Metodikos studija red.pdf - Druskininkai

(didesnė negu 150 g/l), jie praskiedţiami gėlu arba maţos mineralizacijos vandeniu.
Taip gaunami natūralūs mineralizuoti vandenys.
Joninė mineralinių vandenų klasifikacija. Vertinant fiziologinį ir gydomąjį mineralinių
vandenų veikimą, svarbiausia yra joninė sudėtis. Esminiai joniniai mineralinių vandenų
komponentai yra chloro, sulfatų, hidrokarbonatų anijonai ir kalio, natrio, kalcio, magnio,
daug rečiau –geleţies ir aliuminio katijonai. Atsiţvelgiant į šias pagrindines sudedamąsias
dalis, jeigu vienų ar kitų jonų yra ne maţiau kaip 20 ekvivalentinių miligramų procentų,
vandenys priskiriami tam tikrai klasei ar tipui.
Pagal joninę sudėtį V.A. Aleksandrovas mineralinius vandenis skirsto į 5 klases:
I –hidrokarbonatiniai,
II –chloridiniai,
III –sulfatiniai,
IV –nitratiniai,
V –mišrios jonų sudėties.
Kiekvienoje iš šių klasių skiriami: a) natrio; b) kalcio; c) magnio vandenys.
Pagal V.V. Ivanovo ir G.A. Nevrejevo klasifikaciją [57], visi mineraliniai vandenys skirstomi
į tokias grupes:
I. Mineraliniai vandenys be specifinių komponentų ir savybių. Gydomąją tokių
vandenų vertę lemia joninė sudėtis, bendroji mineralizacija. Tokiuose vandenyse
gali būti šiek tiek azoto ir metano. Pagal tai jie skiriami į azoto ar metano
pogrupius.
II.
III.
Angliarūgštiniai vandenys. Jų gydomąją vertę lemia ištirpusios angliarūgštės
kiekis (ne maţiau kaip 1,4 g/l) bei joninė vandens sudėtis ir koncentracija.
Sulfidiniai vandenys, kuriuose yra laisvo sieros vandenilio ir hidrosulfidinių jonų,
pasiţyminčių dideliu farmakodinaminiu aktyvumu. Sulfidų turi būti ne maţiau
14