Platonas. Valstybė - Academia Ad Fontes

PLATONAS 

Valstybe

KF]'I'VIIt1'A KNYGA 

- Kiek 1'r'a valstybes santvarkos m5iq, tiek, atrodo, 

bus ir siclos ruSiq. 

- O kick jq yra? 

- ll.rrkios valstybis santvarkos ru5ys, - atsakiiru, 

- ir lrcnkios siclos rD5ys. 

- Srrkyk, kokios jos? - paklausd jis. 

- Sakiru, - Lirrirru. - Vienar iS santvarkos ruSitl 

yra La, kuri.1 apLilrorno; pavaclinti ja galima dvejopai: 

kai vienas Zmogus turi didZiausi4 gali4 tarp 

valdanciqjq, Sitai vadinama monarchija, o kai valdZia 

dalijasi keletas Zmoniq - aristokratija. 

- Teisybg sakai, - tare jis. 

- Vis delto tai viena ru5is, - pasakiau, - nes ar 

bus daug valdovrL ar vienas, jie nepakeis ne vieno 

svarbaus istat)'rno, jeigu bus taip iSaukleti ir i5lavinti, 

kaip mes nustateme. 

- Neatrodo, kad pakeistq, - tare jis. 

PENKTA KNYGA 

- Sitoki4 valstybes ir valdymo form4 aS vadinu 449 

teisinga ir gera. Tokiu laikau ir ja atitinkanti Zmogrr. 

Jei 5i forma Jrra gera, tai visos kitos yra blogos 

ir nevykusios. Jos ne tik blogai valdomos, bet ir piliediq 

sielos jose blogai ugdomos. Jq yra keturios 

ruSys. 

- Kokios jos? - paklause jis. 

AS jau pradejau i5 eiles vardy'bi jas pagal tai, kaip 

jos, mano nuomone, viena i5 kitos kilo, kai Polemarchas, 

sedejgs kiek toleliau nuo Adeimanto, i5tiese b 

rank4, sugriebe ji uZ apsiausto ties petimi, prisitrauke 

prie savgs ir pasilenkgs pradejo kaZka sakyti 

jam i ausi. Mes i5girdome tik Siuos ZodZius: ,,Ar leisime 

jam ir toliau, ar k4 darysime?" 

Adeimantas atsake jau garsiai: 

- Negalima leisti. 

- Kam jus nenorite leisti? - paklausiau. 

- Tau, - atsake Adeimantas. 

- Man? Kodel? c 

- Mums atrodo, - pasake jis, - kad tu labai laisvai 

elgiesi ir i5 mustt pavagi iStis4 svarst5'rno dali - 

ir gana svarbi4, kad tik tau nereiketq ai5kinti. O 

gal manei, kad mes nepastebesime, kai Siaip sau tu 

t77

PFJ NKTA KNYGA 

prabegomis pasakei, kad del motery ir vaikq visiems 

yra aiSku, jog draugrl viskas yr.a bendra? 

- Argi aS negerai pasakiau, Adeimantai? - paklausiau. 

- (icrai,- tare jis, - bet Sitai, kaip ir kitus dalykus, 

rcikia paai5kinti. Koks bus tas bendrumas? Juk 

d gali bDti visokiq bendrumo rUSiq. Taigi nesididZiuok 

ir pasakyk, apie koki bendrumzl tu kalbi. Mes jau 

seniai laukiame, maneme, kad tu pagaliau atsiminei 

ir kalbas apie vaikrl gimdym4, k4 tu apie tai 

manai, kaip gimg jie bus auginami, ir apskritzri apie 

t4, kaip tu sakei, moterq ir vaikq bendrum4. Mat 

mes manome, kad valstybes santvarkai labai svarbu, 

ar tai bus gerai tvarkoma, ar blogai. Dabar, kai 

tu jau pradejai kalbeti apie kit4 valstybes santvark4, 

dar nei5aiSkines Sio klausimo, mes ir nutareme, 

450 kaip pats girdejai, neleisti tau eiti toliau, kol nei5ai5kinsi 

visq Sitq dalykq, kaip i5aiSkinai kitus. 

- Zinokite, - tare Glaukonas, - kad ir aS esu to 

nutarimo bendrininkas. 

- Zinok, Sokratai, kad mes visi taip nutareme, - 

pasake Trasimachas. 

- Kq jus darote? - tariau. - Na ir prikibote prie 

mangs! Vel pradedate ilgiausiq pokalbl apie valstybes 

santvark4, tarsi visk4 pradetume iS pradZiq! AS 

jau dZiaugiausi, kad baigiau apie j4, maniau, jDs 

pasitenkinsite tuo, kas anksdiau buvo pasakyba, ir 

galesime ta klausim4 mesti i Sali, o jus vel jt Srslib 

nate atgal! Jus neZinote, kokl spiediq kalbrr i5judinote! 

AS jau tada tai madiau, todel ir praleidau t4 

klausim4, nenoredamas jusq nuvarginti. 

- Tai k4, - pasake Trasimachas, - ar tu manai, 

kad mes dia atejome aukso lydyti, o ne kalbq pasiklausyti? 

- Tik ne tokiq ilgrr, - atsakiau aS. 

Ph]NKTA KNY(}A 

- Sokratai, - tare Glaukonas, - protingi Zmones 

tokiq kalbq gali klausytis vis4 gyvenim4. Bet del 

musq tu nesirupink. Tik turek kantrybes ir atsakyk 

i musq klausim4: i5destyk, koks bus tas sargybiniq 

moterq ir vaikq bendrumas. Kaip bus auginami vai- c 

kai nuo maZens, nuo gimimo iki tol, kol prades mokytis, 

- Sis laiko tarpas yra sunkiausias. Pamegink 

parody'bi, kaip tai turi vykti. 

- Nelengva tai paai5kinti, mano mielas, - tariau. - 

Jums Sitai sukels dar daugiau abejoniq negu tai, k4 

iki Siol svarsteme. Jus nepatikesite, kad tuos dalykus 

galima lgyvendinti, o jei ir sutiksite, kad galima, 

tai nenoredami tiketi sakysite, jog tai nera ge- d 

riausia i5eitis. Todel aS ir delsiu, nenorddamas liesti 

Siq dalykq, kad, mielasis, jie neatrodytq esa tik gra- 

Zus pageidavimas. 

- Nebijok! - tare jis. - Tavo klausy'tojai juk ne 

bukaprodiai, jie patiklus ir geranoriai. 

- Tu, gerasis, turbut Sitai sakai nor€damas mane 

padrqsinti? 

- Taip, - atsake jis. 

- Jei taip manai, - pasakiau, - tai i5eis prie5ingai. 

Jei a5 budiau isitikines, kad tikrai Zinau, kq 

sakau, tavo padr4sinimas labai tiktq: juk protin- e 

giems ir draugi5kai nusiteikusiems Zmonems kalbeti 

apie svarbiausius dalykus padiam gerai Zinant tiesa 

).ra ir drasu, ir saugu. Bet kalbeti abejojant ir 

ie5kant, kaip aS dabar darau, yta baisu ir pavojinga 

- ne del to, kad galediau sukelti klausy'tojams 

juok4 (tai butrr vaiki5ka), bet del to, kad, pats nu- 451 

klydgs nuo tiesos, galediau ir savo draugus suklaidinti 

del tokiq dalykq, del kuriq klysli yra pavojinga. 

Todel, Glaukonai, aS maldauju Adrastej4r, kad 

neisiZeistq del to, ka kalbesiu. Mat aS manau, kad 

priei savo nor4 nuZudy.bi Zmogq 1'ra maZesnis nusi- 

178 t79

PENK'I'A KNYGA 

kaltimas, negu arpgauti jl groZio, gerio ir teisetumo 

dalykuose. 'lbkitris dalykais verdiau rizikuoti prie5q, 

o ne draugq Lirrpe. Todel veltui ramini mane! 

- Nir, Sokraleri, - tare Glaukonas, - jei del tavo 

iriikinirno padurysime kokia klaida, mes i5 anksto 

clovanojame tavo kalte ir paskelbiame, kad nesi susitepgs 

nuZudymu, - mes sakysime, kad tu musq 

neapgavai. Taigi nebijok, kalbek! 

- Tiesa, - tariau, - kad nesusitepgs nuZud5rmu 

Zmogus ir prie5 istat5rmus yra Svarus. Todel aS tikrai 

busiu leikomas Svariu. 

- Taigi kalbek! - tare jis. 

- Matyb, reikes kalbeti ne i5 eiles, - tariau, - 

kaip aS norejau, o pradeti nuo galo. Turbut geriausia 

bus padary.bi Stai kaip: dabar, kai jau visi5kai 

i5siai5kinome vJ,'rq vaidmeni, reikia aptarbi ir moterq 

vaidmeni, juolab kad ir tu ragini mane taip daryti. 

Geros prigimties ir i5aukletiems taip, kaip mes 

nustateme, Zmonems, mano nuomone, nera kito, geresnio 

budo pasirupinti Zmona ir vaikq ir su jais 

elgtis, kaip tas kelias, kuriuo mes i5 pat pradZirl 

pradejome eiti. Juk mes pasiuleme sargybinius padaryti 

tarsi kaimenes sargais. 

- Taip. 

- Taigi eikime toliau tuo keliu, suteikime moterims 

tokia padiq prigimti ir toki pati auklejim4, kaip 

ir vyrams, ir paZiurekime, ar taip bus gerai, ar ne. 

- Kaipgi? - paklause jis. 

- Stai kaip. Ar mes manome, kad sargines kales 

turi saugoti kaimenes karbu su Sunimis, karLu su 

jais medZioti ir daryti visa kita, ar jos turi likti budose 

kaip netinkamos tokiems darbams, nes jos turi 

vesti ir auginti Suniukus, o kaimeniq prieZiura turi 

rupintis Sunys? 

PENKTA KNYGA 

- Jos viska turi darybi karbu, tik, Zinoma, reikia e 

atsiZvelgti i tai, kad jos yra silpnesnes, o sunys - 

stipresni. 

- Ar galima, - tariau, - vien4 gyvuli panaudoti 

tam padiam darbui kaip ir kit4, jeigu jo atitinkamai 

neauginsime ir nei5lavinsime? 

- Negalima. 

- Taigi, jei moterims pavesime tuos padius darbus, 

kaip ir v5rrams, tai jas reikes lygiai taip pat 

mokyti. 

- Taip. 152 

- Vyms mokeme muzq meno ir gimnastikos. 

- Taigi ir moteris reikes moky'Li t\r dviejq menq, 

taip pat karo dalykq; ir naudosime jas lygiai taip 

pat, kaip v1rrus. 

- Taip jau i5eina pagal tavo ZodZius, - tare jis. 

- Bet daugelis dalykq tikriausiai nesiderins su 

paprodiais ir atrodys juokingi, jei meginsime juos 

igl'vendinti. 

- Be abejo, - tare jis. 

- O kas tau atrody'Lq juokingiausia? - paklausiau. 

- T\rrbUt tai, kad moterys nuogos mankStinsis 

palestrose2 kartu su v5rrais - ne tik jaunos, bet ir b 

pagyvenusios, pana5iai kaip seniai mank5tinasi gimnasijuje3; 

nors jq veidas rauk5letas ir i5vaizda nemaloni, 

jie vis tiek mankstinasi. 

- Prisiekiu Dzeusu, Sitai tikrai atrodybq juokingai 

pagal dabarLinius paprodius, - atsake jis. 

- Jeigu jau pradejome kalbeti, - tariau, - nesibijokime 

Saipunq pajuokq, kad ir ka jie sakytq apie 

Sitoki pasikeitim4 - apie moterq mokym4 gimnastikos 

ir muzq meno, o ypad apie moterq mokymq nau- c 

dotis ginklais ir jodineti. 


180 181

(l 

40.1 

PI.]NKTA KNYGA 

- Kadangi jau pradejome ai5kintis, eikime prie 

tos nuostatos dalies, kuri atrodys keisdiausia, ir papmsykinrc 

iaiplnq susilaikyli nuo pa5aipq ir prisinrinLi, 

krr

PENKTA KNYGA 

niq uZsiemimai turi bDti skirtingi ir kad vyro ir moters 

prigimtis yrir skirtinga. O mes teigiame, kad 

skirtingos priginrLies Zmones gali dirbti ta pati darbil. 

Ar SiLiri nrr.rms prikiSate? 

- Kirip lik iilai. 

.t 5.t - (ilirukoniri, - titriau, - gincijimosi menas turi 

didele galia! 

- Kodel? 

- Man atrodo, kad daugeiis i ginca isitraukia prie5 

savo nor4: jie tariasi svarst4 dalyk4, o i5 tikrqjq 

gindijasia, nes nesugeba svarstomo dalyko suskirstyti 

i ru5is. Todel jie kimba prie ZodZiq ir taip stengiasi 

surasti prie5taravim4 prie5ininko teiginyje, ir, 

uZuot svarstg, lenktyniauja gindijimosi mene. 

- I5 tikro daug kam taip atsitinka, - tare jis. - Ar 

karLais ir mums dia nera pana5iai? 

- Tikrai, - atsakiau. - Atrodo, kad mes prie5 

savo nora pradejome ginnytis del ZodZiq. 

- Kaip? 

- Remdamiesi ZodZiais, mes labai drasiai, kaip 

tikri gindininkai teigiame, kad skirbingos prigimties 

Zmoniq uZsiemimai turi buti skirtingi, bet nei5tyreme, 

kokios ru5ies yra tas prigimdiq skirtingumas ir 

tapatumas ir su kuo susijgs, kai skirtingos prigimties 

Zmonems paskyreme skirtingus uZsiemimus, o 

tos pacios prigimties - tuos padius. 

- Tikrai neiStSrreme, - tare jis. 

- Todel, kaip atrodo, mums tenka padi\r saves 

paklausti: ar plikagalviq ir plaukuotq Zmoniq prigimtys 

yra tokios padios, ar prieSingos? Jei sutarsime, 

kad prieSingos, tada jeigu plikiai uZsiims batsiuvio 

amatu, ar plaukuotiesiems uZdrausime juo 

uZsiimti, ir atvirk6diai, jei plaukuotieji sius batus, 

ar uZdrausime plikiams juos siuti? 

184 

PENKTA KNYGA 

- Tai butq per daug juokiDg&, - pasake Glau- 

KOnas. 

- Ar ne del to juokinga, - tariau, - kad tada, kai 

nustateme prigimdiq skirbingum4 ir tapatuma, nuslateme 

ne absoliudiai, o ememe tik ta jq skirtingumo 

ir tapatumo ruii, kuri susijusi su uZsiemimais? d 

lravyzdZiui, gydytoja ir gydytojo siela turinti Zmogq 

mes laikeme tos padios prigimties Zmonemis. Ar ne 

taip? 

- Taip. 

- Bet gydytoja ir dailide laikeme skirtingos prigimties 

Zmonemis? 

- Ir teisingai, - pasake jis. 

- Todel, - tariau, - jeigu mums atrodo, kad tarp 

vyri5kos ir moteri5kos lydiq yr.a skirtumas tikimo 

kuriam nors menui arba uZsiemimui atZvilgiu, tai 

turesime teigti, kad vien4 amatq reikia duoti vienai 

lyiiai, o kita - kitai. Bet jei pasirodys, jog vyrai ir 

moterys skiriasi tuo, kad moterys gimdo, o vyrai 

apvaisina, tada nebegalesime laikyti irodytu dalyku, 

jog vyrai ir moterys skiriasi tuo atZvilgiu, kuri 

dia svarstome, ir turesime teigti, kad ir sargybiniai, 

ir jq Zmonos turi uZsiimti tais paciais dalykais. 

- Teisingai, - tare jis. 

- Tada turime paraginti mustl prie5inink4 mums 

irodybi, kokio meno ar uZsiemimo atZvilgiu - iS tif 

menq ir uZsiemimtl, kurie susijg su valstybes kurimu, 

- vyro ir moters prigimtis 1r.a skirtinga. 

- Butinai reikia! 

- Galbut ir kas nors kitas pasakytq t4 pati, ka tu 

anksdiau sakei, bUtent kad iSkart atsakyti i klausim4 

bDtu nelengva, bet pagalvojus nebuttl sunku. 

- GalbUt ir pasakytq. 

- Ar nori, kad papra5ytume savo prie5ininko sekti 

musq samprotavim4? Gal mes irodysime jam, 455 

kad 

185

PENKTA KNYGA 

b tarp su valstybes tvarkymu susijusiq uZsiemimq nera 

tik molerims tinkamo uZsiemimo. 

- Sulinku. 

-'l'irdir pasakykime jam: ,,Atsakyk! Juk tu sakei, 

kir

PI.]NK'I'A KNYGA 

prigimciai prieStarauja tai, kas dabar vyksta gyvenime. 

- 'laip ulrodo. 

- Mcs juk svarslcme, ar musq nuostatai igyvendinrrmi 

ir irr jie yra gcriausi. 

- 'l'aip. 

- Kacl jic igyvenclinami, jau sutareme. 

- Sutareme. 

- Dabar reikia sutarti, kad jie yra geriausi. 

- Taip. 

- Argi, norint moteri i5aukleti sargybine, netiks 

d vyri5kas auklejimas, o reikes kaZkokio moteriSko 

auklejimo? Juk abiejq lydiq prigimtis vienoda. 

- Nereikes kitokio auklejimo. 

- O ka tu manai apie toki dalyka... 

- Koki? 

- Ka tu pats sau manai apie Zmones - ar vienus 

laikai geresniais uZ kitus, ar visus laikai lygiais? 

- Jokiu budu! 

- Ar tu manai, kad musq sukurtoje valstybeje 

sargybiniai, isaukleti taip, kaip mes nustateme, bus 

geresni vyrai negu batsiuviai, iSaukleti kaip batsiuviai? 

- Juokingas klausimas! - atsake jis. 

e - Suprantu, - tariau. - O ar sargybiniai, palyginti 

su kitais pilieciais, nebus patys geriausi? 

- Zinoma, geriausi. 

- O jq Zmonos, palyginti su kitomis moterimis, ar 

nebus geriausios? 

- Kur kas geresnes uZ kitas. 

- Ar valstybei gali bUti kas nors naudingiau, kaip 

tureti geriausius v).rus ir geriausias moteris? 

- Negali. 

457 - O ta gerum4 pagal mUsrl nustatybus desnius 

jiems suteiks muzq menas ir gimnastika. 

1BB 

PENKTA KNYCA 

- Be abejo. 

- Taigi sargybiniq Zmonoms reikes nusivilkti dra_ 

buZius, nes vietoj jq jos apsisiaus Saunumu ir kartu 

su vyrais dalywaus karuose ir visuose kituose vals- 

Lybes gynimo reikaluose ir niekuo kitu neuZsiims. 

Tik joms, kaip silpnesnems, reikes duoti lengves_ b 

nius darbus negu vyrams. O tas vyr.as, kurisjuot

PENKTA KNYGA 

bendrus vaikus - jei tik tai butq imanoma. Daugiausia 

giniq, mano nuomone, sukeltq klausimas, 

ar toks dalykas [gyvendinamas, ar ne. 

e - AS manau, - tari jis, - kad del abiejrl dalykq 

buLq ginr'ijitmitsi. 

-'l'u abu klausimus suplaki I vien4, - tariau, - 

o aS maniau, kad nuo vieno klausimo bus galima 

i5sisukti, jei pripaZinsi, jog tai yra naudinga; tada 

mums Iiktq apsvarsty'Li, ar tai igyvendinama, ar ne. 

- AS pamadiau, - pasake jis, - kad tu nori i5sisukti. 

Irodyk ir viena, ir kita! 

- Ka darysi, - tariau, - reikia prisiimti tokia bausme. 

Tik padaryk man vien4 malonum4: leisk su- 

458 rengti sau Sventg! Pana5iai elgiasi tingios dvasios 

Zmones: vaik5diodami sau vieni, jie megaujasi savo 

svajonemis. UZuot i5 pat pradZirr suradg, kaip igyvendinti 

savo tro6kimus, tokie Zmones apeina visa 

tai, kad nereiketq kvarSinti galvos, ar tai ivykdoma, 

ar ne. Jie i5 karto isivaizduoja, kad tai, ko trokSta, 

jau yra, ir pradeda tvarky-bi visa kita, ir dZiaugiasi 

i5 eiles apZvelgdami visa, ka jie darys tada, kai troSb 

kimai bus igyvendinti; jq tingi siela del to tampa 

dar tingesne. Pana5iai ir aS dabar jau pradedu pasiduoti 

Siai silpnybei ir noriu velesniam laikui atideti 

svarstyrn4, kokiu budu tuos nuostatus butq galima 

igyvendinti. O dabar isivaizduoju, jei tik man 

leisi, kad juos galima ivykdyti, ir noriu aptarti, kokiu 

budu valdantieji juos vykdys, bei irodybi, kad jq 

igyvendinimas butq labai naudingas ir valstybei, ir 

sargybiniams. Taigi pirmiausia karbu su tavim svarstysime 

Situos dalykus, o anuos, jei leisi, - paskui. 

- AS leidZiu, svarstyk, - tare jis. 

- AS manau, kad jeigu valdantieji bus verbi Sio 

c vardo ir tokie bus ir jq padejejai, tai vieni mielai 

vykdys lsakymus, o kiti mielai isakines - arba pa- 

PENKTA KNY(IA 

l

PFJNKTA KNY(;A 

- Tik geriausieji. 

) - Ar nori, kad juuniklius vestq jauniausieji i5 jq, 

nr scniirusit'j i, irr t,ic, kurie yra padiame stiprume? 

- 'l'it', kuric yru paciame stiprume. 

- o jcigu Situo nesiropinsi, tai labai pabloges tavo 

Sunq ir paukScitl veisle? 

- Zinoma. 

- O kaip su arkliais ir kitais gyvuliais? - tariau. 

- Ar dia nebus panaSiai? 

- Botq keista, jei butq kitaip. 

- Ak, mielas drauge, - tariau, - kokie puikos 

tures buti mistl valdovai, jei ir Zmoniq gimineje yra 

taip pat. 

: - Ko gero, taip pat, - pasake jis. - O kas i5 to? 

- Mat, - tariau, - jiems reikes vartoti labai daug 

vaistq. Kai Zmonems nereikia vaistq, nes jie nori 

laikytis reZimo, pakanka ir blogesnio gydy'tojo. Bet 

kai reikia skirti vaistus, Zinome, jog tada reikalingas 

narsesnis gydy'tojas. 

- Teisybe. Bet kam tai sakai? 

- Ogi Stai kam, - tariau. - Atrodo, kad valdovai 

valdiniq labui daZnai tures meluoti ir juos apgaudi- 

I neti. Juk mes sakeme, kad melas daZnai buna naudingas 

kaip vaistas. 

- Tikrai sakeme, - tar6 jis, - ir teisingai. 

- Atrodo, kad Sitas ,,teisingas dalykas" vaidins 

svarbq vaidmeni santuokq sudar5rmo ir vaikq gimd5,rno 

atZvilgiu. 

- Kokiu budu? 

- Pagal musq sutartus nuostatus reikes, kad geriausieji 

kuo daZniau poruotqsi su geriausiomis, o 

blogiausieji su blogiausiomis - prieSingai; gerqjtl vaikus 

reikes auginti, o blogqjq - ne, jeigu noresime 

e geriausiai iSlaiky'ti puikia kaimenes veislg. Viso to 

PENK'IA KNYGA 

nr,t,rrri pastebeti kiti, tai Zinos tik valdovai, kad sargylriniu 

kaimeneje butq kuo maZiau neramumrl. 

- l,abai teisingai, - tare jis. 

- Reikes ivesti ir tam tikras Sventes, per kurias 

suvcsime nuotakas ir jaunikius. Jq metu bus aukojamos 

aukos; musq poetai tures sukurti himnus, tinkrrmus 

toms vestuvems. Vedybq kieki pavesime mt- 460 

staty'Li valdovams, kad jie Sitokiu bUdu kaip galima 

gcriau i5laikybq ta pati Zmoniq skaidiq - Zinoma, 

atsiZvelgiant i karrrs, ligas ir kitus tokius pana5ius 

dalykus, - ir musq valstybe pagal galimybes nepasidarytq 

nei per didele, nei per rnai,a. 

- Teisingai. 

- AS manau, reikes ivesti tam tikra labai gudnl 

burtq traukim4, kad blogesnieji Zmones del kiekvieno 

suartejimo kaltintq atsitiktinuh4, o ne valdovus. 

- Reikes, - tare jis. 

- Jaunuolius, kurie pasiZymes kare ar kur kitur, b 

reikes pagerbti ir gausiai apdovanoti, lpad leisti jiems 

daZnai sueiti su moterimis, kad jie pradetq kuo daugiau 

kudikiq. 

- Teisingai. 

- UZgimusius kudikius perims kaip tik tam paskirti 

valdZios Zmones - vytai arba moterys, arba ir 

vieni, ir kiti, nes visuomenines pareigos bus lygiai 

prieinamos ir v5rrams, ir moterims. 

- Taip. 

- 15 gerq piliediq gimusius kudikius tie Zmones c 

nune5 i lopSeli ir atiduos auklems, kurios g"yvens 

atskiroje miesto dalyje. O blogiausiqjq vaikus ir tuos, 

kurie gims luoSi, nune5 i slapta ir neZinoma vieta ir 

ten pasleps kaip prideraT. 

- Jeigu nores, kad sargybiniq gimine i5liktq gryna, 

- tare jis. 

r92 193

I,I'\l\IA KNY(IA 

- .lil nrl)insrs ir vaikq auginimu: ves i lopSell 

l)i('r)() llr'rt virrkusias motinas, visokiais bUdais Ziurerl:rrrri, 

l

',1..\hl \ t\\\(;,\ 

tylri s s;rrrI virll(iIi, litrrio sit'kdilmas istatymq leidejas 

It'istt1 isl;rlvrrrrr.s, ir l

I'F]NK'I'A KNY(;A 

- O kaip mOsiskiai vadins? 

- Sargyb

465 

i) 

PI.)NK1'A KNY(;A 

kai kiekvicnas turi savo Zmon4 ir vaikq, kurie, budami 

savi, kitkvicnurn alskirai Leikia dZiaugsmq ir 

skirr.rsnttl, lrct, visi turr\s tr1 paii4 nuomong apie tai, 

kas sirvir, prtgirl iSgirlcs sieks to paties tikslo ir visi 

lrur

PENKTA KNYGA 

rais sargybiniais, o valstybg - kuo laimingesne, bet 

ta laime kursime ZiDredami ne kurio nors vieno luomo. 

* Itisimenu, - tare jis. 

- l)abar griZkime prie gynejq g;rvenimo. Jei jis 

mums atrodo daug graZesnis ir geresnis negu olimpiadq 

nugaletojq g5rvenimas, tai ar nebUtq galima ji 

palyginti su batsiuviq ir kitq amatininkq arba zemdirbirr 

gyvenimu? 

- Neatrodo, kad butq galima, - tare jis. 

- Bet - dia verla pakarboti tai, k4 a5 tada sakiau, 

- jeigu sargybinis prades ie5koti tokios laimes, 

kad jis jau nebebus sargybinis, jeigu jis nepasitenkins 

tuo kukliu ir pastoviu glwenimu - ir, mrlsq 

nuomone, geriausiu glwenimu, - bet ji uZvaldZiusi 

kvaila ir vaiki5ka nuomone apie laimg privers ji jega 

pasisavinti viska, kas yra valstybes, tada jis pamatys, 

kad Hesiodas buvo teisus sakydamas, jog tam 

tikra prasme puse yra daugiau uZ visumqlO. 

- Jei paklausys mano patarimo, jis neatsisakys 

tokio gyvenimo, - pasake jis. 

- Tai sutinki, - tariau, - kad vyrrl ir motery 

viskas butq bendra, kaip jau anksdiau iSdesteme, - 

auklejimas, vaikai ir kitq piliediq saugojimas. Ar 

moterys liks mieste, ar eis i kar4, jos kartu su vyrais 

saugos valstybg, kartu su jais medZios tarsi 5unys 

ir visur visais atZvilgiais pagal i5gales dalyvaus 

vyn-1 darbuose. Sitaip elgdamosi jos darys tai, kas 

geriausia ir ne kiek neprie5tarauja v5no ir moters 

prigimciai, kuri nustate, kokiu atZvilgiu abi lytys 

turi bendrauti. 

- Sutinku. 

- Dar mums liko nustatyti, - tariau, - ar tarp 

Zmoniq galimas toks bendrumas, kokl matome tarp 

gyvuliq, ir kokiu budu jis galimas. 

PENKTA KNYGA 

- AS kaip tik norejau Sitai pasakybi, - tare jis, - 

bet tu mane aplenkei. 

- Del karo reikalq, - tariau, - tai, manau, ir taip e 

aiSku, kaip kariaus moterys. 

- O kaipgi? - paklause jis. 

- Jos kartu su vyrais dalyvaus karo Zygiuose; 

pasiims su savimi ir vaikus, kurie jau lstengs Zygiuoti 

kartu, kad, panaSiai kaip kitq amatininkir vaikai, 

jie isiZiuretq i tuos darbus, kuriuos uZaugg tures 

dirbti, be to, kad butq padejejai ir pasiuntiniai 467 

visuose karo reikaluose ir patarnautq savo tevams 

ir motinoms. Argi nesi pastebejes, kad puodZiq vaikai 

ilga laik4 patarnaudami prisiZiuri ir tik veliau 

imasi Ziesti puodus? 

- Madiau. 

- Argi amatininkams labiau reikia rupintis savo 

vaikais negu sargybiniams, kad jie prisiZitretq ir 

igytq patyrimo? 

- Tai but\r juokinga, - tare jis. 

- Be to, kiekvienas gyvulys narsiau kovoja, kai b 

mato Salia savo vaikus. 

- Taip yra. Bet, Sokratai, pralaimejus - kare tai 

daZnai atsitinka - grestq pavojus praZudyti ir vaikus, 

o tada valstybei butq sunku atsigauti. 

- Teisybg sakai, - tariau. - Bet ar tu manai, jog 

reikia pasiruo5ti taip, kad iSvengtum visokiq pavojq? 

- Jokiu budu ne. 

- Tai ka? Jeigu jau reik€s rizikuoti, tai tik su 

s4lyga, kad patl're pavojus, jeigu laimetq, jie taps 

geresni. 

- Ai5ku. 

- Ar tu manai, jog tai nesvarbu ir neverba tizi- c 

kuoti ir leisti vaikams prisiZiureti karq? Juk ateityje 

jie taip pat bus kariai.

PI.]NK1'A KNY(]A 

- Remiantis Lirvo sirmproLtrvimais, Siuo atZvilgiu 

tai bus svirrllu. 

- 

468 

'l'rrigi viril

PENKl'A KNY(iA 

narsiam v)'r'ui pilgorbLi: lirip ne tik pagerbiama, bet 

ir sustiprinitrnos ji'gos. 

-'l'ikr:r tr,is.ylri'. 

'l':rigi, 

lirriirtr, Sirro irLZvilgiu paseksime Honrt,r'rr 

ir rrrrkoj irrrtl ir kiLq panaSiq iSkilmiq metu mes 

pirgcrlrsirnc Saunius jaunuolius - pagal tai, kiek kuris 

bus nusipelngs, - r€ tik himnais ir tomis garbemis, 

kurias kq tik minejome, bet dar ir garbinga 

vieta, mesa ir pilnomis tauremisl2, kad ne tik pagerbtume, 

bet ir pastiprintume tuos Saunius v)'rus 

ir moteris. 

- Puikiai kalbi, - tare jis. 

- O iS Zuvusidrr Zygio metu t4, kuris bus pasirodgs 

narsus, pirmiausia pavadinsime auksines gimines 

Zmogumi. 

- Be abejo. 

- Argi netikesime Hesiodu, kuris sako, kad mirusieji 

tos giminds Zmones po mirties 

469 DidZiojo Dzeuso valia (...> demonais tapo geraisiais, 

Vaik5tandiais Zemes pavir5ium ir sergindiais l-o:".." 

- Patikesime. 

- Taigi pasiklausime dievo, kaip reikia laidoti ir 

kokiomis ypatingomis apeigomis pagerbti tokius demoni5kus 

ir dievi5kus Zmones, ir laidosime juos taip, 

kaip dievas pasakys. 

-'faip ir darysime. 

- Ir nuo to laiko priZiuresime ir gerbsime jq, kaip 

demonq, kapus. Pana5iai pagerbsime mirusi i5 senatvis 

irr del kokios kitos prieZasties, jeigu gyvas 

budamas jis bus pasiZymejgs Saunumu. 

- Lubai Lcisingai. 

- Na, o kaip musq kariai elgsis su prie5ais? 

- Kokia prasme? 

PENKTA KNYGA 

- Pirmiausia del valstybiq pavergimo. Ar tau atrodo 

teisinga, kad graikai pavergia graikq valstybcs? 

Ar nereiketq Sito uZdrausti, kiek tai imanoma, 

ir ne kitoms valstybems neleisti Sitaip elgtis, o ipra- 

Linti pasigaileti graikq ir Ziureti, kad graikas nebu- c 

tq pavergtas barbaro? 

- Labai svarbu pasigaileti. 

- Be to, mes neisigysime vergo graiko ir kitiems 

patarsime taip nedary'Li. 

- Ir mano tokia nuomone. Verdiau jie susitelktq 

prie5 barbarus ir susilaiky'bt1 nuo tarpusavio karq. 

- Na, o nugalejus apipleSti Zuvusiuosius (apie ginklus 

ai nekalbu), - tariau, - ar tau atrodo geras d 

daiktas? Ar bailiams tai nera dingstis neiti i kova? 

Kai jie pasilenke apZiurineja mirusiuosius, tariasi 

taip pat atlieka Siokia toki4 pareiga. Del grobimq 

jau praZuvo ne viena kariuomene. 

- Tikrai. 

- Apiple5ti lavon4 - tai Zemo ir gobiaus Zmogaus 

poelgis. Tik moterims ir Zemiems Zmonems tinka 

laikyti prie5u net Zuvusiojo kun4, kai pats Zmogus 

jau i5skrido, palikgs tik irankius, su kuriais kovojo. 

Argi yra koks skirbumas tarp tokiq Zmoniq ir 

Sunq, pykstandiq ant akmenq, kuriais i juos patai- e 

ke, ir neliediandiq to, kuris juos m6to? 

- Jokio skirtumo, - atsake jis. 

- Taigi reikia atsisakyti lavonq apiple5inejimo ir 

netrukdybi prie5ui atsiimti Zuvusiuosius. 

- Prisiekiu Dzeusu, reikia atsisakybi. 

- Taip pat nenedime i Sventyklas ginklq, kad pakabintume 

juos ant sientll4, ypad jei tai bus gxaikq 

ginklai, jei norime parodyti kitiems graikams palan- 470 

kum4. Mes baiminsimes padaryti Sventvagyste atneSdami 

daiktus, atimtus i5 savqjr.1, - nebent dievas 

taip lieptq.

PFJ NKTA KNYGA 

- Teisingai sakai, _ tare jis. 

- C) kaip su graikq Zemes niokojimu ir namq de_ 

gininru? Kirip Luvo kariai 

'l'rr 

elgsis su prieSais? 

pirt,s pirsirkyk savo nuomong, aS mielai iS_ 

l

l'l.,Nhl\ h\.,\(;n 

reiketq elgtis tiri1,, lirrip tlirlrirt'gr;ril

PENK'I'A KNYCA 

- Nupie6eme. 

- Ar tu mirnrri, kirrl nrusq iSvedZiojimai nustos 

savo vcrl,i's, jci rrt'g:rli'sirnt' Irodyti, kad toki4 valsty- 

I rr.' i r lr r r r r o r r r r r s r r l< r r rt. i'/ 

Nr,rtlrtlttt. 

'l'iri 

licsa, - tariau. - Bet jei nori, kad padaryiiau 

Lau malonum4 ir parodydiau, kokiu b0du ir kokiomis 

s4lygomis tokia valstybe gali buti lgyvendinta, 

tai del to irodymo turesi vel su manim sutarbi. 

- Del ko? 

173 - Ar galima k4 nors ivykdf'ti taip, kaip tas dalykas 

y'a nusak5,tas ZodZiais? O gal ivykdybas dalykas 

jau i5 prigimties )rra toliau nuo tiesos negu ZodZiais 

nusak5rtas, nors daugelis mano kitaip? Ar sutinki 

su manimi? 

- Sutinku, - atsake jis. 

- Todel nereikalauk i5 mangs, kad tai, k4 mes 

ZodZiais i5desteme, visi5kai laip bUtq igyvendinama 

ir tikroveje. Bet jei mums pasisektq surasti, kokiu 

budu butq galima sukurti valstybg, kuri kuo labiausiai 

priarbetq prie musq idealo, tada turesi pripaZinti, 

jog aS irodZiau tai, k4 liepi, butent kad tai yra 

b igyvendinamas dalykas. Ar tu nepasitenkinsi tuo? 

AS tai pasitenkinciau. 

- Ir aS pasitenkinsiu, - pasake Glaukonas. 

- Po viso to dabar, kaip atrodo, reiketq pamegin- 

ti iSLirti ir parodyti, kas dabartinese valstybese 5na 

blogiri t,varkoma, kodel jos nera tokios kaip musq 

ickrrrlioji valslybe ir koki pakeitim4, kad ir maZiausi4, 

prrrlirrirrs jos priartetq prie musq valstybes santvarkos: 

grrlllr.rl uZtektq vieno pakeitimo, o jei ne, tai 

gal rlvicjtl, o girl prireiktq ir daugiau pakeitimq, bet 

vis

PI.]NK1'A KNY(;A 

- AS patenkinLirs, - l,irrc jis, - gerai padariau! Bet 

aS taves ncllirliksitr vir,n

PF]NK'I'A KNYCA 

me nei iSalkusiu, nei norinciu valgy'Li, nei megeju 

pavalgyli, o tik tuo, kuris bodisi valgiu. 

- Ir teisingai pavadinsime. 

- O La, kuris trokSta paragauti visokiq mokslq, 

mirgsLa rnokytis ir suZinoti ir negali tuo pasisotinti, 

mes turbut teisingai pavadinsime filosofu. Ar ne? 

Cia Glaukonas pasake: 

dp - Tokiq Zmoniq atsiras daug, ir gana keistq. Man 

] atrodo, kad tokie bus tie, kurie megsta visokius re- 

\Sinius ir dZiaugiasi i5 jq suZinojg k4 nors nauja. 

lButq labai keista prie filosofq priskirti ir tuos, kurie 

lmegsta pasiklausyti: jrr visai netraukia pasiklausybi 

tokirr pokalbiq kaip Sis, kuriuose kas nors svarstoima, 

bet jie laksto po visas Sventes, rengiamas Dioniso 

garbei, nepraleisdami nei miesto, nei kaimo 

Svendiq, kad i5girstq giedant visus chorus, tarsi juos 

kas butq nusamdgs i5klausyti. Argi visus tuos Zmoe 

nes ir kitus, uZsiimandius panaSiais niekniekiais ir 

Zemais amatais, vadinsime filosofais? 

- Jokiu budu, - tariau, - nevadinsime filosofais, 

o tik pana5iais i juos. 

- O kuriuos pavadinsi tikrais filosofais? - paklause 

jis. 

- T\ros, - atsakiau, - kurie troksta iZvelgti tiesa. 

- Teisingai, - tare jis. - Bet paai5kink, kaip tu 

Sitai supranti. 

- Kitam butq nelengva paai5kinti, bet tu, manau, 

sutiksi su tokiu dalyku... 

- Krikiu? 

476 - Kurlangi groZis ir bjaurumas yra vienas kitam 

prieSingi, tai yra du skirtingi dalykai. 

- Zin

PF]NK1'A KNY(;A 

daiktq su padiu groZiu, - ar tau atrodo, kad jis sapnuoja, 

ar is Likrqjq gyvena? 

- lS Likrqjq f{yvcna, - atsake jis. 

- Argi Lokio Zmogaus, kuris Zino, m4st5,'rno nepavarlinsime 

paZinimu, o ano, sprendZiandio pagal regimybg, 

- nuomone? 

- Teisingai. 

- Na, o jeigu tas, kuris, kaip sakeme, turi ir i5sakys 

tik nuomone, o ne Zinojim4, supyks ant musq 

ir ims gindytis, kad mes sakome neties4? Ar turesie 

me kuo ji nuraminti ir Svelniai itikinti neparodydami, 

kad jis yra ne viso proto? 

- T\rrime ji itikinti, - tare jis. 

- Tad pagalvok, k4 mes jam sakysime. Jei nori, 

Sitaip ji paklausinekime - jei jis k4 nors Zino, mes 

nepavydime, prie5ingai, mums net malonu, kad jis 

Zino: ,,Pasakyk mums Stai ka: ar Zinantis Zino ka 

nors, ar ne?" Tu atsakinek man uZ ji. 

- Atsakysiu, kad k4 nors iino, - tare jis. 

- Ar Zino tai, kas yra, ar tai, ko nera? 

477 - Tai, kas 1ra, - tare jis. - Kaipgi paZinsi tai, ko 

nera? 

- Taigi laikysime tikru dalyku, kad nesvarbu, 

kuriuo atZvilgiu kq nors nagrinetume, tai, kas tikrai 

yra, tikrai galima ir paZinti, o kas neegzistuoja, to 

visai negalima paZinti. 

- 'l'ikriausiai. 

- (lcrai. tset jeigu yra tokiq dalykq, kurie ir egzistuoja, 

ir ncegzistuoja, argi jie nebus viduryje tarp 

grynosios buties ir to, kas visai neegzistuoja? 

- Jic bus viduryje tarp vieno ir kito. 

- Kirrlirngi puZinimas susijgs su tuo, kas egzistuob 

ja, o ncZinoj imas - su tuo, kas neegzistuoja, tai viduryje 

csanLiems dalykams turime paie5koti vidurio 

t 

PENK'IA KNYGA 

trrrp paZinimo ir neZinojimo, jei tik kas nors pana- 

silus Jara. 

- Teisingai. 

- A. yra tai, k4 mes vadiname nuomone? 

- Kaipgi nebus! 

- Ar tai bus ta pati paZinimo galia, ar kita? 

- Kita. 

- Taigi nuomone turi vien4 objekt4, o paZinimas - 

kit4, kiekvienas i5 jq pagal savo gali4. 

- Taip. 

- Taigi paZinimas, kuris susijgs su tuo, kas yra, 

siekia paZinti tai, kas yra. Bet, man rodos, pirmiau 

dar reikia daryti skirtum4... 

- Koki? 

- Mes teigiame, kad galios yra tam tikra ruSis 

esybirl kuriq deka mes galime dary.ti tai, k4 galime, 

- ne tik meS, bet ir kiekvienas kitas dalykas, 

kuris gali daryti tai, k4 gali. PavyzdZiui, mes vadiname 

galiomis regejim4 ir klaus4, jei supranti, apie 

kokios ruSies dalyka aS kalbu. 

- Suprantu, - tare jis. 

- Tad paklausyk, k4 aS manau apie tas galias. AS 

nematau galiose nei spalvos, nei formos, nei kokiq 

nors kitq ypatybiq, kurios budingos kitiems daiktams. 

Matydamas kai kurias i5 tq ypatybiq, aS atskiriu 

vien4 daikta nuo kito ir galiu pats sau pasakyti, 

kad dia yra toks daiktas, o ten - toks. Tuo 

tarpu galioje aS Ziuriu tik to, i ka ji 1ra nukreipta 

ir kaip ji veikia, ir pagal tai duodu kiekvienai galiai 

pavadinim4. Gali4, kuri yra nukreipta i ta pati 

objektq ir kurios veikimas yra toks pat, aS vadinu ta 

padia galia, o t4 kuri yra nukreipta I skirting4 objektq 

ir veikia skirtingai, vadinu skirtinga. O kaip 

tau atrodo? 

- Lygiai taip pat, - atsake jis. 

218 2r9

PI,]NK'I'A KNY(]A 

- Dabar, mielasis, - tariau, - griZkime atgal. Ar 

tu paZinimrl lirikai galia, etr priskiri ji kuriai kitai 

gimint'i'/ 

c l(rrip t,ik lirik:rr.r girliu, - atsake jis, - ir i5 visq 

Hrrlirl st iprirrirsilr. 

* Nir, o nuolron(' irr virdinsime galia, ar priskirsimc 

kitai ruSiai/ 

- Jokiu budu ne kilai, - atsak€ jis. - Juk nuomone 

yra ne kas kita, kzrip ta galia, kurios d€ka mes 

susidarome nuomone. 

- Bet juk anksciau tu pripaZinai, kad paZinimas 

ir nuomone Jrra ne tas pat. 

- Kaipgi protingas Zmogus galetq sutapatinti tai, 

kas neklaidinga, su tuo, kas gali klysti? 

478 - Gerai, - tariau. - AiSku, kad sutariame, jog 

paZinimas ir nuomone yra skirtingi dalykai. 

- Skirtingi. 

- Kiekvienas iS jq turi skirlinga objekta, tad ir 

skirlinga galiq. 

- BDtinai. 

- PaZinimo objektas yra butis; jis siekia paZinti 

jos esmg. 

- TaiP. 

- O nuomone, sakome, turi reikalq su regimybemis? 

- TaiP. 

- Ar ji paZista ta pati, kaip ir paZinimas? Ar 

paZinli ir susidarybi nuomong bus tas pat? O gal 

Lrrip ncgzrli buti? 

- l'irgal tai, ka mes sutareme, taip negali buti, - 

atsakir jis. - .lei kiekviena galia turi skirtinga objekt4 

ir jt'igrr palinimas ir nuomone yra galios, bet, 

kaip nrt's t,cigiame, skirtingos, tai i5eina, kad tas 

b ptrt,s rlirlvkirs ncgali buti ir paZinimo, ir nuomones 

obickt.u. 

PI.]NKTA KNY(iA 

- Taigi jeigu paZinimo objektas yra bDtis, tai 

rruornones objektas turi buti kas nors kita. 

- Kas nors kita. 

- O gal nuomones objektas yra nebutis? Bet gal 

nc'imanoma, kad nuomones objektas butq nebutis? 

t(as turi nuomone, turi nuomong apie k4 nors. Ar 

galima tureti nuomong apie tai, ko nera? 

- Negalima. 

- Taigi, kas turi nuomone, turi nuomonq apie kq 

nOrs. 

- Taip. 

- Bet nebutis nera kas nors - tiesa saktrnt, ji yra 

niekas. 


- Taigi nebudiai priskirsime neZinojim4, o buciai - 

paZinim4. 

- Visai teisingai, - tare jis. 

- Taigi nuomone nesusijusi nei su butimi, nei su 

nebutimi. 

- Ai5ku. 

- Taigi nuomone nera nei neZinojimas, nei paZi- 

nimas. 

- Nei viena, nei kita. 

- O gal nuomone yra uz jq ribq ir savo ai5kumu 

virSija paZinim4, o neai5kumu - neZinojim4? 

- Nei viena, nei kita. 

- Ar tau neatrodo, kad nuomone y'r a tamsesne uZ 

paZinim4 ir Sviesesne uZ neZinojima? 

- Daug Sviesesne, - atsake jis. 

- Vadinasi, ji yra tarp jq? 

- Taip. 

- Tad nuomone yra kaZkas tarpi5ka tarp Siq dviejq 

dalykrr. 

- Tikriausiai. 

221 

c

PI.]NK'fA KNY(;A 

- Ar mes anksiiau ncserkeme, kad jeigu kas nors 

yra kartu ir csanlis, ir ncsantis, tai jo vieta 1'ra per 

viduri tirrp grynosios b[ties ir visi5kos nebDties, ir 

Silai ncgali buti nei paZinimo, nei neZinojimo objek- 

Las, bcl tik kaZko, kas yra tarp neZinojimo ir paZinin-r

PI.]NKTA KNY(]A 

mato paties teisingumo ir panaSiai elgiasi su kitais 

dalykais, sakysime, kad jie apie tuos dalykus turi 

nuonton(', llt'l, jL{ ncpaZ[sta. 

- Ilt' irllt'jo. 

- ( ) kr1 srrkysimc upie tuos, kurie mato dalykus 

llirr'ius sirvrrimc ir visu

SFTSTA KNycA 

- Kaipgi nebus aiSku! 

- Argi Lau atrodo, kad bent kiek skiriasi nuo aklujq 

tic, kuric, ii tikrqjq nepaZindami kiekvieno dalyko 

csmi's ir savo sieloje neturedami jokio ai5kaus 

lrirvyzrlZio, ncgali, kaip dailininkai, regeti auk5diau- 

^siosios tit,sos, iivicn i ja ZiUreti ir kaip galima tiksliau 

ja utkurti, ir Lodel ncsugcbetq leisti cia groLio, 

teisingumo ir gerio isttrlymq, jei juos dar reikia leisti, 

o iSleistuosius iSlaiky.Li, iStikimai juos saugant? 

- Prisiekiu Dzeusu, - tare jis, - jie nedaug kuo 

skiriasi nuo aklqjq. 

- A"gi mes verdiau Situos padarysime sargybiniais, 

o ne tuos, kurie paZista kiekvieno dalyko eshe, 

o patlrimu ne kiek nenusileidZia Sitiems ir neatsilieka 

nuo jq kitomis dorybemis? 

- I5 tikro botq keista pasirinkti ne juos, jei jie 

aniems ne kiek nenusileidZia ir dar pralenkia anuos 

padiu svarbiausiu dalyku - paZinimu. 

485 - Ar nereiketrl dabar klausti, kokiu budu tie patys 

Zmones gales tureti abu Siuos dalykus - patyrimq 

ir paZinima? 

- Reikia. 

- Kaip jau Sio pokalbio pradZioje sakeme, pirmiausia 

reikia gerai paZinti jq prigimti. Kai tik su* 

sitarsime Siuo klausimu, tai, manau, sutiksime, kad 

tie patys Zmones gali tureti abu Siuos privalumus ir 

kad valstybes valdovais reikia paskirbi ne kitus, o 

Lik juos. 

- Kodel? 

- I)cl f ilosolq prigimties sutarkime, kad jie trok5b 

te trokstir Zirriq, kurios bent kiek atskleistq jiems 

esmq, irrnZir.ril ir nepatirianiia nei atsiradimo, nei 

iuvinro. 

- Sulinkirmc. 

SESTA KNYGA 

- 'faip pat sutikime, - tariau, - kad jie trokSta 

rrlrrepti vis4 esmg, savo noru neatsisako jokios jos 

rlirleles - nei didel6s, nei maZos, nei verLingos, nei 

rncnkavertes, panaSiai kaip elgiasi garbetro5kos ir 

lsimylejeliai, apie kuriuos anksdiau kalbejome. 

- Teisybe sakai, - tare jis. 

- Na, o dabar paZvelk dar I Stai kokia savybg - 

irr, be anos, ir ja yra bUtina tureti tiems, kurie privales 

buti tokie, kaip mes juos nusakeme. 

- Kokia? 

- Tiesos meilg ir pasiryZima savo noru niekuomet 

neisileisti melo, neapkgsti jo. o tiesq branginli. 

- Tai suprantama, - tare jis. 

- Ne tik suprantama, mielasis, bet ir butina, kad 

tas, kuris i5 prigimties yra linkgs i meilg, brangintq 

visk4, kas gimini5ka ir artima tam, k4 jis myli. 


- O ar rastum ka nors artimesnio iSminiiai uZ 

tiesa? 

- Jokiu budu negaletum rasti, - tare jis. 

- Ar gali tas pats Zmogus myleti ir i5minti, ir d 

mela? 

- Jokiu budu. 

- Todel tas, kuris iS tiknrjq megsta paZinim4, jau 

i5 pat maZens privalo atkakliai siekti tiesos. 

- Zinorna. 

- Bet jei visi troSkimai stipriai verZiasi i viena 

kuri dalyka, tai Zinome, kad jie buna silpnesni kittl 

dalykq atZvilgiu, nes jq srove I'r'a nukreipta i viena 

objekta. 

- Be abejo. 

- Taigi jeigu kieno nors troSkimai y'r'a nukreipti 

i mokslus ir kitus tokius dalykus, tai jis, manau, 

siekia tik sielos kaip tokios malonumq, o kuno malo- 

227

SI.]S1'A KNY(;A 

numq atsisako, jcigu jis nt' irlrsimcta, bet i5 tikrdq 

yra fil

SFtS't'A KNyr;A 

487 - O ar galetum kq nors prikiSti uZsiemimui, kuriuo 

sckmingai uZsiinrLi gali Lik tas, kuris ii prigimties 

Lrrri gcril irLnrinLi, yra gabus mokslui, kilnios 

iirrlios. 2irvus ir, llc to, tiesos, teisingumo, narsumo 

llci rrrros;rikr.rnro draugas ir sqiungininkas? 

Nt'l, ir pirt,s Momusl aia neturetq ka priki5ti. 

- Ar nc vicn Silokicms Znronems - i5tobuleju_ 

siems del zruklcjimo ir pat.yrimo - patiketum valstvbe? 

Cia i pokalbi isikiSo Acleimantas; 

b - Sokratai, tavo samprotavimams niekas nieko 

negaletq priki5ti. Ilet ar nori Zinoti, k4 patiria klausytojai 

kiekvien4 karb4, kai tu Sitaip destai savo mintis? 

Jie mano, kad tu juos, neipratusius klausineti ir 

atsakineti, kiekvienu pokalbio klausimu po truputi 

vedi i Sali nuo tiesos, o kai susideda daug tokiq 

maZq nukrypimq, tai svarstymo pabaigoje i5rySkeja 

didZiule klaida, prieStaravimas pradiniams teigic 

niams. PanaSiai kaip ZaidZiant Sa5kemis geri Zaidejai 

uZtveria neprityrusius Zaidejus ir Sie neturi kur 

statyti savo akmenukq, taip ir Sitame SaSkitl i,aidime, 

kur i,aidLiama ne akmenukais, o ZodZiais, klausytojai 

uZspeidiami ir nebeZino, k4 saky,ti, bet tiesa 

i5 Sito Zaidimo vis tiek nieko nelaimi. AS taip sakau 

turedamas galvoje musq atveji, - juk kiekvienas pasak5,tq, 

kad nesugebetq ZodZiu paprieStarauti ne vienam 

iS tavo klausimq; bet paiiDrekime, kaip yra iS 

tikrqjq: juk tie, kurie verZiasi i filosofija ne tam, 

d kad iSsiiavintq, o paskui dar jauni budami jq mestq, 

bet, pricSingai, lieka su ja ilg4 laik4, tie daZniausiai 

pasiderro keistuoliai - jei nenorime sakybi ,,nedoreliai", 

- o Lic iS jq, kurie atrodo protingiausi, paveikti 

to mokslo, kuri tu taip giri, pasidaro visi5kai netinkami 

LarnauLi valstybei. 

lSkltrusqs Adeimanta, aS tariau: 

SESTA KNYGA 

- Ar tu manai, kad tie, kurie taip kalba, meluoja? 

- NeZinau, - atsake jis, - bet mielai i5girsdiau 

lavo nuomone. 

- Man atrodo, kad jie sako ties4. 

- Bet kaip tada Sitai suderinti su tuo, kas buvo e 

pasakyta, butent kad valstybe tol neatsikratys savo 

bcdq, kol jos nevaldys filosofai, kuriuos pripaZinome 

netinkamais Sitam dalykui? 

- Tu keli klausim4, - tariau, - i kuri galima atsakyti 

tik palyginimu. 

- Bet juk tu nesi iprates kalbeti palyginimais, - 

pasake jis. 

- Ka gi! Tu itraukei mane i taip sunkiai iSspren- 

dZiamo klausimo svarst5,'rn4 ir dar juokiesi! Na, tai 

iSklausyk mano paiyginim4, kad pamatl'tum, kaip 4BB 

man sunku juos kurti. Geriausiqjq Zmoniq padetis 

valstybeje yra tokia sunki, jog sunkesnes nebegali 

buti, ir norint sukurti palyginim4, kuris tuos Zmones 

pateisintq, reikia ji sudarybi iS ivairiausiq daliq, 

kaip kad dailininkai pie5ia butybe, susidedancia i5 

oZio ir elnio, ir kitokias pana5ias baidykles. Isivaizduok 

toki ivyki lair,lme arba paskirame laive. Laivo 

vairininkas yra didesnis ir stipresnis uZ visus kitus b 

jDreivius, bet apykurLis, trumparegis ir apie kitus 

jnreivystes reikalus ne k4 teiSmanantis, o jureiviai 

vaidijasi tarp savgs del laivo valdymo; kiekvienas 

laiko save tinkamiausiu vairininku, nors nipknd'r 

- 

rrcsimoke vairavimo meno ir negali nurodyLi, kas 

l@ kada jis mokesi; kai kurie net 

sako, kad to ir nereikia mokytis, ir yra pasirengg 

sudraskybi t4, kuris sako, kad reikia i5mokti vairuot,i. 

Jie grumdosi aplinkui laivo vir5ininkq, pra5o jl ir c 

dzrro visk4, kad tik jis patikettl jiems vairq. Karbais, 

l

S}.]S'I'A KNYCA 

iveikia mnndrirgoruz, vynu arba kokiomis kitomis 

priemonirmis; t.ir

SI] S'I'A KNY(;A 

- Argi jtru vicn SiLus dalykas nera visi5kai prie- 

Singas Liti nrromonci, kuri vra paplitusi apie filosofus? 

- Visisl

SIJS'I'A KNY(JA 

jega, didelis scki'j11 burys valslybeje ir kiti pana50s 

dalykai. I)irlrrrr jirrr l,rrri lxrndrtl tq prieZasciq vaizd4. 

- 'l'rrrirr, 

lrt,t rrorcCiuu tikslesnio paai5kinimo. 

l':rzirrrrrk. - tariau, - kas yra sugedimas apskril:rr. 

'l'irtlir Lau pasidarys aiSku ir neatrodys keista 

tai, k4 iia sakiau. 

- O kaip Sitai padaryti? - paklause jis. 

- Mes visi Zinome, - tariau, - kad kiekviena sekla, 

kiekviena augalo arba gyvulio uZuoma zga, negaudama 

tinkamo maisto, neturedama tinkamos vietos 

ir tinkamq oro s4lygq, tuo labiau kendia nuo Siq 

nepritekliq, kuo 5z.a stipresne. Juk blogis geriui yr.a 

labiau prie5ingas negu tam, kas nera geris. 

- Teisingai. 

- Juk, mano nuomone, ne be pagrindo geriausia 

prigimtis, maitinama netinkamu maistu, nukeniia 

labiau negu viduline. 

- Supranterma. 

- Ar ne parnaSiai, Adeimantai, - tariau, - ir vertingiausios 

sielos blogai auklejamos tampa itin blogos? 

Negi tu manai, kad didZios nedorybes ir baisiausia 

niek5ybe kyla i5 menkos, o ne iS verZlios, tik 

auklej imo sugadintos s ie los ? gttpga_qnelp !i, 

_ 

da neb-[s,nei-didZiu-€ervbiu. nei dideliu-r+t*r".1+i.- 

"r--g\u 

-.Pryltasrrs- 

- Tikrai, - tare jis. 

192 - 'faigi je1gy,_Egsu._rystatyta filosofb prigimtis 

h u s tin kEfifl a 1,k+eifrffia*ta@ 

visokiq-dpryUl++-+jeigu ji auga ir ima leisti Saknis 

pasi'Lir i nctinkam4 dirv4, tai, prie5ingai, pasiduoda 

visokiorrrs ucdorybems, nebent koks dievas jai pagelllirtr.l. 

Ar. ir tu manai, kaip dauguma Zmonitl, kad 

kni kuriuos jaunuolius sugadina sofistai ir kad tie 

sof isLrri gir

SHS'r'A KNY(;A 

das, bet dieviSkrrjrrrrr rrrrlilcj irrrui, mielas drauge, kaip 

sako prir.Zorlis, lrirrl:rr..yl

SESTA KNYGA 

- AiSku, bus! - tare jis. 

- AS manau, kai jis pauges, ir giminaidiai, ir pilieiiai 

nori's pasinaudoti juo savo reikalams. 

- Kr.rrgi ne! 

(' -'l't.rigi puldines prie jo su pra55,'rnais, rodys jam 

pagarb4, iS anksto numatydami jo bosim4 galybe ir 

pataikaudami jam. 

- Paprastai taip ir buna, - pasake jis. 

- K4, tavo nuomone, Sitoks Zmogus darys, budamas 

tarp tokiq Zmoniq, ypad jei laime jam lems gimti 

dideleje valstybeje, buti turtingam ir kilmingam, 

be to, dar graZios i5vaizdos ir auk5to ugio? Ar jis 

nepuoseles neigyvendinamq vildiq? Ar jis neisivaizduos 

galesias valdyti ir graikus, ir barbarus? Ar nepasikels 

i puikybg, nepasiduos prabangai ir tuSdiam 

gyvenimui, neklausydamas proto? 

- Tikriausiai taip ir atsitiks, - tare jis. 

- Ir jei kas nors jam, Sitaip gyvenaniiam, priejgs 

Svelniai pasakys tiesa - kad jis neturi proto ir kad 

prot4 galirna ie]'ti tik visi5kai pasiaukojant Siam tiks- 

Iui, - ar tu manai, kad jam, Sitokiose bedose gywenandiam, 

bus lengva klausyLis tokiq dalykq? 

- Kur tau bus lengva! - tare jis. 

- O jeigu jis - tegu tik vienas iS daugelio - del 

e savo geros prigimties ir del to, kad Lte i,odi,iai yra 

artimi jo prigimciai, pajus jq jega, apsigrgS ir pasuks 

i filosofija? K4, tavo manymu, darys tie, kurie 

ptrsijus netekg jo paslaugq ir draugystes? Jie viska 

darys, visk4 kalbes, stengsis visokiais bDdais ji perl

SF]S'fA KNYGA 

e kitokie uZsiemimai del rankq darbo ne tik LaIoja 

kun4, bet ir palauZin bei i3solirna-Fffi. Ar ne taip? 

- f iFiif itip. 

- Argi paZiorejgs i juos nepasakysi, kad jie visai 

lrirnusrls i mai,4 ir plika kalvi, kuris, uZsidirbgs pinigrl 

ir ka tik paleistas i5 grandiniq, bega i pirti 

maudy'bis, uZsivelka nauja apsiaust4 ir i5sipuo5ia 

kaip jaunikis - jis mat i5 tikrqjq ruoSiasi vesti savo 

nusig5rvenusio ir vieni5o Seimininko dukteri! 

496 - Visai panaS[s, - tare jis. 

- Kas gali gimti i5 tokios santuokos? Menkaverdiai, 

silpni palikuonys. 

- Kitaip ir negali buti. 

- Na, o kai Zmonds, neverbi i5silavinimo, nueina 

i filosofija ir uZsiima ja, nors ir budami tam netinkami, 

tai kokias, tavo man;rmu, mintis ir kokias nuomones 

jie pagimdys? Ar ne sofizmus, jei jas vadinsime 

tikrai joms tinkandiu vardu, nes jose nera nieko 

tikroviSko nei tikrai moksli5ko? 

- Visi5kai sutinku, - pasake jis. 

- Taigi, Adeimantai, - tariau, - lieka visai neb 

daug Zmoniq, kurie tikrai yra verti uZsiimti filosofija: 

tai arba kilni ir gerai i5aukleta siela, gyvenanti 

tremtyje, pagal savo prigimti nepaliekanti filosofijos 

todel, kad nebuvo kam ja sugadinti, arba maZoje 

valstybeje gimusi didi siela, kuri nesidomi tos valstybeles 

reikalais, nes laiko juos nevertais demesio. 

Prie filosofijos pereina ir vienas kitas kilnus Zmogus, 

leisingai paniekings savo uZsiemim4. Galbot 

kai krl sulaiko ir toks apynasris, kaip musq draugo 

'l'eagrli. 

Mat Teagui viskas susikloste taip, kad jis 

c jau kctino mesti filosofij4, bet pa5lijusi sveikata jam 

trukckr uZsiimti politika ir sulaiko ji prie filosofijos. 

Apic mrrno paties demoni5k4ji ZenklaT neverta kalbcti 

- gal kas nors panaiq Zenkla turejo, o gal nie- 

242 

SI.]S'IA KNY(;A 

l

SI.]STA KNY(;A 

ta i jai svetimil dirva, vietiniq salygq nuveikta iSsigimsta, 

taip ir I'iloso{b prigimtis dabartinemis salygomis 

nciste ngia iSsaugoti savo savybiq ir pereina 

i kit,r1 yrrigimti. O jeigu ji pateks i geriausi4 santvarc 

kir, tai ir pati bDdama geriausia ji parodys, jog iS 

Likrqlq yra dieviSka, o visos kitos prigimtys ir uZsiemimai 

yra tik ZmogiSki. Zinau, kad dabar tu paklausi, 

kokia yra toji santvarka. 

- Neispejai, - pasake jis, - nes aS ketinau kiausti, 

ar tai bus toji santvarka, kuriq nustateme kurdami 

musq valstybg, ar kokia kita. 

- Apskritai toji, - tariau, - tik reikia pridurti dar 

vien4 dalyka. Jau ir tada minejome, kad toje sand 

tvarkoje tures buti tam tikra dalis, kuri laikysis tokio 

paties nusistatymo kaip ir tu, kai, budamas istat1'rnq 

leideju, Ieidai istatl'rnus. 

- Minejome, - pasake jis. 

- Bet nepakankamai sitai i5siaiSkinome, - tariau, 

- nes jos, jau i5 anksto iSsigande, nutarete, 

kad to klausimo nagrinejimas bus ilgas ir sunkus. 

Tadiau juk ir tai, kas liko, taip pat ne i5 lengvuiq. 

- Apie ka tu kalbi? 

- Kaip valstybe turi elgtis su filosofija, kad pati 

nepraZutq. Mat visi dideli dalykai yra nepastovus, 

ir, kaip sakoma, kas graZu, tas sunkus. 

e - Bet vis delto uZbaik savo irodym4, kad pasidarytq 

aiSku, - pasake jis. 

-.Jci nepavyks irodyti, - tariau, - taip atsitiks ne 

iS blogo.s valios, o del nesugebejimo - pats pamatysi, 

kaip lirbiri as noriu irodyti. Klausyk, kaip dr4siai ir 

ryZtirrgiri iri dnbar pasakysiu, kad valstybe turi elgtis 

sLr l'ilosol'ija visai prie5ingai, negu ji dabar elgiasi. 

- O krrio'? 

SESTA KNY(iA 

244 245 

- D_ab_A-r,_-.tariau, - tie,_kurie imasi filosol'ijos, 

yra dar paaugliaiJlk_Lq_i"r;ce is taikit ahZiaus, 

dar nesusipazip€ s-ll ne!lg_@g| 498 

niai.s reikalaig. Vos tik susidurQ su sunkiausia filosofijos 

dalimi, jie tuoj pat meta jq, nors laikomi tikrais 

filosofais. Sunkiausia filosofijos dalimi aS vadinu 

irodymq sriti. Veliau jie laiko dideliu dalyku dalyvauti 

filosoftl pokalbiuose, kai tik juos kviedia, nors, 

jq nuomone, filosofija reikia uZsiimti tik tarp kitko. 

I senatvg jie - iSskyrus vien4 kita - uZggsta greicitru 

negu Herakleito saulee, nes daugiau jau nebeuZsi- b 

dega. 

- O kaip reikia elgtis? - paklause jis. 

- Visai prie5ingai. Paaugliams ir vaikams reika- 

Iingas vaiki5kas auklejimas ir atitinkama filosofija; 

augimo ir brendimo metu ypat reikia ropintis kono 

lavinimu, kad jis taptq geru filosofijos padejeju. Kai 

jie sulaukia to amZiaus, kada vystosi siela, reikia 

itemptai j4 lavinti. O kai jegos pradeda silpti ir Zmogus 

pasidaro netinkamas politikai ir karo reikalams, 

tada jiems, tarsi dievui skirbiems gyr,'uliams, reikia c 

leisti laisvai ganytis ir uZsiimti kuo nors lik tarp 

kitko, jeigu jie nori laimingai g'yventi, o numirg gauti 

5i gyvenima atitinkandi4 laime ir tenai. 

- Tu kalbi, Sokratai, tikrai su uZsidegimu, - pasake 

jis. - Vis delto aS manau, kad dauguma tavo 

klausytojq, pradedant Trasimachu, dar karSdiau tau 

prie5insis ir netikes. 

- Nesukir5ink mangs su Trasimachu, - tariau, - 

mes juk tapome draugais, o ir anksiiau nebuvome 

prie5ai. Negailesime pastangq, kol itikinsime ji ir d 

kitus arba bent padarysime k4 nors naudinga jq 

kitam gyvenimui, kai jie, vel atgimg, susidurs su 

panaSiais svarstSrmais. 

- T\r atidedi neilgam laikui! - tare iis.

SnSrl KNYcA 

- Tai niekis, palyginti su amZinybe, - pasakiau' - 

O ktrd daugutnit Znloniq netiki mDsq zodziais, nereikirr 

slcb('lis. .Juk jie niekad nemate' kad butq igyvt,nrlit.ttit 

t,iti, atpie k4 mes dabar kalbame' MaZa to, 

l jit' girclejo Llk frazes, kurios tydia budavo viena su 

kita suderintos, ne taip, kaip mustl frazes, kurios 

savaime iSplaukia viena i5 kitos ir dera tarp savqs. 

Ir Zmogaus, kuris ir ZodZiais, ir darbais butq kiek 

galima susilygings ir supanaSejqs su dorybe ir vie5patautq 

valstyb€je, tokioje kaip musi5ke, jie nieka- 

499 da nera mate - nei vieno, nei daugiau tokiq Zmonitl' 

Kaip tu manai? 

- Jie dar nera mate. 

- Mielasis, jie net nera uZtektinai girdeje graZiq 

ir kilniq kalbq, kuriose itemptai visokiais budais 

ieSkoma tiesos tik ddl paZinimo, - ir teismuose, ir 

privadiuose pokalbiuose jie girdejo tik gudrias kalbas, 

kuriu vienintelis tikslas buvo LuScia garbe arba 

eristinislo lenktyniavimas. 

- Teisybe. 

b - Visa tai matydamas, - tariau, - ?S ir bijojau 

kalbeti, bet vis delto kalbejau - mane priverte kalbeti 

tiesa - ir sakiau, kad nei valstybe, nei valstybes 

santvarka, nei paskiras Zmogus tol nepasieks tobulumo, 

kol kokios nors aplinkybes neprivers tq negausiq 

filosofq, kurie dabar vadinami ne nedoreliais, 

o Lik nenaudingais, rupintis valstybes reikalais - 

nr'svirrbu, ar jie to nores, ar nenores, - ir valstybg 

yrirrlaryti jiems pavaidZi4, arba kol koks nors dievi5kirs 

il

SFIS'I'A KNY(IA 

iZeidineja, pyksta vicnas arnt kilo ir visuomet uZsipuoltr 

tik p:rskirus Zmoncs - {'ilosofijai tai visai netin 

k a. 

'l'iknri. 

Arlt'irnlntai, tas, kuris i5 tikrqjq nukreipe savo 

rnintis i buti, neturi kada nuleisti savo Zvilgsni Zemyn 

i Zcmus Zmoniq reikaliukus ir kovodamas su 

c jais pritvinkti neapykantos ir kartelio; matydamas 

ir kontempliuodamas sutvark5rtus ir niekada nesikeidiancius 

dalykus, kurie nedaro vienas kitam Zalos 

ir nepatiria jos i5 kito, bet visa laik4 yra tvarkos 

ir proto valdomi, jis megdZioja juos ir stengiasi kuo 

labiau i juos pane5eti. Argi tu manai, kad yra koks 

nors btdas nepamegdZioti to, kuo bendraudamas geriesi? 

- Nera, - atsake jis. 

- Tad bendraudamas su tuo. kas dieviSka ir tvarkinga, 

filosofas pats tamptr - kiek tai Zmogui imanod 

ma - dievi5kas ir tvarkingas. O apSmeiZti pasaulyje 

galima viska. 

- VisiSkai teisingai, - tare jis. 

- O jeigu, - tariau, - kokios nors aplinkybes 

privers filosofa tai, k4 jis ten mato, perkelti i Zmoniq 

privadius ir visuomeninius paprodius, o ne apsiriboti 

vien tik saves paties tobulinimu, ar tu manai, 

kad jis bus blogas nuosaikumo, teisingumo ir visokiq 

politiniq dorybiq kurejas? 

- Anaiptol, - atsake jis. 

(, - I3t'L jcigu minia supras, kad mes apie ji sakome 

ticsil, t,iri argi ji pyks ant filosofq ir netikes mumis, 

kai s:rl

sl,ts't'A KNY(iA 

- Ir Sito ncgalcs prikiSti. 

- Argi Sitokia prigimtis, gavusi jai tinkam4 uZsicmimil, 

rrt'Irus lobulrri gcra ir filosofi5ka - labiau nei 

kuri kit,rr/ () grrl jit'sirk.ys. kad tai bus tos prigimtys, 

l

SI]S1'A KNY(iA 

- I5 likrdq, miclasis, arS delsiau pasaky'fi tokias 

clrqsius nrinLis, kuriirs dubar pasakiau. Tai turekime 

clrilsos pirsrrkyt,i ir Liri, kurl Lobuliausi sargybiniai bus 

l'i loso{'ir i. 

| 'itsrtkvkitttr'. 

- I'irgirlvol

SF]S'IA KNY(;A 

niekuomet ne[gys truk5ciausio ir labiausiai jo pareigas 

atitinkirnt:irl rnokslo. 

- Ar Liri .yrir svarbiausias dalykas, - paklause jis, - 

irr g:rli brrt,i l

SI.)S'I'A KNY(]A 

- Jokiu br.rrlu, - itt,sirkc jis. 

- Ai nr;rrrirrr, l

SF]S1'A KNY(iA 

- Mes sakomc, kad tuos daiktus matome, bet jq 

nesuvokiirmr'. o irlcjrrs suvokiame, bet jq nematome. 

- Visiskrri tcisinsrri. 

(' - l(tro gi mcs matome regimus daiktus? 

Itt,gcjimo or€ianu, - pasake jis. 

- Pana5iai klausos organu girdime, o kitomis juslemis 

juntame juntamus dalykus, ar ne? 

- Be abejo. 

- Ar tu atkreipei demesi i tai, - tariau, - kad 

juslitl kurejas daugiausia pastangq idejo kurdamas 

gali4 regeti ir buti regimam? 

- Nelabai, - atsake jis. 

- O tu pagalvok Stai apie k4: ar klausai ir balsui, 

kad vienas girdetq, o kitas butq girdimas, reikia dar 

d kokio nors tredio dalyko, be kurio klausa negirdetq, 

o balsas nebutq girdimas? 

- Nieko nereikia, - pasake jis. 

- AS manau, - tariau, - kad ir ivairioms kitoms 

galioms - o gal ir visoms - taip pat nereikia nieko 

kita. Ar Zinai koki4 i5imti? 

- NeZinau, - pasake jis. 

- Bet turbUt matai, kad regejimui ir tam, kas 

regima, reikia dar kai ko? 

- Kq tu sakai? 

- Nors akims budinga regeti ir turintis jas nores 

jomis pasinaudoti, nors daiktai turi spalv4, tu iinai, 

kad akis nieko nematys ir spalvos nebus matomos, 

c jcigu neprisijungs dar vienas - tredias - dalykas, iS 

prigimLics skirtas kaip tik tam reikalui. 

- Koks tas dalykas? - paklause jis. 

- 'l'iri, kt1 tu vadini Sqlesa, - atsakiau. 

- 'l\'isvlrq' 

sakai. - tare-jls. 

- 'l'trigi rcgejimo pojutis su galia bUti regimam 

508 yra susictas daug brangesniu rySiu negu kiti poju- 

SESTA KNy(;A 

diai su savo objektais - Zinoma, jei Svies4 laikome 

- --bvresa .\vtesa vTa lnnar nranganq dztvKas, kas, - tare ji Jrs. 

- Kuri i5 dangaus dievq tu laikai to rySio valdovu, 

kurio Sviesa igalina mus geriausiai matyLi daiktus, 

o daiktus - bnti regimus? 

- Tq pati, kaip ir tu, ir visi kiti, - tare jis. - Juk 

aiSku, kad tu turi galvoje saulg. 

- Ar ne toks santykis yra tarp regejimo ir Sito 

dievo... 

- Koks? 

- Nei pats regejimas, nei tai, kur jis atsirancla - b 

mes tai vadiname akimi, - nera saule. 

- Nera, - tare jis. 

- Bet i5 visq jutimo organq akis yra labiausiai 

pana5i i saulg. 

- Labiausiai. 

- Ir regejimo gali4 akis gauna i5 saules, kuri ja 

atsiundia tarsi koki atitekanti daikta. 

- Tikrai. 

- Argi ne tiesa, kad ir saule nera regejimas? Nors 

ji yra regejimo prieZastis, bet pats regejimas j4 mato. 

- Tiesa, - tarc jis. 

- Tad Zinok, - tariau, - kad saulg aS vadinu gerio 

aLi,ala. Ja geris pagimdo pagal savo paties paveiks- 

14, ir koks yra gerio santykis su protu ir protu su- c 

vokiamais dalykais protu suvokiamq dalykq pasaulyje, 

toks yra saules santykis su regejimu ir regimais 

dalykais regimq dalykq pasaulyje. 

- Kaip tu sakai? - paklause jis. - PaaiSkink ge- 

riau. 

- Tu Zinai, - tariau, - kad akys, kai jas nukreipi 

i daiktus, kuriq spalvos apiviestos ne dienos Sviesos, 

o nakties Sviesuliq, silpnai mato ir yra beveik 

rrklos, tarsi butq netekusios a5traus regejimo. 

258 259

SF]S'I'A KNY(;A 

- Taip, - tare jis. 

- O kai saulir irlriviccia daiktus, tos padios akys 

ai5kiai juos rnrrLo ir jq regejimas bu.na puikus. 

- Sr.rprirnt,irma. 

- l)anaSiai galvok ir apie siel4. Kai ji nukreipia 

savo Zvilgsni i tai, k4 apSviedia tiesa ir butis, ji suvokia 

ir paZista, ir atrodo turinti prot4; o kai ji nukreipiama 

i tai, kas sumiSg su tamsa, su tuo, kas 

gimsta ir Zuva, ji turi tik nuomones, blaSkosi nuo 

vienos nuomones prie kitos ir atrodo neturinti proto. 

- Atrodo, kad taip. 

- Tad tai, kas dalykams, kuriuos galima paZinti, 

suteikia teisingum4, o tam, kuris paZlsta, - paZinimo 

gali4, ir laikyk gerio ideja - Zinojimo ir tiesos 

paZinumo prieZastimi. Kad ir kaip gralu yra viena 

ir kita - paZinimas ir tiesa, - bet jeigu gerio idej4 

laikysi kaZkuo kitu, dar graZesniu uZ Siuodu daly- 

509 kus, galvosi teisingai. Kaip Svies4 ir regejim4 )'ra 

teisinga laikyti pana5iais i saule dalykais, bet bDtq 

klaidinga juos laikyti saule, taip ir dia: teisinga yra 

Zinojim4 ir ties4 laikyti panaSiais i geri dalykais, 

bet butq klaidinga vien4 kuri iS jq laikyti padiu geriu, 

nes gerio prigimtis yra nepalyginamai vertingesne. 

- Jei jis teikia Zinojim4 ir ties4, - tare jis, - bet 

pats yra daug graZesnis uZ Siuodu dalykus, tai tu 

jam priskiri nepaprast4 groZi. Tikriausiai tu ji laikai 

ne malonumu? 

- NcpiktZodZiauk, - tariau. - Verdiau Stai kaip 

pasiZiurrik i geri. 

- Krrip? 

- Mirr-riru, tu sutiksi, kad saule matomiems daiktams 

sr,rtt'ikia ne tik galia buti regimiems, bet ir 

gimin-ri1, itr-rgimil ir maist4, nors pati saule nera gimimtts. 

SI.]STA KNY(;A 

- Zinoma! 

- Ir tie dalykai, kuriuos galima paZinti, iS gerio 

gauna ne tik paZinum4, bet ir buvim4 ir esmq, nors 

pats geris nera esme - savo didingumu ir galia jis 

pranoksta j4. 

Glaukonas juokaudamas pasake: c 

- O Apolonai, kaip auk5tai mes pasikeleme! 

- Tu pats kaltas, - tariau, - kad privertei mane 

pasakyti savo nuomong apie tai. 

- Nepaliauk kalbejgs, - tare jis, - ir uZbaik bent 

jau ta palyginim4 su saule, jei daugiau nenori, - 

paZiurek, ar nepraleidai ko nors. 

- AS daug k4 praleidau, - pasakiau. 

- Nepraleisk ne maZiausios smulkmenos! 

- AS ketinau daug k4 praleisti, - tariau. - Vis 

delto pasistengsiu ir, kiek bus imanoma, nieko nepraleisiu. 

- Ziurek, nepraleisk! - pasake jis. 

- Tad Zinok, - tariau, - kad, kaip sakeme, yrra d 

du valdovai; vienas i5 jq valdo protu suvokiam4 giming 

ir pasauli, o kitas - regim4ji pasauli; aS nenoriu 

vadinti jo dangumi, kad neatrodytq, jog ZaidZiu 

ZodZiais. Ar perpratai Sias dvi ru5is - protu suvokiam4 

ir regim4? 

- Perpratau. 

- Isivaizduok linij4, padalyta i dvi nelygias dalis. 

Kiekviena i5 tq dviejq daliq, vaizduojandiq regimaja 

ir protu suvokiama sritis, vel padalyk i dvi dalis 

tokiu padiu budu, be to, regimr{q dalykq sriti padalyk 

pagal didesni ar maZesnl jrr ai5kuma. I vien4 i5 e 

tokiu budu gautq atkarpq pateks atvaizdai. Atvaiz.is 

qspirmiausia vadinu SeSelius, paskui atspin- 510 

rtus panaSrus dalykus. Ar suprantr

SF]S,IA KNY(;A 

- Suprantu. 

- [ kita atkarJril, kuri yra pana5i i pirmqla, sudek 

visus gyvus pirdirrus, vis

S Fl S 1'A K N- Y (i A 

mas nuo vienos idirjos prie kitos, ir uZbaigia taip pat 

idejomis. 

- Ne visiri sultrarrtu, - tare jis; - man atrodo, tu 

kalbi irlrit' surlirtingus dalykus. Matyt, tu nori irody- 

Li. krrrl clialeklika igalina ai5kiau paZinti bUti ir pro- 

Lu suvokiamus dalykus negu vadinamieji mokslai, 

kurie remiasi prielaidomis. Tiesa, tie, kurie tyrrineja 

protu suvokiamq dalykq sritl, yra priversti tai dar5rli 

protu, o ne juslemis, bet kadangi jie tiria remdamiesi 

savo prielaidomis, nepakildami iki pradq, 

tai tau atrodo, kad jie negali ig:ai jq supratimo, nors 

juos butq galima susekti, jeigu pasieksi jq pradus. 

Man rodos, geometrq ir kitq tokiq mokslininkq pa- 

Zinim4 tu vadini ne tiesioginiu supratimu, o tarpi5ku 

paZinimu, kuris yra tarp nuomones ir tiesioginio supratimo. 

- Tu labai gerai supratai, - tariau. - Dabar keturioms 

linijos atkarpoms priskirk keturias sielos 

busenas - aukSdiausioji pakopa yra tiesioginis supratimas 

(v6qorq), antroje vietoje - tarpiSkas 

paZinimas (6tdvorcr), trecioje vietoje - tikejimas 

(niotrq), o paskutineje - isivaizdavimas (eixaoicr) - 

ir surikiuok jas pagal ai5kum4: kuo kurioje nors iS 

jq daugiau tiesos, tuo ji ai5kesne. 

- Suprantu, - tare jis, - sutinku su tuo ir surikiuosiu 

taip, kaip tu sakai. 

i 

SEPTINTA KNYGA 

- Dabar, - pasakiau, - palygink mDsq lrl;'ogilk4- 514 

ja prigimti iSprusimo ir nei6prusimo atZvilgiu su Stai 

kokia bDsena. lsivaizduok Zmones ol4 primenandiame 

poZeminiame buste. Per iejima i ol4 placiai krinta 

Sviesa. Tq Zmonitl kojos ir kaklas iS pat maZens 

surakinti grandinemis, todel jie negali pasijudinti i5 

vietos ar pasukti galvos i Sali ir visa laika mato tik b 

tai, kas yra prie5ais juos. UZpakalyje jrr toli aukStumoje 

dega liepsna, ir jos Sviesa patenka i ola. Tarp 

liepsnos ir kaliniq auk5tai eina kelias; palei ta kelia 

isivaizduok nedidele sienelg, pana5i4 i fokusininkq 

prie5ais publika pastatyl4 uiLvar4, virS kurios jie 

rodo savo stebuklus. 

- lsivaizduoju, - tare jis. 

- Isivaizduok, kad uZ Sios sieneles Zmones neda c 

visokius daiktus, ky5andius virS sieneles, - Zmoniq 

ir gyvuliq akmenines ir medines statulas ir kitokius 515 

daiktus. Vieni ne5dami kalbasi, kiti tyli. 

- Keistas vaizdas ir keisti kaliniai! - pasake jis. 

- Jie pana5us i mus, - tariau. - Visq pf1pqg_gllg 

manai, kad jie per vis4 savo gyvenima ).r'a mate ka 

{r1 

piuos ugnis meta a@dios olos sie- 

,t 

265

SNPTINTA KNYGA 

- Kaipgi matys, - tare jis, - jei vis4 gyvenimq 

negali pajudinti galvos? 

- O kaip su daiktais, neSamais uZ sieneles? Ar ne 

tas pat ir su jais? 

- AiSku, Las pal. 

- Jeigu kaliniai galetq kalbetis tarpusavyje, ar 

tu manai, kad jic tq SeSeliq, kuriuos mato, nelaikytq 

paiiais daiktais ir ncvzrdintq jq daiktq vardais? 

- Butinai taip darytq. 

- O jeigu ir aidas atsimuStq nuo tos kalejimo 

sienos? Kai tik kuris nors i5 einancitdq pro Sali kq 

nors pasakybr{, ar, manai, kaliniai negalvotq, kad 

tai praeinandio Se5elio balsas? 

- Prisiekiu Dzeusu, tikriausiai, - tare jis. 

- Be abejo, - pasakiau, - tie kaliniai tikrove laikytq 

ne k4 kita, kaip pagamintq daiktq Se5elius. 

- Butinai taip butq, - tare jis. 

- Dabar, - pasakiau, - paZiurek, kas butq, jeigu 

juos i5laisvintrr i5 gr"andiniq ir pagydytrl nuo tos beprotybes, 

jeigu viskas vyktq naturaliai. Jei vienas i5 

jq bUtq i5laisvintas ir bttq priverstas atsistoti, sukineti 

galv4 ir vaikidioti, visa tai jam sukeltq skausm4 

ir Sviesos apakintas jis negaletq matyti tq daikttl, 

kuriq Se5elius mate iki Siol. Kaip tu manai, k4 

jis pasakytq, jei kas jam primintq, kad iki Siol jis 

matydavo tik niekus, o dabar yra daug ardiau tikroves 

ir regi daug tikresnius dalykus, ir, rodydamas 

jam kickvien4 prane5amq daikt4, priverstq ji atsakyLi, 

kas tai per daiktas? Ar manai, kad jis nesutriktq 

ir anksciau matybq daiktq nelaikytq tikresniais 

ul dubar rodomus? 

- Jam jic atrodybq realesni, - tare jis. 

e - O jeigu ji priverstq Ziureti I pacia Svies4, jam 

imtq skaudeti akis, ir jis apsisukes begtq atgal prie 

266 

: 

i t 

SIiPTINTA KNYGA 

tq daiktq, kuriuos gali matybi, ir man5rbq, jog jie yra 

ai5kesni uZ tuos, kuriuos jam rodo' 

- Taip bOtq, - Pritare jis. 

- O jeigu, - tariau, - kas nors prievarta i5temptrr 

ji i5 ten ir vilktq stadiu ir nelygiu keliu auk5tyn, ir 

nepaleistq tol, kol neiSvilks i saules Svies4, ar manai, 

kad jis nekentetq baisaus skausmo ir nepyktq 

Sitaip tempiamas? O kai i5eitq I saules Svies4, ar, 

apakintas stiprios Sviesos, jis galetq iZiureti kuri 516 

nors i5 tq vadinamqu tikru daiktq? 

- I5 karbo tikrai negaletq, - pasake jis' 

- Jeigu noretq matl'ti, kas ten, vir5uje' jis, manau, 

pirmiausia turetq priprasti' I5 pradZiu jam butq 

lengviausia matyti Se5elius, paskui - Zmoniq ir 

daiktq atspindZius vandenyje, o veliau jau ir padius 

daiktus; be to, jam butu lengviau nakti pamaty'bi b 

ZvaigZdes ir menuli danguje, ir pati dangq, negu 

dienos metu - saulQ ir jos Svies4. 

- Be abejo. 

- Galq gale, manau, jis jau galetq Ziureti ir i 

saule - ne i jos atspindi vandenyje ar kurioje kitoje 

vietoje, o i padia saulg, esandi4 iprastineje savo vietoje, 

ir pamatyti, kaiP ji atrodo' 

- Zinoma, - tare jis. 

- Tada jis imtrr samprotauti apie saulg, kad nuo 

jos priklauso ir metq laikai, ir metq tdkme, kad ji 

valdo visa musq regimame pasaulyje ir pati tam 

tikru budu yra prieZastis viso to, ka jis ir jo draugai c 

mate oloje. 

- Ai6ku, - tare jis, - kad pagaliau jis prieitrr 

tokia i5vada. 

- Na, o jeigu jis prisimintq savo ankstesni gyvenimq, 

tenyk5te i5minti ir savo bendrus kalinius, ar 

tu manai, kad jis nelaikybq savgs laimingu del pasikeitusios 

padeties ir negailetq jq? 

267

SF]PTINTA KNY(iA 

- Netgi labai gailetq. 

- O jeigu jie tenai gerbe ir gyre vienas kita ir 

apdovanodavo tq, kuris geriausiai iZi0redavo pro Sali 

slenkancius daiktus ir geriausiai isimindavo, kas 

pasiroclydavo pirmiau, kas virliau, o kas kartu, ir 

pagal Lai gcriuusiai nuspeclavo. kas bus, ar tu manai, 

kerd Las, kuris jau issilaisvino, trokSttl tos garbes 

ir pavydetq tierns kerliniants, kurie len yra gerbiami 

ir vie5patauja? Ar jis ncprisiminlq Homero 

iodziu ir nenoretq vertiau ,,uZ tarnq buti pas kita 

Zmogq beturti"t ir bet k4 iSkgsti, negu laikytis kaliniq 

paZiurq ir gyventi taip, kaip jie? 

- Ad manau, kad jis verdiau sutiktq viska i5kesti, 

negu taip gyventi, - pasake jis. 

- {sivaizduok dar Stai ka, - tariau: - jei Sitas 

Zmogus vel nusileistq i ola ir uZimtq savo ankstesng 

viet4, ar jo akiq neuZdengtq tamsa, taip staiga pasitraukus 

nuo saules Sviesos? 

- Dar ir kaip, - tare jis. 

- O jeigu jam vel reiketq varZytis su tais kaliniais, 

kurie visq, laik4 ten buvo, sprendZiant apie 

Se5elius? Kol jo akys dar matys silpnai ir nebus prisitaikiusios 

- o tam prireiktq nemaZai laiko, - ar jis 

nesukelttl jiems juoko? Ar nesakybrr jie, kad uZkopgs 

aukStyn jis susigadino akis, ir todel nes4 verta ne 

meginti i5lipti i vir5q? O to, kuris pamegintq juos 

iSlaisvinti ir iSvesti i vir5q, argi jie nenuZudybq, jei 

tik galetq sudiupti? 

- 'l'ikriausiai d 

517 

nuZudybq, - pasake jis. 

- Mierlas Glaukonai, - tariau, - Sita palyginim4 

rcikiir prit,rrik-1'Li visam tam, kas buvo pasakl'ba anksdiau: 

rcginrrrsis pasaulis yra pana5us I g'yvenim4 kalejimc, 

o lit'psr.ros Sviesa - | saules galia; iSkopim4 

aukilyn ir virSujc esandiq daiktrr stebejim4 palygines 

su siclos pasikelimu i protu suvokiamq dalykq 

268 

SF]PTIN'TA KNYCA 

pasauli, ispesi mano vilting4 minti, nes tu nori j4 

suZinoti. Dievas Zino, ar ta mano mintis yra teisinga. 

Kad ir kaip botq, man atrodo, jog pasaulio, kurl 

galima paZinti, riba yra gerio ideja. Ji sunkiai iZiurima, 

bet kai tik j4 pamatai, turi padarybi i5vada, 

kad ji ;'ra viso to, kas gera ir grafu, prieZastis. Regimajame 

pasaulyje ji pagimde Svies4 ir Sviesos valdov4, 

o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia 

tiesa ir supratima. Jos turi Ziureti tas, kuris 

nori samoningai elgtis privadiame ir visuomeniniame 

gyvenime. 

- AS pritariu, kiek istengiu sekti tavo minti, - 

pasake jis. 

- Sutik, - tariau, - ir su Siomis mano mintimis 

ir nesistebek, kad Zmones, kurie pasikele i tas aukStumas, 

nebenori uZsiimti savo Zmogi5kais reikalais - d 

jq sielos verZiasi gyventi ten, auk5tai. Tai visai suprantama, 

nes atitinka mDsq palyginim4. 

- Suprantama, - pritare jis. 

- Na, - pasakiau, - argi nuostabu, jei kas nors, 

nuo dieviSkos kontempliacijos perejgs prie Zmogi5kq 

vargq, elgiasi neoriai ir atrodo juokingas? Dar silpnai 

regedamas ir nepripratgs prie tamsos, kurioje 

atsidDre, jis jau buna verdiamas teismuose ar kur 

kitur kovoti del teisingumo Se5eliq arba atvaizdq, 

metandiq tuos Se5elius, ir gincytis del dalykq, kaip e 

juos supranta tie, kurie paties teisingumo niekada 

nera matg. 

- Visai nenuostabu, - pasake jis. 

- Kas turi prog4, - tariau, - turetq prisiminti, 518 

jog y.a dvi regejimo susilpnejimo prieZastys ir du 

silpnejimo bUdai: kai pereinama arba i5 Sviesos i 

tamsq, arba i5 tamsos i Sviesa. Tas pat atsitinka ir 

sielai. Kai pamatysi kuri4 nors siel4 silpnai regindia 

ir nelstengiancia ai5kiai skirti objektq, uZuot neap


galvotai juokgsis, iSsiai5kink, ar ji atejo i5 Sviesesnio 

gyvenimo ir apZilpo tamsoje, nes dar nespejo prie 

jos priprasti, ar, i5 visiSko neZinojimo patekusi i rySb 

kesng Svicsr1, buvo apakinta per daug ry5kios Sviesos. 

Pzrstaruoju atveju tu ja laikyk laiminga del jos 

padctics ir gyvenimo, o pirmuoju atveju - pasigailek, 

ir jeigu vis delto noresi i5 sielos pasijuokti, pajuoka 

bus maZiau netinkama, kai juoksiesi iS sielos, 

kuri nusileido i5 auk5tybiq. 

- Tu labai teisingai kalbi, - pasake jis. 

- Jei tai teisybe, - tariau, - mes turime Stai kaip 

galvoti: auklejimas )Ta ne tai, k4 kai kurie Zmones 

pal.ada. Mat jie sako, jog sielai nebudingas joks Zic 

nojimas ir jie suteiksia ji jai panaSiai, kaip neregio 

akims suteiktq regejim4. 

- I5 tikro jie taip sako, - tare jis. 

- Dabartinis musq svarst5rmas rodo, kad kiekviena 

siela turi sugebejim4 mokytis ir iranki, padedanti 

Zmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti 

nuo tamsos i Sviesa kitaip, kaip tik pasukant vis4 

kun4, taip visa siela reikia nusukti tq iranki nuo 

i5nykstandiq dalykq, kol siela pagaliau lstengs pad 

kesti bUties ir Sviesiausios jos dalies - tai mes vadiname 

geriu - vaizd4. Ar ne taip? 

- Taip. 

- Taigi, - tariau, - auklejimas yra menas sukineti 

14 iranki ir susekti, kokiu bUdu ji butq galima 

pasukti lengviausiai ir veiksmingiausiai - ne tam, 

kad suteiktume regejim4, nes jis ji jau turi, bet kad 

sugarlvotume, kaip ji, neteisingai nusukta ir Ziurinti 

ne tcn, kur reikia, atsukti teisingai. 

- Atrockr, taip, - tare jis. 

--Kittls--yidt"u*o"ior .i"lo" s u 

labai pamsios i Eglgjqyylqg iikrqjrl i5 pradZiq 

e'Jqieb;na--;,x laiegiamo. tik ,rdtiuu per lprodius ir 

t 

SEPTINTA KNY(;A 

pratybas, o supratimo galia, kaip atrodo, yra kaZktts 

labiau dievi5ka, ji niekuomet nepraranda savo jegos, 

tik priklausomai nuo pasukimo krypties kartais 

bDna naudinga ir pravarti, o kartais - nenaudinga 

ir net Zalinga. Argi nesi pastebejgs, kad tq, kuriuos 

vadina nors ir protingais, bet netikusiais Zmonemis, 519 

sieliuke a5triai mato ir puikiai iZvelgia, kai i ka 

nors pasisuka? Jos regdjimas Jrra geras, bet jis priverstas 

tarnauti nedorybei, ir kuo geriau ji mato, 

tuo daugiau blogo padaro. 

- Tikrai. 

- Ir vis delto, - tariau, - jeigu i5 pat maZens 

iSrausi i5 tokios sielos tuos igimtus polinkius, kurie 

tarbum Svininiai pasvarai traukia ja i apsirijima, b 

smaliZiavima ir kitokius smagumus ir kreipia jos 

Zvilgsnl Lernyrt, ir jeigu ji i5silaisvins nuo jq ir pasuks 

savo Zvilgsnl i ties4, tai tie patys Zmones pradetq 

taip pat ai5kiai maty'bi ties4, kaip dabar jie 

gerai mato tai, i ka yta nukreipta jq siela. 

- Teisybe, - pasake Glaukonas. 

- Na, - tariau, - o ar i5 to, ka pasakeme, neiSplaukia 

Stai kas: valstybei valdyti netinka nei nei6siauklejg 

ir nesuvoki4 tiesos Zmones, nei tie, kurie c' 

vis4 gyvenim4 praleidZia lavindamiesi, - pirmieji todel, 

kad neturi vieno gyvenimo tikslo, kuriam pajungtrr 

visus savo privadius ir visuomeninius darbus, 

o antrieji todel, kad jie nepanores imtis tq darbq, 

dar gyvi budami isivaizduodami, jog jau gyvena 

Palaimintr{q salose2. 


- Musq, valstybes kurejq, uZdavinys yra priversti 

geriausios prigimties Zmones siekti to mokslo, kuri 

bii-rnd -r"atute-" -.j. 

-.aji, - t"i l*t a 

*p-ffiopti 

i ta aubglybe-tUdq-nu- 

271

SI.]PTIN'I'A KNYCA 

rodeme; o kai ten uZkopq jic pakankamai prisiZiures, 

nebeleisime jicms darr-yli to, kas dabar leidZiama. 

[ 

- Ko gi'/ 

/ 

- I'rrsilikt,i t,t'n, rrtrkilui, ir nepanoreti vel sugriZti 

ttr,rs kirlir-rius 

/Irirs 

Lapt_u.-Larnrrnea; todel itikindamas arba prievarta jis 

- 

suburia piliedius ir priverdia juos dalybis vienus su 

kitais ta nauda, kuri4 kiekvienas i5 jq gali duoti 

520 bendruomenei; jis i5ugdo valstybei Zymiq Zmoniq ne 

tam, kad kiekvienas iS jq galetq nukreipti savo veikl4 

kur panorejgs, bet tarn, kad panaudotq tokius Zmones 

valstybes sqrangai stiprinti. 

- Teisybg sakai, - pasake jis, - buvau tai uZmir59s. 

- Dabar isidemek, Glaukonai, - tariau, - kad 

mes nenuskriausime filosofq, kuriuos i5ugdysime, bet 

teisetai priversime juos rupintis kitais ir juos saugob 

ti. Mes pasakysime jiems, kad kitose valstybese Zmones, 

tapg filosofais, nedallwauja valstybes reikaluosc., 

nes jie patys iSaugo prieS savo valstybes santvarkos 

nor4, o tas, kas pats i5auga, niekam nera skolingirs 

uZ maitinima, todel teisetai neturi noro atsilyginli 

knm nors uZ maist4. Bet jus iSugdeme mes 

jusq paciLl ir visos valstybes labui, tarsi bidiq spiediaus 

varlr-rs ir karalius; mes jus i5auklejome geriau 

c ir tobuliiru ir padareme jus tinkamesnius filosofijq 

jungli sr-r vulstybes tvarkyrnu. Todel dabar jus turite 

visi iS eiles lcistis i kitq Zmoniq buveing ir priprasti 

ir tlalylis su jais vargais ir pagar- 

/ ba - zrr ji lrulq menkavcrlc, ar svarbi. 

I 

- flet mes paclarysimc jicms skriaud4, - pasake 

Y ' .. 

jis, - ir priversimc juos gyventi blogiau, negu jie 

galetq. 

e - Tu, mano drauge, - Lariau, - v€l uZmir5ai, jog 

istatymui rupi ne tai, kad vienas kuris luomas gerai 

gyventq; jis siekia ir stengiasi, kd v5a valstybe. 

SEPTINTA KNY(]A 

regeti tamsius daiktus; kai priprasite, jus tukstanti 

karLq geriau uZ kitus matysite ir paZinsite kiekvien4 

atvaizda ir Zinosite, kieno jis, nes jau esate matg 

tikruosius gerio, groLio ir teisingumo pavyzdZius. Tada 

musq valstybes santvarka ir mums, ir jums i5 

sapno virs tikrove - ne taip, kitose dabarbies valstybese, 

kur kovojama tarpusavyje del Se5eliq ir kivir- d 

, dijamasi del valdZios, tarsi tai butq didelis geris. 

' Tiesa yra Stai kokia: valstybe, kurioje valdantieji 

I maZiausiai nori valdybi, butinai bus geriausiai valf 

doma, ir be jokiq kivirdrr. Kitaip buna valstybeje, 

I kur valdantieji yra nusiteikq prie5ingai. 

I - Tai tikra tiesa, - tare jis. 

- Ar tu manai, kad musq aukletiniai Sitai iBgirdg 

nepaklus ir nenores kiekvienas i5 eiles dalywauti sunkiuose 

valstybes reikaluose, nes didZiausia laiko dall 

jie vis delto gyvens vieni su kitais gr;mqlq idejq 

pasaulyje? 

- Jie negales atsisakybi, - pasake jis. - Juk jie e 

yra teisingi Zmones, ir mes jiems teisingai lsakysime. 

Ai5ku, kad kiekvienas i5 jq eis valdl'ti tik i5 

pareigos - prieSingai, negu elgiasi dabarbiniai valstybitl 

valdovai. 

- Tai Sit kaip ).ra, mano mielas, - tariau. - Jei 

tiems, kurie tures valdybi, surasi geresni g1'venimo 52l 

bud4 negu boti valdZioje, tai bus imanoma sukurti 

gerai valdom4 valstybg, nes tik Sitokioje valstybeje 

valdys i5 tikrdir turtingi Zmones, bet turtingi ne 

aukso, o to, ko reikia laimingam gyvenimui: i5minties 

ir dorybes. O jeigu skurdZiai, iSalke turtq, pasineria 

i valstybinius reikalus tikedamiesi pasiple5ti 

budami valdZioje, valstybe negali buti gerai tvarkoma, 

nes jie kaunasi del valdZios, ir Sis vidinis karas 

praZudo ir juos padius, ir vis4 valstybg. 

- Tikriausiai, - pasake jis. 

272 273

SEP'I'INTA KNY(iA 

b - Ar koki nors kita gyvenim4 gyvenantis Zmogus, 

- tariau, - gali niekinti valdovo g5rvenim4, iSskyrus 

t4, kuris gyvcna tikrq filoso{b gy'venim4? 

- F)risiekiu l)zcusu. negali. 

- 'l'aiiau nert'ikia cili i valdZia tiems, kurie jos 

lroksLa, nes jeigu eis jos trokSdami, jiems teks kovoti 

su kitais, taip pat trokitzrnCiais valdZios. 

- Be abejo. 

- Tad ka kita lu versi eili sttugoti vtrlstybg, jei ne 

tuos, kurie geriausiai nusimano apie valstybes vald.5,'rn4, 

be to, yra apdovanoti kitokiomis garbemis ir 

turi geresni gyvenima negu valstybes v1'rai? 

- Nieko kito, - tare jis. 

c - Gal nori, kad dabar aptartume, kaip tokie Zmones 

bus ugdomi ir kaip jie bus iSvesti i Svies4, pana5iai 

kaip, sakoma, kai kurie i5 Hado pasikele pas 

dievus. 

- Kur dia nenoresi! - tare jis. 

- Sitai, atrodo, yra ne tas pat, kaip apversli 5uke3, 

dia reikia siel4 atgrqZti nuo tamsios dienos i 

tikraja buties diena: toki sielos pasikelim4 mes pavadinsime 

tikraja filosofija. 

- Teisingai. 

d. - Taigi reikia paZiureti, kuris i5 mokslq turi Sitokia 

galia. 

- Be abejo. 

- Koks gi mokslas, Glaukonai, traukia siel4 nuo 

t

S T.] P'I' I N'I'A K N Y (I A 

vimo mokslq. Argi visi menai ir mokslai nera priversti 

juo remLis'/ 

- Taip, jic .yra priversti, - atsake jis. 

- Ar karo nrokslas taip pat turi juo remtis? 

- IluLinai Luri remtis, - lare jis. 

d - Italamed&S4, - pasakiau, - tragedijose kiekviena 

proga parodo, koks juokingas karvedys buvo Agamemnonas. 

Ar atkreipei demesi, kad jis, Palamedas, 

sakosi i5rades skaiiius, suskirstgs kariuomene i burius 

ties Ilionu, suskaidiavgs lai"'us ir visa kita, tarsi 

prie5 tai jie nebutq buvg suskaidiuoti, ir Agamemnonas, 

ko gero, net neZinojqs, kiek luri kojq, nes 

nemokejes skaidiuoti! Kaip tu manai, koks i5 jo galejo 

buti karvedys? 

- Tikrai butq keista, jei i5 tikrujq taip buvo, - 

pasake jis. 

e - Taigi, - tariau, - ar nesakysime, kad kariams, 

be kitq mokslrl, yra reikalingas ir skaidiq bei skaiciavimo 

mokslas? 

- Sis mokslas ypac reikalingas, jei nori Zinoti, 

kaip rikiuoti kariuomene, ir apskritai jei nori bnti 

Zmogrrmi, - pasake jis. 

- Ar tu apie 5i moksl4 manai ta pati, k4 ir a5? 

-oka? 

523 - Atrodo, kad jis 5n'a vienas i5 tq mokslq, kuriq 

mes ie5kome, nes jis i5 prigimties skatina Srynqii 

m4st5rm4, tik niekas nemoka tinkamai pasinaudoti 

juo, nors jis ypac gali nuvesti prie padios esmes. 

- Ka tu sakai? - paklause jis. 

- I)ameginsiu paai5kinti savo mintl, - tariau. - 

Tuos dalykus, kuriuos aS pats sau i5skiriu kaip vedancius 

i musq tiksla, ir tuos, kurie i ji neveda, tu 

iStirk ktrrtu su manimi ir arba man pritark, arba 

nepritark. Silaip mes ai5kiau pamatysime, ar teisingi 

mano spejir-nai. 

SI.]PTINTA KNY(;A 

- Tai destyk. 

- Taigi destau, - tariau, - o tu klausyk. Matai, lr 

kad kai kurie i5 juslemis suvokiamq dalykq neskatina 

proto tyrineti toliau, nes pakanka pojudiq duomenq, 

kad galetum sprgsti apie juos, o kiti raginte 

ragina prot4 juos tyrineti, nes pojuciai neteikia nieko 

tikro. 

- Tu, mat;'t, turi galvoje daiktus, matomus i5 

Lolo, ir pie5inius i5 perspektyvos, - pasake jis. 

- Ne visai ispejai, k4 norejau pasakybi, - tariau. 

- Tai ka tu nori pasaklti? - paklause jis. 

- Tyrineti neskatina tie daiktai, - tariau, - kurie c 

tuo pat metu nesukelia prie5ingo pojudio, o tuos, 

kurie sukelia toki pojOti, aS laikau skatinanciais ty' 

rineti, nes pojutis viena atskleidZia ne daugiau negu 

kita, nesvarbu, arji sukelia arLi, ar toli esantys daiktai. 

Pateiksiu tau pavyzdi, i5 kurio geriau suprasi, 

k4 sakau. Stai, sakysim, yra trys pir5tai - didysis, 

rnaZasis ir vidurinysis. 

- Sakykim. 

- Turek galvoje, kad i juos Ziurime i5 arti. Dabar 

atkreipk demesl Stai i ka. 

-[ka? 

- Kiekvienas i5 jq atrodo es4s pirStas - Siuo 

atZvilgiu nera jokio skirtumo, ar jis bus vidurinis, ar d 

kraStinis, ar baltas, ar juodas, ar storas, ar Iaibas ir 

taip toliau. Visais Siais atvejais paprastq Zmoniq 

siela nera verdiama klausti proto, kas 5n'a pirStas, 

nes regejimas jokiu bud\r nerodo, kad pir5tas kartu 

yra ir kaZkas prieiinga pirStui. 

- Zinorna, nerodo. 

- Suprantama, - tariau, - kad tai nepaskatina ir e 

neverdia m4styti. 

- Suorantama. 

277

SI.]PTIN'I'A KNY(}A 

- Bet ar regejimers pakankamai gerai nustato pir5to 

diduma ar maZumtl, ar jam nera skirtumo, ar 

pirStas yra vicluryjc, i.rr ii kraSto? Pana5iai ar lybejimu 

prrkirnkirrniri gurui nustatoma, ar pir5tas storils, 

irr pl

SI;P]'IN1'A KNY(;A 

- Kaipgi kitaip! 

- Bet skaiiiavimus ir urilmetika i5tisai remiasi 

skaiiiumi. 

- Zirrornir. 

lt - Virrlinirsi, Silic nrt>kslai aiSkiai veda i tiesa. 

- NuosLirlliitusirti. 

- Kuip alrodo, tai ir bus tie mokslai, kuriq mes 

ieSkome. Kariui juos butinar perprasti, kad moketq 

rikiuoti kariuomeng, o filosofui - kad iSeitq i5 tapsmo 

srities ir pasiektq esme. Be Sitr mokslq jis nepasidary'lq 

m4stytoju. 

- Tikrai. 

- O musq sargybinis yra kartu ir karys, ir filosofas. 

- Be abejo. 

- Taigi, Glaukonai, Sit4 moksla reiketq istatymais 

padaryti privaloma tiems, kurie uZims valsty- 

: beje aukSciausias vietas, ir itikinti juos, kad mokytqsi 

skaiciavimo, bet ne pavirdutiniSkai, o taip, kad 

protu pasiektq pacia skaidiq prigimtl, - D€ del pirkimo 

ir pardavimo, kaip pritinka pirkliams ir prekiautojams, 

bet karo reikalams ir kad palengvintq sielai 

pereiti nuo pojuciais patiriamo pasaulio prie tiesos 

ir esmes. 

- Puikiai kalbi, - pasake jis. 

- Dabar, aptargs su jumis skaidiarvimo moksla, aS 

I matau, koks jis puikus ir ne vienu atZvilgiu naudingas 

musq tikslui, jeigu jo imamasi del paZinimo, o 

ne del prekiavimo. 

- Kuo gi jis toks naudingas? - paklause jis. 

- Kaip jau sakiau, jis atkakliai traukia siela i 

aukSlybcs ir priverdia samprotauti apie skaicius padius 

savuime, jokiu budu neleisdamas pakeisti jq 

skaiciais, roclanciais matomus arba apciuopiamus kunus.'l'u 

Zinai, kad dideli Sio mokslo Zinovai juokiasi 

e iS to, kuris minLimis megina padalyti pati vienet4, - 

SEP'fINTA KNY(;A 

jie nenori nieko apie tai Zinoti. Tadiau jeigu tu ptrts 

vienet4 suskaidysi, jie tiek pat karbq ji padaugins 

bijodami, kad vienetas gali pasirodyti esas ne vienetas, 

bet daliq rinkinys. 

- Teisingai sakai, - tare jis. 

- Kaip tu manai, Glaukonai, ka atsakyLq tie moks- 526 

Iininkai, jei kas nors jq paklaustq: ,,Nuostabieji mokslininkai, 

apie kokius skaidius jus samprotaujate? Ar 

ne apie tuos, kuriuose vienetas i5 tiknfirr yra toks, 

kokiu jus ji laikote, - tai yra bet kuris vienetas y'ra 

lygus bet kuriam vienetui, ne kiek nuo jo nesiskiria 

ir neturi savyje jokiq daliq?" 

- AS manau, jie atsakytq, jog kalba apie skaicius, 

kuriuos galima tik m4styti - nieko kita su jais negalima 

daryti. 

- Dabar matai, mano mielas, - tariau, - kad 

Sitas mokslas mums tikrai butinas, nes jis, pasirodo, b 

priverdia siela pasitelkti prota siekiant tiesos. 

- I5 tikrqjq jis Sitai padaro! - pasake jis. 

- O ar nesi pastebejgs, kad i5 prigimties gabDs 

skaiciuotojai greitai, galima sakyti, perpranta ir visus 

kitus mokslus? Net tie, kuriq galvosena ldta, 

smarkiai iSmank5tinti ir i5lavinti Sioje srityje, jeigu 

ir neturi i5 to kitokios naudos, tai bent jau tampa 

[Zvalgesni negu buvo anksdiau. 

- Tai tiesa, - pritare Glaukonas. 

- AS manau, kad nelengvai ir nedaug rastum c 

tokirr mokslq, kurie besimokandiajam suteiktq daugiau 

vargo ir pareikalautq daugiau pastangq negu 

skaidiavimo mokslas. 

- Sutinku, - tare jis. 

- Del visq Siq prieZascir.l negalima Sito mokslo 

palikti nuo5alyje, reikia mokybi jo gabiausius Zmones. 

- Pritariu tau. 

28r

SF]P'I'IN'fA KNY(iA 

- Sita moksl4 jau pricmeme, - tariau. - Bet yra 

ir kitas mokslas, susijgs su Situo. PaZiurekime, ar 

jis mums t iks. 

- Koks r.rrokslirs/ Ar tu turi galvoje geometrij4s? 

- Kirip tik jr1, - alsukiau. 

cl - Ji taip susijusi su kanr reikalais, jog aiSku, kad 

ji mums tinka. .Juk kai rcikes irengLi stovykl4, uZimti 

itvirtintas vietoves, sutelkLi ir iSskleisti kariuomene 

ir ivairiai j4 rikiuoti ir mu5io, ir Zygio metu, 

kaip yra iprasta, geometrijos Zinovas pasirodys prana5esnis 

ui, L4, kuris nei5mano Sio mokslo. 

- Bet Siems reikalams, - tariau, - pakanka paprasdiausirl 

Zinirr i5 geometrijos ir skaidiavimo mokse 

lo. Reikia Ziureti, ar Sito mokslo visuma ir vir5une 

veda mus i musr+ tiksl4 - lgalina lengviau pamatlti 

gerio idej4. O mes teigiame, kad i 5i tiksla veda visa 

tai, kas priverdia siel4 atsigrrel.Li i t4 sriti, kurioje 

gludi didziausia buties palaima, - ja siela ir turi 

pamaty.ti bet kokia kaina. 

- Teisingai kalbi, - tare jis. 

- Todel jei geometrija verdia stebeti esme, ji mums 

tinka, o jei tapsm4 - netinka. 

- Mes taip sakome. 

527 - Bet aS manau, - tariau, - jog visi, kurie yra 

bent kiek susipaZing su geometrija, neneigs, kad dio 

mokslo objektas yra visai kitas, negu sako tie, kurie 

juo uZsiima. 

- Nejaugi? - paklause jis. 

- Jie kalba labai juokingai ir i5 reikalo. Mat jie 

i geometrij4 Ziuri tik kaip praktikai ir kalba praktiSkai 

- apie kvadratq braiZym4, linijq breZim4, pridejimus 

ir visokius kitokius terminus, o i5 tikrW'q 

b Siuo mokslu uZsiimama tik paZinimo delei. 

- 'l'ikrrr Lcisybe, - tare jis. 

- Ar su Siluo taip pat reikes sutikti... 

SL]PTIN'I'A KNY{;A 

- Su kuo? 

- Kad Siuo mokslu uZsiimama siekiant paZint,i 

tai, kas visa laika egzistuoja, o ne tai, kas atsiranda 

ir Zusta. 

- Sutinku, kad geometrija yra paZinimas to, kas 

visa laika egzistuoja. 

- Taigi, Saunusis drauge, ji gali vesti siel4 i tiesa 

ir idiegti filosofini m4st5,.rn4, kuris pakyleja ja auk5tyn, 

kad ji nebeZiuretq Zemyn, kaip mes dabar darome. 

- Ji tam labai gerai tinka, - pasake jis. 

- Todel, - tariau, - ypad reikia paraginti mDsrl 

graZiosios valstybes piliedius, kad jie pasirupintq geometrija 

- juk ji teikia ir nemaZ4 papildom4 nauda. 

- Kokia? - paklause jis. 

- Tu jau pats pasakei, - tariau, - kam ji naudinga: 

karo reikalams. Be to, ji padeda geriau perprasti 

ir kitus mokslus. Mes Zinome, kad yra labai didelis 

skirLumas tarp to, kuris mokesi geometrijos, ir to, 

kuris jos nesimoke. 

- Prisiekiu Dzeusu, labai didelis skirtumas! 

Taigi isakykim jaunuoliams mokybis ir 5i antmoksl4. 

lsakykim, - ral 

pritare jis. 

- Na, o trediasis dalykas bus astronomija. Ar ne? d 

- Ir man taip atrodo, - pasake jis. - Ji labai 

svarbi ne tik Zemdirbystei ir jureivystei, kai reikia 

nustaty'bi menesius ir metus, bet ne maZiau reikalinga 

ir karo menui. 

- Koks tu gerutis! - tariau. - Matyt, bijai minios, 

kad neapkaltintrr tavgs, jog liepi mokybis nenaudingrl 

mokslq. Bet mosq pasirinktieji mokslai )rra naudingi, 

nors t4 nauda sunku suvokti. Mat jie apvalo 

ir atgaivina kiekvieno sieloje tam tikr4 iranki, kuri 

kiti uZsiemimai buvo sugading ir apaking. Ji i5saugo- e

SF]P'I'INTA KNY(;A 

ti tukstanti kartLl svzrrbitru negu akis, nes tik jo 

deka galima regdLi ties4. 'I'ie, kurie yr.a tos padios 

nuomonris, tirvt' lirbui pagirs, bet tie, kurie to niekarlit 

nirru pirjutqr, sirkys, jog tu kzrlbi niekus. Mat jie iS 

Lq mokslq ncrnalo jokios kilos naudos, i5skyrrrs praktinq. 

'l'acl Zir.rrck, su kuriiris Zmonemis tu kalbi; o gal 

nci su vienais, nci su kittris, tik pats sau kalbi del 

savgs paties ir nepavydi, jei kas pasinaudotq tais 

tavo samprotavimais? 

- AS pasirenku kalbeti pats sau, pats kelti klausimus 

ir pats i juos 52,\ 

atsakineti, - tare jis. 

- ,Iei taip, - pasakiau, - tai griZkime atgal, nes 

mes ne i5 eiles nustateme moksl4, kuris eina po 

geometrijos. 

- Kurgi mes suklydome? - paklause jis. 

- Po pavirSiq mes ememes aplinkui besisukandiq 

kietq kunq, - tariau, - dar nei5tyrq paciq kietrf kDnq6. 

Bet pagal teising4 tvark4 po antrojo matavimo 

reikia imti treii4i[: jis budingas kubams ir daiktams, 

kurie turi gyli. 

- Tai tiesa, Sokratai, - tare jis, -bet tas mokslas, 

atrodo, dar neiSrastas. 

- Ddl dviejq prieZasdiq, - pasakiau. - Pirmoji 

prieZastis J,'ra ta, kad ne viena valstybe negerbia 

tokio mokslo, jis menkai tyrinejamas, nes yra sunkus. 

Antroji prieZastis - tai stoka vadovo, be kurio 

nelmanoma k4 nors i5rasti. Bet pirmiausia sunku 

rasti vadov4, o jeigu jis ir atsirastq, tai trf dalykq 

C tyrinetojai del i5didumo nenoretq jo klausyti. Taciau 

jei visa valstybe bendradarbiautq su vadovu ir 

jl gerbtq, Lada tyrinetojai galbut jam paklustq ir, be 

paliovos itemptai dirbdami, padarybq atradimq. Net 

ir dabar, kai minia niekina Siuos tyrinejimus ir trukdo, 

tyrinctojari, nemokedami i5siai5kinti jq naudin- 

gumo, vis delto Zavisi jais ir varo ju

SI.]I)1'IN1'A KNY(IA 

teisingai manni, o aS kvailai. Bet aS vis tiek negaliu 

manyti, kad koks nors kilas mokslas galetq priversti 

sicl4 i,vclgLi irukSl.yn, o ne tas, kuris tiria buti ir 

Lai, kirs r.rt,rr.rirlomir. O jcigu kas nors Ziuredamas 

iSsiZiojes aukSlyn arbu susiiiaupes Zemyn nores i5tirti 

k4 nors iS poj0tiams pricinamq dalykq, tai aS 

sakau, kad jis nieko ncpaZins, ncs moksle nera pojOdiams 

prieinamq dalykq. MaL Lokiu atveju siela 

c iiuri ne auk5tyn, o Zemyn, nors ir Ziuretum guledamas 

auk5tielninkas ant Zemes arbtr pltruktum ant 

nugaros juroje. 

- AS klydau, - pasake jis. - Teisingai mane i5barei! 

Bet sakyk, kaip, tavo nuomone, reiketq mokytis 

astronomijos ir pakeisti dabartini metod4, kad ji tiktq 

musq tikslui? 

- Stai kaip, - tariau. - Margieji dangaus skliauto 

ra5tai I'ra regimajame pasaulyje. Ir nors jie labai 

d graZ0s ir kuo tiksliausiai sutvarkyti, vis delto jie 

toli graZu neprilygsta tikriesiems daiklams, kurie 

tikruoju greidiu ir tikruoju letumu, tikmoju kiekiu 

ir visomis tikromis formomis juda vieni kitrf atZvilgiu 

ir ne5asi su savimi visa, kas yra jq viduje. Juos 

galima pagauti tik protu ir m4stymu, bet nqregq|imu. 

O gal tu 

- Jokiu budu, - atsake jis. 

- Dangaus skliauto puoSmenomis reikia naudotis 

kaip pavyzdZiais, - tariau, - kad paZintume tai, kas 

e nematoma, pana5iai kaip jeigu rastum puikiai nupieslus 

ir uZbaigtus Dedalo7 ar kurio kito meistro ar 

darilininko kUrinius. Koks nors geometrijos Zinovas 

pamatqrs juos pripaZintq, kad jie puikiai sukurti, bet 

jam aLrodylq juokinga tyrineti juos rimtai, kad juo- 

530 se surustq tikra lygybg, dvigubuma ar kokius nors 

kitus sanLykius. 

- 'l'ikrrri [ruLq juokinga! - pasake jis. 

sr,ir, l'l N t'A li N \'(l A 

- Ar tu manai, - tariau, - kad tikras astrononrits, 

T.iuredamas i ivailidLiq judejima, nebutq isitikines 

t,rro padiu? Argi jis nemanJrbq, kad dangaus ir Lvaigi'dZiq 

kurejas dangq ir jame esandias ZvaigZdes sukure 

kuo geriausiai, bet del santykiq tarp dienos ir 

nakties, paros ir menesio, menesio ir metq, Lvaigi'dZiq 

ir visq Siq dalykrr bei vieml Lvaigi'diiul su kito- b 

mis argi jam neatrodytq kvaila man5rbi, kad visi tie 

dalykai visada vyksta vienodai ir nepatiria jokiq nukrypimq, 

nors jie yra kunai ir matomi, ir visokiais 

budais ieSkoti juose tiesos? 

- Tavgs pasiklausius, ir man taip atrodo, - pasake 

jis. 

- Taigi, - tariau, - astronomija - kaip ir geometrija 

- tyrinesime keldami problemas, bet paliksime 

nuoSalyje dangaus rei5kinius, jeigu i5 tikrqjq uZsiimdami 

Siuo mokslu noresime protingaji sielos pra- c 

da, kuris iki Siol buvo nenaudingas, padarl'ti nauding4. 

- Tu astronomams uZkrauni daug karLq sunkesni 

darba, negu jie dabar dirba, - pasake jis. 

- A5 manau, - tariau, - kad mes isakysime naudotis 

tuo padiu metodu ir kitiems mokslams, jei esame 

rimti istatymq leidejai. 

- O ar galetum pamineti dar koki moksl4, kuris 

tiktq musq tikslui? 

- Dabar taip staiga negaliu, - atsake jis. 

- Judejimas, mano nuomone, buna ne vienos, bet 

daugelio ru5iq. Visas jas i6vardybi galetq nebent Zi- d 

novas, bet bent dvi mdis Zinome ir mes. 

- Kokias? 

- Be tos, kuria minejome, yra dar viena, ja atitin- 

kanti. 

- Kokia? 

287

SI]P1'IN'I'A KNY(IA 

- Atrodo, 

U 

- turiau, - kad pana5iai kaip musq 

akys yra sukurtos aslronomijai, taip musq ausys - 

darniq stlskambiq judejimui; sie du mokslai yra Iarsi 

broliai, kaip sako pitagorininkai8. ir mudu, Glaukonai, 

su jais sutinkame. Ar tu kitaip manai? 

- 'l'aip pat. 

- Kadangi dalykas yra svarbus, tai mes paZiuresime, 

kaip jie tai aiSkina, - gal jie dar daugiau k4 

sako. Bet, Siaip ar laip, mes laikysimes savo nusistatymo. 

- Kokio? 

- Ziuresime, kad mDstl aukletiniai nemegintq i5mokti 

ko nors netobulo ir nukreipto ne i ta tiksla, i 

kuri viskas turi boti nukreipta, kaip mes k4 tik sakeme 

del astronomijos. Argi neZinai, kad pana5iai 

elgiamasi ir su harmonija? Apsiribodami tik saskambiq 

ir ausimi girdimq paskirq garsq lyginimu tarpusavyje 

ir matavimu, jie dirba nenaudinga darba. 

- Prisiekiu dievais, jie elgiasi juokingai, - tare 

jis. - Jie kalba apie kaZkokius ,,sutankejimus" ir 

i5tempia ausis, tarsi noredami i5girsti savo kaimynq 

pokalbi; vieni teigia, kad tarp dviejq garsq dar 

girdimas kaZkoks kitas garsas - tai ir es4s maZiausias 

tarpas, kuri reikia imti matavimo vienetu; kiti 

Sitai uZgindija ir sako, kad tas garsas niekuo nesib 

skiria nuo kitq garsq, bet ir vieni, ir kiti ausis laiko 

svarbesnemis uZ prot4. 

- Tu, - tariau, - turi galvoje tuos Saunius muzikantus, 

kurie neduoda stygoms ramybes, visaip jas 

megina, itempdami suk5memis. Nenoredamas tgsti 

pasakojimo. kaip jie plektm uZgauna stygas, kaip 

kaltina jas, jei jos atsisako skambeti arba i5gauna 

per stiprq flars4, aS nutrauksiu, - 531 

ne apie juos aS 

noriu kitlbcti, o apie tuos, kuriuos sakeme iSklausinesi4 

apic harmonija. Juk jie elgiasi lygiai taip pat, 

SF]PTINTA KNYGA 

kaip ir astronomai: s4skambiuose, kuriuos girdime, c 

jie ie5ko skaiditl, bet nepakyla iki problemq ir nety_ 

rineja, kurie skaiiiai yra harmoningi, o kurie _ ne ir 

kodel. 

- Tai butq nuostabus darbasl - tare jis. 

- Jis butq naudingas ie5kant groZio ir gerio; ki_ 

tais tikslais dirbamas jis nenaudingas. 

- Suprantama, - pasake jis. 

- Jei, tirdami visus Siuos musq apZvelgtus daly_ 

kus, atrasime jq tarpusavio rySius ir giminiSkum4 d 

ir nustatysime, kuriuo atZvilgiu jie yra vienas kitam 

giminiSki, tai aS manau, kad tie tyrimai pades mums 

siekti m0sq uZsibreZto tikslo ir bus naudingi, o jei 

ne - darbas bus veltui. 

- Ir aS taip speju, - pasake jis. - Bet, Sokratai, 

tu kalbi apie milZini5kq darb4. 

- Ar tu kalbi apie iZangini darbq, ar apie koki 

kita? - paklausiau. - Juk Zinome, kad tai tik iZanga 

dainos, kuria reikia i5mokti. Ar tau neatrodo, kad 

geri Siq dalykq Zinovai yra ir geri dialektikai? e 

- Prisiekiu Dzeusu, ne! - tare jis. _ Tarp jrr su_ 

tikau tik vien4 kita toki. 

- Ar tu manai, kad Zmones, kurie nesugeba pa_ 

teikti protingo lrod5rmo arba suvokti kitq irodyrnq, 

kada nors Zinos k4 nors ii tq dalyktl, kuriuos mes 

laikome butinais Zinoti? 

- AiSku, neZinos, - atsake jis. 

- Taigi, Glaukonai, - tariau, - ar tai nebus kaip SS2 

tik ta daina, kuri4 traukia dialektika? J4, nors til 

protu suvokiam4, megdZioja regejimo galia, kuri, kaip 

sakeme, pradeda ZiDreti pirmiausia i gWas butybes, 

paskui pereina prie LvaigidZiq ir pagaliau nukr5,ps_ 

ta i padia Saule. PanaSiai buna, kai kas nors pasi_ 

telkgs dialektika, be jokiq pojutiq, vien tik protu 

stengiasi pasiekti kiekvieno daikto esmg ir nesusto_

sl.ll,l tN'lA KNY(iA 

b ja tol, kol grynuoju protu nepagauna gerio esmes; 

galq gale jis atsiduria prie paiios protu suvokiamos 

srities ribos, ktrip anas pasiekia regimosios srities 

ribit. 

- 'l'ikru Leisybe, - pasake jis. 

-'l'ai kaip? Ar Sitos keliones nepavadinsi dialektika 

/ 

- Be abejo. 

- Tai kelione Zmogaus, - tariau, - kuris i5silaisvino 

iS grandiniq, nuo Se5eliq atsigrgZe i atvaizdus 

ir Svies4, iSejo i5 poZemio i saule. Dar negaledamas 

c Ziureti i gwas butybes, augalus ir saules Svies4, jis 

stebi jq dievi5kus atspindZius vandenyje ir realiq 

daiktq Se5elius, o ne atvaizdq Se5elius, krintandius 

del kitos Sviesos, kuri pati f'ra tik saules metamas 

Se5elis. Musq aptartieji mokslai suteikia jam 5i4 galia 

ir kilniausiaji jo sielos prad4 veda aukitSm prie 

to, kas i5 visos buties tobuliausia, stebejimo, pana- 

Siai kaip pirmuoju atveju ai5kiausias musq kono 

pojntis vede prie to, kas Sviesiausia kuni5kame ir 

d regimame pasaulyje, stebejimo. 

- Tarkime, kad taip ir yra, nors labai sunku su 

tuo sutikti. Bet, kita vertus, sunku ir nesutikti. Kadangi 

apie tai kalbame ne tik dabar ir dar ne kart'4 

Leks prie to sugriZti, sutikime, kad i5 tikrqjq taip 

yra, ir pereikime prie padios dainos - iSnagrinekime 

ja taip pat smulkiai, kaip ir jos lZangq. Taigi pasakyk 

mums, kokia yra dialektikos galia, i kokias ru- 

Sis dialektika skirstoma ir kokiais keliais ji eina, 

ncs, kaip atrodo, tie keliai mus atves i tiksla - pasiekq 

ji kaip keleiviai, galesime pailseti, tai bus musq 

keliorres galas. 

533 - Mie las Glaukonai, - tariau, - tu jau nebeistengsi 

sekti paskui mane, nors man tikrai netruks geros 

valios ir ryLLo.'fu pamatysi jau nebe atvaizda, apie 

SEPTINTA KNY(iA 

lirl mes kalbame, o padi4 tiesa - bent jau kokia ji 

rrrun atrodo. Ar ji iS tikrqjq tokia yra, ar ne, kol kas 

rrcverta irodineti, bet kad ji yra tokia paZiureti - ta 

grrliu teigti. Ar ne? 

- Zinoma. 

- Turbut taip pat galima tvirtinti, kad tik dialektikos 

galia Zmogrri, i5tyrusiam musq svarstytus dal.ykus, 

gali padeti j4 atrasti; kitokiu budu jos niel

SEPTIN'I'A KNY(}A 

parodybq, kad jie turi daugiau ai5kumo negu nuomones, 

tadiau yra tamsesni uZ moksla. Man atrodo, 

juos anksciaru pavadinome tarpiSku paZinimu. Bet 

rr

SEP'fIN'I'A KNY(;A 

to budo Zmonitl, bet ir Ziureti, kad jie i5 prigimties 

butq tinkami tokiam auklejimui. 

- Kokirr gi strvybiq jie privalo tureti? 

- Luimingrrsis rlraugc, - tariau, - pirmiausia jiems 

br,rLinir turcti aStrq prot4 mokslams - jie turi lengvai 

nrokylis. Mat Zmones greiciau pabega nuo dideliq 

mokslq negu nuo gimnastikos: Sie sunkumai y'a 

arbimesni sielai, susijg tik su siela, kunas dia nedalyvauja. 

- Teisybe sakai, - tare jis. 

c - Taip pat jie turi buti geros atminties, atsparus 

nuovargiui ir megti visoki darba. Ar tu manai, kad 

kitoks Zmogus atlaiky.tq ir toki kuno darba, tiek pratimrl 

ir karLu iki galo i5moktrr tiek mokslq? 

- Joks kitas Zmogus nei5tverLq, - tare jis, - jei 

nebutq i5 prigimties apdovanotas tokiais gabumais. 

- Musq laikq klaida ir filosofijos negerbimo prie- 

Zastis, kaip jau sakeme, yra La, kad filosofijos imasi 

jos neverti Zmones: jos turettl imtis ne Zemi, o kilnus 

Zmones. 

- Ka tu turi galvoje? - paklause jis. 

I - Visq pirma, - tariau, - kas nori imtis filosofijos, 

to darbStumas neturi Slubuoti, - jis neturi buti 

pusiau darb5tus, pusiau vangus. Taip buna tada, 

kai Zmogus megsta gimnastika, medZioklg ir visokius 

kuno darbus, bet nemegsta mokybis, pokalbiq, 

svarstS,'rnt1, ty'rinejimq ir nekendia visq tokio pobudZio 

darbq. Slubas bus ir tas, kuris megs tik Siems 

prieSingus darbus. 

- [,abai teisingai kalbi, - pasake jis. 

- Ar ne ta pati pasakysime ir tiesos atZvilgiu? - 

tariau. - Ar nevadinsime suluo5inta tos sielos, kuri 

e nekencia tycinio melo, pati jo bodisi ir labai piktinasi, 

kai kili meluoja, bet atsitiktini melq lengvai priima 

ir, sugauta nieko neiSmananti, nepyksta pati 


irnt savgs, o mielai voliojasi nemok5i5kume kaip kiaulir 

purve? 

- Sakysime ta pati, - tare jis. 536 

- Ir nuosaikumo, narsumo, didZiadvasiSkumo bei 

visq kitq dorybes daliq atZvilgiu taip pat reikia stropiai 

skirti kilmf Zmogq nuo Zemo. Kas nemoka atskirti 

tokiq dalykq - ar paskiras Zmogus, ar valstybe, 

- tas net nepastebi, kad tvarkydamas visokius 

reikalus naudojasi Slubais ir Zemais Zmonemis - 

rlraugais arba valdovais. 

- I5 tikrqjq taip buna, - pritare jis. 

- Taigi, - tariau, - Sitokiq dalykq atZvilgiu mes 

Lurime buti labai atidus. Jeigu mes parinksime sveiko 

kuno ir sveikos sielos Zmones ir auklesime juos, 

uoliai mokydami ir uoliai mankStindami, tai pats b 

teisingumas nieko negales mums priki5ti, ir mes i5saugosime 

sveik4 valstybg ir jos santvarka; o jei kitokius 

- netinkamus - Zmones pristatysime prie tokiq 

darbq, tai i5eis prie5ingai, ir filosofijai uZtrauksime 

dar didesne pajuok4. 

- Tai butq geda, - tare jis. 

- Tikrai butll didele geda. Bet atrodo, kad aS 

darausi juokingas. 

- Kodel? - paklause jis. 

- AS uZmir5au, - tariau, - kad mes tik i,aidiia- c 

me, ir pradejgs kalbeti isismarkavau. Mat kalbedamas 

paZvelgiau i filosofija ir pamatgs, kad ji neteisingai 

apdrabsty.ta purvais, susierzinau ir, lyg ipykgs 

ant kaltininkq, isikar5diavau ir emiau kalbeti 

pernelyg rimtai. 

- Prisiekiu Dzeusu, - tare jis, - man, kaip klausy'bojui, 

neatrodo, kad butum smarkiau kalbejgs. 

- Bet man, kaip oratoriui, taip atrodo, - pasakiau. 

- Tik neuZmir5kime, kad tada rinkdami ypad 

vcrbinome pagyvenusius Zmones, o Sidia taip nei5-

SF]P1'IN'I'A KNY(IA 

eis. Netikekime Solonu, kuris sako, kad sendamas 

Zmogus gali daug ko iSmokti - prie5ingai, Sitai jis 

dar maZiau gali negu bcgti! Visi dideli ir sunkus 

darbai linkit jrrunicms. 

- []c ubcjo. 

- Vadin.rsi, jau iS maZens reikia moky'ti aritmetikos, 

geometrijos ir kitq mokslq, kuriuos reikia i5eiti 

prie5 dialektika, bet reikia moky'ti taip, kad neatrodytq, 

jog jie mokosi prievarba. 

- Kodel? 

- Todel, kad laisvas Zmogus ne vieno mokslo neturi 

mokytis vergi5kai. Prievarbinis kuno mank5tinimas 

nesusilpnina kuno, bet sieloje nei5lieka jokio 

prievarba ikalto mokslo. 

- Teisybg sakai, - pritare jis. 

- Todel, mielasis, - tariau, - vaikus mokyk ne 

537 prievarta, o Zaisdamas. Tada geriau pastebesi, kam 

kuris i5 jq geriausiai tinka. 

- Tai, ka tu sakai, turi pagrind4, - pasake jis. 

- Itisimeni, - tariau, - mes saktime, kad ir vaikus 

reikia imti i kar4 raitus, kad jie prisiZioretq, o 

kur saugu, leisti jiems prieiti ardiau ir kaip Suniukams 

paragauti kraujo. 

- Prisimenu. 

- Tuos, kurie visuose Siuose darbuose, moksluose 

ir pavojuose pasirodys esa vikriausi, reikia i5skirbi i 

b 

atskir4 grupQ. 

- O kokio amZiaus? 

- Kai uZbaigs privalom4 gimnastikos mok5rm4si, 

nes tuos dvejus ar trejus metus jie negales uZsiimti 

kuo nors kitu - juk nuovargis ir miegas yra mokslo 

prieSai. Be to, Sitas gimnastikos mokSrmas bus vienas 

i5 svarbiausitl i5meginimq, nes mokiniai parodys 

gabumus atlikdami gimnastikos pratimus. 

- Suprantama, - pasake jis. 


- Po Sito kurso, - tariau, - i5 dvide5imtmediq 

jaunuoliq bus atrinkti gabiausieji, ir jiems bus rodoma 

didesne pagarba negu kitiems; mokslai, kuriq c 

jie vaikysteje mokesi sumi5ai, dabar jiems bus pat,eikti 

suderinti, kad jie i5 karto galetq juos apZvelg- 

Li, pamatytq jq tarpusavio rySius ir buties prigimti. 

- Tik Sitoks mokymasis itvirbina igytas Zinias, - 

Lare jis. 

- Tai taip pat geriausias budas patikrinti, ar Lrnogus 

)'ra tinkamas dialektikai, ar ne. Tas, kuris sugeba 

i5 karto viska apZvelgti, bus dialektikas, o kuris 

nesugeba, nebus. 

- Ir aS esu tokios padios nuomones, - pasake jis. 

- I tai, - tariau, - tau kaip tik reikes atkreipti d 

demesi, ir kai atrasi tokius, kurie bus tinkamiausi 

dialektikai, iStvermingi moksluose, kare ir kituose 

istatymo nustatytuose dalykuose, - tokius, kai jie 

sulauks trisde5imties metq, vel reikes atrinkti i5 jau 

anksdiau i5rinkt{q, suteikti jiems didesng garbg ir 

pasitelkus dialektika i5tirbi, kurie i5 jq be regejimo 

ir kitq juslirr pagalbos sugeba pakilti per tiesa iki 

buties. Bet dia, mano drauge, reikalingas didZiausias 

atsargrrmas. 

- Kodel? - paklause jis. 

- Atgi tu nepastebi, - tariau, - koks blogis musq e 

laikais kyla i5 dialektikos? 

- Koks? 

- Zmones, kurie ja uZsiima, nesilaiko istatymq. 

- Ir netgi labai. 

- Ar reikia stebetis tuo, ka jie patiria? Ar galima 

jiems nedovanoti? 

- K4 dovanoti? - paklause jis. 

- lsivaizduok pamestinuka, - pasakiau, - auginam4 

gausioje, turtingoje ir Z5'rnioje Seimoje, apsup- 538 

t4 pataikunq. UZauggs jis suZino, kad jo tevai yra

sl.lt'1'lN1'A KNY(;A 

ne tie, kurie vadinermi jo Levais, bet savo tikrqiq 

tevq negali surasti. Karip, Lavo spejimu, jis elgsis su 

pataikDnais ir Lariumais tevais - tada, kai dar ne- 

Zin

SEPTINTA KNY(;A 

anksdiau tikejo, todel ir jie patys, ir visa filosofija 

sulaukia kitq Zmoniq paniekos. 

- '['eisybi, - pasake jis. 

- Nir, - trrrirru, - o vyresnio amZiaus Zmogus nenonrs 

isivclti i Sitokias kvailystes; jis verdiau pamegdZios 

14, kuris gincijasi noredamas surasti tiesa, 

o ne ta, kuris ZaidZia kitus sukritikuodamas. Jis ir 

d pats bus santoresnis, ir filosofijq padarys garbing4, 

o ne vertq paniekos. 


- Atsargumo delei ir buvo pasakyba tai, k4 anksdiau 

kalbejome, - kad dialektika reikia leisti uZsiimti 

tik tvarkingiems ir pastoviems Zmonems, o ne taip, 

kaip Siandien, kai jos imasi bet kas, net ir visai 

netinkami Zmones. 

- I5 tiknU'q. 

- Ar dialektikos studijoms - jeigu ja iSvien bus 

labai kruop5ciai uZsiimama ir nieko kito nedirbama 

- uZteks dukart tiek laiko, kiek skiriama kDno 

mankStinimui? 

e - Ar Seieriq metq, ar ketveriq? - paklause jis. 

- Nesvarbu, - tariau. - Tegu bus penkeri. Paskui 

turesi juos v€l nuleisti i ola ir priversti b0ti 

kariais ir eiti valstybeje kitas pareigas, tinkamas 

jauniems Zmonems, kad jie ir patyrimu neatsiliktq 

nuo kittt. Tai leis tau dar karLa juos i5meginti - ar 

540 jie atsispirs visokioms pagundoms, kurios trauks juos 

I visas puses, o gal kai kur ir pasiduos joms. 

- O kiek tam reikes laiko? - paklause jis. 

- Penkiolikos metq, - tariau. - Kai jiems sueis 

penkiasde5imt metq, tuos, kurie i5liks ir bus visur 

pasiZymejg - ir darbuose, ir moksluose, - bus laikas 

nuvesti i gtilutini tiksla: priversti juos pakelti auk5t5m 

sarvo sielos Zvilgsni ir paZvelgti I tai, kas viskam 

teikia Svics4; paskui, pamatg geri pati savaime, jie 

SEPl'INTA KNYGA 

t,ures imti ji pavyzdZiu ir vis4 likusi g;rvenim4 tvarkyLi 

pagal ji valstybe, paskirus piliedius ir pacius 

save - kiekvienas i5 eiles. Didesne laiko dali jie skirs 

I'ilosofavimui, bet atejus eilei kiekvienas dirbs visuor.nenes 

labui ir vadovaus valstybei - ne todel, kad 

t,ai yra garbe, bet todel, kad jq pareiga yra dirbti 

valstybes geroves vardan. Jie vis4 laika aukles kitus 

piliedius, pana5ius i save, kad jie pakeistq juos 

valstybes sargyboje, o patys persikels gyventi i Palaimintqjq 

salas. Valstybe savo le5omis pastatys 

jiems paminklus, aukos valstybes vardu jiems aukas, 

jei pitija pritars - kaip demonams, o jei nepritars 

- kaip laimingiems ir dieviSkiems Zmonems. 

- TU, Sokratai, tarsi skulptorius sukrtrei labai 

graZius valdovq paveikslus, - pasake jis. 

- Ir valdoviq, - tariau. - Nemanyk, Glaukonai, 

kad tai, ka ai pasakiau, daugiau tinka \T/Tams, o ne 

moterims, - tinka bent jau toms, kurios i5 prigimties 

yra tiems dalykams tinkamos. 

- Teisingai, - tare jis, - jeigu abi ly'bys yra lygios, 

kaip mes nustateme. 

- Ka gi, - tariau, - ar sutinkate, kad musq mintys 

apie valstybg ir jos santvark4 n€ra tu5dios vaizduotes 

vaisius? Tiesa, jas sunku ifyvendinti, bet lmanoma; 

tadiau tik tokiu bUdu, kaip mes nusakeme: 

kai tie, kurie i5 tikrujq yra filosofai, valdys valstybg 

- vienas arba keli, - jie niekins dabar visq siekiama 

garbinim4 kaip nepritinkanti laisvam Zmogui ir 

nieko neverta, o labiausiai verLins pareigos vykdym4 

ir i5 to kylanii4 pagarb4; laikydami teisingum4 

svarbiausiu ir butiniausiu dalyku, jie tarnaus jam, 

ji stiprins ir pagal ji tvarkys savo valstybg. 

- O kaip? _- paklause jis. 

- Visus tuos,- pasakiau, - kuriems bus daugiau 

kaip de5imt mettl, jie iSsitls i kaim4, o kitus vaikus, 

301

.9t.]P1'INTA KNY(; 

541 norddami apsaugoti juos nuo blogq paproiiq, budin_ 

grl jq gimdytojams, petims ir iSaukles pagal savo pa_ 

gyoelus ir istatymus, kuriuos iSdesteme anksdiau. 

Sitaip jic tabai greiLai ir lengvai ives mDsq aptartaj11 

suntvurkq; Lirda valsLybe Lu. tri.rrl.rga, o 1o1e gy- 

b 

vcnantys Zmones tures sau didZiulg naud4. 

- l'aip,- tare jis. _ Atrodo, Sokratai, tu gerai paai5kinai, 

kaip gali buti igyvendinta mDsq santvar_ 

ka - jei ji kada nors bus jgy.vendinta. 

_ - Mes jau pakankamai kalbejome apie t4 valsty_ 

b9 ir Zmogq, kuris bUtq i iq pana.us. Ai.ku, koks jis, 

mDsrl poZiuriu, turetq buti. 

- Ai5ku, - tare jis. _ Atrodo, Sitas klausimas jau 

iSsprqstas. 

Ir. ,i . ,, 

ASTUNTA KNYGA 

- Gerai. Situos dalykus mes, Glaukonai, iau sut.areme 

- nustateme, kad mDsq pavyzdingai sutvar_ 

kytoje valstybeje Zmonos bus benclros, vaikai bendri, 

auklejimas bendras; taip pat bendri bus kari_ 

niai ir taikos uZsiemimai, o karaliaus tie, kurie bus 

labiausiai pasiZymejg filosofijoje ir karo mene. 

- Sutareme, - pasake jis. 

- Sutareme ir del to, kad, kai tik bus paskirti 

valdovai, jie nuves karius i bustus, apie kuriuos anks_ 

niau kalbejome, ir ten juos upgyu".rdi.rs; niekas ne_ 

tures privataus namo, nes visq namai bus bendri. 

Sutareme, kad bus sutvarkyta ir jq nuosavybe, ne 

tik namai, - jei prisimeni, mes apie tai kalbejome. 

- hisimenu, - tare jis. _ Mes sakeme, kad ne 

vienas i5 jt1 negales tureti privadios nuosavybes, ko_ 

ki4 turi kiti Zmones: kaip karo ailetai ir sargybiniai, 

jie gaus i5 kitq pilieiiq atlyginimq _ maisto atsarg4 c 

vieneriems metams - ir ui, tai privales rripintis ir 

savo padiq, ir valstybes saugumu. 

- Teisingai kalbi, - tariau. _ Kadangi Si klausi_ 

m4 jau uZbaigeme, prisiminkime, kurioje vietoje nukrypome 

i sall, kad galetume vel srLzii i t4 kelia. 

- Visai nesunku prisiminti, _ pasake jis. _ pakal_ 

lrejqs apie valstybe tu pasakei -uZdurg t4 pati, kaip 

303 

04,t

Platonas. Valstybė - Academia Ad Fontes

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?