moralinės tolerancijos samprata i. kanto praktinėje filosofijoje - Logos

GRAÞINA MINIOTAITË 

14 

MORALINËS TOLERANCIJOS SAMPRATA 

I. KANTO PRAKTINËJE FILOSOFIJOJE 

The Concept of Tolerance in the Practical Philosophy of Immanuel Kant 

LOGOS 48 

2006 SPALIS • LAPKRITIS 


Kultûros, filosofijos ir meno institutas 

SUMMARY 

Immanuel Kant is not usually considered as an ideologue of a concept of tolerance. The paper argues 

that an idea of moral tolerance is implicit in the practical philosophy of Kant. An attempt is made at 

explicating this concept of tolerance. The argument is based on an analysis of the basics of morality 

and the hierarchy of duties. It is pointed out that the demand of tolerance is implied in the concept of 

practical reason, as defined by Kant. The principle of the autonomy of will, the idea of a human being 

as an end in itself and the categorical imperative associated with it, all together justify the duty of 

respecting oneself and other persons. This is the duty that is the grounds for tolerance. Moral tolerance 

emphasizes a commitment to the value of autonomy. Toleration that follows from a commitment to 

autonomy should not be confused with moral relativism. The principle of tolerance is not a negative 

one, as ethical relativism claims; it is a positive demand for respect for the autonomy of another person. 

The justification of tolerance in contemporary moral and political philosophy has elaborated the 

Kantian principle of respect for persons. 

Kiekviena epocha tolerancijos problemai 

suteikia savità turiná iðskirdama jà 

iðreiðkiantá toleravimo objektà bei formuluodama 

jos pagrindimo principus. 

XVII a. Johnas Locke‘as raðë apie religinæ 

tolerancijà, XVIII–XIX a. liberalizmà 

ÁVADAS 

Gauta 2006-09-18 

labiausiai domino tolerancija kaip moralinis 

idealas, XX a. pagrindinë tapo skirtingø 

ideologijø suderinamumo problema. 

Atrodo, kad XXI a. gali tapti kultûrinës 

tolerancijos (netolerancijos) amþiumi. 

Ðiuolaikinëje filosofinëje literatûroje 

RAKTAÞODÞIAI: tolerancija, pareiga, valios autonomija, praktinis protas, pagarba, moralinis reliatyvizmas. 

KEY WORDS: tolerance, duty, autonomy of will, practical reason, respect for persons, moral relativism.

tolerancija apibrëþiama kaip pakantumas, 

susidûrus su kaþkuo, ko nemëgsti 

arba kam nepritari 1 , tai „sàmoningas pasirinkimas 

nedrausti nepriimtino elgesio, 

nekliudyti jam ir nesikiðti á já kai turima 

tam bûtinø galiø ir þiniø“ 2 . 

Nepriklausomai nuo to, kas istoriðkai 

yra aktualizuojama kaip toleravimo (netoleravimo) 

objektas, apibrëþiant tolerancijà 

iðkyla toleravimo ribø problema. Itin 

aktualia ji tapo XX a. mëginant atsiriboti 

nuo etinio reliatyvizmo. Toleravimo ribø 

pagrindimo problema neiðvengiamai 

atveda prie moralës pagrindø problemos. 

Daþniausiai toleravimo reikalavimas 

yra grindþiamas naudingumo (utilitarizmas) 

ir pagarbos asmenims principais. 

Pastarasis yra siejamas su liberaliz- 

MOKSLINË MINTIS 

mo tradicija ir, konkreèiai, su I. Kanto 

praktine filosofija. Nors þodis „tolerancija“ 

I. Kanto darbuose beveik nesutinkamas 

3 , taèiau daryti iðvadà, kad ði problema 

jo nedomino, bûtø netikslu. Savo 

dvasia I. Kanto moralës filosofija nukreipta 

prieð dogmatizmà ir nepakantumà. 

Tokios jo praktinës filosofijos sàvokos 

kaip „valios autonomija“, „laisvë 

kaip savivalë“ yra tiesiogiai susijusios su 

tolerancijos pagrindimu. Straipsnyje, mëginant 

atskleisti tolerancijos idëjos prasmæ 

I. Kanto filosofijoje, pirmiausia nagrinëjamas 

santykis tarp moralës pagrindø 

sampratos ir tolerancijos. Po to mëginama 

iðsiaiðkinti, kokià vietà tolerancija 

uþima jo vertybiø teorijoje bei atsakyti á 

klausimà, ar galima pareiga toleruoti. 

MORALËS PAGRINDØ PROBLEMA IR TOLERANCIJA 

Dorovës specifika I. Kanto etikoje atskleidþiama 

remiantis teorinio ir praktinio 

proto veiklos sferø ir gamtos bei 

laisvës dësniø atskyrimu. Tai leidþia denatûralizuoti 

moralæ, atriboti þmogaus 

doroviná elgesá nuo gamtinio determinizmo. 

Kantas savo etika prisideda prie 

vadinamojo faktø ir vertybiø suprieðinimo, 

kuris kaip moralës analizës prielaida 

plaèiai taikomas pokantinëje etikoje. 

Vertybiø sfera – tai privalëjimo sfera, ji 

nepaaiðkinama empiriniais faktais; teorinis 

protas ið esmës nepajëgus paþinti 

dorovës esmës. Moralës ðaltinis – ne 

gamtoje ir ne transcendencijoje; jis paèiame 

þmoguje. I. Kantas priima Naujøjø 

amþiø filosofijai bûdingà individualistinæ 

þmogaus sampratà, taèiau suteikia 

jai ið esmës naujà turiná. 

Tokiems filosofams kaip Thomas 

Hobbesas, Deividas Hume‘as, prancûzø 

ðvietëjai bei utilitarizmo atstovai 

þmogus su jam bûdingais natûraliais 

poreikiais, laimës troðkimu yra pirminë 

vertybë, kurios interesams turëtø paklusti 

socialinis gyvenimas. Moralë ir 

teisë jø suvokiamos kaip þmoniø santykiø 

reguliavimo formos, kurios atsiranda 

pilietinëje bûsenoje. Ðie instrumentai 

palaiko visuomenës stabilumà 

ir uþtikrina efektyvø þmoniø poreikiø 

patenkinimà. Valstybë, pasitelkusi moralæ 

ir teisæ, tramdo þmoniø aistras, nesiskaitanèias 

su kitø þmoniø interesais, 

taèiau ji neuþsiima moralizavimu. Vyrauja 

legalus elgesys – pagal ástatymus 

(iðorinæ valià), o ne pagal moralinius 

ásitikinimus. 

LOGOS 48 


15


16 

Tokio pobûdþio koncepcijoms bûdinga 

suabsoliutinti poreikius; priemonës, 

vedanèios á laimæ, atsiejamos nuo moralinio 

vertinimo. Jose savita forma atsispindi 

besiformuojanèiø prekiniø-piniginiø 

santykiø realybë, rinkos anonimiðkumas; 

rinka atsiþvelgia á visus þmoniø 

poreikius, neskirstydama jø á moralius ir 

amoralius. Siejant individo autonomijà 

su jo hedonistine prigimtimi, prieinama 

iðvada, kad visa, kas veda prie individualios 

laimës pasiekimo – leistina, o tai 

reiðkia absoliuèià tolerancijà, taip pat ir 

netolerancijos pateisinimà. Faktiðkai 

koncepcijose, kuriose þmogaus autonomija 

siejama su individualios laimës siekimu, 

moralinës tolerancijos problema 

neiðkyla, nes þmoniø santykiø reguliavimas 

yra grynai iðorinio pobûdþio, pavyzdþiui, 

T. Hobbesas apskritai neskiria 

moralës ir teisës, þmogaus orumas, jo 

poþiûriu, matuojamas tais kriterijais, kuriuos 

individui primeta valstybë – pareigomis, 

apdovanojimais 4 . Þmogus tarsi 

skyla á valdiná, áspraustà á grieþtos institucinës 

reglamentacijos rëmus, ir privatø 

asmená, paklûstantá tik savo poreikiø 

tironijai. Moralinio nihilizmo potencialà, 

slypintá radikaliame individualizme, 

nuosekliausiai atskleidë utilitarizmo 

pradininkas Jeremy Benthamas. Jo pastangos 

asmeninës laimës pagrindu pagrásti 

bendrà moralumo kriterijø – „kuo 

daugiau laimës kuo didesniam þmoniø 

skaièiui“ – atvedë prie moralinës aritmetikos, 

atskiro þmogaus laimës ignoravimo 

vardan visø laimës, t. y. þmogaus 

pavertimo tik priemone realizuojant 

daugumos primestà tikslà 5 . 

Tolerancijos reikalavimas yra pozityvus 

principas ir, bûdamas toks, turi sa- 

LOGOS 48 


vo ribas. Jis ne tik leidþia, bet ir draudþia. 

Asmeninë laimë negali bûti tolerancijos 

pagrindas, kadangi ja negalima pagrásti 

draudimo galios; praktinis ðios pozicijos 

rezultatas – dorovinio reliatyvizmo 

pateisinimas. Tolerancijos idëja remiasi 

dviem prielaidomis: þmoniø lygybës, 

iðreiðkiamos visiems vienodø prigimtiniø 

teisiø teorija, ir þmoniø skirtingumo 

(padëties, galimybiø, tikslø ir t. t.), 

kuria pabrëþiamas kiekvieno þmogaus 

unikalumas. Tolerancijos problema gali 

iðkilti tik ten, kur yra tikslø ávairovë ir sàlygos 

jiems realizuotis. Bûtent tokioms 

sàlygoms uþtikrinti, Naujøjø amþiø filosofø 

poþiûriu, þmonës ir vienijasi á valstybæ, 

taèiau pasirodo, kad ji, sumanyta 

kaip priemonë iðvengti „natûralioje bûklëje“ 

slypinèiø pavojø, pati sukuria savivalæ 

ir priespaudà. Þmogus tampa institucijø 

manipuliacijos objektu, atsiranda 

bûtinybë apibrëþti asmeninës laisvës ir 

institucinës reglamentacijos sferas. 

Sprendþiant ðià problemà, tolerancijos 

idëja, susiformavusi dar krikðèioniðkoje 

etikoje, ágauna naujà turiná. Ji iðreiðkia 

reikalavimà kiekviename þmoguje matyti 

savarankiðkà pilietá, kuris gali laisvai 

spræsti apie dievà ir pasaulio tvarkà, savo 

egzistavimo tikslus ir prasmæ, apie 

tai, kas jam asmeniðkai naudinga ar 

kenksminga. Tai ne þmogaus natûraliø 

poreikiø, o proto autonomija, kurioje slypinèias 

moralës analizës galimybes visapusiðkiausiai 

realizavo I. Kantas. 

Aiðkindamasis, kur glûdi þmogaus 

bûties moralumo pagrindai, I. Kantas atmeta 

instrumentinæ proto interpretacijà. 

Protas – dorovës ðaltinis, jos dësniai turi 

bûti kildinami „ið protingos bûtybës 

bendros sàvokos“ 6 . Svarbiausia protin-

gos bûtybës savybë esanti valia, o tai yra 

sugebëjimas veikti pagal dësniø supratimà, 

t. y. pagal principus. Valia yra 

praktinis protas, kurio esminë charakteristika 

esanti laisvë – „proto prieþastingumas, 

sàlygojant valià“ 7 . Dorovës ðaltiniu 

gali bûti tik grynasis protas, t. y. 

protas, laisvas nuo polinkiø átakos. Dorovë 

yra kasdien atsikuriantis santykis 

tarp þmoniø, taèiau jos aukðèiausias 

principas – moralinis dësnis – jokiu bûdu 

negali bûti iðvedamas ið kasdienio 

gyvenimo. Tokiu atveju, Kanto poþiûriu, 

moralumo kriterijus priklausytø nuo individualiø 

polinkiø, atsitiktiniø tikslø ir 

dël to jis neturëtø dësnio galios, o þmogus, 

priëmæs tokià moralumo sampratà, 

lengvai taptø savo polinkiø bei kitø 

þmoniø valios vergu. Þmogus yra autonominë 

bûtybë ne todël, kad jis turi savà 

laimës sampratà, o todël, kad turi 

praktiná protà – galià sàlygoti savo tikslus 

nepriklausomai nuo jutiminës prigimties. 

Autonomija yra þmogaus savybë 

nepaklûsti „jokiam kitam dësniui, iðskyrus 

tà, kurá tuo paèiu metu ji pati 

sau nustato” 8 . 

Sfera, kurioje þmogus gali tapti „dësnius 

kurianèiuoju nariu“, t. y. egzistuoti 

kaip „laisvas prieþastingumas“, yra 

dorovë. Dorumà I. Kantas supranta kaip 

besàlygiðkà pareigos vykdymà. Potencialiai 

kiekvienas þmogus þino, kas sudaro 

jo pareigà; to þinojimo pagrindas – 

„dorovinis dësnis manyje“ – bûdingas 

þmogui kaip protingai bûtybei. Apriorinë 

ðio dorovinio dësnio forma yra kategorinis 

imperatyvas. Tai dorovës formulë, 

nurodanti, jog doroviniuose santykiuose 

þmogus turi paklusti „tik savo 


paties nustatytiems ir vis dëlto visuotiniams 

dësniams“ 9 . Poþiûris á dorovës 

dësná kaip á visuotiná remiasi principu 

„protinga prigimtis egzistuoja kaip tikslas 

pats savaime“ 10 . Juo pabrëþiama, jog 

priklausymas protingø bûtybiø pasauliui 

reiðkia ne tik sugebëjimà kurti dorovinius 

dësnius, bet ir ápareigoja kiekviename 

þmoguje matyti .autonominæ 

bûtybæ, elgtis taip, kad „niekada þmogaus 

nepanaudotum vien kaip priemonës, 

o visada kaip tikslà“ 11 . Valios autonomija 

ir laisvë daro þmogø asmenybe, 

suteikia jam orumo. Protingø bûtybiø 

ryðys per bendrus dësnius iðreiðkiamas 

„tikslø vieðpatijos“ sàvoka. Tai idealus 

proto sukurtas dorovës pasaulis, kuriame 

realizuojasi tikslo paties savaime 

principas. Kiekvienas þmogus, kiek jis 

gali þiûrëti á save kaip á visuotiniø dësniø 

kûrëjà yra „tikslø vieðpatijos“ narys. 

Jei þmogus bûtø tik protinga bûtybë, 

tolerancijos problema doroviniuose santykiuose 

neiðkiltø, nes protas vienareikðmiðkai 

determinuotø valià, t. y. valios 

apsisprendimo pagrindas turëtø „vienodà 

galià visoms protingoms bûtybëms“ 

12 . Taèiau „protas pats savaime 

nepakankamai sàlygoja valià“ 13 . Þmogus 

nuo kitø gamtos objektø skiriasi, 

anot I. Kanto, tuo, kad jis savyje sujungia 

du pasaulius – natûralaus dësningumo, 

kuriam jis priklauso savo jutimine 

laimës siekianèia prigimtimi, ir laisvës, 

kurio nariu já padaro praktinis protas. 

Atsiþvelgdamas á ðá þmogaus dvilypumà, 

I. Kantas elgesio pagrindus skirsto 

á maksimas ir praktinius dësnius. Maksimos 

– tai subjektyvûs elgesio pagrindai, 

kuriems gali turëti átakos „þmogaus 

LOGOS 48 


17


18 

prigimties silpnumas arba ydingumas“ 

14 . Praktiniai dësniai yra objektyvûs 

ta prasme, kad jie galëtø bûti priimti 

kiekvienos protingos bûtybës, „jei protas 

visiðkai valdytø troðkimø galias“ 15 . 

Protingos bûtybës valioje daþnas 

maksimø ir jos paèios pripaþástamø 

praktiniø dësniø susidûrimas. Tai rodo, 

kad kiekvienas þmogus savo ir kitø elgesá 

visada vertina pagal praktinio proto 

dësnius, vienareikðmiðkai skiria gërá 

nuo blogio ir tik dël savo prigimties netobulumo 

ne visada pajëgus paklusti gëriui 

(pareigai). Tolerancijos problemos 

ðaknys I. Kanto etikoje kaip tik ir glûdi 

LOGOS 48 


þmogaus prigimties netobulume, kuris 

pasireiðkia prieðtaravimu tarp þinojimo, 

kas yra pareiga, ir galëjimo jà vykdyti. 

Þmogaus teisæ klysti, bûti savimi galima 

traktuoti kaip bûtinà tolerancijos galimybës 

sàlygà. Klysti, moraliniu poþiûriu, 

galima tik þinant, kas yra gëris. Taigi, 

moraliniø tolerancijos pagrindø paieðkos 

atvedë prie I. Kanto vertybiø teorijos. 

Pamëginkime iðsiaiðkinti, kokià 

vietà joje uþima toleravimo vertybë (pareiga). 

Kaip atsakytø I. Kantas á klausimà: 

ar þmogus, kaip protinga (morali) 

bûtybë privalo toleruoti jam nepriimtinà 

kito þmogaus gyvenimo bûdà? 

TOLERANCIJA KAIP DOROVINË VERTYBË 

Pagal tai, kaip traktuojamas santykis 

tarp gërio ir pareigos, etinës teorijos yra 

skirstomos á teleologines ir deontologines. 

Teleologinëse teorijose pirminë yra 

gërio sàvoka, pareiga yra iðvestinë, antrinë 

sàvoka, þmogaus pareiga yra siekti 

gërio. Deontologinëse teorijose pagrindinë 

yra pareigos sàvoka, gëris yra pareigos 

vykdymas. Ikikantinëje etikoje 

vyravo teleologinës teorijos, kuriø kritikai 

I. Kantas skyrë nemaþai dëmesio. Jose 

gëris siejamas su þmogaus prigimèiai 

bûdingu laimës siekimu, laimë – su tikslo 

realizavimu ir já lydinèiu pasitenkinimu. 

Laimë, I. Kanto þodþiais tariant, yra 

empirinis tikslas, o jos pasiekimas susijæs 

su atsitiktinëmis, nuo þmogaus valios 

nepriklausanèiomis aplinkybëmis. 

Þmogus, kuris aukðèiausiu savo gyvenimo 

principu laiko laimës siekimà, lengvai 

tampa aplinkybiø þaislu. Be to, tokios 

teorijos nëra nepriekaiðtingos ir lo- 

giniu poþiûriu. Ieðkant dorovës pagrindø 

þmogaus prigimtyje, netiesiogiai remiamasi 

prielaida, jog toji prigimtis morali. 

Natûralioms savybëms, kuriomis 

apibûdinama dorovë, netiesiogiai suteikiamas 

vertybinis turinys, kurá dar reikia 

árodyti. 

I. Kanto etika plaèiàja prasme priklauso 

deontologinëms teorijoms, gëris 

joje apibrëþiamas per pareigà – þmogaus 

dorumas siejamas su pareigos vykdymu, 

su mëginimu sutramdyti savo ið 

esmës á blogá linkusià prigimtá. Dël to 

vertybës I. Kanto etikoje negali bûti atsietos 

nuo þmogiðkosios bûties; jos 

gimsta tik santykyje su valios autonomija. 

I. Kanto vertybiø teorijai bûdinga 

normatyvinio ir vertybinio aspektø vienybë. 

Protas duotas þmogui kartu su 

moralumu – dorumo galimybe. Moralinis 

dësnis yra ir privalomumas, ir vertinimo 

kriterijus. Dorovinë vertybë yra

tai, ko reikalauja kategorinis imperatyvas, 

savo ruoþtu kategoriðkai galima reikalauti 

tik to, kas yra absoliuti vertybë. 

Ðià vienybæ iliustruoja pirma ir antra kategorinio 

imperatyvo formuluotës. Pirmoji 

formuluotë maksimos moralumà 

sieja su jos universalizavimo galimybe ir 

jos norëjimu: „elkis tik pagal tokià maksimà, 

kuria vadovaudamasis tu kartu 

galëtum norët (iðskirta mano. – G. M.), 

kad ji taptø visuotiniu dësniu“ 16 . Tokiu 

atveju pasirinkimo pagrindas yra tam 

tikras supratimas apie vertybæ. Antroji 

formuluotë “elkis taip, kad nei savo asmenyje, 

nei kieno nors kito asmenyje 

niekada þmogaus nepanaudotum vien 

kaip priemonës, o visada kaip tikslà“ 17 , 

pabrëþia, kad kategorinis imperatyvas 

galimas tik tada, jei egzistuoja kokia 

nors absoliuti vertybë – þmogus ar þmonija. 

„Bet jei sutiktume, kad yra kaþkas, 

kieno buvimas pats savaime turi absoliuèià 

vertæ, kas kaip tikslas savaime galëtø 

bûti tam tikrø dësniø pagrindas, tai 

jame ir tik jame turëtø bûti galimo kategorinio 

imperatyvo, t. y. praktinio dësnio 

pagrindas“ 18 . Ið ðios citatos gali susidaryti 

áspûdis, kad I. Kanto etikoje vyrauja 

vertybinis aspektas, ir kad jis apibrëþia 

normatyviná, todël jo pozicija tarsi 

artimesnë teleologinei etikai. Taèiau 

ðioje iðvadoje neatsiþvelgiama á tai, jog 

I. Kantui þmogus kaip tikslas pats savaime 

jau yra moralus þmogus (privalantis), 

o ne apskritai þmogus. 

I. Kanto deontologinëje etikoje þmogaus 

dorumas siejamas su jo sugebëjimu 

vykdyti pareigà ið pareigos jausmo. Neatsitiktinai 

jis skiria tiek daug dëmesio 

privalomo (doro, moraliai vertingo) po- 


elgio (pareigos) apibrëþimui, pateikdamas 

gana sudëtingà pareigø klasifikacijà. 

Jo poþiûriu, pareigos bûna tobulos ir 

netobulos, tiek siauràja, tiek ir plaèiàja 

prasme, taip pat etinës ir teisinës, pareigos 

sau ir pareigos kitiems. Ið esmës visos 

èia paminëtos pareigos gali bûti aptartos 

kaip tobulos ir netobulos, taip pat 

kaip etinës ir teisinës. Pareigø skirstymas 

á tobulas ir netobulas siejamas su 

dviem pirmosios kategorinio imperatyvo 

formuluotës variantais: pirmasis – 

„elkis tik pagal tokià maksimà, kuria 

vadovaudamasis tu kartu galëtum norëti 

(G. M.), kad ji taptø visuotiniu dësniu“ 

19 , antrasis – „elkis taip, tarytum tavo 

elgesio maksima per tavo valià turëtø 

tapti (G. M.) visuotiniu gamtos dësniu“ 

20 . Ðios ið pirmo þvilgsnio tarsi vienodos 

formuluotës turi esminá skirtumà: 

pirmojoje klausiama, ar norëtø þmogus 

gyventi pasaulyje, kurio dësná jis pats 

nustato, o antrojoje pabrëþiama, kad elgesio 

maksima negalinti bûti prieðtaringa. 

Pagal pirmàjà kategorinio imperatyvo 

formuluotæ maksimos gali bûti atmestos 

todël, kad jø negalima norëti, o 

pagal antràjà – prieðtarauja sau. Vadinasi, 

tai, ko reikalauja kategorinis imperatyvas, 

pirmuoju atveju tëra netobula pareiga, 

o antruoju – tobula. 

Tobulos pareigos yra savisauga (pareiga 

sau) ir pagarba kitiems þmonëms 

(pareiga kitiems). Tobulà pareigà galima 

laikyti absoliuèia ta prasme, jog ji turi 

bûti vykdoma neatsiþvelgiant á aplinkybes 

ar polinkius; tokia pareiga „nedaro 

jokios iðimties polinkiui“. Pavyzdþiui, 

tobula pareiga draudþia saviþudybæ, o 

maksima, kuri prieðinga ðiai pareigai, 

LOGOS 48 


19


20 

„negalëtø turëti visuotinio gamtos dësnio 

galios“, nes „ji bûtinai turëtø pati 

sau prieðtarauti“ 21 . Netobulomis pareigomis 

I. Kantas laiko savæs tobulinimà 

ir meilæ kitiems. Santykis tarp tobulø ir 

netobulø pareigø yra nevienareikðmis, 

jø pavadinimas tarsi orientuoja á tai, jog 

doroviniu poþiûriu tobulos pareigos yra 

vertingesnës. Esant pareigø konfliktui, 

þmogus pirmiausia turëtø vykdyti tobulà 

pareigà. Taèiau, remiantis I. Kanto 

tekstais, tokia iðvada yra abejotina; pavyzdþiui, 

rûpinimasis savo tobulumu 

laikomas nuopelnu, o savisauga nëra 

nuopelnas. Atrodytø, jog galima teigti, 

kad netobulos pareigos vykdymas yra 

vertingesnis, bet ðiai iðvadai prieðtarauja 

tai, kad tobulos pareigos nevykdymas 

laikomas yda, o netobulos – tik moralinio 

orumo paþeidimu 22 . 

Aiðkinantis tolerancijos sampratà 

I. Kanto filosofijoje, esminis yra etiniø 

bei teisiniø pareigø apibûdinimas. Þmogus, 

kaip racionali bûtybë, vadovaujasi 

laisvës dësniais, kurie skirstomi á moralinius 

ir teisinius. Atitinkamai I. Kantas 

skiria etines ir teisines pareigas. Jos skiriasi 

ir dësningumo ðaltiniu (pagrindu), 

ir ápareigojimo pobûdþiu. Teisinis dësningumas 

yra iðorinis þmogaus tikslø, jo 

motyvø atþvilgiu. Poelgis teisingas (moraliai 

vertingas), jeigu jis, nepriklausomai 

nuo tikslo, atitinka dësningumà 

(ástatymus). Teisinis dësningumas reguliuoja 

santykius tarp þmoniø kaip valdiniø; 

jo tikslas yra uþtikrinti iðorinës 

laisvës sàlygas, kurioms esant kiekvieno 

þmogaus laisvë suderinama su visø 

asmenø laisve 23 . Teisë uþtikrina harmonijà 

visuomenëje remdamasi teisëta 

LOGOS 48 


prievarta. Teisinës pareigos (teisingumo) 

palieèia ir tokius poelgius, kuriuos atlikti 

gali priversti tik kita valia, remdamasi 

jos moraline teise iðreikðti savo laisvæ. 

Tuo tarpu etiniai dësniai yra vidinës 

laisvës dësniai, jie susijæ su þmoniø laisve 

siekti racionaliø tikslø, prieðingai 

ávairiems neracionaliems polinkiams. 

Etinës pareigos apima tuos tikslus, kuriø 

siekti þmogus privalo kaip morali 

bûtybë. Toks tikslas ir yra atitikimas 

universaliam dësniui, todël þmogus turás 

etinæ pareigà vykdyti teisines pareigas. 

Teisines pareigas I. Kantas vadina 

netiesiogiai etinëmis. 

Trumpai apþvelgus svarbiausius 

I. Kanto etikoje iðskiriamus pareigø tipus, 

galima pamëginti rekonstruoti ir jo 

poþiûrá á tolerancijos problemà þmoniø 

doroviniuose santykiuose. Tolerancija 

kaip dorovinë vertybë yra santykio tarp 

þmoniø charakteristika. Vertinimo objektas 

èia yra þmoniø poelgiai. Remdamasis 

kategoriniu imperatyvu, poelgius 

I. Kantas skirsto á moraliai leistinus, neleistinus 

ir bûtinus, t. y. privalomus. Su 

pastaraisiais susijusi pareigos sàvoka. 

„Leistinas poelgis, tai toks poelgis, kuris 

neprieðtarauja pareigai ir ði laisvë, neapribota 

jokiu imperatyvu, vadinama galima 

morale (facultas moralis).“ 24 Toks poelgis 

nëra pareiga, jis tik priskiriamas 

moraliai indiferentiðkiems. Juos vertinant 

neegzistuoja objektyvus kriterijus, 

nes paprastai tai poelgiai, nepalieèiantys 

kitø þmoniø interesø, o jø atþvilgiu gali 

bûti taikoma absoliuti tolerancija ta prasme, 

kad tokie poelgiai yra privatus kiekvieno 

þmogaus reikalas. I. Kantas nepritaria 

mëginimams padaryti visus þmo-

niø veiksmus dorovinio vertinimo objektu. 

Jis pabrëþia: „Fantastiðkai doru galima 

vadinti tà, kuriam doroviniu aspektu 

neegzistuoja neutralûs dalykai (adiaphora), 

ir kuris kiekviename þingsnyje iðdëlioja 

pareigas kaip spàstus; jam ne vis 

tiek, maitinuosi að mësa ar þuvimi, alumi 

ar vynu; tai mikrologija, – jei jà padarytume 

mokymo apie dorumà dalimi, 

tai jos vieðpatavimas virstø tironija“ 25 . 

Galima teigti, kad tolerancija I. Kanto 

praktinëje filosofijoje pirmiausiai sietina 

su moraliai leistinais poelgiais. 

Sudëtingesnis atrodo atsakymas á 

klausimà, ar toleruotinas moraliai bûtino 

veiksmo (pareigos) nevykdymas. Ið 

pirmo þvilgsnio atrodytø, jog atsakant á 

ðá klausimà pakanka pasiremti pareigø 

suskirstymu á tobulas ir netobulas. Tobulos 

pareigos yra absoliuèios, o jø nevykdymas 

paneigia paèià pareigos galimybæ. 

Pavyzdþiui, teisinës pareigos 

esanèios tobulos pareigos; jø nevykdymas 

daro neámanomà teisinæ bûsenà – 

pagrindinæ þmoniø bendrabûvio sàlygà, 

taigi ir teisinæ pareigà. Kitø tobulø pareigø 

– savisaugos ir pagarbos kitiems 

þmonëms ignoravimas suþlugdytø dorovinius 

santykius. Iðvada èia galëtø bûti 

tokia: tobulos pareigos nevykdymas 

netoleruotinas. Taèiau neskubëkime su 

iðvadomis, o pabandykime dar kartà sugráþti 

prie pareigos kitiems þmonëms 

platesnio aptarimo. Pastaroji ápareigoja 

nepanaudoti þmogaus kaip priemonës 

siekiant savo tikslø, t. y. „nereikalauti ið 

kito þmogaus, kad jis paþemintø save, 

tapdamas mano tikslo vergu“ 26 . Pagarbos 

þmogui pareiga reikalaujanti ne kategoriðkai 

atmesti moraliniu poþiûriu 


abejotinà kito þmogaus pareigos supratimà, 

klaidingas iðvadas, bet atvirkðèiai, 

remtis prielaida, jog ir netikusiame teiginyje 

egzistuojàs tiesos grûdas ir dël to 

mëginti já surasti, þinoma, parodant, jog 

galima ir suklysti. Ðitaip iðreiðkiama pagarbà 

þmogaus intelektui. Nesistengiant 

suprasti savo prieðininko paskatø, negalima 

jo átikinti, kad jis klysta. Tà patá galima 

pasakyti ir apie priekaiðtus dël 

ydingumo. Jie neturi virsti panieka, visiðku 

ydingo þmogaus moralinio vertingumo 

neigimu, nes tokiu atveju jis niekada 

nepajëgs pasitaisyti, o tai nesuderinama 

su þmogaus kaip protingos (moralios) 

bûtybës, turinèios neiðsemiamà 

gërio potencialà, idëja. Taèiau ar tokie 

argumentai neveda prie iðvados, kad 

pareiga gerbti kitus þmones reikalauja 

toleruoti netgi ydingà kitø þmoniø elgesá, 

nebaudþiant uþ tai jø iðankstine panieka, 

o tik apeliuojant á jø gërio pradmenis? 

Juk ydingumas tëra tik tobulø 

pareigø nevykdymo rezultatas. I. Kantas 

prieina prie prieðtaringø iðvadø: vienu 

atveju teigiama, jog tobulos pareigos 

nevykdymas – netoleruotinas, o kitu – 

kad pareiga gerbti kitus reikalauja toleruoti 

tobulos pareigos nevykdymà. 

Toks prieðtaringumas ne atsitiktinis, 

o susijæs su formaliu moralumo kriterijaus 

pobûdþiu. Nepriklausomai nuo I. Kanto 

intencijø, pareigos atpaþinimas remiantis 

kategoriniu imperatyvu palieka ávairiø 

interpretacijø galimybes. Draudþiamoji 

kategorinio imperatyvo galia yra þymiai 

stipresnë negu ápareigojamoji. Jis draudþia 

neuniversalizuojamas maksimas, 

santykius su kitu þmogumi kaip su daiktu, 

nelaisvus, kitø valios primestus poel- 

LOGOS 48 


21


22 

gius. Tik á tokius draudimus I. Kanto pareigø 

sampratoje ir yra atsiþvelgiama. Jø 

taikymas esant konkreèiai situacijai gali 

bûti labai nevienodas. Pats Kantas vadinamaisiais 

kazuistiniais klausimais yra 

parodæs, jog neámanoma, remiantis jo 

siûlomu moralumo kriterijumi, sukurti 

visiems vienodai tinkanèià normatyvø 

sistemà. Pavyzdþiui, I. Kantas pateikia 

toká klausimà: „Ar pateisinama saviþudybë 

vardan tëvynës gerovës?“ Ir siûlo 

toká atsakymà: tobula savisaugos pareiga 

saviþudybæ draudþia, o kita tobula pareiga 

– gerbti þmones – leidþia. Iðlikti gyvam 

– reiðkia paþeminti þmogaus orumà 

savo asmenyje, o pasielgti prieðingai – 

matyti savyje tiktai priemonæ 27 . Kategori- 

Nors I. Kantas savo darbuose beveik 

nevartoja tolerancijos sàvokos, jo praktinës 

filosofijos analizë leidþia teigti, kad 

joje buvo suformuluotos ir iðplëtotos pagrindinës 

ir ðiandienà taikomos moralinës 

tolerancijos pagrindimo nuostatos. 

Istoriðkai I. Kanto praktinë filosofija susilaukë 

gana prieðtaringø vertinimø, joje 

persipina tarsi vienas kità neigiantys 

moralinis rigorizmas ir politinis liberalizmas. 

Straipsnyje tolerancijos idëjos I. 

Kanto filosofijoje analizë gali bûti traktuojama 

kaip savotiðka ðio tariamo 

prieðtaringumo dekonstrukcija. 

Á klausimà, ar toleruotinas elgesys, 

neatitinkantis moralinio dësnio, I. Kantas, 

ko gero, atsakytø teigiamai. Jam 

„moralës dësnis þmoguje“ yra tik þmogaus 

dorumo galimybë, kurios ágyvendinimas 

nesàs tiesus kelias, todël santykiuose 

su þmonëmis reikià apeliuoti á jø 

LOGOS 48 


IÐVADOS 

nis imperatyvas gali bûti orientyras atsiradus 

konfliktui tarp pareigos ir polinkio, 

taèiau jis gali bûti ir neefektyvus, kai 

esama pareigø konflikto. 

Atsakymas á klausimà, ar toleruotinas 

netobulos pareigos nevykdymas, 

yra ne toks prieðtaringas. Netobulos pareigos 

yra etinës, susijusios su þmoniø 

dvasios laisve. Jø nevykdymà I. Kantas 

vertina tik kaip þmogaus orumo paþeidimà, 

o ne kaip ydingumà. Netobulos 

meilës kitiems ir pareigø tobulinti save 

vykdymas neatmeta paèios dorovës galimybës 

(nors visuomenë, jeigu tokiø 

pareigø nebûtø, netektø didelës dalies 

savojo patrauklumo), todël nusiþengimas 

joms esàs leistinas. 

potencialø moralumà, o ne tik á atsitiktiná 

ydingumà. Tokia bûtø bendra I. 

Kanto nuostata moralinës tolerancijos 

atþvilgiu, kylanti ið jam bûdingos dorovës 

sampratos. Atskirai toleravimo pareigos 

I. Kantas savo veikaluose neformuluoja, 

nors pastaroji neprieðtarauja 

pareigai gerbti kitus þmones. 

I. Kanto praktinëje filosofijoje kito 

þmogaus, kaip protingos bûtybës, gyvenimo 

bûdo toleravimo pagrindimo prielaida 

yra socialiniø santykiø skirstymas 

á manipuliacinius ir nemanipuliacinius, 

kurie atitinka institucinës reglamentacijos 

ir individualios laisvës sferas. Tolerancijos 

reikalavimas apima bûtent individualios 

laisvës sferà. Doroviniai santykiai 

yra ið esmës nemanipuliaciniai, jie 

galimi tik jei kiekvienas þmogus traktuojamas 

kaip tikslas savaime, o ne kaip 

priemonë kitam tikslui pasiekti. Tokia

þmogaus moralumo pagrindø samprata 

atveda prie pareigos gerbti save ir kitus 

bei prie teisës „ieðkoti laimës tuo keliu, 

kuris jam regisi geras, jeigu tik ðitaip jis 

nevarþo kitø laisvës siekti panaðaus 

tikslo“ 28 , kuri ir yra tolerancijos ðaltinis. 

Reikalavimas toleruoti kità þmogø 

(elgesá, ásitikinimus) gali bûti pagrástas 

Literatûra ir nuorodos 

11 Þr.: P. Edwards, ed. The encyclopaedia of philosophy. 

– New York: Macmillan, 1972, 7/8, 

p. 143. 

12 D. Miller, sud. Politinës minties enciklopedija. – 

Vilnius: Mintis, 2005, p. 576. 

13 Atrodo, kad Kantas sàmoningai vengë „pasipûtëliðko 

þodþio tolerancija“ (Politiniai traktatai, 

55), keitë já tokiais posakiais kaip „pareiga 

nieko nenurodinëti þmonëms“, „palikti jiems 

visiðkà laisvæ“. Þr.: I. Kantas. Politiniai traktatai. 

– Vilnius: Aidai, 1996, p. 55. 

14 T. Hobbes. Leviatanas. – Vilnius: Pradai, 1999, 

p. 104. 

15 Þr.: G. Scarre. Utilitarianism. – London: Routledge, 

1996, p. 73. 

16 I. Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai. – Vilnius: 

Mintis, 1980, p. 39. 

17 I. Kantas. Grynojo proto kritika. – Vilnius: Mintis, 

1982, p. 550. 

18 I. Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai, p. 70. 

19 Ten pat, p. 67. 

10 Ten pat, p. 62. 

11 Ten pat. 


tik jei pripaþástama asmens valios autonomija 

bei tos autonomijos ribos vieðojoje 

erdvëje. Asmens moralinë autonomija 

visuomenëje gali reikðtis tik esant 

teisëtai prievartai – pilietiniø laisviø fone. 

Bûtent teisinë valstybë yra socialinë 

þmogaus moralumo erdvë bei tolerancijos 

galimybës sàlyga. 

12 Ten pat, p. 60. 

13 Ten pat, p. 40. 

14 I. Kantas. Grynojo proto kritika, p. 553. 

15 I. Kantas. Dorovës metafizikos pagrindai, p. 25. 

16 Ten pat, p. 52. 

17 Ten pat, p. 62 

18 Ten pat, p. 61. 

19 Ten pat, p. 52 

20 Ten pat, p. 52. 

21 Ten pat, p. 53. 

22 Þr.: È. Êàíò. Ìåòàôèçèêà íðàâîâ â äâóõ ÷àñòÿõ, 

in Ñî÷èíåíèÿ â øåñòè òîìàõ, 4(2). – Ìîñêâà: 

Ìûñëü, ñ. 324–325 

23 I. Kantas. Apie posaká: teorija gal ir teisinga, 

bet praktikoje netinkama, in I. Kantas. Politiniai 

traktatai. – Vilnius: Aidai, 1996, p. 78. 

24 È. Êàíò. Ìåòàôèçèêà íðàâîâ â äâóõ ÷àñòÿõ, 

c. 130. 

25 Ten pat, p. 345. 

26 Ten pat, p. 390. 

27 Ten pat, p. 360–361. 

28 I. Kantas. Apie posaká: teorija gal ir teisinga, 

bet praktikoje netinkama, p. 79. 

LOGOS 48 


23

moralinės tolerancijos samprata i. kanto praktinėje filosofijoje - Logos

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?