Šiaulių miesto herbo istorinė medžiaga (aut. E.Rimša

LIETUVOS HERALDIKOS KOMISIJA PRIE RESPUBLIKOS PREZIDENTO
Vilnius, 2001 m. rugs÷jo 5 d.
Šiaulių miesto herbas
Istoriniai duomenys. Dažnai istorin÷je literatūroje tvirtinama, kad Šiauliai gavo Magdeburgo
miesto teises ir herbą 1589 m., kai jie tapo įkurtos karališkosios ekonomijos centru. Deja,
patikimais šaltiniais to patvirtinti negalima, o naujausi Zigmanto Kiaupos tyrimai atskleid÷ šių
teiginių nepagrįstumą. Netgi 1713 m. kovo 13 d. valdovo Augusto II Šiauliams suteiktos
Magdeburgo miesto teis÷s tur÷jo epizodinį charakterį, nes jomis daugiau buvo suinteresuotas vaitu
tapęs bajoras Kazimieras Gorskis, negu patys miestiečiai. Ir, kai jis neužilgo mir÷, neliko kam
rūpintis savivaldos įgyvendinimu. Nieko nežinoma ir apie to laiko miesto herbą ar bent antspaudą.
Jie nepamin÷ti ir 1713 m. privilegijoje.
Šiaulių augimui ypač svarbią reikšmę tur÷jo XVIII a. antrosios pus÷s įvykiai. Iki tol Žemaitijoje
buvo tik vienas teisminis centras Raseiniuose. Jau 1758 m. Raseinių seimelio instrukcijoje buvo
reikalaujama įkurti daugiau teismų, nes Žemaitija esanti labai didel÷, daliai gyventojų nepatogu ir
brangu vykti į teismą per visą kraštą. Į Žemaitijos bajorų prašymą Seimas atsižvelg÷ 1764 m.
Žemaitija buvo padalyta į Raseinių ir Telšių teismines reparticijas arba dalis (lot. repartitio -
atidalijimas). Šiauliai priklaus÷ Raseinių reparticijai. Netrukus, 1775 m., Telšių reparticijos centras
iš Telšių buvo perkeltas į Šiaulius. 1790 m., greta Raseinių ir Šiaulių, v÷l atgaivinta Telšių
reparticija. Visas tris reparticijas, jų etatus ir ribas 1791 m. patvirtino Ketverių metų (1788–1792)
arba Reformų, o 1793 m. - Gardino seimai. Tada reparticijos pavadintos pavietais. Čia tik
pažym÷sime, kad įgytas pavieto statusas v÷liau Šiauliams pad÷jo išsaugoti savivaldą tiek po
Targovicos konfederatų pergal÷s 1792 m. viduryje, tiek po trečiojo Lenkijos Lietuvos valstyb÷s
padalijimo 1795 m.
Ketverių metų seimas 1791 m. balandžio 18 d. pri÷m÷ naują laisvųjų miestų įstatymą, kurį
netrukus patvirtino Geguž÷s 3-osios konstitucija. Pagal įstatymą, senieji miestai, netekę teisių 1776
m. reformos metu, jas gal÷jo iš naujo atgaivinti, gaudami valdovo privilegiją, bet prieš tai tur÷jo
įrodyti apie savivaldos buvimą praeityje. Laisvųjų miestų privilegiją gal÷jo gauti ir kiti miesteliai
bei gyvenviet÷s, jei jų veiklos pobūdis atitiko miestui keliamus reikalavimus. Tuo tarpu pavietų
(reparticijų) teismų bei seimelių centrai gavo teisę įkurti savivaldas ir be valdovo privilegijos; ją
Stanislovas Augustas žad÷jo išduoti v÷liau. Šiauliai, kaip reparticijos centras, tuo ir pasinaudojo.
Miestiečiai, remdamiesi savivaldos organų rinkimų universalas, administracin÷s valdžios bei
teismo pareigūnus išsirinko 1791 m. rugpjūčio 1 d., o po trijų m÷nesių, lapkričio 9 d., gavo
valdovo pasirašytą laisvojo miesto teisių privilegiją ir buvo pirmuoju iš 74 Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštyst÷s miestų tada gavusių tokias privilegijas. Tai rodo šiauliečių aktyvumą bei krašte
vykdomų reformų r÷mimą.
Pergamentinis privilegijos originalas pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metu. Tačiau išliko
lygiavertis jam šaltinis – privilegijos įrašas su spalvotu miesto herbu Lietuvos Metrikoje (LM),
kuri po trečiojo Lenkijos Lietuvos valstyb÷s padalijimo buvo išvežta į Sankt Peterburgą; dabar
saugoma Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje (RVSAA). Vienas privilegijos
paragrafas skirtas miesto herbui ir antspaudui įteisinti. Jame rašoma: "O kad min÷tas Šiaulių
miestas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikaluose patirtų tikrą garbę, suteikiame jam paties
miesto išsirinktą tokį herbą, kaip čia yra matyti nupieštas, tai yra viename skyde Žemaitijos
Kunigaikštyst÷s herbas, kitame – Dievo Apvaizda, tarp jų veršis su įrašu po juo: "Stanislovo
Augusto atminimui, 1791"; šį herbą leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose
ženkluose" (RVSAA. F. 389 – LM. Ap. 1. Kn. 556. L. 2 v ). Iš šalia nupiešto jungtinio herbo aišk÷ja
jo spalvos: dešiniajame raudoname skyde vaizduojamas juodas (su rudu) lokys – Žemaitijos

Kunigaikštyst÷s herbas, kairiajame m÷lyname – geltona (auksin÷) spinduliuojanti Dievo Apvaizdos
akis, po jais – raudonas veršis, valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio gimin÷s herbas.
Kompoziciją vainikuoja purpurin÷ kunigaikštiška kepur÷ su baltu šermuon÷lio kailiu apačioje. Jos
lankai ir valdžios obuolys – auksiniai, perlai – balti. Pap÷d÷je, po Poniatovskių veršiu, min÷tas
proginis trijų eilučių lotyniškas įrašas: MEMORIA � STANISLAI AUGUSTI � 1791
(Stanislovo Augusto atminimui, 1791).
1 pav. 1791 m. Šiaulių miesto herbas, RVSAA
Ypač svarbus Šiaulių miesto heraldikai tyrin÷ti herbinis magistrato antspaudas, surastas keliuose
1795 m. aktuose (Lietuvos valstyb÷s istorijos archyvas (LVIA). F. SA. B. 15141. L. 124; F. 1282.
Ap. 1. B. 10927. L. 29, 31, 35). Jame, kaip ir privilegijos herbe, vaizduojami tie patys simboliai.
Palei antspaudo kraštą įrašyta lenkiška legenda: PIECZĘC MAGISTRATV MIASTA I.K.M.
RZ·PLTEY SZAWEL STOLECZNEGO X.Z. (Jo Karališkosios Didenyb÷s Respublikos
Žemaitijos Kunigaikštyst÷s sostin÷s Šiaulių miesto magistrato antspaudas). Paprasčiausia būtų
galvoti, kad spaudo gamintojas miesto herbą nukopijavo iš privilegijos. Tačiau kiti dalykai verčia
manyti priešingai. Jau 1791 m. rugs÷jo 13 d. Šiaulių magistrato įgaliojime Vincentui Laucevičiui
vesti bylą Asesorių teisme buvo pažym÷ta, kad jis išduotas su miesto pareigūnų parašais ir
“prispaustu magistrato antspaudu” (1791.IX.26 įrašas Šiaulių žem÷s teismo aktų knygoje // LVIA.
F. SA. B. 14479. P. 1161). Kita vertus, 1791 m. privilegijoje aiškiai rašoma, jog Šiauliams
patvirtinamas paties miesto išsirinktas herbas. Tarti, kad iš pradžių miestas pasigamino vieną
spaudą, o gavęs privilegiją, gamino kitą su ta pačia simbolika, būtų visai nelogiška. Tod÷l galima
tvirtinti, kad šių antspaudų spaudas atsirado iki privilegijos gavimo, netrukus po to, kai susikūr÷
miesto savivalda, tai yra tarp rugpjūčio 1 ir rugs÷jo 13 dienos. Jo ikonografija, bet ne atvirkščiai,
buvo panaudota 1791 m. privilegijos herbo piešiniui. Palyginti su kitais miestais, Šiaulių
antspaudas labai didelis, net 64 mm skersmens. Jis tarsi pabr÷ž÷ miesto svarbą ir užimamą vietą
tarp kitų Žemaitijos administracinių centrų, nes Šiauliai, pagal antspaudo legendą, – Žemaitijos
Kunigaikštyst÷s sostin÷.
2.

2 pav. Šiaulių magistrato antspaudo, naudoto 1791–1795 m., piešinys, dail. Egl÷ Vertelkait÷
Šiaulių miestiečių sukurtas antspaudas bei pagal jį įteisintas herbas tiek dvasia, tiek samprata
atspind÷jo XVIII a. pabaigos smukusį heraldikos lygį. Panašių apskritimuose nupieštų herbų figūrų
galima rasti ne tik miestų, bet ir bajorų herbuose. Apskritimuose simboliai piešti tam, kad lengviau
juos būtų įkomponuoti į tuomet bene vienintelius herbų naudotojus – antspaudus. Nesunku suprasti
ir Šiaulių herbo simboliką. Juodas lokys raudoname lauke ir viršuje užd÷ta kunigaikštiška kepur÷
neabejotinai perimti iš Žemaitijos kunigaikštyst÷s heraldikos, nes tuomet Šiauliai buvo vienas iš
Žemaitijos administracinių ir teismų centrų. Auksin÷ Dievo Apvaizda m÷lyname (dangaus spalva)
lauke buvo neoficialus Ketverių metų seimo simbolis, nuolat minimas viešajame gyvenime. Ji tarsi
rod÷, kad Seimo vykdomas reformas globoja aukščiausios dangaus j÷gos, o tų reformų tikslas –
sustiprinti beirstančią valstybę ir atsispirti prieš kaimyninių valstybių agresiją. Būtent d÷l to Dievo
Apvaizda, be Šiaulių, 1791–1792 m. nupiešta dar 6 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst÷s miestų
herbuose: Baisogalos, Breslaujos, Kalvarijos, Plung÷s, Stakliškių ir Žiežmarių. Aiškus ir raudonas
Poniatovskių veršis. Iš pradžių Stanislovas Augustas, pasirašęs min÷tąjį laisvųjų miestų įstatymą,
buvo labai populiarus tarp miestiečių. Jo vardas minimas miestų iškilmių metu, valdovo portretai
kabinami rotuš÷se, ant specialiai įrengtų triumfo vartų. Poniatovskių herbas (sidabriniame skyde
raudonas veršis) užima garbingą vietą (širdį) jungtiniame Lenkijos Lietuvos valstyb÷s herbe.
Veršis patenka ir į kitų miestų herbus. Pavyzdžiui, 1792 m. jis nupiešiamas Ašmenos bei
Vilkmerg÷s (dab. Ukmerg÷) herbuose (abu įteisinti geguž÷s 22 d.). Šiauliečių meilę valdovui
demonstruoja ir min÷tas lotyniškas įrašas po veršiu. Vadinti jį miesto devizu, kaip kartais daroma,
netikslinga, nes jis neatitinka devizams keliamų reikalavimų. Herbo devizas – tai trumpas
apibendrintas posakis, išreiškiantis herbo tur÷tojo siekius, dažnai turintis gilesnę filosofinę prasmę.
Šiaulių tekstas nei vieno, nei kito neturi. Tai proginis pačių miestiečių sugalvotas įrašas. Jį v÷liau
iš Šiaulių privilegijos nusikopijavo kiti miestai, pavyzdžiui, Ašmena (Memoria Stanislai Augusti,
1792).
Kai 1795 m. Lietuvą už÷m÷ Rusijos Imperija, senasis Šiaulių antspaudas dar kelerius metus gal÷jo
būti naudojamas. Tik XIX a. pradžioje jo vietoje atsirado du nauji rusiška heraldika papildyti
Šiaulių miesto rotuš÷s ovalūs antspaudai (Rusijos Imperijoje magistratai buvo tik gubernijų
centruose, o pavietų savivaldos vadintos rotuš÷mis). Pagal dydį, iš jų vieną galima pavadinti
didžiuoju (43x40 mm), kitą – mažuoju (32x28 mm). Didysis antspaudas išliko ant 1803–1830 m.
(LVIA. F. 443. Ap. 2. B. 344. L. 26, 102; F. 447. Ap. 24. B. 970. L. 10, 15, 20; B. 1101. L. 17; B.
1431. L. 20 v ; F. 525. Ap. 8. B. 759. L. 66 v ), o mažasis – ant 1805–1831 m. (LVIA. F. 447. Ap. 24.
B. 1101. L. 9, 12 v , 20, 38; B. 1431. L. 14 v ; B. 1573. L. 10, 13 v , 19, 23 v ; B. 1702. L. 30; B. 2179. L.
3, 5; B. 2423. L. 8, 10; F. 525. Ap. 8. B. 759. L. 37; F. 1282. Ap. 1. B. 9717. L. 1) įvairaus turinio
miesto aktų.
3.

3–4 pav. XIX a. pirmojo trečdalio Šiaulių miesto rotuš÷s didžiojo ir mažojo antspaudų piešiniai, dail. Skaidrut÷ Žeižyt÷
Abiejų antspaudų išvaizda labai panaši. Jų vaizduliai (centrin÷s dalys) linija padalyti į du laukus.
Didesniame viršutiniame lauke vaizduojamas Rusijos Imperijos dvigalvis erelis su trimis
karūnomis, dvi mažos ant jo galvų, trečioji didel÷ – virš jų, per vidurį. Jis dešin÷je kojoje laiko
skeptrą, o kair÷je – valdžios obuolį. Ant erelio krūtin÷s užd÷tas skydas su šv. Jurgiu jame. Už
skydo – Maltos ordino kryžius. Apatiniame lauke įkomponuoti du ovalūs skydai. Dešiniajame
vaizduojamas stovintis į kairę pusę atsigręžęs lokys su grandine ant kaklo, kairiajame – Dievo
Apvaizdos akis. Skydų šonuose augalinių motyvų papuošimai, girliandų imitacija. Aplink
vaizdulius lenkų kalba įrašyta legenda: PIECZĘC RATUSZA MIASTA POWIATOWEGO
SZAWEL (Šiaulių pavieto miesto rotuš÷s antspaudas). Jų spaudai tur÷jo būti pagamintas 1800–
1801 m. pradžioje, kai Rusijos Imperijos Senato 1800 m. sausio 31 d. įsaku Šiauliuose buvo įkurta
rotuš÷. Tai gali patvirtinti ir Maltos ordino kryžius, kurį 1799 m. įsteig÷ Pavelas I, o jo įp÷dinis
Aleksandras I 1801 m. balandžio 26 d. panaikino, bet leido naudoti jau pagamintuose spauduose.
Tokiu būdu XIX a. 1 trečdalio antspauduose iš trijų 1791 m. patvirtintų miesto simbolių buvo
palikti tik du. Tai yra iš jų išimtas paskutiniojo Lenkijos Lietuvos valstyb÷s valdovo Stanislovo
Augusto Poniatovskio veršis. Tai suprantama, nes Stanislovas Augustas 1795 m. pabaigoje viešai
atsisak÷ Lenkijos karaliaus karūnos, nebebuvo ir jo valdomos valstyb÷s. Kita vertus, virš dviejų
senųjų simbolių buvo užd÷tas dvigalvis erelis, kuris aiškiai tur÷jo rodyti, kad Šiauliai priklauso
Rusijos Imperijai.
Pad÷tis kardinaliai pasikeit÷ po 1831 m. sukilimo, kai Rusijos valdžia prad÷jo naikinti iki tol dar
išlikusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst÷s istorinius simbolius, įvedin÷ti rusų kalbą. Tuomet ir
Šiauliuose atsirado naujas gulsčio ovalo antspaudas su dvigalviu ereliu (prancūzų stiliumi) bei
rusiška legenda: ПЕЧАТЬ ШАВЕЛЬСКОИ ГОРОДОВОИ РАТУШИ (Šiaulių miesto rotuš÷s
antspaudas). Žinomas vienintelis 1840 m. egzempliorius (LVIA. F. 1282. Ap. 1. B. 10927. L. 54).
Naujasis antspaudas galutinai iš Šiaulių miesto heraldikos išgujo senąją simboliką, pakeisdamas ją
Rusijos valstyb÷s herbu.
5 pav. 1840 m. Šiaulių miesto rotuš÷s antspaudas, LVIA
Netrukus miestų heraldikos reikalai v÷l atgijo, kai Rusijos valdžia 1837 m. pareikalavo iš rotušių
žinių apie senuosius herbus. Tiesa, tuomet seniesiems simboliams neliko vietos, nes jie, pasak
Vilniaus gubernatoriaus Dmitrijaus Bantyš-Kamenskio, buvo “nepatogūs, labai sud÷tingi ir
nepanašūs į kitų miestų herbus”, tur÷jo galvoje Rusijos Imperijos miestų herbus. D÷l to kažkokiam
4.

dailininkui Veisui buvo pavesta nupiešti naujus herbus, kuriuos 1837 m. nusiunt÷ Vidaus reikalų
ministrui; v÷liau jie neaiškiomis aplinkyb÷mis dingo.
Kol vyko susirašin÷jimas, 1842 m. pabaigoje buvo įkurta nauja Kauno gubernija. Šiauliai pateko į
jos sud÷tį. 1843 m. birželio 11 d., prieš pat oficialų gubernijos atidarymą, buvo patvirtintas naujas
jos herbas: m÷lyname lauke, dviejų upių santakoje, sidabrinis obeliskas 1812 m. karui atminti
(Kauno rotuš÷s aikšt÷je pastatyto Borodino paminklo kopija). Įkūrus Kauno guberniją, susirūpinta
jos apskričių herbais. 1842 m. Vilniaus generalgubernatorius Fedoras Mirkovičius pareikalavo iš
Kauno gubernatoriaus duomenų ir netrukus gavo 6 Kauno apskričių herbų pirminius eskizus.
Kauno gubernatoriaus pateiktame Šiaulių herbo eskize vaizduotas perkirstas skydas. Viršutiniame
lauke tur÷jo būti įd÷tas naujasis Kauno gubernijos herbas, apatiniame žaliame lauke – javų p÷das
sukryžiuotas su pjautuvu, nes Šiaulių apskritis gars÷janti derlingumu, o gyventojų pagrindinis
verslas esąs žemdirbyst÷. Generalgubernatoriui toks herbas nepatiko. Jis jį perbrauk÷ pieštuku ir
šalia nupieš÷ savo variantą – javų gubą (LVIA. F. 378. 1842 m. B. 520. L. 137). Pataisytas
variantas buvo išsiųstas Vidaus reikalų ministrui.
6 pav. Šiaulių miesto herbo pirminis eskizas, 1842 m., LVIA
Po visų biurokratinių derinimų imperatorius Nikolajus I Šiaulių herbą patvirtino 1845 m. balandžio
6 d. Perkirsto skydo viršutiniame lauke buvo pavaizduotas min÷tasis Kauno gubernijos obeliskas,
apatiniame – Šiaulių herbas: m÷lyname lauke ant gelsvai rusvos ir žalios žem÷s trys gelsvos su
rudais atspalviais javų gubos (Originalas: Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge
(RVIA). F. 1411. Ap. 1. B. 7. L. 812; Kopija: LVIA. F. 378. 1842 m. B. 520. L. 159). Būtina
pažym÷ti, kad naujasis herbas, kaip teigiama jo aprašyme ir piešinyje, buvo sukurtas Šiaulių
apskričiai ir tik v÷liau imtas vadinti Šiaulių apskrities miesto herbu. Jame įprasmintos Rusijos
heraldikos tradicijos, nedariusios skirtumo tarp miesto ir žem÷s (apskrities) heraldikos. Lietuvos
heraldikai tai buvo naujas, iki tol nežinotas dalykas. Kita vertus, naujasis herbas prieštaravo
heraldikos d÷sniams. Viršutiniame svarbiausiame lauke, kur paprastai vaizduojama herbo
savininko figūra, atsirado Kauno gubernijos simbolis. Tai dar vienas senajai Lietuvos heraldikai
nežinomas Rusijos heraldikos ypatumas.
5.

7 pav. 1845 m. Šiaulių apskrities herbas, LVIA
Rusijos Imperijos miestų heraldika labiau imta dom÷tis XIX a. antrojoje pus÷je, kai 1857 m. prie
Heroldijos departamento buvo įsteigtas specialus Herbų skyrius, o jo valdytoju paskirtas
energingas ir šiuos dalykus išmanantis žmogus – baronas Bernhardas Köhne. Jis pareng÷ išsamią
herbų papuošimo sistemą, band÷ ištaisyti anksčiau padarytas klaidas. Jam vadovaujant, buvo
sukurti nauji visų Lietuvos gubernijų ir apskričių centrų herbų projektai. Šiaulių herbo projektas
padarytas 1861 m. kovo 28 d. Prie jo prid÷tame paaiškinamajame rašte B. Köhne tvirtino, kad 1845
m. Šiaulių herbas sukurtas ne pagal heraldikos taisykles, nes viršutiniame lauke vaizduojamas
Kauno gubernijos obeliskas, be to, ir miesto herbo figūros netinkamos. Jis pasiūl÷ m÷lyname lauke
vaizduoti auksinį heroldinį kryžių, o tarp jo skersinių įd÷ti po auksinę javų varpą, Kauno
gubernijos herbą iškelti į laisvąją skydo dalį, viršutinį dešinįjį kampą. Virš skydo tur÷jo atsirasti
sidabrin÷ trijų bokštų mūro karūna, o iš jo šonų – dvi apačioje Aleksandro kaspinu (raudonas)
surištos auksin÷s javų varpos (RVIA. F. 1343. Ap. 15. B. 167. L. 26–27). Pagal B. Köhne kurtą
sistemą, kaspinų ir karūnų spalvos tur÷jo rodyti miesto statusą, o kiti papuošimai – jo pobūdį. Taigi
raudonas Aleksandro kaspinas ir sidabrin÷ tribokšt÷ karūna reišk÷ apskrities miestą, o javų varpos
– jo žemdirbišką pobūdį. Iki XIX a. vidurio Rusijoje bokštin÷s mūro karūnos nenaudotos, o nuo
1857 m. jos tapo būtinos daugumai Imperijos miestų. Jos aiškiai nusižiūr÷tos iš Prancūzijos
heraldikos. Čia jas 1809 m. miestams įved÷ imperatorius Napoleonas. Nors naujasis Šiaulių herbo
projektas buvo sukurtas geriau, jo tikriausiai nemat÷ nei Kauno gubernijos, nei vietos valdžia. B.
Köhne kabinetinis kūrinys taip ir liko popieriuje.
8 pav. Šiaulių miesto herbo projektas, 1861 m., aut. B. Köhne, RVIA
Pirmasis pasaulinis karas ir Rusijos Imperijos subyr÷jimas atneš÷ Baltijos tautoms laisvę. Žlugus
priespaudai, buvo atsikratyta ir jos ideologijos ženklų. Jau 1917 m. pavasarį Kaune neliko
gubernijos herbo prototipo – 1812 m. karo obelisko. To meto spaudoje juokauta, kad vokiečiai
paminklą nugriov÷, perliejo į šovinius ir jį sugrąžino statytojams. Netrukus atgijo ir senieji miestų
6.

herbai. Dar prieš tai, 1912 m., Jano Obsto Vilniuje lenkų kalba leistame žurnale “Litwa i Ruś”
buvo išspausdinti Lietuvos Metrikos 1791–1792 m. privilegijų duomenys apie miestų herbus.
Tuomet pirmą kartą buvo išspausdinta nauja Šiaulių herbo versija, kurią pateik÷ leid÷jui talkinęs
dailininkas Tadeuszas Dmochowskis. Jo grafiniame piešinyje apvalus skydas buvo padalytas
apverstomis šak÷mis į tris laukus ir pirmajame pavaizduotas Žemaitijos lokys, antrajame – Dievo
Apvaizda, trečiajame, apačioje, – Poniatovskių veršis. Virš skydo užd÷ta trilapis vainikas,
karališkosios karūnos atmaina, po skydu pavaizduotas raitytas kaspinas su 1791 m. proginiu įrašu:
MEMORIA � STANISLAI AUGUSTI � 1791. T. Dmochowskis logiškai į vieną skydą suk÷l÷
visas tris herbo figūras, tačiau be reikalavo virš skydo užd÷jo vainiką, kuris iš esm÷s pakeit÷
pirminę herbo id÷ją. 1791 m. kunigaikštiška kepur÷ aiškiai sieta su Žemaitijos kunigaikštyst÷s
heraldika, o T. Dmochowskio vainikas – su karaliaus valdžia.
9 pav. Šiaulių miesto herbas, 1912 m., dail. T. Dmochowskis
Po kelių metų T. Dmochowskio pieštas herbas pateko į Šiaulių miesto antspaudus. Žinomi bent du
variantai. Didesnis, 37 mm skersmens, išliko 1919 m. dokumentikoje (Lietuvos mokslų akademijos
bibliotekos Rankraščių skyrius (MAB). F. 12–2080. L. 1 v ; F. 37–10962. L. 1; 10963. L. 1),
mažesnis, 33 mm skersmens, – apie 1920 m. atspaustas kaip pavyzdys (MAB. F. 37–10961. L. 80).
Abiejuose palei antspaudo kraštą įrašyta: ŠIAULIŲ MIESTO VALDYBA. Didesniajame legendos
pradžia parodyta spirale, mažesniajame – keturiais rombu išd÷liotais kryželiais. Antspaudai
reikšmingi tuo, kad jie yra seniausi žinomi lietuviški herbiniai antspaudai Šiaulių miesto istorijoje.
10–11 pav. Šiaulių miesto valdybos herbiniai antspaudai, naudoti 1919–1920 m., MAB
Ypač daug Lietuvos miestų heraldikai padar÷ archeologas ir muziejininkas Tadas Daugirdas
(1852–1919). Jis, pasinaudojęs J. Obsto surinkta medžiaga bei T. Dmochowskio piešiniais,
7.

pirmasis pareng÷ ir Kaune lietuvių kalba išleido 24 nespalvotų atvirukų komplektą su svarbiausių
Lietuvos miestų herbais. Po T. Daugirdo mirties, pasisavinęs velionio sukauptą medžiagą, 40
spalvotų atvirukų komplektą išleido Bronius Šaliamoras. Jo gan÷tinai įmantriuose ale renesans
skyduose nupiešti herbai tapo savotišku 3–4 dešimtmečių Lietuvos miestų heraldikos etalonu.
Ypač iš mūsų senosios heraldikos išsiskyr÷ turbūt iš Rusijos Imperijos heraldikos perimtos
auksin÷s penkių bokštų mūro karūnos. Rusijoje tokią karūną gal÷jo tur÷ti gubernijos centras,
kuriame buvo per 50 tūkst. gyventojų. Tuo tarpu Lietuvoje auksin÷ penkių bokštų karūna puoš÷ ir
laikinosios sostin÷s Kauno (apie 150 tūkst. gyventojų), ir Šiaulių miesto (apie 30 tūkst. gyventojų),
ir Babtų miestelio (per 400 gyventojų) herbus. Jas be jokios sistemos ant herbų, kad šie gražiau
atrodytų, užd÷jo patys dailininkai. Kita vertus, Lietuvoje herbai imti puošti karūnomis tada, kai
kituose Europos kraštuose jų atsisakyta, nes jos, kaip v÷lyvas iš prancūzų atkeliavęs reiškinys,
senajai vietos tradicijoms pagrįstai heraldikai visai netiko. Dabar Europoje (išskyrus Prancūziją)
tokias karūnas naudoja tik jaunesni miestai, atsiradę karūnų klest÷jimo laikotarpiu, XIX a.
antrojoje pus÷je – XX a. pradžioje. Tačiau tiek T. Daugirdas, tiek B. Šaliamoras pasielg÷ visai
logiškai, kai iš Šiaulių miesto herbo iš÷m÷ T. Dmochowskio bei kitų lenkų autorių proteguotą
proginį įrašą: MEMORIA � STANISLAI AUGUSTI � 1791. Stanislovo Augusto asmenyb÷
gan÷tinai kontraversiška. Jis, spaudžiamas liberaliau nusiteikusių visuomen÷s sluoksnių, 1791 m.
pasiraš÷ naująjį miestų įstatymą, Geguž÷s 3-osios konstituciją, bet, kai krašte nugal÷jo Rusijos
palaikomi reformų priešininkai Targovicos konfederatai, per÷jo į jų stovyklą ir 1792 m. viduryje
panaikino visus Ketverių metų seimo nutarimus. Pagaliau 1795 m. Gardine pakluso Rusijos
imperator÷s Jekaterinos II reikalavimas ir viešai atsisak÷ Lenkijos Karalyst÷s karūnos, tuo
pasirašydamas mirties nuosprendį tolimesniam Abiejų Tautų Respublikos egzistavimui. Galimas
daiktas, kad XIX a. pradžioje Šiaulių miestiečiai aiškiai suprato buvusio valdovo vaidmenį krašto
istorijoje ir specialiai iš antspaudų išmet÷ tiek Stanislovo Augusto atminimui skirtą įrašą, tiek
Poniatovskių veršį. Šiuo atveju kaltę suversti rusų valdžiai ar naujų antspaudų stilistikai negalima,
nes tuo pat metu kiti, pavyzdžiui, ašmeniškiai antspauduose nedvejodami paliko Poniatovskių
veršį.
12 pav. Šiaulių miesto herbas, XX a. 3-as dešimtmetis, dail. B. Šaliamoras
1940 m. įvykiai ilgam sustabd÷ Lietuvos miestų heraldikos raidą. Ji šiek tiek atgijo septintajame
dešimtmetyje, kai prie Lietuvos kultūros ministerijos buvo įkurta Respublikin÷ heraldikos
komisija. Šiauliai v÷l tapo vienu iš pirmųjų miestų, kuriam Komisija 1968 m. spalio 22 d.
aprobavo dailininko Arūno Tarabildos atkurtą istorinį herbą (šiek tiek kitoks vietos dailininkų
sukurtas variantas prad÷tas naudoti 1967 m.). Tiesa, tuomet aktyvios ateistin÷s propagandos metais
užkliuvo Dievo Apvaizdos akis. Po ilgų svarstymų buvo rastas tam laikui, matyt, vienas iš
8.

geriausių sprendimų. Herbe paliktas spinduliuojantis trikampis, tik vietoje Apvaizdos akies,
nupiešta saul÷ (skritulys). Tuomet atsisakyta kunigaikštiškos karūnos (taip herbas sumenkintas),
bet geriau išspręstas skydo dalinimas. Kaip žinia, nuo T. Dmochowskio laikų Šiaulių herbo skydas
apverstomis šak÷mis dalytas į tris laukus. A. Tarabilda pasiūl÷ daug tinkamesnį variantą: skydą
persk÷l÷ ir atidalino jo pap÷dę (heraldiškai dalinimo prasm÷ ta pati). Taip viršuje atsirado du
stačiakampiai, kuriuose daug paprasčiau vaizduoti stačią lokį, net Dievo Apvaizdos akį, kuri
ankstesniame Dmochowskio-Daugirdo-Šaliamoro trikampiame lauke prastai komponavosi. Skydo
pap÷d÷je taip pat atsirado gulsčias suapvalintais apatiniais kampais stačiakampis. Jame lengviau
negu trikampyje pavaizduoti keturp÷sčią veršį, be to, galima išnaudoti bemaž visą lauko plotą, tai
yra nepalikti tuščių vietų, kurių gera heraldika nem÷gsta.
13 pav. 1968 m. Šiaulių miesto herbas, dail. A. Tarabilda
Tačiau ir “apvalytas” nuo religijos Šiaulių herbas pateko į nemalonę. 1970 m. liepos m÷n.
garsiojoje Dainų švent÷je “svečiai” iš Maskvos bei jų atstovas Lietuvoje – LKP antrasis
sekretorius V. Charazovas, kai pamat÷ rajonų delegacijų eiseną per tuometinį Lenino prospektą su
miestų herbais ir herbin÷mis v÷liavomis, apšauk÷ herbų kūr÷jus socialistinių idealų išdavimu,
buržuazinių atgyvenų gaivinimu. Buvo sufabrikuota byla, kurią tur÷jo išnagrin÷ti TSKP CK ir
kaltus asmenis nubausti. Tiesa, tuometiniam TSRS Kultūros ministrui bei TSKP CK nariui P.
Demičevui pavyko bylą numarinti (замять), bet Lietuvoje miestų herbų naudojimas ilgam buvo
uždraustas.
Prie Šiaulių herbo grįžta jau atkūrus Lietuvos valstybę. Tuomet, įvertinus anksti mirusio vieno iš
geriausių 1968–1969 m. herbų kūr÷jų dailininko Arūno Tarabildos darbą, buvo nutarta išsaugoti jo
1968 m. parengto herbo stilių, tik sugrąžinti į herbą Dievo Apvaizdos akį ir virš skydo užd÷ti be
reikalo nuimtą kunigaikštišką kepurę. Tuomet šiam sprendimui pritar÷ nuolat Komisijos
pos÷džiuose dalyvavę Šiaulių savivaldyb÷s atstovai. A. Tarabildos darytą herbą, pagal Heraldikos
komisijos rekomendacijas, patais÷ gausios dailininkų Tarabildų šeimos atstovas – Agnius
Tarabilda. Jo parengtą Šiaulių miesto herbo etaloną Heraldikos komisija aprobavo 1991 m.
geguž÷s 1 d. (Pos÷džio protokolas Nr. 57), o rugpjūčio 30 d. jį patvirtino Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas (Nutarimas Nr. I-1737).
9.

14 pav. 1991 m. Šiaulių miesto herbo grafinis piešinys, dail. A. Tarabilda
Deja, pirmaisiais savarankiškos valstyb÷s gyvavimo metais kai kurie dalykai buvo perd÷m
supolitinti, net į herbus, jei jie sukurti iki 1990 m., žiūr÷ta su perd÷tu įtarumu, vadovaujantis labiau
emocijomis negu žinojimu. Jei viena partin÷ grupuot÷ pritardavo vienam visai nekaltam
sprendimui, kita būtinai steng÷si visais įmanomais būdais tą sprendimą diskredituoti. Heraldikos
komisijai nežinomi tų vidaus diskusijų niuansai. Aišku viena, kad patvirtintam herbo etalonui
Šiauliuose pasipriešinta ir net atšauktas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas. Vietoj jo
vietos valdžia pasitvirtino bemaž prieš šimtmetį B. Šaliamoro nupieštą Šiaulių herbą, kuris
daugeliu atžvilgių, jau nekalbant apie XXI a. heraldikos reikalavimus, buvo prastesnis.
Tokia pad÷tis tęs÷si iki šių metų, kol Heraldikos komisija gavo naują užsakymą istoriniam Šiaulių
herbui atkurti. Aptarus susiklosčiusią situaciją su Šiaulių miesto mere, buvo prieita nuomon÷s, kad
tikslinga išsaugoti Arūno bei Agniaus Tarabildų atkurto herbo stilistiką, tačiau ją šiek tiek
pataisyti, atsižvelgiant į naujus reikalavimus, herbe panaudoti metalus. Taip pat nuspręsta padaryti
du herbo variantus: didįjį ir mažąjį. Paprastesniame mažajame vaizduoti tik skydą su herbo
figūromis, o didžiajame – virš herbo skydo užd÷ti kunigaikštišką kepurę. Siekiant, kad purpurin÷
kepur÷ neprad÷tų vyrauti, ją, palyginti su 1991 m. variantu, pasiūlyta šiek tiek sumažinti, be to,
skydą iš šonų papuošti dviem lauro šakel÷mis, kurios su kunigaikštiška kepure sudarytų vientisą
puošybos sistemą. Pastarųjų Šiaulių miesto istorin÷je heraldikoje nebuvo. Lauro šakel÷s
pasirinktos d÷l to, kad jos Lietuvos miestų herbuose labiausiai išpopuliar÷jo Ketverių metų seimo
laikotarpiu ir jį lyd÷jusiame naujajame klasicizmo stiliuje, tai yra tuomet, kai atsirado Šiaulių
miesto herbas. Jos m÷gtos d÷l to, kad lauras bei jo surištos šakel÷s iš seno simbolizavo pergalę,
nesvarbu, ar ta pergal÷ pasiekta mūšio lauke, ar poezijoje, ar kitoje kūrybin÷je veikloje. Pagaliau ir
Šiaulių istorijoje galima rasti ne vieną lietuvių karinę pergalę, aukštus vietos kūrybin÷s
inteligentijos laim÷jimus. Taigi lauro šakel÷s ne vien didžiojo herbo puošybos elementas, bet ir
prasminga jo sud÷tin÷ dalis.
Naujus Šiaulių miesto didžiojo ir mažojo herbo etalonus, remdamasis išlikusia rašytine bei
ikonografine medžiaga, taip pat pirmuoju Arūno Tarabildos 1968 m. sukurtu herbu, iš naujo
padar÷ dailininkas Agnius Tarabilda. Juos Heraldikos komisija aprobavo 2001 m. rugpjūčio 30 d.
(Pos÷džio protokolas Nr. 251).
Svarbesn÷ literatūra: Гербы городовъ, губерний, областей и посадовъ Российской империи, внесенные
въ Полное собрание законовъ съ 1649 по 1900 годъ / Сост. П.П. фонъ-Винклеръ. С.– Петербургъ, 1900
(naujas fotogr. leid. Maskva, 1991). C. 168 ir kt; O[bst] J. Herbarz litewski. Herby miast // Litwa i Ruś, 1912.
T. 1, zesz. 1. S. 47; Mūsų miestų ženklai // Lietuvos aidas (tas pat vok. k.: Litauisches Echo), 1917 m.
lapkričio 29 d.; 24 Lietuvos pilių ženklai / Išleido T. Daugirdas. Kaunas, b.m. Nr. 10; 40 ženklų: Lietuvos
valstyb÷s Vytis, Žemaičių, Gedimino, Vytauto ir Lietuvos senov÷s pilių / Sulig J. Obst’u pieš÷ B. Šaliamoras.
Kaunas, b.m. Nr. 8; Puzinas J. Iš Šiaulių miesto istorijos // Savivaldyb÷, 1929. Nr. 3. P. 12–13; Puzinas J.
Šiaulių miestas ir jo istorija // Šiaulių metraštis. Informacin÷ knyga 1930 metams. Šiauliai, 1930. P. 17 ir kt.;
Lietuvos miestai. Bendri istorijos bruožai / Red. J. Baltakevičius. Šiauliai, 1932. P. 194 ir kt.; Gumowski M.
10.

Herby miast litewskich // Ateneum wileńskie, 1935. Rocz. 10. S. 276; Chomicki A. Herby miast i ziem
polskich. Warszawa, 1939. S. 82; Gumowski M. Handbuch der polnischen Siegelkunde. Graz, 1966. S. 135;
Kviklys B. Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. Boston, 1966. T. 3.
P. 11–12; Jurginis J. Miestų herbai // Mokslas ir gyvenimas, 1967. Nr. 4. P. 21-22; Kultūros barai, 1968. Nr.
11. Įklija (1968 m. spalvotas herbas); Bilevičius P. Šiauliai. Vilnius, 1972. P. 7–15; Machatscheck H. Hier ist
der Bär linksgewendet. Visitenkarten litauischer Städte // National-Zeitung, 1973. Nr. 7. S. 7; Volborth C.A.
Heraldry of the World. London, 1973; Сперансов Н.Н. Земельные гербы России XII–XIX вв. Москва,
1974. C. 140–141; Pastoureau M. Traidé d'héraldique. Paris, 1979; Соболева Н.А. Российская городская и
областная геральдика XVIII–XIX вв. / Отв. ред. В.И. Буганов. Москва, 1981; Gustaitis A. Tikroji Lietuva.
Chicago, Il., 1983; Jokšas V. Miesto herbo istorija // Leninietis, 1986 m. rugs÷jo 27 d.; Puronas V. Iš miesto
herbo istorijos // Raudonoji v÷liava, 1987 m. vasario 28 d.; Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1986. T.
2. P. 27 (1968 m. spalvotas herbas); Indriulaitis A. Lietuvos miestų herbai // Kultūros barai, 1988. Nr. 8. P. 1;
Lietuviškoji heraldika // Statyba ir architektūra, 1988. Nr. 6. P. 21 (1791 m. spalvotas herbas iš LM); Rimša
E. 1791-1792 m. Lietuvos miestų savivaldos privilegijos kaip heraldikos šaltinis // Lietuvos miestų istorijos
šaltiniai / Sud. Z. Kiaupa ir E. Rimša. Vilnius, 1988. P. 105-139 (įklijoje 1791 m. herbas iš LM); Rimša E.
Lietuvos herbai // Mūsų žodis, 1989. Nr. 7, 4-as viršelis (1968 m. spalvotas herbas); Puronas V. Kokiu ženklu
žym÷sime savo miestą? // Šiaulių naujienos, 1990 m. liepos 14 d.; Rimša E. Šiaulių miesto herbas // Šiaulių
miesto savivaldai 200. Respublikin÷s istorikų mokslin÷s konferencijos tez÷s. 1991 m. lapkritis. Šiauliai, 1991.
P. 1, 5–7; Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai, 1991; Puronas V. Herbas su Džokondos šypsena //
Mokslas ir gyvenimas, 1994. Nr. 4. P. 28–30; Rimša E. Miestų heraldika Abiejų Tautų Respublikos
padalijimų metu // Lietuvos valstyb÷ XII–XVIII a. Vilnius, 1997. P. 219–231; Lietuvos heraldika / Sud. ir
pareng÷ E. Rimša (tas pat anglų k.: The heraldry of Lithuania. Bk. 1). Vilnius, 1998. Kn. 1. P. 107–109;
Rimša E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštyst÷s miestų antspaudai. Vilnius, 1999. P. 527–530.
Didžiojo ir mažojo herbo aprašymas: Didžiojo herbo skydas padalytas į tris laukus. Priekiniame
raudoname lauke juodas, į kairę pusę atgręžtas, lokys su sidabriniu liežuviu, nagais ir tokios pat
spalvos grandine ant kaklo. Užpakaliniame m÷lyname – spinduliuojanti auksin÷ Dievo Apvaizdos
akis. Sidabrin÷je skydo pap÷d÷je raudonas veršis. Virš skydo purpurin÷ kunigaikštiška kepur÷ su
trimis auksiniais lankais, nusagstytais sidabriniais perlais, bei auksiniu valdžios obuoliu viršuje.
Skydo šonus puošia dvi, apačioje raudonu kaspinu surištos, žalios lauro šakel÷s su auksiniais
vaisiais. Mažasis herbas nuo didžiojo skiriasi tuo, kad jis neturi papuošimų: kunigaikštiškos
kepur÷s ir lauro šakelių.
Komisijos pirmininkas E. Rimša
11.