1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
1 ABLINGIAI Pažintis su įdomiais žmonėmis / Puslapį parengė ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Viekšniškis Laimondas ABLINGIS naudojosi prigimtine teise kibtis į gyvenimą. Jis, ilgą laiką<br />
kovodamas <strong>su</strong> liga, išmoko ir <strong>su</strong>geba daug daugiau, nei tūkstančiai nė karto nesirgusių, likimo<br />
popintų žmonių. Laimondas puikus šachmatininkas, treniruojąs neįgaliuosius viekšniškius. Jo<br />
komanda dažnai švenčia pergales. Laimondą pavergė poezija, ir „duoklę” jai atiduoda. Vilniaus<br />
meno ir amatų centras išleido eilėraščių rinktinę „Vienatvės šventė”, kur yra Laimondo eilių. Jam<br />
pasiūlyta spaudai parengti eilių, iš kurių būtų galima <strong>su</strong>daryti autorinę poezijos knygą.<br />
Laimondas įsitikinęs, jog neįgalus žmogus lygiai taip pat, gal tik atsargesniais žingsneliais, gali<br />
žengti per pasaulį. Ir parodyti visiems savo <strong>su</strong>gebėjimus. Tuo, sako, įsitikinęs keliaudamas — nei<br />
Vokietijoje, nei Šveicarijoje, nei Italijoje nebuvo atstumtas. „Savęs įtikinėti, kad lygiai taip pat<br />
tarnauji žmonijai, kaip ir sveiki, nereikia, bet kaip įtikinti aplinkinius? Gyvendamas ir kurdamas,<br />
tai gali padaryti”, — mano Laimondas.<br />
Vaikystės plastilininiai žmogeliukai<br />
Laimondo tėvai — mokytojai. Žinomi žmonės, dabar jau pensininkai. Tėvas dėstė lietuvių<br />
kalbą, mama fizinį lavinimą. Vaiku būdamas, Laimondas <strong>su</strong>sirgo <strong>su</strong>nkia liga — stomelitu ir<br />
meningitu. Dienos bėgo ligoninėse: Šiauliai, Kaunas, Vilnius...<br />
„Vaikui ligoninėse be galo liūdna. O kai jose kaip ir gyveni, reikia kažką prasimanyti.<br />
Buvau kokių 4—5 metų, kai slankiodamas koridoriais, mokiausi raidžių. Perskaičiau:<br />
„Operacinė”, „Tvarstomasis”... Tikra mano gyvenimo šventė prasidėjo, kai išmokau<br />
skaityti. Knygų nebepaleidau. Vaiko dienos bėgo namuose. Jos nebuvo tokios, kaip kitų<br />
berniūkščių: be išdaigų, be karstymosi medžiais. Buvau <strong>su</strong> artimaisiais, bet pagal amžių<br />
vienišas. Lipdydavau iš plastilino žmogeliukus, jiems automobilius, namelius. Vienoje<br />
rankoje vienas „plastelinukas”, kitoje — kitas. Jau du tokie <strong>su</strong>sitinka, kalbasi mano<br />
lūpomis: diskutuoja, barasi... Plastelininiai žmogeliukai buvo mano draugai”.<br />
Laimondas prisimena, jog vos tik išmokęs skaityti, eiliavo. Tiesiog vaikiškai: „Kai sergi sloga<br />
— yra labai bloga...” Kūrė eilėraštukus — pokalbius <strong>su</strong> snaigėmis ir visais jį <strong>su</strong>pančiais<br />
daiktais... Jis iki devintos klasės mokėsi namuose, buvo pirmūnas, gyvenimo tiesų mokėsi iš<br />
knygų, tokių idealistiškai gražių...<br />
„Skaičiau labai daug. Prieš mane vėrėsi gyvenimo paslaptys. Knygose gerieji nugali<br />
bloguosius. Laimi tiesa, visada kažkur gyvena laimė... Susiformavau idealistinį požiūrį į<br />
gyvenimą, į žmones, santykius tarp jų. Ir kai pats išėjau į pasaulį — pirma į vidurinės<br />
mokyklos devintą klasę, paskui į Vilniaus universitetą — pasimečiau sūkuriuose. Tikrovėje<br />
buvo kitaip. Nei žmonės tokie geri, nei teisybė nugali, nei laimė gyvena šalia. Bet atmetus<br />
visas patirtas blogybes, e<strong>su</strong> dėkingas knygoms — tikiu, jog gėrio daugiau nei blogio. O<br />
žmogus pats privalo už save kovoti. Ir nesvarbu, kaip jis atrodo, ir kaip pavaikšto: slenka<br />
lazda pasiremdamas ar skaito Brailio raštą. Tiesiog kasdien turi įrodinėti, jog gali, <strong>su</strong>gebi,<br />
esi toks, kaip sveikieji”.<br />
Laimondas svajojo studijuoti mediciną, bet jam gydytojų komisija jokiu būdu nepasirašė<br />
sveikatos lapo. Apsisprendęs įstojo į Vilniaus universiteto istorijos fakultetą studijuoti<br />
bibliotekininkystės. Literatūra visada buvo arčiausiai širdies. Po penkerių mokslo metų dirbo<br />
Viekšniuose, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje. Vėlgi <strong>su</strong>sidūrė <strong>su</strong> daugybe dalykų, sveikiems<br />
retai pasitaikančių. Naujojoje Akmenėje, nors buvo vienas iš dviejų aukštąjį mokslą turinčių<br />
specialistų, jam pavedė antspauduoti knygas... Galbūt ta nuolatinė moralinė kova ir šiandien<br />
šnibžda — nepasiduok. Dabar Laimondas to moko savo šachmatininkus.<br />
Šachmatai<br />
„Mane šachmatais išmokė žaisti tėvas. Patiko ir neblogai sekėsi. Šachmatų<br />
pradžiamokslio buvo mažai, kad galėčiau ką nors pasiekti. Mokiausi iš knygų. Jau<br />
vienuolikti metai, kaip šiam pomėgiui skiriu daug laiko. Treniruoju neįgaliuosius.<br />
Pastebėjau, kad mano likimo žmonės nepasitiki savimi. Juos reikia drąsinti, tiesiog stumte<br />
stumti į pergalę”.<br />
Į varžybas Laimondas juos įkalbinėdavo važiuoti. Tiesiog iš lovos išversdavo, įtikinėdavo, jog<br />
seksis. Ir sekasi... Grįžta patenkinti. Kad ir kas nutiktų — negalima užsidaryti kertėje. Jis pats tai<br />
10
Change language