biological psychiatry - Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas

ISSN 1648-293X 

B I O L O G I C A L P S Y C H I AT RY 

AND PSYCHOPHARMACOLOGY 

B I O L O G I N Ė P S I C H I AT R I JA I R P S I C H O FA R M A KO L O G I JA 

Vol. 14, No 2, 2012, December 

T. 14, Nr. 2, 2012 m. gruodis

B I O L O G I C A L P S Y C H I A T R Y 

A N D P S Y C H O P H A R M A C O L O G Y 

B I O L O G I N Ė P S I C H I A T R I J A 

I R P S I C H O F A R M A K O L O G I J A 

© 

C O N T E N T S 

T U R I N Y S 

EDITOR-IN-CHIEF 

Robertas BUNEVIČIUS, Palanga, Lithuania 

VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS 

Robertas BUNEVIČIUS, Palanga, Lietuva 

FIELD EDITORS 

Clinical Psychiatry 

Leo SHER, New York, USA 

Psychopharmacology 

Jaanus HARRO, Tartu, Estonia 

Addictions 

Emilis SUBATA, Vilnius, Lithuania 

REGIONAL EDITORS 

For Latvia 

Elmars RANCANS, Riga, Latvia 

For Lithuania 

Arūnas GERMANAVIČIUS, Vilnius, Lithuania 

For Poland 

Wieslaw J. CUBALA, Gdansk, Poland 

ASSISTANT EDITOR 

Aurelija PODLIPSKYTė, Palanga, Lithuania 

SECRETARY 

Vesta STEIBLIENė, Kaunas, Lithuania 

Assistant secretary 

Vilma LIAUGAUDAITė, Palanga, Lithuania 

SRITIES REDAKTORIAI 

Klinikinės psichiatrijos 

Leo SHER, New York, JAV 

Psichofarmakologijos 

Jaanus HARRO, Tartu, Estija 

Priklausomybių 

Emilis SUBATA, Vilnius, Lietuva 

ATSAKINGOJI REDAKTORĖ 

Aurelija PODLIPSKYTė, Palanga, Lietuva 

EDITORIAL BOARD 

REDAKCINĖ KOLEGIJA 

Virginija ADOMAITIENė, Kaunas, Lithuania Virginija ADOMAITIENė, Kaunas, Lietuva 

Lembit ALLIKMETS, Tartu, Estonia Lembit ALLIKMETS, Tartu, Estija 

Julija BROŽAITIENė, Palanga, Lithuania Julija BROŽAITIENė, Palanga, Lietuva 

Julius BURKAUSKAS, Palanga, Lithuania Julius BURKAUSKAS, Palanga, Lietuva 

Artiom CHARKAVLIUK, Kaunas, Lithuania Artiom CHARKAVLIUK, Kaunas, Lietuva 

Gintautas DAUBARAS, Vilnius, Lithuania Gintautas DAUBARAS, Vilnius, Lietuva 

Vytenis P. DELTUVA, Kaunas, Lithuania Vytenis P. DELTUVA, Kaunas, Lithuania 

Algirdas DEMBINSKAS,Vilnius, Lithuania Algirdas DEMBINSKAS, Vilnius, Lietuva 

Edgaras DIRŽAUSKAS, Kaunas, Lithuania Edgaras DIRŽAUSKAS, Kaunas, Lietuva 

Antanas GOŠTAUTAS, Kaunas, Lithuania Antanas GOŠTAUTAS, Kaunas, Lietuva 

Vanda LIESIENė, Kaunas, Lithuania Vanda LIESIENė, Kaunas, Lietuva 

Alvydas NAVICKAS, Vilnius, Lithuania Alvydas NAVICKAS, Vilnius, Lietuva 

Julius NEVERAUSKAS, Kaunas, Lithuania Julius NEVERAUSKAS, Kaunas, Lietuva 

Artūras PETRONIS, Toronto, Canada Artūras PETRONIS, Torontas, Kanada 

Sigita PLIOPLYS, Chicago, Illinois, USA Sigita PLIOPLYS, Čikaga, Ilinojus, JAV 

Arthur J. PRANGE, Chapel Hill, North Arthur J. PRANGE, Čapel Hilas, Šiaurės 

Carolina, USA 

Karolina, JAV 

Daiva RASTENYTė, Kaunas, Lithuania Daiva RASTENYTė, Kaunas, Lietuva 

Palmira RUDALEVIČIENė, Vilnius, Lithuania Palmira RUDALEVIČIENė, Vilnius, Lietuva 

Arimantas TAMAŠAUSKAS, Kaunas, Lithuania Arimantas TAMAŠAUSKAS, Kaunas, Lietuva 

Giedrius VARONECKAS, Palanga, Lithuania Giedrius VARONECKAS, Palanga, Lietuva 

LITHUANIAN LANGUAGE EDITOR 

Teresė LESKAUSKIENė 

REGIONINIAI REDAKTORIAI 

Latvijai 

Elmars RANCANS, Ryga, Latvija 

Lietuvai 

Arūnas GERMANAVIČIUS, Vilnius, Lietuva 

Lenkijai 

Wieslaw J. CUBALA, Gdanskas, Lenkija 

SEKRETORĖ 

Vesta STEIBLIENė, Kaunas, Lietuva 

Sekretorė asistentė 

Vilma LIAUGAUDAITė, Palanga, Lietuva 

LIETUVIŲ KALBOS REDAKTORĖ 

Teresė LESKAUSKIENė 

EDITORIAL / REDAKCIJOS SKILTIS......................................78 

RESEARCH REPORTS 

Amy L. Ai1, Daniel Hall2, Steven F. Bolling 

Interleukin-6 and Hospital Length of Stay after Open-heart 

Surgery..............................................................................................79 

Julius Burkauskas, Gintarė Kazlauskė, Adomas Bunevičius, 

Inesa Bunevičienė, Laima Sapežinskienė, Alicja Juškienė, 

Audrius Alonderis, Julija Brožaitienė, Elena Bovina, Robertas 

Bunevičius 

Savanorių tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos atsakas į Triero 

socialinio streso testą ........................................................................83 

GYDYMO REKOMENDACIJOS 

Michael Soyka, Henry R. Kranzler, Wim van den Brink, John 

Krystal, Hans-Jurgen Moller, Siegfried Kasper ir Pasaulinės 

biologinės psichiatrijos draugijų federacijos psichikos ir elgesio 

sutrikimų, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, gydymo 

rekomendacijų darbo grupė 

Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų federacijos (angl. 

WFSBP) psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo bei su jomis 

susijusių sutrikimų biologinio gydymo rekomendacijos, II dalis. 

Priklausomybė nuo opioidų ..............................................................90 

INSTRUMENTUOTĖ 

Laurina Šliožienė, Alicija Juškienė 

Klinikinė opioidų abstinencijos įvertinimo skalė ............................111 

DISERTACIJOS 

Vestos Steiblienės daktaro disertacija „Skydliaukės ašies funkcija 

ūminės psichozės epizodo metu“ ....................................................113 

Giedrės Jonušienės daktaro disertacija „Moterų lytinės funkcijos 

pomenopauzės laikotarpiu sąsajos su nerimo ir depresijos 

simptomais bei lytiniais hormonais“ ..............................................114 

Adomo Bunevičiaus daktaro disertacija “Mental distress and patient 

centered outcomes in patients with coronary disease” ...................115 

LAYOUT 

Aurelija PODLIPSKYTė 

MAKETUOTOJA 

Aurelija PODLIPSKYTė 

Oficialus Lietuvos biologinės psichiatrijos draugijos (LBPD) leidinys 

Remiamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos instituto 

LEIDėJAS 

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas 

Vydūno al. 4 LT-00135 Palanga. Tel. (8460) 30017, faksas (8 460) 30014 

VIRŠELYJE – „13 ir KO“ klubo nario Vladimiro Lukanovo paveikslas 

PUSLAPIS INTERNETE http://www.pri.kmu.lt/biological-psychiatry.htm 

SPAUSDINO IĮ S. Jokužio leidykla-spaustuvė 

Vol. 14, No 2, 2012, December BIOLOGICAL PSYCHIATRY AND PSYCHOPHARMACOLOGY 77

Editorial / Redakcijos skiltis 

Priklausomybių gydymo rekomendacijos ir stereotipų 

laužymas 

Emilis SUBATA 

Vilniaus priklausomybės ligų centras 

Lietuvos biologinės psichiatrijos draugijos siekis 

– supažindinti šalies psichikos sveikatos priežiūros 

specialistus su pasaulyje priimtomis priklausomybių gydymo 

rekomendacijomis yra daugiau nei sveikintinas. Ir svarbiausia 

– tai daroma laiku. Galiu drąsiai teigti, kad Lietuvoje, šios 

gydymo rekomendacijos nepakankamai žinomos, nesulaukia 

tinkamo specialistų ir viešosios sveikatos apsaugos politikų 

bei organizatorių dėmesio. Kai kurios Įrodymais pagrįstos 

gydymo paslaugos dar gana sunkiai prieinamos pacientams, 

kuriems jų reikia. 

Pagal vyraujančius požiūrius į priklausomybių genezę 

ir gydymą Lietuva išsivysčiusių Vakarų valstybių atžvilgiu 

yra, drįsčiau teigti, gili provincija. Lietuvoje priklausomybės 

sindromas tiek visuomenės, tiek specialistų dažniausiai 

laikomas savanorišku „silpnavališkumo“ arba „moralinio 

silpnumo“ požymiu, o ne smegenų liga, pvz., kaip depresija 

arba šizofrenija. Vyrauja nuomonė, kad asmuo pats 

„pasirenka“ priklausomybės ligą ir dėl to pats yra kaltas. 

Sunkios pasekmės, kurias patiria pacientas, pvz., somatinės 

ir psichikos sutrikimų komplikacijos, socialinė disfunkcija 

ir izoliacija, laikomos „teisingai“ užtarnautomis bausmėmis 

už „amoralumą“. Pastarųjų dešimtmečių įtikinami mokslo 

įrodymai, kad priklausomybės sindromo formavimąsi lemia 

genetinė predispozicija, individualūs dopamino ir kitų 

neuromediatorių apykaitos savitumai galvos smegenyse, dar 

nėra įsitvirtinę ir specialistu ir visuomenės sąmonėje. Todėl 

tokie pacientai retokai sulaukia ir visuomenės, ir medicinos 

specialistų supratimo ir noro padėti, skirti atitinkamai 

dėmesio ir resursų gydymui. 

Kai šalyje priklausomybės sindromas suvokiamas 

kaip „silpnavališkumo“ arba „moralinio silpnumo“ yda, 

o ne galvos smegenų sveikatos sutrikimas, tai atrodo, kad 

nereikia nuoseklios ir profesionalios gydymo bei sveikatos 

priežiūros sistemos. Atrodo, kad tokiems asmenims pakanka 

„paimti save į rankas“ ir viskas turėtų „susitvarkyti“. Tuo 

tarpu turintys darbo patirtį su sergančiaisiais priklausomybės 

sindromu, suvokia, kad perspėjimas „nustok gerti“, yra tas 

pats, kas pasakyti sergančiajam hipertenzija „susimažink 

savo kraujo spaudimą“. 

Pateikiamos Pasaulio biologinės psichiatrijos draugijų 

federacijos priklausomybės nuo alkoholio ir nuo opioidų 

gydymo rekomendacijos lietuvių kalba turėtų prisidėti 

prie šalyje vyraujančių pasenusių ir provincialių stereotipų 

laužymo. Priklausomybę nuo alkoholio ir opioidų LR 

Sveikatos apsaugos ministerija pradės laikyti liga ir joms 

gydyti bei atkryčių profilaktikai nuspręs bent iš dalies 

kompensuoti vaistus? Taip priklausomybių gydymas taptų 

prieinamas ne tik didžiuosiuose miestuose, bet kiekvienoje 

savivaldybėje. Kurie vaistai yra veiksmingi? Atsakymą 

galima rasti pateikiamose rekomendacijose. 

Įrodymais pagrįstų rekomendacijų vertimas į 

lietuvių kalbą gali padėti keisti požiūrį į Lietuvoje vis dar 

populiarius priklausomybių „gydymo“ metodus, kurių 

šiose rekomendacijose nerasite. LR Sveikatos apsaugos 

galiojančiuose įsakymuose galima rasti gydymą „Torpedo“, 

o privačių gydymo įstaigų reklaminiuose skelbimuose 

gausu informacijos apie įvairias „kodavimo“ paslaugas. 

Priklausomybės nuo opioidų abstinencijai gydyti kai kurios 

privačios įstaigos propaguoja „greitą opioidinę detoksikaciją“, 

nors dėl potencialios rizikos ji nerekomenduotina. Kita 

vertus, įrodymais pagrįsti ir seniai pasaulyje taikomi gydymo 

metodai sulaukia ir prieštaringų nuomonių. 2011 m. balandžio 

20 d. net 56 LR Seimo nariai pateikė rezoliucijos projektą, 

kuriame šalia kitų siūlymų buvo ir siūlymas uždrausti vieną 

iš plačiausiai vartojamų opioidinių vaistinių preparatų 

priklausomybė nuo opioidų gydyti. 

Pasaulio biologinės psichiatrijos draugijų federacijos 

Priklausomybės nuo opioidų gydymo rekomendacijos yra 

puiki galimybė gydytojams priimti pagrįstus klinikinius 

sprendimus, prisidėti prie modernaus visuomenės požiūrio 

formavimo ir racionalių priklausomybės ligų keliamų 

visuomenės sveikatos problemų sprendimo. 

Adresas susirašinėti: Emilis Subata, Vilniaus priklausomybės ligų centras, el. p. emilis.subata@vplc.lt 

78 BIOLOGINĖ PSICHIATRIJA IR PSICHOFARMAKOLOGIJA T. 14, Nr. 2, 2012 m. gruodis

Amy L. Ai, Daniel Hall, Steven F. Bolling 

Postoperative Interleukin-6 and Hospital Length of Stay. 

Interleukin-6 and Hospital Length of Stay after Open-heart 

Surgery 

Amy L. Ai 1 , Daniel Hall 2 , Steven F. Bolling 3 

1 

Florida State University, Florida, USA 

2 

University of Pittsburgh, Pittsburgh, USA 

3 

University of Michigan, Michigan, USA 

Abstract 

Background: Interleukin-6 (IL-6) is a multi-function, proinflammatory 

cytokine that is chronically elevated in heart diseases. 

Research suggested that IL-6 may play an important role in the 

development of systemic inflammatory response syndrome (SIRS) 

following cardiopulmonary bypass (CPB) used in major open-heart 

surgery. The present study capitalized on a previous report that 

used non-laboratory preoperative data of 235 patients undergoing 

open-heart surgery to predict their length of hospitalization (LOH) 

following open-heart surgery. 

Methods: All patients underwent cardiac surgery (e.g., CABG, 

valve repair or valve replacement surgery), requiring CPB. Two 

weeks prior to their scheduled operation, trained research assistants 

blinded to cardiac indices and laboratory data recruited patients for 

a psychosocial study and conducted interviews. Key cardiac indices 

were obtained from a national database: the Society of Thoracic 

Surgeons’ (STS) Adult Cardiac Database at the hospital. Blood 

samples were collected three days postoperatively for biomarker 

assays. Plasma was stored within 30 minutes of acquisition. Plasma 

IL-6 was measured using a sandwich enzyme immunoassay kit, 

Quantikine High-Sensitivity IL-6 (R&D Systems, Minneapolis MN) 

with no modification of the manufacturer protocol. 

Results: Univariate analysis shows that significantly correlated 

with LOH were older age, more medical comorbidities, perfusion 

time and postoperative IL-6. Results from the regression model 

predicting LOH [F (10, N=215)=8.042, p

Research Reports 

Method 

Participants 

All patients underwent cardiac surgery (e.g., CABG, 

aneurysm repair, and valve repair or valve replacement surgery), 

requiring CPB at the University of Michigan Health Systems 

(UMHS, Ann Arbor MI, USA). Subject eligibility criteria 

were: (a) aged 35 years or older; (b) scheduled for admission 

to the UM Health System for non-emergency, non-transplant 

cardiac surgery within the subsequent 8 weeks; (c) able to 

speak and understand the English language; (d) cognitively 

and physically capable of providing informed consent; and 

(e) permitted to participate by their surgeons. The majority of 

the sample was male (58%), Caucasian (92%), and currently 

married (73%), and the average age was 62+12 – (range, 35– 

89). Attritional analyses found no demographic differences 

(age, gender, and race) between 481 (61%) consenters and 204 

nonconsenters. 

Using a separate consent form to reduce patients’ burden, 

subjects in the subgroup of this analysis offered blood 

samples three-day postoperatively. Attritional analyses found 

no significant differences in any major socio-demographics, 

medical, and psychological variables in the present study 

between these 236 participants and those whose blood samples 

were not available [24]. Of the sample, 35.1% had CABG, while 

40.2% had mitral valve surgery; two types were overlapping 

[24]. LOH ranged from 0–95 days (M=7.87; SD=9.06). LVEF 

ranged from 15% to 87% (M=51.87; SD=13.87). Perfusion 

time ranged from 0 to 333 minutes (M=130.52; SD=55.18). 

Medical comorbidities ranged from 0 to 11 (M=2.97; SD=2.33). 

Procedures and Measures 

Two weeks prior to their scheduled operation, nurses 

screened the study candidates, and trained research assistants 

(RAs) blinded to cardiac indices and lab data recruited patients 

for a psychosocial study and conducted interviews [24]. This 

personal interview gathered information on patients’ sociodemographics, 

presence of medical comorbidities (fifteen 

conditions such as diabetes, hypertension, and arthritis), 

mental health status, and sense of reverence. The latter concept 

was assessed with a checklist developed by psychologists and 

a psychiatrist as investigators [24]. The STS database provided 

the standardized indices of cardiac and surgical information, 

including the presence (1=YES) or absence (2=No) of CABG 

and left main diseases. Other key indices of cardiac function 

and disease severity selected are number of diseased arteries 

and an indicator for hemodynamic information-LVEF (the 

percentage of the blood emptied from the ventricle at the end of 

the cardiac contraction). A surgical variable used was Perfusion 

Time (the total number of minutes on CPB). Peripheral venous 

blood samples were collected preoperatively between 8 and 

10 a.m. Blood was collected in chilled EDTA vacutainers, and 

centrifuged. The plasma was separated and stored in aliquots 

at –80ºC. 

Plasma IL-6 Assays 

Plasma was stored within 30 minutes of acquisition. Plasma 

IL-6 was measured using a sandwich enzyme immunoassay 

kit, Quantikine High-Sensitivity IL-6 (R&D Systems, 

Minneapolis MN) with no modification of the manufacturer 

protocol. All samples were measured in triplicate. Colorimetric 

optical density (O.D.) data were collected using a microplate 

reader and captured by Delta-Soft 3 software (Biometallics, 

Princeton, NJ). The kit manufacturer states that intra-assay 

precision varies from 6.9-7.8% Coefficient of Variation (CV; 

n=20). However, our intra-assay precision was determined 

using samples in triplicate in our sample analysis. Using 

standards of known concentration, this range was 8.2–11.6%. 

Thus, 10% CV was established as the acceptable upper limit of 

intra-assay variation between triplicate measures; any patient 

sample above 10% CV was subjected to repeat analysis. The 

manufacturer states that the mean minimum detectable dose 

is 0.039 pg/mL Raw O.D. data was transformed to pg/mL by 

regression analysis of a standard curve run for each assay. 

The log-transformed linearity of each standard curve was 

considered acceptable with R>0.98. 

Statistical Analysis 

Statistical analyses were conducted using SPSS 19. 

Correlations were performed to determine univariate 

associations of all variables. After list-wise deletion, 235 

patients were included in multiple regression analyses. Given 

the small sample, regression models only included IL-6 with 

all significant predictors and two other key cardiac variables 

(the number of diseased arteries and left-main disease >50%) 

used in the previous analysis [24]. A trimmed model with only 

significant or near significant predictors (p50%, 

low LVEF and reverence and inversely to previous CABG. 

Previous CABG was also correlated with left-main disease 

>50%. Female gender was correlated with more medical 

comorbidities but also with fewer diseased arteries, higher 

LVEF and reverence. 

Table 2 presents results from the regression model 

predicting LOH [F (10, N=215) =8.042, p

Amy L. Ai, Daniel Hall, Steven F. Bolling 

Postoperative Interleukin-6 and Hospital Length of Stay. 

Table 1. Correlations of Predictors 

2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 

1. Gender .091 .167 .090 –.159 .066 .190 .011 .252 .038 .119 

2. Age .200 –.101 .176 –.072 –.065 .091 .154 .179 .245 

3. Medical Comorbidities –.068 .062 .014 –.079 .059 .082 .122 .272 

4. CABG –.694 .186 .124 .095 .068 –.065 –.053 

5. Number of diseased coronary vessels -.399 –.187 –.121 –.144 .145 .042 

6. Left main disease greater than 50% .129 –.093 .189 –.142 –.053 

7. LVEF .180 .041 –.205 –.018 

8. Perfusion time in minutes .053 .135 .332 

9. Reference in secular context .051 .028 

10. Postoperative IL-6 .315 

11. LOH 

Note. Coefficients with an absolute value greater than or equal to .132 are significant at p < .05 

The four predictors were then entered into a trimmed model. 

In this step, however, the age influence vanished but medical 

comorbidities became a significant predictor (p


References: 

1. Kronfol Z, Remick DG. Cytokines and the brain: implications for clinical psychiatry. Am J 

Psychiatry 2000;157:683–694. 

2. Yang S, Zheng R, Hu S, Ma Y, Chaudhry AM, Messina LJ. Mechanism of cardiac depression 

after trauma-hemorrhage: increased cardiomyocyte IL-6 and effect of sex steroids on IL-6 

regulation and cardiac function. Am J Physiol Heart Circ Physiol 2004;287:2183–2191. 

3. Kiecolt-Glaser JK, Page GG, Atkinson C, MacCallum RC, Malarkey WB, Glaser R. 

Chronic stress and age-related increases in the proinflammatory cytokine IL-6. The PNAS 

2003;100:9090–9095. 

4. Kim Y, Jung H, Myint A, Kim H, Park S. Imbalance between pro-inflammatory and antiinflammatory 

cytokines in bipolar disorder. J Affect Disorders 2007;104:91–95. 

5. Pasic J, Levy WC, Sullivan MD. Cytokines in depression and heart failure. Psychosom Med 

2003;65:181–193. 

6. Kim YK, Suh IB, Kim, H, et al. The plasma levels of interleukin-12 in schizophrenia, major 

depression, and bipolar mania: effects of psychotrophic drugs. Mol Psychiatry 2002;7:1107– 

1114. 

7. Kronfol Z. Immune dysregulation in major depression: a critical review of existing evidence. Int 

J Neuropsychopharmacol 2002;5:333–343. 

8. Kronfol Z, Aziz M, Remick D. Increased LPS-stimulated levels of IL-6 in patients with major 

depression. APA New Research Abstract # 273,Philadelphia; 2002. 

9. Rumsfeld JS, Ho PM. Depression and cardiovascular disease: a call for recognition. Circulation 

2005;111:250–253. 

10. Kálmán J, Juhász A, Bogáts G, et al. Elevated levels of inflammatory biomarkers in the 

cerebrospinal fluid after coronary artery bypass surgery are predictors of cognitive decline. 

Neurochem Int 2006;48:177–180. 

11. Manginas A, Bei E, Chaidaroglou A, et al. Peripheral levels of matrix metalloproteinase-9, 

interleukin-6, and C-reactive protein are elevated in patients with acute coronary 

syndromes:correlations with serum troponin I. Clin Cardol 2005;28:182–186. 

12. Carvalho MV, Maluf MA, Catani R et al. Cytokines and pediatric open heart surgery with 

cardiopulmonary bypass. Cardiol Young 2001;11:36–43. 

13. Rothenburger M, Soeparwata R, Deng MC, et al. Prediction of clinical outcome after 

cardiac surgery: the role of cytokines, endotoxin, and anti-endotoxin core antibodies. Shock 

2001;16(Suppl 1):44–50. 

14. Hirai S. Systemic inflammatory response syndrome after cardiac surgery under cardiopulmonary 

bypass. Ann Thorac Cardiovasc Surg 2003;9:365–370. 

15. Meng QH, Zhu S, Sohn N, Mycyk T, Shaw SA, Dalshaug G, Krahn J. Release of cardiac 

biochemical and inflammatory markers in patients on cardiopulmonary bypass undergoing 

coronary artery bypass grafting. J Card Surg 2008;23:681–687. 

16. Corbi P, Rahmati M, Delwail A, et al. Circulating soluble gp130, soluble IL-6R, and IL-6 

in patients undergoing cardiac surgery, with or without extracorporeal circulation. Eur J 

Cardiothorac Surg 2000;18:98–103. 

17. Gulielmos V, Menschikowski M, Dilla H, et al. Interleukin-1, interleukin-6, and myocardial 

enzyme response after coronary artery bypass grafting–a prospective randomized comparison 

of the conventional and three minimally invasive surgical techniques. Eur J Cardiothorac Surg 

2000;18:594–601. 

18. Roth-Isigkeit A, Borstel TV, Seyfarth M, Schmucker P. Perioperative serum levels of 

tumournecrosis-factor alpha (TNF-alpha), IL-1 beta, IL-6, IL-10, and soluble IL-2 receptor in 

patients undergoing cardiac surgery with cardio-pulmonary bypass without and with correction 

for haemodilution. Clin Exper Immunol 1999;118:242–246. 

19. Rumalla V, Calvano SE, Spotnitz AJ, Krause TJ, Lin E, Lowry SF. The effects of glucocorticoid 

therapy on inflammatory responses to coronary artery bypass graft surgery. Arch Surg 

2001;136:1039–1044. 

20. Schurr UP, Zünd G, Hoerstrup SP, et al. Preoperative administration of steroids: influence 

on adhesion molecules and cytokines after cardiopulmonary bypass. Ann Thorac Surg 

2001;72:1316–1320. 

21. Struber M, Cremer JT, Gohrbandt B, et al. Human cytokine responses to coronary artery bypass 

grafting with and without cardiopulmonary bypass. Ann Thorac Surg 1999;68:1330–1335. 

22. Yang S, Hu S, Chaudhry AM, Rue III WL, Bland IK, Chaudry HI. Anti-rat soluble IL-6 

receptor antibody down-regulates cardiac IL-6 and improves cardiac function following traumahemorrhage. 

J Mol Cell Cardiol 2006;42:620–630. 

23. Ai AL, Wink P, Shearer M. Secular reverence predicts shorter hospital length of stay among 

middle-aged and older patients following open-heart surgery. J Behav Med 2011;34:532–541. 

24. Ai AL, Wink P, Tice TN, Bolling SF, Shearer M. Prayer and reverence in naturalistic, aesthetic, 

and socio-moral contexts predicted fewer complications following coronary artery bypass. J 

Behav Med 2009;32:570–581. 

25. American College of Chest Physicians/Society of Critical Care Medicine Consensus Conference 

(ACCP/SCCM). Definitions for sepsis and organ failure and guidelines for the use of innovative 

therapies in sepsis. Crit Care Med 1992;20:864–874. 

26. Rangel-Fausto MS, Pittet D, Costigan M, Hwang T, Davis CS, Wenzel RP. The natural history of 

the systemic inflammatory response syndrome. JAMA 1995;273:117–23. 

27. Ai AL, Seymour EM, Tice NT, Kronfol Z, Bolling SF. Spiritual struggle related to plasma 

interleukin-6 prior to cardiac surgery. Psychol Relig Spitual 2009;1(2):112–128. 

28. Ai AL, Seymour EM, Kronfol Z, Bolling SF. Moot states, coping factors, and interleukin-6 

are related to psychiatric symptoms following cardiac surgery. Biological Psychiatry and 

Psychopharmacology 2011;13(1):2–9. 

Acknowledgments: The study was supported by National Institute 

on Aging Grant 1 RO3 AGO 15686-01, National Center for 

Complementary and Alternative Medicine Grant P50 AT00011, a 

grant from the John Templeton Foundation, and the Hartford Geriatric 

Faculty Scholars Program. The opinions expressed in this article do 

not necessarily reflect the views of these organizations. 

Received 02 August 2012, accepted 10 October 2012 

Straipsnis gautas 2012 08 02, priimtas 2012 10 10 


Julius BURKAUSKAS, Gintarė KAZLAUSKĖ, Adomas BUNEVIČIUS ir kt. 

Savanorių tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos atsakas į Triero socialinio streso testą 

Savanorių tiriamųjų širdies ir kraujagyslių sistemos 

atsakas į Triero socialinio streso testą 

Cardiovascular system responses to Trier Social Stress Test in 

volunteer subjects 

Julius BURKAUSKAS, Gintarė KAZLAUSKĖ, Adomas BUNEVIČIUS, Inesa BUNEVIČIENĖ, 

Laima SAPEŽINSKIENĖ, Alicja JUŠKIENĖ, Audrius ALONDERIS, Julija BROŽAITIENĖ, 

Elena BOVINA, Robertas BUNEVIČIUS 

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas, Palanga, Lietuva 

SANTRAUKA 

Stresas veikia širdies ir kraujagyslių sistemos funkcijas. 

Triero socialinio streso testas (TSST) yra standartinis streso tyrimo 

protokolas, kuris iki šiol Lietuvoje nebuvo naudojamas. 

Tyrimo tikslas. Ištirti savanorių tiriamųjų širdies ir kraujagyslių 

sistemos rodiklių atsaką į Triero socialinio streso testą. 

Tiriamųjų kontingentas ir tyrimo metodai. Tyrime savanoriškai 

sutiko dalyvauti 29 sveiki asmenys (amžiaus vidurkis ±SN – 36±13 

metų), iš kurių 9 vyrai (31 proc.) ir 20 moterų (69 proc.), kūno masės 

indeksas (KMI) buvo 25,06±5,78 (kg/m2). TSST susideda iš penkių 

etapų. Visuose TSST tyrimo etapuose buvo matuojamas arterinis 

kraujo spaudimas (AKS), pulsas (P) ir šie širdies ritmo variabilumo 

(ŠRV) rodikliai: bendrasis ŠRV (σRR), širdies ritmo spektro labai 

žemų dažnių (LLDK nuo 0,003 iki0,04 Hz), žemų dažnių (LDK nuo 

0,04 iki 0,15 Hz) ir aukštų dažnių komponentės (ADK nuo 0,15 iki 

0,4 Hz) absoliučiomis reikšmėmis (σLLDK ms, σLDK ms, σADK 

ms) ir procentine išraiška (LLDK proc., LDK proc., ADK proc.). 

Rezultatai. TSST metu reikšmingai kito tiriamųjų AKS, 

pulsas ir ADK (proc.) Sistolinis AKS atsigavimo po streso metu 

tirtiems vyrams buvo didesnis nei moterims; užduočių metu pulsas 

jaunesniems tiriamiesiems didėjo labiau nei vyresniems; užduočių 

ir atsigavimo etapuose tiriamųjų, kurių KMI didesnis, sistolinis ir 

diastolinis AKS buvo didesnis. 

Išvados. TSST metu tiriamųjų AKS ir ŠRV ADK (proc.) 

parametrai kinta priklausomai nuo stresą keliančios užduoties. Širdies 

ir kraujagyslių sistemos rodiklių reaktyvumas TSST metu susijęs su 

stresą sukeliančia užduotimi ir demografiniais tiriamųjų rodikliais – 

lytimi, amžiumi, KMI. 

Raktažodžiai: Triero socialinio streso testas, širdies ritmo 

variabilumas, širdies ritmas, arterinis kraujo spaudimas. 

Summary 

Stress affects cardiovascular function. Trier Social Stress Test 

(TSST) is a standard stress test, which until now has not been used 

in Lithuania. 

Aim of the study. Our study aimed to evaluate cardiovascular 

responses to TSST in volunteer subjects. 

Materials and methods. 29 healthy subjects with mean age 

36±13 years, 9 men (31%) and 20 women (69%), voluntarily agreed 

to participate in a study. TSST consists of 5 phases. Arterial blood 

pressure (BP), heart rate (HR) and heart rate variability (HRV): 

overall HRV (σRR), heart rate range in very low frequencies (VLF 

0.003 to 0.04 Hz), in low frequency (LF from 0.04 to 0.15 Hz), and 

in high frequency components (HF from 0.15 to 0.4 Hz) in absolute 

values (VLF ms, LF ms, HF ms) and in percentage (VLF%, LF%, 

HF%) were measured during all TSST phases. 

Results. During TSST significant changes were observed in 

participants’ BP, HR, and HRV, especially HF%. During recovery 

phase systolic BP was higher in men compared to women. During the 

task phase the pulse of younger subjects increased more than the pulse 

of older subjects. During the task and recovery phases subjects with 

higher BMI had higher systolic and diastolic BP. 

Conclusions. HR, BP, and HF component of HRV vary during 

TSST in healthy subjects. Cardiovascular reactivity during the 

TSST is associated with stress producing task and the demographic 

characteristics of subjects such as gender, age, body mass index. 

Keywords. Trier social stress test, heart rate variability, heart 

rate, arterial blood pressure. 

Įvadas 

Psichologinis stresas veikia psichinę ir fizinę sveikatą [1]. 

Tyrinėjant žmonių fiziologinį atsaką į stresą laboratorinėmis 

sąlygomis, pateikiamos užduotys imituojančios gyvenimiškas 

sukeliančias stresą aplinkybes, kurių metu derinami socialinio 

įvertinimo baimės ir negalėjimo kontroliuoti situacijos 

elementai [1, 2]. Atliekant tokias užduotis, jos sukelia 

reikšmingus endokrininės bei širdies ir kraujagyslių sistemų 

pokyčius [3]. 

Šių organizmo sistemų reakcijoms į stresą tirti beveik 20 

metų įvairiose pasaulio šalyse naudojamas Triero socialinio 

streso testas (TSST) [4]. TSST yra vienas geriausių streso 

tyrimo laboratorijoje standartizuotų protokolų, turintis aukštus 

patikimumo ir validumo rodiklius, apimantis darbo interviu ir 

matematines užduotis [5, 6]. TSST atlikimo tvarka gali būti 

modifikuojama pagal skirtingus tyriamųjų grupių poreikius, 

dažniausiai ji susideda iš laukimo laiko atvykus atlikti TSST, 

ruošimosi kalbai, kalbėjimo, verbalinių aritmetinių užduočių 

ir vieno arba kelių atsigavimo laikotarpių. Visa testo procedūra 

Adresas susirašinėti: Julius Burkauskas, LSMU Elgesio medicinos institutas, Vydūno al. 4, LT–00135 Palanga, 

el. p. julius.burkauskas@hotmail.com 



trunka iki 50 min. TSST taikomas įvairioms tiriamųjų 

grupėms: jaunesnio ir vyresnio amžiaus žmonėms, vaikams, 

sveikiems ir klinikinių ligų turintiems pacientams [6, 7]. 

Socialinis stresas veikia tokias širdies ir kraujagyslių 

sistemos reakcijas, kaip širdies ritmo variabilumas (ŠRV) [8, 

9], arterinis kraujo spaudimas (AKS) ir širdies pulso dažnis 

[10]. Psichologinis stresorius (TSST) tiriamiesiems dažniau 

sukelia padidėjusio AKS ir pulso reakcijas lyginant su fiziniu 

stresoriumi (pvz., fiziologinio tirpalo injekcijomis) [11]. 

AKS pokyčiai, kaip atsakas į stresą, gali būti susiję ir su 

demografiniais tiriamųjų rodikliais, tokiais, kaip amžius ir lytis 

[12]. Lennartsson ir kt. duomenimis [13] TSST tyrimo metu 

matuojant AKS ir pulsą kas 5min., tiriamiesiems vyramas ir 

tiriamosioms moterims nustatyti skirtingi parametrų pokyčiai. 

Kitas TSST tyrimas parodė, jog pulsas streso metu kinta 

priklausomai nuo amžiaus: jaunesnių tiriamųjų pulsas buvo 

dažnesnis nei vyresnių [14]. 

Tyrimo rezultatai rodo, kad tiriamųjų AKS ir pulso 

rodikliai gali priklausyti ir nuo kūno masės indekso (KMI) [15]. 

Tiriamieji, kurių KMI įvertis aukštesnis, yra linkę į aukštesnį 

AKS ir pulso rodiklius, o turintys mažesnį KMI įvertį, linkę 

į mažesnį AKS ir pulso rodiklius [16, 17]. Kita vertus, streso 

metu kylanti AKS ir pulso reakcijos priklausomybė nuo 

KMI vis dar neaiški. Skirtingi autoriai pateikia nevienodus 

duomenis apie sistolinio ir diastolinio AKS, pulso kitimą, 

reaguojant į stresinę situaciją, priklausomai nuo KMI [18-20]. 

Kitų širdies ir kraujagyslių sistemos parametrų, tokių 

kaip ŠRV matavimai TSST metu nėra dažni. Atliktas vienas 

tyrimas, kuriame buvo matuojamas ŠRV, tačiau tyrimas 

buvo atliekamas taikant virtualios realybės TSST testą, o ne 

standartinį [21]. Dažniausiai ŠRV streso metu matuojamas 

atliekant kitokio pobūdžio, pvz., Stroop‘o arba mintinio 

skaičiavimo užduotis, bet ne TSST [8,9]. 

Šio tyrimo tikslas – ištirti standartinių (AKS ir pulso) 

ir rečiau naudojamų (ŠRV) širdies ir kraujagyslių sistemos 

rodiklių atsaką į TSST metu patiriamą stresą. 

TYRIAMŲJŲ KONTINGENTAS IR TYRIMO 

METODAI 

Tyrime savanoriškai sutiko dalyvauti 29 sveiki asmenys 

(amžiaus vidurkis – 36±13metų), iš kurių 9 vyrai (31,0 proc.) 

ir 20 moterų (69,0 proc.). Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos 

mokslų universiteto Elgesio medicinos institute (LSMU 

EMI). Prieš tyrimą buvo matuojamas tiriamųjų svoris (kg), 

ūgis (m). Svoris ir ūgis buvo matuojamas tiriamąjam stovint. 

Sveriant ir matuojant ūgį, tiriamojo buvo prašoma nusiauti 

batus ir nusirengti viršutinius lauke dėvimus rūbus. KMI 

buvo apskaičiuojamas pagal formulę – kg/m². KMI rezultatai 

klasifikuoti, naudojantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos 

(PSO) pateiktomis rekomendacijomis [22]. Taip pat buvo 

registruojamas tiriamojo amžius ir lytis. 

Visuose TSST etapuose tiriamiesiems buvo registruojamas 

arterinis kraujospūdis (AKS) ir širdies ritmas. Arterinis 

kraujospūdis tam tikrais nustatytais testo etapais buvo 

matuojamas portatyviu AKS matavimo prietaisu „Oscar 2“, 

pagaminto kompanijos „SunTech Medical, Inc“ (prietaisas 

atitinka Europos Hipertenzijos Draugijos protokolo 

reikalavimus) [23]. Viso TSST metu elektrokardiografu 

„Sikard“ tiriamajam buvo nuolat registruojamas 

elektrokardiografinis signalas. Šis signalas buvo apdorojamas 

panaudojant LSMU EMI sukurtą automatizuotą širdies ritmo 

analizės sistemą. Naudojant šią sistemą, buvo apskaičiuoti 

RR intervalai ir suformuota šių intervalų laiko seka [24]. 

Iš šios RR intervalų sekos ta pačia analizės sistema buvo 

apskaičiuojami širdies ritmo variabilumo (ŠRV) rodikliai. 

Atliekant duomenų analizę, vertinti šie ŠRV rodikliai: 

bendrasis ŠRV (σRR), širdies ritmo spektro labai žemų dažnių 

(LLDK nuo 0,003 iki0,04 Hz), žemų dažnių (LDK nuo 0,04 

iki 0,15 Hz) ir aukštų dažnių komponentės (ADK nuo 0,15 iki 

0,4 Hz) absoliučiomis reikšmėmis (σLLDK ms, σLDK ms, 

σADK ms) ir procentine išraiška (LLDK proc., LDK proc., 

ADK proc.) [25]. 

TSST atlikimo procedūra 

TSST protokolas patvirtintas Bioetikos komiteto. Taip pat 

gautas kiekvieno dalyvio raštiškas sutikimas dalyvauti tyrime. 

Lietuviškas TSST protokolas iki šiol nebuvo taikomas 

moksliniuose tyrimuose. TSST protokolas ir užduotys, prieš 

pradedant tyrimą, buvo išversti į lietuvių kalbą, naudojant 

dvigubo vertimo metodą. 

TSST sudarytas iš penkių etapų: ramybės, pasiruošimo 

kalbai, kalbėjimo, aritmetinės užduoties, ramybės (atsigavimo, 

atlikus visas užduotis). Prieš prasidedant ramybės laikotarpiui 

ir jo metu tiriamiesiems išsamiai pasakojama apie jų laukiančią 

procedūrą. Jei tiriamiesiems kyla klausimų apie eksperimento 

turinį, atsakoma, kad jiems bus paaiškinta vėliau. Tiriamieji 

supažindinami tik su tuo, kad TSST metu jiems bus sukeltas 

nedidelio intensyvumo stresas ir bus matuojamos širdies ir 

kraujagyslių sistemos reakcijos į stresą. 

Pirmasis etapas (10 min.) – ramybės. Tiriamasis 

ramiai sėdi. Jam matuojami AKS ir pulsas, fiksuojamas 

elektrokardiografinis signalas (EKG). AKS matuojamas 

ramybės etapo pradžioje bei praėjus 2, 5, 7 ir 9 min. Po 

ramybės etapo tiriamiesiems paaiškinama tolesnė tyrimo 

procedūra. 

Antrojo etapo (5 min.) metu pateikiama testo užduoties 

instrukcija: tiriamasis turi pasakyti 5 min trukmės kalbą 

„priėmimo į darbą komisijai“. Jos metu reikia paaiškinti, 

kodėl asmuo siekia gauti darbą ir kodėl jis yra geresnis už 

kitus, tariamai pretenduojančius į šį darbą. Pasiruošimo metu 

tiriamasis paliekamas vienas. Širdies ir kraujagyslių sistemos 

matavimai atliekami praėjus šio etapo 1, 2 ir 5 min. Instrukcija 

ir pasiruošimas kalbėjimui užtrunka iki 10 min. Pagrindinė 

instrukcija trunka 2 min. Tiriamieji perspėjami, kad sakant 

kalbą „priėmimo į darbą komisijai“, negalima naudotis 

užrašais. „Priėmimo į darbą komisija“ su tiriamaisiais 

susitinka du kartus: užduoties instrukcijos pateikimo ir kalbos 

metu. Pagal TSST protokolą, „priėmimo į darbą komisijos“ 

nariai turi būti rimti (rimta veido išraiška), tarpusavyje 

nesikalbėti ir nejuokauti. 

Trečiojo etapo (5 min.) metu į kabinetą įeina „priėmimo 

į darbą komisija“ ir paprašo tiriamojo pagrįsti, kodėl jis yra 

tinkamiausias kandidatas į tariamą darbo vietą. Tiriamasis 

pristato savo parengtą kalbą. Jei kalba baigiama greičiau 

nei per 5 min, tiriamąjam pateikiami papildomi standartiniai 

klausimai, kad interviu truktų 5 min. Širdies ir kraujagyslių 

sistemos matavimai fiksuojami, pradėjus kalbėti, 2 ir 5 kalbos 

minutę. 




Ketvirtojo etapo (8,5 min.) metu atliekamas Greitėjantis 

sudėties testas (angl. Passed Auditory Serial Addition Test, 

PASAT). Greitėjančio sudėties testo metu per grotuvą tiriamasis 

girdi įrašytą skaičių seką. Tiriamojo prašoma tam tikra tvarka 

sudėti girdimus skaičius ir garsiai pasakyti sumą. Pateikiami 

keturi įrašai, kuriuose skaičiai vardijami greitėjančia tvarka 

(vieno įrašo skaičių sekos trukmė atitinkamai – 2,4, 2,0, 1,6 

ir 1,2 min). Be tiriamojo kambaryje yra ir tyrėjas. Širdies ir 

kraujagyslių sistemos matavimai atliekami po kiekvienos 

skaičių serijos. 

Penktasis etapas (10 min.) – ramybės (atsigavimo atlikus 

visas užduotis) laikas, tapatus pirmajam ramybės laikotarpiui. 

Testo metu taikomos tiriamojo saugumo priemonės: 

tiriamieji nuolatos stebimi ir prireikus testas nutraukiamas. 

TSST nutraukimo sąlygos: AKS sumažėjimas daugiau kaip 10 

mmHg (išlieka mažesnis nei pradinis), nors stresas didinamas; 

techniniai gedimai, dėl kurių sunku stebėti EKG arba AKS; 

tiriamojo prašymas baigti tyrimą; hipertenzinė reakcija 

(sistolinis AKS>250 mmHg ir(ar) diastolinis AKS>115 

mmHg). Po TSST visi dalyviai apie išgyventą stresą kalbasi 

su psichologu. 

Tyrimo procedūrai vadovauja psichologas. Tyrime taip 

pat dalyvauja keturi laborantai, kurie yra „priėmimo į darbą 

komisijos“ nariai ir atsakingi už širdies ir kraujagyslių 

sistemos matavimų priežiūrą. TSST metu dalyvauja gydytojas 

kardiologas, kuris atsakingas už tiriamojo fizinės būklės 

priežiūrą. 

Statistinė analizė 

Gautų duomenų analizė atlikta naudojant statistinio 

paketo SPSS 17.0 versiją. Duomenų pasiskirstymo analizei 

taikytas Kolmogorov ir Smirnov testas. Kiekybiniai dydžiai 

buvo pasiskirstę normaliai, todėl jų palyginimui skirtingais 

etapais taikytas dispersinės analizės metodas ANOVA, o 

rodiklių skirtumams tarp etapų nustatyti naudojamas Post Hoc 

Fisher LSD testas. Pearson koreliacijos koeficientas taikytas 

ryšiui tarp priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų nustatyti. 

Priklausomi kintamieji: sistolinis ir diastolinis AKS ir pulsas. 

Nepriklausomi kintamieji: amžius, lytis, KMI. Duomenų 

skirtumas statistiškai reikšmingas kai p


3 lentelė. Širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklių koreliacija su demografiniais ir antropometriniais rodikliais skirtingais Triero 

socialinio streso testo etapais (Pearson koreliacijos) 

Širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklių reikšmės Lytis Amžius KMI 

skirtingais tyrimo etapais 

r p * r p * r p * 

Sistolinis AKS ramybės metu -0,36 ns -0,15 ns 0,26 ns 

Sistolinis AKS pasiruošimo kalbai metu -0,24 ns -0,14 ns 0,42 0,034 

Sistolinis AKS kalbos metu -0,21 ns -0,26 ns 0,35 ns 

Sistolinis AKS skaičiavimo užduoties metu -0,3 ns -0,23 ns 0,45 0,02 

Sistolinis AKS atsigavimo metu -0,42 0,032 -0,08 ns 0,44 0,025 

Diastolinis AKS ramybės metu -0,25 ns 0,05 ns 0,37 ns 

Diastolinis AKS pasiruošimo kalbai metu -0,1 ns -0,07 ns 0,44 0,026 

Diastolinis AKS kalbos metu -0,27 ns -0,16 ns 0,49 0,012 

Diastolinis AKS skaičiavimo užduoties metu -0,28 ns -0,16 ns 0,58 0,002 

Diastolinis AKS atsigavimo metu -0,24 ns 0,04 ns 0,51 0,008 

Pulsas ramybės metu -0,04 ns -0,37 ns 0,06 ns 

Pulsas pasiruošimo kalbai metu 0,01 ns -0,4 0,043 -0,02 ns 

Pulsas kalbos metu 0,12 ns -0,48 0,012 -0,02 ns 

Pulsas skaičiavimo užduoties metu -0,16 ns -0,43 0,029 0,11 ns 

Pulsas atsigavimo metu -0,14 ns -0,33 ns 0,22 ns 

* 

Taikytas Pearson koreliacijos koeficientas; ns – nėra statistiškai reikšmingo skirtumo; p≥0,05 

ramybės (p



2 pav. Savanorių, dalyvavusių Triero socialiniame streso testo tyrime, diastolinio arterinio kraujo spaudimo vidurkių kitimas 

skirtingais tyrimo etapais (n=29) 

3 pav. Savanorių, dalyvavusių Triero socialiniame streso testo tyrime, pulso reikšmių vidurkių kitimas skirtingais tyrimo etapais 

(n=29) 

4 pav. Savanorių, dalyvavusių Triero socialiniame streso testo tyrime, širdies ritmo variabilumo komponentės ADK (proc.) vidurkių 

kitimas skirtingais tyrimo etapais (n=29) 

rezultatų aptarimas 

Šio tyrimo metu buvo vertintas sveikų savanorių širdies ir 

kraujagyslių sistemos rodiklių atsakas į TSST. Tyrimo metu 

tiriamųjų AKS, pulsas ir ŠRV aukšto dažnio komponentė (ADK 

proc.) reikšmingai kito. Nustatyta, jog širdies ir kraujagyslių 

sistemos rodiklių kitimas nebuvo susijęs su demografiniais ir 

antropometriniais tiriamųjų rodikliais ramybės metu, tačiau 

kitų TSST etapų metu šių rodiklių kitimas buvo susijęs su 

demografiniais ir antropometriniais įverčiais. Sistolinis AKS 

atsigavimo metu tyrime dalyvavusių vyrų buvo didesnis nei 

moterų. Užduočių metu jaunesnių tiriamųjų pulsas didėjo 

labiau nei vyresnių. KMI užduočių atlikimo ir atsigavimo 



metu buvo susijęs su didesniais sistolinio bei diastolinio AKS 

rodikliais. 

Nustatyta tiriamųjų AKS ir pulso rodiklių kitimo 

tendencija, statistiškai reikšmingi skirtumai lyginant AKS 

ir pulsą visais tyrimo etapais: ramybės prieš prasidedant 

užduotims, pasiruošimo kalbai, kalbos, skaičiavimo ir 

ramybės (atsigavimo) laiko atlikus visas užduotis. Tokius 

AKS ir pulso pokyčius pateikia kitų TSST studijų autoriai 

[13, 14]. Anot autorių [6, 11], tokie tiriamųjų AKS ir pulso 

pokyčiai, reaguojant į psichosocialinį stresą, rodo, kad TSST 

yra patikimas ir validus instrumentas, matuojant sveikų 

tiriamųjų reakciją į stresą. 

Lyginant su kitais tyrimo etapais (ramybės prieš 

prasidedant stresą keliančioms užduotims ir atsigavimo po 

šių užduočių), stresą keliančių užduočių metu nustatytas 

ŠRV komponentės ADK (proc.) sumažėjimas. Toks ŠRV 

komponentės ADK (proc.) pokytis taip pat minimas ir kitų 

mokslininkų [8, 9]. Jis būdingas sveikiems tiriamiesiems 

kaip reakcija į socialinį stresą. Tyrime, kuriame 14 sveikų 

tiriamųjų ŠRV duomenys buvo lyginami su 10 tiriamų 

panikos priepuolį turinčių pacientų ŠRV rodikliais, nustatyta, 

kad pastarųjų ŠRV komponentė ADK proc. buvo reikšmingai 

mažesnė [26]. Vadinasi, mūsų tyrimo rezultatai patvirtina 

teiginį, kad TSST sukelia stiprų streso poveikį, veikiantį 

fiziologinius tiriamųjų parametrus. 

Mūsų atliktas tyrimas patvirtino Lennartsson ir kt. 

[13] tyrimo rezultatus, jog streso metu tirtų vyrų sistolinis 

AKS didesnis nei moterų atsigavimo metu. Galima daryti 

prielaidą, jog tirtų moterų AKS rodikliai po patirto streso 

linkę normalizuotis greičiau nei vyrų, jų sistolinis AKS 

išlieka didesnis. Nustatyta neigiama koreliacija tarp tiriamųjų 

amžiaus ir pulso patvirtina kitų tyrėjų padarytas išvadas, 

jog vyresnių žmonių pulsas psichologinio streso metu yra 

mažesnis nei jaunesnių [14]. Kaip ir daugelio kitų tyrėjų 

nustatyta teigiama koreliacija tarp KMI ir AKS [15, 16, 18]. 

Didesnis sistolinis ir diastolinis AKS buvo susijęs su didesniu 

KMI. Vadinasi, streso metu didesnį KMI turinčių tiriamųjų 

sistolinis ir diastolinis AKS kyla daugiau nei mažesnį KMI 

turinčių tiriamųjų. Tačiau nenustatyta koreliacijos tarp 

tiriamųjų pulso rodiklių ir KMI. Kiti autoriai priešingai, 

nurodo, jog egzistuoja neigiamas ryšys tarp pulso rodiklių ir 

KMI [16, 18, 19]. Vadinasi, veikiant psichologiniam stresui, 

pulso dažnio rodikliai mažesni tų tiriamųjų, kurių KMI 

rodo antsvorį (KMI>25) arba nutukimą (KMI≥30). Tyrimo 

rezultatai galėjo nesutapti dėl mažos tiriamųjų imties. Tarp 

mūsų tiriamųjų nebuvo pakankamai antsvorį ir nutukimą 

turinčių žmonių. Kita vertus, koreliacijos tarp pulso ir KMI 

nebuvimą patvirtina Steptoe ir Wardle [20] tyrimas, kurio 

tiriamieji buvo vidutinio amžiaus valdininkai. 

TSST yra patikima intensyvų psichosocialinį stresą 

sukelianti priemonė, nes į TSST procedūrą įtraukiami 

socialinio vertinimo elementai [2]. Žinoma, kad socialiniame 

gyvenime žmonės viešai prisistatydami, bijo būti vertinami, 

kritikuojami [2]. Galima teigti, kad tiriamasis galvoja apie 

socialinį įvertinimą ir išgyvena skirtingo intensyvumo 

emocijas TSST etapų metu. Taigi, tyrėjai turėtų atsižvelgti 

į kognityvinį ir emocinį socialinio vertinimo aspektus. 

Aptariant tyrimą su psichologu, rekomenduojama naudoti 

minčių, susijusių su tyrimo užduotimis registravimo lapą. 

Taip būtų galima tiksliau nustatyti minčių, keliančių stresą, 

pobūdį. Taip pat rekomenduojama registruoti emocijas, 

kylančias skirtingais TSST etapais. 

Rekomenduojama tęsti tyrimus, remiantis Matthews ir 

kt. [27] tyrimo rezultatais, kur nurodoma, jog kuo didesnis 

tiriamųjų AKS psichosocialinio streso metu, tuo didesnė 

hipertenzinės ligos rizika. Taip pat, hipertenzijos prognozei 

svarbus AKS kitimas susijęs su KMI, kuris nebuvo stebimas 

ramybėje, bet išryškėjo streso metu. Tačiau, išlieka neaiški 

tiriamųjų AKS rodiklių atsako į TSST norma, pagal kurią 

būtų galima patikimai prognozuoti hipertenzijos išsivystymo 

tikimybę. Todėl būtina parinkti reprezentatyvesnes tiriamųjų 

imtis, tiriant sveikų asmenų atsaką į psichosocialinį stresą 

laboratorinėmis sąlygomis, taikant TSST. Atliekant tyrimą, 

rekomenduotina atsižvelgti ir į kitus TSST rezultatus, 

veikiančius biologinius ir socialinius veiksnius, tokius kaip 

endokrininės sistemos funkcijos arba vaikystėje patirta 

prievarta [28, 29]. 

Vertinant bei interpretuojant šio tyrimo duomenis, reikėtų 

paminėti keletą šio tyrimo ribotumų. Tiriamųjų imtis buvo 

sudaryta ne visiškai laikantis atsitiktinės atrankos kriterijų. 

Pakviesti dalyvauti tie žmonės, kurie dirbo arba lankėsi 

LSMU EMI. Dėl mažos tiriamųjų imties šis tyrimas neleidžia 

pakankamai reprezentuoti sveikų žmonių grupės širdies ir 

kraujagyslių sistemos rodiklių atsako į TSST. 

IŠVADOS 

Sveikų žmonių AKS, pulso ir ŠRV aukšto dažnio 

komponentės (ADK, proc.) rodikliai kinta priklausomai nuo 

TSST metu patiriamo streso: AKS ir pulso rodikliai pasiekia 

piką kalbos etapo metu, o tuo pačiu etapu ŠRV aukšto dažnio 

komponentė ADK, proc. pasiekia mažiausią savo reikšmę. 

Sveikų žmonių AKS ir pulso reakcija į stresą susijusi su 

demografiniais ir antropometrinias rodikliais: vyrų sistolinis 

AKS atsigavimo po streso metu yra didesnis nei moterų; 

jaunesnių asmenų sistolinis AKS streso ir atsigavimo po 

streso metu yra didesnis nei vyresnių; didesni KMI rodikliai 

yra susiję su didesniu sistoliniu ir diastoliniu AKS. 

LITERATŪRA: 

1. von Dawans B, Kirschbaum C, Heinrichs M. The Trier Social Stress Test for Groups (TSST-G): 

A new research tool for controlled simultaneous social stress exposure in a group format. 

Psychoneuroendocrinology 2011;36(4):514–522. 

2. Beilock S. The fear of public speaking. New York: Free Press; 2012. 

3. Phillips A, Roseboom T, Carroll D, de Rooij S. Cardiovascular and cortisol reactions to acute 

psychological stress and adiposity: cross-sectional and prospective associations in the dutch 

famine birth cohort study. Psychosom Med 2010;74(7):699–710. 

4. Kirschbaum C, Pirke K, Hellhammer D. The ‘‘Trier Social Stress Test” - a tool for 

investigating psychobiological stress responses in a laboratory setting. Neuropsychobiology 

1993;28(1,2):76–81. 

5. Williams R, Hagerty B, Brooks G. Trier Social Stress Test: a method for use in nursing 

research. Nurs Res 2004; 53(4): 277–280. 

6. Kudielka B, Hellhammer DH, Kirschbaum C. Ten years of research with the Trier Social Stress 

Test revisited. In: Harmon-Jones E, Winkielman P., editors. Social neuroscience: integrating 

biological and psychological explanations of social behavior, London: Guilford Press; 2007, 

pp. 56–83. 

7. Morris M, Rao U, Garber J. Cortisol responses to psychosocial stress predict depression 

trajectories: Social-evaluative threat and prior depressive episodes as moderators. J Affect 

Disord 2012; [Epub ahead of print]. 




8. Hughes J, Stoney C. Depressed mood is related to high-frequency heart rate variability during 

stressors. Psychosom Med 2000;62(6):796–803. 

9. Jain D, Joska T, Lee F, Burg M, Lampert R, Zaret B. Day-to-day reproducibility of mental 

stress-induced abnormal left ventricular function response in patients with coronary artery 

disease and its relationship to autonomic activation. J Nucl Cardiol 2001; 8(3):347–355. 

10. Chida Y, Hamer M. Chronic psychosocial factors and acute physiological responses to 

laboratory-induced stress in healthy populations: a quantitative review of 30 years of 

investigations. Psychol Bull 2008; 134(6):829–85. 

11. Birkett M. The Trier Social Stress Test protocol for inducing psychological stress. J Vis Exp 

2011;19(56):3238. 

12. Strandberg T, Salomaa V. White coat effect, blood pressure and mortality in men: prospective 

cohort study. Eur Heart J 2000;21(20):1714–1718. 

13. Lennartsson A, Kushnir M, Bergquist J, Jonsdottir I. DHEA and DHEA-S response to acute 

psychosocial stress in healthy men and women. Biol Psychol 2012;90(2):143–149. 

14. Kudielka B, Buske-Kirschbaum A, Hellhammer D, Kirschbaum C. Differential heart rate 

reactivity and recovery after psychosocial stress (TSST) in healthy children, younger adults, 

and elderly adults: the impact of age and gender. Int J Behav Med 2004;11(2):116–121. 

15. Masuo K, Mikami H, Ogihara T, Tuck M. Weight gain-induced blood pressure elevation. 

Hypertension 2000;35(5):1135–1140. 

16. Taçoy G, Açikgöz K, Kocaman S, Ozdemir M, Cengel A. Is there a relationship between 

obesity, heart rate variability and inflammatory parameters in heart failure. J Cardiovasc Med 

(Hagerstown) 2010;11(2):118–124. 

17. Brown C, Higgins M, Donato K, Rohde F, Garrison R, Obarzanek E, et al. Body mass index 

and the prevalence of hypertension and dyslipidemia. Obes Res 2000;8(9):605–619. 

18. Davis M, Twamley E, Hamilton N, Swan P. Body fat distribution and hemodynamic 

stress responses in premenopausal obese women: a preliminary study. Health Psychol 

1999;18(6):625–633. 

19. Carroll D, Phillips A, Der G. Body mass index, abdominal adiposity, obesity, and 

cardiovascular reactions to psychological stress in a large community sample. Psychosom Med 

2008;70(6):653–660. 

20. Steptoe A, Wardle J. Cardiovascular stress responsivity, body mass and abdominal adiposity. 

Int J Obes (Lond) 2005;29(11):1329–1337. 

21. Jönsson P, Wallergård M, Osterberg K, Hansen AM, Johansson G, Karlson B. Cardiovascular 

and cortisol reactivity and habituation to a virtual reality version of the Trier Social Stress Test: 

a pilot study. Psychoneuroendocrinology 2010;35(9):1397–1403. 

22. World Health Organization. Obesity: preventing and managing the global epidemic. Geneva: 

WHO; 2000. 

23. Jones SC, Bilous M, Winship S, Finn P, Goodwin J. Validation of the OSCAR 2 oscillometric 

24-hour ambulatory blood pressure monitor according to the International Protocol for the 

validation of blood pressure measuring devices. Blood Press Monit 2004;9(4):219–223. 

24. Žemaitytė D, Varoneckas G, Ožeraitis E, Zakarevičius L, Valvonienė V. Kompiuterizuota 

širdies ritmo ir kraujotakos analizės sistema. Medicina 1996;32(9):1021–1026. 

25. Žemaitytė D. Širdies ritmo autonominis reguliavimas: mechanizmai, vertinimas, klinikinė 

reikšmė. Palanga: KMA leidykla; 1997. 

26. Klein E, Cnaani E, Harel T, Braun S, Ben-Haim S. Altered heart rate variability in panic 

disorder patients. Biol Psychiatry 1995;37(1):18–24. 

27. Matthews K, Katholi C, McCreath H, Whooley M, Williams D, Zhu S, et al. Blood pressure 

reactivity to psychological stress predicts hypertension in the CARDIA study. Circulation 

2004;110(1):74–78. 

28. Bunevičius R, Girdler SS. Child sexual abuse and stress reactivity in women with premenstrual 

dysphoric disorder. Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija 2012;12(1):9–14. 

29. Girdler SS, Leserman J, Bunevicius R, Klatzkin R, Pedersen CA, Light KC. Persistent 

alterations in biological profiles in women with abuse histories: Influence of premenstrual 

dysphoric disorder. Health Psychology 2007;26(2):201–213. 

Received 15 June 2012, accepted 26 October 2012 

Straipsnis gautas 2012 06 15, priimtas 2012 10 26 


Gydymo rekomendacijos 

Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų federacijos 

(angl. WFSBP) psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo 

bei su jomis susijusių sutrikimų biologinio gydymo 

rekomendacijos. Priklausomybė nuo opioidų 

Spausdinama WFSBP, Taylor & Francis, Lietuvos biologinės psichiatrijos draugijos leidimu 

Versta iš „The World Journal of Biological Psychiatry“. – 2011; 12, p. 160–187 

Michael SOYKA 1,2 , Henry R. KRANZLER 3 , Wim van den BRINK 4 , John KRYSTAL 5 , Hans-Jurgen 

MÖLLER 1 , Siegfried KASPER 6 ir Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų federacijos (angl. WFSBP) 

psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, gydymo rekomendacijų darbo grupė* 

1 

Ludwig-Maximilians universiteto Psichiatrijos departamentas, Munich, Vokietija 

2 

Privati Meiringen ligoninė, Meiringen, Šveicarija 

3 

Pensilvanijos universiteto Psichiatrijos departamentas, Filadelfija, PA, JAV 

4 

Amsterdamo potraukių tyrimo institutas ir Amsterdamo universiteto Akademinio medicinos centro 

Psichiatrijos departamentas, Nyderlandai 

5 

Jeilio universiteto medicinos mokyklos Psichiatrijos departamentas, Yale-New Haven ligoninė, New Haven, JAV 

6 

Vienos medicinos universiteto Psichiatrijos ir psichoterapijos departamentas, Austrija 

santrauka 

Tikslai. Parengti įrodymais pagrįstas piktnaudžiavimo bei 

priklausomybės nuo opiodų praktines farmakologinio gydymo 

rekomendacijas. 

Metodai. Rengdama šias rekomendacijas, Pasaulinės biologinės 

psichiatrijos draugijų federacijos (angl. WFSBP) Tarptautinė 

darbo grupė metodiškai apžvelgė prieinamus įrodymus susijusius 

su priklausomybe nuo opioidų. Šių įrodymų pagrindu pasiektas 

konsensusas dėl klinikiniu ir moksliniu požiūriu pagrįstų praktinių 

rekomendacijų, skirtų gydytojams, dirbantiems su suaugusiais 

nuo opioidų priklausomais pacientais. Duomenys šioms gairėms 

buvo renkami iš nacionalinių opioidų vartojimo sutrikimų gydymo 

rekomendacijų, taip pat iš metaanalizių, apžvalgų, publikuotų 

farmakologinio arba kitokio biologinio šių sutrikimų gydymo 

veiksmingumo randomizuotų klinikinių tyrimų. Publikacijos 

rastos MEDLINE duomenų bazėje ir „Cochrane“ bibliotekoje. 

Surinkta literatūra įvertinta pagal įrodymų patikimumą ir suskirstyta 

kategorijomis į šešis įrodymų lygmenis (A–F). 

Rezultatai. Opioidinės abstinencijos gydymui įrodymais 

pagrįstas metadono, buprenorfino ar buprenorfino ir naloksono 

derinio bei klonidino ir lofeksidino, kaip antros eilės arba papildomų 

vaistų, veiksmingumas. Geriausiai ištyrinėtas ir veiksmingiausias 

priklausomybės nuo opioidų palaikomasis gydymas metadonu ir 

buprenorfinu bei antros eilės medikamentais heroinu ir naltreksonu. 

Išvados. Tai patikimais duomenimis bei įrodymais pagrįstos 

piktnaudžiavimo ir priklausomybės nuo opioidų gydymo 

rekomendacijos. Ši darbo grupės ataskaita pateikia įvairių 

Abstract 

Objectives. To develop evidence-based practice guidelines for 

the pharmacological treatment of opioid abuse and dependence. 

Methods. An international task force of the World Federation of 

Societies of Biological Psychiatry (WFSBP) developed these practice 

guidelines after a systematic review of the available evidence pertaining 

to the treatment of opioid dependence. On the basis of the evidence, 

the Task Force reached a consensus on practice recommendations, 

which are intended to be clinically and scientifi cally meaningful for 

physicians who treat adults with opioid dependence. The data used 

to develop these guidelines were extracted primarily from national 

treatment guidelines for opioid use disorders, as well as from metaanalyses, 

reviews, and publications of randomized clinical trials on 

the effi cacy of pharmacological and other biological treatments 

for these disorders. Publications were identifi ed by searching the 

MEDLINE database and the Cochrane Library. The literature was 

evaluated with respect to the strength of evidence for effi cacy, which 

was categorized into one of six levels (A–F). 

Results. There is an excellent evidence base supporting the 

effi cacy of methadone and buprenorphine or the combination of 

buprenorphine and naloxone for the treatment of opioid withdrawal, 

with clonidine and lofexidine as secondary or adjunctive medications. 

Opioid maintenance with methadone and buprenorphine is the beststudied 

and most effective treatment for opioid dependence, with 

heroin and naltrexone as second-line medications. Conclusions. 

Thereis enough high quality data to formulate evidence-based 

guidelines for the treatment of opioid abuse and dependence. This 

Adresas susirašinėti: Michael Soyka, MD, Private Hospital Meiringen, PO Box 612, 3860 Meiringen, Switzerland. Tel: 41 339 728295. 

Fax: 41 339 728291. E-mail: Michael.Soyka@privatklinik-meiringen.ch 

*Henry R. Kranzler (Pirmininkas; JAV), Mats Berglund (ko-pirmininkas; Švedija), Anne Lingford-Hughes (ko-pirmininkas; JK), Michael 

Soyka (Sekretorius; Šveicarija), Hans-Jürgen Möller (WFSBP Mokslo publikacijų komiteto pirmininkas, Vokietija), Edgard Belfort 

(Venesuela), Ihn-Geun Choi (Korėja), Richard Frey (Austrija), Markus Gastpar (Vokietija), David A. Gorelick (JAV), Gerardo M. Heinze 

(Meksika), Victor Hesselbrock (JAV), Thomas Kosten (JAV), Phillipe Lehert (Belgija), Michel Lejoyeux (Prancūzija), Walter Ling (JAV), 

Carlos Mendoza (Peru), Michael Musalek (Austrija), Toshikazu Saito (Japonija), Manit Srisurapanont (Tailandas), Hiroshi Ujike (Japonija), 

Ulrich Wittchen (Vokietija). 


Michael SOYKA, Henry R. KRANZLER, Wim van den BRINK ir kt. 

Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų federacijos (angl. WFSBP) psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo .... 

medikamentų, ypač opiodinių receptorių agonistų, tokių kaip, 

metadono arba buprenorfino veiksmingumo įrodymus, gydant 

piktnaudžiavimą bei priklausomybę nuo opiodų. Šie vaistai yra labai 

svarbūs klinikinėje praktikoje. 

Raktiniai žodžiai: priklausomybė nuo opioidų, buprenorfinas, 

klonidinas, heroinas, lofeksidinas, metadonas, naloksonas, 

palaikomasis gydymas. 

task force report provides evidence for the effi cacy of a number of 

medications to treat opioid abuse and dependence, particularly the 

opioid agonists methadone or buprenorphine. These medications have 

great relevance for clinical practice. 

Key words: Opioid dependence, buprenorphine, clonidine, 

heroin, lofexidine, methadone, naloxone, naltrexone, maintenance 

treatment 

Pratarmė ir interesų atskleidimas 

Šios praktinės biologinio, daugiausia farmakologinio, 

priklausomybės nuo opioidų gydymo gairės buvo parengtos 

Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų federacijos (angl. 

WFSBP) Tarptautinės darbo grupės. Jų rengimo nerėmė jokia 

komercinė organizacija. Šios gydymo rekomendacijos buvo 

rengiamos psichiatrų ir psichoterapeutų aktyviai užsiimančių 

klinikine praktika bei dalyvaujančių moksliniuose tyrimuose 

arba kitose akademinėse veiklose. Darbo grupės nariai buvo 

parinkti atsižvelgiant į jų skirtingą patyrimą. Tikėtina, kad, 

imdamiesi tokios veiklos, kai kurių darbo grupių nariai gavo 

pajamas, savo praktikoje gydydami ligonius taip, kaip aptarta 

šiose gairėse (žr. autorių informacijos atskleidimą straipsnio 

pabaigoje). Kai kurie vaistai, rekomenduojami šiose gairėse, 

registruoti ne visose šalyse, be to atskirose šalyse gali skirtis ir 

patvirtintos vaistų dozės. 

Įvadas 

Opioidų, tame tarpe ir heroino, nemedicininis vartojimas 

yra labai svarbi bendruomenės sveikatos problema, kurios 

paplitimas tarp 15-64 metų amžiaus žmonių visame pasaulyje 

siekia 0,4 proc. (Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikalstamumo 

tarnyba, 2006). Europoje probleminio opioidų vartojimo 

paplitimo vidurkis 15-64 metų grupėje siekia apytikriai 3,6-4,4 

atvejo/1000 gyventojų (EMCDDA, 2010). Tai maždaug 1,35 

milijono žmonių. Žmonių, bent vieną kartą savo gyvenime 

vartojusių heroiną Jungtinėse Amerikos Valstijose skaičius 

siekia apie 3,7 milijono, o šiuo metu nuo heroino priklausomų 

priskaičiuojama 750000–1000000 (Kleber ir kt., 2007). Metinės 

JAV Nacionalinės narkotikų vartojimo ir sveikatos apžvalgos 

duomenimis, 2009 m. neteisėto vartojimo paplitimas tarp 12 

metų arba vyresnio amžiaus žmonių buvo 8,7 proc. (2008: 8,0 

proc.), iš jų 200000 yra heroino vartotojų (www.samsha.gov). 

Piktnaudžiavimas ir priklausomybė nuo opioidų ne visada yra 

pasekmė pramoginio (t. y. susijusio su laisvalaikio leidimu) 

vartojimo, individo socialinės aplinkos bei gyvenimo būdo. 

Naujausi duomenys rodo, kad priklausomybės nuo opioidų 

paplitimas tarp asmenų, kenčiančių nuo lėtinio nevėžinio 

skausmo yra toks pat aukštas ir siekia 26 proc. (Boscarino 

ir kt., 2010). Nemedicininis opioidų vartojimas dažnai 

susijęs su daugybe socialinių ir sveikatos problemų, įskaitant 

nusikalstamumą, smurtą, savižudybes, priešlaikines mirtis nuo 

perdozavimo, ŽIV, hepatitą C, tuberkuliozę ar kitas infekcijas 

(Goldstein ir Herrera, 1995; Hulse ir kt., 1999; Darke ir Ross, 

2002). Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) apskaičiavo, 

kad opioidų vartojimo žala siekia 11,2 milijono dėl negalios 

apsunkintų gyvenimo metų (DALY; PSO, 2004). 

Nuo opioidų priklausomų žmonių grupių ilgalaikiai 

tyrimai rodo, kad ilgalaikis susilaikymas nuo vartojimo nėra 

dažnas, o mirties rizika yra didelė (Hulse ir kt., 1999; Hser 

ir kt., 2001; Termorshuizen ir kt., 2005; Degenhardt ir kt., 

2010). Dažniausiai piktnaudžiaujama heroinu, tačiau dažnai 

netinkamai vartojami ir kiti opioidai, tokie kaip, hidromorfonas, 

morfinas, oksikodonas, kodeinas ir propoksifenas (Boscarino 

ir kt., 2010; SAMSHA, 2010). Piktnaudžiavimo potencialą turi 

ir medicininis agonistų, tokių kaip metadonas ir buprenorfinas 

vartojimas priklausomybei nuo opioidų gydyti. Narkotikai, 

kuriais piktnaudžiaujama, iš esmės skiriasi tarp šalių. 

Pavyzdžiui, piktnaudžiavimas receptiniais opioidais, tokiais 

kaip oksikodonas ir kt. didesnis Jungtinėse Amerikos Valstijose 

didesnis nei Europoje (Spiller ir kt., 2009; Manchikanti ir kt., 

2010; Strassels, 2010). 

Opioidinė sistema 

Endogeninė opioidinė sistema dalyvauja įvairiose 

smegenų funkcijose, įskaitant emocijų ir skausmo reguliavimą 

(Koob ir Le Moal, 2010). Opioidiniai receptoriai dažniausiai 

išsidėstę frontalinėje ir prefrontalinėje smegenų srityse, taip 

pat limbinėje sistemoje, ypač ventral striatum ir, vartojant 

ligandus, tokius kaip, carfentanilis ir diprenorphinas, gali 

būti matomi atliekant pozitronų emisijos tomografiją (PET) 

(Greenwald ir kt., 2007; Valotassoiu ir kt., 2008). Opioidinė 

sistema susijusi su kitomis neuromediatorinėmis sistemomis 

ir moduliuoja dopamino išsiskyrimą limbinėje sistemoje 

(Koob ir Le Moal, 2006). Yra trys opioidinių receptorių 

tipai ir visi jie susijęs su priklausomybės rizika: miu, kapa 

ir delta. Dauguma opioidų yra miu receptorių agonistai. 

Miu opioidiniai receptoriai susijęs su skausmo malšinimu, 

euforija, kvėpavimo slopinimu ir vyzdžių susiaurėjimu. Kapa 

opioidiniai receptoriai susiję su skausmo malšinimu, disforija, 

diureze ir didele piktnaudžiavimo narkotikais rizika (Wee ir 

Koob, 2010). Delta opioidiniai receptoriai susiję su skausmo 

malšinimu (Koob ir Le Moal 2006). 

Receptorių funkcijų skirtumai gali turėti įtakos polinkiui 

piktnaudžiauti opioidais (Bond ir kt., 1998; Ikeda ir kt., 2005; 

Somogyi ir kt., 2007). Nustatyta apie 100 miu opioidinių 

receptorių genų variantų (Lotsch ir Geisslinger, 2005; 

Somogyi ir kt., 2007). Daugiausia ištyrinėtas vieno nukleotido 

polimorfizmas (VNP), A118G, tai 40 pozicijoje asparagino 

pakeitimas aspartatu (Asn40Asp) (Bond ir kt., 1998). Nors kai 

kurie tyrimai nustatė Asn40Asp VNP ryšį su priklausomybės 

nuo opioidų rizika, metaanalizė parodė, kad šie duomenys 

nėra vienereikšmiški ir statistiškai patikimi (Arias ir kt. 2006; 

Glatt ir kt., 2007). Genomo tyrimais, tokiais kaip, genomo 

asociaciniai tyrimai kol kas nenustatė klinikinės opioidinių 

receptorių genų reikšmės. Gali būti, kad asmenims, turintiems 

CYP2D6 geno variacijos įtakotą greitą metabolizmą, yra 

mažesnė priklausomybės nuo opioidų rizika (Haile ir kt., 

2008). Priešingai, dėl OPRM1 Asp40 alelio CYP2B6 geno 

variacijos nulemto lėto metabolizmo, esant benzodiazepinėnės 

intoksikacijos fonui, yra didesnė mirtinos intoksikacijos 

metadonu rizika (Bunten ir kt., 2010). Miu opioidinių 

receptorių genų funkcinių variantų, kaip moderatorių, įtaka, 



opiodų vartojimui nėra aiški, todėl farmakogenomika pagrįstas 

gydymas netikslingas (Bond ir kt., 1998; Ikeda ir kt., 2005; 

Somogyi ir kt., 2007). Įtakos gali turėti ir kai kurie kiti 

genai: p-glikoproteino genas (ABCB1) arba dopamino D2 

receptoriaus genas (DRD2) (Crettol ir kt. 2008, Yuferov ir kt., 

2010). 

Metodai 

Šios gydymo rekomendacijos skirtos gydytojams 

diagnozuoti ir gydyti opioidų vartojimo sukeltus sutrikimus. 

Nors gairės pagrįstos publikuotais įrodymais, tik gydantis 

gydytojas, atsižvelgdamas individualiai į kiekvieną 

pacientą, priima galutinį sprendimą, įvertindamas būseną 

bei parinkdamas gydymą. Šios gydymo rekomendacijos 

nenurodo medicininės priežiūros standarto ir neužtikrina 

palankių klinikinių rezultatų. Pirminis jų tikslas – įvertinti 

farmakologinių priemonių įtaką gydant suaugusiųjų opioidų 

vartojimo sukeltus sutrikimus. Kadangi šis gydymas nėra 

izoliuotas, trumpai apžvelgiamos specifinės psichosocialinės, 

psichoterapinės bei kitų pagalbos būdų galimybės. 

Šios gydymo rekomendacijos parengtos pasiekus 

susitarimą tarp autorių ir WFSBP psichoaktyviųjų medžiagų 

vartojimo bei susijusių sutrikimų darbo grupės, kurią sudaro 

22 tarptautiniai ekspertai. Visų ekspertų prašyta pateikti 

komentarus prieš publikuojant rekomendacijas. Didelė dalis 

literatūros gauta MEDLINE duomenų bazėje ir „Cochrane“ 

bibliotekoje (iki 2010 m. sausio), papildant kitais šaltiniais, 

tokiais kaip publikuotos apžvalgos. Nagrinėjant literatūrą, 

rasti įrodymai buvo apibendrinti ir suskirstyti pagal jų 

jautrumą (Shekelle, 1999). Be to, buvo peržiūrėta didelė dalis 

nacionalinių ir tarptautinių gydymo rekomendacijų (Lingford- 

Huhges ir kt., 2004; Van den Brink ir Haasen, 2006; Connock 

ir kt., 2007; Kleber ir kt., 2007; NHS NICE Klinikinės 

rekomendacijos Nr. 51, 52, NICE 2007 (A, B lygis); Meili ir 

kt., 2008; Chou ir kt., 2009; Fareed ir kt., 2010; Nicholis ir kt., 

2010; Perron ir kt., 2010). 

Siekiant pastovumo ir, darbo grupės nuomone, tinkamo 

įrodymų reitingavimo, šioms rekomendacijoms buvo 

pritaikyta įrodymų kategorijų hierarchija, naudota neseniai 

publikuotose „Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų 

federacijos (angl. WFSBP) „Nerimo, obsesinio-kompulsinio 

ir potrauminio streso sutrikimų farmakologinio gydymo 

rekomendacijose“ (Bandelow ir kt., 2008) ir „Ūminės manijos 

gydymo rekomendacijose“ (Grunze ir kt., 2009) (1 lentelė). 

Visos priklausomybės nuo opioidų gydymo rekomendacijos, 

WFSBP psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų darbo 

grupės įvertintos ir aptartos atsižvelgiant į veiksmingumo, 

saugumo, toleravimo, pritaikomumo įrodymų patikimumą 

ir suskirstytos į kategorijas (2 lentelė). Reikėtų pažymėti, 

kad rekomendacijos skirstytos veiksmingumo, saugumo, 

toleravimo, pritaikomumo įrodymų lygmeniu, nepriklausomai 

nuo gydymo reikalingumo. 

Gydymo tikslai ir susijusios strategijos 

Yra keletas opiodų vartojimo bei priklausomybės nuo 

jų gydymo bendrųjų tikslų. Jie trumpai aptariami šiose 

rekomendacijose, labiau akcentuojant biologinį gydymą. Vis 

dažniau taikomas pakaitinis gydymas agonistais sąlygojo 

piktnaudžiaujančiųjų opioidais mirtingumo rodiklių mažėjimą, 

tačiau intoksikacija ir perdozavimas ir toliau sąlygoja didžiąją 

dalį su opioidais susijusių mirčių (Soyka ir kt., 2008) (A lygis); 

Degenhardt ir kt., 2010). Taigi, ir toliau turi būti siekiama 

mažinti sergamumą ir mirtingumą nuo intoksikacijos opioidais 

ir perdozavimo, šias pastangas sustiprinant reabilitacinėmis 

priemonėmis. Yra du visuotinai pripažinti nuo opiodų 

priklausomų pacientų pirminio gydymo tikslai (Van den Brink 

ir Haasen ir kt., 2006): 

A. Visiškas susilaikymas nuo visų opiodų ir kitų narkotikų. 

Tai gali būti pasiekta taikant gydymą opioidinių 

receptorių antagonistais, pvz., naltreksonu. 

B. Reikšmingas opiodų ir kitų narkotikų vartojimo 

sumažinimas. Tai gali būti pasiekta taikant palaikomąjį 

gydymą, vartojant opioidinių receptorių agonistus, 

pvz., metadoną arba buprenorfiną. 

Antriniai opiodų vartojimo gydymo tikslai apima geresnę 

psichosocialinę integraciją; gretutinių somatinių ir psichikos 

sutrikimų, tokių kaip, depresija, bipolinis sutrikimas, lėtinis 

skausmas gydymą; ŽIV, hepatito C ir kitų užkrečiamųjų 

ligų prevenciją (vengiant intraveninių narkotikų vartojimo ir 

dalijimosi adatomis). Nors tarp asmenų, turinčių psichoaktyviųjų 

medžiagų vartojimo sutrikimų ypač tarp priklausomų nuo 

opiodų, ilgalaikis susilaikymas nuo psichoaktyviųjų medžiagų 

vartojimo nėra labai dažnas (Berglund ir kt., 2003), tačiau jis 

nėra ir toks retas kaip daugelio manymu (Hser ir kt., 2001; 

Dutra ir kt., 2008). 

Daugelis gydytojų pagrindiniais tikslais laiko detoksikaciją 

ir į abstinenciją orientuotą gydymą, tačiau detoksikacija 

neturėtų būti įprastai siūloma asmenims, kuriems nustatomos 

medicininėmis indikacijomis skubiajai pagalbai, t. y. esantiems 

skubiosios pagalbos skyriuose, policijos areštinėse arba 

panašiose sąlygose. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindinis 

tikslas turėtų būti opioidų abstinencijos simptomų gydymas, 

perduodant tomis sąlygomis įmanomai ir reikalingai tolesnei 

pagalbai (NICE gydymo rekomendacijos Nr. 52, NHS NICE, 

2007 (A lygis). Be to, nuo opioidų priklausomos nėščiosios 

turėtų būti detoksikuojamos tik išimtinėmis aplinkybėmis 

(pvz., sunkūs gretutiniai somatiniai arba psichikos sutrikimai) 

ir labai atsargiai. 

„Cochrane“ apžvalgos (Amato ir kt., 2008) duomenimis 

opiodų detoksikacijai psichosocialinio ir farmakologinio 

gydymo derinys yra veiksmingesnis nei vien tik 

farmakoterapija. Berglund ir kt. (2003), atlikę mokslinę 

metaanalizę padarė išvadą, kad perauklėjimo intervencija ir 

psichoterapija opiodų vartojimo atkryčio prevencijai buvo 

veiksmingesnės lyginant su medikamentais gydyta kontroline 

grupe. Nustatytas veiksmingumas buvo vidutinis, tuo tarpu 

medikamentinės palaikomojo gydymo priemonės minėtiems 

kriterijams jokio poveikio neturėjo. 

Opioidų vartojimo ir priklausomybės nuo opiodų gydymo 

tikslai: 

1. Krizių intervencija, nukreipta į pagalbą perdozavimo 

atveju. 

2. Stabilus susilaikymas nuo visų legalių ir nelegalių opiodų 

agonistų (į abstinenciją orientuotas gydymas) taikant šias 

priemones: 

2a. Motyvacijos sveikti įvertinimas ir stiprinimas. 

2b. Detoksikacija. 

2c. Atkryčio prevencija. 

3. Visų nelegalių opioidų agonistų vartojimo mažinimas arba 

nutraukimas ir sveikatos bei socialinio funkcionavimo 




1 lentelė. Įrodymų kategorija ir rekomendacijų klasė (RK 3) 

Įrodymų kategorija 

A 

B 

Aprašymas 

Įrodyta kontroliuojamaisiais tyrimais 

Remiasi: 

dviem arba daugiau dvigubai aklais paralelinių grupių, atsitiktinių imčių kontroliuojamaisiais tyrimais (RKT), 

pranašesniais už placebą (arba psichoterapijos tyrimo atveju pranašesnis už psichologinį placebą tyrime su 

adekvačiu aklumu) 

ir 

vienu arba daugiau teigiamu RKT, kuris rodo pranašumą arba jam prilygstamą veiksmingumą, palyginus su 

nustatytu lyginamuoju gydymu trijų tyrimų su placebu kontroliuojamąja grupe arba pakankamos statistinės galios 

neinferioriniame tyrime (reikalingas, jei toks standartinis gydymas yra). 

Esant neigiamiems tyrimams (tyrimai, kurių metu neįrodytas pranašumas prieš placebą arba nepakankami lyginant 

su referenciniu gydymu), jie turi būti atsverti bent dviejų teigiamų tyrimų arba metaanalize visų tyrimų, kurie rodo 

pranašumą prieš placebą ir neinferioriškumą su nustatytu lyginamuoju gydymu. 

Tyrimai turi atitikti metodinius standartus. Sprendimas yra pagrįstas pirminiu veiksmingumo vertinimu. 

Riboti teigiami įrodymai paremti kontroliuojamaisiais tyrimais 

Remiasi: 

vienu arba daugiau RKT, rodančiais pranašumą prieš placebą (arba psichoterapijos tyrimų atveju pranašumą prieš 

psichologinį placebą) 

arba 

atsitiktinės atrankos kontroliuojamaisiais lyginamaisiais su standartiniu gydymu be placebo tyrimais, kai tiriamųjų 

imtis pakankama neinferioriniam tyrimui 


Esant neigiamiems tyrimams (tyrimai, kurių metu neįrodyta pranašumo prieš placebą arba nepakankami lyginant 

su referenciniu gydymu), jie turi būti atsverti bent vieno teigiamo tyrimo arba metaanalize visų tyrimų, kurie rodo 

pranašumą prieš placebą arba dar bent vienu atsitiktinės atrankos kontroliuojamuoju lyginamuoju tyrimu, rodančiu 

neinferioriškumą su nustatytu lyginamuoju gydymu. 

C 

D 

E 

F 

C1 

C2 

C3 

Nekontroliuojamųjų tyrimų įrodymai arba atvejų aprašymai ir ekspertų nuomonės 

Nekontroliuojamieji tyrimai 

Remiasi: 

vienu arba daugiau teigiamu natūralistiniu atviru tyrimu (bent su penkiais vertinamais pacientais) 

arba 

palyginimas su nuorodiniu vaistu, kai tiriamųjų imtis pakankama neinferioriniam tyrimui 


nėra neigiamų kontroliuojamųjų tyrimų. 

Atvejų aprašymai 

remiasi: 

vienu arba daugiau teigiamų atvejų aprašymu 


nėra neigiamų kontroliuojamųjų tyrimų. 

Remiasi šios srities ekspertų nuomone arba klinikine patirtimi. 

Nepastovūs rezultatai 

Teigiami RKT yra nusverti maždaug tokio paties skaičiaus neigiamų tyrimų 

Neigiami įrodymai 

Dauguma RKT tyrimų rodo mažesnį veiksmingumą nei placebas (arba psichoterapijos tyrimų atveju psichologiniu 

placebo pranašumą) arba blogesnį už lyginamojo gydymo poveikį 

Įrodymų trūkumas 

Nėra tinkamų tyrimų, įrodančių veiksmingumą arba neveiksmingumą 

Rekomendacijų klasės 

1 

2 

3 

4 

5 

Pagrįstos: 

A kategorijos įrodymai ir tinkamas rizikos ir naudos santykis 

A kategorijos įrodymai ir vidutinis rizikos ir naudos santykis 

B kategorijos įrodymai 

C kategorijos įrodymai 

D kategorijos įrodymai 



2 lentelė. Priklausomybės nuo opioidų įrodymų kategorija ir 

rekomendacijų klasės (RK) 

Medikamentas 

Piktnaudžiavimas ir priklausomybė 

Metadonas 

Buprenorfinas 

Buprenorfinas ir naloksonas 

Naltreksonas 

Heroinas 

Nutraukimas 

Metadonas 

Buprenorfinas 

Buprenorfinas ir naloksonas 

Klonidinas 

Lofeksidinas ir klonidinas 

Natreksonas su bendrąja anestezija 

Įrodymų kategorija, 

rekomendacijų 

klasė (RK), tipinė 

rekomenduojama 

medikamento paros dozė 

suaugusiajam 

A 1 40–100 mg 

A 1 4–6 mg 

A 1 4–16 mg 

B 3 50 mg 

B 3 200–600 mg 

A 1 40–100 mg, pradinė 

A 1 4–16 mg, pradinė 

A + 4–16 mg, pradinė 

B 3 0,3 mg 

C 4 1,6–3,2 mg 

D 5 

gerinimas (žalos mažinimas): 

3a. Palaikomasis gydymas; 

3b. Žalos mažinimas (pvz., adatų ir švirkštų keitimas); 

3c. Reabilitacija. 

Gydymo įstaigos 

Pagalba, gydant opioidų sąlygotus sutrikimus, vykdoma 

stacionarinėse ir ambulatorinėse gydymo įstaigose, pakaitinio 

gydymo opioidų agonistais programose, savipagalbos grupėse, 

psichoterapijos bendruomenėse (Kleber ir. kt., 2007). Gydymo 

įstaigos parinkimas priklauso nuo paciento pageidavimų ir 

gydymo poreikių. Opioidų vartojimo nutraukimas gali būti 

atliekamas tiek stacionaro, tiek ambulatorinėmis sąlygomis 

(Day ir kt., 2005). Stacionarinis gydymas labiau tinkamas 

opiodų perdozavimo ir kitų gyvybei pavojingų būklių kontrolei, 

krizių intervencijai, į abstinenciją orientuotai detoksikacijai 

ir benamiams pacientams. Priešingai, žalos mažinimo 

metodai dažniausiai taikomi ambulatorinėmis sąlygomis. Be 

detoksikacijos, nuo opioidų priklausomų pacientų gydymas 

gali apimti į abstinenciją orientuotas programas, savipagalbos 

grupes, tokias kaip, Anoniminiai narkomanai. Vien tik opioidų 

nutraukimas nepakankamas kaip ilgalaikis tikslas (Mattick ir 

kt., 2009). 

Psichosocialinis priklausomybės nuo opioidų gydymas 

apima daug skirtingų strategijų ir metodų, kurie dažnai 

derinami vieni su kitais (Amato ir kt., 2008 (A, B lygis); Dutra 

ir kt., 2008). Nors daugelio pacientų palaikomajam gydymui 

psichoterapija netaikoma (Salamina ir kt., 2010), tačiau 

galimų metodų parinkimas apima kognityvinę-elgesio terapiją 

(KET) (Woody ir kt., 1983, 1984, 1987, 1995; Dutra ir kt., 

2008), elgesio terapiją, pvz., atsitiktinumų valdymą (Stitzer 

ir Bigelow 1978; Grabowski ir kt., 1979; Stitzer ir kt., 1986, 

1992; McLellan ir kt., 1993; Iguchi ir kt., 1996; Silverman ir 

kt., 1996, 1998; Prestonas ir kt., 1999; Carroll ir kt. 2001; Dutra 

ir kt., 2008), bendruomenės pagalbą ir kitokią bendruomeninę 

terapiją (Abbott, 2009; Mardsen ir kt., 2009), šeimos terapiją ir 

atkryčio prevenciją (Berglund ir kt., 2003; Dutra ir kt., 2008), 

savipagalbos grupes ir 12-os žingsnių programą ir daug rečiau 

– psichodinaminę ir tarpasmeninę terapiją (Woody ir kt., 1983, 

1995; Khantzian ir kt., 1990). Didžiausias psichosocialinių 

intervencijų veiksmingumas yra gydant kanapių vartojimo 

sukeltus sutrikimus, prasčiausias – polinarkomanijos atveju. 

Stipriausią poveikį turi atsitiktinumų valdymo intervencijos 

(Dutra ir kt., 2008). 

Intoksikacija ir perdozavimas 

Apsvaigimui po opioidų inhaliacijos arba injekcijos į 

veną būdingos keturios stadijos: euforija, palaimos jausmas, 

„atsijungimo“ būsena – nuo mieguistumo iki visiško sąmonės 

netekimo, ir grįžimas į normalią būseną (Koob ir Le Moal, 

2006). Intraveninių opioidų vartotojams perdozavimas 

pasireiškia mioze, kvėpavimo slopinimu ir sąmonės netekimu 

arba koma ir yra indikacija skubiajai medicinos pagalbai 

(Backmund ir kt., 2009). Ypač didelė perdozavimo rizika yra 

paaugliams, vėl pradėjusiems vartoti narkotikus po orientuoto 

į abstinenciją gydymo ir neseniai grįžusiems iš įkalinimo 

įstaigos (Cook ir kt., 1998; Darke ir Hall, 2003; Møller ir kt., 

2010). 

Intoksikacija ir perdozavimas turėtų būti vertinami 

klinikiniu ir toksikologiniu aspektu. Daugeliu atvejų 

intoksikaciją sukelia įvairūs narkotikai, įskaitant kitus 

psichotropinius narkotikus arba alkoholį. Lengvai ar vidutinio 

sunkumo intoksikacijai (be sąmonės sutrikimo) nereikia 

specifinio gydymo. Kadangi heroino pusinės eliminacijos 

laikas trumpas, tik perdozavimo atveju reikalinga priežiūra 

skubiosios pagalbos skyriuje, kol paciento savijauta 

pagerėja. Perdozavimo ilgai veikiančiais opiodais, tokiais 

kaip metadonas atveju gali prireikti stacionarinės 24–48 

val. stebėsenos. Metadono sukelta hipoksemija yra sąlygoja 

narkotiko poveikio miu opioidiniams bei kapa opioidinių 

receptorių moduliacijos (Chevillard ir kt., 2010). Sunkus 

opioidų perdozavimas pasireiškia kvėpavimo slopinimu ir 

CNS simptomais ir reikalauja stacionarinio gydymo (Lingford 

Hughes ir kt., 2004; Kleber ir kt., 2007). 

Naloksonas – trumpo veikimo opioidų antagonistas, kuris 

farmakologiškai aktyvus tik tada, kai vartojamas parenteraliniu 

būdu, gali būti vartojamas normalizuoti kvėpavimo funkciją 

ir CNS slopinimą (Van Dorp ir kt., 2007). Vaistas saugus 

vartojant iki 10 mg dozę (Van Dorp ir kt., 2007). Naloksono 

dozė turi būti palaipsniui didinama, kol pasiekimas norimas 

poveikis. Atsižvelgiant į tai, kad jo pusinės eliminacijos 

laikas trumpas, vaisto vartojimas turi būti tęsiamas tol, kol 

opiodų agonistų grįžtamasis poveikis susilpnėja (Dahan 

ir kt., 2010). Vaistas gali būti vartojamas kaip diagnostinė 

priemonė apsinuodijus nežinomomis medžiagomis. Opioidai 

su didesniu afinitetu receptoriams (pvz., buprenorfinas), 

lyginant su mažesnio afiniteto opioidais, reikalauja didesnės 

naloksono koncentracijos ir (arba) nepertraukiamos infuzijos, 

siekiant slopinti opioidų poveikį (Dahan ir kt., 2010). Kadangi 

buprenorfino slopinamasis poveikis kvėpavimui yra ribotas 

(Dahan 2006), mirtini apsinuodijamai šiuo medikamentu yra 

reti (Pirnay ir kt., 2004); dažniausiai sąlygoti netaisyklingo (į 

veną) buprenorfino vartojimo, ypač kartu su benzodiazepinais 

(Megarbane ir kt., 2006). Tokiais atvejais paciento gyvybę gali 

išgelbėti naloksono ir flumazenilio derinys (Megarbane ir kt., 

2006, 2010). Pagal naujasias rekomendacijas, gydant heroino 




perdozavimą, buprenorfinas vienas arba kartu su naloksonu 

neturėtų būti vartojamas (Nielsen ir Lintzeris, 2008; Welsh ir 

kt., 2008). 

Rekomendacija. Nepaisant santykinės kontroliuojamųjų 

tyrimų stokos, tikėtina, kad naloksonas gali būti labai 

veiksmingas ir svarbus gydant opioidų perdozavimą (3). Tačiau 

trumpas pusinės eliminacijos laikas reiškia, kad perdozavus 

ilgo veikimo opioidų (pvz., metadono, burpenorfino), vaisto 

poveikis gali baigtis anksčiau (van Dorp ir kt., 2007). Šiuo 

atveju gali būti reikalingas pakartotinis dozavimas arba 

nuolatinė infuzija siekiant išvengti perdozavimo požymių ir 

simptomų pasikartojimo. 

Piktnaudžiavimas ir priklausomybė 

Gydymo būdo bei vietos parinkimas 

Atsitiktinės atrankos kontroliuojamųjų klinikinių tyrimų 

„Cochrane“ apžvalga, lyginusi detoksikaciją nuo opiodų 

stacionarinėse ir kitokio pobūdžio įstaigose, įtraukė tik vieną 

tyrimą, kuriame buvo nurodyti išankstiniai įtraukimo kriterijai 

(Day ir kt., 2005). Autoriai padarė išvadą, kad neatlikta 

adekvačių tyrimų, vertinančių geriausios gydymo vietos 

pasirinkimą opiodų nutraukimui gydyti. Nepaisant to, kad 

opioidų abstinencijos gydymas yra svarbus priklausomybės 

nuo opioidų gydyme, tačiau jis neveiksmingas, jei lieka 

vieninteliu priklausomybės nuo opiodų gydymo būdu. 

Vaistų priklausomybei nuo opioidų gydyti pasirinkimas 

dažnai priklauso nuo paciento arba gydytojo pageidavimų, 

paciento anamnezės, sveikatos būklės įvertinimo ir konkrečių 

klinikinių poreikių, pavyzdžiui, gretutinių psichikos arba 

somatinių sutrikimų arba kitų medžiagų vartojimo (Mattick, 

2003 (A, B lygis), 2009; Kleber ir kt., 2007; Amato ir kt. 

2008 (A, B lygis); Wittchen ir kt., 2008; Castells ir kt., 2009). 

Kadangi palaikomasis gydymas metadonu gali būti tęsiamas 

visą gyvenimą (Kleber ir kt., 2007), kai kurie gydytojai vengia 

šio vaisto kaip pirmojo pasirinkimo vaisto paaugliams. Tokia 

taktika galėtų būti teisinga gydant suaugusius pacientus su 

trumpa opiodų vartojimo anamneze arba puikia socialine 

integracija ir gerais asmenybiniais resursais. Tačiau daugeliu 

atvejų palaikomais gydymas agonistais yra labiausiai 

veiksmingas, todėl yra dominuojanti intervencija, lemianti 

ilgalaikius teigiamus rezultatus. Reikėtų pažymėti, kad 

medicininės priežiūros standartas ir indikacijos palaikomajam 

gydymui, esant priklausomybei nuo opioidų, įvairiose šalyse 

skiriasi (EMCDDA, 2010). 

Tikrieji miu opioidinių receptorių agonistai: metadonas, 

LAAM, lėtai išsiskiriantis geriamasis morfinas ir 

heroinas 

Metadonas 

Pagrindiniai palaikomojo gydymo metadonu tikslai: 

Pasiekti stabilų paciento būsenos palaikymą metadonu, 

siekiant slopinti abstinenciją, blokuoti nelegalių opioidų 

poveikį, mažinti potraukį opioidams ir stabdyti neteisėtų 

opioidų vartojimą (galimai ir kitų narkotikų). 

Skatinti ir palengvinti pacientų dalyvavimą 

psichosocialinio gydymo programose, taip mažinant narkotikų 

vartojimą, skatinant susilaikymą nuo jų ir gerinant paciento 

psichosocialinę integraciją. 

Palaikomasis gydymas opioidinių receptorių agonistais, 

pvz., metadonu yra vienas geriausiai ištirtų gydymo 

būdų priklausomiems nuo opioidų pacientams (Connock 

ir kt., 2007; Mattick ir kt., 2009). Daugelis atsitiktinių 

imčių kontroliuojamųjų ir kohortinių tyrimų parodė jo 

veiksmingumą mažinant opioidų vartojimą; kriminalinį elgesį, 

psichosocialinį arba sergamumą tokiomis infekcijomis, kaip 

ŽIV ir hepatitas B (HBV); mirtingumą (Soyka ir kt., 2006; 

McGowan ir kt., 2009; Kimber ir kt., 2010). Tačiau atlikus 

„Cochrane“ apžvalgą, nustatytas metadono veiksmingumas 

tik išlikimui gydymo procese ir neteisėtų opioidų vartojimo 

sumažinimui (Mattick ir kt., 2009). Autoriai pripažįsta, 

jog tokias išvadas lėmė tai, jog apžvalga daugiausia 

rėmėsi tik atsitiktiniais, kontroliuojamaisiais tyrimais, o 

nusikalstamumas ir mirtingumas daugiau nagrinėjamas didelės 

imties perspektyviniuose kohortiniuose tyrimuose. Įrodyta, 

kad palaikomasis gydymas metadonu padidina susilaikymo 

nuo opioidų vartojimo dažnį ir pagerina opiodinus vartojančių 

narkomanų socialines funkcijas (Prendergast ir kt., 2000, 2001; 

West ir kt., 2000; Farre ir kt., 2002; Mattick ir kt., 2003 (A, B 

lygis); Amato ir kt., 2004; Sullivan ir kt., 2006). 

Metadonas yra sintetinis miu opioidinių receptorių 

agonistas, kurio farmakologinis aktyvumas panašus į morfino. 

Kadangi jo cheminę struktūrą sudaro asimetrinis anglies atomas, 

yra dvi enantiomerų formos: (R-) arba levo- arba L-metadonas 

ir (S) arba dekstro- arba D-metadonas. Priklausomybei nuo 

opoidų gydyti vartojamas tiek L-metadonas, tiek raceminis 

abiejų (50:50) enatiomerų mišinys. Raceminis mišinys yra 

dažniausiai vartojama metadono forma, „grynoji“ metadono 

L-forma, kuriai priklauso dauguma vaisto kaip opiodinio 

agonisto efektų, yra vartojama Vokietijoje priklausomybei nuo 

opioidų gydyti. 

Skirtumai tarp metadono klinikinio veiksmingumo bei 

veiksmingos dozės grindžiami stereoselektyviu L-metadono 

jungimusi prie specifinių opiodinių receptorių (Eap ir kt., 2002). 

Nors raceminė forma turi tik pusę farmakologinio L-formos 

aktyvumo miu opioidiniams receptoriams, ji skiriasi mažesniu 

nei L-formos sisteminiu poveikiu kitiems neuroreceptoriams 

bei poveikiu širdies funkcijai. Svarbiausia tai, kad L-forma 

neilgina QT intervalo, todėl nedidina polimorfinės verpstinės 

skilvelinės tachikardijos (torsade de pointes) rizikos. Taigi, 

L-forma galėtų būti alternatyvus gydymas asmenims, kuriems, 

vartojant raceminį metadoną atsirado QT intervalo pailgėjimas; 

šiuo metu ji yra prieinama tik Vokietijoje (Soyka, 2008 (A, 

B lygis); Soyka ir Zingg, 2009). Abi metadono enantiomerų 

formos veikia antagonistiškai NMDA receptorius ir slopina 

serotonino bei norepinefrino absorbciją (Eap ir kt., 2002). 

Nustatyta reikšmingų metadono farmakodinamikos skirtumų 

tarp atskirų individų (Foster ir kt., 2000, 2004; Kharasch 

ir kt., 2004). Naujausi tyrimai taip pat parodė reikšmingus 

enantiomerų metabolizmo ir farmakogenetinius skirtumus 

(Eap ir kt., 2002). Pagrindinis abiejų metadono enantiomerų 

metabolizme dalyvaujantis izofermentas yra CYP3A4, tačiau 

svarbūs ir kiti izofermentai (CYP2D6 ir kiti citochromo P450 

izofermentai). Apie 5 proc. gyventojų būdingas lėtas metadono 

metabolizmas dėl CYP2D6 izofermento, o maždaug pusei – 

greitas metadono metabolizmas (Jannetto ir Bratanow 2009). 

Po standartinės dozės „lėtai metabolizuojantiems“ dėl CYP3A4 

ir CYP2D6, metadono koncentracija būna didesnė, o „greitai 

metabolizuojantiems“ dėl CYP2D6 metadono koncentracija 

mažesnė nei asmenų, turinčių normalų izofermentų aktyvumą 



(Crettol ir kt., 2005, 2006). Esant ypač greitam metabolizmui, 

alternatyva galėtų būti buprenorfinas, nes jo metabolizmui 

CYP2D6 nėra reikšmingas (žr. žemiau) (Haile ir kt., 2008). 

Metadonas yra veiklus vartojamas geriant ir palaikomajam 

gydymui gali būti skiriamas vieną kartą per parą. Tablečių 

ir skystosios formos biologinis prieinamumas nesiskiria 

(Gourevitch ir Friedland 2000). Tinkamai dozuojamas, 

metadonas slopina opioidų abstinencijos simptomus ir blokuoja 

kitų opioidų poveikį. Daugelyje šalių palaikomasis gydymas 

metadonu prieinamas tik licencijuotose opioidų gydymo 

programose. Tarp atskirų šalių labai skiriasi teisės aktai, susiję 

su metadono vartojimu (Farrell ir kt., 1996). Vietinių įstatymų 

ir taisyklių, susijusių su palaikomuoju gydymu, griežtumas 

dažniausiai susijęs su opiodų patekimo į juodąją rinką rizikos 

mažinimu, o ne su gydymo rezultatais. Tinkamas dozavimas, 

psichosocialinės pagalbos prieinamumas yra svarbūs veiksniai, 

lemiantys gydymo rezultatus (Berglund ir kt., 2003; Connock 

ir kt., 2007; Dutra ir kt., 2008; Mattick ir kt., 2008; Wittchen 

ir kt., 2008). 

Daugelis klinikinių tyrimų ir metaanalizių rodo, kad 

gydymas metadonu reikšmingai sumažina sergamumą ir 

mirtingumą, susijusį su priklausomybe nuo opioidų (Caplehorn 

ir kt., 1996; Langendam ir kt., 2001; Mattick ir kt., 2003 

(B lygis); Maksvelo ir kt., 2005). Metadonas naudingas ir 

finansiniu požiūriu (Barnett ir kt., 2001). 

„Cochrane“ bibliotekos duomenimis, metadonas yra 

veiksmingas opioidinei abstinencijai gydyti ir abstinencijai 

palaikyti, ypač kartu su psichosocialiniu gydymu (Amato ir 

kt., 2004; Mattick ir kt., 2003 (B lygis); Gowing ir kt., 2006; 

Connock ir kt., 2007). Neatlikta atsitiktinių imčių tyrimų, 

lyginančių dviejų metadono izoformų veiksmingumą, tik 

keletas studijų tyrė vienos formos pakeitimu kita poveikį 

(Judson ir kt., 1976; Scherbaum ir kt., 1996; de Vos ir kt., 

1998; Soyka ir kt., 2009). Vienos dozės tyrimai (Kristensen 

ir kt., 1996; Boulton ir kt., 2001) ir tyrimai atlikti stacionaro 

sąlygomis (Kreek ir kt., 1979; Nakamura ir kt., 1982) rodo, 

kad (R-) metadonas turi ilgesnį pusinės eliminacijos laiką nei 

(S-) metadonas. 

Dozavimas 

Dozės parinkimas yra pagrindinis palaikomojo gydymo 

metadonu klausimas. Geriamasis metadonas vartojamas 

kartą per parą ir gali būti vartojamas skysčio arba tablečių 

pavidalo. Nors metadono koncentraciją plazmoje galima 

išmatuoti, paprastai tokie tyrimai, taikant palaikomąjį gydymą, 

neatliekami ir nėra vieningos nuomonės kokia turėtų būti 

optimali metadono koncentracija plazmoje (Soyka, 2008) 

(A, B lygis). Metadono koncentracija kraujo plazmoje po 

standartinės dozės skiriasi tarp atskirų individų, iš dalies tai 

susiję su farmakologinėmis vaisto savybėmis ir anksčiau 

minėtais individualiais metabolizmo skirtumais (Eap ir kt., 

2002; Soyka, 2008 (B lygis)). Todėl dozės parinkimas turėtų 

būti grindžiamas dozės titravimu atsižvelgiant į kliniką. 

Nors įprasta palaikomoji metadono dozė yra 60-100 mg 

per parą (Freed ir kt., 2010), tačiau kai kuriems pacientams 

išvengti abstinencijos simptomų pakanka mažesnės nei 40 

mg per parą metadono dozės. Paprastai 40-60 mg metadono 

neleidžia atsirasti opioidų abstinencijos sindromui (Farre ir 

kt., 2002). Eksperimentiniai tyrimai rodo, kad 60-100 mg per 

parą arba didesnė metadono dozė efektyviau nei mažesnes 

dozes sumažina arba sustabdo heroino vartojimą nuo opioidų 

priklausomiems pacientams (Strain ir kt., 1999; Faggiano ir 

kt., 2003; Donny ir kt., 2005; Fareed ir kt., 2010). Kliniškai 

didesnės dozės susijusios su ilgesniu išlikimu gydymo procese 

ir geresniais gydymo rezultatais (Ling ir kt., 1976; Strain ir kt., 

1993 (A, B lygis), 1999; Prendergast ir kt., 2000, 2001) ir gali 

būti reikalingos pacientams, sergantiems gretutiniais psichikos 

sutrikimais (Maremmani ir kt., 2000) (A, B lygis). Tačiau 

kontroliuojamaisiais tyrimais neįrodyta, kad didesnės nei 100 

mg per parą metadono dozės yra veiksmingesnės. Didesnės 

dozės gali būti reikalingos atskiriems pacientams (pvz., kurių 

metadono metabolizmas greitas arba pacientams, vartojantiems 

vaistus, kurie indukuoja CYP3A sistemą), turintiems sveikatos 

sutrikimų, pavyzdžiui, hepatitą C (Okruhlica ir Klempova, 

2000; Maksvelo ir kt., 2002). Geresnių rezultatų galima tikėtis, 

jei palaikomasis gydymas metadonu derinamas su nenumatytų 

atvejų valdymu. Tačiau šiuo atveju nėra įrodytas kognityvinės 

elgesio terapijos veiksmingumas (NICE, 2010). 

Saugumas 

Rizika, susijusi su metadono vartojimu, yra kvėpavimo 

slopinimas (Darke ir kt., 2007), farmakokinetinė sąveika su 

kitais vaistais (Eap ir kt., 2002; Kharasch ir kt., 2004; Crettol ir 

kt., 2006) ir kardiotoksinis poveikis (pailgėjęs QT intervalas, 

polimorfinės verpstinės skilvelinės tachikardijos (Torsade de 

pointes) pavojus) (Ehret ir kt., 2006; Justo, 2006). 

Iš esmės palaikomasis gydymas metadonu yra saugus 

(Kleber ir kt., 2007). Didelės imties kontroliuojamųjų tyrimų 

rezultatai rodo, kad mirtingumas per vienerius metus yra 

maždaug 1 proc. ir dažniausiai sąlygotas perdozavimo arba 

intoksikacijos įvairiais narkotikais, sukeliančiais kvėpavimo 

slopinimą, pavyzdžiui, alkoholiu ir (arba) benzodiazepinais 

bei kitais raminamaisiais vaistais (Soyka ir kt., 2006; Wittchen 

ir kt., 2008). Daugelis metadono vartojimo sąlygotų mirčių, 

ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, susijusios su jo, kaip 

analgetiko, vartojimu (Piktnaudžiavimo psichoaktyviosiosmis 

medžiagomis ir psichikos sveikatos tarnybos valdyba, 

2001). Vartojant metadoną, svarbu atsižvelgti į sąveika su 

kitais vaistais (tiek farmakokinetinę, tiek farmakodinaminę) 

(Corkery ir kt., 2004). Lėtas metabolizmas gali sąlygoti 

didesnį mirtingumo dažnį susijusį su metadono vartojimu 

(Bunten ir kt., 2010). Dažniausi metadono šalutiniai reiškiniai 

yra vidurių užkietėjimas, padidėjęs prakaitavimas ir seksualinė 

disfunkcija. Dažnai aprašomas lengvas pažinimo funkcijų 

sutrikimas (Darke ir kt., 2000; Mintzer ir Stitzer, 2002; Soyka 

ir kt., 2008 (A lygis)), tačiau daugumai pacientų vartojančių 

metadoną, nenustatoma jokio kliniškai reikšmingo pažinimo 

funkcijų sutrikimo (žr. toliau). 

Metadonas, ypač vartojamas didesnėmis dozėmis, gali 

būti susijęs su kardiotoksiniu poveikiu ir aritmijomis, ypač 

QT intervalo pailgėjimu ir polimorfine verpstine skilveline 

tachikardija (Torsade de pointes) (Krantz ir kt., 2002, 2003, 

2007; Gil ir kt., 2003; Martell ir kt., 2005; Ehret ir kt., 

2007). Skilvelinės aritmijos yra reta, bet svarbi problema 

(Hanson ir kt., 2010). Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo 

keletas oficialių pranešimų dėl šios rizikos (Elsner, 2005). 

Kardiologinių komplikacijų rizika yra didesnė pacientams, 

jau turintiems kardiologinių sutrikimų, elektrolitų disbalansą 

(ypač hipokalemiją) arba kepenų funkcijos sutrikimų, 

asmenims, vartojantiems diuretikus arba vaistus, ilginančius 




QT intervalą, pavyzdžiui, antipsichotikus. Nustatyta sąveika 

su kitais vaistais, ypač tais, kuriuos metabolizuoja CYP2D6 

ir CYP3A4, pavyzdžiui, tricikliais antidepresantais (Kosten, 

1990) (A, B lygis), kitais psichotropiniais vaistais, vaistais nuo 

ŽIV (Eap ir kt., 2002; Neuman ir kt., 2006;. Gruber McCance- 

Katz, 2010). Šios sąveikos apžvalgą žr. McCance Katz ir 

kt. (2010). 167 metadonu gydytų pacientų retrospektyvusis 

atvejo-kontrolės tyrimas nustatė, kad 16 proc. tiriamųjų 

pasireiškė kliniškai reikšmingas QT intervalo pailgėjimas ir tik 

3,6 proc. elektrokardiogramoje (EKG) užfiksuota torsade de 

pointes (Ehret ir kt., 2006), tačiau ryšio tarp metadono dozės ir 

Torsade de pointes arba QT intervalo pailgėjimo nenustatyta. 

Be to, daugelis pacientų su torsade de pointes buvo gydomi 

ir kitais medikamentais, kurie galėjo prisidėti prie aritmijos 

išsivystymo. Nors Backmund ir kt. (2005) (A lygis) pranešė apie 

QT intervalo pailgėjimą 24 proc. iš 49 pacientų, Maremmani 

ir kt. (2005) nustatė, kad tik dviem iš 83 pacientų (2,5 proc.) 

pasireiškė šis poveikis. Kai kurie autoriai rekomenduoja atlikti 

kardiologinį paciento ištyrimą, bent EKG prieš pradedant 

gydymą metadonu (Stringer ir kt., 2009; Perrin-Terrin ir 

kt., 2010), Krantz ir Mehler (2006) padarė išvadą, kad prieš 

gydymą metadonu EKG yra būtina tik pacientams, turintiems 

ritmo sutrikimų riziką. Šiam požiūriui pritarė Justo ir kt. 

(2006), Peles ir kt. (2007). Pacientai, kuriems yra aritmijos 

rizika, paprastai turi kardiologinių ligų anamnezę arba kitų 

rizikos veiksnių, pvz., hipokalemiją arba vartoja vaistus, 

ilginančius QT intervalą, pvz., antipsichotikus. Buprenorfinas 

ir metadono L-forma neilgina QT intervalo ir nesukelia torsade 

de pointes, todėl turėtų būti skiriama pacientams, turintiems 

ritmo sutrikimų riziką (Hanon ir kt., 2010). 

Atsižvelgdama į skirtingas nuomones dėl kardiologinio 

ištyrimo reikalingumo prieš pradedant gydymą metadonu, 

Nepriklausoma komisija (Krantz ir kt., 2009) parengė saugumo 

rekomendacijas gydytojams, skiriantiems šį vaistą: 

1. Gydytojas, išrašydamas metadoną, turi informuoti 

pacientą apie aritmijos pavojų (informacijos suteikimas). 

2. Gydytojai turi paklausti paciento apie bet kokius 

morfologinius širdies sutrikimus, aritmiją arba sinkopę 

(ligos istorija). 

3. Visiems pacientams turi būti užrašyta EKG ir išmatuotas 

QT prieš gydymą, praėjus 30 dienų nuo gydymo pradžios, 

o vėliau kas metus. Papildomos EKG reikalingos tais 

atvejais, jei metadono dozė viršija 100 mg per parą arba 

tada, kai pacientui yra neaiškios kilmės sinkopės arba 

traukuliai (atranka). 

4. Jei QT intervalas yra didesnis nei 450 ms, bet mažesnis 

nei 500 ms, su pacientu turėtų būti aptariama galima 

gydymo rizika ir nauda. Pacientui sutikus tęsti gydymą, 

turi būti stebimas dažniau. Jei QT intervalas viršija 500 

ms, sprendžiama dėl metadono dozės sumažinimo arba 

visiško jo nutraukimo, eliminuojami kiti riziką didinantys 

veiksniai (pvz., vaistai, sukeliantys hipokalemiją) ir 

su pacientu aptariamas alternatyvus gydymas (pvz., 

buprenorfinu). 

5. Gydytojas turėtų žinoti sąveiką tarp metadono ir kitų 

vaistų, ilginančių QT intervalą arba lėtinančių metadono 

metabolizmą. 

Rekomendacija. Metadonas yra standartinis vaistas 

priklausomybei nuo opioidų gydyti (RG1). Jo poveikį gali 

sustiprinti kartu taikomas netikėtumų valdymas (RG1). 

Priklausomybei nuo opioidų gydyti vartoto injekcinio 

metadono (Hartnoll ir kt., 1980; Strang ir kt., 2010) rezultatai 

nuvilia (Strang ir kt., 2000, 2010), todėl ši forma neaptariama 

rekomendacijose. 

LAAM 

L-alfa-acetilmethadolas (LAAM) struktūriškai panašus 

į metadoną ir aktyvus kuomet vartojamas geriant. Tačiau 

LAAM veikimo trukmė gerokai ilgesnė nei metadono, todėl jis 

gali būti vartojamas rečiau, pvz., du kartus per savaitę. Tačiau 

šis vaistas nevartojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 

Europos šalyse dėl QT intervalo pailgėjimo ir širdies aritmijų 

rizikos (Deamer ir kt., 2001) ir rekomenduojamas neilgam 

priklausomybės nuo opioidų gydymui. 

SROM 

Lėto atsipalaidavimo geriamasis morfinas (ang. Slowrelease 

oral morphine, SROM) kai kuriose Europos šalyse 

rekomenduotinas kaip priklausomybės nuo opioidų pakaitinio 

gydymo alternatyva (Mitchell ir kt., 2003, 2004). Tačiau 

duomenų apie jo veiksmingumą ir saugumą yra mažai. Atviras 

klinikinis tyrimas parodė, kad metadono netoleravusių pacientų 

perėjimas prie SROM yra potencialiai naudinga strategija 

(Kastelic ir kt., 2008). Tačiau panašu, kad SROM turi didelį 

piktnaudžiavimo potencialą. Austrijoje SROM dominuoja 

juodojoje rinkoje ir beveik pakeitė heroiną (Beer ir kt., 2010). 

Reikalingi papildomi šio preparato tyrimai. 

Palaikomasis gydymas heroinu 

Priklausomybės nuo heroino gydymas heroinu yra 

prieštaringai vertinamas gydymo būdas, keliantis daug 

klinikinių ir etinių klausimų. Šis narkotikas dar neįtrauktas 

į daugelį gydymo rekomendacijų (Kleber ir kt., 2007). 

Palaikomasis gydymas heroinu turi būti vertinamas 

atsižvelgiant į klinikinius duomenis ir tokius veiksnius kaip 

saugumas, rentabilumas, kaina, netinkamo vartojimo rizika, 

taip pat socialiniai ir teisiniai aspektai, kurie labai skiriasi 

tarp šalių. Heroinas gydymui rekomenduotinas pacientams, 

turintiems sunkią priklausomybę ir rezistentiškiems kitokiam 

gydymui. Iki šiol palaikomasis gydymas heroinu galimas 

Olandijoje, Šveicarijoje ir Danijoje, netrukus bus galimas 

ir Vokietijoje. Atsitiktinių imčių kontroliuojamieji tyrimai 

atlikti Šveicarijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, 

Ispanijoje, Olandijoje ir Kanadoje. Šių tyrimų metu nustatyti 

kliniškai reikšmingi teigiami rezultatai (Blanken ir kt., 

2010), įskaitant neteisėto heroino vartojimo sumažėjimą, 

pagerėjusius psichologinius ir fizinius rodiklius, socialinę 

gerovę ir sumažėjusį nusikalstamumą. 19-os tyrimų 

„Cochrane“ apžvalga, Ferri ir kt. (2006) padarė išvadą, 

jog gydymui rezistentiškiems opioidų vartotojams heroino 

skyrimas greta lanksčių metadono dozių ilgalaikiam gydymui 

duoda papildomos naudos. Tai grindžiama nelegalaus heroino 

ir kitų medžiagų vartojimo sumažėjimu, laisvės atėmimo 

tikimybės sumažėjimu, ir geresniu išlikimo gydymo procese. 

Tačiau dėl kiek didesnio šalutinių reakcijų dažnio heroinas 

turėtų būti skiriamas kaip kraštutinė priemonė asmenims, 

kuriems šiuo metu arba anksčiau palaikomasis gydymas buvo 

neveiksmingas. Du ilgalaikiai, natūralistiniai tyrimai įrodė 

ilgalaikį teigiamą gydymo heroinu poveikį anksčiau gydymui 

rezistentiškiems pacientams (Blanken ir kt., 2010). 



Deja, heroinas turi daug akivaizdžių trūkumų: visų pirma, 

vaistas turi būti vartojamas į veną arba inhaliuojamas (Van den 

Brink ir kt., 2003; Blanken ir kt., 2010), antra, yra nedidelė 

perdozavimo rizika, nors iki šiol mirties atvejų neužfiksuota. 

Trečia, dėl trumpo pusinės eliminacijos laiko vaistas turi 

būti skiriamas kelis kartus (paprastai du ar tris) Blanken 

ir kt., 2010) kasdien, kartu su metadonu, siekiant išvengti 

nutraukimo simptomų pasireiškimo naktį. Be to, gydymo 

heroinu prieinamumas (įskaitant jo gamybą, platinimą ir 

laikymą) ir pacientų, vartojančių heroiną stebėsena, siekiant 

išvengti perdozavimo, asfiksijos ir kitų sunkių nepageidaujamų 

reakcijų, daro jį galimu vartoti tik specializuotose centruose, 

kuriuose galima greita medicininė pagalba (Oviedo-Joekes 

ir kt., 2009). Kepenų funkcijos sutrikimai neturi kliniškai 

reikšmingo poveikio heroino ir jo metabolitų farmakokinetikai, 

inkstų funkcijos sutrikimai turi nežymų poveikį (Lada ir kt., 

2006). Kaip galima alternatyva injekuojamajam heroinui 

buvo tiriamas geriamasis. Be kai kurių pradinių perspektyvių 

rezultatų, duomenys apie šį metodą yra labai riboti (Frick 

ir kt., 2010). Yra duomenų, kad rezistentiškiems gydymui 

kitais vaistais pacientams gydymas heroinu yra brangus, bet 

ekonomiškai efektyvus, įvertinant socialines perspektyvas 

(pvz., Dijkgraaf ir kt., 2005). 

Rekomendacija. Yra patikimų priklausomybės nuo 

opioidų gydymo heroinu veiksmingumo įrodymų, kai 

gydymas kitais vaistais neveiksmingas (3). Remiantis 

Šveicarijos (Uchternhagen, 2010) ir Olandijos (Blanken ir kt., 

2010) pateiktais duomenimis, atrodo, kad gydymas heroinu 

gali būti įdiegtas į klinikinę praktiką. Reikalingi tolesni šio 

metodo tyrimai. Nepaisant etinių problemų tarp mokslininkų 

ir visuomenės, šis gydymas kai kuriose šalyse yra įprastinis. 

Gydymas daliniais miu agonistais: buprenorfinu ir 

buprenorfinu, naloksonu 

Buprenorfinas yra ilgo veikimo opioidas, kuris kaip 

metadonas turi stiprų skausmą malšinamąjį poveikį; 

dešimtmečius mažomis dozėmis jis buvo vartojamas kaip 

analgetikas (Wesson ir Smith, 2010). Jis yra mišrus opioidų 

agonistas – tai antagonistas su daliniu agonistiniu poveikiu 

miu opioidiniams receptoriams ir antagonistiniu poveikiu 

kapa opioidiniams receptoriams (Gutstein ir Akil, 2001). Yra 

duomenų, rodančių ribotą buprenorfino poveikį kvėpavimo 

slopinimui, tačiau stiprų skausmo malšinimui (Dahan ir kt., 

2006). Geriamas jis prastai įsisavinamas, todėl vartojamas 

po liežuviu, kur absorbuojamas per burnos gleivinę (Davids 

ir Gastpar, 2004, Orman ir Keating, 2009; Mammen ir Bell, 

2010). Stabili vaisto koncentracija, vartojant po 16 mg per 

parą, susidaro po septynių dienų (Compton ir kt., 2006). 

Buprenorfino skausmą malšinamoji dozė – nuo 0,2 g iki 0,4 g. 

Galvos smegenų opioidinės sistemos plastiškumas po ilgalaikio 

opioidų vartojimo ir tolerancijos pokyčiai, kurie atsiranda dėl 

opioidinių receptorių sumažėjusio jautrumo priklausomiems 

nuo opioidų asmenims, sąlygoja didelėlių buprenorfino dozės 

poreikį (daugiau kaip 32 mg per parą) (Kleber ir kt., 2007). 

Dėl ilgo veikimo buprenorfinas gali būti vartojamas rečiau nei 

kiekvieną dieną. Yra strategija, kur rekomenduojama dvigubą 

paros dozę vartoti kas antrą dieną, o trigubą – kas tris dienas 

(Eissenberg ir kt., 1997; Kaupimo ir kt., 1998; Bickel ir kt., 

1999; Petry ir kt., 1999, 2000). 

Buprenorfinas yra dviejų formų: tabletė, kurios 

sudėtyje yra tik buprenorfinas, ir kita forma, kurioje vienoje 

tabletėje sujungtas buprenorfinas su opioidinių receptorių 

antagonistu naloksonu, santykiu – 4:1. Geriamojo naloksono 

biologinis prieinamumas yra minimalus, tačiau didelis 

vartojant parenteraliai (Preston ir kt., 1990), todėl ištirpintas 

ir švirkščiamas į veną buprenorfino ir naloksono derinys 

sukelia ryškius opioidinės abstinencijos požymius. Manoma, 

kad tai mažina piktnaudžiavimo buprenorfinu potencialą ir 

daro jį saugesniu. Amerikos psichiatrų asociacijos (APA) 

rekomendacijose (Kleber ir kt., 2007) teigiama, kad sudėtinė 

tabletė gerokai mažina riziką, kad vaistas bus neteisingai 

vartojamas. Atlikta keletas šį teiginį patvirtinančių klinikinių 

ir laboratorinių tyrimų (Amass ir kt., 2000; Stoller ir kt., 2001; 

Alho ir kt., 2007), tačiau Italijos ir Malaizijos duomenys 

rodo didelę neteisingo vartojimo riziką (Monte ir kt., 2009; 

Vicknasingam, 2010). Buprenorfino ir naloksono derinys 

gali sumažinti, bet ne pašalinti piktnaudžiavimo, vartojant 

į veną, riziką (Mammen ir Bell, 2009). Malaizijoje atlikto 

tyrimo duomenys rodo, kad kombinuoto vaisto vartojimas 

nesumažino opioidų vartojimo arba rizikingo elgesio susijusio 

su injekcijomis, pavyzdžiui, dalijimosi švirkštais ir buvo 

susijęs su padidėjusiu benzodiazepinų vartojimu (Bruce ir kt., 

2009). 

Buprenorfinas veiksmingai slopina opioidinės 

abstinencijos simptomus. Klinikiniais tyrimais, kurių metu 

buvo lyginamos metadono vidutinės dozės (50-60 mg) 

veiksmingumas detoksikacijai su (12-16 mg) buprenorfinu, 

įrodytas panašus šių vaistų veiksmingumas (Schottenfeld ir kt., 

1997; Kakko ir kt., 2007; Soyka ir kt., 2008 (A lygis)). Tačiau 

kitais tyrimais įrodytas didesnis susilaikymo nuo narkotikų 

vartojimo dažnis arba mažesnis psichoaktyviųjų medžiagų 

vartojimas, gydant buprenorfinu lyginant su didesnėmis 

metadono dozėmis, ir atvirkščiai (Strain ir kt., 1994; Ling ir kt., 

1996; Schottenfeld ir kt., 1997; Petitjean ir kt., 2001; Mattick ir 

kt., 2003 (A lygis)). Dvigubai aklas tyrimas, kurio metu buvo 

lyginamas buprenorfino ir naloksono derinys su metadonu, 

nenustatė gydymo skirtumų tarp šių dviejų vaistų (Kamiene ir 

kt., 2008). Multicentrinis keturių savaičių priklausomybės nuo 

opioidų gydymo tyrimas parodė stiprų vien buprenorfino arba 

buprenorfino kartu su naloksonu poveikį mažinant opioidų 

vartojimą ir portaukį vartoti (Fudalir kt., 2003). 

Jauniems opioidų vartotojams veiksmingesnis ilgalaikis 

nei trumpalaikis (Woody ir kt., 2008) gydymas buprenorfinu 

Tačiau neseniai atlikta sisteminė apžvalga parodė, kad 

lanksčios metadono dozės yra veiksmingesnės už buprenorfiną 

susilaikymo nuo narkotikų požiūriu, bet ne įtaka opioidų 

vartojimui (Connock ir kt., 2007). Nors šiuo metu Amerikos 

psichiatrų asociacijos (APA) gydymo gairės (Kleber ir kt., 

2007) rekomenduoja buprenorfiną pacientams, kuriems 

yra lengva arba vidutine fizinė priklausomybė, bet turimi 

duomenys nerodo, kad priklausomybės nuo opioidų sunkumas 

(vertinant pagal priklausomybės sunkumo indeksą arba 

kitomis priemonėmis) prognozuotų opioidinės priklausomybės 

gydymo rezultatus tiek buprenorfinu tiek metadonu gydytiems 

pacientams (Mattick ir kt., 2003) (B lygis). Kai kurie tyrimai 

rodo, jog kartu taikomas psichosocialinis gydymas gali 

pagerinti klinikinius rezultatus buprenorfinu gydomiems 

pacientams (Galanter ir kt., 2004; Connock ir kt., 2007). Tačiau 

metaanalizė parodė, kad atsitiktinumų valdymas nedidina 

palaikomojo gydymo buprenorfinu veiksmingumo (NICE, 




2010). Galimas netikėtumų valdymo veiksmingumo skirtumų 

metadono vartotojams (kur jis veiksmingas) ir buprenorfino 

vartotojams (kur jis neveiksmingas) paaiškinimas yra per maža 

buprenorfino tyrimų vertė ir tai, kad atsitiktinumų valdymas 

buvo nukreiptas daugiau nei į vieną narkotiką (NICE 2010). 

Naujas 6 mėn. atsitiktinių imčių kontroliuojamasis 

tyrimas lygino keturių buprenorfino implantų poveikį (80 

mg kiekvienoje) su placebo implantais. Aktyvioji tiriamųjų 

grupė buvo žymiai labiau linkusi tęsti tyrimą ir joje buvo 

gerokai rečiau šlapimo testais aptinkami opioidai daugiau nei 

16 tyrimo savaičių metu (Ling ir kt., 2010). Implantai buvo 

gerai toleruojami. Prieš rekomenduojant implantus gydymui, 

reikalingi papildomi tyrimai siekiant įvertinti jų klinikinę 

reikšmę. Svarbu įvertinti santykinius gydymo geriamuoju ir 

implantuojamuoju buprenorfinu pranašumus. 

Saugumas 

Pagrindinis buprenorfino privalumas yra jo santykinis 

saugumas. Vartojant buprenorfiną mirtino perdozavimo rizika 

mažesnė nei vartojant metadoną. Buprenorfino slopinamasis 

poveikis kvėpavimui yra ribotas (Davids ir Gastpar, 2004). 

Toksikologiniai tyrimai, atlikti Prancūzijoje, parodė mažesnę 

mirtingumo riziką pacientų, gydytų buprenorfinu palyginus 

su metadonu (Auriacombe ir kt., 2001; Pirnay ir kt., 2004), 

tačiau ilgalaikiai tyrimai šios nuomonės nepatvirtina (Soyka 

ir kt., 2008) (A lygis). Mirtinas buprenorfino perdozavimas 

paprastai įvyksta dėl jo vartojimo kartu su kitomis 

psichotropinėmis medžiagomis (pvz., benzodiazepinais, 

alkoholiu). Kitas buprenorfino privalumas yra gana lengvas 

abstinencijos sindromas, todėl palaipsniui mažinti jo dozę 

lengviau nei metadono (Gutstein ir Akil, 2001). Buprenorfino 

nepageidaujami poveikiai nesiskiria nuo opioidinių analgetikų, 

įskaitant nedidelį kepenų funkcijos rodiklių padidėjimą 

(Davids ir Gastpar, 2004; Kleber ir kt., 2007; Wesson ir Smith, 

2010). Atlikus atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų analizę, 

jokių sunkesnių nepageidaujamų reiškinių skirtumų tarp 

metadono ir buprenorfino nenustatyta (Connock ir kt., 2007). 

Buprenorfinas neilgina QT intervalo ir gali būti veiksmingesnis 

nei metadonas, pacientams, turintiems kardiologinės ligos 

riziką arba QT intervalo pailgėjimą. Nors metadonas 

ekonomiškai gali būti kiek veiksmingesnis nei buprenorfinas, 

tačiau abu vaistai yra ekonomiškai veiksmingesni už placebą 

(Connock ir kt., 2007). 

Rekomendacija. Buprenorfinas bei buprenorfino ir 

naloksono derinys yra standartiniai vaistai priklausomybei 

nuo opioidų gydyti. (1) Siekiant išsiaiškinti, ar buprenorfino 

ir naloksono derinys veiksmingesnis nei vien buprenorfinas 

reikalingi empiriniai patvirtinimai. Nėra jokių įrodymų, kad 

atsitiktinumų valdymo įtraukimas, taikant palaikomąjį gydymą 

buprenorfinu, sustiprina gydymo veiksmingumą (1). 

Pacientų paskirstymas ir rezultatų 

prognozavimas 

Daugeliu atvejų opioidų agonisto parinkimas pakaitinei 

terapijai pagrįstas gydytojo patirtimi ir paciento pageidavimu, 

rečiau atsižvelgiama į įrodymais pagrįstą didžiausią 

veiksmingumą arba rezultatų prognostinį įvertinimą. Nors 

metadonas ir buprenorfinas turi skirtingą farmakologinį profilį, 

atlikta tik keletas ilgalaikių tyrimų, numatančių rezultatus, bei 

tyrimų kurie identifikuotų požymius, pagal kuriuos galima 

būtų lengviau parinkti pacientui vieną ar kitą medikamentą. 

Remiantis metadono ir buprenorfino „Cochrane“ apžvalga 

(Mattick ir kt., 2003) (B lygis), padaryta išvada, kad 

buprenorfino didelių dozių veiksmingumas yra lygus metadono 

didelėms dozėms vertinant išlikimą gydymo procese, bet 

silpnesnis vertinant heroino vartojimo sumažėjimą. Įdomu 

tai, kad sisteminė Connock ir kt. apžvalga (2007) pateikė 

kitokius rezultatus, nurodydama geresnį išlikimą gydymo 

procese atliekant metadono tyrimus ir nenustatė jokio 

skirtumo tarp abiejų medikamentų gydant priklausomybę nuo 

opioidų. Mattick ir kt. apžvalga (2003) (B lygis) parodė, kad 

lanksčių dozių tyrimų rezultatai geresni nei fiksuotų dozių, 

o greitas įsotinimas buprenorfinu duoda geresnius rezultatus 

nei laipsniškas. Dauguma tyrimų rodo mažesnį išlikimo 

gydymo procese rodiklį pacientams, vartojantiems dideles 

heroino dozes arba daug kartų gydytiems anksčiau (Kerr ir 

kt., 2005; Fischer ir kt., 2008; Soyka ir kt., 2008 (A lygis); 

Heavens ir kt., 2009). Connock ir kt. (2007) bei Burns ir kt. 

(2009) padarė išvadą, kad buprenorfinu gydomų pacientų 

mirtingumas gali būti mažesnis nei gydomų metadonu, tačiau 

kito tyrimo metu šie duomenys nebuvo patvirtinti (Soyka ir 

kt., 2006, 2008) (B lygis). Nors kartu vartojant naloksoną gali 

sumažėti buprenorfino perdozavimo rizika ir piktnaudžiavimo 

potencialas, tą patvirtinti trūksta duomenų. 

Poveikis pažinimo funkcijoms 

Yra pakankamai įrodymų, kad nuo opioidų priklausomi 

pacientai abstinencijos laikotarpiu gali turėti pažinimo 

funkcijų sutrikimų (Davis ir kt., 2002; Lee ir Pau, 2002, 

Pau ir kt., 2002; Mintzer ir kt., 2005; Verdejo ir kt., 2005; 

Prosser ir kt. 2006). Duomenys apie vartojančiųjų metadoną 

ir buprenorfiną pažinimo funkcijų sutrikimus yra skirtingi 

(Specka ir kt., 2000; Curran ir kt., 2001; Mintzer ir Stitzer, 

2002; Mintzer ir kt., 2005; Gruber ir kt., 2006; Prosser ir kt., 

2006; Mintzer, 2007; Messinis ir kt., 2009). Nors kai kurie 

atsitiktinės atrankos arba preliminarūs tyrimai parodė teigiamą 

poveikį pažinimo funkcijoms skiriant palaikomąjį gydymą 

buprenorfinu (Soyka ir kt., 2001, 2005), tačiau kiti tyrimai, 

įskaitant tiek ne atsitiktinės atrankos (Loeber ir kt., 2008), 

tiek atsitiktinės atrankos (Soyka ir kt., 2006, 2008) (B lygis), 

šių išvadų nepatvirtino. Daugumai pacientų, nesergančių 

neurologininėmis ligomis arba nepatyrusių galvos traumų, 

nevartojančių kitų psichotropinių medžiagų, gydant metadonu 

arba buprenorfinu, pažinimo funkcijų sutrikimų nenustatoma 

arba jie nežymūs. 

Šie duomenys tiesiogiai susiję su individo gebėjimu 

vairuoti, kuriam įtakos gali turėti ne tik pažinimo funkcijos, bet 

ir kitų narkotikų vartojimas, asmeniniai įgūdžiai bei vairavimo 

patirtis. Nustatyta, kad daugelio palaikomąjį gydymą 

gaunančių pacientų gebėjimas vairuoti mažiausiai susijęs su jų 

pažinimo funkcijomis (Mintzer ir Stitzer, 2002; Mintzer ir kt., 

2005; Mintzer, 2007). 

Mokslinių tyrimų perspektyva 

Palaikomojo gydymo opioidų agonistais tyrimai turėtų 

būti nukreipti kelioms specifinėms hipotezėms įvertinti. Mažai 

tyrinėti lytiniai skirtumai, pažinimo funkcijų ir gretutinių 

psichikos sutrikimų vaidmuo gydymo rezultatams (McCowan 

ir kt., 2009). Be to, reikia daugiau tyrimų siekiant įvertinti 

psichosocialines intervencijas (Dutra ir kt., 2010). Kerr ir 



kt., (2005) pateikė duomenis, kad geresnis išlikimo gydymo 

procese rodiklis užfiksuotas tarp metadonu gydomų moterų. 

Schottenfeld ir kt. (1999) nustatė, kad moterims buprenorfinas 

veiksmingesnis už metadoną. Depresija, kuri nuo opiodų 

priklausomiems pacientams yra labai dažna, reikalauja 

ypatingo dėmesio. Nors klinikiniai įrodymai riboti, tačiau yra 

pagrindo manyti, kad tiek metadonas, tiek buprenorfinas turi 

antidepresinį poveikį. Metadono antidepresinis mechanizmas 

siejamas su seratonino reabsorbcijos slopinimu, buprenorfino 

su antagonistiniu poveikiu kapa receptoriams (Aldrich ir 

McLaughlin, 2009; Berroscoso ir kt., 2009). Tačiau kai kurie 

tyrimai rodo, kad buprenorfinas nuo opioidų priklausomiems 

pacientams, sergantiems depresija, gali duoti daugiau naudos 

nei metadonas (Gerra ir kt., 2004). Atviras klinikinis tyrimas 

nustatė, kad pažinimo funkcijų pagerėjimas buvo ryškesnis 

pacientams, gydytiems buprenorfinu nei metadonu (Pirastu ir 

kt., 2006); tačiau atsitiktinių imčių tyrimai nenustatė geresnio 

pažinimo funkcijų lygio buprenorfinu gydomiems pacientams 

(Soyka ir kt., 2008) (B lygis). 

Į abstinenciją orientuota farmakoterapija 

Gydymas opioidinių receptorių agonistais. Naltreksonas 

Naltreksonas yra opioidinių receptorių antagonistas, kuris 

jungiasi prie opioidinių receptorių, tačiau neturi psichotropinio 

poveikio. Jis blokuoja heroino ir kitų opioidų euforizuojamąjį 

poveikį, taip mažindamas šių vaistų keliamą pasitenkinimą 

ir potraukį (Kleber ir kt., 2007). Gydymas naltreksonu – tai į 

abstinenciją orientuotas gydymo būdas, reikalaujantis paciento 

bendradarbiavimo ir gydymo režimo laikymosi; šis gydymas 

negali būti skiriamas pacientams, gydomiems opioidais, 

nes sukelia opioidinę abstinenciją (A lygis). Prieš pradedant 

gydymą naltreksonu, pacientai ne mažiau kaip prieš penkias 

dienas turi nutraukti trumpo veikimo opioidų, pavyzdžiui, 

heroino vartojimą ir ne mažiau kaip prieš septynias dienas, 

ilgiau veikiančius opioidus, tokius kaip, metadonas. Tai, 

kad pacientas nevartoja opioidų, turi patvirtinti šlapimo 

toksikologinis tyrimas. Siekiant išvengti abstinencijos 

simptomų, gali būti skiriama bandomoji naloksono dozė 0,8 

mg į raumenis. Kadangi naloksonas yra labai trumpo veikimo, 

abstinencijos simptomai sukeliami tik trumpam. 

Dažniausiai geriamojo naltreksono dozė yra 50 mg kartą 

per parą. Vizualiniai tyrimai rodo, kad ši dozė blokuoja miu 

opioidinius receptorius (Weerts ir kt., 2008). Dėl ilgos veikimo 

trukmės naltreksonas gali būti skiriamas tris kartus per savaitę, 

po 100 mg (pirmadienį ir trečiadienį) ir 150 mg (penktadienį) 

(Kleber ir kt., 2007). Vaistas neturi piktnaudžiavimo potencialo, 

ir patvirtintas Jungtinės Amerikos Valstijose ir daugelyje 

Europos šalių priklausomybei nuo opioidų gydyti. Kliniškai 

reikšminga gydymo naltreksonu rizika yra ta, kad po ilgalaikio 

vartojimo sumažėja organizmo tolerancija opioidams. Šis 

padidėjęs jautrumas opioidų poveikiui tikriausiai yra dėl 

opioidinių receptorių jautrumo padidėjimo (Zukin ir kt., 1982; 

Lesscher ir kt., 2003). To pasekmė – po gydymo naltreksonu 

nutraukimo pavartojus heroiną, padidėjusi perdozavimo rizika. 

Dažniausi nepageidaujami naltreksono reiškiniai: 

disforija, nerimas ir virškinimo sutrikimai (APA, 2007). Kai 

kuriems asmenims, dažniausiai vyresniems nei 40 metų, 

vartojantiems didesnes nei rekomenduojama naltreksono 

dozes, gali padidėti kepenų fermentų aktyvumas (Pfohl ir 

kt., 1986). Nepaisant perspėjimų vaistų rekomendacijose, 

nenustatyta reikšmingo naltreksono hepatotoksinio poveikio, 

vartojant rekomenduojamomis dozėmis (Yen ir kt., 2006; 

Garbutt, 2010), net pacientams, sergantiems ūminiu virusiniu 

hepatitu (Brewer ir Wong, 2004). Metaanalizė parodė, kad 

nėra sunkių nepageidaujamų reiškinių pasireiškimo rizikos 

skirtumų tarp pacientų, gydytų naltreksonu ir gavusių placebą 

(Adi ir kt., 2007). 

Duomenys apie naltreksono veiksmingumą, gydant 

priklausomybę nuo opioidų, nevienareikšmiai. Vienas placebu 

kontroliuojamas tyrimas pateikė teigiamus rezultatus (Mello 

ir kt., 1981), tačiau kiti tyrimai neįrodė, kad nalteksonas 

veiksmingesnis už placebą ir nustatė didelį pacientų iškritimo 

iš tyrimų dažnį (Narkotikų antagonistų nacionalinės mokslinių 

tyrimų tarybos klinikinio vertinimo komitetas, 1978). 26-ių 

atsitiktinių kontroliuojamųjų tyrimų metaanalize (Adi ir kt., 

2007) padaryta išvada, kad metodologiniu požiūriu daugelio 

tyrimų kokybė buvo prastesnė už vidutinę. Adi ir kt. (2007) 

padarė išvadą, kad geriamasis naltreksonas turi ribotą poveikį 

nuo opioidų priklausomų pacientų susilaikymui nuo vartojimo. 

Remiantis šiais duomenimis ir klinikine patirtimi, 

geriamasis naltreksonas nėra plačiai vartojamas priklausomybei 

nuo opioidų gydyti ir nėra pirmojo pasirinkimo vaistas šiai 

indikacijai. Sunku nustatyti pacientų pogrupius, kuriems 

šis gydymas galėtų būti veiksmingas. Šis vaistas galėtų būti 

veiksmingas priklausomiems nuo narkotikų medikams arba 

aktyviai stebimiems pacientams, kurie motyvuoti sveikti ir 

laikosi gydymo režimo (Washton ir kt., 1984; Kornvalio ir kt., 

1997). 

Rekomendacija. Geriamasis naltreksonas nėra pirmojo 

pasirinkimo vaistas priklausomybei nuo opioidų gydyti 

(1). Tačiau geriamasis naltreksonas gali būti veiksmingas 

nedideliam pogrupiui labai motyvuotų ir gerai integruotų 

pacientų (3). Išlikimas gydymo procese, vartojant naltreksoną, 

yra prastas. 

Depo ir implantuojamasis naltreksonas 

Naujausi tyrimai įrodė ilgo veikimo naltreksono, 

leidžiamo į raumenis (Comer ir kt., 2006;. Sullivan ir kt., 

2006; Degenhardt ir kt., 2008), bei poodinių implantų, 

(Reece, 2007 Hulse ir kt., 2009, 2010; Stotts ir kt., 2009; 

Krupitsky ir Blokhina 2010) tinkamumą ir veiksmingumą nuo 

opiodų priklausomiems pacientams gydyti. Nors Lobmeier 

ir kt. (2008) atlikta „Cochrane“ analizė pateikė išvadą, 

jog nepakanka įrodymų rekomenduoti prailginto veikimo 

naltreksoną priklausomybei nuo opioidų gydyti. Nepublikuoto 

Rusijoje atlikto tyrimo duomenys pateikiami kaip pagrindas 

JAV Maisto ir vaistų administracijai patvirtinti vieną mėnesį 

veikiančiai naltreksono formai, priklausomybei nuo opioidų 

gydyti. Tai ta pati vaisto forma, kuri yra patvirtinta Jungtinėse 

Amerikos Valstijose gydyti priklausomybę nuo alkoholio. 

Naltreksono implantai daugiausia tirti Australijoje 

ir Rusijoje (Krupitsky ir Blokhina, 2010). Naltreksono 

implantų tyrimai Australijoje parodė sumažėjusį nuo opioidų 

priklausomų pacientų sergamumą ir mirtingumą (Ngo ir 

kt., 2008; Tait ir kt., 2008). Nepaisant to, kad atlikti tyrimai 

rodo, jog naltreksono implantai yra veiksmingesni už 

geriamąjį naltreksoną (Hulse ir kt., 2009, 2010), siekiant 

įvertinti patvirtinto klinikiniam vartojimui Rusijoje implanto 

klinikinį potencialą ir ilgalaikį veiksmingumą, reikia daugiau 




patikimų duomenų. Taip pat yra tam tikrų vaisto saugumo 

problemų, įskaitant pranešimus apie neatidėliotinos pagalbos 

reikalaujančią dehidrataciją, opioidinę abstinenciją, mirtis nuo 

perdozavimo (Stotts ir kt., 2009). 

Rekomendacija. Naltreksono depo forma dabar patvirtinta 

priklausomybei nuo opioidų gydyti ir Jungtinėse Amerikos 

Valstijose, tačiau reikalingi papildomi tyrimai siekiant tiksliau 

įvertinti jos ilgalaikį klinikinį veiksmingumą. Naltreksono 

implantai dar neturėtų būti rekomenduojami klinikiniam 

vartojimui, nes, nepaisant daug žadančių duomenų apie jų 

veiksmingumą, vaisto saugumo problema reikalauja tolesnių 

tyrimų. 

Opioidinės abstinencijos simptomų 

gydymas 

Heroino nutraukimas iš pradžių pasireiškia ažitacija, 

nerimu, raumenų skausmu, išskyromis iš nosies, nemiga, 

prakaitavimu, žiovuliu. Kiti požymiai ir simptomai yra pilvo 

spazmai, viduriavimas, vyzdžių išsiplėtimas, pašiurpusi oda, 

pykinimas ir vėmimas. Simptomų pasireiškimo pikas – 48–72 

val. po paskutinės dozės pavartojimo ir praeina per 7–10 dienų. 

Abstinecijos trukmė skiriasi priklausomai nuo opioidų agonistų 

farmakokinetikos, abstinencijos sindromo piko intensyvumo 

ir atvirkščiai koreliuoja su agonistų veikimo trukme. Morfino 

nutraukimo simptomai atsiranda po 14–20 val., pikas – po 

36–48 val.; heroino nutraukimo simptomai atsiranda po 

8–12 val., pikas – po 48–72 val. ir paprastai pasibaigia per 

5-10 dienų (Koob ir Le Moal, 2006). Užsitęsęs abstinencijos 

sindromas dažnai sukelia didelį potraukį vartoti opioidus. 

Opioidų nutraukimo sindromas dažnai pasireiškia asmenims, 

patekusiems į skubiosios pagalbos skyrius (pvz., po trauminio 

sužalojimo), arba dar dažniau pacientams, nusprendusiems 

pakeisti priklausomą gyvenimo būdą ir staiga nutraukusiems 

narkotikų vartojimą. 

Opioidinės abstinencijos gydymo tikslas – sušvelninti 

simptomus ir nukreipti pacientą tolesniam gydymui, 

padedančiam susilaikyti nuo narkotikų. Standartizuotos 

vertinimo skalės, pavyzdžiui, Trumpoji opioidų abstinencijos 

skalė nėra įprastai naudojamos abstinencijos simptomams 

įvertinti, tačiau gali padėti parenkant optimalią vaisto 

dozę. Atsitiktinumų valdymas, tai yra dažnai naudojama 

psichosocialinė intervencija, siekiant sustiprinti opioidų 

abstinencijos gydymo veiksmingumą (NICE, 2007). Yra 

keletas farmakologinių opioidų abstinencijos sindromo 

gydymo strategijų: 

A. Pakaitinis abstinencijos gydymas palaipsniui mažinant 

metadono dozę. 

B. Pakaitinis abstinencijos gydymas staiga arba laipsniškai 

mažinant buprenorfino dozę. 

C. Staigus opioidų vartojimo nutraukimas klonidinu arba 

kitais alfa-2-adrenoreceptorių agonistais, siekiant 

palengvinti abstinencijos simptomus. 

D. Abstinecijos sukėlimas naltreksonu ir klonidinu arba 

ūminių nutraukimo simptomų mažinimas kitais vaistais . 

E. Kitų vaistų (pvz., benzodiazepinų) vartojimas siekiant 

sušvelninti abstinencijos simptomus. 

Pakaitinis abstinencijos gydymas palaipsniui mažinant 

metadono dozę 

Pakaitinis gydymas, palaipsniui mažinat metadono dozę, 

yra nusistovėjusi ir dažnai naudojama strategija, gydant 

heroino arba kitų opioidų nutraukimo sukeltą abstinencijos 

sindromą (Kleber ir kt., 2007; NICE, 2007). Pradinė 

metadono dozė parenkama, atsižvelgiant į paciento opioidų 

vartojimo anamnezę, priklausomybės sunkumą, subjektyvus 

ir objektyvius abstinencijos požymius, užfiksuojamas 

įvertinant paciento būklę gydymo įstaigoje, kurioje atliekama 

detoksikacija (NICE, 2007). Po pradinės dozės stabilizavimo, 

kuri dažniausiai yra 40-60 mg per parą, metadono dozė gali 

būti laipsniškai mažinama po 5-10 mg per parą. Mažinimo 

greitis priklauso nuo to, kokio tipo gydymo įstaigoje atliekamas 

abstinencijos gydymas ir abstinencijos simptomų sunkumo. 

Stacionarinis gydymas dažniausiai užbaigiamas per septynias 

dienas. Gydant ambulatorinėmis sąlygomis, yra didesnė rizika 

per ankstyvo gydymo nutraukimo, todėl rekomenduojama dozę 

mažinti lėčiau ir nutraukti per kelias savaites. APA gydymo 

gairės (Kleber ir kt., 2007) ambulatoriškai gydomų pacientų 

detoksikacijai rekomenduoja didesnių metadono dozių 

vartojimą, siekiant sumažinti nelegalių narkotikų vartojimą ir 

pagerinti gydymo nutraukimo bei atkryčio rezultatus. Tačiau 

šią rekomendaciją patvirtina tik ribotas įrodymų skaičius. 

Rekomendacija. Metadonas yra standartinis ir saugus 

vaistas opioidų abstinencijai gydyti (1). 

Pakaitinis abstinencijos gydymas staiga 

arba laipsniškai mažinant buprenorfino 

dozę 

Po liežuviu vartojamo buprenorfino arba vartojamo 

kartu su naloksonu tyrimai rodo, kad vaistas yra žymiai 

veiksmingesnis negu klonidinas, gydant opioidų abstinencijos 

sindromą (Nigam ir kt., 1993; Janiri ir kt., 1994; Fingerhood 

ir kt., 2001; Oreskovich ir kt., 2005; Ziedonis ir kt., 2009) 

(Orman ir Keating, 2009; Meader 2010), ypač mažinant 

abstinencijos simptomus (bet ne požymius). Yra keletas 

aukštos kokybės tyrimų, lyginančių metadoną ir buprenorfiną 

gydant opioidų nutraukimą (Kleber ir kt., 2007). Metaanalizė 

nustatė tris santykinai mažos imties tyrimus, tiesiogiai 

lyginusius detoksikaciją metadonu ir buprenorfinu (Seifert ir 

kt., 2002; Petitjean ir kt., 2002; Umbricht ir kt., 2002). Tiek 

buprenorfino, tiek metadono veiksmingumas nesiskyrė, be to, 

jie buvo veiksmingesni už klonidiną arba lofeksidiną (Meader, 

2010). 

Buprenorfinas yra ilgai veikiantis vaistas, kurio nutraukimo 

simptomai yra gana švelnūs. PET tyrimai su carfentaniliu 

parodė, kad abstinencijos simptomams sumažinti reikalingas 

buprenorfino prisijungimas prie 50-60 proc. miu receptorių 

(Greenwald ir kt., 2007). Gydant opioidų abstinenciją, 

buprenorfinas sėkmingai gali būti vartojamas tiek vienas, tiek 

derinyje su naloksonu (Ling ir kt., 2005; Ziedonis ir kt., 2009). 

Pradinė buprenorfino dozė stacionarinės detoksikacijos atveju 

paprastai yra 8 mg per parą, kuri yra pakankama abstinencijos 

simptomams sušvelninti. Ši dozė gali būti mažinama po 2 mg 

per parą. 

Ambulatorinėmis sąlygomis pradinė stabili buprenorfino 

dozė turėtų būti 8–32 mg per parą, vėliau palaipsniui mažinama 

ir nutraukiama. Kai kurios gydymo gairės (Kleber ir kt., 

2007) rekomenduoja ambulatoriškai gydomiems pacientams, 

gydant opioidų nutraukimą, skirti buprenorfino ir naloksono 

derinį, tačiau nėra lyginamųjų studijų, patvirtinančių šį 

teiginį. Buprenorfino dozė gali būti sumažinta per 10–14 



dienų. Pacientų, gavusių tik abstinencijos sindromo gydymą 

buprenorfinu, stebint vienerius metus, rezultatai buvo prastesni 

nei gavusių palaikomąjį gydymą buprenorfinu (Kakko ir kt., 

2003). Panašūs rezultatai paskelbti palyginus detoksikaciją 

bei palaikomąjį gydymą metadonu (Sees ir kt., 2000). 

Buprenorfinas gali būti vartojamas tiek trumpai 

veikiančių opioidų, tokių kaip, heroinas, tiek ilgiau veikiančių 

narkotikų, tokių kaip, metadonas detoksikacijai. Buprenorfino 

nutraukimas paprastai sukelia švelnesnius simptomus nei 

metadono nutraukimas, todėl šis metodas gali būti naudingas 

pacientams, kurie netoleruoja metadono nutraukimo simptomų. 

Tačiau gydymo metadonu pakeitimas į gydymą buprenorfinu, 

kai vartota metadono dozė didesnė nei 60 mg per parą, gali 

pacientams būti sudėtingas (Walsh ir kt., 1995; Levin ir kt., 

1997; Greenwald ir kt., 2003). Tokiems pacientams prieš 

skiriant gydymą buprenorfinu, metadono dozė turėtų būti 

sumažinta iki 40 mg per parą. Pacientai, vartojantys dideles 

metadono dozes, gana sunkiai toleruoja šią procedūrą. 

Rekomendacija. Buprenorfinas yra standartinis ir saugus 

vaistas opioidų detoksikacijai (Kleber ir kt., 2007; NICE, 2007 

RG1). 

Klonidino arba kitų alfa-2- 

adrenoreceptorių agonistų vartojimas 

Klonidinas yra centrinio veikimo alfa-2-adrenoreceptorių 

agonistas, plačiai vartojamas hipertenzijai gydyti. Jo 

vartojimas opioidų abstinencijos sindromui gydyti pagrįstas 

daugelio narkotikų, tarp jų ir opioidų nutraukimo sukelto 

noradrenerginio aktyvumo mažinimu. Nors šis vaistas jokioje 

šalyje nepatvirtintas opioidų nutraukimo sindromui gydyti, 

jis buvo gana nuodugniai ištyrinėtas. Remiantis atnaujinta 

„Cochrane“ apžvalga (Gowing ir kt., 2009), padaryta išvada, 

kad klonidinas ir lofeksidinas, kuris farmakologiškai panašus 

į klonidiną, yra veiksmingesni už placebą. Tačiau metadonas 

yra geriau negu klonidinas siekiant išlaikyti gydomą pacientą, 

be to, vartojant klonidiną dažnesni nepageidaujami reiškiniai. 

20-ies atsitiktinės atrankos klinikinių tyrimų metaanalizė, 

lyginusi įvairius medikamentus vartojamus opioidų 

detoksikacijai, padarė išvadą, kad veiksmingiausi vaistai yra 

metadonas ir buprenorfinas, po jų lofeksidinas ir klonidinas 

(Meader, 2010). 

Klonidinas sumažina tokius simptomus kaip nemiga, 

raumenų skausmas, baimė ir potraukis vartoti narkotikus 

(Charney ir kt., 1981; Kleber ir kt., 1985). Iš esmės klonidinas 

saugus vartojant opioidų nutraukimui gydyti ir neturi 

piktnaudžiavimo potencialo. Dažniausi nepageidaujami 

reiškiniai yra hipotenzija ir sedacija. Klonidino vartojimo 

kontraindikacijos yra ūminiai ir lėtiniai širdies sutrikimai, 

inkstų ir medžiagų apykaitos ligos, vidutinio sunkumo ir 

sunki hipotenzija (Jasinski ir kt., 1985). 

Klonidinas, gydant trumpo veikimo opioidų, tokių kaip, 

heroinas, abstinencijos sindromą, paprastai skiriamas 4-6 

dienas. Gydant ilgiau veikiančių opioidų, pvz., metadono 

nutraukimo, gali prireikti ilgesnės gydymo klonidinu trukmės. 

Įprastinė klonidino dozė opioidų abstinencijai gydyti yra 0,1 

mg tris kartus per parą. Didesnės dozės, kurios dažniausiai 

vartojamos hipertenzijai gydyti, gali sukelti sedaciją. Vaistas 

dažnai vartotojams kartu su kitais vaistais, todėl būtinas 

atidus paciento stebėjimas ir dozės titravimas, nes klonidino 

perdozavimas gali būti mirtinas (Gold ir kt., 1980; Kleber 

ir kt., 1987). Atsižvelgiant į hipotenzijos riziką, vartojant 

vaistą, dozė turėtų būti sumažinta, jei paciento arterinis kraujo 

spaudimas yra sumažėjęs iki 90/60 mm Hg (Kleber ir kt., 

2007). 

Dėl neteisingo opioidinių receptorių agonistų vartojimo 

ir piktnaudžiavimo rizikos klonidinas turi daug privalumų, 

skiriant jį opioidų abstinencijai gydyti ambulatoriniams 

pacientams (Washton ir kt., 1980; Spencer ir Gregory, 1989; 

Fingerhood ir kt., 2001). Tačiau klonidino sukeliama sedacija 

yra lengviau nustatoma ir valdoma stacionaro sąlygomis. 

Klonidinas galėtų būti kaip alternatyva metadonui, tačiau, jį 

vartojant, užbaigiančių gydymą ambulatorinėmis sąlygomis 

asmenų skaičius santykinai nedidelis (Kleber ir kt., 1987). Ant 

odos klijuojamas klonidino pleistras (Honey ir kt., 2009) gali 

pagerinti paciento išlikimą gydyme. Skirtingai nuo ankstesnių 

rekomendacijų, kuriose alfa-2-adrenerginių receptorių 

agonistai buvo siūlomi kaip labiau tinkami negu metadonas 

trumpalaikiam gydymui (Lingford–Hughes ir kt., 2004), 

daugelis naujausių gydymo gairių nerekomenduoja šio vaisto 

skyrimo opioidų detoksikacijai (NICE, 2007). Akivaizdu, kad 

metadonas ir buprenorfinas yra standartiniai vaistai opioidų 

detoksikacijai (Meader, 2010). 

Pastaraisiais metais, buvo tiriamas lofeksidinas kaip 

galima alternatyva klonidinui, opioidų abstinencijai gydyti 

(Gish ir kt., 2010). Lofeksidinas yra alfa-2-adrenoreceptorių 

agonistas, struktūriškai panašus į klonidiną, tačiau neturi 

aktyvaus antihipertenzinio poveikio. Lofeksidino dozė opioidų 

nutraukimui gydyti yra 1,6-3,2 mg per parą. Preliminariame 

tyrime nustatyta, kad vaistas mažina su stresu susijusį potraukį 

vartoti opioidus (Sinha ir kt., 2007). Jis taip pat mažina 

padidėjusį simpatinį aktyvumą, kuris atsiranda dėl opioidų 

nutraukimo (žr., Gish ir kt., 2010; Gowing ir kt., 2009). Tačiau 

vaistas neveikia tokių nutraukimo simptomų, kaip, nemiga, 

raumenų skausmas (Gish ir kt., 2010). Lofeksidinas nėra taip 

gerai ištirtas kaip klonidinas, taigi reikalingi papildomi tyrimai 

(Gish ir kt., 2010; Meader, 2010). Nors gydymo rezultatai, 

gydant klonidinu ir lofeksidinu, yra panašūs (Gowing ir kt., 

2009; Meader, 2010), panašu, kad lofeksidinas yra saugesnis 

už klonidiną. Jei lofeksidinas bus patvirtinas opioidų 

abstinencijos sindromui gydyti, tai bus pirmasis neopioidinis 

medikamentas patvirtintas šiai indikacijai. Lofeksidinas gali 

būti veiksmingas gydant lengvo arba neaiškaus laipsnio 

priklausomybę (NICE, 2007). 

Centriniai alfa-2-adrenoreceptorių agonistai buvo tirti 

jatrogeniniam opioidų abstinencijos sindromui gydyti sunkiai 

sergantiems pacientams. Atlikę sisteminę apžvalgą Honey 

ir kt. (2009) padarė išvadą, kad šie vaistai yra veiksmingi ir 

saugūs kaip antrojo pasirinkimo medikamentai šiai pacientų 

grupei. Atrodo, kad klonidino ir metadono derinio poveikis 

gydymui yra nedidelis (Wilson ir DiGeorge, 1993; Agthe ir kt., 

2009). Esant priklausomybei nuo opioidų, alfa-2-receptorių 

jautrumas yra sumažėjęs (Stine ir kt., 2001, 2002). 

Rekomendacija. Klonidinas (3) ir lofeksidinas (3), 

vartojami opioidų abstinencijai mažinti, yra ne tokie 

veiksmingi kaip metadonas ir buprenorfinas. Klinikinių 

tyrimų duomenys rodo, kad derinti alfa-2-adrenoreceptorių 

agonistus su metadonu arba, galbūt, su buprenorfinu gali būti 

naudinga ir praktiška tik tais atvejais, kai yra didesnio laipsnio 

hipertenzija arba susiję simptomai. 




Greita detoksikacija, vartojant 

naltreksoną kartu su klonidinu 

Racionalus naltreksono ir klonidino derinimo tikslas – 

abstinencijos sindromo sukėlimas naltreksonu ir atsiradusių 

simptomų mažinimas skiriant išankstinį gydymą klonidinu. 

Net vienkartinė naltreksono dozė greitai blokuoja opioidinius 

receptorius (Krystal ir kt., 1989). Šis metodas ypač tinkamas 

tiems pacientams, kuriems numatomas tolesnis palaikomasis 

gydymas agonistais. Pirmąją gydymo dieną pacientai turi 

būti atidžiai stebimi 8 val. dėl sunkaus, naloksonu indukuoto 

abstinencijos sindromo tikimybės. Skiriant klonidiną, dėl 

hipotenzijos rizikos visą detoksikacijos laikotarpį būtina 

stebėti kraujospūdį (Kleber ir kt., 2007). APA gydymo gairėse 

teigiama, kad klonidino ir naltreksono derinys yra saugus ir 

veiksmingas (Kleber ir kt., 2007). 

Šis metodas gali būti praplėstas ryškios sedacijos 

bei bendrosios anestezijos sukėlimu. Ši „ultra-greita“ 

detoksikacija daugiausia buvo tyrinėta atviruose arba 

nekontroliuojamuosiuose tyrimuose, tačiau atlikta ir keletas 

atsitiktinių imčių kontroliuojamųjų tyrimų (Collins ir kt., 

2005; De Jong ir kt., 2005). Tretter ir kt., (1998) pateikti 

14-os pacientų duomenys rodo, kad dauguma tokiu būdu 

gydytų pacientų, prabudę po anestezijos, jautė abstinencijos 

simptomus; panašius rezultatus pateikė ir de Jong (2005). 

Tai atitinka modelio su gyvūnais duomenis, kurie rodo, kad 

abstinencijos simptomai gali išlikti po anestezijos ir gydymo 

naloksonu, todėl kyla abejonių dėl šio metodo tinkamumo 

(Spanagel ir kt., 1998). Keletas šios srities atsitiktinių 

imčių kontroliuojamųjų tyrimų šioje srityje neparodė, kad 

detoksikacija opioidų antagonistais su anestezija galėtų būti 

veiksmingesnė už kitus gydymo būdus (De Jong, 2005; Favrat 

ir kt., 2006). Atsižvelgiant į procedūros riziką (ypač susijusią 

su bendrąja anestezija pacientams, priklausomiems nuo kelių 

rūšių narkotikų) ir kitus saugumo aspektus (Gowing ir kt., 

2010), šis metodas neturėtų būti rekomenduojamas ir taikomas 

(NICE, 2007), (E lygis). 

Rekomendacija. Nėra patikimų opioidų antagonistų ir 

klonidino derinio kartu su stipria sedacija vartojimo įrodymų. 

Atsižvelgiant į įrodymų trūkumą, susijusią riziką bei išlaidas, 

šio metodo taikymas nepagrįstas. 

Kiti vaistai 

Šiuo metu nuo opioidų priklausomų pacientų gydymui 

kuriami nauji opioidiniai vaistai arba naujos jų formos. 

Pavyzdžiui, SROM yra toks pat veiksmingas kaip metadonas 

gydant opioidų abstinencijos sindromą (Madlung-Kratzer 

ir kt., 2009) ir vartojamas Jungtinėse Amerikos Valstijose 

(nors nėra patvirtintas priklausomybei nuo opioidų gydyti) 

ir kai kuriose Europos šalyse (Austrija, Šveicarija). 

Opioidinis analgetikas tramadolis buvo tirtas kaip alternatyva 

buprenorfinui, tačiau buvo paskelbta tik retrospektyvinė 

schematinė apžvalga (Threlkeld ir kt., 2006). Specifiniams 

opioidų nutraukimo simptomams gydyti vartojama ir daug kitų 

vaistų: antidepresantai, raminamieji ir migdomieji, vitaminai, 

nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, spazmolitikai. Atlikta 

keletas kontroliuojamųjų šių medikamentų vartojimo tyrimų 

(O’Connor ir kt., 1998). Vienas nedidelis, nekontroliuojamasis 

atviras tyrimas pateikia tam tikrų įrodymų apie delta miegą 

indukuojamojo peptido vartojimą opioidų abstinencijai 

gydyti. (Backmund ir kt., 1998). Nuo tada vaistas nebuvo 

tirtas. Negalima pamiršti raminamųjų, migdomųjų vaistų 

piktnaudžiavimo potencialo ir, skiriant šiuos vaistus, pacientus 

reikia atidžiai atsirinkti bei juos stebėti tol, kol šie vaistai 

vartojami opioidų nutraukimui gydyti. 

Nėštumas 

Esant priklausomybei nuo opioidų, yra nemažai su lytimi 

susijusių skirtumų. Moterys, lyginant su vyrais, anksčiau 

pradeda vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, joms pastebėtas 

greitesnis progresavimas nuo įsitraukimo iki priklausomybės 

išsivystymo (Unger ir kt., 2010). Nuo opioidų priklausomos 

moterys retai naudoja kontraceptines priemones (Kakko ir kt., 

2008), todėl nėštumas gana dažnas. Palaikomojo gydymo metu 

dėl imuninės ir endokrininės sistemų stabilizavimosi nėštumo 

tikimybė padidėja (Kreek ir Hartman, 1982). Nuo opioidų 

priklausomos nėščios moterys dažnai rūko, turi sveikatos 

problemų: prastą mitybą su vitaminų ir kitokių medžiagų 

trūkumu, hipertenziją, ŽIV ir kitas lytiškai plintančias ligas, 

daugelis jų gydomos pirmą kartą (De Leon ir Jainchill, 

1991). Vaisius ir naujagimis dažnai būna mažo svorio, 

gimsta neišnešioti, jiems pasireiškia naujagimių abstinencijos 

sindromas (NAS) ir staigios kūdikių mirties sindromas (Suffet 

ir Brotman, 1984). Daug naujagimių gimsta priklausomi nuo 

opioidų ir po gimimo jiems stebimi abstinencijos požymiai, 

tačiau intelekto vystymasis paprastai nesutrikdomas (Suffet 

ir Brotman, 1984). Gydant opioidus vartojančią nėščią 

moterį, pagrindinis gydymo tikslas – užtikrinti medicininį 

ir fiziologinį stabilumą, gyvenimo būdo pokyčius siekiant 

pagerinti jos priežiūrą. Detoksikacijos pirmąjį trimestrą reikėtų 

vengti (Lingford-Hughes ir kt., 2004). Kiti autoriai teigia, 

kad metadono nutraukimas kontraindikuotinas viso nėštumo 

laikotarpiu (Jones ir kt., 2000, 2001; Kleber ir kt., 2007; 

Winklbaur ir kt., 2008 (A, B lygis)). 

Įrodyta, kad palaikomasis gydymas metadonu pagerina 

kūdikių sveikatos rezultatus (Hulse ir kt., 1997, 1998; Kandall 

ir kt., 1999; Linford-Hughes ir kt., 2004). Carroll ir kt. (1995) 

pateikė duomenis, kad gydymas metadonu kartu su atitinkama 

priežiūra pagerino naujagimių sveikatos rezultatus, tačiau 

neturėjo įtakos motinos psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui. 

Metaanalizė rodo, kad naujagimių abstinencijos sindromo 

sunkumas nesusijęs su motinos palaikomajam gydymui 

vartojamos metadono dozės dydžiu (Cleary ir kt., 2010). 

Atsitiktinumų valdymo metodai pagerina gydymo režimo 

laikymąsi (Kleber ir kt., 2007). 

Daug stebėsenos tyrimų rodo, kad buprenorfinas turi 

privalumų prieš metadoną, naujagimių abstinencijos sindromo 

sunkumui (Johnson ir kt., 2003; Jones ir kt., 2008). Atliktas 

mažos imties, atsitiktinių imčių, dvigubai koduotas, dvigubai 

aklas, lanksčių dozių tyrimas, kurio metu lygintas metadonas 

ir buprenorfinas. Šio tyrimo metu nustatytas šiek tiek geresnis 

susilaikymo nuo narkotikų vartojimo dažnis buprenorfino 

grupėje, bet žymiai mažesnis kitų opioidų vartojimas 

metadono grupėje bei nedidelis skirtumas vertinat naujagimių 

abstinencijos sindromo sunkumą (Fischer ir kt., 2006). Kitas 

kontroliuojamasis, atsitiktinės atrankos tyrimas nenustatė 

skirtumų tarp šių vaistų (Jones ir kt., 2005). 

Moterų, vartojusių metadoną, arba dideles dozes 

buprenorfino, apie pusei gimusių kūdikių, reikalingas 

NAS gydymas (Simmat-Durand ir kt., 2009). Binder ir 



Vavrinka (2008) pranešė apie 147 nėščiųjų, priklausomų nuo 

intraveninio heroino atsitiktinių imčių, prospektyvinio tyrimo, 

atlikto Čekijoje, rezultatus. Tyrėjai lygino buprenorfino, 

metadono ir heroino poveikį naujagimiams. Įdomu tai, kad 

nė viena iš moterų nepagimdė iki 34-os nėštumo savaitės 

pabaigos. Mažiausias naujagimio svoris buvo heroino grupėje, 

o sunkiausias NAS – metadono grupėje. Tyrėjai padarė išvadą, 

kad buprenorfinas buvo tinkamiausias vaistas nėščioms opioidų 

vartotojoms. Populiacinis nėščiųjų, vartojančių buprenorfiną, 

palyginimas su retrospektyvine metadono analize taip pat 

parodė, kad buprenorfinas turi daugiau privalumų vertinat 

pasekmes naujagimiams bei abstinencijos sindromą (Kakko ir 

kt., 2008). Kraft ir kt. (2008) atsitiktinių imčių atviras tyrimas 

lygino buprenorfino ir geriamojo naujagimių opioidų tirpalo 

veiksmingumą 26 kūdikiams. Trims kūdikiams buprenorfino 

grupėje ir vienam standartinės priežiūros grupėje prireikė 

papildomo gydymo fenobarbitaliu. Tiek gydymo trukmė, 

tiek gydymo stacionare trukmė buvo trumpesnė buprenorfino 

grupėje (22 ir 32 dienos ir 27 ir 38 dienos, atitinkamai). 

Nors sudėtinga atlikti nėščių moterų gydymo tyrimus, 

gydymas buprenorfinu gali sumažinti NAS sunkumą, todėl 

šis svarbus klinikinis klausimas reikalauja papildomo tyrėjų 

dėmesio. Taip pat atlikti klonidino, vartojamo kartu su 

metadonu NAS gydyti, tyrimai (Agthe ir kt., 2009). Moterų, 

gydytų lėto atsipalaidavimo morfinu, naujagimiams NAS 

gydymas gali būti žymiai dažniau reikalingas nei gydytų 

metadonu, ypač buprenorfinu (Ebner ir kt., 2007). 

Rekomendacija. Nėštumo laikotarpiu, ypač pirmąjį 

trimestrą, detoksikacijos reikėtų vengti. RG 4. Metadonas ir 

buprenorfinas yra veiksmingi ir saugūs nėščiųjų, priklausomų 

nuo opioidų, gydymui. 

Kitų psichoaktyviųjų medžiagų 

vartojimas asmenims, priklausomiems 

nuo opioidų 

Keleto psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra labai 

dažnas tarp priklausomų nuo opioidų asmenų. Kokaino 

vartojimo dažnis įvairiose šalyse skiriasi, bet yra pakankamai 

aukštas. Jungtinėse Amerikos Valstijose sudaro 40 proc. 

(Kosten ir kt., 1986; Kosten ir kt., 1987; Condelli ir kt., 1991; 

Leri ir kt., 2003; Dobler Mikola ir kt., 2005), Olandijoje – 80 

proc. tarp rezistentiškų gydymui pacientų (Van der Brink ir 

kt., 2003). Pacientams, turintiems priklausomybę ir kitiems 

narkotikams, rekomenduojamos didesnės metadono dozės 

(Peles ir kt., 2006) ir didelės dozės burprenorphino (Montoya 

ir kt., 2004) kartu su atsitiktinumų valdymu (Gross ir kt., 006). 

Naujausios 37-ių tyrimų sisteminės apžvalgos duomenimis 

šiems pacientams didesnės opioidinių medikamentų dozės 

geriau nei mažesnės, o metadonas – geriau nei bupropionas 

(Castells ir kt., 2009). Alkoholio ir benzodiazepinų vartojimas 

bei priklausomybė taip pat dažnai pasitaiko šioje populiacijoje 

(Stimmel ir kt., 1983; Anglin ir kt., 1989; Backmund ir kt., 

2003; Backmund ir kt., 2005 (B lygis); Wittchen ir kt. 2008). 

Papildomų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali rodyti 

nepakankamą metadono dozę, todėl ją reikėtų didinti(Stine 

ir kt., 1992). Tik kokaino vartojimo dažnis buvo mažesnis 

tarp priklausomų nuo opioidų pacientų, gydytų naltreksono 

depo forma, lyginant su placebu (Comer ir kt., 2006). 

Piktnaudžiavimas kitomis medžiagomis taip pat gali rodyti 

priklausomų nuo opioidų asmenų gyvenimo būdą. Šioje srityje 

nėra atlikta atsitiktinės atrankos tyrimų. Bendrosios gydymo 

rekomendacijos siūlo laipsnišką kitų medžiagų nutraukimą 

palaikomojo gydymo metu (Kleber ir kt., 2007), nors daugeliu 

atvejų tai nėra veiksminga. Kai kurie gydytojai mano, kad 

pacientams, vartojantiems kitas psichoaktyviąsias medžiagas, 

palaikomasis gydymas turėtų būti nutrauktas, tačiau kiti 

mano, kad, nepaisant kitų medžiagų vartojimo, gydymas 

turi būti tęsiamas. Pacientams, piktnaudžiaujantiems kitomis 

psichoaktyviosiomis medžiagomis, sunku saugiai ir efektyviai 

įgyvendinti gydymą išsinešamomis į namus dozėmis, be to, kai 

kuriose šalyse toks gydymo būdas yra nelegalus. 

Naltreksonas yra veiksmingas gydant alkoholinę 

priklausomybę, tačiau pacientams, turintiems komorbidinę 

priklausomybę nuo alkoholio, jis negali būti derinamas 

su gydymu opioidų agonistais. Akamprosatas taip pat 

veiksmingai mažina atkryčio riziką priklausomiems nuo 

alkoholio pacientams (Rosner ir kt., 2008, 2010; Soyka ir 

kt., 2008 (A lygis)), be to, jis nesąveikauja farmakologiškai 

su opioidų antagonistai, yra saugus vartojamas kartu , tačiau 

nėra duomenų apie šio vaisto veiksmingumą pacientams, 

komorbidinėmis priklausomybėmis nuo alkoholio ir opioidų. 

Taip pat nėra patikimų duomenų apie kitų medikamentų, 

pavyzdžiui, disulfiramo, topiramato ir baklofeno vartojimą, 

esant opioidinei priklausomybei ir vartojant alkoholį (Soyka ir 

Rösner 2010) (A, B lygis). 

Rekomendacija. Metadono arba buprenorfino dozės 

didinimas, ypač kartu su atsitiktinumų valdymu paprastai 

yra veiksmingas gydant gretutinį kokaino vartojimą, 

priklausomiems nuo opioidų pacientams. RG 4. 

Gretutiniai psichikos sutrikimai 

Priklausomi nuo opioidų pacientai dažnai turi gretutinių 

psichikos sutrikimų, kurie gali sunkinti vienas kito eigą. 

Perron ir kt. (2010) teigia, kad praktinės gydymo gairės 

paprastai nepateikia jokių gretutinių psichikos sutrikimų 

gydymo rekomendacijų. Grupinė terapija, atsitiktinumų 

valdymas ir dviejų ligų stacionarinis gydymas yra dažniausiai 

naudojamos psichosocialinės intervencijos šioje populiacijoje 

ir paprastai turi teigiamą įtaką psichoaktyviųjų medžiagų 

vartojimui (Drake ir kt., 2008). Tačiau „Cochrane“ apžvalga 

parodė, kad nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių vienų 

psichosocialinių intervencijų pranašumo prieš kitas, siekiant 

sumažinti narkotinių vartojimą arba pagerinti psichikos būseną 

pacientams, sergančiais sunkiais psichikos sutrikimais (Cleary 

ir kt., 2008). 

Gydymas antidepresantais paprastai rekomenduojamas 

pacientams, sergantiems depresiniu sutrikimu, tačiau reikia 

įvertinti antidepresantų sąveika su kitais vaistais, tokiais 

kaip, jonažolė, dezipraminas, karbamazepinas, fenitoinas ir 

paroksetinas (Begre ir kt., 2002; McCance-Katz ir kt., 2010). 

Nors šizofrenija sergantys pacientai turi keturis kartus didesnę 

psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo riziką, šia tema atlikta 

tik keletas tyrimų (San ir kt., 2007; Wobrock ir Soyka 2008). 

Antipsichotikų vartojimas daugeliui pacientų gali būti būtinas 

ir saugus, tačiau negalima pamiršti ir specifinių farmakologinių 

intervencijų tam tikrai priklausomybei (Eap ir kt., 2002; 

McKane-Katz ir kt., 2010). Nors nėra gydymo antros kartos 

antipsichotikais atsitiktinių imčių, kontroliuojamųjų tyrimų, 

paprastai antipsichotikai gali būti rekomenduojami kaip 

saugūs (San ir kt., 2007; Wobrock ir Soyka, 2008). Nedaug yra 




duomenų, rodančių potraukio narkotikams mažėjimą, skiriant 

klozapiną pacientams, turintiems psichoaktyviųjų medžiagų 

vartojimo sutrikimų bei sergantiems šizofrenija. (Drake ir kt., 

2000; Brunette ir kt., 2006; Green ir kt., 2003, 2008). Geriausias 

būdas gydyti šios populiacijos pacientus – skirti optimalų 

antipsichozinį gydymą atipiniais antipsichotikais, kurie 

rečiau sukelia ekstrapiramidinę simptomatiką bei vėlyvąsias 

diskinezijas ir gali sumažinti „savigydą“ priklausomybę 

sukeliančiomis medžiagomis. 

Išvados 

Šios opioidų vartojimo ir priklausomybės gydymo 

rekomendacijos yra 2008 m. WFSBP paskelbtų alkoholizmo 

gydymo rekomendacijų tęsinys (Soyka ir kt., 2008) (A lygis). 

Daugelio klinikinių tyrimų, metaanalizių, gydymo gairių 

apžvalga rodo didelį farmakologinio opioidų vartojimo ir 

priklausomybės gydymo srityje progresą. Šios srities gydymo 

rekomendacijos priklauso nuo šalyje prieinamų medikamentų 

bei joje esamų teisės aktų, susijusių su narkotikais, kurie iš 

esmės skiriasi net kaimyninėse šalyse. Ne visi literatūroje 

aprašomi apribojimai aptariami rekomendacijose. 

Priklausomybei nuo opioidų, kuri gali būti vertinama 

kaip lėtinė, pasikartojanti ir potencialiai mirtina liga, 

gydyti gali būti vartojama daug medikamentų. Visų pirma, 

detoksikacijai (kuri, neesant tolesnio gydymo, susijusi su 

dideliu atkryčių dažniu) metadono ir buprenorfino vartojimas 

gali būti pakankamai veiksmingas ir saugus. Klonidinas ir 

lofeksidinas yra antrojo pasirinkimo vaistai. Perdozavimo 

atveju rekomenduotinas opioidų antagonistas naloksonas. 

Detoksikacija greito ir prailginto atsipalaidavimo naltreksonu 

yra potencialus gydymas tam tikrai grupei, labai motyvuotų ir 

socialiai adaptuotų pacientų. Tik nedidelė dalis priklausomų 

pacientų, opioidų vartojimą nutraukia ilgam. Į abstinenciją 

orientuotas gydymas, vartojant geriamąjį naltreksoną, gali būti 

rekomenduojamas kai kuriais atvejais, tačiau pacientų išlikimo 

gydymo procese rodiklis yra labai mažas ir po ilgalaikio 

gydymo naltreksonu yra didelė pacientų, pavartojusių heroiną, 

mirtingumo rizika. Ilgai veikiantis injekuojamas naltreksonas 

(šiuo metu patvirtintas Jungtinėse Amerikos Valstijose) taip 

pat galėtų pagerinti išlikimo gydymo procese rezultatus lyginat 

su geriamuoju naltreksonu. Palaikomasis gydymas opioidų 

agonistais iki šiol yra geriausiai žinomas ir veiksmingiausias 

priklausomybės nuo opioidų gydymas. Tiek metadonas, tiek 

buprenorfinas arba buprenorfino ir naloksono derinys buvo 

veiksmingi gydant priklausomybę nuo opioidų. LAAM išimtas 

iš apyvartos, o gydymo SROM įrodymai labai riboti, be to, 

yra didelė netinkamo šio vaisto vartojimo rizika. Neseniai 

nustatyta, kad gydymas heroinu yra veiksmingas sunkios 

priklausomybės atveju, vaistams atspariai nepriklausomybei ir 

jau vartojamas keliose šalyse. Tačiau, atsižvelgiant į saugumo 

problemas didelę riziką neteisingo vartojimo, heroiną reikia 

skirti atsargiai. Tikėtini saugesni, ilgesnio veikimo ir su 

mažesne neteisingo vartojimo rizika nauji opioidinių receptorių 

agonistai. 

Farmakologinės intervencijos visada turi būti derinamos 

bent su vidutinio intensyvumo psichosocialinėmis 

intervencijomis. Atsitiktinumų valdymas ir kai kurios 

kognityvinės elgesio terapijos formos yra veiksmingos 

priklausomybės nuo narkotikų gydymui. 

Padėka 

Dėkojame Jacquie Klesing, ELS, už rankraščio redakciją 

ir Leah Zindel, R. Ph., M.A.L.S. už kruopščią straipsnio 

recenziją. 

Interesų atskleidimas 

Michael Soyka gavo dotacijas kelionėms iš „Eli 

Lilly“, „Bristol-Myers Squibb“ ir „AstraZeneca“, paramą 

moksliniams tyrimams iš „Sanofi-Aventis Essex“, pranešėjo 

honorarus iš „Prempharm“, dirbo konsultantu „Phoenux“. 

Henry R. Kranzler buvo mokamas konsultantas „Alkermes“, 

„GlaxoSmithKline“ ir „Gilead“. Jis gavo paramą tyrimams iš 

„Merck“. Jis praneša apie ryšius su kompanijomis „Eli Lilly“, 

„Janssen“, „Schering Plough“, „Lundbeck“, „Alkermes“, 

„GlaxoSmithKline“, „Abbott“ ir „Johnson & Johnson“, 

kurios teikia paramą ACNP Alkoholio klinikinių tyrimų 

iniciatyvai (ACTIVE), o dr. Kranzler gauna lėšas iš ACTIVE. 

Wim van den Brink gavo dotacijas kelionėms iš „Eli Lilly“, 

buvo mokamas konsultantas „Bristol-Myers Squibb“ ir buvo 

„Lundbeck“ tyrimų patarėju. 

John Krystal gavo dotacijas arba yra patarėjų tarybos narys 

„Abbott Laboratories“, „Aisling Capital LLC“, „AstraZeneca 

Pharmaceuticals“, „Brintnall & Nicolini, Inc.“, „Bristol- 

Myers Squibb“, „Easton Associates“, „Eisai Inc.“, „Eli Lilly 

and Co.“, „F. Hoffmann-La Roche Ltd“, „Gilead Sciences 

Inc.“, „GlaxoSmithKline“, „Janssen Pharmaceuticals“, 

„Lohocla Research Corporation“, „Lundbeck Research“ JAV, 

„Medivation Inc.“, „Merz Pharmaceuticals“, „MK Medical 

Communications“, „Naurex Inc.“, „Pfizer Pharmaceuticals“, 

„SK Holdings Co. Ltd“, „Takeda Industries“, „Tetragenex 

Pharmaceuticals“, „Teva Pharmaceutical Industries Ltd“. 

Hans-Jürgen Möller gavo dotacijas arba yra konsultantas 

pranešėjų biuruose „AstraZeneca“, „Bristol-Myers Squibb“, 

„Eisai“, „Eli Lilly“, „GlaxoSmithKline“, „Janssen Cilag“, 

„Lundbeck“, „Merck“, „Novartis“, „Organon“, „Pfizer“, 

„Sanofi-Aventis“, „Schering Plough“, „Schwabe“, „Sepracor“, 

„Servier“ ir „Wyeth“. 

Siegfried Kasper gavo dotacijas (paramą moksliniams 

tyrimams) iš „Bristol Myers-Squibb“, „Eli Lilly“, 

„GlaxoSmithKline“, „Lundbeck“, „Organon“, „Sepracor“ 

ir „Servier“, dirbo konsultantu arba patarėjų biuruose 

„AstraZeneca“, „Bristol-Myers Squibb“, „Eli Lilly“, 

„GlaxoSmithKline“, „Janssen“, „Lundbeck“, „Merck Sharp ir 

Dome“ (MSD), „Novartis“, „Organon“, „Pfizer“, „Schwabe“, 

„Sepracor“, „Servier“; ir dirbo pranešėjų biure „Angelini“, 

„AstraZeneca“, „Bristol Myers Squibb“, „Eli Lilly“, „Janssen“, 

„Lundbeck“, „Pfizer“, „Pierre Fabre“, „Schwabe“, „Sepracor“ 

ir „Servier“. 

Vertė gyd. Laurina Šliožienė 



literatūra 

1. Abbott PJ. A review of the community reinforecement approach in the treatment of opioid 

dependence. J Psychoactive Drugs 2009;41:379–385. 

2. Adi Y, Juarez-Garcia A, Wang D, Jowett S, Frew E, Day E, et al. Oral naltrexone as a treatment 

for relapse prevention in formerly opioid-dependent drug users: a systematic review and 

economic evaluation. Health Technol Assess 2007;11:iii–iv, 1–85. 

3. Agthe AG, Kim GR, Mathias KB, Hendrix CW, Chavez-Valdez R, Jansson L, et al. Clonidine as 

an adjunct therapy to opioids for neonatal abstinence syndrome: a randomized, controlled trial. 

Pediatrics 2009;123:e849–856. 

4. Aldrich JV, McLaughlin JP. Peptide kappa opioid receptor ligands: potential for drug 

development. AAPS J 2009;11:312–322 . 

5. Alho H, Sinclair D, Vuori E, Holopainen A. Abuse liability of buprenorphine-naloxone tablets 

in untreated IV drug users. Drug Alcohol Depend 2007;88:75–78. 

6. Amass L, Bickel WK, Crean JP, Blake J, Higgins ST. Alternate-day buprenorphine dosing 

is preferred to daily dosing by opioid-dependent humans. Psychopharmacology (Berlin) 

1998;136:217–225. 

7. Amass L, Kamien JB, Reiber C, Branstetter S. Abuse liability of buprenorphine-naloxone 

tablets in untreated IV drug users. Drug Alcohol Depend 2000;60(Suppl 1):S6. 

8. Amato L, Minozzi S, Davoli M, Vecchi S, Ferri M, Mayet S. Psychosocial combined with 

agonist maintenance treatments versus agonist maintenance treatments alone for treatment of 

opioid dependence. Cochrane Database Syst Rev:CD004147; 2008a. 

9. Amato L, Minozzi S, Davoli M, Vecchi S, Ferri M, Mayet S. Psychosocial and pharmacological 

treatments versus pharmacological treatments for opioid detoxification. Cochrane Database Syst 

Rev:CD005031. DOI: 005010.001002/14651858. CD14005031.pub14651853; 2008b. 

10. American Psychiatric Association Practice Guidelines. Treatment of Patients with Substance 

Use Disorders, Second edition. Am J Psychiatry 2007;164(Suppl):4. 

11. Anglin MD, Almog IJ, Fisher DG, Peters KR. Alcohol use by heroin addicts: evidence for an 

inverse relationship. A study of methadone maintenance and drug-free treatment samples. Am J 

Drug Alcohol Abuse 1989;15:191–207. 

12. Arias A, Feinn R, Kranzler HR. Association of an Asn40Asp (A118G) polymorphism in the 

mu-opioid receptor gene with substance dependence: a meta-analysis. Drug Alcohol Depend 

2006;83:262–268. 

13. Auriacombe M, Franques P, Tignol J. Deaths attributable \ethadone vs buprenorphine in France. 

J Am Med Assoc 2001;285:45. 

14. Backmund M, Meyer K, Rothenhaeusler HB, Soyka M. Opioid detoxification with delta sleepinducing 

peptide: results of an open clinical trial. J Clin Psychopharmacol 1998;18:257–258. 

15. Backmund M, Schutz CG, Meyer K, Eichenlaub D, Soyka M. Alcohol consumption in heroin 

users, methadone-substituted and codeine-substituted patients – frequency and correlates of use. 

Eur Addict Res 2003;9:45–50. 

16. Backmund M, Henkel C, Jordan F, Habsch J, Meyer K, Kääb S. Das QT-Intervall während der 

Substitutionsbehand-lung Heroinabhängiger [in German]. Suchtmed 2005a;7:161–164. 

17. Backmund M, Meyer K, Henkel C, Soyka M, Reimer J, Schutz CG. Co-consumption of 

benzodiazepines in heroin users, methadone-substituted and codeine-substituted patients. J 

Addict Dis 2005b;24:17–29. 

18. Backmund M, Schütz C, Mayer K, Edlin BR, Reimer J. The risk of emergency treatment due to 

overdose in injection users. J Addict Dis 2009;89:176–182. 

19. Bandelow B, Zohar J, Hollander E, Kasper S, Moller HJ, Allgulander C, et al. World Federation 

of Societies of Biological Psychiatry (WFSBP) guidelines for the pharmacological treatment of 

anxiety, obsessive-compulsive and post-traumatic stress disorders - first revision. World J Biol 

Psychiatry 2008;9:248–312. 

20. Barnett PG, Rodgers JH, Bloch DA. A meta-analysis comparing buprenorphine to methadone 

for treatment of opiate dependence. Addiction 2001;96:683–690. 

21. Beer B, Rabl W, Libiseller K, Giacomuzzi S, Riemer Y, Pavlic M. Impact of slow-release oral 

morphine on drug abusing habits in Austria (in German). Neuropsychiatry 2010;24:108–117. 

22. Begre S, von Bardeleben U, Ladewig D, Jaquet-Rochat S, Cosendai-Savary L, Golay KP, et al. 

Paroxetine increases steady-state concentrations of (R)-methadone in CYP2D6 extensive but 

not poor metabolizers. J Clin Psychopharmacol 2002;22:211–215. 

23. Berglund M, Thelander S, Jonsson E. Treating alcohol and drug abuse. An evidence based 

review. Weinheim: Wiley-VCH; 2003. 

24. Berrocoso E, Sanchez-Blazquez P, Garzon J, Mico JA. Opiates as antidepressants. Curr pharm 

Res 2009;15:1612–1622. 

25. Bickel WK, Amass L, Crean JP, Badger GJ. Buprenorphine dosing every 1, 2, or 3 days in 

opioid-dependent patients. Psychopharmacology (Berlin) 1999;146:111–118. 

26. Binder T, Vavrinkova B. Prospective randomised comparative study of the effect of 

buprenorphine, methadone and heroin on the course of pregnancy, birthweight of newborns, 

early postpartum adaptation and course of the neonatal abstinence syndrome (NAS) in women 

followed up in the outpatient department. Neuroendocrinol Lett 2008;29:80–86. 

27. Blanken P, Hendriks VM, van Ree JM, van den Brink W. Outcome of long-term heroin-assisted 

treatment offered to chronic, treatment-resistant heroin addicts in the Netherlands. Addiction 

2009;105:300–308. 

28. Blanken P, van den Brink W, Hendriks VM, Huijsman IA, Klous MG, Rook EJ, et al. Heroinassisted 

treatment in the Netherlands: History, findings, and international context. Eur 

Neuropsychopharmacology 2010;20(Suppl 2):5105–5158. 

29. Bond C, LaForge KS, Tian M, Melia D, Zhang S, Borg L, et al. Single-nucleotide polymorphism 

in the human mu opioid receptor gene alters beta-endorphin binding and activity: possible 

implications for opiate addiction. Proc Natl Acad Sci USA 1998;95:9608–9613. 

30. Boscarino JA, Rukstalis M, Hoffman SN, Han JJ, Erlich PM, Gerhard GS, Stewart F. Risk 

factors for drug dependence among out-patients on opioid therapy in a large US health-care 

system. Addiction 2010;105:1176–1782. 

31. Boulton DW, Arnaud P, DeVane CL. Pharmacokinetics and pharmacodynamics of methadone 

enantiomers after a single oral dose of racemate. Clin Pharmacol 2001;Ther 70:48–57. 

32. Brewer C, Wong VS. Naltrexone: report of lack of hepato-toxicity in acute viral hepatitis, with 

a review of the literature. Addict Biol2004;9:81–87. 

33. Bruce RD, Govindasamy S, Sylla L, Kamarulzaman A, Altice FL. Lack of reduction in 

buprenorphine injection after introduction of co-formulated buprenorphine/naloxone to the 

Malaysian market. Am J Drug Alcohol Abuse 2009;35:68–72. 

34. Brunette MF, Drake RE, Xie H, McHugo GJ, Green AI. Clozapine use and relapse of substance 

use disorder among patients with co-occuring schizophrenia and substance use disorders. 

Schizophr Bull 2006;32:637–643. 

35. Bunten H, Liang, W-J, Pounder D, Senevirantne C, Osselton MD. CYP2B6 and OPRMI gene 

variations predict metha-done-related deaths. Addict Biol 2010;16:142–144. 

36. Burns L, Randall D, Hall WD, Law M, Butler T, Bell J, et al. Opioid agonist pharmacotherapy 

in New South Wales from 1985 to 2006: patient characteristics and patterns and predictors of 

treatment retention. Addiction 2009;104:1363–1372. 

37. Caplehorn JR, Dalton MS, Haldar F, Petrenas AM, Nisbet JG. Methadone maintenance and 

addicts ’ risk of fatal heroin overdose. Subst Use Misuse 1996;31:177–196. 

38. Carroll KM, Chang G, Behr H, Clinton B, Kosten TR. Improving treatment outcome in 

pregnant, methadone-main-tained women. Am J Addict 1995;4:56–59. 

39. Carroll KM, Ball SA, Nich C, O’Connor PG, Eagan DA, Frankforter TL, et al. Targeting 

behavioral therapies to enhance naltrexone treatment of opioid dependence: efficacy of 

contingency management and significant other involvement. Arch Gen Psychiatry 2001;58:755– 

761. 

40. Castells X, Kosten TR, Capellà D, Vidal X, Colom J, Casas M. Efficacy of opiate maintenance 

therapy and adjunctive interventions for opioid dependence with comorbid cocaine use 

disorders: A systematic review and meta-analysis of controlled clinical trials. Am J Drug 

Alcohol Abuse 2009;35:339–349. 

41. Charney DS, Sternberg DE, Kleber HD, Heninger GR, Redmond DE Jr. The clinical use of 

clonidine in abrupt withdrawal from methadone. Effects on blood pressure and specific signs 

and symptoms. Arch Gen Psychiatry 1981;38:1273–1277. 

42. Chevillard L, Megarbane B, Faud FJ, Risede P, Decleves X, Mager D, et al. Mechanisms of 

respiratory insufficiency induced by methadone overdose in rats. Addict Biol 2010;15:62–80. 

43. Chou R, Fanciullo GJ, Fine PG, Adler JA, Ballantyne JC, Davies P, et al. Clinical guidelines for 

the use of chronic opioid therapy in chronic noncancer pain. J Pain 2009;10:113–130. 

44. Cleary BJ, Donelly J, Strawbridge J, Gallagher PJ, Fahey T, Clarke M, Murphy DJ. Methadone 

dose and neonatal abstinence syndrome – systematic review and meta-analysis. Addiction 

2010;105:2071–2084. 

45. Cleary M, Hunt G, Matheson S, Siegfried N, Walter G. Psychosocial intervetions for people with 

both severe mental illness and substance misuse. Cochrane Database Syst Rev 23:CD001088; 

2008. 

46. Cook S, Moeschler O, Katarzyna M, Yersin B. Acute opiate overdose: characteristics of 190 

consecutive cases. Addiction 1998;93:1559–1565. 

47. Collins ED, Kleber HD, Whittington RA, Heitler NE. Anesthesia-assisted vs buprenorphine- or 

clonidine-assisted heroin detoxification and naltrexone induction: a randomized trial. J Am Med 

Assoc 2005;294:903–913. 

48. Comer SD, Sullivan MA, Yu E, Rothenberg JL, Kleber HD, Kampman K, et al. Injectable, 

sustained-release naltrexone for the treatment of opioid dependence: a randomized, placebocontrolled 

trial. Arch Gen Psychiatry 2006;63:210–218. 

49. Compton P, Ling W, Moody D, Chiang N. Pharmacokinetics, bioavailability and opioid effects 

of liquid versus tablet buprenorphine. Drug Alcohol Depend 2006;82:25–31. 

50. Condelli WS, Fairbank JA, Dennis ML, Rachal JV. Cocaine use by clients in methadone 

programs: signifi cance, scope, and behavioral interventions. J Subst Abuse Treat 1991;8:203– 

212. 

51. Connock M, Juarez-Garcia A, Jowett S, Frew E, Liu Z, Taylor RJ, et al. Methadone and 

buprenorphine for the management of opioid dependence: a systematic review and economic 

evaluation. Health Technol Assess 2007;11:iii–iv, 1–171. 

52. Corkery JM, Schifano F, Ghodse AH, Oyefeso A. The effects of methadone and its role in 

fatalities. Hum Psychop-harmacol 2004;19:565–576. 

53. Cornish JW, Metzger D, Woody GE, Wilson D, McLellan AT, Vandergrift B, et al. Naltrexone 

pharmacotherapy for opioid dependent federal probationers. J Subst Abuse Treat 1997;14:529– 

534. 

54. Crettol S, Deglon JJ, Besson J, Croquette-Krokkar M, Gothuey I, Hammig R, et al. Methadone 

enantiomer plasma levels, CYP2B6, CYP2C19, and CYP2C9 genotypes, and response to 

treatment. Clin Pharmacol Ther 2005;78:593–604. 

55. Crettol S, Deglon JJ, Besson J, Croquette-Krokar M, Hammig R, Gothuey I, et al. ABCB1 

and cytochrome P450 genotypes and phenotypes: influence on methadone plasma levels and 

response to treatment. Clin Pharmacol Ther 2006;80:668–681. 

56. Crettol S, Besson J, Croquette-Krokar M, Hämmig R, Gothuey I, Monnat M, et al. Association of 

dopamine and opioid receptor genetic polymorphisms with response to methadone maintenance 

treatment. Prog Neuropsychopharmacol Biol Psychaitry 2008;32:1722–1727. 

57. Curran HV, Kleckham J, Bearn J, Strang J, Wanigaratne S. Effects of methadone on cognition, 

mood and craving in detoxifying opiate addicts: a dose-response study. Psychopharmacology 

(Berlin) 2001;154:153–160. 

58. Dahan A. Opioid-induced respiratory effects: new data on burprenorphine; 2006. 

59. Dahan A, Yassen A, Romberg R, Sarton E, Teppema L, Olofsen E, et al. Buprenorphine induces 

ceiling in respiratory depression but not in analgesia. Br J Anaesth 2006;96:627–632. 

60. Dahan A, Aarts L, Smith T W. Incidence, reversal, and prevention of opioid-induced respiratory 

depression. Anesthe-siology 2010;112:226–238. 

61. Darke S, Hall W. Heroin overdose: Research and evidence-based intervention. J Urban Health 

2003;80:189–200. 

62. Darke S, Ross J. Suicide among heroin users: rates, risk factors and methods. Addiction 

2002l;97:1383–1394. 

63. Darke S, Sims J, McDonald S, Wickes W. Cognitive impairment among methadone maintenance 

patients. Addiction 2000;95: 687–695. 

64. Darke S, Degenhardt L, Mattick R. Mortality amongst illicit drug users. Epidemiology, causes 

and intervention. Cambridge: Cambridge University Press; 2007. 

65. Davids E, Gastpar M. Buprenorphine in the treatment of opioid dependence. Eur 

Neuropsychopharmacol 2004;14:209–216. 

66. Davis PE, Liddiard H, McMillan TM. Neuropsychological deficits and opiate abuse. Drug 

Alcohol Depend 2002;67:105–108. 

67. Day E, Ison J, Strang J. Inpatient versus other settings for detoxification for opioid dependence. 

Cochrane Database Syst Rev:CD004580; 2005. 

68. De Jong CJ. General anaesthesia is patient-friendly in opioid antagonist detoxification treatment. 

Addiction 2005;100:1742–1744. 

69. de Vos JW, Ufkes JG, Kaplan CD, Tursch M, Krause JK, van Wilgenburg H, et al. L-Methadone 

and D,L-methadone in methadone maintenance treatment: a comparison of therapeutic 

effectiveness and plasma concentrations. Eur Addict Res 1998;4:134–141. 

70. Deamer RL, Wilson DR, Clark DS, Prichard JG. Torsades de pointes associated with high dose 

levomethadyl acetate (ORLAAM). J Addict Dis 2001;20:7–14. 




71. Degenhardt L, Gibson A, Mattick RP, Hall W. Depot naltrexone use for opioid dependence in 

Australia: large-scale use of an unregistered medication in the absence of data on safety and 

efficacy. Drug Alcohol Rev 2008;27:1–3. 

72. De Leon G, Jainchill N. Residential therapeutic communities for female substance abusers. Bull 

NY Acad Med 1991;67:277–290. 

73. Dobler-Mikola A, Hättenschwiler J, Meili D, Beck T, Böni E, Modestin J. Patterns of heroin, 

cocaine, and alcohol abuse during long-term methadone maintenance treatment. J Subst Abuse 

Treat 2005;29:259–265. 

74. Donny EC, Brasser SM, Bigelow GE, Stitzer ML, Walsh SL. Methadone doses of 100 mg or 

greater are more effective than lower doses at suppressing heroin self-administration in opioiddependent 

volunteers. Addiction 2005;100:1496–1509. 

75. Drake RE, Xie H, McHugo GJ, Green AI. The effects of clozapine on alcohol and drug use 

disorders among patients with schizophrenia. Schizophr Bull 2000;26:441–449. 

76. Drake RE, O Neal EL, Wallach MA. A systematic review of psychosocial research on 

psychosocial interventions for people with co-occuring severe mental and substance use 

disorders. J Subst Abuse Treat 2008;34:123–138. 

77. Dutra L, Stathopoulou G, Basden SL, Leyro TM, Powers MB, Oto M W. A meta-analytic review 

of psychosocial interventions for substance use disorders. Am J Psychiatry 2008;165:179–187. 

78. Eap CB, Buclin T, Baumann P. Interindividual variability of the clinical pharmacokinetics 

of methadone: implications for the treatment of opioid dependence. Clin Pharmacokinet 

2002;41:1153–1193. 

79. EBDD (Europäische Beobachtungsstelle für Drogen und Drogensucht). Jahresbericht 

2009: Stand der Drogen-problematik in Europa [in German]. Luxemburg: Amt für amtliche 

Veröffentlichungen der Europäischen Union; 2009. 

80. Ebner N, Rohrmeister K, Winklbaur B, Bauert A, Jagsch R, Peternell A, et al. Management of 

neonatal abstinence syndrome in neonates born to opioid maintained women. Drug Alcohol 

Depend 2007;87:131–138. 

81. Ehret GB, Voide C, Gex-Fabry M, Chabert J, Shah D, Broers B, et al. Drug-induced long QT 

syndrome in injection drug users receiving methadone: high frequency in hospitalized patients 

and risk factors. Arch Intern Med 2006;166:1280–1287. 

82. Ehret GN, Desmeules JA, Broers B. Methadone-associated long QT syndrome: improving 

pharmacotherapy for dependence on illegal opioids and lessons learned for pharmacology. 

Expert Opin Fas 2007;6:289–03. 

83. Eissenberg T, Johnson RE, Bigelow GE, Walsh SL, Liebson IA, Strain EC, et al. Controlled 

opioid withdrawal evaluation during 72 h dose omission in buprenorphine-maintained patients. 

Drug Alcohol Depend 1997;45:81–91. 

84. Elsner H. Kammertachykardien (“Torsade de Pointes“) und weitere Herzrhytmusstörungen 

unter Methadonsubstitiution: Risikominderung durch Medikamentenumstellung [in German]. 

Suchtmed 2005;7:257–263. 

85. Faggiano F, Vigna-Taglianti F, Versino E, Lemma P. Methadone maintenance at different 

dosages for opioid dependence. Cochrane Database Syst Rev CD002208; 2003. 

86. Farre M, Mas A, Torrens M, Moreno V, Cami J. Retention rate and illicit opioid use during 

methadone maintenance interventions: a meta-analysis. Drug Alcohol Depend 2002;65:283– 

290. 

87. Fareed A, Casarella J, Roberts M, Sleboda M, Amar R, Vayalapalli S, Drexler K. High 

dose versus moderate dose methadone maintenance: is there a better outcome? J Addict Dis 

2009;28:399–405. 

88. Fareed A, Casarella J, Amar R, Vayalapalli S, Drexler K. Methadone maintenance dosing 

guideline for opioid dependence, a literature review. J Addict Dis 2010;29:1–14. 

89. Farrell M, Neeleman J, Gossop M, Griffi ths P, Buning E, Finch E, et al. The legislation, 

organisation and delivery of methadone in 12 EU member states. Brussels: European 

Commission; 1996. 

90. Favrat B, Zimmermann G, Zullino D, Krenz S, Dorogy F, Muller J, et al. Opioid antagonist 

detoxification under anaesthesia versus traditional clonidine detoxification combined with an 

additional week of psychosocial support: a randomised clinical trial. Drug Alcohol Depend 

2006;81:109–116. 

91. Ferri M, Davoli M, Perucci CA. Heroin maintenance for chronic heroin-dependent individuals: 

Cochrane Database Syst Rev CD00333410; 2010. 

92. Fingerhood MI, Thompson MR, Jasinski DR. A comparison of clonidine and buprenorphine in 

the outpatient treatment of opiate withdrawal. Subst Abuse 2001;22:193–199. 

93. Fischer B, Cruz MF, Patra J, Rehm J. Predictors of metha-done maintenance treatment utilization 

in a multisite cohort of illicit opioid users (OPICAN). J Subst Abuse Treat 2008;34: 340–346. 

94. Fischer G, Ortner R, Rohrmeister K, Jagsch R, Baewert A, Langer M, Aschauer H. 2006. 

Methadone versus buprenor-phine in pregnant addicts: a double-blind, double-dummy 

comparison study. Addiction 101:275–281. 

95. Frick U, Rehm J, Zullino D, Fernando M, Wiesbeck G, Ammann J, Uchtenhagen A. Longterm 

follow-up of orally administered diacetylmorphine substitution treatment. Eur Addict Res 

2010;16:131–138. 

96. Foster DJ, Somogyi AA, Dyer KR, White JM, Bochner F. Steady-state pharmacokinetics of (R)- 

and (S)-methadone in methadone maintenance patients. Br J Clin Pharmacol 2000;50: 427–440. 

97. Foster DJ, Somogyi AA, White JM, Bochner F. Population pharmacokinetics of (R)-, (S)- and 

rac-methadone in metha-done maintenance patients. Br J Clin Pharmacol 2004;57:742–755. 

98. Fudala PJ, Bridge TP, Herbert S, Williford WO, Chiang CN, Jones K, et al. Office-based 

treatment of opiate addiction with a sublingual-tablet formulation of buprenorphine and 

naloxone. New Engl J Med 2003;349:949–958. 

99. Galanter M, Dermatis H, Glickman L, Maslansky R, Sellers MB, Neumann E, et al. Network 

therapy: decreased secondary opioid use during buprenorphine maintenance. J Subst Abuse 

Treat 2004;26:313–318. 

100. Garbutt JC. Efficacy and tolerability of naltrexone in the management of alcohol dependence. 

Curr Pharm Des 2010;16: 2091–2097. 

101. Gerra G, Borella F, Zaimovic A, Moi G, Bussandri M, Bubici C, et al. Buprenorphine versus 

methadone for opioid dependence: predictor variables for treatment outcome. Drug Alcohol 

Depend 2004;75:37–45. 

102. Gil M, Sala M, Anguera I, Chapinal O, Cervantes M, Guma JR, et al. QT prolongation and 

Torsades de Pointes in patients infected with human immunodefi ciency virus and treated with 

methadone. Am J Cardiol 2003;92:995–997. 

103. Gish EC, Miller JL, Honey BL, Johnson PN. Lofexidine, an {alpha}2-receptor agonist for 

opioid detoxifi cation. Ann Pharmacother 2010;44:343–351. 

104. Glatt SJ, Bousman C, Wang RS, Murthy KK, Rana BK, Lasky-Su JA, et al. Evaluation of 

OPRM1 variants in heroin dependence by family-based association testing and meta-analysis. 

Drug Alcohol Depend 2007;90:159–165. 

105. Gold MS, Pottash AC, Sweeney DR, Kleber HD. 1980. Opiate withdrawal using clonidine. A 

safe, effective, and rapid nonopi-ate treatment. J Am Med Assoc 243:343–346. 

106. Goldstein A, Herrera J. Heroin addicts and methadone treatment in Albuquerque: a 22-year 

follow-up. Drug Alcohol Depend 1995;40:139–150. 

107. Gourevitch MN, Friedland GH. Interactions between methadone and medications used to treat 

HIV infection: a review. Mt Sinai J Med 2000;67:429–436. 

108. Gowing L, Ali R, White J. Buprenorphine for the management of opioid withdrawal. Cochrane 

Database Syst Rev:CD002025; 2006. 

109. Gowing L, Farrell M, Ali R, White JM. Alpha2-adrenergic agonists for the management of 

opioid withdrawal. Cochrane Database Syst Rev:CD002024; 2009. 

110. Gowing L, Ali R, White JM. Opioid antagonists under heavy sedation or anaesthesia for opioid 

withdrawal. Cochrane Data base Syst Rev:CD002022; 2010. 

111. Grabowski J, O’Brien CP, Greenstein R, Ternes J, Long M, Steinberg-Donato S. Effects of 

contingent payment on compliance with a naltrexone regimen. Am J Drug Alcohol Abuse 

1979;6:355–365. 

112. Green AI, Burgess ES, Dawson R, Zimmet SV, Strous RD. Alcohol and cannabis use in 

schizophrenia: effects of clozapine vs. risperidone. Schizophr Res 2003;60:81–85. 

113. Green AI, Noordsy DL, Brunette MF, O’Keefe C. Substance abuse and schizophrenia: 

pharmacotherapeutic intervention. J Subst Abuse Treat 2008;34:61–71. 

114. Greenwald M, Johanson CE, Bueller J, Chang Y, Moody DE, Kilbourn M, et al. Buprenorphine 

duration of action: mu-opioid receptor availability and pharmacokinetic and behavioral indices. 

Biol Psychiatry 2007;61:101–110. 

115. Greenwald MK, Schuh KJ, Stine SM. Transferring methadone-maintained outpatients to the 

buprenorphine sublingual tablet: a preliminary study. Am J Addict 2003;12:365–374. 

116. Gross A, Marsch LA, Badger GJ, Bickel WK. A comparison between low-magnitude voucher 

and buprenorphine medication contingencies in promoting abstinence from opioids and cocaine. 

Exp Clin Psychopharmacol 2006;14:148–156. 

117. Gruber SA, Tzilos GK, Silveri MM, Pollack M, Renshaw PF, Kaufman MJ, et al. Methadone 

maintenance improves cognitive performance after two months of treatment. Exp Clin 

Psychopharmacol 2006;14:157–164. 

118. Gruber VA, McCance-Katz EF. Methadone, buprenorphine, and street drug interactions with 

antiretroviral medications. Curr HIV/AIDs Rep 2010;7:152–160. 

119. Grunze H, Vieta E, Goodwin GM, Bowden C, Licht RW, Moller HJ, et al. The World Federation 

of Societies of Biological Psychiatry (WFSBP) guidelines for the biological treatment of bipolar 

disorders: update 2009 on the treatment of acute mania. World J Biol Psychiatry 2009;10:85– 

116. 

120. Gutstein HB, Akil H. Opioid analgesics. in: Goodman and Gilman’s. The Pharmacological Basis 

of Therapeutics, 10th ed. Hardman JG, Limbirg LE, Gilman AG, editors. New York: McGraw- 

Hill. 2001;569–620. 

121. Haile CN, Kosten TA, Kosten TR. Pharmacogenetic treatments for drug addiction: alcohol and 

opiates. Am J Drug Alcohol Abuse 2008;34:355–381. 

122. Hanon S, Seewald RM, Yang F, Schweitzer P, Rosman J. Ventricular arrhythmias in patients 

treated with methadone for opioid dependence. J Interv Card Electrophysiol 2010;28:19–22. 

123. Haasen C, Verthein U, Degkwitz P, Berger J, Krausz M, Naber D. Heroin-assisted treatment for 

opioid dependence: randomised controlled trial. Br J Psychiatry 2007;191:55–62. 

124. Hartnoll RL, Mitcheson MC, Battersby A, Brown G, Ellis M, Fleming P, Hedley N. Evaluation 

of heroin maintenance in controlled trial. Arch Gen Psychiatry 1980;37:877–884. 

125. Havens JR, Latkin CA, Pu M, Cornelius LJ, Bishai D, Huettner S, et al. Predictors of opiate 

agonist treatment retention among injection drug users referred from a needle exchange 

program. J Subst Abuse Treat 2009;36:306–312. 

126. Honey BL, Benefield RJ, Miller JL, Johnson PN. Alpha2-receptor agonists for treatment and 

prevention of iatrogenic opioid abstinence syndrome in critically ill patients. Ann Pharmacother 

2009;43:1506–1511. 

127. Hser YI, Hoffman V, Grella CE, Anglin MD. A 33-year follow-up of narcotics addicts. Arch Gen 

Psychiatry 2001;58:503 – 508. 

128. Hulse GK, Milne E, English DR, Holman CD. The relationship between maternal use of heroin 

and methadone and infant birth weight. Addiction 1997;92:1571–1579. 

129. Hulse GK, Milne E, English DR, Holman CD. Assessing the relationship between maternal 

opiate use and neonatal mortality. Addiction 1998;93:1033–1042. 

130. Hulse GK, English DR, Milne E, Holman CD. The quantifi cation of mortality resulting from the 

regular use of illicit opiates. Addiction 1999;94:221–229. 

131. Hulse GK, Morris N, Arnold-Reed D, Tait RJ. Improving clinical outcomes in treating heroin 

dependence: Randomized, controlled trial of oral or implant naltrexone. Arch Gen Psychiatry 

2009;66:1108–1115. 

132. Hulse GK, Ngo HT, Tait RJ. Risk factors for craving and relapse in heroin users treated with oral 

or implant naltrexone. Biol Psychiatry 2010;68:296–302. 

133. Iguchi MY, Lamb RJ, Belding MA, Platt JJ, Husband SD, Morral AR. Contingent reinforcement 

of group participation versus abstinence in a methadone maintenance program. Exp Clin 


134. Ikeda K, Ide S, Han W, Hayashida M, Uhl GR, Sora I. How individual sensitivity to opiates can 

be predicted by gene analyses. Trends Pharmacol Sci 2005;26:311–317. 

135. Janiri L, Mannelli P, Persico AM, Serretti A, Tempesta E. Opiate detoxification of methadone 

maintenance patients using lefetamine, clonidine and buprenorphine. Drug Alcohol Depend 

1994;36:139–145. 

136. Janetto PJ, Bratanow NC. Utilization of pharmacogenomics and therapeutic drug monitoring for 

opioid pain management. Pharmacogenomics 2009;10:1157–1167. 

137. Jasinski DR, Johnson RE, Kocher TR. Clonidine in morphine withdrawal. Differential effects on 

signs and symptoms. Arch Gen Psychiatry 1985;42:1063–1066. 

138. Johnson RE, Jones HE, Fischer G. Use of buprenorphine in pregnancy: patient management and 

effects on the neonate. Drug Alcohol Depend 2003;70:S87–101. 

139. Jones HE, Haug NA, Stitzer ML, Svikis DS. Improving treatment outcomes for pregnant drugdependent 

women using low-magnitude voucher incentives. Addict Behav 2000;25:263–267. 

140. Jones HE, Haug N, Silverman K, Stitzer M, Svikis D. The effectiveness of incentives in 

enhancing treatment attendance and drug abstinence in methadone-maintained pregnant 

women. Drug Alcohol Depend 2001;61:297–306. 

141. Jones HE, Johnson RE, Jasinski DR, O’Grady KE, Chisholm CA, Choo RE, et al. Buprenorphine 

versus methadone in the treatment of pregnant opioid-dependent patients: effects on the neonatal 

abstinence syndrome. Drug Alcohol Depend 2005;79: 1–10. 

142. Jones HE, Martin PR, Heil SH, Kaltenbach K, Selby P, Coyle MG, et al. Treatment of opioiddependent 

pregnant women: clinical and research issues. J Subst Abuse Treat 2008;35:245 – 



259. 

143. Judson BA, Horns WH, Goldstein A. Side effects of levomethadone and racemic methadone in 

a maintenance program. Clin Pharmacol Ther 1976;20:445–449. 

144. Justo D. Methadone-induced long QT syndrome vs meth-adone-induced torsades de pointes. 

Arch Intern Med 2006;166:2288; author reply 2289–2290. 

145. Kakko J, Svanborg KD, Kreek MJ, Heilig M. 1-year retention and social function after 

buprenorphine-assisted relapse prevention treatment for heroin dependence in Sweden: a 

randomised, placebo-controlled trial. Lancet 2003;361:662–668. 

146. Kakko J, Gronbladh L, Svanborg KD, von Wachenfeldt J, Ruck C, Rawlings B, et al. A stepped 

care strategy using buprenorphine and methadone versus conventional methadone maintenance 

in heroin dependence: a randomized controlled trial. Am J Psychiatry 2007;164:797–803. 

147. Kakko J, Heilig M, Sarman I. Buprenorphine and metha-done treatment of opiate dependence 

during pregnancy: comparison of fetal growth and neonatal outcomes in two consecutive case 

series. Drug Alcohol Depend 2008;96:69–78. 

148. Kamien JB, Branstetter SA, Amass L. Buprenorphine-naloxone versus methadone maintenance 

therapy: a randomised double-blind trial with opioid-dependent patients. Heroin Addict Relat 

Clin Probl 2008;10:5–18. 

149. Kandall SR, Doberczak TM, Jantunen M, Stein J. The methadone-maintained pregnancy. Clin 

Perinatol 1999;26:173–183. 

150. Kastelic A, Dubajic G, Strbad E. Slow-release oral morphine for maintenance treatment of 

opioid addicts intolerant to methadone or with inadequate withdrawal suppression. Addiction 

2008;103:1837–1846. 

151. Kerr T, Marsh D, Li K, Montaner J, Wood E. Factors associated with methadone maintenance 

therapy use among a cohort of polysubstance using injection drug users in Vancouver. Drug 


152. Khantzian EJ, Halliday KS, MacAuliffe WE. Addiction and the vulnerable self: Modified 

dynamic group therapy for substance abusers. New York: Guilford; 1990. 

153. Kharasch ED, Hoffer C, Whittington D, Sheffels P. Role of hepatic and intestinal cytochrome 

P450 3A and 2B6 in the metabolism, disposition, and miotic effects of methadone. Clin 

Pharmacol Ther 2004;76:250–269. 

154. Kimber J, Copeland L, Hickman M, Macleod J, McKenzie J, De Angelis D, Robertson JR. 

Survival and cessation in injecting drug users: prospective observational study of outcomes and 

effect of opiate substitution. Br Med J 2010;341:c3374. doi: 10.1136/bmj.c3172. 

155. Kleber HD, Riordan CE, Rounsaville B, Kosten T, Charney D, Gaspari J, et al. Clonidine in 

outpatient detoxification from methadone maintenance. Arch Gen Psychiatry 1985;42:391–394. 

156. Kleber HD, Topazian M, Gaspari J, Riordan CE, Kosten T. Clonidine and naltrexone in the 

outpatient treatment of heroin withdrawal. Am J Drug Alcohol Abuse 1987;13:1–17. 

157. Kleber HD, Weiss RD, Anton RF Jr, George TP, Greenfi eld SF, Kosten TR, et al. Treatment of 

patients with substance use disorders, second edition. Am J Psychiatry 2007;164:5–123. 

158. Koob GF, Le Moal M. Neurobiology of addiction. Amsterdam: Academic Press. 

159. Kosten TR, Gawin FH, Rounsaville BJ, Kleber HD. 1986. Cocaine abuse among opioid addicts: 

demographic and diagnostic factors in treatment. Am J Drug Alcohol Abuse 2006;12:1–16. 

160. Kosten TR, Rounsaville BJ, Kleber HD. A 2.5-year follow-up of cocaine use among treated 

opioid addicts. Have our treatments helped? Arch Gen Psychiatry 1987;44:281–284. 

161. Kosten TR, Gawin FH, Morgan C, Nelson JC, Jatlow P. Desipramine and its 2-hydroxy 

metabolite in patients taking or not taking methadone. Am J Psyhiatry 1990a;147:1379–1380. 

162. Kosten TR, Gawin FH, Morgan C, Nelson JC, Jatlow P. Evidence for altered desipramine 

disposition in methadone-maintained patients treated for cocaine abuse. Am J Drug Alcohol 

Abuse 1990b;16:329–336. 

163. Kraft WK, Gibson E, Dysart K, Damle VS, Larusso JL, Greenspan JS, et al. Sublingual 

buprenorphine for treat ment of neonatal abstinence syndrome: a randomized trial. Pediatrics 

2008;122:e601–607. 

164. Krantz MJ, Mehler PS. QTc prolongation: methadone’s efficacy-safety paradox. Lancet 

2006;368:556–557. 

165. Krantz MJ, Lewkowiez L, Hays H, Woodroffe MA, Robertson AD, Mehler PS. Torsade de 

pointes associated with very-high-dose methadone. Ann Intern Med 2002;137:501–504. 

166. Krantz MJ, Kutinsky IB, Robertson AD, Mehler PS. Dose-related effects of methadone on QT 

prolongation in a series of patients with torsade de pointes. Pharmacotherapy 2003;23: 802–805. 

167. Krantz MJ, Rowan SB, Schmittner J, Bucher Bartelson B. Physician awareness of the cardiac 

effects of methadone: results of a national survey. J Addict Dis 2007;26:79–85. 

168. Krantz MJ, Martin J, Stimmel B, Mehla D, Haigney MC. QTc interval screening in methadone 

treatment. Ann Intern Med 2009;150: 387–395. 

169. Kreek MJ, Hartman N. Chronic use of opioids and antipsychotic drugs. side effects, effects on 

endogenous opioids, and toxicity. Ann NY Acad Sci 1982;398:151–172. 

170. Kreek MJ, Hachey DL, Klein PD. Stereoselective disposition of methadone in man. Life Sci 

1979;24:925–932. 

171. Kristensen K, Blemmer T, Angelo HR, Christrup LL, Drenck NE, Rasmussen SN, et al. 

Stereoselective pharmacokinetics of methadone in chronic pain patients. Ther Drug Monit 

1996;18:221–227. 

172. Krupitsky EM, Blokhina EA. Long-acting depot formulations of naltrexone for heroin 

dependence: a review. Curr Opin Psychiatry 2010; (in press). 

173. Krystal JH, Walker MW, Heninger GR. Intermittent naloxone attentuates the development of 

physical dependence on metha-done in rhesus monkeys. Eur J Pharmacol 1989;160:331–338. 

174. Langendam MW, van Brussel GH, Coutinho RA, van Ameijden EJ. The impact of harmreduction-based 

methadone treatment on mortality among heroin users. Am J Publ Health 

2001;91:774–780. 

175. Lee TM, Pau CW. Impulse control differences between abstinent heroin users and matched 

controls. Brain Inj 2002;16: 885–889. 

176. Leri F, Bruneau J, Stewart J. Understanding polydrug use: review of heroin and cocaine co-use. 

Addiction 2003;98:7–22. 

177. Levin FR, Fischman MW, Connerney I, Foltin RW. A protocol to switch high-dose, methadonemaintained 

subjects to buprenorphine. Am J Addict 1997;6:105–116. 

178. Ling W, Charuvastra C, Kaim SC, Klett CJ. Methadyl acetate and methadone as maintenance 

treatments for heroin addicts. A veterans administration cooperative study. Arch Gen Psychiatry 

1976;33:709–720. 

179. Ling W, Wesson DR, Charuvastra C, Klett CJ. A controlled trial comparing buprenorphine and 

methadone maintenance in opioid dependence. Arch Gen Psychiatry 1996;53:401–407. 

180. Ling W, Amass L, Shoptaw S, Anton JJ, Hillhouse M, Babcock D, et al. A multi-center 

randomized trial of buprenorphine, naloxone versus clonidine for opioid detoxification: findings 

from the National Institute on Drug Abuse Clinical Trial Network. Addiction 2005;100:1090– 

1100. 

181. Ling W, Casadonte P, Bigelow G, Kampman KM, Patkar A, Bailey GL, et al. Buprenorphine 

implants for treatment of opioid dependence: a randomized controlled trial. J Am Med Assoc 

2010;304:1578–1583. 

182. Lingford-Hughes AR, Welch S, Nutt DJ. Evidence-based guidelines for the pharmacological 

management of substance misuse, addiction and comorbidity: recommendations from the 

British Association for Pharmacology. J Psychopharmacol 2004;18:293–335. 

183. Lobmaier P, Kornor H, Kunoe N, Bjorndal A. Sustained-release naltrexone for opioid 

dependence. Cochrane Database Syst Rev:CD006140; 2008. 

184. Loeber S, Kniest A, Diehl A, Mann K, Croissant B. Neuropsychological functioning of opiatedependent 

patients: a nonrandomized comparison of patients preferring either buprenorphine or 

methadone maintenance treatment. Am J Drug Alcohol Abuse 2008;34:584–593. 

185. Lotsch J, Geisslinger G. Are mu-opioid receptor polymorphisms important for clinical opioid 

therapy? Trends Mol Med 2005;11:82–89. 

186. Madlung-Kratzer E, Spitzer B, Brosch R, Dunkel D, Haring C. A double-blind, randomized, 

parallel group study to compare the efficacy, safety and tolerability of slow-release oral 

morphine versus methadone in opioid-dependent in-patients willing to undergo detoxification. 

Addiction 2009;104:1549–1557. 

187. Mammen K, Bell J. The clinical effi cacy and abuse potential of combination buprenorphinenaloxone 

in the treatment of opioid dependence. Expert Opin Pharmacother 2009;10:2537– 

2544. 

188. Manchikanti L, Fellows B, Ailinani H, Pampati V. Therapeutic use, abuse, and nonmedical use 

of opioids: a ten-year perspective. Pain Phys 2010;13:401–435. 

189. Mardsen J, Eastwood B, Bradbury C, Dale-Perera A, Farell M, Hammond P, et al. Effectiveness 

of community treatments for heroin abd crack cocaine addiction in England: a prospective, intreatment 

cohort study. Lancet 2009;374:1262–1270. 

190. Maremmani I, Canoniero S, Pacini M. Methadone dose and retention in treatment of heroin 

addicts with bipolar I disorder comorbidity: preliminary results. Heroin Addict Relat Clin Prob 

2000a;2:29–46. 

191. Maremmani I, Zolesi O, Aglietti M, Marini G, Tagliamonte A, Shinderman M, et al. Methadone 

dose and retention during treatment of heroin addicts with Axis I psychiatric comorbidity. J 

Addict Dis 2000b;19:29–41. 

192. Maremmani I, Pacini M, Cesaroni C, Lovrecic M, Perugi G, Tagliamonte A. QTc interval 

prolongation in patients on long-term methadone maintenance therapy. Eur Addict Res 

2005;11:44–49. 

193. Martell BA, Arnsten JH, Krantz MJ, Gourevitch MN. Impact of methadone treatment on cardiac 

repolarization and conduction in opioid users. Am J Cardiol 2005;95:915–918. 

194. Mattick RP, Ali R, White JM, O’Brien S, Wolk S, Danz C. Buprenorphine versus methadone 

maintenance therapy: a randomized double-blind trial with 405 opioid-dependent patients. 

Addiction 2003a;98:441–452. 

195. Mattick RP, Kimber J, Breen C, Davoli M. Buprenorphine maintenance versus placebo or 

methadone maintenance for opioid dependence. Cochrane Database Syst Rev:CD002207; 

2003b. 

196. Mattick RP, Breen C, Kimber J, Davoli M. Methadone maintenance therapy versus no opioid 

replacement therapy for opioid dependence. Cochrane Database Syst Rev:CD 002209; 2009. 

197. Maxwell JC, Pullum TW, Tannert K. Deaths of clients in methadone treatment in Texas: 1994– 

2002. Drug Alcohol Depend 2005;78:73–81. 

198. Maxwell S, Shinderman M, Miner A, Bennet A. Correlation between Hepatitis C serostatus 

and methadone dose requirement in 1,163 methadone-maintained patients. Heroin Addict Relat 

Clin Prob 2002;4:5–10. 

199. McCance-Katz EF, Sullivan LE. Drug interactions of clinical importance among the opioids, 

methadone and buprenor-phine, and other frequently prescribed medications: A review. Am J 

Addict 2010;19:4–16. 

200. McCowan C, Kidd B, Fahey T. Factors associated with mortality in Scottish patients receiving 

methadone in primary care: retrospective cohort study. Br Med J 2009;338:b2225. 

201. McLellan AT, Arndt IO, Metzger DS, Woody GE, O’Brien CP. The effects of psychosocial 

services in substance abuse treatment. J Am Med Assoc 1993;269:1953–1959. 

202. Meader N. A comparison of methadone, buprenorphine and alpha (2) adrenergic agonists for 

opioid detoxification: a mixed treatment comparison meta-analysis. Drug Alcohol Depend 

2010;108:110–114. 

203. Megarbane B, Hreiche R, Pirnay S, Marie N, Baud FJ. Does high-dose buprenorphine cause 

respiratory depression?: porrible mechanisms and therapeutic consequences. Toxicol Rev 

2006;25:79–85. 

204. Megarbane B, Buisien A, Jacobs F, Resiere D, Chevillard L, Vicaut E, Baud FJ. Prospective 

comparative assessment of buprenorphine overdose with heroin and methadone: clinical 

characteristics and response to antidotal treatment. J Subst Abuse Treat 2010;38:403–407. 

205. Meili D, Broers B, Bruggmann, Fink A, Hämmig R. Medical Recommendations for maintenance 

therapy in opioid dependence (Swiss Society of Addiction Medicine, in German). Suchtmed 

2008;10:29–53. 

206. Mello NK, Mendelson JH, Kuehnle JC, Sellers MS. Operant analysis of human heroin selfadministration 

and the effects of naltrexone. J Pharmacol Exp Ther 1981;216:45–54. 

207. Messinis L, Lyros E, Andrian V, Katsakiori P, Panagis G, Georgiou V, et al. Neuropsychological 

functioning in buprenorphine maintained patients versus abstinent heroin abusers on naltrexone 

hydrochloride therapy. Hum Psychopharmacol 2009;24:524–531. 

208. Mintzer MZ. Effects of opioid pharmacotherapy on psychomotor and cognitive performance: 

A review of human laboratory studies of methadone and buprenorphine. Heroin Addict Relat 

Clin Prob 2007;9:5–24. 

209. Mintzer MZ, Stitzer ML. Cognitive impairment in methadone maintenance patients. Drug 


210. Mintzer MZ, Copersino ML, Stitzer ML. Opioid abuse and cognitive performance. Drug 


211. Mitchell TB, White JM, Somogyi AA, Bochner F. Comparative pharmacodynamics and 

pharmacokinetics of methadone and slow-release oral morphine for maintenance treatment of 

opioid dependence. Drug Alcohol Depend 2003;72:85–94. 

212. Mitchell TB, White JM, Somogyi AA, Bochner F. Slow-release oral morphine versus 

methadone: a crossover comparison of patient outcomes and acceptability as maintenance 

pharmacotherapies for opioid dependence. Addiction 2004;99:940–945. 

213. Monte AA, Mandell T, Wilford BB, Tennyson J, Boyer EW. Diversion of buprenorphine/ 

naloxone coformulated tablets in a region with high prescribing prevalence. J Addict Dis 

2009;28:226–231. 




214. Montoya ID, Gorelick DA, Preston KL, Schroeder JR, Umbricht A, Cheskin LJ, et al. 

Randomized trial of buprenorphine for treatment of concurrent opiate and cocaine dependence. 

Clin Pharmacol Ther 2004;75:34–48. 

215. Nakamura K, Hachey DL, Kreek MJ, Irving CS, Klein PD. Quantitation of methadone 

enantiomers in humans using stable isotope-labeled [2H3]-, [2H5]-, and [2H8]Methadone. J 

Pharm Sci 1982;71:40–43. 

216. National Institute for Health and Clinical Excellence. Drug misuse, psychosocial interventions. 

NICE Clinical Guideline 51, London; 2007a. 

217. National Institute for Health and Clinical Excellence. Drug misuse, Opioid detoxification. NICE 

Clinical Guideline 52, London; 2007b. 

218. National Research Council Committee on Clinical Evaluation of Narcotic Antagonists. Clinical 

evaluation of naltrexone treatment of opiate-dependent individuals. Report of the National 

Research Council Committee on Clinical Evaluation of Narcotic Antagonists. Arch Gen 

Psychiatry 1978;35:335–340. 

219. Neuman MG, Monteiro M, Rehm J. Drug interactions between psychoactive substances and 

antiretroviral therapy in individuals infected with human immunodeficiency and hepatitis 

viruses. Subst Use Misuse 2006;41:1395–1463. 

220. Ngo HT, Tait RJ, Hulse GK. Comparing drug-related hospital morbidity following heroin 

dependence treatment with methadone maintenance or naltrexone implantation. Arch Gen 

Psychiatry 2008;65:457–465. 

221. Nicholis L, Bragaw L, Ruetsch C. Opioid dependence treatment and guidelines. J Manag Care 

Pharm 2010;16:S14–21. 

222. Nielsen S, Lintzeris N. The Use of sublingual buprenorphine-naloxone for reversing heroin 

overdose: a high-risk strategy that should not be recommended. Addiction 2008;103: 2065– 

2066. 

223. Nigam AK, Ray R, Tripathi BM. Buprenorphine in opiate withdrawal: a comparison with 

clonidine. J Subst Abuse Treat 1993;10:391–394. 

224. O’Connor PG, Oliveto AH, Shi JM, Triffl eman EG, Carroll KM, Kosten TR, et al. A randomized 

trial of buprenorphine maintenance for heroin dependence in a primary care clinic for substance 

users versus a methadone clinic. Am J Med 1998;105:100–105. 

225. Okruhlica L, Klempova D. Hepatitis C infected patients and higher doses of methadone. Heroin 

Addict Relat Clin Prob 2000;2:57–58. 

226. Oreskovich MR, Saxon AJ, Ellis ML, Malte CA, Reoux JP, Knox PC. A double-blind, doubledummy, 

randomized, prospective pilot study of the partial mu opiate agonist, buprenorphine, for 

acute detoxifi cation from heroin. Drug Alcohol Depend 2005;77:71–79. 

227. Orman JS, Keating GM. Buprenorphine/naloxone: a review of its use in the treatment of opioid 

dependence. Drugs 2009;69:577–607. 

228. Oviedo-Joekes E, Brissette S, Marsh DC, Lauzon P, Guh D, Anis A, et al. Diacetylmorphine 

versus methadone for the treatment of opioid addiction. New Engl J Med 2009;361:777–786. 

229. Pau CW, Lee TM, Chan SF. The impact of heroin on frontal executive functions. Arch Clin 

Neuropsychol 2002;17:663–670. 

230. Peles E, Adelson M. Gender difefrences and pregnant women in a methadone maintenance 

trestment (MMT) clinic. J Addict Dis 2006;25:39–45. 

231. Peles E, Bodner G, Kreek MJ, Rados V, Adelson M. Corrected-QT intervals as related to 

methadone dose and serum level in methadone maintenance treatment (MMT) patients: a crosssectional 

study. Addiction 2007;102:289–300. 

232. Perrin-Terrin A, Pathak A, Lapeyre-Mestre M. QT interval prolongation: prevalence, risk 

factors and pharmacovigilance data among methadone-treated patients in France. Fundam Clin 

Pharmacol 2010; (in press). 

233. Perron BE, Bunger A, Bender K, Vaughn MG, Howard MO. Treatment guidelines for substance 

use disorders and serious mental illnesses: do they address co-occurring disorders? Subst Use 

Misuse 2010;45:1262–1278. 

234. Petitjean S, Stohler R, Deglon JJ, Livoti S, Waldvogel D, Uehlinger C, et al. Double-blind 

randomized trial of buprenorphine and methadone in opiate dependence. Drug Alcohol Depend 

2001;62:97–104. 

235. Petry NM, Bickel WK, Badger GJ. A comparison of four buprenorphine dosing regimens in the 

treatment of opioid dependence. Clin Pharmacol Ther 1999;66:306–314. 

236. Petry NM, Bickel WK, Badger GJ. A comparison of four buprenorphine dosing regimens using 

open-dosing procedures: is twice-weekly dosing possible? Addiction 2000;95:1069–1077. 

237. Pfohl DN, Allen JI, Atkinson RL, Knopman DS, Malcolm RJ, Mitchell JE, et al. Naltrexone 

hydrochloride (Trexan): a review of serum transaminase elevations at high dosage. NIDA Res 

Monogr 1986;67:66–72. 

238. Pirastu R, Fais R, Messina M, Bini V, Spiga S, Falconieri D, et al. Impaired decision-making 

in opiate-dependent subjects: effect of pharmacological therapies. Drug Alcohol Depend 

2006;83:163–168. 

239. Pirnay S, Borron SW, Giudicelli CP, Tourneau J, Baud FJ, Ricordel I. A critical review of the 

causes of death among postmortem toxicological investigations: analysis of 34 buprenor-phineassociated 

and 35 methadone-associated deaths. Addiction 2004;99:978–988. 

240. Prendergast ML, Podus D, Chang E. Program factors and treatment outcomes in drug dependence 

treatment: an examination using meta-analysis. Subst Use Misuse 2000;35:1931–1965. 

241. Prendergast ML, Urada D, Podus D. Meta-analysis of HIV risk-reduction interventions within 

drug abuse treatment programs. J Consult Clin Psychol 2001;69:389–405. 

242. Preston KL, Bigelow GE, Liebson IA. Effects of sublin-gually given naloxone in opioiddependent 

human volunteers. Drug Alcohol Depend 1990;25:27–34. 

243. Preston KL, Silverman K, Umbricht A, DeJesus A, Montoya ID, Schuster CR. Improvement 

in naltrexone treatment compliance with contingency management. Drug Alcohol Depend 

1999;54:127–135. 

244. Prosser J, Cohen LJ, Steinfeld M, Eisenberg D, London ED, Galynker II. Neuropsychological 

functioning in opiate-dependent subjects receiving and following methadone maintenance 

treatment. Drug Alcohol Depend 2006;84:240–247. 

245. Reece AS. Psychosocial and treatment correlates of opiate free success in a clinical review of a 

naltrexone implant program. Subst Abuse Treat Prev Policy 2007;2:35. 

246. Rook EJ, Huitema AD, van den Brink W, van Ree JM, Beijnen JH. Pharmacokinetics and 

pharmacokinetic variability of heroin and its metabolites: review of the literature. Curr Clin 

Pharmacol 2006;1:109–118. 

247. Rosner S, Leucht S, Lehert P, Soyka M. Acamprosate supports abstinence, naltrexone 

prevents excessive drinking: evidence from a meta-analysis with unreported outcomes. J 


248. Rösner S, Hackl-Herrwerth A, Leucht S, Lehert P, Vecchi S, Soyka M. Acamprosate for alcohol 

dependence. Cochrane Database Syst Rev 8: CD004332; 2010. 

249. SAMHSA (Substance Abuse and Mental Health Services Administration). National Household 

Survey on Drug Abuse (NHSDA) [http://www.samhsa.gov]; 2001. 

250. Salamina G, Diedicue R, Vigna-Taglianti F, Jarre P, Schifano P, Bargagli AM, et al. Effectiveness 

of therapies for heroin addiction in retaining patients in treatment: results from the VEdeTTE 

study. Subst Use Misuse 2010;45:2072–2092. 

251. San L, Arranz B, Martinez-Raga J. Antipsychotic drug treatment of schizophrenic patients with 

substance abuse disorders. Eur Addict Res 2007;13:230–243. 

252. Scherbaum N, Finkbeiner T, Leifert K, Gastpar M. The efficacy of L-methadone and 

racemic methadone in substitution treatment for opiate addicts – a double-blind comparison. 

Pharmacopsychiatry 1996;29:212–215. 

253. Schottenfeld RS, Pakes JR, Oliveto A, Ziedonis D, Kosten TR. Buprenorphine vs methadone 

maintenance treatment for concurrent opioid dependence and cocaine abuse. Arch Gen 

Psychiatry 1997;54:713–720. 

254. Sees KL, Delucchi KL, Masson C, Rosen A, Clark HW, Rob-illard HM, et al. Methadone 

maintenance vs 180-day psychosocially enriched detoxifi cation for treatment of opioid 

dependence: a randomized controlld trial. J Am Med Assoc 2000;283: 1303–1310. 

255. Seifert J, Metzner C, Paetzold W, Borutzjy M, Passie T, Rollnik J, et al. Detoxification of 

opiate addicts with multiple drug abuse: a comparison of buprenorphine vs. methadone. Pharmacopsychiatry 

2002;35:159–164. 

256. Shekelle PG, Woolf SH, Eccles M, Grimshaw J. Clinical guidelines: developing guidelines. Br 

Med J 1999;318:593–596. 

257. Silverman K, Higgins ST, Brooner RK, Montoya ID, Cone EJ, Schuster CR, et al. Sustained 

cocaine abstinence in methadone maintenance patients through voucher-based reinforcement 

therapy. Arch Gen Psychiatry 1996;53:409–415. 

258. Silverman K, Wong CJ, Umbricht-Schneiter A, Montoya ID, Schuster CR, Preston KL. Broad 

beneficial effects of cocaine abstinence reinforcement among methadone patients. J Consult 

Clin Psychol 1998;66:811–824. 

259. Simmat-Durand L, Lejeune C, Gourarier L. Pregnancy under high-dose buprenorphine. Eur J 

Obstet Gynecol Reprod Biol 2009;142:119–123. 

260. Sinha R, Kimmerling A, Doebrick C, Kosten TR. Effects of lofexidine on stress-induced and cueinduced 

opioid craving and opioid abstinence rates: preliminary fi ndings. Psychopharmacology 

(Berlin) 2007;190:569–574. 

261. Somogyi AA, Barratt DT, Coller JK. Pharmacogenetics of opioids. Clin Pharmacol Ther 

2007;81:429–444. 

262. Soyka M. Safety issues in methadone maintenance, part 1: Legal basis, mortality, and clinical 

results (in German). Suchtmed 2008a;10:7–27. 

263. Soyka M. Safety issues in methadone maintenance therapy, part 2: Clinical and pharmacological 

aspects. (in German). Suchtmed 2008b;10:119–144. 

264. Soyka M, Rösner S. Emerging drugs to treat alcoholism. Expert Opinion Emerg Drugs 

2010a;15:695–711. 

265. Soyka M, Rösner S. Nalmefene for treatment of alcohol dependence. Expert Opin Investig 

Drugs 2010b;19:1451–1459. 

266. Soyka M, Zingg C. Feasability and safety of transfer from racemic methadone to (R)-methadone 

in primary care: clinical results from an open study. World J Biol Psychiatry 2009;10:217–224. 

267. Soyka M, Horak M, Dittert S, Kagerer S. Less driving impairment on buprenorphine than 

methadone in drug-dependent patients? J Neuropsychiatry Clin Neurosci 2001;13: 527–528. 

268. Soyka M, Hock B, Kagerer S, Lehnert R, Limmer C, Kuefner H. Less impairment on one 

portion of a driving-relevant psychomotor battery in buprenorphine-maintained than in 

methadone-maintained patients: results of a randomized clinical trial. J Clin Psychopharmacol 

2005;25:490–493. 

269. Soyka M, Apelt SM, Lieb M, Wittchen HU. One-year mortality rates of patients receiving 

methadone and buprenor-phine maintenance therapy: a nationally representative cohort study in 

2694 patients. J Clin Psychopharmacol 2006;26:657–660. 

270. Soyka M, Kranzler HR, Berglund M, Gorelick D, Hesselbrock V, Johnson BA, et al. World 

Federation of Societies of Biological Psychiatry (WFSBP) Guidelines for Biological Treatment 

of Substance Use and Related Disorders, Part 1: Alcoholism. World J Biol Psychiatry 

2008a;9:6–23. 

271. Soyka M, Zingg C, Koller G, Kuefner H. Retention rate and substance use in methadone and 

buprenorphine maintenance therapy and predictors of outcome: results from a randomized 

study. Int J Neuropsychopharmacol 2008b;11:641–653. 

272. Spanagel R, Kirschke C, Tretter F, Holsboer F. Forced opiate withdrawal under anaesthesia 

augments and prolongs the occurrence of withdrawal signs in rats. Drug Alcohol Depend 

1998;52:251–256. 

273. Specka M, Finkbeiner T, Lodemann E, Leifert K, Kluwig J, Gastpar M. Cognitive-motor 

performance of metha-done-maintained patients. Eur Addict Res 2000;6:8–19. 

274. Spencer L, Gregory M. Clonidine transdermal patches for use in outpatient opiate withdrawal. 

J Subst Abuse Treat 1989;6:113–117. 

275. Spiller H, Lorenz DJ, Bailey EJ, Dart RC. Epidemiological trends in abuse and misuse of 

presription opioids. J Addict Dis 2009;28:130–136. 

276. Simmel B, Cohen M, Sturiano V, Hanbury R, Korts D, Jackson G. Is treatment for alcoholism 

effective in persons on methadone maintenance? Am J Psychiatry 1983;140:862–866. 

277. Stine SM, Freeman MS, Burns B, Charney DS, Kosten TR. The effect of methadone dose on 

cocaine abuse in methadone program. Am J Addict 1992;1:294–303. 

278. Stine SM, Grillon CG, Morgan CA 3rd, Kosten TR, Charney DS, Krystal JH. Methadone 

patients exhibit increased startle and cortisol response after intravenous yohimbine. 

Psychopharmacology (Berlin) 2001;154:274–281. 

279. Stine SM, Southwick SM, Petrakis IL, Kosten TR, Charney DS, Krystal JH. Yohimbine-induced 

withdrawal and anxiety symptoms in opiod-dependent patients. Biol Psychiatry 2002;15:642– 

651. 

280. Stitzer M, Bigelow G. Contingency management in a methadone maintenance program: 

availability of reinforcers. Int J Addict 1978;13:737–746. 

281. Stitzer ML, Bickel WK, Bigelow GE, Liebson IA. Effect of methadone dose contingencies on 

urinalysis test results of polydrug – abusing methadone-maintenance patients. Drug Alcohol 

Depend 1986;18:341–348. 

282. Stitzer ML, Iguchi MY, Felch LJ. Contingent take-home incentive: effects on drug use of 

methadone maintenance patients. J Consult Clin Psychol 1992;60:927–934. 

283. Stoller KB, Bigelow GE, Walsh SL, Strain EC. Effects of buprenorphine/naloxone in opioiddependent 

humans. Psychopharmacology (Berlin) 2001;154:230–242. 

284. Stotts AL, Dodrill CL, Kosten TR. Opioid dependence treatment: options in pharmacotherapy. 

Expert Opin Pharma-cother 2009;10:1727–1740. 

285. Strain EC, Stitzer ML, Liebson IA, Bigelow GE. Dose-response effects of methadone in the 



treatment of opioid dependence. Ann Intern Med 1993a;119:23–27. 

286. Strain EC, Stitzer ML, Liebson IA, Bigelow GE. Metha-done dose and treatment outcome. Drug 

Alcohol Depend 1993b;33:105–117. 

287. Strain EC, Stitzer ML, Liebson IA, Bigelow GE. Comparison of buprenorphine and methadone 

in the treatment of opioid dependence. Am J Psychiatry 1994;151:1025–1030. 

288. Strain EC, Bigelow GE, Liebson IA, Stitzer ML. Moderate- vs high-dose methadone in the 

treatment of opioid dependence: a randomized trial. J Am Med Assoc 1999;281:1000–1005. 

289. Strassels SA. Economic burden of prescription opioid misuse and abuse. J Manag Care Pharm 

2009;15:556–562. 

290. Stringer J, Welsh C, Tommasello A. methadone-associated Q-Z interval prolongation and 

torsade de pointes. Am J Health Syst Pharm 2009;66:825–833. 

291. Strang J, Mardsen J, Cummins M, Farrell M, Finch E, Gossop M, et al. Randomized trial of 

supervised injectable versus oral methadone maintenance: report of feasibilty and 6-month 

outcome.Addiction 2000;95:1631–1645. 

292. Strang J, Metrablan N, Lintzeris N, Potts L, Carnwath T, Mayet S, et al. Supervised injectable 

heroin or injectable methadone versus optimised oral methadone as treatment for chronic heroin 

addicts in England after persistent failure in orthodox treatm-nent (RIOTT): a randomized trial. 

Lancet 2010;375:1885–1895. 

293. Suffet F, Brotman R. A comprehensive care program for pregnant addicts: obstetrical, neonatal, 

and child development outcomes. Int J Addict 1984;19:199–219. 

294. Sullivan MA, Vosburg SK, Comer SD. Depot naltrexone: antagonism of the reinforcing, 

subjective, and physiological effects of heroin. Psychopharmacology (Berlin) 2006;189:37–46. 

295. Tait RJ, Ngo HT, Hulse GK. Mortality in heroin users 3 years after naltrexone implant or 

methadone maintenance treatment. J Subst Abuse Treat 2008;35:116–124. 

296. Termorshuizen F, Krol A, Prins M, van Ameijden EJ. Long-term outcome of chronic drug use: 

the Amsterdam Cohort Study among Drug Users. Am J Epidemiol 2005;161:271–279. 

297. Threlkeld M, Parran TV, Adelman CA. Grey SF, Yu J. Tramadol versus buprenorphine for the 

management of acute heroin withdrawal: a retrospective matched cohort controlled study. Am 

J Addict 2006;15:186–191. 

298. Tretter F, Burkhardt D, Bussello-Spieth B, Reiss J, Walcher S, Buchele W. Clinical experience 

with antagonist-induced opiate withdrawal under anaesthesia. Addiction 1998;93:269–275. 

299. Uchtenhagen A. Heroin-Assisted treatment in Switzerland: a case study in policy change. 

Addiction 2010;105:29–37. 

300. Unger A, Jung E, Winklbaur B, Fischer G. Gender issues in the pharmacotherapy of opioidaddicted 

women: buprenor-phine. J Addict Dis 2010;29:217–230. 

301. United Nations Office on Drugs and Crime. 2006 World Drug Report. Vienna: UNODC; 2006. 

302. Umbricht A, Hoover DR, Tucker MJ, Leslie JM, Chaisson Re, Preston KL 2003. Opioid detoxifi 

cation with buprenorphine, clonidine, or methadone in hospitalized heroin-dependent patients 

with HIV infection. Drug Alcohol Depend 2006;69:263–272. 

303. Valotassiou V, Wozniak G, Sifakis N, Demakopoulos N, Georgoulias P. Radiopharmaceuticals 

in neurological and psychiatric disorders. Curr Clin Pharmacol 2008;3:99–107. 

304. van den Brink W, Haasen C. Evidence-based treatment of opioid-dependent patients. Can J 

Psychiatry 2006;51:635–646. 

305. van den Brink W, van Ree JM. pharmacological treatments for heroin and cocaine addiction. Eur 

Neuropsychopharmacol 2003;13:476–487. 

306. van Dorp EL, Yassen A, Dahan A. Naloxone treatment in opioid addiction: th3 risks and 

benefits. Expert Opin Drug Saf 2007;6:125–132. 

307. Verdejo A, Toribio I, Orozco C, Puente KL, Perez-Garcia M. Neuropsychological functioning 

in methadone maintenance patients versus abstinent heroin abusers. Drug Alcohol Depend 

2005;78:283–288. 

308. Verthein U, Nonorden-Kleij K, Degwitz P, Dilg C, Köhler WK, Passie T, et al. Long-term effects 

of heroin-assisted treatment in Germany. Addiction 2008;103:960–966. 

309. Walsh SL, June HL, Schuh KJ, Preston Kl, Bigelow GE, Stitzer ML. Effects of buprenorphine 

and methadone in methadone-maintained subjetcs. Psychopharmacology (Berlin) 

1995;119:268–276. 

310. Washton AM, Resnick RB, Rawson RA. Clonidine for outpatient opiate detoxifi cation. Lancet 

1980;i:1078–1079. 

311. Washton AM, Gold MS, Pottash AC. Successful use of naltrexone in addicted physicians and 

business executives. Adv Alcohol Subst Abuse 1984;4:89–96. 

312. Wee S, Koob GF. The role of the dynorphin-kappa opioid system in the reinforcing effects of 

drugs of abuse. Psychop-harmacology (Berlin) 2010;210:121–135. 

313. Welsh C. The use of buprenorphine to reverse opoid overdose deserves further evaluation. 

Addiction 2008;103:2066–2067. 

314. Wesson DR, Smith DE. Buprenorphine in the treatment of opiate dependence. J Psychoactive 

Drugs 2010;42:161–175. 

315. West SL, O’Neal KK, Graham CW. A meta-analysis comparing the effectiveness of 

buprenorphine and methadone. J Subst Abuse 2000;12:405–414. 

316. Wilson RS, Di George WS. Methadone combined with clo-nidine versus clonidine alone in 

opiate detoxifi cation. J Subst Abuse Treat 1993;10:529–535. 

317. Winklbaur B, Kopf N, Ebner N, Jung E, Thau K, Fischer G. Treating pregnant women dependent 

on opioids is not the same as treating pregnancy and opioid dependence: a knowledge synthesis 

for better treatment for women and neonates. Addiction 2008a;103:1429–1440. 

318. Winklbaur B, Jung E, Fischer G. Opioid dependence and pregnancy. Curr Opin Psychiatry 

2008b;21:255–259. 

319. Wittchen HU, Apelt SM, Soyka M, Gastpar M, Backmund M, Golz J, et al. Feasibility and 

outcome of substitution treatment of heroin-dependent patients in specialized substitution 

centers and primary care facilities in Germany: a naturalistic study in 2694 patients. Drug 


320. Wobrock T, Soyka M. Pharmacotherapy of schizophrenia with comorbid substance use disorder 

– reviewing the evidence and clinical recommendations. Prog Neuropsychopharmacol Biol 

Psychiatry 2008;32:1375–1385. 

321. Woody GE, Luborsky L, McLellan AT, O’Brien CP, Beck AT, Blaine J, et al. Psychotherapy for 

opiate addicts. Does it help? Arch Gen Psychiatry 1983;40:639–645. 

322. Woody GE, McLellan AT, O’Brien CP. Treatment of behavioral and psychiatric problems 

associated with opiate dependence. NIDA Res Monogr 1984;46:23–35. 

323. Woody GE, McLellan AT, Luborsky L, O’Brien CP. Twelve-month follow-up of psychotherapy 

for opiate dependence. Am J Psychiatry 1987;144:590–596. 

324. Woody GE, McLellan AT, Luborsky L, O’Brien CP. Psychotherapy in community methadone 

programs: a validation study. Am J Psychiatry 1995;152:1302–1308. 

325. Woody GE, Poole SA, Subramaniam G, Dugosh K, Bogenschutz M, Abbott P, et al. Extended vs 

short-term buprenor-phine-naloxone for treatment of opioid-addicted youth: a randomized trial. 

J Am Med Assoc 2008;300:2003–2011. 

326. World Health Organization. The World Health Report 2004. Geneva: WHO; 2004. 

327. Yen MH, Ko HC, Tang FI, Lu RB, Hong JS. Study of hepatotoxicity of naltrexone in the 

treatment of alcoholism. Alcohol 2006;38:117–120. 

328. Yuferov V, Levran O, Proudnikov D, Nielsen DA, Kreek MJ. Search for genetic markers and 

functional variants involved in the development of opiate and cocaine addiction and treatment. 

Ann NY Acad Sci 2010;1187:184–207. 

329. Ziedonis DM, Amass L, Steinberg M, Woody G, Krejci J, Annon JJ, et al. Predictors of outcome 

for short-term medically supervised opioid withdrawal during a randomized, multicenter trial 

of buprenorphine-naloxone and clonidine in the NIDA clinical trials network drug and alcohol 

dependence. Drug Alcohol Depend 2009;99:28–36. 

330. Zukin RS, Sugarman JR, Fitz-Syage ML, Gardner EL, Zukin SR, Gintzler AR. Naltrexoneinduced 

opiate receptor super-sensitivity. Brain Res 1982;245:285–292. 


Instrumentuotė 

KLINIKINĖ OPIOIDŲ ABSTINENCIJOS ĮVETINIMO 

SKALĖ 

Laurina Šliožienė, Alicija Juškienė 

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas, Palanga, Lietuva 

Opioidų abstinencijos įvertinimo skalės buvo sukurtos 

norint palyginti abstinencijos gydymo veiksmingumą ir įvertinti 

fiziologinį pacientų pasirengimą buprenorfino ar metodono 

skyrimui. Dažniausiai skalės buvo naudojamos atliekant 

mokslinius tyrimus, tačiau vis dažniau pradėtos naudoti 

gerosios praktikos ir standartizuotuose gydymo rekomendacijų 

protokoluose, dažnėja jų vartojimas ir klinikinėje praktikoje. 

Kadangi viena iš opioidų abstinencijos įvertinimo skalių 

naudojimo sričių yra pacientų būsenos įvertinimas prieš skiriant 

metadoną arba buprenorfiną, instrumentas turėtų aiškiai atskirti 

apsinuodijimo opioidais ir opioidinės abstinencijos simptomus 

(pvz., pykinimą, gali sąlygoti tiek opioidinė abstinencija, tiek 

apsinuodijimas opioidais). Apsinuodijimo ir abstinencijos 

supainiojimas gali turėti pražūtingas klinikines pasekmes. 

Akivaizdus tokios klaidos rezultatas – mirtini metadono 

perdozavimai. 

Klinikinė opioidų abstinencijos įvertinimo skalė (The 

Clinical Opiate Withdrawal Scale, COWS) 

Klinikinė opioidų abstinencijos įvertinimo skalė pirmą 

kartą buvo paskelbta gydymo buprenorfinu mokymo vadove 

(Wesson ir kt., 1999). Į skalę įtraukti vertinimo punktai buvo 

patvirtinti ir kitais vertinimo instrumentais. Vertinant kiekvieną 

punktą, atsižvelgiama į tai, kad kai kurie simptomai gali būti 

pastovūs. Pavyzdžiui, nestiprūs skrandžio spazmai gali būti 

subjektyviai jaučiami pastoviai, tačiau kaip abstinencijos 

požymis vertinamas jų sustiprėjimas (pvz., vėmimas, 

viduriavimas). 

COWS formato ir atskirų jos punktų vertinimo sistemos 

pavyzdžiu buvo imta Klinikinių tyrimų instituto alkoholio 

nutraukimo vertinimo peržiūrėta skalė (angl. Clinical Institute 

Withdrawal Assessment-Alcohol-Revised scale (CIWA- 

Ar), Sullivan ir kt., 1989). Instrumentas gali būti atliktas per 

maždaug dvi minutes kalbantis su pacientu ir stebint opioidų 

abstinencijos simptomus. Jis gali būti atliekamas reguliariai, 

siekiant pastebėti opioidinės abstinencijos simptomų pokyčius 

per tam tikrą laiką arba vertinat atsaką į gydymą. 

Kiekvieno punkto vertinimas atspindi simptomo sunkumą, 

o pagal bendrą bendra balų sumą abstinencija skirstoma į: 

lengvą (5–12 balų), vidutinę (13–24 balų), vidutiniškai sunkią 

(25–36 balų) ir sunkią (daugiau nei 36 balai). 

COWS naudojimas skiriant gydymą buprenorfinu. 

Buprenorfinas yra dalinis opioidinių receptorių agonistas. 

Skirtingai nuo tikrųjų opioidinių receptorių agonistų, 

pavyzdžiui, heroino, metadono, morfino, kurių opioidinis 

poveikis didinant dozę ir toliau didėja, buprenorfinas turi „lubų“ 

efektą, kuomet didinat dozę, opioidams būdingas poveikis 

nedidėja (tai apima ir kvėpavimo slopinimą). Buprenorfinas turi 

didesnį afinitetą miu receptoriams negu tikrieji agonistai, todėl 

blokuoja kitų opioidinių agonistų poveikį, juos išstumdamas iš 

miu receptorių ir dėl riboto buprenorfino opioidinio poveikio 

gali sukelti opioidinę abstinenciją. Todėl fizinę priklausomybę 

turintiems pacientams, prieš pradedant vartoti buprenorfiną, 

turi praeiti tam tikras valandų skaičius nuo paskutinės heroino 

ar metadono dozės. Laiko kriterijaus naudojimas, skiriant 

pirmą buprenorfino dozę, nėra patikimas, kadangi pacientai 

ne visada teisingai nurodo paskutinio vartojimo laiką. Be to 

skiriasi opioidų metabolizmo greitis tarp pacientų. Saugiau yra 

palaukti, kol išryškėja vidutinio sunkumo ar sunki opioidinė 

abstinencija. 

Klinikinė patirtis naudojant COWS rodo, kad esant COWS 

įvertinimui 25 arba daugiau balų, abstinencijos išsivystymo 

rizika, skiriant buprenorfiną, mažai tikėtina. Daliai pacientų, 

COWS nustačius lengvą ar vidutinį abstinencijos sunkumą, 

opioidinės abstinencijos sindromas taip pat neišryškėja. Tai 

gali būti siejama su mažesniu paciento fizinės priklausomybės 

laipsniu. Abstinencijos prognozavimas, kuomet bendras skalės 

vertinimas siekia maksimalią balų sumą, reikalauja papildomų 

tyrimų. 

Išvada 

COWS yra lengvai atliekamas klinikinis instrumentas 

opioidinės abstinencijos simptomų ir abstinencijos sunkumo 

vertinimui. Skalė gali būti taikoma įvairiose gydymo įstaigose, 

tiek gydant piktnaudžiavimą opioidais, tiek išsivysčius fizinei 

priklausomybei nuo opioidų pacientams, gydomiems dėl 

lėtinio skausmo. 

Adresas susirašinėti: Lauryna Šliožienė, LSMU Elgesio medicinos institutas, Vydūno al. 4, LT–00135 Palanga, el. p. laurija@gmail.com 


Instrumentuotė 

Klinikinė opioidų abstinencijos įvertinimo skalė 

Kiekvienam punktui parinkite vieną atsakymą geriausiai apibūdinantį paciento požymius ar simptomus, apibraukite skaičių 

ties tinkamu teiginiu. Pavyzdžiui, jei pulso dažnis didėja dėl paciento mankštinimosi prieš tyrimą, pulso dažnio padidėjimas 

neturėtų būti įtrauktas į vertinimą. 

Pulso dažnis ramybės metu _____(kartai per minutę) 

Virškinimo trakto simptomai: pastarojo pusvalandžio metu 

Matuojamas pacientui pasėdėjus arba pagulėjus 1 min. 

0 Pulso dažnis 80 ar mažiau 0 Nėra simptomų 

1 Pulso dažnis 81-100 1 Skrandžio spazmai 

2 Pulso dažnis 101-120 2 Pykinimas arba laisvi viduriai 

3 Vėmimas arba viduriavimas 

4 Pulso dažnis daugiau kaip 120 5 Dažni viduriavimo arba vėmimo epizodai 

Prakaitavimas: pastarojo pusvalandžio metu, nepriklausomai nuo Tremoras stebimas ištiesus rankas 

kambario temperatūros ir paciento aktyvumo. 

0 Nejaučia šaltkrėčio ar paraudimo 0 Nėra tremoro 

1 Subjektyviai jaučiamas šaltkrėtis ar paraudimas 1 Tremoras gali būti jaučiamas, tačiau nestebimas 

2 Paraudęs arba drėgnas veidas 2 Stebimas nežymus tremoras 

3 Prakaito lašeliai ant kaktos arba veido 

4 Prakaitas srūva veidu 4 Ryškus tremoras arba raumenų trūkčiojimai 

Nenustygimas vietoje stebėjimas viso vertinimo metu. 

Žiovulys stebėjimas vertinimo metu 

0 Gali sėdėti ramiai 0 Nėra žiovulio 

1 Išsako sunkumą sėdėti ramiai, tačiau pajėgus tai padaryti 1 Žiovauja vieną arba du kartus per vertinimo laiką 

3 dažni judesiai arba nereikalingi kojų/rankų judesiai 2 Žiovauja tris ar daugiau kartų per vertinimo laiką 

5 Negali nusėdėti ramiai net kelių sekundžių 4 Žiovauja keletą kartų per minutę 

Vyzdžių dydis 

Nerimas arba dirglumas 

0 Vyzdžiai susiaurėję arba normalaus dydžio, priklausomai 0 Nėra 

nuo apšvietimo 

1 Vyzdžiai galimai platesni, atžvelgiant į apšvietimą 1 Pacientas išsako padidėjusį dirglumą arba nerimą 

2 Vyzdžiai vidutiniškai išsiplėtę 2 Pacientas akivaizdžiai dirglus arba nerimastingas 

5 Vyzdžiai tiek išsiplėtę, kad matomas tik rainelės kraštas 4 Pacientas toks dirglus arba nerimastingas, kad sunku 

dalyvauti vertinime 

Kaulų arba sąnarių skausmas Jei pacientas jautė skausmą „Žąsies oda“ 

anksčiau, vertinamas tik papildomai atsiradęs skausmo pojūtis, 

susijęs su opioidų vartojimo nutraukimu. 

0 Šiuo metu nėra 0 Oda lygi 

1 Nedidelis bendras diskomfortas 

2 Pacientas išsako stiprų išplitusį sąnarių/raumenų skausmą 3 Jaučiamas odos plaukelių pašiurpimas arba stebimas rankų 

plaukų pašiurpimas 

4 Pacientas trina sąnarius ar raumenis ir yra nepajėgus ramiai 

sėdėti dėl diskomforto 

5 Gerai matomas odos plaukelių pašiurpimas 

Sloga arba ašarojimas Nevertinama, jei šie simptomai yra 

dėl peršalimo arba alergijų 

0 Šiuo metu nėra 

1 Nosies paburkimas arba neįprastai drėgnos akys 

2 Sloga arba ašarojimas 

4 Pastovi sloga arba ašaros srūvančios skruostais 

Bendra balų suma ___________ 

literatūra 

1. Wesson DR, Ling W. The Clinical Opiate Withdrawal Scale (COWS). Journal of Psychoactive 

Drugs, 2003; 35(2):253–259. . 


Disertacijos 

Vestos Steiblienės daktaro disertacija „Skydliaukės ašies funkcija ūminės 

psichozės epizodo metu“ 

Vesta Steiblienė 1990m. baigė Kauno Medicinos Akademiją, įgijo gydytojo profesinę kvalifikaciją. 1990-1992m. 

Kauno Medicinos Akademijos Psichiatrijos klinikoje studijavo psichiatrijos rezidentūroje, įgijo gydytojo 

psichiatro profesinę kvalifikaciją. Nuo 1995 iki 2009m. dirbo Žiegždrių Psichiatrijos ligoninėje gydytoja 

psichiatre, nuo 2000m. - Ūminių psichozių skyriaus vedėja. Dirbdama Žiegždrių PL V. Steiblienė pradėjo rinkti 

medžiagą savo moksliniam darbui, kurį tęsė 2008 m. įstojusi į LSMU doktorantūros studijas bei dirbdama 

LSMU Psichofizioloijos ir reabilitacijos instituto jaunesniąja moksline darbuotoja. Mokslinio darbo rezultatai 

sėkmingai buvo pristatyti ne tik Lietuvoje bet ir tarptautiniuose kongresuose Prahoje, Barselonoje, Miunchene, 

Paryžiuje. Daktaro disertacija buvo sėkmingai apginta 2012 metų rugpjūčio 31 dieną Lietuvos sveikatos mokslų 

universiteto Medicinos akademijos Elgesio medicinos institute. Šiuo metu V. Steiblienė dirba LSMU MA 

Psichiatrijos klinikoje, kur psicho-endokrinologija ir toliau išlieka jos klinikinio ir mokslinio domėjimosi sritimi. 

Įvadas 

Šizofreninių sutrikimų, pasireiškiančių ūminėmis 

psichozėmis, paplitimas siekia 2–3 proc., jiems progresuojant, 

blogėja pacientų socialinės funkcijos ir gyvenimo kokybė. 

Gilesnis psichozių etiologijos ir patofiziologijos supratimas 

suteikė galimybes tobulinti prevencines strategijas bei kurti 

veiksmingesnius gydymo metodus. 

Skydliaukės disfunkcija dažnai susijusi su psichikos 

sutrikimais, ji gali turėti įtakos psichiatrinių sutrikimų 

pasireiškimui ir sąlygoti atsaką į gydymą. Patys psichikos 

sutrikimai gali paveikti skydliaukės ašį. Yra duomenų 

apie padidėjusią bendrojo tiroksino (T4) koncentraciją 

sergant ūminėmis psichozėmis ir tai vadinama tranzitine 

hipertiroksinemija. Bet nepakanka duomenų apie jos dažnį 

ir įtakojančius veiksnius. Nėra duomenų apie ūminėmis 

psichozėmis sergančių pacientų jautraus skydliaukės aktyvumo 

žymens - lytinius hormonus surišančio globulino (SHBG) 

koncentraciją. 

Antros kartos antipsichoziniai vaistai ūminių psichozių 

gydyme nepasirodė ne tokie veiksmingi kaip tikėtasi, 

esama duomenų apie jų poveikius skydliaukės hormonų 

koncentracijai. Geresnis antipsichozinių vaistų veikimo 

mechanizmų supratimas atveria galimybes gydyti, išvengiant 

nepageidaujamų reiškinių. 

Skydliaukės hormonų klinikinė reikšmė patvirtinta 

depresijų gydymui bei psichologinės savijautos gerinimui. 

Skirtingai nuo įrodymų gausos, kur trijodotironinas (T3) 

vartotas kaip priedas gydant depresijas, atlikta tik keletas 

tyrimų, kurių metu gydant šizofreniją tipiniais antipsichotikais, 

papildomai buvo skiriama T3. Nėra duomenų apie T3 poveikį 

šizofreniją gydant antros kartos atipiniais antipsichoziniais 

vaistais. 

Darbo tikslas 

Įvertinti ūmine psichoze sergančių pacientų skydliaukės 

ašies funkciją. 

DARBO UŽDAVINIAI 

1. Įvertinti ūmine psichoze sergančių pacientų 

skydliaukės ašies hormonų koncentraciją, palyginant su 

kraujo donorų kontroline grupe, nustatyti sąsajas su psichozės 

simptomų sunkumu ir vartotais psichotropiniais vaistais. 

2. Įvertinti skydliaukės ašies hormonų koncentracijos 

pokyčius gydant ūminės psichozės epizodą antipsichoziniais 

vaistais, sąsajas su pradine hormonų koncentracija ir su ūminės 

psichozės epizodo klinikinėmis charakteristikomis. 

3. Įvertinti lytinius hormonus surišančio globulino 

(SHBG) koncentracijos pokyčius gydant ūminės psichozės 

epizodą antipsichoziniais vaistais, sąsajas su pradine hormono 

koncentracija ir su ūminės psichozės epizodo klinikinėmis 

charakteristikomis. 

4. Įvertinti pagalbinio gydymo L–trijodotironinu 

(T3) veiksmingumą ir saugumą, gydant ūminę šizofreniją 

risperidonu. 

IŠVADOS 

1. Ūmine psichoze sergantys pacientai, lyginant su 

kontroline grupe pasižymėjo didesne FT4 koncentracija 

bei didesniu hipertiroksinemijos dažniu. Ūmine psichoze 

sergančių pacientų skydliaukės funkcijos pokyčiai gali paveikti 

kitų audinių, tokių kaip, kepenys, funkciją – tai įrodė didesnė 

vyriškosios lyties pacientų SHBG koncentracija. Skydliaukės 

ašies hormonų koncentracija buvo susijusi su ūminės psichozės 

epizodo afektinių simptomų sunkumu bei iki hospitalizavimo 

vartotais antipsichoziniais vaistais. 

2. Ūminės psichozės epizodo gydymas antipsichoziniais 

vaistais mažino skydliaukės hormonų koncentraciją ir didino 

TSH koncentraciją. Skydliaukės hormonų koncentracijos 

pokyčiai po gydymo priklausė nuo pradinės hormonų 

koncentracijos, o gydymas antipsichoziniais vaistais slopino 

didesnę ir didino mažesnę hormonų koncentraciją: stabilizavo 

skydliaukės ašies funkciją nauju metaboliniu lygmeniu. 

Ūminės psichozės epizodo klinikinių charakteristikų sąsajos 

su skydliaukės ašies hormonų koncentracijos pokyčiais po 

gydymo antipsichoziniais vaistais buvo mažiau akivaizdžios. 

3. Ūminės psichozės epizodo gydymas antipsichoziniais 

vaistais mažino SHBG koncentraciją. SHBG koncentracijos 

pokytis po gydymo priklausė nuo pradinės SHBG 

koncentracijos ir lyties, nes pokyčiai nustatyti tik moterims 

su didesne SHBG koncentracija. Moterys buvo jautresnės 

šiam antipsichozinių vaistų poveikiui, ypač gydant tipiniu 

antipsichoziniu vaistu haloperidoliu. 

4. Papildomas T3 skyrimas, gydant ūmine šizofrenija 

sergančius pacientus risperidonu, lyginant su placebu buvo 

saugus ir veiksmingas; pagreitino ir sustiprino risperidono 

antipsichozinį poveikį. T3 skyrimas slopino TSH ir stimuliavo 

SHBG sekreciją ir tai siejosi su ūminės šizofrenijos simptomų 

gerėjimu. Dėl mažos tiriamųjų imties duomenys traktuojami 

tik kaip preliminarūs. 


Disertacijos 

Giedrės Jonušienės daktaro disertacija „Moterų lytinės funkcijos 

pomenopauzės laikotarpiu sąsajos su nerimo ir depresijos simptomais bei 

lytiniais hormonais“ 

Giedrė Jonušienė, gimusi 1977 m. Paliepių km. Kėdainių rajone. 2001 m. baigė Kauno medicinos universiteto 

Medicinos fakultetą, 2006 m. – psichiatrijos rezidentūrą, 2006 m. – 2011 m. tęsė doktorantūros studijas Lietuvos 

sveikatos mokslų universitete, Psichiatrijos klinikoje. Paruošė ir apgynė disertaciją tema „Moterų lytinės 

funkcijos pomenopauzės laikotarpiu sąsajos su nerimo ir depresijos simptomais bei lytiniais hormonais“. 

Mokslinio domėjimosi ir tyrinėjimų sritys: lytinės funkcijos norma ir patologija. Yra Europos seksualinės 

medicinos draugijos Europos seksualinės medicinos Akademijos studentė, akademinėje seksualinės medicinos 

specialistų ruošimo programoje Oksforde (Didžioji Britanija) (2008), tęsiant studijas Briuselyje (Belgijoje) 

(2008), Budapešte (Vengrijoje) (2009). Nuo 2006 m. perskaityta 15 mokslinių pranešimų, 14 jų lytinės sveikatos 

tema, o 6 jų mokslinio darbo tema ir vienas įvertintas „Best poster award“ titulu; spaudoje paskelbta per 10 

publikacijų, 4 mokslinio darbo tema bei 15 tezių, o 8 jų mokslinio darbo tema. 

Žmogaus reprodukcinė sveikata, kurios vienas svarbiausių aspektų yra 

seksualinė sveikata, svarbi ne tik dauginimosi – svarbiausio įvykio gyvojoje 

gamtoje – prasme, bet ir daro reikšmingą įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, 

psichologinei ir fizinei būklei, socialinei bei šeimos gerovei. 

Moters gyvenimas susideda iš nuosekliai išsidėsčiusių fiziologinių etapų. 

Vienas iš ryškesnių virsmų, svarbus moters gyvenime, yra perėjimas iš 

reprodukcinio etapo į brandos, t.y. senėjimo, etapą. Dar dvidešimtojo 

amžiaus pradžioje moters išgyvenamumas buvo 47 metai, o šiandien 

jau 76-eri. Pailgėjus moterų gyvenimo trukmei, metai po menopauzės 

atstovauja reikšmingai moters gyvenimo daliai, kuria ji turi teisę 

džiaugtis. Lytinį potraukį bent kartą per savaitę patiria 68 proc. 39–50 

metų amžiaus moterų ir 65 proc. 51–64 metų moterų. Moters lytinio 

pasitenkinimo svarba dabartiniame sociume tampa vis aktualesnė. 

Lytinė funkcija yra įvairių tarpusavyje susijusių proto, kūno ir santykių 

procesų rezultatas. Šios funkcijos problemos menopauzės laikotarpiu 

siejamos su asmeniniu distresu, susilpnėjusiu ego, sumažėjusia saviverte 

ir savigarba, gyvenimo ir santykių su partneriu kokybe. Pats senėjimo 

procesas, hormonų koncentracijos kitimai, taip pat kintami socialiniai 

veiksniai, emocinė būklė – tai tik dalis šiandien analizuojamų moters lytinę 

funkciją veikiančių veiksnių. Seksualumas yra kompleksinis ir iki galo 

dar nesuprastas reiškinys, taigi diskusijos apie moters lytines problemas 

ar jų gydymą dažnai prieštaringos. Tyrimui pasirinkome ypač jautrią 

grupę – pomenopauzinio amžiaus moteris, kurios sudaro didelę darbingos 

visuomenės dalį ir kurių gyvenimo kokybė neabejotinai daro įtaką moters 

darbo rezultatams. Lietuvoje nėra atlikta kryptingų tiriamųjų mokslo darbų 

apie moters lytinę sveikatą. Lietuviškoje mokslinėje literatūroje yra keletas 

apžvalginių straipsnių šia tema. Daug daugiau tyrinėta vyrų seksualinė 

sveikata, ypač atsiradus efektyviam medikamentiniam vyrų seksualinių 

sutrikimų gydymui. Minėtų medikamentų atėjimas į rinką buvo labai 

reikšmingas postūmis vyrų seksualinės sveikatos tyrimams ir informacijos 

apie seksualines problemas sklaidai, bet tai turėjo ir neigiamų padarinių. 

Sustiprėjus įsitikinimui, kad vyro lytinius sutrikimus galima išspręsti 

medikamentiniais būdais, sumažėjo domėjimasis moters poreikiais ir ją 

varginančiais sutrikimais, psichologiniais seksualumo aspektais ir poros 

santykiais. Tyrimo rezultatai leistų pradėti formuoti seksologinės pagalbos 

struktūrą ir priemones, planuoti tolesnius mokslinius tyrimus šioje srityje. 

Išnagrinėję medicininėje literatūroje publikuotus duomenis iškėlėme 

hipotezes, jog moterų lytinė funkcija pomenopauzėje turi sąsajų su 

sociodemografiniais ir poros veiksniais, yra geresnė moterų, kurių 

androgenų ir estrogenų koncentracija kraujyje didesnė, ir blogesnė tų 

moterų, kurios stipriau jaučia menopauzės, nerimo ir depresijos simptomus, 

bei moterų, vartojančių ir nevartojančių pakeičiamąją terapiją lytiniais 

hormonais (PHT), lytinė funkcija skiriasi ir yra geresnė PHT vartojančioms. 

Darbo tikslas yra įvertinti moterų lytinę funkciją pomenopauzės laikotarpiu 

ir jos sąsajas su socialiniais ir demografiniais veiksniais, poros santykiais, 

lytinių hormonų koncentracija, menopauzės, nerimo ir depresijos 

simptomais bei pakeičiamąja terapija lytiniais hormonais. 

Išsikėlėme šiuos darbo uždavinius: 1) įvertinti socialinių ir demografinių ir 

poros veiksnių įtaką moterų lytinei funkcijai pomenopauzės laikotarpiu; 2) 

įvertinti lytinių hormonų koncentracijos sąsajas su moterų lytine funkcija 

pomenopauzės laikotarpiu; 3) įvertinti menopauzės, nerimo ir depresijos 

simptomų sąsajas su moterų lytine funkcija pomenopauzės laikotarpiu; 

4) įvertinti ir palyginti moterų, vartojančių pakeičiamąją terapiją lytiniais 

hormonais ir jos nevartojančių, lytinę funkciją pomenopauzės laikotarpiu; 

5) įvertinti svarbiausius veiksnius, lemiančius moters lytinio atsako stadijas 

pomenopauzės laikotarpiu; 6) nustatyti tikėtinos moterų lytinės disfunkcijos 

dažnį tirtoje grupėje ir lytinės disfunkcijos vystymosi rizikos veiksnius 

pomenopauzės laikotarpiu. 

Tyrimui buvo pakviestos dalyvauti pomenopauzinio laikotarpio 

moterys, apsilankiusios kasmetinės profilaktinės konsultacijos, taip pat 

dėl menopauzinių simptomų ar tęsti gydymo LSMUL Akušerijos ir 

ginekologijos klinikos ambulatorinėje grandyje nuo 2008 m. rugsėjo iki 

2009 m. rugsėjo. Leidimas tyrimui duotas Kauno regioninio bioetikos 

komiteto (Nr. BE- 2-39 2008 07 01). Tyrime dalyvavo 300 kriterijus 

atitikusių pomenopauzinio laikotarpio moterų. Pacientės kviestos dalyvauti 

tyrime atsitiktinės atrankos būdu. Atsako dažnis – 70 procentų. Statistinei 

analizei tinkami pripažinti 246 respondenčių duomenys. 

Funkcija pomenopauzės laikotarpiu buvo blogesnė moterų, kurios buvo 

vyresnės, žemesnio išsilavinimo, išėjusios į pensiją, su mažesnėmis 

pajamomis, gyvenančios kaime, turinčios daugiau ir vyresnių vaikų, 

sergančios somatinėmis ligomis ir vartojančios vaistus, didesnio KMI. 

Geresne lytine funkcija pasižymėjo rūkančios ir saikingai vartojančios 

alkoholį, nepatiriančios streso, esančios pozityvaus požiūrio į lytinius 

santykius moterys ir tos, kurių partneriai turėjo aukštąjį išsilavinimą, nesirgo 

somatinėmis ligomis, neturėjo lytinės funkcijos sutrikimų ir poros santykiai 

buvo geresni; 2) nustatėme, kad bendras T reikšmingai susijęs tik su 

potraukiu ir susijaudinimu, E2 ir LEI – su visomis lytinio atsako stadijomis, 

išskyrus pasitenkinimą. Esant didesnei DHEA-SO4 koncentracijai, buvo 

reikšmingai geresnis lytinis potraukis, lubrikacija, mažesnis skausmas ir 

geresnė bendra lytinė funkcija; 3) respondenčių, nurodžiusių ryškesnius 

nerimo, depresijos ir menopauzės somatinius simptomus, lytinė funkcija 

buvo blogesnė. Menopauzės vazomotoriniai simptomai neigiamai veikė tik 

lytinio atsako susijaudinimo stadiją; 4) moterims, vartojusioms pakeičiamąją 

terapiją lytiniais hormonais, lytinė funkcija pagal visas lytinio atsako 

stadijas buvo geresnė, tačiau, koregavus rezultatus pagal amžių, paaiškėjo, 

kad PHT didino tik potraukio, lubrikacijos, pasitenkinimo, skausmo ir 

bendros lytinės funkcijos įverčio geresnių balų šansus; 5) didesni blogesnės 

bendros lytinės funkcijos, potraukio ir susijaudinimo šansai yra vyresnei 

moteriai, kuriai menopauzės ir depresijos simptomai ryškesni. Blogesnę 

lubrikaciją ir orgazmą prognozuoja vyresnis amžius ir ryškesni menopauzės 

simptomai, blogesnį pasitenkinimą – tik ryškesni menopauzės simptomai, ir 

tik vyresnis amžius prognozuoja didesnį skausmą. Geresni poros santykiai 

prognozuoja geresnį potraukį, orgazmą, pasitenkinimą ir bendrą lytinę 

funkciją; 6) daugiau nei pusei respondenčių buvo lytinių disfunkcijų ar 

jų vystymosi rizika. Moterų vartojusių PHT, bendra lytinė funkcija buvo 

geresnė nei nevartojusių, tačiau abiejų grupių lytinė funkcija atitiko LD 

diagnostinę ribą. Vyresnis amžius, depresijos, nerimo ir menopauzės 

simptomai didino šansus LD vystytis moterims pomenopauzės laikotarpiu, 

ir šios galimybės nesumažino PHT. Partnerio ir poros santykių veiksniai 

svarbūs LD prevencijai. 

Taigi, apibendrinant tyrimo rezultatus, norisi akcentuoti, kad fiziologiniai, 

psichologiniai, tarpasmeniniai, sociokultūriniai veiksniai veikia moters 

lytinio atsako ciklą brandžiame amžiuje. 


Disertacijos 

Adomo Bunevičiaus daktaro disertacija “Mental distress and patient 

centered outcomes in patients with coronary disease” 

Adomas Bunevičius 2008 metais baigė Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto, Medicinos Fakultetą ir 

įgijo medicinos gydytojo specialybę. Po internatūros baigimo Adomas mokėsi neurochirurgijos rezidentūroje 

Lietuvos Sveikatos Mokslų Universiteto Neurochirurgijos klinikoje ir dirbo jaunesniuoju mokslo darbuotoju 

Elgesio medicinos institute. 2010 metais jis pradėjo podoktotantūrinę stažuotę Šiaurės Karolinos Universites, 

Psichiatrijos departamente ir šiuo metu atllieka neuroradiologijos podoktotantūrinę stažuotę Neurologijos ir 

Radiologijos departamentuose. Mokslinį darbą, pradėtą medicinos studijų metais, Adomas tęsia iki šiol. 2011 

metais jis įstojo į doktorantūros programą Tilburgo universitete, Olandijoje (vadovai: Johan Denollet ir Victor 

JM Pop). Mokslinio darbo rezultatai buvo pristatyti konferencijose, išspausdinti recenzuojamuose žurnaluose ir 

2012 metų lapkričio 21 dieną Adomas apgynė mokslų daktaro disertaciją Tilburgo Universitete. 

ĮVADAS 

Išeminė širdies liga (IŠL) yra dažniausia mirties ir viena 

pagrindinių neįgalumo priežasčių pasaulyje. Ankstesni moksliniai 

tyrimai parodė, jog emocinis distresas (pvz. depresija) ir 

asmenybės bruožai (pvz. D tipo asmenybė) prisideda prie 

greitesnio IŠL progresavimo ir didina blogų išeičių tikimybę. 

Todėl šalia tradicinių rizikos faktorių įvertinimo, emocinio distreso 

ir tam tikrų asmenybės bruožų nustatymas, naudojant patikimas 

skales, yra svarbus klinikinėje praktikoje. Pastaraisiais metais į 

pacientą orientuota sveikatos būklė (pvz., subjektyvaus nuovargio 

simptomai) tampa vis svarbesniu IŠL išeičių vertinimo kriterijumi. 

Iki šiol Lietuvoje emocinio distreso ir D tipo asmenybės optimalūs 

diagnostiniai algoritmai sistemingai tirti nebuvo tarp IŠL pacientų. 

Be to, atsiranda vis daugiau įrodymų, kad tam tikri biologiniai 

mechanizmai, tokie kaip skydliaukės hormonai ir kortizolis, taip 

pat gali būti svarbūs į pacientą orientuotai sveikatos būklei. 

TIKSLAS 

Išanalizuoti depresijos ir D tipo asmenybės vertinimo skalių 

patikimumą ir nustatyti emocinio distreso, asmenybės bruožų 

ir neuroendokrininių faktorių ryšį su objektyvia ir į pacientą 

orientuota sveikatos būkle. 

UŽDAVINIAI 

1. Ištirti depresijos vertinimo skalių (Hospital anxiety 

and Depression scale (HADS) ir Beck Depression Inventory – II 

(BDI-II)) psichometrines savybes pacientų sergančių didžiosios 

depresijos epizodu (DDE), nustatyto vadovaujantis Diagnostic 

and Statistical Manual of Mental Disorder, 4th Edition, text 

revision kriterijais, atrankai. 

2. Nuovargis yra vienas dažniausių IŠL simptomų, todėl 

nuovargio simptomus vertinantys klausimai HADS ir BDI- 

II skalėse gali būti susiję su klaidingu depresijos simptomų 

interpretavimu tarp IŠL pacientų. Todėl mes ištyrėme nuovargio 

simptomus vertinančių klausimų įtaką ryšiui tarp depresijos 

simptomų ir subjektyvaus nuovargio. 

3. Ištirti Montgomery Åsberg Depression rating scale 

(MADRS) skalės faktorinę struktūrą ir psichometrines savybes 

tarp IŠL sergančių ligonių. 

4. DS14 skalė buvo specialiai sukurta D tipo asmenybei 

nustatyti ir įvertinti. Mes įvertinome DS14 skalės lietuviškos 

versijos patikimumą ir psichometrines jos savybes, bei ištyrėme 

ryšį tarp D tipo asmenybės ir emocinio distreso tarp IŠL sergančių 

ligonių. 

5. Nustatyti nuovargio simptomų ryšį su emociniu distresu 

ir funkciniu pajėgumu. 

6. Ištirti nuovargio simptomų ir fizinio pajėgumo ryšį 

su skydliaukės ašies hormonų ir kortizolio koncentracijomis, 

nes ankstesni tyrimai bendrojoje populiacijoje nustatė, kad 

šie neuroendokrininiai faktoriai gali būti susiję su nuovargio 

simptomų atsiradimu ir progresavimu. Taip pat atsiranda vis 

daugiau duomenų rodančių, kad skydliaukės hormonai yra 

susiję su miokardo remodeliavimusi po miokardo infarkto ir yra 

nepriklausomai susiję su IŠL ligonių objektyviomis funkcinėmis 

išeitimis. 

7. Ištirti D tipo asmenybės (ir atskirų jos dimensijų) ryšį su 

fiziniu pajėgumu emociniu distresu ir nuovargio simptomais. 

IŠVADOS 

1. Optimalūs HADS Depresijos subskalės (≥5) ir BDI- 

II skalės (≥14) atskaitos taškai DDE atrankai pasižymėjo aukštu 

jautrumu, aukštu specifiškumu ir aukštais klaidingai-teigiamais 

rezultatais. Klaidingai-teigiami rezultatai rodo, kad naudojant 

optimalius HADS ir BDI-II atrankos taškus, didžioji dalis IŠL 

sergančių pacientų neatitiko DDE kriterijų pagal DSM-IV-TR 

klasifikaciją. Todėl, prieš pradedant depresijos gydymą, IŠL 

ligoniai turėtų būti ištirti naudojant standartizuotus psichiatrinius 

interviu. 

2. HADS ir BDI-II skalių nuovargio simptomus vertinantys 

klausimai neturėjo įtakos ryšiui tarp depresijos simptomų 

ir subjektyvaus nuovargio. Todėl tarp IŠL sergančių ligonių 

rekomenduojame naudoti originalias skales depresijos simptomų 

vertinimui. 

3. MADRS yra sudaryta iš vieno faktoriaus vertinančio 

depresiją ir pasižymi geromis psichometrinėmis savybėmis, todėl 

gali būti sėkmingai naudojama depresijos simptomų sunkumo ir 

depresijos gydymo efektyvumo vertinimui tarp IŠL ligonių. 

4. DS14 skalė pasižymi geromis psichometrinėmis 

savybėmis. Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad D tipo asmenybė 

yra plačiai paplitusi (> 1/3 tirtų pacientų), negana to, ji 

nepriklausomai padidina emocinio distreso riziką, todėl patartina 

IŠL sergančius ligonius tirti dėl D tipo asmenybės. 

5. Nuovargio simptomai buvo nepriklausomai susiję su 

emocinio distreso simptomais, bet ne su objektyviais IŠL sunkumo 

žymenimis. O funkcinis pajėgumas buvo susijęs su objektyviais 

IŠL sunkumo žymenimis, bet ne su emociniu distresu. Tuo tarpu 

ryšio tarp nuovargio simptomų ir funkcinio pajėgumo neradome. 

Šie rezultatai nurodo, kad emocinio distreso gydymas gali 

sumažinti nuovargio simptomus tarp IŠL sergančių ligonių ir taip 

pagerinti jų gyvenimo kokybę. Svarbu ir tai, kad klausimai apie 

subjektyvius nuovargio simptomus atspindi IŠL pacientų emocinį 

distresą, bet ne objektyvų IŠL sunkumą. 

6. Žemesnė skydliaukės hormonų ir kortizolio koncentracija 

buvo nepriklausomai susijusi su didesniais nuovargio simptomais, 

todėl šie biologiniai mechanizmai gali būti svarbūs tarp IŠL 

ligionių ir turėtų būti toliau tiriami. 

7. D tipo asmenybė buvo nepriklausomai susijusiu su 

mažesniu fiziniu pajėgumu ir mažesne motyvacija. Neigiamas 

afektas ir socialinis varžymasis buvo nepriklausomai susiję 

su didesniu nuovargiu ir skirtingomis depresijos simptomų 

grupėmis, tačiau D tipo asmenybė (neigiamas afektas ir socialinis 

varžymasis) buvo stipriausiai ir nepriklausomai susijusi su 

nuovargiu ir depresijos simptomais. Tolimesniais tyrimais turėtų 

būti siekiama ištirti ryšį tarp atskirų D tipo asmenybės dimensijų 

ir klinikinių IŠL išeičių. 


PasaulinėS biologinės psichiatrijos draugijų federacijos (WFSBP) kongresai: 

2013 m. birželio 23–27 d. XI-asis Pasaulinis biologinės psichiatrijos kongresas – 

Kiotas, Japonija 

2015 m. – XII-asis Pasaulinis biologinės psichiatrijos kongresas – Atėnai, Graikija 

2017 m. – XIII-asis Pasaulinis biologinės psichiatrijos kongresas – Kopenhaga, Danija 

Tarptautinės neuropsichiatrijos asociacijos (INA) kongresai: 

2013 m. ugsėjo 25–27 IX-asis Tarptautinis neuropsichiatrijos kongresas 

– Čikaga, JAV 

2015 m. rugsėjo mėn. X-asis Tarptautinis neuropsichiatrijos kongresas – Lietuva

biological psychiatry - Psichofiziologijos ir reabilitacijos institutas

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?