1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...

ABLINGIAI 

A 

Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė Sigutė Vaišnienė // Būdas žemaičių. — 

2003. — Rugpj. 1: Iliustruota L. Kazlauskienės nuotrauka: „Pedagogai J. ir S. Ablingiai su 

sūnumis Laimondu ir Daliumi”. — Tekste: 

Pasipilstymas purvu, politinė ar finansinė intriga, na, dar kriminalinis vaizdelis, sekso bei 

grožio srities patarimai — tuo mes šiandien maitinami, taip kuriamas populiarumas. Gal tai ir 

nebūtų blogai, jeigu tenkintų visų visuomenės narių interesus. Tačiau yra nemažai žmonių, 

puoselėjančių savyje Meilės, Gerumo ir Grožio daigus, nusilenkiančių tauriųjų žmogiškųjų 

vertybių skleidėjams. 

Viekšniuose tokių žmonių, su kai kuriais BŽ skaitytojai jau galėjo susipažinti, yra nemažai. 

Vieni iš tokių yra pedagogai pensininkai Jadvyga ir Stasys Ablingiai. Per 40 darbo metų, paskirtų 

mokyklai, miesteliui, atsidavimas kitų reikmėms galėtų būti įkvepiančiu pavyzdžiu ne vienam 

šiandieniniam vien savo naudą skaičiuojančiam veikėjui. 

„Jos būdavo pilna visur” 

Taip apie buvusią mokytoją Jadvygą Vainutytę-Ablingienę atsiliepia buvę mokiniai ir kolegos. 

Patyrusi pokariui būdingus sukrėtimus, anksti paragavusi mokytojo duonos, mergina pasirinko 

studijas Kūno kultūros institute. Čia ji žaidė tinklinį, rankinį, užsiiminėjo gimnastika, bet 

daugiausia jėgų skyrė fechtavimui. Jadvyga to meto respublikinėse fechtavimo varžybose buvo 

laimėjusi antrąją vietą. Po studijų, 1951 metais, Jadvyga Vainutytė atvyko dirbti į Viekšnių 

vidurinę mokyklą fizinio lavinimo mokytoja. Su jos darbu sietini prisiminimai apie aukštus 

rezultatus tinklinio varžybose, lengvaatlečių rungtyse. Naujas formas įgavę popamokiniai 

renginiai: įspūdingos sporto šventės, naujametiniai karnavalai, liaudies šokių kolektyvo 

programos. Ypač šiltai prisimenamas mokytojos reiklumas ir nuoširdumas, į darbo valandas 

neįtelpantys užsiėmimai. Galime teigti, jog šiandieniniai geri mokyklos sportiniai rezultatai yra 

mokytojos J. Ablingienės įdėto darbo, išugdyto požiūrio, sukurtos sportinės tradicijos tąsa. 

Viekšniškių mokytojas 

Taip lituanistą Stasį Ablingį galima vadinti todėl, kad jis sveikinasi su visais daugiau nei 15 

metų Viekšniuose gyvenančiais žmonėmis. Priežastis paprasta — mokytojas daugybę metų mokė 

lietuvių kalbos ir literatūros vyresniųjų klasių moksleivius, buvo kas trečios abiturientų laidos 

auklėtojas. Pasakyti mokė — tai tik apibūdinti profesinę veiklą. Iš tikrųjų pedagogas buvo 

mokyklos siela: įvairių moksleiviškų renginių scenarijų kūrėjas, tuometinių agitbrigadų 

programų sudarytojas, sveikinimų ir nekrologų rašytojas. Žodžiu, kur tik reikėjo kūrybingos 

minties, literatūrinės išraiškos, visų akys krypo į Stasį Ablingį. O pasakyti jis moka 

pataikydamas kaip pirštu į akį: subtilus humoras, taikliai pavartotas liaudiškas posakis, iš 

atminties pažerta citata. 

Naudojosi anais laikais mokytojo gabumais miestelio bei rajono kultūros srities darbuotojai, 

varstomos buvusio pedagogo durys ir šiandien. Mat be jo kūrybinės minties neišsiverčia 

folklorinis ansamblis „Poilsėlis”, kūrėjų sambūris „Vinkšnelė”. Papasakoti žilagalvis turi ką: apie 

šviesią savo tėviškę, kur vyravo mokslo siekimo dvasia, apie vaidinimus pačiuose įvairiausiuose 

dramos pastatymuose, apie sutiktus, pamiltus ir Anapilin jau palydėtus žmones. Savo 

prisiminimuose mokytojas rašo: „1956 m. Viekšniuose ir šeima sukurta. Kiti stebisi: kaip galėjo 

susiburti literatūra ir sportas, Ablingis ir Vainutytė. Ogi labai paprastai. Vienam — nesvetimas 

sportas, 1946 m. buvau Akmenės rajono šuolio į aukštį čempionas. Kitai nesvetima literatūra, net 

eilėraščius rašė gimnazijoj”. 

Vietoj moralo 

Keičiasi laikai, kinta vertybės. Dauguma jaunimo net nebežino, kuo ypatingi senieji Ablingiai. 

Tačiau Laikas bejėgis prieš žmogaus esmę. Tik mes patys dažnai būname akli ir kurti. Ieškome 

1

grožio nepamatytuose kraštuose, išminties — neperskaitytose knygose, o petimi pastumiame 

žmogų, galintį padovanoti esmines gyvenimo pamokas. 

Seni mieli Viekšniai 

Jaunos dienos vėtromis nuskriejo, 

Nuringavo pavenčių takais, 

Bangele Ventoj tik sublizgėjo 

Ir pabiro žiedlapiais baltais. 

Gimtas namas obelų pavėsy 

— Židinio vaikystės šiluma. 

— Ir kada vėl aplankyt galėsi? 

— Klausia rūpestingoji mama. 

Vėl ir vėl jaunų dienų ieškoti 

Skuba čia šarmoti smilkiniai, 

— Dainomis jaunystės apdainuoti 

Išplaukia seni mieli Viekšniai. 

/ S. Ablingis / 

ABLINGIS STASYS 1929 01 18—2006 03 15 

Ablingis S. Užtarnautas pasitikėjimas: [Mokytoja Joana Gedvilienė] // Vienybė. — 1967. — 

Kovo 18. 

Ablingis S. Mokytojui: [Eilėraštis LTSR nusipelniusiam mokytojui V. Deniušiui] // Vienybė. 

— 1969. — Spal. 4. 

Ablingis S. Susitikimas su jaunyste // Vienybė. — 1969. — Spal. 4. — Tekste: 1949 metais 

Viekšnių gimnaziją baigė 28 mokiniai. Direktorius mokytojas K. Dainius. Mokytojai: 

E. Gaudešytė, A. Gedvilas, J. Žilevičius, V. Deniušis, O. Steponavičienė. 

Ablingis S. Skleidžiasi pumpuras žalias: [Viekšnių mokyklos mokytoja Bronė Normantienė] 

// Vienybė. — 1970. — Spal. 3. — Tekste: Bronė Normantienė gimė Žerkščių kaime. 

Ablingis S. Audros paukštė: [Poetas Leonas Skabeika] // Vienybė. — 1974. — Lapkr. 2. 

Gaurylius J. Septynios įtemptos stygos // Vienybė. — 1976. — Spal. 2. 

Ablingis S. O buvo taip... // Vienybė. — 1977. — Rugs. 24. 

Ablingis Stasys. Nekrologas / Mokytojo Stasio Ablingio kalba, pasakyta 1978. 05. 05 

laidojant LTSR nusipelniusį mokytoją Vincą Deniušį. — Tekstas iš kalbos juodraščio kopijos, 

2010 metais pateiktos Roberto Varno: 

Gedulingai žerdamos spindulius dega žvakės prie velionio karsto, paskendusio gėlėse ir 

žalumynų vainikuose, kurių kaspinų įrašais gyvieji atsisveikina... Vieniša po velionio portretu 

liūdi jo ilgamečio darbo palydovė triūba, dar tebejaučianti jo pirštų palytėjimą ir šilumą... 

Nebylus — tarsi nepermaldaujama lemtis, šalia karsto rimtyje sustingęs pianinas. Amžinasis 

laikas grojo melodiją — žmogaus gyvenimą, grojo tol, kol negailestingoji mirtis užvožė 

klaviatūros dangtį, kaip karsto antvožą. Juodi ir balti klavišai — kaip dienos ir naktys, kaip 

vargai ir džiaugsmai, lydėjusieji velionio gyvenimo melodiją, prasidėjusią Viekšniuose, 

amatininko šeimoje su pirmagimio Vinco klyksmu, pasveikinusio juo pirmą baltą dieną savo 

gyvenime 1903 metais. 

Nelengvos Vincento vaikystės pirmieji muzikos mokytojai buvo mamos niūniuojama lopšinė 

ir amatininko savamokslio muzikos mėgėjo tėvelio savo rankomis padarytas virkaujantis 

klarnetas, kuriuo grodavo mėgėjų orkestrėlyje. Iš vaikystės širdin įstrigusi melodija nedavė 

2

amybės jaunajam Vincukui mokantis Viekšnių mokykloje, ji skatino, šaukė, viliojo į nuostabųjį 

pasaulį, vadinamą Muzika. Jos šaukiamas, jis nugali mokslų sunkumus privačiai ruošiamas 

mokytojo Kazio Butkaus, ir įstoja į Klaipėdos konservatoriją. Čia prasiskleidė ir išryškėjo jo 

muzikiniai gabumai, jis priimamas į orkestrą, kuris koncertuoja gastroliuodamas po visą Lietuvą. 

Ir koks džiaugsmas buvo tėvukui — savamoksliui klarnetistui — pamatyti sūnų, grojantį tikrame 

orkestre, kai vyko koncertai Viekšniuose ir Mažeikiuose. Konservatorijoje pamokos vadovauti 

chorui ir orkestrui. Gabus jaunuolis tuo nepasitenkina, ir, trokšdamas pasitobulinti, išvyksta į 

Vokietiją, ir įstoja į Leipcigo konservatorijos kompozicijos klasę, kur mokosi drauge su J. Švedu 

ir K. Kavecku, tapusiais žymiais lietuvių kompozitoriais. 

Neužmirštamos, brangios ir prasmingos buvo tos dienos, bendraujant su didžiąja muzika, 

gėrėjantis garsių muzikinių kolektyvų koncertais, gyvenant tokiame meno ir muzikinio pasaulio 

centre, koks buvo anuometinis Leipcigas. Velionis visą gyvenimą nepamiršdavo ten prabėgusių 

prasmingo darbo dienų. Ir čia jis groja konservatorijos orkestre, bando jėgas kompozicijos 

srityje. 

Bet gyvenimui užsienyje reikia nemažai lėšų, gaunamųjų už grojimą orkestre nepakanka, o 

namiškiai irgi sunkiai begali šelpti savo vyriausiąjį, nes šeima pasipildė keturiomis seserimis ir 

broliu. Todėl tenka grįžti ir pradėti savarankišką gyvenimą, susiejant savo tolimesnį gyvenimo 

kelią su mokytojo darbu Viekšnių progimnazijoje, su savo sukurtos šeimos rūpesčiais. Tačiau ir 

dabar neapsiriboja vien tiesioginiu darbu mokykloje: sėkmingai padeda tėvuko orkestrantams 

tobulėti, mokydamas juos groti iš gaidų, suburia Viekšniuose nelengvomis sąlygomis gausų 

Liaudies chorą, kuris su savo koncertais lankosi ne tik pas Lietuvos, bet ir pas kaimyninės 

Latvijos dirbančiuosius. Gabus chorvedys ir pats harmonizuoja keletą liaudies dainų, aranžuoja 

kūrinėlius orkestrui. Toks visuomeninio darbo pamėgimas atveda jį po Antrojo pasaulinio karo į 

meno saviveiklos organizatorių ir puoselėtojų gretas. Prie Viekšnių Kultūros namų suorganizuoja 

gausų Mišrų chorą, kuris, išaugęs į darnų ir pajėgų meninį kolektyvą, sujungiamas su Liaudies 

šokėjų trupe ir tampa Dainų ir šokių ansambliu, sėkmingai koncertavusiu rajone ir sostinėje. 

O ir tie 38-eri metai darbo, prabėgę Viekšnių vidurinėje mokykloje, buvo prasmingi ir 

ženklūs. Mokytojo paruošti moksleivių chorai sėkmingai pasirodydavo rajoninėse ir 

respublikinėse dainų šventėse. Kruopštus, daug kantrybės ir atsidavimo reikalaujantis chorvedžio 

darbas įvertinamas suteikiant Nusipelniusio mokytojo Garbės vardą, o visuomeninė veikla 

pažymima LTSR Meno saviveiklos žymūno ženklu. 

Mokytojo Vinco Deniušio dėka Viekšniuose susibūrė bene pirmasis rajone pokario metais 

miestelio gyventojų dūdų orkestras — nepakeičiamas kultūrinių renginių dalyvis. Kantriai ir 

kruopščiai ruošė mokytojas ir jaunųjų mokyklos orkestrantų kartą, kol darniai ėmė skambėti 

pirmo rajone Moksleivių dūdų orkestro melodijos. 

Net ir išėjęs užtarnautai pensijai, mokytojas neatsisakė savo pamėgtosios muzikos — padėjo 

kolūkio orkestrantams. Taip savamokslio muzikanto sūnus nuėjo savo tėvo pėdomis, grodamas 

prasmingą melodiją, vadinamą gyvenimu... Vingrios melodijos aidai palietė ir velionio sūnaus 

Leonido širdį, nelikusią abejinga muzikai. Muzikiniu keliu nuėjo gausus būrys buvusių 

mokinių... 

Ir kai šią skaisčią gegužės dieną atsisveikiname su velioniu Vincu Deniušiu, kai jo gyvenimo 

melodiją paskutinį kartą palydi gedulingi orkestro garsai, mes, jo bendradarbiai, dalijamės 

liūdesiu su velionio sūnumis Leonidu ir Vincu, ir jų šeimomis, nuoširdžiai užjaučiame šią 

liūdesio valandą velionio brolį Antaną ir jo šeimą, velionio seseris Stasę, Eufemiją, Valeriją ir 

Zofiją bei jų artimuosius ir visus gimines. 

Tegu būna Tau lengva gimtoji pavenčių smiltainė, meilė, kuriai buvo išdainuota nuostabiausia 

melodija — Tavo prasmingu gyvenimu. Ilsėkis ramybėje! 

Viekšniai. 1978. 05. 05. 

Dirdienė G. Mokytojo kūrybos vakaras: [Stasys Ablingis] // Vienybė. — 1984. — Kovo 6. — 

Tekste: Viekšnių vidurinėje mokykloje dirba 32 metus. Dramos ratelio narys, sukūrė 11 

vaidmenų. Rašo įvairių žanrų kūrinius, tekstus renginiams. — Visas tekstas: 

3

32 metus Viekšnių vidurinėje mokykloje dirba Stasys Ablingis. Daugelis žino apie jo 

laisvalaikio užsiėmimą — kūrybą. „Tas amžinas kelias — mokyklos takelis” — tokiomis 

eilėraščio eilutėmis prasidėjo bendradarbių organizuotas pedagogo kūrybos vakaras. 

Apie lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją mintimis pasidalijo LTSR nusipelnęs mokytojas 

A. Gedvilas. Prabėgę darbo dešimtmečiai daug gėrio pasėjo mokinių širdyse. Juk nemažai 

S. Ablingio mokinių pasirinko su gimtąja kalba susijusias profesijas: filologijos mokslų 

kandidatas A. Ružė, jaunasis rašytojas J. Erlickas, žurnalistė I. Ikamaitė, pedagogai V. Bigaila, 

R. Žalytė ir daugelis kitų. 

Tą vakarą skambėjo daug pedagogo kūrybos posmų: jaunystės metų nerimas, brandos 

apmąstymai, eilės bendradarbiams, artimiesiems, įvairių specialybių žmonėms. Vakarą paįvairino 

jo dalyvių atliekamos dainos pagal S. Ablingio žodžius. 

— Gyvenvietės kultūros aktyvistas, LTSR meno saviveiklos žymūnas, — taip jubiliatą 

apibūdino Viekšnių zoninių kultūros namų metodininkė B. Švažienė. Kultūros namų dramos 

ratelio narys S. Ablingis sukūrė 11 vaidmenų, daugiau kaip 30 kartų išėjo į sceną. O kas 

suskaičiuos, kiek suorganizavo renginių, montažų, literatūrinių muzikinių kompozicijų, kiek 

sukūrė scenarijų agitmeninėms brigadoms. Daugeliui viekšniškių mokytojas padėjo organizuoti 

civilines apeigas, puoselėjo naujas tarybines tradicijas. Veteranui tą vakarą buvo įteiktas LTSR 

mokslinio metodinio kultūros centro garbės raštas. 

Visos mokytojo kūrybos per vakarą neišklausysi, todėl patys ilgai vartėme rudąjį kūrybos 

sąsiuvinį, džiaugėmės turtinga mokyklos vietos profsąjungos komiteto paruošta ekspozicija. 

Ne kartą S. Ablingis mokyklos ir kultūros namų garbę gynė skaitovų konkursuose. Vakaro 

pabaigoje pats autorius paskaitė naujausių savo eilėraščių. 

G. Dirdienė. Viekšnių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. 

Lungys R. „Šį mėnesį sukako...” // Vienybė. — 1984. — Rugpj. 25: A. Šarkio fotografuota 

nuotrauka. — Visas tekstas: 

Šį mėnesį sukako 80 metų nuo poeto Leono Skabeikos gimimo. Anksti atsiskleidęs poetinis 

L. Skabeikos talentas buržuazinės santvarkos sąlygomis nespėjo suklestėti. Pakirstas gyvenimo 

nepriteklių ir sunkios ligos, jis mirė nesulaukęs 32 metų amžiaus. 

Gimnaziją būsimasis poetas lankė Viekšniuose, čia kapinėse ir palaidotas. Viekšniškiai gerbia 

L. Skabeikos atminimą, prižiūri jo kapą, mokyklos kraštotyrininkai yra užrašę apie jį 

prisiminimų. 

Viekšnių zoniniai kultūros namai ir biblioteka surengė poeto 80-mečio sukakties paminėjimą. 

Kultūros namuose lankytojus pakvietė poeto nuotraukų ir literatūros apie jį parodėlė. Gausus 

būrelis gyventojų, moksleivių su gėlėmis patraukė į kapines. Vidurinės mokyklos mokytojas 

S. Ablingis prie L. Skabeikos kapo papasakojo apie jo gyvenimo ir kūrybos kelią, apibūdino 

mūsų kraštiečio vietą lietuvių literatūros istorijoje. Kultūros namų meno vadovė B. Švažienė ir 

bibliotekininkė B. Ročienė paskaitė poeto eilių. 

Šiandien galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs L. Skabeikos tolesnis gyvenimo ir kūrybos 

kelias, jeigu ne ankstyva mirtis. Juk daugelis jo bendraamžių, kartu žengusių pirmus kūrybos 

žingsnius, vėliau tapo plačiai žinomais ir pripažintais poetais. Gyvenimo pabaigoje L. Skabeikos 

pareikštos simpatijos socializmo idealams galėjo atverti naujas kūrybos perspektyvas. 

Lungys R. Viekšniškių darbai // Vienybė. — 1984. — Gruod. 11. — Tekste: Kraštotyrininkai: 

A. Gedvilas (parašyti keli tomai Viekšnių mokyklos istorijos), S. Ablingis (tęsia literatūrines 

tradicijas, vadovauja mokyklos kraštotyrininkams). Surinkta medžiaga apie liaudies švietėją 

K. Balvočių. — Visas tekstas: 

Darnus Viekšnių vidurinės mokyklos pedagogų kolektyvas. Toji darna jaučiama ir 

kraštotyrininkų pirminės organizacijos veikloje. Nors ir nestokodami visuomeninių pareigų bei 

įpareigojimų, 17 mokytojų dalį savo laisvalaikio skiria kraštotyrinei veiklai. Vienas aktyviausių 

šio darbo entuziastų yra LTSR nusipelnęs mokytojas A. Gedvilas. Tai jis pirmasis ryžosi rašyti 

mokyklos, kuriai pats beveik tris dešimtmečius vadovavo, istoriją, surinko daug buvusių mokinių 

prisiminimų. Istorija seniai parašyta, įrišti keli tomai jos priedų — iliustracijų, dokumentų. 

4

Tačiau kasmet, kaip ir per pastaruosius 1,5 metų, atsiranda naujų dokumentų ir žinių. Šią 

medžiagą kraštotyrininkai eksponavo mokyklos aktų salėje, ji sukėlė ir tėvų, ir mokinių 

susidomėjimą. 

Vidurinės mokyklos pedagogai rūpinasi ir aviatoriaus A. Griškevičiaus muziejumi, jo fondų 

turtinimu. Daugeliui liko atmintyje šių metų pavasarį mokykloje įvykęs susitikimas su Kauno 

aviacijos muziejaus steigėjais. Po to keletas moksleivių net aviacijos sportinį techninį klubą 

panoro lankyti. Svečiai dovanojo muziejui nuotraukų, atspindinčių aviacijos sporto bei 

aviakonstruktorių minties raidą Lietuvoje. Praturtino muziejų ir dailininkų darbai aviacijos 

tematika. 

Kraštotyrininkų pirminei organizacijai vadovaujantis lituanistas S. Ablingis, palaikydamas 

ryšį su gyvenvietės kultūros darbuotojais, renka ir redaguoja žinias apie literatūrines Viekšnių 

tradicijas. Bendromis pastangomis šią vasarą gražiai buvo paminėtos poeto L. Skabeikos gimimo 

80-osios metinės, skaitomos paskaitos apie tolimą gyvenvietės praeitį, liaudies verslus. 

Netoli vidurinės mokyklos yra 67-oji profesinė technikos mokykla, kurios kraštotyrininkai 

varo gilią patriotinio darbo vagą, įsirengė kovų ir darbo šlovės muziejų, palaiko ryšius su šias 

apylinkes iš hitlerinės okupacijos vadavusiais kovotojais, žuvusiųjų artimaisiais. Gerai, kad 

pirminės organizacijos nedubliuoja viena kitos darbo, nors ir vidurinės mokyklos pirminė 

organizacija nepamiršta karinės patriotinės tematikos, ypač dabar, ruošiantis Pergalės 40-mečiui. 

Sukaupta specialiame aplankale nemaža medžiagos apie 36 Didžiojo Tėvynės karo dalyvius, 

gyvenančius apylinkėje, veteranai kviečiami į pionierių sueigas, į susitikimus su komjaunuoliais. 

Šia veiklos sritimi rūpinasi karinio rengimo vadovas J. Pacevičius. 

Aktualus Viekšniuose ir ateistinio pobūdžio kraštotyrinių eksponatų rinkimas bei 

panaudojimas propagandiniam darbui. Nemažai nuveikė klubas „Prometėjas”, kuriam vadovauja 

aktyvi kraštotyrininkė, chemijos mokytoja I. Saltonienė. Užrašyti kolūkinio kaimo veteranų 

prisiminimai apie sudėtingą pokario laikotarpį, apie kolūkių kūrimąsi Viekšnių apylinkėse. 

Svarbiu savo darbo baru mokytojai laiko ir pagalbą jauniesiems kraštotyrininkams. Jų būrelis 

sutvarkė medžiagą apie liaudies švietėją K. Balvočių, tvarkoma užrašyta tautosaka, papildomas 

apylinkės vardynas, 

Viekšniai turi ilgą ir turtingą istoriją, daug įvykių mena miestelio gatvės. Kad viso to 

nenusineštų nuskubantys metai, ir rūpinasi kraštotyrininkai. 

Visuomenininkų darbai: Neakivaizdinė kraštotyrininkų sąšauka // Vienybė. — 1988. — 

Saus. 23. — Tekste: 

Stasys Ablingis — Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas, draugijos pirminės 

organizacijos pirmininkas: Dabar 17 mūsų mokytojų yra kraštotyros draugijos nariai. 

Prižiūrime mūsų zonoje esančius istorijos bei kultūros paminklus, tvarkome aviatoriaus 

A. Griškevičiaus muziejaus aplinką, A. Griškevičiaus ir L. Skabeikos kapus, nelieka užmiršti 

mūsų dažnai lankomi ir Viekšniuose palaidotų mokytojo ateisto M. Mozūraičio, 

revoliucionieriaus J. Vaičkaus kapai. Kartais reikia ir mažesnių darbų. Štai mokytoja 

kraštotyrininkė B. Šiaučiūnaitė su savo vadovaujama klase padeda sukrauti kurą 

A. Griškevičiaus muziejui. Kaupiama medžiaga teminiams darbams apie viekšniškių namų 

apyvokos reikmenis, amatus, mitybą. Mokyklos ateizmo kampelis, tvarkomas mokytojos 

I. Saltonienės, baigia peraugti į visuomeninį muziejų. 

Ablingis Stasys. Važiuoja Daktaras (Skiriama „didžiajam Viekšnių daktarui” Antanui 

Biržiškai) // Vienybė. — 1992. — Liep. 4. — Visas tekstas: 

Pavasario upokšniai putoja, 

Venta jau išnešė ledą, 

Važiuoja Daktaras, važiuoja, — 

Jo laukia, visą viltį deda. 

Jau vasara, javas linguoja, 

Kaimiečiui derlių žada, — 


5

Juk laukia, visą viltį deda. 

Rudenio lietūs dulksnoja, 

Arkliai sunkiai girgždina ratą, — 


Vis laukia, visą viltį deda. 

Žiemiškos pūgos sijoja, 

Barzdoj — gurvuoliukai ledo, — 


Ten laukia, visą viltį deda. 

Ir dieną, ir naktį važiuoja 

Tais vieškeliais, lauko keliukais, — 

Laukimas tuos varstus skaičiuoja, 

Į viltį kryžkelės suka. 

Ligoniai — ne ponai — mužikai, 

O šelmiai ir žmonės padorūs. 

Nestabdė vežimo plėšikai, 

Sustabdė — angina pectoris... 

Gedvilas Algirdas. Viekšniškių mokytojas: [S. Ablingis] // Vienybė. — 1994. — Rugs. 24. — 

Visas tekstas: 

Mokytojas Stasys Ablingis gyvena kukliame namelyje netoli mokyklos, ir skardus mokyklinis 

skambutis jam girdimas. Jo šaukiamas, sukdavo mokyklos link kasdien net 42 metus. 

Girdėjo jis ir šios rugsėjo pirmosios skardų šauksmą, bet jam nebepakluso. Šių metų rugsėjo 

skambutis grąžino jį tik į prisiminimus. Tokia jau mokytojo pensininko būsena, tik gal 

besireiškianti įvairiais niuansais. 

Stasys yra ir mūsų mokyklos šeštosios abiturientų laidos atstovas. Nors esu tik dvejais metais 

vyresnis už mokytoją Ablingį, tačiau 1949 metų visą pusmetį buvau jo mokytoju. Pokario 

kuriozas ir tiek. Netrukau pastebėti, kad Stasys ir kaip mokinys buvo savitas. Tai suvokė daugelis 

to meto mokytojų, o ypač lietuvių kalbos mokytojas D. Vaičius. Jis gana dažnai leisdavo 

perskaityti Ablingio rašinius vadinamosiomis laisvomis temomis. Taip nerašė niekas kitas: 

įtaigiai, vaizdingai, savita interpretacija. Tuomet mokykloje dar tebesireiškė ikikarinio 

mokyklinio literatūros būrelio tradicijos, literatūros pomėgio dvasia neblėso dar gana ilgai. 

Literatų būrelio rengiami vieši vakarai buvo įspūdingiausi, gausiai lankomi tiek mokinių, tiek 

mokytojų. Ten savo darbus skaitė aktyviausi nariai. Kiek prisimenu, pasižymėdavo savo 

kūrinėliais ne tik S. Ablingis, bet ir D. Gulbinaitė, V. Gelžinytė (vėliau Lėgaudienė), ir kiti. 

Grįžusį į Viekšnių vidurinę, jau kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, S. Ablingį greitai 

pamėgo moksleiviai, ypač vyresniųjų klasių. Kultūros namų darbuotojai netrukus ėmė 

nebeišsiversti be Ablingio. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie mokyklos užklasinį gyvenimą: 

atgimė literatai, rengiant pagal jo scenarijus, neatpažįstamai pasikeitė visų mokyklos švenčių, 

tradicijų turinys. Ir ne tik mokyklos, bet ir rajono kultūrinių renginių, kaip antai dainų švenčių, 

vakaronių. Daugelį metų jis buvo bene pagrindiniu scenaristu. Klysta, labai klysta kai kurie 

dabartiniai superpatriotai, visą ano meto kultūrinę veiklą įvardindami „kultūros griuvėsiais”. 

Mokytojo Ablingio redaguotuose dainų švenčių scenarijuose atsispindėjo mūsų folkloro 

elementai, tautos tradicijos, kultūros istorija, tautiškumas, gerosios mūsų tautos dvasios 

saviraiškos savybės. Tam sumaniai buvo panaudojama ir Ezopo kalba, ir autoriaus 

kūrybiškumas, išradingumas, sugebėjimas išsireikšti, kad minčiai būtų erdvu, o žodis likdavo 

taupus. 

Žodžiu, tie scenarijai savo forma ir turiniu buvo tokie įtaigūs, kad ir to meto ideologai, gal ir 

raukydamiesi, prašydavo jo pagalbos. 

Stasys, būdamas aukštos vidinės kultūros, didžiai humaniškas inteligentas, geras psichologas 

(keletą metų sėkmingai ją dėstė), turėjo didžiulį autoritetą mokytojų kolektyve, o ypač jam 

simpatizavo mūsų kolektyvo moteriškoji pusė. Tegu kas nors ir peiks, jog prisimenu kovo 

6

aštuntąją, tačiau Stasio kasmetiniai sveikinimai kolegėms būdavo tokie turiningi, emocionalūs ir, 

kas bene svarbiausia, niekad nepasikartojantys. Mūsų moterys su pakilia nuotaika ir šypsenomis 

dar ilgai dėkingai žvilgčiodavo į Ablingį. Jo humaniškumą patvirtina ir tai, kad Stasys keletą 

metų tikrai krikščioniškai globojo nebeturėjusį artimųjų mokytoją pensininką Joną Butkų ir jo 

žmoną, nesitikėdamas ir nepretenduodamas paveldėti kokių nors materialinių vertybių. Po 

globotinių mirties jų atminimui išrūpino paminklą. Kolegų artimųjų netekties ar liūdesio valandą 

Stasys visada tardavo nuoširdų paguodos žodį, atminimui palikdavo ir nekrologą. 

Mokytojui būdingas kruopštumas, santūrumas, neskubumas darbus dirbant. Stasys pripažįsta 

ir laikosi dar prieš du tūkstantmečius romėnams žinoto principo „festina lente” (skubėk 

palengva). Gyvenimas parodė, kad tai padeda jam nesuklysti, o ką daro — padaryti tik gerai. 

Mokytojas, beje, kaip ir kiti kolegos, yra patyręs nemaža neigiamų emocijų, kai visokio plauko 

bei rango vizitatoriai jo savitą, kūrybišką darbą bandydavo vienaip ar kitaip „patobulinti”. Stasys 

visada santūriai juos išklausydavo ir tiek. Jis turi tik jam būdingą darbo braižą, ir visokios 

metodinės revoliucijos Stasiui teturi tik pažintinę reikšmę. Prisimenu, pasiteiravus, kaip jaučiasi 

po vizitatorių pamokslavimo, Stasys neskubėdamas su santūria šypsenėle atsidusdavo: „Šitie 

išvažiavo, atvažiuos kiti, o Venta pro Viekšnius ir toliau tekės”. Pagal pareigybę vizitatorium 

teko būti ir man. Lankymasis mokytojų pamokose visada būdavo nemaloni priedermė, išskyrus 

pabuvojimą pas mokytoją Ablingį. Literatūros pamokoje Stasys tikrai unikalus pedagogas, 

tuomet atsiskleidžia jo talentas ir kaip mokytojo, ir kaip literato. Matau, kaip įdėmiai jo mintis 

seka subtiliau literatūrą suvokiantys mokiniai, kaip švyti jų akys, veidai, ypač mergaičių, nes jos 

visada emocingesnės. Paprastai geresni mokiniai stengdavosi atsidurti arčiau mokytojo, 

norėdami išgirsti kiekvieną jo žodį, šmaikštų palyginimą ar originalią interpretaciją, vykusį 

autorinio teksto fragmentą, sustiprinantį mokytojo mintį, samprotavimą. Be emocinio įtaigumo, 

išryškėdavo ir mokytojo erudicija, būdavo perteikiama daug įdomios papildomos medžiagos, 

kurios nerasi vadovėlyje, išreiškiamas išsamus to ar kito rašytojo kūrybos įvertinimas mažiausiai 

vietos teskiriant vadinamajam „ideologiniam antstatui”. Manau, kad pagal žinių lygį, erudiciją 

mokytoją Ablingį buvo galima drąsiai atestuoti aukštosios mokyklos literatūros dėstytoju. Taip 

teigiu todėl, kad dar pats būdamas studentu, esu girdėjęs ne vieną kur kas blankesnę paskaitą. 

Neatsitiktinai ilgais žiemos vakarais elektra Ablingių bute šviesdavo ilgiausiai, iš savęs jis 

daugiausia reikalavo, kruopščiai ruošdavosi kiekvienai pamokai, kiekvieno mokinio rašinį 

įdėmiai analizuodavo. Kartais nelabai sąžiningą mokinuką, pabandžiusį ką nors slapta nurašyti 

ne iš vadovėlio, bet iš kokios literatūros kritikos knygos, priblokšdavo mokytojo prierašas: 

„nurašei iš ten ir ten, puslapis toks ir toks”. 

Tai, ką papasakojau apie šį gerą žmogų, talentingą pedagogą, yra tik jo portreto štrichai, kitką 

palieku kolegoms ar buvusiems jo mokiniams. 

Ablingis Stasys. Šaknys ir atžalos: [Užgavėnių renginys Viekšniuose] // Vienybė. — 1996. — 

Kovo 6. — Visas tekstas: 

Tą šaltoką sekmadienio pavakarę prieš Užgavėnes Viekšnių žemės ūkio mokyklos erdvi salė, 

talpinanti 300 žiūrovų, prisirinko pilnut pilnutėlė — nuo anūko iki senuko. Senieji — savo 

jaunystę prisiminti, anūkai — savo senučiams pasirodyti. 

Scena — kaimo pirkia, kur ant palangių ir žiemą pelargonijos su muškatom žydi, 

atšviesdamos baltai nušveistus suolus ir didžiulį stalą, daugelio alkūnių nuzulintą, namų jaukumu 

bedvelkiantį. 

Namiškiai viens per kitą sveikina čia susirinkusius, šalčio nepabūgusius, per vėpūtinius 

atbridusius, tikisi šaltą žiemą išvarysią, linkėdami linksmai užsigavėti, pavakaroti, padainuoti, 

pajuokauti. 

Šeimininkei tik spėjus ištarti: „Vakale, kor jūs”, į pirkią su savo vėliava suguža gausus anūkų 

pulkelis, visi — kaip pupų pėdeliai, susispiečia apie vėliavą, kurioje puikuojasi straksintis 

paukštukas, ir skambiais balseliais prisistato: 

Jau mas esam pirmuokelee 

Ėr vadėnamies žvėrblelee! 

Mas jau muokam šuokinietė 

Ėr žemaitėškaa šnekietė! 

7

Tai todėl, anot rašytojo, „kad suaugusiems būtų suprantamiau”. Dabar visiems pasidarė aišku, 

kad ir vėliavoje — tikrų tikriausias žvirblis šokinėja. O kai pamatė, kaip „gol žvirblis šalėp 

pečiaus”, kai išgirdo tokį vaikiškai graudų jo skundą — „sergo, negalio, dūsaujo, vaituojo, 

nežėnau, ar būs gyvs”, tai ne tik senučių, bet ir visų žiūrovų užuojauta „sergančiam” žvirbleliui 

išsiliejo tikra plojimų audra. 

Sumaniai vadovaujami savo klasės vadovės biržiškietės mokytojos Rūtos Mylienės, mažieji 

artistai įtikino, kokie „gražūs vaikai pelėdos”, vaizdingiausiai parodė, kaip „ant skiedryno gaidys 

kapstė, grūdelių ieškojo”, ir visi patikėjo, kad taip ir buvo... Ką padarysi, kad tokie yra tie 

suaugusieji: „Jiems visada reikia aiškinti”. 

Palikus aslą „žvirbleliams”, susirenka kaimo moterys pirkion vakaroti: sudūzgia ratelis, 

sulinkuliuoja lanktis, sublyksi mezgėjų virbalai, ir nuringuoja ilgesinga daina, lyg iš apsnigtų 

laukų atklydusi — apie sodus, kurie jau neišsprogs, nes „ateis gili žiema”, apie zuikį širmį, kurio 

trumpos kojos neleis iššokinėti per tokius gilius pusnynus... Ir lyg pavasariška šiluma dvelkteli 

kitos dainos posmai apie obelėlę — augančią, žydinčią, nokinančią geltonus obuolėlius, kuriais 

vaišinami berneliai... 

O kai moterys ima čiauškėti apie piktus vyrus, tai ir daina nuskamba apie tokį vyrą, kuris dėl 

to piktas, „kad neplakts nu jaunū dėinėliu”. 

Besikalbant apie Užgavėnių valgius — blynus, pampuškas ir taukuose verdamus pilypokus, 

su naujienom įgriūva kaimynė: 

— Jūs čia siedat, vuo tėn kad mušuos, kad davies! Ar negirdiejuot? 

— Kur?! Kas?! 

— Nogi Lašinskis su Kanapinskio! Nugalėtasis Lašinskis tik su Aprylium težada sugrįžti. 

Pasijuokus iš tokių muštynių, ir vėl praplyšta skanus juokas, išgirdus pasakojimą apie „velnio 

žolę” — taboką. Jumoristinė ir daina apie jauną mergelę, kuri ruošėsi „kelt veselę”. 

Su triukšmu ir muzika staigiu šuoru veržiasi į pirkią per žiūrovų salę visa govėda 

persirengėlių — velniukas-vokietukas su fraku ir pro skrybėlę išlindusiais ragučiais, 

šokinėdamas ir šmaikščia lazduke mosuodamas, storulis bajoras ilgais ūsais, vikrus čigonas, vis 

lendantis bučiuotis, ir kiti. 

Parodę, kaip išmoningai jie moka šokti, sukdami ratelį pirkios vidury, persirengėliai nusiima 

kaukes ir tampa šauniais dainininkais. 

Paskatinti šeimininko, vyrai paruošia vietos šokiams, muzikantai smagiai užgroja, ir ima 

suktis poros, šokiui keičiant šokį — „Viedars”, „Vengerka”, „Pasiejau linelius”. O kai 

„svietaunas vaikis” bloškia muzikantams stambesnį pinigą, užsakydamas „Padispaną”, šie nemaž 

nesutrinka ir šauniausiai sugroja. Pagyvėjusios poros viena po kitos įsijungia į šio seniau taip 

mėgto šokio ritmus. O jau šokant „Malūnėlį”, pasikviečiami ir žiūrovai iš salės, ir mažieji 

„žvirbleliai”, o salė ploja į taktą... 

Kiek džiaugsmo mažyliams, kai šeimininkė praneša po egle, atkasus sniegą, radusi visą 

pintinę „voveruškų” ir įteikia jiems už gražų dainavimą ir šaunų šokimą. O čia dar ir pats 

direktorius, atsikvėpęs po šokio, dėkoja „žvirbleliams” su viltimi, kad mažyliai ir užaugę 

nepamirš dainos ir šokio, pakeis juos — biržiškiečius saviveiklininkus. 

Etnografinio biržiškiečių ansamblio „Poilsėlis” vadovė ir šios vakaronės režisierė mokytoja 

Nijolė Kontutienė linki visiems taikaus džiaugsmo, gražaus sugyvenimo belaukiant šv. Velykų. 

Geranoriškai nusiteikę žiūrovai lyg ir nenorėtų dar skirstytis, bet salėje užsidega šviesos, skamba 

atsisveikinimo maršas, ir „Žvirbleliai” jau purpteli pas tėvelius, pas senelius paklausti: „Ar jūs 

matėte, kaip mes šokam su biržiškiečiais?” 

Seneliai matė. Ir džiaugėsi: 

— Gražus atžalynas auga! 

KAS YRA KAS TELŠIŲ APSKRITYJE 2001. — [Kaunas:] UAB „Neolitas”, 2001. — 

256 p. — Tekste: 

ABLINGIS STASYS (g. 1929 01 18, Purvių II k., Mažeikių raj.), poetas, Viekšniškių 

Biržiškų draugijos narys. 

8

Žmona Jadvyga (g. 1926). Vaikai — Laimondas (g. 1957), bibliografas, bibliotekininkas, 

Dalius (g. 1959), inž., vadybininkas. 

M: 1936—1940 mokėsi Dabikinės (Akmenės raj.) prad. m-kloje, 1940—1942 — Papilės 

(Akmenės raj.) prad. m-kloje, 1942—1943 ir 1946—1949 — Viekšnių (Mažeikių raj.) g-joje, 

1943—1944 — Papilės progimnazijoje, 1944—1946 — Akmenės progimnazijoje, 1949—1951 

studijavo Šiaulių mokyt, i-to Lietuvių k. ir lit. skyriuje, 1956—1962 — VPI Lietuvių k. ir lit. 

fakultete (neakiv.). 

P: 1951—1952 — Akmenės vid. m-klos dir. pav. mokymo reikalams, 1952—1953 — liet. k. 

ir lit. mokyt., 1953—1994 — Viekšnių vid. m-klos lietuvių k. ir lit. mokytojas. 

F: Viekšnių parapijos bažnytinio choro giesmininkas, etnografinio ansamblio „Poilsėlis” 

narys. LTSR meno saviveiklos žymūnas (1963), LTSR liaudies švietimo pirmūnas (1977). Apie 

20 nekrologų mokytojams ir kt. viekšniškiams, eil. rinkinio „Tas amžinas kelias — mokyklos 

takelis” aut. Suteikta siaurajuosčių kino filmų demonstruotojo kvalifikacija. Vadovavo 

rajoniniam „Žinijos” d-jos sk., m-klos kraštotyrininkams. Dalyvavo knygos bičiulių d-jos, 

sportinio techninio klubo veikloje, 3 resp. dainų šventėse, vietovardžių rinkimo ekspedicijose. 

Buvo švietimo sk. neetatiniu insp. Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą bei aktyvų 

dalyvavimą meno saviveikloje apdovanotas garbės raštais, už aktyvų darbą paruošiant ir 

pravedant moksleivių rajonines spartakiadas — pagyrimo raštais. Buvo apylinkės darbo žmonių 

deputatų t-bos nariu, raj. liaudies teismo teisėju. 

L: Skaitymas, meškeriojimas. 

N. a.: Vytauto g. 13, Viekšniai, LT-5451 Mažeikių raj.; tel. 36204. 

ABLINGIENĖ [-VAINUTYTĖ] JADVYGA g. 1926 06 03 

Krapauskas M. Starte viekšniškiai // Vienybė. — 1968. — Rugpj. 10. — Tekste: Sportas 

Viekšnių vidurinėje mokykloje. 

Gaurylius J. Trisdešimt metų // Vienybė. — 1977. — Rugpj. 30. — Tekste: Nuo 1951 m. 

fizinio lavinimo mokytoja Viekšnių vidurinėje mokykloje. 

Simanonis Kazimieras. Metai ir žmonės, kurių nepamiršiu: [Viekšnių vidurinei mokyklai 80 

metų] // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 7, 10, 12. — Tekste: „Nuo pat 1951 metų mokyklos 

sportiniam gyvenimui vadovavo J. Vainutytė-Ablingienė. Jos iniciatyva buvo rengiamos įvairios 

sporto varžybos ir šventės. Atėjus mokytojui A. Arlauskui, šį krūvį jiedu dalijosi solidariai.” 

ABLINGIS LAIMONDAS, STASIO 

Vienatvės šventė: Žmonių su negale kūrybos almanachas. — Vilnius, 1997. — 127 p. — 

Tekste L. Ablingio eilėraščiai: Pro domo sua. Pasaulis dėžutėj. Nepažįstamosios portretas. Tu. — 

Tekste: „Baigė Vilniaus universitetą, įsigijo bibliotekininko, bibliografo specialybę. Yra Lietuvos 

invalidų draugijos Viekšnių miestelio draugijos pirmininkas. Rašo nuo vaikystės — eilėraščius, 

vaizdelius, miniatiūras.” 

Jonikienė Roma. Tarp meno ir amato: Pokalbiai // Vienybė. — 1998. — Rugpj. 22: ir 

nuotrauka. — Tekste: „Laimondas puikus šachmatininkas, treniruojąs neįgaliuosius viekšniškius. 

Jo komanda dažnai švenčia pergales. Laimondą pavergė poezija, ir „duoklę” jai atiduoda. 

Vilniaus meno ir amatų centras išleido eilėraščių rinktinę „Vienatvės šventė”, kur yra ir 

Laimondo eilių, iš kurių būtų galima sudaryti autorinę poezijos knygą”. — Visas tekstas: 

Savo gimimu mes lygūs. Bet jau nuo tada, į kokius vystyklus tave suvynioja, į kokį lopšį 

paguldo, tampame sudėlioti į „lentynas”. Vieni turi viską, antri mažą dalelę to visko, treti — 

nieko... Ir vis dėlto esame lygus vienu: galime kibtis į gyvenimą taip stipriai, kad mūsų pirštų 

nuo jo skverno neatplėštų joks viesulas. Per mokslą, per pažinimą, per norą kurti suteikta teisė 

eiti pirmyn. Tik ar naudosies ta teise, ar nesiryši, čia jau, kaip sakoma, tavo reikalas. 

9

Viekšniškis Laimondas ABLINGIS naudojosi prigimtine teise kibtis į gyvenimą. Jis, ilgą laiką 

kovodamas su liga, išmoko ir sugeba daug daugiau, nei tūkstančiai nė karto nesirgusių, likimo 

popintų žmonių. Laimondas puikus šachmatininkas, treniruojąs neįgaliuosius viekšniškius. Jo 

komanda dažnai švenčia pergales. Laimondą pavergė poezija, ir „duoklę” jai atiduoda. Vilniaus 

meno ir amatų centras išleido eilėraščių rinktinę „Vienatvės šventė”, kur yra Laimondo eilių. Jam 

pasiūlyta spaudai parengti eilių, iš kurių būtų galima sudaryti autorinę poezijos knygą. 

Laimondas įsitikinęs, jog neįgalus žmogus lygiai taip pat, gal tik atsargesniais žingsneliais, gali 

žengti per pasaulį. Ir parodyti visiems savo sugebėjimus. Tuo, sako, įsitikinęs keliaudamas — nei 

Vokietijoje, nei Šveicarijoje, nei Italijoje nebuvo atstumtas. „Savęs įtikinėti, kad lygiai taip pat 

tarnauji žmonijai, kaip ir sveiki, nereikia, bet kaip įtikinti aplinkinius? Gyvendamas ir kurdamas, 

tai gali padaryti”, — mano Laimondas. 

Vaikystės plastilininiai žmogeliukai 

Laimondo tėvai — mokytojai. Žinomi žmonės, dabar jau pensininkai. Tėvas dėstė lietuvių 

kalbą, mama fizinį lavinimą. Vaiku būdamas, Laimondas susirgo sunkia liga — stomelitu ir 

meningitu. Dienos bėgo ligoninėse: Šiauliai, Kaunas, Vilnius... 

„Vaikui ligoninėse be galo liūdna. O kai jose kaip ir gyveni, reikia kažką prasimanyti. 

Buvau kokių 4—5 metų, kai slankiodamas koridoriais, mokiausi raidžių. Perskaičiau: 

„Operacinė”, „Tvarstomasis”... Tikra mano gyvenimo šventė prasidėjo, kai išmokau 

skaityti. Knygų nebepaleidau. Vaiko dienos bėgo namuose. Jos nebuvo tokios, kaip kitų 

berniūkščių: be išdaigų, be karstymosi medžiais. Buvau su artimaisiais, bet pagal amžių 

vienišas. Lipdydavau iš plastilino žmogeliukus, jiems automobilius, namelius. Vienoje 

rankoje vienas „plastelinukas”, kitoje — kitas. Jau du tokie susitinka, kalbasi mano 

lūpomis: diskutuoja, barasi... Plastelininiai žmogeliukai buvo mano draugai”. 

Laimondas prisimena, jog vos tik išmokęs skaityti, eiliavo. Tiesiog vaikiškai: „Kai sergi sloga 

— yra labai bloga...” Kūrė eilėraštukus — pokalbius su snaigėmis ir visais jį supančiais 

daiktais... Jis iki devintos klasės mokėsi namuose, buvo pirmūnas, gyvenimo tiesų mokėsi iš 

knygų, tokių idealistiškai gražių... 

„Skaičiau labai daug. Prieš mane vėrėsi gyvenimo paslaptys. Knygose gerieji nugali 

bloguosius. Laimi tiesa, visada kažkur gyvena laimė... Susiformavau idealistinį požiūrį į 

gyvenimą, į žmones, santykius tarp jų. Ir kai pats išėjau į pasaulį — pirma į vidurinės 

mokyklos devintą klasę, paskui į Vilniaus universitetą — pasimečiau sūkuriuose. Tikrovėje 

buvo kitaip. Nei žmonės tokie geri, nei teisybė nugali, nei laimė gyvena šalia. Bet atmetus 

visas patirtas blogybes, esu dėkingas knygoms — tikiu, jog gėrio daugiau nei blogio. O 

žmogus pats privalo už save kovoti. Ir nesvarbu, kaip jis atrodo, ir kaip pavaikšto: slenka 

lazda pasiremdamas ar skaito Brailio raštą. Tiesiog kasdien turi įrodinėti, jog gali, sugebi, 

esi toks, kaip sveikieji”. 

Laimondas svajojo studijuoti mediciną, bet jam gydytojų komisija jokiu būdu nepasirašė 

sveikatos lapo. Apsisprendęs įstojo į Vilniaus universiteto istorijos fakultetą studijuoti 

bibliotekininkystės. Literatūra visada buvo arčiausiai širdies. Po penkerių mokslo metų dirbo 

Viekšniuose, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje. Vėlgi susidūrė su daugybe dalykų, sveikiems 

retai pasitaikančių. Naujojoje Akmenėje, nors buvo vienas iš dviejų aukštąjį mokslą turinčių 

specialistų, jam pavedė antspauduoti knygas... Galbūt ta nuolatinė moralinė kova ir šiandien 

šnibžda — nepasiduok. Dabar Laimondas to moko savo šachmatininkus. 

Šachmatai 

„Mane šachmatais išmokė žaisti tėvas. Patiko ir neblogai sekėsi. Šachmatų 

pradžiamokslio buvo mažai, kad galėčiau ką nors pasiekti. Mokiausi iš knygų. Jau 

vienuolikti metai, kaip šiam pomėgiui skiriu daug laiko. Treniruoju neįgaliuosius. 

Pastebėjau, kad mano likimo žmonės nepasitiki savimi. Juos reikia drąsinti, tiesiog stumte 

stumti į pergalę”. 

Į varžybas Laimondas juos įkalbinėdavo važiuoti. Tiesiog iš lovos išversdavo, įtikinėdavo, jog 

seksis. Ir sekasi... Grįžta patenkinti. Kad ir kas nutiktų — negalima užsidaryti kertėje. Jis pats tai 

10

patyrė keliaudamas. Vokietijoje (Laimondas kalba ir rašo vokiškai), Hamburge susirado 

neįgaliųjų žmonių klinikas. Manė, susipažinsiąs, gal ten susidomės jo įmonėlės gaminamomis 

pagalbinėmis priemonėmis — lazdomis. Bet pažintis kiek kitokia buvo: vokiečiai pasiūlė 

bendrauti, sakė — gal mes jums padėsime. Laimondas tai vertina objektyviai, jei kas padėtų tuos 

ryšius palaikyti, gal kokią pagalbą vokiečiai ir suteiktų. Pavyzdžiui, Italijoje, sakė Laimondas, 

susidomėjo lietuviškais meniškai raižytais kryžiais. Pasaulis atviras — tik ieškok kur įsiterpti. Ne 

paskutinėje vietoje ir literatūra. Mūsiškių poezija domisi austrai, šveicarai... 

„Pelai, šiaudai...” 

„Mano tėvas labai griežtas kūrybos požiūriu. Kai patikėdavau jam pirmuosius 

eilėraščius, perskaitęs sakydavo: „Pelai, pelai, na, čia — šiaudai”. Grūdų vis nebūdavo. 

Nelepino jis manęs pagyrimais. Gerai, kad taip darė ir tebedaro. Užsigrūdinu. Ir dabar, 

nors mano eilės spausdinamos, tėvas nedažnai aptinka „grūdų”. Puoselėju svajonę — į 

platesnį pasaulį išeiti su poezija. Šveicarijoje kalbėjausi su šiuos reikalus išmanančiais 

žmonėmis. Reikia, kad kūryba būtų išversta į vokiečių, kitas kalbas. Juk reikėtų pasiryžti 

ir pramokti tiek, kad galėtum savo eiles išversti į vokiečių kalbą. Manau, tokiam mokslui 

verta aukoti laiką. Viekšniškis, žinomas keliautojas P. Normantas man pažadėjo, kad jo 

žmona poeziją išvers į vengrų kalbą, padės išleisti toje šalyje. Tiesiog taip padrąsinčiau 

gabius šalia gyvenančius, jog reikia siekti pasiekiamo. Ne savęs gailėtis, o gyventi”. 

Paprašiau Laimondo nusifotografuoti. Sako: „Reikia susišukuoti, nes mama man vis primena, 

kad neatidus sau. Aš jai atsakau — o kas į mane žiūri...” Žiūrėti į žmogų — nereikšmingas 

veiksmas, išgirsti jį ir suprasti — kur kas svarbiau. 



ABLINGIS LAIMONDAS (g.1957 08 30, Viekšniuose, Mažeikių raj.), poetas, Vilniaus 

miesto žmonių su fizine negalia ugdymo centro vienas iš įkūrėjų ir pirmininkas, Viekšnių 

vidurinės mokyklos šaškių būrelio treneris. 

M: 1964—1975 mokėsi Viekšnių vid. m-kloje, 1976—1981 studijavo VU Istorijos fak. 

(bibliotekininko ir bibliografo spec.). 

P: 1981—1982 — Viekšnių zoninių kultūros namų metodininkas, 1982—1983 — 

N. Akmenės centr. bibliotekos bibliotekininkas, 1983—1986 — Mažeikių 3-iosios vidurinės 

mokyklos bibliotekininkas, 1987—1999 — Akmenės raj. VJSM (sporto centro) šachmatų 

treneris, nuo 1994 — Viekšnių vidurinės mokyklos šaškių būrelio treneris, 1999—2000 — 

Akmenės raj. sporto centro šaškių ir šachmatų treneris, nuo 1999 — Vilniaus mst. žmonių su 

fizine negalia ugdymo centro pirmininkas, nuo 2000 — Mažeikių sporto mokyklos Viekšnių 

šaškių būrelio treneris. 

F: Eilėraščiai išspausdinti rinkinyje „Vienatvės šventė”, Akmenės raj. laikr. „Vienybė”, 

„Bičiulystė”. Ruošiamoje spaudai knygoje „Įspūdžiai iš Italijos” t. p. bus spausdinama jo kūryba, 

įspūdžiai iš Italijos. Suteikta aukščiausia bibliotekininko bibliografo kvalifikacinė kat. Moksl. 

darbus „Vaclovas Biržiška — bibliotekininkas-bibliografas”, „J. Kirlys — spaudos 

kolekcionierius” skaitė moksl. konferencijose, „A. Makūnaitė — knygų grafikė” įvertintas už 

originalumą. Yra Resp. menų ir švietimo centro narys literatas (nuo 1997). Buvo Viekšnių 

invalidų d-jos pirmininkas (1996—1998). Jo vadovaujamas žmonių su fizine negalia ugdymo 

centras užsiima ir leidybine veikla. Resp. invalidų kompensacinės technikos centro užsakymu 

savo dirbtuvėje gamina atramines lazdeles neįgaliesiems. Treniruojama moksleivių šaškių 

komanda resp. šaškių varžybose Telšiuose laimėjo sidabro medalį, treniruojama šachmatų 

komanda resp. šachmatų varžybose Plungėje — IV v., Žemaičių kr. neįgalių žmonių šachmatų ir 

šaškių žaidynėse Radviliškyje apdovanotas II laipsnio diplomu, Šiaulių apygardos žaidynėse 

laimėjo II v. 

L: Išvykos į gamtą, žvejyba, plaukiojimas baidare, valtimi, žaidimas šaškėmis, šachmatais, 

eilėraščių rašymas, mokslinės, fantastinės literatūros, leidinių apie jogą skaitymas. 

11

N. a.: Vytauto g. 13, Viekšniai, LT-5451 Mažeikių raj.; tel. 36204. 

Gal todėl, kad žemaičiai labiausiai užsispyrę Lietuvos gyventojai. Kai reikėdavo ginti Lietuvą 

nuo priešų, jie mūšio lauke visados būdavo pirmose gretose. Iš kebliausių situacijų Vytautą taip 

pat vaduodavo žemaičiai. Mano manymu, lietuviai suprato, kad be žemaičių neišsivers, dėl to ir 

išspausdino jų portretus ant lito banknotų — J. Basanavičius gal tik įsimaišė. Bet Žemaitė, 

M. Valančius ir kiti... 

Kai kurie vengrų kalbos žodžiai turi žemaitiškus atitikmenis, — tai įrodo gilias žemaičių 

tarmės šaknis ir savitumą. Nėra, pavyzdžiui, aukštaitiško, suvalkietiško paso, o žemaitiškas yra. 

Kaip istorikas galiu šiuo klausimu parašyti traktatą. 

Laimondas Ablingis. 

Poetas (Mažeikių raj.) 

ADOMAITIS ALVYDAS 

Sejavičienė Julija. Žalionė prisikėlė iš užmaršties // Vienybė. — 1995. — Liep. 15: ir 

nuotrauka. — Tekste: Alvydas Adomaitis Žalionės kaime. 

Bunka E. Tryškiai—Viekšniai. Lietuvos istorija ir dabartis: Kelionės reportažas: „Kaip 

gyveni, Lietuva?”: „Dienos” specialusis korespondentas Eugenijus Bunka „Comliet” mobilaus 

ryšio telefonu perduoda iš Plūgų [Pluogų] kaimo // Diena. — 1996. — Rugs. 25. — Tekste: 

„O už kelių šimtų metrų nuo jo [Žalionės kaime] įsikūrė Alvydas Adomaitis. Drįstu teigti, jog 

jis — unikalus žmogus. Gal net vienintelis toks Lietuvoje. Dirbo Akmenės melioracijos statybos 

ir montavimo valdybos viršininku. [...]. Vieną gražią dieną Alvydas viską metė. Paliko žmonai 

namą, o pats atsikėlė į krūmų prižėlusį lauką. Pirmą žiemą su Regina praleido šiferinėje, šiaudais 

apšiltintoje pašiūrėje, ne ką geriau įsikūręs ir dabar — statybininkų vagonėlyje, prie kurio 

prilipdė priestatą.” 

Ruškys Vytautas. Ventos regioniniame parke // Šiaulių kraštas. — 1997. — Kovo 18. — 

Tekste: „Paskelbus konkursą parko direktoriaus pareigoms, juo tapo ūkininkas A. Adomaitis. 

[...]. Darbuotojai rūpinsis gamtos vertybių išsaugojimu, užsiims moksline — tiriamąja veikla.” 

Adomaitis A. Ventos regioninis parkas: Lankstinukas. — Kaunas: Spindulys, [1998]. 

Išleistas naujas lankstinukas: Ventos regioninis parkas // Šiaulių kraštas. — 1998. — 

Kovo 23. — Tekste: „Ventos regioninio parko administracija Kauno „Spindulio” spaustuvėje 

2 tūkstančių egzempliorių tiražu išleido pažintinį lankstinuką „Ventos regioninis parkas”. 

Lankstinuke publikuojamas parko žemėlapis, fotomenininko Jono Danausko nuotraukos, 

pateikiami įvairūs faktai apie parką, jame esančius gamtos, istorijos paminklus.” 

Adomaitis Alvydas (Ventos regioninio parko direktorius). Viekšnių urbanistinis draustinis // 

Vienybė. — 1998. — Liep. 25, 28. — Visas tekstas: 

Viekšnių miestelio bei seniūnijos gyventojai pagrįstai nerimauja, kad būsimosios 

administracinės sistemos reformos autoriai juos pamiršo ir neketina atkurti valsčiaus. Praeityje 

būtent Viekšniai buvo reikšmingiausia gyvenvietė plačioje teritorijoje į šiaurės vakarus nuo 

Šiaulių bei Kuršėnų. Jie pranoko Tirkšlius bei Sedą, tik praeito amžiaus viduryje suskatusius 

augti Mažeikius ir nuošaly nuo geležinkelio likusią Akmenę. 

Istorikai teigia, jog po ilgų karų su kryžiuočiais ši teritorija buvo retai gyvenama. Patys 

Viekšniai žinomi nuo XVI amžiaus. Iš 1528 m. karinės prievolės sąrašų matyti, jog tuomet 

valsčiuje gyveno 33 bajorų šeimos. 

XVII amžiaus pradžioje Viekšniai jau buvo seniūnija be pilies. 1656 m. miestelį ir jo 

apylinkes nusiaubė švedų kariauna. Ir vėliau Viekšnius ir jų gyventojus ilgai persekiojo didelės 

nelaimės — marai ir kitokios epidemijos, karo veiksmai, ne kartą pastatus naikino gaisrai. Pasak 

dokumentų, 1847 m. miestelyje gyveno 1120 žydų, o 1860 m. minima buvus tik 500 krikščionių. 

Jau XIX amžiuje Viekšniai garsėjo savo turgais, veikė bene 60 krautuvių. Tarpukario metais 

12

Viekšniuose veikusi progimnazija išugdė Lietuvai daugybę mokslo ir kultūros veikėjų. Nuo 

1925 m. Viekšniuose veikė suaugusiųjų lavinimo institucija — vyskupo M. Valančiaus liaudies 

universitetas, vėliau perėmęs dr. Basanavičiaus vardą. 

Nepriklausomybės metais Viekšniuose buvo keletas keramikos ir maisto pramonės dirbtuvių, 

praeito amžiaus pabaigoje pastatytasis vandens malūnas, pieninė, vilnų verpykla bei karšykla, 

odų dirbtuvė, girininkija, nuo 1860 metų veikianti vaistinė yra viena seniausių Žemaitijoje. 

Sveikatos apsaugos sistemą papildė profesoriaus M. Biržiškos 1938 m. pastatydinti sveikatos 

namai. Skirtingų konfesijų tikintieji meldėsi bažnyčioje, cerkvėje bei sinagogoje. 

Viekšnių miestelis smarkiai nukentėjo ir per pirmąjį, ir per antrąjį pasaulinius karus. Deja, 

griovimas nesiliovė ir taikos metais. Kito ne tik tradicinė miestelio išvaizda, buvo griaunamos ir 

senosios tradicijos. Vadovaujantis sovietinėmis senojo pasaulio griovimo ir naujo prievartinio 

statymo nuostatomis, nauji architektūriniai ir erdviniai miestelio elementai nebuvo derinami su 

vietos specifika, per amžius susiklosčiusia buities raidos logika, su čionykščio gyvenimo 

specifika. Daug kas buvo daroma tarsi specialiai atžagariai — paniekinant senąsias vertybes, 

nepaisant gyvenimo išminties ir moralės. 

Pokario dešimtmečiais ypač nukentėjo Viekšnių miestelio centras. Nebeliko beveik keturis 

šimtmečius tarnavusios tradicinės turgaus aikštės, tiesiog ant žmonių kaulų, buvusių senųjų 

kapinių vietoje, pastatyta nebūdingos šiam kraštui architektūros profesinė technikos mokykla su 

ją supančiomis bendrabučių „dėžutėmis”. Ypač ryškiu akibrokštu laikytinas senosios klebonijos 

nugriovimas, jos vieton įspraudžiant penkiaaukštį gyvenamąjį namą, užstojusį nuo vakarų pusės 

bažnyčią ir perkirtusį kelią iš šventoriaus į kapines. Sveiku protu taip pat neįmanoma suvokti, 

kam reikėjo piečiau Tilto gatvės nugriauti istorinę reikšmę turėjusius žydų maldos namus ir toje 

vietoje suprojektuoti du tipinius keturaukščius gyvenamuosius pastatus, visiškai nesiderinančius 

prie senosios miestelio dalies architektūros. Daugybė viekšniškių piktinosi neapgalvotu senosios 

gimnazijos pastato nugriovimu. Gerai, kad mokytojai entuziastai suspėjo pagaminti buvusios 

gimnazijos maketą, kuris tebesaugomas vidurinėje mokykloje. Šiandien vietoje senosios 

mokyklos, išugdžiusios tiek kultūros ir mokslo švyturių, riogso brangiai kainavęs, taip ir 

nebeužbaigtas balto mūro pastatas, turėjęs tapti kultūros namais. Jis ne tik sugadino šios 

miestelio dalies išvaizdą, bet ir tapęs nebereikalingu, kelia pavojų jame karą mėgstantiems žaisti 

vaikams. Neretai čia prieglobsčio ieško ir visokie girtuokliai. Kiek trūksta, kad ši vieta 

subrandintų ir kokį pavojingą nusikaltimą. 

Vis dėlto miestelio istorinėje dalyje dar išlikę nemažai senų ir įdomių pastatų. Deja, net dabar, 

kuomet nebegalioja sovietinė komandinė ūkio bei statybų sistema, labai vertingose urbanistiniu 

atžvilgiu vietose ima ir išdygsta nepatogūs ir neišvaizdūs statiniai. Miestelis neturi 

perspektyvinio statybų plano, tik tą sovietmečio projektą, pagal kurį visas miestelio centras 

turėjo būti užstatytas daugiaaukščiais namais. 

Sveiku protu nesuvokiama, kodėl ir dabar išduodami leidimai čia statyti netinkamos 

architektūros pastatus. Tokių nusižengimų padaryta Vytauto, Mažeikių, Akmenės, Puodininkų, 

Dariaus ir Girėno gatvėse. Vis dėlto ir šiose, ir Biržiškų bei Tilto gatvėse dar išlikę 

architektūriniu ir kultūros istorijos atžvilgiu vertingų pastatų bei jų elementų. 

Architektai Marija ir Martynas Purvinai 1992 m. nuodugniai ištyrė Viekšnių architektūrinį 

urbanistinį paveldą. Jų parengtuose dokumentuose minima, kad iš išlikusių senų miestelio 

pastatų 376 — įdomūs, 99 — vertingi, 31 — labai vertingas, o 3 ypatingos vertės. Savaime 

suprantama, kad per 5 metus, prabėgusius nuo šių tyrinėjimų, vertingų pastatų miestelyje dar 

sumažėjo. Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad iš dar išlikusių senųjų pastatų daugelio būklė yra 

apgailėtina, avarinė. 

Tad ką reikia daryti? Manau, kad pirmiausia rajono architektai turėtų inventorizuoti visas 

nebaigtas statybas ir kur įmanoma pakoreguoti pagrindinius fasadus, juos priderinti prie 

tradicinės miestelio architektūros. Kitas svarbus uždavinys specialistams būtų parengti 

perspektyvinį miestelio statybų išplanavimą. Be to, reikia dar kartą patikslinti išlikusias 

architektūrines vertybes ir parengti pirmaeilių darbų taisykles, kad gyventojai žinotų, ką 

konkrečiai reikėtų daryti. Šį darbą Ventos regioninio parko administracija jau inicijuoja. 

Tolimesnis uždavinys būtų parengti būtiniausių darbų programą, ieškoti lėšų, gal lengvatinių 

kreditų ar kokios tarptautinės programos šiems darbams atlikti. 

13

Sklinda gandai, kad Viekšniams tapus urbanistiniu draustiniu, sugriežtėję reikalavimai dar 

labiau apsunkins ir taip nelengvai besiverčiančių viekšniškių gyvenimą. Noriu visus nuraminti: 

jeigu pasiseks šiuo atžvilgiu įvesti tvarką, visiems bus tik lengviau. Bet kurio miesto ar miestelio 

architektūra, išmintingas tvarkymas, kaip ir nepamatuotas senų tradicijų griovimas, tiesiogiai 

susiję su žmonių sveikata. Nepriimtinos išvaizdos pastatas ar kitoks architektūros akcentas yra 

tarsi piktžolė. Kiekvienas geros, per šimtmečius įsitvirtinusios tradicijos atmetimas ar 

sugriovimas yra tarsi gyvybiškai svarbios kūno dalies amputavimas. Žodžiu, kuo mažiau bus 

piktžolių, žaizdų ir neprotingos valios primetamų sprendimų, tuo visuomenei bus patogiau ir 

dvasiškai sveikiau gyventi, miestelis ir jo apylinkės taps patrauklesni atvykstantiems, vadinasi, ir 

naujiems verslams. Viekšniai gali ir turi teikti džiaugsmo ne tik patiems viekšniškiams, bet ir 

visiems juos aplankantiems. 

Adomaitis A. Ūkininkaudami neskriauskime gamtos // Vienybė. — 1999. — Kovo 16. — 

Tekste: Ūkininkas Jonas Šimkus Ramoniškės kaime. 

Ateičiai tausojamas turtas: Mūsų pašnekovas — Ventos regioninio parko direktorius 

Alvydas Adomaitis / Kalbino Julija Sejavičienė // Vienybė. — 1999. — Geg. 22: ir nuotrauka. — 


Šio pokalbio dingstis yra gegužes 24-ąją minima Europos parkų diena. Kodėl ši diena 

nominuojama taip? 

Europarko taryba ir Generalinė Asamblėja nusprendė gegužės 24-ąją paskelbti Europos parkų 

diena. Ji švenčiama pirmą kartą. Ja siekiama informuoti žmones apie saugomas teritorijas ir 

sudominti jomis. Lietuvoje yra įkurti 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų. Vienas iš jų yra ir 

Ventos regioninis parkas, kurio tikslas išsaugoti gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo 

vertybes, sudaryti poilsio ir pažintinių išvykų sąlygas, išsaugoti nepažeistą kraštovaizdį ateities 

kartoms. 

Priminkite, kada parkas įkurtas ir kokią teritoriją jis aprėpia. 

Ventos regioninis parkas įkurtas 1992 metų rugsėjo mėnesį. Jo plotas yra 10600 ha, iš kurių 

pusę užima miškai. Jis unikalus savo kraštovaizdžiu, kurį puošia Ventos, Virvytės, Dabikinės, 

Uogio, Avižlio upės ir upeliai. Parko teritorijoje yra Papilė, Venta, Palnosai, Gyvoliai, Viekšniai, 

Užventė ir kitos gyvenvietės. Parko teritorija prasideda dešiniuoju Ventos upės krantu nuo 

Rekčių piliakalnio ir eina palei Radviliškio—Mažeikių geležinkelį. Tai patogios sąlygos vandens 

turizmui. Parko teritorijoje daug kaimų su vertingu istoriniu, architektūriniu paveldu: 

koplyčiomis, koplytstulpiais, piliakalniais, dvarų parkų liekanomis. Regioniniame parke yra 

Purvių rezervatas, kurį sudaro unikali Uogio upės dalis, apaugusi dideliu senu mišku; Purvėnų 

geomorfologinis draustinis; Avižlio, Dabikinės, Virvytės hidromorfologiniai draustiniai; 

Užpelkių botaninis-zoologinis draustinis; Viekšnių urbanistinis draustinis ir Papilės geologinis 

draustinis, kuriame yra ryškios juros periodo sluoksnių atodangos, buvusios žemės paviršiuje 

prieš 155-130 milijonų metų. Šių sluoksnių storis siekia 30 metrų, iš kurių 10 metrų žemiau upės 

vandens paviršiaus. Parke likę keturi vandens malūnai, iš kurių du — Viekšnių ir įspūdingasis 

Augustaičių — veikiantys. Paminėtinas Daubiškių dvaras. Jo parke įregistruota 13 vietinių ir 9 

atvežtinės medžių rūšys. Dalis parko ir tradicinės architektūros išlikę ir Pavirvytės dvare. 

O gamtos požiūriu kuo išskirtinis Ventos regioninis parkas? 

Regioniniame parke priskaičiuojama apie 670 aukštesniųjų augalų rūšių, priklausančių 93 

šeimoms ir 352 gentims. Čia gausu orchidinių šeimos augalų. Iš viso parke apitikta 22 į Lietuvos 

Raudonąją knygą įtrauktos augalų rūšys. Tai mažosios, vyriškosios ir šalmuotosios gegužraibės, 

meškiniai česnakai, sibiriniai vilkdalgiai, plačialapiai begaliai, miškinės mėtos. Parke 

užregistruota 140 paukščių rūšių, iš jų 117 perinčios; ištyrinėta ir surinkta medžiaga apie 184 

vabalų rūšis; rastos 27 rūšys žinduolių, 7 rūšys varliagyvių ir 3 rūšys roplių. Čia sutinkamos 5 

rūšys paukščių, įrašytų į Raudonąją knygą. Tai juodasis gandras, didysis dančiasnapis, erelis 

rėksnys, gervė, griežlė. Parko teritorijoje gyvena Raudonojoje knygoje įrašyti vabalai: žalvarinis 

puošniažygis, didysis skydvabalis. Sutinkamas ir drugys machaonas. 

14

Kas visa tai apskaito, kas tiria parko turtus? 

Parką įkūrė 1992 metais, o administracija ir darbuotojai pradėjo dirbti tik 1997 m. Iki tol šiuo 

unikaliu kampeliu rūpinosi Kairiškių girininkas K. Kažukauskas. Ventos regioniniame parke, be 

manęs, dirba vyr. geografas D. Triaušys, vyr. biologas I. Jašinskas, darbininkas A. Sidabras ir 

buhalterė L. Bučiuvienė. Kiekvienas pagal savo darbo pobūdį ir rūpinasi parko teritorijoje 

esančiais istorijos, kultūros ir gamtos paminklais, stebi gamtą, apskaito augaliją ir gyvūniją. 

Mūsų parke yra nepaprastai daug savitumo. Parkas suskirstytas į 9 stambesnius objektus. Vienas 

iš jų yra unikalus Virvytės hidrografinis draustinis. Užpernai buvo atvažiavęs turistas iš 

Vokietijos. Jis Virvytės ir Ventos ruožą apkeliavo pėsčiomis ir liko sužavėtas tuo, ką esame 

išsaugoję. 

Draustinių statusas riboja žmogaus kišimąsi į gamtą. Ar įmanoma be šito? 

Problema yra ta, kad saugomose teritorijose ribojama čia gyvenančių žmonių ūkinė veikla, 

tačiau iki šiol mūsų valstybė nėra numačiusi jiems kompensacijų. Kišimasis į kraštovaizdį turi 

būti pagrįstas ir pasvertas visais aspektais. Pavyzdžiui, Skleipių kaime nutarė statyti 

hidroelektrinę. Projektą suderino su visomis instancijomis, išskyrus mus. Mažeikių „Ekamos” 

statybininkai ėmė vykdyti darbus, pažeisdami saugomų teritorijų nuostatus. Apie pažeidimus 

buvau priverstas informuoti Miškų ir saugomų teritorijų, taip pat Šiaulių aplinkos apsaugos 

departamentus. Parko pavadinimas nuo Ventos upės. Palei Ventą eina ilgas kelio Šiauliai— 

Mažeikiai ruožas, tačiau čia nebuvo įrengtų poilsio, sustojimo aikštelių. Parinksime 30 vietų, 

bent 6 iš jų įrengsime. Žerkščių pušyne bus įrengta poilsiavietė su lauko baldais, maksimaliais 

patogumais. Kitas „kišimosi” pavyzdys — vietovėje, kur gimė režisierius J. Miltinis, sodiname 

ąžuolų giraitę. Režisieriaus gimimo 100-osioms metinėms ten žaliuos 100 ąžuolų. Taip bus 

išsaugotas garsaus žmogaus teritorijos pavadinimas. 

Ką darote, kad apie Ventos regioninį parką žinotų Lietuva? 

Dalyvavome „Viva, tur” parodoje, esame išleidę lankstinuką. Kol neturėsim išsamesnių 

istorinių tyrimų, aukštesnio lygio renginių savo krašte vargu ar sulauksime. 

Puoselėdami regioninį parką, šiandien mąstome apie tolimą ateitį. Ateities kartoms 

perduosime gyvento laiko ir aplinkos unikalumą. 

Gajauskas Saulius. Antrasis Puntukas Skleipiuose // Vienybė. — 1999. — Birž. 15: ir 

nuotraukos. — Tekste: 

„Skleipių kaime hidroelektrinę ant Virvytės upės pradėjo statyti Mažeikių „Ekamos” firmos 

statybininkai. [...]. Kasamo kanalo trasoje aptiktas įspūdingų matmenų riedulys [akmuo]. 

Gamtininkai mano, kad tai sakralinis [šventas] mitologinis „dievų stalo” akmuo. [...]. Į būsimos 

Skleipių hidroelektrinės statybvietę nuvykome kartu su Ventos regioninio parko direktoriumi 

A. Adomaičiu, vyr. biologu I. Jašinsku ir vyr. geografu D. Triaušiu. „Akmenėlis” išties įspūdingo 

dydžio. [...]. Gamtosaugininkai sakė, kad riedulio [akmens] apimtis 17 metrų, ilgiausia viršaus 

kraštinė 5,40 m., plotis — 3,70 m. Parametrai rodo, kad akmuo yra 72 kub. m. ir sveria apytikriai 

150 tonų. [...]. Skleipių hidroelektrinė statoma greta buvusio Kondratavičiaus dvaro, gražioje 

Virvytės kilpoje.” 

Rozga Leopoldas. Stogastulpis Santeklių dvarui: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 

1999. — Liep. 1: ir nuotraukos. — Tekste: 

Santeklių dvaro istorija, žmonės, gamta, vietovardžiai. Stogastulpis: „Ventos regioninio parko 

direktoriaus Alvydo Adomaičio iniciatyva išskobtas ir penktadienį [1999 06 25] atidengtas 

pakelėje, kur kadaise Santeklių dvaro parko alėjų pradžia buvusi. Pasinaudodamas Viekšniuose 

veikusia dailei gabių moksleivių ir jų pedagogų stovykla, stogastulpį pagaminti direktorius 

pasitelkė dailės ir darbų mokytojus Vitalijų Baltutį, Večislavą Rimkevičių, Remigijų Šiaulytį, 

Vidą Daugmaudį, Vytautą Butkų, užrašą, raginantį minėti čia gyvenusius šviesius žmones, 

sueiliavo viekšniškis pedagogas S. Ablingis.” 

Adomaitis A. Vaduokimės nuo šiukšlių! // Vienybė. — 1999. — Spal. 21. 

15

Adomaitis A. Žemės dienai paminėti // Vienybė. — 2000. — Kovo 2. 

Montvydienė B. Sujudimas Žibikų pušyne // Vienybė. — 2000. — Bal. 4. — Tekste: 

„Nuoširdžiai norėčiau padėkoti Ventos regioninio parko direktoriui A. Adomaičiui, kuris Žemės 

dieną sukvietė rajono mokyklų moksleivius ir mokytojus į gražų Žibikų pušyną, prie Meilės 

akmens. [...]. Malonu matyti, kad Žibikų pušynas miškininkų pastangomis gražiai sutvarkytas ir 

prižiūrimas. Anksčiau prie Didžiojo akmens sunku buvo prieiti, visur užaugę krūmai, užžėlę 

takeliai. Dabar jauku ir tvarkinga.” 

Rozga Leopoldas. Šventė regioniniame parke: [Ventos] // Vienybė. — 2000. — Geg. 25. — 

Tekste: „Parko administracijos salėje ta proga įrengta tautodailininkų A. Lengvenio, 

M. Ivančenkos ir dailininkės R. Kačinskytės tapybos darbų, P. Veiso išdrožtų kaukių ir 

M. Budrienės audinių ekspozicija.” 

Rozga Leopoldas. Mažųjų hidroelektrinių spindesys ir šešėliai // Vienybė. — 2001. — 

Vas. 27. 

Jonikienė Roma. Parko oficialumas — gynybinė siena // Vienybė. — 2001. — Kovo 6: 

iliustruota. — Visas tekstas: 

Ventos regioninis parkas, kuriam vadovauja Alvydas Adomaitis, brangus trims rajonams. 10,6 

tūkst. hektarų plotas iš esmės po lygiai padalintas dviems rajonams — Akmenės ir Mažeikių. 

Nedidelis ruoželis įsiterpęs į Šiaulių rajono žemes. Norėdami praktiškiau pristatyti parką, 

pavadintume jį vidutinio dydžio saugoma vietove. Ventos regioninis parkas tokiomis teisėmis, 

kokias turi dabar, dirba jau ketverius metus, nors įkurtas buvo 1992 metais ir priskirtas Kairiškių 

girininkijai. 

Parko administracijos patalpos tvarkingos, kabinetuose daug gėlių, kurias prižiūri pats 

direktorius. Dabar čia dirba penkių žmonių kolektyvas, trys iš jų — specialistai. Visai neseniai 

įvyko konkursas, ir vyr. ekologo pareigos patikėtos Vytautui Žiaugai. Be direktoriaus 

A. Adomaičio, vyr. kraštotvarkininko pareigas eina D. Triaušys. „Mums būtinai reikėtų brigados, 

kuri galėtų atlikti būtiniausius darbus. Tačiau ministerija neskiria lėšų. Ir ne iš blogos valios. 

Tiesiog nėra pinigų”, — apie darbo perspektyvą kalbėjo A. Adomaitis. Vietovės paskelbimas 

Ventos regioniniu parku išgelbėjo gražius gamtos kampelius nuo suniokojimo. Oficialumas 

sudrausmino įstatymų nepaisančius „visagalius”. Sunku gauti leidimą statyboms, medžių 

kirtimui, griežtesnės baudos nusižengus. Direktorius sakė, kad griežtumas, principingumas 

padeda gamtos grožiui išlikti. 

„Mums visada padeda spauda. Ir „Vienybė” padėjo įveikti pasipelnyti siekusius žmones. Visi 

kartu saugome parką”, — gerus žodžius išsakė A. Adomaitis. 

Būtina nemažas parko teritorijas apželdinti, tačiau nėra planinių dokumentų, nes trūksta lėšų 

specialistams samdyti. Kokius tik gali darbus parko kolektyvas atlieka savo jėgomis. Kreipiasi į 

visuomenę, mokyklas, rengia konkursus, talkas, kad tik atkreiptų dėmesį į gamtą. Patys parko 

darbuotojai daro ir stato informacinius ženklus įžymesnėse vietose, stato stogastulpius buvusių 

kaimų vietovėse, kad iš atminties neišsitrintų istorija. Ventos regioninis parkas apima vietoves, 

kurioms reikia pagalbos. Daug žalos padarė melioracija. Tai ne šioje sistemoje dirbusių žmonių 

kaltė, kalta buvusi santvarka ir bejėgis mokslas, negalėjęs įrodyti, kokia bus žala, pažeidus 

pirmykštę struktūrą. Parkas saugo vertingiausią perlą — Papilės atodangą. Būtinos investicijos. 

Direktorius sakė, kad teritorija aptvarkoma nuo šiukšlių, senų medžių, bet to neužtenka. 

Purviuose unikalus žemės sandaros draustinis. Tik gerokai sugadintas, nes iškastas karjeras. 

Reikia rekultivuoti. Naudotojas — Šiaulių regiono keliai. 

Apsaugos prašosi Kegrių karjeras. Anot A. Adomaičio, čia yra augalų, įrašytų į Raudonąją 

knygą. Ir labai blogai, kai žemė vis judinama ir draskoma. „Laukiu, kada pradėsime taisyti senas 

klaidas, kada visam tam bus skirta lėšų”, — sakė direktorius. 

Pokalbyje su A. Adomaičiu prisiminėme pareigūnų iš ministerijos pažadus skirti Ventos 

regioniniam parkui lėšų miškams atsodinti, nupirkti automobiliui. Pažadėti visi greiti, o ištesėti 

sunku. Nė vienas pažadų realia pagalba parkui neištesėtas. Reikia kompiuterių. Vienas yra. 

16

Darbas toks — kai kuris specialistų juo dirba, kiti už nugaros savo eilės laukia, nes, kaip ir bet 

kurioje valstybinėje įstaigoje, ataskaitų daug. 

A. Adomaitis charakterio nepakeitęs — nesvarbu, ką apie jį galvotų kiti, atkaklus bus iki galo. 

Ne visiems patinka jo išsakomos tiesos. Jos paprastos — gamta negali tarnauti nei partijų, nei 

valdžios interesams. Ir kai matai faktus, jog ypatingai gražiuose gamtos kampeliuose kyla 

valdžios žmonių pilys, kai nepaisoma nei įstatymų, nei padorumo, darosi nejauku. „Kai peržiūri 

lėšų paskirstymą saugomų teritorijų tvarkymui, ryškiai pamatai, kad tiltai per upelius, keliai 

tiesiami ten, kur „didelis” žmogus susirentė pilį”, — apgailestavo direktorius. Kad nors per 

sprindį priartintų žmogų prie gamtos, A. Adomaitis sakė esąs pasiryžęs daug kam. Jis ir 

neprašytas „braunasi” į mokyklas, prašo jaunimo dalyvauti įvairiose programose, skelbia 

konkursus. Yra problemų, kurių nei konkursais, nei talkomis neįveiksi. Neįveiksi vietos gamtos 

saugotojų pastangomis. Pavyzdys — Ventos upė, iš kurios, pasak direktoriaus, norima padaryti 

balą, kaip nutiko Virvytės upei. Statomos užtvankos, elektrinės negalvojant, kas bus po 

dešimtmečio. Gamtai daug žalos padaro brakonieriai. Dabar „išvesta” nauja rūšis — tie, kurie 

iškerta medžius. Ne visus pavyksta nustatyti, bet štai grupelę vagių parko kolektyvas išaiškino. 

Žinote, ekologijai apsaugoti tinka viskas. Bus rengiamos netgi gatvės krepšinio varžybos, 

tęsiamas dokumentinio filmo apie parką kūrimas. Viskas į naudą, kur galima bendrauti, kalbėtis 

apie gamtą ir jos išsaugojimą. Planuose draugystė su Akmenės rajonu, bendros stovyklos, 

konkursai. Planuojama daug talkų. Ventos regioninio parko administracija pateikia duomenų apie 

saugotinus medžius, augalus ir visą grožybę, kuri dėl žmonių kaltės nyksta. Bėgantys metai leis 

įvertinti išsaugotas Ventos pakrantes. 

AKAVICKIENĖ JOLANTA 

Plastinina Bernarda. Istorijas, kurios vertos rašytojo plunksnos, gydytoja laiko paslaptyje // 

Santarvė. — 2007. — Vas. 1 // Priedas „Plius sveikata”. — 2007. — Vas. 1. — Nr. 2: iliustruota. 

— Tekste: Gydytoja psichiatrė Jolanta Akavickienė. 

ALEKSAITYTĖ BRONISLAVA 

Jonikienė Roma. Vienuolių namo gyventoja: Susitikimai // Vienybė. — 1999. — Kovo 23: 

Autorės nuotraukoje: Bronė Aleksaitytė, daug metų padėjusi Viekšnių krašto žmonėms. — Visas 

tekstas: 

Žaliai dažytas dviaukštis medinis namas stovi visų keliukų sankryžoje. Kai dairaisi pro jo 

langus, matai, kurion pusėn nuskuba žmonės. Viekšnių miesto gyventojai namą vadina 

„vienuolynu”. Čia dešimtis metų gyvena tikėjimui ir geriems darbams pasišventusios moterys. 

Dabar name septynios gyventojos. Jauniausia iš jų, septintoji, čia laikinai, padeda nudažyti duris, 

langus. Namui reikia remonto. Kuklaus, žinoma, kokį įstengtų atlikti moterys. Visos gyventojos 

turi savo pareigų: geroji šeimininkė Morta, kuri verda valgį, yra skalbėja. Tačiau jai jau 

nebereikia varginti rankų, viską išskalbia automatinė mašina. Gyvena žaliajame name ir Bronė 

ALEKSAITYTĖ. Ji atsakinga už kiemo sutvarkymą, gėles ir želdinius. „Nes tokia mano 

profesija ir viso gyvenimo pomėgis”, — paaiškina močiutė, kai paklausiau, kas taip tvarkingai 

užlaiko aplinką. Sodininkė ji kai šilta, o žiemą — rašytoja. Visos mintys, pastebėjimai, 

džiaugsmai ir rūpesčiai suguldyti į sąsiuvinius. Rašyta ir kurta dešimtis metų. 

Kūryba 

Bronei Aleksaitytei bus devyniasdešimt. Inteligentiška močiutė, gražios suvalkietiškos kalbos, 

daug studijavusi, apvažiavusi tėvynę nuo krašto iki krašto. Ir visą gyvenimą tarnavusi žmonėms. 

Mes nedaug kalbėjomės apie tikėjimą. Tik tiek, kad šeima, kurioje buvę 15 vaikų, tvirtai tikėjo 

Išganytoju ir šviesiausiais idealais. Tėvai buvo stiprus ūkininkai ir labai gražiai tvarkėsi. 

Eiliuoti Bronė Aleksaitytė sakė pradėjusi keturioliktais gyvenimo metais. Nebuvo drąsi poetė, 

nerodė eilių kitiems. „Ir skaityti žinomų poetų eiles vengiau. Man vis atrodydavo, kad 

perskaitysiu ten savo mintis. Nebebus jokios kūrybinės paslapties”, — prisimena močiutė. Bet 

kūrybingam žmogui sunku talentą nuslėpti. Jos prašydavo tautinėse ir religinėse šventėse skaityti 

eiles. Bronė parengdavo programas. Malonu būdavo, kai iš Vokietijos ar Anglijos sulaukdavo 

17

lietuviškų laikraščių, kuriuose išspausdinti jos eilėraščiai. Gyvenimo audros išblaškė 

B. Aleksaitytės gimines, tad jie pasitraukė užsienin, o Bronės kūrybos pasiūlydavo lietuvių 

laikraščiams. 

Ir dabar, kai Viekšniai švenčia kokią širdžiai malonią šventę, B. Aleksaitytė visada parašo ir 

paskaito savo eilių. Taip buvo, kai atidengė paminklą Biržiškoms, taip esti per Vasario 16-ąją, 

per Sausio 13-ąją. Jei pati skaityti negali, paprašo kultūros namų direktorės B. Švažienės. „Man 

tas viešas žodis kaip įsipareigojimas prieš žmones. Gal kuriam ir liks širdyje”, — sakė eilėraščių 

autorė. Ir didžiuojasi ji pažintimi su viekšniškiais. Sako, kad po miestą negali vaikščioti galvą 

nuleidusi. Vis sveikinasi žmonės, kepures nukelia — ir tu turi pagerbti. 

Kelias į Viekšnius 

Eilėmis aprašytas Bronės Aleksaitytės gimtasis Šakių kraštas ir Baltrušių kaimas, kur ji gimė. 

Gausybė tvenkinių, alėjų, tvarkingos sodybos. Atrodytų, močiutė nieko nepamiršo: nei takelių, 

nei pievų, nei papročių, nei pokario kančių, kai svetimi viską sutrypė ir sugriovė. 

Bronė Aleksaitytė buvo progimnazijos mokinė, pasirinko Fredos aukštesniąją sodininkystės ir 

daržininkystės mokyklą. Ją baigusi, dėstytojavo, o pomėgis gražiai tvarkyti aplinką išliko iki 

šiol. Karui beprasidedant, mokėsi Vilniaus socialinėje mokykloje „Caritas” su teise dirbti vaikų 

darželiuose. Užėjusiems rusams tokio pobūdžio mokslai nepatiko. Uždarė mokyklą. Anot 

močiutės, garsios asmenybės mokė lietuvaites. Ir mintys buvo diegiamos apie meilę tėvynei ir 

aukojimąsi artimui. Karui pasibaigus, Bronė Aleksaitytė baigė Šiaulių medicinos mokyklą. 

Išmoko masažo paslapčių. Ir su medikės diplomu keliavo po Lietuvą. 1975 metais persikėlė į 

Viekšnius, čia gyveno jos gera draugė. Pritapo prie žmonių, gydė juos ir „statė ant kojų", kiek 

pajėgė ir išmanė. Apvaikščiojo kaimus bemasažuodama ligų prie lovos prirakintus žmones. 

„Pasitarnavau Viekšnių visuomenei”, — taip kukliai apie savo darbą parašiusi biografijoje Bronė 

Aleksaitytė. „Aš mačiau, kaip atgauna jėgas ir viltį sergą žmonės. Kaip po varginančių masažų 

jie gali pajudinti kojas, rankas. Tada džiaugdavausi, kad pasirinkau tokį darbą”, — pasakojo 

močiutė. 

Vertybės 

Apie ką šnekėjomės, ką beprisiminėm, visas kalbas pabaigdavome prasmės ieškojimu. 

Devyniasdešimt metų prasmingai prabėgo, o kai reikia tai įvertinti — lieka kelios eilutės. „Žinot, 

kokios mintys kamuoja senatvėje? Ogi gimtųjų vietų ilgesys, tėvų šnektos skambesys ir 

prisiminimai apie Suvalkijos laukus, pievas...” Ir jokie turtai neturi vertės, užtenka žmogui mažo 

kampelio prisiglausti. Svarbu, ką davei žmonėms. Ar padėjai jiems, ar džiaugeisi, liūdėjai su 

jais? Ir dar svarbu, kad ne vien dejuotum, kad įžvelgtum ateities šviesą, nes ir patys sunkiausi 

metai bus tavo visada. Taip sakė močiutė, ilgą gyvenimą nugyvenusi. 



ALEKSAITYTĖ BRONISLAVA (g.1909 06 14, Baltrušių k., Šakių raj.), poetė, „Caritas” 

narė. 

M: 1916—1920 mokėsi Baltušių prad. m-kloje, 1922—1926 — Pilviškių (Šakių raj.) 

progimnazijoje, 1926—1930 — Kauno Fredos aukštesniojoje sodininkystės ir daržininkystės 

m-kloje, 1940 baigė Kauno, Vilniaus „Caritas” soc. m-klas (vaikų darželio auklėtojo, 

bibliotekininko spec.), 1947—1949 — Šiaulių med. m-kloje (baigė gydomojo masažo kursus). 

P: 1940—1941 — Biržų vaikų darželio darb., 1941—1944 — Adakavo (Tauragės raj.) ž. ū. 

m-klos agronomijos dėst, 1948—1954 — Kauno sveikatos punkto med. sesuo, 1962—1968 — 

Druskininkų vaikų sanatorijos „Saulutė” med. sesuo, 1968—1975 — Gerdašių (Lazdijų raj.) 

bažnytkaimio vargonininkė. 

F: Jos eilėraščiai spausdinti Akmenės raj. laikraštyje „Vienybė”, „Būdas žemaičių”, knygoje 

„Eiliavimai”, lietuvių išeivių leidiniuose Vokietijoje, D. Britanijoje. Jaunystėje aktyviai dalyvavo 

skautų ir ateitininkų organizacijose. 

L: Aplinkos puoselėjimas, eiliavimas, knygų skaitymas, savo proginių eilėraščių 

deklamavimas. 

18

N. a.: Mažeikių g. 4, Viekšniai, LT-5451 Mažeikių raj.; tel. 36569. 

Savita kalba, kultūra 

Ir charakteriu kietoki. 

Veikiai gautumei į skūrą, 

Jei kalbos jų neišmoktum. 

Ogi man, kaip suvalkietei, 

Pradžioj buvo oi kaip riesta. 

Kol išmokau juos suprasti, 

Bendrą kalbą su jais rasti. 

Bronislava Aleksaitytė 

Poetė (Mažeikių raj.) 

Urnienė Nijolė. Viekšnių poetė: [Bronislava Aleksaitytė] // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Vas. 20. — Nr. 14 (350). — Tekste: 

„Viekšnių poetė Bronislava Aleksaitytė — garbingo amžiaus sulaukusi, jau 92-uosius metus 

einanti. Ji žvali, energinga, rašo eiles. Dalyvauja kultūriniuose renginiuose, šventėse... Savo 

eilėraščius skaito pati. [...]. 1970—80 metais artimųjų dėka jos eilėraščiai buvo spausdinami 

užsienyje — Vokietijoje Freiburge, Anglijoje Bradforde. [...]. Jos užrašų, eilėraščių rankraščiai 

netikėtai pakliuvo į mano rankas. Esu giliai sujaudinta jos poezijos, todėl noriu, kad su mūsų 

poetės Bronelės eilėmis susipažintų platesnis žmonių ratas”. 

Viekšnių muziejaus vadovė Nijolė Urnienė. 

Bužokaitė Marytė. Gyvenimą paaukojo Dievui ir žmonėms // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Vas. 27: ir nuotraukos. — Visas tekstas: 

Viename laikraščio numeryje jau pristatėme nuostabų žmogų — poetę Bronę Aleksaitytę. 

Norisi dar kartą pakalbėti apie gerbiamą Bronelę (taip mažybiniai visi pažįstami ją vadina, 

teatleidžia ir man už tokį familiarumą). 

Gimė ji 1909 m. birželio 14 d. Šakių apskrityje, Barzdų valsčiuje, Baltrušių kaime. Tėvai 

ūkininkavo ir augino gausią šeimyną. Penkiolikos vaikų būryje Bronelė buvo jauniausia. Galima 

suprasti, kad nelengva buvo išmaitinti ir išleisti į mokslus tokią gausią šeimyną. Metai nusinešė 

tų dienų vargus, bet liko jausmai, užrašyti eilėraščių posmuose. Dar tik trylikos metų 

mergaičiukė ji rašė: 

Šiam pasauly nėra laimės, 

Visur vargai ir nelaimės. 

Visur ašaros, skausmai, 

Vien tik skurdą tematai. 

1925 m. baigusi Pilviškių progimnaziją mergaitė įstojo į Fredos Aukštesniąją sodininkystėsdaržininkystės 

mokyklą ir gavo agrotechnikės diplomą. Vėliau teko pasimokyti Vilniaus 

socialinių mokslų „Caritas” mokykloje, dirbti vaikų darželiuose. Nenurimstanti ir nepasiduodanti 

kasdienybės rutinai Bronelė Šiauliuose 1949 m. baigia dar ir medicinos mokyklą. Dirba kūdikių 

namuose, o vėliau įsidarbina Druskininkų vaikų sanatorijoje. Baigusi gydomojo masažo kursus, 

masažistės darbą dirba iki pat pensijos. 

Nors specialiai nesimokė muzikos, bet buvo iš prigimties muzikali ir septynerius metus 

vargonininkavo Lazdijų raj. Gerdašių bažnyčioje. 

Atvykusi pas draugę į Viekšnius, Bronelė buvo nustebinta šio miestelio apylinkių 

vaizdingumo. Ji pati sako, kad viekšniškių nuoširdumas, gamtos grožis ją kažkuo patraukė ir tai 

nulėmė, kad 1975 metais Bronelė persikėlė čia gyventi. Oficialiai įsidarbinusi nebuvo, bet 

gydomojo masažo paslaugas suteikė ne vienam to stokojusiam apylinkės gyventojui. 

Nuo pat jaunų dienų ir per visą gyvenimą Bronelę lydi du jos širdžiai malonūs pomėgiai — 

gėlininkystė ir poezija. Koks gražus sąskambis — gėlės ir jausmų išraiška eilėmis. Atrodo, tai ir 

paaiškina, iš kur trapi moterėlė turėjo jėgų taip gražiai nugyventi ilgą ir nelengvą gyvenimą. 

Blogis, kuris, deja, visais laikais šalia mūsų, nesutepė, neapnuodijo sielos. Ir klausantis 

19

neskubaus Bronelės pasakojimo apie nugyventus metus švysteli mintis — jos gyvenimas 

nušviestas Aukščiausiojo palaiminimo. Eidama dvidešimtuosius savo gyvenimo metus jį sužino, 

kad draugė įstojo į vienuolyną. Ta žinia sukrečia ją, juolab, kad buvo mačiusi teatre pjesę „Už 

vienuolyno sienų”. Teatro spektaklis vienuolių gyvenimą parodė gan niūriomis spalvomis. Mintis 

paaukoti gyvenimą Dievui laikas nuo laiko vis kirba galvoje. Pasakiusi apie tai mamai, gavo tokį 

atsakymą — geriau jau matysiu tave karste mirusią tik ne vienuolyne. Po ilgų apmąstymų 

prieštaravimai jaunuolės širdyje nutyla ir ji nusprendžia — tai mano kelias. Slapta nuo tėvų ji 

užsirašo į Marijos nekalto prasidėjimo seserų tarnaičių kongregaciją. 

Pasirinktas vienuoliškas gyvenimo būdas neįpareigojo nešioti vienuolės drabužių, bet visi 

darbai ir veikla buvo paaukoti Dievui. Taip ir ėjo Bronelė per gyvenimą dalindama šalia 

esantiems gėrį ir, kiek leido jėgos, kovodama su blogiu. Visuose varguose, bėdose pasikliaudama 

Aukščiausiuoju, ji sako niekada juo nenusivylusi ir niekada nesigailėjusi dėl savo pasirinkimo. Ir 

šiandien Viekšniuose ji gyvena draugėje su: tokiomis pat vienuolėmis. Iš viso jų yra šešios. Visos 

jau pensininkės, bet puikiai sugyvena, kartu dirba, kartu meldžiasi. 

Neaplenkė Bronelės ir ligos. Vienu metu sirgo aštria plaučių tuberkulioze. Teko atsisakyti 

darbo ir daug laiko praleisti gydymo įstaigose. Kiek sustiprėjus — naujas išbandymas — 

maliarija. Sklaidant Bronelės rankraščius gali atsekti jos gyvenimo kelią. Visose bėdose ji 

ieškojo pagalbos pas Dievą. 

Kai širdis manoji vėso 

Žadinau joje aš Jėzų: 

— Kelkis, Jėzau! Tiesk man ranką... 

Ieškojo stiprybės sau, bet neužmiršo padėkoti ir žmonėms, gelbėjusiems ir padėjusiems. Štai 

posmai, skirti medikams: 

Tirpina jie savas dienas, naktis 

Karštam dejonių katile 

Ir lašina gyvybę savo lašas po lašelio 

Į bendrą taurę darbo ir aukų, 

Kad tik kiti gyvent galėtų. 

Ir taip visose gyvenimo situacijose. Kiekvienos šventės, jubiliejų, visuomenės įvykių atšvaitai 

jos posmuose. Nenusišalina ji ir dabar nuo kasdieninių įvykių, čia peikdama ar pabardama, čia 

pagirdama ir apdainuodama šiandienos aktualius dalykus. Gaila, kad tiek širdies įdėjusi į kūrybą, 

šiandien negali pasidžiaugti atspausdinta savo knyga. Būtų puiku, jei atsirastų neabejingas 

dosnus žmogus, kuris pasirūpintų jos poezijos posmų įamžinimu. Belieka palinkėti gerbiamai 

Bronei Aleksaitytei geros sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir padėkoti jai už tą išspinduliuojamą 

gėrio energiją. Padėkokime Dievui už tokius žmones, be jų mūsų pasaulis netektų savo žavesio. 

Plastinina Bernarda. Vienuolės eilės skirtos „ne tiems, kas lėbauja ir šoka”: Vardai ir veidai: 

[Bronislava Aleksaitytė] // Vakarų Lietuva. — 2004. — Lapkr. 23-29. — Nr. 47 (468): „Sigito 

Strazdausko ir asmeninio albumo nuotraukos: [1.] Pradėjusi kurti vaikystėje Bronislava 

Aleksaitytė eiles rašo ir dabar. [2.] Bronislava Aleksaitytė — aukštesniosios Sodininkystės ir 

daržininkystės mokyklos absolventė. 1929 metai. [3.] „Zanavykės godos” — B. Aleksaitytės 

eilėraščių ir atsiminimų knyga”. — Visas tekstas: 

Smulkutė, inteligentiška Bronislava Aleksaitytė iš Viekšnių miestelio — labai miela, maloni ir 

šilta moteris. 

Praėjusią vasarą atšventusi savo 95-ąjį gimtadienį ir 2003-aisiais išleidusi eilėraščių rinkinį 

„Zanavykės godos”, sesuo vienuolė mažumėlę skundžiasi pablogėjusia atmintimi, tačiau vis dar 

greita, energinga ir neprarandanti humoro jausmo. 

VAIKYSTĖ 

„Ne tiems rašau, kas lėbauja ir šoka, bet tiems, kas braukia nuo kaktos rasas”, — paprašyta 

prisiminti savo pirmąjį eilėraštį, kiek pamąsčiusi sueiliuoja Bronislava. Šios eilutės, parašytos 

dar vaikystėje, — tarsi jos visos kūrybos pagrindinė mintis. Anot jos, ji mokanti rašyti tiktai 

20

vargo žmogui, panašiam kaip ir pati. Poetė savo kūrybos neskiria dideliems žmonėms, nes jie 

priklauso ne jos pasauliui. 

Suvalkietė, gimusi Baltrušių kaime, Šakių rajone, Bronelė, kaip ją ir šiandien vadina jos 

gyvenimo draugės seserys vienuolės, užaugo 15 vaikų šeimoje, nors penki mirė dar maži. 

Bronelė buvo šeimoje pagrandukas, o kaip mažiausia, labiausiai mylima ir lepinama. Ji mano, 

kad tai jai išėję ne į naudą, nes išlepintas žmogus būna nepraktiškas. 

Eilėraščius pradėjo rašyti ir spausdinti sienlaikraščiuose būdama 12-14 metų. Užlipusi ant 

verandos stogo ji žiūrėdavo į mėnulį, ir taip gimdavo melancholiškos eilės. Tarp keturiolikos 

tvenkinių užaugusi kaimo mergaitė labai mylėjo gamtą, todėl ir jos eilėse daug gamtos motyvų. 

Kodėl tarp keturiolikos tvenkinių? Bronelė pasakoja, kad caro laikais buvusi visai kitokia 

ūkių valdymo sistema. Ūkiai buvę susispietę į vieną vietą, kiekvienam jų priklausę po tvenkinį. 

Kai ūkiai skirstėsi, tai Aleksaičių šeimai atitekę tie visi tvenkiniai ir per 60 margų žemės (per 34 

hektarus). 

Taigi nuo pat mažens Aleksaičiukai buvo pripratę maudytis ir nardyti. 

Į VIENUOLĖS KELIĄ PAKVIETĖ DIEVAS 

Kas Bronelę paskatino pasukti Dievo keliu? 1929-aisiais ji jau buvo baigusi keturmetę 

aukštesniąją Sodininkystės ir daržininkystės mokyklą. Anot jos pačios, buvusi linksma, gyva, 

mėgstanti šokti, „nešpėtnos” išvaizdos, tad baigus tokią mokyklą, ateitis buvo viliojanti. Tačiau 

buvo kažkas, vertęs ją vis dažniau susimąstyti, atsiskyrus nuo kitų svajoti. Mergina pamėgo 

vienatvę, pajuto ilgesį kažko kilnaus ir gražaus. „Jei kas užsimindavo ar klausdavo apie 

„ženybas”, tai aš tokias užuominas priimdavai kaip įžeidimą”, — sako Bronislava. 

Mergina troško padėti žmonėms. Tai buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios ji, išgirdusi Dievo 

kvietimą, nuėjo šiuo keliu. 

Sesuo vienuolė sugrįžta į paauglystę ir prisimena vieną nutikimą, kuris jau tada privertė ją į 

save pažvelgti kitomis akimis. Būdama 15-16 metų ir besimokydama kartu su berniukais, ji, kaip 

ir kitos mergaitės, nevengė flirto, mėgo šokti ratelius ir kitokius šokius. Kartą jį šoko su vienu 

savo bendraklasiu. Atsidūrus taip arti vienas kito, Bronelei staiga dingtelėjo, kad tai — vyriškis. 

Nuo tos minties ją nupurtė: „Kaip aš, mergaitė, galiu drįsti būti taip arti berniuko?” Jeigu iki tol 

jai buvo tas pats — berniukas ar mergaitė šalia jos, tai nuo to kartoji pamiršo tokius šokius. 

JOS MISIJA BUVO PADĖTI ŽMONĖMS 

Priklausydama Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijai, 

kaip ir kitos seserys vienuolės, B. Aleksaitytė niekada nenešiojo specialaus apdaro — 

vienuoliško abito. Tai susiję su jų pagrindiniu tikslu — padėti žmonėms. Atlikti šios misijos 

vienuolės negali užsidariusios vienuolyne. Jos turi būti tarp žmonių, kuriems tarnauti paskyrė 

save. 

Visą gyvenimą Bronislava dirbo kaip ir pasaulietės moterys, pagal savo specialybę. Prieš pat 

karą baigusi Kaune Carito socialinę dvimetę mokyklą, dirbo Biržų vaikų darželyje. Po karo — 

Druskininkų sanatorijose, o dar vėliau — Lazdijų rajone Gerdašių bažnytkaimio vargonininke. 

Nuo 1975 metų Bronislava gyvena Viekšniuose ir dabar, kaip ir kitos seserys vienuolės, 

būdama pensininkė, tvarko aplinką, puoselėja gėles, prie namų esančiame darželyje augina 

daržoves. 

POEZIJAI LIKO IŠTIKIMA IKI DABAR 

Teiraujamės Bronislavos, iš kur tas polinkis kurti eiles. Gal seneliai, tėvai, broliai ir seserys 

taip pat turėjo tokį talentą? Pasak poetės, mamytės tėvelio raštas buvęs labai gražus. Jis turėjęs 

polinkį literatūrai ir bandęs savo jėgas prozoje. Netgi buvęs parašęs knygą, tačiau, ko geroji liks 

tik rankraštis. 

Sesuo Antanina baigė humanitarinius mokslus, ištekėjo už rašytojo Prano Penkaičio ir prieš 

Antrąjį pasaulinį karą su juo pasitraukusi į Vokietiją apsigyveno Leipcige. 

Pradėjusi kurti vaikystėje, Bronelė eiles rašo ir dabar. Jos eilėraščiai spausdinami ne tik rajono 

spaudoje, bet ir lietuvių laikraščiuose Bradforde (Anglija), Freiburge (Vokietija). Labai dažnai, 

sako ji, tekdavę rašyti proginius eilėraščius arba prašomai kitų. Poetė su meile kalba apie 

Salomėją Nėrį, jos širdies poeziją, tačiau pati rašo ne tik lyrines, bet ir humoristines bei satyrines 

eiles. 

21

...Gražiai Viekšnių muziejuje birželio 14-ąją buvo paminėtas literatų sambūrio „Vinkšnelė” 

vyriausios narės Bronislavos Aleksaitytės garbingas jubiliejus. 

Poetę sveikino Carito moterys, Viekšnių bibliotekos darbuotojos, Marijos legiono narės, 

ateitininkai, daug ją pažįstančių ir gerbiančių žmonių. 

ALEKSANDRAVIČIAI 

Bulanovienė I. (Centrinės vaistinės vedėja). Tolimos ištakos // Vienybė. — 1985. — Liep. 20. 

— Tekste: 

Rajono farmacijos istorijoje pirmasis puslapis priklauso Viekšniams. Šioje senoje Žemaičių 

gyvenvietėje vaistinė įsteigta 1860 m. 1883 m. Kazimieras Aleksandravičius nupirko Viekšnių 

vaistinę savo sūnėnui Vincui Aleksandravičiui, kuris ją valdė 42 metus. 

V. Aleksandravičiaus sūnus provizorius Juozas, 1925 m. gavęs chemiko-vaistininko diplomą, 

pradėjo tvarkyti tėvo vaistinę. Provizorius Juozas Aleksandravičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki 

1971 m. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Sofija. Atėję į mano vaikystę // Vienybė. — 1991. — Saus. 3. 

— Visas tekstas: 

Kada pernai, per jubiliejinį klasės 40-mečio susitikimą, mūsų gerbiamas istorijos mokytojas 

A. Gedvilas, vedžiodamas po Biržiškoms skirtą muziejinį kambarį, paprašė, kad parašyčiau savo 

atsiminimus apie Biržiškų šeimą, net išsigandau: ką aš galiu parašyti?! Visus metus man nedavė 

ramybės šita mintis, ir pagaliau šiandien pasiryžau. 

Mano senelis, Vincentas Aleksandravičius, 1883 m. įsikūręs Viekšniuose, dėdės nupirktoje 

vaistinėje, tuoj susidraugavo su gydytoju Antanu Biržiška. Čia norėčiau pacituoti Mykolo 

Biržiškos knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” parašytus žodžius: „Nors nevienu 

laiku mirę (1910 — 1922 — 1926), bet bemaž po tiek pat laiko (po 40 su viršum metų) 

Viekšniuose dirbę, kanauninkas, daktaras ir aptiekorius (Zaleskis, Biržiška ir Aleksandravičius) 

noromis nenoromis, kiekvienas skyrium savo srityje ir visuomenėje, sudarė ilgametes Viekšnių 

tradicijas, kurios ligi šiolei žmonių atmintyje yra išlikusios” (86 psl.). Truputį toliau autorius 

rašo: „Visa Aleksandravičių šeimyna buvo mums labai artima, ypatingai mūsų metų Bronius, su 

kuriuo paskui Šiauliuose drauge ir mokėmės, o daug už mus jaunesni jo broliai ir seserys taip pat 

augo mums lyg pusbroliais ir pusseserimis ir liko artimi” (88 psl.). 

Šiuos žodžius pacitavau, norėdama parodyti, kokios artimos buvo mūsų šeimos. Šita 

draugystė liko ir vėliau, po Vincento Aleksandravičiaus mirties, vaistinę perėmus mano tėveliui 

Juozui Aleksandravičiui. 

Man Biržiškų namai buvo lyg antrieji gimtieji namai. Senąją ponią Elžbietą Biržiškienę, 

profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro motiną, vadinau babunele ir nuolat, ypač su mamyte, pas 

ją lankydavomės. Didžiausią įspūdį darydavo man, mažai mergaitei, stalinis laikrodis, kurio 

pagrindą sudarė grakštus žirgas. Būdavau labai laiminga, kai man leisdavo su juo pažaisti. 

Vieną šeštadienio vakarą, apie 1934 m., užsidegė šalia mūsų vaistinės esantis pirklio Vakso 

linų sandėlis. Įsiliepsnojo didžiulis gaisras, vėjas pūtė mūsų sodybos, kurios visi pastatai buvo 

mediniai, pusėn, ir pavojus grėsė mūsų namams. Mamytė surišo į paklodę geresnius daiktus, o 

auklė Elžbieta Venckaitė nunešė mane, dar visai mažytę ir ką tik išmaudytą, į Biržiškų namus pas 

babunelę. Prisimenu, kokia buvau laiminga rytą, pabudusi ponios Daktarienės (taip ją vadino vos 

ne visi Viekšniai) kambaryje. Tuomet gavau pažaisti su savo mėgiamu arkliuku — laikrodžiu, 

kitomis mane žavėjusiomis smulkmenomis ir labai nenorėjau grįžti į stebuklu išlikusius tėvelių 

namus. 

Kiek paaugusi stebėdavausi, apie ką gali valandų valandas šnekėtis mano mama su p. 

Biržiškiene. Gerokai vėliau sužinojau, kad mama senutei patikėdavo visas savo paslaptis, 

pasiguosdavo, kilus šeimyniniams nesutarimams, o p. Biržiškienė visuomet mokėdavo nuraminti 

ir protingai patarti. 

Peržvelgdama savo tėvelio parašytus atsiminimus, radau įdomių žinių apie, vadinamų 

Sveikatos namų statybą. Pasirodo, Mykolas Biržiška norėjo mano tėvui pavesti šitos statybos 

globą, bet šisai ne visai mandagiai profesoriui patarė pirmiausią pastatyti paminklą ant tėvo 

22

kapo. Šis patarimas profesoriui labai nepatiko. Kai po kelių dienų pas senąją Daktarienę užsuko 

mano tėvelis, toji paklausė, ką jis jos sūnui padaręs, nes tas iš vaistinės sugrįžęs labai supykęs ir 

ilgai negalėjęs nusiraminti. Statybos darbus nutarė pavesti kitiems. 

„Sudegusios volostės namo didelį sklypą valsčius nemokamai paaukojo, savivaldybės 

deputatai akmenis ir žvyrą statybai nemokamai pristatyti nutarė. Paties namo statybą pavedė 

rangovui o darbų priežiūrai komitetą iš valsčiaus viršaičio Mažeikos, klebono J. Navicko ir 

Bugių seniūnijos deputato Kazimiero Daugirdo išrinko. Visus darbus per dvejus metus atlikti 

turėjo. 

Ant Biržiškų kapo jokio paminklo nepastatė, o Mykolo duktė dailininkė Marija 

Biržiškaitė-Žakavičienė gražų tautišką medinį kryžių suprojektavo ir vietiniams meistrams 

padirbti užsakė. Jį prie statomų Sveikatos namų įkasė. Statybai baigiantis, apie vidaus įrengimą 

susirūpino, o pinigams jau išėjus, dar 5000 litų Vaclovas Biržiška paaukojo. Netoli durų nemažą 

šlifuotą akmenį su užrašu „DR. ANTANO BIRŽIŠKOS SVEIKATOS NAMAI” įmūrijo, o 

konsultaciniame kambaryje ant sienos ir paties daktaro portretą pakabino” (J. Aleksandravičiaus 

atsiminimų rankraštis). 

Toliau tėvelis aprašo Sveikatos namų atidarymo iškilmes, kurios įvyko 1939 m. pradžioje. 

Jose dalyvavo sūnūs, Biržiškų šeimos draugai, Mažeikių gydytojai ir administracija, didelė 

žmonių minia. „Mykolienė Biržiškienė perkirpo ant durų parištą tautinių spalvų juostą. Čia pat 

esantis klebonas kanauninkas Navickas maldą atskaitė, visus kambarius švęstu vandeniu 

apšlakstė. Vėliau čia esantieji svečiai abu aukštus apėjo, o jiems pasišalinus paprasti žmonės 

nedideliais būreliais po 5 buvo įleidžiami”. Pirmuoju šios įstaigos vedėju buvo paskirtas 

gydytojas Petras Kondratavičius. 

Gerai prisimenu, kaip pokario metais tarybiniai aktyvistai granitinę lentą su užrašu užtepė, 

kaip nugriovė gražųjį kryžių. Laimei, jis nebuvo sunaikintas, o perkeltas ant senųjų Biržiškų 

kapo. Deja, dabar jis sutrūnijo ir nugriuvo. 

1937 m. rudenį senoji p. Biržiškienė pradėjo skųstis širdimi ir mažai besikeldavo iš lovos. Ją 

globojo geroji Anusėlė (Ona Butkutė), buvusi profesorių auklė, vėliau tapusi tikru šeimos nariu. 

Senutei ampules vis dažniau suleisdavo seselė Amelija Putraitė. Tėvelis rašo, kad ligonę dažnai 

aplankydavo Viekšniuose apsigyvenęs jaunas gydytojas P. Kondratavičius, o didesniam 

silpnumui užėjus, iš Akmenės iškviesdavo gydytoją Norvilą. Mano tėveliai nuolat lankė 

sergančią Biržiškienę, dažnai pasiimdami ir mane. 

Vėl pacituosiu savo tėvelio atsiminimus: „Kalėdoms tik vienas, mylimiausias senutės sūnus, 

Viktoras atvažiavo, bet po Naujų Metų, senutei nusilpus, ir kitus šeimos narius pakviesti reikėjo. 

Sustojančią širdį vien tik kamparo injekcijomis palaikė. Naktį atvažiavusiam Vaclovui apie tai 

pranešiau, bet jis man nepatikėjo ir ramiai atsigulė. 1938 m. sausio mėn. 13 d. 3 val. rytą senutė 

užgeso. Pažadintas Vaclovas apalpo ir čia dar esantieji medikai jam pagalbą suteikti turėjo”. 

Laidotuvės buvo labai iškilmingos ir didelės. Velionės kūnas buvo pašarvotas Biržiškų namo 

salone, o vakare artimiausi bičiuliai, sūnūs ir mano tėvelis karstą nunešė į bažnyčią, kur kitą rytą 

vyko iškilmingos ir, kiek prisimenu, labai ilgos pamaldos. Laidotuvėse dalyvavo net Ministrų 

Tarybos pirmininkas kunigas Mironas. Mano mamytė ir Bugių dvarelio šeimininkė Klementina, 

padedamos Biržiškų tarnaičių, paruošė iškilmingus pietus, kuriems mano tėveliai paskyrė kaip 

tik tą dieną iš tėvelio ūkio atvežtas ir paskerstas kiaules. Mat, jau vykstant pamaldoms, Mykolo 

žmona išsigandusi staiga prisiminė, kad giminės visai pamiršo apie pietų suruošimą. Tuomet 

mano mama tuoj išėjo iš bažnyčios, nuskubėjo namo ir į roges liepė įstatyti didelį medinį kubilą 

su visa mėsa ir jau padarytomis dešromis bei vėdarais. 

Nuo šito atsitikimo mano tėvų ir Biržiškų šeimos dar labiau suartėjo. Išleidęs savo knygą 

„Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, Mykolas Biržiška vieną egzempliorių padovanojo 

tėveliui, gražiai įrašęs dedikaciją. 

Per šventes arba atostogų metu atvažiavę profesoriai visada lankydavosi mūsų namuose. 

Mums, vaikams, per Kalėdas leisdavo suruošti prie eglutės dideliame mūsų salone vaidinimus, 

koncertus, kuriuos kantriai stebėdavo gerbiamieji svečiai. Mano draugė Danutė Gulbinaitė 

dažniausiai deklamuodavo, o aš skambindavau pianinu arba dainuodavau. Kartą buvau labai 

liūdnai nusiteikusi ir beveik su ašaromis akyse padainavau dainą apie tris gegutes, kukavusias 

girioje. Mykolienė (taip visada vadindavome Mykolo Biržiškos žmoną Bronislavą) susijaudino, 

23

priėjo prie manęs, tokios „žymios” artistės, apkabino, išbučiavo ir pagyrė, kad šitaip įsijaučiau į 

dainos nuotaiką. 

Na, o Viktoras visada įnešdavo daug linksmumo, juoko. Dabar dažnai stebiuosi, kaip šitoks 

rimtas, žymus profesorius sugebėdavo žaisti, net išdykauti su dvylikametėmis mergaitėmis. Jis 

mus gaudydavo, mes cypdamos bėgdavome per kambarius, slėpdavomės, o jis sugavęs būtinai 

patrindavo mums veidus savo šiurkščia barzda. Sugebėdavo jis mus ir taktiškai paauklėti, 

niekada nebardavo, bet taip, kad kiekvienas žodis įstrigo visam gyvenimui. Mykolo ir Vaclovo 

truputį privengdavome, nes jie buvo labai rimti, orūs. Jiems jautėme didelę pagarbą. 

Nepamiršiu 1944-ųjų metų vasaros ir rudens. Garbinguosius profesorius Biržiškas ir jų šeimas 

likimas nubloškė į užjūrius. Mano tėveliai, tik Dievo ir gerų žmonių dėka išvengę tremties į 

Sibirą, slėpėsi nuo fronto ugnies rūsyje. Drauge su mumis slėptuvėje drebėjo ir ištikimoji 

Biržiškų auklė Anusėlė su mylimu jų šuniuku Gnomu. Iki pat Anusėlės, Biržiškų namo globėjos, 

mirties lankydavome ją. Visada išliks atmintyje graži Biržiškų sodyba, sodas, kurį su didele 

meile buvo pasodinęs senasis gydytojas Antanas Biržiška. 

Sodybos dabar nebėra... Namas subjaurotas, pristatant antrąjį aukštą. Sodas iškirstas, nebeliko 

nei altanos, nei kiemo. 

Mano ryšiai su tokia mums artima Biržiškų šeima nenutrūko. Mykolo Biržiškos dvi dukterys 

Marija Žymantas ir Ona Barauskienė gyvena Kalifornijoje, Los Angeles mieste. Abi jau našlės. 

Susirašinėju su Marija, kurią senu įpročiu vadinu p. Marile. Ji rašo: „Mudvi su Anule (taip 

giminės ir bičiuliai vadina jos seserį Oną) gyvename jos vaikų ir anūkų gyvenimu. Gaila tik, 

labai išsimėtę. Jos anūkas Vincukas prieš porą metų lankėsi Lietuvoje. Labai susižavėjo. Nebuvo 

tiktai Viekšniuose. Aš turiu senelių namų dabartines nuotraukas, ir netraukia jau niekas tenai. 

Padarytas toks barakas, svetimas mano širdžiai. Nusiunčiau p. Marilei straipsnį apie Biržiškų 

šeimą, kuris buvo atspausdintas „Vienybėje”. 

Ji, gavusi tą mano laišką, 1990 metų balandžio mėn. 15 dieną rašo: „Dėkui už laišką ir 

iškarpą. Pasveikink nuo mūsų tuos gerus žmones, kurie prisimena a. a. daktarą”. 

Džiugu, kad nors dabar Viekšniuose įsikūrė draugija, siekianti išsaugoti Biržiškų atminimą, 

kad gatvei grąžintas senasis Biržiškų vardas, kad susidomėta garbinga Viekšnių praeitimi ir jų 

žymiaisiais žmonėmis. 

Sofija Aleksandravičiūtė-Navickienė. Vilnius. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laiko verpetai // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 5, 9, 

12. — Visas tekstas: 

Pažvelgiau į spalio 5-osios kalendorių ir krūptelėjau. Ši diena viena iš šiurpiausių mano 

gyvenime, o šiemet net jubiliejine: prieš 50 metų karo lavina užgriuvo mano gimtuosius 

Viekšnius. 

1944 m. vasara buvo nerami. Kažkur rytuose jau girdėjosi duslus patrankų dundesys. 

Suaugusieji vaikščiojo susirūpinę, dažnai kalbėdami apie artėjantį pavojų, spręsdami dilemą: ką 

daryti, ar pasilikti savo namuose, ar trauktis kur nors į kaimą, o gal, pasikinkius arklius, leistis į 

tolimą kelionę vakarų kryptimi. 

Pro mano gimtuosius namus važiavo ir važiavo daugybė šeimų iš Aukštaitijos, Vidurio ir Rytų 

Lietuvos, tolimiausių vietovių. Daugelis vedėsi karves, pririštas prie vežimų. Ratuose pūpsojo 

manta, ant jos sėdėjo seneliai ir vaikai. 

Mūsų šeimai pajudėti iš namų buvo labai sudėtinga. Mano tėvas, Juozas Aleksandravičius, 

nestiprios sveikatos žmogus, dar I pasaulinio karo metu Karpatuose, tarnaudamas caro armijoje 

peršaldęs kojas, kentėjo nuo reumato, broliukas — invalidas, bobutė po insulto nevaikščiojo, 

tėvelio tetai jau per 80 metų. Ilgai svarstę, tėvai nutarė pasilikti. 

Mano gimtieji namai — senoji Viekšnių vaistinė — stovi kamputyje prie tuometinės erdvios 

turgaus aikštės, į kurią žvaigždiniu būdu įsilieja net kelios gatvės. Arčiausiai, dešinėje, Akmenės 

gatvė, kuri tada buvo pagrindinė susisiekimo su Šiaulių kryptimi esančiais miesteliais arterija. 

Dabartinio plento nebuvo, visas judėjimas vyko per miestelio centrą kurio išplanavimas, beje, 

dabar bjauriai sugadintas, pagal nežinia kokių architektų projektus vos ne viduryje aikštės įkišus 

maisto parduotuvės ir valgyklos pastatą, toliau be jokios tvarkos buities paviljoną, profesinės 

technikos mokyklos ir kitus pastatus. Apie senųjų istorinių miestelių centrų sujaukimą 

24

espublikinėje spaudoje nemažai rašė architektai ir istorikai. Labai gaila kad, ši „mada” palietė 

gražų ir mielą Žemaitijos miestelį Viekšnius. 

Bet grįžkime į 1944 metų vasarą. Mums, vaikams, viskas buvo įdomu ir mes nesupratome 

artėjančios grėsmės. Oras nuostabus, karšta, saulėta, kasdien maudydavomės Ventoje, 

džiaugėmės šiluma. Į miestelį ir jo apylinkes privažiavo daug įdomių žmonių, pasitraukusių iš 

Kauno ir Vilniaus. Į Bugių dvarelį parvyko ir gerbiamoji mūsų istorikė Vanda Daugirdaitė- 

Sruogienė su dukterimi Dalia. Mes sulaukėme mano brolio, tuomet uždaryto Kauno universiteto 

studento, ir jo sužadėtinės Irenos Skomsgirdaitės. Jie buvo pasiryžę trauktis į Vakarus, bet 

trumpam sustojo Viekšniuose ir... įstrigo. O broliui tikrai reikėjo pasitraukti nuo artėjančių 

bolševikų, nes jis Kaune dalyvavo 1941 m. sukilime prieš sovietus. Tarp kitko, už Lietuvos 

laisvę jis kovojo ir vokiečių okupacijos metais. Cituoju Kanadoje leidžiamų „Tėviškės žiburių” 

1992 m. Nr. 7 „Vokiečių okupacijos metu „Sakalo” (Prano Staškonio) grupėje, kuri projektavo, 

konstravo trumpų bangų slaptą siųstuvą, B. Kontrimas (tai mano brolis, jo tėvas buvo Viekšnių 

gydytojas Edvardas Kontrimas, miręs 1925 m. — Z. N-A. pastaba) buvo vyriausias 

konstruktorius, pagaminęs „Žalgirį”... Užbėgsiu įvykiams už akių. Praūžus frontui, brolis su 

Irena grįžo į Kauną, kur vėl įsijungė į pogrindžio veiklą prieš naujuosius okupantus, tačiau ši 

veikla tęsėsi neilgai. 1946 m. buvo išduotas, suimtas ir žuvo Magadano lageriuose, o nuo 

suėmimo spėjusioms pasislėpti žmonai Irenai ir jos motinai kurį laiką slaptą prieglobstį suteikė 

šviesaus atminimo Viekšnių medicinos seselė Amelija Putraitė. 

1944 m. vasarą kelis kartus pėsti buvome nuėję į Bugius, kur daugiausiai kalbėjome apie 

ateitį. Vis sukosi klausimas: „Ką daryti?” Įnirtingi mūšiai vyko ties Šiauliais, paskui frontas 

atsirito iki Papilės ir... sustojo. Beveik kiekvieną dieną į Viekšnių kapines atveždavo laidoti 

žuvusiuosius, daugiausiai apdegusius tankistus. Su draugėmis nubėgdavome pažiūrėti ir 

pašiurpusios stebėdavome tas liūdnas apeigas. Tiek senosiose, tiek naujosiose kapinėse rikiavosi 

tvarkingi balti beržiniai kryžiai su užrašais. Gaila, nekilo mintis nurašyti tas pavardes. Visas 

plotas nuo vartų iki seno akmeninio kryžiaus, kairėje ir dešinėje tako pusėje naujosiose kapinėse 

buvo prismaigstyta tų kryželių, kuriuos po karo barbariškai sunaikino naujoji valdžia. 

Į Viekšnius prigužėjo daugybė vokiečių kareivių. Mūrinėje mokykloje įsikūrė karo ligoninė. 

Sekmadieniais bažnyčioje jų kapelionas laikė mišias. Kelis kartus medinėje (dabar nugriautoje) 

mokykloje vyko rimtos simfoninės muzikos koncertai. Į vaistinę atėjęs kapelmeisteris prašė 

paskolinti mūsų pianiną, tačiau tėvelis, bijodamas jo netekti, paprašė užeiti vėliau, o per tą laiką 

pianiną paslėpė vaistinės sandėlyje, kur, apkrautas vaistų dėželėmis, jis išbuvo per frontą ir net 

buvo peršautas, laimei nesugadinant jo stygų. 

Vokiečių komendantūra įsikūrė Biržiškų name. Mes su Irute dažnai nubėgdavome pas 

profesorių Biržiškų ištikimąją Anusėlę, buvusią auklę, jai nunešdamos mamos įduotos karštos 

sriubos ar kitokio maisto, nes ji buvo likusi viena saugoti namo ir jame esančių daiktų. Anusėlė 

glaudėsi kambarėlyje prie virtuvės, o iš kitų kambarių, užimtų kariškių, sklisdavo muzika, garsus 

klegėjimas. 

Vokiečių kareiviai nebuvo piktybiški, atvirkščiai, jie buvo drausmingi, ramūs, net geranoriški 

civilių gyventojų atžvilgiu. Kartą su mama, grįždamos iš parduotuvės, pamatėme prie vieškelio 

ant akmeninio stulpelio, nuo seno skirto arkliams pririšti, sėdintį jaunutį kareivį, kažką laikantį 

rankoje. Pastebėjęs mūsų nustebusius žvilgsnius, jis atgniaužė delną ir parodė švenčiausiosios 

Mergelės Marijos paveikslėlį. Kadangi abi su mama gerai kalbėjome vokiškai, užsimezgė 

pokalbis. Kareivis paaiškino, kad čia, po alyvomis, jam ramu, toliau nuo draugų jis ateinąs 

pasimelsti. Mamai pagailo to jaunuolio ir pakvietė užeiti. Bruno Bochmas buvo katalikas, 

mobilizuotas karui baigiantis iš mokyklos suolo. Nuo to laiko jis dažnai pas mus užbėgdavo. 

Kartą prasitarė, kad armijos kareivių nereikia bijoti, nes baisūs esą tik „SS” daliniai ir 

„rudmarškiniai”. 

Netruko ir jie pasirodyti: ėmė gaudyti civilius gyventojus iš miestelio ir kaimų, varyti apkasų 

kasti. Didelį prieštankinį griovį išrausė ties Raudonskardžiu, perkirsdami svarbų kelią Akmenė— 

Viekšniai—Mažeikiai. Apkasai jau vingiavo palei Virvytę, Santeklių miške, taip pat Ventos 

kairiajame krante, kur iškirto visus krūmus ir medžius, matyt, kad matomumas būtų geresnis. 

Mūsų didelis daržas buvo už miestelio pirties, prie vadinamųjų Užbravarių. Ten kareiviai ėmė 

kasti apkasus, tad skubiai turėjome sudoroti derlių, nukasti bulves. 

25

Esesininkai suėmė daug gyventojų, įtariamų prijaučiant bolševikams. Į jų būrį pakliuvo ir 

visai nekaltų žmonių. Juos išvežė į Mažeikių kalėjimą. Tarp jų buvo ir tėveliui gerai pažįstami 

Augustinas Pundzius, Antanas Kaminskas ir kt. Jų šeimų nariai, atbėgę pas mano tėvelį, prašė 

gelbėti. O frontas jau visai priartėjęs, susišaudymas vyko maždaug už 8 km. Visą gyvenimą 

vadovaudamasis humanistiniais idealais, mano tėvas Aleksandravičius pasiryžo jiems padėti. 

Kaip šiandien prisimenu, kaip mes su mama maldavome tėvelį nerizikuoti, nevažiuoti į 

Mažeikius. Bet kur ten perkalbėsi užsispyrusį žemaitį! Kitos priemonės neturėdamas, tėvas 

vežime paslėpė 6 litrus spirito ir išvažiavo likimo laimės svetimiems žmonėms ieškoti. 

Sovietinei kariuomenei artėjant, visa apskrities valdžia buvo didelėje panikoje. Pacituosiu 

tėvelio atsiminimus: „Nė su vienu aukštu Lietuvos pareigūnu Mažeikiuose susikalbėti negalėjau. 

Apskrities viršininkas pas saugumo viršininką pasiuntė, o šiojo niekur surasti negalėjau. Kaip 

kvailas gatvėmis vaikščiojau. Pro kalėjimą praeidamas, išgirdau viekšniškių suimtųjų šauksmus, 

prašymus juos gelbėti. Visai nusiminiau, nebežinojau ko griebtis. Gatvėje sutikau priešais 

ateinantį Lietuvos kariuomenės pulkininko uniforma pasipuošusį karininką Matulionį. Studentu 

būdamas, jį, dar jauną leitenantą, gerai pažinau, tai priėjęs savo rūpesčius jam išdėsčiau. Šis man 

į žandarų viršininką kreiptis patarė ir pats mane pas to pareigūno vertėją, jauną gražią moterį į 

butą nuvedė. Man paprašius, ta ponia suimtuosius gelbėti neatsisakė ir pas jos šefą eiti liepė. 

Grįžęs prie vežimo, pasiėmiau spiritą ir su pilnu portfeliu nuėjau į Dakinevičiaus namą, kuriame 

buvo žandarmerija. Mano laimė, viršininkas mane priėmė, o jam kažkur išėjus, vertėja patarė 

apie reikalą kol kas nekalbėti, tik žandarą gerai prigirdžius, prašyti. Pasirodo, kad tos pačios 

nakties 24 val. Mažeikių civilinė administracija pasitraukė, o jos vietoje karinis komendantas 

valdžią perimti turėjo, šis gi rytojaus rytą visus kalinius be jokio teismo sušaudyti ruošėsi. Atėjus 

vakarui, pralinksmėjusiam žandarui savo prašymą išdėsčiau, bet jis apie tai nė kalbėti 

nepanorėjo. Jo vertėjos Kolbergienės užtarimo žodžiai irgi nieko nereiškė. Žinodamas, kad tas 

pareigūnas labai stiprią galvą turi ir išgerti neatsisako, nutariau jį toliau vaišinti, o pats savo 

taurelę atsargiai ant grindų išpildavau. Svaigalus baigiant, į netoli esančią vaistinę užbėgęs iš 

pažįstamos provizorės Eugenijos Motuzaitės du kg spirito pasiskolinau. Žmonių gelbėjimui ji 

neatsisakė paskolinti, tik prašė greit grąžinti. 

Jau artėjo naktis, o užsispyręs vokietis vis nepasidavė. Galų gale suminkštėjęs žandaras 

saugumo viršininką Fabijonavičių pažadinti liepė ir, šiam pasirodžius, suimtuosius viekšniškius 

paleisti įsakė. Šis apie 50 lietuvių, dar tiek pat rusų parašiutininkų palikęs, išleido. Tikslą 

pasiekęs, savo vežiman išleistą A. Pundzių įsisodinęs, Viekšnių link išvažiavau”. 

Rytą tėvelis vėl išsiruošė į Mažeikius, norėdamas atiduoti skolą vaistininkei Motuzaitei, ir 

sužinojo, kad likusius kalėjime žmones vokiečiai sušaudė, o išsiblaivęs žandarų viršininkas 

niekaip negalėjo suprasti, kaip tiek daug suimtųjų išvakarėse dingo iš kalėjimo. 

Labai įdomu, ar dar yra gyvų tada tėvelio išgelbėtų žmonių? Būtų įdomu, jei jie atsilieptų. 

Tą neramią vasarą mano tėvelis padėjo dar vienam viekšniškiui. Sklaidau jo atsiminimus: 

„Vieną karštą vasaros dieną išgirdome, kad suėmė mokytoją J. Žilevičių ir į Sedos kalėjimą 

išvežė. Tą pačią dieną suimtojo žmona atėjo ir verkdama po malonės prašymu pasirašyti paprašė, 

tai jai nieko nesakęs, pirmoje vietoje aiškiai pasirašiau. Žinodamas, kad Sedoje stovinčiame 

lietuvių batalione mano pažįstamas kunigas Šidlauskas tarnauja, jam laišką, prašydamas 

mokytojui padėti, nusiunčiau. Už kelių dienų, truputį pavargęs, J. Žilevičius grįžo ir kito 

suėmimo vengdamas, miestelį palikęs, kaime apsigyveno”. 

Pirmojo pasaulinio karo metu Viekšnių miestelis ir jo gyventojai labai nukentėjo, daug namų 

sudegė, apdegė ir bažnyčia. Turėdamas šitą karčią patirtį ir vis bijodamas naujo karo, mano tėvas 

nutarė savo sode išmūryti gerą storom sienom rūsį, tiesiog gelžbetoninį bunkerį, taikos metais 

pritaikytą daržovių laikymui. Virš jo skliautų supylė storą žemių sluoksnį, išvedė ventiliacijos 

angą-kanalėlį, padarė geležines nuleidžiamas duris, už jų betoniniai laiptai ir dar vienos, 

apkaustytos, storos ąžuolinės durys. Į šitą rūsį 1944 m. vasarą sunešė dideles dėžes, į jas supylė 

šiek tiek grūdų, sudėjo rūbų ir kitų daiktų. Tėvelis ten paslėpė keletą labai jo vertinamų knygų, 

kaip antai anglišką ir lenkišką enciklopedijas, taip pat Mykolo Biržiškos jam padovanotą 

lietuvišką enciklopediją. 

Spalio 5 d. miestelyje jautėsi nerimas. Santeklių ir geležinkelio stoties pusėje girdėjosi 

intensyvus šaudymas. Mūsų vaistinės sanitarė Stasė Žukauskaitė, pasiklausiusi šitų garsų, taikliai 

26

apibūdino: „Verd kap bulbynė!” Sugulėme nenusirengę, bet užmigti negalėjome. Staiga visą 

namą sudrebino sprogimas. Ūžė lėktuvai, buvo „pakabintos lempos” — taip vadinome 

apšvietimui kariuomenės naudojamas raketas, — birbė tankai, pliūpsėjo automatų serijos. 

Išsigandę sulindome į rūsį po virtuve. Tas rūsys buvo išmūrytas iš didelių keturkampių tašytų 

akmenų, kuriuos caro laikais statybininkai buvo atgabenę iš Skandinavijos. Mat buvo planuota 

iškasti kanalą, jungiantį Ventą su Dubysa. Tam tikslui norėta ištiesinti Ventos vingius, o krantus 

išgrįsti šitais akmenimis. Vėliau, projekto atsisakius, tuos akmenis pardavinėjo gyventojams, ir 

mano senelis jų taip pat nusipirko. 

Į šitą rūsį anga labai siaura, laiptai įviji, tad ligonės bobutės niekaip įnešti negalėjome. Be to, 

ji maldavo jos nejudinti, tad teko ją palikti kambaryje. Su ja pasiliko ir antroji bobutė, sakydama, 

kad jai jau laikas mirti ir nieko nebijanti. 

O aš dar niekad nebuvau taip bijojusi, kaip tą naktį. Retsykiais brolis išlipdavo pasidairyti. Iš 

vienos tokios žvalgybos grįžęs, kažką pašnibždėjo tėveliui, ir abu išėjo. Išgirdome virtuvėje 

žvanginant raktus, kurie visada ten kabėdavo ant sienos. Paskui abu vyrai grįžo ir pasakė: 

„Nekelkit panikos, elkitės ramiai. Kraustysimės į sodo rūsį, nes miestelis dega”. 

Bobutę paguldė ant neštuvų, miegantį mažąjį broliuką nunešė su visa lovute, suaugę griebė 

patalynę, rūbus, o mane ir Irutę brolis, paėmęs už rankų, išvedė į kiemą, liepęs pasilenkus bėgti. 

Buvo šviesu nuo rausvos gaisrų pašvaistės, kulkos zvimbė virš galvų, atsimušdamos į ūkinio 

pastato plytinę sieną, Nuo šūvių mus saugojo mūrinė tvora, palei kurią ir bėgome. Šalia esančioje 

dabartinėje stalių dirbtuvėje kaleno kulkosvaidis. 

Įpuolėme į rūsį. Užleido sunkias geležines duris, ir pasijutome saugesni. Moterys ėmė garsiai 

kalbėti litaniją. Gal pirmą kartą gyvenime taip karštai meldžiausi ir aš. 

Staiga į duris subarbeno. „O Jėzau!” — garsiai sušukome, mirtinai išsigandę. Dar sykį 

pabeldus, tėvelis paklausė: „Kas ten?” Pasirodo, atbėgo kaimynas Antanas Stančikas prašyti 

pagalbos, nes sužeidė jo žmoną. Jų šeima glaudėsi netoli pirties iškastoje slėptuvėje. Tėvelis tuoj 

pasiryžo eiti. Mes į ašaras. O jis ramiai atsakė: „Kaip aš galiu neiti? Juk aš medikas, turiu suteikti 

pagalbą!” Tėvas dar caro kariuomenėje buvo baigęs felčerių mokyklą, o paskui Kauno Vytauto 

Didžiojo universitete įsigijęs chemiko-vaistininko diplomą. 

Netrukus tėvelis grižo ir pasakė, kad ten, toje žeminėje, pasruvusiai kraujais ligonei pasilikti 

neįmanoma ir jis pakvietęs visą Stančikų šeimą kraustytis pas mus. 

Vos jie įsikūrė, vėl beldimas į duris. Šį kartą, ant kupros užsivertęs sužeistą Marijoną Jencaitę, 

atbėgo kaimynas Kazys Jedinka. 

Tą naktį, nebegalėdami iškęsti šaudymo, pas mus dar atsikraustė Vlado Jedinkos, Akavicko, 

Lavickų šeimos, atėjo Biržiškų auklė Anusėlė su šuniuku Gnomu. Savo bunkeryje jau turėjome 

ne tik sužeistųjų, senučių, bet ir vaikų, nes Lavickų duktė Aldona atsinešė dar dvi savo mažas 

mergytes. 

Rytą šaudymas truputį aprimo. Sužinojome, kad tą naktį sovietų kareiviai, persikėlę ties 

malūnu per Ventą, buvo užėmę miestelį iki bažnyčios, bet paryčiais buvo išstumti. Viekšniuose 

įsitvirtino vokiečiai ir dar laikėsi beveik mėnesį. 

Civilių gyventojų beveik neliko, išskyrus senelių prieglaudą, globojamą vienuolių, ir mūsų 

„bunkerį” su 27 žmonėmis. 

Nors ir ekstremaliomis sąlygomis, bet gyvenimas įėjo į vėžes. Anksti rytą, tarp 5 val. ir 7 val., 

nebuvo šaudoma, tada bėgdavome į namus apsitvarkyti, šį tą išvirti, pamelžti karvę. Lavickai 

buvo atsivedę ožką, tai ir jos pieną pildavome į bendrą katilą. Kiek prisimenu, dažniausiai mūsų 

moterys išvirdavo kruopų sriubos su antiena. Frontui artėjant, tėvelis, nuvažiavęs į mūsų ūkį 

Sprogiškės kaime, parvežė ančių, kurios dabar ir gelbėjo, maitinant gausią „šeimą”. O kartą 

mūsų geroji virėja Barbora Meškytė (vėliau Maneikienė), talkinama kitų moterų, iškepė net 

duonos. Tėvelis rašo: „Daug gyventojų pas save priglaudęs, jų maitinimu pasirūpinti turėjau, tad 

kiekvieną rytą, dar rudens rūkui gaubiant žemę, savo bailias moteris į mūsų virtuvę lydėdavau ir 

jų padrąsinimui pats su jomis pabūdavau”. 

Ant spiritinės lemputės rūsyje virindavome švirkštus. Brolio sužadėtinė, medicinos sesuo, 

talkino tėveliui, perrišdama sužeistas moteris, leisdama vaistus. M. Jencaitei į koją buvo 

susmegusios net kelios patrankos sviedinio skeveldros, o Stančikienei į krūtinę. Bijodamas 

kraujo užkrėtimo, tėvelis joms duodavo tablečių, leisdavo ampulių. 

27

Kartais vaistų atbėgdavo prieglaudos vedėja Sikorskaitė (jei neklystu, tokia buvo jos pavardė). 

Ji pasakojo, kad jų prieglaudoje mirus senutei, tekę jos kūną mažais ratukais vežti palaidoti į 

kapines ir, kulkoms zvimbiant, kasti duobę. 

Ne kartą matėme už Ventos degančias sodybas, kurias vokiečiai naktį iš miestelio 

apšaudydavo padegamaisiais sviediniais, matyt, norėdami turėti geresnį matomumą ir šitaip 

apsisaugoti nuo netikėto užpuolimo. Degė Jurciaus, Šarkių ir kitų ūkininkų pastatai. 

O miestelyje gaisras ir vėl, kaip per pirmąjį pasaulinį karą, nepalietė senosios mūsų vaistinės. 

Vėliau girdėjome žmones kalbant, kad šis namas Aukščiausiojo saugomas, nes jame senovėje 

gyvenęs žydų rabinas, jis laikomas šventuoju, garsėjęs daugybe gerų darbų. 

Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti vokiečių kareiviai, šnipinėdami, ką mes darome, kodėl pasilikome. 

Apsilankydavo vokiečių karo komendanto adjutantas, jaunutis kareivėlis, kurį tėvelis 

pavaišindavo skaniu naminiu vynu. Kartą jis perspėjo, jog jo vadovybė ketina iš mūsų rūsio 

išvaryti visus vyrus, mobilizuoti juos apkasams kasti Latvijos pasienyje. Žinodamas, kad 

Lavickas alergiškas jodui, tėvelis kelis kartus storai patepė jo ranką iki peties 10 proc. spiritiniu 

šito preparato tirpalu. Ranka paraudo, atsirado baisios vandeningos pūslės. Vėl cituoju tėvelio 

memuarus: „Neva man padėti gydyti sužeistuosius, rytojaus dieną atėjęs kariškas gydytojas, į 

Lavicką rodydamas, kas jo rankai, paklausė. Šiam gi vokiškai nemokant, kad jau 5 mėnesius 

išbėrimu serga, išverčiau. Kai paprašytas parodyti bintus atvyniojo, tai medikas nieko suprasti 

negalėjo ir, galvą kraipydamas, ligoniui gulėti patarė. Kitoms sužeistosioms sulfidino tabletes 

gerti patarė”. 

Vokiečiai ėmė grasinti tėveliui, jog visus mus išvarys. Gerasis adjutantas perspėjo, kad gali 

būti, jog per ventiliacijos angas į mūsų rūsį įmes granatų arba užminuos geležines duris. Tėvas 

angas užkimšo pagalvėmis, o užminuoti ar kitaip mus sunaikinti vokiečiai nespėjo, nes vieną 

naktį, spalio mėnesio pabaigoje, miestelį paliko ir pasitraukė į Latviją. Tiesa, jiems pasitraukus, 

prie savo rūsio radome kažkokius minavimo įrenginius. 

Mums, prie nuolatinio šaudymo pripratusiems, tyla atrodė spengianti. Prisimenu, kad namai 

išdaužytais langais, dviejose vietose sviedinių pramuštu stogu atrodė baisiai nejaukūs. 

Į laisvę iš rūsio ištrūkę, ėmėme vaikščioti po miestelį, visai nežinodami, kokie baisūs pavojai 

mums grėsė. Pasirodo, vokiečiai buvo užminavę. Daug žmonių nukentėjo nuo minų. 

Frontui nusiritus tolyn, tėvas išsiruošė į savo ūkį. Jis prisimena: „Vokiečių tankų sugadintu, o 

vėliau nuo lietaus įmirkusiu keliu palengva per stotį iki Purvėnų nuvažiavęs, toliau įprasta 

kryptimi Antanavos dvaro link pasukau, pamatęs per upelį susprogdintą tiltą, pievom pasukęs, 

brasta pravažiuoti panorėjau, bet mane pamačiusių Purvėnų kaimo ūkininkų Ūkanio ir Stelingio 

šauksmais sustabdytas buvau. Jie pranešė, kad tos pievos užminuotos. Tada su didele baime iš 

vežimėlio išlipau ir arklį atgal sukdamas ankstesnėmis vėžėmis atgal išvažiavau. Vėliau 

sužinojau, kad toje pakelėje net kelioliką žmonių vokiečių padėtos minos užmušė arba sužalojo”. 

Toliau tėvelis pasakojo, kad jam pasisekę mažais keliukais į savo ūkį Sprogiškės kaime 

patekti. Deja, šita mylima sodyba neilgai džiugino mūsų šeimą. Tarybinė santvarka privertė 

užmiršti tėvelio įprastą kelionę ir ryšį su mylima žeme. 

Dar daug būtų galima pasakoti apie anuos žiaurius laikus, bet bijau įkyrėti. Tiesiog pabėriau 

žiupsnelį prisiminimų iš savo neramios vaikystės. Dieve duok, kad niekada mūsų brangiai 

tėviškei netektų patirti karo baisumų! 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 1. Iš kartos į kartą // Vienybė. — 1995. — Bal. 12: ir 

nuotraukos. — Tekste: Kazimieras, Vincentas ir Juozas Aleksandravičiai. — Visas tekstas: 

Net keliuose mūsų šalies laikraščiuose pasirodė žinutės ir straipsniai apie restauruotą senąją 

Viekšnių vaistinę. Man ypač maloni šita žinia, nes Viekšnių vaistinė — mūsų šeimos gūžta. Ją 

mano seneliui Vincentui nupirko ir dovanojo jo dėdė, Žagarės klebonas Kazimieras 

Aleksandravičius (1824—1884). 

Šis klebonas nebuvo eilinis žmogus. Jis artimai bendravo su kunigu I. Vaišvila, Simonu 

Daukantu, rūpinosi Lietuvos jaunimo švietimu ir auklėjimu, jo iš lenkų kalbos išverstą 

Koženevskio komediją „Šiaučius ir jo šeiminykštės” vaidino dramos mėgėjai. 

Kunigaudamas Biržuose, jis padėjo 1863 m. sukilimo dalyviams, dovanodamas jiems visus 

savo arklius, parūpindamas maisto, organizuodamas sužeistųjų slaugymą. Pralaimėjus sukilimui, 

28

caro valdžia kleboną įkalino, laimei, po 3 mėnesių paleido, tačiau vis kilnodavo iš vienos 

parapijos į kitą, kol pagaliau, 1868 m., atsidūrė Žagarėje. Čia dirbo iki mirties. Ir vėl nenurimo. 

Jo pastangomis buvo įsteigta pirmoji pradžios mokykla, Valstiečių kredito draugija, 

kooperatyvas. 

Dar kunigaudamas Biržuose, Kazimieras Aleksandravičius pasiėmė pas save brolėną 

Vincentą, jį augino, mylėjo kaip tikrą sūnų, leido į mokslus. 1881 m. mano senelis baigė 

Maskvos universitete farmaciją ir keletą metų vaistininkavo Maskvoje bei kituose Rusijos 

miestuose. Klebonas, norėdamas, kad jo augintinis gyventų ir dirbtų Lietuvoje, 1883 m. nupirko 

iš varžytinių parduodamą vaistinę Viekšniuose ir dovanojo jam su sąlyga, kad šis kasmet skirtų 

300 rublių vieno iš neturtingų giminaičių auklėjimui, įpareigodamas šitos vaistinės niekada 

neparduoti, bet tokiomis pačiomis sąlygomis vėliau perduoti savo įpėdiniui — farmacininkui. Jei 

šeimoje neatsirastų farmacininko, tada turėtų vaistinę perduoti iš Žagarės kilusiam vaistininkui. 

Mano senelis Vincentas Aleksandravičius, pradėjęs dirbti šioje apleistoje vaistinėje, iš jos 

negaudavo pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl ir jam materialinę paramą teikė dėdė. 

Sąžiningai, daug dirbdamas, senelis per 42 metus vaistinę pavertė pavyzdinga įstaiga, kurioje 

daugelis ano meto farmacininkų atliko praktiką. Šalia kitų, paminėtini Simonas Gaudiešis, vėliau 

įsikūręs Šilalėje, Antanas Kaikaris, vėliau turėjęs vaistinę Laižuvoje, kurio sūnus, ilgametis 

Kauno universiteto dėstytojas, įsteigęs garsųjį Kauno farmacijos muziejų, Akmenės vaistininkas 

Augustinas Rušinas, mūsų rajono šviesuolių mokytojų O. ir A. Rušinaičių tėvas, ir kt. 

Senelio džiaugsmui, jo sūnus Juozas (mano tėvas) pasirinko farmacininko specialybę ir, 1925 

metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete gavęs chemiko vaistininko diplomą, paveldėjo 

Viekšnių vaistinę ir tęsė savo tėvo tradicijas, nuolat padėdamas besimokančiam jaunimui, 

sąžiningai tarnaudamas savo mylimos tėviškės žmonėms. 

Tėvelis labai liūdėjo, kai aš nepasirinkau tradicinės Aleksandravičių specialybės — 

farmacijos. Jau po tėvelio mirties, berods 1978 metais, į Viekšnius buvo atvykę tuometinio 

Kauno medicinos instituto farmacijos fakulteto dekanas ir kiti gerbiami darbuotojai filmuoti 

senąją vaistinę. Jie tada kalbino mano jaunesnįjį sūnų stoti į jų fakultetą ir tęsti gražią šeimos 

tradiciją. Bet kur ten! Jaunuoliui ši specialybė atrodė per daug nuobodi, reikalaujanti per daug 

kruopštumo ir didelio pasiaukojimo. 

O mano tėvelis be galo mylėjo savo darbą! Taip pat mylėjo jis savo gimtuosius Viekšnius bei 

jų apylinkes. Kai jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, jam, kaip gabiam chemikui, buvo 

pasiūlyta likti šioje aukštojoje mokykloje dėstytoju, tačiau tėvas nenorėjo išvykti iš Viekšnių, 

juose pasiliko ir dirbo iki gilios senatvės. Jis domėjosi istorija, liaudies medicina, kurią 

pritaikydavo ir praktikoje, rinko senus dokumentus, antspaudus, kitokius eksponatus. Vaistinėje 

buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią lankė daug ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš 

kaimyninės Latvijos, Baltarusijos. 

Nuotraukose iš asmeninio albumo: senasis Vincentas Aleksandravičius — Juozo 

Aleksandravičiaus tėvas; 1962 m. su vaistinės muziejaus istorija J. Aleksandravičius supažindina 

Kultūros ministerijos ekspedicijos dalyvius. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 2. Matė daug žymių žmonių // Vienybė. — 1995. — 

Bal. 15: [Nuotraukoje:] Viekšnių vaistininkas J. Aleksandravičius (1896—1977) apie 1962 m. — 


Tėvelis svajojo, kad mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos muziejus, kad ir toliau ši 

įstaiga tarnautų krašto kultūrai, todėl mūsų šeima siekė įvykdyti šią jo valią. Po tėvelio mirties 

daug kartų kreipiausi į LTSR kultūros ministeriją, kad paimtų šią vieną seniausių Lietuvos 

vaistinių savo globon. Vis nesėkmingai. Kiekvieną kartą, atvykus į Viekšnius, tiesiog širdis 

plyšdavo, žiūrint į griūvančią, apleistą istorinę vaistinę. Dėl šito jaudinausi ne tik aš, bet ir 

daugelis kitų, tikrų Viekšnių miestelio ir farmacijos patriotų. Žinau, kad į tuometinę Kultūros 

ministeriją rašė buvusi ilgametė mūsų vaistinės darbuotoja Morta Varnienė, vėliau gyvenusi ir 

dirbusi Mažeikiuose, kolektyvinį laišką siuntė iš Viekšnių kilę mokslo darbuotojai ir kiti. 

Prisimenu, kaip su mūsų rajono valdytojo pavaduotoja Z. Kazlauskiene beldėmės į 

nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Paminklosaugos departamento direktoriaus V. Zubovo 

kabineto duris. 

29

Ir galų gale nuostabių žmonių pastangomis senoji Viekšnių vaistinė vėl sušvito baltomis 

langinėmis (kaip gražiai „Vienybėje” išsireiškė Apolinaras Juodpusis). Negaliu nė apsakyti, su 

kokiu susijaudinimu, širdies virpesiu peržengiau naujai atgimusio mano senelių ir tėvų namo 

slenkstį. 

Štai kambarys, kuriame gimė tėvelis ir jo broliai bei vienintelė sesuo, mano broliukas ir aš. 

Einu toliau. Tėvelio darbo kambarys, kuriame už rašomojo stalo 1961 m. lapkričio 6 d. jis 

pradėjo rašyti per tūkstančio lapų atsiminimus. Toliau svetainė, mačiusi daug įžymių žmonių. 

Čia pas senelius ir tėvelius lankėsi Maironis, Tumas Vaižgantas, Mašiotų šeima, atvažiuodavusi 

iš Rygos vasaroti į Viekšnių apylinkes, kun. V. Jarulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vanda 

Daugirdaitė-Sruogienė, Daugirdai, Giedraičiai, prof. Biržiškos su šeimomis, kanauninkas 

J. Navickas, vyskupai Staugaitis ir Borisevičius bei kiti. Šioje svetainėje stovėjo baldai, senelio 

pirkti iš Pavirvytės dvaro savininkų Paulavičių. Gerb. V. Sruogienė laiškuose dar neseniai 

teiravosi, ar jos seneliams anksčiau priklausę baldai dar tebestovi senojoje vietoje. 

Mūsų bute nebuvo nė vieno naujo modernaus baldo. Dalį jų senelis parsivežė iš Žagarės 

klebonijos, norėdamas, kad jie jam primintų mylimą dėdę kleboną Kazimierą. 

Mūsų šeima labai džiaugiasi, kad Viekšnių vaistinė vėl sugrįžo į senąsias atgimusias patalpas. 

Tik vieno norėtume: kad ji nebūtų privatizuojama, kad nepatektų į kieno nors rankas, o 

priklausytų mūsų mylimų Viekšnių žmonėms, miestelio ar rajono savivaldybei, kartu su įsteigtu 

muziejumi tarnautų šio krašto kultūros židiniu. Tuo tikslu nepasinaudojame savo teise atsiimti 

nacionalizuotą vaistinę ir namą, tuo tikslu dovanojame ilgus dešimtmečius mums priklausiusius 

senoviškus istorinius baldus ir kitus daiktus. Tik labai gaila, kad ne viskas išsaugota iš 1987 

metais perduotų daiktų. 

Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, prisidėjusiems prie Viekšnių senosios vaistinės atkūrimo. 

Man teko daugiausia tuo reikalu bendrauti su rajono valdytoju S. Pocevičium, pavaduotoja 

Z. Kazlauskiene, Mažeikių muziejaus direktore A. Cholodinskiene, statybinės organizacijos 

vadovu Kęstučiu Naciu, kuris ne kartą konsultavosi su manim, klausdamas, kaip seniau atrodė 

vienas ar kitas kambarys, kiemas, kuris ieškojo senoviškų detalių, įmontuotinų į restauruojamą 

namą, ir atidavė daug meilės vykdydamas šį užsakymą. Dėkoju ir rajono valdžiai, ir Paminklų 

restauravimo institutui, ir šauniesiems statybininkams, ir dabartiniam muziejaus prižiūrėtojui 

V. Lizdeniui. Bijau ką nors įžeisti nepaminėdama, todėl tariu širdingiausią ačiū visiems, visiems. 

Ateityje laukia dar daug rūpesčių ir darbų, galutinai įrengiant šį unikalų muziejų. Linkiu 

sėkmės visiems geranoriškiems jo steigėjams ir tvarkytojams, o aš pažadu kuo galėdama padėti 

ir dalyvauti šiame kilniame reikale. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Artimai bendravome // Vienybė. — 1995. — 

Rugpj. 23: ir nuotraukos. — Tekste minimos M. Biržiškos žmona Bronislava Biržiškienė, 

dukterys Marija (Marilė) Biržiškaitė-Žymantienė ir Ona (Anulė) Biržiškaitė-Barauskienė. — 


Artėjant paminklo Biržiškoms atidengimo iškilmėms, prisimenant šią visai Lietuvai ir mūsų 

gimtinei nusipelniusią šeimą, negaliu susilaikyti ir aš, neparašiusi nors kelis žodžius. Todėl, kad 

esu bene vienintelė viekšniškė, artimai, tiesiog giminiškai bendravusi su šiais garbingais 

žmonėmis. Tiesa, niekada nebuvau pakviesta į jokį renginį, skirtą Biržiškoms. 1990 metais 

mokytojui A. Gedvilui esu pateikusi gana plačius prisiminimus apie mūsų šeimos ryšius su 

Biržiškų šeima, šie prisiminimai, berods, buvo spausdinti tada ir „Vienybėje”. Vėl noriu pacituoti 

Mykolo Biržiškos knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” parašytus žodžius: „Visa 

Aleksandravičių šeimyna buvo mums labai artima, ypatingai mūsų metų Bronius (mano dėdė — 

Z. A. N.), su kuriuo paskui Šiauliuose drauge gyvenome ir mokėmės, o daug už mus jaunesni jo 

broliai ir seserys taip pat augo mums lyg pusbroliais ir pusseserėmis ir liko artimi”. (psl. 88). 

Nenoriu kartoti to, ką esu jau pasakojusi, tad bandau pateikti keletą kitų faktų. 

Nuo ryto iki vakaro vaistinėje dirbantis mano senelis Vincentas, jam padedantis sūnus Juozas 

(mano tėvelis) ir duktė (mano teta Vanda), kuri tuo metu dar ir mokytojavo Viekšniuose, neturėjo 

laiko galvoti apie atostogas, kurortus. Mykolo Biržiškos šeima rūpinosi Vanda ir dažnai 

pasiimdavo ją, važiuodami pailsėti prie jūros. Pateikiu nuotrauką, darytą 1923 m. Palangoje. Iš 

kairės: Vanda Aleksandravičiūtė, Mykolas Biržiška, jo žmona Bronislava, dukros Marilė (Marija) 

30

ir Anulė (Ona) Biržiškaitės. Gaila, tėvelis neužrašė, kas čia sėdi žemai. Pas Biržiškas mano teta 

susipažino ir su savo būsimuoju vyru Vytautu Gyliu — Nepriklausomos Lietuvos diplomatu. 

Kiek paaugusios, Marilė ir Anulė artimai susidraugavo su mano seserim Jadvyga Kontrimaite. 

Nenutrūko mūsų šeimų ryšiai ir dabar. Susirašinėju su Kalifornijoje, Los Andželo mieste, 

gyvenančia Marile. Jos vyras miręs, vaikų neturi, tad gyvena savo sesers Anulės (Onos) vaikų ir 

anūkų rūpesčiais ir džiaugsmais. Savo laiškuose ji aprašo p. Onos vaikų ir anūkų gyvenimą, 

atsiunčia jų nuotraukas. Štai viena įdomesnių, kurioje matome ir abi Biržiškaitės: p. Ona 

Barauskienę ir p. Mariją Žymantienę. Taip, laikas palieka pėdsakus ne tik žmonių likimuose, bet 

ir veiduose. Pažvelkite į tas pačias Biržiškaites vaikystėje. 

Ne kartą p. Marilė man rašė apie senelių namo subjaurojimą, paskui, atėjus Atgimimui, 

džiaugėsi, kad vėl prisimenami jos tėvai ir seneliai. Tikrai džiugu, kad galų gale šių taurių 

žmonių — Biržiškų — atminimas įamžinamas. Juk visai neseniai jų net vardus draudė minėti ir 

net kelios Viekšnių mokyklos auklėtinių kartos nieko nežinojo apie garsiuosius savo kraštiečius. 

„Kai prabyla senoji romantika” // Vienybė. — 1995. — Rugs. 13, 16. — Tekste: 

Taip pavadintas rašinys bene 1960 metais buvo išspausdintas anuomet populiariame 

„Švyturio” žurnale. Jame žurnalistas A. Zalensas aprašė senąją Viekšnių vaistinę, kurioje 

tebešeimininkavo šviesaus atminimo provizorius, viekšniškių gerbiamas žmogus Juozas 

Aleksandravičius. Autorius pastabiai užfiksavo romantišką, tolimą praeitį menančią vaistinės 

atmosferą, joje tvyrojusį dvasingumą ir bent kai kuriuos jau anuomet muziejininkų dėmesį 

traukusius eksponatus. 

Restauruotoje Viekšnių vaistinėje šiuo metu baigiama komplektuoti muziejinė ekspozicija. 

Gal ir lankytojams, ir dabartiniams vaistinės šeimininkams bei ekspozicijos tvarkytojams bus 

įdomu prisiminti, kas vaistinėje buvo saugoma ir kuo jos šeimininkas didžiavosi prieš 

pusketvirto dešimtmečio. 

Leopoldas Rozga. 

Viekšnių senasis 

Miestelio pakrašty sublizga malūno tvenkinys. Viekšniai. Autobusas sustoja miestelio centre 

— aikštėje. O štai ir kelionės tikslas — vaistinė. Pasirodo duryse aukštas, stambus vyras — 

senasis vaistininkas. Turbūt pamanė, kad aš vaistų atvažiavau. Vaistininkas apsivilkęs baltu 

chalatu ir pasisveikinęs užklausia: 

— Kuo galiu tamstai padėti? — Ak, korespondentas, domina vaistinės istorija? Istorija 

sudėtinga, — pradeda jis, įsivedęs mane į savo „darbo kabinetą” — maža, siaurą kambarėlį. — 

Vaistinei greit bus šimtas metų, o šiam namui — jau arti dviejų šimtų... — Jis, ištraukęs iš 

stalčiaus storoką, rudais kolenkoro viršeliais sąsiuvinį, pratiesia jį man: 

— Matote, aš esu parašęs tokią lyg ir istoriją, pasiremdamas senais dokumentais, receptų 

knygomis ir kitais šaltiniais. „TRUMPA VIEKŠNIŲ VAISTINĖS ISTORIJA” — perskaitau 

tituliniame sąsiuvinio puslapyje ir susidomėjęs verčiu sekantį: 

„Viekšnių vaistinę įsteigė provizorius Teodoras v. Goldner 1860 m. liepos mėn. 17 d. Tam 

tikslui 1859 m. jis persikėlė iš Telšių ir nupirko iš Jofės šeimyninę sodybą, esančią prie 

turgavietės su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu. Pagrindinė jo dalis išliko dar iš antros 

XVIII amžiaus pusės ir buvo pastatyta pagarsėjusio savo dorybėmis ir iki paskutiniųjų laikų žydų 

bendruomenės gerbiamo, laikomo šventu pirmojo Viekšniuose rabino Abe Jofės”... 

— Prieš šimtą metų, — pasakoja vaistininkas, — buvo vaistinės tik Šiauliuose ir Telšiuose. 

Viekšnių vaistinė aptarnavo labai didelį rajoną: Akmenę, Žagarę, Kuršėnus, Mitkaičius... 

Vincentas Aleksandravičius studijavo farmaciją Maskvos universitete, kur „klausė su ypatingu 

susidomėjimu prof. Mendelejevo paskaitų ir jo paskatintas visą savo gyvenimą domėjosi 

chemija, gamindamas visus Galeno preparatus, o pirmais vaistininkavimo metais net amoniako 

skiedinį...” 

Apleista vaistinė, per 42 metus, vadovaujama V. Aleksandravičiaus, tapo pavyzdinga įstaiga, 

kurioje daugelis farmacininkų atliko savo praktikos darbus. 1926 m., mirus Vincentui 

Aleksandravičiui, vaistinei ima vadovauti jo sūnus Juozas, 1925 m. baigęs Kauno universitetą ir 

gavęs vaistininko-chemiko diplomą. 

31

Daiktai prabyla praeitim 

— Parodysiu tamstai senas knygas, — po pietų pasisiūlo vaistininkas ir iš spintos paima seną 

1660 m. (MDCLX) Amsterdame išleistą kalvinų bibliją — „Biblija Swięta”, taip pat ir kitas 

knygas su įdomiais senais autografais ir knygos įsigijimo istorijomis. Mano dėmesį patraukia kiti 

įdomūs eksponatai. Vaistininkas parodo tris antspaudus. Savo išvaizda jie panašūs į mūsų laikais 

vartojamus, tik medinė rankelė žymiai ilgesnė, o pats antspaudas žymiai mažesnis. Štai pirmąjį 

pailgą Felikso Kontrimo bajorystės antspaudo herbą lengvai uždengtum piršto galu; antrasis — 

Telšių maršalkos Gorskio — kiek didesnis. Pats didžiausias — labiausiai nustebina. Jame — 

vyskupo tiara. Pasirodo, tai esąs paties vyskupo Merkelio Giedraičio antspaudas! 

— Kaip jie čia pateko? O tai taip pat istorija. Pateko jie į čia, kaip ir knygos, iš Kontrimo, per 

vaistininko J. Aleksandravičiaus žmoną, gydytojo Kontrimo našlę. Už dalyvavimą 1863 metų 

sukilime Feliksas Kontrimas buvo suimtas ir mirė Šiaulių kalėjime. Jo dvaras buvo konfiskuotas. 

Turtą saugojo sargyba. Bet Felikso brolis Pranciškus pro sargybą slapta pralįsdavo į biblioteką ir 

daug ką išnešė, tame tarpe ir knygas. Jų pas vaistininką tik keliolika. Kitos, jų tarpe ir Daukanto 

knygos, buvo perduotos Kauno Universiteto bibliotekai. Kam buvo reikalingi šiam pažangesnių 

pažiūrų bajorui F. Kontrimui maršalkos ir vyskupo antspaudai? Vaistininkas į tai ir pats tvirtai, 

dokumentais pasiremdamas, negali atsakyti. Nežino, ir kaip jis juos įsigijo. 

— Mano nuomone, — kalba jis, — Kontrimas padirbdavo „kilmės raštus”, „patvirtintus” 

maršalkos ir vyskupo antspaudais ir parašais. Šie raštai buvo reikalingi mokslus einantiems 

Lietuvos šviesuoliams, kilusiems ne iš bajorų luomo. Be „bajorystės dokumento”, — kalba 

vaistininkas, — valdant carienei Kotrynai II-jai, jie negalėdavo gauti diplomo. Ir Simonui 

Daukantui buvo tokia pat bėda. Su Kontrimu jie buvo draugai, matyti, ir Daukantui jis padėjo 

„bajorystę” įsigyti. Istorikams ir mūsų žymiųjų kultūros veikėjų gyvenimo tyrinėtojams šie 

eksponatai gali atskleisti daug įdomių paslapčių ir istorijų. [...]. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Šv. Kalėdų belaukiant // Vienybė. — 1995. — 

Gruod. 16. — Visas tekstas: 

Koks šarmotų žiemos rytmečių grožis! Kaip iš prieškarinių ar vėliau pas mus patekusių 

užsieninių kalėdinių atvirukų. Rytuose vos vos rausta dangaus pakraštys, tamsiame danguje dar 

blyksi žvaigždės, rožiniame fone medžiai blizga, žybčioja balta šarma. Mūsų galingas ąžuolas su 

dideliu senu gandralizdžiu atrodo tarsi nupieštas juodu tušu. O miškas kažką pasakoja, tyliai 

šlamėdamas... Gal jis rezga prisiminimų pynę? 

Dar niekad gyvenime neturėjau tiek laiko apmąstymams. Ką bedaryčiau, kur beeičiau, mintys 

vis skraido po pasaulį, po praeitį ir dabartį. Šiuo ikikalėdiniu laikotarpiu vėl nuklystu į vaikystę. 

Adventas — ypatingas metų laikas, šv. Kalėdų laukimas. Advento metu nutildavo dainos, 

šeštadieniais nebeskambėdavo įprastų šokių muzika, niekas nekeldavo vestuvių. Vakarai ilgi, bet 

nenuobodūs. Pas mus dideliame kambaryje, vadinamame valgomuoju, stovėjo ilgas stalas, o virš 

jo kabojo senovinė žibalinė lempa baltu gaubtu, vėliau ji buvo perdirbta į elektrinę. Viekšnių 

miestelį elektra aprūpindavo Lesimui priklausantis malūnas. Jei tik Ventoje vanduo per daug 

pakildavo, elektros nelikdavo. Vasarą priešingai — būdavo per mažai vandens, tada vėl visas 

miestelis skendėdavo tamsoje arba pasišviesdavo žvakėmis ar kitokiomis priemonėmis. Mus 

gelbėdavo tos gražios ir gana šviesiai degančios žibalinės lempos. Dar tėvai turėjo kelias elektros 

lemputes, pritaikytas ne 220 voltų įtampai, o 110 v, jos, ir nusilpus srovei, šviesdavo 

pakenčiamai. Tas lemputes vadinome „vandeninėmis”, nes jomis naudodavomės tik tada, kai 

Ventos vanduo trukdydavo normaliai elektros gamybai. Labai saugodavome, kad lemputės 

neperdegtų; sustiprėjus srovei, tuoj reikėdavo jas išjungti. 

Žiemos vakarais kiekvienas ką nors veikdavo: tėvelis dažniausiai skaitydavo, mama siūdavo, 

viena močiutė, kurią vadinome vilniete babūnėle, mėgdavo megzti, kita — ką nors daryti. Su 

savo darbais darbeliais kambaryje tilpdavo ir vaistinės sanitarė, ir broliuko auklė, ir mūsų virėja, 

kartais kelios senutės kaimynės, kurių bene vyriausia — Egnelė — verpdama monotoniškai 

mindavo ratelį. Kartais visos moterys, įjungdamos ir mus, vaikus, plėšydavo plunksnas. O tada 

prasidėdavo įvairios šnekos, pasakojimai, dažniausiai apie vaiduoklius, pelkynuose 

klaidžiojančias ugneles, „degančius” užkastus pinigus. Prisiklausę tų pasakojimų, mirtinai 

bijodavome net nosį įkišti į tamsią pastalę ar išeiti į kitą kambarį. Ypač mėgdavome klausytis, kai 

32

apie savo vaikystę, jaunystę ar mūsų krašto praeitį pasakodavo tėvelis. O buvo vakarų, kai visos 

moterys kalbėdavo poterius arba giedodavo giesmes. Tada tėvelis susikaupęs klausydavosi, 

padėjęs į šalį laikraštį ar knygą. 

Vienais metais mamytė sugalvojo Kalėdoms paruošti siurprizą: sumontuoti prakartėlę — 

Betliejų, kaip tada vadino. Pas stalių V. Jedinką užsakė didelę dėžę, lyg teatro sceną. Turėdama 

daug meninių gabumų, pati aliejiniais dažais nupiešė dekoracijas, iš plastilino nulipdė šv. 

Juozapą, Marijos, Kūdikėlio, piemenėlių, trijų karalių figūras, aveles, asiliuką, jautį. Pati pasiuvo 

visiems veikėjams rūbus. Ir visa tai darė pasislėpusi nuo mūsų, slapta, kad Kūčių vakarą įspūdis 

būtų didesnis. 

Gal įdomiausias Advento susibūrimas būdavo kalėdininkų apsilankymas. Tada Viekšniuose 

parapijiečius aptarnaudavo ne vien klebonas, bet dar bent keli jauni vikarai, kapelionas, dėstantis 

tikybą mokykloje, vienas arba keli senukai altaristos. Kalėdininkai pas mus ateidavo vakare, 

baigę tos dienos vizitus. Laukdavome truputį susijaudinę. Kartu ateidavo vargonininkas. Įžengę 

gražiai pagiedodavo, palaimindavo, kartais paklausinėdavo poterių. O paskui 

vakarieniaudavome, žaisdavome įvairius žaidimus, pvz., mušdavome žiužį, gaudydavome „pušį” 

mūsų erdvioje svetainėje. Ir niekas nesiūlydavo ir negerdavo alkoholinių gėrimų, be kurių dabar 

nebemokama bendrauti. Vaišindavomės duonine gira, obuolių sultimis, kompotu, arbata. O 

linksmumo netrūko! Ypač linksmai visuose žaidimuose dalyvaudavo tėvelio asistentė Olytė 

Avietynaitė, vaistinės mokinė jaunutė Mylelė Virkutytė, sanitarė Morta Mikalauskaitė, virėja 

Barbytė Meškytė. 

Artėjant šv. Kalėdoms, prasidėdavo didžioji ruoša. Pirmiausiai skalbimas ir buto pagrindinis 

tvarkymas, visų pakampių švarinimas. Paskui riešutų malimas, kiaušinių plakimas, cukraus 

grūdimas. Ir viskas rankomis, nes nebuvo jokių mikserių, kavamalių. 

Atostogų iš Kauno Jėzuitų gimnazijos parvažiuodavo mano vyresnysis brolis, kartais dar su 

kokiu draugu, už tėvelį daug jaunesnis mano dėdė, retsykiais dar teta su vyru. Sujudimas 

begalinis! Į daugelį namų parvykdavo kitur besimokantis jaunimas, giminaičiai. Ramus, lėtas 

provincijos miestelio gyvenimas visai pasikeisdavo. 

Ruošos šurmulys kulminaciją pasiekdavo Kūčių dieną. Skaniai kvepėdavo šventiniai pyragai, 

kepta mėsa, kurių iki švenčių net paragauti neleisdavo. Pasninkas! Gruodžio 24 d. pietų 

nevirdavo. Laukdavome, kol danguje sužibės pirmoji žvaigždutė ir sėsime prie Kūčių stalo. 

Svetainėje papuošdavome didelę eglę. Vis rūpėdavo pažiūrėti, ar dar po ja Kalėdų Senelis 

nepadėjo dovanų. Deja! Jos, tos dovanėlės, atsirasdavo tik po iškilmingos vakarienės. 

Susėsdavome prie balta staltiese užtiesto stalo, pasidalydavome plotkele (kalėdaičiais), 

linkėdami vieni kitiems ramybės, sveikatos, kitų gėrybių, sukalbėdavome maldą. Iš po staltiesės 

traukdavome šieno, burdami, kokia gyvenimo atkarpa dar laukia mūsų: trumpa ar ilga, lygi ar 

vingiuota. 

Pas mus per Kūčias visada būdavo valgoma liesa, rūgšti raudonųjų burokėlių sriuba su grybų 

pyragėliais, žuvis, silkė, daržovės, virtos pupos su aliejumi, aguonų pienas, kisielius ir kiti 

tradiciniai valgiai. Pavalgę visi patraukdavome į svetainę, kur po egle rasdavome kiekvienas po 

dovanėlę. Jomis pasidžiaugę, užgesindavome lempas, likdavo degti tik žvakutės ant eglės ir prie 

pianino, prie kurio sėsdavo mano mamytė, grodavo kalėdines giesmes, o mes visi giedodavome. 

„Tyli naktis, šventa naktis”, — nuvilnydavo per kambarius... 

Ilgai nevakarodavome, nes rytojaus dieną reikėdavo labai anksti keltis ir skubėti į Bernelių 

mišias. Koks nepaprastas įspūdis: dar tamsu, tik dideli bažnyčios langai švyti, sniegas girgžda po 

kojomis. Iš visų pusių skuba į bažnyčią žmonės. Jų labai labai daug. Tvirtai laikau mamytės 

ranką, kad nepasimesčiau. Kai užgrodavo vargonai ir pasigirsdavo giesmė „Gul šiandieną štai ant 

šieno Atpirkėjas žmonijos”, net širdis imdavo virpėti... 

O nuostabioji šv. Kalėdų šventė! Nežinau, ar yra kita tokia graži, ramybę skelbianti, šeimą 

suburianti šventė. 

Ilgus okupacijos metus daugeliui tekdavo ją švęsti pasislėpus nuo persekiojančių akių. O kai 

kurios šeimos ir visai atprato susėsti prie balta staltiese uždengto Kūčių stalo, linkusios 

patriukšmauti, kilnojant stikliuką net tą šventą vakarą. Kaip būtų gera, kaip nuostabu, kad ir vėl 

šv. Kalėdų varpai paskelbtų Gerąją Naujieną visiems Lietuvos žmonėms! 

33

Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21, 

24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Dauguma viekšniškiams žinomiausių žmonių palaidoti kapinių viduryje, čia ir: „Provizorius 

Vincentas Aleksandravičius. 1853. 10. 06—1926. 04. 30. Viekšnių vaistinėje išdirbęs 43 metus. 

Zofija Aleksandrowicz. 12 grudnia 1885 r. 26 lat. Kotrina Kerbedžiutė Aleksandravičienė. 

1863. 02. 08—1926. 03. 28. Z Baranovskich Antanina Ujejska. 1865. 09. 24—1945. 05. 04”. 

Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius (1824—1884) savo testamente rašė: „Asz 

(klebonas) paliepiu p-ui Vincentui Aleksandravyczei (brolio sūnui), kad jis 6 procentą nuo 

5 tukstancziu rubliu, duotu manimi prie nupirkimo aptėkos Vinksznėje...” Šį testamentą Vincento 

draugas Antanas Buivydas paminėjo „Aušros” 1885 m. 10—11 numeryje, pasirašydamas „A. I. 

B. Žagaras”. 

Testamentą vykdydami ir atsirado Viekšniuose Aleksandravičiai. Šiame šeimyniniame kape 

pirmiausiai palaidota pirmoji Vincento žmona, Žagarės vaistinės savininko pulkininko 

Kazlauskio duktė Sofija. Ji pagimdė sūnų Bronislovą (vėliau jaunųjų Biržiškų draugą) ir 26 metų 

mirė. Vincentas 1892 m. vedė Kotryną Kerbedžiūtę, žemaičių bajoro dukterį. Jų vaikai — Janina, 

Vincas, Juozas, Kazys, Vanda, Konradas. Pasak M. Biržiškos, Janina jauna mirė, Vincas, 

būdamas rusų karininku, 1916 m. žuvo Galicijoje. Juozas paveldėjo Viekšnių vaistinę. 

Nesveikavęs Kazys 1916 m. mirė Maskvoje. Vanda kuri laiką buvo vokiečių kalbos mokytoja 

Viekšnių mokykloje, 1923 m. ištekėjo už diplomato V. Gilio. Konradas Vytauto Didžiojo 

universitete baigė teisės mokslus. 

1926. 03. 28 mirė Kotryna Aleksandravičienė, o po mėnesio ir jos vyras Vincentas. Antaniną 

Ujejska čia palaidojo Juozas Aleksandravičius. 1938. 11. 23 jis rašė Vidaus reikalų ministerijos 

Administracijos departamentui: „Mano uošvė — žmonos motina Antanina Ujejskienė, 69 m. 

amžiaus, yra gimusi Bobruiske, Minsko rėdyboje. Prieš Didįjį karą gyveno Kaukaze, 

Ekaterinodare. 1921 m. sykiu su vyru norėjo įvažiuoti Lietuvon, bet prie rubežiaus nebuvo į 

Lietuvą įsileisti ir jiems pavyko nuvykti Lenkijon, kur apsigyveno Varšuvoje. 1932 m. mirė jos 

vyras ir nuo to laiko paliko be jokių pragyvenimo lėšų... Todėl neatbūtinai reikalinga, kad mano 

uošvė persikeltų gyventi pas mane, kuriai aš pasižadu teikti pragyvenimą ligi jos gyvos galvos”. 

Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė. — Kaunas, 1996. — P. 81—82. 

Imbrienė Vilhelmina. Akmenės rajono muziejai // Šiaulių krašto kalendorius: 1998. — 

Šiauliai, 1997. — P. 125—129. — Tekste: Viekšnių vaistinė-muziejus. 

Plastinina Bernarda. Giminės istorija: meilė, svajonės, praradimai ir išbandymai: Senieji 

Viekšniai // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Rugpj. 28. — Nr. 14. — [Santarvė. 

— 2003. — Rugpj. 28. — Nr. 98 (8594)]: Nuotraukos: „[1.] Vincentas Aleksandravičius — 

Maskvos universiteto studentas. Maskva, 1880. [2.] J. Aleksandravičius (antras iš kairės), greta 

dešinėje Zofija Aleksandravičienė prie Viekšnių vaistinės. 1961 m. [3.] Juozas Aleksandravičius 

(pirmas iš kairės), kanauninkas, Zosytės krikštatėvis Jonas Navickas (ketvirtas iš kairės), Zosytė, 

jos mama Zofija Aleksandravičienė, brolis dailininkas Vaclovas Ujejskis ir sūnus Bagdonas 

Kontrimas Aleksandravičių svetainėje (dabar — vaistinės muziejaus svetainė). 1940 m.”. — 


Be senosios Viekšnių vaistinės savininko, vėliau tapusio valdytoju, ir jo šeimos, miestelio 

istorija nebūtų išsami. Kaip ir be gydytojo Antano Biržiškos, jo sūnų profesorių, tapusių tarsi 

vizitine Viekšnių kortele. Nors šios dvi šeimos labai artimai bendravo, apie Biržiškas ir jų ryšius 

su Viekšniais daug žinoma, o Aleksandravičius mena bene tik senieji viekšniškiai. 

Artimiau pažinti Zofijos ir Juozo Aleksandravičių šeimą padėjo jų dukra Zofija 

Aleksandravičiūtė-Navickienė, dabar gyvenanti susigrąžintame tėvo ūkyje Akmenės rajone, 

Sprogiškės kaime. 

YPATINGAS RYŠYS 

Juozas Aleksandravičius gimė Viekšniuose 1896 metų spalį vaistininko Vincento 

Aleksandravičiaus šeimoje. Vincentą augino ir į mokslus leido jo dėdė Žagarės klebonas 

34

Kazimieras Aleksandravičius. Sūnėnas, kurį jis labai mylėjo, buvo iš gausios šeimos. Dėdė pats 

Vincentą lavino, paruošė į gimnaziją, vėliau išleido į Maskvos universitetą, kur gabus jaunuolis 

studijavo farmacijos mokslus. Didelį įspūdį Vincentui darė Mendelejevo paskaitos. 

Kurį laiką jaunasis farmacininkas dirbo Rusijos vaistinėse. Tačiau jo dėdė, norėdamas, kad 

sūnėnas senatvėje būtų arčiau jo ir gyventų Lietuvoje, 1883 metais nupirko vaistinę Viekšniuose 

ir padovanojo ją Vincentui. Čia įsikūręs 30-metis jaunuolis gyveno iki pat mirties — 1926 metų. 

Antanas Biržiška ir Vincentas Aleksandravičius buvo beveik vienmečiai, tad ir jų šeimos labai 

artimai bendravo. Jų vaikai užaugo kartu. Juozui Biržiškų sūnūs buvo tarsi vyresnieji broliai. 

Juozo dukra Zofija rodo daugiau kaip pusę amžiaus saugotą tėvelio knygą „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose”, kurią 1938 metais jam dedikavo ir pats savo ranka užrašė jos autorius 

Mykolas Biržiška. 

— Profesoriai Biržiškos buvo nuolatiniai mūsų šeimos svečiai. Visas šventes tėvai su jais 

švęsdavo kartu, — prisimena Zofija. — Mes, vaikai, šokdavom, dainuodavom, deklamuodavom, 

o jie turėdavo kantrybės žiūrėti visas mūsų programas. Kai aš buvau dar visai mažytė, šalia mūsų 

degė žydo Vakso klėtis. Gaisro liepsnos grasino lyžtelti lentelėmis dengtą vaistinės stogą. Mama 

susuko mane į antklodę ir išnešė į Biržiškų namus pas Elzbietą Biržiškienę. Kai atsibudau, 

nesupratau, kur esanti. Prisimenu, senoji daktarienė, kurią mes meiliai vadinome babunėle, 

atnešė įdomių statulėlių, kad nusiraminčiau. 

TĖVAS 

Juozas Aleksandravičius mokėsi Rygos gimnazijoje. Būdamas 16 metų, jis metė gimnaziją ir 

sugrįžo pas tėvą į vaistinę dirbti mokiniu. 

Tais laikais buvo tokia tvarka, kad padirbėjęs mokiniu pas gerus vaistininkus, galėdavai 

važiuoti į kurį nors universitetą, išlaikyti egzaminus, ir įgydavai provizoriaus padėjėjo 

kvalifikaciją. Kai kurie likdavo dirbti, o gabesnieji studijuodavo toliau, kad įgytų aukštąjį 

išsilavinimą. 

Iš pradžių Juozas tėvo vaistinėje jautėsi nelabai jaukiai. Atvažiavę dvarininkai žiūrėdavo į jį 

su gailesčiu: toks jaunas žmogus nebesimoko, o svarsto miltelius ir ruošia įvairius tepalus. 

Prasidėjus I pasauliniam karui, Juozas pasitraukė iš Viekšnių ir buvo mobilizuotas į caro 

kariuomenę. Tačiau ir būdamas kareivis, jis lankė Peterburgo karo medicinos felčerių mokyklą. 

Baigęs mokyklą dirbo vaistinėje Donbase. 

Per revoliuciją kariuomenės medicinos darbuotojai Juozą išrinko atstovu į deputatų tarybą, 

kurioje kareiviams atstovavo Klimentas Vorošilovas, vėliau tapęs sovietų sąjungos valstybės, 

partijos ir kariuomenės veikėju. 

Grįžęs į Lietuvą, 1920 metais Juozas įstojo į Kauno aukštuosius kursus, kurie vėliau buvo 

reorganizuoti į Kauno universitetą. Po penkerių metų su pirmąja laida baigęs studijas, jis gavo 

chemiko-vaistininko diplomą. Kaip gabiam chemikui, jam buvo pasiūlyta likti dirbti universitete 

ir siekti mokslininko karjeros. Tačiau labai mylėdamas savo gimtąjį miestą jis nesusigundė 

puikia proga ir grįžo dirbti į tėvo vaistinę. Tėvas jau buvo pasiligojęs, tad jam teko rūpintis ne tik 

vaistine, bet ir prižiūrėti senus tėvus. 

1926 metais, mirus Vincentui, sūnus paveldėjo vaistinę ir dirbo joje beveik iki mirties. Juozas 

Aleksandravičius buvo vienintelis Lietuvoje vaistinės savininkas, sovietiniais laikais paliktas 

dirbti savojoje vaistinėje valdytoju. 

— Mano tėvelis turėjo nepaprastą atmintį ir buvo puikus pasakorius. Esu jam be galo dėkinga 

už anksti pažadintą meilę gimtajai Žemaitijai, Viekšnių kraštui, už tai, kad ir sunkiais sovietiniais 

laikais mane ir mano sūnus supažindino su tais Lietuvos istorijos faktais, kurie šiaip buvo 

nutylimi, — pasakoja Zofija. — Mes jau tada namuose studijavome Kojalavičiaus, Šapokos 

istorijos knygas. 

Tėtis domėjosi istorija, studijavo aplinkinių dvarų archyvus. Mokėdamas rusų, lenkų, lotynų, 

vokiečių, šiek tiek prancūzų kalbas, daug skaitė, domėjosi liaudies medicina, rinko senus 

dokumentus, antspaudus, kitus eksponatus. Vaistinėje jis buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią 

lankė ekskursijos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Baltarusijos, net Maskvos. Tėtis visada 

svajojo, kad po jo mirties mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos ir Viekšnių krašto 

kultūros muziejus. Aš laiminga, kad jo svajonė išsipildė. 

35

MAMA 

Zofijos mama gimė Kaukaze, kur jos tėtis dirbo buhalteriu geležinkelio stotyje. Netikėtai 

šeima labai praturtėjo, ir dukra gavo viską, kas priklausė pagal šeimos socialinę padėtį. Ją 

prižiūrėjo dvi auklės — prancūzė ir vokietė, ji mokėsi šokio ir muzikos. Gimnaziją baigė aukso 

medaliu ir išvyko studijuoti į Varšuvos konservatoriją. 

Juozas Aleksandravičius buvo antrasis Zofijos vyras. Jiedu susipažino apie 1920 metus, kai ji, 

būdama karo gydytojo Edvardo Kontrimo žmona, po revoliucijos grįžo į nepriklausomybę 

atgavusią Lietuvą. E. Kontrimas buvo kilęs iš garsios Žemaitijos bajorų giminės. Jo tėvai 

Birbiliškės kaime turėjo dvarelį. Neilgai ten pagyvenę, jaunieji Kontrimai įsikūrė Viekšniuose. 

Edvardas gydė žmones, o žmona jam asistavo. Kartą, važiuodamas pas ligonį, daktaras labai 

sušalo ir susirgo sunkia plaučių liga. Juozas savo kolegą ir draugą gydė, dažnai lankė ir buvo su 

juo iki paskutinio atodūsio. 

Tapusiai našle Zofijai labai padėjo Viekšnių inteligentija, žydų bendruomenė, kanauninkas 

Jonas Navickas, Biržiškų šeima. Zofija buvo įkūrusi vaikų darželį, mokė Viekšnių gyventojų 

vaikus groti pianinu. 

Ir po vyro mirties Zofijos ir Juozo draugystė nenutrūko. Juozas jau seniai žavėjosi šia 

moterimi, ir netrukus apsisprendė vesti šešeriais metais už save vyresnę našlę. Apie tai sužinojęs, 

tėvas sūnų „pašventino” lazda per kuprą. Tačiau tai pasirodė esąs per silpnas vaistas nuo meilės, 

ir pora susituokė. 

Juozas mylėjo ir globojo Zofijos vaikus iš pirmosios santuokos Jadvygą ir Bagdoną, kuris 

buvo mylimiausias mamos vaikas ir labai panašus į tėvą. 

Dar gyvenant Kaukaze, mirė Kontrimų pirmagimis. Tėvai dėl to labai sielvartavo, todėl, 

gimus antrajam sūnui, pavadino jį Bohdan (Dievo duotas). Grįžus į Lietuvą, vardas 

sulietuvinamas — Bagdonas. Baigęs Viekšnių progimnaziją, jaunuolis mokėsi Kauno jėzuitų 

gimnazijoje kartu su būsimuoju kardinolu V. Sladkevičiumi. Praėjus daugeliui metų, atsitiktinai 

iš klasės nuotraukos paaiškėjo, kad kartu mokėsi ir visai Lietuvai žinomas Tėvas Stanislovas. 

Sovietams okupavus Lietuvą, Bagdonas dalyvavo rezistenciniame judėjime, buvo nuteistas, 

kalėjo Kolymos lageryje, Magadane, kur ir mirė. Jam tada buvo tik 37-eri. Motinai tai buvo 

didžiausias smūgis, po kurio ji nebeatsitiesė. 2002-aisiais Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus 

B. Kontrimą po mirties apdovanojo Vyčio kryžiumi. 

Dukra Jadvyga Belgijoje, Briuselio universitete, studijavo ekonomiką. Prasidėjus II 

pasauliniam karui, atsidūrė Lenkijoje, kur ir liko. 

APIE SAVE 

Pats augęs didelėje šeimoje, Juozas labai troško savų vaikų. Meile jis apgaubdavo net ir 

svetimus vaikus. Nors ir silpnos sveikatos, 1930 metais Zofija savo vyrui padovanojo dukrytę, 

kurią pavadino mamos vardu. Mažoji Zosytė, kaip ir jos tėtis, gimė vaistinėje. Jis labai mylėjo 

dukrą, ir, kur tik važiuodavo, imdavo ją kartu. 1938 metais gimė sūnus. Deja, berniukas buvo 

nesveikas. 

Zosytė, kaip ir mama, buvo muzikali, mokydamasi gimnazijoje, dalyvavo saviveikloje. Ji 

puikiai prisimena 1946 metais Vilniuje vykusią pirmąją pokario respublikinę dainų šventę. 

— Dainavau gimnazijos chore, kuriam vadovavo mokytojas Vincas Deniušis. Mūsų chorui 

teko garbė vykti į sostinę. Sugriautas ir sudaužytas Vilnius atrodė baisiai. Apgyvendino mus 

kareivinėse. Miegojome ant grindų, pasikloję šiaudų, — pasakoja vos ne 50-ties metų 

prisiminimus pašnekovė. — Žingsniavom Kalvarijų gatve, kai iš kažkokio apgriuvusio namo 

išlindo lenkų nacionalistai ir, koneveikdami lietuvius visokiais žodžiais, apmėtė mus plytgaliais. 

1949 metais baigusi Viekšnių gimnaziją, Zofija Aleksandravičiūtė įstojo į Vilniaus valstybinį 

universitetą, kur studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau baigė Maskvos užsienio kalbų 

institutą ir tapo vokiečių kalbos specialiste. Abi šias užsienio kalbas iki pat pensijos dėstė 

M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Daugelis žymiausių Lietuvos atlikėjų buvo arba Zofijos 

kolegos, arba mokiniai. 

SVAJONĖ IŠSIPILDĖ 

Dar būdamas nevedęs, Juozas labai norėjo turėti nors sklypelį nuosavos žemės ir ten 

ūkininkauti. Sužinojęs, kad danas Mazenas apsisprendė grįžti į tėvynę ir pigiai parduoda savo 

36

žemę, jis nusipirko apie 60 hektarų palivarką Sprogiškės kaime. Anksčiau šis palivarkas vadinosi 

Griunhofu, išvertus iš vokiečių kalbos — Žaliuoju dvaru. Vėliau jį buvo išsinuomojęs latvis 

Sprogis, todėl pagal jo pavardę ši vietovė perkrikštyta Sprogiške. 

— Man šis pavadinimas labai nepatiko, nes aš jį kildinau iš žemaitiško žodžio sprogsta 

(gyvuliai), — šypsosi Zofija. — Tačiau mano marti iš Aukštaitijos juo tiesiog žavisi. Jai šis pavadinimas 

asocijuojasi su pavasariu ir sprogstančiais medžių pumpurais. Mat aukštaičiai niekada 

nesako, kad gyvulys sprogsta, o dvesia. 

Pasak Zofijos, jos tėvelis labai mylėjo šitą ūkį. Pirmiausia jis pastatė didelę klėtį, daržinę, 

tvartą, apšildomą vištidę, pirtį ir kitus ūkio pastatus. Viską pavyzdingai sutvarkęs, 1939 metais 

ėmėsi naujo gyvenamojo namo statybos. 

Pirmoji čia dirbti atvažiavo vaistinės sanitarė Mariselė Jancaitė, kuri ėmė auginti kalakutus. 

Zofija kaip šiandien prisimena ankstyvas rytmečio keliones, kai tėtis, pasikinkęs arkliuką, 

pasisodindavo ją ir važiuodavo apžiūrėti ūkio, kur dirbo ištikimi samdiniai. Sutikti kaimiečiai jį 

sveikindavo, o jis, nukėlęs kepurę, jiems atsakydavo, persimesdamas keliais nereikšmingais 

sakiniais. Tėtis pasakodavo dukrai apie pakeliui esančius dvarelius, stambesnius ūkius. Labai 

romantiškai mergaitę nuteikdavo pasakojimas apie 1963 metų sukilimo dalyvį bajorą Tanskį, 

kurį caro kazokai pėsčią išvarė į Sibirą šituo pačiu keliu, kuriuo važiuodavo Aleksandravičiai. 

Iš tėčio Zofija sužinojo, kad eglėmis apsodintas dvarelis, pro kurį tekdavo pravažiuoti, 

priklausė Gomulickiams. Iš šito dvarelio kilo dvi žymios pianistės: Irena Gomulickaitė ir Tamara 

Rubackienė. Pastarosios dukrą Mūzą Rubackytę šiandien žinome kaip pasaulinio garso pianistę. 

Mūza buvo Zofijos mokinė. 

Pakeliui į Sprogiškę buvo ir Antanavo dvaras, kurį valdė Giedraičiai. Giedraičio sesuo 

Jurevičienė turėjo namą Viekšniuose. Ji — Juozo Petraičio, kandidato į Lietuvos Prezidentus, 

senelė. Jos dukros Halina ir Jadvyga Petraitienė gyvena Australijoje. — Pravažiuodavome ir 

Daugirdų dvarą — Vandos Sruogienės gimtinę, — grimzta į prisiminimus Zofija. — Ji daug 

metų gyveno Čikagoje. Susirašinėjome iki pat jos mirties, o kai urna su V. Sruogienės palaikais 

grįžo į Lietuvą, dalyvavau jos laidotuvėse. 

VAIKYSTĖS NOSTALGIJA 

Pasak Zofijos, Sąjūdžio laikais jiedu su vyru Albertu Navicku įsitraukė į politiką. Kupinos 

nerimo ir įtampos naktys prie Parlamento, baisioji Sausio 13-osios naktis liks atmintyje visą 

gyvenimą. 

Abiem sulaukus pensinio amžiaus, vis dažniau aplankydavo mintis ir didžiulis noras grįžti į 

gimtąjį kraštą. Alfonsui taip pat labai knietėjo pamatyti žmonos tėvo ūkį. Po Maskvos pučo 

galutinai apsisprendė. 

Pirmasis įspūdis buvo pritrenkiantis: daug kartų sapnuose regėtos tėviškės vietoje stirksojo 

dilgėlėmis apžėlusi senų rąstų ir plytgalių krūva. Pokario metais Aleksandravičiaus ūkyje buvo 

įsteigta Žiopelių pradinė mokykla, vėliau septynmetė, aštuonmetė. Mokyklą iškėlus į Jučius, 

name apgyvendinti kolūkiečiai. Viskas buvo taip suniokota ir sugriauta, kad atstatyti, rodos, jau 

nebebuvo ko. 

— Alfonsas labai mylėjo mano tėvelius, todėl nenuleido rankų, — sako Zofija. — Skatinami 

sentimentų ir vienas kitą palaikydami, pasistatėme namą, primenantį aną, prieškarinį. 

1931 metais prie įvažiavimo į sodybą Juozas Aleksandravičius buvo pastatęs ąžuolinį kryžių, 

skirtą pažymėti sukilimo prieš carinę Rusiją 100 metų sukakčiai. Sovietiniais metais, kai čia 

įsikūrė mokykla, valdžia liepė jį sunaikinti. Tačiau pasitaikė protingas mokyklos vadovas, kuris 

nurodė kryžių perkelti toliau nuo kelio, į krūmus. 

Tad Navickams nebuvo daug vargo jį sugrąžinti į savo senąją vietą, kur jis pasitinka kiekvieną 

šios gražios sodybos svečią. 

Palydėtos kaitrių vasaros saulės spindulių, žingsniuojame sodybos pakraščiu. Tėvelis be galo 

mėgo liepas, sako Zofija, tad kur tik aptikęs vienišą medį, veždavosi jį į savo ūkį ir sodindavo. 

Sodybos pakraščiu nusidriekė graži liepų alėja, kurios pradžioje pastebime lentelę su užrašu: 

„Chemiko-vaistininko Juozo Aleksandravičiaus vardo alėja”. 

— Tai mano sūnūs, tėčio anūkai, Romualdas ir Bronius-Vytautas beveik prieš 10 metų pritaisė 

šią lentelę, taip įamžindami jo atminimą, — įsiklausydama į tylų liepų ošimą taria Zofija. — 

37

Dabar čia sukiojasi tėvelio proanūkiai, nuo 91-ųjų vasaros kiekvienais metais iš sostinės 

atvažiuojantys atostogauti į prosenelio ūkį. 

Nuotraukos iš asmeninio albumo. 

Plastinina Bernarda. Giminės istorija: meilė, svajonės, praradimai ir išbandymai: Senieji 

Viekšniai // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Rugs. 25. — Nr. 15. — [Santarvė. 

— 2003. — Rugs. 25. — Nr. 110 (8606)]: Nuotraukos: „[1.] Zofija Aleksandravičienė prie 

pianino, kuris ir dabar stovi Viekšnių vaistinės muziejuje. 1939 m. [2.] 1939-ųjų Velykos. Zofija 

Aleksandravičiūtė (iš kairės), močiutė Antanina Ujejskienė, kanauninkas Jonas Navickas, Juozas 

Aleksandravičius su žmona ir sūneliu Edvardu. [3.] Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė su savo 

numylėtiniu seteriu Džeku, anot jos, neišauklėtu aristokratu”. — Visas tekstas: 

Tęsinys. Pradžia Nr. 98 (8594) 

DIDŽIOSIOS ŠEIMOS ŠVENTĖS 

Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė prisimena, kokios laukiamos ir brangios jai, mažai 

mergaitei, būdavo Kalėdų ir Velykų šventės. Per adventą miestelyje viešpataudavo ramybė. 

Nesigirdėdavo dainų, muzikos ir šokių, nevykdavo koncertai ir vestuvės. Po Viekšnius 

vaikščiodavo kalėdininkai. Tai dažniausiai būdavo jaunieji kunigai, zakristijonas ir 

vargonininkas. Jie lankydavo parapijiečius, rinkdavo rinkliavas bažnyčiai ir jos tarnams išlaikyti. 

Kalėdininkų vakarienė dažniausiai būdavo ruošiama vaistinėje. Ją paįvairindavo linksmi 

žaidimai, kuriuose dalyvaudavo ne tik namiškiai, bet ir jaunosios vaistinės asistentės. Buvo 

mušamas žiužis, linksmai dalijamas žiedas. 

Prieš Kalėdas svetainėje puošdavo didelę, lubas siekiančią eglę. Kūčių vakare po ja vaikai 

rasdavo dovanų. Iš ryto, kai visa šeima eidavo į Bernelių mišias, iš tolo juos pasitikdavo 

šviečiantys bažnyčios langai. Dievo namai būdavo pilni žmonių. Kai suskambėdavo giesmė „Gal 

šiandieną štai ant šieno...”, visa bažnyčia susigraudindavo. Vakarais Zofija Aleksandravičienė 

skambindavo pianinu kalėdines giesmes, o namiškiai giedodavo. Prieš Velykas būdavo didysis 

namų valymas. Paskui ruošdavo šventinius valgius. 

— Mamytė buvo puiki šeimininkė, todėl šakotį kepdavo pati. Tešlai reikėdavo su cukrumi 

išsukti 200 kiaušinių. Tą darbą dirbdavome visi, — į mielus vaikystės prisiminimus sugrįžta 

pašnekovė. — Atsisėsdavome ant valgomojo slenksčio, molinį dubenį pasidėdavome tarp kojų ir 

mediniu kočėlu sukdavome kiaušinius. 

Priešais iškūrentą duonkepę krosnį buvo pastatomas stovas su volu, užtrauktu lininiu audeklu, 

kurį mama vadindavo marškinėliais. Ant rankena lėtai sukamo volo iš viršaus pildavo tešlą, kuri 

nuo karščio sukietėdavo ir pasidarydavo ragiukai. Velykoms kepdavo ir aukštus pyragus — 

bobas. Jų viršų apipildavo baltu arba šokoladiniu glajumi. Netrūkdavo ir įvairių tortų, tarp kurių 

buvo itin gardus su maltais migdolais. Viliojančiai atrodydavo kepti kumpiai, įvairūs paukščiai, 

kurių šlauneles apsukdavo iškarpytu baltu popieriumi. 

Visos šios gėrybės būdavo sudedamos ant didelio, ilgo valgomojo kambario stalo, uždengto 

balta staltiese, kurios kraštus puošė žalumynai: mirtos, pataisai. Viduryje stalo avižų želmenyse 

gulėdavo porcelianinis baltas avinėlis. 

Didysis stalas būdavo tarsi dekoracija — prie jo niekas nesėdėdavo. Įsidėję maisto, nešdavosi 

jį prie kito stalo, stovinčio prie lango, kur visi susėsdavo ir valgydavo. 

Didžiojo šeštadienio vakarą ateidavo kanauninkas J. Navickas, pašventindavo Velykų, stalą ir 

su visa šeima pavakarieniaudavo. 

KUNIGAS TAPO SAVŲJŲ AUKA 

Zofija labai tiksliai pamena visas datas, įvykius, kuriuos teko išgyventi paauglystėje, nes tada 

rašė dienoraštį. Atmintis puikiai išsaugojo karo metų nuotaikas, baimę, akistatą su mirtimi. 

Ji niekada nepamirš žiauraus susidorojimo su labai artimu jų šeimos draugu, dalyvaudavusiu 

visose šeimos šventėse, kanauninku Jonu Navicku. Jis buvo ne tik Zosytės krikštatėvis, bet 

sutuokė ir jos tėvelius, taip pat tėčio seserį Vandą su Lietuvos Respublikos diplomatu Vytautu 

Gyliu.... 

38

Karas buvo ką tik prasidėjęs. Birželio 24-ąją vaistininkas užsuko pas kanauninką pasveikinti 

jį su vardinėmis. Nerimas, sumaištis jaunuosius kunigus privertė palikti Viekšnius. J. Navickas 

buvo jau senukas, todėl tikėjosi, kad niekam neužklius. 

Po kelių dienų miestelyje kilo dar didesnė suirutė — į Vakarus traukėsi Raudonoji armija, nuo 

jų neatsiliko ir vietiniai komunistai. 

— Birželio 27-ąją buvo labai karšta, — prisimena Zofija. — Iš ryto pas mus atbėgo kažkas iš 

tėveliui palankių vietos komunistų ir pranešė, kad ketinama „susitvarkyti” su vietiniais 

inteligentais — gydytoju, vaistininku, kunigu. Tėvelis iš karto įspėjo Navicką, kad jam vertėtų 

kuo greičiau pasitraukti. Tačiau kanauninkas nesutiko, sakydamas negalįs palikti bažnyčios. Tos 

pačios dienos vakare pas mus verkdama atbėgo kunigo dukterėčia Barbora Zigmantavičiūtė ir 

pranešė, kad išsivedė jos dėdę. 

Vėliau sklandė kalbos, kad su šautuvais po miestelį lakstę vietiniai sovietų veikėjai nuvedė 

kanauninką į štabą pas armijos karininką. Šis pasakęs, kad nematąs jokios šio senuko kaltės. 

Tačiau tai nesutrukdė vietiniams galvažudžiams pagriebti dar vieną senuką — advokatą 

Barakauską ir abu išsivaryti Maigų link. 

Tą vakarą nieko apie juos nebesužinojo. Po karštos dienos, naktį praūžė smarki audra su 

perkūnija. Birželio 28-osios rytą B. Zigmantavičiūtė į vežimą prikrovė šiaudų, pasikinkė porą 

arklių ir, paprašiusi medicinos seserį Ameliją Putraitę vykti kartu, išvažiavo ieškoti kanauninko. 

Dukterėčia dar turėjo vilties rasti savo dėdę gyvą. Kai pakeliui į mišką griovyje rado mirusį 

advokatą Barakauską, suprato — vėlu. Miške ant lietaus permerktos žemės rado gulintį kunigo 

kūną. 

— Kai mano krikštatėvį parvežė į Viekšnius, A. Putraitė paprašė mamos padėti nužudytąjį 

nuprausti ir aprengti. Grįžusi namo ji verkdama pasakojo, kokios baisios žaizdos buvusios ant 

kanauninko kūno, — prisimena Zofija. — Nugaroje matėsi trys šautinės žaizdos, o per juosmenį 

kūnas skersai perdurtas durtuvu. 

IŠGELBĖJO VIEKŠNIŠKIŲ ARKLIUS 

1941-ųjų vasarą, vokiečių kariuomenei žygiuojant į Rytus, maža mergaitė negalėdavo 

atitraukti akių nuo nepaprastai gražių raitelių arklių. Karui užsitęsus ir vokiečių armijai patyrus 

didžiulius nuostolius, pritrūko žirgų. 1943-iaisiais geresnius arklius imta atiminėti iš ūkininkų. 

Su vokiečių majoru priešakyje į Viekšnius atvažiavo komisija. Akmenės gatvėje, ties posūkiu 

į malūną, buvo pastatytas stalas. Už jo sėdinti komisija vertino pro šalį ūkininkų vedamus 

arklius. Išbrokuotiems įkaitinta geležimi ant šlaunies buvo išdeginamas ženklas H. 

Rekvizuojamus arklius varė į malūno kiemą. 

— Karininkas paprašė tėvelio, kad pavertėjautų, o aš, būdama kartu, viską mačiau, — 

pasakoja Zofija. — Pažįstami ūkininkai prieidavo prie mūsų ir prašydavo gelbėti. Pasisekė, nes 

vokiečių karininkas pietauti atėjo pas mus, o savo įrankius pasidėjo vaistinės prieškambaryje. 

Ūkininkai į mūsų virtuvę atnešė maišus, prikrautus lašinių, kuriuos išvydęs karininkas gerokai 

atlyžo. 

Kol karininkas valgė, vaistininkas minėtą žymeklį įdavė savo vaistinės padėjėjai Emilijai 

Virkutytei-Tomkevičienei. Mergina greitai nubėgo pas kalvį Domininką Stankų, kuris 

nedelsdamas nukalė dar vieną tokį pat. 

Nuo lašinių suminkštėjus širdžiai, vokietis leido ūkininkams iš malūno kiemo išsivesti 

gražiuosius arklius. Kad jų vėliau vėl neatimtų, viekšniškiai patys juos pažymėjo kalvio nukaltu 

žymekliu. 

Vokiečiai iš Viekšnių į Šiaulius išsivedė vos kelis kuinus. Jų vadovybė įsiuto, ir po kelių dienų 

kariškiai atlėkė į Viekšnius aiškintis, kodėl taip atsitiko. 

Viekšnių valsčiaus raštinėje jie rado tik sekretorių Joną Levitą. J. Aleksandravičiaus perspėtas, 

viršaitis Tenys spėjo pasislėpti. Vaistininkas taip pat dingo. Kol nekviesti svečiai išsinėšino, jis 

pratūnojo savo sode po serbentų krūmais. 

Nuotr. Sigito Strazdausko ir iš asmeninio albumo. 

39

Plastinina Bernarda. Giminės istorija: meilė, svajonės, praradimai ir išbandymai // Santarvė. 

— 2003. — Lapkr. 15. — Nr. 131 (8627): Nuotrauka: „Tarpukario laikų Viekšnių vaistinė. — 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo”. — Visas tekstas: 

Pabaiga. Pradžia Nr. 98 (8594 

DAILININKE NETAPO 

Zofijos atmintin įstrigo labai ryškūs ne tik vaikystės, slegiantys karo prisiminimai, bet ir šilti 

šeimos, kitų jos artimųjų santykiai. Ir dabar, pati jau būdama močiutė, ji brangiausius žmones 

vadina mažybiniais vardais mamukas, tėvelis. Dukra valandų valandas galėtų kalbėti apie jų 

mokėjimą bendrauti ir norą padėti kitiems. 

Z. Aleksandravičienės brolis Vaclovas Ujejskis buvo dailininkas. Jis studijavo dailę Varšuvos 

ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose. Kurį laiką dirbo Varšuvos teatre dailininku. Jo sesuo Zofija 

taip pat turėjo menininko gyslelę ir gražiai piešė. Tačiau mergaitės į dailės studijas neleido. 

— Dėl to mama labai nenusiminė ir tapė savo malonumui, — rodydama ant sienos kabančius 

natiurmortus, portretus pasakojo Zofija. — Kartą ji sugalvojo mums, vaikams, padaryti 

staigmeną — prakartėlę. Aliejiniais dažais ant dėžės sienų ji nupiešė dekoracijas, iš plastilino 

nulipdė šv. Juozapą, Marijos, Kūdikėlio, piemenėlių, Trijų karalių figūras, aveles, asiliuką, jautį. 

Aprengė juos pačios siūtais drabužėliais. Tai darė slapčia nuo visų. 

Į pokalbį įsiterpęs Zofijos vyras Albertas Navickas pridūrė, kad prieš karą stovėjusio 

Aleksandravičių namo Sprogiškėje projektą, pritaikydamas prie landšafto, darė Vaclovas 

Ujejskis. Pasinaudojant senaisiais projektais, namas dabar panašiai atstatytas, 

IŠGELBĖJO NUO MIRTIES 

Vaistininkas, norėdamas padėti į bėdą pakliuvusiems žmonėms, nevengė pasinaudoti 

pažintimis, imdavosi įvairių gudrybių. Zofija pasakojo, kaip artėjant sovietų kariuomenei, jos 

tėtis gelbėjo į Mažeikių kalėjimą sukištus viekšniškius. Kadangi nerado saugumo viršininko, 

paklausęs gerų žmonių patarimo, jis kreipėsi į žandarų vyresnįjį. Pavykę sužinoti, kad jau kitą 

rytą visus įkalintuosius, be jokio teismo, ruošiamasi sušaudyti, taigi delsti nebuvo galima. 

Vertėjai patarus, J. Aleksandravičius nusprendė viršininką nugirdyti. Kai nepakako paties 

atsivežto spirito, nubėgo pas pažįstamą provizorę Eugeniją Motuzaitę ir iš jos pasiskolino dar. 

Ilgai užsispyręs vokietis nepasidavė, kol pagaliau suminkštėjęs įsakė saugumo viršininkui 

viekšniškius paleisti. 

Kitą rytą, kai vaistininkas atvažiavo į Mažeikius, norėdamas grąžinti skolą E. Motuzaitei, 

sužinojo, kad kalėjime likę žmonės buvo sušaudyti. Išsiblaivęs žandarų viršininkas tik vieno 

nesuprato, kaip tiek daug suimtųjų išvakarėse dingo iš kalėjimo. 

Aleksandravičiai buvo geranoriški visų žmonių atžvilgiu, taip pat ir kitataučių. Jie artimai 

bendravo su žydo gydytojo Rakuzino, rusų popo Černajaus šeimomis, retų gabumų šaltkalviu 

Konstantinu Kuchalskiu, kitais rusais, gyvenusiais Fermos kaime. 

VAISTAS NUO VĖŽIO 

— Tėvelis turėjo tokį priežodį ir kreipdamasis į vaistinės klientus visada pridėdavo 

„balundėli”, — sako Zofija. — Nuo to visi jį ėmė vadinti Balandėliu, ir ta pravardė jam taip 

prilipo, kad visą likusį gyvenimą viekšniškiai jo kitaip ir nevadino. 

Per karą gelbėjęs žmones nuo mirties, jis ir taikos metais neatsisakė šios misijos. Buvęs toks 

atsitikimas. 

Ėjo šeštasis dešimtmetis. Pas J. Aleksandravičių verkdama atėjo kaimynė Bortelienė. Jai 

medikai nustatę gimdos vėžį. 

Vaistininkas ėmė sukti galvą, kaip čia padėjus beviltiškai ligonei. Gerai pagalvojęs prisiminė, 

kad jo tėtis kažkada sakęs, jog senovėje vėžį gydę arbatinių rožių lapeliais. Savo bibliotekoje 

turimose vokiškose botanikos knygose susirado šių rožių cheminę sudėtį ir nustatė, kad 

artimiausia šiam augalui yra mūsiškė miškinė sidabražolė. 

Šio augalo nuovirą jis ligonei ir patarė gerti, rekomendavo dėti kompresus, naudoti 

apsiplovimui. Moteris išgijo. Tai patvirtino gydytojai, patikrinę ir nustatę, kad ji visiškai sveika. 

Ir pačiam J. Aleksandravičiui tai atrodęs tikras stebuklas. 

Po šio stebuklingo pasveikimo į Viekšnius pradėjo plaukti žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš 

Latvijos, Rusijos, kitur. Laikui bėgant ir daugėjant pasveikusiųjų, ir gydytojai ėmė siųsti savo 

40

pacientus pas J. Aleksandravičių. Jis skaitė pranešimą Maskvoje ir siūlė farmacininkams šio 

augalo pagrindu sukurti vaistą nuo vėžio. Tačiau, kaip dažnai būna, susidūrė su dideliu 

onkologinių ligų specialistų pasipriešinimu. Pasak Zofijos, ji pati išbandė tėvo vaistus ir gydymo 

jais būdus. Rezultatai abejonių nesukėlę. 

LIKO ATSIMINIMAI 

Zofija Aleksandravičienė mirė vėlyvą 1975-ųjų rudenį. Praėjus pusantrų metų, 1977-ųjų 

pavasarį, paskui savo mylimą moterį Anapilin iškeliavo ir jos vyras. Jie abu ilsisi Viekšnių 

kapinėse, miestelyje, kurį taip mylėjo, kurio žmonėms atidavė visą savo gyvenimą. 

Zofija sako, jog yra likę tėvelio ranka rašyti atsiminimai. Paskatintas istorikų, kultūros 

veikėjų, nuolat vaistinę lankiusių ekskursantų, J. Aleksandravičius juos pradėjo rašyti apie 1960 

metus. Šio darbo apimtis — per 1000 puslapių. Į juos sutilpo visas šio žmogaus gyvenimas, taip 

pat jo senelių, tėvų, mamos giminės istorija. 

Paskutiniai įrašai datuoti 1945-aisiais, kai baigėsi karas. Anot Zofijos, tėtis prie atsiminimų 

sėsdavo po darbo vaistinėje. Pirmieji puslapiai parašyti aiškia rašysena, o pati pabaiga — labai 

smulkiu braižu, sunkiai išskaitoma. Dukra ruošiasi šį darbą perrašyti ir išspausdinus padovanoti 

Istorijos instituto archyvui. 

Beje, Juozo Aleksandravičiaus atminimui iš Viekšnių kilusi poetė Liuda Vasičeva- 

Bažadragienė yra parašiusi eilėraštį pavadintą „Balandėlis”... 

Bronė Beržiūnienė, Aldona Gaigalaitė, Vytautas Merkys, Zofija Aleksandravičiūtė- 

Navickienė. Jų testamentai vykdomi. — Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 

2006. — 186 p. 

Plastinina Bernarda. Į knygą sugulė vienos giminės trijų kartų gyvenimai // Santarvė. — 

2006. — Lapkr. 11: iliustruota. — Tekste: 

Knyga „Jų testamentai vykdomi” skirta XIX—XX amžiais gyvenusių trijų kartų penkių 

Aleksandravičių giminės inteligentų gyvenimui ir veiklai nušviesti. Anot vienos iš knygos 

autorių istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės, apybraižos atskleis eilinių lietuvių inteligentų 

gyvenimą, skirtą tarnauti žmonėms, jų gerovei kelti. 

Knyga išleista 2006 metais Vilniaus pedagoginio universiteto leidykloje giminių lėšomis. Ja 

jau susidomėjo ne vienas istorikas ir mokslininkas. 

VIENA IŠ AUTORIŲ — VIEKŠNIŠKĖ 

Ši knyga mums, mažeikiškiams, svarbi tuo, kad joje daug vietos skiriama daugelį metų 

Viekšniuose gyvenusiam, dirbusiam, mirusiam ir čia palaidotam garsiam vaistininkui Juozui 

Aleksandravičiui. Viena iš knygos autorių, jo dukra Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, jau 

būdama pensininkė, buvo susigrąžinusi tėvo ūkį Sprogiškės kaime (Akmenės r.) ir kurį laiką čia 

gyveno. Metams bėgant ūkio darbai tapo per sunkūs, ir Navickai grįžo į Vilnių. 

Zofija Vilniaus valstybiniame universitete studijavusi prancūzų kalbą ir literatūrą, vėliau 

baigė Maskvos užsienio kalbų institutą ir tapo vokiečių kalbos specialiste. Abi šias užsienio 

kalbas iki pat pensijos ji dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Daugelis žymiausių Lietuvos 

atlikėjų buvo arba Zofijos kolegos, arba mokiniai. 

SVARBU PAŽINTI SAVĄSIAS ŠAKNIS 

Kas paskatino imtis šio darbo? Anot Z. Aleksandravičiūtės-Navickienės, vis daugiau žmonių 

susidomi vakarykšte mūsų tautos, mūsų krašto diena. Vis daugiau išleidžiama prisiminimų 

knygų, kraštotyros veikalų, pasakojančių apie kurią nors vietovę, miestelį, kaimą, iškilesnę 

šeimą. Zofija mano, kad šiandien, kai tiek jaunimo išvyksta iš Lietuvos, kai vis labiau 

pataikaujama kosmopolitizmui, mėgdžiojama mums svetima užjūrio ir Vakarų kultūra, svarbu 

giliau pažinti savąsias šaknis. 

„Kažkurią dieną, susirinkusios istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės namuose, mes, kelios 

Aleksandravičių šeimos palikuonės, ėmėme svarstyti, kad ir mums reikėtų imtis darbo ir 

papasakoti apie vienos savo giminės šakos gyvenimą XIX—XX amžiais, parodyti, kad jie 

rūpinosi ne tik šeima, bet ir savąja tauta, jos atgimimu ir kultūra”, — pasakoja Zofija. 

41

Aldona Gaigalaitė, Pulcherija Malinauskaitė-Gaigalienė, Bronė Beržiūnienė ir Zofija 

Aleksandravičiūtė-Navickienė yra antros kartos pusseserės Jų seneliai buvo broliai ir seserys. 

Šiose šeimose yra išlikę gana daug dokumentų, fotonuotraukų, senų laiškų, kurie buvo panaudoti 

rašant knygą, ir dabar įdomūs kaip istorinis palikimas. 

GLOBOTINIU KUNIGAS PASIRINKO SŪNĖNĄ 

Moterims sutiko padėti akademikas Vytautas Merkys. Surinkęs daugybę medžiagos, pervertęs 

ne vieną metraštį, bibliotekų rankraštyną, Klierikų atestacijos knygą, M. Valančiaus raštus, jis 

parašė apie iškilų dvasininką, vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų kunigą Kazimierą 

Aleksandravičių. 

Prieš skaitytoją iškyla XIX a. šviesuolis, turėjęs sąsajų su pirmuoju lietuvišku tautiniu 

„Aušros” laikraščiu ir aušrininkais, daug nuveikęs krašto kultūrai, rūpinęsis jaunimo 

mokslinimu. 

Baigęs Varnių kunigų seminariją, kuriai vadovavo rektorius Motiejus Valančius, jis pirmąjį 

paskyrimą gavo į Linkuvą, po to klebonavo Biržuose, Naujosios Žagarės bažnyčioje. 

K. Aleksandravičius, nuolat globojamas Valančiaus, anot V. Merkio, seminarijos rektoriaus buvo 

įsimintas ne tik dėl gero mokslo ir dvasininko pašaukimo, bet ir dėl jo bundančios tautinės 

savimonės. 

K. Aleksandravičius globojo Zofijos senelį, savo brolio Anupro sūnų Vincentą, kurį 

pasirinkęs paveldėtoju, dovanojo jam 5 tūkstančius sidabro rublių Viekšnių vaistinei pirkti, 

tačiau su sąlyga, kad Vincentas ir kiti būsimieji vaistinės paveldėtojai kasmet skirs po 6 proc. 

nuo dovanotojo turto vienam gabiam neturtingam giminaičiui mokyti. 

TĖVAS IR SŪNUS TAPO PROVIZORIAIS 

„Apie du neeilinius vaistininkus — senelį Vincentą ir mano tėvą Juozą Aleksandravičių buvo 

pavesta parašyti man. Laimei, turėjau savo tėvo prisiminimų rankraštį, kurį teko vis iš naujo 

vartyti, šifruoti sunkiai išskaitomas vietas. Daug ką lyginau su išlikusiais dokumentais, kai kurias 

žinias tikrinau kitų autorių rašiniuose. Rėmiausi ir savąja atmintimi, prisimindama tėvelio 

pasakojimus. Norėjau kuo daugiau įterpti prisiminimų apie ano meto Viekšnius ir viekšniškius, 

nupiešti kaip galima gyvesnį praėjusių amžių gyvenimo vaizdą”, — apie savo indėlį į šią knygą 

pasakoja Zofija, kuri rašydama nevengė pateikti kuo daugiau etnografinių duomenų. 

Dėdė Kazimieras kūrė savo sūnėno Vincento ateities planus, įkalbinėdamas jį stoti į dvasinę 

seminariją. 

Šiam griežtai atsisakius, kurį laiką jo nešelpė, ir Vincentas, negalėdamas toliau mokytis, 

pradėjo dirbti mokiniu Žagarės vaistinėje. Kai dėdės pyktis atlėgo, jo finansuojamas Vincentas 

lankė kursus prie Maskvos universiteto, o gavęs provizoriaus padėjėjo diplomą, įstojo į Maskvos 

universiteto aukštesnes studijas. 

Ypač didelį įspūdį universitete jam padarė profesoriaus D. Mendelejevo paskaitos, visam 

gyvenimui jį užkrėtusios meile chemijai. 

Vincento pavyzdžiu pasekė ir jo sūnus Juozas, taip pat pasirinkęs provizoriaus kelią. 

VAISTINĖ — ISTORINIŲ ĮVYKIŲ FONE 

Daug vietos knygoje skiriama garsiajai Viekšnių vaistinei, kurią 1860 metais įkūrė Teodoras 

Geldneris, o 1883 metais iš jo K. Aleksandravičius perpirko savo sūnėnui Vincentui. 

„Vaistinė ir namas buvo apleisti, net čerpėmis dengtas stogas buvo kiauras, tad pirmas naktis 

lietui lyjant naujajam savininkui teko su lova „skrajoti” po tuščią butą”, — rašo Zofija. 

Įsikūrusio Viekšniuose Vincento profesiniai interesai ir išsilavinimas jį suvedė su Antano 

Biržiškos šeima. 

Vaistinėje apsilankydavo ir kunigas, poetas, Laižuvoje apsigyvenęs Antanas Vienažindys, 

vėliau — rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kanauninkas Jonas Mačiulis- 

Maironis. 

Labai išsamiai Zofija aprašo savo tėvo Juozo Aleksandravičiaus šeimos gyvenimą, santykius, 

laikotarpį Rusijos armijoje, sugrįžimą tėviškėn, tėvų sutuoktuves. Su nostalgija ji prisimena 

romantiškas keliones į įsigytą tėvo ūkį Sprogiškėse, šeimos šventes. 

Zofija atkreipia dėmesį į tai, kad viekšniškiai, ir ne tik jie, vaistininką vadino vaistų nuo vėžio 

išradėju. 

42

Rašydama apie savo tėvą, autorė kiekvieną laikmetį susieja su Aleksandravičių šeimos 

gyvenimu. 

Sovietmečiu, vokiečių okupacijos metais ne kartą pats patekęs į bėdą, vaistininkas visada 

surasdavęs būdų, kaip padėti kitiems. 

„Aleksandravičių šeima niekada neskirstė žmonių pagal turtą, negarbino pinigų, visada gerbė 

mokslą, kultūrą, meną, dorovę”, — rašo Zofiją, tokias išvadas padariusi remdamasi 945 puslapių 

tėvo prisiminimų rankraščiu, nušviečiančiu plačią giminės, Viekšnių miestelio, apylinkių 

gyventojų, viso savo gyvenimo istoriją. 

GIMINĖ GARSĖJO NE TIK PROVIZORIAIS 

Du knygos skyriai skirti dar dviem Aleksandravičiams. Viename iš jų profesorė Aldona 

Gaigalaitė pasakoja apie Zofijos senelio Vincento brolį veterinarijos gydytoją Domininką 

Aleksandravičių, kuris carinės Rusijos laikais buvo paskirtas dirbti Vidurinėje Azijoje. 

Už sąžiningą ir gerą darbą caro administracijos jis buvo vertinamas, pasiekė Valstybės 

patarėjo laipsnį. Po I pasaulinio karo su šeima grįžo į tėvynę, ir likusį gyvenimą skyrė kovai su 

pokario metais išplitusiomis gyvulių ligomis. 

Kitame knygos skyriuje profesorė aprašo dar vieną iškilų Aleksandravičių. Domas buvo 

selekcininkas, mokytojas ir ūkininkas, ilgametis Kvietiškio žemės ūkio mokyklos direktorius. 

Marijampolėje pastačius cukraus fabriką, jis vienas pirmųjų ėmė mokyti žemdirbius, kaip auginti 

cukrinius runkelius. 

Paskutinį knygos skyrių „Palikuonys” jo autorė Bronė Beržiūnienė paskyrė Aleksandravičių 

šeimos pirmosios kartos palikuonių atžaloms. 

Gudienė Vilma. Viekšnių vaistinė ir vaistininkai / Pranešimas konferencijoje „Anuo metu 

Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms, 

vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. — Dalis teksto: 

Perskaičius pranešimo pavadinimą, kyla klausimas, ką galima papasakoti apie šios vaistinės ir 

vaistininkų istoriją? Vaistinė įkurta 1860 m. ir savininkai, kurių veikla čia buvo ženklesnė, buvo 

tik du. Trumpai vaistinę turėję Geldneriai (apie 20 metų) ir (apie 60 m.) Aleksandravičiai. Po 

vaistinės nacionalizacijos ji gavo atitinkamą numerį ir perėjo valstybės žinion. Vaistininkai 

Vincentas ir Juozas, kurių namuose šiandien mes svečiuojamės, buvo pažangūs ir tvarkingi. Dėl 

jų parduotų vaistų nekilo konfliktų, jie nebuvo apskųsti dėl savo elgesio medicinos priežiūros 

institucijoms, gyveno ramų inteligentų gyvenimą ir rūpinosi savo farmacine veikla ir šeima. 

Žinoma, buvo ir tokių vaistininkų, kurie ne tik aiškinosi gubernijos gydymo valdybai dėl 

netvarkos vaistinėje, arba kivirčijosi su kaimynais, bet ir vaistinės oficinoje, tai yra patalpoje kur 

parduodami vaistai, buvo susimušę su vaistų pirkėjais. Tokių aprašymų galima rasti archyvuose, 

bet tik ne apie Aleksandravičių. Taigi, pasakojimas galėtų būti trumpas... Tačiau kiekvieno 

žmogaus istoriją galima papasakoti ir kaip visuotinės istorijos atspindį. Šios vaistinės 

savininkams ir vedėjams teko patirti ir 1863 sukilimo ir 1905 revoliucijos padarinius. Jų 

savimonę palietė Tautinio atgimimo įvykiai, jiems teko pergyventi du karus ir turto 

nacionalizaciją, kęsti prisitaikėlišką gyvenimą Lietuvos tarybinėje respublikoje. Savo pasakojime 

aš bandysiu atskleisti, kaip šie įvykiai keitė sąžiningo, doro, ramaus vaistininko gyvenimą. Tiesa, 

kalbėsiu ir apie verslo sąlygas, konkurenciją, farmacijos administravimą. Ir nors esu farmacijos 

specialistė, mažiausiai dėmesio čia bus skirta vaistams ir sveikatinimo reikalams aptarti. Tiesa, 

ekspozicijoje vėliau pamatysime vaistus, kurie dažnai minimi spaudoje — tai žmogaus odos 

dalis, kuri, sakoma, būdavo trinama į miltukus ir barstoma ant žaizdos kraujavimui stabdyti, ir 

džiovinta vilko mėsa. Kraujavimui stabdyti lietuvių liaudies medicinoje būta daug išmonių — ir 

voratinklį ant žaizdos uždėti, ir nosies sekretu patepdavo. Pastarasis puikiai užklijuodavo žaizdą. 

Ne paslaptis, kad vaistininkai ir visokių pramanytų vaistų pavadinimų sugalvodavo, pavyzdžiui, 

vazeliną, kurį tarpukario metais atgabendavo iš Amerikos, vadino uodo taukais, kaip gi kaimo 

žmogui paaiškinsi, kad tai medžiaga iš naftos gauta, kas supras ir kas patikės. Uodo taukai jau 

kas kita. 

Viekšnių vaistinė įsteigta 1860 m. Pirmiesiems savininkams Geldneriams vaistinė priklausė 

gan trumpai, iki 1883 ar 1886 m. Rengdamasi pranešimui aš peržiūrėjau: 

43

1. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondus, turiu pripažinti, kad nedaug 

informacijos, menančios šiuos asmenis mes saugome; 

2. Kauno apygardos archyvo dokumentus; 

3. Lietuvos valstybės centrinio archyvo dokumentus; 

4. Viekšnių muziejaus dokumentų kopijas; 

5. Literatūrą, kurioje minimi Viekšniai ir jų vaistininkai. 

Kaip buvo įkurta vaistinė Viekšniuose 

Istorija intriguojanti. XIX a. Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir gyveno pagal šios 

imperijos tvarką. Vaistinių veiklą reglamentavo vaistininkystės statutas (aptiekarskij ustav), 

vaistinių steigimo taisyklės ir kiti potvarkiai. XIX a. pradžioje Vilniaus, Kauno ir kitų gubernijų 

vaistinės veikė pagal 1789 m. išleistą Rusijos vaistininkystės statutą. Tuo metu vaistinių buvo 

nedaug, todėl jų skaičius nebuvo reglamentuojamas ir tik apibrėžta, kas gali būti jos vedėju. 

Vaistinės vedėju galėjo būti vyras, ne jaunesnis kaip 25 m., tvarkingas, pareigingas ir blaivus. 

Pastaroji savybė dažnai būdavo pabrėžiama net ir oficialiuose Rusijos valdžios dokumentuose. 

1836 m. išleistas antrasis vaistininkystės statutas detaliau apibrėžė vaistinių steigimo tvarką. 

Pagal ją išduoti leidimus naujų vaistinių steigimui įpareigotas Medicinos departamentas prie 

Vidaus reikalų ministerijos. Už sveikatos apsaugos administravimą buvo atsakinga vietinė 

valdžia — gubernijos gydymo valdyba. 

Nori kurti vaistinę, prašyk kaimyno leidimo 

Kalbėsime apie 1836 m. statuto vieną nuostatą. Ji įpareigojo steigiant naują vaistinę gauti jau 

veikiančių vaistinių savininkų raštiškus sutikimus arba argumentuotus prieštaravimus, kad jų 

kaimynystėje būtų įkurta nauja vaistinė. Procedūra vyko taip. Žmogus, norintis steigti naują 

vaistinę, rašydavo pareiškimą gubernijos gydymo valdybai. Gavusi prašymą, valdyba išsiųsdavo 

oficialius laiškus artimiausių vaistinių (nuo pretendento nurodytos vietovės) savininkams 

klausdama, ar jie neprieštarauja, kad toje vietovėje būtų įkurta nauja vaistinė. Gaudavo 

atsakymus, kuriuose būdavo prieštaraujama tokiam ketinimui, nepaisant, už kiek kilometrų ta 

vaistinė būtų steigiama. Vieną kitą klientą vis tiek prarasi, taigi, vienintelis atsakymas — 

„prieštarauju”. Tuo metu net mintis nekildavo, kad būtų galima steigti vaistinę gretimame jau 

veikiančios vaistinės name. Būdavo pageidaujama kurti vaistinę tame pačiame arba gretimame 

miestelyje. 

Tiesa, statute buvo išlyga, kad bus leidžiama steigti vaistines ir be kaimyninių vaistinių 

savininkų sutikimų, jei VRM nutars, kad vaistinė toje vietovėje yra reikalinga, o prieštaravimai 

jos steigimui nepagrįsti. Per dvidešimt metų po šio sprendimo patvirtinimo buvo įsteigtos kelios 

vaistinės ir tik nuo 1857 m. kasmet naujų vaistinių skaičius pamažu didėjo. Nuostata, steigiant 

vaistines atsižvelgti į jau veikiančiųjų vaistinių savininkų nuomonę, buvo įrašyta visuose XIX a. 

vaistinių steigimo reglamentuose. 

Vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpestis 

Vaistininkų pareikšta nuomonė turėjo svarią įtaką valdžios institucijų sprendimams ir dažnai, 

susidūrus gyventojų bendruomenių interesams su vaistininkų interesais, pastarieji laimėdavo. 

1854 m. Kražių vaistinės savininkas prov. Bernardas Šteinbergas prašė Kauno gubernijos 

gydymo valdybos leidimo įsteigti Kražių vaistinės skyrių Varniuose. Telšių vyskupas Motiejus 

Valančius pritarė šiam pageidavimui ir gydymo valdybai rašė, kad „1850 m. perkėlus 

archijerijinį namą iš Alsėdžių į Varnius, kur be to yra ir katedros kapitula, eparchialinė 

seminarija, konsistorija taip pat parapijinės bažnyčios, šito miestelio gyventojų skaičius žymiai 

padidėjo ir čia reikalinga vaistinė [...] ir aš nuolankiai prašau, kad gydymo valdyba padėtų 

p. Šteinbergui gauti leidimą”. 1854 m. pateiktas ir žydų bendruomenės vyresniojo pageidavimas, 

kad būtų atidaryta vaistinė Varniuose. Artimiausių vaistinių savininkai dėl noro steigti vaistinę 

Varniuose Kauno gubernijos gydymo valdybai pareiškė savo nuomones. Arčiausia nuo Varnių, 

už 28 km. buvo Telšių vaistinė. Jos savininkas prov. Leopoldas Geldneris parašė, kad jo 

vaistinės metinė apyvarta 3000 rub. ir pajamos vos padengia išlaidas. Rietavo vaistininkas Julijus 

Surkovas nurodė dar mažesnę apyvartą — 1500 rb. — ir pabrėžė vaistinės skurdžią būklę, ir abu 

teigė, kad naujos vaistinės įkūrimas sužlugdys jų vaistines, ir prieštaravo, kad būtų atidaryta 

vaistinė Varniuose. Dėl to prov. B. Šteinbergui nebuvo išduotas leidimas įsteigti vaistinę. 

44

Atkaklus vaistininkas parašė antrą prašymą gydymo valdybai. Jis pageidavo, kad būtų leista prie 

Varnių dvasinės seminarijos įkurti „jo išlaikomą namų vaistinę”. 1855 m. šis prašymas buvo 

patenkintas. 

Vėliau vyskupas M. Valančius savo atsiminimuose apie Varnius rašė. „Garsus Varnių 

miestelis, man ten 1850—1864 m. gyvenant, buvo kiek-tiek laimingas. Mano rūpesčiu vidaus 

reikalų ministeris jo mylista Perovskis leido Varniuose įsteigti aptieką; ją tuojau ir įsteigė Kražių 

aptiekius vokietis; jo pavardės nebeatmenu.” 

Vaistinių tinklų gimimas 

Vaistininkai, vengdami konkurencijos ir baimindamiesi prarasti vaistų prekybos monopolį 

regione, stengėsi trukdyti kitiems kurti vaistines. Jie patys steigė vaistines gretimuose miestuose, 

kūrė savo vaistinių skyrius (savininkas viename miestelyje galėjo turėti tik vieną vaistinę ir 

skyrių) arba giminės vaistinių tinklus. Siekdami pastarojo tikslo, skatino savo sūnus baigti 

farmacijos mokslus ir dalyvauti šeimos versle. Vaistininkų sūnūs turėjo palankias sąlygas pradėti 

verslą, nes jų laukė mažiau sunkumų dėl kaimyninių vaistinių savininkų prieštaravimų, nes jais 

dažnai būdavo steigėjo tėvas ar brolis. Žymiausios XIX a. vaistininkų šeimos buvo katalikų 

Geldnerių ir protestantų Kenigšteterių. 

Geldneriams įvairiais periodais priklausė Telšių, Raseinių, Viekšnių, Kelmės vaistinės. Po 

statuto paskelbimo nuo 1836 m. iki 1840 m. buvo atidarytos tik dvi vaistinės Kauno gubernijoje, 

tai Rietave ir Zarasuose, o vėliau, per 13 metų nuo 1841 m. iki 1853 m. nebuvo įsteigta nei viena 

nauja vaistinė. Vėliau vaistininkai pradėjo kurti vaistines ir skyrius gretimuose miesteliuose ir 

vos keletą vaistinių pavyko įsteigti „giminei” nepriklausantiems asmenims. Vaistinių savininkai 

įgijo teisę įtakoti naujų vaistinių steigimo procesą ir šia teise naudojosi trukdydami kurtis 

naujoms vaistinėms ne tik tose vietose, kur buvo jų vaistinės, bet ir gretimuose miesteliuose. 

Nepagrįsti carinės Rusijos valdžios institucijų potvarkiai, trukdė formuoti pakankamą vaistinių 

tinklą ir plėtoti sveikatos apsaugą carinės Rusijos gubernijose. [...]. 

Taigi, Telšių vaistininkas Fiodoras Geldneris 1860 m. įsteigė ir vaistinę Viekšniuose. Po metų 

vaistininkas mirė ir abiejų vaistinių priežiūra atiteko sūnui provizoriui Leopoldui. VIII 

dešimtmetyje Geldneriams priklauso Telšių, Raseinių, Kelmės, Viekšnių vaistinės. 1865 m. 

vaistinės vedėjo pareigas perima Fiodoras Geldneris, gal brolis? Tačiau, kaip rašoma muziejaus 

buklete, jis rėmė 1863 m. sukilimo dalyvius, pats nukentėjo ir 1871 m. mirė. Netekus vaistinės 

vedėjo, Rusijos medicinos sąrašuose randame žinutę, kad Viekšnių vaistinė laikinai uždaryta. Po 

to pereina nuomininkų žinion. 

Dažniausiai vaistinės buvo farmacininkų nuosavybėje. Daug rečiau jos buvo nuomojamos. 

Miesto vaistinei turėjo vadovauti provizorius, dvejus metus studijavęs farmaciją carinės Rusijos 

universiteto Medicinos fakultete. Kaimo vaistinės vedėju galėjo būti ir provizoriaus padėjėjas. 

Tai žmogus trejus metus dirbęs vaistinės mokiniu ir išlaikęs provizoriaus padėjėjo egzaminą 

universitete sudarytoje komisijoje. Toks asmuo turėjo menką teorinį pasirengimą, bet galėjo 

vadovauti ir kaimo vaistinei. Paprastai vaistinėje dirbdavo pats vaistinės savininkas ir vienas arba 

keli samdomi mokiniai. Provizoriaus padėjėją samdydavo tik didesnės miestų vaistinės. Jam 

reikėjo sumokėti apie 30-45 rub. mėnesinį atlyginimą, o mokinys dirbo už 8 kartus mažesnį 

atlygį. 

Pavyzdžiui, Telšių vaistininkas L. Geldneris, norėdamas įrodyti savo „skurdžią” padėtį ir 

pabrėžti, kad atidarius dar vieną vaistinę, jo padėtis būtų kritiška, Kauno gubernijos gydymo 

valdybai smulkiai aprašė 1866 m. pajamas ir išlaidas. Telšiuose tuo metu veikė viena vaistinė, 

kuri aptarnavo 7989 miesto gyventojus. Vaistininkas nurodė, kad per tuos metus buvo parduota 

vaistų pagal 7182 receptus, už kuriuos gauta 2515 rb. (vidutiniškai 35 kapeikos už vieną 

receptą). Be receptų parduota vaistų už 455 rublius. Iš viso pajamos sudarė 2970 rb. Toliau 

aprašė išlaidas: namo remontui — 500 rb., knygoms, žurnalams, laikraščiams, popieriui su 

antspaudais — 100 rb., vaistinės šildymui — 100 rb., 6 procentai pajamų, t. y. 180 rb., buvo 

skirti vaistinės atsargoms įsigyti, 800 rb. — medikamentams, 100 rb. — „medicininiam stiklui” 

— tai yra vaistinės indams. Atlyginimams: vedėjui — 300 rb., prov. padėjėjui, mokiniams ir 

darbininkams — iš viso 500 rb. 370 rb. liko savininkui. Vaistininkas minėjo, kad vargingų 

žmonių tarpe plinta cholera ir jiems vaistai parduodami pigiau. Visi šie duomenys Geldnerio 

45

padailinti, tačiau įdomi informacija apie vedėjo darbo užmokestį, kuris per mėnesį mažesnis nei 

30 rub., ir suma išleidžiama spaudai. 

Nuomininkui buvo sunku pelningai išlaikyti vaistinę kaime. Taigi, patekusi į nuomininkų 

priežiūrą, Viekšnių vaistinė stabilumą prarado. 

1873 m. vaistinę iš Geldnerių įpėdinių nuomoja Rietavo vaistininkas Julijonas Surkovas. 

KAA 1878 m. rašytas dokumentas sako, kad vaistinės vedėjas vaist. pad. A. Relanderis (gal 

Canderis, bet jis, regis, buvo Vilniaus vaistinės vedėjas) išvyksta į S. Peterburgą, Vasiljevo salą, 

į Pėlio vaistinę dirbti. Mačius rašo, kad 1880—1884 m. šią vaistinę nuomavo Zeidleris, 

sulenkėjęs vokietis iš Vilniaus. Jis pats save vadino lietuviu. Vaistinė neturi tikrojo globėjo ir 

prižiūrėtojo. 

Viekšnių muziejuje saugomos signatūros 1862 m. ir 1871 m. Tai receptų kopijos, užrašytos 

Geldneriams esant savininkais. Išanalizavus jų turinį paaiškėjo, kad dažnai būdavo vartojami 

skysti vaistai ir piliulės. Vienoje signatūroje — kalio jodatas ir destiliuotas vanduo. Šis vaistas 

galėjo būti vartojamas nuo išsekimo, esant kalio trūkumui. Gydytojas rekomendavo gerti 3 kart 

dienoje po šaukštelį. Vaisto kaina 75 kapeikos. Antrajame recepte buvo išrašyti macines — 

graikiško riešuto luobelė (būna žalia), aromatinė tinktūra skoniui pagerinti ir ekstraktas 

colocyntium — šis komponentas liuosuoja vidurius, o visas vaistas gerina virškinimą. Kainos 

neįžiūrėjau. Trečiame recepte — kanapių ekstraktas (indiškos kanapės). Pridėjus rišamųjų 

medžiagų suformuojama 30 piliulių. Kaina 70 kapeikų. Kas 3 val. po dvi piliules. Nuotaikos 

pagerinimui, depresijoms gydyti. Ketvirtasis receptas — geležies acetatas (Klaproto lašai), 

karčiųjų migdolų vanduo ir cinamono sirupas. Po šaukštą skysčio 4 kartus dienoje išsekimui, 

mažakraujystei gydyti. 95 kapeikos. 

Vaistinė parduodama iš varžytinių ir ją įsigyja vaistinės nuomininkas ir vedėjas Vincentas 

Aleksandravičius (1853—1926, mirė sulaukęs 73 metų). Jis šios vaistinės savininkas ir vedėjas 

nuo 1883 (gal nuo 1886) iki 1926 m. Pirmus metus nuomavo vaistinę iš Geldnerio įpėdinio 

Oskaro Geldnerio, 1886 m. ją nusipirko. Nuo 1890 m. Rusijos medicinos sąrašuose skelbiamos 

vaistininkų tautybės. Vincentas Aleksandravičius nurodo esąs lietuvis katalikas. Vincentas augo 

globojamas dėdės, Žagarės klebono. 

Kodėl pasirinko Vincentas šią specialybę? Tyrinėjant XIX a. antros pusės ir XX a. pirmos 

pusės farmacininkų profesinį kelią, teko pastebėti, kad šią profesiją dažniausiai rinkosi 

jaunuoliai, metę mokslus kunigų seminarijoje, taip pat neturtingų valstiečių vaikai, norėję išeiti į 

žmones. Dalis žmonių galvojo, kad tai puikus kelias dirbti savo tėvynės labui. Tai, kad minėtas 

kunigas bendravo su Daukantu, leidžia manyti, kad jam buvo nesvetimos Tautinio sąjūdžio 

idėjos. Todėl kunigas Aleksandravičius, galėjo pastūmėti savo sūnėną šiuo profesijos keliu 

žinodamas, kad jis galės grįžti į Lietuvą ir užsitikrinti sau ir dvasinę, ir materialinę gerovę. 

Mokėsi Maskvos universitete, diplomą gavo 1881 m. Draugavo su aušrininkais, su medicinos 

studentu iš Žagarės Antanu Buivydu. Čia matome tradicinį lietuvybės atgimimo žmogaus 

sąmonėje kelią. Rinkinyje „Mūsų senovė” [Mūsų senovė. — Kaunas, 1938. — T. 2. — Nr. 3 (8). 

— P. 519—521] publikuojamas studento A. Buivydo laiškas, rašytas 1884 m. provizoriui 

Aleksandravičiui į Viekšnius. Atsakydamas savo draugui dėl nuogąstavimų, jog jis prastai moka 

lietuvių kalbą ir dirbdamas vaistinėje mažai gali prisidėti prie lietuvybės, Buivydas pataria, kad 

reikia tiktai tvirto noro. Siūlo užmiršti merginas, mesti į šalį lenkiškas knygas ir gazietas ir 

skaityti Aušrą ir lietuviškas knygas. Iš Buivydo laiško galima suprasti, kad tik vienas iš 

nedaugelio kaip Aleksandravičius galėjo grįžti į savo tėvynę ir gyventi tarp saviškių. Kiti jo 

bendramoksliai pasklido po plačiąją Rusiją. Įsitvirtinti Viekšniuose jam padėjo dėdė kunigas 

Aleksandravičius. Dėdė nupirko vaistinę ir įpareigojo jį išleisti į mokslus gimines, ką Vincentas 

ir padarė. Padėjo broliui ir kt. giminaičiams. Vincento pirmoji žmona — Žagarės vaistininko 

pulkininko Kazlausko duktė. 1885 m. ji jauna mirė. Antrą kartą vedė 1892 m. rygiškę Kotryną 

Kerberdytę. (Mačiaus rankraščio kopija). Su antra žmona Kotryna susilaukė šešių vaikų. Trys jo 

sūnūs mirė Rusijoje. Sunūs Juozas tapo farmacininku ir savo tėvo vaistinės paveldėtoju. [...]. 

Vincentas Aleksandravičius — jo visuomeninė veikla 

Rinko liaudies medicinos žinias, užrašinėjo liaudies dainas ir padavimus. Kaip ir Aglinskas, ir 

kt. vaistininkai. Baigęs mokslus Rusijoje, pirmiausia ten ir dirbo. Lietuvoje uždarbis mažas, 

sunku įkurti vaistinę, nėra lėšų ją nupirkti. Bet tautinis atgimimas, kunigas ragina sūnėną grįžti 

46

namo ir dirbti tėvynės labui. 1883 m. grįžta. Kada Aleksandravičius pirko vaistinę, pats jis rašo, 

kad iš Oskaro Geldnerio vaistinę pirko 1886 m. sausio 20 d. Gal iki tol jis nuomavo ją iš 

įpėdinių. 1884 m. ateina laiškas iš Buivydo į Viekšnius, ir čia Aleksandravičius jau dirba. 

Aleksandravičiaus vaistinėje dirbo jis ir mokiniai, kartais vienas, o kartais du. Būdavo metų, kai 

pasamdydavo ir prov. pad. Apie darbą vaistinėje Elžbieta Avižonytė, vėliau Jasiukevičienė rašė, 

kad uždirbdavo 5 rub. per mėn., dirbo nuo 8 val. ryto iki 10 val. vakaro, dar budėdavo vaistinėje, 

kad savininkas draudė skaityti cicilikų knygas. Anūkė Aleksandravičiūtė rašo, kad senelis 

Vincentas artimai bendravo su Biržiškų šeima, su miestelio klebonu J. Zaleckių, Biržiškos knyga 

psl. 86 — kad visi trys buvo Viekšnių tradicijų kūrėjai. Vaistininko namuose lankydavosi ir 

Prano Mašioto šeima, kunigas Vienožinskis, gydytojas Vladas Nagevičius. 

1923 m. gautas prašymas įsteigti antrąją vaistinę Viekšniuose ir klausiama, ką apie tai mano 

Viekšnių vaistinės savininkas Vincentas Aleksandravičius. Pagal galiojančius normatyvus 

galima steigti vaistinę jei gyventojų skaičius didesnis nei 3000. Aleksandravičius rašo, kad 

pateikti duomenys, jog Viekšniuose gyvena apie 6000 gyventojų yra klaidinantys, nes prieš karą 

šis skaičius buvo dirbtinai pučiamas norint, kad per Ventą būtų pastatytas tiltas. Iš tiesų jis 

nurodo, kad Viekšniuose gyvena apie 2300 žmonių. Gyventojų ženkliai sumenko miestelį 

nusiaubus gaisrui. Aleksandravičius sako, kad mirus populiariam daktarui Biržiškai, ir jo 

vaistinės apyvarta sumažėjo. 

Vienas iš sūnų turėjo baigti farmaciją ir tęsti tėvo praktiką. Tuo keliu pasuko Vincento sūnus 

Juozas (1896—1977). Juozas mokėsi gimnazijoje Rygoje, tačiau [...], netikėtai šeimai, sugrįžo į 

Viekšnius ir pranešė, kad nori dirbti vaistinėje. Mama Kotryna buvo labai nepatenkinta, ji 

svajojo, kad sūnus, baigęs gimnaziją, studijuos inžineriją ir paseks jos dėdės, garsaus tiltų 

inžinieriaus, profesiniu keliu. Nebaigęs pilno gimnazijos kurso galėjo stoti į kunigų seminariją 

arba pradėti darbą vaistinėje. Tuo tarpu tėvas Vincentas negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo, kad 

turės įpėdinį vaistinėje. 1912 m. jis dirbo tėvo vaistinėje mokiniu. 

1916 m. Peterburgo karo akademijoje jis išlaikė egzaminus ir gavo provizoriaus padėjėjo 

diplomą. 1916—1917 m. dirbo karo ligoninės vaistinėje, 1917—1918 Jekaterinoslavo 

gubernijoje. Grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Baigęs Peterburge Karo medicinos felčerių mokyklą 

1920 m. Juozas įstojo į Kauno Aukštuosius kursus, vėliau tęsė studijas universitete ir 1925 m. su 

pirmąją laida gavo chemiko vaistininko diplomą. Tais pačiais metais mirė ir mama, ir tėvas 

vaistininkas. Juozas Aleksandravičius tapo vaistinės vedėju. 1925 m., dar likus metams iki 

mirties, vaistininkas Vincentas Aleksandravičius parašė testamentą, kuriame visą turtą (žemę) 

Rygoje jis palieka savo dukrai, o vaistinę sūnui Juozui. Pastarąjį įpareigoja prižiūrėti motiną ir 

išleisti į mokslus jaunesnįjį jų sūnų. Testamente tiksliai nurodyta, kiek kam reikia skirti pinigų 

doleriais. Sekdamas savo dėdės kunigo pavyzdžiu, įpareigoja išmokslinti ir kitus asmenis, jei 

pats neturės vaikų. Taigi Juozas Aleksandravičius pradeda savo profesinį kelią. 1940 m. vaistinė 

nacionalizuojama. Liko dirbti vaistinės vedėju, nebuvo ištremtas. 1956 m. surinkti prisiminimai, 

juose atiduodama duoklė sovietų valdžiai, kuri atėmė turtą, stabilumą. 

1950 m. Aleksandravičius rašė: 

Visą Lietuvos buržuazinės santvarkos laikotarpį farmacijos reikalai buvo visai apleisti, kitų 

specialybių žmonių tvarkomi, kurie palaikydavo vaistinių savininkus ir tuomi padalindavo mūsų 

luomą į dvi dalis — į privilegijuotus savininkus ir beteisius tarnautojus. Vaistinės būdavo 

spekuliacijos objektu, nes tankiai priklausė ne farmacininkams, o šiaip vertelgoms, kurie tarp 

savęs konkuruodami paeidavo netgi iki vaistų falsifikacijos. 

Tik 1940 m. ir mūsų padangėj nušvito Stalino saulė ir mes tapome savarankiški, laisvi. 

Atsimenu, su kokiu susijaudinimu ir džiaugsmu perskaičiau pirmą Šiaulių Rajoninės kontoros 

raštą iš kurio supratau, kad ir mes jau turime savo įstaigą, [kuri] mus teisingai tvarkys. 

Deja, ta laimė neilgai truko ir užėjus vokiečių okupacijai rajoninės kontoros greit buvo 

likviduotos, o tvarkymas grįžo į senas vėžes ir tik 1944 m. sutriuškinus okupantus ir tarybinei 

santvarkai grįžus, mes vėl tapome laisvi. 

Buržuaziniais laikais vaistinės apyvarta buvo nežymi ir tai daugiausia susidėdavo iš rankinio 

pardavimo, nes brangūs gydytojų honorarai buvo mažai prieinami liaudžiai. Užėjus vokiečių 

okupacijai, vaistų tiekimas visai sušlubavo ir daugiausia susidėjo iš senų vaistažolių ir šiaip 

mažai vaistingų vaistų (nelikvidų), kurių savo krašte išleisti negalėjo. Apie tokius vaistus kaip 

47

diuretin, kalii jodytum, natrii salycilicum ir svajoti negalėjome, tik nuo 1950 m. Šiaulių rajoninės 

kontoros vaistų sandėliui iš griuvėsių su dideliu vargu atsikėlus prasidėjo normalus vaistų 

aprūpinimas ir apyvartos didėjimas. Novokaino gydymo įvedimas atsiliepė teigiamai į receptūros 

vaistinėje padidėjimą, 1928—30 m. Viekšnių vaistinė pagamino tik 2-3 tūkstančius receptų, o 

jau 1949 m. jau padarė virš 12 tūkstančių. 

Karo audrai siaučiant daug vaistinių tapo sugriauta, sudeginta, apiplėšta, nes vaistinės 

personalas dėl karo žygių turėjo jas apleisti. 

Man pačiam teko net 3,5 savaite būti patrankų ugnyje, nes visam medicinos personalui 

išlekiojus, leido man teikti medicinos pagalbą sužeistiems piliečiams ir mūsų kariuomenės 

kariams. Dėka tam Viekšnių vaistinė išliko sveika ir karo audros nepaliesta ir dabar aptarnauja 

plačią Viekšnių apylinkę su 25 kolūkiais. 

Vaistinės vedėjas J. Aleksandravičius. 

[...]. Aleksandravičius rašė atsiminimus ir tikrieji jo jausmai atspindėti 1000 puslapių 

dienoraštyje ar atsiminimuose. Dar Kaikaris yra pasakojęs, kad Aleksandravičius rašė 

atsiminimus, tai buvo įdomi asmenybė. Viekšniuose jis dirbo iki 1971 m., mirė 1977 m. Vaistinė 

perkelta į kitas patalpas 1980 m. Vaistinė Nr. 201. 

ALEKSANDRAVIČIUS KAZIMIERAS 1824—1884 

Žagaras A. I. B. [Antanas Buivydas]. Naujoji Žagarė // Auszra. — Tilžė, 1885. — Nr. 10/11. 

— P. 355—357. — Žinios aprašui: Lietuvių tautos praeitis. — Chicago, 1983. — T. 7. — 

Knygos 1—4 (25—28). — P. 363—365. — Tekste: 

Antanas Buivydas (1856—1919) Maskvoje studijavo su Vincentu Aleksandravičiumi, 

medikas. Nekrologe jis pateikia ir ištrauką iš Kazimiero Aleksandravičiaus testamento: „Asz 

(klebonas) paliepiu p-ui Vincentui Aleksandravyczei (brolio sūnui), kad jis 6 procentą nuo 5 

tukstancziu rubliu, duotu manimi prie nupirkimo aptėkos Vinksznėje...” — [Apie A. Buivydą 

rašė ir M. Biržiška: Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. 

atsiminimų, pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 87]. 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 86—87, 113 (nuotrauka). — Tekste: 

„Jaunąjį Vincentą Aleksandravičių leido į mokslus jo dėdė Žagarės klebonas kun. Kazimieras 

Aleksandravičius, (1824—1884 m.), kuriam nesvetimi buvo ir lietuvystės dalykai; jam, o gal 

kitam kun. Aleksandravičiui, „Varpas” priskyrė Koženevskio komedijos vertimą; pas jį senatvėje 

rado prieglaudą Sim. Daukanto bičiulis, buvęs Papilės klebonas kun. Ign. Vaišvila.” 

„Stud. A. Buivydo laiškas V. Aleksandravičiui 1884 m.” // Mūsų senovė. — Kaunas, 1938. 

— T. 2. — Nr. 3 (8). — P. 519—521. 

Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 354—355: Povilas Višinskis laiške 

iš Peterburgo (Peterburgas, 1898 m. spalio 2 d. Petropilė, 1898 m. rugsėjo 20 d.) Julijai 

Žymantienei rašė: „28 lapkričio ketiname pastatyti komediją, bet kokią, dar nėra tikrai žinoma. 

Tur būt, prisieis iš lenkiškos kalbos paimti Koženevskio 10 ”. 

10 J. Koženevskis (1797—1863) — lenkų dramaturgas. Jo komedija „Šiaučius ir 

šeiminykštis”, K. Aleksandravičiaus 1883 m. išversta į lietuvių kalbą, išspausdinta „Varpe”, 

1890, Nr. 9—12. 

P. 360: Kitame laiške Julijai Žymantienei (Peterburgas, 1898 m. spalio 23 d.) Povilas 

Višinskis jau rašė: „Kaip nors nueik į teatrą [...]. 20 lapkričio bus pastatyta ant scenos lietuviškai 

komedija Koženevskio „Šiaučius ir jo šeiminykštis”. 

48

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 1. Iš kartos į kartą // Vienybė. — 1995. — Bal. 12. — 

Tekste: Kazimieras (1824—1884 m.) 1863 metais padėjo sukilėliams, 3 mėnesius sėdėjo 

kalėjime. 1863 m. kunigavo Biržuose, nuo 1868 metų — Žagarėje. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pranešimas konferencijoje „Viekšnių kraštas ir jo 

žmonės”]. — Viekšniai. — 1996 08 24. — Žodžiu: „Koženevskio komediją „Šiaučius ir jo 

šeiminykštės” tikrai išvertė K. Aleksandravičius.” 

ALEKSANDRAVIČIUS VINCENTAS 1853-10-06 — 1926-04-30 

PROVIZORIUS VINCENTAS ALEKSANDRAVIČIUS 1853-X-6—1926-IV-30. 

VIEKŠNIŲ VAISTIN. IŠDIRBĘS 43 MET. ZOFIJA ALEKSANDROWICZ † 12 

GRUDNIA 1885 R. 26 LAT. KOTRINA KERBEDŽIUTE ALEKSANDRAVIČIENĖ 1863- 

II-8—1926- III-28. Z BARANOWSKICH ANTONINA UJEJSKA. 1865-IX-24—1945-V-4 // 

Iš įrašų antkapiniame paminkle-kryžiuje Viekšnių senosiose kapinėse. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 1, 86—98, 91 (nuotrauka: „Viekšnių 

vaistininkas Vinc. Aleksandravičius su šeimyna”), 116, 125—126, 131, 136, 138, 140, 220, 

222—223, 307, 335. — Tekste: „Mano amžiuje aptieka iš Geldnerio įpėdinių buvo nuomojama 

Zeidlerio, o paskui tapo nuosavybe Vincento Aleksandravičiaus (1853—1926 m.), dabar jo 

sūnaus Juozo Aleksandravičiaus.” 

„Stud. A. Buivydo laiškas V. Aleksandravičiui 1884 m.” // Mūsų senovė. — Kaunas, 1938. 

— T. 2. — Nr. 3 (8). — P. 519—521. 


nuotrauka. — Tekste: 

„Kazimieras Aleksandravičius pasiėmė pas save brolėną Vincentą, jį augino, mylėjo kaip tikrą 

sūnų, leido į mokslus. 1881 m. mano senelis baigė Maskvos universitete farmaciją ir keletą metų 

vaistininkavo Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose. Klebonas, norėdamas, kad jo augintinis 

gyventų ir dirbtų Lietuvoje, 1883 m. nupirko iš varžytinių parduodamą vaistinę Viekšniuose ir 

dovanojo jam su sąlyga, kad šis kasmet skirtų 300 rublių vieno iš neturtingų giminaičių 

auklėjimui. [...]. Mano senelis Vincentas Aleksandravičius, pradėjęs dirbti šioje apleistoje 

vaistinėje, iš jos negaudavo pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl ir jam materialinę paramą 

teikė dėdė. Sąžiningai, daug dirbdamas, senelis per 42 metus vaistinę pavertė pavyzdinga įstaiga, 

kurioje daugelis ano meto farmacininkų atliko praktiką.” 

Zalensas A. Kai prabyla senoji romantika // Vienybė. — 1995. — Rugs. 13, 16. — Tekste: 

Perspausdinta iš 1960 metų „Švyturio” Viekšnių vaistinės istorija. 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 













49






universitete baigė teisės mokslus. 

1926. 03. 28 mirė Kotryna Aleksandravičienė, o po mėnesio ir jos vyras Vincentas. Antaniną 

Ujejska čia palaidojo Juozas Aleksandravičius. 1938. 11. 23 jis rašė Vidaus reikalų ministerijos 

Administracijos departamentui: „Mano uošvė — žmonos motina Antanina Ujejskienė, 69 m. 

amžiaus, yra gimusi Bobruiske, Minsko rėdyboje. Prieš Didįjį karą gyveno Kaukaze, 

Ekaterinodare. 1921 m. sykiu su vyru norėjo įvažiuoti Lietuvon, bet prie rubežiaus nebuvo į 

Lietuvą įsileisti ir jiems pavyko nuvykti Lenkijon, kur apsigyveno Varšuvoje. 1932 m. mirė jos 

vyras ir nuo to laiko paliko be jokių pragyvenimo lėšų... Todėl neatbūtinai reikalinga, kad mano 

uošvė persikeltų gyventi pas mane, kuriai aš pasižadu teikti pragyvenimą ligi jos gyvos galvos”. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pasakojimas Akmenės rajono savivaldybės viešosios 

bibliotekos bibliotekininkų renginyje]. — Naujoji Akmenė. — 1998. — Spal. 16. — Žodžiu: 

„Mano senelis Vincentas, dieną išdirbęs vaistinėje, o tada vaistinė dirbdavo ilgai — iki pat 

9—11 valandos vakaro, paskui dar irgi negalėdavo nueiti miegoti. Kambarys buvo šalia 

vaistinės. Jį vadindavo pirmuoju kambariu. Ten stovėjo apvalus stalas su mediniais tokiais 

krėslais, ir stovėjo žibalinė lempa, prie kurios senelis skaitydavo savo prenumeruojamą spaudą. 

Jis gana daug prenumeravo. Iš Petrapilio, Varšuvos. [...]. Senelis taip pat slapta gaudavo Tilžėje 

spausdinamą lietuvišką spaudą, lietuviškų knygelių. Jas perskaitęs, perduodavo savo vaistinės 

mokiniams, kad ir jie būtinai paskaitytų. 1905 metais suaktyvėjo caro ochranka, šnipelių daug 

atsirado. Ant langų buvo tokios tamsios štoros. Senelis pradėjo nebenuleidinėti jų iki galo — 

palikdavo geroką tarpą. Paklaustas, kodėl taip keistai darąs, atsakė: „Kad šnipai, priėję prie 

lango, matytų, kad aš rusiškus laikraščius, rusiškus žurnalus skaitau.” Pakėlęs specialiai 

vartydavo, kad aiškiai matytų. Tuo metu buvo daromos kratos. Netgi pas Antaną Biržišką, nes 

buvo įskųsta, kad jis gauna lietuviškų knygelių.” 

Paminėtos 150-osios Vincento Aleksandravičiaus gimimo metinės // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Spal. 15. — Nr. 42 (53) // Būdas žemaičių. — 2003. — 

Spal. 15. — Nr. 121 (713): L. Kazlauskienės nuotrauka: „Ypatingo dėmesio susilaukė Vincento 

Aleksandravičiaus anūkės Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės papasakota senelio gyvenimo 

istorija”. — Visas tekstas: 

Atvykusieji į Viekšnių centrą pirmiausia akimis nuglosto vienos iš Lietuvoje seniausių 

vaistinių pastato sienas. Bet pastatų nebūna be žmonių, o šie išgyvena jiems skirtus likimus. 

Spalio mėnesio pradžioje į vaistinės muziejų rinkosi norintys prisiliesti prie šiame pastate 

gyvenusių žmonių istorijos, labiausiai gilinantis į Vincento Aleksandravičiaus gyvenimą. 

Popietės štrichai 

Pagerbę Aleksandravičių atminimą Viekšnių kapinėse minėjimo dalyviai susiriko į vaistinės 

muziejų. Pamąstyti apie žmogaus gyvenimo paskirtį skatino Danutės Končienės įvadinė kalba. 

Mintimis pasidalijo vaistinėje dirbusi Teofanija Škerbaitė-Statkuvienė, skambėjo Vilhelminos 

Imbrienės atliekami romansai. Prisiminti buvę padėjėjai, mokiniai, išskirtinai geru žodžiu 

paminėta Emilija Virkutytė-Tomkevičienė. 

Mažasis patriotas 

Vincentas Aleksandravičius gimė 1853, mirė 1926 metais. Pasaulį išvydo gausioje šeimoje, 

todėl tėvo brolis klebonas Kazimieras Aleksandravičius jį pasiėmė savo globon. Iš pradžių jiedu 

gyveno Biržuose, kur juos ir užklupo 1863 metų sukilimo įvykiai. Kunigas Kazimieras atidavė 

sukilėliams savo arklius, to paties paprašė ir žydų rabino bei stačiatikių popo. Tai matydamas 

dešimtmetis vaikas pabėgo miškan prašytis pas sukilėlius. Žinoma, mažasis patriotas buvo 

grąžintas namo. Tuo tarpu klebonas Kazimieras caro valdžios buvo suimtas, po kurio laiko 

paleistas, tačiau be teisės dirbti ganytojišką darbą. Tam laikotarpiui dėdė ir sūnėnas grafo 

50

Marikonio pakviesti apsigyveno Salų dvare. Tačiau čia prasidėjo Krymo karo įvykiai ir klebonas 

Kazimieras pasitarnavo carui surinkdamas nemažas rinkliavas kariuomenei šelpti, už ką caras jį 

apdovanojo kryžiumi, o gubernatorius paskyrė kunigauti Žagarėn. 

Poemas deklamavo lotyniškai 

Po sukilimo pas Kazimierą apsigyveno Simono Daukanto bičiulis kunigas Vaišvila. Jam buvo 

patikėta berniuką ruošti gimnazijon, o pats Kazimieras, turėdamas aibę reikalų, nelabai 

tesidomėjo, kaip tas pasirengimas vyksta. Nuvežus Vincentą į Rygą, Aleksandro vardo 

gimnaziją, paaiškėjo, jog berniukas nė žodžio nemoka rusiškai, tačiau deklamuoja ilgiausias 

poemas lotyniškai. Komisija liepė per vasarą išmokti rusų kalbos pagrindų, o rudenį atvažiuoti 

mokytis. Taip prasidėjo Vincento mokslai, o Kazimieras Aleksandravičius puoselėjo viltis, kad 

sūnėnas pasuks jo pėdomis. Deja, baigęs gimnaziją, vaikinas griežtai atsisakė kunigystės, tuo 

užrūstindamas dėdę, įsidarbino papulkininkio Mykolo Kazlausko vaistinėje mokiniu, vėliau 

išvažiavo į Maskvą. 

Nusižiūrėjo vaistinę Viekšniuose 

Žinoma, po metų dėdė atsileido ir toliau rėmė sūnėną. O Vincentas Maskvoje prie universiteto 

išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus ir įstojo mokytis į universitetą. Čia chemija visam 

gyvenimui tapo mėgstamiausiu jo dalyku. Baigęs universitetą, grįžo Lietuvon ir įsidarbino 

Kelmės vaistinėn. Čia jį globojo dėdės Kazimiero draugas prelatas Giedraitis. Vincentas netruko 

pagarsėti kaip geras specialistas ir jį ėmė kviestis kitos vaistinės. Tada K. Aleksandravičius 

susirūpino, kad sūnėnas neišvyktų kur toli ir ėmė žvalgytis jam nupirkti vaistinę. Taip ir buvo 

nužiūrėta Gioldnerio vaistinė Viekšniuose. Pats savininkas po sukilimo buvo kalėjęs ir praradęs 

sveikatą, tad vaistinė buvo išnuomota Zeldneriui. Pastarasis garsėjo kaip apsileidėlis. Pavyzdžiui, 

daktaras Antanas Biržiška, nepasitikėdamas Zeldneriu, pats iš sandėlio išsirašydavo vaistų ir 

dalydavo ligoniams. Kai Vincentas drauge su pusbroliu Čaplinsku atvyko į Viekšnius apžiūrėti 

vaistinės, arkliai pametė neseniai pakaustytas pasagas. Tai buvo palaikyta gera lemiančiu ženklu 

ir taip Vincentas Aleksandravičius pasiliko Viekšniuose. Iš pradžių jis buvo tik valdytojas, nes 

reikėjo laukti, kol Telšiuose gyvenantis kitas brolis Gioldneris sutvarkys dokumentus. Vincentui 

ėmus tvarkytis vaistinėje, reikalai iš esmės pasikeitė, tačiau tai nepatiko čia dar gyvenusiai 

buvusio savininko Gioldnerio žmonai. Toji bandė Vincentą išgąsdinti pasakodama ir vaidindama 

istorijas su vaiduokliais. Jaunasis vaistininkas, žinoma, tuo nepatikėjo ir pačią Gioldnerienę 

nuramino keliais revolverio šūviais į viršų. 

Baldai tebestovi muziejuje 

1883 metais įsikūrus Viekšniuose, Vincentui Aleksandravičiui rūpėjo sukurti šeimą. Iki 1884 

metų jis sukaupė lėšų šeimos išlaikymui ir liepos 18 dieną samdytais arkliais išvyko Žagarėn, kur 

kunigas Martinkus palaimino (nes dėdė tuo metu sirgo) santuoką su Zosele Kazlauskaite. 

Jauniesiems grįžus į Viekšnius, Gioldnerienė buvo paprašyta išsikraustyti pas savo dukrą 

Bagdzevičienę į Gyvuolių kaimą. Tuo laiku Žagarėje mirė Kazimieras Aleksandravičius. Jis 

paliko išsamų testamentą, išlikusį iki šių dienų. O Vincentas, kaip naujakurys Viekšniuose, 

neturėjo baldų, todėl po dėdės mirties parsivežė iš Žagarės klevinį stalą, komodą, spintą, keletą 

kėdžių. Šie baldai šiandien tebestovi muziejuje kaip eksponatai. Be parsivežtinių iš Žagarės 

Vincentas dar iš Vandos Sruogienės senelių Daugirdų nusipirko jiems nebereikalingus 

„salioninius” baldus ir tie baldai tarnavo visiems Aleksandravičiams iki paskutiniųjų jų 

gyvenimo Viekšniuose dienų. 

Gaigalaitė Aldona (profesorė, humanitarinių mokslų daktarė). Lietuvių tautinio atgimimo 

epizodas: Antano Buivydo laiškas Vincentui Aleksandravičiui // Kopijuota iš interneto 2008-06- 

22: History. A Collection of Lithuanian Universities’ Research Papers (Istorija. Lietuvos 

aukštųjų mokyklų mokslo darbai), issue: 64 / 2006, pages: 71—73, on www.ceeol.com // Istorija. 

2006. LXIV / 64. Šaltinių publikacija. — Tekste: 

Skelbiamas lietuvio studento A. Buivydo 1884 m. sausio 22 d. laiškas Vincentui 

Aleksandravičiui (1853-1926) rastas Viekšnių vaistininko V. Aleksandravičiaus palikuonių 

Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės asmeniniame archyve. Antanas Buivydas (1856-1919) 

kilęs iš Žagarės. Maskvoje studijuodamas labai rūpinosi lietuvybės reikalais, „Aušros” leidimu, 

51

lietuvių studentų visuomenine veikla. A. Buivydas ir V. Aleksandravičius studijavo vienu metu. 

Pirmasis mediciną, antrasis farmaciją Maskvos universitete XIX a. 8-9 dešimtmetyje. Jie 

draugavo, kartu veikė lietuvių studentų organizuojamuose visuomeniniuose renginiuose. 

Maskvos studentai lietuviai telkėsi į tautinę lietuvių studentų veiklą palyginti anksti atsiskyrę 

nuo lenkų studentų veiklos ir jų idėjų. Jie svarstė galimybę leisti periodinį lietuvišką laikraštį ir 

patys. 1880-1881 m. Maskvos universitete išleido 4 numerius hektografuoto studentų laikraštėlio 

„Aušra”. Jame buvo išspausdinta trumpa lietuvių kalbos gramatika, lietuvių liaudies dainų, 

pasakų, eilėraščių. Tai rodė studentų susirūpinimą lietuvių kalbos norminimo, jos ugdymo ir 

išsaugojimo būtinybe. Tas problemas ryškiai atspindi ir A. Buivydo laiškas, rašytas 1884 01 22 

V. Aleksandravičiui į Viekšnius. Be to, Maskvos studentai lietuviai palaikė vieni kitus užgriuvus 

materialiniams sunkumams. Telkėsi į profsąjungų tipo organizaciją, svajojo apie legalios 

draugijos įkūrimą, kurios skyriai galėtų būti ir Lietuvoje. Siekė palaikyti ryšius su konfesine 

inteligentija, tai matyti ir pateiktame laiške. Norėjo bendrauti su Lietuvos gyventojais ir kelti jų 

tautinę savimonę. O tam reikėjo, kad būtų panaikintas spaudos draudimas. Ta galimybe, kaip 

matyti iš A. Buivydo laiško, buvo tikima. Svarbiausias studentų tikslas buvo žadinti lietuvių 

tautinę savimonę, sampratą dėl gimtosios kalbos garbingumo, grūdinti lietuvišką charakterį, 

puoselėti savo papročius ir stiprinti krašto ekonomiką. Jie suprato, kad reikšmingas veiksnys 

išsivaduoti iš patvaldystės priespaudos yra lietuvių dvasinės ir materialinės gerovės kėlimas. 

V. Aleksandravičius, baigęs mokslus anksčiau už A. Buivydą ir apsigyvenęs Žemaitijoje, 

neatitrūko nuo lietuviškos veiklos. Savo draugo A. Buivydo paakintas, kas matyti iš skelbiamo 

laiško, jis rinko žemaičių dainas, pasakas, patarles, lietuviškus vaistažolių pavadinimus. 

Vaistininkas stengėsi su savo klientais kalbėti ta kalba, kuria į jį kreipėsi reikalingi pagalbos. 

Kaip pažymi Mykolas Biržiška knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” (Kaunas, 1938, 

p. 89), Vincentas Aleksandravičius gerai kalbėjo lietuviškai žemaičių ir aukštaičių tarmėmis. 

Iš laiško matyti A. Buivydo susižavėjimas „Aušros” ir jos kalendoriaus pasirodymu, 

pastangos, kad lietuviška mintis ir laikraštis V. Aleksandravičiaus būtų skleidžiami Lietuvoje. 

Džiaugiamasi lietuvybės atgimimu, lietuvių tautinio sąmoningumo stiprėjimu. Laiške 

teiraujamasi apie bendrus pažįstamus Žagarėje. O tuo metu Žagarėje, Vytauto Merkio teigimu, 

telkėsi stiprus lietuviškumo židinys. Ten dirbo kunigas Kazimieras Aleksandravičius 

(1823-1884), apie kurio geradarystę jam (matyt, finansinę paramą) užsimena laiške A. Buivydas. 

Pas Senosios Žagarės kleboną gyveno iš tremties Rusijoje grįžęs kun. A. Vaišvila. Į lietuvišką 

veiklą buvo pasinėręs K. Aleksandravičiaus vargonininkas Augustinas Baranauskas, jis vietos 

jaunimo palaikomas leido hektografuotą laikraštėlį „Dajniu neszejis”. Vaistinę Žagarėje turėjo 

Feliksas Kazlauskas, 1863 m. sukilimo dalyvio pulkininko Felikso Kazlausko sūnus. Dažnas 

svečias pas kunigą būdavo J. Šliūpas. Lankėsi kunigo giminės Žemaitijos dvarelių savininkai 

Čaplinskiai, Karpuškos, kurių viena atžala ištekėjo už būsimojo architekto Antano Vivulskio 

tėvo. Lankydavosi giminaičiai Malinauskai, vėliau artimai susiję su J. Šliūpu, taip pat kiti 

Aleksandravičių giminės, kuriuos žagariškis A. Buivydas, matyt, gerai pažinojo. Vincento 

Aleksandravičiaus kurso draugų, laiške minimų studentiškomis pravardėmis Linka ir Broniušas, 

nustatyti nepavyko. Kas dirbo Kelmėje vaistininku po to, kai iš ten išvyko V. Aleksandravičius, 

taip pat neaišku. Todėl tų pavardžių paaiškinti negalėjau. 

Baigęs medicinos studijas, 1884 m. Žagarėje apsigyveno ir gydytoju dirbo pats Antanas 

Buivydas. 

Pateikiame laišką, perrašytą dabartine lietuvių kalbos rašyba, taip pat jo fotokopiją, kuri nuo 

laiko šiek tiek išblukusi, tačiau yra įskaitoma. Tegul A. Buivydo laiškas bus to meto lietuvių 

kalbos ir rašybos pavyzdys tiems, kurie domisi lietuvių kalbos ir tarmių istorija. 

Mielas drauge Vientauti, 

Ačiū Tau žemai už parašytą pas mane gromatą ir atsiuntimą žinių apie mano gerus pažįstamus 

lietuvininkus; taipogi prašau nepyk, jei ką aš aštriai pasakysiu ar tikriau sakant, nešvelniai 

išguldysiu savo mysles. Rašai, kad būdamas laimingu tarpe nelaimingųjų nieko gero negalįs 

suteikti dėl savųjų brolių lietuvininkų, taipgi darbuodamasis aptiektoje neturįs laiko pasimokyti 

lietuviškos kalbos. Aš su tokia byla negaliu sulygti. Tiktai reik tvirto noro, o laikas gal atsirasti 

ant to dalyko labai lengvai. Užmiršk apie mergaites, mesk į šalį lenkiškas knygutes ir gazietas 

(Warszavska gazeta), o imkis už skaitymą Aušros ir kitų gerų knygelių lietuviškų, įsitėmyk į 

52

kožną žodį, kuris išlekia iš burnos atėjusio dėl pirkimo vaistažolių lietuvininko, nes tiktai 

aiškiausia ir tikriausia kalba užsilaikė dar lig šiolei širdyse mūsų kaimiečių brolių lietuvių ir 

žemaičių. 

Man malonu išgirsti, kad laimingas esi iš to, jog tarp savųjų priseina gyventi. Aš matau, kad 

myli mūsų žemę Lietuvą brangią, nes renki dainas, giesmes, o gal ir vardus vaistažolių, pasakas, 

priežodžius ir taip toliau ir kaip žinau gerai duodi pašalpą nemažą apsirgusiems mūsų broliams, 

sūnums Lietuvos, taipgi matau, kad iš tikros širdies nori matyti lietuvninkus kaip 

medžiagiškuose, taip ir dvasiškuose dalykuose ne žemesniais ir ne mažesniais už kitas tautas jau 

seniai apšviečiamas šviesa visokių mokslų. 

Naujo ko gero mažai ką galiu pasakyti: iš tavo bendrų Maskvoje labai jau mažai kas beyra: 

Šemeta apsivedęs su siuvike gude ir palikęs ją nėščią nuskambėjo pernai ant amžino gyvenimo 

pas mūsų narsius garbingus prosenius. Linka Kazokijoje nusipirko aptieką. Bronišas kaip Ako 

bitės pasirodė pradžioje šių metų, bet tikrai vėl išsibaldė iš Maskvos negavęs vietos. Tas, kuris 

buvo Kelmėje aptiektoje (neatmenu jo pavardės) pradžioje metų mėgino duoti egzaminą ant 

provizoriaus, nežinau ar išdavė, tiktai prašė // Tau nusiųsti labas dienas. Jei skaitai gazietą Kraj 

ar kitus gudiškus laikraščius, tai jau aiškiai galėjai girdėti apie tvirtą kasdien augantį atsigimimą 

lietuviškos tautos. Aušra, kaip žinai pats, tūkstančiais jau platinas po svietą, keldama iš gilaus 

miego tvirtus, dorus lietuvininkus ir grąžindama ant tvirto kelio išgamas Lietuvos, kurie diena iš 

dienos mažinas nuo atgijusios lietuviškos dvasios, kaip pavasario sniegas nuo spindulių saulės. 

Aušrą skaito ne tik Europoj, bet ir Amerikoj ir Azijoje. Už rubežiaus daug išeina naudingų gražių 

lietuviškų knygelių. Nu pasakyk iš atvertos širdies, argi ne puikiai, naudingai sustatytas Aušros 

kalendorius. Aš dėl paraginima ant skaitymo knygų vakar išsiunčiau savo broliui Aleksandrui jį į 

Žagarę. Visuose kampuose trūsia šie tikri lietuviai rašą knygas, žodynus, puikias naudingas 

eileles. Petrapilėje Akademijoje mokslų spaudžia lietuviškai gudišką žodyną Juškaus ir dainų 

surinktų jo daugiau kaip tūkstantį. Pirmos surinktos jo dainos trys priedai (tomai) jau visosios 

išpirktos, antrą kartą priseis spausti, nes mokyti vyrai visoj Europoj jų reikalauja. Didei svarbu ir 

reikalinga dėl visokių mokslų esanti. // 

Vienas žmogus turįs ne mažą įtekmę ant visokių dalykų mūsų Viešpatystėje, aš kaip girdėjau 

nuo šalies, tikrai girdėjo savo ausia nuo Aukščiausiojo Ciesoriaus, kad jis ne tik paleisiąs spausti 

lietuviškas knygas lotyniškomis literomis, bet paliepęs (obiazatelno) įvesti lietuvišką liežuvį 

škalose, visose rėdybose lietuviškose, nes tik tokiu būdu galės no esant apsergėti lietuvius nuo 

apsilenkinimo. Žinomas daiktas, kad lietuviai nesnaus, kai tą viską gaus, ko reikalaus. 

Aš gyvenu gerai. Sunkųjį egzaminą išdaviau, daug smarkiai turiu darbo, nes ne tik viena 

medicina užsijemu, bet ir kitas knygas skaitau. Sveikata mano eina tvirtyn, jaučiu save kaip 

liūtas. Šiemet pabaigsiu mokslą. Noriu gauti vietą Lietuvoje, jau po biški rūpinuos apie tai, viltį 

turiu, nežinau tik gerai, ar ji išsipildys. Kitą kurį / laišką / apie tą dalyką plačiau pašnekėsim. 

Atiduok nuo manęs labas dienas savo dėdei klebonui, kurio aš ant amžių neužmiršiu ir dėkavosiu 

už jo manęs dėlei geradarystes, taipgi labas dienas p. p. Karpuškams, Malinauskui, Čaplinskui, 

kunigui Vaišvilai ir kitiems mano pažystamiems. Rašyk, mielas drauge, nepatingėk, aš su didžia 

malone skaitau Tavo gromatas po šimtą sykių. 

Tavi širdingai bučiuoju. A. Buivydis. Maskva. Sausio 22 d. 1884 m. Adres. Moskva 

F./akultet/. Medik 5 kypca. 

Gauta 2006 m. gegužės 16 d. 

Pateikta spaudai 2006 m. lapkričio 21 d. 

ALEKSANDRAVIČIENĖ [-KAZLAUSKYTĖ] SOFIJA (ZOFIJA) apie 1859 — 1885-12-12 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 87. — Tekste: Vincentas Aleksandravičius 

„vedė Žagarės vaistinės savininko pulk. Kazlauskio dukterį Sofiją, kuri betgi, pagimdžiusi sūnų 

Bronislovą, 1885 m. jaunutė pasimirė.” 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

53













mirė. 

Paminėtos 150-osios Vincento Aleksandravičiaus gimimo metinės // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Spal. 15. — Nr. 42 (53) // Būdas žemaičių. — 2003. — 

Spal. 15. — Nr. 121 (713): L. Kazlauskienės nuotrauka: „Ypatingo dėmesio susilaukė Vincento 

Aleksandravičiaus anūkės Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės papasakota senelio gyvenimo 

istorija”. — Tekste: 

„1883 metais įsikūrus Viekšniuose, Vincentui Aleksandravičiui rūpėjo sukurti šeimą. Iki 1884 

metų jis sukaupė lėšų šeimos išlaikymui ir liepos 18 dieną samdytais arkliais išvyko Žagarėn, kur 

kunigas Martinkus palaimino (nes dėdė tuo metu sirgo) santuoką su Zosele Kazlauskaite. 

Jauniesiems grįžus į Viekšnius, Gioldnerienė buvo paprašyta išsikraustyti pas savo dukrą 

Bagdzevičienę į Gyvuolių kaimą”. 

ALEKSANDRAVIČIENĖ [-KERBEDYTĖ] KOTRYNA 1863-02-08 — 1926-03-28 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 87—89, 91 (nuotrauka), 126. — Tekste: 

Vincentas Aleksandravičius „antrą kartą, 1892 m., vedė rygiškę Kotryną Kerbedytę (mirė 

1926 m., mėnesį prieš vyro mirtį).” Vaikai: Janina (mirė kelerių metų), Vincas (žuvo 

tarnaudamas karininku Galicijoje), Juozas (vaistininkas), Kazys (mirė 1916 m. Maskvoje), Vanda 

(vėliau Gilienė), Konradas (teisininkas). 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 


















54

universitete baigė teisės mokslus. 1926. 03. 28 mirė Kotryna Aleksandravičienė, o po mėnesio ir 

jos vyras Vincentas. Antaniną 

ALEKSANDRAVIČIUS JUOZAS, VINCENTO 1896—1977 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. X, 25, 64, 86, 88, 91 ir kt. 

Vaistinei 100-tas metų // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugs. 7. — Tekste: Vaistininko Juozo 

Aleksandravičiaus 35 darbo metų jubiliejus. 

Janulionis A. Šimtmečio kalba // Pergalės vėliava. — 1960. — Rugs. 21, 24, 28. 

Žilevičius R. Senasis vaistininkas rašo knygą... // Tiesa. — 1966. — Bal. 16. — Nr. 89 

(7056). — Žinios aprašui: Iškarpa, rasta kunigo K. Andriuškos namuose. — Visas tekstas: 

Kiek sykių būsit Viekšniuose, atkreipsit dėmesį į senąją vaistinę. Sukant pro paštą, iš tolo 

matosi baltos langinės, olandiškų čerpių stogas, senoviškas su gaubtu kaminas. Pačiam pastatui 

apie porą šimtų metų būsią, o vaistinei daugiau kaip šimtas. 

Taip susiklostė, kad dabartinis vaistinės valdytojas Juozas Aleksandravičius paveldėjo vaistinę 

iš savo tėvo. Paveldėjo kartu su dideliu noru padėti paprastiems darbo žmonėms, tyliems ir 

atkakliems žemaičiams, paveldėjo su Viekšnių miestelio istorijos detalėm pasakoriaus tėvo 

lūpose. 

Juozas prisimena pasakojimus, kaip į užpakalines duris belsdavosi 1861—63 metų sukilėliai. 

Iš čia jie išsinešdavo skausmą malšinančių žolelių, drobės ir pakulų žaizdoms tvarstyti. 

Vaistinėje veikia parodėlė: stovi senoviškas grūstuvas vaistams grūsti, pageltęs vaistų 

receptas, išrašytas Simonui Daukantui, kuokštelis pakulų, kurias naudojo vietoj vatos. Pajuodęs, 

susiraitęs odos gabalėlis. Tai budelio išrėžtas žmogaus nugaros diržas — pasirodo, ir jis buvo 

taikomas medicinoje, gydytojai jį skirdavo... žaizdoms gydyti. 

O jei visa tai aprašyti? — kilo kartą mintis senam vaistininkui. Iš tėvo ir senų žmonių 

pasakojimų, iš savo atsiminimų, iš aplankančių vaistinę ligonių lūpų parašyti knygą. 

Ir vieną žiemos vakarą gimė pirmosios eilutės. Ant stalo pamažu augo šūsnis popierių: 100, 

200, 380 puslapių 

O pasakoti susikaupė apie ką per septyniasdešimt gyvenimo metų. 

— Taigi, 1915 m. buvau kariuomenėje Černovicuose, — prisimindamas kiekvieną 

smulkmeną, pasakoja man, rankom atsirėmęs į stalą, Juozas Aleksandravičius. — Išrinko mane į 

kareivių-deputatų komitetą. Susirenkame posėdin. Iš sykio atkreipiau dėmesį į rudaakį, kresną 

vyruką. 

— Klementas Jefremovičius, — prisistatė. 

Taip susipažinau su draugu Vorošilovu. Dirbau su juo kareivių komitete vos ne iki karo 

pabaigos, o paskui kelias atgal į Lietuvą. Imperialistinio karo sūkury grįžti į gimtinę buvo ne taip 

jau paprasta. 

1918 m., subyrėjus carinei armijai, jisai tarnavęs vaistinėje. Černovicai buvo prikimšti 

vokiečių karo belaisvių. Antisanitarinėse sąlygose stovyklose žmonės mirė kaip musės. 

— Gal leistumėt man pagelbėt jiems, — paprašė kartą provizoriaus, pas kurį jisai dirbo. 

Provizorius leido. 

O po keleto mėnesių Černovicus okupavo kaizerio kariuomenė. Vienintelį jaunojo 

provizoriaus prašymą grįžti į Tėvynę patenkino ir raštą išdavė: Juozas Aleksandravičius yra 

nusipelnęs vokiečių tautai. 

Kaip bebūtų keista, šis kaizerinės kariaunos išduotas raštas padėjo išgelbėti ne vieną žmogų 

nuo fašistinio teroro. 

Aš mačiau storą ligų istorijų knygą — po karo Aleksandravičius Viekšniuose buvo viskuo: 

gydytoju, vaistininku, sanitaru. Stovėjo išgriauta miestelio ligoninė, artimiausias gydytojas buvo 

už 15 km Mažeikiuose, o ligos siautėjo kaip niekad. 

Plūdo iš kaimų žmonės pas vaistininką, ėjo, skundėsi, teiravosi ir neišeidavo tuščiomis. Ir 

dėkojo pamaldžios moterėlės ponui dievui, kad nuo karo gaisrų vaistinę išsaugojo. 

55

O dėkoti reikėjo ne ponui dievui... 

Šiltą 1941 metų rugsėjį į vaistinę atėjo pažįstamas sodietis A. Tenys iš Geidžių kaimo. 

Žmogelis ilgai trypė prie durų, glamžė kepurę. 

Galop, kai visi pro duris išėjo, ant pirštų galų žengė priekin. Dar sykį apsidairęs, vaistininkui 

prie ausies pasistiebė. 

— Tarybinį lėktuvą numušė, du viduje buvo... Vienas negyvas, vokiečiai užkasti liepė, kito 

nesurado. Gyvasis pas mane. 

Vaistininkas apsižvalgė ir, sužvangėjus durų skambučiui, pradėjo su atvykėliu šneką apie orą. 

— Šiandien jau nebebūsiu, — atsisuko į asistentę. — Jei kas klaus, — su reikalais išvykęs. 

Pakinkė arklį (iki Tirkšlių kelio gabalas — dvidešimt kilometrų bus) ir visu keliu lėkė risčia. 

Lakūnas gulėjo ant Tenio daržinės. Tenys su penkiais sūnumis, vyrais kaip ąžuolais, vos vos jį 

ant tvarto užtempė — sunkus labai buvęs, dejavęs. Skubėt reikėjo, kad niekas nepamatytų. Galva 

visa buvo kraujuose paplūdus, kojų nevaldė, o ir sąmonę tankiai prarasdavęs. Vaistininkas 

sutvarstė lakūną, ištepė jo galvą jodu, kol pagerės — liepė žiūrėti. 

Kai Pavelas Charčenka ėmė sveikti, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Tamsią naktį tarybinį 

lakūną pervežė į Viekšnius ir įkurdino ant šviežio šieno daržinikėje pas vaistininką. Po mėnesio 

šis ir vaikščioti ėmė. Aukšta kiemo tvora ir piktas šuo atbaidydavo negerą akį. Karys greitai 

taisėsi, o užėjus žiemai šeimininkui pasakė: 

— Ačiū už viską. Man metas atgal. Nebaigtą priešą mušiu, pas jus su pergale grįšiu. 

Lakūną Charčenką į Baltarusijos miškus išlydėjo Tenys. 

Kai fašistinė kariauna 1944 metais spruko iš Lietuvos, rudenį frontas atėjo iki Viekšnių. 

Tarybinė Armija prisiartino nuo Ventos pusės, ir miestelis nuo Čekų kalno matėsi kaip ant delno. 

Greitai fašistai pastebėjo, jog sviediniai sprogsta šone nuo vaistinės. Uraganinė ugnis tai 

priartėja, tai tolsta nuo senojo vaistinės namo, bet į pastatą nekliūva nė vienas. 

— Tu koreguoji rusams ugnį, — įlėkė į vaistinę įsiutęs artilerijos kapitonas. — Nudėsiu kaip 

šunį, — rėkė hitlerininkas. 

Mūšis vyko toliau. Matydami, kad vaistinės mūsiškiai neapšaudo ir prižiūrint provizorių 

kareiviams, fašistai prie pat namo sienos atvarė tanką. Ir dabar mūsų artilerija nekliudė pastato. 

Tik okupantams galutinai sprunkant iš miestelio, išdžergžgėjo tankas, pasinaudojęs čia 

nesuprantama priedanga. 

...1945 metų Naujųjų metų naktį atsitiko dar vienas keistas dalykas. 

Į kiemą įvažiavo mašina, iš jos iššoko karininkas. 

— Neuznajote? — šypsojosi įėjęs į vidų. 

Visi žiūrėjo nustebę. 

— Tai aš, Charčenka — jūsų ligonis. Majoras papasakojo, kad jis praėjusį rudenį miestelį 

šturmavęs, antroje upės pusėje sekyklą turėjęs. 

Dabar tik visi suprato, kokiu „stebuklu” išliko vaistinė. 

— O dabar kur majoras Charčenka? — klausiu senuką. 

— Nežinau. Buvau gavęs keletą laiškų, grįžo Ukrainon — ten jo gimtinė. Ką veikia šiandien, 

negaliu pasakyti... 

Žiūriu į laikrodį. Daugiau negaliu trukdyti, išvarginau nuoširdųjį pašnekovą. 

— Tik bijau, — prisipažįsta atsisveikinant senukas, — kad nesuspėsiu parašyti savo knygos. 

Dar tik iki 1920 metų priėjau... daug liko. 

Uždarau duris. Telkšo balos. Maudosi žvirbliai. Dvi mergaitės nešasi išsprogusius „kačiukus”. 

Pavasaris. 

O neskubėkit taip rudenys ir žiemos! Būkit dosnūs žiedais pavasariai! Senasis vaistininkas 

nori baigti savo knygą. 

Norvaišas A. Grindinio akmenys // Vienybė. — 1966. — Rugs. 27. 

56

Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. — 

P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004 

metais. — Tekste: 

Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d. 

Protokolas Nr. 20 

Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai: 

M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius. 

Eil. 

Nr. 

[...] 

4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas 

Dvaro 

pavadinimas 

11 Sprogiškių 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 

Aleksandravičius 

Juozas 

** Vėliau ranka prirašyta: 30 ir vėl užbraukta. 

Valsčius 

Neimantas R. Venta — draugystės upė. — Vilnius, 1978. — P. 36—42. 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

Laižuvos 86 —** 

Bulanovienė I. (Centrinės vaistinės vedėja). Tolimos ištakos // Vienybė. — 1985. — Liep. 20. 

— Tekste: 

Rajono farmacijos istorijoje pirmasis puslapis priklauso Viekšniams. Šioje senoje Žemaičių 

gyvenvietėje vaistinė įsteigta 1860 m. 1883 m. Kazimieras Aleksandravičius nupirko Viekšnių 

vaistinę savo sūnėnui Vincui Aleksandravičiui, kuris ją valdė 42 metus. 

V. Aleksandravičiaus sūnus provizorius Juozas, 1925 m. gavęs chemiko-vaistininko diplomą, 

pradėjo tvarkyti tėvo vaistinę. Provizorius Juozas Aleksandravičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki 

1971 m. 

Balčiūnaitė S., Statkuvienė T. Paminėjo jubiliejų // Vienybė. — 1987. — Saus. 8. — Visas 

tekstas: 

Farmacininkų mokslinės draugijos Šiaulių skyriaus valdyba kartu su Paminklų apsaugos ir 

kraštotyros draugijos nariais surengė konferenciją, skirtą Viekšnių vaistinės 125 metų sukakčiai 

bei buvusio jos ilgamečio vedėjo Juozo Aleksandravičiaus gimimo 90-mečiui paminėti. Nuo 

1938 m. vaistinėje dirbanti E. Tomkevičienė prisiminė buvusį vedėją kaip be galo reiklų, 

principingą darbuotoją. J. Aleksandravičius turėjo įtakos jos charakterio formavimuisi. Akmenės 

vaistinės vedėjai K. Panebažienei šis farmacininkas buvo vienas iš pirmųjų mokytojų. Jis 

negailėjęs jaunai merginai praktiškų patarimų, mokęs bendravimo su žmonėmis. Su didele 

pagarba apie vaistininką kalbėjo Ventos vidurinės mokyklos mokytoja T. Statkuvienė: „Kartu 

mokiausi su Sofija Aleksandravičiūte. Dažnai lankydavausi jos namuose. Iš jų šeimos mokiausi 

gražaus bendravimo, pagarbos vienas kitam. Laisvalaikiu eidavau į vaistinę, ploviau buteliukus, 

vėliau — padėdavau gaminti vaistus. Mačiau J. Aleksandravičiaus reiklumą, jo troškimą 

išmokyti mus kruopštumo, pagarbos ir meilės darbui. Darbas vaistinėje man buvo gyvenimo 

mokykla. Joje išmokau tvarkingumo, nuoširdumo, o svarbiausia — teisybės”. Naujosios 

Akmenės centrinės vaistinės vedėja J. Bulanovienė priminė įdomių vaistinės istorijos puslapių. 

Vaistinę įsteigė iš Telšių atvykęs provizorius Teodoras fon Goldneris. Jam 1870 m. mirus, 

sodybą su vienu iš seniausių Viekšniuose namų paveldėjo žmona ir duktė. Tačiau moterys 

nebuvo farmacininkės, po 13 metų dėl skolų vaistinė parduota varžytinėse. Ją nupirkęs 

Kazimieras Aleksandravičius padovanojo sūnėnui Vincui ir įpareigojo, kad iš kartos į kartą ją 

paveldėtų giminės. 

V. Aleksandravičius vaistinę valdė 42 metus. Ji tapo pavyzdinga, čia praktikavosi vėliau 

žinomi farmacininkai S. Gaudiešius, A. Kaikaris, S. Avižonytė, A. Rušinas. Jos šeimininkas šelpė 

57

vargstančius, padėjo besimokantiems neturtingiems giminaičiams. 1915—1918 m. vaistų 

tiekimas nutrūko. Net iš kaimyninių apskričių į Viekšnius plaukė ligoniai. Į pagalbą tėvui atėjo 

sūnus Juozas — Kauno universiteto klausytojas. Vėliau jis gavo chemiko-vaistininko diplomą ir 

po tėvo mirties ėmė tvarkyti vaistinę. 

Tarybinės santvarkos metais vaistinė nacionalizuojama. 1944 m. pabaigoje, praūžus frontui, 

vaistinė buvo suremontuota. Tarybinė vyriausybė aukštai įvertino jos darbuotojų karo metu teiktą 

pagalbą partizanams, iš nelaisvės pabėgusiems tarybiniams kariams. 

Pokario metais į miestelį atvyko gydytojas Tumas, buvo atidaryta valsčiaus ambulatorija, 

veikė dantų kabinetas, 4 lovų gimdymo namai. Vaistinės veikla išsiplėtė. Populiari tapo 

išnešiojamoji prekyba vaistais kolūkiuose ir miestelio prekyvietėje. 

Provizorius J. Aleksandravičius dirbo iki 1971 m. gruodžio mėnesio. Jo pastangomis išsaugoti 

seni įrengimai, receptai, signatūros ir kita vertinga vaistinės istorijos medžiaga, menanti 

farmacijos praeitį, vystymąsi, tobulėjimą. 

Urbienė Amelija. Viekšniškiai grajija ir dainuoja // Aš išdainavau visas daineles. — Vilnius, 

1988. — Kn. 2. — P. 456. — Tekste: S. Mikužienės pasakojimas: Sūnus Juozas Ramanauskas, 

būdamas 9 metų [J. Ramanauskui 6 metai sukako 1946 metais], grojo vaistininkui 

Aleksandravičiui. 

Lenkauskaitė-Indrijaitienė Ona. [Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus vaistai nuo 

vėžio] / Lenkauskaitė-Indrijaitienė Ona, Juozapo gimė 1910 m. Mažeikių rajono Kentaučių 

kaime. Gyveno Pikelių apylinkėje, turėjo 5 hektarus žemės. Augino tris sūnus ir vieną dukrą. 

Buvo miško darbininkai. 1989 metų birželio 19 dieną kraštotyrininkams D. Aperavičiūtei ir 

A. Vilkui papasakojo, kad Juozas Aleksandravičius liepęs daryti taip: 

Pušynuose, kur sausa, prisikasti miškinės sidabražolės šaknų (degimo šaknelių), nuskutinėti, 

išdžiovinti. Vienai porcijai imti tiek, kiek telpa degtukų dėžutėje. Apipilti 3 stiklinėmis karšto 

vandens. Laikyti šiltai ant pečiaus per naktį. Tada virinti tol, kol liks kokia stiklinė raudono 

skysčio. Gerti po šaukštelį 3 kartus per dieną visus metus. 

[Panašiai žmonės pasakoja ir Viekšniuose. Yra tekę matyti užrašytą ir tokį receptą: 

Išdžiovintas degimo šakneles sumalti. Vienai porcijai imti vieną arbatinį šaukštelį (be kalno, 

lygiai nubrauktą) sumaltų šaknų. Užpilti pusantro litro (1,5 ltr.) karšto vandens. Labai lėtai virinti 

30 minučių. Tada 3 valandas laikyti šiltai (termose, ant pečiaus ar po pagalve). Tuoj po to iškošti. 

Gerti po pusę stiklinės (ar po truputį mažiau) tris kartus per dieną. Geriau prieš valgį]. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Atėję į mano vaikystę // Vienybė. — 1991. — 

Saus. 3. — Tekste: Aleksandravičiai ir Biržiškos. Kunigas J. Navickas. Sveikatos namų statyba. 

E. Biržiškienės mirtis ir laidotuvės. Iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų apie Sveikatos namų 

statybą. 

Kerys Bronius. Grindys pradilo po kojomis // Vienybė. — 1993. — Birž. 12. — Visas 

tekstas: 

Šiandien, kai atrodo iš mūsų gyvenimo nejučia dingsta kažkas svarbaus — gal sąžinė, gal 

apskritai žmoniškumas ir Tėvynė vis svetimesnė, vis daugiau žmonių ieško dvasinės atramos 

praeityje. Gal todėl beveik kasdien šviežios gėlės ant Juozo Aleksandravičiaus kapo, gal tikrai 

viekšniškiams šio vienintelio žmogaus atminimas svarbesnis. 

„Vienybėje” ne kartą rašyta apie J. Aleksandravičių. Viename iš straipsnių 1987 m. 

T. Statkuvienė pasakojo: „Kartu mokiausi su Sofija Aleksandravičiūte. Dažnai lankydavausi jos 

namuose. Iš jų šeimos mokiausi gražaus bendravimo, pagarbos vienas kitam... Mačiau 

J. Aleksandravičiaus reiklumą, jo troškimą išmokyti mus kruopštumo, pagarbos ir meilės darbui. 

Darbas vaistinėje buvo gyvenimo mokykla. Joje išmokau tvarkingumo, nuoširdumo, o 

svarbiausia — teisybės.” J. Aleksandravičius vien Viekšnių vaistinėje dirbo apie pusę šimtmečio. 

Daugelio viekšniškių ir svečių atmintyje vaistinė tebėra svarbi vieta, kurią dabar reikėtų 

patvarkyti. Vertėtų ir dažniau pagerbti J. Aleksandravičiaus atminimą viešai. Manau, vaistinė 

turėjo tapti muziejumi tuoj po uždarymo — tada reikėjo tik nedidelio remonto. Vargu ar kurį 

58

viekšniškį bejaudins ši vaistinė po numatyto perstatymo. Net ir dabar gal ne vienam viekšniškiui 

būtų įdomu apsilankyti šioje vaistinėje tokioje, kokia dar yra, pamatyti vaistininko darbo vietoje 

beveik kiaurai pradilusias storas grindis... 

Taip ir liko neištirta, neaprašyta kita J. Aleksandravičiaus veikla. Teko girdėti, kad jis rašęs 

Viekšnių istoriją, nesutikęs su M. Biržiškos nuomone, palikęs įvairių rankraščių, pas jį iš visos 

Lietuvos ir dar toliau važiavę gydytis nuo vėžio, kurį vaistininkas dažnai gydydavęs ir 

išgydydavęs miškine sidabražole ir kitomis vaistažolėmis. Galbūt J. Aleksandravičius domėjosi 

mažąja grafika, nes jo knygos buvo su knygų ženklais, receptų blankai, vaistų etiketės, kiek 

įmanoma, meniški. 

Pavyko rasti paties J. Aleksandravičiaus ranka 1940 m. rašytas žinias apie stažą, kurios 

patikslina kai kurias iki šiol skelbtas datas (kalba netaisyta). 

Žinios apie stažą 

Chemiko-vaistininko Juozo Aleksandravičiaus 

Nuo 1912 m. rugpjūčio mėn. 1 d. iki 1915 m. liepos mėn. 1 d. dirbau mokiniu Viekšnių vaist. 

Mažeikių apskr. 

Nuo 1915 m. lapkričio mėn. iki 1916 m. rugpjūčio mėn. dirbau felčerio mokiniu 

prikomandiruotu prie vaistinės Leib-gvardijos Volyniaus pulko, atsargos bataliono, lazareto. 

Leningrade. 

Nuo 1916 m. gruodžio mėn. 1 d. iki 1917 m. spalio mėn. 24 d. dirbau vaist. padėjėju 

kariškose vaistinėse 8-os armijos fronte. Lauko vaist. N. 3 ir lauko atsargos ligoninėje N. 271 

vaistinėje. 

Nuo 1917 m. gruodžio mėn. iki 1918 m. liepos mėn. dirbau vaist. padėjėju Gochbergo 

vaistinėje Kadijevkos mieste Jekaterinoslavo red. 

Nuo 1918 m. liepos mėn. 10 d. iki 1921 m. sausio mėn. dirbau vaist. padėjėju Viekšnių 

vaistinėje. 

Nuo 1924 m. (mėnesio ir dienos nežinau, buvo pranešta VRM Sveikatos Depart. Farmac. 

skyriui) iki šiol dirbu Viekšnių vaistinėje. 

Nuo 1926 m. balandžio mėn. 11 d. esu Viekšnių vaistinės vedėju. 

Savo stažui įrodyti dokumentų neturiu. Atsakomybė už neteisingų žinių suteikimą man yra 

žinoma. 

Chem. vaist. J. Aleksandravičius 

1940 m. gruodžio mėn. 23 d. 

Viekšniai 

P. S. Perrašiau kaip buvo — su klaida. Antras sakinys J. Aleksandravičiaus taisytas — žodžiai 

numeruoti, bet sunku suprasti. Turbūt turėjo būti taip: ...prikomandiruotu prie atsargos bataliono 

Leib-gvardijos Volyniaus pulko lazareto vaistinės Leningrade. Bet kas žino, palikau kaip yra. 

Nuotraukose: Viekšnių istorija vaistų etiketėse. Viekšnių vaistinės vaistų etiketės 

ikitarybiniame laikotarpyje ir senesnės. Galgonų lašus viekšniškiai dar prisimena, visai neseniai 

girdėjau minint. Čia taip pat vienas iš receptų. Gal paskutinis ikitarybinio laikotarpio. 

Fotografuota mano. Bronius Kerys. 

Fabijonavičius Juozas. Simonas Daukantas // Gimtinė. — 1993. — Spal. 1—31. — Tekste: 

J. Aleksandravičius pasakojęs, kaip Simonas Daukantas pro Kairiškius, Kapėnus, pervažiavęs 

Virvytę, lankė Tučių dvarą. „Bene du kartus lankė Pelagijų Kontrimą.” 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Pūgai siaučiant // Vienybė. — 1994. — Kovo 16, 19. 


Už statybinio vagonėlio lango siaučia klaiki pūga. Vis auga pusnys — didelės, smailiomis 

keteromis, kaip bangos šėlstančioje jūroje. O ir vėjas kaukia lyg per štormą. Juda, linguoja 

vagonas. Gal tai nebe vagonas, o laivas, blaškomas vėtrų?! Per radiją sinoptikai praneša: „Kai 

kur truputį pasnigo, silpna pūga”. Keista. Negi tai „silpna pūga”? Man atrodo, kad tokios nebuvo 

jau keletą metų. 

59

Paskutinė vasario mėnesio diena. Rytoj prasideda kalendorinis pavasaris. Už kelių dienų — 

šv. Kazimiero atlaidai. Vilniuje tradicinė Kaziuko mugė su įvairiaspalvėmis verbomis, 

išdrožinėtais šaukštais, kočėlais, kitokiais medžio gaminiais, su linksmai šurmuliuojančia minia, 

moliniais varpeliais — skambančiais, šitaip pirkėjus kviečiančiais, studentais. Vilnius dabar taip 

toli nuo mūsų apsnigtos pamiškės... 

Ta pūga lyg atskyrė mus nuo realaus pasaulio ir nugramzdino į prisiminimus. Vartau savo 

tėvelio (Viekšnių vaistininko J. Aleksandravičiaus) užrašus, kurių daugiau negu tūkstantis lapų. 

Ko tik čia nerasi! Ištisa Viekšnių miestelio ir jo apylinkių, viso buvusio valsčiaus, kronika, 

papasakota per senojo vaistininko šeimos, jos draugų, pažįstamų, kaimynų portretų galeriją. Ir 

kaip mažai belikę gyvų šitos kronikos veikėjų! Be galo audringas dvidešimtas amžius nusinešė 

daugelio žmonių gyvybes, kitus išblaškė po pasaulį. Išnyko ištisos šeimos, jų sodybos, net 

vietovių pavadinimai — pavyzdžiui, Kalninė, Pavirvytė, Antanava, Bugiai ir daugelis kitų. 

Važiuodami senuoju Akmenės keliu iš Viekšnių į Santeklių malūną, pasiekdavome kryžkelę, 

kurioje stovėjo senoviška Kalninės karčema. Dešinėje, aplenkus kapinaites, kelias vedė į malūną 

ir į plaustą, kuriuo per Ventą būdavo perkeliamos transporto priemonės. Kitame Ventos krante 

puikavosi labai įdomios architektūros, dvigubu laužtiniu stogu Santeklių dvaro pastatas. Po namu 

buvo gilūs požemiai su slaptu išėjimu į Ventos statų krantą. Teko girdėti, kad juose slėpėsi 1863 

metų sukilėliai. Santekliuose gyveno dvi senutės: Teklė Gružauskaitė ir jos augintinė dailininkė 

Ona Bagnickaitė, kuri, beje, už savo be galo gražius tekstilės audinius pasaulinėje parodoje 

Paryžiuje buvo apdovanota aukso medaliu (taip pasakojo tėveliai). Abi senutės garsėjo gerumu, 

užuojauta kaimo žmonėms, abi gydė susirgusius kaimynus vaistažolėmis ir homeopatija. Šitame 

dvare lankydavosi daug inteligentų net iš tolimesnių miestų, pavyzdžiui, Juozas Tumas 

Vaižgantas, profesoriai Biržiškos ir kt. 

Ypač gausus svečių būrys susirinkdavo Santekliuose liepos 26 d., per Onos vardines. Vienos 

iš šitų vardinių kone tragiškai baigėsi mūsų šeimai. O buvo šitaip. Mano tėveliai išsiruošė 

vakarėjant į Santeklius. Važiuodami ties Kalnine, jie išgirdo ūžiant automobilio variklį — link 

plausto pasuko rašytojo Balio Sruogos mašina (tuomet automobilių mūsų krašte buvo nedaug, iš 

karto galėdavo nuspėti, kieno šis ar anas). Tėvelis nutarė nerizikuoti, baukščiu arkliu nevažiuoti 

kartu su automobiliu ant plausto, todėl pasuko link malūno, kur šalia pylimo buvo brasta. 

Pravažiuodamas pro malūną, paklausė ten stovinčių žmonių, ar vanduo Ventoje nepakilęs, Šie 

užtikrino, kad ir jie patys važiavę brasta, tad galima drąsiai sukti į upę. 

Netoli kito kranto tėvelis pasidavė šiek tiek kairėn. O ten buvo gili, plati duobė. Vanduo ėmė 

semti vežimą, tėveliai atsistojo, bet vanduo jau siekė krūtines. Laimei, tėvas nepasimetė: sukirto 

arkliui botagu, šis porą kartų pasispyrė ir išnešė vežimą į seklumą. Vardinėms vežtas tortas ir 

gėlės nuplaukė pasroviui, o abu keleiviai peršlapo. Ką daryti? Nuvažiavo į Santeklius, sukeldami 

visų svečių ir šeimininkų didelį sujudimą. Solenizantė mamą tuoj paguldė į lovą, apvilkusi šiltu 

chalatu, o tėvelis grįžo į Viekšnius persirengti ir atvežė mamai drabužius. Netrukus jis vėl 

atvažiavo; bet koks buvo mamytės apmaudas, kai atvežtame lagaminėlyje radusi viską, net 

naktinius marškinius, pasigedo suknelės ir batų! Ir vėl gelbėjo Santeklių panelės. Tą vakarą šokti 

mamytei neteko, nes p. Teklės batai buvo bent keliais numeriais per dideli. 

Nebėra Santeklių dvaro. Nei malūno, nei senų liepų alėjos. Ona Bagnickaitė mirė Sibire, 

1941 m. birželio 14 d. su daugeliu kitų Lietuvos šviesuolių ištremta iš tėvynės. 

Ties Kalnine pasukę i kairę Kamanų link, privažiuodavome senovišką, didelių medžių apsuptą 

Kazimiero Daugirdo dvarelį — Bugius. 

Šioje garbingų Lietuvos bajorų gūžtoje didysis susibūrimas vykdavo kovo 4 d., per šv. 

Kazimierą, švenčiant šeimininko vardines. 

Ir vėl pakeliaukime kartu su mano tėveliu. Tai buvo, berods, 1938 metais. Mama sirgo. Tėvas 

išsiruošė į Bugius su Viekšnių girininku Povilu Vilkumi. Tą pavakarę į vaistinę vis ėjo daug 

pacientų, todėl tėvas, nebaigęs darbo, išvažiuoti negalėjo. Atsiprašęs girininką, nuvedė jį į mūsų 

butą. Kad nebūtu taip nuobodu laukti, jaunas girininkas ėmė žaisti rič-rač su manim — tada dar 

visai maža mergyte. Kai galų gale keleiviai išvažiavo, jau buvo tamsu. Pakeliui kilo pūgą, kaip 

pasakojo, dangus su žeme maišėsi. Kelio nesimatė, vien didžiulės pusnys. Kažkurioje vietoje 

vyrai pasiklydo ir, tik kelis kartus išvirtę iš rogių, padarę didelį lanką, galų gale pamatė Bugių 

60

dvarelio šviesius langus. Tėvas pirmiausiai šilta gūnia apdengė išvargusį, suprakaitavusį Bėriuką, 

o tada, nusipurtę sniegą, vyrai nuėjo sveikinti gerbiamą varduvininką. 

O draugija buvo susirinkusi įdomi: ir Viekšnių kunigai, ir gerb. Zubovienė iš Medemrodės su 

savo giminaite, ir Santeklių p. Ona, ir šeimininko duktė gerb. Vanda, ir žentas Balys Sruoga, ir 

dar daug kitų. Pats šeimininkas pasižymėjo sodriu lietuvišku humoru, tad nuobodžiauti niekada 

netekdavo. Tėvelis aprašo, kad tą vakarą netrūko ir nerimastingų kalbų, nes Europoje jau 

tvenkėsi būsimo karo debesys... 

Praėjo keleri metai, ir daugelis, tą vakarą Bugiuose šventusių kazines, buvo išblaškyti po 

pasaulį. Vieni į Vakarus, kiti į Rytus. Turbūt visi žinome, kad gerb. rašytoją profesorių Balį 

Sruogą fašistai išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Girininkas p. Vilkus, vėliau tapęs 

Vilniaus universiteto docentu, ilgus metus kentėjo Sibire ir tik prieš kelerius metus sugrįžo į 

Vilnių. Beje, jis užpernai vasarą lankėsi Viekšniuose ir Bugiuose. Susijaudinęs man pasakojo, 

kad negalėjęs tų širdžiai brangių vietų atpažinti. 

1944 m. rudenį, besitraukdami vokiečiai, iš degančių Bugių išvarė jų šeimininkus. Kažkur 

Latvijos pasienyje Kazimieras Daugirdas atsiskyrė nuo dukters anūkės ir sugrįžo į sudegusį 

dvarelį. Ten, gerų, nuoširdžių žmonių, kaimynų globojamas, mirė. 

O jo duktė rašytoja istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir anūkė Dalia, nuėjusios sunkų, 

ilgą išeivių kelią, šiuo metu gyvena Čikagoje. Niekada jos nepamiršo brangios tėviškės, sielojosi 

joms taip brangių Bugių vardo ištrynimu iš žemėlapio. Beveik kiekviename laiške apie tai rašo. 

Štai ištrauka iš p. Dalios praeitų metų rugpjūtyje rašyto laiško: „Sava žemė yra didžiausias turtas 

— ne tiek materialinis, kiek dvasinis. Labai su mama išgyvename dėl Bugių — jau niekas iš 

mūsų jų neatgaus, o kad dovanojom valstybei — niekas dėmesio nekreipia. Juk jau ir Bugių 

vardo nebėra!” O štai eilutės iš ką tik gauto laiško: „Nežinau, kas begali kovoti dėl Bugių ir 

Daugirdų vardo... Nusiųsti dokumentai kažkur užkliuvo (juos gi išsaugojo tavo tėvelis!)”. 

Labai nudžiugau, perskaičiusi vasario 9 d. „Vienybėje” žinutę, kad valstybinio Kamanų 

rezervato direktorius A. Krasauskas ketinąs imtis Bugių perėmimo dokumentų tvarkymo. Tik 

labai norėtųsi, kad šita brangi mūsų gerbiamų kraštiečių dovana padėtų įamžinti Bugių vardą, 

kad jis nebūtų ištrintas iš žemėlapio ir žmonių atminties. 

Tegu kuo daugiau vietovių vėl atgauna savo pavadinimus, tegu prisikelia iš užmaršties 

daugelio šviesių žmonių vardai. 

Berašydama pažvelgiau pro langą. Pūga ėmė rimti. Jau iš už debesų pasirodė saulės kraštelis... 

Pavasaris! 





Viekšnius. 

















61



respublikinėje spaudoje nemažai rašė architektai ir istorikai. Labai gaila kad, ši „mada” palietė 





































klegėjimas. 















62























































63






































mergytes. 

















64













































Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Nejaugi mes visi kalti? // Vienybė. — 1995. — 

Kovo 8. — Tekste: Viekšnių žydai. 


nuotraukos. — Tekste: Kazimieras, Vincentas ir Juozas Aleksandravičiai. — Visas tekstas: 

Net keliuose mūsų šalies laikraščiuose pasirodė žinutės ir straipsniai apie restauruotą senąją 

Viekšnių vaistinę. Man ypač maloni šita žinia, nes Viekšnių vaistinė — mūsų šeimos gūžta. Ją 

mano seneliui Vincentui nupirko ir dovanojo jo dėdė, Žagarės klebonas Kazimieras 

Aleksandravičius (1824—1884). 

65

Šis klebonas nebuvo eilinis žmogus. Jis artimai bendravo su kunigu I. Vaišvila, Simonu 

Daukantu, rūpinosi Lietuvos jaunimo švietimu ir auklėjimu, jo iš lenkų kalbos išverstą 

Koženevskio komediją „Šiaučius ir jo šeiminykštės” vaidino dramos mėgėjai. 

Kunigaudamas Biržuose, jis padėjo 1863 m. sukilimo dalyviams, dovanodamas jiems visus 

savo arklius, parūpindamas maisto, organizuodamas sužeistųjų slaugymą. Pralaimėjus sukilimui, 

caro valdžia kleboną įkalino, laimei, po 3 mėnesių paleido, tačiau vis kilnodavo iš vienos 

parapijos į kitą, kol pagaliau, 1868 m., atsidūrė Žagarėje. Čia dirbo iki mirties. Ir vėl nenurimo. 

Jo pastangomis buvo įsteigta pirmoji pradžios mokykla, Valstiečių kredito draugija, 

kooperatyvas. 

Dar kunigaudamas Biržuose, Kazimieras Aleksandravičius pasiėmė pas save brolėną 

Vincentą, jį augino, mylėjo kaip tikrą sūnų, leido į mokslus. 1881 m. mano senelis baigė 

Maskvos universitete farmaciją ir keletą metų vaistininkavo Maskvoje bei kituose Rusijos 

miestuose. Klebonas, norėdamas, kad jo augintinis gyventų ir dirbtų Lietuvoje, 1883 m. nupirko 

iš varžytinių parduodamą vaistinę Viekšniuose ir dovanojo jam su sąlyga, kad šis kasmet skirtų 

300 rublių vieno iš neturtingų giminaičių auklėjimui, įpareigodamas šitos vaistinės niekada 

neparduoti, bet tokiomis pačiomis sąlygomis vėliau perduoti savo įpėdiniui — farmacininkui. Jei 

šeimoje neatsirastų farmacininko, tada turėtų vaistinę perduoti iš Žagarės kilusiam vaistininkui. 

Mano senelis Vincentas Aleksandravičius, pradėjęs dirbti šioje apleistoje vaistinėje, iš jos 

negaudavo pakankamai lėšų pragyvenimui, todėl ir jam materialinę paramą teikė dėdė. 

Sąžiningai, daug dirbdamas, senelis per 42 metus vaistinę pavertė pavyzdinga įstaiga, kurioje 

daugelis ano meto farmacininkų atliko praktiką. Šalia kitų, paminėtini Simonas Gaudiešis, vėliau 

įsikūręs Šilalėje, Antanas Kaikaris, vėliau turėjęs vaistinę Laižuvoje, kurio sūnus, ilgametis 

Kauno universiteto dėstytojas, įsteigęs garsųjį Kauno farmacijos muziejų, Akmenės vaistininkas 

Augustinas Rušinas, mūsų rajono šviesuolių mokytojų O. ir A. Rušinaičių tėvas, ir kt. 

Senelio džiaugsmui, jo sūnus Juozas (mano tėvas) pasirinko farmacininko specialybę ir, 1925 

metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete gavęs chemiko vaistininko diplomą, paveldėjo 

Viekšnių vaistinę ir tęsė savo tėvo tradicijas, nuolat padėdamas besimokančiam jaunimui, 

sąžiningai tarnaudamas savo mylimos tėviškės žmonėms. 

Tėvelis labai liūdėjo, kai aš nepasirinkau tradicinės Aleksandravičių specialybės — 

farmacijos. Jau po tėvelio mirties, berods 1978 metais, į Viekšnius buvo atvykę tuometinio 

Kauno medicinos instituto farmacijos fakulteto dekanas ir kiti gerbiami darbuotojai filmuoti 

senąją vaistinę. Jie tada kalbino mano jaunesnįjį sūnų stoti į jų fakultetą ir tęsti gražią šeimos 

tradiciją. Bet kur ten! Jaunuoliui ši specialybė atrodė per daug nuobodi, reikalaujanti per daug 

kruopštumo ir didelio pasiaukojimo. 

O mano tėvelis be galo mylėjo savo darbą! Taip pat mylėjo jis savo gimtuosius Viekšnius bei 

jų apylinkes. Kai jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, jam, kaip gabiam chemikui, buvo 

pasiūlyta likti šioje aukštojoje mokykloje dėstytoju, tačiau tėvas nenorėjo išvykti iš Viekšnių, 

juose pasiliko ir dirbo iki gilios senatvės. Jis domėjosi istorija, liaudies medicina, kurią 

pritaikydavo ir praktikoje, rinko senus dokumentus, antspaudus, kitokius eksponatus. Vaistinėje 

buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią lankė daug ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš 

kaimyninės Latvijos, Baltarusijos. 

Nuotraukose iš asmeninio albumo: senasis Vincentas Aleksandravičius — Juozo 

Aleksandravičiaus tėvas; 1962 m. su vaistinės muziejaus istorija J. Aleksandravičius supažindina 

Kultūros ministerijos ekspedicijos dalyvius. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 2. Matė daug žymių žmonių // Vienybė. — 1995. — 

Bal. 15: Nuotraukoje: Viekšnių vaistininkas J. Aleksandravičius (1896—1977) apie 1962 m. — 


Tėvelis svajojo, kad mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos muziejus, kad ir toliau ši 

įstaiga tarnautų krašto kultūrai, todėl mūsų šeima siekė įvykdyti šią jo valią. Po tėvelio mirties 

daug kartų kreipiausi į LTSR kultūros ministeriją, kad paimtų šią vieną seniausių Lietuvos 

vaistinių savo globon. Vis nesėkmingai. Kiekvieną kartą, atvykus į Viekšnius, tiesiog širdis 

plyšdavo, žiūrint į griūvančią, apleistą istorinę vaistinę. Dėl šito jaudinausi ne tik aš, bet ir 

daugelis kitų, tikrų Viekšnių miestelio ir farmacijos patriotų. Žinau, kad į tuometinę Kultūros 

66

ministeriją rašė buvusi ilgametė mūsų vaistinės darbuotoja Morta Varnienė, vėliau gyvenusi ir 

dirbusi Mažeikiuose, kolektyvinį laišką siuntė iš Viekšnių kilę mokslo darbuotojai ir kiti. 

Prisimenu, kaip su mūsų rajono valdytojo pavaduotoja Z. Kazlauskiene beldėmės į 

nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Paminklosaugos departamento direktoriaus V. Zubovo 

kabineto duris. 

Ir galų gale nuostabių žmonių pastangomis senoji Viekšnių vaistinė vėl sušvito baltomis 

langinėmis (kaip gražiai „Vienybėje” išsireiškė Apolinaras Juodpusis). Negaliu nė apsakyti, su 

kokiu susijaudinimu, širdies virpesiu peržengiau naujai atgimusio mano senelių ir tėvų namo 

slenkstį. 

Štai kambarys, kuriame gimė tėvelis ir jo broliai bei vienintelė sesuo, mano broliukas ir aš. 

Einu toliau. Tėvelio darbo kambarys, kuriame už rašomojo stalo 1961 m. lapkričio 6 d. jis 

pradėjo rašyti per tūkstančio lapų atsiminimus. Toliau svetainė, mačiusi daug įžymių žmonių. 

Čia pas senelius ir tėvelius lankėsi Maironis, Tumas Vaižgantas, Mašiotų šeima, atvažiuodavusi 

iš Rygos vasaroti į Viekšnių apylinkes, kun. V. Jarulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vanda 

Daugirdaitė-Sruogienė, Daugirdai, Giedraičiai, prof. Biržiškos su šeimomis, kanauninkas 

J. Navickas, vyskupai Staugaitis ir Borisevičius bei kiti. Šioje svetainėje stovėjo baldai, senelio 

pirkti iš Pavirvytės dvaro savininkų Paulavičių. Gerb. V. Sruogienė laiškuose dar neseniai 

teiravosi, ar jos seneliams anksčiau priklausę baldai dar tebestovi senojoje vietoje. 

Mūsų bute nebuvo nė vieno naujo modernaus baldo. Dalį jų senelis parsivežė iš Žagarės 

klebonijos, norėdamas, kad jie jam primintų mylimą dėdę kleboną Kazimierą. 

Mūsų šeima labai džiaugiasi, kad Viekšnių vaistinė vėl sugrįžo į senąsias atgimusias patalpas. 

Tik vieno norėtume: kad ji nebūtų privatizuojama, kad nepatektų į kieno nors rankas, o 

priklausytų mūsų mylimų Viekšnių žmonėms, miestelio ar rajono savivaldybei, kartu su įsteigtu 

muziejumi tarnautų šio krašto kultūros židiniu. Tuo tikslu nepasinaudojame savo teise atsiimti 

nacionalizuotą vaistinę ir namą, tuo tikslu dovanojame ilgus dešimtmečius mums priklausiusius 

senoviškus istorinius baldus ir kitus daiktus. Tik labai gaila, kad ne viskas išsaugota iš 1987 

metais perduotų daiktų. 

Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, prisidėjusiems prie Viekšnių senosios vaistinės atkūrimo. 

Man teko daugiausia tuo reikalu bendrauti su rajono valdytoju S. Pocevičium, pavaduotoja 

Z. Kazlauskiene, Mažeikių muziejaus direktore A. Cholodinskiene, statybinės organizacijos 

vadovu Kęstučiu Naciu, kuris ne kartą konsultavosi su manim, klausdamas, kaip seniau atrodė 

vienas ar kitas kambarys, kiemas, kuris ieškojo senoviškų detalių, įmontuotinų į restauruojamą 

namą, ir atidavė daug meilės vykdydamas šį užsakymą. Dėkoju ir rajono valdžiai, ir Paminklų 

restauravimo institutui, ir šauniesiems statybininkams, ir dabartiniam muziejaus prižiūrėtojui 

V. Lizdeniui. Bijau ką nors įžeisti nepaminėdama, todėl tariu širdingiausią ačiū visiems, visiems. 

Ateityje laukia dar daug rūpesčių ir darbų, galutinai įrengiant šį unikalų muziejų. Linkiu 

sėkmės visiems geranoriškiems jo steigėjams ir tvarkytojams, o aš pažadu kuo galėdama padėti 

ir dalyvauti šiame kilniame reikale. 

Ališauskaitė R. Žmogaus odos diržai vaistinėje — muziejuje // Lietuvos aidas. — 1995. — 

Birž. 15. 

Sejavičienė Julija. Sugrįžimas: Kaip sekasi, ūkininke? (Apybraiža) // Vienybė. — 1995. — 

Liep. 26, 29; Rugpj. 2. — Tekste: J. Aleksandravičius Sprogiškėje. Čia darbavosi, sodino liepas, 

rašė metraštį. 1948 m. ūkis nacionalizuotas. Kurį laiką buvo Žiopelių mokykla. (Žiopeliai — 

6 km. nuo Laižuvos). Vėliau — tik pamatai ir medžiai. 


Liep. 29. — Visas tekstas: 

Artėjo šventosios Kalėdos. Už vagonėlio langų, kaip retai dabar būna, dūko gruodis. 

Prikūrentoje patalpoje buvo šilta ir jauku, pakvipo švenčių valgiais. O Zofijos Navickienės 

mintis iš Sprogiškės veržėsi į Vilnių. Šiame mieste prabėgo nei daug nei mažai — kone visas 

gyvenimas: prancūzų kalbos studijos Vilniaus universitete, paskui vokiečių kalbos mokytojos 

darbas M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Nuo 1948-ųjų Vilniuje ir Albertas Navickas. Taip pat 

67

viekšniškis. Daug daug metų jis išdirbo Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijoje skyriaus 

viršininku. Vilniuje Navickai turėjo keturių kambarių butą, tame pačiame mieste gyveno abu 

sūnūs Romualdas ir Bronius Vytautas. Nelengva buvo Vilnių iškeisti į Sprogiškę. Tuo labiau 

tokiems žmonėms, kaip Navickai, mačiusiems pasaulio. Zofija anais slogiais metais net 

septynetą kartų vyko į užsienį kaip vertėja — moka kelias kalbas. Nuo mažumės tėvelis jai 

samdė vokiečių kalbos mokytoją ir lavino, namuose mokė ir lenkiškai. Studijuoti Zofija 

pasirinko prancūzų kalbą, nes jos nemokėjo, o norėjo. Gyvenime prisireikė vokiečių kalbos. Ją 

mokėjo, tačiau diplomo neturėjo. Maskvoje neakivaizdžiai įsigijo ir vokiečių kalbos mokovės 

diplomą. Iš visų kelionių po užsienius ryškiausius įspūdžius paliko lietuvių kultūros darbuotojų 

delegacijos viešnagė Vokietijoje — toje kelionėje teko vertėjauti pasaulio pripažintam maestro 

Sauliui Sondeckiui. 

Ruošėsi dabar Zofija Kalėdoms ir prisiminė, kokios gražios ir įspūdingos šios šventės būdavo 

Vilniuje: susieidavo sūnūs, marčios, anūkai, kiek šviesaus džiaugsmo palikdavo kiekviena 

šeimyninė šventė. O ir draugai tenai, Sprogiškėje nei su kuo išsikalbėti, nei išsilieti, nei prie 

kavos puodelio pasėdėti ar šampano taurę pakelti. Pamatęs ašaras žmonos akyse, Albertas 

nešoko guosti. Atidarė rūbų spintą ir kreipėsi į Zofiją: 

— Susirink... Aš tuoj užkursiu mašiną ir pavėžėsiu į Vilnių... 

Tarsi šaltas vanduo perliejo emocijų įkaitintą kūną. Zofija susitvardė ir Kalėdas juodu sutiko 

Sprogiškėje. Vieni du. Tai buvo 1992-ieji. Kadaise į Sprogiškę ją veždavosi tėvelis — chemikas, 

farmacininkas J. Aleksandravičius, o dabar atvežė (kas žino ar ne visam laikui?) vyras Albertas. 

Jis čia išnuomotame vagonėlyje apsigyveno 1991-aisiais. 

Pirmiausiai įsigijo traktorininko teises, šiek tiek nusipirko technikos ir kibo į žemę. 

Nelengva inžinieriui, visą gyvenimą dirbusiam valdišką darbą, persikvalifikuoti į ūkininkus, 

bet pamažėl įprato. O inžinieriaus sugebėjimų prisireikė, kai ėmėsi statyti namą. Pastato projektą 

sukūrė pagal išlikusias nuotraukas. Tiesa, nuo autentiškumo kiek nuklysta — tėvelio namas buvo 

iš medžio, o dabar trobesius stato nauja technologija — iš pjuvenų ir betono, A. Navickas sako, 

kad taip bus tvirta ir šilta. Prigalvojo jis čia ir įvairių naujovių — be krosnies, kiekvieną namo 

sieną šildys papildomi šaltiniai. Iš pirtelės kaminas eis vienos sienos anga, iš virtuvės krosnies — 

kita, iš vestibiulio židinio — trečia, iš šildymo krosnies — ketvirta. Tokį patalpų šildymo 

įrenginį matė Italijoje, žuvusioje Pompėjoje. Antikos laikų išminčių praktika pasinaudojo 

Albertas Navickas, projektavęs buveinę Sprogiškėje. 

— Šią žiemą sutiksime name, — sakė A. Navickas. Mes matėme daugelį daiktų, jau parneštų 

iš vagonėlio, kuriame prabėgo 24-eri jų gyvenimo Sprogiškėje mėnesiai. 

Kyla ir ūkinis pastatas — iš molio ir pjuvenų. Iš vietinių resursų, kad tik pigiau, patogiau ir 

autentiškiau būtų. Gyvenamasis namas iškilo net ant tų pačių pamatų, surado senojo namo laiptų 

pirmąją pakopėlę — nuo jos dabar pakyli į šiuolaikiškai naują, bet tarsi senąjį pastatą. 

„Kai prabyla senoji romantika” / A. Zalensas. Kai prabyla senoji romantika: [Perspausdinta 

iš 1960 metų „Švyturio” Viekšnių vaistinės istorija] // Vienybė. — 1995. — Rugs. 13, 16. — 

Tekste: 

Taip pavadintas rašinys bene 1960 metais buvo išspausdintas anuomet populiariame 

„Švyturio” žurnale. Jame žurnalistas A. Zalensas aprašė senąją Viekšnių vaistinę, kurioje 

tebešeimininkavo šviesaus atminimo provizorius, viekšniškių gerbiamas žmogus Juozas 

Aleksandravičius. Autorius pastabiai užfiksavo romantišką, tolimą praeitį menančią vaistinės 

atmosferą, joje tvyrojusį dvasingumą ir bent kai kuriuos jau anuomet muziejininkų dėmesį 

traukusius eksponatus. 

Restauruotoje Viekšnių vaistinėje šiuo metu baigiama komplektuoti muziejinė ekspozicija. 

Gal ir lankytojams, ir dabartiniams vaistinės šeimininkams bei ekspozicijos tvarkytojams bus 

įdomu prisiminti, kas vaistinėje buvo saugoma ir kuo jos šeimininkas didžiavosi prieš 

pusketvirto dešimtmečio. 

Leopoldas Rozga. 

Viekšnių senasis 

Miestelio pakrašty sublizga malūno tvenkinys. Viekšniai. Autobusas sustoja miestelio centre 

— aikštėje. O štai ir kelionės tikslas — vaistinė. Pasirodo duryse aukštas, stambus vyras — 

68

senasis vaistininkas. Turbūt pamanė, kad aš vaistų atvažiavau. Vaistininkas apsivilkęs baltu 

chalatu ir pasisveikinęs užklausia: 

— Kuo galiu tamstai padėti? — Ak, korespondentas, domina vaistinės istorija? Istorija 

sudėtinga, — pradeda jis, įsivedęs mane į savo „darbo kabinetą” — maža, siaurą kambarėlį. — 

Vaistinei greit bus šimtas metų, o šiam namui — jau arti dviejų šimtų... — Jis, ištraukęs iš 

stalčiaus storoką, rudais kolenkoro viršeliais sąsiuvinį, pratiesia jį man: 

— Matote, aš esu parašęs tokią lyg ir istoriją, pasiremdamas senais dokumentais, receptų 

knygomis ir kitais šaltiniais. „TRUMPA VIEKŠNIŲ VAISTINĖS ISTORIJA” — perskaitau 

tituliniame sąsiuvinio puslapyje ir susidomėjęs verčiu sekantį: 

„Viekšnių vaistinę įsteigė provizorius Teodoras v. Goldner 1860 m. liepos mėn. 17 d. Tam 

tikslui 1859 m. jis persikėlė iš Telšių ir nupirko iš Jofės šeimyninę sodybą, esančią prie 

turgavietės su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu. Pagrindinė jo dalis išliko dar iš antros 

XVIII amžiaus pusės ir buvo pastatyta pagarsėjusio savo dorybėmis ir iki paskutiniųjų laikų žydų 

bendruomenės gerbiamo, laikomo šventu pirmojo Viekšniuose rabino Abe Jofės”... 

— Prieš šimtą metų, — pasakoja vaistininkas, — buvo vaistinės tik Šiauliuose ir Telšiuose. 

Viekšnių vaistinė aptarnavo labai didelį rajoną: Akmenę, Žagarę, Kuršėnus, Mitkaičius... 

Vincentas Aleksandravičius studijavo farmaciją Maskvos universitete, kur „klausė su ypatingu 

susidomėjimu prof. Mendelejevo paskaitų ir jo paskatintas visą savo gyvenimą domėjosi 

chemija, gamindamas visus Galeno preparatus, o pirmais vaistininkavimo metais net amoniako 

skiedinį...” 

Apleista vaistinė, per 42 metus, vadovaujama V. Aleksandravičiaus, tapo pavyzdinga įstaiga, 

kurioje daugelis farmacininkų atliko savo praktikos darbus. 1926 m., mirus Vincentui 

Aleksandravičiui, vaistinei ima vadovauti jo sūnus Juozas, 1925 m. baigęs Kauno universitetą ir 

gavęs vaistininko-chemiko diplomą. 

Daiktai prabyla praeitim 

— Parodysiu tamstai senas knygas, — po pietų pasisiūlo vaistininkas ir iš spintos paima seną 

1660 m. (MDCLX) Amsterdame išleistą kalvinų bibliją — „Biblija Swięta”, taip pat ir kitas 

knygas su įdomiais senais autografais ir knygos įsigijimo istorijomis. Mano dėmesį patraukia kiti 

įdomūs eksponatai. Vaistininkas parodo tris antspaudus. Savo išvaizda jie panašūs į mūsų laikais 

vartojamus, tik medinė rankelė žymiai ilgesnė, o pats antspaudas žymiai mažesnis. Štai pirmąjį 

pailgą Felikso Kontrimo bajorystės antspaudo herbą lengvai uždengtum piršto galu; antrasis — 

Telšių maršalkos Gorskio — kiek didesnis. Pats didžiausias — labiausiai nustebina. Jame — 

vyskupo tiara. Pasirodo, tai esąs paties vyskupo Merkelio Giedraičio antspaudas! 

— Kaip jie čia pateko? O tai taip pat istorija. Pateko jie į čia, kaip ir knygos, iš Kontrimo, per 

vaistininko J. Aleksandravičiaus žmoną, gydytojo Kontrimo našlę. Už dalyvavimą 1863 metų 

sukilime Feliksas Kontrimas buvo suimtas ir mirė Šiaulių kalėjime. Jo dvaras buvo konfiskuotas. 

Turtą saugojo sargyba. Bet Felikso brolis Pranciškus pro sargybą slapta pralįsdavo į biblioteką ir 

daug ką išnešė, tame tarpe ir knygas. Jų pas vaistininką tik keliolika. Kitos, jų tarpe ir Daukanto 

knygos, buvo perduotos Kauno Universiteto bibliotekai. Kam buvo reikalingi šiam pažangesnių 

pažiūrų bajorui F. Kontrimui maršalkos ir vyskupo antspaudai? Vaistininkas į tai ir pats tvirtai, 

dokumentais pasiremdamas, negali atsakyti. Nežino, ir kaip jis juos įsigijo. 

— Mano nuomone, — kalba jis, — Kontrimas padirbdavo „kilmės raštus”, „patvirtintus” 

maršalkos ir vyskupo antspaudais ir parašais. Šie raštai buvo reikalingi mokslus einantiems 

Lietuvos šviesuoliams, kilusiems ne iš bajorų luomo. Be „bajorystės dokumento”, — kalba 

vaistininkas, — valdant carienei Kotrynai II-jai, jie negalėdavo gauti diplomo. Ir Simonui 

Daukantui buvo tokia pat bėda. Su Kontrimu jie buvo draugai, matyti, ir Daukantui jis padėjo 

„bajorystę” įsigyti. Istorikams ir mūsų žymiųjų kultūros veikėjų gyvenimo tyrinėtojams šie 

eksponatai gali atskleisti daug įdomių paslapčių ir istorijų. 

Vaistinės muziejus 

Vaistinėje kvapas kaip ir visose kitose, panašūs ir baldai, tik čia jiems — šimtas metų! 

„Pasižiūrėkite į grindis”, — kalba vaistininkas, vesdamas už bufeto, kur gaminami vaistai. 

Praėjimas siauras. Grindų lentose išmintas griovys, o prie bufeto — tarsi milžinų pėdų žymės 

įspaustos. — Tai mūsų pirmtakai, ir mes bestovėdami čia kojomis iš mynėm, — sako 

69

vaistininkas. — Bet dar negreit grindys prakiurs — jos labai storos”. Apie vaistinės ilgą amžių 

kalba ir senieji vaistų gamybos instrumentai. Jų neišmetė senasis vaistininkas, kaip atgyvenusių 

savo amžių, o dėjo į atskirą spintą. Surinkta nemaža kolekcija — savotiškai įdomus muziejus. Jis 

įrengtas pereinamame kambaryje prie vaistų sandėlio. O štai guli ant ilgo koto surūdijęs sukilėlių 

kirvis, pakliuvęs čia iš Biržų apylinkės per Biržų, vėliau N. Žagarės kleboną K. Aleksandravičių; 

senos receptų ir skolų knygos. Šiose knygose galima rasti daug įdomių dalykų ne tik apie 

senuosius viekšniškius bajorus, kurie vaistus dažnai imdavo ir skolon. Štai seni gydytojo 

Andžijevskio rašyti receptai. Pas šį gydytoją gydėsi Simonas Daukantas. O štai ir senas receptas 

— pageltęs popieriaus lapelis, rašytas paties Daukanto ranka: 

"Emplasum vesicatorum. 

S. Dowkont 20. XI” 

„Tai žolelės nuo skaudulių. Radau šį popierėlį 1862 metų receptų apskaitoje...” — paaiškina 

vaistininkas. 

Šiurpūs eksponatai 

Neįtikėtina, baugu, bet rankoje aš laikau iš žmogaus nugaros išrėžtą diržą. Jį man ką tik 

padavė vaistininkas, atsargiai išėmęs iš sandariai užvožiamos skardinėlės. Diržai susisukę kaip 

gyvačiukės, juodi, sudžiūvę, skreba, ir tas skrebulys atliepia nemaloniu šiurpu nugaroje. 

— Taip spėju, kad tai telšiškių „diržai”, nes nei Viekšniuose, nei aplinkiniuose miesteliuose 

tais laikais teismo nebuvo. 

Arkliavagiams, dažniausiai čigonams, teisėjai nuteisdavo iš nugaros „išrėžti diržus”. Budeliai 

šiuos „diržus” pardavinėdavo savo pažįstamiems — Šiaulių, Mažeikių, vėliau ir Viekšnių 

vaistininkams. Pagal to meto prietarus buvo manoma, kad tokia žmogaus oda geriau žaizdas 

užgydanti. 

Šiurpūs eksponatai! Tiesą kalba vaistininkas, sakydamas: Jeigu daiktui 50 metų, tai man jis 

jaunas... 

Viskas čia sena: ir namas, jo apyvokos daiktai, baldai, net žmonės, jų gyvenimo būdas: viskas 

čia turi savo istoriją, pradedant balto marmuro skulptūrėle ir pelenine „kabinete”, ant vaistininko 

rašomojo stalo, ir baigiant vaistinės muziejumi. 

Pasistojęs ant kėdės, šeimininkas užsuka sieninį didelį laikrodį. 

— O šiam laikrodžiui — 200 metų. Tai liaudies meistrų rankų darbas. Stiprus darbas. Iki šiol 

dar nebuvo sugedęs. 

Vakarienės metu vaistininkas pavaišina vynu. Ne paprastu. Jam — 28-eri metai! 

Sunku pereiti aikštę, neatsisukus dar kartą į senąjį vaistinės namą, kur yra lankęsis Simonas 

Daukantas, kuriame yra viešėję pas šio vaistininko tėvą — Maironis, Vaižgantas, Lazdynų 

Pelėda, ateidavo vėliau vaistų anksti džiovos palaužtas revoliucinis poetas L. Skabeika... Jo 

laidotuves dar gyvai prisimena vaistininkas. 

Namas tvirtas. Dar šimtus metų laikys. O žmonių amžius trumpesnis. Mano žvilgsnis sustoja 

ties atviru langu, kuriame matau suboluojant senojo vaistininko chalatą. 

... O kas po jo saugos šimtametės vaistinės tradicijas, joje sukauptą vertingą medžiagą mūsų 

medicinos ir Žemaičių krašto praeičiai pažinti? Ar visa tai nežus, neišsibarstys ir nebus užmiršta, 

kaip ministerijoje senojo vaistininko „tanidų paslaptis?” — nudiegė mane skaudi mintis. 

A. Zalensas. „Švyturys”, 1960 m. 


Gruod. 16. 


24, 28; Rugs. 4. — Tekste: 

Antaniną Ujejska čia palaidojo Juozas Aleksandravičius. 1938. 11. 23 jis rašė Vidaus reikalų 

ministerijos Administracijos departamentui: „Mano uošvė — žmonos motina Antanina 

Ujejskienė, 69 m. amžiaus, yra gimusi Bobruiske, Minsko rėdyboje. Prieš Didįjį karą gyveno 

Kaukaze, Ekaterinodare. 1921 m. sykiu su vyru norėjo įvažiuoti Lietuvon, bet prie rubežiaus 

70

nebuvo į Lietuvą įsileisti ir jiems pavyko nuvykti Lenkijon, kur apsigyveno Varšuvoje. 1932 m. 

mirė jos vyras ir nuo to laiko paliko be jokių pragyvenimo lėšų... Todėl neatbūtinai reikalinga, 

kad mano uošvė persikeltų gyventi pas mane, kuriai aš pasižadu teikti pragyvenimą ligi jos 

gyvos galvos”. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laumės nulėmė // Vienybė. — 1996. — Spal. 9. — 


Spalio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė garsusis Viekšnių vaistininkas Juozas 

Aleksandravičius. Spausdiname jo dukros Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės prisiminimų 

žiupsnelį. 

Šimtmetis istorijoje — tik trumpa akimirka, bet žmonių ar šeimos gyvenime ištisa epocha. 

Sukanka 100 metų nuo mano tėvelio, Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus gimimo. 

Kiek daug istorinių įvykių krėtė pasaulį per tą laikotarpį: du pasauliniai karai, revoliucijos, 

okupacijos, įvairios žudynės, išsilaisvinimo kovos. Ir visai nedaug ramių gyvenimo metų! 

1896 m. vaistininkas Vincentas Aleksandravičius sulaukė trečio sūnaus. Pavadino jį Juozu, 

senelio, motinos tėvo J. Kerbedžio, garbei. Vaikas buvo rėksnys, ir motina, netekusi kantrybės, 

paguldydavo jį tėvui Vincentui už nugaros, o pati bent trumpam užsnūsdavo. Šis, liūliuodamas 

sūnelį, dažnai ramindavo jį žodžiais: „Nešauk, neverk, mano būsimasis vaistininke!” Gal laumės 

išgirdo šiuos žodžius ir nulėmė tolimesnį Juozuko gyvenimą? 

Vincento žmona Kotryna Kerbedytė, garsiojo geležinkelio ir tiltų statytojo inž. Stanislovo 

Kerbedžio dukterėčia, gimusi ir augusi Rygoje, niekada nenutraukė ryšių su šituo miestu. Gal 

todėl beveik visi jos vaikai gimnazijas lankė Rygoje, o jiems besimokant, ir pati kurį laiką 

gyveno savo tėvų name. Aleksandravičių šeima gyveno kukliai, turėdama vieną tikslą — duoti 

kuo geresnį išsilavinimą savo vaikams. Berniukai mokėsi vienoje iš garsiausių Rygos 

Nikolajaus I gimnazijoje. 

Atostogas visada praleisdavo Viekšniuose, kur susirinkdavo ir daugiau jaunimo. Kaip gražiai 

tėvelis savo memuaruose aprašė išvykas valtimis Venta ir Virvyte, šokių vakarus, aplinkinių 

kaimo kapinaičių ir koplytėlių lankymus! Gražiose Viekšnių apylinkėse prieš Pirmąjį pasaulinį 

karą vasarodavo ryškių inteligentų šeimos, tarp jų ir Prano Mašioto. Tėvelis šiltai prisimena jų 

vaikus, ypač dukterį Munę (Mariją), kuri vėliau ištekėjo už Nepriklausomos Lietuvos užsienio 

reikalų ministro Juozo Urbšio. 

Iš J. Aleksandravičiaus mokslo metų Rygoje aprašymo puslapių dvelkia didžiulė nostalgija 

gimtajam Viekšnių miesteliui, tėvų namams. Kartą Juozukas pusiau juokais paklausė savo tėvo, 

ar priimtų jį mokiniu į savo vaistinę. Šis klausimas tėvui labai patiko, bet sūnų labai mylėdamas, 

atsakė nieko negalįs patarti ir dar pridėjo, kad vaistininko duona sunki. Paskui prisipažino, kad 

vyriausiam savo sūnui Broniui siūlęs studijuoti farmaciją, o šis atsakęs, kad verčiau sutinkąs 

gyvas į karstą gulti, negu vaistinėje dirbti. 

Nors beliko dveji metai iki baigimo, 1912 m. vasaros pabaigoje Juozas Aleksandravičius 

galutinai apsisprendžia: atsiima dokumentus iš gimnazijos ir grįžta į tėvo vaistinę. „Vargšė 

mamytė net su ašaromis to žygio nedaryti prašė, bet aš jos neklausiau, o užsispyręs savo keliais 

nuėjau” (Iš J. Aleksandravičiaus prisiminimų rankraščio 520 psl.). Susijaudinusios tetos parašė 

smerkiančius laiškus, net siūlydamos neklaužadai įkrėsti rykščių. Jos visos tikėjosi sulaukti, kad 

kuris nors iš Kerbedžių anūkų, pasinaudojęs jų įsteigta stipendija, taps garsiu inžinieriumi, kaip 

Stanislovas. 

Sugrįžimą į Viekšnius mano tėvelis šitaip aprašo: „Į Rygos stotį mamytės palydėtas, liūdnas, 

popietiniu iš Liepojos einančiu traukiniu išvažiavau. Kai naktį vaistinės sargo įleistas atsargiai 

per butą žengiau, atsibudusio tėvelio prie jo lovos prieiti buvau pašauktas, tai nedrąsiai, kad jau 

pas jį atvažiavau dirbti, prisipažinau. Čia su malonumu iš jo balso tono, kad jis labai patenkintas 

supratau, ir nuo to momento visos manyje dar rusenusios abejonės dingo, o savo paruoštą 

mažame kambarėlyje prie virtuvės lovą radęs, ramiai, kaip kokį didelį mūšį laimėjęs, užmigau” 

(522 psl.). 

Tada vaistinėje chalatų niekas nenešiojo, tad ir jaunasis mokinys darbą pradėjo, apsivilkęs 

gimnazisto uniforma. 

71

„Vaistinės klientai greitai prie manęs priprato, tad turgadienį į jų paduodamus buteliukus teko 

daug įvairių lašelių pasverti, mosčių (tepalų — Z. N. pastaba) į turimas vaistinėje apvalias 

medines dėžutes pridėlioti, o dvokiančius skysčius, kaip antai degutą, francelį, kurį žmonės 

gyvuliams apsaugoti nuo bimbalų ir musių pirko, raudonai šaknimis nudažytą žibalą, kurį mano 

klientai akmens alyva vadino, be svorio tiesiai iš tam tikrų apvalių skardinėlių pilti” (523 psl.). 

Maloniausia būdavo šeštadieniais, kai antrasis, vyresnysis mokinys poilsiaudavo ir Juozukas 

likdavo vaistinėje su savo tėvu, kuris, laisvesnę akimirką ištaikęs, pasakodavo daug įvairių 

nutikimų iš savo gyvenimo ir nešykštėdavo į tuos pasakojimus įpinti naudingų patarimų bei 

pamokymų. Darbą vaistinėje baigdavo apie 10 val. vakaro. 

Ilgais žiemos vakarais Aleksandravičiai mėgo lankytis daktaro A. Biržiškos šeimoje arba, 

užsidegę seną, iš V. Sruogienės močiutės Paulavičienės pirktą žibalinę lempą, skaityti. 

Štai šitaip prasidėjo mano tėvelio Juozo Aleksandravičiaus darbas Viekšnių vaistinėje, kuris 

tęsėsi iki pat jo mirties. 

Dalyvavęs I pasauliniame kare, Peterburge baigęs felčerių mokyklą prie Volynės pulko 

lazareto, žygių metu Karpatų kalnuose atšaldęs abi kojas ir sirgęs sunkiu reumatu, dirbęs 

Jakaterinoslavo invalidų komitete, vėliau Donbase vaistinėse, tik 1918 m. grįžęs namo, mano 

tėvelis 1920 m. įstojo į Kauno aukštuosius kursus, vėliau pertvarkytus į Kauno universitetą. 

1925 m. mano tėvas Juozas Aleksandravičius, pirmosios laidos absolventas, gavęs chemikovaistininko 

diplomą, sugrįžo į Viekšnius ir visą gyvenimą sąžiningai tarnavo savo gimtinės 

žmonėms. 

Tėvas domėjosi istorija, studijavo aplinkinių dvarų archyvus, mielai jam tų dvarų savininkų 

skolinamus, gerai mokėdamas rusų, lenkų, lotynų, vokiečių, šiek tiek prancūzų kalbas, daug 

skaitė, domėjosi liaudies medicina, kurią pritaikydavo ir praktikoje, rinko senus dokumentus, 

antspaudus, kitokius eksponatus. Vaistinėje tėvelis buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią lankė 

nemažai ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Tėvelis visą laiką svajojo, kad 

po jo mirties mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos ir Viekšnių krašto kultūros muziejus. 

Jo svajonė išsipildė. Tebūnie tai dovana jo 100 metų jubiliejui! 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kryžius iš bėgių // Vienybė. — 1998. — Kovo 21. — 


Daug kartų teko lydėti savo, o anksčiau ir tėvelių svečius į Viekšnių senąsias kapines, nes, 

kaip rašė kraštotyrininkas Bronius Kerys, kultūringas lankytojas ar turistas, atvykęs į kurią nors 

vietovę, pirmiausia apžiūri bažnyčią ir kapines. Beveik visi mano svečiai atkreipdavo dėmesį į 

kapinių viduryje stovintį kryžių, padarytą iš geležinkelio bėgių. Juo susidomėdavo ir klausdavo, 

kodėl jis toks. Laimei, ne kartą man šitą istoriją yra pasakojęs tėvelis, todėl sugebėdavau 

paaiškinti. Net ir viekšniškiai ne visi žino šio kryžiaus kilmę, todėl noriu pasidalinti savo 

žiniomis su mielais „Vienybės” skaitytojais. 

Viekšnių apylinkėse, daugiausia netoli Meižių ežero, dvarelius turėjo Pančerinskiai. Vienas iš 

jų, Vladislovas, ilgus metus dirbo geležinkelio mašinistu Sibire. Senatvėje grįžo į tėviškę ir su 

žmona Marija apsigyveno iki šiol kitiems nuomotame savo dvarelyje, kurį jie savo sūnaus garbei 

vadino Marijoniške, o iš tiesų jis vadinosi Meižių dvareliu. 

Mirus vyrui, senutė susiruošė jam pastatyti paminklą. Dar gyvas būdamas, Vladislovas prašė 

jam kryžių pagaminti iš geležinkelio bėgių — jo pamėgtos profesijos simbolį. 

Marija Pančerinskienė paprašė mano tėvelį, kad jai padėtų atlikti šį vyro priesaką. Šiauliuose 

depo viršininku dirbo Pančerinskių giminaitis inžinierius Ksaveras Radavičius, kuris kiekvieną 

šeštadienį parvažiuodavo pas savo žmoną, gyvenusią netoli Viekšnių. Mano tėvas nutarė kreiptis 

į jį, kad padėtų gauti reikalingą bėgį ir kad savo vadovaujamose dirbtuvėse tą kryžių pagamintų. 

Deja, šis pareigūnas griežtai atsisakė, reikalaudamas jam pateikti geležinkelių valdybos leidimą. 

Pacituosiu, kaip mano tėvas aprašo šį įvykį: „Poniai Marijai pranešęs apie Radavičiaus 

reikalavimą, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti prašymą, kad nors pusantro metro 

seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad valdyba plačiojo geležinkelio bėgio parduoti 

nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė, kad jos vyras 50 metų per 

visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu kiekvienas „peckelis” važinėti 

72

gali ir kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali” (iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų 

rankraščio). 

Išeitį rado į vaistinę atėjęs tėvelio geras prietelius šaltkalvis Kostas Kuchalskis, pažadėdamas 

tą reikalingą bėgio gabalą gauti iš savo kaimyno ir pats pagaminti iš jo kryžių. Paminklo apačią 

tėvas užsakė pas Mažeikių gatvėje gyvenusį akmeninių paminklų meistrą Liniovą. Netrukus 

nudžiugusi Marija Pančerinskienė pamatė ant vyro kapo stovintį kryžių, kuris ir dabar savo 

originalumu stebina kapinių lankytojus. 

ALEKSANDRAVIČIŪTĖ-NAVICKIENĖ ZOFIJA 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Atėję į mano vaikystę // Vienybė. — 1991. — 

Saus. 3. — Tekste: Aleksandravičiai ir Biržiškos. Kunigas J. Navickas. Sveikatos namų statyba. 

E. Biržiškienės mirtis ir laidotuvės. — Tekste: „Vieną šeštadienio vakarą, apie 1934 m., užsidegė 

šalia mūsų vaistinės esantis pirklio Vakso linų sandėlis.” Iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų apie 

Sveikatos namų statybą: „Sudegusios volostės namo didelį sklypą valsčius nemokamai paaukojo, 

savivaldybės deputatai akmenis ir žvyrą statybai nemokamai pristatyti nutarė. Paties namo 

statybą pavedė rangovui, o darbų priežiūrai komitetą iš valsčiaus viršaičio Mažeikos, klebono J. 

Navicko ir Bugių seniūnijos deputato Kazimiero Daugirdo išrinko.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Netikėtos žvalgytuvės // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 

28. — Tekste: Sprogiškė. Zofija ir Albertas Navickai. „Pernai grįžome į tėvelio žemę. 1992 m. 

gruodžio 10 d. Lietuvos žemės ūkio ministerijos sprendimu man grąžintos nuosavybės teisės į 44 

hektarus žemės ir 21 ha. miško.” 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Pūgai siaučiant // Vienybė. — 1994. — Kovo 16, 19. 


Už statybinio vagonėlio lango siaučia klaiki pūga. Vis auga pusnys — didelės, smailiomis 

keteromis, kaip bangos šėlstančioje jūroje. O ir vėjas kaukia lyg per štormą. Juda, linguoja 

vagonas. Gal tai nebe vagonas, o laivas, blaškomas vėtrų?! Per radiją sinoptikai praneša: „Kai 

kur truputį pasnigo, silpna pūga”. Keista. Negi tai „silpna pūga”? Man atrodo, kad tokios nebuvo 

jau keletą metų. 

Paskutinė vasario mėnesio diena. Rytoj prasideda kalendorinis pavasaris. Už kelių dienų — 

šv. Kazimiero atlaidai. Vilniuje tradicinė Kaziuko mugė su įvairiaspalvėmis verbomis, 

išdrožinėtais šaukštais, kočėlais, kitokiais medžio gaminiais, su linksmai šurmuliuojančia minia, 

moliniais varpeliais — skambančiais, šitaip pirkėjus kviečiančiais, studentais. Vilnius dabar taip 

toli nuo mūsų apsnigtos pamiškės... 

Ta pūga lyg atskyrė mus nuo realaus pasaulio ir nugramzdino į prisiminimus. Vartau savo 

tėvelio (Viekšnių vaistininko J. Aleksandravičiaus) užrašus, kurių daugiau negu tūkstantis lapų. 

Ko tik čia nerasi! Ištisa Viekšnių miestelio ir jo apylinkių, viso buvusio valsčiaus, kronika, 

papasakota per senojo vaistininko šeimos, jos draugų, pažįstamų, kaimynų portretų galeriją. Ir 

kaip mažai belikę gyvų šitos kronikos veikėjų! Be galo audringas dvidešimtas amžius nusinešė 

daugelio žmonių gyvybes, kitus išblaškė po pasaulį. Išnyko ištisos šeimos, jų sodybos, net 

vietovių pavadinimai — pavyzdžiui, Kalninė, Pavirvytė, Antanava, Bugiai ir daugelis kitų. 

Važiuodami senuoju Akmenės keliu iš Viekšnių į Santeklių malūną, pasiekdavome kryžkelę, 

kurioje stovėjo senoviška Kalninės karčema. Dešinėje, aplenkus kapinaites, kelias vedė į malūną 

ir į plaustą, kuriuo per Ventą būdavo perkeliamos transporto priemonės. Kitame Ventos krante 

puikavosi labai įdomios architektūros, dvigubu laužtiniu stogu Santeklių dvaro pastatas. Po namu 

buvo gilūs požemiai su slaptu išėjimu į Ventos statų krantą. Teko girdėti, kad juose slėpėsi 1863 

metų sukilėliai. Santekliuose gyveno dvi senutės: Teklė Gružauskaitė ir jos augintinė dailininkė 

Ona Bagnickaitė, kuri, beje, už savo be galo gražius tekstilės audinius pasaulinėje parodoje 

Paryžiuje buvo apdovanota aukso medaliu (taip pasakojo tėveliai). Abi senutės garsėjo gerumu, 

užuojauta kaimo žmonėms, abi gydė susirgusius kaimynus vaistažolėmis ir homeopatija. Šitame 

dvare lankydavosi daug inteligentų net iš tolimesnių miestų, pavyzdžiui, Juozas Tumas 

Vaižgantas, profesoriai Biržiškos ir kt. 

73

Ypač gausus svečių būrys susirinkdavo Santekliuose liepos 26 d., per Onos vardines. Vienos 

iš šitų vardinių kone tragiškai baigėsi mūsų šeimai. O buvo šitaip. Mano tėveliai išsiruošė 

vakarėjant į Santeklius. Važiuodami ties Kalnine, jie išgirdo ūžiant automobilio variklį — link 

plausto pasuko rašytojo Balio Sruogos mašina (tuomet automobilių mūsų krašte buvo nedaug, iš 

karto galėdavo nuspėti, kieno šis ar anas). Tėvelis nutarė nerizikuoti, baukščiu arkliu nevažiuoti 

kartu su automobiliu ant plausto, todėl pasuko link malūno, kur šalia pylimo buvo brasta. 

Pravažiuodamas pro malūną, paklausė ten stovinčių žmonių, ar vanduo Ventoje nepakilęs, Šie 

užtikrino, kad ir jie patys važiavę brasta, tad galima drąsiai sukti į upę. 

Netoli kito kranto tėvelis pasidavė šiek tiek kairėn. O ten buvo gili, plati duobė. Vanduo ėmė 

semti vežimą, tėveliai atsistojo, bet vanduo jau siekė krūtines. Laimei, tėvas nepasimetė: sukirto 

arkliui botagu, šis porą kartų pasispyrė ir išnešė vežimą į seklumą. Vardinėms vežtas tortas ir 

gėlės nuplaukė pasroviui, o abu keleiviai peršlapo. Ką daryti? Nuvažiavo į Santeklius, sukeldami 

visų svečių ir šeimininkų didelį sujudimą. Solenizantė mamą tuoj paguldė į lovą, apvilkusi šiltu 

chalatu, o tėvelis grįžo į Viekšnius persirengti ir atvežė mamai drabužius. Netrukus jis vėl 

atvažiavo; bet koks buvo mamytės apmaudas, kai atvežtame lagaminėlyje radusi viską, net 

naktinius marškinius, pasigedo suknelės ir batų! Ir vėl gelbėjo Santeklių panelės. Tą vakarą šokti 

mamytei neteko, nes p. Teklės batai buvo bent keliais numeriais per dideli. 

Nebėra Santeklių dvaro. Nei malūno, nei senų liepų alėjos. Ona Bagnickaitė mirė Sibire, 

1941 m. birželio 14 d. su daugeliu kitų Lietuvos šviesuolių ištremta iš tėvynės. 

Ties Kalnine pasukę i kairę Kamanų link, privažiuodavome senovišką, didelių medžių apsuptą 

Kazimiero Daugirdo dvarelį — Bugius. 

Šioje garbingų Lietuvos bajorų gūžtoje didysis susibūrimas vykdavo kovo 4 d., per šv. 

Kazimierą, švenčiant šeimininko vardines. 

Ir vėl pakeliaukime kartu su mano tėveliu. Tai buvo, berods, 1938 metais. Mama sirgo. Tėvas 

išsiruošė į Bugius su Viekšnių girininku Povilu Vilkumi. Tą pavakarę į vaistinę vis ėjo daug 

pacientų, todėl tėvas, nebaigęs darbo, išvažiuoti negalėjo. Atsiprašęs girininką, nuvedė jį į mūsų 

butą. Kad nebūtu taip nuobodu laukti, jaunas girininkas ėmė žaisti rič-rač su manim — tada dar 

visai maža mergyte. Kai galų gale keleiviai išvažiavo, jau buvo tamsu. Pakeliui kilo pūgą, kaip 

pasakojo, dangus su žeme maišėsi. Kelio nesimatė, vien didžiulės pusnys. Kažkurioje vietoje 

vyrai pasiklydo ir, tik kelis kartus išvirtę iš rogių, padarę didelį lanką, galų gale pamatė Bugių 

dvarelio šviesius langus. Tėvas pirmiausiai šilta gūnia apdengė išvargusį, suprakaitavusį Bėriuką, 

o tada, nusipurtę sniegą, vyrai nuėjo sveikinti gerbiamą varduvininką. 

O draugija buvo susirinkusi įdomi: ir Viekšnių kunigai, ir gerb. Zubovienė iš Medemrodės su 

savo giminaite, ir Santeklių p. Ona, ir šeimininko duktė gerb. Vanda, ir žentas Balys Sruoga, ir 

dar daug kitų. Pats šeimininkas pasižymėjo sodriu lietuvišku humoru, tad nuobodžiauti niekada 

netekdavo. Tėvelis aprašo, kad tą vakarą netrūko ir nerimastingų kalbų, nes Europoje jau 

tvenkėsi būsimo karo debesys... 

Praėjo keleri metai, ir daugelis, tą vakarą Bugiuose šventusių kazines, buvo išblaškyti po 

pasaulį. Vieni į Vakarus, kiti į Rytus. Turbūt visi žinome, kad gerb. rašytoją profesorių Balį 

Sruogą fašistai išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Girininkas p. Vilkus, vėliau tapęs 

Vilniaus universiteto docentu, ilgus metus kentėjo Sibire ir tik prieš kelerius metus sugrįžo į 

Vilnių. Beje, jis užpernai vasarą lankėsi Viekšniuose ir Bugiuose. Susijaudinęs man pasakojo, 

kad negalėjęs tų širdžiai brangių vietų atpažinti. 

1944 m. rudenį, besitraukdami vokiečiai, iš degančių Bugių išvarė jų šeimininkus. Kažkur 

Latvijos pasienyje Kazimieras Daugirdas atsiskyrė nuo dukters anūkės ir sugrįžo į sudegusį 

dvarelį. Ten, gerų, nuoširdžių žmonių, kaimynų globojamas, mirė. 

O jo duktė rašytoja istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir anūkė Dalia, nuėjusios sunkų, 

ilgą išeivių kelią, šiuo metu gyvena Čikagoje. Niekada jos nepamiršo brangios tėviškės, sielojosi 

joms taip brangių Bugių vardo ištrynimu iš žemėlapio. Beveik kiekviename laiške apie tai rašo. 

Štai ištrauka iš p. Dalios praeitų metų rugpjūtyje rašyto laiško: „Sava žemė yra didžiausias turtas 

— ne tiek materialinis, kiek dvasinis. Labai su mama išgyvename dėl Bugių — jau niekas iš 

mūsų jų neatgaus, o kad dovanojom valstybei — niekas dėmesio nekreipia. Juk jau ir Bugių 

vardo nebėra!” O štai eilutės iš ką tik gauto laiško: „Nežinau, kas begali kovoti dėl Bugių ir 

Daugirdų vardo... Nusiųsti dokumentai kažkur užkliuvo (juos gi išsaugojo tavo tėvelis!)”. 

74

Labai nudžiugau, perskaičiusi vasario 9 d. „Vienybėje” žinutę, kad valstybinio Kamanų 

rezervato direktorius A. Krasauskas ketinąs imtis Bugių perėmimo dokumentų tvarkymo. Tik 

labai norėtųsi, kad šita brangi mūsų gerbiamų kraštiečių dovana padėtų įamžinti Bugių vardą, 

kad jis nebūtų ištrintas iš žemėlapio ir žmonių atminties. 

Tegu kuo daugiau vietovių vėl atgauna savo pavadinimus, tegu prisikelia iš užmaršties 

daugelio šviesių žmonių vardai. 

Berašydama pažvelgiau pro langą. Pūga ėmė rimti. Jau iš už debesų pasirodė saulės kraštelis... 

Pavasaris! 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 45-eri metai... jaunystei // Vienybė. — 1994. — Geg. 

21, 25, 28; Birž. 1: ir nuotraukos. — Visas tekstas: 

1. Mano klasės draugai 

45 metai. Tai daug ar mažai? Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje šitoks laiko tarpas atrodė 

amžinybė, o dabar, artėjant prie gyvenimo saulėlydžio, tik akimirka. 

Prieš 45 metus mūsų klasė (šeštoji laida) baigė Viekšnių gimnaziją, anuomet taip vadinosi ši 

mokykla. Buvome labai susigyvenę, lyg viena šeima. Tokie ir likome. Tada sutarėme susitikti po 

penkerių metų. Pažadą ištesėjome. Suvažiuodavome, subėgdavome kas penkeri metai, o dabar 

nutarėme, jog tai per ilgas laiko tarpas — galime ir nebesulaukti sekančio susitikimo! Todėl 

dabar sambūrių terminas dveji metai. Girdėti, kad kai kurios klasės po baigimo visai 

nebesusitinka. O mes labai pasiilgstame vieni kitų, nors gyvename išblaškyti po visą Lietuvą. 

Kol šalia cerkvės stovėjo senų liepų apsupta mūsų mylima medinė mokykla, rinkdavomės 

joje. Dažnai pakalbame, spėliojame, kam pakilo ranka nugriauti šį istorinį pastatą?! Statybininkai 

pasakojo ją buvus dar tvirtą, tik remonto reikėję. Šitaip lengva širdimi funkcionieriai ir naikino 

mūsų visų istoriją. 

Taigi, suvažiavę vaikščiodavome senaisiais takeliais, būtinai nusifotografuodavome 

tradicinėje vietoje — ant laiptelių į sporto aikštę, nerangiai susėsdavome į savo klasės suolus. 

Auklėtojas Sudimtas atsinešdavo senąjį klasės žurnalą ir tikrindavo, ar visi atvykome, o 

atvykusieji turėdavome duoti ataskaitą apie nuveiktus darbus, pasiekimus ar pergyventas 

negandas. 

Dabar susitinkame mielos „klasiokės” Stasės tėvų ūkyje prie Ventos, tik trumpam 

nuvažiuodami į Viekšnius ir aplankydami kapinėse besiilsinčius mūsų buvusius mokytojus ir 

artimuosius. 

Išėjome į gyvenimą sunkiu pokario metu. Visi svajojome mokytis toliau, stoti į aukštąsias 

mokyklas. Deja, ne visiems šis kelias buvo lengvas. Dar besimokant paskutinėje klasėje, kai 

kuriuos mūsų draugus ištiko baisi nelaimė: į Sibirą išvežė tėvelius. Kelios draugės negalėjo 

laikyti brandos egzaminų, nes teko bėgti iš Viekšnių, persikelti toliau nuo tėviškės, nuo pavojaus 

atsidurti Šiaurėje. 

Tuo metu labai trūko mokytojų, tad palyginti nesunkiai buvo galima įsidarbinti kurioje nors 

mokykloje, ką ir padarė tie mūsų draugai, kurie neturėjo sąlygų studijuoti. Vėliau daugelis įsigijo 

diplomus, mokydamiesi neakivaizdiniu būdu. Taigi, iš mūsų laidos išaugo nemažas būrelis 

pedagogų. Galime didžiuotis Viekšnių mokykloje bedirbančiu lituanistu, poetu Stasiu Ablingiu, 

mokytojomis Eugenija Vitaite-Vaičekauskiene, Emilija Žiulpaite-Končiene, Stase Šukyte- 

Šivickiene, Stasiu Stulpinu, Teofanija Škerbaite-Statkuviene, Aldona Lipeikaite-Šulciene, po 

universiteto baigimo dėsčiusia prancūzų kalbą Viekšniuose, Danute Gulbinaite, visą savo 

gyvenimą pašventusia kurčiųjų vaikų mokymui ir auklėjimui, bei kitais. Man pačiai buvo lemta 

dėstyti Vilniaus geležinkelių transporto technikume viekšniškiams V. Rimavičiui ir Škerbai, 

dabartiniam diplomatui, buvusiam ministrui (ne viekšniškiui) Romui Kozirovičiui, o 

M. K. Čiurlionio meno mokykloje „per mano rankas” praėjo visa baleto artistų karta, taip pat ir 

viekšniškis Jonas Katakinas. 

Turime net vieną Seimo narį, Kovo 11-osios akto signatarą, taip pat pedagogą, pradėjusį savo 

darbinę veiklą Naujojoje Akmenėje, Pranciškų Tupiką. O kokie šaunūs mūsų statybininkai 

Aloyzas Lizdenis ir Vytautas Stulpinas! Vienas, vadovaudamas statybos trestui Klaipėdoje, kitas 

— Vilniaus 8-ajai statybos valdybai, papuošė Lietuvą daugybe reikšmingų pastatų. Mūsų 

seniūnas Augustinas Mažeikis perteikia elektrotechnikos žinias studentams Kauno technikos 

75

universitete. O kiek televizorių pagamino Šiauliuose šios gamyklos vyr. inžinieriumi ilgai dirbęs 

Zigfridas Abolinas! Šiauliuose dirba ir mūsų nuoširdusis Juozas Misiulis, kitaip mūsų 

nevadinamas kaip Jūzapeliu. 

Malonu paspausti ranką visada įdegusiam, tvirtam lyg Lietuvos laukų ąžuolas žemės ūkio 

specialistui Vytautui Teniui. O jo sesutė Zita, dirbusi ir pedagoge, ir buhaltere, galiausiai rado 

savo pašaukimą liaudies mene, ausdama nuostabaus grožio lovatieses, staltieses ir kitus kūrinius. 

Veterinarijos baruose sėkmingai darbavosi mūsų Albertas Lizdenis, ilgai vadovavęs 

Respublikos zoovettiekimo sistemai, vėliau atsakingas pareigas ėjęs Vilniaus mėsos kombinate. 

Jūratė Dainiūtė-Povilonienė, baigusi Kaune chemijos technologijos studijas, dirbo keliuose 

mėsos kombinatuose, galiausiai savo žinias pritaikė tuometinėje Mėsos ir pieno pramonės 

ministerijoje. 

Nelengvas gyvenimo kelias laukė mūsų Anciuko — Antano Martinkaus. Pradėjęs studijas 

Kauno medicinos institute, buvo mobilizuotas į sovietinę armiją ir ilgiems, labai ilgiems metams 

atskirtas nuo karštai mylimos tėvynės Lietuvos. Saratove baigęs medicinos studijas, jis nenuleido 

rankų: dirbo ne tik karo gydytoju-chirurgu, anesteziologu, bet ir gilinosi į medicinos mokslą, 

sėkmingai apgynė daktaro disertaciją. Jam teko dirbti ir pietų Ukrainoje, ir Pavolgyje, rašė 

daugybę raportų-prašymų perkelti į Lietuvą. Viskas veltui! Galų gale, gavęs pulkininko laipsnį, 

buvo išleistas į atsargą ir galėjo grįžti į Tėvynę. 

Tenesupyksta kiti mano mylimi draugai, kurių dėl vietos ir laiko stokos plačiau neaprašinėju, 

bet jie visi čia, mūsų klasėje: ir linksmoji čiauškutė Jadvyga, ir rimtoji mokslo pirmūnė Morta, ir 

mieloji Staselė (mažoji, kad atskirtume nuo Stasės), ir retų gabumų matematikas Edmundas, ir 

Albertas Žadeikis, ir kiti. Tarsi nė nebūtų tų dešimtmečių! 

2. Mūsų mokytojai 

Šiandien, kai Lietuvos mokykla pergyvena tiek sunkumų, galima sakyti, krizę, kai daugelis 

mokinių ir jų tėvų visai nebevertina mokslo ir mokyklos, o pedagogai, gaudami už savo sunkų 

darbą grašius, ieško pelningesnių užsiėmimų, mintys grįžta į mūsų laikų mokyklą. Nors buvo 

sunkūs karo ir pokario laikai, Viekšnių gimnazija anuomet garsėjo puikiais pedagogais. 

Pradinės mokyklos vedėju tuomet dirbo visada taktiškas, įspūdingos išvaizdos mokytojas 

Aukštikalnis, švelni, miela mokytoja Deniušienė, Gulbinienė, Baltaplukytė ir kt. Antroje 

gimnazijos klasėje mūsų auklėtoja, labai įdomiai dėsčiusi lietuvių kalbą ir literatūrą, buvo iš 

Meškelių kaimo kilusi B. Kondrotavičiūtė-Švėgždienė. Gimnazijoje piešimą dėstė dailininkas 

Kazys Dargis, išmokęs mus piešti iš natūros įvairius objektus. Neseniai „Vienybėje” V. Juodpusis 

gražiai aprašė mūsų mylimą muzikos mokytoją Vincą Deniušį. Kaip mes sielojomės, kai 

besitraukdami 1944 m., vokiečiai buvo jį išvarę kažkur į Kuršą apkasų kasti. Ir kaip džiaugėmės, 

kai vieną rytą pamatėme jį ateinantį iš savo namų, per tiltuką, į mokyklą. Išbėgome jo pasitikti, 

apsupome ratu, vedėmės į salę. Ir vėl suskambo jo vadovaujamas mokyklos choras. Su juo 

važiavome į Vilnių, į pirmąją pokario dainų šventę (rodos, 1946 m.), dalyvavome konkurse ir 

užėmėme prizinę vietą, nors sąlygos buvo tikrai nelengvos; pakeliui į Vilnių teko nakvoti 

Šiauliuose, šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje, o Vilniuje miegoti kareivinėse ant grindų. Su tokiu 

globėju, kaip mokytojas Deniušis, mūsų mamos nepabijojo mus išleisti į tą nelengvą, bet tokią 

įspūdingą kelionę! 

Deja, ne kiekvienas pedagogas moka pelnyti mokinių simpatijas ir pasitikėjimą, ne kiekvienas 

sugeba valdyti klasę. Kartais ir didžiausią žinių bagažą turintis mokytojas nepriverčia mokinių 

dirbti pamokoje. Prisimenu, kiek vargo su mumis turėdavo karo audrų į Viekšnius atblokštas 

Vilniaus universiteto dėstytojas Opulskis, senyvo amžiaus žmogus, kurį laiką mus mokęs fizikos. 

Deja, nutrūktgalvius vaikus jam nelabai sekėsi sudrausminti ir, nors žinių turėjo labai daug, 

klasėje rimties nemokėjo palaikyti. Vargo su mumis ir ramioji, tyli ir inteligentiška, puiki rusų 

kalbos specialistė Emilija Gaudiešytė, kurios pamokų metu mus tramdyti ateidavo net tuometinis 

gimnazijos direktorius K. Dainius. 

Mirtinai bijojome mums chemiją dėsčiusio mokytojo J. Žilevičiaus. Savo dalyką jis puikiai 

dėstė ir priversdavo mokytis. Tai buvo bene vienintelis mokytojas, anais laikais organizavęs 

mokinių pažintines ekskursijas: jis visada nuveždavo mokinius į Pavenčių cukraus fabriką, 

nuvesdavo į Viekšnių pieninę, į keramikos dirbtuves. 

76

Truputį daugiau norėčiau papasakoti apie labai įdomiai mums gamtos mokslus dėsčiusią 

mokytoją B. Šeštokaitę. Kur ji bedirbo, visada mokiniu buvo labai gerbiama. Ji vadovavo ir 

mūsų dramos rateliui. Su ja ir man, ir D. Gulbinaitei buvo progų vėliau susitikti Vilniuje ir daug 

ką apie ja sužinoti. Tai buvo neeilinė, tragiško likimo asmenybė. Gimė Taujėnuose, netoli 

Ukmergės, ūkininko šeimoje. Gamtos mokslus studijavo Kauno Vytauto Didžiojo Universitete, 

kur rūpinosi labdara, organizavo vargšų šalpą, buvo ateitininkė, priklausė „Birutės” draugovei. 

Ateitininkų šūkis buvo: Tikėjimas, Meilė, Viltis, o principas „Visa atnaujinti Kristuje”. Mokytoja 

Šeštokaitė gyvenime visada stengėsi vadovautis šiomis idėjomis. Jos gyvenimo pamatas buvo 

Tėvynė Lietuva ir religija. Lietuvą okupavus bolševikams, buvo nuolat persekiojama ir saugumo 

tardoma. Vengdama arešto, blaškėsi po Lietuvą. Šitaip atsidūrė ir Viekšniuose, o kai ir čia ją 

pasiekė saugumo ranka, išvyko į Vilnių, kur dirbo kurčiųjų mokykloje. Ir čia pagarsėjo kaip 

puiki pedagogė. Be savo tiesioginio darbo, ji aukojosi ir slaptai veiklai: rašomąja mašinėle savo 

bute spausdino Katalikų bažnyčios kroniką. Tai buvo pavojingas darbas. Kad kaimynai neišgirstų 

mašinėlės stuksenimo, ji apgaubdavo stora antklode ir mašinėlę ir save. Kai pradėdavo dusti, 

įkvėpdavo gryno oro, ir vėl lįsdavo į savo „palapinę”. Be to, savo namuose prižiūrėjo ir slaugė 

vyresniąją, sunkiai sergančią seserį. Ji organizuodavo slaptus tikinčiųjų susibūrimus, kuriuose 

kalbėdavo apie dvasinius dalykus, žmogaus saviauklą, charakterio tobulinimą. Išėjusi į pensiją, 

dirbo Vilniaus Raudonojo kryžiaus ligoninėje slauge, kur ne tik visą save aukojo ligonių 

slaugymui, bet ir tvarkė ligoninės koplyčią. Ir mirė ligoninėje, darbo metu — plyšo širdis. Labai 

ją gerbę ir vertinę gydytojai bandė išgebėti, bet veltui... 

3. Direktorius — Kostas Dainius 

Bene didžiausią įspūdį iš visų pedagogų mums darė kurį laiką buvęs mūsų klasės auklėtoju, 

vėliau gimnazijos direktoriumi mokytojas Kostas Dainius. Noriu išsamiau papasakoti apie šį 

taurų žmogų ir puikų pedagogą. Remiuosi jo dukterų Jūratės ir Aušrelės pateiktomis žiniomis. 

Laisvųjų valstiečių Dainių šeima buvo viena iš šviesiausių Kegrių kaime, šalia Viekšnių, kur 

1902 m. gimė jauniausias iš septynių vaiku Kostas. Šeimoje visus vaikus pradžioje mokė rašto 

verpdama motina, vėliau daraktoriai. Kostelį, kaip patį mažiausią ir motinos mylimiausią, buvo 

nuspręsta leisti į mokslus. Jis baigė Viekšnių keturklasę mokyklą, kur pasižymėjo gabumais ir 

stropumu. Kartą, negalėdamas išspręsti namų darbų uždavinio, berniukas negalėjo nurimti, tad 

vėlai vakare tėvas, senasis Dainius, turėjo kinkyti arklį ir vežti pas daraktorių išsiaiškinti. 

Toliau mokėsi Telšiuose, vyskupo M. Valančiaus „Saulės” gimnazijoje, kurią baigė tik labai 

gerais ir gerais pažymiais. Tėvai labai norėjo, kad jų Kostukas taptų kunigėliu. Tačiau tuo metu 

Telšių gimnazijoje vienas mokytojas, kurio pavardės, deja, artimieji nebeprisimeną, buvęs 

vadinamasis „cicilikas” ir daugumai berniukų įskiepijęs abejones Dievo buvimu. Ar dėl to, ar dėl 

likimo rankos Kostelis atsisakė stoti į kunigų seminariją ir pasirinko Vytauto Didžiojo 

universiteto matematikos ir gamtos fakultetą. Šiam pasirinkimui nemažai įtakos turėjo Viekšnių 

šviesuolių Biržiškų pavyzdys. Jis visada apie juos kalbėdavo su didele pagarba, o Mykolo 

Biržiškos paskaitų kursą bei kitas knygas išsaugojo per visą karą. Dabar jas, kaip šeimos 

relikviją perėmė anūkė Aida, taip pat matematikė. 

Mokydamasis gimnazijoje, Kostas Dainius mokslui ir pragyvenimui užsidirbdavo pinigų 

mokydamas silpnesnius mokinius matematikos, fizikos, chemijos ir kitų mokslų pagrindų. Net 

per vasaros atostogas turėdavęs mokiniu. Pas jį mokėsi ir būsimasis režisierius J. Miltinis, kuris 

savo atsiminimuose pažymi, kad K. Dainius jį labai gerai paruošė eksterno egzaminams. 

Jūratės Dainiūtės žodžiais, sūnui po atostogų išvykstant į Telšius, mama slaptai nuo kitų 

namiškių norėdavusi įduoti bent 2—3 litus, bet jis niekada neimdavęs, žinodamas, kaip sunku 

juos motinai sutaupyti. Jis pasakojęs: „Paimdavau tik uogienių puodynėlę, lašinių bryzelį ar kokį 

namini sūrį...” Besimokydamas universitete, gyveno mažame kambarėlyje kartu su tikru 

pusbroliu Leonu Skabeika ir su medicinos studentu Albertu Šarkiu iš Viekšnių. Kai vaikinai 

nebeturėdavo pinigų maistui nusipirkti, Kostelis virdavo baltą kleckynę, mat vienas iš draugų — 

poetas — žiūrėdavo į dangų, laukdamas atskrendant „mūzos”, kitas, pasistatęs griaučius, 

„kaldavo” kaulelių pavadinimus, o valgyti visi norėdavo. 

Kaip to meto studentui nenueiti į „Metropolio” restoraną? Bet tam reikėjo gero kostiumo. 

K. Dainius parašydavo bajoraičiams iš Telšių (deja, vėl pavardžių nežinome) kontrolinius darbus 

arba laboratorines analizes, o už tai šie jam paskolindavę gerą aprangą. Retkarčiais nueidavo ir į 

77

operą. Prisimindavo vis, kad Kipras Petrauskas taip įsijausdavo į savo vaidmenį, jog per 

kiekvieną „Karmen” spektaklį suplėšydavo savo marškinius. 

Ir vėl dukters Jūratės žodžiai: „Dabar, kai žiūriu į savo tėtės universiteto baigimo egzaminų 

išrašą, negaliu atsistebėti, kad bernelis iš Žemaitijos kaimo šitaip gerai mokėsi: iš 18-os dalykų 

vienuolikos tik labai geri pažymiai, 4 gerai ir tik 3 patenkinamai per visus studijų metus. Kartą 

profesorius Z. Žemaitis per egzaminą jam parašęs trejetą. Tėtė labai pergyveno, nes tą discipliną 

mėgo ir gerai mokėjo. Praėjo kiek laiko, bėgdamas universiteto laiptais, sutiko priešais lipantį 

profesorių, kuris sustabdė tėvelį ir lyg atsiprašydamas pasakė: „Aš tave, žemaituk, labai 

nuskriaudžiau per egzaminą. Nepyk! Žinau, kad moki mano dalyką gerai”. 

1930 m. K. Dainius vedė mokytoją Antaniną Valantinaitę iš Mažeikių. Pirmas jaunos poros 

tikslas buvo išpirkti tėvų ūkį, kuris buvo įskolintas perkant šipkartę vyriausiajam Dainių sūnui 

Antanui, išvykstančiam darbo ieškoti į Ameriką. 

Jaunoji pora darbą susirado Joniškyje. Visi mokiniai ir mokytojai stebėdavosi, kad Dainius į 

pamokas ateidavo tik su klasės žurnalu rankoje. Visos teoremos, uždavinių sąlygos ir sprendimai 

buvo galvoje. Joniškyje mokytojas Dainius vadovavo šaulių būriui. Bet šeimoje vadas visada 

buvo žmona, kuri savo vidine nuojauta išlaviruodavo tarp gresiančių nelaimių. Taip 1939 m., kai 

pro mokyklos langus buvo matyti slenkantys Joniškio gatvėmis purvini rusų tankai, mokytoja 

Dainienė skubiai suorganizavo šeimos išvykimą arčiau tėviškės, į Mažeikius. Mokytoja 

A. Dainienė, dar gimnazistė būdama, matė Maskvoje revoliuciją ir visus jos žiaurumus. Ji 

kartojo vyrui: „Kostai, bolševikinė Rusija — tai pragaras. Tik jų idėjos gražios, visa kita melas, 

apgaulė, liūnas”. 

Mažeikiuose įsikūrė pas Dainienės seserį. Čia abu turėjo užpildyti anketas. Dukterys gerai 

prisimena tėvų ginčą, kuomet tėvas, kaip visada, norėjo rašyti tik teisybę ir tai, kad buvo šaulių 

būrio vadas, o mama neleido. Taip šis šventas melas ir išliko 50 metų. 

Jūratė pasakoja: „Ir mes kaip dauguma 1941 m. birželį sėdėjome ant ryšulių, pasiruošę 

išvežimui. Tėvui viskas buvo suruošta atskirai, mums su Aušrele vėl atskirai. Taip ir išliko visam 

laikui, net iki šiol, mamos gerai įkalta pareiga rūpintis mažesniąja sesute Aušrele. Išgelbėjo 

karas. Gerai atsimenu, ankstų rytą įbėga teta Joana ir šaukia: Karas! Karas! Mes išgelbėti! 

Gerai prisimenu, kaip mama, persirengusi savo tarnaitės drabužiais, susirišusi po kaklu 

skarelę, kiekvieną dieną, kol stovėjo Mažeikiuose tremiamų žmonių ešelonas, nešdavo į vagonus 

pieno, kakavos, užmirštus mūsų daiktus. Vienai mokytojai su mažu vaikučiu ji norėjusi perduoti 

denatūruoto spirito dezinfekcijai, tada jos ten pat vietoje sargybiniai vos nesušaudė. Išgelbėjo tik 

graži, taisyklinga rusų kalba”. 

Vokiečių okupacijos laikais mokytoja Dainienė vėl ėjo, nešdama maistą įkalintiems žydams. 

Vyro kolega matematikas Šneideris su senute mama buvo išvaryti iš namų taip kaip stovi. Kaip 

nepadėti? 

Baigiantis karui, Dainių šeima du kartus bėgo nuo besiartinančių bolševikų, bet vis nuo sienos 

sugrįždavo. Tada mokytoja Dainienė — šeimos vadas — pasakė: „Kas bus, kas nebus, bet 

negaliu palikti Lietuvos. Kostai, grįžtam!” 

Jie grįžo į savo ūkį. Kai, frontui praūžus, vėl ėmė veikti Viekšnių gimnazija, abu ėmė 

mokytojauti. Dabar abu vargdavo, rašydami įvairius planus planelius, kurių vis reikalaudavo 

švietimo skyrius. Nebeateisi į pamoką tik su žurnalu po pažastimi ir žiniomis galvoje! 

K. Dainių paskyrė direktoriumi, paskui per jėgą ėmė versti stoti į komunistų partiją, grasinti. 

Kelis naktinius tardymus atlaikė. O kas toliau?! Ir vėl mokytoja Dainienė suorganizavo šeimos 

išvykimą į Kauną, toliau nuo juodos prievartos, nuo baisių laukimo valandų, kai, atrodė, tuoj tuoj 

sudundės enkavedistų kaustyti batai ir išves, ištrems... Pati, atsiklaupusi prieš šv. Aušros vartų 

Marijos paveikslėlį ir suklupdžiusi dukras, garsiai meldėsi. 

Kaune vėl abu dirbo pedagoginį darbą. 

Mokytoja Dainienė labai daug dėmesio skirdavo sunkių vaikų auklėjimui. Jai ypač sekdavosi 

perauklėti įvairius chuliganėlius, paveikti juos gerumu, sudominti kuo nors, suprasti kiekvieno 

mokinio vidinį pasaulį. Kaip dažnai mokytojai abejingi savo mokiniams! Kartais jie neatkreipia 

dėmesio į tai, kokiose sąlygose tas vaikas būna namuose, ką jis girdi iš pusgirčių tėvų, ar visada 

jis sotus, aprengtas. Mokytoja A. Dainienė nuolat lankė savo mokinių šeimas, sugebėdavo 

78

užmegzti kontaktą su įvairiais žmonėmis. Iki pat gilios senatvės ji gaudavo padėkos laiškus nuo 

savo buvusių mokinių. 

Nepriklausomos Lietuvos ir vokiečių okupacijos metais, turėdama daugiau laisvo laiko, nes, 

namuose laikė tarnaites, kaip ir dauguma ano meto inteligentų, mokytoja ruošdavo grandiozinius 

visos mokyklos spektaklius. Pati režisuodavo, pati siūdavo kostiumus, piešdavo dekoracijas, 

statydavo šokius. Namuose nuolat vykdavo repeticijos, rūbų prisimatavimai. 

Abiejų mokytojų Dainių gyvenimo credo buvo sąžiningumas. Sąžiningumas mokant mokinius 

ar atliekant bet kokį darbą. Sunkiais pokario laikais daug sykių buvo už durų išvaryti mokinių 

tėvai, atnešę kokią žąsį ar kitokį kyšį. Mokinius mokydavo, kol išmokydavo, o tinginiams 

tekdavo ir gerokas pabarimas ar nelemtas blogas pažymys. Jokių nuolaidų mūsų mokytojas 

Dainius nedarydavo! Mes jo bijojome, bet ir gerbėme. Savo dukterį Jūratę jis spausdavo lygiai 

taip, kaip ir mus prie mokslo. Bet užtai išugdydavo labai geras savo dalyko žinias, vėliau 

stojantiems į aukštąją mokyklą nebūdavo jokio vargo laikant matematikos ar fizikos egzaminą. 

Esu girdėjusi, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai, sužinoję, kad šių dalykų vidurinėje mokykloje 

stojantįjį mokė K. Dainius, tik paklausdavo, ar užteks to paties pažymio, kokį turėjo atestate, ar 

norėtų pagerinti. 

Kiek ilgiau savo rašinyje sustojau prie šviesios atminties mokytojų Dainių, nes tai buvo ne tik 

iškilnūs pedagogai, mūsų kraštiečiai, bet ir todėl, kad jų gyvenimo kelias buvo labai tipiškas to 

meto šviesiausių Lietuvos pedagogų kartai, kuri patyrė visus likimo smūgius, okupacijos 

sunkumus ir nepalūžo, liko ištikima savo darbui ir Tėvynei iki pat mirties. 

Man teko dalyvauti mokytojo Kosto Dainiaus laidotuvėse, ir buvo labai skaudu, kad iš jo 

gimtųjų Viekšnių atvyko tik giminės, o iš buvusių mokinių, buvusių bendradarbių nesulaukėme 

nei vieno, tuo tarpu iš Joniškio atvyko didelė delegacija. Gal tas amžinas abejingumas ir 

žemaitiškas nerangumas?! 

Šiandien rašiau apie savo mokytojus, apie savo klasės draugus, kad nebūtų užmiršti žmonės, 

kurie gyveno šalia mūsų, mokėsi, dirbo, buvo su mumis mūsų gimtajame krašte. Gal jaunimas, 

paskaitęs šias eilutes apie ano meto žmonių troškimą siekti mokslo, atkakliai dirbti dėl Tėvynės, 

apie tikrą, ištikimą draugystę, susimąstys, supras, kad ne menkavertis, lengvas materialinis 

praturtėjimas suteikia žmogui tikrąją laimę. 





Viekšnius. 



















79

espublikinėje spaudoje nemažai rašė architektai ir istorikai. Labai gaila kad, ši „mada” palietė 





































klegėjimas. 

















80























































81




































mergytes. 



















82











































Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Nejaugi mes visi kalti? // Vienybė. — 1995. — 

Kovo 8. — Tekste: Viekšnių žydai. Holokaustas. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 1. Iš kartos į kartą [Viekšnių vaistinės istorija] // 

Vienybė. — 1995. — Bal. 12. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. 2. Matė daug žymių žmonių [Viekšnių vaistinės 

istorija] // Vienybė. — 1995. — Bal. 15. 


Liep. 26 (ir nuotrauka), 29; Rugpj. 2. — Tekste: Vilniaus universitete studijavo prancūzų kalbą, 

83

M. K. Čiurlionio meno mokykloje dėstė vokiečių kalbą, vertėjavo. 1991 metų pavasarį parvyko į 

Sprogiškės kaimą. 


Liep. 29. — Visas tekstas: 

Artėjo šventosios Kalėdos. Už vagonėlio langų, kaip retai dabar būna, dūko gruodis. 

Prikūrentoje patalpoje buvo šilta ir jauku, pakvipo švenčių valgiais. O Zofijos Navickienės 

mintis iš Sprogiškės veržėsi į Vilnių. Šiame mieste prabėgo nei daug nei mažai — kone visas 

gyvenimas: prancūzų kalbos studijos Vilniaus universitete, paskui vokiečių kalbos mokytojos 

darbas M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Nuo 1948-ųjų Vilniuje ir Albertas Navickas. Taip pat 

viekšniškis. Daug daug metų jis išdirbo Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijoje skyriaus 

viršininku. Vilniuje Navickai turėjo keturių kambarių butą, tame pačiame mieste gyveno abu 

sūnūs Romualdas ir Bronius Vytautas. Nelengva buvo Vilnių iškeisti į Sprogiškę. Tuo labiau 

tokiems žmonėms, kaip Navickai, mačiusiems pasaulio. Zofija anais slogiais metais net 

septynetą kartų vyko į užsienį kaip vertėja — moka kelias kalbas. Nuo mažumės tėvelis jai 

samdė vokiečių kalbos mokytoją ir lavino, namuose mokė ir lenkiškai. Studijuoti Zofija 

pasirinko prancūzų kalbą, nes jos nemokėjo, o norėjo. Gyvenime prisireikė vokiečių kalbos. Ją 

mokėjo, tačiau diplomo neturėjo. Maskvoje neakivaizdžiai įsigijo ir vokiečių kalbos mokovės 

diplomą. Iš visų kelionių po užsienius ryškiausius įspūdžius paliko lietuvių kultūros darbuotojų 

delegacijos viešnagė Vokietijoje — toje kelionėje teko vertėjauti pasaulio pripažintam maestro 

Sauliui Sondeckiui. 

Ruošėsi dabar Zofija Kalėdoms ir prisiminė, kokios gražios ir įspūdingos šios šventės būdavo 

Vilniuje: susieidavo sūnūs, marčios, anūkai, kiek šviesaus džiaugsmo palikdavo kiekviena 

šeimyninė šventė. O ir draugai tenai, Sprogiškėje nei su kuo išsikalbėti, nei išsilieti, nei prie 

kavos puodelio pasėdėti ar šampano taurę pakelti. Pamatęs ašaras žmonos akyse, Albertas 

nešoko guosti. Atidarė rūbų spintą ir kreipėsi į Zofiją: 

— Susirink... Aš tuoj užkursiu mašiną ir pavėžėsiu į Vilnių... 

Tarsi šaltas vanduo perliejo emocijų įkaitintą kūną. Zofija susitvardė ir Kalėdas juodu sutiko 

Sprogiškėje. Vieni du. Tai buvo 1992-ieji. Kadaise į Sprogiškę ją veždavosi tėvelis — chemikas, 

farmacininkas J. Aleksandravičius, o dabar atvežė (kas žino ar ne visam laikui?) vyras Albertas. 

Jis čia išnuomotame vagonėlyje apsigyveno 1991-aisiais. 

Pirmiausiai įsigijo traktorininko teises, šiek tiek nusipirko technikos ir kibo į žemę. 

Nelengva inžinieriui, visą gyvenimą dirbusiam valdišką darbą, persikvalifikuoti į ūkininkus, 

bet pamažėl įprato. O inžinieriaus sugebėjimų prisireikė, kai ėmėsi statyti namą. Pastato projektą 

sukūrė pagal išlikusias nuotraukas. Tiesa, nuo autentiškumo kiek nuklysta — tėvelio namas buvo 

iš medžio, o dabar trobesius stato nauja technologija — iš pjuvenų ir betono, A. Navickas sako, 

kad taip bus tvirta ir šilta. Prigalvojo jis čia ir įvairių naujovių — be krosnies, kiekvieną namo 

sieną šildys papildomi šaltiniai. Iš pirtelės kaminas eis vienos sienos anga, iš virtuvės krosnies — 

kita, iš vestibiulio židinio — trečia, iš šildymo krosnies — ketvirta. Tokį patalpų šildymo 

įrenginį matė Italijoje, žuvusioje Pompėjoje. Antikos laikų išminčių praktika pasinaudojo 

Albertas Navickas, projektavęs buveinę Sprogiškėje. 

— Šią žiemą sutiksime name, — sakė A. Navickas. Mes matėme daugelį daiktų, jau parneštų 

iš vagonėlio, kuriame prabėgo 24-eri jų gyvenimo Sprogiškėje mėnesiai. 

Kyla ir ūkinis pastatas — iš molio ir pjuvenų. Iš vietinių resursų, kad tik pigiau, patogiau ir 

autentiškiau būtų. Gyvenamasis namas iškilo net ant tų pačių pamatų, surado senojo namo laiptų 

pirmąją pakopėlę — nuo jos dabar pakyli į šiuolaikiškai naują, bet tarsi senąjį pastatą. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Artimai bendravome // Vienybė. — 1995. — Rugpj. 

23. — Tekste: Aleksandravičių ir Biržiškų šeimos. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Apmąstymai rugsėjo 1-osios proga... // Vienybė. — 

1995. — Rugs. 9. 

84


Gruod. 16. 

Praturtina mus ir jus // Vienybė. — 1996. — Geg. 7: ir nuotrauka. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Tragiška sukaktis: [Jonas Navickas] // Vienybė. — 

1996. — Birž. 29. — Nr. 50: „Nuotraukose iš Z. Aleksandravičiūtės-Navickienės asmeninio 

archyvo: viršuje — nužudytasis kanauninkas J. Navickas: apačioje — kanauninko laidotuvės. 

Šių eilučių autorė — prie karsto mergaičiukė su balta apykaklaite. Šalia jos su balta skepeta ant 

galvos — Aleksandravičienė, o už bažnyčios tarnų stovi aukštaūgis Viekšnių vaistininkas 

J. Aleksandravičius. Nuotraukoje pažymėta data: 1941 m. birželio 30 d.”. — Visas tekstas: 

Birželis — vienas gražiausių, poetiškiausių mėnesių: medžiai puošiasi ypač sodria žaluma, 

jazminai ir smulkios roželės baltuoja lyg nuotakos, purias galvas kelia bijūnai. Šis mėnuo — 

vardinių: Antanas, Petras, Povilas, Laima, Emilija, Vladas ir viską vainikuojančios Joninės su 

romantišku paparčio žiedo ieškojimu ir liepsnojančiais laužais. 

Šis gražus mėnuo Lietuvai šio amžiaus viduryje buvo ir vienas iš tragiškiausių: 1940 m. 

sovietų armija okupavo kraštą, naktimis buvo suiminėjami žmonės. Tragiški įvykiai kulminaciją 

pasiekė 1941 m. birželio 14 d., kai daugybė šeimų buvo išplėšta iš gimtųjų lizdų, sukimštos į 

gyvulinius vagonus ir tremiamos į Sibirą. 

Mano atminty tas metas gyvas. Kaip šiandien prisimenu — nuotaika slogi. Per mūsų 

Viekšnius nusirita žinia, kad suimta ir ištremta grupė mokytojų. Link geležinkelio stoties, link 

Mažeikių darda sunkvežimiai su išsigandusiais, iš siaubo žado netekusiais žmonėmis. 

Atpažįstame gerumu garsėjančią Santeklių dvaro savininkę dailininkę Oną Bagnickaitę, 

Panceržinskių šeimą, nusigyvenusią Pavirvytės dvarininkę Nagurskienę, kurią vaikystėje labai 

mėgau, nes ji vienintelė man dovanodavo ne saldainių dėžutę, o knygą; Meižių Gomulickius, 

Birbiliškės Kontrimus ir daugelį kitų. Drebančiomis rankomis mano mamytė į maišus krauna 

reikalingiausius daiktus, nes nesame garantuoti, kad mūsų namus aplenks. Nukabinu nuo sienos 

Dievo sūnaus Jėzaus paveikslą, kabojusį miegamajame virš komodos, ir duodu mamytei, kad 

būtinai ir jį įdėtų, kad jis lydėtų mus į kelią. 

Birželio 22 d. Sekmadienis. Vėl nuvilnija baisi žinia: karas! Atslenka nauja grėsmė. Tačiau 

daugelis tikisi, kad, galbūt, prasidėjęs karas leis Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Kaune 

sukilimas. Provincijoje jaunimas taip pat telkiasi į kovinius būrius. Bijodami represijų, iš 

miestelio pasitraukia jaunieji kunigai, kai kurie mokytojai. Miestelyje sustoja nuo pasienio 

besitraukiančios sovietinės kariuomenės dalinys. Karo su fašistine Vokietija labai išgąsdinti žydų 

tautybės gyventojai stengiasi gelbėtis, tačiau ne visi turėjo transportą išvykti. Tėvelis 

atsiminimuose rašo, kad Viekšnių gaisrininkai, kurių daugumą sudarė žydai, savo raudonu 

automobiliu išdūmė rytų kryptimi. 

Birželio 24 d., per Jonines, mano tėvelis, kaip kasmet, pasveikinti su vardinėmis nuėjo kunigą 

kanauninką Joną Navicką. Kadangi didelė erdvi klebonija sovietų buvo nacionalizuota, 

kanauninkas gyveno savo name šalia bažnyčios. Cituoju tėvelio memuarų 908 psl. „Nuėjęs 

pasveikinti savo klebono, pas jį jokių svečių nesutikau, o, dėkodamas už atminimą, atsargusis 

senukas jo lankyti nepatarė. Man pasakius, kad jam šiuo neramiu laiku reikėtų kur nors 

pasišalinti, jis atsakė, kad kitiems kunigams išbėgiojus, jis bažnyčios palikti negali”. 

Kuršėnų klebonas kunigas Jonas Navickas paskyrimą į Viekšnius gavo apie 1924 ar 1925 

metus. Mūsų šeimą su juo siejo ilgametė draugystė. Kai mirė mano mamos pirmasis vyras 

gydytojas Edvardas Kontrimas, ji liko su dviem mažamečiais vaikais. Kanauninkas juos 

nuoširdžiai globojo. 

Nė viena mūsų šeimos šventė ar svarbesnis įvykis nepraeidavo be kunigo kanauninko 

dalyvavimo. Jis sutuokė mano tetą Vandą su Nepriklausomos Lietuvos diplomatu Vytautu Gyliu, 

vėliau ir mano tėvelius, pakrikštijo mane, tapdamas mano krikštatėviu, kasmet ateidavo 

pašventinti mūsų velykinį stalą, guosdavo nelaimėse ar ligose. Nors ir senyvo amžiaus, bet 

dažnai būdavo vežamas į tolimiausius kaimus pas ligonius suteikti jiems paskutinį patepimą, 

išklausyti išpažinties. Artimiausiai kun. kanauninkas bendravo su Bugių Daugirdų šeima ir 

Biržiškomis. 

85

Tai buvo šviesus, apsiskaitęs, plačios erudicijos žmogus, pas kurį mėgdavo užsukti ir iš 

didesnių miestų atvykę svečiai. Ne kartą čia lankėsi ir aukšti bažnyčios pareigūnai. 

Ne kartą mano tėvelis pabrėždavo, kad mūsų klebonas labai atsargus, niekada nesikišantis į 

politiką. Be reikalo sovietinė spauda jį šmeižė bažnyčioje slėpus ginklus arba dar absurdiškiau, 

kad iš bažnyčios bokšto buvę šaudoma į besitraukiančią sovietinę kariuomenę ir sovietinius 

aktyvistus. Bešališki viekšniškiai, dar prisimenantys anuos laikus, manau, gali šiuos kaltinimus 

paneigti. 

Atėjo baisioji 1941 metų birželio 27 d., sklido gandai, kad vėl gali būti suiminėjami žmonės. 

Sakalauskams priklausančiame dviaukščiame name Vytauto gatvėje gyveno senukas pensininkas 

advokatas Barakauskas. 

Jis nutarė perspėti kleboną apie gręsiančius pavojus, todėl skubiai nubėgo pas jį. Deja, per 

vėlai. Į kanauninko butą įsiveržė ginkluoti Viekšnių miestelio sovietiniai aktyvistai, liepė 

šeimininkui skubiai apsirengti ir jį kartu su advokatu išsivedė. Žmonės pasakojo, kad pirmiausiai 

abu senukus nuvedė pas sovietinį karininką, kuris neva turėjęs juos oficialiai areštuoti ir perduoti 

karo lauko teismui. Šis pasikalbėjęs su suimtaisiais, jų sargybiniams pareiškęs nematąs šių dviejų 

senukų kaltės ir pagrindo areštui, tačiau uolieji viekšniškiai tuo nepasitenkino ir savo aukas, 

retsykiais paragindami šautuvų buožėmis, išsivarė per miestelio dalį, vadinamą Naujakuriais, 

toliau keliu, einančiu per Pluogų kaimą, Maigų miško link. Tą liūdną eiseną mačiusieji 

gyventojai vėliau pasakojo, kad kanauninkas Jonas Navickas, apsivilkęs pilku ilgu lietpalčiu, ėjo 

melsdamasis. Advokato Barakausko širdis neišlaikė: jis sukniubo prie pakelės griovio. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Tragiška sukaktis: [Jonas Navickas] // Vienybė. — 

1996. — Liep. 3. — Nr. 51: „Nuotrauka iš Z. Aleksandravičiūtės-Navickienės archyvo, kurios 

antroje pusėje mano mamytės ranka užrašyta: „1939. V. 13. Jo Ekselencija vyskupas J. Staugaitis 

ir kun. kan. J. Navickas, Viekšnių dekanas”. — Visas tekstas: 

Pabaiga. Pradžia Nr. 50 

Kanauninkas priklaupė šalia mirštančiojo, sukalbėjo maldą. Sargybiniai piktai ragino jį 

negaišti laiko. Toliau kankinys ėjo vienas... 

Pas kleboną J. Navicką šeimininkavo jo seserėčia Barbora Zigmantavičiūtė ir ištikima virėja, 

taip pat Barbora (deja, pavardės neprisimenu). Išvedus jų šeimininką, abi graudžiai verkė ir 

nežinojo, kaip jį gelbėti, kur jo ieškoti. Pavakaryje jos atbėgo pasiguosti pas mano tėvelius. Visi 

išsigandę, neramūs laukėme kokių nors žinių, tada dar tikėdami, kad baisiausia neįvyks. 

Po labai karštos dienos naktį siautė perkūnija, liūtis. Pamenu, kad aš, dar vaikas, negalėjau tą 

naktį užmigti. Vėliau dažnai sakydavau, kad mano nerūpestinga vaikystė pasibaigė 

1941-aisiais... 

Rytą klebonijos šeimininkė, iš žmonių išgirdusi, kad jos dėdę nuvarė Maigų miško link, kartu 

su medicinos sesele Amelija Putraite išvažiavo pora arklių pakinkytu vežimu, prikrautu šiaudų. 

Vilties beveik neliko, kai rado griovyje mirusį advokatą Barakauską. Toliau sutiko žmonių, 

girdėjusių Maigų miške šūvius... 

Parvežus kūną, seselė Putraitė paprašė mano mamos pagalbos nuprausti ir aprengti 

nužudytąjį. Grįžusi mama labai verkė ir dejavo, pasakodama, kokios baisios žaizdos buvo 

sudarkiusios mūsų gerojo kanauninko kūną. 

Karstas su liturginiais rūbais aprengto Viekšnių klebono kun. kanauninko dekano Jono 

Navicko palaikais buvo pašarvotas bažnyčioje. Veidas buvo pajuodęs, todėl jį uždengė balta 

marle. 

Iš miestelio pasitraukė sovietai. Valdžią perėmė sukilėliai. Birželio 30 d. įvyko nužudytojo 

kanauninko J. Navicko laidotuvės. Laidojo Viekšnių bažnyčios šventoriuje. Mes, mokinės, visą 

dieną stovėjome garbės sargyboje su jazminų ir baltųjų rožių puokštėmis rankose. Nuo to laiko 

šios gėlės man visada primena šitą tragišką įvykį. 

Laidotuvėse dalyvavo Viekšnių vikaras kun. K. Arlauskas, kun. Paulauskas, gimnazijos 

kapelionas kun. Pacevičius, Užlieknės klebonas kun. Samavičius. 

Po metų įvyko iškilmingas šios tragedijos paminėjimas, pašventinimas antkapinio paminklo 

su nuostabiai parinkta šv. Rašto citata: „Mano tauta, ką aš tau padariau?” Po pamaldų į Maigų 

86

mišką, į kanauninko nužudymo vietą, su giesmėmis, bažnytinėmis vėliavomis ėjo procesija. 

Žmonių susirinko daugybė. Kiek prisimenu, miške buvo pastatytas kryžius. 

Praėjo 55 metai. Per tą laiką Lietuvą ištiko dar daug nelaimių, tačiau šitas žiaurus kunigo 

dekano nužudymas, įvykdytas ne kokių nors svetimų atėjūnų, o parapijiečių rankomis, turi likti 

visų atmintyje tarsi perspėjimas ateinančioms kartoms. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Naujieji draugai // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 24. 

— Tekste: Sodybos gandrai. „Kai 1991 m. rugpjūtį pirmą kartą po daugelio metų atvažiavome į 

tėvelio ūkį Sprogiškės kaime, vietoj pastatų radome griuvėsių krūvą, žmogaus ūgio piktžoles. 

O tarp šito „grožio” seno ąžuolo lizde linksmai dairėsi gandrų šeimyna.” 

Lungys R. Pasirašė testamentą // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 24. — Tekste: 

„Buvusio Viekšnių senosios vaistinės savininko J. Aleksandravičiaus dukra Zofija 

Aleksandravičiūtė-Navickienė pasiūlė merui K. Intai kartu pasirašyti jos testamentą, kuriuo 

aprobuojama senosios Viekšnių vaistinės pastato ir jame esančių vertybių ateitis. „Palieku 

vaistinės pastatą, įrangą, baldus, paveikslus, laikrodžius, šviestuvus, knygas bei žemę apie 

muziejų rajono savivaldybės nuosavybėje”, — sakoma dokumente. Testamento surašytoja 

nurodo sąlygą, kad šiame pastate turi būti veikianti vaistinė, XIX ir XX amžių sandūros 

inteligentų gyvenimą atspindinti ekspozicija ir pirmosios Viekšnių vaistinės muziejus. Sau 

Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė paprašė teisės dalyvauti muziejaus veikloje.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pranešimas konferencijoje „Viekšnių kraštas ir jo 

žmonės”]. — Viekšniai. — 1996-08-24. — Žodžiu: „Tikrai K. Aleksandravičius išvertė 

Koženevskio komediją.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laumės nulėmė // Vienybė. — 1996. — Spal. 9. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Vakaras močiutės pirkioje // Vienybė. — 1996. — 

Gruod. 11. — Tekste: Renginys Jučių pradinėje mokykloje. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pančerinskiai // Broniui Keriui. — 1997. — Geg. 7. 

— Rankraštis. 

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Ką bežinome apie senuosius dvarus? [Atsiminimai 

apie Santeklių, Pavirvytės, Marškonės, Birbiliškės, Tučių, Bugių, Ašvėnų dvarus] // Vienybė. — 

1997. — Spal. 1: ir 2 nuotraukos: „Nežinomo fotografo nuotraukose buvęs Pavirvytės dvaras 

1938 metais iš fasadinės ir kiemo pusės”. — Tekste: 

„Gaila, mūsų rajone neberandame išlikusių dvarų rūmų su meno vertybėmis. Nuo žemės 

paviršiaus nušluoti Santeklių, Paežerės, Meižių, Ašvėnų, Antanavos, Bugių dvarai, kai kurie 

pusiau sugriauti, kaip antai Pavirvytės, Medemrodės. Kiek geriau išsilaikė Paragių sodyba. 

Galima būtų vardinti dar daugelį išnykusių dvarų ir dvarelių (vien Viekšnių krašte Stočkų, 

Boguslavo Birbiliškės, Skleipių ir kt.). Įkuriant senosios Viekšnių vaistinės pastate muziejų, 

ketinta jame eksponuoti ne tik XIX a. pabaigos—XX a. pradžios inteligento buto interjerą, bet ir 

kaupti jame medžiagą apie mūsų krašto inteligentus, įskaitant ir dvarus. Esu labai dėkinga 

nuoširdiems muziejaus darbuotojams D. Končienei ir V. Lizdeniui, kurie sutvarkė eksponatus, 

gražiai prižiūri muziejų, įdomiai pateikia žinias lankytojams. Tačiau norėtųsi ir dar daugiau. 

Visiškai sutinku su gerb. L. Rozgos nuomone, kad šio muziejaus veiklą reikėtų plėsti”. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Turime puikų lyderį! Siūlau perskaityti ir pritarti // 

Vienybė. — 1997. — Gruod. 13. 

87

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Anuomet ir dabar // Vienybė. — 1998. — Vas. 7. — 

Tekste: 

Prezidento Antano Smetonos apsilankymas Viekšniuose. „1927 m. birželio mėnesį Viekšnių 

savivaldybė gavo pranešimą apie aukštojo svečio atvykimą ir ėmė jam ruoštis. [...]. Tada kelias iš 

šito miesto [Mažeikių] Viekšnius pasiekdavo ties senosiomis kapinėmis, šitoje vietoje ir 

būriavosi didelė laukiančiųjų minia. Ant šaligatvio buvo pastatyta medinė tribūna, iš kurios 

Prezidentas pasakė kalbą, ragindamas tautą susitelkimui ir darbui.” Iš J. Aleksandravičiaus 

atsiminimų: „Kalbą baigęs Prezidentas, apskrities viršininko Brazdžio, karo komendanto 

Mikalausko, tautininkų partijos šulų notaro Paltaroko ir akcizo inspektoriaus Lukštaraupio 

lydimas, aplankė progimnazijos rūmus, kur buvo iškilmingai sutiktas, paskui katalikų bažnyčią, 

stačiatikių cerkvę ir žydų sinagogą. Pietų aukštiems svečiams paruošta nebuvo, tai šie, į 

automobilius susėdę, Akmenės link išvyko.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kryžius iš bėgių // Vienybė. — 1998. — Kovo 21. — 


Daug kartų teko lydėti savo, o anksčiau ir tėvelių svečius į Viekšnių senąsias kapines, nes, 

kaip rašė kraštotyrininkas Bronius Kerys, kultūringas lankytojas ar turistas, atvykęs į kurią nors 

vietovę, pirmiausia apžiūri bažnyčią ir kapines. Beveik visi mano svečiai atkreipdavo dėmesį į 

kapinių viduryje stovintį kryžių, padarytą iš geležinkelio bėgių. Juo susidomėdavo ir klausdavo, 

kodėl jis toks. Laimei, ne kartą man šitą istoriją yra pasakojęs tėvelis, todėl sugebėdavau 

paaiškinti. Net ir viekšniškiai ne visi žino šio kryžiaus kilmę, todėl noriu pasidalinti savo 

žiniomis su mielais „Vienybės” skaitytojais. 

Viekšnių apylinkėse, daugiausia netoli Meižių ežero, dvarelius turėjo Pančerinskiai. Vienas iš 

jų, Vladislovas, ilgus metus dirbo geležinkelio mašinistu Sibire. Senatvėje grįžo į tėviškę ir su 

žmona Marija apsigyveno iki šiol kitiems nuomotame savo dvarelyje, kurį jie savo sūnaus garbei 

vadino Marijoniške, o iš tiesų jis vadinosi Meižių dvareliu. 

Mirus vyrui, senutė susiruošė jam pastatyti paminklą. Dar gyvas būdamas, Vladislovas prašė 

jam kryžių pagaminti iš geležinkelio bėgių — jo pamėgtos profesijos simbolį. 

Marija Pančerinskienė paprašė mano tėvelį, kad jai padėtų atlikti šį vyro priesaką. Šiauliuose 

depo viršininku dirbo Pančerinskių giminaitis inžinierius Ksaveras Radavičius, kuris kiekvieną 

šeštadienį parvažiuodavo pas savo žmoną, gyvenusią netoli Viekšnių. Mano tėvas nutarė kreiptis 

į jį, kad padėtų gauti reikalingą bėgį ir kad savo vadovaujamose dirbtuvėse tą kryžių pagamintų. 

Deja, šis pareigūnas griežtai atsisakė, reikalaudamas jam pateikti geležinkelių valdybos leidimą. 

Pacituosiu, kaip mano tėvas aprašo šį įvykį: „Poniai Marijai pranešęs apie Radavičiaus 

reikalavimą, nutariau jos vardu į geležinkelių valdybą parašyti prašymą, kad nors pusantro metro 

seno bėgio leistų parduoti. Gavome atsakymą, kad valdyba plačiojo geležinkelio bėgio parduoti 

nesutinka, galėtų tik siaurojo. Čia mano pasipiktinusi senutė pasakė, kad jos vyras 50 metų per 

visą Sibirą didžiausius traukinius vežė, o siauruoju geležinkeliu kiekvienas „peckelis” važinėti 

gali ir kad ji tokio pažeminimo savo vyrui padaryti negali” (iš J. Aleksandravičiaus atsiminimų 

rankraščio). 

Išeitį rado į vaistinę atėjęs tėvelio geras prietelius šaltkalvis Kostas Kuchalskis, pažadėdamas 

tą reikalingą bėgio gabalą gauti iš savo kaimyno ir pats pagaminti iš jo kryžių. Paminklo apačią 

tėvas užsakė pas Mažeikių gatvėje gyvenusį akmeninių paminklų meistrą Liniovą. Netrukus 

nudžiugusi Marija Pančerinskienė pamatė ant vyro kapo stovintį kryžių, kuris ir dabar savo 

originalumu stebina kapinių lankytojus. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Taip puošė Viekšnius // Vienybė. — 1998. — 

Kovo 24: ir nuotrauka. — Tekste: 

„Viename šio darželio gale vietos meistrai pagamino šv. Mergelės statulą, o kitame pagal 

skulptoriaus B. Pundziaus projektą pastatė paminklą kunigaikščiui Vytautui. Abu paminklus 

pašventino iš Telšių kurijos atvykęs prelatas Narijauskas. Kai kurie viekšniškiai man yra 

pasakoję, kad gėlyno viduryje dar stovėjęs ir geležinis vilkas, bet aš jo neprisimenu. Jo buvimą 

ginčijo ir daugelis mano pažįstamų, tad šio fakto negaliu patvirtinti. Reikia džiaugtis, kad 

88

paminklas Vytautui Didžiajam per karą ir okupaciją išliko iki mūsų dienų.” — [Yra išlikusi 

geležinio vilko nuotrauka]. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Reformuodami nedarykime klaidų // Vienybė. — 

1998. — Kovo 31. — Tekste: Viekšnių valsčius. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Atsisveikinimas su mūsų krašto šviesuole // Vienybė. 

— 1998. — Liep. 16. — Visas tekstas: 

Besibaigiančio lietingojo birželio dienomis į Vilnių skubėjo svečiai iš įvairiausių kraštų ir 

žemynų į Pasaulio lietuvių dainų šventę. Skubėjau ir aš. Bet ne šokti ar dainuoti, ne gėrėtis 

margaspalviais tautiniais rūbais pražydusia senąja mūsų sostine, o palydėti į paskutinę poilsio 

vietą mūsų kraštietės istorikės, filosofijos daktarės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės palaikus. 

Liepos 1 d. Vilniaus tarptautiniame aerouoste laukiame lėktuvo iš Frankfurto, kuriuo turi 

atskristi Vandos ir Balio Sruogų anūkė Aušrinė Byla su savo dukrele Alma. Rašytojų sąjungos 

pirmininkas V. Sventickas laiko gražią medinę liaudies meistrų darbo dėžutę, į kurią bus įstatyta 

urna su Vandos Sruogienės pelenais. Tarp pasitinkančiųjų Balio ir Vandos Sruogų muziejaus 

vedėja Angelė Galnaitytė, Istorijos instituto direktorius akademikas Antanas Tyla ir kiti meno ir 

kultūros veikėjai. 

Lėktuvas vėluoja. Galų gale per garsiakalbį praneša apie jo nusileidimą. Dar tenka palaukti, 

kol keleiviai atsiims bagažą ir sutvarkys kitus kelionės reikalus. Pro duris ima eiti atskridusieji, 

šurmuliuoja juos sveikinantieji. Mūsų visų akys įsmeigtos į tas duris. Jau nutrūko keleivių 

srautas, o mūsų laukiamųjų vis nėra. Imame nerimauti: ar atskrido Aušrinė, gal kas atsitiko, gal 

pavėlavo į lėktuvą... Gerb. Angelė prašo įėjimą saugančius policininkus jai leisti prieiti, 

žvilgterėti. Šis nesukalbamas, jokiu būdu nepraleidžia. Iš lėktuvo einantys uniformuoti lakūnai 

mus nuramina, kad ten dar likęs būrelis jaunimo tvarkosi ir tuoj ateis. Žinome, kad su Aušrine ir 

Alina skrenda dar grupė lietuvaičių iš JAV į Dainų šventę. 

Galų gale pasirodo Sruogų giminaitės. Gėlės, apsikabinimai. Aušrinė perduoda krepšį su urna 

ir atsiprašo, kad jos mama Dalia Sruogienė [Sruogaitė] dėl svarbių priežasčių negalėjo atskristi. 

Važiuojame į miesto centrą, į K. Sirvydo gatvę, kur Lietuvos rašytojų sąjungos salė jau 

paruošta atsisveikinimui su žymiąja mūsų tautiete. 

16 val. prasideda lankymas. Ant postamento stovinti urna skęsta baltose lelijose, 

chrizantemose, rožėse. Žemaičių draugijos etnografinis ansamblis gieda labai gražias gedulingas 

giesmes. Garbės sargyboje pasikeisdamos stovi tautiniais rūbais pasidabinusios žemaitės. 

Paskutinę pagarbą atiduoti atvyksta Seimo pirmininkas prof. Vyt. Landsbergis, kiek vėliau ir 

Respublikos Prezidentas V. Adamkus. Liepos 2 d. nuo pat ryto su gėlių puokštėmis eina ir eina 

žmonės, salėje sėdi Lietuvos inteligentijos žiedas: mokslininkai, profesoriai, literatai, istorikai, 

buvę Vandos Sruogienės mokiniai ir Dalios Sruogaitės mokslo draugai, Sruogų giminės. Net 

nustembu, koks panašus į Balį jo sūnėnas Vytautas! Tarp visų šių įžymybių įsimaišiusios ir 

mudvi su viekšniške Genute Daukšaite, pas kurią Aušrinė jau ne kartą lankėsi ir dabar pažadėjo 

užvažiuoti. 

13 val. 50 min. visi išeiname, lieka tik artimiausieji. Ir tada įvyksta dar vienas svarbus aktas: 

iš metalinės urnos pelenai perpilami į paruoštąją medinę dėžutę, kad kape Sruogų palaikai 

atsidurtų kaip galima arčiau vienas kito. Tokia buvo velionės valia. 

Automobilių kortežas pajuda link Rasų kapinių. O lietus pila kaip iš kibiro, šaltas vėjas visai 

ne vasariškai drasko medžių šakas. Dangus verkia... Verkė jis ir lydint į kapus Balį Sruogą. Kaip 

savo kalboje pažymėjo daktarė Meilė Lukšienė, B. Sruogos laidotuvės buvo vienos iš 

kraupiausių laidotuvių Vilniuje: visur pilna saugumiečių ir milicijos, profesoriaus studentams 

neleidžiama jo lydėti, visi dalyvaujantieji stropiai sekami. Šio dvasios milžino net mirusio bijojo 

sovietai! Vandos Sruogienės laidotuvės kitokios: visi jaučiame iškilmingą ramybę, rimtį, kartu ir 

džiaugsmą, kad pagaliau ji sugrįžta į Lietuvą, kad susijungs su savo mylimu Baliu. 

Nepaisant klaikaus oro, Vandą Sruogienę palydime labai iškilmingai. Apie jos nuopelnus 

Lietuvai kalba istorijos instituto direktorius akademikas A. Tyla, Švietimo ministras K. Platelis, 

Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Daug padėkos žodžių susilaukė Sruogų anūkė 

literatė Aušrinė Byla, atvežusi savo senelės palaikus į Lietuvą. 

89

Po iškilmingų kalbų monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pašventino kapo duobę, ir, 

skambant giesmėms bei dainai „Lietuva brangi”, urna nuleidžiama į kapo duobę. 

17 val. vėl visi renkamės į Rašytojų sąjungos salę, kur prasideda akademinė Vandos 

Daugirdaitės-Sruogienės atminimo valanda. Salė vos sutalpina visus, norinčius ją pagerbti. 

Vakarą veda muziejininkė Angelė Galnaitytė ir literatūrologas Darius Kuolys. Kalba istorikai 

Ingė Lukšaitė, Egidijus Aleksandravičius, Juozas Tumelis, V. Sruogienės mokiniai gyd. Vincas 

Čepaitis, Sandra Pūtvytė-Kulnienė, anūkė Aušrinė Byla, prof. Meilė Lukšienė. Mokslininkai 

pažymi V. Sruogienės neeilinį darbštumą, gyvybingumą, didžiulę meilę tėvynei Lietuvai. Gimusi 

ir augusi toli nuo Lietuvos, Kaukaze ir Ukrainoje, ji visa siela jau mylėjo savąjį kraštą, jo 

ilgėjosi. Po revoliucijos devyniolikmetė Vanda su pussesere su dideliais nuotykiais, keliaudamos 

net kariniais ešelonais, pasiekia Lietuvą. Geležinės valios, greitos orientacijos, neeilinių gabumų 

mergina įsijungia į Nepriklausomos Tėvynės statybą. Jos demokratiškas išsiauklėjimas, geriausi 

bajoriški genai padeda jai kopti mokslo laipteliais į vis didesnes aukštumas. 1939 m. išleisti 

Lietuvos istorijos vaizdai, populiariai parašytas istorijos vadovėlis, kiti jos veikalai — bagažas, 

kuriuo iki šiol naudojasi mūsų istorikai. Vienas iš jos didžiųjų nuopelnų, kad ji į istoriją grąžino 

Lietuvos moteris, apie kurias iki jos buvo nutylima. Kaip mokslininkė pati vertino savo darbą, 

gal geriausiai pailiustruotų ištrauka iš man 1989 m. rašyto laiško: „Išeivijoje praleidau gyvenimą 

darbe. Kiek galėjau, rašiau lengvai skaitomus straipsnius iš Lietuvos istorijos, norėdama tuo 

ryšiu prilaikyti mūsų išeivių jaunimą nuo nutautėjimo. Mažai pasiekiau, nes šio krašto gyvenimo 

tempas ir materializmas įtraukė į savo sūkurį. Parašiau 1000 puslapių „Lietuva amžių sūkuryje” 

— turėdama sulaužytą koją, negalėjau dirbti dėl duonos, tai su rašytojos Orintaitės pagalba 

rašėm 3 metus — aš iš pradžių invalidė, paskui su ramentais važinėdamos autobusais po Chicago 

(Čikagos) universitetų ir kt. bibliotekas, prasimaitindama pas dukros šeimą, prisiglaudus 

kampelyje... 

Mano didelis gyvenimo pateisinimas, kad mano „Lietuvos istorija”, trumpa ir lengvai 

parašyta, skiriama jaunimui ir žmonėms, kurie nėra pratę sudėtingų istorijų studijų skaityti, kad 

toji istorija perspausdinama Lietuvoje”. (Kalba netaisyta. Z. A. N.) 

Su p. Vanda, kaip ją vadinau visą gyvenimą, mane siejo artimi ryšiai. Su Daugirdų ir 

Paulavičių (Vandos senelių. — Z. A. N. pastaba) šeimomis draugavo mano seneliai ir tėvai, 

vaikystėje ją pažinojau, beveik iki pat jos mirties susirašinėjome. Galbūt ji net dukrai Daliai ar 

anūkei Aušrinei nėra taip atvirai papasakojusi savo išgyvenimų senelių pensione, į kurį 

užsispyrusi, kaip tikra žemaitė, nepaisydama giminių protestų, persikraustė gyvenimo 

saulėlydyje. Šiuose senelių globos namuose ji jautėsi labai vieniša, nes, nepaisant amžiaus 

(artėdama prie 100 metų) ir kūno negalių, ji buvo labai šviesaus proto ir intelekto, o ten, kaip ji 

rašė, slankiojo netekę proto šešėliai. 

Atminimo vakaro kalbas paįvairino pianistų R. Bekionio ir N. Marcinkevičiūtės, smuikininko 

A. Šilalės atliekami kūriniai, aktoriaus R. Rimeikio skaitomos ištraukos iš B. Sruogos veikalų. 

Laimingo atsitiktinumo dėka man žodis buvo suteiktas po aktoriaus R. Rimeikio pateikto 

fragmento iš Sruogos „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”, kur minimi Viekšniai, tad 

savo kalbą pradėjau nuo pasididžiavimo mūsų mylimu tėviškės miesteliu, prisiminimais iš 

Bugių, pasidžiaugdama, kad ten, Daugirdų buvusioje sodyboje, Akmenės rajono ir Viekšnių 

seniūnijos rūpesčiu 1996 metais, minint K. Daugirdo mirties 50-metį, pastatytas ąžuolo kryžius. 

Papasakojusi savo prisiminimus, citavau ir kai kurias ištraukas iš p. Vandos laiškų. 

Po iškilmingos vakaro dalies dar ilgai bendravome kitoje salėje, kur stovėjo paruoštas 

švediškas stalas su užkandžiais. Malonu, kad prof. istorikas V. Merkys pasisakė pažinęs mano 

tėvelį, lankęsis pas jį Viekšniuose, teiravosi, ar išlikę jo memuarai. Vakaro metu susipažinau su 

Daugirdų kaimynų, Ašvėnų Pančerinskių palikuone. V. Sruogienė ne kartą klausė manęs savo 

laiškuose, ar susitinku su jos jaunystės drauge Čese Pančerinskaite. Deja, tik dabar susitikau su 

Česės dukra, o ji prieš 3 metus mirusi. 

Jausdama netekties skausmą, vis dėlto buvau laiminga, kad galėjau dalyvauti šios garbingos 

mūsų tautos dukros, prof. Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, laidotuvėse, atiduoti paskutinę 

pagarbą šitai žymiai istorikei, kurios tikras įvertinimas, kaip minėjo istorikas J. Tumelis, dar 

ateityje. 

90

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kurčių vaikų mokytoja: Mūsų kraštiečiai [Danutė 

Gulbinaitė] // Vienybė. — 1998. — Rugpj. 4. — Tekste: 

„Noriu pacituoti, ką rašė žurnalistė B. Jasaitienė Kėdainių laikraštyje „Rinkos aikštė” Nr. 67 

(232): „Stebėdami D. Gulbinaitės darbą [...], supratome, kad susipažinome su neeiliniu pedagogu 

ir žmogumi. Pasirodo, ji užaugo žinomų prieškario Lietuvos vaistininkų Aleksandravičių šeimoje 

Viekšniuose. Šie žmonės per gyvenimą sukrovė visą lobyną gerų darbų. Vaistininkų sūnus buvo 

invalidas. Danutė matė, kokia meilė ir pagarba jam buvo skiriama.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pasaulio scenose: Mūsų kraštiečiai: [Mūza 

Rubackytė] // Vienybė. — 1998. — Rugpj. 11. — Visas tekstas: 

Paryžiuje gyvenanti pianistė Mūza Rubackytė apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio 

Gedimino ordinu. Į Paryžių ji išvažiavo 1988-aisiais. Čia sutiko savo būsimą vyrą Alehandre 

Shvalofą — gydytoją neuropsichiatrą. Mūza Rubackytė ir Alehandre Shvalofas dveji metai 

gyvena menininkų rezidencijoje, įsikūrusioje de La Pre vienuolyne. Tarp prancūzų skulptorių, 

dailininkų, fotografų, kompozitorių M. Rubackytė yra vienintelė užsienietė pianistė. Norėdama 

patekti į menininkų rezidenciją, ji turėjo laimėti tam tikrą konkursą. Šeima turi butą Paryžiuje. 

Duodama interviu televizijos žurnalistei D. Kutraitei, garsioji pianistė sakė: „Esu iš prigimties 

optimistiškas žmogus. Jei būčiau pesimistė, iš karčių momentų būtų ką prisiminti. Mano pačios 

ir mano giminės likimas buvo toks, kaip ir Lietuvos. Mama buvo kilusi iš dvarininkų šeimos, 

subūrė puikų mergaičių chorą Kaune, bet jam neleido dalyvauti dainų šventėse dėl mamos 

anketos. Pusė giminės buvo išvežta, pusė slėpėsi, kad išgyventų. Aš praradau aštuonerius savo 

profesinės karjeros metus, nes, laimėjusi konkursus, niekur negalėjau išvažiuoti — pasas buvo 

saugiai uždarytas Maskvoje. Jauname amžiuje išgyvenau skaudžią artistės dramą”. 

„Lietuvos ryto” žurnale „Stilius” išspausdintas platus pasakojimas apie pasaulyje pripažintą 

pianistę lietuvę Mūzą Rubackytę. 

„Esu labai laiminga dėl savo profesijos, nes galiu bendrauti su pasauliu. Aš karaliauju 

pasaulio scenose. Atvažiuoju koncertuoti į didžiausias sales, tokias, kaip „Wigmore Hall” 

Londone, „Concertgebow” Amsterdame, „Opera Santiage” Čilėje, ir patiriu didžiulį 

pasitenkinimą. Ramiai užmiegu vakare, nes žinau, kad žmonėms kažką daviau. 

Man svarbu dvasinės vertybės, kurios teikia laimę. Materialiosios vertybės — laikinos, jos 

ateina ir išeina. Aš gerai uždirbu. Prieš du mėnesius nusipirkau „Steinway D” — trijų metrų ilgio 

koncertinį fortepijoną, kuris kainuoja daug automobilių”, — sakė pianistė. 

Mūzą Rubackytę mes galime priskirti garbingiesiems kraštiečiams, nes jos motina kilusi nuo 

Viekšnių. Kadangi savo krašto gyvąja enciklopedija yra vaistininko J. Aleksandravičiaus dukra 

Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, jos ir paprašėme prisiminti Mūzos Rubackytės giminės 

kamieną. 

Esu labai laiminga, kad visą gyvenimą, dirbdama M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, 

bendravau su meno žmonėmis. Kaip malonu scenoje matyti savo buvusius mokinius grojančius 

arba šokančius, girdėti apie jų pasiekimus, skinamus laurus. Štai ir dabar garbingą apdovanojimą 

gavo Prancūzijoje gyvenanti, visame pasaulyje žinoma pianistė Mūza Rubackytė, kurią 

muzikologas V. Gerulaitis pavadino ugnikalniu, besislepiančiu po ledo danga. 

Mūza nuo mažų dienų mokėsi Čiurlionio meno mokykloje. Prisimenu ją visai mažytę. Ji buvo 

labai savimi pasitikinti, drąsi, o kartu ir kukli mergytė. Jos mama Teresė Rubackienė (mes ją 

vadinome Taisa) ir teta Irena Gomulickaitė, abi pianistės, taip pat dirbo mūsų mokykloje. 

Specialybės Mūza mokėsi pas savo tetą, kuri garsėjo kaip puiki fortepijono pedagogė. 

Kartą man teko paruošti pranešimą apie mūsų mokyklos pasiekimus gegužės 1-osios 

minėjime. Su klasių vadovais aptarėme, kuriuos pavyzdingus vaikus verta paminėti. Išrinkau 

gražų būrelį, stengdamasi ypač pagirti internate, toli nuo tėvelių, gyvenančius, bet labai gerai 

besimokančius vaikus. Po minėjimo prie manęs priėjo kolegė T. Rubackienė ir pareiškė 

pretenzijas, kaip aš galėjusi nepagirti jos dukters! Matyt, jau tada motinos širdis nujautė, kad iš 

tos mažos mergytės išaugs muzikos virtuozė. 

Mūzos tėvelis buvo Operos ir baleto teatro ir Vilniaus filharmonijos solistas. Prisimenu, kad 

kartą, atvykęs gastrolių į Viekšnius, buvo apgyvendintas pas mus. Jis labai apsidžiaugė, pamatęs 

91

pianiną ir krūvą gaidų. Su mano mamyte tuoj susidraugavo. Repetuojančiam dainininkui mamytė 

akompanavo, o netikėtai susirgus jį lydėjusiai pianistei, jam talkino net scenoje. 

Kai su savo a. a. tėveliu važiuodavome iš Viekšnių į mūsų ūkį Sprogiškės kaime, 

pravažiuodavome pro Gomulickių (Mūzos senelių) dvarelį, į kurį vedė eglėmis apsodintas kelias. 

Kartais sutikdavome ir patį malonų šeimininką arba jo brolį. 

Taigi, Mūzos Rubackytės šaknys mūsų rajone ir ją galime vadinti savo kraštiete. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. // Broniui Keriui. — 1998 09 11. — Žodžiu: „Visi 

tada šnekėjo, kad [J. Navicko žudikai] Mažonas, [Jonas] Šešnickis ir Meižis. Visą laiką taip buvo 

šnekama. Ar tai teisybė, ar ne — nežinau. Meižis paskui dingo be žinios. Mažonas gyveno 

Viekšniuose, kiek laiko buvo vykdomojo komiteto pirmininku, paskui duobkasiu kapinėse. 

O Šešnickis, nežinau, kiek čia teisybės, prieš mirtį pasikvietė kunigą ir priėjo išpažinties.” 

Rozga Leopoldas. Susitiko paveldo saugotojai // Vienybė. — 1998. — Rugs. 17: ir 

nuotraukos. — Tekste: 

„Šeštadienį į Papilę buvo susirinkę Šiaulių apskrities kultūros paveldo tarnybų darbuotojai. 

Šis jų susitikimas buvo baigiamasis tradicinių, visą savaitę trukusių Europos paveldo dienų 

renginys. [...]. Mintimis pasidalijo Radviliškio ir kitų rajonų atstovai, mūsų rajone veikiančių 

aviatoriaus A. Griškevičiaus ir S. Daukanto muziejų vadovai A. Gedvilas ir D. Veisienė, 

kraštotyrininkai B. Kerys, Z. Navickienė.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Viekšnių Pančerinskiai // Vienybė. — 1998. — 

Spal. 8, 13. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pasakojimas Akmenės rajono savivaldybės viešosios 

bibliotekos bibliotekininkų renginyje]. — Naujoji Akmenė. — 1998. — Spal. 16. — Žodžiu: 

„Mano senelis Vincentas, dieną išdirbęs vaistinėje, o tada vaistinė dirbdavo ilgai — iki pat 

9—11 valandos vakaro, paskui dar irgi negalėdavo nueiti miegoti. Kambarys buvo šalia 

vaistinės. Jį vadindavo pirmuoju kambariu. Ten stovėjo apvalus stalas su mediniais tokiais 

krėslais, ir stovėjo žibalinė lempa, prie kurios senelis skaitydavo savo prenumeruojamą spaudą. 

Jis gana daug prenumeravo. Iš Petrapilio, Varšuvos. [...]. Senelis taip pat slapta gaudavo Tilžėje 

spausdinamą lietuvišką spaudą, lietuviškų knygelių. Jas perskaitęs, perduodavo savo vaistinės 

mokiniams, kad ir jie būtinai paskaitytų. 1905 metais suaktyvėjo caro ochranka, šnipelių daug 

atsirado. Ant langų buvo tokios tamsios štoros. Senelis pradėjo nebenuleidinėti jų iki galo — 

palikdavo geroką tarpą. Paklaustas, kodėl taip keistai darąs, atsakė: „Kad šnipai, priėję prie 

lango, matytų, kad aš rusiškus laikraščius, rusiškus žurnalus skaitau.” Pakėlęs specialiai 

vartydavo, kad aiškiai matytų. Tuo metu buvo daromos kratos. Netgi pas Antaną Biržišką, nes 

buvo įskųsta, kad jis gauna lietuviškų knygelių. [...]. 1929 metais prie Viekšnių kooperatyvo 

„Ąžuolas” buvo įsteigta skaitykla ir knygynas. Šią skaityklą rėmė JAV gyvenantys buvę 

viekšniškiai. Jų pastangomis skaitykla gaudavo gana daug periodinių leidinių ir netgi knygų. 

Skaitykla naudojosi ir Viekšnių progimnazijos mokiniai. [...]. Norėčiau paminėti Viekšnių 

bibliotekos vedėją Klaudijų Gelžinį. Tai buvo šviesus žmogus. Žmonės kalbėjo, kad jis neaiškių 

politinių pažiūrų, prie kiekvienos valdžios vis verčia kailį, bet tai visai nesvarbu. Jis labai gražiai 

mokėjo bendrauti su mumis — vaikais, paaugliais. Vėliau kalbėjau su buvusiais mokiniais. Jie 

rinkdavosi į biblioteką — čia ir Edmundas Levitas, ir Benediktas Noreikis, dar kiti. Bibliotekos 

vedėjas parūpindavo šaškių, šachmatų. Ir vienas, ir kitas sakosi dėkingi visą gyvenimą, kad 

bibliotekos vedėjas įpratino juos skaityti ne tik grožinę, bet ir techninę literatūrą.” 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Mintys skrieja į mamos gimtinę // Vienybė. — 1998. 

— Spal. 27: ir nuotrauka. — Tekste: V. Daugirdaitės-Sruogienės laidotuvės Vilniuje, jos dukters 

Dalios laiškai. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kam tos aistros? // Vienybė. — 1998. — Lapkr. 14. 

— Tekste: Dėl laiko juostos keitimo. 

92

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Sielos turtai: Skaitytojų mintys // Vienybė. — 1998. 

— Gruod. 5. — Tekste: Pedagogė, rašytoja Valerija Lėgaudienė. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Kai širdys kupinos gerumo // Vienybė. — 1998. — 

Gruod. 24. — Tekste: Kalėdos. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Svečiams išvykus... // Vienybė. — 1999. — Bal. 17. 

Šiurkuvienė J. Dovana — parduoti muziejaus pastatai. — Šiaulių kraštas. — 1999. — 

Bal. 30; Geg. 1: ir nuotraukos. — Tekste skyriai: Įžymioji Viekšnių vaistinė. Kilo abejonių. 

Teigiama priešingai. Prirašyta tik pabaiga. Parduotas pastato galiukas. „Testamentas” negalioja. 

Piktinimosi dar gali būti. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pražilusios galvos lenkiasi jaunystei ir... Viekšniams 

// Vienybė. — 1999. — Birž. 26: ir nuotrauka. — Tekste: Viekšnių gimnazijos šeštosios laidos 

abiturientų susitikimas. 

Bronė Beržiūnienė, Aldona Gaigalaitė, Vytautas Merkys, Zofija Aleksandravičiūtė- 

Navickienė. Jų testamentai vykdomi. — Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 

2006. — 186 p. 

Plastinina Bernarda. Į knygą sugulė vienos giminės trijų kartų gyvenimai // Santarvė. — 

2006. — Lapkr. 11: iliustruota. — Tekste: 

Knyga „Jų testamentai vykdomi” skirta XIX—XX amžiais gyvenusių trijų kartų penkių 

Aleksandravičių giminės inteligentų gyvenimui ir veiklai nušviesti. Anot vienos iš knygos 

autorių istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės, apybraižos atskleis eilinių lietuvių inteligentų 

gyvenimą, skirtą tarnauti žmonėms, jų gerovei kelti. 

Knyga išleista 2006 metais Vilniaus pedagoginio universiteto leidykloje giminių lėšomis. Ja 

jau susidomėjo ne vienas istorikas ir mokslininkas. 

VIENA IŠ AUTORIŲ — VIEKŠNIŠKĖ 

Ši knyga mums, mažeikiškiams, svarbi tuo, kad joje daug vietos skiriama daugelį metų 

Viekšniuose gyvenusiam, dirbusiam, mirusiam ir čia palaidotam garsiam vaistininkui Juozui 

Aleksandravičiui. Viena iš knygos autorių, jo dukra Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, jau 

būdama pensininkė, buvo susigrąžinusi tėvo ūkį Sprogiškės kaime (Akmenės r.) ir kurį laiką čia 

gyveno. Metams bėgant ūkio darbai tapo per sunkūs, ir Navickai grįžo į Vilnių. 

Zofija Vilniaus valstybiniame universitete studijavusi prancūzų kalbą ir literatūrą, vėliau 

baigė Maskvos užsienio kalbų institutą ir tapo vokiečių kalbos specialiste. Abi šias užsienio 

kalbas iki pat pensijos ji dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Daugelis žymiausių Lietuvos 

atlikėjų buvo arba Zofijos kolegos, arba mokiniai. 

SVARBU PAŽINTI SAVĄSIAS ŠAKNIS 

Kas paskatino imtis šio darbo? Anot Z. Aleksandravičiūtės-Navickienės, vis daugiau žmonių 

susidomi vakarykšte mūsų tautos, mūsų krašto diena. Vis daugiau išleidžiama prisiminimų 

knygų, kraštotyros veikalų, pasakojančių apie kurią nors vietovę, miestelį, kaimą, iškilesnę 

šeimą. Zofija mano, kad šiandien, kai tiek jaunimo išvyksta iš Lietuvos, kai vis labiau 

pataikaujama kosmopolitizmui, mėgdžiojama mums svetima užjūrio ir Vakarų kultūra, svarbu 

giliau pažinti savąsias šaknis. 

„Kažkurią dieną, susirinkusios istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės namuose, mes, kelios 

Aleksandravičių šeimos palikuonės, ėmėme svarstyti, kad ir mums reikėtų imtis darbo ir 

papasakoti apie vienos savo giminės šakos gyvenimą XIX—XX amžiais, parodyti, kad jie 

rūpinosi ne tik šeima, bet ir savąja tauta, jos atgimimu ir kultūra”, — pasakoja Zofija. 

Aldona Gaigalaitė, Pulcherija Malinauskaitė-Gaigalienė, Bronė Beržiūnienė ir Zofija 

Aleksandravičiūtė-Navickienė yra antros kartos pusseserės Jų seneliai buvo broliai ir seserys. 

Šiose šeimose yra išlikę gana daug dokumentų, fotonuotraukų, senų laiškų, kurie buvo panaudoti 

rašant knygą, ir dabar įdomūs kaip istorinis palikimas. 

93

GLOBOTINIU KUNIGAS PASIRINKO SŪNĖNĄ 

Moterims sutiko padėti akademikas Vytautas Merkys. Surinkęs daugybę medžiagos, pervertęs 

ne vieną metraštį, bibliotekų rankraštyną, Klierikų atestacijos knygą, M. Valančiaus raštus, jis 

parašė apie iškilų dvasininką, vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų kunigą Kazimierą 

Aleksandravičių. 

Prieš skaitytoją iškyla XIX a. šviesuolis, turėjęs sąsajų su pirmuoju lietuvišku tautiniu 

„Aušros” laikraščiu ir aušrininkais, daug nuveikęs krašto kultūrai, rūpinęsis jaunimo 

mokslinimu. 

Baigęs Varnių kunigų seminariją, kuriai vadovavo rektorius Motiejus Valančius, jis pirmąjį 

paskyrimą gavo į Linkuvą, po to klebonavo Biržuose, Naujosios Žagarės bažnyčioje. 

K. Aleksandravičius, nuolat globojamas Valančiaus, anot V. Merkio, seminarijos rektoriaus buvo 

įsimintas ne tik dėl gero mokslo ir dvasininko pašaukimo, bet ir dėl jo bundančios tautinės 

savimonės. 

K. Aleksandravičius globojo Zofijos senelį, savo brolio Anupro sūnų Vincentą, kurį 

pasirinkęs paveldėtoju, dovanojo jam 5 tūkstančius sidabro rublių Viekšnių vaistinei pirkti, 

tačiau su sąlyga, kad Vincentas ir kiti būsimieji vaistinės paveldėtojai kasmet skirs po 6 proc. 

nuo dovanotojo turto vienam gabiam neturtingam giminaičiui mokyti. 

TĖVAS IR SŪNUS TAPO PROVIZORIAIS 

„Apie du neeilinius vaistininkus — senelį Vincentą ir mano tėvą Juozą Aleksandravičių buvo 

pavesta parašyti man. Laimei, turėjau savo tėvo prisiminimų rankraštį, kurį teko vis iš naujo 

vartyti, šifruoti sunkiai išskaitomas vietas. Daug ką lyginau su išlikusiais dokumentais, kai kurias 

žinias tikrinau kitų autorių rašiniuose. Rėmiausi ir savąja atmintimi, prisimindama tėvelio 

pasakojimus. Norėjau kuo daugiau įterpti prisiminimų apie ano meto Viekšnius ir viekšniškius, 

nupiešti kaip galima gyvesnį praėjusių amžių gyvenimo vaizdą”, — apie savo indėlį į šią knygą 

pasakoja Zofija, kuri rašydama nevengė pateikti kuo daugiau etnografinių duomenų. 

Dėdė Kazimieras kūrė savo sūnėno Vincento ateities planus, įkalbinėdamas jį stoti į dvasinę 

seminariją. 

Šiam griežtai atsisakius, kurį laiką jo nešelpė, ir Vincentas, negalėdamas toliau mokytis, 

pradėjo dirbti mokiniu Žagarės vaistinėje. Kai dėdės pyktis atlėgo, jo finansuojamas Vincentas 

lankė kursus prie Maskvos universiteto, o gavęs provizoriaus padėjėjo diplomą, įstojo į Maskvos 

universiteto aukštesnes studijas. 

Ypač didelį įspūdį universitete jam padarė profesoriaus D. Mendelejevo paskaitos, visam 

gyvenimui jį užkrėtusios meile chemijai. 

Vincento pavyzdžiu pasekė ir jo sūnus Juozas, taip pat pasirinkęs provizoriaus kelią. 

VAISTINĖ — ISTORINIŲ ĮVYKIŲ FONE 

Daug vietos knygoje skiriama garsiajai Viekšnių vaistinei, kurią 1860 metais įkūrė Teodoras 

Geldneris, o 1883 metais iš jo K. Aleksandravičius perpirko savo sūnėnui Vincentui. 

„Vaistinė ir namas buvo apleisti, net čerpėmis dengtas stogas buvo kiauras, tad pirmas naktis 

lietui lyjant naujajam savininkui teko su lova „skrajoti” po tuščią butą”, — rašo Zofija. 

Įsikūrusio Viekšniuose Vincento profesiniai interesai ir išsilavinimas jį suvedė su Antano 

Biržiškos šeima. 

Vaistinėje apsilankydavo ir kunigas, poetas, Laižuvoje apsigyvenęs Antanas Vienažindys, 

vėliau — rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kanauninkas Jonas Mačiulis- 

Maironis. 

Labai išsamiai Zofija aprašo savo tėvo Juozo Aleksandravičiaus šeimos gyvenimą, santykius, 

laikotarpį Rusijos armijoje, sugrįžimą tėviškėn, tėvų sutuoktuves. Su nostalgija ji prisimena 

romantiškas keliones į įsigytą tėvo ūkį Sprogiškėse, šeimos šventes. 

Zofija atkreipia dėmesį į tai, kad viekšniškiai, ir ne tik jie, vaistininką vadino vaistų nuo vėžio 

išradėju. 

Rašydama apie savo tėvą, autorė kiekvieną laikmetį susieja su Aleksandravičių šeimos 

gyvenimu. 

Sovietmečiu, vokiečių okupacijos metais ne kartą pats patekęs į bėdą, vaistininkas visada 

surasdavęs būdų, kaip padėti kitiems. 

94

„Aleksandravičių šeima niekada neskirstė žmonių pagal turtą, negarbino pinigų, visada gerbė 

mokslą, kultūrą, meną, dorovę”, — rašo Zofiją, tokias išvadas padariusi remdamasi 945 puslapių 

tėvo prisiminimų rankraščiu, nušviečiančiu plačią giminės, Viekšnių miestelio, apylinkių 

gyventojų, viso savo gyvenimo istoriją. 

GIMINĖ GARSĖJO NE TIK PROVIZORIAIS 

Du knygos skyriai skirti dar dviem Aleksandravičiams. Viename iš jų profesorė Aldona 

Gaigalaitė pasakoja apie Zofijos senelio Vincento brolį veterinarijos gydytoją Domininką 

Aleksandravičių, kuris carinės Rusijos laikais buvo paskirtas dirbti Vidurinėje Azijoje. 

Už sąžiningą ir gerą darbą caro administracijos jis buvo vertinamas, pasiekė Valstybės 

patarėjo laipsnį. Po I pasaulinio karo su šeima grįžo į tėvynę, ir likusį gyvenimą skyrė kovai su 

pokario metais išplitusiomis gyvulių ligomis. 

Kitame knygos skyriuje profesorė aprašo dar vieną iškilų Aleksandravičių. Domas buvo 

selekcininkas, mokytojas ir ūkininkas, ilgametis Kvietiškio žemės ūkio mokyklos direktorius. 

Marijampolėje pastačius cukraus fabriką, jis vienas pirmųjų ėmė mokyti žemdirbius, kaip auginti 

cukrinius runkelius. 

Paskutinį knygos skyrių „Palikuonys” jo autorė Bronė Beržiūnienė paskyrė Aleksandravičių 

šeimos pirmosios kartos palikuonių atžaloms. 

ANDRIJAUSKIS. ANDRIEJAUSKIS BONAVENTŪRAS 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 34, 86. — Tekste: „tą pačią dieną 

[1863 m. balandžio 13 (25), kai sukilėliai prisiekė Viekšnių bažnyčioje] Viekšnių gydytojas 

Bonaventūras Andriejauskis buvo šaukiamas prie sukilėlių sužeisto Vanago netoli Laižuvos. [...]. 

Apie tėvo pirmtakus Bonaventūrą Andriejauskį, Stanislovą Milvydą [...] ir Šukevičių neką 

bežinodamas...” 

Dimavičiūtė-Kuckailienė Genovaitė. Simonas Daukantas ir sukilimo atšvaitai // Vienybė. — 

1994. — Liep. 23. — Tekste: 

Kauno miesto archyve saugomas buvusios Kauno gubernijos gubernatoriaus kanceliarijos 

fondas. Fondas F. 50. III apyrašas, 161 byla. „Laikinojo lauko teismo sprendime rašoma, kad 

„Peržiūrėjus atsiųstą generolo leitenanto barono Maidelio karinio teismo bylą apie Šiaulių 

apskrities dvarininkus: Antaną Pancerokinskį (49 metų), Mykolą Tanskį 37 metų (Tryškių dvaro 

savininką) ir laisvai praktikuojantį Viekšnių miestelio vaistininką Bonaventūrą Andrijauskį (30 

metų), sulaikytus už dalyvavimą maište, nustatyta, kad teisiamieji lankydavosi Biliūniškių miške 

[...] J. Stanevičiaus-Pisarskio vadovaujamoje maištininkų gaujoje...” 1863 m. lapkričio 22 d. 

pranešime [...] teigiama, kad „vaistininkas Andrijauskis prisipažino, jog buvo Stanevičiaus gaujoj 

du kartus gydyti sužeistų sukilėlių. [...]. Be to, jį dvarininkas Tanskis kartą be vežėjo vežė į 

gaują.” 

ANDRIUŠKA (ANDRIUŠKEVIČIUS) AUGUSTINAS g. 1914-06-10 

Iš įrašų antkapiniame paminkle Viekšnių senosiose kapinėse: 

Andriuška Ignas 1880—1949. 

Andriuškienė Ona 1875—1953. 

Andriuška Petras 1907—1995. 

Andriuška Kazimieras 1917—2000. 

Andriuškienė Zuzana 1921—2002. 

Andriuškaitė Genovaitė 1958—1959. 

Milių km. 

95

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbiai su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 7—8. — Žodžiu. Truputį trumpintas tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Andriuška. Mono kūmos tuokią pėimens pavardę įdiejo. Noje. Noje, vėsė Andriuškaa, 

Andriuškaa, vuo aš Andriuškevičius. Augustėns. 

— Ta kor, sakiet, gėmės esat? 

— Nu Miliūse, netuolėi palverko [Viekšnių bažnyčios]. 

— Bet dabar ten lygi vieta? 

— Mėižee tik aug. Kazimiero tėn bovo tryleka tūkstontių įkainavę, ka melioracėja kielė. Tėn, 

kas trylėka-dvylėka tūkstantei — bovo negriaunami, pastataa palėiktami. No ta pirmininks 

apgavo Kazimierą. Sako, po to tau keturis tas tūkstontis aš tau pridiesu. Medžiaguoms — gausi 

cimonto, gausi tų, gausi tų... statykees Krakiūse. No tas pasilokamėjo ka taap — keturis tas 

tūkstontis gaus jau. Pradiejo griaut i statytėis. 

— A tas Kazimiers bovo kas? 

— Bruolis, no. 

— Kelintais metais gėmės? 

— Keturiuoliktaas [1914], birželio dešimtuo — Dievo Kūnaa bovo, Dievo Kūno švėntė. 

Gėmiau — pėimenys sūrius valgė, Dievo karvės bovo vainikoutai... Pri truobuos beržaa bovo 

vėsor prisegti. Je, vėsor bovo. Ta švėntė. 

— Kų daugiau daa darydavo per tą Dievo Kūną? 

— No, į bažnyčią veždavo. Į bažnyčią, kas pėimou — su bonda. Su sėsėri susikėbėj parejuom 

į pasaulį. Pėimenys sūrius jau valgė. 

— A jūs gal dvynukaa buvuot? 

— Noje. 

— Ak su seseria dvynukaa buvuot... 

— Noje. Sesou metų mėrė. Sako, aš bovis daug silpnėsnis, aš palėkis, vuo ana bovo 

raskažnesnė, mėrė. 

— Kada gyvenai Miliuose, iki kiek metų gyvenai Miliuose? 

— Ar aš? Kuol rusaa užejo, kolkozaa kuol prasidiejo. 

— Į kų tėn dėrbaa? 

— Ūkio darbus, vėsus, bedraa ūkio darbus. Vuo kap užejo rusaa, dar... dar aš buvau toukart 

Nevarėnuose, vėsė pabiegėj, ka išvarė mumis. 

— O Nevarėnuos Kas ten? 

— Mamos tievėškė. Noje, mamos bruolee, pusbruolee. 

— Tėn tami kaime? 

— Je, je, Konteniūse. 

— A anie tuoliau už Nevarėnų? 

— Ne, šiuo pusie Nevarėnų. No, mono bruolee če Miliūse, jug če gimėj, če augėj. 

— I anėj išbovo iki tų rusų? 

— Ne visi tebovo. Tik bovo Kazimiers i mama. Biškį pabovo, paskou ka išvažiavo... Tėi če 

nusikraustėj. Če tievą tų išvarė su gyvulees. Palėko če vėsė gyvuolee, vėskas. Paskiau tievs 

kėik... Pasikinkė arklius, karvės apsėrgusios, kėtos palėko. Gyvuolee če palėko Miliūse. 

— Vuo kap tievs? 

— Parejo, bet tėn ėlgaa neparejo. Ta mama vėina su bruoliu, su Kazimieru tou, tada ana če 

gyveno. 

— Bet mama irgi bovo išvažiavusi į Nevarėnus? 

— Bovo bovo. A savaitę išbovo. Par savaitę tad anodo če i parvažiavo. 

— Vuo pats pasilikaa tėn? 

— Aš tėn ejau tus batus dėrbdams. Kuol pradiejo jimt’ į armiją. Nu ka į armiją pradiejo jimt’, 

toukart kavuotėis. 

— Vuo kor tuos batus išmuokuot dėrbt? 

— Pas Gėidrą [Giedrą]. Vėikšniūse. 

— Kuris tas Gėidra, a pakalnie tėn? 

96

[Seniau vieškeliu pro Viekšnių kapines važiuojant į Mažeikius, ties Miliais ar jau už Milių 

vieškelis leidosi į labai gilią pakalnę. Ta pakalnė vadinama „Gėidros pakalne”. Pakalnėje šalia 

kelio buvo Giedrų sodyba. Manoma, kad čia 1929 metų sausio mėnesio 13 dieną gimė poetas 

Vincas Giedra]. 

— Nu tas unt pakalnės kor bovo, če mieste pri bažnyčios bovo truoba tuokia. Ta ons tuo 

truobuo gyveno. Anuo tievėškė [pakalnie]. Tik anėj do bruolee i tebovo. Ta če Vėikšniūse 

daugiau, į kriautovę, žydou Kaplanou. Če į kriautovę dėrbau, atidėrbau šešis mienesius pas tų 

Gėidrą. Namūse aš dėrbau, savo numūse. Parsinešu tus vėskų kiauraa, kų monėi sudous, 

parsinešu, padėrbsu ėr viel atnešu, ont dvėračio unsikabėnės i atvežu. 

— Par karą, kada aš pu tų mėšką vakščiuojau, batų nebgaliejau niekor benueit taisyt’ niekam, 

tad aš krepšius dėrbau mėške unt kelmo atsisiedis. Ir žmoniems išnešu, vėinam pasiūluosu, 

kėtam pasiūluosu — gauso dounos, gauso mesuos. 

— Kiek metų muokieties Viekšnių muokykluoj? 

— Pėnkis. 

— A vėsus pėnkis tėn tuo pačiuo vietuo, a kėtor kor? 

— Par dvi vėitas. Pas Gelžinį vėinus metus, Gelžėnio truoba bovo. Keturias žėimas aš buvau 

pas Tievelius. 

— Ta Gelžėnio truoba kor bovo? 

— Vuo če ont kampo, kor y tas kels, kor ein į tėltą. 

— Vuo bruolee i seserys a muokies bent kiek? 

— Vuo Kazimiers. Kuol keturis skyrius išejuom. 

— Glodėnis. Tėik pat bovo miliškis. Ons gėmės... iš panuos bovo gėmės. Ir nieks nerašo, ka 

ons bovo ton vedieju mums. 

— A „Jaunųjų ūkininkų”? 

— Noje. Ons Miliūs, a panuos sūnus bovis. Bovo žanuots. Bovo vėštos, turiejo vėštų dviejų, 

trejų a keturių veislių turiejo, kuožną veislę atskėraa. Ons jau liob brongiau pardavinies tus 

kiaušinius. Bovo mums vads. Par mienesį, karts par do-tris mienesius kartą atvažious. Mes ten 

šmuots tų jaunųjų ūkininkų buvuom. 

— I kur tą žemę turiedavuot? 

— Savo žemie, savo ūkie. Vėins ars būs su miešlaas, kėts su sriutuom, tas būs su zuperiu, tas 

būs su pelenaas. Turiesi pasvert bulbių kėik išaugėnaa. Susirinkėmaa būs. Vėsė tuokėj jauni 

puidašaa. I mergelkų, i vaikiokaa. Pozniakaatė bovo, Stončaatė bovo, Glodenaatės bovo, 

Permėnaatės bovo. Buvuom apėj dvėdešimt su vėršu žmuonių. 

— Ar atsimenat, kada pradiejuot gieduot bažnyčiuo? 

— Šmuots y metų. 75 metus gėiduojau. 

— Ar per sekmadienius, ar kiekvieną dieną? 

— Par sekmadienį. Kap tik bondą pabėngiem ganyt, jau ir įstuojuom į bažnyčią. Pažįstami 

šitaa, i Beišėns bovo, i kėik če bovo tų vėsų gėiduorių... Mes jau buvuom eit po budynes 

gėiduodami su tete. Tetė liob eis ir mes. Po pėrmo ejuom pri rožončiaus. Bažnyčiuo. Jug šėtaa su 

Kazimieru kartu pradiejau gėiduot’ i kartu beveik pabaigiem. Mon įsisėrgo mama — nebgaliejau, 

pėnkis metus iškaršėnau ont luovos. Ka bovo kulkozas, bovau įdiets į laikraštį. Tėn ka bovo 

Suovačiūse. Kap nuvežė mumis tėn dainiout’, ta veizo, skelbėms kap išrašyts, ir esu įdiets ir aš 

tėn. Ka einoos į bažnyčią, neinoos į Kultūrą. 

— Ružauskis bovo. Tėn [Pikevičatė] su Petronele skalbies, lonkuos, paventie. Tėn ons ir atein 

pavėnčiu. Tėn pasirukavo pasivedęs į šalį. Nuvejo viel į miestą, če parejo į miestą tas Rožė. Ta 

Pikevičatė atejo pas Petronelę, sako, vuo kų tu būtum sakius, ka ons būtų munį nušavis ir į Vėntą 

įmetis? 

[Po gaisro pastatė sargybą, manė, kad dar] ons ateis, dar gyvs tebie. Vuo ka sudegė, kažkų 

pradiejo tėn pelenus krapštyt, ir atrado anų. Ta toukart sargybos nebebovo, policijos. Vuo če anuo 

tuo ka parvežė iš mėško, skruodėmą dėrbo unt kėimo. 

— Ons tėn mėške anuo... 

— Nu mėške. Poikę, i nušavęs, ir pagoldė tap, ont kelmo galvelę padiejis, ronką pasidiejus po 

šuonu. Kap nušavo tuo, parbiego dar į kėimą, ėiškuojo Pikevičių, būtom Pikevičius abodu 

97

iššaudis. Bet anų nebrado, tik Elzbietą tuo rado. Elzbietaa nieko nedarė. Ta ons viel nubiego, ta 

toukart nubiego — vėin daržėnę uždegė, ontrą daržėnę uždegė i pats nusišavo. Petruonė bovo už 

mergę tada [pas Pikevičius]. 

— Sliepieties? 

— Noje noje. Sliepiaus. Nu kap nesliepties. Jug aš posę metų išsislapsteu. Jug aš buvau pri 

mėško prigodis, mon mėšks bovo patuogėsnis kap nomaa. 

— I kelintais tais metais bovo? 

— Nu, ka pradiejo į armiją jimt. Su pusbruoliu. Pasidėrbuom bunkerį. Pėrma gyvenuom... 

Rusaa užejo če iš ontro karto. Mama... iš bažnyčios parejo, sako, jau rusaa išsikielė par Virvytę. 

No, tada tujau pat pasikinkė arklius, mama su Kazimieru. I prisidiejo grūdų tėn į Nevarėnus 

išsivežt’. Kap važiavo anėi, rusaa jau nu Telšių bovo pradiejie eit’ par mėšką. Tai rusaa, 

kariuomenė ta vėsa, žygiavo unt če. Nu ta tėi kap įvažiavo į mėšką, i niekor nebepavažiavo, par 

naktį išnakvuojo mėškė. Nu ta parvažiavo — kor tu bevažiousi. Vuo tėn [Miliuose] būtom 

pasijiemusi trejetą padvadų — būtumam daugiau gyvulių išsivežė. Vuo ka dabar vėskas palėko, 

vėsė gyvuolee, vėskas kiaurai, vėsė žovo. Če palėkuom taap kaap pėršts. Tetę išvarė su vėsaas, 

puors arklių dar bovo. Kiaulė su vakaas bovo, karvės. Vėskas, kiauraa vėskas išejo ont nieko. 

Išvarė į Latviją. 

— Nu paskiau ka če užejo viel tas kars ontrą kartą, išvažiavau su dvėračiu. Važioujint in tėn, 

unt Nevarėnų, unt Pėivienų važioujint, išbiego tuoks žmuogus unt kelio. Pri monės prikėbo — aš 

negaliu nusikratyt. Ein lėktuvaa tėi ūž, ein. Tas bimt į griuovį. Aš ont kelio, veizo i stuoviu, i 

joukious. Ons sako — kų tu, durni, joukįs... Sako, jug mono žmuoną į žmuonuos muotiną 

užmošo, šįnakt, i truobelę sudegėno Tryškiūse. I nuejuom lig Kontėnių [kaimo]. Viel tėi 

liektovaa ein, ūž. Nariados jouououou viel džiungt į Balėnų mėšką krimt. Uns tujau už tuo 

pastato nukrėto. Vuo aš stuoviu ont kelio. Nu nuvažiavuom tėn, parsiskyriem. 

— Aš nuvažiavau pas diedę. Tėn tuo naktį apsikasiem tų bunkerį tuokį... Nebovo, tik doubę 

išsikasiem, ka jau galiet mon kor pasisliept. No paskiau, ka jau nieks į tuo armiją dar nejiemė, če 

vėskas jau išvaryta, bovo išgainiuota, če nieks nebebovo, jau vėsė bovo išbiegė. Vuo mama su 

bruoliu bovo, kap atvažiavo, tap anėi bovo tėn pasilėkėj, Nevarėnuose. Tėi kareivee nuoriejo 

atimt arklį — diedė užstuojo. Ruskaa diedė muokiejo aiškee. Pasakė, če beženee yr, bieženkee 

nu fronto pabiegė yr. Netor teisiės užtėkt. Mama sugrįžo. Mama bapalėko su Kazimieru če. 

Kazimiers gavo baltą bilietą. Į armėją anam nereikiejo eit. Petras jau senėsnis. 

— Aš tėn Nevarienūs turiejau kurpalius, vėskų nusivežis tėn. Ejau dėrbau, kuol į armiją negal, 

aš galiu laisvaa dėrbt’. Ejau pakėimees dėrbdams. Ale daug ont skuolų. Neapsimuokiejo. No i 

paskiau pradiejau slapstytėis. Jau bijuojo i pusbruolee belaikyt munį. Bijuojo i ciuocė belaikyt, 

tėkra mamos sesou. Tujau daugiau mėški. Mėški nakvuot’ ant kelmelio. Palietą turiejau. 

Apsisiausu. 

— Pas pusbruolį, kūlė su mašina pas tų pusbruolį. Nu, sulėpuom mas su tou pusbruoliu unt 

šiaudaas. Sakuom, če jau daržinie tus šiaudus nešt, palėpuom, sakuom, tėn mūsų nematys 

kareivee kad ateis. A milicija, a kas jau ateis. Šakiem bejamont, šliūkš, atejo kareivee, įpoulė į 

daržėnė, įpoulė i mato. — Lėpkėt žemyn. I išvarė. Išvarė, į Mitkačius nuvarė. Mitkačiūs bovo 

tuokia ūkininko truoba. Tas kamėns didelis bovo. Į tų kamėną mumis suvarė ir uždarė. Ir anėi 

patys išejo, išejo dar žvejuot’, gaudyt. Nu nuryto... vuo aš su medėnees klompes. Parvarė dar 

vėiną i varo mumis į Mažėikius. Nu nuvarė į Mažėikius mumis. Aš su medėnees klompes einu. 

Įvarė muni. Klaus — kėik tu metų? Sakau — septyniuolėka. Tėms i sako, vuo kuodiel tuokius 

pėimenis gaudai. Tuokiej dar į armėją nie jamami. Eik nomėi. Aš pruo tas duris maunu unt 

pušyno. Unt pušyno maunu. Tas bovo, tas šėtaa Vėlks, če vėikšniškis, tėn bovo, tuo milicijuo. 

Sako, — vuo kam anų išleido, jug ons tor dvidešim kuokių metų, — sako. Sako, — ons jau senee 

savo bonduos nebganęs, sako, — ons jau ein sau dėrbdams. Vuo aš dar girdiejau, aš dar 

greičiau... Tėi kareivee, tėn milicininkaa tėi pasiginė munį i parvarė. Parvarė munį, nu, nu reeks 

važiout. Per naktį išbuvuom, išbudiejuom. Tas tėn privaryts pėlns i senų, i jaunų tas skleps vėsas, 

pu žemiems, Mažėikiūse. Privaryts. Nu, nuryto varo į triaukinį. Nu geraa, važioujam. 

Nuvažiavuom į Vėntą. Ligu tas traukinys pradiejo... tas traukinys bovo sustuojis, ligu tas 

traukinys pradiejo jau eit, mes su tou savo pusbruoliu — brinkt išbieguom, išrėitiejuom iš tuo 

vaguono. Durys adaros, kareivee stuoviejo do pri durių. Mes vės stūmiemies stūmiemies, 

98

vaguons pėlnaa pristumts tap ka vėitos nebovo kor pasisokt. Vedu par tuo... lėnta uždieta už tų 

durių, par tuo lėntą — pūkš, kikivers kikivers — traukinys nuejo. No kor eisem, snėigo yr. 

Einam par, kap tėn tas upis ein... bovo užšalis. Če ejuom tuoliau, buvuom mėški tėn. Nu, kor ėisi. 

Reek pareit į Daubiškius pas Andriošką. Einam par sruovę, kap tas upėlis y tas... kur ein pruo 

Akmenę tas. Dabikinė, je. Unžlėpuom on tuo ledo, tabrakšt tas įlūžo, lig pėtį į undinį. Nu i kor, 

einam. Einam į tuo posę, nu nuvejuom į tuo posę, ont tuo diedės. Nežinuom dabar kami tas diedė 

y, naktis. Veizam, tuoki daržinelė, nupinta iš vyčių. Deg ognis. Kap mums če jau būs geraa jau. 

Apsišildiem, neklausam, kor diedė yr, bet klausam kaimynų. Tėn Šetkų klausiem, kėtą klausiem, 

kor tėi gyven. Sako, neikėt į tų kėimą, kor y pošis. Vuo mums ta, kor pošis y, pošis kėimi bovo 

didžiausi drūkta ta pošis. Vuo tėn mums reikiejo eit. Vuo tas tėn, kor tuo arielką vėrė, biego i 

nubiego į mėšką. Einam viel tou mėšku. Nu atejuom lig tuos vėitos, matuom tuo pušį. Priejuom, 

paskrabėnau į longą, tujau diedė priejo pri longo — kas y? Sakau, diedel, įleisk, sakau, šlapi, 

pasidžiuovint nuorem. Įleido, tujau mumis išriedė, devė Untuono, če Mažėikių gatvie gyveno, tas 

jau mėrės dabaa jau, tuo drabužius, i pats savo tievs drabužius devė. Parriedė mumis, nuvedė į 

sklepą, pagoldė. No kor dabar, išguliesem. Dabar ryto met aš sakau, diedele, jagu gali, sakau, 

mes nesuvuoksem, sakau, aš nebsuvuoksiu jau atgal’ nugrįžt’ į Kontenius, į Nevarėnus. No i 

dabaa reek pareit par Sonteklius... Par tuo upę išejuom, par tuo Virvytę. Ejuom mėškaas 

mėškaas... Vuo Pėivienus... negalem į Pėivienus užeit, reek Pėivienus apeit. Einam einam, 

įejuom į tuokį mėšką, einam einam... Nu kor dabaa. Rek eit par tų kėimą. Vuo tami kėimi, žinau, 

ka tėn i tievs ir sūnus yr stribuokaa. Abodo y. Nu reek eit. Upis, Pėivienūs, Stuočkūse. Petras su 

tou pusbruoliu išejo pu pėrma, vuo aš pasėlėkau paskiau. Priejau pri longo, kad i stribuokaa, 

paskrabėnau, tas priejo — kas y? — rokou. Diedele, nuoriu nuveit į Pėivienus. Vuo Pėivienūse 

bovo karėškee, ambulatuorija. Daržinie bovo, klebuonėja ta vėsa bovo kariškių pėlna. — Jagu 

pasisuksi po dešine, sako, nuėisi į Vėikšnius, jagu po kaire, sako, nuėisi į Pėivienus. Nu kap 

tiktaa par tų kėimą išejau, kap mon pasakė, veizu, ka karklyns y, tujau šliūkš pasidaviem tujau 

pat į tuo posę, par Balėnų mėšką, i viel mon Kontenee ir atsidarė. 

— I tris kartus bovo tuokios tuos keliuonės. Ontrą kartą, ka munį pajiemė... Aš tris kartus 

bovau pajimts. Nu ontrą kartą munį viel pajiemė. Munį varė į Tėlšius. Nevarėnūse parnakvėno 

munį. Milicijuo. Trys kareivee varė munį. Į tus Telšius. — Biek, biek, biek. Sakau, kor aš biegso, 

sakau. Anėi susiedo vėins pri vėinuos pušėis, kėts pri kituos pušėis. I monėi lėip — biek. Ne, 

nebiegso, aš laimings, sakau, kad aš žėnau, kad toriu draugus, kas monėi kėlį paruodys kor eit, 

sakau, nesu bovis aš nikame. — Vuo kor tau tų kėlį, tik tu leiskees, — sako. Aš sakau — aš 

niekor nebiegso, munį varykit tik. Navarė į Telšius, pardavė Telšiam. Bovo pasibėngis kars, pu 

karo jau bovo. Žydelka ta daktarė, Blatienė. Grėcius tas papoulė pas kėtą daktarą, vuo aš pas tuo. 

— Ui, mūsų tautą išžudiet, jumis taip pat reikietų nušaut, — monėi sako. Tik mauk greičiau tu 

nomėi. Išeinu, šmakš tų bilietėlį, aš toriu jau tų bilietą, muni iš kumisariato išrašė. Tų Gricioką 

— pripažėno džiuovą, į liguonėnę pagoldė, vuo munį ta žydelka, munį išgrūdo nomėi. No aš ir 

einu, toriu bilietą, toriu kešenie tų bilietą. Paliousouts esu. Aš jau drosee keliu. Keliu pareinu — 

šliūkšt, strėbee pajam munį. — A turi bilietą, iš kor parėini? — Iš Telšių, komisariate buvau. — 

A turi bilietą? Sakau — netoriu. — A turi puopierių? — Netoriu, — sakau. Žinau, kad puopierių 

aš turiesu, anėi muni varė jau į Tėlšius, būs mon puopierį driki driki sudraskys i viel muni 

parvarys. Parvarė, tuo viršininko nebovo, Nevarienų. Ryto metą parvažiavo tas viršininks, nuvarė 

viel munį pas tų. Sakau, buvau Telšiūs, sakau, tėn varė pas daktarę, daktarė munį išginė nomėi. 

— A turi puopierių? Sakau — toriu. Ištraukiau iš kišenės. Sako — vuo dėlkuo draugams 

neruodee? Sakau — anėi, sakau, sudraskys. Sudraskys, supliešys, pasakys ka mes viel miški tavi 

raduom. Sakau, i nedeviau. 

— Nu dar vėiną kartą pajiemė. Trėtįjį kartą ka munį pajiemė, viel bovo sugavė. Į Tėlšius 

nuvarė viel. Iš Telšių jau į traukinį viel varė, tėn važiavuom, par Tryškius. Pabalvė, ruoduos. 

Išlėpau, vėins jau bavažiavau, be draugo. Nu einu viel mėškaas, iš tėn išrėitiejis, mėškaas 

mėškaas. Parejau į Stakminus [Tryškių valsčiuje Stakminių kaimą]. Stakminūse, parejau, tėn į 

Stakminus. Veizu, didelis ūkis, i paskiau pri miškelio tuokio, pri šabakštyno, vėina nedėdelė 

truobelė, tuokia nedėdelė ta truobelė tuokia, i kūtelė. Patarškėnau į longą, jau žiuburys bovo. 

Veizo, Dievo mūkelė padieta unt stalo, nu, mėslėju, če jau, nebijau jau. Paskrabėnau. Tujau pat 

išein — kas y, vaikėli, tavėj? Sakau — ciuocel, kap y, sakau, važiavau į armiją, sakau, paleido 

99

vėdurius, sakau, kap išlėpau išsilaukiniet, traukinys i nuvejo. Sakau, aš nuoriu ar į Dauginius 

pareit’, arba į Ramuoniškius pareit’. Kad aš pas diedes galiečiau pareit, sakau. — Nu, geraa, 

nakuok. Išvėrė kiaušinių, puorą kiaušinių, svėisto, dounos padiejo tų vakarą monėi. Pavalgiau, aš 

nesakiaus ka jau pabiegis eso. Nuryto aš anaa pasisakiau. Ka pavalgiau, pakielė munį ont 

truobelės, tėn patalaa sudieti, puodėškos sudietos. Tėn išmėiguojau. Pažadėno, jau saulelė 

aukštaa jau. Sakau, ciuocele, vuo kor aš dabar eiso, aš bijau stribuokų. Anėi munį pajims. — A 

žinaa kų, sako, nebijuok tų stribuokų. Šįvakar palauk, pavalgyk, eik viel golt’. Šįvakar aš 

nueisiu, būs anėi nomėi parejė tėi stribuokaa. Mono bruolio sūnaa. Trys kilometraa mums lig 

Tryškių yr, vuo par Tryškius da išeit. Vuot aš nueisiu paklausu, kor anėi būs šįnaktį. Nuejo ana 

tėn, paklausė. Vėins būt’ unt tėlto, į Dauginius ka neparėitum, ont Dauginių če kor ein tas tėlts. 

No ontras kap y če ont Kairiškių. Palaukiem, vakars, brieško. Ana apsisiautė so kosku, su 

vėlnuone, munį apsiautė su kosku, vėinam lazdą ir ontram lazdą, abodu su lazduom. Į tus 

Tryškius, par Tryškius išejo če, lig pat tėn — paskutėnė truobelė če ont Kairiškių kap išein iš 

Tryškių. Tap ana par tuo truobelę išleido munį, paržegnuojo i palaimėno. No ir einu, ont 

Ramuoniškių nuoriu pareit. Vės yr telifuons, vės laidaa... Žaliuonie bovo irgi kareivee. Vuo tėi 

telefuonaa — vėsas laids užtėmpts tėn mėškė. Vuo aš einu mėškaas. I vės į tus telifuonus žaranžaran 

įpoulu. Pareinu į tuo Ramoniškę, dar nebovo pabaiga, dar pailsiejau ont kelmo atsisiedis. 

Nu ryto, jau biškį prašvėto. Gėrdo ka rusaa tėn anėi Žaliuonie alatėj. Tad einu pas tuo gaspadėnę, 

tuo savo kūmą. — Bijau aš tavi prijimt, — sako. Če pat roskee. — Ciuoce, sakau, vuo kas tėn tau 

tap kniūk tvarte, daržinie bovo — tėn padėrbts tvarts tuo daržinie, kas tėn gal taap kniūkt? Sako 

— a girdiet? Sakau — einam pasiklausyt. Priejo ir ana pati pri tuos kūtės. — Chhhaa-hhaa, 

chhhaa-hhaa... Pusbruolis. Pataisyts tas anuo bunkeris palei avių gardą. Miešlaa apdieti. Durys 

padietos, ont tų durių miešlaa uždieti, avys vėršou. Tėn ons ir gargaliou. Sakau, ka če eitom 

strėbei, če aiškee girdiet’, sakau, tujau pat i rastom, sakau. Nu kap taap pasakiau, tada jiemė 

ana... sako — eik dabar, — sako. Vuo pėrma — ne, bijau... — Nu eik, sako, neleisk knarkt. Nu ta 

kėik, savaitę išbuvau, tada anų išvežė kėtor kor, ta munį palėko. Kap anų išvežė, tap ir aš išejau. 

Išejau, no kor ėisi? Veizo — pas Racį — aš buvau, Petras ka bovo už vaikį — veizu, ka ta 

daržinie senuovėška i vėsa ta palapėnė pridieta lėnų. Buntaa surėštė surėštė surėštė, sudieti tėi 

buntaa lėnų. Nu, mėslėju, vuo bovo do žagaa ruginių šiaudų žaginių, aš įsikaso į tų vėiną žagą, 

įlyst’ ka galiečiuo. Pešu pešu, jau į posi įlindau, tik bakst monėi į užpakalį su karte. Viel atbols 

išlendu iš tuos... Vuo tėi Racee biks-biks-biks i nubiego į truobą. No kap tėi nubiego, aš viel einu 

i viel pešous į tų žagą. Pešous. I viel su karte. No geraa, mėslėju, ka jūs taap, einu vyziet 

pastuogies kas. Trys eilės lėnų sukriautos. Vėsi buntaa tų lėnų. Nu, mėslėju, aš išsipešu tūse 

lėnūse, če jūs monėi į užpakalį nebdorsėt. Vėiną buntą ištraukiau, ontrą, trėtį, lendu — rataa, 

apvuožti, puorėnee rataa. Un kaladų padieti ir untvuožti. Kuoks mon geroms! Įlindau, tų vėiną 

pakį įsitraukiau, pasiskleidiau. Nu vuo utėlių... vuo utėlių aptekęs. Atejo ta šeštadienio dėina. Ein 

į pirtį. Atejo Racee nusipierė, paskiau muotrėškos dar. A trys anuos bovo. Išlindo senė — ir aš į 

tuo pirtį. Veizo, tuokia geldelė, vėštas kor liob lesint. Veizo, akmenys dar šėlti geraa yr. Įnešo aš 

su to geldele tų undenį. Išsirėdiau plėks, tujau į tų prūdą, tuo ondens įnešiau, vėsus drabužius 

sumetiau sumetiau i pėlu tų garą. Nu ka tėik geraa, tėik geraa! Išlindau, tujau parsiriediau. 

Nebjost nieko nebjutau. Tad išmėiguojau dėin i naktį. Išmėiguojau, vuo nebtoriu ne dounos, nič 

nieko valgyt’. Išlindau, einu pas Racatę, bovau jau už vaikį bovis — Petras kap susėrgo plaučių 

uždegimu, aš stuojau už Petrą tėn dėrbt’, dvė savaiti tėn išdėrbau. Monėi Racee tėi vėsė 

pažįstami geraa bovo. Priejau, paskrabėnau, ta atidarė longą. — Anele, — sakau, — douk monėi 

dounelės. Nebtoriu nieko valgyt’. Nevalgis, sakau, esu, nuoriu valgyt. Munėi atrėikė dounos, 

atpjuovė lašinių ir aš į tų mėšką nuvejau. Vuo tuo Jūzapo Raciaus prašau — Jūzapėli, sakau, 

nueik į Milius, į tievėškė mono, pas bruolį. Parvesk monėi bruolį, kad ons monėi padietų viel į 

Nevarienus nuveit. Racys su dvėračiu nuvažiavo į Milius, su bruoliu parejo, parsivedė tų bruolį. 

Nu i viel par naktį su Petru, i viel mėškaas nudyžiem tėn. 

— A tų tretįjį kartą pabieguot iš traukinio? 

— Noje. 

— Ir aš mėškė būdams, pas ciuocę aš ejau prašyt’ pusryčio. Aš nuoriu kuošės. Mon mėškė 

besiedont — kuošės nuoriejau, sakau — ciuoce, mon išvėrk kuošės. Nu, sako, geraa, aš išvėrso, 

tu ateik. Ana sakė, sako, kada aš tau išvėrso... No ana padiejo žėnklą muonėi unt tuoruos, skurlį. 

100

Nuejau tėn pas anuo, valgau. Veizu, atein pėnki strėbee. Ana adarė ontruo pusie duris. Vuo tėn ta 

tuora, tuokia šėtaa... senuvėška ta tuora. Aš par tuo tara-ra... Vuo tėi į truobą nejo, tėi ejo pro šalį 

truobuos. Tėi pamatė, kad par tuo tuorą trato, tėi pasioto į munį šaut. Pylė taap... Aš į tus krūmus, 

aš tap kėtor išrėitiejau, bovo mėšks, krūmaa. Aš į tu krūmus įpouliau, vuo tuos šakos unt monis 

tik vėrst, tik vėrst... Šaudė vėsė, pėnki bovo i vėsė, kėik turiejo šuovinių, vėiną patį šuovinį 

bepasėlėko. Vuo mono tėi draugaa kor bovo, mėškėnee, anėi turiejo šautuvus. Bovo išejėj į šio 

posę Balėnų. Sako, mes gėrdam, ka če didžiausis triukšmas, tuoks šaudyms yr. Mes bieguom tevi 

ratavuot’, mes jau žinuom, ka tavi jau... Parbieguom — tošti vėita. 

— Aš jau nuvaryts. Tėn tuokia gyvenvėitelė bovo, šeši kėimelee. Ta munį varė par tus 

kėimus. — A pažįsti, a pažįsti, a pažįsti? Ne vėins neprisipažėno. Vuo kor, batus dėrbis, topelis 

dėrbis... Ir nieks neprisipažėno. 

— Kada jau į tuo liguonėnę kad ejuom, tuokart parejuom, su tou Grėciu, stuoviu tėn bunkerie, 

tėn savo kų pasidėrbie daržinie. Mes, modo buvuom daržinie bunkerį pasidėrbie. Šiaudūse, viel 

bovo pridiets pėlns gals vėins. Ta vuot, pasidėrbuom vuožius tuokius. Balsio ta daržinie buvusi, 

sėina be kiminų. I vėsaa aiškee matyt, kas kor ein. I mes tėn buvuom. No i atein Tenys, tas, kor 

šitaa douną vežė, tas. Atein pas mumis, veizam — Tenys, je. Statee ein pas mumis į daržėnę. 

Konteniūse, tėn pat susieds i gyventuos. Ons bovo Nevarienūse, ir ons Nevarienūse pamatė, kad 

y pėlni Nevarienaa, aplink Nevarienus sokaas vėsor enkevedistaa. Turiejo ons tų puopierį 

pasijiemis, kor bovo skelbėmaa prisegti — eikit registruoties, visiem bus duovanuota. Ons atejo 

pas mumis moms paskaityt’. Mes jau iš savo tuo bunkeriaus išlinduom. Devė tų puopierį, 

parskaituom. — Ir ka jūs šįvakar, — sako, — vėsi išeitumet. Ka jūs šį naktį nebebūtumet. Ka jūs 

rytuo išeitumet. Vuo rytuo če būs vėsor enkevedistaa. Šindėin, sako, aplink Nevarienus, vuo ryt 

jau če būs. Esat įskųsti. Esat įskųsti i ruodykities sau. Mes ir išejuom kap tik subrieško geraa. 

Nejuom kelees į Tėlšius, ejuom aplink ežerą. Dvėjou su Grėcioku. Saulelė tekiejo, ta buvuom jau 

Telšiūse. Aplink ežerą apejuom, tap laukaas i nuejuom. No i kada parejau tuo dėiną, jau, 

išnakvuojis jau Nevarienūsi, ta vėsė lėnaa... vuo bovo pelodės pėlnos lėnų, i douba pėlna. I vėsė 

lėnaa iš doubuos, iš peludžių išnešti. Parkratė — tėik ėiškuojo mumis, nuoriejo rast’. 

Nuo vuo tėn, kada aš nakvuojau [Nevarėnuose], ta tėn dar Suobutėlis besuus, Juonis. Tėn 

bovo kalėjime ons pajimts, kada aš parejau. Vėin kartą ka buvau, ir ontrą kartą ons daa tebebovo. 

Tad ons tėik bovo primošts — vėsos ronkos vėinų pūslių. Aš žėnau, ka tavi paleis, — sako. Ons 

monis prašo — tu munį pakark. — Išpliešk iš švarko, — rukou, — pamušalą, douk monėi 

pasismaugt. Nebgaliu beiškentiet’— ne atsigolt’, ne atsiklaupt. Riek i gan ons. — Kap nuorintaas 

a muni nusmauk, a kų. 

— Kor anų tėn... kor tėn mošo anų? 

— Milicijuo, milicijuo. Nevarėnų milicijuo. 

— Pėrmą kartą į kariuomenę pajiemė iš kor? 

— No iš Kontenių [prie Nevarėnų]. 

— Antrą kartą pajienė iš kor? 

— Munį pajiemė viel iš Nevarienų. Nu vuo trėtį kartą muni pajiemė kada aš ejau tų pėitų pas 

ciuocę. Konteniūse. 

— Ak vėsus tris kartus iš tenai pakliuvuot? 

— Je. 

— Vuo dėlkuo negyvenuot Miliuos? 

— Kap išejau, tujau munėi zars... Pasibėngė kars, dar kars tebejo, pasibėngė kars, muni 

supėršo su ta, aš tėn gyvenau. Aš nuoriejau po karo pareit pas mumis. Juk tėn i budinkus 

sudegėno, vėskų kiauraa, vėskų. Vėsė bovo šėši pastataa tėn bovo. Nu Venckienės. Mataa, kad 

anuos vyrs bovo išvežts, skaituos Venckienė bovo palėkusi. Mes ir išsibieguom tujau. Posę metų 

išklaidžiuojuom. Bovo pas Petrą, Petras ka tarnavo Rekečiūs pas Rošėną. Tėn slapsties mono 

žmuona. Mergelka bovo Miliūs pas tievus. Ta pradiejo brigada, tėn pas tievus... Tėn vaks biegs, 

kad i maža, kėš tuo galvelę prie tuo longo. Tėi pradiejo dyvytėis — iš kor tas vaks šėtaa, iš kor 

tas vaks yr. Nu tada i tų vaką, aš jiemiau tų vaką, iš tėn pajiemiau, išvežiau į Laižuviškę, pas 

žmuonuos sėsėrį, pas Liotkų tėn išvežiau. 

101

— Tėn išejau, paskou diedė supėršo su to Vėnckiene, kap Vėnckų, tų pusbruolį mono... 

Vėnckienė ta bovo iš Urvikių, apsižanėjusi už mono pusbruolio. Urvikiūse tievėškė. Kap jau 

muni paleido, ta žydelka neprijiemė, Nevarienaa tėi muni paleido, aš jau toukart drosee vėsor. 

Tujau pat atsirado vėina muotrėška. Tėn Mitkačiūse [Nevarėnų valsčiuje]. — Tu pareik pas 

muni. Mono vaikiokaa vėsė išbiegė į Klaipiedą, aš vėina pati. Puors arklių yr. Aš netoriu, kas 

mon padietų ūkininkaut’. Ta vėin mienesį aš tėn dėrbau. Tada gavau už vėiną mienesį kostimą 

milinį. Ontrą mienesį jau nuor kad būčiou, sakau — nu douk monėi tuo avį vėiną, senę avį 

pasiskėrt’. Vuo če Miliūs nič nieko, nikuokio gyvuolio nebibovo. Nu devė tuo. Nu paskiau kiaulė 

apsivakavo — tretysis mienou tas bovo. — Gaspadėne, jeigu tap nuori, — sakau, — douk mon i 

puorą paršiukų. — Jegu dousi puorą paršiukų, dar vėiną mienesį būsu. Ana sako, kad — aš 

dousu. Nu, kap jau tėi paršelee atsižindė, pasikinkiau, avį tuo surėšuom į ratus įdiejė, tus 

paršiukus... Sakau, — žėnaa kų, šeimininke, tu douk dar munėi tų mažųjį paršėlį, vuo unt torgaus 

nieks nenuories ne pėrkt. — A, žinaa, — sako, — jimk į tų tretįjį, tų mažųjį. I parvežu mamaa. 

— Aš jau nebeparejau. Pas tuo Kuntrauskienę bedėrbont, munį tujau diedė supėršo su ta. 

— O kap Jūs čia atsidūriet, Viekšniuose? Kap tų sklypą čia gavuot? 

— Nu, valdžia devė. Tėn Nevarienūs kap mums konfiskavo... Ka tėn aš su ta Ligeikaate 

buvau susimetrikavis, su Venckiene, ka tėn jau pradiejau gyvent’. Vuo ka Venckienee, kap anų, 

tų Venckų pajiemė, išvežė, tap vėsą tortą ir konfiskavo. Niekuokiuo partijuo, niekou nieko. Vuo 

tad, kad tėi strėbee nuoriejo tuos žemės, vuo strėbee tėn aplinkou gyveno. Anėi nuoriejo iš tėn 

ketursdešims hektarų. Ka liob baigies Nevarienūs skombint, mes iš truobuos apsiriedėj 

paspiejuom į bažnyčią nueit ont sumuos. Tėik buvuom artėj pri miestelio, gyvenuom. 

I ketursdešims hektarų turiejuom. Do mienesius pabovo lagerie i mėrė kalėjime. Tėi tėi be rašto, 

be kuo išvežė. Ne valdžiuos įpareiguots bovo, ne nieko. Tiktaa ka kars pasėbėngė, tėktaa gavuom 

vėsus tus dokumėntus. Mes ėiškuojuom anuo. Deviem į Vilnių prašymus. Ėiškuojuom, kor ons y, 

nežinuojuom, kor ons y. Paskiau ka parvažiavo tas vėins kalinys, iš tuos anuos tievėškės, ta tėn 

nuvažiavuom, ta ons pasakė — ons mėrės tėkraa y, dar doubę, — sako, — padiejuom, 

palaiduojim anų tėn. Kame tėn pajūrie, tolėi Sibire išvežts. Nu dabar ka gavuom tų puopierį tuo 

Vėnckaus, ta parejo, ka ons be kaltybės ir išvežts. I dar tėi strėbee tebebovo gyvi, jug 

galiejuom... Anų pajiemė nu lauko, dėrbont žemę. Į mašėną įsuodėno... 

— No paskiau ir anuo nuoriejo. Jug bovo pajiemie už prievuoles. Iš kor... Arklių nebie, karvių 

nebie, nič nieko nebie, prievuolių tebie, no iš kor pėlseem? Anuo pajiemė į kalėjimą — 

sabotažninkė. Ana išsiediejo keturis mienesius Telšiūse. Nuvažiavau į Tėlšius pas advokatus. Ta 

vėins tuoks gers advokats bovo. Tu vėiziek, — rokou, — žmuonis, ka nebūtom kumunistaa, ka 

būtom kas jau žmuogus y. Turi sudiet’ į liudininkus. Tėn ta Venckienė senuoji bovo jau 

aštoundešimpėnkių metų, nu, vuo Elena posontro metėlių. Vuo muotėna kalėjmi sied. Nomėškio 

nebie. Ta tas advokats kuluoką diejo į stalą — a torėt teisę muotiną atimt nu vaako? Gyvuolius 

atiemiet. Vuo iš kor dous tuo prievuolę? Nu bovo dar tų liudininkų trys a keturi. — Ka būtom 

tujau pat paleista vakou muotina. Nu, paleido, dar pusontrų metų išbuvuom tėn. Če nuo to 

Liobšio arklį aš buvau nupėrkis, ont savo vardo. Prašiau Liobšio, parašyk puopierį, ka mon 

įdoudi dėrbt ėr ganyt. No, tas parašė. Paskiaus, Škėrba turiejo karvę pardout, tuokia gera karvė 

bovo, daug pėino devė. Ta tuo karvę pajiemiem. Tujau pamatė tas, če ons i gyveno dar tas tuoks 

jau pusmeistris, mūsų susieds tas bovis, on jiemė ir įskundė, kad Vėnckienė tor arklį — mateu, 

— sako, — žmuogus tėn ar su arkliu. Tujau pat iš Telšių atvažiavo inspektuoree. Aš tujau tų savo 

puopierį — tas ne Vėnckienės, ons y mono. Nu karvė viel — paprašiau, puopierį parašė, ka 

karvė ganyt yr. 

— Tėi strėbee, pažįstami tėn bovo [Nevarėnuose]. Tokėi mondri bovo. Kap anėi ejo par tus 

žmuonis, ėiškuodami, kor sugaus. Kėtųjį nušavo. Nušavo, parvežė į Nevarėnus, aš jau nematiau, 

parėjusi monėi sakė, kuri jau mumis maitėno su Petru, tėn į tų bunkerį moms devė valgyt, sako, 

— parvežė vėiną vaikioką, sako, — nušavo, kelnes nuleido, už tuo, sako, — užnierė šniūrėlį i 

pakabėno unt tuoruos. No i paskiau viel tėi patys strėbee tėn liob eit unt Gadunavos. Par pušyną 

reikiejo išeit, tėn tuoks kryžius didelis bovo. Ein par tų mėšką i pamatė tų kryžių. Tas Gavrilovs 

sako — vyraa, vyziekit, bandits untaa. No, kors pataikysem. Vėsė šavo, vėsė prašavo. Į tų kryžių. 

Vuo tas Gavriluovs jiemė — toukš i nudaužė tuo kuoje, Dėivo mūkaa. — A mataa, ar aš 

102

nemuoku šaut? No, ir kaap bovo. Kėik tėn dar pavažiavo, paskou anėi atvažiavo če į Tučius, če 

ontrūsius, jau ėiškuot tų... Tėn viel prisigierė samagono, parsivarė purmuoną, žmuogu jau, 

gyventuojį, su puora arklių, parvežt anus į Nevarienus. Į šauk, ka ginkit i ginkit, tik douk tėms 

arklems, tik douk arklems. Nu, žėnaa, kels doubiets. Geraa, tėi susiedo, tėi ketori į priekį, vuo tas 

užpakalie atsigolė. Tų vamzdį vėsą pasoko ne taap, ne į tus keturis. Tas — tėnkt vuo untgolė unt 

tuo gaidžioko i tam vėsą rėitą nunešė, nutraukė rėitą. Anam nupjuovė tuo kuoją tuo liguonėnie. 

Kuokėi pėnkėsdešims metų kap mėrės. 

— Kap mes iš tėn išsibieguom, iš tų Nevarienų, ta če pasivadaluojuom posę metų, muni 

pririedė tėn į Ramoniškes. Bovo truobelė tuokia pamiškie — kumetyns. Miniauskių, ta į tų 

kumetyną parejuom. Nu kap pradiejo tus buožes rinkt, viel atgal’ vežt’, tap tėi Dauginee bovo 

užrašyti. Ta jau Dauginius... arklius atiemė, vėskų atiemė. Dauginee, kap užrašė, tujau atvažiavo 

ont ryto į tuo truobelę... Tėik i teturiejau — stalą i luovą, i poudelee, katilelee. Tėik teturiejuom 

iš tų Nevarienų parsivežėj. 

— Žalionę išejus, į Ramuoniškes įeinont ta pošis bovo. Pri pat kelio. Netėisi, kreiva, bet aš 

kuoplytelę... Paskou, praejo kėik laiko, aš viel... padėrbo munėi kėtą kas. Kazimiers padėrbo. Ta 

jau buvau įdiejis. Šešees paveiksliokaas. Vakaa karts kad susirinks, kad anėi tėn džiaugsees, kad 

anėi šuokinies į rinkį. 

— Vuo tuos pušies kap nuors nevadėno kitaip? 

— Ne, neso girdiejis. Kada aš tas kuoplyteles įdiejau, ta vakaa jau susirinko tėn... Tuos pačios 

šėtaa Čiožaatės, nedėdelės bovo, Slabaatė viel, nedėdelės bovo tėn anuos, tėn susirinks anuos, 

lakstys aplink tuo pušį. Ta tėi, je, dabar anėi žėno kap tėn monėi tris, noje, tris koplyteles... 

— Par Žaliuonę kor ejo. Kėta kariuomenė iš kėtuos posės siautė tų mėšką. Vuo anėi balių 

kielies tėi mėškėnee če, Šiurkiškies. Tad anėi bovo gėrtė. Jagu anėi nebūtom bovėj gėrtė, būtom 

šmuotą če... Bet kad anėi bovo gėrtė. 

— Dėltuo ka mes buvuom anus pakavuojie. Tėn doubiej sumesti bovo... Bomba krėtusi, i 

doubie bovo tami mėškė dėdelė išmošta. Tada anėi tus tris karėivius — tus miškinius, sumetė į 

tuo, į biškį žėmių. Tėik ka mažaa tebovo. Ta veizam nuejė, mes tėn Slabys, Miltinis ir aš. Nu i 

veizam, kad jau šunys adraskėj. Ta mes jiemiem tas žemes, apkasiem anus — kasiem aplinkou ir 

metiem. Miltinis i Slabys. 

— A tėn iš Ramoniškių? 

— Je. 

— Vuo tas mėšks kuris bovo? 

— Purvių. 

— Monėi ta Šiūšaatė pasakuojo. Pasakuojo, kap da bovo. Sako, anėi dyvyjuos, kas galiejo 

apmest anus tou žemiem. Kas anus apmetė, kas anus apmetė? Vuo aš anaa sakau — mes 

apmetiem. Žinuojuom, ka Šiūšė tėn y tuo doubie. Pats Šiūšė gyveno kor aš gyvenau. Visi tėi 

Šiūšės, tas Juonis, kur tėn bovo skaitykla, daržinie bovo. Tėn bovo pasidėrbės tas Šiūšė Juonis 

par tų karą, par tų vėsą šaudymą, tėn Juonis bovo pasilėkės dar ons če. Ta dar Juoniou mono 

draugs liob eit dar dounos parnešt. Aba mesuos kų į kriautovę nupėrkt, parnešt. Aš Juoniou liob 

sakyt — Juonėli, tik vyziek, neveskęs savo kumpanėjės pas munį, tik vyziek, sauguokees ka 

nieks nematytom ka susitinkam. Tėi Slabee y visi giminaitee, pusbruolee. Juk ten visi liubam 

susitėkt. Vėiną kartą Šiūšę susitėkuom, uns sako — kas tėn palverke y tuoks nepažįstams 

žmuogus. Mon sako — a tu nežinaa? Ka tu jau tėn priklausaa, tu karts parvažiouji. A nie bruolis 

pamatis, kas tėn tuoks? Sakau, — konėgo tievs, pabiegės nu išvežėmo. — A, mataa, geraa ka 

susėtėkuom. Mes jau žadiejuom anų nušaut. 

— Ons turiejo pasidėrbės, tėn kor bibliuoteka bovo, tėn tame name, tėn tuo daržinie. Kap tėn 

anų aptarnavo kuokia tėn muotrėška. I ta muotrėška, vakari nešdama valgyt, jiemė šunį pasileido. 

Tas šova ir atbiego. Ta muotrėška kap nešė, tas šova atbiego. Tas atbiego aplink tuo daržėnę, 

atbiego, tas piedas ousto. Ta įlindo pas tų į tų bunkerį. Vuo tas šova pasilėkis lauke, tas pradiejo 

kaukt. Vuo papoulė strėbiams nakvuot’ tuo skaitykluo. Tėms jau dyvaa, kas če y, ka tas šova 

laksto aplink tuo daržėnę i luo, taap kauk. Tėi paskiau dėiną ein vyziet. Nu ir atrado. Ta ons pats 

nusišavo, vėdou. 

103

— Mes ont kalnioko gyvenuom, Dauginienės ta bovo, šiuoposė opės, vuo Šiūšės jau untruo 

pusie tėlto, po ontra pose. Dėdeli medee, dėdeli medee. Paskou kap tus [Šiūšas] išvežė, tėn bovo 

Radavyčė parejis gyvent tėn. Dar daržinie bovo pri pat kelio. Ta tuo daržėnė Radavičioks 

sudegėno. Radavyčė kap dėrbo — drapakavo, akiejo, suvėlko tuokias žuoles. Radavičioks įnešė į 

tuo daržėnę i padegė. I ta daržinie sutvatiejo. Pėrmiau gyvenuom šėn, arčiau ont Vėikšnių, bovo 

pri mėško. Irgi tuokia truobelė nedėdelė bovo, tas kumetyns. Vuo tėn tas bendraūkis stuov, 

Miniauskių. Ana bovo su Miniauskiu, pri luovos bovo klibuons i suvėnčiavuojis. 

— No iš Ramoniškių kor tada atsidūriet? 

— Nu ta tujau pat če. Tujau če. Rušinaa kap išsibiego į Latviją, palėko savo tuo vėitą če, 

Rušėns tujau munį če... Padeviau tėn pareiškėmą iš Ramoniškių, iš mėško atsisakiau, vuo ana 

atsisakė iš kuolūkio, i parvažioujam če. Parvažiouju, če truoba vakarykštee tik nuardyta ir 

išvežta. Tas če bovo Akmenės pirmininks, tas jau pardevis tuo truobą. Bovo nauja truoba 

sustatyta, tik mon reikiejo įsirėngt. Bovo palėkus tik kūtės. Paskiau i tas pates kūtes nusigriuovė. 

Tėktaa bebovo lėkus vasarėnė kuknelė, no reek tuo kuknelie būt’. Pajiemiau muolees ir 

ištinkavuojau iš tuos vėdaus posės. Pavasarį pašals kap ejo, vėsa ta mona — šliūkš i nuejo nu 

tuos sėinos. Tada bovo ruskioks tuoks pirmininku. Minkovs bovo tou pirmininku. — Douk 

kvaterą, — sakau. Munį nuoriejo pri tų gyvuolių. 

— Ir pašte dirbuot? 

— Septynis metus. Po karo. Pakyriejo, septynis metus kap išdėrbau, kap muokslas pasėbėngė 

muokiniam, Linkevičaatė, kap ana ejo, sakau — kap tau atostogos, išleisk munį atostogų. Vėiną 

dėiną išejau į tas atostogas, ana munį išleido, ontrą dėini — šliukš i nuvažiouju į Akmenę, į 

kepyklą. Vuo kepykluo viel nebovo darbininkų — pakruoviejų. Tujau prijiemė. Ventuo. Je, Vėnta 

bovo. 

— Rušino koplytelės kor dvė bovo, dvė koplytelės i kryžius, kuriuos čia kapuos? 

— Senūsiuse. Naujųjų nebovo. Naujiejie, kumat aš pašte dėrbau, ka naujūsius aš... vėsos tuos 

pušys, tėn mono vėsos dėigtos. Muotrėškos dėigė pagal kelio tus jau medžius, vuo aš dėigiau tas 

pušis, anuos sakuos — nemuoku aš dėigt pušėis. Nu tada aš, tas kerčiuo kor tuos pušys bovo, je 

dabar daug išpjautų yr. Tada aš tas pušis dėigiau. Če liob visumat užtvins tas. Vėiškelis — 

pavasarį, rudenį par vėiškelį neišvažiousi. Liob važious vingiaas. Neišejo mašėnos. Pirmuoji 

truoba kor y, untruoji truoba Sidabro ta kor bovo Sidabrienės — če jau užtvins, kad jau kalnaas 

eisem par aplinkou. Rušinienė bovo mėrusi, ka ons pastatė, i taa Rušinienee, kap Rušinienė 

mėrė, Smetuono laiki tap, tap ons i pastatė. 

— Ta Rušinienė, ta Juozo muotėna? 

— No. 

— Vuo dėlkuo nugriouvė paskui, kor pradingo? 

— No, pradiejo plytos griūt. Tas kryžius viel nupovo, tų nupjuovė. Dar Anė gyva tebebovo, ka 

ana tų kryžių nupjuovė. Tujau po karo i nuvarė tas koplyčias. Vuo tus šventūsius nunešė 

bažnyčiuo. Kazimierą i Pranciškuoną. Bažnyčiuo y. Pri Panelės Švenčiausios altuoriaus sudieta. 

— Beišėno giminaitis bovo tas jau žydšaudis, Liotkus. Mėižis. Mėižis tas bovo pasiutėsnis už 

vėsus. Nežinau, vėins dar kuoptuoms lėpo bažnyčios buokštą verst nuoriejo. Ta tėi pajodėno 

kuoptas, tas su kuoptuoms nurėitiejo. Nu ta tėi žmuonis, sako, pajiemė kuoptas tas atiemė. Lėpo 

tataa bažnyčią ardyt jau. Neaukštaa tebovo palėpis. 

— Kor bovo pirmininku, če Vykduomuojo. Tėi ka tuo mergę Plougūse ka nužodė. Atejo su 

vaikiu... Mergė, parėjusi iš bažnyčios sekmadienio dėiną, sakunti, — gaspaduoriau, gaspadėne, 

Končiams, Končee bovo, dar nebovo kulkozo, šįnakt žadiejo ateit pėršlee pas munį. Munį 

pasauguokit. Nu ta tėi — gaspaduorius su tou gaspadėne i nemėiguojo. Tada anėi atejo, 

Petruošius tas bovo, su tou vaikiu savo. Kap tik tėi atejo, šova suluojis. Tujau pat išbiego vyziet. 

Zelverio į gerklę įpylė ir į prūdą įmetėj, įstūmėj. I patys nubiego. Nuo vuo kad ana bovo 

pasisakiusi, kuokėi tėi būs pėršlee, Končius jau žinuojo, pranešė policijai. Smetuono laikaas. 

Plougūse. Ana tarnavusi pas tų Petruošių. Petruošius bovo užtaisęs anuo. Ir ana reikalavo... Sako, 

— aš Petruošiaus prašau do tūkstončius. — Mon pamuokiek do tūkstončius, aš neb ronkos 

nekėšu pri tavis. To sau, aš sau. Vuo jagu monėi nepamuokiesi, aš kabinsous pri tavis. Vuo tėi, ka 

104

nenuoriejo kad kabintumees, tėi nuoriejo nužudyt. Ir įpoulė, task, įpylė į borną tuo zelverio ir į 

prūdą. 

— Kap lietuviškaa pasakyt, kas tas yr? 

— Nuodaa, nuodaa. Zelveris tas jied žmuogaus kūną. Gelžėis rūgštis. Vuo ta jau supratusi, 

kuokėj tėi pėršlee. Ana i prašė tų gaspaduorių. Petruošius pats ir atejo su vaikiu. Su tou vaikiu, 

taas pėršlees. No vuo anuo, ons tujau pat ištraukė, rado Končius ir ištraukė iš prūdo. Ištraukė, į 

Mažėikius nuvežė — arklius pasikinkė. Vuo policija pajiemė tus. Vaikį i tų Petruošių. Ons 

Krakiūse gyveno, Krakiūse ūkis y. Tujau pat už karvidžių, Miliūse karvidės tuokis y. Nu nuteists 

bovo, nežinau, kėik tų metų. Užejo fronts ir paleido. 

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Truputį trumpintas tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Pas ciuocę kad ejau tų pėitų iš tuo mėško, tėn palėkau tašę, palietą palėkau egleliese, 

vėskų. Nu ir įejau unt tų pusryčių, tuos kuošės valgyt. Įejau, veizam ka jau nebtuolėj strėbei ein 

pėnki. Nu kor. Ciuocė sako... mėslėjuom ka į truobą eis, vuo tėi pruo šalį ejo keliu, taks bovo 

pruo šalį einont. Tėi nejo pruo šalį, tėi pamatė, kad aš par tuo tuorą ištratu. Tėi paleido šūvius į 

munį. Apkrėtau vėsas šakuoms išbiegės nuo tuos, ne tuos kuošės besuvalgiau, ne nieko. Pėnki 

bovo i vėsė šuovinius iššaudė, ta tik vėiną patį šuovinį beturiejo. I geraa ka tėi dar bovo tami 

mėškė. Untruo pusie Balienų tuo mėško. Kuol anėi atbiego, monės jau ne znuoko, aš jau 

išvaryts. 

— Ak vis tiek pajiemė tėn Jumis? 

— Nu munį pajiemė, į tus Tėlšius ir išvarė. Ka pajiemė, tujau pat įvarė viel pas ciuocę, 

klausė, — a pažįstat? Ne diedė, ne ciuocė prisipažėno. Sako, — vaikėlis ein į armiją, sako, ons 

įejo, prašė pavalgyt, paklydis sakuos. Užejo, prašė, i mes deviem pavalgyt. Vuo kas ons y, sako, 

nežinuom. Diedė sako, — būčiau pavedis į kėlį, paruodis, ka tou keliu eik tėisiau i nuvėisi į 

Tėlšius. Tėi iššavo vėsus tus šuovinius, vuo ka tėi būtom atbiegiėj, būtom anus iššaudėj, kad 

būtom spiejie atbiegt. Būtom anus iššaudėj, būt vėsas kaims nukėntiejis. A ne Dievo valia? 

— Nevarėnūs par naktį parnakvėno, ryto metą viel tus pačius stribius devė tris munį nuvaryt į 

Tėlšius. No anėi munį i nuvarė į Tėlšius. Pėnki kėimaa tėn tuoki, tėi įvarė, — a pažįstat anų? Kor 

nepažins — visėms avalynę dėrbės, visėms taisės, i topeles dėrbės, i basanoškes dėrbės i vėskų 

dėrbės. Aš visėm buvau dėrbės, i nivėins neprisipažino. 

— Bet ten tas kaims bovo... 

— Kontenių. 

— Į Tėlšius tujau į kumisariatą. Iš kumisariato jau į tų sklepą pas tus žmuonis, tėn suvarė. Va 

tėn jau pėlns prikėšts skleps tas, privaryts pėlns pėlnaa, i senėsnių, i jaunėsnių, vėsuokių tėn 

žmuonių. No, nuryto meto jau traukinys bovo ir tujau pat išvarė. No, aš lig Tryškių nevažiavau. 

Pradiejo traukinys biški judiet, ir aš šmurkš lauk iš anų, i tujau pat į krūmus. Iš krūmų viel... einu 

einu, ir mon vakars jau atejo, jau apibrieško geraa. Veizo, kad y didelis ūkis, paskou, veizo, tuoks 

pri krūmų... nedėdelė... namoks — ir kūtelė, ir truoba. Unt longo padieta Dėivo mūkelė... 

— Išbieguot viens pats iš tuo traukinio? 

— Nu dar, do-trys mes išbieguom. Stuotie, ka pradiejo eit. 

— Tryškiuose? 

— Noje. Nu ta muotrėška dvė naktis munį išnakvėno. Aš tujau į Ramoniškę parejau. Tėn pas 

ciuocę. Tėn nenuoriejo ana pėrma prijimt. Savaitę pabuvau. Tų išvežė kėtor, pas paną. No tada aš 

paskou į žagą, pešiaus į žagą... 

— Paskutinį kartą kap pabiegau, parejuom, į tų bunkerį munį parvedė, ta paskiau parejo šitaa 

Tenys kor Juonis bovo. Miškuos, paskiau pas pusbruolį. Tėn pasidariem tų bunkerį. Nu tas Tenys 

i parejo iš Nevarėnų. 

— Jūs patys išejuot į Telšius? 

— Mes tujau pat naktį, aplinkou ežerą. Nu i nuejuom į... 

— Bet patys nuejuot? 

— Patys. Nu tujau iš komisaro puopierius gavuom i mumis pasiuntė į tuo san... polikliniką. 

Nu iš tėn, — uiii, — ta žydelka... Ta Grėcius pasilėko leguoninie, tėn anų pagoldė, vuo munį — 

tik mauk nomėi. Tujau puopierį viel į kešenę tų, kur gavau iš komisariato. Pareinu nomėi — 

105

ovė nkvedistaa. Ta daržinie bovo pėlna reja, douba bovo pėlna tų lėnų, pakee surėšti. Pelodės 

abėdvi bovo pėlnos, ont doubos bovo apkriauta lėnaas. Ta tėi vėsė lėnaa į lauką išmesti. Tėik 

ėiškuojo mumis. 

— Miniauskee ka išmėrė, Miniauskienė ta apsižanėjo... Kap tas mėrė, tujau ana apsižanėjo su 

Dauginiu. Ta ta šliūbą prijiemė pri luovos, Dauginienė. Nu, vuo ka bovo vežėms... Tas Dauginis 

pats atvažiavo ka bovo aprašyts vėsas torts, vėskas kiauraa. Tada atvažiavo — važiouk, — pri tų 

anų truobelės. Susidiejo, nevyziejo mono luoskos, susikriuovė į vežėmą, parvežė munį į truobą, į 

savo tų kėimą. Anėi ka parvežė, parnavuojo, ryto metą pasakė, ka — išeinam į giminaičius, 

einam į gėmėnę. Ne sakies ka nu vežėmo bieg. Nu zars tujau pat praejo kelės dėinos — atbieg 

pajimt anus, bet anų jau nebrado. 

— Tai ta Dauginienė jau bovo Žalionės kime? 

— Ne, Ramuoniškie. Tėn y Ramuoniškee. 

— Šiūšė, anėi pėnki bovo. 

— Vuo kor, sakiet, ta biblioteka, skaitykla bovo? 

— No tėn Avižliūse. Ar Avižlee, ar Šiurkiškė, nežinau. Tėn tuo skaitykluo tas Šiūšė turiejo 

pasitaisis daržinie. 

— Venckienės vards i pavardie kaip bovo ka jauna bovo? 

— Ligeikaatė iš Urvikių, Antanina. Iš pačių Urvikių. Ana šešis tūkstontis parnešė tėn į 

Vėnckaus ūkį. Daug, Smetuono laike. Trisdešimsaštuntaas metaas apsižanėjo su Vėncku. Įdiejo į 

Ūkio banką. Tad iš tėn nič nieko nebgavuom. Ta tėn i palėko. 

— Vuo iš Milių ka išvežė tievą, kas išvežė — a rusaa, a vokieče? 

— Vuokietee lėipė trauktėis. 

— Kada tievs su tais gyvuliais? 

— Je. Nu i kų pasiimsi, karvę, nežinau kuokią pasijiemė i kų tėn dar... Vėsi gyvėlee palėko, ir 

avys, ir kiaulės — i vėsi palėko. Mes nemisliem ka tėik greitaa rusaa užpols, nu ta če i palėko 

vėsi gyvee. Vokietee, nu vėsas bovo čystaa vėsas [Milių] kaims išvaryti, vėsi kiauraa. I Rušinaa 

bovo... 

— Kiek metų išbuvuot Ramoniškie? 

— Kuokius šėšis a septynius metus. 

— Ka Jumis bovo ten į Suovaičius nuvežę su ta Kultūra, a tėn dainuot reikiejo? 

— Je. 

— Ak dainavuot vis tiek tuoj Kultūroj? 

— Nu dainavau. Buvuom nuvežti. A tėn paskiau veizu, ka skelbėms prisegts. Kap 

nedainiousi, nuvaževis nedainiousi... A pryš dainą, nežinau, a puo dainuos įsistebiejau, kad eso ir 

aš tėn įtraukts į tas žėnes. Buvau dėrbės jau pašte. 

— Vuo kada tuos gyvulius prižiūriejuot? 

— Kuolūkie, jau parejau ir aš. Ka parvažiavuom če į Plougus, kad iš tėn, iš Ramoniškių, į 

Rošino vėitą. 

— Kiek laiko išdėrbuot su tais gyvuliais? 

— Tris metus, a keturis. 

— I jau tada į paštą ejuot? 

— Noje. 

— Vuo kas čia tuo metu tuose Viekšniuose [duoną] vežiuojo su ratais tokiais? 

— Nu, bruolis vežiuojo. Bruolis Petras [Andriuška]. Nu kuokius a trejis metus, a keturis. 

— I kiek laiko išbuvuot tenai? 

— A kepykluo? 

— Septynis. Septyni metus išdėrbau su laikraščiaas, septynis metus su douna. Su douna 

bedėrbdams ir į pėnsiją išejau. Tujau nusipėrkau arklį, su arkliu dėrbau. Vėsor, kas prašys, tam 

išvaguot’, apart’ žemę, pasiet’ bolbes. 

— Bet yr i miliškee, bet ir svirkontiškee. 

— A čia y tas vads? 

106

— Bovo, bovo. Ons liob sakyt „biskutį, biskutį”, ons bovo pramanyts „Biskutis”. Šėtaa, tas i 

bus „Biskutis” 

— Tas „Biskutis” yr iš kairies... čia kor priekie tuos trys mergos sied, ta jau ketvėrts iš kairies 

ir y. 

— Noje. Šėtaa Pazniuoks. 

— Iš dešinies pėrms [sėdi, pirmoje eilėje]. 

— Šėtaa Švažėlis y, če Liaugmėns y šitaa. 

— Švažėlis pačiam vėršuj iš dešinės antras. 

— Švažėlis, a vardo nežėnuot? 

— Stasis [Stasys Švažas]. 

— Ak tas Biskutis yr... 

— Ir anuo nieks po karo nieks niekor nekreipė diemesio. Jug ons bovo prie Lietuvuos 

vaduotuoju, Lietuvuos, Smetuono laikaas. Mes vardu nevadėnom — Biskutis, Biskutis... Mon 

atruodo, ka šėtaa a nebūsiu aš, šėtaa. 

— Viršutiniej eiliej pėnkts iš kairies [Augustinas Andriuška]. 

— Če, ruoduos, Kazimiers yr, bruolis [Kazimieras Andriuška]. 

— Tas šalep, į dešinę. 

— Šėtaa Liaugmėns... 

— Dar viens į dešinę — Liaugmėns. 

— A tų „Labanakt” negieduodavuot? 

— Nu tas būs pagrindinis. Kėik „Karonka”, tėik „Labanaktis” ta būs vėsada. 

— A „Kalnaa” skėrdavuos biškį nu dabartinių? 

— Je, bovo daugiau gėismių. Ilgesnės gėismės bovo. Ir kuokios tuos gėismės dabaa. Du 

punktu... Vuo je ana ar ilgesnė, būk tų punktų daugiau yr. Ta do punktu išgėidu, du ištrūbėj, i 

daugiau tau... Arba „Kalnų” gėismės viel — do, tris punktus ištrūbėj... I „Kalnaa” dabaa y daug 

sutrumpinti, dabar kor tor maldaknyges. Nier anėi bažnyčios užtvirtinti. 

— Voveris, ka ejuom vedu gėiduot, ta su tou bovo lėngvee gėiduot. Ruoduos tap kap pats 

balsas lend. Vilčikauskienės tievs — Petras. Su tou nu tėik lėngvee būs gėiduot. Pats bals lend 

lauk. Paskiau su Beišinu liob bovo geraa gėiduot. 

— Ir aš dabaa nežinau, kuris tas nams. Sakydavo, ka tas Vytauto gatvie [Nr. 42], kur apleists 

tuoks nams. Kur paskui Revoliucinis komitets bovo, paskui kur Šiaulienė gyveno vienu metu. 

Kur Šiaulys mėrė. 

— Nu Šiaulys mėrė pas Motuzą. Motuzo truobuo. 

— A tas Motuzas ne iš Milių bovo? 

— Iš Milių, iš Milių. Motuzo didelis nams yr. 

— Man kažkaip atruodo, ka ten vienu metu yr i Liaučius gyvenis. 

— Vuo ka jauns buvuot, a mėgot dainuot? 

— Jo, jo, nomėškee patys. Ka bovo Petronelė, Anė ka bovo, Petras, Kazimiers. Kazimiers jau 

pu pėrmo ves, vuo mes pritarsem. Je, unt kėimo vakaraas, sustuosem unt kėimo i dainiousem. 

„Augo kieme ąžuolėlis”, paskiau „Subatos vakarėlis”, kuokės tėn dar, daug dainų. Dar, vyziek, 

po vakarelius tėik daug. Daug vardų, mes visumet eidavuom... Radzys, Rošėns. Radzys su 

smuiku, Rošėns su kardijuonu, aš su būgnu. Ir eidavuom... oi, baparejuom tiktaa ontrą dėiną. Iš 

Juoninių, iš Untuona, arba ten Uonos. Mes ejuom puo vėsus kaimus. Vakari rasam apgrajyt tų 

vakarėlį. Nu vakaro pradiesem, tų vakarą išeisem, vuo ontrą vakarą jau reeks vakarėlį pas anus 

grajyt. Pas Liaučių tų vakarėlį liobam nugrajysem, paskiau paskėtor, jau kėts. 

— A pas Liaučių kor? 

— Nu tėn Plougūse. Liubom kėik Radzys, tėik Rošėns, ir aš karts, jau įgerseem, barabans 

mono tas sunkus jau, užsinersiu šniūrėlį už barabano i vėlkso žeme par laukus. Smetuono 

laikaas. Šeštadienį jau pavečiarkos laiki mes jau ir išeinam susitaisė jau — pradiesem 

vinčiavuot’. Juonaa ar Untuonaa ar Uonos arba kėtą kuokį nuorintaas vardą, kuokį jau papols, ir 

einam. Žėnaa, liobam i tų, i prigert’. Aš jau mažiau tegieriau, vuo jau, tėi jau mes daugiau, anėi 

jau įmes. Paskiau beržyns mūsų bovo. Beržyne buvuom nušlipavė tuokį, padėrbie aikštelę. 

Vėsumat vakaraas, šeštadienio vakarą jau vakarėlis būs. Miliūse. Beržyns bovo. Beržynelie. Tėn 

107

ovo nušlifuota, aptaisyta, soulelee pataisyti atsisiest. Ta dabar paprašė Andriuška Bronius. Ta 

tam Andrioškaa i atėdeviau barabaną. Duovanuojau Andrioškaa tų barabaną. Bliekos bovo, su 

bliekom, su vėskou. Ons y parejis tėn iš tų Dargužiškių. Bronius če dabar gyven Vėikšniūse. 

Taisuos anėi kapelą tuo Kultūruo, pirtie tėn. Ta ons nuorįs eit tėn. A taap, a taap ons išmests yr. 

Aš buvau šešdešimt litų Liaučiou muokiejis, Liaučiokou. Beveik metus, i surinkau tus šešdešimt 

litų. 

— A tėn su ronka reikiejo duot, a su kuoja bovo? 

— Su ronka. Bovo bliekos. Dvė liekštės. Nu daug metų ejuom grajydami, tas bovo Smetuono 

laikaa. 

— Vuo jau po karo nebejuot? 

— Nee, kumat tu bėisi, ka nebie jau kumat, kumat bėisi. 

— Nu i pėrmiau... Aš Radziou sakau, nu kudėl, sakau, jūs bijuot trūbą išpūst. Taap tiktaa, tėn 

pat negali girdiet’. Dabar, jagu kėimi trūbėj, vuo ontruo pusie truobuos atsistuojis nebgirdi. 

Sakau, dikuo jūs bijuot trūbą išpūst? Aš nežinau, — ka bovo šitaa tėi Vaičee, ka bovo Pukštee, ka 

liob trūbyt, galiesma kaimūs girdiet’. Ka liob pas... Pri Mažėikių kor bovo Permėno ūkis, 

Permėns bovo mėris, mes Miliūse aiškee girdiejuom par dvė suodas ka trūbėj. Vuo dabar tėn pat 

atsistuojis negirdi. 

— Knabėks i Pukštee trūbėjo, a Vaičee trūbėjo babūnė ka bovo mėrusi mūsų. Nu aiškiausee aš 

Vėikšniūse girdiejau. Milee — kame Milee. Ir kor tuoliausee Plougūse ka trūbys — aiškiausee 

girdiesi. Miliūse, kada ontram pašalie kaimo trūbys — aškiausee girdi, ruoduos ka tėn pri 

truobuos tavo. 

— A žydais eidavuot per Užgavienes? 

— Eidavuom. 

— Nu i kų sakydavuot nuėję? 

— Nu kų, šuoksam, erzinsamuos, žinaa, talavuoseem. 

— Nu vistėik, Smetuono laiki, aš nežinau, bovo vistėik linksmėsni bovo tėi metaa, bovo 

vėskas kituokėi. Vuo pėrma, vyziek, miešlavežis, būs pėnkios-šešios kapstytuojos arba keturios, 

arba trys, vyziek, jau anuos i... Vyraa viel, kuopėjaa a pėnki būs, a keturi būs. Jau, vyziek, ka tėi 

prikuops [valktį], tujau išeis iš kūtės unt lauko — sudainious, kuol parvažious kučierius arklius. 

Muotrėškos laukūse viel dainious. A dabar nieko, vėskas mėrės, vėskas mėrės, vėskas dingę. 

Vyziek, patalkee būs, talkos būs. Aš pats ejau pelų nešt. Vėiną kartą nu tėik išvargis buvau, a pas 

mumis bovo, nežinau, kami bovo tas patalkys, ir aš užsižiuopsuojau... Monėi eit pelų nešt. Nu, 

išejau. Tus pelus nešu, ir išnešiau į laukus. Pradiejo jouktėis iš monis, kad aš einu į laukus. 

— A nenešdavo kartais šiaudų su tokiom kartim? 

— Nu nešdavo, nu nešdavo. Visumat neš... nešdavo. Vėsor bovo ta mada. Su kartėms. Unt 

karčių. Keštis prikeest. Pridedi keštis, i neš. Prikrausi keštis i nėši. I pas mumis, kaap kaap 

sudegėno mūsų kūtes i daržėnis, Miliūse. Nudegė, ta tik bepalėko pelodės. Seduo bovo matyt 

gaisras. Tyki bovo. Rudenį kūliem, papoulė tuoki tyki, be viejo, su dampeliu kūliem. Bovo tuoks, 

žanuots bovo ons jau, ta jau ons sudegėno moms, paskou Lingvenio daržėnį sudegėno, kam tėn 

dar sudegėno tuo daržėnį, Memys. Ta kor... ons susisoko bėcalą tuokį didelį. Mon paskotėnės 

keštės bovo. Vuo daržinies galą pridiejo šiaudų, i paskou nebtėlpo — palėko tarpinie, vėinas 

keštes, kėtas keštes. Ons pridiejo... nešė su tuoms keštiems. Įsikėšo tų... susisoko bėcalą ir 

pajiemė tuo mergelką — prie rėdelių stuoviejo — visumat redeliuos tus šiaudus iš mašėnos kap 

ein, ons sugruobė, tų bėcalą įsikondės, ir įmetė, įvertė tuo mergelką į tas keštes, i tas bėcals 

palėko kešties. Tu jau, žmuogeliau, jau ir augis, jug tu jau ka žėnaa, kad jau tų bėcalą palėkaa 

tuos kešties, nebnešk į tuo daržėnę, padiek lauke. Jau žinuok, ka jau anuos degs. Jug anuo 

nesurasi tuo becalo. Nu vuot įnešė, vuo paskutėnės, vuo tarpiniese bovo jau dvejos keštės 

padietos — tas trečiuosias įnešė, padiejo vėršou. Vuo šiaurinis vies bovo. Durys daržinies adaros, 

tas vėsas tas iš karto, vėsa ognis — blūkt, vėsi šiaudaa... Ne gaisrinių bovo, nieko. Bovo jau 

pašalusi. Vuo bovo puotalkio tuo buvuom susirinkė, puotalkininkaa, tų šuokiejų, i muzikonts — 

tas jau Augustėns jau turiejo armuoninką, i barabaną turiejo, ons vežies su mašina. 

— Tabuoką susisoko į bėcalą tų, bėcalą susisoko ir rūkė ons. Ons susisoko tų į puopierį, 

laikraštį ir užsikūrė. Tuo mergelką gruobė i su ta mergelka įkrėto i tas bėcals. Nieko 

nežinuojuom. Vuo ta, kor redeliuojo, ta muotrėška matė. Klebuono mergė bovo, palverke ana 

108

ovo. Ana pri tų redelių bovo, ana matė vėskų. Ir ana nesakė. Kad uns nuskėndo, ta tiktaa 

pasakė. Ta ons tris daržines moms sudegėno. Tas bovo, ruoduos, trisdešimtseptintaas metaas. 

— Kap tuos ciuocės pavardie bovo, kor tada kuošę vėrė? 

— Jaraminienė Viktorija. Mamos sesou. Nu i pakiau ka į tus Tėlšius, nuvarė į pušėlių... Nu, 

biek, — vėins pri vėinuos, kėts pri kituos pušėis susiedo ir aš tujau šalip vėino anuo atsisiedau. 

— Nu, biek biek biek... — Kor aš, sakau, biegso, aš džiaugious, ka munį nuvesit. 

— Dėiną dėrbau — nier dounos, ne pusryčiou, ne pėitams, niekou nier dounos. Ontrą dėiną 

— viel nie dounos. Paskiau sakau Raciou, Racatee i Raciou — kap y, sakau, ka pas jumis dounos 

nie. Sakau, aš esu papratis, aš pri visų — i pri kuošės, i pri... a zopė, kas nebūtom, aš nuoriu 

dounos, aš be dounos negaliu. Aš negaliu, sakau, būt’, jagu dounos nie, sakau, aš einu nomėi. Aš 

nebdėrbu, aš nebgaliu. Aš esu papratis su douna vėsus valgius, nuoriu su douna, kėik dounos būs, 

tėik. No, i atsirado tuos dounos. Tujau — kapt vaikis. Tas gaspaduorius Racys atrėikė vėiną 

rėikę, padiejo mum. Mergė copt tuo rėikį. Dounos nier. Atrėikė ontrą rėikę, padevė. Pėimou copt 

tuo rėikę. Nežinau, a bulvynė, kas tėn bovo. Tas ontrą rėikę pagavo — dounos nie. Reik i tretėje 

rėikt. No, tretėjė rėikė i gavau. No, tada i pradiejo dout vėsada. Pradiejo dout i vėsėms kuol aš 

buvau tuos dounos. Jug žinau, kad ūkį tor, tėik kvėitei, tėik rugių, tėik žagų suvaro šiaudų, kėik 

tų grūdų bier. Yr vėskuo, dounos, skūpus — nedoud. Išbuvau dvė savaitis. I ta mergė privalgė 

tuos dounos, ir pėimou privalgė, ir aš privalgiau, vėsi privalgiem. Aš išejau, Petras viel atejo tėn 

pas tų Racį į tuo Žalionę. Aš išejau numėi. I dounos viel nebie. Petrou sakau — a tu dounos 

gavaa? Sako — nežinau, nebovo dounos, nedevė. Ne mergė begavo, ne pėimou begavo. Mon 

išeinont — tu neik, tu neik, neik, Augustinėli, tik tu būk, tik būk, dar dounelės pavalgysem. 

Sakau, kad atejo bruolis, sakau, reek eit. 

— Paskiau sesou bovo, Anė Rušinienė, pas diedę tėn Maigūse, pas Andriošką. Nu ta tėn, 

sako, irgi dounos bovo, sako, skūčnee. Ta Anė pasiskundusi, kap pas tų diedę nedoud tuos 

dounos, nier, ana tujau pas Švažo merges, kų anuos tėn dėrbusios, Anė i sakunti Švažo mergee — 

a tau tėn dounos doud? Nu, sako, dounos yr, sako. Anė sakunti, mono sesou — tu monėi kuokį 

gabalėlį atnešk tuos dounos, aš taap pasiėlgau, sako, tuos dounos. Nu ta ta Švažo mergė i pasakė 

tam Andrioškaa. Sako, jūsų mergė prašo dounos monės, kad aš atneščiau dounos anaa doučiau. 

Tas Andrioška ka pradiejo pykt jau, bumbiet’. Paskou Anee i sakus — nu a dounos tu nuori? Nu, 

sako, kap nenuoriesi, aš nuoriu dounelės, če nie tuos dounos, nedoudi, sako, aš prašiau Švažo 

mergės, ka tėn ana dounos da turiejo daug, ka munėi doutom po biškėlį tuos dounos. Nu ta nu 

tuo karto i pas tų Andriošką atsirado tuos dounos. Po dėiną kols rugius, kvėičius — i dounos nie, 

noje. Tėik buvuom pripratie pri tuos dounos, vėsė, tetė visumat dounos jiemė, dounos kėik 

nuorem, tėik bovo. I syluos bovo, i vėskuo bovo, vuo dounos nie, mon atruodo, kad i pavalgau, 

seilės tek. 

— Duoną tai kepdavo patys? 

— Patys patys. Vėsi kepė. Kriautuvie ne tuos dounos bovo, ne nieko. Vėsi maišė, vėsi kepė. 

Jau savaitie kartą dounos iškepė. 

— Bet jau skirtinga būdavo, vienor skanesnė, kėtor... 

— Noje, vėsuokiuos tuos dounos bovo. 

— Tuos i lėgos, i dabar sako — tuo, tuo, tuo... Dabar kap če mono diedė tas Dauginiūs, 

Domininks, sėrgo, ta Andriuškienė sakys — nu jau batvinių negal valgyt’, batvinių rauduonų. 

Vuo aš dabaa, aš po du kartu valgau į dėiną tus batvinius. I nieko. I kėik metų toriu jau. Kėtam 

viel, klausaus — oi, aš batvinių bijau valgyt, aš bijau. Vuo dėlkuo tu bijee? Sakau, dėlkuo aš 

valgau, sakau, da pakuolkas gyvs vakščiuoju. Kėik ėlgaa vakščiuosiu, a kas anų žėno. 

— No i če pryš tuo Kalvarėją, nu nuoriu nuvažiout į tuo Kalvarėją. Mėslėju, kap tėn tus 

kalnus reikietom išeit. Mėslėju, mieginsiu, eisiu į Plougus. Nuejau į Plougus, apejau Plougūs 

aplink tų vėsą žemę apvyziedams kuokiej tėi javaa tėn tuo žmuogaus y. Tujau statee par laukus į 

Milius nuejau, tėn tų lauką apejau, kuokėj tėi javaa yr. Ir iš Milių parejau. Atejau po Vaikasu tėn 

kor y ta stuotelė. Balsouju nebalsouju — nieks nestuo. Važioun i nuvažioun mašėnos. I parejau 

plentu. 

— Dėlkuo sakydavo, ka dveji Miliai bovo? 

109

— Dveji, dveji. 

— Tai kor tie pirmieji bovo? 

— No mūsų, kor mes gyvenuom. Če Pikėvičė, Permėns Ontė, če Permėns Kuostis bovo, 

Žiurauskių... Činskis, Glodenis, Vaikasas če bovo pirmūsiūs tūs Miliūs. Jau ontrūsiūs tėn jau 

tuoliau. 

— A tas Motuzas kuriuose gyveno? 

— Ontrūsiūse Miliūse. 

ANDRIUŠKA KAZIMIERAS 

Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų sąrašas. — 1967-11-13 // Rankraštis, 

2000 metų liepos mėn. 25 dieną B. Kerio ir Mažeikių muziejaus darbuotojų rastas kunigo 

K. Andriuškos archyve Viekšniuose. — Tekste: Andruška Kazys, Jono, g. 1903 m. Šventintas 

1931 m. Viekšniai. Altarista. 

Lukošius R. Muziejaus rinkinius papildė eksponatai iš kunigo K. Andriuškos archyvo // 

Muziejaus naujienos (Mažeikių muziejaus leidinys). — 2000. — Liepa-rugsėjis. — Nr. 3 (22). 

— Numeris skirtas Viekšnių ekspedicijai. — Visas tekstas: 

Kraštotyrinės ekspedicijos Viekšnių apylinkėse metu nemažai surinkta dokumentinės 

medžiagos: fotonuotraukų, laiškų, įvairių dokumentų, knygų — didžioji dalis — kunigo 

Kazimiero Andriuškos, kuris paskutinius savo gyvenimo metus praleido Viekšniuose, asmeninis 

archyvas. 

K. Andriuška gimė Krakiuose 1903 metais. Mokėsi Mažeikių vidurinėje mokykloje, tai liudija 

išlikęs 1923 m. mokyklos baigimo pažymėjimas. Vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 

Baigęs studijas, K. Andriuška dirbo vikaru Grušlaukės bažnyčioje. Iš viso gyvenimo laikotarpio 

yra išlikę nemažai fotonuotraukų, nes pats K. Andriuška fotografavo ir turėjo fotoaparatą su 

stovu (štatyvu). Nuotraukose užfiksuota: kunigo aplinka, religinės šventės, Grušlaukės kaimo 

kasdienybė. Peržvelgiant šias nuotraukas, galima spręsti, kad K. Andriuška tvarkingai saugojo 

savo fotoarchyvą. Ant daugumos fotografijų yra užrašytos arba atspausdintos datos. Tarp 

daugelio kunigo K. Andriuškos dokumentų pavyko rasti keletą įdomesnių eksponatų. Tai — 

leidimas daug kartų Lietuvos—Latvijos sienai kirsti arkliais, dviračiu ir traukiniu, išduotas 

1934 m. liepos 17 d., kunigo tėvo Jono Andriuškos pasas, išduotas 1910 m. 

Taip pat į muziejų pateko K. Andriuškai atsiųsti laiškai su sveikinimais vardinių, Šv. Kalėdų 

proga. 

K. Andriuška rinko knygas. Palėpėje tarp įvairių sovietinių žurnalų suradome 1864 m. 

Vilniuje išleistą „Wisas pasalmes karaliaus S. Dowida”, lotynišką teologijos traktatą, išleistą 

1874 m., vokiečių kalbos gramatiką, išleistą 1929 m., žurnalą „Mūsų senovė”. 

Visą šią medžiagą muziejui perdavė buvusi kunigo K. Andriuškos šeimininkė Elena 

Stankaitytė. Moteris mums įdomiai pasakojo apie kunigą, kaip apie žmogų, kuris kunigaudamas 

neužgyveno jokių turtų, todėl jai teko beveik savo lėšomis K. Andriuška palaidoti. 

Šeimininkė leido mums užlipti į palėpę, kur tarp dulkių pririnkome du lagaminus knygų, 

laiškų, dokumentų. E. Stankaitytė mums padėkojo, kad „apvalėme” palėpę, nes jai pačiai sunku 

tenai užlipti. Muziejaus istorijos rinkiniai pasipildė keliais šimtais eksponatų iš K. Andriuškos 

palikimo. 

Knabikas Stanislovas. Gimtinę prisiminus // Būdas žemaičių. — 2001. — Birž. 29. — 

Tekste: „Kur dabar „Šilo” kolektyviniame sode stovi vandentiekio bokštas, prie miško buvo 

prisišliejusi sodybėlė. Joje gimė ir užaugo kunigas Kazimieras Andriuška, prieškario metais 

klebonavęs Grūšlaukėje (prie Salantų), o pokario metais Šakynoje. Palaidotas Viekšnių 

naujosiose kapinėse. [...]. Užžėlė takai palei geležinkelį, kuriais pas mamą dviračiu važiuodavo 

kunigas K. Andriuška...” — Visas tekstas: 

1868 metais nutiesus Romnų—Liepojos geležinkelį, šiaurinė Maigų, Krakių ir Naikių kaimų 

dalis buvo atskirta ir ūkininkų žemės išsidėstė abipus geležinkelio. Kai kuriems teko net 

nusigriauti trobesius ir statyti juos kitoje vietoje. 

110

Pirmojo pasaulinio karo metais ties „Pušyno” kolektyviniu sodu vokiečiai buvo nutiesę antrus 

geležinkelio bėgius ir įkūrę laikiną geležinkelio stotį. 

Miškas vietiniams gyventojams davė darbo, nes tiek carizmo laikais, tiek prieškario Lietuvoje 

Dagių miške vyko dideli kirtimai, o pavasarį — miško sodinimo darbai. 

Palei geležinkelį nuo Mažeikių iki Maigų kaimo buvo pastatyti septyni gyvenamieji namai, 

geležinkelininkų vadinami butkomis arba kazermomis. Butkose gyveno po vieną šeimą, o 

kazermose — po dvi. Iki šių dienų išliko baltoji kazerma ties „Paparčiu” ir raudonoji kazerma, 

už kilometro į rytus nuo „Pušyno”. 

Visais laikais geležinkelininkų šeimos gyveno pasiturinčiai, nes geležinkelininkai gaudavo 

neblogą algą, turėjo nemažai žemės, galėjo laikyti gyvulių. Daugelis geležinkelininkų savo 

vaikus leido į mokslus. Geležinkelininko Gurskio sūnus dirbo mokytoju. Geležinkelininko 

A. Keršio sūnus Antanas Keršis buvo Lietuvos karo lakūnas, ne kartą stebinęs kauniečius 

skrydžiais po Žaliuoju tiltu. Antanas Keršis prisimenamas kaip puikus pilotas, skraidęs anglų 

gamybos lėktuvais „Gloster”. Jo drąsą ir gabumus vertino asociacijos grupės vadas pulkininkas 

leitenantas J. Lorencas, Lietuvos karinių oro pajėgų vadas brigados generolas Gustaitis. 

Lakūno sesuo Elvyra Keršytė — dailininkė. 

Netoli A. Keršio gyveno ilgametis eigulys, karo su japonais bei Pirmojo pasaulinio karo 

dalyvis Jonas Sidabras. Šį žmogų gerbė ne tik krakiškiai, bet ir visos Viekšnių parapijos žmonės. 

J. Sidabras buvo vieno iš Viekšnių bažnyčios altorių fundatorius. 

J. Sidabro sūnus Jonas buvo vienas pirmųjų Krakių pradinės mokyklos mokytojų, vėliau dirbo 

teisininko ir net diplomato darbą Kaune, o pokario metais kurį laiką dirbo Mažeikių gimnazijoje. 

Kur dabar „Šilo” kolektyviniame sode stovi vandentiekio bokštas, prie miško buvo 

prisišliejusi sodybėlė. Joje gimė ir užaugo kunigas Kazimieras Andriuška, prieškario metais 

klebonavęs Grūšlaukėje (prie Salantų), o pokario metais Šakynoje. Palaidotas Viekšnių 

naujosiose kapinėse. Kunigo brolis Pranas prieškario metais gyveno ir dirbo Klaipėdoje, jis 

1939 m. matė A. Hitlerį, kalbantį iš teatro balkono. 

Žemės kauburėlis prie durpyno, skiriančio „Šilo” ir „Paparčio” kolektyvinius sodus žymi, kad 

ten stovėjo Mortos ir Jono Ivanauskų bakūžė. Čia gimė ir užaugo rašytojo Romualdo Granausko 

motina — Rozalija Ivanauskaitė. 

Vėliau M. ir J. Ivanauskai pasistatė trobesius Naikių kaime, dabartiniame „Papartyje”, kur 

šiuo metu gyvena rašytojo pusseserė mokytoja pensininkė Angelė Ivanauskaitė. 

Už raudonosios ka[z]er[m]os Maigų kaime, P. Balvočiaus ūkyje, apie 40, o gal ir daugiau 

metų buvo Maigų pradinė mokykla, kurioje 1930—33 m. dirbo mokytojai A. ir J. Tumosos, 1941 

m. birželio 14 dieną ištremti su dukromis į Sibirą ir ten mirę. Pokario metais šioje mokykloje 

mokytoja dirbo poeto Algimanto Mikutos motina. 

Užžėlė takai palei geležinkelį, kuriais pas mamą dviračiu važiuodavo kunigas K. Andriuška, 

vaikščiojo lakūnas ir dailininkė A. ir E. Keršiai, poetas A. Mikuta, rašytojas R. Granauskas. 

Nebevažiuos dviračiais, nebeskubės pėsčiomis dešimtys senų ir jaunų vietos ir aplinkinių kaimų 

gyventojų į Parcinkulio atlaidus Mažeikiuose, ar šv. Jono atlaidus Viekšniuose, nebeskambės 

dainos geležinkelininkų Albertinos ir Jurgio Kaveckų kiemelyje, nebevirkdys akordeonų 

Viktoras Kaveckas ir Viktoras Žabaliūnas. 

Važiuodamas traukiniu Mažeikiai—Radviliškis, aš matau tvarkingai išsidėsčiusias kaimo 

sodybas, į mokyklą skubančius savo mokslo draugus, prie pervažos stovintį su geltona vėliavėle 

Jurgį Kavecką, ant suoliuko sėdintį artimiausią savo kaimyną senuką Pr. Keršį, su kuriuo tada 

draugais tapome, kai man buvo penkeri... 

Stanislovas Knabikas. Krakiai 

ARLAUSKAS ANICETAS 

Krapauskas M. Starte viekšniškiai // Vienybė. — 1968. — Rugpj. 10. — Tekste: Sportas 

Viekšnių vidurinėje mokykloje, mokytojai J. Ablingienė, A. Arlauskas. 

Jogaudas J. Ištikimybė // Vienybė. — 1977. — Kovo 15. — Tekste: 23 metus Viekšnių 

vidurinėje mokykloje. 

111

Gedvilas Algirdas. Žodis apie darbo draugą: [Anicetą Arlauską]: LTSR mokytojų 

V suvažiavimo delegatai // Vienybė. — 1987. — Kovo 19: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Prisimenu, kaip 1961 metų pavasarį Viekšnių vidurinės mokyklos slenkstį pirmą kartą 

peržengė naujas fizinio lavinimo mokytojas Anicetas Arlauskas. Tuomet dirbau mokyklos 

direktorium, tad man, kaip ir kiekvienam vadovui tokiu atveju, kilo klausimas, kaip jis dirbs, 

kaip pritaps prie kolektyvo. Mokykloje tada neturėjome vyro fizinio lavinimo mokytojo, kuris 

dirbtų su berniukais. 

Pirmasis pokalbis su naujuoju mokytoju nebuvo optimistiškas. Mokykla dirbo dviem 

pamainomis. Vienintelėje nedidelėje salėje turėjo vykti fizinio lavinimo pamokos ir treniruotės, 

choro, dūdų orkestro bei liaudies šokių kolektyvo repeticijos. Mokytojo šeimoje, be žmonos, dvi 

dukros, motina, o gyvenamojo ploto jokio. Kai palygini su dabar atvykstančiais jaunais 

specialistais, kuomet ir viengungiui kartais pasiūlomas dviejų kambarių butas su visais 

patogumais, matai didžiulį skirtumą, didžiulę pažangą, kurią socialinėje sferoje yra padariusi 

mūsų visuomenė. 

Naujojo mokytojo sunkumai neišgąsdino, ir jo atsakymas buvo dalykiškas — Viekšniai man 

patinka, dirbsiu negailėdamas jėgų, tačiau noriu ir uždirbti, nes turėsiu statytis pastogę šeimai. 

Natūralu ir suprantama. 

Jau po metų universalioji mūsų sporto salė pastebimai pasikeitė: vietoj dviejų krepšinio lentų 

jau kabėjo penkios, atsirado visas kompleksas greit sumontuojamų gimnastikos prietaisų. 

Žodžiu, fizinis mokinių lavinimas tapo pilnavertis, rezultatyvus. Anicetui, kaip dažnai į jį 

kreipiasi kolegos dėl jo paprastumo, betarpiškumo bendraujant, daug naudos davė bendravimas 

su labiau patyrusia fizinio lavinimo mokytoja J. Ablingiene, neakivaizdinės studijos Kauno kūno 

kultūros institute išugdė gerą specialistą. Palaipsniui ėmė ryškėti jo pedagoginio braižo savybės 

— kūrybingumas, drąsi, bet apgalvota iniciatyva ir ryžtas stengiantis pasiekti to, kas sumanyta. 

Tradicinėse masinėse sporto ir meno šventėse režisierės ir organizatorės funkcijos atitenka 

mokytojai J. Ablingienei, o varžybų organizavimas mokyklos spartakiadose — tai Aniceto 

stichija. 

Atkaklus ir nuoseklus darbas, papildomos treniruočių valandos, daugelio mokinių įtraukimas į 

sportinę veiklą, vis labiau tobulinamas sporto aikštynas, netruko duoti ir konkrečių rezultatų. 

Įžvelgęs perspektyvius sporte jaunuolius, mokytojas skatino juos siekti didesnių aukštumų. Iš 

Viekšnių į Panevėžio sporto mokyklą internatą buvo nukreiptas būsimasis XXII olimpinių 

žaidynių Maskvoje čempionas bėgikas R. Valiulis, kandidatu į sporto meistrus tapo lengvaatletis 

A. Skutulas, meilė sportui į TSRS sporto meistrų gretas atvedė J. Balčiūną, o pirmaatskyrininkių 

ir Kūno kultūros instituto studentų gretose rasime gal ir ne vieną dešimtį buvusių Aniceto 

auklėtinių. Kai kurie iš jų šiandien jau tapę savo mokytojo kolegomis ir dirba mūsų bei kitų 

rajonų mokyklose. Geri darbo rezultatai susilaukė ir deramo įvertinimo. 1972 metais Anicetas 

Arlauskas apdovanotas LTSR švietimo pirmūno ženkleliu, o 1976 metais jau kviečiamas į 

sąjunginį fizinio lavinimo mokytojų pasitarimą Maskvoje, kuris analizavo, kaip tobulinti fizinio 

lavinimo pamokas. 

Pagaliau mokyklai buvo pastatytas priestatas su žymiai erdvesne sporto sale. Mokytojui 

netrūko darbštumo, išradingumo ir atkaklumo, tad naujoji salė, greit tapo tikru sporto įrenginių 

kompleksu, bet skirtu ne demonstruoti svečiams, o kasdieniniam darbui pamokose, treniruotėms. 

Toliau dirbant šia kryptimi, savo struktūrą iš esmės pakeitė ir prie mokyklos esantis aikštynas. 

Viekšniškio mokytojo patirtimi dabar domisi daugelis respublikos fizinio lavinimo ir kūno 

kultūros specialistų. Švietimo ministerija 1985 metais Viekšniuose suorganizavo devynių rajonų 

mokyklų inspektorių seminarą. Jame vyresnysis mokytojas A. Arlauskas išsamiai papasakojo 

apie savo darbą, apie sukauptą didelį patyrimą. Sekančiais metais Taline surengtame Pabaltijo 

respublikų ir Baltarusijos fizinio lavinimo mokytojų pasitarime pedagogas iš Viekšnių skaitė 

pranešimą „Racionalus sporto bazės panaudojimas fizinio lavinimo pamokose”. Atvykdamas 

kadaise į senuosius Viekšnius, Anicetas vargu ar svajojo, kad čia bedirbdamas susilauks 

sąjunginio pripažinimo. Daugelį metų mokytojas A. Arlauskas aktyviai dalyvauja švietimo 

darbuotojų profsąjungos veikloje, yra renkamas profsąjungos rajono komiteto prezidiumo nariu. 

Suprantama, tai jo visuomeninio aktyvumo pripažinimas. 

112

Per 26 metus Viekšniai ne tik mokytojams Arlauskams, bet ir jų vaikams tapo savi ir brangūs. 

Vaikai, baigę mokslus ir sukūrę šeimas, grįžo arčiau namų, į Žemaitiją. Vyresnioji dukra Diana 

dirba vaikų gydytoja. Rasa ir Arnestas, tėvų pavyzdžiu pasirinkę pedagogų kelią, gyvena ir dirba 

Mažeikiuose. 

Malonu praeiti pro mokytojų Adelės ir Aniceto Arlauskų sodybą Kalno gatvėje. Savaitgaliais, 

kai susirenka vaikai su šeimomis, čia ypač triukšminga. Vyresniuosius Arlauskus džiugina 

penketas anūkų, kuriuos senelis energingai treniruoja. Kas žino, gal susiformuos šeimos 

krepšinio komanda, gal dar ir „atsarginių suolelis” pailgės dideliam senelių džiaugsmui?.. 

Šie metai Anicetui dvigubai reikšmingi: bendradarbiai jį pasveikino su 55-uoju gimtadieniu, o 

rajono pedagogai išrinko jį Didžiojo Spalio 70-mečio metais šaukiamo respublikos mokytojų 

V suvažiavimo delegatu. Pelnytas mano bendradarbio pastangų įvertinimas! 

Algirdas Gedvilas. Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas. Viekšnių vidurinė mokykla. 

V. Raudonio nuotrauka. 

Gedvilas Algirdas. Patirties pamokos: [Mokytojas Anicetas Arlauskas] // Tarybinis 

mokytojas. — 1987. — Kovo 27. 

Jonikienė Roma. „Saulė čia kėlės ir leidos, vėl kėlės...” // Vienybė. — 1999. — Spal. 28. — 

Tekste: Kruopių vidurinės mokyklos jubiliejus. Viekšnių mokyklos mokytojo A. Arlausko 

nuotrauka. 

ARLAUSKIENĖ ADELĖ 

Adelė Arlauskienė: Nekrologas // Vienybė. — 1998. — Gruod. 19. — Tekste: Viekšnių 

vidurinės mokyklos mokytoja Adelė Arlauskienė (1932 05 16—1998 12 14). Viekšniuose kartu 

su vyru Anicetu nuo 1961 metų. 

ARLAUSKAS KLEMENSAS, JUOZAPO 1910—1991 

Rozga Leopoldas. Verti šviesaus atminimo: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1994. — 

Vas. 15. — Visas tekstas: 

Kaip ir kitų, taip ir mūsų tautos bei valstybės istorijoje būta ir neblėstančios šlovės, ir gėdingų 

puslapių. Keičiantis politinei konjunktūrai, paklusniai į kraštutinumus svyruojantys istorikai ir 

politikai vienus praeities faktus bando iškelti, kitus — nutylėti, deja, to, kas būta, neišbrauksi iš 

istorijos, nenurašysi iš gyvųjų atminties. Būtent tokie keblūs gvildenti buvo sovietmečiu ir tebėra 

šiandien 1940 ir 1941 metų įvykiai. Juos man dar kartą priminė ir šiuos apmąstymus sužadino 

redakcijoje gautas klaipėdiečio A. Mikniaus laiškas. A. Miknius 1941 metų pavasarį tarnavęs 

Telšių kriminalinėje milicijoje, tvarkęs surinktų ginklų sąrašus ir kartoteką. Prasidėjus karo 

veiksmams, besitraukiantis į rytus, kartu su nėščia žmona buvęs hitlerininkų areštuotas ir nuo 

1941 m. birželio 30 iki liepos 11 d. kalintas Viekšniuose, Vakso klėtyje ar daržinėje. Iš Telšių jo 

spėta pasitraukti anksčiau, dar iki kruvinosios tragedijos Rainių miškelyje. 

Laiško autorius prisimena epizodus, kaip kartu su sovietinės valdžios aktyvistais buvo 

kalinami ir Viekšnių žydai. Hitlerininkai reikalavo juos sušaudyti, tačiau tuometinis Viekšnių 

karo komendantas, prieškarinės Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Mačys kategoriškai 

atsisakęs patvirtinti mirties nuosprendžius ir žydams, ir neapklaustiems kitiems areštuotiesiems. 

„Prie vokiečių karininko kapitonas Mačius stovėjo kaip viščiukas sparnus nuleidęs, nerodė 

šypsenos, kaip du vertėjai”, — prisimena A. Miknius vieną tardymą. Suimtiesiems reikėję nešti į 

bažnyčią sovietinių žmogžudžių nukankintą Viekšnių kunigą J. Navicką. Tardymuose nuolat 

dalyvaudavę du Viekšnių dvasininkai, kai kurie pedagogai, tik niekada ten nematę vikaro 

Klemenso Arlausko. Negana to, jis išgelbėjęs dvi žydų mergaites, o per pamokslą viešai 

pasmerkęs žydo Mendelio sušaudymą ir buvęs aktyviausių vietos baltaraiščių persekiojamas. 

Šie liudijimai atitinka tikrovę ir verti dėmesio. 1992 m. rudenį „Vienybėje” spausdintuose 

kapitono J. Mačio prisiminimų fragmentuose yra užuominų, kad sunku buvę sudrausminti 

savivaliaujančius pavaldinius, kad jis tikrai atsisakęs pasirašyti mirties nuosprendžius Viekšnių 

113

žydams, tad šie buvę išvaryti į Mažeikius. Vargu ar ką daugiau J. Mačys galėjo anuo metu 

padaryti, bet ir tai, kad nesusitepė rankų nekaltu krauju, kad stengėsi bent atitolinti nelaimingųjų 

žūtį, rodo jo didelį žmoniškumą. Jis paleidęs nėščią A. Mikniaus žmoną. 

Deja, po keleto metų sugrįžę raudonieji išvaduotojai neatsižvelgė į J. Mačio santūrumą, nors 

A. Miknius teigia apie šio karininko teiktą hitlerininkų aukoms pagalbą pranešęs Mažeikių 

saugumui. J. Mačys buvo areštuotas ir ilgus metus kentėjo sovietiniuose konclageriuose, grįžęs 

palaužta sveikata, mirė apie 1965 metus, taip ir nesulaukęs reabilitavimo, Palangos kapinėse ant 

J. Mačio kapo pastatyti paminklą jo dukrai padėjęs A. Miknius. 

Ne mažiau sudėtingas ir kunigo Klemenso Arlausko likimas. Penkioliktas vaikas iš gausios 

vidutinio ūkininko šeimos nuo Židikų neturėjo lėšų eiti į kunigus, ruošėsi misijoms, tik būdamas 

28 metų pagaliau baigė Telšių seminariją ir nuo 1938 metų darbavosi vikaru Viekšniuose. Čia jį 

ir užklupo karo pradžia, Viekšniuose tuo metu būta keturių kunigų, vyriausias amžiumi ir 

dvasiniu laipsniu — kanauninkas J. Navickas — žuvo nuo besitraukiančių sovietų rankos, kiti du 

kunigai aktyviai dalyvavę lietuvių patriotų sukilime pirmosiomis karo dienomis, tačiau nepajėgę 

sustoti, kai dalis sukilėlių tapo žmogžudžiais, hitlerininkų parankiniais. 

Trisdešimtmečiui vikarui reikėjo ne tik didelio žmoniškumo ir meilės, bet ir didelės drąsos 

hitlerininkų jau okupuotame krašte viešai pasmerkti nekaltų žmonių žudynes, sankcionuotas 

paties Hitlerio. Reikėjo labai didelės žmonių pagarbos, kad neišduotų slėpus žydaites. Tačiau 

matyt, kad ir nepatenkintų juo būta, nes tais pačiais 1941 metais K. Arlauskas iškeliamas vikaru į 

Kuršėnus, negauna paaukštinimo ir vėliau, 1944—1947 metais vėl vikarauja Viekšniuose, o 1949 

metais patenka į KGB malūną, septynetą metų kankinasi Taišeto ir Norilsko lageriuose bei 

šachtose. Jam Dievo buvo leista sulaukti garbingo amžiaus, bet prieš porą metų kunigas 

K. Arlauskas atsigulė amžinojo poilsio Ylakių bažnyčios šventoriuje. Vadinasi, ir jo 

nebepasiteirausime apie tas kraupiąsias dienas. 

Klaipėdietis A. Miknius prašo per laikraštį pasiteirauti senųjų viekšniškių, ar nereikėtų 

kokiomis nors atminimo lentomis ar įrašais šiame sename miestelyje (gal buvusio kalinimo 

vietoje, gal — prie bažnyčios) įamžinti kapitono Juozo Mačio ir kunigo Klemenso Arlausko 

atminimą, jų humaniškumą? 

Matyt, kad geriausias jiems paminklas yra šviesūs žmonių prisiminimai. Bet jų humaniškumą 

primenantys užrašai gal tikrai ne vieną paskatintų susimąstyti? 

O aš, skaitydamas tą seno ir, matyt, taipogi nemažai gyvenime patyrusio žmogaus laišką, 

mąsčiau, kokios išmintingos ir istorijos vėtrose patikrintos yra nuostatos neleisti dalyvauti 

aktyviuose politiniuose žaidimuose nei dvasininkams, nei kariškiams. Matome, kad 

išmintingiausi ir sąžiningiausi mūsų tautos vaikai net didelių pavojų akivaizdoje taip ir elgėsi, nė 

nelaukdami oficialių nurodymų. Matyt, taip diktavo ir sąžinė, ir profesijos suvokimas. 

SSRS okupacinės valdžios represuotų, sunaikintų Telšių vyskupijos dvasininkų žinynas / 

Parengė Gintaras Šidlauskas. — 2004-10-19 // Paskelbta internete: http://www.varniaimuseum.lt/index.php?mid=76. 

— Tekste: 

1. Dvasininko titulai, vardas, pavardė, tėvo vardas: KUN. JUBIL. KLEMENSAS 

ARLAUSKAS, JUOZAPO 

2. Gimimo metai: 1910 

3. Gimimo vieta: Mažeikių aps. Židikų vls. Paviliotės k. 

4. Pareigos, kunigystės vieta arešto metu: Pajūrio parapijos klebonas 

5. Arešto data: 1949 02 08 

6. Teismo proceso data: 1949 05 18 

7. Nuteisusi represinė institucija: Ypatingasis pasitarimas 

8. Nuosprendis: 10 m. lagerio 

9. Išvežimo į lagerį, kalinimo vietą (už Lietuvos ribų) data: 1949 07 09 

10. Kalinimo vietos: Oziorlagas (Irkutsko sr.), Norillagas (Krasnojarsko kr.) 

11. Paleidimo iš įkalinimo vietos (lagerio, tremties) data: 1956 04 29 

114

Arlauskas Klemensas // Kopijuota iš interneto 2010 metais. Prie teksto nurodyta: Publikuota: 

Kun. Brunonas Bagužas. Mes liudijame Kristų, in: Lietuvos piliečio kelias. — Varniai-Vilnius, 

Žemaičių vyskupystės muziejus — „Mintis”, 2006. — Tekste: 

Kunigas jubiliatas KLEMENSAS ARLAUSKAS 

1910 – 1938 – 1991 

Židikų parapija pagarsėjo Lietuvoje rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos 

amžinojo poilsio vietele kapinių koplyčioje. Čia jos nuoširdaus darbo ir meilės žmonėms sostas 

širdyse tų, kurie geranoriškai atsiliepė jos altruistinei įtaigai – būti gerais, dorais žmonėmis. Čia 

ir susiformavo dviejų jaunuolių vienmečių troškimas likti jos idealų nešėjais Tautoje. Tai kunigai 

Juozapas Olšauskas ir Klemensas Arlauskas. 

Juodu gimė tais pačiais metais – 1910-aisiais. Klemensas buvo beveik 10 mėnesių jaunesnis. 

Gimė 1910-11-02. Tarp 15 vaikų besigrumdamas prie ilgo stalo dėl vietos, išauga kieto 

charakterio žmogus. Gyveno neturtingai, mokslams trūko pinigų. Mokėsi įvairiose mokyklose ir 

privačiai, Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, net pas Saleziečius Italijoje. Bet dėl silpnos sveikatos 

turėjo sugrįžti į Lietuvą. 

Įstojo į Telšių kunigų seminariją, pasižymėjo išskirtinu pamaldumu, ypač didelį dėmesį 

skirdamas Švč. Mergelei Marijai ir Švč. Sakramentui. 1938 m. balandžio 16 d. pašventinamas 

kunigu. Kiekvieną darbą atliko principingai. Uolus giesmininkas. 1947-1949 m., būdamas 

Pajūrio klebonu, areštuojamas ir nuteisiamas 10-čiai metų, įkalinamas Norilsko, Taišeto 

lageriuose. Darbas šachtose, viršininkų žiaurumas ne vieną kalinį sunaikino. Jis išlieka dvasia 

tvirtas, drąsina silpstančius, dalijasi duonos kąsniu. 

AUKŠTIKALNIS JONAS 

Aukštikalnis J. Mano žodis jauniesiems // Pergalės vėliava. — 1956. — Birž. 21. 

Aukštikalnis J. Neperkrauti mokinių namų darbais // Pergalės vėliava. — 1957. — Vas. 3. — 

Tekste: Minimi mokytojai Vaičius, Lazdauskas, Dirsė. 

Aukštikalnis J. Kas auklėja mūsų vaikus // Pergalės vėliava. — 1957. — Bal. 13. 

Aukštikalnis J. Prieš trisdešimt metų // Pergalės vėliava. — 1957. — Geg. 15. — Tekste: 

Kunigų veikimas mokykloje. 

Virpša K. Iš bibliotekos albumo // Vienybė. — 1967. — Lapkr. 11. — Tekste: Viekšnių 

bibliotekos istorija: 1922 metais mokytojai J. Aukštikalnis, J. Žilevičius įkūrė skaityklą. Vedėjas 

J. Žilevičius, vėliau — Z. Perminaitė. 1930 metais skaityklą užgrobė pavasarininkai. 1935 metais 

skaitykla vėl atgaivinta ir pertvarkyta į biblioteką. 

Šiurkus T. Mokykla Viekšniuose // Vienybė. — 1971. — Birž. 3. — Tekste: Po karo 1918 m. 

įsteigta keturklasė vidurinė mokykla. Ji įsikūrė Kontrimo namuose. [Vėliau čia buvo kultūros 

namai]. Pirmas direktorius Jonas Petrauskas. Įsikūrus progimnazijai, 1919 m. jos direktoriumi 

paskirtas A. Taškūnas. 1919 metais atvyko mokytojai J. Žilevičius, J. Aukštikalnis, 

V. Aleksandravičiūtė, 1922 metais — P. Brazdžius. A. Taškūnui išvykus, direktorius 

J. Sliesoraitis. 1925 m. pastatyta nauja medinė mokykla prie cerkvės. 

Gedvilas Algirdas. Ąžuolus brandinusi // Vienybė. — 1975. — Rugs. 2. — Tekste: Viekšnių 

mokyklos istorija. 

Gedvilas Algirdas. Šviesos neužstosi // Vienybė. — 1982. — Saus. 16. — Tekste: 

„Literatūros mėgėjų” kuopelė 1924—1925 mokslo metais Viekšnių mokykloje. Knygyno 

įsteigėjas — mokytojas J. Aukštikalnis. J. Kirlys: „Kai kurių mokytojų iniciatyva buvo įsteigtas 

kooperatinis knygynas.” Vietos kooperatyvui priklausęs knygynas 1926 metais perduotas 

pavasarininkams. 

115

Gedvilas Algirdas. Už laisvą Gegužį // Vienybė. — 1982. — Geg. 1. — Tekste: 1930 03 08 

„Geležinio vilko sporto sąjungos centro štabo pranešimai apie Viekšnių vidurinės mokyklos 

mokytojų antitautines pažiūras.” Mokytojai J. Aukštikalnis, J. Kirlys. 

Lengvenaitė-Urbienė Amelija. Mano vaikystės Viekšniai // Vienybė. — 1987. — Kovo 31: 

ir nuotrauka: Viekšnių bažnyčios gaisras; Bal. 2. — Tekste: Viekšniai, mokyklos, mokytojai, 

žmonės. (E. Kentraitė, A. Taškūnas, J. Aukštikalnis, J. Žilevičius, J. Kačinskas, P. Brazdžius, 

J. Miltinis, B. Pundzius, T. Šiurkus, K. Baltutis-Dulkė, V. Rataiskis-Ratas ir kiti). 

Gedvilas Algirdas. Išlikęs mokinių atmintyje [Jonas Aukštikalnis] // Vienybė. — 1993. — 

Gruod. 15. — Visas tekstas: 

Žinome, jog nūdieniame gyvenime, kalbant apie mūsų tautos būties, dvasinio ir materialaus 

gyvenimo santykį, dabar nusveria pastarasis. Sumaterialėjome visais atžvilgiais, ir tai, ko gero, 

neišvengiama, pereinant į rinkos ekonomiką, į jos padiktuotas sąlygas, kai už viską tenka mokėti, 

net už tai, ką daugelį metų buvome įpratę gauti nemokamai iš vadinamųjų visuomeninio 

vartojimo fondų. 

Manau, kad suabsoliutinti materialų gyvenimą taip pat neteisinga ir amoralu, nes žmogus be 

didžiulės reikšmės dvasinių vertybių pajustų visapusišką degradaciją. Neabejotina, kad itin didelį 

vaidmenį dvasiniame gyvenime atlieka mokykla. Kur mokykla, ten ir mokytojas kaip mokymo ir 

ugdymo proceso organizatorius bei pagrindinis vykdytojas, ypač jei pedagogas yra atsidavęs, 

dirba kūrybingai, jeigu jis yra to žodžio prasme asmenybė. Kaip žinia, asmenybei būdingas 

intelektas, ir kuo jis didesnis, tuo asmenybė brandesnė. Tokia asmenybė buvusioje Viekšnių 

progimnazijoje, o vėliau, pokario metais — vidurinėje mokykloje buvo mokytojas Jonas 

Aukštikalnis. Apie jį, kaip neeilinį, savitą, principingą žmogų, gerą specialistą, metodininką, 

galiu rašyti, nes gerai jį pažinau. Taip pat apie jį šiltai, nuoširdžiai atsiliepia buvę jo auklėtiniai, 

vėliau žymūs mūsų mokslo, kultūros, meno darbuotojai. Manau, kad jų vertinimas, išreikštas 

atsiminimuose apie mokyklą ir jos pedagogus, yra objektyvus. Štai ką apie J. Aukštikalnį rašė 

medikas prof. T. Šiurkus „...Kitas stiprus pedagogas buvo J. Aukštikalnis, dėstęs lietuvių kalbą. 

Tai buvo drausmingas, pareigingas, labai reiklus ir griežtas mokytojas... Labai gaila, kad mums 

tik dvejus metus teko prie jo mokytis, nes jis visą laiką buvo klerikalų nepakenčiamas ir, progai 

pasitaikius, buvo pašalintas iš mokytojo pareigų...” Būtina pažymėti, jog J. Aukštikalnis, 1920— 

1926 metais mokytojavęs Viekšnių progimnazijoje, buvo žinomas kaip principingas mokytojas, 

labai nemėgęs grubaus administravimo, pedagogų tarybos posėdžiuose drąsiai, argumentuotai 

reikšdavęs savo nuomonę, ne visada patinkančią daugumai, ir dėl to patekdavęs administracijos 

nemalonėn, o vėliau net perkeltas į Medemrodės pradinę mokyklą. 

Domėdamasis ir skatindamas mokinių užklasinę veiklą, J. Aukštikalnis talkino jiems 

saviveikliniuose renginiuose, drąsino ir moksleivį J. Miltinį, vis aktyviau besireiškiantį kaip 

aktorių to meto scenos veikalų pastatymuose. Norėdamas suaktyvinti visuomeninį gyvenimą, 

plačiau supažindinti viekšniškius su JAV lietuvių gyvenimu, kartu su mokytoju J. Žilevičiumi 

Viekšniuose įsteigė prie kooperatyvo veikiantį knygyną skaityklą. Tą kultūros židinėlį 

Viekšniuose pasiekdavo gausiai prenumeruojama Jungtinėse Valstijose leidžiama lietuviška 

spauda bei kita pačioje Lietuvoje spausdinama įvairaus turinio periodika. Šis knygynas buvo 

populiarus visuomenėje, jį mėgo ir moksleiviai. 

Pažvelkime, kaip savo atsiminimuose mokytoją J. Aukštikalnį prisimena kitas buvęs 

moksleivis, vėliau talentingas dailininkas prof. A. Gudaitis. Jis rašo: ...„Susidarė ta Viekšnių 

vidurinė mokykla (pradžioje jos veiklos ji taip ir buvo vadinama), man gana šviesų atminimą 

paliko, ypač lietuvių kalbos mokytojas Aukštikalnis — akiniuotas, gražus vyras, apystambis 

toks. Atsimenu, jo dėstymas buvo gana lyriškas, toks labai nuteikiantis... Vienu žodžiu, pirmieji 

estetiniai mano prisiminimai surišti su Aukštikalniu...” 

J. Aukštikalnis pedagogine veikla vien mokykloje neapsiribojo, noriai dalyvavo visuomenės 

saviveikloje, ypač dramos žanre, kaip tikrai išraiškingas aktorius, bendradarbiavo periodikoje, 

ypač pedagoginiuose leidiniuose. Dar studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute, 

bibliotekos kataloguose aš aptikau J. Aukštikalnio metodinius straipsnius, rekomenduojamus 

studentams kalbininkams. 

116

Pakartotinai Viekšniuose J. Aukštikalnis mokytojavo jau pokario metais, dėstydamas rusų 

kalbą ir literatūrą, kurią taip pat gerai mokėjo ir turėjo puikią asmeninę rusų klasikų kūrinių 

biblioteką. O iki tol patyrė nemažai vargų. Mat karui baigiantis, jis pateko į hitlerininku nagus. 

Kartu su muzikos mokytoju [V.] Deniušiu bei kitais viekšniškiais prievarta buvo išvarytas apkasų 

kasti į Latviją, ten užblokuotoje vokiečių Kuršo grupuotėje, iš kurios labai išsekęs, anot jo paties, 

„pilvą praradęs”, grįžo tik karui pasibaigus. Kaip vėliau man pasakojo jis pats, tai dar nebuvo 

represijų pabaiga. Dėl savo principingumo arba, anot jo paties, „dėl per ilgo liežuvio”, kai 

pabandė kritikuoti į mokyklos gyvenimą mėginusius kištis nemokšas valdžios pareigūnus, 

susidūrė su tremties grėsme į Sibiro platybes. Kaip vėliau sužinojo, net jau buvo įrašytas į 

tremiamųjų sąrašus. J. Aukštikalnis pusiau juokaudamas pasakė, jog tada jam pavyko „atsipirkti 

šnapsu” nuvaišinant vieną iš aktyviausių sąrašų sudarinėtojų. Žinoma, vien dėl to nebūtų 

išsigelbėjęs — nulėmė jo aktoriniai sugebėjimai, nes dalyvavo saviveikliniame pastatyme, kuris 

buvo ruošiamas Gegužės 1-osios šventėms. Praradus pagrindinį pjesės veikėją, spektaklis būtų 

sužlugęs, ir valsčiaus partorgas galutinai sankcionavo J. Aukštikalnio išbraukimą iš to sąrašo. 

Apie tai mokytojas sužinojo po poros metų iš paties sekretoriaus, ir sakydavo „buvau gimęs po 

laiminga žvaigžde”. Mokytojas J. Aukštikalnis po karo buvo apsigyvenęs profesorių Biržiškų 

tėviškėje, jų tėvų namuose. Jis ir buvo tarp tų gerų žmonių, kurie rėmė ir globojo Biržiškų auklę 

— jų vadinamą Anusėlę — iki pat jos mirties. Mokytojui ir jo žmonai teko didžiausia rūpesčių 

dalis gyvenant tame pačiame name. Beje, kad Aukštikalniai globoja Anusėlę, žinojo nedaugelis, 

nes kitaip būtų patyręs naujų valdžios nemalonių. Žinoma Lietuvos kraštotyrininkė, taip pat 

buvusi Viekšnių progimnazijos auklėtinė A. Urbienė, savo atsiminimuose apie mokyklą, jos 

pedagogus itin betarpiškai ir nuoširdžiai sako: „Lietuvių kalbos mokė Jonas Aukštikalnis. Jis taip 

pat buvo jaunas, kalbėjo aukštaičių tarme. Visada buvo reiklus. Mokydamiesi lietuvių kalbos, 

negalėjome tinginiauti...” Ši jos mintis siejasi su mintimis kito anuometinio pedagogo — Prano 

Brazdžiaus, kuris taip kalbėjo: „Per mano pamokas mokiniams nėra kada žiopsoti, reikia minkyti 

molį, lipdyti, žodžiu, visą laiką prociavoti. Aš stebiuosi, kaip Jonui (t. y. Aukštikalniui) pavyksta 

dar geriau negu man per lietuvių kalbos pamokas, nors teturi tik liežuvį...” 

Baigdamas norėčiau palinkėti dabartinei mokytojų kartai pasirinkti tokį jaunuomenės ugdymo 

proceso kelią, kad ir po daugelio metų apie juos šiltai, pagarbiai atsilieptų dabartiniai jų 

auklėtiniai. 

Simanonis Kazimieras. Metai ir žmonės, kurių nepamiršiu: [Viekšnių vidurinei mokyklai 80 

metų] // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 7, 10, 12. — Tekste: 

„Su mokytoju J. Aukštikalniu susidraugavome artimiau, ir kartą, man apsilankius jo bute, jis 

parodė Vyties kryžių, kuriuo buvo apdovanotas prieš karą. Viešai tuo didžiuotis jis, suprantama, 

negalėjo. Sulaukęs pensinio amžiaus (apie 1960 metus), jis išvyko į savo gimtąjį Pasvalį, kur po 

trejų metų ir mirė. Į jo laidotuves važiavome trise — Butkus, Vosylienė ir aš. Laidojo garbųjį 

mokytoją su bažnytinėmis apeigomis, ko, suprantama, nebūtų galėję padaryti Viekšniuose.” 

Lėgaudienė Valerija. Nostalgija // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 24, 26, 31; Rugs. 2. — 

Tekste: 

3. Delnas 

Mokytojui J. Aukštikalniui atminti 

Seniai, seniai. Pirmieji pokario metai. Pamoka pirmoje gimnazijos klasėje. Rašom pratimą, 

pabraukinėjame daiktavardžius. Nepaliaujantis plunksnakočių brazdėjimas rašalinėse ir 

mokytojo, tokio didžiulio vyro, mūsų praminto tiesiog Kalnu, sunkūs žingsniai suolų tarpueilėse. 

Žygiuoja ir žygiuoja, lyg mankštindamas savo stambų kūną. Rodos, pamiršo, kad ir mes čia 

esame ir taip varginamės su tuo pratimu. Bet ne! Nepamiršo. Pražingsniuodamas retkarčiais ant 

kurios mūsų galvutės nuleidžia savo glostantį delną: gal laimindamas mūsų darbą, gal 

mylėdamas tas vaikiškas galvutes, kraunančias savo atmintin mokslo tiesas. Mums gera, jauku. 

Kartais kaitaliojamės sėdėjimo vietomis: stengiamės atsisėsti ten, kur galėtum palįsti po 

mokytojo delnu. Be ginčų mokytojas buvo pripažintas geriausiu. Bet ir nenuspėjamu, ūmiu. 

...Ant prieš klasę stovinčio aukšto pulto specialioje kvadratinėje išpjovoje visada tupėjo 

prisotinta rašalu žalsvo stiklo rašalinė, o pailgame griovelyje, kad nenuriedėtų, tysojo 

117

plunksnakotis su aštria plunksna. Tai viskas mokytojui: ateis, sėsis, prisitraukęs kėdę prie 

aukštojo pulto, atsivers dienyną, pagirdys plunksną rašalinėj ir berašo sau pažymius. 

Žinoma, ir dvejetus. O kas nenori išsisukti nuo to dvejeto! Tad išmaningesnės galvelės vieną 

kartą iškliukino iš rašalinės violetinę spalvą, pylė rašalinėn vandenį ir vėl rašalinę gražiai 

patupdė į kvadratinę pulto išpjovą. Mokytojas ilgai baksnoja plunksnakočiu į rašalinę, 

neapsispresdamas, ar čia ką kaltinti, ar ne dėl pavandenijusio rašalo. Juk žino, kokie dabar tie 

rašalai: ne krautuviniai, o moterų pagaminti iš visokių dažų siūlams spalvinti. Pokštas pavyko. 

Tą pamoką niekam nerašė pažymių. Po kurio laiko pokštą pakartojom. Šįkart mokytojas mumis 

suabejojo. Nužengęs nuo pulto pakylos, aiškiai ir truputį per garsiai pasakė: 

— Jei jūs čia, mažvaikiai, taip žaidžiate, tai geriau liaukitės! 

Bet ir šią pamoką neklausinėjo, pažymių neparašė. Tad rizikavome ir trečiąkart. Reikėjo 

rizikuoti, nes mokytojas tą pamoką buvo žadėjęs visus visus pašaukti prie lentos ir visiems 

parašyti po pažymį. Atėjęs mokytojas atkimšo guminį rašalinės kamštį, įmerkė plunksną 

rašalinėn, žvilgtelėjo į permatomą vandens lašą, pakibusį ant plunksnos smaigalio, ir rašalinė 

staiga nušvilpė virš mūsų galvų, trenkėsi palubėj į galinę sieną. Ant grindų pažiro žalio stiklo 

duženos, per sieną nusmuko vandens latakas. Mes netekome žado, net ausyse suspigo. 

Pralaimėjome! Ir pasijutome labai nusikaltę. 

Tuoj mokytojas padiktavo visiems po tris užduotis ir viską liepė padaryti raštu. Šimtąkart būtų 

buvę lengviau atsakinėti žodžiu! O klasėje — mirtina tyla, lyg nė vieno čia mūsų nebebūtų. 

Negirdėti plunksnakočių brazdesio rašalinėse nei kosulio, nei kieno slogos nušutintos nosies 

šnarpštelėjimo. Ir mokytojas tarsi sustingo: atsukęs mums nugarą, žvelgia pro langą, lyg jam 

visai nerūpėtų, kad mes čia: tokie prislopinti ir liūdni kažką kraigaliojam drebančiais pirštais 

savo sąsiuviniuose. Tik gal vidury pamokos jis atsitraukia nuo lango ir pradeda savo įprastinę 

kelionę tarpusuoliais. Nors bijom pajudėti ir žvalgytis į šalis, bet kažin kaip akių krašteliais 

regim: ant vienos kitos galvelės nusileidžia mokytojo laiminantis delnas. Mums atleista! Mus 

tebemyli! 

Mes atgauname žadą: šnarpščia sloguotos nosys, linksmai brazda rašalinės ir plunksnakočiai. 

Vėl gera ir jauku. 

Plastinina Bernarda. Žemė, išauginusi daug šviesių asmenybių: Iš ciklo „Senieji Viekšniai” 

// Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2005. — Liep. 28. — Nr. 35. — [Santarvė. — 2005. 

— Liep. 28. — Nr. 85 (8879)]: „Nuotraukos Jono Strazdausko, iš Algirdo Gedvilo asmeninio 

archyvo ir iš Viekšnių vidurinės mokyklos muziejaus. [1.] A. Gedvilas (pirmas iš kairės) ir 

J. Aukštikalnis susitiko prie įėjimo į Biržiškų namą iš kiemo pusės. [2.] A. Gedvilas yra sukaupęs 

daug vertingos medžiagos apie savo kraštiečius. [3.] Profesorius A. Gudaitis”. — Tekste: 

GIMĘS PO LAIMINGA ŽVAIGŽDE 

Vienas iš labiausiai buvusių mokinių atmintyje išlikusių mokytojų — Jonas Aukštikalnis, 

mokytojavęs Viekšnių progimnazijoje ir dėstęs lietuvių kalbą 1920—1926 metais. Jo auklėtiniai 

vėliau tapo žymiais mokslo, kultūros ir meno žmonėmis. 

Į Viekšnius antrą kartą A. Aukštikalnis sugrįžo pokario metais. Tada jis dėstė rusų kalbą ir 

literatūrą, kurią taip pat gerai mokėjo. 

Anot A. Gedvilo, apie pedagogą, kaip neeilinį, savitą, principingą žmogų, gerą specialistą, 

metodininką, jis gali daug pasakyti, nes puikiai jį pažinojo. 

Pokario metais J. Aukštikalnis su žmona gyveno Biržiškų namuose, kur globojo visų trijų 

brolių profesorių auklę Anusėlę. A. Gedvilas gyveno kaimynystėje, pas kalvį Domininką Stonkų. 

Taigi jiedu susitikdavo ne tik mokykloje, bet dažnai lankydavo vienas kitą ir namuose. Biržiškų 

namas tada priklausė mokyklai, ir viename jo gale buvo įkurtas mokyklos bendrabutis. 

Gyvendamas greta mokinių, J. Aukštikalnis kartu buvo ir bendrabučio auklėtojas. 

Iki tol jis buvo patyręs nemažai vargo. Karui baigiantis, pateko į vokiečių rankas. Kartu su 

kitais viekšniškiais prievarta buvo išvarytas kasti apkasų į Latviją. Iš ten grįžo tik karui 

pasibaigus labai išsekęs, kaip jis pats A. Gedvilui sakė, „pilvą praradęs”. 

Bet tai dar nebuvusi pabaiga. Dėl savo principingumo ir, anot jo paties, „dėl per ilgo 

liežuvio”, susidūrė su tremties grėsme. Netgi buvęs įrašytas į tremiamųjų sąrašus, bet jam 

118

pavykę „atsipirkti šnapsu”, nuvaišinus vieną iš sąrašų sudarinėtojų. Tai gal ir nebūtų jo išgelbėję, 

jeigu ne jo aktoriniai sugebėjimai. 

J. Aukštikalnis dalyvavo dramos būrelyje, kuris statė spektaklį Gegužės 1-osios šventei. 

Praradus pagrindinį pjesės veikėją, spektaklis būtų sužlugęs. Todėl Viekšnių valsčiaus partijos 

komiteto pirmasis sekretorius Jonas Gabalis, prieš J. Aukštikalnį iki rajonizacijos gyvenęs 

Biržiškų namuose, pasirūpino, kad mokytojas būtų išbrauktas iš tremiamųjų sąrašo. 

Tik po poros metų iš to paties J. Gabalio sužinojęs apie tai, jis sakydavo, kad gimė po 

laiminga žvaigžde. 

Biržiškų namuose J. Aukštikalnis išgyveno iki pat pensijos. Kadangi jiedu su žmona buvo 

bevaikiai, apie 1960 metus juos giminės išsivežė į gimtąjį Pasvalį. Dar po trejeto metų mokytojas 

mirė. Jo laidotuvėse dalyvavo ir kai kurie Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojai. Jį laidojo su 

bažnytinėmis apeigomis, ko tais laikais Viekšniuose nebūtų galėję padaryti. 

PADĖJO JAUNAJAM KOLEGAI 

Po karo Viekšnių vidurinės mokyklos direktoriumi buvo Kostas Dainius. Kadangi jis buvo 

baigęs universitetą, vėliau perkėlė į Kauno mokytojų seminariją dėstyti matematikos. 

Į K. Dainiaus vietą buvo paskirtas jaunas pedagogas Algirdas Gedvilas. Anot partorgo, 

pasikeitus kadrų politikai, mokyklai negalėjo vadovauti smetoniniai mokytojai. Todėl, nors 

A. Gedvilas ir kratėsi tokios atsakomybės, teko imtis šio darbo. 

Jį labai drąsino ir ramino ne tik K. Dainius, bet ir J. Aukštikalnis, žadėdamas visokeriopai 

padėti. Anot A. Gedvilo, iš šio pedagogo jis gavo puikų vadybos pradžiamokslį. 

J. Aukštikalnis mokė savo jaunąjį kolegą, kaip reikia bendrauti su mokytojais, mokiniais, kaip 

įveikti psichologinį barjerą vadovaujant nemažam būriui gerokai už save vyresnių pedagogų, ir 

buvo nuolatinis jo konsultantas. 

A. Gedvilui buvo neramu ir dėl to, kaip reikės atlaikyti vietos saugumiečių spaudimą. Mat jie, 

direktoriaujant K. Dainiui, dažnai landžiodavo į mokyklą ir gąsdindavo mokytojus, šie jautė 

nuolatinę įtampą, baiminosi, kad gali būti išvežti. Tais laikais užteko „poniškai” atrodyti, ir tai 

jau galėjo tapti pretekstu būti įtrauktam į vežamųjų sąrašus. 

Vėliau K. Dainius įsigudrino nepageidaujamų „svečių” į mokyklą nebeįsileisti. Jis turėjo 

kaime ūkį, kur pasidarydavo alaus, išsivirdavo naminės ir pavaišindavo saugumiečius taip, kad 

jie mokyklos jau nesugebėdavo pasiekti. Taip šie būdavo neutralizuoti. Kai A. Gedvilas pradėjo 

vadovauti mokyklai, saugumiečių nebeliko. 

Grįžtant prie J. Aukštikalnio istorijos, reikia pasakyti, kad dar tarpukario Lietuvoje šis 

pedagogas neliko nepastebėtas. Dar prieš karą jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Tuo 

didžiuotis sovietiniais laikais jis negalėjo. Artimiau susidraugavęs su direktoriaus pavaduotoju 

Kaziu Simanoniu, jis kartą jam parodė šį ordiną. A. Gedvilas iš savo pavaduotojo apie tai 

sužinojo tik gerokai vėliau. 

NE KARTĄ IŠGYVENO KOMIŠKAS SITUACIJAS 

Kaip ir kiekvienas žmogus, J. Aukštikalnis turėjo savų silpnybių. Jis buvo mėgėjas išgerti. 

Retsykiais taip padaugindavo, kad įsilinksminęs nebejausdavo jokių stabdžių. Dėl to jis ne kartą 

yra patekęs į komiškas situacijas. 

Savo žmonai, labai dvasingai, švelniai, netgi sentimentaliai moteriai, jis buvo visiška 

priešingybė. 

A. Gedvilas pamena, kaip kartą pagal spektaklio scenarijų, J. Aukštikalnis turėjo palįsti po 

stalu. Būdamas aukštas, stambus vyras, jis šiaip taip ten susirangė. Tačiau gal todėl, kad buvo 

„paėmęs ant drąsos”, niekaip nebeįstengė išlįsti iš pastalės. 

Įstrigęs tarp kojų, jis su visu stalu „trenkėsi” į sieną, kuri iš tiesų buvo tik dekoracija iš tapetų, 

ir kiaurai išlindo per ją. Salė ošė iš juoko. Vyko spektaklis spektaklyje. 

Kitą kartą buvo dar gražiau. Biržiškų namas stovėjo vienoje bažnyčios pusėje, o akušerės 

Apolonijos Laniauskienės gimdymo namai — kitoje. J. Aukštikalnis, matyt, buvo padauginęs ir 

pasiklydo: užuot grįžęs į savo butą, nuėjo į gimdymo namus. Radęs tuščią lovą, kuo ramiausiai į 

ją atgulė ir dar antklode apsiklojo. Atėjusi akušerė žiūri — paguldyta nauja gimdyvė. Nuklojusi 

antklodę, iš netikėtumo net atšoko: ogi „gimdyvė” su barzda. 

ATSIMINIMAI GYVI IR PO PUSĖS AMŽIAUS 

119

Šiltai apie savo mokytoją J. Aukštikalnį atsiminimuose pasakoja medikas profesorius 

Telesforas Šiurkus, dailininkas profesorius Antanas Gudaitis, žinoma Lietuvos kraštotyrininkė, 

buvusi Viekšnių progimnazijos auklėtinė Amelija Urbienė. Su didžiule meile apie pirmosiose 

Viekšnių gimnazijos klasėse buvusį žilagalvį mokytoją J. Aukštikalnį, praėjus daugiau kaip pusei 

šimtmečio, švenčiant mokyklos 80-metį, savo prisiminimuose rašo šios mokyklos auklėtinė 

mokytoja Valerija Gelžinytė-Lėgaudienė. 

Su kitais pradinukais iš Žibikų kaimo mokyklėlės ji atėjo laikyti egzaminų į Viekšnių 

gimnazijos pirmąją klasę. Per rusų kalbos egzaminą reikėjo į rusų kalbą išversti sakinį. 

„O ta nelemtoji raidė „b” žodyje „rabotajut” dingo iš atminties taip, lyg ten niekada ir nebūtų 

buvusi, jokios galvasukio kančios nepadėjo. Palikau žodyje tarpelį, tokį platų, pro kurį 

nesudužusi tikriausiai lengvai praslystų mano skruostu tekanti nevilties ašara: nepriims, nepriims 

manęs į gimnaziją... — prisimena Valerija toliau tęsdama mintį. — Ir mokytojas, toks stambus, 

žilai nušarmojęs vyras (vėliau sužinojau — J. Aukštikalnis), sparčiais žingsniais vaikštinėja po 

klasę: pirmyn, atgal, pirmyn... Staiga, praeidamas pro mane, ima kreidos gabalėlį, įbrėžia į mano 

žodį užmirštąją raidę ir nužingsniuoja klasės gilumon. O džiaugsme! Toks grėsmingai didelis 

pastebėjo mane, mažą, ir mano nevilties ašarą...” 

Valerija į gimnaziją įstojo. Mokytojas J. Aukštikalnis tapo pačiu geriausiu mokytoju, nors 

kartais nenuspėjamu ir ūmiu. Kokius jausmus jis sukeldavo vaikiškose širdelėse, labai gerai 

iliustruoja Valerijos „nupieštas” vaizdelis: „...Nepaliaujantis plunksnakočių brazdėjimas 

rašalinėse ir mokytojo, tokio didžiulio vyro, mūsų praminto tiesiog Kalnu, sunkūs žingsniai 

suolų tarpueiliuose. Žygiuoja ir žygiuoja, lyg mankštindamas savo stambų kūną. Rodos, pamiršo, 

kad ir mes čia esame, ir taip varginamės su tuo pratimu. Bet ne! Nepamiršo. Pražingsniuodamas 

retkarčiais ant kurios mūsų galvutės nuleidžia savo glostantį delną: gal laimindamas mūsų darbą, 

gal mylėdamas tas vaikiškas galvutes, kraunančias savo atmintin mokslo tiesas. Mums gera, 

jauku. Kartais kaitaliojamės sėdėjimo vietomis: stengiamės atsisėsti ten, kur galėtum pailsėti po 

mokytojo delnu.” 

AURYLA PAULIUS 

„Jaunimas gerėja, o likusieji stovi vietoje”, — mano Viekšnių vidurinės mokyklos 

mokytojas, ateitininkų būrelio vadovas Paulius Auryla / Kalbėjosi Irena Ruginienė // Santarvė. 

— 2001. — Saus. 18: ir P. Aurylos nuotrauka. 

120

1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?