1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...

...Gražiai Viekšnių muziejuje birželio 14-ąją buvo paminėtas literatų sambūrio „Vinkšnelė”
vyriausios narės Bronislavos Aleksaitytės garbingas jubiliejus.
Poetę sveikino Carito moterys, Viekšnių bibliotekos darbuotojos, Marijos legiono narės,
ateitininkai, daug ją pažįstančių ir gerbiančių žmonių.
ALEKSANDRAVIČIAI
Bulanovienė I. (Centrinės vaistinės vedėja). Tolimos ištakos // Vienybė. — 1985. — Liep. 20.
— Tekste:
Rajono farmacijos istorijoje pirmasis puslapis priklauso Viekšniams. Šioje senoje Žemaičių
gyvenvietėje vaistinė įsteigta 1860 m. 1883 m. Kazimieras Aleksandravičius nupirko Viekšnių
vaistinę savo sūnėnui Vincui Aleksandravičiui, kuris ją valdė 42 metus.
V. Aleksandravičiaus sūnus provizorius Juozas, 1925 m. gavęs chemiko-vaistininko diplomą,
pradėjo tvarkyti tėvo vaistinę. Provizorius Juozas Aleksandravičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki
1971 m.
Aleksandravičiūtė-Navickienė Sofija. Atėję į mano vaikystę // Vienybė. — 1991. — Saus. 3.
— Visas tekstas:
Kada pernai, per jubiliejinį klasės 40-mečio susitikimą, mūsų gerbiamas istorijos mokytojas
A. Gedvilas, vedžiodamas po Biržiškoms skirtą muziejinį kambarį, paprašė, kad parašyčiau savo
atsiminimus apie Biržiškų šeimą, net išsigandau: ką aš galiu parašyti?! Visus metus man nedavė
ramybės šita mintis, ir pagaliau šiandien pasiryžau.
Mano senelis, Vincentas Aleksandravičius, 1883 m. įsikūręs Viekšniuose, dėdės nupirktoje
vaistinėje, tuoj susidraugavo su gydytoju Antanu Biržiška. Čia norėčiau pacituoti Mykolo
Biržiškos knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” parašytus žodžius: „Nors nevienu
laiku mirę (1910 — 1922 — 1926), bet bemaž po tiek pat laiko (po 40 su viršum metų)
Viekšniuose dirbę, kanauninkas, daktaras ir aptiekorius (Zaleskis, Biržiška ir Aleksandravičius)
noromis nenoromis, kiekvienas skyrium savo srityje ir visuomenėje, sudarė ilgametes Viekšnių
tradicijas, kurios ligi šiolei žmonių atmintyje yra išlikusios” (86 psl.). Truputį toliau autorius
rašo: „Visa Aleksandravičių šeimyna buvo mums labai artima, ypatingai mūsų metų Bronius, su
kuriuo paskui Šiauliuose drauge ir mokėmės, o daug už mus jaunesni jo broliai ir seserys taip pat
augo mums lyg pusbroliais ir pusseserimis ir liko artimi” (88 psl.).
Šiuos žodžius pacitavau, norėdama parodyti, kokios artimos buvo mūsų šeimos. Šita
draugystė liko ir vėliau, po Vincento Aleksandravičiaus mirties, vaistinę perėmus mano tėveliui
Juozui Aleksandravičiui.
Man Biržiškų namai buvo lyg antrieji gimtieji namai. Senąją ponią Elžbietą Biržiškienę,
profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro motiną, vadinau babunele ir nuolat, ypač su mamyte, pas
ją lankydavomės. Didžiausią įspūdį darydavo man, mažai mergaitei, stalinis laikrodis, kurio
pagrindą sudarė grakštus žirgas. Būdavau labai laiminga, kai man leisdavo su juo pažaisti.
Vieną šeštadienio vakarą, apie 1934 m., užsidegė šalia mūsų vaistinės esantis pirklio Vakso
linų sandėlis. Įsiliepsnojo didžiulis gaisras, vėjas pūtė mūsų sodybos, kurios visi pastatai buvo
mediniai, pusėn, ir pavojus grėsė mūsų namams. Mamytė surišo į paklodę geresnius daiktus, o
auklė Elžbieta Venckaitė nunešė mane, dar visai mažytę ir ką tik išmaudytą, į Biržiškų namus pas
babunelę. Prisimenu, kokia buvau laiminga rytą, pabudusi ponios Daktarienės (taip ją vadino vos
ne visi Viekšniai) kambaryje. Tuomet gavau pažaisti su savo mėgiamu arkliuku — laikrodžiu,
kitomis mane žavėjusiomis smulkmenomis ir labai nenorėjau grįžti į stebuklu išlikusius tėvelių
namus.
Kiek paaugusi stebėdavausi, apie ką gali valandų valandas šnekėtis mano mama su p.
Biržiškiene. Gerokai vėliau sužinojau, kad mama senutei patikėdavo visas savo paslaptis,
pasiguosdavo, kilus šeimyniniams nesutarimams, o p. Biržiškienė visuomet mokėdavo nuraminti
ir protingai patarti.
Peržvelgdama savo tėvelio parašytus atsiminimus, radau įdomių žinių apie, vadinamų
Sveikatos namų statybą. Pasirodo, Mykolas Biržiška norėjo mano tėvui pavesti šitos statybos
globą, bet šisai ne visai mandagiai profesoriui patarė pirmiausią pastatyti paminklą ant tėvo
22