Kalbų įvairovė Europos integracijos procese

FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 2004. Nr. 2. P. 12–16
12 © Lietuvos mokslø akademija, 2004
© Lietuvos mokslø akademijos leidykla, 2004
Rasa Klimaitë
Kalbø ávairovë Europos integracijos procese
Rasa Klimaitë
Lietuvos teisës universitetas,
Politologijos katedra,
Ateities g. 20,
LT-08303 Vilnius,
el. paštas noell37@hotmail.com
Straipsnyje nagrinëjamas kalbø ávairovës Europoje fenomenas bei jo átaka
individo ir tautos identitetui. Analizuojama ðio reiðkinio prigimtis bei
perspektyvos vis labiau ásibëgëjant Europos integracijos procesui. Europos
Sàjungos vykdoma kalbos politika analizuojama ir vertinama instituciniu,
teisiniu, ekonominiu bei kultûriniu aspektu. Siekiama nubrëþti iðsiplëtusios
Europos Sàjungos kalbos politikos gaires.
Raktaþodþiai: kalbø ávairovë, nacionalinë kalba, tautinis identitetas, tautinë
valstybë, kalbos politika, oficialiosios kalbos, darbo kalbos, kalbø
lygiateisiðkumo principas
ÁVADAS
Europà galima apibûdinti kaip daugybæ per pastaruosius
kelis ðimtmeèius susikûrusiø tautiniø valstybiø, kuriø
esminis bruoþas – politinis suverenitetas. Bûtent jis
yra didþiausias sunkumas ágyvendinant dràsø pastarøjø
penkiø deðimtmeèiø projektà – Europos ðaliø integracijà,
kuri numato, jog dalá savo suvereniø teisiø
tautinës valstybës turi perleisti virðvalstybinëms Europos
Sàjungos institucijoms. Integracijos sëkmë ekonomikos
srityje, kurioje Europos valstybës pirmiausia ir
pabandë apriboti savo teises vardan bendrø tikslø, paskatino
siekti ágyvendinti ðá procesà ir kitur: politikoje,
teisëje, finansuose ir pan. Apie iðkilusias problemas
ar nesutarimus dël to, kaip vyksta integracija ðiose
srityse, daþniausiai ilgai ir nuodugniai diskutuoja
tiek politikai, tiek plaèioji visuomenë. Taèiau labai nedaug
dëmesio susilaukia integracijos poveikis Europos
kalboms, nors akivaizdu, kad kalbos turi ir turës
iðties didelës átakos ðiam procesui.
Kalbø ávairovë nëra specifinë Europos ar tik ðio
laikmeèio problema. Ji egzistuoja per visà þmonijos
istorijà, puikiai atspindëdama þmoniø bendruomeniø
– tautø – gausà ir kiekvienos jø individualumà.
Taèiau bûtent dabar, prasidëjus Europos ðaliø vienijimuisi,
tapo akivaizdu, kad kalbø ávairovë yra ne tik
vertybë, bet ir kliûtis. Europos pilieèiai kalba daugybe
ávairiø kalbø, taèiau norëdami ágyvendinti bendrus
(ekonominius, politinius ir kt.) projektus jie turi
surasti bendrà, visiems suprantamà kalbà, kuri taptø
visuotine komunikacijos priemone. Ðtai èia ir iðkyla
svarbiausias klausimas: ar ðia komunikacijos priemone
turëtø tapti viena kuri kalba, ar prieðingai – reikëtø
skatinti þmones mokytis kuo daugiau kalbø ir
taip iðsaugoti dabartinæ kalbø ávairovæ.
Ði kalbø problema sudëtinga tuo, kad jos negalima
iðspræsti pragmatiðkai. Problemos prieþastys glûdi
ðiandieniniø Europos valstybiø formavimosi procese,
kai ðios valstybës susikûrë kaip tautinës struktûros,
ir daugeliui jø nacionalinë kalba buvo ypaè
svarbus veiksnys politinio ðalies vienijimosi eigoje.
Kalba ir ðiandien daugeliui valstybiø bei daugeliui
þmoniø iðlieka vienu svarbiausiu tautinio identiteto
simboliu. Ðio fakto negalima nepaisyti siekiant, kad
integracija Europoje vyktø sëkmingai. O ji gali bûti
sëkminga tik tol, kol þmonës manys, jog buvimas
„Europos pilieèiu“ netrukdo likti individualiu. Todël
suprantama, kad kalbø klausimo negalima spræsti
pragmatiðkai, t. y. paprasèiausiai apsiribojant viena
kalba.
Ðio klausimo sudëtingumà bei svarbà ávertino ir
integracijos proceso kûrëjai, nustatydami Sàjungos
prioritetus kultûros srityje. Europos Bendrijos sutarties
151 straipsnyje átvirtinta nuostata, kad ,,Bendrija
prisideda prie valstybiø nariø kultûrø klestëjimo,
tai pat gerbia jø tautinæ ir regioninæ ávairovæ, kartu
iðkeldama bendrà kultûros paveldà“, o Europos Sàjungos
sutarties 6-ame straipsnyje paþymima, jog „Sàjunga
gerbia savo valstybiø nariø […] tautiná identitetà“.
Neatskiriama tautinio identiteto dalis yra ir
kalba, todël kalbø ávairovës iðsaugojimà taip pat galima
laikyti prioritetiniu Sàjungos tikslu kultûros srityje.
Tai patvirtina ir Sàjungos sprendimas ákurti specialià
institucijà (Generaliná Direktoratà), kuris rûpinasi
visais su kalbomis susijusiais klausimais.
Apibendrinant jau pasakytus dalykus, galima teigti,
kad kalbø ávairovë – tai vertybë, ne tik istorine,
politine ar kultûrine, bet ir teisine prasme. Vis dëlto
ði ávairovë yra nemenka kliûtis tiek Sàjungos institucijoms,
kurioms tenka spræsti su vertimu susijusias
finansines bei organizacines problemas, tiek svarbiausiam
Sàjungos tikslui – bendrajai rinkai, kurioje
kalbø ávairovë ðiek tiek riboja asmenø, prekiø bei
paslaugø judëjimà.

Kalbø ávairovë Europos integracijos procese 13
SOCIOKULTÛRINIAI KALBØ ÁVAIROVËS
ASPEKTAI
Pasaulyje ásigalëjusià kalbø bei kultûrø ávairovæ daugelis
suvokia kaip natûraliai egzistuojantá dalykà, ir
tik retas kuris susimàsto apie ðio reiðkinio atsiradimo
prieþastis, jo mastà, veikimo mechanizmà, o svarbiausia
– apie jo vertæ þmonëms. Suvokti ðá fenomenà
tampa ypaè aktualu pastaruoju metu, kai visas
gyvenimo sritis, taip pat kalbà, vis labiau uþvaldo
prieðingas – globalizacijos – reiðkinys. Kalbø ávairovë
ðiame visuotinio mobilumo amþiuje vis daþniau
suvokiama kaip kliûtis tiek þmoniø tarpusavio bendravimui,
tiek vis glaudesniam valstybiø bendradarbiavimui.
Todël logiðkas ir neiðvengiamas atrodytø
toks ðios problemos sprendimas: pasirinkti vienà kurià
kalbà (neabejotinos lyderës pozicijà ðiuo metu
uþima anglø kalba), kuri ir taptø globaline komunikacijos
priemone. Visos kitos kalbos pamaþu iðnyktø
kaip nereikalingas balastas. Nors ðitoks problemos
sprendimas atrodo labai parankus, taèiau ið esmës
jis yra nulemtas siauro ir vienpusio poþiûrio á
kalbà tik kaip á komunikacijos priemonæ, pamirðtant
daugialypæ kalbos prigimtá ir jos átakà formuojantis
individo bei tautos identitetui.
Plaèiai paplitæs stereotipas – vertinti kalbà tik kaip
þmoniø bendravimo ir tarpusavio susiþinojimo priemonæ.
Nors ði – komunikacinë – kalbos funkcija neabejotinai
yra labai svarbi, taèiau tikrai ne vienintelë.
Bûtina suvokti, kad kalbos poveikis þmogui apima kur
kas daugiau nei informacijos perteikimà. Kalba – tai
pirmiausia màstymo instrumentas [5: 20]. Iðtisus ðimtmeèius
trunkantis màstymo ir kalbos sàsajos tyrinëjimas
ið tiesø yra labai reikðmingas, nes bûtent ðis ryðys
atspindi ypatingà kalbos reikðmæ kiekvieno þmogaus
gyvenime: kalba yra vienas pagrindiniø faktoriø, nulemianèiø
identiteto – individualaus ar kolektyvinio (t. y.
tautos) – formavimàsi [10: 10]. Kiekviena kalba, net ir
maþiausia, iðreiðkia tam tikros etninës grupës „dvasià“,
todël galima teigti, jog ðalia kitø faktoriø, formuojanèiø
kiekvienos tautos identitetà (tokiø kaip geografiniai,
istoriniai-politiniai, psichologiniai, religiniai
ir kt. ypatumai), kalbos vaidmuo ðiame procese yra
ypatingas – ji yra ne tik komunikacijos priemonë, bet
ir kolektyvinio identiteto simbolis.
Nacionaliniø kalbø atsiradimas Europoje buvo lemiamas
faktorius suvereniø Europos valstybiø, taigi
ir paèios Europos, kaip jà dabar suprantame, susiformavimo
procese. Europos – daugiatauèio ir daugiakalbio
kontinento – atsiradimà labai aiðkiai þymi
ne tik istoriniai-politiniai, bet ir lingvistiniai procesai.
Kalbø ásitvirtinimas aiðkiose teritorinëse ribose
daþnai pateikiamas kaip svarus argumentas, árodantis,
jog kalbinis pamatas buvo viena svarbiausiø prielaidø
nacionaliniø valstybiø kûrimuisi Europoje [10:
13]. Nors kalbø gausa ir trukdë þmonëms laisvai
bendrauti, taèiau tuo pat metu ðis reiðkinys leido
nusistovëti gyvenvietëms, rastis tautoms ir gimti tautinio
tapatumo jausmui [4: 310].
Taigi nors kalbos turëjo ypatingos reikðmës formuojantis
nacionalinëms valstybëms, taèiau neaiðku,
ar ðis tautos ir kalbos ryðys iðliks toks pat glaudus
ir ateities Europoje, kurioje tautinës valstybës jau
nebebus pagrindinës þaidëjos ir kur tautiná identitetà
pamaþu keis europietiðkasis.
Penkis deðimtmeèius trunkantá Vakarø Europos
valstybiø vienijimàsi neabejotinai galima laikyti sëkmingu
projektu. Tai árodo ir nemaþas skaièius ðaliø
kandidaèiø, norinèiø prisijungti prie ðio „klubo“ –
Europos Sàjungos. Vis dëlto integracija turi ir savo
„kainà“: dalá suvereniteto (o tai reiðkia – ir nacionalinio
identiteto) valstybës narës turi atiduoti organizacijai,
á kurià jungiasi. Tokia „kaina“ ne visais
atvejais yra priimtina.
Nors dël paèios integracijos idëjos abejoniø praktiðkai
niekam nekyla, taèiau suvereniø galiø perleidimà
Europos Sàjungai valstybiø nariø pilieèiai toli
graþu ne visada vertina palankiai [6: 32]. Tai paaiðkinama
tuo, jog Europos Sàjunga – net ir integruoèiausias
jos pirmasis ramstis – yra tautø ir tautiniø
valstybiø bendrija [2: 90], taigi ir jos pilieèiø identitetas
yra tautinio pobûdþio, t. y. pirmiausia susijæs
su gyvenamàja vieta, regionu ar valstybe. Europietiðkasis
identitetas tik papildo nacionaliná, taèiau negali
(bent jau kol kas) jo pakeisti.
Þinant, jog tautinio identiteto formavimuisi ypatingos
reikðmës turi nacionalinë kalba, ðá faktoriø bûtø
galima iðnaudoti stiprinant su Europa susijusá pilieèiø
tapatumo jausmà [10: 20]. Iðsaugoti kalbinæ ir kultûrinæ
Europos ðaliø ávairovæ tampa ypaè svarbu ðiuo
metu, kai siekiant bendro tikslo – integracijos – vis
daugëja srièiø ir klausimø, kuriuose sprendimo teisë
perleidþiama Sàjungos institucijoms, ir kai valstybëms
narëms tenka atsisakyti vis daugiau simbolinæ reikðmæ
turinèiø tautinës valstybës elementø (pavyzdþiui, nacionalinës
valiutos pakeièiamos bendràja valiuta – euru).
Todël suprantama, jog daþnai Europos Sàjunga
paprastø pilieèiø yra vertinama kaip tolimas ir svetimas
„Briuselio biurokratinis mechanizmas“ [2: 89]. Norint
sukurti vadinamàjá Europos identitetà, t. y. siekiant
iðlaikyti þmoniø norà bûti ðioje organizacijoje, bûtina
gerbti, saugoti ir puoselëti kiekvienos ðalies ar regiono
kultûriná savitumà. Tai leistø sukurti kultûriná Europos
identitetà, kuris savo ruoþtu taptø prielaida politiniam
europieèiø identitetui formuotis [7: 48]. Taigi
pagarba nacionalinëms kalboms galëtø bûti svarbus
veiksnys kuriant „pilieèiø Europà“.
KALBOS POLITIKA EUROPOS ŠALYSE
Nemaþai europieèiø yra ásitikinæ, jog daugiakalbystë
Europos valstybëse yra retas, gal net iðimtinis atve-

14
Rasa Klimaitë
jis. Toká màstymà nulëmë europietiðkos tautinës valstybës
ideologija, ásigalëjusi XIX amþiuje ir vis dar
tebedaranti stiprø poveiká. Pagal ðià ideologijà, nacionalines
valstybes Europoje sukûrë homogeninës
tautos, todël kiekviena tokiø valstybiø turëtø turëti
vienà nacionalinæ kalbà [5: 21]. Taèiau iðskyrus vienintelæ
iðimtá – Islandijà, – kuri dël savo ypatingos
geografinës padëties yra idealus uþdaros nacionalinës
valstybës pavyzdys, visose Europos valstybëse kalbø
ir kultûrø ávairovë egzistuoja de jure ar bent jau
de facto [5: 21, 10: 37]. Svarbiausia to prieþastis yra
ne migracijos procesas, o istoriðkai susiklostæs faktas,
kad politinës valstybiø sienos beveik niekada nesutampa
su „kalbinëmis sienomis“ [5: 22]. Taigi idëja
apie kultûriniu ir kalbiniu poþiûriu homogeninæ
valstybæ Europoje praktiðkai yra utopija.
Pagal tai, kiek kalbiniø bendruomeniø yra ðalyje
ir koks kalbiniø maþumø santykis su pagrindine grupe,
galima iðskirti tris kalbinius Europos ðaliø modelius
[8: 14]:
– santykinai homogeniðkos valstybës (pvz., Portugalija,
Airija);
– valstybës, kuriose kalbinës maþumos sudaro iki
10% visø tos ðalies gyventojø (pvz., Danija, Vokietija,
Suomija, Graikija, Italija, Olandija, Austrija, Ðvedija,
Didþioji Britanija);
– daugiatautës ir daugiakalbës valstybës, kuriose
kalbinës maþumos sudaro daugiau nei 10% visø tos
ðalies gyventojø (pvz., Belgija, Prancûzija, Ispanija).
Beveik visose ðalyse kalbiniø grupiø padëtis reglamentuojama
laikantis principo, jog aukðèiausias statusas
suteikiamas didþiausià tos ðalies gyventojø dalá
sudaranèios bendruomenës kalbai. Pagal tai, kokios
teisës suteikiamos kalbinëms maþumoms, galima iðskirti
tris Europos valstybiø (ES nariø) tipus [10:
38]:
1) oficialiai vienakalbëmis laikomos valstybës,
2) oficialiai vienakalbëmis laikomos valstybës, kuriose
numatytas specialus kalbiniø maþumø teisiø
reglamentavimas,
3) oficialiai daugiakalbëmis laikomos valstybës.
Vienkalbystës principas
Prie ðios grupës galima priskirti valstybes, kuriø kalbos
politikos objektas yra tik nacionalinë kalba, pripaþástant
jà vienintele oficialiàja tos ðalies kalba. Kitaip
tariant, siekiama ágyvendinti vienkalbystës principà
„viena valstybë – viena kalba“. Vis dëlto net ir
ðio tipo valstybëse gali bûti pripaþástamos kalbinës
maþumos, suteikiant joms ribotà (regioniná) statusà
ar net imantis ðiokiø tokiø priemoniø (tiesa, tik regioniniame
lygmenyje) jø iðsaugojimui [9: 56]. Ðià
valstybiø grupæ dar galima skirstyti á du pogrupius
pagal tai, ar ðalis ið tiesø yra beveik vienakalbë (pvz.,
Portugalija), ar vienkalbystæ joje siekiama átvirtinti
dël politiniø sumetimø (pvz., Prancûzija).
Kalbiniø maþumø teisiø reglamentavimas
Vienkalbystë, kaip jau buvo minëta, yra retas reiðkinys,
todël daugumai Europos ðaliø tenka spræsti kalbiniø
maþumø klausimà. Priklausomai nuo ávairiai
susiklosèiusiø istoriniø ir politiniø aplinkybiø, ðioms
maþumoms suteikiama daugiau ar maþiau teisiø visuomeniniame
gyvenime. Pagal tai, koks statusas
valstybëje suteikiamas kalbinëms maþumoms, ðios
grupës Europos ðalis bûtø galima suskirstyti á tris
pogrupius (turint omenyje, jog toks skirstymas nëra
grieþtas).
• Kalbiniø maþumø teisiø apsauga – ðiai grupei
priskiriamos vienà oficialiàjà kalbà turinèios valstybës,
pripaþástanèios kalbiniø maþumø egzistavimà ir
netgi taikanèios ávairias priemones ðioms kalboms
saugoti bei plëtoti. Vis dëlto ðiose valstybëse tautiniø
maþumø kalboms suteikiamas tik ribotas statusas.
Tipiðkais pavyzdþiais ðioje grupëje galëtø bûti
Didþioji Britanija bei Olandija.
• Kalbinës autonomijos principas – šiai grupei
priklauso vienà nacionalinæ oficialiàjà kalbà turinèios
valstybës, kuriose tautinës maþumos turi politinæ
autonomijà. Dël ðios prieþasties ir ðiø regionø
kalbos turi oficialø statusà (t. y. laikomos regioninëmis
oficialiosiomis kalbomis), be to, kiekvienas toks
regionas vykdo savarankiðkà kalbos politikà. Ryðkiausias
tokio tipo valstybës pavyzdys – Ispanija; ið dalies
ðiai grupei galima priskirti ir Italijà.
• Kalbinio federalizmo principas – pagal ðá principà
visø konkreèioje valstybëje gyvenanèiø kalbiniø
bendruomeniø kalboms pripaþástamas oficialus statusas
nacionaliniame lygmenyje. Daþniausiai ðiai grupei
priklauso federalistinës santvarkos daugiakalbës
valstybës, pavyzdþiui, Belgija ar Ðveicarija.
Instituciðkai átvirtinta daugiakalbystë
Ðiai grupei priklausanèios ðalys taip pat turi po kelias
oficialiàsias kalbas, taèiau jose kalbos pasiskirsèiusios
ne regionais, bet apima visà ðalies teritorijà.
Ið Europos Sàjungos nariø tokios kalbinës sistemos
pavyzdþiu galima laikyti Airijà, Suomijà bei Liuksemburgà.
Ðiose ðalyse ástatymiðkai átvirtinta nuostata,
kad visos konkreèioje ðalyje vartojamos kalbos
yra lygiateisës.
KALBOS POLITIKA EUROPOS SÀJUNGOJE
Europos Sàjungos kalbos politika labai skiriasi nuo
visø kitø tarptautiniø organizacijø kalbos politikø.
Jungtines Tautas, visas joms pavaldþias struktûras bei
kitas tarptautines organizacijas ákûrë valstybës, kurios
ir yra ðiø organizacijø subjektai. Europos angliø
ir plieno bendrija, o vëliau ir Ekonominë bei Atominës
energetikos bendrijos taip pat buvo ákurtos
tarptautiniø sutarèiø pagrindu, taèiau ðios bendrijos
jau buvo tarptautinë organizacija sui generis, o tiks-

Kalbø ávairovë Europos integracijos procese 15
liau – pirmoji istorijoje virðvalstybinë organizacija,
kurios subjektais buvo pripaþintos ne tik valstybës,
bet ir asmenys [1: 2].
Tarptautiniø organizacijø atveju bendrauja valstybës,
todël laikomasi taisyklës, jog tokiø organizacijø
institucijos savo veiklà vykdo pagrindinëmis
pasaulio kalbomis (pvz., anglø, prancûzø ir kt.). Daþniausiai
tokiø organizacijø kalbos politika remiasi selektyvinës
daugiakalbystës principu [10: 69], t. y. institucijose
darbas vyksta keliomis pasirinktomis kalbomis
(pvz., Jungtinës Tautos ðiuo metu turi ðeðias
oficialiàsias kalbas: anglø, prancûzø, ispanø, kinø,
rusø ir arabø). Kartais tokio tipo organizacijos laikosi
vienkalbystës principo [10: 70], t. y. darbas institucijose
vyksta tik viena kalba (pvz., Europos laisvosios
prekybos organizacijoje (EFTA) vartojama tik
anglø kalba).
Taèiau Europos Sàjungos institucijos „bendrauja“
ne tik su valstybëmis narëmis, bet ir su jø pilieèiais
(fiziniais ir juridiniais asmenimis), be to, Sàjungos
teisë turi virðenybæ prieð nacionalines valstybiø nariø
teises. Todël Sàjungos pilieèiai turi demokratinæ
teisæ visà informacijà gauti savo gimtàja kalba [1:
2]. Taigi Europos Sàjungos kalbos politikos moto –
„vienybë ávairovëje“ („unity in diversity“) [1: 3]. Ðitaip
iðreiðkiama pagarba kiekvienos narës nacionaliniam
savitumui, o kartu tai yra tas demokratinis
pamatas, ant kurio statoma „integruotoji Europa“
[3: 83].
Nuo pat integracijos proceso pradþios laikomasi
principo, jog bent viena kiekvienos valstybës narës
kalba pripaþástama oficialiàja (Bendrijos)/Sàjungos
kalba. Ðiuo metu penkiolika valstybiø Europos Sàjungoje
bendrauja vienuolika oficialiøjø kalbø (be to,
išimtinis statusas suteiktas ir dvyliktajai – airiø –
kalbai). Dauguma Sàjungos institucijø leidþiamø teisës
aktø verèiama á visas oficialiàsias kalbas. Ði nuostata
iðliks ir ateityje, nepriklausomai nuo to, kiek
valstybiø nariø sudarys Europos Sàjungà ir kiek joje
bus oficialiøjø kalbø. Tai susijæ su jau minëta specifine
teisine Sàjungos prigimtimi – virðvalstybiðkumu,
– kuris ir yra svarbiausia Europos Sàjungoje galiojanèio
kalbø lygiateisiðkumo principo prielaida. Kitas
svarbus aspektas – Sàjungos pilieèiø teisë rinkti ir
bûti renkamiems á Europos Parlamentà. Ðios teisës
ribojimas priklausomai nuo uþsienio kalbø mokëjimo
taip pat paþeistø demokratijos principus. Taigi
nepaisant visø sunkumø, kylanèiø dël kalbø ávairovës,
oficialiøjø kalbø skaièiaus negalima maþinti, o
ateityje, ástojus naujoms narëms, jis neiðvengiamai
turës didëti.
Visai kas kita – vadinamosios darbo kalbos, kuriomis
bendraujama Europos Sàjungos institucijø viduje.
Ðiuo metu, nors ir neoficialiai, aiðkiai ásitvirtino
trys darbo kalbos: anglø, prancûzø ir vokieèiø
(kai kuriose ES institucijose jø yra penkios – trys
minëtosios bei ispanø ir italø). Toks apribojimas visiðkai
pateisinamas siekiant efektyvaus ðiø institucijø
darbo, taèiau kartu jis yra ir kai kuriø svarbiø problemø
prieþastis. Pirma, tokia prioritetinë kai kuriø
kalbø padëtis lemia dviejø nelygiaverèiø kategorijø
politikø ir valdininkø atsiradimà: tokiø, kurie gali
dirbti (diskutuoti, derëtis, formuluoti sprendimus) savo
gimtàja kalba, ir tokiø, kurie turi taip gerai mokëti
bent vienà uþsienio (t. y. ES darbo) kalbà, kad
tai netaptø kliûtimi jø darbui. Suprantama, jog tie
politikai ir valdininkai, kuriems viena ið Sàjungos
darbo kalbø yra gimtoji, turi neabejotinà pranaðumà
prieð likusius. Antra problema labiau teisinio pobûdþio:
iðties labai sunku bûtø grieþtai nubrëþti ribà
tarp institucijø viduje vykstanèio darbo, kurio metu
pateisinamas kalbø skaièiaus apribojimas, ir darbo
uþ ðiø institucijø, kai jau bûtina laikytis kalbø lygiateisiðkumo
principo. Dar viena sudëtinga problema –
kurios kalbos pasirenkamos darbo kalbomis ir koká
tai daro poveiká kitoms kalboms.
Be ðiø sunkumø instituciniame lygmenyje, kalbø
ávairovë gali tapti rimta kliûtimi ir Europos Sàjungos
bendrojoje rinkoje. Uþsienio kalbø mokëjimas,
o tiksliau – nepakankamas jø mokëjimas, gali gerokai
apriboti pilieèiø teisæ ásidarbinti bet kurioje valstybëje
narëje, nes priimant á darbà pilietá, atvykusá
ið kitos valstybës narës, labai daþnai (ypaè valstybiniame
sektoriuje) keliama sàlyga iðlaikyti ne tik kvalifikaciná,
bet ir kalbos mokëjimo egzaminà. Be to,
kalbø ávairovë gali riboti ir laisvà prekiø judëjimà
rinkos viduje. Tai susijæ su prekiø þenklinimu: siekiant
uþtikrinti, kad informacija apie prekæ bûtø suprantama
kiekvienam pilieèiui, daþnai reikalaujama
þenklinti prekæ visomis oficialiosiomis Sàjungos kalbomis.
Tai lemia papildomas iðlaidas, kurios apsunkina
laisvà prekës judëjimà rinkoje. Ði problema ypaè
kebli tuo poþiûriu, kad jos negalima iðspræsti áprastinëmis
priemonëmis, naudojamomis bendrojoje rinkoje
– taikant teisës aktø harmonizavimo ar nacionaliniø
standartø pripaþinimo principus. Kaip gi bûtø
galima harmonizuoti kalbø ávairovæ Nebent ávedant
bendrà kalbà, taèiau neaiðku, kurià – anglø, o gal
esperanto Abipusis nacionaliniø standartø pripaþinimas
problemos taip pat neiðsprendþia, nes kitø kalbø
pripaþinimas bendravimo nepalengvina. Taigi dël
ðio kalbø problemos savitumo Europos Sàjungos bendroji
rinka ir ateityje iðliks daugiakalbë, ir ðá faktà
reikia priimti tiesiog kaip egzistuojanèià realybæ, þinoma,
kiekvienu konkreèiu atveju stebint, ar nacionalinës
kalbinës nuostatos nëra diskriminuojanèios
ir ar jos nëra taikomos neproporcingai.
Tokia situacija kalbø ávairovës poþiûriu Europos
Sàjungoje ir jos institucijose, taèiau ne maþiau svarbus
ir kitas aspektas – kaip á ðià kalbø ávairovæ reaguoja
pilieèiai. Labai daþnai galima iðgirsti siûlymà,
jog kiekvienas Sàjungos pilietis, be savo gimtosios
kalbos, turëtø iðmokti dvi uþsienio kalbas. Tai
neabejotinai labai palengvintø pilieèiø tarpusavio

16
Rasa Klimaitë
bendravimà, todël kalbø mokymàsi reikia skatinti, ir
ðis tikslas turëtø tapti visø valstybiø nariø ðvietimo
politikos prioritetu. Taèiau tai tik vienas ið daugelio
kalbø problemos aspektø, todël vien jo nepakanka
problemai iðspræsti. Toli graþu ne kiekvienas pilietis
nori ir sugeba mokytis uþsienio kalbø. Be to, esant
tokiai kalbø ávairovei, kuriø nors trijø ið jø mokëjimas
neiðsprendþia visø bendravimo problemø (pvz.,
koks graikas, net ir iðmokæs vokieèiø bei prancûzø
kalbas, vis dëlto nesusikalbës su portugalu, be gimtosios,
mokanèiu tik anglø ir ispanø kalbas).
Taigi visus iðdëstytus aspektus bûtø galima apibendrinti
taip: kultûrinë kalbø ávairovës vertë ir politinë
bei ekonominë susikalbëjimo ðioje ávairovëje bûtinybë
– tai du svarbiausi ir savo esme prieðtaringi
Europos Sàjungos kalbos politikos aspektai. Siekiant,
kad penkiolikos, o greitu laiku ir kur kas didesnio
valstybiø skaièiaus integracija bûtø ne ðiaip tarpvyriausybinio
bendradarbiavimo forumas, o tikra ðiø
valstybiø – visø pirma jø pilieèiø – Sàjunga, neiðvengiamai
teks ieðkoti efektyviausiø kalbø problemos
sprendimo bûdø. Tokiø, kurie neáþeistø nacionaliniø
pilieèiø jausmø (taip atsitiktø, jei bûtø atsisakyta
dabartinës kalbø ávairovës apsiribojant viena
ar pora kalbø), taèiau tuo pat metu uþtikrintø efektyvø
darbà Sàjungos institucijose bei nesutrikdytø
bendrosios rinkos veikimo.
IŠVADOS
1. Emocinis faktorius. Pagal europietiðkàjà tradicijà kalba
turi ypatingos reikðmës formuojantis individo ir nacionalinës
valstybës identitetui. Todël oficialiøjø kalbø
skaièiaus sumaþinimas Europos Sàjungos lygmenyje
neatitiktø kalbos politikos tendencijø valstybëse narëse
ir galëtø tapti rimtø konfliktø prieþastimi.
2. Demokratinis faktorius. Europos Parlamentas
yra vienintelë pilieèiø tiesiogiai renkama Sàjungos
institucija. Oficialiøjø kalbø skaièiaus sumaþinimas
reikðtø, jog pilieèiø teisë bûti renkamiems á ðià institucijà
ribojama priklausomai nuo uþsienio kalbø
mokëjimo. Tai turëtø neigiamos átakos pilieèiø poþiûriui
á Europos Sàjungà ir dar labiau paaðtrintø
dabartinius priekaiðtus dël demokratijos stygiaus.
3. Teisinis faktorius. Europos Sàjunga – ne áprastinio
pobûdþio tarptautinë organizacija, bet virðvalstybinë
organizacija, kurios institucijø leidþiami teisës aktai
daro tiesioginá poveiká kiekvienam Sàjungos pilieèiui.
Oficialiøjø kalbø skaièiaus sumaþinimas reikðtø,
jog ne visi pilieèiai gali skaityti jiems galiojanèias teisës
normas gimtàja kalba, o tai prieðtarautø demokratijos
ir skaidrios veiklos principams.
4. Kultûrinis faktorius. Europos Sàjungos ásipareigojimas
saugoti ir puoselëti nacionalines valstybiø
nariø kultûras sudaro sàlygas formuotis kultûriniam
Europos identitetui, kuris savo ruoþtu yra politinio
identiteto pamatas. Kalba – svarbiausia sudëtinë kultûros
dalis, todël iðsaugoti pagarbà nacionalinëms
kalboms yra labai svarbu kuriant „pilieèiø Europà“.
Gauta
2004 05 04
Literatûra
1. Berteloot P. Language Policy in the European Union.
Ðarèeviã S. (ed.). Legal Translation: Preparation for Accession
to the European Union. Rijeka, 2001. P. 1–10.
2. Böckenförde E.-W. Staat, Nation, Europa. Frankfurt/
Main, 2000.
3. Bruha T. Rechtliche Aspekte der Vielsprachigkeit.
Bruha T., Seeler H.-J. (Hg.). Die Europäische Union
und ihre Sprachen. Baden-Baden, 1998. P. 83–104.
4. Eco U. Tobulos kalbos paieðkos Europos kultûroje. Vilnius,
2001.
5. Haarmann H. Babylonische Welt. Geschichte und Zukunft
der Sprachen. Frankfurt/Main, 2001.
6. Immerfall S., Sobisch A. Europäische Integration und
europäische Identität: Die Europäische Union im Bewußtsein
ihrer Bürger. Aus Politik und Zeitgeschichte
B10/97. Beilage zur Wochenzeitung Das Parlament,
1997.02.28.
7. Koslowski P. Über europäische und nationale Identität.
Koslowski P., Brague R. (Hg.). Vaterland Europa:
Europäische und nationale Identität im Konflikt. Wien,
1997. P. 41–70.
8. Nelde P. H. Perspektiven einer europäischen Sprachenpolitik.
Rutke D. (Hg.). Europäische Mehrsprachigkeit:
Analysen – Konzepte – Dokumente. Aachen, 2002. P.
11–28.
9. Siguan M. Die Sprachen im vereinten Europa. Tübingen,
2001.
10. Witt J. Wohin steuern die Sprachen Europas Probleme
der EU-Sprachpolitik. Tübingen, 2001.
Rasa Klimaitë
DIE ROLLE DER SPRACHEN IM EUROPÄISCHEN
INTEGRATIONSPROZESS
Zusammenfassung
Der vorliegende Artikel beschäftigt sich mit den vielfältigen
Aspekten der europäischen Sprachpolitik. Es wird
ausführlich den Fragen des Zusammenspiels von Sprache
und Identität sowie Sprache und Nationalismus nachgegengen,
die einen ganz wichtigen Hintergrund für das Verständnis
der heutigen Sprachenvielfalt in Europa bilden.
Ein kurzer Überblick über die Entwicklung der nationalen
Sprachpolitik in den Mitgliedstaaten der EU zeigt
deutlich, dass Sprachpolitik in allen europäischen Staaten
eine sehr emotionsgeladene Angelegenheit ist. Diesem
Faktor soll unbedingt auf der Unionsebene Rechnung getragen
werden, um meistens sehr einseitige Reformvorschläge
(wie die Beschneidung der Zahl der heutigen
EU-Amtssprachen) zu vermeiden.
Ein besonderer Augenmerk gilt der Begründung des
heutigen sprachpolitischen Systems der Europäischen
Union durch das einzigartige Charakter der Union.
Stichwörter: Sprachenvielfalt, Nationalsprache, nationale
Identität, Nationalstaat, Sprachpolitik, offizielle Sprachen,
Arbeitssprachen, Prinzip der Sprachengleichheit