1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...
1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...
1 GARGŽDAI (PRIE ŽIOGAIČIŲ) Kaimas Lietuvos apgyventos vietos ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
G<br />
<strong>GARGŽDAI</strong> (<strong>PRIE</strong> <strong>ŽIOGAIČIŲ</strong>)<br />
<strong>Kaimas</strong><br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>apgyventos</strong> <strong>vietos</strong>: Pirmojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: Gargždų kaimas: 6 km. iki Viekšnių<br />
geležinkelio stoties, 9 km. iki Viekšnių pašto, 9 ūkiai — 76 gyventojai.<br />
1
GIMBETIŠKĖ<br />
<strong>Kaimas</strong><br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>apgyventos</strong> <strong>vietos</strong>: Pirmojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 334. — Tekste: Gimbetiškės kaimas: 13 km. iki<br />
Papilės geležinkelio stoties, 10 km. iki Tryškių pašto, 8 ūkiai — 66 gyventojai.<br />
1941—1952 metų <strong>Lietuvos</strong> tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. —<br />
Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Gimbetiškės:<br />
Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti<br />
1 Čepauskas Kazys, Antano 1888 1949 03 25 1957 01 20<br />
2 Čepauskienė Barbora, Jono 1890 1949 03 25 1957 01 20<br />
3 Čepauskaitė Stefa, Kazio 1930 1949 03 25 1957 01 20<br />
4 Čepauskaitė Efilija, Kazio 1931 1949 03 25 1957 01 20<br />
Kristutis Antanas (Gimbetiškės kaimas) // Broniui Keriui. — 1998 01 22. — Žodžiu:<br />
Čepauskaitė ne Efilija, bet Eufemija, gimusi 1928 04 15. Čepauskaitė Stefanija, gimusi 1924<br />
metais, gyvena Gimbetiškės kaime.<br />
Masiulienė R. Mokyklų kraštotyrininkų konferencija // Vienybė. — 1999. — Geg. 13. —<br />
Tekste: „Praeitą antradienį Kairiškių pagrindinėje mokykloje įvyko nacionalinės jaunųjų<br />
kraštotyrininkų ekspedicijos II etapo rajoninė konferencija.” Minėtas Kairiškių pagrindinės<br />
mokyklos kraštotyrininkų darbas „E. Čepauskaitės-Lujienės šeimos tremties metai”.<br />
Švežaitė N. Tremties dienų prisiminimai: [Kairiškių pagrindinės mokyklos devintokės<br />
Neringos Švežaitės (mokytoja R. Masiulienė) rašinys apie tremtinių Čepauskų šeimą iš<br />
Gimbetiškės kaimo] // Vienybė. — 1999. — Birž. 12. — Tekste: Eufemijos Čepauskaitės-<br />
Lujienės pasakojimas.<br />
2
GYVOLIAI<br />
Du dvarai ir kaimas, vėliau kaimas<br />
Joniškis [M. Lozoraitis]. [Apie Gyvolių dvaro savininką J. Bagdzevičių, Kesių kaimo bylą]<br />
// Varpas. — 1892. — Nr. 12. — Žinios aprašui: Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir<br />
Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P.<br />
62.<br />
ČIA ILSISI IGNACAS MAČIUS † 1907 M. JO ŽMONA EGNIEŠKA IR DVI JŲ<br />
DUKTERIS BARBORA IR EGNIEŠKA † 1910 M. GYVULIŲ K. 1933. 26. VI // Iš įrašo<br />
antkapyje Viekšnių senosiose kapinėse.<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>apgyventos</strong> <strong>vietos</strong>: Pirmojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste:<br />
Gyvolių I dvaras: 8 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 5 km. iki Viekšnių pašto, 42<br />
gyventojai.<br />
Gyvolių II (Verteliškės) dvaras: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių<br />
pašto [vadinasi, nuo Viekšnių ir pirmojo Gyvolių dvaro tolyn į pietryčius], 44 gyventojai.<br />
Gyvolių kaimas: 8 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 5 km. iki Viekšnių pašto [Gyvolių<br />
kaimas ir pirmasis Gyvolių dvaras toje pačioje vietoje], 11 ūkių — 75 gyventojai.<br />
Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų,<br />
pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI<br />
metai. — P. 5. — Tekste:<br />
Gyvulių I dvaras prieš karą priklausė Juozui Grybauskiui. Šiuo laiku dvaro centro savininkė<br />
yra Barbora Grybauskienė-Polikevičienė ir jos sūnus Leonas Grybauskis. Dvaras išparceliuotas<br />
1928 met. Naujakurių žemė vadinama Gyvulių I kaimu.<br />
Gyvulių II dvaras prieš karą priklausė Kazimierui Rudzevičiui. Išparceliuota 1933 m.<br />
Naujakurių žemė vadinama Gyvulių II kaimu. Centrą valdo Vladas Krolis.<br />
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 34, 61—63. — Tekste:<br />
„Tarp Pavirvytės ir Sonteklių yra du Gyvolių (Gyvuolių, Gyvulių) dvaru. Vienas Grybauskių,<br />
kurių Kastantinas (1832—1891 m.) 1889 m. kovo 30 (balandžio 11) d. pagarsėjo savo „vaina su<br />
žydais”: nenuorama, mėgęs bylinėtis, susikivirčijęs su savo malūnininku žydu, apšaudė su savo<br />
žmonėmis atvykusius malūnininkui talkon Viekšnių žydus. Viekšniuose ant Ventos ilgai buvo<br />
Grybauskio plaustas, kurį tą dieną žydai sukapojo ir suardė plaustininko namelius. Visa tai Myk.<br />
Venslauskis apsakė lenkų „Krajuje” 1889 m. Nr. 18. Iš viso, kaip žmogus, Grybauskis paliko<br />
nekokį atminimą; mirė Šiaulių kalėjime. Jo sūnūs ir dukterys gyveno tykiai.”<br />
Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų,<br />
pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 34, 61—63. — Tekste:<br />
Kito Gyvolių dvaro savininkai: Bagdzevičius (policijos asesorius) — jo sūnus advokatas<br />
Jonas Bagdzevičius (1844—1892 04 30 — užmuštas) — giminaitis Kazimieras Rudzevičius<br />
(mirė 1935 m.). „Kiti Gyvoliai — Jono Bagdzevičiaus (Bohdziewicz, 1844—1892 04 30 (05 12),<br />
kuris (buvęs teisių fak. studentas) juos paveldėjo iš savo tėvo ar senelio kliučvaičio — policijos<br />
asesoriaus, palikusio negražų atsiminimą, kaip padėjusio rusams 1831 m., ir vertėsi privatine<br />
advokatyste (tiesiog šunadvokatyste). Jis buvo kavalieriškai apsileidęs (nuskriaustąsias mergaites<br />
nugerindavo karvėmis, ką betgi darė ir kai kurie kiti mūsų apylinkės dvarininkai); savo<br />
kalendoriuje Bagdzevičius žymėjo visus tos rūšies įvykius. Būdamas Medemrodės dvarininko<br />
barono Roppo įgaliotiniu, jis bylinėjosi su Kesių sodos (Akmenės valsč.) ūkininkais ir taip juos<br />
prikankino, jog šie pasamdė Kazimierą Noreikį, kuris persižegnojęs jį užmušė bevažiuojantį per<br />
3
mišką. [...].. Apie tą bylą plačiai rašė Joniškis (M. Lozoraitis, dabartinio <strong>Lietuvos</strong> užsienio<br />
reikalų ministerio Stasio Lozoraičio tėvas) Tilžės „Varpe” (1892 m. Nr. 12). [...].. Gyvoliai perėjo<br />
Bagdzevičiaus giminaičiui (per Bagdzevičienę) Kazimierui Rudzevičiui, o ir pati jaunoji<br />
Bagdzevičienė (vyras buvo daug vyresnis; jį atsimenu: šnekus, plepus, daug žadėjęs, net mums<br />
vaikams kažkokį „krikri”, bet savo žodžio dažnai netesėjęs), spazmavusi pas mus per laidotuves,<br />
greit ištekėjo už kito ir kur kitur išsikėlė.” 1863 04 12 (24) dvare lankėsi sukilėliai.<br />
Mozūraitis M. Svečiuose pas sodininkystės pirmūnus // Pergalės vėliava. — 1955. — Rugpj.<br />
11, 14. — Tekste: Žemaitės kolūkio (Gyvolių kaime) sodininkas Vincas Vilkas.<br />
Černa A. Sodininkas: [Vincas Vilkas] // Pergalės vėliava. — 1959. — Geg. 6. — Tekste:<br />
Vincas Vilkas prieš 30 metų iš plačių dvarininko Grybausko valakų gavo sklypelį žemės.<br />
Bogužas B. Trys Vinco Vilko sukaktys // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 17. — Tekste: 60<br />
metų amžiaus. 25 metai sodininkystėje, 10 metų kolūkio sode.<br />
Ercupas A. Sodas lūžta obuoliais: [Sodininkas Vincas Vilkas] // Pergalės vėliava. — 1960. —<br />
Spal. 5.<br />
Gyvoliai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1966. — T. 1. — P. 575. —<br />
Tekste: Nuo Viekšnių 4 km. į pietryčius. Pietiniame kaimo pakraštyje Grybauskynės miškas.<br />
Nuo 1956 m. yra lentpjūvė. Vakariniu pakraščiu teka Virvytė. Prie jos apnaikintas Gyvolių<br />
piliakalnis.<br />
Virpša K. Spalio atgarsių pašauktas // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 21. — Tekste: K. Stonys<br />
iš Gyvolių dvaro. Dvaro savininkas Grybauskas, dvarininkė B. Grybauskienė, ūkvedis Jonas<br />
Kochas. Viekšnių krautuvininkai Vaksas, Placbardis, skudurininkas Žerkinas Konkis.<br />
Vilkys A. Didžiausia sodininko svajonė: [Sodininkas Vincas Vilkas] // Vienybė. — 1967. —<br />
Lapkr. 23. — Tekste: Vincas Vilkas gimė Žibikuose prieš 68 metus. 1938 m. gavo žemės<br />
Gyvolių kaime.<br />
Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašas // <strong>Lietuvos</strong> TSR kultūros<br />
paminklų sąrašas. — Vilnius, 1973. — P. 97, 98. — Tekste: Gyvolių piliakalnis — Virvytės<br />
dešiniame krante, prie upelio ir Virvytės santakos.<br />
<strong>Lietuvos</strong> TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. —<br />
P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004<br />
metais. — Tekste:<br />
Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d.<br />
Protokolas Nr. 20<br />
Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai:<br />
M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius.<br />
Eil.<br />
Nr.<br />
[...]<br />
4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas<br />
Dvaro<br />
pavadinimas<br />
27 Gyvulių II<br />
Buv. savininko<br />
pavardė ir vardas<br />
Mikalauskienės B.<br />
įp[ėdiniai]<br />
Valsčius<br />
Žemės<br />
plotas,<br />
ha<br />
Paliekama<br />
norma, ha<br />
Viekšnių 150,9 —<br />
42 Gyvulių I Grybauskas Leonas Viekšnių 55,5 30<br />
4
Urbienė Amelija. Vietovardžiai: Užrašyti 1979 metais // Urbienė Amelija. Tautosaka:<br />
Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: Grybauskinė [Grybauskynė] — dešiniajame Virvytės<br />
krante. Seniau čia buvo Grybauskio dvaras ir malūnas. Taip ir sakydavo: „Važiuosim į<br />
Grybauskinę susimalti”. Ir patį dvarą žmonės Grybauskine vadino.<br />
Muturas A. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24. — Tekste:<br />
Piliakalniai — natūralios arba žmonių supiltos kalvos prie upių, pelkių. Mūsų rajone yra<br />
penki piliakalniai: Papilės I ir II, Luokavos, Gyvolių ir Viliošių.<br />
Gyvolių piliakalnis yra dešiniajame Virvytės krante, netoli cemento ir šiferio gamybinio<br />
susivienijimo turistinės bazės. Šlaitai statūs, apie 11 m aukščio. Viršuje yra 40 m ilgio ir 30 m<br />
pločio aikštelė, kurios pietiniame gale supiltas 18 m pločio pylimas, dabar stipriai apardytas<br />
rūsių.<br />
Laurinavičius J. Kai kūrėsi kolūkiai // Vienybė. — 1980. — Spal. 21. — Tekste: „Tų pačių<br />
metų [1948] gruodžio 11 d. kolūkis susikūrė Viekšnių valsčiaus Gyvolių kaime. Jis buvo<br />
pavadintas Žemaitės vardu. Kolūkio pirmininku žemdirbiai išrinko Tadą Šaulį.”<br />
Baltrušis J. Monologas prie Nežinomojo kapo: Publicistiniai apmąstymai // Vienybė. —<br />
1980. — Lapkr. 7. — Visas tekstas:<br />
Pažliugęs vieškelis kaip styga dalija jau šalnų išdabintus, rudenio spalvom išmargintus<br />
„Raudonosios vėliavos” kolūkio laukus. Pro mašinos langus tarsi kažko išsigandę bėga elektros<br />
stulpai, retos sodybos. Tereikia stabtelti, ir pamatysi, kokios jos vienišos, kad niekaip neatsispirsi<br />
pagundai prisiliesti prie jų žilosios praeities. Ir prie ne taip tolimos praeities, kai ant šių pakelėm<br />
nužirgliojančių stulpų pakibo arterijos, kuriomis į tolimą <strong>Lietuvos</strong> kaimelį atkeliavo Didžiojo<br />
Spalio šviesa. Kur žengtum, kur bestatytum koją, visur rasi Tavo pėdą, Nežinomas kary. Tai Tu,<br />
nebodamas mirties, nešei Pergalės vėliavą. Ir šiandien aš atėjau pas Tave papasakoti apie<br />
gyvenimą, už kurį prie žemės priglaudei savo galvelę.<br />
„Raudonosios vėliavos” kolūkio istorija niekuo nesiskiria nuo kitų. Tai tarsi respublikos<br />
veidrodis, kuriame atsispindi Tavo brolių, sūnų, anūkų darbas. Stabtelėkime Ašvėnuose prie<br />
pačio jauniausio rajone paminklinio akmens. Ant jo parašyta, kad 1975 metų lapkričio mėnesį<br />
šiame ūkyje buvo nusausintas penkiasdešimttūkstantasis rajone hektaras dirvų. Ką reiškia<br />
penkiasdešimt tūkstančių? Tai, kad iš šių plotų žemdirbys nuims kur kas didesnį derlių. Plačiuose<br />
laukuose galės dirbti galinga technika, vienas žmogus padarys tiek, kiek anksčiau visas kaimas<br />
neįstengdavo.<br />
Palnosai. Prie pat kelio puikuojasi ištaigingi namai. Čia kuriasi centrinė kolūkio gyvenvietė.<br />
Asfaltuotos gatvės, kurioms žmonės jau ir pavadinimus sugalvojo. Naujoviškus,<br />
džiaugsmingus... Žmonės, kuriems likimas nei vargo, nei sunkumų negailėjo, dabar gyvena<br />
šviesiuose, centralizuotai apšildomuose namuose. Žemė brandina ne tik grūdą, bet ir naują<br />
gyvenimą. O gyvenimas keičia žmonių pažiūrą į darbą, į žemę. Atmenu, kartą per javapjūtę<br />
užkalbinome pirmaujantį ūkio kombainininką Vytautą Mašecką. Jis pasakoja apie darbą ir vis į<br />
padangę dairosi. Pagavęs jo žvilgsnį, dirsteliu į kolūkio pirmininką Petrą Bukauską. Supratę<br />
vienas kitą, stengėmės kuo greičiau baigti pokalbį.<br />
— Kai dangus nusigiedrija, mūsų vyrai ir rūkymą pamiršta. Visi kaip vienas už kiekvieną<br />
centnerį grūdų kovoja, — paaiškino vėliau ūkio vadovas.<br />
Tada tik Jūs, ateities vėliavnešiai, tikėjote, kad žmogui bus visų švenčiausias žodis „Darbas”.<br />
Bet visko negalėjote numatyti. Suprantama, net ir didžiausias optimistas negalėjo patikėti, kad<br />
kaime kaip grybai po lietaus dygs mūrai, kad per keturiasdešimt metų šiaudastogė Lietuva taps<br />
mūrine.<br />
Pasisvečiuokime pas vieną mūsų dienų naujakurį. Benediktas ir Morta Denisevičiai į<br />
gyvenvietę persikėlė prieš trejetą metų. Gyveno jie nepertoliausia nuo to akmens, kurį rajono<br />
melioratoriai pastatė nusausinto penkiasdešimttūkstantojo hektaro proga. Morta, kiek sveikata<br />
leido, dirbo kolūkio laukuose, prižiūrėjo gyvulius. Benediktas taip pat arė kolūkio žemę ir sėjo,<br />
vėliau sargavo. Dabar abu išėjo į užtarnautą poilsį. Jų pradėtą darbą tęsia penki vaikai. Net trys<br />
5
sūnūs pasiliko gimtajame ūkyje. Stanislovas — traktorininkas, vagoja plačiuosius laukus, Juozas<br />
vairuoja automašiną, o Alfonsas stato namus. Tokius pat gražius, kaip ir tėvų.<br />
Paprastas gyvenimas, bet kiek jame niuansų. Žmogui reikėjo nugalėti psichologinį barjerą.<br />
Daug laiko praėjo, kol suprato, kad svarbiausia — ne tik savas daržas. Ir žmogus ryžosi<br />
atsisveikinti su senomis, plačiaskarėmis liepomis, sodeliais ir apsigyventi su visais — draugėje.<br />
Nenurimo ir čia, sukūrė tokį grožį, kad sunku atsistebėti. Ne veltui M. ir B. Danisevičių sodyba<br />
šiemet iškovojo prizinę vietą. O tokių likimų mes rasime ne vieną. Pastaraisiais metais noriai<br />
žmonės keliasi į gyvenvietę, neraginami puošia savo kiemus. Vien tik per šiuos metus kolūkyje<br />
jau pastatyta šešiolika namų. Prie vietinio reljefo darniai prisiderino naujoviški Alytaus skydiniai<br />
nameliai. Čia apsigyveno Karolio ir Elenos Babenskų, Juozo ir Genės Valeišų šeimos, jaunos<br />
specialistės Vincenta Kontautaitė, Alvyda Navickaitė ir Zina Augustinaitė. Ruošiasi įkurtuves<br />
švęsti Juozo ir Onos Gramų, Antano Dargio ir kitų kolūkiečių, šeimos.<br />
Darbo žmogumi rūpinasi valstybė, kolūkis. Jam nereikia bijoti, kad jo sodybą išvaržys.<br />
Atvirkščiai, žmogui tereikia iš karto sumokėti 20 proc. pastatų sąmatinės vertės. Dalį kainos<br />
padengia valstybė, o likusius galima grąžinti per dvidešimtį metų.<br />
Sunku pasakyti, kokia Palnosų gyvenvietė bus kito penkmečio pabaigoje, kokie žmonės joje<br />
gyvens. Žinau viena — darbštūs ir sąžiningi, mylintys savo gimtąją žemę. Ir gyvenvietė<br />
neatpažįstamai pasikeis. Per vienuoliktą penkmetį planuojame pastatyti dar apie 54 namus, iš<br />
kurių 11 bus surenkami, skydiniai. Žodžiu, dar gražiau sužydės gyvenimas, nepažins sraunioji<br />
Venta savo pakrančių.<br />
Pasikalbėkime apie tai. Štai mes jaukiame partinės organizacijos sekretorės Elenos<br />
Babenskienės kabinete. Ji visą laiką gyvena ateitimi, ir žmones moko, pratina žvelgti į rytdieną.<br />
Kokį jūs įsivaizduojate ateities žemdirbį?<br />
— Gražų darbe ir buityje. Atsikračiusį blogybių, prietarų...<br />
Gražų... Jau dabar ryškėja pirmieji šio grožio daigai. Kiekvienais metais gyvenvietės<br />
tvarkymui kolūkis skiria po 3000—4000 rublių. Ir žmonės apgalvotai išnaudoja šias lėšas.<br />
Malonu užeiti į Vitalijaus ir Vlado Dačkauskų, Kazio ir Antano Lūšių, Irenos ir Antano Deniušių,<br />
Danieliaus ir Genovaitės Kojelių, Vytauto ir Reginos Opulskių, Gyvolių gyvenvietėje — Zigmo<br />
ir Birutės Saunorių, Stepono ir Elzės Mačių ir daugelio kitų sodybas. Žmogui grožis tampa<br />
kasdieniniu poreikiu, geru padėjėju gyvenime ir darbe.<br />
Žmonės stengiasi, kad jų naujieji namai puoštųsi įvairiaspalviais žiedais, skendėtų žalumoje.<br />
O kas gyvenime pasodino nors vieną medelį, tas pakels ir lauke paliktą varpą, šalikelėje nukritusį<br />
šieno kuokštelį, to nereikės mokyti tos puikios savybės, kurią pagarbiai vadiname<br />
šeimininkiškumu.<br />
Gaila, kad taip anksti mus palikai ir aš niekada nesužinosiu Tavo vardo. Tik papasakojau Tau<br />
apie mažą Gimtinės lopinėlį, kur Tau amžiais šnarės pakelės berželiai. Ir mes visada<br />
prisiminsime Tavo pradėtą kelią — kiekvieną Spalį raudonu šilku pagerbsime kritusiųjų<br />
atminimą. Ant kiekvieno obelisko žmonės užrašys jūsų vardus. Paskui juos su pagarba tars<br />
<strong>Lietuvos</strong> miestai ir kaimai,<br />
P. Medzelo nuotraukose: Benediktas ir Morta Denisevičiai; Palnosų gyvenvietės fragmentas.<br />
Vilkys A. Kodėl rašome tarmiškai? // Vienybė. — 1981. — Geg. 23. — Visas tekstas:<br />
Kartą Naujojoje Akmenėje buvau studentų ginčo liudininkas. „Kodėl autobusas važiuoja į<br />
Gyvuolių gyvenvietę, — nustebę klausinėjo vieni jaunuoliai, — o ne į Gyvulių? Juk Gyvuoliai<br />
— tarmiškai”. Kiti, matyt žemaičiai, bandė jiems paaiškinti, tačiau galų gale taip pat pritrūko<br />
argumentų.<br />
Deja, jau keli dešimtmečiai kurie-ne-kurie Akmenės rajono kaimų vardai oficialiuose<br />
dokumentuose ir spaudoje rašomi iškraipyti. Tie iškraipymai daugiausia atsirado dėl netikslaus<br />
tarminių formų atstatymo į literatūrinę kalbą.<br />
Vieną kitą iškraipymą įteisino 1959 m. išleistas „<strong>Lietuvos</strong> TSR administracinis-teritorinis<br />
suskirstymas”. Tačiau paskui buvo išleistos „<strong>Lietuvos</strong> TSR administracinio-teritorinio<br />
suskirstymo žinyno” I (1974 m.) ir II (1976 m.) dalys. O tuose žinynuose juodu ant balto<br />
užrašyta vienodai — Gyvoliai, kaimas (3a kirčiuotės).<br />
6
Kaip šitokį rašymą komentuoja kalbininkai? „Kalbos kultūros” 24 sąsiuvinyje A. Ružė<br />
aiškina: „Gyvoliai (3a kirčiuotės) Viekšnių apylinkėje. Tarmiškai — Gyvuole. Balsis i čia<br />
atliepia literatūrinės kalbos y. Nekirčiuotas uo tariamas beveik kaip o (pirmasis dvibalsio dėmuo<br />
u vos vos girdimas) ir atliepia literatūrinės kalbos o.<br />
Vadinasi, literatūrinėje kalboje turi būti tariama Gyvoliai. Dar kartais pasitaikantis parašymas<br />
Gyvuliai yra iškreiptas, perdėtai suliteratūrintas”.<br />
Lietuvių kalbos žodyno trečiame tome pateikta pavyzdžių iš raštų ir žmonių kalbos su<br />
žodžiais gyvolis ir gyvulys. Įdomu, kad savo kūriniuose bendrinį daiktavardį gyvolis vartojo<br />
Simonas Daukantas, Kristijonas Donelaitis, Antanas Juška. Žodyne yra pavyzdys iš Viekšnių<br />
tarmės: „Gyvolius apeiti (apžiūrėti). Žodis gyvolis savas Tveruose, Gargžduose, Alsėdžiuose,<br />
Laukuvoje.<br />
Taigi rašyti kaimą Gyvoliai, kaip senovėje rašė mūsų šviesuolis Simonas Daukantas arba<br />
kalbėjo žmonės Viekšniuose, visiškai priimtina. Tad laikas būtų tarmišką ir literatūrinei kalbai<br />
neteiktiną užrašą mūsų rajono autobusų stotyse ir raštuose — Gyvuoliai — pakeisti taisyklingu<br />
Gyvoliai.<br />
A. Vilkys. <strong>Lietuvos</strong> TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus kalbos<br />
sekcijos pirmininkas.<br />
Žinios apie kolūkius / Pateikė „Raudonosios vėliavos” kolūkio ekonomistė Regina<br />
Šiurkuvienė 1983 metais. — Tekste:<br />
1948-12-28 susikūrė „Raudonosios vėliavos” kolūkis. Palnosų, Padvarių, Daubiškių kaimai ir<br />
dalis Santeklių kaimo.<br />
1949-03-26 susikūrė Karolio Požėlos vardo kolūkis. Palnosų, Santeklių kaimai ir dalis<br />
Daubiškių kaimo.<br />
1953 m. kovo mėnesį prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio prijungtas kolūkis „Laisvė”.<br />
1956-03-26 nuo „Raudonosios vėliavos” kolūkio atjungtas buvęs kolūkis „Laisvė”.<br />
1949-03-22 susikūrė kolūkis „Galybė”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai.<br />
1950-08-20 kolūkis „Galybė” prijungtas prie „Vienybės” kolūkio.<br />
1956 metų pabaigoje — 1957 metais buvęs kolūkis „Galybė” atjungtas nuo „Vienybės”<br />
kolūkio ir pavadinamas kolūkiu „Ašvėnai”. Bugių, Ašvėnų ir Meižių kaimai.<br />
1964-01-30 kolūkis „Ašvėnai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio.<br />
1975-01-03 kolūkis „Pavenčiai” prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio.<br />
1979-03-26 Julijos Žemaitės vardo kolūkis prijungtas prie „Raudonosios vėliavos” kolūkio.<br />
Krasauskaitė-Starkienė B. Trys vasaros Akmenės žemėje // Vienybė. — 1983. — Vas. 12.<br />
— Tekste:<br />
1980—1982 metais Konservatorijos studentai užrašinėjo dainas, muziką. „Pirmoji ekspedicija<br />
(vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. [...]. Ypač noriai dainavo<br />
Palnosų kaimo gyventojai. Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės<br />
Antanina Kristinienė ir Ona Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84<br />
metai), išlaikiusi jaunatvišką balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi<br />
poetinio teksto pilnumu. [...]. Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai<br />
O. Jasutienės pateiktoje dainoje „Augo girioj serbenta”. [...]. Vertingų vaikų žanro dainų pateikė<br />
Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo. [...]. Platus Onos Vaikasienės iš Gudų<br />
kaimo repertuaras. [...]. Ona Bružienė [Ašvėnų kaimas] padainavo ir nuotaikingų vaikų<br />
žaidinimų. [...]. Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu<br />
galima laikyti dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių<br />
apylinkėse sutinkamas pirmą kartą.” — Pirmos dalies tekstas:<br />
7
1980—1982 metais LTSR valstybinės konservatorijos studentai, vadovaujami liaudies<br />
muzikos laboratorijos darbuotojų bei konservatorijos dėstytojų, atliko folkloro praktiką mūsų<br />
rajone. Trijų vasarų darbo kraitis nemažas — Valstybinės konservatorijos liaudies muzikos<br />
fondus papildė 2163 liaudies dainos ir instrumentinės muzikos kariniai.<br />
Rajone užfiksuotus liaudies kūrybos lobius redakcijos prašymu komentuoja LTSR valstybinės<br />
konservatorijos studentų pernykštės ekspedicijos vadovė, liaudies muzikos laboratorijos<br />
redaktorė B. KRASAUSKAITĖ-STARKIENĖ.<br />
Viekšnių apylinkėje<br />
Pirmoji ekspedicija (vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes.<br />
Ekspedicijos vadovė, pasiremdama dainininkų pastabomis, padarė reikšmingą išvadą, jog šiame<br />
krašte itin daug dainuodavo vyrai. Pavyzdžiui, pačios populiariausios ekspedicijos metu<br />
užrašytos dainos „Koks tin lingvas poilsėlis”, „Oi, broli mona”, „Žaliuojo girelie slauni<br />
kirtėjeliai”, buvo pateikėjų pažymimos kaip „vyrų dainos”. Vyrų dainininkų ir dabar yra daug,<br />
bet noriai dainuoja nedaugelis. Pasak jų „reik susieit į kupetą, tada jau gal ir sušaukt”. Matyt,<br />
buvo daugiau paplitęs ansamblinis dainavimas. Plačiu spinduliu ekspedicijos dalyviai pasklido<br />
nuo Viekšnių miestelio. Aplankyti 36 kaimai. Šios apylinkės — senų kultūrinių tradicijų kraštas.<br />
Dainų pateikėjai nuovokūs, supratingi. Ypač noriai dainavo Palnosų kaimo gyventojai.<br />
Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės Antanina Kristinienė ir Ona<br />
Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 metai), išlaikiusi jaunatvišką<br />
balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi poetinio teksto pilnumu.<br />
Šiose apylinkėse užrašyta nemaža baladės apie Julijoną, „nutručijusią” savo brolį, variantų.<br />
Nors baladės melodijos ir skurdokos, bet poetiniai tekstai įdomiai varijuoja. A. Kristinienės<br />
pateiktame variante į pirmą planą iškyla nedoro bernelio, sugundžiusio seserį Julijoną nunuodyti<br />
brolį, paveikslas. Veža brolelį per laukelį, o bernelis, jausdamas savo kaltę, vogčiom žiūri pro<br />
langelį. Baladės pabaigoj dėl brolio mirties jis apkaltina Julijoną: „Ar tu proto neturėjai, kad tu<br />
manęs jauno klausei?” („Aukšti kalnai kadagynai”). Gražiais poetiniais įvaizdžiais atskleidžiama<br />
dviejų jaunų žmonių meilė baladė[je] „Susapnavau tokį sapną”. Bernelis, sužinojęs, kad jo<br />
mergelė negyva, žada pastatyti šalia kelio koplyčėlę ir ten, o ne žvyrynėly, ją palaidoti. Didelis<br />
bernelio skausmas — jis nešoks, nedainuos, aukso žiedo nenešios tris metus ir tris dienas.<br />
Vestuvinėje dainoje „Loja loja ruds šunelis” deramasi dėl mergelės kraičio. Labai brangus<br />
rūtų vainikėlis — šeši tūkstantėliai. Gi bernelio kepurėlė — dvi trys grivinėlės. Mergelės rūtų<br />
darželis — jos jaunų dienų, laimingo gyvenimo pas motinėlę simbolis. Dėl to taip vertinamas ir<br />
rūtų vainikėlis — „Į man rūtų darželatį saulelė tekėjo, o par šias gydras nakteles mėnulis žibėjo”.<br />
Kaip diena nuo nakties skiriasi mergelės gyvenimas motinėlės dvarely ir uošvių dvarely.<br />
Motinėlė dukrelei, grįžusiai vakare namo nuo lauko darbų, liepia eiti pailsėti. Uošvė be jokio<br />
gailesčio taip prabyla: „Kelk, martele, varyk bundelę”.<br />
Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje<br />
„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio<br />
šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią<br />
vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri<br />
„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”.<br />
Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo:<br />
„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”.<br />
Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg<br />
meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”.<br />
Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui<br />
būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė<br />
prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą<br />
šiandieną”.<br />
Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų.<br />
Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios<br />
Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai<br />
nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį<br />
brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė<br />
8
padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”,<br />
„Nešu nešu šarkelę”.<br />
Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti<br />
dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse<br />
sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš<br />
oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti<br />
svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai<br />
nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas<br />
taip ir neįvyko.<br />
Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą<br />
grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų<br />
savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną.<br />
Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už<br />
pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo<br />
toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į<br />
arielką.<br />
Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą<br />
karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi<br />
pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į<br />
magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų<br />
pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo<br />
rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina<br />
viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”).<br />
Vilkys A. „Galiu gyventi be kryžiaus...” // Vienybė. — 1983. — Vas. 19. — Tekste: Apie<br />
Eleną Kazarinaitę-Zdanienę (74 metų amžiaus, gyvenančią Šiaudinės kaime). — Tekste:<br />
Kartu su močiutės prisiminimais vėl grįžtame į anuos sunkius ir audringus metus. Pirmas jų<br />
etapas baigėsi 1940-aisiais. Tada ir ištekėjo Elena Kazarinaitė už Jono Zdanio, tokio pat<br />
samdinio, kaip ir ji. Naujas rytas vakarykščiams samdiniams buvo dosnus: valdžia<br />
jaunavedžiams atrėžė aštuonetą hektarų — gyvenkite, triūskite. Bet po metų į Gyvolių kaimą<br />
įsiveržė vokiečių kareiviai, ant kurių diržų sagčių švietė žodžiai „dievas su mumis”, ir viską<br />
atėmė iš Zdanių. Žinoma, atėmė ne dievulis, bet dvarininkas Krolis, kurio rūme naujakuriams<br />
buvo leidusi įsikurti Tarybų valdžia. Tolesnis gyvenimo etapas vėl buvo sunkus Zdaniams. Gerai,<br />
kad pagelbėjo brolis Juozas Savarinos kaime.<br />
Sejavičienė Julija. Metai, ilgesni už gyvenimą: Pasakojimas apie Motiną Didvyrę Birutę<br />
Kontutienę // Vienybė. — 1984. — Geg. 1: J. Brenciaus nuotrauka. — Visas tekstas:<br />
Pavasario saulėje šildosi kaštonų pumpurai. Neseniai medelius pasodino Kontučiai. Kur kas<br />
vėliau, negu atšventė džiugias įkurtuves nuosavame name. Nedidukus juos įkasė specialiai toje<br />
namo pusėje. Į saulę. Dar diena kita, ir pumpurai išsiskleis. Žalia marška pasidengs medeliai.<br />
Didelius stebuklus daro pavasaris. Stebi, stebi, kada pumpurai sprogs, o vieną rytą pamatai —<br />
jau žaliuoja... Gležni, žali lapeliai.<br />
O gyvenime ar ne tas pats kartojasi?<br />
Ar ne taip ir žmogus bręsta?<br />
Stiebiasi, auga vaikai. Atrodo, taip pamažu. Tik kartą pamatai — išaugo vaikai rūbelius, jau<br />
kelia sparnus skrydžiui į tolį... Ir tada pajauti nutolusius metus, ilgus metus, atiduotus jiems, savo<br />
vaikams...<br />
Kiek juose telpa laukimo, nerimo, rūpesčių, žino tik motinos. Kai nutolsta vystyklėti metai,<br />
kai naktimis ramiai sudedi bluostą, žinai, vaikai jau nebe tavo... Išskris iš gimtosios gūžtos savo<br />
kelio ieškoti. Tik durų staktoje likusios žymės beprimins, kiek rūpesčių atiduota, kol stiebėsi nuo<br />
brūkšnelio iki kito...<br />
Birutė Kontutienė ramių naktų neturi. Dvidešimti metai. Susilaukė jiedu su Aldifonsu<br />
pirmosios Lidos, paskui „pasibeldė” Vytautas, Vladas, Vida... Nespėjo tie pasistiebti, o šaukėsi<br />
priimama nauja gyvybė. Ir atidarė Kontučiai duris visiems, kurie beldėsi, — dešimčiai. Trims<br />
9
sūnums ir septynioms dukroms. Vyriausioji Lida šiemet vestuves atšoko, baigia Mažeikių<br />
profesinę technikos mokyklą. Prie tos durų staktos, kuri saugo jos metus, atsistojo mažasis<br />
Rimutis. Pirmuoju brūkšneliu pažymėtas jo jubiliejus. Taigi dar daug rūpestėlių prieš akis<br />
mamai, kol jis išaugs, kol ant kojų atsistos. Sunkiau buvo auginti pirmuosius, o dabar vaikai<br />
vienas kitą prižiūri. Mažiausiais — Eugenijumi, Janyte, Rimučiu — daugiausia rūpinasi<br />
aštuntokė Vida ir šeštokė Ilona. O jeigu jos ruošia pamokas ar į tvartą mamai padėti išskuba,<br />
mažuosius pasakėlėmis „valdo” trečiokė Valytė.<br />
Vytautas namuose kaip ir svečias. Tik šventėmis ir poilsio dienomis iš Viekšnių profesinės<br />
technikos mokyklos sugrįžta. Šiemet baigs mokyklą, grįš į gimtąjį „Raudonosios vėliavos”<br />
kolūkį. Kartu su tėčiu dirbs. Tėtis Vytuką dažnai pasiimdavo į traktoriaus kabiną, kol pyplys<br />
buvo, o paskui, kai paūgėjo, vairuoti išmokė. Ir pasakė Vytautas mamai — traktorininku būsiu.<br />
Tegul būna tuo, kuo svajoja, kur širdis traukia. Tėvą lyg ir ambicija pagavo, šį pavasarį<br />
aukštesnės kvalifikacijos traktorininko pažymėjimą jis įsigijo...<br />
Vytautas pavasarį mokyklą baigs, o rudenį jo vietą užims jaunesnysis brolis — Vladas. Po<br />
kelerių metų ūkyje dirbs trys Kontučiai — tėvas ir du sūnūs. Kas žino, ar nepaseks jų pėdomis ir<br />
mažylis, kai šitiek techniką išmanančių vyrų namuose...<br />
Motinos, kalbėdamos apie vaikams atiduotus metus, vengia žodžio „vargas”, ieško jo<br />
atitikmens. Galbūt todėl, kad šis vargas niekieno neprimestas, o gal todėl, kad sąvoka „vargas”<br />
negali sutalpinti to, kas motinos širdyje telpa. Nekalba apie vargus ir Birutė Kontutienė.<br />
Paprastai motinos vargas prisimenamas tik tada, kai nuovargis nusveria rankas, kai pajunti vaikų<br />
nedėkingumą. Birutė Kontutienė savo vaikais džiaugiasi. Maži dar, o kaip gražiai sumano ją<br />
pagerbti Kovo 8-osios proga. Kas išsiuvinėjęs, kas numezgęs, kas medyje ką nors išdeginęs, kas<br />
iš sutaupytų kapeikų dovanėlę nupirkęs, — visi dešimt tą rytą ją sveikina, bučiuoja, dėkoja. Ne<br />
tik švenčių, ir kitomis dienomis vaikai suskanta mamai ką nors gero padaryti. Tą dieną, kai<br />
aštuntokas Vladas laikraštyje perskaitė, kad mamai suteiktas Motinos Didvyrės vardas, visi<br />
vaikai draugėn susirinkę susitarė: kai įteiks mamai Didvyrės žvaigždę, jie iš laukų suskins<br />
puokštę gėlių. Tokią, kokia atpirktų jos vargus...<br />
— Sunkoka auginti didelę šeimą, bet mano vaikams neteks tokio vargo pakelti kaip man, —<br />
sako Motina Didvyrė, Ir jos akyse sublizga ašaros.<br />
Ketvirtus ėjo, kai mirė mama. Neliko atmintyje net jos veido bruožų. Tėvas nebuvo linkęs<br />
vargti su dviem be mamos likusiomis dukromis. Atidavė žmonos tėvams. Tuo ir užsibaigė jo<br />
„tėvystė”. Nei prie krūtinės priglaudė, nei ant rankų pakylėjo. Birutei tėvais tapo seneliai.<br />
Išaugino ją, o paskui ir jos vaikus išsivesdavo saulės takais. Nebespėjo senelis su Rimučiu<br />
pušyne mamai žibuoklių suskinti. Vaikai suskynė vieni. Ir paprašė mamą ant senelio kapo<br />
nuvežti. Dešimt gražių puokštelių... Senelį namuose primena mama, ryšinti juodą skarelę.<br />
Kontučių namuose į akis krenta neįprastai dideli kambariai. Kaip žinodami, kad po čia bėgios<br />
būrys vaikų, Kontučiai įrengė juos erdvius. Virtuvėje stovi didelis stalas, Toks, kad prie jo<br />
sutilptų visi, pietų ar vakarienės susėdę. Nuo to stalo po riekelę supjauti per dieną ištirpsta šeši<br />
kepalai duonos. Retokai ant šio stalo puikuojasi pyragas, vaikai ir nelinkę jo reikalauti. Mama<br />
geriau žino, ko reikia, ką gali. Vyresniuosius vaikus mama stengiasi papuošti, o mažesnieji<br />
stiebiasi jų rūbeliuose. Brangina rūbą vaikai. Gal todėl, kad mamos rankomis susiūti, suadyti,<br />
išskalbti...<br />
Augindama toki būrį vaikų, Birutė Kontutienė nesulinko po vargo našta. Gyvena jos<br />
nejausdama, dirba Gudų ryšių skyriaus laiškininke, išnešioja spaudą Gyvolių kaimo<br />
gyventojams.<br />
— Seniai Birutė dirba laiškaneše. Aš Guduose keturiolikti metai, o radau ją bedirbančią, —<br />
pasakoja Gudų ryšių skyriaus viršininkė Danguolė Jankauskienė. — Stropi Birutė, ką ir<br />
bekalbėti. Paims pensijas, tai būtinai tą pačią dieną žmonėms įteiks. Po kelis kartus suks į namus,<br />
bet įteiks. Ir spaudą taip pat. Kartais vaikai suserga, bet į skyrių ji būtinai atvyks. Paims spaudą,<br />
darbą patikės sūnui Vladui. Žmonės laikraščius ir laiškus gaus...<br />
Nedidukas ryšių skyriaus kolektyvas Birutei savas. Moterys niekada nepašiepė jos, atjaučia,<br />
supranta, kiek galėdamos padeda. Tai nenudyžtą rūbelį, tai padėvėtus batelius vaikams dovanoja.<br />
Priima tas dovanas Birutė. Vaikams nebūtinai naujas rūbelis, svarbu, kad būtų tvarkingas.<br />
Kiekvieną mėnesį vaikams valstybė moka pašalpas, turi namuose tris karves, išsiaugina kiaulių,<br />
10
paukščių. Sukasi, kaip įmanydama, kad vaikai nepakeltų alkanų akių. Ko jau ko, o kąsnio<br />
vaikams jos namuose nestokos.<br />
Gyvolių kaimo gyvenvietės gale stovi didelis Kontučių namas, aptvertas dailia tvorele.<br />
Vienoje namo pusėje stiebiasi kaštonai, o iš pietų — vešlios tujos. Šis derinys labai simboliškas.<br />
Kaštonu šakos į saulę kelia pumpurus — kaip motinos rankos vaikus.<br />
Amžinai žaliuojanti tuja — tai motina. Amžinai laukianti, amžinai žvelgianti saulė. Ton<br />
pusėn, kurion išlydi vaikus. Ar užteks jiems saulės? Ar nepritrūks šilumos?<br />
Ir motinos gyvenimas nutįsta toliau už metus. Jos rūpestėlis ištirpsta spalvingoje motinystės<br />
džiaugsmo vaivorykštėje.<br />
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:<br />
1985 metų aprašas: Vasarinė virtuvė kaime (Tadeušas ir Ona Šiauliai, gavę 8 hektarus žemės<br />
iš Grybauskienės dvaro Gyvolių kaime, apie 1927 metus pasistatė ir vasarinę virtuvę).<br />
Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:<br />
1986 metų aprašai: Dainininkė Emilija Grybauskienė (g. 1914 m., gyv. Gyvolių kaime).<br />
Kolūkio melžėja (Danutė Devainytė, Juozo, g. 1965 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio<br />
traktoristas (Juozas Devainis, g. 1943 m., gyv. Gyvolių kaime). Kolūkio pensininkė (Ona<br />
Šiaulienė, g. 1907 m., gyv. Gyvolių kaime).<br />
Urbienė Amelija. Dainininkė Emilija Grybauskienė: 1986 metų aprašas // Urbienė Amelija.<br />
Etnografiniai aprašai ir tautosaka: Aplankas // VVB, VM. — Tekste:<br />
Emilijos Grybauskienės (gimusios 1914 m., gyv. Gyvolių kaime) pasakojimas: „Mano tėvai<br />
Liudvikas (pase Kazimieras) Varnas ir Morta Poškaitė-Varnienė buvo kumečiai Latvijoje.<br />
Gimiau 1914 metais Kuldigoje. Tėvas buvo didelis dainininkas, turėjo gerą balsą. [...]. Iš savo<br />
tėvų aš daug dainų esu išmokusi. [...]. Ir aš į tėvą pasinešusi — taip pat esu gera dainininkė. Be<br />
manęs Gyvolių kaime dar gera dainininkė yra Mačienė, o Ramoniškių kaime — Elena<br />
Šiaulienė.”<br />
Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja: Dainininkė Emilija Grybauskienė. // Aš<br />
išdainavau visas daineles. — Vilnius, 1988. — Kn. 2. — P. 457—459. — Nuotrauka: 109.<br />
Vilkys A. Savų namų šiluma // Vienybė. — 1988. — Saus. 1. — Tekste: Antanas Lengvenis ir<br />
šeima. — Visas tekstas:<br />
Seniau visi kaimai buvo vienas į kitą panašūs. Šiaudais arba malksnomis dengtais stogais,<br />
dviem galais sienojų arba iš molio drėbtos trobos, žemomis aprūkusiomis lubomis, nes nuo<br />
atvirų krosnių ir palubėse pakabinamų lempų dūmų viskas įjuosdavo. Kalbame ne apie balanos<br />
gadynės laikus, kurių jau beveik niekas nebeprisimena, o apie daug vėlesnius, kai po karo<br />
žmonės pradėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Mažai kuo nuo tokių lietuviško kaimo trobų<br />
tesiskyrė ir Uogiškių kaimo valstiečių gyvenamosios patalpos, kai vienoje iš jų rūsčiųjų karo<br />
metų pradžioje — 1941-aisiais — Lengvenių šeimoje gimė sūnus, kurį tėvai Antanuku pavadino.<br />
Paprasti žmonės artojai visame Akmenės valsčiuje savo akimis regėjo griūvantį senąjį<br />
gyvenimą, kuris jiems, su varžytinėmis ir skolomis turtuoliams, buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. O to<br />
griūvančiojo vietoje pačios valstiečių rankos tiesėsi kurti naują. Kaip kolūkį prie Akmenės.<br />
Antanukas tėvų svajonėse turbūt ir turėjo tapti to naujojo gyvenimo kūrėju: šviesios viltys<br />
užvaldė <strong>Lietuvos</strong> valstiečių širdis.<br />
Bet, pasirodė, ne toks jau gerais ženklais paženklintas galėjo būti ir Antano Lengvenio<br />
gyvenimo kelias, jeigu žmonės būtų tik laukę. Karas, baisus, viską šluojantis, lydėjo berniuko<br />
vaikystę. Išgelbėjo vaikystę kariai su raudonomis žvaigždutėmis.<br />
...Sėdi Antanas Lengvenis savo jaukiame name, švara blizgančioje virtuvėje, prie stalo (ką tik<br />
parėjo iš Gudų melžiamų karvių fermos, kur dirba pašarų vežėju) patogiai įsitaisęs mėgiamoje<br />
vietoje, pasienyje, kad būtų matomas visas kiemas — tvartas, šulinys, vasaros virtuvė, viskas jo<br />
11
paties, žmonos ir augančių vaikų rankomis padaryta, padedant kolūkiui ir valstybei — ir<br />
apmąstydamas savo šeimos dešimtmečius pasakoja, kuo jie gyveno ir ko išmoko.<br />
O išmoko paprastos tiesos: laimę galima sukurti tik savomis rankomis. Tai pajuto prieš<br />
aštuonetą metų su visu Žemaitės kolūkiu, kuriame gyveno ir dirbo, prisijungę prie ekonomiškai<br />
stipresnio „Raudonosios vėliavos” kolūkio. Bet to gyvenimo pamatus daug anksčiau padėjo.<br />
— Gudų gyvenvietėje savo namą pradėjome statytis pirmieji — Stasys Borusas, Emilija<br />
Baniulienė ir mes, — prisimena Antanas Lengvenis. — Kilo visi žmonės iš vienkiemių, nes<br />
skubino melioratoriai, ir aš iš Uogiškių kaimo parėjau į Gudus. Kartu su to paties kaimo mūsų<br />
kaimyno Zalepūgos dukra Antanina. Ji man turbūt nuo vaikystės buvo skirta... Kartu pievos<br />
braidytos, kartu paskui karves lakstyta. Tad nesunku buvo ir laukininkystės brigadoje, ir vienoje<br />
fermoje darbuojantis, ir namuose vaikus auginant sutarti.<br />
Visi Antano ir Antaninos keliai takeliai buvo bendri. Katras sau nevaikščiojo. Kartu, paskolą<br />
pasiėmę, gyvenvietėje namui pamatus liejo, kartu uždirbtą rublį prie rublio dėjo, todėl greitai<br />
skolą grąžino. Tad meilėje bei santarvėje gyvenant, ir vienas po kito pabirę vaikai nebuvo našta,<br />
priešingai — šeimą stiprino, kaip jaunos atžalos senesnį medį.<br />
„Nejaugi jau beveik dvidešimt metų čia prabėgo?” — vis dažniau vakarais po darbo,<br />
tvarkydamasi namuose susimąsto Antanina. — Šią vasarą dešimtmetis suėjo, kai aš karves<br />
melžiu. Taip, bus tiek, nes vyriausiam sūnui Vidmantui — dvidešimt, ir jis iš armijos jau grįžo. Ir<br />
duktė Roma pilnametė, ištekėjusi, mergytę pagimdė”.<br />
Motina laiminga: geru keliu nuėjo vienintelė iš penkių vaikų dukrelė — ir technikumą baigė,<br />
ir netoli tėvų gyvena, ir į darbščią Milevičių šeimą pateko, ir pati labai reikalingą darbą ūkyje<br />
dirba — Gudų vaikų darželio auklėtoja.<br />
Bet juk panašiais — gerais — keliais žygiuoja ir visi kiti Lengvenių vaikai. Štai vyriausiasis<br />
— Vidmantas iki tarnybos Tarybinėje Armijoje baigė Mažeikių profesinę technikos mokyklą, o<br />
dabar Naftos perdirbimo įmonėje dirbs elektriku. Saulius irgi seka brolio ir sesers pėdomis: su<br />
ūkio siuntimu mokosi Viekšnių 67-osios profesinės technikos mokyklos 2-ajame kurse — bus<br />
mechanizatorius. Dešimtus metus einantis Andrius lanko Gudų pradinę mokyklą. Jau dabar,<br />
juokiasi tėvas, tik arklius paduok — pats pakinkys ir nukinkys, kur reikia nuvažiuos, mane<br />
pavaduos. Gerą smalsumą sužadina berniukui gimtoji žemė, ir tai tik džiugina suaugusiųjų širdis.<br />
O pats mažiausias — Egidijus dar dažnai susirango ant motinos kelių ir prašo ką nors papasakoti.<br />
Ne būtinai pasaką. Juk čia pat — salone — televizorius, tereikia tik ranką ištiesti. „Pagrandukas”<br />
nori kažką, tik jam vienam suprantamo, išgirsti iš mamytės lūpų. Iš lūpų, kurios moka gražiai<br />
šypsotis, bet gali ištarti ir reiklų žodį. O jo neklausyti neįmanoma, tai jaučia šeimoje visi:<br />
Lengvenių vyrai iki šiol net rūkyti neišmoko. Beje, šeimos galva irgi nemėgsta tuščių kompanijų.<br />
Koks brangus turtas — laikas!.. Tai ypač pajuto šiemet amžiaus 40-metį atšventusi Antanina<br />
Lengvenienė. Vaikai, galima sakyti, pastatyti ant kojų, o jos pačios vardą vis garsiau taria<br />
kolūkio vadovai ir specialistai, visi Gudų fermos darbuotojai. Užpernai ji iš savo grupės karvių<br />
primelžė vidutiniškai po 3743 kg, o pernai — po 3455 kg pieno. Šiemet per 11 mėnesių iš<br />
kiekvienos trečios laktacijos žalosios jau gavo po 3330 kilogramų. „Buvau įsipareigojusi šiemet<br />
primelžti po 3500 kilogramų — primelšiu po 3600”, — neabejodama sakė Antanina. Specialistai<br />
jos žodžiais tiki, juk tarp visų ūkio melžėjų Lengvenienė iškovojusi 5-ąją vietą.<br />
— Darbšti ir sumani moteris, — neiškentė Antaninos nepagyręs ir vyriausiosios zootechnikės<br />
pavaduotojas Juozas Valeiša, kuris rūpinasi pieno supirkimu iš gyventojų. — Ir ūkio fermoje<br />
apsisuka, ir namuose tvarka, o valstybei iš savo laikomų dviejų karvių pristato daug pieno, užtat<br />
ir maždaug po 2800 rublių į šeimos biudžetą kasmet už jį plaukia.<br />
... Naujųjų metų išvakarėse skaisčiai sužibs žiburiai Lengvenių troboje. Prie šventinio stalo ir<br />
eglutės susirinks visa šeimyna. Kambariuose bus šilta ir jauku, bet nebus ankšta, nes žmones čia<br />
jungia meilė, ir jie galvos apie turiningai pragyventas dienas. Apie gerus, naudingus darbus,<br />
kuriuos jie nuveikė visuomenei, savo pačių gerovei.<br />
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 4—<br />
5: Gyvolių piliakalnis. — P. 19: Jonas Bagdzevičius, Kesių kaimo byla.<br />
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — Tekste:<br />
12
KESIŲ KAIMO BYLA<br />
Daugiau kaip 25 metus su Medemrodės dvarininku baronu Ropu bylinėjosi aplinkinių kaimų<br />
valstiečiai dėl dvarininko iš jų atimtos žemės ir ganyklų. Ankstesnis šio dvaro savininkas<br />
Šepingas dar 1855 metais savo valstiečiams lažą buvo pakeitęs pinigine duokle. Dalį savo žemės<br />
valstiečiai perleido dvaro bernams. Kai bernas išeidavo iš dvaro, sklypelis likdavo valstiečiui.<br />
Bet ilgainiui dvaras pasiglemžė parankesnius plotus, valstiečių žemę iš visų pusių apsupo dvaro<br />
laukai. Gyventojai ėmė protestuoti, skųstis, kad dvarininkas daugumą ganyklų paėmęs ir suaręs,<br />
o kita dalis kaimo ganyklų pavadinta bendromis ganyklomis. Šiaulių apskrities valdžia vilkino<br />
valstiečių skundų sprendimą, atmetė galop jų teisėtas pretenzijas. Kesių kaimo valstietis Jonas<br />
Jasutis šį nutarimą visų kaimo gyventojų vardu apskundė vidaus reikalų ministrui. Bet ir<br />
ministerija bylą vilkino, prasidėjo tąsymasis po teismus, nes valstiečiai ėmė savavališkai ganyti<br />
dvaro ganyklose. 1888—1889 metais kiekvienas Kesių kaimo valstiečių kiemas už tai sumokėjo<br />
po 100 rublių baudų. Bylinėjimasis traukė iš valstiečių paskutinį rublį. Gretimų kaimų gyventojai<br />
neištvėrė ir susitaikė su neteisybe, bet Kesių kaimas (16 kiemų) nenusileido, iš paskutiniųjų tęsė<br />
ginčą su godžiuoju baronu. Baronas, keršydamas valstiečiams, 1892 metais J. Jasutį ir dar<br />
2 kaimo gyventojus patraukė į teismą už medžių kirtimą ginčijamuose miškuose. Baronui Ropui<br />
teisme atstovavo šunadvokatis iš Gyvolių kaimo Jonas Bagdzevičius, kadaise studijavęs teisę.<br />
Tai būta labai pasileidusio ir sukto žmogaus. Kaip 1892 metais „Varpe” rašė M. Lozoraitis,<br />
Bagdzevičius „liudininkus versdavo melagingai liudyti, sau naudingus skaičius užrašydavo jiems<br />
ant, delno. Valstiečiai, daug kartų susidūrę su neteisingu ginčų ir teismo bylų sprendimu, nutarė<br />
atsikratyti Bagdzevičium”. Kaimiečiai už 50 rub. nusamdę mažažemį valstietį Kazimierą<br />
Noreikį, kuris Bagdzevičių, važiuojantį per mišką, nušovęs. Už tai 11 Kesių kaimo gyventojų<br />
teisė Mintaujos (dabar Jelgavos) apskrities teismas. Penki gyventojai buvo nuteisti po 7—12<br />
metų katorgos. Svarstant Kesių valstiečių bylą, teismui raštiškus parodymus atsiuntė jau sunkiai<br />
sergantis Laižuvos klebonas A. Vienažindys. Jis pabrėžė, kad „Bagdzevičius vedė neteisingas<br />
bylas ir sodiečius nugramzdino į vargą”. Suprantama, į kunigo liudijimą ir bandymą užstoti<br />
vargstančius Kesių gyventojus teismas neatsižvelgė.<br />
Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24,<br />
26. — Tekste: Ištremta iš Gyvolių: Mikalauskienė Ona, valstietė.<br />
Automobilių kelių informacinė sistema / [Viktoro Paliulionio ir kitų Matematikos ir<br />
informatikos instituto darbuotojų parengtas kompiuterinis <strong>Lietuvos</strong> žemėlapis]. — 1992. —<br />
Žemėlapyje: Vietovių koordinatės laipsniais, minutėmis, sekundėmis:<br />
Eil. Vietovė Rytų ilgumos Šiaurės platumos<br />
1 Gyvoliai 22° 36' 38'' 56° 14' 07''<br />
Rozga Leopoldas. Tremties takus pramynė... // Vienybė. — 1992. — Lapkr. 7, 11. — Visas<br />
tekstas:<br />
Taip jau susiklostė <strong>Lietuvos</strong> istorija, kad pastaruosius porą šimtų metų, po to, kai mūsų kraštą<br />
užėmė rytų kaimynas, lietuvių tauta kas trys keturi dešimtmečiai savo vaikų kaulais dosniai<br />
patręšdavo bekraštes Sibiro tolumas: sukilimai, revoliucijos, vėl okupacijos.<br />
Bet ši istorija kitokia. Ji prasidėjo lygiai prieš šimtą metų, kai netoli Medemrodės esančio<br />
Kesių kaimo valstiečiai 1892 m. gegužės 12 d. nudobė šunadvokatį Joną Bagdzevičių. Tai buvo<br />
nedoras žmogus, Gyvolių dvarelio savininkas, buvęs teisės fakulteto studentas kažin katrame<br />
universitete, mėgęs palaidą gyvenimą. Nuskriaustas merginas jis pamalonindavęs dovanodamas<br />
karvę, tačiau savo užrašuose stropiai žymėdavęs visus savo meilės nuotykius. Dabartiniu mūsų<br />
supratimu, pagalbinis Bagdzevičiaus verslas buvo šunadvokatavimas. Tuometinio Medemrodės<br />
dvarininko barono Ropo nusamdytas, jis keletą metų bylinėjosi su Kesių kaimo ūkininkais dėl<br />
barono užgrobtų ganyklų. Nuolatinis tąsymasis po teismus ištuštino valstiečių kišenes ir taip juos<br />
privargino, kad vargšai žmonės nusamdė pažįstamą žmogų Kazimierą Noreikį, kuris tą gegužės<br />
dieną patykojo grįžtantį Bagdzevičių ir nužudė.<br />
13
Kaltininkai netruko išaiškėti, tuometinėje Mintaujoje (dabar Jelgava) įvykęs teismas priėmė<br />
rūstų nuosprendį, tačiau ir baronas Ropas paskubėjo Medemrodės dvarą kuo greičiau parduoti<br />
grafui V. Zubovui. Tą bylą detaliai aprašė dabartinių <strong>Lietuvos</strong> diplomatų Lozoraičių senelis<br />
M. Lozoraitis „Varpe”.<br />
Pasak autoriaus, byloje buvęs apklaustas jau pasiligojęs Laižuvos klebonas Vienožinskis<br />
(poetas Vienažindys), jo liudijimas buvęs paskelbtas teisme: „Aš mirštu, už tai ką jums<br />
paliūdysiu, yra šventa tiesa, ir viską pasakysiu pagal sąžinę. Bagdziavyčia, dūk jam Dieve dangų,<br />
tarnavo ir mūsiškiems ir jūsiškiems ir ne vienam, tai yra, abidviem pusėm. Jis vedė neteisingas<br />
bylas... ir sodiečius nugramzdino į vargą. Daug kruvinų ašarų nuvėjo pas Aukščiausiąjį Sūdžią ir<br />
daug nuvargintų žmonių siunčia dabar karštas maldas už tai, ką Dievas pašaukė jį ant Savo<br />
Sūdo”. Rūstus mirštančio dvasininko liudijimas apie mirusį nesugraudino teismo, lapkričio 16 d.<br />
pasibaigęs teismas penkis valstiečius nuteisė į katorgą: Kazį Noreikį — 11 metų, Joną Jokūbaitį<br />
— 12, Juozą Dvariškį ir Joną Jasutį — po 10 ir Praną Dvariškį — 7 metams, 2 [išteisino], o<br />
4 Kesių valstiečius nuteisė negalutinai: juos dar turėjo teisti Kauno apygardos teismas. Tarp šių<br />
keturių valstiečių buvo ir Vincas Stonys, kurio tremties prisiminimai pasiekė mūsų dienas ir yra<br />
įdomus bei reikšmingas dokumentas šio krašto istorijai atkurti.<br />
V. Stonio, matyt, būta raštingo ir apsišvietusio žmogaus. Prisiminimai rašyti žemaitiškai, bet<br />
lengvai suprantami ir įtaigūs.<br />
Štai kaip būsimasis tremtinys aprašo dienas Mintaujos kalėjime. „... leipė monei prisipažinti.<br />
Bet kap neženojau apej Noreiki ir neprisipaženau. Tada leipe prokuroras apkalte su gielženes ir<br />
dar sake, kad tau bus už vesus blogiau, kad neprisipažįsti... ant kojų, nuvedę į kalvę, uždieje ir<br />
užkniedieje nenujemama. Perma karta neregiejes gelžinių, pasirodė dedelej sunkie ir baijse.<br />
Rodos, kad niekada nenujemama. Ir vel nuvede į tą pate sekretne, kor ir perma bovau vejnas”.<br />
1893 metų vasario mėnesį pusiau nuteistus kaltinamuosius per Mažeikius geležinkeliu išvežė<br />
į Šiaulius. Ten dieną persiuntimo kalėjime praleido, o vakarop pristatė į „tikrąjį” kalėjimą. Ten<br />
labai blogas buvęs maistas, dėl ko neretai kaliniai ir mirdavę. V. Stoniui ir jo likimo draugams<br />
artimieji maisto pristatydavo iš namų. Vienintelė paguoda, kad per dieną du kartus leisdavo<br />
kieme laisvai pasivaikščioti.<br />
Pirmą kartą į prisiekusiųjų teismą išvedė kovo mėnesį, bet teismas neįvyko, atidėjo gegužės<br />
mėnesiui. Vėl visi didelėje kameroje skaičiavo niūriai slenkančias dienas. Bet ir gegužės mėnesį<br />
teismas neįvyko, nes trūko vieno liudytojo. V. Stonys prisiminimuose liūdnai atsidūsta, kad<br />
Šiauliuose kiekviena diena ilgesnė už mėnesį.<br />
Pagaliau 1893 metų rugsėjo 18 dieną teismas įvyko. Nors ir liudininkai nieko blogo neparodė,<br />
ir prokuroras kaltinimą atsiėmė, prisiekusieji nubalsavo, kad Kesių valstiečiai kalti. Šultę nuteisė<br />
išvežti į katorgą, o kitus nutremti į Sibirą, „...sugrįžome atgaliau į tormą nusudite. Ant rita meta<br />
vesi buvom dedelej nusimenej, apsiverkiej, o dar to deina ateje gentis, atsilanki paskutini karta<br />
kap i kapus leisdame. Vesi parsiskyremos su griaudžiom ašarom. Sunkus bova sudas ir sunkus iš<br />
sava krašta išejemas. Reikėje atsisakyte tėvams nu vaikų, vaikams nog sava gimdytoju. Vyrams<br />
nog sava pačių ir pačioms nog sava vyru. Parsiskirem be susipikema, ant vesa amžiaus. Daugiau<br />
išleidiejems širdis skaudieje regėdami mumis nelaimingosi dejnose pražūstančius ir strošnei į<br />
tolimą ir bajse kielione”.<br />
Neilgai trukus nuteistuosius per Vilnių išvežė į Kauno kalėjimą. Vilniuje išlaikė porą savaičių.<br />
Čia tremtiniams įstrigo atmintin kalėjimo bažnyčia, į kurią kas sekmadienį eidavo melstis.<br />
Pagaliau Kaune. Maitino kaip ir Šiauliuose prastai. Tik grandines nuo kojų nuėmė. Čia teko<br />
žiemoti. Netrukus mirė vienas iš kesiškių — Jonas Jasutis, jau Šiauliuose ilgai sirgęs ir silpnas<br />
išvažiavęs. Pavasariop susirgo ir pasimirė artimiausias V. Stonio bičiulis, senasis Povilas Jasutis.<br />
„Labai gražei palaidojo su Mišiomis ir Egzekvijoms, ir sake konegs priklodą. Paskui nešė į<br />
kapus, o mes palidejom lig torma vartu”.<br />
Pavasarį Kaune V. Stonį dar aplankė žmona Agnė. Vėl išsiskyrimo liūdesys. Bet kaliniai jau<br />
žinojo, kad Sibire gyvens laisvai, o kalėjimo sienos jau buvo iki kaklo įgrisusios. Pagaliau 1894<br />
metų gegužės pirmą sekmadienį kunigas pasakė graudų pamokslą apie kelionę į tolimą kraštą.<br />
Išdavė naujus drabužius, nuskuto kairę pusę viršugalvio ir vėl kojas apkalė grandinėmis.<br />
Gegužės 7 dieną išvažiavo į Vilnių, o iš ten į Peterburgą.<br />
14
Tuometinėje Rusijos sostinėje tremtiniai išbuvo 4 dienas. Kalėjime gerai maitino, visur<br />
patikusi švara. Netrukus vis taip pat sukaustytus išvežė į Rybinską, susodino į garlaivį, kuris<br />
plaukė Volgos upe iki Permės. Iš Permės žemaičius su kitais tremtiniais mašina vežė į Tiumenę.<br />
Tiumenės persiuntimo kalėjime išlaikė trejetą savaičių. Gerai, kad kiekvieną dieną leisdavo<br />
laisvai vaikštinėti po kiemą, kartais net be jokių prižiūrėtojų. Iš Tiumenės vėl visi garlaiviu<br />
plaukė į Tomską. Labai sunkus buvęs 7 varstų atstumas nuo upės kranto iki persiuntimo kalėjimo<br />
šiame mieste, nes eiti reikėję pėstiems.<br />
Apie Tomską prisiminimų autorius galėjo spręsti pagal tvarką kalėjime: „Tormas didelis,<br />
vesor po pleciu bova beržele sudaikstyte. Vaikščiote ont pragulkas leida elga. Valno bova siediet<br />
ant žolyna arba vaikščiote. Subuvom 5 nedieles. Valgis blogs, bet galieje gaute perkte, kol bova<br />
piningu”.<br />
Rugpjūčio 17 dieną tremtinius iš Tomsko išvarė pėsčius, o jų drabužius vežė arkliais iš<br />
paskos. Į vežimą priimdavo tik tuos, kurie visiškai nebegalėjo paeiti. Iš pradžių visiems buvę<br />
linksma nuo žolės ir medžių žalumo, nuo erdvių ir gražių vietų. Bet per dieną, kol nužingsniavo<br />
30 varstų, visas geras ūpas išgaravo. Visi patyliukais mąstė, kaip reikės toliau eiti su grandinėmis<br />
ant kojų ir taip silpnai valgius.<br />
Antrą dieną reikėjo eiti tik 14 varstų, vakarop išdavė po 10 kapeikų duonai, dar galėjo šio to<br />
nusipirkti. Trečią dieną visi ilsėjosi. Tokiu grafiku ir keliavo tolyn, iki Marinsko. Tremtiniams<br />
liko įspūdžiai, kad aplink Tomską geros žemės, laukuose kanapės geresnės kaip pas mus visų<br />
geriausiame darže, visur lygumos, mediniai tvarkingi pastatai.<br />
Kelionėje V. Stonys sunkiai susirgo, iki Ačinsko jau buvo vežamas, ten atsidūrė ligoninėje, o<br />
kelionės draugai išėjo tolyn į rūsčią tremtį. Kalėjimo ligoninėje buvę švaru ir tvarkinga,<br />
gydytojas paskyrė vaistų, per porą savaičių pasitaisė, bet paskubėjo išsirašyti. Pakeliui į<br />
Krasnojarską vėl liga atsinaujino, o pakeliui jokios ligoninės. Grandinėmis sukaustytą ir<br />
ligoninėje tris paras išlaikė aptemusia sąmone, o dar daktaras bjaurus, mažai težiūrėjo. Tik Dievo<br />
apvaizda nuo mirties išgelbėjo, nes slėgė ir aplinka, būdavę, kad kalėjimo ligoninėje per naktį ir<br />
po penkis nelaiminguosius su šiuo pasauliu atsisveikindavę. Per mėnesį kiek sustiprėjusį, bet dar<br />
nepagijusį V. Stonį gydytojas išrašė ir leido siųsti tolyn į Sibiro glūdumą. Nepažiūrėjo, kad ir<br />
kojos tebėra sutinusios. Gerai, kad bevažiuojant užėjo dideli speigai, kareiviai su kaliniais buvo<br />
priversti dviem savaitėms sustoti kelyje. Tai buvo labai reikalingas poilsis iš mirties nagų<br />
besivaduojančiam žemaičiui tremtiniui.<br />
Poilsiu tapo ir trejetas savaičių Aleksandrovsko miestelio kalėjime. Iš ten vėl kelionė — šį<br />
kartą į Irkutską. Pirmą dieną pėsti ir važiuoti įveikė 36 varstus. Nakvynė šaltoje troboje, nei<br />
duonos, nei arbatos, tik rytą davė karšto vandens. Bet jau vidurdienį pasiekė Sibiro sostine<br />
vadintą Irkutską. Čia paskutinį kartą nuėmė grandines nuo kojų. Nors kalėjime nesočiai<br />
temaitino, bet švietė viltis greit ištrūkti kad ir į tremtinio, bet laisvesnį gyvenimą, nei kalėjimas.<br />
Tremtinį paskyrė į Vercholensko apskritį. Vėl kelionė — kartais pėsčiomis, kartais arkliais —<br />
veždavo nuo valsčiaus iki valsčiaus, jau kojos grandinių nebespaudžiamos, tačiau duonai<br />
beskirdavo po 5 kapeikas, o savi pinigai jau išsibaigę, tad nekasdien ir juodos duonos būdavo.<br />
Bet pagaliau atėjo 1895 metų vasario 3-ioji. Tremtinys pasiekė galutinę savo bausmės vietą —<br />
Tuturo valsčių.<br />
Čia jau su V. Stoniu kalbėjosi nebe kaip su kaliniu, pasakė, kur įsikūrę jo tremties draugai, ir<br />
išleido vieną jų ieškoti. Keliavo ledu, Tuturo upe. „Pasirode dedelej linksma. Vesor ant kalnu<br />
meška dedele, ir mon rodos, kad aš galiu ejte kor noro savo valio. Ejnu su linksma širdie,<br />
niekokie rupesne nebeturiedams”. Pakeliui užsuko pas rusą, čia kadaise įsikūrusį. Šeimininkas<br />
dar padrąsino, kad Sibire ne taip jau blogai, tik reikia pavasario sulaukti, iki tol kokio darbo<br />
susirasti, o tuomet galima pasiduoti ir su aukso ieškotojais. Patarė, kad gretimame kaime statoma<br />
troba, galima darbo gauti, pavaišino arbata be cukraus ir juoda rugine duona. Bet gretimame<br />
kaime už 6 varstų troba jau pastatyta, stalius dar langus dirbo. Įsiprašė nakvynės ir vakare su<br />
meistru ilgai kalbėjosi, šis pamaitino vakariene ir leido ant grindų pernakvoti. Sibire esąs toks<br />
paprotys ne lovoje, o ant grindų gulėti. Rytą vėl arbatos ne su cukrum, o su druska išgėręs, išėjo<br />
toliau savo kaimynų ieškoti. Pagaliau susirado Šimkų ir Švažą pas vieną ūkininką<br />
nusisamdžiusius. Abudu stebėjosi, sakė manę, jog Stonys jau aname pasaulyje. Žiemą ten pats<br />
javų kūlimas. Savaitę pas draugus paviešėjo, padėjo kulti, bet jėgų dar mažai turėjo sunkiam<br />
15
kūlimo darbui. Rado darbo pas kitą ūkininką — vežė rąstus barkasams statyti. Bet čia jį susirado<br />
anas stalius ir pakvietė su savim, esą daug darbo gavęs, reikia padėjėjo. Dirbo duris, langus,<br />
V. Stonys staliaus amatą mokėjo, tad pagaliau galėjo džiaugtis, kad didieji vargai baigėsi. Buvo<br />
gerai pavalgęs, nuo darbo nepavargdavo. Ir toliau taip būtų dirbę, tik naujasis bičiulis pasirodė<br />
esąs ne tik geras meistras, bet ir didelis girtuoklis, ką uždirbęs iki paskutinio skatiko pragerdavo.<br />
Atėjo pavasaris. Gegužės pabaigoje abu išsiėmė bilietus (gal leidimus?) ir išvyko prie<br />
geležinkelio darbo ieškoti. Sibiro mastais netoli — tik... 300 varstų pėsčiomis. Mantai vežtis<br />
pasidarė lengvą vežimaitį. Per taigą kasdien nužingsniuodavę net po 50 varstų. Taip pasiekė<br />
Čeremchovo stotį. Prieš pat galą kelionės draugas su visais rateliais pabėgo, vargšas taip buvo<br />
ištroškęs degtinės.<br />
Čeremchovo miestukas nemažas, daug didelių krautuvių ir kioskų. Nepažįstamų niekas nenori<br />
įsileisti nakvynės, bet pagaliau pavyko įsiprašyti.<br />
Kitą dieną nusisamdė pas ūkininką žemės darbų dirbti. Po metų buvo priimtas į geležinkelį —<br />
telegrafo budėtoju, paskui — telegramų išnešiotoju, susipažino su gyventojais ir pasitaikius<br />
progai gavo pelningesnio darbo. Staliumi dirbo porą žiemų ir vieną vasarą, galop buvo paskirtas<br />
dešimtininku, į mėnesį jau gaudavo po 50 rublių algos. Dėkojo Dievui už laimingas dienas, buvo<br />
žmonių gerbiamas ir net ponu vadinamas, įsigijo naujų rūbų ir kišeninį laikrodį. Kartu su<br />
inžinierium važinėdavo darbų prižiūrėti, paskui gavo panašiai kaip darbų vykdytojo tarnybą.<br />
Vargo nebuvo, tik vienatvės vakarais mintys vis skriedavo už devynių upių ir kalnų, į tolimą<br />
Žemaitijos sodžių Kesius, kur mylima žmona su vaikučiais. Pagaliau 1900 metų liepos mėnesį<br />
išaušo dar viena laimės diena. Įveikusi begalinį kelią, žmona vėl jį Sibiro glūdumoje susirado.<br />
Kiek šviesaus džiaugsmo po 8 išsiskyrimo metų.<br />
Pagaliau gyvenimas susitvarkė, V. Stonys pradėjo dirbti naujų akmens anglies šachtų<br />
statybose, gerai uždirbdavo, nusipirkęs rąstų, pasistatė savo namus. Tik po 1905 metų sumaišties<br />
visi grįžo į gimtąjį kraštą.<br />
Po susitikimo su šeima V. Stonio užrašai nutrūksta, gal dalis jų kur pasimetė per daugelį metų.<br />
Tik yra žinoma, kad Vincas Stonys mirė palyginti jaunas, 1914 metais, sulaukęs tik 53 metų<br />
amžiaus. Vyriausiasis sūnus Jonas nuskendo Sibire, duktė Kleopa Stonytė-Švažienė, kuri tėvą<br />
ištremiant buvo tik metukų, mirė 1978 metais. Sibire gimė antras sūnus Antanas, miręs 1948<br />
metais. Ištikimoji V. Stonio gyvenimo palydovė žmona Agnietė, surasdavusi vyrą tolimiausiame<br />
žemės krašte, mirė 1939 metais. Beje, dukra K. Švažienė po penkiasdešimties metų dar kartą (vėl<br />
ne savo noru) pabuvojo Sibiro tremtyje. V. Stonio sūnaus Antano žmona, jau tapusi našle, 1949<br />
metais su dviem vaikais irgi buvo ištremta į Sibirą ir atsidūrė tame pačiame Čeremchove,<br />
kuriame senolio gyventa, kur gimė vyras ir vaikų tėvas. Šį sykį kelionė buvo spartesnė —<br />
užkaltame vagone ir be grandinių ant kojų.<br />
Grįžusiems į Lietuvą Stoniams gimė dar du sūnūs, tačiau ir jie jau seniai išėję į Amžinybę. Iš<br />
visos nemažos šeimos šiuo metu gyvena trys anūkai, šeši proanūkiai ir trys proproanūkiai. Tarp<br />
palikuonių yra mokslo vyrų ir darbininkų, mokinių ir mažų vaikučių, tik nėra nė vieno, kuris<br />
dirbtų tą žemelę, dėl kurios taip senolių vargta ir kentėta.<br />
Amžinybės požiūriu žmogaus gyvenimas trumputis kaip meteoro blyksnis, bet kiek daug jis<br />
kartais sugeba aprėpti — karus, revoliucijas, epochų pasikeitimus, šaltų nepažįstamų kraštų<br />
bekraštes erdves, teisybę ir neteisybę. Lenkiame galvas visų laikų savo tautiečių tremtinių<br />
atminimui, jų ištvermei ir Tėvynės meilei. Gal duos Dievas, ir jų pramintieji Sibiro takai užžels<br />
visiems amžiams.<br />
Šis pasakojimas parengtas pagal Vinco Stonio užrašus, kuriuos išsaugojo jų autoriaus sūnus<br />
Julijonas (1906—1986) ir anūkė Asta, surinko ir surikiavo B. Noreikis ir A. Kriaučiūnienė.<br />
Nuotraukoje: Vincas Stonys su šeima XX amžiaus pradžioje. Nė vieno iš joje užfiksuotų<br />
asmenų nebėra tarp gyvųjų, tik paveikslėlis liudija, kad tų žmonių gyventa, dirbta, džiaugtasi ir<br />
kentėta. Tebūna jiems amžinoji Ramybė.<br />
Liubinavičiūtė Angelė (Centrinės bibliotekos darbuotoja). Patirties pas kolegas // Vienybė.<br />
— 1993. — Geg. 15. — Visas tekstas:<br />
Kaime biblioteka reikalinga, tai gali patvirtinti Gyvolių ir aplinkinių kaimų gyventojai, kurie<br />
lankosi ir skaito Gudų kaimo bibliotekoje. Čia dirba darbšti, pareiginga ir kūrybinga darbuotoja<br />
16
Adelė Mozgerienė, ji žino, kad kaimo žmogui po dienos darbų norisi knygą ar laikraštį<br />
paskaityti. Atėjus žiemai, kada daugiau laiko, čia mėgstama susieiti į būrį pasilinksminti,<br />
padainuoti, nes Gyvoliuose gyvena būrys šaunių dainininkų. Čia visi laukia švenčių, ir gražiai<br />
švenčia Užgavėnes, Velykas, Sekmines, Motinos dieną, Rugsėjo 1-ąją.<br />
Nepamiršti ir vaikai, bibliotekoje jie laukiami, čia jų visada gausu, pati darbuotoja dažnai<br />
lankosi mokykloje. Daug dirbama su vaikais, bibliotekininkė puoselėja meilę knygai, ugdo<br />
būsimuosius skaitytojus, „Vienas lauke ne karys”, — sako A. Mozgerienė, — „kas aš ir mano<br />
biblioteka be skaitytojų”. Negalima pamiršti Gudų pradinės mokyklos mokytojų ir viso kaimo<br />
gyventoju geranoriškumo, savitarpio supratimo. Tuo betarpiškai įsitikino rajono bibliotekų<br />
darbuotojai, apsilankę pas savo kolegę, kuri pasidalino darbo patyrimu, savo pasakojimą<br />
iliustravo skaidrėmis, moksleiviai atliko literatūrinę kompoziciją, skirtą Motinos dienai, ant stalų<br />
gražiai išdėlioti akį traukė Gyvolių kaimo gyventojos A. Avižūnienės megzti darbeliai.<br />
Neįmanoma buvo neužsukti ir į Palnosų bei Viekšnių bibliotekas, čia taip pat dirba bibliotekinio<br />
darbo entuziastai, savo darbo žinovai.<br />
Sejavičienė Julija. Į gimtinę nešė sparnai // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 25. — Tekste:<br />
Salomėja ir Vytautas Krupovisovai Gyvolių kaime. — Visas tekstas:<br />
Saulėje geltonuoja graži kviečių jūra, iki pat pamiškėlės kvadratinis žemės gabalas tarsi aukso<br />
pripiltas, o priekyje matosi tujų ir kitokių spygliuočių nedidelės juostos. Tiesa, jos dar neryškios,<br />
bet praeis keletas metų ir tai, kas šį pavasarį pasodinta, džiugins akį, bylos apie tai, kad žemę<br />
tvarko rūpestingos rankos.<br />
Kadaise čia buvo išsidėstę ūkininko sodybos pastatai, o dabar belikęs vienišas medis ir šalia<br />
jo laukų horizonte pasiklydusi senoviška rąstų troba. Tolėliau nuo jos — iš molio drėbtas tvartas<br />
ir prie jo prišlieta daržinė. Šie pastatai užsiliko tarsi per klaidą, nes madingo vienkiemių<br />
griovimo laikotarpiu tuometiniame Žemaitės kolūkyje jų turėjo nelikti. Paliko, nes gyveno<br />
žmonės, nebuvo kur jų įkurdinti. Šiandien buvusio ūkininko sodyba atgyja. Paremontuota senoji<br />
troba, šviečia nauji langai ir rąstai palangėse, kaukši meistro plaktukas daržinėje. Šunelis,<br />
pastebėjęs svetimus žmones, amsėdamas skuba apie tai informuoti šeimininkus. Kieme ir<br />
susipažįstame su naujaisiais sodybos šeimininkais — Salomėja ir Vytautu Krupovisovais. Gal be<br />
reikalo parinkau žodelį „naujaisiais”, tiksliau būtų — tikraisiais. Ši sodyba — Salomėjos mamos<br />
tėvų, ėjusi iš rankų į rankas, nebranginta, nes tai buvo svetimas turtas, ir pagaliau sulaukusi<br />
rankų, kuriomis, kaip laidininkėmis pulsuoja protėvių ir vaikaičių meilė žemei. Prieš 20 metų<br />
Salomėja išsimokė, tapo pedagoge, ištekėjo už kauniečio pedagogo Vytauto, turėjo Kaune gerą<br />
butą, abu dirbo pedagoginėse įstaigose, o štai šių metų gegužyje atsisveikino su Kaunu ir<br />
persikraustė į Gyvolių kaimo pašonėje esančią senolių trobą. Iki devinto prakaito dažė<br />
aprūkusias sienas, sumūrijo naujas krosnis, keitė šunų išlandžiotas palanges. Iki kraujo iškamavo<br />
Krupovisovai rankas, kol išplėšė daržo žemę — kiek čia stiklų, šukių buvo sulaidota! 30 hektarų,<br />
kuriuos paveldėjo iš senelių, įdirbo, apsėjo kviečiais, miežiais, bulvėm, iškasė tvenkinį, nusipirko<br />
karvutę, porą veršių, paukščių, penketą avilių bičių parsivežė. Apsidžiaugė tėvai Navickai,<br />
sulaukę kaime dukters šeimos, tad ir kraičio davė — 100 medelių! 100 obelaičių, tujų,<br />
spygliuočių ir kitokių sodinukų. Štai taip per trumpą laiką miestiečiai Krupovisovai adaptavosi<br />
kaime — Salomėja ėmėsi skiepyti medelius, nes to išmoko iš mamos, o jos padėjėju tapo<br />
keturiolikmetis sūnus. Vytautas atkakliai mokėsi naujo gyvenimo „universitetuose” — pjauti,<br />
dalgį laikyti, arti. Ūkininkavimo pradžia turėjo būti baisi, bent taip man atrodo. Vytautas sako,<br />
kad sunkumus įveikti padėjo artimųjų pritarimas. Jie palankiai vertino naują orientaciją — iš<br />
miesto į kaimą...<br />
Pasodino mus Krupovisovai prie stalo, apkrauto vaišėm iš savo valdų: magino balandėliai iš<br />
aguročių, puikavosi geltonais šonais kriaušės, slyvos, kvepėjo medus ir šviežias saldus sūris...<br />
Salomėja yra puiki šeimininkė, kaimo moterims propaguoja aguročius, kitas retąsias daržoves, iš<br />
jų gamina įvairius valgius, mišraines, moka spausti skanius sūrius, išradingai komponuoja gėlių<br />
puokštes, visuose jos darbuose ryškus kūrybiškas braižas. Prie vaišių stalo ir pakrypsta kalba<br />
apie jaunų ūkininkų darbus ir problemas. Blogiausia, kad viskas labai brangu, kad pradžia<br />
susijusi su išlaidų ir kaštų virtine, o kada pradės grįžti išlaidos, nežinia. Technikos savo jokios,<br />
viskas samdoma, už viską reikia mokėti, išgaravo mieste gyvenant sutaupytos kuklios pedagogų<br />
17
santaupos, bet rudenį turėtų pradėti grįžti, nes gražiai užaugo 11 ha kviečių, sutarė su<br />
kaimynystės ūkininku juos kombainu nuimti, grūdus pils į daržinę, valys, džiovins. Pjauti<br />
neskuba, laukia, kad geriau prinoktų, mažiau darbo reikės grūdus sandėliuojant. Planų, užmojų<br />
— gausybė. Malonu buvo klausyti Krupovisovų, dar labiau miela pažinti ir pabendrauti su jais.<br />
Jie taip gražiai vertina vienas kitą, darbą, sugebėjimus, taip darniai kimba į naujo gyvenimo<br />
dirvoną.<br />
— Širdis pašaukė grįžti į kaimą, — sako Salomėja. — Pavasarį, būdavo, važiuoju miesto<br />
autobusu ir matau moterėles, savo kiemelyje triūsiančias, tai nepajusdavau, kaip svajonių sparnai<br />
nešdavo mintį į kaimą...<br />
Dabar Krupovisovai kaime. O svajonių sparnai neša dieną į ateities tolius. Laiminga<br />
prosenelių žemė, sulaukusi tokių paveldėtojų.<br />
Apolinaro Juodpusio nuotraukoje: Salomėja ir Vytautas Krupovisovai su savo daržo<br />
aguročiais.<br />
Sejavičienė Julija. Pievoje stiebiasi gegužraibės // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 28:<br />
Apolinaro Juodpusio fotografuota nuotrauka. — Visas tekstas:<br />
Senutėlės obelys, nerangiai iškėlusios šakas į saulę, lipte aplipusios obuoliais. Baltuoja šakos,<br />
obuolių šonuose blyksi raudoni saulės atšvaitai. Sodas gyvena antrąją jaunystę ir jame tarsi<br />
veidrodyje matai naujam gyvenimui prisikėlusią seną sodybą. Apleistą, visų pamirštą, nes<br />
Gyvolių kaime išsistatė dailių mūrinukų virtinės, o jų užuovėjoje likusi Balvočių sodyba, kurioje<br />
kolūkiniais laikais laikinai gyveno į ūkį atsikėlusios šeimos, nublanko, sumenko, buvo pastumta į<br />
gyvenimo šoną.<br />
1990-ųjų rudenį į šią sodybą iš Kauno atsikėlė botanikė mokslininkė Jadvyga Balvočiūtė. Čia,<br />
šioje sodyboje, ant Virvytės krantų prabėgo jos vaikystė. Čia viskas taip brangu ir miela, suaugę<br />
ir persipynę su prisiminimais, išgyvenimais. Iš čia, iš šios sodybėlės, takelis išvedė į mokslą. Kai<br />
pagalvoji, čia, nepaprasto gražumo gamtos aplinkoje, jau vaikystėje ėmė formuotis meilė<br />
augmenijai, žingeidumas jai. Kaip sakosi mokslininkė, kai grįždavo į tėviškę, labiausiai<br />
skaudėdavo širdį dėl retaisiais augalais turtingos pievos (kiek žemėliau nuo sodybos). Trypė,<br />
važinėjo po ją traktoriai, o augalėliai, ypač retoji gegužraibė, stiebėsi ir šaukėsi žmogaus<br />
dėmesio. Grįžusi į tėviškę po 32 metų pertraukos, Jadvyga rado apgailėtiną ar siaubingą gimtinės<br />
vaizdą, nes septynetą pastarųjų metų name niekas negyveno. Išpjovė sausuoles obelų šakas,<br />
paremontavo namelį, tvartą, daržinę, sukalė naujas tvoras ir pradėjo ūkininkės gyvenimą. Trapi,<br />
smulkutė moterėlė, kurios rankos daugelį metų lietė <strong>Lietuvos</strong> botaninius deimantus, šiandien<br />
valdo traktorių, šakę, dalgį, plaktuką, nes 18 hektarų ūkyje prisireikia įvairiausių darbų ir įrankių.<br />
Šalia ūkininkės padargų — knygos, brošiūros, sėklos, nes mokslininkės veikla nutrūksta tik<br />
retkarčiais. Vyksta Ventos, Virvytės, Dabikinės, Avižlio upių slėnių augmenijos tyrimas.<br />
Specialistai, remiami iš Vokietijos, žvalgo, kas ir kokioje vietoje augo ir auga, darys<br />
apibendrinimus ir išvadas. Botanikė Jadvyga Balvočiūtė aktyviai dalyvauja būsimo Ventos<br />
regioninio parko tyrimo darbuose, kitais metais duos stebėjimų ataskaitą. Ypač įdomus Avižlys,<br />
jo slėnis, intako išsiraitymas, čia auga vandeninė mėta, daug kur stiebiasi gegužraibė, vadinasi,<br />
nėra taip baisiai pažeista ekologinė pusiausvyra. Ir senosios Balvočių sodybos valdos šiandien<br />
tarsi miniatiūrinis botanikos sodas. Auga nykštukinė saulėgrąža, sausažiedis puikusis sultonas,<br />
hibridinis šalavijas, godencija, galtonija, stumbražolė ir daugybė daugybė kitų augalų, kurių ir<br />
pavadinimų nesame girdėję. Prie kiekvienos rūšies augalų — rašteliai su jų pavadinimais, kad<br />
nesumaišytų, kai reiks iškasti nuvytus stiebams.<br />
Vasarą ranka ilgesnė, nes padeda dukros, o mokslo metais jos studijuoja — vyresnioji baigia<br />
tapybos mokslus Dailės akademijoje, antroji — Veterinarijos akademijos studentė, darbymečiu<br />
tenka samdytis žmonių. Ūkininkavimo pradžioje, kol susigaudė kas kur ir kaip, kol perprato iš<br />
sovietinių laikų užsilikusią apmokėjimo už darbą sistemą, moteriai mokslininkei teko iki<br />
kartumo bjauri dalia — lakstyti po kaimą butelio stipriosios juodadarbiui kolūkio žmogui, šiemet<br />
derlių nuimti pasiryžusi iš bendrovės nesiprašydama technikos, susitarė su ūkininku. Padarys<br />
darbą, padėkos, sumokės jam ir nebereikės moteriai butelių iš parduotuvės lakinti.<br />
Keistuoliais gerąja prasme šiandien vadiname žmones, miesto gyventojo patogumus<br />
iškeitusius į kaimo žmogaus nesibaigiančius vargus. Būtent jie, šie keistuoliai, į kaimą neša<br />
18
sunkaus darbo grožį ir prasmę, Lietuva atgims darbu, o ne turgais ir prekių perpardavimu. Kaip<br />
gera, kad turime tokių keistuolių, kaip botanikė Jadvyga Balvočiūtė! Antrą gyvenimą moka<br />
gyventi ne tik obelys, ne tik sodyba, svarbiausia, — ir pats žmogus.<br />
Sejavičienė Julija. Iš kartos į kartą / Apolinaro Juodpusio nuotrauka // Vienybė. — 1993. —<br />
Rugs. 25: ir nuotrauka. — Visas tekstas:<br />
Dairydamasis po Navickų sodybos valdas Gyvolių kaime, pasijunti tarsi nuostabiame<br />
miniatiūriniame spygliuočių botanikos sode. Per 100 įvairių rūšių spygliuočių medžių ir krūmų<br />
augina Albina ir Juozas Navickai. Skiriasi jų pavadinimai, kurių į galvą nesusidėsi, matosi tik,<br />
kad skiriasi jų spalvos ir atspalviai. Daug žmonių iš įvairiausių kampelių teiraujasi pas Navickus<br />
tai spygliuočių krūmelio, tai retesnių rūšių vaismedžių, renkasi, vežasi, įkeldami koją į grožio<br />
karalystę. Visai neseniai ir patys Navickai taip — vežė, pirko, ieškojo. Daugiau kaip dešimt metų<br />
atiduota grožio paieškoms, nuo tada, kai jie, Šiaulių miesto gyventojai, paveldėjo Albinos<br />
mamos namelius. Mama mokėjo vaismedžius skiepyti (ją tėvas išmokė), augino sodinukų, ir<br />
mamos skiepijimo įgūdžius perėmė Albina, o iš pastarosios — dukra Salomėja Krupovisovienė<br />
(jos šeima iš kaimo atsikėlė gyventi į senolių namą, apie tai rašėme „Vienybės” 66 numeryje).<br />
Į Navickų tvarkingos sodybėlės kiemą ėmė keliauti retieji želdiniai, kurių plotai plėtėsi, o<br />
žemelę jiems teko atkovoti iš ūkio ir iš apleidimo. Tvarkė Navickai, o juos nuolat persekiojo<br />
grasinimai, gąsdinimai — nupjausim, išversim... Atkaklaus darbo, kovos už grožį košmaras jau<br />
baigėsi. Navickų sodyba yra tarp gražiausių Respublikoje, į čia pažiūrėti grožio važiuoja žmonės<br />
iš rajono ir Respublikos. Čia tikrai yra ką pamatyti, nei nuotraukoje, nei rašinyje neperteiksi to,<br />
ką regi žvalgydamasis po grožio valdas. Apskritai pati gamta čia kuria idilišką grožio aplinką: iš<br />
vienos pusės — Ventos upė, aplinkui žalios miškų įuostos, ramybė, tad Navickų sukurtas grožio<br />
pasaulis darosi dar unikalesnis ir spalvingesnis.<br />
Kerys Bronius. Gyvolių piliakalnis // Vienybė. — 1993. — Spal. 6. — Visas tekstas:<br />
„Žemaičiuose kalvų vardų yra tiek daug ir tokių reikšmingų, anekdotų taip gausu, kad tiesiog<br />
nuodėmė yra tiems, kurie ten gyvendami ir turėdami progos surankioti visas tokias svarbias<br />
smulkmenas, leidžia joms pamažu nykti”, — rašė Liudvikas Kšivickis (1859—1941) 1928 m.<br />
išleistoje knygoje „Žemaičių senovė”. Žemaitijoje L. Kšivickis lankėsi nuo 1890 m.<br />
Atostogaudamas pas čia gyvenusius V. Zubovą, V. Janavičių, A. Mikševičių, susidomėjo<br />
piliakalniais. Vėliau keliavo po Žemaitiją ieškodamas piliakalnių, rastuosius bent kiek tyrinėjo.<br />
L. Kšivickis pirmasis apžiūrėjo ir Gyvolių piliakalnį. Vėliau piliakalnį tyrinėjo P. Tarasenka,<br />
1948 ir 1966 m. Istorijos institutas, piliakalnis aprašomas „<strong>Lietuvos</strong> TSR archeologijos atlaso”<br />
antrojoje dalyje, išleistoje 1975 m. Piliakalnis ištirtas nepakankamai — piešiamas visai ne tokios<br />
formos, aprašymuose yra netikslumų, nenustatytas piliakalnio amžius. Nežinomas ir tikras jo<br />
pavadinimas. Rajone piliakalnis vadinamas Švedkalniu. Apie tokius pavadinimus L. Kšivickis<br />
rašė: „Daugelį piliakalnių žmonės „Švedų kalnais” yra pavadinę. Ypač inteligentai pasirodo yra<br />
nežinėliai! Paprastai jie nežino, kaip liaudis šį ar aną piliakalnį vadina. Jie tenkinasi vien „Švedų<br />
kalno” vardu”.<br />
Piliakalniais vadinamos atskiros kalvos arba aukštumų dalys, rečiau lygių laukų dalys, kurios<br />
turi žymių, jog kadaise žmonės joms suteikė dirbtinę išvaizdą (Tarasenka P. <strong>Lietuvos</strong> piliakalniai.<br />
V., 1956). Minėtame atlase Gyvolių piliakalnis skiriamas ne prie neaiškių, spėjamų, sunaikintų,<br />
bet prie tikrųjų krantinių piliakalnių. Statant krantinį piliakalnį, dažniausiai parenkama kalva ar<br />
šiaip aukštesnė vieta prie upės. Vienas piliakalnio kraštas sutapatinamas su krantu, dažniausiai<br />
aukštu skardžiu, iš kitų pusių — nuo pakrantės galuose ir slėnio — piliakalnis atskiriamas giliais<br />
perkasais-grioviais ir pylimais. „Kartais krantino tipo piliakalniai būdavo sustiprinami tik<br />
perkasu arba pylimu, kurie atskirdavo piliakalnių aikštelę nuo kitos kyšulio dalies... Tačiau<br />
dažniausiai šio tipo piliakalniai būdavo sustiprinami perkasu ir pylimu drauge” (Tarasenka P.).<br />
Kad nereikėtų daug kasti, buvo ieškoma į upę įtekančių upelių stačiais, aukštais krantais. „Gana<br />
dažnai piliakalniams buvo parenkamos kalvos didelės upės ir mažo upelio santakoje”<br />
(Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. V., 1986). „Dažnai pasitaiko, kad upės<br />
susieina smailiu kampu ir tarp jų atsiranda stati siaura aukštuma, kartais keliolika metrų aukščiau<br />
už vandens paviršių. Šitokia paviršiaus forma lengvino pilių statymo būdą. Būtent: lyginta šonai,<br />
19
atkirsta išsidavimai į santakas, kasta nuo puolamojo šono griovys ir pilta užuvaras. Ypač dažnai<br />
gali matyti tokių tvirtumų Varduvos paupiais, kurios iš apačios turi trikampio pavidalą (pav.,<br />
Vaidaguose, netoli Gaurės). Radau jų ir kitur, kaip šit, Gyvaliuose paliai Virvyčios upę ir<br />
Palėvenėje.” Šios rūšies piliakalniai yra sunkiausia atrasti (Kšivickis L.).<br />
Gyvolių piliakalnis yra pietiniame Gyvolių kaimo pakraštyje, Virvytės dešiniame, čia<br />
rytiniame krante. Dabar Virvytė siauresnė ir teka kiek toliau nuo piliakalnio. Senvagė rodo, kad<br />
Virvytė ne juosė piliakalnį, kaip rašoma atlase, bet tekėjo ir teka pro šalį.<br />
B. Kviklio knygos „Mūsų Lietuva” ketvirtame tome rašoma: „Iš kelio pusės atrodo tik<br />
paprastas žemas kalnelis, o iš rytų ir šiaurės — aukštas, besileidžiąs stačiu skardžiu į Virvytę”.<br />
Čia dvi klaidos — ne iš rytų, bet tik iš vakarų, o iš šiaurės ne Virvytė, bet jos intakas kol kas<br />
bevardis upelis. „Tarybų <strong>Lietuvos</strong> enciklopedijoje” (1985) netgi rašoma, kad piliakalnis kitame<br />
krante.<br />
Piliakalnis geriausiai apsaugotas nuo puolimo iš vakarų ir šiaurės. Vakaruose Virvytė, status<br />
kranto šlaitas, net dabar apie 25 m į viršų tenka kopti 50—60 laipsnių kampu, dažniausiai ropom.<br />
Iš vadinamos Ubago pelkės pietryčiuose atitekėjęs šaltiniuotas upelis suko rytine piliakalnio<br />
papėde, toliau juosė piliakalnį iš šiaurės rytų ir šiaurės, čia pat įtekėjo į Virvytę. Kuo arčiau<br />
santakos, tuo gilyn graužėsi upelis ir atskyrė piliakalnį nuo šiauriau esančios tokio pat aukščio<br />
Virvytės pakrantės apie 30—40 m pločio giliu tarpekliu. Šioje vietoje patekti į piliakalnį<br />
įmanoma tik apie 15 m leidžiantis stačiu šlaitu iki upelio, persikeliant per jį, vėl apie 15 m stačiu<br />
šlaitu ropščiantis į viršų. Upelio aukštupio link šlaitai žemėja ir piliakalnį iš rytų pusės mažiau<br />
besaugo.<br />
Pietiniame gale statytojams teko kasti griovį, atskiriantį piliakalnį nuo piečiau esančios<br />
Virvytės pakrantės. Šis perkasas ir rodo, kad čia piliakalnis. Atlase rašoma, kad griovys buvęs<br />
50 m ilgio. Pietinis piliakalnio galas buvo paaukštintas. Matyt, žemė iš kasamo griovio buvo<br />
kelta ant piliakalnio, ir čia palei pietinį kraštą supiltas pylimas — (pagal atlasą 18 m ilgio ir 2 m<br />
iškilęs virš piliakalnio aikštelės).<br />
Piliakalnio viršutinė aikštelė ilgesnė pietų—šiaurės, maždaug 15 laipsnių, kryptimi. Viduryje<br />
— 54,50 m ilgio. Aikštelės ribos dar gana aiškios. Ilgiausio, vakarinio aikštelės krašto,<br />
sutampančio su Virvytės kranto šlaito viršumi, ilgis 45,80 m. Priešingo, rytinio aikštelės krašto<br />
ilgis apie 42 m. Šiauriniame gale aikštelės plotis 30 m, pietiniame gale tik apie 19 m. Labiausiai<br />
apgadinta, nukasta aukščiausia, pietinė aikštelės dalis. Pylimo nebematyti, ir pietinis pakraštys<br />
jau žemesnis už aikštelę. Gerokai užslinkęs ir griovys.<br />
„Paprastai, kad piliakalnio aikštelė būtų lygi, kalvos viršūnė būdavo nukasama, o pakraščiai<br />
atitinkamai užpilami arba nulyginami... Dažnai, ypač kalvinio tipo, piliakalniai žemiau<br />
nulygintos šlaitų dalies turi lygias pakopas, kurios supa arba visą piliakalnį, arba yra įrengtos tik<br />
vienoje šlaitų dalyje. Kartais aptinkamos net dvi ar trys viena žemiau kitos įrengtos pakopos”<br />
(P. Tarasenka). Gyvolių piliakalnio viršutinė aikštelė gana lygi, tolygiai žemėjanti į šiaurę, matyt,<br />
lyginta. Rytinis aikštelės kraštas baigiasi 1—2 m aukščio šlaitu. Maždaug 1 m aukštyje nuo<br />
piliakalnio papėdės, slėnio šlaitas pereina į horizontalią pakopą. Plačiausia ties piliakalnio<br />
viduriu — apie 12,50 m. Čia apie 7 m ilgio žemiausias kraštas į slėnį. Matyt, buvo įėjimas ir<br />
įvažiavimas į piliakalnį. Tik iš šios, pietrytinės pusės — siauro slėnio tarp upelio ir aukštos<br />
Virvytės pakrantės piliakalnis atrodo neapsaugotas. Tačiau slėnis čia ir dabar žemas, drėgnokas.<br />
L. Kšivickis rašė, kad Žemaitijos piliakalniai nėra ištisai supilti. Kultūriniai sluoksniai su<br />
žmonių gyvenimo pėdsakais juose tik paviršiuje, o giliau visur aptikta nejudinta žemė. Atlase<br />
rašoma, kad Gyvolių piliakalnio aikštelėje rastas tik 20—40 centimetrų storio kultūrinis<br />
sluoksnis su žmonių gyvenimo pėdsakais. Taigi, gyventa nelabai ilgai. Sprendžiant pagal dydį,<br />
čia galėjo būti piliakalnis-slėptuvė, apgyvendinama tik kilus pavojui.<br />
Be reikalo aukso ieškotojai šį piliakalnį kadaise taip iškasinėjo. Visai galimas dalykas, kad čia<br />
gyvenę žmonės patys aukso nebuvo regėję, mat, pagal dalį požymių piliakalnis galėjo būti<br />
įrengtas senajame geležies amžiuje — mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais. Piliakalnio<br />
taisyklingumas, nudailinimas, kai kurie kiti požymiai rodo, kad jis galėjo būti įrengtas ir vėliau.<br />
Tikrą piliakalnio amžių galima būtų nustatyti tik tyrinėjant kultūrinį sluoksnį — jeigu pavyktų<br />
rasti bent kokią daikto liekaną.<br />
20
Dažnai pilys buvo statomos tokiu atstumu, kad tarp jų būtų įmanomas greitas ryšys. Viena<br />
pilių eilė ėjo plačiu Ventos slėniu, kartais kiek toliau nuo Ventos, bet vis dėlto pagal jos posūkius.<br />
„Paliai Ventą stovi piliakalniai vienas nuo kito per 10—15 varstų: Papelėnuose (du), Selėnuose<br />
(ties Kuršėnais) ir dar ties Šaukėnais”. Kšivickis L.). Pradedant beveik nuo aukštupio, pirmasis<br />
galėtų būti Kalniškių piliakalnis Šaukėnų apylinkėje, toliau Šilėnų, Ramučių ir Rekčių<br />
pilakalniai Kuršėnų apylinkėse, dar toliau Papilės du piliakalniai, tada Viliošių, Gyvolių, paskui<br />
sektų Daubarių ir Naikių piliakalniai.<br />
Galima ir taip samprotauti — ši pilių eilė prasidėjo prie senų, gausiai apgyvendintų<br />
gyvenviečių pietuose, ėjo mažiau apgyvendinto krašto geriausiomis vietovėmis ir baigėsi prie<br />
kitų gausiai apgyvendintų gyvenviečių šiaurėje. Nebetoli Zastaučiai Ukrinų apylinkėje, Kukiai<br />
Juodeikių apylinkėje — senos neįtvirtintos gyvenvietės, apgyvendintos prieš mūsų erą ir mūsų<br />
eros pradžioje.<br />
Akmenės rajone yra tik 5 piliakalniai: Gyvolių, Luokavos, du Papilės ir Viliošių. Viekšnių<br />
apylinkė (Gudų žemės ūkio bendrovė) turi brangų, paminklą. Sunku patikėti, tačiau piliakalnyje<br />
lankosi gana daug žmonių, net užsieniečių. Šią vasarą viršaitė Genovaitė Sungailienė ryžosi<br />
sutvarkyti ne tik senkapių, bet ir piliakalnio aplinką. Noriai darbo ėmėsi Rimas Jurašius su<br />
giminėmis ir draugais. Tokio žymaus piliakalnio tvarkymo nebūta nuo neatmenamų laikų, todėl<br />
neapsieita ir be nesutarimo tarp žinybų, komisijų, buvo įžeisti ir dirbę žmonės, tačiau darbus<br />
reikėtų tęsti. Dar būtų galima kiek paretinti krūmus ir šlaituose, nupjauti jų liniją gadinantį<br />
pusiau nuvirtusį medį, atitiesinti stulpelį ir atnaujinti jau apgadintą tekstą. Reikalingas ir sausas<br />
takelis iki piliakalnio, rodyklės prie takelio, vieškelio ir plento.<br />
Šis piliakalnis labai gera vaizdumo priemonė moksleiviams, visiems, studijuojantiems istoriją.<br />
Tik reikėtų mums juo daugiau „girtis”. Pradėjus važiuoti ekskursijoms, gėda būtų ir bendrovei, ir<br />
kaimo žmonėms dėl į upelį atvestos kanalizacijos „krioklio” (kalbama, kad ta vadinamoji<br />
melioracija prasideda prie fermos), griuvėsių prie takelio, šiaudų ir mėšlo krūvų netoliese.<br />
Galima būtų patvarkyti greta piliakalnio buvusius kapelius, atstatyti čia buvusią koplytėlę,<br />
kryžių.<br />
Visų, kurie yra girdėję pasakojimų apie piliakalnį, jo pavadinimą, upelio pavadinimą, prašau<br />
rašyti šio straipsnio autoriui į Viekšnius (pašto indeksas 5451). Jūsų pasakojimai bus saugomi<br />
rajono bibliotekose ir skelbiami spaudoje.<br />
Bronius Kerys. Bibliotekininkas<br />
Zabiela G. <strong>Lietuvos</strong> medinės pilys. — Vilnius, 1995. — P. 198, 203, 211. — Tekste:<br />
XI—XV a. pradžios piliakalnių sąrašas. Gyvolių piliakalnis: Aikštelė keturkampė, 1000—<br />
2000 kvadratinių metrų, perimetras 100—200 m., kultūrinis sluoksnis, gynybiniai įrenginiai iš<br />
vienos pusės, pylimas, griovys, pylimo aukštis nuo aikštelės 1—2 m., iš išorės 2—5 m., šlaitai<br />
statūs, jų aukštis 10—20 m., gamtinės kliūtys iš trijų pusių.<br />
Ką vietoje bibliotekos? / I. Lagno, O. Noreikienė, D. Kateivienė. Gudų pradinės mokyklos<br />
mokytojos // Vienybė. — 1995. — Bal. 26. — Visas tekstas:<br />
Broniaus Kerio straipsnyje „Tau reikalinga kaimo biblioteka?” pasakyta tikra tiesa. Kultūros<br />
židinių šiais, laisvos <strong>Lietuvos</strong> laikais, kaimui tarsi nereikia. Uždarinėjamos bibliotekos,<br />
mokyklos, kultūros namai, o vietoje jų steigiamos komercinės parduotuvės ir pardavinėjami<br />
svaiginamieji gėrimai. Tokiu keliu eidama, Lietuva tikrai „suklestės”.<br />
Nejaugi valdžios vyrai nemato, kad kaimuose iš kultūros židinių liko tik biblioteka? Kas nors<br />
pasakys: turite televizorius. Ką gero matome? Seksą, muštynes, žiaurumą. O juk norime<br />
paskaityti ir įdomesnę knygą, ir laikraštį. Spaudos skaityti einame į biblioteką, nes ne visi išgali<br />
ją užsiprenumeruoti. Mums Gudų biblioteka reikalinga. Kartu čia ruošiame ne tik vaikams<br />
popietes, bet ir suaugusiems pokalbius, šventinius vakarus. Tikras džiaugsmas, kad bibliotekos<br />
vedėja Adelė Mozgerienė pasišventusi šiam darbui — biblioteka dirba neapšildomose patalpose.<br />
21
Į biblioteką užėjusios retai kada randame ją vieną. Ji visada apsupta mokinių. Kaimo moterys<br />
ateina pasiguosti, pasidalyti įspūdžiais.<br />
Mes prieš bibliotekų uždarymą.<br />
I. LAGNO, O. NOREIKIENĖ, D. KATEIVIENĖ. Gudų pradinės mokyklos mokytojos.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —<br />
Tekste: Gyvolių kaime 108 ūkiai — 317 gyventojų.<br />
Sejavičienė Julija. Augalai turi savo gyvenimą: Valanda su grožio puoselėtoja Albina<br />
Navickiene // Vienybė. — 1996. — Liep. 31. — Tekste: Juozo ir Albinos Navickų sodyba<br />
Gyvolių kaime.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —<br />
Tekste: Gyvolių kaime 129 ūkiai — 323 gyventojai.<br />
Vaitkevičius V. Senosios <strong>Lietuvos</strong> šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —<br />
Tekste: Gyvolių piliakalnis. Padavimai: 1. Senų senovėje ant piliakalnio degdavo šventoji ugnis,<br />
kurią saugodavo ir prižiūrėdavo vaidilutės. Čia buvo šventykla. 2. Baudžiavos laikais ant<br />
piliakalnio buvo baudžiami, mušami žmonės. — Nurodyta literatūra.<br />
Morkūnienė Vita. Pakeisto laiko beieškant: [Gyvolių kaimas] // Šiaulių kraštas. — 1998. —<br />
Vas. 21. — Tekste: „Į pagalbą pasitelkėme <strong>Lietuvos</strong> etnokosmologijos muziejaus direktorių<br />
astronomą Gunarą Kakarą. Jo apskaičiavimais, dienovidinis, žymintis 22 laipsnius ir 30 minučių<br />
rytų ilgumos ir teoriškai skiriantis pirmąją laiko juostą nuo antrosios, kliudo ir Šiaulių apskritį.<br />
Anot Gunaro Kakaro, Šiaulių apskrityje jis kuo tiksliausiai eina per Gyvolių gyvenvietę, esančią<br />
Akmenės rajone, prie pat Viekšnių. Leisdamiesi dienovidiniu žemyn, beveik kliudytume<br />
Kapėnus ir Kairiškius.” — Visas tekstas:<br />
Laikas — pirmyn, laikas — atgal!<br />
Nuo šių metų kovo 29-osios Lietuvoje laikas bus skaičiuojamas pagal pirmąją (Vidurio<br />
Europos) laiko juostą.<br />
Taip Lietuvoje laikas (Grinvičo laikas plius viena valanda) buvo skaičiuojamas iki 1940-ųjų<br />
metų. Nuo 1940-ųjų Lietuva gyveno pagal dekretinį Maskvos laiką, o 1990-aisiais buvo įvestas<br />
antrosios juostos — Rytų Europos laikas (Grinvičo laikas plius dvi valandos).<br />
Pirmoji laiko juosta dabar taikoma trylikoje Europos valstybių: Norvegijoje, Švedijoje,<br />
Danijoje, Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje,<br />
Italijoje, Lenkijoje ir Čekijoje.<br />
Paskutinioji kovo sekmadienio naktis perėjimui į naują laiką siūloma todėl, kad tuo metu<br />
reikėtų pereiti prie vasaros laiko, kuris taikomas penkiasdešimtyje pasaulio valstybių.<br />
Lietuva, šį pavasarį nesukdama laikrodžių valandą į priekį, atsidurs pirmajai laiko juostai<br />
priklausančių kraštų gretose.<br />
Riba — 22 laipsniai 30 minučių rytų ilgumos<br />
Lietuva yra dviejų laiko juostų — pirmosios ir antrosios — teritorijoje. Pirmojoje laiko<br />
juostoje yra apie penktadalis <strong>Lietuvos</strong>. Kiti keturi penktadaliai yra antrojoje laiko juostoje. Kur<br />
yra riba, skirianti vieną laiko juostą nuo kitos?<br />
Kreipėmės į Šiaulių miesto, rajono, apskrities žemėtvarkos, kraštotvarkos, geodezijos,<br />
melioracijos ir visokias kitokias su žeme susijusias tarnybas. Visur į mūsų klausimą buvo<br />
atsakyta tokiu pat klausimu ir paaiškinimu, kad gali padėti mums išmatuoti žemę kvadratiniais<br />
kilometrais, hektarais ar arais, bet ne paralelėmis ir meridianais.<br />
Į pagalbą pasitelkėme <strong>Lietuvos</strong> etnokosmologijos muziejaus direktorių astronomą Gunarą<br />
Kakarą. Jo apskaičiavimais, dienovidinis, žymintis 22 laipsnius ir 30 minučių rytų ilgumos ir<br />
teoriškai skiriantis pirmąją laiko juostą nuo antrosios, kliudo ir Šiaulių apskritį. Anot Gunaro<br />
Kakaro, Šiaulių apskrityje jis kuo tiksliausiai eina per Gyvolių gyvenvietę, esančią Akmenės<br />
rajone, prie pat Viekšnių. Leisdamiesi dienovidiniu žemyn, beveik kliudytume Kapėnus ir<br />
Kairiškius, kol pasiektume Telšių apskrities ribas.<br />
22
Sprendimą pakeisti valstybinį <strong>Lietuvos</strong> laiką žmonės vertina įvairiai. Išsakomi argumentai<br />
„už” ir argumentai „prieš”. Mums pasirodė įdomu, ką apie būsimą laiko reformą mano<br />
gyvoliškiai. Žmonės, gyvenantys šiapus ir anapus lemtingojo dienovidinio. Leidomės į kelionę.<br />
Gyvoliai. Kelionė į kitą laiko juostą<br />
Diena be saulės. Pilkas kelias ir pilkas dangus. Pilkas oras ir pilkas tirpstantis sniegas. Rūkas,<br />
tirštas kaip Londone. Pasaulis be ribų.<br />
Kelio rodyklės, viena kita pravažiuojanti mašina ir vienas kitas šalikele einantis žmogus.<br />
Keliaujame į Gyvolius, į kitą laiko juostą.<br />
Gyvolių kaimas įsikūręs Virvytės ir Ventos santakoje.<br />
Pasakojama, kad senovėje šiose apylinkėse buvę neįžengiami miškai, o juose — daugybė<br />
gyvulių (žvėrių). Iš čia ir kaimo pavadinimas. Pagal kitą pasakojimą, kadaise šiuose kraštuose<br />
siautė maras, nusinešęs šimtų žmonių gyvybes. Išmirę ištisi kaimai, likęs tik šis — Gyvuoliai<br />
Sunku beatsekti teisybę, bet yra žinoma, kad toks pavadinimas ne visiems patikęs. Būta netgi<br />
ketinimų pakeisti senąjį pavadinimą į naują — Užupio. Sulaikė istorikai.<br />
Ne taip tolimoje praeityje čia buvo Žemaitės kolūkis. Gyvoliuose buvo kultūros namai,<br />
aštuonmetė mokykla, vaikų darželis, biblioteka, medicinos punktas. Paskui neliko nei kolūkio,<br />
nei bendrovės, nei kultūros namų ar vaikų darželio. Tik žmonės — likę čia gyventi ir laukti<br />
geresnių laikų. Nors ir dabar jie nelinkę pernelyg dejuoti ir skųstis — tokios mados čia niekada<br />
nebuvę.<br />
Abipus kelio išsidėsčiusios gyvoliškių sodybos. Vieną nuo kitos jas skiria tvorelės, gyvatvorės<br />
ar vaiskrūmių juostos. <strong>Kaimas</strong> gyvas — nenusenęs ir neprasigėręs. Gyvoliuose gyvena<br />
pusketvirto šimto žmonių, iš jų beveik šimtas — vaikai. Nė vienas gyvoliškis iki mums<br />
atvažiuojant nežinojo, kad kelias, dalijantis jų kaimą į dvi lygias dalis, dalija jį ir į dvi skirtingas<br />
laiko juostas. Kad keliu, kuriuo jie kasdien eina pas kaimyną, į parduotuvę, į mokyklą ar<br />
autobusų stotelę, eina ir dienovidinis, žymintis 22 laipsnius 30 minučių rytų ilgumos.<br />
Žinoma, tam reikia bent šiek tiek fantazijos, nes saulė virš Gyvolių, kaip ir visame pasaulyje,<br />
nešokinėja kas valandą, todėl vidurdienis išaušta tuo pačiu laiku abiejose kelio pusėse.<br />
Gyvena pagal laikrodį<br />
Pirmasis sutiktas Gyvolių kaimo gyventojas sąžiningai prisipažino, kad apie laiką nieko<br />
neišmano. Jis sakėsi apie Grinvičą niekada negirdėjęs, apie laiko juostas ir laiko reformas — taip<br />
pat. Laiko turįs tiek, kiek rodo jo rankinis laikrodis. Patarė kalbinti mokytesnius už jį.<br />
Iš žmogaus sužinojome, kad visos svarbiausios Gyvolių įstaigos — parduotuvė, mokykla,<br />
medicinos punktas, biblioteka — yra kairėje kelio pusėje. Mintyse primetėme, kad tai yra<br />
antrojoje laiko juostoje ir patraukėme nurodytu maršrutu.<br />
Parduotuvė. Čia laikas matuojamas pinigais<br />
Žmonės kaime šiais laikais į parduotuves neplūsta. Gyvoliuose — taip pat<br />
Tą dieną dirbo pardavėja Roma Milevičienė. Ji sakėsi pripratusi gyventi pagal dabartinį laiką<br />
ir nelabai galinti įsivaizduoti, kaip bus. Sakė, kad čia žmonės kantrūs, kaip yr, taip jiems bus<br />
gerai, juk jų nuomonės niekas nesiklausė.<br />
Artėjo vidurdienis, parduotuvė buvo tuščia. Užėjo vyriškis, nusipirko cigarečių pakelį ir<br />
viskas. Prekyba sustojo. Pardavėja paaiškino, kad daugiau pirkėjų būna tomis dienomis, kai<br />
žmonės gauna pinigų. Alkstančių šiame kaime nėra, visi dirba daugiau ar mažiau žemės, laiko<br />
gyvulius, bet su pinigais striuka. Perka tik pačius būtiniausius produktus ir daiktus. Dienas<br />
skaičiuoja ir į parduotuvę ateina tuomet, kai veža šviežią duoną. Nors pastaruoju metu nemažai<br />
žmonių duoną ėmė kepti namuose. Taip pigiau.<br />
Dabar parduotuvė dirba nuo devynių ryto iki septynių vakaro be pietų pertraukos. Iš ryto,<br />
kokią valandą ar dvi, žmonių beveik nebūna, vakarop taip pat užklysta tik atsitiktiniai pirkėjai.<br />
Roma Milevičienė sako, kad bus tikra nesąmonė, jeigu parduotuvė pradės dirbti nuo aštuonių.<br />
Tuomet pati viena sėdėtų kelias valandas, nes niekas tokioj ankstybėj į parduotuvę nebėgs. Jos<br />
nuomone, laiko keisti nereikėjo, nes žmonės dėl to patirs nepatogumų. Daug jaunų vyrų iš<br />
Gyvolių dirba Mažeikiuose. Iš darbo jie grįš tik patamsiais. Namuose jie ne ką tegalės nuveikti, o<br />
kaime gyvenant, vyriškų darbų per akis.<br />
23
Biblioteka. „Mums ne tas pats, ką daro ministrai”<br />
Prieš keletą metų biblioteką Gyvoliuose norėjo uždaryti, bet žmonės apgynė ir išsaugojo<br />
vienintelį savo kaimo kultūros židinį. Tiesa, tame židinyje nuo šalčio kraujas į ledą stingsta, ir tik<br />
stebėtis gali, kaip bibliotekininkė Ada Mozgerienė ištveria čia visą darbo dieną.<br />
Gyvena ji čia beveik trisdešimt metų ir laiko save jau beveik vietine. Gyvoliškiai sako, kad<br />
kaimo gyvenimo be jos nebeįsivaizduotų. Biblioteka jiems dabar atstojanti ir kultūros namus.<br />
Ada Mozgerienė įsitikinusi, kad Gyvoliai — ypatingas kaimas. Nuo seno čia sklando gera<br />
dvasia, net ir šiais sunkiais laikais žmonės gyvena draugiškai, daug bendrauja ir palaiko vienas<br />
kitą.<br />
„Apie viską žmonės pasikalba. Jiems ne tas pats, ką daro ministrai. Manau, kad jie dar gerai<br />
nesuprato, kaip jų gyvenimui atsilieps laiko pakeitimas. Valdžiai gal atrodo kitaip, bet kaimo<br />
žmogui laiko reforma netgi aktualesnė negu miestiečiui.<br />
Man asmeniškai gal bus netgi geriau, jeigu niekas nepakeis bibliotekos darbo ir į darbą reikės<br />
eiti vėliau. Daugiau darbų suspėsiu nuveikti namuose. Juk į biblioteką aš praktiškai ateinu<br />
pailsėti: čia fiziškai nedirbu, o su žmonėmis būti man nesunku. Vėliau ateisiu, saulė bus aukščiau<br />
pakilusi, gal kiek šilčiau bus.<br />
Sunkiau bus tiems, kurie važinėja į darbus. O vietiniai prisitaikys — ne pirmas kartas, kad<br />
valdžia jų nuomonės net nepaklausia.<br />
Pagal dabartinę valdžios logiką žmonės būtų priversti gyventi ne pagal saulę, o pagal laikrodį.<br />
Tačiau kaime to būti negali. Ir dar tas laikrodžių varinėjimas pirmyn atgal. Žiemos laikas.<br />
Vasaros laikas. Ar yra iš to kokia nauda? Tik susijaukia viskas be jokio reikalo.<br />
Kas į tą Europą ar kur kitur vos ne kas savaitę važinėja, tiems gal ir bus geriau. Nežinau,<br />
nežinau... Ir mano vaikai studijuodami važinėjo į Angliją dirbti. Nė karto nesusimaišė<br />
persukdami laikrodžius.<br />
Trumpai tariant, kad ir kokie protingi ir galingi patys sau atrodytų ministrai, iš esmės jie nieko<br />
nepakeis, saulės nepastums. Bus kaip turi būti”.<br />
Mokykla. Pasaulio pažinimo pamokėlė<br />
Gyvolių pradinė mokykla — antroji pagal dydį Akmenės rajone. Čia mokosi dvidešimt<br />
aštuoni vaikai, dirba dvi mokytojos. Gyvoliuose iš viso yra apie septynias dešimtis mokyklinio<br />
amžiaus vaikų ir per dvi dešimtis ikimokyklinukų. Baigę pradinę mokyklą Gyvoliuose, beveik<br />
visi jie toliau mokosi Viekšniuose.<br />
Čia — kaip tavo paties vaikystės mokykloje. Klasėje dvi eilės mokyklinių suolų, ant langų —<br />
šviesios užuolaidos, prie mokyklinės lentos, klasės priešaky — mediniai skaitytuvai, o ant knygų<br />
spintos — gaubliai. Pirmokams ir antrokams ką tik baigėsi pasaulio pažinimo pamoka. Mokytoja<br />
Irena Lagno aiškino vaikams, kas yra šeima, kalbėjo apie tėviškę ir tėvynę, kalbėjo ir apie kaimą,<br />
kuriame visi gyvena. Pati mokytoja iki šiol nežinojo, kad per Gyvolius eina laiko juostas<br />
skiriantis dienovidinis. Per kitą pasaulio pažinimo pamoką papasakos bent vyresniems vaikams,<br />
kokioje nepaprastoje pasaulio vietoje jie gyvena.<br />
Užkalbinta apie laiką, mokytoja sakė galinti išsakyti ne tik savo, bet ir daugumos kaimo<br />
žmonių nuomonę, nes susitinka ir pasikalba su jais kasdien.<br />
„Žmonės nepatenkinti laikrodžio sukinėjimu pirmyn atgal. Nespėja priprasti, prisitaikyti ir vėl<br />
keičia. Ir suaugusiems, ir vaikams būtų geriau, jei būtų pastovus laikas. Ne visi vienodai lengvai<br />
prisitaiko prie dažnų permainų. Sprendžiu apie tai iš vaikų elgesio ir savijautos. Kad ir nuo<br />
aštuonių ryto darbas ir pamokos mokykloje prasidėtų, bet kad pastoviai, žiemą vasarą.<br />
Valdžia visas reformas bando paaiškinti ekonomine nauda. Mes nieko nesutaupysim ir tos<br />
naudos nepajusim. Bet jau dabar aišku, kad šviesos visi turėsime mažiau — ir kaimiečiai, ir<br />
miestiečiai. Tai kokia čia nauda? Daug mūsų kaimo vaikų mokosi Viekšniuose. Pamokos jiems<br />
baigiasi perpiet, jeigu dar lanko būrelį ar dalyvauja kokiame renginyje, namo grįžta jau pavakare.<br />
Dabar visąlaik grįš su tamsa. Visus penkis kilometrus, per mišką. Ar bus saugu? Ar bus gerai?<br />
Sako, reikės anksčiau keltis. Kaimo žmogus ir dabar keliasi šeštą valandą, kada gi dar<br />
anksčiau? Kas kaime laiko karvę, ji yra laikrodis, turi ją laiku pamelžti, nors ir penkis dekretus<br />
ministras paskelbtų. Senesni žmonės pasakoja, kad ir anksčiau nelabai laikrodžių žiūrėję. Sako:<br />
„Į saulelę paveizėjai — vidurdienis. Pietūs, dvi valandos pokaičio ir vėl prie darbo, kol saulelė<br />
24
šviečia”. Ir dabar taip pat — anksčiau aušta, anksčiau kelies. Būtų gaila, jei patys atsisakytume<br />
šviesos”.<br />
Kateivų kiemas. Žmonės iš kitos laiko juostos<br />
Danutė ir Jonas Kateivos gyvena kitoje kelio pusėje. Kartu su jais gyvena ir Danutės mama<br />
Marija Gricienė — seniausia Gyvolių gyventoja, skaičiuojanti jau devyniasdešimt antruosius.<br />
Visiems trims žinia, kad gyvena ant laiko juostų ribos, buvo didelis ir gražus atradimas. Tačiau<br />
dėl būsimo laiko pakeitimo jie nesidžiaugia, kaip ir kiti sodiečiai.<br />
Danutė Kateivienė, pensininkė, visą gyvenimą Gyvoliuose dirbusi mokytoja:<br />
„Pirmiausiai pagalvojau, kiek ta reforma Lietuvai kainuos? Neveltui žmonės sako, kad „laikas<br />
— pinigai”. <strong>Lietuvos</strong> valdžia, matyt, nebrangina nei vieno, nei antro, kad imasi tokių sprendimų.<br />
Nei su žmonėmis pasitarė, nei ekspertų atsiklausė. O juk pagalvoji: kiek žmonių gaiš laiką, kiek<br />
lėšų prireiks vien traukinių, autobusų eismui sureguliuoti? Kiek kitokių išlaidų atsiras? Negi<br />
tokie turtingi esam?<br />
Be to, kiekvieną sprendimą reikia apgalvoti. Ar bus patogiau žmogui gyventi? Tos pasaulio<br />
valstybės, kurios gyvena ne pagal savo geografinį laiką, stengiasi kuo racionaliau dienos šviesą<br />
išnaudoti, o mes — priešingai. Visoj Europoj pelnysime miegalių vardą — juk iš visų valstybių<br />
kelsimės vėliausiai. Negi tik dėl to einame į Europą? Matyt, kad valdžiai rūpi tik jos pačios<br />
patogumas ir interesai.<br />
Sako, bus kaip prieš karą. Nebus. Gyvenimas per šešiasdešimt metų pasikeitė, žmonės gyvena<br />
kitaip. Niekada nebenorėsiu gult aštuntą valandą vakaro, sulig saulele. Negi nei radijo<br />
bepaklausysi, nei televizoriaus pažiūrėsi?<br />
Širdį gelia ir dėl to, kad valdžia su žmonėmis elgiasi kaip su paprasčiausiais laikrodžio<br />
sraigteliais. Nors... gal nereiktų per daug kritikuot. Gal tie ministrai labai gabūs yra? O gal jiems<br />
tik taip atrodo?”<br />
Jonas Kateiva, pensininkas, buvęs statybininkas:<br />
„Dabar einama prieš gamtą. Sveiku protu sunku suprasti, kad vidurvasarį trečią valandą<br />
nakties pradės aušti, o prieš Kalėdas trečią valandą dienos saulė jau nusileis. Prisimenu<br />
Smetonos laikus, pačiam piemenauti teko, bet tokių gamtos stebuklų lyg ir nebuvo.<br />
Yra toks senas posakis: „Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi” Koks ministras pasakys<br />
žmogui, kada jis turėtų vasaros metu keltis, o žiemos metu eiti miegoti?<br />
Žmona sako, kad nereikia taip kritikuot, kad reikia stengtis prisiderinti Reiks derintis kaip ir<br />
iki šiol: prie gyvulių, prie ūkio darbų, o ne prie laikrodžio. Juk šienpjovys į pievą išeina, kol rasa<br />
nuo žolės nenukritusi, o ne tada, kai išmuša sieninis laikrodis.<br />
Sakau, gal mes perdaug fanaberijos ir unoro turim prieš pasaulį pasirodyti ir per mažai sveiko<br />
proto?<br />
O gal neverta visko taip giliai į širdį imti? Gal tokia tvarka ilgai netvers? Juk ministrai keičiasi<br />
ir keičiasi. Ateis kiti, ir vėl bus kitaip. Gal geriau?”<br />
Vėl ta pati pilka kelio juosta — įsivaizduojamas dienovidinis, abipus kurio gyvena žmonės ir<br />
srovena laikas. Tas ir kitas.<br />
[Tekstai po nuotraukomis]:<br />
22 laipsniai 30 minučių rytų ilgumos. Truputis fantazijos ir visai nesunku įsivaizduoti, kad šis<br />
kelias per Santeklių mišką Akmenės rajone, vedantis į Gyvolių kaimą, guli tiesiog ant<br />
dienovidinio, dalijančio Lietuvą į dvi laiko juostas.<br />
Artėjo vidurdienis, parduotuvė buvo tuščia. Pardavėja Roma Milevičienė mano, kad, pakeitus<br />
darbo valandas, bus tas pats, tik rytais dar ilgiau teks laukti pirkėjų. Šiais laikais į parduotuvę<br />
žmonės eina tik būtiniausio reikalo prispirti.<br />
Bibliotekininkė Ada Mozgerienė — realistė. Ji sako: „Gyvoliai taip toli nuo Europos, kad<br />
vargu ar pajus būsimos reformos naudą. Ir taip toli nuo Vilniaus, kad kažin ar kada nors kokiam<br />
nors ministrui rūpės jo žmonių nuomonė.”<br />
Mokytojos Irenos Lagno žodžiais, kaimo žmonės labiausiai nori pastovumo. Jie nepatenkinti<br />
laikrodžio sukinėjimu pirmyn atgal. Vaikams tokios dažnos permainos taip pat ne į sveikatą.<br />
25
Danutė ir Jonas Kateivos juokauja, kad ministrai Lietuvoje keičiasi taip pat dažnai, kaip ir<br />
laikas. Kateiva sako sveiku protu nesuprantąs, kam reikalinga ta reforma, Kateivienei gaila<br />
valstybės pinigų reformai įgyvendinti, o močiutė Marija sako, kad visais laikais kaimo žmogus<br />
gyveno pagal saulę, o ne pagal laikrodį.<br />
Sinkevičienė Z. Žiemos palydos Gyvolių kaime // Vienybė. — 1998. — Kovo 3.<br />
Kybartienė Birutė. Gyvolių žiniuonė // Valstiečių laikraštis. — 1998. — Kovo 14. — Nr. 21<br />
(7694). — [priede „Sodietė”]: ir nuotrauka. — Visas tekstas:<br />
Linko prie augalų<br />
Tėviškės pieva mirgėjo žiedais, čia mažą mergaitę traukė ir stebino kiekvienas augalėlis.<br />
Kartą kone sutirpo iš laimės, kai Viekšnių knygynėlyje pamatė Verzelino knygą „Kelionė su<br />
naminiais augalais”. Parskuodė namo ir, meiliai žiūrėdama tėveliui į akis, pareiškė, kokia svarbi<br />
jai būtų ta knyga. Kai ant delniuko nukrito pinigėlis, skrido tarsi su sparnais į knygynėlį... Su šia<br />
knygute septintojo dešimtmečio pradžioje ilgakasė Žemaitijos mergaičiukė atvažiavo ir į Kauną.<br />
Baigusi Medicinos institutą, triūsė vaistinėje, tačiau jautė, jog širdis linksta prie augalų. Kartą<br />
pasiryžusi prisipažino apie tai Medicinos instituto docentui Kanopkai. Docentas pasiūlęs stoti į<br />
aspirantūrą Botanikos institute. Jadvyga taip ir padarė. Botanikos sode kurį laiką vadovavo<br />
Floros skyriui, vėliau — sėjomainų laboratorijai. Pradėjo rašyti mokslinį darbą tema „Augalai<br />
yra mano profesija”, publikavo apie 30 mokslinių straipsnių.<br />
Žolininkė buvusi ir J. Balvočiūtės krikštamotė, kuri sulaukė garbingo 90-ies metų amžiaus,<br />
tačiau apie žoleles labai nenoriai kalbėjo, viską paslaptyje laikė. J. Balvočiūtė savo žinių<br />
stalčiuose neužrakina. Kiek ankstėliau kartu su provizoriumi Stasiu Gudanavičiumi parengė<br />
patarimus „Jaunajam vaistažolių rinkėjui”, vėliau — ir daugiau populiarių knygučių: „Jaunajam<br />
daržininkui”, „Jaunajam gėlininkui” ir kt.<br />
Sugrįžimas<br />
Gal ligi šiol J. Balvočiūtė būtų gyvenusi Kaune, kur praleista daugiau kaip 20 metų, bet<br />
tėviškės ilgesys vis širdį draskė. Kai tik atsirado galimybė atgauti tėvų turėtus 18 hektarų,<br />
sugrįžo į Gyvolius. Dabar ji — Kamanų valstybinio rezervato vyriausioji botanikė. Ir, žinoma,<br />
ūkininkė. Kaip ir kiti kaimo žmonės, laiko gyvulių, augina javų, bulvių, bet ariamos žemės —<br />
vos trys hektarai, likusioji — kultūrinės pievos. Ilgokai graužėsi dėl sovietmečiu išdarkytos<br />
Balvočių pievos, bet įtemptu darbu žiniuonei vis dėlto pavyko atkurti buvusį tėviškės<br />
kraštovaizdį: pavasarį pieva prie Virvytės upeliuko vėl sužaliuos.<br />
Bene didžiausias ūkininkės rūpestis — čia pat, prie trobos, esantis vaistažolių laukas. Jame<br />
žiniuonė augina valerijonus, medetkas, šventagaršves, rykštenius, didžiąsias varnalėšas,<br />
juozažoles, melisas ir kitokias vaistažoles. Vaistažolėmis J. Balvočiūtė vadina ir piktžoles. Iš<br />
savojo sklypo vaistams prisirenka trikerčių žvaginių, dėmėtųjų rūgčių, dalgučių, triskiaučių<br />
lakišių, žvirbliarūčių, pelkinių pūkelių. Gyvolių žiniuonė kitiems rekomenduoja pasirinkti tokių<br />
žolių, kurios veikia neutraliai ir tik papildo mūsų organizmą vitaminais bei mikroelementais.<br />
Ant slenksčio — pavasaris<br />
Netrukus sužaliuos augmenija. Gyvolių žiniuonė siūlo nenusisukti nuo jaunų dilgėlių, kurios<br />
labai tinka sergantiems mažakraujyste. Dilgėlės stiprina kraują, nes turi daug geležies ir vitamino<br />
C. Matyt, ne be reikalo ankstėliau žmonės virdavo dilgėlienę. Supjaustytas jaunutes dilgėles<br />
reikėtų nuplikinti karštu vandeniu ir suberti į bulvių bei kruopų sriubą. Daug dilgėlių vartoti<br />
nepataria vyresniojo amžiaus žmonėms, nes dilgėlės turi ir kraują krešinančių savybių, bet, jeigu<br />
jos būtinos dėl mažakraujystės, tai, anot J. Balvočiūtės, pravartu kartu su dilgėlėmis pagerti ir<br />
kraują skystinančių vaistažolių (kaštono žiedų arba raktažolių lapų) arbatos. Beje, raktažolių<br />
lapeliuose, kurių per dieną pakanka kokių penkių, taip pat gausu vitaminų. Jie padeda dar ir nuo<br />
sklerozės, nes turi kraujagysles valančių savybių.<br />
J. Balvočiūtė siūlo darže, kur nors po obelimis, pasisodinti ir meškinio česnako — labai<br />
ankstyvo, gardaus, vitaminingo salotinio augalo. Ji visada pasidžiovinanti vyšnių, obelų ir<br />
kriaušių lapų, nes su jais išvirtos arbatos stiprina organizmą. Kriaušių lapai turi arbutino, todėl<br />
gali pakeisti meškauogę, kuri tinka sergant šlapimo takų ligomis.<br />
26
Augalų žinovė pataria pasirinkti jaunų braškių bei žemuogių lapelių. Su jais išvirta arbata<br />
stiprina organizmą, o džiovintų žemuogių lapeliai — dar ir puikus vaistas nuo inkstų uždegimo.<br />
Tiktai braškių uogoms alergiški žmonės atsargiau turėtų vartoti ir jų lapelius: truputį pavartojus<br />
šiek tiek palaukti, kas bus. Beje, taip siūlė „tikrinti” ir kitas vaistažoles.<br />
Po žiemos, kai žmogaus organizmas ypač nusilpęs, J. Balvočiūtė patarė dažniau išsivirti<br />
arbatos su gervuogių ar šaltalankio lapais. Tinka ir mėtos, čiobreliai, kuriuos galėtų pakeisti<br />
dašiai, juozažolės ar raudonėliai. Visada tinka pipirmėtė — vertingiausia iš 12 Lietuvoje<br />
augančių mėtos rūšių. Ji gerina žmogaus imunines savybes, žodžiu, padeda kovoti organizmui,<br />
kad nesusirgtume, gerina virškinimą. J. Balvočiūtė įsitikinusi, kad pipirmėtę reikėtų auginti<br />
dideliuose žemės plotuose.<br />
Linkusi nutylėti<br />
Biologė linkusi nutylėti, kur auga labai reti augalai. J. Balvočiūtė prisipažino, kad iš daktarės<br />
E. Šimkūnaitės perėmė gamtosauginę nuostatą — per daug negarsinti retų augalų, nes žmonės<br />
gali juos išnaikinti.<br />
— Juk radę ne kuokšteliu pasitenkina — glėbiais plėšia, — karčiai šyptelėjo moteris ir<br />
prisiminė dažnam žemaičiui žinomą plačialapį begalį, populiariai vadinamą lietuvišku ženšeniu.<br />
Gyvolių žiniuonė ilgokai šio augalo negalėjo rasti, nes ten, kur anksčiau jis augo, ištisai buvo<br />
rausinėjama. Tik atkakliai pasivaikščiojusi, atrado augavietes. Pasirinko sėklų, ketina plačialapį<br />
begalį auginti ir savajame vaistažolyne.<br />
Kiekvienais metais žolininkė surenka apie 100 rūšių žolių gyduolių. Vienų susidaro gramais,<br />
kitų — kilogramais. Kiekvieną žolelę pačiupinėja — pjauna tik peiliuku. Kartais net važiuodama<br />
į rajono tarybos posėdžius (ji yra tarybos narė) kišenėn įsidedanti peiliuką. Iš įpročio.<br />
J. Balvočiūtė į turgų su vaistažolėmis nekeliauja. Jomis aprūpina gimines, draugus ar<br />
pažįstamus, kurie pasiskundžia, jog negaluoja. Ji įsitikinusi, kad reikia kuo mažiau tablečių<br />
vartoti. Daktarei E. Šimkūnaitei dar gyvai esant abi kartu suderino vaistažolių receptūrą pačioms<br />
įvairiausioms ligoms gydyti ir pasiūlė Viekšnių dr. Antano Biržiškos sveikatos namų vyriausiajai<br />
gydytojai A. Gurauskaitei. Ši medikė ne vienam ligoniui parodžiusi kelią pas Gyvolių žiniuonę.<br />
Beje, tuose pačiuose Viekšniuose yra vaistinė-muziejus, kuriam netrukus būsią šimtas metų. Čia<br />
suprojektuotas ir vaistažolių sodas. Jį prižiūrinti Bronė Kolbergienė labai domisi vaistingaisiais<br />
augalais. J. Balvočiūtės padedama, paruošė įvairių žolelių mišinių ir atidavė jas Viekšnių<br />
seniūnui, kad šis išdalytų gyventojams.<br />
Vaistažolės — verslas?<br />
Gyvolių žiniuonė galėtų žolelėmis aprūpinti daugiau žmonių, įregistruotų savo verslą, jeigu<br />
turėtų prietaisų išdžiovintai žaliavai susmulkinti bei patalpų vaistažolėms džiovinti. Žoleles<br />
J. Balvočiūtė skleidžianti troboje ant grindų, palėpėje, kur specialiai įrengtoje džiovykloje yra net<br />
keli pakabinami aukštai. Greičiau džiūstančius lapelius sluoksniuoja tarp laikraščių. Vaistažoles<br />
būtina saugoti nuo saulės ir dulkių, žiūrėti, kad neįsimestų pelėsis.<br />
Jau yra žmonių, kurie taip pat norėtų auginti vaistažoles. Kaimo žmogui tai būtų papildomos<br />
pajamos. Silpnoji netradicinio verslo vieta — vaistažolių džiovinimas. Yra specialios džiovyklos,<br />
tačiau jos nepigios. Botanikės įsitikinimu, vaistažolių augintojai turėtų susivienyti. Taip jiems<br />
būtų lengviau parduoti žoleles.<br />
J. Balvočiūtė džiaugėsi, kad sodiečiai dar žino, kas yra padorumas ir pasitiki tik savo rankų<br />
darbu. Pastebėjo ir tai, kad kaimo moterys savo namiškiams dažniau nei miestietės išverda<br />
kvapnios mėtų, kmynų ar kitokių vaistažolių arbatos.<br />
„Sodietės” skaitytojoms Gyvolių žiniuonė siūlė nepamiršti ir skydo, į kurį turėtų atsitrenkti<br />
visi nemalonumai:<br />
— Reikia pagalvoti, kad man nėra taip blogai, kitiems — dar blogiau, — sakė ji, linkėdama<br />
skaitytojoms sveikatos ir atbundančios gamtos mums dovanojamo džiaugsmo.<br />
Juodpusis Apolinaras. Girių pavilioti // Vienybė. — 1998. — Bal. 16: ir nuotrauka. —<br />
Tekste: Miškininkai Gintautas, Vilija, Sigitas Mozgeriai.<br />
27
Jonikienė Roma. Tarp meno ir amato // Vienybė. — 1998. — Liep. 11: ir nuotraukos. —<br />
Tekste: Albina ir Juozas Navickai, jų sodyba. — Visas tekstas:<br />
Albiną ir Juozą NAVICKUS iš Gyvolių kaimo per Mindaugo karūnavimo — Valstybės dienos<br />
iškilmes pakvietė Vilniun, įteikė Prezidento V. Adamkaus, taip pat Kultūros, Žemės ir miškų ūkio<br />
ministerijų padėkos raštus. Padėkos tos už gražiai tvarkomą sodybą, už dešimtmečių triūsą, kad<br />
žydėtų, kerotų visa, kas gali žmogų džiuginti. Juozas Navickas, tokio pripažinimo ir pagarbos<br />
sulaukęs, nubraukė džiaugsmo ašarą. Albina jaudinosi lygiai su juo. „Kaip ten bebuvę, malonu,<br />
kai tavo triūsą pastebi”, — džiaugėsi gražios sodybos šeimininkai. Prezidento V. Adamkaus<br />
palinkėjimas prasmingas, tarytum specialiai Navickams rašytas: „Ačiū už tai, kad Jūsų dėka<br />
daugėja grožio ir buityje, ir gyvenamojoje aplinkoje, ir — labai noriu tikėti — mūsų visų širdyse.<br />
Skoningai sutvarkyta gyvenamoji aplinka liudija joje gyvenančių žmonių dvasios ramybę ir<br />
tarpusavio santykių darną (...) Sėkmės Jūsų namams!” Prezidento dovanos: tautinė juosta, stovas<br />
ir antgalis <strong>Lietuvos</strong> valstybinei vėliavai, padėkos raštai ir Karaliaus Mindaugo bareljefas<br />
Navickų kukliuose namuose jau rado savo vietą. Čia dera viskas: ir gydytojos V. Rastauskaitės-<br />
Bulavienės tapyta senojo kaimo troba, ir nauji pripažinimo ženklai. Nes brangiausia ir gražiausia,<br />
kuo gali didžiuotis šie žmonės, plyti už namo sienų: medžiai, krūmai, gėlės, žolynai ir ateities<br />
vizija. Ateities vizija — tai „langas į gamtą”, nes ten, kur Navickų sodybos ribos, plyti skardis.<br />
Štai čia, įdėjus daug darbo ir išmonės, svečias galės pasigrožėti nepaprastu gamtovaizdžiu, tarsi<br />
nuo apžvalgos rato.<br />
Navickų sodybos augmenijai nusakyti reikia žinovo. Mes, tik pasigrožėti atvykę „praeiviai”,<br />
tegalime paklausti: „kas ta puiki gėlė, koks čia krūmas?” Katilėliai veši, petunijos spalvas lieja,<br />
žolynai lygūs ir vešlūs, vijokliai, kadagiai, eglės auga ten, kur turi augti... Kol kanadietiška<br />
eglutė užauga pusmetrį, prabėga septyneri metai... „Visą gyvenimą tai ir darome: sodiname ir<br />
laukiame, kada pamatysime tikrąjį augmenijos grožį”, — tarsi pripažindamas greitą laiko bėgimą<br />
sakė Juozas. Navickų sodyboje veši reta lietuviška eglė — gyvatšakė. „Laikas ir kantrybė viską į<br />
savo vietas surikiuoja”, — pritaria vyrui ponia Albina, kurios žinioje krūmai, gėlynai,<br />
dekoravimas. Mat Juozas rūpinasi ūkiu ir sunkesniais darbais. Niekaip nesuskaičiuotų,<br />
neprisimintų Navickai, kuriems sodinukų davė, patarė, išaugino geriausių veislių vaismedžių.<br />
Žmonės prisimena. Ir jiems malonu, kai padėkoja. Už gerą geru. „Viską pradėjo Albina, aš tik<br />
„prisijungiau” prieš 27 metus”, — žmonos „viršenybę” pripažino Juozas. „Jau mano prosenelis<br />
obelis skiepijo, tik pasakojama, kad ožkos jo triūsą sunaikino”, — pajuokavo Albina. Iš kartos į<br />
kartą Albinos šeima puoselėjo augmeniją, medelius. Buvo laikai, kai jų apsodintame ir<br />
išpuoselėtame parke leido ganyti gyvulius. Teko perplanuoti želdinius, nes atėmė gabalą žemės...<br />
Bet kas buvo, praėjo. Ir nebenori šeimininkai to prisiminti, nes dabar džiaugiasi, kad vis daugiau<br />
žmonių suvokia grožį. Jų pačių dienos bėga kartu su saule: keliesi rytą šešiomis ir iki vakaro tarp<br />
žiedų ir želdinių. Pluši, tupinėji, ravėji, pjauni žolę, laistai. Į sodybą vis daugiau užsuka svečių,<br />
kas pasigrožėti, kas gerą sodinuką įsigyti. Šeimininkams visi svečiai malonūs, tegul žmonės<br />
apsidairo, gal ką naujo, nematyto patirs, kartu pasidžiaugs patikusiu žiedu.<br />
Žmonių lūpomis<br />
Svetimi jautriausiai ir akyliausiai įvertina tavo triūsą. Albinos ir Juozo Navickų namuose<br />
saugomas albumas, mat sodybą aplankę svečiai nenori išvykti, neišsakę gerų žodžių.<br />
„Be galo nustebinti Jūsų tvarkoma ir taip nuostabiai prižiūrima sodyba...” (V. ir L.<br />
Lukoševičiai iš Mažeikių)<br />
„Jūsų sodyba — mūsų kaimo puošmena”. (A. Šarkienė iš Gyvolių)<br />
„Kelinti metai perkame iš Jūsų sodinukus. Jie prigyja, puikiai veši. Ačiū”. (A. Vaigauskienė iš<br />
Vilniaus)<br />
„Pravažiavau nemažą mūsų šventos žemės atkarpą, bet pas Jus suradau nuostabų kampelį,<br />
ramų, grožį įkūnijusį ūkelį...” (J. Daunoravičienė iš Vilniaus)<br />
„Aplinkos apsaugos ministerijos pareigūnės J. Šukytė, L. Dabregaitė džiaugiasi, kad yra tokių<br />
sodybų...”<br />
„Širdies šiluma, darbščios rankos ir meilė visokiems želdiniams sukūrė šį nuostabų<br />
paveikslą”. (A. Raižys, landšafto architektas).<br />
28
Pasveikinti Navickų atvyko rajono meras A. Lupeika, savivaldybės kontrolierė B. Raščienė,<br />
mero padėjėja V. Juozapavičienė (nuotrauka apačioje). Svečių albume ir jie paliko įrašą —<br />
padėką už dešimtmečių triūsą, už meilę tėviškei ir gamtai. Tokie grožio kampeliai puošia ir<br />
garsina mūsų rajoną.<br />
Jonikienė Roma. Laimingas saulės zuikutis: Tarp meno ir amato: [Antanina Aviženienė] //<br />
Vienybė. — 1998. — Gruod. 31. — Tekste: „Gyvoliuose gyveno dvi močiutės — viena mokėjo<br />
begalę dainų. Apie E. Grybauskienę tautosakos rinktinės sudarytojai rašė. Kita, močiutė —<br />
Kateivienė — kūrė eiles. Tame pat kaime gyvena gražiausios šalyje sodybos šeimininkai<br />
Navickai. Čia pat įsikūrusi ir nertų žaisliukų meistrė Antanina Aviženienė, dainininkės<br />
E. Grybauskienės duktė.<br />
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,<br />
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gyvolių piliakalnio legendos // Alvydui Adomaičiui<br />
ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Kokios 5—6 kartos. Tėvas mums<br />
pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė gimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir<br />
mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio<br />
viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę.<br />
Grybauskas buvo didžiausias pijokas. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro vaikiai<br />
paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į klėtį. Grybauskas<br />
daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįleisdavo.<br />
Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų amžiaus, netikėtai parėjo girtas tėvas ir<br />
ėmė visus gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos<br />
vaikus ir paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim,<br />
vaikių bijom prašyt įsileist. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik<br />
atbėgom prie koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna, graži moteris, apsirengusi balta labai ilga<br />
suknele. Ana mumis apgaubė ta suknele. Ka jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo,<br />
ana suknelę nuėmė nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako,<br />
išeinu į savo namus. Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo<br />
čia palaidotoji jų motina. Ją palaidojo su balta ilga suknia.<br />
Kai buvau maža, ateidavom čia su tėvu. Tėvas čia lenkiškai melsdavosi. Jau tada, gal prieš 50<br />
metų, koplytėlė buvo apgriuvusi. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Viena Juzefa<br />
Grybauskienė.<br />
Tėvas pasakojo: Čia užėjo šitie švedai. Tai jie nėščioms moterims, kad jos išsibarstytų, liepė<br />
kvartūgais [prijuostėmis] sunešti kalną. Žinau tik du švedkalnius taip suneštus — čia ir prie<br />
Nevarėnų.<br />
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,<br />
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose) // Alvydui Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. —<br />
Žodžiu:<br />
Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas pasakojo, kad Gudų—Gyvolių—Santeklių keliu<br />
prancūzai ėjo į Rusiją. Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu kėlėsi per Ventą ir ėjo<br />
toliau į Akmenę. Kokia graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus — tiek daug buvo.<br />
Kada sumušti grįžo, praeidavo retkarčiais po du, po tris.<br />
Ties Gyvolių piliakalniu, į rytus nuo kelio pastatė dvarininkas Grybauskas naują gražų<br />
kumetyną. Jame galėjo gyventi dvi šeimos. Būdavo taip: atsikelia į kumetyną naujas kumetis,<br />
pagyvena kiek laiko. Kurį nors vakarą įeina į kumetyną du vyrai. Vienas bjauriai išpjauta gerkle,<br />
kitas dideliai sudžiūvęs. Stovėdavo ir nieko nesakydavo, nors kumiečiai ir kalbindavo.<br />
Pastovėdavo ir išeidavo. Už savaitės ar dviejų tas kumietis ir mirdavo. Į tą kumetyną kiek<br />
kumiečių įėjo, tiek išnešė. Tas kumetynas išbuvo kokius trejus metus. Kai suprato, kad čia<br />
kažkas negerai, nugriovė pats dvarininkas. Dar ir dabar, sako, žmonės išaria kartais kokią<br />
kumetyno plytą.<br />
29
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,<br />
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Paskutinė Krolio dvaro legenda // Alvydui<br />
Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu:<br />
Gražus Krolio dvaras [seniau buvęs Bagdzevičiaus (policijos asesoriaus) — jo sūnaus<br />
advokato Jono Bagdzevičiaus (1844—1892 04 30) — jo giminaičio Kazimiero Rudzevičiaus<br />
(mirusio 1935 m.)] už Gyvolių kaimo dabar sulygintas su žeme. Ir gerai. Ten buvo bloga vieta.<br />
Paskutinis ten gyveno ne Krolis, bet labai žiaurus ponas. Kada ans pats merdėjo, tiek anų<br />
kankino velnias pristojęs, kad ir ponia, anuo žmona, nebeištvėrė, nebegalėjo prie jo būti. Prašė<br />
kumietį, kad tas eitų slaugyt. Sako, ir kumietis neištvėręs — nuspaudęs kažkaip tą poną. Tokią<br />
legendą pasakodavo.<br />
Dvare buvo toks kaip ir sklepas, sandėlys, bet žemyn leistis nereikėjo. Ėjom žiūrėt — pati<br />
mačiau savo akim. Gembės, grandys tebebuvo geležinės, įmūrytos į sienas, kur žmones rišdavo<br />
kankindami. Dar plaukų buvo matyt ant akmenų. Ir ten tame dvare baidė. Niekas ten ilgai<br />
negyvendavo.<br />
Jonikienė Roma. „Aš užaugau prie Virvytės” // Vienybė. — 1999. — Vas. 11: ir nuotraukos.<br />
— Visas tekstas:<br />
Vakaronės pavadinimu pasakyta, ko Gyvolių kaimo žmonės susirinko į savo biblioteką. Čia<br />
buvo linksma etnografinė vakaronė su klausimais apie gimtojo krašto praeitį su prizais, su<br />
žaidimais, šokiais, dainomis, kurių jaunoji karta ir girdėjusi nebuvo. Čia visus pavaišino<br />
tradiciniais lietuviškais valgiais. O ir pati aplinka priminė parodą: rėčiai, kočėlai, verpstės,<br />
duonminkiai kubilai puošė salės du kampus, vidurys buvo paliktas šokiams, pasieniais<br />
sustumdyti suolai nesutalpino žiūrovų. Nedažni kaime tokie šventadienių pasisėdėjimai, bet<br />
žmonių laukiami.<br />
Ir vakaras pasitaikė kaip tik: snigo, o vėjas žadėjo vis smarkėti, tarytum prieš Užgavėnes, patį<br />
žiemos išvarymo metą, būtų nutaręs nepasiduoti. Vakaronei rengėsi visas būrys Gyvolių kaimo<br />
žmonių: garsiosios penkios dainininkės P. Gabalienė, E. Mačienė, J. Mokusienė, A. Kugrienė,<br />
B. Ledžienė — dainuoti, pradinės mokyklos vaikai išmoko visko, ko prireikė linksmybėms,<br />
kaimo moterys sutiko įdomių istorijų papasakoti. Gaspadine su gaspadoriumi pasivadino<br />
S. Krupovisovienė ir P. Lemežis, bibliotekininkė A. Mozgerienė buvo „už scenarijų” atsakinga,<br />
tad vis pasitardavo, kas ką atliks. Pasisvečiuoti į Gyvolius atvyko mero pavaduotoja<br />
E. Meškienė, kultūros skyriaus vedėja J. Rekašienė ir Viešosios bibliotekos direktorė<br />
Z. Sinkevičienė su nemažu būriu kolegių.<br />
Gaspadinė su gaspadoriumi žiūrovams surengė konkursą, klausinėjo, iš kur Gyvolių kaimo<br />
pavadinimas kilęs, kokie dvarai ir piliakalniai čia garsūs. Klausė, ar žino žmonės savo kaimo<br />
gausiausią šeimą, seniausią ir jauniausią gyventojus. Ir kiek iš viso kaime gyventojų? O gyvena<br />
kaime 324 žmonės, senajai Zabikienei 96 metai, o jauniausias kaimo žmogus Martynas gimė<br />
prieš tris mėnesius. Gausiausia G. ir A. Kinčinų šeimyna, kuri, augindama daug vaikų, ir našlaitį<br />
priglaudė. Konkurso azartą „pagavę” vakaronės dalyviai prisiminė senuosius dvarus ir visa, kuo<br />
Gyvoliai garsūs. Pavadinimas, kaip išaiškino gaspadinė Salomėja, kilęs iš čia gyvenusių žmonių<br />
gyvybingumo. Siautė maras, visi aplinkiniai kaimai išmirė, o čia lemčiai nepasidavė — kūrėsi<br />
šeimos, gimė vaikai. Ir pavadino kaimą Gyvoliais, kaip nesunaikintos gyvybės simbolį.<br />
Gudų pradinės mokyklos mokinukai parodė papročiais pagrįstą programą. Toks kolektyvas<br />
bet kurio miesto žiūrovą sužavėtų. Dainingosios močiutės, kaip juokavo gaspadinė, per du<br />
repeticijų mėnesius tiek dainų pridainavo, kad artėjant vakaronei, nebežinojo kurias pasirinkti.<br />
Tad dainavo net pagal žiūrovų pageidavimus. Paprašo apie meilę — yra, paprašo linksmos —<br />
yra... D. Jankauskienė papasakojo istoriją apie raganas, R. Kryževičienė — legendą, kaip<br />
atsirado gaidys ir višta, S. Venslovienė padeklamavo eilių ir priminė žemdirbiams pavasario<br />
ilgesį juk žemė jau laukia žmogaus rankų.<br />
„Gaspadinė” Salomėja vakaronėje pasidžiaugė, kad kaimas vis noriau dalyvauja renginiuose,<br />
veikloje. Sausio 26 d. susikūrė Ūkininkių draugijos Gyvolių skyrius, kuriam vadovaus<br />
bibliotekininkė A. Mozgerienė. Jau susibūrė 24 moterys. Kadangi biblioteka yra kaimo šerdis, tai<br />
bibliotekininkė bus visų aktyviųjų vadovė.<br />
30
Vakaronėje, tarp žaidimų, dainų ir linksmybių, buvo pasakyta svarbiausia mintis —<br />
džiaugiamasi, kad kaimo kultūrinis židinys neišnešiotas po plytą, kad žmogui reikia žmogaus.<br />
Geru žodžiu, gėlės žiedu, dovanėle buvo pagerbti visi renginio organizatoriai. Kai svečiai iš<br />
toliau susirengė namo, kaimas vis dar šoko.<br />
Autorės nuotraukose: dainininkės iš Gyvolių; Gudų pradinės mokinukai parodė puikią<br />
programą; „gaspadinė” ir „gaspadorius” visus išjudino linksmybėms.<br />
Jonikienė Roma. Ir savame kaime darbų begalės // Vienybė. — 1999. — Kovo 4: ir<br />
nuotrauka. — Visas tekstas:<br />
Taip buvo nuo seno ir, tikriausiai, bus dar ilgai. Žmonės ieško <strong>vietos</strong>, ieško kito žmogaus,<br />
kuris galėtų juos sutikti, surengti vakaronę, parašyti šventei scenarijų. Ieško linksmo,<br />
bendraujančio, daug žinančio saviškio, nes svetimas kaimo suburti nepajėgs, o ir ką pasakys<br />
senbuviams — čia gimusiems, čia gyvenimą nugyvenusiems? Tai padaryti gali tik saviškis. Gudų<br />
bibliotekoje bibliotekininkei Adai Mozgerienei dabar pareigų gerokai daugiau nei bet kada<br />
anksčiau. Oficialiai pareigų niekas neužkrovė. Gyvolių kaimo gyventojams kultūrinio gyvenimo<br />
norisi. Tai ir eina jie pas Adą Mozgerienę. Bibliotekoje senovines dainas repetuoja močiutės, ką<br />
naujo sumanę, ateina mokinukai. Kur daugiau nėrinių, puokščių, rankdarbių ar senovinių<br />
rakandų parodą surengsi — tik bibliotekoje. Tad ir renkasi čia visi.<br />
Kai vienkiemyje įsikūrė tarybos narės S. Krupovisovienės šeima, renginių padaugėjo.<br />
Salomėja po parodos savivaldybėje į Gudų biblioteką parvežė senovinių rakandų ekspoziciją.<br />
Ėjo kaimo žmonės apžiūrėti, ir dažnas sakė, kad saugo namuose vieną kitą seną daiktą. Atiduotų<br />
jį bibliotekai į parodą. Bibliotekininkei Adai beliko kinkyti arkliuką ir traukti per kaimus,<br />
surinkti tas etnines dovanas. Surinko ir suvežė...<br />
Prisimena Gyvolių kaimas praeitų metų Užgavėnes, kuriose pagal Ados scenarijų kone visi<br />
vaidino, šoko, blynais vaišinosi, laužą kūreno. Ir ne visi režisierę pažino, o persirengusi ji buvo<br />
gandru... Ne vienas Adai užsimena — ar bus šiemet šventė? Bibliotekoje skamba senos,<br />
nedažnam girdėtos dainos. Padainuoti ateina senosios Gyvolių kaimo gyventojos. Ada vėl lyg<br />
kokia chorvedė ar etnografinio ansamblio vadovė. Nors tokia ir nėra, bet žmonės to nori. Ir<br />
įdomiausia, kaip pati bibliotekininkė sakė, kad prireikus Viekšnių seniūnijai saviveiklininkų<br />
programą parodyti, paprašė jos dainininkes parengti ir atvežti. Vežė, nes močiutės puikiai, o<br />
svarbiausia, noriai dainuoja. „Esu lyg patikėtinis, ypač vaikams”, — pasakojo ponia Ada. Ir sakė,<br />
kad nenorinti jų apvilti, bet visada siūlanti pasitarti su mokytojais. Penktokė Iveta Milevičiūtė<br />
savo eilėraščius taip pat atnešė bibliotekon. Adai Mozgerienei norėjosi, kad tie vaikiškai<br />
malonūs, talentingi kūrinėliai pradžiugintų tiek mergaitę, tiek jos artimuosius. Ji paprašė savo<br />
sūnų pagalbos, kad kompiuteriu surinktų ir į nedidukę knygutę sudėtų eiles. Pirmasis jaunosios<br />
poetės leidinukas pavyko. Ir kiek džiaugsmo visiems suteikė.<br />
Biblioteka kaime, kaip paradoksaliai tai gali atrodyti, vėl tapo žiburiu, apie kurį buriasi<br />
žmonės. Nes daugiau ir nėra kur burtis. <strong>Kaimas</strong> nurimo, apsiprato su politikos išdaigomis ir nori<br />
draugėn susieiti, padainuoti, pavakaroti laisvu nuo darbų metu. Taip Gyvolių kaimas sukasi apie<br />
Gudų biblioteką, o bibliotekininkė vis pamalonina saviškius kokiu vakarėliu, parodėle ar<br />
padrąsina pradedantį poetą.<br />
Autorės nuotraukoje: Ada Mozgerienė dabar karaliauja tarp etnografinių eksponatų, kuriuos<br />
pati suvežė arkliuku.<br />
Sejavičienė Julija. Idiliškas reginys: Gražiausių sodybų šeimininkai: [Navickų sodyba<br />
Gyvolių kaime] // Vienybė. — 1999. — Liep. 24: ir nuotrauka „Albina Navickienė savo sodybos<br />
kieme”.<br />
31
Sejavičienė Julija. Gyvenimas tarsi žydintis sodas // Vienybė. — 1999. — Rugs. 16: ir<br />
nuotraukos. — Tekste: Sodininkas selekcininkas V. Vilkas. Šimtosios gimimo ir dvidešimtosios<br />
mirimo metinės. — Visas tekstas:<br />
Albinos ir Juozo Navickų sodybos grožio vartai visada atkelti. Atvažiavo kartą iš tolimo<br />
pasviečio žmonės, apžiūrėjo jų sodybą, kuri apjuosta žmogaus rankom sukurtu parku, ir<br />
pasiteiravo:<br />
— Sakykite, o kur Gyvolių kaime gyvena sodininkas selekcininkas Vincas Vilkas?<br />
— Jau dvidešimt metų, kai jo nebėra... Viekšnių žemėje ilsisi, — atsakė svečiams Albina<br />
Navickienė.<br />
— Štai taip — seniai nebėra žmogaus, o jo darbai kalba jį gyvą esant, — prisiminusi aną<br />
svečių lankymąsi, sako Respublikos gražiausios sodybos šeimininkė A. Navickienė. Sukanka<br />
100 metų nuo sodininko selekcininko Vinco Vilko gimimo ir 20 metų nuo jo mirimo. Žmonių<br />
atminty jis gyvas darbais. Albina Navickienė buvo garsaus selekcininko V. Vilko mokinė.<br />
Sovietinės okupacijos sumaištyje Albinos tėvas Mačius atsidūrė lageryje ir čia netrukus mirė, o<br />
mama slapstėsi. Pamatęs po išdraskytus namus besižvalgančią mokinukę, kaimynuose gyvenęs<br />
V. Vilkas parsivedė namo. Dvejus metus Albina Mačiutė-Navickienė glaudėsi Vilko šeimoje. Tad<br />
ji iš arti matė ir stebėjo sodininko darbą, iš jo išmoko medelius skiepyti, veisti. Paskui, kai<br />
Albina įstojo mokytis į žemės ūkio mokyklą, praktiškais sodininkystės klausimais žiniomis<br />
pranoko savo mokytojus. Iš jos, gyvos sodininko selekcininko darbų liudytojos, žodžių ir<br />
atkuriame šio Lietuvai daug nuveikusio kraštiečio portretą.<br />
Jis visą gyvenimą paskyrė sodininkystei ir bitininkystei. Buvo šios srities fanatikas.<br />
Žvelgdamas į savo kaimą, jis regėjo Lietuvą: koks grožis sukurtas čia, tokia ir mūsų Lietuva. Kai<br />
Gyvolių kaime kūrė kolūkinę gyvenvietę, Vilkas išreikalavo, kad kiekvienas naujakuris<br />
nemokamai gautų po 25 medelius. Nuo tada ir atėjo į kaimą tradicija puošti ir gražinti<br />
gyvenamąją aplinką. Nuo pagrindinio kelio sodybos atsitvėrė gyvatvorėmis, o į gilumą formavo<br />
sodelius. Daugelyje sodų tebeauga V. Vilko skiepyti ir išauginti vaismedžiai. 1959 m. „Mūsų<br />
sodų” žurnale buvo išspausdintas didelis straipsnis apie Gyvolių kaime gyvenantį Lietuvai<br />
žinomą sodininką. Štai citata iš šio pasakojimo:<br />
„Prie kelių metų skiepo iš dviejų arba ir iš visų keturių pusių pasodinama po jauną skiepelį.<br />
Kitų metų pavasarį nupjovus jų viršūnes, priskiepijami prie vaismedžio kamieno. Nuo to laiko<br />
vaismedis gauna maisto medžiagų ne tik per savo, bet ir per „padėjėjų” šaknis. Tikimasi, kad,<br />
parinkus tinkamus padėjėjus, galima stipriai paveikti vaismedį. Štai „Olego” veislės obelis.<br />
Vaisiai jos nemaži, skonis geras, o išvaizda niekam tikusi, spalva nepatraukli, žalia. Reikia<br />
tikėtis, kad padėjėjai-atramos iš Titovkos, Beržininkų ananaso, Akero ir Šafraninio pepino<br />
suteiks „Olego” vaisiams raudonį.<br />
Dėmesį patraukia vaisių margumynas ant vienos obels. Įvairiausios spalvos, formos, dydžio<br />
obuoliai. Tai „medis-sodas”. Į sibirinės-uoginės obels vainiko šakas įskiepyta 18 įvairių obels<br />
veislių. Tokių „medžių-sodų” V. Vilko sode yra keliolika. Įvairiausios veislių kombinacijos! Ir<br />
kodėl neieškoti naujovių, jei čia vien obelų priskaičiuojama apie 90 veislių! O kiek kriaušių,<br />
slyvų, vyšnių! Čia auga net Andi ir Kazachstano vyšnios. Prie namo, pasienyje, sirpsta vynuogių<br />
kekės. Tai lietuviškos kilmės veislė — Gedimino sapnas.<br />
Ir sodininkas, ir sodas šiemet jubiliatai. Pirmasis švenčia savo 60-metį, o antrasis — perpus<br />
mažiau. Sodininkystė Vilkų šeimoje sena tradicija. Sodininkas dar prisimena, kaip jis, dešimties<br />
metų Vincukas, stebėdavo savo motinos triūsą mažyčiam sodely. Parsineš, būdavo, motina iš<br />
miško keletą laukinukų ir augina juos, skiepija. Vincukui irgi knieti ką nors panašaus daryti, tik<br />
kad mama kiekvieną medelį labai brangina. Jau tada jaunasis Vincukas nutarė tapti sodininku”.<br />
Kad sodininkas buvo pripažintas žmogus, kalba tai, kad Vincas Vilkas buvo apdovanotas<br />
Darbo raudonosios vėliavos ordinu, I. Mičiurino 100-ųjų metų medaliu.<br />
A. Navickienė prisimena, kad Vilkų sodyboje nuolat svečiuodavosi mokiniai, studentai,<br />
atvykdavo selekcininkų iš kitur.<br />
Tokie žmonės, kaip V. Vilkas, savo darbu, pomėgiais, gyvenimu puošė ir gražino Lietuvą. Jos<br />
ateitį regėjo pro sodo žiedų skaistumą.<br />
32
Paslaptingas Gyvolių piliakalnis. Gudų—Santeklių kelias. Grybausko kumetynas<br />
Gyvoliuose: Viekšnių krašto sakmės [6]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės (gimusios<br />
1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose)<br />
pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23. — Visas tekstas:<br />
Paslaptingas Gyvolių piliakalnis<br />
Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Kokios 5—6 kartos. Tėvas mums<br />
pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė pagimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir<br />
mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio, prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio<br />
viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę.<br />
Grybauskas buvo didžiausias girtuoklis. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro<br />
vaikiai (bernai) paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į<br />
klėtį. Grybauskas daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįsileisdavo.<br />
Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų, netikėtai parėjo girtas tėvas ir ėmė visus<br />
gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos vaikus ir<br />
paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim, vaikių bijom<br />
prašyti įsileisti. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik atbėgom prie<br />
koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna graži moteris, apsirengusi balta labai ilga suknele. Ji mumis<br />
apgaubė ta suknele. Kad jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo, ana suknelę nuklojo<br />
nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako, išeinu į savo namus.<br />
Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo čia palaidotoji jų<br />
motina. Ją palaidojo su ilga balta suknia.<br />
Kai buvau maža, ateidavom čia su tėvu. Tėvas čia lenkiškai melsdavosi. Jau tada, gal prieš 60<br />
metų, koplytėlė buvo apgriuvusi. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Viena Juzefa<br />
Grybauskienė.<br />
Tėvas pasakojo: Čia užėjo šitie švedai. Tai jie nėščioms moterims, kad jos išsibarstytų, liepė<br />
kvartūgais sunešti kalną. Žinau tik du švedkalnius taip suneštus — čia ir prie Nevarėnų.<br />
Gudų—Santeklių kelias<br />
Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas pasakojo, kad tuo keliu prancūzai ėjo į Rusiją.<br />
Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu kėlėsi per Ventą ir ėjo toliau, į Akmenę. Kokia<br />
graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus — tiek daug buvo. Kada sumušti grįžo,<br />
praeidavo retkarčiais po du, po tris.<br />
Grybausko kumetynas Gyvoliuose<br />
Ties Gyvolių piliakalniu, į rytus nuo kelio, pastatė dvarininkas Grybauskas naują gražų<br />
kumetyną. Jame galėjo gyventi dvi šeimos. Būdavo taip: atsikelia į kumetyną naujas kumetis,<br />
pagyvena kiek laiko. Kurį nors vakarą įeina į kumetyną du vyrai. Vienas bjauriai išpjauta gerkle,<br />
kitas dideliai sudžiūvęs. Stovėdavo ir nieko nesakydavo, nors kumečiai ir kalbins. Pastovėdavo<br />
taip ir išeidavo. Už savaitės ar dviejų tas kumetis ir mirdavo. Į tą kumetyną kiek kumečių įėjo,<br />
tiek išnešė.<br />
Tas kumetynas išbuvo kokius trejus metus. Kai suprato, kad čia kažkas negerai, nugriovė pats<br />
dvarininkas. Dar ir dabar, sako, žmonės išaria kartais kokią kumetyno plytą.<br />
Sejavičienė Julija. Persipynusios grožio ir gerumo šaknys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23:<br />
ir nuotraukos. — Tekste: Šventė Gyvolių kaime: rudens gėrybių paroda, seminaras, skirtas<br />
sodininko V. Vilko gimimo 100-osioms metinėms. — Visas tekstas:<br />
Rudens saulėje visu grožiu tviskėjo Gyvolių gyvenvietė, prigludusi prie Virvytės krantų ir<br />
atsirėmusi į žalią šilą. Sodybose palei vartelius spalvų įvairove puikavosi gėlės ir želdiniai.<br />
Gražu. Šviesu. Šeštadienį nuo ankstyvo ryto gyvenvietę apvažiavo kviesliai. Susėdę į rudens<br />
žalumynais iškaišytus ratus, kviesliai sodiečiams priminė apie rengiamą rudens gėrybių parodą,<br />
apie šventę, krovė į rudens karietą tai, kas soduose ir daržuose išaugo. 12 valandą šventės<br />
šeimininkai (S. Krupovisovienė ir P. Lemežis) ir paskelbė Gyvolių kaimo šventę. Ją sudarė<br />
kelios dalys: rudens gėrybių paroda, seminaras, skirtas šio krašto garsiojo sodininko V. Vilko<br />
gimimo 100-osioms metinėms, pramogos.<br />
33
Itin gausioje ir spalvingoje rudens gėrybių parodoje išsiskyrė obuolių kolekcija. Bene 50 rūšių<br />
obuolių pririnko iš kaimo sodybų ir taip priminė, kad gyvos šio krašto sodininko V. Vilko<br />
pastangos paversti tėvynę žydinčiu sodu. Gražius parodos stalus parengė Svirkančių ir Gudų<br />
pradinės mokyklos, Viekšnių žemės ūkio mokykla, originalius tapybos darbus eksponavo<br />
profesionali dailininkė, biologės J. Balvočiūtės dukra R. Kučinskaitė.<br />
— Gražu, kad yra ką prisiminti, kad mažas kaimas turi ką prisiminti, — sakė Žemės ūkio<br />
rūmų direktoriaus pavaduotojas V. Gavinauskas, kalbėdamas apie šiame krašte gilią<br />
sodininkystės vagą išvariusį sodininką selekcininką Vincą Vilką. — Jis dalindavo obelaites<br />
žmonėms, jis gražino Lietuvą. Kaip jo skiepyto grožio aidas, šiandien yra kaimo žmonių<br />
santarvė. Būkite suaugę vienas su kitu šaknimis.<br />
— Šiemet rajono miestai ūžė nuo švenčių. Dabar jos keliasi į kaimą. Sodininkas V. Vilkas<br />
išpuoselėjo daug kaimo šviesuolių. Jo darbus gimtajame kaime tęsia J. Balvočiūtė,<br />
A. Navickienė, S. Krupovisovienė, — sakė šventėje Seimo narė J. Dunauskaitė.<br />
Rajono meras A. Lupeika sakė, kad jam sodininko V. Vilko pavardė žinoma iš vaikystės, nes<br />
daug mažeikiškių važiuodavo į Gyvolių kaimą pirkti sodmenų. Ir dabar Gyvolių kaimas žinomas<br />
Lietuvai, nes čia yra viena iš gražiausių šalyje A. ir J. Navickų sodyba.<br />
Jaudindamosi apie sodininką selekcininką, sodininkystės žinių propaguotoją Vincą Vilką<br />
prisiminimais pasidalijo biologė J. Balvočiūtė ir šiandieninio kaimo grožio puoselėtoja<br />
A. Navickienė. Jo atminimui uždegė žvakelę, atstovus su gėlių krepšeliu pasiuntė į Viekšnius,<br />
prie V. Vilko amžinojo poilsio <strong>vietos</strong>. J. Balvočiūtė ir A. Navickienė prisiminė, kaip po Žemaitiją<br />
išplito V. Vilko „Amerikoniškoji” ir „Kleboninė” kriaušės, po visą Lietuvą keliavo jo skiepytos<br />
„Ando” vyšnios — po 80 išsiųsdavo kasmet įvairiais adresais. V. Vilkas turėjo 100 veislių<br />
obelaičių ir kriaušaičių, 4 hektarų medelyną, domėjosi abrikosais, braškėmis, juodaisiais<br />
serbentais. Prisiminimais apie šį kaimo šviesuolį pasidalijo Vilkų įdukra E. Nagrockienė,<br />
giminaičiai L. Rimkus, E. Augutienė.<br />
Prisiminę ir pagerbę sodininką V. Vilką jo gimimo 100-ųjų metinių proga, seminaro dalyviai<br />
pasikeitė nuomonėmis apie tai, kokias reikėtų auginti netradicines kultūras, kad jos būtų<br />
paklausios. Žemės ūkio rūmų ekologas, žemės ūkio mokslų daktaras V. Danilčenka sakė, kad AB<br />
„Anykščių vynas” po Lietuvą žvalgosi aronijų, kad perspektyvus yra braškininkystės verslas,<br />
taipogi ekologinė žemdirbystė. Braškių auginimo patirtimi pasidalijo ūkininkas A. Gricius, apie<br />
vynuogių auginimą papasakojo S. Rušinskienė, apie vaistažolių auginimą — biologė<br />
J. Balvočiūtė (vieną kitą jų mintį išspausdinsime). Kaimo žmonės gyvai domėjosi netradicinių<br />
kultūrų auginimu, produkcijos realizavimo perspektyva, apskritai kaimui teikiama parama. Apie<br />
ją informavo Žemės ūkio skyriaus vedėja J. Juškienė. J. Juškienė padėkojo S. Krupovisovienei,<br />
A. Mozgerienei už gražų ūkininkių renginį. V. Vilko giminės padėkojo S. Krupovisovienei ir<br />
A. Navickienei už šio žinomo sodininko pagerbimą.<br />
Renginio dalyviams koncertavo Viekšnių kultūros namų saviveiklininkai ir mažieji<br />
pradinukai, vadovaujami mokytojų O. Noreikienės ir I. Lagno.<br />
Gyvą šurmulį sukėlė loterija. Nė vieno tuščio bilieto joje nebuvo. Vieni laimėjo svogūnų<br />
pynę, kiti — kviečių pusmaišį, treti — bulvių krepšį ar aguonų terbą. Sodiečiai šoko, gražiai<br />
bendravo prie rudens gėrybių stalo. Tądien kaimą subūrė ir prisiminimais į praeitį nukėlė<br />
sodininko V. Vilko gimimo 100-mečio jubiliejus. Kas žino, gal po kelių dešimčių metų taip<br />
gražiai prisimins šių dienų šviesuolius, keliančius ir buriančius kaimą.<br />
Sejavičienė Julija. Netradiciniu keliu // Vienybė. — 1999. — Rugs. 28. — Tekste:<br />
„Ūkininkų renginyje Gyvolių kaime buvo atiduota pagarba šio krašto šviesuoliui<br />
sodininkystės puoselėtojui Vincui Vilkui jo gimimo 100-ųjų metinių proga. [...]. Kamanų<br />
rezervato biologė ūkininkė Jadvyga Balvočiūtė: nevadinkite manęs „mūsų Šimkūnaite”. Daktarė<br />
E. Šimkūnaitė buvo viena, ir jos niekas nepakartos. Aš 5 metus dirbau provizore, paskui<br />
Botanikos sode biologe. Kai grįžau į tėviškę, svajojau sutvarkyti pievą, inventorizuoti augalus.<br />
Vaistažolėmis gydė mano močiutė, gal iš jos tai paveldėjau ir aš. Siekiu įkurti ekologiškai švarių<br />
vaistažolių ūkį. [...]. Aš jau antri metai dirbu ta linkme, turiu sertifikatus.”<br />
34
Pavirvytės dvaro legenda: Viekšnių krašto sakmės [7]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-<br />
Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare ir Gudų kaime, dabar<br />
gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. —<br />
Lapkr. 11. — Tekste:<br />
PASKUTINĖ KROLIO DVARO LEGENDA<br />
Gražus Krolio dvaras už Gyvolių kaimo dabar sulygintas su žeme. Ir gerai. Ten buvo bloga<br />
vieta. Paskutinis ten gyveno ne Krolis, bet labai žiaurus ponas. Kada ans pats merdėjo, tiek anū<br />
kankino velnias pristojęs, kad ir ponia, ano žmona, nebeištvėrė, nebegalėjo prie jo būti. Prašė<br />
kumetį, kad tas eitų slaugyt. Sako, ir kumetis neištvėręs — nuspaudęs kažkaip tą poną. Tokią<br />
legendą pasakodavo.<br />
Dvare buvo toks kaip ir sklepas, sandėlis, bet žemyn leistis nereikėjo. Ėjom žiūrėt — pati<br />
mačiau savo akim. Gembės, grandys tebebuvo geležinės, įmūrytos į sienas, kur žmones rišdavo<br />
kankindami. Dar plaukų buvo matyt ant akmenų. Ir ten, tame dvare, baidė. Niekas ten ilgai<br />
negyvendavo.<br />
Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės, gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių<br />
dvare ir Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose, pasakojimus parengė Bronius Kerys.<br />
Jonikienė Roma. Už vartelių — pasaulis... // Vienybė. — 1999. — Lapkr. 25. — Visas<br />
tekstas:<br />
Rūta Kučinskaitė iš Gyvolių kaimo — profesionali fotografė ir dailininkė. Šias profesijas ji<br />
įgijo Dailės akademijoje. Tikra kaunietė, ten gimusi, augusi ir mokslus ėjusi, atvyko gyventi pas<br />
mamą — žinomą biologę Jadvygą Balvočiūtę. Rūtos nekamuoja baimė, kad atsisakiusi<br />
didmiesčio, prarado galimybę įtakingiau įsitvirtinti meno pasaulyje. „Atvykusi čia nieko<br />
nepraradau. Atvirkščiai, galiu brandinti save kūryboje, kad, laikui atėjus, turėčiau, ką parodyti<br />
žmonėms”, — mano dailininkė. „Jei man bus skirta vieta meno pasaulyje — ją atrasiu”, —<br />
šypsosi Rūta. Dabar ji dirba kiek aprėpia. Turi būrelį Mažeikių meno mokykloje, dirba su vaikais<br />
Akmenės mieste, neseniai ėmėsi pamokų Viekšnių muzikos mokykloje. Mamos Jadvygos<br />
Balvočiūtės kaimiškoje troboje kaupiasi Rūtos kūryba. Tapo ji akvarele, aliejiniais dažais. Bet ne<br />
visiems paveikslams rėmelius pajėgia padaryti. Viskam reikia lito...<br />
Rūtos Kučinskaitės paveikslus, tapytus aliejiniais dažais, pirmą kartą pamačiau Kapėnų<br />
mokykloje. Savaime įsidėmėjau dailininkės pavardę, darbus. Pamaniau, kad progai pasitaikius,<br />
malonu būtų apie Rūtą gerą žodį parašyti. Autorinė paroda, surengta A. Milevičiaus iniciatyva<br />
Naujosios Akmenės kultūros rūmų parodų salone, suteikė tokią progą. R. Kučinskaitė atvežė<br />
akvarele tapytų paveikslų. O parodą paįvairino siurprizais. Kartu su mamos darbais<br />
eksponuojami mažosios Austėjos piešiniai. Mergaitė ne tik piešia, bet smulkiai papasakoja, ką<br />
norėjo pavaizduoti ir liepia tai užrašyti. „Tos istorijos atstoja paveikslus”, — juokiasi Rūta.<br />
Austėjai ateina žuvyčių, kiškių, saulių, lapių piešimo periodai. Kaime augdama, ji visa tai mato.<br />
Rūta taip pat pasaulį mato nuo trobos vartų. Tad piešdama iš natūros, gali įamžinti kiekvieną<br />
gamtovaizdį, saulėlydį, senąjį sodą. Vartus paveiksle priimame kaip mums tapytus. Jie lyg<br />
atveria pasaulį. Akvarelėje pamėgtos žalsvai gelsvos, ramios ir plaukiančios spalvos. Kaip sakė<br />
parodą pristatydamas A. Milevičius, Rūtos spalvų pasaulis jausmingas ir žmogiškas, malonus ir<br />
jaukus, kaip pati gamta. Rūta, pakviesdama visus užeiti parodon, neslėpė, kad mėgsta lieti<br />
akvarelę, nes tokiuose paveiksluose jau pirmas prisilietimas yra lemtingas. „Sakyčiau, šventas”,<br />
— sako ji. Mat akvarelės nepataisysi, nepakoreguosi, neištrinsi. Todėl ir paveikslą turi pabaigti,<br />
neatidėjęs kitam kartui. Ten, kur Rūta, Austėja ir Jadvyga gyvena, gamtos idilės ieškoti nereikia.<br />
Troba ant skardžio, atsiveria nuostabi panorama.<br />
„Visą savo vaikystę, jaunystę ir dabar svajojau apie kampelį namuose, kuris priklausytų man,<br />
kur būtų sudėti darbai, kur galėčiau piešti. Žodžiu, palėpę... Ir tik dabar po truputį remontuojam<br />
trobą. Gal gi svajonė išsipildys. Savo kampo reikia ir Austėjai. Ji dažniau, nei aš užima stalą, nes<br />
jos darbas svarbesnis už visų mūsų”, — buitiniai reikalai realiame pasaulyje stoja skersai kelio<br />
Rūtai.<br />
Parodos pristatyme Jadvyga Balvočiūtė papasakojo, kad dar pradinėse klasėse mokytoja<br />
bėdojo, jog Rūta per matematikos pamoką žiūri pro langą, o ranka intensyviai juda... Sąsiuvinis<br />
pilnas piešinių. Mergaitę nukreipė į meno mokyklą. Atrodytų, taip paprasta surasti savo vietą.<br />
35
Rūtą pasveikinti atėjo mero pavaduotoja E. Meškienė, Kultūros skyriaus vedėja J. Rekašienė,<br />
Naujosios Akmenės seniūnas P. Tirius, paminklotvarkininkė V. Imbrienė. Lankytojų mintims —<br />
geltonais viršeliais knyga. Rūtai ir Austėjai liks žodžiai paveikslus žiūrėjusių žmonių.<br />
Autorės nuotraukoje: paprašyta išrinkti akvarelę, kurią mėgsta ir padovanotų brangiam<br />
žmogui, dailininkė į rankas paėmė paveikslą „Sena daržinė”.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė<br />
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Gyvolių kaime 130 ūkių — 334<br />
gyventojai.<br />
Jonikienė Roma. Dešimt svarbiausių gyvenimų: [Birutė Kontutienė] // Vienybė. — 2000. —<br />
Geg. 16: „Autorės nuotraukoje: Birutė Kontutienė, jos dukra Vida ir anūkė Ramunė”. — Visas<br />
tekstas:<br />
Miškais ir upe įrėmintam Gyvolių kaimui širdis jaučia sentimentų. Čia gyvenantys žmonės<br />
davė peno plunksnai savo talentais, charakteriais, pomėgiais... Gyvoliai labai gyvas kaimas,<br />
kiemuose be lietaus lašo dulkėtais takeliais bėginėjantys vaikai tą gyvastį rodo. Yra jaunų<br />
žmonių, yra vaikų — nenutrūks ir gyvenimas. Kaime visur aptiksi žmoniškumo pradą. Gali<br />
žmogų pakalbinti į bet kurią trobą užėjęs. Su tavimi pasilabins, ant geriausio suolo pasodins,<br />
pasikalbės. Ir išsiskiri su žmogum lyg senas, geras pažįstamas būtum. Taip ir su Birute<br />
KONTUTIENE. Nors matėmės pirmą kartą, sakyčiau, pažįstu šią gyvasties ir energijos kupiną<br />
moterį daug metų. Išaugino ji 10 dailių, darbščių vaikų. Nebuvo kada atostogauti, didmiesčiais<br />
grožėtis. Kai šiandien kur važiuoti pakviečia — Birutė visada atsišaukia. Motinos dieną<br />
paminėjo Kaune, Moterų ūkininkių draugija pakvietė. Važiavo kartu su dukra Vida Martinkiene,<br />
auginančia penkis vaikelius.<br />
Birutė Kontutienė ilgus metus dirbo laiškininke. Į dažną kiemą užsukdavo, ir perskaityti tai,<br />
ką kaimynams nešė, pati mėgo. Vaikai iš tolo šaukdavo: „babytė laikraščius atveža”. Ir būrys<br />
pasitinka. Vaikai Birutės širdį visada glosto. Tiek savi, tiek svetimi.<br />
Pačios gyvenimas nebuvo lengvas. Mama mirė, kai mergaitės buvo labai mažos. Tad ją ir<br />
seserį užaugino seneliai. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Viekšnių krašte. Ir vyras, šviesios atminties<br />
Aldifonsas, iš tų kraštų buvo. Darbščių rankų žmonės pasistatė Gyvoliuose namą. Daug dirbo.<br />
Birutės džiaugsmas buvo vaikai. Kiekvieno į pasaulį ateinančio labai laukė. Augino su meile.<br />
Dabar Birutė sako, kad nelengva dešimt išauginti — meilės visiems užtenka, bet gardesnio<br />
kąsnio, drabužio trūksta. Gali padalinti tik tai, ką turi. O daug niekada nebuvo. „Ar tau du<br />
vaikelius į žmones išleisti, ar dešimt. Visus raginau mokytis. Padėjau, kiek galėjau”, — sakė<br />
B. Kontutienė. Tėvas buvęs griežtas, per daug švelnumų nerodęs. Bet juk toks būrys atžalų, jei<br />
nebūtų griežtumo, nežinia, kokie dabar vaikų likimai būtų. Lida, Vytautas, Vladas, Ilona, Vida,<br />
Valerija, Genovaitė, Eugenija, Janina, Rimantas — kiek vardų vardelių skamba Birutės<br />
Kontutienės namuose. Vienam vardą pati parinko, kitam babytė, trečią mamytės garbei pavadino.<br />
Dauguma vaikų senokai namus paliko. Jau 17 anūkų yra. Dar ir netekėjusių dukrų, nevedusių<br />
sūnų yra. Bus vestuvių, bus anūkų. Keturiolika metų, kaip Birutės Aldifonso šalia nebėra. Po<br />
vyro mirties, labai netikėtos ir staigios, visus rūpesčius viena pakelia. Ir vestuves vaikams iškėlė.<br />
„Paskutiniesiems vestuvių nebeiškelčiau. Gyvenimas pasunkėjo. Turiu žemės, gerai, kad žentai,<br />
dukterys padeda. Savo daliai visko užsiauginam”, — pasakojo Birutė. Tik jauniems blogai —<br />
visai nėra darbo, o be darbo žmogus nyksta.<br />
Birutė Kontutienė vienatve, kad ir norėdama, pasilepinti negali. Kartu gyvena jauniausi<br />
vaikai. O ir ištekėjusios bei Gyvoliuose likusios dukros dažnai užsuka. Mūsų viešnagės dieną pas<br />
mamą atėjo Vida Martinkienė.<br />
Vaikai — širdies džiaugsmas<br />
Birutės Kontutienės vidurinioji duktė Vida Martinkienė gyvena netoli tėvų namų. Tad pati ar<br />
vaikeliai vis pas babytę. Ir dabar ją aplankė kartu su dukrele Ramune, kurią šeimynykščiai<br />
„čigonėle” vadina. Akys rudos, linksma, padykusi, šneki... Pati savimi pasirūpina. Tuoj į blynų<br />
lėkštę įsisuko. Išsirinko labiau sukepusius, nes mama blynų nesukepina. Čia kitokie.<br />
36
Vida sako, kad iš mamos vaikai gavo daug meilės, o iš tėvo — griežto auklėjimo. Bet to ir<br />
reikėję. Mokytojai jais niekada nesiskundę. „Buvome išauklėti gerbti ir klausyti. Kai jau<br />
technikume besimokydama kartu su grupe pabėgau iš paskaitų, auklėtoja sakė mamai: „Už tavo<br />
Vidą būčiau galvą guldžiusi”. „Kaip nebėgsi, jei visi bėga”, — šiandien juokiasi Vida. Ar gausios<br />
šeimos kasdienybė neišgąsdino Vidos, kad ši ryžosi penkių vaikelių sulaukti? „Ne. Aš labai<br />
myliu vaikus. Galėčiau ir svetimų būrį išauginti, neskirstydama jų į savus ir svetimus. Mano<br />
mažajam jau dveji metukai. Širdis stuksena smarkiau, kai pamatau naujagimį”, — sako Vida.<br />
Labai daili, maloni moteris, dirbanti nuo ryto iki vakaro, apie vaikus kalba labai šiltai. Vida —<br />
agronomė, tačiau dabar tokie laikai, kad darbo pagal specialybę nėra. Iš esmės — jokio nėra. Jei<br />
gyvenimas negerės, sunku bus vaikus į mokslus leisti. Ir šiaip Viekšnių krašte per tas dalybas<br />
gyvenimas susijaukė. Laiku neišmoka pašalpų. Žmonės pasimetę tarp valdžių, nežinia, į ką<br />
kreiptis. Tiek Birutė, tiek Vida mano, kad Akmenės valdžia labiau rūpinosi žmonėmis.<br />
Kai pakalbame apie platų stalą, apsėstą didelės šeimos, Vida prisiminė mamą, verdančią<br />
cepelinus. Bulvių tarkavimo mašinos neturėjo. Porą kibirų bulvių rankomis sutarkuodavo. „Kiek<br />
kartų pirštus nutarkuodavo! Ji daug ką darė dėl vaikų. Ir aš dėl savųjų daug ką darau”, — su<br />
meile apie namus kalbėjo Vida. Klausaisi motinų — kuklūs jų norai. Sveikata, darbas, mokslas<br />
vaikams. O ką gali šalis gimtoji savo būsimoms kartoms?<br />
Čergelienė Rasa. Vaistažolių auginimo verslas slysta iš lietuvių rankų // <strong>Lietuvos</strong> rytas. —<br />
2000. — Birž. 19: iliustruota. — Visas tekstas:<br />
Miestietė tapo ūkininke<br />
Mažeikių rajono 56 metų ūkininkė ir aukščiausios kategorijos provizorė farmacininkė<br />
Jadvyga Balvočiūtė 1990 metais grįžo į savo tėviškę Gyvolių kaime, tikėdamasi čia suderinti<br />
profesinę patirtį bei vis dar gyvą savosios vaikystės pievos ilgesį.<br />
Sklype, kuris užima hektarą ariamos žemės, ji, be grūdinių kultūrų, augina ramunėles,<br />
pipirmėtes, medetkas, valerijonus ir ne tokių populiarių pavadinimų vaistažoles.<br />
Kamanų valstybiniame rezervate vyresniąja biologe dirbančios farmacininkės ūkis dvejus<br />
metus turėjo pereinamojo laikotarpio į ekologinės žemdirbystės ūkį statusą. Ūkininkė tikisi, kad<br />
šiemet ūkiui bus suteiktas ekologinio ūkio statusas.<br />
Buvusi Kauno botanikos sodo vaistinių augalų laboratorijos darbuotoja J. Balvočiūtė šiuo<br />
metu yra ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja” narė. Ji nepraranda vilties, kad lietuviai<br />
išmoks auginti vaistažoles ir jų produkcija, palaikoma valstybinės valdžios institucijų, sugebės<br />
įveikti kaimyninių šalių įvežamų vaistinių žolių konkurenciją.<br />
Palaiko idealizmas<br />
<strong>Lietuvos</strong> ūkininkams atgavus nacionalizuotas žemes, J. Balvočiūtė vienintelė iš keturių vaikų<br />
ryžosi grįžti į tėvų ūkį. Nuo ūkininkavimo pradžios ji sėjo vaistinius augalus, remontavo sodybos<br />
pastatus, kuriuose projektavo vaistažolių džiovyklas.<br />
Moteris iki šiol prisimena, kaip jos močiutė augino vaistinius augalus, ir įsitikinusi, kad<br />
šiuolaikinėmis mokslo ir technikos priemonėmis galima atkurti per laiką užmirštas senolių žinias<br />
apie natūralius vaistus. Gyvolių ir kitų Žemaitijos kaimų žmonės žino apie provizorės darbą, ir<br />
daugelis ją vadina žiniuone arba tiesiog „antrąja Šimkūnaite”.<br />
J. Balvočiūtė save laiko valstybės žmogumi, turinčiu dirbti pagal turimą specialybę ir<br />
įstatymus.<br />
Nukonkuravo lenkai<br />
<strong>Lietuvos</strong> vaistažolių produkcijos gamybos įmonių specialistai vis dėlto sutinka, kad mūsų<br />
šalies vaistažolių augintojai ir gamintojai sunkiai atsilaiko prieš Lenkijos ūkininkų konkurenciją.<br />
Didelę vaistažolių gamybos patirtį turinčios bendrovės „Švenčionių vaistažolės” paruošų<br />
skyriaus viršininkės Irenos Saveljevos teigimu, Lenkijoje užaugintų valerijonų šaknų kilogramas,<br />
atvežtas į Lietuvą, kainuoja 4 litus, o <strong>Lietuvos</strong> ūkininkams pigiau kaip už 15 litų parduoti<br />
nebeapsimoka.<br />
Viena lenkų sėkmės priežasčių, anot J. Balvočiūtės, yra ta, kad šią žemdirbystės šaką<br />
subsiduoja Lenkijos vyriausybė. Tuo tarpu Lietuvoje ūkininkai, auginantys vaistinius augalus,<br />
37
jokios paramos negauna. Tačiau pramoniniu būdu lenkų užaugintos vaistažolės kokybe toli gražu<br />
ne visada lenkia lietuviškas.<br />
Tuo tarpu nuo 1995 metų vaistažolių preparatus gaminančios Kaune įsikūrusios bendrovės<br />
„Acorus Calamus” specialistai tvirtina, kad lenkų vaistažolių auginimo tradicijos senos ir<br />
patikimos, jų produkcijos kokybė tenkina net reiklius vokiečius.<br />
Be įgūdžių, lenkai turi ir šiam verslui pritaikytą techniką. Tai mažina produkcijos savikainą.<br />
Lietuviai lenkus gal ir gali pasivyti, tačiau šiandien apie tai kalbėti dar anksti. Be to, užtikrintą<br />
ateitį turi tik pramoninis vaistažolių auginimas, o ne toks smulkus ūkis kaip J. Balvočiūtės.<br />
Siūlo kurti muziejų<br />
Anot vienos „Acorus Calamus” specialisčių, J. Balvočiūtė savo idealizmą ir žinias verčiau<br />
panaudotų kurdama vaistažolių muziejų. Jis galėtų tapti turistų bei moksleivių lankoma vieta.<br />
Farmacijos bendrovės „Acorus Calamus” direktoriaus Gracijaus Ivanausko teigimu,<br />
pirmaisiais šios įmonės gyvavimo metais su <strong>Lietuvos</strong> ūkininkais buvo sudaryta apie 2000<br />
sutarčių, tačiau šiandien iš buvusių entuziastų liko vos keli.<br />
<strong>Lietuvos</strong> ūkininkams, auginantiems palyginti nedaug vaistažolių, per brangu savo produkcijai<br />
įsigyti analitinės laboratorijos sertifikatą. Jiems sunku ir dėl to, kad neturi patirties. Italijos<br />
vaistažolių ūkių patirtis perduodama iš kartos į kartą, tuo tarpu Lietuvoje pastebima tik šio verslo<br />
pradžia. Ekologinio ūkininkavimo entuziastė J. Balvočiūtė tokį pramonininkų požiūrį bando<br />
keisti argumentais, kad išsivysčiusiose šalyse yra ekologiškos žemės ūkio produktų parduotuvės,<br />
kuriose viskas brangiau, tačiau tokios prekės turi pirkėjų. Tad nepramoniniu būdu auginama<br />
produkcija irgi turės pirkėjų. Einanti į Europą Lietuva esą turi lygiuotis į tas šalis.<br />
Pasak J. Balvočiūtės, lietuviai ūkininkai galėtų kooperuotis į didesnius ūkius, auginti po 1-2<br />
kultūras ir sėkmingai parduoti produkciją, tarkim, skandinavams. Reikėtų, kad ūkininkus tik kas<br />
nors paskatintų, ir jie imtų auginti ne tik vaistažoles, bet ir prieskonius, ekologiškas braškes,<br />
porus ar kitokias retesnes daržoves.<br />
Trūksta paklausos<br />
<strong>Lietuvos</strong> vaistažolių gamybos bendrovių specialistai sutinka, kad lietuvius išmokyti auginti<br />
vaistinius augalus gal ir įmanoma, tačiau jau dabar <strong>Lietuvos</strong> rinka užversta vaistažolėmis.<br />
Bendrovė „Acorus Calamus” turi pakankamai sutarčių su <strong>Lietuvos</strong> ūkininkais, kurie, beje, irgi<br />
norėtų auginti daugiausia tik mažiau energijos sąnaudų reikalaujančius valerijonus, o ne, tarkim,<br />
ramunėles, kurių žiedus rinkti yra daug sudėtingiau ir tai labai priklauso nuo oro sąlygų.<br />
„Acorus Calamus” specialistai teigia, kad vaistažolėms bei jų mišiniams gaminti jie naudoja<br />
tik apie 50-60 procentų lietuviškų vaistažolių, kitų atsiveža ne tik iš Lenkijos, bet ir iš Italijos bei<br />
kitų šiltųjų kraštų, kuriuose auga tai, ko nėra Lietuvoje.<br />
Bendrovė „Švenčionių vaistažolės”, kuri kadaise buvo vienintelė vaistinių augalų preparatų<br />
gamybos įmonė visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, šiuo metu iš užsienio perka apie 11-12<br />
procentų vaistažolių.<br />
Šių metų pavasarį bendrovę iš Valstybės turto fondo nupirko Kipre įregistruota bendrovė „VIP<br />
Progress (Overseas)”, ir 66 bendrovės darbuotojai laukia permainų, tačiau dėl privatizacijos kai<br />
kurie <strong>Lietuvos</strong> ūkininkai, auginę vaistažoles, nesudarė su „Švenčionių vaistažolėmis” sutarčių ir<br />
prarado galimybę parduoti savo produkciją.<br />
Perspektyvoje — įmonė<br />
J. Balvočiūtė šiuo metu ruošia iki 130 pavadinimų vaistažolių, kurių daugiausia užaugina ir<br />
tik nedidelę dalį surenka pievose.<br />
Produkciją ji parduoda parduotuvėse ar specialiuose jų skyriuose kaip ekologiškai<br />
ūkininkaujanti ūkininkė. Tačiau jos profesinės ambicijos neleidžia jai apsiriboti 1-2 pavadinimų<br />
vaistažolių auginimu.<br />
Įstatymus gerbianti ir žiniuonės vardo besikratanti J. Balvočiūtė pasirūpina kasmet įsigyti<br />
viešosios įstaigos „Ekoagros” sertifikatą, liudijantį, kad jos džiovintos vaistažolės bei mišiniai<br />
atitinka ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus.<br />
O kaip elgtis su vaistiniais augalais, žemaitė puikiai žino dar nuo tada, kai 1983 metais<br />
parengė ir išleido patarimų knygelę „Jaunajam vaistažolių rinkėjui”.<br />
38
Nors pagal specialybę J. Balvočiūtė sugeba ir galėtų vaistažolių pasiūlyti vaistinėms, tačiau<br />
tam reikėtų įsteigti įmonę, o kiekvieną vaistažolių mišinį, kaip atskirą vaistą, įregistruoti<br />
Sveikatos apsaugos ministerijoje.<br />
Vienam žmogui tai yra labai ilgas ir sunkus darbas. Vis dėlto ūkininkė ir provizorė viliasi, kad<br />
įveiks ir šiuos įstatymų barjerus.<br />
Plastinina Bernarda. Jadvyga Balvočiūtė. Gamtos ir kaimo vaikas: Provizorė iš pašaukimo //<br />
Santarvė. — 2000. — Rugpj. 10. — Nr. 93 (8140), [priede „Barbė”]: iliustruota. Nuotraukos iš<br />
asmeninio albumo. — Visas tekstas:<br />
PRAĖJUSĮ PAVASARĮ <strong>PRIE</strong> KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETO BUVO<br />
ORGANIZUOTI FARMACIJOS SPECIALISTŲ TOBULINIMOSI KURSAI. JUOS<br />
LANKĖ IR MŪSŲ RAJONO GYVOLIŲ KAIMO PROVIZORĖ JADVYGA<br />
BALVOČIŪTĖ. ATESTACINEI KOMISIJAI JI PATEIKĖ DARBĄ APIE<br />
FARMAKOGNOSTINĘ VEIKLĄ SAVO ŪKYJE. SVEIKATOS APSAUGOS<br />
MINISTERIJOS SUDARYTA KOMISIJA, LABAI PALANKIAI ĮVERTINUSI ŠĮ<br />
DARBĄ, JO AUTOREI SUTEIKĖ AUKŠČIAUSIĄ FARMAKOGNOSTO<br />
(PROVIZORIAUS — VAISTINIŲ AUGALŲ SPECIALISTO) KATEGORIJĄ. IŠ KUR<br />
ATOKIAME PROVINCIJOS KAIME TOKIOS RETOS SPECIALYBĖS ATSTOVAS?<br />
KOLŪKIETĖ NUO DEVYNERIŲ METŲ<br />
Jadvyga — gamtos ir kaimo vaikas. Meilę augalui, gėlei, medeliui ji atsinešė nuo lopšio<br />
dienų. Visos vaikystės ir jaunystės vasaros prabėgo kaime. Anais laikais čia buvo Žemaitės<br />
kolūkis. Jame darbavosi savamokslis, bet didelę darbo patirtį turėjęs sodininkas ir bitininkas<br />
Vincas Vilkas. Šalia savo sodybos jis buvo užveisęs nemažą kolūkio medelyną, kuriame<br />
darbavosi sodininkui priskirta kolūkiečių brigada. Jadvyga ir šiandien prisimena, kaip ji tapo šio<br />
medelyno darbuotoja. Jai tada buvo tik devyneri.<br />
— Kaip šiandien prisimenu, nuėjau ir man davė priraišioti išaugusius akiuotų obelaičių<br />
ūglius, kad jie tiesiai augtų. Man puikiai sekėsi, sodininkas net pagyrė, — į vaikystę nuklysta<br />
Jadvyga. — Ravėdavau, genėdavau, akiuodavau ir apraišiodavau paskiepytus medelius<br />
išmirkytos liepos žievės plaušais, kitaip dar „rafija” vadinamais.<br />
Devynias savo vaikystės vasaras Jadvyga atidavė darbui medelyne. O per javapjūtę tekdavo<br />
rišti pėdus, daržinėje stovėti ant „rinkio”, ravėti runkelius ir kukurūzus. Darbšti mergaitė nuo<br />
devynerių metų jau turėjo kolūkietės darbo knygelę, per tuos metus jau buvo priskaičiuoti 699<br />
darbadieniai.<br />
— Jau daug metų nebėra nei Vilko, nei jo medelyno, — su liūdesio gaidele sako ji šiandien.<br />
— Pernai paminėjome sodininko 100-ąsias gimimo metines, o medelyno vietoje dabar plyti<br />
gyvenvietė.<br />
IŠTIKIMA PAŠAUKIMUI<br />
Našliui, vienam auginusiam keturis vaikus, nelengva buvo išleisti juos į mokslus. Pats baigęs<br />
tik dvi Viekšnių gimnazijos klases, Pranas Balvočius labai norėjo mokytis. Nebuvo iš ko, ir<br />
mama pasakiusi: „Kunigu nepastatysim, o pišoriaus nereikia”, ir tuo Pranui baigėsi visi mokslai.<br />
Žmogus jis buvęs gabus ir apsišvietęs, mėgo organizuoti jaunimo vakarėlius, fotografuoti,<br />
vaidino klojimo teatre. Suprantamas jo noras matyti savo vaikus išsilavinusius. Vienas Dievas<br />
žino, kiek tai kainavo, bet visi keturi Balvočiaus vaikai baigė mokslus.<br />
Jadvyga, dar būdama abiturientė, galvojo apie Žemės ūkio akademiją. Tačiau atbaidė tai, kad į<br />
kolūkį atsiųstiems jauniems specialistams tekdavo tik „varyti” kolūkiečius į darbą. Pasirinkti<br />
biochemiją skatino jos chemijos mokytojo J. Žilevičiaus autoritetas. Tačiau, matyt, pats likimas<br />
nusprendė kitaip. Neįstojusi dirbo Žemaitės kolūkio aštuonmetėje mokykloje, o po metų įstojo į<br />
Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. Baigusi pasiliko Kaune, dirbo vaistinėje.<br />
Santuoka, po to gimusios dukros, kurioms ji davė augalų vardus — Eglė ir Rūta — nepakeitė<br />
Jadvygos pasiryžimo tapti botanike. Po penkerių metų Mokslų Akademijos botanikos institute ji<br />
baigė aspirantūrą, tuo pat metu dirbdama institutui priklausančiame Kauno botanikos sode<br />
vaistinių augalų laboratorijoje. Stažavosi Jaltoje, Nikitos botanikos sodo biocheminėje<br />
laboratorijoje. Ir tyrinėjo, tyrinėjo...<br />
39
Tuo pat metu specialistė vadovavo Kauno botanikos sodo sėklų mainų laboratorijai, keitėsi<br />
sėklomis su visų žemynų botanikos sodais, kasmet leido sėklų mainų katalogą. Paskutinius<br />
dvejus metus dirbdama Botanikos sode, vadovavo floros — sistematikos skyriui, jai buvo<br />
patikėta rūpintis mokslo populiarinimu Botanikos sode. Darbo buvo labai daug, tačiau Jadvyga<br />
paskelbė apie 30 mokslinių ir per 50 mokslo populiarinimo straipsnių spaudoje. Balvočiūtė yra<br />
trijų knygelių iniciatorė ir bendraautorė.<br />
TĖVIŠKĖ<br />
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jadvyga nusprendė grįžti į tėviškę, susigrąžinti tėvo žemę.<br />
Labai skaudėjo širdį dėl sudarkytos salpinės (užliejamos) pievos prie Virvytės. Kolūkio laikais ji<br />
buvo suarta, išdalinta kolūkiečiams. Jadvyga mintyse ilgai brandino svajonę sutvarkyti pievą ir<br />
atstatyti kraštovaizdį. Į Gyvolius sugrįžo viena. Dukros tebebuvo studentės. Eglė mokėsi Kauno<br />
veterinarijos, Rūta — Vilniaus dailės akademijoje. Daug kam buvo nesuvokiamas šios moters<br />
ryžtas: iškeisti patogų, jaukų gyvenimą mieste į sunkią, ne moteriškų jėgų reikalaujančią naštą.<br />
Juk reikėjo rūpintis ne tik žeme, bet ir apleistu vienkiemiu. Daugelis būtų nuleidęs rankas. Tik ne<br />
Jadvyga. Įsidarbino Kamanų valstybiniame rezervate vyresniąja biologe. Susigrąžino žemę prie<br />
namų. Tiesa, tik 11 hektarų. Tai tada dar suarta pieva, upės šlaitai, apie hektaras dirbamos aplink<br />
sodybą, sodas. Tuoj ėmė rūpintis pievos sutvarkymu. Kreipėsi į rajono melioracijos valdybą (jai<br />
tada vadovavo Alvydas Adomaitis, dabar dirbantis Ventos regioninio parko direktoriumi —<br />
B. P.), kur ją išgirdo ir suprato.<br />
Ilgai dalyvavusi Botanikų draugijos veikloje, tyrinėjusi retuosius augalus, saugomas teritorijas<br />
(ji yra leidinio apie Jiesios kraštovaizdžio draustinį bendraautorė — B. P.), Jadvyga turėjo<br />
pakankamai žinių, kad kitomis akimis žiūrėtų į savo tėviškę, jos gamtą. Jai labai rūpėjo<br />
pasižiūrėti, kokie augalai auga jos gimtinėje, rūpėjo patyrinėti Kamanų pelkę, Akmenės rajono<br />
florą.<br />
PAGALIAU — SAVO RATUOSE<br />
1993-iaisiais Balvočiūtė įstojo į Ekologinės žemdirbystės bendriją „Gaja” Kaune. Tačiau<br />
ekologiškai ūkininkauti pasiryžo tik po penkerių metų. Parvažiuodama iš Kauno, provizorė<br />
parsivežė per 100 pavadinimų vaistinių ir dekoratyvinių augalų. Dirbant rezervate, ūkininkaujant<br />
nuolat trūko laiko augalų priežiūrai, jų mažėjo, kol pagaliau liko beveik vien vaistiniai.<br />
Nuo 1998-ųjų visą dėmesį Jadvyga sutelkė ekologiškam vaistažolių, daržovių, sodo<br />
auginimui. Vaistinių augalų derlių ji nuima ne tik savo darže, bet nemažai jų surenka ir iš pievų,<br />
miškų. Tais metais 5 hektarams Balvočiūtės žemės suteiktas pereinamojo laikotarpio į ekologinį<br />
ūkį statusas. Dar po metų provizorė turėjo teisę savo pagamintą produkciją žymėti viešosios<br />
įstaigos „Ekoagra” ženklu. Šiemet jos vaistažolių ūkiui suteiktas ekologinio ūkio statusas ir teisė<br />
žymėti produkciją užrašu „Ekologiškas produktas”. Pagaliau Jadvyga pasijuto sėdinti savo<br />
ratuose. Visiškai atsidėjo pamėgtam darbui, apsisprendusi savo veiklą, netradicinį verslą plėsti.<br />
Ne vienas Akmenės rajono gyventojas yra išbandęs paruoštus pipirmėtės lapus, medetkų ir<br />
vaistinės ramunėlės žiedynus, valerijonų šaknis su šakniastiebiais, vaistinės melisos, paprastojo<br />
raudonėlio, vaistinio yzopo (juozažolės) žolę ir kitas vaistažoles.<br />
Provizorė iš savo užaugintų ir natūraliose <strong>vietos</strong>e surinktų vaistažolių paruošia specialius<br />
mišinius profilaktikai ir gydymui. Daugeliui yra padėję netradicinis mišinys nuo įsisenėjusio<br />
kosulio, vaistažolių mišiniai nuo inkstų ir tulžies pūslės akmenligių, padidėjusio ar sumažėjusio<br />
skrandžio rūgštingumo, raminamieji mišiniai. Daugelis pamėgę Jadvygos paruoštas organizmą<br />
stiprinančias vaistažolių mišinių iš įvairių vietinių žolelių arbatas.<br />
Jadvygos namuose daugiausia <strong>vietos</strong> skirta anaiptol ne prabangos dalykams. Visuose<br />
kampuose — dėžės dėželės, maišai maišeliai, kur tik pagal jai vienai žinomą sistemą sudėliotos<br />
vaistažolės. Bendri interesai Balvočiūtę kažkada buvo suvedę su garsiąja žolininke, jau Anapilin<br />
iškeliavusia Eugenija Šimkūnaite.<br />
REIKIA PRIORITETO<br />
Šiais metais įgyta aukščiausia farmakognosto kategorija Balvočiūtei suteikia teisę<br />
savarankiškai organizuoti verslą ir vadovauti vaistažolių gamybai, realizacijai bei vaistinės<br />
steigimui. Provizorė, išsiėmusi licenciją, turės galimybę teikti savo produkciją į vaistines. Iki šiol<br />
vaistažoles ji pateikdavo kaip ūkininkė į įvairias parduotuves, ekologiško ūkininkavimo „Tatulos<br />
40
programos” prekybinį tinklą, kai kurias parduotuves Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Akmenės<br />
rajone.<br />
Jadvyga apgailestauja, kad Lietuvoj nėra netgi ekologiškų maisto produktų prioriteto, o ką<br />
kalbėti apie vaistažoles. Žmogus neturi galimybės pasirinkti, ką jam pirkti: intensyviosios (su<br />
trąšomis, pesticidais, kitais chemikalais) ar ekologinės žemdirbystės produktą. Pastarųjų ne tik<br />
mažai pagaminama, bet ir jų gamyba nėra palaikoma. O ekologiškų produktų paklausa nemaža.<br />
Kai provizorė nuveža savo produkciją į Kauną, Klaipėdą, ne tik specialistai, bet ir paprasti<br />
pirkėjai stebisi aukšta jų kokybe.<br />
Šiuo metu mūsų vaistinėse parduodamos įvairių firmų pateiktos vaistažolės yra supirktos ir<br />
suvežtos iš įvairiausių pasaulio šalių. Ant pakuotės net neinformuojama, iš kur jos atvežtos.<br />
Jadvygos nuomone, mūsų žmonės turi puikias galimybes vartoti čia pat savaime užaugusias arba<br />
sveikai užaugintas, vietinių specialistų kokybiškai paruoštas vaistažoles. Deja... Įsteigti vaistinę<br />
arba kitaip įteisinti vaistažolių mišinių gamybą trukdo gausybė biurokratinių, teisinių, finansinių<br />
barjerų. J. Balvočiūtės teigimu, šiuo metu peržengti jų neįmanoma. Tačiau provizorė nusiteikusi<br />
optimistiškai ir įsitikinusi, kad sunkumus galima būtų įveikti, jei tik Vyriausybė tokiam verslui<br />
parodytų dėmesį.<br />
— Naujosios Akmenės pensionui pernai paruošiau ir pateikiau nedideliais kiekiais fasuotų<br />
vaistažolių mišinių labdarą maždaug už 500 litų, — sako provizorė. — Ten gyvenantieji buvo<br />
labai patenkinti. Tą patį ketinu padaryti ir šiemet. Moraliai mane palaiko, paskatina Viekšnių<br />
A. Biržiškos sveikatos namų vyr. gydytoja A. Gurauskaitė. Prijungus Viekšnių seniūniją prie<br />
Mažeikių rajono, esu nusiteikusi bendrauti su Mažeikių parduotuvėmis, arbatinėmis,<br />
ligoninėmis, vaikų darželiais, pateikti jiems ne tik vaistažolių ir jų mišinių, bet ir ekologiškai<br />
užaugintų daržovių, vaisių. Mažeikiškiams tai ypač aktualu. Deja, kol kas užuominos dėl<br />
ekologiškai švarių produktų gamybos ir vartojimo Mažeikių valdžios dėmesio, juo labiau<br />
pritarimo ir palaikymo, nesulaukė.<br />
KASDIENYBĖ<br />
Tėvo sodyboje Jadvyga gyvena kartu su dukra Rūta, tapytoja. Rūtai pakanka savų rūpesčių, ir<br />
mamai prie vaistažolių ji menka pagalbininkė. Vyresioji Eglė — Kaune.<br />
Tik įsikūrusi Jadvyga laikė tris melžiamas karves, kalakutų, žąsų, ančių. Per tokį pulką žuvo<br />
daug vaistažolių. Be to, ir krūvis buvo ne vienos moters pečiams. Juk dar dirbo Kamanų<br />
rezervate.<br />
Dabar Jadvyga laiko tik 7 avis, ožką ir pulkelį vištų. O Kamanose ir vėl mokslinis darbas —<br />
stebėjimai, programos, projektai, zonavimai — ne specialistui mažai ką pasakantys terminai.<br />
Maždaug prieš ketverius metus Jadvygos iniciatyva Viekšniuose, garsiosios J. Aleksandravičiaus<br />
vaistinės-muziejaus sode, buvo įkurtas vaistažolių sodas, kuriame dabar per 100 rūšių įvairiausių<br />
augalų.<br />
Jadvyga vardija vaistažoles, auginamas savo žemėje Gyvoliuose: vaistinės medetkos,<br />
ramunėlės, pipirmėtės, mėlynasis palemonas, penkiaskiautė sukatžolė, geltonžiedis barkūnas,<br />
darželinis dašis... ir daugybė kitų — girdėtų ir pirmąkart išgirstų — pavadinimų.<br />
Šitoks „daržas” reikalauja ir ypatingos priežiūros. Vaistažolės turi būti laiku pasėtos,<br />
nuravėtos, prižiūrėtos, nesuvėluota nuimti žaliavą. Jau balandžio mėnesį provizorė pradeda rinkti<br />
vaistažoles iš natūralių radimviečių. Įsirengusi džiovyklas, kur specialiai sukaltose lentynose<br />
vaistažolės išdžiūsta, po to pakuojamos į maišelius iš natūralaus audinio.<br />
— Kiekvieno provizoriaus svajonė — turėti privačią vaistinę. Ir aš ieškau būdų, kaip oficialiai<br />
įteisinti provizoriaus-farmakognosto darbą, — dėsto Jadvyga. — Ar tai bus vaistinė, ar įmonė —<br />
dar nežinau... Žinoma, norėtųsi, kad šiame mielame Žemaitijos kampelyje farmakognostika įgytų<br />
didesnį užmojį.<br />
Plastinina Bernarda. Gyvoliai: Ištvermingiausiųjų kaimas prie Ventos ir Virvytės // Santarvė.<br />
— 2000. — Spal. 26: iliustruota. — Tekste: Jonas ir Danutė Kateivos. Dainininkės P. Gabalienė,<br />
E. Mačienė, S. Vilimienė, J. Mokusienė, A. Kugrienė, B. Ledžienė. Giedoriai J. Mokusienė,<br />
A. Kugrienė, B. Ledžienė ir S. Vaičius. Ūkininkai Zigmas ir Birutė Saunoriai. Pradinė mokykla,<br />
direktorė O. Noreikienė, mokytoja I. Lagno. Juozas ir Albina Navickai, jų sodyba. 85-erių metų<br />
Kazimieras Erlickas. Vytautas ir Salomėja Krupovisovai, paminklas sodyboje (liaudies meistro<br />
41
Kinčiaus iš Ventos 1995 metų darbas — medinis Rūpintojėlis) čia gyvenusiam Salomėjos<br />
seneliui Juozui Mačiui atminti. B. Kontutienė, Kinčinai, Dievainiai ir kiti kaimo gyventojai. —<br />
Visas tekstas:<br />
GYVOLIŲ VIZITINĖ KORTELĖ<br />
Gyvoliuose gyvena 334 gyventojai. Didžioji dalis — gyvenvietėje ir tik keli —<br />
vienkiemiuose. Gyvenvietėje yra parduotuvė, kuri jau bene septyneri metai privatizuota. Čia pat<br />
— Gudų pradinė mokykla, greta — dabar jau nebeveikiantis vaikų darželis, kuriame įsikūrusi<br />
biblioteka, buvęs felčerinis punktas. Nuolatinio darbuotojo dabar čia nebėra, tik kartą ar du per<br />
savaitę iš Palnosų atvažiuoja felčerė, pagal grafiką reguliariai pacientus priiminėja dvi Viekšnių<br />
gydytojos.<br />
Maršrutinio autobuso, kuriuo kaimo gyventojai seniau pasiekdavo Viekšnius, nebėra — reisas<br />
tapo nuostolingas...<br />
Kuo verčiasi kaimo gyventojai? Bendrovė jau kuris laikas iširusi.<br />
Vis dėlto dauguma kabinasi į žemę. Nemažai daugiavaikių šeimų, kurių pagrindinis<br />
pragyvenimo šaltinis — vaikų pašalpos.<br />
Iš kur kilęs kaimo pavadinimas? Šio krašto žmonės mena senolių pasakotas tris versijas.<br />
Labiausiai įtikima atrodo ši: maro metais šiuose kraštuose išmirė labai daug žmonių, o šio kaimo<br />
gyventojai pasirodė esą labiausiai gyvybingi.<br />
Ilgą laiką kaimo pavadinimas nebuvo nusistovėjęs: vieni jį vadino Gyvuoliais, kiti —<br />
Gyvoliais, gi vietiniai gyventojai, žemaičiai, pasirinko savo tarmei artimiausią žodį ir kaimą iki<br />
šios dienos vadina paprasčiausiai — Gyvuliais.<br />
Pokariu Gyvoliai buvo Žemaitės kolūkio centras.<br />
Graži gimtinė mano —<br />
Upelis ir miškai,<br />
Kur mažas bėginėjau —<br />
Tas kaimas Gyvoliai.<br />
Tai maždaug prieš penkerius metus septynmetės mergaitės parašyto eilėraštuko posmelis.<br />
Švelnius jausmus savo tėviškei Iveta Milevičiūtė stengėsi įdėti į kiekvieną eilėraščio eilutę.<br />
Ir nenuostabu. Visa Gyvolių kaimo teritorija priklauso Ventos regioniniam parkui. Gyvolius<br />
supa nuostabi gamta. Pro šalį vingiuojanti Virvytė čia pat savo vandenis išlieja į gražuolės<br />
Ventos glėbį. Nuo šių dviejų upių santakos kilo ir miško, prisiglaudusio jų pašonėje, pavadinimas<br />
— Santekliai (žemaičių tarme — Sontekliai). Šiame miške aplinkiniai žino esant gražią kalvą,<br />
Lapkalniu vadinamą. Kaip ir prieš daugelį metų, šiandien šią vietą pamėgusios lapės, čia galima<br />
aptikti nemažai jų olų. Kadaise kalno viršūnę puošė dangų remiančios tiesios pušys, kurias<br />
matydavai kelių kilometrų atstumu. Dar sovietiniais metais jas smarkiai išretino.<br />
VISIEMS — PARDUOTUVĖ, KAI KAM — IR BIBLIOTEKA<br />
Kur nėra nei bažnyčios, nei kultūros namų, dažniausia susitikimo vieta tampa parduotuvė.<br />
Kaimo parduotuvėje dirbančias vietines jaunas pardavėjas Almą Baranauskienę ir Astą<br />
Paulauskienę pažįsta visi.<br />
Priešingoje gatvės pusėje gražioje, tvarkingoje sodyboje gyvena Danutė ir Jonas Kateivos.<br />
Vaišinga šeimininkė kviečia į vidų, ant stalo deda naminį varškės sūrį, kokio nenusipirksi nė<br />
vienoje parduotuvėje, o prie jo — ir ką tik iškopinėto medaus indelį.<br />
— Turėjom 6 šeimas, išmirė, beliko tik dvi, bet sau medaus užtenka, — sako Danutė. — O<br />
sūrį slėgti mane išmokė jau seniai Anapilin iškeliavęs Pranas Balvočius. Be galo geras, nuoširdus<br />
žmogus buvo, nemokėjo sukčiauti ar girtis.<br />
Danutė — mokytoja, jau daug metų pensijoje. Kilimo iš Papilės, maždaug prieš 40 metų<br />
atvažiavo į Žemaitės septynmetę mokyklą dėstyti fizikos ir matematikos. Atvažiavo, sukūrė<br />
šeimą ir liko visam gyvenimui. Panaikinus septynmetę, 1973-iaisiais buvo atidaryta pirmoji<br />
Akmenės rajone pagal tipinį projektą pastatyta kaimo pradinė mokykla. Čia Danutė ir dirbo iki<br />
pensijos.<br />
Mėgstamiausias jos užsiėmimas — rankdarbiai. Anot moters, mezgimas veikia kaip vaistai.<br />
Jonas — statybininkas, dabar taip pat pensininkas. 30 metų jis dirbo Žemaitės ir<br />
„Raudonosios vėliavos” kolūkių statybose. Jo rankomis pastatyta trečdalis Gyvolių gyvenvietės<br />
42
individualių namų, fermos, dabar jau privatizuoti kultūros namai, daug kitų pastatų. Jonui,<br />
baigusiam Akmenėje statybininkų kursus, gyvenime teko ne tik statyti.<br />
Dabar pensininkai sukasi nedideliame savo ūkelyje. Laiko karvę, augina paršelių, triūsia<br />
darže.<br />
— Nors jau įlipau į aštuntą dešimtį, bet nesu unorauna, imuosi bet kokio darbo, jaučiuosi dar<br />
stipri ir džiaugiuosi gyvenimu, — kalba apie save Danutė.<br />
Moteris apgailestauja, kad kaimo žmonės apkerpėjo, neliko inteligencijos, niekam nebereikia<br />
dvasinio peno, viską užgožia materialūs dalykai. Jei ne biblioteka, sako ji, čia būtų visiška<br />
tamsybė.<br />
DAINININKAI IR GIEDORIAI<br />
Teko girdėti, kad šiame kaime yra nemažai dainininkų ir giedorių. Neatsitiktinai užsukome į<br />
Gabalių kiemą. Pauliną radome besisukiojančią apie namus. Abu su vyru seniai pensininkai,<br />
užauginę ir gyveniman išleidę penkis vaikus, dabar liko dviese. Apsidairius matai, kad<br />
šeimininkai ne tik ūkio darbais rūpinasi — sodyboje gražu, švaru, tvarkinga.<br />
Dar sovietiniais laikais kaimo moterys sukūrė folklorinį ansamblį, koncertavo, dalyvavo<br />
apžiūrose, prisimena Paulina. Atkūrus nepriklausomybę, bibliotekos vedėjos A. Mozgerienės<br />
pakviestos kaimo moterys burdavosi bibliotekoje, dainuodavo vakaronėse.<br />
Paulina išvardija visas pagrindines kaimo dainininkes. Tai E. Mačienė, S. Vilimienė,<br />
J. Mokusienė, A. Kugrienė, B. Ledžienė.<br />
— Dabar iširo mūsų ansamblis, — apgailestauja Paulina. — Pasenom, ligos apstojo,<br />
nebepaeinam.<br />
Užsukame į Juzefos Mokusienės kiemą. Tai jau „kitos kategorijos” dainininkė. Ji drauge su<br />
A. Kugriene ir B. Ledžiene žinomos kaip kaimo giedotojos. Į moterišką kompaniją dar priima<br />
Stasį Vaičių, ir nei gavėnia, nei laidotuvės be jų neapsieina.<br />
Juzefą sakosi giedanti savo malonumui. Eina pas tuos, kurie kviečia, priima ir pageidauja. Ir<br />
ne tik savo kaime. Kiekvienai progai esančios vis skirtingos giesmės. Giedotojos populiarios ne<br />
tik šiandien — žmonės jų pagalbos prašydavę ir sovietmečiu.<br />
ŪKININKAI<br />
Dviejų aukštų mūriniame namuke vidury gyvenvietės įsikūrusi Saunorių šeimyna. Kai<br />
maždaug prieš penkerius metus iširo bendrovė, Birutė ir Zigmas ryžosi ūkininkauti<br />
savarankiškai. Apdirbti 20 hektarų reikėjo technikos. Saunoriai įsigijo du traktorius, nemažai<br />
žemės ūkio inventoriaus. Su technika geranoriškai talkina ir kaimynams. Mechanizatorius ir<br />
agronomė pagrindiniu verslu pasirinko grūdinių kultūrų auginimą, gyvulius laiko tik savo<br />
reikmėms, bulvių ir pašarinių runkelių irgi augina tiek, kiek reikia sau.<br />
Birutė pasidžiaugė šių metų derliumi.<br />
— Iš hektaro šiemet prikūlėme po 50 centnerių kviečių, po 47 miežių. Pernai derėjo dar<br />
geriau, — atviravo moteris. — Jei negauni 20 centnerių iš hektaro — auginti neapsimoka. Jei<br />
daugiau — yra šioks toks pelnas.<br />
MAŽIEJI GAMTOS SANITARAI<br />
Atokiau pagrindinės gatvės — pradinė mokykla. Kieme sutinkame jos vedėją Oną<br />
Noreikienę. Pakvietusi į vidų, aprodo mokyklos patalpas, pasidžiaugia, kad turi pianiną,<br />
televizorių, magnetofoną. Iš viso mokykloje 24 vaikai, Ona Noreikienė dirba dviese su mokytoja<br />
Irena Lagno.<br />
— Negalėčiau dirbti su miesto vaikais, — prisipažįsta mokyklos vadovė. — Man šitie vaikai<br />
kaip savi, pasiilgau jų per vasarą. Šiame krašte labai graži gamta, todėl stengiamės išmokyti<br />
vaikus ją saugoti. Renkam šiukšles pakelėse, pamiškėse, prižiūrim ir tvarkom paupius. Mes lyg<br />
kokie gamtos sanitarai.<br />
Atsisveikinant pasidomėjom, ar vis dėlto nereikėtų ištaisyti „istorinę” klaidą ir Gudų pradinę<br />
pavadinti jai labiau tinkančiu šio kaimo vardu. O. Noreikienės nuomone, tai — rajono švietimo<br />
skyriaus valia.<br />
BESKAIČIUOJANT PRITRŪKSTA PIRŠTŲ<br />
Užsukame pas būrį vaikų auginančius Kinčinus. Genovaitė esanti ne vietinė, kilimo nuo<br />
Papilės. Labai jauna ištekėjo, pagimdė dvynukes, išsiskyrė ir prieš 13 metų atitekėjo už vyro<br />
43
našlio į Gyvolius. Jo — trys vaikai, jos pačios — du, dar du bendri sūnus. Taip atsitiko, kad prie<br />
šio būrio prisidėjo ir dar viena burna. Mirė Genovaitės sesuo, negi atiduosi jos vaiką svetimiems.<br />
Taip ir augo visi viename būryje.<br />
— Vargau visą gyvenimą, — guodžiasi moteris. — Tėvų susirinkimai, skalbimai, virimai,<br />
vaikų ligos, daktarai ir nemiegotos naktys — viskas susipynė į vieną kamuolį, ir viskas ant mano<br />
galvos.<br />
Dabar šeimoje likę penki vaikai. Mažiausiam Mindaugui — treji. Su vyresniais vargo nebesą.<br />
Šeima gyvena ūkiškai. Moteris nuo ryto iki vakaro sukasi po namus ir ūkį. Vyras —<br />
mechanizatorius, tad daugiau laiko praleidžia prie technikos. Būtų lengviau, jei gautų darbą, bet<br />
Darbo birža, kurioje jis registruotas, pasiūlyti nieko negali. Tad pašalpos už vaikus šeimai labai<br />
praverčia.<br />
Už kelių kiemų nuo Kinčinų gyvena Birutė Kontutienė. 30 metų dirbusi laiškininke moteris<br />
pagimdė ir išaugino 10 vaikų. Visi sveiki ir gyvi. Neseniai ji liko našlė, taigi dabar gyvena su<br />
jauniausiu, septyniolikmečiu, sūnumi ir trim netekėjusiomis dukromis.<br />
Birutė skaičiuoja anūkus, vieną po kito lenkdama abiejų rankų pirštus. Pritrūksta.<br />
— Septyniolika iš viso, — sako. — Vien Vida jau penkis turi. Su Vida aną pavasarį važiavom<br />
Kaunan į Ūkininkų sąjungos organizuotą daugiavaikių motinų šventę. Smagu buvo...<br />
Šiais laikais tokios gausios šeimos ne toks jau dažnas reiškinys. Tad lyg tarp kitko pasidomim,<br />
gal tokia šeimos tradicija. Birutė skuba paneigti spėliones. Jos tėvai tik dvi dukras teturėję. Tiesa,<br />
sesuo Irena Dievainienė, taip pat šiame kaime gyvenanti, 8 vaikus išaugino.<br />
„IŠEIVIAI” GRĮŽTA TĖVIŠKĖN<br />
Nuo 1994-ųjų iš šalies pavyzdinių sodybų pirmojo dešimtuko neiškrenta Albinos ir Juozo<br />
Navickų sodyba.<br />
Nors namas statytas vienas pirmųjų gyvenvietėje, bet antros tokios gražios sodybos aplink toli<br />
nerasi. Pradžia buvo prieš 15 metų, kai Albina, išvažiavusi gyventi į Šiaulius, nusprendė, jog grįš<br />
čia ne tik atostogauti. Įvertinimas netruko ateiti. Ant sienos — Prezidento V. Adamkaus, žemės<br />
ūkio ministro, Šiaulių apskrities viršininko ir daug kitų institucijų apdovanojimų ir padėkos<br />
raštų. Greta — nuotrauka. Šalia 10-ies gražiausių šalies sodybų šeimininkų, Prezidento ir<br />
Kultūros ministerijos kvietimu besilankiusių Prezidentūroje, — šalies vadovai.<br />
Vasarą sodyboje netrūksta smalsuolių. Albinos skaičiavimu, praėjusią vasarą čia apsilankė<br />
apie 500 žmonių: ir grupėmis, ir pavieniui.<br />
Sodybos šeimininkė aprodo savo valdas. Be gėlių, čia galima priskaičiuoti iki 150<br />
sumedėjusių augalų rūšių. Iš retesnių pamini svyruoklį beržą ir drebulę, šluotelinę hortenziją,<br />
didžialapę kartuolę, uosialapį klevą, gyvatšakę eglę. Gražu čia. Tik argi žodžiais nupasakosi tą<br />
grožį. O ir laikas verčia skubėti. Norim dar aplankyti Albinos dukrą, kuri prieš 10 metų su vyru ir<br />
sūnum iš Kauno ryžosi grįžti į prosenelių vienkiemį.<br />
PATS SAU PONAS<br />
Pakeliui užsukome pas patį vyriausią gyvenvietėje vyrą — 85-erių sulaukusį Kazimierą<br />
Erlicką. Nors ir gyvena pas dukrą, sakosi esąs pats sau gaspadorius.<br />
Jau beveik pusė amžiaus šiame kaime gyvenantis senukas laiko 7 ožkas ir 20 triušių.<br />
Pats jis ir valgyt pasigamina, apsitvarko, ir žiemai savo augintiniams pašaro prisišienauja.<br />
Kazimieras turi puikią atmintį, prisimena visų gyvenančių gyvenvietėje gimimo metus, žino,<br />
kas, kur ir kada įvykę. Gal todėl, kad nevalgo kiaulienos, o tik dietinę mėsą — triušieną.<br />
— Dabar blogai, kad niekas nei triušių, nei ožkų kailiukų nebeperka, — porina senukas. —<br />
Tenka juos laukan išmesti.<br />
Atsisveikinant pasiguodžia, kad pastaruoju metu sveikata sušlubavusi, tekę pas daktarą<br />
Akmenėn važiuoti, kur dukra Elena sesele dirbanti. Gal, sako, „vaistai mačys”.<br />
44
GYVENIMAS, PRASIDĖJĘS NUO VIŠTOS, GAIDŽIO IR ŠUNS<br />
Pro buvusius kultūros namus, kaip pamėklė pakely bestovinčius, pro apgriuvusias fermas<br />
pasukam prie ilgo senoviško namo. Pirmasis svečius pasitinka medinis Rūpintojėlis su užrašu<br />
„Juozui Mačiui atminti, 1995”, o štai ir sodybos šeimininkė Salomėja Krupovisovienė<br />
beateinanti.<br />
— Rūpintojėlį pastatėme mano seneliui, suėjus 50-čiai metų nuo jo mirties Karelijos<br />
Medvežegorsko politinių kalinių lageryje, — skuba paaiškinti. — Tai dabar jau mirusio liaudies<br />
meistro Kinčiaus iš Ventos darbas.<br />
Noras sugrįžti į senelių tėviškę, matyt, buvo ganėtinai stiprus, kad šeima, 20 metų išgyvenusi<br />
Kaune, ryžosi tokiam žingsniui. Nesigilinom, kas nulėmė Vytauto apsisprendimą. Jam, tikram<br />
kauniečiui, ten gimusiam ir augusiam, turėjo būti dar sunkiau atsisakyti patogaus gyvenimo ir<br />
lįsti į, anot Salomėjos, šiukšlyną ir srutyną, kurį jie rado senelių tėviškėje. Tuo labiau kad abu<br />
baigę mokslus, turėjo darbą. Salomėja, jau turėdama želdinių techniko specialybę, kaip ir vyras<br />
vėliau baigė Šiaulių pedagoginį institutą.<br />
Atsikraustę naujakuriai sako pirmiausia pasistatę pirtį, išsikasę tvenkinį ir prileidę jį karosų,<br />
karpių. Iš mamos Salomėja gavo „kraitį” — dekoratyvinių augalų, o vaismedžių užsiaugino pati.<br />
Gyvenimą pradėję nuo vištos, gaidžio ir šuns, vėliau augino kiaules, galvijus, bandė užsiimti<br />
javų auginimu, bet neturint technikos Daubiškių pagrindinės mokyklos mokytojui ir Akmenės<br />
švietimo skyriaus specialistei — tiflopedagogei visko aprėpti buvo neįmanoma.<br />
Šeimininkai pakviečia į vidų. Dviejų galų troboj pajunti anų laikų dvasią. Interjerą puošia<br />
įvairūs senoviniai daiktai, įrankiai. Iš prosenelių Salomėjai likusi vienintelė relikvija — 1890<br />
metų piesta. Ant sienų — paveikslai iš džiovintų augalų. Tai iš tų metų, kai Salomėja vadovavo<br />
floristikos kursams Akmenėje.<br />
Salomėja ir Vytautas palydi per kiemą ir atsisveikiname. Atsisveikiname ir su Gyvolių kaimu.<br />
Bernarda Plastinina. Jono Strazdausko nuotraukos.<br />
KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. —<br />
256 p. — Tekste:<br />
BALVOČIŪTĖ JADVYGA (g. 1944 04 08, Gyvolių k., Mažeikių raj.), provizorė, vaistinių<br />
augalų specialistė, <strong>Lietuvos</strong> ekologinės žemdirbystės bendrijos „Gaja”, <strong>Lietuvos</strong> botanikų<br />
draugijos Kauno skyriaus narė, TS(LK) narė. Vaikai — Eglė (g. 1969), Rūta (g. 1970), dail.,<br />
meno m-klos mokytoja.<br />
M: 1951—1955 mokėsi Gyvolių prad. m-kloje, 1955—1962 — Viekšnių (Mažeikių raj.) vid.<br />
m-kloje, 1963—1968 studijavo KMI Farmacijos fak., 1973—1976 — LTSR MA Botanikos i-to<br />
aspirantė.<br />
P: 1962—1963 — Akmenės raj. Žemaitės 8-metės m-klos pionierių vad. ir mokyt., 1968 —<br />
Klaipėdos vaistinės Nr. 290 farmacininkė, 1968—1973 — Kauno vaistinės Nr. 54 asist.,<br />
receptorė kontrolierė, 1976—1987 — Kauno botanikos sodo Botanikos i-to jaun. moksl. bendr.,<br />
1987—1990 — grupės vad., 1990—1992 — Kamanų valst. rezervato botanikė, nuo 1992 —<br />
vyresn. biologė.<br />
F: Suteiktos I botanikos specialisto, aukščiausioji provizoriaus farmakognosto kvalifikacinės<br />
kategorijos. Leidinių: „Jaunajam vaistažolių rinkėjui” (1983), „Medingieji augalai” (1987),<br />
„Jaunajam gėlininkui” (1988), „Jiesios landšaftiniame draustinyje” (1992), „Mažeikių<br />
kraštograma” (2000) bendraaut. Parengė informacinį lapelį „Auginkim vaistažoles” (1991),<br />
parašė 30 tiriamojo pobūdžio moksl. str. apie vaistažoles ir augaliją, daugiau nei 50 mokslo<br />
populiarinimo str. į resp. ir užsienio spaudą.<br />
L: Gamtos stebėjimas, liaudies medicinos žinių rinkimas, vaistažolių auginimas ir rinkimas,<br />
gydomųjų mišinių gaminimas; fotografavimas.<br />
D. a.: Kamanų valstybinis rezervatas, Akmenės pšt., LT-5450 Akmenės raj.; tel./faks. 59285;<br />
el. paštas kamanu.rezervatas@is.lt.<br />
N. a.: Gyvolių k., Viekšnių sen., LT-5451 Mažeikių raj.; tel. 38418.<br />
45
Eidimtienė Marija. Stiklinis avilys vietoj televizoriaus: [Bitininkas Alfonsas Milevičius] //<br />
Būdas žemaičių. — 2001. — Rugs. 11: ir nuotrauka. — Visas tekstas:<br />
Dar šį pavasarį sužinojau apie ALFONSĄ MILEVIČIŲ — bitininką novatorių, sumanų ir<br />
darbštų žmogų. Aplankiau jį Gyvolių kaime tik vasaros pabaigoje, kai didysis medunešis jau ėjo<br />
į pabaigą. Mane sudomino paties Alfonso padaryti aviliai stikliniais dangčiais. Sutikite, kad<br />
įdomu pažvelgti į šiaip nematomą bičių šeimynos gyvenimą.<br />
A. Milevičius — jau aštunti metai pensininkas. Anksčiau bitininkas dirbo vairuotoju Akmenės<br />
duonos kombinate ir santechniku kolūkyje. Visada jautė potraukį technikai. Ir dabar jo kieme<br />
stovi savomis rankomis surinktas traktoriukas, kuris praverčia ūkyje — per medunešį juo į<br />
laukus ištempiamas nešiojamas 15-os šeimų avilys — namas. Apžiūrinėjome avilius: Alfonsas<br />
vieną po kito juos nudengė, bitelės tyliai dūzgė, jų netrikdė trumpam įspindusi šviesa. Bitininkas<br />
pasakojo, jog stikliniai aviliai ir visi patobulinimai tam, kad būtų patogiau ir bitelėms, ir jam<br />
pačiam. Turėdamas 30 šeimų nesugaišta daug laiko priežiūrai. Stiklinis viršus leidžia pamatyti,<br />
kada koriai jau pilni, nereikia be reikalo trikdyti bičių, kurti dūminės. Mintis patobulinti įprastus<br />
avilius Alfonsui kilo prieš 10 metų, kai lankėsi Ignalinoje vykusiame bitininkų seminare. Jame<br />
dalyvavo ir svečias iš Kanados — lietuvis bitininkas, kuris papasakojo apie savo verslą, parodė<br />
stiklinių avilių pavyzdžius. Šia idėja užsidegė ir bitininkas iš Gyvolių kaimo. Išmėgino daug<br />
variantų, buvo net padaręs visą stiklinį — anot jo paties, beveik akvariumą, ir parsinešęs žiemą į<br />
kambarį. Avilio šonus užtamsino užuolaidėlėmis ir jas praskleisdamas stebėjo bitelių gyvenimą.<br />
Bitininkui šis užsiėmimas buvo įdomesnis nei žiūrėti į televizorių — pailsėdavo pavargęs po<br />
darbų, tylaus bičių dūzgimo besiklausydamas ir užsnūsdavo. Tik šeimininkei tas avilysakvariumas<br />
nepatiko, vis bijojo, kad nesudužtų. Kambaryje laikyti bičių šeimyną labai pavojinga<br />
— tai kaip uždelsto veikimo bomba. Bitelės kai kada būna labai piktos. Alfonso žmona pasakojo,<br />
kaip vienąsyk jų rainosios buvo įpykusios ir kaime užgėlė šunį, ožį, keturias vištas. Sugėlė ir<br />
kaimynę, kuri netoli bityno buvo pririšusi ožį. Jis ir supykdė biteles, nes jos nemėgsta triukšmo,<br />
nešvaros ir blogo kvapo. Negalima prie jų eiti nešvariomis rankomis, nesipraususiam,<br />
prakaituotam. Kai bitės užpuola, nereikia mojuoti rankomis, gintis, geriau ramiai palaukti, kol<br />
jos nurims.<br />
Dar ilgai kalbėjomės apie bitininkystę — ar tai verslas, ar pomėgis, o gal gyvenimo būdas.<br />
Alfonsas prisiminė, kad bites laikė dar jo senelis ir prosenelis. Aviliai tada buvo kitokie, padaryti<br />
iš medžio kamieno ir laikomi gulsčiai. Senieji bitininkai tada nenorėjo nieko keisti, sunkiai<br />
priprasdavo prie naujovių. O štai Alfonsas jau mažas būdamas domėjosi bitelių gyvenimu, jų<br />
įpročiais. Dar gyvulius ganydamas Alfonsėlis mėgino daryti mažus avilėlius kamanėms, turėjo<br />
polinkį į medžio apdirbimą. Tai ir dabar jam padeda — viskas bityne jo rankomis padaryta.<br />
Pasidomėjau, ar daug kas iš jo draugų taip pat tobulina avilius. Paminėjo vieną kitą, bet jie tik<br />
eksperimentuoja. Alfonsas, kur tik gali, viską tobulina. Štai jau seniai nebevarsto į rėmelius<br />
vielučių, o tinklelį pritvirtina tik keliose <strong>vietos</strong>e prie šoninio rėmelio. Eksperimentuoja<br />
darydamas įvairių formų avilius. Jis sako, kad taip nori atrasti pačią tobuliausią avilio formą.<br />
Gražiai rikiuoja savo darbus kažkelintos kartos bitininkas, o aš žiūrėdama taip ir nesupratau,<br />
kas čia viską diktuoja — ar bityno šeimininkas, ar darbštuolės bitelės...<br />
Plastinina Bernarda. Viekšniškė Velso princą Čarlzą vaišino „vyriška” arbata // Santarvė. —<br />
2001. — Lapkr. 10: iliustruota. — Tekste: Farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė.<br />
Ališauskaitė Regina. Vaistažolių verslas žengia pirmuosius žingsnius // Būdas žemaičių. —<br />
2002. — Lapkr. 27. — Visas tekstas:<br />
Įmonė „Jadvygos žolės”<br />
Taip vadinasi viena naujausių Savivaldybės registre įregistruotų individualių įmonių. Jos<br />
steigėja — aukščiausios kategorijos provizorė ir farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė. Jos<br />
pateiktas verslo projektas laimėjo Vyriausybės programos „Vietinio užimtumo iniciatyvos”<br />
konkursą valstybės paramai.<br />
Įgyvendinant projektą „Ekologiškų vaistažolių gamyba ir realizavimo per specializuotą<br />
vaistinę organizavimas” bus įsteigtos 4 naujos darbo <strong>vietos</strong>. Tai 3 darbo <strong>vietos</strong> aukštos<br />
46
kvalifikacijos darbuotojams: farmacininkui, buhalteriui, vadybininkui ir 1 — darbininkui.<br />
Sezono metu projekto vykdytoja įsipareigojo pusei metų įdarbinti 4 sezoninius darbininkus. Jie<br />
bus reikalingi vaistinei augalinei žaliavai auginti, rinkti, džiovinti, smulkinti ir sijoti. Taip pat<br />
samdomos firmos pakuotės ir reklamai kurti.<br />
Jadvyga Balvočiūtė yra farmakognostė, baigusi Kauno medicinos universitetą. Specialistė<br />
jaunystėje keletą metų dirbo provizore Kaune, Kauno botanikos sode, Kamanų valstybiniame<br />
rezervate. Visą gyvenimą domėjosi botanika. Tapo žinoma kaip gydančių vaistažolių arbatų<br />
mišinių kūrėja. Žmonės ją vadina žolininke, gydančia augalais. Jos žolelės išaugintos<br />
specializuotame ūkyje.<br />
Jadvyga Balvočiūtė tapo ekologinės žemdirbystės pradininke Mažeikių rajone. Jos ūkis yra<br />
Viekšnių seniūnijoje, Gyvolių kaime. Ūkis įsteigtas susigrąžintoje tėvų žemėje, užima beveik<br />
18 ha. Daugiau kaip trečdalis ploto skirta ekologiniam ūkininkavimui. Ekologinės gamybos ūkio<br />
produkcija atitinka Europos Sąjungoje galiojančius Ekologinio žemės ūkio taisyklių<br />
reikalavimus. Tai patvirtina sertifikatai.<br />
Verslas ir įstatymai<br />
„Privalėjau įregistruoti įmonę, nes mūsų įstatymai labai atsilieka nuo gyvenimo, — sakė<br />
žurnalistei Jadvyga Balvočiūtė, — antraip aš, kaip ūkininkė, auginanti vaistažoles, pagal<br />
Lietuvoje veikiančius įstatymus negalėjau steigti vaistinės, pardavinėti savo sukurtų vaistažolių<br />
mišinių. Europoje niekur taip nėra. Ten ūkininkai turi didesnes galimybes, o verslininkai —<br />
veikimo laisvę. Europa ateina pas mus, ir mes einame į ją. Tad viskas turės pasikeisti po 2 metų.<br />
Ir mano ūkyje turės būti geros gamybos praktika”.<br />
Jos ūkyje išauginta vaistažolių žaliava yra pasaulinio lygio. Tai akcentuoja ministerijų<br />
valdininkai. Ji pati irgi tai žino, nes sertifikatai išduodami tik po kelerių ūkinės veiklos stebėjimo<br />
metų. Lapkričio 14-ąją ūkininkei išduotas dar vienas, VšĮ „Kulinarijos paveldo fondo”<br />
sertifikatas. Jis patvirtina, kad jos natūraliai surinkti ir išauginti įvairūs augalai yra ekologiškai<br />
švarūs. Tačiau įteisinant „geros gamybos” vakarietišką praktiką, būtini cheminiai tyrimai.<br />
Norėdama tai pasiekti, Jadvyga turėtų ištirti cheminėje analitinėje laboratorijoje Vilniuje savo<br />
ūkio produkciją. Tyrimai kainuoja 12—14 tūkstančių litų. „Kažkas turėtų surasti būdą, kaip tai<br />
įteisinti, — kalbėjo žolininkė, — juk aš, plačiau žvelgiant, tik bobutė, auginanti žoleles ir<br />
parduodanti jas turguje. Iš kur man paimti tokius pinigus?” Ji neturi lėšų įregistruoti savo<br />
vaistažolių mišinius kaip vaistus.<br />
Neseniai viename seminare, pavadintame „10 metų ekologinio ūkininkavimo Lietuvoje”<br />
vaistažolių augintoja kalbėjo apie tą problemą. Prašė, kad valstybė surastų lėšų apmokėti<br />
brangiai kainuojančius tyrimus. Ekologiškai ūkininkaujančių valstiečių krašte nedaug. O pasaulis<br />
dabar atsigręžia į ekologinę žemės ūkio gamybą. Tai didžioji <strong>Lietuvos</strong> galimybė konkuruojant<br />
Europos rinkose. Dalyvavo daug aukšto lygio valdininkų — iš įvairių ministerijų. Ūkininkė siūlė<br />
tai įteisinti kaip paramą ekologiniams ūkiams.<br />
„Nuplaukė mano žodžiai, jų valdininkai taip ir neišgirdo, — sakė Jadvyga Balvočiūtė, — o<br />
konkretiems žmonėms tai būtų padėję... Aš žinau daug žmonių, kurie propaguoja ekologinį<br />
ūkininkavimą, bet nerandame ausų ir širdies, kas išgirstų”.<br />
Bendramintis<br />
Kalbamės prie garuojančios arbatos puodelio. Kvapų puokštė ypatinga, tai specialus žolelių<br />
mišinys, gerinantis savijautą. Netikėtai pas žolininkę atvyko svečias. Moteris apsidžiaugė, nes<br />
ūkininkas Vytautas Račkauskas taip pat gamina ekologinius produktus. Jam tos problemos yra<br />
artimos. Jie kartu dalyvauja TATULOS programoje. Ūkininkas savo transportu nuveža Jadvygos<br />
vaistažoles į Vilnių. Dalyvavimas mugėse brangiai kainuoja, nes abu ūkiai yra toli nuo sostinės.<br />
„Vytautas labai paslaugiai mums padeda”, — sakė Jadvyga, pristatydama savo svečią.<br />
Vytautas Račkauskas gyvena Kivyliuose, Akmenės rajone. Jis užaugino 8 ha japoninių<br />
svarainių sodą. Sodino krūmų sodinukus po keletą hektarų nuo 1995-ųjų. Iš lietuviškųjų citrinų<br />
spaudžiamos sultys — puikus produktas. Jos turi daug vitaminų, kitų veikliųjų medžiagų.<br />
Svarainių sultys — tai maistas ir vaistas. Pirmiausia nuo mažakraujystės. Tai gerai žino sveikos<br />
mitybos propaguotojai.<br />
47
Vytautas Račkauskas žurnalistei sakė, kad Jadvygą Balvočiūtę pažįsta visi akmeniškiai.<br />
Daugeliui ji yra padėjusi. O jo tėvas, buvusio garsaus anais laikais Kivylių kolūkio pirmininkas,<br />
pažinojo dar ir žolininkės tėvus. Tad padėti vaistažolių augintojai jam visada malonu. „Anksčiau<br />
kiekvienas savaip vykdavom į TATULOS programos muges Vilniuje, Konarskio gatvėje, o dabar<br />
kartu turim apie ką pakalbėti”, — minėjo svarainių augintojas. Jis, kaip sveikos gyvensenos<br />
propaguotojas, agituoja gydytis žolėmis, vartoti švarius produktus, užaugintus vietinėse žemėse.<br />
Gydymas ir vaistažolės<br />
Biurokratiniai barjerai, sukurti valstybės ir valdininkų, atima daug laiko. Jis išmintingai<br />
moteriai yra pats brangiausias turtas. Jadvyga Balvočiūtė savo namuose neturi net televizoriaus.<br />
Žinių pasiklauso per radiją. Šią paslaptį atskleidė jos sesuo Elvyra iš Klaipėdos. Žolininkės sesuo<br />
pasiguodė, jog Jadvyga visai nesirūpina savimi. „Ji — kaip ne šios Žemės gyventoja, lyg būtų<br />
kieno siųsta padėti žmonėms, — sakė Elvyra, — tad ligoniai ir plūsta būriais...”<br />
Oficialus vaistažolių pripažinimas atsilieka nuo populiarumo. Gydymas vaistažolėmis neįeina<br />
į jokias programas. Žmonės domėtųsi, bet mažai kas propaguoja tai. Medikai ir vaistininkai dėl<br />
tam tikrų interesų pasisako už cheminius preparatus. O žmonės kasdien ieško žolininkės<br />
paramos. Praėjęs pirmadienis nebuvo išimtis.<br />
31-erių metų „Mažeikių naftos” darbuotojas Žydrūnas Rudaitis su savo 7-erių metų sūneliu ir<br />
svainiu atvyko savo automobiliu ir kieme kantriai laukė, kol žolininkė suras laiko jiems. „Aš jau<br />
trečią kartą pas žolininkę, — prisipažino vyriškis žurnalistei, — mano Tomukas sunkiai sirgo,<br />
nelaikė šlapimo. Brangiausiais cheminiais vaistais, kainuojančiais po 700 Lt, gydėme. Nepadėjo.<br />
Per TV pamatėme, kai Balvočiūtė vaišino Velso princą gydančia arbata. Tuomet ir susiradom,<br />
papasakojom, kuo sergam. Gavom vaistažolių mišinių. Tomas gėrė žoleles keletą kartų. „Arbata<br />
man patinka”, — įsiterpia pokalbin mūsų besiklausantis Tomukas. Svarbiausia — žolelės jam<br />
padeda”.<br />
Naftininkas sakėsi ir sau šį kartą žolelių prašys. Kojų venos skauda, chemijos vartoti nenori,<br />
gal žolininkė efektyvių žolelių suras...<br />
Ligų kamuojamų žmonių takai takeliai suminti į Gyvolių kaimo sodybą, kurioje gyvena<br />
Jadvyga. <strong>Kaimas</strong> atokiai nuo plento. Tad Jadvyga džiaugiasi, kad laimėjo konkursą nuomotis<br />
Viekšnių vaistinės-muziejaus patalpas.<br />
Šiai vaistinei jau 140 metų. Šioje vaistinėje Jadvyga ir įgyvendins savo projektą iki galo. Mat<br />
daug darbų jau padaryta. Tik didelės finansinės sėkmės iš karto ji nesitiki. Kodėl?<br />
„Įmonė ir mokesčiai atims visą pelną, o pavasariop, kai vaistažolių mišiniai išseks, gali<br />
pritrūkti lėšų net atlyginimams”, — baiminasi farmakognostė. Pernai ji buvo surinkusi 500 kg<br />
vaistažolių. Šiemet — gal dvigubai daugiau, tačiau pavasarį atsargų nelieka, ir pajamų — taip<br />
pat. Kita vertus, jeigu arbatos bus brangios, žmonės jų neįpirks.<br />
Patalpas Savivaldybė išnuomojo lengvatinėmis sąlygomis. Vaistažolių verslo praktika rodo,<br />
jog nė viena vaistažolių vaistinė dar neišgyveno vien iš vaistažolių. Tad reikės ieškoti kažkokios<br />
paramos, kaip papildomai pritraukti lėšų verslui išlaikyti. Iki šiol vaistažolių arbatos buvo<br />
farmakognostės pomėgiu. Vasarą ji išėjo į pensiją, tad visas jėgas gali skirti sumanymų<br />
įgyvendinimui.<br />
Rėmėjai<br />
Pagrindiniu rėmėju tapo Savivaldybė su Viekšnių seniūnija. Ekologas Algimantas Mikuta<br />
rekomendavo padėti vaistažolių augintojai lėšomis iš Gamtos apsaugos fondo. Jadvyga kuria<br />
vaistinių augalų lauko ekspoziciją. Jau žymūs laukeliai, kertami apžvalgos takų. Pavasarį tuose<br />
laukuose jau bus galima sodinti vaistažoles. Ekologiniame ūkyje auginama 30—40 rūšių<br />
vaistinių augalų. Arbatų mišiniams naudojama apie 130 rūšių. Panaši ekspozicija yra Kauno<br />
botanikos sode, kuriame moteris dirbo.<br />
Jadvyga svajoja įkurti ekspoziciją, kuri supažindintų su nuostabiu vaistingųjų augalų pasauliu.<br />
Ši ekspozicija skirta žmonių švietimui. O mediniame namelyje, kuris taip pat neseniai pastatytas,<br />
bus skaitomos paskaitos.<br />
Vadybininkas, kuris dirbs naujojoje įmonėje „Jadvygos žolės”, turėtų nuimti vaistažolių verslo<br />
rūpesčius nuo žolininkės pečių. Tuomet liks daugiau laiko moksliniams tyrinėjimams. Netyčia<br />
48
išgirdau svarbią paslaptį, jog Jadvygos Balvočiūtės žinios ir moksliniai tyrinėjimai vaistažolių<br />
srityje verti profesorės vardo.<br />
A. Minioto nuotraukos.<br />
Ališauskaitė Regina. Žolininkė iš Gyvolių kaimo // Afiša: TV programos: Savaitgalio<br />
priedas. Platinamas su laikraščiais „Būdas žemaičių”, „Rietavo žemė”, [...]. — 2003. — Vasario<br />
21—28 d. — Nr. 7 (62). — Visas tekstas:<br />
Sertifikatai<br />
Elektroninis adresas: zolininke@delfi.lt. keliauja iš rankų į rankas. Juo galima parašyti<br />
laiškelį, paskirti susitikimą. Jadvyga Balvočiutė iš Viekšnių seniūnijos Gyvolių kaimo atsako<br />
visiems.<br />
Ji yra viena iš dviejų Mažeikių rajone registruotų ekologinės gamybos ūkio savininkių. Pernai<br />
jai suteikti net 4 sertifikatai. Jie suteikti po dvejus metus trukusio pereinamojo laikotarpio —<br />
stebėtas ūkis, tirta jo produkcija.<br />
Sertifikatai patvirtina, jog augalininkystės produkcija — įvairūs vaistiniai augalai, džiovintos<br />
vaistažolės ir jų mišiniai yra pagaminti pagal Europos Sąjungoje galiojančius Ekologinio žemės<br />
ūkio taisyklių reikalavimus. Atskiru Sertifikatu jai suteikta teisė vadintis ekologiškos natūralios<br />
produkcijos rinkėjos vardu.<br />
Jos ūkis specifinis. Tokių Lietuvoje reta. Ūkyje auginami vaistiniai augalai. Tai — valerijonai,<br />
medetkos, ramunėlės, geltonžiedis barkūnas, čiobreliai, palemonas, lakišius ir kiti, iš viso 30—<br />
40 rūšių. Kitų žolynų receptūroms prisirenka, nes iš viso vaistiniams mišiniams ji naudoja 130<br />
rūšių augalų. Prieš metus dalyvavo Suomijoje vykusioje mugėje, kur pelnė tarptautinį<br />
pripažinimą. Na, o apie tai, kaip Anglijos karališkosios šeimos narys princas gėrė ir gyrė jos<br />
vaistažolių arbatą, buvo aprašyta visuose krašto dienraščiuose. Jadvyga — aktyvi moteris. Ji yra<br />
Biologų draugijos narė, Ekologinės bendrijos „Gaja” Žemės ūkio rūmuose ir viešosios įstaigos<br />
„Ekoagros” narė. Taip pat kelių knygų autorė ir bendraautorė. Mažai kas žino, jog pažintinių<br />
knygų serijos „Jaunajam daržininkui, gėlininkui ir (...)” idėja gimė jai. Tai nuo jos pirmosios<br />
knygos „Jaunajam vaistažolių rinkėjui” atsirado serijos pavadinimas.<br />
Ekologinis ūkis<br />
Ūkis kuriamas kelerius metus. Kaskart jo daliai suteikiamas ekologinės gamybos ūkio<br />
statusas. Iš beveik 18 ha ūkio žemės šį statusą jau turi 6,13 ha. Dar keli hektarai turi pereinamojo<br />
laiko ūkio dalies statusą. Pagrindinė ūkio produkcija — vaistažolės. Joms reikia ypač daug rankų<br />
darbo: sodinti, ravėti, nuimti derlių, ruošti žolę laikyti. Po truputį sena sodyba atsigauna. Kieme<br />
matyti keletas pastatų. Senoje suremontuotoje daržinėje rengiama džiovykla.<br />
Kitame namelyje bus įrengta ekologinio švietimo klasė. Dabar lentelėmis iškaltame<br />
kambaryje gyvena Jadvygos Balvočiutės mokinys ir galbūt pasekėjas Kačionas. Jo mama —<br />
žinoma Kuršėnų vaistininkė, o tėvas — gydytojas. Jis pats studijuoja verslo vadybą, bet jo<br />
praktinė specializacija — kurti vaistažolių verslą. Jadvyga džiaugiasi savo mokiniu, kuris jai<br />
didelis pagalbininkas. Susipažinti su Kačionais padėjo vaistažolės, kurias ji tiekė ir Kuršėnų<br />
vaistinei. Kačionai, susidomėję ūkiu, atvyko į Gyvuolius ir, pamatę kaip moteriai, užsiėmusiai<br />
moksliniais tyrinėjimais, sunku organizuoti verslą, paprašė priimti gyventi sūnų. Taip ji rado<br />
mokinį ir padėjėją. Pagalbininkų turi ir daugiau, kaimelio žmones samdo iš savo kuklios 300 Lt<br />
pensijos.<br />
Sugebėjimai<br />
Sodyba yra ant Virvytės kranto, prie Virvytės hidrografinio draustinio. Gilus upės slėnis,<br />
kitame krante apaugęs miškais — puiki vieta natūralių gydomųjų augalų viešpatijai.<br />
Teritorija priklauso Ventos regioniniam parkui. Net 22 parke augančių augalų rūšys įtrauktos į<br />
<strong>Lietuvos</strong> Raudonąją knygą. Gausu retų pasaulio gyvūnijos rūšių. Parke yra gamtiniai rezervatai<br />
ir kraštovaizdžio, geomorfologiniai, botaniniai — zoologiniai bei hidrografiniai draustiniai.<br />
Parkas įkurtas 1992 m. rugsėjį siekiant išsaugoti Ventos slėnių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą<br />
bei kultūros paveldo vertybes. Parko teritorijoje gyvena įdomių žmonių. Ventos regioninio parko<br />
direktorius pirmiausia minėjo Jadvygą, žolininkę.<br />
49
Žolininkės vardas įpareigoja. Aplinkinių vietovių gyventojai atvykėliams tiksliai nusako, kaip<br />
rasti vaistažolių daktarę. Kasdien į seną ąžuolų šešėlyje esančią sodybą užsuka žmonių.<br />
Daugiausia tai — bėdos prispausti ligoniai ir jų artimieji. Tikėjimas, kad žolelės palengvins jiems<br />
likimo skirtą išbandymą, atveda kaimo vieškeliu iš visos <strong>Lietuvos</strong>.<br />
Anksčiau taip žmonės plūdo pas Eugeniją Šimkūnaitę. Ji buvo mūsų laikų žiniuonė. Jadvyga<br />
Balvočiutė — jos pasekėja ir mokinė. Lyg didžiausią relikviją saugo jos laiškus, patarimus. Kai<br />
Žiniuonė buvo gyva, Jadvyga sudarinėjo savo gydomųjų žolių receptus ir siuntė jai, klausė<br />
patarimo. Išminčiaus patarimas lyg žiburys rodo kelią ir tikslina kryptį.<br />
Portretas<br />
Jadvygos tėvai buvo šviesūs žmonės. Tėvas, du gimnazijos skyrius baigęs ūkininkas, valdė<br />
17,76 ha žemės. Pirmas jo žingsnis buvo — sodinti sodą. Dar ir dabar sodybos rimtį saugo tėvų<br />
sodinti ąžuolai. Kartu su sodu augo 4 vaikai. Jadvyga šeimoje buvo antra. Vyriausiasis brolis<br />
Pranas gyvena Kaune ir ekologiškų produktų mugėje realizuoja sesers vaistažoles. Sesuo Elvyra<br />
įsikūrusi Klaipėdoje, o Antanas dirba gydytoju Vilniuje.<br />
Jadvyga studijavo Kauno medicinos institute farmakologiją. Yra farmakognostė, natūralių<br />
gydomųjų vaistinių augalų specialistė. Ilgą laiką dirbo Kauno botanikos sode, vėliau — Kamanų<br />
rezervate.<br />
Ši klampynė yra klaidus labirintas, kuriame gausu vietų, kur nebuvo įžengusi žmogaus koja.<br />
Gamta nenoriai atskleidžia savo paslaptis, bet skatina siekti jų įminimo — mokytis, ieškoti,<br />
tyrinėti. Aiškiaregiai, ekstrasensai žino turį vidinę dovaną, kuri išskiria juos iš tūkstančių kitų.<br />
Jadvyga Balvočiutė taip pat turi savy dvasinių galių, kurias praktiškai pritaikyti prireikė daugiau<br />
kaip pusės amžiaus. Ji pati apie tai nekalba. Tai byloja ligoniai, pas ją ieškantys pagalbos ir, jeigu<br />
tai neprieštarauja gamtos valiai, randantys ją.<br />
Raganių sodas<br />
Šiandien viena iš dabarties žinomiausių <strong>Lietuvos</strong> farmakognosčių, vaistažolių augintoja ir<br />
tyrinėtoja, liaudies gydytoja, prižiūri darže vaistažoles ir sako: „Na, kiek aš čia dar būsiu — 10 ar<br />
15 metų. Visa, ką žinau, taip ir liks neišsakyta — aš viena paprasčiausiai nebespėju visko<br />
aprėpti”.<br />
Žmogaus dvasiniai turtai, intelektas neatsiranda iš niekur. Žinojimo sėkla bręsta<br />
dešimtmečius, o neretai yra kelių anksčiau gyvenusių kartų patirtis. Jadvyga prisimena raganių<br />
sodo likimą.<br />
Viekšniuose prieš keletą dešimtmečių mokytojas Laz[d]auskas buvo užveisęs raganių sodą.<br />
Tam jis paskyrė savo gyvenimą, iš viso krašto žmonės suvažiuodavo pasigrožėti nuostabių gėlių<br />
rinkiniu. Sode buvo tokių veislių, kurių niekas niekur kitur nebuvo regėjęs. Mat „Juodoji nakties<br />
princesė” ir panašios į ją buvo Laz[d]ausko išvestos per ilgus selekcinio darbo dešimtmečius.<br />
Raganių mėgėjas parašė knygą apie šių gėlių auginimą ir selekciją, kolekciją perleido Kauno<br />
Botanikos sodui.<br />
Darbuotojai raganėms parinko vietą — saulėtą šlaitą, kuriame jau keliasdešimt metų buvo<br />
veisiamos vynuogės. Tos vynuogės buvo vieno pasišventėlio mokslininko darbas ir gyvenimas.<br />
Pasitelkti kariškiai išrovė vynuogyną, iškapojo giliai į žemę susmegusias šaknis. Parengė žemę.<br />
Mokslininkas pražilo, žiūrėdamas į vynuogyno niokojimą. Bet biologiškai tikslingai parinktoje<br />
vietoje pasodintos raganės viena po kitos vyto. Taip ir nunyko garsusis raganių sodas. O po kiek<br />
laiko Botanikos mokslininkai gavo užsakymą iš vieno vienuolyno vynuogių sodinukams. Deja,<br />
vynuogių jau nebebuvo.<br />
Ženklai<br />
Virvytės pakriaušėm laigo avinėliai. Jadvygos zodiako ženklas — Avinas. Ji avinėlius myli ir<br />
laiko nuo to meto, kai grįžo namo. Nieko šiame pasaulyje nėra atsitiktina. Žolininkė viena nuo<br />
1974-ųjų metų. „Aš tapau laisva širdimi ir norais nuo 1974-ųjų, bet viena ir vieniša niekada<br />
nebūnu, — prisipažįsta moteris, — nuo to meto galėjau daryti visa, kas man brangu. Daug<br />
padariau, bet ne viską. Norėčiau dar pastudijuoti homeopatiją. Ten veikia savi dėsniai, ir<br />
norėčiau labiau sužinoti homeopatijos vaistų gaminimo paslaptis. Vaistažolės ir homeopatija —<br />
ne tas pats”.<br />
50
Laiko kaskart mažiau. Ir kaukazietiškam užstalės tostui tinkanti istorija apie raganių sodą,<br />
papasakota šios moters, neatsitiktinė. Kas laukia jos vaistažolių sodo po 10 ar 15 metų, kai neliks<br />
jėgų? Kam ji paliks savo žinojimą ir patirtį? Galėtų parašyti keletą knygų, bet šitam nelieka laiko<br />
— vaistažoles reikia sėti, sodinti, dauginti, ravėti, ruošti vaistinguosius mišinius, priimti ligonius<br />
ar jų artimuosius, kiekvienam skirti bent trupinėlį dėmesio ir... savo laiko.<br />
Krašto šviesuomenė jau dabar domisi Jadvygos Balvočiutės asmenybe. Respublikinis radijas<br />
rengia šviečiamąsias laidas, televizija kuria dokumentinius filmus. O Gyvuolių kaimo žolininkė<br />
suklupusi tiesiogine to žodžio prasme prie savo vaistažolių ir dar neįgyvendintų svajonių. Tokių,<br />
kaip surasti vaistą nuo išsėtinės sklerozės. „Jeigu yra pasekmė, turi būti ir priežastis, vadinasi, ir<br />
natūrali priemonė nuo baisios luošinančios ligos. Žolynuose turėtų būti veikliųjų medžiagų —<br />
belieka įminti jų formulę, rasti proporcijas...” — svarsto tyrinėtoja.<br />
„Tęsiame pasakojimą apie mūsų aplankytus rajono pasienio kaimus...”: [Gyvolių<br />
kaimas] / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos autorės // Trečiadienio valanda („Būdo<br />
žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22): iliustruota. — Tekste:<br />
Tęsiame pasakojimą apie mūsų aplankytus rajono pasienio kaimus. Šį kartą svečiavomės<br />
Gyvuoliuose. Pavasaris jau skleidžia savo kvapus. Netrukus išsiverš iš savo krantų Virvytė —<br />
Žemaitijos upė, ant kurios kranto įsikūręs Gyvuolių kaimas. Nepaprastai malonu buvo<br />
pakvėpuoti gaiviu oru, o dar maloniau susitikti su energingais, nenuilstančiais, idėjų kupinais<br />
Gyvuolių žmonėmis.<br />
Apie Gyvuolius informaciniuose leidiniuose / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos<br />
autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22).<br />
— Tekste:<br />
1966 metais išleistoje Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje apie Gyvuolius<br />
rašoma: „Gyvoliai — kaimas Akmenės r., Svirkančių apyl., 4 km į pietryčius nuo Viekšnių. 212<br />
gyventojų (1959). Vakariniu pakraščiu teka Virvytė ir eina Tryškių—Akmenės kelias, pietiniame<br />
pakraštyje yra Grybauskynės miškas. Yra lentpjūvė (nuo 1956), 3 ha medelynas, felčeriųakušerių<br />
punktas, Žemaitės aštuonmetė mokykla (1919—1955 pradinė, iki 1962 septynmetė).<br />
Virvytės dešiniajame krante yra apnaikintas piliakalnis”.<br />
Tarybų <strong>Lietuvos</strong> enciklopedijoje, išleistoje 1985 m. apie Gyvolius dar priduriama, kad tai yra<br />
„Raudonosios vėliavos” kolūkio pagalbinė gyvenvietė. 1985 m. joje gyveno 379 gyventojai. Tais<br />
metais mokykla jau buvo virtusi pradine. Taip pat minima, kad yra buvę du Gyvolių dvarai —<br />
Pirmasis ir Antrasis. Pirmajame Gyvolių dvare 1923 metais gyveno 42, Antrajame — 44, kaime<br />
75 gyventojai. 1959 m. kaimo gyventojų skaičius išaugo iki 214, 1970 m. iki 211, o 1979 m. iki<br />
311.<br />
Mokykloje kalbėjomės ir apie džiaugsmus, ir apie problemas / Puslapį parengė Audronė<br />
Pociutė. Nuotraukos autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. —<br />
Kovo 12. — Nr. 10 (22). — Tekste:<br />
Atvykę į Gyvuolius, pirmiausia užsukome į mokyklą. Nustebome — pradinė mokykla<br />
pavadinta Gudų vardu. Mus pasitikusi direktorė Ona Noreikienė ir mokytoja Irena Lagno<br />
papasakojo, kad anksčiau mokyklai buvo duotas Žemaitės vardas. Pasak jų, pavadinimas buvo<br />
sugalvotas ne rašytojos garbei, o todėl, kad čia žemaičiai gyvena. Be to, mokykloje —<br />
moteriškas kolektyvas. Tačiau vėliau, kada Gyvoliais buvo pavadintas kolūkis (anksčiau —<br />
Julijos Žemaitės), iškilo ir mokyklos pavadinimo klausimas. Kadangi Gyvolių vardas daug kam<br />
nepatiko, mokykla pavadinta Gudų — už kelių kilometrų esančio kaimo — vardu.<br />
Toks pavadinimas, pasak mokytojų, yra tikras iškraipymas. „Gyvolių vardo nėra ko gėdytis.<br />
Pavadinimas yra labai senas. Yra du jo kilmės variantai. Vienas padavimas pasakoja, kad maro<br />
metais čia visi išmirė, gyvas liko tik vienas žmogus. Taip kaimas gavo Gyvolių vardą. O kitame<br />
padavime pasakojama, kad čia buvusios dvaro ganyklos, žmonės ganydavę gyvulius. Nuo to ir<br />
kilęs pavadinimas”, — pasakoja mokytojos. Kaip vėliau išsiaiškinome, ir šiandien kaimą<br />
51
kiekvienas linkęs savaip vadinti. Kol kaimas priklausė Akmenės rajonui, jis vadinosi Gyvoliai.<br />
Kai buvo prijungtas prie Mažeikių, tapo Gyvuoliais...<br />
Šiuo metu mokykloje mokosi 20 mokinių. Kitais metais turėtų būti 22. Mokinius moko bei<br />
auklėja tik dvi mokytojos. Abi po dvi klases moko iš karto. Sunku nėra, nes taip jau daugybę<br />
metų dirba, pripratusios. Mokytojos džiaugiasi, kad mokykla labai gražiai sutaria su<br />
bendruomene. Ir vaikai, ir bendruomenės žmonės kartu daug keliauja.<br />
Mokiniai su dideliu entuziazmu įsitraukia į įvairiausius ekologinius projektus — valo Virvytės<br />
pakrantes, miškelius. Šiemet pažymėjo Paukščių šventę. Labai gražiai mokykla bendrauja su<br />
Ventos regioniniu parku. Už dalyvavimą ekologiniuose projektuose sulaukia paramos ne tik iš jo,<br />
bet ir iš rajono valdžios. Labai džiaugiasi nauju kopijavimo aparatu. Tai labai didelė parama<br />
mokyklai.<br />
Mokytojoms gaila, kad kaimas sensta. Jauni neatsikrausto, o vietiniai užauga ir išvažiuoja.<br />
Pasak mokytojos Irenos, nesupranta jauni, kad savoje žemėje net akmenėlis pašnekina. Gaila,<br />
kad vaikai žemaitiškai nebemoka. Mokytojos net nežino, kodėl...<br />
Dar viena problema — biblioteka Gyvuoliuose veikia tik vieną dieną per savaitę. Tai tikrai<br />
rimta problema, nes vaikams literatūra tiesiog nebepasiekiama. Bibliotekininkas tik vieną kartą<br />
per savaitę atvyksta. Visą etatą išlaikyti neįmanoma.<br />
Yra ir daugiau kaime problemų — nebėra kultūros centro. Ant Virvytės kranto vis naujos<br />
elektrinės dygsta. Kad ir neseniai pastatyta Gudų elektrinė. Pasak mokytojų, neliks greitai<br />
žuvies. Kaip žuvys per slenksčius perplauks?...<br />
Vaistažolių karalystėje / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos autorės //<br />
Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22). —<br />
Tekste:<br />
Kita vieta, į kurią užsukome Gyvuoliuose — Jadvygos Balvočiūtės, žymiosios<br />
vaistažolininkės, namai. Apie ją jau daug mūsų laikraštyje pasakota. Bet vėl norisi apie<br />
vaistininkę pakalbėti, juolab, kad namai išsiskiria kvapų gardumu bei jaukumu, kurie žodžiais<br />
nenusakomi. Gyvenimas šiuose namuose verda. Ekologiškus gydomuosius vaistažolių mišinius<br />
gaminanti provizorė-farmakognostė, grįžusi į savo gimtinę iš Kauno, sugebėjo sukurti keletą<br />
darbo vietų kaimo žmonėms. Atvykę sužinojome svarbią naujieną — jau atidaryta J. Balvočiūtės<br />
vaistinė Viekšniuose. O planų planelių jos galvoje knibždėte knibžda — jau pradėtas kurti<br />
muziejus po atviru dangumi. Ten žmonės galės susipažinti su įvairiausiomis vaistažolėmis. Jau<br />
baigiama rengti auditorija, kurioje laukiami mokinukai ir studentai, besidomintys žolininkyste.<br />
Priešais vaistininkės namus esančiame didžiuliame Virvytės slėnyje jaunimas vasarą galės<br />
palapines statytis. Vaistininkė tikisi, kad jauni žmonės nebus abejingi vaistažolių rinkimo<br />
menui...<br />
Gyvuolių dvaro ir jų gyventojų istorija / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos<br />
autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22).<br />
— Tekste:<br />
Šalia Gyvuolių piliakalnio, jau kvepiančio pavasariu, stovi jaukus ūkelis. Po kiemą vaikštinėja<br />
žąsys. Mus atlydėjo sodybos šeimininko — Romualdo Niko — tėvas, gyvenantis čia pat,<br />
Gyvuoliuose, Adomas Nikas. Jis papasakojo, kad čia kadaise būta nuostabaus grožio dvaro, kurį<br />
visi vadino Poliekinės dvaru.<br />
Adomas pats šitame dvare užaugo — po piliakalnį lakstydavo, šalia buvusiame tvenkiny<br />
žvejodavo. Paskui dirbo šalia pastatytose kolūkio mechaninėse dirbtuvėse. Jo mama — Elzbieta<br />
Niksienė (jos pavardėje kažkas „s” raidę įrašė) — dvaro istoriją mena nuo dar senesnių laikų.<br />
Dabar ji baigia 85 metus. Močiutė pasakoja: „Kai tėvas parsivedė antrą žmoną, man ir broliui<br />
pasakė, kad jo namuose mums nebėra <strong>vietos</strong>. Taip ir išėjome į pasaulį vargo vargti”. Taip<br />
Elzbieta pradėjo tarnauti pas ūkininkus, o ištekėjusi atsikraustė į Poliekinės dvarą mergauti.<br />
„Dvaras buvo labai didelis ir gražus. Visur gėlynai, „kliombos”. Troba buvo dviejų galų.<br />
Viename ponai Pauliukevičiai gyveno, senajame — mes. Buvo didžiulė jauja. Ją vėliau rusai<br />
sudegino. Buvo ilgos kūtės, vazaunė, pieninė”, — pasakoja senoji Niksienė. Ponia<br />
Pauliukevičienė gera buvusi. Ji turėjusi šį ir dar vieną dvarą Vilkuose. Paskui ją ir dukrą rusai į<br />
52
Sibirą išvežė. Dabar jau mirusi. Viena jos dukra Klaipėdoje gyvenanti ir kartą buvo atvažiavusi,<br />
žadėjo žemę atsiimti.<br />
Vietoje buvusio dvaro pieninės pastatytoje troboje gyvenantis Elzbietos Niksienės anūkas<br />
Romualdas Nikas su šeima — jau trečioji Nikų karta, susijusi su Poliekinės dvaru. Nepabijojo<br />
jauni žmonės į vienkiemį kraustytis, tikėjosi sėkmingai ūkininkauti. Deja, sąlygų, tokių kaip<br />
tikėjosi, nesulaukė. Pabandė — gyvena, laukdami naujo derliaus. Romualdo tėvas Adomas sako:<br />
„Smulkiems ūkiams nematau jokios perspektyvos. Puikiai matau, kaip gyvena jaunos šeimos,<br />
besiverčiančios žemės ūkiu. Net grūdų maišui pinigų neturi — skolinasi”.<br />
Taigi duoną Romualdas uždirba užsienyje. Rusijoje yra įkūręs lentpjūvę. Namo grįžta tik kas<br />
mėnesį. Turėjo planų vystyti kaimo turizmą. Šalia sodybos gi dunkso Gyvuolių piliakalnis,<br />
netoliese — nuostabūs Virvytės slėniai. Tačiau, pasirodo, yra visokių sunkumų. Nikų ūkiui<br />
priklauso tik 3 ha žemės, į kurią įsiterpia gabalai Ventos regioninio parko teritorijos. Pavyzdžiui,<br />
prie pat sodybos esantis išdžiūvęs tvenkinėlis — regioninio parko teritorijos dalis. Su parko<br />
valdžia niekaip nepavyko susitarti, kad Nikams leistų tvenkinį išvalyti. Todėl iki pat šiol, pasak<br />
A. Niko, aplink sodybą tikri gyvatynai. O ir pats piliakalnis vasarą apauga žmogaus ūgio<br />
dilgėlėmis. Valdiškos teritorijos iš savo pinigų tvarkyti nėra jokio noro. Anksčiau nebuvo<br />
įmanoma prasibrauti ir per krūmus. Bet pernai viešuosius darbus atliekantys darbininkai krūmus<br />
iškirto, tad į piliakalnį užkopti šiuo metų laiku — jokio vargo.<br />
Neseniai Romualdui pavyko nupirkti prie pat jo paties namo esantį žemės gabalą, kuriame<br />
dunkso mechaninių dirbtuvių griaučiai. Dar visai neseniai čia virė gamyba. Dabar, pasak<br />
A. Niko, ten taip pat tikras gyvatynas. Tačiau sūnus nenuleidžia rankų — žada griuvenas<br />
pašalinti ir savo sodybą išpuošti. Juk čia kažkada buvo nuostabiai gražus dvaras.<br />
Navickų sodyba — viena iš gražiausių ne tik Žemaitijoje / Puslapį parengė Audronė<br />
Pociutė. Nuotraukos autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. —<br />
Kovo 12. — Nr. 10 (22). — Tekste:<br />
Nors dar viskas po sniegu, Albinos ir Juozo Navickų sodyboje nesunku pastebėti daugybę<br />
tujų, eglių ir kitų įvairiausių želdinių. Krūmų šiame ūkyje priskaičiuojama apie 180 rūšių, gėlių<br />
— apie 600 rūšių.<br />
Navickų sodyba įtraukta į gražiausių <strong>Lietuvos</strong> respublikos sodybų dešimtuką. Diplomai<br />
netelpa ant sienų. Sodybos šeimininkus apdovanojo net Prezidentas Valdas Adamkus.<br />
Įvairiausius augalus sodybos šeimininkai pradėjo auginti tiesiog iš įdomumo. Tai, matyt,<br />
paveldėta. Ir Albinos visi broliai nuo gamtos negali atitrūkti. Paminėdama tai, šeimininkė<br />
užsimena, kad yra kilusi iš garsiosios bajorų Klausučių-Beržonskių giminės, kurios šaknys siekia<br />
patį kunigaikštį Gediminą.<br />
Iki 1994 m. Navickai sodybų konkursuose dalyvauti nesiryžo, vis delsė. O kai pabandė,<br />
kasmet sodybai suteikiami svarbiausi respublikoje apdovanojimai — Žemės Ūkio ministerijos,<br />
Kultūros ministerijos, Sodininkų draugijos ir t. t. Kasmet sodybą aplanko daugybė žmonių. Ponia<br />
Albina kartą pabandė skaičiuoti — per keturis mėnesius 500 lankytojų suskaičiavo. Visi<br />
apsilankiusieji išvažiuodavo apstulbę. Atsiliepimų knygoje įrašai nebetelpa.<br />
Kol Gyvuoliai priklausė Akmenės rajonui, Albina ir Juozas buvo Akmenės gėlininkų<br />
draugijos nariai. O Mažeikiuose, deja, jokios draugijos nėra. Dėl to Navickai apgailestauja.<br />
Paklausti, ar turi savo mylimiausią augalą, jie atsakė skirtingai. Poniai Albinai mylimiausi yra<br />
visi, kuriuos užaugina, o šeimininkas įvardijo vieną — gyvašakę eglę.<br />
Nepabijoję į tėvų žemę grįžti kauniečiai / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos<br />
autorės // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22).<br />
— Tekste:<br />
Šiek tiek atokiau nuo kaimo, gražiai sutvarkytame vienkiemyje, ką tik iš darbų sugrįžusius<br />
radome Salomėją ir Vytautą Krupovisovus. Salomėja — Albinos ir Juozo Navickų dukra.<br />
Mokslus baigė Šiauliuose, o paskui daug metų dirbo Kaune. Vytautas, kaip ir jo uošvis Juozas,<br />
— tikras kaunietis. Abu Žemaičių žemę pamilo taip, kad čia kuo puikiausiai jaučiasi. Pasak<br />
ponios Salomėjos, jei ne vyras, ne jo užsidegimas, tikrai į tėvų žemę nebūtų grįžusi. Jis net žiemą<br />
atvažiuodavo miško, sodybos tvarkyti.<br />
53
Paklaustas, ar nebaisu miestiečiui buvo į kaimą važiuoti, ponas Vytautas sako, kad gal ir gerai<br />
mieste gyventi, jei gyveni ant žemės, o ne kokiame dangoraižyje.<br />
Abu darbo su aklaisiais ir silpnaregiais specialistai Kaune turėjo puikius darbus, bet atėjo<br />
nepriklausomybės laikai — idealizmo banga. Grįžo į gimtą kraštą Jadvyga Balvočiūtė. Galbūt<br />
jos pavyzdžio paskatinti, grįžo Salomėja ir Vytautas Krupovisovai. „Iš pradžių visi juokėsi, kad<br />
miestiečiai kvailioja. Kalbėjo, kad nemokėsime žemės dirbti”, — pasakoja išpuoštos sodybos<br />
šeimininkai. Bet jie savo įrodė. Ir ūkį atgaivino, ir dabar visokiausiais darbais užsivertę, vos<br />
spėja suktis.<br />
Ponas Vytautas mokytojauja Daubiškių mokykloje. Salomėja pirmus trejus metus ūkininkavo.<br />
Tačiau paskui vėl panoro išeiti iš namų aplinkos. Įsidarbino Akmenės rajono savivaldybės<br />
Švietimo skyriuje. Dabar ji Akmenės Švietimo skyriaus vaikų poilsio organizatorė.<br />
Pernai vasarą AB „Akmenės cementas” už 1 Lt Akmenės savivaldybei pardavė poilsio ir<br />
turizmo bazę, esančią ant Virvytės kranto, visai netoli Gyvuolių kaimo. Prieš tai pastatas trejus<br />
metus buvo visiškai nenaudojamas. Šiuo metu į poilsio bazę rengiamasi mėnesiui priimti 180<br />
„Naftos” gamyklos darbininkų. Iš to tikimasi užsidirbti pinigų, kurie bus nemažas indėlis vaikų<br />
vasaros stovykloms organizuoti.<br />
Poilsio stovyklas vaikams žadama organizuoti visą vasarą. Daugiausia planuojama priimti<br />
socialiai remtinų šeimų vaikų. Taigi Salomėjai, gyvenančiai vienkiemyje, darbo netrūksta.<br />
„Dar daug įdomių žmonių...” / Puslapį parengė Audronė Pociutė. Nuotraukos autorės //<br />
Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Kovo 12. — Nr. 10 (22). —<br />
Tekste:<br />
Dar daug įdomių žmonių gyvena Gyvuoliuose. Tiesiog nebuvo laiko aplankyti mezgėjos<br />
Antaninos Avižūnienės, mokančios net paukštelius numegzti. Ir pas kitą mezgėją — Ziną<br />
Milevičienę — užsukti nebespėjome. Namie neradome daug metų Gyvuolių bibliotekoje<br />
dirbusios ponios Mozginienės [Mozgerienės], kurią aplankyti siūlė visi, kuriuos sutikome. Ir į<br />
garsiąją Virvytės—Ventos santaką nebenuvažiavome, kur prancūzai auksą paslėpė. O kur dar<br />
Žibuoklių kalnas, kuris mėlynai pavasariais žydi, Lapkalnis, kuriame lapės urvus rausia...<br />
Purauskaitė Monika (Gudų pradinės mokyklos 2 klasės mokinė). Paukščių diena // Būdas<br />
žemaičių. — 2003. — Bal. 11: Nuotrauka iš asmeninio albumo: Kiek daug inkilėlių pagaminome<br />
paukšteliams. — Visas tekstas:<br />
Gražią penktadienio popietę mūsų mokykloje vyko paukštelių sugrįžimo šventė. Į renginį<br />
susirinko gausus būrys svečių: tėveliai, kaimo gyventojai. Garbūs svečiai, bibliotekininkas<br />
B. Kerys, Ventos regioninio parko atstovas D. Nicius ir žinoma provizorė J. Balvočiūtė<br />
papasakojo įdomių pasakojimų apie paukštelius ir mūsų apylinkių gamtą. Mokiniai parodė savo<br />
parengtą programą. Vyko varžybos.<br />
Vaikai buvo padarę paukšteliams 18 inkilėlių. Pirmadienio rytą susirinkome prie mokyklos,<br />
pasiėmėme namelius ir iškeliavome prie Virvytės upės pakrančių. Tenai mūsų laukė Ventos<br />
regioninio parko darbuotojai. Vedėmės du tėvelius ir sukėlėme paukšteliams inkilėlius. Po gerų<br />
darbų visi linksmi ir laimingi parskubėjome namo.<br />
Navickienė Albina. Atsiminimai / Pasakojimas Daubiškių pagrindinės mokyklos renginyje<br />
2004 m. vasario mėnesio 13 dieną. — Tekstas iš diktofono:<br />
Nežinau, ką čia pasakyt. Gal tiktai tai paskysiu kaip mano šeima suiro ir kaip man sunku vo<br />
tokio amžiaus kaip jūs. Ketursdešimt penktais metais grįžau iš mokyklos ir tėvelis buvo išvežtas<br />
į filtro lagerį į Kareliją. Visi buvo, ir ne vien tik mano tėvelis ir daugiau čia tų stambesnių<br />
ūkininkų, tokie Šidlauskai, Jasučiai, čia jau gyveno už upės. Ir mamos, tarp kitko, trys broliai, ir<br />
visi buvo į tą Kareliją, į filtro lagerį. Ten be teismo. Ir ten tame lagery, kiek aš paskui rinkau<br />
žinias, buvo taip, kad sunaikint, tiesiog žmogų sunaikint. Jam valgyt neduodavo. Tai mano<br />
tėvelis mirė per tris mėnesius. Mamos broliai du mirė, vienas parvažiavo dar, bet antroj dienoj<br />
mirė. O vienas tai buvo dar gudresnis, tai jisai ten kažkokį kvailį sugalvojo, apsimest kvailiu, tai<br />
šiaip taip. Jisai ten papuolė į medpunktą ir ir šiaip taip taip dar išliko. O taip visi vuo žuvo.<br />
54
Jau mūsų šeima jau belikom aš ir mama. Buvom stambūs ūkininkai, ūkis buvo čia viens iš<br />
geresnių skaitomas. Ir buvo labai sunku gyvent, dėdavo labai dideles tokias, tokius mokesčius,<br />
kad tiesiog tu negalėtum išsimokėt. Mama viską išpardavė — ir gyvolius, ir viską. No, jau<br />
paskui, čia toli vaikščiot į mokyklą, upės, žinot, ka čia Virvytė ir Venta, tai mama samdė tą butą<br />
Viekšniuose... Ir aš ten mokiaus penktoj klasėj, o mama čia likusi kaime jau labai sunkiai<br />
gyveno, dėlto, kad jau šitas prie skurdo privedė mokesčiais. Ir prasidėjo išbuožinimas. Atėmė<br />
visą, paskui, atėmė visą turtą. Ir vieną... Man buvo labai skaudu, kad aš vieną dieną grįžtu iš tos,<br />
taip gal buvo penktadienis, a ko po pamokų, grįžtu iš Viekšnių, vis tiek per ledus, per kur,<br />
pavasarį ir visas, trisdešimt gal suvaryti visi, visas mūsų turtas sukrautas, ir ir važiuoja. Ir matos,<br />
mato, kad aš einu jų jų duktė, ir man labai buvo skaudu, ir šiandien dar skaudu yra prisimint, kad<br />
pilni grioviai vandens, bet vienas joja ant mūsų gražaus arklio, ir mato, kad aš einu, ir joja tiesiog<br />
į mane. Tai aš gavau įkrist į tą griovį. Tokia buvo neapykanta, kadangi aš buvau buožės duktė. O<br />
kas tą darė, tą darė tokie visi nusigėrę tokie, kaip mes dabar ka sakom — ot, o tas prasigėręs, tas<br />
ten... Buvo tokiu, tokių žmonių.<br />
Nu ko, po to vežimo prasidėjo išvežimas į Sibirą. Pirma turtą atėmė, paskui į Sibirą. Tai va,<br />
vieną naktį mane ten iš to buto Viekšniuose paima i nuveža į NKVD tuose Viekšniuose. Į ten aš<br />
pati pirmoji buvau paimta, dar nieko, nieko nebuvo. Ir vis tik buvo tarp tų — gerų žmonių.<br />
Mane, mato, kad man tik dvyleka metų ir aš galiu nesusigaudyt, kas čia yra, tai mane vienas<br />
ruselis, nes aš rusų kalbą mokėjau, nes prieš tai karo metu buvo atvežti rusai ir rusų šeima ir<br />
moteris su dviem vaikais ir aš bendravau su tais vaikais. Ir aš buvau jau gerokai išmokusi rusų<br />
kalbą, ta aš jau galėjau susikalbėt. Ir jis man išaiškino — jeigu tu išduosi savo mamą, tai tu<br />
atsidursi Sibire kur nors. Tu neišduok, — jis man išaiškino. Nu, ar be to, ir aš, pas mane, pas<br />
vaikus būna toks vis tiek patriotizmas, kad nereikia nieko išduoti, nereikia nieko... Kada mane<br />
tardė, ten man jie visokias nuotraukas rodė, aš nieko nepažįstu, nieko nežinau, nežinau, iš kur tas<br />
toks... Kada papuoli į bėdą, nu atsiranda toks toks atvejis...<br />
Nu vot, ir aš prabuvau ten tris dienas, privežė labai daug žmonių, su šeimom, su vaikais,<br />
priguldė, tiesiog praeit nebebuvo kur. Nu ir dabar jau veža į Mažeikius, kelia į mašinas, ir dar<br />
pribuvo tų... pastiprinimas NKVD, atvažiavo rusai kokie tai, nežinau iš kur tie. Ir žinau, iš tų<br />
rusų irgi mane vienas tardė, toks jaunas karinykas, labai gražus, kaip aš šiandien atsimenu,<br />
jaunas, matyt, gal iš kokios karinės mokyklos ar kur, kur nors. Ir dabar atvežė mamos brolius du.<br />
Galvoju, man jau nebus blogai, aš viena. O mano mama pabėgo. Pabėgo, pasislėpė, čia kažkur<br />
per upes išėjo ir ir nuvažiavo į Šiaulius. Ten gyveno jos teta. Ir jau sukėlė mumi visus į mašinas.<br />
Munį nu kas, aš savo maišo nepanešu, ne nežinau ne su kuo man eiti. Ten visi susikraustė, ir aš<br />
stoviu prie mašinos, ir atein tas karininkas. Kodėl, sako, tą merginą jūs čia dabar jau... ruošiasi<br />
mane įkelt į tą mašiną, kodėl, sako, jūs ją vežat? Tai jis mane išgelbėjo. Tai mane pakvietė atgal,<br />
ir pakvietė vežimą, žinoma, ten... Tų daiktų neturėjau, bet kur aš gyvenau, tie kaimynai, visa<br />
gatvė, ten buvo sunešę kas duonos, kas makaronų džiovintų, ar ko ten, man vis dar padarė tuos<br />
paketus, kad aš turėčiau su kuom ant... nors ant kelionės ką nors pavalgyt. Nu vot i taip likau aš.<br />
Bet tas likimas toks, kad mane paleido, bet turėjau kas savaitę ateit į tardymus. I tardydavo<br />
nepasakyčiau aš jums, kad čia mane taip tardė labai maloniai, buvo visko. Vienąkart tai buvo<br />
labai blogai, bet mane išgelbėjo kažkoks, nu buvo trukšmas, kažkas ant tilto pasirodė, ar ten<br />
miškiniai, kaip mes sakydavom. Nu tai va, ir aš iš to karto pabėgau ir išbėgau, ir nežinau kur.<br />
Nebėjau ne į tą mokyklą, ne niekur, ka man daugiau nereikėtų eit. Nu ir, kur, kur eit, kur einu,<br />
ten vieną, dvi dienas mane visi palaiko, ar giminaičiai, ar kas. Sužino kaimynai, ka čia yr buožės<br />
duktė — jie bijo, ka neįskųstų. O jeigu įskųs, ka laiko buožės dukterį, vėl gali išvežti. I teip aš<br />
nežinau aš tokia buvau pasidarius kaip perėjūnė.<br />
Nu i paskui, galvoju, vis tiek kažką tai reik, išvažiavau į kursus. Parekomendavo į Kauną.<br />
Buhalterijos kursus baigiau. Nu ten ir tokiam kolektyve kol buvau buvau... Vėlinės ten... Prie<br />
paminklo ėjo ten... Ten kažko tai toks... Vis tiek visi kažkaip priešiškai nusiteikę ta valdžiai tuo<br />
momentu. Taip kažkaip pasijaučiau tokia, nežinau... Grįžusi iš tų kursų, gavau čia Palnosų,<br />
nežinau, čia kaip kolūkis bevadinosi „Raudonoji” ne „Raudonoji”... Darbadienius tus<br />
skaičiuodavau.<br />
Tai čia susiradau adresą, kad į Plinkšius galiu aš savo galimybėmis įstoti į žemės ūkio<br />
mokyklą. Ir nuvažiavau ten. Reikia charakteristikos. Charakteristikos man, gali prašyt, niekas<br />
55
neduoda. Neduoda todėl, kad tu esi buožės dukra, motina, tuo labiau, pasislėpusi ir tu negali,<br />
negali stoti mokytis. Bet nuvažiavau, verkiu toj mokykloj, sakau, kur man dabar dėtis, aš neturiu<br />
nei namų, nei nieko, bet direktorius tos mokyklos Plinkšių dar buvo anas senasis, dar nebuvo<br />
pakeistas, sako, aš tau padėsiu. Sako, bet tu turėsi manęs klausyti. Nu taip, ir priėmė mane į tą<br />
mokyklą, ir jis man pasakė — tu įstok į komjaunimą, nes reikia pereit mandatų komisiją. Aš<br />
vietoj įstojau, nes buvo trys komjaunuoliai, aš turbūt trečioji ir buvau ir už kelių dienų —<br />
komisija. Nu ką, čia komjaunuolė? — komjaunuolė. Nieks manęs nieko neklausė ir aš teip<br />
praėjau mandatų komisiją. O kada man jau reikėjo patvirtinimą į komjaunuolius, nuvažiuot į<br />
Sedą į tą, kaip ten buvo, rajkomas, partkomas — kokia ten įstaiga, tai jau buvo suieškoję mano<br />
charakteristiką ir viską žinojo. Tai aš nežinau, ką ten jie man prisakė, i ką man jie ten... kaip<br />
mane ten jie... ką su manim padarė, tai pasistatę, visi, vuo kaip dabar čia ka sėdim, ta aš nežinau,<br />
kad aš parejau į tus... grįžau atgal į mokyklą aš... nesuprantu... mane taip sudirbo, kas aš esu, kad<br />
aš... Visai niekad niekas... nu tiesiog pabaisa. Aš ne šiandien nesuprantu, ką jie ten man prisakė.<br />
Bet mane iš tos mokyklos neišmetė.<br />
Bet paskui pasikeitė direktorius. Tas direktorius pasikeitė. Man jau irgi... Aš jau jutau, kad<br />
man ir laiškai yra skaitomi ir viskas... Vis tiek aš buvau persekiojama visą laiką. Nu vot i teip.<br />
Teip mano prasidėjo mokslai. O be to mum Plinkšių mokykloj ka nuvažiavom buvo labai<br />
draugiški. Kas toks kolektyvas. Visi buvo dar... Papasakosiu, kad dar tų komjaunuolių, tik, sakau,<br />
aš gal trečia tik įstojau, nebuvo. Vakarais eidavom pasimelst. Prie durų buvo tokia statula<br />
Marijos. Ir, nu, visas tas toks dar buvo smetoninis tas toks... Bet po to pakeitė direktorių, viskas<br />
dingo. Galvą tuojau, kad mokiniai neitų nudaužė tai skulptūrai. Ten gal dabar jau jinai yra kur<br />
nors... Sako, įmetė į kokį tai prūdą, nežinau. Nu vot, ir viskas, me buvom jau auklėjami visai<br />
kita, kita kita.<br />
Dar besimokant dar, tiesa, va, pradėjo sirgti Stalinas, kaip žinoma, tai nereikėjo mokytis, gal<br />
savaitę mes laiko buvom laikomi taip kaip dabar vuo čia susėdę tokiame raudonajame kampely<br />
vadinamame ir prie radijo ir nė vienas negalėjom nė krapšt. Bijojom, tiesiog bijojom...<br />
Suimdavo, tiesiog mokinius suimdavo ir jie kažkur juos išveždavo, ir ir nežinau... Buvom labai<br />
taip auklėjami. Tokioj dvasioje. Nu, baigiau mokyklą, pradėjau dirbt ir čia viskas tas ir pasibaigė.<br />
Bet vo tokia ta depresija tokia baisi baisi. Gal turit kas klausimų? Čia viskas tas pats. Visi<br />
kentėjom. Ar išvažiavę, ar neišvažiavę — visi kentėjom.<br />
Balčiauskienė Ženė. Ar gyva istorinė atmintis? // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 12:<br />
Nuotrauka Svečiai ir Palnosų kaimo bibliotekininkai bei projekto atstovai susitikimo metu. —<br />
Visas tekstas:<br />
„<strong>Lietuvos</strong> kaimas ir jo žmonės nuo 1940-ųjų metų patyrė didžiulių sukrėtimų ir netekčių.<br />
Tūkstančiai tremtinių, fizinis ir dvasinis kaimų nykimas.<br />
Kaip istoriniai įvykiai — okupacijos, trėmimai, rezistencija, kolektyvizacija — paveikė<br />
Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijos Palnosų, Daubiškių, Santeklių, Gyvolių, Dainorių,<br />
Uogiškių, Gudų, Pavirvytės, Ramoniškių kaimus ir žmones? Kol kas nėra tikslių ištremtųjų<br />
duomenų, rezistencijos dalyvių ir rėmėjų atsiminimų, ne visos istorinės <strong>vietos</strong> pažymėtos. Ar<br />
gyva istorinė atmintis? Ar okupacijos, dvasinės erozijos metai leidžia ugdyti pilietiškai aktyvią<br />
visuomenę?”<br />
Tai ištrauka iš Daubiškių pagrindinės mokyklos projekto „Atsigręžk į praeitį su meile ir<br />
šiluma”, laimėto Švietimo kaitos fondui paskelbus konkursą, skirtą Tarptautinei komisijai nacių<br />
ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.<br />
Projekto tikslas — kuo skubiau surinkti medžiagą apie 1940—1953 metų laikotarpį, užrašyti<br />
įvykių liudininkų atsiminimus, paskatinti mokinius domėtis savo krašto praeitimi, išmokyti juos<br />
rinkti medžiagą, mokykloje ir bendruomenėje formuoti istorinę atmintį. Jis jau pradėtas<br />
įgyvendinti.<br />
Džiugu, kad į mokykloje vykusį Vasario 16-osios paminėjimą atvyko svečių, istorinės<br />
praeities liudininkų. Projekto vadovas mokytojas Vytautas Krupovisovas kalbėjo apie <strong>Lietuvos</strong><br />
Valstybės atkūrimą, pristatė bendruomenei projektą „Atsigręžk į praeitį su meile ir šiluma”.<br />
Tremtinių Antano Deniušio, Adelės Bučienės pasakojimuose atgijo šiurpūs tremties vaizdai,<br />
varginantis kelias atgal, pirmieji kolektyvizacijos žingsniai. Iš buvusio mokytojo Jono<br />
56
Pacevičiaus lūpų išgirdome tai, ką jam teko patirti vaikystėje karo ir pokario metais gimtinėje,<br />
Dainorių kaime, Gyvolių kaimo gyventoja Albina Navickienė prisiminė, ką teko jai, Viekšnių<br />
progimnazijos moksleivei, išgyventi suimtai ir tardomai. Bibliotekininko Bronislovo Kerio<br />
atmintyje taip pat išliko ryškių pokario epizodų. Jis pasidalijo ir kraštotyrinio darbo patirtimi,<br />
patarė, kaip jį atlikti.<br />
Šis renginys tapo neįkainojama istorijos pamoka ir moksleiviams, ir suaugusiesiems. Viena —<br />
skaityti atsiminimus, kita — išgirsti gyvą žodį, žvelgti į kalbančius ir galvoti, kaip visa tai<br />
reikėjo ištverti...<br />
Projekto vykdytojai mokytojai V. Krupovisovas, Vitalija Bakaitienė, Rasa Vilkaitė,<br />
konsultuojami aktyvaus, nenuilstamo kraštotyrininko B. Kerio, yra sumanę ne tik susitikimų.<br />
Bus organizuojamos kraštotyrinės ekspedicijos, žygis dviračiais, akcijos, atminimo ženklų<br />
statymas, kraštotyrinė mokinių stovykla, atviros pamokos, atminimų vakaras, konferencija.<br />
Tikimės aktyvios tų gyventojų paramos, kurie gali paliudyti istorinę praeitį, į kurią jaunoji<br />
karta atsigręžtų su meile ir šiluma.<br />
Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie<br />
Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir<br />
dampius. — 2004. — Geg. 14. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
— Tievs turiejo tų dampį?<br />
— Tievs, tievs.<br />
— Ta bovo Juons Mozgeris?<br />
— Je je.<br />
— Ne Mozgiris?<br />
— Ne, Mozgeris bovo.<br />
— A kor ons gyveno?<br />
— Kegrių kaime. Ons pėrm turieje ir mažėsnį. Paskou tų atidevė mamos bruoliou ir ir<br />
nusipėrka galingėsnį jau.<br />
— A tas mamos bruolis kor bova?<br />
— Ons y Tryškiūs tėn. Ne, ne, ons ne, čia ne vietinis yr.<br />
— Vuo kū, kūleklę bova pasėdėrbės pats savo ronkuoms.<br />
— A dėdelė bova?<br />
— Dėdelė.<br />
— Iš tų didžiųjų.<br />
— Iš didžiųjų, jau iš didžiųjų. Jau čia tame Kegrių, tų, kor anėj bova čia keli tėn anėj tėj, ir iš<br />
anų bova pati didžiuoji jau ir ir. No ir ir.<br />
— A, kiek, kiek ans vaikų turiej?<br />
— Trys yr...<br />
— Pasisakyk vardą irgi.<br />
— Algis ir ir ir bruolis Juonis — Juons bova ir Jovita sesou yr.<br />
— O kada gėmes bova?<br />
— Ketvėrtaas. Tūstonti dėvyni šimtaa ketvėrtaas. Ons septyndešimts dvijų metų bovo ka<br />
mėrė. Nu taap panašee taas laikaas, žinau, kad rugpjūčio bova ar ar šešta, rugsiejo šešta bovo kad<br />
ons mėrė. Mama dar, mama gyveno kol’ daa pinkioleka metų išgyveno puo puo anuo mėrtėis.<br />
— A mamos kaip bovo pavardie ka jauna bovo?<br />
— Žalytė. Viel tėn iš — tryškietė jin bovo.<br />
— Vo, vo tievs bovo čia jau kegriškis?<br />
— Kegriškis ons...<br />
— Vuo kaap o tas tievs tų dampį gavo, ne pasidėrbo?<br />
— Ne, pėrko. Dampį nepadirbsi, jug ons yr...<br />
— O ten Suovaičiūs pasidėrbo...<br />
— Ai, tėn pasidėrbo tus... Nu dėrbuos dėrbuos, anėj dėrbo tuokius muturinius ir ir va. Garo<br />
katėlo i nepadirbsi — koor tau, tėn vėsor, tėn...<br />
— Nu sakė, kad kniedėjo...<br />
— Ne, nežėnau. Čia yr iš Klapiedos krašto, iš kažikor, gal iš Vokietėjos bovo atvežėj.<br />
57
— A kaip anų atvežė?<br />
— Nu aš nežėnau taas laikaas kaap anėj... Kaap a su arklees, ar bovo laivu atkelts. I paskou su<br />
arklees jug... Keturi arklee vėsą laiką traukdavo...<br />
— Kažkor vežė dampį irgi, tėn turbūt toliau, i nuvėrtis bovo, ont kelio, į griuovį.<br />
— Nu tada kuol atstatyt jau yr jau yr, sunkiai bovo. Nu a kad į pakalnes, jau tėn bovo šliožės<br />
tuokios pataisuomos ka jau ne... vuo arklee nenulaikys jau tuokio, tuokį mudilą.<br />
— Didelis bova?<br />
— Didelis jau ir... Žinuojau tų galingomą anuo, kaap anėj skaities, bet aš... seni laikaa yr yr...<br />
— Kada nusipėrko, kėik anam metų bovo panašee?<br />
— Ons nusipėrko kuol kuol... Kolamuoj dėrbuos — daa nebova ženuots.<br />
— O, ta vės gyvenimą ons i pradėrbo.<br />
— Vėsą, ka kuol jau ir ir ons išdėrbo, ir jau kap mumis draske, į tuo Rosėje kap nuorieje<br />
išvežte, kap ana atieme jau viskų. Paskou išejuom į Tučius ir ir tėn į Tučių tėn kažkuoks ar<br />
„Tarybinis artuos” kulkuozas bov. Tėn anų bov prijiemėj, irgi dėrbo tėn jau so kėtu dampiu, jau<br />
bet neb su savo, bet su kėtu, tėn mataa kėts, kėta jau zona čia bov, ir ir jau dėrbo so kėtu, į<br />
paskou pareje, kap jau iš tėn mumis... Toukart atgružėno tuo truobą, leido pareit. Parejuom mas<br />
ir jau toukart ir ir toukart jau moms ir, jau ir ons išejee pri... Dar nežėnau, mus nebdėrbo jau su...<br />
Pri gataro išdėrbo vėsą laiką gataristu. Turieje ons savo i zeimarį turiejo pasėdėrbės.<br />
— Vuo tų dampį paskui kam, kur?<br />
— Paskou kulkuozas ir ir... Bov ėlga laiką bova pas Krutinį kėimi pastatyts ir. Paskou bovaa...<br />
A tų, nežėnau, geraa nebeatsėmen, bov tėn pri kontoros senuosios, tėn kor bovo Kegrių mėško,<br />
tėn kažkuoks muziejou pastatyts. I paskou į metalą supjaustė ir išvežė... Standartinis<br />
standartinis... Krutinis irgi turiejo, ons savo irgi turiej Krutinis. Krutėnio mažėsnis bova.<br />
— O kaap Krutėnio vards bov?<br />
— Juons.<br />
— Vuo kas daa turiej, a Glodėnis neturiejo, tuokio neatsėmenat?<br />
— Bukonts turiejo. Dabaa yr gyvenvietiej pasistatęs, bov išvežts ons į Rosėje irgi.<br />
— Bukonts, vuo kaap vards anuo bov?<br />
— Nu nebgaliu nebgaliu... Tas vėins sūnus dar gyven čia su tuokia Žibikų Vilkaite yr žanuots.<br />
Ta Vėlkatė čia pėinininkė, ta Bukontienė. Ons bova eiguliu, dėrbo.<br />
— No taap a gers mašinists ons bova?<br />
— Kas?<br />
— Tievs.<br />
— Gers, bet tiktaa ons pats ir nekoldavo pas, nu pas tus jau mėnkūsius neidavo kol’t. Sunkee<br />
galiedavo... Ons eje pas kor jau didesni tėj ūkininkaa yr... Kad reikies parsivežt anam, sustatyt<br />
tėn, žėnaa... Jug reik pastatyt vėskų tėn. To kolamuoje partraukt. Neidavo pas tus, daugiau pas<br />
tus didžiūsius ūkininkus.<br />
— Nu a šnabės pagerdavo?<br />
— Nu juk kaap kaap i vėsi, chi chi chi. Juk kuoks mašinierius jagu ons jau būdavo kuoks, chi<br />
chi... Gaspadėnė jug vėsaduos... Turiej pats zelnių, tų kaap vadėno padiejiejį, tas kols, vuo tas y<br />
pri stala. Atskėraa į kėtą kambarį.<br />
— Vuo tas zelnius kas būdavo?<br />
— Bova čia, vėins Pranauskis tuoks, žėnau tų vėina, vuo daugiau aš kėto nežėnau. Kėtų<br />
pavardžių nežėnau.<br />
— Bet zelniu vadėno?<br />
— Zelniu vadėno anų, zelniu vadėno. Ne padiejieju, ne nieko, bet zelniu...<br />
— Kad atvažous ons, eis sulygs, ons žėnaa, atsiskaitysas, muokiesam už tų darbą, kaap i<br />
vėsor, lygs ir ir... Ne, ons nevažioudavo kor mažaa. Jagu posė, dėinuos nebūs pėlnuos kūlėmo —<br />
niekor nevažious. Vėin, sak, ont statymuos, jagu mon reek parsėvežt sosistatyt. I bov apkriauts<br />
pėlnaa. Nespiedavo. Pu savaitę išvažious kėtor. Dvarelee, jug ne kituokius, kumbainų nebov, vės<br />
kolamos yr.<br />
— Vuo tuo metu kada ans dėrbo, a tas Krutinis jau turiej, a nea dar.<br />
— Turieje.<br />
— Ka, mataa, vėinu metu, sakau...<br />
58
— I turieje anėj turieje dar, i tas Bukonts turiej ir ir Krutinis turiej. Trys. Paskou dar lygtai<br />
Mačius iš Dargužiškių jau tas. Tėn jau kap iš Tučių tėn posės.<br />
— Ar anam patėko būt tou mašinieriu?<br />
— Oii... svajuodavo... iki paskutėnės...<br />
— A miegdavo pašvėlpt?<br />
— Ooo... jug anū, mataa, turiej... Jug toukart būdavo i tėj nu ryta ir... Jug atsikels zelnius<br />
pakors už tų pečkurį, užkūrėms už kų... Muokiejom i mes, buvuom buvuom išmuokyti ir ir. Ka<br />
jau į talką, jau pradiet’ darbą, pėitams viel nukaukins, pu pėitų viel.<br />
No y bovė nuotykis, vėinam yr bovės. Anuo mašėna pas mumis pačius kūlė. Bov vėinam<br />
ronką nutraukta. Įkėša į... Kaap leid tėn tus kūliejee ir ir... Bovo ėlgus metus ons Svirkončiūs tėn<br />
ir ir bova eiguliu. Tėn Žiolpa tuoks, anam bovo ronka nutraukta.<br />
Nu i pats bovo — pėrštaa nupjaustyti, į zeimarį bovo įkėšės. Ronkos laužytos bovo. Y boves,<br />
sakė, esu krėtės nu mašėnos. Abėdvė ronkos bovo par tus vėitas laužytos. Jau žmuogos jau tėkraa<br />
kad mylieje, ons nuorieje dėrbtė. I sugebieje. Ka jau pats kulamuoje mašėną pasidarė, ir ir čia<br />
bova tas kažkuoks tėn anuo žydėlis untaa... Taa kulamuojee mašėnaa suvežė dalis. Pats<br />
meistravuot’ nuoriej, muokiej. Užsisakė ir ir tas žydėlis anam tų metalų, kas jau tėn — tėn ašys<br />
vėsuokes, tėn guolee, tėn vėsus, tus vėsus, vėsaa kulamuojee pristatė.<br />
— O taap špuosų neiškėrsdavo juokių, nenuveždavo tuo dampio nieks?<br />
— Nee, ir kas anų pavuogs, nepavuogsi. Reikiejo arklių keturių vežt.<br />
Prie Virvytės mes užaugom / Medžiagą pagal Gyvolių kaimo bendruomenės narių<br />
pasakojimą parengė Dalia Paulauskienė // Būdas žemaičių. — 2004. — Geg. 14: Autorės<br />
nuotraukos. — Visas tekstas:<br />
Sraunioji Virvytė neša savo vandenis slėniais į Ventą. Porą kilometrų iki santakos su Venta<br />
dešiniajame Virvytės krante baltuoja senas Gyvolių kaimas. Gal greičiau Gyvolių kolūkinė<br />
gyvenvietė, su viena kita senovine sodyba. <strong>Kaimas</strong>, kaip ir daugelis šiandieninių kaimų, —<br />
valdžios „nukultūrintas”, duobėtomis gatvėmis, ir kai kurių gyventojų „duobėta” mąstysena...<br />
Vis dėlto šio kaimo negalima lyginti su daugeliu bedvasių buvusių kolūkinių gyvenviečių —<br />
tai kaimas su turtinga istorine praeitimi, dvasingais kūrybingais žmonėmis, turintis savas<br />
ilgametes kultūrines tradicijas ir ateities viziją.<br />
Kaimo atsiradimo ištakos — IX-XI amžiaus kuršių laikų Gyvolių piliakalnis, jau gerokai<br />
laiko ir Virvytės apardytas, mažai tyrinėtas, stūksantis pietinėje kaimo dalyje. Netoli šio<br />
piliakalnio buvo įsikūrę du Gyvolių dvarai, smulkių bajorų, laisvų valstiečių ūkiai, dvarų<br />
palivarkai. Žmonės čia gyveno pasiturinčiai, gal ir vardas kaimo dėlto toks...<br />
Šiandieniniai Gyvoliai — didelis Mažeikių rajono kaimas su 330 gyventojų. Kaime veikia<br />
Gudų pradinė mokykla, kurioje mokosi 22 mokiniai, dirba 2 mokytojos. Kultūros namai seniai<br />
panaikinti, bibliotekos filialas, merdi sveikatos punkto filialas... Dar kažkokie atsikėlėliai prieš<br />
kelias dienas pusei kaimo šimtmetį vedusį prie Virvytės keliuką vielos tinklu užtvėrė... Vietos<br />
bendruomenės nariai sako: „Ne, nepražūsim nei dėl valdžios trumparegystės, nei dėl kelių<br />
žmonių dvasios „duobėtumo”.<br />
Gal ir dėl šių priežasčių, o gal pajutę, kad didėja susvetimėjimas tarp žmonių, — per šių metų<br />
Trijų Karalių kaimo šventę gyvoliškiai nutarė jungtis, kurti bendruomenę, — ne tik kartu švęsti,<br />
bet ir spręsti iškylančias problemas.<br />
Mokytojai Ona Noreikienė ir Vytautas Krupovisovas subūrė iniciatyvinę grupę. Buvo parengti<br />
dokumentų projektai, š. m. vasario 29 dieną sukviestas kaimo gyventojų visuotinis susirinkimas.<br />
Šiuo metu Gyvolių kaimo bendruomenei priklauso 71 narys, baigiami tvarkyti įregistravimo<br />
formalumai.<br />
Taryba<br />
Gyvolių kaime gyvena nemažai žmonių, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tačiau tai<br />
nebuvo pagrindinis kriterijus renkant eiti kurias nors pareigas, todėl į kaimo tarybą buvo išrinkti<br />
tie, kuriais pasitiki absoliuti dauguma.<br />
Gyvolių kaimo tarybos pirmininku kaimo žmonės išrinko mokytoją Vytautą Krupovisovą.<br />
Tarybos nariai pasiskirstė darbo barais: Irena Šušienė — pirmininko pavaduotoja; Ona<br />
Noreikienė — kultūrinis sektorius; Asta Paulauskienė — iždininkė; Jonas Purauskas —<br />
59
infrastruktūros sektorius; Salomėja Krupovisovienė atsakinga už ryšius su visuomene ir projektų<br />
rašymą; Vida Martinkienė — sekretorė; Birutė Daunorienė — socialinio darbo sektorius; Janina<br />
Dovainienė — darbas su jaunimu.<br />
Veikla<br />
Tarybos nariai liudija: „Per du mėnesius kalnų nenuvertėme. Tvarkėme dokumentus ir<br />
stengėmės sustyguoti tarybos ir visos bendruomenės veiklą. Prioritetinė bendruomenės veiklos<br />
sritis — kultūrinė, švietėjiška veikla. Dirbdami šiose srityse suartinsime kaimo žmones,<br />
mažinsime susvetimėjimą, dvasiškai gaivinsime kaimą.<br />
Numatėme tradicines metines kaimo šventes, kurios nors ir vyko, bet reikėjo kažkokio<br />
atnaujinimo. Tai — Trijų Karalių šventė, Užgavėnės, Atvelykis, Kaimo diena, Derliaus šventė.<br />
Šiais metais linksma buvo Atvelykio šventė: vyko parodėlė, šokiai, žaidimai, bendros vaišės.<br />
Linksmai grojo kaimo muzikantas Adolfas Gross'as.<br />
Artimiausias didelis renginys — liepos mėnesio pradžioje vyks pirmoji Kaimo diena.<br />
Sukviesime ne tik visus kaimo gyventojus, bet ir kilusius iš Gyvolių kaimo”. Kaimui labai<br />
aktualūs infrastruktūros klausimai — prasta vandentiekio būklė, kanalizacija neatitinka<br />
reikalavimų, gatvėms reikia remonto, paupys apleistas, net priėjimas prie Virvytės upės<br />
problemiškas. Gyvoliškiai laukia, kada rajono valdžia susitars, kas užims Viekšnių seniūno<br />
pareigas — teiks pasiūlymus, patys dirbs, bet naujajam seniūnui ramiai gyventi tikrai neleis.<br />
Gyvolių kaimo bendruomenė jau baigia tvarkyti pėsčiųjų tiltą per Virvytę. Du projektus<br />
parašė ir laimėjo viso kaimo labui Salomėja Krupovisovienė.<br />
Kaimo centre stovi apleistas buvęs vaikų darželis. Jis priklauso nemažai daliai kaimo<br />
gyventojų — bet visiems po truputį, ir dalis ne bendruomenės nariams. Jie norėtų pinigų už savo<br />
dalį, deja, jų nėra. Išsprendus šį klausimą, Gyvolių kaimo bendruomenė turėtų namus.<br />
Kaimui labai aktualus Gudų pradinės mokyklos likimas. Tai tikras kaimo kultūros židinys,<br />
žmonių susibūrimo vieta. Mokytoja Onutė Noreikienė — labai aktyvi bendruomenės narė,<br />
daugelio gerų iniciatyvų pradininkė.<br />
„Mažėja vaikų skaičius — o Lietuvoje viskas pradėta matuoti tik pinigais — ir ateityje<br />
mokyklos gali nebelikti. Ką galime padaryti? Artėja daugybė rinkimų — tikrai nebalsuosime už<br />
tuos, kurie tik pinigais ir išskaičiavimais viską matuoja”.<br />
Bendruomenė žengia koja kojon su gyvenimu — turi, tiesa, kol kas asmeninius, kompiuterius,<br />
bendruomenės elektroninį paštą (gyvoliai@bendruomenes.lt), kaimo įvykius fotografuoja<br />
skaitmeniniu fotoaparatu, filmuoja.<br />
Projektai<br />
Gyvolių kaimo bendruomenė aktyviai dalyvauja projektinėje veikloje. Nuo 1999 m. kaime<br />
įsikūręs <strong>Lietuvos</strong> ūkininkių draugijos Gyvolių skyrius. Net kelis metus jai vadovavo buvusi<br />
bibliotekos vedėja Adelė Mozgerienė. Čia buvo priimtas ir pradinukas, ir pagyvenusi močiutė.<br />
Suorganizuota nemažai renginių, prisimintos senosios kaimo tradicijos.<br />
Bendruomenė sprendžia įvairias problemas. Viena iš jų — arkinis pėsčiųjų tiltas per Virvytės<br />
upę. Šis tiltas, pasirodo, neturi šeimininko ir dokumentų. Jį 1973 m. pastatė Akmenės cemento<br />
gamykla prie savo poilsio bazės „Virvytė”. Tiltas per 30 metų surūdijo, nesaugu juo vaikščioti,<br />
supuvo medinės dalys. Kaimo bendruomenė ėmėsi iniciatyvos ir kartu su Viekšnių seniūnija<br />
pradėjo rūpintis tilto ateitimi. Tiltas — pagrindinis susisiekimas su Viekšniais (3 km), čia lankosi<br />
turistai, o labiausiai jį mėgsta jaunavedžiai.<br />
Praėjusių metų rudenį ūkininkių draugija laimėjo skelbtą Žemaičių bendruomenės projektą<br />
„Išgelbėkime Virvytės tiltą”. Laimėta suma — 200 Lt. Šiais metais laimėtas Savivaldybės<br />
skelbtas projektų konkursas — gauta 1060 Lt tilto gelbėjimo darbams. Tad pratęsti pradėti<br />
remonto pėsčiųjų tilto per Virvytės upę darbai. Artimiausiu metu ant tilto bus išklotas medinis<br />
takelis, spalvingai nudažytos metalinės konstrukcijos. Kaimo bendruomenė po didelių darbų<br />
planuoja tilto papėdėje surengti sporto varžybas.<br />
„Taip pat dairomės po įvairius fondus, ieškome bendruomenei nuolatinės susibūrimo <strong>vietos</strong>,<br />
kur jaunimas galėtų sportuoti, organizuoti įvairius renginius. Liepos pradžioje organizuosime<br />
didelę kaimo šventę „Aš užaugau prie Virvytės”, kur kviesime visus žmones, kurie kilę iš šio<br />
gražaus krašto”.<br />
60
Įžymūs žmonės<br />
Kaimą garsina žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Jos ekologiniame ūkyje auginamos vaistažolės,<br />
čia lankosi pavieniai žmonės, turintys sveikatos problemų, atvyksta ekskursijos.<br />
Pačiame kaimo centre, netoli parduotuvės, visų dėmesį patraukia Albinos ir Juozo Navickų<br />
sodyba. Ji puoselėjama čia daug metų. Surinkta apie 300 sumedėjusių augalų, per 200 įvairių<br />
gėlių. Ne vienas žmogus į savo sodybą yra parsivežęs ir pasisodinęs medelį ar gėlę. Dovanoti<br />
augalai puikiai žydi prie Daubiškių ir Gudų pradinių mokyklų, kitų visuomeninių pastatų.<br />
Sodyba turi net 12 respublikinių apdovanojimų, taip pat ir prezidento Valdo Adamkaus.<br />
Kaimo gyventojai myli gamtą, tvarko savo sodybas, vis daugiau gėlių pražysta po langais,<br />
„Mūsų kaimo bendruomenė džiaugiasi ir naujai atvykusiais į kaimą žmonėmis, kurie aktyviai<br />
įsijungė į mūsų gyvenimą. Turime savo kaimo muzikantą, kuris mielai groja renginiuose. Tai<br />
Adolfas Gross'as”.<br />
Svajonės<br />
„Jų daug — turėti bendruomenės namus, kad keliai ir žmonės „neduobėti” būtų, kad mokykla<br />
išliktų, kad projektus sektųsi rašyti, kad dar gražiau ir tvarkingiau gyventų, kad vielos tinklas nuo<br />
praėjimo prie Virvytės būtų nuimtas, kad pilstuko taškai išdžiūtų, kad, kad... Na dar svajojam<br />
knygą apie Gyvolius parašyti ir išleisti. Gal ir ne tokią, kaip apie Alsėdžius, bet... Medžiaga<br />
kaupiama, renkama”.<br />
Dieve, duok sveikatos ir laiko visiems gerus darbus kaimui, o tuo pačiu ir Lietuvai,<br />
darantiems.<br />
Autorės nuotraukos:<br />
Gyvolių kaimo taryba: stovi — O. Noreikienė ir V. Martinkienė, sėdi — bendruomenės<br />
pirmininkas V. Krupovisovas, I. Šiušienė, J. Devainienė, S. Krupovisovienė.<br />
„Atjaunėjęs” Gyvolių piliakalnis.<br />
Atvelykio šventės akimirkos.<br />
Gražiausios bendruomenės sodybos savininkė A. Navickienė.<br />
Mozgeris Algirdas. Atsiminimai / Bronislovo Kerio ir Algirdo Mozgerio pokalbis apie<br />
Algirdo Mozgerio tėvą Joną Mozgerį — dampio (garo katilo) mašinierių, kitus mašinierius ir<br />
dampius. — 2004. — Geg. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:<br />
— Pats jau ka gimei Kegriuos?<br />
— Kegriūse aš jau, gryns kegriškis.<br />
— A kaip pase vards, ar Algis?<br />
— Algirdas.<br />
— O kada gėmis kelintais?<br />
— Ketursdešimt ontraas.<br />
— Kiek mokyklos baigęs?<br />
— Vidurėnę.<br />
— Vėsą vidurėnę baigęs?<br />
— Ne, aš čia... Mas baigiem vakarėnę. Kairiškiūs bova, ir čia mas daug važiniejamuos. Tap<br />
jau vidurėnė skaituos.<br />
— Nu dabaa pasakykit tuokį dalyką — kaip tų dampį reik užvest? Nu vuo gerai, atvežė,<br />
šalta...<br />
— Primetee mėdžių... Šuoni yr tas... dvė tuokios vuorės bova — traukė undenį. Vuot i<br />
kačegaryk...<br />
— O kaap tų undenį pritraukė?<br />
— Ons savaime, savaime. Dvė bova ir mat, ir kaap jau kaap... kaap kaist ons, ons jau savaime<br />
prisitrauk. Vamzdee, do vamzdee bovo. Vėins įjeit, ontras išeit. Mataa, šaltą pajam ir ir... vuo jau<br />
karštą išvaro jau tėn tas... garaa susidaro vėdou tėn. Jau i tėn reikiedavo, vėins žmuogus vės laik<br />
nešdav undenį jau vistėik jau. Bačka bovo, padieta bačka ir bov. I bačkuo, je, undenį ruoda, i tus<br />
61
i manometrs bovo ir. Jau yr jau, tėn kėik tėn jau jau nustatyta jau yr yr tas ir jau karštis jau i<br />
toukart atitraukee i praded soktėis...<br />
— Aa, tai pažiūri į tą manometrą...<br />
— Noje, kad jau yr yr... garo jau y, karšts gars ir ir. Juk tėn anam pu vėsą vakščiojo, tėn pu tų<br />
vėsą...<br />
— I kaap ta rankena atruodė, kuriuo reik patraukt?<br />
— Nu taap, ilgesnė, kap ta tuokia pat [apie du sprindžiai]. Tuok’ zdorova yr, pat... patrraukee<br />
ją, traukt taap reikiejo, ne sokt, ne. Vuo tėktaa reikiedavo kor jau kranaa bovo, tėn su undeniu<br />
kernuojaas, jau tėn kor tėn bovo tėi kranaa, vuo taap tėn kėto nereikiejo. Netatrauki mažiau tų tų<br />
ronkėną ir ir ir toukart mažiau tuo gazo, apsukų mažiau. Jagu nuori, jau reik daugiau, daugiau<br />
atlopaa...<br />
— Tai bovo tėn padalelės kuokiuos?<br />
— Bovo bovo bovo vėskas, tėn daa bovo tuokėj, kaap anėj, ribotovaa tuokėj. Paskou anėj<br />
išsiplies, jau matyt.<br />
— Aa, tėn kor sokaas vėršou?<br />
— Noje, tėn jau ir ir...<br />
— Bet galiedavo i labaa greit pasokt?<br />
— Oi galies... Kartaas vakaa prieisam paleist, kad ons šuokinies net, tušti jagu palėidi.<br />
— No jug tas tekinis didelis bovo.<br />
— Didelis bovo. Paimsi palėisi — ons ir drebies iš vėso. Jug garo yr, jug gars vėskų dėrbo.<br />
— Ak tai malkų prikėš... Vuo malkų bet kas gali prikėšt?<br />
— Ai, mašinierius, juk tam ons bovo, tėn siedieje ir ir ir... Malkos jau bovo, ir įkėšo ons.<br />
— A tuos malkos kuokios specialios?<br />
— Nee, juk paprastos, i pjuvenų kėš ir ir kuokių jau turies žmuonis. Pardaug gerų nereikieje<br />
tėn.<br />
— Ak tada jau pžiūr kiek jau tuo garo...<br />
— Jau garo jau yr, tumet atidaraa, tėj manometraa kad yr tėn ir ir.<br />
— Vuo tie vamzdee... Tas viens ta tėkraa į bačką eje, vo kėts a ne į lauką eje?<br />
— Ne, įeje į bačką vistėik ons. Vėins siorbė ir tėn... taap išeje šuoni. Dešiniame šuoni bovo.<br />
Tas išeis, mataa kap, ons atšals, ons atvėsis, vistėik ons ateis.<br />
— Tame kitame šuone?<br />
— Kėtame kėtame.<br />
— Ar iš karto dėržą uždiedavo ar...?<br />
— Nu jau užsidies užsidies jau.<br />
— Bet dar ant nesisukančio?<br />
— Nesisukončio ir ir uždies... Paskou kėtė bovo, kad galies parvaryt. Bet jau čia bovo vėsą<br />
laiką uždiets dėržus... Kap išjungsi visai tuo gazo nebūs, kad jau dėržą diesi. Vuo ka nujimt jau<br />
reikies dėržą, toukart anėj bovo įprate su ronka, prieis, ir užkėš, i nūlek tas dėržas.<br />
— A tų dėržą sukeisdavo, a taip tiesiai?<br />
— Mat kaap kaap gal’ jis pasistatyt. Jagu, mataa yr tas sokėms anims, jagu kartaas tėn iš iš<br />
galo, ne iš priekio kuli kulamuoses, bet daugiau ka nekeisdavo. Jagu jau nebūs kartaas kor kaap<br />
parsistatyt, kartaas kėisi.<br />
— Tada susuk anū?<br />
— Noji, toukart susokdavo, bet daugiau ne, mažaa kada tesokdavo.<br />
— Aš dyvydavaus, ka tėn didelis tarps būdavo tarp tų, kaap ons nenukrėsdavo tas dėržs. Ta<br />
jau ten tiek tėkslee reikiedavo uždiet?<br />
— No, nereikiejo, to švankračio platoms tuoks bovo ir unt kūleklės tuoks.<br />
— Ont kūleklės ta špūlie gera bovo.<br />
— Špūlie ta gera bovo. Nekrės, taap jau geraa reeks kuol’ anū numėsi.<br />
— Aš vienoj nuotraukoj žiūrėjau, ka ten didžiausias atstums — i kaap ons nenukrisdavo. Bet<br />
kiek aš matydavau, dažniausiai sukeists būdavo.<br />
— Nu mataa kaap yr. Vuo taap yr. Sukeists, jagu... diedavo tus tus švankračius, jagu anū<br />
sukėms, kaap kaap sukėms yr. Jagu iš vėinuos posės, sakau, kad ir ir... Ir jagu kartaas būdavo...<br />
Pas mumis bovo daugiausee iš kairies posės tas uždiets, vuo pas kėtus dar būdavo iš dešinies.<br />
62
Vistėik kartaas a sukėms nesigaun kaap. Toukart pas žmuogu rinkee būdavo, į daržinę įvažiousi<br />
— nestumdysi tuos kūleklės. Ont pantų pailgins tų stalėlį ka nereikiet pri tuo dėržo artėj lyst. Jau<br />
sauguodavo žmuones ka neitų. Jagu jau dousi iš tuos posės, kor dėržus yr, žėna, tėn tuokių<br />
didelių apsaugų nebovo kaap dabar kad yr vėsuokios tuos apsaugos. Uns eidavo be didelių<br />
apsaugų. Neleisdavo, nieks nevakščiuodavo iš tuos posės. Tų dėržą, tų posę ta jau žmuonis<br />
sauguodavo, kad jau neleisdavo eiti. Ont stalelio ka jau dous, vistėik apėisi aplinkou iš anuos<br />
posės.<br />
— O ka nuor sustuot?<br />
— Viel tų reguliatuorį ir viel sustūmė, i vėskas yr. Palengvele numažieje gazus i vėskas, i<br />
savaime sustuoj.<br />
— Nu vuo švilpius tuokius būdavo... a vienos rūšies, ar...? Kažkas čia gyrės, ka trijais būdaas<br />
galiedavo pašvėlpt.<br />
— Nu gal’ jagu kas pasėdėrbdavo, jug tėn paprasts vamzdis bovo prapjauts i vėskas. I viel tap<br />
pat paspausi garą, garą padous į tų ir ir. Nu i bovo garsingi ui ui, ka jau dous...<br />
— A pluonaa, a stuoraa švėlpdavo?<br />
— Stuoraa, stuoraa švėlpdavo. Ronkenelė bovo tam švėlpiou jau kada, jau pėitams ar pu pėitų<br />
jau vėskas, a nuryt, kad jau užkaito jau vėskas, jau mašinierius jau i švėlp — vėsa talka eikit<br />
dėrbt.<br />
— A bovo sutarta, vieną, a du kartus švėlpt?<br />
— Mus ka bovo, bovo sutarta. Nu daa su pagražinėmaas visuokees... Kikvėins savo savo savo<br />
tų turiejo savo i tuo švėlpio meluodėje ir ir nupypčiuodavo.<br />
— Tų vandenį nešiuodavo žmuogus?<br />
— Žmuogus nešiuodavo, reikiedavo nešt’. Jagu kor toliau, žėnaa, y bovo nešt kuo. Kubilioks<br />
bovo padiets, ons savo turiejo, ne žmuonių, savo. Prinešiniej, ten viens įtrauk ir ir savaime.<br />
Savaime trauk ir išleid.<br />
— Vuo ka baig dėrbt gal tų garą išleisdavo?<br />
— Nu jau naktėj išleis, jug užšals vėskų ir ir... Žėimą ir išleis vėsor ir undenį, ka nepalėktų<br />
niekor. Vasarą kuol dar dar, iš vėdaus neleisi.<br />
— Ak tų vundenį vistiek galiejo išleist?<br />
— Galiejo išleist. Žėimą nepaliksi, peršals i vėskas. Tų vamzdžių privedžiuota pu tų vėdų yr<br />
daug ir ir išleisdavo tėn jau.<br />
— A tėn tuom malkuom sudiet į vėdų tėn daug tos <strong>vietos</strong> bovo?<br />
— Nu bovo. Galiejo trejetą ketvertą klėbių sukėšt.<br />
— Ta jau galiejo pasidaryt greitį...<br />
— Mataa, reikiej tų užkaitint vistėik, tų undenį užkaitint, kad gars kėltų.<br />
— Vuo tas vanduo kažkur tėn aplinkui...<br />
— Aplinkou ons tėn vamzdžiu bov išvedžiuots, pu vėsą eje aplinkou. I aplink tus vėsus eje<br />
ugnis, aplik tus vamzdžius...<br />
— Nu ta dabaa jau žinuosiu kaap tas vanduo tenai...<br />
— Jee, šuoni bovo ir ir...<br />
— I pats prisiorbdavo.<br />
— I pats prisiorbdavo, nereikiedavo nieko.<br />
— I visaa ka tošts, vis tiek pats prisiorbdavo?<br />
— Pats prisiorbdavo, nereikies pripėlt’ niekor... Y bovo kranaa tėn, jug anus ir užsokt galies,<br />
vėskų. Bova, jagu, mataa, yr vasara, jug kartaas ka vežt nuori, jug neleisdavo anėj tų undens<br />
lauk. Vamzdžius atjungdavo, toukart kranus užsoks, nusoks tų vamzdį ka nemaišytumees<br />
važioujint. Atleis kaminą, nuvers ir ir, į tuo kamino vėitą atsisies tas furmuons...<br />
— Nu ir tėn tuoks platėsnis bovo?<br />
— No no, tuoks kor žemaa kamėns jau yr, ont tuo daa pasidies kuokį nuorintaas a maišą<br />
prisikėšėj kuo nuorintaas, šiaudų — ka minkščiau siedietų, i vairous tus arklius.<br />
— Bet reikiejo mokiet.<br />
— Nu jau ne kuožnas. Muokiet i pavairout. Reikiejo žinuot, vistėik apskaičiout reikiejo.<br />
Reikiejo gerus arklius, jagu vėins trauks, kėts velnio lauks — juk tėn nepavėši, apvirsi. Ne<br />
63
kuožnus vėins i pavažious jug dar. Tų pečių ka veš, dar taap žemiaus, vuo kūleklee, atsisiedi taap<br />
ir ir aukščiausee.<br />
— Tuo kūleklė... irgi važiuodavo ant vėršaus?<br />
— Ont vėršaus. Priekie bovo... pri tų kratytuvų tėn išeidavo ir ir tuokios dureles<br />
atsėdaruomos. Vuo tetė atsidarys tas dureles, atsisies — tėn bjauree bovo važiout... Vistėik reek<br />
nebijuot, drosee. Aukšta būdavo kūleklė, vuo tas pečius jau išeidavo žemėsnis ons jau tep,<br />
svuoris...<br />
— Čia turiejo a Tukys kažikuokį turiejo, irgi pasėdėrbės ir ons...<br />
— Tas Tukys kokiam čia kaime?<br />
— Ons bovo Ramoniškiūs ar čia kažin čia kažikor ons bovo.<br />
— Nu tų motorinių da gal žinuot kor?<br />
— Nežinau, žinau ka pri stotėis kažikas tėn turiejo, iš tuos posės, kažkas sakė, turiejo<br />
motorinį. Turiej tėn Tučiūs kažkuoks a Tėškus, a tuo a tuo... Ar ons, tuo kor čia kapsargis bovo, a<br />
tuo bruolis tėn, kas tėn bovo... Ir ons i pats važiavo, i medees kūreno. I pats važiavo. Žinau,<br />
atsimenu geraa, kad yr, esam mate, kad yr, važioujint. Mėdžių pridies. Daa jouksaam, būdavo,<br />
kad su medees.<br />
— Tėn y prie kapų tuoks mažylėlis.<br />
— Je, yr mažylėlis.<br />
— Tiek mažylėlis, bet vis tiek tekinee stuov.<br />
— Vėskas yr, je ir ir.<br />
— Žiuru, aš galvuojau išsiklaipee — ne, tiese tekinee stuov. Bet jau pluoni tie tekinee.<br />
— A nu kū tu... Tris kartus didesni bovo tievo, kaap tėn tuo kad yr.<br />
— Tėn visai mažylėlis.<br />
— Mažylėlis. Bet fasuons tuo tuo tuoks pat bovo vistėik.<br />
Vaišnienė Sigutė. Bendraminčiai gali nuversti kalnus // Būdas žemaičių. — 2004. — Liep.<br />
21: Autorės nuotraukos. — Visas tekstas:<br />
Liepos 17-ąją vyko Gyvolių kaimo šventė „Mes užaugom prie Virvytės”. Į ją buvo kviečiami<br />
gimę, gyvenę, dirbę Gyvoliuose — visi, kurių giminės šaknys yra Gyvolių kaimas.<br />
Gyvoliškiai dalyvavo šv. Mišiose Viekšnių bažnyčioje, padėjo gėles ant artimųjų kapų,<br />
pagerbė išėjusiųjų Anapilin atminimą. Grįžę Gudų pradinėje mokykloje išklausė šventės svečio,<br />
Seimo nario Jono Jurkaus sveikinimo žodžių ir pasižadėjimo rūpintis kaimo žmonėmis ateityje.<br />
Vyko mini konferencija „Mes užaugom prie Virvytės”. Gyvolių bendruomenės pirmininkas<br />
V. Krupovisovas perskaitė įdomų pranešimą apie kaimo praeitį nuo seniausių laikų iki dabartinių.<br />
Mintimis dalijosi Gyvoliuose gyvenantieji. Kaip brangiausius krislus, prisiminimus dėliojo į<br />
gimtojo kaimo šventę parvykę Lukošiūtė-Gurauskienė, R. Mačius, Valerija ir Jonas Ružės.<br />
Vėliau buvo suorganizuotos giminių ir šeimų sportinės varžybos. Pavargusiuosius nuo sportinės<br />
įtampos organizatoriai pakvietė atsipūsti klausantis koncerto. Buvo ir aukcionas, ir loterija. Gauti<br />
pinigėliai papildė bendruomenės kasą.<br />
Auksinių rankų žmonės<br />
Akys raibuliavo nuo gausybės parodos eksponatų. Daug <strong>vietos</strong> buvo skirta provizorėsfarmakognostės<br />
ūkininkės Jadvygos Balvočiūtės veiklai pristatyti. Gyvoliškiai didžiuojasi, kad<br />
gabi žolininkė, perėmusi tėvų ūkį, taip garsina jų kraštą. Parodos lankytojai galėjo paragauti ir<br />
stiprinančiųjų žolininkės arbatų. J. Balvočiūtė užaugino gabią dukrą, dailės institutą baigusią<br />
tapytoją Rūtą Kučinskaitę. Jos sodrių spalvų tapybos darbai puošė parodą. Čia pat lankytojai<br />
galėjo susipažinti ir su jaunos menininkės juvelyrės Neringos Poškutės diplominiu bei grafikos<br />
darbais. Susirinkusiųjų akį traukė originalūs Salomėjos Krupovisovienės floristikos darbai. Jos<br />
mama Albina Navickienė sukūrė įvairiaspalvių puokščių, kurios džiugino ne tik savo<br />
kompozicine darna, bet ir išmoningais pavadinimais. Plačioje apylinkėje žinoma garsi mezgėja<br />
Zina Milevičienė į parodą atnešė nesuskaičiuojamą daugybę įvairių nėrinių. Akį džiugino<br />
Antaninos Avižienėnės žaismingi nerti kačiukai, Sonatos Jankauskaitės servetėlės. Sienas puošė<br />
Zitos Šliuožienės siuvinėti paveikslai, čia pat puikavosi ir jos nėrimai. Apie į aštuntąją dešimtį<br />
įkopusios Eugenijos Kilpienės darbštumą bylojo rankdarbiai, padaryti nuo 1930 metų iki šių<br />
dienų. Įdomios ir spalvingos Dovilės Paulauskaitės smėlio kompozicijos. Apsilankiusieji<br />
64
parodoje galėjo pastudijuoti Bogužų šeimos kilmės dokumentus, Mortos Šarkienės, Barboros<br />
Mačienės šeimų relikvijas, pasigrožėti Danutės Kateivienės mamos ir močiutės per 90 metų<br />
turinčiais audiniais ar Vandos Mačienės pintais darbeliais ir kt.<br />
Mėgsta harmoningą grožį<br />
Nežinia, ar buvęs kaimo šviesuolis, garsus sodininkas Vincas Vilkas pasėjo Gyvoliuose grožio<br />
sėklą, tačiau šiandien kaimas pasižymi puikiai besitvarkančių sodybų gausa. Kaip sakė<br />
V. Krupovisovas, daug yra tekę keliauti po Lietuvą ir įsitikinti, kad gyvoliškiai išsiskiria noru ir<br />
mokėjimu gyventi gražiai. Jau seniai Lietuvoje garsėja Albinos ir Juozo Navickų sodyba. Nuo jų<br />
neatsilieka ir šventės metu padėkos raštais buvo apdovanotos Saunorių, Mozgerių, Aviženių,<br />
Lemežių, Nikų (jaunųjų), Sidabrų, Paulauskių šeimos. O parodos stenduose be išvardytųjų<br />
sodybų puikavosi nuotraukose įamžinti Krupovisovų, Grosų, Purauskių meniškai sutvarkytos<br />
namų aplinkos vaizdai.<br />
Kaimo šviesuliai<br />
Visur yra žmonių, kurių asmenybė šviečia aplinkiniams. Netrūksta tokių šviesuolių ir<br />
Gyvoliuose. Čia, kaime, mokytojas dar tebėra ypač gerbiamas žmogus. Danutė Kateivienė savo<br />
kilme yra Papilėniškė, tačiau 1959 metais atvykusi dirbti taip ir liko visam laikui daugelio kartų<br />
pirmąja mokytoja. Dalydamasi prisiminimais, kalba ne tiek apie save, kiek apie kitus. Įstrigęs<br />
elektros atsiradimas kaime, nušvietęs žmonių gyvenimus, nors aplinkui telkšojo neišbrendami<br />
purvynai. Iki Krolių dvare įsikūrusios Žemaitės aštuonmetės mokyklos tekdavę apie 3 km<br />
nuklampoti. Vėliau mokytoja persikėlė dirbti į naujai pastatytą tipinę Gudų pradinę mokyklą.<br />
Nelogiškas buvęs valdžios sprendimas mokyklą, pastatytą pačiame Gyvolių kaime, pavadinti<br />
pagal kur kas toliau esančios vietovės pavadinimą. Bet tada Gudai kažkam gražiau skambėjo.<br />
D. Kateivienė gražiausiais žodžiais mini tėvelius, moksleivius, padėjusius kurti naujai pastatytos<br />
mokyklos aplinką. Šiandien jau dideli medžiai, žydi gėlynai ir dėkinga mokytoja savo įpėdinei<br />
O. Noreikienei, kuri, anot jos, tvarkosi taip, lyg kasdien lauktų svečio.<br />
Išskirtinio talento yra ir 74 metų kaimo gyventoja Juzefa Mokusienė. Dievas ją apdovanojęs<br />
tokiu balsu ir klausa, kad jaunystėje turėjusi progą operos teatre dainuoti. Tačiau liko moteris<br />
Gyvoliuose, kur augino septynis vaikus ir pati juos mokė trimis balsais dainuoti. Ir, gink Dieve,<br />
iš savo balso „šonan nuvažiuoti”. Tad nenuostabu, kad šiandien dukros be jokių mokslų puikiai<br />
dainuoja, o su jomis ir pati mama užtraukia.<br />
Gražūs savo dvasia Gyvolių kaimo žmonės, gražios <strong>vietos</strong>, Ventos ir Virvytės upių apglėbtos.<br />
Turininga praeitis maitina šiandieną, tad ir pats, apsilankęs čia, pasijunti turtingesnis, tyresnis,<br />
lyg atsigėręs iš nesuterštos žmogiškumo versmės.<br />
Autorės nuotraukos:<br />
Seimo narys J. Jurkus įteikia dovaną Gyvolių bendruomenės pirmininkui V. Krupovisovui.<br />
Viduryje mokytoja Danutė Kateivienė, kairėje jos mokinė garsioji mezgėja Zina Milevičienė,<br />
o dešinėje aktyvi bendruomenės narė Stasė Vaičienė.<br />
Ūkininkas Zigmas Saunorius bando savo jėgas sportinėse varžybose.<br />
Vaišnienė Sigutė. Žemaitijos žolininkė patarimų nešykšti kiekvienam / Autorės nuotraukos //<br />
Būdas žemaičių. — 2006. — Vas. 27. — Visas tekstas:<br />
Jadvygos Balvočiūtės ekologinis ūkis įsikūręs nedideliame Mažeikių rajono Viekšnių<br />
seniūnijos Gyvolių kaime. Pati ūkininkė toli gražu neatitinka mumyse susiklosčiusio ūkininko<br />
stereotipo, mat ji pirmiausia mokslo žmogus — vaistininkė farmakognostė, daugelio straipsnių<br />
autorė, mokslinių leidinių bendraautorė. Tad ir jos veiklos sritis artima jos, botanikės, provizorės,<br />
pasiruošimui — vaistingieji augalai. Tačiau apie viską iš pradžių.<br />
Padėjo užsispyrimas<br />
Jadvygos vaikystė, mokykliniai metai prabėgo gamtos apsuptyje, stebint augmenijos pasaulį.<br />
Tada dar žmonės dėl kiekvieno negalavimo nesigriebdavo tabletės. Vaistų susirasdavo Virvytės<br />
pakrantėse, sodriose pievose. Bebraidant po vešlius žolynus gimęs potraukis giliau pažinti<br />
65
augmenijos pasaulį, atrasti naujas žmogaus sveikatą puoselėjančias priemones ir nuvedė Jadvygą<br />
į Kauno medicinos institutą, kuriame ji baigė farmacijos studijas.<br />
Penketą metų padirbėjus Kauno vaistinėje provizore, pasitaikė proga dar labiau priartėti prie<br />
savo svajonės: įsidarbino Mokslų akademijos Kauno Botanikos instituto botanikos sodo vaistinių<br />
augalų laboratorijoje. Čia studijuojant, eksperimentuojant, sukantis akademinėje aplinkoje atėjo<br />
1990 metai.<br />
Nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> valdžiai nutarus tikriesiems savininkams sugrąžinti žemes, Jadvyga<br />
nusprendė grįžti į gimtuosius namus. Įsidarbinusi biologe botanike Kamanų rezervate, tuo pat<br />
metu ėmėsi nuniokotos sodybos atstatymo. Išpjausčiusi nudžiūvusias obelų šakas, užtvėrusi<br />
naujas tvoras, pasiremontavusi apgriuvusią trobą, įsiveisė avių ir ėmėsi „prisijaukinti” žemę.<br />
Pirmiausia skubėjo atsodinti sovietiniais laikais arimu paverstą pievą. Šiandien moteris<br />
džiaugiasi, jog pasitelkusi melioratorius, sėdama priešsėlį ir žoles, atkūrė salpinę pievą, kuri<br />
maždaug po 25-erių metų virs natūralia.<br />
Nelengva buvo vienai spręsti visus ūkio reikalus: teko ir pačiai sėsti prie traktoriaus vairo, ir<br />
dalgiu pamosuoti, ir kaimiečių pašaipius žvilgsnius nukęsti, tačiau radosi ir suprantančių žmonių.<br />
Padėjo žemaitiškas užsispyrimas ir šiandien Jadvygos Balvočiūtės veikla jau plačiai žinoma<br />
Lietuvoje.<br />
Gaisras pridarė nuostolių<br />
Pastaraisiais metais J. Balvočiūtė savo ūkyje augina per 60 rūšių augalų, o augančiųjų<br />
natūraliai renka per 100 rūšių. Praėjusių metų derlius — per 4 tonas. Derliaus nuėmime ir<br />
apdorojime talkino Darbo biržos, seniūnijos skirti arba šiaip geros valios žmonės. Technika<br />
pritaikyta iš senų mašinų: sena akselinė mašina pjausto žoles, pasigaminta mašina šaknims<br />
pjaustyti, iš panaikintos Šiaulių vaistažolių vaistinės nupirktas būgnas mišiniams maišyti.<br />
Maždaug 85 proc. darbų ūkyje atliekama rankomis. Džiovinama žaliava daugiausia natūraliu<br />
būdu, orams atšalus šiek tiek pakūrenama.<br />
Rudenį gaisro metu sudegė turėta elektrinė džiovinimo spinta. Nelaimės metu žuvo dalis<br />
žaliavos, sudegė medinis pastatėlis. Bėdos pridaryta už 40000 litų, o iš draudimo pavyko atgauti<br />
tik 7 tūkstančius.<br />
Taip ir gyvena žolininkė, guldama ir keldamasi tarp žolių maišų, čia pat priiminėdama<br />
lankytoją ir svečią, nes daržinės bei klėtelės toli gražu neužtenka saugiai laikyti taip sunkiai<br />
užaugintų ir surinktų žolynų. Moteris sakė pernai teikusi paraišką Nacionalinei mokėjimo<br />
agentūrai, tikėdamasi pinigų naujam pastatui, džiovyklai, tačiau paraiška buvo atmesta.<br />
Paaiškinta, jog netinkamai užpildyti dokumentai. Tačiau ūkininkė mano, kad tai buvo tik<br />
pretekstas neskirti išmokos.<br />
Keletą metų J. Balvočiūtės ūkis buvo stebimas viešosios įstaigos „Ekoargos”. Šiandien jau<br />
keturi sertifikatai byloja apie išsikovotą statusą: ekologinės gamybos ūkio (5,93 ha daugiamečių<br />
žolių, 6,51 ha vaistažolių, aromatinių ir prieskoninių augalų, 0,35 ha sodų), ekologiškos laukinės<br />
augmenijos (įvairių vaistinių ir prieskoninių augalų) iš 6943 ha nustatytų plotų, ekologiškų<br />
produktų perdirbimo įmonės ir kulinarijos paveldo. Sertifikatai nurodo, kad produkcija<br />
pagaminta pagal Europos Sąjungos Tarybos reglamentą ir Ekologinio žemės ūkio taisyklių<br />
reikalavimus. Tačiau ūkininkę neramina ateitis, mat naujosios sertifikavimo taisyklės palankios<br />
dideliame plote vieną kultūrą auginantiems ūkininkams, o jai, nedideliame plote auginančiai ir<br />
renkančiai šimtus rūšių, tampa finansiškai nuostolinga įsigyti naujus sertifikatus. „Nauji įkainiai<br />
— norinčiųjų dirbti laikymas už skvernų”, — guodžiasi moteris. Ji apgailestauja, jog valstybė<br />
mažai remia ekologinius vaistažolių ūkius. Net kasmetinės išmokos mokamos už plotą, o tai<br />
neatitinka minėtų ūkių specifikos.<br />
Nepalanki situacija<br />
Geru žodžiu J. Balvočiūtė mini Akmenės ir Mažeikių Darbo biržų vadovus, nes geranoriška jų<br />
pagalba padėjo laimėti projektą, už kurio lėšas galėjo įsigyti būtiniausių daiktų bei įkurti<br />
Viekšnių pirmojoje vaistinėje savo vaistažolių vaistinę (beje, tai vienintelė jos gauta rimtesnė<br />
finansinė parama per visus ūkininkavimo metus).<br />
Vaistinėje prekiaujama per 50 pavadinimų vaistingųjų augalų mišiniais ir pavienėmis žolėmis,<br />
užėjęs lankytojas pavaišinamas aromatingos arbatos puodeliu. Tačiau, pasak darbuotojų, vietiniai<br />
66
gyventojai mažai perka vaistingųjų arbatų, pagyvėjimas pajuntamas apsilankius ekskursijoms ar<br />
miestelio svečiams. Ūkininkė apgailestauja, jog jos produkcijai nepalanki dabartinė įstatyminė<br />
bazė: mat vaistiniai augalai nėra registruoti nei mitybos centre, nei farmacinę veiklą<br />
reglamentuojančiuose dokumentuose, tad ji savo vaistines žoles gali parduoti tik kaip ūkininko<br />
kiemo produktą. Įvairių miestų vaistinių darbuotojai prisipažįsta, kad žmonės teiraujasi<br />
J. Balvočiūtės žolelių, tačiau įstatymas yra įstatymas. Taigi lieka mugės, sveiko maisto skyriai<br />
parduotuvėse, Šiaulių „Valerijono” vaistinė, grožio centrai, įvairūs renginiai.<br />
Garsas apie žolininkės arbatų sveikatingumą plačiai po Lietuvą pasklidęs, tad žmonės iš<br />
tolimiausių rajonų atvažiuoja norėdami su farmakognoste pasikonsultuoti, pagal savo<br />
individualias bėdas užsisakyti mišinio. Tris dienas per savaitę, o dažnai ir sekmadienį<br />
paaukodama vaistingųjų augalų žinovė bendrauja su lankytojais. O kur dar patarimai telefonu,<br />
elektroniniu paštu.<br />
J. Balvočiūtė yra sukūrusi mišinius maždaug nuo 50 dažniausiai pasikartojančių negalavimų.<br />
Tų, kurie sudaromi pagal kiekvieno bėdą, ir suskaičiuoti nebeįmanoma. Prasitarė, jog daugelį<br />
receptų buvo parodžiusi profesorei Eugenijai Šimkūnaitei, išklausiusi jos patarimų, pataisymų.<br />
Augalų žinovė apgailestauja, kad gydytojai ir medicinos studentai šiandien nėra mokomi<br />
fitoterapijos, tad medikai dar tinkamai neįvertina vaistingųjų augalų naudos. Ponia Jadvyga<br />
džiaugiasi bendradarbiavimu su alternatyviais gydymo būdais besidominčia Viekšnių daktaro<br />
A. Biržiškos sveikatos namų gydytoja A. Gurauskaite.<br />
Vaišnienė Sigutė. Žolininkei įteikta „Kaimo spindulio” nominacija / Autorės nuotrauka //<br />
Būdas žemaičių. — 2006. — Kovo 15.<br />
Tarp <strong>Lietuvos</strong> žemės ūkio ministerijos apdovanotų kaimo šviesuolių yra ir mūsų žemietė<br />
Gyvolių kaimo ūkininkė, žinoma vaistažolių augintoja Jadvyga Balvočiūtė.<br />
<strong>Lietuvos</strong> žemės ūkio ministerija „<strong>Lietuvos</strong> kaimo spindulio 2005” nominacijomis apdovanojo<br />
21 šalies ūkininką, kraštotyrininką, pedagogą, bendruomenių aktyvistą, kitaip tariant, įvairiausių<br />
sričių žmones, kūrybingai pasiaukojančiai dirbusius kaimo žmonių labui. Mūsų kraštietė<br />
žolininkė Jadvyga Balvočiūtė buvo nominuota kaip liaudies medicinos skleidėja. Į šventę<br />
Kongresų rūmuose ūkininkė išvyko lydima savo kolektyvo žmonių, rajono Savivaldybės žemės<br />
ūkio specialistų: Jono Siminkevičiaus, Rimanto Gramo, Sedos vidurinės mokyklos direktorės<br />
Genoveitos Gricienės, Viekšnių seniūno Aldonio Eselino. Jadvyga džiaugiasi, jog rajono vadovai<br />
jos kolektyvui padovanojo kelionę.<br />
Dar prieš nominacijų teikimo iškilmes J. Balvočiūtę drauge su kitais nominantais klebonas<br />
Ričardas Doveika pakvietė apžiūrėti Arkikatedrą ir jos požemius. Po ekskursijos Žemės ūkio<br />
ministrė Kazimiera Prunskienė priėmė šviesuolius ministerijoje, kur šiltai pasveikinusi pakvietė<br />
iškilmingų pietų. Po to visos į sostinę atvykusios delegacijos susirinko į puikiai organizuotą<br />
nominacijų teikimo ceremoniją. Susirinkusiuosius pasveikino ministras pirmininkas Algirdas<br />
Brazauskas, nominacijas teikė žemės ūkio ministrė prof. K. Prunskienė. Apie kiekvieną<br />
nominantą buvo parodytas trumpas filmukas. Šventėje dalyvavusios moterys sakė nepajutusios,<br />
kaip prabėgo dvi su puse valandos, nes sveikinimo kalbas keitė Klaipėdos sportinių šokių<br />
kolektyvo „Žuvėdra”, žinomų estrados dainininkų, liaudies muzikos kapelų pasirodymai. Šventę<br />
vedė aktorė Nijolė Narmontaitė.<br />
J. Balvočiūtė pasidžiaugė, jog tarp apdovanotųjų buvo jos senas pažįstamas profesorius<br />
Antanas Stancevičius. „Puiku, kad įvertinami kantriai ir nuoširdžiai kaimo bendruomenėse<br />
dirbantys žmonės, — samprotavo Jadvyga. — Pagal tai, kokių sričių šviesuoliai apdovanoti,<br />
kokia veikla įvertinta, galima spręsti, kas šiuo metu yra aktualiausia <strong>Lietuvos</strong> kaime”. Žolininkė<br />
džiaugiasi ir rėmėjo vaistinių susivienijimo „Camelia” dovana — skaitmeniniu fotoaparatu<br />
„Canon”.<br />
„Būdas žemaičių” drauge su savo skaitytojais taip pat nuoširdžiai džiaugiasi Jadvygos<br />
Balvočiūtės įvertinimu ir linki sveikatos, energijos tarnaujant mūsų krašto bei visos šalies<br />
žmonėms.<br />
67
Sribaliutė Janina. „Vėl trečiadienis...”: [Gudų pradinė mokykla Gyvolių kaime] //<br />
Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2006. — Geg. 31. — Nr. 21 (184): ir<br />
nuotraukos // Būdas žemaičių. — 2006. — Geg. 31. — Nr. 58 (1100). — Visas tekstas:<br />
Vėl trečiadienis ir vėl skaitytojus kviečiame apsilankyti mokykloje. Šįkart — Gyvolių kaime<br />
esančioje Gudų pradinėje.<br />
Mokykla mus pasitiko išsidabinusi pavasariniais žiedais. Iš karto pastebėjome<br />
nepriekaištingai sutvarkytą aplinką. Akys raibo nuo įvairiaspalvių gėlių, galva svaigo nuo kvapų.<br />
Įėjus į mokyklą pasigirdo vaikučių klegesys. Pamokos jau ėjo į pabaigą ir vaikai nekantravo<br />
išlėkti į lauką. Sunku jiems dabar nusėdėti suoluose, kai saulė vis labiau šildo.<br />
Gudų pradinė mokykla keletą kartų keitė pavadinimus. Nėra išlikę daug istorinių žinių. Pirmą<br />
kartą ji paminėta 1919 m. Tuo metu vadinosi Gyvolių pradine mokykla. 1952 metais ji buvo<br />
pervadinta į Žemaitės septynmetę, dar po penkiolikos metų tapo Žemaitės pradine mokykla.<br />
1973 m. iš Krolinės persikėlė į Gyvolių kaimo centre naujai pastatytą mokyklą.<br />
Atgavus nepriklausomybę, 1992 metais pavadinta Gudų pradine mokykla. Nors su Gudų<br />
kaimu nieko bendra neturi. Tuometinė valdžia nerado mokyklos sąsajų su rašytoja Žemaite, todėl<br />
buvo nuspręsta pavadinti Gudų. Gyvolių vardas atmestas, nes skambėjęs negražiai. Be to, tuo<br />
metu tokiu pat vardu pavadinti biblioteka ir paštas — kad neišsiskirtų, ir mokykla tapo Gudų<br />
pradine.<br />
PRIĖMĖ GYVENIMO IŠŠŪKĮ<br />
Irena sakė tapusi mokytoja visiškai netikėtai. Moteris daug metų dirbo apylinkėje ir tik<br />
retkarčiais, eidama pro šalį ar užsukdama į mokyklą, pagalvodavusi, kad norėtų būti mokytoja ir<br />
mokyti vaikučius.<br />
Po kurio laiko gyvenimas suteikė galimybę išsipildyti svajonei. Padarius mokykloje du<br />
komplektus, buvo reikalinga dar viena mokytoja. Kadangi mokytoja Danutė žinojo Irenos<br />
troškimą, šias pareigas pasiūlė jai.<br />
Išsipildė svajonė<br />
Irena nusprendė pasinaudoti proga. „Žinoma, norint dirbti mokytoja reikėjo baigti mokslus,<br />
— sakė Irena. — Buvau pati vyriausia studentė”. Ji tikino visiškai nesigailinti tokio žingsnio.<br />
„Dirbdama su vaikais atradau save, — kalbėjo mokytoja. — Šis darbas teikia didelį<br />
pasitenkinimą”.<br />
Traukė dirbti su vaikais, nes jiems esą galima daug ką atleisti, kadangi jie nesuvokia, ką daro.<br />
Irenos įsitikinimu, suaugusių žmonių padarytos niekšybės ir klaidos daug skaudesnės.<br />
Pasisekęs spektaklis<br />
Irenai giliai atmintin įsirėžė 1987 m. pastatytas spektaklis „Dvylika mėnesių”. „Dabar vargu<br />
ar imčiausi statyti tokį didelį spektaklį”, — sakė mokytoja. Būtų sunku tiek mokytojams, tiek<br />
vaikams. Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje atliko pirmokė Indrė. „Mergaitė net dorai<br />
skaityti nemokėjo, o visus tekstus išmoko, — prisiminė mokytoja. — Tai padaryti jai padėjo<br />
mama”.<br />
Premjerą stebėjo apie trys šimtai žmonių. Vaikai jautėsi tiesiog pakylėti. Nors vaikiškos<br />
širdutės ir spurdėjo iš nekantrumo ir nerimo, spektaklis buvo suvaidintas nepriekaištingai.<br />
Vos išvengė mirties<br />
Dar vieno įvykio mokytoja Irena sakė niekada neužmiršianti. Tai atsitikę prieš aštuonetą metų.<br />
Buvo ankstyvas pavasaris. Kadangi Irena gyvena Viekšniuose, jai tekdavę perbristi Virvytės<br />
senvagę.<br />
Kad būtų greičiau, moteris tą dieną brido ne ten, kur paprastai. Vos žengusi kelis žingsnius<br />
paslydo ir paniro į vandenį iki kaklo. „Net nepagalvojau, kad čia gali taip būti gilu, — kalbėjo<br />
mokytoja. — Ledinis vanduo akimirksniu sustingdė visą kūną. Galvojau, kad viskas —<br />
gyvenimas baigtas. Negalėjau atsiremti į dugną, nes apačioje buvo ledas ir kojos slydo”. Po ilgų<br />
grumtynių su šaltu vandeniu jai pavyko nusitverti už menkutės nendrės. Įsikabinusi į ją šiaip taip<br />
išsikapstė į krantą. „Turbūt turiu angelą sargą”, — spėliojo Irena.<br />
68
LYG GIMTIEJI NAMAI<br />
Mokykla į dabartinį pastatą įsikėlė 1973 m. Nuo to laiko joje dirbo trys mokytojos. Danutė<br />
Kateivienė išėjo į užtarnautą poilsį, o kitos dvi — Irena Lagno ir Onutė Noreikienė — dirba iki<br />
šiol.<br />
Tolimas kelias<br />
Onutė dar ir šiandien prisimena savo kelią į mokyklą. Jaunutė mergaitė, gavusi paskyrimą<br />
dirbti kaime, buvo kupina entuziazmo ir optimizmo. Išlipusi iš autobuso Palnosuose ji visa<br />
švytinti pasileido Gyvolių kaimo link. Paėjusi kelias minutes suprato, kad kaimas nearti, už kelių<br />
kilometrų. „Man tas kelias pasirodė be galo ilgas, — užplūdusius jausmus prisiminė mokytoja.<br />
— Apaugęs mišku jis neatrodė jaukus. Einant galvoje sukosi įvairios mintys. Viena iš jų — kada<br />
gi pagaliau baigsis kelias ir prieisiu mokyklą”.<br />
Taip jai besvarstant sustojo pro šalį važiavęs to kaimo gyventojas. Vyriškis pasisiūlė pavėžėti.<br />
„Labai apsidžiaugiau, kad nebereiks eiti pėstute, — prisiminimais dalijosi Onutė. — Vairuotojas<br />
mane tikino, kad kaimas visai čia pat, už posūkio. Tačiau aš negalėjau tuo patikėti”.<br />
Iš tiesų taip ir buvę. Pavažiavus vos kelias minutes, pasirodė kaimas. „Širdis atlėgo, —<br />
neslėpė mokytoja. — O visai nusiraminau išvydusi pačią mokyklą”. Ji buvusi šiuolaikinė,<br />
tuometiniame Akmenės rajone vienintelė tokia. Pastatas buvo visiškai kitoks nei įprasta. Be to,<br />
sužavėjo aplinka — įvairūs augalai.<br />
Sutiko šiltai<br />
Naujoji mokytoja buvo šiltai sutikta. Mokytoja Danutė pasitiko ją su šypsena. „Širdį tuo metu<br />
užplūdo šiluma, — šypsojosi Onutė. — Supratau, kad čia bus mano namai. Taip ir atsitiko”.<br />
Mokytoja Danutė kaip galėdama stengėsi padėti naujokei apsiprasti. Abi sėdėdavo pamokose<br />
„Sėdėjau ir susižavėjusi stebėjau, kaip mokytoja dirba, — sakė Onutė. — Jei būtų reikėję iš karto<br />
pačiai vesti pamokas, tikrai būtų buvę nejauku”. Laikui bėgant viskas susitvarkė. Dabar<br />
mokytoja sakė neįsivaizduojanti savo gyvenimo be mokinių.<br />
PAVASARIS IŠBLAŠKO VAIKUS<br />
Pats darbymetis<br />
Pats darbymetis, anot mokytojų, joms prasideda nuo spalio iki kovo mėnesio. „Rugsėjo<br />
mėnesį nemažai laiko ir pastangų pareikalauja apsipratimas mokykloje, — sakė Irena. — Senieji<br />
mokiniai po truputį įstoja į senas vėžes, nes po vasaros sunku kibti į mokslus. O pirmokėliams tai<br />
visiškai naujas patyrimas”.<br />
Kovo mėnesį vis skaisčiau šviečianti saulutė iš vėžių išmuša tiek mažuosius, tiek didžiuosius<br />
mokinius. „Tuo laiku tenka ne kartą girdėti, kad pamokų neparuošė vien todėl, kad per ilgai<br />
užsibuvo lauke, — kalbėjo Irena. — Ką galima pasakyti pirmokėliui, kuris prisipažįsta, kad jį į<br />
lauką viliojanti saulutė ir jis negalįs atsispirti palakstyti ir pasigrožėti po žiemos šalnų<br />
atbundančia gamta. Taip jau turbūt surėdytas žmogus, kad kartu su gamta pavasarį jis jaučia<br />
pakylėjimą”.<br />
Smagūs renginiai ir akcijos<br />
„Smagu pas mus mokykloje, — tikino Irena. — Organizuojame įvairius renginius ir daug<br />
keliaujame”. „Mūsų mokykla — lyg kaimo šviesulėlis, kadangi čia nebėra jokio kultūros centro,<br />
— sakė Onutė. — Bet kokia šventė ar susiėjimas vyksta pas mus”.<br />
Anot mokytojų, beveik kiekvieną mėnesį tenka kažkam ruoštis, viena šventė veja kitą.<br />
„Mudvi esame tikros keliautojos, — šypsojosi kolegės. — Per atostogas leidžiamės į keliones.<br />
Esame aplankiusios ne vieną užsienio šalį”.<br />
Kiek leidžia galimybės, keliauja ir su mokiniais. „Seniau, kolūkio laikais, buvo geriau, —<br />
nusivylimo neslėpė Irena. — Tada nereikėdavo mokėti už keliones. Kolūkis skirdavo autobusą.<br />
Reikėjo tik maršrutą pasirinkti”.<br />
Su mokiniais jos yra aplankiusios beveik visas <strong>Lietuvos</strong> lankytinas vietas. Tekę pakeliauti ir<br />
po artimąjį užsienį — Latviją bei Kaliningradą.<br />
„Šiais laikais kur nors toliau išvežti vaikus sudėtinga, nes brangiai kainuoja, — tikino Onutė.<br />
— Gerai, kad prie kelionių prisideda tėveliai. Būna, kad jie pasirūpina transportu arba paremia<br />
pinigais”. Bendromis jėgomis mokytojos stengiasi praplėsti vaikų akiratį. „Manau, kad vaikui<br />
69
daug geriau pamatyti ir pačiupinėti nei išgirsti iš mokytojos, — įsitikinusi Irena. — Pamatęs<br />
įvairesnių dalykų ir kitokią aplinką jis išmoksta įvertinti ir susidaryti savo nuomonę”.<br />
Viena iš mokykloje vykdomų akcijų buvo „Kaštonas”. Mokykla yra toliau nuo kelio, todėl čia<br />
augalai ekologiški. Kiekvieną pavasarį vaikai su mokytojomis renka mokyklos teritorijoje<br />
augančius vaistingus augalus. Kaštonų, alyvų, liepų žiedus, rasakilas, raktažoles pristato<br />
J. Balvočiūtės ekologiniam ūkiui.<br />
Mokiniai nepamiršo<br />
Vaikai nepamiršta buvusių mokytojų. Progai pasitaikius visada užbėga į mokyklą. „Paklausia,<br />
kaip sekasi, ir patys papasakoja apie save, apie mokslus naujojoje mokykloje, — tikino Irena. —<br />
Buvę mokiniai su malonumu susirenka į mokyklos jubiliejus”.<br />
Mokytojos tikino, kad visi vaikai geri. „Kiek žinome, nė vienas nenuėjo šunkeliais, netapo<br />
nusikaltėliais, — sakė Onutė. — Žinoma, negali žinoti, kaip bus toliau, nes mūsų mokiniai dabar<br />
tik pradeda savarankišką gyvenimą, kuria šeimas, augina vaikus”.<br />
Tačiau pedagogės sakė tikinčios, kad niekas nepasikeis ir jos galės didžiuotis visais mokiniais<br />
be išimties.<br />
Šiuolaikiniai mokinukai skiriasi nuo buvusių. Visų pirma matomas išorinis skirtumas. „Esame<br />
išsaugoję pramoginius ir tautinius rūbelius, pasiūtus prieš daug metų, — kalbėjo mokytojos. —<br />
Jie buvo siūti ketvirtokams, o dabar į juos vos įsispraudžia pirmokėliai”.<br />
SAVAS PARKAS<br />
Gudų pradinė mokykla išsiskiria neįprasta aplinka. Ją supa daugybė augalų. Prieš 33 metus<br />
pastačius mokyklą, čia pradėti apželdinimo darbai. Medžius sodino mokinių seneliai, tėvai,<br />
vyresnieji broliai ir seserys.<br />
Norint išsiaiškinti, kiek ir kokių daugiamečių augalų auga mokyklos teritorijoje, buvo<br />
vykdomas projektas „Mūsų mokyklos augalų įvairovė”. Mokytojos kartu su vaikais skaičiavo<br />
medžius, krūmus ir darželio daugiamečių gėlių rūšis. Nustatyta, kad auga 22-jų rūšių 121 medis.<br />
Storiausi medžiai — kaštonai. Jų skersmuo siekia 78 cm. Taip pat auga 35 rūšys krūmų. Apie<br />
100 kv.m ploto užima gėlynas.<br />
Po senais klevais, beržais kasmet auga lepšiai, ūmėdės, šilbaravykiai, raudonosios musmirės.<br />
Kasmet pasodinama po naujos rūšies medį, krūmą ar gėlę. Grįždamos iš kokios nors svečios<br />
šalies mokytojos stengiasi parvežti po augalą. Taip sėkmingai mokyklos sode auga kaktusai iš<br />
Ispanijos. Taip pat pasodintos tulpės iš Olandijos.<br />
NUO MAŽENS ŽAVĖJOSI GAMTA<br />
Viena iš buvusių Gyvolių pradinės mokyklos mokinių — visiems gerai žinoma žolininkė<br />
Jadvyga Balvočiūtė. Ji mokyklą lankė 1951—1954 m. Anot jos, linksmiausi prisiminimai susiję<br />
su pertraukomis.<br />
Linksmos pertraukos<br />
„Jų metu koridoriuje šokdavome ratelius, — sakė Jadvyga. — Kadangi buvome nedrąsūs<br />
vaikai, tai mergaitės šokdavo atskirai nuo berniukų”. Bendrai žaisdavę tik kvadratą. Jadvyga<br />
sakė, kad būdavę tokių vaikų, kurių niekaip negalėdavę „išmušti”.<br />
Šiaip klasėje sutardavę draugiškai. Niekas niekam pikto nedarydavę ir nesimušdavę.<br />
Mini geru žodžiu<br />
Jadvyga geru žodžiu mini mokytoją Vaglienę, kurios vardo sakė nepamenanti [tikriausiai<br />
Emilija]. Ši mokytoja viską gerai išaiškindavusi ir mokėdavusi vaikus sudominti. Mokiniai net<br />
išsižioję klausydavosi jos dėstomų pamokų. Be to, buvusi labai supratinga. „Žinote, sunkūs<br />
pokario laikai buvo, — kalbėjo žolininkė, — ateidavo visokių vaikų: ir apiplyšusių, ir murzinų”.<br />
Mokytoja niekada pikto žodžio nepasakiusi, tik švelniai pamokydavusi ir parodydavusi, kaip<br />
reikia susitvarkyti rūbelius.<br />
„Man pačiai gėda būdavo išeiti iš už suolo, nes avėdavau naginėmis, — sakė Jadvyga. — Tuo<br />
metu retai kas turėdavo tokį apavą”.<br />
70
Paliko įspūdį<br />
Didelį įspūdį mažai mergaitei paliko prie mokyklos augantys augalai. „Tik vėliau išsiaiškinau,<br />
kad tai naudingi vaistiniai augalai, — prisiminimais dalijosi moteris. — Turbūt jau tada pajutau<br />
potraukį gamtai ir vaistažolėms. Galėdavau dienų dienas sėdėti ir gėrėtis”.<br />
71
GODELIŠKĖ<br />
Palivarkas<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>apgyventos</strong> <strong>vietos</strong>: Pirmojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste: Godeliškės palivarkas: 9 km. iki<br />
Viekšnių geležinkelio stoties, 6 km. iki Viekšnių pašto, 2 ūkiai — 12 gyventojų.<br />
[Nuo Viekšnių 6 km. į pietų, pietryčių ar pietvakarių pusę].<br />
72
GUDAI<br />
Du palivarkai, vėliau kaimas<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>apgyventos</strong> <strong>vietos</strong>: Pirmojo visuotinojo <strong>Lietuvos</strong> gyventojų 1923 m. surašymo<br />
duomenys. — Kaunas, 1925. — 738 p. — P. 151. — Tekste:<br />
Gudų (Čebrelių) palivarkas: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto,<br />
11 ūkių — 65 gyventojai. [Kaimo nebuvo].<br />
Gudų palivarkas: 10 km. iki Viekšnių geležinkelio stoties, 7 km. iki Viekšnių pašto, 1 ūkis —<br />
17 gyventojų. [Kaimo nebuvo].<br />
Visa Lietuva: Informacinė knyga. — Kaunas, 1931. — Tekste: Pavardės, verslai. — Žinias<br />
aprašui pateikė Algimantas Muturas. A. Muturo pateiktoje ištraukoje:<br />
Eil. Pavardė, vardas Adresas Verslas<br />
1 Jungas A. ir V. Gudų kaimas Vandens malūnas<br />
Gudai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — 1966. — T. 1. — P. 613—614. —<br />
Tekste: Nuo Viekšnių 6 km. į pietryčius. Vakariniu pakraščiu teka Virvytė. Yra vandens malūnas.<br />
Šiauriniame pakraštyje, netoli Gyvolių piliakalnio rastas 10—11 amž. lobis: 12 apyrankės<br />
formos sidabrinių grandžių. 1631 m. Gudai turėjo apie 12 valakų, 16 kiemų. 1959 metais 102<br />
gyventojai.<br />
Knabikas S. Jų žygdarbių neužmiršime // Vienybė. — 1979. — Vas. 1. — Tekste: Po karo<br />
valsčiuje pradėti kurti liaudies gynėjų bei milicijos būriai. Jiems vadovavo F. Pozdniakovas ir<br />
N. Nikitinas. 1946 10 01 Gudų malūne nužudyti F. Pozdniakovas, N. Trupenas ir du karininkai iš<br />
Mažeikių.<br />
Urbienė Amelija. Įvairūs pasakojimai: Apie vištgaidį: Užrašyta 1980 metais // Urbienė<br />
Amelija. Tautosaka: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste:<br />
„Kitą kartą — taip apie 1925-tus metus — Guduose gyveno Jonis Kriaučiūnėlis (Jonas<br />
Kriaučiūnas). Ans buvo vyrs, ale dideliai norėjo būti motriška. Liuob rėdyties kaip motriška.<br />
Liuob karolius pasiriš, baltą bliuską apsivilks, papus užsidės. Batai — aukštais kulnais, motriški.<br />
Tik kelnės vyriškos, bet ir tos trumpos, tik iki kelių. Kelnių kiškų šonuose trys balti guzikėliai<br />
įsiūti. Taip ir liuob toks ateit į Viekšnių miestelį šventą ar turgaus dieną. Aš (O. Orencienė)<br />
tarnavau už mergę pas Kriaučiūną Guduose. Jonis dedino vištas, ganė žąsis, mokėjo verpti, austi.<br />
Prie stalo nesisėdo kartu valgyti. Su niekuo nešnekėjo — liuob tylės ir tylės per dienų dienas.”<br />
Orvydienė J. Gyvenimo verpete: Konkursui „Dešimtojo penkmečio darbai ir žmonės”:<br />
[Juozas Kenstavičius] // Vienybė. — 1980. — Saus. 8. — Tekste:<br />
Atkaklūs ir įnirtingi mūšiai 1944-ųjų rudenį vyko ties Viekšniais. Tarybinei Armijai iš fašistų<br />
teko atkovoti kiekvieną žemės pėdą. Spalio mėnesį Viekšniai buvo išvaduoti, o lapkričio<br />
penkioliktąją Juozas Kenstavičius perėmė valsčiaus kooperatyvo pirmininko pareigas. Teko<br />
pradėti viską iš naujo. Sunkūs ir įtempti tai buvo metai. Reikėjo rūpintis ne tik prekyba, bet ir<br />
užtikrinti maisto produktų supirkimą bei tiekimą. Išvažiavo kartą arkliais kartu su kooperatyvo<br />
darbuotoju M. Škerba į pagalbinį ūkį. Užsuko į Gudų malūną, o čia prieš pusvalandį banditai<br />
susidoroję su valsčiaus milicijos įgaliotiniu Pozdniakovu ir dviems aktyvistais. Keistas jausmas<br />
apėmė, matant dar neatvėsusius nekaltų žmonių kūnus. Tačiau širdis neturėjo teisės sudrebėti.<br />
Reikėjo nugalėti. Ir baimę, ir priešus. Į miškus pasitraukę Tarybų valdžios priešai nerimo. Ir ne<br />
kartą jam, kaip mokančiam valdyti ginklą, teko dalyvauti kovinėse operacijose.<br />
Laurinavičius J. Kai kūrėsi kolūkiai // Vienybė. — 1980. — Spal. 21. — Tekste: „1949 m.<br />
birželio 22 d. Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje valstiečiai įkūrė „Ventos” kolūkį (pirmininkas<br />
73
Jonas Šiaulys). Toje pačioje apylinkėje [1949 m.] liepos 30 d. buvo įsteigtas ir „Virvytės kranto”<br />
kolūkis, kurio pirmininku buvo išrinktas Jonas Šiuipys.”<br />
Krasauskaitė-Starkienė B. Trys vasaros Akmenės žemėje // Vienybė. — 1983. — Vas. 12.<br />
— Tekste:<br />
1980—1982 metais Konservatorijos studentai užrašinėjo dainas, muziką. „Pirmoji ekspedicija<br />
(vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes. [...]. Ypač noriai dainavo<br />
Palnosų kaimo gyventojai. Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės<br />
Antanina Kristinienė ir Ona Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84<br />
metai), išlaikiusi jaunatvišką balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi<br />
poetinio teksto pilnumu. [...]. Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai<br />
O. Jasutienės pateiktoje dainoje „Augo girioj serbenta”. [...]. Vertingų vaikų žanro dainų pateikė<br />
Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo. [...]. Platus Onos Vaikasienės iš Gudų<br />
kaimo repertuaras. [...]. Ona Bružienė [Ašvėnų kaimas] padainavo ir nuotaikingų vaikų<br />
žaidinimų. [...]. Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu<br />
galima laikyti dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių<br />
apylinkėse sutinkamas pirmą kartą.” — Pirmos dalies tekstas:<br />
1980—1982 metais LTSR valstybinės konservatorijos studentai, vadovaujami liaudies<br />
muzikos laboratorijos darbuotojų bei konservatorijos dėstytojų, atliko folkloro praktiką mūsų<br />
rajone. Trijų vasarų darbo kraitis nemažas — Valstybinės konservatorijos liaudies muzikos<br />
fondus papildė 2163 liaudies dainos ir instrumentinės muzikos kariniai.<br />
Rajone užfiksuotus liaudies kūrybos lobius redakcijos prašymu komentuoja LTSR valstybinės<br />
konservatorijos studentų pernykštės ekspedicijos vadovė, liaudies muzikos laboratorijos<br />
redaktorė B. KRASAUSKAITĖ-STARKIENĖ.<br />
Viekšnių apylinkėje<br />
Pirmoji ekspedicija (vadovė muzikologė Z. Kelmickaitė) patyrinėjo Viekšnių apylinkes.<br />
Ekspedicijos vadovė, pasiremdama dainininkų pastabomis, padarė reikšmingą išvadą, jog šiame<br />
krašte itin daug dainuodavo vyrai. Pavyzdžiui, pačios populiariausios ekspedicijos metu<br />
užrašytos dainos „Koks tin lingvas poilsėlis”, „Oi, broli mona”, „Žaliuojo girelie slauni<br />
kirtėjeliai”, buvo pateikėjų pažymimos kaip „vyrų dainos”. Vyrų dainininkų ir dabar yra daug,<br />
bet noriai dainuoja nedaugelis. Pasak jų „reik susieit į kupetą, tada jau gal ir sušaukt”. Matyt,<br />
buvo daugiau paplitęs ansamblinis dainavimas. Plačiu spinduliu ekspedicijos dalyviai pasklido<br />
nuo Viekšnių miestelio. Aplankyti 36 kaimai. Šios apylinkės — senų kultūrinių tradicijų kraštas.<br />
Dainų pateikėjai nuovokūs, supratingi. Ypač noriai dainavo Palnosų kaimo gyventojai.<br />
Savitu repertuaru ir dainavimo stiliumi pasižymi dainininkės Antanina Kristinienė ir Ona<br />
Jasutienė. Antanina Kristinienė, nepaisant garbingo amžiaus (84 metai), išlaikiusi jaunatvišką<br />
balsą, turi puikią atmintį. Jos pateiktų dainų variantai pasižymi poetinio teksto pilnumu.<br />
Šiose apylinkėse užrašyta nemaža baladės apie Julijoną, „nutručijusią” savo brolį, variantų.<br />
Nors baladės melodijos ir skurdokos, bet poetiniai tekstai įdomiai varijuoja. A. Kristinienės<br />
pateiktame variante į pirmą planą iškyla nedoro bernelio, sugundžiusio seserį Julijoną nunuodyti<br />
brolį, paveikslas. Veža brolelį per laukelį, o bernelis, jausdamas savo kaltę, vogčiom žiūri pro<br />
langelį. Baladės pabaigoj dėl brolio mirties jis apkaltina Julijoną: „Ar tu proto neturėjai, kad tu<br />
manęs jauno klausei?” („Aukšti kalnai kadagynai”). Gražiais poetiniais įvaizdžiais atskleidžiama<br />
dviejų jaunų žmonių meilė baladė[je] „Susapnavau tokį sapną”. Bernelis, sužinojęs, kad jo<br />
mergelė negyva, žada pastatyti šalia kelio koplyčėlę ir ten, o ne žvyrynėly, ją palaidoti. Didelis<br />
bernelio skausmas — jis nešoks, nedainuos, aukso žiedo nenešios tris metus ir tris dienas.<br />
Vestuvinėje dainoje „Loja loja ruds šunelis” deramasi dėl mergelės kraičio. Labai brangus<br />
rūtų vainikėlis — šeši tūkstantėliai. Gi bernelio kepurėlė — dvi trys grivinėlės. Mergelės rūtų<br />
darželis — jos jaunų dienų, laimingo gyvenimo pas motinėlę simbolis. Dėl to taip vertinamas ir<br />
rūtų vainikėlis — „Į man rūtų darželatį saulelė tekėjo, o par šias gydras nakteles mėnulis žibėjo”.<br />
Kaip diena nuo nakties skiriasi mergelės gyvenimas motinėlės dvarely ir uošvių dvarely.<br />
Motinėlė dukrelei, grįžusiai vakare namo nuo lauko darbų, liepia eiti pailsėti. Uošvė be jokio<br />
gailesčio taip prabyla: „Kelk, martele, varyk bundelę”.<br />
74
Paraleliai atskleidžiami paukščių ir žmonių gyvenimo vaizdai O. Jasutienės pateiktoje dainoje<br />
„Augo girioj serbentą”. Dainoje atsiskleidžia liaudies požiūris į mergelės grožio, bernelio<br />
šaunumo vertinimo kriterijus. Sodžiuj augo mergelė dėl gražiausio bernelio, kuris „po girią<br />
vaikščiojo, šviesį strielbą nešiojo, zuikelį tykojo”. Augo sodžiuj bernelis dėl tos mergelės, kuri<br />
„daržely vaikščiojo, vainikėlį nešiojo, rūteles ravėjo”.<br />
Vertingų vaikų žanro dainų pateikė Rozalija Žalienė ir Elzbieta Mačienė iš Gyvolių kaimo:<br />
„Aa aa apa pa zuikis vaikus lingava”, „Lyn lyn, vaka varles ryn ryn”, „Petronelė, bėk bėk”.<br />
Paplitę čia vaikų dainos apie žvėrių ir paukščių vestuves: „Linksmumas eina per girias”, „Atbėg<br />
meška per lazdynus”, „Iš visų paukštelių gegutė puikiausia”.<br />
Platus Onos Vaikasienės iš Gudų kaimo repertuaras. Dainininkė pateikė Žemaitijos regionui<br />
būdingų šienapjūtės dainų: „Skudrus mano dalgelis”, „Pjoviau šieną per visą dieną”. Dainininkė<br />
prisiminė retokai šiose apylinkėse pasitaikančią revoliucinę dainą „Paskutinį jau kartą<br />
šiandieną”.<br />
Jau minėjome, kad šiose apylinkėse užfiksuota įdomių baladės apie Julijoną variantų.<br />
Dainininkės iš Ašvėnų kaimo Onos Bružienės pateiktame variante dėl nelaimės, ištikusios<br />
Julijonos brolelį, kaltinamos velnio akys, užbūrusios Julijoną. Baladės veiksmas vystomas labai<br />
nuosekliai. Kaip kino kadrai prieš akis slenka vienas įvykis po kito. Julijona, palikusi mirusį<br />
brolį, einą į kalnus vandravoti, bet bernelio čia neranda — tai velnio žabangų būta. O. Bružienė<br />
padainavo ir nuotaikingų vaikų žaidinimų: „Ratu ratu — pupudukšt”, „Vir vir pelelė košelę”,<br />
„Nešu nešu šarkelę”.<br />
Vertas dėmesio Ievos Stumbrienės iš Sovaičių kaimo repertuaras. Retu radiniu galima laikyti<br />
dainininkės pateiktą piemenų oliavimą „Oi, ginali, ginali”. Šis kūrinėlis Viekšnių apylinkėse<br />
sutinkamas pirmą kartą. Įdomus vaikų dainos apie kuisio nelaimę variantas „Iškrita kuisys iš<br />
oužouleli”. Sutaikyti susikivirčijusių gyvūnėlių atjojo raitas prūsokų vaitas. Jis norėjo teisti<br />
svirplį, išlaisvinusį muselę, kuri išgėrė arielkos butelį, skirtą kuisiui vaistams. Svirplys visai<br />
nesiskaito su vaitu. Jis, ūsus pastatęs, parodė vaitui špygą. Supykęs vaitas išjojo atgal, o teismas<br />
taip ir neįvyko.<br />
Žaismingoj humoristinėj dainelėj „Su savo patele išėjau grybauti” pasakojama apie nepaprastą<br />
grybą lepšį, kurį beraudama grybautoja pati „sugriuvo”. To lepšio tikrai turėta stebuklingų<br />
savybių. Iš jo išvirus sriubą, nugraibius taukus, dar galima pamaitinti dirbančią laukuos šeimyną.<br />
Dainoje „Oi, sesele, ką padarei” atskleidžiamas liūdnas likimas mergelės, nutekėjusios už<br />
pijoko bernelio. Daina prasideda priekaištu mergelei, išmainiusiai rūtų darželį į bernelį, kuo<br />
toliau, tuo didesniu virsta kaltinimu pijokėliui, po pusės metų nešančiam pačios šliures mainyti į<br />
arielką.<br />
Nenusileidžia kitiems ir gretimo Mažeikių rajono Užlieknės kaimo dainininkai. Pluoštą<br />
karinių-istorinių dainų pateikė Bronislava ir Zigmantas Virkučiai („Aušt aušrelė, šviesi<br />
pažarelė”, „Anoj pusėj Dunojėlio”, „Augin tėvas du sūneliu” ir kt.). Nemaža įdainavo į<br />
magnetofono įuostą Ona Gaudišienė. Jos repertuare vyrauja vestuvinės dainos. Vienose jų<br />
pasišaipoma iš piršlio („Piršlys, šelmis melagis”), kitose graudenama jaunoji, paliekanti savo<br />
rūtų darželį („Oi, seseli, sesereli”, „Šį vakarėlį nelinksma yr”). Dainininkės repertuarą paįvairina<br />
viena kita nuotaikinga vaišių daina („Uzbonelis skumba skumba”, „Oi, alau, oi, alau”).<br />
Sejavičienė J. Iš vienų namų...: Rajono XX partinės konferencijos delegatai. (Konkursui<br />
„Tėvynei šlovę kuria darbščios rankos”): [Erlickų šeima] / J. Brenciaus nuotr. „Raudonosios<br />
vėliavos” kolūkis // Vienybė. — 1983. — Lapkr. 12. — Visas tekstas:<br />
Tėvas<br />
Susiruošęs į partinį susirinkimą, Kazimieras Erlickas dirstelėjo į veidrodį, pirštais perbraukė<br />
išretėjusius plaukus, ir tik tada juos prispaudė kepure.<br />
— Senyn, tėvai, eini. Ne į veidrodį žvalgykis, į metus. Jie teisingiau laiką rodo, — nepiktai<br />
pasišaipė žmona.<br />
Kazimieras nieko neatsakė. Išskubėjo. Šiandien ataskaitinis rinkiminis partinis susirinkimas,<br />
nevalia vėluoti. O ir apskritai niekada per tuos keturiolika metų, kai komunistu tapo, nė į vieną<br />
susirinkimą nepavėlavo, nė vieno tur būt ir nepraleido. Rūpi jam ūkio reikalai, ką apie juos<br />
susirinkimuose kalba. O kai reikia, ir pats savo nuomonę vienu ar kitu klausimu išsako. Klausosi<br />
75
jo, vertina jo žodį partinio komiteto sekretorė Elena Babenskienė, kolūkio pirmininkas Petras<br />
Bukauskas. Kazimieras visada kalba iš širdies — dėsto, ką pergyvena, dėl ko jaudinasi.<br />
Kai susikūrė kolūkis, Kazimieras ėmė dirbti gyvulininkystėje, šėrė, pašarus vežė. Daugiau<br />
kaip dvidešimt metų išdirbo. O štai dabar jau pensininkas. Bet namuose nesėdi, juokaudamas<br />
sako: dviese su mamyte apie pečių <strong>vietos</strong> neužtenka. Mamytei vieta namuose, o mano — ūkyje.<br />
Kurį laiką dar fermoje dirbo, paskui kūriku, o dabar, kai reikia, laukininkystės darbuose<br />
pagelbsti.<br />
Ir šį kartą partinio komiteto ataskaitoje sekretorė E. Babenskienė prisiminė Kazimierą Erlicką<br />
kaip darbštų žmogų, kurio nuopelnai įvertinti „Garbės ženklo” ordinu, dviem medaliais,<br />
prisiminė kaip didelio pareigingumo žmogų, kaip aktyvų komunistą. Klausėsi šių žodžių<br />
Kazimieras ir atrodė, kad per daug kalbama apie jį. Jis jau atitarnavęs, jis jau pensininkas. Yra<br />
dirbančių, gerai dirbančių komunistų, kuriuos reikia girti, kuriais reikia didžiuotis... O kai pakėlė<br />
akis, sugavo dukros Zinos žvilgsnį. Šiltą, gerą žvilgsnį. Po susirinkimo grupė geriausių<br />
komunistų buvo apdovanoti kolūkio valdybos ir partinio komiteto garbės raštais. Pakvietė<br />
apdovanojimą pasiimti tėvą. O paskui į sceną kilo Kazimiero Erlicko duktė Zina Mažonienė.<br />
Dar paskiau — sūnus Albertas.<br />
Visa Erlickų dinastija. Kaip prie darbo, taip ir prie apdovanojimų...<br />
Dukra Zina<br />
Po susirinkimo juos į Gudus parvežė autobusu. Nuo autobuso tėvas ir dukra patraukė keliuku<br />
link namų. Lengvai dulksnojo rudens lietutis, ant keliuko telkšojo balos. Skubiu žingsniu,<br />
apeidama vandens klanus, priekyje eina Zina. Prietemoje šmėžuoja jos pečiai. Smulkučiai, šilko<br />
skarele apgobti. Ir tėvui pasidaro gaila dukters. Tarsi pirmą kartą matytų ją tokią smulkutę trapią,<br />
einančią prieš vėją. O juk šitaip aštunti metai eina. Ir prieš lietų, ir prieš pūgą į Gudus. Aštunti<br />
metai melžėja dirba. Pirmūne tapo. „Gamtos vėtras įveikti lengviau negu gyvenimo”, — mąsto<br />
tėvas. — „Penketą vaikų užauginau, o sunkiausias likimas teko Zinai. Anksti mirė vyras, liko<br />
vargšelė su trim mažyliais. Ji jiems — ir motina, ir tėvas. Gerai, kad iš namų nebuvo išėjusi,<br />
lengviau buvo tą sunkų praradimą iškęsti”.<br />
Zina skubėjo į priekį ir vis atsigręždavo į tėvą. Ar neatsiliko. „Kai tėvas šalia, tarsi užuovėją<br />
jaučiu... Švelnus, atidus, geras jis”. Ir jai, ir vaikams. Visą gyvenimą toks buvo visiems penkiems<br />
— dviems sūnums ir trims dukroms. Neprisimena Zina jo girto, šiurkštaus. O kaip gražiai jis<br />
vaikams kalbėdavo ir kalba apie gyvenimą, apie jo prasmę. Ir pats dirba ir gyvena taip, kad<br />
gėdos nebūtų. Vaikai tėvo žodžius ir pavyzdį į širdį ėmė. Vyriausiasis Klemensas gyvena ir dirba<br />
Radviliškio rajone, dukra Elena Sasinienė — Centrinės ligoninės medicinos sesuo, Birutė<br />
Grigaliūnienė — Jučiuose įsikūrė. Visi trys baigė specialiuosius mokslus. O prie namų liko Zina<br />
ir Albertas.<br />
Namuose tėvas pakabino savo ir Zinos apsiaustus, o tada atsisuko į žmoną:<br />
— Teisi tu, mamyt. Senstu aš. Pameni, kiek kartų išpustydavai mane, kai į partines<br />
konferencijas važiuodavau, o dabar delegate išrinko Ziną. Mūsų Ziną!<br />
Ramiose Zinos akyse motina pastebėjo džiaugsmo žiburėlius. „Abu su tėvu komunistai, abu<br />
bendrų reikalų turi, ne mano galvai juose susigaudyti. Bet kad ir jaunėlį Albertą į save patraukė,<br />
matyt teisūs jie”, — pamąstė motina ir padėjo ant stalo karštų bulvių dubenį:<br />
— Valgykit, išalkot juk. Visą dieną kalbėjot. Nesuprantu, apie ką...<br />
Ne, nepikti mamos žodžiai. Nesusigaudo ji mūsų partiniuose dalykuose. Gal per mažai ir<br />
paaiškiname. Išrinko mane Gudų galvijininkystės padalinio partinės grupės vadove, tik tėčiui ir<br />
broliui papasakojau, o mama turbūt ir nežino...<br />
Zina mirktelėjo tėvui. Kitaip elgsimės su mama...<br />
Sūnus Albertas<br />
Įdėmiai klausosi tėvas sūnaus. Paprasta ir nesudėtinga jo gyvenimo biografija. Nepalyginsi<br />
jos su manąja. Tarybų valdžios metais gimė, užaugo, su ūkio siuntimu veterinarijos mokslus<br />
baigė Gruzdžių žemės ūkio technikume ir grįžo į gimtuosius namus. Dirba veterinarijos felčeriu.<br />
Bet ir tame nedideliame metų tarpsnyje daug jauno žmogaus gyvenimą nusakančių įvykių.<br />
Albertas — rajono Tarybos deputatas. Kaip didelę visos šeimos garbe tai sutiko Erlickai. Ar taip<br />
paprasta — visas kaimas, kone pusė kolūkio už Alberto kandidatūrą balsavo...<br />
76
Ir jis, tėvas, ir ji, motina, balsavo. Už savo sūnų. Balsavo už jo ateitį, už didžiuosius priesakus,<br />
jų išsakytus vaikams — būkite dori, mokėkite mylėti žmones, suprasti juos, atjausti, mokėkite<br />
padėti kitiems džiaugtis... Nesiskundžia Albertu kaimynai, ūkio vadovai giria ji. Nuo tų gerų<br />
žodžių gera tėvui. Ir klausyk, kad nemušęs vaiko neišauginsi. Nemušė jis nė vieno vaiko,<br />
nemušė, net nebaudė. Visus auklėjo gerumu.<br />
O gerumo ne diržas moko. Kur kas stipriau tėvų pavyzdys.<br />
Namuose Albertas daug laiko atiduodą Zinos vaikams. Stiebiasi mažyliai, jiems reikia tėvo. Ir<br />
nepaaiškinsi, kad iš smėlio kalnelio negrįžtama... Žaidžia su jais Albertas, konstruoti padeda,<br />
sudėtingesnį uždavinį išsprendžia. Albertas tėviškai moka su vaikai apsieiti.<br />
Už pasiūlymą Albertą Erlicką priimti į Komunistų partijos gretas rankas pakėlė 66 ūkio<br />
komunistai. Visi. Už Alberto kandidatūrą balsavo tėvas. Balsavo sesuo. Jie tiki Albertu.<br />
Po susirinkimo tėvas sūnaus ranką paspaudė paskutinis. Ir nesvarbu jam tą akimirką buvo,<br />
girdi kas ar ne, pasakė:<br />
— Niekada nestatyk save ant pjedestalo. Būk žmogumi. O tada niekada neapturėsi gėdos.<br />
Darbas ir garbė — du dalykai buvo mano gyvenimo kelyje. Pratęsk jį... Zina jau tęsia. Dabar<br />
tavo eilė, Albertai.<br />
Vilkys A. Savų namų šiluma // Vienybė. — 1988. — Saus. 1. — Tekste: Antanas Lengvenis ir<br />
šeima. — Visas tekstas:<br />
Seniau visi kaimai buvo vienas į kitą panašūs. Šiaudais arba malksnomis dengtais stogais,<br />
dviem galais sienojų arba iš molio drėbtos trobos, žemomis aprūkusiomis lubomis, nes nuo<br />
atvirų krosnių ir palubėse pakabinamų lempų dūmų viskas įjuosdavo. Kalbame ne apie balanos<br />
gadynės laikus, kurių jau beveik niekas nebeprisimena, o apie daug vėlesnius, kai po karo<br />
žmonės pradėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Mažai kuo nuo tokių lietuviško kaimo trobų<br />
tesiskyrė ir Uogiškių kaimo valstiečių gyvenamosios patalpos, kai vienoje iš jų rūsčiųjų karo<br />
metų pradžioje — 1941-aisiais — Lengvenių šeimoje gimė sūnus, kurį tėvai Antanuku pavadino.<br />
Paprasti žmonės artojai visame Akmenės valsčiuje savo akimis regėjo griūvantį senąjį<br />
gyvenimą, kuris jiems, su varžytinėmis ir skolomis turtuoliams, buvo įsiėdęs iki gyvo kaulo. O to<br />
griūvančiojo vietoje pačios valstiečių rankos tiesėsi kurti naują. Kaip kolūkį prie Akmenės.<br />
Antanukas tėvų svajonėse turbūt ir turėjo tapti to naujojo gyvenimo kūrėju: šviesios viltys<br />
užvaldė <strong>Lietuvos</strong> valstiečių širdis.<br />
Bet, pasirodė, ne toks jau gerais ženklais paženklintas galėjo būti ir Antano Lengvenio<br />
gyvenimo kelias, jeigu žmonės būtų tik laukę. Karas, baisus, viską šluojantis, lydėjo berniuko<br />
vaikystę. Išgelbėjo vaikystę kariai su raudonomis žvaigždutėmis.<br />
...Sėdi Antanas Lengvenis savo jaukiame name, švara blizgančioje virtuvėje, prie stalo (ką tik<br />
parėjo iš Gudų melžiamų karvių fermos, kur dirba pašarų vežėju) patogiai įsitaisęs mėgiamoje<br />
vietoje, pasienyje, kad būtų matomas visas kiemas — tvartas, šulinys, vasaros virtuvė, viskas jo<br />
paties, žmonos ir augančių vaikų rankomis padaryta, padedant kolūkiui ir valstybei — ir<br />
apmąstydamas savo šeimos dešimtmečius pasakoja, kuo jie gyveno ir ko išmoko.<br />
O išmoko paprastos tiesos: laimę galima sukurti tik savomis rankomis. Tai pajuto prieš<br />
aštuonetą metų su visu Žemaitės kolūkiu, kuriame gyveno ir dirbo, prisijungę prie ekonomiškai<br />
stipresnio „Raudonosios vėliavos” kolūkio. Bet to gyvenimo pamatus daug anksčiau padėjo.<br />
— Gudų gyvenvietėje savo namą pradėjome statytis pirmieji — Stasys Borusas, Emilija<br />
Baniulienė ir mes, — prisimena Antanas Lengvenis. — Kilo visi žmonės iš vienkiemių, nes<br />
skubino melioratoriai, ir aš iš Uogiškių kaimo parėjau į Gudus. Kartu su to paties kaimo mūsų<br />
kaimyno Zalepūgos dukra Antanina. Ji man turbūt nuo vaikystės buvo skirta... Kartu pievos<br />
braidytos, kartu paskui karves lakstyta. Tad nesunku buvo ir laukininkystės brigadoje, ir vienoje<br />
fermoje darbuojantis, ir namuose vaikus auginant sutarti.<br />
Visi Antano ir Antaninos keliai takeliai buvo bendri. Katras sau nevaikščiojo. Kartu, paskolą<br />
pasiėmę, gyvenvietėje namui pamatus liejo, kartu uždirbtą rublį prie rublio dėjo, todėl greitai<br />
skolą grąžino. Tad meilėje bei santarvėje gyvenant, ir vienas po kito pabirę vaikai nebuvo našta,<br />
priešingai — šeimą stiprino, kaip jaunos atžalos senesnį medį.<br />
„Nejaugi jau beveik dvidešimt metų čia prabėgo?” — vis dažniau vakarais po darbo,<br />
tvarkydamasi namuose susimąsto Antanina. — Šią vasarą dešimtmetis suėjo, kai aš karves<br />
77
melžiu. Taip, bus tiek, nes vyriausiam sūnui Vidmantui — dvidešimt, ir jis iš armijos jau grįžo. Ir<br />
duktė Roma pilnametė, ištekėjusi, mergytę pagimdė”.<br />
Motina laiminga: geru keliu nuėjo vienintelė iš penkių vaikų dukrelė — ir technikumą baigė,<br />
ir netoli tėvų gyvena, ir į darbščią Milevičių šeimą pateko, ir pati labai reikalingą darbą ūkyje<br />
dirba — Gudų vaikų darželio auklėtoja.<br />
Bet juk panašiais — gerais — keliais žygiuoja ir visi kiti Lengvenių vaikai. Štai vyriausiasis<br />
— Vidmantas iki tarnybos Tarybinėje Armijoje baigė Mažeikių profesinę technikos mokyklą, o<br />
dabar Naftos perdirbimo įmonėje dirbs elektriku. Saulius irgi seka brolio ir sesers pėdomis: su<br />
ūkio siuntimu mokosi Viekšnių 67-osios profesinės technikos mokyklos 2-ajame kurse — bus<br />
mechanizatorius. Dešimtus metus einantis Andrius lanko Gudų pradinę mokyklą. Jau dabar,<br />
juokiasi tėvas, tik arklius paduok — pats pakinkys ir nukinkys, kur reikia nuvažiuos, mane<br />
pavaduos. Gerą smalsumą sužadina berniukui gimtoji žemė, ir tai tik džiugina suaugusiųjų širdis.<br />
O pats mažiausias — Egidijus dar dažnai susirango ant motinos kelių ir prašo ką nors papasakoti.<br />
Ne būtinai pasaką. Juk čia pat — salone — televizorius, tereikia tik ranką ištiesti. „Pagrandukas”<br />
nori kažką, tik jam vienam suprantamo, išgirsti iš mamytės lūpų. Iš lūpų, kurios moka gražiai<br />
šypsotis, bet gali ištarti ir reiklų žodį. O jo neklausyti neįmanoma, tai jaučia šeimoje visi:<br />
Lengvenių vyrai iki šiol net rūkyti neišmoko. Beje, šeimos galva irgi nemėgsta tuščių kompanijų.<br />
Koks brangus turtas — laikas!.. Tai ypač pajuto šiemet amžiaus 40-metį atšventusi Antanina<br />
Lengvenienė. Vaikai, galima sakyti, pastatyti ant kojų, o jos pačios vardą vis garsiau taria<br />
kolūkio vadovai ir specialistai, visi Gudų fermos darbuotojai. Užpernai ji iš savo grupės karvių<br />
primelžė vidutiniškai po 3743 kg, o pernai — po 3455 kg pieno. Šiemet per 11 mėnesių iš<br />
kiekvienos trečios laktacijos žalosios jau gavo po 3330 kilogramų. „Buvau įsipareigojusi šiemet<br />
primelžti po 3500 kilogramų — primelšiu po 3600”, — neabejodama sakė Antanina. Specialistai<br />
jos žodžiais tiki, juk tarp visų ūkio melžėjų Lengvenienė iškovojusi 5-ąją vietą.<br />
— Darbšti ir sumani moteris, — neiškentė Antaninos nepagyręs ir vyriausiosios zootechnikės<br />
pavaduotojas Juozas Valeiša, kuris rūpinasi pieno supirkimu iš gyventojų. — Ir ūkio fermoje<br />
apsisuka, ir namuose tvarka, o valstybei iš savo laikomų dviejų karvių pristato daug pieno, užtat<br />
ir maždaug po 2800 rublių į šeimos biudžetą kasmet už jį plaukia.<br />
... Naujųjų metų išvakarėse skaisčiai sužibs žiburiai Lengvenių troboje. Prie šventinio stalo ir<br />
eglutės susirinks visa šeimyna. Kambariuose bus šilta ir jauku, bet nebus ankšta, nes žmones čia<br />
jungia meilė, ir jie galvos apie turiningai pragyventas dienas. Apie gerus, naudingus darbus,<br />
kuriuos jie nuveikė visuomenei, savo pačių gerovei.<br />
Vilkys A. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. — Vas. 25: ir<br />
nuotrauka. — Tekste:<br />
„Kai taip pasalose guli, vis neišeina iš galvos kraupi tragedija, įvykusi Gudų malūne.<br />
Nelygios jėgos buvo, net 14 banditų užpuolė malūną, kuriame laikėsi keletas liaudies gynėjų iš<br />
Mažeikių apskrities. Krito karininkai Drupinas ir Pozdniakovas. Banditai net arklius turėjo.<br />
Klastingi buvo, kad pėdsakus supainiotų, valstiečiams sakė: esame Mažeikių milicininkai.<br />
Liudvikas su draugais kritusius rado už degančios daržinės. Užtat paskui kovos bendražygiai<br />
banditams nebedavė nė valandėlės ramybės — pusantros savaitės juos po miškus vaikėsi, kol<br />
apsiautė... Jono Šiušės, stambaus ūkininko iš Ramoniškių, gauja priėjo liepto galą.”<br />
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 34.<br />
— Tekste: Pasala Gudų malūne 1946 09 30.<br />
Anušauskas A., Kučinskas V. <strong>Lietuvos</strong> laisvės kovos: <strong>Lietuvos</strong> ginkluotosios rezistencijos<br />
1944—1953 m. kovų žemėlapiai. — Vilnius, 1991. — P. 10, 63. — Tekste: „1946 m. rugsėjo<br />
30 d. Gudų malūno teritorijoje patekęs į pasalą su kitais 3 kareiviais žuvo j. leitenantas I. Driupin<br />
(24 m.).”<br />
Ivanauskas E. <strong>Lietuvos</strong> pinigų lobiai: Paslėpti 1390—1865 metais. — Vilnius, 1995. — P.<br />
210, 233, 304. — Tekste: Gudų kaimas: „1935 m., akėjant Kojelio žemę, rasta keletas talerių.<br />
78
Vienas taleris buvo su 1774 m. data.” Nurodytas archyvo fondas: B. 88. — P. 108. // Valstybės<br />
archeologijos komisija.<br />
Ruškys Vytautas. Varžytinėse parduotas kultūros paminklas // Šiaulių kraštas. — 1995. —<br />
Bal. 15. — P. 3. — Tekste: Varžytinėse parduotas Gudų vandens malūnas. [...]. Vokiečio Jungos<br />
1924 metais Virvytės pakrantėje pastatytas malūnas...”<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 1996 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1996. — Rankraštis. —<br />
Tekste: Gudų kaime 23 ūkiai — 50 gyventojų.<br />
Sruogienė Vanda. Pamirštoji pionierė // Vienybė. — 1996. — Liep. 5, 10, 13, 17, 20, 24. —<br />
Tekste:<br />
„Pirmajame Santeklių salonėlyje buvo įtaisyta audykla, pastatytos dvejos staklės, prikrauta<br />
krepšių su linais, vilnomis, pašytomis, dažytomis, suverptomis ir dar visai žalia medžiaga, ant<br />
sienų — įvairios meno paveikslų reprodukcijos, eskizai numatytiems audiniams ir kt. Prie vienų<br />
staklių dirbo pati panelė Ona, prie kitų — jos pasamdytas audėjas. Tai buvo labai keista būtybė,<br />
garsėjusi savo [Gudų] kaime. Jonelis, kaimiečių vištgaidžiu vadintas, mūvėjo vyriškomis<br />
kelnėmis, bet dėvėjo moteriškas bliuzeles ir nešiojo skarelę ant trumpai kirptų ir šviesiai dažytų<br />
plaukų. Buvo puikus darbininkas, tylus, kantriai kėlęs savo ponios nuotaikas — retai kas<br />
tegirdėjo jo spiegiamą balsą. Greta kitų dvare niekuo nepasižymėjusių tarnų negalima<br />
nepaminėti ir kito ypatingo tipo — senų laikų liekanos, „furmono” Mateušo. Jo vienintelės<br />
pareigos buvo prižiūrėti porą išvažiuojamų arklių ir vežioti paneles į bažnyčią, į svečius. Jau<br />
pusamžis žmogus, nevedęs, neišpasakytas tinginys, retai kada beišsipagiriojęs, tad nosį turėjo<br />
kaip įsirpusią slyvą, violetinę. Mūsų mergės juokėsi, kad atvažiavęs kur su „Pana Anna” į<br />
svečius, tuoj dairydavosi čerkos ir domėjosi daugiau jaunų bernų, negu mergų draugyste. [...].<br />
Bagnickaitė pateikė savo audinius pirmoje rajoninėje žemės ūkio parodoje Mažeikiuose. Jos<br />
eksponatai — kilimai, pakojėliai, užuolaidos, languoti pledai ir kt. turėjo didelį pasisekimą —<br />
sukėlė didelį susidomėjimą ir beveik visi buvo išpirkti. Po to ji dalyvaudavo parodose Šiauliuose,<br />
Kaune ypač daug efektingų darbų parodė 1928 ir 1930 metais. [...]. Po kiek laiko dideli kilimai,<br />
sunkios užuolaidos stambiomis tulpėmis — lelijomis ir kitais puošniais priejuosčių raštais<br />
atsidūrė ne tik užsienio reikalų ministro bute, bet ir kone visose <strong>Lietuvos</strong> atstovybėse užsieny.<br />
[...]. Bagnickaitė buvo pirmoji, pritaikiusi Vakaruose vartojamą gobelenų techniką, drąsiai<br />
komponuodama perkėlė iš priejuosčių ir juostų raštus, juos bent dešimteriopai padidindama.”<br />
Vyšniauskas Juozas. Žemaitijos malūnai // Vienybė. — 1997. — Rugpj. 13, 16, 20. — Tekste<br />
skyriai: Šiek tiek istorijos. Skuodo krašte. „Buržuazinė atgyvena”. Klausimas, kur važiuoti?<br />
Pastatytas prieš šimtą metų [Viekšnių malūnas]. Lengvai pakeliami, panešami. Ir nuotrauka<br />
„Viekšnių malūnas, kuriam šiemet sukanka šimtas metų”. — Tekste:<br />
5. Pastatytas prieš šimtą metų<br />
Viekšnių miestelio malūnui Ventos pakrantėje šiemet sukanka šimtas metų. Jo pastatymo<br />
metai labai aiškiai įrašyti jo raudonų plytų sienoje.<br />
Niekur Žemaitijoje nemačiau tokios tvirtos ir gražios užtvankos, kokia sovietmečiu kelią<br />
pastojo Ventos upei ties Viekšniais. Yra galinga užtvanka, dykai per ją bėgantis vanduo, yra<br />
šimtametės malimo tradicijos, bet prie jo jau kuris laikas su maliniu nebesukama. Žmonės stebisi<br />
ir piktinasi tokiu aplaidumu, neūkiškumu. Taip, surūdijo vienos vandens turbinos sparnas-mentė.<br />
Jos remontui ar naujos įsigijimui reikia kažinkiek pinigų, o dykai niekas nebeduoda.<br />
Pagrindinė šio garsaus malūno tylėjimo priežastis — jis dar neturi konkretaus savininko,<br />
šeimininko.<br />
Kupini pasididžiavimo prisiminimai siejami su netoli Viekšnių, prie Virvytės upės,<br />
tebestovinčiu mediniu Gudų kaimo malūnu. Jam lygių aplinkui nebuvę. Į jį pikliuoti javų<br />
atvažiuodavę net pirkliai iš Telšių, kitų vietų. Nesunkiai padaroma, kad ir jį, kaip tais gerais<br />
laikais, suktų vanduo. Vėl ta pati nelaimė — jis vis dar neturi sumanaus, energingo šeimininko.<br />
Jį pastatydinę ir eksploatavę žmonės atsidūrė Vakaruose ir į malūną pretenzijų nebereiškia.<br />
79
Lieka tik gražūs prisiminimai ir šiek tiek senove dvelkiantis pusiau idiliškas vaizdelis<br />
Pavirvytėje.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 1998 metais. — Viekšnių seniūnija. — 1998. — Rankraštis. —<br />
Tekste: Gudų kaime 25 ūkiai — 52 gyventojai.<br />
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,<br />
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gudų—Gyvolių—Santeklių kelias // Alvydui<br />
Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu: Gudų kaime gyvenęs mano uošvis Urbonas<br />
pasakojo, kad tuo keliu prancūzai ėjo į Rusiją. Ėjo, važiavo iki Santeklių dvaro plausto, plaustu<br />
kėlėsi per Ventą ir ėjo toliau į Akmenę. Kokia graži kariuomenė buvo! Ėjo žmogus prie žmogaus<br />
— tiek daug buvo. Kada sumušti grįžo, praeidavo retkarčiais po du, po tris.<br />
Muturas Algimantas, Rozga Leopoldas. Tarpukario metų pramonė // Vienybė. — 1999. —<br />
Birž. 5. — Tekste: „Ventos srovė suko [...] senąjį Joselio Lesemo Viekšnių malūną ir Santeklių<br />
malūną, tuomet priklausiusį Viliui Jungai. Jam priklausė ir Gudų malūnas prie Virvytės upės.”<br />
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,<br />
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Apie geriausią Gudų kaimo, Santeklių dvaro audėją<br />
Joną Kriaučiūną. — Broniui Keriui. — 1999. — Rugpj. 7. — Žodžiu:<br />
Mes jį vadinom Joneliu Kriaučiūnėliu. Kitoks jis buvo nuo pat mažens. Jo motina yra sakiusi,<br />
kad kol Jonelio didele senoviška skarele, taip senoviškai sukryžiavojant, neaprišdavo, tol į<br />
bažnyčią negalėdavo išvest, neidavo. Visai dar jaunas būdamas, Jonelis susirgo gal kokia<br />
žandikaulių ar dantų liga. Tuo metu joks gydymas nepadėjo. Palaipsniui burna įdubo, lūpos<br />
susitraukė. Taip ir liko visam gyvenimui. Tėvai padalijo ūkį į dvi dalis — Stanislovui ir<br />
Juozapui. Jie turėjo „karšinti” brolį Joną. Bet Jonas išėjo tarnaut, pasidavė pas Santeklių paneles.<br />
Iš pat jaunų dienų, iki O. Bagnickaitės išvežimo Jonas dirbo Santeklių dvare. Dirbdamas<br />
Santekliuose, buvo didelius pinigus susidėjęs. Tos panelės jam teisingai algą mokėjo. Jonas buvo<br />
net namus Viekšniuose nusipirkęs. Prieš pat 1940 metus jis tuos namus pardavė, sakė, man jie<br />
nereikalingi. Kada išvežė O. Bagnickaitę, Jonas grįžo gyvent pas brolius. Gudų kaime buvo<br />
likusi viena gyventi tokia Ieva Šiulpaitė. Kada rusai ją išvežė į prieglaudą, Jonas persikėlė<br />
gyventi į jos seną namelį. Kada tas namelis pradėjo griūti, Jonas vėl apsigyveno pas brolius.<br />
Gudų kaime, pamiškėje, netoli mūsų sodybos ištuštėjo Stonkaus namelis. Jonas persikėlė į tą<br />
namelį. Čia ir mirė, būdamas apie 80 metų amžiaus.<br />
Nuo pat jaunystės, gal nuo 15 ar 16 metų, Jonas vaikščiodavo apsirengęs moteriškai.<br />
Dėvėdavo tokias trumpas kelnes, su baltais guzikėliais šonuose. Kojos buvo didelės, tai batai<br />
dideli vyriškiniai. O kojinės ilgos moteriškos. Paltas visuomet moteriškas. Buvo aukštas, bet<br />
vaikščiodavo pasilenkęs, kad ūgiu būtų panašesnis į moterį. Nebuvo nebylys. Prie žmonių<br />
kalbėdavo plonu moterišku balsu. Kai gyveno Ievos namelyje, ateidami pas jį, dar būdami už<br />
durų ar toliau, žmonės dažnai išgirsdavo jį vieną patį bešnekantį su vištom ar kitais gyvūnais<br />
normaliu vyrišku balsu. Nenorėjo moterų ir žmonos neturėjo.<br />
Santeklių dvare buvo toks darbininkas, gal furmonas. Anuodu labai gerai sugyveno. Žmonės<br />
pasakodavo, kad jie abudu pasipuošdavo, odekolonu išsikvepindavo ir išeidavo į pušyną.<br />
Gudų kaime pas Kojelius būdavo kaip ir kaimo žmonių susiėjimo vieta. Ateidavo ten ir<br />
Jonelis. Vieną kartą, vyrams jau gal kiek alaus išgėrus, įeina Jonelis. Vyrai susižvalgė, ir kažkuris<br />
sako — pažiūrėkim, kas ans toks yr, vyriškas ar motriška. Jonelis tik čiupo ten pat buvusį kirvį ir<br />
laukia. Visi ir atsitraukė. Matėm, sako, būtų nukirtęs.<br />
Jonelis verpė ir audė. Vyriško darbo nenorėjo. Verpėjas ir audėjas buvo begalinis. Kada jau<br />
gyveno Stonkaus name, mes liub užeisim. Ar paršą papjovę, ar šiaip ko turėdami nunešdavom.<br />
Visi kaimynai nunešdavo.<br />
Toks Alšauskas ein pro mumis, užein, sako, Jonėlis yr negyvs, trobelėj radau. Mes nulekiam,<br />
atvažiuoja milicininkai, atein tokia Baravykienė, dar kas. Jonelis jau sustingęs, numiręs vienas<br />
gal prieš dvi dienas. Milicininkai kiek paieškojo auksinių, bet nerado. Auksiniai buvo patale,<br />
paskui giminaičiai rado. Reikia vežt skrost. Kada išnešė laukan, vienas milicininkas ir sako —<br />
80
kad ans visą amžių taip vaikščiojo, reikėtų gerai pažiūrėt, kas ans yr. Baravykienė dar, buvusi<br />
Amerikoj, Sibire, apsišvietusi motriška, sako, ir pažiūrėkim, kad reikia. Ir pažiūrėjo. Staniką<br />
pasisiuvęs, vatos čia kur reikia įsiuvęs. Taip gražiai viską rankom pasisiuvęs. Kelnelės tos<br />
trumpos. Kad trumpos, milicininkas patempė ir pažiūrėjo. Mums visiems visai ne juokai.<br />
Milicininkas pažiūrėjo, sako, akuratnas vyriškas, vyriškas kaip reikiant. Kai skrodė, rado širdelę<br />
pasibaigusią. Palaidojo vyriškai. Labai gražus atrodė aprėdytas vyriškai. Aprengė kostiumu,<br />
parišo šlipšį. Dar mano vyras kapinėse iškasė duobę, padėjo įkelt į mašiną. Kolūkis jau buvo<br />
susikūręs — davė mašiną. Palaidojo Viekšnių senosiose kapinėse.<br />
Paslaptingas Gyvolių piliakalnis. Gudų—Santeklių kelias. Grybausko kumetynas<br />
Gyvoliuose: Viekšnių krašto sakmės [6]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės (gimusios<br />
1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar gyvenančios Viekšniuose)<br />
pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugs. 23.<br />
Viekšnių seniūnijos kaimai 2000 metų sausio mėnesio 1 dieną / Raštvedė V. Špokauskienė<br />
// Viekšnių seniūnija. — 2000. — Rankraštis. — Tekste: Gudų kaime 28 ūkiai — 56 gyventojai.<br />
Tulžys Rimantas. Ar begalės ateities kartos pasidžiaugti natūralia upe? // Santarvė. — 2000.<br />
— Birž. 27. — Visas tekstas:<br />
1992 metų rugsėjo 24 dieną buvo įkurtas Ventos regioninis parkas. Jo viena paskirčių —<br />
išsaugoti Ventos slėnio kraštovaizdį su raiškiais šlaitais, atodangas su juros periodo<br />
suakmenėjusios faunos kompleksais, Ventos ir jos intakų — Virvytės, Uogio, Avižlio, Dabikinės<br />
upelių — natūralų hidrografinį tinklą. Tam tikslui ir buvo išskirtas Virvytės hidrografinis<br />
draustinis. Virvytę yra pamėgę ir vandens turizmo mėgėjai, nes ji labai srauni, su jai būdingais<br />
slenksčiais, vandens kritimais, vingiais, raudonskardžiais. Parkui priklausanti Virvytės atkarpa,<br />
10 km upės nuo jos žiočių, — visa hidrografinis draustinis.<br />
Sraunios upės parke yra apie 4 km, o kita dalis — gili, plati, ramiai teka.<br />
Dabar yra ruošiamas projektas hidroelektrinei buvusioje Gudų malūno vietoje statyti, būtent<br />
Virvytės hidrografiniame draustinyje, kaip tik toje atkarpoje, kur turėtų būti saugomi Virvytės,<br />
kaip upės, charakteringi bruožai — sraunumas, slenksčiai, akmenų užtvaros, staigūs vingiai<br />
ir t. t. O juk būtent dėl to ir buvo išskirtas hidrografinis draustinis.<br />
Hidroelektrinės projektuotojai vadovaujasi <strong>Lietuvos</strong> Respublikos aplinkos ministro įsakymu<br />
„Dėl užtvankų statybos (atstatymo) apribojimo aplinkosauginiu požiūriu svarbiausiose upėse ar<br />
jų atskiruose ruožuose” (1999 m. gruodžio 21 d., Nr. 411, Vilnius), kuriame pateiktas sąrašas<br />
buvusių hidroelektrinių, rekomenduojamų atstatyti pirmiausia. Į šį sąrašą pateko ir minėtasis<br />
buvęs Gudų malūnas. Įstatymo 1.1 punkte sakoma, kad ir hidrografiniuose draustiniuose<br />
draudžiamos užtvankos statybos, išskyrus 1.2 punkte nurodytus atvejus. 1.2 punktas skamba taip:<br />
„Užtvankų atstatymas draustiniuose galimas tik tais atvejais, kai likusi užtvankos dalis, esant<br />
vidutiniam daugiamečiam vandens lygiui, sudaro neįveikiamą kliūtį migruoti saugomų ar<br />
vertingų rūšių žuvims ar užtvanka turi kultūros paveldo (vertybės) statusą”.<br />
Iš buvusios užtvankos liko tik akmenų krūva, per šią „kliūtį” net ir vasarą turistai praplaukia<br />
baidarėmis ar valtimis. Įrengus žuvų taką (jo projektas jau yra) per Viekšnių pylimą, Virvyte<br />
tikrai migruos lašišos, žiobriai, unguriai. Guduose stovėjo vandens malūnas, o užtvankoje<br />
susikaupusio vandens kiekio neužteko, ir paskutiniais savo egzistavimo metais malūno girnas<br />
suko elektra. Pagal dabartinį projektą vandens lygis bus sukeltas taip, kad kuo greičiau atsipirktų<br />
statybos. Taigi apie kultūrinės vertybės atstatymą dar reiktų padiskutuoti, juo labiau kad malūno<br />
savininkai kiekvieną pavasarį iš naujo taisydavo užtvankėlę, vežimais užveždami žvyro, šakų,<br />
akmenų — aklinos užtvankos nebuvo.<br />
Pažvelkime į šią problemą šiek tiek plačiau.<br />
Virvytė yra pati srauniausia Žemaitijos upė, labiausiai mūsų krašte tinkanti hidroelektrinėms<br />
statyti. Minėtame sąraše ant Virvytės rekomenduojama atstatyti 9 hidroelektrines.<br />
Neužmirškime, jog yra jau veikianti Rakiškių hidroelektrinė. Mano žiniomis, išlikusios ar jau<br />
atstatytos užtvankos ir Skleipiuose, Kapėnuose, Rakiškėse, Kairiškiuose, Tryškiuose. Kaip<br />
matome, nuo Virvytės žiočių aukštyn 20 km atkarpoje jau yra galingos 4 užtvankos, tiksliau —<br />
81
4 užtvankos stovi 10 km atkarpoje, mat tuos pirmuosius 10 kilometrų nuo žiočių saugo Virvytės<br />
hidrografinis draustinis. Ir pati šio draustinio idėja tikrai kilni — išsaugoti tuos 10 kilometrų<br />
nepaliestos Virvytės Ventos regioniniame parke, kad ateities kartos galėtų pasidžiaugti natūralia<br />
upe — plaukiant baidare įveikti akmenuotus slenksčius, pajausti tikrąjį Virvytės charakterį.<br />
O dabar per patį draustinio vidurį ir ruošiamasi statyti beveik akliną užtvanką, paliekant tik<br />
minimalaus sanitarinio debeto angą. Vanduo bus sukeltas beveik 2 metrus, o po už užtvankos<br />
esantį upės vingį, pačių projekto autorių žodžiais tariant, „galėsime nesušlapę kojų basutėmis<br />
vaikščioti”.<br />
Kyla klausimai: ar bereikalingas Ventos parke Virvytės hidrografinis draustinis, ar tikrai<br />
patenkins elektros stygių pastatyta Gudų elektrinė (juk lietuviai kol kas tik ketvirtadalį savo<br />
elektros sunaudoja), ar tikrai teisingi motyvai, kad norima atstatyti buvusias užtvankas vien tam,<br />
jog būtų atkurtas kultūros paveldas? O gal paprasčiausiai senoliai klydo, gal neturėjo<br />
pasirinkimo, kad tokį kiekį užtvankų ant vienos upės statė!<br />
Manau, kad šiais laikais turėtume rasti pusiausvyrą tarp gamtos ir ekonomikos, ryšį tarp savęs<br />
ir gamtos. Juk reikia siekti daugiatikslio ūkininkavimo: įvertinti ekonominę naudą, plėsti<br />
rekreaciją ir saugoti natūralią gamtą. Juolab kad Virvytė padeda žmogui — penkias užtvankas<br />
jau maitina savo vandeniu. Belieka tik jį efektyviai panaudoti. Siūlyčiau ir mums atsižvelgti į jos<br />
nebylius troškimus.<br />
„Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Guduose...” / Puslapį parengė Vida<br />
Keršienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2004. — Kovo. 10. — Nr. 10<br />
(73): Autorės nuotraukos // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 10. — Nr. 28 (772). — Visas<br />
tekstas:<br />
Šiandienos „Trečiadienio valanda” svečiuojasi Guduose — Viekšnių seniūnijos kaime,<br />
„įsispraudusiame” tarp Gyvuolių ir Pavirvytės. Kaimo sodybos išsidėsčiusios vaizdingame<br />
Virvytės žemupio dešiniajame krante, net šaltuoju metų laiku skleidžiančiame gaivų pušų<br />
aromatą.<br />
„Mums vietoje — ir vanduo, ir pliažas”, — juokaudama pasakys viena garbaus amžiaus<br />
pašnekovė. Ji galvoje, žinoma, turės ne vartymąsi ant smėliuko, o daržų ravėjimą. Bet Gudų<br />
paplūdimys dar visai neseniai išties buvo žinomas ne tik aplinkinių kaimų gyventojų.<br />
Poilsiautojų, <strong>vietos</strong> žmonių teigimu, gerokai sumažėjo, pradėjus veikti hidroelektrinei. Mat<br />
užtvanka smarkiai pakėlė upės vandens lygį ties paplūdimiu.<br />
Nepamatysime, kaip pralėks diena, ir saulelė ims krypti vakarop. „Ačiū, kad aplankėte”, —<br />
girdėsime, atsisveikindami, ir šie gudiškių žodžiai bus saldesni už medų. O kita „Trečiadienio<br />
valanda” svečiuosis Svirkančiuose.<br />
Istorinės žinios apie Gudus<br />
GUDAI — kaimas Viekšnių seniūnijoje, 10 km į pietryčius nuo Viekšnių geležinkelio stoties<br />
ir 6 km į pietryčius nuo Viekšnių. Vakariniu pakraščiu teka Virvytė. Yra medinis vandens<br />
malūnas, kurį 1924 metais Virvytės pakrantėje pastatė vokietis Vilius Jungas. 1946 metų rugsėjo<br />
30 dieną Gudų malūno teritorijoje patekęs į pasalą, su kitais trimis kareiviais žuvo sovietų<br />
kariuomenės jaunesnysis leitenantas I. Driupin (24 m.).<br />
Šiauriniame pakraštyje, netoli Gyvuolių piliakalnio, rastas X—XI a. lobis: 12 apyrankės<br />
formos sidabrinių grandžių. 1935 m. Gudų kaime, akėjant ūkininko Kojelio žemę, rasta keletas<br />
talerių. Vienas taleris buvo su 1774 metų data.<br />
1949 metų birželio 22 dieną Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje buvo įkurtas „Ventos”<br />
kolūkis (pirmininkas Jonas Šiaulys). Vėliau išaugo kolūkinė gyvenvietė. Pirmieji čia statytis<br />
pradėjo Stasys Borusas, Emilija Baniulienė ir Antanas Lengvenis.<br />
1631 metais Gudų kaime buvo 12 valakų. Vėliau nurodomi du palivarkai. Gudų (Čebrelių)<br />
palivarke 1923 metais buvo 11 ūkių ir 65 gyventojai, o Gudų palivarke — 1 ūkis ir 17 gyventojų,<br />
1959 metais kaime buvo 102 gyventojai. 1996 metais buvo 23 ūkiai ir 50 gyventojų, 1998 metais<br />
— 25 ūkiai ir 52 gyventojai, 2000 metais — 28 ūkiai ir 56 gyventojai.<br />
82
Atminty saugo saulėlydį prie jūros<br />
Guduose labai maga apžiūrėti buvusį vandens malūną, bet prie jo sutiktas vyriškis įspėja, kad<br />
tai — privati teritorija, ir mandagiai išprašo už tvoros. Nesupykstame ant žmogaus (baimė<br />
prarasti darbą šiais laikais didžiulė) ir apie Gudų malūną pasiteiraujame 64-uosius pradėjusios<br />
Jadvygos Žilinskienės, kurią randame prie ūkinio pastato žvanginančią kibirus.<br />
„Kadaise geras malūnas buvo, miltus valcuodavo. Valciniams miltams reikėdavo užsirašyti iš<br />
anksto. Prie malūno buvo suręsta tokia pašiūrė arkliams, nes iš toliau atvažiavę žmonės savo<br />
eilės laukdavo ne vieną parą”, — vyresnių žmonių pasakojimus prisimena J. Žilinskienė, kai<br />
troboje prisėdame prie stalo.<br />
Anot moters, visai netoli malūno tais laikais buvęs medinis tiltas per Virvytę. Dažną pavasarį<br />
ledai tą tiltą išnešdavę. Tuomet gudiškiai, norėdami nukakti į Viekšnius, į kitą krantą keldavęsi<br />
valtimis. Malūnas priklausęs tokiems Jungoms, kurie prieš pat karą išvykę į Vakarus.<br />
Kolūkių laikais malūno sodyboje gyveno kelios šeimos. Ir pati Jadvyga su keturiais vaikais<br />
ištisus penkerius metus ten glaudėsi, kol gavo kitą pastogę. Malūną privatizavus, kaime kurį<br />
laiką sklandė kalbos, kad ten bus restoranas. Bet pasikeitė malūno savininkas. O naujasis ėmėsi<br />
kitokio verslo: ant Virvytės išaugo užtvanka ir netrukus pradėjo veikti hidroelektrinė. Viename<br />
malūno sodybos gyvenamojo namo gale šiuo metu glaudžiasi viena šeima. Kitas galas<br />
privatizuotas, bet jo savininkė savo gyvenimo saulėlydį pasitinka pas vaikus.<br />
Nedidelį žemės lopinėlį prie malūno sodybos juosia tvora. Aptvertoje teritorijoje rymo keli<br />
kryžiai. J. Žilinskienė pasakoja, kad toje vietoje kadaise buvę kapai. Kolūkių laikais buvusioje<br />
kapavietėje žmonės ganydavę gyvulius. Vienas malūno sodybos gyventojas net vaismedžių<br />
pasisodinęs. Vėliau, kai jau išsiaiškinę, kad ten praeity būta kapavietės, teritoriją aptvėrę.<br />
Jadvyga prisimena senuosius žmones pasakojus, jog anksčiau tie kapai buvę aptverti akmenine<br />
tvora. Kai vykusios malūno statybos, tvorą išardę, o akmenis panaudoję statyboms.<br />
Gyvenimas J. Žilinskienės nelepino. Dar visai mergaičiukė būdama pradėjo darbuotis<br />
kolūkyje. Iš pradžių nešiojo paštą, paskui melžė karves. Rankomis reikėdavo pamelžti po 13—14<br />
karvių, iš tvenkinio nėšiais pritempti vandens. Vėliau darbe jau buvo lengviau, bet liko viena su<br />
keturiais vaikais — reikėjo laikyti visus keturis namų kampus.<br />
Dabar Jadvyga gyvena kartu su neįgalia seserimi — vaikai jau išskridę iš gimtojo lizdo. Turi 3<br />
ha žemės, laiko karvutę, paršiuką. „Mums saulės pliažai — čia pat”, — juokauja moteris,<br />
prisipažindama prie jūros buvusi tik vieną kartą, ankstyvoje jaunystėje. Tuomet kolūkis surengęs<br />
ekskursiją į Nidą. Važiavę bortiniu sunkvežimiu, prie Plungės dar suolai nukritę nuo<br />
sunkvežimio bortų... Aplankė tuomet Birutės kalną, keltu persikėlę į Kuršių Neriją, nuvyko į<br />
Nidą. Labai sužavėjo saulėlydis prie jūros. Tą vaizdą — į akimis neaprėpiamus vandenis<br />
besileidžiančią saulę — Jadvyga atminty saugo iki šiolei.<br />
Moteris sako dažnai žiūrinti kriminalines laidas ir kartais net apsiverkianti dėl šalyje<br />
vykstančių baisybių: vaikai žudo tėvus, tėvai — vaikus. Jadvygos manymu, visų blogybių<br />
priežastis — alkoholis ir narkotikai. Anot jos, ir anksčiau žmonės darydavę alų, rūkydavę tabaką,<br />
augindavę aguonas, bet tokių dalykų nebūdavę. „Pildosi Mikaldos pranašystės”, — liūdnai<br />
linguoja galvą moteris. Ji sako nesitikinti, kad žmonėms būsią geriau, įstojus į Europos Sąjungą.<br />
Nebent po daugelio metų, bet iš pradžių būsią sunku, ypač mažažemiams. „Bet mums, seniems,<br />
nebe kiek čia ir reikės”, — numoja ranka, tarsi nuvydama nerimastingas mintis šalin.<br />
Šeimos galva vaikams turėjo atstoti ir mamą<br />
„Kolūkiuose iš pradžių buvo sunku, bet vėliau, paskutiniaisiais metais, jau galėjome gyventi”,<br />
— į pokalbį su J. Žilinskiene įsitraukia ir su reikalu užsukęs kaimynas Liudvikas Petras<br />
Jokubaitis. Jo manymu, didelė kvailystė buvo kolūkius stambinti, o vėliau dar didesnė — juos<br />
išardyti. „Išardė kolūkius, išardė bendroves, o dabar ragina kurti bendrijas: girdžiu šįryt per<br />
radiją — reikia kurti kooperatyvus”, — kalba vyriškis, piktindamasis tokiais nepamatuotais<br />
sprendimais.<br />
Nemažai vargo savo gyvenime matė ir jis. Šešerių metelių paliko našlaitis. Vos septynerių<br />
būdamas pradėjo pas ūkininką ganyti gyvulius — penkias karves ir penkias avis. Dabar, anot<br />
vyriškio, tokio amžiaus vaikas vargu ar sugebėtų perkelti ir grandine rišamą gyvulį.<br />
Per gyvenimą darbavosi Pabalvės durpyne, kolūkyje, bendrovėje. 1985-aisiais Anapilin<br />
iškeliavus žmonai, liko vienas su vaikais. Tik vyriausioji dukra jau buvo spėjusi ištekėti, o<br />
83
jaunėlei vienuolika metų tuomet tebuvo. Vyresnysis sūnus tarnavo kariuomenėje, o bene po metų<br />
į karinę tarnybą pašaukė ir jaunesnįjį.<br />
Kai norėjo žmonos laidotuvėms iš taupomosios kasos paimti juodai dienai sutaupytus tris<br />
tūkstančius rublių, paaiškėjo, jog nepraėjus pusei metų, negalima. O po pusmečio paprašė<br />
pažymos, kad gyvendamas santuokoje nė karto nebuvo išsiskyręs...<br />
Ne kartą pasišaipė likimas iš žmogaus ir vėliau. Apskaičiuojant pensiją, neįskaitė trejų metų<br />
karinės tarnybos. Toks įstatymas. Suprask, savo noru tarnavai. Tarsi niekas nebeprisimintų, ką<br />
reiškė tais laikais pabandyti neiti tarnauti. Neįskaitė ir to laikotarpio, kai bendrovėje kūriku<br />
dirbo. Mat bendrovė, kaip paaiškėjo, nemokėjo mokesčių Sodrai. Pabandė išsirūpinti našlio<br />
pensiją, bet ir vėl — nepriklauso. Paaiškino: dar jaunas likai našlys, galėjai kitą pačią susirasti.<br />
Nesupranta žmogus, ar tai rimtai jam sakė, ar pajuokavo, bet našlio pensijos negauna. Kartą,<br />
prisipažįsta, norėjęs paskambinti A. Sysui, bet nepavykę susisiekti. „Tas mandriai šneka, įdomu,<br />
ką jis būtų pasakęs”, — dėsto vyriškis.<br />
Nesuprantamų dalykų L. P. Jokubaičiui yra ir daugiau. Pavyzdžiui, Socialinių reikalų ministrė<br />
V. Blinkevičiūtė aiškinanti, kad turinčiųjų 30 metų nepertraukto darbo stažo pensija viršija 325<br />
litus. Bet jo pensija — tik 291 litas, nors nepertrauktas darbo stažas — 30 metų.<br />
Dar ilgokai kalbamės su šnekiu žmogumi. Apie dideles neteisybes, privatizuojant kolūkio<br />
turtą, apie paprastų kaimo žmonių mulkinimus. „Gerai, kad atėjau, gal jūs man padėsite<br />
išsiaiškinti”, — atsisveikinant sako vyriškis. Jo akyse — viltis, ir labai skaudu būtų ją užgesinti.<br />
Šiemet švenčia gražius jubiliejus<br />
Zofijos ir Leono Tumavičių sodyboje randame ne tik šeimininkus, bet ir suaugusius jų vaikus.<br />
Kol mes su šeimos galva kambaryje šnekučiuojamės, kiti šeimos nariai spėriai sukasi prie savo<br />
darbų. Tik vėliau sužinosime, kad poniai Zofijai šiomis dienomis sukako 70 metų, ir suprasime tą<br />
atžalų bruzdesį prieš savaitgalį. O ponas Leonas savąjį jubiliejų švęs rudenį. Gražų jubiliejų —<br />
80-metį. Tiesa, į žmogų pažiūrėjęs to net nepasakytumei.<br />
„Apie dabartį nekalbėkim — palikim kitam kartui”, — pačioje pokalbio pradžioje pasiūlo<br />
šeimos galva. Paklaustas, kodėl, numoja ranka: „Nėra ką kalbėti”. Ir atsidusęs priduria: „Nieko<br />
nepadarysi, toks gyvenimas”.<br />
Zofija ir Leonas Tumavičiai užaugino du vaikus — sūnų ir dukrą. Dukra gyvena Mažeikiuose,<br />
o sūnus — gimtajame kaime. Prie didesnių darbų abu sulekia tėvams padėti. Senieji dar laiko<br />
karvę, porą paršelių. Turi arklį, kuriuo ir dirvelę susiaria, ir šieno vežimėlį kitą parsiveža. Be to,<br />
vasarą arklelis tampa ir netolimo susisiekimo priemone, nes per moksleivių atostogas autobusai į<br />
Gudus nekursuoja: nori — pėsčias pėdink, nori — kinkykis arklį arba iš pastogės išsivaryk<br />
dviratį. „Dar turiu ir seną mašiną”, — nusišypso šeimininkas. Bet kur nors važiuoti, anot jo,<br />
nelabai ir reikia: du kartus per savaitę į kaimą atvyksta autoparduotuvė.<br />
Jaunesnių šeimų Guduose, anot L. Tumavičiaus, mažai likę — gal kokios keturios. Beveik<br />
visi kiti gyventojai — pensininkai. Nėra kaime, anot vyriškio, jauniems žmonėms ką veikti. Iš<br />
žemės — jokių pajamų, o kokio nors kito darbo nė su žiburiu nerasi.<br />
„Jauni kaimo vyrai laukia, kada Lietuva įstos į Europos Sąjungą — tuojau išvažiuos<br />
uždarbiauti į užsienį”, — sako pašnekovas. Jo nuomone, įstojus į ES iš pradžių bus sunku, dar<br />
sunkiau nė dabar. Ūkininkai silpni, technika sena — negalės konkuruoti. „Eik, eik, nušluos visus,<br />
— apmaudžiai numoja ranka vyriškis ir atsidūsta, — paliks žemelė dirvonuoti”.<br />
Ir dabar apie Gudus dirvonuojančios žemės, anot pašnekovo — apie du trečdalius.<br />
Nebeskauda, tikina žmogus, dėl to širdis — priprato. Bet jo akys sako ką kita: skauda, labai<br />
skauda. Ir kaip neskaudės, jei žmogus visą gyvenimą prie žemės. Už gerą darbą Leonui<br />
Tumavičiui suteiktas Garbės kolūkiečio vardas.<br />
Maždaug už puskilometrio nuo Tumavičių sodybos, Virvytės slėnyje, kokiais 1955—1960<br />
metais, buvo vykdomi dideli archeologiniai kasinėjimai. Ponas Leonas sako pats ne kartą buvęs<br />
pasižiūrėti, matęs archeologų sudėliotus kaulus, kaukoles. Iškelti ąžuoliniai karstai buvę ne<br />
sukalti iš lentų, o ištašyti. Archeologai sprendę, kad toje kapavietėje galėję būti laidojama prieš<br />
kelis šimtus metų. Ardami dirvą žmonės rasdavę šakučių, kitokių daiktų. O uošvis toje vietoje<br />
kadaise radęs durklą.<br />
84
Gailisi darkomos lietuviu kalbos<br />
Elvyros Šiuipienės sodybos kieme sutinkame netoliese gyvenantį jos sūnų Zenoną Kupstį.<br />
Vyriškis labai apsidžiaugia, kad pagaliau turės kam išsakyti tai, kas susikaupė širdyje. Sako,<br />
neretai jam kyląs noras paskambinti į radiją tetai Betai ir viktorinai pateikti klausimą: Kokios<br />
valstybės Seimas, Vyriausybė ir žiniasklaida kalba ne savo valstybine kalba?<br />
Anot Z. Kupsčio, mūsų tauta, paklausius įvairių laidų, tampa problemūnų tauta. Kone iš<br />
kiekvienų lūpų tik ir tegirdi: problemos, problemų, problemas... Tarsi nebūtų lietuviškų žodžių:<br />
sunkumas, vargas, bėda. Ir iš politikų, ir iš žurnalistų lūpų skamba: deklaruoja, dominuoja,<br />
situacija, šansas... Ir sporto laidose tas pats: komentatorius Linas Kunigėlis pasakoja, kaip vyksta<br />
rungtynės, bet baigiasi, anot jo, kažkodėl jau mačas.<br />
Dar „geresnis” pavyzdys — televizijos laida, kurios vedėjas Eduardas Eigirdas kalbino<br />
Emanuelį Zingerį. E. Eigirdui pasakius „dominuoja”, E. Zingeris jį atsargiai pataisė „vyrauja”.<br />
Bet laidos vedėjas, tarsi neišgirdęs, vėl pakartojo „dominuoja”. Taip žeminti gimtąją kalbą, pono<br />
Zenono manymu, lietuviams didelė gėda.<br />
Net žydas (t. y. kitatautis, — aut. past.) ją geriau išmano... „Dėl įstojimo į Europos Sąjungą<br />
lietuvių kalba nežus — ji žus, jei mes patys jos nesaugosime”, — įsitikinęs vyriškis.<br />
Meilę gimtajai kalbai, pono Zenono pasakojimu, jam įskiepijęs tėvas, caro laikais pas kaimo<br />
daraktorių baigęs 3 skyrius, vėliau knygnešiams padėjęs platinti knygas. Niekad nesikeikęs, šito<br />
draudęs ir jį. Zenonas juokiasi, kad, tarnaudamas tarybinėje kariuomenėje, dėl to net pravardę<br />
gavęs — Frau arba Madam Kupstas (suprask, mandagus lyg dama). Pašnekovas papriekaištauja<br />
ir „Būdui žemaičių” dėl priedo pavadinimo „Afiša”. Anot vyriškio, toks pavadinimas tikrai<br />
nelietuviškas ir didelės garbės nedaro — lietuvių kalbos alfabete nebuvę raidžių f, g ir h.<br />
Išsakęs pastabas dėl kalbos, Zenonas kelias minutes skiria politikai, teisingiau, dėl aukštų<br />
valstybės valdžios vyrų reakcijos, po VSD šefo M. Laurinkaus pareiškimo, kad kontrabanda<br />
kenkia valstybės saugumui. „A. Brazauskas pasakė, kad jis apie tai nieko nežino, o V. Adamkus<br />
— kad jis jau dvejus metus tai žino. Bet abu vienodai nieko nedaro. Todėl A. Brazauską aš<br />
pavadinčiau seneliu, kuris nežino, kas jo anūkai ir kur jie yra, o V. Adamkų — seneliu, žinančiu<br />
anūkų išdaigas, bet nenorinčiu jų skriausti”.<br />
Pašnekovas paliečia ir visiems kaimo žmonėms opią temą — pieno supirkimo kainas. Kad<br />
pieno gamintojai nepatirtų nei nuostolio, nei pelno, už litrą pieno, pono Zenono paskaičiavimu,<br />
turėtų būti mokama 70 centų. O dabar gi perdirbėjai temoka 40 centų. Ir pieno riebumas, anot<br />
vyriškio, niekuomet neatitinka perdirbėjų nustatyto.<br />
Jau atsisveikinant šnekus gudiškis prisimena dar vieną jam nelabai suprantamą dalyką —<br />
labai nevienodą atskirų profesijų žmonių atsakomybę. Anot pono Zenono, jei koks pervargęs<br />
gydytojas netyčia žmogaus pilve palieka instrumentą, tai žiniasklaida skambina visais varpais.<br />
Bet jei į tą patį pilvą koks nors vairuotojas įvažiuoja su visu automobiliu, tai dažniausiai niekas<br />
net dėmesio nekreipia. Nebent jei vairuotojas būtų girtas...<br />
Žinios apie kolūkius, surinktos remiantis kolūkių istorinėmis pažymomis / Pateikė Arūnas<br />
Dilbitis 2005 metais. — Tekste:<br />
„Raudonosios vėliavos” kolūkis<br />
1949 metų sausio mėnesį Mažeikių apskrities Palnosų apylinkės Daubiškių kaime buvo<br />
įsteigtas kolūkis „Raudonoji vėliava”.<br />
1964 metų sausio 29 d. prie kolūkio prijungtas kolūkis „Ašvėnai”.<br />
Kolūkis „Virvytė”<br />
Akmenės rajono Gudų apylinkės kolūkis „Virvytė” įsteigtas 1949 metais Mažeikių apskrities<br />
Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje. Kolūkį aptarnavo Tirkšlių MTS mechanizatoriai. Kolūkis<br />
turėjo 740,88 ha žemės, iš jos ariamos — 564,41 ha. Kolūkyje buvo 68 kolūkiečių kiemai ir 116<br />
kolūkiečių.<br />
1952 m. kolūkis prijungtas prie Julės Žemaitės vardo kolūkio.<br />
Malūkas Vytautas. Nykstančiame Gudų kaime liko patys ištvermingiausi // Santarvė. —<br />
2005. — Lapkr. 17. — Nr. 131 (8925): Jono Strazdausko nuotraukos: „Darganotą rudens dieną<br />
Guduose retai kur sutiksi žmogų”. „J. Saunorienė sako, kad likusių tuščių kaimynų trobų niekas<br />
85
nenori pirkti”. „Gulėdamas ligoninėje, Z. Kupstys buvo sumanęs sudaryti visų teršiančių gimtąją<br />
kalbą žodžių sąrašą”. „J. Žilinskienė sako ir rudens vakarais neturinti kada nuobodžiauti”.<br />
„Malkos, keletas ratų, stogas, truputis fantazijos — ir poilsiautojų patogumui originali pastogė”.<br />
„Gal pati buvau gera, kad žmonės Anykščių rajone mane labai mylėjo”, — sakė<br />
Z. Jokubauskienė”. — Visas tekstas:<br />
Iš Viekšnių važiuodami per Gyvolius Tryškių link, privažiuosite nedidelį Gudų kaimą.<br />
Anksčiau nemaža gyventojų turėjusiuose Guduose dabar jų nebepriskaičiuojama nė pusės šimto.<br />
<strong>Kaimas</strong>, pasak jo gyventojų, pamažu nyksta: čia liko daugiausia seni žmonės bei keli ūkininkai.<br />
ATSIKRAUSTĖ PO GAISRO<br />
Vieną seniausių Gudų kaimo gyventojų, prieš keletą dienų atšventusią savo 84-ąjį gimtadienį<br />
Juliją Saunorienę, radome besišnekučiuojančią su kaimyne, 20 metų kaimo laiškininke išdirbusia<br />
Zofija Tumavičiene. Moteris, pamačiusi netikėtus svečius, suskubo eiti namo, bet, paprašyta dar<br />
pabūti, sutiko. Dar kiek pasėdėjusi ir išgirdusi, kad reikės fotografuotis, be jokių kalbų spruko<br />
per duris.<br />
J. Saunorienė, kilusi iš netoliese esančių Svirkančių, pasakojo, kad į Gudų kaimą gyventi<br />
atsikėlė labai seniai — maždaug prieš pusšimtį metų, po to, kai Žalionės kaime, kur ji su vyru ir<br />
vaikais gyveno, sudegė jų gyvenamasis namas.<br />
Kitas skaudus gyvenimo smūgis moterį ištiko prieš 31-us metus, kai mirė vyras. Ji liko našlė<br />
su keturiais vaikais: sūnumi ir trimis dukromis.<br />
DAUG ANŪKŲ IR PROANŪKIŲ<br />
J. Saunorienė jau daugelį metų gyvena viena. Vedęs ir du vaikus auginantis sūnus įsikūrė<br />
Gyvoliuose, viena dukra, užauginusi penketą vaikų, apsistojo Naujojoje Akmenėje, kita savo<br />
laimę surado Buknaičiuose ir užaugino tris vaikus. Trečioji dukra šiuo metu su vaikais<br />
uždarbiauja užsienyje. Jos šeima gausiausia — net šeši vaikai Močiutė ant pirštų skaičiuoja<br />
anūkus: suskaičiuoti dviejų rankų pirštų neužtenka, nes yra 16. J. Saunorienė džiaugiasi jau<br />
turinti ir šešis proanūkius.<br />
Vaikai ir anūkai senutės nepamiršta, kartkartėmis vis apsilanko. Pasisvečiuoti į giminę<br />
nuvažiuoja ir pati.<br />
TEKO OPERUOTI AKIS<br />
Šeimoje J. Saunorienė užaugo su dar keturiomis seserimis. Močiutė negali pamiršti neseniai<br />
buvusio giminės susitikimo, į kurį susirinko nemažai giminaičių. Rodydama susitikimo<br />
nuotrauką sako visų joje esančių žmonių negalėtų įvardinti.<br />
Dar viena didelė šventė J. Saunorienei buvo prieš ketverius metus, kai didelis būrys<br />
giminaičių sugužėjo jos pasveikinti aštuoniasdešimtmečio proga. „Kiek čia beliko iki šimto, tik<br />
16 metų, būtinai reikia jo sulaukti”, — optimistiškai nusiteikusi senutė. Ji pasakoja, kad 20 metų<br />
išdirbo kolūkyje melžėja. Tada sveikata buvusi gera, vėliau ji sušlubavusi, keturis kartus teko<br />
gulėti ligoninėje. Buvo sutrikęs ir regėjimas, Kaune teko daryti akių operaciją, tad dabar močiutė<br />
sako „Santarvę”, kurią yra užsiprenumeravusi, paskaito be akinių.<br />
Į MIESTĄ NENORĖTŲ<br />
Anksčiau J. Saunorienė laikė nemaža gyvulių, dabar beturi tik šunį ir katę. Gyvenimu močiutė<br />
nesiskundžia, sako gyvenanti iš pensijos, kurios jai visiškai pakanka. Vaikai kviečia mamą pas<br />
save, pyksta, kad ji gyvena kaime vieniša. Gudiškė sako į miestą gyventi tikrai nevažiuosianti,<br />
nes ten smaugia visokie mokesčiai už butą, vandenį ir panašiai.<br />
„Jei iš čia kraustyčiaus, tai tik pas dukrą už Mažeikių (t. y. dukterį, gyvenančią Buknaičiuose,<br />
— V. M.), bet šiaip nenoriu niekam po kojom painiotis. Nuo pat mažens gyvenau kaime, tad esu<br />
prie jo pripratusi”, — sako J. Saunorienė.<br />
Močiutė apgailestauja, kad daug kaimo žmonių jau išmirę, daugelis trobų ištuštėjusios. Jei<br />
albumo pradžioje buvo daug vestuvinių nuotraukų, tai gale beveik vien laidotuvės. Apie kaimo<br />
žmones senutė kalba tik gerai, bet kiek apmaudu, kad juos dažniausiai sutinka tik per kieno nors<br />
laidotuves.<br />
86
PIKTINASI KALBOS TERŠĖJAIS<br />
Vienas iš dviejų kaimo ūkininkų, 61-erių metų Zenonas Kupstys su žmona Janina ir<br />
trylikamečiu sūnumi, gyvenamąsias patalpas įsirengė buvusiose kolūkio fermose. Kilęs iš<br />
Raseinių krašto, juokauti mėgstantis vyriškis dažnai prisistato kaip „Magdės (Raseinių) sūnus,<br />
Maironio palikuonis”. Ūkininkas didžiuojasi esąs lietuvis, todėl kartais prisistato ir kitaip:<br />
„Zenonas Kupstys, Juozo, lietuvis”.<br />
Vienas didžiausių vyriškio rūpesčių — lietuvių kalba. Jis pasipiktinęs jos teršimu<br />
tarptautiniais žodžiais. „Vietoj to, kad sakytų „sunkumas”, kažkodėl visi sako „problema”.<br />
Tapome problemūnų tauta. Vilniuje atstato Valdovų rūmus, o kalbą naikina”, — sako Z. Kupstys<br />
ir žeria painias, nesuprantamas citatas iš valdžios ir Seimo vyrų kalbų. „Valdininkams trukdo ne<br />
jų kėdė, o problema”, — vis nerimsta vyriškis.<br />
GYVENTI TRUKDO ĮSTATYMAI<br />
Gudai — ūkininko uošvių gyvenamoji vieta. Čia jis atsikėlė neseniai, kai iro kolūkio valdžia,<br />
supirkinėjo iš kaimo žmonių pajus. Gyventi kaime, pasak Z. Kupsčio, nėra lengva, trukdo<br />
nevykę įstatymai. Juos ūkininkas lygina su tvoromis ir teigia, kad jomis taip apsitvėrėme, jog<br />
nebėra jokios skylės pralįsti.<br />
Vyriškis apgailestauja, kad <strong>Lietuvos</strong> kaimai žūsta, kaimiečiai valdžios yra žlugdomi.<br />
Guduose vis daugėja tuščių namų, kaime gyvena tik seni žmonės. Jaunieji atvažiuoja tik<br />
aplankyti savo senelių.<br />
MĖGSTA JUOKAUTI<br />
Gyventi Z. Kupsčiui padeda didelis humoro jausmas. Anot jo, gerai atrodąs tik todėl, kad<br />
mėgsta juokauti, ir pasakoja istoriją apie viščiukus ir katiną. Tas esą pradėjo juos pjauti, tad teko<br />
uždaryti. Pažįstamas teiraujasi, kodėl šeimininkas laiko katiną atskirai. Ūkininkas paaiškinęs,<br />
kad katinas esąs labai kilmingas ir brangus, todėl jį labai saugo...<br />
„Mėgstu ir iš savęs, ir iš kitų pasijuokti. Pasižiūriu į veidrodį ir žinau, kad esu Kupstys”, —<br />
atsisveikindamas vėl linksmas vyriškis.<br />
PRISIMENA MALŪNĄ<br />
Gudiškei Jadvygai Žilinskienei dar tik šešiasdešimt penkeri, bet ji mano atrodanti daug<br />
senesnė, kadangi per gyvenimą patyrė labai daug vargo.<br />
Iš Žalionės kilusi moteris Guduose atsirado kolūkio laikais, fermoje melžė karves.<br />
Kaip apie vieną gražiausių vietų Guduose, pasakoja apie vandens malūną ant Virvytės upės. Ji<br />
prisimena, kaip anksčiau žmonės čia veždavo malti, valcuoti grūdus, susirangydavo didelės eilės.<br />
Netoli malūno yra senkapiai, apie tai liudija ten išlikę kryžiai.<br />
Į MOKYKLĄ — SU MEDPADŽIAIS<br />
J. Žilinskienė pasakoja, kad jos gyvenimas buvęs nelengvas, toks jis ir dabar. Tėviškėje jie<br />
buvę atitverti upės, tekdavo keltis per ją valtimi, lankė mokyklą, įsikūrusią privačiuose namuose.<br />
Knygas dėdavosi į tėvo padarytas medines dėžutes, audavosi medpadžiais ir traukdavo į<br />
mokyklą.<br />
Vėliau ištekėjo, su vyru sugyveno keturis vaikus. Po to buvo dar vienas smūgis — vyras išėjo<br />
pas kitą. Rodydama ant sienos kabančią jaunystės nuotrauką, moteris sako, kad vyras tebėra<br />
gyvas ir gyvena kažkur Kretingoje.<br />
Vaikai jau sukūrę savo šeimas, du gyvena Mažeikiuose, vienas Naujojoje Akmenėje, dar<br />
vienas — Viekšniuose.<br />
GYVENA SUNKIAI<br />
Šiuo metu Jadvyga gyvena drauge su neįgalia seseria, kurią tenka slaugyti.<br />
„Per tuos nesibaigiančius vargus nėra kada nuobodžiauti”, — atsakė paklausta, ar rudens ir<br />
žiemos vakarais nenuobodu. Turi ir radiją, ir televizorių, bet jo sakosi beveik nežiūrinti, nes nėra<br />
kada. Laiko karvutę, du paršelius, tad reikia rūpintis ir jais, vasarą prisišienauti, prižiūrėti daržus.<br />
Moteris sako gaunanti pensiją, bet jos pragyvenimui nepakanka, tad kartais sunku sudurti galą<br />
su galu.<br />
87
ANT VAIKŲ NEPYKSTA<br />
Keiksnoja moteris valdžią, kuri mažai moka už pieną. „Kas valandą brangsta elektra, kuras, o<br />
kaimo žmogui niekas nepadeda, gyvenk kaip nori. Kas turi technikos, tiems gerai, gali žemelę<br />
apsidirbti, o iš kur man nusisamdyti? Gerai, kad kartais prisišaukiu vaikus, kurie šiek tiek<br />
padeda. Kaimo žmogui nėra jokių lengvatų, valdžia visiškai nesirūpina. Gal ir yra kokie<br />
įstatymai, bet iš kur man juos žinoti?” — bėdoja pašnekovė.<br />
Vaikų nenorinti trukdyti, sako, kiekvienam savos bėdos, tad ir nepyksta, kad šie užsuka<br />
retokai. „Kai nuskrabėsiu į lentas, gal susirinks visi”, — bando juokauti Jadvyga.<br />
Artimiausia parduotuvė už keturių kilometrų, tad J. Žilinskienė džiaugiasi, kad kartkartėmis<br />
atvažiuoja autoparduotuvė. Kiek sunkiau žiemą, kai tampa atskirti nuo pasaulio.<br />
PRISIMENA JAUNYSTĖS PRAMOGAS<br />
Norėtų močiutė dažniau nueiti į bažnytėlę, bet artimiausia tik Viekšniuose. Vaikai ją nuveža<br />
tik per didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, tad niekada nepraleidžia Mišių, rodomų per<br />
televiziją.<br />
„O norėtųsi pabūti bažnytėlėje kiekvieną savaitgalį. Joks autobusas per Gudus nebevažiuoja,<br />
artimiausias Svirkančiuose, o man tai jau toli. Žmonių mažai, bilietai brangsta, gal niekas ir<br />
nevažiuotų tais autobusais”, — samprotauja moteris ir prisimena kolūkio laikus, kai buvo jauni ir<br />
šventė visokias šventes. Smagiausia būdavę Kovo 8-ąją, kai moteris sveikindavo vyrai.<br />
Prisimena ir Gyvoliuose matytus spektaklius, koncertus. „Batus į rankas, ir eini per pelkes.<br />
Dabar jau nebe tai rūpi. Gerai, kad dar kartais galim prisikviesti greitąją. Šiokį tokį mobilų<br />
telefoną turiu”, — džiaugiasi sename dviejų galų name gyvenanti močiutė.<br />
Pasiūlius nusifotografuoti drauge su seseria, Jadvyga atsisakė ir juokavo: „Jei jau ką nors<br />
piršit, tai tik man, o ne seseriai”.<br />
NAMĄ NUOMOJA<br />
Zofija Jokubauskienė į Gudus atsikėlė prieš penkerius metus. Parvažiavo čia iš Anykščių, kur<br />
drauge su broliu bandė ūkininkauti. Bet taip susiklostė gyvenimas, kad teko grįžti į gimtąsias<br />
vietas. Moteris kilusi iš netoliese esančių Ramoniškių kaimo.<br />
Dar prieš tai 27 metus išgyveno Akmenėje ir dirbo pardavėja. Namas, kuriame gyvena dabar,<br />
išnuomotas, kaip ir aplink esantys šeši su puse hektaro žemės.<br />
Šiuo metu moteriai tvarkyti ūkį padeda Viekšniuose besimokantis sūnus Modestas. Kiti du —<br />
Vaidas ir Artūras — sukūrę šeimas gyvena kitur.<br />
DIDELIS KAIMAS — IŠTUŠTĖJO<br />
Z. Jokubauskienė džiaugiasi jau turinti tris anūkus, bet sakosi norėtų, kad jų būtų pilna gryčia.<br />
Artėja žiema, tad močiutė ruošiasi megzti anūkams kojines.<br />
Prieš septynerius metus moteris tapo našle, prieš metus mirė ir mama. Pasakoja, kad užaugo<br />
dvylikos vaikų šeimoje: šeši broliai ir tiek pat seserų, dar du vaikai mirė maži. Gimtosiose<br />
Ramoniškėse buvusios labai didelės šeimos.<br />
Pasak jos, iš didžiulio kaimo dabar likusios tik kelios sodybos. Toks pat likimas, jos nuomone,<br />
laukia ir Gudų. Čia nebėra nė 20 gyvenamų sodybų.<br />
Z. Jokubauskienė džiaugiasi, kad jos artimieji gyvena netoliese. Susirinkti draugėn pasiseka<br />
nedažnai. „Gal susirinksim per greitai būsiančias mamos metines...” — tikisi moteris.<br />
GANDRAI NEBEPARSKRENDA<br />
Viena gražiausių Gudų kaimo vietų — poilsiavietė prie buvusio vandens malūno. Tai privati<br />
valda, bet ją prižiūrintis vyriškis sakė, kad šeimininkas vasarą leidžia poilsiauti visiems, išskyrus<br />
girtuoklius ir nedrausmingą jaunimą. Poilsiautojų patogumui įrengta originali pavėsinė,<br />
suoliukai.<br />
Gražiai atrodo ir pro šalį tekančios Virvytės užtvanka. Prižiūrėtojas pasakojo, kad ateityje<br />
malūną ruošiamasi restauruoti, prie poilsiavietės įrengti mašinų saugojimo aikštelę. Gerai<br />
išsilaikę malūno įrengimai, girnos. Šiuo metu pastatas yra užkonservuotas, jis saugomas<br />
valstybės.<br />
Ant malūno kamino matyti gandralizdžio likučiai. Prižiūrėtojas sakė, kad jau keletą metų<br />
gandrai nebeparskrendą. Kas žino, gal juos, kaip ir visą Gudų kaimą, išblaškė civilizacija?<br />
88
Trečiadienio valandos kelionės: Leidinys apie mažus, nykstančius ir jau išnykusius<br />
Mažeikių rajono kaimus / Sudarytoja Rūta Končiutė, redaktorė-korektorė Vilma Klimavičiūtė,<br />
istorinę dalį recenzavo Algirdas Vilkas, maketuotoja Jurgita Vanagienė. Fotonuotraukos Algirdo<br />
Vilko ir iš laikraščio „Būdas žemaičių” redakcijos archyvo. Žemėlapius parengė Šiaurės vakarų<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>vietos</strong> veiklos grupė. — Leidžia: Mažeikiai: Mažeikių muziejus, Sedos labdaros fondas,<br />
laikraštis „Būdas žemaičių”: Leidykla „Ciklonas” (Vilnius, Žirmūnų g. 68), 2006. — 176 psl. —<br />
Tiražas 300. — Tekste:<br />
Laikraščio „Būdas žemaičių” priedo „Trečiadienio valanda” projektas susideda iš dviejų dalių<br />
ir turi du idėjų autorius. Laikraščio bičiulis Konstantinas Bužokas dar 2002-aisiais mums pasiūlė<br />
keliauti rajono paribiu ir aplankyti nuošalius kaimus. Rajono perimetrą įveikėme lygiai per 2003<br />
metus. Atsimenu, jog laikraščio korespondentėms ta projekto atkarpa labai patiko. Skubėdami<br />
įvykdyti užduotį, per dieną aplankydavome du ar tris kaimus. Pagal žmonių reakciją<br />
nusprendėme, kad keliones reikia tęsti — kodėl nepagerbti kaimų, nutolusių nuo paribio? Juk tik<br />
seniūnijų centruose dažniau apsilanko žiniasklaida, o puikių, darbščių žmonių galima rasti<br />
kiekviename kaimelyje.<br />
Nuo pat projekto pradžios gražiai bendradarbiavome su Mažeikių Jaunųjų gamtininkų stotimi<br />
— pasinaudodavome jų surinkta istorine medžiaga, patarimais. Direktorius Algirdas Vilkas<br />
pasiūlė laikraščiui praplėsti projektą ir įsipareigoti aplankyti visus rajono kaimus. Tada tai atrodė<br />
grandiozinis sumanymas, bet laikas padėjo mums jį įvykdyti.<br />
Nekuklu patiems girtis, gerai vertinant savo darbą, bet, A. Vilko žodžiais tariant, aplankėme<br />
vietoves, kurios šiandien — jau gili istorija.<br />
Tris kartus apsisuko metų ratas, kol mes su „Trečiadienio valanda” keliavome po rajono<br />
kaimus. Kiek jų yra? Mūsų skaičiavimu, pagal dabartinį administracinį paskirstymą — 195.<br />
Gaila, bet kai kurie jau dabar yra tik vietovės pavadinimas — negailestingo Laiko darbas. Per<br />
pusantro šimto kartų beldėmės į kaimo gyventojų duris. Norėdami sužinoti, kaip gyvenate,<br />
brangieji, mes iš anksto apie vizitą neinformuodavome. Sutikite, kad žinodamas ir laukdamas<br />
korespondentų, kiekvienas pasistengs pasirodyti kuo gražiausioje šviesoje, o dabar<br />
užklupdavome netikėtai ir rasdavome visada Jus nuostabius. Jau atleiskite mums už tokį<br />
pagudravimą. Nesvarbu, kad darbinis rūbas suteptas, kad plaukai nepašukuoti, bet nuoširdžiai<br />
sakau: kokie Jūs gražūs, mano kraštiečiai! Taip kuklindavotės, kai prašydavome nusifotografuoti,<br />
atsikalbinėdavote neva esą nefotogeniški, bet dabar pažiūrėjus matyti, kad išraiškingi Jūsų veidai<br />
papuoštų ne vieno menininko galerijas.<br />
Oi, daug įvykių per tuos trejus metus buvo Lietuvoje. Apie viską su Jumis kalbėjomės —<br />
kaimo žmogus turi savo kietą nuomonę. Tiesiai šviesiai sakau, kad pasiilgsiu pragmatiškų kaimo<br />
filosofų pamąstymų, tos gilios išminties, širdies gerumo. Kaip aukštai pakėlę galvas Jūs einate<br />
per gyvenimą, slėpdami nuo visų sunkaus darbo išsukinėtus rankų sąnarius, tiesindami geliančią<br />
nugarą. Man pačiai visada atmintyje išliks palaimintas tas laikas, kai teko bendrauti su Jumis.<br />
Kiekvienas susitikimas įsirėžė atmintin neišdildomai. Ypatingą įspūdį paliko kaimų<br />
mohikanai, kurie vieni savo širdyje saugo buvusio kaimo atvaizdą. Aplink, iki miškingo<br />
horizonto, plyti laukai. Tai man taip atrodo, o paskutinė kaimo gyventoja atviromis akimis mato<br />
tai, kas čia buvo pokario metais. Ji beria kaimynų pavardes, rodo laukų riboženklius, pasakoja,<br />
pasakoja... Ir taip labai gaila, kad nespėju užrašinėti, nes vargu ar berastum antrą žmogų, kurio<br />
atmintyje dar tebegyvena numiręs kaimas...<br />
Pagarbiai, Marija EIDIMTIENĖ.<br />
3. GUDAI<br />
Kviečiame į Gudus — Viekšnių seniūnijos kaimą, „įsispraudusį” tarp Gyvolių ir Pavirvytės.<br />
Sodybos išsidėsčiusios vaizdingame Virvytės žemupio dešiniajame krante, net šaltuoju metų<br />
laiku skleidžiančiame gaivų pušų aromatą.<br />
„Mums vietoje — ir vanduo, ir pliažas”, — juokaudama pasakys viena garbaus amžiaus<br />
pašnekovė. Ji galvoje, žinoma, turės ne vartymąsi ant smėliuko, o daržų ravėjimą. Bet Gudų<br />
paplūdimys dar visai neseniai išties buvo žinomas ne tik aplinkinių kaimų gyventojų.<br />
Poilsiautojų, <strong>vietos</strong> žmonių teigimu, gerokai sumažėjo, pradėjus veikti hidroelektrinei. Mat<br />
užtvanka smarkiai pakėlė upės vandens lygį ties paplūdimiu.<br />
89
Nepamatysime, kaip pralėks diena, ir saulelė ims krypti vakarop. „Ačiū, kad aplankėte”, —<br />
girdėsime, atsisveikindami, ir šie gudiškių žodžiai bus saldesni už medų.<br />
Istorinės žinios<br />
GUDAI — kaimas Viekšnių seniūnijoje, 6 km į pietryčius nuo Viekšnių. Vakariniu pakraščiu<br />
teka Virvytė (žemėlapiuose rašoma „Virvyčia”). Yra medinis vandens malūnas, kurį 1924 metais<br />
Virvytės pakrantėje pastatė vokietis Vilius Jungas.<br />
Šiauriniame pakraštyje, netoli Gyvolių piliakalnio, rastas X-XI a. lobis: 12 apyrankės formos<br />
sidabrinių grandžių. 1935 m. Gudų kaime, akėjant ūkininko Kojelio žemę, rasta keletas talerių.<br />
Vienas taleris buvo su 1774 metų data.<br />
1949 metų birželio 22 dieną Viekšnių valsčiaus Gudų apylinkėje buvo įkurtas „Ventos”<br />
kolūkis (pirmininkas Jonas Šiaulys). Vėliau augo kolūkinė gyvenvietė. Pirmieji čia statytis<br />
pradėjo Stasys Borusas, Emilija Baniulienė ir Antanas Lengvenis. 1973 m. pastatyta pradinė<br />
mokykla.<br />
1631 metais Gudų kaime buvo 12 valakų, 16 kiemų. Vėliau nurodomi du palivarkai. Gudų<br />
(Čebrelių) palivarke 1923 metais buvo 11 ūkių ir 65 gyventojai, o Gudų palivarke — 1 ūkis ir 17<br />
gyventojų. 1959 metais kaime buvo 102 gyventojai. 1996 metais buvo 23 ūkiai ir 50 gyventojų,<br />
1998 metais — 25 ūkiai ir 52 gyventojai, 2000 metais — 28 ūkiai ir 56 gyventojai. 2001 m. buvo<br />
38 gyventojai.<br />
ATMINTY SAUGO SAULĖLYDĮ <strong>PRIE</strong> JŪROS<br />
Guduose labai maga apžiūrėti buvusį vandens malūną, bet prie jo sutiktas vyriškis įspėja, kad<br />
tai — privati teritorija, ir mandagiai išprašo už tvoros. Nesupykstame ant žmogaus (baimė<br />
prarasti darbą šiais laikais didžiulė) ir apie Gudų malūną pasiteiraujame 64-uosius pradėjusios<br />
Jadvygos Žilinskienės, kurią randame prie ūkinio pastato žvanginančią kibirus.<br />
„Kadaise geras malūnas buvo, miltus valcuodavo. Valciniams miltams reikėdavo užsirašyti iš<br />
anksto. Prie malūno buvo suręsta tokia pašiūrė arkliams, nes iš toliau atvažiavę žmonės savo<br />
eilės laukdavo ne vieną parą”, — vyresnių žmonių pasakojimus prisimena J. Žilinskienė, kai<br />
troboje prisėdame prie stalo.<br />
Anot moters, visai netoli malūno tais laikais buvęs medinis tiltas per Virvytę. Dažną pavasarį<br />
ledai tą tiltą išnešdavę. Tada gudiškiai, norėdami nukakti į Viekšnius, į kitą krantą keldavęsi<br />
valtimis. Malūnas priklausęs tokiems Jungoms, kurie prieš pat karą išvykę į Vakarus.<br />
Kolūkių laikais malūno sodyboje gyveno kelios šeimos. Ir pati Jadvyga su keturiais vaikais<br />
penkerius metus ten glaudėsi, kol gavo kitą pastogę. Malūną privatizavus, kaime kurį laiką<br />
sklandė kalbos, kad ten bus restoranas. Bet pasikeitė malūno savininkas. O naujasis ėmėsi<br />
kitokio verslo: ant Virvytės išaugo užtvanka ir netrukus pradėjo veikti hidroelektrinė. Viename<br />
malūno sodybos gyvenamojo namo gale šiuo metu glaudžiasi viena šeima. Kitas galas<br />
privatizuotas, bet jo savininkė savo gyvenimo saulėlydį pasitinka pas vaikus.<br />
Nedidelį žemės lopinėlį prie malūno sodybos juosia tvora. Aptvertoje teritorijoje rymo keli<br />
kryžiai. J. Žilinskienė pasakoja, kad toje vietoje kadaise buvę kapai. Kolūkių laikais buvusioje<br />
kapavietėje žmonės ganydavę gyvulius. Vienas malūno sodybos gyventojas net vaismedžių<br />
pasisodinęs. Vėliau, kai jau išsiaiškinę, kad ten praeity būta kapavietės, teritoriją aptvėrę.<br />
Jadvyga prisimena senuosius žmones pasakojus, jog anksčiau tie kapai buvę aptverti akmenine<br />
tvora. Kai vykusios malūno statybos, tvorą išardę, o akmenis panaudoję statyboms.<br />
Gyvenimas J. Žilinskienės nelepino. Dar visai mergaičiukė būdama pradėjo darbuotis<br />
kolūkyje. Iš pradžių nešiojo paštą, paskui melžė karves. Rankomis reikėdavo pamelžti po 13-14<br />
karvių, iš tvenkinio naščiais pritempti vandens. Vėliau darbe jau buvo lengviau, bet liko viena su<br />
keturiais vaikais — reikėjo laikyti visus keturis namų kampus.<br />
Dabar Jadvyga gyvena kartu su neįgalia seserimi — vaikai jau išskridę iš gimtojo lizdo. Turi<br />
3 ha žemės, laiko karvutę, paršiuką. „Mums saulės pliažai — čia pat”, — juokauja moteris,<br />
prisipažindama prie jūros buvusi tik vieną kartą, ankstyvoje jaunystėje. Tada kolūkis surengęs<br />
ekskursiją į Nidą. Važiavę bortiniu sunkvežimiu, prie Plungės dar suolai nukritę nuo<br />
sunkvežimio bortų... Aplankė Birutės kalną, keltu persikėlę į Kuršių Neriją nuvyko į Nidą. Labai<br />
sužavėjo saulėlydis prie jūros. Tą vaizdą — į akimis neaprėpiamus vandenis besileidžiančią<br />
saulę — Jadvyga atminty saugo iki šiolei.<br />
90
Moteris sako dažnai žiūrinti kriminalines laidas ir kartais net apsiverkianti dėl šalyje<br />
vykstančių baisybių: vaikai žudo tėvus, tėvai — vaikus. Jadvygos manymu, visų blogybių<br />
priežastis — alkoholis ir narkotikai. Anot jos, ir anksčiau žmonės darydavę alų, rūkydavę tabaką,<br />
augindavę aguonas, bet tokių dalykų nebūdavę. „Pildosi Mikaldos pranašystės”, — liūdnai<br />
linguoja galvą moteris. Ji sako nesitikinti, kad žmonėms bus geriau, įstojus į Europos Sąjungą.<br />
Nebent po daugelio metų, bet iš pradžių būsią sunku, ypač mažažemiams. „Bet mums, seniems,<br />
nebe kiek čia ir reikės”, — numoja ranka, tarsi nuvydama nerimastingas mintis šalin.<br />
„Kolūkiuose iš pradžių buvo sunku, bet vėliau, paskutiniaisiais metais, jau galėjome gyventi”,<br />
— į pokalbį su J. Žilinskiene įsitraukia ir su reikalu užsukęs kaimynas Liudvikas Petras<br />
Jokubaitis. Jo manymu, didelė kvailystė buvo kolūkius stambinti, o vėliau dar didesnė — juos<br />
išardyti. „Išardė kolūkius, išardė bendroves, o dabar ragina kurti bendrijas: girdžiu šįryt per<br />
radiją — reikia kurti kooperatyvus”, — kalba vyriškis, piktindamasis tokiais nepamatuotais<br />
sprendimais.<br />
Nemažai vargo savo gyvenime matė ir jis. Šešerių metelių paliko našlaitis. Vos septynerių<br />
būdamas pradėjo pas ūkininką ganyti gyvulius — penkias karves ir penkias avis. Dabar, anot<br />
vyriškio, tokio amžiaus vaikas vargu ar sugebėtų perkelti ir grandine rišamą gyvulį.<br />
Per gyvenimą darbavosi Pabalvės durpyne, kolūkyje, bendrovėje. 1985-aisiais Anapilin<br />
iškeliavus žmonai, liko vienas su vaikais. Tik vyriausioji dukra jau buvo spėjusi ištekėti, o<br />
jaunėlei vienuolika metų tebuvo. Vyresnysis sūnus tarnavo kariuomenėje, o bene po metų į<br />
karinę tarnybą pašaukė ir jaunesnįjį.<br />
Kai norėjo žmonos laidotuvėms iš taupomosios kasos paimti juodai dienai sutaupytus tris<br />
tūkstančius rublių, paaiškėjo, jog nepraėjus pusei metų negalima. O po pusmečio paprašė<br />
pažymos, kad gyvendamas santuokoje nė karto nebuvo išsiskyręs...<br />
Ne kartą pasišaipė likimas iš žmogaus ir vėliau. Apskaičiuojant pensiją neįskaitė trejų metų<br />
karinės tarnybos. Toks įstatymas. Suprask, savo noru tarnavai. Tarsi niekas nebeprisimintų, ką<br />
reiškė tais laikais pabandyti netarnauti. Neįskaitė ir to laikotarpio, kai bendrovėje kūriku dirbo.<br />
Mat bendrovė, kaip paaiškėjo, nemokėjo mokesčių „SoDrai”. Pabandė išsirūpinti našlio pensiją,<br />
bet ir vėl — nepriklauso. Paaiškino: dar jaunas likai našlys, galėjai kitą pačią susirasti.<br />
Nesupranta žmogus, ar tai rimtai jam sakė, ar pajuokavo, bet našlio pensijos negauna. Kartą,<br />
prisipažįsta, norėjęs paskambinti A. Sysui, bet nepavykę susisiekti. „Tas mandriai šneka, įdomu,<br />
ką jis būtų pasakęs”, — dėsto vyriškis.<br />
Nesuprantamų dalykų L. P. Jokubaičiui yra ir daugiau. Pavyzdžiui, socialinių reikalų ministrė<br />
V. Blinkevičiūtė aiškinanti, kad turinčiųjų 30 metų nepertraukto darbo stažo pensija viršija 325<br />
litus. Bet jo pensija — tik 291 litas, nors nepertrauktas darbo stažas — 30 metų.<br />
Dar ilgokai kalbamės su šnekiu žmogumi. Apie dideles neteisybes, privatizuojant kolūkio<br />
turtą, apie paprastų kaimo žmonių mulkinimus. „Gerai, kad atėjau, gal jūs man padėsite<br />
išsiaiškinti”, — atsisveikinant sako vyriškis. Jo akyse — viltis, ir labai skaudu būtų ją užgesinti.<br />
GAILISI DARKOMOS LIETUVIŲ KALBOS<br />
Elvyros Šiuipienės sodybos kieme sutinkame netoliese gyvenantį jos sūnų Zenoną Kupstį.<br />
Vyriškis labai apsidžiaugia, kad pagaliau turės kam išsakyti tai, kas susikaupė širdyje. Sako,<br />
neretai kyląs noras paskambinti į radiją tetai Betai ir viktorinai pateikti klausimą: „Kokios<br />
valstybės Seimas, Vyriausybė ir žiniasklaida kalba ne tos valstybės kalba?”<br />
Anot Z. Kupsčio, mūsų tauta, jei paklausyti įvairių laidų, tampa problemūnų tauta. Vos ne iš<br />
kiekvienų lūpų tik ir tegirdi: problemos, problemų, problemas... Tarsi nebūtų lietuviškų žodžių:<br />
sunkumas, vargas, bėda. Ir iš politikų, ir iš žurnalistų lūpų skamba: deklaruoja, dominuoja,<br />
situacija, šansas... Ir sporto laidose tas pats: komentatorius Linas Kunigėlis pasakoja, kad vyksta<br />
rungtynės, bet baigiasi, anot jo, kažkodėl jau mačas.<br />
Dar „geresnis” pavyzdys — televizijos laida, kurios vedėjas Eduardas Eigirdas kalbino<br />
Emanuelį Zingerį. E. Eigirdui pasakius „dominuoja”, E. Zingeris jį atsargiai pataisė „vyrauja”.<br />
Bet laidos vedėjas, tarsi neišgirdęs, vėl pakartojo „dominuoja”. Taip nužeminti gimtąją kalbą,<br />
pono Zenono manymu, lietuviams didelė gėda. Net žydas (t. y. kitatautis, — aut. past.) ją geriau<br />
žino... „Dėl įstojimo į Europos Sąjungą lietuvių kalba nežus — ji žus, jei mes patys jos<br />
nesaugosime”, — įsitikinęs vyriškis.<br />
91
Meilę gimtajai kalbai, pono Zenono pasakojimu, jam įskiepijęs tėvas, caro laikais pas kaimo<br />
daraktorių baigęs 3 skyrius, vėliau knygnešiams padėjęs platinti knygas. Niekad nesikeikęs ir<br />
šito išmokęs ir jį. Zenonas juokiasi, kad tarnaudamas tarybinėje kariuomenėje dėl to net pravardę<br />
turėjęs — Frau arba Madam Kupstas (suprask, mandagus lyg dama). Pašnekovas papriekaištauja<br />
ir „Būdui žemaičių” dėl priedo pavadinimo „Afiša”. Anot vyriškio, toks pavadinimas tikrai<br />
nelietuviškas ir didelės garbės nedaro — lietuvių kalbos abėcėlėje nebuvę raidžių f ir h.<br />
Išsakęs pastabas dėl kalbos, Zenonas kelias minutes skiria politikai, teisingiau, aukštų<br />
valstybės valdžios vyrų reakcijai, po VSD šefo M. Laurinkaus pareiškimo, kad kontrabanda<br />
kenkia valstybės saugumui. „A. Brazauskas pasakė, kad jis apie tai nieko nežino, o V. Adamkus<br />
— kad jis jau dvejus metus tai žino. Bet abu vienodai nieko nedaro. Todėl A. Brazauską aš<br />
pavadinčiau seneliu, kuris nežino, kas jo anūkai ir kur jie yra, o V. Adamkų — seneliu, žinančiu<br />
anūkų išdaigas, bet nenorinčiu jų skriausti”.<br />
Pašnekovas paliečia ir visiems kaimo žmonėms opią temą — pieno supirkimo kainas. Kad<br />
pieno gamintojai nepatirtų nei nuostolio, nei pelno, už litrą pieno, Zenono skaičiavimu, turėtų<br />
būti mokama 70 centų. O dabar gi perdirbėjai temoka 40 centų. Ir pieno riebumas, anot vyriškio,<br />
niekada neatitinka perdirbėjų nustatyto.<br />
Jau atsisveikinant šnekus gudiškis prisimena dar vieną jam nelabai suprantamą dalyką —<br />
labai nevienodą profesinę atsakomybę atskirų profesijų žmonėms. Anot Zenono, jei koks<br />
pervargęs gydytojas netyčia žmogaus pilve palieka instrumentą, tai žiniasklaida skambina visais<br />
varpais. Bet jei į tą patį pilvą koks nors vairuotojas įvažiuoja su visu automobiliu, tai dažniausiai<br />
niekas net dėmesio nekreipia. Nebent jei vairuotojas būtų girtas...<br />
Vida KERŠIENĖ. 2004 m. kovas.<br />
Plonis Vladas. Kapėnų apylinkės. — 2006. — Liep. 16. — Žodžiu: Tekstas perrašytas iš<br />
diktofono. — Tekste:<br />
Nu, bovo, ir čia pri malūno Skleipių tėlts. Tik Gudūse nebovo. Unt vuožių tėlts. Su arklees<br />
važious. Anų rudenį išem, pavasarį įded. I daug praveš, kad i po dvidešim maišų. Čia [Skleipių<br />
malūną] Kundruots valdė, Kundratavičius tuoks bovo, vuo Gudų — Jungienė bovo. Tuokia<br />
muotriška našlie.<br />
92