

Barborai Radvilaitei

Ansamblis MUSICA HUMANA

Meno vadovas ir dirigentas

ALGIRDAS VIZGIRDA

Senojo šokio trupė

FESTA CORTESE

Meno vadovė

ALINA ŽUTAUTAITĖ

Solistė MARTA LUKOŠIŪTĖ

(sopranas)

Aktorius VYTAUTAS RUMŠAS

vyresnysis (skaitovas)

18 d., trečiadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Kamerinės muzikos koncertas

VALSTYBINIS VILNIAUS

KVARTETAS

ALGIRDAS BUDRYS (klarnetas)

PETRAS GENIUŠAS

(fortepijonas)

J. Brahms, A. Dvořák

21 d., šeštadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

LIETUVOS NACIONALINIS

SIMFONINIS ORKESTRAS

Solistas ROKAS VALUNTONIS

(fortepijonas)

Dirigentas OLIVIER GRANGEAN

S. Rachmaninov, G. Mahler

22 d., sekmadienį, 12 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Visai šeimai

Šiaulių berniukų choras

DAGILĖLIS

ORKESTRAS. Programos meno

vadovas ir dirigentas

SAULIUS SONDECKIS

22 d., sekmadienį, 16 val.

Trakų pilies Didžiojoje

menėje

MUZIKA TRAKŲ PILYJE

Džiazo popietė

Estijos džiazo atlikėjų ansamblis

NORDIC SOUNDS

VALERIJUS RAMOŠKA (trimitas)

25 d., trečiadienį, 18 val.

Taikomosios dailės muziejuje

Kamerinės muzikos koncertas

Ansamblis

MUSICA HUMANA ir solistai

Meno vadovas ir dirigentas

ALGIRDAS VIZGIRDA

Programa „Mozartas ir Praha“

28 d., šeštadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

LIETUVOS NACIONALINIS

SIMFONINIS ORKESTRAS

Solistė RŪTA LIPINAITYTĖ

(smuikas)

Dirigentas

ALEKSANDAR MARKOVIČ

M. Balakirev, A. Chačaturian,

A. Skriabin

29 d., sekmadienį, 12 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Visai šeimai. PREMJERA!

Teatralizuotas koncertas pagal

V. PALČINSKAITĖS knygą

„Muzika Troliui“

29 d., sekmadienį, 16 val.

Trakų pilies Didžiojoje

menėje

MUZIKA TRAKŲ PILYJE

Kamerinės muzikos mozaika

ČIURLIONIO KVARTETAS,

ALLAR KASSIK (violončelė)

L. van Beethoven, J. S. Bach,

F. Schubert, V. Tormis ir kt.

GEGUŽĖ

4 d., penktadienį, 19 val.

5 d., šeštadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

IX tarptautinis B. Dvariono

jaunųjų pianistų ir

smuikininkų konkursas

Konkurso nalas

LIETUVOS NACIONALINIS

SIMFONINIS ORKESTRAS

Dirigentas

MARTYNAS STAŠKUS

6 d., sekmadienį, 12 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Visai šeimai

Atlikėjai – ĄŽUOLIUKO mažųjų

chorai

Dirigentas VYTAUTAS MIŠKINIS

Teatralizuotas koncertas

„Aš myliu Mamytę“

6 d., sekmadienį, 16 val.

Trakų pilies Didžiojoje

menėje

MUZIKA TRAKŲ PILYJE

Vintažinės dainos

Ansamblis 4 TANGO

Solistė

NEDA MALŪNAVIČIŪTĖ

(vokalas)

9 d., trečiadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

LIETUVOS KAMERINIS

ORKESTRAS

Solistas

MINDAUGAS ZIMKUS (tenoras)

Solistas ir dirigentas

SASHA ROZHDESTVENSKY

(smuikas)

A. Pärt, A. Martinaitis, J. S. Bach,

J. Haydn

12 d., šeštadienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Orkestro muzikos koncertas

71-ojo sezono pabaigai

LIETUVOS NACIONALINIS

SIMFONINIS ORKESTRAS

ELIANE RODRIGUES

(fortepijonas)

Dirigentas

JUOZAS DOMARKAS

S. Rachmaninov, R. Strauss

13 d., sekmadienį, 12 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Visai šeimai

Vilniaus chorinio dainavimo

mokyklos LIEPAITĖS chorai

Vilniaus kultūros centro teatro

studija ELEMENTORIUS

Teatralizuotas koncertas

„Draugystės traukinys“,

skiriamas Europos dienai

13 d., sekmadienį, 16 val.

Taikomosios dailės muziejuje

Kamerinės muzikos koncertas

Ansamblis MUSICA HUMANA

Choras JAUNA MUZIKA ir

solistai

Programa „Mozartas ir Viena“

13 d., sekmadienį, 16 val.

Trakų pilies Didžiojoje

menėje

MUZIKA TRAKŲ PILYJE

Popietė su Mozartu

VALSTYBINIS VILNIAUS

KVARTETAS

MINDAUGAS GECEVIČIUS ir

VITAS VIDZBELIS (valtornos)

15 d., antradienį, 19 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Festivalio „Sugrįžimai“

baigiamasis koncertas

LIUDAS NORVAIŠAS (bosas)

ROBERTAS BEINARIS (obojus)

VIRGINIJUS BARKAUSKAS

(vargonai)

16 d., trečiadienį, 18 val.

Filharmonijos Didžiojoje

salėje

Visai šeimai

Vilniaus Karoliniškių muzikos

mokyklos jaunieji solistai

Programa Tarptautinei vaikų

gynimo dienai

LIETUVOS NACIONALINĖ FILHARMONIJA.

Aušros Vartų g. 5, 01304 Vilnius

Bilietus galima įsigyti Lietuvos nacionalinės lharmonijos kasoje.

Bilietų užsakymas tel.: (8 5) 266 5233, 266 5216, mob. 8 698 52 075, el. p. bilietai@ lharmonija.lt, interneto svetainėje www.fi lharmonija.lt.

Likus valandai iki koncerto pradžios, bilietai parduodami koncerto vietoje ir tik į tą koncertą.

26 27

Taikomos nuolaidos.


Kandidas, arba Optimizmas – taip vadinosi 18 a. prancūzų mąstytojo

Voltaire’o satyrinė novelė. 1956 m. Niujorko Brodvėjuje

įvyko Leonardo Bernsteino miuziklo Kandidas premjera. 2012 m.

kovo 2 ir 3 d. šis miuziklas pirmą kartą skambėjo Lietuvoje, Nacionaliniame

operos ir baleto teatre. Tiesa, pats kompozitorius

kūrinį vadino operete, tačiau reikalo esmės tai nekeičia.

Beata Baublinskienė

Turint omeny, kad vos keletas savaičių prieš Kandidą koncertiškai

buvo atlikta Amilcare’s Ponchielli opera Lietuviai, o po

kelių savaičių skambėjo Giuseppe’s Verdi Requiem, galima

teigti, kad teatro scenoje įsitvirtino naujas atlikimo žanras arba

sceninė forma. Anglakalbiai tokį atlikimą vadina „semi-staged

production“, kas išvertus reikštų pusiau teatrinį pastatymą, arba

pastatymą be dekoracijų. Mat jei grįžtume konkrečiai prie Kandido,

tai čia netrūko nei solistų vaidybos (režisierius Gediminas

Šeduikis), nei apšvietimo kuriamos spalvų scenogra jos (dailininkas

Kristijonas Siparis, šviesų dailininkas Levas Kleinas).

Juolab kad kūrinyje veikia ir skaitovas – tai buvo dramos aktorius

Vytautas Rumšas, sėdėjęs prie senovinio rašomojo stalo

su visais reikiamais atributais – telefonu, staline lempa ir jaukiu

profesorišku pamokslautojo švarku. Vis dėlto ne šis dramos teatro

liūtas labiausiai traukė dėmesį. Kad ir kaip keistai skambėtų,

toks pusiau sceninis, pusiau koncertinis atlikimas tapo puikia

erdve atsiskleisti dainininkų ir... dirigento Martyno Staškaus artistiškumui.

Pagaliau scenoje griežiančio simfoninio orkestro ir

greta stovinčio choro muzikavimas savaime yra teatrališkas reginys.

(Griežė LNOBT orkestras, dainavo teatro choras, jo meno

vadovas – Česlovas Radžiūnas.)

Visi pastatyme dalyvavę solistai – Edmundas Seilius, Joana Gedmintaitė,

Vytautas Juozapaitis, Laima Jonutytė, Regina Šilinskaitė,

Audrius Rubežius, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis,

Rafailas Karpis, Liudas Norvaišas – jautėsi sceniškai laisvai.

Vis dėlto ypatinga artistine pagava sužavėjo charakteringai savo

vaidmenis atlikę Laima Jonutytė (Senoji Dama) bei įvairius personažus

įkūniję Rafailas Karpis ir Arūnas Malikėnas. O Joana

Gedmintaitė, atlikusi garsiąją, nepaprastai virtuozišką Kunigundos

ariją, susižėrė itin audringas publikos ovacijas. Puikiai pasirodė

Audrius Rubežius, kuris raiškiai perteikė Gubernatoriaus

charakterį (ir ariją). O Edmundas Seilius-Kandidas ir Vytautas

Juozapaitis-Profesorius Panglosas vedė žiūrovus per visą muzikinę

istoriją nuo pradžios iki pabaigos.

Pažintis su kūriniu įvyko ir pavyko. Bernsteino Kandidas yra

puikiai suformuotas kūrinys vien jau dėl savo nalo. Pabaigoje

galingas, himniškas a cappella dainuojančių choro ir solistų

skambesys, paverčiantis teatro salę vos ne katedra, tiesiog negali

palikti klausytojų abejingų. Tačiau jei kūrinys būtų statomas

kaip spektaklis, jo siužetą, mano galva, reikėtų permąstyti. Mat

visa jo esmė yra socialinė, gal net ir politinė kritika, todėl, manau,

ji turėtų būti aktuali, nūdieniška. O savo grynuoju pavidalu,

kokį išvydome scenoje, siužeto metaforos galbūt yra aktualesnės

ir suprantamesnės, tarkime, britams arba amerikiečiams. Kiek

žinau, britai dėl istorinių priežasčių išties turi nemažai juokelių

apie ispanų inkviziciją, o mums tokie pašmaikštavimai beveik

nieko nesako. Kalbu apie autodafė sceną miuzikle, kuri turbūt

aiškiai turi „dvigubą dugną“, bet to nepagaunant atrodo truputį

keistai. Tačiau visuma tikrai buvo įspūdinga, Kandido atlikimas

tapo išties spalvinga švente teatro žiūrovams ir ryškiu sostinės

muzikinio gyvenimo įvykiu. Žinoma, didžiausias vaidmuo čia

teko dirigentui Staškui, nuosekliai siekusiam įgyvendinti savo

Atspindžiai

KANDIDAS,

arba

O ptimizmas

2

3

1

4

5

6

7

sumanymą ir pasigėrėtinai šią užduotį

įvykdžiusiam.

Beje, tokį koncertinį atlikimą su minimalios

inscenizacijos galimybėmis yra

įteisinęs pats kompozitorius. Martynas

Staškus pasakojo, kad „1989 m. Bernsteinas

pats dirigavo Londono Barbican

salėje koncertinės versijos premjerą, po

kurios Kandidas išpopuliarėjo visoje

Europoje.“

Trumpai apie Kandidą. Kaip rašoma

tekste (jį žiūrovams pateikia skaitovas),

šio kūrinio nederėtų painioti su

Voltaire’o Kandidu (1759), kadangi

tai nėra tik Bernsteino Kandidas. „Jei

kalbėtume atvirai, turėtų būti Lillianos

Hellman, Michaelo Stewarto, Hugh

Wheelerio, Haroldo Prince’o, Johno

Mauceri, Johno La Touche’o, Richardo

Wilburo, Dorothy Parker, Stepheno

Sondheimo, Johno Wellso, Felicios

Montealegre (išvardyti tekstų autoriai)

ir Leonardo Bernsteino Kandidas.“

O pati istorija pradedama Vestfalijoje,

idiliškame Vokietijos užkampyje. Choras

dainuoja choralą, kurį vėliau kartojant

nuskamba nedviprasmiška istorinė

užuomina: „Sieg, Heil mūsų Vestfalijai!

Mūsų rankose tokia galybė!..“ Pagrindinis

veikėjas Kandidas (Edmundas

Seilius) patenka į įspūdingą Barono ir

Baronienės rezidenciją. Du jų vaikus

moko profesorius Panglosas (Vytautas

Juozapaitis), pasižymintis savotišku

giliamintiškumu („Karas. Nors jis

atrodo kaip kruvinas prakeiksmas, iš

tiesų tai – palaiminimas. Kai riaumoja

patrankos, ir skurdžiai, ir turčiai eina

išvien“). Baronų dukra Kunigunda (Joana

Gedmintaitė), Kandido mylimoji,

drauge su juo svajoja apie santuoką,

„kaimišką, tylų gyvenimą“ („šersime

kiaules ir maloniai sensime“). Tačiau

juodviem perdėm intymiai įsisvajojus

Kandidas merginos artimųjų išvaromas

„iš rojaus“ ir leidžiasi į klajones po

pasaulį. Jis patiria kvapą gniaužiančius

nuotykius, susitinka įvairiausių žmonių,

o po visų peripetijų vėl suranda

savo Kunigundą, tik jau nebe tokią

kaip anksčiau…

Kunigunda nale dainuoja: „Maniau,

kad pasaulis – pyragas saldus, nes juk

taip sakė ponas; tačiau dabar mano

rankos išmoks kepti kasdienę duoną.“

Kūrinio „laiminga pabaiga“ galbūt yra

kiek dviprasmiška, tačiau Kandido atlikimo

„avantiūra“ neabejotinai baigėsi

laimingai.

1. Joana Gedmintaitė – Kunigunda, 2. Laima Jonutytė – Senoji Dama, 3. Penki karaliai – Vytautas Juozapaitis, Audrius

Rubežius, Egidijus Dauskurdis, Rafailas Karpis, Liudas Norvaišas, 4. Joana Gedmintaitė ir Edmundas Seilius – Kandidas,

5. Vytautas Rumšas – pasakotojas, 6. Audrius Rubežius – Gubernatorius, 7. Dirigentas Martynas Staškus

75

V i n c e n t u i

KUPRIUI

„Didingas muzikos okeanas. Mintis jis slepia bedugnių gelmėse,

o pats šniokščia, putoja, šėlsta. Įvairius kultūros bumus,

menininkų ar kūrybos srovių kultus, garbius neva autoritetus

[...], nuvainikuotus vakarykščius išminčius devintoji

banga išmeta krantan ar nugramzdina į dugną. Okeanas

nurimsta, atslūgsta, apsivalo, išsilaižo – atsinaujinimo vardan.

Tačiau jo troškulio nenumalšina visos pasaulio upės“, –

rašė žymusis Lietuvos operos bosas Vincentas Narimantas

Kuprys (g. 1937 m.), šiemet švenčiantis savo 75-erių metų

jubiliejų.

Šioje dinamiško, gyvybės nestokojančio muzikos vandenyno

metaforoje įkūnyta paties Vincento Kuprio kaip menininko

asmenybė, jo kūrybinės biogra jos pulsavimas.

Vincentas Kuprys gimė Paskerdūmyje, prie Kėdainių.

1941 m. vasarą Kuprių šeima buvo ištremta į Sibirą. Nuo

šeimos atskirtas tėvas Vincentas Kuprys lapkritį žuvo lageryje

Krasnojarsko krašte. Motina Jadvyga su keturiais vaikais

buvo išvežta į Altajaus kraštą. 1947 m. Jadvyga Kuprienė su

28 29


Zita

Abramavičiūtė

Vincento Kuprio

jubiliejui skiriamas

kovo 22 d.

Giuseppe’s Verdi

Otelo spektaklis

1

paaugusiais vaikais slapčia parbėgo į Lietuvą

ir, išsisklaidę pas gimines, pagyveno

dvejus metus, kol vėl buvo suimti ir ištremti

į Irkutsko srities Bodaibo miestą.

Primindamas dainininko gyvenimo ir

veiklos faktus, muzikologas Jonas Bruveris

pasakoja, kad dainuoti Kuprys pradėjo

mokykloje, kur muzikos mokė tremtinys

Mykolas Simonaitis, o tapti dainininku

nusprendė mokydamasis vidurinėje mokykloje

Novosibirske. 1956–1961 m. studijavo

Jekaterinburgo (tada Sverdlovsko)

konservatorijoje; ten susipažino su irgi

tremtine Gražina Ručyte, vėliau Lietuvoje

tapusia jo pirmojo rečitalio pianiste.

1959–1967 m. buvo to miesto Operos ir

baleto teatro solistas, jame parengė 45

vaidmenis. 1962 m. rugsėjo 24 d. pir

sykį pasirodė Vilniuje – Operos ir baleto

teatre dainavo Me stofelį. Vėliau dar

keletą kartų viešėjo Vilniaus ir Kauno teatruose,

kol 1967 m. pabaigoje tapo sostinės

teatro solistu. Kaip trupės narys pirmąkart

pasirodė dainuodamas Končiaką

1968 m. vasario 3 d. Kunigaikščio Igorio

spektaklyje. Turėdamas didelę sceninės

kūrybos patirtį Kuprys neilgai trukus

tapo vienu pagrindinių Lietuvos teatro

solistų. Iš viso Lietuvos teatro scenoje

jis sukūrė 45 vaidmenis. Dainavo Rygos,

Talino, Maskvos, Peterburgo teatruose,

savojo teatro gastroliniuose spektakliuose

Rygoje, Heilborne, Ronkole di Verdi,

Mastrichte, Hagoje, Groningene, koncertuose

Maskvoje, Peterburge, kituose

Rusijos ir Sovietų Sąjungos miestuose,

Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Švedijoje,

Suomijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje

(Muzikos barai, 2007).

Menininko kūrybos tyrinėtojas Vytautas

Mažeika pažymi sodrų Kuprio balsą

ir platų diapazoną, turtingą tembrą,

išskirtinius sceninius duomenis ir neeilinius

artisto gabumus, leidusius jam

atlikti įvairaus žanro partijas (Literatūra

ir menas, 1986). Dainininko repertuare

buvo ir aukštojo herojinio boso – basso

cantante – vaidmenų (Greminas

Piotro Čaikovskio Eugenijuje Onegine,

Me stofelis Charles’io Gounod Fauste,

Ruslanas Michailo Glinkos operoje

Ruslanas ir Liudmila, Galickis Aleksandro

Borodino Kunigaikštyje Igoryje, Leporelas

Wolfgango Amadeus Mozarto

Don Žuane, Donas Bazilijus Gioacchino

Rossini Sevilijos kirpėjuje, Malūnininkas

Aleksandro Dargomyžskio Undinėje, Pilypas

Giuseppe’s Verdi Don Karle ir kt.),

ir vadinamojo vidurinio boso – basso

centrale – partijų (Chovanskis Modes-

to Musorgskio Chovanščinoje

Chovanščinoje, Farlafas

Ruslane ir Liudmiloje, Sparafučilė Verdi

Rigolete ir Ram s Aidoje, Varlaamas ir

Pimenas Musorgskio Borise Godunove,

Dalandas Richardo Wagnerio Skrajojančiame

olande, Vydūnas Vytauto Paltanavičiaus

Kryžkelėje, Skrodskis Juliaus

Juzeliūno Sukilėliuose, Ulrichas Vytauto

Klovos Pilėnuose ir kt.). Minėtinas ir itin

žemam bosui – basso profundo – skirtas

Končiako vaidmuo operoje Kunigaikštis

Igoris bei ryškūs charakterinio pobūdžio

– basso bu a – personažai (Umberto

Giovanni Pergolesi operoje Tarnaitė

ponia, Cuniga Georges’o Bizet Karmen,

Šlendrianas Johanno Sebastiano Bacho

Kavos kantatoje ir kt.).

Pasak paties solisto, ypač brangus jam

pirmasis vaidmuo – Greminas. Taip pat

Me stofelis, kurį solistas sukūrė būdamas

vos dvidešimt trejų su puse ir dainavo

daugiau nei 38 metus. Iš Lietuvoje

sukurtų nepaprastai brangus Pilypas.

„Vaidmenys – kaip vaikai, – sako Kuprys.

– Turiu jų devyniasdešimt: 89 sūnus

ir vieną dukrą (Freken Bok Vygando

Telksnio operoje Mažylis. – Aut. past.)“

(Rinkos aikštė, 1998).

Kita muzikos troškulį malšinanti solisto

veiklos sritis – koncertai. Nuolatinė

dainininko kūrybinės veiklos partnerė

– žmona pianistė Melita Diamandidi, ilgametė

Muzikos ir teatro akademijos docentė.

Anot Bruverio, veiklos stabilumo,

programų įvairovės požiūriu tai vienas

itin pažymėtinų ansamblių, pirmasis atlikęs

nemažai naujų lietuvių kūrinių, pelnęs

pasitikėjimą ir palankumą. Koncertiniame

Kuprio repertuare – Bacho Mišios

h-moll, Mozarto ir Verdi Requiem, Ludwigo

van Beethoveno Missa solemnis,

kai kurie Georgo Friedricho Handelio,

2

Jubiliejus

Josepho Haydno religiniai kūriniai, Eduardo

Balsio oratorija Nelieskite mėlyno

gaublio, Juzeliūno simfonija-oratorija

Cantus magni cat, Jeronimo Kačinsko,

Vytauto Juozapaičio ir kitų autorių kantatos.

Taip pat apie 300 solo koncertų,

kurių programas sudarė Beethoveno,

Franzo Schuberto ir kitų romantikų, lietuvių

kompozitorių dainos, Hugo Wolfo,

Musorgskio, Dmitrijaus Kabalevskio,

Dmitrijaus Šostakovičiaus, Georgijaus

Sviridovo, Liongino Abariaus, Valentino

Bagdono, Felikso Bajoro, Vytauto

Barkausko, Vytauto Jurgučio, Vytauto

Klovos ir kitų kompozitorių dainų ciklai

(Muzikos barai, 2007).

Vincentas Kuprys yra aktyvus kultūros

veikėjas, Vlado Jakubėno draugijos narys,

Lietuvos muzikų sąjungos narys,

Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir

kultūrinio bendradarbiavimo draugijos

steigėjas ir pirmasis prezidentas, vienas

Czesławo Miłoszo gimtinės fondo steigėjų,

Kėdainiečių klubo prezidentas.

1998 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo

kunigaikščio Gedimino V laipsnio

ordinu, yra šio ordino kavalierių

draugijos pirmininkas.

Nuoširdžiai sveikiname Vincentą Kuprį

jubiliejaus proga, kartu prisimindami

Sigito Krivicko Lietuvos operos ąžuolo

kūrybos 40-mečiui skirtas eiles:

Dėkojam likimui, kad lemta

Pažinti mums Kuprį Vincentą,

Jo nuostabų bosą girdėti,

Lyg varpą iš marių gelmės,

Ataidintį nuo Skerdmės,

Kai ima paširdžiai virpėti... (1999)

In memoriam

Rimas Geniušas mėgdavo apie žinomą

žmogų papasakoti kokią nors smulkmeną,

neatitinkančią įsitvirtinusios

nuomonės. Kartais tai būdavo panašu

į Balio Dvariono postringavimus, nors

jis nekurdavo kompozitoriaus pamėgtų

kalambūrų, tik savaip (lyg koks kitoks

režisierius) išlaikydavo situacijų teatriškumą.

Taip sužinodavome apie praeities

akimirkas, kurių anuomet dažnas nebūtų

pastebėjęs arba bemat pamiršęs.

Jis buvo teatro žmogus, stebėjo gyvenimą,

rankiojo kasdienybės pilkumą dabinančius

perliukus.

Mėgdavo ir pats susikurti nestandartinių

situacijų. 1944 m. liepą, frontui artėjant

prie Kauno, sumanė panemunėm pėsčias

nueiti į Ilguvos dvarą. Jo mama išsigando,

nes vokiečiai, sučiupę tokį šubertiškai

romantinį klajūną, galėjo išvežti į

darbus arba išsiųsti į frontą. Bet klajūnas,

pakeliui Vilkijoje pernakvojęs pas giminaitį

kunigą, po dviejų dienų laimingai

pasiekė Ilguvą. Pasisvečiavęs sename

dvare pas Beatričę Grincevičiūtę, grįžo į

kaimą, kur tą grėsmingą vasarą glaudėsi

Geniušų šeima. Frontui jau kaip reikiant

dundant, jaunajam Kauno operos akompaniatoriui

vis dėlto teko patūnoti nuošalėje.

Daugybė teatro kolegų pasitraukė į Vokietiją.

Senasis Mykolas Bukša rudenėjant

budėjo Miesto sode, užrašinėdamas

pasilikusius teatro kolegas. Tikriausiai

džiaugėsi, kad neišvyko Rimas Geniušas.

Kaip laisvai, išsyk jis skambina nepažįstamas

partitūras! Bukša, teatro dirigentas

iš prigimties ir išsilavinimo, turėdamas

didžiulę patirtį, matė šį jauną pianistą

puikiai jaučiant įvairių operų dvasią. Tai

rodė ir jo darbo su solistais rezultatai.

Buvo 1945 m. gruodis, kai Kaune prie

Žuvų turgaus pamačiau a šą, skelbiančią

Sevilijos kirpėjo spektaklį, kurį diriguos

debiutuojantis Rimas Geniušas. Žinojau,

kad tai pedagogo, mano tėvo bendradarbio

(sunkiu momentu mums jautriai padėjusio)

Juozo Geniušo sūnus. Nuėjome

ne į tą pirmą spektaklį, o kiek vėliau. Iš

šoninio balkono stebėjau rečitatyvams

pianinu akompanuojančią Margaritą

Dvarionaitę. Jos dėdės Balio Dvariono

klasėje debiutuojantis dirigentas tą patį

pavasarį buvo įgijęs pianisto diplomą.

Mat nuostabusis fortepijono pedagogas

Vladimiras Ružickis, pas kurį debiutantas

keletą metų mokėsi, jau buvo kažkur

Vakaruose.

Bukša gabųjį pianistą skatino rinktis dirigavimą

ir rimtai juo susidomėti. Senojo

maestro vadovaujamas, Rimas Geniušas

1948 m. pavasarį įgijo dirigento diplomą.

Kitąmet prasidėjo stažuotė Leningrade.

Ji suteikė galimybę tobulinti dirigavimo

techniką. Vėliau ypač pagarbiai minėdavo

profesorių, kurio pavardę tardamas

kirčiuodavo galinį skiemenį – Jelcyn,

taigi jis nebuvęs Rusijos prezidento bendrapavardis.

Šiame mieste, kurį jo tėvai vadindavo Petrapiliu,

Rimas Geniušas gimė 1920 m.

rugpjūčio 28 d. Kaip tik tomis dienomis

Kaune būrelis entuziastų ryžosi sukonkretinti

lietuviškos operos scenos

idėją ir nusprendė imtis Traviatos –

operos, kuriai paskutinę tų pačių metų

dieną Lietuva de facto suteikė antrąją

pilietybę. Sutelkusi daugybę prasmių

(jos autorius nustebtų išgirdęs, kokių),

ji mūsų sąmonėje stojosi bemaž šalia

Laisvės paminklo Kaune. Taigi Rimui

Geniušui buvo lemta padiriguoti 447

Traviatos spektaklius, 42 iš jų – palydint

senuosius metus.

Porą metų stažuodamasis gimtajame

mieste, jis trisdešimt kartų apsilankė

Ermitaže. Kažin ar profesinės brandos

skonį pajutusiam dirigentui kelionės po

Europą būtų suteikusios tiek įspūdžių ir

dvasios peno, kiek jo gavo labai savaip

įsigyvendamas į paveikslų realybę, klajodamas

po įvairias vietas, persikeldamas į

nutolusį laiką.

Rimas Geniušas puikiai pasijusdavo senuose,

„euroremontų“ nesudarkytuose

namuose. Turėjome progą aplankyti tokiame

būste gyvenančius mano bičiulius

Kaune, tik įspūdžių tuokart neišgirdau.

O jau smarkiai negaluodamas sakė, kad

norėtų vėl patekti į „aną kambarį“ mediniame,

daug ką menančiame name ir

kokias tris valandas pabūti jame vienas.

Skaitant originalo kalba kitaip suartėjama

su autoriais. Jameso Joyce’o Ulisses,

skaitytas du kartus, panyrant, kiek

supratau, į atsiveriančias naujas būties

sampratas. Tos knygos prasmes deramai

perteikia tik to rašytojo vartota anglų

kalba, apaugusi skoliniais ir kitur to-

LUX

kia neaptinkama. Panašiai buvo įnikęs

skambinti Wagnerį – gal irgi taip, lyg

skaitytų knygą, tarsi jos autoriui esant

čia pat. Regis, jam dažnokai knietėdavo

su jais pasiginčyti, bet netiesioginė tokių

asmenybių kaip Carlas Gustavas Jungas

draugija jam darėsi vis būtinesnė. Ar su

šiuo žmogaus prigimties slėpinių tyrėju

mintyse bendraudavo vokiškai? Linkstu

manyti, kad taip.

Aukštame jo kabinete įrengtoje vienutėje,

į kurią patenkama lipant kopėčiomis,

gal leisdavosi į dialogus su savimi. Apie

juos nekalbėdavome, tai jau buvo praeitis.

Miegoti vienutėje pamėgo iš Kauno

atvykstanti anūkė Marija, apačioje budint

varpams, kurie suskamba Onutės

Narbutaitės oratorijoje Centones meae

urbi.

Senasis europietiškumas, bedvasės naujųjų

turčių ir bukų bastūnų gyvensenos

priešybė, įsibuvo Irenos ir Rimo Geniušų

bute. Jame gera jausti savą, šiaurietišką

mėnesių kaitą. Žiemos vakarais ponia

Irena balsu skaito Kristijono Donelaičio

Metų fragmentus. Amžinosios šviesos –

lux aeterna – akimirkos. Vasaromis salono

durys atveriamos į pilną žiedų balkoną.

Ar laikas tada stabteli, ar greitėja?

Kokias čia tebetvyrančias mintis jis tęsia?

Gal tokias, kur mįslių ir daugtaškių lieka

daugiau negu atsakymų.

aeterna

Dirigentas Rimas Geniušas

Irena ir Rimas Geniušai prieš daugelį metų

30

Vincentas Kuprys: 1. Pilypas operoje Don Karlas, 2. Su žmona Melita Diamandidi ir dukra Eugenija Kupryte. Asmeninio archyvo nuotraukos

31

Edmundas

Gedgaudas


Istorijos puslapiai

Antano

KUČINGIO

aiai aiai

Kristina

Mikuličiūtė-

Vaitkūnienė

Bravissimo tęsia

bendradarbiavimą

su Miko ir Kipro

Petrauskų lietuvių

muzikos muziejumi

ir siūlo antrą (po Kipro

Petrausko laiškų,

2011 Nr. 1–2)

publikaciją

1 Romualdas Kaupelis

(1905–1953), Viktorijos

Kaupelienės vyras, miręs

sovietų lageryje.

2 Antano Kučingio duktė

Rasa Šleinienė (1923 m.

spalio 18 d.–2007 m. lapkričio

18 d.).

3 Viktorija Kaupelienė

(1905–2001), Marijos

Magdalenos Kučingienės

sesuo.

4 Kalbama apie sūnų Algimantą,

kuris tuo metu

dar kalėjo Vorkutos lageryje.

5 Marija Magdalena,

1948 m. kovo 1 d. atleista

iš Švietimo skyriaus

inspektorės pareigų,

slapstėsi Suvalkijoje, kol

įsidarbino Verpenos

mokykloje mokytoja. Ji

laikė karvę, kiaulių, vištų,

augino daržoves, vaisius

ir produktais gelbėjo lageriuose

ir tremtyje atsidūrusius

saviškius. Siuntinius,

taip pat pinigines

perlaidas išsiųsdavo jos

sesuo Kaupelienė Kučin-

Antanas Kučingis – Me stofelis Charles’o Gounod

operoje Faustas, Vilnius, 1977 m.

Antanas Kučingis (1899–1983) – Lietuvos

bosų karalius, kaip yra sakęs pedagogas

ir režisierius Petras Oleka. Savo

įspūdingu dainavimu operos spektakliuose

ir koncertuose jis nusipelnė ne

tik savo ištikimų gerbėjų, bet ir visų,

kuriems bent kartą teko jo klausytis,

pagarbos. Kučingis buvo ne tik dainininkas,

bet ir Lietuvos kariuomenės

karininkas, karo topografas. Nors jam

teko ir politinio kalinio dalia, visuomet

išliko drąsus kovotojas už lietuvybę.

Pirmieji du Kučingio kūrybos dešimtmečiai

buvo nepaprastai produktyvūs

– iki 1947 m. jis sukūrė 60 vaidmenų.

Įvairialypis talentas pelnė jam didžiulį

pasisekimą Lietuvoje bei gastroliuojant

užsienyje.

Deja, 1948 m. Kučingio šlovės kelias

nutrūko. Aštuonerius metus jis praleido

šiaurinės Rusijos lageriuose, o paskutiniai

gyvenimo dešimtmečiai grįžus į

Lietuvą dėl sovietų valdžios represijų

nebuvo tokie kūrybingi. Nors jautėsi

kupinas kūrybinių jėgų, Vilniaus operos

ir baleto teatre jam buvo leista dainuoti

tik penkerius metus. Vėliau dar

pasirodydavo Kauno muzikinio teatro

spektakliuose, koncertuose. 1977 m.

pakviestas Virgilijaus Noreikos dainavo

Me stofelį Akademiniame operos ir

baleto teatre.

Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos

muziejuje saugomas Antano Kučingio

fondas – per 3700 eksponatų,

kuriuos padovanojo pats dainininkas,

jo vaikai – sūnus Algimantas Kučingis,

duktė Rasa Šleinienė – ir kiti asmenys.

Nuotraukos, laiškai, dokumentai, asmeniniai

daiktai byloja apie įvairiaspalvę

talentingo menininko asmenybę,

dramatišką jo gyvenimo kelią sudėtingu

istoriniu laiku.

Šių eilučių autorė rengia knygą Antanas

Kučingis. Laiškai. Dokumentai.

Atsiminimai, kurios tikslas – pateikti

skaitytojams dalį archyvinės medžiagos

iš Antano Kučingio palikimo.

Bravissimo žurnalo skaitytojams siūlome

du Antano Kučingio laiškus iš būsimos

knygos. Laiškai skelbiami pir

kartą.

Žmonai Marijai Magdalenai

Kučingienei

[Į Lietuvą]

[Omskas]

1953 spalių 21 d.

Dute, brangiausioji mano! Kaip neapsakomai

pasiilgau tavęs, kaip trokštu

tave sveiką gyvą priglausti prie šir-

dies, išbučiuoti, pasiskųsti, pasiguosti

tau vienai brangiajai. Štai jau greitai

šeši metai nuo tos dienos, kai išplėšė

mus iš namų, iš brangios mūsų tėviškės

žemės. Visa praeitis, kartais tokia

tolima, lyg sapnas seniai, labai seniai

jaunystėje sapnuotas, o kartais visa tai,

kas buvo taip ryškiai arti, kad, regis,

net tavo balsą girdžiu, kiekvieną tavo

veido bruožą, tavo plaukų garbaną

matau, jaučiu tave visa savo širdimi.

Koks baisus, mirtingas šis gyvenimas

čia, kokia keista aplinka, kokie šlykštūs

padarai, žmogaus vardą turintieji, valdo

ir kankina mus, o ir tenai namie jų

nestinga. Išskaitau jų vardus ir darbus

vadinamoje spaudoje. Kas gali apsakyti

tą baisią nostalgiją, tą pasiilgimą, tą nerimą

ir kartų graudulį, slegiantį ir šiaip

jau nemielą senatvę. Taip kartais noriu

pasiskųsti, išsiverkti gailiai, graudžiai

kaip prie motinos širdies.

Matau tave sapnuose kaip pasakų karalaitę,

bet vis kažkokioje tamsoje. Visi

sapnai be saulės, be dienos šviesos,

nuolat tamsoje.

Ir paskutinį kartą mačiau tave juodais

plaukais, baltu veidu, kaip visada rimtą,

truputį besišypsančią, bet tamsoje.

Beveik visų laiškų ar siuntinių gavimas

surištas su sapnais, o jie visada tik

tamsoje. Pasąmonės jutimams, kaip ir

lakiajai minčiai, nėr užtvarų, nėr atstumų,

nėr kalėjimų, nėr ribų. Dažną

vakarą guldamas į vargingą savo gultą

viliuosi nors sapne ištrūkti iš šio „apsupimo“

ir pagyventi bent sapnuose kitu

gyvenimu, pajusti tą amžiną nenutraukiamą

ryšį, kuris riša mus ir bus, kol

plaks širdis, kol plazdės gyvybė.

Likimas atsiėmė savo duoklę iš mūsų

namų. Jau nebegrįš tėvelis, nebegrįš

Romulis 1 , o gal ir dar kai kas. Bet grįš

kiti, sveiki gyvi ir laisvi, į laisvą žemę,

į brangią mūsų tėvynę. Esu rašęs tetulės

vardu motutei laišką, bet ar gavo, –

nežinau. Prašau tave, brangioji mano,

pasveikinki ją, paguoski nors laišku,

jeigu pati negali aplankyti. Aš atsimenu,

su kokiu nerimu ji laukdavo manęs

namuose paskutiniais metais, kaip

džiaugdavosi, kai galėdavau suraminti,

nuteikti ateičiai. Niekuomet aš Jūs trijų,

mano brangiųjų Motinų, negaliu

užmiršti. Dienas naktis Motulę, Tave

ir Rasulę 2 matau; Dievulio Motinai už

jus meldžiuosi. Leiski, Dievuli, man

namo grįžti ir Jus sveikas gyvas išvysti!

Esu sveikas. Pražilau visiškai, bet plaukų

spalva dabar nepirmaeilis reikalas,

nes jokio ilgo plauko ši valdžia turėti

neleidžia. Jokios mantos man nereikia.

Siuntinius gaunu, laiškus, laikraščius

taip pat. 11 d. spalių gavau tavo laišką,

rašytą 2 d. spalių, šiandien gavau Vikos

3 laišką, rašytą 11 d. spalių. Apgailestauju

jūsų karvutę, bet nenusiminki,

Dievulio valia! Jeigu jis grįš (netikiu),

tas mano brangus berniukas 4 , kas jo

laukia, ką jis veiks. Nežinau, nežinau…

Tegu man parašo! Lauksiu. Už viską

širdingai dėkoju ir bučiuoju tavo baltas

rankeles. Kiekvienas daiktelis, obuolėlis

ar kąsnelis Tavo ir Vikos rankelių

ir rūpestėlio atomų atneša ir visa tai

ne tik medžiaginės, bet dar ir didesnės

dvasinės paramos suteikia 5 . Ačiū

Aukščiausiajam, ačiū Tau, brangioji

mano gyvenimo žvaigždele, kuri spindi

man ir užu šimtų šimtų mylių. Taip

pat gavau šiandien ir Aleksiuko 6 laišką,

rašytą 2 d. sp. Bučiuoju! Sudiev! Prašau

rašyti. Prašau sveikinti p. Antanėlę 7

ir p. Zub. 8 , Katelę 9 , Juozą 10 , Barzdą 11 !

Ant.

Svainei Viktorijai Kaupelienei

[Į Lietuvą]

[Omskas]

1956.I.13.

Viktule širdele, mieloji mano,

Ačiū už siuntinį, pasiųstą 24.XII ir

14.XII laišką, kurį gavau kiek anksčiau.

Esu sveikas ir sotus. Iš paviršiaus net

dažas ne visai nusitrynė, bet viduje yra

tokia vieta, kurioje įsiveisė trandis ar

gal kirvarpa, ir ji dusliai skambėdama

griauna tvirtovę. Juk visi tie mielieji

tavieji receptai sveikatos ir nuotaikos

taupymui labai gajūs ir gyvybingi, bet

kai vyksta amžinas medžiagos kitimo

dėsnis, tai ir dvasia įgauna atitinkamą

atspalvį. Šiuo atveju ypatingai veikia

aplinka ir jos sąlygos, taigi, kaip

bebūtum stiprus, analizo rezultatas

duoda efektingą atvaizdą blogiui. Atvaizdas

gi nesukelia ypatingo džiaugsmo.

Pavyzdys: turiu apvalų kišeninį

veidrodėlį (skilusį), kuriame matau

savo liūdną plikės pūką, pakibusius

paakius ir dažniausiai – kiauliškai

neskustą barzdą. Visi šie veido plotai

toje stiklo šukėje nesutelpa, ir juos apžvelgiu

paskirai, taigi ir viso pasenimo

komplekso vienu žvilgsniu nematau.

Kartais nueinu frizerijon pasikirpti,

kur dvelkia civilizacijos kvapai ir rikiuojasi

knygos didumo stiklai. Juose

telpa visas prarūgęs ir susiraukęs marmūzas,

ir kai prieš jį pastudijuoju galimąjį

įvykdyti makilažą, tai prisieina

su kartėliu konstatuoti, kad tik velniui

tinka čielybėje snukis, t. y. vargingas,

nuskuręs Me stofelio pasityčiojimas.

Taigi jau kuris laikas bandau kibti į

likusį mano amploi vaidmenį ir jį savyje

žadinti, ir visais būdais auklėti, ir

stiprinti, nes kiti personažai jau per

mano gyvenimo upelį perplaukė. Šis

sinjoras liko šiapus, kad ir raukšlėtas,

kad ir su klibančiais dantimis, bet

visgi bent su velnio pretenzijomis,

o tose jo pretenzijose slypi viena

detalė – tai būtent stengtis juoktis,

gal teisingiau – kvatoti mechaniškai,

dirbtinai, netgi pačiam iš savęs.

Šią priemonę reikia ištobulinti

tiek, kad, net virstant aukštyn

kanopomis, galima būtų tik

pasižvengti iš visko, ir tiek.

Pastaraisiais metais buvo tiek

nevykusių tūpimų, tiek nusivylimų

ir pramojimų, kad jau

nežinau, ką ir besakyti. Bet kai

kyla ginčas su mano optimistu,

aš jį suriečiu į ožio ragą, panaudojęs

tą likusią man sinjoro

kaukę. Ir dažnai matau,

kaip tai blogai jį ar kurį kitą

veikia. Reikia pasakyti tiesą,

ir sau nuo to darosi nešvanku

kartais. Žinoma, visa tai

tik svaičiojimai, bet ir visas

pastarasis gyvenimas – ne

kas kita. Na, žinoma, ir visame

pasaulyje viešpatauja

šlykštus dviveidiškumas ir

svaičiojimai po kuria nors

kauke. Man tai irgi šioks

toks pasiguodimas vis didėjančia

tuštybe.

Aš nuolat matau Laimuškėlės–Ramuškėlės

12

nuotrauką Palangoje –

bevalgančias ant laiptų

vyšnias, – ir taip neapsakomai mane

traukia į tokią kompaniją, kad kai

gaunu Rasužės vaikučių fotogra jas,

negaliu atsižiūrėti, net garsiai sau vienas

kalbu. Tu, mieloji mano, esi kukli

ir nenori man į akis pasakyti, kad aš

jau senelis esu ir todėl toks traukimas

vyksta. Sveikina tave mano draugužis

13 ir linki laimės. Bučiuoju ir aš tavo

brangias baltas rankeles tūkstančius

kartų ir sakau – būk sveika! Ant.

Antanas Kučingis – Varlaamas Modesto Musorgskio

operoje Borisas Godunovas. Nuotraukos

iš M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus

gio tetos Agotos Bakūnienės

vardu.

6 Aleksandras Aleksandras Šleinys (g. (g.

1914 m.), dainininkas,

muzikos ir teatro veikėjas,

ekonomistas, Kučingio

žentas.

7 Antanina Leimontaitė

Leimontaitė

(1906–1969), aktoriaus,

politinio kalinio Vinco

Steponavičiaus (1898–

1958) žmona.

8 Matilda Zubrienė, gydytoja.

9 Kotryna Mardosienė

(1903–1997), Marijos

Magdalenos Kučingienės

sesuo.

10 Juozas Ambrasas

(1900–1973), Kučingienės

brolis.

11 Stasys Mardosas, Kučingienės

sesers Kotrynos

vyras, teisininkas,

konspiracijos sumetimais

pramintas Barzda.

12 Viktorijos Kaupelienės

dukterys.

13 Antanas Miškinis

(1905–1983), poetas, kalėjęs

kartu su Kučingiu.

32 33


Galbūt jau žinote, kad opera atsirado apie 1600 m. Italijoje, Florencijos didikų

rūmuose. Iš pradžių buvo kuriamos tik rimtosios operos – opera seria, jų

siužetai daugiausia rėmėsi antikos mitais. Tačiau 18 a. atsirado ir komiškoji

opera – opera bu a. Ji gimė iš komiškų intermedijų, vaidintų per pertrauką

tarp rimtosios operos veiksmų. Beje, taip buvo parodyta ir Giovanni Batistos

Pergolesi Tarnaitė ponia, nuo kurios premjeros 1733 m. ir prasidėjo operos

bu a istorija. LNOBT scenoje rodomos Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro

vedybos – taip pat komiškoji opera. Jos, kaip ir kitų komiškųjų operų, veikėjai

yra atkeliavę iš itališkosios commedia dell’arte – kadaise triukšmingose mugėse

rodytų kaukių vaidinimų.

Apie commedia dell’arte pasakoja Kauno 1-osios muzikos mokyklos mokytoja

Eglė Valantinienė ir šios mokyklos mokiniai.

Kauno 1-oji muzikos mokykla nuo 1998 m. vykdo tęstinį projektą Pažintis su

Nacionaliniu operos ir baleto teatru. Kasmet atidžiai nagrinėjame teatro repertuarą

ir išsirenkame veikalus, kurie būtų ne tik malonūs žiūrėti, bet ir padėtų

pažinti nauja, praplėsti akiratį. Šio sezono pradžioje dėmesį patraukė Estijos

nacionalinės operos atvežta Sergejaus Proko evo opera Meilė trims apelsinams,

perteikianti commedia dell’arte dvasią.

Commedia dell’arte temai mokymo programoje skirta nedaug vietos. Tačiau pastebėjome,

kad ji žadina mokinių smalsumą, emocijas, yra susijusi su literatūra,

daile, turtina vaizduotę ir kelia daug klausimų. Todėl sumanėme dar vieną integruotą

projektą Commedia dell’ arte ir jos atgarsiai mene, o jo ašimi pasirinkome

operą Meilė trims apelsinams.

Rinkdami medžiagą apie commedia dell’arte, sužinojome, kad visiems pažįstamo

Arlekino (Triufaldinas, Pjero, klounas) kostiumas toks spalvingas todėl, kad

šykštus ponas savo tarnui jį pasiūdino iš skiaučių. O Daktaras nešioja kaukę su

ilgu, įvairių žolelių prikimštu snapu, kad lankydamas ligonius apsisaugotų nuo

maro ir kitų per kvėpavimo takus plintančių ligų.

Nagrinėdami komedijos dell’arte personažus Arlekiną, Triufaldiną, Pantalonę,

Daktarą, Kolombiną, Pulčinelą, Tartalją ir kitus, mokiniai patys kūrė ir gamino

kaukes. Taip žaismingai buvo sprendžiamos mokinių pasitikėjimo savimi, savirealizacijos

problemos. Kalbėjomės, kas tai yra kaukė, ką reiškia būti su ja ir be

jos. Kaukė ne tik leidžia pasislėpti, bet ir padeda užmegzti pažintį, suteikia naujų

galimybių.

Commedia dell’arte dvasią atskleidžia įvairūs menai. Pasižvalgę plačiau moksleiviai

atsekė jos motyvų dailėje (Honoré Daumier Klajojantys aktoriai, Georges’o

Seurat Cirkas, Pablo Picasso Keliaujantys cirko artistai, Joano Miró Arlekino

karnavalas), muzikos istorijoje (Giuseppe’s Verdi operos Kaukių balius, Rigoletas,

Ruggero Leoncavallo Pajacai, Igorio Stravinskio baletai Petruška ir Pulčinela,

Arnoldo Schönbergo vokalinis ciklas Mėnulio Pjero, Roberto Schumanno

fortepijoninės variacijos Karnavalas, Gary Bachlundo 13 etiudų fortepijonui La

commedia dell’arte) ir lietuvių literatūroje (Henriko Radausko, Alfonso Nykos-

Niliūno, Aido Marčėno lyrika).

Tad į teatrą mokiniai vyko jau susipažinę su commedia dell’arte žanru, personažais,

jų kaukėmis, aptarę Proko evo operos muzikinę kalbą, o svarbiausia

– perpratę alegorinę Carlo Gozzi pjesę Meilė trims apelsinams. Tai puiki daugiasluoksnė

pasaka (vaidinimas vaidinime), kurią ir suaugusiesiems reikia padėti

suvokti. Vien operos siužeto maža. Kaip ieškant didelio lobio reikia įveikti

daugybę kliūčių, taip ir publika turėjo spręsti rebusus. Spektaklio programėlėje

(jos tekstas buvo beveik vien tik estų kalba) atskleistos commedia dell’arte sąsajos

su Proko evo opera Meilė trims apelsinams, 18 a. dramaturgų Gozzi ir Carlo

Goldoni kovos detalės, kurios, beje, atsispindi ir Gozzi pjesėje Meilė trims apelsinams.

Estiška programėlė nesutrukdė suvokti operos kaip lobio. Esame įsitikinę,

kad kaip solistai ir kiti atlikėjai ruošiasi spektaklį perteikti, taip ir žiūrovai turi

norėti ir rengtis jį priimti. Pasirengę galėjome mėgautis spektakliu, vertinti jo

režisūrinį sprendimą ir t. t. Laikydamiesi tokios nuostatos, dar namie išnagrinėjome

linksmą Gozzi parodiją literatūros klausimais (L’amore delle tie melazance,

1761). Trumpai priminsime, ką reiškia šios alegorinės pjesės veikėjai.

Pagrindinis pjesės herojus – Kryžių šalies princas Tartalja (jis simbolizuoja

Venecijos publiką), susergantis įtarumo liga. Princą norima pražudyti užnuo-

Mažoji Bravissimo enciklopedija

COMMEDIA DELL’ARTE

Sergejaus Proko evo opera Meilė trims apelsinams, Estijos nacionalinės operos spektaklis. ENO

nuotrauka

dyta duona (nuobodžios eilės), kurios

parūpina burtininkė Morgana (poetas

Pietro Chiari). Tartalją prajuokina ir išgydo

padauža Triufaldinas (gardus juokas

– geriausias vaistas nuo visų ligų).

Tačiau burtininkė Morgana keršija ir

priverčia princą pamilti tris apelsinus,

kurie yra kitos burtininkės (virėjos) pilyje.

Po įvairių pasakinių nuotykių princas

ir Triufaldinas suranda apelsinus.

Jiems padeda magas Čelijas (Goldoni),

patariantis perpjauti apelsinus ten, kur

yra vandens. Čelijas turi savo planą – jis

nori, kad iš apelsinuose esančių trijų

karalaičių Tartalja pamiltų arba pirmąją,

Linetą, arba antrąją, Nikoletą. Tos

karalaitės – tai klasicistinė tragedija ir

komedija, tačiau išgelbstima tik trečioji

karalaitė Nineta (kaukių komedija),

kuriai Tartalja suspėja paduoti vandens.

Komedijos atomazgoje priešų pinklės

suardomos, piktadariai nubaudžiami,

o Tartalja su Nineta lieka kartu. Išvada

aiški: Venecijai reikia tik komedijos

dell’arte! Beje, pirmąją karalaitę kompozitorius

Proko evas savo mylimosios

Linos Kodinos garbei pavadino Lineta.

Mokinių įspūdžiai. Lengviausiai mokiniams

sekėsi aprašyti populiarųjį

maršą: „Tai valingas, ryškus energijos

pliūpsnis, o visur besiskverbiantis garsas

nepalieka vietos Princo liūdesiui“

(Beatričė Burbaitė). Dauguma mokinių

susitelkė į Princo (tenoras Martas Ma-

diste) pasveikimo sceną: „Pirma prasijuokia

Princas. Vis drąsesnis ir garsesnis

jo „cha cha cha“ virsta spalvingu visos

karalystės juoku“ (Vygantas Leliuga).

Kiti mokiniai įsiminė „juokingą, bet

grėsmingos išvaizdos ir balso virėją –

bosą Martą Laurą“ (Dominykas Meištas,

mokyt. Edita Matulionienė). Neliko

nepastebėtas ir Fatos Morganos (Heli

Veskus) „padebesiais skriejantis balsas“

(Povilas Deveikis).

Į projektą įsitraukę Juozo Gruodžio

konservatorijos dėstytojų Rymantės

Venckevičiūtės ir Eliutės Malinauskienės

aukštesniųjų klasių auklėtiniai

savo atsiliepimuose išskyrė kostiumų

dailininkės Tatjanos Tulubjevos darbą:

„Ypač įdomūs choristų kostiumai –

vienodo sodraus kolorito, su įvairiose

vietose prisegtomis skirtingomis commedia

dell’arte kaukėmis. Kiekvienas

kostiumas prašėsi atskiro žvilgsnio. Gal

todėl choreografas Edvaldas Smirnovas

rado progą sulėtinti plačiai po sceną pasklidusių

choristų judesius, leisdamas

mums gėrėtis šiuo reginiu“ (Paulina

Pėstininkaitė).

Džiaugiamės jaunųjų žiūrovų įžvalgomis,

kurioms atsirasti padėjo „namų

darbai“. Tokie apmąstymai susieja

kultūros reiškinį su bendruomene. Na

ir kas, kad šie žiūrovai dar jauni, svarbu,

kad jie auga ir tobulėja. Tai mūsų

ateitis.

Integruoto projekto commedia dell’arte

tema ir ašis – estų opera Meilė trims

apelsinams – sudarė sąlygas kūrybiškai

perteikti žinias, papildė mokomąją

medžiagą, kvietė gilintis, o svarbiausia

– siūlė naujus istorijos pažinimo rakursus

ir atnaujino mokymo strategijas,

kurių svarbą pabrėžia šiuolaikinė

ugdymo loso ja.

Kauno 1-osios muzikos mokyklos

mokinių kurtos kaukės

Georges’o Seurat Cirkas, 1891 m. Paryžiaus d’Orsay muziejus.

Nuotrauka iš Wikipedia

Eglė

Valantinienė

35


Laūra

Karnavičiūtė

Šiuo metu Viktoras

Gerasimovas ruošia

Kerubino vaidmenį

W. A. Mozarto operoje

Figaro vedybos

nytės klasė) šiemet jau baigia mokslus ir

po truputį kuria savo legendą: charizmatiškasis

Viktoras jau spėjo atlikti vaidmenis

operose Orfėjas ir Euridikė (LNOBT),

Acis ir Galatėja (Tytuvėnų muzikos festivalis),

Popėjos karūnavimas (Klaipėdos

valstybinis muzikinis teatras), Kserksas

(LMTA), dalyvavo Gintaro Varno režisuotose

madrigalinėse Claudio Monteverdi

operose Tankredžio ir Klorindos

dvikova ir Nedėkingųjų šokis. Šiuo metu

Viktoras rengia Kerubino vaidmenį

operoje Figaro vedybos (LNOBT) – tai

nuostabi intriga, turint omeny, kad pavyko

aptikti tik du kontratenorus visame

pasaulyje, kurie operos scenoje profesionaliai

atlieka šį moterims skirtą išdykusio

berniūkščio vaidmenį!

Priešaky, neabejoju, platūs ir įspūdingi

keliai, o šiandien su Viktoru šnekamės

apie tai, kas jau liko už nugaros ir kuo

gyvena dabar.

Kaip atėjai į dainavimą? Iš karto žinojai,

kad tai turi būti Tavo profesija?

Manau, kad dainavimas manyje buvo

pasėtas iš mažumės, tik reikėjo sulaukti

tinkamo laiko šiam norui išsipildyti. Iš

pradžių norėjau groti vargonais – labai

žavėjo šio instrumento muzika. Tokios

svajonės vedamas pradėjau mokytis

skambinti fortepijonu; maniau, kad vėliau

man tai padės ir vargonuoti. Vargonai

buvo mano didžiulė silpnybė, nemažai

koncertavau ir tiesiog negalėjau

be jų gyventi. Ne visada buvo lengva

gauti repeticijoms auditorijų ar salių,

tačiau kantriai laukdavau ir grodavau

kiekvieną pasitaikiusią akimirką. Kar-

Pažintis

Moteriškas balsas, sklindantis iš vyriško kūno, – dainuoja kontratenoras. Vieną kartą išgirdus jo kuriamą garsą, aidas širdyje

išlieka visą gyvenimą. Tai labai keista ir be galo subtilu, tai primena puošnius, iš Baroko epochos atėjusius ir pudra kvepiančius

nėrinius, kurie gali sutrūkinėti nuo menkiausio prisilietimo. Baroko epocha – it netaisyklingos formos perlas. Panašus įspūdis

kyla ir klausantis kontratenoro – ir čia tos pačios estetikos, grožio ir skaidrumo formulės. Nuo 1600 m. iki maždaug 1750 m.

operos scenose karaliavę kastratai atlikdavo moterų vaidmenis, gyveno gyvenimą, panašų į šiuolaikinių populiariosios muzikos

žvaigždžių, tačiau po storu pudros sluoksniu visada slėpė vaikystėje patirtą traumą – 18 a. vid. per vienerius metus vien Italijoje

būdavo iškastruojama daugiau nei 4000 berniukų, bet tik nedidelė jų dalis pasiekdavo šlovės olimpą. Ir visa tai – dėl muzikos ir

gražaus balso.

Kai balse skamba perlo spindesys: sopraninas

Viktoras

Šiais laikais kastratų nebeliko, tačiau Baroko

tradicijas toliau puoselėja kontratenorai,

natūraliai dainuojantys aukštais

moteriškais balsais. Dažniausiai pasitaikantis

skambesys yra artimas moterų

altui ar mecosopranui, o štai vadinamasis

sopraninas, gebantis dainuoti sopranu,

– retenybė. Galime didžiuotis, kad

tokia retenybė atsirado ir Lietuvoje. Kol

kas turime vieną vienintelį kontratenorą

Viktorą Gerasimovą, dainuojantį unikalaus

skambesio sopranu. Nuo 2005 m.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje

besimokantis solistas (prof. Sigutės Sto-

GERASIMOVAS:

dainavimas yra ne vien tik balsas

tu nuo mažų dienų dainavau Klaipėdos

Gintarėlio chore. Viskas susiklostė taip,

kad mokantis mane pakvietė sudainuoti

porą eilučių operoje Sesuo Andželika, –

spektaklis ir muzika kažką manyje taip

išjudino, kad net vargonai pasitraukė į

antrąjį planą. Nugalėjo dainavimas. Gal

net ne dainavimas, o tas ypatingas aukštas

balso skambėjimas, dainavimo keliamos

vibracijos... Todėl besimokydamas

fortepijono jau trečiame Stasio Šimkaus

konservatorijos kurse supratau, kad nei

fortepijonas, nei vargonai ateity netaps

mano kasdienine duona. Ėmiau lankyti

dainavimo pamokas pas Valeriją Balsytę.

Beje, pradėjau dainuoti nuo Kerubino

arijų. Baigęs fortepijono studijas, į Lietuvos

muzikos ir teatro akademiją stojau

jau mokytis vokalo. Mano fortepijono

dėstytoja pažinojo prof. Sigutę Stonytę,

tad įstojus pas ją prasidėjo kantrus vokalo

kūrimas.

Dainuoji išties ypatingu balsu – sopraninu.

Kaip auginamas toks balsas? Ar

tai vien nuo technikos priklauso?

Tai nėra vien technika. Būna, žmonės

labai ilgai dainuoja kaip tenorai ar baritonai,

paskui susimąsto, kad reikėtų

dainuoti kitaip, patogiau. Viskas išplaukia

iš psichologijos, nes dainavimas yra

ne vien tik balsas. Jeigu patogiai jaučiasi

dainuodamas tenoru, solistas niekada

nedainuos kaip kontratenoras. O jei jauti

norą dainuoti kaip tik tokiu balsu, niekas

negali to pakeisti, nes tai – vidinė tiesa ir

kelias, kuriuo privalai eiti. Žinoma, galima

studentą bandyti atkalbėti dainuoti

kontratenoru, galima ir sugadinti. Todėl

labai džiaugiuosi, kad pakliuvau į geras

rankas, – manęs neatkalbinėjo, visada

palaikė, suprato mano prigimtį. Bene

svarbiausia yra puoselėti ir ugdyti prigimtį,

leisti jai skleistis.

Sopraninas – tai visiškai atskira vokalinė

kategorija. Šiuo metu Lietuvoje toks

esi vienintelis. Koks jausmas?..

Jausmas nelabai koks. (juokiasi) Žinoma,

yra ir pliusų, ir minusų: būti vienam visada

sunkiau, kita vertus... Mano profesiniame

gyvenime nėra tokio reiškinio

kaip sveika konkurencija, tačiau esu priverstas

konkurencingai galvoti apie kitokiais

balsais dainuojančius solistus. Nors

operoje niekada neatliksiu, pavyzdžiui,

vien sopranui parašyto vaidmens, yra

partijų, kurias gali dainuoti tiek sopranas,

tiek ir sopraninas. Tokiu atveju atsiduriama

bendrame katile. Jei nebūčiau

vienas, manau, visiems būtų daug naudos

– gal atsirastų unikalių operos spektaklių

sumanymų, inspiracijų įdomiems

projektams. Dabar vienišumas rinkoje

yra gana ambivalentiškas jausmas.

Bet nesigaili palikęs vargonus ir nuėjęs

dainininko keliu? Intuicija neapgavo?

Tikrai ne – be dainavimo negaliu gyventi.

Mano galvoje visada knibžda gražaus,

aukšto garso idėja. Panašiai būna, kai

parėjęs namo patenki į tokią tylą, kad

net ausyse zvimbia. Gražus balsas, jo siekiamybė...

Nors balsas yra tik priemonė,

tačiau man jis – tobulo muzikos skambesio

idealas. Tai muzikos švara ir estetika,

kurią įmanoma pasiekti vokalinėmis

priemonėmis. Visada turiu idėjų, kaip

turėtų skambėti muzika. Kadangi savo

įsivaizdavimą galiu mėginti įgyvendinti

balsu, tai ir dainavimas visada yra šalia.

O ar mėgsti klausytis kitų dainininkų?

Kokios muzikos dažniau klausai – kontratenorų

ar sopranų įdainuotos?

Kontratenorų beveik neklausau. Gal tik

vieną kitą galėčiau paminėti kaip sau artimą,

bet net ir tuo atveju man labiau imponuoja,

pavyzdžiui, konkretus kūrinio

atlikimas. Nedainuoju tradicine kontratenoro

maniera, tad toks skambesys nėra

mano garso idealas. Pagaliau kontratenorų

yra labai įvairių. Galėčiau išskirti

Davidą Danielsą – tai tikras operinis

kontratenoras, turintis reto grožio balsą.

Imponuoja jo išskirtinė vokalinė ir muzikinė

jautra, stiprus balsas, puikios aukštosios

natos. Dažniau klausau sopranų ir

mecosopranų. Jų skambesys man įkūnija

aukšto garso estetiškumą.

Dainuoji balsu, kuris turi labai įdomią

istoriją ir atstovauja atskirai vokalinio

skambesio kategorijai. Ar jauti ypatingas

sąsajas su Baroku, ar vis dėlto esi

labiau šių laikų žmogus, norintis girdėti

savo balsą šiuolaikiniuose kūriniuose?

Istorijos alsavimą tikrai jaučiu, bet negaliu

atsiriboti nuo šiuolaikinių idėjų – gyvenu

čia ir dabar. Tai primena gyvenimą

šeimoje, juk vaikas augdamas nuolat

stebi savo tėvus. Kontratenorų istorija

išties turtinga, bet daug kas klaidingai

įsivaizduoja, kad tai labai ribotas balsas,

gebantis atlikti tik baroko muziką. Aš

pats dainuoju labiau operine, o ne barokine

maniera.

Ar dainavimas operine maniera suteikia

pranašumo ir praplečia ribas?

Šiandien mes puikiai matome vadinamųjų

didelių balsų pranašumą – Baroko

laikais ir salės buvo mažesnės, ir publika

kameriškesnė, dabar tai pasitaiko vis

rečiau. O norą dainuoti operiniu balsu

jutau nuo vaikystės ir to kryptingai siekiu.

Noriu dainuoti įvairią muziką, juk,

pavyzdžiui, Mozarto muzikos niekaip

neįmanoma padainuoti barokine maniera.

Kita vertus, požiūris į baroko muzikos

atlikėjus, kad neva jie yra vargšai, negali

dainuoti nieko kito, nulemtas neišprusimo

ir kažin kokių susigalvotų stereotipų.

Tarkime, šiuolaikinė muzika yra artima

barokui. O kiek prirašyta Mozarto,

Handelio ar Vivaldi operų, kuriose yra

kastratams sukurtų vaidmenų, kartais

tokių partijų vienoje operoje net trys ar

keturios. Tad radikalios nuomonės apie

baroko muzikos atlikėjų ir kontratenorų

galimybes dažnai tėra mitas.

Šiuo metu rengi Kerubino vaidmenį

LNOBT spektaklyje Figaro vedybos.

Dainuosi partiją, rašytą moteriai (nors

personažas – jaunuolis)...

Labai džiaugiuosi rengdamas Kerubiną.

Man šis sceninis tipažas, tas jo išdykėliškumas

labai savas... Lyginu jį su jau

dainuotu Pažu Popėjos karūnavime, kurį

kurdamas suradau savyje labai daug

spalvų. Man jauku ir smagu atlikti tokius

kiek gaivališkus vaidmenis, tuo mėgaujuosi.

Muzikiniu požiūriu Kerubino

partija yra sudėtinga. Mozartas ją rašė

moters balsui, todėl turiu surasti savo

speci ką. Techniškai kalbant, ten yra sudėtingų

dalykų – aukšta tesitūra, pereinamosios

natos, kantilena, stilius; visa tai

sukuria Kerubinui reikalingą įtampą. Juk

kas yra Kerubinas? Operos varikliukas,

užverdantis visą tą intrigų košę. Ir geni-

jus Mozartas labai aiškiai viską sudėliojo

muzikoje. Šiuo atveju yra iššūkis dainuoti

tai, kas buvo parašyta moteriai, – juk

muzika diktuoja savo taisykles. Bandau

įsivaizduoti, kaip Kerubiną dainuotų

baritonas... (juokiasi) Dainininkas turi

turėti muzikinio jautrumo ir subtilumo,

kad išgirstų tai, ką užprogramavo kompozitorius,

– šios muzikinės energetikos

suvokimas yra universalus ir nepriklauso

nuo balso tipo.

Kerubinas man visų pirma yra fantastiška

muzika – ji padiktuoja gerokai daugiau

nei, tarkime, režisierius. Mano nuomone,

šis personažas turi labai daug spalvų,

ir jos turi skambėti balse. Vieną akimir

jis tikras vyras, paskui staiga – berniukas,

visos tos brendimo kančios...

Esi dar labai jaunas, tačiau tikriausiai

turi didelių profesinių svajonių? Kokie

tavo svajonių vaidmenys, ar tai – soprano

partijos?

Mane domintų gal net ne konkretūs vaidmenys,

o pati idėja ir kas ją įgyvendina.

Mielai kursiu moterišką vaidmenį, jei tai

bus įdomu, neprieštaraus vokaliniams

principams, – esu visa širdimi už naujoves.

Esu švarus popieriaus lapas, atviras

kiekvienam originaliam sumanymui.

Tad tvirtų, skambančių ateities skrydžio

sparnų ir ačiū už pokalbį.

Komentaras

Operos solistė prof. Sigutė Stonytė:

Viktoro fortepijono mokytoja man akompanuodavo per

pamokas dar tada, kai mokiausi Stasio Šimkaus konservatorijoje;

kartą sutikusi mane LMTA koridoriuje paprašė,

kad priimčiau Viktorą į savo klasę. Jau stojamuosiuose

egzaminuose buvo aišku, kad tai tikras, perspektyvus

kontratenoras, kuris ateityje neturėtų dainuoti jokiu kitu

balsu. Pamenu, padainavo įdomiai, savitai, nors vokalas

buvo dar visai žalias. Mokyti kontratenorą – tai iššūkis,

bet neišsigandau, nes falcetinius balsus visada mėgau,

dažnai klausydavau kontratenorų, skaičiau apie juos,

širdyje net apsidžiaugiau, kad teks mokyti tokį studentą.

Darbas su kontratenoru – tai juvelyrika, turi dirbti labai

atsargiai, mažais žingsneliais, nes tai gležnas balsas.

Viktorą mokiau dainuoti bel canto maniera – jis išmoko

valdyti balsą, kvėpavimą, išgražėjo tembras, išlaisvėjo vokalas,

atsirado koloratūros. Dabar galiu sakyti, kad jis yra

išmokęs visą dainavimo abėcėlę ir labai sustiprėjęs kaip

solistas. Viktoras yra muzikalus iš prigimties, turi vidinės

inteligencijos, taurų muzikos suvokimą, ir aš linkiu jam

kuo geriausios kloties nelengvame dainininko kelyje.

36 37


38

KŪRYBINIS

IMPULSAS

Naujojo Baleto trupės meno vadovo

Krzysztofo Pastoro iniciatyva Nacionaliniame

operos ir baleto teatre pradėjo

veikti choreogra nės dirbtuvės

Kūrybinis impulsas, kuriose baleto

šokėjai gali išbandyti savo jėgas patys

kurdami šokius.

Pasak Pastoro, „šis projektas svarbus

ne tik mūsų žiūrovams ir Baleto trupės

tobulėjimui, bet ir tiems šokėjams,

kurie brandžiai ir atsakingai mąsto

apie savo ateitį baigus baleto artisto

karjerą. Norėčiau, kad Kūrybinis impulsas

taptų nuolatine LNOBT sezono

dalimi ir taip prisidėtų prie Lietuvos

choreogra jos meno plėtros.“

Naujo iššūkio ėmėsi visas būrys baleto

artistų: Živilė Baikštytė, Juhi Jonekura,

Olga Konošenko, Rūta Kudžmaitė,

Martynas Rimeikis, Rasa Taučiūtė,

Erika Vizbaraitė, Igoris Zaripovas,

Andrius Žužžalkinas, Beata Molytė,

OPERA LIETUVOS

didžiųjų kunigaikščių

r ū m u o s e

Kovo 20 d. LNOBT Kamerinėje salėje įvyko

koncertas Skirtingi operos veidai, kurio metu

buvo pristatyta Nacionalinio muziejaus Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės valdovų

rūmai išleista knyga Opera Lietuvos didžiųjų

kunigaikščių rūmuose (2010). Šioje knygoje

primenamas 17 amžiaus pirmoje pusėje

užgimęs operos fenomenas bei pristatomos

anksčiau Vilniuje negu Paryžiuje arba Lon-

Vilija Putriūtė, Žilvinas Beniuševičius,

Aurimas Sibirskas, Edita Stundytė.

Dalyje sukurtų miniatiūrų pradedantieji

choreografai šoks patys,

kai kuriose kvies šokti kolegas. Pavyzdžiui,

Putriūtės miniatiūrą atliks Eglė

Špokaitė.

Vasario pabaigoje pristatę savo darbų

eskizus debiutuojantys šokio kūrėjai

užbaigtas miniatiūras žiūrovų teismui

pateiks birželio 3 d. vyksiančiame

koncerte, kuris pradės LNOBT

vasaros sezoną. Muzika – neatsiejama

šokio dalis – skambės pati įvairiausia:

nuo klasikos (Pietro Mascagni operos

Kaimo garbė intermeco) iki naujosios

lietuviškos muzikos (kompozitorės

Ritos Mačiliūnaitės opusas) ir net industrinio

metalo grupės Rammstein.

Belieka palinkėti menininkams sėkmės.

Bravissimo

PLANUOKITE

teatrinę vasarą!

Birželio 3 d. programos Kūrybinis impulsas choreogra nių miniatiūrų

premjerų vakaras pradės LNOBT vasaros sezoną. Beveik visą mėnesį

operos ir baleto gerbėjai galės mėgautis pamėgtais spektakliais.

Jų įvairovė – nuo šio sezono premjerų, baleto Žydrasis Dunojus

(10 d.) ir operos Eugenijus Oneginas (19 d.), iki spektaklių vaikams

operos Bruknelė (6 d.) ir baleto Čipolinas (7 d.). Taip pat numatyti

net du baleto Barbora Radvilaitė spektakliai (14, 17 d.), operetė

Vienos kraujas (13 d.), o baigiamąjį akordą birželio 21 d. sugros teatralizuotas

koncertas Vasaros divertismentas – Leonardo Bernsteino

Kandidas. Planuokite teatrinę vasarą!

done pastatytos pirmosios operos Elenos

pagrobimas, Andromeda ir Apviltoji Kirkė.

Leidinyje taip pat publikuojami iš senosios

italų kalbos išversti operų libretai bei libretų

originalų faksimilės. Įvadiniai straipsniai skelbiami

lietuvių, italų, anglų ir lenkų kalbomis.

Knygos sudarytoja Jūratė Trilupaitienė, tekstų

autoriai Jūratė Trilupaitienė ir Dainius Būrė.

Vertėjas iš senosios italų kalbos Dainius Būrė,

vertėjai į anglų kalbą Vaiva Aglinskas ir Ramūnas

Kondratas, vertėjas į italų kalbą Guido

Michelini, vertėja į lenkų kalbą Beata Piasecka.

Fotogra jas parinko ir aprašė Marijus Uzorka.

Įvairenybės Coda

4

1 2 3

5 7 6

7 3 8 4

9 10

11 12

13

14 5 15 8

16 17 18 19 20

21

Sudarė Viktoras Paulavičius

1 6

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides.

Atsakymą siųskite redakcijos adresu. Galite rašyti ir el. paštu.

Burtais išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus teatro įsteigtą prizą.

2

KLAUSIMAI:

1. Friedricho von Flotowo opera.

2. Upė, prie kurios vyksta Aidos veiksmas.

3. Muzikinis personažo paveikslas operoje.

4. Daugiabalsio kūrinio natos, kur kiekvienam

balsui skiriama atskira penklinė.

5. Ryški muzikos frazė, charakterizuojanti

ir nuolat lydinti operos veikėją.

6. Instrumentas, kuriuo šokdama sau pritaria

Karmen.

7. Berniukas iš Niekados šalies Laimio

Vilkončiaus balete.

8. Giacomo Puccini ... Baterfl ai.

9. Žymiojo tango muzikos kūrėjo vardas.

10. Kalbamasis vaidmuo operoje Pagrobimas

iš seralio.

11. Priešpaskutinė Giuseppe’s Verdi opera.

12. Koks studentas Carlo Millöckerio

operetėje?

13. Balso netekimas.

14. Senovinė rusų liaudies epinė daina.

15. Neturi klausos – gal meška ant ... užlipo?

16. Balio Dvariono sceninis veikalas.

17. Misteris iš Imres Kálmáno Cirko princesės.

18. Spektaklio reklaminis skelbimas.

19. Johanno Strausso valsas ... iš pietų.

20. Personažas iš Piotro Čaikovskio Gulbių

ežero.

21. LNOBT solistė Sandra ... .

GRUODŽIO–SAUSIO NUMERYJE SPAUSDINTO KRYŽIAŽODŽIO ATSAKYMAI:

1. Mavra, 2. Šokiai, 3. Dalila, 4. Panas, 5. Barbora, 6. Ataidai, 7. Alemanda, 8. Diagilevas, 9. Sopranas, 10. Flora, 11. Manon,

12. Barkarolė, 13. Keturi, 14. Marytė, 15. Makbet, 16. Prima, 17. Laikai, 18. Bravo, 19. Frika, 20. Urmanavičiūtė.

TEISINGAS ATSAKYMAS: SPEKTAKLIS.

Pakvietimus į spektaklius laimėjo Benigna Tvarijonienė ir Arvydas Vitkauskas.

Dėl pakvietimų prašome kreiptis tel. (8 5) 261 04 93 arba el. paštu zurnalas@opera.lt.

Bravissimo

ISSN 1822-3001

Lietuvos nacionalinio

operos ir baleto teatro

leidžiamas žurnalas

2012 m. Nr. 1/2

kovas/balandis (62/63)

Redakcinė kolegija:

Laima Vilimienė

(pirmininkė)

Leonidas Donskis

Edmundas Gedgaudas

Živilė Ramoškaitė

Rūta Stanevičiūtė

Janina Stankevičienė

Helmutas Šabasevičius

Eglė Ulienė

Redaktorė

Beata Baublinskienė

Dizaineris

Virginijus Bakas

Kalbos redaktorė

Danutė Ulčinskaitė

Fotografas

Martynas Aleksa

Vadybininkas

Nerijus Masevičius

Spausdino

UAB Indigo Print

Redakcijos adresas:

A. Vienuolio g. 1,

01104 Vilnius

Tel. 261 04 93

zurnalas@opera.lt

http://www.opera.lt

Tiražas 1700 egz.

Similar magazines