1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Daiktai prabyla praeitim<br />
— Parodysiu tamstai senas knygas, — po pietų pasisiūlo vaistininkas ir iš spintos paima seną<br />
1660 m. (MDCLX) Amsterdame išleistą kalvinų bibliją — „Biblija Swięta”, taip pat ir kitas<br />
knygas <strong>su</strong> <strong>įdomiais</strong> senais autografais ir knygos įsigijimo istorijomis. Mano dėmesį patraukia kiti<br />
įdomūs eksponatai. Vaistininkas parodo tris antspaudus. Savo išvaizda jie panašūs į mūsų laikais<br />
vartojamus, tik medinė rankelė žymiai ilgesnė, o pats antspaudas žymiai mažesnis. Štai pirmąjį<br />
pailgą Felikso Kontrimo bajorystės antspaudo herbą lengvai uždengtum piršto galu; antrasis —<br />
Telšių maršalkos Gorskio — kiek didesnis. Pats didžiausias — labiausiai nustebina. Jame —<br />
vyskupo tiara. Pasirodo, tai esąs paties vyskupo Merkelio Giedraičio antspaudas!<br />
— Kaip jie čia pateko? O tai taip pat istorija. Pateko jie į čia, kaip ir knygos, iš Kontrimo, per<br />
vaistininko J. Aleksandravičiaus žmoną, gydytojo Kontrimo našlę. Už dalyvavimą 1863 metų<br />
<strong>su</strong>kilime Feliksas Kontrimas buvo <strong>su</strong>imtas ir mirė Šiaulių kalėjime. Jo dvaras buvo konfiskuotas.<br />
Turtą saugojo sargyba. Bet Felikso brolis Pranciškus pro sargybą slapta pralįsdavo į biblioteką ir<br />
daug ką išnešė, tame tarpe ir knygas. Jų pas vaistininką tik keliolika. Kitos, jų tarpe ir Daukanto<br />
knygos, buvo perduotos Kauno Universiteto bibliotekai. Kam buvo reikalingi šiam pažangesnių<br />
pažiūrų bajorui F. Kontrimui maršalkos ir vyskupo antspaudai? Vaistininkas į tai ir pats tvirtai,<br />
dokumentais pasiremdamas, negali atsakyti. Nežino, ir kaip jis juos įsigijo.<br />
— Mano nuomone, — kalba jis, — Kontrimas padirbdavo „kilmės raštus”, „patvirtintus”<br />
maršalkos ir vyskupo antspaudais ir parašais. Šie raštai buvo reikalingi mokslus einantiems<br />
Lietuvos švie<strong>su</strong>oliams, kilusiems ne iš bajorų luomo. Be „bajorystės dokumento”, — kalba<br />
vaistininkas, — valdant carienei Kotrynai II-jai, jie negalėdavo gauti diplomo. Ir Simonui<br />
Daukantui buvo tokia pat bėda. Su Kontrimu jie buvo draugai, matyti, ir Daukantui jis padėjo<br />
„bajorystę” įsigyti. Istorikams ir mūsų žymiųjų kultūros veikėjų gyvenimo tyrinėtojams šie<br />
eksponatai gali atskleisti daug įdomių paslapčių ir istorijų. [...].<br />
Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Šv. Kalėdų belaukiant // Vienybė. — 1995. —<br />
Gruod. 16. — Visas tekstas:<br />
Koks šarmotų žiemos rytmečių grožis! Kaip iš prieškarinių ar vėliau pas mus patekusių<br />
užsieninių kalėdinių atvirukų. Rytuose vos vos rausta dangaus pakraštys, tamsiame danguje dar<br />
blyksi žvaigždės, rožiniame fone medžiai blizga, žybčioja balta šarma. Mūsų galingas ąžuolas <strong>su</strong><br />
dideliu senu gandralizdžiu atrodo tarsi nupieštas juodu tušu. O miškas kažką pasakoja, tyliai<br />
šlamėdamas... Gal jis rezga prisiminimų pynę?<br />
Dar niekad gyvenime neturėjau tiek laiko apmąstymams. Ką bedaryčiau, kur beeičiau, mintys<br />
vis skraido po pasaulį, po praeitį ir dabartį. Šiuo ikikalėdiniu laikotarpiu vėl nuklystu į vaikystę.<br />
Adventas — ypatingas metų laikas, šv. Kalėdų laukimas. Advento metu nutildavo dainos,<br />
šeštadieniais nebeskambėdavo įprastų šokių muzika, niekas nekeldavo vestuvių. Vakarai ilgi, bet<br />
nenuobodūs. Pas mus dideliame kambaryje, vadinamame valgomuoju, stovėjo ilgas stalas, o virš<br />
jo kabojo senovinė žibalinė lempa baltu gaubtu, vėliau ji buvo perdirbta į elektrinę. Viekšnių<br />
miestelį elektra aprūpindavo Lesimui priklausantis malūnas. Jei tik Ventoje vanduo per daug<br />
pakildavo, elektros nelikdavo. Vasarą priešingai — būdavo per mažai vandens, tada vėl visas<br />
miestelis skendėdavo tamsoje arba pasišviesdavo žvakėmis ar kitokiomis priemonėmis. Mus<br />
gelbėdavo tos gražios ir gana šviesiai degančios žibalinės lempos. Dar tėvai turėjo kelias elektros<br />
lemputes, pritaikytas ne 220 voltų įtampai, o 110 v, jos, ir nusilpus srovei, šviesdavo<br />
pakenčiamai. Tas lemputes vadinome „vandeninėmis”, nes jomis naudodavomės tik tada, kai<br />
Ventos vanduo trukdydavo normaliai elektros gamybai. Labai saugodavome, kad lemputės<br />
neperdegtų; <strong>su</strong>stiprėjus srovei, tuoj reikėdavo jas išjungti.<br />
Žiemos vakarais kiekvienas ką nors veikdavo: tėvelis dažniausiai skaitydavo, mama siūdavo,<br />
viena močiutė, kurią vadinome vilniete babūnėle, mėgdavo megzti, kita — ką nors daryti. Su<br />
savo darbais darbeliais kambaryje tilpdavo ir vaistinės sanitarė, ir broliuko auklė, ir mūsų virėja,<br />
kartais kelios senutės kaimynės, kurių bene vyriausia — Egnelė — verpdama monotoniškai<br />
mindavo ratelį. Kartais visos moterys, įjungdamos ir mus, vaikus, plėšydavo plunksnas. O tada<br />
prasidėdavo įvairios šnekos, pasakojimai, dažniausiai apie vaiduoklius, pelkynuose<br />
klaidžiojančias ugneles, „degančius” užkastus pinigus. Prisiklausę tų pasakojimų, mirtinai<br />
bijodavome net nosį įkišti į tamsią pastalę ar išeiti į kitą kambarį. Ypač mėgdavome klausytis, kai<br />
32
Change language