1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

G 

GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) 

Kaimas 

Lietuvos apgyventos vietos: Pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo 

duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: Gargždų kaimas: 6 km. iki Viekšnių 

geležinkelio stoties, 9 km. iki Viekšnių pašto, 9 ūkiai — 76 gyventojai. 

1

GIMBETIŠKĖ 

Kaimas 


duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 334. — Tekste: Gimbetiškės kaimas: 13 km. iki 

Papilės geležinkelio stoties, 10 km. iki Tryškių pašto, 8 ūkiai — 66 gyventojai. 

1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. — 

Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Gimbetiškės: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti 

1 Čepauskas Kazys, Antano 1888 1949 03 25 1957 01 20 

2 Čepauskienė Barbora, Jono 1890 1949 03 25 1957 01 20 

3 Čepauskaitė Stefa, Kazio 1930 1949 03 25 1957 01 20 

4 Čepauskaitė Efilija, Kazio 1931 1949 03 25 1957 01 20 

Kristutis Antanas (Gimbetiškės kaimas) // Broniui Keriui. — 1998 01 22. — Žodžiu: 

Čepauskaitė ne Efilija, bet Eufemija, gimusi 1928 04 15. Čepauskaitė Stefanija, gimusi 1924 

metais, gyvena Gimbetiškės kaime. 

Masiulienė R. Mokyklų kraštotyrininkų konferencija // Vienybė. — 1999. — Geg. 13. — 

Tekste: „Praeitą antradienį Kairiškių pagrindinėje mokykloje įvyko nacionalinės jaunųjų 

kraštotyrininkų ekspedicijos II etapo rajoninė konferencija.” Minėtas Kairiškių pagrindinės 

mokyklos kraštotyrininkų darbas „E. Čepauskaitės-Lujienės šeimos tremties metai”. 

Švežaitė N. Tremties dienų prisiminimai: [Kairiškių pagrindinės mokyklos devintokės 

Neringos Švežaitės (mokytoja R. Masiulienė) rašinys apie tremtinių Čepauskų šeimą iš 

Gimbetiškės kaimo] // Vienybė. — 1999. — Birž. 12. — Tekste: Eufemijos Čepauskaitės- 

Lujienės pasakojimas. 

2

GYVOLIAI 

Du dvarai ir kaimas, vėliau kaimas 

Joniškis [M. Lozoraitis]. [Apie Gyvolių dvaro savininką J. Bagdzevičių, Kesių kaimo bylą] 

// Varpas. — 1892. — Nr. 12. — Žinios aprašui: Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir 

Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 

62. 

ČIA ILSISI IGNACAS MAČIUS † 1907 M. JO ŽMONA EGNIEŠKA IR DVI JŲ 

DUKTERIS BARBORA IR EGNIEŠKA † 1910 M. GYVULIŲ K. 1933. 26. VI // Iš įrašo 

antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse. 


duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: 

Gyvolių I dvaras: 8 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 5 km. iki Viekšnių pašto, 42 

gyventojai. 

Gyvolių II (Verteliškės) dvaras: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių 

pašto [vadinasi, nuo Viekšnių ir pirmojo Gyvolių dvaro tolyn į pietryčius], 44 gyventojai. 

Gyvolių kaimas: 8 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 5 km. iki Viekšnių pašto [Gyvolių 

kaimas ir pirmasis Gyvolių dvaras toje pačioje vietoje], 11 ūkių — 75 gyventojai. 

Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI 

metai. — P. 5. — Tekste: 

Gyvulių I dvaras prieš karą priklausė Juozui Grybauskiui. Šiuo laiku dvaro centro savininkė 

yra Barbora Grybauskienė-Polikevičienė ir jos sūnus Leonas Grybauskis. Dvaras išparceliuotas 

1928 met. Naujakurių žemė vadinama Gyvulių I kaimu. 

Gyvulių II dvaras prieš karą priklausė Kazimierui Rudzevičiui. Išparceliuota 1933 m. 

Naujakurių žemė vadinama Gyvulių II kaimu. Centrą valdo Vladas Krolis. 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 34, 61—63. — Tekste: 

„Tarp Pavirvytės ir Sonteklių yra du Gyvolių (Gyvuolių, Gyvulių) dvaru. Vienas Grybauskių, 

kurių Kastantinas (1832—1891 m.) 1889 m. kovo 30 (balandžio 11) d. pagarsėjo savo „vaina su 

žydais”: nenuorama, mėgęs bylinėtis, susikivirčijęs su savo malūnininku žydu, apšaudė su savo 

žmonėmis atvykusius malūnininkui talkon Viekšnių žydus. Viekšniuose ant Ventos ilgai buvo 

Grybauskio plaustas, kurį tą dieną žydai sukapojo ir suardė plaustininko namelius. Visa tai Myk. 

Venslauskis apsakė lenkų „Krajuje” 1889 m. Nr. 18. Iš viso, kaip žmogus, Grybauskis paliko 

nekokį atminimą; mirė Šiaulių kalėjime. Jo sūnūs ir dukterys gyveno tykiai.” 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 34, 61—63. — Tekste: 

Kito Gyvolių dvaro savininkai: Bagdzevičius (policijos asesorius) — jo sūnus advokatas 

Jonas Bagdzevičius (1844—1892 04 30 — užmuštas) — giminaitis Kazimieras Rudzevičius 

(mirė 1935 m.). „Kiti Gyvoliai — Jono Bagdzevičiaus (Bohdziewicz, 1844—1892 04 30 (05 12), 

kuris (buvęs teisių fak. studentas) juos paveldėjo iš savo tėvo ar senelio kliučvaičio — policijos 

asesoriaus, palikusio negražų atsiminimą, kaip padėjusio rusams 1831 m., ir vertėsi privatine 

advokatyste (tiesiog šunadvokatyste). Jis buvo kavalieriškai apsileidęs (nuskriaustąsias mergaites 

nugerindavo karvėmis, ką betgi darė ir kai kurie kiti mūsų apylinkės dvarininkai); savo 

kalendoriuje Bagdzevičius žymėjo visus tos rūšies įvykius. Būdamas Medemrodės dvarininko 

barono Roppo įgaliotiniu, jis bylinėjosi su Kesių sodos (Akmenės valsč.) ūkininkais ir taip juos 

prikankino, jog šie pasamdė Kazimierą Noreikį, kuris persižegnojęs jį užmušė bevažiuojantį per 

3

mišką. [...].. Apie tą bylą plačiai rašė Joniškis (M. Lozoraitis, dabartinio Lietuvos užsienio 

reikalų ministerio Stasio Lozoraičio tėvas) Tilžės „Varpe” (1892 m. Nr. 12). [...].. Gyvoliai perėjo 

Bagdzevičiaus giminaičiui (per Bagdzevičienę) Kazimierui Rudzevičiui, o ir pati jaunoji 

Bagdzevičienė (vyras buvo daug vyresnis; jį atsimenu: šnekus, plepus, daug žadėjęs, net mums 

vaikams kažkokį „krikri”, bet savo žodžio dažnai netesėjęs), spazmavusi pas mus per laidotuves, 

greit ištekėjo už kito ir kur kitur išsikėlė.” 1863 04 12 (24) dvare lankėsi sukilėliai. 

Mozūraitis M. Svečiuose pas sodininkystės pirmūnus // Pergalės vėliava. — 1955. — Rugpj. 

11, 14. — Tekste: Žemaitės kolūkio (Gyvolių kaime) sodininkas Vincas Vilkas. 

Černa A. Sodininkas: [Vincas Vilkas] // Pergalės vėliava. — 1959. — Geg. 6. — Tekste: 

Vincas Vilkas prieš 30 metų iš plačių dvarininko Grybausko valakų gavo sklypelį žemės. 

Bogužas B. Trys Vinco Vilko sukaktys // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 17. — Tekste: 60 

metų amžiaus. 25 metai sodininkystėje, 10 metų kolūkio sode. 

Ercupas A. Sodas lūžta obuoliais: [Sodininkas Vincas Vilkas] // Pergalės vėliava. — 1960. — 

Spal. 5. 

Gyvoliai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1966. — T. 1. — P. 575. — 

Tekste: Nuo Viekšnių 4 km. į pietryčius. Pietiniame kaimo pakraštyje Grybauskynės miškas. 

Nuo 1956 m. yra lentpjūvė. Vakariniu pakraščiu teka Virvytė. Prie jos apnaikintas Gyvolių 

piliakalnis. 

Virpša K. Spalio atgarsių pašauktas // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 21. — Tekste: K. Stonys 

iš Gyvolių dvaro. Dvaro savininkas Grybauskas, dvarininkė B. Grybauskienė, ūkvedis Jonas 

Kochas. Viekšnių krautuvininkai Vaksas, Placbardis, skudurininkas Žerkinas Konkis. 

Vilkys A. Didžiausia sodininko svajonė: [Sodininkas Vincas Vilkas] // Vienybė. — 1967. — 

Lapkr. 23. — Tekste: Vincas Vilkas gimė Žibikuose prieš 68 metus. 1938 m. gavo žemės 

Gyvolių kaime. 

Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // Lietuvos TSR kultūros 

paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 97, 98. — Tekste: Gyvolių piliakalnis — Virvytės 

dešiniame krante, prie upelio ir Virvytės santakos. 

Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. — 

P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004 

metais. — Tekste: 

Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d. 

Protokolas Nr. 20 

Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai: 

M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius. 

Eil. 

Nr. 

[...] 

4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas 

Dvaro 

pavadinimas 

27 Gyvulių II 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 

Mikalauskienės B. 

įp[ėdiniai] 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

Viekšnių 150,9 — 

42 Gyvulių I Grybauskas Leonas Viekšnių 55,5 30 

4

Urbienė Amelija. Vietovardžiai: Užrašyti 1979 metais // Urbienė Amelija. Tautosaka: 

Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: Grybauskinė [Grybauskynė] — dešiniajame Virvytės 

krante. Seniau čia buvo Grybauskio dvaras ir malūnas. Taip ir sakydavo: „Važiuosim į 

Grybauskinę susimalti”. Ir patį dvarą žmonės Grybauskine vadino. 

Muturas A. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24. — Tekste: 

Piliakalniai — natūralios arba žmonių supiltos kalvos prie upių, pelkių. Mūsų rajone yra 

penki piliakalniai: Papilės I ir II, Luokavos, Gyvolių ir Viliošių. 

Gyvolių piliakalnis yra dešiniajame Virvytės krante, netoli cemento ir šiferio gamybinio 

susivienijimo turistinės bazės. Šlaitai statūs, apie 11 m aukščio. Viršuje yra 40 m ilgio ir 30 m 

pločio aikštelė, kurios pietiniame gale supiltas 18 m pločio pylimas, dabar stipriai apardytas 

rūsių. 

Laurinavičius J. Kai kūrėsi kolūkiai // Vienybė. — 1980. — Spal. 21. — Tekste: „Tų pačių 

metų [1948] gruodžio 11 d. kolūkis susikūrė Viekšnių valsčiaus Gyvolių kaime. Jis buvo 

pavadintas Žemaitės vardu. Kolūkio pirmininku žemdirbiai išrinko Tadą Šaulį.” 

Baltrušis J. Monologas prie Nežinomojo kapo: Publicistiniai apmąstymai // Vienybė. — 

1980. — Lapkr. 7. — Visas tekstas: 

Pažliugęs vieškelis kaip styga dalija jau šalnų išdabintus, rudenio spalvom išmargintus 

„Raudonosios vėliavos” kolūkio laukus. Pro mašinos langus tarsi kažko išsigandę bėga elektros 

stulpai, retos sodybos. Tereikia stabtelti, ir pamatysi, kokios jos vienišos, kad niekaip neatsispirsi 

pagundai prisiliesti prie jų žilosios praeities. Ir prie ne taip tolimos praeities, kai ant šių pakelėm 

nužirgliojančių stulpų pakibo arterijos, kuriomis į tolimą Lietuvos kaimelį atkeliavo Didžiojo 

Spalio šviesa. Kur žengtum, kur bestatytum koją, visur rasi Tavo pėdą, Nežinomas kary. Tai Tu, 

nebodamas mirties, nešei Pergalės vėliavą. Ir šiandien aš atėjau pas Tave papasakoti apie 

gyvenimą, už kurį prie žemės priglaudei savo galvelę. 

„Raudonosios vėliavos” kolūkio istorija niekuo nesiskiria nuo kitų. Tai tarsi respublikos 

veidrodis, kuriame atsispindi Tavo brolių, sūnų, anūkų darbas. Stabtelėkime Ašvėnuose prie 

pačio jauniausio rajone paminklinio akmens. Ant jo parašyta, kad 1975 metų lapkričio mėnesį 

šiame ūkyje buvo nusausintas penkiasdešimttūkstantasis rajone hektaras dirvų. Ką reiškia 

penkiasdešimt tūkstančių? Tai, kad iš šių plotų žemdirbys nuims kur kas didesnį derlių. Plačiuose 

laukuose galės dirbti galinga technika, vienas žmogus padarys tiek, kiek anksčiau visas kaimas 

neįstengdavo. 

Palnosai. Prie pat kelio puikuojasi ištaigingi namai. Čia kuriasi centrinė kolūkio gyvenvietė. 

Asfaltuotos gatvės, kurioms žmonės jau ir pavadinimus sugalvojo. Naujoviškus, 

džiaugsmingus... Žmonės, kuriems likimas nei vargo, nei sunkumų negailėjo, dabar gyvena 

šviesiuose, centralizuotai apšildomuose namuose. Žemė brandina ne tik grūdą, bet ir naują 

gyvenimą. O gyvenimas keičia žmonių pažiūrą į darbą, į žemę. Atmenu, kartą per javapjūtę 

užkalbinome pirmaujantį ūkio kombainininką Vytautą Mašecką. Jis pasakoja apie darbą ir vis į 

padangę dairosi. Pagavęs jo žvilgsnį, dirsteliu į kolūkio pirmininką Petrą Bukauską. Supratę 

vienas kitą, stengėmės kuo greičiau baigti pokalbį. 

— Kai dangus nusigiedrija, mūsų vyrai ir rūkymą pamiršta. Visi kaip vienas už kiekvieną 

centnerį grūdų kovoja, — paaiškino vėliau ūkio vadovas. 

Tada tik Jūs, ateities vėliavnešiai, tikėjote, kad žmogui bus visų švenčiausias žodis „Darbas”. 

Bet visko negalėjote numatyti. Suprantama, net ir didžiausias optimistas negalėjo patikėti, kad 

kaime kaip grybai po lietaus dygs mūrai, kad per keturiasdešimt metų šiaudastogė Lietuva taps 

mūrine. 

Pasisvečiuokime pas vieną mūsų dienų naujakurį. Benediktas ir Morta Denisevičiai į 

gyvenvietę persikėlė prieš trejetą metų. Gyveno jie nepertoliausia nuo to akmens, kurį rajono 

melioratoriai pastatė nusausinto penkiasdešimttūkstantojo hektaro proga. Morta, kiek sveikata 

leido, dirbo kolūkio laukuose, prižiūrėjo gyvulius. Benediktas taip pat arė kolūkio žemę ir sėjo, 

vėliau sargavo. Dabar abu išėjo į užtarnautą poilsį. Jų pradėtą darbą tęsia penki vaikai. Net trys 

5

sūnūs pasiliko gimtajame ūkyje. Stanislovas — traktorininkas, vagoja plačiuosius laukus, Juozas 

vairuoja automašiną, o Alfonsas stato namus. Tokius pat gražius, kaip ir tėvų. 

Paprastas gyvenimas, bet kiek jame niuansų. Žmogui reikėjo nugalėti psichologinį barjerą. 

Daug laiko praėjo, kol suprato, kad svarbiausia — ne tik savas daržas. Ir žmogus ryžosi 

atsisveikinti su senomis, plačiaskarėmis liepomis, sodeliais ir apsigyventi su visais — draugėje. 

Nenurimo ir čia, sukūrė tokį grožį, kad sunku atsistebėti. Ne veltui M. ir B. Danisevičių sodyba 

šiemet iškovojo prizinę vietą. O tokių likimų mes rasime ne vieną. Pastaraisiais metais noriai 

žmonės keliasi į gyvenvietę, neraginami puošia savo kiemus. Vien tik per šiuos metus kolūkyje 

jau pastatyta šešiolika namų. Prie vietinio reljefo darniai prisiderino naujoviški Alytaus skydiniai 

nameliai. Čia apsigyveno Karolio ir Elenos Babenskų, Juozo ir Genės Valeišų šeimos, jaunos 

specialistės Vincenta Kontautaitė, Alvyda Navickaitė ir Zina Augustinaitė. Ruošiasi įkurtuves 

švęsti Juozo ir Onos Gramų, Antano Dargio ir kitų kolūkiečių, šeimos. 

Darbo žmogumi rūpinasi valstybė, kolūkis. Jam nereikia bijoti, kad jo sodybą išvaržys. 

Atvirkščiai, žmogui tereikia iš karto sumokėti 20 proc. pastatų sąmatinės vertės. Dalį kainos 

padengia valstybė, o likusius galima grąžinti per dvidešimtį metų. 

Sunku pasakyti, kokia Palnosų gyvenvietė bus kito penkmečio pabaigoje, kokie žmonės joje 

gyvens. Žinau viena — darbštūs ir sąžiningi, mylintys savo gimtąją žemę. Ir gyvenvietė 

neatpažįstamai pasikeis. Per vienuoliktą penkmetį planuojame pastatyti dar apie 54 namus, iš 

kurių 11 bus surenkami, skydiniai. Žodžiu, dar gražiau sužydės gyvenimas, nepažins sraunioji 

Venta savo pakrančių. 

Pasikalbėkime apie tai. Štai mes jaukiame partinės organizacijos sekretorės Elenos 

Babenskienės kabinete. Ji visą laiką gyvena ateitimi, ir žmones moko, pratina žvelgti į rytdieną. 

Kokį jūs įsivaizduojate ateities žemdirbį? 

— Gražų darbe ir buityje. Atsikračiusį blogybių, prietarų... 

Gražų... Jau dabar ryškėja pirmieji šio grožio daigai. Kiekvienais metais gyvenvietės 

tvarkymui kolūkis skiria po 3000—4000 rublių. Ir žmonės apgalvotai išnaudoja šias lėšas. 

Malonu užeiti į Vitalijaus ir Vlado Dačkauskų, Kazio ir Antano Lūšių, Irenos ir Antano Deniušių, 

Danieliaus ir Genovaitės Kojelių, Vytauto ir Reginos Opulskių, Gyvolių gyvenvietėje — Zigmo 

ir Birutės Saunorių, Stepono ir Elzės Mačių ir daugelio kitų sodybas. Žmogui grožis tampa 

kasdieniniu poreikiu, geru padėjėju gyvenime ir darbe. 

Žmonės stengiasi, kad jų naujieji namai puoštųsi įvairiaspalviais žiedais, skendėtų žalumoje. 

O kas gyvenime pasodino nors vieną medelį, tas pakels ir lauke paliktą varpą, šalikelėje nukritusį 

šieno kuokštelį, to nereikės mokyti tos puikios savybės, kurią pagarbiai vadiname 

šeimininkiškumu. 

Gaila, kad taip anksti mus palikai ir aš niekada nesužinosiu Tavo vardo. Tik papasakojau Tau 

apie mažą Gimtinės lopinėlį, kur Tau amžiais šnarės pakelės berželiai. Ir mes visada 

prisiminsime Tavo pradėtą kelią — kiekvieną Spalį raudonu šilku pagerbsime kritusiųjų 

atminimą. Ant kiekvieno obelisko žmonės užrašys jūsų vardus. Paskui juos su pagarba tars 

Lietuvos miestai ir kaimai, 

P. Medzelo nuotraukose: Benediktas ir Morta Denisevičiai; Palnosų gyvenvietės fragmentas. 

Vilkys A. Kodėl rašome tarmiškai? // Vienybė. — 1981. — Geg. 23. — Visas tekstas: 

Kartą Naujojoje Akmenėje buvau studentų ginčo liudininkas. „Kodėl autobusas važiuoja į 

Gyvuolių gyvenvietę, — nustebę klausinėjo vieni jaunuoliai, — o ne į Gyvulių? Juk Gyvuoliai 

— tarmiškai”. Kiti, matyt žemaičiai, bandė jiems paaiškinti, tačiau galų gale taip pat pritrūko 

argumentų. 

Deja, jau keli dešimtmečiai kurie-ne-kurie Akmenės rajono kaimų vardai oficialiuose 

dokumentuose ir spaudoje rašomi iškraipyti. Tie iškraipymai daugiausia atsirado dėl netikslaus 

tarminių formų atstatymo į literatūrinę kalbą. 

Vieną kitą iškraipymą įteisino 1959 m. išleistas „Lietuvos TSR administracinis-teritorinis 

suskirstymas”. Tačiau paskui buvo išleistos „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio 

suskirstymo žinyno” I (1974 m.) ir II (1976 m.) dalys. O tuose žinynuose juodu ant balto 

užrašyta vienodai — Gyvoliai, kaimas (3a kirčiuotės). 

6

Kaip šitokį rašymą komentuoja kalbininkai? „Kalbos kultūros” 24 sąsiuvinyje A. Ružė 

aiškina: „Gyvoliai (3a kirčiuotės) Viekšnių apylinkėje. Tarmiškai — Gyvuole. Balsis i čia 

atliepia literatūrinės kalbos y. Nekirčiuotas uo tariamas beveik kaip o (pirmasis dvibalsio dėmuo 

u vos vos girdimas) ir atliepia literatūrinės kalbos o. 

Vadinasi, literatūrinėje kalboje turi būti tariama Gyvoliai. Dar kartais pasitaikantis parašymas 

Gyvuliai yra iškreiptas, perdėtai suliteratūrintas”. 

Lietuvių kalbos žodyno trečiame tome pateikta pavyzdžių iš raštų ir žmonių kalbos su 

žodžiais gyvolis ir gyvulys. Įdomu, kad savo kūriniuose bendrinį daiktavardį gyvolis vartojo 

Simonas Daukantas, Kristijonas Donelaitis, Antanas Juška. Žodyne yra pavyzdys iš Viekšnių 

tarmės: „Gyvolius apeiti (apžiūrėti). Žodis gyvolis savas Tveruose, Gargžduose, Alsėdžiuose, 

Laukuvoje. 

Taigi rašyti kaimą Gyvoliai, kaip senovėje rašė mūsų šviesuolis Simonas Daukantas arba 

kalbėjo žmonės Viekšniuose, visiškai priimtina. Tad laikas būtų tarmišką ir literatūrinei kalbai 

neteiktiną užrašą mūsų rajono autobusų stotyse ir raštuose — Gyvuoliai — pakeisti taisyklingu 

Gyvoliai. 

A. Vilkys. Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus kalbos 

sekcijos pirmininkas. 

Žinios apie kolūkius / Pateikė „Raudonosios vėliavos” kolūkio ekonomistė Regina 

Šiurkuvienė 1983 metais. — Tekste: 

1948-12-28 susikūrė „Raudonosios vėliavos” kolūkis. Palnosų, Padvarių, Daubiškių kaimai ir 

dalis Santeklių kaimo. 

1949-03-26 susikūrė Karolio Požėlos vardo kolūkis. Palnosų, Santeklių kaimai ir dalis 

Daubiškių kaimo. 

1953 m. kovo mėnesį prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio prijungtas kolūkis „Laisvė”. 

1956-03-26 nuo „Raudonosios vėliavos” kolūkio atjungtas buvęs kolūkis „Laisvė”. 

1949-03-22 susikūrė kolūkis „Galybė”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai. 

1950-08-20 kolūkis „Galybė” prijungtas prie „Vienybės” kolūkio. 

1956 metų pabaigoje — 1957 metais buvęs kolūkis „Galybė” atjungtas nuo „Vienybės” 

kolūkio ir pavadinamas kolūkiu „Ašvėnai”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai. 

1964-01-30 kolūkis „Ašvėnai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

1975-01-03 kolūkis „Pavenčiai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

1979-03-26 Julijos Žemaitės vardo kolūkis prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio. 

Krasauskaitė-Starkienė B. Trys vasaros Akmenės žemėje // Vienybė. — 1983. — Vas. 12. 

— Tekste: 

1980—1982 metais Konservatorijos studentai užrašinėjo dainas, muziką. „Pirmoji ekspedicija 

(vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. [...]. Ypač noriai dainavo 

Palnosų kaimo gyventojai. Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės 

Antanina Kristinienė ir Ona Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 

metai), išlaikiusi jaunatvišką balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi 

poetinio teksto pilnumu. [...]. Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai 

O. Jasutienės pateiktoje dainoje „Augo girioj serbenta”. [...]. Vertingų vaikų žanro dainų pateikė 

Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo. [...]. Platus Onos Vaikasienės iš Gudų 

kaimo repertuaras. [...]. Ona Bružienė [Ašvėnų kaimas] padainavo ir nuotaikingų vaikų 

žaidinimų. [...]. Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu 

galima laikyti dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių 

apylinkėse sutinkamas pirmą kartą.” — Pirmos dalies tekstas: 

7

1980—1982 metais LTSR valstybinės konservatorijos studentai, vadovaujami liaudies 

muzikos laboratorijos darbuotojų bei konservatorijos dėstytojų, atliko folkloro praktiką mūsų 

rajone. Trijų vasarų darbo kraitis nemažas — Valstybinės konservatorijos liaudies muzikos 

fondus papildė 2163 liaudies dainos ir instrumentinės muzikos kariniai. 

Rajone užfiksuotus liaudies kūrybos lobius redakcijos prašymu komentuoja LTSR valstybinės 

konservatorijos studentų pernykštės ekspedicijos vadovė, liaudies muzikos laboratorijos 

redaktorė B. KRASAUSKAITĖ-STARKIENĖ. 

Viekšnių apylinkėje 

Pirmoji ekspedicija (vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. 

Ekspedicijos vadovė, pasiremdama dainininkų pastabomis, padarė reikšmingą išvadą, jog šiame 

krašte itin daug dainuodavo vyrai. Pavyzdžiui, pačios populiariausios ekspedicijos metu 

užrašytos dainos „Koks tin lingvas poilsėlis”, „Oi, broli mona”, „Žaliuojo girelie slauni 

kirtėjeliai”, buvo pateikėjų pažymimos kaip „vyrų dainos”. Vyrų dainininkų ir dabar yra daug, 

bet noriai dainuoja nedaugelis. Pasak jų „reik susieit į kupetą, tada jau gal ir sušaukt”. Matyt, 

buvo daugiau paplitęs ansamblinis dainavimas. Plačiu spinduliu ekspedicijos dalyviai pasklido 

nuo Viekšnių miestelio. Aplankyti 36 kaimai. Šios apylinkės — senų kultūrinių tradicijų kraštas. 

Dainų pateikėjai nuovokūs, supratingi. Ypač noriai dainavo Palnosų kaimo gyventojai. 

Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės Antanina Kristinienė ir Ona 

Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 metai), išlaikiusi jaunatvišką 

balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi poetinio teksto pilnumu. 

Šiose apylinkėse užrašyta nemaža baladės apie Julijoną, „nutručijusią” savo brolį, variantų. 

Nors baladės melodijos ir skurdokos, bet poetiniai tekstai įdomiai varijuoja. A. Kristinienės 

pateiktame variante į pirmą planą iškyla nedoro bernelio, sugundžiusio seserį Julijoną nunuodyti 

brolį, paveikslas. Veža brolelį per laukelį, o bernelis, jausdamas savo kaltę, vogčiom žiūri pro 

langelį. Baladės pabaigoj dėl brolio mirties jis apkaltina Julijoną: „Ar tu proto neturėjai, kad tu 

manęs jauno klausei?” („Aukšti kalnai kadagynai”). Gražiais poetiniais įvaizdžiais atskleidžiama 

dviejų jaunų žmonių meilė baladė[je] „Susapnavau tokį sapną”. Bernelis, sužinojęs, kad jo 

mergelė negyva, žada pastatyti šalia kelio koplyčėlę ir ten, o ne žvyrynėly, ją palaidoti. Didelis 

bernelio skausmas — jis nešoks, nedainuos, aukso žiedo nenešios tris metus ir tris dienas. 

Vestuvinėje dainoje „Loja loja ruds šunelis” deramasi dėl mergelės kraičio. Labai brangus 

rūtų vainikėlis — šeši tūkstantėliai. Gi bernelio kepurėlė — dvi trys grivinėlės. Mergelės rūtų 

darželis — jos jaunų dienų, laimingo gyvenimo pas motinėlę simbolis. Dėl to taip vertinamas ir 

rūtų vainikėlis — „Į man rūtų darželatį saulelė tekėjo, o par šias gydras nakteles mėnulis žibėjo”. 

Kaip diena nuo nakties skiriasi mergelės gyvenimas motinėlės dvarely ir uošvių dvarely. 

Motinėlė dukrelei, grįžusiai vakare namo nuo lauko darbų, liepia eiti pailsėti. Uošvė be jokio 

gailesčio taip prabyla: „Kelk, martele, varyk bundelę”. 

Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje 

„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio 

šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią 

vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri 

„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”. 

Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo: 

„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”. 

Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg 

meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”. 

Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui 

būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė 

prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą 

šiandieną”. 

Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų. 

Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios 

Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai 

nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį 

brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė 

8

padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”, 

„Nešu nešu šarkelę”. 

Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti 

dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse 

sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš 

oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti 

svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai 

nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas 

taip ir neįvyko. 

Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą 

grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų 

savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną. 

Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už 

pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo 

toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į 

arielką. 

Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą 

karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi 

pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į 

magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų 

pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo 

rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina 

viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”). 

Vilkys A. „Galiu gyventi be kryžiaus...” // Vienybė. — 1983. — Vas. 19. — Tekste: Apie 

Eleną Kazarinaitę-Zdanienę (74 metų amžiaus, gyvenančią Šiaudinės kaime). — Tekste: 

Kartu su močiutės prisiminimais vėl grįžtame į anuos sunkius ir audringus metus. Pirmas jų 

etapas baigėsi 1940-aisiais. Tada ir ištekėjo Elena Kazarinaitė už Jono Zdanio, tokio pat 

samdinio, kaip ir ji. Naujas rytas vakarykščiams samdiniams buvo dosnus: valdžia 

jaunavedžiams atrėžė aštuonetą hektarų — gyvenkite, triūskite. Bet po metų į Gyvolių kaimą 

įsiveržė vokiečių kareiviai, ant kurių diržų sagčių švietė žodžiai „dievas su mumis”, ir viską 

atėmė iš Zdanių. Žinoma, atėmė ne dievulis, bet dvarininkas Krolis, kurio rūme naujakuriams 

buvo leidusi įsikurti Tarybų valdžia. Tolesnis gyvenimo etapas vėl buvo sunkus Zdaniams. Gerai, 

kad pagelbėjo brolis Juozas Savarinos kaime. 

Sejavičienė Julija. Metai, ilgesni už gyvenimą: Pasakojimas apie Motiną Didvyrę Birutę 

Kontutienę // Vienybė. — 1984. — Geg. 1: J. Brenciaus nuotrauka. — Visas tekstas: 

Pavasario saulėje šildosi kaštonų pumpurai. Neseniai medelius pasodino Kontučiai. Kur kas 

vėliau, negu atšventė džiugias įkurtuves nuosavame name. Nedidukus juos įkasė specialiai toje 

namo pusėje. Į saulę. Dar diena kita, ir pumpurai išsiskleis. Žalia marška pasidengs medeliai. 

Didelius stebuklus daro pavasaris. Stebi, stebi, kada pumpurai sprogs, o vieną rytą pamatai — 

jau žaliuoja... Gležni, žali lapeliai. 

O gyvenime ar ne tas pats kartojasi? 

Ar ne taip ir žmogus bręsta? 

Stiebiasi, auga vaikai. Atrodo, taip pamažu. Tik kartą pamatai — išaugo vaikai rūbelius, jau 

kelia sparnus skrydžiui į tolį... Ir tada pajauti nutolusius metus, ilgus metus, atiduotus jiems, savo 

vaikams... 

Kiek juose telpa laukimo, nerimo, rūpesčių, žino tik motinos. Kai nutolsta vystyklėti metai, 

kai naktimis ramiai sudedi bluostą, žinai, vaikai jau nebe tavo... Išskris iš gimtosios gūžtos savo 

kelio ieškoti. Tik durų staktoje likusios žymės beprimins, kiek rūpesčių atiduota, kol stiebėsi nuo 

brūkšnelio iki kito... 

Birutė Kontutienė ramių naktų neturi. Dvidešimti metai. Susilaukė jiedu su Aldifonsu 

pirmosios Lidos, paskui „pasibeldė” Vytautas, Vladas, Vida... Nespėjo tie pasistiebti, o šaukėsi 

priimama nauja gyvybė. Ir atidarė Kontučiai duris visiems, kurie beldėsi, — dešimčiai. Trims 

9

sūnums ir septynioms dukroms. Vyriausioji Lida šiemet vestuves atšoko, baigia Mažeikių 

profesinę technikos mokyklą. Prie tos durų staktos, kuri saugo jos metus, atsistojo mažasis 

Rimutis. Pirmuoju brūkšneliu pažymėtas jo jubiliejus. Taigi dar daug rūpestėlių prieš akis 

mamai, kol jis išaugs, kol ant kojų atsistos. Sunkiau buvo auginti pirmuosius, o dabar vaikai 

vienas kitą prižiūri. Mažiausiais — Eugenijumi, Janyte, Rimučiu — daugiausia rūpinasi 

aštuntokė Vida ir šeštokė Ilona. O jeigu jos ruošia pamokas ar į tvartą mamai padėti išskuba, 

mažuosius pasakėlėmis „valdo” trečiokė Valytė. 

Vytautas namuose kaip ir svečias. Tik šventėmis ir poilsio dienomis iš Viekšnių profesinės 

technikos mokyklos sugrįžta. Šiemet baigs mokyklą, grįš į gimtąjį „Raudonosios vėliavos” 

kolūkį. Kartu su tėčiu dirbs. Tėtis Vytuką dažnai pasiimdavo į traktoriaus kabiną, kol pyplys 

buvo, o paskui, kai paūgėjo, vairuoti išmokė. Ir pasakė Vytautas mamai — traktorininku būsiu. 

Tegul būna tuo, kuo svajoja, kur širdis traukia. Tėvą lyg ir ambicija pagavo, šį pavasarį 

aukštesnės kvalifikacijos traktorininko pažymėjimą jis įsigijo... 

Vytautas pavasarį mokyklą baigs, o rudenį jo vietą užims jaunesnysis brolis — Vladas. Po 

kelerių metų ūkyje dirbs trys Kontučiai — tėvas ir du sūnūs. Kas žino, ar nepaseks jų pėdomis ir 

mažylis, kai šitiek techniką išmanančių vyrų namuose... 

Motinos, kalbėdamos apie vaikams atiduotus metus, vengia žodžio „vargas”, ieško jo 

atitikmens. Galbūt todėl, kad šis vargas niekieno neprimestas, o gal todėl, kad sąvoka „vargas” 

negali sutalpinti to, kas motinos širdyje telpa. Nekalba apie vargus ir Birutė Kontutienė. 

Paprastai motinos vargas prisimenamas tik tada, kai nuovargis nusveria rankas, kai pajunti vaikų 

nedėkingumą. Birutė Kontutienė savo vaikais džiaugiasi. Maži dar, o kaip gražiai sumano ją 

pagerbti Kovo 8-osios proga. Kas išsiuvinėjęs, kas numezgęs, kas medyje ką nors išdeginęs, kas 

iš sutaupytų kapeikų dovanėlę nupirkęs, — visi dešimt tą rytą ją sveikina, bučiuoja, dėkoja. Ne 

tik švenčių, ir kitomis dienomis vaikai suskanta mamai ką nors gero padaryti. Tą dieną, kai 

aštuntokas Vladas laikraštyje perskaitė, kad mamai suteiktas Motinos Didvyrės vardas, visi 

vaikai draugėn susirinkę susitarė: kai įteiks mamai Didvyrės žvaigždę, jie iš laukų suskins 

puokštę gėlių. Tokią, kokia atpirktų jos vargus... 

— Sunkoka auginti didelę šeimą, bet mano vaikams neteks tokio vargo pakelti kaip man, — 

sako Motina Didvyrė, Ir jos akyse sublizga ašaros. 

Ketvirtus ėjo, kai mirė mama. Neliko atmintyje net jos veido bruožų. Tėvas nebuvo linkęs 

vargti su dviem be mamos likusiomis dukromis. Atidavė žmonos tėvams. Tuo ir užsibaigė jo 

„tėvystė”. Nei prie krūtinės priglaudė, nei ant rankų pakylėjo. Birutei tėvais tapo seneliai. 

Išaugino ją, o paskui ir jos vaikus išsivesdavo saulės takais. Nebespėjo senelis su Rimučiu 

pušyne mamai žibuoklių suskinti. Vaikai suskynė vieni. Ir paprašė mamą ant senelio kapo 

nuvežti. Dešimt gražių puokštelių... Senelį namuose primena mama, ryšinti juodą skarelę. 

Kontučių namuose į akis krenta neįprastai dideli kambariai. Kaip žinodami, kad po čia bėgios 

būrys vaikų, Kontučiai įrengė juos erdvius. Virtuvėje stovi didelis stalas, Toks, kad prie jo 

sutilptų visi, pietų ar vakarienės susėdę. Nuo to stalo po riekelę supjauti per dieną ištirpsta šeši 

kepalai duonos. Retokai ant šio stalo puikuojasi pyragas, vaikai ir nelinkę jo reikalauti. Mama 

geriau žino, ko reikia, ką gali. Vyresniuosius vaikus mama stengiasi papuošti, o mažesnieji 

stiebiasi jų rūbeliuose. Brangina rūbą vaikai. Gal todėl, kad mamos rankomis susiūti, suadyti, 

išskalbti... 

Augindama toki būrį vaikų, Birutė Kontutienė nesulinko po vargo našta. Gyvena jos 

nejausdama, dirba Gudų ryšių skyriaus laiškininke, išnešioja spaudą Gyvolių kaimo 

gyventojams. 

— Seniai Birutė dirba laiškaneše. Aš Guduose keturiolikti metai, o radau ją bedirbančią, — 

pasakoja Gudų ryšių skyriaus viršininkė Danguolė Jankauskienė. — Stropi Birutė, ką ir 

bekalbėti. Paims pensijas, tai būtinai tą pačią dieną žmonėms įteiks. Po kelis kartus suks į namus, 

bet įteiks. Ir spaudą taip pat. Kartais vaikai suserga, bet į skyrių ji būtinai atvyks. Paims spaudą, 

darbą patikės sūnui Vladui. Žmonės laikraščius ir laiškus gaus... 

Nedidukas ryšių skyriaus kolektyvas Birutei savas. Moterys niekada nepašiepė jos, atjaučia, 

supranta, kiek galėdamos padeda. Tai nenudyžtą rūbelį, tai padėvėtus batelius vaikams dovanoja. 

Priima tas dovanas Birutė. Vaikams nebūtinai naujas rūbelis, svarbu, kad būtų tvarkingas. 

Kiekvieną mėnesį vaikams valstybė moka pašalpas, turi namuose tris karves, išsiaugina kiaulių, 

10

paukščių. Sukasi, kaip įmanydama, kad vaikai nepakeltų alkanų akių. Ko jau ko, o kąsnio 

vaikams jos namuose nestokos. 

Gyvolių kaimo gyvenvietės gale stovi didelis Kontučių namas, aptvertas dailia tvorele. 

Vienoje namo pusėje stiebiasi kaštonai, o iš pietų — vešlios tujos. Šis derinys labai simboliškas. 

Kaštonu šakos į saulę kelia pumpurus — kaip motinos rankos vaikus. 

Amžinai žaliuojanti tuja — tai motina. Amžinai laukianti, amžinai žvelgianti saulė. Ton 

pusėn, kurion išlydi vaikus. Ar užteks jiems saulės? Ar nepritrūks šilumos? 

Ir motinos gyvenimas nutįsta toliau už metus. Jos rūpestėlis ištirpsta spalvingoje motinystės 

džiaugsmo vaivorykštėje. 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

1985 metų aprašas: Vasarinė virtuvė kaime (Tadeušas ir Ona Šiauliai, gavę 8 hektarus žemės 

iš Grybauskienės dvaro Gyvolių kaime, apie 1927 metus pasistatė ir vasarinę virtuvę). 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

1986 metų aprašai: Dainininkė Emilija Grybauskienė (g. 1914 m., gyv. Gyvolių kaime). 

Kolūkio melžėja (Danutė Devainytė, Juozo, g. 1965 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio 

traktoristas (Juozas Devainis, g. 1943 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio pensininkė (Ona 

Šiaulienė, g. 1907 m., gyv. Gyvolių kaime). 

Urbienė Amelija. Dainininkė Emilija Grybauskienė: 1986 metų aprašas // Urbienė Amelija. 

Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste: 

Emilijos Grybauskienės (gimusios 1914 m., gyv. Gyvolių kaime) pasakojimas: „Mano tėvai 

Liudvikas (pase Kazimieras) Varnas ir Morta Poškaitė-Varnienė buvo kumečiai Latvijoje. 

Gimiau 1914 metais Kuldigoje. Tėvas buvo didelis dainininkas, turėjo gerą balsą. [...]. Iš savo 

tėvų aš daug dainų esu išmokusi. [...]. Ir aš į tėvą pasinešusi — taip pat esu gera dainininkė. Be 

manęs Gyvolių kaime dar gera dainininkė yra Mačienė, o Ramoniškių kaime — Elena 

Šiaulienė.” 

Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja: Dainininkė Emilija Grybauskienė. // Aš 

išdainavau visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 457—459. — Nuotrauka: 109. 

Vilkys A. Savų namų šiluma // Vienybė. — 1988. — Saus. 1. — Tekste: Antanas Lengvenis ir 

šeima. — Visas tekstas: 

Seniau visi kaimai buvo vienas į kitą panašūs. Šiaudais arba malksnomis dengtais stogais, 

dviem galais sienojų arba iš molio drėbtos trobos, žemomis aprūkusiomis lubomis, nes nuo 

atvirų krosnių ir palubėse pakabinamų lempų dūmų viskas įjuosdavo. Kalbame ne apie balanos 

gadynės laikus, kurių jau beveik niekas nebeprisimena, o apie daug vėlesnius, kai po karo 

žmonės pradėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Mažai kuo nuo tokių lietuviško kaimo trobų 

tesiskyrė ir Uogiškių kaimo valstiečių gyvenamosios patalpos, kai vienoje iš jų rūsčiųjų karo 

metų pradžioje — 1941-aisiais — Lengvenių šeimoje gimė sūnus, kurį tėvai Antanuku pavadino. 

Paprasti žmonės artojai visame Akmenės valsčiuje savo akimis regėjo griūvantį senąjį 

gyvenimą, kuris jiems, su varžytinėmis ir skolomis turtuoliams, buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. O to 

griūvančiojo vietoje pačios valstiečių rankos tiesėsi kurti naują. Kaip kolūkį prie Akmenės. 

Antanukas tėvų svajonėse turbūt ir turėjo tapti to naujojo gyvenimo kūrėju: šviesios viltys 

užvaldė Lietuvos valstiečių širdis. 

Bet, pasirodė, ne toks jau gerais ženklais paženklintas galėjo būti ir Antano Lengvenio 

gyvenimo kelias, jeigu žmonės būtų tik laukę. Karas, baisus, viską šluojantis, lydėjo berniuko 

vaikystę. Išgelbėjo vaikystę kariai su raudonomis žvaigždutėmis. 

...Sėdi Antanas Lengvenis savo jaukiame name, švara blizgančioje virtuvėje, prie stalo (ką tik 

parėjo iš Gudų melžiamų karvių fermos, kur dirba pašarų vežėju) patogiai įsitaisęs mėgiamoje 

vietoje, pasienyje, kad būtų matomas visas kiemas — tvartas, šulinys, vasaros virtuvė, viskas jo 

11

paties, žmonos ir augančių vaikų rankomis padaryta, padedant kolūkiui ir valstybei — ir 

apmąstydamas savo šeimos dešimtmečius pasakoja, kuo jie gyveno ir ko išmoko. 

O išmoko paprastos tiesos: laimę galima sukurti tik savomis rankomis. Tai pajuto prieš 

aštuonetą metų su visu Žemaitės kolūkiu, kuriame gyveno ir dirbo, prisijungę prie ekonomiškai 

stipresnio „Raudonosios vėliavos” kolūkio. Bet to gyvenimo pamatus daug anksčiau padėjo. 

— Gudų gyvenvietėje savo namą pradėjome statytis pirmieji — Stasys Borusas, Emilija 

Baniulienė ir mes, — prisimena Antanas Lengvenis. — Kilo visi žmonės iš vienkiemių, nes 

skubino melioratoriai, ir aš iš Uogiškių kaimo parėjau į Gudus. Kartu su to paties kaimo mūsų 

kaimyno Zalepūgos dukra Antanina. Ji man turbūt nuo vaikystės buvo skirta... Kartu pievos 

braidytos, kartu paskui karves lakstyta. Tad nesunku buvo ir laukininkystės brigadoje, ir vienoje 

fermoje darbuojantis, ir namuose vaikus auginant sutarti. 

Visi Antano ir Antaninos keliai takeliai buvo bendri. Katras sau nevaikščiojo. Kartu, paskolą 

pasiėmę, gyvenvietėje namui pamatus liejo, kartu uždirbtą rublį prie rublio dėjo, todėl greitai 

skolą grąžino. Tad meilėje bei santarvėje gyvenant, ir vienas po kito pabirę vaikai nebuvo našta, 

priešingai — šeimą stiprino, kaip jaunos atžalos senesnį medį. 

„Nejaugi jau beveik dvidešimt metų čia prabėgo?” — vis dažniau vakarais po darbo, 

tvarkydamasi namuose susimąsto Antanina. — Šią vasarą dešimtmetis suėjo, kai aš karves 

melžiu. Taip, bus tiek, nes vyriausiam sūnui Vidmantui — dvidešimt, ir jis iš armijos jau grįžo. Ir 

duktė Roma pilnametė, ištekėjusi, mergytę pagimdė”. 

Motina laiminga: geru keliu nuėjo vienintelė iš penkių vaikų dukrelė — ir technikumą baigė, 

ir netoli tėvų gyvena, ir į darbščią Milevičių šeimą pateko, ir pati labai reikalingą darbą ūkyje 

dirba — Gudų vaikų darželio auklėtoja. 

Bet juk panašiais — gerais — keliais žygiuoja ir visi kiti Lengvenių vaikai. Štai vyriausiasis 

— Vidmantas iki tarnybos Tarybinėje Armijoje baigė Mažeikių profesinę technikos mokyklą, o 

dabar Naftos perdirbimo įmonėje dirbs elektriku. Saulius irgi seka brolio ir sesers pėdomis: su 

ūkio siuntimu mokosi Viekšnių 67-osios profesinės technikos mokyklos 2-ajame kurse — bus 

mechanizatorius. Dešimtus metus einantis Andrius lanko Gudų pradinę mokyklą. Jau dabar, 

juokiasi tėvas, tik arklius paduok — pats pakinkys ir nukinkys, kur reikia nuvažiuos, mane 

pavaduos. Gerą smalsumą sužadina berniukui gimtoji žemė, ir tai tik džiugina suaugusiųjų širdis. 

O pats mažiausias — Egidijus dar dažnai susirango ant motinos kelių ir prašo ką nors papasakoti. 

Ne būtinai pasaką. Juk čia pat — salone — televizorius, tereikia tik ranką ištiesti. „Pagrandukas” 

nori kažką, tik jam vienam suprantamo, išgirsti iš mamytės lūpų. Iš lūpų, kurios moka gražiai 

šypsotis, bet gali ištarti ir reiklų žodį. O jo neklausyti neįmanoma, tai jaučia šeimoje visi: 

Lengvenių vyrai iki šiol net rūkyti neišmoko. Beje, šeimos galva irgi nemėgsta tuščių kompanijų. 

Koks brangus turtas — laikas!.. Tai ypač pajuto šiemet amžiaus 40-metį atšventusi Antanina 

Lengvenienė. Vaikai, galima sakyti, pastatyti ant kojų, o jos pačios vardą vis garsiau taria 

kolūkio vadovai ir specialistai, visi Gudų fermos darbuotojai. Užpernai ji iš savo grupės karvių 

primelžė vidutiniškai po 3743 kg, o pernai — po 3455 kg pieno. Šiemet per 11 mėnesių iš 

kiekvienos trečios laktacijos žalosios jau gavo po 3330 kilogramų. „Buvau įsipareigojusi šiemet 

primelžti po 3500 kilogramų — primelšiu po 3600”, — neabejodama sakė Antanina. Specialistai 

jos žodžiais tiki, juk tarp visų ūkio melžėjų Lengvenienė iškovojusi 5-ąją vietą. 

— Darbšti ir sumani moteris, — neiškentė Antaninos nepagyręs ir vyriausiosios zootechnikės 

pavaduotojas Juozas Valeiša, kuris rūpinasi pieno supirkimu iš gyventojų. — Ir ūkio fermoje 

apsisuka, ir namuose tvarka, o valstybei iš savo laikomų dviejų karvių pristato daug pieno, užtat 

ir maždaug po 2800 rublių į šeimos biudžetą kasmet už jį plaukia. 

... Naujųjų metų išvakarėse skaisčiai sužibs žiburiai Lengvenių troboje. Prie šventinio stalo ir 

eglutės susirinks visa šeimyna. Kambariuose bus šilta ir jauku, bet nebus ankšta, nes žmones čia 

jungia meilė, ir jie galvos apie turiningai pragyventas dienas. Apie gerus, naudingus darbus, 

kuriuos jie nuveikė visuomenei, savo pačių gerovei. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 4— 

5: Gyvolių piliakalnis. — P. 19: Jonas Bagdzevičius, Kesių kaimo byla. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — Tekste: 

12

KESIŲ KAIMO BYLA 

Daugiau kaip 25 metus su Medemrodės dvarininku baronu Ropu bylinėjosi aplinkinių kaimų 

valstiečiai dėl dvarininko iš jų atimtos žemės ir ganyklų. Ankstesnis šio dvaro savininkas 

Šepingas dar 1855 metais savo valstiečiams lažą buvo pakeitęs pinigine duokle. Dalį savo žemės 

valstiečiai perleido dvaro bernams. Kai bernas išeidavo iš dvaro, sklypelis likdavo valstiečiui. 

Bet ilgainiui dvaras pasiglemžė parankesnius plotus, valstiečių žemę iš visų pusių apsupo dvaro 

laukai. Gyventojai ėmė protestuoti, skųstis, kad dvarininkas daugumą ganyklų paėmęs ir suaręs, 

o kita dalis kaimo ganyklų pavadinta bendromis ganyklomis. Šiaulių apskrities valdžia vilkino 

valstiečių skundų sprendimą, atmetė galop jų teisėtas pretenzijas. Kesių kaimo valstietis Jonas 

Jasutis šį nutarimą visų kaimo gyventojų vardu apskundė vidaus reikalų ministrui. Bet ir 

ministerija bylą vilkino, prasidėjo tąsymasis po teismus, nes valstiečiai ėmė savavališkai ganyti 

dvaro ganyklose. 1888—1889 metais kiekvienas Kesių kaimo valstiečių kiemas už tai sumokėjo 

po 100 rublių baudų. Bylinėjimasis traukė iš valstiečių paskutinį rublį. Gretimų kaimų gyventojai 

neištvėrė ir susitaikė su neteisybe, bet Kesių kaimas (16 kiemų) nenusileido, iš paskutiniųjų tęsė 

ginčą su godžiuoju baronu. Baronas, keršydamas valstiečiams, 1892 metais J. Jasutį ir dar 

2 kaimo gyventojus patraukė į teismą už medžių kirtimą ginčijamuose miškuose. Baronui Ropui 

teisme atstovavo šunadvokatis iš Gyvolių kaimo Jonas Bagdzevičius, kadaise studijavęs teisę. 

Tai būta labai pasileidusio ir sukto žmogaus. Kaip 1892 metais „Varpe” rašė M. Lozoraitis, 

Bagdzevičius „liudininkus versdavo melagingai liudyti, sau naudingus skaičius užrašydavo jiems 

ant, delno. Valstiečiai, daug kartų susidūrę su neteisingu ginčų ir teismo bylų sprendimu, nutarė 

atsikratyti Bagdzevičium”. Kaimiečiai už 50 rub. nusamdę mažažemį valstietį Kazimierą 

Noreikį, kuris Bagdzevičių, važiuojantį per mišką, nušovęs. Už tai 11 Kesių kaimo gyventojų 

teisė Mintaujos (dabar Jelgavos) apskrities teismas. Penki gyventojai buvo nuteisti po 7—12 

metų katorgos. Svarstant Kesių valstiečių bylą, teismui raštiškus parodymus atsiuntė jau sunkiai 

sergantis Laižuvos klebonas A. Vienažindys. Jis pabrėžė, kad „Bagdzevičius vedė neteisingas 

bylas ir sodiečius nugramzdino į vargą”. Suprantama, į kunigo liudijimą ir bandymą užstoti 

vargstančius Kesių gyventojus teismas neatsižvelgė. 

Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24, 

26. — Tekste: Ištremta iš Gyvolių: Mikalauskienė Ona, valstietė. 

Automobilių kelių informacinė sistema / [Viktoro Paliulionio ir kitų Matematikos ir 

informatikos instituto darbuotojų parengtas kompiuterinis Lietuvos žemėlapis]. — 1992. — 

Žemėlapyje: Vietovių koordinatės laipsniais, minutėmis, sekundėmis: 

Eil. Vietovė Rytų ilgumos Šiaurės platumos 

1 Gyvoliai 22° 36' 38'' 56° 14' 07'' 

Rozga Leopoldas. Tremties takus pramynė... // Vienybė. — 1992. — Lapkr. 7, 11. — Visas 

tekstas: 

Taip jau susiklostė Lietuvos istorija, kad pastaruosius porą šimtų metų, po to, kai mūsų kraštą 

užėmė rytų kaimynas, lietuvių tauta kas trys keturi dešimtmečiai savo vaikų kaulais dosniai 

patręšdavo bekraštes Sibiro tolumas: sukilimai, revoliucijos, vėl okupacijos. 

Bet ši istorija kitokia. Ji prasidėjo lygiai prieš šimtą metų, kai netoli Medemrodės esančio 

Kesių kaimo valstiečiai 1892 m. gegužės 12 d. nudobė šunadvokatį Joną Bagdzevičių. Tai buvo 

nedoras žmogus, Gyvolių dvarelio savininkas, buvęs teisės fakulteto studentas kažin katrame 

universitete, mėgęs palaidą gyvenimą. Nuskriaustas merginas jis pamalonindavęs dovanodamas 

karvę, tačiau savo užrašuose stropiai žymėdavęs visus savo meilės nuotykius. Dabartiniu mūsų 

supratimu, pagalbinis Bagdzevičiaus verslas buvo šunadvokatavimas. Tuometinio Medemrodės 

dvarininko barono Ropo nusamdytas, jis keletą metų bylinėjosi su Kesių kaimo ūkininkais dėl 

barono užgrobtų ganyklų. Nuolatinis tąsymasis po teismus ištuštino valstiečių kišenes ir taip juos 

privargino, kad vargšai žmonės nusamdė pažįstamą žmogų Kazimierą Noreikį, kuris tą gegužės 

dieną patykojo grįžtantį Bagdzevičių ir nužudė. 

13

Kaltininkai netruko išaiškėti, tuometinėje Mintaujoje (dabar Jelgava) įvykęs teismas priėmė 

rūstų nuosprendį, tačiau ir baronas Ropas paskubėjo Medemrodės dvarą kuo greičiau parduoti 

grafui V. Zubovui. Tą bylą detaliai aprašė dabartinių Lietuvos diplomatų Lozoraičių senelis 

M. Lozoraitis „Varpe”. 

Pasak autoriaus, byloje buvęs apklaustas jau pasiligojęs Laižuvos klebonas Vienožinskis 

(poetas Vienažindys), jo liudijimas buvęs paskelbtas teisme: „Aš mirštu, už tai ką jums 

paliūdysiu, yra šventa tiesa, ir viską pasakysiu pagal sąžinę. Bagdziavyčia, dūk jam Dieve dangų, 

tarnavo ir mūsiškiems ir jūsiškiems ir ne vienam, tai yra, abidviem pusėm. Jis vedė neteisingas 

bylas... ir sodiečius nugramzdino į vargą. Daug kruvinų ašarų nuvėjo pas Aukščiausiąjį Sūdžią ir 

daug nuvargintų žmonių siunčia dabar karštas maldas už tai, ką Dievas pašaukė jį ant Savo 

Sūdo”. Rūstus mirštančio dvasininko liudijimas apie mirusį nesugraudino teismo, lapkričio 16 d. 

pasibaigęs teismas penkis valstiečius nuteisė į katorgą: Kazį Noreikį — 11 metų, Joną Jokūbaitį 

— 12, Juozą Dvariškį ir Joną Jasutį — po 10 ir Praną Dvariškį — 7 metams, 2 [išteisino], o 

4 Kesių valstiečius nuteisė negalutinai: juos dar turėjo teisti Kauno apygardos teismas. Tarp šių 

keturių valstiečių buvo ir Vincas Stonys, kurio tremties prisiminimai pasiekė mūsų dienas ir yra 

įdomus bei reikšmingas dokumentas šio krašto istorijai atkurti. 

V. Stonio, matyt, būta raštingo ir apsišvietusio žmogaus. Prisiminimai rašyti žemaitiškai, bet 

lengvai suprantami ir įtaigūs. 

Štai kaip būsimasis tremtinys aprašo dienas Mintaujos kalėjime. „... leipė monei prisipažinti. 

Bet kap neženojau apej Noreiki ir neprisipaženau. Tada leipe prokuroras apkalte su gielženes ir 

dar sake, kad tau bus už vesus blogiau, kad neprisipažįsti... ant kojų, nuvedę į kalvę, uždieje ir 

užkniedieje nenujemama. Perma karta neregiejes gelžinių, pasirodė dedelej sunkie ir baijse. 

Rodos, kad niekada nenujemama. Ir vel nuvede į tą pate sekretne, kor ir perma bovau vejnas”. 

1893 metų vasario mėnesį pusiau nuteistus kaltinamuosius per Mažeikius geležinkeliu išvežė 

į Šiaulius. Ten dieną persiuntimo kalėjime praleido, o vakarop pristatė į „tikrąjį” kalėjimą. Ten 

labai blogas buvęs maistas, dėl ko neretai kaliniai ir mirdavę. V. Stoniui ir jo likimo draugams 

artimieji maisto pristatydavo iš namų. Vienintelė paguoda, kad per dieną du kartus leisdavo 

kieme laisvai pasivaikščioti. 

Pirmą kartą į prisiekusiųjų teismą išvedė kovo mėnesį, bet teismas neįvyko, atidėjo gegužės 

mėnesiui. Vėl visi didelėje kameroje skaičiavo niūriai slenkančias dienas. Bet ir gegužės mėnesį 

teismas neįvyko, nes trūko vieno liudytojo. V. Stonys prisiminimuose liūdnai atsidūsta, kad 

Šiauliuose kiekviena diena ilgesnė už mėnesį. 

Pagaliau 1893 metų rugsėjo 18 dieną teismas įvyko. Nors ir liudininkai nieko blogo neparodė, 

ir prokuroras kaltinimą atsiėmė, prisiekusieji nubalsavo, kad Kesių valstiečiai kalti. Šultę nuteisė 

išvežti į katorgą, o kitus nutremti į Sibirą, „...sugrįžome atgaliau į tormą nusudite. Ant rita meta 

vesi buvom dedelej nusimenej, apsiverkiej, o dar to deina ateje gentis, atsilanki paskutini karta 

kap i kapus leisdame. Vesi parsiskyremos su griaudžiom ašarom. Sunkus bova sudas ir sunkus iš 

sava krašta išejemas. Reikėje atsisakyte tėvams nu vaikų, vaikams nog sava gimdytoju. Vyrams 

nog sava pačių ir pačioms nog sava vyru. Parsiskirem be susipikema, ant vesa amžiaus. Daugiau 

išleidiejems širdis skaudieje regėdami mumis nelaimingosi dejnose pražūstančius ir strošnei į 

tolimą ir bajse kielione”. 

Neilgai trukus nuteistuosius per Vilnių išvežė į Kauno kalėjimą. Vilniuje išlaikė porą savaičių. 

Čia tremtiniams įstrigo atmintin kalėjimo bažnyčia, į kurią kas sekmadienį eidavo melstis. 

Pagaliau Kaune. Maitino kaip ir Šiauliuose prastai. Tik grandines nuo kojų nuėmė. Čia teko 

žiemoti. Netrukus mirė vienas iš kesiškių — Jonas Jasutis, jau Šiauliuose ilgai sirgęs ir silpnas 

išvažiavęs. Pavasariop susirgo ir pasimirė artimiausias V. Stonio bičiulis, senasis Povilas Jasutis. 

„Labai gražei palaidojo su Mišiomis ir Egzekvijoms, ir sake konegs priklodą. Paskui nešė į 

kapus, o mes palidejom lig torma vartu”. 

Pavasarį Kaune V. Stonį dar aplankė žmona Agnė. Vėl išsiskyrimo liūdesys. Bet kaliniai jau 

žinojo, kad Sibire gyvens laisvai, o kalėjimo sienos jau buvo iki kaklo įgrisusios. Pagaliau 1894 

metų gegužės pirmą sekmadienį kunigas pasakė graudų pamokslą apie kelionę į tolimą kraštą. 

Išdavė naujus drabužius, nuskuto kairę pusę viršugalvio ir vėl kojas apkalė grandinėmis. 

Gegužės 7 dieną išvažiavo į Vilnių, o iš ten į Peterburgą. 

14

Tuometinėje Rusijos sostinėje tremtiniai išbuvo 4 dienas. Kalėjime gerai maitino, visur 

patikusi švara. Netrukus vis taip pat sukaustytus išvežė į Rybinską, susodino į garlaivį, kuris 

plaukė Volgos upe iki Permės. Iš Permės žemaičius su kitais tremtiniais mašina vežė į Tiumenę. 

Tiumenės persiuntimo kalėjime išlaikė trejetą savaičių. Gerai, kad kiekvieną dieną leisdavo 

laisvai vaikštinėti po kiemą, kartais net be jokių prižiūrėtojų. Iš Tiumenės vėl visi garlaiviu 

plaukė į Tomską. Labai sunkus buvęs 7 varstų atstumas nuo upės kranto iki persiuntimo kalėjimo 

šiame mieste, nes eiti reikėję pėstiems. 

Apie Tomską prisiminimų autorius galėjo spręsti pagal tvarką kalėjime: „Tormas didelis, 

vesor po pleciu bova beržele sudaikstyte. Vaikščiote ont pragulkas leida elga. Valno bova siediet 

ant žolyna arba vaikščiote. Subuvom 5 nedieles. Valgis blogs, bet galieje gaute perkte, kol bova 

piningu”. 

Rugpjūčio 17 dieną tremtinius iš Tomsko išvarė pėsčius, o jų drabužius vežė arkliais iš 

paskos. Į vežimą priimdavo tik tuos, kurie visiškai nebegalėjo paeiti. Iš pradžių visiems buvę 

linksma nuo žolės ir medžių žalumo, nuo erdvių ir gražių vietų. Bet per dieną, kol nužingsniavo 

30 varstų, visas geras ūpas išgaravo. Visi patyliukais mąstė, kaip reikės toliau eiti su grandinėmis 

ant kojų ir taip silpnai valgius. 

Antrą dieną reikėjo eiti tik 14 varstų, vakarop išdavė po 10 kapeikų duonai, dar galėjo šio to 

nusipirkti. Trečią dieną visi ilsėjosi. Tokiu grafiku ir keliavo tolyn, iki Marinsko. Tremtiniams 

liko įspūdžiai, kad aplink Tomską geros žemės, laukuose kanapės geresnės kaip pas mus visų 

geriausiame darže, visur lygumos, mediniai tvarkingi pastatai. 

Kelionėje V. Stonys sunkiai susirgo, iki Ačinsko jau buvo vežamas, ten atsidūrė ligoninėje, o 

kelionės draugai išėjo tolyn į rūsčią tremtį. Kalėjimo ligoninėje buvę švaru ir tvarkinga, 

gydytojas paskyrė vaistų, per porą savaičių pasitaisė, bet paskubėjo išsirašyti. Pakeliui į 

Krasnojarską vėl liga atsinaujino, o pakeliui jokios ligoninės. Grandinėmis sukaustytą ir 

ligoninėje tris paras išlaikė aptemusia sąmone, o dar daktaras bjaurus, mažai težiūrėjo. Tik Dievo 

apvaizda nuo mirties išgelbėjo, nes slėgė ir aplinka, būdavę, kad kalėjimo ligoninėje per naktį ir 

po penkis nelaiminguosius su šiuo pasauliu atsisveikindavę. Per mėnesį kiek sustiprėjusį, bet dar 

nepagijusį V. Stonį gydytojas išrašė ir leido siųsti tolyn į Sibiro glūdumą. Nepažiūrėjo, kad ir 

kojos tebėra sutinusios. Gerai, kad bevažiuojant užėjo dideli speigai, kareiviai su kaliniais buvo 

priversti dviem savaitėms sustoti kelyje. Tai buvo labai reikalingas poilsis iš mirties nagų 

besivaduojančiam žemaičiui tremtiniui. 

Poilsiu tapo ir trejetas savaičių Aleksandrovsko miestelio kalėjime. Iš ten vėl kelionė — šį 

kartą į Irkutską. Pirmą dieną pėsti ir važiuoti įveikė 36 varstus. Nakvynė šaltoje troboje, nei 

duonos, nei arbatos, tik rytą davė karšto vandens. Bet jau vidurdienį pasiekė Sibiro sostine 

vadintą Irkutską. Čia paskutinį kartą nuėmė grandines nuo kojų. Nors kalėjime nesočiai 

temaitino, bet švietė viltis greit ištrūkti kad ir į tremtinio, bet laisvesnį gyvenimą, nei kalėjimas. 

Tremtinį paskyrė į Vercholensko apskritį. Vėl kelionė — kartais pėsčiomis, kartais arkliais — 

veždavo nuo valsčiaus iki valsčiaus, jau kojos grandinių nebespaudžiamos, tačiau duonai 

beskirdavo po 5 kapeikas, o savi pinigai jau išsibaigę, tad nekasdien ir juodos duonos būdavo. 

Bet pagaliau atėjo 1895 metų vasario 3-ioji. Tremtinys pasiekė galutinę savo bausmės vietą — 

Tuturo valsčių. 

Čia jau su V. Stoniu kalbėjosi nebe kaip su kaliniu, pasakė, kur įsikūrę jo tremties draugai, ir 

išleido vieną jų ieškoti. Keliavo ledu, Tuturo upe. „Pasirode dedelej linksma. Vesor ant kalnu 

meška dedele, ir mon rodos, kad aš galiu ejte kor noro savo valio. Ejnu su linksma širdie, 

niekokie rupesne nebeturiedams”. Pakeliui užsuko pas rusą, čia kadaise įsikūrusį. Šeimininkas 

dar padrąsino, kad Sibire ne taip jau blogai, tik reikia pavasario sulaukti, iki tol kokio darbo 

susirasti, o tuomet galima pasiduoti ir su aukso ieškotojais. Patarė, kad gretimame kaime statoma 

troba, galima darbo gauti, pavaišino arbata be cukraus ir juoda rugine duona. Bet gretimame 

kaime už 6 varstų troba jau pastatyta, stalius dar langus dirbo. Įsiprašė nakvynės ir vakare su 

meistru ilgai kalbėjosi, šis pamaitino vakariene ir leido ant grindų pernakvoti. Sibire esąs toks 

paprotys ne lovoje, o ant grindų gulėti. Rytą vėl arbatos ne su cukrum, o su druska išgėręs, išėjo 

toliau savo kaimynų ieškoti. Pagaliau susirado Šimkų ir Švažą pas vieną ūkininką 

nusisamdžiusius. Abudu stebėjosi, sakė manę, jog Stonys jau aname pasaulyje. Žiemą ten pats 

javų kūlimas. Savaitę pas draugus paviešėjo, padėjo kulti, bet jėgų dar mažai turėjo sunkiam 

15

kūlimo darbui. Rado darbo pas kitą ūkininką — vežė rąstus barkasams statyti. Bet čia jį susirado 

anas stalius ir pakvietė su savim, esą daug darbo gavęs, reikia padėjėjo. Dirbo duris, langus, 

V. Stonys staliaus amatą mokėjo, tad pagaliau galėjo džiaugtis, kad didieji vargai baigėsi. Buvo 

gerai pavalgęs, nuo darbo nepavargdavo. Ir toliau taip būtų dirbę, tik naujasis bičiulis pasirodė 

esąs ne tik geras meistras, bet ir didelis girtuoklis, ką uždirbęs iki paskutinio skatiko pragerdavo. 

Atėjo pavasaris. Gegužės pabaigoje abu išsiėmė bilietus (gal leidimus?) ir išvyko prie 

geležinkelio darbo ieškoti. Sibiro mastais netoli — tik... 300 varstų pėsčiomis. Mantai vežtis 

pasidarė lengvą vežimaitį. Per taigą kasdien nužingsniuodavę net po 50 varstų. Taip pasiekė 

Čeremchovo stotį. Prieš pat galą kelionės draugas su visais rateliais pabėgo, vargšas taip buvo 

ištroškęs degtinės. 

Čeremchovo miestukas nemažas, daug didelių krautuvių ir kioskų. Nepažįstamų niekas nenori 

įsileisti nakvynės, bet pagaliau pavyko įsiprašyti. 

Kitą dieną nusisamdė pas ūkininką žemės darbų dirbti. Po metų buvo priimtas į geležinkelį — 

telegrafo budėtoju, paskui — telegramų išnešiotoju, susipažino su gyventojais ir pasitaikius 

progai gavo pelningesnio darbo. Staliumi dirbo porą žiemų ir vieną vasarą, galop buvo paskirtas 

dešimtininku, į mėnesį jau gaudavo po 50 rublių algos. Dėkojo Dievui už laimingas dienas, buvo 

žmonių gerbiamas ir net ponu vadinamas, įsigijo naujų rūbų ir kišeninį laikrodį. Kartu su 

inžinierium važinėdavo darbų prižiūrėti, paskui gavo panašiai kaip darbų vykdytojo tarnybą. 

Vargo nebuvo, tik vienatvės vakarais mintys vis skriedavo už devynių upių ir kalnų, į tolimą 

Žemaitijos sodžių Kesius, kur mylima žmona su vaikučiais. Pagaliau 1900 metų liepos mėnesį 

išaušo dar viena laimės diena. Įveikusi begalinį kelią, žmona vėl jį Sibiro glūdumoje susirado. 

Kiek šviesaus džiaugsmo po 8 išsiskyrimo metų. 

Pagaliau gyvenimas susitvarkė, V. Stonys pradėjo dirbti naujų akmens anglies šachtų 

statybose, gerai uždirbdavo, nusipirkęs rąstų, pasistatė savo namus. Tik po 1905 metų sumaišties 

visi grįžo į gimtąjį kraštą. 

Po susitikimo su šeima V. Stonio užrašai nutrūksta, gal dalis jų kur pasimetė per daugelį metų. 

Tik yra žinoma, kad Vincas Stonys mirė palyginti jaunas, 1914 metais, sulaukęs tik 53 metų 

amžiaus. Vyriausiasis sūnus Jonas nuskendo Sibire, duktė Kleopa Stonytė-Švažienė, kuri tėvą 

ištremiant buvo tik metukų, mirė 1978 metais. Sibire gimė antras sūnus Antanas, miręs 1948 

metais. Ištikimoji V. Stonio gyvenimo palydovė žmona Agnietė, surasdavusi vyrą tolimiausiame 

žemės krašte, mirė 1939 metais. Beje, dukra K. Švažienė po penkiasdešimties metų dar kartą (vėl 

ne savo noru) pabuvojo Sibiro tremtyje. V. Stonio sūnaus Antano žmona, jau tapusi našle, 1949 

metais su dviem vaikais irgi buvo ištremta į Sibirą ir atsidūrė tame pačiame Čeremchove, 

kuriame senolio gyventa, kur gimė vyras ir vaikų tėvas. Šį sykį kelionė buvo spartesnė — 

užkaltame vagone ir be grandinių ant kojų. 

Grįžusiems į Lietuvą Stoniams gimė dar du sūnūs, tačiau ir jie jau seniai išėję į Amžinybę. Iš 

visos nemažos šeimos šiuo metu gyvena trys anūkai, šeši proanūkiai ir trys proproanūkiai. Tarp 

palikuonių yra mokslo vyrų ir darbininkų, mokinių ir mažų vaikučių, tik nėra nė vieno, kuris 

dirbtų tą žemelę, dėl kurios taip senolių vargta ir kentėta. 

Amžinybės požiūriu žmogaus gyvenimas trumputis kaip meteoro blyksnis, bet kiek daug jis 

kartais sugeba aprėpti — karus, revoliucijas, epochų pasikeitimus, šaltų nepažįstamų kraštų 

bekraštes erdves, teisybę ir neteisybę. Lenkiame galvas visų laikų savo tautiečių tremtinių 

atminimui, jų ištvermei ir Tėvynės meilei. Gal duos Dievas, ir jų pramintieji Sibiro takai užžels 

visiems amžiams. 

Šis pasakojimas parengtas pagal Vinco Stonio užrašus, kuriuos išsaugojo jų autoriaus sūnus 

Julijonas (1906—1986) ir anūkė Asta, surinko ir surikiavo B. Noreikis ir A. Kriaučiūnienė. 

Nuotraukoje: Vincas Stonys su šeima XX amžiaus pradžioje. Nė vieno iš joje užfiksuotų 

asmenų nebėra tarp gyvųjų, tik paveikslėlis liudija, kad tų žmonių gyventa, dirbta, džiaugtasi ir 

kentėta. Tebūna jiems amžinoji Ramybė. 

Liubinavičiūtė Angelė (Centrinės bibliotekos darbuotoja). Patirties pas kolegas // Vienybė. 

— 1993. — Geg. 15. — Visas tekstas: 

Kaime biblioteka reikalinga, tai gali patvirtinti Gyvolių ir aplinkinių kaimų gyventojai, kurie 

lankosi ir skaito Gudų kaimo bibliotekoje. Čia dirba darbšti, pareiginga ir kūrybinga darbuotoja 

16

Adelė Mozgerienė, ji žino, kad kaimo žmogui po dienos darbų norisi knygą ar laikraštį 

paskaityti. Atėjus žiemai, kada daugiau laiko, čia mėgstama susieiti į būrį pasilinksminti, 

padainuoti, nes Gyvoliuose gyvena būrys šaunių dainininkų. Čia visi laukia švenčių, ir gražiai 

švenčia Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Motinos dieną, Rugsėjo 1-ąją. 

Nepamiršti ir vaikai, bibliotekoje jie laukiami, čia jų visada gausu, pati darbuotoja dažnai 

lankosi mokykloje. Daug dirbama su vaikais, bibliotekininkė puoselėja meilę knygai, ugdo 

būsimuosius skaitytojus, „Vienas lauke ne karys”, — sako A. Mozgerienė, — „kas aš ir mano 

biblioteka be skaitytojų”. Negalima pamiršti Gudų pradinės mokyklos mokytojų ir viso kaimo 

gyventoju geranoriškumo, savitarpio supratimo. Tuo betarpiškai įsitikino rajono bibliotekų 

darbuotojai, apsilankę pas savo kolegę, kuri pasidalino darbo patyrimu, savo pasakojimą 

iliustravo skaidrėmis, moksleiviai atliko literatūrinę kompoziciją, skirtą Motinos dienai, ant stalų 

gražiai išdėlioti akį traukė Gyvolių kaimo gyventojos A. Avižūnienės megzti darbeliai. 

Neįmanoma buvo neužsukti ir į Palnosų bei Viekšnių bibliotekas, čia taip pat dirba bibliotekinio 

darbo entuziastai, savo darbo žinovai. 

Sejavičienė Julija. Į gimtinę nešė sparnai // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 25. — Tekste: 

Salomėja ir Vytautas Krupovisovai Gyvolių kaime. — Visas tekstas: 

Saulėje geltonuoja graži kviečių jūra, iki pat pamiškėlės kvadratinis žemės gabalas tarsi aukso 

pripiltas, o priekyje matosi tujų ir kitokių spygliuočių nedidelės juostos. Tiesa, jos dar neryškios, 

bet praeis keletas metų ir tai, kas šį pavasarį pasodinta, džiugins akį, bylos apie tai, kad žemę 

tvarko rūpestingos rankos. 

Kadaise čia buvo išsidėstę ūkininko sodybos pastatai, o dabar belikęs vienišas medis ir šalia 

jo laukų horizonte pasiklydusi senoviška rąstų troba. Tolėliau nuo jos — iš molio drėbtas tvartas 

ir prie jo prišlieta daržinė. Šie pastatai užsiliko tarsi per klaidą, nes madingo vienkiemių 

griovimo laikotarpiu tuometiniame Žemaitės kolūkyje jų turėjo nelikti. Paliko, nes gyveno 

žmonės, nebuvo kur jų įkurdinti. Šiandien buvusio ūkininko sodyba atgyja. Paremontuota senoji 

troba, šviečia nauji langai ir rąstai palangėse, kaukši meistro plaktukas daržinėje. Šunelis, 

pastebėjęs svetimus žmones, amsėdamas skuba apie tai informuoti šeimininkus. Kieme ir 

susipažįstame su naujaisiais sodybos šeimininkais — Salomėja ir Vytautu Krupovisovais. Gal be 

reikalo parinkau žodelį „naujaisiais”, tiksliau būtų — tikraisiais. Ši sodyba — Salomėjos mamos 

tėvų, ėjusi iš rankų į rankas, nebranginta, nes tai buvo svetimas turtas, ir pagaliau sulaukusi 

rankų, kuriomis, kaip laidininkėmis pulsuoja protėvių ir vaikaičių meilė žemei. Prieš 20 metų 

Salomėja išsimokė, tapo pedagoge, ištekėjo už kauniečio pedagogo Vytauto, turėjo Kaune gerą 

butą, abu dirbo pedagoginėse įstaigose, o štai šių metų gegužyje atsisveikino su Kaunu ir 

persikraustė į Gyvolių kaimo pašonėje esančią senolių trobą. Iki devinto prakaito dažė 

aprūkusias sienas, sumūrijo naujas krosnis, keitė šunų išlandžiotas palanges. Iki kraujo iškamavo 

Krupovisovai rankas, kol išplėšė daržo žemę — kiek čia stiklų, šukių buvo sulaidota! 30 hektarų, 

kuriuos paveldėjo iš senelių, įdirbo, apsėjo kviečiais, miežiais, bulvėm, iškasė tvenkinį, nusipirko 

karvutę, porą veršių, paukščių, penketą avilių bičių parsivežė. Apsidžiaugė tėvai Navickai, 

sulaukę kaime dukters šeimos, tad ir kraičio davė — 100 medelių! 100 obelaičių, tujų, 

spygliuočių ir kitokių sodinukų. Štai taip per trumpą laiką miestiečiai Krupovisovai adaptavosi 

kaime — Salomėja ėmėsi skiepyti medelius, nes to išmoko iš mamos, o jos padėjėju tapo 

keturiolikmetis sūnus. Vytautas atkakliai mokėsi naujo gyvenimo „universitetuose” — pjauti, 

dalgį laikyti, arti. Ūkininkavimo pradžia turėjo būti baisi, bent taip man atrodo. Vytautas sako, 

kad sunkumus įveikti padėjo artimųjų pritarimas. Jie palankiai vertino naują orientaciją — iš 

miesto į kaimą... 

Pasodino mus Krupovisovai prie stalo, apkrauto vaišėm iš savo valdų: magino balandėliai iš 

aguročių, puikavosi geltonais šonais kriaušės, slyvos, kvepėjo medus ir šviežias saldus sūris... 

Salomėja yra puiki šeimininkė, kaimo moterims propaguoja aguročius, kitas retąsias daržoves, iš 

jų gamina įvairius valgius, mišraines, moka spausti skanius sūrius, išradingai komponuoja gėlių 

puokštes, visuose jos darbuose ryškus kūrybiškas braižas. Prie vaišių stalo ir pakrypsta kalba 

apie jaunų ūkininkų darbus ir problemas. Blogiausia, kad viskas labai brangu, kad pradžia 

susijusi su išlaidų ir kaštų virtine, o kada pradės grįžti išlaidos, nežinia. Technikos savo jokios, 

viskas samdoma, už viską reikia mokėti, išgaravo mieste gyvenant sutaupytos kuklios pedagogų 

17

santaupos, bet rudenį turėtų pradėti grįžti, nes gražiai užaugo 11 ha kviečių, sutarė su 

kaimynystės ūkininku juos kombainu nuimti, grūdus pils į daržinę, valys, džiovins. Pjauti 

neskuba, laukia, kad geriau prinoktų, mažiau darbo reikės grūdus sandėliuojant. Planų, užmojų 

— gausybė. Malonu buvo klausyti Krupovisovų, dar labiau miela pažinti ir pabendrauti su jais. 

Jie taip gražiai vertina vienas kitą, darbą, sugebėjimus, taip darniai kimba į naujo gyvenimo 

dirvoną. 

— Širdis pašaukė grįžti į kaimą, — sako Salomėja. — Pavasarį, būdavo, važiuoju miesto 

autobusu ir matau moterėles, savo kiemelyje triūsiančias, tai nepajusdavau, kaip svajonių sparnai 

nešdavo mintį į kaimą... 

Dabar Krupovisovai kaime. O svajonių sparnai neša dieną į ateities tolius. Laiminga 

prosenelių žemė, sulaukusi tokių paveldėtojų. 

Apolinaro Juodpusio nuotraukoje: Salomėja ir Vytautas Krupovisovai su savo daržo 

aguročiais. 

Sejavičienė Julija. Pievoje stiebiasi gegužraibės // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 28: 

Apolinaro Juodpusio fotografuota nuotrauka. — Visas tekstas: 

Senutėlės obelys, nerangiai iškėlusios šakas į saulę, lipte aplipusios obuoliais. Baltuoja šakos, 

obuolių šonuose blyksi raudoni saulės atšvaitai. Sodas gyvena antrąją jaunystę ir jame tarsi 

veidrodyje matai naujam gyvenimui prisikėlusią seną sodybą. Apleistą, visų pamirštą, nes 

Gyvolių kaime išsistatė dailių mūrinukų virtinės, o jų užuovėjoje likusi Balvočių sodyba, kurioje 

kolūkiniais laikais laikinai gyveno į ūkį atsikėlusios šeimos, nublanko, sumenko, buvo pastumta į 

gyvenimo šoną. 

1990-ųjų rudenį į šią sodybą iš Kauno atsikėlė botanikė mokslininkė Jadvyga Balvočiūtė. Čia, 

šioje sodyboje, ant Virvytės krantų prabėgo jos vaikystė. Čia viskas taip brangu ir miela, suaugę 

ir persipynę su prisiminimais, išgyvenimais. Iš čia, iš šios sodybėlės, takelis išvedė į mokslą. Kai 

pagalvoji, čia, nepaprasto gražumo gamtos aplinkoje, jau vaikystėje ėmė formuotis meilė 

augmenijai, žingeidumas jai. Kaip sakosi mokslininkė, kai grįždavo į tėviškę, labiausiai 

skaudėdavo širdį dėl retaisiais augalais turtingos pievos (kiek žemėliau nuo sodybos). Trypė, 

važinėjo po ją traktoriai, o augalėliai, ypač retoji gegužraibė, stiebėsi ir šaukėsi žmogaus 

dėmesio. Grįžusi į tėviškę po 32 metų pertraukos, Jadvyga rado apgailėtiną ar siaubingą gimtinės 

vaizdą, nes septynetą pastarųjų metų name niekas negyveno. Išpjovė sausuoles obelų šakas, 

paremontavo namelį, tvartą, daržinę, sukalė naujas tvoras ir pradėjo ūkininkės gyvenimą. Trapi, 

smulkutė moterėlė, kurios rankos daugelį metų lietė Lietuvos botaninius deimantus, šiandien 

valdo traktorių, šakę, dalgį, plaktuką, nes 18 hektarų ūkyje prisireikia įvairiausių darbų ir įrankių. 

Šalia ūkininkės padargų — knygos, brošiūros, sėklos, nes mokslininkės veikla nutrūksta tik 

retkarčiais. Vyksta Ventos, Virvytės, Dabikinės, Avižlio upių slėnių augmenijos tyrimas. 

Specialistai, remiami iš Vokietijos, žvalgo, kas ir kokioje vietoje augo ir auga, darys 

apibendrinimus ir išvadas. Botanikė Jadvyga Balvočiūtė aktyviai dalyvauja būsimo Ventos 

regioninio parko tyrimo darbuose, kitais metais duos stebėjimų ataskaitą. Ypač įdomus Avižlys, 

jo slėnis, intako išsiraitymas, čia auga vandeninė mėta, daug kur stiebiasi gegužraibė, vadinasi, 

nėra taip baisiai pažeista ekologinė pusiausvyra. Ir senosios Balvočių sodybos valdos šiandien 

tarsi miniatiūrinis botanikos sodas. Auga nykštukinė saulėgrąža, sausažiedis puikusis sultonas, 

hibridinis šalavijas, godencija, galtonija, stumbražolė ir daugybė daugybė kitų augalų, kurių ir 

pavadinimų nesame girdėję. Prie kiekvienos rūšies augalų — rašteliai su jų pavadinimais, kad 

nesumaišytų, kai reiks iškasti nuvytus stiebams. 

Vasarą ranka ilgesnė, nes padeda dukros, o mokslo metais jos studijuoja — vyresnioji baigia 

tapybos mokslus Dailės akademijoje, antroji — Veterinarijos akademijos studentė, darbymečiu 

tenka samdytis žmonių. Ūkininkavimo pradžioje, kol susigaudė kas kur ir kaip, kol perprato iš 

sovietinių laikų užsilikusią apmokėjimo už darbą sistemą, moteriai mokslininkei teko iki 

kartumo bjauri dalia — lakstyti po kaimą butelio stipriosios juodadarbiui kolūkio žmogui, šiemet 

derlių nuimti pasiryžusi iš bendrovės nesiprašydama technikos, susitarė su ūkininku. Padarys 

darbą, padėkos, sumokės jam ir nebereikės moteriai butelių iš parduotuvės lakinti. 

Keistuoliais gerąja prasme šiandien vadiname žmones, miesto gyventojo patogumus 

iškeitusius į kaimo žmogaus nesibaigiančius vargus. Būtent jie, šie keistuoliai, į kaimą neša 

18

sunkaus darbo grožį ir prasmę, Lietuva atgims darbu, o ne turgais ir prekių perpardavimu. Kaip 

gera, kad turime tokių keistuolių, kaip botanikė Jadvyga Balvočiūtė! Antrą gyvenimą moka 

gyventi ne tik obelys, ne tik sodyba, svarbiausia, — ir pats žmogus. 

Sejavičienė Julija. Iš kartos į kartą / Apolinaro Juodpusio nuotrauka // Vienybė. — 1993. — 

Rugs. 25: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Dairydamasis po Navickų sodybos valdas Gyvolių kaime, pasijunti tarsi nuostabiame 

miniatiūriniame spygliuočių botanikos sode. Per 100 įvairių rūšių spygliuočių medžių ir krūmų 

augina Albina ir Juozas Navickai. Skiriasi jų pavadinimai, kurių į galvą nesusidėsi, matosi tik, 

kad skiriasi jų spalvos ir atspalviai. Daug žmonių iš įvairiausių kampelių teiraujasi pas Navickus 

tai spygliuočių krūmelio, tai retesnių rūšių vaismedžių, renkasi, vežasi, įkeldami koją į grožio 

karalystę. Visai neseniai ir patys Navickai taip — vežė, pirko, ieškojo. Daugiau kaip dešimt metų 

atiduota grožio paieškoms, nuo tada, kai jie, Šiaulių miesto gyventojai, paveldėjo Albinos 

mamos namelius. Mama mokėjo vaismedžius skiepyti (ją tėvas išmokė), augino sodinukų, ir 

mamos skiepijimo įgūdžius perėmė Albina, o iš pastarosios — dukra Salomėja Krupovisovienė 

(jos šeima iš kaimo atsikėlė gyventi į senolių namą, apie tai rašėme „Vienybės” 66 numeryje). 

Į Navickų tvarkingos sodybėlės kiemą ėmė keliauti retieji želdiniai, kurių plotai plėtėsi, o 

žemelę jiems teko atkovoti iš ūkio ir iš apleidimo. Tvarkė Navickai, o juos nuolat persekiojo 

grasinimai, gąsdinimai — nupjausim, išversim... Atkaklaus darbo, kovos už grožį košmaras jau 

baigėsi. Navickų sodyba yra tarp gražiausių Respublikoje, į čia pažiūrėti grožio važiuoja žmonės 

iš rajono ir Respublikos. Čia tikrai yra ką pamatyti, nei nuotraukoje, nei rašinyje neperteiksi to, 

ką regi žvalgydamasis po grožio valdas. Apskritai pati gamta čia kuria idilišką grožio aplinką: iš 

vienos pusės — Ventos upė, aplinkui žalios miškų įuostos, ramybė, tad Navickų sukurtas grožio 

pasaulis darosi dar unikalesnis ir spalvingesnis. 

Kerys Bronius. Gyvolių piliakalnis // Vienybė. — 1993. — Spal. 6. — Visas tekstas: 

„Žemaičiuose kalvų vardų yra tiek daug ir tokių reikšmingų, anekdotų taip gausu, kad tiesiog 

nuodėmė yra tiems, kurie ten gyvendami ir turėdami progos surankioti visas tokias svarbias 

smulkmenas, leidžia joms pamažu nykti”, — rašė Liudvikas Kšivickis (1859—1941) 1928 m. 

išleistoje knygoje „Žemaičių senovė”. Žemaitijoje L. Kšivickis lankėsi nuo 1890 m. 

Atostogaudamas pas čia gyvenusius V. Zubovą, V. Janavičių, A. Mikševičių, susidomėjo 

piliakalniais. Vėliau keliavo po Žemaitiją ieškodamas piliakalnių, rastuosius bent kiek tyrinėjo. 

L. Kšivickis pirmasis apžiūrėjo ir Gyvolių piliakalnį. Vėliau piliakalnį tyrinėjo P. Tarasenka, 

1948 ir 1966 m. Istorijos institutas, piliakalnis aprašomas „Lietuvos TSR archeologijos atlaso” 

antrojoje dalyje, išleistoje 1975 m. Piliakalnis ištirtas nepakankamai — piešiamas visai ne tokios 

formos, aprašymuose yra netikslumų, nenustatytas piliakalnio amžius. Nežinomas ir tikras jo 

pavadinimas. Rajone piliakalnis vadinamas Švedkalniu. Apie tokius pavadinimus L. Kšivickis 

rašė: „Daugelį piliakalnių žmonės „Švedų kalnais” yra pavadinę. Ypač inteligentai pasirodo yra 

nežinėliai! Paprastai jie nežino, kaip liaudis šį ar aną piliakalnį vadina. Jie tenkinasi vien „Švedų 

kalno” vardu”. 

Piliakalniais vadinamos atskiros kalvos arba aukštumų dalys, rečiau lygių laukų dalys, kurios 

turi žymių, jog kadaise žmonės joms suteikė dirbtinę išvaizdą (Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai. 

V., 1956). Minėtame atlase Gyvolių piliakalnis skiriamas ne prie neaiškių, spėjamų, sunaikintų, 

bet prie tikrųjų krantinių piliakalnių. Statant krantinį piliakalnį, dažniausiai parenkama kalva ar 

šiaip aukštesnė vieta prie upės. Vienas piliakalnio kraštas sutapatinamas su krantu, dažniausiai 

aukštu skardžiu, iš kitų pusių — nuo pakrantės galuose ir slėnio — piliakalnis atskiriamas giliais 

perkasais-grioviais ir pylimais. „Kartais krantino tipo piliakalniai būdavo sustiprinami tik 

perkasu arba pylimu, kurie atskirdavo piliakalnių aikštelę nuo kitos kyšulio dalies... Tačiau 

dažniausiai šio tipo piliakalniai būdavo sustiprinami perkasu ir pylimu drauge” (Tarasenka P.). 

Kad nereikėtų daug kasti, buvo ieškoma į upę įtekančių upelių stačiais, aukštais krantais. „Gana 

dažnai piliakalniams buvo parenkamos kalvos didelės upės ir mažo upelio santakoje” 

(Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. V., 1986). „Dažnai pasitaiko, kad upės 

susieina smailiu kampu ir tarp jų atsiranda stati siaura aukštuma, kartais keliolika metrų aukščiau 

už vandens paviršių. Šitokia paviršiaus forma lengvino pilių statymo būdą. Būtent: lyginta šonai, 

19

atkirsta išsidavimai į santakas, kasta nuo puolamojo šono griovys ir pilta užuvaras. Ypač dažnai 

gali matyti tokių tvirtumų Varduvos paupiais, kurios iš apačios turi trikampio pavidalą (pav., 

Vaidaguose, netoli Gaurės). Radau jų ir kitur, kaip šit, Gyvaliuose paliai Virvyčios upę ir 

Palėvenėje.” Šios rūšies piliakalniai yra sunkiausia atrasti (Kšivickis L.). 

Gyvolių piliakalnis yra pietiniame Gyvolių kaimo pakraštyje, Virvytės dešiniame, čia 

rytiniame krante. Dabar Virvytė siauresnė ir teka kiek toliau nuo piliakalnio. Senvagė rodo, kad 

Virvytė ne juosė piliakalnį, kaip rašoma atlase, bet tekėjo ir teka pro šalį. 

B. Kviklio knygos „Mūsų Lietuva” ketvirtame tome rašoma: „Iš kelio pusės atrodo tik 

paprastas žemas kalnelis, o iš rytų ir šiaurės — aukštas, besileidžiąs stačiu skardžiu į Virvytę”. 

Čia dvi klaidos — ne iš rytų, bet tik iš vakarų, o iš šiaurės ne Virvytė, bet jos intakas kol kas 

bevardis upelis. „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje” (1985) netgi rašoma, kad piliakalnis kitame 

krante. 

Piliakalnis geriausiai apsaugotas nuo puolimo iš vakarų ir šiaurės. Vakaruose Virvytė, status 

kranto šlaitas, net dabar apie 25 m į viršų tenka kopti 50—60 laipsnių kampu, dažniausiai ropom. 

Iš vadinamos Ubago pelkės pietryčiuose atitekėjęs šaltiniuotas upelis suko rytine piliakalnio 

papėde, toliau juosė piliakalnį iš šiaurės rytų ir šiaurės, čia pat įtekėjo į Virvytę. Kuo arčiau 

santakos, tuo gilyn graužėsi upelis ir atskyrė piliakalnį nuo šiauriau esančios tokio pat aukščio 

Virvytės pakrantės apie 30—40 m pločio giliu tarpekliu. Šioje vietoje patekti į piliakalnį 

įmanoma tik apie 15 m leidžiantis stačiu šlaitu iki upelio, persikeliant per jį, vėl apie 15 m stačiu 

šlaitu ropščiantis į viršų. Upelio aukštupio link šlaitai žemėja ir piliakalnį iš rytų pusės mažiau 

besaugo. 

Pietiniame gale statytojams teko kasti griovį, atskiriantį piliakalnį nuo piečiau esančios 

Virvytės pakrantės. Šis perkasas ir rodo, kad čia piliakalnis. Atlase rašoma, kad griovys buvęs 

50 m ilgio. Pietinis piliakalnio galas buvo paaukštintas. Matyt, žemė iš kasamo griovio buvo 

kelta ant piliakalnio, ir čia palei pietinį kraštą supiltas pylimas — (pagal atlasą 18 m ilgio ir 2 m 

iškilęs virš piliakalnio aikštelės). 

Piliakalnio viršutinė aikštelė ilgesnė pietų—šiaurės, maždaug 15 laipsnių, kryptimi. Viduryje 

— 54,50 m ilgio. Aikštelės ribos dar gana aiškios. Ilgiausio, vakarinio aikštelės krašto, 

sutampančio su Virvytės kranto šlaito viršumi, ilgis 45,80 m. Priešingo, rytinio aikštelės krašto 

ilgis apie 42 m. Šiauriniame gale aikštelės plotis 30 m, pietiniame gale tik apie 19 m. Labiausiai 

apgadinta, nukasta aukščiausia, pietinė aikštelės dalis. Pylimo nebematyti, ir pietinis pakraštys 

jau žemesnis už aikštelę. Gerokai užslinkęs ir griovys. 

„Paprastai, kad piliakalnio aikštelė būtų lygi, kalvos viršūnė būdavo nukasama, o pakraščiai 

atitinkamai užpilami arba nulyginami... Dažnai, ypač kalvinio tipo, piliakalniai žemiau 

nulygintos šlaitų dalies turi lygias pakopas, kurios supa arba visą piliakalnį, arba yra įrengtos tik 

vienoje šlaitų dalyje. Kartais aptinkamos net dvi ar trys viena žemiau kitos įrengtos pakopos” 

(P. Tarasenka). Gyvolių piliakalnio viršutinė aikštelė gana lygi, tolygiai žemėjanti į šiaurę, matyt, 

lyginta. Rytinis aikštelės kraštas baigiasi 1—2 m aukščio šlaitu. Maždaug 1 m aukštyje nuo 

piliakalnio papėdės, slėnio šlaitas pereina į horizontalią pakopą. Plačiausia ties piliakalnio 

viduriu — apie 12,50 m. Čia apie 7 m ilgio žemiausias kraštas į slėnį. Matyt, buvo įėjimas ir 

įvažiavimas į piliakalnį. Tik iš šios, pietrytinės pusės — siauro slėnio tarp upelio ir aukštos 

Virvytės pakrantės piliakalnis atrodo neapsaugotas. Tačiau slėnis čia ir dabar žemas, drėgnokas. 

L. Kšivickis rašė, kad Žemaitijos piliakalniai nėra ištisai supilti. Kultūriniai sluoksniai su 

žmonių gyvenimo pėdsakais juose tik paviršiuje, o giliau visur aptikta nejudinta žemė. Atlase 

rašoma, kad Gyvolių piliakalnio aikštelėje rastas tik 20—40 centimetrų storio kultūrinis 

sluoksnis su žmonių gyvenimo pėdsakais. Taigi, gyventa nelabai ilgai. Sprendžiant pagal dydį, 

čia galėjo būti piliakalnis-slėptuvė, apgyvendinama tik kilus pavojui. 

Be reikalo aukso ieškotojai šį piliakalnį kadaise taip iškasinėjo. Visai galimas dalykas, kad čia 

gyvenę žmonės patys aukso nebuvo regėję, mat, pagal dalį požymių piliakalnis galėjo būti 

įrengtas senajame geležies amžiuje — mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais. Piliakalnio 

taisyklingumas, nudailinimas, kai kurie kiti požymiai rodo, kad jis galėjo būti įrengtas ir vėliau. 

Tikrą piliakalnio amžių galima būtų nustatyti tik tyrinėjant kultūrinį sluoksnį — jeigu pavyktų 

rasti bent kokią daikto liekaną. 

20

Dažnai pilys buvo statomos tokiu atstumu, kad tarp jų būtų įmanomas greitas ryšys. Viena 

pilių eilė ėjo plačiu Ventos slėniu, kartais kiek toliau nuo Ventos, bet vis dėlto pagal jos posūkius. 

„Paliai Ventą stovi piliakalniai vienas nuo kito per 10—15 varstų: Papelėnuose (du), Selėnuose 

(ties Kuršėnais) ir dar ties Šaukėnais”. Kšivickis L.). Pradedant beveik nuo aukštupio, pirmasis 

galėtų būti Kalniškių piliakalnis Šaukėnų apylinkėje, toliau Šilėnų, Ramučių ir Rekčių 

pilakalniai Kuršėnų apylinkėse, dar toliau Papilės du piliakalniai, tada Viliošių, Gyvolių, paskui 

sektų Daubarių ir Naikių piliakalniai. 

Galima ir taip samprotauti — ši pilių eilė prasidėjo prie senų, gausiai apgyvendintų 

gyvenviečių pietuose, ėjo mažiau apgyvendinto krašto geriausiomis vietovėmis ir baigėsi prie 

kitų gausiai apgyvendintų gyvenviečių šiaurėje. Nebetoli Zastaučiai Ukrinų apylinkėje, Kukiai 

Juodeikių apylinkėje — senos neįtvirtintos gyvenvietės, apgyvendintos prieš mūsų erą ir mūsų 

eros pradžioje. 

Akmenės rajone yra tik 5 piliakalniai: Gyvolių, Luokavos, du Papilės ir Viliošių. Viekšnių 

apylinkė (Gudų žemės ūkio bendrovė) turi brangų, paminklą. Sunku patikėti, tačiau piliakalnyje 

lankosi gana daug žmonių, net užsieniečių. Šią vasarą viršaitė Genovaitė Sungailienė ryžosi 

sutvarkyti ne tik senkapių, bet ir piliakalnio aplinką. Noriai darbo ėmėsi Rimas Jurašius su 

giminėmis ir draugais. Tokio žymaus piliakalnio tvarkymo nebūta nuo neatmenamų laikų, todėl 

neapsieita ir be nesutarimo tarp žinybų, komisijų, buvo įžeisti ir dirbę žmonės, tačiau darbus 

reikėtų tęsti. Dar būtų galima kiek paretinti krūmus ir šlaituose, nupjauti jų liniją gadinantį 

pusiau nuvirtusį medį, atitiesinti stulpelį ir atnaujinti jau apgadintą tekstą. Reikalingas ir sausas 

takelis iki piliakalnio, rodyklės prie takelio, vieškelio ir plento. 

Šis piliakalnis labai gera vaizdumo priemonė moksleiviams, visiems, studijuojantiems istoriją. 

Tik reikėtų mums juo daugiau „girtis”. Pradėjus važiuoti ekskursijoms, gėda būtų ir bendrovei, ir 

kaimo žmonėms dėl į upelį atvestos kanalizacijos „krioklio” (kalbama, kad ta vadinamoji 

melioracija prasideda prie fermos), griuvėsių prie takelio, šiaudų ir mėšlo krūvų netoliese. 

Galima būtų patvarkyti greta piliakalnio buvusius kapelius, atstatyti čia buvusią koplytėlę, 

kryžių. 

Visų, kurie yra girdėję pasakojimų apie piliakalnį, jo pavadinimą, upelio pavadinimą, prašau 

rašyti šio straipsnio autoriui į Viekšnius (pašto indeksas 5451). Jūsų pasakojimai bus saugomi 

rajono bibliotekose ir skelbiami spaudoje. 

Bronius Kerys. Bibliotekininkas 

Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. — Vilnius, 1995. — P. 198, 203, 211. — Tekste: 

XI—XV a. pradžios piliakalnių sąrašas. Gyvolių piliakalnis: Aikštelė keturkampė, 1000— 

2000 kvadratinių metrų, perimetras 100—200 m., kultūrinis sluoksnis, gynybiniai įrenginiai iš 

vienos pusės, pylimas, griovys, pylimo aukštis nuo aikštelės 1—2 m., iš išorės 2—5 m., šlaitai 

statūs, jų aukštis 10—20 m., gamtinės kliūtys iš trijų pusių. 

Ką vietoje bibliotekos? / I. Lagno, O. Noreikienė, D. Kateivienė. Gudų pradinės mokyklos 

mokytojos // Vienybė. — 1995. — Bal. 26. — Visas tekstas: 

Broniaus Kerio straipsnyje „Tau reikalinga kaimo biblioteka?” pasakyta tikra tiesa. Kultūros 

židinių šiais, laisvos Lietuvos laikais, kaimui tarsi nereikia. Uždarinėjamos bibliotekos, 

mokyklos, kultūros namai, o vietoje jų steigiamos komercinės parduotuvės ir pardavinėjami 

svaiginamieji gėrimai. Tokiu keliu eidama, Lietuva tikrai „suklestės”. 

Nejaugi valdžios vyrai nemato, kad kaimuose iš kultūros židinių liko tik biblioteka? Kas nors 

pasakys: turite televizorius. Ką gero matome? Seksą, muštynes, žiaurumą. O juk norime 

paskaityti ir įdomesnę knygą, ir laikraštį. Spaudos skaityti einame į biblioteką, nes ne visi išgali 

ją užsiprenumeruoti. Mums Gudų biblioteka reikalinga. Kartu čia ruošiame ne tik vaikams 

popietes, bet ir suaugusiems pokalbius, šventinius vakarus. Tikras džiaugsmas, kad bibliotekos 

vedėja Adelė Mozgerienė pasišventusi šiam darbui — biblioteka dirba neapšildomose patalpose. 

21

Į biblioteką užėjusios retai kada randame ją vieną. Ji visada apsupta mokinių. Kaimo moterys 

ateina pasiguosti, pasidalyti įspūdžiais. 

Mes prieš bibliotekų uždarymą. 

I. LAGNO, O. NOREIKIENĖ, D. KATEIVIENĖ. Gudų pradinės mokyklos mokytojos. 

Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. — 

Tekste: Gyvolių kaime 108 ūkiai — 317 gyventojų. 

Sejavičienė Julija. Augalai turi savo gyvenimą: Valanda su grožio puoselėtoja Albina 

Navickiene // Vienybė. — 1996. — Liep. 31. — Tekste: Juozo ir Albinos Navickų sodyba 

Gyvolių kaime. 


Tekste: Gyvolių kaime 129 ūkiai — 323 gyventojai. 

Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. — 

Tekste: Gyvolių piliakalnis. Padavimai: 1. Senų senovėje ant piliakalnio degdavo šventoji ugnis, 

kurią saugodavo ir prižiūrėdavo vaidilutės. Čia buvo šventykla. 2. Baudžiavos laikais ant 

piliakalnio buvo baudžiami, mušami žmonės. — Nurodyta literatūra. 

Morkūnienė Vita. Pakeisto laiko beieškant: [Gyvolių kaimas] // Šiaulių kraštas. — 1998. — 

Vas. 21. — Tekste: „Į pagalbą pasitelkėme Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorių 

astronomą Gunarą Kakarą. Jo apskaičiavimais, dienovidinis, žymintis 22 laipsnius ir 30 minučių 

rytų ilgumos ir teoriškai skiriantis pirmąją laiko juostą nuo antrosios, kliudo ir Šiaulių apskritį. 

Anot Gunaro Kakaro, Šiaulių apskrityje jis kuo tiksliausiai eina per Gyvolių gyvenvietę, esančią 

Akmenės rajone, prie pat Viekšnių. Leisdamiesi dienovidiniu žemyn, beveik kliudytume 

Kapėnus ir Kairiškius.” — Visas tekstas: 

Laikas — pirmyn, laikas — atgal! 

Nuo šių metų kovo 29-osios Lietuvoje laikas bus skaičiuojamas pagal pirmąją (Vidurio 

Europos) laiko juostą. 

Taip Lietuvoje laikas (Grinvičo laikas plius viena valanda) buvo skaičiuojamas iki 1940-ųjų 

metų. Nuo 1940-ųjų Lietuva gyveno pagal dekretinį Maskvos laiką, o 1990-aisiais buvo įvestas 

antrosios juostos — Rytų Europos laikas (Grinvičo laikas plius dvi valandos). 

Pirmoji laiko juosta dabar taikoma trylikoje Europos valstybių: Norvegijoje, Švedijoje, 

Danijoje, Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, 

Italijoje, Lenkijoje ir Čekijoje. 

Paskutinioji kovo sekmadienio naktis perėjimui į naują laiką siūloma todėl, kad tuo metu 

reikėtų pereiti prie vasaros laiko, kuris taikomas penkiasdešimtyje pasaulio valstybių. 

Lietuva, šį pavasarį nesukdama laikrodžių valandą į priekį, atsidurs pirmajai laiko juostai 

priklausančių kraštų gretose. 

Riba — 22 laipsniai 30 minučių rytų ilgumos 

Lietuva yra dviejų laiko juostų — pirmosios ir antrosios — teritorijoje. Pirmojoje laiko 

juostoje yra apie penktadalis Lietuvos. Kiti keturi penktadaliai yra antrojoje laiko juostoje. Kur 

yra riba, skirianti vieną laiko juostą nuo kitos? 

Kreipėmės į Šiaulių miesto, rajono, apskrities žemėtvarkos, kraštotvarkos, geodezijos, 

melioracijos ir visokias kitokias su žeme susijusias tarnybas. Visur į mūsų klausimą buvo 

atsakyta tokiu pat klausimu ir paaiškinimu, kad gali padėti mums išmatuoti žemę kvadratiniais 

kilometrais, hektarais ar arais, bet ne paralelėmis ir meridianais. 

Į pagalbą pasitelkėme Lietuvos etnokosmologijos muziejaus direktorių astronomą Gunarą 

Kakarą. Jo apskaičiavimais, dienovidinis, žymintis 22 laipsnius ir 30 minučių rytų ilgumos ir 

teoriškai skiriantis pirmąją laiko juostą nuo antrosios, kliudo ir Šiaulių apskritį. Anot Gunaro 

Kakaro, Šiaulių apskrityje jis kuo tiksliausiai eina per Gyvolių gyvenvietę, esančią Akmenės 

rajone, prie pat Viekšnių. Leisdamiesi dienovidiniu žemyn, beveik kliudytume Kapėnus ir 

Kairiškius, kol pasiektume Telšių apskrities ribas. 

22

Sprendimą pakeisti valstybinį Lietuvos laiką žmonės vertina įvairiai. Išsakomi argumentai 

„už” ir argumentai „prieš”. Mums pasirodė įdomu, ką apie būsimą laiko reformą mano 

gyvoliškiai. Žmonės, gyvenantys šiapus ir anapus lemtingojo dienovidinio. Leidomės į kelionę. 

Gyvoliai. Kelionė į kitą laiko juostą 

Diena be saulės. Pilkas kelias ir pilkas dangus. Pilkas oras ir pilkas tirpstantis sniegas. Rūkas, 

tirštas kaip Londone. Pasaulis be ribų. 

Kelio rodyklės, viena kita pravažiuojanti mašina ir vienas kitas šalikele einantis žmogus. 

Keliaujame į Gyvolius, į kitą laiko juostą. 

Gyvolių kaimas įsikūręs Virvytės ir Ventos santakoje. 

Pasakojama, kad senovėje šiose apylinkėse buvę neįžengiami miškai, o juose — daugybė 

gyvulių (žvėrių). Iš čia ir kaimo pavadinimas. Pagal kitą pasakojimą, kadaise šiuose kraštuose 

siautė maras, nusinešęs šimtų žmonių gyvybes. Išmirę ištisi kaimai, likęs tik šis — Gyvuoliai 

Sunku beatsekti teisybę, bet yra žinoma, kad toks pavadinimas ne visiems patikęs. Būta netgi 

ketinimų pakeisti senąjį pavadinimą į naują — Užupio. Sulaikė istorikai. 

Ne taip tolimoje praeityje čia buvo Žemaitės kolūkis. Gyvoliuose buvo kultūros namai, 

aštuonmetė mokykla, vaikų darželis, biblioteka, medicinos punktas. Paskui neliko nei kolūkio, 

nei bendrovės, nei kultūros namų ar vaikų darželio. Tik žmonės — likę čia gyventi ir laukti 

geresnių laikų. Nors ir dabar jie nelinkę pernelyg dejuoti ir skųstis — tokios mados čia niekada 

nebuvę. 

Abipus kelio išsidėsčiusios gyvoliškių sodybos. Vieną nuo kitos jas skiria tvorelės, gyvatvorės 

ar vaiskrūmių juostos. Kaimas gyvas — nenusenęs ir neprasigėręs. Gyvoliuose gyvena 

pusketvirto šimto žmonių, iš jų beveik šimtas — vaikai. Nė vienas gyvoliškis iki mums 

atvažiuojant nežinojo, kad kelias, dalijantis jų kaimą į dvi lygias dalis, dalija jį ir į dvi skirtingas 

laiko juostas. Kad keliu, kuriuo jie kasdien eina pas kaimyną, į parduotuvę, į mokyklą ar 

autobusų stotelę, eina ir dienovidinis, žymintis 22 laipsnius 30 minučių rytų ilgumos. 

Žinoma, tam reikia bent šiek tiek fantazijos, nes saulė virš Gyvolių, kaip ir visame pasaulyje, 

nešokinėja kas valandą, todėl vidurdienis išaušta tuo pačiu laiku abiejose kelio pusėse. 

Gyvena pagal laikrodį 

Pirmasis sutiktas Gyvolių kaimo gyventojas sąžiningai prisipažino, kad apie laiką nieko 

neišmano. Jis sakėsi apie Grinvičą niekada negirdėjęs, apie laiko juostas ir laiko reformas — taip 

pat. Laiko turįs tiek, kiek rodo jo rankinis laikrodis. Patarė kalbinti mokytesnius už jį. 

Iš žmogaus sužinojome, kad visos svarbiausios Gyvolių įstaigos — parduotuvė, mokykla, 

medicinos punktas, biblioteka — yra kairėje kelio pusėje. Mintyse primetėme, kad tai yra 

antrojoje laiko juostoje ir patraukėme nurodytu maršrutu. 

Parduotuvė. Čia laikas matuojamas pinigais 

Žmonės kaime šiais laikais į parduotuves neplūsta. Gyvoliuose — taip pat 

Tą dieną dirbo pardavėja Roma Milevičienė. Ji sakėsi pripratusi gyventi pagal dabartinį laiką 

ir nelabai galinti įsivaizduoti, kaip bus. Sakė, kad čia žmonės kantrūs, kaip yr, taip jiems bus 

gerai, juk jų nuomonės niekas nesiklausė. 

Artėjo vidurdienis, parduotuvė buvo tuščia. Užėjo vyriškis, nusipirko cigarečių pakelį ir 

viskas. Prekyba sustojo. Pardavėja paaiškino, kad daugiau pirkėjų būna tomis dienomis, kai 

žmonės gauna pinigų. Alkstančių šiame kaime nėra, visi dirba daugiau ar mažiau žemės, laiko 

gyvulius, bet su pinigais striuka. Perka tik pačius būtiniausius produktus ir daiktus. Dienas 

skaičiuoja ir į parduotuvę ateina tuomet, kai veža šviežią duoną. Nors pastaruoju metu nemažai 

žmonių duoną ėmė kepti namuose. Taip pigiau. 

Dabar parduotuvė dirba nuo devynių ryto iki septynių vakaro be pietų pertraukos. Iš ryto, 

kokią valandą ar dvi, žmonių beveik nebūna, vakarop taip pat užklysta tik atsitiktiniai pirkėjai. 

Roma Milevičienė sako, kad bus tikra nesąmonė, jeigu parduotuvė pradės dirbti nuo aštuonių. 

Tuomet pati viena sėdėtų kelias valandas, nes niekas tokioj ankstybėj į parduotuvę nebėgs. Jos 

nuomone, laiko keisti nereikėjo, nes žmonės dėl to patirs nepatogumų. Daug jaunų vyrų iš 

Gyvolių dirba Mažeikiuose. Iš darbo jie grįš tik patamsiais. Namuose jie ne ką tegalės nuveikti, o 

kaime gyvenant, vyriškų darbų per akis. 

23

Biblioteka. „Mums ne tas pats, ką daro ministrai” 

Prieš keletą metų biblioteką Gyvoliuose norėjo uždaryti, bet žmonės apgynė ir išsaugojo 

vienintelį savo kaimo kultūros židinį. Tiesa, tame židinyje nuo šalčio kraujas į ledą stingsta, ir tik 

stebėtis gali, kaip bibliotekininkė Ada Mozgerienė ištveria čia visą darbo dieną. 

Gyvena ji čia beveik trisdešimt metų ir laiko save jau beveik vietine. Gyvoliškiai sako, kad 

kaimo gyvenimo be jos nebeįsivaizduotų. Biblioteka jiems dabar atstojanti ir kultūros namus. 

Ada Mozgerienė įsitikinusi, kad Gyvoliai — ypatingas kaimas. Nuo seno čia sklando gera 

dvasia, net ir šiais sunkiais laikais žmonės gyvena draugiškai, daug bendrauja ir palaiko vienas 

kitą. 

„Apie viską žmonės pasikalba. Jiems ne tas pats, ką daro ministrai. Manau, kad jie dar gerai 

nesuprato, kaip jų gyvenimui atsilieps laiko pakeitimas. Valdžiai gal atrodo kitaip, bet kaimo 

žmogui laiko reforma netgi aktualesnė negu miestiečiui. 

Man asmeniškai gal bus netgi geriau, jeigu niekas nepakeis bibliotekos darbo ir į darbą reikės 

eiti vėliau. Daugiau darbų suspėsiu nuveikti namuose. Juk į biblioteką aš praktiškai ateinu 

pailsėti: čia fiziškai nedirbu, o su žmonėmis būti man nesunku. Vėliau ateisiu, saulė bus aukščiau 

pakilusi, gal kiek šilčiau bus. 

Sunkiau bus tiems, kurie važinėja į darbus. O vietiniai prisitaikys — ne pirmas kartas, kad 

valdžia jų nuomonės net nepaklausia. 

Pagal dabartinę valdžios logiką žmonės būtų priversti gyventi ne pagal saulę, o pagal laikrodį. 

Tačiau kaime to būti negali. Ir dar tas laikrodžių varinėjimas pirmyn atgal. Žiemos laikas. 

Vasaros laikas. Ar yra iš to kokia nauda? Tik susijaukia viskas be jokio reikalo. 

Kas į tą Europą ar kur kitur vos ne kas savaitę važinėja, tiems gal ir bus geriau. Nežinau, 

nežinau... Ir mano vaikai studijuodami važinėjo į Angliją dirbti. Nė karto nesusimaišė 

persukdami laikrodžius. 

Trumpai tariant, kad ir kokie protingi ir galingi patys sau atrodytų ministrai, iš esmės jie nieko 

nepakeis, saulės nepastums. Bus kaip turi būti”. 

Mokykla. Pasaulio pažinimo pamokėlė 

Gyvolių pradinė mokykla — antroji pagal dydį Akmenės rajone. Čia mokosi dvidešimt 

aštuoni vaikai, dirba dvi mokytojos. Gyvoliuose iš viso yra apie septynias dešimtis mokyklinio 

amžiaus vaikų ir per dvi dešimtis ikimokyklinukų. Baigę pradinę mokyklą Gyvoliuose, beveik 

visi jie toliau mokosi Viekšniuose. 

Čia — kaip tavo paties vaikystės mokykloje. Klasėje dvi eilės mokyklinių suolų, ant langų — 

šviesios užuolaidos, prie mokyklinės lentos, klasės priešaky — mediniai skaitytuvai, o ant knygų 

spintos — gaubliai. Pirmokams ir antrokams ką tik baigėsi pasaulio pažinimo pamoka. Mokytoja 

Irena Lagno aiškino vaikams, kas yra šeima, kalbėjo apie tėviškę ir tėvynę, kalbėjo ir apie kaimą, 

kuriame visi gyvena. Pati mokytoja iki šiol nežinojo, kad per Gyvolius eina laiko juostas 

skiriantis dienovidinis. Per kitą pasaulio pažinimo pamoką papasakos bent vyresniems vaikams, 

kokioje nepaprastoje pasaulio vietoje jie gyvena. 

Užkalbinta apie laiką, mokytoja sakė galinti išsakyti ne tik savo, bet ir daugumos kaimo 

žmonių nuomonę, nes susitinka ir pasikalba su jais kasdien. 

„Žmonės nepatenkinti laikrodžio sukinėjimu pirmyn atgal. Nespėja priprasti, prisitaikyti ir vėl 

keičia. Ir suaugusiems, ir vaikams būtų geriau, jei būtų pastovus laikas. Ne visi vienodai lengvai 

prisitaiko prie dažnų permainų. Sprendžiu apie tai iš vaikų elgesio ir savijautos. Kad ir nuo 

aštuonių ryto darbas ir pamokos mokykloje prasidėtų, bet kad pastoviai, žiemą vasarą. 

Valdžia visas reformas bando paaiškinti ekonomine nauda. Mes nieko nesutaupysim ir tos 

naudos nepajusim. Bet jau dabar aišku, kad šviesos visi turėsime mažiau — ir kaimiečiai, ir 

miestiečiai. Tai kokia čia nauda? Daug mūsų kaimo vaikų mokosi Viekšniuose. Pamokos jiems 

baigiasi perpiet, jeigu dar lanko būrelį ar dalyvauja kokiame renginyje, namo grįžta jau pavakare. 

Dabar visąlaik grįš su tamsa. Visus penkis kilometrus, per mišką. Ar bus saugu? Ar bus gerai? 

Sako, reikės anksčiau keltis. Kaimo žmogus ir dabar keliasi šeštą valandą, kada gi dar 

anksčiau? Kas kaime laiko karvę, ji yra laikrodis, turi ją laiku pamelžti, nors ir penkis dekretus 

ministras paskelbtų. Senesni žmonės pasakoja, kad ir anksčiau nelabai laikrodžių žiūrėję. Sako: 

„Į saulelę paveizėjai — vidurdienis. Pietūs, dvi valandos pokaičio ir vėl prie darbo, kol saulelė 

24

šviečia”. Ir dabar taip pat — anksčiau aušta, anksčiau kelies. Būtų gaila, jei patys atsisakytume 

šviesos”. 

Kateivų kiemas. Žmonės iš kitos laiko juostos 

Danutė ir Jonas Kateivos gyvena kitoje kelio pusėje. Kartu su jais gyvena ir Danutės mama 

Marija Gricienė — seniausia Gyvolių gyventoja, skaičiuojanti jau devyniasdešimt antruosius. 

Visiems trims žinia, kad gyvena ant laiko juostų ribos, buvo didelis ir gražus atradimas. Tačiau 

dėl būsimo laiko pakeitimo jie nesidžiaugia, kaip ir kiti sodiečiai. 

Danutė Kateivienė, pensininkė, visą gyvenimą Gyvoliuose dirbusi mokytoja: 

„Pirmiausiai pagalvojau, kiek ta reforma Lietuvai kainuos? Neveltui žmonės sako, kad „laikas 

— pinigai”. Lietuvos valdžia, matyt, nebrangina nei vieno, nei antro, kad imasi tokių sprendimų. 

Nei su žmonėmis pasitarė, nei ekspertų atsiklausė. O juk pagalvoji: kiek žmonių gaiš laiką, kiek 

lėšų prireiks vien traukinių, autobusų eismui sureguliuoti? Kiek kitokių išlaidų atsiras? Negi 

tokie turtingi esam? 

Be to, kiekvieną sprendimą reikia apgalvoti. Ar bus patogiau žmogui gyventi? Tos pasaulio 

valstybės, kurios gyvena ne pagal savo geografinį laiką, stengiasi kuo racionaliau dienos šviesą 

išnaudoti, o mes — priešingai. Visoj Europoj pelnysime miegalių vardą — juk iš visų valstybių 

kelsimės vėliausiai. Negi tik dėl to einame į Europą? Matyt, kad valdžiai rūpi tik jos pačios 

patogumas ir interesai. 

Sako, bus kaip prieš karą. Nebus. Gyvenimas per šešiasdešimt metų pasikeitė, žmonės gyvena 

kitaip. Niekada nebenorėsiu gult aštuntą valandą vakaro, sulig saulele. Negi nei radijo 

bepaklausysi, nei televizoriaus pažiūrėsi? 

Širdį gelia ir dėl to, kad valdžia su žmonėmis elgiasi kaip su paprasčiausiais laikrodžio 

sraigteliais. Nors... gal nereiktų per daug kritikuot. Gal tie ministrai labai gabūs yra? O gal jiems 

tik taip atrodo?” 

Jonas Kateiva, pensininkas, buvęs statybininkas: 

„Dabar einama prieš gamtą. Sveiku protu sunku suprasti, kad vidurvasarį trečią valandą 

nakties pradės aušti, o prieš Kalėdas trečią valandą dienos saulė jau nusileis. Prisimenu 

Smetonos laikus, pačiam piemenauti teko, bet tokių gamtos stebuklų lyg ir nebuvo. 

Yra toks senas posakis: „Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi” Koks ministras pasakys 

žmogui, kada jis turėtų vasaros metu keltis, o žiemos metu eiti miegoti? 

Žmona sako, kad nereikia taip kritikuot, kad reikia stengtis prisiderinti Reiks derintis kaip ir 

iki šiol: prie gyvulių, prie ūkio darbų, o ne prie laikrodžio. Juk šienpjovys į pievą išeina, kol rasa 

nuo žolės nenukritusi, o ne tada, kai išmuša sieninis laikrodis. 

Sakau, gal mes perdaug fanaberijos ir unoro turim prieš pasaulį pasirodyti ir per mažai sveiko 

proto? 

O gal neverta visko taip giliai į širdį imti? Gal tokia tvarka ilgai netvers? Juk ministrai keičiasi 

ir keičiasi. Ateis kiti, ir vėl bus kitaip. Gal geriau?” 

Vėl ta pati pilka kelio juosta — įsivaizduojamas dienovidinis, abipus kurio gyvena žmonės ir 

srovena laikas. Tas ir kitas. 

[Tekstai po nuotraukomis]: 

22 laipsniai 30 minučių rytų ilgumos. Truputis fantazijos ir visai nesunku įsivaizduoti, kad šis 

kelias per Santeklių mišką Akmenės rajone, vedantis į Gyvolių kaimą, guli tiesiog ant 

dienovidinio, dalijančio Lietuvą į dvi laiko juostas. 

Artėjo vidurdienis, parduotuvė buvo tuščia. Pardavėja Roma Milevičienė mano, kad, pakeitus 

darbo valandas, bus tas pats, tik rytais dar ilgiau teks laukti pirkėjų. Šiais laikais į parduotuvę 

žmonės eina tik būtiniausio reikalo prispirti. 

Bibliotekininkė Ada Mozgerienė — realistė. Ji sako: „Gyvoliai taip toli nuo Europos, kad 

vargu ar pajus būsimos reformos naudą. Ir taip toli nuo Vilniaus, kad kažin ar kada nors kokiam 

nors ministrui rūpės jo žmonių nuomonė.” 

Mokytojos Irenos Lagno žodžiais, kaimo žmonės labiausiai nori pastovumo. Jie nepatenkinti 

laikrodžio sukinėjimu pirmyn atgal. Vaikams tokios dažnos permainos taip pat ne į sveikatą. 

25

Danutė ir Jonas Kateivos juokauja, kad ministrai Lietuvoje keičiasi taip pat dažnai, kaip ir 

laikas. Kateiva sako sveiku protu nesuprantąs, kam reikalinga ta reforma, Kateivienei gaila 

valstybės pinigų reformai įgyvendinti, o močiutė Marija sako, kad visais laikais kaimo žmogus 

gyveno pagal saulę, o ne pagal laikrodį. 

Sinkevičienė Z. Žiemos palydos Gyvolių kaime // Vienybė. — 1998. — Kovo 3. 

Kybartienė Birutė. Gyvolių žiniuonė // Valstiečių laikraštis. — 1998. — Kovo 14. — Nr. 21 

(7694). — [priede „Sodietė”]: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Linko prie augalų 

Tėviškės pieva mirgėjo žiedais, čia mažą mergaitę traukė ir stebino kiekvienas augalėlis. 

Kartą kone sutirpo iš laimės, kai Viekšnių knygynėlyje pamatė Verzelino knygą „Kelionė su 

naminiais augalais”. Parskuodė namo ir, meiliai žiūrėdama tėveliui į akis, pareiškė, kokia svarbi 

jai būtų ta knyga. Kai ant delniuko nukrito pinigėlis, skrido tarsi su sparnais į knygynėlį... Su šia 

knygute septintojo dešimtmečio pradžioje ilgakasė Žemaitijos mergaičiukė atvažiavo ir į Kauną. 

Baigusi Medicinos institutą, triūsė vaistinėje, tačiau jautė, jog širdis linksta prie augalų. Kartą 

pasiryžusi prisipažino apie tai Medicinos instituto docentui Kanopkai. Docentas pasiūlęs stoti į 

aspirantūrą Botanikos institute. Jadvyga taip ir padarė. Botanikos sode kurį laiką vadovavo 

Floros skyriui, vėliau — sėjomainų laboratorijai. Pradėjo rašyti mokslinį darbą tema „Augalai 

yra mano profesija”, publikavo apie 30 mokslinių straipsnių. 

Žolininkė buvusi ir J. Balvočiūtės krikštamotė, kuri sulaukė garbingo 90-ies metų amžiaus, 

tačiau apie žoleles labai nenoriai kalbėjo, viską paslaptyje laikė. J. Balvočiūtė savo žinių 

stalčiuose neužrakina. Kiek ankstėliau kartu su provizoriumi Stasiu Gudanavičiumi parengė 

patarimus „Jaunajam vaistažolių rinkėjui”, vėliau — ir daugiau populiarių knygučių: „Jaunajam 

daržininkui”, „Jaunajam gėlininkui” ir kt. 

Sugrįžimas 

Gal ligi šiol J. Balvočiūtė būtų gyvenusi Kaune, kur praleista daugiau kaip 20 metų, bet 

tėviškės ilgesys vis širdį draskė. Kai tik atsirado galimybė atgauti tėvų turėtus 18 hektarų, 

sugrįžo į Gyvolius. Dabar ji — Kamanų valstybinio rezervato vyriausioji botanikė. Ir, žinoma, 

ūkininkė. Kaip ir kiti kaimo žmonės, laiko gyvulių, augina javų, bulvių, bet ariamos žemės — 

vos trys hektarai, likusioji — kultūrinės pievos. Ilgokai graužėsi dėl sovietmečiu išdarkytos 

Balvočių pievos, bet įtemptu darbu žiniuonei vis dėlto pavyko atkurti buvusį tėviškės 

kraštovaizdį: pavasarį pieva prie Virvytės upeliuko vėl sužaliuos. 

Bene didžiausias ūkininkės rūpestis — čia pat, prie trobos, esantis vaistažolių laukas. Jame 

žiniuonė augina valerijonus, medetkas, šventagaršves, rykštenius, didžiąsias varnalėšas, 

juozažoles, melisas ir kitokias vaistažoles. Vaistažolėmis J. Balvočiūtė vadina ir piktžoles. Iš 

savojo sklypo vaistams prisirenka trikerčių žvaginių, dėmėtųjų rūgčių, dalgučių, triskiaučių 

lakišių, žvirbliarūčių, pelkinių pūkelių. Gyvolių žiniuonė kitiems rekomenduoja pasirinkti tokių 

žolių, kurios veikia neutraliai ir tik papildo mūsų organizmą vitaminais bei mikroelementais. 

Ant slenksčio — pavasaris 

Netrukus sužaliuos augmenija. Gyvolių žiniuonė siūlo nenusisukti nuo jaunų dilgėlių, kurios 

labai tinka sergantiems mažakraujyste. Dilgėlės stiprina kraują, nes turi daug geležies ir vitamino 

C. Matyt, ne be reikalo ankstėliau žmonės virdavo dilgėlienę. Supjaustytas jaunutes dilgėles 

reikėtų nuplikinti karštu vandeniu ir suberti į bulvių bei kruopų sriubą. Daug dilgėlių vartoti 

nepataria vyresniojo amžiaus žmonėms, nes dilgėlės turi ir kraują krešinančių savybių, bet, jeigu 

jos būtinos dėl mažakraujystės, tai, anot J. Balvočiūtės, pravartu kartu su dilgėlėmis pagerti ir 

kraują skystinančių vaistažolių (kaštono žiedų arba raktažolių lapų) arbatos. Beje, raktažolių 

lapeliuose, kurių per dieną pakanka kokių penkių, taip pat gausu vitaminų. Jie padeda dar ir nuo 

sklerozės, nes turi kraujagysles valančių savybių. 

J. Balvočiūtė siūlo darže, kur nors po obelimis, pasisodinti ir meškinio česnako — labai 

ankstyvo, gardaus, vitaminingo salotinio augalo. Ji visada pasidžiovinanti vyšnių, obelų ir 

kriaušių lapų, nes su jais išvirtos arbatos stiprina organizmą. Kriaušių lapai turi arbutino, todėl 

gali pakeisti meškauogę, kuri tinka sergant šlapimo takų ligomis. 

26

Augalų žinovė pataria pasirinkti jaunų braškių bei žemuogių lapelių. Su jais išvirta arbata 

stiprina organizmą, o džiovintų žemuogių lapeliai — dar ir puikus vaistas nuo inkstų uždegimo. 

Tiktai braškių uogoms alergiški žmonės atsargiau turėtų vartoti ir jų lapelius: truputį pavartojus 

šiek tiek palaukti, kas bus. Beje, taip siūlė „tikrinti” ir kitas vaistažoles. 

Po žiemos, kai žmogaus organizmas ypač nusilpęs, J. Balvočiūtė patarė dažniau išsivirti 

arbatos su gervuogių ar šaltalankio lapais. Tinka ir mėtos, čiobreliai, kuriuos galėtų pakeisti 

dašiai, juozažolės ar raudonėliai. Visada tinka pipirmėtė — vertingiausia iš 12 Lietuvoje 

augančių mėtos rūšių. Ji gerina žmogaus imunines savybes, žodžiu, padeda kovoti organizmui, 

kad nesusirgtume, gerina virškinimą. J. Balvočiūtė įsitikinusi, kad pipirmėtę reikėtų auginti 

dideliuose žemės plotuose. 

Linkusi nutylėti 

Biologė linkusi nutylėti, kur auga labai reti augalai. J. Balvočiūtė prisipažino, kad iš daktarės 

E. Šimkūnaitės perėmė gamtosauginę nuostatą — per daug negarsinti retų augalų, nes žmonės 

gali juos išnaikinti. 

— Juk radę ne kuokšteliu pasitenkina — glėbiais plėšia, — karčiai šyptelėjo moteris ir 

prisiminė dažnam žemaičiui žinomą plačialapį begalį, populiariai vadinamą lietuvišku ženšeniu. 

Gyvolių žiniuonė ilgokai šio augalo negalėjo rasti, nes ten, kur anksčiau jis augo, ištisai buvo 

rausinėjama. Tik atkakliai pasivaikščiojusi, atrado augavietes. Pasirinko sėklų, ketina plačialapį 

begalį auginti ir savajame vaistažolyne. 

Kiekvienais metais žolininkė surenka apie 100 rūšių žolių gyduolių. Vienų susidaro gramais, 

kitų — kilogramais. Kiekvieną žolelę pačiupinėja — pjauna tik peiliuku. Kartais net važiuodama 

į rajono tarybos posėdžius (ji yra tarybos narė) kišenėn įsidedanti peiliuką. Iš įpročio. 

J. Balvočiūtė į turgų su vaistažolėmis nekeliauja. Jomis aprūpina gimines, draugus ar 

pažįstamus, kurie pasiskundžia, jog negaluoja. Ji įsitikinusi, kad reikia kuo mažiau tablečių 

vartoti. Daktarei E. Šimkūnaitei dar gyvai esant abi kartu suderino vaistažolių receptūrą pačioms 

įvairiausioms ligoms gydyti ir pasiūlė Viekšnių dr. Antano Biržiškos sveikatos namų vyriausiajai 

gydytojai A. Gurauskaitei. Ši medikė ne vienam ligoniui parodžiusi kelią pas Gyvolių žiniuonę. 

Beje, tuose pačiuose Viekšniuose yra vaistinė-muziejus, kuriam netrukus būsią šimtas metų. Čia 

suprojektuotas ir vaistažolių sodas. Jį prižiūrinti Bronė Kolbergienė labai domisi vaistingaisiais 

augalais. J. Balvočiūtės padedama, paruošė įvairių žolelių mišinių ir atidavė jas Viekšnių 

seniūnui, kad šis išdalytų gyventojams. 

Vaistažolės — verslas? 

Gyvolių žiniuonė galėtų žolelėmis aprūpinti daugiau žmonių, įregistruotų savo verslą, jeigu 

turėtų prietaisų išdžiovintai žaliavai susmulkinti bei patalpų vaistažolėms džiovinti. Žoleles 

J. Balvočiūtė skleidžianti troboje ant grindų, palėpėje, kur specialiai įrengtoje džiovykloje yra net 

keli pakabinami aukštai. Greičiau džiūstančius lapelius sluoksniuoja tarp laikraščių. Vaistažoles 

būtina saugoti nuo saulės ir dulkių, žiūrėti, kad neįsimestų pelėsis. 

Jau yra žmonių, kurie taip pat norėtų auginti vaistažoles. Kaimo žmogui tai būtų papildomos 

pajamos. Silpnoji netradicinio verslo vieta — vaistažolių džiovinimas. Yra specialios džiovyklos, 

tačiau jos nepigios. Botanikės įsitikinimu, vaistažolių augintojai turėtų susivienyti. Taip jiems 

būtų lengviau parduoti žoleles. 

J. Balvočiūtė džiaugėsi, kad sodiečiai dar žino, kas yra padorumas ir pasitiki tik savo rankų 

darbu. Pastebėjo ir tai, kad kaimo moterys savo namiškiams dažniau nei miestietės išverda 

kvapnios mėtų, kmynų ar kitokių vaistažolių arbatos. 

„Sodietės” skaitytojoms Gyvolių žiniuonė siūlė nepamiršti ir skydo, į kurį turėtų atsitrenkti 

visi nemalonumai: 

— Reikia pagalvoti, kad man nėra taip blogai, kitiems — dar blogiau, — sakė ji, linkėdama 

skaitytojoms sveikatos ir atbundančios gamtos mums dovanojamo džiaugsmo. 

Juodpusis Apolinaras. Girių pavilioti // Vienybė. — 1998. — Bal. 16: ir nuotrauka. — 

Tekste: Miškininkai Gintautas, Vilija, Sigitas Mozgeriai. 

27

Jonikienė Roma. Tarp meno ir amato // Vienybė. — 1998. — Liep. 11: ir nuotraukos. — 

Tekste: Albina ir Juozas Navickai, jų sodyba. — Visas tekstas: 

Albiną ir Juozą NAVICKUS iš Gyvolių kaimo per Mindaugo karūnavimo — Valstybės dienos 

iškilmes pakvietė Vilniun, įteikė Prezidento V. Adamkaus, taip pat Kultūros, Žemės ir miškų ūkio 

ministerijų padėkos raštus. Padėkos tos už gražiai tvarkomą sodybą, už dešimtmečių triūsą, kad 

žydėtų, kerotų visa, kas gali žmogų džiuginti. Juozas Navickas, tokio pripažinimo ir pagarbos 

sulaukęs, nubraukė džiaugsmo ašarą. Albina jaudinosi lygiai su juo. „Kaip ten bebuvę, malonu, 

kai tavo triūsą pastebi”, — džiaugėsi gražios sodybos šeimininkai. Prezidento V. Adamkaus 

palinkėjimas prasmingas, tarytum specialiai Navickams rašytas: „Ačiū už tai, kad Jūsų dėka 

daugėja grožio ir buityje, ir gyvenamojoje aplinkoje, ir — labai noriu tikėti — mūsų visų širdyse. 

Skoningai sutvarkyta gyvenamoji aplinka liudija joje gyvenančių žmonių dvasios ramybę ir 

tarpusavio santykių darną (...) Sėkmės Jūsų namams!” Prezidento dovanos: tautinė juosta, stovas 

ir antgalis Lietuvos valstybinei vėliavai, padėkos raštai ir Karaliaus Mindaugo bareljefas 

Navickų kukliuose namuose jau rado savo vietą. Čia dera viskas: ir gydytojos V. Rastauskaitės- 

Bulavienės tapyta senojo kaimo troba, ir nauji pripažinimo ženklai. Nes brangiausia ir gražiausia, 

kuo gali didžiuotis šie žmonės, plyti už namo sienų: medžiai, krūmai, gėlės, žolynai ir ateities 

vizija. Ateities vizija — tai „langas į gamtą”, nes ten, kur Navickų sodybos ribos, plyti skardis. 

Štai čia, įdėjus daug darbo ir išmonės, svečias galės pasigrožėti nepaprastu gamtovaizdžiu, tarsi 

nuo apžvalgos rato. 

Navickų sodybos augmenijai nusakyti reikia žinovo. Mes, tik pasigrožėti atvykę „praeiviai”, 

tegalime paklausti: „kas ta puiki gėlė, koks čia krūmas?” Katilėliai veši, petunijos spalvas lieja, 

žolynai lygūs ir vešlūs, vijokliai, kadagiai, eglės auga ten, kur turi augti... Kol kanadietiška 

eglutė užauga pusmetrį, prabėga septyneri metai... „Visą gyvenimą tai ir darome: sodiname ir 

laukiame, kada pamatysime tikrąjį augmenijos grožį”, — tarsi pripažindamas greitą laiko bėgimą 

sakė Juozas. Navickų sodyboje veši reta lietuviška eglė — gyvatšakė. „Laikas ir kantrybė viską į 

savo vietas surikiuoja”, — pritaria vyrui ponia Albina, kurios žinioje krūmai, gėlynai, 

dekoravimas. Mat Juozas rūpinasi ūkiu ir sunkesniais darbais. Niekaip nesuskaičiuotų, 

neprisimintų Navickai, kuriems sodinukų davė, patarė, išaugino geriausių veislių vaismedžių. 

Žmonės prisimena. Ir jiems malonu, kai padėkoja. Už gerą geru. „Viską pradėjo Albina, aš tik 

„prisijungiau” prieš 27 metus”, — žmonos „viršenybę” pripažino Juozas. „Jau mano prosenelis 

obelis skiepijo, tik pasakojama, kad ožkos jo triūsą sunaikino”, — pajuokavo Albina. Iš kartos į 

kartą Albinos šeima puoselėjo augmeniją, medelius. Buvo laikai, kai jų apsodintame ir 

išpuoselėtame parke leido ganyti gyvulius. Teko perplanuoti želdinius, nes atėmė gabalą žemės... 

Bet kas buvo, praėjo. Ir nebenori šeimininkai to prisiminti, nes dabar džiaugiasi, kad vis daugiau 

žmonių suvokia grožį. Jų pačių dienos bėga kartu su saule: keliesi rytą šešiomis ir iki vakaro tarp 

žiedų ir želdinių. Pluši, tupinėji, ravėji, pjauni žolę, laistai. Į sodybą vis daugiau užsuka svečių, 

kas pasigrožėti, kas gerą sodinuką įsigyti. Šeimininkams visi svečiai malonūs, tegul žmonės 

apsidairo, gal ką naujo, nematyto patirs, kartu pasidžiaugs patikusiu žiedu. 

Žmonių lūpomis 

Svetimi jautriausiai ir akyliausiai įvertina tavo triūsą. Albinos ir Juozo Navickų namuose 

saugomas albumas, mat sodybą aplankę svečiai nenori išvykti, neišsakę gerų žodžių. 

„Be galo nustebinti Jūsų tvarkoma ir taip nuostabiai prižiūrima sodyba...” (V. ir L. 

Lukoševičiai iš Mažeikių) 

„Jūsų sodyba — mūsų kaimo puošmena”. (A. Šarkienė iš Gyvolių) 

„Kelinti metai perkame iš Jūsų sodinukus. Jie prigyja, puikiai veši. Ačiū”. (A. Vaigauskienė iš 

Vilniaus) 

„Pravažiavau nemažą mūsų šventos žemės atkarpą, bet pas Jus suradau nuostabų kampelį, 

ramų, grožį įkūnijusį ūkelį...” (J. Daunoravičienė iš Vilniaus) 

„Aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnės J. Šukytė, L. Dabregaitė džiaugiasi, kad yra tokių 

sodybų...” 

„Širdies šiluma, darbščios rankos ir meilė visokiems želdiniams sukūrė šį nuostabų 

paveikslą”. (A. Raižys, landšafto architektas). 

28

Pasveikinti Navickų atvyko rajono meras A. Lupeika, savivaldybės kontrolierė B. Raščienė, 

mero padėjėja V. Juozapavičienė (nuotrauka apačioje). Svečių albume ir jie paliko įrašą — 

padėką už dešimtmečių triūsą, už meilę tėviškei ir gamtai. Tokie grožio kampeliai puošia ir 

garsina mūsų rajoną. 

Jonikienė Roma. Laimingas saulės zuikutis: Tarp meno ir amato: [Antanina Aviženienė] // 

Vienybė. — 1998. — Gruod. 31. — Tekste: „Gyvoliuose gyveno dvi močiutės — viena mokėjo 

begalę dainų. Apie E. Grybauskienę tautosakos rinktinės sudarytojai rašė. Kita, močiutė — 

Kateivienė — kūrė eiles. Tame pat kaime gyvena gražiausios šalyje sodybos šeimininkai 

Navickai. Čia pat įsikūrusi ir nertų žaisliukų meistrė Antanina Aviženienė, dainininkės 

E. Grybauskienės duktė. 

Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare, 

Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gyvolių piliakalnio legendos // Alvydui Adomaičiui 

ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Kokios 5—6 kartos. Tėvas mums 

pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė gimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir 

mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio 

viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę. 

Grybauskas buvo didžiausias pijokas. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro vaikiai 

paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į klėtį. Grybauskas 

daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįleisdavo. 

Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų amžiaus, netikėtai parėjo girtas tėvas ir 

ėmė visus gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos 

vaikus ir paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim, 

vaikių bijom prašyt įsileist. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik 

atbėgom prie koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna, graži moteris, apsirengusi balta labai ilga 

suknele. Ana mumis apgaubė ta suknele. Ka jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo, 

ana suknelę nuėmė nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako, 

išeinu į savo namus. Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo 

čia palaidotoji jų motina. Ją palaidojo su balta ilga suknia. 

Kai buvau maža, ateidavom čia su tėvu. Tėvas čia lenkiškai melsdavosi. Jau tada, gal prieš 50 

metų, koplytėlė buvo apgriuvusi. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Viena Juzefa 

Grybauskienė. 

Tėvas pasakojo: Čia užėjo šitie švedai. Tai jie nėščioms moterims, kad jos išsibarstytų, liepė 

kvartūgais [prijuostėmis] sunešti kalną. Žinau tik du švedkalnius taip suneštus — čia ir prie 

Nevarėnų. 


Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose) // Alvydui Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. — 

Žodžiu: 

Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas pasakojo, kad Gudų—Gyvolių—Santeklių keliu 

prancūzai ėjo į Rusiją. Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu kėlėsi per Ventą ir ėjo 

toliau į Akmenę. Kokia graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus — tiek daug buvo. 

Kada sumušti grįžo, praeidavo retkarčiais po du, po tris. 

Ties Gyvolių piliakalniu, į rytus nuo kelio pastatė dvarininkas Grybauskas naują gražų 

kumetyną. Jame galėjo gyventi dvi šeimos. Būdavo taip: atsikelia į kumetyną naujas kumetis, 

pagyvena kiek laiko. Kurį nors vakarą įeina į kumetyną du vyrai. Vienas bjauriai išpjauta gerkle, 

kitas dideliai sudžiūvęs. Stovėdavo ir nieko nesakydavo, nors kumiečiai ir kalbindavo. 

Pastovėdavo ir išeidavo. Už savaitės ar dviejų tas kumietis ir mirdavo. Į tą kumetyną kiek 

kumiečių įėjo, tiek išnešė. Tas kumetynas išbuvo kokius trejus metus. Kai suprato, kad čia 

kažkas negerai, nugriovė pats dvarininkas. Dar ir dabar, sako, žmonės išaria kartais kokią 

kumetyno plytą. 

29


Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Paskutinė Krolio dvaro legenda // Alvydui 

Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu: 

Gražus Krolio dvaras [seniau buvęs Bagdzevičiaus (policijos asesoriaus) — jo sūnaus 

advokato Jono Bagdzevičiaus (1844—1892 04 30) — jo giminaičio Kazimiero Rudzevičiaus 

(mirusio 1935 m.)] už Gyvolių kaimo dabar sulygintas su žeme. Ir gerai. Ten buvo bloga vieta. 

Paskutinis ten gyveno ne Krolis, bet labai žiaurus ponas. Kada ans pats merdėjo, tiek anų 

kankino velnias pristojęs, kad ir ponia, anuo žmona, nebeištvėrė, nebegalėjo prie jo būti. Prašė 

kumietį, kad tas eitų slaugyt. Sako, ir kumietis neištvėręs — nuspaudęs kažkaip tą poną. Tokią 

legendą pasakodavo. 

Dvare buvo toks kaip ir sklepas, sandėlys, bet žemyn leistis nereikėjo. Ėjom žiūrėt — pati 

mačiau savo akim. Gembės, grandys tebebuvo geležinės, įmūrytos į sienas, kur žmones rišdavo 

kankindami. Dar plaukų buvo matyt ant akmenų. Ir ten tame dvare baidė. Niekas ten ilgai 

negyvendavo. 

Jonikienė Roma. „Aš užaugau prie Virvytės” // Vienybė. — 1999. — Vas. 11: ir nuotraukos. 

— Visas tekstas: 

Vakaronės pavadinimu pasakyta, ko Gyvolių kaimo žmonės susirinko į savo biblioteką. Čia 

buvo linksma etnografinė vakaronė su klausimais apie gimtojo krašto praeitį su prizais, su 

žaidimais, šokiais, dainomis, kurių jaunoji karta ir girdėjusi nebuvo. Čia visus pavaišino 

tradiciniais lietuviškais valgiais. O ir pati aplinka priminė parodą: rėčiai, kočėlai, verpstės, 

duonminkiai kubilai puošė salės du kampus, vidurys buvo paliktas šokiams, pasieniais 

sustumdyti suolai nesutalpino žiūrovų. Nedažni kaime tokie šventadienių pasisėdėjimai, bet 

žmonių laukiami. 

Ir vakaras pasitaikė kaip tik: snigo, o vėjas žadėjo vis smarkėti, tarytum prieš Užgavėnes, patį 

žiemos išvarymo metą, būtų nutaręs nepasiduoti. Vakaronei rengėsi visas būrys Gyvolių kaimo 

žmonių: garsiosios penkios dainininkės P. Gabalienė, E. Mačienė, J. Mokusienė, A. Kugrienė, 

B. Ledžienė — dainuoti, pradinės mokyklos vaikai išmoko visko, ko prireikė linksmybėms, 

kaimo moterys sutiko įdomių istorijų papasakoti. Gaspadine su gaspadoriumi pasivadino 

S. Krupovisovienė ir P. Lemežis, bibliotekininkė A. Mozgerienė buvo „už scenarijų” atsakinga, 

tad vis pasitardavo, kas ką atliks. Pasisvečiuoti į Gyvolius atvyko mero pavaduotoja 

E. Meškienė, kultūros skyriaus vedėja J. Rekašienė ir Viešosios bibliotekos direktorė 

Z. Sinkevičienė su nemažu būriu kolegių. 

Gaspadinė su gaspadoriumi žiūrovams surengė konkursą, klausinėjo, iš kur Gyvolių kaimo 

pavadinimas kilęs, kokie dvarai ir piliakalniai čia garsūs. Klausė, ar žino žmonės savo kaimo 

gausiausią šeimą, seniausią ir jauniausią gyventojus. Ir kiek iš viso kaime gyventojų? O gyvena 

kaime 324 žmonės, senajai Zabikienei 96 metai, o jauniausias kaimo žmogus Martynas gimė 

prieš tris mėnesius. Gausiausia G. ir A. Kinčinų šeimyna, kuri, augindama daug vaikų, ir našlaitį 

priglaudė. Konkurso azartą „pagavę” vakaronės dalyviai prisiminė senuosius dvarus ir visa, kuo 

Gyvoliai garsūs. Pavadinimas, kaip išaiškino gaspadinė Salomėja, kilęs iš čia gyvenusių žmonių 

gyvybingumo. Siautė maras, visi aplinkiniai kaimai išmirė, o čia lemčiai nepasidavė — kūrėsi 

šeimos, gimė vaikai. Ir pavadino kaimą Gyvoliais, kaip nesunaikintos gyvybės simbolį. 

Gudų pradinės mokyklos mokinukai parodė papročiais pagrįstą programą. Toks kolektyvas 

bet kurio miesto žiūrovą sužavėtų. Dainingosios močiutės, kaip juokavo gaspadinė, per du 

repeticijų mėnesius tiek dainų pridainavo, kad artėjant vakaronei, nebežinojo kurias pasirinkti. 

Tad dainavo net pagal žiūrovų pageidavimus. Paprašo apie meilę — yra, paprašo linksmos — 

yra... D. Jankauskienė papasakojo istoriją apie raganas, R. Kryževičienė — legendą, kaip 

atsirado gaidys ir višta, S. Venslovienė padeklamavo eilių ir priminė žemdirbiams pavasario 

ilgesį juk žemė jau laukia žmogaus rankų. 

„Gaspadinė” Salomėja vakaronėje pasidžiaugė, kad kaimas vis noriau dalyvauja renginiuose, 

veikloje. Sausio 26 d. susikūrė Ūkininkių draugijos Gyvolių skyrius, kuriam vadovaus 

bibliotekininkė A. Mozgerienė. Jau susibūrė 24 moterys. Kadangi biblioteka yra kaimo šerdis, tai 

bibliotekininkė bus visų aktyviųjų vadovė. 

30

Vakaronėje, tarp žaidimų, dainų ir linksmybių, buvo pasakyta svarbiausia mintis — 

džiaugiamasi, kad kaimo kultūrinis židinys neišnešiotas po plytą, kad žmogui reikia žmogaus. 

Geru žodžiu, gėlės žiedu, dovanėle buvo pagerbti visi renginio organizatoriai. Kai svečiai iš 

toliau susirengė namo, kaimas vis dar šoko. 

Autorės nuotraukose: dainininkės iš Gyvolių; Gudų pradinės mokinukai parodė puikią 

programą; „gaspadinė” ir „gaspadorius” visus išjudino linksmybėms. 

Jonikienė Roma. Ir savame kaime darbų begalės // Vienybė. — 1999. — Kovo 4: ir 

nuotrauka. — Visas tekstas: 

Taip buvo nuo seno ir, tikriausiai, bus dar ilgai. Žmonės ieško vietos, ieško kito žmogaus, 

kuris galėtų juos sutikti, surengti vakaronę, parašyti šventei scenarijų. Ieško linksmo, 

bendraujančio, daug žinančio saviškio, nes svetimas kaimo suburti nepajėgs, o ir ką pasakys 

senbuviams — čia gimusiems, čia gyvenimą nugyvenusiems? Tai padaryti gali tik saviškis. Gudų 

bibliotekoje bibliotekininkei Adai Mozgerienei dabar pareigų gerokai daugiau nei bet kada 

anksčiau. Oficialiai pareigų niekas neužkrovė. Gyvolių kaimo gyventojams kultūrinio gyvenimo 

norisi. Tai ir eina jie pas Adą Mozgerienę. Bibliotekoje senovines dainas repetuoja močiutės, ką 

naujo sumanę, ateina mokinukai. Kur daugiau nėrinių, puokščių, rankdarbių ar senovinių 

rakandų parodą surengsi — tik bibliotekoje. Tad ir renkasi čia visi. 

Kai vienkiemyje įsikūrė tarybos narės S. Krupovisovienės šeima, renginių padaugėjo. 

Salomėja po parodos savivaldybėje į Gudų biblioteką parvežė senovinių rakandų ekspoziciją. 

Ėjo kaimo žmonės apžiūrėti, ir dažnas sakė, kad saugo namuose vieną kitą seną daiktą. Atiduotų 

jį bibliotekai į parodą. Bibliotekininkei Adai beliko kinkyti arkliuką ir traukti per kaimus, 

surinkti tas etnines dovanas. Surinko ir suvežė... 

Prisimena Gyvolių kaimas praeitų metų Užgavėnes, kuriose pagal Ados scenarijų kone visi 

vaidino, šoko, blynais vaišinosi, laužą kūreno. Ir ne visi režisierę pažino, o persirengusi ji buvo 

gandru... Ne vienas Adai užsimena — ar bus šiemet šventė? Bibliotekoje skamba senos, 

nedažnam girdėtos dainos. Padainuoti ateina senosios Gyvolių kaimo gyventojos. Ada vėl lyg 

kokia chorvedė ar etnografinio ansamblio vadovė. Nors tokia ir nėra, bet žmonės to nori. Ir 

įdomiausia, kaip pati bibliotekininkė sakė, kad prireikus Viekšnių seniūnijai saviveiklininkų 

programą parodyti, paprašė jos dainininkes parengti ir atvežti. Vežė, nes močiutės puikiai, o 

svarbiausia, noriai dainuoja. „Esu lyg patikėtinis, ypač vaikams”, — pasakojo ponia Ada. Ir sakė, 

kad nenorinti jų apvilti, bet visada siūlanti pasitarti su mokytojais. Penktokė Iveta Milevičiūtė 

savo eilėraščius taip pat atnešė bibliotekon. Adai Mozgerienei norėjosi, kad tie vaikiškai 

malonūs, talentingi kūrinėliai pradžiugintų tiek mergaitę, tiek jos artimuosius. Ji paprašė savo 

sūnų pagalbos, kad kompiuteriu surinktų ir į nedidukę knygutę sudėtų eiles. Pirmasis jaunosios 

poetės leidinukas pavyko. Ir kiek džiaugsmo visiems suteikė. 

Biblioteka kaime, kaip paradoksaliai tai gali atrodyti, vėl tapo žiburiu, apie kurį buriasi 

žmonės. Nes daugiau ir nėra kur burtis. Kaimas nurimo, apsiprato su politikos išdaigomis ir nori 

draugėn susieiti, padainuoti, pavakaroti laisvu nuo darbų metu. Taip Gyvolių kaimas sukasi apie 

Gudų biblioteką, o bibliotekininkė vis pamalonina saviškius kokiu vakarėliu, parodėle ar 

padrąsina pradedantį poetą. 

Autorės nuotraukoje: Ada Mozgerienė dabar karaliauja tarp etnografinių eksponatų, kuriuos 

pati suvežė arkliuku. 

Sejavičienė Julija. Idiliškas reginys: Gražiausių sodybų šeimininkai: [Navickų sodyba 

Gyvolių kaime] // Vienybė. — 1999. — Liep. 24: ir nuotrauka „Albina Navickienė savo sodybos 

kieme”. 

31

Sejavičienė Julija. Gyvenimas tarsi žydintis sodas // Vienybė. — 1999. — Rugs. 16: ir 

nuotraukos. — Tekste: Sodininkas selekcininkas V. Vilkas. Šimtosios gimimo ir dvidešimtosios 

mirimo metinės. — Visas tekstas: 

Albinos ir Juozo Navickų sodybos grožio vartai visada atkelti. Atvažiavo kartą iš tolimo 

pasviečio žmonės, apžiūrėjo jų sodybą, kuri apjuosta žmogaus rankom sukurtu parku, ir 

pasiteiravo: 

— Sakykite, o kur Gyvolių kaime gyvena sodininkas selekcininkas Vincas Vilkas? 

— Jau dvidešimt metų, kai jo nebėra... Viekšnių žemėje ilsisi, — atsakė svečiams Albina 

Navickienė. 

— Štai taip — seniai nebėra žmogaus, o jo darbai kalba jį gyvą esant, — prisiminusi aną 

svečių lankymąsi, sako Respublikos gražiausios sodybos šeimininkė A. Navickienė. Sukanka 

100 metų nuo sodininko selekcininko Vinco Vilko gimimo ir 20 metų nuo jo mirimo. Žmonių 

atminty jis gyvas darbais. Albina Navickienė buvo garsaus selekcininko V. Vilko mokinė. 

Sovietinės okupacijos sumaištyje Albinos tėvas Mačius atsidūrė lageryje ir čia netrukus mirė, o 

mama slapstėsi. Pamatęs po išdraskytus namus besižvalgančią mokinukę, kaimynuose gyvenęs 

V. Vilkas parsivedė namo. Dvejus metus Albina Mačiutė-Navickienė glaudėsi Vilko šeimoje. Tad 

ji iš arti matė ir stebėjo sodininko darbą, iš jo išmoko medelius skiepyti, veisti. Paskui, kai 

Albina įstojo mokytis į žemės ūkio mokyklą, praktiškais sodininkystės klausimais žiniomis 

pranoko savo mokytojus. Iš jos, gyvos sodininko selekcininko darbų liudytojos, žodžių ir 

atkuriame šio Lietuvai daug nuveikusio kraštiečio portretą. 

Jis visą gyvenimą paskyrė sodininkystei ir bitininkystei. Buvo šios srities fanatikas. 

Žvelgdamas į savo kaimą, jis regėjo Lietuvą: koks grožis sukurtas čia, tokia ir mūsų Lietuva. Kai 

Gyvolių kaime kūrė kolūkinę gyvenvietę, Vilkas išreikalavo, kad kiekvienas naujakuris 

nemokamai gautų po 25 medelius. Nuo tada ir atėjo į kaimą tradicija puošti ir gražinti 

gyvenamąją aplinką. Nuo pagrindinio kelio sodybos atsitvėrė gyvatvorėmis, o į gilumą formavo 

sodelius. Daugelyje sodų tebeauga V. Vilko skiepyti ir išauginti vaismedžiai. 1959 m. „Mūsų 

sodų” žurnale buvo išspausdintas didelis straipsnis apie Gyvolių kaime gyvenantį Lietuvai 

žinomą sodininką. Štai citata iš šio pasakojimo: 

„Prie kelių metų skiepo iš dviejų arba ir iš visų keturių pusių pasodinama po jauną skiepelį. 

Kitų metų pavasarį nupjovus jų viršūnes, priskiepijami prie vaismedžio kamieno. Nuo to laiko 

vaismedis gauna maisto medžiagų ne tik per savo, bet ir per „padėjėjų” šaknis. Tikimasi, kad, 

parinkus tinkamus padėjėjus, galima stipriai paveikti vaismedį. Štai „Olego” veislės obelis. 

Vaisiai jos nemaži, skonis geras, o išvaizda niekam tikusi, spalva nepatraukli, žalia. Reikia 

tikėtis, kad padėjėjai-atramos iš Titovkos, Beržininkų ananaso, Akero ir Šafraninio pepino 

suteiks „Olego” vaisiams raudonį. 

Dėmesį patraukia vaisių margumynas ant vienos obels. Įvairiausios spalvos, formos, dydžio 

obuoliai. Tai „medis-sodas”. Į sibirinės-uoginės obels vainiko šakas įskiepyta 18 įvairių obels 

veislių. Tokių „medžių-sodų” V. Vilko sode yra keliolika. Įvairiausios veislių kombinacijos! Ir 

kodėl neieškoti naujovių, jei čia vien obelų priskaičiuojama apie 90 veislių! O kiek kriaušių, 

slyvų, vyšnių! Čia auga net Andi ir Kazachstano vyšnios. Prie namo, pasienyje, sirpsta vynuogių 

kekės. Tai lietuviškos kilmės veislė — Gedimino sapnas. 

Ir sodininkas, ir sodas šiemet jubiliatai. Pirmasis švenčia savo 60-metį, o antrasis — perpus 

mažiau. Sodininkystė Vilkų šeimoje sena tradicija. Sodininkas dar prisimena, kaip jis, dešimties 

metų Vincukas, stebėdavo savo motinos triūsą mažyčiam sodely. Parsineš, būdavo, motina iš 

miško keletą laukinukų ir augina juos, skiepija. Vincukui irgi knieti ką nors panašaus daryti, tik 

kad mama kiekvieną medelį labai brangina. Jau tada jaunasis Vincukas nutarė tapti sodininku”. 

Kad sodininkas buvo pripažintas žmogus, kalba tai, kad Vincas Vilkas buvo apdovanotas 

Darbo raudonosios vėliavos ordinu, I. Mičiurino 100-ųjų metų medaliu. 

A. Navickienė prisimena, kad Vilkų sodyboje nuolat svečiuodavosi mokiniai, studentai, 

atvykdavo selekcininkų iš kitur. 

Tokie žmonės, kaip V. Vilkas, savo darbu, pomėgiais, gyvenimu puošė ir gražino Lietuvą. Jos 

ateitį regėjo pro sodo žiedų skaistumą. 

32

Paslaptingas Gyvolių piliakalnis. Gudų—Santeklių kelias. Grybausko kumetynas 

Gyvoliuose: Viekšnių krašto sakmės [6]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės (gimusios 

1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose) 

pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23. — Visas tekstas: 

Paslaptingas Gyvolių piliakalnis 

Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Kokios 5—6 kartos. Tėvas mums 

pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė pagimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir 

mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio, prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio 

viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę. 

Grybauskas buvo didžiausias girtuoklis. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro 

vaikiai (bernai) paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į 

klėtį. Grybauskas daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįsileisdavo. 

Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų, netikėtai parėjo girtas tėvas ir ėmė visus 

gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos vaikus ir 

paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim, vaikių bijom 

prašyti įsileisti. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik atbėgom prie 

koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna graži moteris, apsirengusi balta labai ilga suknele. Ji mumis 

apgaubė ta suknele. Kad jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo, ana suknelę nuklojo 

nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako, išeinu į savo namus. 

Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo čia palaidotoji jų 

motina. Ją palaidojo su ilga balta suknia. 

Kai buvau maža, ateidavom čia su tėvu. Tėvas čia lenkiškai melsdavosi. Jau tada, gal prieš 60 

metų, koplytėlė buvo apgriuvusi. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Viena Juzefa 

Grybauskienė. 

Tėvas pasakojo: Čia užėjo šitie švedai. Tai jie nėščioms moterims, kad jos išsibarstytų, liepė 

kvartūgais sunešti kalną. Žinau tik du švedkalnius taip suneštus — čia ir prie Nevarėnų. 

Gudų—Santeklių kelias 

Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas pasakojo, kad tuo keliu prancūzai ėjo į Rusiją. 

Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu kėlėsi per Ventą ir ėjo toliau, į Akmenę. Kokia 

graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus — tiek daug buvo. Kada sumušti grįžo, 

praeidavo retkarčiais po du, po tris. 

Grybausko kumetynas Gyvoliuose 

Ties Gyvolių piliakalniu, į rytus nuo kelio, pastatė dvarininkas Grybauskas naują gražų 

kumetyną. Jame galėjo gyventi dvi šeimos. Būdavo taip: atsikelia į kumetyną naujas kumetis, 

pagyvena kiek laiko. Kurį nors vakarą įeina į kumetyną du vyrai. Vienas bjauriai išpjauta gerkle, 

kitas dideliai sudžiūvęs. Stovėdavo ir nieko nesakydavo, nors kumečiai ir kalbins. Pastovėdavo 

taip ir išeidavo. Už savaitės ar dviejų tas kumetis ir mirdavo. Į tą kumetyną kiek kumečių įėjo, 

tiek išnešė. 

Tas kumetynas išbuvo kokius trejus metus. Kai suprato, kad čia kažkas negerai, nugriovė pats 

dvarininkas. Dar ir dabar, sako, žmonės išaria kartais kokią kumetyno plytą. 

Sejavičienė Julija. Persipynusios grožio ir gerumo šaknys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23: 

ir nuotraukos. — Tekste: Šventė Gyvolių kaime: rudens gėrybių paroda, seminaras, skirtas 

sodininko V. Vilko gimimo 100-osioms metinėms. — Visas tekstas: 

Rudens saulėje visu grožiu tviskėjo Gyvolių gyvenvietė, prigludusi prie Virvytės krantų ir 

atsirėmusi į žalią šilą. Sodybose palei vartelius spalvų įvairove puikavosi gėlės ir želdiniai. 

Gražu. Šviesu. Šeštadienį nuo ankstyvo ryto gyvenvietę apvažiavo kviesliai. Susėdę į rudens 

žalumynais iškaišytus ratus, kviesliai sodiečiams priminė apie rengiamą rudens gėrybių parodą, 

apie šventę, krovė į rudens karietą tai, kas soduose ir daržuose išaugo. 12 valandą šventės 

šeimininkai (S. Krupovisovienė ir P. Lemežis) ir paskelbė Gyvolių kaimo šventę. Ją sudarė 

kelios dalys: rudens gėrybių paroda, seminaras, skirtas šio krašto garsiojo sodininko V. Vilko 

gimimo 100-osioms metinėms, pramogos. 

33

Itin gausioje ir spalvingoje rudens gėrybių parodoje išsiskyrė obuolių kolekcija. Bene 50 rūšių 

obuolių pririnko iš kaimo sodybų ir taip priminė, kad gyvos šio krašto sodininko V. Vilko 

pastangos paversti tėvynę žydinčiu sodu. Gražius parodos stalus parengė Svirkančių ir Gudų 

pradinės mokyklos, Viekšnių žemės ūkio mokykla, originalius tapybos darbus eksponavo 

profesionali dailininkė, biologės J. Balvočiūtės dukra R. Kučinskaitė. 

— Gražu, kad yra ką prisiminti, kad mažas kaimas turi ką prisiminti, — sakė Žemės ūkio 

rūmų direktoriaus pavaduotojas V. Gavinauskas, kalbėdamas apie šiame krašte gilią 

sodininkystės vagą išvariusį sodininką selekcininką Vincą Vilką. — Jis dalindavo obelaites 

žmonėms, jis gražino Lietuvą. Kaip jo skiepyto grožio aidas, šiandien yra kaimo žmonių 

santarvė. Būkite suaugę vienas su kitu šaknimis. 

— Šiemet rajono miestai ūžė nuo švenčių. Dabar jos keliasi į kaimą. Sodininkas V. Vilkas 

išpuoselėjo daug kaimo šviesuolių. Jo darbus gimtajame kaime tęsia J. Balvočiūtė, 

A. Navickienė, S. Krupovisovienė, — sakė šventėje Seimo narė J. Dunauskaitė. 

Rajono meras A. Lupeika sakė, kad jam sodininko V. Vilko pavardė žinoma iš vaikystės, nes 

daug mažeikiškių važiuodavo į Gyvolių kaimą pirkti sodmenų. Ir dabar Gyvolių kaimas žinomas 

Lietuvai, nes čia yra viena iš gražiausių šalyje A. ir J. Navickų sodyba. 

Jaudindamosi apie sodininką selekcininką, sodininkystės žinių propaguotoją Vincą Vilką 

prisiminimais pasidalijo biologė J. Balvočiūtė ir šiandieninio kaimo grožio puoselėtoja 

A. Navickienė. Jo atminimui uždegė žvakelę, atstovus su gėlių krepšeliu pasiuntė į Viekšnius, 

prie V. Vilko amžinojo poilsio vietos. J. Balvočiūtė ir A. Navickienė prisiminė, kaip po Žemaitiją 

išplito V. Vilko „Amerikoniškoji” ir „Kleboninė” kriaušės, po visą Lietuvą keliavo jo skiepytos 

„Ando” vyšnios — po 80 išsiųsdavo kasmet įvairiais adresais. V. Vilkas turėjo 100 veislių 

obelaičių ir kriaušaičių, 4 hektarų medelyną, domėjosi abrikosais, braškėmis, juodaisiais 

serbentais. Prisiminimais apie šį kaimo šviesuolį pasidalijo Vilkų įdukra E. Nagrockienė, 

giminaičiai L. Rimkus, E. Augutienė. 

Prisiminę ir pagerbę sodininką V. Vilką jo gimimo 100-ųjų metinių proga, seminaro dalyviai 

pasikeitė nuomonėmis apie tai, kokias reikėtų auginti netradicines kultūras, kad jos būtų 

paklausios. Žemės ūkio rūmų ekologas, žemės ūkio mokslų daktaras V. Danilčenka sakė, kad AB 

„Anykščių vynas” po Lietuvą žvalgosi aronijų, kad perspektyvus yra braškininkystės verslas, 

taipogi ekologinė žemdirbystė. Braškių auginimo patirtimi pasidalijo ūkininkas A. Gricius, apie 

vynuogių auginimą papasakojo S. Rušinskienė, apie vaistažolių auginimą — biologė 

J. Balvočiūtė (vieną kitą jų mintį išspausdinsime). Kaimo žmonės gyvai domėjosi netradicinių 

kultūrų auginimu, produkcijos realizavimo perspektyva, apskritai kaimui teikiama parama. Apie 

ją informavo Žemės ūkio skyriaus vedėja J. Juškienė. J. Juškienė padėkojo S. Krupovisovienei, 

A. Mozgerienei už gražų ūkininkių renginį. V. Vilko giminės padėkojo S. Krupovisovienei ir 

A. Navickienei už šio žinomo sodininko pagerbimą. 

Renginio dalyviams koncertavo Viekšnių kultūros namų saviveiklininkai ir mažieji 

pradinukai, vadovaujami mokytojų O. Noreikienės ir I. Lagno. 

Gyvą šurmulį sukėlė loterija. Nė vieno tuščio bilieto joje nebuvo. Vieni laimėjo svogūnų 

pynę, kiti — kviečių pusmaišį, treti — bulvių krepšį ar aguonų terbą. Sodiečiai šoko, gražiai 

bendravo prie rudens gėrybių stalo. Tądien kaimą subūrė ir prisiminimais į praeitį nukėlė 

sodininko V. Vilko gimimo 100-mečio jubiliejus. Kas žino, gal po kelių dešimčių metų taip 

gražiai prisimins šių dienų šviesuolius, keliančius ir buriančius kaimą. 

Sejavičienė Julija. Netradiciniu keliu // Vienybė. — 1999. — Rugs. 28. — Tekste: 

„Ūkininkų renginyje Gyvolių kaime buvo atiduota pagarba šio krašto šviesuoliui 

sodininkystės puoselėtojui Vincui Vilkui jo gimimo 100-ųjų metinių proga. [...]. Kamanų 

rezervato biologė ūkininkė Jadvyga Balvočiūtė: nevadinkite manęs „mūsų Šimkūnaite”. Daktarė 

E. Šimkūnaitė buvo viena, ir jos niekas nepakartos. Aš 5 metus dirbau provizore, paskui 

Botanikos sode biologe. Kai grįžau į tėviškę, svajojau sutvarkyti pievą, inventorizuoti augalus. 

Vaistažolėmis gydė mano močiutė, gal iš jos tai paveldėjau ir aš. Siekiu įkurti ekologiškai švarių 

vaistažolių ūkį. [...]. Aš jau antri metai dirbu ta linkme, turiu sertifikatus.” 

34

Pavirvytės dvaro legenda: Viekšnių krašto sakmės [7]: Pagal Stefanijos Olšauskytės- 

Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare ir Gudų kaime, dabar 

gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — 

Lapkr. 11. — Tekste: 

PASKUTINĖ KROLIO DVARO LEGENDA 

Gražus Krolio dvaras už Gyvolių kaimo dabar sulygintas su žeme. Ir gerai. Ten buvo bloga 

vieta. Paskutinis ten gyveno ne Krolis, bet labai žiaurus ponas. Kada ans pats merdėjo, tiek anū 

kankino velnias pristojęs, kad ir ponia, ano žmona, nebeištvėrė, nebegalėjo prie jo būti. Prašė 

kumetį, kad tas eitų slaugyt. Sako, ir kumetis neištvėręs — nuspaudęs kažkaip tą poną. Tokią 

legendą pasakodavo. 

Dvare buvo toks kaip ir sklepas, sandėlis, bet žemyn leistis nereikėjo. Ėjom žiūrėt — pati 

mačiau savo akim. Gembės, grandys tebebuvo geležinės, įmūrytos į sienas, kur žmones rišdavo 

kankindami. Dar plaukų buvo matyt ant akmenų. Ir ten, tame dvare, baidė. Niekas ten ilgai 

negyvendavo. 

Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių 

dvare ir Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys. 

Jonikienė Roma. Už vartelių — pasaulis... // Vienybė. — 1999. — Lapkr. 25. — Visas 

tekstas: 

Rūta Kučinskaitė iš Gyvolių kaimo — profesionali fotografė ir dailininkė. Šias profesijas ji 

įgijo Dailės akademijoje. Tikra kaunietė, ten gimusi, augusi ir mokslus ėjusi, atvyko gyventi pas 

mamą — žinomą biologę Jadvygą Balvočiūtę. Rūtos nekamuoja baimė, kad atsisakiusi 

didmiesčio, prarado galimybę įtakingiau įsitvirtinti meno pasaulyje. „Atvykusi čia nieko 

nepraradau. Atvirkščiai, galiu brandinti save kūryboje, kad, laikui atėjus, turėčiau, ką parodyti 

žmonėms”, — mano dailininkė. „Jei man bus skirta vieta meno pasaulyje — ją atrasiu”, — 

šypsosi Rūta. Dabar ji dirba kiek aprėpia. Turi būrelį Mažeikių meno mokykloje, dirba su vaikais 

Akmenės mieste, neseniai ėmėsi pamokų Viekšnių muzikos mokykloje. Mamos Jadvygos 

Balvočiūtės kaimiškoje troboje kaupiasi Rūtos kūryba. Tapo ji akvarele, aliejiniais dažais. Bet ne 

visiems paveikslams rėmelius pajėgia padaryti. Viskam reikia lito... 

Rūtos Kučinskaitės paveikslus, tapytus aliejiniais dažais, pirmą kartą pamačiau Kapėnų 

mokykloje. Savaime įsidėmėjau dailininkės pavardę, darbus. Pamaniau, kad progai pasitaikius, 

malonu būtų apie Rūtą gerą žodį parašyti. Autorinė paroda, surengta A. Milevičiaus iniciatyva 

Naujosios Akmenės kultūros rūmų parodų salone, suteikė tokią progą. R. Kučinskaitė atvežė 

akvarele tapytų paveikslų. O parodą paįvairino siurprizais. Kartu su mamos darbais 

eksponuojami mažosios Austėjos piešiniai. Mergaitė ne tik piešia, bet smulkiai papasakoja, ką 

norėjo pavaizduoti ir liepia tai užrašyti. „Tos istorijos atstoja paveikslus”, — juokiasi Rūta. 

Austėjai ateina žuvyčių, kiškių, saulių, lapių piešimo periodai. Kaime augdama, ji visa tai mato. 

Rūta taip pat pasaulį mato nuo trobos vartų. Tad piešdama iš natūros, gali įamžinti kiekvieną 

gamtovaizdį, saulėlydį, senąjį sodą. Vartus paveiksle priimame kaip mums tapytus. Jie lyg 

atveria pasaulį. Akvarelėje pamėgtos žalsvai gelsvos, ramios ir plaukiančios spalvos. Kaip sakė 

parodą pristatydamas A. Milevičius, Rūtos spalvų pasaulis jausmingas ir žmogiškas, malonus ir 

jaukus, kaip pati gamta. Rūta, pakviesdama visus užeiti parodon, neslėpė, kad mėgsta lieti 

akvarelę, nes tokiuose paveiksluose jau pirmas prisilietimas yra lemtingas. „Sakyčiau, šventas”, 

— sako ji. Mat akvarelės nepataisysi, nepakoreguosi, neištrinsi. Todėl ir paveikslą turi pabaigti, 

neatidėjęs kitam kartui. Ten, kur Rūta, Austėja ir Jadvyga gyvena, gamtos idilės ieškoti nereikia. 

Troba ant skardžio, atsiveria nuostabi panorama. 

„Visą savo vaikystę, jaunystę ir dabar svajojau apie kampelį namuose, kuris priklausytų man, 

kur būtų sudėti darbai, kur galėčiau piešti. Žodžiu, palėpę... Ir tik dabar po truputį remontuojam 

trobą. Gal gi svajonė išsipildys. Savo kampo reikia ir Austėjai. Ji dažniau, nei aš užima stalą, nes 

jos darbas svarbesnis už visų mūsų”, — buitiniai reikalai realiame pasaulyje stoja skersai kelio 

Rūtai. 

Parodos pristatyme Jadvyga Balvočiūtė papasakojo, kad dar pradinėse klasėse mokytoja 

bėdojo, jog Rūta per matematikos pamoką žiūri pro langą, o ranka intensyviai juda... Sąsiuvinis 

pilnas piešinių. Mergaitę nukreipė į meno mokyklą. Atrodytų, taip paprasta surasti savo vietą. 

35

Rūtą pasveikinti atėjo mero pavaduotoja E. Meškienė, Kultūros skyriaus vedėja J. Rekašienė, 

Naujosios Akmenės seniūnas P. Tirius, paminklotvarkininkė V. Imbrienė. Lankytojų mintims — 

geltonais viršeliais knyga. Rūtai ir Austėjai liks žodžiai paveikslus žiūrėjusių žmonių. 

Autorės nuotraukoje: paprašyta išrinkti akvarelę, kurią mėgsta ir padovanotų brangiam 

žmogui, dailininkė į rankas paėmė paveikslą „Sena daržinė”. 

Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė 

// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Gyvolių kaime 130 ūkių — 334 

gyventojai. 

Jonikienė Roma. Dešimt svarbiausių gyvenimų: [Birutė Kontutienė] // Vienybė. — 2000. — 

Geg. 16: „Autorės nuotraukoje: Birutė Kontutienė, jos dukra Vida ir anūkė Ramunė”. — Visas 

tekstas: 

Miškais ir upe įrėmintam Gyvolių kaimui širdis jaučia sentimentų. Čia gyvenantys žmonės 

davė peno plunksnai savo talentais, charakteriais, pomėgiais... Gyvoliai labai gyvas kaimas, 

kiemuose be lietaus lašo dulkėtais takeliais bėginėjantys vaikai tą gyvastį rodo. Yra jaunų 

žmonių, yra vaikų — nenutrūks ir gyvenimas. Kaime visur aptiksi žmoniškumo pradą. Gali 

žmogų pakalbinti į bet kurią trobą užėjęs. Su tavimi pasilabins, ant geriausio suolo pasodins, 

pasikalbės. Ir išsiskiri su žmogum lyg senas, geras pažįstamas būtum. Taip ir su Birute 

KONTUTIENE. Nors matėmės pirmą kartą, sakyčiau, pažįstu šią gyvasties ir energijos kupiną 

moterį daug metų. Išaugino ji 10 dailių, darbščių vaikų. Nebuvo kada atostogauti, didmiesčiais 

grožėtis. Kai šiandien kur važiuoti pakviečia — Birutė visada atsišaukia. Motinos dieną 

paminėjo Kaune, Moterų ūkininkių draugija pakvietė. Važiavo kartu su dukra Vida Martinkiene, 

auginančia penkis vaikelius. 

Birutė Kontutienė ilgus metus dirbo laiškininke. Į dažną kiemą užsukdavo, ir perskaityti tai, 

ką kaimynams nešė, pati mėgo. Vaikai iš tolo šaukdavo: „babytė laikraščius atveža”. Ir būrys 

pasitinka. Vaikai Birutės širdį visada glosto. Tiek savi, tiek svetimi. 

Pačios gyvenimas nebuvo lengvas. Mama mirė, kai mergaitės buvo labai mažos. Tad ją ir 

seserį užaugino seneliai. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Viekšnių krašte. Ir vyras, šviesios atminties 

Aldifonsas, iš tų kraštų buvo. Darbščių rankų žmonės pasistatė Gyvoliuose namą. Daug dirbo. 

Birutės džiaugsmas buvo vaikai. Kiekvieno į pasaulį ateinančio labai laukė. Augino su meile. 

Dabar Birutė sako, kad nelengva dešimt išauginti — meilės visiems užtenka, bet gardesnio 

kąsnio, drabužio trūksta. Gali padalinti tik tai, ką turi. O daug niekada nebuvo. „Ar tau du 

vaikelius į žmones išleisti, ar dešimt. Visus raginau mokytis. Padėjau, kiek galėjau”, — sakė 

B. Kontutienė. Tėvas buvęs griežtas, per daug švelnumų nerodęs. Bet juk toks būrys atžalų, jei 

nebūtų griežtumo, nežinia, kokie dabar vaikų likimai būtų. Lida, Vytautas, Vladas, Ilona, Vida, 

Valerija, Genovaitė, Eugenija, Janina, Rimantas — kiek vardų vardelių skamba Birutės 

Kontutienės namuose. Vienam vardą pati parinko, kitam babytė, trečią mamytės garbei pavadino. 

Dauguma vaikų senokai namus paliko. Jau 17 anūkų yra. Dar ir netekėjusių dukrų, nevedusių 

sūnų yra. Bus vestuvių, bus anūkų. Keturiolika metų, kaip Birutės Aldifonso šalia nebėra. Po 

vyro mirties, labai netikėtos ir staigios, visus rūpesčius viena pakelia. Ir vestuves vaikams iškėlė. 

„Paskutiniesiems vestuvių nebeiškelčiau. Gyvenimas pasunkėjo. Turiu žemės, gerai, kad žentai, 

dukterys padeda. Savo daliai visko užsiauginam”, — pasakojo Birutė. Tik jauniems blogai — 

visai nėra darbo, o be darbo žmogus nyksta. 

Birutė Kontutienė vienatve, kad ir norėdama, pasilepinti negali. Kartu gyvena jauniausi 

vaikai. O ir ištekėjusios bei Gyvoliuose likusios dukros dažnai užsuka. Mūsų viešnagės dieną pas 

mamą atėjo Vida Martinkienė. 

Vaikai — širdies džiaugsmas 

Birutės Kontutienės vidurinioji duktė Vida Martinkienė gyvena netoli tėvų namų. Tad pati ar 

vaikeliai vis pas babytę. Ir dabar ją aplankė kartu su dukrele Ramune, kurią šeimynykščiai 

„čigonėle” vadina. Akys rudos, linksma, padykusi, šneki... Pati savimi pasirūpina. Tuoj į blynų 

lėkštę įsisuko. Išsirinko labiau sukepusius, nes mama blynų nesukepina. Čia kitokie. 

36

Vida sako, kad iš mamos vaikai gavo daug meilės, o iš tėvo — griežto auklėjimo. Bet to ir 

reikėję. Mokytojai jais niekada nesiskundę. „Buvome išauklėti gerbti ir klausyti. Kai jau 

technikume besimokydama kartu su grupe pabėgau iš paskaitų, auklėtoja sakė mamai: „Už tavo 

Vidą būčiau galvą guldžiusi”. „Kaip nebėgsi, jei visi bėga”, — šiandien juokiasi Vida. Ar gausios 

šeimos kasdienybė neišgąsdino Vidos, kad ši ryžosi penkių vaikelių sulaukti? „Ne. Aš labai 

myliu vaikus. Galėčiau ir svetimų būrį išauginti, neskirstydama jų į savus ir svetimus. Mano 

mažajam jau dveji metukai. Širdis stuksena smarkiau, kai pamatau naujagimį”, — sako Vida. 

Labai daili, maloni moteris, dirbanti nuo ryto iki vakaro, apie vaikus kalba labai šiltai. Vida — 

agronomė, tačiau dabar tokie laikai, kad darbo pagal specialybę nėra. Iš esmės — jokio nėra. Jei 

gyvenimas negerės, sunku bus vaikus į mokslus leisti. Ir šiaip Viekšnių krašte per tas dalybas 

gyvenimas susijaukė. Laiku neišmoka pašalpų. Žmonės pasimetę tarp valdžių, nežinia, į ką 

kreiptis. Tiek Birutė, tiek Vida mano, kad Akmenės valdžia labiau rūpinosi žmonėmis. 

Kai pakalbame apie platų stalą, apsėstą didelės šeimos, Vida prisiminė mamą, verdančią 

cepelinus. Bulvių tarkavimo mašinos neturėjo. Porą kibirų bulvių rankomis sutarkuodavo. „Kiek 

kartų pirštus nutarkuodavo! Ji daug ką darė dėl vaikų. Ir aš dėl savųjų daug ką darau”, — su 

meile apie namus kalbėjo Vida. Klausaisi motinų — kuklūs jų norai. Sveikata, darbas, mokslas 

vaikams. O ką gali šalis gimtoji savo būsimoms kartoms? 

Čergelienė Rasa. Vaistažolių auginimo verslas slysta iš lietuvių rankų // Lietuvos rytas. — 

2000. — Birž. 19: iliustruota. — Visas tekstas: 

Miestietė tapo ūkininke 

Mažeikių rajono 56 metų ūkininkė ir aukščiausios kategorijos provizorė farmacininkė 

Jadvyga Balvočiūtė 1990 metais grįžo į savo tėviškę Gyvolių kaime, tikėdamasi čia suderinti 

profesinę patirtį bei vis dar gyvą savosios vaikystės pievos ilgesį. 

Sklype, kuris užima hektarą ariamos žemės, ji, be grūdinių kultūrų, augina ramunėles, 

pipirmėtes, medetkas, valerijonus ir ne tokių populiarių pavadinimų vaistažoles. 

Kamanų valstybiniame rezervate vyresniąja biologe dirbančios farmacininkės ūkis dvejus 

metus turėjo pereinamojo laikotarpio į ekologinės žemdirbystės ūkį statusą. Ūkininkė tikisi, kad 

šiemet ūkiui bus suteiktas ekologinio ūkio statusas. 

Buvusi Kauno botanikos sodo vaistinių augalų laboratorijos darbuotoja J. Balvočiūtė šiuo 

metu yra ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja” narė. Ji nepraranda vilties, kad lietuviai 

išmoks auginti vaistažoles ir jų produkcija, palaikoma valstybinės valdžios institucijų, sugebės 

įveikti kaimyninių šalių įvežamų vaistinių žolių konkurenciją. 

Palaiko idealizmas 

Lietuvos ūkininkams atgavus nacionalizuotas žemes, J. Balvočiūtė vienintelė iš keturių vaikų 

ryžosi grįžti į tėvų ūkį. Nuo ūkininkavimo pradžios ji sėjo vaistinius augalus, remontavo sodybos 

pastatus, kuriuose projektavo vaistažolių džiovyklas. 

Moteris iki šiol prisimena, kaip jos močiutė augino vaistinius augalus, ir įsitikinusi, kad 

šiuolaikinėmis mokslo ir technikos priemonėmis galima atkurti per laiką užmirštas senolių žinias 

apie natūralius vaistus. Gyvolių ir kitų Žemaitijos kaimų žmonės žino apie provizorės darbą, ir 

daugelis ją vadina žiniuone arba tiesiog „antrąja Šimkūnaite”. 

J. Balvočiūtė save laiko valstybės žmogumi, turinčiu dirbti pagal turimą specialybę ir 

įstatymus. 

Nukonkuravo lenkai 

Lietuvos vaistažolių produkcijos gamybos įmonių specialistai vis dėlto sutinka, kad mūsų 

šalies vaistažolių augintojai ir gamintojai sunkiai atsilaiko prieš Lenkijos ūkininkų konkurenciją. 

Didelę vaistažolių gamybos patirtį turinčios bendrovės „Švenčionių vaistažolės” paruošų 

skyriaus viršininkės Irenos Saveljevos teigimu, Lenkijoje užaugintų valerijonų šaknų kilogramas, 

atvežtas į Lietuvą, kainuoja 4 litus, o Lietuvos ūkininkams pigiau kaip už 15 litų parduoti 

nebeapsimoka. 

Viena lenkų sėkmės priežasčių, anot J. Balvočiūtės, yra ta, kad šią žemdirbystės šaką 

subsiduoja Lenkijos vyriausybė. Tuo tarpu Lietuvoje ūkininkai, auginantys vaistinius augalus, 

37

jokios paramos negauna. Tačiau pramoniniu būdu lenkų užaugintos vaistažolės kokybe toli gražu 

ne visada lenkia lietuviškas. 

Tuo tarpu nuo 1995 metų vaistažolių preparatus gaminančios Kaune įsikūrusios bendrovės 

„Acorus Calamus” specialistai tvirtina, kad lenkų vaistažolių auginimo tradicijos senos ir 

patikimos, jų produkcijos kokybė tenkina net reiklius vokiečius. 

Be įgūdžių, lenkai turi ir šiam verslui pritaikytą techniką. Tai mažina produkcijos savikainą. 

Lietuviai lenkus gal ir gali pasivyti, tačiau šiandien apie tai kalbėti dar anksti. Be to, užtikrintą 

ateitį turi tik pramoninis vaistažolių auginimas, o ne toks smulkus ūkis kaip J. Balvočiūtės. 

Siūlo kurti muziejų 

Anot vienos „Acorus Calamus” specialisčių, J. Balvočiūtė savo idealizmą ir žinias verčiau 

panaudotų kurdama vaistažolių muziejų. Jis galėtų tapti turistų bei moksleivių lankoma vieta. 

Farmacijos bendrovės „Acorus Calamus” direktoriaus Gracijaus Ivanausko teigimu, 

pirmaisiais šios įmonės gyvavimo metais su Lietuvos ūkininkais buvo sudaryta apie 2000 

sutarčių, tačiau šiandien iš buvusių entuziastų liko vos keli. 

Lietuvos ūkininkams, auginantiems palyginti nedaug vaistažolių, per brangu savo produkcijai 

įsigyti analitinės laboratorijos sertifikatą. Jiems sunku ir dėl to, kad neturi patirties. Italijos 

vaistažolių ūkių patirtis perduodama iš kartos į kartą, tuo tarpu Lietuvoje pastebima tik šio verslo 

pradžia. Ekologinio ūkininkavimo entuziastė J. Balvočiūtė tokį pramonininkų požiūrį bando 

keisti argumentais, kad išsivysčiusiose šalyse yra ekologiškos žemės ūkio produktų parduotuvės, 

kuriose viskas brangiau, tačiau tokios prekės turi pirkėjų. Tad nepramoniniu būdu auginama 

produkcija irgi turės pirkėjų. Einanti į Europą Lietuva esą turi lygiuotis į tas šalis. 

Pasak J. Balvočiūtės, lietuviai ūkininkai galėtų kooperuotis į didesnius ūkius, auginti po 1-2 

kultūras ir sėkmingai parduoti produkciją, tarkim, skandinavams. Reikėtų, kad ūkininkus tik kas 

nors paskatintų, ir jie imtų auginti ne tik vaistažoles, bet ir prieskonius, ekologiškas braškes, 

porus ar kitokias retesnes daržoves. 

Trūksta paklausos 

Lietuvos vaistažolių gamybos bendrovių specialistai sutinka, kad lietuvius išmokyti auginti 

vaistinius augalus gal ir įmanoma, tačiau jau dabar Lietuvos rinka užversta vaistažolėmis. 

Bendrovė „Acorus Calamus” turi pakankamai sutarčių su Lietuvos ūkininkais, kurie, beje, irgi 

norėtų auginti daugiausia tik mažiau energijos sąnaudų reikalaujančius valerijonus, o ne, tarkim, 

ramunėles, kurių žiedus rinkti yra daug sudėtingiau ir tai labai priklauso nuo oro sąlygų. 

„Acorus Calamus” specialistai teigia, kad vaistažolėms bei jų mišiniams gaminti jie naudoja 

tik apie 50-60 procentų lietuviškų vaistažolių, kitų atsiveža ne tik iš Lenkijos, bet ir iš Italijos bei 

kitų šiltųjų kraštų, kuriuose auga tai, ko nėra Lietuvoje. 

Bendrovė „Švenčionių vaistažolės”, kuri kadaise buvo vienintelė vaistinių augalų preparatų 

gamybos įmonė visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, šiuo metu iš užsienio perka apie 11-12 

procentų vaistažolių. 

Šių metų pavasarį bendrovę iš Valstybės turto fondo nupirko Kipre įregistruota bendrovė „VIP 

Progress (Overseas)”, ir 66 bendrovės darbuotojai laukia permainų, tačiau dėl privatizacijos kai 

kurie Lietuvos ūkininkai, auginę vaistažoles, nesudarė su „Švenčionių vaistažolėmis” sutarčių ir 

prarado galimybę parduoti savo produkciją. 

Perspektyvoje — įmonė 

J. Balvočiūtė šiuo metu ruošia iki 130 pavadinimų vaistažolių, kurių daugiausia užaugina ir 

tik nedidelę dalį surenka pievose. 

Produkciją ji parduoda parduotuvėse ar specialiuose jų skyriuose kaip ekologiškai 

ūkininkaujanti ūkininkė. Tačiau jos profesinės ambicijos neleidžia jai apsiriboti 1-2 pavadinimų 

vaistažolių auginimu. 

Įstatymus gerbianti ir žiniuonės vardo besikratanti J. Balvočiūtė pasirūpina kasmet įsigyti 

viešosios įstaigos „Ekoagros” sertifikatą, liudijantį, kad jos džiovintos vaistažolės bei mišiniai 

atitinka ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus. 

O kaip elgtis su vaistiniais augalais, žemaitė puikiai žino dar nuo tada, kai 1983 metais 

parengė ir išleido patarimų knygelę „Jaunajam vaistažolių rinkėjui”. 

38

Nors pagal specialybę J. Balvočiūtė sugeba ir galėtų vaistažolių pasiūlyti vaistinėms, tačiau 

tam reikėtų įsteigti įmonę, o kiekvieną vaistažolių mišinį, kaip atskirą vaistą, įregistruoti 

Sveikatos apsaugos ministerijoje. 

Vienam žmogui tai yra labai ilgas ir sunkus darbas. Vis dėlto ūkininkė ir provizorė viliasi, kad 

įveiks ir šiuos įstatymų barjerus. 

Plastinina Bernarda. Jadvyga Balvočiūtė. Gamtos ir kaimo vaikas: Provizorė iš pašaukimo // 

Santarvė. — 2000. — Rugpj. 10. — Nr. 93 (8140), [priede „Barbė”]: iliustruota. Nuotraukos iš 

asmeninio albumo. — Visas tekstas: 

PRAĖJUSĮ PAVASARĮ PRIE KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETO BUVO 

ORGANIZUOTI FARMACIJOS SPECIALISTŲ TOBULINIMOSI KURSAI. JUOS 

LANKĖ IR MŪSŲ RAJONO GYVOLIŲ KAIMO PROVIZORĖ JADVYGA 

BALVOČIŪTĖ. ATESTACINEI KOMISIJAI JI PATEIKĖ DARBĄ APIE 

FARMAKOGNOSTINĘ VEIKLĄ SAVO ŪKYJE. SVEIKATOS APSAUGOS 

MINISTERIJOS SUDARYTA KOMISIJA, LABAI PALANKIAI ĮVERTINUSI ŠĮ 

DARBĄ, JO AUTOREI SUTEIKĖ AUKŠČIAUSIĄ FARMAKOGNOSTO 

(PROVIZORIAUS — VAISTINIŲ AUGALŲ SPECIALISTO) KATEGORIJĄ. IŠ KUR 

ATOKIAME PROVINCIJOS KAIME TOKIOS RETOS SPECIALYBĖS ATSTOVAS? 

KOLŪKIETĖ NUO DEVYNERIŲ METŲ 

Jadvyga — gamtos ir kaimo vaikas. Meilę augalui, gėlei, medeliui ji atsinešė nuo lopšio 

dienų. Visos vaikystės ir jaunystės vasaros prabėgo kaime. Anais laikais čia buvo Žemaitės 

kolūkis. Jame darbavosi savamokslis, bet didelę darbo patirtį turėjęs sodininkas ir bitininkas 

Vincas Vilkas. Šalia savo sodybos jis buvo užveisęs nemažą kolūkio medelyną, kuriame 

darbavosi sodininkui priskirta kolūkiečių brigada. Jadvyga ir šiandien prisimena, kaip ji tapo šio 

medelyno darbuotoja. Jai tada buvo tik devyneri. 

— Kaip šiandien prisimenu, nuėjau ir man davė priraišioti išaugusius akiuotų obelaičių 

ūglius, kad jie tiesiai augtų. Man puikiai sekėsi, sodininkas net pagyrė, — į vaikystę nuklysta 

Jadvyga. — Ravėdavau, genėdavau, akiuodavau ir apraišiodavau paskiepytus medelius 

išmirkytos liepos žievės plaušais, kitaip dar „rafija” vadinamais. 

Devynias savo vaikystės vasaras Jadvyga atidavė darbui medelyne. O per javapjūtę tekdavo 

rišti pėdus, daržinėje stovėti ant „rinkio”, ravėti runkelius ir kukurūzus. Darbšti mergaitė nuo 

devynerių metų jau turėjo kolūkietės darbo knygelę, per tuos metus jau buvo priskaičiuoti 699 

darbadieniai. 

— Jau daug metų nebėra nei Vilko, nei jo medelyno, — su liūdesio gaidele sako ji šiandien. 

— Pernai paminėjome sodininko 100-ąsias gimimo metines, o medelyno vietoje dabar plyti 

gyvenvietė. 

IŠTIKIMA PAŠAUKIMUI 

Našliui, vienam auginusiam keturis vaikus, nelengva buvo išleisti juos į mokslus. Pats baigęs 

tik dvi Viekšnių gimnazijos klases, Pranas Balvočius labai norėjo mokytis. Nebuvo iš ko, ir 

mama pasakiusi: „Kunigu nepastatysim, o pišoriaus nereikia”, ir tuo Pranui baigėsi visi mokslai. 

Žmogus jis buvęs gabus ir apsišvietęs, mėgo organizuoti jaunimo vakarėlius, fotografuoti, 

vaidino klojimo teatre. Suprantamas jo noras matyti savo vaikus išsilavinusius. Vienas Dievas 

žino, kiek tai kainavo, bet visi keturi Balvočiaus vaikai baigė mokslus. 

Jadvyga, dar būdama abiturientė, galvojo apie Žemės ūkio akademiją. Tačiau atbaidė tai, kad į 

kolūkį atsiųstiems jauniems specialistams tekdavo tik „varyti” kolūkiečius į darbą. Pasirinkti 

biochemiją skatino jos chemijos mokytojo J. Žilevičiaus autoritetas. Tačiau, matyt, pats likimas 

nusprendė kitaip. Neįstojusi dirbo Žemaitės kolūkio aštuonmetėje mokykloje, o po metų įstojo į 

Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. Baigusi pasiliko Kaune, dirbo vaistinėje. 

Santuoka, po to gimusios dukros, kurioms ji davė augalų vardus — Eglė ir Rūta — nepakeitė 

Jadvygos pasiryžimo tapti botanike. Po penkerių metų Mokslų Akademijos botanikos institute ji 

baigė aspirantūrą, tuo pat metu dirbdama institutui priklausančiame Kauno botanikos sode 

vaistinių augalų laboratorijoje. Stažavosi Jaltoje, Nikitos botanikos sodo biocheminėje 

laboratorijoje. Ir tyrinėjo, tyrinėjo... 

39

Tuo pat metu specialistė vadovavo Kauno botanikos sodo sėklų mainų laboratorijai, keitėsi 

sėklomis su visų žemynų botanikos sodais, kasmet leido sėklų mainų katalogą. Paskutinius 

dvejus metus dirbdama Botanikos sode, vadovavo floros — sistematikos skyriui, jai buvo 

patikėta rūpintis mokslo populiarinimu Botanikos sode. Darbo buvo labai daug, tačiau Jadvyga 

paskelbė apie 30 mokslinių ir per 50 mokslo populiarinimo straipsnių spaudoje. Balvočiūtė yra 

trijų knygelių iniciatorė ir bendraautorė. 

TĖVIŠKĖ 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jadvyga nusprendė grįžti į tėviškę, susigrąžinti tėvo žemę. 

Labai skaudėjo širdį dėl sudarkytos salpinės (užliejamos) pievos prie Virvytės. Kolūkio laikais ji 

buvo suarta, išdalinta kolūkiečiams. Jadvyga mintyse ilgai brandino svajonę sutvarkyti pievą ir 

atstatyti kraštovaizdį. Į Gyvolius sugrįžo viena. Dukros tebebuvo studentės. Eglė mokėsi Kauno 

veterinarijos, Rūta — Vilniaus dailės akademijoje. Daug kam buvo nesuvokiamas šios moters 

ryžtas: iškeisti patogų, jaukų gyvenimą mieste į sunkią, ne moteriškų jėgų reikalaujančią naštą. 

Juk reikėjo rūpintis ne tik žeme, bet ir apleistu vienkiemiu. Daugelis būtų nuleidęs rankas. Tik ne 

Jadvyga. Įsidarbino Kamanų valstybiniame rezervate vyresniąja biologe. Susigrąžino žemę prie 

namų. Tiesa, tik 11 hektarų. Tai tada dar suarta pieva, upės šlaitai, apie hektaras dirbamos aplink 

sodybą, sodas. Tuoj ėmė rūpintis pievos sutvarkymu. Kreipėsi į rajono melioracijos valdybą (jai 

tada vadovavo Alvydas Adomaitis, dabar dirbantis Ventos regioninio parko direktoriumi — 

B. P.), kur ją išgirdo ir suprato. 

Ilgai dalyvavusi Botanikų draugijos veikloje, tyrinėjusi retuosius augalus, saugomas teritorijas 

(ji yra leidinio apie Jiesios kraštovaizdžio draustinį bendraautorė — B. P.), Jadvyga turėjo 

pakankamai žinių, kad kitomis akimis žiūrėtų į savo tėviškę, jos gamtą. Jai labai rūpėjo 

pasižiūrėti, kokie augalai auga jos gimtinėje, rūpėjo patyrinėti Kamanų pelkę, Akmenės rajono 

florą. 

PAGALIAU — SAVO RATUOSE 

1993-iaisiais Balvočiūtė įstojo į Ekologinės žemdirbystės bendriją „Gaja” Kaune. Tačiau 

ekologiškai ūkininkauti pasiryžo tik po penkerių metų. Parvažiuodama iš Kauno, provizorė 

parsivežė per 100 pavadinimų vaistinių ir dekoratyvinių augalų. Dirbant rezervate, ūkininkaujant 

nuolat trūko laiko augalų priežiūrai, jų mažėjo, kol pagaliau liko beveik vien vaistiniai. 

Nuo 1998-ųjų visą dėmesį Jadvyga sutelkė ekologiškam vaistažolių, daržovių, sodo 

auginimui. Vaistinių augalų derlių ji nuima ne tik savo darže, bet nemažai jų surenka ir iš pievų, 

miškų. Tais metais 5 hektarams Balvočiūtės žemės suteiktas pereinamojo laikotarpio į ekologinį 

ūkį statusas. Dar po metų provizorė turėjo teisę savo pagamintą produkciją žymėti viešosios 

įstaigos „Ekoagra” ženklu. Šiemet jos vaistažolių ūkiui suteiktas ekologinio ūkio statusas ir teisė 

žymėti produkciją užrašu „Ekologiškas produktas”. Pagaliau Jadvyga pasijuto sėdinti savo 

ratuose. Visiškai atsidėjo pamėgtam darbui, apsisprendusi savo veiklą, netradicinį verslą plėsti. 

Ne vienas Akmenės rajono gyventojas yra išbandęs paruoštus pipirmėtės lapus, medetkų ir 

vaistinės ramunėlės žiedynus, valerijonų šaknis su šakniastiebiais, vaistinės melisos, paprastojo 

raudonėlio, vaistinio yzopo (juozažolės) žolę ir kitas vaistažoles. 

Provizorė iš savo užaugintų ir natūraliose vietose surinktų vaistažolių paruošia specialius 

mišinius profilaktikai ir gydymui. Daugeliui yra padėję netradicinis mišinys nuo įsisenėjusio 

kosulio, vaistažolių mišiniai nuo inkstų ir tulžies pūslės akmenligių, padidėjusio ar sumažėjusio 

skrandžio rūgštingumo, raminamieji mišiniai. Daugelis pamėgę Jadvygos paruoštas organizmą 

stiprinančias vaistažolių mišinių iš įvairių vietinių žolelių arbatas. 

Jadvygos namuose daugiausia vietos skirta anaiptol ne prabangos dalykams. Visuose 

kampuose — dėžės dėželės, maišai maišeliai, kur tik pagal jai vienai žinomą sistemą sudėliotos 

vaistažolės. Bendri interesai Balvočiūtę kažkada buvo suvedę su garsiąja žolininke, jau Anapilin 

iškeliavusia Eugenija Šimkūnaite. 

REIKIA PRIORITETO 

Šiais metais įgyta aukščiausia farmakognosto kategorija Balvočiūtei suteikia teisę 

savarankiškai organizuoti verslą ir vadovauti vaistažolių gamybai, realizacijai bei vaistinės 

steigimui. Provizorė, išsiėmusi licenciją, turės galimybę teikti savo produkciją į vaistines. Iki šiol 

vaistažoles ji pateikdavo kaip ūkininkė į įvairias parduotuves, ekologiško ūkininkavimo „Tatulos 

40

programos” prekybinį tinklą, kai kurias parduotuves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Akmenės 

rajone. 

Jadvyga apgailestauja, kad Lietuvoj nėra netgi ekologiškų maisto produktų prioriteto, o ką 

kalbėti apie vaistažoles. Žmogus neturi galimybės pasirinkti, ką jam pirkti: intensyviosios (su 

trąšomis, pesticidais, kitais chemikalais) ar ekologinės žemdirbystės produktą. Pastarųjų ne tik 

mažai pagaminama, bet ir jų gamyba nėra palaikoma. O ekologiškų produktų paklausa nemaža. 

Kai provizorė nuveža savo produkciją į Kauną, Klaipėdą, ne tik specialistai, bet ir paprasti 

pirkėjai stebisi aukšta jų kokybe. 

Šiuo metu mūsų vaistinėse parduodamos įvairių firmų pateiktos vaistažolės yra supirktos ir 

suvežtos iš įvairiausių pasaulio šalių. Ant pakuotės net neinformuojama, iš kur jos atvežtos. 

Jadvygos nuomone, mūsų žmonės turi puikias galimybes vartoti čia pat savaime užaugusias arba 

sveikai užaugintas, vietinių specialistų kokybiškai paruoštas vaistažoles. Deja... Įsteigti vaistinę 

arba kitaip įteisinti vaistažolių mišinių gamybą trukdo gausybė biurokratinių, teisinių, finansinių 

barjerų. J. Balvočiūtės teigimu, šiuo metu peržengti jų neįmanoma. Tačiau provizorė nusiteikusi 

optimistiškai ir įsitikinusi, kad sunkumus galima būtų įveikti, jei tik Vyriausybė tokiam verslui 

parodytų dėmesį. 

— Naujosios Akmenės pensionui pernai paruošiau ir pateikiau nedideliais kiekiais fasuotų 

vaistažolių mišinių labdarą maždaug už 500 litų, — sako provizorė. — Ten gyvenantieji buvo 

labai patenkinti. Tą patį ketinu padaryti ir šiemet. Moraliai mane palaiko, paskatina Viekšnių 

A. Biržiškos sveikatos namų vyr. gydytoja A. Gurauskaitė. Prijungus Viekšnių seniūniją prie 

Mažeikių rajono, esu nusiteikusi bendrauti su Mažeikių parduotuvėmis, arbatinėmis, 

ligoninėmis, vaikų darželiais, pateikti jiems ne tik vaistažolių ir jų mišinių, bet ir ekologiškai 

užaugintų daržovių, vaisių. Mažeikiškiams tai ypač aktualu. Deja, kol kas užuominos dėl 

ekologiškai švarių produktų gamybos ir vartojimo Mažeikių valdžios dėmesio, juo labiau 

pritarimo ir palaikymo, nesulaukė. 

KASDIENYBĖ 

Tėvo sodyboje Jadvyga gyvena kartu su dukra Rūta, tapytoja. Rūtai pakanka savų rūpesčių, ir 

mamai prie vaistažolių ji menka pagalbininkė. Vyresioji Eglė — Kaune. 

Tik įsikūrusi Jadvyga laikė tris melžiamas karves, kalakutų, žąsų, ančių. Per tokį pulką žuvo 

daug vaistažolių. Be to, ir krūvis buvo ne vienos moters pečiams. Juk dar dirbo Kamanų 

rezervate. 

Dabar Jadvyga laiko tik 7 avis, ožką ir pulkelį vištų. O Kamanose ir vėl mokslinis darbas — 

stebėjimai, programos, projektai, zonavimai — ne specialistui mažai ką pasakantys terminai. 

Maždaug prieš ketverius metus Jadvygos iniciatyva Viekšniuose, garsiosios J. Aleksandravičiaus 

vaistinės-muziejaus sode, buvo įkurtas vaistažolių sodas, kuriame dabar per 100 rūšių įvairiausių 

augalų. 

Jadvyga vardija vaistažoles, auginamas savo žemėje Gyvoliuose: vaistinės medetkos, 

ramunėlės, pipirmėtės, mėlynasis palemonas, penkiaskiautė sukatžolė, geltonžiedis barkūnas, 

darželinis dašis... ir daugybė kitų — girdėtų ir pirmąkart išgirstų — pavadinimų. 

Šitoks „daržas” reikalauja ir ypatingos priežiūros. Vaistažolės turi būti laiku pasėtos, 

nuravėtos, prižiūrėtos, nesuvėluota nuimti žaliavą. Jau balandžio mėnesį provizorė pradeda rinkti 

vaistažoles iš natūralių radimviečių. Įsirengusi džiovyklas, kur specialiai sukaltose lentynose 

vaistažolės išdžiūsta, po to pakuojamos į maišelius iš natūralaus audinio. 

— Kiekvieno provizoriaus svajonė — turėti privačią vaistinę. Ir aš ieškau būdų, kaip oficialiai 

įteisinti provizoriaus-farmakognosto darbą, — dėsto Jadvyga. — Ar tai bus vaistinė, ar įmonė — 

dar nežinau... Žinoma, norėtųsi, kad šiame mielame Žemaitijos kampelyje farmakognostika įgytų 

didesnį užmojį. 

Plastinina Bernarda. Gyvoliai: Ištvermingiausiųjų kaimas prie Ventos ir Virvytės // Santarvė. 

— 2000. — Spal. 26: iliustruota. — Tekste: Jonas ir Danutė Kateivos. Dainininkės P. Gabalienė, 

E. Mačienė, S. Vilimienė, J. Mokusienė, A. Kugrienė, B. Ledžienė. Giedoriai J. Mokusienė, 

A. Kugrienė, B. Ledžienė ir S. Vaičius. Ūkininkai Zigmas ir Birutė Saunoriai. Pradinė mokykla, 

direktorė O. Noreikienė, mokytoja I. Lagno. Juozas ir Albina Navickai, jų sodyba. 85-erių metų 

Kazimieras Erlickas. Vytautas ir Salomėja Krupovisovai, paminklas sodyboje (liaudies meistro 

41

Kinčiaus iš Ventos 1995 metų darbas — medinis Rūpintojėlis) čia gyvenusiam Salomėjos 

seneliui Juozui Mačiui atminti. B. Kontutienė, Kinčinai, Dievainiai ir kiti kaimo gyventojai. — 

Visas tekstas: 

GYVOLIŲ VIZITINĖ KORTELĖ 

Gyvoliuose gyvena 334 gyventojai. Didžioji dalis — gyvenvietėje ir tik keli — 

vienkiemiuose. Gyvenvietėje yra parduotuvė, kuri jau bene septyneri metai privatizuota. Čia pat 

— Gudų pradinė mokykla, greta — dabar jau nebeveikiantis vaikų darželis, kuriame įsikūrusi 

biblioteka, buvęs felčerinis punktas. Nuolatinio darbuotojo dabar čia nebėra, tik kartą ar du per 

savaitę iš Palnosų atvažiuoja felčerė, pagal grafiką reguliariai pacientus priiminėja dvi Viekšnių 

gydytojos. 

Maršrutinio autobuso, kuriuo kaimo gyventojai seniau pasiekdavo Viekšnius, nebėra — reisas 

tapo nuostolingas... 

Kuo verčiasi kaimo gyventojai? Bendrovė jau kuris laikas iširusi. 

Vis dėlto dauguma kabinasi į žemę. Nemažai daugiavaikių šeimų, kurių pagrindinis 

pragyvenimo šaltinis — vaikų pašalpos. 

Iš kur kilęs kaimo pavadinimas? Šio krašto žmonės mena senolių pasakotas tris versijas. 

Labiausiai įtikima atrodo ši: maro metais šiuose kraštuose išmirė labai daug žmonių, o šio kaimo 

gyventojai pasirodė esą labiausiai gyvybingi. 

Ilgą laiką kaimo pavadinimas nebuvo nusistovėjęs: vieni jį vadino Gyvuoliais, kiti — 

Gyvoliais, gi vietiniai gyventojai, žemaičiai, pasirinko savo tarmei artimiausią žodį ir kaimą iki 

šios dienos vadina paprasčiausiai — Gyvuliais. 

Pokariu Gyvoliai buvo Žemaitės kolūkio centras. 

Graži gimtinė mano — 

Upelis ir miškai, 

Kur mažas bėginėjau — 

Tas kaimas Gyvoliai. 

Tai maždaug prieš penkerius metus septynmetės mergaitės parašyto eilėraštuko posmelis. 

Švelnius jausmus savo tėviškei Iveta Milevičiūtė stengėsi įdėti į kiekvieną eilėraščio eilutę. 

Ir nenuostabu. Visa Gyvolių kaimo teritorija priklauso Ventos regioniniam parkui. Gyvolius 

supa nuostabi gamta. Pro šalį vingiuojanti Virvytė čia pat savo vandenis išlieja į gražuolės 

Ventos glėbį. Nuo šių dviejų upių santakos kilo ir miško, prisiglaudusio jų pašonėje, pavadinimas 

— Santekliai (žemaičių tarme — Sontekliai). Šiame miške aplinkiniai žino esant gražią kalvą, 

Lapkalniu vadinamą. Kaip ir prieš daugelį metų, šiandien šią vietą pamėgusios lapės, čia galima 

aptikti nemažai jų olų. Kadaise kalno viršūnę puošė dangų remiančios tiesios pušys, kurias 

matydavai kelių kilometrų atstumu. Dar sovietiniais metais jas smarkiai išretino. 

VISIEMS — PARDUOTUVĖ, KAI KAM — IR BIBLIOTEKA 

Kur nėra nei bažnyčios, nei kultūros namų, dažniausia susitikimo vieta tampa parduotuvė. 

Kaimo parduotuvėje dirbančias vietines jaunas pardavėjas Almą Baranauskienę ir Astą 

Paulauskienę pažįsta visi. 

Priešingoje gatvės pusėje gražioje, tvarkingoje sodyboje gyvena Danutė ir Jonas Kateivos. 

Vaišinga šeimininkė kviečia į vidų, ant stalo deda naminį varškės sūrį, kokio nenusipirksi nė 

vienoje parduotuvėje, o prie jo — ir ką tik iškopinėto medaus indelį. 

— Turėjom 6 šeimas, išmirė, beliko tik dvi, bet sau medaus užtenka, — sako Danutė. — O 

sūrį slėgti mane išmokė jau seniai Anapilin iškeliavęs Pranas Balvočius. Be galo geras, nuoširdus 

žmogus buvo, nemokėjo sukčiauti ar girtis. 

Danutė — mokytoja, jau daug metų pensijoje. Kilimo iš Papilės, maždaug prieš 40 metų 

atvažiavo į Žemaitės septynmetę mokyklą dėstyti fizikos ir matematikos. Atvažiavo, sukūrė 

šeimą ir liko visam gyvenimui. Panaikinus septynmetę, 1973-iaisiais buvo atidaryta pirmoji 

Akmenės rajone pagal tipinį projektą pastatyta kaimo pradinė mokykla. Čia Danutė ir dirbo iki 

pensijos. 

Mėgstamiausias jos užsiėmimas — rankdarbiai. Anot moters, mezgimas veikia kaip vaistai. 

Jonas — statybininkas, dabar taip pat pensininkas. 30 metų jis dirbo Žemaitės ir 

„Raudonosios vėliavos” kolūkių statybose. Jo rankomis pastatyta trečdalis Gyvolių gyvenvietės 

42

individualių namų, fermos, dabar jau privatizuoti kultūros namai, daug kitų pastatų. Jonui, 

baigusiam Akmenėje statybininkų kursus, gyvenime teko ne tik statyti. 

Dabar pensininkai sukasi nedideliame savo ūkelyje. Laiko karvę, augina paršelių, triūsia 

darže. 

— Nors jau įlipau į aštuntą dešimtį, bet nesu unorauna, imuosi bet kokio darbo, jaučiuosi dar 

stipri ir džiaugiuosi gyvenimu, — kalba apie save Danutė. 

Moteris apgailestauja, kad kaimo žmonės apkerpėjo, neliko inteligencijos, niekam nebereikia 

dvasinio peno, viską užgožia materialūs dalykai. Jei ne biblioteka, sako ji, čia būtų visiška 

tamsybė. 

DAINININKAI IR GIEDORIAI 

Teko girdėti, kad šiame kaime yra nemažai dainininkų ir giedorių. Neatsitiktinai užsukome į 

Gabalių kiemą. Pauliną radome besisukiojančią apie namus. Abu su vyru seniai pensininkai, 

užauginę ir gyveniman išleidę penkis vaikus, dabar liko dviese. Apsidairius matai, kad 

šeimininkai ne tik ūkio darbais rūpinasi — sodyboje gražu, švaru, tvarkinga. 

Dar sovietiniais laikais kaimo moterys sukūrė folklorinį ansamblį, koncertavo, dalyvavo 

apžiūrose, prisimena Paulina. Atkūrus nepriklausomybę, bibliotekos vedėjos A. Mozgerienės 

pakviestos kaimo moterys burdavosi bibliotekoje, dainuodavo vakaronėse. 

Paulina išvardija visas pagrindines kaimo dainininkes. Tai E. Mačienė, S. Vilimienė, 

J. Mokusienė, A. Kugrienė, B. Ledžienė. 

— Dabar iširo mūsų ansamblis, — apgailestauja Paulina. — Pasenom, ligos apstojo, 

nebepaeinam. 

Užsukame į Juzefos Mokusienės kiemą. Tai jau „kitos kategorijos” dainininkė. Ji drauge su 

A. Kugriene ir B. Ledžiene žinomos kaip kaimo giedotojos. Į moterišką kompaniją dar priima 

Stasį Vaičių, ir nei gavėnia, nei laidotuvės be jų neapsieina. 

Juzefą sakosi giedanti savo malonumui. Eina pas tuos, kurie kviečia, priima ir pageidauja. Ir 

ne tik savo kaime. Kiekvienai progai esančios vis skirtingos giesmės. Giedotojos populiarios ne 

tik šiandien — žmonės jų pagalbos prašydavę ir sovietmečiu. 

ŪKININKAI 

Dviejų aukštų mūriniame namuke vidury gyvenvietės įsikūrusi Saunorių šeimyna. Kai 

maždaug prieš penkerius metus iširo bendrovė, Birutė ir Zigmas ryžosi ūkininkauti 

savarankiškai. Apdirbti 20 hektarų reikėjo technikos. Saunoriai įsigijo du traktorius, nemažai 

žemės ūkio inventoriaus. Su technika geranoriškai talkina ir kaimynams. Mechanizatorius ir 

agronomė pagrindiniu verslu pasirinko grūdinių kultūrų auginimą, gyvulius laiko tik savo 

reikmėms, bulvių ir pašarinių runkelių irgi augina tiek, kiek reikia sau. 

Birutė pasidžiaugė šių metų derliumi. 

— Iš hektaro šiemet prikūlėme po 50 centnerių kviečių, po 47 miežių. Pernai derėjo dar 

geriau, — atviravo moteris. — Jei negauni 20 centnerių iš hektaro — auginti neapsimoka. Jei 

daugiau — yra šioks toks pelnas. 

MAŽIEJI GAMTOS SANITARAI 

Atokiau pagrindinės gatvės — pradinė mokykla. Kieme sutinkame jos vedėją Oną 

Noreikienę. Pakvietusi į vidų, aprodo mokyklos patalpas, pasidžiaugia, kad turi pianiną, 

televizorių, magnetofoną. Iš viso mokykloje 24 vaikai, Ona Noreikienė dirba dviese su mokytoja 

Irena Lagno. 

— Negalėčiau dirbti su miesto vaikais, — prisipažįsta mokyklos vadovė. — Man šitie vaikai 

kaip savi, pasiilgau jų per vasarą. Šiame krašte labai graži gamta, todėl stengiamės išmokyti 

vaikus ją saugoti. Renkam šiukšles pakelėse, pamiškėse, prižiūrim ir tvarkom paupius. Mes lyg 

kokie gamtos sanitarai. 

Atsisveikinant pasidomėjom, ar vis dėlto nereikėtų ištaisyti „istorinę” klaidą ir Gudų pradinę 

pavadinti jai labiau tinkančiu šio kaimo vardu. O. Noreikienės nuomone, tai — rajono švietimo 

skyriaus valia. 

BESKAIČIUOJANT PRITRŪKSTA PIRŠTŲ 

Užsukame pas būrį vaikų auginančius Kinčinus. Genovaitė esanti ne vietinė, kilimo nuo 

Papilės. Labai jauna ištekėjo, pagimdė dvynukes, išsiskyrė ir prieš 13 metų atitekėjo už vyro 

43

našlio į Gyvolius. Jo — trys vaikai, jos pačios — du, dar du bendri sūnus. Taip atsitiko, kad prie 

šio būrio prisidėjo ir dar viena burna. Mirė Genovaitės sesuo, negi atiduosi jos vaiką svetimiems. 

Taip ir augo visi viename būryje. 

— Vargau visą gyvenimą, — guodžiasi moteris. — Tėvų susirinkimai, skalbimai, virimai, 

vaikų ligos, daktarai ir nemiegotos naktys — viskas susipynė į vieną kamuolį, ir viskas ant mano 

galvos. 

Dabar šeimoje likę penki vaikai. Mažiausiam Mindaugui — treji. Su vyresniais vargo nebesą. 

Šeima gyvena ūkiškai. Moteris nuo ryto iki vakaro sukasi po namus ir ūkį. Vyras — 

mechanizatorius, tad daugiau laiko praleidžia prie technikos. Būtų lengviau, jei gautų darbą, bet 

Darbo birža, kurioje jis registruotas, pasiūlyti nieko negali. Tad pašalpos už vaikus šeimai labai 

praverčia. 

Už kelių kiemų nuo Kinčinų gyvena Birutė Kontutienė. 30 metų dirbusi laiškininke moteris 

pagimdė ir išaugino 10 vaikų. Visi sveiki ir gyvi. Neseniai ji liko našlė, taigi dabar gyvena su 

jauniausiu, septyniolikmečiu, sūnumi ir trim netekėjusiomis dukromis. 

Birutė skaičiuoja anūkus, vieną po kito lenkdama abiejų rankų pirštus. Pritrūksta. 

— Septyniolika iš viso, — sako. — Vien Vida jau penkis turi. Su Vida aną pavasarį važiavom 

Kaunan į Ūkininkų sąjungos organizuotą daugiavaikių motinų šventę. Smagu buvo... 

Šiais laikais tokios gausios šeimos ne toks jau dažnas reiškinys. Tad lyg tarp kitko pasidomim, 

gal tokia šeimos tradicija. Birutė skuba paneigti spėliones. Jos tėvai tik dvi dukras teturėję. Tiesa, 

sesuo Irena Dievainienė, taip pat šiame kaime gyvenanti, 8 vaikus išaugino. 

„IŠEIVIAI” GRĮŽTA TĖVIŠKĖN 

Nuo 1994-ųjų iš šalies pavyzdinių sodybų pirmojo dešimtuko neiškrenta Albinos ir Juozo 

Navickų sodyba. 

Nors namas statytas vienas pirmųjų gyvenvietėje, bet antros tokios gražios sodybos aplink toli 

nerasi. Pradžia buvo prieš 15 metų, kai Albina, išvažiavusi gyventi į Šiaulius, nusprendė, jog grįš 

čia ne tik atostogauti. Įvertinimas netruko ateiti. Ant sienos — Prezidento V. Adamkaus, žemės 

ūkio ministro, Šiaulių apskrities viršininko ir daug kitų institucijų apdovanojimų ir padėkos 

raštų. Greta — nuotrauka. Šalia 10-ies gražiausių šalies sodybų šeimininkų, Prezidento ir 

Kultūros ministerijos kvietimu besilankiusių Prezidentūroje, — šalies vadovai. 

Vasarą sodyboje netrūksta smalsuolių. Albinos skaičiavimu, praėjusią vasarą čia apsilankė 

apie 500 žmonių: ir grupėmis, ir pavieniui. 

Sodybos šeimininkė aprodo savo valdas. Be gėlių, čia galima priskaičiuoti iki 150 

sumedėjusių augalų rūšių. Iš retesnių pamini svyruoklį beržą ir drebulę, šluotelinę hortenziją, 

didžialapę kartuolę, uosialapį klevą, gyvatšakę eglę. Gražu čia. Tik argi žodžiais nupasakosi tą 

grožį. O ir laikas verčia skubėti. Norim dar aplankyti Albinos dukrą, kuri prieš 10 metų su vyru ir 

sūnum iš Kauno ryžosi grįžti į prosenelių vienkiemį. 

PATS SAU PONAS 

Pakeliui užsukome pas patį vyriausią gyvenvietėje vyrą — 85-erių sulaukusį Kazimierą 

Erlicką. Nors ir gyvena pas dukrą, sakosi esąs pats sau gaspadorius. 

Jau beveik pusė amžiaus šiame kaime gyvenantis senukas laiko 7 ožkas ir 20 triušių. 

Pats jis ir valgyt pasigamina, apsitvarko, ir žiemai savo augintiniams pašaro prisišienauja. 

Kazimieras turi puikią atmintį, prisimena visų gyvenančių gyvenvietėje gimimo metus, žino, 

kas, kur ir kada įvykę. Gal todėl, kad nevalgo kiaulienos, o tik dietinę mėsą — triušieną. 

— Dabar blogai, kad niekas nei triušių, nei ožkų kailiukų nebeperka, — porina senukas. — 

Tenka juos laukan išmesti. 

Atsisveikinant pasiguodžia, kad pastaruoju metu sveikata sušlubavusi, tekę pas daktarą 

Akmenėn važiuoti, kur dukra Elena sesele dirbanti. Gal, sako, „vaistai mačys”. 

44

GYVENIMAS, PRASIDĖJĘS NUO VIŠTOS, GAIDŽIO IR ŠUNS 

Pro buvusius kultūros namus, kaip pamėklė pakely bestovinčius, pro apgriuvusias fermas 

pasukam prie ilgo senoviško namo. Pirmasis svečius pasitinka medinis Rūpintojėlis su užrašu 

„Juozui Mačiui atminti, 1995”, o štai ir sodybos šeimininkė Salomėja Krupovisovienė 

beateinanti. 

— Rūpintojėlį pastatėme mano seneliui, suėjus 50-čiai metų nuo jo mirties Karelijos 

Medvežegorsko politinių kalinių lageryje, — skuba paaiškinti. — Tai dabar jau mirusio liaudies 

meistro Kinčiaus iš Ventos darbas. 

Noras sugrįžti į senelių tėviškę, matyt, buvo ganėtinai stiprus, kad šeima, 20 metų išgyvenusi 

Kaune, ryžosi tokiam žingsniui. Nesigilinom, kas nulėmė Vytauto apsisprendimą. Jam, tikram 

kauniečiui, ten gimusiam ir augusiam, turėjo būti dar sunkiau atsisakyti patogaus gyvenimo ir 

lįsti į, anot Salomėjos, šiukšlyną ir srutyną, kurį jie rado senelių tėviškėje. Tuo labiau kad abu 

baigę mokslus, turėjo darbą. Salomėja, jau turėdama želdinių techniko specialybę, kaip ir vyras 

vėliau baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 

Atsikraustę naujakuriai sako pirmiausia pasistatę pirtį, išsikasę tvenkinį ir prileidę jį karosų, 

karpių. Iš mamos Salomėja gavo „kraitį” — dekoratyvinių augalų, o vaismedžių užsiaugino pati. 

Gyvenimą pradėję nuo vištos, gaidžio ir šuns, vėliau augino kiaules, galvijus, bandė užsiimti 

javų auginimu, bet neturint technikos Daubiškių pagrindinės mokyklos mokytojui ir Akmenės 

švietimo skyriaus specialistei — tiflopedagogei visko aprėpti buvo neįmanoma. 

Šeimininkai pakviečia į vidų. Dviejų galų troboj pajunti anų laikų dvasią. Interjerą puošia 

įvairūs senoviniai daiktai, įrankiai. Iš prosenelių Salomėjai likusi vienintelė relikvija — 1890 

metų piesta. Ant sienų — paveikslai iš džiovintų augalų. Tai iš tų metų, kai Salomėja vadovavo 

floristikos kursams Akmenėje. 

Salomėja ir Vytautas palydi per kiemą ir atsisveikiname. Atsisveikiname ir su Gyvolių kaimu. 

Bernarda Plastinina. Jono Strazdausko nuotraukos. 

KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. — 

256 p. — Tekste: 

BALVOČIŪTĖ JADVYGA (g. 1944 04 08, Gyvolių k., Mažeikių raj.), provizorė, vaistinių 

augalų specialistė, Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja”, Lietuvos botanikų 

draugijos Kauno skyriaus narė, TS(LK) narė. Vaikai — Eglė (g. 1969), Rūta (g. 1970), dail., 

meno m-klos mokytoja. 

M: 1951—1955 mokėsi Gyvolių prad. m-kloje, 1955—1962 — Viekšnių (Mažeikių raj.) vid. 

m-kloje, 1963—1968 studijavo KMI Farmacijos fak., 1973—1976 — LTSR MA Botanikos i-to 

aspirantė. 

P: 1962—1963 — Akmenės raj. Žemaitės 8-metės m-klos pionierių vad. ir mokyt., 1968 — 

Klaipėdos vaistinės Nr. 290 farmacininkė, 1968—1973 — Kauno vaistinės Nr. 54 asist., 

receptorė kontrolierė, 1976—1987 — Kauno botanikos sodo Botanikos i-to jaun. moksl. bendr., 

1987—1990 — grupės vad., 1990—1992 — Kamanų valst. rezervato botanikė, nuo 1992 — 

vyresn. biologė. 

F: Suteiktos I botanikos specialisto, aukščiausioji provizoriaus farmakognosto kvalifikacinės 

kategorijos. Leidinių: „Jaunajam vaistažolių rinkėjui” (1983), „Medingieji augalai” (1987), 

„Jaunajam gėlininkui” (1988), „Jiesios landšaftiniame draustinyje” (1992), „Mažeikių 

kraštograma” (2000) bendraaut. Parengė informacinį lapelį „Auginkim vaistažoles” (1991), 

parašė 30 tiriamojo pobūdžio moksl. str. apie vaistažoles ir augaliją, daugiau nei 50 mokslo 

populiarinimo str. į resp. ir užsienio spaudą. 

L: Gamtos stebėjimas, liaudies medicinos žinių rinkimas, vaistažolių auginimas ir rinkimas, 

gydomųjų mišinių gaminimas; fotografavimas. 

D. a.: Kamanų valstybinis rezervatas, Akmenės pšt., LT-5450 Akmenės raj.; tel./faks. 59285; 

el. paštas kamanu.rezervatas@is.lt. 

N. a.: Gyvolių k., Viekšnių sen., LT-5451 Mažeikių raj.; tel. 38418. 

45

Eidimtienė Marija. Stiklinis avilys vietoj televizoriaus: [Bitininkas Alfonsas Milevičius] // 

Būdas žemaičių. — 2001. — Rugs. 11: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Dar šį pavasarį sužinojau apie ALFONSĄ MILEVIČIŲ — bitininką novatorių, sumanų ir 

darbštų žmogų. Aplankiau jį Gyvolių kaime tik vasaros pabaigoje, kai didysis medunešis jau ėjo 

į pabaigą. Mane sudomino paties Alfonso padaryti aviliai stikliniais dangčiais. Sutikite, kad 

įdomu pažvelgti į šiaip nematomą bičių šeimynos gyvenimą. 

A. Milevičius — jau aštunti metai pensininkas. Anksčiau bitininkas dirbo vairuotoju Akmenės 

duonos kombinate ir santechniku kolūkyje. Visada jautė potraukį technikai. Ir dabar jo kieme 

stovi savomis rankomis surinktas traktoriukas, kuris praverčia ūkyje — per medunešį juo į 

laukus ištempiamas nešiojamas 15-os šeimų avilys — namas. Apžiūrinėjome avilius: Alfonsas 

vieną po kito juos nudengė, bitelės tyliai dūzgė, jų netrikdė trumpam įspindusi šviesa. Bitininkas 

pasakojo, jog stikliniai aviliai ir visi patobulinimai tam, kad būtų patogiau ir bitelėms, ir jam 

pačiam. Turėdamas 30 šeimų nesugaišta daug laiko priežiūrai. Stiklinis viršus leidžia pamatyti, 

kada koriai jau pilni, nereikia be reikalo trikdyti bičių, kurti dūminės. Mintis patobulinti įprastus 

avilius Alfonsui kilo prieš 10 metų, kai lankėsi Ignalinoje vykusiame bitininkų seminare. Jame 

dalyvavo ir svečias iš Kanados — lietuvis bitininkas, kuris papasakojo apie savo verslą, parodė 

stiklinių avilių pavyzdžius. Šia idėja užsidegė ir bitininkas iš Gyvolių kaimo. Išmėgino daug 

variantų, buvo net padaręs visą stiklinį — anot jo paties, beveik akvariumą, ir parsinešęs žiemą į 

kambarį. Avilio šonus užtamsino užuolaidėlėmis ir jas praskleisdamas stebėjo bitelių gyvenimą. 

Bitininkui šis užsiėmimas buvo įdomesnis nei žiūrėti į televizorių — pailsėdavo pavargęs po 

darbų, tylaus bičių dūzgimo besiklausydamas ir užsnūsdavo. Tik šeimininkei tas avilysakvariumas 

nepatiko, vis bijojo, kad nesudužtų. Kambaryje laikyti bičių šeimyną labai pavojinga 

— tai kaip uždelsto veikimo bomba. Bitelės kai kada būna labai piktos. Alfonso žmona pasakojo, 

kaip vienąsyk jų rainosios buvo įpykusios ir kaime užgėlė šunį, ožį, keturias vištas. Sugėlė ir 

kaimynę, kuri netoli bityno buvo pririšusi ožį. Jis ir supykdė biteles, nes jos nemėgsta triukšmo, 

nešvaros ir blogo kvapo. Negalima prie jų eiti nešvariomis rankomis, nesipraususiam, 

prakaituotam. Kai bitės užpuola, nereikia mojuoti rankomis, gintis, geriau ramiai palaukti, kol 

jos nurims. 

Dar ilgai kalbėjomės apie bitininkystę — ar tai verslas, ar pomėgis, o gal gyvenimo būdas. 

Alfonsas prisiminė, kad bites laikė dar jo senelis ir prosenelis. Aviliai tada buvo kitokie, padaryti 

iš medžio kamieno ir laikomi gulsčiai. Senieji bitininkai tada nenorėjo nieko keisti, sunkiai 

priprasdavo prie naujovių. O štai Alfonsas jau mažas būdamas domėjosi bitelių gyvenimu, jų 

įpročiais. Dar gyvulius ganydamas Alfonsėlis mėgino daryti mažus avilėlius kamanėms, turėjo 

polinkį į medžio apdirbimą. Tai ir dabar jam padeda — viskas bityne jo rankomis padaryta. 

Pasidomėjau, ar daug kas iš jo draugų taip pat tobulina avilius. Paminėjo vieną kitą, bet jie tik 

eksperimentuoja. Alfonsas, kur tik gali, viską tobulina. Štai jau seniai nebevarsto į rėmelius 

vielučių, o tinklelį pritvirtina tik keliose vietose prie šoninio rėmelio. Eksperimentuoja 

darydamas įvairių formų avilius. Jis sako, kad taip nori atrasti pačią tobuliausią avilio formą. 

Gražiai rikiuoja savo darbus kažkelintos kartos bitininkas, o aš žiūrėdama taip ir nesupratau, 

kas čia viską diktuoja — ar bityno šeimininkas, ar darbštuolės bitelės... 

Plastinina Bernarda. Viekšniškė Velso princą Čarlzą vaišino „vyriška” arbata // Santarvė. — 

2001. — Lapkr. 10: iliustruota. — Tekste: Farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė. 

Ališauskaitė Regina. Vaistažolių verslas žengia pirmuosius žingsnius // Būdas žemaičių. — 

2002. — Lapkr. 27. — Visas tekstas: 

Įmonė „Jadvygos žolės” 

Taip vadinasi viena naujausių Savivaldybės registre įregistruotų individualių įmonių. Jos 

steigėja — aukščiausios kategorijos provizorė ir farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė. Jos 

pateiktas verslo projektas laimėjo Vyriausybės programos „Vietinio užimtumo iniciatyvos” 

konkursą valstybės paramai. 

Įgyvendinant projektą „Ekologiškų vaistažolių gamyba ir realizavimo per specializuotą 

vaistinę organizavimas” bus įsteigtos 4 naujos darbo vietos. Tai 3 darbo vietos aukštos 

46

kvalifikacijos darbuotojams: farmacininkui, buhalteriui, vadybininkui ir 1 — darbininkui. 

Sezono metu projekto vykdytoja įsipareigojo pusei metų įdarbinti 4 sezoninius darbininkus. Jie 

bus reikalingi vaistinei augalinei žaliavai auginti, rinkti, džiovinti, smulkinti ir sijoti. Taip pat 

samdomos firmos pakuotės ir reklamai kurti. 

Jadvyga Balvočiūtė yra farmakognostė, baigusi Kauno medicinos universitetą. Specialistė 

jaunystėje keletą metų dirbo provizore Kaune, Kauno botanikos sode, Kamanų valstybiniame 

rezervate. Visą gyvenimą domėjosi botanika. Tapo žinoma kaip gydančių vaistažolių arbatų 

mišinių kūrėja. Žmonės ją vadina žolininke, gydančia augalais. Jos žolelės išaugintos 

specializuotame ūkyje. 

Jadvyga Balvočiūtė tapo ekologinės žemdirbystės pradininke Mažeikių rajone. Jos ūkis yra 

Viekšnių seniūnijoje, Gyvolių kaime. Ūkis įsteigtas susigrąžintoje tėvų žemėje, užima beveik 

18 ha. Daugiau kaip trečdalis ploto skirta ekologiniam ūkininkavimui. Ekologinės gamybos ūkio 

produkcija atitinka Europos Sąjungoje galiojančius Ekologinio žemės ūkio taisyklių 

reikalavimus. Tai patvirtina sertifikatai. 

Verslas ir įstatymai 

„Privalėjau įregistruoti įmonę, nes mūsų įstatymai labai atsilieka nuo gyvenimo, — sakė 

žurnalistei Jadvyga Balvočiūtė, — antraip aš, kaip ūkininkė, auginanti vaistažoles, pagal 

Lietuvoje veikiančius įstatymus negalėjau steigti vaistinės, pardavinėti savo sukurtų vaistažolių 

mišinių. Europoje niekur taip nėra. Ten ūkininkai turi didesnes galimybes, o verslininkai — 

veikimo laisvę. Europa ateina pas mus, ir mes einame į ją. Tad viskas turės pasikeisti po 2 metų. 

Ir mano ūkyje turės būti geros gamybos praktika”. 

Jos ūkyje išauginta vaistažolių žaliava yra pasaulinio lygio. Tai akcentuoja ministerijų 

valdininkai. Ji pati irgi tai žino, nes sertifikatai išduodami tik po kelerių ūkinės veiklos stebėjimo 

metų. Lapkričio 14-ąją ūkininkei išduotas dar vienas, VšĮ „Kulinarijos paveldo fondo” 

sertifikatas. Jis patvirtina, kad jos natūraliai surinkti ir išauginti įvairūs augalai yra ekologiškai 

švarūs. Tačiau įteisinant „geros gamybos” vakarietišką praktiką, būtini cheminiai tyrimai. 

Norėdama tai pasiekti, Jadvyga turėtų ištirti cheminėje analitinėje laboratorijoje Vilniuje savo 

ūkio produkciją. Tyrimai kainuoja 12—14 tūkstančių litų. „Kažkas turėtų surasti būdą, kaip tai 

įteisinti, — kalbėjo žolininkė, — juk aš, plačiau žvelgiant, tik bobutė, auginanti žoleles ir 

parduodanti jas turguje. Iš kur man paimti tokius pinigus?” Ji neturi lėšų įregistruoti savo 

vaistažolių mišinius kaip vaistus. 

Neseniai viename seminare, pavadintame „10 metų ekologinio ūkininkavimo Lietuvoje” 

vaistažolių augintoja kalbėjo apie tą problemą. Prašė, kad valstybė surastų lėšų apmokėti 

brangiai kainuojančius tyrimus. Ekologiškai ūkininkaujančių valstiečių krašte nedaug. O pasaulis 

dabar atsigręžia į ekologinę žemės ūkio gamybą. Tai didžioji Lietuvos galimybė konkuruojant 

Europos rinkose. Dalyvavo daug aukšto lygio valdininkų — iš įvairių ministerijų. Ūkininkė siūlė 

tai įteisinti kaip paramą ekologiniams ūkiams. 

„Nuplaukė mano žodžiai, jų valdininkai taip ir neišgirdo, — sakė Jadvyga Balvočiūtė, — o 

konkretiems žmonėms tai būtų padėję... Aš žinau daug žmonių, kurie propaguoja ekologinį 

ūkininkavimą, bet nerandame ausų ir širdies, kas išgirstų”. 

Bendramintis 

Kalbamės prie garuojančios arbatos puodelio. Kvapų puokštė ypatinga, tai specialus žolelių 

mišinys, gerinantis savijautą. Netikėtai pas žolininkę atvyko svečias. Moteris apsidžiaugė, nes 

ūkininkas Vytautas Račkauskas taip pat gamina ekologinius produktus. Jam tos problemos yra 

artimos. Jie kartu dalyvauja TATULOS programoje. Ūkininkas savo transportu nuveža Jadvygos 

vaistažoles į Vilnių. Dalyvavimas mugėse brangiai kainuoja, nes abu ūkiai yra toli nuo sostinės. 

„Vytautas labai paslaugiai mums padeda”, — sakė Jadvyga, pristatydama savo svečią. 

Vytautas Račkauskas gyvena Kivyliuose, Akmenės rajone. Jis užaugino 8 ha japoninių 

svarainių sodą. Sodino krūmų sodinukus po keletą hektarų nuo 1995-ųjų. Iš lietuviškųjų citrinų 

spaudžiamos sultys — puikus produktas. Jos turi daug vitaminų, kitų veikliųjų medžiagų. 

Svarainių sultys — tai maistas ir vaistas. Pirmiausia nuo mažakraujystės. Tai gerai žino sveikos 

mitybos propaguotojai. 

47

Vytautas Račkauskas žurnalistei sakė, kad Jadvygą Balvočiūtę pažįsta visi akmeniškiai. 

Daugeliui ji yra padėjusi. O jo tėvas, buvusio garsaus anais laikais Kivylių kolūkio pirmininkas, 

pažinojo dar ir žolininkės tėvus. Tad padėti vaistažolių augintojai jam visada malonu. „Anksčiau 

kiekvienas savaip vykdavom į TATULOS programos muges Vilniuje, Konarskio gatvėje, o dabar 

kartu turim apie ką pakalbėti”, — minėjo svarainių augintojas. Jis, kaip sveikos gyvensenos 

propaguotojas, agituoja gydytis žolėmis, vartoti švarius produktus, užaugintus vietinėse žemėse. 

Gydymas ir vaistažolės 

Biurokratiniai barjerai, sukurti valstybės ir valdininkų, atima daug laiko. Jis išmintingai 

moteriai yra pats brangiausias turtas. Jadvyga Balvočiūtė savo namuose neturi net televizoriaus. 

Žinių pasiklauso per radiją. Šią paslaptį atskleidė jos sesuo Elvyra iš Klaipėdos. Žolininkės sesuo 

pasiguodė, jog Jadvyga visai nesirūpina savimi. „Ji — kaip ne šios Žemės gyventoja, lyg būtų 

kieno siųsta padėti žmonėms, — sakė Elvyra, — tad ligoniai ir plūsta būriais...” 

Oficialus vaistažolių pripažinimas atsilieka nuo populiarumo. Gydymas vaistažolėmis neįeina 

į jokias programas. Žmonės domėtųsi, bet mažai kas propaguoja tai. Medikai ir vaistininkai dėl 

tam tikrų interesų pasisako už cheminius preparatus. O žmonės kasdien ieško žolininkės 

paramos. Praėjęs pirmadienis nebuvo išimtis. 

31-erių metų „Mažeikių naftos” darbuotojas Žydrūnas Rudaitis su savo 7-erių metų sūneliu ir 

svainiu atvyko savo automobiliu ir kieme kantriai laukė, kol žolininkė suras laiko jiems. „Aš jau 

trečią kartą pas žolininkę, — prisipažino vyriškis žurnalistei, — mano Tomukas sunkiai sirgo, 

nelaikė šlapimo. Brangiausiais cheminiais vaistais, kainuojančiais po 700 Lt, gydėme. Nepadėjo. 

Per TV pamatėme, kai Balvočiūtė vaišino Velso princą gydančia arbata. Tuomet ir susiradom, 

papasakojom, kuo sergam. Gavom vaistažolių mišinių. Tomas gėrė žoleles keletą kartų. „Arbata 

man patinka”, — įsiterpia pokalbin mūsų besiklausantis Tomukas. Svarbiausia — žolelės jam 

padeda”. 

Naftininkas sakėsi ir sau šį kartą žolelių prašys. Kojų venos skauda, chemijos vartoti nenori, 

gal žolininkė efektyvių žolelių suras... 

Ligų kamuojamų žmonių takai takeliai suminti į Gyvolių kaimo sodybą, kurioje gyvena 

Jadvyga. Kaimas atokiai nuo plento. Tad Jadvyga džiaugiasi, kad laimėjo konkursą nuomotis 

Viekšnių vaistinės-muziejaus patalpas. 

Šiai vaistinei jau 140 metų. Šioje vaistinėje Jadvyga ir įgyvendins savo projektą iki galo. Mat 

daug darbų jau padaryta. Tik didelės finansinės sėkmės iš karto ji nesitiki. Kodėl? 

„Įmonė ir mokesčiai atims visą pelną, o pavasariop, kai vaistažolių mišiniai išseks, gali 

pritrūkti lėšų net atlyginimams”, — baiminasi farmakognostė. Pernai ji buvo surinkusi 500 kg 

vaistažolių. Šiemet — gal dvigubai daugiau, tačiau pavasarį atsargų nelieka, ir pajamų — taip 

pat. Kita vertus, jeigu arbatos bus brangios, žmonės jų neįpirks. 

Patalpas Savivaldybė išnuomojo lengvatinėmis sąlygomis. Vaistažolių verslo praktika rodo, 

jog nė viena vaistažolių vaistinė dar neišgyveno vien iš vaistažolių. Tad reikės ieškoti kažkokios 

paramos, kaip papildomai pritraukti lėšų verslui išlaikyti. Iki šiol vaistažolių arbatos buvo 

farmakognostės pomėgiu. Vasarą ji išėjo į pensiją, tad visas jėgas gali skirti sumanymų 

įgyvendinimui. 

Rėmėjai 

Pagrindiniu rėmėju tapo Savivaldybė su Viekšnių seniūnija. Ekologas Algimantas Mikuta 

rekomendavo padėti vaistažolių augintojai lėšomis iš Gamtos apsaugos fondo. Jadvyga kuria 

vaistinių augalų lauko ekspoziciją. Jau žymūs laukeliai, kertami apžvalgos takų. Pavasarį tuose 

laukuose jau bus galima sodinti vaistažoles. Ekologiniame ūkyje auginama 30—40 rūšių 

vaistinių augalų. Arbatų mišiniams naudojama apie 130 rūšių. Panaši ekspozicija yra Kauno 

botanikos sode, kuriame moteris dirbo. 

Jadvyga svajoja įkurti ekspoziciją, kuri supažindintų su nuostabiu vaistingųjų augalų pasauliu. 

Ši ekspozicija skirta žmonių švietimui. O mediniame namelyje, kuris taip pat neseniai pastatytas, 

bus skaitomos paskaitos. 

Vadybininkas, kuris dirbs naujojoje įmonėje „Jadvygos žolės”, turėtų nuimti vaistažolių verslo 

rūpesčius nuo žolininkės pečių. Tuomet liks daugiau laiko moksliniams tyrinėjimams. Netyčia 

48

išgirdau svarbią paslaptį, jog Jadvygos Balvočiūtės žinios ir moksliniai tyrinėjimai vaistažolių 

srityje verti profesorės vardo. 

A. Minioto nuotraukos. 

Ališauskaitė Regina. Žolininkė iš Gyvolių kaimo // Afiša: TV programos: Savaitgalio 

priedas. Platinamas su laikraščiais „Būdas žemaičių”, „Rietavo žemė”, [...]. — 2003. — Vasario 

21—28 d. — Nr. 7 (62). — Visas tekstas: 

Sertifikatai 

Elektroninis adresas: zolininke@delfi.lt. keliauja iš rankų į rankas. Juo galima parašyti 

laiškelį, paskirti susitikimą. Jadvyga Balvočiutė iš Viekšnių seniūnijos Gyvolių kaimo atsako 

visiems. 

Ji yra viena iš dviejų Mažeikių rajone registruotų ekologinės gamybos ūkio savininkių. Pernai 

jai suteikti net 4 sertifikatai. Jie suteikti po dvejus metus trukusio pereinamojo laikotarpio — 

stebėtas ūkis, tirta jo produkcija. 

Sertifikatai patvirtina, jog augalininkystės produkcija — įvairūs vaistiniai augalai, džiovintos 

vaistažolės ir jų mišiniai yra pagaminti pagal Europos Sąjungoje galiojančius Ekologinio žemės 

ūkio taisyklių reikalavimus. Atskiru Sertifikatu jai suteikta teisė vadintis ekologiškos natūralios 

produkcijos rinkėjos vardu. 

Jos ūkis specifinis. Tokių Lietuvoje reta. Ūkyje auginami vaistiniai augalai. Tai — valerijonai, 

medetkos, ramunėlės, geltonžiedis barkūnas, čiobreliai, palemonas, lakišius ir kiti, iš viso 30— 

40 rūšių. Kitų žolynų receptūroms prisirenka, nes iš viso vaistiniams mišiniams ji naudoja 130 

rūšių augalų. Prieš metus dalyvavo Suomijoje vykusioje mugėje, kur pelnė tarptautinį 

pripažinimą. Na, o apie tai, kaip Anglijos karališkosios šeimos narys princas gėrė ir gyrė jos 

vaistažolių arbatą, buvo aprašyta visuose krašto dienraščiuose. Jadvyga — aktyvi moteris. Ji yra 

Biologų draugijos narė, Ekologinės bendrijos „Gaja” Žemės ūkio rūmuose ir viešosios įstaigos 

„Ekoagros” narė. Taip pat kelių knygų autorė ir bendraautorė. Mažai kas žino, jog pažintinių 

knygų serijos „Jaunajam daržininkui, gėlininkui ir (...)” idėja gimė jai. Tai nuo jos pirmosios 

knygos „Jaunajam vaistažolių rinkėjui” atsirado serijos pavadinimas. 

Ekologinis ūkis 

Ūkis kuriamas kelerius metus. Kaskart jo daliai suteikiamas ekologinės gamybos ūkio 

statusas. Iš beveik 18 ha ūkio žemės šį statusą jau turi 6,13 ha. Dar keli hektarai turi pereinamojo 

laiko ūkio dalies statusą. Pagrindinė ūkio produkcija — vaistažolės. Joms reikia ypač daug rankų 

darbo: sodinti, ravėti, nuimti derlių, ruošti žolę laikyti. Po truputį sena sodyba atsigauna. Kieme 

matyti keletas pastatų. Senoje suremontuotoje daržinėje rengiama džiovykla. 

Kitame namelyje bus įrengta ekologinio švietimo klasė. Dabar lentelėmis iškaltame 

kambaryje gyvena Jadvygos Balvočiutės mokinys ir galbūt pasekėjas Kačionas. Jo mama — 

žinoma Kuršėnų vaistininkė, o tėvas — gydytojas. Jis pats studijuoja verslo vadybą, bet jo 

praktinė specializacija — kurti vaistažolių verslą. Jadvyga džiaugiasi savo mokiniu, kuris jai 

didelis pagalbininkas. Susipažinti su Kačionais padėjo vaistažolės, kurias ji tiekė ir Kuršėnų 

vaistinei. Kačionai, susidomėję ūkiu, atvyko į Gyvuolius ir, pamatę kaip moteriai, užsiėmusiai 

moksliniais tyrinėjimais, sunku organizuoti verslą, paprašė priimti gyventi sūnų. Taip ji rado 

mokinį ir padėjėją. Pagalbininkų turi ir daugiau, kaimelio žmones samdo iš savo kuklios 300 Lt 

pensijos. 

Sugebėjimai 

Sodyba yra ant Virvytės kranto, prie Virvytės hidrografinio draustinio. Gilus upės slėnis, 

kitame krante apaugęs miškais — puiki vieta natūralių gydomųjų augalų viešpatijai. 

Teritorija priklauso Ventos regioniniam parkui. Net 22 parke augančių augalų rūšys įtrauktos į 

Lietuvos Raudonąją knygą. Gausu retų pasaulio gyvūnijos rūšių. Parke yra gamtiniai rezervatai 

ir kraštovaizdžio, geomorfologiniai, botaniniai — zoologiniai bei hidrografiniai draustiniai. 

Parkas įkurtas 1992 m. rugsėjį siekiant išsaugoti Ventos slėnių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą 

bei kultūros paveldo vertybes. Parko teritorijoje gyvena įdomių žmonių. Ventos regioninio parko 

direktorius pirmiausia minėjo Jadvygą, žolininkę. 

49

Žolininkės vardas įpareigoja. Aplinkinių vietovių gyventojai atvykėliams tiksliai nusako, kaip 

rasti vaistažolių daktarę. Kasdien į seną ąžuolų šešėlyje esančią sodybą užsuka žmonių. 

Daugiausia tai — bėdos prispausti ligoniai ir jų artimieji. Tikėjimas, kad žolelės palengvins jiems 

likimo skirtą išbandymą, atveda kaimo vieškeliu iš visos Lietuvos. 

Anksčiau taip žmonės plūdo pas Eugeniją Šimkūnaitę. Ji buvo mūsų laikų žiniuonė. Jadvyga 

Balvočiutė — jos pasekėja ir mokinė. Lyg didžiausią relikviją saugo jos laiškus, patarimus. Kai 

Žiniuonė buvo gyva, Jadvyga sudarinėjo savo gydomųjų žolių receptus ir siuntė jai, klausė 

patarimo. Išminčiaus patarimas lyg žiburys rodo kelią ir tikslina kryptį. 

Portretas 

Jadvygos tėvai buvo šviesūs žmonės. Tėvas, du gimnazijos skyrius baigęs ūkininkas, valdė 

17,76 ha žemės. Pirmas jo žingsnis buvo — sodinti sodą. Dar ir dabar sodybos rimtį saugo tėvų 

sodinti ąžuolai. Kartu su sodu augo 4 vaikai. Jadvyga šeimoje buvo antra. Vyriausiasis brolis 

Pranas gyvena Kaune ir ekologiškų produktų mugėje realizuoja sesers vaistažoles. Sesuo Elvyra 

įsikūrusi Klaipėdoje, o Antanas dirba gydytoju Vilniuje. 

Jadvyga studijavo Kauno medicinos institute farmakologiją. Yra farmakognostė, natūralių 

gydomųjų vaistinių augalų specialistė. Ilgą laiką dirbo Kauno botanikos sode, vėliau — Kamanų 

rezervate. 

Ši klampynė yra klaidus labirintas, kuriame gausu vietų, kur nebuvo įžengusi žmogaus koja. 

Gamta nenoriai atskleidžia savo paslaptis, bet skatina siekti jų įminimo — mokytis, ieškoti, 

tyrinėti. Aiškiaregiai, ekstrasensai žino turį vidinę dovaną, kuri išskiria juos iš tūkstančių kitų. 

Jadvyga Balvočiutė taip pat turi savy dvasinių galių, kurias praktiškai pritaikyti prireikė daugiau 

kaip pusės amžiaus. Ji pati apie tai nekalba. Tai byloja ligoniai, pas ją ieškantys pagalbos ir, jeigu 

tai neprieštarauja gamtos valiai, randantys ją. 

Raganių sodas 

Šiandien viena iš dabarties žinomiausių Lietuvos farmakognosčių, vaistažolių augintoja ir 

tyrinėtoja, liaudies gydytoja, prižiūri darže vaistažoles ir sako: „Na, kiek aš čia dar būsiu — 10 ar 

15 metų. Visa, ką žinau, taip ir liks neišsakyta — aš viena paprasčiausiai nebespėju visko 

aprėpti”. 

Žmogaus dvasiniai turtai, intelektas neatsiranda iš niekur. Žinojimo sėkla bręsta 

dešimtmečius, o neretai yra kelių anksčiau gyvenusių kartų patirtis. Jadvyga prisimena raganių 

sodo likimą. 

Viekšniuose prieš keletą dešimtmečių mokytojas Laz[d]auskas buvo užveisęs raganių sodą. 

Tam jis paskyrė savo gyvenimą, iš viso krašto žmonės suvažiuodavo pasigrožėti nuostabių gėlių 

rinkiniu. Sode buvo tokių veislių, kurių niekas niekur kitur nebuvo regėjęs. Mat „Juodoji nakties 

princesė” ir panašios į ją buvo Laz[d]ausko išvestos per ilgus selekcinio darbo dešimtmečius. 

Raganių mėgėjas parašė knygą apie šių gėlių auginimą ir selekciją, kolekciją perleido Kauno 

Botanikos sodui. 

Darbuotojai raganėms parinko vietą — saulėtą šlaitą, kuriame jau keliasdešimt metų buvo 

veisiamos vynuogės. Tos vynuogės buvo vieno pasišventėlio mokslininko darbas ir gyvenimas. 

Pasitelkti kariškiai išrovė vynuogyną, iškapojo giliai į žemę susmegusias šaknis. Parengė žemę. 

Mokslininkas pražilo, žiūrėdamas į vynuogyno niokojimą. Bet biologiškai tikslingai parinktoje 

vietoje pasodintos raganės viena po kitos vyto. Taip ir nunyko garsusis raganių sodas. O po kiek 

laiko Botanikos mokslininkai gavo užsakymą iš vieno vienuolyno vynuogių sodinukams. Deja, 

vynuogių jau nebebuvo. 

Ženklai 

Virvytės pakriaušėm laigo avinėliai. Jadvygos zodiako ženklas — Avinas. Ji avinėlius myli ir 

laiko nuo to meto, kai grįžo namo. Nieko šiame pasaulyje nėra atsitiktina. Žolininkė viena nuo 

1974-ųjų metų. „Aš tapau laisva širdimi ir norais nuo 1974-ųjų, bet viena ir vieniša niekada 

nebūnu, — prisipažįsta moteris, — nuo to meto galėjau daryti visa, kas man brangu. Daug 

padariau, bet ne viską. Norėčiau dar pastudijuoti homeopatiją. Ten veikia savi dėsniai, ir 

norėčiau labiau sužinoti homeopatijos vaistų gaminimo paslaptis. Vaistažolės ir homeopatija — 

ne tas pats”. 

50

Laiko kaskart mažiau. Ir kaukazietiškam užstalės tostui tinkanti istorija apie raganių sodą, 

papasakota šios moters, neatsitiktinė. Kas laukia jos vaistažolių sodo po 10 ar 15 metų, kai neliks 

jėgų? Kam ji paliks savo žinojimą ir patirtį? Galėtų parašyti keletą knygų, bet šitam nelieka laiko 

— vaistažoles reikia sėti, sodinti, dauginti, ravėti, ruošti vaistinguosius mišinius, priimti ligonius 

ar jų artimuosius, kiekvienam skirti bent trupinėlį dėmesio ir... savo laiko. 

Krašto šviesuomenė jau dabar domisi Jadvygos Balvočiutės asmenybe. Respublikinis radijas 

rengia šviečiamąsias laidas, televizija kuria dokumentinius filmus. O Gyvuolių kaimo žolininkė 

suklupusi tiesiogine to žodžio prasme prie savo vaistažolių ir dar neįgyvendintų svajonių. Tokių, 

kaip surasti vaistą nuo išsėtinės sklerozės. „Jeigu yra pasekmė, turi būti ir priežastis, vadinasi, ir 

natūrali priemonė nuo baisios luošinančios ligos. Žolynuose turėtų būti veikliųjų medžiagų — 

belieka įminti jų formulę, rasti proporcijas...” — svarsto tyrinėtoja. 

„Tęsiame pasakojimą apie mūsų aplankytus rajono pasienio kaimus...”: [Gyvolių 

kaimas] / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos autorės // Trečiadienio valanda („Būdo 

žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22): iliustruota. — Tekste: 

Tęsiame pasakojimą apie mūsų aplankytus rajono pasienio kaimus. Šį kartą svečiavomės 

Gyvuoliuose. Pavasaris jau skleidžia savo kvapus. Netrukus išsiverš iš savo krantų Virvytė — 

Žemaitijos upė, ant kurios kranto įsikūręs Gyvuolių kaimas. Nepaprastai malonu buvo 

pakvėpuoti gaiviu oru, o dar maloniau susitikti su energingais, nenuilstančiais, idėjų kupinais 

Gyvuolių žmonėmis. 

Apie Gyvuolius informaciniuose leidiniuose / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos 

autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22). 

— Tekste: 

1966 metais išleistoje Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje apie Gyvuolius 

rašoma: „Gyvoliai — kaimas Akmenės r., Svirkančių apyl., 4 km į pietryčius nuo Viekšnių. 212 

gyventojų (1959). Vakariniu pakraščiu teka Virvytė ir eina Tryškių—Akmenės kelias, pietiniame 

pakraštyje yra Grybauskynės miškas. Yra lentpjūvė (nuo 1956), 3 ha medelynas, felčeriųakušerių 

punktas, Žemaitės aštuonmetė mokykla (1919—1955 pradinė, iki 1962 septynmetė). 

Virvytės dešiniajame krante yra apnaikintas piliakalnis”. 

Tarybų Lietuvos enciklopedijoje, išleistoje 1985 m. apie Gyvolius dar priduriama, kad tai yra 

„Raudonosios vėliavos” kolūkio pagalbinė gyvenvietė. 1985 m. joje gyveno 379 gyventojai. Tais 

metais mokykla jau buvo virtusi pradine. Taip pat minima, kad yra buvę du Gyvolių dvarai — 

Pirmasis ir Antrasis. Pirmajame Gyvolių dvare 1923 metais gyveno 42, Antrajame — 44, kaime 

75 gyventojai. 1959 m. kaimo gyventojų skaičius išaugo iki 214, 1970 m. iki 211, o 1979 m. iki 

311. 

Mokykloje kalbėjomės ir apie džiaugsmus, ir apie problemas / Puslapį parengė Audronė 

Pociutė. Nuotraukos autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — 

Kovo 12. — Nr. 10 (22). — Tekste: 

Atvykę į Gyvuolius, pirmiausia užsukome į mokyklą. Nustebome — pradinė mokykla 

pavadinta Gudų vardu. Mus pasitikusi direktorė Ona Noreikienė ir mokytoja Irena Lagno 

papasakojo, kad anksčiau mokyklai buvo duotas Žemaitės vardas. Pasak jų, pavadinimas buvo 

sugalvotas ne rašytojos garbei, o todėl, kad čia žemaičiai gyvena. Be to, mokykloje — 

moteriškas kolektyvas. Tačiau vėliau, kada Gyvoliais buvo pavadintas kolūkis (anksčiau — 

Julijos Žemaitės), iškilo ir mokyklos pavadinimo klausimas. Kadangi Gyvolių vardas daug kam 

nepatiko, mokykla pavadinta Gudų — už kelių kilometrų esančio kaimo — vardu. 

Toks pavadinimas, pasak mokytojų, yra tikras iškraipymas. „Gyvolių vardo nėra ko gėdytis. 

Pavadinimas yra labai senas. Yra du jo kilmės variantai. Vienas padavimas pasakoja, kad maro 

metais čia visi išmirė, gyvas liko tik vienas žmogus. Taip kaimas gavo Gyvolių vardą. O kitame 

padavime pasakojama, kad čia buvusios dvaro ganyklos, žmonės ganydavę gyvulius. Nuo to ir 

kilęs pavadinimas”, — pasakoja mokytojos. Kaip vėliau išsiaiškinome, ir šiandien kaimą 

51

kiekvienas linkęs savaip vadinti. Kol kaimas priklausė Akmenės rajonui, jis vadinosi Gyvoliai. 

Kai buvo prijungtas prie Mažeikių, tapo Gyvuoliais... 

Šiuo metu mokykloje mokosi 20 mokinių. Kitais metais turėtų būti 22. Mokinius moko bei 

auklėja tik dvi mokytojos. Abi po dvi klases moko iš karto. Sunku nėra, nes taip jau daugybę 

metų dirba, pripratusios. Mokytojos džiaugiasi, kad mokykla labai gražiai sutaria su 

bendruomene. Ir vaikai, ir bendruomenės žmonės kartu daug keliauja. 

Mokiniai su dideliu entuziazmu įsitraukia į įvairiausius ekologinius projektus — valo Virvytės 

pakrantes, miškelius. Šiemet pažymėjo Paukščių šventę. Labai gražiai mokykla bendrauja su 

Ventos regioniniu parku. Už dalyvavimą ekologiniuose projektuose sulaukia paramos ne tik iš jo, 

bet ir iš rajono valdžios. Labai džiaugiasi nauju kopijavimo aparatu. Tai labai didelė parama 

mokyklai. 

Mokytojoms gaila, kad kaimas sensta. Jauni neatsikrausto, o vietiniai užauga ir išvažiuoja. 

Pasak mokytojos Irenos, nesupranta jauni, kad savoje žemėje net akmenėlis pašnekina. Gaila, 

kad vaikai žemaitiškai nebemoka. Mokytojos net nežino, kodėl... 

Dar viena problema — biblioteka Gyvuoliuose veikia tik vieną dieną per savaitę. Tai tikrai 

rimta problema, nes vaikams literatūra tiesiog nebepasiekiama. Bibliotekininkas tik vieną kartą 

per savaitę atvyksta. Visą etatą išlaikyti neįmanoma. 

Yra ir daugiau kaime problemų — nebėra kultūros centro. Ant Virvytės kranto vis naujos 

elektrinės dygsta. Kad ir neseniai pastatyta Gudų elektrinė. Pasak mokytojų, neliks greitai 

žuvies. Kaip žuvys per slenksčius perplauks?... 

Vaistažolių karalystėje / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos autorės // 

Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22). — 

Tekste: 

Kita vieta, į kurią užsukome Gyvuoliuose — Jadvygos Balvočiūtės, žymiosios 

vaistažolininkės, namai. Apie ją jau daug mūsų laikraštyje pasakota. Bet vėl norisi apie 

vaistininkę pakalbėti, juolab, kad namai išsiskiria kvapų gardumu bei jaukumu, kurie žodžiais 

nenusakomi. Gyvenimas šiuose namuose verda. Ekologiškus gydomuosius vaistažolių mišinius 

gaminanti provizorė-farmakognostė, grįžusi į savo gimtinę iš Kauno, sugebėjo sukurti keletą 

darbo vietų kaimo žmonėms. Atvykę sužinojome svarbią naujieną — jau atidaryta J. Balvočiūtės 

vaistinė Viekšniuose. O planų planelių jos galvoje knibždėte knibžda — jau pradėtas kurti 

muziejus po atviru dangumi. Ten žmonės galės susipažinti su įvairiausiomis vaistažolėmis. Jau 

baigiama rengti auditorija, kurioje laukiami mokinukai ir studentai, besidomintys žolininkyste. 

Priešais vaistininkės namus esančiame didžiuliame Virvytės slėnyje jaunimas vasarą galės 

palapines statytis. Vaistininkė tikisi, kad jauni žmonės nebus abejingi vaistažolių rinkimo 

menui... 

Gyvuolių dvaro ir jų gyventojų istorija / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos 


— Tekste: 

Šalia Gyvuolių piliakalnio, jau kvepiančio pavasariu, stovi jaukus ūkelis. Po kiemą vaikštinėja 

žąsys. Mus atlydėjo sodybos šeimininko — Romualdo Niko — tėvas, gyvenantis čia pat, 

Gyvuoliuose, Adomas Nikas. Jis papasakojo, kad čia kadaise būta nuostabaus grožio dvaro, kurį 

visi vadino Poliekinės dvaru. 

Adomas pats šitame dvare užaugo — po piliakalnį lakstydavo, šalia buvusiame tvenkiny 

žvejodavo. Paskui dirbo šalia pastatytose kolūkio mechaninėse dirbtuvėse. Jo mama — Elzbieta 

Niksienė (jos pavardėje kažkas „s” raidę įrašė) — dvaro istoriją mena nuo dar senesnių laikų. 

Dabar ji baigia 85 metus. Močiutė pasakoja: „Kai tėvas parsivedė antrą žmoną, man ir broliui 

pasakė, kad jo namuose mums nebėra vietos. Taip ir išėjome į pasaulį vargo vargti”. Taip 

Elzbieta pradėjo tarnauti pas ūkininkus, o ištekėjusi atsikraustė į Poliekinės dvarą mergauti. 

„Dvaras buvo labai didelis ir gražus. Visur gėlynai, „kliombos”. Troba buvo dviejų galų. 

Viename ponai Pauliukevičiai gyveno, senajame — mes. Buvo didžiulė jauja. Ją vėliau rusai 

sudegino. Buvo ilgos kūtės, vazaunė, pieninė”, — pasakoja senoji Niksienė. Ponia 

Pauliukevičienė gera buvusi. Ji turėjusi šį ir dar vieną dvarą Vilkuose. Paskui ją ir dukrą rusai į 

52

Sibirą išvežė. Dabar jau mirusi. Viena jos dukra Klaipėdoje gyvenanti ir kartą buvo atvažiavusi, 

žadėjo žemę atsiimti. 

Vietoje buvusio dvaro pieninės pastatytoje troboje gyvenantis Elzbietos Niksienės anūkas 

Romualdas Nikas su šeima — jau trečioji Nikų karta, susijusi su Poliekinės dvaru. Nepabijojo 

jauni žmonės į vienkiemį kraustytis, tikėjosi sėkmingai ūkininkauti. Deja, sąlygų, tokių kaip 

tikėjosi, nesulaukė. Pabandė — gyvena, laukdami naujo derliaus. Romualdo tėvas Adomas sako: 

„Smulkiems ūkiams nematau jokios perspektyvos. Puikiai matau, kaip gyvena jaunos šeimos, 

besiverčiančios žemės ūkiu. Net grūdų maišui pinigų neturi — skolinasi”. 

Taigi duoną Romualdas uždirba užsienyje. Rusijoje yra įkūręs lentpjūvę. Namo grįžta tik kas 

mėnesį. Turėjo planų vystyti kaimo turizmą. Šalia sodybos gi dunkso Gyvuolių piliakalnis, 

netoliese — nuostabūs Virvytės slėniai. Tačiau, pasirodo, yra visokių sunkumų. Nikų ūkiui 

priklauso tik 3 ha žemės, į kurią įsiterpia gabalai Ventos regioninio parko teritorijos. Pavyzdžiui, 

prie pat sodybos esantis išdžiūvęs tvenkinėlis — regioninio parko teritorijos dalis. Su parko 

valdžia niekaip nepavyko susitarti, kad Nikams leistų tvenkinį išvalyti. Todėl iki pat šiol, pasak 

A. Niko, aplink sodybą tikri gyvatynai. O ir pats piliakalnis vasarą apauga žmogaus ūgio 

dilgėlėmis. Valdiškos teritorijos iš savo pinigų tvarkyti nėra jokio noro. Anksčiau nebuvo 

įmanoma prasibrauti ir per krūmus. Bet pernai viešuosius darbus atliekantys darbininkai krūmus 

iškirto, tad į piliakalnį užkopti šiuo metų laiku — jokio vargo. 

Neseniai Romualdui pavyko nupirkti prie pat jo paties namo esantį žemės gabalą, kuriame 

dunkso mechaninių dirbtuvių griaučiai. Dar visai neseniai čia virė gamyba. Dabar, pasak 

A. Niko, ten taip pat tikras gyvatynas. Tačiau sūnus nenuleidžia rankų — žada griuvenas 

pašalinti ir savo sodybą išpuošti. Juk čia kažkada buvo nuostabiai gražus dvaras. 

Navickų sodyba — viena iš gražiausių ne tik Žemaitijoje / Puslapį parengė Audronė 

Pociutė. Nuotraukos autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — 

Kovo 12. — Nr. 10 (22). — Tekste: 

Nors dar viskas po sniegu, Albinos ir Juozo Navickų sodyboje nesunku pastebėti daugybę 

tujų, eglių ir kitų įvairiausių želdinių. Krūmų šiame ūkyje priskaičiuojama apie 180 rūšių, gėlių 

— apie 600 rūšių. 

Navickų sodyba įtraukta į gražiausių Lietuvos respublikos sodybų dešimtuką. Diplomai 

netelpa ant sienų. Sodybos šeimininkus apdovanojo net Prezidentas Valdas Adamkus. 

Įvairiausius augalus sodybos šeimininkai pradėjo auginti tiesiog iš įdomumo. Tai, matyt, 

paveldėta. Ir Albinos visi broliai nuo gamtos negali atitrūkti. Paminėdama tai, šeimininkė 

užsimena, kad yra kilusi iš garsiosios bajorų Klausučių-Beržonskių giminės, kurios šaknys siekia 

patį kunigaikštį Gediminą. 

Iki 1994 m. Navickai sodybų konkursuose dalyvauti nesiryžo, vis delsė. O kai pabandė, 

kasmet sodybai suteikiami svarbiausi respublikoje apdovanojimai — Žemės Ūkio ministerijos, 

Kultūros ministerijos, Sodininkų draugijos ir t. t. Kasmet sodybą aplanko daugybė žmonių. Ponia 

Albina kartą pabandė skaičiuoti — per keturis mėnesius 500 lankytojų suskaičiavo. Visi 

apsilankiusieji išvažiuodavo apstulbę. Atsiliepimų knygoje įrašai nebetelpa. 

Kol Gyvuoliai priklausė Akmenės rajonui, Albina ir Juozas buvo Akmenės gėlininkų 

draugijos nariai. O Mažeikiuose, deja, jokios draugijos nėra. Dėl to Navickai apgailestauja. 

Paklausti, ar turi savo mylimiausią augalą, jie atsakė skirtingai. Poniai Albinai mylimiausi yra 

visi, kuriuos užaugina, o šeimininkas įvardijo vieną — gyvašakę eglę. 

Nepabijoję į tėvų žemę grįžti kauniečiai / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos 


— Tekste: 

Šiek tiek atokiau nuo kaimo, gražiai sutvarkytame vienkiemyje, ką tik iš darbų sugrįžusius 

radome Salomėją ir Vytautą Krupovisovus. Salomėja — Albinos ir Juozo Navickų dukra. 

Mokslus baigė Šiauliuose, o paskui daug metų dirbo Kaune. Vytautas, kaip ir jo uošvis Juozas, 

— tikras kaunietis. Abu Žemaičių žemę pamilo taip, kad čia kuo puikiausiai jaučiasi. Pasak 

ponios Salomėjos, jei ne vyras, ne jo užsidegimas, tikrai į tėvų žemę nebūtų grįžusi. Jis net žiemą 

atvažiuodavo miško, sodybos tvarkyti. 

53

Paklaustas, ar nebaisu miestiečiui buvo į kaimą važiuoti, ponas Vytautas sako, kad gal ir gerai 

mieste gyventi, jei gyveni ant žemės, o ne kokiame dangoraižyje. 

Abu darbo su aklaisiais ir silpnaregiais specialistai Kaune turėjo puikius darbus, bet atėjo 

nepriklausomybės laikai — idealizmo banga. Grįžo į gimtą kraštą Jadvyga Balvočiūtė. Galbūt 

jos pavyzdžio paskatinti, grįžo Salomėja ir Vytautas Krupovisovai. „Iš pradžių visi juokėsi, kad 

miestiečiai kvailioja. Kalbėjo, kad nemokėsime žemės dirbti”, — pasakoja išpuoštos sodybos 

šeimininkai. Bet jie savo įrodė. Ir ūkį atgaivino, ir dabar visokiausiais darbais užsivertę, vos 

spėja suktis. 

Ponas Vytautas mokytojauja Daubiškių mokykloje. Salomėja pirmus trejus metus ūkininkavo. 

Tačiau paskui vėl panoro išeiti iš namų aplinkos. Įsidarbino Akmenės rajono savivaldybės 

Švietimo skyriuje. Dabar ji Akmenės Švietimo skyriaus vaikų poilsio organizatorė. 

Pernai vasarą AB „Akmenės cementas” už 1 Lt Akmenės savivaldybei pardavė poilsio ir 

turizmo bazę, esančią ant Virvytės kranto, visai netoli Gyvuolių kaimo. Prieš tai pastatas trejus 

metus buvo visiškai nenaudojamas. Šiuo metu į poilsio bazę rengiamasi mėnesiui priimti 180 

„Naftos” gamyklos darbininkų. Iš to tikimasi užsidirbti pinigų, kurie bus nemažas indėlis vaikų 

vasaros stovykloms organizuoti. 

Poilsio stovyklas vaikams žadama organizuoti visą vasarą. Daugiausia planuojama priimti 

socialiai remtinų šeimų vaikų. Taigi Salomėjai, gyvenančiai vienkiemyje, darbo netrūksta. 

„Dar daug įdomių žmonių...” / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos autorės // 

Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22). — 

Tekste: 

Dar daug įdomių žmonių gyvena Gyvuoliuose. Tiesiog nebuvo laiko aplankyti mezgėjos 

Antaninos Avižūnienės, mokančios net paukštelius numegzti. Ir pas kitą mezgėją — Ziną 

Milevičienę — užsukti nebespėjome. Namie neradome daug metų Gyvuolių bibliotekoje 

dirbusios ponios Mozginienės [Mozgerienės], kurią aplankyti siūlė visi, kuriuos sutikome. Ir į 

garsiąją Virvytės—Ventos santaką nebenuvažiavome, kur prancūzai auksą paslėpė. O kur dar 

Žibuoklių kalnas, kuris mėlynai pavasariais žydi, Lapkalnis, kuriame lapės urvus rausia... 

Purauskaitė Monika (Gudų pradinės mokyklos 2 klasės mokinė). Paukščių diena // Būdas 

žemaičių. — 2003. — Bal. 11: Nuotrauka iš asmeninio albumo: Kiek daug inkilėlių pagaminome 

paukšteliams. — Visas tekstas: 

Gražią penktadienio popietę mūsų mokykloje vyko paukštelių sugrįžimo šventė. Į renginį 

susirinko gausus būrys svečių: tėveliai, kaimo gyventojai. Garbūs svečiai, bibliotekininkas 

B. Kerys, Ventos regioninio parko atstovas D. Nicius ir žinoma provizorė J. Balvočiūtė 

papasakojo įdomių pasakojimų apie paukštelius ir mūsų apylinkių gamtą. Mokiniai parodė savo 

parengtą programą. Vyko varžybos. 

Vaikai buvo padarę paukšteliams 18 inkilėlių. Pirmadienio rytą susirinkome prie mokyklos, 

pasiėmėme namelius ir iškeliavome prie Virvytės upės pakrančių. Tenai mūsų laukė Ventos 

regioninio parko darbuotojai. Vedėmės du tėvelius ir sukėlėme paukšteliams inkilėlius. Po gerų 

darbų visi linksmi ir laimingi parskubėjome namo. 

Navickienė Albina. Atsiminimai / Pasakojimas Daubiškių pagrindinės mokyklos renginyje 

2004 m. vasario mėnesio 13 dieną. — Tekstas iš diktofono: 

Nežinau, ką čia pasakyt. Gal tiktai tai paskysiu kaip mano šeima suiro ir kaip man sunku vo 

tokio amžiaus kaip jūs. Ketursdešimt penktais metais grįžau iš mokyklos ir tėvelis buvo išvežtas 

į filtro lagerį į Kareliją. Visi buvo, ir ne vien tik mano tėvelis ir daugiau čia tų stambesnių 

ūkininkų, tokie Šidlauskai, Jasučiai, čia jau gyveno už upės. Ir mamos, tarp kitko, trys broliai, ir 

visi buvo į tą Kareliją, į filtro lagerį. Ten be teismo. Ir ten tame lagery, kiek aš paskui rinkau 

žinias, buvo taip, kad sunaikint, tiesiog žmogų sunaikint. Jam valgyt neduodavo. Tai mano 

tėvelis mirė per tris mėnesius. Mamos broliai du mirė, vienas parvažiavo dar, bet antroj dienoj 

mirė. O vienas tai buvo dar gudresnis, tai jisai ten kažkokį kvailį sugalvojo, apsimest kvailiu, tai 

šiaip taip. Jisai ten papuolė į medpunktą ir ir šiaip taip taip dar išliko. O taip visi vuo žuvo. 

54

Jau mūsų šeima jau belikom aš ir mama. Buvom stambūs ūkininkai, ūkis buvo čia viens iš 

geresnių skaitomas. Ir buvo labai sunku gyvent, dėdavo labai dideles tokias, tokius mokesčius, 

kad tiesiog tu negalėtum išsimokėt. Mama viską išpardavė — ir gyvolius, ir viską. No, jau 

paskui, čia toli vaikščiot į mokyklą, upės, žinot, ka čia Virvytė ir Venta, tai mama samdė tą butą 

Viekšniuose... Ir aš ten mokiaus penktoj klasėj, o mama čia likusi kaime jau labai sunkiai 

gyveno, dėlto, kad jau šitas prie skurdo privedė mokesčiais. Ir prasidėjo išbuožinimas. Atėmė 

visą, paskui, atėmė visą turtą. Ir vieną... Man buvo labai skaudu, kad aš vieną dieną grįžtu iš tos, 

taip gal buvo penktadienis, a ko po pamokų, grįžtu iš Viekšnių, vis tiek per ledus, per kur, 

pavasarį ir visas, trisdešimt gal suvaryti visi, visas mūsų turtas sukrautas, ir ir važiuoja. Ir matos, 

mato, kad aš einu jų jų duktė, ir man labai buvo skaudu, ir šiandien dar skaudu yra prisimint, kad 

pilni grioviai vandens, bet vienas joja ant mūsų gražaus arklio, ir mato, kad aš einu, ir joja tiesiog 

į mane. Tai aš gavau įkrist į tą griovį. Tokia buvo neapykanta, kadangi aš buvau buožės duktė. O 

kas tą darė, tą darė tokie visi nusigėrę tokie, kaip mes dabar ka sakom — ot, o tas prasigėręs, tas 

ten... Buvo tokiu, tokių žmonių. 

Nu ko, po to vežimo prasidėjo išvežimas į Sibirą. Pirma turtą atėmė, paskui į Sibirą. Tai va, 

vieną naktį mane ten iš to buto Viekšniuose paima i nuveža į NKVD tuose Viekšniuose. Į ten aš 

pati pirmoji buvau paimta, dar nieko, nieko nebuvo. Ir vis tik buvo tarp tų — gerų žmonių. 

Mane, mato, kad man tik dvyleka metų ir aš galiu nesusigaudyt, kas čia yra, tai mane vienas 

ruselis, nes aš rusų kalbą mokėjau, nes prieš tai karo metu buvo atvežti rusai ir rusų šeima ir 

moteris su dviem vaikais ir aš bendravau su tais vaikais. Ir aš buvau jau gerokai išmokusi rusų 

kalbą, ta aš jau galėjau susikalbėt. Ir jis man išaiškino — jeigu tu išduosi savo mamą, tai tu 

atsidursi Sibire kur nors. Tu neišduok, — jis man išaiškino. Nu, ar be to, ir aš, pas mane, pas 

vaikus būna toks vis tiek patriotizmas, kad nereikia nieko išduoti, nereikia nieko... Kada mane 

tardė, ten man jie visokias nuotraukas rodė, aš nieko nepažįstu, nieko nežinau, nežinau, iš kur tas 

toks... Kada papuoli į bėdą, nu atsiranda toks toks atvejis... 

Nu vot, ir aš prabuvau ten tris dienas, privežė labai daug žmonių, su šeimom, su vaikais, 

priguldė, tiesiog praeit nebebuvo kur. Nu ir dabar jau veža į Mažeikius, kelia į mašinas, ir dar 

pribuvo tų... pastiprinimas NKVD, atvažiavo rusai kokie tai, nežinau iš kur tie. Ir žinau, iš tų 

rusų irgi mane vienas tardė, toks jaunas karinykas, labai gražus, kaip aš šiandien atsimenu, 

jaunas, matyt, gal iš kokios karinės mokyklos ar kur, kur nors. Ir dabar atvežė mamos brolius du. 

Galvoju, man jau nebus blogai, aš viena. O mano mama pabėgo. Pabėgo, pasislėpė, čia kažkur 

per upes išėjo ir ir nuvažiavo į Šiaulius. Ten gyveno jos teta. Ir jau sukėlė mumi visus į mašinas. 

Munį nu kas, aš savo maišo nepanešu, ne nežinau ne su kuo man eiti. Ten visi susikraustė, ir aš 

stoviu prie mašinos, ir atein tas karininkas. Kodėl, sako, tą merginą jūs čia dabar jau... ruošiasi 

mane įkelt į tą mašiną, kodėl, sako, jūs ją vežat? Tai jis mane išgelbėjo. Tai mane pakvietė atgal, 

ir pakvietė vežimą, žinoma, ten... Tų daiktų neturėjau, bet kur aš gyvenau, tie kaimynai, visa 

gatvė, ten buvo sunešę kas duonos, kas makaronų džiovintų, ar ko ten, man vis dar padarė tuos 

paketus, kad aš turėčiau su kuom ant... nors ant kelionės ką nors pavalgyt. Nu vot i taip likau aš. 

Bet tas likimas toks, kad mane paleido, bet turėjau kas savaitę ateit į tardymus. I tardydavo 

nepasakyčiau aš jums, kad čia mane taip tardė labai maloniai, buvo visko. Vienąkart tai buvo 

labai blogai, bet mane išgelbėjo kažkoks, nu buvo trukšmas, kažkas ant tilto pasirodė, ar ten 

miškiniai, kaip mes sakydavom. Nu tai va, ir aš iš to karto pabėgau ir išbėgau, ir nežinau kur. 

Nebėjau ne į tą mokyklą, ne niekur, ka man daugiau nereikėtų eit. Nu ir, kur, kur eit, kur einu, 

ten vieną, dvi dienas mane visi palaiko, ar giminaičiai, ar kas. Sužino kaimynai, ka čia yr buožės 

duktė — jie bijo, ka neįskųstų. O jeigu įskųs, ka laiko buožės dukterį, vėl gali išvežti. I teip aš 

nežinau aš tokia buvau pasidarius kaip perėjūnė. 

Nu i paskui, galvoju, vis tiek kažką tai reik, išvažiavau į kursus. Parekomendavo į Kauną. 

Buhalterijos kursus baigiau. Nu ten ir tokiam kolektyve kol buvau buvau... Vėlinės ten... Prie 

paminklo ėjo ten... Ten kažko tai toks... Vis tiek visi kažkaip priešiškai nusiteikę ta valdžiai tuo 

momentu. Taip kažkaip pasijaučiau tokia, nežinau... Grįžusi iš tų kursų, gavau čia Palnosų, 

nežinau, čia kaip kolūkis bevadinosi „Raudonoji” ne „Raudonoji”... Darbadienius tus 

skaičiuodavau. 

Tai čia susiradau adresą, kad į Plinkšius galiu aš savo galimybėmis įstoti į žemės ūkio 

mokyklą. Ir nuvažiavau ten. Reikia charakteristikos. Charakteristikos man, gali prašyt, niekas 

55

neduoda. Neduoda todėl, kad tu esi buožės dukra, motina, tuo labiau, pasislėpusi ir tu negali, 

negali stoti mokytis. Bet nuvažiavau, verkiu toj mokykloj, sakau, kur man dabar dėtis, aš neturiu 

nei namų, nei nieko, bet direktorius tos mokyklos Plinkšių dar buvo anas senasis, dar nebuvo 

pakeistas, sako, aš tau padėsiu. Sako, bet tu turėsi manęs klausyti. Nu taip, ir priėmė mane į tą 

mokyklą, ir jis man pasakė — tu įstok į komjaunimą, nes reikia pereit mandatų komisiją. Aš 

vietoj įstojau, nes buvo trys komjaunuoliai, aš turbūt trečioji ir buvau ir už kelių dienų — 

komisija. Nu ką, čia komjaunuolė? — komjaunuolė. Nieks manęs nieko neklausė ir aš teip 

praėjau mandatų komisiją. O kada man jau reikėjo patvirtinimą į komjaunuolius, nuvažiuot į 

Sedą į tą, kaip ten buvo, rajkomas, partkomas — kokia ten įstaiga, tai jau buvo suieškoję mano 

charakteristiką ir viską žinojo. Tai aš nežinau, ką ten jie man prisakė, i ką man jie ten... kaip 

mane ten jie... ką su manim padarė, tai pasistatę, visi, vuo kaip dabar čia ka sėdim, ta aš nežinau, 

kad aš parejau į tus... grįžau atgal į mokyklą aš... nesuprantu... mane taip sudirbo, kas aš esu, kad 

aš... Visai niekad niekas... nu tiesiog pabaisa. Aš ne šiandien nesuprantu, ką jie ten man prisakė. 

Bet mane iš tos mokyklos neišmetė. 

Bet paskui pasikeitė direktorius. Tas direktorius pasikeitė. Man jau irgi... Aš jau jutau, kad 

man ir laiškai yra skaitomi ir viskas... Vis tiek aš buvau persekiojama visą laiką. Nu vot i teip. 

Teip mano prasidėjo mokslai. O be to mum Plinkšių mokykloj ka nuvažiavom buvo labai 

draugiški. Kas toks kolektyvas. Visi buvo dar... Papasakosiu, kad dar tų komjaunuolių, tik, sakau, 

aš gal trečia tik įstojau, nebuvo. Vakarais eidavom pasimelst. Prie durų buvo tokia statula 

Marijos. Ir, nu, visas tas toks dar buvo smetoninis tas toks... Bet po to pakeitė direktorių, viskas 

dingo. Galvą tuojau, kad mokiniai neitų nudaužė tai skulptūrai. Ten gal dabar jau jinai yra kur 

nors... Sako, įmetė į kokį tai prūdą, nežinau. Nu vot, ir viskas, me buvom jau auklėjami visai 

kita, kita kita. 

Dar besimokant dar, tiesa, va, pradėjo sirgti Stalinas, kaip žinoma, tai nereikėjo mokytis, gal 

savaitę mes laiko buvom laikomi taip kaip dabar vuo čia susėdę tokiame raudonajame kampely 

vadinamame ir prie radijo ir nė vienas negalėjom nė krapšt. Bijojom, tiesiog bijojom... 

Suimdavo, tiesiog mokinius suimdavo ir jie kažkur juos išveždavo, ir ir nežinau... Buvom labai 

taip auklėjami. Tokioj dvasioje. Nu, baigiau mokyklą, pradėjau dirbt ir čia viskas tas ir pasibaigė. 

Bet vo tokia ta depresija tokia baisi baisi. Gal turit kas klausimų? Čia viskas tas pats. Visi 

kentėjom. Ar išvažiavę, ar neišvažiavę — visi kentėjom. 

Balčiauskienė Ženė. Ar gyva istorinė atmintis? // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 12: 

Nuotrauka Svečiai ir Palnosų kaimo bibliotekininkai bei projekto atstovai susitikimo metu. — 

Visas tekstas: 

„Lietuvos kaimas ir jo žmonės nuo 1940-ųjų metų patyrė didžiulių sukrėtimų ir netekčių. 

Tūkstančiai tremtinių, fizinis ir dvasinis kaimų nykimas. 

Kaip istoriniai įvykiai — okupacijos, trėmimai, rezistencija, kolektyvizacija — paveikė 

Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijos Palnosų, Daubiškių, Santeklių, Gyvolių, Dainorių, 

Uogiškių, Gudų, Pavirvytės, Ramoniškių kaimus ir žmones? Kol kas nėra tikslių ištremtųjų 

duomenų, rezistencijos dalyvių ir rėmėjų atsiminimų, ne visos istorinės vietos pažymėtos. Ar 

gyva istorinė atmintis? Ar okupacijos, dvasinės erozijos metai leidžia ugdyti pilietiškai aktyvią 

visuomenę?” 

Tai ištrauka iš Daubiškių pagrindinės mokyklos projekto „Atsigręžk į praeitį su meile ir 

šiluma”, laimėto Švietimo kaitos fondui paskelbus konkursą, skirtą Tarptautinei komisijai nacių 

ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. 

Projekto tikslas — kuo skubiau surinkti medžiagą apie 1940—1953 metų laikotarpį, užrašyti 

įvykių liudininkų atsiminimus, paskatinti mokinius domėtis savo krašto praeitimi, išmokyti juos 

rinkti medžiagą, mokykloje ir bendruomenėje formuoti istorinę atmintį. Jis jau pradėtas 

įgyvendinti. 

Džiugu, kad į mokykloje vykusį Vasario 16-osios paminėjimą atvyko svečių, istorinės 

praeities liudininkų. Projekto vadovas mokytojas Vytautas Krupovisovas kalbėjo apie Lietuvos 

Valstybės atkūrimą, pristatė bendruomenei projektą „Atsigręžk į praeitį su meile ir šiluma”. 

Tremtinių Antano Deniušio, Adelės Bučienės pasakojimuose atgijo šiurpūs tremties vaizdai, 

varginantis kelias atgal, pirmieji kolektyvizacijos žingsniai. Iš buvusio mokytojo Jono 

56

Pacevičiaus lūpų išgirdome tai, ką jam teko patirti vaikystėje karo ir pokario metais gimtinėje, 

Dainorių kaime, Gyvolių kaimo gyventoja Albina Navickienė prisiminė, ką teko jai, Viekšnių 

progimnazijos moksleivei, išgyventi suimtai ir tardomai. Bibliotekininko Bronislovo Kerio 

atmintyje taip pat išliko ryškių pokario epizodų. Jis pasidalijo ir kraštotyrinio darbo patirtimi, 

patarė, kaip jį atlikti. 

Šis renginys tapo neįkainojama istorijos pamoka ir moksleiviams, ir suaugusiesiems. Viena — 

skaityti atsiminimus, kita — išgirsti gyvą žodį, žvelgti į kalbančius ir galvoti, kaip visa tai 

reikėjo ištverti... 

Projekto vykdytojai mokytojai V. Krupovisovas, Vitalija Bakaitienė, Rasa Vilkaitė, 

konsultuojami aktyvaus, nenuilstamo kraštotyrininko B. Kerio, yra sumanę ne tik susitikimų. 

Bus organizuojamos kraštotyrinės ekspedicijos, žygis dviračiais, akcijos, atminimo ženklų 

statymas, kraštotyrinė mokinių stovykla, atviros pamokos, atminimų vakaras, konferencija. 

Tikimės aktyvios tų gyventojų paramos, kurie gali paliudyti istorinę praeitį, į kurią jaunoji 

karta atsigręžtų su meile ir šiluma. 

Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie 

Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir 

dampius. — 2004. — Geg. 14. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Tievs turiejo tų dampį? 

— Tievs, tievs. 

— Ta bovo Juons Mozgeris? 

— Je je. 

— Ne Mozgiris? 

— Ne, Mozgeris bovo. 

— A kor ons gyveno? 

— Kegrių kaime. Ons pėrm turieje ir mažėsnį. Paskou tų atidevė mamos bruoliou ir ir 

nusipėrka galingėsnį jau. 

— A tas mamos bruolis kor bova? 

— Ons y Tryškiūs tėn. Ne, ne, ons ne, čia ne vietinis yr. 

— Vuo kū, kūleklę bova pasėdėrbės pats savo ronkuoms. 

— A dėdelė bova? 

— Dėdelė. 

— Iš tų didžiųjų. 

— Iš didžiųjų, jau iš didžiųjų. Jau čia tame Kegrių, tų, kor anėj bova čia keli tėn anėj tėj, ir iš 

anų bova pati didžiuoji jau ir ir. No ir ir. 

— A, kiek, kiek ans vaikų turiej? 

— Trys yr... 

— Pasisakyk vardą irgi. 

— Algis ir ir ir bruolis Juonis — Juons bova ir Jovita sesou yr. 

— O kada gėmes bova? 

— Ketvėrtaas. Tūstonti dėvyni šimtaa ketvėrtaas. Ons septyndešimts dvijų metų bovo ka 

mėrė. Nu taap panašee taas laikaas, žinau, kad rugpjūčio bova ar ar šešta, rugsiejo šešta bovo kad 

ons mėrė. Mama dar, mama gyveno kol’ daa pinkioleka metų išgyveno puo puo anuo mėrtėis. 

— A mamos kaip bovo pavardie ka jauna bovo? 

— Žalytė. Viel tėn iš — tryškietė jin bovo. 

— Vo, vo tievs bovo čia jau kegriškis? 

— Kegriškis ons... 

— Vuo kaap o tas tievs tų dampį gavo, ne pasidėrbo? 

— Ne, pėrko. Dampį nepadirbsi, jug ons yr... 

— O ten Suovaičiūs pasidėrbo... 

— Ai, tėn pasidėrbo tus... Nu dėrbuos dėrbuos, anėj dėrbo tuokius muturinius ir ir va. Garo 

katėlo i nepadirbsi — koor tau, tėn vėsor, tėn... 

— Nu sakė, kad kniedėjo... 

— Ne, nežėnau. Čia yr iš Klapiedos krašto, iš kažikor, gal iš Vokietėjos bovo atvežėj. 

57

— A kaip anų atvežė? 

— Nu aš nežėnau taas laikaas kaap anėj... Kaap a su arklees, ar bovo laivu atkelts. I paskou su 

arklees jug... Keturi arklee vėsą laiką traukdavo... 

— Kažkor vežė dampį irgi, tėn turbūt toliau, i nuvėrtis bovo, ont kelio, į griuovį. 

— Nu tada kuol atstatyt jau yr jau yr, sunkiai bovo. Nu a kad į pakalnes, jau tėn bovo šliožės 

tuokios pataisuomos ka jau ne... vuo arklee nenulaikys jau tuokio, tuokį mudilą. 

— Didelis bova? 

— Didelis jau ir... Žinuojau tų galingomą anuo, kaap anėj skaities, bet aš... seni laikaa yr yr... 

— Kada nusipėrko, kėik anam metų bovo panašee? 

— Ons nusipėrko kuol kuol... Kolamuoj dėrbuos — daa nebova ženuots. 

— O, ta vės gyvenimą ons i pradėrbo. 

— Vėsą, ka kuol jau ir ir ons išdėrbo, ir jau kap mumis draske, į tuo Rosėje kap nuorieje 

išvežte, kap ana atieme jau viskų. Paskou išejuom į Tučius ir ir tėn į Tučių tėn kažkuoks ar 

„Tarybinis artuos” kulkuozas bov. Tėn anų bov prijiemėj, irgi dėrbo tėn jau so kėtu dampiu, jau 

bet neb su savo, bet su kėtu, tėn mataa kėts, kėta jau zona čia bov, ir ir jau dėrbo so kėtu, į 

paskou pareje, kap jau iš tėn mumis... Toukart atgružėno tuo truobą, leido pareit. Parejuom mas 

ir jau toukart ir ir toukart jau moms ir, jau ir ons išejee pri... Dar nežėnau, mus nebdėrbo jau su... 

Pri gataro išdėrbo vėsą laiką gataristu. Turieje ons savo i zeimarį turiejo pasėdėrbės. 

— Vuo tų dampį paskui kam, kur? 

— Paskou kulkuozas ir ir... Bov ėlga laiką bova pas Krutinį kėimi pastatyts ir. Paskou bovaa... 

A tų, nežėnau, geraa nebeatsėmen, bov tėn pri kontoros senuosios, tėn kor bovo Kegrių mėško, 

tėn kažkuoks muziejou pastatyts. I paskou į metalą supjaustė ir išvežė... Standartinis 

standartinis... Krutinis irgi turiejo, ons savo irgi turiej Krutinis. Krutėnio mažėsnis bova. 

— O kaap Krutėnio vards bov? 

— Juons. 

— Vuo kas daa turiej, a Glodėnis neturiejo, tuokio neatsėmenat? 

— Bukonts turiejo. Dabaa yr gyvenvietiej pasistatęs, bov išvežts ons į Rosėje irgi. 

— Bukonts, vuo kaap vards anuo bov? 

— Nu nebgaliu nebgaliu... Tas vėins sūnus dar gyven čia su tuokia Žibikų Vilkaite yr žanuots. 

Ta Vėlkatė čia pėinininkė, ta Bukontienė. Ons bova eiguliu, dėrbo. 

— No taap a gers mašinists ons bova? 

— Kas? 

— Tievs. 

— Gers, bet tiktaa ons pats ir nekoldavo pas, nu pas tus jau mėnkūsius neidavo kol’t. Sunkee 

galiedavo... Ons eje pas kor jau didesni tėj ūkininkaa yr... Kad reikies parsivežt anam, sustatyt 

tėn, žėnaa... Jug reik pastatyt vėskų tėn. To kolamuoje partraukt. Neidavo pas tus, daugiau pas 

tus didžiūsius ūkininkus. 

— Nu a šnabės pagerdavo? 

— Nu juk kaap kaap i vėsi, chi chi chi. Juk kuoks mašinierius jagu ons jau būdavo kuoks, chi 

chi... Gaspadėnė jug vėsaduos... Turiej pats zelnių, tų kaap vadėno padiejiejį, tas kols, vuo tas y 

pri stala. Atskėraa į kėtą kambarį. 

— Vuo tas zelnius kas būdavo? 

— Bova čia, vėins Pranauskis tuoks, žėnau tų vėina, vuo daugiau aš kėto nežėnau. Kėtų 

pavardžių nežėnau. 

— Bet zelniu vadėno? 

— Zelniu vadėno anų, zelniu vadėno. Ne padiejieju, ne nieko, bet zelniu... 

— Kad atvažous ons, eis sulygs, ons žėnaa, atsiskaitysas, muokiesam už tų darbą, kaap i 

vėsor, lygs ir ir... Ne, ons nevažioudavo kor mažaa. Jagu posė, dėinuos nebūs pėlnuos kūlėmo — 

niekor nevažious. Vėin, sak, ont statymuos, jagu mon reek parsėvežt sosistatyt. I bov apkriauts 

pėlnaa. Nespiedavo. Pu savaitę išvažious kėtor. Dvarelee, jug ne kituokius, kumbainų nebov, vės 

kolamos yr. 

— Vuo tuo metu kada ans dėrbo, a tas Krutinis jau turiej, a nea dar. 

— Turieje. 

— Ka, mataa, vėinu metu, sakau... 

58

— I turieje anėj turieje dar, i tas Bukonts turiej ir ir Krutinis turiej. Trys. Paskou dar lygtai 

Mačius iš Dargužiškių jau tas. Tėn jau kap iš Tučių tėn posės. 

— Ar anam patėko būt tou mašinieriu? 

— Oii... svajuodavo... iki paskutėnės... 

— A miegdavo pašvėlpt? 

— Ooo... jug anū, mataa, turiej... Jug toukart būdavo i tėj nu ryta ir... Jug atsikels zelnius 

pakors už tų pečkurį, užkūrėms už kų... Muokiejom i mes, buvuom buvuom išmuokyti ir ir. Ka 

jau į talką, jau pradiet’ darbą, pėitams viel nukaukins, pu pėitų viel. 

No y bovė nuotykis, vėinam yr bovės. Anuo mašėna pas mumis pačius kūlė. Bov vėinam 

ronką nutraukta. Įkėša į... Kaap leid tėn tus kūliejee ir ir... Bovo ėlgus metus ons Svirkončiūs tėn 

ir ir bova eiguliu. Tėn Žiolpa tuoks, anam bovo ronka nutraukta. 

Nu i pats bovo — pėrštaa nupjaustyti, į zeimarį bovo įkėšės. Ronkos laužytos bovo. Y boves, 

sakė, esu krėtės nu mašėnos. Abėdvė ronkos bovo par tus vėitas laužytos. Jau žmuogos jau tėkraa 

kad mylieje, ons nuorieje dėrbtė. I sugebieje. Ka jau pats kulamuoje mašėną pasidarė, ir ir čia 

bova tas kažkuoks tėn anuo žydėlis untaa... Taa kulamuojee mašėnaa suvežė dalis. Pats 

meistravuot’ nuoriej, muokiej. Užsisakė ir ir tas žydėlis anam tų metalų, kas jau tėn — tėn ašys 

vėsuokes, tėn guolee, tėn vėsus, tus vėsus, vėsaa kulamuojee pristatė. 

— O taap špuosų neiškėrsdavo juokių, nenuveždavo tuo dampio nieks? 

— Nee, ir kas anų pavuogs, nepavuogsi. Reikiejo arklių keturių vežt. 

Prie Virvytės mes užaugom / Medžiagą pagal Gyvolių kaimo bendruomenės narių 

pasakojimą parengė Dalia Paulauskienė // Būdas žemaičių. — 2004. — Geg. 14: Autorės 

nuotraukos. — Visas tekstas: 

Sraunioji Virvytė neša savo vandenis slėniais į Ventą. Porą kilometrų iki santakos su Venta 

dešiniajame Virvytės krante baltuoja senas Gyvolių kaimas. Gal greičiau Gyvolių kolūkinė 

gyvenvietė, su viena kita senovine sodyba. Kaimas, kaip ir daugelis šiandieninių kaimų, — 

valdžios „nukultūrintas”, duobėtomis gatvėmis, ir kai kurių gyventojų „duobėta” mąstysena... 

Vis dėlto šio kaimo negalima lyginti su daugeliu bedvasių buvusių kolūkinių gyvenviečių — 

tai kaimas su turtinga istorine praeitimi, dvasingais kūrybingais žmonėmis, turintis savas 

ilgametes kultūrines tradicijas ir ateities viziją. 

Kaimo atsiradimo ištakos — IX-XI amžiaus kuršių laikų Gyvolių piliakalnis, jau gerokai 

laiko ir Virvytės apardytas, mažai tyrinėtas, stūksantis pietinėje kaimo dalyje. Netoli šio 

piliakalnio buvo įsikūrę du Gyvolių dvarai, smulkių bajorų, laisvų valstiečių ūkiai, dvarų 

palivarkai. Žmonės čia gyveno pasiturinčiai, gal ir vardas kaimo dėlto toks... 

Šiandieniniai Gyvoliai — didelis Mažeikių rajono kaimas su 330 gyventojų. Kaime veikia 

Gudų pradinė mokykla, kurioje mokosi 22 mokiniai, dirba 2 mokytojos. Kultūros namai seniai 

panaikinti, bibliotekos filialas, merdi sveikatos punkto filialas... Dar kažkokie atsikėlėliai prieš 

kelias dienas pusei kaimo šimtmetį vedusį prie Virvytės keliuką vielos tinklu užtvėrė... Vietos 

bendruomenės nariai sako: „Ne, nepražūsim nei dėl valdžios trumparegystės, nei dėl kelių 

žmonių dvasios „duobėtumo”. 

Gal ir dėl šių priežasčių, o gal pajutę, kad didėja susvetimėjimas tarp žmonių, — per šių metų 

Trijų Karalių kaimo šventę gyvoliškiai nutarė jungtis, kurti bendruomenę, — ne tik kartu švęsti, 

bet ir spręsti iškylančias problemas. 

Mokytojai Ona Noreikienė ir Vytautas Krupovisovas subūrė iniciatyvinę grupę. Buvo parengti 

dokumentų projektai, š. m. vasario 29 dieną sukviestas kaimo gyventojų visuotinis susirinkimas. 

Šiuo metu Gyvolių kaimo bendruomenei priklauso 71 narys, baigiami tvarkyti įregistravimo 

formalumai. 

Taryba 

Gyvolių kaime gyvena nemažai žmonių, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tačiau tai 

nebuvo pagrindinis kriterijus renkant eiti kurias nors pareigas, todėl į kaimo tarybą buvo išrinkti 

tie, kuriais pasitiki absoliuti dauguma. 

Gyvolių kaimo tarybos pirmininku kaimo žmonės išrinko mokytoją Vytautą Krupovisovą. 

Tarybos nariai pasiskirstė darbo barais: Irena Šušienė — pirmininko pavaduotoja; Ona 

Noreikienė — kultūrinis sektorius; Asta Paulauskienė — iždininkė; Jonas Purauskas — 

59

infrastruktūros sektorius; Salomėja Krupovisovienė atsakinga už ryšius su visuomene ir projektų 

rašymą; Vida Martinkienė — sekretorė; Birutė Daunorienė — socialinio darbo sektorius; Janina 

Dovainienė — darbas su jaunimu. 

Veikla 

Tarybos nariai liudija: „Per du mėnesius kalnų nenuvertėme. Tvarkėme dokumentus ir 

stengėmės sustyguoti tarybos ir visos bendruomenės veiklą. Prioritetinė bendruomenės veiklos 

sritis — kultūrinė, švietėjiška veikla. Dirbdami šiose srityse suartinsime kaimo žmones, 

mažinsime susvetimėjimą, dvasiškai gaivinsime kaimą. 

Numatėme tradicines metines kaimo šventes, kurios nors ir vyko, bet reikėjo kažkokio 

atnaujinimo. Tai — Trijų Karalių šventė, Užgavėnės, Atvelykis, Kaimo diena, Derliaus šventė. 

Šiais metais linksma buvo Atvelykio šventė: vyko parodėlė, šokiai, žaidimai, bendros vaišės. 

Linksmai grojo kaimo muzikantas Adolfas Gross'as. 

Artimiausias didelis renginys — liepos mėnesio pradžioje vyks pirmoji Kaimo diena. 

Sukviesime ne tik visus kaimo gyventojus, bet ir kilusius iš Gyvolių kaimo”. Kaimui labai 

aktualūs infrastruktūros klausimai — prasta vandentiekio būklė, kanalizacija neatitinka 

reikalavimų, gatvėms reikia remonto, paupys apleistas, net priėjimas prie Virvytės upės 

problemiškas. Gyvoliškiai laukia, kada rajono valdžia susitars, kas užims Viekšnių seniūno 

pareigas — teiks pasiūlymus, patys dirbs, bet naujajam seniūnui ramiai gyventi tikrai neleis. 

Gyvolių kaimo bendruomenė jau baigia tvarkyti pėsčiųjų tiltą per Virvytę. Du projektus 

parašė ir laimėjo viso kaimo labui Salomėja Krupovisovienė. 

Kaimo centre stovi apleistas buvęs vaikų darželis. Jis priklauso nemažai daliai kaimo 

gyventojų — bet visiems po truputį, ir dalis ne bendruomenės nariams. Jie norėtų pinigų už savo 

dalį, deja, jų nėra. Išsprendus šį klausimą, Gyvolių kaimo bendruomenė turėtų namus. 

Kaimui labai aktualus Gudų pradinės mokyklos likimas. Tai tikras kaimo kultūros židinys, 

žmonių susibūrimo vieta. Mokytoja Onutė Noreikienė — labai aktyvi bendruomenės narė, 

daugelio gerų iniciatyvų pradininkė. 

„Mažėja vaikų skaičius — o Lietuvoje viskas pradėta matuoti tik pinigais — ir ateityje 

mokyklos gali nebelikti. Ką galime padaryti? Artėja daugybė rinkimų — tikrai nebalsuosime už 

tuos, kurie tik pinigais ir išskaičiavimais viską matuoja”. 

Bendruomenė žengia koja kojon su gyvenimu — turi, tiesa, kol kas asmeninius, kompiuterius, 

bendruomenės elektroninį paštą (gyvoliai@bendruomenes.lt), kaimo įvykius fotografuoja 

skaitmeniniu fotoaparatu, filmuoja. 

Projektai 

Gyvolių kaimo bendruomenė aktyviai dalyvauja projektinėje veikloje. Nuo 1999 m. kaime 

įsikūręs Lietuvos ūkininkių draugijos Gyvolių skyrius. Net kelis metus jai vadovavo buvusi 

bibliotekos vedėja Adelė Mozgerienė. Čia buvo priimtas ir pradinukas, ir pagyvenusi močiutė. 

Suorganizuota nemažai renginių, prisimintos senosios kaimo tradicijos. 

Bendruomenė sprendžia įvairias problemas. Viena iš jų — arkinis pėsčiųjų tiltas per Virvytės 

upę. Šis tiltas, pasirodo, neturi šeimininko ir dokumentų. Jį 1973 m. pastatė Akmenės cemento 

gamykla prie savo poilsio bazės „Virvytė”. Tiltas per 30 metų surūdijo, nesaugu juo vaikščioti, 

supuvo medinės dalys. Kaimo bendruomenė ėmėsi iniciatyvos ir kartu su Viekšnių seniūnija 

pradėjo rūpintis tilto ateitimi. Tiltas — pagrindinis susisiekimas su Viekšniais (3 km), čia lankosi 

turistai, o labiausiai jį mėgsta jaunavedžiai. 

Praėjusių metų rudenį ūkininkių draugija laimėjo skelbtą Žemaičių bendruomenės projektą 

„Išgelbėkime Virvytės tiltą”. Laimėta suma — 200 Lt. Šiais metais laimėtas Savivaldybės 

skelbtas projektų konkursas — gauta 1060 Lt tilto gelbėjimo darbams. Tad pratęsti pradėti 

remonto pėsčiųjų tilto per Virvytės upę darbai. Artimiausiu metu ant tilto bus išklotas medinis 

takelis, spalvingai nudažytos metalinės konstrukcijos. Kaimo bendruomenė po didelių darbų 

planuoja tilto papėdėje surengti sporto varžybas. 

„Taip pat dairomės po įvairius fondus, ieškome bendruomenei nuolatinės susibūrimo vietos, 

kur jaunimas galėtų sportuoti, organizuoti įvairius renginius. Liepos pradžioje organizuosime 

didelę kaimo šventę „Aš užaugau prie Virvytės”, kur kviesime visus žmones, kurie kilę iš šio 

gražaus krašto”. 

60

Įžymūs žmonės 

Kaimą garsina žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Jos ekologiniame ūkyje auginamos vaistažolės, 

čia lankosi pavieniai žmonės, turintys sveikatos problemų, atvyksta ekskursijos. 

Pačiame kaimo centre, netoli parduotuvės, visų dėmesį patraukia Albinos ir Juozo Navickų 

sodyba. Ji puoselėjama čia daug metų. Surinkta apie 300 sumedėjusių augalų, per 200 įvairių 

gėlių. Ne vienas žmogus į savo sodybą yra parsivežęs ir pasisodinęs medelį ar gėlę. Dovanoti 

augalai puikiai žydi prie Daubiškių ir Gudų pradinių mokyklų, kitų visuomeninių pastatų. 

Sodyba turi net 12 respublikinių apdovanojimų, taip pat ir prezidento Valdo Adamkaus. 

Kaimo gyventojai myli gamtą, tvarko savo sodybas, vis daugiau gėlių pražysta po langais, 

„Mūsų kaimo bendruomenė džiaugiasi ir naujai atvykusiais į kaimą žmonėmis, kurie aktyviai 

įsijungė į mūsų gyvenimą. Turime savo kaimo muzikantą, kuris mielai groja renginiuose. Tai 

Adolfas Gross'as”. 

Svajonės 

„Jų daug — turėti bendruomenės namus, kad keliai ir žmonės „neduobėti” būtų, kad mokykla 

išliktų, kad projektus sektųsi rašyti, kad dar gražiau ir tvarkingiau gyventų, kad vielos tinklas nuo 

praėjimo prie Virvytės būtų nuimtas, kad pilstuko taškai išdžiūtų, kad, kad... Na dar svajojam 

knygą apie Gyvolius parašyti ir išleisti. Gal ir ne tokią, kaip apie Alsėdžius, bet... Medžiaga 

kaupiama, renkama”. 

Dieve, duok sveikatos ir laiko visiems gerus darbus kaimui, o tuo pačiu ir Lietuvai, 

darantiems. 

Autorės nuotraukos: 

Gyvolių kaimo taryba: stovi — O. Noreikienė ir V. Martinkienė, sėdi — bendruomenės 

pirmininkas V. Krupovisovas, I. Šiušienė, J. Devainienė, S. Krupovisovienė. 

„Atjaunėjęs” Gyvolių piliakalnis. 

Atvelykio šventės akimirkos. 

Gražiausios bendruomenės sodybos savininkė A. Navickienė. 

Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie 

Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir 

dampius. — 2004. — Geg. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Pats jau ka gimei Kegriuos? 

— Kegriūse aš jau, gryns kegriškis. 

— A kaip pase vards, ar Algis? 

— Algirdas. 

— O kada gėmis kelintais? 

— Ketursdešimt ontraas. 

— Kiek mokyklos baigęs? 

— Vidurėnę. 

— Vėsą vidurėnę baigęs? 

— Ne, aš čia... Mas baigiem vakarėnę. Kairiškiūs bova, ir čia mas daug važiniejamuos. Tap 

jau vidurėnė skaituos. 

— Nu dabaa pasakykit tuokį dalyką — kaip tų dampį reik užvest? Nu vuo gerai, atvežė, 

šalta... 

— Primetee mėdžių... Šuoni yr tas... dvė tuokios vuorės bova — traukė undenį. Vuot i 

kačegaryk... 

— O kaap tų undenį pritraukė? 

— Ons savaime, savaime. Dvė bova ir mat, ir kaap jau kaap... kaap kaist ons, ons jau savaime 

prisitrauk. Vamzdee, do vamzdee bovo. Vėins įjeit, ontras išeit. Mataa, šaltą pajam ir ir... vuo jau 

karštą išvaro jau tėn tas... garaa susidaro vėdou tėn. Jau i tėn reikiedavo, vėins žmuogus vės laik 

nešdav undenį jau vistėik jau. Bačka bovo, padieta bačka ir bov. I bačkuo, je, undenį ruoda, i tus 

61

i manometrs bovo ir. Jau yr jau, tėn kėik tėn jau jau nustatyta jau yr yr tas ir jau karštis jau i 

toukart atitraukee i praded soktėis... 

— Aa, tai pažiūri į tą manometrą... 

— Noje, kad jau yr yr... garo jau y, karšts gars ir ir. Juk tėn anam pu vėsą vakščiojo, tėn pu tų 

vėsą... 

— I kaap ta rankena atruodė, kuriuo reik patraukt? 

— Nu taap, ilgesnė, kap ta tuokia pat [apie du sprindžiai]. Tuok’ zdorova yr, pat... patrraukee 

ją, traukt taap reikiejo, ne sokt, ne. Vuo tėktaa reikiedavo kor jau kranaa bovo, tėn su undeniu 

kernuojaas, jau tėn kor tėn bovo tėi kranaa, vuo taap tėn kėto nereikiejo. Netatrauki mažiau tų tų 

ronkėną ir ir ir toukart mažiau tuo gazo, apsukų mažiau. Jagu nuori, jau reik daugiau, daugiau 

atlopaa... 

— Tai bovo tėn padalelės kuokiuos? 

— Bovo bovo bovo vėskas, tėn daa bovo tuokėj, kaap anėj, ribotovaa tuokėj. Paskou anėj 

išsiplies, jau matyt. 

— Aa, tėn kor sokaas vėršou? 

— Noje, tėn jau ir ir... 

— Bet galiedavo i labaa greit pasokt? 

— Oi galies... Kartaas vakaa prieisam paleist, kad ons šuokinies net, tušti jagu palėidi. 

— No jug tas tekinis didelis bovo. 

— Didelis bovo. Paimsi palėisi — ons ir drebies iš vėso. Jug garo yr, jug gars vėskų dėrbo. 

— Ak tai malkų prikėš... Vuo malkų bet kas gali prikėšt? 

— Ai, mašinierius, juk tam ons bovo, tėn siedieje ir ir ir... Malkos jau bovo, ir įkėšo ons. 

— A tuos malkos kuokios specialios? 

— Nee, juk paprastos, i pjuvenų kėš ir ir kuokių jau turies žmuonis. Pardaug gerų nereikieje 

tėn. 

— Ak tada jau pžiūr kiek jau tuo garo... 

— Jau garo jau yr, tumet atidaraa, tėj manometraa kad yr tėn ir ir. 

— Vuo tie vamzdee... Tas viens ta tėkraa į bačką eje, vo kėts a ne į lauką eje? 

— Ne, įeje į bačką vistėik ons. Vėins siorbė ir tėn... taap išeje šuoni. Dešiniame šuoni bovo. 

Tas išeis, mataa kap, ons atšals, ons atvėsis, vistėik ons ateis. 

— Tame kitame šuone? 

— Kėtame kėtame. 

— Ar iš karto dėržą uždiedavo ar...? 

— Nu jau užsidies užsidies jau. 

— Bet dar ant nesisukančio? 

— Nesisukončio ir ir uždies... Paskou kėtė bovo, kad galies parvaryt. Bet jau čia bovo vėsą 

laiką uždiets dėržus... Kap išjungsi visai tuo gazo nebūs, kad jau dėržą diesi. Vuo ka nujimt jau 

reikies dėržą, toukart anėj bovo įprate su ronka, prieis, ir užkėš, i nūlek tas dėržas. 

— A tų dėržą sukeisdavo, a taip tiesiai? 

— Mat kaap kaap gal’ jis pasistatyt. Jagu, mataa yr tas sokėms anims, jagu kartaas tėn iš iš 

galo, ne iš priekio kuli kulamuoses, bet daugiau ka nekeisdavo. Jagu jau nebūs kartaas kor kaap 

parsistatyt, kartaas kėisi. 

— Tada susuk anū? 

— Noji, toukart susokdavo, bet daugiau ne, mažaa kada tesokdavo. 

— Aš dyvydavaus, ka tėn didelis tarps būdavo tarp tų, kaap ons nenukrėsdavo tas dėržs. Ta 

jau ten tiek tėkslee reikiedavo uždiet? 

— No, nereikiejo, to švankračio platoms tuoks bovo ir unt kūleklės tuoks. 

— Ont kūleklės ta špūlie gera bovo. 

— Špūlie ta gera bovo. Nekrės, taap jau geraa reeks kuol’ anū numėsi. 

— Aš vienoj nuotraukoj žiūrėjau, ka ten didžiausias atstums — i kaap ons nenukrisdavo. Bet 

kiek aš matydavau, dažniausiai sukeists būdavo. 

— Nu mataa kaap yr. Vuo taap yr. Sukeists, jagu... diedavo tus tus švankračius, jagu anū 

sukėms, kaap kaap sukėms yr. Jagu iš vėinuos posės, sakau, kad ir ir... Ir jagu kartaas būdavo... 

Pas mumis bovo daugiausee iš kairies posės tas uždiets, vuo pas kėtus dar būdavo iš dešinies. 

62

Vistėik kartaas a sukėms nesigaun kaap. Toukart pas žmuogu rinkee būdavo, į daržinę įvažiousi 

— nestumdysi tuos kūleklės. Ont pantų pailgins tų stalėlį ka nereikiet pri tuo dėržo artėj lyst. Jau 

sauguodavo žmuones ka neitų. Jagu jau dousi iš tuos posės, kor dėržus yr, žėna, tėn tuokių 

didelių apsaugų nebovo kaap dabar kad yr vėsuokios tuos apsaugos. Uns eidavo be didelių 

apsaugų. Neleisdavo, nieks nevakščiuodavo iš tuos posės. Tų dėržą, tų posę ta jau žmuonis 

sauguodavo, kad jau neleisdavo eiti. Ont stalelio ka jau dous, vistėik apėisi aplinkou iš anuos 

posės. 

— O ka nuor sustuot? 

— Viel tų reguliatuorį ir viel sustūmė, i vėskas yr. Palengvele numažieje gazus i vėskas, i 

savaime sustuoj. 

— Nu vuo švilpius tuokius būdavo... a vienos rūšies, ar...? Kažkas čia gyrės, ka trijais būdaas 

galiedavo pašvėlpt. 

— Nu gal’ jagu kas pasėdėrbdavo, jug tėn paprasts vamzdis bovo prapjauts i vėskas. I viel tap 

pat paspausi garą, garą padous į tų ir ir. Nu i bovo garsingi ui ui, ka jau dous... 

— A pluonaa, a stuoraa švėlpdavo? 

— Stuoraa, stuoraa švėlpdavo. Ronkenelė bovo tam švėlpiou jau kada, jau pėitams ar pu pėitų 

jau vėskas, a nuryt, kad jau užkaito jau vėskas, jau mašinierius jau i švėlp — vėsa talka eikit 

dėrbt. 

— A bovo sutarta, vieną, a du kartus švėlpt? 

— Mus ka bovo, bovo sutarta. Nu daa su pagražinėmaas visuokees... Kikvėins savo savo savo 

tų turiejo savo i tuo švėlpio meluodėje ir ir nupypčiuodavo. 

— Tų vandenį nešiuodavo žmuogus? 

— Žmuogus nešiuodavo, reikiedavo nešt’. Jagu kor toliau, žėnaa, y bovo nešt kuo. Kubilioks 

bovo padiets, ons savo turiejo, ne žmuonių, savo. Prinešiniej, ten viens įtrauk ir ir savaime. 

Savaime trauk ir išleid. 

— Vuo ka baig dėrbt gal tų garą išleisdavo? 

— Nu jau naktėj išleis, jug užšals vėskų ir ir... Žėimą ir išleis vėsor ir undenį, ka nepalėktų 

niekor. Vasarą kuol dar dar, iš vėdaus neleisi. 

— Ak tų vundenį vistiek galiejo išleist? 

— Galiejo išleist. Žėimą nepaliksi, peršals i vėskas. Tų vamzdžių privedžiuota pu tų vėdų yr 

daug ir ir išleisdavo tėn jau. 

— A tėn tuom malkuom sudiet į vėdų tėn daug tos vietos bovo? 

— Nu bovo. Galiejo trejetą ketvertą klėbių sukėšt. 

— Ta jau galiejo pasidaryt greitį... 

— Mataa, reikiej tų užkaitint vistėik, tų undenį užkaitint, kad gars kėltų. 

— Vuo tas vanduo kažkur tėn aplinkui... 

— Aplinkou ons tėn vamzdžiu bov išvedžiuots, pu vėsą eje aplinkou. I aplink tus vėsus eje 

ugnis, aplik tus vamzdžius... 

— Nu ta dabaa jau žinuosiu kaap tas vanduo tenai... 

— Jee, šuoni bovo ir ir... 

— I pats prisiorbdavo. 

— I pats prisiorbdavo, nereikiedavo nieko. 

— I visaa ka tošts, vis tiek pats prisiorbdavo? 

— Pats prisiorbdavo, nereikies pripėlt’ niekor... Y bovo kranaa tėn, jug anus ir užsokt galies, 

vėskų. Bova, jagu, mataa, yr vasara, jug kartaas ka vežt nuori, jug neleisdavo anėj tų undens 

lauk. Vamzdžius atjungdavo, toukart kranus užsoks, nusoks tų vamzdį ka nemaišytumees 

važioujint. Atleis kaminą, nuvers ir ir, į tuo kamino vėitą atsisies tas furmuons... 

— Nu ir tėn tuoks platėsnis bovo? 

— No no, tuoks kor žemaa kamėns jau yr, ont tuo daa pasidies kuokį nuorintaas a maišą 

prisikėšėj kuo nuorintaas, šiaudų — ka minkščiau siedietų, i vairous tus arklius. 

— Bet reikiejo mokiet. 

— Nu jau ne kuožnas. Muokiet i pavairout. Reikiejo žinuot, vistėik apskaičiout reikiejo. 

Reikiejo gerus arklius, jagu vėins trauks, kėts velnio lauks — juk tėn nepavėši, apvirsi. Ne 

63

kuožnus vėins i pavažious jug dar. Tų pečių ka veš, dar taap žemiaus, vuo kūleklee, atsisiedi taap 

ir ir aukščiausee. 

— Tuo kūleklė... irgi važiuodavo ant vėršaus? 

— Ont vėršaus. Priekie bovo... pri tų kratytuvų tėn išeidavo ir ir tuokios dureles 

atsėdaruomos. Vuo tetė atsidarys tas dureles, atsisies — tėn bjauree bovo važiout... Vistėik reek 

nebijuot, drosee. Aukšta būdavo kūleklė, vuo tas pečius jau išeidavo žemėsnis ons jau tep, 

svuoris... 

— Čia turiejo a Tukys kažikuokį turiejo, irgi pasėdėrbės ir ons... 

— Tas Tukys kokiam čia kaime? 

— Ons bovo Ramoniškiūs ar čia kažin čia kažikor ons bovo. 

— Nu tų motorinių da gal žinuot kor? 

— Nežinau, žinau ka pri stotėis kažikas tėn turiejo, iš tuos posės, kažkas sakė, turiejo 

motorinį. Turiej tėn Tučiūs kažkuoks a Tėškus, a tuo a tuo... Ar ons, tuo kor čia kapsargis bovo, a 

tuo bruolis tėn, kas tėn bovo... Ir ons i pats važiavo, i medees kūreno. I pats važiavo. Žinau, 

atsimenu geraa, kad yr, esam mate, kad yr, važioujint. Mėdžių pridies. Daa jouksaam, būdavo, 

kad su medees. 

— Tėn y prie kapų tuoks mažylėlis. 

— Je, yr mažylėlis. 

— Tiek mažylėlis, bet vis tiek tekinee stuov. 

— Vėskas yr, je ir ir. 

— Žiuru, aš galvuojau išsiklaipee — ne, tiese tekinee stuov. Bet jau pluoni tie tekinee. 

— A nu kū tu... Tris kartus didesni bovo tievo, kaap tėn tuo kad yr. 

— Tėn visai mažylėlis. 

— Mažylėlis. Bet fasuons tuo tuo tuoks pat bovo vistėik. 

Vaišnienė Sigutė. Bendraminčiai gali nuversti kalnus // Būdas žemaičių. — 2004. — Liep. 

21: Autorės nuotraukos. — Visas tekstas: 

Liepos 17-ąją vyko Gyvolių kaimo šventė „Mes užaugom prie Virvytės”. Į ją buvo kviečiami 

gimę, gyvenę, dirbę Gyvoliuose — visi, kurių giminės šaknys yra Gyvolių kaimas. 

Gyvoliškiai dalyvavo šv. Mišiose Viekšnių bažnyčioje, padėjo gėles ant artimųjų kapų, 

pagerbė išėjusiųjų Anapilin atminimą. Grįžę Gudų pradinėje mokykloje išklausė šventės svečio, 

Seimo nario Jono Jurkaus sveikinimo žodžių ir pasižadėjimo rūpintis kaimo žmonėmis ateityje. 

Vyko mini konferencija „Mes užaugom prie Virvytės”. Gyvolių bendruomenės pirmininkas 

V. Krupovisovas perskaitė įdomų pranešimą apie kaimo praeitį nuo seniausių laikų iki dabartinių. 

Mintimis dalijosi Gyvoliuose gyvenantieji. Kaip brangiausius krislus, prisiminimus dėliojo į 

gimtojo kaimo šventę parvykę Lukošiūtė-Gurauskienė, R. Mačius, Valerija ir Jonas Ružės. 

Vėliau buvo suorganizuotos giminių ir šeimų sportinės varžybos. Pavargusiuosius nuo sportinės 

įtampos organizatoriai pakvietė atsipūsti klausantis koncerto. Buvo ir aukcionas, ir loterija. Gauti 

pinigėliai papildė bendruomenės kasą. 

Auksinių rankų žmonės 

Akys raibuliavo nuo gausybės parodos eksponatų. Daug vietos buvo skirta provizorėsfarmakognostės 

ūkininkės Jadvygos Balvočiūtės veiklai pristatyti. Gyvoliškiai didžiuojasi, kad 

gabi žolininkė, perėmusi tėvų ūkį, taip garsina jų kraštą. Parodos lankytojai galėjo paragauti ir 

stiprinančiųjų žolininkės arbatų. J. Balvočiūtė užaugino gabią dukrą, dailės institutą baigusią 

tapytoją Rūtą Kučinskaitę. Jos sodrių spalvų tapybos darbai puošė parodą. Čia pat lankytojai 

galėjo susipažinti ir su jaunos menininkės juvelyrės Neringos Poškutės diplominiu bei grafikos 

darbais. Susirinkusiųjų akį traukė originalūs Salomėjos Krupovisovienės floristikos darbai. Jos 

mama Albina Navickienė sukūrė įvairiaspalvių puokščių, kurios džiugino ne tik savo 

kompozicine darna, bet ir išmoningais pavadinimais. Plačioje apylinkėje žinoma garsi mezgėja 

Zina Milevičienė į parodą atnešė nesuskaičiuojamą daugybę įvairių nėrinių. Akį džiugino 

Antaninos Avižienėnės žaismingi nerti kačiukai, Sonatos Jankauskaitės servetėlės. Sienas puošė 

Zitos Šliuožienės siuvinėti paveikslai, čia pat puikavosi ir jos nėrimai. Apie į aštuntąją dešimtį 

įkopusios Eugenijos Kilpienės darbštumą bylojo rankdarbiai, padaryti nuo 1930 metų iki šių 

dienų. Įdomios ir spalvingos Dovilės Paulauskaitės smėlio kompozicijos. Apsilankiusieji 

64

parodoje galėjo pastudijuoti Bogužų šeimos kilmės dokumentus, Mortos Šarkienės, Barboros 

Mačienės šeimų relikvijas, pasigrožėti Danutės Kateivienės mamos ir močiutės per 90 metų 

turinčiais audiniais ar Vandos Mačienės pintais darbeliais ir kt. 

Mėgsta harmoningą grožį 

Nežinia, ar buvęs kaimo šviesuolis, garsus sodininkas Vincas Vilkas pasėjo Gyvoliuose grožio 

sėklą, tačiau šiandien kaimas pasižymi puikiai besitvarkančių sodybų gausa. Kaip sakė 

V. Krupovisovas, daug yra tekę keliauti po Lietuvą ir įsitikinti, kad gyvoliškiai išsiskiria noru ir 

mokėjimu gyventi gražiai. Jau seniai Lietuvoje garsėja Albinos ir Juozo Navickų sodyba. Nuo jų 

neatsilieka ir šventės metu padėkos raštais buvo apdovanotos Saunorių, Mozgerių, Aviženių, 

Lemežių, Nikų (jaunųjų), Sidabrų, Paulauskių šeimos. O parodos stenduose be išvardytųjų 

sodybų puikavosi nuotraukose įamžinti Krupovisovų, Grosų, Purauskių meniškai sutvarkytos 

namų aplinkos vaizdai. 

Kaimo šviesuliai 

Visur yra žmonių, kurių asmenybė šviečia aplinkiniams. Netrūksta tokių šviesuolių ir 

Gyvoliuose. Čia, kaime, mokytojas dar tebėra ypač gerbiamas žmogus. Danutė Kateivienė savo 

kilme yra Papilėniškė, tačiau 1959 metais atvykusi dirbti taip ir liko visam laikui daugelio kartų 

pirmąja mokytoja. Dalydamasi prisiminimais, kalba ne tiek apie save, kiek apie kitus. Įstrigęs 

elektros atsiradimas kaime, nušvietęs žmonių gyvenimus, nors aplinkui telkšojo neišbrendami 

purvynai. Iki Krolių dvare įsikūrusios Žemaitės aštuonmetės mokyklos tekdavę apie 3 km 

nuklampoti. Vėliau mokytoja persikėlė dirbti į naujai pastatytą tipinę Gudų pradinę mokyklą. 

Nelogiškas buvęs valdžios sprendimas mokyklą, pastatytą pačiame Gyvolių kaime, pavadinti 

pagal kur kas toliau esančios vietovės pavadinimą. Bet tada Gudai kažkam gražiau skambėjo. 

D. Kateivienė gražiausiais žodžiais mini tėvelius, moksleivius, padėjusius kurti naujai pastatytos 

mokyklos aplinką. Šiandien jau dideli medžiai, žydi gėlynai ir dėkinga mokytoja savo įpėdinei 

O. Noreikienei, kuri, anot jos, tvarkosi taip, lyg kasdien lauktų svečio. 

Išskirtinio talento yra ir 74 metų kaimo gyventoja Juzefa Mokusienė. Dievas ją apdovanojęs 

tokiu balsu ir klausa, kad jaunystėje turėjusi progą operos teatre dainuoti. Tačiau liko moteris 

Gyvoliuose, kur augino septynis vaikus ir pati juos mokė trimis balsais dainuoti. Ir, gink Dieve, 

iš savo balso „šonan nuvažiuoti”. Tad nenuostabu, kad šiandien dukros be jokių mokslų puikiai 

dainuoja, o su jomis ir pati mama užtraukia. 

Gražūs savo dvasia Gyvolių kaimo žmonės, gražios vietos, Ventos ir Virvytės upių apglėbtos. 

Turininga praeitis maitina šiandieną, tad ir pats, apsilankęs čia, pasijunti turtingesnis, tyresnis, 

lyg atsigėręs iš nesuterštos žmogiškumo versmės. 

Autorės nuotraukos: 

Seimo narys J. Jurkus įteikia dovaną Gyvolių bendruomenės pirmininkui V. Krupovisovui. 

Viduryje mokytoja Danutė Kateivienė, kairėje jos mokinė garsioji mezgėja Zina Milevičienė, 

o dešinėje aktyvi bendruomenės narė Stasė Vaičienė. 

Ūkininkas Zigmas Saunorius bando savo jėgas sportinėse varžybose. 

Vaišnienė Sigutė. Žemaitijos žolininkė patarimų nešykšti kiekvienam / Autorės nuotraukos // 

Būdas žemaičių. — 2006. — Vas. 27. — Visas tekstas: 

Jadvygos Balvočiūtės ekologinis ūkis įsikūręs nedideliame Mažeikių rajono Viekšnių 

seniūnijos Gyvolių kaime. Pati ūkininkė toli gražu neatitinka mumyse susiklosčiusio ūkininko 

stereotipo, mat ji pirmiausia mokslo žmogus — vaistininkė farmakognostė, daugelio straipsnių 

autorė, mokslinių leidinių bendraautorė. Tad ir jos veiklos sritis artima jos, botanikės, provizorės, 

pasiruošimui — vaistingieji augalai. Tačiau apie viską iš pradžių. 

Padėjo užsispyrimas 

Jadvygos vaikystė, mokykliniai metai prabėgo gamtos apsuptyje, stebint augmenijos pasaulį. 

Tada dar žmonės dėl kiekvieno negalavimo nesigriebdavo tabletės. Vaistų susirasdavo Virvytės 

pakrantėse, sodriose pievose. Bebraidant po vešlius žolynus gimęs potraukis giliau pažinti 

65

augmenijos pasaulį, atrasti naujas žmogaus sveikatą puoselėjančias priemones ir nuvedė Jadvygą 

į Kauno medicinos institutą, kuriame ji baigė farmacijos studijas. 

Penketą metų padirbėjus Kauno vaistinėje provizore, pasitaikė proga dar labiau priartėti prie 

savo svajonės: įsidarbino Mokslų akademijos Kauno Botanikos instituto botanikos sodo vaistinių 

augalų laboratorijoje. Čia studijuojant, eksperimentuojant, sukantis akademinėje aplinkoje atėjo 

1990 metai. 

Nepriklausomos Lietuvos valdžiai nutarus tikriesiems savininkams sugrąžinti žemes, Jadvyga 

nusprendė grįžti į gimtuosius namus. Įsidarbinusi biologe botanike Kamanų rezervate, tuo pat 

metu ėmėsi nuniokotos sodybos atstatymo. Išpjausčiusi nudžiūvusias obelų šakas, užtvėrusi 

naujas tvoras, pasiremontavusi apgriuvusią trobą, įsiveisė avių ir ėmėsi „prisijaukinti” žemę. 

Pirmiausia skubėjo atsodinti sovietiniais laikais arimu paverstą pievą. Šiandien moteris 

džiaugiasi, jog pasitelkusi melioratorius, sėdama priešsėlį ir žoles, atkūrė salpinę pievą, kuri 

maždaug po 25-erių metų virs natūralia. 

Nelengva buvo vienai spręsti visus ūkio reikalus: teko ir pačiai sėsti prie traktoriaus vairo, ir 

dalgiu pamosuoti, ir kaimiečių pašaipius žvilgsnius nukęsti, tačiau radosi ir suprantančių žmonių. 

Padėjo žemaitiškas užsispyrimas ir šiandien Jadvygos Balvočiūtės veikla jau plačiai žinoma 

Lietuvoje. 

Gaisras pridarė nuostolių 

Pastaraisiais metais J. Balvočiūtė savo ūkyje augina per 60 rūšių augalų, o augančiųjų 

natūraliai renka per 100 rūšių. Praėjusių metų derlius — per 4 tonas. Derliaus nuėmime ir 

apdorojime talkino Darbo biržos, seniūnijos skirti arba šiaip geros valios žmonės. Technika 

pritaikyta iš senų mašinų: sena akselinė mašina pjausto žoles, pasigaminta mašina šaknims 

pjaustyti, iš panaikintos Šiaulių vaistažolių vaistinės nupirktas būgnas mišiniams maišyti. 

Maždaug 85 proc. darbų ūkyje atliekama rankomis. Džiovinama žaliava daugiausia natūraliu 

būdu, orams atšalus šiek tiek pakūrenama. 

Rudenį gaisro metu sudegė turėta elektrinė džiovinimo spinta. Nelaimės metu žuvo dalis 

žaliavos, sudegė medinis pastatėlis. Bėdos pridaryta už 40000 litų, o iš draudimo pavyko atgauti 

tik 7 tūkstančius. 

Taip ir gyvena žolininkė, guldama ir keldamasi tarp žolių maišų, čia pat priiminėdama 

lankytoją ir svečią, nes daržinės bei klėtelės toli gražu neužtenka saugiai laikyti taip sunkiai 

užaugintų ir surinktų žolynų. Moteris sakė pernai teikusi paraišką Nacionalinei mokėjimo 

agentūrai, tikėdamasi pinigų naujam pastatui, džiovyklai, tačiau paraiška buvo atmesta. 

Paaiškinta, jog netinkamai užpildyti dokumentai. Tačiau ūkininkė mano, kad tai buvo tik 

pretekstas neskirti išmokos. 

Keletą metų J. Balvočiūtės ūkis buvo stebimas viešosios įstaigos „Ekoargos”. Šiandien jau 

keturi sertifikatai byloja apie išsikovotą statusą: ekologinės gamybos ūkio (5,93 ha daugiamečių 

žolių, 6,51 ha vaistažolių, aromatinių ir prieskoninių augalų, 0,35 ha sodų), ekologiškos laukinės 

augmenijos (įvairių vaistinių ir prieskoninių augalų) iš 6943 ha nustatytų plotų, ekologiškų 

produktų perdirbimo įmonės ir kulinarijos paveldo. Sertifikatai nurodo, kad produkcija 

pagaminta pagal Europos Sąjungos Tarybos reglamentą ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių 

reikalavimus. Tačiau ūkininkę neramina ateitis, mat naujosios sertifikavimo taisyklės palankios 

dideliame plote vieną kultūrą auginantiems ūkininkams, o jai, nedideliame plote auginančiai ir 

renkančiai šimtus rūšių, tampa finansiškai nuostolinga įsigyti naujus sertifikatus. „Nauji įkainiai 

— norinčiųjų dirbti laikymas už skvernų”, — guodžiasi moteris. Ji apgailestauja, jog valstybė 

mažai remia ekologinius vaistažolių ūkius. Net kasmetinės išmokos mokamos už plotą, o tai 

neatitinka minėtų ūkių specifikos. 

Nepalanki situacija 

Geru žodžiu J. Balvočiūtė mini Akmenės ir Mažeikių Darbo biržų vadovus, nes geranoriška jų 

pagalba padėjo laimėti projektą, už kurio lėšas galėjo įsigyti būtiniausių daiktų bei įkurti 

Viekšnių pirmojoje vaistinėje savo vaistažolių vaistinę (beje, tai vienintelė jos gauta rimtesnė 

finansinė parama per visus ūkininkavimo metus). 

Vaistinėje prekiaujama per 50 pavadinimų vaistingųjų augalų mišiniais ir pavienėmis žolėmis, 

užėjęs lankytojas pavaišinamas aromatingos arbatos puodeliu. Tačiau, pasak darbuotojų, vietiniai 

66

gyventojai mažai perka vaistingųjų arbatų, pagyvėjimas pajuntamas apsilankius ekskursijoms ar 

miestelio svečiams. Ūkininkė apgailestauja, jog jos produkcijai nepalanki dabartinė įstatyminė 

bazė: mat vaistiniai augalai nėra registruoti nei mitybos centre, nei farmacinę veiklą 

reglamentuojančiuose dokumentuose, tad ji savo vaistines žoles gali parduoti tik kaip ūkininko 

kiemo produktą. Įvairių miestų vaistinių darbuotojai prisipažįsta, kad žmonės teiraujasi 

J. Balvočiūtės žolelių, tačiau įstatymas yra įstatymas. Taigi lieka mugės, sveiko maisto skyriai 

parduotuvėse, Šiaulių „Valerijono” vaistinė, grožio centrai, įvairūs renginiai. 

Garsas apie žolininkės arbatų sveikatingumą plačiai po Lietuvą pasklidęs, tad žmonės iš 

tolimiausių rajonų atvažiuoja norėdami su farmakognoste pasikonsultuoti, pagal savo 

individualias bėdas užsisakyti mišinio. Tris dienas per savaitę, o dažnai ir sekmadienį 

paaukodama vaistingųjų augalų žinovė bendrauja su lankytojais. O kur dar patarimai telefonu, 

elektroniniu paštu. 

J. Balvočiūtė yra sukūrusi mišinius maždaug nuo 50 dažniausiai pasikartojančių negalavimų. 

Tų, kurie sudaromi pagal kiekvieno bėdą, ir suskaičiuoti nebeįmanoma. Prasitarė, jog daugelį 

receptų buvo parodžiusi profesorei Eugenijai Šimkūnaitei, išklausiusi jos patarimų, pataisymų. 

Augalų žinovė apgailestauja, kad gydytojai ir medicinos studentai šiandien nėra mokomi 

fitoterapijos, tad medikai dar tinkamai neįvertina vaistingųjų augalų naudos. Ponia Jadvyga 

džiaugiasi bendradarbiavimu su alternatyviais gydymo būdais besidominčia Viekšnių daktaro 

A. Biržiškos sveikatos namų gydytoja A. Gurauskaite. 

Vaišnienė Sigutė. Žolininkei įteikta „Kaimo spindulio” nominacija / Autorės nuotrauka // 

Būdas žemaičių. — 2006. — Kovo 15. 

Tarp Lietuvos žemės ūkio ministerijos apdovanotų kaimo šviesuolių yra ir mūsų žemietė 

Gyvolių kaimo ūkininkė, žinoma vaistažolių augintoja Jadvyga Balvočiūtė. 

Lietuvos žemės ūkio ministerija „Lietuvos kaimo spindulio 2005” nominacijomis apdovanojo 

21 šalies ūkininką, kraštotyrininką, pedagogą, bendruomenių aktyvistą, kitaip tariant, įvairiausių 

sričių žmones, kūrybingai pasiaukojančiai dirbusius kaimo žmonių labui. Mūsų kraštietė 

žolininkė Jadvyga Balvočiūtė buvo nominuota kaip liaudies medicinos skleidėja. Į šventę 

Kongresų rūmuose ūkininkė išvyko lydima savo kolektyvo žmonių, rajono Savivaldybės žemės 

ūkio specialistų: Jono Siminkevičiaus, Rimanto Gramo, Sedos vidurinės mokyklos direktorės 

Genoveitos Gricienės, Viekšnių seniūno Aldonio Eselino. Jadvyga džiaugiasi, jog rajono vadovai 

jos kolektyvui padovanojo kelionę. 

Dar prieš nominacijų teikimo iškilmes J. Balvočiūtę drauge su kitais nominantais klebonas 

Ričardas Doveika pakvietė apžiūrėti Arkikatedrą ir jos požemius. Po ekskursijos Žemės ūkio 

ministrė Kazimiera Prunskienė priėmė šviesuolius ministerijoje, kur šiltai pasveikinusi pakvietė 

iškilmingų pietų. Po to visos į sostinę atvykusios delegacijos susirinko į puikiai organizuotą 

nominacijų teikimo ceremoniją. Susirinkusiuosius pasveikino ministras pirmininkas Algirdas 

Brazauskas, nominacijas teikė žemės ūkio ministrė prof. K. Prunskienė. Apie kiekvieną 

nominantą buvo parodytas trumpas filmukas. Šventėje dalyvavusios moterys sakė nepajutusios, 

kaip prabėgo dvi su puse valandos, nes sveikinimo kalbas keitė Klaipėdos sportinių šokių 

kolektyvo „Žuvėdra”, žinomų estrados dainininkų, liaudies muzikos kapelų pasirodymai. Šventę 

vedė aktorė Nijolė Narmontaitė. 

J. Balvočiūtė pasidžiaugė, jog tarp apdovanotųjų buvo jos senas pažįstamas profesorius 

Antanas Stancevičius. „Puiku, kad įvertinami kantriai ir nuoširdžiai kaimo bendruomenėse 

dirbantys žmonės, — samprotavo Jadvyga. — Pagal tai, kokių sričių šviesuoliai apdovanoti, 

kokia veikla įvertinta, galima spręsti, kas šiuo metu yra aktualiausia Lietuvos kaime”. Žolininkė 

džiaugiasi ir rėmėjo vaistinių susivienijimo „Camelia” dovana — skaitmeniniu fotoaparatu 

„Canon”. 

„Būdas žemaičių” drauge su savo skaitytojais taip pat nuoširdžiai džiaugiasi Jadvygos 

Balvočiūtės įvertinimu ir linki sveikatos, energijos tarnaujant mūsų krašto bei visos šalies 

žmonėms. 

67

Sribaliutė Janina. „Vėl trečiadienis...”: [Gudų pradinė mokykla Gyvolių kaime] // 

Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2006. — Geg. 31. — Nr. 21 (184): ir 

nuotraukos // Būdas žemaičių. — 2006. — Geg. 31. — Nr. 58 (1100). — Visas tekstas: 

Vėl trečiadienis ir vėl skaitytojus kviečiame apsilankyti mokykloje. Šįkart — Gyvolių kaime 

esančioje Gudų pradinėje. 

Mokykla mus pasitiko išsidabinusi pavasariniais žiedais. Iš karto pastebėjome 

nepriekaištingai sutvarkytą aplinką. Akys raibo nuo įvairiaspalvių gėlių, galva svaigo nuo kvapų. 

Įėjus į mokyklą pasigirdo vaikučių klegesys. Pamokos jau ėjo į pabaigą ir vaikai nekantravo 

išlėkti į lauką. Sunku jiems dabar nusėdėti suoluose, kai saulė vis labiau šildo. 

Gudų pradinė mokykla keletą kartų keitė pavadinimus. Nėra išlikę daug istorinių žinių. Pirmą 

kartą ji paminėta 1919 m. Tuo metu vadinosi Gyvolių pradine mokykla. 1952 metais ji buvo 

pervadinta į Žemaitės septynmetę, dar po penkiolikos metų tapo Žemaitės pradine mokykla. 

1973 m. iš Krolinės persikėlė į Gyvolių kaimo centre naujai pastatytą mokyklą. 

Atgavus nepriklausomybę, 1992 metais pavadinta Gudų pradine mokykla. Nors su Gudų 

kaimu nieko bendra neturi. Tuometinė valdžia nerado mokyklos sąsajų su rašytoja Žemaite, todėl 

buvo nuspręsta pavadinti Gudų. Gyvolių vardas atmestas, nes skambėjęs negražiai. Be to, tuo 

metu tokiu pat vardu pavadinti biblioteka ir paštas — kad neišsiskirtų, ir mokykla tapo Gudų 

pradine. 

PRIĖMĖ GYVENIMO IŠŠŪKĮ 

Irena sakė tapusi mokytoja visiškai netikėtai. Moteris daug metų dirbo apylinkėje ir tik 

retkarčiais, eidama pro šalį ar užsukdama į mokyklą, pagalvodavusi, kad norėtų būti mokytoja ir 

mokyti vaikučius. 

Po kurio laiko gyvenimas suteikė galimybę išsipildyti svajonei. Padarius mokykloje du 

komplektus, buvo reikalinga dar viena mokytoja. Kadangi mokytoja Danutė žinojo Irenos 

troškimą, šias pareigas pasiūlė jai. 

Išsipildė svajonė 

Irena nusprendė pasinaudoti proga. „Žinoma, norint dirbti mokytoja reikėjo baigti mokslus, 

— sakė Irena. — Buvau pati vyriausia studentė”. Ji tikino visiškai nesigailinti tokio žingsnio. 

„Dirbdama su vaikais atradau save, — kalbėjo mokytoja. — Šis darbas teikia didelį 

pasitenkinimą”. 

Traukė dirbti su vaikais, nes jiems esą galima daug ką atleisti, kadangi jie nesuvokia, ką daro. 

Irenos įsitikinimu, suaugusių žmonių padarytos niekšybės ir klaidos daug skaudesnės. 

Pasisekęs spektaklis 

Irenai giliai atmintin įsirėžė 1987 m. pastatytas spektaklis „Dvylika mėnesių”. „Dabar vargu 

ar imčiausi statyti tokį didelį spektaklį”, — sakė mokytoja. Būtų sunku tiek mokytojams, tiek 

vaikams. Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje atliko pirmokė Indrė. „Mergaitė net dorai 

skaityti nemokėjo, o visus tekstus išmoko, — prisiminė mokytoja. — Tai padaryti jai padėjo 

mama”. 

Premjerą stebėjo apie trys šimtai žmonių. Vaikai jautėsi tiesiog pakylėti. Nors vaikiškos 

širdutės ir spurdėjo iš nekantrumo ir nerimo, spektaklis buvo suvaidintas nepriekaištingai. 

Vos išvengė mirties 

Dar vieno įvykio mokytoja Irena sakė niekada neužmiršianti. Tai atsitikę prieš aštuonetą metų. 

Buvo ankstyvas pavasaris. Kadangi Irena gyvena Viekšniuose, jai tekdavę perbristi Virvytės 

senvagę. 

Kad būtų greičiau, moteris tą dieną brido ne ten, kur paprastai. Vos žengusi kelis žingsnius 

paslydo ir paniro į vandenį iki kaklo. „Net nepagalvojau, kad čia gali taip būti gilu, — kalbėjo 

mokytoja. — Ledinis vanduo akimirksniu sustingdė visą kūną. Galvojau, kad viskas — 

gyvenimas baigtas. Negalėjau atsiremti į dugną, nes apačioje buvo ledas ir kojos slydo”. Po ilgų 

grumtynių su šaltu vandeniu jai pavyko nusitverti už menkutės nendrės. Įsikabinusi į ją šiaip taip 

išsikapstė į krantą. „Turbūt turiu angelą sargą”, — spėliojo Irena. 

68

LYG GIMTIEJI NAMAI 

Mokykla į dabartinį pastatą įsikėlė 1973 m. Nuo to laiko joje dirbo trys mokytojos. Danutė 

Kateivienė išėjo į užtarnautą poilsį, o kitos dvi — Irena Lagno ir Onutė Noreikienė — dirba iki 

šiol. 

Tolimas kelias 

Onutė dar ir šiandien prisimena savo kelią į mokyklą. Jaunutė mergaitė, gavusi paskyrimą 

dirbti kaime, buvo kupina entuziazmo ir optimizmo. Išlipusi iš autobuso Palnosuose ji visa 

švytinti pasileido Gyvolių kaimo link. Paėjusi kelias minutes suprato, kad kaimas nearti, už kelių 

kilometrų. „Man tas kelias pasirodė be galo ilgas, — užplūdusius jausmus prisiminė mokytoja. 

— Apaugęs mišku jis neatrodė jaukus. Einant galvoje sukosi įvairios mintys. Viena iš jų — kada 

gi pagaliau baigsis kelias ir prieisiu mokyklą”. 

Taip jai besvarstant sustojo pro šalį važiavęs to kaimo gyventojas. Vyriškis pasisiūlė pavėžėti. 

„Labai apsidžiaugiau, kad nebereiks eiti pėstute, — prisiminimais dalijosi Onutė. — Vairuotojas 

mane tikino, kad kaimas visai čia pat, už posūkio. Tačiau aš negalėjau tuo patikėti”. 

Iš tiesų taip ir buvę. Pavažiavus vos kelias minutes, pasirodė kaimas. „Širdis atlėgo, — 

neslėpė mokytoja. — O visai nusiraminau išvydusi pačią mokyklą”. Ji buvusi šiuolaikinė, 

tuometiniame Akmenės rajone vienintelė tokia. Pastatas buvo visiškai kitoks nei įprasta. Be to, 

sužavėjo aplinka — įvairūs augalai. 

Sutiko šiltai 

Naujoji mokytoja buvo šiltai sutikta. Mokytoja Danutė pasitiko ją su šypsena. „Širdį tuo metu 

užplūdo šiluma, — šypsojosi Onutė. — Supratau, kad čia bus mano namai. Taip ir atsitiko”. 

Mokytoja Danutė kaip galėdama stengėsi padėti naujokei apsiprasti. Abi sėdėdavo pamokose 

„Sėdėjau ir susižavėjusi stebėjau, kaip mokytoja dirba, — sakė Onutė. — Jei būtų reikėję iš karto 

pačiai vesti pamokas, tikrai būtų buvę nejauku”. Laikui bėgant viskas susitvarkė. Dabar 

mokytoja sakė neįsivaizduojanti savo gyvenimo be mokinių. 

PAVASARIS IŠBLAŠKO VAIKUS 

Pats darbymetis 

Pats darbymetis, anot mokytojų, joms prasideda nuo spalio iki kovo mėnesio. „Rugsėjo 

mėnesį nemažai laiko ir pastangų pareikalauja apsipratimas mokykloje, — sakė Irena. — Senieji 

mokiniai po truputį įstoja į senas vėžes, nes po vasaros sunku kibti į mokslus. O pirmokėliams tai 

visiškai naujas patyrimas”. 

Kovo mėnesį vis skaisčiau šviečianti saulutė iš vėžių išmuša tiek mažuosius, tiek didžiuosius 

mokinius. „Tuo laiku tenka ne kartą girdėti, kad pamokų neparuošė vien todėl, kad per ilgai 

užsibuvo lauke, — kalbėjo Irena. — Ką galima pasakyti pirmokėliui, kuris prisipažįsta, kad jį į 

lauką viliojanti saulutė ir jis negalįs atsispirti palakstyti ir pasigrožėti po žiemos šalnų 

atbundančia gamta. Taip jau turbūt surėdytas žmogus, kad kartu su gamta pavasarį jis jaučia 

pakylėjimą”. 

Smagūs renginiai ir akcijos 

„Smagu pas mus mokykloje, — tikino Irena. — Organizuojame įvairius renginius ir daug 

keliaujame”. „Mūsų mokykla — lyg kaimo šviesulėlis, kadangi čia nebėra jokio kultūros centro, 

— sakė Onutė. — Bet kokia šventė ar susiėjimas vyksta pas mus”. 

Anot mokytojų, beveik kiekvieną mėnesį tenka kažkam ruoštis, viena šventė veja kitą. 

„Mudvi esame tikros keliautojos, — šypsojosi kolegės. — Per atostogas leidžiamės į keliones. 

Esame aplankiusios ne vieną užsienio šalį”. 

Kiek leidžia galimybės, keliauja ir su mokiniais. „Seniau, kolūkio laikais, buvo geriau, — 

nusivylimo neslėpė Irena. — Tada nereikėdavo mokėti už keliones. Kolūkis skirdavo autobusą. 

Reikėjo tik maršrutą pasirinkti”. 

Su mokiniais jos yra aplankiusios beveik visas Lietuvos lankytinas vietas. Tekę pakeliauti ir 

po artimąjį užsienį — Latviją bei Kaliningradą. 

„Šiais laikais kur nors toliau išvežti vaikus sudėtinga, nes brangiai kainuoja, — tikino Onutė. 

— Gerai, kad prie kelionių prisideda tėveliai. Būna, kad jie pasirūpina transportu arba paremia 

pinigais”. Bendromis jėgomis mokytojos stengiasi praplėsti vaikų akiratį. „Manau, kad vaikui 

69

daug geriau pamatyti ir pačiupinėti nei išgirsti iš mokytojos, — įsitikinusi Irena. — Pamatęs 

įvairesnių dalykų ir kitokią aplinką jis išmoksta įvertinti ir susidaryti savo nuomonę”. 

Viena iš mokykloje vykdomų akcijų buvo „Kaštonas”. Mokykla yra toliau nuo kelio, todėl čia 

augalai ekologiški. Kiekvieną pavasarį vaikai su mokytojomis renka mokyklos teritorijoje 

augančius vaistingus augalus. Kaštonų, alyvų, liepų žiedus, rasakilas, raktažoles pristato 

J. Balvočiūtės ekologiniam ūkiui. 

Mokiniai nepamiršo 

Vaikai nepamiršta buvusių mokytojų. Progai pasitaikius visada užbėga į mokyklą. „Paklausia, 

kaip sekasi, ir patys papasakoja apie save, apie mokslus naujojoje mokykloje, — tikino Irena. — 

Buvę mokiniai su malonumu susirenka į mokyklos jubiliejus”. 

Mokytojos tikino, kad visi vaikai geri. „Kiek žinome, nė vienas nenuėjo šunkeliais, netapo 

nusikaltėliais, — sakė Onutė. — Žinoma, negali žinoti, kaip bus toliau, nes mūsų mokiniai dabar 

tik pradeda savarankišką gyvenimą, kuria šeimas, augina vaikus”. 

Tačiau pedagogės sakė tikinčios, kad niekas nepasikeis ir jos galės didžiuotis visais mokiniais 

be išimties. 

Šiuolaikiniai mokinukai skiriasi nuo buvusių. Visų pirma matomas išorinis skirtumas. „Esame 

išsaugoję pramoginius ir tautinius rūbelius, pasiūtus prieš daug metų, — kalbėjo mokytojos. — 

Jie buvo siūti ketvirtokams, o dabar į juos vos įsispraudžia pirmokėliai”. 

SAVAS PARKAS 

Gudų pradinė mokykla išsiskiria neįprasta aplinka. Ją supa daugybė augalų. Prieš 33 metus 

pastačius mokyklą, čia pradėti apželdinimo darbai. Medžius sodino mokinių seneliai, tėvai, 

vyresnieji broliai ir seserys. 

Norint išsiaiškinti, kiek ir kokių daugiamečių augalų auga mokyklos teritorijoje, buvo 

vykdomas projektas „Mūsų mokyklos augalų įvairovė”. Mokytojos kartu su vaikais skaičiavo 

medžius, krūmus ir darželio daugiamečių gėlių rūšis. Nustatyta, kad auga 22-jų rūšių 121 medis. 

Storiausi medžiai — kaštonai. Jų skersmuo siekia 78 cm. Taip pat auga 35 rūšys krūmų. Apie 

100 kv.m ploto užima gėlynas. 

Po senais klevais, beržais kasmet auga lepšiai, ūmėdės, šilbaravykiai, raudonosios musmirės. 

Kasmet pasodinama po naujos rūšies medį, krūmą ar gėlę. Grįždamos iš kokios nors svečios 

šalies mokytojos stengiasi parvežti po augalą. Taip sėkmingai mokyklos sode auga kaktusai iš 

Ispanijos. Taip pat pasodintos tulpės iš Olandijos. 

NUO MAŽENS ŽAVĖJOSI GAMTA 

Viena iš buvusių Gyvolių pradinės mokyklos mokinių — visiems gerai žinoma žolininkė 

Jadvyga Balvočiūtė. Ji mokyklą lankė 1951—1954 m. Anot jos, linksmiausi prisiminimai susiję 

su pertraukomis. 

Linksmos pertraukos 

„Jų metu koridoriuje šokdavome ratelius, — sakė Jadvyga. — Kadangi buvome nedrąsūs 

vaikai, tai mergaitės šokdavo atskirai nuo berniukų”. Bendrai žaisdavę tik kvadratą. Jadvyga 

sakė, kad būdavę tokių vaikų, kurių niekaip negalėdavę „išmušti”. 

Šiaip klasėje sutardavę draugiškai. Niekas niekam pikto nedarydavę ir nesimušdavę. 

Mini geru žodžiu 

Jadvyga geru žodžiu mini mokytoją Vaglienę, kurios vardo sakė nepamenanti [tikriausiai 

Emilija]. Ši mokytoja viską gerai išaiškindavusi ir mokėdavusi vaikus sudominti. Mokiniai net 

išsižioję klausydavosi jos dėstomų pamokų. Be to, buvusi labai supratinga. „Žinote, sunkūs 

pokario laikai buvo, — kalbėjo žolininkė, — ateidavo visokių vaikų: ir apiplyšusių, ir murzinų”. 

Mokytoja niekada pikto žodžio nepasakiusi, tik švelniai pamokydavusi ir parodydavusi, kaip 

reikia susitvarkyti rūbelius. 

„Man pačiai gėda būdavo išeiti iš už suolo, nes avėdavau naginėmis, — sakė Jadvyga. — Tuo 

metu retai kas turėdavo tokį apavą”. 

70

Paliko įspūdį 

Didelį įspūdį mažai mergaitei paliko prie mokyklos augantys augalai. „Tik vėliau išsiaiškinau, 

kad tai naudingi vaistiniai augalai, — prisiminimais dalijosi moteris. — Turbūt jau tada pajutau 

potraukį gamtai ir vaistažolėms. Galėdavau dienų dienas sėdėti ir gėrėtis”. 

71

GODELIŠKĖ 

Palivarkas 


duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: Godeliškės palivarkas: 9 km. iki 

Viekšnių geležinkelio stoties, 6 km. iki Viekšnių pašto, 2 ūkiai — 12 gyventojų. 

[Nuo Viekšnių 6 km. į pietų, pietryčių ar pietvakarių pusę]. 

72

GUDAI 

Du palivarkai, vėliau kaimas 


duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: 

Gudų (Čebrelių) palivarkas: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto, 

11 ūkių — 65 gyventojai. [Kaimo nebuvo]. 

Gudų palivarkas: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto, 1 ūkis — 

17 gyventojų. [Kaimo nebuvo]. 

Visa Lietuva: Informacinė knyga. — Kaunas, 1931. — Tekste: Pavardės, verslai. — Žinias 

aprašui pateikė Algimantas Muturas. A. Muturo pateiktoje ištraukoje: 

Eil. Pavardė, vardas Adresas Verslas 

1 Jungas A. ir V. Gudų kaimas Vandens malūnas 

Gudai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — 1966. — T. 1. — P. 613—614. — 

Tekste: Nuo Viekšnių 6 km. į pietryčius. Vakariniu pakraščiu teka Virvytė. Yra vandens malūnas. 

Šiauriniame pakraštyje, netoli Gyvolių piliakalnio rastas 10—11 amž. lobis: 12 apyrankės 

formos sidabrinių grandžių. 1631 m. Gudai turėjo apie 12 valakų, 16 kiemų. 1959 metais 102 

gyventojai. 

Knabikas S. Jų žygdarbių neužmiršime // Vienybė. — 1979. — Vas. 1. — Tekste: Po karo 

valsčiuje pradėti kurti liaudies gynėjų bei milicijos būriai. Jiems vadovavo F. Pozdniakovas ir 

N. Nikitinas. 1946 10 01 Gudų malūne nužudyti F. Pozdniakovas, N. Trupenas ir du karininkai iš 

Mažeikių. 

Urbienė Amelija. Įvairūs pasakojimai: Apie vištgaidį: Užrašyta 1980 metais // Urbienė 

Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

„Kitą kartą — taip apie 1925-tus metus — Guduose gyveno Jonis Kriaučiūnėlis (Jonas 

Kriaučiūnas). Ans buvo vyrs, ale dideliai norėjo būti motriška. Liuob rėdyties kaip motriška. 

Liuob karolius pasiriš, baltą bliuską apsivilks, papus užsidės. Batai — aukštais kulnais, motriški. 

Tik kelnės vyriškos, bet ir tos trumpos, tik iki kelių. Kelnių kiškų šonuose trys balti guzikėliai 

įsiūti. Taip ir liuob toks ateit į Viekšnių miestelį šventą ar turgaus dieną. Aš (O. Orencienė) 

tarnavau už mergę pas Kriaučiūną Guduose. Jonis dedino vištas, ganė žąsis, mokėjo verpti, austi. 

Prie stalo nesisėdo kartu valgyti. Su niekuo nešnekėjo — liuob tylės ir tylės per dienų dienas.” 

Orvydienė J. Gyvenimo verpete: Konkursui „Dešimtojo penkmečio darbai ir žmonės”: 

[Juozas Kenstavičius] // Vienybė. — 1980. — Saus. 8. — Tekste: 

Atkaklūs ir įnirtingi mūšiai 1944-ųjų rudenį vyko ties Viekšniais. Tarybinei Armijai iš fašistų 

teko atkovoti kiekvieną žemės pėdą. Spalio mėnesį Viekšniai buvo išvaduoti, o lapkričio 

penkioliktąją Juozas Kenstavičius perėmė valsčiaus kooperatyvo pirmininko pareigas. Teko 

pradėti viską iš naujo. Sunkūs ir įtempti tai buvo metai. Reikėjo rūpintis ne tik prekyba, bet ir 

užtikrinti maisto produktų supirkimą bei tiekimą. Išvažiavo kartą arkliais kartu su kooperatyvo 

darbuotoju M. Škerba į pagalbinį ūkį. Užsuko į Gudų malūną, o čia prieš pusvalandį banditai 

susidoroję su valsčiaus milicijos įgaliotiniu Pozdniakovu ir dviems aktyvistais. Keistas jausmas 

apėmė, matant dar neatvėsusius nekaltų žmonių kūnus. Tačiau širdis neturėjo teisės sudrebėti. 

Reikėjo nugalėti. Ir baimę, ir priešus. Į miškus pasitraukę Tarybų valdžios priešai nerimo. Ir ne 

kartą jam, kaip mokančiam valdyti ginklą, teko dalyvauti kovinėse operacijose. 

Laurinavičius J. Kai kūrėsi kolūkiai // Vienybė. — 1980. — Spal. 21. — Tekste: „1949 m. 

birželio 22 d. Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje valstiečiai įkūrė „Ventos” kolūkį (pirmininkas 

73

Jonas Šiaulys). Toje pačioje apylinkėje [1949 m.] liepos 30 d. buvo įsteigtas ir „Virvytės kranto” 

kolūkis, kurio pirmininku buvo išrinktas Jonas Šiuipys.” 

Krasauskaitė-Starkienė B. Trys vasaros Akmenės žemėje // Vienybė. — 1983. — Vas. 12. 

— Tekste: 

1980—1982 metais Konservatorijos studentai užrašinėjo dainas, muziką. „Pirmoji ekspedicija 

(vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. [...]. Ypač noriai dainavo 

Palnosų kaimo gyventojai. Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės 

Antanina Kristinienė ir Ona Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 

metai), išlaikiusi jaunatvišką balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi 

poetinio teksto pilnumu. [...]. Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai 

O. Jasutienės pateiktoje dainoje „Augo girioj serbenta”. [...]. Vertingų vaikų žanro dainų pateikė 

Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo. [...]. Platus Onos Vaikasienės iš Gudų 

kaimo repertuaras. [...]. Ona Bružienė [Ašvėnų kaimas] padainavo ir nuotaikingų vaikų 

žaidinimų. [...]. Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu 

galima laikyti dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių 

apylinkėse sutinkamas pirmą kartą.” — Pirmos dalies tekstas: 

1980—1982 metais LTSR valstybinės konservatorijos studentai, vadovaujami liaudies 

muzikos laboratorijos darbuotojų bei konservatorijos dėstytojų, atliko folkloro praktiką mūsų 

rajone. Trijų vasarų darbo kraitis nemažas — Valstybinės konservatorijos liaudies muzikos 

fondus papildė 2163 liaudies dainos ir instrumentinės muzikos kariniai. 

Rajone užfiksuotus liaudies kūrybos lobius redakcijos prašymu komentuoja LTSR valstybinės 

konservatorijos studentų pernykštės ekspedicijos vadovė, liaudies muzikos laboratorijos 

redaktorė B. KRASAUSKAITĖ-STARKIENĖ. 

Viekšnių apylinkėje 

Pirmoji ekspedicija (vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. 

Ekspedicijos vadovė, pasiremdama dainininkų pastabomis, padarė reikšmingą išvadą, jog šiame 

krašte itin daug dainuodavo vyrai. Pavyzdžiui, pačios populiariausios ekspedicijos metu 

užrašytos dainos „Koks tin lingvas poilsėlis”, „Oi, broli mona”, „Žaliuojo girelie slauni 

kirtėjeliai”, buvo pateikėjų pažymimos kaip „vyrų dainos”. Vyrų dainininkų ir dabar yra daug, 

bet noriai dainuoja nedaugelis. Pasak jų „reik susieit į kupetą, tada jau gal ir sušaukt”. Matyt, 

buvo daugiau paplitęs ansamblinis dainavimas. Plačiu spinduliu ekspedicijos dalyviai pasklido 

nuo Viekšnių miestelio. Aplankyti 36 kaimai. Šios apylinkės — senų kultūrinių tradicijų kraštas. 

Dainų pateikėjai nuovokūs, supratingi. Ypač noriai dainavo Palnosų kaimo gyventojai. 

Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės Antanina Kristinienė ir Ona 

Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 metai), išlaikiusi jaunatvišką 

balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi poetinio teksto pilnumu. 

Šiose apylinkėse užrašyta nemaža baladės apie Julijoną, „nutručijusią” savo brolį, variantų. 

Nors baladės melodijos ir skurdokos, bet poetiniai tekstai įdomiai varijuoja. A. Kristinienės 

pateiktame variante į pirmą planą iškyla nedoro bernelio, sugundžiusio seserį Julijoną nunuodyti 

brolį, paveikslas. Veža brolelį per laukelį, o bernelis, jausdamas savo kaltę, vogčiom žiūri pro 

langelį. Baladės pabaigoj dėl brolio mirties jis apkaltina Julijoną: „Ar tu proto neturėjai, kad tu 

manęs jauno klausei?” („Aukšti kalnai kadagynai”). Gražiais poetiniais įvaizdžiais atskleidžiama 

dviejų jaunų žmonių meilė baladė[je] „Susapnavau tokį sapną”. Bernelis, sužinojęs, kad jo 

mergelė negyva, žada pastatyti šalia kelio koplyčėlę ir ten, o ne žvyrynėly, ją palaidoti. Didelis 

bernelio skausmas — jis nešoks, nedainuos, aukso žiedo nenešios tris metus ir tris dienas. 

Vestuvinėje dainoje „Loja loja ruds šunelis” deramasi dėl mergelės kraičio. Labai brangus 

rūtų vainikėlis — šeši tūkstantėliai. Gi bernelio kepurėlė — dvi trys grivinėlės. Mergelės rūtų 

darželis — jos jaunų dienų, laimingo gyvenimo pas motinėlę simbolis. Dėl to taip vertinamas ir 

rūtų vainikėlis — „Į man rūtų darželatį saulelė tekėjo, o par šias gydras nakteles mėnulis žibėjo”. 

Kaip diena nuo nakties skiriasi mergelės gyvenimas motinėlės dvarely ir uošvių dvarely. 

Motinėlė dukrelei, grįžusiai vakare namo nuo lauko darbų, liepia eiti pailsėti. Uošvė be jokio 

gailesčio taip prabyla: „Kelk, martele, varyk bundelę”. 

74

Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje 

„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio 

šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią 

vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri 

„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”. 

Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo: 

„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”. 

Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg 

meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”. 

Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui 

būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė 

prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą 

šiandieną”. 

Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų. 

Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios 

Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai 

nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį 

brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė 

padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”, 

„Nešu nešu šarkelę”. 

Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti 

dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse 

sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš 

oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti 

svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai 

nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas 

taip ir neįvyko. 

Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą 

grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų 

savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną. 

Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už 

pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo 

toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į 

arielką. 

Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą 

karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi 

pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į 

magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų 

pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo 

rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina 

viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”). 

Sejavičienė J. Iš vienų namų...: Rajono XX partinės konferencijos delegatai. (Konkursui 

„Tėvynei šlovę kuria darbščios rankos”): [Erlickų šeima] / J. Brenciaus nuotr. „Raudonosios 

vėliavos” kolūkis // Vienybė. — 1983. — Lapkr. 12. — Visas tekstas: 

Tėvas 

Susiruošęs į partinį susirinkimą, Kazimieras Erlickas dirstelėjo į veidrodį, pirštais perbraukė 

išretėjusius plaukus, ir tik tada juos prispaudė kepure. 

— Senyn, tėvai, eini. Ne į veidrodį žvalgykis, į metus. Jie teisingiau laiką rodo, — nepiktai 

pasišaipė žmona. 

Kazimieras nieko neatsakė. Išskubėjo. Šiandien ataskaitinis rinkiminis partinis susirinkimas, 

nevalia vėluoti. O ir apskritai niekada per tuos keturiolika metų, kai komunistu tapo, nė į vieną 

susirinkimą nepavėlavo, nė vieno tur būt ir nepraleido. Rūpi jam ūkio reikalai, ką apie juos 

susirinkimuose kalba. O kai reikia, ir pats savo nuomonę vienu ar kitu klausimu išsako. Klausosi 

75

jo, vertina jo žodį partinio komiteto sekretorė Elena Babenskienė, kolūkio pirmininkas Petras 

Bukauskas. Kazimieras visada kalba iš širdies — dėsto, ką pergyvena, dėl ko jaudinasi. 

Kai susikūrė kolūkis, Kazimieras ėmė dirbti gyvulininkystėje, šėrė, pašarus vežė. Daugiau 

kaip dvidešimt metų išdirbo. O štai dabar jau pensininkas. Bet namuose nesėdi, juokaudamas 

sako: dviese su mamyte apie pečių vietos neužtenka. Mamytei vieta namuose, o mano — ūkyje. 

Kurį laiką dar fermoje dirbo, paskui kūriku, o dabar, kai reikia, laukininkystės darbuose 

pagelbsti. 

Ir šį kartą partinio komiteto ataskaitoje sekretorė E. Babenskienė prisiminė Kazimierą Erlicką 

kaip darbštų žmogų, kurio nuopelnai įvertinti „Garbės ženklo” ordinu, dviem medaliais, 

prisiminė kaip didelio pareigingumo žmogų, kaip aktyvų komunistą. Klausėsi šių žodžių 

Kazimieras ir atrodė, kad per daug kalbama apie jį. Jis jau atitarnavęs, jis jau pensininkas. Yra 

dirbančių, gerai dirbančių komunistų, kuriuos reikia girti, kuriais reikia didžiuotis... O kai pakėlė 

akis, sugavo dukros Zinos žvilgsnį. Šiltą, gerą žvilgsnį. Po susirinkimo grupė geriausių 

komunistų buvo apdovanoti kolūkio valdybos ir partinio komiteto garbės raštais. Pakvietė 

apdovanojimą pasiimti tėvą. O paskui į sceną kilo Kazimiero Erlicko duktė Zina Mažonienė. 

Dar paskiau — sūnus Albertas. 

Visa Erlickų dinastija. Kaip prie darbo, taip ir prie apdovanojimų... 

Dukra Zina 

Po susirinkimo juos į Gudus parvežė autobusu. Nuo autobuso tėvas ir dukra patraukė keliuku 

link namų. Lengvai dulksnojo rudens lietutis, ant keliuko telkšojo balos. Skubiu žingsniu, 

apeidama vandens klanus, priekyje eina Zina. Prietemoje šmėžuoja jos pečiai. Smulkučiai, šilko 

skarele apgobti. Ir tėvui pasidaro gaila dukters. Tarsi pirmą kartą matytų ją tokią smulkutę trapią, 

einančią prieš vėją. O juk šitaip aštunti metai eina. Ir prieš lietų, ir prieš pūgą į Gudus. Aštunti 

metai melžėja dirba. Pirmūne tapo. „Gamtos vėtras įveikti lengviau negu gyvenimo”, — mąsto 

tėvas. — „Penketą vaikų užauginau, o sunkiausias likimas teko Zinai. Anksti mirė vyras, liko 

vargšelė su trim mažyliais. Ji jiems — ir motina, ir tėvas. Gerai, kad iš namų nebuvo išėjusi, 

lengviau buvo tą sunkų praradimą iškęsti”. 

Zina skubėjo į priekį ir vis atsigręždavo į tėvą. Ar neatsiliko. „Kai tėvas šalia, tarsi užuovėją 

jaučiu... Švelnus, atidus, geras jis”. Ir jai, ir vaikams. Visą gyvenimą toks buvo visiems penkiems 

— dviems sūnums ir trims dukroms. Neprisimena Zina jo girto, šiurkštaus. O kaip gražiai jis 

vaikams kalbėdavo ir kalba apie gyvenimą, apie jo prasmę. Ir pats dirba ir gyvena taip, kad 

gėdos nebūtų. Vaikai tėvo žodžius ir pavyzdį į širdį ėmė. Vyriausiasis Klemensas gyvena ir dirba 

Radviliškio rajone, dukra Elena Sasinienė — Centrinės ligoninės medicinos sesuo, Birutė 

Grigaliūnienė — Jučiuose įsikūrė. Visi trys baigė specialiuosius mokslus. O prie namų liko Zina 

ir Albertas. 

Namuose tėvas pakabino savo ir Zinos apsiaustus, o tada atsisuko į žmoną: 

— Teisi tu, mamyt. Senstu aš. Pameni, kiek kartų išpustydavai mane, kai į partines 

konferencijas važiuodavau, o dabar delegate išrinko Ziną. Mūsų Ziną! 

Ramiose Zinos akyse motina pastebėjo džiaugsmo žiburėlius. „Abu su tėvu komunistai, abu 

bendrų reikalų turi, ne mano galvai juose susigaudyti. Bet kad ir jaunėlį Albertą į save patraukė, 

matyt teisūs jie”, — pamąstė motina ir padėjo ant stalo karštų bulvių dubenį: 

— Valgykit, išalkot juk. Visą dieną kalbėjot. Nesuprantu, apie ką... 

Ne, nepikti mamos žodžiai. Nesusigaudo ji mūsų partiniuose dalykuose. Gal per mažai ir 

paaiškiname. Išrinko mane Gudų galvijininkystės padalinio partinės grupės vadove, tik tėčiui ir 

broliui papasakojau, o mama turbūt ir nežino... 

Zina mirktelėjo tėvui. Kitaip elgsimės su mama... 

Sūnus Albertas 

Įdėmiai klausosi tėvas sūnaus. Paprasta ir nesudėtinga jo gyvenimo biografija. Nepalyginsi 

jos su manąja. Tarybų valdžios metais gimė, užaugo, su ūkio siuntimu veterinarijos mokslus 

baigė Gruzdžių žemės ūkio technikume ir grįžo į gimtuosius namus. Dirba veterinarijos felčeriu. 

Bet ir tame nedideliame metų tarpsnyje daug jauno žmogaus gyvenimą nusakančių įvykių. 

Albertas — rajono Tarybos deputatas. Kaip didelę visos šeimos garbe tai sutiko Erlickai. Ar taip 

paprasta — visas kaimas, kone pusė kolūkio už Alberto kandidatūrą balsavo... 

76

Ir jis, tėvas, ir ji, motina, balsavo. Už savo sūnų. Balsavo už jo ateitį, už didžiuosius priesakus, 

jų išsakytus vaikams — būkite dori, mokėkite mylėti žmones, suprasti juos, atjausti, mokėkite 

padėti kitiems džiaugtis... Nesiskundžia Albertu kaimynai, ūkio vadovai giria ji. Nuo tų gerų 

žodžių gera tėvui. Ir klausyk, kad nemušęs vaiko neišauginsi. Nemušė jis nė vieno vaiko, 

nemušė, net nebaudė. Visus auklėjo gerumu. 

O gerumo ne diržas moko. Kur kas stipriau tėvų pavyzdys. 

Namuose Albertas daug laiko atiduodą Zinos vaikams. Stiebiasi mažyliai, jiems reikia tėvo. Ir 

nepaaiškinsi, kad iš smėlio kalnelio negrįžtama... Žaidžia su jais Albertas, konstruoti padeda, 

sudėtingesnį uždavinį išsprendžia. Albertas tėviškai moka su vaikai apsieiti. 

Už pasiūlymą Albertą Erlicką priimti į Komunistų partijos gretas rankas pakėlė 66 ūkio 

komunistai. Visi. Už Alberto kandidatūrą balsavo tėvas. Balsavo sesuo. Jie tiki Albertu. 

Po susirinkimo tėvas sūnaus ranką paspaudė paskutinis. Ir nesvarbu jam tą akimirką buvo, 

girdi kas ar ne, pasakė: 

— Niekada nestatyk save ant pjedestalo. Būk žmogumi. O tada niekada neapturėsi gėdos. 

Darbas ir garbė — du dalykai buvo mano gyvenimo kelyje. Pratęsk jį... Zina jau tęsia. Dabar 

tavo eilė, Albertai. 

Vilkys A. Savų namų šiluma // Vienybė. — 1988. — Saus. 1. — Tekste: Antanas Lengvenis ir 

šeima. — Visas tekstas: 

Seniau visi kaimai buvo vienas į kitą panašūs. Šiaudais arba malksnomis dengtais stogais, 

dviem galais sienojų arba iš molio drėbtos trobos, žemomis aprūkusiomis lubomis, nes nuo 

atvirų krosnių ir palubėse pakabinamų lempų dūmų viskas įjuosdavo. Kalbame ne apie balanos 

gadynės laikus, kurių jau beveik niekas nebeprisimena, o apie daug vėlesnius, kai po karo 

žmonės pradėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Mažai kuo nuo tokių lietuviško kaimo trobų 

tesiskyrė ir Uogiškių kaimo valstiečių gyvenamosios patalpos, kai vienoje iš jų rūsčiųjų karo 

metų pradžioje — 1941-aisiais — Lengvenių šeimoje gimė sūnus, kurį tėvai Antanuku pavadino. 

Paprasti žmonės artojai visame Akmenės valsčiuje savo akimis regėjo griūvantį senąjį 

gyvenimą, kuris jiems, su varžytinėmis ir skolomis turtuoliams, buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. O to 

griūvančiojo vietoje pačios valstiečių rankos tiesėsi kurti naują. Kaip kolūkį prie Akmenės. 

Antanukas tėvų svajonėse turbūt ir turėjo tapti to naujojo gyvenimo kūrėju: šviesios viltys 

užvaldė Lietuvos valstiečių širdis. 

Bet, pasirodė, ne toks jau gerais ženklais paženklintas galėjo būti ir Antano Lengvenio 

gyvenimo kelias, jeigu žmonės būtų tik laukę. Karas, baisus, viską šluojantis, lydėjo berniuko 

vaikystę. Išgelbėjo vaikystę kariai su raudonomis žvaigždutėmis. 

...Sėdi Antanas Lengvenis savo jaukiame name, švara blizgančioje virtuvėje, prie stalo (ką tik 

parėjo iš Gudų melžiamų karvių fermos, kur dirba pašarų vežėju) patogiai įsitaisęs mėgiamoje 

vietoje, pasienyje, kad būtų matomas visas kiemas — tvartas, šulinys, vasaros virtuvė, viskas jo 

paties, žmonos ir augančių vaikų rankomis padaryta, padedant kolūkiui ir valstybei — ir 

apmąstydamas savo šeimos dešimtmečius pasakoja, kuo jie gyveno ir ko išmoko. 

O išmoko paprastos tiesos: laimę galima sukurti tik savomis rankomis. Tai pajuto prieš 

aštuonetą metų su visu Žemaitės kolūkiu, kuriame gyveno ir dirbo, prisijungę prie ekonomiškai 

stipresnio „Raudonosios vėliavos” kolūkio. Bet to gyvenimo pamatus daug anksčiau padėjo. 

— Gudų gyvenvietėje savo namą pradėjome statytis pirmieji — Stasys Borusas, Emilija 

Baniulienė ir mes, — prisimena Antanas Lengvenis. — Kilo visi žmonės iš vienkiemių, nes 

skubino melioratoriai, ir aš iš Uogiškių kaimo parėjau į Gudus. Kartu su to paties kaimo mūsų 

kaimyno Zalepūgos dukra Antanina. Ji man turbūt nuo vaikystės buvo skirta... Kartu pievos 

braidytos, kartu paskui karves lakstyta. Tad nesunku buvo ir laukininkystės brigadoje, ir vienoje 

fermoje darbuojantis, ir namuose vaikus auginant sutarti. 

Visi Antano ir Antaninos keliai takeliai buvo bendri. Katras sau nevaikščiojo. Kartu, paskolą 

pasiėmę, gyvenvietėje namui pamatus liejo, kartu uždirbtą rublį prie rublio dėjo, todėl greitai 

skolą grąžino. Tad meilėje bei santarvėje gyvenant, ir vienas po kito pabirę vaikai nebuvo našta, 

priešingai — šeimą stiprino, kaip jaunos atžalos senesnį medį. 

„Nejaugi jau beveik dvidešimt metų čia prabėgo?” — vis dažniau vakarais po darbo, 

tvarkydamasi namuose susimąsto Antanina. — Šią vasarą dešimtmetis suėjo, kai aš karves 

77

melžiu. Taip, bus tiek, nes vyriausiam sūnui Vidmantui — dvidešimt, ir jis iš armijos jau grįžo. Ir 

duktė Roma pilnametė, ištekėjusi, mergytę pagimdė”. 

Motina laiminga: geru keliu nuėjo vienintelė iš penkių vaikų dukrelė — ir technikumą baigė, 

ir netoli tėvų gyvena, ir į darbščią Milevičių šeimą pateko, ir pati labai reikalingą darbą ūkyje 

dirba — Gudų vaikų darželio auklėtoja. 

Bet juk panašiais — gerais — keliais žygiuoja ir visi kiti Lengvenių vaikai. Štai vyriausiasis 

— Vidmantas iki tarnybos Tarybinėje Armijoje baigė Mažeikių profesinę technikos mokyklą, o 

dabar Naftos perdirbimo įmonėje dirbs elektriku. Saulius irgi seka brolio ir sesers pėdomis: su 

ūkio siuntimu mokosi Viekšnių 67-osios profesinės technikos mokyklos 2-ajame kurse — bus 

mechanizatorius. Dešimtus metus einantis Andrius lanko Gudų pradinę mokyklą. Jau dabar, 

juokiasi tėvas, tik arklius paduok — pats pakinkys ir nukinkys, kur reikia nuvažiuos, mane 

pavaduos. Gerą smalsumą sužadina berniukui gimtoji žemė, ir tai tik džiugina suaugusiųjų širdis. 

O pats mažiausias — Egidijus dar dažnai susirango ant motinos kelių ir prašo ką nors papasakoti. 

Ne būtinai pasaką. Juk čia pat — salone — televizorius, tereikia tik ranką ištiesti. „Pagrandukas” 

nori kažką, tik jam vienam suprantamo, išgirsti iš mamytės lūpų. Iš lūpų, kurios moka gražiai 

šypsotis, bet gali ištarti ir reiklų žodį. O jo neklausyti neįmanoma, tai jaučia šeimoje visi: 

Lengvenių vyrai iki šiol net rūkyti neišmoko. Beje, šeimos galva irgi nemėgsta tuščių kompanijų. 

Koks brangus turtas — laikas!.. Tai ypač pajuto šiemet amžiaus 40-metį atšventusi Antanina 

Lengvenienė. Vaikai, galima sakyti, pastatyti ant kojų, o jos pačios vardą vis garsiau taria 

kolūkio vadovai ir specialistai, visi Gudų fermos darbuotojai. Užpernai ji iš savo grupės karvių 

primelžė vidutiniškai po 3743 kg, o pernai — po 3455 kg pieno. Šiemet per 11 mėnesių iš 

kiekvienos trečios laktacijos žalosios jau gavo po 3330 kilogramų. „Buvau įsipareigojusi šiemet 

primelžti po 3500 kilogramų — primelšiu po 3600”, — neabejodama sakė Antanina. Specialistai 

jos žodžiais tiki, juk tarp visų ūkio melžėjų Lengvenienė iškovojusi 5-ąją vietą. 

— Darbšti ir sumani moteris, — neiškentė Antaninos nepagyręs ir vyriausiosios zootechnikės 

pavaduotojas Juozas Valeiša, kuris rūpinasi pieno supirkimu iš gyventojų. — Ir ūkio fermoje 

apsisuka, ir namuose tvarka, o valstybei iš savo laikomų dviejų karvių pristato daug pieno, užtat 

ir maždaug po 2800 rublių į šeimos biudžetą kasmet už jį plaukia. 

... Naujųjų metų išvakarėse skaisčiai sužibs žiburiai Lengvenių troboje. Prie šventinio stalo ir 

eglutės susirinks visa šeimyna. Kambariuose bus šilta ir jauku, bet nebus ankšta, nes žmones čia 

jungia meilė, ir jie galvos apie turiningai pragyventas dienas. Apie gerus, naudingus darbus, 

kuriuos jie nuveikė visuomenei, savo pačių gerovei. 

Vilkys A. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. — Vas. 25: ir 

nuotrauka. — Tekste: 

„Kai taip pasalose guli, vis neišeina iš galvos kraupi tragedija, įvykusi Gudų malūne. 

Nelygios jėgos buvo, net 14 banditų užpuolė malūną, kuriame laikėsi keletas liaudies gynėjų iš 

Mažeikių apskrities. Krito karininkai Drupinas ir Pozdniakovas. Banditai net arklius turėjo. 

Klastingi buvo, kad pėdsakus supainiotų, valstiečiams sakė: esame Mažeikių milicininkai. 

Liudvikas su draugais kritusius rado už degančios daržinės. Užtat paskui kovos bendražygiai 

banditams nebedavė nė valandėlės ramybės — pusantros savaitės juos po miškus vaikėsi, kol 

apsiautė... Jono Šiušės, stambaus ūkininko iš Ramoniškių, gauja priėjo liepto galą.” 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 34. 

— Tekste: Pasala Gudų malūne 1946 09 30. 

Anušauskas A., Kučinskas V. Lietuvos laisvės kovos: Lietuvos ginkluotosios rezistencijos 

1944—1953 m. kovų žemėlapiai. — Vilnius, 1991. — P. 10, 63. — Tekste: „1946 m. rugsėjo 

30 d. Gudų malūno teritorijoje patekęs į pasalą su kitais 3 kareiviais žuvo j. leitenantas I. Driupin 

(24 m.).” 

Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai: Paslėpti 1390—1865 metais. — Vilnius, 1995. — P. 

210, 233, 304. — Tekste: Gudų kaimas: „1935 m., akėjant Kojelio žemę, rasta keletas talerių. 

78

Vienas taleris buvo su 1774 m. data.” Nurodytas archyvo fondas: B. 88. — P. 108. // Valstybės 

archeologijos komisija. 

Ruškys Vytautas. Varžytinėse parduotas kultūros paminklas // Šiaulių kraštas. — 1995. — 

Bal. 15. — P. 3. — Tekste: Varžytinėse parduotas Gudų vandens malūnas. [...]. Vokiečio Jungos 

1924 metais Virvytės pakrantėje pastatytas malūnas...” 


Tekste: Gudų kaime 23 ūkiai — 50 gyventojų. 

Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. — 

Tekste: 

„Pirmajame Santeklių salonėlyje buvo įtaisyta audykla, pastatytos dvejos staklės, prikrauta 

krepšių su linais, vilnomis, pašytomis, dažytomis, suverptomis ir dar visai žalia medžiaga, ant 

sienų — įvairios meno paveikslų reprodukcijos, eskizai numatytiems audiniams ir kt. Prie vienų 

staklių dirbo pati panelė Ona, prie kitų — jos pasamdytas audėjas. Tai buvo labai keista būtybė, 

garsėjusi savo [Gudų] kaime. Jonelis, kaimiečių vištgaidžiu vadintas, mūvėjo vyriškomis 

kelnėmis, bet dėvėjo moteriškas bliuzeles ir nešiojo skarelę ant trumpai kirptų ir šviesiai dažytų 

plaukų. Buvo puikus darbininkas, tylus, kantriai kėlęs savo ponios nuotaikas — retai kas 

tegirdėjo jo spiegiamą balsą. Greta kitų dvare niekuo nepasižymėjusių tarnų negalima 

nepaminėti ir kito ypatingo tipo — senų laikų liekanos, „furmono” Mateušo. Jo vienintelės 

pareigos buvo prižiūrėti porą išvažiuojamų arklių ir vežioti paneles į bažnyčią, į svečius. Jau 

pusamžis žmogus, nevedęs, neišpasakytas tinginys, retai kada beišsipagiriojęs, tad nosį turėjo 

kaip įsirpusią slyvą, violetinę. Mūsų mergės juokėsi, kad atvažiavęs kur su „Pana Anna” į 

svečius, tuoj dairydavosi čerkos ir domėjosi daugiau jaunų bernų, negu mergų draugyste. [...]. 

Bagnickaitė pateikė savo audinius pirmoje rajoninėje žemės ūkio parodoje Mažeikiuose. Jos 

eksponatai — kilimai, pakojėliai, užuolaidos, languoti pledai ir kt. turėjo didelį pasisekimą — 

sukėlė didelį susidomėjimą ir beveik visi buvo išpirkti. Po to ji dalyvaudavo parodose Šiauliuose, 

Kaune ypač daug efektingų darbų parodė 1928 ir 1930 metais. [...]. Po kiek laiko dideli kilimai, 

sunkios užuolaidos stambiomis tulpėmis — lelijomis ir kitais puošniais priejuosčių raštais 

atsidūrė ne tik užsienio reikalų ministro bute, bet ir kone visose Lietuvos atstovybėse užsieny. 

[...]. Bagnickaitė buvo pirmoji, pritaikiusi Vakaruose vartojamą gobelenų techniką, drąsiai 

komponuodama perkėlė iš priejuosčių ir juostų raštus, juos bent dešimteriopai padidindama.” 

Vyšniauskas Juozas. Žemaitijos malūnai // Vienybė. — 1997. — Rugpj. 13, 16, 20. — Tekste 

skyriai: Šiek tiek istorijos. Skuodo krašte. „Buržuazinė atgyvena”. Klausimas, kur važiuoti? 

Pastatytas prieš šimtą metų [Viekšnių malūnas]. Lengvai pakeliami, panešami. Ir nuotrauka 

„Viekšnių malūnas, kuriam šiemet sukanka šimtas metų”. — Tekste: 

5. Pastatytas prieš šimtą metų 

Viekšnių miestelio malūnui Ventos pakrantėje šiemet sukanka šimtas metų. Jo pastatymo 

metai labai aiškiai įrašyti jo raudonų plytų sienoje. 

Niekur Žemaitijoje nemačiau tokios tvirtos ir gražios užtvankos, kokia sovietmečiu kelią 

pastojo Ventos upei ties Viekšniais. Yra galinga užtvanka, dykai per ją bėgantis vanduo, yra 

šimtametės malimo tradicijos, bet prie jo jau kuris laikas su maliniu nebesukama. Žmonės stebisi 

ir piktinasi tokiu aplaidumu, neūkiškumu. Taip, surūdijo vienos vandens turbinos sparnas-mentė. 

Jos remontui ar naujos įsigijimui reikia kažinkiek pinigų, o dykai niekas nebeduoda. 

Pagrindinė šio garsaus malūno tylėjimo priežastis — jis dar neturi konkretaus savininko, 

šeimininko. 

Kupini pasididžiavimo prisiminimai siejami su netoli Viekšnių, prie Virvytės upės, 

tebestovinčiu mediniu Gudų kaimo malūnu. Jam lygių aplinkui nebuvę. Į jį pikliuoti javų 

atvažiuodavę net pirkliai iš Telšių, kitų vietų. Nesunkiai padaroma, kad ir jį, kaip tais gerais 

laikais, suktų vanduo. Vėl ta pati nelaimė — jis vis dar neturi sumanaus, energingo šeimininko. 

Jį pastatydinę ir eksploatavę žmonės atsidūrė Vakaruose ir į malūną pretenzijų nebereiškia. 

79

Lieka tik gražūs prisiminimai ir šiek tiek senove dvelkiantis pusiau idiliškas vaizdelis 

Pavirvytėje. 


Tekste: Gudų kaime 25 ūkiai — 52 gyventojai. 


Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gudų—Gyvolių—Santeklių kelias // Alvydui 

Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu: Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas 

pasakojo, kad tuo keliu prancūzai ėjo į Rusiją. Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu 

kėlėsi per Ventą ir ėjo toliau į Akmenę. Kokia graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus 

— tiek daug buvo. Kada sumušti grįžo, praeidavo retkarčiais po du, po tris. 

Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. — 

Birž. 5. — Tekste: „Ventos srovė suko [...] senąjį Joselio Lesemo Viekšnių malūną ir Santeklių 

malūną, tuomet priklausiusį Viliui Jungai. Jam priklausė ir Gudų malūnas prie Virvytės upės.” 


Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Apie geriausią Gudų kaimo, Santeklių dvaro audėją 

Joną Kriaučiūną. — Broniui Keriui. — 1999. — Rugpj. 7. — Žodžiu: 

Mes jį vadinom Joneliu Kriaučiūnėliu. Kitoks jis buvo nuo pat mažens. Jo motina yra sakiusi, 

kad kol Jonelio didele senoviška skarele, taip senoviškai sukryžiavojant, neaprišdavo, tol į 

bažnyčią negalėdavo išvest, neidavo. Visai dar jaunas būdamas, Jonelis susirgo gal kokia 

žandikaulių ar dantų liga. Tuo metu joks gydymas nepadėjo. Palaipsniui burna įdubo, lūpos 

susitraukė. Taip ir liko visam gyvenimui. Tėvai padalijo ūkį į dvi dalis — Stanislovui ir 

Juozapui. Jie turėjo „karšinti” brolį Joną. Bet Jonas išėjo tarnaut, pasidavė pas Santeklių paneles. 

Iš pat jaunų dienų, iki O. Bagnickaitės išvežimo Jonas dirbo Santeklių dvare. Dirbdamas 

Santekliuose, buvo didelius pinigus susidėjęs. Tos panelės jam teisingai algą mokėjo. Jonas buvo 

net namus Viekšniuose nusipirkęs. Prieš pat 1940 metus jis tuos namus pardavė, sakė, man jie 

nereikalingi. Kada išvežė O. Bagnickaitę, Jonas grįžo gyvent pas brolius. Gudų kaime buvo 

likusi viena gyventi tokia Ieva Šiulpaitė. Kada rusai ją išvežė į prieglaudą, Jonas persikėlė 

gyventi į jos seną namelį. Kada tas namelis pradėjo griūti, Jonas vėl apsigyveno pas brolius. 

Gudų kaime, pamiškėje, netoli mūsų sodybos ištuštėjo Stonkaus namelis. Jonas persikėlė į tą 

namelį. Čia ir mirė, būdamas apie 80 metų amžiaus. 

Nuo pat jaunystės, gal nuo 15 ar 16 metų, Jonas vaikščiodavo apsirengęs moteriškai. 

Dėvėdavo tokias trumpas kelnes, su baltais guzikėliais šonuose. Kojos buvo didelės, tai batai 

dideli vyriškiniai. O kojinės ilgos moteriškos. Paltas visuomet moteriškas. Buvo aukštas, bet 

vaikščiodavo pasilenkęs, kad ūgiu būtų panašesnis į moterį. Nebuvo nebylys. Prie žmonių 

kalbėdavo plonu moterišku balsu. Kai gyveno Ievos namelyje, ateidami pas jį, dar būdami už 

durų ar toliau, žmonės dažnai išgirsdavo jį vieną patį bešnekantį su vištom ar kitais gyvūnais 

normaliu vyrišku balsu. Nenorėjo moterų ir žmonos neturėjo. 

Santeklių dvare buvo toks darbininkas, gal furmonas. Anuodu labai gerai sugyveno. Žmonės 

pasakodavo, kad jie abudu pasipuošdavo, odekolonu išsikvepindavo ir išeidavo į pušyną. 

Gudų kaime pas Kojelius būdavo kaip ir kaimo žmonių susiėjimo vieta. Ateidavo ten ir 

Jonelis. Vieną kartą, vyrams jau gal kiek alaus išgėrus, įeina Jonelis. Vyrai susižvalgė, ir kažkuris 

sako — pažiūrėkim, kas ans toks yr, vyriškas ar motriška. Jonelis tik čiupo ten pat buvusį kirvį ir 

laukia. Visi ir atsitraukė. Matėm, sako, būtų nukirtęs. 

Jonelis verpė ir audė. Vyriško darbo nenorėjo. Verpėjas ir audėjas buvo begalinis. Kada jau 

gyveno Stonkaus name, mes liub užeisim. Ar paršą papjovę, ar šiaip ko turėdami nunešdavom. 

Visi kaimynai nunešdavo. 

Toks Alšauskas ein pro mumis, užein, sako, Jonėlis yr negyvs, trobelėj radau. Mes nulekiam, 

atvažiuoja milicininkai, atein tokia Baravykienė, dar kas. Jonelis jau sustingęs, numiręs vienas 

gal prieš dvi dienas. Milicininkai kiek paieškojo auksinių, bet nerado. Auksiniai buvo patale, 

paskui giminaičiai rado. Reikia vežt skrost. Kada išnešė laukan, vienas milicininkas ir sako — 

80

kad ans visą amžių taip vaikščiojo, reikėtų gerai pažiūrėt, kas ans yr. Baravykienė dar, buvusi 

Amerikoj, Sibire, apsišvietusi motriška, sako, ir pažiūrėkim, kad reikia. Ir pažiūrėjo. Staniką 

pasisiuvęs, vatos čia kur reikia įsiuvęs. Taip gražiai viską rankom pasisiuvęs. Kelnelės tos 

trumpos. Kad trumpos, milicininkas patempė ir pažiūrėjo. Mums visiems visai ne juokai. 

Milicininkas pažiūrėjo, sako, akuratnas vyriškas, vyriškas kaip reikiant. Kai skrodė, rado širdelę 

pasibaigusią. Palaidojo vyriškai. Labai gražus atrodė aprėdytas vyriškai. Aprengė kostiumu, 

parišo šlipšį. Dar mano vyras kapinėse iškasė duobę, padėjo įkelt į mašiną. Kolūkis jau buvo 

susikūręs — davė mašiną. Palaidojo Viekšnių senosiose kapinėse. 

Paslaptingas Gyvolių piliakalnis. Gudų—Santeklių kelias. Grybausko kumetynas 

Gyvoliuose: Viekšnių krašto sakmės [6]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės (gimusios 

1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose) 

pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23. 

Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė 

// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Gudų kaime 28 ūkiai — 56 gyventojai. 

Tulžys Rimantas. Ar begalės ateities kartos pasidžiaugti natūralia upe? // Santarvė. — 2000. 

— Birž. 27. — Visas tekstas: 

1992 metų rugsėjo 24 dieną buvo įkurtas Ventos regioninis parkas. Jo viena paskirčių — 

išsaugoti Ventos slėnio kraštovaizdį su raiškiais šlaitais, atodangas su juros periodo 

suakmenėjusios faunos kompleksais, Ventos ir jos intakų — Virvytės, Uogio, Avižlio, Dabikinės 

upelių — natūralų hidrografinį tinklą. Tam tikslui ir buvo išskirtas Virvytės hidrografinis 

draustinis. Virvytę yra pamėgę ir vandens turizmo mėgėjai, nes ji labai srauni, su jai būdingais 

slenksčiais, vandens kritimais, vingiais, raudonskardžiais. Parkui priklausanti Virvytės atkarpa, 

10 km upės nuo jos žiočių, — visa hidrografinis draustinis. 

Sraunios upės parke yra apie 4 km, o kita dalis — gili, plati, ramiai teka. 

Dabar yra ruošiamas projektas hidroelektrinei buvusioje Gudų malūno vietoje statyti, būtent 

Virvytės hidrografiniame draustinyje, kaip tik toje atkarpoje, kur turėtų būti saugomi Virvytės, 

kaip upės, charakteringi bruožai — sraunumas, slenksčiai, akmenų užtvaros, staigūs vingiai 

ir t. t. O juk būtent dėl to ir buvo išskirtas hidrografinis draustinis. 

Hidroelektrinės projektuotojai vadovaujasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu 

„Dėl užtvankų statybos (atstatymo) apribojimo aplinkosauginiu požiūriu svarbiausiose upėse ar 

jų atskiruose ruožuose” (1999 m. gruodžio 21 d., Nr. 411, Vilnius), kuriame pateiktas sąrašas 

buvusių hidroelektrinių, rekomenduojamų atstatyti pirmiausia. Į šį sąrašą pateko ir minėtasis 

buvęs Gudų malūnas. Įstatymo 1.1 punkte sakoma, kad ir hidrografiniuose draustiniuose 

draudžiamos užtvankos statybos, išskyrus 1.2 punkte nurodytus atvejus. 1.2 punktas skamba taip: 

„Užtvankų atstatymas draustiniuose galimas tik tais atvejais, kai likusi užtvankos dalis, esant 

vidutiniam daugiamečiam vandens lygiui, sudaro neįveikiamą kliūtį migruoti saugomų ar 

vertingų rūšių žuvims ar užtvanka turi kultūros paveldo (vertybės) statusą”. 

Iš buvusios užtvankos liko tik akmenų krūva, per šią „kliūtį” net ir vasarą turistai praplaukia 

baidarėmis ar valtimis. Įrengus žuvų taką (jo projektas jau yra) per Viekšnių pylimą, Virvyte 

tikrai migruos lašišos, žiobriai, unguriai. Guduose stovėjo vandens malūnas, o užtvankoje 

susikaupusio vandens kiekio neužteko, ir paskutiniais savo egzistavimo metais malūno girnas 

suko elektra. Pagal dabartinį projektą vandens lygis bus sukeltas taip, kad kuo greičiau atsipirktų 

statybos. Taigi apie kultūrinės vertybės atstatymą dar reiktų padiskutuoti, juo labiau kad malūno 

savininkai kiekvieną pavasarį iš naujo taisydavo užtvankėlę, vežimais užveždami žvyro, šakų, 

akmenų — aklinos užtvankos nebuvo. 

Pažvelkime į šią problemą šiek tiek plačiau. 

Virvytė yra pati srauniausia Žemaitijos upė, labiausiai mūsų krašte tinkanti hidroelektrinėms 

statyti. Minėtame sąraše ant Virvytės rekomenduojama atstatyti 9 hidroelektrines. 

Neužmirškime, jog yra jau veikianti Rakiškių hidroelektrinė. Mano žiniomis, išlikusios ar jau 

atstatytos užtvankos ir Skleipiuose, Kapėnuose, Rakiškėse, Kairiškiuose, Tryškiuose. Kaip 

matome, nuo Virvytės žiočių aukštyn 20 km atkarpoje jau yra galingos 4 užtvankos, tiksliau — 

81

4 užtvankos stovi 10 km atkarpoje, mat tuos pirmuosius 10 kilometrų nuo žiočių saugo Virvytės 

hidrografinis draustinis. Ir pati šio draustinio idėja tikrai kilni — išsaugoti tuos 10 kilometrų 

nepaliestos Virvytės Ventos regioniniame parke, kad ateities kartos galėtų pasidžiaugti natūralia 

upe — plaukiant baidare įveikti akmenuotus slenksčius, pajausti tikrąjį Virvytės charakterį. 

O dabar per patį draustinio vidurį ir ruošiamasi statyti beveik akliną užtvanką, paliekant tik 

minimalaus sanitarinio debeto angą. Vanduo bus sukeltas beveik 2 metrus, o po už užtvankos 

esantį upės vingį, pačių projekto autorių žodžiais tariant, „galėsime nesušlapę kojų basutėmis 

vaikščioti”. 

Kyla klausimai: ar bereikalingas Ventos parke Virvytės hidrografinis draustinis, ar tikrai 

patenkins elektros stygių pastatyta Gudų elektrinė (juk lietuviai kol kas tik ketvirtadalį savo 

elektros sunaudoja), ar tikrai teisingi motyvai, kad norima atstatyti buvusias užtvankas vien tam, 

jog būtų atkurtas kultūros paveldas? O gal paprasčiausiai senoliai klydo, gal neturėjo 

pasirinkimo, kad tokį kiekį užtvankų ant vienos upės statė! 

Manau, kad šiais laikais turėtume rasti pusiausvyrą tarp gamtos ir ekonomikos, ryšį tarp savęs 

ir gamtos. Juk reikia siekti daugiatikslio ūkininkavimo: įvertinti ekonominę naudą, plėsti 

rekreaciją ir saugoti natūralią gamtą. Juolab kad Virvytė padeda žmogui — penkias užtvankas 

jau maitina savo vandeniu. Belieka tik jį efektyviai panaudoti. Siūlyčiau ir mums atsižvelgti į jos 

nebylius troškimus. 

„Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Guduose...” / Puslapį parengė Vida 

Keršienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Kovo. 10. — Nr. 10 

(73): Autorės nuotraukos // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 10. — Nr. 28 (772). — Visas 

tekstas: 

Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Guduose — Viekšnių seniūnijos kaime, 

„įsispraudusiame” tarp Gyvuolių ir Pavirvytės. Kaimo sodybos išsidėsčiusios vaizdingame 

Virvytės žemupio dešiniajame krante, net šaltuoju metų laiku skleidžiančiame gaivų pušų 

aromatą. 

„Mums vietoje — ir vanduo, ir pliažas”, — juokaudama pasakys viena garbaus amžiaus 

pašnekovė. Ji galvoje, žinoma, turės ne vartymąsi ant smėliuko, o daržų ravėjimą. Bet Gudų 

paplūdimys dar visai neseniai išties buvo žinomas ne tik aplinkinių kaimų gyventojų. 

Poilsiautojų, vietos žmonių teigimu, gerokai sumažėjo, pradėjus veikti hidroelektrinei. Mat 

užtvanka smarkiai pakėlė upės vandens lygį ties paplūdimiu. 

Nepamatysime, kaip pralėks diena, ir saulelė ims krypti vakarop. „Ačiū, kad aplankėte”, — 

girdėsime, atsisveikindami, ir šie gudiškių žodžiai bus saldesni už medų. O kita „Trečiadienio 

valanda” svečiuosis Svirkančiuose. 

Istorinės žinios apie Gudus 

GUDAI — kaimas Viekšnių seniūnijoje, 10 km į pietryčius nuo Viekšnių geležinkelio stoties 

ir 6 km į pietryčius nuo Viekšnių. Vakariniu pakraščiu teka Virvytė. Yra medinis vandens 

malūnas, kurį 1924 metais Virvytės pakrantėje pastatė vokietis Vilius Jungas. 1946 metų rugsėjo 

30 dieną Gudų malūno teritorijoje patekęs į pasalą, su kitais trimis kareiviais žuvo sovietų 

kariuomenės jaunesnysis leitenantas I. Driupin (24 m.). 

Šiauriniame pakraštyje, netoli Gyvuolių piliakalnio, rastas X—XI a. lobis: 12 apyrankės 

formos sidabrinių grandžių. 1935 m. Gudų kaime, akėjant ūkininko Kojelio žemę, rasta keletas 

talerių. Vienas taleris buvo su 1774 metų data. 

1949 metų birželio 22 dieną Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje buvo įkurtas „Ventos” 

kolūkis (pirmininkas Jonas Šiaulys). Vėliau išaugo kolūkinė gyvenvietė. Pirmieji čia statytis 

pradėjo Stasys Borusas, Emilija Baniulienė ir Antanas Lengvenis. 

1631 metais Gudų kaime buvo 12 valakų. Vėliau nurodomi du palivarkai. Gudų (Čebrelių) 

palivarke 1923 metais buvo 11 ūkių ir 65 gyventojai, o Gudų palivarke — 1 ūkis ir 17 gyventojų, 

1959 metais kaime buvo 102 gyventojai. 1996 metais buvo 23 ūkiai ir 50 gyventojų, 1998 metais 

— 25 ūkiai ir 52 gyventojai, 2000 metais — 28 ūkiai ir 56 gyventojai. 

82

Atminty saugo saulėlydį prie jūros 

Guduose labai maga apžiūrėti buvusį vandens malūną, bet prie jo sutiktas vyriškis įspėja, kad 

tai — privati teritorija, ir mandagiai išprašo už tvoros. Nesupykstame ant žmogaus (baimė 

prarasti darbą šiais laikais didžiulė) ir apie Gudų malūną pasiteiraujame 64-uosius pradėjusios 

Jadvygos Žilinskienės, kurią randame prie ūkinio pastato žvanginančią kibirus. 

„Kadaise geras malūnas buvo, miltus valcuodavo. Valciniams miltams reikėdavo užsirašyti iš 

anksto. Prie malūno buvo suręsta tokia pašiūrė arkliams, nes iš toliau atvažiavę žmonės savo 

eilės laukdavo ne vieną parą”, — vyresnių žmonių pasakojimus prisimena J. Žilinskienė, kai 

troboje prisėdame prie stalo. 

Anot moters, visai netoli malūno tais laikais buvęs medinis tiltas per Virvytę. Dažną pavasarį 

ledai tą tiltą išnešdavę. Tuomet gudiškiai, norėdami nukakti į Viekšnius, į kitą krantą keldavęsi 

valtimis. Malūnas priklausęs tokiems Jungoms, kurie prieš pat karą išvykę į Vakarus. 

Kolūkių laikais malūno sodyboje gyveno kelios šeimos. Ir pati Jadvyga su keturiais vaikais 

ištisus penkerius metus ten glaudėsi, kol gavo kitą pastogę. Malūną privatizavus, kaime kurį 

laiką sklandė kalbos, kad ten bus restoranas. Bet pasikeitė malūno savininkas. O naujasis ėmėsi 

kitokio verslo: ant Virvytės išaugo užtvanka ir netrukus pradėjo veikti hidroelektrinė. Viename 

malūno sodybos gyvenamojo namo gale šiuo metu glaudžiasi viena šeima. Kitas galas 

privatizuotas, bet jo savininkė savo gyvenimo saulėlydį pasitinka pas vaikus. 

Nedidelį žemės lopinėlį prie malūno sodybos juosia tvora. Aptvertoje teritorijoje rymo keli 

kryžiai. J. Žilinskienė pasakoja, kad toje vietoje kadaise buvę kapai. Kolūkių laikais buvusioje 

kapavietėje žmonės ganydavę gyvulius. Vienas malūno sodybos gyventojas net vaismedžių 

pasisodinęs. Vėliau, kai jau išsiaiškinę, kad ten praeity būta kapavietės, teritoriją aptvėrę. 

Jadvyga prisimena senuosius žmones pasakojus, jog anksčiau tie kapai buvę aptverti akmenine 

tvora. Kai vykusios malūno statybos, tvorą išardę, o akmenis panaudoję statyboms. 

Gyvenimas J. Žilinskienės nelepino. Dar visai mergaičiukė būdama pradėjo darbuotis 

kolūkyje. Iš pradžių nešiojo paštą, paskui melžė karves. Rankomis reikėdavo pamelžti po 13—14 

karvių, iš tvenkinio nėšiais pritempti vandens. Vėliau darbe jau buvo lengviau, bet liko viena su 

keturiais vaikais — reikėjo laikyti visus keturis namų kampus. 

Dabar Jadvyga gyvena kartu su neįgalia seserimi — vaikai jau išskridę iš gimtojo lizdo. Turi 3 

ha žemės, laiko karvutę, paršiuką. „Mums saulės pliažai — čia pat”, — juokauja moteris, 

prisipažindama prie jūros buvusi tik vieną kartą, ankstyvoje jaunystėje. Tuomet kolūkis surengęs 

ekskursiją į Nidą. Važiavę bortiniu sunkvežimiu, prie Plungės dar suolai nukritę nuo 

sunkvežimio bortų... Aplankė tuomet Birutės kalną, keltu persikėlę į Kuršių Neriją, nuvyko į 

Nidą. Labai sužavėjo saulėlydis prie jūros. Tą vaizdą — į akimis neaprėpiamus vandenis 

besileidžiančią saulę — Jadvyga atminty saugo iki šiolei. 

Moteris sako dažnai žiūrinti kriminalines laidas ir kartais net apsiverkianti dėl šalyje 

vykstančių baisybių: vaikai žudo tėvus, tėvai — vaikus. Jadvygos manymu, visų blogybių 

priežastis — alkoholis ir narkotikai. Anot jos, ir anksčiau žmonės darydavę alų, rūkydavę tabaką, 

augindavę aguonas, bet tokių dalykų nebūdavę. „Pildosi Mikaldos pranašystės”, — liūdnai 

linguoja galvą moteris. Ji sako nesitikinti, kad žmonėms būsią geriau, įstojus į Europos Sąjungą. 

Nebent po daugelio metų, bet iš pradžių būsią sunku, ypač mažažemiams. „Bet mums, seniems, 

nebe kiek čia ir reikės”, — numoja ranka, tarsi nuvydama nerimastingas mintis šalin. 

Šeimos galva vaikams turėjo atstoti ir mamą 

„Kolūkiuose iš pradžių buvo sunku, bet vėliau, paskutiniaisiais metais, jau galėjome gyventi”, 

— į pokalbį su J. Žilinskiene įsitraukia ir su reikalu užsukęs kaimynas Liudvikas Petras 

Jokubaitis. Jo manymu, didelė kvailystė buvo kolūkius stambinti, o vėliau dar didesnė — juos 

išardyti. „Išardė kolūkius, išardė bendroves, o dabar ragina kurti bendrijas: girdžiu šįryt per 

radiją — reikia kurti kooperatyvus”, — kalba vyriškis, piktindamasis tokiais nepamatuotais 

sprendimais. 

Nemažai vargo savo gyvenime matė ir jis. Šešerių metelių paliko našlaitis. Vos septynerių 

būdamas pradėjo pas ūkininką ganyti gyvulius — penkias karves ir penkias avis. Dabar, anot 

vyriškio, tokio amžiaus vaikas vargu ar sugebėtų perkelti ir grandine rišamą gyvulį. 

Per gyvenimą darbavosi Pabalvės durpyne, kolūkyje, bendrovėje. 1985-aisiais Anapilin 

iškeliavus žmonai, liko vienas su vaikais. Tik vyriausioji dukra jau buvo spėjusi ištekėti, o 

83

jaunėlei vienuolika metų tuomet tebuvo. Vyresnysis sūnus tarnavo kariuomenėje, o bene po metų 

į karinę tarnybą pašaukė ir jaunesnįjį. 

Kai norėjo žmonos laidotuvėms iš taupomosios kasos paimti juodai dienai sutaupytus tris 

tūkstančius rublių, paaiškėjo, jog nepraėjus pusei metų, negalima. O po pusmečio paprašė 

pažymos, kad gyvendamas santuokoje nė karto nebuvo išsiskyręs... 

Ne kartą pasišaipė likimas iš žmogaus ir vėliau. Apskaičiuojant pensiją, neįskaitė trejų metų 

karinės tarnybos. Toks įstatymas. Suprask, savo noru tarnavai. Tarsi niekas nebeprisimintų, ką 

reiškė tais laikais pabandyti neiti tarnauti. Neįskaitė ir to laikotarpio, kai bendrovėje kūriku 

dirbo. Mat bendrovė, kaip paaiškėjo, nemokėjo mokesčių Sodrai. Pabandė išsirūpinti našlio 

pensiją, bet ir vėl — nepriklauso. Paaiškino: dar jaunas likai našlys, galėjai kitą pačią susirasti. 

Nesupranta žmogus, ar tai rimtai jam sakė, ar pajuokavo, bet našlio pensijos negauna. Kartą, 

prisipažįsta, norėjęs paskambinti A. Sysui, bet nepavykę susisiekti. „Tas mandriai šneka, įdomu, 

ką jis būtų pasakęs”, — dėsto vyriškis. 

Nesuprantamų dalykų L. P. Jokubaičiui yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Socialinių reikalų ministrė 

V. Blinkevičiūtė aiškinanti, kad turinčiųjų 30 metų nepertraukto darbo stažo pensija viršija 325 

litus. Bet jo pensija — tik 291 litas, nors nepertrauktas darbo stažas — 30 metų. 

Dar ilgokai kalbamės su šnekiu žmogumi. Apie dideles neteisybes, privatizuojant kolūkio 

turtą, apie paprastų kaimo žmonių mulkinimus. „Gerai, kad atėjau, gal jūs man padėsite 

išsiaiškinti”, — atsisveikinant sako vyriškis. Jo akyse — viltis, ir labai skaudu būtų ją užgesinti. 

Šiemet švenčia gražius jubiliejus 

Zofijos ir Leono Tumavičių sodyboje randame ne tik šeimininkus, bet ir suaugusius jų vaikus. 

Kol mes su šeimos galva kambaryje šnekučiuojamės, kiti šeimos nariai spėriai sukasi prie savo 

darbų. Tik vėliau sužinosime, kad poniai Zofijai šiomis dienomis sukako 70 metų, ir suprasime tą 

atžalų bruzdesį prieš savaitgalį. O ponas Leonas savąjį jubiliejų švęs rudenį. Gražų jubiliejų — 

80-metį. Tiesa, į žmogų pažiūrėjęs to net nepasakytumei. 

„Apie dabartį nekalbėkim — palikim kitam kartui”, — pačioje pokalbio pradžioje pasiūlo 

šeimos galva. Paklaustas, kodėl, numoja ranka: „Nėra ką kalbėti”. Ir atsidusęs priduria: „Nieko 

nepadarysi, toks gyvenimas”. 

Zofija ir Leonas Tumavičiai užaugino du vaikus — sūnų ir dukrą. Dukra gyvena Mažeikiuose, 

o sūnus — gimtajame kaime. Prie didesnių darbų abu sulekia tėvams padėti. Senieji dar laiko 

karvę, porą paršelių. Turi arklį, kuriuo ir dirvelę susiaria, ir šieno vežimėlį kitą parsiveža. Be to, 

vasarą arklelis tampa ir netolimo susisiekimo priemone, nes per moksleivių atostogas autobusai į 

Gudus nekursuoja: nori — pėsčias pėdink, nori — kinkykis arklį arba iš pastogės išsivaryk 

dviratį. „Dar turiu ir seną mašiną”, — nusišypso šeimininkas. Bet kur nors važiuoti, anot jo, 

nelabai ir reikia: du kartus per savaitę į kaimą atvyksta autoparduotuvė. 

Jaunesnių šeimų Guduose, anot L. Tumavičiaus, mažai likę — gal kokios keturios. Beveik 

visi kiti gyventojai — pensininkai. Nėra kaime, anot vyriškio, jauniems žmonėms ką veikti. Iš 

žemės — jokių pajamų, o kokio nors kito darbo nė su žiburiu nerasi. 

„Jauni kaimo vyrai laukia, kada Lietuva įstos į Europos Sąjungą — tuojau išvažiuos 

uždarbiauti į užsienį”, — sako pašnekovas. Jo nuomone, įstojus į ES iš pradžių bus sunku, dar 

sunkiau nė dabar. Ūkininkai silpni, technika sena — negalės konkuruoti. „Eik, eik, nušluos visus, 

— apmaudžiai numoja ranka vyriškis ir atsidūsta, — paliks žemelė dirvonuoti”. 

Ir dabar apie Gudus dirvonuojančios žemės, anot pašnekovo — apie du trečdalius. 

Nebeskauda, tikina žmogus, dėl to širdis — priprato. Bet jo akys sako ką kita: skauda, labai 

skauda. Ir kaip neskaudės, jei žmogus visą gyvenimą prie žemės. Už gerą darbą Leonui 

Tumavičiui suteiktas Garbės kolūkiečio vardas. 

Maždaug už puskilometrio nuo Tumavičių sodybos, Virvytės slėnyje, kokiais 1955—1960 

metais, buvo vykdomi dideli archeologiniai kasinėjimai. Ponas Leonas sako pats ne kartą buvęs 

pasižiūrėti, matęs archeologų sudėliotus kaulus, kaukoles. Iškelti ąžuoliniai karstai buvę ne 

sukalti iš lentų, o ištašyti. Archeologai sprendę, kad toje kapavietėje galėję būti laidojama prieš 

kelis šimtus metų. Ardami dirvą žmonės rasdavę šakučių, kitokių daiktų. O uošvis toje vietoje 

kadaise radęs durklą. 

84

Gailisi darkomos lietuviu kalbos 

Elvyros Šiuipienės sodybos kieme sutinkame netoliese gyvenantį jos sūnų Zenoną Kupstį. 

Vyriškis labai apsidžiaugia, kad pagaliau turės kam išsakyti tai, kas susikaupė širdyje. Sako, 

neretai jam kyląs noras paskambinti į radiją tetai Betai ir viktorinai pateikti klausimą: Kokios 

valstybės Seimas, Vyriausybė ir žiniasklaida kalba ne savo valstybine kalba? 

Anot Z. Kupsčio, mūsų tauta, paklausius įvairių laidų, tampa problemūnų tauta. Kone iš 

kiekvienų lūpų tik ir tegirdi: problemos, problemų, problemas... Tarsi nebūtų lietuviškų žodžių: 

sunkumas, vargas, bėda. Ir iš politikų, ir iš žurnalistų lūpų skamba: deklaruoja, dominuoja, 

situacija, šansas... Ir sporto laidose tas pats: komentatorius Linas Kunigėlis pasakoja, kaip vyksta 

rungtynės, bet baigiasi, anot jo, kažkodėl jau mačas. 

Dar „geresnis” pavyzdys — televizijos laida, kurios vedėjas Eduardas Eigirdas kalbino 

Emanuelį Zingerį. E. Eigirdui pasakius „dominuoja”, E. Zingeris jį atsargiai pataisė „vyrauja”. 

Bet laidos vedėjas, tarsi neišgirdęs, vėl pakartojo „dominuoja”. Taip žeminti gimtąją kalbą, pono 

Zenono manymu, lietuviams didelė gėda. 

Net žydas (t. y. kitatautis, — aut. past.) ją geriau išmano... „Dėl įstojimo į Europos Sąjungą 

lietuvių kalba nežus — ji žus, jei mes patys jos nesaugosime”, — įsitikinęs vyriškis. 

Meilę gimtajai kalbai, pono Zenono pasakojimu, jam įskiepijęs tėvas, caro laikais pas kaimo 

daraktorių baigęs 3 skyrius, vėliau knygnešiams padėjęs platinti knygas. Niekad nesikeikęs, šito 

draudęs ir jį. Zenonas juokiasi, kad, tarnaudamas tarybinėje kariuomenėje, dėl to net pravardę 

gavęs — Frau arba Madam Kupstas (suprask, mandagus lyg dama). Pašnekovas papriekaištauja 

ir „Būdui žemaičių” dėl priedo pavadinimo „Afiša”. Anot vyriškio, toks pavadinimas tikrai 

nelietuviškas ir didelės garbės nedaro — lietuvių kalbos alfabete nebuvę raidžių f, g ir h. 

Išsakęs pastabas dėl kalbos, Zenonas kelias minutes skiria politikai, teisingiau, dėl aukštų 

valstybės valdžios vyrų reakcijos, po VSD šefo M. Laurinkaus pareiškimo, kad kontrabanda 

kenkia valstybės saugumui. „A. Brazauskas pasakė, kad jis apie tai nieko nežino, o V. Adamkus 

— kad jis jau dvejus metus tai žino. Bet abu vienodai nieko nedaro. Todėl A. Brazauską aš 

pavadinčiau seneliu, kuris nežino, kas jo anūkai ir kur jie yra, o V. Adamkų — seneliu, žinančiu 

anūkų išdaigas, bet nenorinčiu jų skriausti”. 

Pašnekovas paliečia ir visiems kaimo žmonėms opią temą — pieno supirkimo kainas. Kad 

pieno gamintojai nepatirtų nei nuostolio, nei pelno, už litrą pieno, pono Zenono paskaičiavimu, 

turėtų būti mokama 70 centų. O dabar gi perdirbėjai temoka 40 centų. Ir pieno riebumas, anot 

vyriškio, niekuomet neatitinka perdirbėjų nustatyto. 

Jau atsisveikinant šnekus gudiškis prisimena dar vieną jam nelabai suprantamą dalyką — 

labai nevienodą atskirų profesijų žmonių atsakomybę. Anot pono Zenono, jei koks pervargęs 

gydytojas netyčia žmogaus pilve palieka instrumentą, tai žiniasklaida skambina visais varpais. 

Bet jei į tą patį pilvą koks nors vairuotojas įvažiuoja su visu automobiliu, tai dažniausiai niekas 

net dėmesio nekreipia. Nebent jei vairuotojas būtų girtas... 

Žinios apie kolūkius, surinktos remiantis kolūkių istorinėmis pažymomis / Pateikė Arūnas 

Dilbitis 2005 metais. — Tekste: 

„Raudonosios vėliavos” kolūkis 

1949 metų sausio mėnesį Mažeikių apskrities Palnosų apylinkės Daubiškių kaime buvo 

įsteigtas kolūkis „Raudonoji vėliava”. 

1964 metų sausio 29 d. prie kolūkio prijungtas kolūkis „Ašvėnai”. 

Kolūkis „Virvytė” 

Akmenės rajono Gudų apylinkės kolūkis „Virvytė” įsteigtas 1949 metais Mažeikių apskrities 

Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje. Kolūkį aptarnavo Tirkšlių MTS mechanizatoriai. Kolūkis 

turėjo 740,88 ha žemės, iš jos ariamos — 564,41 ha. Kolūkyje buvo 68 kolūkiečių kiemai ir 116 

kolūkiečių. 

1952 m. kolūkis prijungtas prie Julės Žemaitės vardo kolūkio. 

Malūkas Vytautas. Nykstančiame Gudų kaime liko patys ištvermingiausi // Santarvė. — 

2005. — Lapkr. 17. — Nr. 131 (8925): Jono Strazdausko nuotraukos: „Darganotą rudens dieną 

Guduose retai kur sutiksi žmogų”. „J. Saunorienė sako, kad likusių tuščių kaimynų trobų niekas 

85

nenori pirkti”. „Gulėdamas ligoninėje, Z. Kupstys buvo sumanęs sudaryti visų teršiančių gimtąją 

kalbą žodžių sąrašą”. „J. Žilinskienė sako ir rudens vakarais neturinti kada nuobodžiauti”. 

„Malkos, keletas ratų, stogas, truputis fantazijos — ir poilsiautojų patogumui originali pastogė”. 

„Gal pati buvau gera, kad žmonės Anykščių rajone mane labai mylėjo”, — sakė 

Z. Jokubauskienė”. — Visas tekstas: 

Iš Viekšnių važiuodami per Gyvolius Tryškių link, privažiuosite nedidelį Gudų kaimą. 

Anksčiau nemaža gyventojų turėjusiuose Guduose dabar jų nebepriskaičiuojama nė pusės šimto. 

Kaimas, pasak jo gyventojų, pamažu nyksta: čia liko daugiausia seni žmonės bei keli ūkininkai. 

ATSIKRAUSTĖ PO GAISRO 

Vieną seniausių Gudų kaimo gyventojų, prieš keletą dienų atšventusią savo 84-ąjį gimtadienį 

Juliją Saunorienę, radome besišnekučiuojančią su kaimyne, 20 metų kaimo laiškininke išdirbusia 

Zofija Tumavičiene. Moteris, pamačiusi netikėtus svečius, suskubo eiti namo, bet, paprašyta dar 

pabūti, sutiko. Dar kiek pasėdėjusi ir išgirdusi, kad reikės fotografuotis, be jokių kalbų spruko 

per duris. 

J. Saunorienė, kilusi iš netoliese esančių Svirkančių, pasakojo, kad į Gudų kaimą gyventi 

atsikėlė labai seniai — maždaug prieš pusšimtį metų, po to, kai Žalionės kaime, kur ji su vyru ir 

vaikais gyveno, sudegė jų gyvenamasis namas. 

Kitas skaudus gyvenimo smūgis moterį ištiko prieš 31-us metus, kai mirė vyras. Ji liko našlė 

su keturiais vaikais: sūnumi ir trimis dukromis. 

DAUG ANŪKŲ IR PROANŪKIŲ 

J. Saunorienė jau daugelį metų gyvena viena. Vedęs ir du vaikus auginantis sūnus įsikūrė 

Gyvoliuose, viena dukra, užauginusi penketą vaikų, apsistojo Naujojoje Akmenėje, kita savo 

laimę surado Buknaičiuose ir užaugino tris vaikus. Trečioji dukra šiuo metu su vaikais 

uždarbiauja užsienyje. Jos šeima gausiausia — net šeši vaikai Močiutė ant pirštų skaičiuoja 

anūkus: suskaičiuoti dviejų rankų pirštų neužtenka, nes yra 16. J. Saunorienė džiaugiasi jau 

turinti ir šešis proanūkius. 

Vaikai ir anūkai senutės nepamiršta, kartkartėmis vis apsilanko. Pasisvečiuoti į giminę 

nuvažiuoja ir pati. 

TEKO OPERUOTI AKIS 

Šeimoje J. Saunorienė užaugo su dar keturiomis seserimis. Močiutė negali pamiršti neseniai 

buvusio giminės susitikimo, į kurį susirinko nemažai giminaičių. Rodydama susitikimo 

nuotrauką sako visų joje esančių žmonių negalėtų įvardinti. 

Dar viena didelė šventė J. Saunorienei buvo prieš ketverius metus, kai didelis būrys 

giminaičių sugužėjo jos pasveikinti aštuoniasdešimtmečio proga. „Kiek čia beliko iki šimto, tik 

16 metų, būtinai reikia jo sulaukti”, — optimistiškai nusiteikusi senutė. Ji pasakoja, kad 20 metų 

išdirbo kolūkyje melžėja. Tada sveikata buvusi gera, vėliau ji sušlubavusi, keturis kartus teko 

gulėti ligoninėje. Buvo sutrikęs ir regėjimas, Kaune teko daryti akių operaciją, tad dabar močiutė 

sako „Santarvę”, kurią yra užsiprenumeravusi, paskaito be akinių. 

Į MIESTĄ NENORĖTŲ 

Anksčiau J. Saunorienė laikė nemaža gyvulių, dabar beturi tik šunį ir katę. Gyvenimu močiutė 

nesiskundžia, sako gyvenanti iš pensijos, kurios jai visiškai pakanka. Vaikai kviečia mamą pas 

save, pyksta, kad ji gyvena kaime vieniša. Gudiškė sako į miestą gyventi tikrai nevažiuosianti, 

nes ten smaugia visokie mokesčiai už butą, vandenį ir panašiai. 

„Jei iš čia kraustyčiaus, tai tik pas dukrą už Mažeikių (t. y. dukterį, gyvenančią Buknaičiuose, 

— V. M.), bet šiaip nenoriu niekam po kojom painiotis. Nuo pat mažens gyvenau kaime, tad esu 

prie jo pripratusi”, — sako J. Saunorienė. 

Močiutė apgailestauja, kad daug kaimo žmonių jau išmirę, daugelis trobų ištuštėjusios. Jei 

albumo pradžioje buvo daug vestuvinių nuotraukų, tai gale beveik vien laidotuvės. Apie kaimo 

žmones senutė kalba tik gerai, bet kiek apmaudu, kad juos dažniausiai sutinka tik per kieno nors 

laidotuves. 

86

PIKTINASI KALBOS TERŠĖJAIS 

Vienas iš dviejų kaimo ūkininkų, 61-erių metų Zenonas Kupstys su žmona Janina ir 

trylikamečiu sūnumi, gyvenamąsias patalpas įsirengė buvusiose kolūkio fermose. Kilęs iš 

Raseinių krašto, juokauti mėgstantis vyriškis dažnai prisistato kaip „Magdės (Raseinių) sūnus, 

Maironio palikuonis”. Ūkininkas didžiuojasi esąs lietuvis, todėl kartais prisistato ir kitaip: 

„Zenonas Kupstys, Juozo, lietuvis”. 

Vienas didžiausių vyriškio rūpesčių — lietuvių kalba. Jis pasipiktinęs jos teršimu 

tarptautiniais žodžiais. „Vietoj to, kad sakytų „sunkumas”, kažkodėl visi sako „problema”. 

Tapome problemūnų tauta. Vilniuje atstato Valdovų rūmus, o kalbą naikina”, — sako Z. Kupstys 

ir žeria painias, nesuprantamas citatas iš valdžios ir Seimo vyrų kalbų. „Valdininkams trukdo ne 

jų kėdė, o problema”, — vis nerimsta vyriškis. 

GYVENTI TRUKDO ĮSTATYMAI 

Gudai — ūkininko uošvių gyvenamoji vieta. Čia jis atsikėlė neseniai, kai iro kolūkio valdžia, 

supirkinėjo iš kaimo žmonių pajus. Gyventi kaime, pasak Z. Kupsčio, nėra lengva, trukdo 

nevykę įstatymai. Juos ūkininkas lygina su tvoromis ir teigia, kad jomis taip apsitvėrėme, jog 

nebėra jokios skylės pralįsti. 

Vyriškis apgailestauja, kad Lietuvos kaimai žūsta, kaimiečiai valdžios yra žlugdomi. 

Guduose vis daugėja tuščių namų, kaime gyvena tik seni žmonės. Jaunieji atvažiuoja tik 

aplankyti savo senelių. 

MĖGSTA JUOKAUTI 

Gyventi Z. Kupsčiui padeda didelis humoro jausmas. Anot jo, gerai atrodąs tik todėl, kad 

mėgsta juokauti, ir pasakoja istoriją apie viščiukus ir katiną. Tas esą pradėjo juos pjauti, tad teko 

uždaryti. Pažįstamas teiraujasi, kodėl šeimininkas laiko katiną atskirai. Ūkininkas paaiškinęs, 

kad katinas esąs labai kilmingas ir brangus, todėl jį labai saugo... 

„Mėgstu ir iš savęs, ir iš kitų pasijuokti. Pasižiūriu į veidrodį ir žinau, kad esu Kupstys”, — 

atsisveikindamas vėl linksmas vyriškis. 

PRISIMENA MALŪNĄ 

Gudiškei Jadvygai Žilinskienei dar tik šešiasdešimt penkeri, bet ji mano atrodanti daug 

senesnė, kadangi per gyvenimą patyrė labai daug vargo. 

Iš Žalionės kilusi moteris Guduose atsirado kolūkio laikais, fermoje melžė karves. 

Kaip apie vieną gražiausių vietų Guduose, pasakoja apie vandens malūną ant Virvytės upės. Ji 

prisimena, kaip anksčiau žmonės čia veždavo malti, valcuoti grūdus, susirangydavo didelės eilės. 

Netoli malūno yra senkapiai, apie tai liudija ten išlikę kryžiai. 

Į MOKYKLĄ — SU MEDPADŽIAIS 

J. Žilinskienė pasakoja, kad jos gyvenimas buvęs nelengvas, toks jis ir dabar. Tėviškėje jie 

buvę atitverti upės, tekdavo keltis per ją valtimi, lankė mokyklą, įsikūrusią privačiuose namuose. 

Knygas dėdavosi į tėvo padarytas medines dėžutes, audavosi medpadžiais ir traukdavo į 

mokyklą. 

Vėliau ištekėjo, su vyru sugyveno keturis vaikus. Po to buvo dar vienas smūgis — vyras išėjo 

pas kitą. Rodydama ant sienos kabančią jaunystės nuotrauką, moteris sako, kad vyras tebėra 

gyvas ir gyvena kažkur Kretingoje. 

Vaikai jau sukūrę savo šeimas, du gyvena Mažeikiuose, vienas Naujojoje Akmenėje, dar 

vienas — Viekšniuose. 

GYVENA SUNKIAI 

Šiuo metu Jadvyga gyvena drauge su neįgalia seseria, kurią tenka slaugyti. 

„Per tuos nesibaigiančius vargus nėra kada nuobodžiauti”, — atsakė paklausta, ar rudens ir 

žiemos vakarais nenuobodu. Turi ir radiją, ir televizorių, bet jo sakosi beveik nežiūrinti, nes nėra 

kada. Laiko karvutę, du paršelius, tad reikia rūpintis ir jais, vasarą prisišienauti, prižiūrėti daržus. 

Moteris sako gaunanti pensiją, bet jos pragyvenimui nepakanka, tad kartais sunku sudurti galą 

su galu. 

87

ANT VAIKŲ NEPYKSTA 

Keiksnoja moteris valdžią, kuri mažai moka už pieną. „Kas valandą brangsta elektra, kuras, o 

kaimo žmogui niekas nepadeda, gyvenk kaip nori. Kas turi technikos, tiems gerai, gali žemelę 

apsidirbti, o iš kur man nusisamdyti? Gerai, kad kartais prisišaukiu vaikus, kurie šiek tiek 

padeda. Kaimo žmogui nėra jokių lengvatų, valdžia visiškai nesirūpina. Gal ir yra kokie 

įstatymai, bet iš kur man juos žinoti?” — bėdoja pašnekovė. 

Vaikų nenorinti trukdyti, sako, kiekvienam savos bėdos, tad ir nepyksta, kad šie užsuka 

retokai. „Kai nuskrabėsiu į lentas, gal susirinks visi”, — bando juokauti Jadvyga. 

Artimiausia parduotuvė už keturių kilometrų, tad J. Žilinskienė džiaugiasi, kad kartkartėmis 

atvažiuoja autoparduotuvė. Kiek sunkiau žiemą, kai tampa atskirti nuo pasaulio. 

PRISIMENA JAUNYSTĖS PRAMOGAS 

Norėtų močiutė dažniau nueiti į bažnytėlę, bet artimiausia tik Viekšniuose. Vaikai ją nuveža 

tik per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, tad niekada nepraleidžia Mišių, rodomų per 

televiziją. 

„O norėtųsi pabūti bažnytėlėje kiekvieną savaitgalį. Joks autobusas per Gudus nebevažiuoja, 

artimiausias Svirkančiuose, o man tai jau toli. Žmonių mažai, bilietai brangsta, gal niekas ir 

nevažiuotų tais autobusais”, — samprotauja moteris ir prisimena kolūkio laikus, kai buvo jauni ir 

šventė visokias šventes. Smagiausia būdavę Kovo 8-ąją, kai moteris sveikindavo vyrai. 

Prisimena ir Gyvoliuose matytus spektaklius, koncertus. „Batus į rankas, ir eini per pelkes. 

Dabar jau nebe tai rūpi. Gerai, kad dar kartais galim prisikviesti greitąją. Šiokį tokį mobilų 

telefoną turiu”, — džiaugiasi sename dviejų galų name gyvenanti močiutė. 

Pasiūlius nusifotografuoti drauge su seseria, Jadvyga atsisakė ir juokavo: „Jei jau ką nors 

piršit, tai tik man, o ne seseriai”. 

NAMĄ NUOMOJA 

Zofija Jokubauskienė į Gudus atsikėlė prieš penkerius metus. Parvažiavo čia iš Anykščių, kur 

drauge su broliu bandė ūkininkauti. Bet taip susiklostė gyvenimas, kad teko grįžti į gimtąsias 

vietas. Moteris kilusi iš netoliese esančių Ramoniškių kaimo. 

Dar prieš tai 27 metus išgyveno Akmenėje ir dirbo pardavėja. Namas, kuriame gyvena dabar, 

išnuomotas, kaip ir aplink esantys šeši su puse hektaro žemės. 

Šiuo metu moteriai tvarkyti ūkį padeda Viekšniuose besimokantis sūnus Modestas. Kiti du — 

Vaidas ir Artūras — sukūrę šeimas gyvena kitur. 

DIDELIS KAIMAS — IŠTUŠTĖJO 

Z. Jokubauskienė džiaugiasi jau turinti tris anūkus, bet sakosi norėtų, kad jų būtų pilna gryčia. 

Artėja žiema, tad močiutė ruošiasi megzti anūkams kojines. 

Prieš septynerius metus moteris tapo našle, prieš metus mirė ir mama. Pasakoja, kad užaugo 

dvylikos vaikų šeimoje: šeši broliai ir tiek pat seserų, dar du vaikai mirė maži. Gimtosiose 

Ramoniškėse buvusios labai didelės šeimos. 

Pasak jos, iš didžiulio kaimo dabar likusios tik kelios sodybos. Toks pat likimas, jos nuomone, 

laukia ir Gudų. Čia nebėra nė 20 gyvenamų sodybų. 

Z. Jokubauskienė džiaugiasi, kad jos artimieji gyvena netoliese. Susirinkti draugėn pasiseka 

nedažnai. „Gal susirinksim per greitai būsiančias mamos metines...” — tikisi moteris. 

GANDRAI NEBEPARSKRENDA 

Viena gražiausių Gudų kaimo vietų — poilsiavietė prie buvusio vandens malūno. Tai privati 

valda, bet ją prižiūrintis vyriškis sakė, kad šeimininkas vasarą leidžia poilsiauti visiems, išskyrus 

girtuoklius ir nedrausmingą jaunimą. Poilsiautojų patogumui įrengta originali pavėsinė, 

suoliukai. 

Gražiai atrodo ir pro šalį tekančios Virvytės užtvanka. Prižiūrėtojas pasakojo, kad ateityje 

malūną ruošiamasi restauruoti, prie poilsiavietės įrengti mašinų saugojimo aikštelę. Gerai 

išsilaikę malūno įrengimai, girnos. Šiuo metu pastatas yra užkonservuotas, jis saugomas 

valstybės. 

Ant malūno kamino matyti gandralizdžio likučiai. Prižiūrėtojas sakė, kad jau keletą metų 

gandrai nebeparskrendą. Kas žino, gal juos, kaip ir visą Gudų kaimą, išblaškė civilizacija? 

88

Trečiadienio valandos kelionės: Leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius 

Mažeikių rajono kaimus / Sudarytoja Rūta Končiutė, redaktorė-korektorė Vilma Klimavičiūtė, 

istorinę dalį recenzavo Algirdas Vilkas, maketuotoja Jurgita Vanagienė. Fotonuotraukos Algirdo 

Vilko ir iš laikraščio „Būdas žemaičių” redakcijos archyvo. Žemėlapius parengė Šiaurės vakarų 

Lietuvos vietos veiklos grupė. — Leidžia: Mažeikiai: Mažeikių muziejus, Sedos labdaros fondas, 

laikraštis „Būdas žemaičių”: Leidykla „Ciklonas” (Vilnius, Žirmūnų g. 68), 2006. — 176 psl. — 

Tiražas 300. — Tekste: 

Laikraščio „Būdas žemaičių” priedo „Trečiadienio valanda” projektas susideda iš dviejų dalių 

ir turi du idėjų autorius. Laikraščio bičiulis Konstantinas Bužokas dar 2002-aisiais mums pasiūlė 

keliauti rajono paribiu ir aplankyti nuošalius kaimus. Rajono perimetrą įveikėme lygiai per 2003 

metus. Atsimenu, jog laikraščio korespondentėms ta projekto atkarpa labai patiko. Skubėdami 

įvykdyti užduotį, per dieną aplankydavome du ar tris kaimus. Pagal žmonių reakciją 

nusprendėme, kad keliones reikia tęsti — kodėl nepagerbti kaimų, nutolusių nuo paribio? Juk tik 

seniūnijų centruose dažniau apsilanko žiniasklaida, o puikių, darbščių žmonių galima rasti 

kiekviename kaimelyje. 

Nuo pat projekto pradžios gražiai bendradarbiavome su Mažeikių Jaunųjų gamtininkų stotimi 

— pasinaudodavome jų surinkta istorine medžiaga, patarimais. Direktorius Algirdas Vilkas 

pasiūlė laikraščiui praplėsti projektą ir įsipareigoti aplankyti visus rajono kaimus. Tada tai atrodė 

grandiozinis sumanymas, bet laikas padėjo mums jį įvykdyti. 

Nekuklu patiems girtis, gerai vertinant savo darbą, bet, A. Vilko žodžiais tariant, aplankėme 

vietoves, kurios šiandien — jau gili istorija. 

Tris kartus apsisuko metų ratas, kol mes su „Trečiadienio valanda” keliavome po rajono 

kaimus. Kiek jų yra? Mūsų skaičiavimu, pagal dabartinį administracinį paskirstymą — 195. 

Gaila, bet kai kurie jau dabar yra tik vietovės pavadinimas — negailestingo Laiko darbas. Per 

pusantro šimto kartų beldėmės į kaimo gyventojų duris. Norėdami sužinoti, kaip gyvenate, 

brangieji, mes iš anksto apie vizitą neinformuodavome. Sutikite, kad žinodamas ir laukdamas 

korespondentų, kiekvienas pasistengs pasirodyti kuo gražiausioje šviesoje, o dabar 

užklupdavome netikėtai ir rasdavome visada Jus nuostabius. Jau atleiskite mums už tokį 

pagudravimą. Nesvarbu, kad darbinis rūbas suteptas, kad plaukai nepašukuoti, bet nuoširdžiai 

sakau: kokie Jūs gražūs, mano kraštiečiai! Taip kuklindavotės, kai prašydavome nusifotografuoti, 

atsikalbinėdavote neva esą nefotogeniški, bet dabar pažiūrėjus matyti, kad išraiškingi Jūsų veidai 

papuoštų ne vieno menininko galerijas. 

Oi, daug įvykių per tuos trejus metus buvo Lietuvoje. Apie viską su Jumis kalbėjomės — 

kaimo žmogus turi savo kietą nuomonę. Tiesiai šviesiai sakau, kad pasiilgsiu pragmatiškų kaimo 

filosofų pamąstymų, tos gilios išminties, širdies gerumo. Kaip aukštai pakėlę galvas Jūs einate 

per gyvenimą, slėpdami nuo visų sunkaus darbo išsukinėtus rankų sąnarius, tiesindami geliančią 

nugarą. Man pačiai visada atmintyje išliks palaimintas tas laikas, kai teko bendrauti su Jumis. 

Kiekvienas susitikimas įsirėžė atmintin neišdildomai. Ypatingą įspūdį paliko kaimų 

mohikanai, kurie vieni savo širdyje saugo buvusio kaimo atvaizdą. Aplink, iki miškingo 

horizonto, plyti laukai. Tai man taip atrodo, o paskutinė kaimo gyventoja atviromis akimis mato 

tai, kas čia buvo pokario metais. Ji beria kaimynų pavardes, rodo laukų riboženklius, pasakoja, 

pasakoja... Ir taip labai gaila, kad nespėju užrašinėti, nes vargu ar berastum antrą žmogų, kurio 

atmintyje dar tebegyvena numiręs kaimas... 

Pagarbiai, Marija EIDIMTIENĖ. 

3. GUDAI 

Kviečiame į Gudus — Viekšnių seniūnijos kaimą, „įsispraudusį” tarp Gyvolių ir Pavirvytės. 

Sodybos išsidėsčiusios vaizdingame Virvytės žemupio dešiniajame krante, net šaltuoju metų 

laiku skleidžiančiame gaivų pušų aromatą. 

„Mums vietoje — ir vanduo, ir pliažas”, — juokaudama pasakys viena garbaus amžiaus 

pašnekovė. Ji galvoje, žinoma, turės ne vartymąsi ant smėliuko, o daržų ravėjimą. Bet Gudų 

paplūdimys dar visai neseniai išties buvo žinomas ne tik aplinkinių kaimų gyventojų. 

Poilsiautojų, vietos žmonių teigimu, gerokai sumažėjo, pradėjus veikti hidroelektrinei. Mat 

užtvanka smarkiai pakėlė upės vandens lygį ties paplūdimiu. 

89

Nepamatysime, kaip pralėks diena, ir saulelė ims krypti vakarop. „Ačiū, kad aplankėte”, — 

girdėsime, atsisveikindami, ir šie gudiškių žodžiai bus saldesni už medų. 

Istorinės žinios 

GUDAI — kaimas Viekšnių seniūnijoje, 6 km į pietryčius nuo Viekšnių. Vakariniu pakraščiu 

teka Virvytė (žemėlapiuose rašoma „Virvyčia”). Yra medinis vandens malūnas, kurį 1924 metais 

Virvytės pakrantėje pastatė vokietis Vilius Jungas. 

Šiauriniame pakraštyje, netoli Gyvolių piliakalnio, rastas X-XI a. lobis: 12 apyrankės formos 

sidabrinių grandžių. 1935 m. Gudų kaime, akėjant ūkininko Kojelio žemę, rasta keletas talerių. 

Vienas taleris buvo su 1774 metų data. 

1949 metų birželio 22 dieną Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje buvo įkurtas „Ventos” 

kolūkis (pirmininkas Jonas Šiaulys). Vėliau augo kolūkinė gyvenvietė. Pirmieji čia statytis 

pradėjo Stasys Borusas, Emilija Baniulienė ir Antanas Lengvenis. 1973 m. pastatyta pradinė 

mokykla. 

1631 metais Gudų kaime buvo 12 valakų, 16 kiemų. Vėliau nurodomi du palivarkai. Gudų 

(Čebrelių) palivarke 1923 metais buvo 11 ūkių ir 65 gyventojai, o Gudų palivarke — 1 ūkis ir 17 

gyventojų. 1959 metais kaime buvo 102 gyventojai. 1996 metais buvo 23 ūkiai ir 50 gyventojų, 

1998 metais — 25 ūkiai ir 52 gyventojai, 2000 metais — 28 ūkiai ir 56 gyventojai. 2001 m. buvo 

38 gyventojai. 

ATMINTY SAUGO SAULĖLYDĮ PRIE JŪROS 

Guduose labai maga apžiūrėti buvusį vandens malūną, bet prie jo sutiktas vyriškis įspėja, kad 

tai — privati teritorija, ir mandagiai išprašo už tvoros. Nesupykstame ant žmogaus (baimė 

prarasti darbą šiais laikais didžiulė) ir apie Gudų malūną pasiteiraujame 64-uosius pradėjusios 

Jadvygos Žilinskienės, kurią randame prie ūkinio pastato žvanginančią kibirus. 

„Kadaise geras malūnas buvo, miltus valcuodavo. Valciniams miltams reikėdavo užsirašyti iš 

anksto. Prie malūno buvo suręsta tokia pašiūrė arkliams, nes iš toliau atvažiavę žmonės savo 

eilės laukdavo ne vieną parą”, — vyresnių žmonių pasakojimus prisimena J. Žilinskienė, kai 

troboje prisėdame prie stalo. 

Anot moters, visai netoli malūno tais laikais buvęs medinis tiltas per Virvytę. Dažną pavasarį 

ledai tą tiltą išnešdavę. Tada gudiškiai, norėdami nukakti į Viekšnius, į kitą krantą keldavęsi 

valtimis. Malūnas priklausęs tokiems Jungoms, kurie prieš pat karą išvykę į Vakarus. 

Kolūkių laikais malūno sodyboje gyveno kelios šeimos. Ir pati Jadvyga su keturiais vaikais 

penkerius metus ten glaudėsi, kol gavo kitą pastogę. Malūną privatizavus, kaime kurį laiką 

sklandė kalbos, kad ten bus restoranas. Bet pasikeitė malūno savininkas. O naujasis ėmėsi 

kitokio verslo: ant Virvytės išaugo užtvanka ir netrukus pradėjo veikti hidroelektrinė. Viename 

malūno sodybos gyvenamojo namo gale šiuo metu glaudžiasi viena šeima. Kitas galas 

privatizuotas, bet jo savininkė savo gyvenimo saulėlydį pasitinka pas vaikus. 

Nedidelį žemės lopinėlį prie malūno sodybos juosia tvora. Aptvertoje teritorijoje rymo keli 

kryžiai. J. Žilinskienė pasakoja, kad toje vietoje kadaise buvę kapai. Kolūkių laikais buvusioje 

kapavietėje žmonės ganydavę gyvulius. Vienas malūno sodybos gyventojas net vaismedžių 

pasisodinęs. Vėliau, kai jau išsiaiškinę, kad ten praeity būta kapavietės, teritoriją aptvėrę. 

Jadvyga prisimena senuosius žmones pasakojus, jog anksčiau tie kapai buvę aptverti akmenine 

tvora. Kai vykusios malūno statybos, tvorą išardę, o akmenis panaudoję statyboms. 

Gyvenimas J. Žilinskienės nelepino. Dar visai mergaičiukė būdama pradėjo darbuotis 

kolūkyje. Iš pradžių nešiojo paštą, paskui melžė karves. Rankomis reikėdavo pamelžti po 13-14 

karvių, iš tvenkinio naščiais pritempti vandens. Vėliau darbe jau buvo lengviau, bet liko viena su 

keturiais vaikais — reikėjo laikyti visus keturis namų kampus. 

Dabar Jadvyga gyvena kartu su neįgalia seserimi — vaikai jau išskridę iš gimtojo lizdo. Turi 

3 ha žemės, laiko karvutę, paršiuką. „Mums saulės pliažai — čia pat”, — juokauja moteris, 

prisipažindama prie jūros buvusi tik vieną kartą, ankstyvoje jaunystėje. Tada kolūkis surengęs 

ekskursiją į Nidą. Važiavę bortiniu sunkvežimiu, prie Plungės dar suolai nukritę nuo 

sunkvežimio bortų... Aplankė Birutės kalną, keltu persikėlę į Kuršių Neriją nuvyko į Nidą. Labai 

sužavėjo saulėlydis prie jūros. Tą vaizdą — į akimis neaprėpiamus vandenis besileidžiančią 

saulę — Jadvyga atminty saugo iki šiolei. 

90

Moteris sako dažnai žiūrinti kriminalines laidas ir kartais net apsiverkianti dėl šalyje 

vykstančių baisybių: vaikai žudo tėvus, tėvai — vaikus. Jadvygos manymu, visų blogybių 

priežastis — alkoholis ir narkotikai. Anot jos, ir anksčiau žmonės darydavę alų, rūkydavę tabaką, 

augindavę aguonas, bet tokių dalykų nebūdavę. „Pildosi Mikaldos pranašystės”, — liūdnai 

linguoja galvą moteris. Ji sako nesitikinti, kad žmonėms bus geriau, įstojus į Europos Sąjungą. 

Nebent po daugelio metų, bet iš pradžių būsią sunku, ypač mažažemiams. „Bet mums, seniems, 

nebe kiek čia ir reikės”, — numoja ranka, tarsi nuvydama nerimastingas mintis šalin. 

„Kolūkiuose iš pradžių buvo sunku, bet vėliau, paskutiniaisiais metais, jau galėjome gyventi”, 

— į pokalbį su J. Žilinskiene įsitraukia ir su reikalu užsukęs kaimynas Liudvikas Petras 

Jokubaitis. Jo manymu, didelė kvailystė buvo kolūkius stambinti, o vėliau dar didesnė — juos 

išardyti. „Išardė kolūkius, išardė bendroves, o dabar ragina kurti bendrijas: girdžiu šįryt per 

radiją — reikia kurti kooperatyvus”, — kalba vyriškis, piktindamasis tokiais nepamatuotais 

sprendimais. 

Nemažai vargo savo gyvenime matė ir jis. Šešerių metelių paliko našlaitis. Vos septynerių 

būdamas pradėjo pas ūkininką ganyti gyvulius — penkias karves ir penkias avis. Dabar, anot 

vyriškio, tokio amžiaus vaikas vargu ar sugebėtų perkelti ir grandine rišamą gyvulį. 

Per gyvenimą darbavosi Pabalvės durpyne, kolūkyje, bendrovėje. 1985-aisiais Anapilin 

iškeliavus žmonai, liko vienas su vaikais. Tik vyriausioji dukra jau buvo spėjusi ištekėti, o 

jaunėlei vienuolika metų tebuvo. Vyresnysis sūnus tarnavo kariuomenėje, o bene po metų į 

karinę tarnybą pašaukė ir jaunesnįjį. 

Kai norėjo žmonos laidotuvėms iš taupomosios kasos paimti juodai dienai sutaupytus tris 

tūkstančius rublių, paaiškėjo, jog nepraėjus pusei metų negalima. O po pusmečio paprašė 

pažymos, kad gyvendamas santuokoje nė karto nebuvo išsiskyręs... 

Ne kartą pasišaipė likimas iš žmogaus ir vėliau. Apskaičiuojant pensiją neįskaitė trejų metų 

karinės tarnybos. Toks įstatymas. Suprask, savo noru tarnavai. Tarsi niekas nebeprisimintų, ką 

reiškė tais laikais pabandyti netarnauti. Neįskaitė ir to laikotarpio, kai bendrovėje kūriku dirbo. 

Mat bendrovė, kaip paaiškėjo, nemokėjo mokesčių „SoDrai”. Pabandė išsirūpinti našlio pensiją, 

bet ir vėl — nepriklauso. Paaiškino: dar jaunas likai našlys, galėjai kitą pačią susirasti. 

Nesupranta žmogus, ar tai rimtai jam sakė, ar pajuokavo, bet našlio pensijos negauna. Kartą, 

prisipažįsta, norėjęs paskambinti A. Sysui, bet nepavykę susisiekti. „Tas mandriai šneka, įdomu, 

ką jis būtų pasakęs”, — dėsto vyriškis. 

Nesuprantamų dalykų L. P. Jokubaičiui yra ir daugiau. Pavyzdžiui, socialinių reikalų ministrė 

V. Blinkevičiūtė aiškinanti, kad turinčiųjų 30 metų nepertraukto darbo stažo pensija viršija 325 

litus. Bet jo pensija — tik 291 litas, nors nepertrauktas darbo stažas — 30 metų. 

Dar ilgokai kalbamės su šnekiu žmogumi. Apie dideles neteisybes, privatizuojant kolūkio 

turtą, apie paprastų kaimo žmonių mulkinimus. „Gerai, kad atėjau, gal jūs man padėsite 

išsiaiškinti”, — atsisveikinant sako vyriškis. Jo akyse — viltis, ir labai skaudu būtų ją užgesinti. 

GAILISI DARKOMOS LIETUVIŲ KALBOS 

Elvyros Šiuipienės sodybos kieme sutinkame netoliese gyvenantį jos sūnų Zenoną Kupstį. 

Vyriškis labai apsidžiaugia, kad pagaliau turės kam išsakyti tai, kas susikaupė širdyje. Sako, 

neretai kyląs noras paskambinti į radiją tetai Betai ir viktorinai pateikti klausimą: „Kokios 

valstybės Seimas, Vyriausybė ir žiniasklaida kalba ne tos valstybės kalba?” 

Anot Z. Kupsčio, mūsų tauta, jei paklausyti įvairių laidų, tampa problemūnų tauta. Vos ne iš 

kiekvienų lūpų tik ir tegirdi: problemos, problemų, problemas... Tarsi nebūtų lietuviškų žodžių: 

sunkumas, vargas, bėda. Ir iš politikų, ir iš žurnalistų lūpų skamba: deklaruoja, dominuoja, 

situacija, šansas... Ir sporto laidose tas pats: komentatorius Linas Kunigėlis pasakoja, kad vyksta 

rungtynės, bet baigiasi, anot jo, kažkodėl jau mačas. 

Dar „geresnis” pavyzdys — televizijos laida, kurios vedėjas Eduardas Eigirdas kalbino 

Emanuelį Zingerį. E. Eigirdui pasakius „dominuoja”, E. Zingeris jį atsargiai pataisė „vyrauja”. 

Bet laidos vedėjas, tarsi neišgirdęs, vėl pakartojo „dominuoja”. Taip nužeminti gimtąją kalbą, 

pono Zenono manymu, lietuviams didelė gėda. Net žydas (t. y. kitatautis, — aut. past.) ją geriau 

žino... „Dėl įstojimo į Europos Sąjungą lietuvių kalba nežus — ji žus, jei mes patys jos 

nesaugosime”, — įsitikinęs vyriškis. 

91

Meilę gimtajai kalbai, pono Zenono pasakojimu, jam įskiepijęs tėvas, caro laikais pas kaimo 

daraktorių baigęs 3 skyrius, vėliau knygnešiams padėjęs platinti knygas. Niekad nesikeikęs ir 

šito išmokęs ir jį. Zenonas juokiasi, kad tarnaudamas tarybinėje kariuomenėje dėl to net pravardę 

turėjęs — Frau arba Madam Kupstas (suprask, mandagus lyg dama). Pašnekovas papriekaištauja 

ir „Būdui žemaičių” dėl priedo pavadinimo „Afiša”. Anot vyriškio, toks pavadinimas tikrai 

nelietuviškas ir didelės garbės nedaro — lietuvių kalbos abėcėlėje nebuvę raidžių f ir h. 

Išsakęs pastabas dėl kalbos, Zenonas kelias minutes skiria politikai, teisingiau, aukštų 

valstybės valdžios vyrų reakcijai, po VSD šefo M. Laurinkaus pareiškimo, kad kontrabanda 

kenkia valstybės saugumui. „A. Brazauskas pasakė, kad jis apie tai nieko nežino, o V. Adamkus 

— kad jis jau dvejus metus tai žino. Bet abu vienodai nieko nedaro. Todėl A. Brazauską aš 

pavadinčiau seneliu, kuris nežino, kas jo anūkai ir kur jie yra, o V. Adamkų — seneliu, žinančiu 

anūkų išdaigas, bet nenorinčiu jų skriausti”. 

Pašnekovas paliečia ir visiems kaimo žmonėms opią temą — pieno supirkimo kainas. Kad 

pieno gamintojai nepatirtų nei nuostolio, nei pelno, už litrą pieno, Zenono skaičiavimu, turėtų 

būti mokama 70 centų. O dabar gi perdirbėjai temoka 40 centų. Ir pieno riebumas, anot vyriškio, 

niekada neatitinka perdirbėjų nustatyto. 

Jau atsisveikinant šnekus gudiškis prisimena dar vieną jam nelabai suprantamą dalyką — 

labai nevienodą profesinę atsakomybę atskirų profesijų žmonėms. Anot Zenono, jei koks 

pervargęs gydytojas netyčia žmogaus pilve palieka instrumentą, tai žiniasklaida skambina visais 

varpais. Bet jei į tą patį pilvą koks nors vairuotojas įvažiuoja su visu automobiliu, tai dažniausiai 

niekas net dėmesio nekreipia. Nebent jei vairuotojas būtų girtas... 

Vida KERŠIENĖ. 2004 m. kovas. 

Plonis Vladas. Kapėnų apylinkės. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš 

diktofono. — Tekste: 

Nu, bovo, ir čia pri malūno Skleipių tėlts. Tik Gudūse nebovo. Unt vuožių tėlts. Su arklees 

važious. Anų rudenį išem, pavasarį įded. I daug praveš, kad i po dvidešim maišų. Čia [Skleipių 

malūną] Kundruots valdė, Kundratavičius tuoks bovo, vuo Gudų — Jungienė bovo. Tuokia 

muotriška našlie. 

92

1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?