Foto Vėros Šleivytės

Foto

Vėros

Šleivytės

Veronikos Šleivytės

(1906–1998) fotografija

Photography by

Veronika Šleivytė (1906–1998)

Kupiškio etnografijos muziejus 2020

Turinys

Contents

8 Laima Kreivytė Esu

13 Albumas

241 Milda Dainovskytė Atminčiai

250 Ieva Burbaitė Tarp dailininkių

280 Agnė Narušytė Būrimas iš sapno ištraukų

294 Veronikos Šleivytės biografija

296 Fotografijų sąrašas

300 Apskaitos numeriai

8 Laima Kreivytė I am

13 Album

241 Milda Dainovskytė For Memory’s Sake

250 Ieva Burbaitė Among Women Artists

280 Agnė Narušytė Reading Dream Sediments

294 Biography of Veronika Šleivytė

296 List of photographs

300 Account numbers

Ieva Burbaitė

esu

esu du viename

du minusai netampantys pliusu

trupmena be bendro vardiklio

pamesta pirštinė

esu netaisyklinga proporcija

pusiausvyros ardytoja

šalutiniai įkalčiai

lygtis be nežinomųjų

esu nemiga traiškanotom akim

kai nubudus guliu ir

apsimetu mirusia

esu savo vidinis priešas

tykantis tavo priešo

Laima Kreivytė

I am

I am two in one

two minuses never becoming a plus

a fraction with no common denominator

a missing glove

I am a wrong proportion

a destructor of balance

a collateral clue

an equation with no unknowns

I am insomnia with purulent eyes

when I wake up and lie and

pretend to be dead

I am my own inner enemy

lurking for your enemy

Laima Kreivytė

10

11

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

41

42

43

44

45

46

47

48

49

50

51

52

54

55

57

58

59

60

61

62

63

64

65

66

67

68

69

70

71

72

73

74

76

77

79

80

81

82

83

84

85

86

87

88

89

90

92

93

95

96

97

98

99

100

101

102

103

104

105

106

108 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

109 Foto Vėros Šleivytės

111

112

113

114

115

116

117

118

119

120

121

122

123

124

125

126

127

128

130

131

133

134

135

136

137

138

139

140

141

142

143

144

145

146

147

148

149

150

151

152

154

155

158

159

160

161

162

163

164

165

166

168

169

171

172

173

174

175

176

177

178

180

181

183

184

185

186

187

188

189

190

191

192

194

195

197

198

199

200

201

202

203

204

206

207

209

210

211

212

213

214

215

216

217

218

219

220

222

223

225

226

227

228

230

231

233

234

235

236

238

239


Atminčiai

For Memory’s Sake

(Kuratorė Milda Dainovskytė)

LT Veronika Šleivytė (gimė 1906 m. gruodžio 6 d.

Antašavoje, Kupiškio raj.; mirė 1998 m. balandžio

21 d. Kaune, palaidota Antašavos kapinėse), užaugusi

kaime, gausioje Barboros ir Jono Šleivių šeimoje,

atkakliai siekė tikslo – tapti menininke. Nors ir stigo

tėvo palaikymo, baigė keturias Kupiškio progimnazijos

klases ir metus (1923–1924 m.) mokytojavo kaimo

bendruomenės įkurtoje mokykloje, rengė kursus.

Gimtinėje buvo geriau žinoma kaip dailininkė, tačiau

nedaug kam buvo girdėta, kad tarpukariu įsigijusi

savo pirmąjį fotoaparatą ėmėsi fotografijos ir reprezentavo

save kaip fotografę. Tai liudija išlikusios pirmosios

Lietuvoje fotomėgėjų sąjungos parodos, pačios

Veronikos ir Prano Gaižučio darytos fotodokumentacijos.

1933 m. surengtoje parodoje Žemės ūkio rūmų

salėje (Kaune) Veronika Šleivytė debiutavo pateikdama

17 fotografijų, iš kurių šiandien atrandame 11.

Išvykusi iš gimtinės, 1924–1934 m. Veronika

studijavo Kauno meno mokykloje ir aktyviai dalyvavo

visuomeniniame gyvenime. Tačiau labai daug sirgo,

tad studijų metai išsitęsė iki pat 1934-ųjų, galbūt tam

turėjo įtakos sunkus braižytojos darbas Žemės ūkio

ministerijoje, Kaune, kurį dirbo, kad galėtų išsilaikyti.

Savo užrašuose ji mini 1928 m. užklupusį plaučių tuberkuliozės

pavojų, po metų – ausies uždegimą, 1930 m.

pričiumpa ir inkstų geldelių liga, o 1932 m. – angina,

lydima „griposos“. Vis dėlto ligų maratonas nenužudė

menininkės užsispyrimo, liko itin gausi kolekcija meno

mokyklos semestro peržiūrų fotodokumentacijų,

Veronikos ir jos mokslo draugų kūrinių reprodukcijų.

(Curator Milda Dainovskytė)

EN Veronika Šleivytė (born December 6, 1906 in Antašava,

Kupiškis district; died April 21, 1998 in Kaunas,

buried in Antašava Cemetery), who grew up in

a village, in a large family of Barbora and Jonas Šleiviai,

pursued the goal of becoming an artist. Despite her

father's lack of support, she completed four grades of

Kupiškis progymnasium and worked as a teacher in

a school founded by the village community from 1923

to 1924. She was better known as a painter in her

native area, but few had heard that when she bought

her first camera in the inter-war period, she took

on photography and represented herself as a woman

photographer. This is evidenced by the surviving

photographic documentation made by Veronika and

Pranas Gaižutis, of the exhibition by members of

the first Amateur Photographers’ Union in Lithuania.

In 1933, in the exhibition arranged in the hall of the

Chamber of Agriculture (Kaunas), Veronika Šleivytė

made her debut with 17 photographs, of which 11 can

be encountered today.

As she left her native land, in 1924 to 1934 Veronika

studied at Kaunas Art School and was an active

participant in public life. However, she kept falling ill,

so her study years extended to 1934, possibly due to

the hard work that she did as a draftswoman in the

Ministry of Agriculture in Kaunas to make a living. In

her notes, she mentions her risk of lung tuberculosis

in 1928, followed by ear inflammation a year later; in

1930 she caught renal pelvic disease, and in 1932, angina,

accompanied by ‘fluenza’. Still, this marathon of

242 Milda Dainovskytė

Atminčiai

For Memory’s Sake

1934 m. įsidarbino piešimo mokytoja katalikiškoje

Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje,

o Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą tapo šios

mokyklos direktore. Taip pat ji buvo moterų dailininkių

bendrijos lyderė, 1938 m. tapo šios organizacijos

pirmininke, išbandė savo jėgas kaip kuratorė, minima

kaip puiki pedagogė. XX a. viduryje aktyviai meniniame,

socialiniame lauke veikusios Veronikos Šleivytės

kūrybinį palikimą tyrinėti ėmėsi Agnė Narušytė ir Ieva

Burbaitė, būtent jos paklojo pagrindus tolesniam šios

asmenybės kūrybos ir biografijos nagrinėjimui.

Pačios Veronikos Šleivytės rankomis kruopščiai

surūšiuotas palikimas, kurį sudarė fotografijos, draugų

ir mylimųjų laiškai, eskizai, užrašai ir paveikslai, po jos

mirties nugulė Kupiškio etnografinio muziejaus fonduose.

Skirtingus laikotarpius menančiose firminėse

filmų dėžutėse ne vieną dešimtmetį jos namuose

Kaune (Žemaičių g. 11, tarpukariu – Žemaičių g. 13) dūlėję

negatyvai – albume, pristatančiame šią dviejose

skirtingose epochose gyvenusią menininkę. Kartais

romantišką, gaivališką, liūdną, taip pat ir nuožmią

matome ją žvelgiančią iš fotografijų atminčiai. Būtent

brangių prisiminimų išsaugojimui Veronika pasitelkė

fotoaparatą ir užfiksavo šimtus išgyventų akimirkų,

toks gausus fotografijų archyvas leidžia tyrinėti XX a.

3–4-ojo dešimtmečių menininkų kasdienybę, to meto

institucijų veiklą, moters menininkės būseną.

Veronikos Šleivytės fotografijų archyvas formuojasi

į nuoseklų gyvenimo pasakojimą, jos savistabos

ir vidinės kaitos peizažą, tačiau galima nujausti, jog jame

esti laiko skylių – dingusių artefaktų. Kartais fiksuojamos

istorijos persipina, dengia viena kitą, atspindėdamos

pačios Veronikos asmenybę tarp skurdžios

kaimo būties ir niuansuoto meno pasaulio, čia pat jos

filmoje įamžinti elgetos ir Kauno inteligentija.

Menininkės pašonėje visada glaudėsi fotoaparatas.

Jis pasitarnaudavo ne tik fiksuojant asmeninio

gyvenimo akimirkas. Ši jos pasitelkta medija buvo

naudinga kaip motyvų kolekcionavimo įrankis, priemonė

kaupti medžiagą būsimiems grafikos darbams, kuriuose

atsiskleidžia visuomenės skauduliai, socialinės

tematikos siužetai. Veronikos kurtuose estampuose –

kaimo kasdienybė, buities scenos ir skurdo peizažai,

aptinkami autorės realybėje, bet neretai ir imituojami

– mama Barbora, aprėdyta lopytais skarmalais,

paprašyta tipena link tvarto.

Fotografijų nugarėlėse tūnantys tekstai – tai ištisa

Veronikos gyvenimo kronika. Būtent šiomis, pačios

autorės kurptomis užuominomis remdamiesi galime

konstruoti menininkės gyvenimo ir kūrybos naratyvą.

Šmaikščiai aprašytos ir pavadintos fotografijos, virtusios

atvirlaiškiais, paštu keliavo į šeimos narių, artimų

bičiulių ir mylimųjų rankas. Skrupulingai žalio dažo

antspaudu „Foto Vėros Šleivytės“ ir replikomis,

komentarais žymėtos fotografijos išsaugojo ne tik

prisiminimus, užfiksuotų žmonių vardus ir pavardes,

bet ir pačios Veros asmeniškiausius išgyvenimus.

Šiandien sklaidydamas šias užuominas pasijunti tarsi

diseases did not kill the artist's stubbornness, leaving

behind an abundant collection of documentation of

semester reviews at the art school and reproductions

of the artworks by Veronika and her schoolmates.

In 1934, she got employed as a drawing teacher at

the Catholic Vocational School for Girls under the

Society of the Infant Jesus, and after the Soviet occupation

of Lithuania, became the principal of the

school. She was also the leader of the Women Artists

Society, became president of this organization in

1938, tried her hand at being a curator, and has been

acknowledged as a great schoolteacher. It was Agnė

Narušytė and Ieva Burbaitė who began to explore the

creative heritage of Veronika Šleivytė, who was active

in the artistic and social sphere in the middle of the

20th century, and they laid the groundwork for further

exploration of this personality’s oeuvre and biography.

A whole legacy of photographs, letters from friends

and loved ones, sketches, inscriptions and paintings

that Veronika Šleivytė had carefully sorted by her own

hands, augmented the foundations of the Kupiškis

Ethnographic Museum after her death. The negatives,

stored in different branded boxes of pellicles recalling

different periods, were lying neglected for decades in

her home in Kaunas (Žemaičių St. 11, in the interwar

period – Žemaičių St. 13) and then made up an album

presenting the woman artist who lived in two different

eras. Sometimes romantic, spontaneous, sad, and

sometimes fierce, she is looking at us from photographs

made for the sake of memory. It was for preserving

the precious memories that Veronika used her camera,

capturing the hundreds of moments she has experienced;

through this extensive archive of photographs,

we can explore the daily life of artists in the 1940s

and 1950s, the institutions of that time, and the condition

of the woman artist.

Veronika Šleivytė’s photo archive develops into

a coherent narrative of living, a landscape of selfintrospection

and inner change, but one can sense

that there are time holes in it – missing artifacts. Sometimes

the captured stories overlap and run over each

other, reflecting Veronika’s own personality between

the impoverished rural existence and the nuanced

world of arts, and her pellicle captures both beggars

and intellectuals of Kaunas.

There was always a camera nestled up beside the

artist. It not only served to capture the moments of her

personal life. The media she employed was useful as

a tool for collecting motifs, as a means of collecting

material for future works of graphic art exposing public

horrors and social-themed scenes. The prints that Veronika

has created display the everyday life in the

countryside, the domestic scenes and the landscapes

of poverty – right from the author’s reality, but often

also imitated: we can see her mother Barbora dressed in

patched rags, trotting towards the barn on her request.

The texts on the back of the photographs reveal

a whole chronicle of Veronika’s life. It is through these


Veronikos Šleivytės tarpukario

laikų filmų pakuotės

Packages of Veronika Šleivytė’s

pellicles from the interwar period

Gimnazistė Veronika Šleivytė, XX a. 3 deš.

Veronika Šleivytė as a high-school student

in the 1920s

1930 m.

1930


Atminčiai

For Memory’s Sake

Veronikos mama Barbora Šleivienė, Viktariškių k., XX a. 3–4 deš.

Veronika’s mother Barbora Šleivienė, Viktariškiai village, the 1920s to 1930s

Veronika savo

namuose

Kaune, XX a.

3–4 deš.

Veronika at

her home in

Kaunas, in the

1920s to 1930s

XX a. 3–4 deš.

In the 1920s to 1930s


klausytumeisi pačios autorės pašnekesių su savo

fotografijų herojais ir motyvais, jiems skirtų pokštų ar

tiesiog kasdieniškų pranešimų.

Kas myli labiaus, te rašo toliaus

Draugužė, Draugužėli,

Parašyk atmintužėlę!..

Labai prašau.

Šiomis sentimentaliomis eilutėmis prasideda

V. Šleivytei 1923 m. Kupiškio gimnazijos moksleivių

pildyta prisiminimų knygelė. Joje – menininkės

amžininkų trumposios, draugystes menančios žinutės:

Atminčiai

Skiriu Verutei!

Aš tave myliu labiausiai, už tai rašau toliausiai.

Kupiškis 17-II-23 m.

Atstumas tampa meilės matu, o atminimo knygelėje

bičiuliai „varžosi“, kas iš „toleus“ paliks žymę

atminčiai. Beveik šimtmečio sulaukęs artefaktas –

šių varžytinių rinktinė, išlikusi iki šių dienų, atspindi

jausmų amplitudes, o puslapiai išmarginti gėlėmis

tarsi draugysčių saugykla su karščiausiais pažadais,

graudžiais pamąstymais ir patarimais:

Verute!

Jei nori laiminga būt

nieko nemylėk.

Nuo Onos D.

24-II-23 m.

Veronika mylėjo savo gyvenimo drauges savaip, o

fotojuostose išsaugojo gražiausias santykių akimirkas.

Jos prisirišimą liudija suteiktos mielos pravardės mylimosioms

ir kartais dviprasmiškos replikos atvirlaiškių

nugarėlėse.

Taip pat dažnai apsvarstau mūsų draugystės eigą.

Pirmiausiai aš tavęs bijojau ir vengiau, paskui pripratau,

o vėliau pamilau. Mūsų meilės ryšys pasidarė

labai stiprus, kada prie mano jautrių jausmų dar prisidėjo

pagarba tavo valiai, kuri dažnai pasirodė

stipresnė net už pagundą…

Bet dažnai būdavo tokių momentų kuriuose

pasireikšdavo nevisiškas atsidavimas viena kitai.

Ypač tokiuose momentuose, kur mūsų įsitikinimai ir

galvojimai nesusiderindavo. Tada aš pajusdavau,

kad aš tave daug daugiau mylėdavau, nes būdavau

pasiruošusi visko atsisakyti, bet kad tik tau labiau

patikčiau.

Tave mylėjau daugiau negu dorybė (dorybę),

labiau už savo pareigas ir kartais (nors ir gėda man

prisipažinti) net karščiau už Kristų...O tu Vėrute?

Detroitas, 1939 m. gruodžio mėn. 21 d.

hints that the author herself has created that we can

construct the narrative of the artist’s life and work. Her

smartly-described and titled photographs that turned

into postcards went to the hands of family members,

close friends and loved ones by mail. Stamped meticulously

in green ink saying ‘Photo by Vėra Šleivytė’ and

marked with her replicas and commentary, the photographs

not only have preserved the memories and the

names of the people captured, but also Vera’s most

personal experiences. Reading those hints today feels

like listening to the author’s own conversations with

her photography heroes and motifs, jokes she made

for them, or just everyday messages.

The one to love you most, will write it furthest

My dear girl, my darling boy,

Lay down a sweet reminiscence!..

I beg you pretty please

These sentimental lines open the memory book

that students at Kupiškis gymnasium filled in for

Šleivytė in 1923. It contains short messages from

the artist’s contemporaries to commemorate their

friendships:

For memory

To my lovely Vera!

I love you most of all, so I’m writing the furthest.

Kupiškis Feb 17, ’23.

Distance becomes a measure of love, and in her

memory book, the buddies ‘compete’ on who will

leave a mark the ‘furthest’. Almost a century old artifact,

the collection of those competitions that has survived

to this day reflects the amplitudes of the feelings,

and its pages are filled with flowers like a repository

of friendships with their biggest promises, pathetic

reflections and pieces of advice:

Dear Vera!

If you wanna be happy

don’t love anyone.

From Ona D.

Feb 24, ’23.

Veronika loved her life mates in her own way, and

kept the most beautiful moments of the relationship

on film. Her affection is evidenced by the cute nicknames

that she gave to her loved ones and sometimes

ambiguous replicas on the back of postcards.

I also often consider the course of our friendship.

First, I was afraid and avoided you, then I got used

to you, and later I fell in love. Our love connection

became very strong when my sensitive feelings got

accompanied by respect for your will, which often


Atminčiai

For Memory’s Sake

Veronikai Šleivytei adresuotų ir išsaugotų laiškų

citatos suteikia užuominų apie prieštaras, vyravusias

santykiuose. Turėjusi puikų humoro jausmą, laisvą

dvasią ir dovaną apžavėti aplinkinius, menininkė

buvo ir nelengvo būdo. Vis dėlto į sesers Felicijos

dažniausiai užduodamą klausimą – „O tu Vėrute?“ –

atsakymo negausime.

Ant stovo prisuktas fotoaparatas – tarsi palydovas

kasdienybėje, savarankiškai renkantis atvaizdus,

o pati moteris kadre neretai imituodavo nepastebinti

objektyvo, paskendusi savo reikaluose. Aplink ją

esančių žmonių akys atspindi situacijų netikėtumą

– Veronika suvedžioja spontaniškumui. Ryškiai

atsiskleidžia jos galia valdyti atmosferą, režisuoti

situacijas, ar tai būtų šeimos susibūrimo fiksavimas

atminčiai, ar portretas su drauge. Tarsi iš nieko

sukurpiami natiurmortai, įvairūs objektai ir interjero

elementai ima tarnauti jos fotografijų scenografijai.

Fotoaparatas leido jai išsivaduoti, įbėgdama į kadrą ji

eksperimentuoja su įvaizdžio galia, siekia galimybės

suprasti, „kokia ji, Veronika?“, o režisuotose scenose,

suvaidintame ar nuoširdžiame džiaugsme ir liūdesyje,

ten, gimsta jos performansai.

Dažnai Veronika fotografuodavosi vienatvėje,

savo asmeninėje erdvėje, tarp mielų jai daiktų, panirusi

į knygas, meno žurnalus ar asmeninius fotoalbumus.

Besidauginančiuose sluoksniuose išnyra seni prisiminimai,

jų trupinių galime aptikti kažkur ant Veronikos

kambario sienos ar tarp šūsnies laiškų. Tuomet naujus

vaizdus ji rėmina, kabina ant sienų ir vėl fotografuojasi

susitelkusi į brangius prisiminimus.

Dar prieš keletą metų fotografijose sutinkami

veidai daugiau nebesugrįžta kadrui priešais Veros

objektyvą.

1939 metų spalio 11 d., Veronikai, „Žemės Ūkio

Ministerijos braižyklai“ Kaune adresuotame laiške –

mylimosios ses. M. Felicijos širdgėla ir baimė plaukiant

į Ameriką: „Jau trys dienos kaip atsiskyrėme. Liūdna

buvo Tave palikti bestovinčią Radviliškio stotyje“,

„Mums buvo pranešta, kad tai bus paskutinis laivas

kuris išplauks į Ameriką, nes Rusai daugiau laivų

neišleis ir yra pavojus, kad Anglai bombarduos visus

laivus, kurie išplauks iš rusų karo uostų“.

Taip pat atsiskleidžia įtampos, apkartinusios

moterų draugystę: „Bet man vis neaišku, kodėl Jūs

vis abejojate mano nuoširdumu. Atsimink, kad dėl

tavęs aš esu net paaukavusi savi aukščiausius idealus!

O kas yra brangesnio žmogui jei ne jo idealai, jo

įsitikinimai?“

„O kitas dalykas, mus abi skiria nepergaliamų

kliūčių – karas ir su juo surištas varžimas Amerikos

piliečiams, kad jie negali išvažiuoti iš savo krašto; ir

tas baisus Atlanto vandenynas, kur pilna minų ir kitų

pavojų.“

Meilės laiškai nutrūksta.

Išlydėjusi artimą draugę ir įžengusi į pokario

periodą, pasikeičia ir pati Veronika, o atvirą menininkės

būvį keičia nauja poza, susikaustymas. Prasidėjęs

proved stronger than even temptation… But there were

often moments where there was a lack of commitment

to one another. Especially at moments where our

beliefs and thinking did not match. Then I felt that I

loved you so much more because I was ready to

give up everything, if only you would like me more. I

loved you more than virtue (goodness), more than

my duties, and sometimes (though I feel ashamed to

confess it) even more passionately than Christ ...What

about you, lovely Vėra? Detroit, December 21, 1939

Quotations from letters addressed to and

preserved by Veronika Šleivytė provide clues to the

controversy that prevailed in the relationship. With

her great sense of humor, free spirit and gift to charm

those around her, the artist was not an easy-going

character though. No matter what, we will not receive

an answer to sister Felicija’s most frequently asked

question, ‘What about you, lovely Vėra?’

A camera mounted on a tripod is like a satellite in

everyday life, selecting images independently, and the

woman in the frame often pretends that she does not

notice the lens, overwhelmed by her own concerns.

The eyes of the people around her reflect the unexpectedness

of the situations – Veronika seduces them for

spontaneity. Her power to control the atmosphere and

direct the situations – be it a record of a family gathering

for memory or a portrait with a girl friend – reveals

itself distinctly. Still lifes, created as if out of nothing,

various objects and interiors serve as the stage design

of her photographs. The camera has allowed her to

liberate herself; running into the frame, she experiments

with the power of the image, seeking an opportunity

of understanding the ‘what about you, lovely Vėra?’, and

in her directed scenes showing acted out or sincere joy

and sorrow, her performances are born.

Often Veronika took pictures in solitude, in her

personal space, among items that were dear to her,

diving into books, art magazines or personal photo albums.

In the multiplying layers, old memories reappear,

and we can find their crumbs somewhere on the wall

of Veronika’s room or in the bunch of letters. She then

frames the new images, hangs them on the walls, and

takes photos of herself again, focusing on precious

memories.

The faces found in photographs just a year ago no

longer return for a shot in front of Vera’s lens.

The letter of October 11, 1939, addressed to Veronika,

or ‘The Ministry of Agriculture Drawing House’ in

Kaunas, reveals the heartache and fear of her beloved

sister Felicija who was sailing to America:

‘It’s been three days as we parted. It was sad to

leave you standing at Radviliškis station’, ‘We were

informed that this would be the last ship to sail to

America, because the Russians would not let any ships

out any more, and there was a danger that the English

would bomb all ships that would sail out of Russian

military ports.’


Taip Palangoj Vėra taiso savo

sveikatą, Palanga, 1933 m.

That’s how Vėra is improving her

health in Palanga, Palanga, 1933

Taip Valė fotografuoja,

Kaunas, XX a. 3–4 deš.

That’s how Valė is taking

pictures, Kaunas, in the

1920s to 1930s.

XX a. 3–4 deš.



Atminčiai

For Memory’s Sake

Afiša, kviečianti į V. Šleivytės

parodą, Biržai, 1941 m.

Poster inviting to exhibition by

Veronika Šleivytė, Biržai, 1941

XX a. 7 deš.

In the 1960s

XX a. 8 deš.

In the 1970s


Antrasis pasaulinis karas ir stiprėjanti įtampa pakeitė

gyvenimą, dalis V. Šleivytės aplinkos žmonių paliko

šalį. O karo metais buvusia dailininkės politine veikla ir

asmenybe susidomėjo vokiečių saugumo institucijos.

Tardytos ir ištremtos į Kelmės miestą Šleivytės laukė

tremties dalia Vokietijoje, tačiau jai pavyko pasprukti

ir kurį laiką pasislėpti Kazlų Rūdoje.

1967 m. lapkričio 19 d. spausdinimo mašinėle

surinktame nekrologe Veronika brėžia naują etapą:

„Jei buržuaziniame laikotarpyje daugelyje grafikos

kurinių vaizduodavau darbo valstiečių buitį ir jų

skurdą, tai tarybinės santvarkos metais daugiausia

dirbu pasteline technika, siekiu atvaizduoti naują

džiaugsmingą tarybinį gyvenimą, parodyti krašto

grožį, žmonių darbą.“

Pasižadėjusi kiek galėdama dirbti kūrybinį darbą ir

visus savo kūrinius skirti liaudžiai, V. Šleivytė pasineria

į tarybinės dailininkės gyvenimą. Aktyviai dalyvauja

Lietuvos SSR parodose, sulaukia pripažinimo –

1986 m. apdovanota Lietuvos SSR nusipelniusios

kultūros veikėjos Garbės vardu.

Nors Veronika Šleivytė entuziazmu fotografijai

degė tarpukario metais, pamėgtą autoportreto

strategiją prisimindavo ir senatvėje, čia ji ir vėl kaip

jaunystėje žvelgia į gėlių žiedus, komponuoja gautas

dovanas. Tačiau ypač paradoksalus egzempliorius –

triptikas, prislėgtos Veronikos fotosesija naujametinės

petardos smūgio apgriautame balkone. Vien pižama

vilkinti, tarsi nuo praūžusio sprogimo užsidengusi

ausis, ji sėdi parimusi, kol nebeateina į kadrą, lieka vos

keli įrankiai ir pro plyšius atsiveriantis Kauno miesto

horizontas.

Trumpai toks mano maždaug gyvenimo kelias

nuo visų ūjamos piemenaitės iki tarybinės dailininkės.

Paėmiau tik mažytes nuotrupas to sunkaus ir

komplikuoto viltimis, tarytum deimančiukais prisagstyto

gyvenimo.

The letters also reveal the tensions that upset the

women’s friendship: ‘But it remains unclear to me why

you still question my sincerity. Remember, for your

sake, I have even sacrificed my highest ideals! And

what is more precious to one than one’s ideals, one’s

beliefs?’

‘And another thing is, some insurmountable

obstacles separate us – the war and the restraint that

binds American citizens to prevent them from leaving

their country; and that terrible Atlantic Ocean full of

mines and other dangers.’

Love letters come to a halt.

Having said farewell to her close friend and

entering the post-war period, Veronika herself also

changes, and the artist’s open-mindedness is replaced

by a new posture, which is tenseness. The beginning

of the Second World War and the growing tension

have changed lives of many, and a part of people in

Šleivytė’s surroundings has left the country. Meanwhile,

during the war, the German security institutions

became interested in the artist’s former political activities

and personality. Šleivytė, who was interrogated

and deported to the town of Kelmė, was in the line to

be expelled to Germany, but she managed to escape

and hide for a while in Kazlų Rūda.

In the obituary that she typewrites on November 19,

1967, Veronika opens a new phase: ‘While in the

bourgeois period, many of my graphic works depicted

peasants’ daily life and poverty, during the Soviet era

I mostly use pastel technique to portray a new joyful

Soviet way of living, to showcase the beauty of the

land, and people’s work.’ Šleivytė, who has pledged

to do creative work as much as possible and devote

all her artworks to the good of the people, now dives

into the life of a Soviet woman artist. She actively

participates in Lithuanian SSR exhibitions, becomes

recognized, and is awarded the title of Honored

Culture Worker of the Lithuanian SSR in 1986.

Although Veronika Šleivytė expressed her enthusiasm

for photography during the interwar period, she

would often come back to her favorite self-portrait

strategy in old age: here, just like in her younger years,

she gazes at flower heads and makes compositions

from gifts she has received. But a particularly paradoxical

specimen is the triptych showing a photo

session of dispirited Veronika on a balcony that has

been knocked down by a New Year’s Eve firecracker.

Dressed in pajamas alone, with her ears covered as if

from the blast, she sits leaning against it until she is out

of the frame, with only a few tools left behind and the

skyline of Kaunas city opening through the cracks.

In a nutshell, this is, more or less, the path of my

life, from a shepherd girl bullied by everyone to the

Soviet woman artist.

I have only taken tiny snippets of that difficult

life complicated by hopes, as if studded with little

diamonds.

250 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

1

Veronika Šleivytė prie savo piešinių.

XX a. 3-iasis deš., Viktariškiai.

Veros Šleivytės nuotr.

Veronika Šleivytė next to her drawings.

1920s, Viktariškiai. Photo by Vera Šleivytė.

2

Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių

parodos dalyvės ekspozicijoje.

1937, Kaunas. Nežinomas fotografas.

Iš kairės: Konstancija Petrikaitė-Tulienė,

Bronė Bakutytė, Veronika Šleivytė

At the first exhibition by Lithuania’s

women artists: the participants.

1937, Kaunas. Photographer unknown.

From left to right: Konstancija Petrikaitė-Tulienė,

Bronė Bakutytė, Veronika Šleivytė


Tarp

dailininkių

Among

Women Artists

(Dailės istorikė dr. Ieva Burbaitė)

LT Veronikos Šleivytės (1906–1998) asmenybe ir

kūryba susidomėjau, viena vertus, dėl gana pragmatiškos

asmeninės priežasties. Ji – mano tolima

giminaitė iš tėvo pusės. Veronikos sutikti neteko ir

pirmoji mano netiesioginė pažintis su dailininke prasidėjo

nuo sovietmečiu išleistų jos parodų katalogų.

Tada išgirdau istorijas apie „gėlių karaliene“ vadintos

dailininkės nenuilstantį aktyvumą sovietmečiu organizuojant

individualias parodas, kurių skaičius, pasak

kai kurių jos kūrybos apžvalgininkų, galėjo siekti net

penkis šimtus. Vis dėlto tikrasis, mokslinis interesas

atsirado po to, kai 2006 m. Agnė Narušytė paviešino

Šleivytės fotografinį palikimą 1 . Ėmus domėtis ikikarine

jos menine kūryba, ryškėjo ir intrigavo iki tol pačios

miglotai žinotos detalės apie pirmųjų grupinių tik

moterų dailės parodų organizavimą ir Šleivytės vadovavimą

1938 m. Kaune susibūrusiai Lietuvos

dailininkių draugijai. 1 2

XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos dailininkių

konsolidavimosi kontekste Veronika Šleivytė

išsiskyrė kaip moterų teisės kurti ir viešinti savo

kūrybos rezultatus aktyvistė. Faktas apie Lietuvos

moterų dailininkių draugijos (1938–1940) steigimą ir

vadovavimą jai minimas daugumoje Šleivytės meninę

veiklą ir asmenybę pristatančių tekstų: moksliniuose

leidiniuose 2 , parodų katalogų įžangose 3 , neakademiniuose

straipsniuose 4 . Bet ką mes žinome apie jos

požiūrį į tuometinę dailininkių padėtį ir galbūt patirtus

sunkumus, bandant sustiprinti savo, kaip lygiaverčių

su vyrais kūrėjų, socialinį statusą? Kaip ji prisidėjo prie

(Art historian Dr. Ieva Burbaitė)

EN I became interested in Veronika Šleivytė’s

(1906–1998) personality and creative work, on the one

hand, for a rather pragmatic personal reason. She was

my distant relative from my father’s side. I never happened

to meet her, and my first indirect acquaintance

with the artist began with her exhibition catalogues

published during the Soviet era. Then I heard stories

about the tireless activity of the so-called ‘flower

queen’ artist in organizing her individual exhibitions

during the Soviet era – whose number, according to

some of the observers of her oeuvre, could be as

many as five hundred. However, my real scientific

interest in her came after Agnė Narušytė made public

Šleivytė’s photographic legacy 1 . As I developed an

interest in her pre-war artistic work, the details that I

vaguely knew earlier – about her organizing the first

group exhibitions of exclusively women’s art and the

leadership of Šleivytė at Lithuania’s Women Artists

Society that formed in Kaunas in 1938 – became more

vivid and intriguing. 1 2

In the context of the consolidation of Lithuania’s

women artists in the 1930s, Veronika Šleivytė distinguished

herself as an activist in the right of women to

engage in creative work and publicize their creative

output. The fact of establishing and being head of the

Lithuania’s National Women Artists Association (from

1938 to 1940) is mentioned in most of the texts presenting

Šleivytė’s artistic activity and her personality:

scientific publications 2 , introductions to catalogues of

exhibitions 3 , and non-academic articles 4 . But what do

252 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

dailininkių kūrybinio palikimo sklaidos ir kuo pačiai

Šleivytei galėjo būti naudinga vadovavimo dailininkių

organizacijai patirtis? Galiausiai kas nulėmė Lietuvos

moterų dailininkių draugijos įsteigimą ir kokie jos dvejų

metų veiklos rezultatai?

Atsakymų į šiuos klausimus ieškota Lietuvos

moterų dailininkių draugijos veiklos dokumentacijoje 5 .

Straipsnyje remiamasi periodine tarpukario spauda:

moterų dailės parodų recenzijomis, amžininkių

pasisakymais moterų dailės klausimais, taip pat

tarpukario Lietuvos meninio gyvenimo kontekstą

atskleisti padedančiais dailės istorikų tekstais.

Istoriografinis tyrimo metodas straipsnyje derinamas

su socialinės dailės istorijos prieiga, ieškoma dailės

gyvenimo sąsajų su sociokultūriniais procesais.

Vaizdinė medžiaga – iš Kupiškio etnografijos muziejuje

saugomo Veronikos Šleivytės archyvo, kuriame yra

ne tik jos, bet ir tarpukario inteligentijos sluoksniuose

ypač mėgto fotografo Karlo Baulo (1893–1964) bei

nenustatytų autorių nuotraukų.

Moterys Lietuvos Respublikos (1918–1940)

dailės gyvenime

1937 m. rudenį Kaune surengta pirmoji Lietuvos

dailininkių paroda, kurioje eksponuoti keturiasdešimties

autorių darbai, buvo pirmasis tokio masto moterų

dailės paviešinimas, sulaukęs didelio visuomenės

susidomėjimo. Šį įvyki galima laikyti dailininkių emancipacijos

manifestacija, kurios rezultatai paskatino

dailės kūrėjas 1938 m. instituciškai įteisinti organizuotą

jų veiklą – įsteigti Lietuvos moterų dailininkių draugiją,

per porą veiklos metų suvienijusią apie pusšimtį

kūrėjų 6 . 3 4

Nors emancipacijos procesai nulėmė moterų

įsijungimą į šalies dailės gyvenimą dar XX a. pradžioje,

vis dėlto 1907–1914 m. Lietuvių dailės draugijos Vilniuje

organizuotose pirmose lietuvių dailės parodose profesionalios

dailininkės nedalyvavo, buvo eksponuoti

tik moterų sukurti namų pramonės dirbiniai. O 1908 m.

Julijos Stabrauskienės (1869–1941) į Antrąją lietuvių

dailės parodą iš Varšuvos atsiųstą skulptūrinį portretą

galime laikyti netikėta išimtimi 7 . Nacionalinės dailės

istorijos pradininkų gretose yra tik vyriškos pavardės:

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas,

Kazimieras Stabrauskas, Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius

ir kiti. Tiesa, kelios išsilavinusios moterys –

jaunos gydytojos Sofija Gimbutaitė (1869–1911), Marija

Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė (1877–1959) ir literatė

Ona Pleirytė-Puidienė (1882–1936) – aktyviai prisidėjo

prie Lietuvių dailės draugijos (įkurta 1907 m.) parodų

rengimo. Jos dalyvavo organizacinėje veikloje, rūpinosi

leidybiniais draugijos reikalais 8 . Lietuvių rašytojos –

Žemaitė (1845–1921), Šatrijos Ragana (1877–1930),

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), seserys

Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867–1926) ir

Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957), Ona

we know about her attitude towards the women artists’

situation at the time and the difficulties they may have

encountered in trying to raise their social status as

that of equal value to one of male artists? How did

she contribute to the expansion of the women artists’

creative heritage, and how could Šleivytė herself

benefit from her experience in leading a women artists’

organization? Finally, what was it that led them to the

establishment of the National Women Artists Society,

and what were the results of its two-year activity?

I have looked for the answers to these questions

in the documentation of the National Women Artists

Association 5 . This article bases on periodical interwar

press: reviews of women’s art exhibitions, women

contemporaries’ statements on women’s art issues, and

the texts by art historians, which have also helped me

to reveal the context of interwar Lithuania’s art life. I

have combined the historiographic method of research

with the access to the history of social art, as well as

searched for links between art life and sociocultural

processes. The visual material has been provided by

the archive of Veronika Šleivytė at Kupiškis Ethnographic

Museum, which includes photographs by Karl

Baul (1893–1964), who was a photographer that she,

along with other interwar intellectuals, was fond of, and

photos by unidentified authors.

Women in the Art Life of the Republic of Lithuania

(from 1918 to 1940)

The first exhibition by Lithuanian women artists

opened in the autumn of 1937 in Kaunas, featuring works

by forty authors. It was the first publication of women’s

art of such a scale, which attracted great public interest.

One can consider this event a manifestation of the

emancipation of women artists, the results of which

inspired the artwork creators to institutionalize their

organized activities in 1938 by establishing the National

Women Artists Association. During the short period –

a couple of years – of its functioning, the Association

united about fifty creators 6 . 3 4

Although emancipation processes determined

women’s involvement in the country’s art life as early

as the 20th century, however, the first Lithuanian art

exhibitions that Lithuanian Art Association organized in

Vilnius in 1907 to 1914 did not include works by professional

women artists – they only exposed household

industry items made by women. We can regard the

sculptural portrait by Julija Stabrauskienė (1869–1941),

which she sent from Warsaw in 1908 to the Second

exhibition of Lithuanian art, as an unexpected exception

7 . Among the ranks of the pioneers of national

art history, there are only male names: Mikalojus

Konstantinas Čiurlionis, Petras Kalpokas, Kazimieras

Stabrauskas, Petras Rimša, Antanas Žmuidzinavičius

and others. True, there were several educated women –

young medical doctors Sofija Gimbutaitė (1869–1911)


3

Grupė dailininkių, moterų parodos rėmėjų

ir lankytojų šalia Lietuvių–prancūzų

draugijos būstinės, kurioje vyko pirmoji

Lietuvos dailininkių kūrybos paroda.

1937, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.

A group of women artists, women’s

exhibition sponsors and visitors near the

main office of the Lithuanian-French

Society where the first exhibition by

Lithuania’s women artists took place.

1937, Kaunas. Photo by Karl Baul.

4

Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių parodos dalyvės

prie keramikos eksponatų. 1937, Kaunas.

Nežinomas fotografas (Karlas Baulas?).

Iš kairės: Bronė Bakutytė, Emilija Idzelevičiūtė(?),

Salomėja Karnauskaitė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,

Veronika Šleivytė, Domicelė Tarabildienė

Participants in the first exhibition of Lithuania’s women

artists next to ceramic exhibits. 1937, Kaunas.

Unknown photographer (Karl Baul?).

From left to right: Bronė Bakutytė, Emilija Idzelevičiūtė (?),

Salomėja Karnauskaitė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,

Veronika Šleivytė, Domicelė Tarabildienė

254 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

5

Meno mokyklos auklėtiniai Jono Šileikos klasėje.

1932. Veros Šleivytės nuotr.

Trečias iš dešinės stovi J. Šileika, priešais jį sėdi V. Šleivytė.

Įrašas kitoje pusėje: Meno Mokyklos IV kursas

Students of art school in the class taught by Jonas Šileika.

1932. Photo by Vera Šleivytė.

Standing the third from the right is Jonas Šileika, sitting in front

of him is Veronika Šleivytė. The writing on the reverse says:

Course year 4 of the Art School

6

Kauno meno mokyklos auklėtinės.


Pirmoje eilėje iš kairės: Adolfina Novickaitė-Gaučienė,

Zelma Karnauskaitė. Antroje eilėje iš kairės:

Veronika Šleivytė, Bronė Bakutytė

Women students of Kaunas Art school.

1932. Photo by Vera Šleivytė.

First row from left to right: Adolfina Novickaitė-

Gaučienė, Zelma Karnauskaitė. Second row from left

to right: Veronika Šleivytė, Bronė Bakutytė

7

Konstancija Petrikaitė-Tulienė (kairėje)

piešia Veroniką Šleivytę. XX a. 4-asis deš.

Nežinomas fotografas

Konstancija Petrikaitė-Tulienė (on the left)

is drawing Veronika Šleivytė. The 1930s.

Photographer unknown


Pleirytė-Puidienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–

1943) – rašė parodų recenzijas ir dailės populiarinimo

tekstus spaudai 9 .

XX a. 3-iajame dešimtmetyje Lietuvos dailininkių

pajėgos dar buvo itin kuklios. Kauno parodiniame

gyvenime aktyviau reiškėsi vyresnės kartos tapytoja

realistė Elena Janulaitienė (1893–1982), nuo 1923 m.

parodose dalyvavo rusų kilmės kūrėjos Barbora

Didžiokienė (1896–1976) ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė

(1891–1967), dar po poros metų prisijungė

lenkų kilmės dailininkė Sofija Romerienė (1885–1972).

Epizodiškai rodyti Saros Goršėnaitės, Julijos Jablonskytės-Petkevičienės

(1896–1987), Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės

(1888–1968), Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės

(1896–1984), Mortos Titelbachytės,

Onos Bagnickaitės (1875–1941) darbai. Ketvirtajame

dešimtmetyje dailininkių gretos išaugo ir sustiprėjo,

kai į parodinį gyvenimą įsijungė jaunoji kūrėjų karta –

Kauno meno mokyklos auklėtinės. 5 6 7

Svarbu paminėti, kad tarpukario dailės gyvenimo

organizavimo ėmėsi ir moterų draugijos. Pirmiausia –

liberalių ir socialdemokratinių pažiūrų nares siejusi

Lietuvos moterų taryba (1929–1940) 10 , 1932-ųjų kovą

surengusi skulptorės Elenos Každailevičiūtės (1899–?)

ir tapytojos Halinos Naruševičiūtės-Žmuidzinienės

(1909–1989) kūrinių parodą Lietuvių–prancūzų

draugijos salėje 11 . Lietuvos moterų tarybos pastangomis

Didžiokienės, Didžiulytės-Kazanavičienės,

Dubeneckienės-Kalpokienės, Janulaitienės, Šleivytės

ir Domicelės Tarabildienės (1912–1985) darbai buvo

eksponuoti 1937 m. Lietuvių moterų jubiliejinio

suvažiavimo proga suorganizuotoje Lietuvos moterų

spaudos ir literatūros parodoje. Šioji vyko tarybos

įsteigtame Moterų klube 12 . 1939 m. klubo patalpose

veikė Dideliškyje (Rokiškio raj.) gyvenusių dailininkų

Antano Kazanavičiaus ir Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės

tapybos darbų ekspozicija 13 .

Kitas minėtinas moterų susivienijimas – tai

1934 m. įsteigtas Moterų talkos komitetas, organizavęs

pirmąją kolektyvinę Lietuvos dailininkių kūrybos

parodą Kaune 14 . Jos rengimu rūpinosi ir kelios

dailininkės, tarp jų Sofija Romerienė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,

Julija Petkevičienė, Domicelė

Tarabildienė ir Veronika Šleivytė, iki tol neturėjusi

svaresnės parodinės patirties.

Organizatorės dar 1937 m. pavasarį Lietuvos

dailininkėms išsiuntinėjo kvietimus dalyvauti rudenį

vyksiančioje parodoje. Kelios dešimtys menininkių

palankiai priėmė šią žinią ir raštu pranešė apie sutikimą

dalyvauti, kartu nurodydamos ir kūrinių, kuriuos

norėtų eksponuoti, skaičių. Žinutė moterų spaudoje

skelbė, kad ši paroda „duos progos visuomenei

pamatyti ir įvertinti lietuvę moterį mene ir suteiks

galimybės visoms mūsų menininkėms užsirekomenduoti

savo darbais“ 15 .

Sulaukusios iš dailininkių žadėtų eksponatų,

organizatorės subūrė parodos žiuri. Kūrinių atranką

vykdė autoritetingos vyresnės kartos dailininkės

and Marija Putvinskaitė-Žmuidzinavičienė (1877–1959),

along with literary author Ona Pleirytė-Puidienė

(1882– 1936) – who actively contributed to arranging

the exhibitions held by the Lithuanian Art Association

(founded in 1907). They participated in organizational

activities and took care of the publishing projects

by the association 8 . Lithuanian women writers –

Žemaitė (1845–1921), Šatrijos Ragana (1877–1930),

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), sisters

Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867–1926) and

Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872–1957), Ona

Pleirytė-Puidienė, and Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

(1861–1943) wrote exhibition reviews and texts for the

popularizing of fine arts in the press 9 .

In the 1920s, the forces of Lithuania’s women

artists were still very modest. The exhibition life of

Kaunas involved Elena Janulaitienė (1893–1982), an

older generation Realist painter, who expressed herself

rather actively in society; from 1923 on, the shows also

hosted artworks by women artists of Russian origin

Barbora Didžiokienė (1896–1976) and Olga Dubeneckienė-Kalpokienė

(1891–1967); a couple of years

later, Sofija Romerienė (1885–1972), an artist of Polish

origin, joined them. The exhibitions displayed works

by Sara Goršėnaitė, Julija Jablonskytė-Petkevičienė

(1896–1987), Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė

(1888–1968), Halina Kairiūkštytė-Jacinienė (1896–1984),

Morta Titelbachytė, and Ona Bagnickaitė (1875–1941).

In the 1930s, the ranks of women artists increased

and enhanced when a young generation of women

artists – alumna of Kaunas Art school – entered the

local exhibition life. 5 6 7

It is important to mention that women’s societies

also started organizing the interwar art life. First of all,

it was the Lithuanian Council of Women (1929–1940) 10 ,

uniting members of liberal and social-democratic

views, that arranged an exhibition of artworks by

sculptor Elena Každailevičiūtė (1899–?) and painter

Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė (1909–1989) in the

hall of Lithuanian-French Society in March of 1932 11 .

With the efforts of the Lithuanian Council of Women,

the works by Didžiokienė, Didžiulytė-Kazanavičienė,

Dubeneckienė-Kalpokienė, Janulaitienė, Šleivytė and

Domicelė Tarabildienė (1912–1985) were exposed at

Lithuanian Women’s Press and Literature exhibition that

was organized in 1937 on the occasion of anniversary

of Lithuanian women’s congress. This one was on at the

Women’s club established by the Council 12 . In 1939, the

premises of the club hosted an exhibition of paintings by

artists Antanas Kazanavičius and Aldona Didžiulytė-

Kazanavičienė, who lived in Dideliškis (Rokiškis district) 13 .

Another notable women’s association was the

Women’s Mutual Aid Committee, established in the

1934, who organized the first collective exhibition of

works by Lithuania’s women artists in Kaunas 14 . Several

women artists, including Sofija Romerienė,

Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, Julija Petkevičienė,

Domicelė Tarabildienė and Veronika Šleivytė – who

256 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

Sofija Romerienė ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,

taip pat mažiau parodiniame gyvenime pasireiškusi

visuomenininkė, Jono Jablonskio duktė Julija

Petkevičienė ir dailininko Kajetono Sklėriaus našlė

Elena Sklėrienė. Joms talkino Kauno meno mokyklos

auklėtinės – Domicelė Tarabildienė ir Veronika

Šleivytė, pastarosios lyderiavimas ir atstovavimas

dailininkėms viešumoje išryškėjo jau per parodos atidarymą.

Atrinkti darbus ekspozicijai padėjo ir Moterų

talkos komiteto valdybos narės – Lietuvių–prancūzų

draugijos veikloje dalyvavusi operos solistė, menotyrininko

Pauliaus Galaunės žmona Adelė Galaunienė

bei Kauno universiteto anglų kalbos dėstytoja Ona

Pakštienė 16 . 8

Pirmoji Lietuvos moterų dailės paroda (1937)

Taigi 1937 m. spalio 10 d., sekmadienį, 13 val. Lietuvių–prancūzų

draugijos būstinėje (Donelaičio g. 24)

duris atvėrė Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių

kūrybos ekspozicija. „Tai netikėta kauniečiams šių

metų rudens meno srities staigmena“, – rašė parodoje

apsilankęs Lietuvos aido apžvalgininkas 17 . Atidarymo

dieną Lietuvių–prancūzų draugijos salėse būriavosi

elegantiškai pasipuošusios parodos organizatorės bei

dalyvės, netrūko žymių kultūros veikėjų ir valdžios

atstovų. Iškilmingą atidarymo kalbą pasakė Moterų

talkos komiteto vicepirmininkė, operos primadona,

Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriaus

žmona Adelė Galaunienė 18 . Susirinkusiuosius sveikino

Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamento

direktorius Vytautas Soblys, kalbėjo Lietuvos

moterų tarybos žurnalo Moteris ir pasaulis redaktorė

Pranciška Pikčilingienė, Lietuvos dailininkų sąjungos

pirmininkas Viktoras Vizgirda. Dailininkė Veronika Šleivytė

parodos dalyvių vardu dėkojo organizatorėms.

Pasibaigus prakalboms svečiai pakviesti apžiūrėti

parodą. 9 10

Iki šių dienų išlikusios dailininkių ekspozicijos

nuotraukos, darytos Šleivytės ir Karlo Baulo, leidžia

iš dalies atkurti bendrą parodos vaizdą: ankštose

Lietuvių–prancūzų draugijos salėse ant sienų mirgėjo

keliomis eilėmis iškabinti moterų tapyti peizažai,

portretai, natiurmortai, įvairiomis technikomis sukurti

grafikos lakštai. Šalia bolavo gipsinės skulptūros, metalo

plastikos darbai, nemažai smulkiosios keramikos

dirbinių. Parodoje rodyti 296 keturiasdešimties autorių

kūriniai 19 . Tarp jų – ir du 1937-ųjų balandį iš gyvenimo

pasitraukusios Marcės Katiliūtės (1912–1937) darbai.

Po Katiliūtės mirties Lietuvos dailininkės susirūpino

velionės kūrybos sklaida ir jos atminimo įamžinimu.

Pirmoji moterų paroda suteikė progą parodyti vienus

žymiausių Katiliūtės darbų – vangogiška maniera

nutapytą „Autoportretą“ ir linoraižinį „Urtė“ – bei

pranešti visuomenei apie dailininkių planus surengti

velionės kūrybos parodą, apie tai skelbė žinutė

parodos kataloge.

had no valuable exhibition experience until then – took

care of its arranging.

It was back in the spring of 1937 that the organizers

sent around invitations to Lithuanian women artists to

participate in the exhibition. A few dozens of artists

welcomed the message and announced their willingness

to participate, also telling the number of works they

would like to exhibit. The message in the women’s press

announced that this exhibition would ‘provide an opportunity

for the public to see and appreciate the Lithuanian

woman in art and to give all of our women artists the

opportunity to prove themselves by their works’ 15 .

Having received the exhibits promised by the

women artists, the organizers selected a jury of the

exhibition. The selection of works was carried out by

women artists of the authoritative older generation

Sofija Romerienė and Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,

as well as by Julija Petkevičienė, the daughter of Jonas

Jablonskis – a public figure on her own, she was not

so actively involved in the exhibition life – and Elena

Sklėrienė, the widow of the artist Kajetonas Sklėrius.

Their assistants in the task were alumna of Kaunas Art

school, Domicelė Tarabildienė and Veronika Šleivytė

whose leadership and representation of the artists in

the public then revealed at the very opening of the

exhibition. Adelė Galaunienė, opera soloist, the wife

of art critic Paulius Galaunė and participant in the

activities of Lithuanian-French Society, along with Ona

Pakštienė, a lecturer of English at the University of

Kaunas, both of whom were members of the Women’s

Mutual Aid Committee Board, also assisted in the

selection of works for the exposition 16 . 8

The First Exhibition of Lithuanian Women’s Art (1937)

Thus at 1 p.m. of Sunday, October 10, 1937, the

headquarters of the Lithuanian-French Society

(Donelaičio St. 24) launched the first exposition of

artworks by Lithuania’s women artists. ‘This is an

unexpected surprise for Kaunas people this autumn in

the field of art,’ wrote the Lietuvos Aidas news observer

who visited the exhibition 17 . On the opening day, the

halls of the Lithuanian-French Society gladly received

bunches of elegantly dressed-up exhibition organizers

and exhibitors, and there was no lack of the notable

cultural figures and representatives of authorities, either.

Adelė Galaunienė – vice-president of the Women’s

Mutual Aid Committee, the opera prima donna, and the

wife of the director of the Vytautas Magnus Museum

of Culture – delivered a solemn opening speech at the

opening ceremony 18 . Vytautas Soblys, Director of the

Department of Cultural Affairs of the Ministry of

Education, as well as Pranciška Pikčilingienė, editor

of Moteris Ir Pasaulis magazine published by the

Lithuanian Council of Women, and Viktoras Vizgirda,

Chairman of the Lithuanian Artists’ Union, felicitated the

participants in their greeting speeches. Artist Veronika


8

Moterų talkos komiteto valdyba su parodos žiuri narėmis dailininkių

parodoje. 1937 m. spalis, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.

Pirmoje eilėje iš kairės: P. Raulinaitienė (vicepirmininkė), žiuri narė

Elena Sklėrienė, Adelė Galaunienė (vicepirmininkė), dailininkės Sofija

Romerienė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Antroje eilėje iš kairės:

dailininkė Veronika Šleivytė, Ona Pakštienė (iždininkė), dailininkė Domicelė

Tarabildienė ir Moterų talkos komiteto reikalų vedėja Ona Vaitonytė

Members of the Women’s Mutual Aid committee board with members

of the exhibition jury committee at the exhibition by women artists.

October 1937, Kaunas. Photo by Karl Baul.

First row from left to right: P. Raulinaitienė (vice-president), jury member

Elena Sklėrienė, Adelė Galaunienė (vice-president), artists Sofija

Romerienė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Second row from left to

right: artist Veronika Šleivytė, Ona Pakštienė (treasurer), artist Domicelė

Tarabildienė and Ona Vaitonytė, chief of administration at Women’s

Mutual Aid committee

9

Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių parodos

atidarymas. 1937. Nežinomas fotografas

Opening of the first exhibition of Lithuania’s

women artists. 1937. Photographer unknown

10

Adelė Galaunienė skaito kalbą pirmosios Lietuvos

dailininkių parodos atidaryme. Kairėje – dailininkė Veronika

Šleivytė, dešinėje – Švietimo ministerijos Kultūros reikalų

departamento direktorius Vytautas Soblys.

1937. Nežinomas fotografas

Adelė Galaunienė is reading out her speech at the opening

of the first exhibition of Lithuania’s women artists.

On the left is artist Veronika Šleivyte, on the right –

Vytautas Soblys, Director of the Department of Cultural

Affairs of the Ministry of Education.

1937. Photographer unknown

258 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

11

Menininkų pobūvis. 1937 m. spalio 24 d.

Lietuvių–prancūzų draugijoje susirinkusios

parodos organizatorės ir dalyvės su svečiais.

Karlo Baulo nuotr.

The banquet of women artists.

On October 24, 1937, the exhibition

organizers and participants with their guests

gathered in the Lithuanian-French Society.

Photo by Karl Baul

12

Šalies prezidentas Antanas Smetona su parodą globojusia

Sofija Smetoniene ekspoziciją aplankė prieš pat uždarymą.

Spalio 25-ąją pačios dailininkės turėjo progos pakomentuoti

savo darbus pirmiesiems šalies asmenims.

1937. Karlo Baulo nuotr.

President of the Republic Antanas Smetona and Sofija

Smetonienė, the patron of the exhibition, visited the

exposition just before the closing. On October 25, the

women artists themselves had the opportunity to comment

on their works to the first persons of the country.

1937. Photo by Karl Baul

13

Parodos organizatorės, rėmėjos ir dalyvės su Vydūnu prie keramikos

eksponatų. 1937. Karlo Baulo nuotr.

Spalio 25 d. tarp parodos lankytojų buvo galima pamatyti ir filosofą

Vydūną, kuris teigė būtent dėl šio įvykio atvykęs iš Tilžės į Kauną. Jis noriai

pozavo dailininkių būryje, neabejotina, kad ir dailininkėms buvo svarbus

toks entuziastingas jų kūrybos palaikymas. Menininkės apdovanojo Vydūną

savo kūriniais. Po apsilankymo svečias iš Mažosios Lietuvos parašė išsamią

moterų parodos recenziją, ją publikavo žurnalas Naujoji Vaidilutė (nr. 11)

Exhibition organizers, sponsors and participants with Vydūnas at ceramics

exhibits. 1937. Photo by Karl Baul

On October 25th, among the visitors of the exhibition was the philosopher

Vydūnas, who announced that he had come from Tilžė to Kaunas

precisely for the event. He posed gladly in a group of women artists, and

it was undoubtedly important for the authors to have such enthusiastic

support for their work. The women artists were giving their artworks as

presents to Vydūnas. After the visit, the guest from Lithuania Minor wrote

a comprehensive review of the women’s exhibition, published by the

magazine Naujoji Vaidilutė (issue No. 11 )


Nuo pat atidarymo dienos Lietuvių–prancūzų

draugijos salėse lankytojų netrūko. Kitą dieną po

ekspozicijos atidarymo ją apžiūrėjo maždaug 400

smalsuolių 20 , trečią dieną lankytojų statistika šoktelėjo

iki 700 21 . Tą pačią 1937 m. spalio 10-ąją Lietuvos

dailininkų sąjungos būstinėje (Maironio g. 20) buvo

atidaryta Rimto Kalpoko (1908–1980) ir Leonardo

Kazoko (1905–1981) tapybos darbų ekspozicija 22 . Per

2 savaites ši paroda sulaukė maždaug 1000 lankytojų

23 . Per tą patį laikotarpį moterų dailės ekspoziciją

aplankė daugiau nei 3500 pavienių žiūrovų ir 52

ekskursijos 24 . Bendra parodų lankymo statistika

tarpukariu, pasak menotyrininkės Jolitos Mulevičiūtės,

atrodė maždaug taip: „nepopuliarumu pirmavo

personalinės dailininkų ekspozicijos [...]. Gerai, jeigu

Kaune per mėnesį jas aplankydavo 1000 su viršum

asmenų. Grupinės parodos sutraukdavo dvigubai ar

net trigubai daugiau kauniečių.“ 25

Per dvi savaites Lietuvos dailininkių parodą

apžiūrėjo ir į lankytojų knygą pasirašė svarbiausi

valdžios ir diplomatijos veikėjai bei būrys kitų

šviesuolių – laikraštininkų, menininkų, kultūrininkų.

Prieš ekspozicijos uždarymą, spalio 24-ąją, Lietuvių–

prancūzų draugijoje buvo surengtos vaišės. Į moterų

menininkių pobūvį, kaip jį pristatė spauda, buvo

sukviestos parodos organizatorės ir dalyvės, taip pat

Meno mokyklos direktorius Ignas Šlapelis, Vytauto

Didžiojo kultūros muziejaus vadovas Paulius Galaunė,

Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Viktoras

Vizgirda, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, filosofas

Vydūnas ir kiti svečiai 26 . Karlo Baulo fotografijose

galime matyti, kad vaišintasi vienoje iš ekspozicijos

salių. 11 12 13

Kad parodoje buvo meniškai vertingų darbų,

liudija faktas, jog iš ekspozicijos Vytauto Didžiojo

kultūros muziejus įsigijo 4 kūrinius 27 . Dailininko darbo

patekimas į muziejaus kolekciją tuo metu buvo laikomas

bene aukščiausiu jo meninės kūrybos įvertinimu.

Nors finansiškai ne visada atsispindėdavo, kūrėjo

prestižui tai buvo neabejotinas laimėjimas. Pasak

spaudos pranešimų, privatūs asmenys iš ekspozicijos

įsigijo daugiau nei 50 darbų. Pirmavo tapyba, nupirkta

19 paveikslų, 16 keramikos darbų, 8 skulptūros, 6 grafikos

ir 3 metalo plastikos kūriniai. Iš viso už parduotus

dailininkių darbus Moterų talkos komitetas gavo 3319

litų ir 60 centų 28 .

Viena vertus, Pirmąją moterų dailės parodą

reikėtų vertinti kaip oficiozinį renginį, sutraukusį

valstybės meninio bei politinio elito atstovus ir

diplomatinį korpusą. Stambiausi šalies dienraščiai

iš anksto informavo apie ekspozicijos atidarymą, o

vėliau citavo iškilmingas atidarymo kalbas, pasakojo

apie valstybės vadovo ir svarbių asmenų vizitus,

kruopščiai skaičiavo parduotus kūrinius, fiksavo

parodos lankomumo statistiką. Kultūrinėje periodikoje

ir laikraščiuose spausdintos dailininkių parodos

recenzijos, iliustruotos kūrinių reprodukcijomis ir

svarbesnių akimirkų fotografijomis. Kita vertus, pirmas

Šleivytė thanked the women organizers on behalf of

the participating artists. After the speeches, the guests

were invited to view the exhibition. 9 ↑ 10 ↑

The surviving photographs of the exposition of

the artists, taken by Šleivytė and Karl Baul, allow to

partially reproduce the overall view of the exhibition:

in the narrow halls of the Lithuanian-French Society,

the walls glimmered with women’s painted landscapes,

portraits, still lifes and graphic sheets created by

using various techniques, that hanged there in several

rows. Next to them, plaster sculptures, metal works

of plastic arts and quite a lot of of small pottery

articles showed up white. The exhibition displayed 296

artworks by forty authors 19 . Among them were two

works by Marcė Katiliūtė (1912–1937) who passed away

in April 1937. After Katiliūtė’s death, Lithuanian women

artists became concerned about the promotion of

her late work and the perpetuation of her memory.

The first exhibition of women artists provided them an

opportunity to display some of Katiliūtė’s most famous

works – ‘Self-portrait’ painted in a vangogical manner

and linocut ‘Urte’, as well as to inform the public

about the plans of the women artists to organize the

exhibition of works by their departed colleague – they

announced it in a message in the exhibition catalogue.

From the very day of opening, there were no

shortage of visitors in the halls of the Lithuanian-

French Society. The next day after the exposition

opening, it was visited by about 400 curious people 20 ,

and on the third day, the visitor statistics jumped up to

700 21 . On the same day of October 10, 1937, the main

office of the Lithuanian Artists’ Union (Maironio St. 20)

hosted the opening of an exposition of paintings by

Rimtas Kalpokas (1908–1980) and Leonardas Kazokas

(1905–1981) 22 . Within 2 weeks, this exhibition brought in

approximately 1000 visitors 23 . Over the same period,

the women’s art exhibition received more than 3,500

individual viewers and 52 guided tours 24 . According to

the art critic Jolita Mulevičiūtė, the general statistics

of exhibition attendance during the interwar period

looked roughly like this: ‘Personal exhibitions of artists

[...] prevailed by unpopularity. It was regarded great if

over 1000 people in Kaunas visited them per month.

Group exhibitions would attract double or even triple

the number of visitors from Kaunas’ 25 .

Within two weeks, it was visited by key figures of

authorities and diplomats, and a group of other people

of education – journalists, artists, and culture activists –

who also signed in the guestbook. Before the closing of

the exposition, on October 24, a dinner was held at the

Lithuanian-French Society. The feast given by women

artists, as the press presented it, invited the organizers

and participants of the exhibition, as well as the headmaster

of the Art school Ignas Šlapelis, the head of the

Vytautas Magnus Culture Museum Paulius Galaunė,

the chairman of the Lithuanian Artists’ Union Viktoras

Vizgirda, artist Antanas Žmuidzinavičius, and philosopher

Vydūnas, among others 26 . In the photographs taken by

260 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

viešas kolektyvinis dailininkių pasirodymas sulaukė ir

aštrių kritikos pastabų dėl ekspozicijos nesaikingumo

bei mėgėjiškų darbų gausos. Reikia pridurti, kad

neigiamos recenzijos lankytojų neatbaidė, daugumai

jų parodos visuomeninė reikšmė ir į žiniasklaidą

persikėlusios diskusijos buvo kur kas įdomesnės už

meninius dalykus.

Pagrindinis moterų parodos tikslas, kaip teigė

rengėjos, buvo sukviesti kuo daugiau dailės srityje

besidarbuojančių moterų ir suorganizuoti viešą

renginį – jų kūrybos pristatymą. Nors paroda neturėjo

išankstinės bendros programos, moterims buvo

svarbus išėjimo į viešumą ir jų savarankiškos kūrybos

parodymo faktas, paskatintas moterų emancipacijos

idėjų sklaidos ir kartu liudijantis apie visuomenės

modernėjimo procesus. Kaip teigė parodoje apsilankiusi

dailėtyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė:

„Moderni, intensyvaus gyvenimo tempo epocha

verste verčia ir moterį išeiti į platesnę areną ir drauge

su vyru kurti naujas gyvenimo vertybes.“ 29 Dailininkių

parodą lydėjęs didelis visuomenės susidomėjimas ir

spaudos dėmesys bei kūrinių pardavimai taip pat liudijo

apie naujas perspektyvas debiutantėms įsitraukti

į Kauno meninį gyvenimą. Svarbu ir tai, kad dailininkes

rėmė įtakingos visuomenės veikėjos, o ypač politikų

žmonos (parodą globojo Sofija Smetonienė). Parodinis

aktyvumas suteikė vilčių užsidirbti iš savo kūrybos,

vis dėlto profesinio statuso užtikrintumui individualių

iniciatyvų neužteko. Juk ir 1937 m. paroda buvo

surengta Katalikių organizacijų sąjungai priklausančios

inteligenčių sekcijos – Moterų talkos komiteto

valdybos ir kelių aktyvių dailininkių. Be to, tuo metu

dar sėkmingai veikusios Lietuvos dailininkų sąjungos

pavyzdys rodė, kad organizacijos nariai turi didesnes

privilegijas nei pavieniai dailininkai. Moterų parodos

dalyvės galėjo įsitikinti, kad organizuota veikla ir

viešieji ryšiai teikė kur kas daugiau perspektyvų

sutvirtinti savo, kaip kūrėjų, pozicijas. 14 ↓

Taigi pasibaigus pirmajai Lietuvos moterų dailės

parodai, 1937 m. lapkričio 8 d. organizatorės – Moterų

talkos komiteto valdyba – sukvietė dailininkes „dėl

tolimesnės ateities pasitarti“ 30 . Komiteto pirmininkė

Aleksandra Vailokaitienė pasiūlė menininkėms prisijungti

prie jų organizacijos, tačiau moterų požiūriai

išsiskyrė vos tik pradėjus kalbėti apie parodos pelną.

Dailininkėms pasiteiravus, kokia suma buvo gauta už

parduotus jų kūrinius, iš Vailokaitienės išgirdo, esą jos

„buvo sukviestos parodon biznio tikslais, o ne idėjos,

ir sakė, kad ieškos kito biznio“ 31 . Dailininkės dar bandė

derėtis, kad gautos lėšos (apie 3320 litų) būtų skirtos

Katiliūtės paminklo pastatymo arba jos monografijos

rengimo darbams, bet Moterų talkos komiteto

valdyba ignoravo tokį prašymą ir gautą pelną pasiliko

sau, kaip atlygį už parodos organizavimą.

Susipratusios, kad lieka ne tik tuščiomis kišenėmis,

bet ir užgautomis ambicijomis, dailininkės

suskubo atsiriboti nuo Moterų talkos. Įvertinusios

Karl Baul, we can see that the banquet was going on in

one of the exhibition halls. 11 ↑ 12 ↑ 13 ↑

Vytautas Magnus Culture Museum purchased 4

artworks from the exposition, which testifies to the

fact that the exhibition contained artistically valuable

works 27 . At that time, the entry of the artist’s work into a

museum’s collection was considered to be the highest

form of appreciation of his/her artistic oeuvre. While this

was not always reflected financially, it was an undoubted

achievement in terms of the author’s prestige.

According to press reports, private individuals purchased

over 50 artworks from the exposition. Among those,

paintings prevailed. In total, 19 pictures, 16 pottery articles,

8 sculptures, 6 graphic art works and 3 metal works

of plastic arts were purchased. The Women Mutual

Aid Committee received a total of 3,319 litas and 60

cents for the sale of the women artists’ works 28 .

On the one hand, we should see the First women’s

art exhibition as a formal event that pulled together

representatives of the state’s artistic and political elite

and diplomatic corps. The country’s grand daily

newspapers informed in advance of the opening of the

exposition and later quoted the opening speeches, described

visits of the head of state and other important

persons, carefully counted the works sold, and recorded

the attendance statistics of the exhibition. Cultural

periodicals and newspapers printed reviews of the

women artists’ exhibition, illustrated with reproductions

of works and photographs of its most significant

moments. On the other hand, the first public collective

self-presentation of the women artists also received

some scathing critical comment on the excessiveness

of the exposition and the abundance of amateur works.

We should add that the negative reviews did not deter

visitors, as to most of them, the social significance of the

exhibition and the discussions moving around in the media

were far more interesting than any artistic matters.

The main purpose of the women’s exhibition,

according to the organizers, was to attract as many

women as possible into the field of art and to organize

a public event for the presentation of their creative

work. Although the exhibition did not have a solid

pre-arranged program, for women it was significant

as a fact of showing their way into publicity and

showcasing their own oeuvre, which was prompted

by the expansion of women’s emancipation ideas,

and at the same time was testifying to the processes

of modernization in society. In the words of art critic

Halina Kairiūkštytė-Jacinienė after her visit to the

exhibition, ‘the [m]odern era with its intense tempo of

living actively forces a woman to enter a wider arena,

too, and to create new life values along with man’ 29 The

great public interest and the attention of the press that

accompanied the women artists’ exhibition, as well

as the sales of their works, also testified to the new

prospects for the women debutants to get involved in

Kaunas artistic life. It is also important that the women

artists were supported by influential public figures,

261

Foto Vėros Šleivytės

kolektyvinės veiklos pranašumus, menininkės išsirinko

laikinąjį komitetą, kuris turėjo rūpintis tolesniais jų

reikalais. Į komitetą buvo išrinkta aktyviai pirmąją

moterų parodą organizuojant dalyvavusi grafikė

Veronika Šleivytė, vyresnės kartos tapytojos Irena

Jackevičaitė-Petraitienė ir Olga Dubeneckienė-Kalpokienė

32 . Nutarusios po savaitės vėl susitikti, tąkart

„dailininkės išsiskirstė blogoj nuotaikoj“.

Lapkričio 15 d. Jackevičaitės-Petraitienės

namuose (Laisvės al. 1b.) susirinko dvidešimt dailininkių,

kurios, pirmininkaujant buto šeimininkei, svarstė

galimybę organizuoti atskirą draugiją arba kolektyviai

papildyti Lietuvos dailininkų sąjungos gretas. Menininkės

dairėsi stiprios partnerystės, o po nesėkmingai

pasibaigusio bendradarbiavimo su Moterų talkos

komitetu prie moterų organizacijų jungtis nebenorėjo.

Dvidešimties susirinkimo dalyvių balsavimai pasiskirstė

taip: 13 moterų pritarė pasiūlymui jungtis prie

dailininkų sąjungos, 6 balsai buvo atiduoti už atskiros

moterų organizacijos steigimą, viena dailininkė susilaikė.

Galutinis nutarimas buvo sudaryti atskirą „Moterų

sekciją“ prie Lietuvos dailininkų sąjungos, nuspręsta

rašyti jai bendrą prašymą 33 .

Numatydamos, kad sąjunga gali ir nepatenkinti

visų moterų prašymų, atskiros organizacijos steigimo

klausimą jos pasiliko kaip atsarginį variantą: „jei kurios

nepriimtų, tada visos atsisako“, – tokiais žodžiais

buvo išreikštas dailininkių tarpusavio solidarumas.

Tolimesniems įvykiams koordinuoti buvo išrinkta

komisija: Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906–1999),

Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, Veronika Šleivytė ir

Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė 34 . Lapkričio 23 d.

Lietuvos dailininkų sąjungą pasiekė laikinosios dailininkių

komisijos pasirašytas raštas, kuriame išreikštas

kolektyvinis prašymas įstoti į šią organizaciją 35 .

Paskutinę 1938-ųjų vasario dieną dailininkėms

susirinkus Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės

namuose (Donelaičio g. 37–7) paaiškėjo, kad iš

daugiau nei dvidešimties prašymų priimti į dailininkų

sąjungą teigiamai atsakyta vos dviem – Černei

Percikovičiūtei (1912–1941/2) ir Sofijai Romerienei 36 .

Tiesa, organizacijai jau priklausė Didžiokienė, Dubeneckienė-Kalpokienė,

Petrikaitė-Tulienė, Šleivytė,

Tarabildienė ir Irena Trečiokaitė (1909–1985). Tenka

pripažinti, kad pirmosios Lietuvos dailininkių parodos

rezultatai neatvėrė visoms jos dalyvėms kelio į

Lietuvos dailininkų sąjungą. Kodėl? Tikėtina, kad,

nepaisant parodinio debiuto, daugeliui dailininkių dar

trūko profesinio pasirengimo ir patirties 37 . Kita vertus,

skirtingų meninių pažiūrų dailininkus buriančios

sąjungos veikla tuo metu jau nesugebėjo atstovauti

visų savo narių pažiūroms ir kūrybos tikslams 38 .

Neįvykus jungtuvėms su sąjunga, menininkės grįžo

prie „atsarginio varianto“, ir šį kartą Šleivytės siūlymui

formuoti savarankišką Lietuvos moterų dailininkių

draugiją buvo vienbalsiai pritarta. 1938 m. vasario 28-

ąją vykusiame Steigiamajame Lietuvos moterų dailininkių

draugijos susirinkime 20 menininkių išsirinko

especially the wives of politicians (the exhibition was

patronized by Sofija Smetonienė, the first lady of the

country). Exhibition activism gave women hope for

making a living from their creative work, but individual

initiatives were not enough to secure their professional

status. After all, in 1937, the exhibition was organized

by the white collar section of the World Union of Catholic

Women’s Organizations – the Board of the Women’s

Mutual Aid Committee and several active women

artists. In addition, the example of the Lithuanian

Artists’ Union, which was still successfully functioning

at the time, showed that members of the organization

had greater privileges than individual artists. Women

exhibitors could check to see that organized activities

and public relations provided far more prospects for

reinforcing their position as creators. 14 ↓

Thus, as the first Lithuanian women’s art exhibition

closed, on November 8th, 1937, the organizers – the

Board of the Women’s Mutual Aid Committee – invited

the artists ‘for a discussion on the foreseeable

future’ 30 . Aleksandra Vailokaitienė, the chairwoman of

the committee, suggested that the women artists join

their organization, but women’s attitudes differed as

soon as they began to speak about the exhibition’s

profits. When the artists asked what kind of amount

the organization received for the works they sold, they

heard from Vailokaitienė that they ‘were invited to the

exhibition for business purposes, not ideas, and said

they would look for other businesses’ 31 . The artists

were still trying to negotiate that the proceeds (about

3,320 litas) would be used for the construction of the

monument or writing a monograph to commemorate

Katiliūtė, but the Board of the Women’s Mutual Aid

Committee ignored such request and kept the profits

as a reward for organizing the exhibition.

Having realized that they had been left with empty

pockets, but also with thwarted ambitions, the

women artists rushed to disassociate themselves

from the Women’s Mutual Aid Committee. After

weighing the advantages of collective action, the

women artists elected a provisional committee to take

further care of their affairs. Graphic artist Veronika

Šleivytė, who participated actively in the organization

of the women’s first exhibition, and senior artists

Irena Jackevičaitė-Petraitienė and Olga Dubeneckienė-Kalpokienė

were elected to the committee 32 .

Having decided to meet again a week later, ‘the artists

broke up their meeting in a bad mood’.

On November 15, twenty women artists gathered

at the house of Jackevičaitė-Petraitienė (Laisvės Avenue

1B), and, under the chairmanship of the apartment

hostess, considered whether they should organize a

separate society or to collectively join the ranks of the

Lithuanian Artists’ Union. The artists were looking for a

strong partnership, and after an unsuccessful collaboration

with the Women’s Mutual Aid Committee, they

no longer wanted to join women’s organizations. The

votes of the 20 participants of the meeting divided as

262 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

naujos organizacijos valdybą: Šleivytė – pirmininkė,

Laura Šlapelienė – vicepirmininkė, iždininke paskirta

Barbora Didžiokienė, turto globėja – Matuzonytė-Ingelevičienė,

sekretore – Elena Janulaitienė 39 .

Taigi Pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos parodos

rezultatai paskatino ir dailininkes aktyviau

įsijungti į viešą kultūrinį šalies gyvenimą. Parodos dalyvės

atvirai ėmė kelti moterų teisės kurti klausimus

ir puoselėti jų kūrybos sklaidos perspektyvas. Šis

įvykis tapo tolesnio organizuoto dailininkių veikimo

atspirties tašku. Pirmosios dailininkių parodos

rezonansas – Lietuvos moterų dailininkių draugijos

įsteigimas 1938-aisiais. 15

Dailininkėms susivienijus

1938 m. balandžio 12 d. į Moterų klubo patalpas

susirinkusioms dailininkėms buvo pranešta, kad

Lietuvos moterų dailininkių draugija jau oficialiai

įteisinta. 17 dalyvių patvirtino naują valdybą: pirmininkė

– Šleivytė (ji draugijai vadovavo visą veiklos

laikotarpį), vicepirmininkė – Janulaitienė, iždininkė –

Petkevičienė, turto globėja – Birutė Gudaitienė,

sekretorė – Salomėja Karnauskaitė. Išrinktos Revizijos

komisijos ir Garbės teismo narės, nustatytas 10 litų

metinis narystės mokestis 40 .

Pagrindinis dailininkių draugijos tikslas įstatuose

skambėjo taip: „suburti moteris dailininkes grynojo

ir pritaikomojo meno reikalams“ 41 , organizacija siekė

skatinti ir viešinti tiek profesionalių, tiek mėgėjų kūrybą.

Planuota rengti paskaitas ir viešus pranešimus

meno klausimais, organizuoti parodas, leisti dailės

literatūrą. Buvo numatyta rūpintis profesiniais dailininkių

reikalais, pavyzdžiui, jau pirmame susirinkime

iškelta piešimo kursų moterims, kur jos galėtų lavinti

savo įgūdžius, steigimo idėja 42 . Planuota palaikyti

ryšius su kitomis meno ir kultūros draugijomis Lietuvoje

ir užsienyje. Vienas iš uždavinių buvo ir materialinis

narių bei pradedančių dailininkių rėmimas. Įstojimo į

organizaciją sąlygos nebuvo griežtos, narėmis galėjo

tapti „kiekviena Lietuvos pilietė dirbanti mene, arba

tyrinėjanti meną ir atitinkanti Draugijų Įstatymo reikalavimus“.

Draugija jungė skirtingų tautybių ir amžiaus

grupių dailininkes, nepaisant jų kūrybos specifikos ar

individualios stilistikos.

Nors įstatuose buvo numatyti gana platūs užmojai,

iš dailininkių draugijos veiklos dokumentacijos

ir to meto spaudos pranešimų matyti, kad planuota

įvairių formų veikla koncentravosi moterų kūrybos viešinimo

baruose 43 . Tarp svarbiausių realizuotų sumanymų

buvo draugijos narių paroda Vytauto Didžiojo

kultūros muziejuje ir Marcės Katiliūtės meninio

palikimo apžvalga Lietuvos dailininkų būstinėje (abi

1940 m.), prie jų organizavimo aktyviai prisidėjo

ir Šleivytė.

follows: 13 women supported the proposal to join the

Artists’ Union, 6 cast their votes for the establishment

of a separate women’s organization, and one artist

abstained. Their final decision was to set up a separate

‘Women’s Section’ under the Lithuanian Artists’ Union,

to which they decided to write a joined application 33 .

Anticipating that the Union might not satisfy all the

women’s requests, they reserved the establishment of a

separate organization as a back-up: ‘if they don’t accept

one, then all the rest shall refuse,’ – in these words,

the women artists expressed their mutual solidarity. A

committee was elected to coordinate further events:

Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906–1999), Aldona

Didžiulytė-Kazanavičienė, Veronika Šleivytė and Halina

Naruševičiūtė-Žmuidzinienė 34 . On November 23, the

Lithuanian Artists’ Union received a letter signed by the

women artists’ provisional commission, including their

collective application to join the organization 35 .

As the women artists came together at Regina Matuzonytė-Ingelevičienė’s

place (Donelaičio Str. 37 ap. 7)

on the last day of February, 1938, it turned out that only

two of the more than twenty applications for admission

to the Artists’ Union were granted: those by Černė

Percikovičiūtė (1912–1941/2) and Sofija Romerienė 36 .

True, Didžiokienė, Dubeneckienė-Kalpokienė, Petrikaitė-

Tulienė, Šleivytė, Tarabildienė and Irena Trečiokaitė

(1909–1985) then were members of the organization.

We must admit that the results of the first exhibition of

Lithuania’s women artists did not open the pathways to

the Lithuanian Artists’ Union for all its participants. Why?

It was likely that despite their exhibition debut, many of

the women artists still lacked professional training and

experience 37 . On the other hand, the union that brought

together artists of different artistic standpoints, by

that time, was no longer able to represent the views and

creative aims of all its members 38 . In the absence of a

merger with the union, the women artists returned to

the ‘back-up’ option, and that time, Šleivytė’s proposal

to form an independent Lithuania’s Women Artists

Society was unanimously approved. At the Constituent

Meeting of the Lithuania’s Women Artists Society on

February 28, 1938, the twenty women artists elected the

board of the new organization: Šleivytė became chairwoman,

Laura Šlapelienė – vice chairwoman, Barbora

Didžiokienė was appointed treasurer, Matuzonytė-

Ingelevičienė – property caretaker, and Elena Janulaitienė

– secretary 39 .

Thus the results of the First Exhibition of works by

Lithuania’s Women Artists encouraged the women

artists to become more actively involved in the public

cultural life of the country. The exhibition participants

openly raised questions about women’s right to engage

in creative work and develop prospects for promotion

of their oeuvre. The event became the starting point for

further organized actions of the women artists. The

resonance of the first exhibition by women artists was

the establishment of the Lithuania’s Women Artists

Society in 1938. 15


14

Dailininkės pozuoja su pirmosios moterų parodos

eksponatais. 1937. Nežinomas fotografas.

Iš kairės: Veronika Šleivytė, Konstancija Petrikaitė-Tulienė,

Bronė Bakutytė ir Domicelė Tarabildienė

The artists are posing with exhibits from the First women’s

exhibition. 1937. Photographer unknown.

From left to right: Veronika Šleivytė, Konstancija Petrikaitė-

Tulienė, Bronė Bakutytė and Domicelė Tarabildienė

15

Lietuvos dailininkės, 1937, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.

I eilėje iš kairės: Emilija Vaškevičiūtė, Konstancija Petrikaitė-Tulienė,

Adolfina Novickaitė-Gaučienė, Eugenija Macytė-Mikšienė;

II eilėje: Monika Lapinskaitė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, Sofija

Romerienė, Irena Jackevičaitė-Petraitienė, Veronika Šleivytė,

Veronika Tarvydaitė; III eilėje: Černė Percikovičiūtė, Sofija Pacevičienė,

Natalija Luščinaitė-Krinickienė (Žiurenkovienė), Regina Matuzonytė-

Ingelevičienė, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, Bronė Bakutytė, Emilija

Idzelevičiūtė, Elena Janulaitienė; IV eilėje: Salomėja Karnauskaitė,

Liuba Kenskytė-Šaltuperienė, Irena Trečiokaitė, Gitel Lurjytė

Lithuania’s women artists, 1937, Kaunas. Photo by Karl Baul.

The 1 row from left to right: Emilija Vaškevičiūtė, Konstancija Petrikaitė-

Tulienė, Adolfina Novickaitė-Gaučienė, Eugenija Macytė-Mikšienė;

the 2 row: Monika Lapinskaitė, Olga Dubeneckienė-Kalpokienė,

Sofija Romerienė, Irena Jackevičaitė-Petraitienė, Veronika Šleivytė,

Veronika Tarvydaitė; 3 row: Černė Percikovičiūtė, Sofija Pacevičienė,

Natalija Luščinaitė-Krinickienė (Žiurenkovienė), Regina Matuzonytė-

Ingelevičienė, Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, Bronė Bakutytė, Emilija

Idzelevičiūtė, Elena Janulaitienė; 4 row: Salomėja Karnauskaitė, Liuba

Kenskytė-Šaltuperienė, Irena Trečiokaitė, Gitel Lurjytė

264 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

16

Veronikos Šleivytės pasisakymas

atidarant Lietuvos moterų dailininkių

draugijos narių kūrybos parodą.


Veronika Šleivytė giving a speech at

the opening of the exhibition by the

members of the Lithuania’s Women

Artists Society. 1940, Kaunas.

Photo by Karl Baul

17

Lietuvos moterų dailininkių

draugijos narių parodos atidarymas.

1940, Kaunas. Karlo Baulo (?) nuotr.

Opening of the exhibition by the

members of the Lithuania’s Women

Artists Society. 1940, Kaunas.

Photo by Karl Baul (?)

18

Konstancija Petrikaitė-Tulienė prie savo

darbų dailininkių draugijos parodoje.


Konstancija Petrikaitė-Tulienė next to her

artworks at the exhibition by women artists.

1940, Kaunas. Photo by Karl Baul.


Lietuvos moterų dailininkių draugijos narių

kūrybos paroda (1940)

1940 m. sausio 6-osios vidudienį Kauno Vytauto

Didžiojo kultūros muziejaus salėse rinkosi kviestinai

svečiai ir entuziastingi parodų lankytojai. Pirmoji

Lietuvos moterų dailininkių draugijos narių paroda

pasidėjo šventišku atidarymu. Elenos Janulaitienės

paveikslų fone rašytoja Sofija Čiurlionienė pasakė

įžanginę kalbą apie moterų kūrybą ir oficialų atidarymą

perleido Švietimo ministerijos Kultūros departamento

direktoriui. Sveikindamas susirinkusius Vytautas

Soblys tvirtino, kad atidaromoje ekspozicijoje galima

pajusti „tikrai jaukų ir malonų šypsnį, taip švelniai

įstrigusį neramioj šių dienų tarptautinėj karo ir kitokių

sumišimų išgąsdintoj atmosferoj“ 44 . Galiausiai draugijos

pirmininkė Veronika Šleivytė pasisakė pro domo

sua ir pristatė pagrindines priežastis, nulėmusias

atskiros dailininkių organizacijos steigimą. Ji dėkojo

susirinkusiems už didelį susidomėjimą ir pakvietė

apžiūrėti parodą 45 . 16

Prisiminus pirmąjį bendrą dailininkių pasirodymą

1937-aisiais, ekspozicijos sutvarkymo atžvilgiu šioji,

regis, buvo kur kas geriau pasisekusi. Tai liudija

išlikusios parodos atidarymo fotografijos. Draugijos

valdybai pavyko susitarti dėl salių nuomos Vytauto

Didžiojo kultūros muziejuje. Tuo metu Kaune apie

geresnę ekspozicijų erdvę nebuvo nė ko svajoti. Duris

atvėrusi paroda teikė galimybę pamatyti trisdešimt

aštuonių dailininkių darbus, žiūrovų vertinimui išstatyti

292 kūriniai 46 . 17

Vis dėlto dailininkėms nepavyko išvengti kai kurių

1937-ųjų parodos klaidų. Pirmiausiai dėl eksponatų

atrankos aplaidumo. Tiesa, moterys jau parodos

katalogo įžangoje pabrėžė, kad ruošiant ekspoziciją

buvo „svarbu suburti gausesnį dalyvių skaičių, todėl ir

nebuvo daroma perdaug griežtos atrankos“. Toks

paaiškinimas kritikų neįtikino, Vytauto Bičiūno žodžiais

tariant, eksponuoti tokie darbai, „kurių nebuvimas

parodoje jai tikrai nepakenktų“ 47 . Išsamią recenziją

parašęs Lietuvos aido apžvalgininkas konstatavo, kad

parodoje „atmetus mėgėjiškas tepliones, vis dėlto

lieka dar daug eksponatų, kurių lygis yra pakankamai

aukštas ir vertas rimtesnio dėmesio“, pripažindamas,

kad ekspozicijoje „yra pakankamas kiekis meno

rimtam parodos įvertinimui“ 48 . 18

Reikia pasakyti, kad visuomenė nebuvo abejinga,

ekspozicija lankyta išties gausiai. Sausio 6 – vasario

4 d. vykusią dailininkių parodą apžiūrėjo daugiau nei

3000 pavienių žmonių ir 47 ekskursijos 49 . Tai, kad

pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos parodos lankomumo

statistikos šioji nepasiekė (1937 m. spalį dvi

savaites trukusią parodą tuokart aplankė daugiau nei

3500 pavienių žiūrovų ir 52 ekskursijos), galėjo nulemti

ir sausio pradžioje įsivyravę rekordiniai šalčiai 50 .

Susidomėjimą paroda patvirtina ir recenzijų gausa –

pagrindiniuose šalies dienraščiuose, savaitraščiuose ir

kultūrinėje periodikoje visuomenė informuota apie

The Women Artists Get United

On April 12, 1938, the artists gathered at the

Women’s club premises where they were informed that

the Lithuania’s Women Artists Association had been

already officially legalized. 17 new members approved

the following new Board: chairwoman – Šleivytė

(she chaired the Society for the whole period), vice

chairwoman – Janulaitienė, treasurer – Petkevičienė,

property caretaker – Birutė Gudaitienė, secretary –

Salomėja Karnauskaitė. The Society elected members

of the Revision Commission and the Court of Honor,

and set the membership fee of 10 litas 40 .

The main goal of the Women Artists Society, as

its regulations specified, was to ‘bring together women

artists for the needs of pure and applied arts’ 41 . The organization

sought to promote and publicize the oeuvre

of both professional and amateur women artists.

The members planned to organize lectures and public

presentations on art issues, organize exhibitions, and

publish literature on art. Their intention was to take care

of the professional needs of women artists: for instance,

the very first meeting put forward the idea of

setting up a drawing course for women to develop their

skills 42 . The society planned to maintain relations with

other art and cultural associations in Lithuania and

other countries. One of their tasks was also material

support for members and budding women artists. The

requirements for joining the organization were not

strict, and ‘every Lithuanian woman citizen working in

art, or researching in art and meeting the requirements

of the Law on Societies’ could become a member.

The society united women artists of different ethnic

origins and age groups, regardless of the specifics of

their oeuvre or their individual style.

Although the regulations provided for rather wide

scope of activities, the documentation of the Women

Artists Society and press releases of the time have

shown that the various projects planned were concentrated

in the field of publicity of women’s oeuvre 43 .

Among the most important ideas put into effect was the

exhibition of the members of the society at the Vytautas

Magnus Culture Museum and the overview of Marcė

Katiliūtė’s artistic heritage at the Lithuanian Artists’

Union headquarters (both in 1940), with the active

participation of Šleivytė in organizing both of those.

The Exhibition of Creative Works by the

Lithuania’s Women Artists Society (1940)

At noon of January 6, 1940, invited guests and

enthusiastic exhibition visitors gathered in the halls of

Kaunas Vytautas Magnus Culture Museum. The first

exhibition by the members of the Lithuania’s Women

Artists Society began with a festive opening. In the

background of paintings by Elena Janulaitienė, writer

Sofija Čiurlionienė gave an introductory speech on

266 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

parodos įvykius, išsamios jos apžvalgos pasirodė

Lietuvos aide, Lietuvos žiniose, žurnaluose Kultūra,

Židinys, Vairas, Moteris ir pasaulis, Naujoji Vaidilutė.

Be to, į Čiurlionio galerijos rinkinį buvo nupirkta

Michalinos Kuzmickaitės (1913–2004), Irenos Trečiokaitės,

Domicelės Tarabildienės, Rožės Murauskienės

darbų 51 . Kūrinius iš ekspozicijos taip pat pirko didesnės

įstaigos ir pavieniai asmenys 52 . Taigi susumavus

visas aplinkybes galima teigti, kad Pirmosios Lietuvos

moterų dailininkių draugijos narių parodos rezultatai

tikrai geri.

Uždarius ekspoziciją, vasario viduryje dailininkės

susitiko Elenos Janulaitienės bute. Visuotiniame susirinkime

aptarti ką tik pasibaigusios parodos rezultatai

ir jau imta planuoti Katiliūtės kūrybos apžvalgą 53 .

Ekspozicijos ir katalogo rengimo darbais rūpinosi

draugijos valdybos narės: Šleivytė, Janulaitienė,

Petkevičienė, Gudaitienė ir Didžiokienė. Šleivytė susirašinėjo

su velionės artimaisiais, prašė į Kauną atsiųsti

Katiliūtės darbus 54 . Kūrinius taip pat skolino įvairios

įstaigos ir privatūs asmenys. Su Lietuvos dailininkų

sąjungos valdyba buvo suderinti būsimos ekspozicijos

patalpų reikalai. Sutarus, kad dailininkių draugija už

savo lėšas parengs Katiliūtės darbų katalogą, parodą

nuspręsta eksponuoti sąjungos būstinėje 1940 m.

balandžio 28 – gegužės 18 dienomis 55 .

Marcės Katiliūtės atminimui

Marcė Katiliūtė gimė 1912 m. balandžio 24 d.

Ivoškių kaime, netoli Joniškio. 1929 m. įstojusi į Kauno

meno mokyklą, 1935-aisiais ji baigė Specialiojo

skyriaus Grafikos studiją. Meno mokyklos pedagogų

tarybos buvo rekomenduota Švietimo ministerijai

gauti stipendiją studijoms užsienyje. Bet tuosyk neišvažiavo,

nors ir labai norėjo. 1936 m. rudenį įsidarbino

piešimo mokytoja Palangoje, kur greitai ją ėmė slėgti

miestelio provincialumas, kultūrinių įvykių stoka, nyki

buitis. Savu noru palikusi tarnybą dailininkė grįžo į

Kauną ir nuo 1937 m. sausio vidurio dirbo konservatore

Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Bet ir vėl

neilgam. Balandžio pirmąją metė darbą, o balandžio

5 d. nusižudė 56 . 19 ↓

Kaip rašė literatūrologė Viktorija Daujotytė, vos

25-erių savo noru iš gyvenimo pasitraukusi Marcė

dramatiška pasaulėjauta veikė to laiko menininkų mąstymą

57 . Desperatiškas dailininkės poelgis, jos gyvenimo

ir kūrybos analizė autotekstuose ir amžininkų komentaruose

liudija apie neįvertinto talento likimą-legendą.

Dienoraštyje, kuris dalimis publikuotas spaudoje po

autorės mirties, Katiliūtė apgailestavo, kad valstybė

ir visuomenė neremia menininkų bei jų kūrybos. „Ne

veltui mūsų vyriausybė išsireiškia, kad pirma reikia

pavalgyti, o paskui tik pasigrožėti. Man ypatingai [...]

skaudu girdėti, kad mes nereikalingi gyvenimui [...],

menininkai neremiami, net jų parodų publika nelanko ir

daugumas jų duoda nuostolius“, – rašė velionė 58 .

women’s oeuvre and then gave floor for the official

opening to the Director of the Culture Department of

the Ministry of Education. Welcoming the audience,

Vytautas Soblys said that the opening exposition offered

one to feel ‘a really comforting and pleasant smile,

so softly embedded in the turbulent atmosphere of

today’s international war that is also frightened by other

embarrassments’ 44 . Finally, Veronika Šleivytė, the

chairwoman of the society, spoke pro domo sua, presenting

the main reasons behind the establishment of

a separate organization for women artists. She thanked

the visitors for their great interest and invited them to

view the exhibition 45 . 16 ↑

Recalling the first joined appearance of the women

artists in 1937, this one seemed to be far more successful

in arranging the exposition. The photographs of the

opening of the exhibition testify to this. The board of

the society succeeded in reaching the agreement to

rent the halls at the Vytautas Magnus Culture Museum.

At that time in Kaunas, there was nothing more to wish

for in terms of a better exhibition space. The opened

exhibition provided the audience with an opportunity

to see the works by thirty-eight women artists, with 292

artworks exhibited to be rated by the viewers 46 . 17 ↑

Still, the artists failed to escape some of the

mistakes of the 1937 exhibition. Primarily it was due to

negligence in the selection of exhibits. True, the women

had already emphasized in the introduction to the

exhibition catalogue that it was ‘important to draw in a

larger number of exhibitors during the preparation of

the exposition, so that no overly rigorous selection

has been made’. This explanation did not convince the

critics: in the words of Vytautas Bičiūnas, it exposed

such works ‘whose absence in the exhibition would

not really harm it’ 47 . The Lietuvos Aidas news observer,

who wrote a comprehensive review, concluded that

‘aside from amateur daubs, there are still many exhibits

of a high enough standard and worthy of serious

attention,’ recognizing that the exposition ‘has plenty

enough art to seriously evaluate the exhibition’ 48 . 18 ↑

We have to note that the public was not indifferent;

over the period from January 6 to February 4, the exhibition

was attended by more than 3,000 individual visitors

and 47 guided tours 49 . The fact that this one failed to

achieve the attendance statistics of the first Lithuania’s

women artists exhibition (that time, the exhibition that

ran for over two weeks in October 1937, received more

than 3,500 individual viewers and 52 tours) could also be

due to the record frosts that prevailed in early January 50 .

The interest in the exhibition has been proven by the

abundance of reviews: the country’s grand dailies,

weekly and cultural periodicals informed the society

about the events of the exhibition; its extensive reviews

appeared in newspapers Lietuvos Aidas and Lietuvos

Žinios, as well as in magazines Kultūra, Židinys, Vairas,

Moteris Ir Pasaulis, and Naujoji Vaidilutė.

In addition, the collection of Mikalojus Konstantinas

Čiurlionis Gallery bought several artworks by


Viena vertus, Katiliūtės savižudybės faktas eskaluotas

spaudoje, priekaištaujant valstybei, kad šioji

negloboja talentingų kūrėjų. Visuomenei bandyta

įteigti, kad talentingus menininkus privalu remti, kitaip

jų kūryba nepasireikš visu pajėgumu. Katiliūtės

draugė Veronika Šleivytė nekrologe rašė, kad tokios

kūrėjų tragedijos atskleidžia laikmečio realybę:

„Lietuvos menininkas ne visada būna visuomenės

suprastas ir atjaustas, [...] jo kūrybos sąlygos ir net

pragyvenimas dažnai labai skurdūs.“ 59

Kita vertus, Katiliūtės pavyzdys tapo moterų

kūrybos menkinimo simboline figūra. Amžininkai

pabrėžtinai kartojo, kad jaunos grafikės ir tapytojos

svajonė išvykti studijuoti dailės į užsienį neišsipildė,

nes ji moteris. Velionės dienoraščio eilutė – „kad

moteris galėtų būti įvertinama, kaip vyras, ji turi daug

daugiau už jį dirbti ir padaryti“, cituota menininkų

bendruomenės narių tekstuose, apmąstant moterų

kūrybos vertinimo klausimus. Neatsitiktinai Katiliūtės

meninį palikimą ėmėsi globoti Lietuvos dailininkės,

kurios ir neabejojo jos kūrybos talentu, ir suvokė,

kad Katiliūtės legenda puikiai veikė kaip ideologinis

simbolis, kuriuo dailininkės iš dalies ir pasinaudojo,

siekdamos atkreipti visuomenės dėmesį į savo kūrybą

bei patiriamus sunkumus, konkuruojant su vyrais.

Iškart po Katiliūtės mirties jos kolega grafikas

Jonas Kuzminskis spaudoje išsakė mintį, kad reikėtų

surengti dailininkės kūrybos apžvalgą. „Ir vieno tik

norisi, kad visa tai nežūtų. Ar nevertėtų surinkus visus

velionės raižinius ir eskizus krūvon (kas yra lengva

padaryti) parodyti visuomenei visą jos palikimą, kuris

gyvybe užmokėtas? Gal čia tektų Liet[uvos] dailininkų

s[ąjun]gai pareikšti iniciatyvą, kurios nar[e] ji buvo?“ –

rašė Kuzminskis 60 . Netrukus po Katiliūtės mirties Naujojoje

Vaidilutėje rašyta, kad velionės seserys imasi

organizuoti jos parodą 61 . Vis dėlto šią užduotį įgyvendino

dailininkės, dar pirmosios moterų parodos kontekste

išsikėlusios Katiliūtės kūrybos sklaidos ir jos atminimo

įamžinimo idėją.

Marcės Katiliūtės kūrybinio palikimo

ekspozicija (1940)

1940-ųjų balandžio 28 d. Lietuvos dailininkų

sąjungos patalpose (Maironio g. 20) buvo atidaryta

apžvalginė Marcės Katiliūtės kūrybos paroda. Ji

dedikuota trečiosioms talentingos menininkės mirties

metinėms. Lietuvos moterų dailininkių draugijos

valdybos narių pastangomis visuomenei buvo pristatytas

įvairus velionės kūrybinis palikimas. Bendras

eksponatų skaičius atrodė įspūdingai – 446 darbai.

Tiesa, dominavo studentiški kūriniai ir darbinė medžiaga.

Parodoje rodyti įvairiomis technikomis atlikti

grafikos lakštai (linograviūros, litografijos, gratažai),

tempera, akvarele, anglimi sukurtos kompozicijos, 29

paveikslai, taip pat piešiniai bei eskizai, pastarųjų būta

daugiausiai – eksponuoti net 354 vienetai. Tai buvo

Michalina Kuzmickaitė (1913–2004), Irena Trečiokaitė,

Domicelė Tarabildienė, and Rožė Murauskienė 51 . Works

from the exposition were also purchased by larger

institutions and private individuals 52 . Thus, in summing

up all the circumstances, we can say that the results

of the First Exhibition by the members of the Lithuania’s

Women Artists Society were really good.

After the exposition closed, the women artists met

in the apartment of Elena Janulaitienė in the middle

of February. Their general meeting discussed the

results of the exhibition that had just ended, and also

began to plan an overview of Katiliūtė’s creative

work 53 . The members of the board of the society –

Šleivytė, Janulaitienė, Petkevičienė, Gudaitienė and

Didžiokienė – took care of her exposition and catalogue

preparation works. Šleivytė corresponded with the

relatives of the deceased and asked them to send

Katiliūtė’s works to Kaunas 54 . Various institutions and

individuals also lent them her artworks. The issues

of premises for the future exposition were coordinated

with the Board of the Lithuanian Artists’ Union. Having

agreed that the Society of Women Artists would

prepare a catalogue of Katiliūtė’s works at their own

expense, they decided to hold the exhibition at the

main office of the Union from April 28 to May 18, 1940 55 .

In Memory Of Marcė Katiliūtė

Marcė Katiliūtė was born on April 24, 1912 in

Ivoškiai village, near Joniškis (Northern Lithuania).

She entered Kaunas Art school in 1929, and graduated

from the Graphic Art studio of the Special office in

1935. The Art school board of education recommended

her to the Ministry of Education for receiving a

scholarship to study outside Lithuania. But that time,

she did not go, even though she was very keen. In

the autumn of 1936, she got employed as a drawing

teacher in Palanga, where she soon began to feel

oppressed by the provinciality of the town, the lack

of cultural events and the grim household. The artist

voluntarily quit her service and returned to Kaunas.

From the middle of January of 1937, she worked as a

conservator at the Vytautas Magnus Culture Museum.

But again, not for long. On April 1, she resigned from

her job, and on April 5, committed suicide 56 . 19

As literary scientist Viktorija Daujotytė has noted,

Marcė, who, being just 25 years old, departed this life

at her own wish, had an influence on the thinking of

the artists of that time with her dramatic worldview 57 .

The desperate move of the woman artist, along with

the analysis of her life and oeuvre in autotext and

her contemporaries’ comments, testify to the fate/

legend of an unappreciated talent. In her journal

published in parts after the author’s death, Katiliūtė

regretted that the state and society did not support

artists and their creative work. ‘It is not for nothing

that our government expresses ideas of that first, we

268 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

19

Marcė Katiliūtė (ketvirta iš dešinės) su grupe menininkų.

Įrašas kitoje pusėje: Menininkai grožėjasi Kauno reginiu.


Marcė Katiliūtė (fourth from right) with a group of artists.

The writing on the reverse says:

The artists admiring the view of Kaunas.

1934. Photo by Vera Šleivytė

20

Marcės Katiliūtės parodos atidarymas.


Opening of the exhibition by Marcė Katiliūtė.

1940, Kaunas. Photo by Karl Baul

21

Veronika Šleivytė Marcės Katiliūtės parodos

atidaryme. 1940, Kaunas. Karlo Baulo nuotr.

Veronika Šleivytė at the opening of Marcė

Katiliūtė’s oeuvre exhibition. 1940, Kaunas.

Photo by Karl Baul


pirmasis Katiliūtės kūrybos palikimo paviešinimas,

o siekiant parodyti netekties mastą, rodyta beveik

viskas, ką organizatorėms pavyko gauti, atmesti

tik „keli nevertingi darbeliai“ 62 . Eksponatus parodai

skolino velionės artimieji, studijų laikų darbus – meno

mokykla, kitus – Šiaulių „Aušros“ muziejus, „Spaudos

fondas“ ir privatūs asmenys. 20 21

Šitokiam darbų kiekiui deramai išeksponuoti

nepakako erdvės, o griežtos atrankos vėlgi nebuvo

daryta. Šleivytė, rašiusi Katiliūtės parodos katalogo

įžangą, apgailestavo, kad ir taip ne visi darbai tilpę,

norėta jų parodyti dar daugiau 63 . Ekspozicijos

apžvalgininkai nepiktai pabrėžė šį trūkumą. „Patalpa

nedidukė, dėl to visos sienos paveikslais nukabinėtos.

O jei būtų buvusi padaryta atranka, įspūdis būtų

buvęs daug gražesnis. [...] Bet turint galvoje tai, kad

norėta parodyti visas dailininkės palikimas, ši menkutė

pastaba sušvelnėja“, – rašė Kuzminskis 64 . 22 ↓ 23 ↓

Rašyti parodos recenzijas ir dalintis prisiminimais

apie Katiliūtę dienraščiuose ir kultūrinėje periodikoje

suskubo būrys dailininkų, grafikai Paulius Augius-Augustinavičius,

Mečislovas Bulaka, Jonas Kuzminskis,

Telesforas Valius, Irena Trečiokaitė, Veronika

Šleivytė 65 . Pastaroji pristatė velionės kūrybą ir radijo

laidoje 66 . Lietuvos žiniose ir žurnale Moteris ir pasaulis

Šleivytė dalinosi atsiminimais apie savo kraštietę

ir draugę, citavo Katiliūtės dienoraštį, pasirinkdama

moterų emancipacijos lozungams prilygstančias

eilutes: „(...) jauna būdama patyriau didelę panieką,

reiškiamą iš vyrų pusės moterims, kad jos nieko negali

sukurti, sutvertos tik flirtui. [...] Noriu, kad Lietuvos

moteris galėtų jaustis garbės verta. [...] Aš noriu dirbti

ne kelių moterų, bet dvasiniam visos lietuvių tautos

labui.“ 67 . Dienoraščio citatomis priekaištauta valstybei

dėl sudėtingos dailininkų materialinės padėties ir

dėmesio stokos jų kūrybai.

Nors spaudoje apgailestauta, kad ekspozicija

nesulaukė pakankamo visuomenės dėmesio, vis dėlto

dailininkių draugijos iniciatyvos paviešinti Katiliūtės

kūrybinį palikimą įvertintos kuo palankiausiai, kaip ir

ketinimai parengti monografiją 68 . Paroda vyko iki

gegužės 18 dienos. Svarbu paminėti ir tai, kad Vytauto

Didžiojo kultūros muziejus iš ekspozicijos įsigijo 11

kūrinių, tarp kurių daugiausiai būta grafikos. Pasak

dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės, „[t]aip Katiliūtės

linoraižiniai „Motina“, „Žadina“, „Bulves lupa“, „Autoportretas“,

mylimos sesers Stasės atvaizdai ir kt.

darbai buvo priskirti nacionalinės dailės klasikai. Jos

savastimi lieka iki šiol.“ 69

should have some food, and only after that, admire

things. It is especially [...] painful for me to hear that we

are useless for life [...], artists are not supported, even

the public does not visit their exhibitions, and most of

them bring loss,’ the deceased wrote 58 .

On the one hand, the press escalated the fact

of Katiliūtė’s suicide, reproaching the state for not

patronizing the talented creators that it had. Attempts

were made to assure the public that talented artists

must be supported, otherwise their work would never

reach its full potential. Katiliūtė’s friend Veronika

Šleivytė wrote that such tragedies of the creators

reveal the reality of the time: ‘Lithuanian artist is not

always understood and sympathized by the public,

[...] his creative conditions and even living are often

very poor’ 59 .

On the other hand, Katiliūtė’s example became a

symbolic figure for the downplaying of women’s creative

work. Her contemporaries would repeat emphatically

that the dream of the young graphic artist and painter

to go abroad to study art did not come true, precisely

because she was a woman. The following line from

the journal of the departed – ‘for a woman to be

appreciated as much as a man, she must work and

carry out much more,’ was quoted in texts by members

of the artists community in reflecting on issues of

valuing women’s creativity. It was no coincidence that

Katiliūtė’s artistic heritage began to be patronized

by Lithuanian women artists, who never doubted her

creative talent and realized that Katiliūtė’s legend

worked well as an ideological symbol that they would

use to draw public attention to their own creative work

and difficulties in competition with men.

Immediately after Katiliūtė’s death, her colleague

graphic artist Jonas Kuzminskis expressed an idea in the

press that an overview of the artist’s oeuvre should be

provided. ‘And I just want one thing – to keep it all from

perishing. Wouldn’t it be worthwhile to pile up all the

carvings and sketches by the deceased (which is quite

easy to do) and show the public all her legacy, for which

she paid the cost of her life? Isn’t this where the

Lithuanian Artists’ Union, of which it was a member,

should bring an initiative?’, Kuzminskis wrote 60 . Shortly

after Katiliūtė’s death, the Naujoji Vaidilutė wrote that

the sisters of the deceased began to organize her exhibition

61 . However, it was the women artists that carried

out this task, who, as early in as in the context of women

artists’ first exhibition, set out the goal of spreading

Katiliūtė’s creative work and perpetuating her memory.

Nerealizuoti dailininkių planai

Pasibaigus Katiliūtės parodai, 1940 m. birželio 8 d.

draugijos narių bei valdybos susirinkimuose daugiausiai

dėmesio buvo skirta Katiliūtės kapo tvarkymo ir

jos monografijos rengimo darbų aptarimui 70 . Viltasi,

kad knygos leidybą parems „Spaudos fondas“. Deja,

Exposition of Marcė Katiliūtė’s Creative

Heritage (1940)

On April 28, 1940, a retrospective exhibition of

Marcė Katiliūtė’s oeuvre opened at the premises of the

Lithuanian Artists’ Union (Maironio St. 20). It marked the

third anniversary of the talented woman artist’s death.

270 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

paroda neatnešė finansinės sėkmės dailininkių draugijai

71 . Pinigų trūko net organizacinėms išlaidoms

padengti. Nepaisant materialinių nepriteklių, draugijos

valdyba nutarė savo lėšomis išleisti Katiliūtės monografiją,

ir ši užduotis patikėta Veronikai Šleivytei.

Antkapio sutvarkymo ir leidinio rengimo darbams jai

buvo skirta 1000 litų 72 .

Vis dėlto birželio 8-ąją Lietuvos moterų dailininkių

draugijos narės posėdžiavo paskutinį kartą. Nors

tądien menininkės tarėsi vėl susitikti 1940-ųjų rudenį

ir po vasaros darbuotis toliau, lygiai po savaitės sovietų

kariniai daliniai kirto Lietuvos sieną, prasidėjo

penkis dešimtmečius trukusi okupacija. Liepos 1-ąją

buvo paleistas Lietuvos Respublikos Seimas, uždraustos

visuomeninės, politinės, kultūrinės ir religinės

draugijos bei organizacijos (išskyrus komunistų partiją

ir komjaunimą). Kaip ir visos tuo metu veikusios

meninės organizacijos, dailininkių draugija buvo

likviduota. Moterys dar mėgino prisijungti prie naujai

suformuotos dailininkų organizacijos – Lietuvos

dailininkų profesinės sąjungos, kuri įsteigta uždarius

Lietuvos dailininkų sąjungą. Dailininkių draugijos

veiklos dokumentacijoje išliko 1940 m. rugpjūčio

22-osios įrašas, kad tuometinis Vidaus reikalų

ministras Mečislovas Gedvilas nesutinka visų buvusių

menininkių organizacijos narių priimti į dailininkų

profesinę sąjungą. Taigi Lietuvos moterų dailininkių

draugijos egzistavimas, o kartu ir kolektyvinis dailininkių

darbas nutrūko 73 . Nutraukus dailininkių draugijos

veiklą Marcės Katiliūtės monografijos leidybos planai

liko nerealizuoti 74 . Antkapinio paminklo pastatymo

darbai taip pat užsitęsė 75 .

Kitoms ir sau

1961 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinys

pasipildė dar 63 Katiliūtės kūriniais, įsigytais iš Veronikos

Šleivytės 76 . Tikėtina, kad bent dalį iš jų Šleivytė

išsaugojo po to, kai dailininkių draugija jai patikėjo

rūpintis bičiulės monografijos parengimu. Tokią

prielaidą patvirtintina ir Marcės sesers Stasės laiškai

Veronikai, kuriuose teiraujamasi dėl kūrinių likimo ir

jos kapo sutvarkymo 77 .

Be to, Šleivytė buvo įsigijusi ir daugiau savo

amžininkių kūrybos. Fotografijose matyti, kad 4-ojo

dešimtmečio pabaigoje jos buto Žemaičių gatvėje

interjerą puošė dvi Elenos Každailevičiūtės medžio

skulptūros. Viena iš jų – „Negrė“ buvo eksponuota

dailininkių draugijos parodoje 1940-aisiais. Šiandien šių

skulptūrų likimas nežinomas, mažai informacijos

išlikę ir apie jų autorę, dvarininkų kilmės skulptorę

Každailevičiūtę. Šleivytės dėka buvo išsaugota ir

dalis Kauno gete kalėjusios latvių dailininkės Estheros

Lurjė (1913–1998) kūrinių 78 . 1988 m., kai Kaune buvo

atidaroma pirmoji po karo žydų dailės paroda Lietuvoje,

Veronika pluoštą piešinių perdavė Nacionalinio

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui Osvaldui

Through the efforts of the board members of the

Lithuanian Society of Women Artists, the diverse

creative heritage of the departed was presented to the

public. The total number of exhibits looked impressive:

446 artworks. True, her student works and work materials

dominated. The exhibition displayed graphic sheets

in various techniques (linogravures, lithographs, etchings),

along with compositions made in tempera, watercolor,

and carbon, 29 paintings, as well as drawings and

sketches, whose number – 354 pieces – was the largest

among exhibits. It was the first publicization of Katiliūtė’s

creative legacy, and in order to show the extent of the

loss, the organizers displayed almost everything that they

had managed to get, with only ‘a few worthless pieces’

rejected 62 . Exhibits were lent to the exposition by

relatives of the deceased, artworks from the period

of studies were provided by Art school, and others

by Aušros museum in Šiauliai, ‘Spaudos fondas’ press

foundation and private individuals. 20 ↑ 21 ↑

There was not enough space to properly exhibit this

amount of artworks, and rigorous selection was again

not made. Šleivytė, who wrote the introduction to the

catalogue of Katiliūtė’s exhibition, regretted that not all

the works found room, even though the intention was to

show even more of them 63 . Exhibition observers highlighted

this shortcoming, albeit in a mild tone. ‘The room

is smallish, so all the walls are covered with pictures.

And if the selection had been made, the impression

would have been much nicer. [...] But given the fact that

the intention was to show all of the artist’s legacy, this

casual remark tones down,’ Kuzminskis wrote 64 . 22 23

A group of artists hurried to write reviews of the

exhibition and share memories of Katiliūtė in daily newspapers

and cultural periodicals. Those were graphic

artists Paulius Augius-Augustinavičius, Mečislovas Bulaka,

Jonas Kuzminskis, Telesforas Valius, Irena Trečiokaitė,

and Veronika Šleivytė 65 . The latter also presented

the work of the deceased on a radio show 66 . In Lietuvos

Žinios newspaper and magazine Moteris Ir Pasaulis,

Šleivytė shared memories of her countrywoman and

friend, and quoted Katiliūtė’s journal, choosing lines

that paralleled the slogans of women’s emancipation:

‘when I was young, I experienced great contempt that

men expressed towards women by saying that those

could create nothing, as they were only born to flirt. [...]

I want a Lithuanian woman to feel worthy of honor. [...]

I want to work not for the sake of a few women, but for

the spiritual good of the entire Lithuanian nation’ 67 . The

quotes from her journal reproached the state for the

difficult material situation of the artists and the lack of

attention to their creative work.

Although the press regretted that the exposition

did not receive sufficient public attention, nevertheless,

the initiatives of the Women Artists Union to publicize

Katiliūtė’s creative heritage were welcomed, and so were

the intentions to produce a monograph 68 . The exhibition

ran until May 18. It is also worth mentioning that

the Vytautas Magnus Museum of Culture acquired


22 23

Marcės Katiliūtės parodos

Lietuvos dailininkų sąjungos

būstinėje fragmentai.

1940, Kaunas

Fragments of Marcė Katiliūtė’s

exhibition at the main office of

the Lithuanian Artists’ Union.

1940, Kaunas

272 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

24

Veronika Šleivytė su drauge savo bute Žemaičių

gatvėje. Už jų – Elenos Každailevičiūtės skulptūra.

1939, Kaunas

Veronika Šleivytė with her friend in her apartment

on Žemaičių street. Behind them,

there is the sculpture by Elena Každailevičiūtė.

1939, Kaunas

25

Elenos Každailevičiūtės skulptūra Lietuvos moterų dailininkių draugijos parodoje.


Elena Každailevičiūtė (1899–?) 1926–1932 m. studijavo Paryžiuje, kur patyrė stiprią

savo mokytojo Viatcheslavo Garinè įtaką. Každailevičiūtės darbai 1928–1930 m. buvo

eksponuoti Paryžiaus parodose ir palankiai įvertinti prancūzų spaudoje. Figūrines

kompozicijas ji kūrė iš medžio, rečiau iš gipso, kūryboje dominavo moters tema. 1932 m.

Lietuvos moterų taryba surengė Každailevičiūtės ir tapytojos Halinos Naruševičiūtės-

Žmuidzinienės kūrinių parodą Kaune, Lietuvių–prancūzų draugijos salėje, kurioje

eksponuotos devynios skulptūros ir dvidešimt akvarelių. Každailevičiūtė nebuvo aktyvi

Kauno meninio gyvenimo dalyvė, po studijų grįžusi į Lietuvą ji apsigyveno Adolfinavos

dvare (Raseinių r.), o po Antrojo pasaulinio karo išvyko gyventi į Lenkijai atitekusį Vroclavą.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomos dvi jos skulptūros, sukurtos

4-ajame dešimtmetyje – „Moteris (Aistra)“ ir „Mergina su veršiu“.

Sculpture by Elena Každailevičiūtė at the exhibition of Lithuania’s Women Artists

Association. 1940, Kaunas. Photo by Karl Baul

Elena Každailevičiūtė (1899–?) studied in Paris from 1926 to 1932 , where she was

heavily influenced by her teacher Viatcheslav Garinè. From 1928 to 1930, artworks by

Každailevičiūtė were displayed in Paris exhibitions and appreciated in the French press.

She created figurative compositions from wood, less often from plaster, and her theme

was dominantly the woman. In 1932, the Lithuanian Women’s Council organized an

exhibition of works by Každailevičiūtė and painter Halina Naruševičiūtė-Žmuidzinienė

in the hall of the Lithuanian-French Society in Kaunas, which exposed nine sculptures

and twenty watercolors. Každailevičiūtė was not an active participant in Kaunas artistic

life: after she returned to Lithuania, she settled in Adolfinava Manor (Raseiniai district),

and after World War II, she went to live in Wrocław, which went to Poland. The Mikalojus

Konstantinas Čiurlionis National Art Museum holds two of her sculptures that were

created in the 1930s – “Woman (Passion)” and “Girl with a Calf”.


Daugeliui, o šis pasirūpino, kad kūriniai būtų grąžinti

jų autorei, gyvenančiai Izraelyje 79 . Pasak Šleivytės,

vėliau abi dailininkės bendravo laiškais 80 . Taigi

Veronika Šleivytė buvo ne tik aktyvi moterų kūrybos

rėmėja, bet ir rūpinosi dailininkių meninio palikimo

išsaugojimu. 24 25

Iš dailininkių draugijos dokumentacijos matyti,

kad Šleivytė, pasinaudojusi savo, kaip pirmininkės,

privilegijomis, 1939 m. išvyko mėnesio trukmės vizito

į Europą. Per organizaciją, kuriai pati ir vadovavo,

ji susitvarkė dokumentus ir 1939 m. vasarį kartu su

Amerikos lietuvėmis, vienuolėmis pranciškonėmis

Felicija ir Virginija, aplankė Lenkijos, Šveicarijos,

Vokietijos, tuometinės Čekoslovakijos ir Italijos miestus

81 . Kelionė su vienuolėmis, su kuriomis dailininkė

keletą metų artimai bičiuliavosi, įamžinta fotografijose,

o smulkesnes detales galime sužinoti iš namiškiams

rašytų atvirlaiškių ir dienraštyje XX amžius publikuotų

Veronikos tekstų 82 . Sugrįžusi į Kauną, 1939 m. birželį

Meno mokyklos salėje ji skaitė paskaitą „Meno

šventovėse Lenkijoj, Italijoj, Šveicarijoj ir Vokietijoj“,

kurioje pristatė kelionės įspūdžius 83 . 26 ↓ 27 ↓ 28 ↓

Reziumė

Nors Veronika Šleivytė tarpukario Lietuvos dailės

gyvenime profesinių aukštumų nepasiekė, iš kolegų

išsiskyrė kaip puiki viešųjų ryšių specialistė, besirūpinanti

dailininkių profesinio statuso sutvirtinimu ir

jų kūrybos sklaida. Jos artimi ryšiai su elito atstovais

ir dvasininkijos luomu (tą liudija jos fotografijos ir

epistolinis palikimas) bei nenuilstantis veiklumas palengvino

vadybinių Lietuvos moterų dailininkių

draugijos reikalų tvarkymą.

Norėčiau priminti, kad XX a. 4-ojo dešimtmečio

pabaigoje įkurta Lietuvos dailininkių draugija, kuriai

vadovavo Šleivytė, buvo profsąjunga, turinti ir

kūrybinėms organizacijoms, ir moterų emancipacijos

judėjimui artimų savybių. Per organizuotą veiklą

dailininkės siekė paskatinti ir įrodyti savo kūrybinį

savarankiškumą. Nepamiršdama profesinių poreikių

patenkinimo, per organizacinę veiklą Šleivytė siekė

matomumo ir įsitvirtinimo visuomenėje. Mainais už

altruizmą, besirūpinant dailininkių reikalais, ji įgijo vadybos

įgūdžių, žinomumo ir kitų privilegijų.

Daugiau nei dešimtmetį tyrėjų ir žurnalistų dėmesį

traukiantis Šleivytės fotoarchyvas man rašant šį

straipsnį pasirodė itin dosnus. Gausi moterų parodų,

surengtų Kaune 1937–1940 m., dokumentacija suteikė

galimybę ne tik tekstu, bet ir vaizdais pristatyti XX a.

4-ojo dešimtmečio Lietuvos parodinio gyvenimo

moteriškąjį segmentą. Ir kartu papasakoti apie vieną iš

Veronikos Šleivytės asmenybės pusių, tiksliau – apie

tarpukario Lietuvos moterų dailės gyvenimo organizatorę

ir jų kūrybos rėmėją. 29 ↓

11 works from the exposition, most of which were

those of graphic art. According to art historian Giedrė

Jankevičiūtė, ‘in this way, Katiliūtė’s linocuts ‘Mother’,

‘Wakening up’, ‘Peeling Potatoes’, and ‘Self-Portrait’,

along with pictures of her beloved sister Stasė and

other works, were categorized as classics of national

art. They remain their treasure to this day.’ 69

Unimplemeted Plans Of The Women Artists

As the exhibition of Katiliūtė’s works ended,

on June 8, 1940, a meeting of the members of the

society and the board devoted their full attention to

the discussion of maintaining Katiliūtė’s grave and

preparing her monograph 70 . The women artists hoped

that ‘Spaudos fondas’ press foundation would support

the publishing of the book. Unfortunately, the exhibition

did not bring financial success to the Women

Artists Society 71 . They even lacked money to cover the

organizational costs. Despite the material scarcity, the

board of the society decided to publish the monograph

on Katiliūtė at their own expense, and entrusted

this task to Veronika Šleivytė. The board gave her 1000

litas for tending the grave and publishing works 72 .

However, on June 8, the members of the Lithuania’s

Women Artists Association held their meeting

for the last time. Although on that day the artists agreed

to meet again in the autumn of 1940 and continue to

work after the summer, but just a week later, Soviet

troops crossed the Lithuanian border, which began

five decades of occupation. On July 1, the Soviets

dissolved the Seimas of the Republic of Lithuania and

prohibited any social, political, cultural and religious

societies and organizations (except the Communist

Party and the Komsomol). Like all artistic organizations

operating at the time, the Women Artists Society was

wound up. The women still tried to join the newly

formed artists’ organization – the Lithuanian Artists’

Professional Union, which established after the closure

of the Lithuanian Artists’ Union. The documentation of

the Women Artists Society has preserved the record

from August 22, 1940, saying that Mečislovas Gedvilas,

the then Minister of the Interior Affairs, refused to

accept all former members of the Women Artists

Society into the Artists’ Union. Thus, the existence of

the Lithuania’s Women Artists Society, along with the

collective work of the women artists, ceased 73 . After

the termination of the Women Artists Society, their

plans for publishing the monograph on Marcė Katiliūtė

remained unimplemented 74 . The construction of her

grave monument was also protracted 75 .

For Other Women And Herself

In 1961, the Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Art

Museum supplemented their collection with 63 works

274 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

26

Veronika Šleivytė Šv. Morkaus aikštėje.

Venecija, 1939. Nežinomas fotografas

Veronika Šleivytė at St. Mark’s Square.

Venice, 1939. Photographer unknown

by Katiliūtė, which they purchased from Veronika

Šleivytė 76 . It is likely that Šleivytė preserved at least

some of them after the Women Artists Society

entrusted her with the task of preparing a monograph

on her close friend. This assumption has also been

proven by the letters that Marcė’s sister Stasė wrote

to Veronika, where she asked about the fate of the

artworks and the tending of Marcė’s grave 77 .

In addition, Šleivytė had acquired more of her

women contemporaries’ artworks. Photographs show

that the interior of her apartment on Žemaičių street in

the late 1930s was decorated with two wood sculptures

by Elena Každailevičiūtė. One of them – ‘Negro

Woman’ – was displayed at the exhibition by the

Women Artists Society in 1940. Today, the fate of these

sculptures is unknown, and little information remains

about their author, Každailevičiūtė, the sculptor of

landlords’ origin. Thanks to Šleivytė, a part of the

works by Esthera Lurjė (1913–1998), the Latvian woman

artist who was imprisoned in the Kaunas ghetto,

was preserved as well. 78 In 1988, when the first post-war

Jewish art exhibition in Lithuania opened in Kaunas,

Veronica handed over a bunch of drawings to Osvaldas

Daugelis, head of the Čiurlionis National Art Museum,

who then took care of returning the works to their

author, who was living in Israel 79 . In the words of Šleivytė,

the two artists later communicated by letters 80 . So

Veronika Šleivytė was not only an active supporter

of women’s art, but also took care of preserving the

women artists’ artistic heritage. 24 ↑ 25 ↑

27

Veronika Šleivytė su viena iš kelionės kompanionių

prie atletų skulptūrų Romos Marmio stadione.


Veronika Šleivytė with one of the traveling companions

next to to the sculptures of athletes at Marmi Stadium

in Rome. 1939. Photo by Vera Šleivytė

28

Veronika Šleivytė su JAV lietuvių pranciškonėmis šalia

Konstantino arkos Romoje. 1939. Veros Šleivytės nuotr.

Veronika Šleivytė with the Lithuanian Franciscans of

the Lithuanian diaspora in the United States next to

the Arch of Constantine in Rome, 1939.

Photo by Vera Šleivytė


The documentation of the Women Artists Society

shows that Šleivytė, who exercised her privileges as

chairwoman, went on a month-long visit to Europe in

1939. Through the organization that she headed, she

arranged for the documents and in February of 1939,

together with Lithuanian Americans, Franciscan nuns

Felicija and Virginija, visited cities in Poland, Switzerland,

Germany, then Czechoslovakia and Italy 81 . The

journey with the nuns, whose close friend the artist was

for several years, has been recorded in photographs,

and we can find its smaller details in the postcards

that she sent to her family, as well as in the texts by

Veronika that the XX amžius daily published 82 . After

returning to Kaunas, in June of 1939, she gave a lecture

at ‘Art Shrines in Poland, Italy, Switzerland and Germany’

to present her travel impressions 83 . 26 27 28

Summary

29

Veronika Šleivytė Nidoje.


Veronika Šleivytė in Nida.

1935. Photo by Vera Šleivytė

Although Veronika Šleivytė did not reach the

pinnacles of professional achievement in interwar

Lithuanian art, she stood out amongst her colleagues

as a great specialist on public relations, who was

concerned with the strengthening of women artists’

professional status and the expansion of their creative

work. Her close contacts with the elite and the clergy,

as evidenced by her photographic and epistolary

legacy, along with Veronika’s tireless activeness,

facilitated the administration of the managment affairs

of the Lithuania’s Women Artists Society.

In conclusion, I would like to remind readers that

the Lithuania’s Women Artists Society, founded in the

late 1930s and headed by Šleivytė, was a trade union

with characteristics that were similar to those of both

creative organizations and the women’s emancipation

movement. Through organized activities, women

artists sought to encourage and prove their creative

autonomy. Being mindful of the satisfaction of their

professional needs, Šleivytė sought their visibility and

establishment in society through her organizational

activities. In exchange for her altruism in taking care

for women artist’s affairs, she gained management

skills, prominency, and other privileges.

Šleivytė’s photography archive, which attracted

the attention of researchers and journalists for over a

decade, seemed extremely generous to me at the time

of writing this article. The abundant documentation

of women’s exhibitions that were held in Kaunas from

1937 to 1940 provided me with an opportunity to use

both their texts and images in presenting the female

segment of Lithuania’s exhibition life in the 1930s. And,

at the same time, to tell readers about one side of

Veronika Šleivytė’s personality: more precisely, about

her as the organizer of women’s art life in inter-war

Lithuania and the supporter of their creative work.

276 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

LT

1 Agnė Narušytė, Veronikos Šleivytės fotografijos bruožai, Iš Panevėžio

praeities: fotografijos kontekstas ir paveldas, sudarytoja

Zita Pikelytė, Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2006,

p. 148–162; Idem, Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose, Veronikos

Šleivytės gyvenimo bruožai, sudarytoja ir redaktorė Aušra

Jonušytė, Kupiškis: Kupiškio etnografijos muziejus, 2007, p. 9–16.

2 Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, Šleivytė Veronika, Lietuvos

dailininkų žodynas, 1918–1944, T. 3, sudarytoja Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė,

Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013,

p. 384–386; Agnė Narušytė, Veronikos Šleivytės fotografijos bruožai,

op. cit., p. 151.

3 Dailininkės V. Šleivytės dailės darbų paroda, X.30-XI.30, 1949 :

[katalogas], Lietuvos TSR tarybinių dailininkų sąjunga, įžangos

straipsnis R. Vadžio, Kaunas, 1949, p. 3; Veronika Šleivytė: dailės

darbų paroda: 55 metų amžiaus ir 25 metų kūrybinio darbo sukakčiai

pažymėti katalogas, LTSR Kultūros ministerija, LTSR Dailininkų

sąjunga, Kauno valst. M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejus, įžangos

straipsnis M. Bukonienės, Kaunas, 1961, p. 12; Veronikos Šleivytės

dailės darbų parodos, skirtos jos 60 m. amžiaus ir 30 m. kūrybinio

darbo sukakčiai paminėti, katalogas, Šiauliai, LTSR Kultūros

ministerija, Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejus, įžangos

straipsnis Povilo Valaikos, Šiauliai, 1968, p. 6; Jubiliejinis Veronikos

Šleivytės parodos katalogas, Lietuvos TSR kultūros ministerija,

Lietuvos TSR dailininkų sąjunga, Lietuvos TSR dailės muziejus,

įžangos straipsnis A. Lauciaus, Vilnius, Kaunas, 1971, be psl.

4 Jolanta Vizbutaitė, Moteris vyriškais drabužiais, Moteris, 2014,

Nr. 750, p. 132–137; Irma Laužikaitė, Fotografė vyrišku kostiumu,

Žmonės. Legendos, Nr. 2 (25), 2016, p. 80–94.

5 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1–4.

6 Paskutiniame draugijos narių susirinkime minėta, kad organizacijai

priklausė 48 narės (be valdybos narių). LLMA f. 33, ap. 3, b. 1,

l. 23 a.p.

7 Laima Laučkaitė, Dailės moterys XX amžiaus pradžios Vilniuje,

Vilniaus kultūrinis gyvenimas: Moterų indėlis 1900–1945, Vilnius:

Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 65.

8 Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje, Vilnius:

Baltos lankos, 2002, p. 62–71.

9 Laima Laučkaitė, Heroldas, išėjęs švintant ant kalnelio, Dailė,

2007, Nr. 1, p. 104–107.

10 Indrė Karčiauskaitė, Kitiems ir sau: moterų draugijų veikla Kaune,

Kauno istorijos metraštis, T. 6, Kaunas: VDU leidykla, 2005,

p. 144–145.

11 LMA RS f. 181, b. 89, l. 67; Katalogas, [E. Každailevičiūtės, H. Naruševičiūtės-Žmuidzinienės

kūrinių sąrašas], Kaunas, 1932; Justinas

Vienožinskis, Dviejų meno paroda, Lietuvos aidas, 1932-03-11,

p. 4–5; Vytautas Bičiūnas, Dviejų moterų paroda, Židinys, 1932,

T. 15, Nr. 3, p. 270; Jaunųjų menininkų kūrybos paroda, 7 meno

dienos, 1930, Nr. 54, p. 11–12.

12 B. Tursienė, Lietuvos moterų spaudos ir literatūros paroda, Moteris

ir pasaulis, Nr. 10, p. 8.

13 D. N., Dailininkės Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės paveikslų

paroda lietuvių moterų klube, Moteris ir pasaulis, 1939, Nr. 3, p. 17;

Dailininkų Kazanavičių tapybos darbų paroda, XX amžius,

1939-02-15, p. 12.

14 Moterų talkos komitetas buvo 1922 m. įkurto Lietuvių katalikių

moterų vyriausiojo sekretoriato, kuris nuo 1935 m. pervadintas į

Katalikių organizacijų sąjungą, inteligenčių sekcija. Moterų talka

turėjo suburti lietuves katalikes inteligentes „religinio, dorovinio,

tautinio ir kultūrinio susipratimo visuomenėje kėlimui“. Žr. Kas toji

Moterų Talka?, Moteris, 1936, Nr. 12, p. 193; L. K., Moterų Dr-jos

pir-kės M. Galdikienės kalba, pasakyta atidarant KOS suvažiavimą,

Moteris, 1939, Nr. 11, p. 164; Indrė Karčiauskaitė, Katalikiškoji

moterų judėjimo srovė Lietuvoje (1907–1940), Daktaro disertacija,

Humanitariniai mokslai, istorija, Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas,

2007, p. 103.

15 Didžiulė visų menininkių darbų paroda, Naujoji Vaidilutė, 1937,

Nr. 9, p. 440.

16 El. Norvilienė, Parodos organizavimas ir pasisekimas, Naujoji

Vaidilutė, 1937, Nr. 11, p. 542.

17 Moterų dailininkių kūrinių pirmoji paroda atidaryta, Lietuvos

aidas, 1937-10-12, p. 2.

18 A. Galaunienės moterų meno parodos atidarymo žodis, Naujoji

Vaidilutė, 1937, Nr. 11, p. 540–542.

19 K. O. S. Moterų Talkos komiteto, globojant Sofijai Smetonienei,

rengiamos Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių meno parodos

katalogas, Kaunas, 1937.

20 Moterų dailininkių kūrinių pirmoji paroda atidaryta, op. cit., p. 2.

21 Gausiai lankoma paroda, XX amžius, 1937-10-13, p. 8.

22 A. Braziulis, Dvi meno parodos, Trimitas, 1937-10-14, Nr. 41, p. 978.

23 Dail. Kalpoko ir Kazoko parodą aplankė apie 1000 žmonių, Lietuvos

aidas, 1937-10-25, p. 8.

24 El. Norvilienė, op. cit., p. 543.

25 Jolita Mulevičiūtė, Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos

Respublikoje 1918–1940, Kultūros ir meno institutas, Kaunas, 2001,

p. 30.

26 Moterų menininkių pobūvis, Lietuvos aidas, 1937-10-27, p. 3.

27 Į muziejaus rinkinį pateko: Agotos Kizevičiūtės grafikos darbas

„Žvejai“, Černės Percikovičiūtės portretas „Draugė Judita“,

Veronikos Tarvydaitės medžio raižinys „Motina“, Domicelės Tarabildienės

skulptūra „Kūrybos madona“.

28 Izabelė Blauzdžiūnaitė, Mūsų dailininkės (Moterų dailininkių

parodai pasibaigus), Ateitis, 1937, Nr. 12, p. 443; Moterų pasireiškimai,

Naujoji Vaidilutė, 1937, Nr. 12, p. 630; Moterų meno parodą

aplankę per 2000 žmonių, Lietuvos aidas, 1937-10-20, p. 3;

Lietuvos dailininkių meno paroda uždaroma pirmadienį, Lietuvos

aidas, 1937-10-24, p. 5; Valstybės prezidentas aplankė moterų

dailininkių parodą, Lietuvos aidas, 1937-10-26, p. 8; Pirmąją moterų

dailininkių parodą aplankė 3500 žmonių, Vakarai, 1937-10-30,

Nr. 252, p. 6; Pirmąją Lietuvos moterų dailininkių meno parodą...,

XX amžius, 1937-10-25, p. 12.

29 Dr. H. Eliass-Kairiūkštytė, Pirmoji Lietuvos dailininkių darbų paroda,

Lietuvos aidas, 1937-10-14, p. 8.

30 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 1.

31 Ibid.

32 Ibid., l. 1 a.p.

33 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 2.

34 Ibid.

35 LLMA, f. 33, ap. 2, b. 34, l. 101.

36 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 4; f. 33, ap. 1, b. 7.

37 Prašymai priimti į Lietuvos dailininkų sąjungą turėjo būti motyvuojami

profesiniais pasiekimais – parodos, žymūs darbai, kiti

meniniai įvertinimai.

38 Giedrė Jankevičiūtė, Kaip suskaičiuoti istoriją: Lietuvos dailininkų

sąjungos pirmasis dešimtmetis, Dailė, 2005, Nr. 2 (46), p. 7–9.

39 Steigiamos draugijos įstatus pasirašė 14 dailininkių, juos patvirtino

Kauno notaras Aleksandras Žilinskas. 1938 m. balandžio 2 d. nauja

organizacija buvo įtraukta į Vidaus reikalų ministerijos draugijų

registrą (nr. 8413). Naujai įsteigtos draugijos valdybos sudėtis:

pirmininkė – Šleivytė, vicepirmininkė – Janulaitienė, iždininkė –

Didžiokienė, turto globėja – Birutė Gudaitienė, sekretorė – Petkevičienė.

LLMA, f. 33, ap. 3, b. 3, l. 11.

40 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 6.

41 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 3, l. 1.

42 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 6.

43 Plačiau: Ieva Burbaitė, Lietuvos moterų dailininkių draugijos

(1938–1940) veikla ir jos kontekstai, daktaro disertacija, humanitariniai

mokslai, menotyra, Vilnius, 2016, p. 80–99.

44 Stasys Būdavas, Lietuvos moterų dailininkių paroda, Moteris ir

pasaulis, 1940, Nr. 1, p. 10.

45 Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių paroda, XX amžius, 1940-01-

09, p. 12.

46 Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių draugijos dailės parodos

katalogas, Kaunas, Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, 1940.

47 Vytautas Bičiūnas, Lietuvos meno parodos, Pasaulio lietuvis,

1940, Nr. 2, p. 50.

48 P. Šiugžda, Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių d-jos dailės paroda,

Lietuvos aidas, 1940-01-26, p. 4, 1940-01-27, p. 5.

49 Lietuvos moterų dailininkių..., Lietuvos aidas, 1940-02-02, p. 4.

50 Vakarinės naujienos, Vakarinės naujienos, 1940-01-09, p. 4;

Šiandien visose mokyklose mokslas eina normaliai, Vakarinės

naujienos, 1940-01-12, p. 4.

51 Petras Tarabilda, Moterų dailės paroda, Lietuvos žinios,

1940-01-20, p. 7.

52 Lietuvos moterų dailininkių d-jos dailės parodoje, XX amžius,

1940-01-27, p. 2; Lietuvos moterų dailininkių dr-jos dailės paroda

gausiai lankoma, XX amžius, 1940-01-20, p. 3.

53 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 21.

54 LLMA, f. 33, ap. 3, b.4. l. 53.

55 LLMA, f. 33, ap. 2, b. 2, l. 197.

56 Juozas Brazauskas, Dailininkė Marcė Katiliūtė, Kaunas: „Žiemgalos“

leidykla, 2006, p. 52–58.

57 Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001,

p. 251.

58 Veronika Šleivytė, Tragiškas dailininkės gyvenimas

(Pomirtinės M. Katiliūtės meno parodos proga), Lietuvos žinios,

1940-05-04, p. 9.


59 Veronika Šleivytė, Skaudūs faktai menininkų šeimoj, XX amžius,

1937-04-17, p. 5.

60 Jonas Kuzminskis, Dail. Marcė Katiliūtė (1912–1937), Lietuvos

žinios, 1937-04-10, p. 5.

61 M. Katiliūtės kūrinių paroda, Naujoji Vaidilutė, 1937, Nr. 9, p. 440.

62 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, p. 28.

63 Marcė Katiliūtė, 1912–1937 [parodos katalogas], 1940, Kaunas.

64 Jonas Kuzminskis, M. Katiliūtės paroda, Kultūra, 1940, Nr. 5,

p. 362.

65 Paulius Augius-Augustinavičius, Marcės Katiliūtės apžvalginė

meno paroda, Vairas, 1940, Nr. 5, p. 382–383; Mečislovas Bulaka,

Dail. M. Katiliūtės tragedija ir mūsų meno perspektyvos, Lietuvos

žinios, 1940-05-25, p. 6; Irena Trečiokaitė, Marcė Katiliūtė, Dienovidis,

1940, Nr. 4, p. 300–307; Telesforas Valius, Marcės Katiliūtės

dailės paroda, Naujoji Romuva, 1940, Nr. 20–21, p. 20; Veronika

Šleivytė, Marcės Katiliūtės gyvenimas ir kūryba, Moteris ir

pasaulis, 1940, Nr. 6, p. 2–3; Idem, Tragiškas dailininkės gyvenimas

(Pomirtinės M. Katiliūtės meno parodos proga), Lietuvos žinios,

1940-05-04, p. 9.

66 Lietuvos radijas, Darbininkas, 1940-05-19, p. 9.

67 Veronika Šleivytė, Tragiškas dailininkės gyvenimas (Pomirtinės

M. Katiliūtės meno parodos proga), op. cit.

68 Dail. Marcės Katiliūtės darbų paroda, Lietuvos aidas, 1940-05-06,

p. 8; Lietuvos Moterų Dailininkių Draugija..., Moteris ir pasaulis,

1940, Nr. 5, p. 12.

69 Giedrė Jankevičiūtė, Jaunoji nacionalinės dailės klasikė: Marcei

Katiliūtei – 100, 7 meno dienos, 2012-07-27, [interaktyvus]: http://

archyvas.7md.lt/lt/2012-03-30/daile_2/jaunoji_nacionalines_dailes_klasike.html,

[žr. 2019-06-02].

70 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 22.

71 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 25.

72 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 30.

73 LLMA, f. 33, ap. 3, b. 4, l. 4.

74 Pirmąjį Katiliūtės reprodukcijų rinkinį su trumpa biografija ir

kūrybos apžvalga 1957 m. parengė Valerija Čiurlionytė-Karužienė.

1963 m. buvo išleista dailės istorikės Akvilės Mikėnaitės biografinė

apybraiža. 2006 m. pasirodė istoriko Juozo Brazausko parengta

monografija, kurioje publikuota dalis Katiliūtės egotekstų. Valerija

Karužienė, M. Katiliūtė (1912–1937), Kaunas, 1957; Akvilė Mikėnaitė,

M. Katiliūtė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros

leidykla, 1963; Juozas Brazauskas, op. cit.

75 Katiliūtės palaikai iš senųjų Kauno kapinių šalia Vytauto prospekto

perkelti į Petrašiūnų kapines 1958 metais. 1972-aisiais, minint

dailininkės 60-ąsias metines, Petrašiūnų kapinių panteone pastatytas

skulptoriaus Juozo Kėdainio sukurtas antkapinis paminklas

„Atsisveikinimas“.

76 Kolekcijų istorijos: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus,

sudarytoja Daina Kamarauskienė, Kaunas: Nacionalinis M. K.

Čiurlionio dailės muziejus, 2013, p 149–151.

77 Stasės laiškai Veronikai Šleivytei: 1940-06-24, 1940-08-31, Vilnius,

KEM.

78 Alvydas Dargis, Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo

nuo mirties, Lietuvos rytas, 1997-01-21, p. 33.

79 Liudininkų akimis. Dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė – apie Vilniaus

ir Kauno getų dailę (kalbino Helmutas Šabasevičius), Krantai,

2016, Nr. 4, p. 161.

80 Alvydas Dargis, op. cit.

81 Liet. mot. dailininkių dr-jos pirmininkė..., XX amžius, 1939-02-15,

p. 12; LLMA, f. 33, ap. 3, b. 4, l. 21.

82 Veronika Šleivytė, Per Lenkiją, Italiją, Šveicariją ir Vokietiją,

XX amžius, 1939-04-06, p. 14–15; Idem, Varšuva, Viena, Venecija,

XX amžius, 1939-04-11, p. 7–8; Idem, Umbrijos slėniuose pavasaris

žydi, XX amžius, 1939-04-12, p. 6; Idem, Tarp meno šedevrų,

XX amžius, 1939-04-13, p. 8.

83 Lietuvos moterų dailininkių draugijos susirinkimas, XX amžius,

1939-06-12, p. 2; LLMA, f. 33, ap. 3, b. 1, l. 17.

278 Ieva Burbaitė

Tarp dailininkių

Among Women Artists

EN

1 Agnė Narušytė, „Veronikos Šleivytės fotografijos bruožai“, in: Iš

Panevėžio praeities: fotografijos kontekstas ir paveldas, compiler

Zita Pikelytė, Panevėžys: Panevėžio Local Lore Museum, 2006,

p. 148–162; Idem, „Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“,

in: Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai, compiler and editor

Aušra Jonušytė, Kupiškis: Kupiškis Museum of Ethnography, 2007,

p. 9–16.

2 Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė, „Šleivytė Veronika“, in: Lietuvos

dailininkų žodynas, 1918–1944, T. 3, compiler Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė,

Vilnius: Lithuanian Culture Research Institute,

2013, p. 384–386; Agnė Narušytė, „Veronikos Šleivytės fotografijos

bruožai“, op. cit., p. 151.

3 Dailininkės V. Šleivytės dailės darbų paroda, X.30-XI.30, 1949

:[katalogas], Lithuanian SSR Soviet Artists’ Union, foreword by

R. Vadys, Kaunas, 1949, p. 3; Veronika Šleivytė: dailės darbų

paroda: 55 metų amžiaus ir 25 metų kūrybinio darbo sukakčiai

pažymėti katalogas, LSSR Ministry of Culture, LSSR Artists’

Union, Kaunas State Museum of Art n.a. Mikalojus Konstantinas

Čiurlionis, foreword by M. Bukonienė, Kaunas, 1961, p. 12; Veronikos

Šleivytės dailės darbų parodos, skirtos jos 60 m. amžiaus

ir 30 m. kūrybinio darbo sukakčiai paminėti, katalogas, Šiauliai,

LSSR Ministry of Culture, “Aušra” Historical-ethnographic Museum

of Šiauliai, foreword by Povilas Valaika, Šiauliai, 1968, p. 6;

Jubiliejinis Veronikos Šleivytės parodos katalogas, LSSR Ministry

of Culture, Lithuanian SSR Artists’ Union, Lithuanian SSR Museum

of Art, foreword by A. Laucius, Vilnius, Kaunas, 1971, no page.

4 Jolanta Vizbutaitė, „Moteris vyriškais drabužiais“, in: Moteris, 2014,

issue No. 750, p. 132–137; Irma Laužikaitė, „Fotografė vyrišku

kostiumu”, in: Žmonės. Legendos, issue No. 2 (25), 2016, p. 80–94.

5 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1–4.

6 The last meeting of the society members mentioned that the

organization had 48 members (except members of the Board).

Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, reversum 3,

file 1, l. 23 reversum.

7 Laima Laučkaitė, „Dailės moterys XX amžiaus pradžios Vilniuje“,

in: Vilniaus kultūrinis gyvenimas: Moterų indėlis 1900–1945,

Vilnius: Institute of Lithuanian Literature and Folklore, 2005, p. 65.

8 Laima Laučkaitė, Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje, Vilnius:

Baltos lankos, 2002, p. 62–71.

9 Laima Laučkaitė, „Heroldas, išėjęs švintant ant kalnelio“, in: Dailė,

2007, issue No. 1, p. 104–107.

10 Indrė Karčiauskaitė, „Kitiems ir sau: moterų draugijų veikla Kaune”,

in: Kauno istorijos metraštis, T. 6, Kaunas: Publishing centre of the

Vytautas Magnus University, 2005, p. 144–145.

11 Handwritten Manuscripts Department of the Lithuanian Academy

of Sciences, fund 181, file 89, p. 67; Katalogas, [list of artworks by

E. Každailevičiūtė and H. Naruševičiūtė-Žmuidzinienė], Kaunas,

1932; Justinas Vienožinskis, „Dviejų meno paroda“, in: Lietuvos

aidas, March 11, 1932, p. 4–5; Vytautas Bičiūnas, „Dviejų moterų

paroda“, in: Židinys, 1932, volume 15, issue No. 3, p. 270; „Jaunųjų

menininkų kūrybos paroda“, in: 7 meno dienos, 1930, issue No. 54,

p. 11–12.

12 B. Tursienė, „Lietuvos moterų spaudos ir literatūros paroda“, in:

Moteris ir pasaulis, issue No. 10, p. 8.

13 D. N., „Dailininkės Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės paveikslų

paroda lietuvių moterų klube“, in: Moteris ir pasaulis, 1939, issue

No. 3, p. 17; „Dailininkų Kazanavičių tapybos darbų paroda“ , in: XX

amžius, February 15, 1939, p. 12;

14 The Women’s Mutual Aid Committee was the white collar section

of General Secretoriat of Lithuanian Catholic Women that

renamed into the Association of Catholic Women’s Organizations.

Women’s Mutual Aid was to unite white collar Lithuanian Catholic

women for “the promotion of religious, moral, national and cultural

understanding in society“. „Kas toji Moterų Talka?“, in: Moteris,

1936, issue No. 12, p. 193; the speech that M.Galdikienė, head

of Lithuanian Catholic Women’s Society, delivered at Catholic

Women Society congress, in: Moteris, 1939, issue No. 11, p. 164;

Karčiauskaitė Indrė, Katalikiškoji moterų judėjimo srovė Lietuvoje

(1907–1940), PhD thesis, Humanities, History, Kaunas, Vytautas

Magnus University, 2007, p. 103.

15 „Didžiulė visų menininkių darbų paroda“, in: Naujoji Vaidilutė, 1937,

issue No. 9, p. 440.

16 El. Norvilienė, „Parodos organizavimas ir pasisekimas“, in: Naujoji

Vaidilutė, 1937, issue No. 11, p. 542.

17 „Moterų dailininkių kūrinių pirmoji paroda atidaryta“, in: Lietuvos

Aidas. October 12, 1937, p. 2.

18 „A. Galaunienės moterų meno parodos atidarymo žodis“, in:

Naujoji Vaidilutė, 1937, issue No. 11, p. 540–542.

19 K. O. S. Moterų Talkos kumiteto, globojant Sofijai Smetonienei,

rengiamos Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių meno parodos

katalogas, Kaunas, 1937.

20 „Moterų dailininkių kūrinių pirmoji paroda atidaryta“, op. cit., p. 2.

21 „Gausiai lankoma paroda“, in: XX amžius, October 13, 1937, p. 8.

22 A. Braziulis, „Dvi meno parodos“, in: Trimitas, October 14, 1937, issue

No. 41, p. 978.

23 „Dail. Kalpoko ir Kazoko parodą aplankė apie 1000 žmonių“, in: Lietuvos

aidas, October 25, 1937, p. 8.

24 El. Norvilienė, op. cit., p. 543.

25 Jolita Mulevičiūtė, „Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje

1918–1940, Culture and Art Institute, Kaunas, 2001, p. 30.

26 „Moterų menininkių pobūvis“, in: Lietuvos aidas, October 27, 1937, p. 3.

27 The following artworks made it into the museum collection: a work of

graphic art “Fishermen” by Agota Kizevičiūtė, portrait “Friend Judita”

by Černė Percikovičiūtė, woodcut “Mother” by Veronika Tarvydaitė,

and sculpture “Madonna of Creative Work” by Domicelė Tarabildienė.

28 Izabelė Blauzdžiūnaitė, „Mūsų dailininkės (Moterų dailininkių parodai

pasibaigus)“, in: Ateitis, 1937, issue No. 12, p. 443; „Moterų pasireiškimai”,

in: Naujoji Vaidilutė, 1937, issue No. 12, p. 630; „Moterų meno

parodą aplankę per 2000 žmonių“, in: Lietuvos aidas, October 20,

1937, p. 3; „Lietuvos dailininkių meno paroda uždaroma pirmadienį“,

in: Lietuvos aidas, October 24, 1937, p. 5; „Valstybės prezidentas

aplankė moterų dailininkių parodą“, in: Lietuvos aidas, October 26,

1937, p. 8; „Pirmąją moterų dailininkių parodą aplankė 3500 žmonių“,

in: Vakarai, October 30, 1937, issue No. 252, p. 6; „Pirmąją Lietuvos

moterų dailininkių meno parodą...“, in: XX amžius, October 25, 1937,

p. 12.

29 Dr. Halina Eliass-Kairiūkštytė, „Pirmoji Lietuvos dailininkių darbų

paroda“, in: Lietuvos aidas, October 14, 1937, p. 8.

30 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 1.

31 Ibid.

32 Ibid., l. 1 reversum.


34 Ibid.

35 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 2, file 34,

p. 101.

36 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, l. 4;

fund 33, folder 1, file 7.

37 Applications for admission to the Lithuanian Artists’ Union had to be

motivated by professional achievements – exhibitions, notable works,

and other artistic evaluations..

38 Giedrė Jankevičiūtė, „Kaip suskaičiuoti istoriją: Lietuvos dailininkų sąjungos

pirmasis dešimtmetis“, in: Dailė, 2005, issue No. 2 (46), p. 7–9.

39 The regulations of the society being established were signed by 14

women artists and approved by Kaunas-based notary Aleksandras

Žilinskas. On April 2, 1938, the new organization entered the Register

of Associations under the Ministry of the Interior (No. 8413). The

composition of the board of the newly established society was

as follows: chairwoman – Šleivytė, vice chairman – Janulaitienė,

treasurer – Didžiokienė, guardian of property - Birutė Gudaitienė,

secretary – Petkevičienė. Lithuanian Archives of Literature and Art,

fund 33, folder 3, file 3, l. 11.




43 More: Ieva Burbaitė, Lietuvos moterų dailininkių draugijos (1938–1940)

veikla ir jos kontekstai, PhD dissertation, Humanities, Art Criticism,

Vilnius, 2016, p. 80–99.

44 Stasys Būdavas, „Lietuvos moterų dailininkių paroda“, in: Moteris ir

pasaulis, 1940, issue No. 1, p. 10.

45 „Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių paroda“, in: XX Amžius, January 9,

1940, p. 12.

46 Pirmosios Lietuvos moterų dailininkių draugijos dailės parodos katalogas,

Kaunas, Vytautas Magnus Culture Museum, 1940.

47 Vytautas Bičiūnas, „Lietuvos meno parodos“, “, in: Pasaulio lietuvis,

1940, issue No. 2, p. 50.

48 P. Šiugžda, „Pirmoji Lietuvos moterų dailininkių d-jos dailės paroda“, in:

Lietuvos aidas, January 26, 1940, p. 4, January 27, 1940, p. 5.

49 „Lietuvos moterų dailininkių...“, in: Lietuvos aidas, February 2, 1940, p. 4.

50 „Vakarinės naujienos“, in: Vakarinės naujienos, January 9, 1940, p. 4;

„Šiandien visose mokyklose mokslas eina normaliai“, in: Vakarinės

naujienos, January 12, 1940, p. 4.

51 Petras Tarabilda, „Moterų dailės paroda“, in: Lietuvos žinios, January

20, 1940, p. 7.

52 „Lietuvos moterų dailininkių d-jos dailės parodoje“, in: XX amžius, January

27, 1940, p. 2; „Lietuvos moterų dailininkių dr-jos dailės paroda

gausiai lankoma“, in: XX amžius, January 20, 1940, p. 3.



54 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 4. l. 53.


56 Juozas Brazauskas, Dailininkė Marcė Katiliūtė, Kaunas: “Žiemgalos”

publishing house, 2006, p. 52–58.

57 Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 251.

58 Veronika Šleivytė, „Tragiškas dailininkės gyvenimas (Pomirtinės M. Katiliūtės

meno parodos proga)“, in: Lietuvos žinios, May 04, 1940, p. 9.

59 Veronika Šleivytė, „Skaudūs faktai menininkų šeimoj“, in: XX amžius,

April 17, 1937, p. 5.

60 Jonas Kuzminskis, „Dail. Marcė Katiliūtė (1912–1937), in: Lietuvos

žinios, April 10, 1937, p. 5.

61 „M. Katiliūtės kūrinių paroda“, in: Naujoji vaidilutė, 1937, issue

No. 9, p. 440.

62 Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33, folder 3, file 1, p. 28.

63 Marcė Katiliūtė, 1912–1937 [exhibition catalogue], 1940, Kaunas.

64 Jonas Kuzminskis, „M. Katiliūtės paroda“, in: Kultūra, 1940, issue

No. 5, p. 362.

65 Paulius Augius-Augustinavičius, „Marcės Katiliūtės apžvalginė

meno paroda“, in: Vairas, 1940, issue No. 5, p. 382–383; Mečislovas

Bulaka, „Dail. M. Katiliūtės tragedija ir mūsų meno perspektyvos“, in:

Lietuvos žinios, May 25, 1940, p. 6; Irena Trečiokaitė, „Marcė Katiliūtė“,

in: Dienovidis, 1940, issue No. 4, p. 300–307; Telesforas Valius,

„Marcės Katiliūtės dailės paroda“, in: Naujoji Romuva, 1940, issue

No. 20–21, p. 20; Veronika Šleivytė, „Marcės Katiliūtės gyvenimas

ir kūryba“, in: Moteris ir pasaulis, 1940, issue No. 6, p. 2–3; Idem,

„Tragiškas dailininkės gyvenimas (Pomirtinės M. Katiliūtės meno

parodos proga)“, in: Lietuvos žinios, May 4, 1940, p. 9.

66 „Lietuvos radijas“, in: Darbininkas, May 19, 1940, p. 9.

67 Veronika Šleivytė, „Tragiškas dailininkės gyvenimas (Pomirtinės

M. Katiliūtės meno parodos proga)“, op. cit.

68 „Dal. Marcės Katiliūtės darbų paroda“, in: Lietuvos aidas, May 6,

1940, p. 8; „Lietuvos Moterų Dailininkių Draugija...“, in: Moteris ir

pasaulis, 1940, issue No. 5, p. 12.

69 Giedrė Jankevičiūtė, „Jaunoji nacionalinės dailės klasikė: Marcei

Katiliūtei – 100“, in: 7 meno dienos, July 27, 2012, [interactive]:

http://archyvas.7md.lt/lt/2012-03-30/daile_2/jaunoji_nacionalines_dailes_klasike.html,

[see June 2, 2019].





74 The first collection of reproductions by Katiliūtė with a brief

biography and a review of her work was compiled in in 1957

by Valerija Čiurlionytė-Karužienė. In 1963, art historian Akvilė

Mikėnaitė published a biographical essay on Katiliūtė. In 2006, a

monograph prepared by historian Juozas Brazauskas came out,

where he published a part of ego-texts by Katiliūtė. Valerija

Karužienė, M. Katiliūtė (1912–1937), Kaunas, 1957; Akvilė Mikėnaitė,

M. Katiliūtė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros

leidykla, 1963; Juozas Brazauskas, op. cit.

75 The remains of Katiliūtė were transferred from the old Kaunas

cemetery near Vytautas avenue to Petrašiūnai cemetery in 1958.

In 1972, commemorating the 60th anniversary of the artist, a

gravestone “Farewell” created by sculptor Juozas Kėdainis was

erected in the pantheon of Petrašiūnai cemetery.

76 Kolekcijų istorijos: Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus,

compiler Daina Kamarauskienė, Kaunas: Mikalojus Konstantinas

Čiurlionis National Art Museum, 2013, p 149–151.

77 Stasė’s letters to Veronika Šleivytė: as of June 24, 1940, August

31, 1940, Vilnius, KEM.

78 Alvydas Dargis, „Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo

nuo mirties“, in: Lietuvos rytas, January 21, 1997, p. 33.

79 „Liudininkų akimis. Dailės istorikė Giedrė Jankevičūtė – apie Vilniaus

ir Kauno getų dailę” (in interview to Helmutas Šabasevičius),

in: Krantai, 2016, issue No. 4, p. 161.

80 Alvydas Dargis, op. cit.

81 „Liet. mot. dailininkių dr-jos pirmininkė...“, in: XX amžius, February

15, 1939, p. 12; Lithuanian Archives of Literature and Art, fund 33,

folder 3, file 4, l. 21.

82 Veronika Šleivytė, „Per Lenkiją, Italiją, Šveicariją ir Vokietiją“, in:

XX amžius, April 06, 1939, p. 14–15; Idem, „Varšuva, Viena, Venecija“,

in: XX amžius, April 11, 1939, p. 7–8; Idem, „Umbrijos slėniuose

pavasaris žydi“, in: XX amžius, April 12, 1939, p. 6; Idem, „Tarp

meno šedevrų“, in: XX amžius, April 13, 1939, p. 8.

83 „Lietuvos moterų dailininkių draugijos susirinkimas“, in: XX amžius,

June 12, 1939, p. 2; Lithuanian Archives of Literature and Art,

fund 33, folder 3, file 1, l. 17.

280 Agnė Narušytė

Būrimas iš sapno ištraukų

Reading Dream Sediments

Būrimas iš

sapno ištraukų

Reading Dream

Sediments

(Menotyrininkė doc. dr. Agnė Narušytė)

LT Žiūrinėju Veronikos Šleivytės fotografijų archyvą

kaip jos gyvenimo filmą. Tai – jos pačios žodžiai,

1952–1953 m. sukurtos vaizdų ir tekstų knygos

pavadinimas. Knyga-albumas rankų darbo. Tekstai

dailyraščiu nukopijuoti iš Rėdos Kuzmaitės laiškų. Pirmoji

nuotrauka – jos portretas su dedikacija: „Mielai

Verutei, geriausiam mano nelaimės Draugui“. Rėda

rašo iš 1-osios tarybinės ligoninės, kur gydėsi daug

mėnesių, ilgėjosi draugės, graužėsi jai kažką blogo

pasakiusi, dėkojo už gėles, planavo jųdviejų kelionę į

kurortą. Fotografijos liudija – tai tikra istorija. Bet kito

puslapio kompozicija dviprasmiška. Abi nuotraukos –

iš ligoninės. Viršutinėje Rėda miega, o po pagalve –

šakų, kankorėžių, samanų ir grybų kompozicija:

„Sapnas Panemunės miško kampelyje“, – parašyta.

Apačioje – virš atsibudusios Rėdos palinkusi Vera. Lyg

to sapno įvaizdinimas.

Galbūt viskas šioje knygoje – sapnas? Ir jųdviejų

kelionė į Gomelį, „briedžių karalystę“, į sanatoriją

Chostoje, „saulėtoje palmių šalyje“, į Kaukazo kalnus.

Ir Veronikos „Pabėgimas“ Samšito giraitėje – tik inscenizacija.

Ir fotografiniai įrodymai, kad draugės viena

nuo kitos tolsta – fiziškai. „Bet ką daryt, kad viskas

gyvenime kas gražu – tik pasaka ir lieka“,– atsidūsta

Vera sėdėdama didingame kalnų peizaže. Ji vis fotografuoja,

kas gražu. Bet galiausiai vis tiek tenka grįžti

į kukliau atrodantį butą Kaune. Vera sėdi įsisupusi į

megztinį, sulinkusi ir akivaizdžiai pasenusi (jai gi jau

beveik penkiasdešimt). Ilgesingai žiūri į Rėdos palatos

nuotrauką ir guodžiasi citata iš „Sakmės apie Gestą

(Art historian Doc. dr. Agnė Narušytė)

EN I am exploring the photographic archive of

Veronika Šleivytė as if I was watching the film of her

life. These are her words, the title of a book of images

and texts she created in 1952–1953. The book-album

is hand made. The texts have been calligraphically

copied from letters written by Rėda Kuzmaitė. The first

photograph is her portrait with a dedication: ‘To dear

Vera, the best Companion in my misfortune.’ Rėda is

writing from the 1 st Soviet Hospital where she had been

taking the cure for many months; she longed for her

friend, distressed over having said something bad to

her; she thanked for flowers and planned their trip to

a health resort. The photographs ‘prove’ that this is a

true story. But the composition of page 2 is ambiguous.

Both photographs are from the hospital. In the top one

Rėda is asleep, and an arrangement of branches, cones,

moss and mushrooms is under her pillow: ‘A dream in

the corner of the Panemunė forest,’ the caption says. In

the photograph bellow, Vera is leaning over Rėda now

awake. As if she was a visualisation of that dream.

Perhaps, everything is a dream in this book?

Their trip to Gomel, to the ‘kingdom of elks,’ to the

sanatorium in Khosta, the ‘sunny land of palms,’ to the

Caucasian Mountains. And Veronika’s ‘Escape’ into

boxwood forests is also staged. As well as the photographic

evidence that the girlfriends are becoming

distant from each other – physically. ‘But what should

one do if everything that is beautiful remains to be

just a fairy tale,’ Vera sighs sitting in the foreground

of a magnificent mountainous landscape. She keeps


Žvejai. Vėra, jos sužieduotinis

ir šeimininkas su sūnumis,

Viktariškių k., 1928-IX-8

The Fishermen. Vėra, her fiancé

and land owner with his sons,

Viktariškiai village, September

8, 1928

Aš nekalta, kad mano magnijus nedegė. Vėra,

Viktariškių k., 1935-IV-23

It’s not my fault that my magnesium did not burn. Vėra

Viktariškiai village, April 23, 1935

Po Pupuliuko išvažiavimo, Kaunas, 1935 m.

After Honeybunch has left, Kaunas, 1935




Panelių rikiuotė, Kaunas, 1929-IX-15

A rank of maidens, Kaunas, September 15, 1929

Tėvas kala, Viktariškių k., 1934 m.

Father is forging, Viktariškiai village, 1934

Panemunė, Kaunas, 1934-VIII-19

Panemunė, Kaunas, August 19, 1934

Prisiminimui Marytei, 1940-V-13

As a souvenir for Marytė, 1940-V-13


Berlingą“: „Daug džiaugsmo, daug karčių kančių. Bet

žinau, kad gyvenau.“ Ir šie žodžiai – iš Rėdos laiškų.

Kaip baigėsi tas „romanas“? Ar draugės išsiskyrė? Ar

Šleivytės povyza išreiškia vien liūdesį dėl pasibaigusių

atostogų? Nežinia užpildo plyšius tarp fotografijų. Bet

galbūt ir jos – tik sapno ištraukos.

Regis, visas Šleivytės fotoarchyvas yra sulipdytas

iš sau pačiai suvaidintos pasakos-sapno-iliuzijos nuotrupų.

Daugelis jų pažymėtos antspaudu „Foto Vėros

Šleivytės“. Ant kitų – įvairių fotoateljė atspaudai. Yra

ir vaizdų be autoriaus, kartais tik nuojauta sako, kad

jas užfiksavo pati Šleivytė. Vertinant fotoarchyvą,

kaip visumą, autorystė tampa nebesvarbi, nes atskiros

nuotraukos – tik ženklai, tarsi pačios tikrovės mini

pasakojimai didesnėje istorijoje. Šleivytei fotografija

yra tarsi François Larouelle’o sukonstruotas

„fotofikcijos“ aparatas, kuriame susilydo ir technologijos

nulemtas panašumas į tikrovę, ir neapibrėžtoje

formoje užsifiksavęs „kvantinės“ minties netikrumas,

ir materialiais ženklais paversta neapibrėžto subjekto

išgyventa patirtis, ir subjekto, kaip fotografo-filosofo,

galutinumas. Taip mąstant fotofikcija, nors ir remiasi

fotografijomis kaip galutinai suformuotais materialiais

objektais, yra diskursyvi ir priklauso vaizduotei, yra

grįsta spontaniškumu ir neapibrėžtumu 1 .

Tokia fotografijos samprata ištrina skirtumus

tarp fotografijos rūšių, ignoruoja jos „meninei“ kategorijai

priskiriamų objektų išskirtinumą. Kiek žinoma,

fotomenas Šleivytei rūpėjo tik 4-ojo dešimtmečio

pradžioje. Dar tebestudijuodama Kauno meno

mokykloje 1933 m. ji dalyvavo Lietuvos fotomėgėjų

sąjungos parodoje, kur eksponavo peizažus, kaimo

idilės, pajūrio vaizdus. Žiūrovams balsuojant už

patikusias fotografijas, Šleivytės darbas „Prie jūros“

laimėjo trečią vietą 2 . Nufotografuotos trys moterys

(pirmoji – pati Šleivytė), stovinčios pliaže prie

Palangos tilto. Jų margus apsiaustus, plačias kelnes

ir sijonus plaiksto vėjas, tolumoje maudosi žmonės.

Matyt, toks grožio ir laisvės jausmo derinys tuomet

atitiko amžinai jūros išsiilgusių kauniečių skonį.

Gamtos ir žmogaus harmoningas sambūvis, minkšti

kontūrai, taurūs jausmai – tai Lietuvoje užsitęsusio

piktorializmo bruožai. Reikšmių ieškotojas nusiviltų

po akivaizdžiu tokio vaizdo turiniu neradęs nieko

gilesnio, nors gal susidomėtų čia išreikšta tų

laikų poilsio kultūra. Šleivytė mėgo stebėti ant

smėlio drybsančius pusnuogius kūnus, fotografavo

apsinuoginusias drauges ir save pačią nė kiek

nesidrovėdama. Priešais besileidžiančią saulę ji su

draugėmis kurdavo kūno siluetų „šešėlių teatrą“.

Pajūrio fotografijose apnuoginami ne tik kūnai, bet

ir tai, kas anuomet meninėje fotografijoje laikyta

trūkumu – nepaslėptas vaizdo performatyvumas, tai,

kad moterys akivaizdžiai jaučia fotoaparato „žvilgsnį“

ir jam vaidina. Aistringiausiai tai daro pati Šleivytė,

kuri nuolat suspėja atsirasti savo pačios sukomponuotose

mizanscenose, kaupdama jų fotoarchyvą

kuria savo gyvenimo fikciją kaip performansą.

photographing beauty. But then she has to go back

to her rather modest flat in Kaunas. There, Vera is

sitting wrapped in her sweater, bow-backed and

visibly older (she is almost fifty now). She is longingly

gazing at the photograph of Rėda’s hospital ward and

soothes herself with a quotation from the The Story

of Gösta Berling: ‘A lot of joy, a lot of bitter sorrow.

But I do know that I have lived.’ These words are also

from Rėda’s letters. How did that ‘affair’ end? Have

the friends separated? Or does Šleivytė’s posture

express only sadness over the end of holidays?

Uncertainty fills the gaps between photographs. But

perhaps they are just sediments of a dream.

It seems Šleivytė’s entire photographic archive is

built from sediments of the fairytale-dream-illusion

she was performing for herself. Many prints bear

her stamp: ‘Photo by Vėra Šleivytė’. Others have the

stamps of various photo studios. There are some

authorless images, and I have to trust only my gut

feeling that they have been made by Šleivytė. In terms

of the photo archive as a whole, authorship becomes

unimportant because separate photographs are only

signs, mini-stories of reality in a larger history. For

Šleivytė, photography is like a ‘photo-fiction’ apparatus

constructed by François Larouelle, which melds

the similarity to reality determined by technology,

the uncertainty of ‘quantum’ thought recorded in

an indeterminate form, the experience lived by an

indefinite subject turned into material signs and the

finality of the subject as a photographer-philosopher.

If treated this way, although photo-fiction is based on

photographs as finally formed material objects, it is

discursive and belongs to imagination, is founded on

spontaneity and indeterminacy. 1

Such a concept of photography deletes

differences among various kinds of photographs

and ignores the exceptionality attributed to the

‘artistic’ category. As far as we know, Šleivytė was

interested in art photography only at the beginning

of the 1930s. While still studying at the Kaunas Art

School, she participated in the exhibition of the

Lithuanian Amateur Photographers’ Union in 1933,

where she showed landscapes, views of rural idyll and

the seaside. The audience voted for their favourite

photographs, and Šleivytė’s work At the Sea won the

third prize. 2 We see three women (the first one is Vera)

standing on the beach at the Palanga Bridge. Their

motley gowns, wide trousers and skirts are flapping in

the wind, while people are swimming in the distance.

Perhaps, such a combination of beauty and the sense

of freedom suited the tastes of people living in Kaunas

who had always been longing to be at the seaside.

The harmonious co-existence of humans and nature,

the soft edges, the noble feelings – those were the

characteristics of Pictorialism that lasted a bit longer in

Lithuania than elsewhere.

A searcher for meaning would be disappointed

not to find anything more profound here, besides




Dabar visą fotografiją linkstama vertinti kaip

performanso rezultatą – aiškėja, kad jos tikrumas

tebuvo iliuzija, suvaidinta drama, kad vaizdas įamžina

ne tai, kas „tikrai buvo“ (sukrėtęs Roland’ą Barthes’ą

savo punctum 3 ), bet kam buvo ruoštasi ir kuo paskui

dalintasi, t. y. kas buvo ir bus. Izraelio teoretikė Ariella

Azoulay tai vadina „fotografavimo įvykiu“, kurio

pradžia nutolsta į praeitį, o pabaigos iš viso nematyti,

nes ta pati fotografija gali patekti į daugybę nenumatytų

situacijų, būti panaudota įvairiems tikslams

ir keisti žmonių sąmonę pati tarsi nesikeisdama 4 .

Pakeitus požiūrį į fotografiją, kitaip atrodo ir Šleivytės

fotoarchyvas. Jo nebebūtina skirstyti į „fotožurnalistiką“,

kur užfiksuoti tokie įvykiai kaip potvynis Kaune,

„eskizus“ dailės kūriniams, „nuotraukas atminčiai“,

darytas įvairiomis progomis, „nuotraukas sau“, kai

autorė tiriamai stebi save ir „užsirašinėja“ asmenines

pastabas, ir „fotomeną“, kai ji siekia padaryti įspūdį

tuometiniam fotografų elitui 5 . Kiekviena paskira

fotografija gali sudominti kaip „fotografavimo įvykis“,

juo labiau kad pati Šleivytė jas taip vertino.

Pirmiausia pats galynėjimasis su fotografavimo

technika yra įvykis. Ne kartą ant nuotraukos Šleivytė

užrašo, kaip ji daryta: „Fatografuota kambaryj

(Lietuvos Meno Mokyklos salėje) 4 val. Saulėta diena

šviesa :| – Diaafragma visai atidaryta laikyta ant

iskaičiavimo.“ Tai – užduotis sau, būdas išmokti kitą

kartą padaryti geriau, nes „Trijų tulpių“ korporacijos

valdybos narių veidai peršviesti, praradę formą,

daugelis to „skaičiavimo“ neišlaukė, sujudėjo ir jų

bruožai susiliejo. Kita vertus, ši fotografavimo situacija

neįprasta ir lyčių santykių požiūriu, nes aplink stalą

susėdę septyni vyrukai sustingsta pagal moters

(kurios į savo valdybą net nepriimtų) nurodymus. Jie

vaidina: vienas iš jų kažką tarsi „įrodinėja“ kitiems, kiti

„klausosi“, bet neatlaiko pozavimo įtampos fotografei

skaičiuojant sekundes. Spektaklyje dalyvauja ir

daiktai – tik antspaudas stalo centre stabilus, rašikliai

ir popieriai vaikinų rankose nenustygsta, ginčijasi

šnarėdami savo nuomones. Dėl ilgo išlaikymo šioje

fotografijoje užsifiksuoja ne tik sumanyta scena, bet ir

pats performansas kaip iš etapų sudarytas veiksmas,

kuriame dalyvauja daug subjektų su savo intencijomis

ir kompetencijomis. Bet vienintelį išliekantį materialų

ženklą suformuoja negyvas subjektas – fotografijos

aparatas su savo apribojimais ir galimybėmis.

Ne visos nuotraukos Šleivytei pavyksta. „Aš

nekalta, kad mano magnijus nedegė“,– teisinasi ji įrašu

kitoje nuotraukos pusėje. Iš tiesų – vaizdas pilkas,

namiškių, susėdusių aplink radijo aparatą, veidai

sujudėję, o kairėje šmėkšo palinkęs šešėlis, gal pačios

Veronikos, vėliausiai įsmukusios į kadrą ir per trumpai

ten pabuvusios. Tas neišryškintas šmėkštelėjimas

skatina mąstyti apie kitą fotografinio įvykio aspektą.

Šleivytei, kaip vienai iš Pierre’o Bourdieu tyrinėtų

fotografų mėgėjų, ši medija pirmiausia atlieka

šeimos ritualo funkciją. Kas su kuo buvo, ką veikė,

kas susituokė, kas gimė ir kas mirė – viskas turi

the obvious; although he or she might be interested

in the recreational culture of the time. Šleivytė loved

watching half-naked bodies rolling on the sand; she

would photograph her friends and herself nude without

feeling embarrassed. Also, together with her girlfriends,

she would create the ‘theatre of shadows,’ the dark

silhouettes of their bodies forming tableaux vivants in

front of the setting sun. Not only bodies are stripped

bare in seaside photographs, but also what used to

be deemed as a failing in art photography of the time:

the unconcealed performativity of the scene; the

fact that women clearly felt the ‘gaze’ of the camera

and performed for it. Šleivytė did it with passion. She

always made it into the mise-en-scenes she had just

composed. While accumulating the photo archive, she

created the fiction of her life as a performance.

Almost all photography is now treated as a result

of performance. It comes out that its reality is only an

illusion, a staged drama, and the image immortalises

not the ‘that has been’ (the punctum which disturbed

Roland Barthes 3 ), but an extended ‘moment’, for which

one has been preparing and then shared it with others,

i. e. what happened once and would continue for ever

as a memory. The theorist from Israel, Ariella Azoulay,

calls this ‘the event of photographing’. Its beginning

fades into the past, and there is no sign of the future

because the photograph may be found in many unforeseen

situations; it may be used for various purposes and

change people’s consciousness as if without changing

itself. 4 From such a point of view, Šleivytė’s photo

archive looks different. There is no longer any need to

categorize it into ‘photojournalism,’ when she records

such events as the fire in a theatre, ‘sketches’ for works

of art, photos ‘for memory’ made on varied occasions,

‘photos for herself’ when the photographer explores her

own face and ‘writes down’ personal observations, and

‘photo art’ when she seeks to impress the photographic

elite of the time. 5 Each separate photograph can interest

us as an ‘event of photographing,’ especially because

Šleivytė herself treated them as such.

First of all, the very struggle with the photographic

equipment is an event. Šleivytė often describes how

she has made the photograph on the reverse side:

‘Photographed in the room (in the hall of the Lithuanian

Art School) at 4 pm. A sunny day light: – the aperture

is completely open, exposed by counting.’ This is a task

given to herself, a way to learn to do it better next time

because the faces of the board members of the Three

Tulips Corporation have been lit too much; they have

lost their features because most of them could not wait

for that ‘counting’ to end, and moved. On the other

hand, this situation of photographing is unusual also in

terms of gender relationships because the seven men

around the table freeze according to the directions

of a woman (whom they would not even accept as a

board member). They are performing, in character: one

of them seems to be trying to ‘prove’ something to

others who ‘are listening,’ but cannot sustain tension,


Brangi mama, noriu, kad daug vardo dienų turėčiau progos

švęsti ir džiaugtis savo brangiausiu turtu – mama. Duktė Vėra,

Kaunas, 1935-XII-4

Dear Mom, I wish I had many of your name days to celebrate

and rejoice in my most precious fortune – my mother.

Your daughter Vėra Kaunas, December 4, 1935

Verutė su Liudyte, 1930 m.

Verutė and Liudytė, 1930

Sveiki sulaukę Naujųjų metų! Ir linkiu viso gero visiems,

Steputė, Kaunas, 1931-II-1

Happy New Year! And I wish everyone all the best,

Steputė Kaunas, February 1, 1931

Mielai babunytei nuo Steputės, Kaunas, 1931-II-1

To my lovely grandma. Given by Steputė, Kaunas, February 1, 1931




XX a. 3–4 deš.


Su Felicija, XX a. 3–4 deš.

With Felicija, in the 1920s to 1930s

Vaikelio J. Dr. Parodoj. Malonus susitikimas

po tokio ilgo nesimatymo. Kaunas, 1933 m.

At the exhibition by Infant Jesus Society.

A nice meeting after such a long time apart

Kaunas, 1933

Meno mokyklos mokiniai,

Kaunas, 1931-III-31

Students of the Art school,

Kaunas, March 31, 1931


būti užfiksuota, susigiminiavę žmonės turi susiburti

viename vaizde. Nereikia nei draminio konflikto, nei

pasakojimo, nei išradingos formos, svarbiausia –

paliudyti, kas buvo kartu. Netgi dar daugiau – pats

fotografavimosi įvykis sukuria bendros patirties

galimybę 6 . Bet kartais fotografės artimuosius į vieną

vaizdą suveda techninė klaida – tame pačiame kadre

gali atsitiktinai užsifiksuoti du skirtingi momentai, kai

plokštelė lieka užmiršta fotoaparate. „Kauno moterys

pateko ant vieno stiklo su mumis“,– tarsi šypteldama

užrašo Šleivytė ant dvigubos ekspozicijos, sujungusios

jos miestietišką bendruomenę su kaime gyvenančia

šeima. Fotofikcija kartu ir užglaisto, ir pabrėžia įtrūkimus

į dvi dalis skilusiame autorės gyvenime.

Tačiau kitaip nei šeimos fotografai mėgėjai,

Šleivytė fotografuoja ne tiek laidotuves, vestuves ir

krikštynas, kiek kalendorines šeimos susibūrimo

šventes: Velykas, mamos vardines, kartais Kūčias.

Tamsiuoju metų laiku viduje fotografuoti sunkiau,

nuotraukos prasčiau pavyksta, o Velykoms ji šeimos

narius išsiveda laukan, surežisuoja sceną ir joje

randa vietą sau. Atspausdinta fotografija veikia kaip

šeimos „klijai“, kai gaunama paštu su užrašu „namiškiams“,

kai ją apžiūrinėjant kartu prisimenama

išgyventa diena, kai nuotrauka įsidedama į albumą

kaip šeimos pasakojimo fragmentas. „Brangūs,

Namiškiai, atsibodau jums labai tokioj pozoj gulint“,–

rašo Šleivytė ant nuotraukos, kurioje išsitiesusi ant

žolės skaito „Lietuvos aidą“, pranešantį apie nacionalizmo

„progresą“. Mizanscena išreikštą nuotaiką

galima susigrąžinti, kai gyvenimas pakrypsta kitaip,

nesvarbu, ar ji buvo tikra, ar suvaidinta. Fotografavimosi

veiksmas gali transformuoti net irzulį į malonaus

įvykio prisiminimą. Štai vienoje nuotraukoje Veronikos

sesuo Marijona stovi su chalatu tarpdury. Vaizdas

pilkokas, niekuo neišsiskiriantis, bet viską keičia įrašas

kitoje pusėje: „Tik pagalvokit! Prikelt žmogų iš saldaus

miego tik (?) atsisveikinti ir fotografuoti!“

Taigi fotografavimosi įvykis pratęsia susitikimus ir

sutvirtina santykius. Įdomu, kad Šleivytę domina vien

moterų santykiai. Vyrai pasirodo tik institucijų, organizacijų,

viešojo gyvenimo fotografijose. Net savo tėvą

ir brolius ji fotografavo tik retkarčiais, o visą dėmesį

skiria motinai ir seserims, jų vaikams, ypač dukterėčiai

Steputei. Tačiau mama yra tos moterų bendruomenės

centras. Mamos-babūnytės darželis jai visada gražiausias

ir moterys čia kasmet fotografuojasi atlikdamos

trumpalaikio grožio pagerbimo ritualą. Ne tiktai kitoje

nuotraukos pusėje užrašomais žodžiais „brangiausiai

mamytei“, bet ir pačiu fotografavimo veiksmu Veronika

garbina motiną, palaiko su ja ryšį net kai jiedvi skiria

dideli atstumai. „Mama, ar patinka mano plaukai?“–

klausia Veronika, pasidariusi dailią šukuoseną

su garbanėlėmis ir palinkusi virš motinos portreto,

piešiamo iš atminties (ir iš nuotraukų). Ji pieštuku

ryškina popieriuje mamos veidą ir kartu jaučia žvilgsnį

iš šono, nes fotoaparatą juk pastatė ir užtaisė pati,

sukomponavo vaizdą, kuriame – ir jos veiksmas, ir

while the photographer is counting seconds. Inanimate

objects also participate in the performance: only the

stamp at the centre of the table is stable; the pens and

sheets of paper in the men’s hands fidget, argue, while

rustling their opinions. Because of the long exposure,

not only the intended scene has been captured in

this photograph, but also the performance of several

stages, in which many subjects with their intentions and

competences participate. But the inanimate subject –

the camera with its limitations and possibilities – forms

the only lasting material sign.

Not all photographs are successful. ‘It’s not my

fault that my magnesium did not burn,’ Šleivytė tries

to justify herself on the other side of a photograph.

True: the image is grey; the faces of her family members

sitting around the radio set are blurred, and a bent

shadow looms on the left, which might belong to

Veronika who has sneaked into the shot and stayed

there not long enough. That underdeveloped flash

prompts a reflection on another aspect of the event of

photographing. For Šleivytė, who is one of the photoamateurs

defined by Pierre Bourdieu, the medium

functions, first of all, as a family ritual. Who has been

with whom, what did they do, who married whom,

who was born or who died – everything has to be

documented; the intermarried families must meet in

the same image. No dramatic conflict is necessary.

Even more, the very event of photographing creates an

opportunity for communal experience. 6 But sometimes

a technical fault brings distant communities into one

image: two different moments may be captured in the

same shot when the plate remains forgotten in the

camera. ‘Women from Kaunas have found themselves

on the same glass as we have,’ Šleivytė seems to be

smiling when she writes on a double exposure connecting

her urban friends with her rural family. Photo-fiction

both slushes over and emphasises the cracks in the

photographer’s life split up into two parts.

Yet differently from family photo-amateurs,

Šleivytė photographs not so much funerals, weddings

and baptising as calendar holidays when the family

meets: Easter, her mother’s name’s day, sometimes

Christmas Eve. It is more difficult to photograph inside

the house during the dark period of the year; thus,

Christmas photographs are of poorer quality. At Easter,

she takes family members outside, directs a scene an

finds a place for herself. The printed photograph works

as family ‘glue’ when it is later received by post with

an inscription: ‘for all you at home’. Then, the day experienced

together is remembered and the photograph is

placed into an album as a sediment of the family’s story.

‘My dear Family, you must be bored with me lying in

such a posture,’ Šleivytė writes on the back of a photograph

in which she is lying on the grass and reading

the newspaper Lietuvos aidas (The Echo of Lithuania),

its lead headline announcing the ‘progress’ of nationalism.

One could try and bring back the mood expressed

in a mise-en-scene when life turns a different way;




klausimas, net jei įrašo nebūtų. O mes dalyvaujame

fotografijos įvykyje spėliodami motinos atsakymus ir

tolesnio pokalbio tęsinius.

Per Šleivytės archyvą kaip „fotofikcijos aparatą“

nevalingai susikuria jos intymaus gyvenimo pasakojimas.

Iš pradžių, 1926–1928 m., ji fotografuojasi su

„sužadėtiniu“, lydinčiu ir priglaudžiančiu ją visuose

sambūriuose. Paskui jis dingsta, o jo vietą užima mylimos

moterys. Be Rėdos, Vera fotografuojasi su

Gražina Čiurlionyte, juodaplauke gražuole, vadinama

„Pupuliuku“, ir vienuole Felicija. Atvirų homoseksualios

meilės deklaracijų čia nepamatysime, bet

prisiglaudimai, šypsenos, gestai primena heteroseksualių

porų fotografijose matomus elgesio modelius,

išduodančius tarpusavio intymumą. Kaip teigia Tomas

Pabedinskas, komentuodamas diskusijas sukėlusį

Ugniaus Gelgudos portretų ciklą „Gyvenimas kartu“

(2004), toks ambivalentiškumas trikdo ir skatina

pastebėti „lytinės tapatybės performatyvumą bei

priklausomumą nuo socialinio konteksto“, o pati

fotografavimosi situacija netgi skatina kurti kitokią

lytinę tapatybę kaip performansą 7 . Tai ypač tinka

fotografijoms, dokumentuojančioms Šleivytės kelionę

su vienuolėmis po Europą. Vera su Felicija vaidina

įsimylėjėlių scenas tarsi kopijuodamos ką tik matytus

Italijos šedevrus – jos atrodo kaip „gyvieji paveikslai“,

skirti jas stebinčioms vienuolėms. Todėl vien iš

fotografijų sunku ką nors tikro pasakyti apie Veros ir

Felicijos santykius. Galbūt fotoaparatas joms tiesiog

buvo įdomus žaislas.

Fotografija tarsi užantspauduoja ir jųdviejų paskutinį

susitikimą 1939-ųjų spalį, Molotovui ir Ribbentropui

jau pasirašius antrąjį paktą, pagal kurį Lietuva

patenka į Sovietų Sąjungos interesų zoną. Vienuolės

susiruošia emigruoti. Prieš atsisveikindamos Felicija

ir Vera fotografuojasi kartu. Vėliau Felicija jau rašys iš

Klivlando: „Kažin ką ta Vera veikia?“ O Vera turbūt

vėl iš naujo laukia karo, kaip ir tada, kai dar 1938 m.

rašė namiškiams atvirlaiškyje su Pažaislio vienuolyno

freskos reprodukcija „Šv. Romualdo, Kamaldulų ordeno

steigėjo sapnas“: „Dabar Kaune didelis susirūpinimas

karu ir šiomis dienomis bus, ar nebus paaiškės. Šendei

9 val. vakaro Lietuva teigiamą, ar neigiamą duos

brudams Lenkams atsakymą. Jus nesirūpinkyte, mus

tas nebaugina, nors ir labai aukštai gyvenu. Jei būtų

karas važiuoju pas mamą. Bet greičiausia, kad kol kas

bus visa tvarkoje, nors kritiškas momentas. Nors rodos

neseniai Juziukas buvo, bet jau išsiilgome. Šulnį aš

pati sutvarkysiu. Svarbaus nieko, tai daug ir nerašau.

Šendei 4 v. p. p. einam kinan, linksmiau karo laukti.“

Fotografuojant irgi linksmiau karo laukti. Tad per

fotografavimo įvykį, kaip ir iš laiškų, galima perskaityti

Šleivytės gyventą laikmetį tarsi tarp eilučių. Visas

fotoarchyvas tampa ištęstu pulsuojančiu „megaįvykiu“,

išsaugojusiu materialius meilės, nerimo, grėsmės

pėdsakus. Jų šifravimas niekada nenusistovi, nes

vis mezgasi ir tęsiasi su ja susijusios fotofikcijos kūrimo

procesas, diskursas kaip „megaįvykis“, kuriame

it does not matter whether it was true or just performed.

The act of getting photographed might

transform even an irritation into a memory of a pleasant

event. For instance, in one picture, Veronika’s sister

Marijona is standing in the doorway dressed only in a

gown. The image is greyish, nothing to say for it, but

the inscription on the other side changes everything:

‘Think about it! To wake a person from the sweetest

dream only (?) to bid farewell and to photograph!’

Thus, the event of photographing prolongs encounters

and confirms relationships. Remarkably,

Šleivytė is interested only in women’s relationships.

Men appear only in photographs of institutions,

organisations and public life. She photographed even

her father and brothers only seldom, while awarding

her full attention to her mother and sisters, to their

children, especially to her niece Steputė. Mother is

the centre of that female community, however. Her

mother-granny’s garden is always the most beautiful for

Šleivytė, and women get themselves photographed

there every year, as if, performing the ritual of celebrating

the transient beauty. Veronika worships her

mother not only with the words ‘to dearest mother’

written on the other side of photographs, but also

through the very act of photographing: she keeps in

touch with her even when they are separated by vast

distances. ‘Mom, do you like my hair?’ Veronika asks

after she has photographed herself with a pretty hairdo

leaning over her mother’s portrait she has been drawing

from memory (and from photographs). She slowly reveals

her mother’s face with a pencil and simultaneously

feels the gaze from the side because she has put the

camera and charged it, composed the scene, which

includes both her action and her question, even if there

was no inscription. And we are participating in a photographic

event by trying to guess her mother’s answers

and how the conversation might have continued.

The story of Šleivytė’s intimate life has been also

created involuntarily through the archive as the

‘photo-fiction apparatus’. At first, in 1926–1928, she

poses with her ‘fiancé’ accompanying and embracing

her in all gatherings. Then he disappears, and his

place is taken by female lovers. We find the grave of the

early diseased Gražina Čiurlionytė. Beside aforementioned

Rėda, Vera often poses with a dark-haired beauty

she calls ‘Honeybunch’ and a nun Felicija. Open declarations

of homosexual love are absent, but snuggling

up, smiles and gestures remind us of behaviour models

betraying intimacy found in photographs of heterosexual

couples. As Tomas Pabedinskas comments on

the arguably notorious series of photographs Living

Together by Ugnius Gelguda (2004), such ambivalence

is disturbing and encourages us to notice ‘the

performativity of sexual identity and its dependence

on social context,’ and the very situation of getting

photographed even encourages us to create a different

sexual identity as a performance. 7 This is particularly

true of photographs documenting Šleivytė’s journey


XX a. 3–4 deš.


Fotografuota meno mokyklos salėje. 4 val.

saulėta diena, šviesu – diafragma visur

atidaryta, laikyta ant įskaičiavimo. Trijų tulpių

korporacijos valdyba. Kaunas, 1926-XI-28

Picture taken in the Art school hall. 4 a.m.

a sunny day, it’s light, with the diaphragm open

everywhere, kept on count. Board of the Three

Tulips Corporation. Kaunas, November 28, 1926

V. Šleivytė švenčia

savo 80-metį, 1986 m.

Veronika Šleivytė is

celebrating her 80th

anniversary, 1986

V. Šleivytės 75-metis. Eisena Antašavos miestelio gatve. Veronika į

parankę įsikibusi Antašavos kolūkio pirmininkui Albinui Vaižmužiui, 1981 m.

Veronika Šleivytė’s 75th anniversary. A procession on the street of

Antašava town. Veronika is leaning against the arm of Albinas Vaižmužis,

head of the Antašava collective farm. 1981




Taip ir mes susensim ir žūsim,

kaip šioji grįtelė, Vėra,

Viktariškiai, 1934-IV-24

This is how we, too, will get old and

perish like this lovely hut, Vėra.

Viktariškiai, April 24, 1934

Veronika Šleivytė po 80-mečio šventės

pozuoja savo bute Kaune, 1986 m.

Fotografijos autorius Algirdas Kairys

Veronika Šleivytė is posing in her

apartment in Kaunas after the celebration

of her 80th anniversary, 1986.

Photograph by Algirdas Kairys

Savo bute Kaune

In my apartment in Kaunas


gali dalyvauti visi su savo filosofijomis, politinėmis

pažiūromis, socialinėmis patirtimis ir estetinėmis

nuostatomis.

Galbūt iš dalies todėl Šleivytės fotoarchyvas

mums vis iš naujo įdomus. Jai „nekaltai“ ir gana

buitiškai fotografuojantis su mama, seserimis, draugėmis,

šalia meno mokykloje nupieštų modelių,

Lietuvoje ir visame pasaulyje žlugo sociopolitinės

sistemos, prasidėjo karo ir teroro laikas, kuriame

sugauti žmonės negalėjo nei nuspėti, nei suplanuoti,

kas jiems atsitiks, kur jie atsidurs, kuo taps, kaip

juos prisimins. Kilmė ir „teisingos“ pažiūros nieko

negarantavo keičiantis ideologijoms. Kad viskas apsiverstų,

užtekdavo neatsargiai ištarto žodžio, „draugo“

išdavystės. Žinant Šleivytės gyvenimo faktus ir

matant priešais fotoaparatą atliekamus vaidmenis,

mintyse kuriasi visa tai sugalvojusios ir išsaugojusios

moters įvaizdis.

Iš pradžių ji atrodo kaip drąsi kovotoja už moterų

ir visų nuskriaustųjų teises. Šleivytė gimė ir užaugo

bežemio valstiečio daugiavaikėje šeimoje, bet gamtos

grožis ją įkvėpė pasipriešinti kilmės diktuojamam

likimui – nepaisant nepalankių aplinkybių, ji tapo

dailės mokytoja. Nors ir sirgdama, baigė Kauno meno

mokyklos grafikos studiją ir paskui dirbo Vaikelio

Jėzaus draugijos našlaičių amatų mokykloje. Iš jos

buvo atleista 1938 m. už tai, kad spaudoje paviešino

savo pastebėjimus apie našlaičių skurdą ir patiriamas

skriaudas 8 . Porą metų dirbo Moterų globos komiteto

amatų mokykloje. Sovietams okupavus Lietuvą,

Šleivytė pasirodė kaip tinkama „liaudies atstovė“, mat

grafikos darbuose vaizdavo skurdžiai gyvenančius

žmones, o jos brolis Steponas tautininkų valdžios buvo

įkalintas už protestą prieš keturių komunarų sušaudymą.

Okupantų valdžia ją paskyrė našlaičių amatų

mokyklos direktore. Tačiau netrukus Šleivytė buvo

apkaltinta valdiškų lėšų švaistymu, esą mokytojams

už viršvalandžius išmokėjo didesnes algas, o mokiniams

pirko „prabangos prekes“ – papirosus, degtinę

ir kitką 9 . Iš pareigų teko pasitraukti. Bet ar tokios

bausmės užteko tais laikais, kai už smulkiausią nusižengimą

grėsdavo tremtis?

Šį momentą savo autobiografijoje Šleivytė apibūdina

kaip kilnų pasirinkimą – ji atsidėsianti dailei 10 .

Tačiau kaip tik nuo tada jos kūryba tampa bevertė –

tik pastele pieštos gėlės. Gražu, bet tuščia lyginant

su jos ankstesne socialiai maištinga grafika. Ir džiaugsmingų

fotoperformansų su draugėmis ar seserimis

nebeliko – nuo tada Šleivytė fotografuoja tik save. Toje

tuštumoje ima kilti klausimai. Dėl ko ir iš ko ji gyveno?

Ir kodėl jai neprireikė slėpti savo homoseksualumo,

kai tokie „nukrypimai“ sovietmečiu buvo laikomi psichine

liga? Kodėl ji išsaugojo įtarimų galėjusias kelti

nuotraukas, kai daugelis potencialiai pavojingų fotoarchyvų

buvo sunaikinta? Ar neturėjo ji kai ko pažadėti

atitinkamoms tarnyboms? Ir ką ji veikė per karą? Bet

Lietuvos ypatingajame archyve atitinkamų bylų nėra,

tad ir galutinių atsakymų nebus.

together with nuns around Europe. Vera and Felicija

perform the scenes of lovers as if imitating the Italian

masterpieces they have just seen: they look like

tableaux vivants created for the nuns watching them.

Thus, it is difficult to say anything definite about the

relationship between Vera and Felicija just from photographs.

Perhaps, the camera was just an interesting toy

for them.

Photography seems to seal also their last meeting

in October 1939, after Molotov and Ribbentrop had

signed the second protocol of their pact, according to

which Lithuania fell into the Soviet zone of interest.

The nuns decide to emigrate. Before saying their good

byes, Felicija and Vera take a picture of themselves

together. Later Felicija will be writing from Cleveland:

‘What is that Vera doing?’ And Vera is waiting for war

again, like back then, in 1938, when she wrote to her

family on a post-card with a reproduction of a wall

painting in the monastery of Pažaislis, The Dream of St.

Romualdus, the Founder of the Order of Camaldules:

‘Now there is a great concern about war in Kaunas, and

we shall find out whether it will take place or won’t in

the following days. At 9 pm today Lithuania will give a

positive or negative answer to the horrid Poles. Don’t

you worry, we are not afraid of that, although I live

very high up. If the war starts, I am going to Mom’s. But

most probably everything will be all right, although the

moment is critical. Juziukas has been here, it seems,

not long ago, but we miss him already. I will sort out the

well myself. Nothing important, thus, I am not writing

a lot. At 4 pm today we are going to cinema: it will be

more fun to wait for war.’

It is also more fun to wait for war while photographing.

Thus, through the event of photographing,

also from the letters, it is possible to read the epoch

lived by Šleivytė as if in between the lines. The entire

photographic archive becomes a prolonged pulsating

‘mega-event’ that has preserved the material traces

of love, anxiety and threat. We keep deciphering them

because the process of creating the photo-fiction

related to them keeps prompting, and fuelling, the discourse

as a ‘mega-event,’ in which everybody with

their philosophies, political attitudes, social experiences

and aesthetic perceptions can participate.

Perhaps, this is why Šleivytė’s photo-archive is

interesting again for us. When she photographs herself

‘innocently’ and quite down to earth with her mother,

sisters and friends, next to models drawn at school,

political systems collapsed in Lithuania and around the

world; the time of war and terror started and people

caught in it could neither guess nor plan what would

happen to them; where would they find themselves,

who they would become and how they would be

remembered. One’s origins and ‘correct’ views did not

guarantee anything when ideologies kept replacing

each other. An unguarded word or a ‘friend’s’ betrayal

was enough to overturn everything. Knowing the facts

of Šleivytė’s life and seeing her performance in front




Tik tiek aišku, kad sovietų valdžiai ji kažkuo įtiko.

Kupiškio fotografų reportažas liudija, kad Šleivytės

75 metų jubiliejus buvo iškilmingai atžymėtas gimtajame

krašte, dalyvavo svarbūs nomenklatūros atstovai.

Pasipuošusi tautiniu kostiumu ji vedė eiseną ir kvietė

svetelius į gimtąją sodybą pyragų ir alaus. 1986 m.

80-mečio proga jai suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios

kultūros veikėjos Garbės vardas. Bet prasidėjus

nepriklausomybei, jos pavardė dingsta iš dailės

scenos.

Taigi, siejant fotografijas su istoriniu kontekstu,

Šleivytės sapnų ir svajonių „fotofikcija“ po truputį

tampa drama. Vidinis konfliktas labiausiai išryškėja ne

tada, kai ji fotografuoja save „numučytą“ ligoninėje

ar apraudančią išsiskyrimą su drauge – tai įdomios

istorijos, ne daugiau. Tragiška heroje Šleivytė tampa

fotografuodamasi šalia kiekvienų vardinių proga gautų

dovanų. Skulptūrėlių, kavos servizų, gėlių, paveikslų,

vainikų. Nuo artimųjų ir nuo mokinių. Tarsi norėtų sau

pačiai įrodyti, kad yra visų mylima. Ji fotografuoja

save, piešiančią tas dovanas, lyg tai padėtų atkurti jai

skirto dėmesio momentą. Dovanų vis daugiau, jos

vis prašmatnesnės. Nors jose – ta pati Vera, senstant

jos šypsena pamažu tampa makabriška. Fotografijos

ima įrodinėti kažką priešingą, nei jų autorė akivaizdžiai

norėtų. Galbūt – istorinių aplinkybių perlaužtą

tikėjimą ir gyvenimą tarsi po gyvenimo. Čia pranašiška

atrodo dar jaunos Šleivytės sukurta seno medinio

namo nuotrauka, po kuria ji užrašė: „Taip ir mes susensim

ir žūsim, kaip šioji grįtelė“.

of the camera, an image of the woman who has made

all this up, and preserved for the future, forms in

one’s head.

At first, she looks like a courageous fighter for the

rights of women and of all the disadvantaged. Šleivytė

was born and grew up in a family of a landless peasant

with many children, but the beauty of nature inspired

her to resist the destiny dictated by her origins. Despite

unfavourable circumstances, she became an art

teacher. Although she fell seriously ill, she graduated

from the Graphic Arts Studio at the Kaunas Art School

and then taught at the Vocational School for Orphan

Girls under Infant Jesus Society. She was fired in 1938

for publishing her observations about the poverty and

wrongs that orphans had been suffering. 8 Then she

taught at the Crafts School of the Committee for Protecting

Women. After the Soviet occupation, Šleivytė

appeared to be a suitable ‘representative of the

people’ because she used to depict the poor in her

graphic prints, and her brother Steponas had been

imprisoned by the nationalist government for his

protest against the execution of four communists. The

Soviets assigned Šleivytė to the director’s position

of the Crafts School for Orphans. Yet soon Šleivytė

was accused of wasting public funds because she

allegedly paid larger salaries for teachers working overtime

and was buying ‘luxury goods’ for students:

cigarettes, vodka and other stuff. 9 She had to leave

her position. But how could be such a punishment

enough at the time when people were deported to

Siberia for the slightest misdemeanour?

In her autobiography, Šleivytė describes this

moment as a noble choice to dedicate herself to

art. 10 Yet precisely at that moment her art becomes

worthless – only flowers drawn with pastels. They are

beautiful, but shallow, compared with her previous

socially rebellious prints. The joyful photo-performances

with friends and sisters are gone as well: since

then Šleivytė photographs mostly herself. Questions

might arise in that emptiness. For the sake of what and

on what means did she live? And why did not she have

to conceal her homosexuality when such a ‘digression’

used to be treated as a mental disease during the

Soviet period? Why did she preserve her photographs

that could have raised suspicion, while many potentially

harmful archives were destroyed? Maybe she had

to promise services for certain institutions? And what

did she do during the war? There are no criminal files

in the Lithuanian Special Archives, however, that would

give definite answers.

It is only certain that she was somehow suitable

for the Soviet authorities. The reportage by the photographers

from Kupiškis is proof that Šleivytė’s 75 th

anniversary was widely celebrated in her native land,

that important representatives of the nomenclature

were present. Dressed up in her national costume,

she led a march and invited guests into her childhood

home to have some cake and beer. In 1986, on her 80 th


anniversary, Šleivytė was awarded the Honorary title

of the Emeritus Culture Person of the Lithuanian SSR.

Yet her name disappeared from the art scene as soon

as Lithuania restored independence.

Thus, when photographs are related to the

historical context, the ‘photo-fiction’ of Šleivytė’s

dreams gradually turns into a drama. The inner conflict

becomes most apparent not when she photographs

herself ‘tortured’ in hospital or crying over the separation

with a girlfriend – these are interesting stories,

not more. For me, Šleivytė turns into a tragic heroine

when she takes selfies next to the gifts she receives

each of her name days: sculptures, coffee sets, flowers,

paintings, wreaths – from family, friends and students.

As if she wanted to prove it to herself that she was

loved by everyone. She photographs herself drawing

those gifts, as if this could help her to recreate the

moment of attention given to her. There are more and

more gifts, they are increasingly posh. And even if

Vera is always the same in the photographs, her smile

becomes macabre as she gets older. The photographs

start proving something opposite to what the photographer

wanted them to show. Perhaps, it is the faith

broken by historical circumstances and a life, as if,

after life. A photo of an old timber house taken by the

still young Šleivytė seems to be prescient in this sense.

She wrote underneath it: ‘Thus we shall get old and die

like this little hut.’

1 François Larouelle, „Photo-Fiction: An Excercise in Non-Standard

Aesthetics“, paskaita Goldsmiths universitete 2012 m. gegužės

10 d., paskelbta Robino Mackay tinklaraštyje, http://readthis.

wtf/translation/francois-laruelle-photo-fiction-an-exercise-in-non-standard-aesthetics/.

2 Daugiau apie Šleivytės biografiją ir fotografinį palikimą žr. mano

straipsnį „Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“, in:

Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Camera obscura: Lietuvos

fotografijos istorija 1839–1945, Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2016, p. 474–490.

3 Roland Barthes, Camera lucida. Pastabos apie fotografiją, vertė

Agnė Narušytė, Kaunas: Kitos knygos, 2012.

4 Azoulay, Ariella. Civil Imagination: A Political Ontology of Photography.

Translated by Louise Bethlehem. London: Verso, 2015, p.

11–27.

5 Šios kategorijos plačiau apibūdintos minėtame mano straipsnyje

„Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“, op. cit.

6 Pierre Bourdieu, Photography. A Middle-brow Art, vertė Shaun

Whiteside, Cambridge (UK): Polity Press, 1996, p. 19–39.

7 Tomas Pabedinskas, Žmogus Lietuvos fotografijoje: Požiūrių kaita

XX ir XXI a. sandūroje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,

2010, p. 117–120.

8 Lietuvos aidas, 1938-11-15, Nr. 518.

9 Kauno miesto prokuratūros kaltinamoji išvada, 1946-08-02, saugoma

Kupiškio etnografijos muziejuje.

10 Gyvenimo aprašymas, rankraštis, pasirašytas 1967-02-19, saugomas

Kupiškio etnografijos muziejuje.

1 François Larouelle, ‘Photo-Fiction: An Excercise in Non-Standard

Aesthetics’, lecture at the Goldsmiths University on May 10, 2012,

published in the blog of Robin Mackay, http://readthis.wtf/translation/francois-laruelle-photo-fiction-an-exercise-in-non-standard-aesthetics/.

2 For more about Šleivytė’s biography and photographic heritage

see my article ‘Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose,’ in:

Margarita Matulytė, Agnė Narušytė, Camera obscura: Lietuvos

fotografijos istorija 1839–1945, Vilnius: Vilniaus dailės akademija,

2016, p. 474–490.

3 Roland Barthes, Camera lucida. Reflections on Photography,

translated by Richard Howard, Reprint Edition, London: Hill and

Wang, 2010.

4 Azoulay, Ariella, Civil Imagination: A Political Ontology of Photography,

translated by Louise Bethlehem, London: Verso, 2015, p. 11–27.

5 These categories are defined in the aforementioned article ‘Veronikos

Šleivytės gyvenimas fotografijose,’ op. cit.

6 Pierre Bourdieu, Photography. A Middle-brow Art, translated by

Shaun Whiteside, Cambridge (UK): Polity Press, 1996, p. 19–39.

7 Tomas Pabedinskas, Žmogus Lietuvos fotografijoje: Požiūrių kaita

XX ir XXI a. sandūroje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,

2010, p. 117–120.

8 Lietuvos aidas, 15 11 1938, No. 518.

9 The indictment issued by the Kaunas City Public Prosecutors, 2

August 1946, preserved at the Kupiškis Ethnographic Museum.

10 Autobiography, manuscript signed 19 February 1967 02 19, preserved

at the Kupiškis Ethnographic Museum.

294 Biografija Biography

Biografija

Biography

LT Gimė 1906 m. gruodžio 6 d. Antašavoje,

Vabalninko valsčius.

1923 m. baigė keturias Kupiškio progimnazijos klases.

1924–1934 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, įgijo

dailininkės grafikės ir mokytojos specialybę.

1927–1940 m. dirbo Kaune, Žemės ūkio ministerijoje

braižytoja.

1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų

sąjungos parodoje Kaune. Jos fotografija pavadinimu

„Prie jūros“, surinkusi 153 balsus, užėmė III vietą. Jos

fotografijos pateko į spaudą: nuotrauka „Į bernelių

mišias“ išspausdinta žurnale Naujoji Romuva 1938 m.,

nr. 51–52 (413–4), o „Keramikos parodoj“ puošia

1933 m. Fotomėgėjo 26 puslapį.

1934–1938 m. dirbo piešimo mokytoja katalikiškoje

Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje.

Atleista už tai, kad į viešumą iškėlė našlaičių mokinių

skurdą. Įsidarbino Moterų globos komiteto amatų

mokykloje.

1937 m. spalio 10 d. Lietuvių–prancūzų draugijos

būstinėje (Donelaičio g. 24) pristatyta pirmoji Lietuvos

moterų dailės paroda.

Born on December 6, 1906 in Antašava,

Vabalninkas township, North Lithuania.

EN

1923: completed four grades of Kupiškis progymnasium.

In 1924 to 1934: studied at Kaunas School of Art, and

acquired the specialty of graphic artist and teacher.

In 1927 to 1940: worked in Kaunas, Ministry of

Agriculture, as a draftswoman.

1933: participated in the first exhibition by the

Lithuanian Amateur Photographers’ Union in Kaunas.

Her photograph entitled ‘By the Sea’ ranked 3rd with

153 votes. Her photographs made it to press: the photo

entitled ‘To the Shepherd’s Mass’ was published in

Naujoji Romuva magazine in 1938, issue No. 51-52 (413-

4), while the photo ‘At Ceramics Exhibition’ graced page

26 of the Fotomėgėjas magazine issue of 1933.

In 1934 to 1938: worked as a drawing teacher at the

Catholic Vocational School For Girls under the Society

of the Infant Jesus. She was fired for raising public

awareness of orphan students poverty. She then got

employed by the vocational school under Women’s

Welfare Committee.

On October 10, 1937, the headquarters of the

Lithuanian-French Society (Donelaičio St. 24) presented

the first exhibition of Lithuanian women’s art.


1938–1940 m. tapo naujai įkurtos Lietuvos moterų

dailininkių draugijos pirmininke, išbandė jėgas ne tik

kaip menininkė, bet ir kaip kuratorė.

1939 m. leidosi į kelionę po Europą, lankėsi Italijoje,

Vokietijoje, Šveicarijoje.

1940–1946 m. buvo paskirta Vaikelio Jėzaus draugijos

amatų mokyklos direktore (ši mokykla keitė pavadinimus:

1940–1941 m. Kauno 5-oji amatų mokykla;

1941–1943 m. Kauno 1-oji valstybinė amatų mokykla;

1944–1946 m. 11-oji valstybinė amatų mokykla).

1940 m. balandžio 28 d. – birželio 8 d. Lietuvos

dailininkų sąjungos patalpose (Maironio g. 20) buvo

atidaryta apžvalginė Marcės Katiliūtės kūrybos paroda,

skirta trečiosioms menininkės mirties metinėms,

kuruota Veronikos Šleivytės.

1946 m. Veronika Šleivytė atsisakė darbo ir atsidėjo

kūrybai. Pagerėjus finansinei būklei, aplankė Maskvos,

Leningrado, Kijevo, Talino ir Rygos muziejus.

1960 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.

1984 m. suteiktas Kupiškio rajono garbės pilietės

vardas.

1985 m. suteiktas Garbės kolūkietės vardas.

1986 m. suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios

kultūros veikėjos Garbės vardas.

Mirė 1998 m. balandžio 21 d. Kaune, palaidota

Antašavos kapinėse.

In 1938 to 1940: became the chairwoman of the newly

founded Lithuania’s Women Artists Society, and tried

her hand not only as an artist but also as a curator.

1939: set out on a journey over Europe, visiting Italy,

Germany and Switzerland.

In 1940 to 1946: was appointed principal of the

Catholic Vocational School for Girls under the Society

of the Infant Jesus (which then was renamed as

follows: in 1940 to 1941, to Kaunas Vocational School

No.5; in 1941 to 1943, to Kaunas Vocational Public

School No.1; in 1944 to 1946, to Vocational Public

School No. 11).

From April 28 to June 8, 1940: an overview exhibition

of Marcė Katiliūtė’s artworks, commemorating the

third anniversary of the artist’s death, with Veronika

Šleivytė as a curator, opened at the premises of the

Lithuanian Artists’ Union (Maironio St. 20).

1946: Veronika Šleivytė gave up work and devoted

herself to creative activities. As her financial situation

improved, she visited museums in Moscow, Leningrad,

Kiev, Tallinn and Riga.

1960: became a member of the Lithuanian Artists’

Union.

1984: was awarded the title of honorary citizen of

Kupiškis district.

1985: was awarded the title of Honored Collective

Farmer.

1986: was awarded the title of Honored Culture Worker

of the Lithuanian SSR.

Died on April 21, 1998 in Kaunas; buried in Antašava

Cemetery.

296

Fotografijų sąrašas

List of photographs

LT

EN

4-7 psl. Kupiškio gimnazijos moksleivių pildyta prisiminimų knygelė,

1923 m.

10-11 „Panelė Šleivytė fotografuoja graf. dalykų mokytojų kursus“.

1935-VII Antspaudas: Fotografavo Bagdonavičius G. Šiauliai,

Aušros al. 84 Nr

13 „Prieš veidrodį“, Kaunas, 1930-VII-6. Namiškiams

14 Viktariškiai, XX a. 3–4 deš.

15 „Ant naujos sofos“, 1931-VII-5

16 1930 m.

17 „Po ligos“, 1930 m.

18 „Namiškiams, Vera“, Kaunas, 1935-IX-15

19 „Namiškiams, Vera“, Kaunas, 1935-IX-15

20 Kaunas, 1935-IX-15

21 „Pokalbis su moline Veronika“, Kaunas, 1963-I

22 1928-I-13

23 1928-I-13

24 „Kartais Vėra taip atrodo“, Kaunas, 1937 m.

25 „Ar man linksma?“ Kaunas, 1937-XII

26 „Vardo dienoje“, Kaunas, 1933-I-13

27 „Mama, ar patinka mano plaukai? Vėra“, Kaunas, 1939-XI-15

28 „Prie darbo“, Kaunas, 1932 m.

29 „Namiškiams, Vėra“, Kaunas, 1935-IX-15

30 „Viršelį darant Daubiškės inteligentai“, 1937-XII-26

31 Kaunas, 1935-IV-15

32 „Nukerpu nagus ir visų atostogų polzą“, Viktariškių k.,

1936-VI-28–VIII-24

33 „Vėra su savo ilgais nagais“, Viktariškiai, 1936 m.

34 „Taip aš praleidžiau visas savo 1936 m. atostogas“,

Viktariškių k., 1936-VI-28

35 „Džiugina mane mokinių nuoširdūs pasveikinimai vardo

dienoje“, Mergaičių amatų ruošos mokykla, Kaunas,

1938-I-13

36 XX a. 3–4 deš.

37 „Mano kambarys“, Kaunas, 1930-VII-6

38 XX a. 4–5 deš.

39 XX a. 4–5 deš.

40 XX a. 4–5 deš.

41 „Vėra dviejose asabose“, Kaunas, 1935 m.

42-43 „Brangi ir maloni mokinių dovana gauta vardo dienoje“

V. J. Dr-jos merg. amatų ruošos mokykla, Kaunas, 1938-I-13

44 „Kintėjimas“, Kaunas, 1935 m.

45 „Vėra geroj nuotaikoj“, Kaunas, 1934 m.

46 „Tokia aš esu gyvenime“, Kaunas, 1932 m.

47 „Brangiai mano mamai, Vėra“, Kaunas, 1935 m.

48 „Gėlės nuo mielos Onutės, Jūsų Vėra, Brangiems namiškiams“,

1932-VI-30

49 „Su Onutės gėle“, Karo ligoninė, Kaunas, 1932-VI-4

50 Kaunas, XX a. 5–6 deš.

51 Kaunas, XX a. 7 deš.

52 Kaunas, XX a. 8 deš.

54-55 „Už šį malonumą (radiją) esam Juzukui dėkingi, Vėra“,

Viktariškių k., 1935-IV-21

57 Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.

58 Artima Veronikos Šleivytės draugė Juza, Viktariškių k.,

XX a. 4–5 deš.

59 Su dukterėčia Liuda, Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.

60 „Pasitarimas Marytės su Vėra“, Viktariškių k., 1933 m.

61 „Maryt, nepamesk gėlių važiuodama. Vėra Marytei“,

Viktariškių k., 1933-VIII-22

62 „Maryt, greičiau, nes mes visi labai laukiam mėsos. Vėra“,

Viktariškių k., 1935-VII-18 d.


64 XX a. 4–5 deš.

65 XX a. 4–5 deš.


67 „Maryt, dirbom, o užmokestį kokį gavom? Vėra“,

Viktariškių k., 1936 m.

68 „Maryt, ar mes patenkytos? Vėra“, Viktariškių k., 1935-IV-22 d.

69 „Pas mamą ir vanduo skanesnis“, Viktariškiai, 1935-IV-23 d.

(iš kairės – seserys Marijona, Vėra ir Paulina Šleivytės)

70 Viktariškiai, 1930-IX-2

„Viktusiuk, Marytė nori atimt gėlę, kurią man motina duoda“,

Viktariškiai, 1930-VIII-2

71 „Mylima mama, Linkiu ilgus metus gyventi. Noriu, kad amžiais

neužgestų Jūsų simpatiška šypsena veide. Duktė Vėra. Motinos

dienos progoje“, Kaunas, 1936 m.

72 Viktariškių k., 1929-V-17

4-7 p. The memory book that students at Kupiškis gymnasium filled in

for Šleivytė in 1923.

10-11 "Miss Šleivytė is taking pictures of the courses for graphic art

teachers" July of 1935

Stamp: Picture taken by G. Bagdonavičius Šiauliai, Aušros

avenue No.84

13 "In front of the mirror", Kaunas, July 6, 1930. For the family.

14 Viktariškiai, in the 1920s to 1930s

15 "On the new couch" July 5, 1931

16 1930

17 "After illness", 1930

18 "To my family, Vera" Kaunas, September 15, 1935

19 "To my family, Vera" Kaunas, September 15, 1935

20 Kaunas, September 15, 1935

21 "Conversation with a clay Veronika" Kaunas,

January of 1963

22 January 13, 1928

23 January 13, 1928

24 "Sometimes Vėra looks like this", Kaunas, 1937

25 "Am I having fun?" Kaunas,

December of 1937

26 "On the name day", Kaunas, January 13, 1933

27 "Mom, do you like my hair?" Vėra, Kaunas, November 15, 1939

28 "At work" Kaunas, 1932

29 "To my family, Vėra" Kaunas, September 15, 1935

30 "In making the cover, the intellectuals of Daubiškė"

December 26, 1937

31 Kaunas, April 15, 1935

32 "I’m cutting off my nails and the benefits of my whole vacation"

Viktariškiai village, from June 28 to August 24, 1936

33 "Vėra with her long nails", Viktariškiai, 1936

34 "That’s how I spent all my 1936 vacation" Viktariškiai village,

June 28, 1936

35 "I’m delighted with the sincere congratulations by students on

my name day," Vocational School For Girls, Kaunas,

January 13, 1938

36 In the 1920s to 1930s

37 "My room" Kaunas, July 6, 1930

38 In the 1930s to 1940s

39 In the 1930s to 1940s

40 In the 1930s to 1940s

41-42 "Vėra in two personas" Kaunas, 1935

43 "The precious and lovely gift I got from students on my name

day", Vocational School for Girls under the Society of the

Infant Jesus. Kaunas, January 13, 1938

44 "Suffering" Kaunas, 1935

45 "Vėra in a good mood" Kaunas, 1934

46 "That’s what I’m like in life" Kaunas, 1932

47 "For my dear Mom" Vėra, Kaunas, 1935

48 "Flowers given by the lovely Onutė, Yours truly Vėra"

June 30, 1932, For my dear family

49 "With the flower given by Onutė", Military hospital, Kaunas,

June 4, 1932

50 Kaunas, in the 1940s to 1950s

51 Kaunas, in the 1960s

52 Kaunas, in the 1970s

54-55 "We are grateful to Juzukas for this pleasure (the radio)". Vėra,

Viktariškiai village, April 21, 1935

57 Viktariškiai village, in the 1930s to 1940s

58 Juza, close friend of Veronika Šleivytė, Viktariškiai village,

in the 1930s to 1940s

59 With her niece Liuda, Viktariškiai village,

in the 1930s to 1940s

60 "Marytė in consultation with Vėra",

Viktariškiai village, 1933

61 "Marytė, don't lose the flowers while riding. Vėra"

Viktariškiai village, August 22, 1933

62 "Marytė, hurry up, as we all are looking forward to having meat.

Vėra.", Viktariškiai village, July 18, 1935


64 In the 1930s to 1940

65 In the 1930s to 1940s


67 "Marytė, so we were working, and what kind of pay did we get?

Vėra", Viktariškiai village, 1936

68 "Marytė, are we satisfied? Vėra", Viktariškiai village,

April 22, 1935


73 „Trijų tulpių korporacijos valdyba“, 1926-XI-24 (dešinėje –

Veronika Šleivytė su broliu Antanu Šleiviu)

74 „Kauno moterys pateko ant vieno stiklo su mumis. Vėra“

Viktariškiai, 1935-IV-24 d.

76-77 „Brangiems namiškiams, čia mes gyvenam, kairėje pusėje

viršutinis apskritas langelis. Vėra“, Kaunas, 1938-III-4

79 „Taip Kaunas atrodė 1938 m. 16 d. vasario mėn. naktį“

80 „Valstybės teatrui degant“, Kaunas, 1931 m.

81 „Valstybės teatrui degant“, Kaunas, 1931 m.

82 „Potvynis Kaune“, 1931 m.

83 „Laisvės alėja“, Kaunas, 1934 m.





88 Mergaitė viduryje – Dita (Silvija Lomsargytė-Pukienė, radijo

žurnalistė, vertėja, rašytoja), Kaunas, XX a. 4-5 deš.

89 Kaunas, 1937-IX


Kaunas, XX a. 7–8 deš.

92-93 „Namiškiams, P. Stasytė ir Vėra“, Kaunas, 1929 m.

Karo ligoninė, Kaunas, 1932 m.

95 „Vaistus po oda leidžia“, Karo ligoninė, II skyrius,

Kaunas, 1930-VII-30

96 „Br. namiškiams, Jūsų Vėra. Karo ligoninė III skyrius“,

Kaunas, 1929-XII-20

97 „Karo ligoninė III skyrius“, Kaunas, 1929-XII-22

Kaunas, 1929-XII-18

98 „Namiškiams, Karo ligoninė III skyrius“ Kaunas, 1929-XII-22

99 „Seselei, seselei, seselei, ligonė V. Šleivytė“, Viktariškių k., 1930 m.

100 „Karo ligoninė“, Kaunas, 1929 m.

101 „Gerajai Kūmai“, Kaunas, 1934-III-5

102 „Karo ligoninė, I skyrius“, 1930-VII-30

103 „mažajai Verutei, mielajai Verutei, gerajai Verutei, nuo Bronės“

Kaunas, 1934-III-6 (dailininkė Bronė Krasauskaitė)



106 „Namiškiams, Vėra, Karo ligoninė Kaunas“, 1932-I-3

108-109 „Vakaruška, meno mokykloj“ , Kaunas, 1930 m.

111 „Meno mokyklos mok. V kursas“, Kaunas, 1931 m. (mokiniai su

tapytoju, profesoriumi Jonu Šileika)

112 „Šventadarbė. Meno mokykla. Jūsų Vera“, Kaunas, 1931 m.

113 „Atminimui juokdarei Marytei nuo sesutės Vėros.

Kaunas, meno mokykla“ 1926-IV-10

114 1932-V-15

115 Kauno meno mokyklos mokiniai, XX a. 4–5 deš.

116 Kauno meno mokyklos mokiniai, 1932 m.

117 „Mylimai sesutei Paulinai ses. Vera“ 1937-VII-24, Kaunas

(pirmojoje Lietuvos dailininkių parodoje. Sėdi iš kairės:

Konstancija Petrikaitė-Tulienė ir Domicelė Tarabildienė. Stovi iš

kairės: Bronė Bakutytė, Veronika Šleivytė)

118 XX a. 4–5 deš.

119 Meno mokykloje prie atsiskaitomųjų darbų. Kaunas, 1925 m.

120 „Namiškiams“, Kaunas, 1932 m.

121 „IV kursas“, Kaunas, 1931 m.

122 Meno mokykloje prie atsiskaitomųjų darbų. Kaunas, 1934 m.

123 „Aš su savo darbais“, Meno mokykla, Kaunas, 1932 m.

124 Meno mokykloje prie atsiskaitomųjų darbų. Kaunas, XX a. 4–5 deš.

125 „Liet. Foto mėgėjų sąjungos I paroda Kaune“, 1933-XII-27

126 „Iš matininkų parodos“, Kaunas, 1936 m.



130-131 Reprodukcija iš Romos, XX a. 4–5 deš.

133 „Palangos jūroje meno įspūdžiais dalijamės“, Palanga, 1933 m.

134 „Jūros bangose“, Palanga, 1933 m.

135 „Skęstančių gelbėjimo valtelėj“, Palanga, 1933 m.

136 Palanga, XX a. 4–5 deš.


138 „Ant kopos“, Palanga, 1933 m.

139 „Menininkai ant kopos“, Palanga, 1933 m.

140 Veronika Palangos pajūryje, 1960-XII-15

141 „Prie jūros“, Palanga, 1933 m.

142 „Nidos prieplaukoj žvejų belaukiant“, Nida, 1933 m.

143 „Lietuvos dailininkai Rigos pajūryje“, 1950-IX (iš kairės –

Mykolas Vrubliauskas, skulpt. Henrikas Rudzinskas, Antanas

Kučas, Kęstutis Žitkus, Boleslovas Motūza, Vaclovas

Minkevičius, Juozas Kėdainis)

69 "At Mom’s place, even water tastes better", Viktariškiai,

April 23, 1935 (from left to right: the sisters Marijona, Vėra and

Paulina Šleivytė)

70 Viktariškiai, August 2, 1930

"Sweetie Viktorija, Marytė wants to take away the flower my

mother is giving me" Viktariškiai, August 2, 1930

71 "Beloved Mom, I wish you many years to live. I want to keep

that lovable smile on your face forever. Your daughter Vėra.

On the occasion of Mother’s Day", Kaunas, 1936

72 Viktariškiai village, May 17, 1929

73 "Board of the Three Tulips Corporation" November 24, 1926

(From right to left: Veronika Šleivytė with her brother

Antanas Šleivys)

74 "Women from Kaunas have found themselves on the same

glass as we have. Vėra" Viktariškiai, April 24, 1935

76-77 "To my dear family, here is where we live, on the left side, the

upper round window. Vėra" Kaunas, March 4, 1938

79 "This is how Kaunas looked on the night of February 16, 1938"

80 "State Theater burning", Kaunas, 1931

81 "State Theater burning", Kaunas, 1931

82 "Flood in Kaunas" in 1931

83 "Laisvės Avenue", Kaunas, 1934





88 The girl in the middle is Dita (Silvija Lomsargytė-Pukienė, radio

journalist, translator, and writer), Kaunas, in the 1930s to 1940s

89 Kaunas, September of 1937


Kaunas, in the 1960s to 1970s

92-93 "To my family, Ms. Stasytė and Vėra", Kaunas, 1929

21012.33 – Military hospital, Kaunas, 1932.

95 "Injecting medicine under the skin" Military hospital

department No. 2, Kaunas, June 30, 1930

96 "To my dear family, Yours truly Vėra. Military hospital

department No. 3" Kaunas, December 20, 1929

97 "Military hospital department No. 3", Kaunas, 1929-XII-22

Kaunas, December 18, 1929

98 "To my dear family, Military hospital department No. 3" Kaunas,

December 22, 1929

99 "To the nurse, nurse, nurse, patient V.Šleivytė"

Viktariškiai village, 1930

100 "Military hospital" Kaunas, 1929

101 "To my good Godmother............ " Kaunas, March 5, 1934

102 "Military hospital, department No. 1", July 30, 1930

103 "To my little Verutė, lovely Verutė, good Verutė, from Bronė"

Kaunas, March 6, 1934 (Artist Bronė Krasauskaitė)



106 "To my family, Vėra, Military hospital Kaunas" January 3, 1932

108-109 "A get-together, at the Art school", Kaunas, 1930

111 "Art school students 5th year" Kaunas 1931 (students with the

painter, professor Jonas Šileika)

112 "Woman working on a holy day. Art school. Yours truly Vera",

Kaunas, 1931

113 "As a souvenir to buffoon Marytė from her little sister Vėra.

Kaunas, the Art school" April 10, 1926

114 May 15, 1932

115 Students of the Kaunas Art school, in the 1930s to 1940s

116 Students of the Kaunas Art school, 1932

117 "To my beloved dear sister Paulina sis. Vera" July 24, 1937,

Kaunas (At the first exhibition by Lithuania’s women artists.

Sitting, from left to right: Konstancija Petrikaitė-Tulienė and

Domicelė Tarabildienė. Standing, from left to right: Bronė

Bakutytė, Veronika Šleivytė.)

118 In the 1930s to 1940s

119 At the Art school by the term works. Kaunas, 1925

120 "To my family", Kaunas, 1932

121 "4th year", Kaunas, 1931

122 At the Art school by the term works. Kaunas, 1934

123 "Me with my works" Art school, Kaunas, 1932

124 At the Art school by the term works. Kaunas, in the 1930s to

1940s

125 "Exhibition by Lithuanian Amateur Photographers’ Union in

Kaunas" December 27, 1933

126 "From the exhibition by surveyors", Kaunas, 1936

298

Fotografijų sąrašas

List of photographs



146 „Namiškiams, skęstančių gelbėjimo valtelė. Toliau matosi į jūrą

įeinantys Meilės tiltas. Vėra“, Palanga, 1933-VIII-4

147 „Namiškiams. Ant jūros Meilės tilto, Vėra“, Palanga, 1933-VIII-4


149 „Pajūryje“, Palanga, 1933 m.

150 „Prie jūros Palangoje“, 1935-VII

151 „Prie jūros Palangoj“, 1935-VII

152 „Kacelytė su Vėra“, Palanga, 1935-VII

154-155 „Viskas praeina“, Kaunas, 1932 m.

157 „Atmintis linksmai praleistas laikas draugystės dienose su

Verute“ nuo draugės Genutės, Kaunas, 1927-VIII-16

158 „Marytei, Vėra“, Viktariškiai, 1933 m. (su artima drauge Juza)

159 Viktariškių k., 1937-VII (iš kairės – Veronika Šleivytė, Juza,

Marijona Šleivytė)

160 1927-II-1 (su Gražina Čiurlionyte)

161 „Paminklas Gražutei pastatytas“, Kaunas, 1928-X- 6

(Gražinos Čiurlionytės kapas)


163 Kaunas, XX a. 4-5 deš.

164 Veronikos Šleivytės butas Kaune, Žemaičių g. 11, XX a. 4–5 deš.

165 Kaunas, XX a. 4–5 deš. (iš kairės – Felicija, Juza)

166 1941 m.

168-169 „Pupuliukas mano“, Kalvarija, 1934-VII-15 d.

171 „Kaunas, Panemunė“, 1934-VIII-7

172 Kaunas, 1935-I-19

173 Kaunas, 1935-I-19

174 „Panemunėj atostogaujam. Čia yra mano ispanė Laura. Vera“,

1934-VIII-3

175 Kaunas, Panemunė, 1934-VIII-19 (su dukterėčia Stepute)


177 Kaunas, 1934-XI-26

178 Kaunas, 1934-IX-4

180-181 Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.

183 Barbora Šleivienė, Viktariškių k., XX a. 4–5 deš.







190 Kaunas, 1939 m.


192 Kaunas, 1941-I-13

194-195 „Mes amžinai draugės! Paskutinėj dienoj fotografuota“,

Kaunas, Dotnuvos parkas, 1939-X-8

197 XX a. 4–5 deš.

198 XX a. 4–5 deš.

199 XX a. 4–5 deš.

200 1. Veronika Šleivytė su Felicija savo bute Kaune, XX a. 4–5 deš.

2. Veronika Šleivytė su Felicija savo bute Kaune, XX a. 4–5 deš.


202 XX a. 4–5 deš.

203 XX a. 4-5 deš.


206-207 Šv. Morkaus aikštė, Venecija, 1939 m.

209 Ryga, XX a. 4–5 deš.

210 1939 m.

211 Prie atletų skulptūrų Romos Marmio stadione, 1939 m.

212 1939 m.

213 XX a. 4–5 deš.

214-215 Prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, 1939 m.

216 XX a. 4–5 deš.

217 XX a. 4–5 deš.

218 „Kada pasimatysim?“ Dotnuva, 1939 m.

219 XX a. 4–5 deš.

220 XX a. 4–5 deš.

127 "From the exhibition by surveyors", 1936

128 "From the exhibition by surveyors",Kaunas, 1936

130-131 A reproduction from Rome, in the 1930s to 1940s

133 "In the sea of Palanga, we share art impressions" Palanga, 1933

134 "In the sea waves", Palanga, 1933

135 "In the lifeboat", Palanga, 1933

136 Palanga, in the 1930s to 1940s


138 Palanga, "On the dune", 1933

139 Palanga, "Artists on the dune", 1933

140 Veronika at the seaside in Palanga. December 15, 1960

141 "By the sea" Palanga, 1933

142 "Waiting for fishermen at the quay in Nida", 1933

143 "Lithuanian artists at the seaside in Riga" September of 1950

(From left to right: Mykolas Vrubliauskas, sculptor Henrikas

Rudzinskas, Antanas Kučas, Kęstutis Žitkus, Boleslovas Motūza,

Vaclovas Minkevičius, Juozas Kėdainis)



146 "To my family, the lifeboat. Further you can see the Love

bridge entering the sea. Vėra" Palanga, August 4, 1933

147 "To my family. On the Love bridge of the sea" Vėra, Palanga,

August 4, 1933


149 "At the seaside" Palanga, 1933

150 "By the sea in Palanga" July of 1935

151 "By the sea in Palanga" July of 1935

152 "Ms. Kacelytė and Vėra" Palanga, July of 1935

154-155 "Everything passes", Kaunas, 1932

157 "A memory the fun of days of friendship with Verutė" from her

friend Genutė, Kaunas, August 16, 1927

158 "To Marytė, Vėra" Viktariškiai, 1933 (with her close friend Juza)

159 July of 1937, Viktariškiai village (from left to right: Veronika

Šleivytė, Juza, Marijona Šleivytė)

160 February 1, 1927 (with Gražina Čiurlionytė)

161 "The monument to dear Gražina has been built" Kaunas,

October 6, 1928 (the grave of Gražina Čiurlionytė)

162 In the 1930s to 1940s, Kaunas

163 In the 1930s to 1940s, Kaunas

164 Veronika Šleivytė’s apartment in Kaunas, at Žemaičių St. 11, in

the 1930s to 1940s

165 Kaunas, in the 1930s to 1940s (from left to right: Felicija, Juza)

166 1941

168-169 "My honeybunch", Kalvarija, July 15, 1934

171 "Kaunas, Panemunė" August 7, 1934

172 Kaunas, January 19, 1935


174 "We are on vacation in Panemunė. Here is my Spanish lady

Laura. Vera", August 3, 1934

175 Kaunas, Panemunė, August 19, 1934 (with her niece Steputė)


177 Kaunas, November 26, 1934

178 Kaunas, September 4, 1934

180-181 Viktariškiai village, in the 1930s to 1940s

183 Barbora Šleivienė, Viktariškiai village, in the 1930s to 1940s







190 Kaunas, 1939



194-195 "We are forever friends! Picture taken on the last day", Kaunas,

Dotnuvos park, October 8, 1939

197 In the 1930s to 1940s

198 In the 1930s to 1940s

199 In the 1930s to 1940s

200 1. Veronika Šleivytė with Felicija in Veronika’s apartment in


2. Veronika Šleivytė with Felicija in Veronika’s apartment in



202 In the 1930s to 1940s

203 In the 1930s to 1940s



Dokumentų sąrašas:

225 Atvirlaiškis mamai Barborai Šleivienei, Kaunas, 1938 m.

225-227 Felicijos laiškai Veronikai Šleivytei, Kaunas, Detroitas,

XX a. 4–5 deš.

228 „Brangiosios, štai prisistatau atsisveikinti. Gaila, kad turiu

išvažiuoti ir Jus visus palikti šitame karo lauke. Bet Dievo

keliai, tai ne mūsų. Turim Jo valiai pasiduoti. Melskitės už mus,

kad jis saugotų mus šioj kelionėj.

Širdingai dėkoju už visus gerumus man parodytus. Žinai, kad

Jums už tai bus šimteriopai atlyginta.

Jus mylinti, Ses. Felicija“ Kaunas, 1939.X.8

206-207 1939, St. Mark’s Square, Venice

209 Riga, in the 1930s to 1940s

210 1939

211 By the sculptures of athletes at Marmi Stadium in Rome, 1939

212 1939

213 In the 1930s to 1940s

214-215 By St. Anne’s Church in Vilnius, 1939

216 XX a. In the 1930s to 1940s

217 In the 1930s to 1940s

218 "When will we see each other?" Dotnuva, 1939

219 In the 1930s to 1940s

220 In the 1930s to 1940s

Albumo V. Šleivytės gyvenimo filma 1952–1953 sąrašas:

233 1. „Aš taip ilgai buvau viena. Ir kai dabar pamačiau ką reiškia

turėti draugę, kuri džiaugiasi mano džiaugsmu ir gyvena mano

sielvartu nepajėgčiau jos netekti.“

2. „Gomelis. Briedžių karalystė.“

234 1. „Neišvengiamas susitikimas Chostoje.“

2. „Samšito giraitėje. Nuėjo – nesivysiu.“

235 1. „Chosta. Jūra ir Ji.“

2. „Samšito giraitės grožio prieglobstyje. Bet ką daryt, kad

viskas kas gražu – tik pasaka ir lieka.“

236 1. „Dar prieš kelias dienas aš laiminga galėjau sakyti:

aš turiu draugą.“

2. „Gražiausia pasaka. Bet ir ji baigiaisi... Daug džiaugsmo, daug

karčių kančių. Bet žinau, kad gyvenau. Ar ne?“

238-239 Veronika Šleivytė savo bute 1986 m. po savo 80-mečio.

Fotografijos autorius Algirdas Kairys

List of documents:

225 Postcard to her mom Barbora Šleivienė, Kaunas, 1938

225-227 Felicija’s letters to Veronika Šleivytė, Kaunas, Detroit, in the

1930s to 1940s

228 "My dear ladies, so I step forward to say goodbye. It’s a shame

I have to go away and leave you all in this battlefield. But God’s

ways are not ours. We must surrender to His will. Pray for us,

so that he keeps us safe on this journey.

I sincerely thank you for all the kindness shown to me. You

know you'll be rewarded hundredfold for that.

Loving you, Sis. Felicija" Kaunas, October 8, 1939

List from the album The Pellicle of Veronika Šleivytė’s life in 1952 to 1953:

233 1. "I was alone for so long. And now that I have seen what it

means to have a girlfriend who rejoices in my joy and endures

my sorrow, I wouldn't afford losing her."

2. "Gomel. A kingdom of elks"

234 1. "An inevitable meeting in Khosta."

2. "In the boxwood grove. Gone away – I won't go chasing."

235 1. "Khosta. The sea and Her."

2. "In the shelter of the boxwood grove beauty. But what

should one do if everything that is beautiful remains to be just

a fairy tale."

236 1."Just a few days ago I was happy to say, I have a friend."

2. “The most beautiful fairy tale. But it ends, too... A lot of joy, a

lot of bitter suffering. But I know that I have lived it. Haven’t I?"

238-239 Veronika Šleivytė in her apartment in 1986 after its 80th

anniversary. Photography by Algirdas Kairys

300 Apskaitos numeriai Account numbers

5 KEM GEK 17277

11 KEM GEK 16093

13 KEM GEK 20981

14 KEM GEK 16122

15 KEM GEK 16131

16 KEM GEK 16194

17 KEM GEK 16188

18 KEM GEK 18968.64

19 KEM GEK 18968.68

20 KEM GEK 21041

21 KEM GEK 16273

22 KEM GEK 21417.60

23 KEM GEK 16048

24 KEM GEK 16091

25 KEM GEK 16182

26 KEM GEK 16080

27 KEM GEK 21013.192

28 16152

29 KEM GEK 18968.37

30 KEM GEK 16206

31 KEM GEK 18840

32 KEM GEK 16179

33 KEM GEK 16175

34 KEM GEK 16167

35 KEM GEK 16172.1

36 KEM GEK 18849

37 KEM GEK 18970.70

38 -

39 -

40 KEM GEK 21012.102

41 KEM GEK 16090

42-43 KEM GEK 21014.2

44 KEM GEK 16088

45 KEM GEK 16227

46 KEM GEK 16068

47 KEM GEK 18971.103

48 KEM GEK 16147

49 KEM GEK 16069

50 -

51 KEM GEK 16282

54-55 KEM GEK 18307

57 -

58 -

59 KEM GEK 16112

60 KEM GEK 16077

61 KEM GEK 16075.2

62 KEM GEK 1825

63 KEM GEK 21521.59

64 KEM GEK 21521.105

65 -

66 -

67 KEM GEK 18970.60

68 KEM GEK 18207

69 KEM GEK 20981.82

70 1. KEM GEK 16053

2. KEM GEK 16054

71 KEM GEK 16125

72 KEM GEK 20981.26

73 KEM GEK 20617

74 KEM GEK 20981.77

76-77 KEM GEK 18971.50

79 KEM GEK 16127

80 KEM GEK 16129

81 KEM GEK 16064

82 KEM GEK 16062

83 KEM GEK 16086

84 -

85 -

86 -

87 -

88 -

89 KEM GEK 16092

90 KEM GEK 21708.74

KEM GEK 21708.76

92-93 KEM GEK 21012.38

21012.33

95 KEM GEK 21012.53

96 KEM GEK 21012.54

97 KEM GEK 20689

KEM GEK 20686

98 KEM GEK 21012.50

99 KEM GEK 21570.69

100 KEM GEK 16066

101 21570.96

102 KEM GEK 21012.19

103 KEM GEK 20661

104 -

105 -

106 KEM GEK 16150

108-109 KEM GEK 14510

111 KEM GEK 14508

112 KEM GEK 14484

113 KEM GEK 16043

114 KEM GEK 21520.77

115 -

116 KEM GEK 21013.261

117 KEM GEK 18282

118 KEM GEK 21521.155

119 KEM GEK 21520.133

120 KEM GEK 21520.76

121 KEM GEK 21520.28

122 KEM GEK 21520.119

123 KEM GEK 16071.2

124 KEM GEK 21520.22

125 KEM GEK 16154

126 KEM GEK 16183

127 KEM GEK 21013.290

128 KEM GEK 21013.289

130-131 -

133 KEM GEK 20564

134 KEM GEK 16250

135 KEM GEK 16242

136 KEM GEK 16136

137 KEM GEK 20584

138 KEM GEK 16202

139 KEM GEK 16240

140 KEM GEK 16271

141 KEM GEK 20557

142 KEM GEK 18212

143 KEM GEK 18214

144 KEM GEK 20508

145 KEM GEK 20510

146 KEM GEK 20981.70

147 KEM GEK 16110

148 KEM GEK 20513

149 KEM GEK 16244

150 KEM GEK 20541

151 KEM GEK 20514

152 KEM GEK 21417.147

154-155 KEM GEK 16105

157 KEM GEK 21012.3

158 KEM GEK 16073

159 KEM GEK 16165

160 KEM GEK 20680

161 KEM GEK 21013.206

162 KEM GEK 21521.110

163 0407

164 -

165 KEM GEK 21418.39

166 KEM GEK 21521.123

168-169 -

171 KEM GEK 16087

172 KEM GEK 16121

173 KEM GEK 16285

174 KEM GEK 20981.20

175 KEM GEK 21570.125

176 -

177 -

178 KEM GEK 16120

180-181 -

183 -

184 KEM GEK 21521.77

185 KEM GEK 21521.106

186 KEM GEK 21520.199


187 -

188 20829

189 20829

190 -

191 -

192 KEM GEK 20809

194-195 KEM GEK 18971.129

197 KEM GEK 18968.74

198 KEM GEK 21014.107

199 -

200 1. KEM GEK 21418.38

2. KEM GEK 21418.37

201 -

202 21315

203 KEM GEK 21418.32

204 -

206-207 KEM GEK 21521.296

209 -

210 KEM GEK 21418.96

211 -

212 KEM GEK 21014.110

213 -

214-215 -

216 -

217 KEM GEK 21014.96

218 KEM GEK 18971.68

219 KEM GEK 21014.97

220 KEM GEK 21418.56

230-231 KEM GEK 21796

238-239 KEM GEK 18289

274 26. 18286

27. 21418.98

28. 21418.81

275 29. 18968.45

Agnė Narušytė Būrimas iš sapno ištraukų / Reading Dream Sediments

281 KEM GEK 21013

KEM GEK 18970.89

KEM GEK 18835

282 KEM GEK 16130

KEM GEK 21570.97

KEM GEK 21570.125

KEM GEK 18970.86

285 KEM GEK 16166

KEM GEK 16099

KEM GEK 21373.39

KEM GEK 21373.91

286 KEM GEK 20981.11

KEM GEK 16230

KEM GEK 16103.2

KEM GEK 18195

289 KEM GEK 21570.40

KEM GEK 21520.9

KEM GEK 19238

KEM GEK 17172

290 KEM GEK 16225

KEM GEK 18291

KEM GEK 18294

Milda Dainovskytė Atminčiai / For Memory’s Sake

243 -

KEM GEK 14623

21012.36

244 -

KEM GEK 16347

-

-

KEM GEK 18844

247 KEM GEK 16207

KEM GEK 20704

KEM GEK 21265.31

248 KEM GEK 18436

KEM GEK 11382

KEM GEK 21708.75

Ieva Burbaitė Tarp dailininkių / Among Women Artists

250 1. 21520.24

2. 18968.107

253 3. 18402

4. 21013.232

254 5. 14507

6. 21013.8

7. 20578

257 8. 21385

9. 18971.197

10. 18968.105

258 11. 18411

12. 18279

263 13. 18407

14. 21013.255

15. 21013.226

264 16. 21013.243

17. 21570.133

18. 21570.145

268 19. 21075

20. 21570.151

21. 21570.153

271 22. -

23. -

272 24. 21570.106

25. 21570.165

Foto

Vėros Šleivytės

ISBN 978-609-8128-10-9

Padėka / Thanks to:

Valentinui Klimašauskui, Jolantai Lėgaudaitei,

Adomui Narkevičiui, Vaclovui Nevčesauskui,

Silvijai Lomsargytei-Pukienei, Paulinai Eglei Pukytei,

Ievai Meilutei-Svinkūnienei, Dovilei Tumpytei

Albumo sudarytojos / Edited by

Milda Dainovskytė, Agnė Narušytė

Tekstai / Texts

Milda Dainovskytė, Ieva Burbaitė, Agnė Narušytė

Panaudotas Laimos Kreivytės eilėraštis Esu ( Artumo aritmetika, 2019, Homo liber )

A poem I am by Laima Kreivytė ( Intimate Arithmetic, 2019, Homo liber )

Archyvo tyrimą atliko / Archive research

Agnė Narušytė, Giedrė Zuozienė, Milda Dainovskytė

Dizainerė / Designer

Eglė Ruibytė

Vertėjos / Translators

Agnė Narušytė, Aleksandra Fominaitė

Lietuvių k. redaktorė / Editor of Lithuanian language

Rita Markulienė

Negatyvus skaitmenino / Digitalisation of negatives

Laurynas Skeisgiela

Išleido / Published by

Kupiškio etnografijos muziejus

Gedimino g. 2, Kupiškis 40114

etnografijosmuziejus.lt

Spausdino / Printed by

UAB BALTO print

Utenos g. 41B, Vilnius 08217

www.balto.eu

Popierius / Paper

Munken Print Cream 100 gsm

Munken Lynx White 120 gsm

Tiražas / Print run

500

Albumo leidimą parėmė / Sponsored by

Lietuvos kultūros taryba, Kupiškio rajono savivaldybė

Leidinyje publikuojami kūriniai iš Kupiškio etnografijos muziejaus fondų

Works from the funds of Kupiškis Ethnographic Museum

© 2020, Kupiškio etnografijos muziejus, tekstų autoriai

© 2020, Kupiškis Ethnographic Museum, authors of texts

Foto Vėros Šleivytės

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?