Nr.14 (984) - Å iaurÄs AtÄnai

100 

95 

ÐIAURËS 

ATËNAI 

75 

25 

5 

0 

2010 m. balandþio 9 d. Nr. 14 (984) ISSN 1392-7760 Kaina 1,90 Lt 

Prisiminimai apie Broná Savukynà — p. 3 

Pokalbis su egzorcistu Arnoldu Valkausku — p. 4 

Kaip verèiamos knygos ðiandien — p. 8, 9 

Senieji Lietuvos kaimai — p. 10 

Naujasis literatûrinis herojus 

Ko nëra autoriuje, to negali bûti ir jo kûrinyje. Taèiau tai, 

ko dar nëra visuomenëje, jau galima rasti literatûroje. Siekis 

patvirtinti ðá teiginá mane vël privertë griebtis plunksnos ir paraðyti 

naujà romanà, kurio ávykiai perkelti tolimon praeitin. 

Taèiau apie ðià knygà nekalbësiu. Kur kas svarbiau iðryðkinti 

bendrus ðiuolaikinës literatûros bruoþus, juos iðnagrinëti ir suvokti: 

kur link verta judëti? 

Pastarøjø metø literatûra daþniausiai kelia liûdnø minèiø. 

Kaip ir seniau, joje galima áþvelgti dvi pagrindines kryptis. Pirmoji 

solidarizuojasi su valdanèiøjø sluoksniø idëjomis, antroji 

siekia suformuluoti protesto strategijà. Ðiuolaikinë poezija vos 

gyva, o proza – varginga ir kartu pavaldi komercijai. Daugybë 

knygø paraðoma vykdant uþsakymus. Pasitenkindami kukliais 

honorarais, literatûriniai vergai ðtampuoja tekstus, suplanuotus 

aukðtesniuose sluoksniuose. 

Skaitytojui siûloma iðsirinkti kûriná lygiai taip pat, kaip jis 

renkasi maisto produktus prekybcentryje. Priimti „teisingà 

sprendimà“ visuomet padës rûpestinga reklama. Literatûros 

kritikus pakeitæ finansø ekspertai visada pasakys, kokia prekë 

geriau perkama. Taèiau pinigai dar netapo vieninteliu meno 

matu, nes menas susijæs ir su kitais dalykais. 

Populiariose knygose iðreikðtos idëjos skurdþios ir paprastos. 

Kovinëje fantastikoje, damø nuotykiuose ir detektyvuose 

pasaulis iðlieka toks, koká já mato ðiandien gyvenantis autorius. 

Pagrindinë tokiø knygø tezë: realybë negali bûti kitokia. Technikos 

stebuklai ir individø þygdarbiai vaizduojami pilkame nekintamo 

sociumo fone. 

Perteikti kitokio gyvenimo atmosferà neástengia ir ðiuolaikiniai 

istoriniai romanai. Daugelis kûriniø jau nuo pat pirmøjø 

puslapiø atrodo lyg grynos klastotës: automobiliai pakeisti karietomis, 

o vingrios siuþeto linijos uþtemdytos akivaizdaus autoriø 

nemokðiðkumo. Tokie romanai pasiþymi atviru antiistoriðkumu, 

o jø autoriai – moraliniu ir socialiniu konformizmu. 

Leidyklos ðitokias knygas leidþia nepaliaujamais srautais. 

„Populiariø naujienø“ gausa knygø rinkoje atitinka masinës 

skaitanèiøjø publikos skoná, o rimtesnës knygos daugeliui 

skaitytojø neádomios. Manoma, kad Rusijos visuomenë tokiu 

bûdu siekia pasislëpti nuo nemaloniø dalykø, kurie dedasi meno 

pasaulyje. Populiarioji literatûra – viena ið tokiø slëptuviø. 

Ji, kaip kinas arba muzika, nekuria kitos realybës, o tik pagraþina 

esamàjà ir suteikia jai daugiau komforto. Daugelis autoriø, 

raðanèiø miesèioniðkos slëptuvës gyventojams, patys joje 

ir gyvena. Literatûrinë kûryba ðalinasi realiø gyvenimo problemø 

(ypaè socialiniø) ir taip numarina menà. Lieka tik populiarus 

produktas. 

Masinei literatûrai oponuojanèios srovës daþniausiai apsiriboja 

tik protestu. Jos prikelia realizmà, grieþtai kritikuoja 

nûdienà, taèiau nesuteikia aiðkumo, kaip bûtø galima keisti 

burþuazinæ tikrovæ, ir nekalba apie sàlygas, kuriomis galëtø 

uþgimti nauja asmenybë – literatûrinis herojus, parodantis savo 

amþininkams ne tik didþiausias jø ydas, bet ir bûdus, kaip 

jø atsikratyti. Tokiø knygø autoriai (pavyzdþiui, Christopheris 

Buckley knygoje „Dëkui, kad rûkote!“ ir Frédéricas Beigbederis 

„14,99 “) geriausiu atveju iðdrásta tik pajuokti esamà 

tvarkà. 

Grieþtesnius reikalavimus keliantys skaitytojai kartais 

skundþiasi, kad „protesto literatûros“ autoriai nemoka pademonstruoti 

socialinës alternatyvos, bet tai nëra didelë problema. 

Kai kurie kairieji fantastikos kûrëjai (beje, gyvenantys ir 

Rusijoje) ið tikrøjø iðdrásta paneigti visuotiná tikëjimà amþinu 

kapitalizmo triumfu. Taèiau ar jiems pavyksta sukurti alternatyvø 

personaþà – ne individualaus maiðto ásikûnijimà (kaip 

Chuckas Palahniukas „Kovos klube“), o kolektyviná simbolá, á 

kurá galëtø lygiuotis ðiandienos skaitytojai? 

Romane „Raudona ir juoda“ Stendhalis pateikë personaþo 

(Þiuljeno Sorelio) pavyzdá, kuriame daugybë kartø lyg veidrodyje 

regëjo savo konfliktà su neteisinga visuomenine santvarka. 

Knyginis herojus, kurio mums taip trûksta, pats nebûtinai 

turi bûti revoliucionierius, bet jis privalo þadinti revoliucionierius 

verguose. To, dël ko pastaruosius 30 metø kovojo visa literatûrinë 

opozicija – paþadinti kritikus skaitytojuose, – anaiptol 

nepakanka. Aiðkûs atsakymai á visus klausimus, kurie keliami 

„amþinojo“ neoliberalizmo krachà patyrusiai visuomenei, – 

ðtai kas turëtø vainikuoti naujojo literatûrinio herojaus kûrimo 

darbà. 

VASILIJ KOLTAÐOV 

Deja, kol kas neturime tokio þmogaus, gimusio knygoje ir 

paverèianèio jà galingu, màstanèià visuomenæ þadinanèiu ginklu. 

Taèiau ar turime skaitytojà, kuriam toks herojus bûtø reikalingas? 

Meno nuopuolis juk visada susijæs su prislopusiu visuomenës 

dëmesiu, nors publikà ið pradþiø pradeda þadinti ir 

pavieniai atskirø autoriø bandymai. 

Populiarioji literatûra nepajëgi varþytis su protesto literatûra 

savo personaþø kokybe. Masinio vartojimo herojus – eilinis 

þmogus. Jis nebûtinai pasirodo kontoros valdovo pavidalu, taèiau 

jam bûtinai suteikiami paties áprasèiausio asmens bruoþai, 

nepriklausantys nuo lyties. Masinio vartojimo knygos herojus 

gali bûti narsus stipruolis arba kilniaðirdis graþuolis. Jis gali 

þavëti, gelbëti arba iðduoti, bet tai neturi jokios reikðmës. Svarbiausi 

vidiniai konfliktai visada bus primityvûs, grásti asmenine 

nauda arba jos atsisakymu kaip didþiadvasiðku aktu. Visa 

tai, þinoma, yra jau uþsifiksavæ milijonø skaitytojø sàmonëje. 

Todël masinë publika nemyli kitokiø herojø. Ji kol kas nesugeba 

jø suprasti, taèiau jie jai reikalingi. 

Henri Matisse. Trys seserys. 1917 

Ne viskas, kà ðiandien áprasta vadinti avangardu, tai ir yra. 

Paþangø knygos charakterá nulemia naujoviðkas jos turinys, o 

ne eksperimentinë forma. Puikø stiliø liudija lakoniðka kalba, 

galinti perteikti ávairius ávykiø niuansus (nuo minties krustelëjimo 

iki kvapø), gyva, veiksmo (o ne apraðinëjimo) kupina siuþeto 

struktûra. Taèiau ar toks stilius revoliucinis? Gal ir taip, 

bet tik tada, jei jis bus glaudþiai susijæs su pasakojimo esme ir 

knygos idëjomis. Kitu atveju toks stilius atrodys gana tradiciðkai. 

O gal jis geresnis uþ tà, kuris pasitelkia iki tol neþinomus, 

naujai iðrastus þodþius arba itin neáprastas situacijas, siûlomas 

itin áprastiems þmonëms? Galbût viskas priklauso nuo skaitytojo 

gebëjimo priimti naujus literatûros principus. 

Ið tikrøjø avangardiniame meno kûrinyje vietoj áprasto 

þmogaus, perkelto á neáprastas stebuklines sàlygas, turëtø atsirasti 

neáprastas personaþas, parodytas mums gana áprastoje situacijoje. 

Ið pirmo þvilgsnio toks metodas nëra naujas. Pagal 

tokià paèià schemà buvo kuriamas ir ankstesnysis avangardas. 

Argi ne panaðià siuþeto schemà mums siûlë Lermontovas 

„Mûsø laikø herojuje“ ir Turgenevas „Tëvuose ir vaikuose“? O 

gal klasikiná avangardo modelá reiktø keisti nauju, visiðkai 

skirtingu? 

Apraðytosios schemos negalima laikyti knygø raðymo instrukcija. 

Tai veikiau esminis principas. Savo romane autorius 

gali mums parodyti naujà asmenybæ neáprastomis sàlygomis, 

taèiau tos sàlygos neturëtø sudaryti statiðko fono. Ádomiai knygai 

bûtina ne tik kulminacija, bet ir ávairûs átampos lygmenys, 

ne tik charakteriø mûðiai, bet ir ne itin labilios jø formavimosi 

sàlygos. 

Koks turëtø bûti pirmyn kvieèiantis ðiuolaikinës knygos 

herojus? Be abejonës, jis negali bûti paprastas þmogus, o kaip 

tik tai ir yra didþiausia problema. Raðytojai linkæ – tiesiogiai ar 

netiesiogiai – pasakoti apie savo gyvenimà. Jie stebi aplinkà ir 

ið jos iðplëðia paèius ryðkiausius paveikslus – tà darë Èechovas 

ir Jorge Amado. Bet ar ðiandien tai reikð þingsná pirmyn? Ar 

tokio metodo mums uþteks? Taip, jei autorius áþvelgs permainø 

uþuomazgas. Ne, jei raðytojas nesugebës áþvelgti to, ko dar 

nëra, bet bûtinai bus. Globali pasaulio krizë uþbaigia vienà 

epochà ir þengia á kità. Dideliø permainø laikotarpis verèia 

keistis ir menà, jau seniai esantá sàstingio bûsenos. Visuomenë 

negali sustingti toje paèioje vietoje. 

Ko nëra autoriuje, to negali bûti ir jo knygos herojuje. Depresija, 

socialinë baimë, susitaikymas su esama aplinka, sàmoningas 

ir nesàmoningas konformizmas – visa tai trukdo avangardinei 

literatûros kûrybai. Taèiau pati didþiausia kliûtis – autoriaus 

nenoras matyti iðsikerojusiø visuomenës konfliktø, jau 

dabar milþiniðkø ir linkusiø dar didëti. Neuþtenka bûti socialiniu 

realistu (nors ðiandien tai dràsus þingsnis) – reikia tapti socialiniu 

avangardistu. Vargu ar istorija aukðtai ávertins ðiandieninius 

mokslinës fantastikos kûrëjus, taèiau jie nuveiks didá 

darbà, jei sukurs naujosios epochos asmenybës prototipà. 

Victoras Hugo buvo respublikos ir jos barikadø bièiulis. 

Aktyvi visuomeninë pozicija tais laikais jam leido tapti itin 

dràsiu paðvinkusios santvarkos demaskuotoju. O daugelis mûsø 

raðytojø netgi labai nutolæ nuo visuomeninio gyvenimo, 

esanèio pradinës vystymosi stadijos. Jie ne tik neþengia koja 

kojon su gyvenimu, o velkasi ið paskos ásikibæ á jo uodegà. 

Kaip tik dël to mes kol kas neturime pirmyn kvieèianèiø literatûriniø 

simboliø. Juos tenka graibyti ið praeities. Tokia padëtis 

ne tik literatûroje, bet ir muzikoje, dailëje bei kine. 

Per pastaruosius 30 metø sukurti geriausi kûriniai – realistiniai, 

kartais priskiriami satyrinio realizmo krypèiai. Realizmas 

nëra vienalytis. Jis gali ne tik sàþiningai konstatuoti (Irvine’o 

Welsho romanai apie narkomanus), bet ir sukurti kaþkà 

visiðkai nauja. Realizmas sugeba uþbëgti ávykiams uþ akiø – 

kaip tik tà jis turi padaryti ðiandieninëje literatûroje. Þanras gali 

bûti pats ávairiausias – istorinis romanas ne maþiau naudingas 

nei fantastika. Á knygos puslapius galima perkelti visus nûdienos 

konfliktus ir jiems suteikti kol kas neegzistuojanèià atsvarà 

– naujàjá þmogø, asmenybæ, kuri nesutinka su viskuo susitaikyti. 

Bet kokia valdþia, bet kokia neteisybë gali bûti pateisinama 

kaip kilusi ið Dievo, bet þmogui visai nebûtina pulti 

prieð ðá blogá ant keliø. 

Akivaizdu, kad tokio herojaus pasirodymas neiðvengiamai 

pakeis áprastà literatûros fonà ir pavers literatûrà visuomenëje 

dar neásiplieskusio mûðio arena. Knygà meno kûriniu gali paversti 

tik konfliktas – filosofinis ir socialinis. Visi dabartiniai 

kûriniai, grásti praeities idëjomis ir atspindintys praeities dvasià, 

negali bûti pavadinti menu. Menas yra tai, kas pranaðauja 

ir gimdo naujoves visuomeniniame þmoniø gyvenime. 

Ko nëra autoriuje, to negali bûti ir jo knygoje – tai rûstus 

principas. Jei literatûrinio darbo ëmæsis þmogus yra dabartinës 

santvarkos ádiegtø paþiûrø vergas ir kalinys, ið jo vargu ar sulauksime 

ko nors vertingo. Jis neástengs savæs pranokti knygoje, 

kol nepranoks savæs realiame gyvenime. Ið kurgi atsiras 

naujos personaþo vertybës, gyvenimo tikslai ir nuostabà keliantys 

charakteriai, jei jø nesugeba ásivaizduoti pats kûrëjas? 

Në vienas autorius nëra ápareigotas tapti tuo þmogumi, kurá sukuria 

knygos puslapiuose, tai tiesiog neámanoma. Uþtat ámanoma 

sukurti toká þmogø, kurio dar nëra ir kuris pasirodys vëliau, 

jei bus judama ið anksto þinoma kryptimi. 

Protesto nepakanka. Literatûrai nepakanka atspindëti visuomenës 

problemas. Paþangi knyga turi parodyti pokyèiø 

kryptá ðiandien gyvenantiems þmonëms. Ji turi parodyti laisvës 

siekianèio þmogaus tvirtybæ ir atskleisti jo principø prigimtá. 

Pasaulis laukia naujøjø literatûriniø herojø. 

www.rabkor.ru 

Vertë Darius Pocevièius 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

2 

Pliusas ant sielos 

Negaliu pakæsti þodþio „kultûrintis“. Sàmonë já 

automatiðkai saisto su kultûrizmu, fitnesu ir kitais 

neatpaþintais tolimøjø galaktikø objektais. Reiðkia 

jis tai, kad pakeli galvà nuo krosnies su kunkuliuojanèiom 

kruopom ir nusiteiki skirti dëmesio miesto 

gyvenimui. Neþinau, gal galima vaþiuoti ir á kaimà 

pasisemti kultûros, bet turbût retai, o ir reikia þinot 

tikslias vietas, ávykius, fenomenus, þmones. Teneskauda 

folkloristams ðirdis: Vilniaus labirintus iðmanau 

geriausiai, jau vargu ar keisiu ðliauþiojimo 

grafikus á kokius kitus. 

Prieð Velykas þiûrëjau Gintaro Varno „Dekalogà“: 

kiek suprantu, statytà pagal studentø etiudus. 

Teatro neiðmanau, bet kai kurie ne tin susijungë tarpusavyje: 

infantilûs melodramos elementai niekaip 

nedera su grotesko dominantëmis. Fragmentiðka, 

taèiau graþi jaunø þmoniø vaidyba, intensyvumas, 

autoironija, ypaè kalbant apie „efektø ir afektø“ teatrà. 

K. Kieúlowskio átvirtinta tema nesisvaido religine 

atributika; ir tai labai gerai, nes Deðimt Dievo 

ásakymø yra universalesnis reiðkinys uþ, tarkim, 

Katalikø baþnyèià, nuo kurios vieðø pareiðkimø ðiomis 

dienomis norisi atsiriboti. Ádomiausia – pirmàkart 

gyvenime maèiau á spektaklá atëjusiø kunigø: 

buvo su koloratëmis. Vienas ið aktoriø, gatvës muzikantas, 

praðinëjantis pinigø, rëkalojo: „Uþsidëkit 

pliusà ant savo sielos.“ Tikrai geresnis darinys uþ tà 

„kultûrintis“: konkretus kaip Vieðpaties buhalterija. 

Velyknaktá klausiausi Ezekielio knygos nedidelëje 

provincijos baþnytëlëje ir galvojau, kad visa toji 

iðtarmë turëtø iðtikti vienà dienà KB. Nuskambëjo 

tarsi mistinë perspektyva ir linkëjimas: „Nuplausiu 

jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jûsø neðvarumai, 

– visi jûsø stabai bus paðalinti. Duosiu jums 

naujà ðirdá ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Iðimsiu ið 

jûsø akmeninæ ðirdá ir duosiu jums jautrià ðirdá.“ (Ez 

36, 25–26) Bet labiausiai, kaip ir kasmet, ástrigo 

Izaijas. Keista, maniau, kad mano tikëjimas nebegyvas, 

taèiau skaitiniuose buvo bent pora eiluèiø, su 

kuriomis susitapatinau. Kitos miðiø maldos – vien 

mechanika, nebejaudinantis ritualas, nieko nereiðkiantys 

judesiai, kuriems tenka prisiversti primesti 

prasmes. Mano santykis su liturgija jau beviltiðkas, 

taèiau brangûs tie þmonës, su kuriais kaþkada turëjai 

tiek bendro; ateiti á pamaldas kartu su jais reiðkia 

tà patá kaip ir sëdëti prie ðventinio tëvø stalo. Kitaip 

sakant, irgi pliusas ant sielos, kuriai patinka neðioti 

nematomus kryþiukus. 

Sugráþimas á miestà buvo dþiaugsmingas: visi 

susitikome parodos „Portretai“ atidaryme (Senamiesèio 

menininkø galerija: Artûras Aliukas, Elena 

Griðèenko, Agnë Juðkaitë, Paulius Juðka). Lyg bûtume 

nesimatæ ðimtmeèius; o ant sienø kabëjo ir á 

mus þiûrëjo dar kiti mes, kai kurie kone tikresni uþ 

gyvus. Nors vienas ið tapytojø atidarymà pavadino 

ne paroda, o perþiûra, jauteisi tarsi veidrodþiø karalystëje 

arba itin originaliame paþinèiø klube: o kas 

ðitas, o kuri ið èia atëjusiøjø ðita? Tapybos etiudai 

yra skubrus þanras, kai per kelias valandas ið pieðinio 

perbëgama á pozuojanèiojo charakterá. Kai kurie 

maksimalaus rezultato: kaþin ar studija iðraiðkingiau 

pagautø asmenybæ. Teisingai sako Liudvikas 

Jakimavièius: pozavimas yra laimë ir reto vartojimo 

malonumas, kadangi kaþkas net keturias valandas á 

tave ádëmiai þiûri, rodo dëmesá, atsargiai kalbina, 

pasakojasi. O juk mes taip retai pasikalbam: lëtai, 

stengdamiesi nesujudëti, kûnui glûdint ramybëje. 

Jau dabar mëgaujuosi bûsimais uþpakaliniais knygø 

virðeliais: nedaug kas ið mûsø atsilaikys pagundai 

vietoj banalios nuotraukos ásidëti tikrà portretà, ir 

ádomi turëtø bûti toji tendencija. Lyg bent trumpam 

apsigyventume karaliðkame dvare, vaizduotëje pasivertæ 

meninomis ir infantais. 

GIEDRË KAZLAUSKAITË 

2010 m. balandþio 9 d. Nr. 14 (984) 

MINDAUGAS PELECKIS 

Lietus 

– pavargæs 

kapsintis be vardo 

palieèiantis palangës skardà 

gal CERNO jis sukurtas 

o gal Dievo 

ateina 

kai kvieèiu 

kasnakt 

ir teðka taðkosi taðkuoja 

ðlavëjas dienà já suðluoja 

tolyn nuo þvilgsniø steriliø 

kuriems jis primena tik 

seiles 

kaþkoks taikus paukðtukas tyliai 

pasako man tà þodá (lylia) 

ar tai tikrai jo vardas 

þinoti nedera man dar 

nes noriu laukti ir sulaukti 

bevardþio ir pavargusio, benamio 

neverkianèio, bet ir nesijuokianèio 

– lietaus 

95 

75 

25 

5 

0 

Visi laiðkai – þirafos 

Labas, Þirafa, 

galvoju apie tave kaip apie tekstà, nes atsiradai pas mane 

kaip tekstas ir manau, kad dabar þmonës vis labiau tekstai. 

Nebeliko dël ko susitikti, viskà galima transliuoti skype’u, 

facebooku ar el. paðtu. Tekstai. Gutenbergo prapultis. 

Tekstai kiek kitokie negu adresantai, tekstai yra paaugliai. 

Jie krykðtaus ir þais savus þaidimus. Todël tekstai mane 

ir þavi. Todël tekstai man ir represyvûs. Ðiaip að jø nekenèiu, 

bet nerezultatyviai, pasislëpti neiðeina. 

Þvelgdamas á geriausius man patinkanèius tekstus, matau 

juose pastangà sunaikinti ten parazituojantá praneðimà, 

kaþkieno vadinamà prasme. Neprikiðtina tai pastanga, tiesiog 

taip, lyg rankðluosèiu mosteltum. 

Proustas jà tirpina ilgose savo sakiniø kadencijose, Kafka 

pasaulio absurdiðkumà laipina ið kontorø ir teismø, Cortázaras 

perþaidþia ir perdëlioja áprastas kortas, o yra ir labiausiai 

abejojanèiø pasaulio kaip praneðimo idëja. Dadaistai, 

siurrealistai, Beckettas. Galø gale – Dante ir Homeras. 

Ðie kitaip. 

Na, o èia ir tu, kièo kaubojau. Nei tu þuvá darinëji, nei 

kokias parduotø lëliø pasakas seki. Palieki laikraðèiams tai, 

kas jø. Netikiu, kad iðsyk matytum pasaulá kaip energijà, o 

ne pasaulá kaip praneðimà. Taèiau tavo tekstai spinduliuoja 

kaip atominës elektrinës. Na, taip, paaugliðki jie, net vaikiðki. 

Taèiau ta vaikystës prasme, kuria ámanoma nupaiðyti ðuná 

su dvideðimèia kojø. Èia ðuns praneðimas bûtø – keturios. 

Bet ðuns energija – dvideðimt. Ir tu jà matai. Ir tu jà raðai. 

Ir taip raðai, tarsi tas ðuo raðytø, dvideðimèia savo kojø. 

Juk kas galëtø pamanyti, kad tos tavo vonios – tik vonios? 

O kas tokiu atveju mûsø þirafos? Tik þirafos? Haa. 

Labiausiai tavo vonios man panaðios á mano mëgstamiausio 

latviø þydo Marko Rothko paveikslus. Na, kokia prasmë 

tuose pulsuojanèiuose kvadratuose ir koks praneðimas? Ið 

pirmo þvilgsnio – kaip tø makaronø vonioje. Jei galvotume 

apie energijos perteikimà pieðiniu, gaila man tø senøjø 

meistrø. Kaip gerai, kad visi numirë. Vermeerio ðviesa, 

Rembrandto tamsa, Bruegelio batalijos. Kalëëëjimas, Akvile. 

Vienas kalëjimas yra Klimto, tai graþiø pavirðiø kalëjimas, 

kitas kalëjimas yra senøjø meistrø, kai tik graþûs pavirðiai 

gelbsti. Jie tapë ðventuosius sebastijonus ir nakties 

sargybas, o mes neskaitom jø praneðimø, þiûrim, kaip ten 

Mark Rothko. Be pavadinimo 

ðviesokaita, kaip ten potëpis. Pastarasis pabaigë savo kaip 

tarno gyvenimà Cézanne’o rankose. Tada tapo savitikslis, 

vadinasi, tikrasis. Haa, kaip jis gyvena pas ekspresionistus. 

Neþinau, ar Jacksono Pollocko pasitaðkymai vadintini potëpiais, 

bet leiskim sau taip pavadinti. Ir – Markas Rothko. 

Na, visiðka þirafa. Totali. 

Na, nereikia tikëtis, kad þmonës nelaukia ið mûsø Anderseno 

pasakø. Laukia. Mes jiems turim papasakot, juos 

pagraudint, ir kad po to liktø sentencijos pavidalo áspûdis. Ir 

að pasiduodu tokiai þmoniø átaigai, raðau, kà jie nori skaityti. 

Tarnauju. Taèiau jau baigiu, padëjau pareiðkimà. O tu ne, 

tu per stipri. Tu raðai, kà nori. 

Mes apskritai neturim kito likimo – tik raðyti. Taðkytis 

raðalu ir trankytis á Gutenbergo pasaulio grotas. Kokie tolimi 

tampa tikrieji dalykai mûsø apraðytiems! Net tavo apraðyta 

vonia nutolo nuo tikrosios daugiau kaip þemë nuo mënulio. 

Pameni, klausei, kodël mënulis ðvieèia? Todël, kad 

kvailas, todël, kad mënulis yra ryðkiausias praneðimo perdavimo 

pavyzdys. Jis perduoda saulës praneðimà, pats jis 

energiðkas tik pinkfloidø diske. Nekûrybingas tas mënulis, 

nors koks Keatsas galëjo perðalti ir á já þiûrëdamas. 

Ðiandien sutikau toká þmogø, eidamas ið parduotuvës. 

Jis man papasakojo, kad jo sûnui nepavyko su þmona ir 

tas sûnus pasikorë. Pasakojimas man kainavo keturis litus 

ir nuoðirdþià uþuojautà. Að tam þmogui papasakojau, 

kad Malbec vynuogëse procianidinø yra maþiau nei Cabernet 

Sauvignon vynuogëse. Nes pastarosiose kauliukai 

didesni, palyginti su paèia uogos mase. Ði informacija 

þmogui nieko nekainavo, o „teoriðkai imant“, juk turëtø 

bûti brangesnë. 

Ir uþmirðiu að tà jo pasakojimà, net tà nemuilintà kilpà 

uþmirðiu. Ir uþmirð jis tà mano pasakojimà, net vynuogiø 

veisles uþmirð. Taèiau galim neuþmirðti paties susitikimo, 

kartais iðlenda tokie ið atminties – galvoji, kokio èia velnio, 

o, pasirodo, kaþkokio. Pasisvaidët energijom. Kurios, jei 

jau vadintinos praneðimu, tai kaþkokiu itin þirafiniu, neverbaliniu 

ir nevizualiniu. 

Galvoju apie tai, kaip norëèiau raðyti. Norëèiau neraðyti 

prasmiø, raðyti tarsi nuprasmintai. Nes prasmës man pernelyg 

lokalios, pernelyg susijusios su mano paties vieta, vardu, 

iðsilavinimu, iðsilaisvinimu, virtuvës kvapais ar meiluþiø 

atodûsiais. Ne, viso to nereikia. Nors tu ir raðai apie savo 

seses bei moèiutes. Taèiau tu fragmentuoji savo pasakojimà. 

Áleisdama ten vëjo, kurá puèia visi pasaulio pamatø ardytojai: 

Camus, Dalí, Kafka, Rilke, van Goghas. Dviskiemeniai 

porakanopiai. 

Ir matau, kad raðai gerai. Norëèiau taip kaip tu. Norëèiau 

vël pradëti, tapti vaiku. Nes tu – amþinas vaikas ir amþinai 

vysies drugelá. Að irgi turiu savo drugelá ir tai yra tyla. 

Kada nors paraðysiu knygà, kurioje nebus nieko. Tik keli 

ðimtai puslapiø tylos. Ir kai jà skaitysi, ðiurpsi nuo tos tylos 

spengimo. Taip spengia Marko Rothko kvadratai. Kazimiro 

M. kvadratas man yra praneðimas, o Marko R. – energija. 

Praneðimø man nebereikia. Pavargau. 

KÆSTUTIS NAVAKAS 

P. S. Ið eBay atëjo itin kièinë þirafa. Tau tiks. Linkëjimai 

Dariui, Þivilei ir SveikaMarijai. 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

2010 m. balandþio 9 d. Nr. 14 (984) IÐ RENGIAMOS KNYGOS 

3 

95 

75 

Bronys Savukynas. Á anà, 

toká geidþiamà, krantà 

Audriaus Zavadskio nuotrauka 

Kurgi kitur, jei ne „Neringoje“, galëjau susipaþinti 

su Broniu. Ði kavinë anuomet buvo tikras traukos centras, 

vieta, kurios staèiai negalëjai apeiti. Nuolatiniai 

„Neringos“ lankytojai buvo lyg savotiðka ðeima, vienas 

nuo kito nepriklausomø þmoniø draugija, susieta 

panaðiø pomëgiø – noro laisvai bendrauti, dalytis mintimis 

ir áspûdþiais, aptarti aktualius ávykius, keistis 

lektûra ir, aiðku, maloniai leisti laikà. Kavinukas kavos 

kainavo 1 rublá ir 10 kapeikø, ne kà brangesni buvo ir 

tradiciniai migdoliniai sausainiukai – to pakakdavo visam 

vakarui. Atëjæs èia, aiðku, á jaukiàjà maþàjà salæ, 

net jeigu staliukai buvo jau uþimti, galëjai sëstis kone 

prie kiekvieno stalo – visi tau buvo daugiau ar maþiau 

paþástami. „Neringa“ turëjo lankytojø branduolá, be jø 

kavinës neámanoma ásivaizduoti; palikæ savo darbus ir 

rûpesèius, nesvarbu koks oras, ðie þmonës kiekvienà 

vakarà, iðskyrus sekmadiená, ateidavo á „Neringà“. 

(Sekmadiená èia rinkdavosi kiti, „sekmadieniniai“, ir 

nederëjo nei jiems rodytis, nei jø matyti. Tada „Neringos“ 

senimas, profesûra eidavo á „Vilniaus“ restoranà 

silkës su degtinële ir karðtomis bulvëmis valgyti. Su 

jais ir Bronys.) Nuolatiniø lankytojø branduolá sudarë 

skirtingo amþiaus ir skirtingø profesijø þmonës, tokie 

kaip chemikas profesorius Kazys Daukðas, literatas 

Aleksys Churginas, dailininkas Meèislovas Bulaka, 

kompozitorius Benia Gorbulskis, buvæs tremtinys, þinomas 

prieðkario Lietuvos ekonomistas Domas Ciesevièius, 

daþnai èia lankësi literatai – poetai ir poetës, mokslininkai 

ir architektai (kavinës autoriai Algimantas ir Vytautas 

Nasvyèiai bei jø draugai Stasys Krasauskas, Justinas 

Ðeibokas), intelektualios bibliotekininkës, ávairiø specialybiø 

jauni menininkai; kartais pasirodydavo vienas kitas 

garbingas sveèias ar vieðnia ið Kauno – „Tulpës“ (buvusios 

Konrado kavinës) lankytojai ar jø vaikai – visø èia neiðvardysi. 

Daþnas ið mûsø á „Neringà“ retsykiais atsivesdavom 

koká sveèià atvykëlá (paþindinti sveèius su Vilniaus 

ádomybëmis ypaè mëgo ir mokëjo Tomas Venclova). Taigi 

„Neringos“ malonumus savaip iðragavo ir Stasio Krasausko 

draugas poetas Robertas Roþdestvenskis, ir Josifas 

Brodskis, áamþinæs kavinæ eilëraðèiø cikle „Lietuviðkas divertismentas“, 

ir Czesùawas Miùoszas, ir þymus muzikas 

Andrejus Volkonskis, daþnai atvykdavæs su nuostabiuoju 

„Madrigalu“, ir daugybë kitø ano meto áþymybiø ið kaimyniniø 

kraðtø. O Bronys, kartais meiliai vadintas Savuku, 

buvo pats „Neringos“ branduolio branduoliukas. Mokëjo 

þaviai ir natûraliai bendrauti, burti aplink save þmones. 

Nors buvo gerokai vyresnis, amþiaus skirtumo bendraudama 

niekad nejutau. Daugybæ kartø teko sëdëti prie vieno 

stalo, gerti kavà ar vynà, lukðtenti krevetes ar netgi valgyti 

angliðkà bifðteksà – vienà ið firminiø „Neringos“ patiekalø, 

taukðti visokius niekus, ðmaikðtauti ir tik retsykiais suðnekti 

kà nors rimtesnio. 

Man neteko studijuoti Vilniuje, taigi nei drauge su 

Broniu lankyti paskaitø, nei laikyti pas Broná stojamøjø ar 

kitokiø egzaminø, kai jis dëstë Vilniaus universitete, kaip 

kitoms mano paþástamoms; neteko nei diskutuoti jo mëgstamos 

toponimikos klausimais. Bet jau anais laikais ið buvusiø 

Bronio bendradarbiø teko girdëti, kad studijuoti kalbos 

mokslus jis rinkosi visiðkai sàmoningai ir tikslingai: 

geidë sovietinëje Lietuvoje puoselëti lietuvybæ. Kai galvoju 

apie Broná Savukynà, prieð akis iðkyla, sumirga prisiminimø 

fragmentai – lyg seno filmo kadrai su visom jaunatviðkai 

bohemiðko gyvenimo spalvom, ritmais, kvapais... 

Kavinës aplinkoje nebuvo áprasta svarstyti rimtø klausimø, 

ypaè anais laikais, kai daþnai ten matydavomës, – ðeðtojo 

deðimtmeèio pabaigoje, septintajame, o kartais ir vëliau, 

– nes ir sienos, ir stalai turëjo ausis; ámontuotas ausis 

ir, aiðku, – samdytas. Tik keli karðto bûdo þmonës, kaip 

antai: chemikas profesorius Kazys Daukðas, dailininkas 

Meèislovas Bulaka, koks vyresnës kartos architektas ar 

gydytojas, kuriems didþiosios audros virð galvø jau buvo 

praûþusios ir tarsi nebebuvo ko prarasti, leido sau kalbëti 

atviriau, prisiminti prieðkario Lietuvà, studijas Paryþiuje, 

liesti karðtesnius visuomenës gyvenimo taðkus. Bronys 

mëgo aukðtà pokalbio temperatûrà, mëgo ginèytis, prieðtarauti, 

ironiðkas savo tezes palydëdamas temperamentingais 

gestais. Kartà taip mostelëjæs parvertë ir sudauþë pilnà 

tauræ vyno; paðoko susijaudinæs, iðsiëmë ið liemenës kiðenëlës 

3 rublius ir padëjo juos ant stalo (nors prieð tai buvo 

sakæs pinigø neturás). 

Ir iðore, ir vidumi Bronys atrodë þmogus be amþiaus, 

visados jaunyvas. Jis taip pat lengvai bendravo ir su „Neringos“ 

senàja gvardija, ir su gerokai jaunesniais uþ save. 

Jaunystëje buvo rimtas, bet ir linksmas, kaip anuomet sakyta 

– „polëkingas“. Nors gyveno gan bohemiðkai, vis 

dëlto nebuvo në kiek lengvabûdiðkas, gebëjo save kontroliuoti, 

iðlaikyti tiesø stuburà („fason trzymaã“, – pasakytø 

lenkas). Protavo aðtriai, mëgo sarkastiðkà humorà, mokëjo 

kandþiai pasiðaipyti, paironizuoti. Pakliûti jam ant lieþuvio 

– menkas malonumas. Nors Broniui Dievo buvo paðykðtëta 

ûgio, jis atrodë vyriðkas, tiesus, harmoningai sudëtas 

mëlynakis blondinas – tikras smëlynø dzûkas. O jam 

patiko aukðtos, dailios moterys, kurioms mokëjo pareikðti 

savo simpatijas, nors þinojo, kad vargu ar patirs sëkmæ. 

Todël kavinë Broniui, prisimenant Marinos Cvetajevos eiles, 

buvo tikroji priebëga, savotiðki namai, kaip ir kiekvienam 

vieniðiui. 

Jaunystëje, kaip ir daugelis ið mûsø, Bronys nebuvo 

nei turtingas, nei pasiturintis, bet visada atrodë elegantiðkas 

– tvarkingas, apsikirpæs, nusiskutæs, kad ir kaip bûtø 

praleidæs naktá. Þiemà dëvëjo kostiumà su liemene ir visuomet 

ðvarius ðviesius marðkinius. (Jau daug vëliau suþinojau, 

kad savo „ûká“ visuomet tvarkë pats.) Þiûrëjo, kad 

batai bûtø geri ir ðvarûs. Pavasará mëgo vilkëti ðviesø lietpaltá 

su dirþu, vaikðèiojo prasisegæs, laisvo þmogaus 

þingsniu, viena ranka kiðenëj, visuomet pakelta galva. 

Kartais ið kavinës eidavom pas kà nors á sveèius. Pamenu 

vakarà, kai Bronys, Meèislovas Bulaka, abi Vaièiûnaitës ir 

að ëjom pas Auðrà Sluckaitæ, á romantiðkàsias Raðytojø sàjungos 

„salkas“, kur ji tada gyveno. Bronys vis kartojo sakiná, 

panaðø á uþkeikimà: „Reikia jà iðjudint ið to fotelio, 

sustabdyt, nes naktimis nesveika dirbti. O gal ji ir vyno turës?“ 

Auðra, uþklupta ið netyèiø, nelabai nustebo ir nesupyko; 

o að supratau, kad fotelis, kurá minëjo Bronys – didelis 

ir gilus, – yra nedidelio kambario centrinë figûra; á já 

tà vakarà mes visi stengëmës ásispraust, kol pagaliau skersai 

susmuko abi Vaièiûnaitës. Buvo linksma, juokavom; 

Bulaka man á ausá ðnibþdëjo turás paslaptingà gero scenovaizdþio 

receptà (kai vëliau tà paslaptá bandþiau ið jo iðgauti 

su bloknotu rankoje, taip nieko ir nesuþinojau, tik 

daug vëliau supratau dailininkà blefavus); paskui vis kartojo 

norás nupieðti Dalià ir Judità kaip dvi undines viliokles... 

Pamenu ir kità, vëlesná ávyká, kai gyvenau Þirmûnuose. 

Vienà vëlø pavasario vakarà pas mane neperspëjæ (telefonas 

name dar nebuvo ávestas) uþgriuvo Bronys su Arûnu 

Tarabilda, tikëdamiesi gauti rûgðèiø kopûstø sriubos su 

bulvëm (tokia syká pavaiðinau du skulptorius ir jie sriubà 

plaèiai iðgarsino) – tai jiems tà vakarà bûtø buvæ lyg 

vaistas. Kopûstø sriubos nebuvo ir reikëjo tenkintis 

keptom bulvëm su agurkais. Ilgai mûsø sëdëta ir kalbëtasi, 

ir net dainuota Arûno iniciatyva, kol visi pavargom 

(juk vyrai atëjo ne tuðèiom), ir tik ðvintant sveèiai 

pakilo eiti. Transporto dar nebuvo, nutarta, kad jie eis 

pësèiom, tik Bronys, jau ant slenksèio stovëdamas, paklausë: 

„Ar negalëtum man duoti to ðerno kailio, kaþkaip 

þvarbu prieð auðrà?“ Tà jau besiðeriantá kadaise 

mano tëvo sumedþioto ðerno kailá su dþiaugsmu pakëliau 

nuo grindø ir atidaviau Broniui, o jis uþsimetë já 

ant peèiø ir ëmë lipti laiptais. Atrodë komiðkai. Kità 

dienà „Neringoje“ Bronys paklausë: „Ar gràþinti tau tà 

velnio kailá?“ – „Na jau ne! Pasiëmei, tai ir laikykis!“ 

Kartà ið „Neringos“, kurià gan anksti uþdarydavo, 

Bronys visà stalo kompanijà pasikvietë á aspirantø bendrabutá 

prie M. Maþvydo (tada – Respublikinës) bibliotekos, 

kur jis turëjo kambarëlá. Klausëmës muzikos, 

gërëm vynà ir ðokom; buvau apsivilkusi baltø palangiðkiø 

vilnø paèios nusinertà megztukà su baltos angoros 

apvadais. Ðokau su Broniu ir Jonu Batariûnu, kuris, jei 

neklystu, gyveno tame paèiame bendrabutyje. Rytà, 

jau ið instituto, paskambino Bronys ir rûsèiu tonu pasakë: 

„Að tave keikiau visà rytà, nes kostiumas buvo apveltas 

kaþkokiais baltais pûkais, kuriø joks ðepetys neëmë! 

Ir að pavëlavau á darbà! Pas Korsakà – ar gali ásivaizduoti?!“ 

Juokiausi iki aðarø. 

Netrukus apie Bronio „nuotyká“ þinojo visa „Neringa“. 

Oi, prisiklausiau komentarø! Bet tai, kas paðaliniams këlë 

juokà, Broniui nebuvo juokinga. Átampa institute dël ávairiø 

Bronio prasiþengimø vis didëjo, ir galiausiai atsitiko 

tai, kas kuriam laikui nutraukë ydingø ávykiø grandinëlæ. 

Ogi vienà vakarà toj paèioj „Neringoj“ prie didelio apskrito 

stalo tarp dviejø saliø sëdëjo á Vilniø atvykusiø vokieèiø 

bûrys (tais laikais sveèiai ið uþsienio mieste buvo retenybë). 

Gal ir su palydovais ið slaptøjø ástaigø. Bronys su 

draugais maþojoje salëje viena akimi sekë, kaip kilo pokalbiø 

temperatûra prie apskritojo stalo, sveèiai triukðmavo, 

ir jis, pats „apðilæs“ su dviem draugais fizikais, prie to 

sveèiø stalo nukeliavo. Juos mielai priëmë. Vaiðino ir kalbino 

(visi trys mokëjo vokiðkai), ir pagaliau draugiðkumo 

ákarðtis iðsiliejo dainomis. Ne bet kokiomis, o tokiomis, 

kurias visi mokëjo – karo metø dainomis. Jie dainavo 

draugiðkai apsikabinæ, linguodami á ðalis. Paties stalo ir 

stalà priþiûrinèiøjø ausys linko nuo besimezganèiø draugysèiø 

su vakarieèiais bei visokiø „Lili Marlen“. Dël nederamo 

tarybiniam pilieèiui elgesio Bronys ið instituto buvo 

tuoj pat paðalintas, o abu fizikai – jau minëtas Jonas Batariûnas 

ir Vladas Vanagas – instituto direktoriaus Juro Poþëlos 

buvo tik laikinai perkelti á þemesnes pareigas. Visà 

savaitæ „Neringos“ maþojoj salëj virë aistros, buvo aiðkinamasi, 

kas, kada, su kuo buvo ir kà veikë anà nelemtà vakarà. 

Legendos kontûrai ryðkëjo. Nebuvëliai klausinëjo 

detaliø, liudytojai – pasakojo. Kiekvienas ðiek tiek kitaip. 

Svarstytas minëtø ástaigø vadovø elgesys ir, aiðku, spëliota, 

kas buvo tie nujauèiami skundikai, „stukaèiai“. (Vëlesniais 

metais Bronys apie juos yra vieðai kalbëjæs, ávardijæs.) 

Tàkart Bronys á ðnekas nesileido, stengësi atrodyti 

taip pat kaip visuomet, bet, bûdamas ambicingas, viduje 

smarkiai iðgyveno dël patirtos traumos, darbo netekimo. 

Ðiandien galvoju, kad panaðûs sukrëtimai kartais þmogui 

iðeina á naudà. Bronys po tø visø ávykiø turëjo progos susikaupti, 

susivokti, daug kà permàstyti ir apsispræsti. Ëmë 

rimèiau dirbti, labiau gilintis á jam rûpimus klausimus. Paskelbë 

straipsniø, dalyvavo intelektualø diskusijose, vëliau 

tapo ilgameèiu autoritetingu þurnalo „Kultûros barai“ 

vyriausiuoju redaktoriumi. Èia ir prireikë jo ypatingo gebëjimo 

strategiðkai màstyti, ir neilgai trukus „Kultûros barai“ 

nuo „liaudies rûmø“ tribûnos lygio pakilo iki elitinio 

leidinio intelektualams. Vëlesniais metais neatsitiktinai 

Bronys buvo daugelio kultûriniø ir pilietiniø organizacijø 

narys. 

Nukelta á p. 11 

25 

5 

0 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

95 

4 RELIGIJA 2010 m. balandþio 9 d. Nr. 14 (984) 

Piktosios dvasios tikslas – sunaikinti 

þmogaus asmenybæ 

S u e g z o r c i s t u k u n i g u A R N O L D U V A L K A U S K U k a l b a s i R u g i l ë K a z l a u s k a i t ë 

75 

25 

5 

0 

– Kas yra egzortas? Jis kalbamas uþ vienà þmogø ar uþ 

visà pasaulá? 

– Tai iðlaisvinimo ið piktøjø dvasiø malda. Daþniausiai 

vyksta apsëstø þmoniø iðlaisvinimas, kartais ir vietø. Uþ pasaulá 

gali bet kuris þmogus melstis paprasta malda. Apskritai 

meldþiamasi ne uþ pasaulá, o uþ þmones, gyvenanèius jame. 

Kristus jau nugalëjo piktàjà dvasià. Meldþiamës, kad 

pasikeistume, kad suvoktume, kas esame ir kaip mums reikia 

gyventi. 

– Ar gali bûti taip, kad nëra ðëtono? Juk pats þmogus 

gali rinktis gërá arba blogá. 

– Jonas Paulius II sakë, kad jei netiki ðëtonu, netiki ir 

Dievu. Juk Ðventajame Raðte nuolat minimi egzorcizmai, 

evangelijos pasakoja, kaip Kristus iðvarë daugybæ demonø, 

paliko mokiniams tà galià. Kristus tam ir atëjo, kad sugriautø 

þmoguje ávykusá piktosios dvasios darbà. Ðtai kodël piktosios 

dvasios veikimas ið esmës yra sugriautas. Taèiau mes 

nesuvokiame nuodëmës paslapties ir poveikio. Þmogus visada 

turi laisvà valià rinktis ir gali dël vienokiø ar kitokiø 

prieþasèiø patekti á piktosios dvasios átakà. Paprasèiausia 

blogybë yra gundymas, kuris vyksta nuolat. Taèiau jei piktosios 

dvasios átaka pradeda reikðtis dël rimtesniø prieþasèiø, 

prasideda varginimas, apsëdimas, uþvaldymas. 

– Kuo skiriasi ðëtonas, piktoji dvasia, demonai? 

– Ðëtonas – pagrindinis piktosios dvasios ávardijimas. 

Velnias graikiðkai yra diabolos, tai tas, kuris skaldo, atskiria 

þmogø nuo Dievo. Pasak teologijos, piktoji dvasia yra 

asmeninë bûtis – nupuolæs angelas. Nupuolë jis su visa angelø 

hierarchija ir ji egzistuoja: galingesni ir silpnesni demonai. 

Kiek yra lygiø, neþinau, bet aiðku, kad iðlaikyta hierarchija. 

– Jei, kaip minëjote, Kristus jau nugalëjo, tai kodël piktoji 

dvasia vis dar veikia pasaulyje? 

– Piktoji dvasia ir demonai jau yra nugalëti. Jø veikimas 

bus tik iki laiko pabaigos. Pasak Baþnyèios mokymo, jie 

veikia kaip laisvës iðdava. Dievas savo kûriniø nenaikina, 

palieka veikti pagal jø laisvæ. Jie pasirinko bûti Dievo prieðininkais, 

taèiau þino Dievo sprendimà, kad yra nutrenkti á 

pragarà. Þino, kad jiems liko maþai laiko, ir skuba vykdyti 

naikinimo darbà. O þmogaus pasirinkimas, patekimas á jø 

valià arba ne irgi yra laisvës iðdava. Ið esmës darydami nuodëmes 

tam tikra prasme jau dabar patenkame á pragarà. 

– Kas vyksta apsëdimo, uþvaldymo metu? Kuo jie skiriasi? 

– Apsëdimo atveju þmogus vis dar kontroliuoja savo asmenybæ, 

tik labai kenèia, vyksta varginimo priepuoliai. Uþvaldymo 

atveju asmenybë beveik negali laisvai veikti. Uþvaldytasis 

baisiai atrodo, iðgyvena siaubingas vidines kanèias. 

Jis apimtas tarsi transo bûsenos, maþai gali bûti sàmoningas, 

vos kelias valandas per dienà. Psichologinius testus 

tokie þmonës daþnai atlieka nepriekaiðtingai, psichiatrams 

nepavyksta nustatyti sutrikimo. Þmogus darosi savidestruktyvus 

arba neveiksnus. Tiems þmonëms paralyþiuojami 

jausmai, proto veikimas apsunkinamas, tuomet natûraliai 

stabdomas ir valios veikimas. 

– Vis dëlto jei þmogus geba atlikti testus, gal jo protas 

nëra paralyþiuotas? 

– Tai labai ádomûs atvejai. Paprastai þmogus þiûri á sienà, 

nieko neveikia per dienas, simptomai primena depresijà. 

Taèiau kai reikia atlikti testus, nuëjæs pas psichoterapeutà 

jis atsigauna. Paèiam teko matyti, kaip mergina iðeina ir sako: 

„Va, durneliai, að sveika – ðtai paþyma.“ Ir vël netrukus 

tampa apatiðka, sustingsta be jokiø sàmonës poþymiø. 

– Kodël esate ásitikinæs, kad egzorcizmas ið tiesø yra tai, 

kà jûs juo vadinate? Gal apsëdimas – tai tik tam tikras psichinis 

sutrikimas? 

– Reikia iðsiaiðkinti. Be abejo, problema gali bûti ir neurozës 

ar kitos ligos forma. Nepriimu lengvatikiðkai, pirmiausia 

turi bûti nustatyta. Jei þmogus buvo pas gydytojus, 

psichiatrus, psichologus ir jie negalëjo ávardyti sutrikimo, 

pripaþino, kad atvejis yra uþ jø kompetencijos ribø, tada reikia 

gilintis. 

– O jûs pats nepajuntate apsëdimo? 

– Kà èia pajusi. Pajutimais uþsiima visokie ekstrasensai. 

Tokie dalykai nebûdingi Katalikø baþnyèiai. Maldos metu 

iðkyla visokie supratimai, bet að pernelyg jø nesureikðminu. 

– Visgi kyla átarimas, kad gal seanso metu reiðkiasi stipri 

hipnotinë ar kitokia átaka, kaþkokiu bûdu verèianti þmogø 

reaguoti á tai? Ar gali bûti, kad atliekant egzorcizmà vyksta 

tiesiog nepaaiðkinama vidinë manipuliacija, kuria tiki ir 

egzorcistas, ir apsëstasis? 

– Taip teigiantys þmonës tiesiog nëra dalyvavæ ir matæ, 

kas tai per reiðkinys. Atliekant egzorcizmà nereikia nieko 

daryti ar sakyti, nëra jokios specialios seansø atlikimo technikos, 

ritualiniø veiksmø. Gali iðvis su þmogumi neðnekëti. 

Turi turëti vienintelæ nuostatà – norëti gero, mylëti. Tiesiog 

kalbamos maldos, jos lotyniðkos, nëra kaip manipuliuoti, 

þmogus net nesupranta, kà reiðkia tie maldos þodþiai, tad 

negali psichologizuoti. Mes stovime nusisukæ á altoriø, kalbame 

maldà ir tiek. 

– Kas gali tapti egzorcistu? Ar tai kunigai, turintys kokiø 

nors ypatingø gebëjimø? 

– Pirmojoje Baþnyèioje nebuvo egzorcistø – kiekvienas 

krikðèionis, turëdamas tvirtà tikëjimà, pasakydavo ir iðeidavo 

piktoji dvasia. Ir dabar egzorcizmas nesiejamas su kokiais 

nors ypatingais kunigo gebëjimais, meldiesi ir tiek. 

Galima tai vertinti kaip demonø iðvarymo dovanà, kita vertus, 

pati Krikðto sakramento galia – Ðventosios Dvasios galia 

– suteikia tà dovanà. Ji gali bûti tik pritemdyta sunkios 

nuodëmës. Svarbiausias dalykas egzorcistui yra vyskupo 

paskyrimas. Jis yra tarsi apaðtalas ir paskiria tave uþsiimti 

apaðtaline veikla. Tai reiðkia, kad veiki vienybëj su Dievu 

Tëvu, Dievu Sûnumi, Dievu Ðventàja Dvasia, uþ tave meldþiasi 

popieþius, visi ðventieji. Egzorto metu tai juntama ir 

yra labai svarbu. 

– O jei nepaskiria vyskupas, ar galima tapti egzorcistu 

savavaliðkai? Pagal kokius kriterijus vyskupas paskiria? 

– Jei nëra paskyrimo, tada nereikia kiðtis. Gali kalbëti 

tik popieþiaus Leono XIII egzortà. Didájá egzortà kalbëti 

draudþiama. Vyskupui priimant sprendimà yra trys pagrindiniai 

reikalavimai – kad egzorcistas nebûtø per daug jaunas, 

kad nebûtø lengvatikis ir kad turëtø tinkamà iðsilavinimà 

– moksliná pagrindà. Reikia, kad egzorcistas nepradëtø 

ásivaizduoti, jog visur vien tik demonai, mokëtø atskirti. Iðsilavinimo 

reikia, nes nesunku patekti á klaidas, apgaules. 

Demonai tave ðnekina – gali ásivelti á tuos pokalbius, pradëti 

abejoti tikëjimo tiesomis, o jie to ir nori. 

– Ar atlikdamas egzorcizmà juntate kokiø nors fiziniø 

demonø apraiðkø? 

– Ávairiai bûna. Sunkumà visà laikà jauti. Atsiranda dilginimai, 

ðiurpas, kartais galvà perveria skausmas. O tas, kuris 

apsëstas, junta daugybæ dalykø: kriokia, vemia, spjaudosi. 

Kûno dalys atskiros juda, pavyzdþiui, vaikðto gumulas 

po pilvo oda, arba galûnës taip persisuka, kaip þmogui niekaip 

nepavyktø paèiam to atlikti. Piktoji dvasia nenori iðeiti 

ir já kankina fiziðkai. Kartais demonas per apsëstàjá kalba – 

lietuviðkai arba kitomis kalbomis: sanskritu, graikiðkai, 

hebrajiðkai, lotyniðkai, suomiðkai. Kartà sako: „Nori, tavo 

motinos balsu pakalbësiu?“ – mano motina mirusi. Kità 

kartà su kunigu besimeldþiant sako: „Kas jums pakiðo tokià 

kvailà idëjà mest rûkyt?“ Tas apsëstasis mûsø niekad nebuvo 

matæs. Kartais gundo ávairiais dalykais, pavyzdþiui, siûlo 

pinigø, kaþkodël daþniausiai milijonà. Svarbiausia nepamirðti, 

kad velnias yra melagis, juo negali tikëti. Neverta 

veltis á jo pliurpalus. 

– Kas padeda apsisaugoti nuo apsëdimø? 

– Teisingas tikëjimas – ortodoksija – ir teisingas gyvenimas 

– ortopraktika. Ið esmës tai yra maldos ir dorybës gyvenimas. 

Pagrindinës dorybës: tikëjimas, viltis, meilë, iðmintis, 

teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Viskas juk 

Ðventajame Raðte paaiðkinta: artinkis prie Dievo – Dievas 

artës prie tavæs, prieðinkis velniui – velnias ðalinsis tavæs. 

Jei kaþkur patekai, tavo krikðèioniðkumas netikras. 

– Ar gali bûti, kad þmonës per daþnu galvojimu apie velnius 

ir demonus ir prisiðaukia sau bëdø? 

– Prisiðaukti gal neprisiðaukia, bet iðkreipia pasaulio 

vaizdà, per daug sureikðmina. Reikia Dievo pasaulyje ieðkoti, 

o ne bijoti velniø. Ir ðitas mano kalbëjimas yra tam, 

kad þmonës suprastø, jog ðioje srityje nëra juokø. Apskritai 

Kristus yra visagalis – tai tikëjimo esmë. Jei neieðkosi Dievo, 

pateksi ten, kur nereikia. Daþnai þmonës galvoja, kad su 

savo gyvenimu gali cirkus krësti. Gali, bet rezultatas bûna 

blogas. 

– Kas labiausiai priðaukia apsëdimus? 

– Burtai, prietarai, prakeiksmai, okultizmo arba satanizmo 

apeigos. Labai pavojingas penktojo Dievo ásakymo nesilaikymas: 

þudymasis, þudymas, abortai, savæs þalojimas, 

þiauriø siaubo filmø þiûrëjimas. Taip pat ir ðeðtojo paþeidimai: 

svetimavimas, pornografija, seksualiniai nukrypimai. 

Apskritai yra daugybë prieþasèiø. 

– Kodël siaubo filmai? 

– Þmones keistai veikia tokie dalykai. Teologiðkai þiûrint, 

gal todël, kad tai nëra natûralu. Þmogus skirtas dþiaugsmui 

ir laisvei. O tuose kûriniuose dominuoja baimë. Ji nëra 

ið Dievo, þmogus nepaðauktas bijoti, atvirkðèiai, Ðventajame 

Raðte, Pradþios knygoje, sakoma: „Eikite ir valdykite 

þemæ.“ Ta baimë kaþko, ko nevaldai, iðeina uþ natûralios 

þmogiðkosios bûties ribø. 

– Neigiamai vertinate visas burtø ir magijos apraiðkas, 

net ir religiniuose ritualuose, pirmykðtes religijas ir t. t. Vis 

dëlto negalëtume pasakyti, kad þmonës, praktikuojantys 

tuos dalykus, blogëja. Kartais tai paskatina juos elgtis dorybingiau, 

etiðkiau, jie darosi geresni, labiau laikosi 

Deðimties Dievo ásakymø. Negi sakote, kad visa ði veikla 

labiau uþkrësta demonais nei kasdienis þmogaus gyvenimas? 

– Dievas veda visus þmones á tikràjá paþinimà. Tikëjimas 

yra santykis su Dievu. Kai kurie þmonës ieðko santykio 

su Dievu keistu bûdu, per dvasiø pasaulá. Be abejonës, dvasiø 

pasaulis juos klaidina, teikia neteisingà Dievo ávaizdá. 

Moralinës nuostatos ateina ið Dievo, jos ádiegtos ðirdy. Todël 

þmogus moraliðkai gali bûti net geresnis uþ katalikà, taèiau 

bet kokiu atveju jis patekæs á tam tikrà átakà. Kaip tai 

pasireikð jo gyvenime, anksèiau ar vëliau, ðito að neþinau. 

Tai pavojinga dvasinë teritorija. Nëra jokio apreiðkimo, viskas 

pagrásta eksperimentais. Visos dvasios yra galingi, 

mums nesuprantami kûriniai. 

– Nejaugi teigiate, kad Ðventoji Dvasia nepadeda þmonëms, 

kurie savais bûdais stengiasi rasti teisingo gyvenimo 

kelià? 

– Padeda. Vatikano II susirinkimo nuostatai sako, kad 

tie, kurie ieðko Dievo ir klauso sàþinës balso, turëtø pasiekti 

iðganymà. Nepaisant demonø veikimo, Dievas vis tiek juos 

veda. Po gimtosios nuodëmës þmonës pasklido ir jie bando 

rasti iðeitá. Kai pats bandai, neiðvengiamai patenki á klaidà, 

bet, nepaisant tos klaidos, Dievas vis tiek tave kreipia á savo 

paþinimà. Esmë, kad pats þmogus savo jëgomis gali suvokti 

Dievo buvimo faktà, bet negali jo paþinti. Tik pats Dievas 

mums save atskleidþia. 

– Ar gali per muzikà, knygas veikti piktoji dvasia? 

– Gali veikti. Muzikos ypaè reikia saugotis. Ði meno rûðis 

palieèia visà asmenybæ. Mes net nesuvokiame jos poveikio. 

Tonai, vibracijos veikia jausmus ir protà. Labai svarbu, 

kokià informacijà gauni. Pavyzdþiui, grigaliðkasis giedojimas 

turi daug taisykliø dël tonø ir pustoniø derinimo. Tos 

taisyklës atsirado todël, kad giedojimas sukuria nuotaikà, 

veikia jusliná pasaulá. Arba suþadina tam tikras aistras, arba 

jas gesina. Gali paþadinti neapykantà, agresijà, seksualumà, 

liûdesá arba, atvirkðèiai, nuraminti þmogø. Muzika turi labai 

platø pritaikymà. 

– Teigiate, kad subrendæs þmogus yra paþeidþiamas jusliniø 

dirgikliø? 

– Asmenybæ sudaro protas, valia, jausmai. Protà pamaitink 

neteisingais dalykais, jausmai pritars netiesai ir padarysi 

neteisingà sprendimà. Reklamos pramonë gerai tuo naudojasi. 

Norint pasiekti þmogø, reikia taikyti á „að“, kuris 

sprendþia, tai yra á protà, valià, jausmus. Taèiau tiesiogiai 

tai sunku paveikti. Todël daþnai taikomasi á penkis pojûèius: 

regà, klausà, uoslæ, skoná, lytëjimà. Parduotuvëse 

skleidþiami kvapai, kad bandeles pirktum, plakatai pakabinami. 

Atakuojami jausmai ir protas, tada valia pasiduoda 

skatinama. Panaðiai yra ir demoniðkais atvejais. Per jausmus 

demonai labai atakuoja þmogø. Tiesiogiai protà per 

knygas taip pat gali paveikti. 

– Ar gali þmogus pajusti, kas já veda á gërá, o kas – á blogá? 

Ar galima pasikliauti tuo, kà pats jauti? 

– Aiðku, sàþinë veikia. Juk turime per protà Ðventosios 

Dvasios kalbëjimà mumyse. Tik reikia nesupainioti, ar man 

taip atrodo, ar taip kalba Ðventoji Dvasia. Pakrikðtytas þmogus 

turi ryðá su Ðventàja Dvasia, jei gyvena dorybingai. Ignacas 

Lojola raðo, kad gali atskirti klausdamas savæs, ar esi 

vedamas á ugdymà ir Dievo paþinimà. Tik reikia pasitikrinti 

su sàþine ir Baþnyèios mokymu. 

Nukelta á p. 6 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

2010 m. balandþio 9 d. Nr. 14 (984) DIENORAÐTIS 

5 

95 

75 

SIGITAS GEDA 

Dainos, kuriø iðmokë motina 

25 

5 

0 

2007 metai 

Rugsëjo 9, sekmadienis 

Dantës „Pragaro“ korektûros 

Mûsø literatûrologai, komentatoriai, recenzentai, matyt, 

visados didþiuosis po to, kai, sulyginæ vertimà ir originalà, 

galës pasakyti: 

– O èia praleista, o èia dël rimavimo, o originale pasakyta 

taip... 

Dar a. a. V. Ðimkus mëgdavo kartoti: 

– Kartais ið originalo ketureilio nieko nelieka. Turi sudauþyti, 

kad sukurtum ið naujo. 

Manau, kad tai tinka ir apie tercinas kalbant. Kaip sukiðti 

visas prasmes, reikðmes, atspalvius, niuansus á vienuolikos 

skiemenø eilutæ? Be to, viskà rimuoti, rimuoti... Kad 

lietøsi nesustabdomai. 

Tas nerûpi mokslininkui. Ir nieko neveiksi. 

Þmogus, kuris imasi tokiø vertimø (kaip „Odisëja“, 

„Iliada“ etc.), yra ne ðio pasaulio... Toks jam ir galas. 

Rugsëjo 10, pirmadienis 

Keista savijauta 

Kada þmogus beveik metus tampomas „ant virvutës“. 

Imi priprasti, nuolat pasiruoðæs „ekstrymui“. 

Perdëtas budrumas, kasdieniðka bûsena atrodo kaip liga... 

Tikriausiai tai nër gerai, bent jau nenormalu. 

Betgi gyvena þmonës ir per karus, ir – po karø. Partizanai, 

terorizuojamieji ir teroristai. 

Visi nori gyvent. Galbût svarbiausia gyvent dideliø dalykø 

akivaizdoje. 

Kaip esu citavæs a. a. K. V.: 

– Mes, kurie gyvenome didþiøjø idealø ðviesoje... 

Að gyvenau – tik nujausdamas dideles paslaptis. 

Yra tokios iðkamðos – þmonës, ðiaudø prikimðti... Jos 

naudojamos bandymams. Pavyzdþiui, kas ávyks, jei maðina 

lëks 300 km per valandà greièiu. Esu, ið manæs per tuos metus 

jau padarë tà iðkamðà. 

Yra ir tokiø þmoniø, kurie pyksta, kad að tyliu. 

Kitados man priekaiðtaudavo, kodël skundþiuosi buvusia 

santvarka... Þmonës nori matyti tà, kuris puolamas, prakeikiamas. 

Jiems tai graþu! 

Ið Kanados indënø 

Kartais að pats savæs gailiuosi, o tuo metu vëjas mane 

neða per dangø... 

(Kada tai baigsis?) 

Ið Sokrato posakiø 

Jei þmogaus nejaudina þodis, tai jo neiðjudins net lazda! 

(Verta prisiminti tiems, kurie apie raðytojø darbà sako: 

„Ak, ten vien þodþiai, þodþiai, þodþiai...“) 

Lietuviø poþiûris á vieðàjá þmogø 

Jis turi bûti kriðtolinio grynumo vaza. Jam neatleidþiamos 

jokios klaidos. Suklupai ir – viskas. Jam neatleidþiama. 

Jis iðbraukiamas (I. V.). 

Ðventøjø kelias yra atvirkðtinis – ið paklydimø á ðventumà. 

Lietuviai apie ðventøjø klystkelius nenori kalbëti. Þmogus 

mums panaðus á ikonà (èia irgi ne mano mintys). 

Tu àþuole, tu àþuole, tu àþuole 

Àþuoliausias... 

Kæstutis N. yra iðvertæs tà tekstà ir á prancûzø kalbà. 

Maþieji rudens dþiaugsmai? 75? „Kai noriu, rimtai dirbu, 

kai nenoriu, tinginiauju“ (Mykoliuko smuikas). 

Dabar jau viskas – tradicija, andai buvo avangardas. 

Sako, kad 1962-aisiais þavëjosi S. Prokofjevu... Nebuvo 

daugiau kuo domëtis! 

Apie oratorijà „Pasaulio medis“ sako, kad dabar darytø 

viskà atvirkðèiai... Ten ið pradþiø „stambu, paskui viskas 

smulkëja, smulkëja, o dabar stambëtø, stambëtø...“ 

Tiesà sakant, galima. Jeigu á tà medá þiûrësi ið dangaus 

(XII a. graviûrose Nyderlandø mistikai taip ir vaizdavo). 

Ðiandien prisiminë istorijà, kad 8-eriø iðgyvenæs mirties 

siaubà. Mat sulûþusios tvarto lubos ir jis ástrigæs... Kojos 

nukarusios, o rankos tarp karèiø... 

– Pamaþi pradedu silpti, silpti... Jokios baimës, labai 

aiðkiai skiriu stogo èerpes... Tvartas toli nuo namø, nieks 

nepadës... 

Laimë, kad nukritau (ir neuþsimuðei! – S. G.). 

(Po pauzës.) 

Kai gráþau ið absoliuèiai sumautos gydyklos, dar paskambino 

Bronius K., susijaudinæs ir – nualsintas savo gimtàjà 

dienà. Patvirtino, kad tikrai tada aðtuoneriø bûdamas iðgyveno 

savo mirtá. 

– Rankas buvau taip aukðtai iðkëlæs ir plyðy áspaustas, 

kad tikrai ëmë smilkinius spausti... 

– Kuo èia netikët, – sakau, – negi tokius dalykus tavo 

metø sulaukæs þmogus turëtø iðgalvoti? 

– Kiti netiki... 

Ir perskaièiau Romo Gr. romane „Rûkas virð slëniø“: 

„(...) negalëtø þmonës gyventi, jeigu ið anksto þinotø savo 

likimà. Gal po kiekviena medþio ðaka kabëtø saviþudis, 

nes neatlaikytø ðirdis tokio þinojimo.“ 

Ið istorijos 

Jau 1922–1925 metais apie JAV kino filmus buvo raðoma, 

kad Amerikoje „menas be menininkø“, deja, niekam 

tas kandus humoras nerûpëjo. Buvo statomi komerciniai filmai, 

jie uþtvindë ir Europà. Jau tada 80 procentø Europoje 

rodomø filmø buvo JAV produkcija. Svarbu buvo tai, kad 

uþdirbami pinigai. Keisèiausia, kad po ðimto metø komercija 

nusiaubë viskà. Kam dabar rûpi, kad knygas raðo kas netingi? 

Svarbu, kad jas gerai pirktø. Niekas net nesuka galvos 

– taip buvo suvalgyti ir klasikiniai menai. 

Rugsëjo 12, treèiadienis 

Ið padrikø minèiø 

Ðáryt iðgirdau (netyèia) vieno italø neorealisto pasakymà, 

kuris „tebegalioja“: „Idealus kino filmas yra 30 minuèiø 

kino juosta apie þmogaus gyvenimà.“ 

Andai vienam þmogui bandþiau árodyti, kad tikroji proza 

yra... nuobodi. 

Èia ir slypi visa praraja – kûrybos baisumas. Vasarà miræs 

reþ. Antonioni sakësi – labiausiai já domina þmogus, 

prarandantis sielà. Bijàs, kad þmogus vis labiau virsta „interjero 

dalimi“, o sielos pëdsakø ðiame pasaulyje jis vis ieðkosiàs... 

Ar bûtø galima sakyti – neregimosios substancijos paieðkos? 

Ir – rezignacija: kà bekalbëti! Þmonës net estetiná malonumà 

iðgujo. Net pasigroþëti tikrove nenori. 

Tie, kurie á senatvæ kà nors graþaus (ir pamokomo) nori 

paraðyt, begëdiðkai iðjuokiami. 

Kaip jaunystëje – Apolinero, – 

inþinerijoj per karà – 

pionierium, 

o vëlyvi, o ðirdie artileriste, 

vëlyvieji gyviai... 

Intarpas 

Angele sarge, spræsk mano problemas sau paèiam palankiausiu 

bûdu... 

Tuotarp vyras: 

– Ot ir paþiûrësiu! 

Tuotarp moteris: 

– Ot ir pamatysi! 

Raðytoja: 

– Visiems trims savo sutuoktiniams buvau neiðtikima su 

vedusiu vyru... 

Rugsëjo 13, ketvirtadienis 

Þinios ið Slovënijos 

Bronius K. paskambino labai apsidþiaugæs, kad ten atliktos 

„Paskutinës pagoniø apeigos“: 

– Ásivaizduoji, atsiuntë áraðæ, visas spektaklis. Ir taria 

gerai, lietuviðkai... 

Sakau: gal kas gerai iðmokë? Kuri nors ið nutekëjusiø 

lietuvaièiø. 

Slovënija? Kà mes apie jà þinome? Atsimenu, esu vertæs 

vienà jø poetà. Kaip áprasta, þmonës pas mus painioja juos 

su slovakais... Kaip lietuvius su latviais – kiti. 

Supratimas 

Moteris (mokytoja) apie savo vyrà: 

– Jam tai galvoj vienos formulës, o að tik literatûra... 

– Taip? Tai kokias knygas skaitote? 

– „Lietuvos rytà“ prenumeruoju. 

Ir pavarë... Bet mûsø kraðte visad taip buvo. Andai V. Kudirka 

atkalbinëjo J. Ralá Caricyne: 

– Tu neversk „Odisëjos“, raðyk man korespondencijas á 

laikraðtá... 

Dabar gi þmonës në kiek nepasikeitë. Jiems atrodo, kad 

paraðyti apie turistinæ kelionæ á Ispanijà yra tas pats kaip 

Dantës „Dieviðkàjà...“. 

„Lietuvos ryto“ þurnalistai pasipûtæ labiau nei koks geras 

prozininkas. Kur ten Granauskui! Jø tiraþas ðimtatûkstantinis, 

o „Rûkà virð slëniø“ gal koks ðimtas ir perskaitë. 

Ar ne dël to atsikratom ir paskutiniø raðytojø? 

– Man stilius nerûpi, moralë nerûpi, – pristatinëja savo 

knygà moteriðkë. 

– Tai kas jums rûpi? – klausia þmogus ið salës. 

– Kad pirktø... 

Þinoma, po metø tø knygø jau niekas neatsimena, bet 

uþraðiau visa tai tik dël to, kad aiðkesnis bûtø visas tas komercializmas. 

Nemanau ir kà nors pataisysiàs. 

Balanos gadynë – þmogus raðo straipsnelá, o manosi 

kalnus verèiàs. Nenorëèiau, kad kas nors á mano dienoraðèius 

þiûrëtø kaip á literatûrà. 

Jau po „Pragaro“ 

Po poros metø (ëmiausi 2005-aisiais) iðëjau ið pragaro... 

T. y. nuveþiau á leidyklà su paskutiniais pataisymais. 

– Gyvenime yra darbø, kuriø negali padaryti ið karto, – 

sakau J. R. – Atsimeni, kaip buvo su Narekaci... 

Sunkiausia pirma dalis, o dar sunkiau – pirmoji tercina. 

Dabar liko: 

Broniui Kutavièiui – 75-eri 

Apie „Metus su þiogu“: 

– Susapnavau. Kas septynios dienos, regis, pasigirsta 

vis naujas garsas. Kas mënuo (28 dienos) – varpas... Iki 

solsticijos – aukðèiausio taðko. Atsibudau ir uþraðiau apie 

treèià nakties. 

Nebuvo tik þodþiø. 

(Tada ir atëjo pas mane – tartis. Sugalvojom tik pavadinimà. 

Sunkiausia buvo su lotyniðku – tas tettigonia dievaþin 

kiek reikðmiø turi. Ieðkojau atitikmens lietuviðkam didþiajam 

– þaliajam þiogui, kurio tada buvo pilnos mano eilës.) 

– O, iðëjo „Pagoniø apeigos“ Slovënijoj. Duosiu tau, ásiraðysi... 

(„Pagoniø apeigos“ – per pasaulá keliaujantis mudviejø 

kûrinys.) 

Ið senovës kinø 

Jei kûrëjo siela kilni, tai ir jo kûryba sieks doros bei kilnumo. 

(Man regis, prigimties kilnumas turi ryðá su paðaukimu.) 

Tas pats, prie tø paèiø namø 

Vël – vëlø vëliausiausieji vëlyviai, 

tie, kurie prieð porà metø 

saulëj... 

Ðvietë kaip visø gyviausi 

gyviai, blyðkûs, violetiniai 

iðlindæ jau rugsëjá. 

Per vidurá gyvenimo kelionës 

Að pakliuvau á baisiai tamsià girià, 

Pametæs tiesø takà. Þmonës... 

Anþambemanas turëtø „uþvesti“, parodyti, kad tvirtai 

kreipiuosi... 

Dievaþin, bet akyse ðviesiau. 

Jauèiu, kad bûtø geriau be þodþio „baisiai“ ir t. t., bet 

nieko negaliu padaryt. 

Kas þino, koks „Pragaro“ vertimas turëtø bûti dabar, po 

beveik 700 metø? 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

95 

6 2010 m. balandþio 9 d. Nr. 14 (984) 

75 

Kaip buvau nukryþiuotas (trenktas) 

25 

5 

Þvyrkelis kilo á kalniukà iðsiriesdamas jauno puðynëlio 

pakraðèiu. Baigiant pasiekti aukðtumëlæ, 

medþiams praretëjus, pakraðtyje pasimatydavo senas, 

pakrypæs kryþius. Pirmuosius kartus pro já vaþiuojant, 

pavëluotai ir netikëtai, tarsi stebindamas 

kitoje pusëje pasirodydavo namas. Èerpiø stogas buvo 

lyg per arti ir per þemai, nes kelias su posûkiu uþ 

kalvelës tuoj leidosi þemyn, taikydamas á tilèiukà. 

Statinys upeliuko pakrantëje buvo ðviesiai pilkas, 

betoninis. Skliaute matësi data. Skysta, sukrypusi 

tvorelë, kreiva lentinë paðiûrë, beveik álindusi á buvusio 

sodo sàvaðynà. Daugiau nieko. Jokiø kaimynø 

aplinkui. Matësi, kad namas tvirtas, dar gyvenamas, 

taigi nors að labai mëgau palandyti po apleistas trobas 

– èia nesustodavau. Kartkartëmis pravaþiuodamas 

pajusdavau lengvà jaudulá. Kaþkuo ypatingu 

dvelkë ðis kampelis. Toks uþdaras, kamerinis. Netgi 

ðmëstelëdavo mintis, kad èia tai tikrai galëèiau gyventi. Þinoma, 

pats namas ir aplinka buvo kiek neáprasti, iðsiskiriantys 

ið to kraðto lygumø peizaþo, bet atrodë, kad yra dar kaþkas 

slapto, siejanèio mane su visu tuo. Vis prisiekdavau, 

kad kità kartà pro èia keliaudamas bûtinai sustosiu, nors nebûèiau 

galëjæs sau konkreèiau ávardyti, ko tikiuosi ið ðitos 

vietos. Nedaþnai tekdavo ten nukakti. O vienà kartà pasigedau 

kryþiaus. Sustojau ir paëjëjæs radau já gulintá þemëje, 

jau gerokai apëjusá þolëmis. Buvo nupuvæs prie pagrindo ir 

nulûþæs. Prie namo dar matësi pramintas takelis, dþiûvo 

skalbiniai. Tikriausiai gyveno seni þmonës. Nesinorëjo trikdyti, 

galbût sukelti nerimo. 

Kità kartà tik pakilus á kalniukà ir atsivërus prieð akis visai 

sodybai tapo aiðku, kad èia negyvenama. Jau nemaþai 

kartø að jà buvau apþvelgæs, taigi iðsyk pastebëjau pasikeitimus, 

liudijanèius, kad ðeimininkø nëra. Jie jau, matyt, persikraustë 

uþ upelio. Ten buvo senos kaimo kapinaitës. Nesustojau, 

atidëjau tai sugráþimui. Laukiau to susitikimo. 

Manau, nëra þmogaus, amþiumi jau perkopusio gyvenimo 

gûbrá, kuris galëtø tvirtai ásitikinæs pasakyti, jog gyveno 

lig ðiolei taip, kad nieko keisti nenorëtø. Nors ne, tokiø buvo. 

Knygø, filmø herojai – gelþbetoniniai socrealizmo 

monstrai kovotojai uþ darbo þmoniø laisvæ. Daþnai, skambant 

dainai: „Smelo my v boi poidiom za vlast’ sovetov i 

kak odin umriom v borbe za eto...“, ásivaizduodavau darniai 

Eglë Kuckaitë. Grybø kaimas. 2004 

þygiuojanèias raudonþvaigþdþiø kovotojø gretas, staiga pagal 

komandà pasisukanèias ir iðkrinkanèias á dvi puses. Kariai 

guli aukðtielninki, veidai ðvyti laime. Þygiuoja kiti. Ir 

taip, kol uþpildo visà laukà. Tada atvaþiuoju að arkliuku pakinkyta 

grëbiamàja (arklys, jeigu tik gali, niekada neuþmina 

ant gulinèio þmogaus) ir sugrëbiu juos á volus. Jie jau tapæ 

visiðkai plokðti, sausi ir ðiugþdantys. Trukteliu ilgà rankenà, 

grëbiamosios dantys ðokteli á virðø, palikdamos sugrëbtà 

turiná ir trenkdamos per uþpakalá, apsaugotà metalinës 

su skylëmis sëdynës... 

Ið kur tas noras lásti á svetimo, buvusio gyvenimo triuðenas? 

Juk svetimi gyvenami namai daugumai nesukelia jokiø 

emocijø. Yra ten ðeimininkai tuo metu ar nër... Sakë senovës 

iðminèius, kad gyvenimà galima vertinti tik tada, kai 

jis jau baigtas. Jausdamas buvusius gyvenimus, bandai vertinti, 

papildyti savàjá. Gal tai siejasi ir su tokiu paplitusiu 

reiðkiniu kaip atgaivinami klasës draugø susitikimai? Nuo 

atitinkamo amþiaus ima traukti vël juos pamatyti. Ðtai buvæ 

silpni fiziðkai ima demonstruoti jëgà, bijojæs paneliø drovuolis 

kuo áþûliausiai kirkina klasës drauges... Kaip iððauti 

ið konfeti patrankos, mes paþirome á erdvæ. Maþdaug þinome 

vienas kito „startinæ masæ“, gabumus. Save sunku objektyviai 

vertinti, bet kaip ádomu ið atstumo apþvelgti skirtingas 

trajektorijas. Pasijunti besikësinàs nugyventi dar vienà, 

kità gyvenimà, dubliuoti savàjá. 

Uþþëlusiu takeliu pasiekiu duris. Palieèiu iki 

juodo blizgesio nuèiupinëtà jø kraðtà. Áeidamas lyg 

ir tampi paveldëtoju, bendrininku, ásipareigoji kaþkuo 

èia gyvenusiems. Palikdami trobas þmonës paprastai 

uþkala, uþrakina. Á tokias nelási – tai bûtø ásilauþimas. 

Bet yra kas lenda. Paprastai vidus jau bûna 

nusiaubtas. Junti kaltæ ir gëda dël jø, dël nugyvento 

gyvenimo beprasmybës, trapumo. Ðtai sudraskyti 

kadaise rûpestingai á mazgelius suriðti þolynai, 

iðgriautos krosnies liekanose sutryptas kruopðèiai 

lopytas drabuþis. Norisi, kad kaþkas liktø. Neávardiji 

sau, kad tikiesi, jog po tavæs, atlygindamas uþ tavo 

pastangas, kas nors gal pasaugos tavo atminimà. 

Apaèioje visai nieko ádomaus, bet dar yra palëpë. 

Ten saugomi kasdien nenaudojami daiktai, bet 

kartu ir tokie, kurie negrûdami á koká sandëliukà 

kieme. „Pakylëti“ daiktai, nes ant aukðto kur kas 

saugiau: uþlipti juk paprastai galima tik ið vidaus. Lubos 

uþpilamos spaliais, o juose kai kas ir uþsimeta, lieka nepastebëta. 

Ten gali bûti senø daiktø, svarbiø èia gyvenusiems. 

Genamas neaiðkø vilèiø, karabþdinuosi virðun, 

þvalgausi prieblandoje. Kartais kas nors bûna uþkiðta pastogëje, 

uþ gegniø. Traðkanèiomis lubomis nukrypstu nuo 

sijos ir jos staiga prasmenga... Bandau dar nusitverti iðskëtæs 

rankas ir trumpà akimirkà man tas pavyksta. Bet vis 

tiek nugarmu þemyn su debesiu dulkiø ir ðiukðliø. Gaunu 

per kuprà lentgaliais, ið kaþkur atsiradæs plytgalys trinkteli 

per pakauðá. Greitai nusipurtæs didumà dulkiø, ropðèiuosi 

atgal. Deja, mane ðaukia, ragina vaþiuoti, ir taip, nieko 

keistesnio neradæs, palieku apleistà sodybà. 

...Tà naktá prikëliau visus, nes paryèiais, pamëginæs pasikiðti 

rankas po galva, pajutau toká skausmà, kad garsiai 

sustugau. Net rankø valgydamas negalëjau ant stalo uþsikelt. 

Manau, þmogus galëtø taip jaustis, pakabojæs ant kryþiaus 

ir nesulaukæs dangun ëmimo. 

Sako, Lionginas Ðepka droþti, kurti pradëjo, kai kaimo 

muðtynëse gavo kuolu per galvà. Lig tol buvæs normalus 

bernas. Að savo elgesio pakitimø nepastebëjau, bet tikriausiai 

ta pusplytë ir iðnarinti peèiai tokias ðtai mintis sukëlë. 

JONAS VAICEKAUSKAS 

0 

Piktosios dvasios tikslas – 

sunaikinti þmogaus 

asmenybæ 

Atkelta ið p. 4 

– O kuo labiau pasikliauti – sàþine ar Baþnyèios mokymu? 

– Sàþinë yra pagrindinë norma. Prieð Dievà atsakysi pagal 

savo sàþinæ. Vis dëlto sàþinë turi bûti teisingai suformuota. 

Pavyzdþiui, psichiniø ligoniø sutrikdytas sàþinës 

reiðkimasis, interpretavimas. Sàþinæ teisingai suformuoja 

Ðventasis Raðtas, Baþnyèios tëvai, Baþnyèios mokymas. 

Bet sàþinë yra ádiegta, pirmoji ir natûrali, jos turi klausyti. 

– Ar ámanoma padëti kitam þmogui apsiginti nuo demonø, 

ar tai gali tik egzorcistai? 

– Gali padëti malda. Ðventajame Raðte paminëta, kad 

jei du sutars praðyti vieno dalyko, Dievas já duos. Be to, 

reikia þmogø palaikyti, bûti su juo. Velnio tikslas ádomus – 

sunaikinti þmogaus asmenybæ. Dël to ir vyksta bendradarbiavimas 

su psichologais, kad niekas negali atskirti, kur 

baigiasi asmenybës suþeidimai ir prasideda demoniðka 

veikla. Jei asmenybë paþeista, ji turi bûti atkuriama. Evangelijoje 

paraðyta: „Paþinkite tiesà, tiesa padarys jus laisvus.“ 

Suþeidimai reiðkia, kad þmogui buvo sutrukdyta tapti 

savimi, tokiu, koká Dievas sukûrë, paþinti tiesà. Viskas, 

kas griauna asmenybæ – trukdo, o kas jà stato – padeda 

þmogui. Þmogiðkojo ryðio palaikymas budina ir tvirtina 

asmenybæ. Tik neuþtenka ðiaip paguosti, reikia padëti iðeiti 

á laisvæ. Bendraudamas su depresija serganèiais þmonëmis 

ásitikinau, kad visi tie skiedaliojimai „að tave paguosiu“ 

yra maþai efektyvûs. Reikia padëti iðgyventi save, paþinti 

savo vidø, neiðsigàsti kasdienybës. Þmogus privalo 

iðmokti paþinti savo niuansus, vidinius virpesius, tai yra 

kruopðtus darbas. Privalu suvokti, kad tai, kas su þmogumi 

vyksta, dar nëra visiðkai ir neiðvengiamai jo. Net vienatvë, 

liûdesys, klaidos nëra fundamentalus, smerktinas, þmogø 

menkinantis dalykas. 

– Kaip vertinate kai kuriø þmoniø teigimà, kad pasaulyje 

stiprëja ðëtono imperija? 

– Gal daugëja þmoniø, kurie yra abejingi Dievui, tikëjimui. 

Padaugëjo nesuvokianèiø savo gyvenimo prasmës, atsirado 

galimybë velniui labiau veikti. Taèiau be þmogaus 

apsisprendimo jis nieko negali. Apskritai ðià kovà jau yra 

laimëjæs Dievas. 

– Yra daug istorijø apie apsëstus atsidavusius tikinèiuosius. 

Kodël buvo varginami, pavyzdþiui, ðventieji tëvas Pijus, 

Jonas Boskas? 

– Gal kad uþsigrûdintø tikëjime, apsisprendime, mokytø 

gintis nuo baimës. Èia jau susiduri su suvokimu, kad mes 

esame tik vabaliukai, dulkës prieð Dievà. Atliekant egzorcizmà 

gerai skaityti Ðventàjá Raðtà, ypaè tas vietas, kur 

Kristus iðaukðtinamas, arba Pradþios knygà. Ir kai skaitai 

Pradþios knygà, demonas keistai reaguoja á tà vietà, kur 

Dievas sukûrë vyrà ir moterá. Jis sako: „Klaida.“ Klaida, 

kad sukûrë þmogø. Mes faktiðkai neþinome, kas yra þmogus. 

Heideggeris gerai ávardijo þmogaus autentiðkumà – 

þmogus yra klausiantysis. 

– Kodël tiek daug Ðventojo Raðto vietø, kur kalbama 

apie egzorcizmà ir kitus Kristaus vykdomus stebuklus, baigiasi 

pasakymu „Kristus liepë jiems apie tai nepasakoti“? 

– Daþniausiai aiðkinama, kad Kristaus tikslas nebuvo 

stebukladario etiketë. Tikslas buvo atëjimas á Kryþiø, parodymas 

grynojo Dievo veikimo. Tauta laukë mesijo, darysianèio 

stebuklus, bet tai buvo neteisingas priëmimas. Ne 

taip yra ið tikrøjø, kaip matome þemiðkomis akimis. Þmonës 

ir dabar praðo, kad èia ir dabar bûtø laimingi. O ið tikrøjø 

Kristus atëjo tam, kad susitiktume su Dievu, tokiu, koks 

jis yra, iðgyventume jo meilæ. O kai pasklido gandai atëjus 

didá stebukladará, visi sulëkë, kad jau þemëje galëtø susikurti 

gerovæ. Bet èia nëra pasiliekanèios buveinës, mes esame 

kelionëje, sunkioje nuolatinëje kovoje. Tik po Prisikëlimo 

mes su Kristumi jau esame tos kovos nugalëtojai. Svarbu 

priimti gyvenimà kaip uþdaviná – niekur nuo jo nebëgti, 

vienintelë sàlyga – bûti atsakingam. 

– Evangelijoje pagal Jonà, paklaustas, kuris ið mokiniø 

já iðduos, Jëzus atsako: „Tai tas, kuriam padaþæs paduosiu 

kàsná.“ Ir, pamirkæs kàsná dubenyje, jis padavë Judui, Simono 

Iskarijoto sûnui. Kai ðis nurijo kàsná, áëjo á já ðëtonas. 

O Jëzus jam sako: „Kà darai, daryk greièiau!“ Atrodo, ðioje 

vietoje Jëzus nesulaiko Judo nuo blogio, o susitaiko su 

lemtimi. Ar gali bûti, kad Judas, kaip blogis, buvo Dievo 

plano árankis? 

– Vis dëlto tai buvo laisvas Judo pasirinkimas, jis nuëjo 

ir pardavë Jëzø savanoriðkai. Katalikø baþnyèia atmeta predestinacijà. 

Dievas þino, kiek leista veikti niekðybës paslapèiai. 

Bet èia patenkame á sferà, kurios niekas nesupranta. 

Aiðku, sakoma, kad Dievui nëra neþinomø dalykø. Tada gali 

klausti, kodël Dievas kaþkà leidþia, jam juk nëra laiko, jis 

þino, kaip uþbaigsime gyvenimà. Vis dëlto jis leidþia mums 

daryti nuodëmes. Gal reiktø kitaip þiûrët – taip Dievas nori 

savo meilæ mums parodyti. Nepaisant visø nuodëmiø, jis iðlieja 

savo meilæ. Juk nëra pasakyta, kad Judas visiðkai pasmerktas. 

Jis pasidavë piktajam ir atliko toká veiksmà. Èia 

susiduriame su Dievo veikimo, malonës ir nuodëmës paslaptimis. 

Kodël bûtent tokiu bûdu Dievas atëjo á þemæ ir 

kodël bûtent taip mirë – á ðiuos klausimus neatsakysime. 

Tik predestinacijos nëra, Judas galëjo kitaip pasirinkti, galëjo 

gailëtis. Visi turi ateiti ir praðyti Dievà. Per prievartà në 

vienas nebus iðlaisvintas. Gali melstis uþ atsivertimà, bet jei 

pats þmogus nebendradarbiauja ir nenori, beveik neámanoma 

jam padëti. Dievas gerbia laisvæ. 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 


7 

95 

75 

Meditacija I 

papilvæ maudþia pirmajam pavasario vëjui 

nuslydus dþinsø aptempta ðakuma 

norisi kavos, ilgos cigaretës, roþës ið nepaþástamojo rankø 

draugë dviprasmiðkai konstatuoja: tau reikia nuleisti 

ir net neátaria, 

kaip kasnakt mëðlungis mano pirðtais 

nutraukia duðo uþuolaidà ant þemës 

ákaitæs kûnas suvirpa 

KOTRYNA KLIMAITYTË 

Neiðtikimos moters patarimai pradedanèiajai 

pradëti reikëtø nuo epiliatoriaus, 

jei ketini sugundyti vyrà, 

tau nepriklausantá 

kad pagaliau delnu nustebtø: 

kokia tu ðvelni 

nes jo moteris 

per daugybæ dienø pamirðo bûti ðvelni 

kaip ir tu pamirðai savajam 

25 

5 

0 

paskui, kol sugráþta vël á save – 

nutirpusi koja nepatogiai áremta á skalbyklæ 

akis pradeda erzinti elektros lemputë 

katë, besibraiþanti á duris – 

ir tik kelioms minutëms, paskui vël vël vël 

su kiekvienu ðirdies tvinksniu 

ir ten, kaþkur, tas garas, jo nenuleisi neiðleisi nepaleisi 

vël kaupiasi 

todël ðypsausi sëdëdama troleibuse 

eidama gatve valgydama sriubà pasitaisydama nusmukusià kojinæ 

nuo to gerumo papilvëje 

tiesiog saldþiai iðmurkiamo geismo geisti 

gyventi 

Meditacija II 

kauburëlis, 

pritvinkæs kaip pernokusi slyva sulèiø, 

lieti ir skyla, veriasi 

tik man 

në vienas jûsø nepaþadino – 

àsoty pienas ið Tarkovskio 

klasika – archetipinë, nuvalkiota, banali 

srovelë per sëdmenis – akies akies istorija 

nereginti, trokðtanti regëti 

pirðtu budinanti, 

pagalvële, jautriai, ásiklausydama 

þaidþiu. 

netvinksinèios krûtys – 

tvinksinèios mintys 

nuo sienø drykstantys tapetai 

naktinëj tyloj grynos meditacijos garsai 

skylanti oda – 

violetinë þievelë 

ragauèiau save 

mylëèiau savo moteriðkumà 

labiau uþ save paèià 

per metaliná burzgesá 

grindis þiedadulkëm nukloja nepaklusnûs plaukeliai 

kvepia migdolais, muskusu 

ir bûsima nuodëme 

Istorija, kurioje minimi teisësaugos pareigûnai 

Pasimirðta numirðta (ið)irsta 

ið tûkstanèio varpø, kaip tada 

ant stalo (kalno) kai nebuvo nieko 

tik dangus ir þirgø kanopos per rudenëjantá takà 

pakëliau galvà 

akis uþkabino erdvæ plëðiantá neonà 

– jok Gediminai jok – 

ristele raitoji Lietuvos policija 

vabalëlis ant skruosto 

ropojantis paskutinio spindulio link 

(m)irðtantis kaip þodis á gudobelæ 

prasivëræs mirksnis á kurá sutalpinau save 

po ne(ið)mylëtos vasaros – 

o sariais susisupusios mintys vëlësi á voratinklius 

leidþiantis 

ir nebeliko nieko daugiau 

uþ tavo iðtartà „mano mergaitë“ at(s)iduoèiau daugiau nei save 

teisus buvo Limonovas, meilë turëtø bûti priskirta ligoms 

Paskui 

pabusdavo rytais, dar neatsimerkusi uosdavo ásismilkusá patalà, 

per naktá iðgulëtus plaukus, duobelæ po galva, 

dar nepakrutinusi minèiø, rankø, kojø pirðtø, 

þinodavo, kad ir vël yra pavargusi, 

kad uþ lango vël toks pat pleiskanotas rytas, suzmekusi auðra, 

po nakties kancarais iðprievartauti þibintai 

þinodavo, kad ir vël ir vël ir vël toks pat nusibodæs kvëpavimas, 

ta pati kava, vanduo, rûdimis laiþantis èiaupà, 

kiemsargio pirðtai prie ðiukðliø vamzdþio, kad po nakties suglostytø skrepliø likuèius, 

ir vël ta pati priplëkusi koðë su kandþiø kiauðinëliais, 

nudëvëti naktiniai marðkiniai 

(á kampà) 

nudëvëtas iðglebæs kûnas 

(krûtys, sëdmenys, venø iðvargintos kojos) 

ir vël cigaretë balkone, dûmai, prasimuðæ per smogà, 

kaimynø bute kiauksintis ðuo – 

o ten, kaþkur, jei dar kaþkur tas yra, iðtrupëjæs asfaltas, 

ten, kaþkur, rytà pateka saulë ir þalia bûna þolë (ne veja), – 

atsimena, – dreskianti kojà gëlë, kraujo laðas per praplëðtà kojinæ – 

ten, kaþkur, gal net paukðèiai dar èiulba, 

debesys moka dar plaukti, kaimynai moja ranka, gero ûpo linkëdami, 

ten, kaþkur, á vandenis plaukia laivai, skiedros, vainikai, 

ten upës, tarp kalnø lyg tarp mano krûtø iðbrinkusios gyslos, pranaðauja pavasará 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

95 

8 KNYGOS 


Paskutinio tremtinio sentimentai 

„Paskutiniam laisvës sûnui“ 

75 

25 

5 

0 

Michailas Lermontovas. Paskutinis 

laisvës sûnus. Sakmë. Vertë Gintautas 

Ieðmantas. V.: Þuvëdra, 2009. 63 p. 

2009 m. pasirodë paskutiniu Lietuvos 

politiniu tremtiniu vadinamo (1980 m. uþ 

pogrindinæ veiklà suimto, nuteisto, kalëjusio 

Permës lageriuose, iðtremto á Komijà, 

amnestuoto tik 1988 m.) Kovo 11-osios 

Akto signataro, poeto ir publicisto, Lietuvos 

raðytojø sàjungos nario Gintauto Ieðmanto 

iðversta Michailo Lermontovo sakmë 

„Paskutinis laisvës sûnus“. Knyga iðleista 

vos 200 egzemplioriø tiraþu, iliustruota, 

papildyta komentarais, kurie jaukiai 

pavadinti „Kai kuriø dalykø paaiðkinimu“, 

ir 2008 m. vasario 16 d. iðvakarëse pasiraðytu 

vertëjo straipsniu, kuriame jis teisinasi 

antrà kartà ëmæsis versti ðià poemà „ne 

vien dël sentimentø“. Pasirodo, Ieðmantas 

pirmà kartà poemà iðvertë prieð 45 metus. 

Taèiau sovietmeèiu ðis jo darbas nebuvo 

iðspausdintas, o vertimo rankraðtis dingo 

„Pergalës“ þurnalo redakcijoje. Vertëjas 

spëja, jog taip nutiko dël to, kad ðis laisvës 

patosu ir tëvynës meile alsuojantis kûrinys 

tuo laikotarpiu galëjæs kelti „nepageidautinø“ 

asociacijø su Lietuvos pokario pasiprieðinimo 

kovomis. Ieðmantas teigia ryþæsis 

antrà kartà versti ðá kûriná todël, kad 

„M. Lermontovas (1814–1841) yra toks 

poetas, kurio ir jaunatviðki kûriniai verti 

poezijos mylëtojø dëmesio“ (57), nes „daro 

suprantamesnæ visà vëlesnæ M. Lermontovo 

kûrybà, taip pat tragiðkà gyvenimo 

baigtá“ (57). Visgi ðios knygelës þavesys 

kaip tik ir kyla ið to, kad joje dera viskas 

– nuo nedidelio tiraþo, kiðeninio formato, 

áspûdingo virðelio (aèiû dailininkei 

Auðrai Èapskytei!), geros kokybës popieriaus 

ir vertimo iki knygos gale pateikiamos 

trumpos vertëjo iðpaþinties, be kurios 

ðis leidinys bûtø praradæs didelæ dalá vertës, 

nes antrà kartà pasirinkæs versti ðá kûriná 

Ieðmantas ne tik iðreiðkia iðtikimybæ 

laisvës ir tëvynës meilës idealams. Tikëtina, 

kad jis, po daugelio metø sugráþdamas 

prie pradëto, bet nebaigto darbo, uþtikrina 

savo paties gyvenimo tæstinumà ir áprasmina 

jaunystës ieðkojimus ir kertines viso 

gyvenimo vertybes. 

Rusø poeto Lermontovo kûryba natûraliai 

skyla á du laikotarpius: mokymosi 

(1828–1832) ir kûrybinës brandos 

(1835–1841). Ðiuos laikotarpius skiria treji 

metai, per kuriuos Lermontovas paraðë vos 

kelis humoristinius eilëraðèius ir pornografines 

poemas. Poema „Paskutinis laisvës sûnus“ 

paraðyta pirmuoju, mokymosi, laikotarpiu. 

Pradëjæs raðyti 14 metø, Lermontovas 

pirmiausia ëmësi poemos þanro: bûtent ðis 

þanras tuo laikotarpiu buvo itin iðtobulintas 

ir labai populiarus. Þinomiausios ankstyvojo 

laikotarpio poemos: „Kaukazo belaisvis“ 

(1828), „Korsaras“ (1828), „Paskutinis laisvës 

sûnus“. Dël pastarosios paraðymo laiko 

ginèijamasi, taèiau spëjama, kad ji galëjo bûti 

paraðyta apie 1830–1831 m. Ðis laikotarpis 

laikomas ankstyvosios Lermontovo kûrybos 

virðûne: jis dirbo itin intensyviai, per dvejus 

metus iðbandë beveik visus poezijos þanrus. 

Kai kurie ið ankstyvojo laikotarpio kûriniø, 

pavyzdþiui, poema „Lietuvaitë“ (1830), iðversti 

ir á lietuviø kalbà. Pastaràjà 1964 m. 

iðvertë Vytautas Bloþë. Pasak poeto, tai labai 

patriotiðkos, lietuviðkos dvasios kûrinys. 

Visgi jaunojo Lermontovo poemos labai 

eklektiðkos. Tai puikiai jautë ir poeto 

amþininkai. Neretai jis skolinosi ir „klijavo“ 

gatavus pripaþintø poetø (Konstantino 

Batiuðkovo, Vasilijaus Þukovskio, Aleksandro 

Puðkino ir kt.) kûriniø fragmentus 

(iki 8 ir daugiau eiluèiø), á poemas perkëlë 

savo paties eilëraðèiø fragmentus, todël 

ankstyvosios poemos kartais panaðios á lyrines 

arijas, atliekamas butaforija uþgriozdintose 

operos scenose. Joms bûdinga naftalinu 

ðiek tiek dvelkianti estetika. Lermontovo 

eiliavimas rëmësi Puðkino ir jo 

kartos poetø, XVIII a. pab.–XIX a. pr. reformavusiø 

rusø eilëdarà, poetinëmis priemonëmis. 

Poezijos metrinæ sistemà ir intonacijas 

Lermontovas tobulino remdamasis 

Vakarø Europos raðytojø Byrono, Schillerio, 

Mickevièiaus patirtimi. Lermontovas 

taip pat domëjosi tautosaka ir bandë imituoti 

rusø liaudies poetinæ kûrybà. Metrikos 

ávairovës poþiûriu jis gerokai lenkia 

kitus þymiausius to meto poetus, tokius 

kaip Þukovskis ir Puðkinas. Jo eiliuotos 

kalbos architektonikos ávairovë taip pat 

stulbina. Nors manoma, kad Lermontovas 

neskyrë per daug dëmesio fonikai, literatûrologai 

paþymi, kad jis vengia panaðiø garsø 

þodþiø sandûroje ir siekia iðgauti kirèiuotø 

balsiø asonansà, kuriuo remiasi jo 

poezijos melodika. 

Poema „Paskutinis laisvës sûnus“ paraðyta 

tradiciniu penkiapëdþiu jambu. Rimai 

vyriðki. Tai galëjo sukelti sunkumø vertëjui, 

nes lietuviø poezijoje tradiciðkai vyrauja 

moteriðki ir miðrûs rimai: vien vyriðkai 

rimuoti eilëraðèiai, mokslininkø duomenimis, 

sudaro vos 8,7 %. Originalo strofø 

architektonika labai ávairi... Visa tai 

ávardijus, galima konstatuoti, kad Ieðmantui 

pavyko subtiliai perteikti svarbiausius 

poetinës architektonikos elementus: sutampa 

skiemenø skaièius eilutëje, metras, 

rimavimo schema, iðlaikyti vyriðki rimai, 

perteikta intonacija. 

Áûâàëî, äëÿ çàáàâû ÿ ïèñàë, 

Òðåâîæèìûé ìëàäåí÷åñêîé ìå÷òîé; 

Áûâàëî, ÿ ëþáîâèþ ñòðàäàë, 

È, ñ áóðíîþ, ïûëàþùåé äóøîé, 

ß â âåòðåíûõ ñòèõàõ èçîáðàæàë 

Òàèíñòâåííûõ âèäåíèé ìèëûé ðîé. 

Íî äíè íàäåæä êî ìíå íå ïðèäóò âíîâü, 

Íî èçìåíèëà ïåðâàÿ ëþáîâü!.. 

Kadais be tikslo þaisdamas raðiau, 

Jaunø svajoniø stumiamas keistai, 

Kadaise meiles svaigdamas kenèiau 

Ir dvasià traukë mëlyni skliautai, 

O eilëse ðviesius vaizdus pieðiau 

Ir ðirdþiai vërës þavintys kraðtai. 

Bet nedûzgens daugiau vilèiø bûrys, 

Bet pirmas jausmas sielon nebegráð!.. (7) 

Kiek sunkiau vertëjui sekësi perteikti 

liaudies poetinio epo intonacijas Ingeloto 

dainoje: 

Ñîáðàëèñÿ ëþäè ìóäðûå 

Âêðóã ïîñòåëè Ãîñòîìûñëîâîé. 

Ñìåðòü íàä íèì ëåòàåò êîðøóíîì! 

Íî, ìàõíóâøè ñëàáîþ ðóêîé, 

Ãîâîðèò îí ðå÷ü äðóçüÿì ñâîèì: 

«Àõ âû ëþäè íîâãîðîäñêèå! 

Ìåæäó âàñ çìåÿ-ðàçäîð øèïèò. 

Ïðèçîâèòå êíÿçÿ ÷óæäîãî, 

×òîá âëàäåë îí êðàåì ðîäèíû!» – 

Òàê ñêàçàë è óìåð Ãîñòîìûñë. 

Iðmintingi þmonës bûrësi 

Apie Gostomislo patalà. 

Sklandë vanagu virð jo mirtis! 

Bet pamojæs silpstanèia ranka 

Jis bylojo liûdintiems draugams: 

„Ak, jûs Naugardo ðlovingieji! 

Skaldo jus nesantaikos angis. 

Tad valdovà kvieskit ið svetur. 

Tevaldys jis brangià tëviðkæ!“ – 

Taip pataræs mirë Gostomislas. (17) 

Vertimo tekstas stropiai sutvarkytas. 

Tiesa, kartais akis visgi uþkliûva uþ vieno 

kito netikslumo, pavyzdþiui: Ãîñòîìûñë 

derëtø transliteruoti kaip Gostomyslas, nes 

û visais atvejais keièiama y, iðskyrus galûnæ 

-ûé ir daugiskaitiniø rusø kalbos vietovardþiø 

galûnæ -û. 

Kûrybingai perteikti peizaþai, kuriø 

poemoje gausu. Vienu ið iððûkiø vertëjui 

galëjo bûti tai, kad ðios Lermontovo poemos 

peizaþai itin eklektiðki, nenatûralûs: 

nors veiksmas vyksta prie Ilmenio eþero 

Didþiajame Naugarde, poetas nevengia 

kalbëti apie kalnø tarpeklius ir stûksanèias 

uolas. Vertëjas tokiais atvejais pasitelkia 

„debesø gûbrius“ (11) arba „ir kalnus, ir 

laukus“ (26), „kalnus, jø gûbrius“ (38) – 

iðvardijamoji intonacija tarsi padeda suðvelninti 

„reljefà“. Kartais Lermontovo 

mëgstami âåðøèíû ãîð, óùåëèÿ ñëàâÿíñêèõ 

ãîð ir pan. groþybës apskritai pradingsta 

ið vertëjo akiraèio. Toks jo elgesys 

tikriausiai tam tikra prasme neiðvengiamas. 

Jis paaiðkina, kodël sensta groþinës 

literatûros vertimai: ið dalies jie pasensta 

dël to, kad keièiasi kûrinio estetinë recepcija. 

Dar viena ádomi detalë – originalo patriotiná 

skambesá sustiprina net 11 kartø pavartoti 

þodþiai, giminiðki þodþiui slavas, slavai: 

tekste minimi ñëàâÿíñêèå ðåêè, áîãè, 

ãîðû; taip pat ñûíû, äóøà, ñòðàíà ñëàâÿí, 

o posakio „paskutinis laisvës sûnus“ teksto 

sinonimas – ïîñëåäíèé âîëüíûé ñëàâÿíèí, 

t. y. „paskutinis laisvas slavas“: 

Îí ïàë â êðîâè, è ïàë îäèí – 

Ïîñëåäíèé âîëüíûé ñëàâÿíèí! 

Uþ laisvæ krito jis ramus, 

Jis – paskutinis jos sûnus! 

Vertime slavai paminëti vos 5 kartus. 

Tai galëtø bûti vienas ið pavyzdþiø (suprantama, 

su daugybe iðlygø, nes poezijos 

vertimas – labai specifinë sritis), kaip vertimo 

tekstas priklauso nuo vertëjo pozicijos, 

ásisàmonintø ar neásisàmonintø tikslø 

ir pan. Nors knygoje esanèiame straipsnyje 

Ieðmantas pabrëþia, kad ðis kûrinys vertingas 

kaip literatûros istorijos paminklas, 

visgi akivaizdu, kad vertëjà jis domina ne 

tik Lermontovo kûrybos raidos poþiûriu. 

Êîãäà ïå÷àëüíûå ëóãà 

Ïîêðîþò ïåñòðûå öâåòû, 

Êîãäà íàä îçåðîì êóñòû 

Ïîçåëåíåþò, è ñòðóè 

Çàáëåùóò ïåíîé ìîëîäîé, 

È â ðîùå Ëàäû â ÷àñ íî÷íîé 

Çàòÿíóò ïåñíþ ñîëîâüè. 

Kai liûdnos lankos paðiliuos 

Gëlynø kuokðtais pasidengs, 

Prie eþerø tylaus vandens 

Þilvièiø krûmai suþaliuos, 

Kai egliø ûgliai saulën stybs 

Ir Lados girioj per naktis 

Guviai lakðtingalos skardens. (30) 

Visgi kartais siekdamas suvaldyti strofà 

vertëjas neiðvengia banalybiø: 

Ðóêà èñêóñíîãî ëüñòåöà 

Èãðàëà ãëóïîþ òîëïîé. 

È áëàãîðîäíûå ñåðäöà 

Òîìèëèñü òàéíîþ òîñêîé... 

Klastûnas þaidë patiklia 

Tauta gudriu kalbos menu 

Ir ðirdys ilgesio valia 

Nerimo, degdamos jausmu. (31) 

Kartais pritrûksta tikslumo, pavyzdþiui, 

ðiame epizode vaizduojama kvaila 

minia, kuria þaidþia patyræs manipuliatorius 

kunigaikðtis Riurikas, vertime tampa 

patiklia tauta. Taðkas atskiria pirmàjá originalo 

dvieilá nuo antrojo. Tai labai svarbu, 

nes èia – o tai viena ið tradiciniø romantizmo 

skirèiø – suprieðinami minia ir 

individas, kitaip tariant, pavieniai kilniaðirdþiai, 

kuriuos degina slapta gëla dël pamintos 

tëvynës... Ið vertimo galima suprasti, 

kad kalbama apie tautos (minios) 

ðirdis, bet romantikø poþiûriu minia – ne 

þmonës ir negali turëti ðirdies. Tai iðreikðta 

vertëjo puikiai perteiktoje ðio kûrinio 

dedikacijoje: 

Pasaulin vienas blokðtas að buvau, 

Geidþiau draugø, bet neradau þmoniø... 

Labai svarbu perteikti poemos, kaip 

epinio kûrinio (sakmës), ávaizdþius. Vertëjas 

– tai þmogus, nuolat priverstas rinktis ið 

keliø blogybiø. Taèiau dirbant su ðio þanro 

kûriniais vargu ar tikslinga aukoti ávaizdþius 

dël darnesnio skambesio... Pavyzdþiui, 

ðioje iðtraukoje: 

Íà ìëàäøåì ñ ñòðåëàìè êîë÷àí 

È ëóê, è ðæàâ÷èíîé ïîêðûò 

Åãî øèøàê, è ìå÷ çâåíèò 

Íà íåì; òÿæåëûõ ìóê áðàçäû 

È áèòâ äàâíèøíèå ñëåäû 

Õðàíèò åãî ÷åëî, íî âçãëÿä 

È âñå äâèæåíüÿ ãîâîðÿò, 

×òî íå ïîãàñ îãîíü ñâÿòîé 

Ïîä ñåé êîëü÷óãîé áîåâîé... 

Jaunasis neðinas strëliø 

Dëklu, dar lankas ant peèiø, 

Jo ðalmas paliestas rûdþiø, 

Prie ðono kardas, netektim 

Ir praeities kovø liktim 

Kakta þymëta, bet vyzdþiai 

Kaskart byloja iðdidþiai, 

Kad po ðarvais gyva ugnis, 

Kuri atpirks ir iðganys... (40) 

iðryðkëja verèiamo kûrinio þanro, temos ir 

vaizduojamojo laikotarpio neatitinkantis 

motyvas: „Paskutinio laisvës sûnaus“ pagrindinis 

veikëjas Vadimas – tikras pagoniø 

karþygys. Jo atributai: lankas, strëlës, 

surûdijæs ðalmas, kardas. Jis sakosi kovo- 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

2010 m. balandþio 9 d. Nr. 14 (984) KNYGOS 

9 

95 

75 

jàs uþ dievus, prisiekia tëvø dievams: „Prisiekiu 

jums, tëvø dievai.“ (18) Originale ði 

eilutë (tai komentaruose aptaria ir vertëjas) 

skamba kitaip: Êëÿíóñü, âåëèêèé ×åðíîáîã. 

Kitaip tariant, Vadimas meldþiasi ne 

kam kitam, o paèiam Èernobogui – Juodajam 

vakarø slavø luþitënø panteono dievui, 

kuriam, kaip teigia kai kurie ðaltiniai, senovëje 

bûdavo aukojami þmonës. Todël 

krikðèioniðkos aliuzijos á Atpirkëjà ir Iðganytojà 

ðiame kontekste niekuo nepateisinamos... 

Vertëjas nusipelno pagarbos uþ vaizdingos, 

lietuviø literatûros klasikø – Vaiþganto, 

Þemaitës, Vinco Mykolaièio-Putino – 

vartotos leksikos iðmanymà. Tokie þodþiai 

kaip: kraupulys (11); gaila (12); alsa, arþus 

(13); atvangus (22); vienatis (24); vilkai 

atkropia (27); aidesiai (29); prakeiktis, 

dangus þaruoja (39); liktis (40); kaubrë 

(47); ðiurpesys (51) – suteikia kûriniui archajiðkà 

kolorità. Vertimo tekste esama ir 

okazionalizmø – neáprastos darybos þodþiø, 

kuriø reikðmë suprantama ið konteksto, 

tai: ðvytesys (14); apleistis (36); kartesys 

(41). Bandyta pavartoti ir vienà kità retesnæ 

morfologinæ formà, pavyzdþiui: akmenai 

(39); slavas tu esme (25). Taèiau þodynuose 

tokia veiksmaþodþio bûti vienaskaitos 

antrojo asmens forma neuþfiksuota, 

LKÞ randame tik: esi, ësi, esmi, esti, esèi... 

Suprantama, pastaràjà formà galima priskirti 

licentia poetica srièiai... Kelia abejoniø 

prieveiksmiø samplaikos kaip daug 

vartojimas: „Kaip daug, uþ laisvæ, uþ savus, 

/ Að bûèiau kritæs, jei ne tu.“ (41) Prieveiksmiø 

kaip daug samplaika, vartojama 

„kad kiek, vos, be maþa ko“ (þr. LKÞ: 

„Vilkui kartà ir nelaimë atsitiko: kad kiek, 

bûtø kaulu uþspringæs“) reikðme, laikytina 

svetimybe ir greièiausiai yra susijusi su rusø 

ìíîãî ëè, ìàëî ëè. 

Finalinëje dalyje pavartotas þodis uþmarða 

turi ne tik „uþmirðimo, uþmarðties“, 

bet ir kità – „kas greitai uþmirðta, uþuomarða“ 

– reikðmæ (þr. LKÞ: „Ot esu 

uþmarða!“; „Mûs mergaitë tai tokia uþmarða“). 

Ðio daiktavardþio vardininkas skaitytojui 

kaip tik pirmiausia ir sukelia asociacijø 

su tokiais bendrosios giminës daiktavardþiais 

kaip: akiplëða, kûtvëla, valkata ir 

kt., todël „Uþklojo uþmarða akis“ tikrai derëtø 

keisti á uþmarðtá arba uþmirðtá (plg. 

LKÞ: „Tauta, praradusi ákvëpimà kurti, 

þengia á uþmirðtá“). 

Ïîä íèìè ñïèò ïîñëåäíèì ñíîì, 

Ñ ñâîèì ìå÷îì, ñ ñâîèì ùèòîì, 

Çàáûò ñëàâÿíñêîþ ñòðàíîé, 

Ñâîáîäû âèòÿçü ìîëîäîé 

Po jais palaidotas kartu 

Su savo kardu, su skydu 

Jaunasis laisvës karþygys, 

Uþklojo uþmarða akis. (54) 

Baigiant belieka palinkëti vertëjui – 

laisvës ðaukliui ir tremtiniui – ákvëpimo ir 

kûrybinës sëkmës. 

IRENA POTAÐENKO 

Vertëja apie verstà knygà 

James Meek. Meilës aktas. Romanas. Ið anglø k. vertë 

Kazimiera Kazijevaitë. V.: Gimtasis þodis, 2009. 352 p. 

Kai pagalvoju apie Jameso Meeko romanà „Meilës aktas“, 

pirmiausia á galvà ðauna þodis „netikëtumas“. Netikëtumai buvo 

trys. Pirma, nesitikëjau uþtikti tokios rusiðkos dvasios ir tematikos 

britø autoriaus knygos. Antra, pradëjusi skaityti niekaip 

negalëjau suprasti, kodël ji pristatoma kaip bestseleris. 

Nors uþpakaliniame originalo virðelyje mirgëte mirgëjo uþsienio 

kritikø liaupsës, nors istorijai buvo neðykðtima tokiø epitetø 

kaip „uþburianti“, „nepaprasta“ ir „didinga“, skaitant pirmuosius 

skyrius man susidarë áspûdis, kad knyga veikiau keista 

ir sudëtinga, ðiaip ar taip, tikrai ne tokia, kokios tikëjausi. Na, 

o treèias netikëtumas buvo tas, kad su vargu áveikus gal treèdalá 

kûrinio staiga jis mane pritraukë it magnetas ir nebepaleido iki 

paskutinio puslapio. 

Atsakymø, kodël britø autoriaus romano veiksmas vyksta 

Sibire per Rusijos pilietiná karà, ieðkojau raðytojo biografijoje 

ir virtinëje interviu (mat tas pats klausimas domino ir já kalbinusius 

uþsienio þurnalistus). J. Meekas – reporteris, lankæsis 

tokiose karo zonose kaip Irakas, Èeèënija ir Gvantanamo álanka. 

Tad karo tema jam iðties artima. Taèiau, kaip teigia J. Meekas, 

nors karas kaip ribinë situacija raðytojui gali padëti paaðtrinti, 

sudramatinti tam tikras situacijas, tai anaiptol negarantuoja 

sëkmës. Kitaip tariant, kûrinys yra vykæs ne todël, kad jo 

veiksmas vyksta karo metu, o dël to, kas dedasi karo fone. 

1991–1999 m. J. Meekas gyveno buvusioje Sovietø Sàjungoje – 

Ukrainoje, vëliau Rusijoje. Bet pats raðytojas teigia, kad ne tai 

buvo pagrindinë prieþastis, kodël savo romanui jis pasirinko 

bûtent tokià vietà ir toká laikà. J. Meekas atskleidþia tris já sudominusius 

istorinius reiðkinius: kastratø sektà, gyvavusià Rusijoje 

XIX a., Èekø legionà, po Pirmojo pasaulinio karo ástrigusá 

Sibire, ir kanibalizmo atvejus, kurie neretai pasitaikydavo 

tarp kaliniø, bëgusiø ið prievartinio darbo stovyklø Arktyje. 

Tad jis turëjo pasirinkti scenà, kurioje ðie reiðkiniai bûtø galëjæ 

atgyti. Ja ir tapo 1919-øjø Sibiras. 

Ið tiesø kastratai, kanibalizmas ir Èekø legionas yra tarsi 

trys drambliai, laikantys J. Meeko sukurtà „Meilës akto“ pasaulá. 

Nors ðie elementai labai svarbûs, jie neuþgoþia paèios istorijos, 

o veikiau tampa priemone autoriui pasakyti tai, kà jis 

nori. Romano veiksmas vyksta Sibiro platybëse glûdinèiame 

miestelyje pavadinimu Jazykas, èia ir susikryþiuoja pagrindiniø 

veikëjø keliai. Vienas ið jø – politinis kalinys Samarinas, 

pabëgæs ið prievartinio darbo stovyklos Arktyje ir, anot jo, persekiojamas 

nusikaltëlio kanibalo vardu Mohikanas. Kitas – Balaðovas, 

vadovaujantis keistai Jazyko sektai, kurios nariai, 

geisdami aukotis Dievui ir tapti panaðûs á angelus, nusirëþia 

sau lytinius organus. Dar yra Mucas, Èekø legiono, uþëmusio 

Jazykà, leitenantas þydas. Ir Ana Petrovna – naðlë, auginanti 

sûnelá. Ðiuos þmones sieja keisti ryðiai ar, tiksliau, paslaptys: 

Mucas slapta ásimylëjæs já atstûmusià Anà Petrovnà, ði ið tiesø 

visai nëra naðlë, Samarinas þino, kad Balaðovas yra kastratas, o 

Balaðovas þino, kas per vienas yra Samarinas. Samarino pasirodymas 

iðjudina Jazyko gyventojus tarsi akmuo, ámestas á ramø 

uþutëká: vienas po kito jie nusiplëðia kaukes ir apnuogina 

tikràjà savo prigimtá. 

Akivaizdu, kad autoriø itin domina þmogaus prigimtis, jo 

gebëjimas (ar negebëjimas) paþinti visus tuos skirtingus asmenis, 

slypinèius jo viduje, ir suvokti, kuris yra tikrasis „að“. Vienas 

ið pagrindiniø personaþø, Samarinas, lengvai suþadina aistras 

ir yra be galo átaigus bûtent dël savo dvilypës asmenybës. 

Jis tarsi nebesuvokia, kada yra tikras, o kada dëvi kaukæ, kada 

meluoja, o kada sako tiesà. Tiksliau, jam net nebereikia apsimetinëti, 

nes visi tie skirtingi þmonës, apie kuriuos kalba, ið tiesø 

ir yra jis pats. Nors Samarinas èia bûtø neginèijamai ryðkiausias 

pavyzdys, beveik visi pagrindiniai romano personaþai 

yra paþenklinti dvilypumo: èekø vadas Matula ðvelniomis berniuko 

lûpomis ir þiauraus senio akimis; angelas nusidëjëlis Balaðovas; 

Ana Petrovna, kuri tuo pat metu tebemyli savo vyrà ir 

jo neapkenèia, nori susieti savo gyvenimà su racionaliuoju Mucu, 

taèiau jà traukte traukia beprotiðka Samarino asmenybë, ji 

myli savo sûnø, bet atstumia já dël kûniðkø malonumø ir t. t. 

Beje, Mucas, kaip, ko gero, vienintelis visiðkai sveiko proto 

vyriðkis ðiame romane, yra Samarino antipodas. Bet Ana puola 

á glëbá bûtent Samarinui, o ne Mucui, kuris lyg ir atrodytø labiau 

vertas meilës. Paradoksalu, bet Samarinas ið tiesø atrodo 

ádomesnis ir spalvingesnis personaþas uþ Mucà – gal todël, kad 

yra nenuspëjamas, beatodairiðkas ir dega vidine ugnimi, kurios 

taip stinga padoriam ir tvarkingam þydø kilmës leitenantui. Na, 

o Balaðovas yra kaþkuo panaðus á Samarinà: nors jie tarsi ir atstovauja 

prieðiðkoms stovykloms, mat vienas tiki esàs angelas, 

kitas – griovëjas, abu pamina savyje tai, kas þmogiðka, ir renkasi 

nepasiekiamà idealà. Vienas dël Dievo, kitas dël liaudies 

pasiryþæs aukoti bet kà: ðeimà, þmoniø gyvybes ar net savo kûno 

dalá. Todël suvokti, kad yra ne kas kita, o tik þmonës, jiems 

abiem tolygu þlugimui, kita vertus, tai ir yra pats tikriausias 

iliuzijos, uþvaldþiusios visà jø gyvenimà, þlugimas. 

Norëtøsi bent trumpai paminëti ir karo temà, kuo ji reikðminga 

kûrinyje. Jazykas – tai miestas, turintis paklusti tiems, 

kurie já uþkariauja, nesvarbu, kas tai bûtø – raudonieji ar baltieji, 

rusai ar èekai. Èia dedasi tai, kas ir bet kurioje pasaulio vietoje 

per karà: þmonës ir jø gyvenimai tampa beverèiai – tik kaþkieno 

grobis, bedvasis daiktas, kurá gali pasiimti tas, kas turi 

daugiau ginklø ir valdþios. Èekø vadas Matula atstovauja tiems 

maniakiðkiems karo vadams, dël kuriø ir vyksta visi karai – jie 

turi itin asmeniniø prieþasèiø neleisti, kad karas baigtøsi, nes jø 

gyvenimo prasmæ sudaro valdþia, net jei ji netikra, o tik ásivaizduojama. 

Simboliðka, kad Matula tarsi neturi ðirdies, mat kulkai 

pataikius á tà vietà, kur turëtø bûti ðirdis, jis kaþkodël nemirðta. 

Kûrinyje keliamas klausimas, ar karas apskritai kada 

nors gali baigtis: nors knygos pabaigoje atrodo, kad Jazyko laukia 

geresni laikai, ið tiesø vienus uþkariautojus tiesiog pakeièia 

kiti, galbût ne tokie kraugeriðki, taèiau vis tiek uþkariautojai. 

Knyga priverèia apie daug kà susimàstyti, perkratyti savo 

vidines nuostatas ir iðkelia daug klausimø apie meilæ, mirtá, 

þmogaus bûtá karo ir revoliucijø sugriautame pasaulyje, apie 

aukos reikalingumà ir prasmæ, apie þmogaus gyvenimo vertæ ir 

t. t. Ðá sàraðà bûtø galima tæsti, o jei norëtume plaèiau panagrinëti 

minëtus klausimus, prireiktø nemenko traktato. Bet, norint 

uþèiuopti pagrindinæ knygos idëjà, verta prisiminti kûrinio pavadinimà 

– „Meilës aktas“, tikslesnis vertimas bûtø „Liaudies 

meilës aktas“ (The Peoples Act of Love). Viename interviu J. Meekas 

paaiðkina, kad ðis pavadinimas yra tarsi raktas arba svarbi 

nuoroda siekiantiems perprasti pagrindinæ idëjà. Paties autoriaus 

teigimu, liaudies meilës aktas ðiuo atveju yra kanibalizmo 

aktas. Taip pat ir kastracijos aktas. Nes þiaurø poelgá vadinti 

meilës kupinu (arba meilës ákvëptu) poelgiu gali tik kraðtutiniø 

paþiûrø idealistai: meilæ liaudþiai (arba Dievui) jie uþkelia ant 

pjedestalo, o meilæ artimui arba apskritai þmogui kaip individui 

nuvertina. Ðià mintá raðytojas ir iðskleidþia knygoje. 

Kalbant apie patá vertimà kaip procesà, versti ðià knygà nebuvo 

lengva jau vien dël to, kad romanas aprëpia labai daug ne 

tik geografiniu, bet ir kultûriniu poþiûriu. Tad galiu tik pasidþiaugti, 

kad ir versti turëjau ganëtinai daug laiko – apie metus. 

Nors turëjau laiko rinkti reikiamà informacijà, gludinti tekstà ir 

gilintis á realijas, sudëtingiausia buvo tai, kad didþioji dalis realijø 

yra rusiðkos, o knyga – anglø kalba. Be to, dauguma uþsienio 

literatûros kritikø pabrëþia, kad skaitant, ypaè dialogus, atrodo, 

lyg tai bûtø puikus vertimas ið rusø kalbos. Èia verta paminëti, 

kad pats J. Meekas yra skaitæs originalo kalba tokius rusø 

raðytojus kaip Michailas Bulgakovas ir Andrejus Belas. Taèiau 

kaip toká tekstà iðversti, kad skaitant lietuviðkai atrodytø, 

jog tai puikus vertimas puikaus angliðko vertimo ið rusø kalbos?! 

Að nesu itin gera rusø kalbos þinovë, bet susikalbu rusiðkai, 

todël daþnai versdama dialogus mëgindavau prieð tai juos 

mintyse iðversti á rusø kalbà. Bet tam tikrais atvejais tai padaryti 

buvo gana sunku, pavyzdþiui, kur prievartinio darbo stovykloje 

kalbama vagiø þargonu, juk tai specifinis, tam tikram laikotarpiui 

bûdingas þargonas. 

Taigi verèiant tikrai prireikë kantrybës ir iðradingumo, bet 

taip pat buvo labai ádomu. Kûrinys labai kinematografiðkas, kai 

kurie vaizdai taip meistriðkai apraðyti, kad tiesiog iðkyla prieð 

akis nori tu to ar ne – taip ir matai vienà po kito nuo tilto krentanèius 

arklius, darbininkø minià, susirinkusià á mitingà prie 

gamyklos, arba grësmingai artëjanèius raitus kardais ginkluotus 

kazokus. Þinoma, pasitaiko vaizdø, kurie tiesiog sukreèia, 

norisi nusukti akis, uþsimerkti, nors itin drastiðkas scenas autorius 

apraðo gana nuosaikiai, tarsi stengdamasis, kad apraðomø 

ávykiø siaubas neuþgoþtø paèios istorijos, ir jam tai puikiai pavyksta. 

Vis dëlto didþiausià áspûdá man padarë J. Meeko sukurti 

personaþai, jø asmenybës. Jie tokie gyvi, kad verèiant, ypaè 

dialogus, atrodë, tarsi girdëèiau jø balsus, intonacijas, matyèiau 

veido iðraiðkas, tarsi bûèiau romano viduje ir gyvenèiau jø gyvenimus. 

Autorius ið tiesø geras psichologas, taèiau ádomiausia, 

kad skaitant beveik nesijauèia jo nuomonës, jis nevertina 

savo sukurtø þmoniø veiksmø, o tik pasakoja istorijà ir leidþia 

paèiam skaitytojui nuspræsti – smerkti ar þavëtis, teisti ar pateisinti. 

Bet ið tiesø ne taip ir svarbu, baisësitës ar gërësitës skaitydami 

ðià knygà, vis dëlto manau, kad neliksite abejingi. 

KAZIMIERA KAZIJEVAITË 

25 

5 

0 

100 

95 

Lietuvos literatûros vertëjø sàjungos projektà remia LR kultûros rëmimo fondas 

75 

25 

5 

0

100 

95 

10 PAVELDAS 


Senasis Gedanoniø kaimas... Beveik jau iðnykæs pûpso 

jis aukðèiausioje Dzûkø aukðtumos vietoje (257,4 m), Mergiðkiø 

kraðtovaizdþio draustinio ðiaurës vakarø dalyje. Istorijos 

ðaltiniuose Gedanonys pirmà kartà paminëti 1944 m. 

Kaimas su koplyèia ir kapais tuomet priklausë Kauno dekanato 

Uþuguosèio Ðv. Petro ir Pauliaus baþnyèiai. Pasak senoliø, 

pavadinimà kaimas gavæs nuo þodþiø gedoti, gedëti – 

„sielvartauti“, nes beveik visi jo þmonës iðmirë Didþiojo 

maro metais. Vadinasi, dar prieð 1710 m. ten bûta didelës 

gyvenvietës. 1923 m. gyventojø suraðymo duomenimis, 

Gedanonyse gyveno 152 þmonës, buvo 32 kiemai, o prieð 

Antràjá pasauliná karà kaime buvo 64 ûkiai ir per penkiasdeðimt 

sodybø. Po karo gyventojø labai sumaþëjo – pagal 

1963–1969 m. apylinkës namø knygø sàraðus jø ten dar buvo 

116. 

Kiekvienam dzûkui nëra graþesnës vietos uþ jo gimtàjá 

kaimà. Kas yra buvæ graþaus ar gero, verèianèio 

net aðarà nubraukti, – viskas numylëtose, prakaitu 

ir aðaromis drëkintose kalvelëse, darbðèiø rankø 

nuglostytuose akmenyse. O jø ðiose vietose tikrai 

netrûksta, dar 1902 m. statant Uþuguosèio baþnyèià 

„vis veþë, ba èia yr to gero“, pasakojo Adomas 

Nekraðevièius. Visa kas vietiniams þmonëms ten 

mieliau, nes iðgyventa ir giliai ðirdyje iðsaugota. 

Didelis ir kitados labai reikðmingas kaimas dabar 

turi vos tris sodybas, tik ið vienos trobos kamino 

teberûksta dûmai. Daugybæ buvusiø sodybø 

mena tik akmenø pamatai, pasislëpæ po tingiai vëjo 

ðiurenamø þolynø kuokðtais... 

Ðià vietovæ bûtø galima priskirti Dzûkijai, taèiau 

ðioje srityje kryþiuojasi dviejø etniniø tradicijø 

átakos – dominuojanti dzûkiðka ir aiðkiai pastebima 

aukðtaitiðka. 

Gedanonys – geri þmonys 

Kaimas ásikûræs kitados svarbiø keliø Aukðtadvaris–Trakai, 

Vaitkûnai–Kaiðiadorys, Uþuguostis–Alytus, 

Mergiðkës–Semeliðkës sankirtoje. 

Stovëjo kitados kaime karèema, vikrus þydelis pasiûlydavo 

pavalgyti ir iðgerti, o arkliams – paðaro. 

Aukðèiausi apylinkiø kalnai – tik Gedanonyse. 

Pats aukðèiausias kalnas yra buvusio ûkininko Vinco Koruþos 

þemëje, dabar vadinamas „majaku“. Pasakojama, kad 

ant jo dar „caro laikais zimagorai su kareiviais pastatë mediná 

bokðtà sulig aðtuoniø aukðtø namu“. 1926 m. piemenaudami 

vaikai álipæ á tà bokðtà, prikrovæ þagarø ir padegæ. 

Bokðtas, apimtas liepsnos, griuvo ir sudegino ûkinius pastatus. 

Subëgæ þmonës gesino, bijodami, kad nesupleðkëtø visas 

kaimas. Prieð Antràjá pasauliná karà ant Trampolio kalno 

stovëjo medinis bokðtas, vaikai „insikorá pamatydavo visà 

Lietuvà“. 

Gedanonys – tipiðkas gatvinis kaimas, iðsidëstæs abiejose 

kelio Aukðtadvaris–Uþuguostis pusëse, besitæsiantis apie 

kilometrà. Nameliai sustatyti galu á kelià, vienas ðalia kito. 

Tvartai ir kluonai buvo statomi tolëliau nuo namø, „ant telednykø, 

ba vasarojus graitai dega, baisu gaisro“. Þemë, iðdalyta 

rëþeliais, turëjo bûti dirbama vienu metu. Ar javus 

pjaudavo, ar ardavo þemæ – visuomet dirbdavo visas kaimas. 

Pasak Elenos Kokaitës-Balsevièienës, „èia nei paskubysi, 

nei pavëlysi ir nevaþiuosi per kaimyno nenupjautà rëþá“. 

Darbuotis iðguþëdavo visas kaimas, vaikai ir senukai 

likdavo namuose, didesnieji priþiûrëjo maþuosius. 1940 m. 

kaimas buvo vos pradëjæs skirstytis á vienkiemius, bet „maþai 

katras iðejo, pasistatyt nespëjo, uþtai liko kap ir buvá“. 

Þmonës taip ir liko senose trobelëse, savo þemëje, bet po 

karo kolûkis ir tuos rëþelius atëmë. 1954 m. Gedanonyse 

susikûrë „Auksinës varpos“ kolûkis, Antanas Supravièius 

tapo pirmuoju jo pirmininku. Tuo metu steigësi maðinø-traktoriø 

stotys (MTS), todël ir kalvotà Gedanoniø þemæ 

imta dirbti technika. Uþsispyrusi ir akmenuota þemë nebuvo 

lengvai ádirbama technika, darbðtieji gedanoniðkiai pasitelkdavo 

arklius, ðienaudavo dalgiais. Vëlesnis pirmininkas 

Kazimieras Strauza labai mëgæs dainuoti, graþiai puoselëtos 

senovinës rugiapjûtës, linarûtës, ðienapjûtës tradicijos. 

Jaunimas dainavo lietuviðkai, todël kitø kaimø „ðlëktø“ buvo 

pravardþiuojamas „benkartais ir chamais“. 1957 m. Gedanoniø 

kaimà norëta priskirti Vievio rajonui, bet þmonës 

tam pasiprieðino, nes nenorëjo bûti „viename maiðe“ su lenkuojanèiais 

kaimynais. Aktyviausieji ðios akcijos dalyviai 

susitarë su gretimø Giriotiðkiø, Palapiðkiø, Antaverðio, Intuponiø, 

Uþuguosèio kaimø vyrais, kad ðie juos paremtø jëga. 

Kiekvienà kartà á Gedanonis atvaþiavus virðininkams ið 

rajono, Aldona Slavinskaitë it vëjas dviraèiu aplëkdavo kaimus 

ir praneðdavo, kad reikia telktis. Greitai á Gedanonis 

atskubëdavo „palaikymo komanda“ – ant kalno iðsirikiuodavo 

67 vyrai, rankose laikydami dalgius. Prie jø prisidëdavo 

moterys ir þioplinëjantys vaikai, susidarydavo apie ðimto 

trisdeðimties þmoniø minia. Valdþia pabûgo tokio protesto 

ir rajono ribà nukëlë Mergiðkiø ir Gedanoniø kaimø pakraðèiu. 

Uþsispyræ gedanoniðkiai pasiekë pergalæ, tai prisimindamas 

iðdidþiai pasakojo Jonas Slavinskas. 

1969 m. dalis kalvø buvo apsodinta miðku, akmenys sutempti 

á krûvas, supilti pakalnëse, paraistëse. Daugelis kaimo 

jaunuoliø pabëgo á miestus, kaimas pradëjo nykti. 

„Auksinës varpos“ kolûkis buvo panaikintas, þemë prijungta 

prie Uþuguosèio tarybinio ûkio. Stambinant ûkius kaimo 

þemë atiteko Vyðniûnø kolûkiui, ðio pirmininkas Petras 

Aleknavièius, gerai iðmanæs ûkio darbus, nusprendë, kad 

kalvotà þemæ traktoriais arti netinka. Kalneliai liko þaliuoti 

pievomis, jose ganësi daugiau nei du ðimtai raguoèiø – tiek 

daug jø ástengë iðmaitinti tie kaimieèiø nuolat atsimenami ir 

mylimi iðskirtiniai kalneliai. Senieji gyventojai taip ir liko 

„ant savo þemës“, vis pataisydami, paramstydami kiûþtanèias 

trobeles; kiti pamaþu traukësi á miestus... 

Gedanoniø kaimas skirstosi á vienkiemius. Ûkininkai susirinko prie Felikso Ðvabausko svirno. 

1939. D. Vaismano nuotrauka ið Albino Slavinsko albumo 

Jaunimo kaime seniau netrûkdavo, ypaè merginø. Ðeimose 

jø daþnai augdavo po tris ar keturias. Garsëdamos pamaldumu, 

darbðèiosios gedanoniðkës netrukus iðtekëdavo – 

„jas graitai iðstvarstë bernai, dvi kuprotos buvo, ale ir tas 

paëmë, vyrà viena gavo dvideðimt metø jaunesná“. Nebuvo 

lengva ádirbti kalvotus kaimo laukus, iðdalytus rëþeliais. Linus 

nelengva bûdavo iðauginti, „viskas sunkiai atsieidavo, 

uþtai rûbà ðienavojo, bil kur nevalkiojo, ba paèiom viskà 

uþdirbt reikëjo“. Sunkius darbus nudirbusios, pasipuoðusios 

merginos eidavo á atlaidus. 

Kelionei labai kruopðèiai ruoðdavosi, viskà ið anksto suplanuodavo. 

Kelelis bûdavo tolimas: eidavo á Aukðtadvario 

Ðv. Stanislovo, Uþuguosèio Ðv. Petro ir Pauliaus, Semeliðkiø 

Ðv. Roko, Pivaðiûnø Ðv. Mergelës Marijos Ëmimo á 

dangø, Onuðkio Ðv. Roko baþnytines iðkilmes. Merginø 

pulkas daþnai keliaudavo ið vakaro, nes „daugiausiai pësèios 

eidavom, tëvai arkliø varinët labai gailëjo, ûkyj jis didþiausias 

pamaènykas“. Per atlaidus jaunimas susipaþindavo, 

save parodydavo. Baþnyèia visiems buvo svarbus informacinis 

ir kultûrinis centras. Per atlaidus vykdavo giminiø 

susitikimai, susitarimai. Garbingà vietà kaimo bendruomenëse 

uþëmë iðkalbos dovanà turintys pirðliai. Baþnytinës iðkilmës, 

turgûs bûdavo jø veikimo vietos, bendraudami su 

jaunimu jie stebëdavo, kas ko vertas, kas kam tinka – reikalui 

esant, nepatyrusiems, bet jau subrendusiems jaunuoliams 

padëdavo sukurti ðeimà. Tankiai pirðliai lodë Gedanoniø 

kaimo ðunis, nes ten „mergos darbðèios, o kà tik dirbo – 

vis dainavo susipratá, niekur tokiø nebuvo“, pasakojo A. 

Nekraðevièius. 

Vaikinø kaime buvo maþai, todël dirbti didelius þemës 

plotus tekdavo uþ kelis. Vis dëlto jaunimas rasdavo laiko ir 

pasilinksminti. Nuovargá iðblaðkydavo daina, vyrø iðmoningai 

vinguriuojama melodija bûdavo girdima uþ penkiø 

kilometrø. Jaunimo vakaruose dainà uþtraukus Antanui Jaruðevièiui, 

Albinui Slavinskui, Stasiui Èirkai ir Antanui Ziminskui 

tuoj gesdavo dvyliktojo numerio þibalinë lempa... 

Dainininkas A. Jaruðevièius dainø iðmoko ið senelio Prano, 

kilusio ið Gineikoniø kaimo. Gera dainininkë buvo ir jo senelë 

Magdalena Tamaðauskaitë, gimusi ir uþaugusi Gedanonyse. 

Muzikantai Juozas Ramaneckas ir Pranas Bliujus 

(smuikas ir bûgnas) buvo kvieèiami groti ir á kitus kaimus. 

Kalvis Martynas Lukoðevièius buvo ne vien auksiniø rankø 

meistras – po sunkaus darbo ir armonikà pavirkdydavo. Vakarëliuose 

dalyvaudavo ir kitø kaimø vaikinai, nes gedanoniðkiai 

nebuvo linkæ peðtis, garsëjo draugiðkumu. Iðlikæs 

posakis „Gedanonys – geri þmonys“ gerai nusako vietiniø 

þmoniø bûdà. Niekam neteko girdëti, kad uþëjæs á bet kurià 

pirkelæ liktum nepavaiðintas, o reikalui esant ir nakvynës 

negavæs. 

Gedanonyse gyveno labai vietiniø þmoniø gerbiamas 

kalviø kalvis M. Lukoðevièius, gimæs 1911 m. Sepijoniðkiø 

dvare. Amato ankstyvoje jaunystëje mokësi pas nagingà 

ginklø ir padargø meistrà karaimà, ðis já ir iðmokë ávairiausiø 

gudrybiø. Kartu su broliu kurá laikà kalviavo pas þydà 

Mauðà Uþuguostyje. Martynas mokëjo skaityti, raðyti, grojo 

ir dainavo. Darbais iðgarsëjæs, buvo lankomas turtingiausiø 

ûkininkø, visi paþindavo jo pagamintus plûgus, ávairius 

árankius. Ne vien árankiø gamyboje meistras pats geriausias 

buvo – sugebëjo nukalti ir meniðkus geleþinius kryþius. 

Uþuguosèio baþnyèios vartai – iki ðiol iðlikæs jo darbo ir 

meniniø sugebëjimø pavyzdys. 

Þinojo þmonës ir apie ádomø kalvio M. Lukoðevièiaus 

bûdà – mëgo gyventi paslaptingai, niekam nesiskøsti, nesipasakoti. 

Uþaugino du sûnus, ankstokai palaidojo 

þmonà, nemëgo tankiai vaikðèioti á baþnyèià, o 

penktadieniais (Kristaus kanèios ir mirties dienà) 

nevalgë mësos. Sveikata buvo stipri, niekada nesilankë 

pas gydytojus. Sovietmeèiu jis dirbo Rûdiðkëse, 

o á darbà ir atgal eidavo pësèiomis – kasdien 

sukardavo apie septyniasdeðimt kilometrø. 

Susirgæs gydydavosi pats. Pluðëdamas kalvëje 

vienà kartà uþsigavo kojà – ji iðtino, netilpo kelniø 

kleðnëje. Tai pamatæs kaimynas nusprendë 

tuoj pat já veþti pas gydytojus. Martynas labai iðsigando, 

vaþiuoti atsisakë, papraðë tik degtinës 

butelá paskolinti. Kaimynà labai pribloðkë kalvio 

veiksmai: ðis átrynë kojà degtine, dalá iðgërë, kalvës 

þaizdre ákaitino peilá ir... perpjovæs kojà, iðleido 

ten susikaupusá vandená. Lininiu audiniu 

susitvarstæs þaizdà iðëjo ið „operacinës“ ir greitai 

pasveiko. Sulaukæs senatvës dþiaugësi, kad nepateko 

pas gydytojus, nes „jie bût kojà nupjová“. 

Po ðio geleþinio þmogaus ðarvais slëpësi 

jautri gamtos mylëtojo ðirdis. Apie greitas oro 

permainas jis sprendë ið vëjo ir dangaus, valandas 

nustatydavo pagal saulæ ir paukðèius. Silvestras 

Nekraðevièius pasakojo, kad „gaidys jo pirkioj buvo 

cielas gaspadorius, labai já mylëjo“. Visuomet sunkiai dirbæs, 

prie gero gyvenimo nepratæs meistras net senatvëje nenorëjo 

iðvykti pas vaikus. Negaluodamas keikë senatvæ ir 

þiemà, mirë ant sûnaus rankø. Jo valia buvo ávykdyta – garsusis 

kalvis ilsisi Gedanoniø kaimo kapinaitëse, ðalia protëviø. 

Kairëje kelio Uþuguostis–Aukðtadvaris pusëje, kaimo 

gale, ant aukðtos kalvelës snaudþia kapinëlës, vëjas þaidþia 

jas apaugusiø þolynø kupsteliuose. Pasak Marijonos Paulauskienës, 

„kapinës senos, niekas neatsimena, maras ajo 

oru, beveik visi mirë, èia uþkasti“. Ðios kapinës yra bendra 

Mergiðkiø ir Gedanoniø kaimø laidojimo vieta, nors jie priklauso 

skirtingoms parapijoms. XX a. pradþioje ant kalniuko 

dar stovëjo medinë koplyèia, atvykdavo kunigas ir uþ 

mirusiuosius laikydavo miðias. Ðiaurinë kapø dalis dabar 

apleista, priaugæ alyvø, toje vietoje nelaidojama, ten ilsisi 

maru miræ protëviai. Kapinës buvo aptvertos medine tvorele, 

bet ji sunyko, o mediniai vartai iðliko pietinëje kapiniø 

pusëje. Þmonës palaidoti orientuojant vakarø kryptimi (t. y. 

galvomis á kaimà). Senieji kryþiai pastatyti mirusiøjø galvûgalyje 

arba kapo ðone, bet atsukti á kapiniø vartø pusæ, 

kur vingiuoja kelias. Ði tradicija yra lokalinës istorijos pavyzdys. 

Galima tvirtinti buvus apylinkëje paplitusá, taèiau 

jau iðnykusá tokios laidosenos paprotá (panaðûs palaidojimai 

aptikti ir uþ aðtuoniø kilometrø á pietus esanèiose Vilkininkø 

kapinëse). Daugelis ðiose vietovëse gyvenusiø þmoniø 

jau nesugebëjo paaiðkinti tokiø palaidojimø prasmës. 

A. Jaruðevièius nurodë, kad „miræs þmogus iðeina ið kaimo, 

uþsisuka nugara ir eina, tai ir laidot reikia galva á kaimà. Ale 

kryþiai pastatyta á saulà, varteliø ir kelio pusën. Iðeina, kryþius 

stovi kapo ðone ar gale galvos.“ Pasakojama, kad seniau 

kapai nebuvo kruopðèiai priþiûrimi, svarbiausia bûdavo 

pastatyti kryþiø arba pasodinti medelá. Mirusiøjø ramybë 

nebuvo trikdoma, o vaikams ádiegta, kad në lapelio, në þolelës 

nuo kapø nevalia imti, antraip nelaimë namus pasieks. 

Manoma, kad tiktai malda yra svarbiausia siekiant uþsitikrinti 

mirusiøjø palankumà. 

Gatviniame kaime buvo tik trys ðuliniai, o namø – daugiau 

nei penkios deðimtys. Ðuliniai bûdavo kasami toli nuo 

gyvenamøjø pastatø, „ant telednykø, kad nepapultø kokiø 

pamazgø ar tvarto srutø“. Iðkasto ðulinio ðonus sutvirtindavo 

– „padaro medinius zriûbus ir sulaidþia þemësna“, virðø 

uþdengdavo antvoþu arba darydavo stogelá. Vanduo visada 

turëjo vertæ, nes kaimieèiams tekdavo toli já neðti, sunku, 

ypaè þiemà. Jono Kocho ðulinys buvo iðkastas vakariniame 

kaimo pakraðtyje, Juozo Kanaðevièiaus – kaimo viduryje, o 

75 

25 

5 

0 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

95 


11 

75 

Prano Ramanecko ir J. Slavinsko ðuliniais naudojosi 

rytinis kaimo pakraðtys. Labai sunku kaime surasti 

vandená, jis giliai, todël ir dalijosi juo broliðkai. Neduoti 

þmogui vandens buvo laikoma nuodëme. Atëjæs vandens 

kaimynas neretai taip uþsiplepëdavo, kad, pasak 

A. Slavinsko, mama ir kûèià baigia paruoðti, o Motiejus 

Stankevièius vis dar kalba... 

Sodybose su ðuliniais buvo pastatytos pirtys, kurias 

kûrendavo kiekvienà ðeðtadiená, o malkas joms paeiliui 

ruoðdavo kiekvienas kiemas. Á jau iðkûrentà ir paruoðtà 

pirtá kviesdavo pats ðeimininkas arba siøsdavo kà nors 

ið namiðkiø. Niekada pirties nekûreno ir nesivanojo 

esant jaunam mënuliui, nes, pasak senoliø, po to pradeda 

nieþëti odà. Prieð didþiàsias metø ðventes pirtá kurti 

ir kiekvienam iðsimaudyti buvo privaloma, maudomi 

buvo ir nevaikðtantys seneliai, vaikai. Kaimo pirties 

tradicija buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. 

Nors vanduo ðiose kalvose yra giliai po þeme, 

eþerø kaþkada ten bûta. Kaimo pakraðtyje tyvuliavo 

didelis Dailydþiø eþeras. Þmonës esà sumanë prasikasti 

kanalà, kad ir daugumai gyventojø bûtø patogiau 

naudotis vandeniu. Jø pastangos nuëjo veltui: vos prakasus 

kanalà „vanduo su visom þuvim iðejo, uþejo toki 

splavai“. Eþero vietoje liko tik raistas su akimi, 

„vyrai riðo vadeles, bet dugno nepasiekë“. Liaudies 

tradicijoje yra iðlikæ ádomiø pasakojimø, kad „jei nakèia 

inteisi, bûtinai uþblûdysi, vedþios tave ratais, ligi 

ryto tep neiðeisi“. 

Gedanoniø jaunimas po darbo. 1959. 

Nuotrauka ið Antano Jaruðevièiaus albumo 

Trachimavas Lugas – pailgas eþeriukas, dar vadinamas 

Jaski rov, besitæsiantis á ðiauræ iki Mergiðkiø kaimo. 

Eþerëlio krantai yra labai aukðti. Senovëje kaimo 

piemenëliai ten varydavo gyvulius girdyti, o patys ilsëdavosi 

ir þaisdavo ant ðalia krantø gulinèiø akmenø. 

Yra ir Lugelis – maþas eþerëlis, kurio vandenys áteka á 

didájá Lugà. Þmonës sako, kad ðiuos du eþerus jungia 

griovys, nes jie esà broliai. Jame bûdavo labai daug þuvø, 

net moterys su vaikais jø pilnas pintines prisigaudydavo. 

Vyrai, pasislëpæ staèiuose Lugo ðlaituose, tykodavæ 

anèiø, kuriø ten bûdavæ devynios galybës. 

Miðarnia – raistas, esantis á ðiauræ nuo Gedanoniø 

kapø, ðalia kelio á Mergiðkes. Jame moterys prisirinkdavo 

pintines spanguoliø, gydomøjø ðakneliø. 

Vakarinëje kaimo dalyje yra didelis raistas – Loza, 

matyt, uþpelkëjæs eþeriukas. Kaimieèiai jame girdë gyvulius, 

moterys ëmë vandená skalbti. Vaikams ðiukðtu 

buvo artintis prie raisto, nes „gali átraukti“. Tyliais vasaros 

vakarais þmonës girdëdavo, kaip „laumës raistelij 

velëja ir kultuvëm dauþo“. Namuose senos moterys 

draudë merginoms vakare skalbti, nes tai – laumiø metas, 

moterims tada tokiø darbø dirbti nepridera. 

Ðvedamokas – nemaþas raistas, tyvuliuojantis ðiaurinëje 

kaimo dalyje. Moterys èionai rinkdavo spanguoles, 

kai kurias vaistaþoles. Pasakojama, kad ðioje vietoje 

per susirëmimà su ðvedais þuvo daug þmoniø, todël 

ði vieta nerami, vaidenasi. Raistas atsiremia á kalnà, vadinamà 

Poliakova gura. 

Jau XX a. pradþioje Gedanonyse veikë mokykla, 

buvo mokoma rusø kalba. Pirmoji lietuviðka mokykla 

ásteigta 1925 m. ûkininko Jono Jarmalavièiaus namuose. 

Jos vedëjas mokytojas Kazys Antulis, talkininkaujant 

þmonai Ievai Gruzdzevièiûtei ið Uþuguosèio, ne 

vien vaikus per pamokas lavindavo, bet ir statë spektaklius, 

rengë tautinius vakarus. Mokykla tapo kaimo 

kultûros þidiniu, padëjo þmonëms ðviestis. Mokytojas 

buvo jau patyræs pedagogas, prieð tai dirbæs Uþuguosèio 

mokykloje. Ðio kraðto þmonës já prisimena kaip 

nuoðirdø, bet labai reiklø mokiniams – „uþ kiekvienà 

nusiþengimà bausdavo liniuote“, todël mokykloje vieðpatavo 

ideali tvarka. „Jis mus mokë bûti sàþiningus ir 

darbðèius“ – taip savo mokytojà apibûdino Stasë Kaèinskienë. 

Deja, atûþus pasauliniam karui mokykla nustojo 

veikusi, po karo joje dirbo mokytojas Vincas Sakavièius 

ið Vaitkûnø kaimo – mokykla buvo ásikûrusi 

J. Slavinsko namuose. Karo metais vaikai mokësi Mergiðkiø 

kaimo mokykloje, sovietmeèiu ji peraugo á septynmetæ, 

vëliau á aðtuonmetæ mokyklà. 

Pati baisiausia liga, praþudþiusi daugybæ kaimo 

gyventojø, buvo maras. Ði neganda dar ir dabar gyva 

þmoniø atmintyje kaip Gedananska cholera – tai iki ðiø 

dienø iðlikæs posakis, kuriuo siekiama iðskirti anà baisø 

ávyká. Pasakojama, kad po maro likæ vos kelios nepilnos 

ðeimos. Jonas Monkevièius ið savo senelio suþinojæs, 

kad ligà ið Afrikos parveþë Mergiðkiø dvaro ponas. 

Epidemijai iðplitus gyvi liko tik tie, kurie vartojo vaistà 

„Zingeris“. Besigindamos nuo baisios ligos darbðèios 

moterys per vienà naktá linus iðmynë, iðbruko, iððukavo, 

suverpë ir iðaudë. Audiná tiesë skersai keliø, kaimà 

apjuosdavo lininiu siûlu, taip tikëdamos uþkirsianèios 

kelià marui ir gaisrams (pasakojo A. Slavinskas). 

Susirgæ þmonës nesikreipë á daktarus, „nebuvo visai 

mados ait, þmonys pasveikdavo, tik maro labai bijojo“. 

Jie gydësi þolelëmis, kuriø Gedanonyse buvo apsèiai, 

o moterys jas þinojo ir prisirinkdavo. Dþiovindavo 

þoles ir ðaknis ryðulëliuose, paslëpæ nuo saulës; jø prisiruoðdavo 

visiems metams. Aldona Juodytë-Slavinskienë 

prisiminë, kaip sunkiai serganèià jà þolëmis pagydë 

anyta Marytë Slavinskienë. Labai sunkiø ligø atvejais 

kreipdavosi á uþkalbëtojus „ðeptûnus“. E. Kokaitë-Balsevièienë 

prisimena, kad susirgusiai 92 metø 

motinai pagalbos teko kreiptis á uþkalbëtojà Stasá Velièkà, 

gyvenusá Gruoþninkuose (ðalia Onuðkio). Ligai 

atsikartojus „mama griûdavo ir cypdavo nesavu balsu“. 

Teko eiti pas uþkalbëtojà Pusèiø, gyvenusá net prie 

Kruonio. Liga neatsikartojo, bet uþkalbëtà vandená teko 

neðti dar tris kartus. 

Susirgusieji roþe arba iðsigandusieji gydytis traukdavo 

pas uþkalbëtojà Leokadijà Surintienæ, gyvenusià 

gretimame Ustronës kaime. Manoma, kad roþë kyla 

nuo iðgàsèio, todël liaudies gydytoja paðalindavo prieþastá 

(iðgàstá) ir ligà (roþæ). Ji uþkalbëdavo vandená ir 

sugirdydavo ligoniui – ligà kaip ranka nuimdavo. 

Kaime prie raistø veisësi gyvatës, todël neretai 

ákàsdavo gyvuliams ar þmogui. Gyveno Gedanonyse 

gyvaèiø uþkalbëtojas Juozas Kanaðevièius. Gyvatei 

ágëlus gyvulio galva iðtinsta ir jis krenta; tokiu atveju 

buvo kvieèiamas uþkalbëtojas. Jis greitai ateidavo, 

„kaþi kà paburbëdavo, pamosykuodavo rankom ir gyvulys 

atsikeldavo“. Seniau kaimo moterys ir paèios turëjo 

nemaþa liaudies medicinos þiniø, ávairiom þolëm 

gydë artimuosius, uþ pagalbà neiðleisdamos pinigø 

kvalifikuotiems gydytojams. 

Kryþiavos dienos vyksta ðeðtà ketvirtadiená po 

Velykø, prieð Ðeðtines (ðeðtas sekmadienis po Velykø). 

Tai Kristaus Þengimo á dangø ðventë. Kryþiavos dienos 

buvo ðvenèiamos tris dienas, tuomet nedirbami jokie 

þemës ûkio darbai. Tai svarbi kaimo ðventë; „ðvæsdavom, 

kada kregþdës parskrenda“. Anksti ryte kaimo 

þmonës susirenka „ant kryþkelës“ (kryþkelë – tai vieta 

prie kryþiaus) ir eina keliu, melsdamiesi uþ visus mirusius 

protëvius. Geguþës mënesá jau vasarojumi apsëti 

laukai, jie rëþeliais graþiai þaliuoja abiejose kelio pusëse. 

Eisena pagerbia apsëtus laukus. Maldomis siekiama 

uþsitikrinti gerà derliø, protëviø ir dangaus praðoma 

pagalbos. Kaimieèiø eisena pasiekia kapines ir iðkilmingai 

áþengia per vartus. Kapø kryþius merginos jau 

bûna apipynusios gëliø ir þolynø vainikais – ten meldþiamasi 

uþ visus mirusiuosius, palaidotus senosiose 

Gedanoniø kapinëse. Ðioms iðkilmëms vadovaudavo 

visø gerbiamas, rimtas kaimo ûkininkas, giesmininkas 

J. Slavinskas. 

Kovo 25 dienà kaimo þmonës ðvæsdavo gandro 

sugráþimo dienà. Tai Gandrinës (Zvistavonës). Nieko 

nedirbdavo, nes sakydavo, kad „tokià dienà nat paukðtukas 

lizduko neveja“. Ðeimininkës ankstø rytà á drobinius 

maiðelius pridëdavo pyrago riekeliø, saldainiø 

ir pririðdavo ant obels ðakø. Pabudæ vaikai bëgdavo 

pasiimti gandro dovanø dairydamiesi aplink, kur jis 

nuskrido. Tà dienà në ðakelës nuo medelio stengësi 

nenulauþti ir jokiu bûdu á kambarius neatsineðti. A. Slavinskienë 

prisiminë, kaip jà barë vyras ir anyta, kai ji, 

nieko nenutuokdama, atsineðë ðakeliø stalui papuoðti. 

Pasak senoliø, to daryti negalima, nes „gyvatæ á namus 

atsineði“. 

RITA BALSEVIÈIÛTË 

Bronys Savukynas. 

Á anà, toká geidþiamà, 

krantà 

Atkelta ið p. 3 

Du kartus su Broniu esu susitikusi Druskininkuose. 

Pirmàkart – prieð daugelá metø, jaunystëje, 

sutikau já su draugu (man rodos, tai buvo 

poetas Jonas Ðioþinys) take palei Nemunà, 

netoli „Dainavos“ sanatorijos. Á klausimà, kur 

apsistojæ, kà þada èia veikti, jis në neatsakë, tik 

pamojo nekantriai ranka, bûdingu jam gestu ið 

rieðo, Nemuno link ir suðuko dþiaugsmingai: 

„Mano namai anapus. Tai ir einu namo!“ Saulë 

glostë, upë þvilgëjo, o Bronys, apsivilkæs vasariniais 

languotais marðkiniais trumpom rankovëm, 

visas ðvytëjo tuo Tëviðkës ilgesiu; rodësi, 

tuoj nusileis nuo skardþio ir pereis vandeniu á 

anà, toká geidþiamà, krantà – namo. 

Kità kartà pamaèiau Broná þiemà paèioje 

„Dainavos“ sanatorijoje. Jis vienas sëdëjo prie didelio 

apskrito stalo valgykloje. Sakyèiau, apsidþiaugë 

mane pamatæs ir, pakilæs nuo këdës, stipriai 

pakratë rankà. Paklausë, ar nenorëèiau pereiti 

prie jo stalo. Pasiûlymà priëmiau su dþiaugsmu. 

Þinojau, kad sunkiai serga, neþymiai stebëjau já ir 

stebëjausi: valgë viskà, su apetitu, o po pietø kartais 

pakviesdavo èia pat prie baro iðgerti geros kavos 

su brendþiu. „Torres“ butelá turëjo ir kambaryje. 

O gyveno pirmame aukðte, tokiame uþkaboryje, 

kur anksèiau yra buvæ gydytojø kabinetai. Jo 

kambarys buvo tamsokas. Net dienà degë stalinë 

lempa. Bet kai ant stalo sukrauta daugybë rankraðèiø 

ir knygø – visuomet jauku. Buvo atsiveþæs 

darbø – redagavimo ir vertimø. Rûkë jis vonioje. 

Negalëjo nerûkyti... Kai popiet kviesdavau 

pasivaikðèioti, jis sakydavo jau vaikðèiojæs ryte, o 

dabar nebeturás jëgø. Galbût. Sanatorijos daktarai, 

þinodami, kad Bronio padëtis beviltiðka, leido 

jam viskà – visokias procedûras, masaþà, þoleliø 

vonias, kurios, man rodos, galëjo ir pagreitinti ligos 

eigà, bet sykiu – ðiek tiek palengvinti jo bûklæ, 

suteikti malonumà... 

Kartà per pietus pasiguodþiau, kad iðtrûko saga 

ið kelniø juosmens. O jis man sako: „Tai ásisiûk!“ 

Vildamasi, kad adatos bus padëtos drabuþiø 

spintoje, kaip kad bûdavo áprasta, savo nepasiëmiau. 

Bronys baisiausiai nustebo: „Tai kà, 

adatos neturi?!“ – „Brony, gal nori pasakyti, kad 

tu turi?“ – „Þinoma, turiu. Ir dar ávairiø spalvø 

siûlø turiu! Galiu paskolinti.“ Kai vëliau nuëjau 

pas já, ilgai neatidarë durø. Iðsigandau. Dar pabeldþiau 

tyliai. O kai atidarë, buvo iðbalæs, lyg mieguistas. 

Þvilgtelëjau á lovà, á pagalvæ: „Gal paþadinau? 

Atleisk man!“ – „Oi ne! Að dirbau.“ Bet 

tai buvo netiesa. Tiesiog jis nenorëjo atrodyti 

silpnas, paliegæs. Laikësi ið paskutiniøjø... Davë 

man adatà su ilgu juodu siûlu, paklausë, gal dar 

ko reikia. Apsikeitëm knygomis, dalijomës áspûdþiais. 

Paskui að iðvaþiavau, o jis dar liko. 

2007-øjø rudená matëmës „Kultûros barø“ redakcijoje, 

kur Bronys dar uþeidavo pusdieniui. 

Skaitë ir leido spausdinti nekoreguotus mano 

kontroversiðkus (taip kai kam atrodë) prisiminimus 

apie Sauliø Macaitá. Uþ tai jam buvau labai 

dëkinga. Maèiau dar tà rudená já gatvëje sëdint 

prie kavinukës Gedimino prospekte, prieðais 

Centriná paðtà – èia keli jo paþástami barzdoèiai 

ateidavo alaus iðgerti. Bet tai jau nebuvo áprasta, 

giminiðkai artima kompanija, kokià turëjo „Neringoje“. 

Maèiau dar laidà per televizijà – iðsamø Bronio 

interviu prie vieno ið „Neringos“ staleliø. Ne 

prie jo mëgstamo kampe, bet arèiau ðviesos... 

Kalbëjo gerdamas kavà su brendþiu ir, man regis, 

rûkydamas. Jam buvo padaryta ði iðimtis. 

AUDRONË GIRDZIJAUSKAITË 

25 

5 

0 

100 

95 

75 

25 

5 

0

100 

12 


95 

75 

Gyvenimas keièiasi ir keièiasi, nesustabdomai keièiasi. 

Kartais á gera, kartais á bloga, o kartais ir vienaip, ir kitaip 

iðkart. Vargðas þmogau, dël to esi sutrikæs, nes nenusprendi, 

kaip tuos pokyèius apibûdinti, ir neþinai, ar ið to juoktis, 

ar dël to verkti. Pavyzdþiui, tikrai á gera, kad dabar bet 

kurià dienà ir bet kurià dienos valandà gali nutapenti á parduotuvæ 

ir nusipirkti ðampano – auksinio ar ne auksinio, 

prancûziðko ar neprancûziðko – pagal savo norus ir kiðenæ; 

bet kartu tikrai ir á bloga, nes pamaþu, nenumaldomai 

vyksta kiti procesai, apsunkinantys to lengvai nusipirkto 

ðampano vartojimà, – prityrusiø ðampano iððaudytojø 

skaièiaus eksponentinis maþëjimas garbingose kompanijose 

(kurioms, be abejonës, priklausai ir tu). 

„Visa laimë, kad eksponentinis“, – patyliukais sau pamàstai, 

pasitelkusi savo optimistinio rezervo likuèius, nes 

puikiai þinai, kad eksponentë visàlaik lëtai artëja prie nulio, 

bet ið tikro niekuomet jo nepasiekia. 

Ir ðtai vienà graþià dienà nutinka kaþkas keisto – ar ta 

eksponentë pamirðta, kaip ji turi elgtis, ar gal kas nors, visai 

matematikos neiðmanantis, staiga nulauþia tà eksponentës 

galiukà ir prispaudþia já prie nulio. 

Tataigis! O dabar atsikimðinëkite ðampanà paèios! Be 

jokiø prityrusiø iððaudytojø, nes jie, prieðingai nei teigia 

matematinë logika, pavirto á nulá. 

„Visa laimë, kad ðampano að nebemëgstu“, – vël patyliukais 

ir ðiek tiek maþiau optimistiðkai sau pamàstai ir 

pereini prie konjako – jokiø problemø su kamðèiais, o ir 

sveikiau, nes rytojaus dienà niekuomet smegenys nesivarto. 

Ak, puiku, ir dar vienas pranaðumas – konjako butelis 

tuðtëja kur kas lëèiau nei ðampano. Jei laiku prisiminsi ir 

sveèiams laiku pacituosi aristokratiðkà patarlæ, kad padoriuose 

namuose bûtinai turi bûti pradëtas butelis konjako, 

tai, galima tikëtis, tas butelis ir liks tik aristokratiðkai pradëtas, 

o ne plebëjiðkai uþbaigtas. 

Nenumaldomai ir nepermaldaujamai, kaþkaip visai ne 

pamaþu, o staiga priartëja dar vienas tavo gimtadienis. 

Nors visos draugës gerai þino, kad tu ðampano nemëgsti, 

viena, kurià laikei paèia tikriausia drauge, iðkreèia kiaulystæ 

– atsineða butelá ðampano. 

– Juk ðiandien ne vien gimtadienis, bet ir tavo suremontuoto 

buto þvalgytuvës. Reikia gi sienas aplaistyti, – 

iðaiðkina ji savo poelgá. 

– Prisipaþinkit, kas mokate atkimðti ðampanà? – klausi 

ir iðkart iðdidþiai pasigiri: – Að tai nemoku, dar neteko bûti 

tokioj draugijoj, kurioj bûtø ðampano, bet nebûtø ðampano 

iððaudytojø. 

Pasirodo, visos tokios pat nekaltos – në viena per savo 

ilgà gyvenimà ðampano nebandë iððauti. 

– Atneðei, tai ir atkimðk, – negailestingai ásakai nesupratingajai 

draugei. 

Ði nuoðirdþiai puola iðpirkti savo kaltës, deja, parklumpa 

jau pirmajame ðio darbo etape – kamðèio vielutës ne atsiraizgo, 

bet dar tvirèiau susipina. 

– Duok reples, – gailiai papraðo ji. 

– Reples?! – kaip aidas atkartoji ir kurá laikà lieki iðsiþiojusi, 

nes iki ðiol reples esi padavinëjusi tik staliams ir 

santechnikams. Niekada – ðampano atkimðëjams. 

– O gal geriau eitumei atraizgyti ir iððauti á vonià? – atgavusi 

þadà ir paduodama reples bandai mandagiai pasiûlyti 

pirmuosius þingsnius þengianèiai ðampano iððaudytojai 

saugesná darbo laukà – po tiekos vargø su visokiais jurgeliais 

meistreliais visai nesinori, kad ant naujai iðdaþytø 

sienø atsirastø nenumatytø pagraþinimø. Vonioje plytelës 

storos, gal neiðdauð. Tiesa, ir tenai yra pavojø – kabo veidrodis. 

Eksponentës 

Moteris su brangiais vëriniais. 1500 m. pr. Kr. 

– Tik taikyk á kampà, – nurodai, – kad veidrodþio neiðbildintum. 

Juk þinai, kokià nelaimæ namams gali uþtraukti 

sudauþytas veidrodis? 

Kai po kiek laiko kyðteli nosá á vonià pasmalsauti, kaip 

klostosi ávykiai, matai, kad toliau vielutës atraizgymo jie 

në per milimetrà nepasistûmëjo. Visos iðdidþios damos 

bando savo rankø stiprumà, bet kamðtis ðaiposi ir në krust. 

Palieki jas toliau ánirtingai darbuotis, taèiau tokio áþûlaus 

kamðèio elgesio damos neiðtveria, nusprendþia, kad bus 

gerai ir be ðampano – juk ant stalo stovi konjakas. 

– O kur ðampanas? – klausi, gráþusi ið virtuvës. 

– Tualete, – sako jos, máslingai ðypsodamosi. 

– Tualete?! 

– Taip, tualete. Ten maþiausiai pavojinga, jei dabar jis 

pats sumanys iððauti. Jokiø veidrodþiø tenai nëra. 

– Na jau ne, per daug garbinga vieta ðampanui. O be to, 

visai nenorëèiau, kad namuose kas nors be perspëjimo imtø 

ðaudyti. Ypaè tualete. 

Neðiesi nepaklusnøjá ðampanà ið tualeto á vonià ir trauki 

kamðtá ásiræþusi ir persikreipusi. Kamðtis kiek pajuda, 

atsiranda vilties, bet, deja, ta viltis tuoj pat uþgæsta, nes toliau 

– në milimetro. Uþsiunti ant to kamðèio ir ant draugiø, 

choru giedanèiø, kad nereikia atkimðti. O kai uþsiunti, tai 

jëgos patrigubëja. Kamðtis labai labai ið lëto pradeda judëti 

butelio kakleliu, bet vis tiek niekaip nepasiekia kraðto, 

t. y. nulinio taðko. Ir jau atrodo, kad niekada to nulio 

nepasieks. 

„Po perkûnais, ir vël eksponentinis dësnis, – patyliukais 

pesimistiðkai sau pamàstai, – tik ðákart labai norëtøsi, 

kad ta nelemta eksponentë galø gale pasiektø nulá.“ 

Pagaliau! 

– Pððð, – visai tyliai, tarsi pasiðaipydamas, suðnypðèia 

butelis. 

Nei ðûvio, nei áspûdingo garso, pateisinanèio tokias dideles 

pastangas ir visokias baimes dël sienø ir veidrodþiø. 

Ðitiek vargo ir vienas ðnipðtelëjimas! Tiek to, pasiguoskim 

tuo, kad gërimas vis tiek burbuliuoja, tad dabar galima uþsimirðti 

smagiai geriant burbuliukus. 

Èia dabar kas? O dabar tas, kad iðdidþios damos jau pradëjo 

gerti konjakà ir nebemaiðys jo su ðampanu, tegul ir labai 

ypatingà charakterá ir kamðtá turinèiu. Ir apskritai pasirodo, 

kad jos ðampano nebemëgsta. Burbuliuojantá gërimà 

teks iðgerti labiausiai prasikaltusioms, ak ne, ne prasikaltusioms, 

o nusipelniusioms – atneðusiajai ir atkimðusiajai. 

Gerdama kaþkaip pamirðti, kad tu jau ðampano nebemëgsti, 

taèiau smegenys tokio aplaidaus uþmarðumo neatleidþia 

ir visu grieþtumu primena kità rytà, skaudþiai besivartydamos 

kaukolëje. Negana to, jos dar sugalvoja ápulti á 

nemadingai sentimentalius prisiminimus apie tuos laikus, 

kai ðampano iððaudytojø niekada netrûkdavo. 

– Ða, – sakai joms, irgi pereidama á grieþtà tonà, – progresyvios 

moterys niekuomet negalvoja apie praeitá. Juk 

tûkstantá kartø iðmintingi psichologai yra pasakæ: tik èia ir 

dabar, ir niekur kitur. 

– O kas gi jau èia ir dabar? – nepatenkintos murma 

jos, egoistiðkai galvodamos tik apie savo skausmus ir galimybes 

pasivartyti bei pasilepinti nieko neveikiant ir negalvojant. 

– Pagalvokit, – dar grieþèiau ásakai, – juk tam ir esate, 

kad màstytumëte, o ne tingiai sau vartytumëtës. 

– Èia ir dabar... O gal ir galima paaiðkinti... Èia ir dabar 

labai pablogëjusi kriminogeninë padëtis. Chuliganizmas 

siauèia visur, netgi ten, kur, atrodytø, neámanoma – braunasi 

ir á geleþinius matematikos dësniø seifus. O ten prasibrovæs 

barbariðkai sudarko idealiø formø eksponentes. 

– O gal patartumëte, kaip apsiginti? 

– Labai paprastai – ðiais postmodernistiniais ir virtualiais 

neribotø fantastiniø galimybiø laikais „bûti èia“ gali 

reikðti „bûti ten“. Tad èiuoþkite kuo greièiau ið èia á ten, á 

tà idealios eksponentës pradiná taðkà; á taðkà, kuriame 

daug ðampano gërëjø ir iððaudytojø. Nors ðampano ten ir 

nedaug, kur kas maþiau nei èia, bet juk jûs jo nebemëgstate, 

tiesa? 

Gerbiami skaitytojai! 

LAIMA PETRAUSKIENË 

Mûsø savaitraðtá daþnai bûna sunku rasti spaudos kioskuose – platintojams maþo tiraþo leidiniai ne itin patrauklûs. 

Todël praðome ðatënieèius laikraðtá prenumeruoti. Tai galima padaryti bet kuriame paðto skyriuje ir nuo bet kurio 

mënesio. Taip paremsite laikraðtá. 

Pusmeèio prenumeratos kaina – 45,60 Lt, mënesio – 7,60 Lt. 

Redakcija 

25 

5 

0 

Redaktorë: Jûratë Visockaitë. 

Kalbos redaktorë: Audrë Kubiliûtë. 

Maketas: Zita Remeikienë. 

Paveldas: Juozas Ðorys. 

Religija: Gintaras Bleizgys. 

Direktorius: Þydrûnas Drungilas. 

Finansininkë: Danuta Churtasenko. 

Savaitraðtis iðeina penktadieniais. 

Leidþiamas nuo 1990 m. vasario 7 d. 

Leidþia VðÁ „Ðiaurës Atënø fondas“. 

ISSN 1392-7760. 3 spaudos lankai. 

Indeksas 0109. Tiraþas 1630 egz. 

Redakcijos adresas: Mësiniø g. 4, 

01133 Vilnius. Telefonas: 261 37 70. 

Elektroninis paðtas: satenai@takas.lt; 

juratevisockaite@gmail.com. 

www.culture.lt/satenai;www.satenai.lt. 

Spausdino UAB „Ukmergës spaustuvë“. 

Vasario 16-osios g. 31, 20131 Ukmergë. 

„Ðiaurës Atënus“ remia: 

Spaudos, radijo ir televizijos 

rëmimo fondas (2 lankus). 

Redakcijos ir autoriø nuomonës 

nebûtinai sutampa. 

VðÁ „Ðiaurës Atënø fondo“ sàskaita 

AB banke „Swedbank“ (kodas 73000) 

LT36 7300 0100 0000 7071. 

100 

95 

75 

25 

5 

0

Nr.14 (984) - Å iaurÄs AtÄnai

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

Nr.14 (984) - Å iaurÄs AtÄnai