Metodikos studija red.pdf - Druskininkai

VŠĮ LIETUVOS KURORTOLOGIJOS TYRIMŲ CENTRAS
MOKSLO TYRIMO DARBAS
„MINERALINIO VANDENS NAUDOJIMO LIETUVOS KURORTUOSE
SVEIKATINIMO, PROFILAKTIKOS, GYDYMO IR REABILITACIJOS
TIKSLAIS STANDARTIZUOTOS METODINĖS REKOMENDACIJOS“
Parengta LR ūkio ministerijos uţsakymu, sutartis Nr. 8-324
Vykdytojas:
VšĮ Lietuvos kurortologijos tyrimų centras
Vilniaus al. 9, Druskininkai
Tel. /faks. (8 313) 52747
el.p.: k.ramanausk@gmail.com
Direktorius
Kęstutis Ramanauskas
Kalbos redagavimas
Vaiva Gintautienė
Druskininkai, 2008
1

Turinys:
Santrauka .................................................................................................................... 4
Summary ..................................................................................................................... 6
1. Įţanga ................................................................................................................... 8
2. Lietuvos kurortų mineralinių vandenų klasifikavimas. ................................................ 9
3. Natūralaus mineralinio vandens teisinis statusas..................................................... 19
4. Bibliografinė Lietuvos kurortų mineralinių vandenų eksperimentinių ir klinikinių tyrimų
apţvalga .................................................................................................................... 42
5. Mineralinių vandenų naudojimo gydymo tikslais metodinės rekomendacijos ............. 74
5.1. Mineralinio vandens vonių naudojomas ............................................................ 77
5.1.1. Kokioms asmenų grupėms taikoma .............................................................. 82
5.1.2. Koks mineralinis vanduo taikomas ................................................................ 82
5.1.3. Taikomų procedūrų kiekis ............................................................................ 86
5.1.4. Kaip ir kokiais intervalais taikyti balneoterapines procedūras .......................... 87
5.1.5. Kada reikėtų taikyti ..................................................................................... 90
5.2. Vandens terpės poveikis organizmui baseine .................................................... 96
5.3. Mineralinių vandenų gėrimo metodinės rekomendacijos ...................................... 101
5.3.1. Išgerto mineralinio vandens veikimas ......................................................... 102
5.3.2. Geriamo mineralinio vandens tyrimai Lietuvoje ........................................... 104
5.3.3. Geriamojo mineralinio vandens vartojimo technologija ............................ 109
5.3.3.1. Geriamojo mineralinio vandens temperatūra ............................................ 109
5.3.3.2. Geriamojo mineralinio vandens dozavimas ............................................... 110
5.3.3.3. Geriamojo mineralinio vandens vartojimo laikas ....................................... 110
5.3.3.4. Geriamojo mineralinio vandens vartojimo būdas ...................................... 111
6. Balneoterapinių procedūrų taikymo medicininėje reabilitacijoje ypatumai ................ 113
2

7. Balneoterapinių procedūrų taikymo ligų profilaktikai ypatumai ................................ 116
8. Išvados ir pasiūlymai ........................................................................................... 118
9. Literatūros sąrašas .............................................................................................. 120
Lentelių sąrašas:
Lentelė 1 Natūralaus mineralinio vandens analičių koncentracijos [11] ..................... 16
Lentelė 2 Lietuvos kurortų mineralinių vandenų mineralizacija ir vyraujančios analitės .. 18
Lentelė 3 Lietuvos kurortuose naudojamų mineralinių vandenų mineralizacija ir
vyraujantys makrokomponentai ................................................................................... 19
Lentelė 4 Skrandţio sulčių sekrecijos kitimai sergantiems lėtiniu gastritu, išgėrus Birštono
kurorto mineralinio vandens „Vytautas― ar „Birutė― [67] ................................................ 51
Lentelė 5 Kepenų ir antinksčių ţievės rodiklių dinamika kompleksinio gydymo metu,
naudojant geriamuosius mineralinius vandenis „Dzūkija― ir „Druskininkai„ [42] .............. 56
Lentelė 6 Lasego simptomo dinamika prieš ir po gydymo [52] ..................................... 64
Lentelė 7 Vidinio naudojimo mineraliniai vandenys ................................................... 102
Priedų sąrašas:
Priedas Nr. 1 Lietuvos higienos normos HN 28 : 2003 3,4,5 priedai ...................... 130
Priedas Nr. 2 Kerdio vegetacinis indeksas ........................................................... 133
3

Santrauka
Mokslo tyrimo darbo „Mineralinio vandens naudojimo Lietuvos kurortuose sveikatinimo,
profilaktikos, gydymo ir reabilitacijos tikslais standartizuotos metodinės rekomendacijos―
tikslas - parengti natūralaus mineralinio vandens naudojimo Lietuvos kurortuose
sveikatinimo, profilaktikos, gydymo ir reabilitacijos tikslais standartizuotas metodines
rekomendacijas bei jas pagrįsti tyrimų rezultatais.
Šio darbo tikslo įgyvendinimui numatyti uţdaviniai ir priemonės:
Surinkti ir susisteminti informaciją apie atliktus ankstesnius klinikinius mineralinio
vandens, naudojamo Lietuvos kurortuose, poveikio ţmogaus organizmui tyrimus;
Parengti detalią bibliografinę ankstesnių klinikinių Lietuvos kurortų mineralinio
vandens poveikio ţmogaus organizmui tyrimų analizę;
Parengti pasiūlymus Lietuvos kurortuose naudojamų mineralinių vandenų
sertifikavimui ir klasifikavimui;
Parengti standartizuotas metodines rekomendacijas mineralinio vandens naudojimui
Lietuvos kurortuose sveikatos profilaktikos tikslais;
Parengti standartizuotas metodines rekomendacijas mineralinio vandens naudojimui
Lietuvos kurortuose gydymo tikslais;
Parengti standartizuotas metodines rekomendacijas mineralinio vandens naudojimui
Lietuvos kurortuose reabilitacijos tikslais;
Pagrįsti Lietuvos kurortų mineralinio vandens atitikimą vaistinėms medţiagoms
taikomiems reikalavimams.
Šiame mokslo tiriamajame darbe pateikiama detali bibliografinė ankstesnių klinikinių
natūralaus mineralinio vandens tyrimų apţvalga, balneoterapijos taikymo ligų profilaktikai,
gydymui ir medicininei reabilitacijai pagrindiniai metodologiniai principai, geriamo ir
išoriškai vartojamo natūralaus mineralinio vandens poveikio mechanizmai. Studijoje taip
pat apţvelgiamos natūralaus mineralinio vandens teisinio reglamentavimo Lietuvoje
problemos, pateikiami pasiūlymai joms spręsti.
4

Vertinant Lietuvos kurortų mineralinių vandenų ir durpinio purvo veikimo mechanizmus ir
jų terapinę vertę, eksperimentiniai ir klinikiniai (histologiniai, histocheminiai, biocheminiai,
imunologiniai) tyrimai rodo neabejotiną sanatorinio gydymo (sveikatą grąţinančio,
antirecidyvinio) efektą, stabdant lėtinių ligų progresavimą, uţkertant kelią jų paūmėjimui,
maţinant invalidumo atsiradimo riziką, gerinant gyvenimo kokybę. Derėtų pabrėţti, kad
gamtinių kurortinių veiksnių taikymas asmens sveikatos prieţiūroje nėra grieţtai
priskiriamas vienai konkrečiai sričiai –gydymui, reabilitacijai ar ligų profilaktikai.
Vadovaujantis holistinės sveikatos samprata ir kompleksinių priemonių asmens sveikatai
gerinti principais, kurortinis veiksnys – tai tik viena iš kompleksinių priemonių, kuri be
tinkamos infrastruktūros, specialiai paruošto personalo ir naudojimo metodikų yra
praktiškai nepanaudojama.
Mineralinis vanduo padeda greičiau atkurti sutrikusias organizmo funkcijas. Jo poveikis:
terminis, specifinis (cheminis), mechaninis, psichologinis. Fiziologiniams gydomiesiems
efektams pasireikšti reikšmės turi vandens mineralizacija, vartojimo būdas, laikas,
temperatūra.
Geriamieji mineraliniai vandenys veikia skrandţio sekreciją, motorinę funkciją, stimuliuoja
tulţies gamybą ir tulţies išsiskyrimą, gerina baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių
medţiagų apykaitą, veikia kasos funkciją, biocheminius, funkcinius plonojo ir storojo
ţarnyno procesus, turi stimuliuojantį poveikį fermentų, hormonų gamybai ir kt. Išoriškai
taikomas vanduo turi terminį, cheminį, mechaninį (hidrostatinį), psichologinį poveikius.
Standartizuotos metodinės rekomendacijos yra būtinos, norint, kad Lietuvos kurortuose
sveikatinimo paslaugos būtų teikiamos efektyviai, vadovaujantis moksliškai pagrįstomis
priemonėmis, būtų uţtikrinta balneoterapinių paslaugų kokybė. Šiame darbe pateikta
rekomendacinio pobūdţio medţiaga leidţia gydytojui individualizuoti gydymą, įvertinant
kiekvieno ligonio organizmo savybes, ligos pobūdį, funkcinius ir organinius pakitimus,
naudojamą kitą gydymą ir pan. Gydykloje turi būti sudaryta jauki ir saugi aplinka,
tinkamas personalo dėmesys ir pagalba, galimybė pailsėti po vonios.
5

Summary
The aim of the study ―Standardized methodical recommendations for usage of mineral
water in Lithuanian helth resorts for recreation, prophylaxis, treatment and rehabilitation
purposes‖ – to prepare standardized methodical recommendations for natural mineral
water usage in Lithuanian health resorts for recreation, prophylaxis, treatment and
rehabilitation aims and ground them by the study results.
Goals and devices meant for realization of this study:
To collect and systematize data about previously accomplished clinical analysis
about effect on person’s organism of mineral water, used in Lithuanian health
resorts;
To prepare a detailed bibliographical analysis of the researches previously carried in
Lithuanian health resorts’ mineral water and its effect for human organism;
To prepare suggestions for certification and classification of mineral water used in
Lithuanian health resorts;
To prepare standardized methodical recommendations for mineral water usage in
Lithuanian health resorts for health prophylaxis purposes;
To prepare standardized methodical recommendations for mineral water usage in
Lithuanian health resorts for treatment purposes;
To prepare standardized methodical recommendations for mineral water usage in
Lithuanian health resorts for rehabilitation purposes;
To reason Lithuanian health resorts’ mineral water match to applicable
requirements.
This study present the detailed bibliographical review of the previous clinical natural
mineral water analysis, its usage for the prophylaxis of the balneotherapy diseases, the
main methodological principles for treatment and medical rehabilitation, drinkable and
externally used natural mineral water effect mechanisms. The study also presents the
problems of natural mineral water juridical regulations in Lithuania and some suggestions
to solve them.
6

After having assessed Lithuanian health resorts effect mechanisms of mineral waters and
peaty mud and their medicinal value, experimental and clinical (histological,
histochemical, biochemical, immunological) researches show undeniable effect of
sanatorium treatment (health restoring, antirelapse) , while stopping progression of
chronic diseases, preventing their flare-up, reducing the risk of disablement, improving the
quality of life. It is important to emphasize that applying natural factors in health service is
not confined to one particular sphere-treatment, rehabilitation or prophylaxis. According to
holistic health approach and principles of complex measures for improving personal health,
a health resort factor is only one of the complex measures which cannot be used without
suitable infrastructure, qualified staff and special methods.
Mineral water helps faster to restore irregular organism functions. Its impact: thermal,
specific (chemical), mechanical, psychological. Water mineralization, consumption way,
time, temperature are important for physiological beneficial effects.
Drinkable mineral waters affect gastric secretion, motoric function, stimulate bile
production and separation of bile, improve proteins, carbohydrates, fats, mineral
substances circulation, affect pancreas function, biochemical and functional processes of
the small and large intestine, have stimulating effect in production of enzymes and
hormones etc. Externally used water has thermal, chemical, mechanical (hydrostatic),
psychological effect.
Standardized methodical recommendations are essential for effective recreation services in
Lithuanian health resorts, to guarantee quality of balneotherapy services according to
scientifically based means. This study provides recommendations for a doctor to
personalize treatment, appreciating characteristic of every patient’s organism, illness
nature, functional and organic variations, used other treatments etc. Patients have to be
surrounded by cosy and save surrounding, appropriate staff attention and help, possibility
to have a rest after the bath.
7

1. Įţanga
Šio mokslo tiriamojo darbo pagrindinis tikslas yra pateikti mineralinio vandens naudojimo
Lietuvos kurortuose ligų profilaktikos, gydymo ir medicininės reabilitacijos tikslais
standartizuotas metodines rekomendacijas. Metodinės rekomendacijos yra būtinos, norint,
kad Lietuvos kurortuose sveikatinimo paslaugos būtų teikiamos efektyviai, vadovaujantis
moksliškai pagrįstomis priemonėmis, būtų uţtikrinta balneoterapinių paslaugų kokybė.
Kitas labai svarbus šios studijos tikslas –apţvelgti natūralaus mineralinio vandens teisinio
reglamentavimo galimybes ir pateikti rekomendacijas jo sertifikavimui, kai natūralus
mineralinis vanduo yra naudojamas asmens sveikatos prieţiūros įstaigose teikiant gydymo
ir medicininės reabilitacijos paslaugas. Šiuo metu reglamentuojamas tik geriamasis
natūralus mineralinis vanduo. Visos Lietuvos kurortų įstaigos, teikiančios balneoterapines
paslaugas, vadovaujasi tik savo pačių patvirtintomis taisyklėmis ir metodikomis. Surinkę ir
išanalizavę minėtų įstaigų pasitvirtintas metodines rekomendacijas, pastebėjome, kad tik
asmens sveikatos prieţiūros įstaigos statusą turinčios įstaigos skiria didesnį dėmesį
kokybiškų, klinikiniais tyrimais ir literatūros šaltiniais paremtų metodinių rekomendacijų
parengimui. Daţniausiai šis klausimas sprendţiamas labai paprastai –patvirtinamos senos,
anksčiau naudotos kitose įstaigose, ar paremtos asmenine gydytojo patirtimi metodikos,
neatsiţvelgiant į lankytojų kontingento ir įstaigoje naudojamų vandenų specifiką. Situacija
dar blogesnė SPA (sanitas per aque) paslaugas teikiančiose įstaigose –čia daţniausiai iš
viso nėra taikomos jokios metodikos ar krūvio dozavimo principai. Lankytojui yra
paliekama visiška apsisprendimo laisvė pasirenkant procedūras. Tikimės, kad šis mokslinis
darbas bent iš dalies padės išspręsti šias problemas.
Taip pat norėtumėm atkreipti dėmesį, kad studiją sudaro dvi pagrindinės dalys: pirma dalis
apima natūralaus mineralinio vandens reglamentavimo problematikos klausimus ir
natūralaus mineralinio vandens efektyvumą pagrindţiančią bibliografinę ankstesnių
klinikinių tyrimų apţvalgą. Ši dalis skirta specialistams, nagrinėjantiems teisinį natūralaus
mineralinio vandens statusą ir jo sertifikavimo galimybes. Kita dalis –natūralaus mineralinio
vandens naudojimo standartizuotos metodikos, kurios yra skirtos asmens sveikatos
prieţiūros specialistams, aktyviai naudojantiems natūralų mineralinį vandenį gydymo,
medicininės reabilitacijos ir ligų profilaktikos tikslais. Šioje dalyje netik nurodomos
8

pagrindinės metodinės mineralinio vandens taikymo rekomendacijos, bet ir jas
pagrindţiantys mokslinių tyrimų rezultatai. Ją rekomenduojame naudoti perţiūrint ir
redaguojant įstaigų šiuo metu naudojamas metodikas.
Studija atlikta pasitelkiant kvalifikuotų ekspertų komandą: habilituotas daktaras,
profesorius Aleksandras Kriščiūnas –Kauno medicinos universiteto, reabilitacijos klinikos
vadovas pateikė pagrindinius medicininės reabilitacijos, panaudojant vandens procedūras
ypatumus. Docentas, medicinos mokslų daktaras Valentinas Jankauskas studijoje
išanalizavo dabartinę Lietuvoje ligų profilaktikai, gydymui ir medicininei reabilitacijai
naudojamų natūralių mineralinių vandenų saugumo, efektyvumo ir kokybinius rodiklius,
apţvelgė istoriškai naudotas gydymo metodikas ir anksčiau vykdytų balneoterapijos
poveikio asmens sveikatai tyrimų rezultatus, sudarė detalią bibliografinių duomenų
apţvalgą, standartizuotas pagal susirgimus bei natūralių mineralinių vandenų
mineralizaciją, metodikas. Natūralių mineralinių vandenų sertifikavimo ir teisinio
reglamentavimo galimybes išnagrinėjo VšĮ Lietuvos kurortologijos tyrimų centro direktorius
Kęstutis Ramanauskas. Jis taip pat koordinavo ir mokslinio tyrimo darbą.
2. Lietuvos kurortų mineralinių vandenų klasifikavimas.
Gydymui kurortuose ilgai naudojo natūralių šaltinių mineralinį vandenį, kurio mineralizacija
tebuvo apie 1g/l. Vonių mineralizaciją didino pridėdami mineralinį vandenį garinant gauto
koncentrato ar druskos. Šaltiniai išseko ar jų pajėgumai netenkino augančių poreikių, todėl
buvo pradėti gręţti gręţiniai. 1930 m. Druskininkuose, tuo pačiu ir Lietuvos kurortuose,
padarytas pirmasis mineralinio vandens gręţinys, kurio vandens mineralizacija siekė 6,7–8
g/l. 1931 m. 300 m. gylio gręţinyje rasti 57, 30 g/l mineralinio vandens sūrymai [4].
Vėliau ir kituose kurortuose padaryti pirmieji mineralinio vandens gręţiniai (Birštone, 1947
m., Palangoje, 1959 m., Likėnuose, 1964 m.).
Mineraliniai vandenys –poţeminiai vandenys, turintys daugiau negu paprastai
mineralinių (rečiau organinių) komponentų ir/arba pasiţymintys specifinėmis fizikinėmis,
cheminėmis ir biologiškai aktyviomis savybėmis (temperatūra, rūgštingumu,
radioaktyvumu). Mineraliniuose vandenyse būna ištirpusių įvairių dujų (azoto, anglies
9

dioksido, sieros vandenilio, metano, fluoro), mikroelementų (vario, mangano, cinko, ličio,
geleţies, stroncio, kobalto, arseno, bromo, jodo).
Vertinant natūralaus mineralinio vandens sudėtį ir jį klasifikuojant, svarbu ţinoti pagal
kokius kriterijus mineraliniai vandenys skirstomi ir kodėl. Nagrinėjant mineralinius vandenis
medicininiu poţiūriu, svarbūs tokie klausimai: vandens chemizmas, t.y. vanduo kaip
vandenilio ir deguonies atomų junginys, jo atmainos ir savybės; tokiame vandenyje
disocijuotų elektrolitų (druskų) –jonų pobūdis ir kiekybė; mineralinių vandenų
mikroelementai, taip pat organinės medţiagos, radioaktyvumas, dujinį sudėtis, oksidacinis
ir redukcinis potencialas, pH, temperatūra, bendroji koncentracija (mineralizacija) ir
klasifikacija [16].
Mineralinio vandens elektrolitai. Vandenyje druskos daugiausiai yra ne molekulinės
dispersijos, bet disocijuotos į anijonus ir katijonus. Nors didelės koncentracijos tirpalo
druskos disocijuoja silpniau kaip maţos koncentracijos, tačiau absoliutus didelės
koncentracijos tirpalo disocijuotų jonų kiekis vis dėlto didesnis negu maţos koncentracijos
tirpalo. Cheminėse mineralinio vandens reakcijose jungiasi ne druskos gramas su gramu,
bet elektrolitų jonas su jonu, tiksliau sakant –jonai su jonais. Todėl mineralinio vandens
druskų išraiška svorio vienetais neinformatyvi. Nustatyta, kad mineraliniame vandenyje
įvairių jonų tarpusavio ryšius sąlygoja jų atominiai bei molekuliniai svoriai ir valentingumas.
Todėl, nustačius kiekvieno mineraliniame vandenyje esančio elemento ar jų junginių
absoliutų svorį miligramais, reikia jį padalyti iš atominio arba molekulinio svorio. Gauname
vadinamąjį milimolį, kuris yra dauginamas iš valentingumo ir taip apskaičiuojamas milivalis.
Anijonų ir katijonų milivaliai sudedami atskirai. Laikant jog kiekvienos grupės apskaičiuota
milivalių suma lygi 100, nustatomas kiekvieno anijono ir katijono kiekis procentais. Tokiu
būdu apskaičiuojamas kiekvienos vandenyje esančios medţiagos (elektrolitų jono) kiekis
miligramekvivalentų procentais.
M.G. Kurlovas mineralinio vandens cheminei sudėčiai ir tų medţiagų kiekiui pavaizduoti
pasiūlė paprastą ir informatyvią formulę –trupmeną, kurios skaitiklyje maţėjančia tvarka
surašomi procentais anijonų miligramekvivalentai, o vardiklyje –katijonų. Formulės
pradţioje (prieš trupmeną) vis dėlto uţrašoma bendra mineralinio vandens mineralizacija
10

gramais, taip pat aktyvūs mikroelementai, kurie gana daţnai suteikia konkrečiam
mineraliniam vandeniui specifiškumo.
Mineralinio vandens mikroelementai. Be elektrolitų, mineraliniame vandenyje neretai
randama dar ir įvairių mikroelementų. Tai labai maţi įvairių cheminių elementų kiekiai –
milijoninės gramo dalys, rečiau miligramai. Suprantama, mikroelementų kiekis
mineraliniame, kaip ir gėlame geriamajame, vandenyje turi normas, kurias reguliuojama
atitinkamos institucijos [12]. Kada mineraliniame vandenyje mikroelementų kiekis viršija
leidţiamas ribas, toks vanduo gydymui ir šiaip vartojimui netinka.
Organinės mineralinių vandenų medţiagos. Daugelyje iš mineralinių vandenų yra ir
organinės kilmės medţiagų: tai bitumai, humininės, naftetinės ir fenolo tipo riebalinės
rūgštys. Bendras šių medţiagų kiekis turi būti maţesnis negu 40 mg/l, kitaip jis veikia
toksiškai.
Mineralinių vandenų radioaktyvumas. Dauguma iš mineralinių vandenų
besiformuodami praturtėja radioaktyvių elementų –radţio, urano druskų ir dar daţniau –
radioaktyvių dujų –radono ir rečiau –torono. Didesnę praktinę reikšmę turi radonas.
Radono vandenys paprastai būna maţai mineralizuoti. Praktiškai visus natūralių šaltinių
radono vandenis galima gerti.
Dujinė mineralinių vandenų sudėtis. Gydomasis mineralinių vandenų veikimas labai
priklauso nuo dujų kiekio juose. Vandenis geriant, ypač svarbu ţinoti, kiek juose
angliarūgštės, sieros vandenilio ar radono. Joninė ir dujinė vandens sudėtis yra susijusios.
Pavyzdţiui, daugelyje šaltų kalcio hidrokarbonatinių arba sulfatinių vandenų yra oro kilmės
dujų –deguonies; giliau cirkuliuojančiuose natrio chloridiniuose vandenyse -metano.
Angliarūgštė, patekusi į virškinimo sistemą, skatina skrandţio ir ţarnyno sekreciją bei
motorinę veiklą.
Mineralinių vandenų oksidacinis –redukcinis potencialas (Eh) bei šarmų ir
rūgščių pusiausvyra (pH). Mineraliniai vandenys yra sudėtinga fizinė, cheminė sistema,
pasiţyminti oksidacinėmis arba redukcinėmis savybėmis. Tai susiję su mineralinių vandenų
kintamojo valentingumo elementais, kurie sugeba atiduoti arba prisijungti elektronus.
Tokia oksidacinė –redukcinė mineralinių vandenų ypatybė gali būti išmatuojama
11

kiekybiškai, nustatant oksidacinį –redukcinį potencialą (Eh). V.P. Ščerbakas ir
bendraautoriai, ištyrę 47 įvairius mineralinių vandenų šaltinius, pagal Eh dydį dalija juos į 4
klases:
1. Azoto, metano ir azoto bei metano vandenys, kuriuose yra sieros vandenilio, o Eh
nuo -250 iki -370 mV (t.y. vandenys, turintys redukcinių savybių).
2. Angliarūgštiniai vandenys, kuriuose yra sieros vandenilio, o Eh nuo -50 iki -150 mV.
3. Metano ir metano bei azoto vandenys, kurių Eh nuo -50 iki -150 mV.
4. Angliarūgščiai vandenys, kurių Eh nuo +30 iki +205 mV (oksidacinio tipo vandenys)
Manoma, kad mineralinių vandenų, taip pat ir kitų natūralių fizinių gydomųjų veiksnių
mechanizme svarbų vaidmenį atlieka audinių oksidacinių –redukcinių procesų skatinimas
arba slopinimas, tai be abejonės, turi įtakos organizme vykstančioms fermentinėms
reakcijoms, ląstelių baltymų sulfhidrilinėms grupėms bei funkcinei nervų sistemos būklei.
Pagal mineralinio vandens rūgščių ir šarmų būklę, t.y. aktyviąją reakciją, rūgštingumo arba
šarmingumo laipsnį išreikštą pH dydţiu, mineraliniai vandenys skirstomi į:
1) Rūgščius (pH nuo 3,5 iki 5,5);
2) Maţai rūgščius (pH nuo 5,5 iki 6,8);
3) Neutralius (pH nuo 6,8 iki 7,2);
4) Maţai šarminius (pH nuo 7,2 iki 8,5);
5) Šarminius (pH > 8,5)
Į mineralinių vandenų aktyviąją reakciją ypač reikėtų atsiţvelgti, skiriant juos nuo įvairių
skrandţio sekrecijos ir sulčių rūgštingumo sutrikimų, gydant skrandţio ir dvylikapirštės
ţarnos opą, kai kuriuos medţiagų apykaitos sutrikimus, inkstų akmenligę.
Mineralinių vandenų temperatūra. Poţeminiai mineraliniai vandenys gali susiformuoti
ir cirkuliuoti įvairiame ţemės plutos gylyje: nuo kelių metrų iki kelių kilometrų, dėl ko ir jų
temperatūra gali svyruoti nuo 0 0 iki +100 0 ir daugiau. Kuo giliau cirkuliuoja vandenys, tuo
12

aukštesnė jų temperatūra. Kartais karštų giliųjų vandenų srovės susimaišo su
atmosferiniais vandenimis ir ataušta.
Mineraliniai vandenys pagal temperatūrą skirstomi į šaltus –ţemesnės kaip 20 0 , šiltus
(subterminius) -20 0 -35 0 , karštus (terminius) -35 0 -42 0 , labai karštus (hiperterminius) –
daugiau kaip 42 0 .
Temperatūra turi didelės įtakos mineralinio vandens sudėčiai. Kuo aukštesnė temperatūra,
tuo daugiau vandenyje ištirpusių druskų, kurias jis išskalauja iš aplinkinių uolienų, bet
terminiuose vandenyse yra maţiau dujų negu šaltuose. Gerti tinkamiausi yra šilti ir karšti
vandenys, kadangi juos galima gerti prie šaltinio natūralios temperatūros. Vandens
šildymas arba aušinimas gali šiek tiek pakeisti jo gamtines savybes (dujų kiekį,
radioaktyvumą, pH).
Mineralinių vandenų mineralizacija (koncentracija). Atsiţvelgiant į poţeminių
mineralinių vandenų susiformavimo sąlygas, juose gali būti įvairūs mineralinių medţiagų
kiekiai. Kurortologijoje mineraliniai vandenys pagal jų osmosinį slėgį, kuris tiesiogiai
priklauso nuo jų koncentracijos, lyginant su kraujo plazmos osmosiniu slėgiu, skirstomi į
tris grupes: 1) izotoninius; 2) hipotoninius; 3) hipertoninius. Gerti tinka izotoniniai ir
hipotoniniai mineraliniai vandenys.
Mineraliniai vandenys pagal mineralizaciją skiriami į penkias grupes:
1) Silpnos mineralizacijos (iki 2 g/l)
2) Maţos mineralizacijos (2-5 g/l)
3) Vidutinės mineralizacijos (5-15 g/l) (1-3 grupės vandenys daţniausiai geriami).
4) Didelės mineralizacijos (15-35 g/l). Tokie vandenys vartojami daţniausiai vonioms.
Jie pasiţymi aukštu osmosiniu slėgiu, 2-3 kartus viršijančiu audinių slėgį, dėl ko
maudantis „atima― vandenį iš odos.
5) Vandenys, kurių mineralizacija didesnė negu 35 g/l, skiriami į specialią sūrymų
grupę. Tokie vandenys vartojami tik vonioms. Jeigu mineralizacija labai didelė
13

(didesnė negu 150 g/l), jie praskiedţiami gėlu arba maţos mineralizacijos vandeniu.
Taip gaunami natūralūs mineralizuoti vandenys.
Joninė mineralinių vandenų klasifikacija. Vertinant fiziologinį ir gydomąjį mineralinių
vandenų veikimą, svarbiausia yra joninė sudėtis. Esminiai joniniai mineralinių vandenų
komponentai yra chloro, sulfatų, hidrokarbonatų anijonai ir kalio, natrio, kalcio, magnio,
daug rečiau –geleţies ir aliuminio katijonai. Atsiţvelgiant į šias pagrindines sudedamąsias
dalis, jeigu vienų ar kitų jonų yra ne maţiau kaip 20 ekvivalentinių miligramų procentų,
vandenys priskiriami tam tikrai klasei ar tipui.
Pagal joninę sudėtį V.A. Aleksandrovas mineralinius vandenis skirsto į 5 klases:
I –hidrokarbonatiniai,
II –chloridiniai,
III –sulfatiniai,
IV –nitratiniai,
V –mišrios jonų sudėties.
Kiekvienoje iš šių klasių skiriami: a) natrio; b) kalcio; c) magnio vandenys.
Pagal V.V. Ivanovo ir G.A. Nevrejevo klasifikaciją [57], visi mineraliniai vandenys skirstomi
į tokias grupes:
I. Mineraliniai vandenys be specifinių komponentų ir savybių. Gydomąją tokių
vandenų vertę lemia joninė sudėtis, bendroji mineralizacija. Tokiuose vandenyse
gali būti šiek tiek azoto ir metano. Pagal tai jie skiriami į azoto ar metano
pogrupius.
II.
III.
Angliarūgštiniai vandenys. Jų gydomąją vertę lemia ištirpusios angliarūgštės
kiekis (ne maţiau kaip 1,4 g/l) bei joninė vandens sudėtis ir koncentracija.
Sulfidiniai vandenys, kuriuose yra laisvo sieros vandenilio ir hidrosulfidinių jonų,
pasiţyminčių dideliu farmakodinaminiu aktyvumu. Sulfidų turi būti ne maţiau
14

kaip 10 mg/l. Pagal dujinę tokių vandenų sudėtį jie dar skiriami į azoto, metano
ir angliarūgštės pogrupius.
IV.
Vandenys, kuriuose yra geleţies (apie 20 g/l), arseno (apie 0,7 mg/l) arba
mangano, vario, aliuminio. Jų normos bei gydomoji vertė dar nėra tiksliai
nustatyta. Šioje grupėje skiriami azoto ir angliarūgštės pogrupiai.
V. Vandenys, kuriuose yra bromo (25 mg/l), jodo (5 mg/l) arba (ir) organinių
medţiagų.
VI.
VII.
Radono (radioaktyvūs) vandenys (ne maţiau kaip 5 mµkiuri/l arba 14 Mache
vienetų; 1 Mache vienetas lygus 3,64x10 -9 kiuri/l). Šioje grupėje gali būti azoto ir
angliarūgštės pogrupių.
Terminiai silicio vandenys (t 0 daugiau kaip 35 0 , H 2 SiO 3 50 mg/l). Pagal dujinę
sudėtį jie dar skirstomi į azoto, metano ir angliarūgštės pogrupius.
Visus mineralinius vandenis V.Ivanovas ir G.Nevrejevas pagal joninę sudėtį skiria į klases ir
poklasius. Pagal anijonus skiriamos tokios klasės: I.Įvairios sudėties; II.
Hidrokarbonatiniai; III. Hidrokarbonatiniai ir sulfatiniai; IV. Sulfatiniai; V.Chloridiniai ir
sulfatiniai; VI. Chloridiniai, sulfatiniai ir hidrokarbonatiniai; VII. Chloridiniai ir
hidrokarbonatiniai; VIII. Chloridiniai; IX. Chloridiniai sūrimai.
Kiekviena minėta klasė pagal katijonus dar skiriama į poklasius (pavyzdţiui, natrio, kalcio,
kalio, magnio).
Kaip matome mineralinių vandenų klasifikacija yra pakankamai sudėtinga ir apima visus
sutinkamus mineralinius vandenis. Deja Lietuva nėra tokia turtinga mineralinių vandenų
įvairove. Lietuvos kurortų mineraliniai vandenys priskiriami I grupei, t.y. mineraliniai
vandenys be specifinių komponentų ir savybių. Tačiau taikant natūralius mineralinius
vandenis balneoterapinėms procedūroms, būtina ţinoti mineralinio vandens elementų
kokybinius ir kiekybinius rodiklius. Svarbios tiek minimalios, dar turinčios terapinį poveikį,
tiek maksimalios, jau kenksmingos ţmogui reikšmės. Natūralaus mineralinio vandens
poţymiai ir kriterijai bei jų sudedamųjų dalių minimalios vertės reglamentuotos Lietuvos
higienos norma HN 28: 2003. Nors ši higienos norma netaikoma „natūraliam mineraliniam
15

vandeniui, kuris jo gavybos vietoje vartojamas gydymui terminėse ir hidrotermalinėse
gydyklose...―[12], tačiau jos reikalavimų laikomasi ir kurortų gydyklų darbe.
Lietuvos kurortuose rasti ir naudojami įvairios mineralizacijos (nuo 2,6 iki 111 g/l),
panašios cheminės sudėties (kalciniai natriniai chloridiniai, magniniai kalciniai natriniai
chloridiniai, magniniai kalciniai natriniai sulfatiniai chloridiniai) mineraliniai vandenys. Pagal
joninę sudėtį skiriami chloridinių vandenų klasei, specifinių komponentų ir savybių
neturinčių vandenų grupei [46]. Didelės mineralizacijos vandenyse ir sūrymuose randami
terapiniai reikšmingi bromido kiekiai, tačiau vandenis skiedţiant iki darbinių koncentracijų,
jo maţėja ir nesiekia rekomenduojamų terapinių koncentracijų (kiekvienam 10 g/l
mineralinio vandens mineralizacijos – 25 mg/l) [57]. Tai šalti (iki 20 0 C), maţai rūgštūs –
neutralūs - maţai šarminiai (pH 5,92 -7,74) mineraliniai vandenys. Šio tipo mineraliniai
vandenys pasaulyje sudaro pagrindinę balneologiniam gydymui naudojamų mineralinių
vandenų grupę. Gydomąją tokių vandenų vertę lemia mineralizacija, joninė sudėtis.
Lentelė 1 Natūralaus mineralinio vandens analičių koncentracijos [12]
Specifinės analitės
pavadinimas
Koncentracija, mg/l
Natūralaus mineralinio vandens
apibūdinimas
Hidrokarbonatas, HCO 3
-
Sulfatas, SO 4
2-
Ne maţiau kaip 600
Ne maţiau kaip 200
Bikarbonatinis
Sulfatinis
Chloridas, Cl - Ne maţiau kaip 200 Chloridinis
Natris, Na + Ne maţiau kaip 200 Natrinis
Kalcis, Ca 2+ Ne maţiau kaip 150 Kalcinis
Magnis, Mg 2+ Ne maţiau kaip 50 Magninis
Organizme vykstančiose reakcijose dalyvauja ne mineralinių vandenų druskų gramas su
gramu, bet elektrolitų jonas su jonu. Todėl be absoliutaus mineralinio vandens elementų
kiekio, informatyvus yra ir kiekvieno elektrolitų jono kiekis miligramekvivalentų procentais
(ekv.%). Į mineralinio vandens pavadinimą įtraukiami tie elektrolitų jonai, kurių yra 20 ir
daugiau ekv.% . Mūsų kurortų mineraliniuose vandenyse vyraujantys chlorido anijonai
sudaro daugiau kaip 80 ekv.%, o katijonų sudėtis įvairesnė: natris, kalcis, magnis.
16

Lentelė 2 Lietuvos kurortų mineralinių vandenų mineralizacija ir vyraujančios analitės
Mineralizacija,
Kurortas ir
gręţinys
g/l
Vyraujantys makrojonai, mg/l
katijonai
anijonai
Na + +K + Ca 2+ Mg 2+ Cl - HCO 3
-
SO 4
2-
Br -
pH
Birštonas
Vytautas, Nr.2453 7,39 1777,9 549,1 240,8 3493,1 300,2 1004,6 11,9 7,10
Versmė, Nr.187 21,23 3620 2150 1380 11950 33,3 2000 - 7,30
Vaidilutė, Nr.1196 27,38 5426,6 2164,9 1580,8 15766,1 43,9 2053,7 67,0 7,24
Druskininkai
Aušra, Nr.84 2,67 722 164 61,3 1430 269 4,4 4,2 7,60
Druskininkai 2,
Nr.386
7,06 1530 733 210 4150 263 115 0,1 7,20
Sveikata,
Nr.24627
8,60 1950 820 281 5050 285 156 15,2 7,26
Sūrutis, Nr.14517 52,51 14630 3350 1270 30770 34,2 2210 86,9 6,13
Raminora,Nr. 117 48,39 10733 3033 1156 29786 28 2347 - 6,08
Lietuva, Nr. 2984 10,69 1985 1426 361 6355 236 280 - 7,08
Eglė 1a, Nr.
2420
42,03 9548 3981 1546 25000 47,5 1833 - 7,74
Eglė 2a, Nr. 1982 27,29 6850 2270 790 15900 119 1320 - 6,92
Palanga
Naglis 1, Nr. 4ţe 20,77 5630,4 1453,8 481,6 11136,7 117,2 1958 68,63 7,02
Naglis 2, Nr. 576 30,91 8323,5 2164,3 790,4 17149,3 68,3 2346,6 103,4 7,24
Ţilvinas, Nr. 1a 34,68 9128 2565,1 948,5 19635,3 31,73 2265,2 118,9 6,16
Kitur
Abromiškės, Nr.
1710
6,55 2000 3600 800 - 7,4
Anykščiai, Nr.
5101
20,60 5960,7 1050,1 418,3 9699,8 65,9 3403,1 38,34 7,04
Likėnai, Nr. 910 7,02 1532 691,3 164,5 2449,2 56,1 2140,9 12,24 5,92
Aukštaitija, Nr.
396
111,24 31481,5 7214,4 2723,8 67855,5 61,0 1681 253,8 6,18
18

Lentelė 3 Lietuvos kurortuose naudojamų mineralinių vandenų mineralizacija ir
vyraujantys makrokomponentai
Rodikliai Vyraujantys Bendra Br, Grupė
makrojonai mineralizacija, mg/l
g/l
anijonai katijonai
Vandenys
Druskininkai
„Aušra―
Cl
Ca Na
2,5 - 4,5
4,7
BSK*
„Druskininkai―
Cl
Ca Na
7,5
16
BSK
„Sveikata―
Cl
Ca Na
8,2 - 9,3
17,6
BSK
„Sūrutis―
Cl
Ca Na
50 - 53
87
Brominis
„Eglė 2―
Cl
Na
42
80
Brominis
Birštonas
„Vytautas―
Cl
Ca Na
8,3
17
BSK
„Versmė―
Cl
Ca Na
7,4
17
BSK
„Vaidilutė―
Cl
Ca Na
26,6
57
Brominis
Palanga
„Kastytis―
SO4
Ca Mg
3,5
0,7
BSK
„Naglis – 2―
Cl
Ca Na
14
44
Brominis
Likėnai
„Likėnai―
Cl SO4
Ca Na
7 - 8
12
BSK
„Aukštaitija―
Cl
Na
110
260
Brominis
*BSK - be specifinių komponentų
3. Natūralaus mineralinio vandens teisinis statusas
Pirmiausiai apţvelkime kodėl ir kam reikia reglamentuoti mineralinius vandenius,
naudojamus balneoterapinėms procedūroms.
1. Įstaigos, savo veikloje naudojančios natūralų mineralinį vandenį susiduria su
situacija, kai nesant higienos normos, skirtos natūraliam mineraliniam vandeniui,
19

kuris jo gavybos vietoje vartojamas gydymui ar reabilitacijai, jo kokybės kontrolė
monitoruojama remiantis tam netinkančiais teisės aktais, t.y. taikomi standartai
skirti geriamajam mineraliniui vandeniui (HG 28:2003).
2. Asmens sveikatos prieţiūros įstaigos, kuriose gydosi uţsienio piliečiai daţnai
susiduria su problema, kai negali įrodyti, kad balneoterapinėms procedūroms buvo
naudojamas natūralus mineralinis vanduo- tiesiog neturi jokio sertifikato ar tai
patvirtinančio dokumento. Tai labai varţo ir atbaido uţsienio šalių piliečius, uţ kurių
gydymą ar reabilitaciją moka jo šalies sveikatos draudikas.
3. Didėjanti konkurencija tarp įmonių, teikiančių įvairias, vandens procedūrų pagrindu
paslaugas, verčia ieškoti naujų reklamos ir savęs reprezentavimo nišų. Viena iš
tokių nišų yra vandens procedūros, atliekamos išskirtinai natūraliu mineraliniu
vandeniu. Tokių balneoterapinių procedūrų efektyvumas, lyginant su paprastomis
hidroterapinėmis procedūromis, yra ţymiai didesnis, tačiau kartu auga ir procedūros
išlaidos (tenka rūpintis mineralinio vandens gręţinių prieţiūra, vykdyti reguliarius
išgaunamo mineralinio vandens bakteriologinius bei cheminės sudėties tyrimus),
todėl didelė dalis kurortuose esančių sanatorijų bei asmens sveikatos prieţiūros
įstaigų vis daţniau vandens procedūroms ima naudoti paprastą vandentiekio
vandenį arba jį mineralizuoja valgomąja druska (NaCl). Norint to išvengti būtina
nustatyti mineralinio vandens standartus ir siekti, kad įstaigos, savo veikloje
naudojančios tik natūralius mineralinius vandenis, būtų įvertintos bei pripaţintos
valstybės lygiu.
4. Asmens sveikatos prieţiūros įstaigų pacientai bei jų gydytojai, taip pat įvairių
gydyklų, sanatorijų bei SPA centrų klientai turėtų visą reikiamą informaciją ir galėtų
rinktis tas įstaigas, kuriose vandens procedūros atliekamos išskirtinai natūralaus
mineralinio vandens pagrindu, turi atitinkamus tai patvirtinančius sertifikatus. Aišku,
tokiu atveju būtina ir kontroliuojanti įstaiga, kuri sektų, kad įstaigos laikytųsi
deklaruojamų tikslų.
Kokios galimybės reglamentuoti mineralinius vandenis, kokį statusą jie turi įgauti?
20

Nagrinėjant natūralaus mineralinio vandens panaudojimo teisinį reglamentavimą, būtina
atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje šiuo metu apibrėţti tik geriamojo mineralinio vandens
normatyvai ir niekaip nereglamentuojamas mineralinis vanduo, skirtas išorinėms asmens
sveikatos prieţiūros procedūroms (mineralinio vandens vonioms, baseinams, dušams).
Natūralaus geriamojo mineralinio vandens kontrolę vykdo Valstybinė visuomenės sveikatos
prieţiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, remdamasi Natūralaus mineralinio
vandens pripaţinimo Lietuvos Respublikoje protokolais, kurie išduodami vadovaujantis
Lietuvos higienos norma HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio vandens
naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai―, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2003
m. gruodţio 23 d. įsakymu Nr. V-758 (Ţin., 2004, Nr. 7-154), ir Natūralaus mineralinio
vandens pripaţinimo Lietuvos Respublikoje nuostatais, patvirtintais sveikatos apsaugos
ministro 2000 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 697 (Ţin., 2000, Nr. 105-3331; 2004, Nr. 65-
2296). Šiais teisės aktais įgyvendinama 1980 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos dėl
valstybių narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens naudojimu ir
prekyba, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 6 tomas, p. 50) 1
straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad iš valstybės narės ţemės gelmių išgaunamas
natūralus mineralinis vanduo turi būti pripaţintas tos valstybės narės atsakingų institucijų.
Europos Sąjungos teisės aktai nurodo tik ribinius kenksmingų medţiagų kiekius, kurie
neturi būti viršyti rinkai pateikiant natūralųjį mineralinį vandenį (1980 m. liepos 15 d.
Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens
naudojimu ir prekyba, suderinimo; 1996 m. spalio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 96/70/EB, iš dalies 1996 keičianti Tarybos direktyvą 80/777/EEB dėl valstybių
narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens naudojimu ir prekyba,
suderinimo; 2003 m. geguţės 16 d. Komisijos Direktyva 2003/40/EB nustatanti natūralių
mineralinių vandenų sudedamųjų medţiagų sąrašą, koncentracijos ribas ir ţenklinimo
reikalavimus bei ozonu prisodrinto oro naudojimą perdirbant natūralius mineralinius ir
šaltinių vandenis).
Juridinis asmuo ar jo įgaliotas asmuo (toliau - asmuo), norintis naudojamą poţeminį
vandenį pripaţinti Lietuvos Respublikoje natūraliu mineraliniu vandeniu ir gauti Natūralaus
mineralinio vandens pripaţinimo Lietuvos Respublikoje protokolą (toliau - pareiškėjas),
21

Valstybinei Visuomenės sveikatos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos turi
pateikti:
1. paraišką poţeminį vandenį pripaţinti natūraliu mineraliniu vandeniu. Paraiškoje turi būti
nurodytas šaltinio, iš kurio gaunamas poţeminis vanduo, pavadinimas arba tam šaltiniui
priklausančio gręţinio unikalus numeris, poţeminio vandens naudojimo vietovė, natūralaus
mineralinio vandens prekės aprašas (įskaitant prekybinį pavadinimą) ir aprašytas
natūralaus mineralinio vandens paruošimo būdas;
2. pateikiamo į rinką natūralaus mineralinio vandens etiketę ar jos projektą;
3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro juridinio asmens registravimo
paţymėjimo kopiją; įgaliotas asmuo - įgaliojimą;
4. jeigu poţeminis vanduo yra gaunamas iš trečiosios valstybės ţemės gelmių - vandens
gavybos valstybės paskirtos (notifikuotos) atsakingos institucijos išduotą patvirtinimą,
nurodytą Lietuvos higienos normos HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens ir
šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai―, patvirtintos sveikatos
apsaugos ministro 2003 m. gruodţio 23 d. įsakymu Nr. V-758 (Ţin., 2004, Nr. 7-154)
(toliau - Lietuvos higienos norma HN 28:2003), 1.2 punkte. Gali būti pateikti ir dviejų
vandens gavybos valstybės paskirtų (notifikuotų) atsakingų institucijų patvirtinimai:
pirmasis, deklaruojantis gaunamo poţeminio vandens atitiktį Lietuvos higienos normos HN
28:2003 1 priedo 1-5 punktuose suformuluotam natūralaus mineralinio vandens
apibrėţimui, antrasis, patvirtinantis, kad poţeminio vandens naudojimas ir jo patikrinimai
vykdomi pagal Lietuvos higienos normos HN 28:2003 2 priedo 2 punkto reikalavimus;
5. poţeminio vandens geologinių, hidrogeologinių ir gavybos sąlygų, vandens fizikinių,
cheminių, fizikocheminių savybių ir mikrobinės sudėties įvertinimo ataskaitą (toliau -
ataskaita) pagal Lietuvos higienos normos HN 28:2003 1 priedo 6-8 punktuose nurodytus
natūralaus mineralinio vandens reikalavimus ir kriterijus. Iš ataskaitoje pateikiamų
duomenų (šių nuostatų 2 priedas) ir jų analizės turi būti aišku, kad poţeminis vanduo
atitinka Lietuvos higienos normos HN 28:2003 1 priedo 1-5 punktuose suformuluotą
natūralaus mineralinio vandens apibrėţimą;
22

5.1. poţeminio vandens telkinio geologinių ir hidrogeologinių sąlygų analizės duomenys
ataskaitoje turi nedviprasmiškai pagrįsti išvadą, kad poţeminis vanduo yra gaunamas iš
vieno erdvės ir kiekio atţvilgiu apibrėţto poţeminio telkinio, kurio susidarymo, slūgsojimo ir
vandens apykaitos sąlygos yra ištirtos, ţinomos ir lemia tam tikro hidrocheminio tipo
poţeminio vandens formavimąsi;
5.2. ataskaitoje taip pat būtina pagrįsti išvadą, kad regioninės geologinės sandaros ir
hidrogeologinės natūralaus mineralinio vandens telkinio slūgsojimo sąlygos visiškai
uţtikrina poţeminio vandens apsaugą nuo antropogeninės (mikrobinės ir cheminės) taršos,
atsiţvelgiant į galimą ūkinės veiklos poveikį, teršalų migracijos galimybes visame
poţeminio vandens telkinio regione;
5.3. ataskaitoje turi būti duomenys apie poţeminio vandens telkinio (regioninę) ir šaltinio
(lokalią) geologinę, hidrogeologinę ir hidrologinę situaciją ir apie vandens šaltinio kaptaţo
įrenginių, vandens apskaitos ir tiekimo paruošimui įrenginių (siurblių, vamzdyno) techninę
būklę, juos papildantys ir patvirtinantys vandens fizikinių, cheminių ir fizikocheminių
savybių tyrimų rezultatai turi pagrįsti išvadą, kad tas vanduo yra natūraliai švarus ir kad
nėra jokių vandens regioninės ar vietinės antropogeninės taršos poţymių. Galimą vandens
teršimą ir nepakankamą poţeminio vandens apsaugą nuo aplinkos įtakos parodo rastos
antropogeninės kilmės organinės medţiagos, išvardytos šių nuostatų 2 priedo 2.4.3
punkte, poţeminio vandens mėginiuose, paimtuose jo gavybos vietoje;
5.4. ataskaitoje turi būti bandymais pagrįsta išvada, kad poţeminio vandens ėmimo iš
versmių, galerijų ar gręţinių sąlygos yra suderintos su realia hidrodinamine situacija, ir
kad esant įvairiems šaltinio debitams, į kaptaţo įrenginius negali patekti kitoks nei
naudojamo poţeminio telkinio vanduo;
5.5. natūralaus mineralinio vandens savybės (įskaitant temperatūrą, kitus fizikinius,
cheminius, fizikocheminius parametrus) jo natūralaus ištakio ar kaptavimo vietoje gali
keistis tik dėl gamtinių veiksnių įtakos, jų turi neveikti galimi vandens debito svyravimai.
Toleruotinos tokios gaunamo natūralaus mineralinio vandens cheminės sudėties gamtinių
svyravimų ribos: ištirpusių mineralinių medţiagų ir pagrindinių sudedamųjų dalių
(pirmiausia Na(+), Ca-2+, Mg-2+, Cl(-), SO4-2- ir HCO3(-)) koncentracijų vertės didesnės
23

ar maţesnės 20 proc., ištirpusio anglies dvideginio - 50 proc. Šiems duomenims vertinti
ataskaitoje turi būti pateikti poţeminio vandens tyrimų rezultatai. Minimalus mėginių
skaičius ir tyrimų trukmė nustatomi atsiţvelgiant į konkrečias poţeminio vandens telkinio
formavimosi sąlygas ir numatomą paimti iš jo vandens kiekį:
5.5.1. gerai izoliuotų ir hidrochemiškai vienalyčių telkinių poţeminio vandens savybės turi
būti ištirtos ne maţiau kaip 6 kartus per ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį, vykdant
numatomo paimti vandens kiekio išpumpavimus;
5.5.2. hidroinjekcinių ir hidrochemiškai nevienalyčių daugiasluoksnių poţeminio vandens
telkinių poţeminio vandens savybės turi būti ištirtos ne maţiau kaip 30 kartų per ne
trumpesnį kaip 90 dienų laikotarpį, vykdant numatomo paimti vandens kiekio
išpumpavimus;
5.5.3. atvirų, neapsaugotų poţeminio vandens telkinių (šaltinių ar pirmo vandeningo
sluoksnio (gruntinio) vandens) poţeminio vandens savybės turi būti tirtos ne rečiau kaip 1
kartą per mėnesį per ne trumpesnį kaip 2 metų laikotarpį, vykdant numatomo paimti
vandens kiekio išpumpavimus.
Ataskaitoje būtina pateikti: daugkartiniais cheminiais ir fizikocheminiais tyrimais pagrįstą
natūralaus mineralinio vandens analitinę kompoziciją, kuri bus nurodoma etiketėse,
išvardijant pagrindines vandens sudedamąsias dalis ir jų koncentracijų vertes; galimą
išgauti natūralaus mineralinio vandens kiekį, vandens paėmimo optimalų reţimą ir
rekomendacijas poţeminio vandens stebėsenai (monitoringui);
5.6. ataskaitoje turi būti pateiktos poţeminio vandens pagrindinių sudedamųjų dalių
koncentracijų kitimo tendencijos;
5.7. jeigu to paties poţeminio telkinio vanduo gaunamas ne vienu kaptaţo įrenginiu, tai
kiekvienu kaptaţo įrenginiu gaunamas vanduo turi būti ištirtas ir apibūdintas ataskaitoje
pagal šių nuostatų 2 priedo 2.4.1 ir 2.5 punktuose išvardytus rodiklius;
5.8. ataskaitoje turi būti patvirtinta, kad įgyvendintos visos priemonės, skirtos apsaugoti
poţeminio vandens šaltinį nuo taršos, kad poţeminio vandens šaltinio sanitarinės apsaugos
zonos įsteigtos ir registruotos;
24

5.9. ataskaitoje turi būti pateiktos poţeminiame vandenyje rastų šių nuostatų 2 priedo
2.4.2 punkte išvardytų gamtinių sudedamųjų dalių koncentracijų vertės, kad,
atsiţvelgiant į jų toksiškumą, būtų galima įvertinti, ar tos sudedamosios dalys nekels
rizikos natūralaus mineralinio vandens vartotojų sveikatai;
5.10. vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 28:2003 14 punkto ir 1 priedo 5 bei 8
punktų reikalavimais, ataskaitoje daugkartiniais mikrobiologiniais tyrimais turi būti
pagrįsta išvada, kad poţeminiame vandenyje jo gavybos vietoje kolonijas sudarančių
vienetų skaičius yra pastovus ir atitinka įprastą to vandens kolonijas sudarančių vienetų
skaičių, kad vandenyje nėra parazitų, patogeninių bei kitų mikroorganizmų, galinčių rodyti
fekalinės vandens taršos poţymius. Taip pat turi būti pateiktas rekomenduojamas
gaunamo vandens mikrobinės sudėties stebėsenos (monitoringo) tvarkos projektas;
5.11. radiologiniais tyrimais ataskaitoje turi būti pagrįsta išvada, kad poţeminis vanduo
atitinka Lietuvos higienos normos HN 85:2003 „Gamtinė apšvita. Radiacinės saugos
normos― (Ţin., 2004, Nr. 30-997) reikalavimus. Taip pat turi būti pateiktas
rekomenduojamas gaunamo vandens radiologinės stebėsenos (monitoringo) tvarkos
projektas;
5.12. ataskaitoje analizuojami poţeminio vandens mėginių fizikiniai, cheminiai,
fizikocheminiai ir mikrobiologiniai tyrimai turi būti atlikti akredituotose bandymų
laboratorijose, taikant tyrimų metodus pagal nacionaliniais standartais perimtus Europos
standartus, Europos standartus, oficialiųjų chemikų analitikų asociacijos (AOAC) ar Šiaurės
šalių (NMKL) metodus;
5.13. ataskaitos išvados, nurodytos šių nuostatų 5.5.1-5.5.8 punktuose, turi būti raštu
suderintos su Lietuvos geologijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos;
5.14. ataskaitos išvada, nurodyta šių nuostatų 5.5.11 punkte, turi būti raštu suderinta su
Radiacinės saugos centru;
5.15. jeigu poţeminis vanduo yra gaunamas iš trečiosios valstybės ţemės gelmių,
ataskaitoje taip pat turi būti visi duomenys, kuriais rėmėsi vandens gavybos šalies
atsakinga institucija, išduodama Lietuvos higienos normos HN 28:2003 1.2 punkte
25

nurodytą patvirtinimą, kad poţeminio vandens naudojimas ir jo patikrinimai vykdomi pagal
šios higienos normos 2 priedo 2 punkto reikalavimus.
Kaip matyti, natūraliam mineraliniam vandeniui keliami aukšti reikalavimai, be abejo,
galima ir būtina šiuos reikalavimus taikyti ir mineraliniam vandeniui, skirtam išoriniam
naudojimui balneoterapinėse procedūrose. Šiuo metu Lietuvoje įregistruota tik 12
mineralinių vandenų. Visi jie skirti vidiniam naudojimui, t.y. geriamieji mineraliniai
vandenys, kurie yra pilstomi į tarą ir taip pateikiami rinkai. Mineraliniai vandenys, kurie yra
vartojami gydyklų ir sanatorijų biuvetėse, taip pat mineraliniai vandenys, kurie yra
naudojami voniose, gydomuosiuose dušuose yra neregistruoti. Todėl pirmas ţingsnis
turėtų būti įregistruoti šiuos vandenis kaip natūralius mineralinius vandenis.
Kitas labai svarbus aspektas –pripaţinti tam tikros cheminės sudėties natūralius
mineralinius vandenis tinkančius efektyvesniam gydymui ir medicininei reabilitacijai. Galimi
keli būdai: pripaţinti natūralų mineralinį vandenį medicininės paskirties produktu, vaistine
medţiaga arba medicininės paskirties priemone.
Natūralus mineralinis vanduo, kaip vaistinė medţiaga galėtų būti pripaţintas remiantis
Lietuvos Respublikos Farmacijos įstatymu (2008 m. rugsėjo 29 d. Nr. X-709), kur vaistinė
medţiaga apibrėţiama kaip „bet kuri medţiaga, kurios kilmė gali būti: 1) ţmogaus, pvz.:
ţmogaus kraujas ir ţmogaus kraujo produktai; 2) gyvūninė, pvz.: mikroorganizmai,
gyvūnai, organų dalys, gyvūnų išskyros, toksinai, ištraukos, kraujo produktai; 3) augalinė,
pvz.: mikroorganizmai, augalai, jų dalys, augalų išskyros, ištraukos; 4) cheminė, pvz.:
elementai, natūralios cheminės medţiagos ir cheminiai produktai, gauti cheminės sandaros
keitimo ar sintezės būdu.―. Kaip matyti iš apibrėţimo, natūralios cheminės medţiagos,
esančios natūraliame mineraliniame vandenyje, suteikia prielaidą laikyti minėtą vandenį
vaistine medţiaga. Tame pačiame farmacijos įstatyme nurodomas ir vaistinio preparato
apibūdinimas: „Vaistas (vaistinis preparatas) – vaistinė medţiaga arba jų derinys,
pagaminti ir teikiami vartoti, kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų: 1) pasiţymi
savybėmis, dėl kurių tinka ţmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; 2) dėl
farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti,
koreguoti ar modifikuoti ţmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti ţmogaus ligas.―
Tokiu būdu, atskiros vaistinių medţiagų registravimo tvarkos nėra, registruojami tik
26

vaistiniai preparatai. Jų registravimo ir kitas kontrolės funkcijas atlieka Valstybinė vaistų
kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau VVKT),
kurios nuostatose apibrėţtos jos teisės ir pareigos vykdant vaistinių preparatų kontrolę bei
registravimą. Lietuvos Respublikos rinkai vaistiniai preparatai gali būti tiekiami tik tuomet,
kai jiems yra suteikta rinkodaros teisė ir jie yra registruoti Lietuvos Respublikos vaistinių
preparatų registre, Bendrijos vaistinių preparatų registre arba įrašyti į lygiagrečiai iš kitų
Europos Sąjungos šalių importuojamų vaistinių preparatų sąrašą. Supaprastintos
registravimo procedūros galioja tik tradiciniams augaliniams vaistiniams preparatams ir
homeopatiniams preparatams remiantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro
įsakymu „Dėl vaistinių preparatų rinkodaros teisės suteikimo taisyklių, supaprastintos
homeopatinių vaistinių preparatų registravimo procedūros aprašo, supaprastintos tradicinių
augalinių vaistinių preparatų registravimo procedūros aprašo, vaistinių preparatų
rinkodaros teisės suteikimo taikant savitarpio pripaţinimo ir decentralizuotą procedūras
aprašo, vaistinių preparatų analitinių, farmakotoksikologinių ir klinikinių tyrimų standartų ir
protokolų, vaistinių preparatų pakuotės ţenklinimo ir pakuotės lapelio reikalavimų aprašo,
pagalbinių medţiagų, kurios turi būti nurodomos ant vaistinio preparato pakuotės ir
pakuotės lapelyje, sąrašo, vaistinio preparato rinkodaros teisės perleidimo kitam asmeniui
tvarkos aprašo patvirtinimo― (2007.07.10 Nr.V-596). Kadangi natūralus mineralinis vanduo
neatitinka tradiciniams augaliniams ir homeopatiniams preparatams keliamų reikalavimų,
jam tektų taikyti standartines vaistinio preparato registravimo procedūras, kurios visiškai
netinka natūraliai gamtoje susiformavusiems, unikaliems cheminių medţiagų junginiams,
vartojamiems jų gavybos vietoje (nėra niekaip specifiškai ţymimas, pakuojamas ar
saugomas).
Kita problema iškiltų įregistravus minėtus vandenis kaip vaistinį preparatą –jo realizavimas.
Remiantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais, vaistinis preparatas ar vaistinė medţiaga
rinkai gali būti pateikiami tik specializuotose tam skirtose vietose –vaistinėse, ir tik
specialiose pakuotėse su tam tikru ţenklininimu. Vaistiniams preparatams bei vaistinėms
medţiagoms taip pat keliami ir ypač grieţti reikalavimai laikymo sąlygoms bei taikomoms
rinkodarinėms priemonėms. Natūralus mineralinis vanduo, kuris naudojamas
27

alneoterapinėms procedūroms jo gavybos vietoje, niekaip negali būti įspraustas į tokius
„rėmus―.
Kitas būdas reglamentuoti natūralų mineralinį vandenį būtų jį įtraukti į medicininės
paskirties produktų registrą, t.y. suteikti jam medicininės paskirties produkto statusą.
Tačiau susiduriame su kita problema –įgyvendinant Europos Sąjungos direktyvas, tokios
produktų grupės turėtų nebelikti. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos jau nebevykdo medicininės paskirties
produktų registravimo, o maisto papildų registravimas (viena iš medicininės paskirties
produktų grupės) perleistas Valstybinei visuomenės sveikatos tarnybai prie sveikatos
apsaugos ministerijos. Iki 2008 metų vasario 25 dienos galiojusios medicininės paskirties
produktų registravimo, pakuotės ţenklinimo ir informacinio lapelio reikalavimų taisyklės
panaikintos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.V-147 „Dėl Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. V-186 "Dėl Medicininės
paskirties produktų registravimo taisyklių ir medicininės paskirties produktų pakuotės
ţenklinimo ir informacinio lapelio reikalavimų patvirtinimo" pripaţinimo netekusiu galios―.
Nauja medicininės paskirties produktų registravimo tvarka nepatvirtinta ir vargu ar ateityje
bus.
Dar viena alternatyva yra registruoti natūralius mineralinius vandenis, skirtus naudoti
gydymo ir medicininės reabilitacijos tikslais, kaip medicininės paskirties priemonę. Asmens
sveikatos prieţiūros paslaugas teikiančių įmonių, jose dirbančių specialistų bei asmens
sveikatos prieţiūros paslaugoms teikti naudojamų medicinos technologijų bei prietaisų
licencijavimą vykdo Valstybinė akreditavimo sveikatos prieţiūros veiklai tarnyba prie
Sveikatos apsaugos ministerijos. Natūralus mineralinis vanduo galėtų būti vertinamas ir
jam naudoti asmens sveikatos prieţiūros veikloje išduodamos specialios licencijos,
patvirtinančios keliamus reikalavimus. Deja šiuo metu minėta tarnyba vykdo tik medicinos
prietaisų atestavimą ir išduoda leidimus juos naudoti asmens sveikatos prieţiūros veikloje.
Taip pat nėra jokių patvirtintų kriterijų, kuriais remiantis būtų galima vertinti natūralaus
mineralinio vandens tinkamumą efektyvesnėms gydymo ir medicininės reabilitacijos
paslaugoms. Natūralus mineralinis vanduo niekaip negali būti apibrėţtas kaip medicininės
paskirties „prietaisas―.
28

Nagrinėjant kitų Europos Sąjungos šalių patirtį reglamentuojant natūralaus mineralinio
vandens naudojimą sveikatinimo sektoriuje, reikia pastebėti, kad ši problema sprendţiama
labai įvairiai –kadangi Europos Sąjungos direktyvos tiesiogiai nenurodo kokį statusą
valstybėje narėje turi įgauti šie vandenys (ribojama tik kenksmingų medţiagų
koncentracija geriamajame vandenyje ir taikomi grieţti importuojamo mineralinio vandens
kokybės reikalavimai), kiekviena valstybė savaip sprendţia šią problemą. Vienas iš kelių,
nereikalaujančių specialaus valdţios struktūrų įsikišimo –tai nacionalinės ar tarptautinės
asociacijos, kurios nusistato tam tikrus kriterijus, pagal kuriuos vertina natūralaus
mineralinio vandens tinkamumą SPA ir sveikatinimo paslaugoms teikti. Tarptautinėms
organizacijoms tai padaryti yra pakankamai sudėtinga, nes natūralūs gamtiniai ištekliai
skirtingose valstybėse pakankamai skiriasi (ypač natūralūs mineraliniai vandenys) savo
chemine sudėtimi ir kitais rodikliais, todėl prieiti prie vieningos nuomonės ir pritaikyti
bendrus kriterijus yra labai sudėtinga. Viena iš aktyviausių dabar šioje srityje dirbančių
asociacijų yra ESPA (angl. European SPA Association), kurią sudaro 24 nariai iš 22 Europos
valstybių, tarp kurių yra ir nacionalinės ir regioninės asociacijos, kurortai ir stambiosios
SPA paslaugas teikiančios įmonės. Jos narės yra ir Birštono, Palangos ir Neringos
savivaldybės. Vienas pagrindinių šios asociacijos uţdavinių yra bendrų natūralių gamtinių
išteklių standartų parengimas, šių gamtinių išteklių reglamentavimas bei bendros
asociacijos narių politikos ir veiklos propagavimas. Būtent šios asociacijos pastangomis
2006 metų spalį Lietuvos kurortų savivaldybėms, Sveikatos apsaugos ministerijai bei
didesnėms, savo veikloje naudojančioms natūralius gamtinius išteklius, įmonėms, buvo
pateiktas pirmasis natūralių gamtinių išteklių standartizavimo ir klasifikacijos projektas.
Pagrindinis šio projekto tikslas buvo suklasifikuoti SPA ir sveikatinimo tikslais naudojamus
natūralius gamtinius išteklius bei nustatyti minimalius reikalavimus jiems (fizikocheminėms
savybėms, bakteriologiniam uţterštumui, pokyčių riboms, gavybos vietų apsaugai).
Didţiausias tokių iniciatyvų trūkumas yra tas, kad šie standartai galiotų tik asociacijos narių
bendro susitarimo pagrindu, t.y. nebūtų valstybinės kontrolės ir kontroliuojančios
institucijos, asociacijai nepriklausančios įmonės ir toliau galėtų klaidinti vartotojus,
teikdamos neteisingą ar realybės neatitinkančią informaciją. Kitas dalykas –iškyla vertinimo
subjektyvumo problema –vertinant ir sertifikuojant natūralius gamtinius išteklius tokiu
būdu sunku išvengti suinteresuotos pusės spaudimo, tuo labiau kai ta suinteresuota pusė
29

priklauso tai pačiai asociacijai. Tarptautinių asociacijų lygiu reglamentuojant natūralius
gamtinius išteklius neatsiţvelgiama ir į skirtingose valstybėse jau egzistuojančią teisinę
bazę, pavyzdţiui Lietuvoje teisės aktai jau pakankamai gerai reglamentuoja visų natūralių
mineralinių šaltinių bei gręţinių, durpių karjerų apsaugą nuo taršos, ūkinės veiklos. Visi
giluminiai gręţiniai yra monitoruojami, nuolat vykdoma jų išgaunamo mineralinio vandens
fizikocheminės kokybės prieţiūra, sekami išgaunamo vandens kiekiai ir kiti rodikliai.
Papildomų tyrimų reikalavimai gali tik apsunkinti įstaigas, savo veiklai naudojančias šiuos
gamtinius išteklius.
Kitas natūralių gamtinių išteklių reglamentavimo būdas yra juos vertinti valstybės lygiu
taip, kaip dabar Lietuvoje yra vertinamas geriamasis natūralus mineralinis vanduo. Taip
pasielgė gilias balneoterapijos tradicijas turinti Čekija, kuri 2001 metų balandţio 13 dieną
priėmė parlamento sprendimą „Dėl natūralių gydomųjų išteklių, natūralaus mineralinio
vandens šaltinių, natūralių sveikatinimo SPA ir SPA vietovių―. Šis dokumentas buvo
pavadintas SPA įstatymu, jo vykdymo kontrolė buvo pavesta specialiam komitetui prie
Sveikatos apsaugos ministerijos. Minėtas SPA įstatymas yra skirtas apibrėţti natūralių
sveikatos šaltinių apsaugos, eksploatacijos, efektyvesnio naudojimo ir klestėjimo, taip pat
natūralaus mineralinio vandens naudojimo sveikatinimo ir SPA tikslais reikalavimus.
Ţemiau pateikiame minėto įstatymo trumpą analizę ir pagrindinius nuostatus:
1. Įstatymo paskirtis. Šis įstatymas yra skirtas apibrėţti natūralių sveikatos šaltinių
apsaugos, eksploatacijos, efektyvesnio naudojimo ir klestėjimo, taip pat natūralaus
mineralinio vandens naudojimo sveikatinimo ir SPA tikslais reikalavimus.
2. Naudojamos sąvokos.
Natūralūs gydomieji ištekliai apibrėţiami kaip natūraliai susiformavę mineraliniai
vandenys, dujos ar peloidai, kurie yra tinkami naudoti sveikatinimo tikslams ir kurie
gavę atitinkama leidimą –sertifikuoti remiantis šiuo įstatymu. „Peloidai― apibrėţiami
kaip durpės, dumblas arba purvas. „Mineralinis vanduo sveikatinimo reikmėms―
reiškia natūraliai susiformavusį mineralinį poţeminį vandenį be papildomų priedų,
kuriame yra ištirpusių ne maţiau kaip 1 g/l kietųjų dalelių, arba ne maţiau kaip 1 g/l
ištirpusio anglies dvideginio ar kitų cheminių elementų, svarbių ţmogaus sveikatai,
30

arba mineralinis vanduo, kurio temperatūra jo gavybos vietoje yra ne maţiau kaip
20 C 0 arba randama radono, kurio radioaktyvumas viršija 1,5 kBq/l.
Natūralaus mineralinio vandens šaltinis apibrėţiamas kaip natūraliai susiformavęs
poţeminis be priemaišų vanduo, stabilios cheminės sudėties ir savybių, kuris dėl
savo unikalios fizikocheminės sudėties turi fiziologinį poveikį ţmogaus sveikatai ir
remiantis šiuo įstatymu gali būti sertifikuojamas ir gali būti naudojamas kaip maisto
produktas, o išpilstytas į tarą pateikiamas rinkai.
Natūralus sveikatinimo SPA apibrėţiamas kaip sveikatos prieţiūros ir su ja susijusios
veiklos paslaugas teikiančios įmonės, kurioms remiantis šiuo įstatymu yra suteiktas
natūralaus sveikatinimo SPA įstaigos statusas.
SPA vietovės apibrėţiamos kaip savivaldybės ar jų dalys, kuriose yra įkurti natūralūs
sveikatinimo SPA ir kurioms suteiktas SPA vietovės statusas remiantis šiuo įstatymu.
3. Natūralių sveikatinimo išteklių ir natūralių mineralinio vandens šaltinių prieţiūra ir
eksploatavimas.
Pabrėţiama, kad natūralių gydomųjų išteklių (natūralaus mineralinio vandens,
peloidų ir dujų) eksploatavimo mąstus, jų prieţiūrą, transportavimą, saugojimą bei
jų produktų pateikimą rinkai ir rinkodarą kontroliuoja Sveikatos apsaugos
ministerija. Pilstomo natūralaus mineralinio vandens ir iš jo gaunamų produktų
pateikimą rinkai nustato specialios tvarkos, jei nepaminėta kitaip šiame įstatyme.
Taip pat paţymima, kad sveikatos prieţiūros tikslams gali būti naudojami tik tie
natūralūs mineraliniai vandenys, dujos ir peloidai, kurie yra tam sertifikuoti
remiantis šiuo įstatymu. Pilstomam geriamajam natūraliam mineraliniam vandeniui
taip pat taikomas šis įstatymas.
4. Teisinis natūralių gydomųjų išteklių gavybos vietų ir natūralaus mineralinio vandens
šaltinių statusas. Nurodoma, kad natūralių gamtinių išteklių produktai tampa
asmens ar įmonės (kuriam buvo suteikta teisė juos eksploatuoti) nuosavybe, tik
juos išgavus.
5. Išteklių sertifikavimas.
31

Sertifikatas, įrodantis, kad mineralinis vanduo, dujos ar peloidai yra natūralus
sveikatinimo paslaugoms teikti tinkamas veiksnys, išduodamas Sveikatos apsaugos
ministerijos tik įsitikinus, kad jis atitinka visus aukščiau išvardytus reikalavimus.
Prašymą pateikia vietovės savininkas, savivaldybė, įmonė ar individualus asmens,
norintis jį eksploatuoti. Vertindama norimą sertifikuoti gamtinį gydomąjį išteklį,
ministerija nagrinėja jo sudėtį, charakteristikas, galimybes ir tinkamumą jį
eksploatuoti, taip pat jo saugumo uţtikrinimo galimybes. Tenkinandama visus šiuos
reikalavimus ir išduodama sertifikatą, patvirtinantį natūralaus gydomojo išteklio
sertifikatą, ministerija informuoja suinteresuotus asmenis –pareiškėjus, savivaldybę,
kurioje bus išgaunamas tas išteklis, Aplinkos apsaugos ministeriją, Regioninės
plėtros ministeriją; aplinkos planavimo, statybos ar vandentiekį kontroliuojančias
atsakingas institucijas, priklausomai nuo išteklio tipo.
6. Paraiška sertifikatui gauti.
Teikiant paraišką gamtinio gydomojo išteklio sertifikatui gauti, prašoma pateikti
pareiškėjo rekvizitus, išteklio bei jo gavybos vietos aprašymą. Papildomai
reikalaujama pateikti:
1) Gamtinio išteklio koordinates.
2) Geologinių vietovės tyrimų išvadas kartu su pasiūlymais išteklio apsaugai
uţtikrinti.
3) Aprobuotos laboratorijos natūraliems gydomiesiems ištekliams tirti pateiktas
išvadas apie mineralinio vandens, dujų ar peloido cheminę sudėtį, fizikines,
mikrobiologines ir radiologines išteklio savybės.
4) Eksperto išvadą apie galimybes panaudoti sertifikuoti teikiamo mineralinio
vandens, dujų ar peloidų tinkamumą sveikatos prieţiūros tikslams arba maistui.
Nurodoma, kad ekspertas gali būti arba asmuo, turintis specialią kitais įstatymais
apibrėţtą kvalifikaciją (Įstatymas Nr. 121/1989. Apibrėţia profesinius
reikalavimus gauti leidimą projektuoti, atlikti ir vertinti geologinius darbus) arba
atstovauti aprobuotai laboratorijai natūraliems gydomiesiems ištekliams tirti.
32

Pabrėţiama, kad eksperto išvadoje privalo būti „medicininė― dalis, kuri turi būti
parengta medicinos specialisto (fizioterapeuto, balneologo, medicininės
reabilitacijos gydytojo arba specialisto susijusio su sertifikuojamo išteklio
tiesioginiu panaudojimu sveikatinimo tikslais). Specialisto kvalifikacija turi atitikti
kitais teisės aktais aprašomus kvalifikacinius reikalavimus, t.y. specialistas turi
turėti licenciją.
5) Pasiūlymus mineralinio vandens, dujų ar peloidų ekstrakavimui ir gamtinio
gydomojo išteklio eksploatavimui.
6) Kadastro ţemėlapio kopiją su paţymėtu norimu eksploatuoti ištekliu bei išteklio
gavybos vietos apsaugos ribomis.
7) Nekilnojamojo turto registro išrašą su vietovės, kurioje bus išgaunamas gamtinis
išteklis, identifikaciniais duomenimis ir vietovės nuosavybės teisėmis.
7. Sertifikate nurodoma informacija. Išduodamame sertifikate nurodoma gamtinio
gydomojo išteklio vietovės/teritorijos aprašymas, informacija apie išteklio cheminę
sudėtį ir kitos charakteristikos, išteklio eksploatavimo sąlygos ir tvarka.
8. Notifikacija. Įmonė ar asmuo, eksploatuojantis gamtinį gydomąjį išteklį, pastebėjęs,
kad padidėjo mineralinio vandens bendra mineralizacija, temperatūra ar anglies
dvideginio kiekis, per 15 dienų nuo šio fakto patvirtinimo privalo pranešti sveikatos
apsaugos ministerijai bei kitoms atsakingoms institucijoms.
9. Leidimas eksploatuoti gamtinius gydomuosius išteklius. Eksploatuoti gamtinius
gydomuosius išteklius galima tik gavus Sveikatos apsaugos ministerijos leidimą.
Ministerija išduodama leidimą atsiţvelgia, kad eksploatuojamas gamtinis išteklis bus
daugiausiai naudojamas tik sveikatos prieţiūros tikslais.
10. Paraiška gamtinio gydomojo išteklio eksploatacijos leidimui gauti. (Nurodomi
dokumentai, reikalingi pateikti norint eksploatuoti gamtinį gydomąjį išteklį).
11. Su gamtinio gydomojo išteklio eksploatacijos leidimu susijusios šalys. Susijusios
šalys nurodomos taip: išteklio savininkas (asmuo ar įmonė, kurio valdose yra išteklis
33

arba kurio nuosavybė bus tiesiogiai paveikta eksploatuojant išteklį), savivaldybė,
kurios teritorijoje yra norimas eksploatuoti išteklis ir kuriai bus pateiktas leidimas jį
eksploatuoti bei finansinė institucija, kuriai pavaldus išteklio savininkas.
12. Leidimas eksploatuoti gamtinį gydomąjį išteklį. Ministerijos leidimas išduodamas tik
jeigu tenkinami visi aukščiau išvardinti reikalavimai ir priklausomai ar paraiškoje
atsiţvelgiama į išteklio pajėgumus ir jo pobūdį, taip pat ar pareiškėjas turi patirties
eksploatuojant gamtinius išteklius. Ministerija neišduoda leidimo, jei išteklio
eksploatacija gali kelti jam pavojų, jeigu paraiškoje pasiūlytas būdas nėra
efektyviausias, pasiūlytos išteklio apsaugos priemonės neatitinka reikalavimų arba
jeigu išteklio eksploatavimo leidimas jau buvo išduotas kitam naudotojui. Taip pat
Ministerija, išduodama leidimą, tiekia pirmumą pareiškėjui, kuriam nuosavybės teise
priklauso ţemė, kurioje yra išteklis ir kuris sumokėjo uţ jo tyrimus.
13. Leidimo eksploatuoti gamtinį gydomąjį išteklį terminai. (Nurodomi terminai, per
kuriuos Ministerija turi išnagrinėti prašymą suteikti leidimą eksploatuoti išteklius).
14. Leidimo eksploatuoti gamtinį gydomąjį išteklį pakeitimas ir atšaukimas.
(Nurodomos prieţastys, dėl kurių leidimas eksploatuoti išteklį gali būti pakeistas ar
atšauktas).
15. Leidimo eksploatuoti gamtinį gydomąjį išteklį galiojimo pabaiga.
16. Išteklio naudotojo/eksploatuotojo pareigos.
17. Išteklio eksploatacijos pabaigos išlaidų padengimas.
18. Kiti išteklio vartotojai ir administratoriai. Paţymėtina, kad remiantis šiuo įstatymo
punktu, sveikatos apsaugos ministerija išteklio administratoriumi gali paskirti ir SPA
paslaugas teikiančią įstaigą, naudojančią jos teritorijoje esančius išteklius, net jeigu
jie tai įstaigai ir nepriklauso.
19. Išteklio inspekcija ir kontrolė.
20. Natūralaus mineralinio vandens išteklių/gręţinių eksploatacijos mokesčiai.
34

21. Išteklio gavybos vietos apsauga.
22. Pirmo lygio apsaugos zona. 50 metrų spinduliu nuo išteklio gavybos vietos ribose
draudţiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su išteklio eksploatacija ir saugumo
uţtikrinimu. Gali būti padidinta jei hidrogeologinių tyrimų išvadose to reikalaujama.
Sveikatinimo tikslais naudojamų peloidų gavybos vietos saugumo zona paprastai
sutampa su durpyno ribomis.
23. Antro lygio apsaugos zona. Antro lygio apsaugos zonoje draudţiama veikla, galinti
pakeisti chemines, fizikines, mikrobiologines natūralaus gydomojo išteklio savybes
ar kitaip jį uţteršti. Paprastai nustatoma bendrajame ţemėlapyje.
24. Apsaugos zonų ribos ir jų ţenklinimas.
25. Natūralaus sveikatinimo SPA įstaigos statuso sąlygos.
Natūralaus sveikatinimo SPA įstaigos statusas įgyjamas, jeigu įstaiga turi reikiamą
infrastruktūrą teikti sveikatinimo- balneoterapinėms procedūroms, yra įsikūrusi
šalia gamtinio gydomojo išteklio arba tinkančiu klimatoterapijai vietovėje.
Reikalavimus aplinkai ir patalpoms reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija.
Sveikatos apsaugos ministerija suteikia natūralaus sveikatinimo SPA įstaigos statusą
išnagrinėjusi savivaldybės, kurioje yra pretenduojanti gauti oficialų natūralaus
sveikatinimo SPA statusą įstaiga. Individo ar įmonės, pageidaujančios naudoti
natūralius gydomuosius išteklius ar gydymui tinkamą klimatą balneoterapinėms
procedūroms atlikinėti, prašymą. Sveikatos apsaugos ministerija taip pat gali
panaikinti šį statusą, jeigu įmonė nebevykdo savo įsipareigojimu, nesiverčia
deklaruojama veikla.
26. Pasiūlymas suteikti natūralaus sveikatinimo SPA įstaigos statusą. Jame turi būti
tokie dokumentai:
1. Nekilnojamojo turto registro duomenys apie sklypo ir statinių nuosavybės teises
SPA įstaigos teritorijoje.
2. Eksperto išvados apie aplinkos būklę
35

3. Informacija apie natūralius gydomuosius išteklius, kurie bus naudojami SPA
įstaigoje. Jeigu SPA įstaiga planuoja naudoti klimatoterapines procedūras- detali
bioklimatinė informacija ir eksperto nuomonė apie klimatinių veiksnių
tinkamumą klimatoterapinėms procedūroms teikti.
4. Informacija apie sveikatos prieţiūros ir kitus statinius, kurie būtini teikiant SPA
paslaugas.
5. Informacija apie ligas, kurios bus gydomos SPA įstaigoje, atsiţvelgiant į turimus
natūralius gydomuosius išteklius ir klimatines sąlygas, pridedant paaiškinimus
indikacijoms.
6. Pasiūlymas tapti natūralia sveikatinimo SPA vietove, jeigu reikalinga.
27. Klimatinės natūralių sveikatinimo SPA sąlygos. Sveikatos prieţiūros įstaigos,
teikiančios SPA paslaugas įsipareigoja, kas 5 metai pateikti ataskaitą apie vietovės,
kurioje yra įsikūrusios, klimatines sąlygas, remiantis reguliariais klimato tyrimais. Jei
toje vietovėje yra įsikūrusios kelios SPA įstaigos, jos gali pateikti bendrą ataskaitą.
28. Natūralaus sveikatinimo SPA vietovėms reikalavimai ir sąlygos. Natūralaus
sveikatinimo SPA vietove gali vadintis savivaldybė, ar jos dalis, jeigu jos teritorijoje
yra sertifikuotų SPA paslaugas teikiančių įmonių. Šis statusas tokioms vietovėms
suteikiamas vyriausybės dekretu. SPA vietovėms taikomi specialūs apribojimai
statiniams, statyboms ir kitai veiklai.
29. Pasiūlymas tapti SPA vietove. Pasiūlymas teikiamas savivaldybės, pretenduojančios
tapti SPA vietove vardu. Pasiūlyme turi būti paţymėta, kokios SPA įstaigos yra toje
vietovėje, kokiais natūraliais gydomaisiais ištekliais jos disponuoja, SPA įstaigų
infrastruktūros ir aplinkos būklė bei pasiūlymai tolimesniam jų tobulinimui ir
vystymui.
30. Vidinės SPA vietovės ribos. Apibrėţiamas SPA vietovės ribų ţenklinimas tiek pačioje
vietovėje, tiek ir ţemėlapiuose.
31. SPA vietovės pavadinimas ir ţodţio „SPA― vartojimas prie savivaldybės pavadinimo.
36

SPA vietove gali tapti savivaldybė, jos dalis ar apimti kelių savivaldybių teritorines
ribas. SPA vietovė pavadinama tos savivaldybės vardu, jeigu teritorija apima keletą
savivaldybių, pavadinama vardu tos, kurios teritorijoje išsidėstę daugiausiai
natūralių sveikatinimo SPA įstaigų. Ţodelis SPA gali būti naudojamas tik prie tų
savivaldybių, kuriose yra pripaţintos SPA vietovėmis teritorijos, pavadintos tos
savivaldybės vardu.
32. SPA vietovių savininkų pareigos. (Apibrėţia savininkų teises statyti specialius
ţymėjimus prie SPA vietovės teritorijos ribų, bei pačioje vietovėje esančių pastatų ir
kitos su SPA paslaugų teikimu susijusios infrastruktūros ţymėjimą).
33. SPA savininkų teisių apribojimas. Apibrėţia sąlygas, kada nuosavybė gali būti
nacionalizuojama, pavyzdţiui, jeigu savininkas neuţtikrina tinkamo ir saugaus
natūralaus gydomojo išteklio eksploatavimo sąlygų, sukelia pavojų išteklio kokybės,
kiekybės ir saugumui keliamiems reikalavimams.
34. Netekties kompensavimas. (Apibudinama nacionalizuotos SPA įstaigos ar vietovės
savininko patirtų nuostolių kompensavimo tvarka).
35. Valstybinis administravimas SPA sektoriuje. Uţ natūralių gydomųjų išteklių,
natūralių sveikatinimo SPA įstaigų ir SPA vietovių apsaugą, eksploataciją ir tolimesnį
vystymą yra atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija. Ministerija, remiantis šiuo
įstatymu, privalo:
1. Kontroliuoti kaip laikomasi šiame įstatyme numatytų reikalavimų.
2. Būti atsakinga uţ natūralių gydomųjų išteklių, natūralaus mineralinio vandens
gavybos vietų, vietovių su gydymui tinkamomis klimatinėmis savybėmis,
natūralių sveikatinimo SPA ir SPA vietovių eksploataciją ir sertifikavimą bei
apsaugos zonų nustatymą.
3. Išduoti sertifikatus natūraliam mineraliniam vandeniui, kuris išgaunamas iš šiuo
teisės aktu sertifikuotų gręţinių ir šaltinių, vertinti importuojamus iš kitų šalių
natūralius mineralinius vandenis.
37

4. Administruoti informacinę sistemą (Natūralių gydomųjų išteklių Registrą,
natūralius mineralinius vandenis, išteklių naudotojus, išteklių apsaugos zonas,
Kitų mineralinių vandenų Registrą bei natūralių sveikatinimo SPA ir SPA vietovių
Registrą).
5. Pateikti nekilnojamojo turto registrui dokumentus, apibrėţiančius pirmo laipsnio
apsaugos zonas ir SPA vietovių vidaus teritorijos ribas.
6. Uţtikrinti tolimesnį natūralių gydomųjų išteklių, natūralaus mineralinio vandens
išteklių ir natūralių sveikatinimo SPA plėtojimą.
7. Įkurti biudţetinę natūralių gydomųjų išteklių laboratoriją.
36. Natūralių mineralinių vandenų eksportas ir importas.
Natūralių mineralinių vandenų, išgaunamų iš šiuo teisės aktu sertifikuotų gręţinių,
eksportavimui į kitas Europos Sąjungos šalis atveju, ministerija išduoda specialius
sertifikatus. Eksportuojamam natūraliam mineraliniam vandeniui galioja bendri
Europos Sąjungos reikalavimai mineralinio vandens kokybei. Importuojamam
mineraliniam vandeniui, importuotojo prašymu, ministerija gali išduoti sertifikatą,
jeigu importuojamas natūralus mineralinis vanduo importuotojo šalyje autoritetingų
tos šalies institucijų yra sertifikuotas ir atitinka visus Europos Sąjungos keliamus
reikalavimus natūralaus mineralinio vandens kokybei.
37. Leidimai tam tikrai veiklai. Sveikatos apsaugos ministerija paskiriama atsakinga
ruošiant ir suteikiant teritorijos planavimo leidimus apsaugos zonose ir SPA
vietovėse atsiţvelgiant į kitus teisės aktus. Apsaugos zonose ir SPA vietovėse be
atskiro ministerijos leidimo kitoms valstybinėms institucijoms draudţiama:
1. Išduoti leidimus planuoti ir statyti pastatus, aplinkos planavimo leidimus,
leidimus rekonstruoti ar griauti pastatus vidinėje SPA teritorijoje ir pirmoje
apsaugos zonoje, išskyrus kai pastatai yra renovuojami arba rekonstruojami
nekeičiant vidaus patalpų plano, jų aukščio ir paskirties.
2. Patvirtinti vandens naudojimo planus.
38

3. Išduoti leidimus pakeisti pastato, esančio vidinėje SPA teritorijoje paskirtį.
4. Išduoti leidimus kraštovaizdţio formavimui.
5. Išduoti leidimus kasinėjimams, jeigu gali būti pakenkta kraštovaizdţiui.
6. Išduoti leidimus sprogdinimo darbams.
7. Išduoti leidimus teritorijų paskirties keitimui ir keisti vietovės nuosavybes teises.
8. Išduoti leidimus panaikinti vandens išgavimo ir tiekimo įrenginiams.
9. Tvirtinti miškininkystės planus ir miškų ribas.
10. Taip pat be atskiro ministerijos leidimo draudţiami bet kokie geologiniai darbai.
38. Sveikatos apsaugos ministerija gali atsisakyti išduoti leidimus vykdyti aukščiau
išvardintus veiksmus siekdama uţtikrinti natūralių gydomųjų išteklių apsaugą.
39. Ministerijos ir vandenvietes administruojančių įstaigų darbuotojai. (Apibrėţiami
personalo, vykdančio išteklių inspekcijos funkcijas įgaliojimai).
40. Natūralių gydomųjų išteklių laboratorijos funkcijos. Minėta laboratorija atlieka šias
funkcijas: teikia reikalingus natūralių gydomųjų išteklų sertifikavimui dokumentus,
atlieka išteklio kokybės ir sudėties svyravimų kontrolę, vykdo patariamojo organo
funkcijas sprendţiant kitus klausimus, susijusius su natūraliais gydomaisiais
ištekliais. Laboratorija taip pat seka antropogeninio aktyvumo įtaką ištekliams,
bendradarbiauja tiriant ir padedant likviduoti įvairių avarinių situacijų padarinius
išteklių apsaugos zonose, konsultuoja išteklius eksploatuojančias įmones ir asmenis.
41. Baudos. Detalizuojami baudų dydţiai ir sąlygos kada jos turi būti taikomos.
42. -51. Baigiamosios nuostatos ir susiję teisės aktai.
Kaip matyti iš pateiktos Čekijos SPA įstatymo apţvalgos, kurortinio sveikatinimo paslaugos
taikant natūralius gamtinius veiksnius yra pakankamai grieţtai reglamentuotos, paskirtos
atsakingos uţ jo vykdymą ir kontrolę institucijos, numatyti darbuotojų, dirbančių šiame
sektoriuje, kvalifikaciniai reikalavimai. Lyginant su Lietuvoje egzistuojančia teisine baze,
39

galima rasti nemaţai panašumų, tiesiog išnagrinėtame įstatyme apjungta ir konkretizuota
tik sveikatinimo tikslais naudojamų natūralių gamtinių išteklių eksploatavimui, prieţiūrai ir
kokybei keliami reikalavimai. Lietuvos teisinėje bazėje to nėra, taikomi bendri aplinkos
monitoringo, pastatų prieţiūros, darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimai, neakcentuojant
kurortų sveikatinimo sektoriaus specifikos.
Lietuvos ūkio subjektai, tiekdami rinkai mineralinį vandenį vadovaujasi šiais teisės aktais:
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2000 m. lapkričio 30 d. įsakymas Nr.
697 „Dėl Natūralaus mineralinio vandens oficialiojo pripaţinimo Lietuvos respublikoje
nuostatų patvirtinimo― (Ţin., 2000-12-08, Nr. 105-3331);
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodţio 23 d. įsakymas Nr. V-
758 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio
vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai― patvirtinimo― (Ţin., 2004, Nr. 7-154);
Būtina paţymėti, kad SPA įstaigos, kurios nepriklauso asmens sveikatos prieţiūros sektoriui
(nėra Nacionalinės sveikatos sistemos dalis), nėra licencijuojamos, suteikiamas tik higienos
pasas, leidţiantis vykdyti šią veiklą. Be standartinių visiems groţio centrams, kirpykloms ir
kosmetikos kabinetams keliamų higieninių reikalavimų (HN 117:2007), teikdamos vandens
procedūrų paslaugas, neprivalo laikytis jokių kitų paslaugų kokybės uţtikrinimo
reikalavimų. Detalizavus ir apjungus visas Lietuvos teisinės bazės dalis, kurios skirtos
natūralių gamtinių išteklių reglamentavimui į vieną įstatymą (taip kaip tai padarė Čekija) ir
jame apibrėţiant natūraliam gamtiniam ištekliui bei jo eksploatavimui keliamus
reikalavimus, patikslinant jo kokybinius rodiklius ir remiantis tuo išduodant specifinius
leidimus naudoti išteklį tiek gydymo, tiek ir poilsio bei groţio procedūroms, skatintumėm
efektyvesnį ir racionalesnį, mokslu paremtą šių išteklių vartojimą. Šiuo metu Lietuvos
teisinėje bazėje daugiausiai trūksta tik keleto dalykų: aiškiai apibrėţto natūralaus gamtinio
veiksnio sąvokos –statuso (atsiţvelgiant į kokybinius rodiklius) ir konkrečių natūralių
gamtinių veiksnių licencijavimo sveikatos prieţiūros veiklai vykdyti (atsiţvelgiant į atliktus
klinikinius tyrimus ar detalią bibliografinės medţiagos analizę) tvarkos. Vertinant
natūralaus mineralinio vandens naudojamo sveikatos prieţiūros įstaigose ir įvairiuose SPA
išoriškai (įvairių vonių ir vonelių pavidalu) galima būtų kaip pagrindą imti geriamojo
40

vandens ir buityje naudojamo karšto vandens saugos ir kokybės reikalavimus (HN24:2003)
bei natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką
reikalavimus (HN28:2003). Vertinant natūralių gamtinių išteklių tinkamumą teikiant
asmens sveikatos prieţiūros paslaugas, pakaktų tik paskirti atsakingą uţ objektyvų
vertinimą instituciją ar įstaigą. Tai galėtų atlikinėti specialus komitetas prie Sveikatos
apsaugos ministerijos arba, kaip tai darė anksčiau, mineralinio vandens gręţinius
administruojanti įstaiga –Lietuvos geologijos tarnyba. Vykdydama poţeminio vandens
monitoringą ir atsiţvelgdama į išgaunamo natūralaus mineralinio vandens kokybinius ir
kiekybinius rodiklius, Lietuvos geologijos tarnyba pateikdavo išvadas dėl jo tinkamumo
naudoti asmens sveikatos prieţiūros įstaigose teikiant įvairias sveikatinimo paslaugas.
Tačiau vėlgi, tai buvo tik išvada, leidţianti naudoti natūralius mineralinius vandenis asmens
sveikatos prieţiūros veikloje, tai nebuvo oficialus sertifikatas, patvirtinantis konkretaus
mineralinio vandens tinkamumą asmens sveikatos prieţiūros veiklai. Natūralaus mineralinio
vandens sertifikavimo tam tikroms balneoterapinėms procedūroms teikti funkcijas galėtų
vykdyti ir viešoji įstaiga Lietuvos kurortologijos tyrimų centras, kuris, atsiţvelgiant į
teikiamo mineralinio vandens kokybinius rodiklius, galėtų sertifikuoti konkrečius natūralius
mineralinius vandenis kaip tinkamus specifinėms balneoterapinėms procedūroms.
Apibendrinus mūsų pasiūlymai reglamentuojant natūralų mineralinį vandenį, kuris
naudojamas jo gavybos vietoje, būtų tokie:
1. Papildyti Natūralaus mineralinio vandens pripaţinimo Lietuvos Respublikoje
nuostatus ir Natūralaus mineralinio vandens pripaţinimo Lietuvos Respublikoje
protokolą įtraukti ir apibrėţti natūralaus mineralinio vandens, skirto išoriniam
vartojimui jo gavybos vietoje, sąvoką.
2. Papildyti Lietuvos higienos normą HN 28:2003 „natūralaus mineralinio vandens ir
šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai―, įtraukiant ir natūralaus
mineralinio vandens, skirto išoriniam vartojimui jo gavybos vietoje, sąvoką
(netaikant tik pilstymo ir ţymėjimo reikalavimų).
3. Atsiţvelgiant į ţemiau pateiktą bibliografinę klinikinių tyrimų analizę, papildyti
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl vaistinių preparatų
41

inkodaros teisės suteikimo taisyklių, supaprastintos homeopatinių vaistinių
preparatų registravimo procedūros aprašo, supaprastintos tradicinių augalinių
vaistinių preparatų registravimo procedūros aprašo, vaistinių preparatų rinkodaros
teisės suteikimo taikant savitarpio pripaţinimo ir decentralizuotą procedūras aprašo,
vaistinių preparatų analitinių, farmakotoksikologinių ir klinikinių tyrimų standartų ir
protokolų, vaistinių preparatų pakuotės ţenklinimo ir pakuotės lapelio reikalavimų
aprašo, pagalbinių medţiagų, kurios turi būti nurodomos ant vaistinio preparato
pakuotės ir pakuotės lapelyje, sąrašo, vaistinio preparato rinkodaros teisės
perleidimo kitam asmeniui tvarkos aprašo patvirtinimo― natūralaus mineralinio
vandens, skirto išoriniam ir vidiniam vartojimui jo gavybos vietoje sveikatinimo
tikslais supaprastintų registravimo taisyklių aprašu. Sudarant minėtą aprašą, galima
vadovautis supaprastintos tradicinių augalinių vaistinių preparatų registravimo
procedūros aprašu.
Ţemiau pateikta bibliografinė Lietuvos kurortų mineralinių vandenų tyrimų apţvalga
atitinka registruojant vaistinį preparatą prašomos pateikti bibliografinės preparato tyrimų
rezultatų apţvalgos reikalavimus.
4. Bibliografinė Lietuvos kurortų mineralinių vandenų
eksperimentinių ir klinikinių tyrimų apţvalga
Mineraliniai vandenys – poţeminiai vandenys, turintys daugiau negu paprastai
mineralinių (rečiau organinių) komponentų ir/arba pasiţymintys specifinėmis fizikinėmis,
cheminėmis ir biologiškai aktyviomis savybėmis (temperatūra, rūgštingumu,
radioaktyvumu). Mineraliniuose vandenyse būna ištirpusių įvairių dujų (azoto, anglies
dioksido, sieros vandenilio, metano, fluoro), mikroelementų (vario, mangano, cinko, ličio,
geleţies, stroncio, kobalto, arseno, bromo, jodo).
Gydomieji mineraliniai vandenys nėra paprasta ištirpusių druskų suma. Tai – sudėtinga
gamtinė struktūra, kurioje yra iki 70 įvairių elementų. Dirbtinu būdu tokią kompoziciją
pakartoti neįmanoma.
makrojonai, lemiantys vandens mineralizaciją (g/l) ir joninę sudėtį. Visuose
42

pagrindiniuose Lietuvos mineraliniuose vandenyse yra katijonai – natris, kalcis,
magnis ir anijonai – chloridas, sulfatas, hidrokarbonatas;
mikroelementai ir ultramikroelementai (mg/l). Jų yra iki 50. Kai kurie – J, Br, Fe, As,
F pasiţymi dideliu biologiniu aktyvumu ir yra būtini įvairioms organizmo funkcijoms
uţtikrinti;
organinės medţiagos – humusinės, fenolai, bitumai ir kt.;
dujos – angliarūgštės, sieros vandenilio, metano, azoto ir kt.
Būtina ţinoti mineralinio vandens elementų kokybinius ir kiekybinius standartus. Svarbios
tiek minimalios, dar turinčios terapinį poveikį, tiek maksimalios, jau kenksmingos ţmogui
reikšmės. Natūralaus mineralinio vandens poţymiai ir kriterijai bei jo sudedamųjų dalių
koncentracijų ribinės vertės reglamentuotos Lietuvos higienos norma HN 28 : 2003. Nors
ši higienos norma netaikoma „natūraliam mineraliniam vandeniui, kuris jo gavybos vietoje
vartojamas gydymui terminėse ir hidrotermalinėse gydyklose...―[12], tačiau jos reikalavimų
laikomasi ir kurortinėje veikloje.
Lietuvos kurortuose vyrauja kalciniai natriniai chloridiniai mineraliniai vandenys. Chloro
anijonai sudaro daugiau kaip 80 ekv.%, katijonų sudėtis įvairesnė – natris, kalcis, magnis.
Tai vadinamieji mineraliniai vandenys be specifinių komponentų [46]. Šio tipo mineraliniai
vandenys pasaulyje ir Lietuvoje sudaro pagrindinę balneologiniam gydymui naudojamų
mineralinių vandenų grupę.
Kliniškai ištirti yra tik kurortuose gydymui naudojami mineraliniai vandenys. Kitur randamų
mineralinio vandens šaltinių ar gręţinių atlikti tik cheminiai, kartais ir mikrobiologiniai
tyrimai.
Lietuvoje mineralinio vandens naudojimo gydymui medicininių ieškojimų pradţia siejama
su I. Fonbergo darbu „Druskininkų mineralinio vandens aprašymas― (1838 m.). Čia
nurodoma dviejų mineralinio vandens šaltinių, tinkamų gydymui cheminė sudėtis, ypatybės
ir ligos, kurias šie vandenys gydo geriausiai. Nurodoma vonių temperatūra, jų naudojimo
daţnis ir kt.
43

Būtinumą individualizuoti mineralinio vandens vonių skyrimą, atsiţvelgiant į ligonio
organizmo ypatumus, rekomenduoja K. Chonskis darbe „Pastabos apie Druskininkų
vandens prigimtį, veikimą ir naudojimą― (1841 m.).
Panašios dabartinėms vonių vartojimo metodikos pradedamos taikyti po I. Nahumovičiaus
veikalo „Druskininkų mineraliniai vandenys― (1865 m.). Čia plačiau kalbama apie
mineralinio vandens poveikį organizmui.
Vonių skaičiaus sumaţinimą iki 10 (esą tiek pakanka išgydyti ligonį) rekomendavo
ilgametis kurorto gydytojas J. Pileckis savo darbe „Druskininkų mineralinio vandens
cheminių ypatybių ir gydomojo veikimo trumpa apybraiţa― (1878 m.) [7].
Manoma, kad Birštone pirmasis ligonis mineralinio vandens vonioje gydytas 1846 m.
Tačiau tik 1851 m. Vilniaus universiteto profesorius A. Abichtas, atlikęs Birštono
mineralinių vandenų tyrimus, nustatė, kad jų cheminė sudėtis panaši tuo metu gerai
ţinomiems Druskininkų mineraliniams vandenims, todėl pasiūlė juos naudoti gydymui.
Prie Birţų esantys mineralinio vandens šaltiniai minimi 1587 m., tačiau nuodugniai
Smardonės ir Likėnų mineralinio vandens šaltinius ištyrė fizikochemikas T. Grotus 1816 m.
Mineralinio vandens gydykla čia pradėjo veikti 1890 m.[16].
Aukščiau minėtos ir kitos to meto mineralinio vandens vartojimo rekomendacijos rėmėsi
kurortuose dirbusių gydytojų patyrimu, apibendrinus klinikinius stebėjimus.
XX amţiaus pradţioje, daţniau sutinkama tiriamojo ir eksperimentinio pobūdţio mokslinių
darbų ir išvadų. Tai praplečia mineralinio vandens veikimo mechanizmų supratimą, jų
poveikio fiziologiniams organizmo procesams vertinimą. Kinta jų naudojimo metodinės
rekomendacijos (procedūrų skaičius, trukmė, temperatūra ir kt. jų intensyvumą
reguliuojantys parametrai, derinimas su kitomis procedūromis).
Druskininkuose (panašiai ir kituose kurortuose) gydymui naudojo mineralinių šaltinių
vandenį, kurio mineralizacija tebuvo apie 1 %. Vonių mineralizaciją didino pridėdami
mineralinį vandenį garinant gauto koncentrato ar druskos, kurioje buvo natrio chlorido 95,
74 % , kalcio chlorido 1,88 % , magnio bromido 0,97 % , magnio chlorido 0,87 % kalcio
44

sulfato 0,22 % ir kt. mineralinių medţiagų [6]. Kurortuose buvę mineralinio vandens
šaltiniai išseko ar jų pajėgumai netenkino augančių poreikių, todėl buvo pradėti gręţti
gręţiniai. Druskininkuose, tuo pačiu ir Lietuvos kurortuose, 1930 m. padarytas pirmasis
mineralinio vandens gręţinys, kurio vandens mineralizacija siekė 6,7 – 8 g/l. 1931 m. 300
metrų gylio gręţinyje rasti 57,30 g/l mineralinio vandens sūrymai [4]. Kituose kurortuose
mineralinio vandens gręţiniai padaryti vėliau (Birštone, 1947 m., Palangoje, 1959 m.,
Likėnuose, 1964 m.).
Dabartinis mineralinio vandens veikimo supratimas ir jo vartojimo metodikų pagrindas –
Kauno medicinos instituto mokslininkų (S. Gruodytės, A. Ţiugţdos, V. Sadausko, J.
Dievaitienės ir kt.), Mokslų Akademijos Eksperimentinės medicinos instituto Kurortologijos
sektoriaus darbuotojų (H.Guobio, V.Kirsnio. J.Jušėnaitės, B.Jauros ir. kt.) , vėliau, 1967 –
1992 m., Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijos darbuotojų (V. Meškos, K.
Ambraškos, V. Vainausko,R. Garalevičiaus, J. Naginevičiaus ir kt.) atliktų eksperimentinių
tyrimų (su triušiais, šunimis, jūrų kiaulytėmis, baltosiomis ţiurkėmis). Tyrimai buvo
atliekami naudojant histologinius, histocheminius, biocheminius tyrimo metodus. Klinikinių
stebėjimų ir biocheminių, imunologinių, eletrofiziologinių ir kt. tyrimų metu sukaupta
medţiaga įvertintas mineralinio vandens terapinis potencialas ir patvirtintas jo, jau daugiau
kaip 200 metų naudojamo praktikoje, gydomasis veikimas. Remiantis mokslininkų
disertaciniais ir planiniais darbais buvo parengta ir išleista per 80 metodinių rekomendacijų
ligonių gydymo, tyrimo ir efektyvumo vertinimo klausimais.
Dabar tenka tik apgailestauti, kad ši veikla baigėsi, uţdarius Kurortologijos mokslinio
tyrimo laboratoriją. Paskutinis mokslinių darbų rinkinys (konferencijos tezės „Kurortinės
profilaktikos, gydymo ir ligonių reabilitacijos aktualios problemos―) išleistas 1987 m.
Paskutinės disertacijos kurortologijos tematika apgintos 1986 m. (K. Šniukšta) ir 1987 m.
(M. Biliukas).
Mineralinio vandens vidinis naudojimas
Pagrindinis vidinio mineralinio vandens vartojimo būdas – gėrimas. Kurortinėje praktikoje
tam skiriama daug dėmesio. Mineralinio vandens gėrimas buvo būtina kurortinių ligonių
gydymo dalis. Manyta [7], kad prieš pradedant gydymą voniomis, būtina organizmą
45

paruošti 6 – 8 dienas geriant šaltinių mineralinį vandenį. To neatlikus, vonios gali veikti
neigiamai. Vėliau, sukaupus praktinio patyrimo, buvo keičiamos mineralinio vandens
gėrimo rekomendacijos. E. Ţebrovskis ir E. Bratkovskis 1912 m. paskelbia darbą [21] apie
Druskininkų šaltinio „Naša― (vėliau pavadinto „Birutė―, galiausiai – „Dzūkija―) mineralinio
vandens poveikį šuns skrandţio sulčių išskyrimui. Remiantis šio eksperimentinio darbo
rezultatais, buvo rekomenduota Druskininkų mineralinių šaltinių vandenis vartoti tais
atvejais, kada išsiskiria per maţai skrandţio sulčių ar jose yra nepakankamai druskos
rūgšties. Šie eksperimentiniai duomenys 1934 m. patvirtinti klinikinių tyrimų metu. E.
Salituvna [18] praneša, kad šaltinio Nr. 1 („Naša―) vanduo suţadina skrandţio sulčių
sekreciją, didina druskos rūgšties kiekį ir bendrą rūgštingumą, maţina gleivių kiekį. Jį
vartoti netinka esant pakankamam ar padidintam skrandţio sulčių išskyrimui.
Apibendrinančius Druskininkų ir Birštono kurortų geriamų mineralinių vandenų tyrimų
rezultatus paskelbia Kauno medicinos instituto mokslininkai S. Gruodytė ir A. Ţiugţda.
Prof. S. Gruodytės eksperimentinių ir klinikinių tyrimų duomenimis, Druskininkų vidutinės
mineralizacijos chloridinis natrio kalcio mineralinis vanduo padidina sumaţėjusią skrandţio
sulčių sekreciją ir stiprina skrandţio motoriką.
Prof. A. Ţiugţda medicinos daktaro disertacijoje [22] ir kituose gausiuose darbuose
parodo, kad Birštono kurorto mineraliniai vandenys, veikdami refleksiniu ir
neurohumoraliniu keliu, sukelia virškinimo sistemos funkcinių ir trofinių pakitimų. Vidutinės
mineralizacijos „Vytauto― vanduo didina skrandţio sulčių sekreciją ir rūgštingumą, todėl
vartotinas hiposekrecijos metu, taip pat sutrikus skrandţio ir tulţies pūslės motorinei
veiklai.
Vėliau, 1967 – 1992 m. m., Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijos darbuotojai atliko
daug eksperimentinių ir klinikinių tyrimų, nagrinėdami geriamo chloridinio natrio kalcio
mineralinio vandens poveikį įvairioms virškinimo sistemos grandims. Šiomis temomis
apgintos 8 disertacijos, paskelbta daug straipsnių mokslinių darbų rinkiniuose ir
ţurnaluose, skaityti pranešimai Lietuvos ir uţsienio mokslinėse konferencijose.
Tirtas skirtingų šaltinių, bet panašios sudėties geriamųjų mineralinių vandenų veikimas į
46

skrandţio, kepenų, tulţies pūslės sekrecinę bei motorinę funkcijas. Tai maţos ir vidutinės
mineralizacijos (4,6 – 8,3 g/l) kalciniai natriniai chloridiniai (anksčiau vadinti chloridiniai
natrio, kalcio ), neutralūs (pH 6,8 – 7,2) ar maţai šarminiai (pH 7,2 –8,5) mineraliniai
vandenys. Jų sudėtyje vyrauja kalcio ir natrio katijonai bei chloro anijonai. Kitų
komponentų (bromidų, magnio, hidrokarbonatų, sulfatų) yra maţesni kiekiai, ribotai
veikiantys organizmo funkcijas ar joms nedarantys įtakos.
2/3 išgerto mineralinio vandens rezorbuojama plonojoje (intensyviausiai tai vyksta
proksimalinėje jos dalyje), o 1/3 –storojoje ţarnoje [28]. Didţiausias rezorbuoto vandens ir
jame esančių mineralinių medţiagų kiekis patenka į kraują. Todėl mineralinis vanduo
dalyvauja ne tik virškinimo organų veikloje, bet jame esančių mineralinių medţiagų
anijonai ir katijonai įtakoja ir kitus svarbius organizmo veiklos procesus –reguliuoja
osmosinį slėgį, palaiko antikūnių pusiausvyrą, dalyvauja fermentų ir hormonų apykaitoje.
Geriamas, inhaliuojamas ir kt. vidiniai vartojamas mineralinis vanduo dalyvauja organizmo
imuniniuose procesuose -maţina imuniteto ląstelinio ir humoralinio komponentų disbalansą
bei antinksčių gamybos intensyvumą, normina T–limfocitų aktyvumą [77]. Chloro jonų
daugiausiai rezorbuojama skrandyje ir klubinėje ţarnoje, natrio jonų –tuščiojoje ţarnoje
(60 %), kalcio -rezorbuojami visame ţarnyne, tačiau aktyviausiai –dvylikapirštėje ir
tuščiojoje ţarnoje.
Chloras reikalingas virškinimo organų veiklai – padidina skrandţio sulčių sekreciją ir
rūgštingumą, skatina tulţies susidarymą ir gerina motorinę tulţies pūslės veiklą; dalyvauja
organizmo vandens apykaitoje; svarbus raumenų ir nervų sistemos veikloje; junginyje su
kalcio katijonais veikia priešuţdegimiškai, antialergiškai, maţina kraujavimą; stiprina kaulus
ir dantis; skatina inkstų išskiriamąją funkciją.
Sulfatai – stiprina tulţies pūslės ir jos latakų susitraukimus, skatina tulţies nutekėjimą į
dvylikapirštę ţarną; junginiai su magnio ir natrio jonais ţarnyne nerezorbuojami, todėl
veikia liuosuojančiai.
Bromas –veikia raminančiai, priešuţdegimiškai, nuskausminančiai.
Natris –reguliuoja vandens kiekį organizme, palaiko osmosinį slėgimą, rūgščių – šarmų
47

alansą; reguliuoja nervinių impulsų plitimą; kartu su chloro jonais palaiko skrandţio sulčių
sekreciją ir skatina ţarnų motoriką, svarbus kepenų funkcijai,
Kalis –reikalingas širdies impulso susidarymui ir plitimui, širdies kontrakcijai; reguliuoja
vandens kiekį organizme.
Kalcis -uţtikrina daugelį organizmo funkcijų: svarbus širdies raumens susitraukimo ir
atsipalaidavimo procesuose; maţina kraujagyslių sienelių pralaidumą, stabdo kraujavimą;
veikia priešuţdegiminiai, antialergiškai, didina nespecifinį organizmo atsparumą; didina
skrandţio sunkos fermentinę galią, gerina kepenų baltymų apykaitą; skatina šlapalo
gamybą ir išskyrimą su šlapimu.
Magnis –dalyvauja angliavandenių ir baltymų bei energijos apykaitoje; reguliuoja
sujaudinimo plitimą nervuose ir raumenyse, atpalaiduoja lygiųjų raumenų spazmus;
maţina arterinį kraujo spaudimą, maţina cholesterolio kiekį kraujyje, veikia raminančiai.
Mineralinio vandens veikimą į skrandţio sulčių sekreciją, rūgštingumą, motoriką tyrė
naudojant storą, vėliau ploną zondą. Nuo 1966 m. naudotas nepertraukiamos skrandţio
sulčių aspiracijos metodas. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Druskininkuose ir Birštone
tyrimams pradėta naudoti intraskilvelinė pH –metrija pagal E. Linarą [62], naudojant
dviejų elektrodų zondą, registruojantį pH skrandţio dugne ir prievartyje. Potenciometro
„pH –340― parodymai viso tyrimo metu buvo registruojami kas 5 min. Įvedus zondą, 30
min. registruojama bazinė sekrecija. Po to stimuliuojama šaltu (18 laipsnių) ar šiltu (40
laipsnių) mineraliniu vandeniu. Išgėrus 150 ml. mineralinio vandens, tyrimas tęsiamas dar
90 min. Vertinama ne tik skilvelinės pH dinamika, bet ir sekrecijos latentinis periodas,
maksimalios sekrecijos atsiradimo momentas ir sekrecijos trukmė [61]. Latentinio periodo
trukmė atvirkščiai proporcinga rūgšties formavimosi laikui: trumpesnis latentinis periodas –
padidėjęs skrandţio sulčių rūgštingumas, ilgesnė sekrecijos trukmė ir atvirkščiai, ilgesnis
latentinis perijodas –sumaţėjęs skrandţio sulčių rūgštingumas ir trumpesnė sekrecija.
Skirtumas tarp daviklių skrandţio dugne ir prievartyje parodymų, leidţia spręsti apie
piliorinį ir duodeninį mineralinio vandens veikimą, maţinantį rūgštingumą skrandyje.
Tyrimai Druskininkų ir Birštono kurortuose buvo atliekami ta pačia metodika – tai leido
lyginti ir vienodai vertinti gautus rezultatus. Šio tyrimo privalumus teigiamai vertino ir
48

kitose gydymo įstaigose dirbantys specialistai [19]. Frakcinis skrandţio zondavimas leidţia
nustatyti tik apie 3/7 viso druskos rūgšties sekrecijos diapazono. Didţiausios paklaidos
gaunamos esant subacidinei ar anacidinei būklei. Tuo tarpu dvikanaliu intragastriniu pH–
metru galima sinchroniškai sekti druskos rūgšties sekreciją ir neutralizaciją corpus
ventriculi bei antrum pylori srityje, be to, iš karto nustatyti atsakomąją reakciją į skrandţio
sekrecijos dirgiklius bei blokatorius.
Birštono kurorto mineralinių vandenų tyrimams daug darbų skyrė Kauno medicinos
instituto profesorius A. Ţiugţda. 1959 m. skelbtame darbe [25] pateikia medţiagą apie
Birštono kurorto gydomųjų veiksnių vienkartinį veikimą į skrandţio sekreciją sergantiems
lėtiniu anacidiniu gastritu. Ištyrė 96 asmenis, kuriems padaryti 192 skrandţio frakciniai
tyrimai. Tyrimai atlikti Kauno I klinikinėje ligoninėje (80 atv.) ir Birštono kurorte (16 atv.).
Naudojo natrio chloridinius „Vytauto―, „Taikos― ir 2 –osios sanatorijos šaltinio vandenis
(vėliau pavadinto „Birutė―). Šie mineraliniai vandenys nė vienam iš 50 asmenų, sirgusių
histaminui atspariu anacidiniu gastritu, nesukėlė laisvos druskos rūgšties išsiskyrimo. Iš 46
histaminui jautraus anacidinio gastrito atvejų, natrio chloridiniai kurorto vandenys 28 (60,
9 %) sukėlė laisvosios druskos rūgšties išsiskyrimą. Jiems daţniausiai, nors palyginti
neilgam laikui, padidėdavo ir sulčių išsiskyrimas. Autorius daro išvadas, kad išgėrus 250 ml
minėtų šaltinių mineralinio vandens histaminui jautraus anacidinio gastrito atvejais
padidėja skrandţio sulčių ir laisvosios druskos rūgšties išsiskyrimas; šios grupės ligoniams
tikslinga skirti Birštono mineralinius vandenis ½ val. prieš valgį.
Kitame darbe [26], A.Ţiugţda tyrė ir lygino lėtiniu gastritu sergančių asmenų gydymo
Birštono kurorto „Vytauto― šaltinio mineraliniu vandeniu nekurortiniame stacionare (Kauno
I ligoninės terapijos skyriuje) rezultatus su lėtiniu gastritu sergančių asmenų gydymo
Birštono kurorte efektyvumu. Gydant stacionare buvo siekiama, kad mineralinis vanduo
būtų pagrindinė ir beveik visados vienintelė skrandţio sekreciją veikianti priemonė.
Gydymo kursas nuo 2 iki 4 savaičių. „Vytauto― šaltinio mineralinis vanduo sergantiems
anacidiniu ir subacidiniu gastritu buvo skiriamas 100 – 200 ml, 3 kartus per dieną 0,5 val.
prieš valgį, hiperacidinio gastrito atvejais – 100 – 200 ml 2 kartus per dieną 1,5 val. prieš
valgį. Gydant lėtiniu gastritu sergančius asmenis „Vytauto― mineraliniu vandeniu
nekurortiniame stacionare, iš 80 asmenų ţymiai pagerėjo arba pagerėjo 50 (62 %),
49

nepasikeitė 30. Tiriant lėtiniu gastritu sergančių asmenų gydymo, kurio pagrindinis
komponentas – mineralinio vandens „Vytautas― gėrimas, Birštono kurorte efektyvumą,
pagerėjimas arba ţymus pagerėjimas pasiektas 68,3 atvejų. Po 6 mėn. patikslinus
stacionarinio gydymo „Vytauto― mineraliniu vandeniu teigiamų rezultatų patvarumą
pasirodė, kad 47 % išliko teigiamas gydymo efektas. Maţiausiai patvarūs yra anacidiniu
gastritu sergančių asmenų gydymo rezultatai. Siūlo kursinio stacionarinio gydymo
mineraliniu vandeniu rezultatų pastovumui uţtikrinti pakartotinai naudoti mineralinio
„Vytauto― vandens kursus poliklinikinėmis sąlygomis.
A. Ţiugţda tęsė Birštono kurorto mineralinių vandenų tyrimus [24]. Virškinimo sistemos
susirgimams gydyti pradėtas naudoti kurorto 2 – osios sanatorijos naujo šaltinio chloridinis
natrio vanduo (5,2 g/l).Tyrimai atlikti Kaune, poliklinikinio rėţimo sąlygomis. Tirti 48 lėtiniu
iritatyviniu gastritu sergantys asmenys (atlikti 96 frakciniai skrandţio tyrimai). Išgėrus 250
ml 20 0 C temperatūros Birštono 2 –osios sanatorijos šaltinio vandens, tirta išsiskiriančių
skrandţio sulčių kiekis ir kokybė. Būdingiausias pakitimas –laisvos druskos rūgšties
išsiskyrimo sustiprėjimas, paprastai pasireiškiantis ir pirmą, ir antrą tyrimo valandą, bet
nebūna histaminui atsparaus gastrito atvejais. Taigi, šis mineralinis vanduo gali būti
naudojamas skrandţio susirgimams gydyti, ypač histaminui jautraus anacidinio gastrito ir
subacidinio gastrito hiposekreciniais ir normosekraciniais atvejais.
A.Ţiugţda [23] lygino mineralinio ir vandentiekio vandens veikimą į skrandţio sekreciją.
Tiriant Birštono kurorto mineralinio vandens „Vytautas― racionalaus panaudojimo
galimybes, jo veikimas buvo palygintas su fiziologinio dirgiklio –Kauno vandentiekio
geriamojo vandens veikimu į skrandţio sekrecinę funkciją. 130 asmenų buvo atlikta 260
frakcinių tyrimų. Iš jų 76 buvo nustatytas „Vytauto― mineralinio vandens, 35 –Kauno
vandentiekio vandens ir 19 – abiejų vandenų veikimas. „Vytauto― mineralinio vandens
veikimui būdinga, kad jo išgėrus, pagausėja skrandţio sulčių ir ypač laisvosios druskos
rūgšties išskyrimas. Laisvosios druskos rūgšties gausiau išsiskiria ilgesnį laiką (ne maţiau
kaip 3 –4 val.). Kauno vandentiekio vanduo savo veikimu į skrandţio sekreciją yra
silpnesnis dirgiklis. Tikslinga „Vytauto― mineraliniu vandeniu gydyti subacidinius atvejus:
esant maţam ar vidutiniam sulčių kiekiui, skirti 0,5 val. prieš valgį, o esant gausiam sulčių
kiekiui – anksčiau, 1 – 1,5 val. prieš valgį. Hiperacidiniais atvejais sekrecinio pagerėjimo
50

laukti galima tik esant palankiam individualiam reagavimui į „Vytauto― mineralinį vandenį.
Birštono kurorto geriamų mineralinių vandenų „Vytautas― (8,3 g/l) ir „Birutė― (5,2 g/l)
veikimą į skrandţio sulčių sekreciją, rūgštingumą, skrandţio motoriką, naudojant vidinę pH
– metriją, daug metų tyrė Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslo darbuotojas
J. Naginevičius. Šių vandenų veikimą vertino ištyręs 1144 ligonius, sergančius gastritais ir
opine liga [67,68]. Išgėrus „Vytauto― ar „Birutės― mineralinio vandens, druskos rūgšties
kiekis skrandţio sultyse didėja 45– 60 min., šarmėjimas prasideda nuo 41– 61 min.
„Vytautas― (daugiau trumpėja latentinis perijodas, ilgėja maksimalios sekrecijos laikas ir
sekrecijos trukmė) veikia stipriau negu „Birutė―. Tačiau tai greičiau tendencija, nes
skirtumai nėra statistiškai patikimi. Šalti mineraliniai vandenys „Vytautas― ir „Birutė―
sekreciją stimuliuoja stipriau (daugiau sutrumpina sekrecijos latentinį periodą) negu šilti.
Autorius, apibendrindamas rezultatų visumą, daro išvadą, kad mineralinis vanduo
„Vytautas― stipriau veikia į sekreciją cheminiu, o ne temperatūriniu faktoriumi.
Lentelė 4 Skrandţio sulčių sekrecijos kitimai sergantiems lėtiniu gastritu, išgėrus Birštono
kurorto mineralinio vandens „Vytautas― ar „Birutė― [68]
Bazinė sekrecija pH>3,0
Bazinė sekrecija pH

Šie tyrimai rodo, kad Birštono kurorto mineralinius vandenis „Vytautas― ir „Birutė― reikia
skirti esant sumaţintam skrandţio sulčių rūgštingumui, sutrikusiai skrandţio ar ţarnyno
motorikai. Šalti (18– 20 laipsnių) mineraliniai vandenys šiuos procesus stimuliuoja daugiau
negu šilti (40 laipsnių). Šią mineralinio vandens vartojimo rekomendaciją patvirtina ir
klinikinė medţiaga [70]. Ištyrus 171 sergantį dvylikapirštės ţarnos opine liga, 37 (21,64 %
tiriamųjų) rasta sumaţėjusi skrandţio sulčių sekrecija. Kompleksinio sanatorinio gydymo
metu buvo skirtas mineralinis vanduo „Birutė― (kambario temperatūros, 0,5–1 stiklinė, 15–
30 min. iki valgio). Turintiems sumaţėjusią ar normalią skrandţio sekrecinę funkciją,
sumaţėjo ar išnyko dispeptiniai reiškiniai, skausmas skrandţio plote. Tuo tarpu turintiems
padidėjusią skrandţio sekreciją, šio vandens gėrimas daţniau sukeldavo rėmens jutimą,
dispepsinius jutimus ar skausmą.
J.Bunevičiaus atlikti tyrimai [38] kompleksinio kurortinio gydymo metu rodo, kad Birštono
kurorto vidutinės mineralizacijos šilti geriami mineraliniai vandenys skatina tulţies
susidarymą, pagreitina jos nutekėjimą, sutvarko motorinę tulţies pūslės funkciją.
Galima teigti, kad Birštono kurorto geriamieji mineraliniai vandenys „Vytautas― ir „Birutė―
norminančiai veikia esant sumaţėjusiam skrandţio sulčių rūgštingumui, sulėtėjusiai
sekrecijai ar sutrikusiai ţarnyno ir kepenų funkcijai.
Druskininkų kurorto mineralinių vandenų poveikio skrandţio, kepenų, tulţies pūslės ir
latakų veiklai tirti darbus atnaujina S.Gruodytė. 1956 m. ji pakartoja E. Ţebrovskio ir E.
Bratkovskio eksperimentinį darbą su šunimis, turinčiais skrandţio fistulą ir patvirtina, kad
Druskininkų šaltinio „Birutė― (tai vadintas šaltinis „Naša―, vėliau šaltinis Nr.1, kuris 1937m.
Vilniaus universiteto rektoriaus V. Stankevičiaus pasiūlymu, pavadintas „Birutės― vardu [6],
vėliau vadintas „Dzūkija―) vidutinės mineralizacijos chloridinis natrio kalcio mineralinis
vanduo padidina sumaţėjusią skrandţio sulčių sekreciją ir stiprina skrandţio motoriką.
1957 m. paskelbia [9] klinikinių tyrimų rezultatus, apie Druskininkų kurorte gydytus 859
ligonius, sergančius lėtiniu gastritu ir funkciniais skrandţio sekrecijos sutrikimais be
uţdegiminių pakitimų skrandţio gleivinėje. Gėrimui naudotas „Spalio― (vėliau pavadinto
„Druskininkais―) šaltinio mineralinis vanduo. Teigiamai įvertinusi gydymo rezultatus,
nurodo, kad kompleksiškai gydant sergančiuosius lėtiniu gastritu, didelę reikšmę turi
52

geriamieji mineraliniai vandenys. Pagrindţia indikacijas gydyti ligonius Druskininkų kurorte
– lėtinis gastritas, esant sutrikusiai sekrecinei funkcijai, sulėtėjusiai ar pagreitėjusiai
skrandţio evakuacijai, kartu esant kepenų ir tulţies latakų susirgimams, taip pat ir
funkcinės kilmės skrandţio veiklos sutrikimai.
Druskininkų kurorto geriamųjų mineralinių vandenų įtaką sveikų ir patologiškai pakitusių
kepenų ir tulţies takų funkcijoms pirmoji tyrė S. Gruodytė [8]. Mineralinių vandenų „Spalis―
ir „Birutė― veikimas tirtas klinikinėmis sąlygomis (Kauno medicinos instituto hospitalinės ir
fakultetinės terapijos katedrose). Klinikoje buvo tiriama kaip mineralinis vanduo „Spalis―
(šiltas, 38 0 C, tris kartus per dieną po 1 stiklinę; kontrolei tų pačių parametrų vandentiekio
vanduo) veikia sergančius Botkino liga ir lėtiniu kalkulioziniu hepatocholecistitu – pirma
serija, 21 ligonis. Antroje serijoje (66 ligoniai) tirta kaip mineralinis vanduo „Birutė― (38 0 C,
100 ml.) veikia tulţies pūslės refleksą sergantiems lėtiniu kalkuliozinės kilmės cholecistitu.
Trečioje stebėjimų serijoje buvo nagrinėjamas Druskininkų kurorto gydomųjų faktorių
komplekso veikimas sergant lėtiniu hepatocholecistitu (28 ligoniai). Lyginant klinikinius
duomenis, kurie gauti tiriant tuos ligonius, kurie gėrė mineralinį vandenį „Spalis―, su
duomenimis, gautais tiriant asmenis, gėrusius vandentiekio vandenį (pirma serija), yra
pagrindo tvirtinti, kad mineralinis vanduo keičia tulţies fizines ir chemines savybes, didina
sekreciją, gerina tulţies takų motoriką, praplauna tulţies takus ir išplauna uţdegiminius
elementus –leukocitus, gleives. Antros serijos tyrimai parodė, kad mineralinis vanduo
„Birutė― tulţies pūslės refleksą sukelia 77,27 % sergančių kalkuliozinės kilmės
hepatocholecistitu. 12,12 % refleksas susidarė tik suleidus 40 ml. 33 % magnio sulfato
tirpalo. 9 % ligonių reflekso visai nebuvo. Mineralinių vandenų teigiamas veikimas
priklauso ne tik nuo juose esančių sulfatų, bet ir viso tų vandenų sudedamųjų dalių
komplekso. Veikiant Druskininkų kurorto gydomųjų faktorių kompleksui (trečioji serija)
pagerėja ne tik subjektyvūs, bet ir objektyvūs ligonių gydymo duomenys (išnyksta kepenų
uţdegimas ir susinormuoja jų funkcijos). Autorė pagrįstai rekomenduoja sergantiems
kepenų ir tulţies pūslės ligomis tiek geriamą mineralinį vandenį, tiek ir visų kurorto
gydomųjų faktorių (mineralinės vonios, durpinio purvo aplikacijos ir kt.) kompleksą.
K. Ambraška ir Z. Jančiukas [1] siekdami išsiaiškinti Druskininkų mineralinių vandenų
terapinę vertę ir kai kuriuos veikimo mechanizmus hepatobiliarinės sistemos susirgimų ir
53

angliavandenių apykaitos sutrikimų atvejais, atliko bandymus su 120 baltųjų ţiurkių
patinėlių, kuriems vienkartine poodine anglies tetrachlorido (Cl 4 ) injekcija sukeldavo
histologiškai, histochemiškai ir biochemiškai dokumentuotą eksperimentinį ūminį toksinį
hepatitą. Vertino cukraus koncentraciją (mg %) kraujyje ir glikolizės dydį (mg %) in vitro
iki 30 dienų po apnuodijimo. Cukraus koncentracija kraujyje didėjo nuo 126±3 mg%
(kontrolinėje grupėje) iki 148,8±8 mg% (grupėje, dekapituotoje po 30 parų nuo
apnuodijimo). Taigi, išsivystė statistiškai reikšminga (p

kepenų cirozės metu (51 gyvuliukas) vystosi statistiškai patikima hipoglikemija.
Hepatocituose ţymiai maţėja, o kai kuriose kepenų skiltelėse– visiškai išnyksta glikogenas.
Šioje stadijoje mineralinis vanduo neduoda jokio teigiamo terapinio efekto.
Taigi, mineraliniai vandenys „Birutė― ir „Spalis― teigiamai veikia angliavandenių apykaitą
kepenyse pradinėse kepenų parenchimos pakenkimo stadijose – gerėja gliukozės
utilizavimas, glikogenas geriau apsaugomas hepatocituose. Vėliau –kepenų cirozės metu –
efekto nėra. Kitose eksperimentų serijose [31,33] tiriant pakenktų ţiurkių (pagal anksčiau
[88] aprašytą modelį) kepenų parenchimą nustatė, kad teigiami nukleininių rūgščių kiekio,
RNK ir DNK santykio hepatocituose, kraujo serumo baltymų, kai kurių fermentų pakitimai,
naudojant mineralinį vandenį „Spalis―, atsistatė jau po 15 d. Gėrusioms vandentiekio
vandenį – šie rodikliai į normą grįţo tik po 30 parų.
Šiuos eksperimentinius darbus papildo ir klinikinė medţiaga. V. Vainauskas ir Z. Jančiukas
[42] tyrė geriamųjų mineralinių vandenų „Druskininkai― ir „Dzūkija― poveikį į kepenų
parenchimą ir antinksčių ţievės funkcinį aktyvumą, sergantiems lėtiniu cholangohepatitu
(170 atv.). Šiltas mineralinis vanduo 3 kartus per dieną po 200 ml. buvo geriamas 20–30
min. (esant sumaţėjusiam skrandţio sunkos rūgštingumui). 30–45 min.(normaliam) ar 1–
1,5 val. (padidėjusiam rūgštingumui).Be bendraklinikinio tyrimo, įvertinta kepenų funkcija
(ueviridino mėginys, kraujo serumo cholinestrazės aktyvumas, kraujo bilirubinas, baltymų
frakcijos), uţrašyta hepatograma. Antinksčių ţievės funkciją vertino pagal paros 17– KS,
17– OKS ekskreciją, kortizolio kiekį kraujo serume.
Vėliau šie autoriai [43] paskelbia gausesnę klinikinių stebėjimų medţiagą. Buvo ištirti 313
sergantys cholangohepatitu ir 156 – lėtiniu gastritu pacientai. Šiltą mineralinį vandenį
„Druskininkai― ar „Dzūkija― 3 kartus per dieną po 200 ml. gėrė 20– 30 min. iki valgio.
Tiek šio, tiek ankstesnio tyrimo metu nustatyta, kad geriant mineralinį vandenį „Dzūkija―,
17– KS ekskrecija didėja patikimai daugiau (moterims p0,05), negu
geriant mineralinį vandenį „Druskininkai― (p>0,1 ir p>0,5, atitinkamai). 17–OKS paros
ekskrecija didėja daugiau geriant mineralinį vandenį „Druskininkai― (p

aktyvumas, padidėja albuminų kiekis kraujyje, gerėja kepenų kraujotaka.
Lentelė 5 Kepenų ir antinksčių ţievės rodiklių dinamika kompleksinio gydymo metu,
naudojant geriamuosius mineralinius „Dzūkija― ir „Druskininkai „ [43]
Rodiklis
atv.
sk.
Min. vanduo „Dzūkija―
Iki
gydymo
Po
gydymo
p
atv.
sk.
Min. vanduo „Druskininkai―
Iki
gydymo
Po gydymo
p
Ueviridino mėg.,
T/2,min.
Pseudocholinesterazės
aktyvumas, mg %
27 4,62±0,17 4,57±0,41 >0,2 65 4,91±0,10 4,27±0,14 0,5 84 0,59±0,04 0,64±0,01 0,05 70 0,73±0,04 0,61±0,03 0,5 51 0,83±0,03 0,93±0 04 0,05 39 19,6±1,19 20,2±0,9 >0,5
17 – OKS, mg/24 val. 47 7,6±0,17 8,3±0,48 >0,1 75 7,5±0,16 8,9±0,32 0,05 68 72,5±6,48 92,5±5,88

„Dzūkija“ gerėja glikogeno sintezė ir apsauga kepenyse, didėja antinksčių ţievės
androkortikoidinė funkcija. 17– KS ekskrecija moterims padidėja nuo 15,2±0,42 iki
18,9±0,72 mg/d. (p

Vainauskas ir A. Vosylienė [41] nurodo, kad sergant lėtiniais skrandţio, kepenų ar tulţies
pūslės susirgimais, daţnai randami funkciniai ar morfologiniai sigmos ir tiesiosios ţarnos
pakitimai. Ištyrę 6285 sergančius lėtiniais virškinamojo trakto susirgimais, tik 34,4 %
atvejų nerado minėto storojo ţarnyno segmento patologijos.
Ţarnyno dušai ar subakvalinės vonios vidutinės mineralizacijos Druskininkų kurorto
mineraliniais vandenimis sumaţina ar panaikina ne tik vietinius pakitimus storajame
ţarnyne (išnyksta ar sumaţėja uţdegimo ir funkcinių pakitimų simptomai), bet ir keičia
kepenų, antinksčių ţievės veiklą, tai patvirtina panaši funkcinių mėginių dinamika, kuri
registruojama geriant mineralinius vandenis. Patikimai padidėjo 17– KS. 17– OKS turėjo
tendenciją maţėti. Teigiamai keitėsi ir ueviridino mėginys ir kraujo serumo cholinesterazės
aktyvumas.
Taigi, ţarnyno praplovimas chloridiniu natrio, kalcio mineraliniu vandeniu veikia ne tik
vietiniai, maţinančiai uţdegiminį procesą, bet ir į visą organizmą, pasireiškiantį antinksčių
ţievės adrenokortikoidinės funkcijos stiprėjimu ir kartu gliukokortikoidinio aktyvumo
maţėjimu.
J. Naginevičius ir K. Ambraška [69] nurodo, kad sergant lėtiniu cholangitu ir
cholangohepatitu daţnai randami (78,7±2,2% atvejų) ir antriniai storojo ţarnyno
pakitimai. Šalia pagrindinio susirgimo gydymo, 110 pacientų papildomai skirtos ţarnyno
procedūros (subakvalinė vonia arba ţarnyno dušas) mineraliniu vandeniu– 1 kompleksas.
Be ţarnyno procedūrų 53 pacientai –2 kompleksas. RRS tyrimas po gydymo parodė, kad
pirmos grupės pacientams pagerėjo storojo ţarnyno motorinė funkcija ir sumaţėjo
gleivinės uţdegimo poţymių. Ţarnyno atonija iki gydymo rasta 29, po – 6. Gydytiems be
ţarnyno procedūrų –10 ir 11, atitinkamai. Normali gleivinė 15 iki ir 48 po gydymo (1
kompleksas). Pakitusios gleivinės teigiamų pakitimų nerasta gydytiems 2 kompleksu, t.y.,
be ţarnyno procedūrų. Aspiracinės biopsijos metu (46 atv.) paimtos tiesiosios ţarnos
gleivinės histologinis tyrimas parodė, kad iki gydymo sveika gleivinė rasta 6, po gydymo –
17 pacientų.
Ţarnyno procedūros mineraliniu vandeniu nėra tik vietinio veikimo priemonė. Jos iššaukia
ir bendrines atsakomąsias reakcijas. Iki gydymo rastas tulţies B ir C porcijose padidėjęs
58

leukocitų kiekis sumaţėjo nuo 46,0±5,4 % iki 23,3±5,5 % atvejų (p

centrinės nervų sistemos ir kt. organizmo funkcijose [28,35]. Odoje vyksta mineralinių
vandenų poveikių transformacija į įvairiapusiškas organizmo reakcijas balneoterapijos
procedūrų metu.
Odoje ir poodiniame sluoksnyje (iki 2 cm gylio) gausu nervinių receptorių, kurių
aktyvinimas sukelia įvairius jutimus. Odos mechanoreceptoriai deformuojami veikiant ir
skysčiams – atsiranda lytėjimo, spaudimo jutimas. Kuo giliau panyrama į vandenį, tuo šis
jutimas stipresnis. Odos termoreceptoriai – laisvosios nervinės galūnėlės – skiria dvi
temperatūros jutimo kokybes - šiltą ir šaltą.
Balneologinių poveikių metu kylantys vegetaciniai refleksai turi ir praktinę svarbą.
Kutanovisceraliniai refleksai – odos receptorių dirginimas sukelia vidaus organų veiklos
pokyčius, pvz., šildant pilvo odą, maţėja ţarnų, tulţies pūslės spazmai, o įšokus į šaltą
vandenį kinta kvėpavimas bei širdies veikla. Viscerokutaniniai refleksai - dirginami vidaus
organų receptoriai, o kinta odos organų funkcija, pvz., odos liaukų veikla, kraujagyslių
spindis, odos varţa. Vegetacinių organų dirginimas gali sukelti ne tik refleksinį atsaką, bet
ir skausmo pojūtį. Skausmas gali būti jaučiamas ne tik vidaus organuose, bet ir
atitinkamoje odos srityje (Haedo zonos).
Mineralinių vandenų poveikių – mechaninio (hidrostatinio), terminio (fizinio) ir cheminio –
nagrinėjimas atskirai yra sąlyginis, padedantis geriau suprasti išorinio mineralinių vandenų
naudojimo poveikių ypatumus. Paprastai jie sumuojasi, papildo vienas kitą.
Mechaninis poveikis priklauso nuo procedūros tipo. Maţiausias –vonioje, didesnis baseine,
duše, sūkurinėse ar panašiai veikiančiose voniose. Nors hidrostatinis slėgis vonioje
nedidelis –40 –50 kPa (0,04–0,05 atm.), tačiau pasiskirsto netolygiai. Pilnoje vonioje virš
kojų yra 40– 60 cm vandens sluoksnis, virš krūtinės –5–10 cm. Spaudimo skirtumai keičia
odos ir poodinių audinių, tuo pačiu ir viso organizmo kraujotaką ir širdies darbą. Didėja
kraujo pritekėjimas į dešinę širdį, kartu palengvėja ir kairiosios širdies darbas.
Spaudimas į krūtinės ląstą, pilvo sienelę, keičia kvėpavimą – pasunkėja įkvėpimas,
palengvėja iškvėpimas. Tai gali keisti kvėpavimo ritmą, gilumą, dėl ko alveolėse maţėja
deguonies, didėja angliarūgštės. Sumaţinus vandens kiekį vonioje ar pakeitus padėtį šis
60

santykis pagerėja.
Hidrostatinis spaudimas į kai kurias sistemas veikia per se arba modifikuodamas
temperatūrinio ir cheminio faktorių veikimus.
Temperatūrinis poveikis. Oda – poikiloterminis apdangalas, saugantis organizmą nuo
šilumos patekimo į vidų ar jos atidavimo, tuo pačiu saugo vidinę kūno temperatūrą. 36 0 C
temperatūros vonioje vidinė kūno temperatūra nesikeičia (93,7 % atvejų) ar 0,1 0 – 0,2 0 C
maţėja. 37 0 C temperatūros vonioje vidinė kūno temperatūra visada padidėja 0,1 0 – 0,2 0 C
[57].
Vandenyje veikiami ne tik odos ar paodyje esantys, bet ir atitinkami receptoriai
kraujagyslių sienelėse, vidaus organuose, kurių reguliuojantys centrai yra nugaros,
pailguosiuose ar net galvos smegenyse. Taigi į CNS patenka ne tik odos receptoriuose
pagauti impulsai, bet ir signalai iš interoreceptorių. Čia jie analizuojami ir formuojamos
atitinkamos bendrinės ar vietinės atsakomosios reakcijos.
Didėjant vandens temperatūrai stiprėja kraujotaka, limfos tekėjimas, aktyvėja fermentai,
vietiniai ir bendrieji biocheminiai procesai, padidėja biologiškai aktyvių medţiagų sintezė.
Visa tai stimuliuoja regeneracinius ir reparacinius procesus audiniuose.
Neilgai trunkančios vėsios vonios tonizuoja nervų ir kraujotakos sistemas, o šiltos ir karštos
– veikia atpalaiduojančiai ir nuskausminančiai. Organizmas reaguoja ne tik į bendrus, bet ir
vietinius temperatūrinius dirgiklius, pvz., karšta kojų vonia pagerina smegenų kraujotaką,
tokia pati vonia rankoms – pagerina koronarinę kraujotaką, o šalta sėdima vonia – siaurina
plaučių kraujagysles. Šaltis didina kraujagyslių lygiųjų raumenų tonusą, šiluma –sumaţina.
Taigi, keisdami vonios temperatūrą, galime kryptingai veikti neuro – raumeninio aparato
veiklą, tuo pačiu medţiagų apykaitą, kraujotaką ir kt. organizmo fiziologinių sistemų darbą.
Cheminis poveikis. Specifinį mineralinio vandens vonių poveikį lemia jų fizinės –cheminės
savybės.
Veikiama tiesiogiai į odą ir jos struktūras,
61

efleksiškai, dėl specifinio ekstero- ir interoreceptorių dirginimo ir
humoraliniu keliu, cheminėms vandens medţiagoms patekus per odos barjerą ir
cirkuliuojančiomis kraujyje.
Natrinės chloridinės vonios keičia odos anatomines struktūras -kraujagysles, receptorinį
aparatą. Storėja epidermis –raginis ir malpiginis sluoksniai, vystosi tarpląstelinė edema.
Jau po penktos vonios (20 g/l) storėja nervinės skaidulos, sumaţėja jų impregnacija.
Stiprėja bioelektrinė impulsacija nervinėse skaidulose, stiprėja taktilinių dirgiklių jutimas
[84].
Vonių poveikį sustiprina ir prailgina procedūros metu ant odos susidaręs druskų
„apsiaustas― – papildomas mineralinių medţiagų depo, iš kurio, jau po procedūros
veikiamas organizmas [57,67]. „Apsiaustas― sulaiko vandens garavimą iš odos, dėl ko
didėja jos temperatūra, drėgnumas, keičiasi pH, kraujotaka. Tas palengvina transkutaninį
mineralinių medţiagų patekimą į organizmą. Intensyvėjantys kutanovisceriniai refleksai
įtakoja ir vidaus organų bei sistemų veiklą.
Natrinių chloridinių vonių veikimas (daugiau negu kitos sudėties mineralinio vandens
vonių) į centrinę ir vegetacinę nervų bei kitas organizmo sistemas priklauso nuo
koncentracijos, vonios temperatūros ir trukmės bei organizmo funkcinės būklės.
Mokslinėje ir metodinėje literatūroje [16,57,71] nurodoma, kad natrinių chloridinių vonių
minimali terapinė koncentracija –10 g/l, optimali –20 –40 g/l. Tuo tarpu didesnė, ypač virš
80 g/l – sukelia neigiamas širdies ir kraujagyslių, nervų ir kt. organizmo sistemų reakcijas,
atsiranda destrukciniai pakitimai odoje.
20 g/l natrinės chloridinės vonios stimuliuoja antinksčių ţievės funkciją, gerina oksidacinius
– redukcinius procesus audiniuose, reguliuoja odos kraujagyslių tonusą, teigiamai veikia
adaptacinius mechanizmus.
Nustatyta [48], kad 25 g/l vonioje skatinama kapiliarinė kraujotaka ir odos temperatūros
padidėjimas virš pakenkto sąnario (80 g/l –slopina).
62

30 g/l keičia galvos smegenų ţievės ir hipotalamus funkcinį santykį [57,84]. Didėja
simpatinės nervų sistemos tonusas. Odos ląstelėse didėja ribonukleininės rūgšties.
Padidėja periferinių venų tonusas, tuo pačiu palengvėja kraujo nutekėjimas.
Vienos medţiagos patenka transepiderminiu keliu, kitos per poras ir odos priedus. Odos
barjerą lengviau įveikia vandenyje ir riebaluose tirpstančios medţiagos. Iki vonios prakaito
liaukos vykdo ekskrecinę funkciją, o vonioje, pakilus aplinkos temperatūrai, didėjant
prakaitavimui, jos latakai pereina į inkrecinę veiklą ir rezorbuoja vandenyje esančius
makro- ir mikroelementus, dujas. Panašiai elgiasi ir prakaito liaukos. Mineralinės
medţiagos, patekusios per odos barjerą, krauju nunešamos į įvairius organus, susidaro lyg
antrinis jų depo, pvz., jodas – skydliaukėje, bromas – įvairiose galvos smegenų
struktūrose, geleţis – eritrocituose, angliarūgštė – kepenyse, kur dalis jungiasi su
glikogenu ir kt. Šios medţiagos pašalinamos įvairiai: jodas, bromas – su šlapimu, geleţis –
su išmatomis, angliarūgštė per odą ir plaučius, 2 – 3 val.po procedūros.
Mineralinio vandens vonioje odos ir vidinė kūno temperatūra priklauso ne tik nuo vonios
vandens temperatūros, bet ir jo cheminės sudėties. Natrinio chloridinio vandens vonioje
odos temperatūra didėja 2,2 0 C (kitos sudėties mineraliniuose vandenyse –1 0 – 1,5 0 C), į
organizmą patenka 11,9 kcal/min. šilumos (iš tos pačios temperatūros gėlo vandens
vonios –8,3 kcal/min.). Kraujotaka odoje padidėja iki 6,1 l/min. (gėlame vandenyje – 4,8
l/min.) [71].
Padidėjus vidinei kūno temperatūrai keičiasi kraujotaka odoje, poodiniame audinyje,
raumenyse. Odoje daugiau gaminasi fiziologiškai aktyvių medţiagų, stimuliuojama tukliųjų
ląstelių veikla, o tai keičia heparino aktyvumą – maţėja trombocitų agregacija ir adhezija,
keičiasi histamino, serotonino ir kitų biologiškai aktyvių medţiagų aktyvumas. Patekę į
kraują, jos veikia nervų ir endokrininę sistemas, veikia hiposensibilizuojančiai,
stimuliuojamas odos bakteriocidinis aktyvumas.
Odos kraujotakos stiprėjimas, biologiškai aktyvių medţiagų joje susikaupimas didina odos
imunines savybes, tai dar daugiau sustiprina endokrininės sistemos aktyvumo padidėjimas,
ką rodo maţėjantys G ir A imunoglobulinai ir didėjantys T – limfocitai.
63

Pirmą rimtą klinikinę studiją apie Druskininkų šaltinių mineralinio vandens vonių įtaką
cukraus kiekiui kraujyje 1931 m. paskelbė P. Litvinas ir A. Religjonis [13]. Po vienkartinio
50 g gliukozės krūvio nustatė, kad po 1 %, 35 0 C temperatūros, 30 min. trunkančios
mineralinės vonios, cukraus kraujyje sumaţėja 25 %, po anglies dvideginio vonios –12 %,
o po Nemuno vandens vonios –8,4 %.Taigi, mineralinio vandens vonios stipriau skatina
angliavandenių apykaitą.
Ţinomas kalcinių natrinių chloridinių vonių priešuţdegiminis ir desensibilizuojantis efektas
sergantiems sąnarių ligomis [16,57,84]. Jiems padidėja raumenų jėga, atsipalaiduoja
kontraktūros, maţėja skausmas.
V. Kaunas [53,54], tyręs asmenis, sergančius lėtinės eigos stuburo osteochondroze,
vertino statinę ir dinaminę stuburo funkciją (judesių amplitudę, raumenų jėgą), kūno ir
odos temperatūrą, neurovegetacinį reaktyvumą, nustatė teigiamą šių rodiklių dinamiką -
pagerėjo iki 90 % gydytų ligonių. Nustatė, kad didėja klubo sąnario judesio amplitudė
(Lasego simptomas) aktyvaus, o dar daugiau pasyvaus judesio metu, maţėja skausmo
jutimas, didėja simpatinės nervų sistemos tonusas. Pagerėjimas ryškesnis gydant nepilnos
remisijos metu. Kartu nurodoma, kad ţymų pagerėjimą – iki 26,7 % atvejų sukelia didelės
mineralizacijos vonios (26 g/l) ir 6,7 % atvejų – vidutinės mineralizacijos vonios (10 g/l).
Lentelė 6 Lasego simptomo dinamika prieš ir po gydymo [53]
Klubo sąnario sulenkimas (laipsniai)
Grupė
Tyrimas
aktyvus
pasyvus
Pagrindinė
prieš gydymą
71,67±3,26
75,18±2,93
(n = 30)
po gydymo
76,51±3,03
81,21±2,77
M 26 g/l
p

susirgimais gydymo atokiuosius rezultatus, lyginant laikino nedarbingumo dienų skaičių per
metus iki sanatorinio gydymo ir po jo, nustatyta, kad po sanatorinio gydymo nedarbingų
dienų sumaţėja 80 % .
Vidutinės ir didelės mineralizacijos vonių naudojimo kokybiškai skirtingus gydymo efektus
lemia ne tik nevienodi druskų kiekiai vandenyje, bet ir didesni, terapiniai reikšmingi Br
kiekiai, esantys didelės mineralizacijos vandenyje.
V.Meška [64] ištyrė 178 sąnarių susirgimais sergančius asmenis (69– uţdegiminės kilmės,
109– degeneraciniais distrofiniais). Gydymui naudojo vidutinės mineralizacijos (7– 8 g/l)
chloridines natrio kalcio mineralines vonias arba panašios sudėties didelės mineralizacijos
(28– 30 g/l) vonias „Vaidilutė―, turinčias 45– 50 mg/l bromido. Abiem atvejais vonių
naudojimo schema ta pati (36 0 – 37 0 C, 10–15 min., kas antrą dieną, kursui 10– 12). Be
įprastų klinikinių ir laboratorinių tyrimų, gydymo efektą elektroniniu refleksometru vertino
pagal sensomotorinės reakcijos latentinio periodo trukmės kitimą. Ši reakcija leidţia tiksliai
ir objektyviai vertinti pagrindinių nervinių procesų paslankumą. Gydymo metu pagerėjo
tiek subjektyvūs, tiek objektyvūs klinikiniai, laboratoriniai ir instrumentinių tyrimų
rezultatai. Sergantiems uţdegiminiais artritais gydymas vidutinės mineralizacijos voniomis
pagerėjimą davė 66 % atvejų, o gydymas didelės mineralizacijos voniomis- 84 %.
Sergantiems distrofiniais susirgimais –78 % ir 91 %, atitinkamai. Sergantiems uţdegiminės
kilmės artritais, sensomotorinės reakcijos latentinis perijodas labiau trumpėja naudojant
vidutinės mineralizacijos vonias ir priešingai, sergantiems artrozėmis, sensomotorinės
reakcijos latentinis perijodas dar daugiau trumpėja gydant didelės mineralizacijos
voniomis. Tai vertina kaip teigiamus neurodinaminius procesus, padedančius labiau
realizuoti terapinius gydymo efektus.
V.Meška daug darbų skyrė kurortinių faktorių veikimo mechanizmams aiškinti. Norėdamas
išsiaiškinti ir pagrįsti diferencijuotas, daugiau adekvačias gydymo metodikas, papildė
vegetosensorinės chronaksimetrijos rezultatų vertinimą [63,66]. Birštono kurorte tyrė 259
sergančius sąnarių ligomis, iš jų 120 – uţdegiminės kilmės ir 139 – degeneraciniais –
distrofiniais artritais. Be įprastų klinikinių – laboratorinių tyrimų, organizmo
neurovegetacinį jautrumą vertino pagal vegetosensorinės chronaksimetrijos duomenis.
65

Gydymui naudojo aukščiau aprašytą schemą [64]. Pagerėjo 83 % sergančių uţdegiminės
kilmės ir 92 % -distrofiniais artritais. Iki gydymo visi sensorinės chronaksimetrijos rodikliai
sergantiems distrofinės kilmės artritais buvo aukštesni, negu sergantiems uţdegiminiais
artritais. Tai rodo, kad pirmųjų neurovegetacinis reaktyvumas yra maţesnis negu antrųjų.
Vegetosensorinės chronaksimetrijos rezultatai patvirtina, kad kurortinis gydymas
stimuliuoja vegetacinę nervų sistemą, tai didele dalimi lemia teigiamą terapinį efektą. Po
gydymo vegetacinės chronaksimetrijos rodikliai pasidarė maţesni, negu sensorinės.
Gydymo metu animalinės nervų sistemos jautrumas sumaţėjo, o vegetacinės –padidėjo, o
skirtumas tarp jų maţėjo, tai rodo, kad pagerėjo pusiausvyra tarp animalinės ir
vegetacinės nervų sistemos. Pirmasis gydymo kompleksas stipriau veikia sergančius
uţdegiminės kilmės, o antrasis (naudojant didelės mineralizacijos vonias)– degeneraciniais
sąnarių susirgimais.
Kalcinio natrinio chloridinio mineralinio vandens vonios naudojamos kraujotakos
sistemos ligoms gydyti. Įrodytas jų teigiamas poveikis tiek širdies –didėja sistolinis
kraujo tūris, normalėja širdies ritmo vegetacinė reguliacija, tiek periferinei sistemos daliai –
gerėja veninių kraujagyslių tonusas, didėja sienelių elastingumas, maţinamas periferinis
pasipriešinimas, maţėja veninė stazė.
J.Jušėnaitė [10] tyrė 214 sergančių hipertonine liga: 112– pirma stadija, 82– antra ir 20–
trečia stadija. Kurortinio gydymo kompleksą sudarė rėţimas, dietinė mityba, gydomoji
gimnastika, aeroterapija. M. Melnikaitės kalcinio natrinio chloridinio mineralinio vandens
vonios (9,9 g/l) skirtos taip: sergantiems hipertonijos I st.– 36 0 – 37 0 C, 10 – 15 min.
trukmės, dvi dienas iš eilės, viena diena pertrauka, 14 vonių kursas; II st. ligoniams – 35 0 –
36 0 C, kas antrą dieną, 12 vonių kursas; III st. ligoniams vonios neskirtos. Klinikinę ir
funkcinę būklę tyrė ir gydymo rezultatus vertino lygindami pulso, kraujospūdţio, akių
dugno, EKG, funkcinių širdies mėginių (Ašnerio, Štangės), kraujo morfologinius ir
biocheminius (urea, cukrus, cholesterinas, bilirubinas, kalcis), taip pat ir šlapimo tyrimo
duomenis. Sergantiems hipertoninės ligos I st. padidėjęs kraujospūdis sumaţėjo 97,3 %
atvejų, II st. -65,5 % atvejų. Kvėpavimo sulaikymo mėginys pagerėjo 75 % ir 25 %,
atitinkamai. Pagerėjo biocheminiai kraujo rodikliai –sumaţėjo ureos, cholesterino kraujyje.
Teigiamai keitėsi subjektyvūs ir klinikiniai rodikliai, nusakantys kardiovaskulinės sistemos
66

funkcijas ir bendrą organizmo būklę.
B. Gaigalienė –Svetlauskaitė [5] nagrinėjo kaip vonios metu kinta ir kaip po jos atsistato
kai kurie arterijų tonusą nusakantieji rodikliai. Oscilometrinį indeksą ir oscilometrinės
kreivės tipą tyrė prieš vonią, vonios metu (2, 5, 10, 15 min.) bei 5, 15 ir 30 min. po
vonios. Šie tyrimai atlikti I, IV, VIII ir XII vonios metu. Ištyrė 100 asmenų. Iš jų 20
praktiškai sveiki ir 80 sergantys hipertone liga (40 – I st., 40 – II st.). Pusei jų skyrė
mineralinio, o kitai pusei – gėlo vandens vonias. Sergantiems hipertoninės ligos I st.
vonios buvo skiriamos dvi dienas iš eilės su vienos dienos poilsiu. Vonių temperatūra 36 0 –
37 0 C, buvimo vonioje laikas– 10– 15 min., 12 vonių kursas. I st. hipertonine liga
sergantiems ligoniams prieš gydymą būdingas sumaţėjęs oscilometrinis indeksas,
padidėjęs arterijų tonuso rodiklis ir spazminio tipo oscilometrinės kreivės. Po gydymo kurso
mineralinėmis voniomis, 40 % ligonių oscilometrinis indeksas bei oscilometrinės kreivės ir
50% arterijų tonuso rodiklis normalizuojasi. Sergantiems hipertoninės ligos II st. prieš
gydymą daţniausiai būna padidėjęs oscilometrinis indeksas, sumaţėjęs arterijų tonuso
rodiklis ir atoninio tipo oscilometrinės kreivės. Po gydymo kurso mineralinėmis voniomis
40% oscilometrinis indeksas, 30 % oscilometrinės kreivės ir 35 % arterijų tonuso rodiklis
normalizuojasi. Po analoginių ligonių grupių gydymo gėlo vandens voniomis, oscilometrinių
kreivių kitimo normalizacijos linkme nebuvo.
Kitų autorių tyrimai taip pat patvirtina nuomonę, kad chloridinio natrio kalcio mineralinio
vandens vonios tinka sergančių kraujotakos sistemos ligomis gydymui. Įrodytas jų
teigiamas poveikis tiek širdies– didėja sistolinis kraujo tūris, normalėja širdies ritmo
vegetacinė reguliacija, tiek periferinei sistemos daliai – gerėja veninių kraujagyslių
tonusas, didėja sienelių elastingumas, maţinamas periferinis pasipriešinimas, maţėja
veninė staze.
Ištyrus sergančių hipertoninės ligos II st. akies obuolio konjunktyvos mikrocirkuliaciją prieš
ir po gydymo chloridinio natrio kalcio mineralinio vandens voniomis, nustatyta [29], kad
patikimai gerėja kraujotaka galiniuose segmentuose dėl peri- ir intervaskulinių pakitimų,
maţiau gerėja dėl pakitimų pačiose kraujagyslėse – arteriolėse, venulėse ir kapiliaruose.
Taigi, gerėja mikrocirkuliacija svarbioje hipertoninės ligos patogenezės grandyje.
67

Vidinės kūno temperatūros pakilimas vonioje skatina kompensacinę kraujagysles plečiančią
reakciją, didėja deguonies sunaudojimas, auga funkcinis hipotalamus, antinksčių ir simpato
– adrenalinės sistemų aktyvumas. Gydymas kalcinio natrinio chloridinio mineralinio
vandens voniomis maţina hiperkinetinio kraujotakos tipo atvejų skaičių, matoma minutinio
širdies tūrio ir sistolinio indekso maţėjimo tendencija, formuojasi eukinetinis
hemodinamikos tipas, stiprėja kairiojo skilvelio susitraukimo jėga [48].
Tirtas [80] 40 g/l ir 20 g/l chloridinio natrio kalcio mineralinio vandens vonių poveikis
sergantiems IŠL su stabilia stenokardija, II – III Fkl. (taip pat ir kardioskleroze po MI) ir
hipertonine liga ligoniams (92 atv.). Fizinis darbingumas, centrinė ir periferinė kraujotaka
gerėja 70 % ir 60% atvejų, priklausomai nuo vonios koncentracijos - kuo didesnė, tuo
geriau. Tačiau 40 g/l ir 20 g/l mineralinis vanduo vienodai daţnai blogina situaciją esant
labiliam arteriniam kraujo spaudimui, hipersimpatikotonijai ir polinkiui krizėms. Taip
pasireiškia stimuliuojantis kalcinio natrinio chloridinio mineralinio vandens vonių poveikis
simpato – adrenalinei sistemai.
Tiriant didelės (35 g/l) ir vidutinės (10 g/l) mineralizacijos vonių poveikį sergančių
ateroskleroze širdies – kraujagyslių sistemai, nustatyta [59,58], kad vidutinės
mineralizacijos vonia teigiamai veikia širdies ritmą, arterinį kraujospūdį, dvigubos
sandaugos rodiklį, pagerėja fizinio krūvio tolerancija. Tokia palanki reakcija fiksuojama tiek
asmenims be stenokardijos, tiek įtampos I 0 stenokardijos ar po MI atvejais. Nepalanki
reakcija į didelės mineralizacijos vonias didėja priklausomai nuo ligos stadijos [60]: sergant
ateroskleroze ir nesant širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumo, maţėja sistolinis
tūris, širdies indeksas, kiek padidėja periferinis kraujagyslių pasipriešinimas. Esant I 0
nepakankamumui, reakcija statistiškai patikimai blogėja – auga kraujospūdis, maţėja
sistolinis tūris ir sistolinis indeksas, didėja periferinis pasipriešinimas.
Daroma išvada, kad vidutinės mineralizacijos kalcinio natrinio chloridinio mineralinio
vandens vonios sergantiems IŠL palankiai veikia centrinę hemodinamiką. Tuo tarpu didelės
mineralizacijos vonios šiems ligoniams didina krūvius miokardui, blogėja jo kontrakcija,
didėja periferinis pasipriešinimas.
D.Jankauskienė [87] tyrė Druskininkų gydyklų mineralinio vandens vonių poveikį sinusinio
68

širdies ritmo vegetacinei reguliacijai. Tyrė 62 ligonius, iš kurių 18 sirgo aterosklerozine
kardioskleroze I st., 14 – III st. (pagal A. L. Miasnikovą) ir 30 – neurocirkuliacine distonija.
Skirtingos mineralizacijos vonios buvo skiriamos kas antrą dieną: vidutinės mineralizacijos
(10–12 g/l) chloridinė natrio kalcio vonia, angliarūgštės vonia (1–1,2 g/l), paruošta šio
vandens pagrindu ir didelės mineralizacijos (25 g/l) chloridinė natrio kalcio mineralinė
vonia. Vonių temperatūra 36 0 –37 0 C, 12–15 min. kiekviena. Prieš ir po vonios buvo
uţrašoma ritmograma ramiai gulint 10 min., stojantis (ortostatinis mėginys) ir stovint, kol
baigiasi pereinamasis perijodas (ne ilgiau 10 min.). Medikamentų, turinčių įtakos
vegetacines nervų sistemos veiklai, ligoniai nevartojo. Sergantiems aterosklerozine
kardioskleroze I st. po vidutinės mineralizacijos vonios pereinamojo proceso trukmė
patikimai (p

poveikį svarbių organizmo fiziologinių funkcijų reguliuotojų – serotonino ir ceruloplazmino
–kitimams kraujyje. Tyrimui naudojo intaktinius ir sensibilizuotus baltųjų ţiurkių patinėlius.
Sensibilizacija patikimai sumaţina serotonino kiekį kraujyje (nuo 0,400±0,025 mkg/ml iki
0,290±0,025 mkg/ml) ir kraujo plazmoje (nuo 0,340±0,038 mkg/ml iki 0,230±0,023
mkg/ml ir padidina ceruloplazmino aktyvumą kraujo plazmoje (nuo 46,30±0,919 vnt. iki
58,30±1,674 vnt. Procedūros atliktos 5 kartus per savaitę, 37 0 C vonioje, po 15 min.
kiekviena. Kraujas tirtas prieš pirmą ir 15–20 min. po 1, 9 ir 18 vonios.
Vidutinės mineralizacijos (7,4 g/l) natrinio chloridinio mineralinio vandens voniose
intaktiniams gyvūnams serotonino kiekio ir ceruloplazmino aktyvumo kraujyje statistiškai
patikimas padidėjimas registruojamas po 18 vonios.
Aukštos mineralizacijos (26,6 g/l) natrinio chloridinio mineralinio vandens voniose jau po
pirmos procedūros maksimaliai padidėja serotonino kraujyje (0,560±0,02 mkg/ml) ir
kraujo plazmoje (0,640±0,001 mkg/ml) ir ceruloplazmino aktyvumas kraujo plazmoje
(101,31±2,71 vnt.).
Sensibilizuotoms ţiurkėms vidutinės mineralizacijos vonios didina serotonino kiekį ir
ceruloplazmino aktyvumą kraujyje. Maksimalūs kitimai randami po 9 aukštos
mineralizacijos vonios (1,010±0,001 mkg/ml., 1, 090±0,003 mkg/ml ir 170,28±4,53 vnt.,
atitinkamai. Taigi, aukštos mineralizacijos natrio chloridinės vonios stipriau veikia
serotonino ir ceruloplazmino kiekius kraujyje, ypač esant pakitusiam organizmo
reaktyvumui.
Kontrolinėje grupėje (gėlo vandens vonios) nesensibilizuotiems gyvūnams viso tyrimo
metu serotonino ir ceruloplazmino kitimų kraujyje nebuvo. Šie eksperimentiniai duomenys
papildo ir klinikinių tyrimų metu gautus rezultatus [49].
Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijoje vienu iš kurortinio gydymo dinamikos
vertinimo rodiklių plačiai naudoti antinksčių ţievės hormonų –17–KS ir 17–OKS išskyrimo
su šlapimu tyrimai. Nors 17– ketosteroidų išskyrimas su šlapimu leidţia spręsti tik apie
antinksčių androgeninę funkciją, tačiau jis pakankamai informuoja apie antinksčių funkcinę
būklę. A. Svičiulis ir V. Vainauskas [20] tyrė sergančius neaktyviu reumatu vaikus (po
70

paskutinės reumato atakos buvo praėję 10 ir daugiau mėnesių). Reumato metu steroidinių
hormonų išskyrimas paprastai būna sumaţėjęs, o sveikstant ar procesui švelnėjant – vėl
padidėja. Iš 84 tirtų vaikų, 51 be bendro kurortinio gydymo, buvo skirtos vidutinės
mineralizacijos chloridinės natrio kalcio vonios (36 0 –37 0 C. 8–10 min. trukmės, kas antrą
dieną, kursui 10). Kurortinis gydymas stimuliuoja neaktyvia reumato forma sergančių vaikų
antinksčių ţievę. Gydymo metu, naudojant mineralinio vandens vonias, 17–KS išskyrimas
padidėjo 74 % atvejų, nepakito – 13 % ir sumaţėjo –13 % atvejų. Negydytiems voniomis
padidėjo 53,1 %, nepakito –18 %, sumaţėjo – 28,1 % atvejų. Yra paralelizmas tarp 17–
KS išskyrimo, klinikinės vaikų būklės ir kitų klinikinių rodiklių (ortoklinostatinio mėginio,
EKG sistolinio rodiklio, bendro kraujo vaizdo).
V.Vainauskas šios krypties tyrimus tęsė toliau. Pateikia medţiagą [39] apie 151 vaiko,
sergančio neaktyviu reumatu kurortinio gydymo rezultatus, naudojant vidutinės
mineralizacijos (10g/l) chloridines natrio kalcio mineralines vonias (36 0 C, 10 min., kas
antrą dieną, 10 vonių kursas). Paros šlapime tyrė 17 –ketosteroidus ir 17 -
oksikortosteroidus, kraujyje –baltymų kiekį ir frakcijas, bilirubiną, sialines rūgštis,
fibrinogeną, serumo cholinesterazę. Naudotos vidutinės mineralizacijos chloridinės natrio
kalcio vonios normalizuoja antinksčių ţievės veiklą, ryškiai didėjant androgeniniam ir
maţėjant gliukokortikoidiniam aktyvumui. Tai susiję su audinių apykaitos centriniais
mechanizmais, tai patvirtina pagerėjusi kepenų funkcija – patikimai didėja choinesterazės
aktyvumas kraujo serume (p0,1). Gydytiems aukštos mineralizacijos voniomis
sumaţėjo ar išnyki asteno – neurotiniai nusiskundimai ir skausminis sindromas. Kepenų
71

veiklą atspindintys rodikliai gerėjo neţymiai. Patikimai padidėjo 17–OKS ekskrecija
(7,6±0,7 ir 9,2±0,32 mg/d; p

veikiantis priešuţdegimiškai ir gijimą skatinančiai, skrandţio ir kepenų sekreciją ir motoriką
veikiantis, turintis silpną diuretinį poveikį ir kt. organizmo fiziologinius, funkcinius ir
morfologinius procesus veikiančius poveikius. Šios sudėties mineraliniai vandenys gerina
organizmo neurodinamiką, greitina nervinių impulsų persijungimo greitį sinapsėse,
normina emocinio sujaudinimo procesą, suteikia širdies ritmo reguliacijai simpatikotoninį
pobūdį, gerina organizmo termoreguliacijos funkciją, aktyvina medţiagų apykaitą,
oksidacijos procesus, gerina deguonies įsisavinimą, skatina hipotalamo, hipofizės,
antinksčių ţievės sistemas.
Chloridinio natrio kalcio (kalcinio natrinio chloridinio) mineralinio vandens
naudojimo parodymai
Judamojo atramos aparato ligos ir paţeidimai - uţdegiminės ir degeneracinės sąnarių,
stuburo, raumenų, sausgyslių ligos, traumos ir jų liekamieji reiškiniai.
Nervų sistemos ligos - centrinės ir periferinės nervų sistemos ligos ir traumų liekamieji
reiškiniai (nervų, nervų šaknelių ir rezginių ligos, poinsultinės parezės, paralyţiai,
kontraktūros, poliomielito pasekmės ir kt.), diencefalinis sindromas, neurastenija,
psichastenija.
Kraujotakos sistemos ligos – išeminė širdies liga, obliteruojantis endarteriitas,
posttromboflebitinis sindromas, smegenų aterosklerozė, pirminė arterinė hipertenzija,
hipotoninė liga.
Virškinimo sistemos organų ligos – lėtiniai skrandţio, ţarnyno, kepenų, tulţies pūslės
uţdegimai, opinės ligos remisija, postcholecistektominis sindromas ir kt.
Urogenitalinės sistemos organų ligos – gimdos kaklelio, kiaušidţių ir kitų maţojo dubens
organų uţdegimai ir jų komplikacijos, kiaušidţių disfunkcija, menstruacinio ciklo
sutrikimai, vyrų maţojo dubens organų lėtiniai uţdegimai, lėtinis pielonefritas.
Odos ligos – dermatitai, psoriazė.
Šioje bibliografinėje apţvalgoje pristatyti tik tie darbai, kuriuose Birštono ir Druskininkų
73

kurortų mineraliniai vandenys tirti ir vertinti kaip atskiras gydomasis veiksnys, kurio
nespecifinis, organizmo neurovegetacines funkcijas normalizuojantis veikimas ir gydymo
metu atsirandantys specifiniai poveikiai, atstatantys pakenktų organų ar atskirų sistemų
veiklą, leidţia mineralinius vandenis vertinti kaip vaistinę medţiagą.
5. Mineralinių vandenų naudojimo gydymo tikslais metodinės
rekomendacijos
Pirmosios metodikos. Druskininkuose 1837 m. atidarius balneologinę gydyklą su 14
vonių, o 1840 – 1841 m.m. ją praplėtus iki 50, Vilniaus universitete ir kurorte dirbantys
medikai tyrė mineralinių vandenų veikimą, ieškojo ir siūlė jų naudojimo metodikas.
Mineralinio vandens oficialaus naudojimo gydymui pradţia siejama su I.Fonbergo darbu
„Druskininkų mineralinio vandens aprašymas― (1838 m.). Čia nurodoma dviejų mineralinio
vandens šaltinų, tinkamų gydymui cheminė sudėtis, ypatybės ir ligos, kurias šie vandenys
gydo geriausiai. Nurodoma vonių temperatūra, jų naudojimo daţnis ir kt. Būtinumą,
atsiţvelgiant į ligonio organizmo ypatumus, individualizuoti mineralinio vandens naudojimą
rekomenduoja K. Chonskis darbe „Pastabos apie Druskininkų vandens prigimtį, veikimą ir
naudojimą― (1841 m.). Buvo skiriamos viena ar dvi vonios per dieną, ne maţiau 30 – 60,
kartais iki 100 vonių. Panašios į dabartines vonių naudojimo metodikos pradedamos taikyti
po I. Nahumovičiaus darbo „Druskininkų mineraliniai vandenys― (1865 m.). Ilgametis
kurorto gydytojas J. Pileckis savo darbe „Druskininkų mineralinio vandens cheminių
ypatybių ir gydomojo veikimo trumpa apybraiţa―(1878 m.) nurodo, kad ligonį išgydyti
pakanka 10 vonių.
Manyta, kad gydant voniomis, būtina gerti šaltinių mineralinį vandenį – 5–10 litrų per
dieną arba tiek, kiek sutalpina ligonio skrandis (intensyvus gydymo būdas), arba
pakankamai daug, po kelias ar keliolika stiklinių (vidutinis būdas). Jeigu šie mineralinio
vandens gėrimo būdai veikia nepalankiai, išgerti bent 200 g. per dieną (lengvasis gydymo
būdas). Vandenį gerti šaltą, prie šaltinio, stovint ar lengvai vaikščiojant. Tačiau prieš
pradedant gydymą voniomis, organizmą būtina paruošti bent 6 – 8 dienas geriant
mineralinį vandenį.
74

Vonios rekomenduojamos 3 val. po mineralinio vandens gėrimo. Nurodoma vonių
paruošimo tvarka, trukmė (30 min., kartais iki 1 val.), kuri gali būti keičiama gydytojo
nurodymu, temperatūra 14 – 35 0 R (17,5 – 43,75 0 C). Gydymo kurso trukmę sąlygojo to
meto kurortinio gydymo praktika – jis trukdavo visą vasaros sezoną [7,6]. Panaši padėtis
– vonios kiekvieną dieną, aukšta vandens temperatūra, aukšta mineralizacija, ilgas
gydymo kursas – buvo ir kitų šalių kurortinėje praktikoje [84]. Šios ir kitos to meto
rekomendacijos rėmėsi kurortuose dirbusių gydytojų patyrimu, apibendrinus klinikinius
stebėjimus.
XX amţ. pradţioje pradedami eksperimentiniai ir atliekama daugiau klinikinių tyrimų. Tai
praplečia mineralinio vandens veikimo mechanizmų supratimą, jų poveikio fiziologiniams
organizmo procesams vertinimą. Įrodoma, kad teigiamą mineralinių vonių efektą galima
pasiekti maţesnėmis dozėmis (trukmė, temperatūra, mineralizacija, vonių skaičius).
Keičiasi tiek vonių intensyvumą reguliuojantys parametrai, tiek jų derinimas su kitomis
kurortinio gydymo metu naudojamomis procedūromis. Susiformavo standartinė natrinio
chloridinio mineralinio vandens vonių skyrimo receptūra: 36 – 37 0 C temperatūra, 10 – 15
min. trukmė, kas antrą dieną, kursas 8 – 10 procedūrų.
Greta Druskininkuose dirbusių medikų darbų, ţinomi ir Birštono kurorto mineralinių
vandenų tyrimų aprašymai. Manoma, kad Birštone pirmasis ligonis mineralinio vandens
vonioje gydytas 1846 m., tačiau tik 1851 m. Vilniaus universiteto profesorius A. Abichtas
atliko Birštono mineralinių vandenų tyrimus . Radęs, kad jų cheminė sudėtis panaši tuo
metu gerai ţinomiems Druskininkų mineraliniams vandenims, pasiūlė juos naudoti
gydymui. A. Renieras Vilniuje (1874 m.) išleidţia mokslinio tyrimo darbą „Birštono
mineraliniai vandenys―, I. Radeckis Peterburge (1882 m.) – „Birštono mineraliniai šaltiniai
ir jų poveikis organizmui― ir kt. Tarpukario metais (1925 m.) J.Venckūnas parašo ir išleidţia
pirmąjį mokslinį darbą lietuvių kalba „Birštonas. Gydomieji radioaktyviai mineraliniai
vandenys ir dumblai.―[16].
Mineralinių vandenų veikimo ir naudojimo tyrimai tęsiami ir vėliau. 1942 m. Birštone
gydymui paskirta 11750 vonių, iš jų 417 (3,5%) – Nemuno vandens [15]. Taip pratęsiami
1931 m. paskelbti P. Litvino ir A. Religjonio atlikti [13] Druskininkų mineralinio ir Nemuno
vandens vonių palyginamieji tyrimai, vertinant cukraus kiekio kraujyje kitimus. Po
75

vienkartinio 50 g gliukozės krūvio nustatė, kad po 1%, 35 0 C temperatūros, 30 min.
trunkančios mineralinės vonios, cukraus kraujyje sumaţėja 25%, po anglies dvideginio
vonios – 12%, o po Nemuno vandens vonios - 8,4 %.
Mineralinio vandens tyrimai buvo tęsiami ir vėliau. Dabartinis mineralinio vandens veikimo
supratimas ir jo vartojimo metodikų pagrindas – Kauno medicinos instituto mokslininkų
(S.Gruodytės, A.Ţiugţdos, J.Dievaitienės ir kt.), Mokslų Akademijos Eksperimentinės
medicinos instituto Kurortologijos sektoriaus darbuotojų (H.Guobio, V.Kirsnio, J.Jušėnaitės,
B.Jauros ir kt.), vėliau - 1967–1992 m.m.- Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijos
darbuotojų (V.Meškos, K.Ambraškos, V.Vainausko, R.Garalevičiaus, J.Naginevičiaus ir kt.)
atlikti kurortinių veiksnių eksperimentiniai tyrimai (triušiai, šunys, jūrų kiaulytės, baltosios
ţiurkės). Buvo naudojami histologiniai, histocheminiiai, biocheminiai tyrimų metodai bei
klinikinių stebėjimų ir biocheminių, imunologinių, elektrofiziologinių ir kt. tyrimų metu
sukaupta medţiaga įvertintas mineralinio vandens terapinis potencialas ir patvirtintas jo,
jau daugiau negu 200 metų naudojamo praktikoje, gydomasis veikimas. Remiantis
mokslininkų disertacijų ir planinių mokslinių darbų medţiaga buvo parengta ir išleista 82
metodinės rekomendacijos ligonių kurortinio gydymo, tyrimo ir rezultatų vertinimo
klausimais [16]. Buvo ieškoma optimalių parametrų tarp minimalių ir maksimalių kurortinių
veiksnių reikšmių (temperatūros, mineralizacijos, apimties, trukmės, daţnio, intervalų tarp
procedūrų, jų sekos, derinimo su kitais gydymo metodais), kurios pasiţymi geriausiu
veikimo rezultatu ir dar nėra kenksmingos organizmui.
Nebuvo vieningos metodinių rekomendacijų tvirtinimo sistemos. Paprastai jos buvo
tvirtinamos Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijos Mokslinėje taryboje, kartais
papildomai aprobuojamos bazinės sanatorijos „Draugystė― Metodinėje taryboje arba tik
šioje taryboje. Dalį metodinių rekomendacijų tvirtino Lietuvos Respublikinės profsąjungų
Kurortų valdymo tarybos gydymo profilaktikos komisija. Vėliau, nuo 1983 m. metodinės
rekomendacijos buvo derinamos SAM Respublikinėje medicinos mokslų taryboje ir
tvirtinamos SA Ministro pavaduotojo.
Kai kurios mineralinio vandens naudojimo gydymui metodikos buvo perimtos iš Rusijos,
Ukrainos ir kt. kurortologijos mokslinio tyrimo institutuose ar laboratorijose parengtų
rekomendacijų, reikalingų ir tinkančių naudoti mūsų sąlygomis.
76

5.1. Mineralinio vandens vonių naudojomas
Išoriškai naudojant mineralinius vandenis – balneoterapija (vonios, dušai,
povandeninis masaţas, baseinas ir kt.) - pagrindinė poveikio vieta – oda ir poodiniai
audiniai. Suaugusio ţmogaus odos plotas – 1,5–2 m 2 , sudarantis 4–6 %, o kartu su
poodine narveliena iki 18% kūno masės. Tai didţiausias ţmogaus organas. Odoje gausu
kraujagyslių ir limfos indų, nervinių skaidulų ir jų galūnėlių, prakaito ir riebalų liaukų,
plaukų folikulų. Oda – sudėtinga anatominė – fiziologinė sistema, jungianti organizmą su
išorine aplinka, aktyviai dalyvaujanti aplinkos poveikių priėmime, vertinime ir reagavime į
juos. Odos glaudų funkcinį ryšį su organizmu patvirtina ir jos genezė – oda ir nervų
sistema vystosi iš to paties ektoderminio sluoksnio.
Oda atlieka ne tik apsauginę funkciją – saugo nuo mechaninių, radiacinių, cheminių,
elektros srovės, mikrobinių ir kt. kenksmingų poveikių. Svarbios odos jutimo
(temperatūros, skausmo, mechaninio, cheminio ir kt. dirgiklių), kūno termoreguliacijos,
mikrocirkuliacijos, medţiagų ir energijos apykaitos, išskyrimo ir kvėpavimo funkcijos. Oda –
svarbi organizmo imuninės sistemos dalis.
Balneoprocedūrų veikimo pagrindas – sudėtingas organizmo sistemų atsakas į
mechaninius, temperatūrinius ir cheminius mineralinio vandens poveikius į odos baro-,
termo- ir chemoreceptorius. Oda atsako ne tik vietinėmis reakcijomis. Vandenyje veikiami
ne tik odoje ir poodyje esantys eksteroreceptoriai, bet ir kraujagyslių sienelėse, vidaus
organuose esantys interoreceptoriai. Informacija apie aplinkos pasikeitimus, kartu ir
pačioje odoje vykstančius specifinius pokyčius ir reakcijas, nerviniais ir humoraliniais
keliais, per sudėtingas neuro – endokrinines jungtis perduodama į aukštesnius vegetacinės
ir centrinės nervų sistemos centrus, esančius nugaros, pailguosiuose ar net galvos
smegenyse, kur jie analizuojami ir transformuojami į atsakomąsias kokybines ir kiekybines
organizmo reakcijas.
Išoriškai naudojamo mineralinio vandens veikimas organizmui aiškinamas mechaniniu
(hidrostatiniu), terminiu (fiziniu) ir cheminiu poveikiais. Toks skirstymas – sąlyginis,
padedantis aiškiau suprasti mineralinio vandens poveikių ypatumus. Paprastai jų poveikiai
sumuojasi, papildo vienas kitą. Literatūroje sutinkama ir kitų aiškinimų, tarp jų ir
77

elektrofiziologinio odos barjero (epidermio bazaliniame sluoksnyje esantis dvigubas
elektrinis laukas su (+) krūviu išorėje ir (-) vidinėje pusėje) ir mineralinio vandens
elektrocheminių reakcijų įtaką organizmo fiziologiniams procesams [35,81]. Atsakomąsias
organizmo reakcijas į išorinį mineralinio vandens poveikį gali paleisti ir hipoksinė aplinka,
susidaranti tarp vandens, jo druskų suformuoto „apsiausto― ir odos, kurioje gausi
eksteroreceptorių ir kapiliarų sistema, susijusi su organizmo humoralinėmis sistemomis.
Čia prasideda atsakomųjų neurorefleksinių reakcijų grandinė [84]. Mokslininkai,
aiškinantys balneofaktoriaus veikimo mechanizmus – vieningi, sakydami, kad ţinome kuo
veikiame ( daugiakomponentinis faktorius – mineralinis vanduo), ką veikiame (organizmas
– struktūriniai ir hierarchiniai sudėtinga sistema – „juodoji dėţė―) ir galutinis rezultatas –
atsakomoji organizmo reakcija, registruojama atitinkamais kliniko – laboratoriniais
tyrimais. Taigi, ţinome kuo veikiame, ką veikiame ir ką gauname, tačiau neţinome kaip tai
vyksta [72].
Mechaninio poveikio dydis priklauso nuo procedūros tipo. Vandens slėgis į panardintą
kūną ar jo dalį yra tiesiogiai proporcingas panardinimo gyliui. Maţiausias – vonioje,
didesnis baseine, duše, sūkurinėse ar panašiai veikiančiose voniose. Nors hidrostatinis
slėgis vonioje nedidelis – 40–50 kPa (0,04 – 0,05 atm.), tačiau pasiskirsto netolygiai.
Pilnoje vonioje virš kojų yra 40–60 cm vandens sluoksnis, virš krūtinės – 5–10 cm.
Spaudimo skirtumai keičia odos ir poodinių audinių, tuo pačiu ir viso organizmo kraujotaką
ir širdies darbą. Didėja kraujo pritekėjimas į dešinę širdį iš kūno paviršiaus ir kojų
kraujagyslių, kartu palengvėja kairiosios širdies darbas (padidėja širdies sistolinis ir
minutinis tūriai, retėja širdies susitraukimų daţnis). Spaudimas į krūtinės ląstą, pilvo
sienelę keičia kvėpavimą – pasunkėja įkvėpimas, palengvėja iškvėpimas. Pakilus
diafragmai maţėja gyvybinė plaučių talpa ir iškvėpimo rezervinis tūris. Tai keičia
kvėpavimo gilumą, ritmą, dėl to alveolėse maţėja deguonies, didėja angliarūgštės.
Sumaţinus vandens kiekį vonioje ar pakeitus kūno padėtį, šis santykis pagerėja.
Terminis poveikis. Oda ir 2–3 cm. storio poodţio sluoksnis keičia temperatūrą
priklausomai nuo aplinkos ar su oda kontaktuojančio faktoriaus temperatūros.
Temperatūros jutimas susijęs su specifiniais šilumos ir šalčio receptoriais. Šalčio receptorių
tankis yra didesnis negu šilumos. 1 cm 2 odos paviršiaus yra 6–13 šalčio ir 1–3 šilumos
78

eceptoriai [28]. Šilumos jutimas vandenyje, jos reguliacijos procesai dėl ţymiai didesnio
šilumos laidumo, konvekcijos, garavimo, mechaninio vonios veikimo, skiriasi nuo šilumos
jutimų ore. Indiferentinė temperatūra vandenyje – 34 – 36 o C, ore – 22–23 o C. Nesutapus
odos ir indiferentinei temperatūrai, sukeliamas ilgalaikis šilumos ar šalčio jutimas.
Oda poikiloterminis apdangalas, saugantis organizmą nuo šilumos patekimo į vidų ar jos
atidavimo, tuo pačiu saugo kūno vidinę („branduolio―) temperatūrą, kuri skiriasi nuo kūno
paviršiaus temperatūros. 36 o C temperatūros vonioje vidinė kūno temperatūra nesikeičia
(93,7 % atvejų) ar 0,1–0,2 o C maţėja. 37 o C temperatūros vonioje vidinė kūno temperatūra
visada padidėja 0,1–0,2 o C [67,70].
Didėjant vandens temperatūrai, organizme stiprėja kraujotaka, aktyvėja fermentiniai ir kiti
vietiniai ir bendrieji biocheminiai procesai, padidėja biologiškai aktyvių medţiagų sintezė.
Visa tai stimuliuoja regeneracinius ir reparacinius procesus audiniuose – atsipalaiduoja
raumenys, minkštėja randai, maţėja skausmas, didėja sąnarių judesių amplitudė.
Mineralinio vandens temperatūrinio poveikio jėga priklauso ne tik nuo skirtumo tarp odos ir
vandens temperatūros, procedūros trukmės, poveikio vietos ir ploto, prieš tai naudoto
dirgiklio temperatūros, nuo organizmo treniruotumo temperatūriniams dirgikliams
(uţsigrūdinimo) ir kitų individualių savybių, bet ir nuo mineralinio vandens cheminės
sudėties. Natrinio chloridinio mineralinio vandens voniose odos temperatūra padidėja
2,2 o C, į organizmą patenka 11,9 kkal/min. šilumos (iš kitos sudėties mineralinio vandens
vonios – 1–1,5 o C ir 7,5–12,8 kcal/min. ar 8,3 kcal iš gėlo vandens vonios). Matome, kad
natriniai chloridiniai mineraliniai vandenys yra vieni iš stipriausiai veikiančių organizmo
termoreguliacinius procesus. Padidėjus vidinei kūno temperatūrai kraujotaka odoje
padidėja iki 6,1 l/min. (gėlo vandens vonioje– iki 4,8 l/min.) [57,71]. Odoje daugiau
gaminasi fiziologiškai aktyvių medţiagų, stimuliuojama tukliųjų ląstelių veikla, o tai keičia
heparino aktyvumą – maţėja trombocitų agregacija ir adhezija, keičiasi histamino,
serotonino ir kitų biologiškai svarbių medţiagų aktyvumas. Jos patekę į kraują, veikia
nervų ir endokrininę sistemas, veikia hiposensibilizuojančiai, stimuliuojamas odos
bakteriocidinis aktyvumas. Odos kraujotakos stiprėjimas, biologiškai aktyvių medţiagų joje
susikaupimas didina odos imunines savybes, kurias dar daugiau sustiprina endokrininės
sistemos aktyvumo didėjimas – maţėja G ir A imunoglobulinų , didėja T–limfocitų [48].
79

Neilgai trunkančios (6 – 8 min.) vėsios vonios tonizuoja nervų ir kraujotakos sistemas
(šaltis didina kraujagyslių lygiųjų raumenų tonusą), o šiltos ir karštos – veikia
atpalaiduojančiai ir nuskausminančiai. Šiluma sumaţina kraujagyslių lygiųjų raumenų
tonusą, uţblokuoja nervų ir raumenų jungtis, todėl pasikaitinę jaučiame silpnumą [28].
Organizmas reaguoja ne tik į bendrus, bet ir vietinius temperatūrinius dirgiklius, pvz.,
karšta kojų vonia pagerina smegenų kraujotaką, tokia pati vonia rankoms – pagerina
koronarinę kraujotaką, o šalta sėdima vonia – siaurina plaučių kraujagysles.
Keisdami vonios temperatūrą, galime kryptingai veikti medţiagų apykaitą, kraujotaką,
neuro – raumeninio aparato veiklą ir kt. organizmo fiziologinių sistemų darbą, skatinti
sanogenezės mechanizmus.
Cheminis poveikis. Specifinį mineralinio vandens vonių veikimą lemia vandens fizinės –
cheminės savybės. Veikiama tiesiogiai į odos struktūras, refleksiškai (dėl specifinio eksteroir
interoreceptorių dirginimo) ir humoraliniu keliu (mineralinio vandens druskų jonams ir
dujoms patekus per odą).
Natrinio chloridinio vandens vonios keičia odos anatomines struktūras, kraujagysles,
receptorinį aparatą. Storėja epidermis, vystosi tarpląstelinė edema. Jau po penktos vonios
(20 g/l) storėja nervinės skaidulos, sumaţėja jų impregnacija. Stiprėja bioelektrinė
impulsacija nervinėse skaidulose, stiprėja taktilinių dirgiklių jutimas [57].
Pradinis trumpalaikis odos receptorių sudirginimas vonios metu, keičiasi ilgalaikiu veikimu
iš „apsiausto― – papildomo mineralinių medţiagų depo, iš kurio jau po vonios veikiamas
organizmas. „Apsiaustas― po vonios išsilaiko keletą valandų (arba iki nuplaunamas gėlu
vandeniu) ir tampa ilgalaikiu nervinių receptorių odoje dirgikliu, keičiančiu jos reaktyvumą,
mikrocirkuliaciją, medţiagų apykaitą. Odoje padidėja biologiškai aktyvių medţiagų (pvz.,
histamino), veikiančių organizmo homeostazės procesus. Ilgalaikis odos receptorių
dirginimas veikia vegetacinius ir aukštesniuosius CNS centrus. Stiprėja slopinimo procesai,
vyrauja parasimpatinis aktyvumas. Kliniškai tas pasireiškia nuskausminančiu ir sedatyviniu
efektu. Veikiama į regioninę ir sisteminę hemodinamiką ( ypač į koronarinę kraujotaką ir
miokardo kontrakciją), medţiagų apykaitos procesus, imuninę ir kt. organizmo sistemas.
80

Elektrolitų susikaupimas kūno paviršiuje sumaţina garavimą iš odos, pertvarko
termoreguliacinius procesus, kyla vidinė kūno temperatūra.
Vonios metu per odą patenka 5–20 g vandens [47]. Suprantama, kad tokiame vandens
kiekyje ištirpusių mineralinių medţiagų nėra daug. Odos barjerą lengviau įveikia vandenyje
ir riebaluose tirpstančios medţiagos. Vienos medţiagos patenka transepiderminiu keliu,
kitos per poras ir odos priedus. Iki vonios prakaito liaukos vykdo ekskrecinę funkciją, o
vonioje, pakilus aplinkos temperatūrai, didėjant prakaitavimui, jų latakai pereina į inkrecinę
veiklą ir rezorbuoja vandenyje esančius makro- ir mikroelementus, dujas [16]. Mineralinės
medţiagos , įveikusios odos barjerą čia kaupiasi, susidaro pirminis jų depo, iš kurio vėliau
patenka į kitus organus – antrinius depo, pvz., jodas – skydliaukėje, bromas – įvairiose
galvos smegenų struktūrose, geleţis – eritrocituose, angliarūgštė – kepenyse, kur dalis
jungiasi su glikogenu ir kt.
Per odą gerai pasisavinamos mineraliniame vandenyje esančios dujos, sieros vandenilio
junginiai, pvz., iš sulfidinių vonių per odą patenka iki 98 % laisvo sieros vandenilio ir
hidrosulfidinių jonų, 40–60 cm 3 įkvepiami su oru. Iš angliarūgštės vonių per odą patenka
iki 25 % vonioje esančios angliarūgštės [74].
Lėtai ir labai maţai per odą patenka natrio, magnio, geleţies (daugiau per gleivines). Iš
mineralinio vandens, turinčio 46 mg/l jodo ir 37 mg/l bromo vonios metu į organizmą
patenka 0,2 mg jodo (artimas paros, patenkančios su maistu kiekiui) ir 1 % bromo kiekio,
patenkančio su paros maistu. Iš mineralinio vandens, turinčio 50 mg/l geleţies į
organizmą patenka 1 – 2 % su maistu patenkančios geleţies kiekio [47]. Todėl per odą į
organizmą patekę kai kurių mineralinių medţiagų maţi kiekiai nėra farmakologiškai
reikšmingi ir negali nei konkuruoti, nei patikimai stiprinti jų, patenkančių į vidų natūraliu
keliu – per virškinamąjį traktą veikimo.
Natrinio chloridinio mineralinio vandens cheminį veikimą daugiau lemia ne mineralinių
medţiagų patekimas per odą į vidines organizmo terpes, bet susidariusio druskų
„apsiausto― įvairiapusis veikimas į organizmo homeostazės mechanizmus. Šie du procesai
papildo vienas kitą – galinga aferentinė impulsacija iš odos receptorių sąveikauja su
transkutaniniu keliu patekusiais, nors ir nedideliais kai kurių mineralinių medţiagų kiekiais.
81

Aukščiau aptarta natrinių chloridinių mineralinių vandenų poveikių (mechaninio, terminio ir
cheminio) energija transformuojama į sudėtingą organizmo atsakomųjų reakcijų sistemą,
siekiančią išlaikyti organizmo homeostazę. Balneofaktoriaus veikimas į organizmą
realizuojamas sudėtingais neurohumoraliniais mechanizmais, pradedant odos, gleivinių,
kvėpavimo takų receptoriais, per limboretikulinę sistemą ir galvos smegenų ţievę ir
baigiant biologiškai aktyvių medţiagų – katecholaminų, acetilcholino, histamino,
serotonino, kortikosteroidų, prostoglandinų ir kt.—tvarkančių audinių metabolizmą,
homeostazę, veikimu. Atsakas į odos, gleivinių, raumenų, sausgyslių, kraujagyslių, nervų ir
vidaus organų padirginimą yra nespecifinis.
5.1.1. Kokioms asmenų grupėms taikoma
Šioje darbo dalyje nagrinėsime mineralinio vandens vonių naudojimą ligonių gydymui
kurortų sanatorijose. Tai apima dvi sergančiųjų grupes: pirma – sveikstantys, praėjus
ūmiai ligos stadijai, kada organizmui reikia padėti įveikti ligos pasekmes, skatinti sveikimo
mechanizmus ir antra – kada reikalinga stabdyti chroninių ligų atsiradimą ir jų
progresavimą. Visuomenėje daugėja chroninių ligų, tarp jų ir chroninio nuovargio atvejų,
tai blogina gyvenimo kokybę, didina nedarbingumą, komplikacijų atsiradimą ar negalios
išsivystymo pavojų, sutrumpina vidutinę gyvenimo trukmę.
5.1.2. Koks mineralinis vanduo taikomas
Mokslinėje - metodinėje literatūroje nurodoma [57,65,71], kad natrinių chloridinių vonių
minimali terapinė mineralizacija – 10 g/l. Skiriamos : maţos mineralizacijos – 10 –
20 g/l, vidutinės – 20 – 40 g/l ir aukštos mineralizacijos – 40 – 80 g/l vonios. Vandens
mineralizacija virš 80 g/l sukelia neigiamas širdies ir kraujagyslių, nervų ir kitų organizmo
sistemų reakcijas, atsiranda destrukciniai pakitimai odoje. Vidutinės mineralizacijos – 20–
40 g/l vonia – optimali daugelio susirgimų gydymui. Praktikoje daţniausiai naudojamos
30 g/l vonios [16,65,71].
10–20 g/l – sergant lėtiniu gastritu, skrandţio ir dvylikapirštės ţarnos opa, reabilituojant
po skrandţio ir dvylikapirštės ţarnos operacijų dėl opaligės ar po cholecistektomijos.
Maţina skausminį sindromą, asteninius ar dispeptinius sutrikimus, pagerina kepenų
kraujotaką, skrandţio motoriką, tulţies išskyrimą. 20 g/l natrinio chloridinio mineralinio
82

vandens vonios stimuliuoja antinksčių ţievės funkciją, gerina oksidacinius - redukcinius
procesus audiniuose, reguliuoja odos kraujagyslių tonusą, teigiamai veikia adaptacinius
mechanizmus.
20–30 g/l – sergant išemine širdies liga, hipertonija ryškus antiangininis ir hipotenzinis
veikimas, centrinės, periferinės ir smegenų kraujotakos pagerėjimas. Sergant stuburo,
sąnarių uţdegiminėmis ar degeneracinėmis ligomis pagerėja kraujotaka ir trofiniai procesai
pakenkimo vietoje, padidėja vegetacinės nervų sistemos simpatikotoninis aktyvumas,
skatinantis sveikimo procesus, pagerėja motorinė funkcija.
30 g/l - keičia galvos smegenų ţievės ir hipotalamus funkcinį santykį. Didėja simpatinės
nervų sistemos tonusas. Odos ląstelėse didėja ribonukleininės rūgšties, maţėja glikogeno,
askorbininės rūgšties, maţėja rūgščios ir didėja šarminės fosfotazės. Padidėja periferinių
venų tonusas, tuo pačiu palengvėja kraujo nutekėjimas. Sergant diabetine angiopatija
(ryškiau 2 tipo) gerėja plazminiai hemokoaguliacijos rodikliai – maţėja eritrocitų agregacija
ir deformacijos.
40 g/l – sergant lėtiniu bronchitu pasireiškia priešuţdegiminis, desensibilizuojantis,
imunokoreguojantis veikimas. Maţėja bronchų obstrukcija, gerėja išorinio kvėpavimo
funkcija ir maţojo kraujo apytakos rato hemodinamika, didėja fizinio krūvio tolerancija. -
Diabetinės angiopatijos metu gerėja mikrocirkuliacija ir kraujotaka kojose. - Lėtinės
uţdegiminės ir distrofinės sąnarių ligos, kiti judamojo – atramos aparato pakenkimai .
Kartu su ligomis, kurias gydyti reikalingos 40 g/l ar didesnės mineralizacijos (iki 60 mg/l)
natrinio chloridinio mineralinio vandens vonios, kartais sutinkamos ir gretutinės širdies ir
kraujotakos sistemos ligos. 40 g/l vonios teigiamai veikia centrinę ir periferinę kraujotaką,
maţina arterinį kraujo spaudimą, tačiau vyraujant hipersimpatikotonijai 21% atvejų
pablogėja hipertoninės ligos eiga (20 g/l vonioje pablogėjimas pasitaiko 8% atvejų) [30].
Ilgai buvo diskutuojama dėl natrinio chloridinio mineralinio vandens poveikio širdies ir
kraujagyslių sistemai ir jo tinkamumo gydyti kraujotakos sistemos ligas. Nesutariama ir dėl
vidutinės mineralizacijos vonių skyrimo gydyti to reikalingus pacientus, kartu esant įvairiai
širdies ir kraujagyslių sistemos patologijai.
83

Terminis ir cheminis natrinio chloridinio mineralinio vandens poveikis gerina periferinę ir
centrinę kraujotaką. Gerėja mikrocirkuliacija [29], maţėja rezistencinių kraujagyslių
tonusas (joms priklauso smulkiosios arterijos ir arteriolės, t.y., prekapiliarinės kraujagyslės,
kurių spindis maţas, o sienelėse yra gana storas lygiųjų raumenų sluoksnis, čia susidaro
didţiausias pasipriešinimas – 47%), padidėja talpiųjų kraujagyslių tonusas (venos, kuriose
yra 64% viso kraujo tūrio, jos tąsios ir čia telpa daug papildomo kraujo, nedaug didėjant
spaudimui) [28], didėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, auga veninio kraujo pritekėjimas į
širdį, didėja širdies sistolinis tūris (Franko – Starlingo mechanizmas), retėja pulsas, gerėja
ergotrofinė miokardo funkcija, didėja minutinis kraujo tūris. Kartu gerėja ir periferinė
kraujotaka – tvarkomi sutrikę medţiagų apykaitos procesai, pagerėja lipidų apykaita,
stiprėja antikrešuminės kraujo savybės ir kt.
Keičiant vonios temperatūrą ir vandens mineralizaciją, galima diferencijuotai veikti širdies
veiklą.
Indiferentinės temperatūros (35 -36 0 C) ir maţos mineralizacijos(10–20 g/l ) natrinės
chloridinės vonios saikingai keičia centrinę ir periferinę kraujotaką (maţėja periferinių
kraujagyslių pasipriešinimas, didėja smūginis širdies tūris), t.y. širdį veikia tausojančiai.
Stimuliuojama simpatoadrenalinė sistema, pradedant jau pirma procedūra ir maksimumas
pasiekiamas kurso pabaigoje. Nustatytas [71] teigiamas tokių vonių veikimas sergantiems
IŠL su stabilia įtampos krūtinės angina I, rečiau II Fkl.
Didėjant mineralizacijai simpato – adrenalinės sistemos stimuliacija tampa ryškesnė,
suprantama, kartu maţėja vagotoninis vonių veikimas[78,87]. Sergantiems krūtinės angina
natrinėse chloridinėse voniose širdies ritmas retėja taip:
20 g/l vonioje 76 % ligonių,
30 g/l – 59 % ,
60 g/l - 50 % ligonių.
Vidutinės mineralizacijos (20 – 40 g/l) vonios didina propulsinę širdies veiklą, širdį veikia
treniruojančiai. 40 g/l natrinėje chloridinėje vonioje sergantiems IŠL su stabilia krūtinės
angina II – III Fkl, kardioskleroze po miokardo infarkto ar hipertonine liga 70 % atvejų
84

pagerėja centrinė ir periferinė kraujotaka, didėja fizinis darbingumas [80]. Blogiau
toleruoja turintys labilų kraujo spaudimą, polinkį krizėms, vyraujant simpatikotonijai. Taip
pasireiškia stimuliuojantis natrinių chlorininių vonių poveikis simpatoadrenalinei sistemai
[78].
Aukštos mineralizacijos (50–60 g/l) ir karštos (40-42 0 C) natrinės chloridinės vonios stipriai
apkrauna širdį, sukelia hipertermiją, didina aldosterono ir renino kiekį.
Todėl sergant kraujotakos sistemos ligomis (išeminė širdies liga, I - II Fkl, hipertoninė liga
ir kt.), kai nesutrikęs širdies ritmas ir kai širdies nepakankamumas ne didesnis kaip I
stadijos, indiferentinės temperatūros (35–36 o C), 20–30 g/l mineralizacijos natrinės
chloridinės vonios palankiai veikia centrinę ir periferinę kraujotaką, neurovegetacinę jų
veiklos reguliaciją [78]. Tai patvirtina ir Lietuvos kurortologų darbai [16,58,87]. Toks vonių
skyrimas – optimalus, kai kartu tenka gydyti sergančius astenoneurotiniu sindromu,
sąnarių, stuburo, periferinės nervų sistemos, vyrų ir moterų maţojo dubens uţdegimines
ligas [30].
Kai kuriuose Lietuvos kurortų natriniuose chloridiniuose mineraliniuose vandenyse randami
kliniškai reikšmingi (25 ir daugiau mg/l) bromido kiekiai, pvz., „Anykščiai―- M 20 g/l, Br 38
mg/l; „Vaidilutė―- M 27g/l, Br 67 mg/l; „Naglis – 2― – M 30,91 g/l, Br 103,44mg/l;
„Ţilvinas―- M 34,7 g/l, Br 119 mg/l. Dar daugiau bromidų yra sūrymuose „Sūrutis―- M 52,5
g/l, Br 87 mg/l ar „Aukštaitija―- M 111 g/l, Br 254 mg/l. Suprantama, sūrymus skiedţiant
iki darbinių koncentracijų, bromidų kiekis maţėja, tačiau išlieka pakankamas terapiniam
efektui pasiekti. Šie ir kiti panašios cheminės sudėties mineraliniai vandenys, šalia
aukščiau minėtų poveikių, stipriau maţina kraujo koaguliacines savybes, didina fibrinolitinį
aktyvumą, veikia raminančiai ir nuskausminančiai.
Gydomosios vonios gali būti skiriamos: šaltos (17–20 o C), vėsios (26–34 o C), indiferentinės
temperatūros (35–36 o C), šiltos (37-39 o C)ir karštos (40-42 o C). Natrinio chloridinio
mineralinio vandens vonios daţniausiai skiriamos indiferentinės temperatūros ar
vėsios. Jeigu vonios temperatūra viršija vidutinę odos temperatūrą (33–34 o C), šiluma iš
vonios pereina į organizmą. Po vonios odos temperatūra per 5–10 min. grįţta iki foninių
dydţių. Greičiausiai tai vyksta branduolio ir neapsemtose kūno srityse, lėčiau buvusiose po
85

vandeniu [71]. Naudojant mineralinio vandens vonias ilgesnį laiką, dėl pagerėjusios
termoreguliacijos vonios metu į organizmą patenka maţiau šilumos, todėl norint, kad jos
patektų tiek, kiek gydymo pradţioje, gali būti reikalingas kitas kiekis, todėl antroje gydymo
kurso pusėje (po 8 procedūrų), o ypač jį baigiant, reikalinga didinti vonios temperatūrą
[16].
Į organizmą patenkančios šilumos kiekį nesudėtinga apskaičiuoti I. Ipserio
pagalba [16]:
formulės
Q = 0, 83 x ∆t 0 x tiriamojo kūno svoris (kg.)
Kur Q - kcal,
0,83 – vidutinis ţmogaus kūno šiluminis talpumas,
∆t 0 – vidinės (oralinės arba paţasties) temperatūros skirtumas prieš vonią ir po jos.
Iki 10 kcal/min. – į organizmą šilumos patenka nepakankamai, 15–20 kcal/min.-
pakankamas šilumos kiekis.
Daugiau nei 30 kcal/min. –per didelis šilumos kiekis.
Į organizmą patenkančios šilumos kiekio mineralinės vonios (ar kitos šiluminės
procedūros) metu apskaičiavimas leidţia tiksliau dozuoti jos trukmę, temperatūrą ar
mineralizaciją.
5.1.3. Taikomų procedūrų kiekis
Daţniausiai 10–12 vonių kas antrą dieną (I+0+I+0...) arba dvi dienas iš eilės su
dienos pertrauka (I+I+0+I+I...), kurios metu skiriama durpinio purvo ar kita bendro
poveikio procedūra arba poilsis be jų. Vonios trukmė – 10–12-15 min. Tai bendra schema.
Realiai vonių skaičius ir jų ritmas, trukmė priklauso nuo susirgimo, jo stadijos, ligonio
amţiaus, ankstesnio gydymo kurorte patyrimo, kitų tuo pačiu metu gydymui naudojamų
procedūrų ir kt. sąlygų. Vonios gali būti skiriamos kasdien (tačiau daţniau pasitaiko odos
dirginimo atvejų) sergantiems lėtiniais distrofiniais susirgimais su torpidine eiga, kai kurių
funkcinių sutrikimų, pirminės profilaktikos atvejais. Rečiau ir maţesnėmis dozėmis vonios
86

skiriamos sergantiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, virškinimo organų ligomis
poūminiu periodu.
Sergant judamojo – atramos aparato ligomis, kada mineralinės vonios yra viena iš
pagrindinių kompleksinio gydymo dedamųjų, jų skiriama 12–15. Iki 4–5 vonios
nepastebima distrofinio ar uţdegiminio proceso rodiklių laboratorinių kitimų. Jie
neabejotinai fiksuojami po 6–7 procedūrų [84]. Priešingai, sergant virškinimo organų
ligomis, mineralinės vonios nėra pagrindinis gydymo komponentas, jų skaičius gali būti
maţinamas iki 6–10.
Po gydymo kurso natrinių chloridinių vonių poveiksmio perijodas tęsiasi iki 4–6 mėn.
5.1.4. Kaip ir kokiais intervalais taikyti balneoterapines
procedūras
Sudarant procedūrų kompleksą, skirti vieną pagrindinę procedūrą, nes visavertė organizmo
atsakomoji reakcija atsiranda tik į svarbiausią dirgiklį. Organizmas pasiruošęs susitikti su
tuo pačiu dirgikliu po paros (ar 2–3 ), 1,5–3 val. intervalu. Anksčiau laukimo reakcija
neprasideda, vėliau – pasibaigia ir organizmas tą patį dirgiklį priima kaip naują. Visaverčiai
reaguoti į visas, juo labiau nesistemingai paskirtas procedūras organizmas nesugeba.
Taigi, procedūros tuo pačiu dienos metu (geresnė atsakomoji organizmo reakcija,
adaptacinių procesų sinchronizacija), atitinkama seka ir intervalais tarp jų padeda išlaikyti
palankią laukimo reakciją ir gauti reikalingą kumuliacinį efektą.
Gamtiniai gydomieji veiksniai veikia dirginimo terapijos principu. Kiekviena jų procedūra,
šalia laukiamų pageidautinų poveikių, gali sukelti ir papildomus, kartais per didelius, todėl
neigiamus krūvius vegetacinei nervų, širdies ir kraujagyslių, imuninei ir kitoms organizmo
sistemoms, todėl juos naudojant neatsakingai, dozuojant neteisingai, sveikata gali tik
pablogėti.
Organizmas yra atvira biologinė sistema su aplinka susijusi energetiniais ir informaciniais
ryšiais. Net neţymūs aplinkos pasikeitimai trikdo organizmo pusiausvyrą – homeostazę. Jos
kitimų kryptis nusako R. Arndt ir H. Schulz dėsnis: „Silpni dirgikliai sujaudina, vidutiniai –
stimuliuoja, stiprūs – slopina, maksimalūs – ţudo.―[51].
87

Dirgikliai, kuriems organizmas yra prisitaikęs (foninis lygis), nemaţina adaptacinių
pajėgumų. Stipresni negu įprasti dirgikliai, sukelia adaptacines reakcijas. Dideli, viršijantys
organizmo adaptacinių sistemų galias, sukelia vadinamąjį adaptacinį stresą, išsekina
organizmo adaptacinius mechanizmus, atsiranda patologiniai simptomai [34]. Dirgiklio
poveikyje organizmo veikla kinta homeostazės išsaugojimo linkme. Procedūros metu ar
tuoj po jos išsivystę organizmo veiklos pokyčiai vadinami greitąja adaptacija. Pasiekiamas
naujas organizmo vidinės terpės sudėties ir savybių dinaminis pastovumas naujame,
superkompensacijos lygyje. Daug kartų naudojant dirgiklius, dėl kompensacijos fenomeno
susidaro ilgalaikė adaptacija, pasiekiami ne tik funkciniai, bet ir struktūriniai pokyčiai
organizme.
Balneoterapijoje „poveikio dozė―– mechaninės, cheminės ir šiluminės energijos
pasisavinimo dydis. Čia nėra farmakologiškai suprantamos „dozė – efektas― linijinės
priklausomybės. Organizmo atsakomoji reakcija priklauso nuo mineralinio vandens fiziko –
cheminės sudėties, temperatūros, procedūrų trukmės, skaičiaus, organizmo funkcinės
būsenos, jo reaktyvumo ir kt. momentų. Nors procedūra trumpalaikė, tačiau pasikartojanti
tam tikrais laiko intervalais, sukelia adaptacines reakcijas palaikančias organizmo
homeostazę. Net ir maţų dozių, reguliariai pasikartojantis dirgiklis – signalas palieka
didesnį pėdsaką, negu vienkartinė dozė, savo suminiu dydţiu didesnė net uţ kursinę dozę.
Reikalinga pusiausvyra tarp naudojamų veiksnių intensyvumo, jų poveikio fiziologinėms
sistemoms ir organizmo funkcinio pajėgumo. Ligos metu organizmo adaptacijos ir
sanogenezės (sveikimo) mechanizmai sutrikę, dekompensuoti ar net išsekę, todėl juos
papildomai stimuliuoti balneoprocedūromis nėra saugu. Tiek vienkartinės, tiek kurso
dozės, neatitinkančios organizmo funkcinių galimybių, išsekusiam, senam ţmogui ar vaikui
sukelia nespecifinį „stresinį― poveikį. Naudojant maţesnes dozes, pasiekiamas tikslesnis
poveikis, saikingai veikiamos organizmo apsauginės jėgos, retesnės ar nebūna nepalankių
balneologinių reakcijų [16,34].
Gydant fiziniais faktoriais tam tikru metu atsiranda atsakomoji organizmo reakcija –
vadinamoji balneologinė, rodanti, kad organizmas reaguoja į gydymą. Reakcija gali būti
fiziologinė arba patologinė (balneopatinė).
88

Fiziologinės (I 0 balneologinės) reakcijos metu organizmo veiklos rodikliai keičiasi
fiziologinių svyravimų ribose arba būna neţymūs lokaliniai pakitimai pakenkimo srityje.
Tokia reakcija vertinama kaip teigiamas terapinio veikimo rodiklis, rodantis palankų poveikį
sanogenezės mechanizmams. Esant adekvačiam dirgiklio intensyvumui ir nesutrikusiam
organizmo reaktyvumui, reakcija paprastai būna po 5–6 procedūrų. Ne dienų, bet
procedūrų! Fiziologinei balneologinei reakcijai atsirasti svarbu ne gydymo kurso trukmė,
bet procedūrų skaičius.
Patologinė (II 0 balneologinė) reakcija, kada atsiradę funkciniai pakitimai netelpa
fiziologinėse ribose, tačiau yra trumpalaikiai. Šalia saikingų vietinių pakitimų, būna bendros
organizmo būklės pablogėjimas. Tokia reakcija turi sanogenezės mechanizmus skatinantį
poveikį.
Paūmėjimo (III 0 balneologinė ) reakcija – pakitimai ilgalaikiai, sutrinka apsauginiai
mechanizmai, ryškūs vietiniai ir bendriniai pakitimai, būna lėtinių uţdegimų paūmėjimai.
Tai vadinamoji „balneologinė trauma―. Atsistatymas ilgas ir sunkus.
Jei paūmėjimo reakcija gydymo kurso pradţioje, procedūras laikinai nutraukti ir vėliau
atnaujinti maţesnėmis dozėmis, jei gale – visai neatnaujinti ar pakeisti kitu metodu, kad
būtų išvesta iš šios būklės. Reakcija į gydymą – fiziologinių ir klinikinių rodiklių nukrypimai
nepriklauso nuo to ar procedūros buvo skiriamos kas dieną ar kas antrą, tačiau esant
torpidinei patologinio proceso eigai, reakcija bus ryškesnė šilumines procedūras atliekant
kasdien.
Balneologinės reakcijos prieţastys nėra aiškios. Tai nebūtinai neteisingai dozuotas
balneofaktorius, neatitinkantis organizmo adaptacinių galių. Individuali balneologinė
reakcija yra uţprogramuota organizme, nes pakartotinai gydantis kurorte ji būna tipinė –
laiko, trukmės, klinikos poţiūriais, nepriklausomai nuo procedūrų turinio ir skaičiaus, metų
laiko ar klimatinės zonos. Manoma, kad tai gali būti imuninės sistemos atsakas į
balneopoveikius.
89

5.1.5. Kada reikėtų taikyti
Balneologinio gydymo efektas pasiekiamas po ilgesnio ar trumpesnio gydymo kurso, kada
kiekvienas naujas poveikis uţsideda ant anksčiau pasiektų rezultatų. Pastebimas
rezultatas sergančiam ar sveikam fiksuojamas po 3–5, daţniau po 10–12 procedūrų [84].
Trumpalaikės, tačiau tam tikru nuoseklumu pasikartojančios balneoprocedūros palieka
didesnį efektą negu vienkartinė procedūra su kursine ar didesne balneofaktoriaus doze.
Teigiamas „dozė – efektas― rezultatas gaunamas balneoprocedūras skiriant įprastomis
konkretaus gydomojo faktoriaus dozėmis. Sutrumpinti šį laiką ir gauti tą patį ar net
kokybiškai geresnį rezultatą galima procedūrų laiką derinant prie organizme vykstančių
paros (cirkadinių) ritmų. Organizmo homeostazę lemiantys fiziologiniai, hormoniniai,
humoraliniai ir kt. procesai paklūsta šių ritmų, kurių ţinoma per 100 dinamikai [4,36,50].
Norint apskaičiuoti organizmo atskirų sistemų cirkadinius ritmus, reikia surinkti sistemos
veiklą atspindinčius rodiklius, juos įvertinti. Vieni jų reiškiasi išoriškai ir juos registruoti nėra
sunku (pulso daţnis, arterinis kraujo spaudimas, darbingumas, nuotaika ir pan.), kiti –
endogeniniai (hormonų, fermentų, mikroelementų, medţiagų apykaitos ir kt. parametrai),
kuriems registruoti reikalingi sudėtingi laboratoriniai tyrimai. Tam reikalingas ir papildomas
laikas ir darbuotojai. Be to, palankios procedūroms bioritmų fazės gali nesutapti su gydyklų
darbo laiku. Todėl procedūras paskirti optimaliausiu dienos metu, kada cirkadiniai ritmai
sinchrinizuotų su palankiu balneofaktoriaus veikimu yra sudėtinga.
Ryškiausiai organizmo funkcijos kinta keičiantis miego būsenai į būdravimo, t.y.
pabundant ir keliantis. Ryte į kraują daugiau patenka gliukokortikoidų (kortizolio išskyrimo
maksimumas – 8 val., minimumas vakare ir naktį), organizmas paţadinamas, suteikiama
energijos, aktyvėja apsauginės jėgos, stiprėja imunitetas. Vyrauja simpatinės nervų
sistemos tonusas, padidėja deguonies sunaudojimas. Smegenyse vyrauja sujaudinimo
procesai – EEG registruojamas padidėjęs beta aktyvumas. Antroje dienos pusėje padidėja
EEG alfa aktyvumas, rodantis smegenų ţievės ramų budėjimą, vyraujančius slopinimo
procesus. Miego ir būdravimo kaita stipriai įtakoja širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą.
Kraujo krešėjimo didėjimas rytinėmis valandomis (5 – 9 val.), augantis simpatinės nervų
sistemos aktyvumas, didėjantis fizinis ir emocinis krūvis provokuoja daţnesnius krūtinės
anginos ir miokardo infarkto epizodus. Pabudus ir keliantis po nakties miego per 1 val.
90

įvyksta 10 % krūtinės anginos priepuolių, o per pirmąsias 6 val. – 50 % visų priepuolių
[2,30].Todėl įvertinus šiuos cirkadinius ypatumus bei natrinio chloridinio mineralinio
vandens veikimą, vonias skirti antroje dienos pusėje. Natrinio chloridinio mineralinio
vandens vonios antroje dienos pusėje stiprina miokardo ergotropinę funkciją, padidina
toleranciją fiziniam krūviui, pagerina smegenų kraujotaką – padidėja pulsinis spaudimas,
maţėja kraujagyslių tonusas. Sergantiems hipertonine liga sistolinis ir diastolinis kraujo
spaudimas maţėja daugiau, negu po vonios kitu dienos metu.
Nors ritmiškumas yra vidinė organizmo savybė, jį veikia ir išoriniai veiksniai. Pvz., 42 0 C
gėlo vandens vonia 9 val. ryte sumaţina gliukokortikoidų kiekį kraujyje, 21 val. – kiek
padidina, o 25 0 C vonia padidina ryte, 21 val. - be dinamikos. Todėl ne tik organizmo
atskirų sistemų funkciniai sutrikimai, bet ir išoriniai poveikiai desinchronizuoja cirkadinius
ritmus, kas skatina įvairių ligų atsiradimą, palaiko jų perėjimą į chronines. Sistemos
funkcijos normalizavimas, lydimas teigiamu klinikiniu efektu, geriausiai pasireiškia, kai
procedūra skiriama tos sistemos cirkadinio ritmo nusileidţiančioje ar pereinamojoje
(minimumo) fazėje [73,74]. Šiais momentais mineralinės vonios veikia stimuliuojančiai
organizmo adaptacinius mechanizmus. Dėl cirkadinių ritmų fazės, mineralinės vonios
veikimas gali būti stimuliuojantis ir priešingai – slopinantis. Tuo ir paremta bioritminė
gydymo optimizacija [52].
Organizmas optimaliau reaguoja į šaltį ryte, kada ima didėti kūno temperatūra, o antroje
dienos pusėje – į šilumines procedūras (maksimali kūno temperatūra apie 15 val.). Tačiau
įprasta, kad daugelis balneoprocedūrų, tarp jų ir šiluminės, skiriamos iki pietų. Tačiau
simpatiko – stimuliuojančiai veikianti procedūra, paskirta simpatinės nervų sistemos
akrofazėje, stipriai apkrauna organizmo veiklą reguliuojančius mechanizmus, kurie
nepajėgia adevačiai reaguoti arba atsako organizmui nepalankia hipertrofine reakcija.
Todėl netreniruotiems, vyresnio amţiaus ţmonėms arba sergantiems širdies ir kraujagyslių
sistemos ligomis ar susirgimais, kurių metu vyrauja simpatinės nervų sistemos tonusas,
natrinio chloridinio vandens procedūras skirti antroje dienos pusėje, 13 – 17,30 val. (po
valgio praėjus ne maţiau kaip 1 val.), kada maţėja simpatinės nervų sistemos tonusas ir
didėja parasimpatinės sistemos tonusas.
91

Vegetacinės nervų sistemos būklę galima įvertinti apţiūrint ir kalbantis su ligoniu.
Vyraujant simpatinės nervų sistemos tonusui – oda sausa, vyzdţiai ir akių plyšiai platūs,
rankos šaltos, maţai prakaituoja, kvėpavimas normalus ar padaţnėjęs, pulsas daţnesnis,
arterinis kraujo spaudimas padidėjęs. Patogus Kerdio pasiūlytas vegetacinis indeksas:
VI = 1 – (D/P) x 100, kur
D – diastolinis kraujo spaudimas, mmHg ; P - širdies susitraukimų daţnis, k./min. (patogi
apskaičiavimo lentelė ţr. Priedas Nr. 2)
VI = 0 – „vegetacinė pusiausvyra―,
VI > 0 - vyrauja simpatinės nervų sistemos įtaka,
VI < 0 – vyrauja parasimpatinės nervų sistemos įtaka.
Greitesnis, tačiau tik orientacinis vertinimas - kada širdies susitraukimų daţnis lygus
diastoliniam kraujo spaudimui – vegetacinė pusiausvyra, jeigu širdies susitraukimų daţnis
didesnis uţ diastolinį kraujo spaudimą – simpatikotonija, kai širdies susitraukimų daţnis
maţesnis uţ diastolinį kraujo spaudimą – vagotonija.
Gydomoji procedūra, kaip ritminis stimulas veikiantis organizmą tuo pačiu paros laiku,
suformuoja refleksinę reakciją, tampa natūraliu laiko davikliu, sinchronizuojančiu
sutrikusius organizmo bioritmus. Pvz., dviejų savaičių trukmės balneoterapijos kursas
sutvarko kortizolio ir aldosterono išskyrimo ritmą sergantiems reumatoidiniu artritu [34].
Tačiau procedūras skiriant neatsiţvelgus į kai kurių organizmo funkcijų bioritmus, galima
iškreipti natūralią jų eigą. Grupė italų mokslininkų [82] tyrė sergančių sąnarių ligomis
oralinės temperatūros reakciją į balneopeloterapijos procedūras. Purvo aplikacijos (46 0 C,
15 min.) ir iš karto panašios cheminės sudėties mineralinio vandens vonia (37 0 C, nuo 6 iki
15 min. trukmės). Po to 30 min. poilsis. Procedūros 5 dienas iš eilės, ryte šeštą valandą 40
minučių. 6 diena – poilsis. Iš viso 11 procedūrų. Kitai ligonių grupei tokios pačios
procedūros – 10,40 val. Pirmiesiems susiformuoja 12 val. oralinės temperatūros ritmas,
t.y. du pikai – vienas įprastu laiku, po pietų, antras ryte, 6 val. Antroje grupėje išliko
pirminis, įprastas oralinės temperatūros ritmas.
92

Cirkadiniai ritmai sutrinka ir staiga pakeitus įprastą laiko juostą. Adaptacija (aklimatizacija)
lengvesnė skrendant iš rytų į vakarus, nei iš vakarų į rytus. Naujoje laiko juostoje greičiau
persitvarko darbingumo, miego, vėliau – širdies ritmo, arterinio kraujo spaudimo,
kvėpavimo ir kt. organizmo veiklos rodikliai [74]. Aklimatizavimąsi sutrumpina greitas
įsijungimas į naujos aplinkos ritmą, pastovus procedūrų ir kitų dienos rėţimo elementų
laikas.
Kurortiniai veiksniai, taip pat ir išoriniai naudojami mineraliniai vandenys, veikia kaip
dirginantys, stresiniai agentai. Atsakomosios organizmo reakcijos gali būti specifinės
konkrečiam mineraliniam vandeniui ar atsakyti nespecifinėmis bendro pobūdţio
reakcijomis. Lietuvos kurortuose naudojami mineraliniai vandenys pagal savo fiziko –
chemines savybes skiriami neturinčių specifinių komponentų, pasiţyminčių savitu veikimu
mineralinių vandenų grupei.
Ilgametis Lietuvos kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijos vadovas dr. V.Meška [16],
apibendrindamas Lietuvos kurortinių veiksnių tyrimus (apginta per 20 mokslinių disertacijų,
daugiau kaip 600 šalies ir uţsienio mokslinėje spaudoje paskelbtų darbų) ir ilgesnį negu
200 metų patyrimą naudojant juos praktikoje, parodė, kad mūsų mineraliniai vandenys
subalansuoja neurodinaminius procesus organizme, maţina jaudinimo ir didina slopinimo
reakcijas (jeigu vandenyje yra bromidų – slopinimas stipresnis), optimizuoja vegetacinės ir
somatinės nervų sistemos funkcinę būklę ir tarpusavio santykį, skatina nusilpusią
antinksčių gliukokortikiodinę veiklą. Natrinio chloridinio mineralinio vandens vonios, kaip ir
kiti kurortiniai veiksniai (pvz., gydomosios durpės), veikia dirginimo terapijos principu.
Organizmas į dirgiklį reaguoja stengdamasis išlaikyti homeostazę, o pasikartojantys
poveikiai veda į adaptacinio sindromo susiformavimą ir skatina sveikimo mechanizmus.
Kortizolio, 17 – KS ir 17 – OKS, vegetacinės nervų sistemos ir jos įtakojamų organų
veiklos, neurodinaminių ir kitų procesų organizme tyrimai parodė, kad natriniai chloridiniai
mineraliniai vandenys neturi specifinio poveikio fiziologiniams ir klinikiniams procesams
organizme. Pagrindinis jų veikimas – neurorefleksinis ir neurohumoralinis. Nespecifinės
fiziologinės organizmo – aplinkos (natrinis chloridinis mineralinis vanduo) reakcijos nulemia
gydymo poveikius: malšinamas skausmas, atpalaiduojami spazmai, maţinamas kapiliarų
pralaidumas, veikiama periferinė ir centrinė hemodinamika, norminamas organizmo
93

imunobiologinis ir neurovegetacinis aktyvumas, keičiama medţiagų apykaita, didinamos
odos bakteriocidinės savybės, skatinami sanogenezės ir adaptaciniai mechanizmai.
Sukaupta Lietuvos kurortų natrinio chloridinio mineralinio vandens klinikinių ir
eksperimentinių tyrimų medţiaga leido pagrįsti svarbiausių uţdegiminių ir degeneracinių
ligų, taip pat neuroreguliacinių organizmo sutrikimų gydymo indikacijas.
Natrinių chloridinių vonių naudojimo indikacijos:
Jungiamojo audinio ir skeleto - raumenų sistemos ligos:
- uţdegiminės poliartropatijos (M 05 – M 08, M 10 – M 13);
- artrozės ( M 15 – M 19);
- kitos sąnarių ligos (M 20 – M 25);
- dorsopatijos (M 40 – M 48, M 50 – M 54);
- minkštųjų audinių ligos (M 60 – M 62, M 65 – M 67, M 70 – M 72, M75 – M 79);
- osteopatijos ir chondropatijos (M 81, M 91 – M 92).
Nervų sistemos ligos:
- centrinės nervų sistemos uţdegiminių ligų padariniai (G 09);
- nervų, nervų šaknelių ir rezginių ligos (M 50 – G 52, G 54, G 56 – G 58);
- polineuropatijos ir kitos periferinės nervų sistemos ligos (G 60 – G 62, G 64);
- mioneuralinės jungties ir raumenų ligos (G 70 – G72);
- cerebrinis paralyţius ir kiti paralyţiniai sindromai (G 81 – G 83);
- vegetacinės nervų sistemos ligos (g 90).
Kraujotakos sistemos ligos:
- lėtinės reumatinės širdies ydos (I 05 – I 09);
94

- pirmi nė hipertenzija (I 10);
- išeminė širdie liga (I- 25);
- cerebrovaskulinių ligų padariniai (I 69).
Kvėpavimo sistemos ligos:
- bronchitas (J 40);
- lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (J 44);
- astma (J 45).
Virškinimo sistemos ligos:
- skrandţio ir dvylikapirštės ţarnos opa (K 25,K 26);
- gastritas ir duodenitas (IK 29);
- lėtinis hepatitas (K 73);
- cholecistitas (K 81);
- kitos tulţies takų ligos (K83);
- postcholecistektominis sindromas (K 91).
Endokrininės ligos:
- cukrinis diabetas (E 10- E 13);
- nutukimas (E 65, E 66);
- kiaušidţių disfunkcija (E 28).
Urogenitalinės sistemos ligos:
- priešinės liaukos uţdegimai (N 41);
- orchitas ir epididimitas (N 45);
95

- vyro nevaisingumas (N 46);
- moters dubens organų uţdegiminės ligos (N 70 – N 73, N 83);
- menstruacinio ciklo sutrikimai (N 91).
Odos ligos :
- atopinis dermatitis (L 20);
- egzema (L 27);
- psoriazė (L 40).
Ţinoma, šis sąrašas nėra baigtinis. Įvertinus klinikinę situaciją, mineralinių vandenų
veikimo spektrą, esant kvalifikuotai medicininei kontrolei, mineralinės vonios (pusvonės ar
vonios galūnėms) galimos naudoti ir kitais atvejais.
Mūsų kurortų mineraliniai vandenys nėra identiški kiekybiniais parametrais, jie yra tik
panašios cheminės sudėties. Net vieno gręţinio mineralinis vanduo skiriasi savo
ingredientų kiekybiniais svyravimais sezono ar ilgesnių stebėjimų metu. Juose nerasta
specifinį veikimą turinčių medţiagų. Atlikti tyrimai parodė, kad organizmas į šių vandenų
poveikius atsako bendro pobūdţio neurorefleksinėmis ir neurohumoralinėmis reakcijomis,
nors šioje apţvalgoje pateikta naujų tyrimų medţiaga kiek papildo ir iš dalies keičia šį
supratimą. Tačiau to dar nepakanka rekomenduoti grieţtai diferencijuotų gydymo kalcinio
natrinio chloridinio mineralinio vandens voniomis metodikų.
5.2. Vandens terpės poveikis organizmui baseine
Šalia pagrindinio išorinio mineralinio vandens naudojimo būdo – mineralinio vandens
vonių, jis naudojamas ir baseinuose. Tačiau kurortų sanatorijose baseinai retai uţpildomi
natūraliu mineraliniu vandeniu, daţniau mineralizuotu ar gėlu, o pajūrio kurortuose - jūros
vandeniu.
96

Hidrostatinis spaudimas (mechaninis poveikis). Vandens slėgis į panardintą kūną ar jo
segmentą yra tiesiogiai proporcingas panardinimo gyliui. Tai keičia odos recepcines
funkcijas, odos, tuo pačiu ir viso organizmo, kraujotaką.
Vandens spaudimas į krūtinės ląstą ir pilvo sienelę keičia kvėpavimo biomechaniką:
padidėja pasipriešinimas įkvėpimui, lengvėja iškvėpimas. Dėl sumaţėjusio krūtinės ląstos
tūrio (pakyla diafragma) ir padidėjusio kraujo pritekėjimo į krūtinės ląstos organus (iš kūno
paviršiaus ir kojų kraujagyslių) maţėja gyvybinė plaučių talpa ir iškvėpimo rezervinis tūris.
Didėja centrinis veninis ir spaudimas plaučiuose.
Šios aplinkybės apsunkina kraujotaką, kuri tam tikrose ribose kompensuojama padidėjusiu
sistoliniu ir minutiniu kraujo tūriu. Tačiau prisidėjus fiziniam krūviui, fiziologinė
kompensacija nėra lengva, pvz., nesunkūs fiziniai pratimai vandenyje minutinį kraujo tūrį
padina 34%, o sistolinį - 31%. Kompresija pagerina veninę kraujotaką kojose, ypač
vaikštant, kada hidrostatiniam spaudimui talkina ir raumenų tonuso kaita. Gerėjanti
periferinė kraujotaka teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemos darbą.
Vandens kompresija, veikdama per proprijoreceptorius sukelia stabilumo, laisvumo jausmą
sąnariuose ir aplinkiniuose audiniuose, kas suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, optimizmo
pasveikti. Tai naudinga gydant šios srities traumas ir ligas.
Hidrostatinė keliamoji jėga – kūną panardintą į skystį veikia jėga, lygi išstumto skysčio
sunkiui (Archimedo dėsnis). Gėlame vandenyje kūnas netenka 9/10 svorio, o
mineraliniame ar jūros – dar daugiau, pasiekiama būsena artima nesvarumui. Šis ―svorio
netekimo― efektas naudojamas parezų atvejais, kada net minimalūs raumenų susitraukimai
uţtikrina artimą normaliai ar pilnutinę judesio amplitudę, skausmingų judesių metu –
apsaugo nuo refleksinių kontraktūrų, skausmų ar uţdegimo paūmėjimo. Tai didina ne tik
judesių amplitudę, bet ir stiprina atraminę kojų funkciją. Kadangi šių poveikių dydį galima
dozuoti galūnės panardinimo gyliu, todėl rezultatui įtakos maţiau turi ligonio
noras/nenoras ar valia.
Vandens tankis (klampumas) – didesnis negu oro ir didina pasipriešinimą judesiui iki 60
kartų. Vandenyje lengviau atlikti lėtus, tolygius judesius, tačiau greitų ir staigių judesių
97

metu pasipriešinimas didėja judėjimo greičio kvadratui, todėl juos atlikti sunkaiu,
reikalinga didesnė jėga.
Vandens temperatūra priklauso nuo jo naudojimo paskirties (gydymui, reabilitacijai,
profilaktikai ir kt.). Terminis poveikis gerina kraujotaką, keičia raumenų tonusą, didina
diurezę,maţina skausmą.
34 -36 0 C vandenyje maţėja raumenų tonusas, atsipalaiduoja kontraktūros, stimuliuojama
periferinė arterinė kraujotaka, gerėja audinių trofika, maţėja patinimai, skausmai. Tačiau
tokios temperatūros vandenyje negalimi optimalūs fiziniai krūviai, norint sustiprinti
raumenis, stimuliuoti kaulinio audino reparaciją, padidinti stuburo paslankumą ir pan.
30–33 0 C vandens temperatūra optimali kineziterapijos procedūroms sergantiems stuburo,
sąnarių ligomis.
28-29 0 C vandenyje galimi reikiamo intansyvumo ir sudėtingumo fiziniai krūviai, kurių
metu pasiekiamas norimas terapinis efektas, kartu nebūna sudėtingų termoreguliacinių
situacijų ir nepalankių širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemų reakcijų.
Ţemesnės temperatūros vanduo (24 – 26 0 C atviruose baseinuose, o 26 – 28 0 C uţdaruose)
treniruoja termoreguliacinius mechanizmus, stimuliuoja centrinę nervų sistemą,
kraujagysles, kvėpavimą, skatina medţiagų apykaitą, grūdina. Plaukimas ir kineziterapija
tokios temperatūros vandenyje naudingi centrinės nervų ir širdies – kraujagyslių sistemų
funkcinių susirgimų metu, gydant nutukimą ir pan. atvejais.
Cheminė vandens sudėtis. Maudantis gėlame ar maţai mineralizuotame vandenyje vyksta
odos imbibicija vandeniu, o maudantis mineraliniame ar jūros vandenyje, kurių
mineralizacija virš izotoninio lygio (10 g/l), priešingai – paviršiniai odos sluoksniai netenka
vandens (Baltijos jūros vandens mineralizacija svyruoja 3 – 7,8 g/l ribose, vidutiniškai –
4,8g/l). Ir vienu, ir kitu atveju keičiasi odos receptorių funkcinė būsena, pakinta
kraujotaka, termoreguliacijos procesai, didėja reikalavimai organizmo fiziologinių funkijų
neurohumoralinei reguliacijai. Natrinio chloridinio (ir jam panašios cheminės sudėties
Baltijos jūros) vandens poveikiai organizmui aprašyti aukščiau. Jie veikia ne tik procedūros
baseine metu, bet ir po jos („apsiausto― fenomenas), kol nusiprausiama gėlu vandeniu.
98

Idealus baseino vandens pH 7,0 – 7,4. Didelis baseino vandens pH dirgina akis, sausina
odą.
Psichologinis poveikis pasiekiamas tuo, kad vandenyje maţėja raumenų hipertonusas,
ligonis lengviau, su maţesniu skausmu ar bejo, atlieka judesius, padidėja jų amplitudė, gali
vaikščioti baseine, atsiranda atabilumo pojūtis ir kt., t.y. junta teigiamus skirtumus,
lyginant su jutimais ir judėjimo galimybėmis kineziterapijos kabinete ar buitinėje aplinkoje.
Tai suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, didina tikėjimą pasveikti.
Atviruose baseinuose maudantis ar mankštinantis organizmą veikia ir fotocheminis
faktorius – aplinkos ir į vandenį patekusių ultravioletinių spindulių poveikis.
Kaip gydomoji procedūra vertinama kineziterapija baseine (indikacijos, gydytojo
paskyrimas, dozavimas, kineziterapeuto dalyvavimas, medicininė kontrolė, poveikio
vertinimas ir kt.). Kineziterapija vandenyje yra efektyvi gydant sergančius stuburo,
sąnarių, nervų sistemos, širdies ir kraujagyslių, virškinimo organų ir kai kuriomis kitomis
ligomis. Nemokėjimas plaukti nėra kliūtis kineziterapijai baseine. Ligonį būtina supaţindinti
su elgesio baseine taisyklėmis. Procedūrą veda ir ligonius stebi kineziterapeutas.
Indikacijos
Atsiţvelgiant į vandens fiziko – cheminę sudėtį (mineralinis, mineralizuotas, jūros ar gėlas),
susirgimą, įvertinus sistemos ar organizmo funkcinę būklę, pagrindinio ir gretutinių
susirgimų ypatumus, amţių ir kitas svarbias aplinkybes, kineziterapiją ar maudymąsį
baseine galima skirti daugelio ligų lėtinėje ar poūmėje stadijoje. Bendrą organizmo reakciją
daugiausiai veikia vandens temperatūra ir fizinio krūvio dydis. Sveikiems asmenims
baseino procedūros pakelia nuotaiką ir šalina nuovargį, padeda atsipalaiduoti ir išvengti
streso, suaktyvina kraujotaką.
Judamojo atramos aparato ligos, liekamieji reiškiniai po traumų ir operacijų:
- uţdegiminiai, potrauminiai, pooperaciniai ir kitus susirgimus lydintys sąnarių, stuburo,
judamojo aparato raumenų ir kitų audinių susirgimai lėtinėje ar poūmėje stadijose;
- degeneraciniai raumenų susirgimai, progresuojanti raumenų distrofija;
99

- skoliozė, plokščiapėdiškumas, laikysenos sutrikimai.
Nervų sistemos ligos:
- liekamieji reiškiniai po CNS ligų ir traumų, cerebrinio vaikų paralyţiaus liekamieji reiškiniai
(parezai, raumenų atrofija, neurogeninės kontraktūros, galūnių deformacijos ir pan.);
- liekamieji poliomielito reiškiniai, polineuritai, vangūs paralyţiai;
- neurozės, asteninės būklės, tame tarpe ir lydimos vegetacinių ir kraujagyslinių sutrikimų.
Vidaus organų ligos:
- širdies ir kraujagyslių sistemos ligos (hipertoninė liga, hipotoninė liga, IŠL be ar su
stabilia krūtinės angina I – II Fkl., kraujagyslių ligos);
- kvėpavimo organų ligos (obstrukcinė plaučių liga ir kitos lėtinės nespecifinės plaučių
ligos, bronchinė astma);
- virškinimo organų ligos (lėtiniai gastritai,enterokolitai be ar su motorinės funkcijos
sutrikimais,, skrandţio ar dvylikapirštės ţarnos opa rermisijos metu, tulţies pūslės ir latakų
hipertoninio tipo diskinezija, gastro- ir enteroptozė);
- medţiagų apykaitos ir endokrininės sistemos ligos (nutukimas, cukrinis diabetas,
podagra);
- kitos ligos ir būsenos (gimdos padėties anomalijos, silpnas fizinis išsivystymas, anemija,
hipitrofija, sveikstant po sunkių susirgimų).
Kontraindikacijos kineziterapijai vandenyje nurodytos nagrinėjant balneoterapinių
procedūrų medicininėje reabilitacijoje (ţr. psl. 113).
Šiame darbe pateikta rekomendacinio pobūdţio medţiaga leidţia gydytojui individualizuoti
gydymą, įvertinant kiekvieno ligonio organizmo savybes, ligos pobūdį, funkcinius ir
organinius pakitimus, naudojamą kitą gydymą ir pan. Gydykloje turi būti sudaryta jauki ir
saugi aplinka, tinkamas personalo dėmesys ir pagalba, galimybė pailsėti po vonios.
100

5.3. Mineralinių vandenų gėrimo metodinės rekomendacijos
Pagrindinis mineralinio vandens vidinio vartojimo būdas – gėrimas. Kurortinėje praktikoje
tam skirta daug dėmesio. Manyta, kad mineralinio vandens gėrimas – būtina visų
kurortinių ligonių gydymo dalis. Vėliau, sukaupus praktinio patyrimo ir atlikus daugiau
mokslinių tyrimų, buvo keičiamos mineralinio vandens gėrimo rekomendacijos.
E. Ţebrovskis ir E. Bratkovskis 1912 m. paskelbia darbą [21] apie Druskininkų šaltinio
„Naša― (vėliau pavadinto „Birutė―, galiausiai – „Dzūkija―) mineralinio vandens veikimą į
šuns skrandţio sulčių išskyrimą. Šio eksperimentinio darbo rezultatų pagrindu, buvo
rekomenduota Druskininkų mineralinių šaltinių vandenis naudoti tais atvejais, kada
išsiskiria per maţai skrandţio sulčių ar jose yra nepakankamai druskos rūgšties. Šie
eksperimentiniai duomenys 1934 m. patvirtinti klinikinių tyrimų metu. E. Salituvna [18]
praneša, kad šaltinio „Naša― vanduo suţadina skrandţio sulčių sekreciją, didina druskos
rūgšties kiekį ir bendrą rūgštingumą, maţina gleivių kiekį. Netinka jį naudoti esant
pakankamam ar padidintam skrandţio sulčių išskyrimui.
Apibendrinančius Druskininkų ir Birštono kurortų geriamų mineralinių vandenų tyrimų
rezultatus 1957 – 1959 m. paskelbia Kauno medicinos instituto mokslininkai S. Gruodytė ir
A. Ţiugţda.
1967–1987 m. Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijos darbuotojai J. Naginevičius, J.
Bunevičius, K. Ambraška, V. Vainauskas ir kiti atliko daug eksperimentinių ir klinikinių
tyrimų, nagrinėdami Birštono ir Druskininkų kurortų chloridinio natrio kalcio mineralinio
vandens poveikį įvairioms virškinimo sistemos organų funkcijoms. Šiomis temomis
apgintos 8 disertacijos, paskelbta daug straipsnių mokslinių darbų rinkiniuose ir
ţurnaluose, skaityti pranešimai Lietuvos ir uţsienio mokslinėse konferencijose. Tirti
skirtingų gręţinių, bet panašios cheminės sudėties geriamųjų mineralinių vandenų
veikimas į skrandţio, kepenų, tulţies pūslės, tiesiosios ţarnos sekracinę, motorinę ir kt.
funkcijas. Tai maţos ir vidutinės mineralizacijos (4,6-8,3 g/l), neutralūs (pH 6,8-7,2) ar
maţai šarminiai (pH 7,2–8,5) chloridiniai natrio, kalcio (dabar vadinami kalciniai natriniai
chloridiniai) mineraliniai vandenys. Jų sudėtyje vyrauja kalcio ir natrio katijonai bei chlorido
101

anijonas. Kitų komponentų (bromidų, magnio, hidrokarbonatų, sulfatų) yra maţesni
kiekiai, todėl jie veikia ribotai ir nedaro pastebimos įtakos organizmo funkcijoms.
Lentelė 7 Vidinio naudojimo mineraliniai vandenys
Pavadinimas
pH
Mineraliz
acija g/l
Kartijonai, mg/l
Anijonai, mg/l
Na + + K + Ca 2+ Mg 2+ Cl - HCO - 3 SO 2- 4 Br -
„Aušra „ 7,60 2,67 722 164 61,3 1430 269 4,4 4,2
„Druskininkai― 7,20 7,06 1530 733 210 4150 263 115 0,13
„Vytautas― 7,10 7,39 1777,9 549,1 240,8 3493,1 300,2 1004,6 11,9
„Eglė 1― 7,18 4,61 1067,4 416,8 180 2637,3 228,2 182,2 7,7
„Eglė 2― 7,04 7,8 1827,6 713,2 284,5 4521,2 211,1 350,9 14,9
Maţos mineralizacijos „Aušra―, vidutinės mineralizacijos „Druskininkai― ‚ „Vytautas―, -
natūralūs mineraliniai vandenys. Maţos mineralizacijos „Eglė 1― ir vidutinės mineralizacijos
„Eglė 2― – mineralizuoti vandenys. Pastarieji gėrimui ruošiami sūrymų mišinį (41,9 g/l)
skiedţiant gėlu vandeniu. Tai magniniai kalciniai natriniai chloridiniai („Aušra―,
„Druskininkai―, „Eglė 1―) ir magniniai kalciniai natriniai sulfatiniai chloridiniai („Vytautas―,
„Eglė 2―) mineraliniai vandenys.
5.3.1. Išgerto mineralinio vandens veikimas
Skrandţio sulčių sekrecija reguliuojama nerviniu – refleksiniu, cheminiu – humoraliniu ir
hormoniniu keliais. Vanduo, patekęs į virškinamąjį traktą, dirgina enteroreceptorius,
reaguojančius į cheminį ir mechaninį poveikius – skrandţio gleivinė gamina ir išskiria
fermentus, druskos rūgštį, antianeminį faktorių, hormonus (histaminą, serotoniną,
gastriną), skatinančius ne tik sekreciją, bet veikiančius ir motorinę, ekskrecinę virškinimo
sistemos funkcijas. Šios funkcijos turi dirbti patikimai, koordinuotai, kad būtų realizuojama
organizmui svarbi rezorbcinė virškinimo sistemos funkcija, kada galutiniai medţiagų
hidrolizės produktai, vanduo, mineralinės medţiagos, vitaminai rezorbuojami į limfą ir
kraują.
Organizmo ir išgerto vandens osmosinė koncentracija vienodėja jau virškinimo trakto
pradţioje – skrandyje ir dvylikapirštėje ţarnoje. Vandens rezorbcija prasideda skrandyje,
102

tačiau intensyviausiai šis procesas vyksta ţarnyne – proksimalinėje plonosios ţarnos
dalyje rezorbuojama 2/3, storojoje ţarnoje -1/3 išgerto vandens. Teisingiau,
rezorbuojamas ne vanduo, o izotoninis tirpalas, kuris susidaro iš išgerto vandens ir
virškinamojo trakto sekreto [28]. Rezorbuojami ir vandenyje esantys katijonai, anijonai,
mikroelementai. Virškinimo sistemos organų veikloje jie nėra vienodai svarbūs, tačiau
kitoms organizmo funkcijoms uţtikrinti – būtini.
Natris (Na + ) sudaro iki 90% visų ekstraceliulinių katijonų, reikalingas daugelio organizme
vykstančių procesų komponentas – reguliuoja vandens kiekį organizme, skatina inkstų
išskiriamąją galią, palaiko osmosinį slėgimą, rūgščių – šarmų balansą, svarbus nervų
sistemos veikloje. Kartu su chloro jonais padidina skrandţio sulčių sekreciją ir rūgštingumą,
skatina tulţies susidarymą, gerina motorinę tulţies pūslės ir ţarnyno veiklą. Junginyje su
kalcio jonais, veikia priešuţdegimiškai, antialergiškai, maţina kraujavimą, stiprina kaulus ir
dantis.
Kalio (K + ) jonų daugiausiai randama intraceliulinėje terpėje. Jis tiesiogiai dalyvauja
baltymų sintezėje, fermentinių sistemų ir gliukozės apykaitoje. Jis reikalingas širdies
impulso susidarymui ir plitimui, dalyvauja širdies raumens susitraukimo ir atsipalaidavimo
procesuose, maţina kraujagyslių sienelių pralaidumą, stabdo kraujavimą.
Kalcis (Ca 2+ ) kaupiasi kauluose, tačiau ir nedidelė jo dalis esanti plazmoje uţtikrina
daugelį organizmo funkcijų: dalyvauja širdies raumens susitraukimo ir atsipalaidavimo
procesuose, maţina kraujagyslių sienelių pralaidumą, stabdo kraujavimą,
priešuţdegimiškai ir antialergiškai, didina nespecifinį organizmo atsparumą. Didina
skrandţio sulčių fermentinę galią, gerina kepenų baltymų apykaitą, skatina šlapalo gamybą
ir išskyrimą su šlapimu.
Magnis (Mg 2+ ) – intraceliulinis katijonas, ţarnyne rezorbuojamas lėtai ir iš dalies. Dalyvauja
angliavandenių, baltymų ir energijos apykaitoje, svarbus fermentinių reakcijų aktyvatorius.
Reguliuoja sujaudinimo plitimą nervuose ir raumenyse, atpalaiduoja lygiųjų raumenų
spazmus. Maţina arterinį kraujo spaudimą, maţina cholesterolio kiekį kraujyje, veikia
raminančiai.
103

Chloridas (Cl - ) dalyvauja įvairiuose organizmo gyvybiniuose procesuose: padidina
skrandţio sulčių sekreciją ir rūgštingumą, skatina tulţies susidarymą ir gerina motorinę
tulţies pūslės veiklą. Dalyvauja organizmo medţiagų ir vandens apykaitoje, svarbus
raumenų ir nervų sistemos darbe, reikalingas kraujo buferinių sistemų veikloje, skatina
inkstų išskiriamąją funkciją. Junginyje su kalcio katijonais veikia priešuţdegimiškai,
antialergiškai, maţina kraujavimą, stiprina kaulus ir dantis.
Sulfatas (SO 2- 4 ) stiprina tulţies pūslės ir jos latakų susitraukimus, skatina jos nutekėjimą į
dvylikapirštę ţarną. Junginiai su kalcio katijonais veikia priešuţdegimiškai, standina
kraujagyslių sieneles, maţina ţarnyno ir šlapimo takų uţdegimus. Ţarnyne susidarę
junginiai su magnio ir natrio jonais nerezorbuojami, todėl veikia liuosuojančiai.
Hidrokarbonatas (HCO - 3 ) svarbus rūgščių – šarmų balanso palaikymui, tvarko virškinamojo
trakto motoriką ir sekreciją, maţina dispeptinius reiškinius, skystina ir padeda pašalinti
gleives iš ţarnyno, šlapimo ir kvėpavimo (inhaliuojant) takų.
Bromidas (Br - ) naudingas virškinimo ir urogenitalinės sistemų darbui. Tinkamas
sergantiems neurozėmis, pradinėmis hipertoninės ligos stadijomis. Jis lėtina medţiagų
apykaitą, todėl nerekomenduojamas gerti tukti linkusiems asmenims. Bromido veikimas
stiprėja, vandenyje maţėjant natrio ir chloridų.
Matome, kad tik dalis mineralinio vandens komponentų dalyvauja virškinimo organų
veikloje. Vandenyje esantys mineralinių medţiagų katijonai ir anijonai veikia ir kitus
svarbius organizmo gyvybinius procesus – reguliuoja osmosinį slėgį, palaiko elektrolitų
pusiausvyrą, keičia medţiagų apykaitą, dalyvauja fermentų ir hormonų veikloje. Geriamas,
inhaliuojamas ir kitais būdais vidiniai vartojamas mineralinis vanduo turi
imunonormalizuojančių savybių – maţina imuniteto ląstelinio ir humoralinio komponentų
disbalansą, antikūnių gamybos intensyvumą, normina T – limfocitų aktyvumą ir kt.[80].
5.3.2. Geriamo mineralinio vandens tyrimai Lietuvoje
Prof. A.Ţiugţda medicinos mokslų daktaro disertacijoje [22] ir kituose darbuose parodo,
kad Birštono kurorto mineraliniai vandenys veikdami refleksiniu ir humoraliniu keliu,
sukelia virškinimo sistemos funkcinių ir trofinių pakitimų. Vidutinės mineralizacijos
104

„Vytauto― vanduo didina skrandţio sulčių sekreciją ir rūgštingumą, todėl vartotinas
hiposekrecijos metu, taip pat sutrikus skrandţio ir tulţies pūslės motorinei veiklai.
Šioje srityje darbai buvo tęsiami ir plečiami. 1959 m. jis paskelbė Birštono kurorto
mineralinio vandens „Vytautas― ir 2 – sios sanatorijos šaltinio (vėliau pavadinto „Birutė―)
vienkartinio gėrimo poveikį (250 ml.) sergantiems lėtiniu anacidiniu gastritu [24]. Tyrimai
atlikti stacionare (Kauno I klinikinė ligoninė) ir Birštono kurorte. Natriniai chloridiniai
kurorto vandenys, sergantiems histaminui jautriu anacidiniu gastritu, 60,9% atvejų
padidina laisvos druskos rūgšties ir skrandţio sulčių išskyrimą. Šios grupės ligoniams
mineralinį vandenį gerti 0,5 val. prieš valgį.
Kitame darbe [26] A. Ţiugţda palygina lėtiniu gastritu sergančių asmenų gydymo Birštono
kurorto ―Vytauto‖ šaltinio mineraliniu vandeniu nekurortiniame stacionare (Kauno I
klinikinės ligoninės terapijos skyriuje) rezultatus su lėtiniu gastritu sergančių asmenų
gydymo Birštono kurorte efektyvumu. Gydant stacionare buvo siekiama, kad mineralinis
vanduo būtų pagrindinė ir beveik visados vienintelė skrandţio sekreciją veikianti priemonė.
Gydymo kursas nuo 2 iki 4 savaičių. ―Vytauto‖ šaltinio mineralinis vanduo sergantiems
anacidiniu ir subacidiniu gastritu buvo skiriamas 100 – 200 ml., 3 kartus per dieną, ½ val.
prieš valgį; hiperacidinio gastrito atvejais – 100 – 200 ml., 2 kartus per dieną, 1,5 val.
prieš valgį. Gydant lėtiniu gastritu sergančius asmenis ―Vytauto‖ mineraliniu vandeniu
nekurortiniame stacionare, iš 80 asmenų ţymiai pagerėjo arba pagerėjo 50 (62%),
nepasikeitė 30. Tiriant lėtiniu gastritu sergančių asmenų gydymo, kurio pagrindinis
komponentas – mineralinio vandens „Vytautas― gėrimas, Birštono kurorte efektyvumą,
pagerėjimas arba ţymus pagerėjimas pasiektas 68,3% atvejų. Po 6 mėn. patikslinus
stacionarinio gydymo „Vytauto― mineraliniu vandeniu teigiamų rezultatų patvarumą,
pasirodė, kad teigiamas gydymo efektas išliko 47% atvejų. Maţiausiai patvarūs yra
anacidiniu gastritu sergančių asmenų gydymo rezultatai. Siūlo kursinio stacionarinio
gydymo mineraliniu vandeniu teigiamų rezultatų patvirtinimui, pakartotinai naudoti
„Vytauto― mineralinio vandens gydymo kursą poliklinikos sąlygomis. Remdamasis šių ir kitų
tyrimų rezultatais [23,25], prof. A. Ţiugţda daro išvadą, kad mineralinis vanduo „Birutė―, o
dar daugiau „Vytautas― tinka gydyti sergančius subacidiniu ir histaminui jautriu anacidiniu
gastritu.
105

J. Naginevičiaus ir bendradarbių [67,68,70] ilgalaikių ir gausių „Vytauto― ir „Birutės―
mineralinių vandenų veikimo į skrandţio sulčių rūgštingumą, skrandţio bei ţarnyno
motoriką ir J. Bunevičiaus [38] atlikti tulţies susidarymo ir tulţies pūslės motorikos tyrimai
patvirtino nuomonę, kad šie mineraliniai vandenys naudingi gerti esant sumaţėjusiam
skrandţio sulčių rūgštingumui, sulėtėjusiam skrandţio sulčių ir tulţies susidarymui, sutrikus
ţarnyno ar tulţies pūslės motorikai.
Daug eksperimentinių ir klinikinių mokslinių darbų atlikta tiriant Druskininkų kurorto
geriamųjų mineralinių vandenų poveikius skrandţio, kepenų, tulţies pūslės ir latakų veiklai.
S. Gruodytė 1956 m. atlieka eksperimentinį darbą su šunimis, turinčiais skrandţio fistulą, o
1957m.[9] paskelbia klinikinių tyrimų rezultatus apie Druskininkų kurorte gydytus 859
ligonius, sergančius lėtiniu gastritu ir funkciniais skrandţio sekrecijos sutrikimais be
uţdegiminių pakitimų skrandţio gleivinėje. Gėrimui naudotas „Spalio― (vėliau pavadinto
„Druskininkais―) gręţinio chloridinis natrio kalcio mineralinis vanduo. Teigiamai įvertinusi
gydymo rezultatus, pagrindţia indikacijas Druskininkų kurorte gydyti sergančius lėtiniu
gastritu, esant sutrikusiai sekrecinei funkcijai, sulėtėjusiai ar pagreitėjusiai skrandţio
turinio evakuacijai, kartu esant kepenų ir tulţies latakų ligoms, taip pat ir funkcinės kilmės
skrandţio veiklos sutrikimams.
Vėliau nustatyta [56], kad mineralinis vanduo „Birutė― padidina sumaţėjusią skrandţio
sulčių sekreciją, maţina gleivių skrandyje. Mineralinis vanduo „Druskininkai― [55],
sergantiems skrandţio, kepenų ir tulţies pūslės ligomis, nepriklausomai nuo pradinio pH,
išgėrus 200 ml. kambario temperatūros mineralinio vandens „Druskininkai―, visais atvejais
didina skrandţio turinio rūgštingumą.
„Eglės 1― (M 4,3 g/l) ir „Eglės 2― (M 7,7 g/l) geriamo mineralinio vandens poveikis
skrandţio sulčių rūgštingumui tirtas sergantiems lėtiniu gastritu ir opine liga [86]. Esant
dideliam skrandţio sulčių rūgštingumui (pH 1,5 ir maţiau), jį patikimai maţina šaltas „Eglė
1― ( 18 0 C, 150 ml.). Anacidinio gastrito metu (pH 6,0 ir daugiau), išgėrus šilto mineralinio
vandens „Eglė 1― ( 40 0 C, 150 ml.), skrandţio sulčių rūgštingumas auga.
Lietuvos kurortų geriamųjų mineralinių vandenų poveikių kepenų, tulţies pūslės ir latakų
funkcijoms tirti atlikti gausūs eksperimentiniai ir klinikiniai tyrimai. Druskininkų kurorto
106

geriamųjų mineralinių vandenų poveikį sveikų ir patologiškai pakitusių kepenų ir tulţies
takų funkcijoms tyrė S. Gruodytė [8]. Mineralinių vandenų „Spalis― ir „Birutė― veikimas
tirtas Kauno medicinos instituto hospitalinės ir fakultetinės terapijos katedrose. Klinikoje
buvo tiriama kaip mineralinis vanduo „Spalis― (šiltas, 38 0 C, tris kartus per dieną po 1
stiklinę; kontrolei tų pačių parametrų vandentiekio vanduo) sergantiems Botkino liga ir
lėtiniu kalkulioziniu hepatocholecistitu, keičia tulţies fizines ir chemines savybes, didina
sekreciją, gerina tulţies takų motoriką, praplauna tulţies takus ir išplauna uţdegiminius
elementus – leukocitus, gleives. Mineralinis vanduo „Birutė― (38 0 C, 100 ml.) tulţies pūslės
refleksą sukelia 77,27% sergančių kalkuliozinės kilmės hepatocholecistitu. Šie mineraliniai
vandenys rekomenduoti gerti sergant kepenų ir tulţies pūslės ligomis.
K. Ambraška, Z. Jančiukas [1,88], norėdami išsiaiškinti Druskininkų mineralinių vandenų
terapinę vertę ir kai kuriuos veikimo mechanizmus hepatobiliarinės sistemos susirgimų ir
angliavandenių apykaitos sutrikimų atvejais, atliko bandymus su baltosiomis ţiurkėmis,
kurioms paodine anglies tetrachlorido (CCl 4 ) injekcija sukeldavo histologiškai,
histochemiškai ir biochemiškai dokumentuotą kepenų pakenkimą (ūminį toksinį hepatitą,
riebalinę hepatozę, kepenų cirozę). Mineraliniai vandenys „Spalis― ar „Birutė― po 10 – 15
ml. per parą skirti nuo pirmos eksperimento dienos. Kontrolinei grupei – tiek pat
vandentiekio vandens. Angliavandenių apykaitą geriau tvarko mineralinis vanduo „Birutė―.
Pradinėse kepenų parenchimos pakenkimo stadijose (toksinis hepatitas, riebalinė
hepatozė) – gerėja gliukozės utilizavimas, glikogenas geriau apsaugomas hepatocituose.
Vėliau, kepenų cirozės stadijoje, efekto nėra - hepatocituose ţymiai maţėja, o kai kuriose
kepenų skiltelėse visiškai išnyksta glikogenas. Kitose eksperimentų serijose autoriai [31,33]
nustatė, kad teigiami nukleininių rūgščių kiekio, RNR ir DNR santykio hepatocituose, kraujo
serumo baltymų, kai kurių fermentų pakitimai, naudojant mineralinį vandenį „Spalis―,
atsistatė jau po 15 parų. Gėrusioms vandentiekio vandenį, šie rodikliai į normą grįţo tik po
30 parų.
Šiuos eksperimentinius darbus papildo ir klinikinė medţiaga. V. Vainauskas ir Z. Jančiukas
[40] tyrė geriamųjų mineralinių vandenų „Druskininkai― ir „Dzūkija― (anksčiau „Birutė―)
poveikį kepenų parenchimai, antinksčių ţievės funkciniam aktyvumui sergantiems lėtiniu
cholangohepatitu. Šiltas mineralinis vanduo 3 kartus per dieną po 200 ml. buvo geriamas
107

iki valgio 20 – 30 min. (esant sumaţėjusiam skrandţio sulčių rūgštingumui), 30 – 45 min.
(normaliam) ar 1 – 1,5 val. (padidėjusiam rūgštingumui). Be bendraklinikinio tyrimo,
įvertinta kepenų funkcija (ueviridino mėginys, kraujo serumo cholinesterazės aktyvumas,
kraujo bilirubinas, baltymų frakcijos), uţrašyta hepatograma. Antinksčių ţievės funkciją
vertino pagal paros 17 – KS, 17 – OKS ekskreciją, kortizolio kiekį kraujo serume. Tiek ši,
tiek autorių vėliau paskelbta [43] medţiaga parodė, kad geriant mineralinį vandenį
„Dzūkija―, 17 – KS ekskrecija didėja patikimai daugiau (moterims p0,05),
negu geriant mineralinį vandenį „Druskininkai― (p>0,1 ir p>0,5, atitinkamai). 17 – OKS
paros ekskrecija didėja daugiau geriant mineralinį vandenį „Druskininkai― (p

skiriasi neţymiai. Esminis jų skirtumas– organinių medţiagų kiekis juose:„Dzūkijoje― –
21,75 mg/l, „Druskininkuose― –4,01 mg/l. [32].
5.3.3. Geriamojo mineralinio vandens vartojimo technologija
Į geriamą mineralinį vandenį reaguojama kaip į mechaninį, cheminį ir temperatūrinį dirgiklį
per sekrecinės, motorinės ir rezorbcinės virškinamojo trakto funkcijų kaitą. Po nespecifinės
reflektorinės reakcijos, mineralinio vandens komponentams įsijungus į metabolizmo
procesus, prasideda specifinis veikimas. Organizmo reakcijų pobūdį lemia vandens fiziko –
cheminė sudėtis, vartojimo būdas ir svarbiausiai – fiziologiniai ir patologiniai pakitimai
organizme.
Birštono ir Druskininkų kurortų mineraliniai vandenys dėl savo fiziko – cheminės sudėties
geriau veikia esant sumaţėjusiai skrandţio sulčių sekrecijai, sutrikusiai motorinei skrandţio,
ţarnyno veiklai ar kepenų funkcijai. Tačiau atitinkamai parenkant geriamo vandens
temperatūrą, kiekį, gėrimo laiką ir būdą tinka gydyti ir kitus virškinamojo trakto, medţiagų
apykaitos, inkstų, endokrininių ir kitų organizmo sistemų susirgimus.
5.3.3.1. Geriamojo mineralinio vandens temperatūra
Manoma, kad geriau gerti tokios temperatūros vandenį, koks jis išteka iš gręţinio (mūsų
kurortuose gaunamų vandenų temperatūra - 9–11 0 C), nes tada nesikeičia jų gydomosios
savybės. Tuo tarpu šildant vandenį, keičiasi jame esančios organinės medţiagos, išgaruoja
dujos. Namų sąlygomis šildyti atkimštą butelį vandens vonioje ne aukščiau 50 0 C. Jeigu
reikia gerti aukštesnės temperatūros vandenį, rekomenduojama nešildyti viso jo tūrio, o
pašildyti tik dalį ir juo praskiesti reikalingą šalto vandens kiekį.
Geriamo mineralinio vandens temperatūrą lemia skrandţio sulčių rūgštingumas, sekrecijos
dydis, motorika.
Visais virškinamojo trakto ligų atvejais, kada randamas sumaţintas arba nulinis skrandţio
sulčių rūgštingumas ir nepakankama sekrecija, skrandţio atonija, vidurių uţkietėjimas
geriami šalti mineraliniai vandenys (10–18 0 C).
Ir priešingai, šilti (30–40 0 C) - susirgimai su nepakitusia sekrecine funkcija ar karšti (40–
45 0 C) – hipersekreciniai gastritai, pilioro spazmas, viduriavimas ir pan. Išgėrus šilto
109

mineralinio vandens, skrandţio turinio rūgštingumas maţėja, kartu maţėja ir skrandţio
motorinės veiklos diskoordinacija. Šiltas vanduo pagerina kraujotaką skrandţio sienelėje,
tuo pačiu padidina skrandţio gleivinės atsparumą padidėjusios skrandţio sulčių
rūgštingumo agresyvumui.
Šiltas mineralinis vanduo geriamas esant skausmui, tulţies pūslės ir ţarnyno diskinezijai, 1
– 3 mėn. po paūmėjimo, ar esant gretutiniams susirgimams, kurių metu šalti gėrimai
nerekomenduojami, pvz., chroninis tonzilitas ir pan.
Sergant skrandţio ar dvylikapirštės ţarnos opa, geriamo mineralinio vandens temperatūra
priklausys nuo sekrecinės skrandţio funkcijos.
Kepenų ligoms gydyti skiriamas gerti šiltas arba karštas mineralinis vanduo.
5.3.3.2. Geriamojo mineralinio vandens dozavimas
Rekomenduojama vienkartinė geriamo mineralinio vandens dozė – 3,3 ml/kg kūno svorio.
Tačiau gydymą saugiau pradėti nuo maţesnio (100 – 150 ml.) ir, gerai toleruojant,
nuosekliai didinti iki rekomenduojamo kiekio. Maţesni mineralinio vandens kiekiai skiriami
esant polinkiui viduriuoti, sumaţėjusiai motorinei ir evakuacinei skrandţio funkcijoms,
sergant gretutinėmis širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis.
Mūsų kurortų geriamųjų mineralinių vandenų mineralizacija gana aukšta, todėl juos gerti
ilgiau kaip 4–6 sav. nerekomenduojama dėl galimo organizmo elektrolitų balanso,
fermentinių sistemų ar hormonų kiekio pakitimų [16]. Pakartotinas gydymo kursas
rekomenduojamas po 3–4 mėn.
5.3.3.3. Geriamojo mineralinio vandens vartojimo laikas
Mineralinio vandens gėrimas paprastai derinamas su valgymo laiku. Tiek Lietuvos, tiek
uţsienio mokslininkų tyrimuose ir kurortinėje praktikoje daţniausiai naudota tokia schema
[16,28,57,71]: sumaţėjusi skrandţio sekrecija ir rūgštingumas -mineralinis vanduo
geriamas 10–15 min. prieš valgymą arba pradėjus valgyti skatina skrandţio sunkos
sekreciją; normali sekrecija – 30–40 min. iki valgio; 0,5-1val. (arba 1–1,5 val.) iki valgio
geriamas mineralinis vanduo slopina skrandţio sulčių sekreciją. Pastaroji rekomendacija
paremta vadinamuoju pilioriniu ir duodeniniu efektu, tačiau klinikiniu jo poveikiu
110

pastaruoju metu abejoja kai kurie kurortologai [17,79]. Mineralinį vandenį išgėrus 1–1,5
val. prieš valgį, skrandyje intensyviai išskiriamos padidėjusio rūgštingumo sultys, o
skrandis tuščias, virškinti nėra ko, ţalojama skrandţio gleivinė. Todėl gydant hiperacidinį
gastritą, opinę ligą lydymus rėmens, skausmo, skrandţio ar ţarnyno spazmų ar kitų
dispeptinių jutimų, mineralinį vandenį gerti po valgio, ne vėliau kaip po pusvalandţio.
Esant ne opinės kilmės dispepsiniams jutimams, rekomenduojama gerti maţai
mineralizuoto (4–5 g/l) kalcinio natrinio chloridinio vandens, po 150 ml., 25–28 0 C
temperatūros kas 3 val., nepriklausomai nuo mitybos ritmo [76].
Nurodoma [16], kad valgant išgertas mineralinis vanduo skatina išorinę kasos sekreciją, o
išgertas 1 val. prieš valgymą – ją slopina.
Tokia pasiūlymų įvairovė leidţia manyti, kad tik klinikinių simptomų teigiama dinamika ir
paciento subjektyvūs jutimai, leis parinkti teisingą mineralinio vandens gėrimo ir valgio
laiko derinimą.
5.3.3.4. Geriamojo mineralinio vandens vartojimo būdas
Pirmas refleksinis atsakas į geriamą vandenį kyla jau burnoje, vandeniui dar nepatekus į
skrandį – daugėja seilių, keičiasi virškinimo trakto funkcijos: vanduo esantis priekinėje
burnos ertmėje veikia skrandį, o veikdamas uţpakalinę dalį ir lieţuvio šaknį - ţarnyną.
Ilgiau laikant vandenį burnoje – reflektorinis veikimas stipresnis, todėl siekiant sustiprinti
padirginimą ir stipriau veikti sekrecinę ir motorinę virškinimo trakto funkcijas – vandenį
gerti lėtai, nedideliais gurkšniais (patogiau iš specialios formos indelio arba per šiaudelį),
stovint ar lėtai vaikščiojant.
Esant padidintai sekrecijai ir motorikai, norint juos sumaţinti, priešingai – vandenį gerti
dideliais gurkšniais, greitai.
Sergant inkstų ir šlapimo takų chroninėmis uţdegiminėmis ligomis, esant polinkiui juose
formuotis ar jau turint susiformavusius nedidelės apimties akmenis, gerti maţos
mineralizacijos 24–30 0 C temperatūros vandenį 5–6 k. Per dieną po 180–360 ml. Be
įprasto mineralinio vandens gėrimo prieš valgį, 2–3 kartus gerti po valgio, praėjus 2,5–3
111

valandoms. Šlapime vyraujant uratų druskoms, cistinui geriau tinka gerti šarminius
mineralinius vandenis (pH>7,2), o vyraujant fosfatams – rūgščius (pH

ilgalaikėms organizmo adaptacijos reakcijoms įvairiuose hormoninės reguliacijos lygiuose.
Hormonus sintetina ne tik vidinės sekrecijos liaukos, bet ir visame organizme išsisklaidę, tą
pačią funkciją atliekančios ląstelės. Tai vadinamoji difuzinė neuroendokrininė sistema
(APUD sistema)[28]. Šių ląstelių gausu virškinamojo trakto, kvėpavimo takų gleivinėje. Jos
dalyvauja organizmo reakcijose į išorinius poveikius, tuo pačiu ir mineralinio vandens
gėrimą ar inhaliacijas. Kai kuri organizmo hormoninio spektro kitimų dinamika patvirtina
geriamų ir inhaliuojamų mineralinių vandenų dalyvavimą formuojant ne tik vietines, bet ir
sistemines organizmo adaptacines reakcijas, kurios stipresnės ir patvaresnės sveikiems
asmenims [83]. Vidinis mineralinio vandens naudojimas stiprina imuninę sistemą [77].
Todėl geriamųjų mineralinių vandenų, kaip sveikatos rezervų stiprinimo ir kūrimo
faktoriaus tyrimai sudaro antrojo kurortologijos etapo pagrindą [30]. Plečiami chroninio
nuovargio ir metabolinio sindromo, kuris yra fonas aterosklerozei, išeminei širdies ligai,
arterinei hipertenzijai, cukriniam diabetui, vėţiui vystytis, tyrimai. Ieškomi optimalūs
mineralinio vandens gėrimo ir vaistų deriniai išeminei širdies ligai, opaligei gydyti.
6. Balneoterapinių procedūrų taikymo medicininėje reabilitacijoje
ypatumai
Remiantis Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl medicininės
reabilitacijos ir sanatorinio (antirecidyvinio) gydymo organizavimo― (2008 m. sausio 17 d.
Nr. V-50, Vilnius), balneoterapinės procedūros nėra įtrauktos į medicininei reabilitacijai
vykdyti tinkamų procedūrų sąrašą. Balneoterapines ir hidroterapines procedūras remiantis
šiuo teisės aktu rekomenduotina taikyti tik trečiojo medicininės reabilitacijos etapo metu
pacientams su virškinimo sistemos ligomis. Aišku, reikia pastebėti, kad tame pačiame
įsakyme prie daugelio susirgimų nurodoma taikyti fizioterapines procedūras
(balneoterapinės ir hidroterapinės procedūros yra priskiriamos fizioterapinių procedūrų
rūšiai), tačiau dėl pakankamai didelės balneoterapinių procedūrų savikainos, pacientams
pageidaujantiems jas gauti, daţnai tenka mokėti papildomai.
Balneoterapinių procedūrų taikymo medicininėje reabilitacijoje metodikų pagrindas yra tas
pats, kaip ir taikymo gydymui, pagrindinis skirtumas yra tik pacientų kontingentas –
medicininėje reabilitacijoje tai daţniausiai pakankamai „sunkūs― pacientai, daţnai po
113

traumų ir persirgtų ūmių susirgimų bei chirurginių operacijų. Todėl balneoterapinės
procedūros jiems gali būti skiriamos tik grieţtai pagal gydančio gydytojo rekomendacijas ir
individualiai, atsiţvelgiant į paciento būklę.
Daţniausiai iš balneoterapinių procedūrų vykdant medicininę reabilitaciją yra skiriamos
vonios ir kineziterapija mineraliniame vandenyje. Ypatingą dėmesį reikia skirti paciento
prieţiūrai gydomosios vonios laikotarpiu.
Paciento prieţiūra gydomosios vonios laikotarpiu. Pagal paciento panardinamo
plotą į vandenį gydomosios vonios skirstomos į bendrąsias, pusiau vonias, vietines
voneles. Kiekvienos rūšies voniai vandens temperatūra parenkama pagal ligą, o veikliųjų
medţiagų kiekis nurodomas paskyrime arba aprašomas instrukcijoje. Paciento biologinius
atsakus lemia vandens temperatūra.
Bendroji gydomoji vonia pripildoma tokiu kiekiu vandens, kad jis apsemtų pacientą
ţemiau paţastų ir netrikdytų viršutinių kvėpavimo takų veiklos bei neapsemtų širdies
projekcijos krūtinės ląstoje. Prieš procedūrą būtina apklausti pacientą apie bendrą jo
būklę, suskaičiuoti pulsą, pamatuoti vandens temperatūrą, o atliekant balneoterapiją –
vandenyje ištirpinti gydomąją medţiagą [27].
Per procedūrą pacientas patogiai atsigula vonioje – po galva padedama guminė pagalvėlė,
taip pat atrama kojoms. Vonioje rekomenduojama judėti. Vonioje esančio vandens paviršių
galima uţdengti polietileno plėvele, kad vanduo ne taip greitai atvėstų. Vykstant
procedūrai reikia stebėti paciento veido ir odos išvaizdą bei bendrą savijautą, nepalikti
vieno kabinete be medicinos personalo prieţiūros. Pulsas turi būti ne didesnis kaip 100
k/min., spaudimas turi nekristi, galva nesvaigti, kvėpavimo daţnio padidėjimas turi
neviršyti 5-8 k/min. Po procedūros būtinas 30-40 minučių poilsis, reikia vengti peršalimo ir
skersvėjų. Esant šaltam orui poilsis po vonios turi būti ilgesnis. Po balneoterapijos 1,5
valandos nerekomenduojama kūno prausti gėlu vandeniu, nes ant odos paviršiaus išlieka
gydomųjų medţiagų plėvelė, kuri neurorefleksiškai veikia įvairias organizmo sistemas [11].
Pusiau vonia – tai kombinuota procedūra, jungianti gėlo ar mineralinio vandens vonią ir
trynimą. Vandens kiekis vonioje – iki paciento bambos, vandens temperatūra parenkama
114

pagal ligą. Pacientas sėdi, aptrinamas kūno paviršius, nepaniręs į vandenį. Procedūros
trukmė – 5-6 minutės.
Vietinės vonelės naudojamos rankoms ar kojoms. Šiltos vonelės rankoms skatina krūtinės
ląstos organų veiklą, kojoms – atpalaiduoja galvos kraujagysles, skatina viršutinių
kvėpavimo takų kraujotaką. Vandens temperatūra palaipsniui didinama nuo +37 o C iki
+41 o C, rankos panardinamos į vandenį iki alkūnių, kojos – iki blauzdų vidurio. Procedūros
trukmė – 15-20 minučių. Pasibaigus procedūrai, rankos ar kojos apmaunamos šiltomis
pirštinėmis ar kojinėmis.
Kontrastinio vandens vietinės vonelės naudojamos grūdintis. Joms pakaitomis
naudojamas šiltas ir šaltas vanduo: 3-5 minutes – šaltas, po to 1-2 minutes – karštas, ir
taip kartojama tris-keturis kartus.
Kineziterapija mineraliniame vandenyje teigiamai veikia bendrąsias organizmo
funkcijas (medţiagų ir hormonų apykaitas ir kt.). Optimali temperatūra kineziterapijai 31-
33 o C. Juo vandens mineralizacija didesnė, tuo didesnis šilumos patekimas į organizmą,
didesnis giluminis poveikis [27,3]. Kompleksinis mineralinio vandens ir kineziterapijos
poveikis naudingas sergant degeneracinėmis, uţdegiminėmis stuburo ligomis, esant
potrauminiams sindromams. Kineziterapija vandenyje atliekama prisilaikant bendrosios
kineziterapijos ir saugumo vandenyje principų.
Indikacijos kineziterapijai mineraliniame vandenyje:
raumenų silpnumas;
periferinės nervų sistemos paţeidimai;
polineuritai;
reumatinis artritas;
Bechterevo liga;
kontraktūros.
Bendrosios kineziterapijos mineraliniame vandenyje kontraindikacijos:
progresuojanti ligos eiga;
115

grėsmingi širdies ritmo sutrikimai;
nestabili krūtinės angina;
hipotenzinės ir hipertenzinės krizės;
epilepsija;
uţkrečiamos odos ligos;
atviros ţaizdos;
padidėjęs jautrumas chlorui;
akių, ausų ir kiti uţdegiminiai procesai;
grybelinės ligos;
bronchinė astma su daţnais priepuoliais.
Po mineralinės vandens vonios ar kineziterapijos vandenyje nerekomenduojama atlikti
gydymo durpėmis, Šarko dušo, aktyvios kineziterapijos.
7. Balneoterapinių procedūrų taikymo ligų profilaktikai ypatumai
Įvairiausios vandens procedūros kaip savęs lepinimo ir ligų profilaktikos priemonė
Lietuvoje ypač paplito per pastaruosius kelis dešimtmečius. Didţiausia problema tapo tai,
kad visi ankstesni tyrimai buvo orientuoti į pacientus, specifines susirgimų grupes, t.y.
balneoterapinių procedūrų taikymą gydymo ir medicininės reabilitacijos tikslais.
Išpopuliarėjus balneoterapinėms procedūroms kaip sveikatos stiprinimo, ligų profilaktikos
priemonei, iškilo problemų tokį jų taikymą pagrindţiant moksliniais darbais ir tyrimų
rezultatais. Kadangi balneoterapija, kaip sveikatos stiprinimo, organizmo grūdinimo
priemone, daţniausiai naudojasi sąlyginai sveiki asmenys (neturintys išreikštų sveikatos
nusiskundimų), specifinių kontraindikacijų šioms procedūroms nėra. Reikia pasiekti, kad
kiekvienas, pageidaujantis pasilepinti balneoterapinėmis ar hidroterapinėmis procedūromis,
būtų tinkamai informuotas apie pagrindines bendras kontraindikacijas vandens
procedūroms (širdies –kraujagyslių ligos, atviros ţaizdos, grybelinės ligos, epilepsija,
alkoholinis ar narkotinis apsvaigimas). Iškilus abejonėms dėl savo sveikatos būklės, būtina
pasitarti su specialistu. Kitas labai svarbus momentas besilepinant vandens procedūromis –
jų kiekis. Nerekomenduojama daugiau kaip dvi mineralinio vandens procedūros per dieną,
o pertraukos tarp šių procedūrų neturėtų būti trumpesnės kaip valanda laiko.
116

Maudymasis baseine gali būti tiek gydymo ar reabilitacijos procedūra, tiek ligų profilaktikos
priemonė.
Maudymasis baseine, kaip profilaktikos priemonė, daugiau siejamas su plaukimu, ţaidimais
vandenyje, o maudymasis atviruose baseinuose ar jūroje – patikima organizmą grūdinanti,
jo adaptacinius pajėgumus stiprinanti priemonė. Maudymąsis visada (ne tik plaukimo ar
kineziterapijos vandenyje metu) lydymas raumenų darbo (tuo skiriasi nuo kitų
balneoprocedūrų), kas stipriau keičia termoreguliacijos, nervų ir kraujotakos sistemų
veiklą.
117

8. Išvados ir pasiūlymai:
1. Būtina papildyti Natūralaus mineralinio vandens pripaţinimo Lietuvos Respublikoje
nuostatus ir Natūralaus mineralinio vandens pripaţinimo Lietuvos Respublikoje
protokolą, šalia geriamųjų mineralinių vandenų įtraukti ir apibrėţti natūralaus
mineralinio vandens, skirto išoriniam vartojimui jo gavybos vietoje, sąvoką.
2. Būtina papildyti Lietuvos higienos normą HN 28:2003 „natūralaus mineralinio
vandens ir šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai―, įtraukiant ir
natūralaus mineralinio vandens, skirto išoriniam vartojimui jo gavybos vietoje
sąvoką (netaikant jiems tik pilstymo ir ţymėjimo reikalavimų).
3. Atsiţvelgiant į pateiktą bibliografinę klinikinių tyrimų analizę, papildyti Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl vaistinių preparatų
rinkodaros teisės suteikimo taisyklių, supaprastintos homeopatinių vaistinių
preparatų registravimo procedūros aprašo, supaprastintos tradicinių augalinių
vaistinių preparatų registravimo procedūros aprašo, vaistinių preparatų rinkodaros
teisės suteikimo taikant savitarpio pripaţinimo ir decentralizuotą procedūras aprašo,
vaistinių preparatų analitinių, farmakotoksikologinių ir klinikinių tyrimų standartų ir
protokolų, vaistinių preparatų pakuotės ţenklinimo ir pakuotės lapelio reikalavimų
aprašo, pagalbinių medţiagų, kurios turi būti nurodomos ant vaistinio preparato
pakuotės ir pakuotės lapelyje, sąrašo, vaistinio preparato rinkodaros teisės
perleidimo kitam asmeniui tvarkos aprašo patvirtinimo― natūralaus mineralinio
vandens, skirto išoriniam ir vidiniam vartojimui jo gavybos vietoje sveikatinimo
tikslais supaprastintų registravimo taisyklių aprašu. Kaip pagrindu šiam aprašui
galima vadovautis supaprastintos tradicinių augalinių vaistinių preparatų
registravimo procedūros aprašu.
4. Įtvirtinus minėtuose teisės aktuose reikalingus pakeitimus ir paskyrus uţ tai
atsakingą instituciją, įregistruoti ir sertifikuoti Lietuvos kurortuose naudojamus jų
gavybos vietoje natūralius mineralinius vandenis kaip tinkamus ligų profilaktikos,
gydymo ir medicininės reabilitacijos paslaugoms teikti asmens sveikatos prieţiūros ir
įvairiose SPA įstaigose.
118

5. Siekiant įtvirtinti vieningas natūralių gamtinių kurortinių veiksnių naudojimo
metodikas kurortinėje praktikoje ir palaikyti jų vientisumą bei pagrįstumą,
rekomenduotume sudaryti gydytojų kurortologų Tarybą.
6. Visoms asmens sveikatos prieţiūros ir SPA įstaigoms rekomenduojame perţiūrėti ir,
reikalui esant, pasitvirtinti naujas balneoterapinių procedūrų atlikimo metodikas.
119

9. Literatūros sąrašas:
1. AMBRAŠKA K., JANČIUKAS Z. Angliavandenių apykaitos sutrikimai eksperimentinio
toksinio hepatito atveju ir jų poslinkiai „Spalio― mineralinio vandens poveikyje.
Sveikatos Apsauga. 1971, Nr. II, p.34-38.
2. AUSĖNAITĖ D. Krūties anginos priepolis daţniausiai ištinka ryte. Sveikas ţmogus. 2007,
Nr. 12, p.20-21.
3. BATER A. Aquatic Exercises Therapy, 1996
4. Druskieniki. Zdrojowisko nad Niemnem. Opracowanie zbiorowe rady naukowej i lekarzy
zakładu zdorowego w Druskienikach. Wilno, 1937.
5. GAIGALIENĖ –SVETLAUSKAITĖ B. Hipertonine liga sergančių ligonių arterijų tonuso
dinamika, gydant juos Druskininkų kurorto mineralinio vandens voniomis. Sveikatos
Apsauga. 1964, Nr.I, p.23-30.
6. GINEITIENĖ E. Iš Druskininkų kurorto istorijos. Sveikatos Apsauga. 1957, Nr.2, p.39-
44.
7. GINEITIENĖ E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio. Iš
mokslų istorijos Lietuvoje. Vilnius, 1956, p. 164-179.
8. GRUODYTĖ S. Druskininkų kurorto gydomųjų faktorių efektyvumas, taikant juos
sergantiems kepenų ir tulţies latakų ligomis. Sveikatos Apsauga. 1957, Nr.I, p.7-12.
9. GRUODYTĖ S. Sergančiųjų lėtiniu gastritu gydymas Druskininkų kurorto faktorių
kompleksu. Sveikatos Apsauga. 1957, Nr.3, p.12-17.
10. JUŠĖNAITĖ J. Sergančiųjų hipertonine liga gydymas Druskininkų kurorte. Sveikatos
Apsauga. 1958, Nr. 6, p.19-29.
11. JOEL A.DELISA. Physical medicine and rehabilitation. Principles and Practice. Lippincott
Williams and Wilkins, 2005.- P. 479-492
12. Lietuvos higienos norma HN28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens naudojimo ir
120

pateikimo į rinką reikalavimai―.
13. LITWIN P., RELIGJONI A. Dorożny wpływ solanki Druskinienkickiej na przemianę
węnglowodaną. Polskie Archywum medicyny newnętrynej. 1931, Nr.9.
14. KRIŠČIŪNAS A., KAVALIAUSKIENĖ A. Kineziterapija vandenyje sergant stuburo ligomis.
Kaunas, 2008.- 86 p.
15. MATUKAS A. Birštono kurorto veikla 1942 m. Lietuviškoji medicina, 1943. Nr. 4, p. 228-
241.
16. MEŠKA V., JUOZULYNAS A. Kurortinė medicina. Vilnius: „Litimo„ 1999.
17. NAGINAVIČIUS J. Skrandţio sekrecijos ypatumai. Medicinos teorija ir praktika.1996.
Nr.3(7), p.41
18. SALITÓWNA E. Wptyw solanki Druskienickiej na czyność wydzielniezą źolądka.
Medicyna. 1934, Nr.14.
19. SERAPINAS A. Skrandţio druskos rūgšties frakcinio nustatymo bei intragastrinės pHmetrijos
metodų palyginamoji charakteristika. Sveikatos Apsauga. 1980, Nr.2, p.31-34.
20. SVIČIULIS A., VAINAUSKAS V. Kurortinio gydymo įtaka neaktyvia reumato forma
sergančiųjų vaikų antinksčių funkcijai. Sveikatos Apsauga. 1961, Nr.2, p.18-24.
21. ŻEBROWSKI E., BRATKOWSKI E. Wptyw wodz Druskinienickiej „Nasza‖ na wzdyielanie
soku żolądkowego. Gazeta Lekarska. 1912, Nr. 26.
22. ŢIUGŢDA A. Birštono kuorto gydomasis darbas ir jo tolimesnio vystymosi perspektyvos.
Dis.med.m.dr. –Kaunas, 1959.
23. ŢIUGŢDA A. Birštono kurorto „Vytauto― šaltinio vandens ir Kauno vandentiekio vandens
palyginamosis veikimas į skrandţio sekreciją. Sveikatos Apsauga. 1958, Nr.11, p.7-13.
24. ŢIUGŢDA A. Birštono kurorto 2-osios sanatorijos šaltinio vandens vienkartinis veikimas į
skrandţio sekreciją. Sveikatos Apsauga. 1958, Nr.6, p.13-19.
121

25. ŢIUGŢDA A. Birštono kurorto mineralinių vandenų ir durpinio purvo aplikacijų veikimas į
skrandţio sekreciją anacidinio gastrito atvejais. Sveikatos Apsauga. 1959, Nr.3, p.10-
17.
26. ŢIUGŢDA A. Lėtiniu gastritu sergančių asmenų gydymas Birštono kurorto „Vytauto―
šaltinio mineraliniu vandeniu nekurortiniame stacionare. Sveikatos Apsauga. 1957,
Nr.7, p.11-16.
27. ŢIGIENĖ K. Reabilitacijos ir fizioterapijos pagrindai. Kaunas, 2008.- 312 p.
28. Ţmogaus fiziologija –Sudarytojai: E. Kėvelaitis, M. Illert, H. Hultorn. Kaunas: Kauno
medicinos universiteto leidykla; 1999.
29. АБРАМОВИЧ С.Г. Состояние микроциркуляции у больных гипертонической
болезнью пожилого возраста при лечении хлоридными натриевами ваннами.
Вопросы курортологии, физиотерапии и лечебной культуры. 2002, но.1, с.16-18.
30. АДИЛОВ В.Б. История санаторно -курортного дела в России. Природные лечебные
факторы России. -Актуальные проблемы восстановлительной медицины,
курортологии и физиотерапии. Москва, 2008, с.14-22.
31. АМБРАШКА К. О механизмах действия питьевых хлоридных натриевых
минеральных вод при поражениях печени. В: Реабилитация больных на курортах
Советской Литвы. Вильнюс, 1973, с. 261-264.
32. АМБРАШКА К. Органические вещества питьевых минеральных вод курорта
Друскининкай и их влияние на показатели обмена веществ при поражениях
паренхимы печени. В: Механизм действия лечебных факторов курортов советской
Литвы. Вильнюс, 1977, с. 94-98.
33. АМБРАШКА К., МОНТВИЛА В. Нуклеиновые кислоты печени при ее токсическом
поражении и их изменения под влиянием минеральной воды источника «Спалис»
курорта Друскининкай. В: Реабилитация больных на курортах Советской Литвы.
Вильнюс, 1973, с. 264-268.
122

34. АНДРЕЕВ С.В., ЗЕЛЕНЕЦКАЯ В.С. Концепция гортезиса в проблеме
стимулирующего действия малых доз физико- химических факторов. Вопр.
курортол. 1989, но.6, с.68-75.
35. АНДРЕЕВ С.В., СЕМЕНОВ Б.Н. Значение кожи в механизме действия лечебных сред
на организм больного. Вопросы курортологии физиотерапии и лечебной
физической культуры. 1988, но.5, с.59-64.
36. БЛУМ Ф., ЛЕЙЗЕРСЕН А., ХОФСТЕДТЕР Л. Мозг, разум и поведение. Пер. с англ. -
Москва, "Мир", 1998.
37. БУНЯВИЧУС И. Влияние комлексной курортной терапии на функцыю печени и
поджелудочной железы. В Вопросы физиотерапии, курортологии и реабилитации.
Вильнюс, 1978, с.195-197.
38. БУНЯВИЧУС И. Исследование моторной функции желчного пузыря
холетаксографом у больных некоторыми заболеваниями гепатобилирубинарной
системы при их лечении на курорте Бирштонас. Автореф. дисс... канд.мед.наук.
Вильнюс, 1971.
39. ВАЙНАУСКАС В. Клинико –физиологические аспекты реабилитации детей,
больных ревматитом,на курорте Друскининкай. В: Реабилитация больных на
курортах советской Литвы. Вильнюс, 1973, с.53-60.
40. ВАЙНАУСКАС В. Сравлительная оценка биологического и лечебного действия
хдоридных натриево-кальциевых минеральных вод в комплексе лечения больных
хроническим холанегогепатитом на куроре Друсининкай. В: Механизм действия
лечебных факторов курортов советской Литвы. Вильнюс, 1977, с. 102-106.
41. ВАЙНАУСКАС В., ВОСИЛЕНЕ А. Эффективность применения кишечных процедур в
комлексе курортного лечения гастроэнтерологических больных с поражениями
толстой кишки. В: Вопросы физиотерапии, курортологии и реабилитации.
Вильнюс, 1978, с.205-210.
123

42. ВАЙНАУСКАС В., ЯНЧУКАС З. К вопросу о терапевтическом действии питьевых
хдоридных натриево-кальциевых минеральных вод источников «Дзукия» и
«Друскининкай» в комлексном курортном лечении больных хроническим
гастритом. В: Вопросы физиотерапии, курортологии и реабилитации. Вильнюс,
1978, с.210-216.
43. ВАЙНАУСКАС В., ЯНЧУКАС З. КЛИНИКО –Биологические аспекты терапевтического
действия минеральных вод курорта Друсининкай. В: Актуальные пробдемы
курортной профилактики, лечения и реабилитации больных. Вильнюс, 1987, с.79-
85.
44. ВАЛЬСКИС И., ЯНКАУСКАС В., ЛЕВИН М. Действие хлоридно-натриевых ванн на
защитную функцию у спортсменов. В: 2 Всесоюзный съезд по лечебной
физкультуре и спортивной медицине. Москва: Физкультура и спорт; 1981. с.155.
45. ВАЛЮКЕНЕ К., ПАВАЛКИС В., ЯНКАУСКАС В. Реабилитация сельских жителей,
больных ревматическими заболеваниями суставов. В: Актуальные пробдемы
курортной профилактики, лечения и реабилитации больных. Вильнюс, 1987,
с.188-190.
46. ГАСЮНАС К. Современное использование минеральных вод в республиках
советской Прибалтики. В: Минеральные воды советской Прибалтики и
перспективы их использования для курортного строительства. Вильнюс, 1987,
с.10-18.
47. ГУСАРОВ И.И., АНДРЕЕВ С.В., ТАРАСЕНКО А.Т. и др. О поступлении в организм
веществ при бальхеотерапевтических процедурах. Вопр. курортол., -1984, Но. 6,
с.40-41.
48. ДАВЫДОВА О.Б., ТУПИЦИНА Ю.Ю., АНИСИМКИНА А.Н. Лечебное действие
хлоридно-натриевых ванн. Вопросы курортологии, физиотерапии и лечебной
физической культуры. 1997, но 5, с.51-53.
49. ДАГИЛИС П. О действии некоторых факторов Бирштонаса на организм. Автореф.
124

дисс... канд.мед. наук. Каунас, 1972.
50. ДУДЕЛ ДЖ., ЦИММЕРММАН М., ШМИДТ Р. И ДР. Физиология человека: В 4-х
томах. Т.1, пер. с англ.. "Мир", 1985. с.240.
51. ЗЕЛЕНЕЦКАЯ В.С., АНДРЕЕВ С.В. О механизмах биологического и лечебного
действия бальнеопроцедур. Вопр. курортол. 1992. Но 1., с.46-51.
52. КАПИЛЕВИЧ Л.В., ВАСИЛЬЕВ В.Н., ЗАЙЦЕВ А.А., БОГИНСКАЯ Н.А. Оптимизация
расстановки физиотерапевтических процедур по данным суточной динамики
показателей кардиоинтервалограффии. Вопр. курортол. 1998. Но 6., с.18-20.
53. КАУНАС В. Применение хдоридных натриевых ванн разной минерализации при
комлексном курортном лечении больных поясничным остеохондрозом на курорте
Друскининкай. В: Вопросы курортологии и физиотерапии. Вильнюс, 1983, с.82-88.
54. КАУНАС В., СТЕПОНАУСКАС Р., СТОШКУВЕНЕ Л. И ДР. Применение хдоридных
натриевых йодобромных ванн при комлексном курортном лечении больных
поясничным остеохондрозом на курорте Друскининкай. В: Актуальные пробдемы
курортной профилактики, лечения и реабилитации больных. Вильнюс, 1987,
с.231-237.
55. КОПИЛЕВИЧ М. Интрагастральная pH –метрия в санаторно- курортной практике.
В: Механизм действия лечебных факторов курортов советской Литвы. Вильнюс,
1977, с.75-77.
56. КОПИЛЕВИЧ М.С. Значение углубленого исследования желудочной секреции у
больных хроническим гастритом в условиях санаторно- курортного лечения. В:
Реабилитация больных на курортах советской Литвы. Вильнюс, 1973, с.294-300.
57. Курортология и физиотерапия (руководство) –под ред. В.М. Боголюбова: в 2
томах. Т1. Москва: Медицина; 1985.
58. КУЧИНСКАС П. К вопросу о применении бромидных хдоридных натриевокальциевых
ванн высокой минерализации в комлексном курортном лечении
125

больных атеросклеротическим кардиосклерозом. В: Вопросы курортологии и
физиотерапии. Вильнюс, 1983, с.210-212.
59. КУЧИНСКАС П. Терапевтическая ценность хдоридных натриево-кальциевых
минеральных ванн при лечении больных атеросклеротическим кардиосклерозом
на курорте Друскининкай. В: Механизм действия лечебных факторов курортов
советской Литвы. Вильнюс, 1977, с.177-182.
60. КУЧИНСКАС П., ЖИЛЕНЕ З., КАУБРЕНЕ В. Эффективность комплексного
санаторно- курортного лечения больных ишемической болезни сердца по данным
велоэргометрии. В: Вопросы курортологии и физиотерапии. Вильнюс, 1983, с.205-
209.
61. ЛЕЯ Ю.А. Исследование кислотообразования в желудке. Москва: Медицина; 1968.
62. ЛИНАР Е.Ю. Кислотообразовательная функция желудка в норме и патологии.
Рига: Зинатне; 1968.
63. МЕШКА В. Динамика данных вегетосенсорной хронаксиметрии у больных
воспалительными и дистрофическими заболиваниями суставов во время лечения
на курорте Бирштонас. В: Механизм действия лечебных факторов курортов
советской Литвы. Вильнюс, 1977, с.46-52.
64. МЕШКА В. Терапевтическая ценность лечебных факторов курортов Бирштонас и
Друскининкай и их влияние на нейровегетативную реактивность организма. В:
Механизм действия и эффективность курортного лечения. Вильнюс, 1976, с.19-
23.
65. Минеральные воды наружного (бальнеологического) применения. Пособие для
врачей. Составители: Адилов В.Б., Бережнов Э.С., Боровицкий И.П. и др. 2002.
66. МЯШКА В. Латентный период сенсомоторной реакции у больных ревматическими
заболеваниями суставов во время лечения их на курорте Бирштонас. В: Вопросы
физиотерапии, курортологии и реабилитации. 1978, но 5, с.151-154.
126

67. НАГИНЯВИЧЮС И. Воздействие однократного приема минеральной воды
«Витаутас» на кислотнообразовательную функцию желудка у больных гастритами
и язвенной болезнью. В: Вопросы курортологии и физиотерапии. Вильнюс, 1983,
с.170-177.
68. НАГИНЯВИЧЮС И. Некоторые сравнительные показатели секреции желудка после
однократного воздействия питьевых минеральных вод «Бируте» и «Витаутас». В:
Актуальные пробдемы курортной профилактики, лечения и реабилитации
больных. Вильнюс, 1987, с.91-96.
69. НАГИНЯВИЧЮС И., АМБРАШКА К. Дифференцированное лечение на курорте
Бирштонас больных хроническими холангогепатитами при наличии у них
вторичных поражений толстого кишечника. В: Реабилитация больных на курортах
советской Литвы. Вильнюс, 1973, с.304-309.
70. НАГИНЯВИЧЮС И., ШИНКУНАЙТЕ А., РАСИМАВИЧЕНЕ Л. К вопросу о применении
питьевых хдоридных натриево-кальциевых минеральных вод при курортной
реабилитации больных язвенной болезнью с секретарной недостаточностью
желудка. В: Вопросы физиотерапии, курортологии и реабилитации. 1978, но 5,
с.257-259.
71. ОЛЕФИРЕНКО В.Т. Водотеплолечение. 3-изд. Москва: Медицина; 1968.
72. ОРАНСКИЙ И.Э. Механизмы действия бальнеофакторов и пути его познания.
Бопр. курортол., 2007. Но.3, с.3-5.
73. ОРАНСКИЙ И.Э. Природные лечебные факторы и биологические ритмы. Москва.
"Медицина", 1988.
74. ОРАНСКИЙ И.Э. ЦАРФИС П.Г. Биоритмология и хронотерапия (хронобиология и
хронобальнеофизиотерапия). Москва. "Высшая школа". 1989.
75. ПАВАЛКИС В.-Е.Ю. Изучение функции печени и нейровегетативной реактивности
больных хроническими холангогепатитами при лечении на курорте Друскининкай.
127

Автореф. дисс... канд.мед. наук. Каунас, 1974.
76. ПОНОТАРЕНКО Г.Н. Маломинерализованная натриево-калциевая хлоридная вода
"Охтинская" в комплексном лечении больных с заболеваниями желудка
(Методические рекомендации). СПБ., 2006.
77. СЕЛЕНИНА Г.А., КОЛЕСНИКОВ О.А., ДОЛГУШИН И.И. И ДР. Об имунотропном
действии питьевых минеральных вод. Вопросы курортологии, физиотерапии и
лечебной физической культуры. 2001, но 4, с.51-53.
78. СОРОКИНА Э.И. Физические методы лечения в кардиологии. Москва. "Медицина",
1989.
79. ТЕРЕНТЬЕВА Л.А., РОЗЕНФЕЛЬД М.К. Лечебные минеральные воды Латвии. Рига
"Звайгзде", 1980.
80. ТУПИЦЫНА Ю.Ю., ЛЕБЕДЕВА О.Д. Хдоридные натриевые ванны в лечении
больных с сочетанной сердечно –сосудестой патологией. В: Актуальные проблемы
восстановлительной медицины, курортологии и физиотерапии. Москва, 2002,
с.211.
81. УЛАЩИК В.С. Участие кожи в реализации действия лечебных физических
факторов. Вопр. курортол. 1990, Но 2, с.8-16.
82. ФЕРРАРИО В.Ф., РАСТЕЛИ А., СОЛИТЕНЕ У., ТАФФЕ Т.Ф. Изменения циркадного
ритма оральной температуры под влиянием грязебальнеоличения у больных
артрозом. Вопр. курортол., 1984. с.25-28.
83. ХИНЧАГОВ Б.П., ПОЛУШИНА Н.О., ФРОЛКОВ В.К. Влияние однократной ингаляции
минеральной воды на гормональный статус крови у здоровых добровольцев.
Вопр. курортол.
84. ЦАРФИС П.Г. Природа и здоровье человека. Москва: Высшая школа; 1987.
85. ЮОЗАЙТИС Б. О значении санаторно –курортного лечения в реабилитации
128

больных хроническими дерматозами. В: Реабилитация больных на курортах
советской Литвы. Вильнюс, 1973, с.414-420.
86. ЯНКАУСКАС В., КУЗМИНСКЕНЕ В., ВАЛЬСКИС Й. Кислотообразующая и
нейтрализущая функция желудка у больных язвенной болезнью хроническим
гастритом под воздействием однократного према минеральной воды «Эгле». В:
Состояние здоровья и санаторно –курортное лечение земледельцев в Литовской
ССР. Вильнюс, 1982, с.88-90.
87. ЯНКАУСКЕНЕ Д., ЯНКАУСКАС В. Некоторые данные о применении хдоридно
натриево-кальциевых минеральных ванн при санаторно –курортном лечении
кардиологических больных. В: 3 съезд физиотерапевтов и курортологов Украины.
Одесса. 1979, с.106-108.
88. ЯНЧЮКАС З., АМБРАШКА К. Терапевтическое влияние питьевых хдоридно
натриево-кальциевых минеральных вод на нарушенный углеводный обмен при
экспериментальном токсическом поражении печени. В: Реабилитация больных на
курортах советской Литвы. Вильнюс, 1973, с.336-339.
129

Priedas Nr. 1 Lietuvos higienos normos HN 28 : 2003
„Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio
vandens naudojimo ir pateikimo į rinką
reikalavimai―
3 priedas
NATŪRALAUS MINERALINIO VANDENS POŢYMIAI IR KRITERIJAI
Natūralaus mineralinio vandens poţymio
pavadinimas
Turi maţai mineralinių medţiagų
Turi labai maţai mineralinių medţiagų
Turi daug mineralinių druskų
Turi bikarbonatų
Natūralaus mineralinio vandens poţymį
pagrindţiantis kriterijus
Mineralinių druskų koncentracija,
apskaičiuota kaip sausoji liekana, ne
didesnė kaip 500 mg/l
Mineralinių druskų koncentracija,
apskaičiuota kaip sausoji liekana, ne
didesnė kaip 50 mg/l
Mineralinių druskų koncentracija,
apskaičiuota kaip sausoji liekana, didesnė
kaip 1500 mg/l
Bikarbonatų koncentracija didesnė kaip
600 mg/l
Turi sulfatų
Sulfatų koncentracija didesnė kaip 200 mg/l
Turi chlorido Chlorido koncentracija didesnė kaip 200
mg/l
Turi kalcio
Turi magnio
Turi fluorido
Turi geleţies
Rūgštinis
Turi natrio
Tinka kūdikių maistui
Tinka sumaţinto natrio kiekio dietai
Kalcio koncentracija didesnė kaip 150 mg/l
Magnio koncentracija didesnė kaip 50 mg/l
Fluorido koncentracija didesnė 1 mg/l
Dvivalentės geleţies koncentracija didesnė
kaip 1 mg/l
Laisvojo anglies dvideginio koncentracija
didesnė kaip 250 mg/l
Natrio koncentracija didesnė kaip 200 mg/l
Natrio koncentracija maţesnė kaip 20 mg/l
130

Gali laisvinti vidurius
Gali veikti diuretiškai
Lietuvos higienos normos HN 28 : 2003
„Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio
vandens naudojimo ir pateikimo į rinką
reikalavimai―
4 priedas
NATŪRALAUS MINERALINIO VANDENS GAMTINĖS KILMĖS SUDEDAMOSIOS
DALYS IR JŲ KONCENTRACIJŲ RIBINĖS VERTĖS, KURIAS VIRŠIJANT GALI
KILTI RIZIKA VISUOMENĖS SVEIKATAI
Sudedamosios
dalies
Ribinė
koncentracijos
Reikalavimai analitės matavimo metodui
pavadinimas
vertė (mg/l)
teisingumas,
procentais
glaudumas,
procentais
aptikimo riba,
procentais
1 2 3 4 5
1. Stibis 0,0050 25 25 25
2. Arsenas
(bendrasis)
0,010 10 10 10
3. Baris 1,0 25 25 25
4. Boras
Jeigu reikės, ribinė koncentracijos vertė bus nustatyta iki 2006 m.
sausio 1 d. remiantis Europos Komisijos pasiūlymu
5. Kadmis 0,003 10 10 10
6. Chromas 0,050 10 10 10
7. Varis 1,0 10 10 10
8. Cianidų suma 0,070 10 10 10
9. Fluoridas 5,0 10 10 10
10. Švinas 0,010 10 10 10
131

11. Manganas 0,5 10 10 10
12. Gyvsidabris 0,0010 20 10 20
13. Nikelis 0,020 10 10 10
14. Nitratas 50 10 10 10
15. Nitritas 0,1 10 10 10
16. Selenas 0,010 10 10 10
PASTABOS: 1. Turi būti taikomi tokie cheminės analizės metodai, kuriais pagal lentelėje
nurodytus reikalavimus metodui būtų galima išmatuoti bent parametro vertei lygią
koncentraciją.
2. Cheminės analizės rezultatų vertės turi būti išreikštos tiek skaičių po kablelio, kiek
nurodyta kiekvienos sudedamosios dalies ribinės koncentracijos vertės išraiškoje.
________________________
Lietuvos higienos normos HN 28 : 2003
„Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio
vandens naudojimo ir pateikimo į rinką
reikalavimai―
5 priedas
LIKUČIŲ, SUSIDARANČIŲ PARUOŠIANT NATŪRALŲ MINERALINĮ VANDENĮ IR
ŠALTINIO VANDENĮ OZONU SODRINTU ORU, KONCENTRACIJŲ RIBINĖS
VERTĖS VANDENYJE JO FASAVIMO METU
Likučio pavadinimas
Likučio ribinė koncentracijos
vertė (g/l)
Ištirpęs ozonas 50
Bromatas 3
Bromoformas 1
________________
132

Priedas Nr. 2
Kerdio vegetacinis indeksas.
Diast.
Sp.
(mm
Hg)
Pulso daţnumas, k./min.
50 55 60 65 70 75 80 85 90 95 100 105 110 115 120 125 130 135 140 145
50 0 9 17 23 29 34 38 41 44 47 50 52 55 56 58 60 62 63 64 65
55 -10 0 8 15 21 27 31 35 39 42 45 48 50 52 54 56 58 59 61 62
60 -20 -9 0 8 14 20 25 29 33 37 40 43 45 48 50 52 54 56 57 59
65 -30 -18 -8 0 7 13 19 23 28 32 35 38 41 43 46 48 50 52 54 55
70 -40 -27 -17 -8 0 7 12 18 22 26 30 33 36 39 42 44 46 48 50 52
75 -50 -36 -25 -15 -7 0 6 12 17 22 25 29 32 35 37 40 42 44 46 48
80 -60 -45 -33 -23 -14 -7 0 6 11 16 20 24 27 30 33 36 38 41 43 45
85 -70 v55 -42 -31 -21 -13 -6 0 6 11 15 19 23 26 29 32 35 37 39 41
90 -80 -64 -50 -38 -29 -20 -13 -6 0 5 10 14 18 22 25 28 31 34 36 38
95 -90 -73 -58 -46 -36 -27 -19 -12 -6 0 5 9 14 17 21 24 27 30 32 34
100 -100 -82 -67 -54 -43 -33 -25 -18 11 -5 0 5 9 13 17 20 23 26 29 31
105 -110 -91 -75 -62 -50 -40 -31 -24 -17 -11 -5 0 4 9 12 16 19 22 25 28
110 -120 -100 -83 -69 -57 -47 -38 -29 -22 -16 -10 -5 0 4 8 12 15 18 21 24
133