1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Ir galų gale nuostabių žmonių pastangomis senoji Viekšnių vaistinė vėl <strong>su</strong>švito baltomis<br />
langinėmis (kaip gražiai „Vienybėje” išsireiškė Apolinaras Juodpusis). Negaliu nė apsakyti, <strong>su</strong><br />
kokiu <strong>su</strong>sijaudinimu, širdies virpesiu peržengiau naujai atgimusio mano senelių ir tėvų namo<br />
slenkstį.<br />
Štai kambarys, kuriame gimė tėvelis ir jo broliai bei vienintelė se<strong>su</strong>o, mano broliukas ir aš.<br />
Einu toliau. Tėvelio darbo kambarys, kuriame už rašomojo stalo 1961 m. lapkričio 6 d. jis<br />
pradėjo rašyti per tūkstančio lapų atsiminimus. Toliau svetainė, mačiusi daug įžymių žmonių.<br />
Čia pas senelius ir tėvelius lankėsi Maironis, Tumas Vaižgantas, Mašiotų šeima, atvažiuodavusi<br />
iš Rygos vasaroti į Viekšnių apylinkes, kun. V. Jarulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vanda<br />
Daugirdaitė-Sruogienė, Daugirdai, Giedraičiai, prof. Biržiškos <strong>su</strong> šeimomis, kanauninkas<br />
J. Navickas, vyskupai Staugaitis ir Borisevičius bei kiti. Šioje svetainėje stovėjo baldai, senelio<br />
pirkti iš Pavirvytės dvaro savininkų Paulavičių. Gerb. V. Sruogienė laiškuose dar neseniai<br />
teiravosi, ar jos seneliams anksčiau priklausę baldai dar tebestovi senojoje vietoje.<br />
Mūsų bute nebuvo nė vieno naujo modernaus baldo. Dalį jų senelis parsivežė iš Žagarės<br />
klebonijos, norėdamas, kad jie jam primintų mylimą dėdę kleboną Kazimierą.<br />
Mūsų šeima labai džiaugiasi, kad Viekšnių vaistinė vėl <strong>su</strong>grįžo į senąsias atgimusias patalpas.<br />
Tik vieno norėtume: kad ji nebūtų privatizuojama, kad nepatektų į kieno nors rankas, o<br />
priklausytų mūsų mylimų Viekšnių žmonėms, miestelio ar rajono savivaldybei, kartu <strong>su</strong> įsteigtu<br />
muziejumi tarnautų šio krašto kultūros židiniu. Tuo tikslu nepasinaudojame savo teise atsiimti<br />
nacionalizuotą vaistinę ir namą, tuo tikslu dovanojame ilgus dešimtmečius mums priklausiusius<br />
senoviškus istorinius baldus ir kitus daiktus. Tik labai gaila, kad ne viskas išsaugota iš 1987<br />
metais perduotų daiktų.<br />
Noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, prisidėjusiems prie Viekšnių senosios vaistinės atkūrimo.<br />
Man teko daugiausia tuo reikalu bendrauti <strong>su</strong> rajono valdytoju S. Pocevičium, pavaduotoja<br />
Z. Kazlauskiene, Mažeikių muziejaus direktore A. Cholodinskiene, statybinės organizacijos<br />
vadovu Kęstučiu Naciu, kuris ne kartą kon<strong>su</strong>ltavosi <strong>su</strong> manim, klausdamas, kaip seniau atrodė<br />
vienas ar kitas kambarys, kiemas, kuris ieškojo senoviškų detalių, įmontuotinų į restauruojamą<br />
namą, ir atidavė daug meilės vykdydamas šį užsakymą. Dėkoju ir rajono valdžiai, ir Paminklų<br />
restauravimo institutui, ir šauniesiems statybininkams, ir dabartiniam muziejaus prižiūrėtojui<br />
V. Lizdeniui. Bijau ką nors įžeisti nepaminėdama, todėl tariu širdingiausią ačiū visiems, visiems.<br />
Ateityje laukia dar daug rūpesčių ir darbų, galutinai įrengiant šį unikalų muziejų. Linkiu<br />
sėkmės visiems geranoriškiems jo steigėjams ir tvarkytojams, o aš pažadu kuo galėdama padėti<br />
ir dalyvauti šiame kilniame reikale.<br />
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Artimai bendravome // Vienybė. — 1995. —<br />
Rugpj. 23: ir nuotraukos. — Tekste minimos M. Biržiškos žmona Bronislava Biržiškienė,<br />
dukterys Marija (Marilė) Biržiškaitė-Žymantienė ir Ona (Anulė) Biržiškaitė-Barauskienė. —<br />
Visas tekstas:<br />
Artėjant paminklo Biržiškoms atidengimo iškilmėms, prisimenant šią visai Lietuvai ir mūsų<br />
gimtinei nusipelniusią šeimą, negaliu <strong>su</strong>silaikyti ir aš, neparašiusi nors kelis žodžius. Todėl, kad<br />
e<strong>su</strong> bene vienintelė viekšniškė, artimai, tiesiog giminiškai bendravusi <strong>su</strong> šiais garbingais<br />
<strong>žmonėmis</strong>. Tiesa, niekada nebuvau pakviesta į jokį renginį, skirtą Biržiškoms. 1990 metais<br />
mokytojui A. Gedvilui e<strong>su</strong> pateikusi gana plačius prisiminimus apie mūsų šeimos ryšius <strong>su</strong><br />
Biržiškų šeima, šie prisiminimai, berods, buvo spausdinti tada ir „Vienybėje”. Vėl noriu pacituoti<br />
Mykolo Biržiškos knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” parašytus žodžius: „Visa<br />
Aleksandravičių šeimyna buvo mums labai artima, ypatingai mūsų metų Bronius (mano dėdė —<br />
Z. A. N.), <strong>su</strong> kuriuo paskui Šiauliuose drauge gyvenome ir mokėmės, o daug už mus jaunesni jo<br />
broliai ir seserys taip pat augo mums lyg pusbroliais ir pusseserėmis ir liko artimi”. (psl. 88).<br />
Nenoriu kartoti to, ką e<strong>su</strong> jau pasakojusi, tad bandau pateikti keletą kitų faktų.<br />
Nuo ryto iki vakaro vaistinėje dirbantis mano senelis Vincentas, jam padedantis sūnus Juozas<br />
(mano tėvelis) ir duktė (mano teta Vanda), kuri tuo metu dar ir mokytojavo Viekšniuose, neturėjo<br />
laiko galvoti apie atostogas, kurortus. Mykolo Biržiškos šeima rūpinosi Vanda ir dažnai<br />
pasiimdavo ją, važiuodami pailsėti prie jūros. Pateikiu nuotrauką, darytą 1923 m. Palangoje. Iš<br />
kairės: Vanda Aleksandravičiūtė, Mykolas Biržiška, jo žmona Bronislava, dukros Marilė (Marija)<br />
30
Change language