Nr. 44 - Å iaurÄs AtÄnai

ÐIAURËS 

ATËNAI 

2010 m. lapkrièio 26 d. Nr. 44 (1014) ISSN 1392-7760 Kaina 1,90 Lt 

Filosofija nekaupia þiniø — p. 3 

Graþinos Cieðkaitës poezija — p. 7 

Matronø dvelksmas Donelaièio skaitykloje — p. 8 

Raðymas apie meilæ — p. 11 

Tamarito divanas 

Gazelë apie siaubingà buvimà 

Að noriu, kad upës be vagø paliktø. 

Að noriu, kad vëjai slëniø nebetektø. 

Kad be akiø liktø naktys aksominës, 

o mano ðirdis – be gëlës auksinës; 

kad jauèiai kalbëtøsi su lapais didþiuliais 

ir kad sliekas mirtø nuo tamsaus ðeðëlio; 

kad kaukolës dantys blizgëte blizgëtø 

ir kartus geltonis kad ðilkus uþlietø. 

Matau, kaip suþeista naktis atkakliausiai 

su arðiu vidudieniu susirëmus kaunasi. 

Prieð þalius saulëlydþio nuodus atsilaikæs 

laikaus prieð trûkusias arkas, kur kankinas laikas. 

Skaistaus savo nuogumo man geriau nerodyk – 

nelyg tarp nendriø praþydusio kaktuso juodo. 

Palik mane trokðti tamsiøjø planetø, 

bet neversk þiûrëti á tavo juosmená vësø. 

Gazelë apie beviltiðkà meilæ 

Naktis nenori ateiti, 

kad tu neateitum, 

kad að negalëèiau eiti. 

Bet að eisiu, 

ir lai skorpioninë saulë man smilkinius gelia. 

Bet tu ateisi 

su druskos liûèiø nudegintu lieþuviu. 

Diena nenori ateiti, 

kad tu neateitum, 

kad að negalëèiau eiti. 

Bet að eisiu 

ir rupûþëms atiduosiu savo pakàstà gvazdikà. 

Bet tu ateisi 

pro nykias drumzlinø prieblandø kloakas. 

Nei naktis, nei diena nenori ateiti, 

kad að dël tavæs mirèiau, 

kad tu dël manæs mirtum. 

Kasida apie verksmà 

Uþdariau balkono duris, 

nes nenoriu girdëti – ten verksmas, 

bet tarp ðitø sienø pilkø 

negirdëti daugiau nieko, vien tik verksmas. 

Vos keli angelai tegieda, 

vos keli teskalija ðunys, 

o muzika tûkstanèio smuikø telpa á mano delnà. 

Bet verksmas – tai ðuo didþiulis, 

bet verksmas – didþiulis angelas, 

verksmas – tai smuikas didþiulis. 

Ir aðaros vëjo balse tvenkiasi, 

ir negirdëti daugiau nieko, vien tik verksmas. 

FEDERICO GARCÍA LORCA 

Gazelë apie mirusá berniukà 

Vakarà kiekvienà tenai, Granadoje, 

vakarà kiekvienà mirðta berniukas. 

Vakarà kiekvienà vanduo sëdasi 

pasikalbëti su savo bièiuliais. 

Mirusiesiems iðauga sparnai samaniniai. 

Aplink bokðtus kaip du fazanai vaikosi 

vëjas apniukæs ir vëjas giedras, 

o diena – tai suþeistas jaunikaitis. 

Danguj nebebuvo vyturio në þenklo, 

kai tave suradau olose vyno. 

Þemëj nebebuvo në trupinio debesio, 

kai tu ëmei skæsti upës gilybëje. 

Vandens gigantas kalnais nuriedëjo, 

slënis ëmë suktis su ðunim ir lelijom. 

Ant kranto melsvas nuo mano rankø ðeðëlio 

tavo miræs kûnas – ðalèio arkangelas – guli. 

Federico García Lorca. Seksualinis vanduo. 1934 

Gazelë apie meilës prisiminimà 

Neiðsineðk prisiminimo! 

Palik já vienà mano krûtinëj – 

virpëjimà vyðnios balèiausios 

kankinystëje sausio. 

Tik blogø sapnø siena skiria 

mane nuo tø, kurie yra miræ. 

Suteikiu skausmà baltos lelijos 

savajai ðirdþiai gipsinei. 

Per visà naktá sode budi 

mano akys – nelyg ðunys du. 

Per visà naktá valgau juodas 

mirtiniausiøjø nuodø uogas. 

Kartkartëmis vëjas tampa 

vien baimës didþiule tulpe; 

o kartais tulpë paliegusi 

atrodo tarsi auðra þiemà. 

Mane nuo tø, kurie yra miræ, 

tik blogø sapnø siena skiria. 

Jau þelia þole tylëjimo 

tavo kûno pilkasis slënis. 

Jau mûs pasimatymø arka 

cikuta nuodingàja apaugo. 

Bet palik savo prisiminimà, 

palik já vienà mano krûtinëj. 

Kasida apie ðakas 

Á þalias giraites Tamarito 

daug ðunø ðvino kailiais susibëgo 

laukti, kolei nulûð jøjø ðakos, 

kol nukris tos jøjø ðakos paèios. 

Tamarite obelis auga 

su obuoliu – raudø – vienu. 

Ten atodûsius lakðtingala telkia, 

po dulkes fazanas juosius vaiko. 

Betgi ðakos yra pilnos dþiaugsmo, 

betgi ðakos – visai kaip þmonës. 

Joms nerûpi lietus, jos sau snaudþia, 

lyg kad bûtø jau tapusios medþiais. 

Ásibridæ vandenin iki keliø, 

ten du slëniai rudenio laukë. 

Pilkuma dramblio þingsniais atþengus 

ir ðakas, ir kamienus gniauþë. 

Á þalias giraites Tamarito 

daug vaikø uþdangstytais veidukais 

renkas laukt, kol nulûð mano ðakos, 

kol nukris tos mano ðakos paèios. 

Kasida apie sapnà atvirame ore 

Þiedai jazminø ir jautis nukautas. 

Gatvë begalybën. Þemëlapis. Salë. Arfa. Auðta. 

Mergytë sapnuoja jazmininá jautá, 

o jautis yra kruvinas saulëlydis, kursai baubia. 

Jeigu dangus maþas berniukas bûtø, 

jazminai bûtø vidunaktis tamsiausias, 

jautis – arena mëlyna be matadorø, 

o ðirdis kolonos papëdëje glaustøsi. 

Betgi dangus – tatai dramblys didþiulis, 

vanduo bekraujis – þydintis jazminas, 

mergytë – virpanti nakties ðakelë 

virð tamsutëlës gatvës begalinës. 

Arba kabliai ið dramblio kaulo, arba miegà þmonës 

yra tarp ðitø dviejø – jazmino ir jauèio. 

O jazmine – dramblys ir tamsûs debesys, 

o jautyje – sapnuojanèios mergytës griauèiai. 

Vertë Alfonsas Andriuðkevièius 

Vertëjas dëkoja Jordanai Gonzalez Cruz

2 

2010 m. lapkrièio 26 d. Nr. 44 (1014) 

(Ne)komunikuoti 

Antakiai kilsteli, kai ávyksta kas nors baisaus. Ne daugiau. 

Dabar jie nejuda, niekas nejuda, nes nieko ir nevyksta, 

jau ilgà laikà. Rankos, tvarkingai padëtos ant raðomojo stalo, 

apkrauto moksliniu ðlamðtu, maskuojanèiu mano tinginystæ, 

ilsisi. Jau ilgà laikà nepadariau jokio staigaus judesio, 

visa energija, kûno ðiluma neiðtrykðta ir lieka manyje. 

Nors man jos nereikia – nenoriu nieko daryti. Jei kada ir darau, 

tai tik tam, kad kiti pastebëtø, jog esu uþsiëmæs, ir paliktø 

ramybëje. Labai patogus bûdas. Nors visgi nesu visai 

kiaute – kartais klausausi, kas vyksta mûsø koridoriuje 

ðeðioliktame aukðte. Tie garsai sukelia ávairiø minèiø, kurios 

suka, nors ir lëtai, laikrodþio rodykles. 

Beveik kiekvienà vakarà ið pirmojo kambario mûsø 

aukðte girdisi akordeono dejonës. Ne visai profesionaliai, 

bet visgi atpaþástamai aplinkui orà virpina vestuvinis valsas. 

Turëjæs bûti toks energingas, dþiaugsmingas, ðitas bûna 

tik suglebæs ir sumiðæs, vos girdimas pro èirðkinamos 

deðros spirgëjimà virtuvëje. Juk durø nëra – tai per didelë 

prabanga. Galvoju, gal tas muzikantas nemoka daugiau melodijø, 

todël ðiuo dþiaugsmingu kûriniu iðreiðkia savo nuoskaudas, 

liûdesá. Geriau turbût bûtø kaukti. Kaukti pro ðeðiolikto 

aukðto balkonà, tiesiai ant sostinës stogø ir vabaliukais 

tapusiø pypsinèiø automobiliø. 

Naktá, kai negaliu uþmigti, pradedu vartytis, kol iðgirstu 

ðvilpautojà. Koridoriuje daþnai pasigirsta plonas jo sudëtø 

lûpø garsas, sklindantis neþinia ið kur. Apeinu visà aukðtà, 

nuo liftø iki virtuvës, tada vël atgal, bet eidamas girdþiu tik 

savo nerangø ðlepsëjimà, nieko daugiau. Gal þmogus gëdisi, 

o gal pasiilgo privatumo, juk èia kiekvienas gali bet kada 

atplëðti duris ir ásiverþti á kambará. O taip norëtøsi lyg katinui 

apðlakstyti tam tikrà teritorijà, kurios niekas kitas negalëtø 

pasiglemþti. Kaþkodël labai gera tà ðvilpautojà 

girdëti, norisi galvoti, kad jis toks pats vienas, nes negeria 

keturioliktam aukðte su visais ir nerûko kaljano, nekirkina 

virtuvëje mergø. Jis ðvilpauja, taip iðreiðkia kaþkà, ko nepasako. 

Gal baltarusis, ðitam aukðte gyvena keli nemokantys 

lietuviðkai. Neþinau, kà be jo daryèiau. 

Mums pasisekë dël lango. Langas leidþia pamatyti beveik 

visà miestà net nesusipurvinus batø baloje ar atðiauriam 

vëjui neiðdraikius plaukø. Akims nuklydus prie lango, 

iðkart nusiraminu. Þinoma, nesigilinu ir nestebiu miesto, tai 

bûtø pernelyg daug jëgø atimanti veikla, tiesiog suprantu, 

kad ten, tame kvadratiniame stikle, yra viskas, kà galiu pasiekti 

ið èia, ðeðiolikto aukðto, ir dël to jauèiuosi gerai. Nors 

ðiaip að retai kada jauèiuosi gerai. Ásivaizduokit, kaip man 

turëtø bûti nuobodu. Ðiaip þmogui fiziðkai reikia iðsipasakoti 

bëdas, neramumus, kaþkam suverst visà tà koðæ. O man – 

valio! – nereikia, nes að su niekuo nebendrauju. Niekam neleidþiu 

siurbti savo nervø siûleliø, valgyti minèiø ir uþvaldyti 

viso kaktos ploto. Esu laisvas nuo bendravimo. Nuo 

neuþtikrintumo, kurá garantuoja bendravimas su kitais 

þmonëmis, ir beprotiðko geismo suþinoti, kokià vietà 

uþimame kitø þmoniø galvose. Maþà, – jei ateitø pas mane, 

þmonës su suvalgytomis ðirdimis kaipmat nusiramintø, að 

jiems pasakyèiau, bet neateina. Turbût aiðku kodël. 

Vakarais sliûkindamas á duðà supratau, kad turbût manæs 

në nëra. Ne, ne ta prasme – að smirdþiu ir taip toliau, bet 

panelë, kuri turðkiasi prieð mane, dainuoja. Að einu prie 

kriaukliø, nusikosëju, o ji dainuoja toliau, nesusigësta. Man 

patinka jos klausytis, balse girdisi kaþkas liûdno ir patetiðko, 

kartais, prisipaþinsiu, nusipurtau nuo banalaus, atviro 

ir trikdanèio aplinkiniø þmoniø liûdesio. Tai kaþkaip vaikiðka 

ir nepadoru. Bet að nepabëgu, o kiekvienà vakarà 

klausausi, vadinasi, man patinka kankintis. Gal man gera 

jausti kà nors, kad ir pasiðlykðtëjimà. Kad manæs nëra, pastebiu, 

kai prie kriaukliø prieina dar kas nors. Tada besiprausianèioji 

nutyla ir daugiau nepasigirsta në garselio. Kitø 

ji gëdisi. O bûtø taip gera, jei ta mergina bûtø dainavusi 

man, tiktai man, mums dviem. Að toks savininkiðkas ir 

linkæs susireikðminti. Greièiausiai aplinkui mane per maþai 

daiktø, nes jauèiuosi prieð juos galingesnis ir vienintelis ið 

jø galiu judëti. 

Kaip vis dëlto bjauru jausti þmogø ðalia, galø gale. Visai 

netoli, kaþkur po svetima oda, funkcionuoja jo glitûs organai, 

iðtisa sistema, nesustojanti, reikalaujanti oro, maisto, 

visko ir nuolat grasinanti sustoti. Tu pamirðti, kas nuolatos 

dedasi tavo viduje, iðmokai per biologijà deðimtoj klasëj ir 

pamirðai, juk viskas veikia ir be galvojimo ar suvokimo, 

kaip veikia. O priëjæs prie kito, tokio pat kaip tu, su kepenimis, 

dviem inkstais, imi ir pajunti, kad lygiai taip pat funkcionuoji, 

pamatai ne tik tai – glumina ir jo þvilgsnyje pastebëtas 

artumo, draugystës troðkimas, toks gyvûniðkas, 

toks áþûliai atviras, kad privalai nusisukti, jei susilaikai ir 

visai nepabëgi kuo toliau. Ir tu supranti, iðskaitai jo vyzdþiuose, 

atradæs menkutá iðgaubtà savo atvaizdà, kad, nors 

ir jauti pasiðlykðtëjimà, visgi turi toká patá. 

RÛTA JAKUTYTË 

Santaka 

Po kieta pluta, ant kurios mus ði þemë neðioja, glûdi galingos 

gelmiø jëgos. Slëniuose, ten, kur, pakilusios á pavirðiø, 

jos suraukðlëjo, sulauþë þemës luobà, apsigyveno kalnynø 

þmonës. 

Pas mus laukø yra visokiø: lygiø, kauburëtø, molingø, 

smëlëtø, tràðiø. Geriau ar prasèiau dera juose mûsø duona. 

Kai kur, prieð jà auginant, tenka nurinkti akmenis. Krûvos 

jø kûpso pakrûmëse, pakelëse. Vël ir vël, beveik kasmet, 

tenka juos rinkti. Besitraukdami ledynai paliko nulieþtas lygumas, 

sustumtas kalvas ir daug kur gausiai pabertus riedulius. 

Mat atkeliavæ jie buvo nuo kalnø pusës. Tas skeveldras, 

apgludintas ir apvoliotas, garbinom ir keiksnojom. 

Pradedant taðyti akmená, mûsø laukø riedulá, jau po 

pirmøjø smûgiø daþnai juntamas keistokas kvapas. Pasklinda 

jis staiga ir stipriai – lyg kaþkieno kiautà pradauþus. Tuoj 

ir pranyksta, jeigu toliau nekali. Akmuo, sakoma, neturi 

kvapo. Kodël tuomet já uþuodþiu ir kas tai per kvapas? 

Áminti máslæ padeda ilgi darbo metai. Kartais nutinka susivëlinti, 

tuomet darbà tæsti tenka jau prieblandoje. Tada ir 

gali pamatyti, kad kiekvienas kirtis þybsi, skelia kibirkðtá. 

Vadinasi, ugnis, aukðta temperatûra iðskiria ið akmens kvapà. 

Labiau patyrus aiðkëja, kad ði savybë bûdinga tik rieduliams, 

ilgai pavieniui gulëjusiems þemës pavirðiuje. Iðkasti 

ið þemës ar daug laiko buvæ krûvoje akmenys kvapais nepasiþymi. 

Tenka prisipaþinti, kad pajutai ne kà kita, o tik ðuns 

ðlapimo kvapà. Lietø nuplautas iðorëje, bet esantis ir giliau, 

jau kiek pakitæs, tapæs bûtent tokios medþiagos kvapu. Ant 

pavieniø lauko akmenø ðunys bûtinai palieka þinià, praneðimà. 

Ne mums – savo gentainiams. 

...Didelës pievos viduryje gulëjo akmuo. Vienintelis. 

Tik tuo ir ypatingas. Nei forma, nei spalvomis nebuvo iðskirtinis. 

Dydþio vidutinio. Gal kur Trojos kovø laukuose 

tokius ir pakeldavo Homero apraðytieji herojai, bet èia jo 

nemëginta në pajudint. Kaip jis èia atsidûrë? Rieduliai, 

mûsø laukø puoðmena ir vargas, turi, gal galima taip pasakyti, 

kelias biografijas. Vienà – vertikaliàjà, geologinæ, kuri 

nagrinëja judëjimà ið gelmiø, bûvio kitimà ir t. t. Kita biografija 

bûtø horizontalioji, geografinë. Ji nusako, ið kur ir 

maþdaug kada su ledynais to riedulio èia atkeliauta. Matant, 

kur apsistota, galima atsekti ledynø slinktá. Maþesnieji akmenys 

galëjo patirti ir þmoniø ásikiðimà á jø iðsidëstymà. 

Didþiuosius, jei jie labai kliudydavo, uþkasdavo. Ðalia iðrausdavo 

duobæ, ástumdavo ir palaidodavo. Palikdavo turtà 

ir bëdà ateities kartoms, nes akmenys turi savybæ laikui 

bëgant iðlásti á pavirðiø. 

Taigi tas akmuo buvo kaþkaip ne vietoje. Mat ði pieva 

driekësi dviejø upeliø santakoje. Didesnysis upelis anksèiau 

galëjo bûti didelë upë, nes tekëjo áspûdingo slënio viduriu. 

Maþesnis plukdë sànaðas ir jo átekëjimo vieta traukësi 

pasroviui, palikdama upës pakrantëse klampius liûnus. 

Atrodë, kad jis vis atitolina savo vardo praradimo valandà, 

vandenø atidavimà didesniojo labui. Kad jis nori tekëti greta, 

kaip lygiavertis. Toks (ir mums labai nesvetimas) elgesys 

baigdavosi ties kliûtimi tapusiu aukðtesniu susiaurëjusio 

slënio krantu. 

Èia, tos pievos vietoje, prieð ðûsná metø dar liulëjo pelkë, 

apaugusi retais, geibiais berþeliais, viksvuotais kemsynais. 

Ant kupsto atsistojus buvo galima smagiai pasisiûbuoti, 

bet linksmiausias kelias tiesdavosi tarp kupstø, skaisèiai 

þaliu þolës kilimu. Eiti èia reikëdavo tankiai minant smulkiais 

þingsniukais. Taèiau galëdavai pasijusti ir tikru karaliumi. 

Þemë dubdavo, o kai kur augantys berþeliai graþiai 

lenkdavo garbanas tavo pusën, kartais net susipindami virðûnëmis. 

Tada tavo garbei susidarydavo arka, pro kurià, deja, 

turëdavai þvaliai pratursenti. Jeigu sugalvodavai pasimëgauti 

ir sustoti, tai þalias pavirðius aplink tave imdavo 

stotis piestu. Neiðlaikæs ðito grësmingo vyksmo, smagiai atsispyræs 

ðokdavai ant artimiausio kupsto. Èia ir tekdavo susimokëti 

uþ savo triumfo þygá. Labiau nustebindavo, nei iðgàsdindavo 

pojûtis, kad remtis jau nëra á kà: graþusis kilimas 

plyðdavo ir atsispirianèioji koja prasmegdavo á ðaltà 

pliuræ. Tuoj pat bandant iðvaduoti vienà kojà kita irgi atsidurdavo 

gelmëj. Virðuje spindëdavo ðilta, saulëta diena, o 

Mieli ðatënieèiai! 

apaèioje – geliantis ðaltis. Kuo labiau muisteisi, tuo greièiau 

nenumaldomai grimzdavai gilyn. Iðgàsèio neiðvengdavai, 

bet susitvardþius tekdavo nuolankiai gultis ant pilvo, verstis, 

voliotis ir ðliauþti tolyn nuo plyðio. Jo tuojau ir nebelikdavo. 

Driekdavosi tik tavo, ðliauþusio kaip kirminas, paliktas 

purvinas vingis. 

Likæs dþiugiai toliau gyventi þaliame pasaulyje, galëjai 

matyti visà ðios vietos kaità. Melioracija, nuskurdinusi mûsø 

paveldà ir kraðtovaizdá, ðiaip taip atliko ir savo deklaruotus 

uþdavinius – nusausino pelkes. Upelis buvo nuvestas 

tiesiai, statmenai á didesnájá, ambicingoji jo vagos dalis uþversta. 

Susiformavo lygi pieva. Matësi ir joje gulintis tas 

vienintelis, neþinia ið kur atsiradæs akmuo. 

Èia ganydavo, riðdavo karves, ðienaudavo... Nuganius 

ar nuðienavus, akmuo matydavosi ir ið tolëliau, bet pro já 

provëþø nebuvo. Plotas didelis, vietos daug. Paðlapus, laikini 

keliukai paþliugdavo, bet sausu metu vaþinëti ir eiti buvo 

galima visomis kryptimis. Tuos, kas gyveno prieðingame 

nuo miestelio pievos pakraðtyje, arklys ir pats namo parveþdavo. 

Taèiau vieno ant drobynos prisnûdusio gaspadoriaus 

neparveþë. Tik gráþo su tuðèiu veþimu apgadintu ratu. Rado 

þmogø prie to akmens sulauþytu stuburu. 

Akmuo dabar vadinamas jo vardu. 

Kaþkas ant akmens árëþë kryþiø. 

JONAS VAICEKAUSKAS 

Visuose Lietuvos paðtuose priimama mûsø savaitraðèio prenumerata (galima uþsisakyti ir internetu). 

Metø prenumeratos kaina – 91,20 Lt. Mûsø indeksas 0109. 

Metø prenumerata á uþsiená kainuoja 290 Lt, 85 eurus arba 110 JAV doleriø. 

Uþsisakyti galima per ágaliotus asmenis redakcijoje, atsiøsti èeká redakcijos adresu 

VðÁ „Ðiaurës Atënø fondas“, Mësiniø g. 4, 01133 Vilnius, 

arba pinigus pervesti á sàskaità banke „Swedbank“ 

(kodas 73000) LT36 7300 0100 0000 7071.


3 

Hanochas Ben Yami: „Filosofas nëra ekspertas“ 

Hanochas Ben Yami yra Vidurio Europos universiteto 

(Vengrija) filosofijos profesorius. Jis tyrinëja kalbos filosofijos, 

logikos ir fizikos filosofijos problemas. Lapkrièio 8 d. profesorius 

Vilniaus universitete skaitë paskaità. 

– Minëjote, kad Lietuvoje lankotës pirmà syká. Koká 

áspûdá jums paliko mûsø ðalis? 

– Að èia esu dar tik porà dienø – tai per maþas laiko tarpas, 

kad susidaryèiau tvirtà nuomonæ apie jûsø ðalá. Ir vis 

dëlto apsilankymas Lietuvoje mane ðiek tiek jaudina: að esu 

þydas, Lietuvoje gimë mano tëvai. Tëtis – Kaune, mama – 

Vileikoje (dabar ðis miestas yra Baltarusijoje, taèiau ten iki 

ðiol gyvena daugybë lietuviø). Tëvai iðvyko ið Lietuvos dar 

prieð II pasauliná karà. Taèiau daugybë giminaièiø pasiliko. 

Visi jie – iðskyrus vienà tetà – buvo nuþudyti. Prie to prisidëjo 

ne tik naciø kareiviai, bet ir kai kurie lietuviai. 

Vakar vaikðèiojau po Vilniø, apþiûrinëjau pastatus, monumentus 

– þenklus, rodanèius, kad kadaise èia gyveno didelë 

ir svarbi þydø bendruomenë, ðimtai tûkstanèiø þmoniø, 

tarp kuriø buvo ir mano giminaièiai. Taigi man Vilnius nëra 

tik dar vienas miestas, kurá aplankau: jame uþlieja prieðtaringi 

jausmai. Kai lankysiuosi Lietuvoje kità syká, ketinu 

nuvykti á Kaunà ir, jei pasiseks, á Vileikà. Juk ten – mano istorija. 

– Apie kà skaitysite paskaità ðiandien? 

– Apie Wittgensteino metafilosofijà. Manau, kad tai, kà 

Wittgensteinas kalba apie filosofijos vaidmená – kà ji daro, 

kà ji gali padaryti, kà turëtø – yra svarbu ir ádomu. 

– Kalbant apie filosofijos vaidmená: paprastai þiniasklaidoje 

màstytojas kalbinamas tada, kai nagrinëjama kokia 

nors kontroversiðka tema. Daromi interviu su pora ekspertø 

ir galiausiai suteikiamas þodis „iðminèiui“. Ar manote, 

kad filosofai turëtø teikti patarimus, rekomendacijas ar 

pamokymus? 

– Apskritai – ne. Jokioje konkreèioje srityje filosofas 

nëra ekspertas, kitaip nei fiziologai, astronomai ir kitø profesijø 

atstovai. Filosofas negali suteikti kitiems informacijos 

kokia nors tema. Bet manau, kad jis pasiþymi kritine kompetencija. 

Kritinio kalbëjimo tradicija leidþia filosofams tapti 

atsargesniems, objektyvesniems. Tai nëra informacijos apie 

kokià nors sritá saugojimas. Tai sugebëjimas diskutuoti apie 

tai, kas tam tikru metu yra dëmesio centre, þadina susidomëjimà, 

kelia emocijas. Galbût tai bus klausimai apie tautybæ, 

teises, abortus, eutanazijà, elgesá su ligoniais... 

Pirmiausia filosofui turëtø bûti suteikiama pakankamai 

informacijos, kad jis galëtø pateikti protingà, etiðkà, objektyvø 

sprendimo variantà. Þinoma, nekalbu apie tokius atsakymus, 

kurie atrandami vis labiau gilinantis á temà, pavyzdþiui: 

„Ar ámanoma atlikti abortà ðioje stadijoje?“ Kalbu 

apie bendresnius klausimus, kurie susijæ su vertybiø 

konfliktais, pavyzdþiui: „Ar apskritai teisinga atlikti abortà?“ 

Tokià kompetencijà filosofas gali turëti, net ir neturëdamas 

kompetencijos jokioje konkreèioje srityje. 

– Ar tokiu atveju neatsiranda skirtumo tarp filosofø, kurie 

domisi etika, ir, pavyzdþiui, analitikø? 

– Manau, kad kiekvienas mûsø studijavo – privalëjo studijuoti 

– moralës filosofijà, taigi etika mums visiems nesvetima, 

taip pat ir tiems, kurie nesispecializuoja ðioje srityje. 

Net jei domiesi kitomis temomis, dirbi su kitais tekstais, 

iðkyla etikos klausimai: apie juos diskutuoji su draugais, 

kolegomis... 

– Ar manote, kad filosofija gali daryti átakà mokslui? O 

gal ji tik atspindi ir ðiaip vyraujanèias mintis? 

– Kaip jau minëjau, nemanau, kad gali bûti toks dalykas 

kaip filosofijos þinios. Taigi filosofija negali mokslininkams 

suteikti informacijos. Mes neatliekame eksperimentø, 

nedirbame laboratorijoje. Todël nemanau, kad filosofija gali 

tiesiogiai paveikti mokslà. 

Kita vertus, daugybæ metø filosofiniai pastebëjimai darë 

átakà paþangai. Taip galëjo nutikti dël to, kad filosofai, 

þiûrëdami konceptualiai, padëdavo identifikuoti sumaiðtá 

paèiame màstyme, nauju, netikëtu kampu paþvelgti á nusistovëjusias 

tiesas. Nëra taip, kad màstytojas ateitø pas 

mokslininkà ir sakytø: „Daryk taip.“ Bet neretai prie mokslinio 

atradimo padeda prieiti kokia svarbi áþvalga. 

Pavyzdþiui, Descartes’as pirmasis pastebëjo reliatyvià 

judesio prigimtá. Vëliau fizikai panaudojo ðià áþvalgà. Tai 

susijæ su kitokiu þvilgsniu á daiktus, jis gali atverti naujas 

suvokimo erdves, leisti pastebëti tai, kas nebuvo pastebëta 

anksèiau. 

Dar vienas pavyzdys. Senovëje þmonës mëgino áminti 

paslaptá, kodël visi daiktai krenta á þemæ, bet pati þemë lieka 

vietoje. Á kà ji remiasi? Pirmieji màstytojai senovës Graikijoje 

skirtingai mëgino atsakyti á ðá klausimà. Pavyzdþiui, 

þemë plaukioja vandenyje. Bet jei taip – ant ko laikosi vanduo? 

Indijoje buvo kalbama apie dramblius, kurie stovi ant 

vëþlio. O ant ko stovi vëþlys? Tai buvo tiek filosofinis, tiek 

mokslinis klausimas. Tada Anaksimandras – maþdaug VI 

amþiaus prieð Kristø viduryje – iðkëlë teorijà, kad þemë nekrenta, 

nes yra vienodai nutolusi nuo visko. Ji neturi kur 

kristi, nes yra viduryje. Dabar þinome, kad taip nëra, taèiau 

tiesa yra ta, jog þemei nereikia á niekà remtis, kad iðsilaikytø 

vietoje. Anaksimandras neturëjo teleskopo, nebuvo 

nuvykæs á kità pasaulio pusæ, kad pamatytø, jog ten nieko 

nëra – ðià áþvalgà jis iðmàstë. Tai buvo naujoviðka mintis. Ir 

ði mintis atvërë naujus horizontus mokslui. 

Manau, kad ðitokias áþvalgas filosofija ir galëtø pasiûlyti 

apsvarstyti mokslui. 

– Ar manote, kad yra tokiø laikotarpiø, kai þmonijos 

mintis tampa aktyvesnë? 

– Manau, tokiø laikotarpiø yra. Paprastai minties aktyvumas 

– ar jo maþëjimas – susijæs su istoriniais laikotarpiais. 

Pavyzdþiui, viduramþiais tiek filosofija, tiek mokslas, 

tiek kultûra pasistûmëjo nedaug. 

O kalbant apie vëlesnius laikus visgi reikëtø skirti 

mokslo progresà nuo ryðkiø filosofinës minties poslinkiø. 

Paprastai mokslas progresuoja tada, kai prie to progreso 

prisideda daugybë þmoniø. Manau, filosofijos, skirtingai 

nei mokslo, progresas labiau priklauso nuo didþio, ryðkaus, 

novatoriðko màstytojo. Tai yra daugiau maþiau sëkmës reikalas: 

ar atsiranda tuo metu didis filosofas, ar ne. XX amþiuje 

keletas ypatingø asmenø smarkiai prisidëjo prie filosofijos 

vystymosi. Þinoma, pirmiausia turiu omenyje Wittgensteinà, 

taip pat ir kitus – Fregæ, Russellà, Heideggerá. 

Bet noriu pasikartoti – filosofija nekaupia þiniø. 

– Ar skaitote naujienas? Ar esate patenkintas tuo, kaip 

þiniasklaidoje atspindima jûsø profesija? 

– Paprastai skaitau Izraelio laikraðèius. Manau, kad filosofinë 

veikla beveik neminima. Bet juk tai natûralu: ðioje 

srityje nenutinka tokiø ávykiø, kuriuos visuomenei bûtø 

bûtina þinoti. 

O kai màstytojai skatinami pareikðti savo nuomonæ 

kontroversiðkomis temomis, manau, tai yra ádomu ir naudinga. 

Þinoma, visose srityse yra þmoniø, kurie trokðta 

þiniasklaidos dëmesio. Jie noriai leidþiasi kalbinami þurnalistø, 

duoda interviu radijui, rodosi per televizijà... Tokie 

þmonës neretai pasako provokuojamø dalykø ir taip klijuoja 

neigiamà etiketæ savo profesijai. Aiðku, þiniasklaida tyèia 

ieðko tokiø þmoniø ir kalbina juos, nes provokacijà lengviau 

parduoti. 

Kalbëjosi Miglë Anuðauskaitë 

Deðimt Tolstojaus ávaizdþiø 

P r i e ð 1 0 0 m e t ø , 1 9 1 0 . X I . 7 ( 2 0 ) , m i r ë L e v a s T o l s t o j u s 

Levas Tolstojus paliko daugybæ mitø. Þurnalas „Ogoniok“ 

nutarë inventorizuoti paèius populiariausius raðytojo 

ávaizdþius. 

1. Rusø revoliucijos veidrodis. Tokià etiketæ prie Tolstojaus 

prisegë Leninas. Tolstojus ið tiesø buvo revoliucingos, 

maiðtingos prigimties þmogus, demaskuojantis visuomeniniø 

institutø veidmainystæ, teismø ir Baþnyèios dviveidiðkumà, 

ðeimos santykiø melà. Bûtent todël leidëjas A. Suvorinas 

raðë: „Nikolajus II nieko negali padaryti su Tolstojumi, 

negali në paklibinti jo sosto, o Tolstojus, be abejonës, 

judina Nikolajaus ir jo dinastijos sostà.“ 

2. Vaikø draugas. Mokykla valstieèiø vaikams, kurià 

Jasnaja Polianoje Tolstojus atidarë 1859 m., tapo svarbiu 

ávykiu Rusijoje. Liaudies mokykla, kaip manë Tolstojus, 

privalo iðmokyti vaikus raðto, aritmetikos ir Dievo ásakymø, 

vaikà jis laikë kûrëju, kurio mintis reikia þadinti. 

Pats Tolstojus dëstë matematikà, fizikà, istorijà. Pedagoginæ 

jo veiklà vainikavo „Elementorius“. Vëliau D. Charmsas 

paraðë ciklà ironiðkø apsakymø, prasidedanèiø fraze 

„Levas Tolstojus labai mylëjo vaikus“. 

3. Nesiprieðintojas. „Nesiprieðinimas blogiui prievarta“, 

taip pat visuotinis atlaidumas, meilë, saviugda tapo 

Tolstojaus mokymo pagrindu. Ieðkodamas Kristaus Tolstojus 

skaitë Baþnyèios tëvus originalo kalba. Rusijoje ásikûrë 

daugybë tolstojininkø komunø. Raðytojo átakà jautë I. Buninas, 

N. Leskovas, Gandhi. 1897 m. tos komunos buvo pavadintos 

sektomis, vëliau Sinodas paskelbë apie Tolstojaus 

„atskilimà“ nuo Baþnyèios. 

4. Epopëjos kûrëjas. Romanas „Karas ir taika“ tapo prakeiksmu 

visiems tarybiniams raðytojams. Socialistinis realizmas 

romanà epopëjà, jungianèià istoriðkumà, liaudiðkumà 

ir patriotizmà drauge su dëmesiu „maþajam þmogui“, 

ávardijo kaip aukðèiausià þanrà. Po Didþiojo tëvynës karo 

raðytojai vienas paskui kità mëgino kurti apie ðá karà romanus. 

Buvo manoma, kad tai padaryti pasisekë V. Grosmanui 

(romanas „Uþ teisybæ“ buvo pasiûlytas apdovanoti Stalino 

premija). Bet antroji jo dilogijos dalis „Gyvenimas ir likimas“ 

tapo ryðkiausiu antisovietiniu kûriniu. 

5. Supaprastintojas. Gráþimo prie paprasto liaudies gyvenimo 

idëja paskleidë daugybæ mitø ir anekdotø apie Tolstojø. 

Amþininkai su nuostaba pasakojo, kad grafas Tolstojus 

vaikðto basas, su valstieèiais aria ir pjauna (jie dël to ðaipësi), 

mûrija krosnis, pjauna malkas, siuva aulinius batus. 

Pats raðytojas fiziná darbà vertino labai rimtai, raðytojavimà 

vadino „dvarininkø uþgaida“. 

6. Modeliuotojas. Manoma, kad bûtent Tolstojus iðrado 

tolstojiðkà palaidinæ – plaèius ir palaidus marðkinius. Amþininkai 

prisimindavo, kad dar per universitetines atostogas 

Liova vieðëjo Jasnaja Polianoje ir vaikðèiojo su kaþkokiu 

„buriniu apsiaustu“. Vëliau tolstojiðkas palaidines ëmësi 

siûti Sofija Andrejevna. Jos buvo vasarinës ir þieminës (ið 

baltos medvilnës ir tamsios vilnos). 

7. Profesionalus literatas. Su leidëjais Tolstojus elgësi 

pragmatiðkai. Jis pats nustatydavo honoraro dydá, reikalaudavo 

pinigø ið anksto ir panaikindavo sutartá, jeigu kuo nors 

bûdavo nepatenkintas. Drauge su þmona, kuri tvarkë jo rankraðèius 

(tiksliai neþinoma, kiek kartø Sofija Andrejevna 

perraðë „Karà ir taikà“ – 6, o gal ir 14) ir buhalterijà, skaitë 

tipografinæ korektûrà, Tolstojus ákûrë pelningà literatûrinæ 

ámonæ. Uþ savo 11 tomø raðtø rinktinæ jis gavo 25 tûkstanèius 

rubliø ir iðsireikalavo jø ið anksto. 

8. Karo korespondentas. Tolstojus dvejus metus kariavo 

Kaukaze (èeèënø kampanijoje!), Dunojaus armijoje, o 

po tarnybos apgultame Sevastopolyje paraðë „Sevastopolio 

apsakymus“, jie buvo iðspausdinti þurnale „Sovremennik“. 

Jau á pirmàjá apsakymà dëmesá atkreipë imperatorius Aleksandras 

II ir ásakë saugoti talentingà karininkà. 

9. Rusø dvarininkas. Atsistatydinæs ið armijos Tolstojus 

atvaþiavo á Jasnaja Polianà ir uþsiëmë ûkiu. Paveldëtus 

þemës plotus jis padidino 6 kartus. 1860 m. èia buvo suskaièiuota 

300 kiauliø, deðimtys karviø, ðimtai veisliniø aviø, 

vyno darykla, vaismedþiø sodai. Jo dvaro sviesto produkcija 

buvo labai paklausi Maskvos turguose, uþ sviesto pelnà 

Tolstojus pirko naujas þemes ir neapsiskaièiavo – grûdø 

derliai buvo rekordiniai. 

10. Sekso gigantas. Aistras, kurios já kankino, Tolstojus 

apraðydavo „Dienoraðèiuose“. 16-metis Tolstojus prarado 

nekaltybæ vieðnamyje, o vëliau domëjosi savo dvaro valstietëmis 

(apie vienà ið jø paraðyta apysaka „Velnias“). Lyèiø 

tema, nesugebëjimas dël seksualinës traukos paþinti gyvà 

þmogø jaudino raðytojà. Po „Kreicerio sonatos“ imta atvirai 

aptarinëti lytinës moralës klausimus. Paskutinis Tolstojaus 

sûnus gimë, kai jam buvo 60 metø. 

„Ogoniok“, 2010.XI.15 

Parengë V. Tichomirovas, J. Alferjeva 

Vertë J. V.

4 RELIGIJA 2010 m. lapkrièio 26 d. Nr. 44 (1014) 

Vydûniðkoji religijos simboliø interpretacija 

Vydûno filosofijà ið esmës galima apibûdinti kaip religijos 

filosofijà. Visø joje keliamø klausimø iðeities pozicija – 

þmogaus ir Dievo santykis. Tas santykis paaiðkinamas gana 

paprastai: þmogus yra dvasinë esybë. Tai, kas sudaro jo 

esmæ, t. y. þmoniðkumas, yra ypatingo ryðkumo dieviðkosios 

bûties apraiðka pasaulyje. „Tame, kas tikrai þmoniðka, dieviðkumas 

ir þmoniðkumas sutampa“, – teigia màstytojas. 

Tiesa, ne tik þmogus, bet ir visas pasaulis yra Dievo emanacija. 

Ið Jo (Dievo) jis (pasaulis) kyla, Jame bûna, á Já gráþta. 

Viskas, kas pasaulyje dedasi, yra tàsa nenutrûkstanèio dieviðkojo 

veikimo, kuris sàlygiðkai pasibaigs, kai tuo pasauliu 

tapusi ir begalinæ ávairovæ ágavusi dieviðkoji substancija gráð 

á grynosios dvasios, nedalomos vienovës bûvá. Tasai grynosios 

dvasios bûvis yra siekiamybë pasauliui, bet ne paèiam 

Dievui, kuris emanuodamas á pasaulá iðliko paèiu savimi, t. y. 

absoliuèia dvasia. Taigi, Dievas pasaulio atþvilgiu yra ir imanentinis, 

ir transcendentinis. Nesileisdami á nuodugnesnæ 

vydûniðkosios bûties ir þmogaus sampratos analizæ, pasakysime 

tik, kad toji samprata labai akivaizdþiai sutampa su indiðkosios 

vedantos bûties ir þmogaus, kaip mikrokosmo, 

samprata, postuluojanèia individualiojo „að“ (atmano) ir 

dvasinio absoliuto (Brahmano) tapatumà. Ypaè ryðkiai toje 

vydûniðkojoje sampratoje ásispaudæ Upaniðadø ir „Bhagavadgytos“ 

idëjiniai konceptai. Tàjá mûsø atpaþinimà labai 

akivaizdþiai paliudija tai, kad Vydûnas pats „Bhagavadgytà“ 

iðvertë á lietuviø kalbà ir Vedas bei Upaniðadas nurodo kaip 

savo eksploatuojamà iðminties ðaltiná. 

Gráþkime prie Vydûno nusakyto þmogaus ir Dievo santykio. 

Ið pirmo þvilgsnio jame lyg ir nesimato jokio dramatiðkumo: 

jeigu þmogus savo esme yra dieviðkas, tai jis turëtø 

bûti jau savaime iðganytas. Juo labiau kad iðganymas yra 

uþprogramuotas ne tik jam, bet ir visam pasauliui. Taèiau 

dramatiðkumo tame santykyje vis dëlto esama, nes sunkus ir 

ganëtinai komplikuotas yra pats pasaulio, o su juo – ir þmogaus 

gráþimas dvasios bûvin, arba Dievop. O gráþtama sàmonëjant, 

pamaþu áveikiant inertiðkos materijos, á kurià Dievas 

emanavo, bûvá ágavusá nesàmoningumà. Gyvybës neturinti 

mineralija, augmeniðkoji gyvybë, gyvûniðkasis ekspansyvumas, 

þmogumi besiskleidþiantis protas – to sàmonëjimo pakopos, 

kuriomis reiðkiasi gamtos ávairovë. Tos gamtos virðûnëje 

þmogus, kuriame, kaip pasakytø Vydûnas, telpa visa visata 

– ne tik tai, kas yra gamtoje, bet ir kas aukðèiau jos. O 

aukðèiau yra tai, kas priklauso grynajai sàmonei, ko jau nebeapima 

ir dar gamtos pasauliui priklausantis protas. Kaip 

gamtos galia juo jau disponuoja aukðtesnieji gyvûnai. Þmoguje 

besireiðkianti gamtiðkàjá pasaulá pranokstanti dvasia, 

kurià Vydûnas vadina þmoniðkumu, nëra visiðkai laisva: ji 

yra ribojama ir varþoma tame paèiame þmoguje veikianèiø 

gamtos galiø. Pirmoji dieviðkos substancijos dvasingumà 

ágaunanèio sàmoningumo apraiðka þmoguje – savæs suvokimas, 

savimonë, Vydûno ávardyta kaip aðainë sàmonë. Tàja 

þmogaus savimone á pasaulá emanavæs dvasinis absoliutas 

suvokiàs pats save. Tos savivokos dëka þmogus tampa savo 

paties valingomis pastangomis sàmoningai veikianèia galia, 

aktyviai ásitraukianèia á to pasaulio tolesnio sàmoningëjimo 

vyksmà. Tokià misijà jam skyræs pats visatos kûrëjas. Vydûno 

þodþiais tariant, „kiekvienas þmogus pasaulio Kûrëjo vartojamas 

kaip priemonë visam gyvenimui gyvinti ir tobulinti“. 

Kartu su þmogaus savimone atsiranda ir jo nuostaba dël 

bûties, kurioje jis pats yra, slëpiningumo. Kas yra supanèio 

pasaulio ir paties þmogaus buvimo pirmoji prieþastis? Kas 

lemia visus to pasaulio ir þmogaus gyvenimo vyksmus ir kokia 

visø tø vyksmø prasmë? Siekiant atsakyti á ðiuos ir kitus 

panaðaus pobûdþio klausimus ir atsiranda religija, kurios pagrindà 

sudaro tikëjimas pasaulá sukûrusia, amþinai esanèia, 

visur veikianèia niekuo neapribota absoliuèia galia. 

Ávairiais laikais, ávairiose Þemës vietose gyvenantys 

þmonës susikuria savus tos galios ir jos reiðkimosi formø 

ávaizdþius, jos genezës ir veikimo principø paaiðkinimus. 

Ðiø pagrindu susiformuoja ávairios pasaulio religijos, besiskirianèios 

brandumu, teologija, panteonais, liturgija. Taèiau 

jas visas vienija ta pati, nors ir skirtingai iðreiðkiama, 

pagarbi nuostata Didþiojo Slëpinio, ið kurio visa atsirado, 

atþvilgiu. Vienija ir ryðio su tuoju Slëpiniu paieðka, kurios 

bûdai ávairûs, bet ieðkoma ið esmës to paties. O ieðko ávairaus 

skaidrumo ir ávairiø atspalviø ta pati þmoniðkumo esmæ 

iðreiðkianti sàmonë. Religija, anot Vydûno, atsirado 

kartu su þmogumi, bûtent ji ir „iðreiðkia þmoniðkumo ypatumà“. 

„Apskritai sàmonë yra sugebëjimas gyventi, – teigia 

Vydûnas, – o religija yra pasiruoðimas atsiverti paèiai bûties 

paslapèiai.“ Tas pasiruoðimas ar netgi ruoðimasis atsiverti 

paèiai bûties paslapèiai esàs visø religijø pagrindinis 

uþdavinys, gali bûti pasirenkami ávairiausi jo sprendimo 

bûdai. Juos pasirenkant (veikiau kuriant, pagrindþiant) ir 

susiformuoja ávairios religijos. Jø idëjø, vaizdiniø, ritualø 

sistemos yra labai skirtingos, taèiau jose esama ryðkiø bendrumø, 

kurie, anot Vydûno, rodo visoms bûdingà bendrà generalinæ 

kryptá – þmogaus orientavimà á minëtàjá atsivërimà. 

Vydûnui kaip tik ir rûpëjo pasiaiðkinti, kaip ávairios tautos 

ir jø iðpaþástamos religijos iðreiðkë þmogaus santyká su 

dvasine bûtimi, kiek tame iðreiðkime bûta gyvos Didþiojo 

Slëpinio pajautos, t. y. vidinio dvasinio gyvumo. „Vis að 

stengiaus ið to, kà visokie þmonës ir tautos tûkstantmeèiais 

yra màstæ ir kûræ, atspëti jø dvasiná lygá“, – apibûdindamas 

savo dvasinius ieðkojimus raðo Vydûnas. Tas dvasinis lygis – 

suartëjimo su Didþiuoju Slëpiniu ir atsivërimo jam laipsnis. 

Susipaþinæs su religijø istorija, su prieinamais ávairiø tautø 

ðventraðèiais bei religiniais padavimais ir kitokia medþiaga 

apie religijas, màstytojas daro iðvadà, kad senovëje „sàmonë 

buvo labiau atvira vidiniam gyvumui“, o tai reiðkia, kad 

þmogaus atvertis Dievui buvusi stipresnë. Toji atvertis – svarbiausia 

gyvos religinës patyros sàlyga. Tolesnëje raidoje 

þmonija ne artëjusi prie Dievo, o veikiau nuo jo tolusi, nes 

jos sàmonë tolo nuo atvirumo vidiniam gyvumui ir „vis ryþtingiau 

skyrësi áspûdþiams á jusles ir tuo vis giliau smuko á 

daiktiðkumà“. Taigi, keitësi sàmonës orientacinë kryptis – 

nuo dvasingumo eita á materialumà ir þmonijos paþanga imta 

sieti su iðorinio pasaulio ávaldymu ir pajungimu savo reikmëms. 

Dvasia ëmë atsilikti. 

Dabarties þmonijai, kurià globaliai suvienijo civilizacijos 

pasiekimai, vis labiau bræstanti bûtinybë atsigræþti á senovëje 

sukauptà religijose labiausiai akumuliuotà dvasinæ 

savo patirtá ir sàmonæ vël nukreipti religinei patyrai siekti. 

Tokià bûtinybæ prikiðamai parodæ þmonijà sukrëtæ XX a. 

pirmosios pusës pasaulio ávykiai, kuriuos Vydûnas traktuoja 

kaip vienpusiðkos orientacijos á civilizacijos plëtrà pasekmes. 

Neatsitiktinai per Antràjá pasauliná karà ir po jo, t. y. keliolika 

paskutiniø gyvenimo metø, raðyti darbai (daugelis jø 

vokiðkai) daþniausiai skirti religijos tematikai. Ypaè daug 

dëmesio juose skiriama religinës patyros vaidmeniui ryðkinti. 

O ji ryðkinama parodant, kaip jospi þmogø kreipdavusios 

senovëje susiformavusios religijos. Tame ryðkinime 

nemaþà vietos skiriama religiniams simboliams. Deja, didþiausias 

tam skirtas lietuviø kalba raðytas apie 300 p. 

apimties darbas „Þmonijos sàmoningumas jos tikybiniuose 

padavimuose, ðventraðèiuose ir ðventuose þymþenkliuose“ 

dingo per karà, nors 1941 m. buvo iðspausdintas. Negavus 

leidimo platinti, visas leidinio tiraþas liko po O. von Mauderodës 

spaustuvës griuvësiais Tilþëje. Ðio darbo turiná 

apytikriai galima nuspëti pagal iðlikusiø vokiðkøjø darbø 

turiná. Iðsamiausias ið tø darbø – „Religija per þmonijos istorijos 

tûkstantmeèius“. 

Þvelgiant á religijø ávairovæ Vydûnui ne tiek svarbu ar 

netgi visai nesvarbu akcentuoti, kuo jos skiriasi. Jam labiausiai 

rûpi, kas jose yra bendra, kas liudija jas visas siekiant to 

paties tikslo – þmogaus suartinimo su Dievu, orientavimo religinës 

patyros link. Tuos bendrumus, Vydûno poþiûriu, nesunkiai 

galima áþvelgti visais laikais tose paèiose iðliekanèiose 

ávairiø tautø pamatinëse religinëse paþiûrose, tapaèiuose 

arba labai panaðiuose simboliuose ar religiniuose apreiðkimuose. 

Labai panaðios esanèios ir pagrindinës ávairiø religijø 

ðventraðèiø mintys. Tie bendrumai rodà, kad þmogaus santykio 

su Dievu supratimas, nors ir skirtingai iðreiðkiamas, ið esmës 

yra universalus visai þmonijai. Skirtingos savaip uþðifruotos 

jo iðreiðkimo formos esanèios nuorodos á atsivërimà 

Didþiajai Paslapèiai. Tos nuorodos perteikiamos materialiais 

ðio pasaulio realijø pavidalais, taèiau jø prasmë yra simbolinë, 

nes tie pavidalai traktuotini kaip anapusinio pasaulio galiø 

ávaizdþiai. Vydûno manymu, senosios religijos, tarp jø ir 

lietuviø, negarbino paèiø gamtos objektø – medþiø, akmenø, 

gyvûnø, gamtos stichijø, nors bûta daugybës tuos objektus ar 

stichijas personifikuojanèiø dievybiø. Tas dievybes reikià 

suprasti kaip paties Dievo, niekada nepasitraukusio ið pasaulio 

ir jo tolesnëje veikloje tebedalyvaujanèio, apsireiðkimo 

galiø vaizdinius, o ne kaip aklø stabmeldiðkai garbintø gamtos 

jëgø personifikacijà. Tik ásigalint krikðèionybei „Dievo 

apsireiðkimo galios buvo vis tvirèiau skelbiamos negyvomis 

nesàmoningomis gamtos jëgomis“. O senovës þmogus visas 

pasaulyje veikianèias galias laikæs kûrybinio Didþiojo Slëpinio 

vyksmo apraiðkomis. „Bûties slëpinys ávairiomis galiomis 

atsiskleidþia pasaulyje. Jos yra Dievai, kurie iðkelia tam 

tikrus uþdavinius pasauliui ir gyvenimui, o labai ypatingus 

uþdavinius – þmogui“, – aiðkina Vydûnas. Þmoniø susikurti 

dievø simboliai padedà jiems prisiminti dieviðkàjà tø galiø 

prigimtá ir prie jø susitelkiant „svajoti apie iðlaisvinimà ið 

visko, kas þemiðka. Tai yra verþimasis ið pasidavimo daiktiðkumui 

á dvasios laisvæ.“ Taigi, religinio kulto objektai ne patys 

bûdavo garbinami, jie tik atlikdavæ tarpininko tarp þmogaus 

ir visumos kûrëjo vaidmená. „Mes sentëviø dievus padarome 

medþiagiðkus, o sentëviai þiûrëjo á juos kaip sàmoningas 

galias. O jeigu ir buvo pasidaræ stabus, tai jie bus buvæ 

ir jiems tik simboliai, kaip krikðèionims kryþius su nukryþiuotuoju“, 

– apibûdindamas senàjá lietuviø tikëjimà, raðë 

Vydûnas. 

Visoms religijoms daugiau ar maþiau esàs bûdingas 

orientavimasis bemaþ á tas paèias pasaulyje veikianèias dieviðkojo 

reiðkimosi galias. Toji orientacija nulemianti ir 

ávairiø religiniø reiðkiniø panaðumus. Didþiàja dalimi religiniai 

fenomenai esantys susijæ su ðviesos ir tamsos galiø 

poveikiu pasaulio ir þmogaus gyvenimui. Tos galios „reiðkë 

tam tikrà dvasingumà, o kartu nesuvokiamà paslaptingumà, 

kuris pasiekia þmogaus vidø ið bûties gelmiø. [...] Tiek 

ðviesa, tiek tamsa supa þmogø ir smelkiasi á jo vidø visà gyvenimà.“ 

Su ðviesa esà susijæs dvasinis gyvëjimas, iðsilaisvinimas, 

su tamsa – pavergimas, pragaiðtingumas, þuvimas. 

Ðviesa einanti ið dangaus ir kelianti þmogø aukðtyn, dangop, 

tamsa traukianti þemyn – „þemë yra jos simbolis“. 

Þmogui reikià siekti tø galiø palankumo, taèiau turi bûti atsidavimo 

ðviesai persvara, nes pati þmogaus esmë ateinanti 

ið ðviesos. Ðviesai atsidavusio þmogaus gyvenimas bûna 

nuðviestas dvasios spindesio, kurá tasai þmogus skleidþiàs 

viskam, kas já supa. Tamsos galiai pasidavæs þmogus savo 

darbais ir elgesiu skleidþia blogá, kitiems þmonëms daro tik 

þalà. Religijos orientavusios þmogø á ðviesà. 

Nuo seniausiø laikø religijos palikusios savo þenklus, 

kurie „beveik visame þmonijos pasaulyje aptinkami tie patys“. 

Tàjá tapatumà sàlygojæs tø religijø iðpaþinëjø reiðkimasis 

ið sielos gelmiø, t. y. artimas sàlytis su visa apimanèiu 

Didþiuoju Slëpiniu. Ið tokiø seniausiø þenklø esantys 

kryþius ir penkiakampë bei ðeðiakampë þvaigþdë. Nors kryþiø 

esama ávairiø formø, jø prasmë ið esmës ta pati – dvasingumo 

persismelkimas per materijà, daiktiðkumà. Svastikos 

formà ágavæs kryþius, nelygu kuria kryptimi pasuktos trumposios 

linijos, reiðkiàs dvasingumo pakrypimà á materijà arba 

kilimà aukðtyn. Þvaigþdës „turëjusios iðreikðti sielos patiriamo 

paslaptingumo átakà bûtyje“. Esama þenklø, kurie 

primena þvëriø pavidalus, taèiau jie nëra tokie bendri. 

Dvasinë þmogaus prigimtis ir gyvenimo, kaip dvasinio 

iðganymo siekimo, prasmë „jau nuo seniausiø laikø mëginta 

iðreikðti pasakose, sakmëse, legendose ir dainose“. Ðiuose 

tautosakos kûriniuose vaizduojami stebuklingi nutikimai 

rodà, kad jie vyksta ne regimojoje realybëje, o þmogaus sieloje, 

remdamasis W. Grimmu, aiðkina Vydûnas. Tokios 

prasmës vyksmus esà galima áþvelgti daugelyje tautø paplitusiø 

pasakø apie Mieganèiàjà Graþuolæ, Snieguolæ, broliukà 

ir sesutæ ir kt. Tokie þmogaus sieloje vykstà sakralinæ 

prasmæ turintys iðgyvenimai alegoriðkai vaizduojami daugelyje 

paties Vydûno dramos kûriniø, ypaè lietuviø tautosaka 

besiremianèiuose vadinamuosiuose „pasakiðkuose vaidiniuose“ 

„Sigutë“, „Lietuvos pasakëlë“, „Karalaitë“, „Jûraitë“, 

„Þvaigþdþiø takai“, taip pat draminëje trilogijoje 

„Amþina ugnis“ ir misterijoje „Proboèiø ðeðëliai“. Kaip á 

alegorinæ prasmæ turinèius reikià þiûrëti ir á paèiø ðventraðèiø 

pasakojimus ar atskirus jø epizodus, kurie pateikiami 

kaip þemiðko gyvenimo ávykiai, bet „nëra kasdienio gyvenimo 

istorijos. Tai þinios apie vidinio gyvenimo, vidinio 

patyrimo ir sielos tapsmo vyksmus.“ Bûtent alegoriðkai reikià 

suprasti ir visus Biblijoje pateikiamus pasakojimus. 

Netgi ne tiek svarbus esàs paties Kristaus, kaip istorinës asmenybës, 

gyvenimas, kiek jo, kaip Dievo, apsireiðkimo 

þmoguje fenomeno, kaip aukos, prisikëlimo sakralinë prasmë. 

„Gyva tikyba yra atsibudimas Dievuje“, „pasistengimas 

numanyti Dievo apsireiðkimà þmoniðkume. Tas apsireiðkimas 

yra Kristus, o kaip Kristus siekia gyvas bûti kiekviename 

þmoguje, taip turëtø kiekvienas þmogus pasistengti 

gyventi jame.“ Kristaus aukà reikià suprasti „kaip Kûrëjo 

aukà, per kurià þmoniðkumas pakyla á aukðtesná, dieviðkàjá 

gyvenimà“. Toks aukos supratimas ateinàs ið daug senesniø 

uþ krikðèionybæ laikø. Þvelgdamas á dabarties krikðèionis 

Vydûnas viltingai tiki, kad jie savo mintis kreips nebe tiek 

„á pirm ilgø metø skelbtà Kristø“ (t. y. istorinæ jo asmenybæ – 

V. B.), bet jaus já kaip „dvasiðkai arti esamàjá ir jo iðganingà 

galià, kuri þmones tobulina ir padaro nemirtingus“. 

Svarbi vieta senosiose religijose tenkanti ðventëms, kurias 

dabartiniai þmonës siejantys su ðviesos kaita. Senovës 

þmoniø toje kaitoje „bûdavo áþvelgiama dieviðkumo, Didþiojo 

Slëpinio apraiðka“. 

Kaip á brandþià, subtiliai þmogaus santykio su Didþiuoju 

Slëpiniu pajautà iðreiðkusià religijà Vydûnas þiûri á senovës 

lietuviø religijà. Tai, kad ji ilgiausiai atsilaikë prieð 

krikðèionybës spaudimà, ir þmonëse ir ðiandien dar gyva, 

rodo jos tobulumà bei ðaknø tvirtumà, jos garbingà vietà 

tarp senøjø religijø. Joje yra tie patys pagrindiniai simboliai 

kaip ir kitose senosiose religijose. „Bet nëra abejotina, kad 

lietuviø tikyboj pirmà vietà uþëmë ugnis, kad ðalia jos buvo 

garbinamas àþuolas ir þaltys, kad tikybinæ tarnybà pildë vyriðkiai 

ir moteriðkos ir kad þmonës buvo laikomi gyventi 

pagal tam tikrus ástatymus“, – taip Vydûnas apibûdina pagrindinius 

senosios lietuviø religijos momentus. 

Nukelta á p. 6

2010 m. lapkrièio 26 d. Nr. 44 (1014) DIENORAÐTIS 

5 

2008 metai 

Edvardas Viskanta 

Maþas, tamsaus gymio... Kelis kartus ðnektelëjau per 

raðytojø suvaþiavimus. Mat buvo gimæs Iðlandþiuos... Toks 

sodþius ant ribos tarp dzûkø ir suvalkieèiø (ten gimusi ir N. Miliauskaitë, 

tik vëliau „ásitvirtino“ Keturvalakiuos...). 

E. V. iðvertë L. Tolstojaus „Karà ir taikà“, G. Boccaccio 

„Dekameronà“ (buvo studijavæs Italijoj), A. Moravios „Èioèiaræ“, 

B. Brechto „Motuðæ Kuraþ“, J. J. Rousseau, G. de 

Maupassant’o kûriniø. „Spëjo“ ir lagery pasëdët – Kostromos 

ir Gorkio (Niþnij Novgorodo) lageriuos... Mokytojavo. 

Pamirðau jo verstà V. Hugo „Paryþiaus katedrà“, A. France’o 

„Dievai trokðta“. 

Kas já beprisimena? 

Apie „Karà ir taikà“ (vertimà): 

– Sunkiausia buvo pirmà ilgà sakiná iðverst... Paskui jau ëjo. 

(Geriau nepasakysi.) 

Tiesa, ilgai gyveno. Gimæs buvo 1902 m., o kada mirë? 

Bene 90-ies... 

Vyras ir moteris 

Kiekviena vyro ir moters meilë atkartoja amþinà dviejø 

pradø tragedijà. Vyriðkojo ir moteriðkojo pradø sandûrà, 

meilæ, ðilumà, aistrà, pradþià ir pabaigà, dangø ir pragarà. 

Privalomà vieno prado þûtá. Visad? Ko gero. Bent jau 

pralaimëjimà. 

Tik regimybë, kad vyriðkasis pradas tvirtai stovi ant 

þemës, turi tikslà ir þino, kà daryti. Ið tikrøjø jis yra veikiamas 

l. dinamiðkos moteriðkos energijos. 

Ðiedu pradai veikia beprotiðkam absurdo pasaulyje, ið 

anksto pasmerkti, supami blogio, priversti su juo skaitytis. 

Mintis (artima Ch. Baudelaire’ui): yra moterø pasaulis, 

kur jos þaidþia savo þaidimus. Jame pasirodæ vyrai norëtø 

ásitraukti á ðituos þaidimus, taèiau nemoka ir nepajëgia... 

Galø gale sugriauna ðá naivø ir graþø moterø pasaulá. 

Sausio 9, treèiadienis 

Su visa pagarba – 

Lietuvos himno autoriui. Nuolat girdþiu kartojant: 

– Lietuviðkumo þadinimu ir tautiðkumo ðaukimu jis në 

kiek nenusileidþia Maironiui... 

O kaip talentu? Poetiðkumu? 

Niekam, þinoma, në motais. Pas mus talentas visad antroj 

vietoj. Svarbu ðaukti. Ðaukti gali bet kas. 

Gerbiu ne vien kaip pilietis Vincà Kudirkà, bet kada lietuviai 

atskirs tuodu dalykus – kûrybà ir pritaikomumà. 

Vis dëlto taikomasis menas nëra tas pats... 

Beje, atkastas ir pirminis Kudirkos eilutës variantas – 

„Tegu saulë Lietuvoj...“ Atvirukuose ir t. t. atsiranda „Lietuvos“. 

Girdi, dviprasmybë. Sutinku, bet graþi. Vienaprasmæ 

poezijà gyrë tik socrealizmo meistrai. 

Per 20 metø (ir prieð karà, ir dabar) mums tebelieka 

svarbiau ideologija, o ne poezija. Himno atveju tai svarbu, 

bet ið tikrøjø – siauraprotystë ir neiðmanymas. Himnai nëra 

didelë vertybë. Kaip ir epai. Daþniausiai tai nenatûralûs, 

dirbtiniai dariniai. 

Tiesa, nevertëtø uþmirðti ir to, kad V. Kudirkà á „lietuvystæ“ 

(ano meto þodis) atvertë Zauerveinas, Basanavièius, 

Jablonskis. Ið lenko. Lietuviø kalba (ir mûsø himno kalba) 

yra dirbtinoka. 

Maironis eina ið didesniø gelmiø. 

Nieko naujo po saule 

Ðiandien vienam leidiniui norëjau ásiûlyti Ð. sonetø vertimus. 

Pasakë, kad geriau bûtø paraðyti Nepriklausomybës 

jubiliejui straipsná (1918–2008). Ta proga prisiminiau, kad 

ano amþiaus pradþioje, kai Jeronimas Ralys vertë „Odisëjà“, 

V. Kudirka ákalbinëjo já imtis „rimtesnio darbo“ – raðyti 

straipsnelius jo „Varpui“... Kur tie straipsneliai? Ið Ralio, 

beje, ir að mokykloje mokiausi. 

Dovanos turi bûti nelauktos 

Bene 1972-aisiais Dubultuos pamaèiau graþià senovinës 

lempos imitacijà (tada irgi buvo sendaikèiø mada!). Pirkti? 

Bet kur jà padëti? 

SIGITAS GEDA 

Ei varnalëða! 

– Juozai, – sakau, – tu vyresnis. Patark, noriu pirkt tà þibintà. 

Kam dovanot – þmonai ar... draugei? 

– Þinoma, draugei, – sako jis (tada dar nebuvo toks plikas!), 

– þmona pamanys, kad nusidëjai, o draugë apsidþiaugs. 

Patarimas buvo tikras. Dabar taip elgiuosi kam nors dovanodamas 

knygas, savas ir svetimas. 

Kitas þmogus dþiaugiasi, kad nelaukæs, kitas – kad já atsimeni. 

Matyt, esama iðtisos dovanø psichologijos (ar filosofijos?). 

Tai, ko nesu matæs 

J. apie vandenyno atoslûgá Tailande. Kada atsiveria 

didþiulës ðlapio dugno erdvës. Mënuo taip traukia vandená ið 

po kojomis gurgþdanèio smëlio, kad ðis skleidþia garsà, nelyginant 

lytø... Èik, èik, èik! Fantastiðki anapusiniai reginiai. 

Savaiminiai paveikslai, judantys, èeþantys, ciksintys 

kosminëj mënulio ðviesoj. 

Atoslûgio juostos. 

Sena – nauja 

Kitados daktaras Jonas Basanavièius paraðë studijà „Levas 

mûsø pasakose“ (jei teisingai atmenu). Taigi: lietuviai ir 

liûtas... Kas gali mus sieti? 

Dabar gi Valdovø rûmø teritorijoje vis randama monetø, 

kur esama ir... liûto. Vienoje – liûtas, o virðum jo sidabrinë 

pynutë... Ástabiai atrodo! Neþinau, kas pirmas pasakë, kad, 

galimas daiktas, tai mûsø seniausio herbo þenklai. Þodþiu, 

prieð Vytá buvæs herbas su liûtu. Jeigu gráðime prie daktaro 

J. B., tai vël atgyja prielaida, kad bûta genèiø, kurios èia 

atëjo ið ðiltøjø kraðtø... Pavyzdþiui, ið Asirijos ar Babilonijos. 

Kodël gi ne? 

Sausio 10, ketvirtadienis 

Kaip mane areðtavo 

1972 m. vasario 16 d. Þinojom, kad tà vakarà visur pilna 

saugumieèiø, o vis vien! Su M. M. gërëm vynà „Literatuose“. 

Kampe sëdintys vyrukai su panomis nuolat ðnairavo á 

mus. Vienas iðdràsëjæs pakvietë prisëst. 

– Gal turi plotà? – ir mirktelëjo á panø pusæ. 

– Ne, manæs tai nedomina, – gráþau prie savo stalo. 

Iðëjom vëlokai, vyrukai sekë ið paskos. Anuometiniam 

prospekte buvo pilna telefono bûdeliø. Norëjau paskambinti 

ar atsikratyti „uodegos“. Sustojau prie vienos netoli Lukiðkiø 

(Lenino tada!) aikðtës. Ten buvo viena mergina ar 

moteris, pliauðkë be sustojimo. Neiðkentæs pabeldþiau, ji 

iðlindo, o mane apsupo trys ar keturi ið lydëjusiø. Net nemaèiau, 

ið kur iðdygo kresnas vyras su portfeliu. Susiginèijom, 

norëjau sprukt, kieme keletas vyrø remontavo maðinà. Ðaukiuosi 

pagalbos. Kur tau... Visi þiûrëjo iðsproginæ akis... 

Kresnas vyriðkis parodë kagëbisto paþymëjimà. 

– Jeigu areðtuojat, tai turiu bent nusiðlapinti! 

Lukiðkiø aikðtës kraðte buvo vieðieji tualetai. Kelios (irgi 

kresnos) moteriðkës jau ðveitë tualetus... Iðëjau, nebûsi 

juk ten visà laikà. Manæs jau laukë du kailiniuoti ponai (Vasario 

16-àjà budëdavo partijos komitetø darbuotojai) ir tas 

pats vyriðkis. Kaip paaiðkëjo kitàryt – papulkininkis Èesnovièius... 

KGB rûmø vestibiuly manæs jau laukë ágaliotinis 

Raðytojø sàjungai Alfredas Ð. 

– Uþsirûkyk! 

– Taip sakant, ðitas simpatingas jaunuolis dauþë... 

Neðiojau ilgus plaukus, buvau be kepurës. 

– Ateisi rytoj ið ryto, devintà valandà... 

Parvaþiavau namo, á Lazdynus, iðgëriau tabletæ vaistø 

(eleniumo!), ryte jau buvau ten. Ðásyk ávedë ið „ðono“ – dabartinës 

Vasario 16-osios gatvës. 

Po 30 metø l. panaði istorija. Tik ástaiga kita – Vilniaus 

apygardos teismas. Pirmà syká teko áþengti pro paradines duris 

(viskas ðvyti ir blizga, o tada buvo nuðiuræ...), antràsyk – pro 

ðonines... Irgi viskas blizga, tik þmonës – tokie pat. 

Kai kurie þmonës turi dalià pakliûti á tokias instancijas, 

nepriklausomai nuo sistemos. Jie tiesiog trukdo kitiems, gadina 

gyvenimà. 

Kaip mano „kumyras“ – jotvingiø palikuonis Kazys Boruta. 

Beje, að jau pergyvenau já. Boruta mirë (?), atðventæs 

savo 60-metá. Laidotuvës – kovo mënesá, Rasose, buvau 

penktakursis studentas. Atsimenu, kad vienas ið kalbëjusiø 

prie kapo duobës buvo Justinas Marcinkevièius. Kiek jam 

tada metø galëjo bûti? 1965-aisiais... 35-eri! 

Dabar jau arti 80... 

Lietuviø erotinë poezija 

Ið M. K. 

Upelis vasarà ten kliedi, 

Upely maudosi ten Cilë 

Ir savo papais baltaþiedþiais 

Labai upelá Cilë myli. 

P. S. Originalas tarmiðkai. Atrodo, kad ten yra „Cilë mylia“. 

Pagalvojimai 

Tuos, kurie l. puikuojasi, þino, iðmano, – paklauskite: 

– O kartais gal jums teko pasëdëti elektrinëj këdëj? 

(Turiu omeny per gyvenimà patirtus stresus, sukrëtimus 

ir sukratymus.) 

O jeigu kas – 

Pasitarkite su tais, su anais – atgailaujanèiais perkûno 

oþeliais! 

Dar ið to paties 

Dabar galiu paraðyti, kad cituotas eiliø posmas (kiek perkeistas) 

– ið Mykolo Karèiausko. Vartydamas pernai iðleistà 

jo knygà „Kada parsiklausim namo“, radau ir daug gerø eiluèiø, 

t. y. tokiø, kokiø kitur nerasi. Pavyzdþiui: „Ir moteris 

sraumenëj maudos / Nuoga, su gelþkelieèio kepure...“ 

Toji stilistika – kaip sovietinis retro. Já mëgsta jaunimas, 

principas naudojamas naujajam kine ir spektakliuose. 

Vieðos paslaptys 

Bene 1997-aisiais dalyvavau vienoje konferencijoje 

Suomijoje, kraðto ðiaurëje, netoli Kotkos. Toliau jau ir poliarinis 

ratas... 

Vienas suomiø istorikas, parsiveþæs maiðus archyvø ið 

Maskvos, pavieðino, kad suomiams grësë antrasis karas su 

Rusija – po pirmojo 1939-aisiais... Tik Stalinas „persigalvojo“ 

1949-aisiais... 

Paskui jau ir spauda ëmë daug raðyti apie suomiø valstybës 

„ilgametës galvos“ (Kekkoneno) bendradarbiavimà 

su slaptomis SSRS tarnybomis... Iðlindo yla ið maiðo! 

Paprastiems suomiams, atlaikiusiems rusø puolimus ir 

tikintiems, kad jie laimëjo karà, tai buvo didelis smûgis. 

Dabar jau beveik vieða paslaptis ir tai, kad ne vienas Pabaltijo 

veikëjas prieðkariu bendradarbiavo. Ir t. t., ir t. t. 

Iki mûsø dienø... Ar tai labai baisu? Ðiandien (netoli 

Sausio 13-oji...) per LRT buvæs premjeras Vagnorius pasakojo 

savo patirtá ið 1990–1991 m. Paklaustas apie bûsimus 

rinkimus, pasakë, kad, jo nuomone, á valdþià ateis „prorusiðkos 

partijos“. Konservatoriams nedaug ðansø laimëti (tarsi 

jie bûtø kitokie...). 

Prorusiðkumas, matyt, yra daugelio kaimyniø dalia ir – 

su tuo turësime susitaikyti. Gyvenimas diktuoja, iðlikimo 

kaina... 

Piktnaudþiavimas metodu 

A. Ch., andai iðvertæs visus Ðekspyro sonetus (ir budriai 

sekdamas, kad niekas jø neverstø...), labai jau pasikliovë 

principu „versti ne þodá, o dvasià“. 

Vis dëlto versti reikia ir tà, ir tà. Ðiandien kruopðèiai palyginau 

78 soneto vertimus á lietuviø, rusø ir lenkø kalbas. 

Gerai pasakë apie jo vertimus Danielius M. (o visai ne 

poetas!): 

– Man rodos, jam terûpëjo, kad graþiai skambëtø... 

Dël to sklandaus skambëjimo, tiesà sakant, jis elgësi 

kaip tas dainø oþys, á rûtø darþà áðokæs... 

Buvo ir yra vertimø, kurie atvirkðèiai – nori perteikti visas 

prasmes, o soneto – nër! 

Papjûtis (ir man, ir jums!).

6 KINAS 


Susiðukuokim 

Kadras ið filmo „Ðanxai Banzai“ 

„Nueik á „Scanoramà“, iðsiblaivysi nuo literatûros“, – 

gavau patarimà. Nuëjau, pamaèiau, nepadëjo. Pilna þmoniø, 

beveik grûstys, o juk nepapraðysi, kad atsitrauktø bent 

metro spinduliu. Prie A. Mickevièiaus bibliotekos stovintys 

pastoliai galutinai uþdarë man Trakø gatvæ; einant tuo mediniu 

koridoriumi bûtina ðvelniai susiliesti su kitu þmogumi; 

sociopatui tai tampa neávykdoma uþduotimi, sudëtingumu 

panaðia á antrà gimimà, kuris taip pat neámanomas. Tiek 

pat streso ir „Vingyje“: raudoni kilimai nacionaliniø premjerø 

proga, paparacai, kameros ir visi kiti, trokðtantys, kad 

juos pamatytum (kitaip argi ten eitø?). Kaip tik taip skamba 

ir vujaristinis festivalio ðûkis: AÐ TAVE MATAU. Esà 

þmonës labai vieniði, filmuose jie siekia artumo vieni su kitais, 

o juk ásibrauti á kito percepcijà nëra taip paprasta; kai 

kuriems nëra paprasta ásibrauti net á savo. Kilimai, beje, 

galëtø bûti auksiniai, sidabriniai, veidrodiniai, tik ne raudoni; 

galø gale pagaminti ið fototapetinio linoleumo – su lietaus 

balomis, kurias privalai simboliðkai perbristi, kæsdamas 

tà klinikiná blaivinimà. Ið vienatvës – á priverstiná bendravimà, 

labinimàsi, erdvës dalybas. 

Rubrikoje „Jauna Lietuva trumpai“ buvo rodomi studentø 

darbai; blogiausia, kaþkuriam ið jø reikëjo duoti premijà, 

vadinasi, daryti ðou. Kai kino salëje prasideda klausimø 

ir atsakymø pornografija, negaliu iðtverti. Jauniems 

þmonëms nereikëtø leisti daug kalbëti, nereikëtø leisti 

kalbëti iðvis – jø paèiø labui; paprastai jø kalbëjimas nuvilia 

dar labiau uþ kûrybà, ypaè tie nesibaigiantys sveikinimø 

koncerto stiliaus dëkojimai, lankstymaisi, pûkuotukiðkas 

vapëjimas apie skanius pietus ir t. t. Tik vienas filmas pasirodë 

pakankamai ekscentriðkas (o ið absoliuèiai viso jaunimo 

tikiesi, kad neapgalvotai paþemins autoritetus ir niekada 

nepadarys nieko geresnio uþ juos): „Man klinikinë depresija 

ir að siurbiu þolæ“ (reþ. Rokas Eltermanas, 2010, Lietuva). 

Taèiau, be nuobodaus mëgavimosi savuoju pochuizmu 

(èia ne mano, èia autoriaus leksika), jame nieko nëra. Be 

abejoniø, geriausias – „Ðanxai Banzai“ (reþ. Jûratë Samulionytë, 

2010, Lietuva). Doko apie vienà Vilniaus rajonà 

veikëjai – tarsi iðtraukti ið holivudiniø filmø apie kriminogeninius 

juodøjø kvartalus. Taip, socialiniai marginalai (alkoholikai, 

bedarbiai, gaujos) ðiandien 

yra ádomesni uþ statistinius bendraamþius; 

jie, prieðingai negu auksinis 

jaunimas R. Eltermano filme, turi kà 

pasakyti. Vietinis paauglys pabrëþia: 

èia gyvena normalûs. Jis nekvestionuoja 

savojo normalumo, pasaulá matuoja 

salos paproèiais, á kamerà ðneka 

kone þmogbeþdþionës signalais. Kas 

laimëjo tà konkursinæ programà, neþinau, 

nebuvo ádomu. Klaikiai nemëgstu 

apdovanojimø. 

Norëjau paþiûrëti „Erotiðkà þmogø“, 

bet supainiojau sales ir patekau á 

visiðkai prastà „Gerà ðirdá“ (reþ. Dagur 

Kári, 2009, Danija, Islandija, JAV, 

Prancûzija, Vokietija), kurioje nebent 

humoras turëjo vertës. Per televizijà 

teko girdëti, esà lietuviams artimas 

skandinavø humoras; neþinau, kuo remiantis 

tai nustatyta, taèiau ádomesnis 

bûtø klausimas, kokius jausmus lietuviø 

humoras sukeltø skandinavams. 

Ar, galø gale, tragizmas, jeigu humoro 

nëra. Pavyzdþiui, premjera „Kai apkabinsiu 

tave“ (reþ. Kristijonas Vildþiûnas, 

2010, Lietuva) – turbût apynormalis, vidutiniðkas, eksportuoti 

paruoðtas filmas, o vis vien akis bado tie pedofilijos 

simboliu jau virtæ pliuðiniai meðkiukai, neliteratûriðkas 

scenarijus, dirbtinës maldos, kurias taip ekstaziðkai kalba 

pagrindinë herojë. Ið tariamai juokingø dar maèiau „Ar tu 

mus sutuoksi?“ (reþ. Micha Lewinsky, 2009, Ðveicarija) – 

prastesnis uþ vidutiniðkà, biurgeriðkas, mirtinai aktualus ne 

mûsø klimato juostoje. 

Vienoje psichologinëje (sic!) radijo laidoje neseniai buvo 

pasakyta, kad tikràjá vyriðkumà ugdo tarnyba kariuomenëje 

ir troðkimas uþmegzti pastovø ryðá su moterimi. 

Tikro ar netikro vyriðkumo tema ðiø metø „Scanoramoje“ 

tikrai neapeinama: „Paprasti þmonës“ (reþ. Vladimir Perisiè, 

2009, Prancûzija, Ðveicarija, 

Serbija, Olandija), 

„Armadillo“ (reþ. Janus 

Metz, 2010, Danija), „R“ 

(reþ. Michael Noer, Tobias 

Lindholm, 2009, Danija), 

„Kaip að praleidau ðià vasarà“ 

(reþ. Aleksej Popogrebskij, 

2010, Rusija). Turbût 

buvo taip baisu, kad ðiø 

filmø siuþetus iðkart uþmirðau, 

nors jie varijuoja senas, 

dar prarastosios kartos ávardintas 

tiesas; kontempliuoja 

þudymà, sumaitotus lavonus, 

iniciacijà á suaugusiuosius 

ir gan racionalø sená su 

visa iracionalybës jûra. Uþtat 

atipinis vyriðkumas rado 

niðà filme „Submarinas“ 

Kadras ið filmo „Ðventojo Tonio gundymas“ 

(reþ. Thomas Vinterberg, 2010, Danija, Ðvedija), parodanèiame, 

kad priklausomybës nëra pasaulio pabaiga, su jomis 

ámanoma gyventi, mylëti, rûpintis savo vaiku, net jei esi 

narkomanas. Lietuvoje smarkiai reklamuotina ir „Kita 

pusë“ (reþ. Sara Johnsen, 2009, Norvegija): nepaisant 

graudþiai sentimentalios istorijos, èia iðryðkintas vienas 

svarbus socialinis aspektas – laimingo ásivaikinimo tikimybë. 

Taip pat ir „Juokas pro aðaras“ (reþ. Justin Molotnikov, 

2009, Didþioji Britanija), kuriame vaizduojama pedofilijos 

aukos psichopatija. Suprantama, utriruotai, bet vis 

tiek su pedagogine intencija. Kiek introspektyviau vyriðkumo 

temà kliudantis „Geresniame pasaulyje“ (reþ. Susanne 

Bier, 2010, Danija) pirmiausiai patiko dël to, kad jame þavingai, 

nebanaliai iðskleistos pykèio iðraiðkos. Kaip gan 

santûrus þmogus, piktybiðkai slopinantis ne vien pyktá, susijaudinau 

nuo keliose scenose iðreikðto pykèio groþio. Bet 

pats filmas, matyt, kalba apie pykèio valdymà – kaip bûdà 

ágyvendinti geresná pasaulá. Na, ir „Ðventojo Tonio gundymas“ 

(reþ. Veiko Õunpuu, 2009, Estija, Suomija, Ðvedija) 

– turbût neblogas, bet nuobodus. Senos idëjos, sena estetika, 

vizualinës klasikø citatos. Nesujaudino, iðskyrus 

pradþios scenà, kurioje automobilis álekia á vandens telkiná, 

o inertiðka laidotuviø procesija ir toliau neða numirëlá. Tapatinausi, 

be abejo, tik su numirëliu. 

Nei ið „Scanoramos“, nei ið „Kino pavasario“ jau nieko 

gero nesitikiu. Uþuot supaþindinami su kino menu, þiûrime 

auklëjamàjà beletristikà, ir tiek. Kaip tas briedis su ðukomis 

vietoj ragø, festivalio logotipas. Primenantis, kad tvarkinga 

bûtø susiðukuoti, netgi neðiotis su savimi dvejas ðukas (kas 

þino, kà dar reikës ðukuoti), uþuot palikus tikro briedþio 

vaizdà. 

GIEDRË KAZLAUSKAITË 

Vydûniðkoji religijos simboliø interpretacija 

Atkelta ið p. 4 

Kalbëdamas apie religinæ ugnies simbolio prasmæ, Vydûnas 

paþymi, kad nereikia jos sakralinio reikðmingumo 

pagrindo sieti su ugnies svarba þmogaus kasdieniame gyvenime. 

Anot jo, „ugnis, kaip kasdien vartojamas dalykas, 

nebûtø galëjusi bûti tikybos simboliu, kad nebûtø buvus 

iðvysta sàryðis tarp jos ir saulës, tarp ðilumos bei ðviesos ir 

visos gyvybës. Todël ne visi ugnies naudotojai buvo ir ugnies 

garbintojais.“ Senosiose religijose „ugnis buvo dievybës 

simbolis“. Apþvelgæs, kaip ugnis buvo traktuojama 

ávairiose religijose, Vydûnas daro iðvadà, jog „vyriausioji 

ugnies garbintojø tikybos prasmë buvo ta, kad viskas pareina 

ið vienos prieþasties, kuri, kaip ðviesos galia, visame veikia 

ir visur apsireiðkia“. 

Lietuviø garbinto àþuolo, kaip simbolio, prasmæ Vydûnas 

irgi sieja su kitø tautø medþio garbinimo prasme: „Graikams 

yra þinomas dangiðkasis medis, Ðiaurës tautoms – pasaulio 

uosis. Keltai, Ðiaurës tautos, kaip ir lietuviai, garbina 

àþuolà. O kà medis reiðkia, aiðkiai pasakyta sename indø 

raðte – Bhagavad Gita, kur kalbama apie medá, kurio ðaknis 

randasi virðuje dieviðko pasaulio, o ðakos, lapai skleidþiasi 

po erdvæ ir amþius. Medis buvo simbolas nuolatai auganèio, 

tai esti pasitobulinanèio pasaulio.“ 

Svarbi senosiose religijose esanti ir þalèio simbolio 

prasmë. Vydûno traktavimu, „þaltys yra simbolas, jog gyvybë 

pasirodo pavidalais, kurie laiks á laikà pasikeièia, toliau 

þaltys yra gudrybës, iðminties simbolu. Taip ið to simbolo 

galima iðvesti, jog þmogus gyvendamas ðiame nuolatai 

persikeièianèiame pasaulyje turi iðmokti tame pasilikti, kas 

nesikeièia, kas visuomet tas pat. Tame gyvendamas, jis pastoja 

iðmintingu.“ 

Apibûdindamas religijà kaip þmogaus atsivërimà Dievui, 

Vydûnas joje ypaè pabrëþia gyvosios Dievo patyros 

svarbà. Jeigu jinai pasiekiama – religija savo vaidmená suvaidina. 

Visi religijos elementai, ypaè simboliai, turá bûti 

subordinuoti tam siekimui. Galima paþymëti, kad apie taip 

suprantamà religinës patyros svarbà Vydûnas kalbëjo dar 

XX a. pradþioje. Jà ypaè akcentavo 1911 m. liepos 11 d. 

Lietuviø mokslo draugijos sesijoje skaitytame praneðime 

„Lietuviø tikybos prasmë senovëje“. R. Otto knyga „Ðventybë“ 

(Das Heilige), kurioje Vydûnas jautësi radæs savo 

áþvalgø patvirtinimà, pasirodë 1917 m. O vydûniðkajame 

paèiø simboliø traktavime, kad jie, bûdami paprasti pasaulio 

objektai, tuo pat metu yra ir religinio garbinimo objektai, 

galima áþvelgti tai, kà daug vëliau apie tokius objektus, 

juos pavadindamas hierofanijomis, kalbëjo M. Eliade. 

VACLOVAS BAGDONAVIÈIUS 

Praneðimas skaitytas spalio 27–28 d. Lietuvos kultûros 

tyrimø institute vykusioje mokslinëje konferencijoje 

„Religinis simbolis – jo prasmë ir esmë baltø kultûroje“


7 

GRAÞINA CIEÐKAITË 

 

Pasaulio pradþia tavo dvasioje, 

nematomøjø gyvybiø ðviesa, 

aureolës boluojanti meilë. 

Dievas kalba per daiktà, 

ir kûnas yra metafizinio groþio vieta, 

ir banguojanti siela atspindi 

gyvybæ tarytum paveikslà. 

Ugnies ðviesoje amþinoji gili visata, 

Sutvërëjas kaip Þodis, 

kai tu iðmàstai savo kalbà, 

medituoji slaptingà tylëjimo maldà, – 

ir gyvybë nuðvinta, lyg bûtø 

nûnai ið bûties paðaukta, 

ji liûdna po gëlëtais 

vienatvës sparnais 

neþinodama randa kelius 

á fataliðkà Dievnamio erdvæ. 

 

Po angelo ðirdim esi – 

kad ðviestumei kaip kraujas jo bekûnis, 

ir tà ðviesybæ amþinai mylëtø sutema, 

kuri yra tavy lyg neregëta saulë. 

O kas po tavo ðirdimi, o tolimasis? 

Beribë þodþiø netektis, beveidë dykuma. 

Að perduodu tau tolstantá visatos aidà, 

jos sidabrinæ gelmæ, nes po kûdikio ðirdim 

sapnuojama bûtis tëra dievø þaidimas. 

Regëk sapnus – tarytum angelai 

atmerkia savo dieviðkas akis, 

parodo tau kelius á kryþkelæ, – 

joje erðkëtis po sniegø naðta. 

Ir ið pasaulio iðvaduojanti mintis 

po tavo dvasià klaidþioja bekûnë, 

kai angelai atmerkia 

dieviðkai aklas akis. 

 

Kai dvasioje minèiø miraþai þëri, 

esi su tais, kurie ádvasins gërá, 

ábûtins tiesà ir iðdaiktins melà, 

aprëpæ kosminá bûties kristalà. 

 

Kai mintyse pasauliø formos skleidþias, 

ðirdis á aklà liepsnà susiþeidþia 

ir tampa tuo, kas ákvepia ir neða, 

nuskaistina kiekvienà kraujo laðà. 

 

O kûdiki, vienatvëje nuðvitæs, 

á tavo sielà slepia medø bitës 

ir ji tarytum aviliu patapus 

ðtai ima semti medø ið anapus. 

Rogier van der Weyden. Ðv. Lukas, pieðiantis Marijà (detalë). XV a. 

 

Naktie juodasparne, þvaigþdynø rasos sklidina, – 

praeisi kaip sapnas, o virsi baltàja diena. 

Tau skleisis ðeðëliai ir þiedlapiai ðvelniai boluos. 

Tavæs sidabrinës, tavæs kaip mintis tobulos! 

 

Metafizinë pranaðo saulë 

nusileido ir tyliai artëjo, 

apkabino beribá pasaulá 

kaip minèiø spinduliai sutvertieji. 

O dvasia begalybëje skleidës 

tarsi Dievo ðeðëlá regëjus. 

Atsivërë kaip stigmos jai þvaigþdës 

ir nuðvito belaikës idëjos. 

 

Kai ið materijos teliks ugninis vëjas, 

aukos dvasia boluos erdvëj, o Sutvërëjas 

paþadins mus gyvenimui, – tarytum 

ið kûno formos bûti iðvarytam – 

tai skrieti su visatos dalelytëm 

ir medituot jø prigimtá dvilypæ. 

Kai ið materijos iðgausim dvasios kûnà, 

jis amþinas, taèiau beveidis bûna 

tenai, kur ðvieèia daiktuose bepradis, 

beribæ formà mintyse praradæs, 

ákûnijæs visatos protà naðø, 

á Dievo dulkiø kamuolá panaðø – 

lemtingà ten, kur iðmintis artëja 

á savo pradþià dieviðkom arterijom. 

 

Virð materijos dega dvasia – ji kaip saulë prinokus... 

Að banguoju su ja, Sutvërëjo akivaizdoj mokaus 

tverti dangø ir þemæ ið visko tarytumei nieko. 

Kûno formoj mintis atgailauti ir melstis palieka 

ir nutolsta visa á pilnatvæ, kurios nesutvëriau. 

Man graþi ði gamta, – ji bedvasë lyg puolantys þvërys, 

mano sieloj jinai amþinai nemari ir bekûnë. 

Að sustojau tenai, kur ið dvasios teliko virðûnë, 

ir ákvëpusi tylà, iðkvëpusi þodá – þinojau: 

þodþio pradas trapus – nugalëtas tyloj amþinojoj, – 

atgimdytas jis bus, nors krauju nuskalaut já turësi, 

o ðventoji bûtie, kus sklandai virð tamsybës griuvësiø. 

 

Kaip materijos gaivalas 

saulë nûnai pasikëlë 

ir pamilo ji þmogø – 

besparná dievybës ðeðëlá, 

jo dvasinga gelmë 

atspindëdama Dievà þinojo: 

uþ tamsos tarp þvaigþdþiø, 

begalybës tankmëj amþinojoj, 

lemta laukti bausmës 

uþ kiekvienà bedieviðkà þingsná. 

O lemtinga esybe, 

tu dvasios ribø nepaþinsi, 

vien þydësi tenai, 

kur klajoja nematomas vëjas 

ir savàsias ribas 

medituoja bûties Sutvërëjas. 

 

Tyli tiesà daiktai, pranaðø mums nematomos akys. 

Kaip ugnies lelija nusiþudo liepsnojanti þvakë. 

Krenta þvaigþdës nakèia. Ðià visatà tarytum sutvërë 

Absoliuto ðviesa, kai paleido á nebûtá strëlæ. 

Niekas tampa gamta, atsispindinèios jûroj virðûnës – 

nepasiekt joms gelmës... O giliai þemës kraujas bekûnis. 

Medituoja tankmëj savo veidus pamirðæ iðminèiai, 

dykumos ákvëpti, pasiprieðinæ gaivalui – minèiai. 

 

Ðirdies ovalo kûdiki bekûnis, 

gyvybës gelmæ jauski ant virðûnës. 

Daiktø pradai nelyg per sapnà keièias. 

Atspindi Dievà begalinis skaièius. 

Minties kristalo angele belytis, 

kai jungiasi ugninës dalelytës, 

dvasia nelyg su kosmosu sutapus, 

iðspinduliuoja ðviesà á anapus.

8 DONELAIÈIO SKAITYKLA 


Pagirtos tarp moterø, arba Lietuvos garbë 

Aliodija Ruzgaitë. Prisiminimø blyksniai. 

Sudarë Alë Ðimkienë. V.: Tyto alba, 2010. 244 p. 

Vargu ar èia tiktø pasakymas 

„koks maþas pasaulis“. Gal labiau 

derëtø sakyti: „Kiek maþai 

apie pasaulá þinome.“ Dël to nereikëtø 

dvejoti. Taèiau pasaulis 

þino apie mus. 

Legendinë Ana Pavlova, suþinojusi, 

kad po gyvybiðkai svarbios 

operacijos nebegalës ðokti, pasakë: jei negaliu ðokti, að 

verèiau mirsiu. Po trijø savaièiø pasaulis su ja atsisveikino. 

Panaðiai yra kalbëjæs primarijus Petras Skirmantas: artistui 

yra duota galimybë mirti du kartus – vienàkart paliekant 

scenà, kitàkart – fiziðkai. Aliodija Ruzgaitë yra iðsitarusi, 

kad net jei þinotø, jog visà karjerà ðoks paskutinëje kordebaleto 

linijoje, vël rinktøsi ðá kelià, nes ðokis – didþiausia 

jos gyvenimo meilë, kurios niekada neiðdavë ir neiðduos. 

Knygoje pirmiausia kalba Balerina, tad visus smalsuolius, 

iðtroðkusius intrigø ar privataus gyvenimo detaliø, praðau 

nurimti. Tai nëra intymi autorës iðpaþintis ar autobiografija. 

Èia kalba istorija, atmintis. Nuo pat pirmø knygos 

puslapiø kalbama iðlaikant tam tikrà distancijà: autorë kalba 

apie save taip pat kaip ir apie kitus. O gal netgi ji save 

mato kalbëdama apie kitus. Taèiau nëra lyginimo. Nekuriama 

átampa. Ji tarsi nëra ðaliðka sau. Gal tai kuklumas? Justino 

Marcinkevièiaus þodþiais, tai „bruoþas, liudijantis vidinæ 

þmogaus kultûrà, inteligentiðkumà, talentà ir, savaime 

suprantama, pagarbà kitiems. Daþniausiai ðito stinga vidutinybei“ 

(„Dienoraðtis be datø“). Á save þiûrima kaip á vienà 

ið daugelio kitø menininkø, ði knyga jiems atstoja paminklà: 

stengiamasi nepraleisti në vienos pavardës ar vardo – 

nuo þymiausiø pasaulio reþisieriø ir ðokëjø, kuriø ðiandien 

daugelis net nëra girdëjæs, iki paprasèiausiø siuvëjø ar virëjø. 

Ir vardijama, vardijama, vardijama, rodos, A. Ruzgaitë 

taip skuba, kad tik spëtø paminëti kiekvienà, bent kiek prisidëjusá 

prie ðokio meno. 

Sunku bûtø rasti tikrà menininkà, kuriantá sau, tad neþinia, 

ar galima sakyti, kad A. Ruzgaitës ðokis buvo nukreiptas 

vien á save – mëgavimasis gauta ið gyvenimo galimybe 

ar dovana. Po 26 karjeros metø Balerina neleido sau galvoti 

apie save kaip apie iðeinanèià ið meno pasaulio. Ir toliau 

jautë pareigà dirbti kitiems. Pirmiausia baletui. Jam ið viso 

atiduota daugiau nei septyni deðimtmeèiai. Ir iki galo dar 

neiðsemta. Janina Degutytë likimui uþdavë klausimà: „Ar 

galësiu tiek að atiduoti, / Kiek imu?..“ A. Ruzgaitë savimi 

atsakë. Graþiai Viktorija Daujotytë yra pasakiusi apie G. 

Petkevièaitæ-Bitæ: ji – vieðuomenës þmogus. Tai tiktø ir 

A. Ruzgaitei. Ði knyga yra geriausias pavyzdys – tai Lietuvos 

baleto kelias, kurá nuëjo Balerina, kurá nuëjo visi didieji 

scenos meistrai: Bronius Kelbauskas, Tamara Sventickaitë, 

Genovaitë Sabaliauskaitë ir daugelis kitø. 

Idëja, idealas, ne tik noras, bet ir galimybë lygiuotis su 

geriausiais pasaulyje, o kartais juos net ir pralenkti: „Gráþæs 

ið Maskvos Sykèinas pagyrë, kad mûsø studentai per egzaminà 

ðoko geriau uþ neseniai jo matytus Maskvos MCHAT 

diplomantus“ (p. 122). Pamatyti geriausi spektakliai, susipaþinta 

su iðkiliomis baleto, ðokio meno asmenybëmis, o 

kartais á jas tik paþiûrëta – Balerinos þvilgsniu, matytà vaizdà 

vëliau perkelianèiu savo studentams ar paprasèiausiai 

baletui neatsparioms asmenybëms. Gal meno idëja, uþvaldþiusi 

Balerinà, ir ðiandien neleido per daug kalbëti apie save 

– tik nuotraukos ir vos keli puslapiai knygos pabaigoje. 

Þymiø Lietuvos menininkø „reveranse“ A. Ruzgaitei uþsimenama: 

ar dël pasirinkimo bûti baleto metraðtininke „nenukentëjo 

balerinos karjera. Gal, jei nebûtø þengtas ðis 

þingsnis, balerina bûtø aukðèiau uþkopusi karjeros laiptais, 

daugiau suðokusi spektakliø, daugiau sukûrusi vaidmenø, 

sulaukusi daugiau komplimentø ir palankiø atsiliepimø 

spaudoje“ (p. 224). Apversta mintis – jei ne toks A. Ruzgaitës 

pasirinkimas, daugybë baleto istorijos detaliø bûtø 

jau seniai apneðta þemëmis. Kas bûtø, jeigu bûtø? Kvailas 

klausimas ið tikrøjø. 

Édith Piaf dainuoja: „Non, je ne regrette rien.“ Tik – 

Ko nerimsta ðirdis ir ko laukiu að èia? 

Ko tarp muzikos ðios, ðiø garsø paprastø 

Taip didþiai neuþpildomai stinga? 

Doloresa Kazragytë. Ramybës nerimas. Esë. 

V.: Tyto alba, 2010. 296 p. 

(p. 209) 

Pasakyti: „Þmonës, literatûros èia 

neieðkokit“ – negaliu. Bet pasakiau. 

Vadinasi, esu melagis. Fui, kaip nepadoru. 

Mokslo draugë paklausë: 

– Apie kà raðysi? 

– Apie Kazragytës naujausià, – sakau. 

– O ankstesnes skaitei? 

Papurèiau galvà. Ji nusijuokë. Neþinojau, 

ko tikëtis ið knygos. Perskaièiau. Dabar reikia vertinti, 

pritarti ar prieðintis. Þinau, autorë nekenèia kritikø. 

Kaip ir L. Tolstojus: kritikais tampa tie, kurie nesugeba bûti 

kûrëjais. Na, ne kiekvienas gimæs bûti kosmonautu. O ir pati 

autorë. Kritikuoja visuomenæ. O tai yra nesugebëjimas 

bûti kuo? Neþinau. Visuomenë gal ne menas? (Linguoju 

galvà.) 

Ëmiau ir pagalvojau – bene D. Kazragytë 

bus dar vienas Don Kichotas? 

Ðalia Rûtos Staliliûnaitës. Tik praðom 

neásiþeisti. Kà turiu omeny? Rezistencijà. 

Maþai kam reikalingà, gal tik sau patiems. 

Negi niekas niekada neklausë – 

kodël jø nematyti scenoje? Nenuostabu, 

kaip pati knygos autorë iðsitaria, jauni 

þmonës jos gatvëj net neatpaþásta. Nebylus pasiprieðinimas 

komerciniam teatrui, alkoholiui ir spragësiams salëje. 

Ir vël tenka palinksët galva – baisûs tie þmonës, baisûs. 

Ðalin ironijà! Þmonës yra geri, tik jie patys to neþino, perfrazuojant 

D. Kazragytæ. Tik jie maþi, tokie èechoviðki, tie 

þmonës, ir jø savivokos negalia autoræ slegia. 

Kasdienybë, tapusi gyvenimu: „Ðiandien pilka diena. 

Nuobodi. Nebeþinau, kaip „pakilti“. Rodos, pradedu (o gal 

seniai jau pradëjau?) gyventi eiliná, skurdø gyvenimà. Nei 

laisvës, nei pinigø, nei meilës... Krutu á Tikslà. Koká?“ 

(p. 269) D. Kazragytë klausia – savæs? Skaitytojø? Klausytojø? 

Kreipiasi. Raðo. Kodël? „Nes... paprasèiausiai gaila 

uþkasti gyvenimà, gyvenimus po þeme. Kitiems jis gali tapti 

apmàstymø ðaltiniu, dar viena galimybe paþinti save. Save 

per kità“ (p. 125). Svarbiausia yra santykis su savimi. 

Kova su savimi, prievarta lauþomi sau duoti paþadai. „Iðsikalbu“, 

– taria aktorë. Bet galima ir ðiek tiek kitaip, èekuoliðkai 

– pasikalbëkime. Dialogo ieðkojimas yra nelyginant 

bûdas bûti dviese, ypaè ðiandien, plastikinëje visuomenëje, 

vartojant knygos autorës leksikà, kada suabsoliutinta ir, be 

abejo, tariama individualybë tampa nauja mados forma. O 

nemadingiems dar viena citata ið knygos: „Monika [Mironaitë] 

netikëjo pomirtiniu gyvenimu (bet kas þino slapèiausias 

mintis?). Kai 1999 m. jà aplankiau ir kaþkà leptelëjau 

apie Dievà, tikëjimà, ji su panieka pasakë: 

– Tai tu tiki Dievà? Kokia tu kvaila. 

Sutrikau ir pasijutau ið tikrøjø kvaila ir maþa. Kaip vaikas 

prieð iðminèiø“ (p. 160). 

Ið tikrøjø apie Dievà norëèiau visiðkai nekalbëti, bet neiðeis. 

Knygoje Jo tiek daug. Perdëtas angaþavimasis tampa 

ákyrus, atstumiantis, tarsi perðama prekë. Kone kaip raðytojos 

nemëgstama „Maxima“. Vis dëlto negaliu praleisti dar 

vienos vietos, kuri pribloðkia subtilumu: „Ðis spektaklis buvo 

audra sieloje, þemës drebëjimas, nerimo kalnas, buvau 

„apmirusi“ teatrui, ir staiga!.. Argi tai ne dovana? Dëkoju“ 

(p. 32). Uþ pokalbá, kad ir trumpà, dëkoju ir að, su Dievu. 

Ir dar apie benames kates (bei ðunis): kai kuriuose miestuose 

veikia toks „ástatymëlis“ – uþ katæ 5 Lt, uþ ðuná 10 Lt. 

Liûdþiu kartu. Bet kaip pasakë Danutë, „[r]amiai darykit savo. 

Nekreipkit dëmesio. Darykit savo darbus. Ðerkit ir tiek“ 

(p. 223). 

ALIUS AVÈININKAS 

X literatûros festivalis 

„Panevëþio literatûrinë þiema 2010“ 

(poezija ir eseistika) 

Panevëþio apskrities Gabrielës Petkevièaitës-Bitës vieðoji biblioteka 

(Respublikos g. 14, Panevëþys) 

2010 m. gruodþio 3–4 d. 

PROGRAMA 

Gruodþio 3 d. (penktadienis) 

9.30–11.00 Festivalio dalyviø registracija, Panevëþio apskrities Gabrielës Petkevièaitës-Bitës 

vieðoji biblioteka (Respublikos g. 14) 

11.00–18.00 „Literatûrinës þiemos“ knygø mugë. Dalyvauja leidyklos (I a.) 

11.00–11.15 Festivalio atidarymas. Festivalyje dalyvaujanèiø knygø ir jø leidyklø 

pristatymas. Veda E. Paþemeckaitë. Dalyvauja: bibliotekos direktorë R. Maselytë, aktorë 

A. Preidytë, fleitininkas J. Maèys (kuluarai, I a.) 

11.20–11.35 „Panevëþio literatûriniø þiemø“ laureatø portretø parodos atidarymas. 

Veda V. Braziûnas (konferencijø salë) 

11.35–11.40 Fotofilmas „Knygos fantomas“, reþ. V. Benaðas (konferencijø salë) 

11.40–13.20 Pirmieji poezijos skaitymai. Veda A. Ðlepikas ir S. Poisson (konferencijø 

salë) 

14.30–14.45 Poezijà ir esë raðanèiø dailininkø prisistatymas (konferencijø salë) 

14.45–15.30 Diskusija „Poetas ir proza“. Veda A. Konickis ir E. Drungytë (konferencijø 

salë) 

15.50–17.30 Antrieji poezijos skaitymai. Veda T. Marcinkevièiûtë ir G. Patackas 

(konferencijø salë) 

17.40–18.20 Eseistikos skaitymai. Veda H. Kunèius (konferencijø salë) 

19.40–20.20 Gyèio Ivanausko teatras. Ðokio spektaklis „Atgyjanèios roþës“ pagal 

R. M. Rilkës eilëraðèiø ciklà „Roþës = Les Roses“. Ið prancûzø kalbos vertë V. Braziûnas 

(bibliotekos erdvës) 

20.30–21.00 Susitikimas su XVIII Panevëþio tarptautinio keramikos simpoziumo dalyviais 

Panevëþio dailës galerijoje (Respublikos g. 3) 

21.10–21.40 Videofilmo „Klausytojai“ premjera, reþ. L. Galeckaitë (kavinë „Nendrë 

vëjyje“, Respublikos g. 6) 

21.45–22.30 Naktiniai poezijos skaitymai. Veda R. Pupelis ir S. Ska. B. Januðevièius 

pristato savo kurtus videofilmus (kavinë „Nendrë vëjyje“) 

23.00–24.00 Laisvas mikrofonas (kavinë „Nendrë vëjyje“) 

Gruodþio 4 d. (ðeðtadienis) 

10.00–10.30 Panevëþio Juozo Miltinio gimnazijos moksleiviø literatûrinë-muzikinë 

kompozicija „Panevëþys: èia bûta Radausko...“ (konferencijø salë) 

10.30–11.30 Panevëþio miesto ir Panevëþio kraðto poetø ir eseistø skaitymai. Veda 

T. Vakarë ir M. Juzokënas (konferencijø salë) 

11.40–12.50 Poezijà ir esë raðanèiø dailininkø darbø vertinimai ir tekstø skaitymai. 

Veda S. Kruopis (kuluarai ir kavinë) 

14.00–14.20 Multimedijos projektas „Sidabro dulkës: poezija, muzika, videoðokis“. 

K. Navako eilës, A. Ðarapovo muzika, „Pieno lazeriai“, L. Juodkaitës ðokis (konferencijø 

salë) 

14.20–14.55 Skaitome H. Radauskà ir H. Radauskui. Dalyvauja poetai ir ne tik... 

Veda V. Stankus (konferencijø salë) 

15.15–16.15 Tarmiðki skaitymai „So sava tarmës siaurok...“ Veda V. Braziûnas (konferencijø 

salë) 

16.30–17.20 Baigiamasis poezijos ir eseistikos vakaras, premijø ir prizø áteikimas. 

Veda E. Drungytë ir V. Rudþianskas (konferencijø salë)

2010 m. lapkrièio 26 d. Nr. 44 (1014) KNYGOS 

9 

Ne tik þodþiø gausybës kolekcija 

Orhan Pamuk. Nekaltybës muziejus. Romanas. Ið turkø k. 

vertë Justina Pilkauskaitë. V.: Tyto alba, 2010. 655 p. 

„Tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka – 

neþinojau“ (p. 7) – taip prasideda vienas naujausiø garsaus 

turkø raðytojo Orhano Pamuko (g. 1952) romanø. Ir baigiasi 

panaðiu sakiniu: „Tegul visi þino, kad nugyvenau labai 

laimingà gyvenimà“ (p. 645). Ðie romano pradþios ir 

pabaigos sakiniai tarsi árëmina ilgà ir sudëtingà pasakojimà: 

Kemalio Basmadþio – Stambulo aukðtuomenës atstovo, 

Amerikoje baigusio verslo vadybos studijas, – gyvenimo 

ir meilës istorijà. Tad koks yra tas romane apraðytas 

Kemalio „laimingas gyvenimas“? Ir kà reiðkia nugyventi 

„laimingà gyvenimà“? 

Atsakydamas á ðiuos ið pirmo þvilgsnio banalius leitmotyvinius 

klausimus, raðytojas pirmiausia griauna stereotipinius 

ásivaizdavimus, kas yra „laimingas gyvenimas“. 

Juk romano pasakotojas ir pagrindinis veikëjas Kemalis 

po daugelio metø prisimindamas savo „laimingà gyvenimà“ 

ið esmës kalba apie savo „nelaimingà gyvenimà“: 

apie 1975 metais trisdeðimtmeèio Kemalio planuotà, bet 

taip ir neávykusià santuokà su Sorbonoje studijavusia 

turkø ambasadoriaus dukra Sibele; kai iki suþadëtuviø lieka 

pusantro mënesio, jis netikëtai sutinka naujà mylimàjà 

aðtuoniolikmetæ Fiusunà, neturtingà tolimà giminaitæ; dël 

jos, apsijuokdamas prieð Stambulo aukðtuomenæ, atsiþada 

þavios ir iðsilavinusios, bet ne tokios dràsios ir modernios 

Sibelës; deja, Fiusuna netrukus iðteka uþ dvideðimt dvejø 

metø kino scenaristo storulio Feriduno, o kai ðis, susidëjæs 

su jaunute kylanèia Turkijos kino þvaigþde, jà palieka, 

Fiusuna sutinka tekëti uþ Kemalio, bet netrukus 1984-aisiais 

þûsta, jiems iðsiruoðus á prieðvestuvinæ kelionæ po 

Europà. 

Ði siuþetinë aðis yra savitai dvilypë: tai tarsi vakarietiðka 

dramatiðka meilës istorija, bet kartu sentimentali rytietiðka 

melodrama, o gal tiksliau – jø pastiðas ar parodija. 

Ðia istorija raðytojas iðsako pagrindinæ nebanaliai rimtà 

romano mintá, kas yra laimingas gyvenimas – tai gyvenimas, 

kupinas netikëtø atsitiktinumø ir nevaldomo aplinkybiø 

þaismo, neplanuota linkme pakreipianèio gyvenimà, 

„áklampinanèio“ ne tik á meilæ, bet ir á gelminæ bûties tikrovæ. 

Vis dëlto visame ilgame ir sudëtingame pasakojime ne 

siuþetas svarbiausias. „Nekaltybës muziejus“ yra nefabulinis 

romanas. Minëtoji siuþetinë aðis – tik bûtini pasakojimo 

griauèiai, kuriuos raðytojas apipina kitokiais, nesiuþetinio 

pobûdþio elementais: knygos pradþioje daþnais, vieniems 

patiksianèiais, o kitiems ne, Kemalio erotiniø jausmø 

ir mylëjimosi scenø apraðymais, kuriuos raðytojas, 

kaip pats teigia, pateikia vengdamas „lengvabûdiðko banalumo“; 

per visà knygà pereinanèiais iðtæstais ir smulkmeniðkais 

pasakotojo Kemalio vidiniø potyriø, tø „á sielà ásisukusiø 

dþinø“ (pvz., meilës, pavydo, dþiaugsmo, átûþio, 

ðirdgëlos ir kt.), apraðinëjimais – viena vertus, tai tarsi 

rimta psichologinë analizë, kita vertus, perdëto intravertiðkumo 

ironizavimas. Pasakotojo Kemalio þvilgsnis sutelktas 

ne vien á save, bet ir á mylimosios Fiusunos fizines 

bei dvasines savybes (pvz., grakðtumà, skaistumà, orumà, 

ðvelnumà, santûrumà ir kt.), jø maþyèiø apraiðkø pagarbø 

stebëjimà. 

Taèiau ádomiausios yra per visà pasakojimà vardijamos 

maþulytës, autentiðkos Stambulo tikrovës detalës 

(pvz., gatviø klegesys, medþiø ir oro kvapai, turkiðkas 

maistas, aksesuarø krautuvëlës, europietiðko stiliaus restoranai, 

vasaros kino teatrai-sodai, turkiðki vieðnamiai, 

Bosforu plaukiantys laivai ir kt.), ið jø tarsi ið daugybës 

spalvotø akmenëliø dëliojama XX a. vidurio ir antrosios 

pusës Stambulo mozaika – áspûdinga, realistinë. Romano 

pradþioje tos Stambulo tikrovës detalës ryðkesnës, kai kurios 

iðplëtotos á ilgesnius epizodus, atskleidþianèius turkø 

paproèius, ðventes, buitá (pvz., XX a. 8–9 deðimtmeèiø 

turkø aukðtuomenës poþiûris á groþio konkursus, turkø 

vaikinø ir merginø bendravimo konvencijos, suþadëtuviø 

ceremonijos, religinë Aukojimo ðventë, laidotuviø paproèiai 

ir kt.). Taèiau antroje knygos dalyje tos Stambulo detalës 

jau pernelyg smulkios, skaitant jos ima sprûsti pro 

akis, jø chaotiðkas eklektiðkumas ima varginti ar erzinti. 

Gali sakyti, kad tai romano trûkumas, bet gal nesuklysi pavadinæs 

tai pasakojimo bûdu, kuriuo raðytojas imituoja savità 

Stambulo miesto atmosferà. 

Minëtas pasakojimo fabuliðkumas ir siuþetinë intriga 

ryðkiausi romano pradþioje, o paskui, po epizodo apie Kemalio 

ir Sibelës suþadëtuviø pokylá prabangiame Stambulo 

„Hilton“ vieðbutyje (p. 124–178), fabuliðkumas staiga 

silpnëja, blanksta. Ðá pasakojimo netolygumà ar trûká ið 

dalies galima aiðkinti tuo, kad, kaip knygos pabaigoje nurodo 

raðytojas, „Nekaltybës muziejus“ raðytas ilgokai – 

2001–2002, 2003–2008 m. Per tiek metø net ir didþiausiam 

talentui iðlaikyti pirminá ákvëpimo intensyvumà ne 

visad lengva. Skaitydamas romanà jauti, kad ypaè antra jo 

pusë dirbtinokai sukonstruota. Kita vertus, negali nesistebëti 

raðytojo kantrybe ir iðtverme raðant tokià grandiozinæ 

knygà. 

Èia reiktø turëti omenyje ir tai, kad „Nekaltybës muziejaus“ 

raðymo metai raðytojui buvo neramûs, kupini ir 

ðviesiø, ir tamsiø patyrimø: 2002-aisiais mirë tëvas (Orhanas 

Pamukas já graþiai mini paskaitoje, skaitytoje Nobelio 

premijos áteikimo proga). O ðtai 2003 m. raðytojas iðleido 

savo garsøjá autobiografiná kûriná „Stambulas: prisiminimai 

ir miestas“. 2005-aisiais Ðveicarijos spaudoje kritiðkai 

pasisakius apie Turkijos valdþios politikà armënø ir 

kurdø atþvilgiu, turkø nacionalistai já apkaltino „turkiðkumo 

áþeidimu“, jam buvo grasinama kalëjimu, o turkø ultranacionalistai 

netgi rezgë planus já nuþudyti. 2006-ieji 

jau dovanojo dþiugià patirtá – kaip nurodoma „Nekaltybës 

muziejaus“ virðelyje, tais metais raðytojas apdovanotas 

Nobelio literatûros premija. 

Sunku pasakyti, kiek ðie ávykiai padëjo ir kiek trukdë 

raðyti „Nekaltybës muziejø“. Bet akivaizdu, kad per tuos 

permainingus metus radosi romanas, kuris nëra paraðytas 

taip, kad skaitytojui teiktø atpalaiduojantá, lengvà skaitymo 

malonumà. Tai romanas, paraðytas ne tik Turkijoje, 

bet ir Europoje bei JAV þinomo lyginamosios literatûros 

profesoriaus, todël nekeista, kad sukurtas taikant ávairias 

sudëtingas modernistinio ir kitokio pasakojimo strategijas. 

Ne vienas áþvalgesnis skaitytojas „Nekaltybës muziejuje“ 

atpaþins Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieðkant“, 

Jameso Joyce’o „Uliso“, Thomo Manno „Budenbrokø“, 

Gustave’o Flaubert’o „Ponios Bovari“, Vladimiro 

Nabokovo „Lolitos“ ir kt. kûriniø tematines bei kompozicines 

paraleles – literatûriná jø koliaþà. 

Turkiðkos ar rytietiðkos literatûros specialistas tikriausiai 

galëtø daug kalbëti apie nevakarietiðkus ðio romano 

turinio ir formos aspektus: pasakiðkumà, ornamentiðkumà 

(nors ðiø elementø èia maþiau nei pirmame 2008 m. á lietuviø 

kalbà iðverstame ankstyvajame romane „Juodoji knyga“), 

rytietiðkà meditatyvø stiliø, tikrovës pustoniø þaismà 

(pvz., keliuose reikðminguose Kemalio ir Fiusunos 

meilës epizoduose pasikartojantis lietaus motyvas, kurá 

randame ir japono Haruki Murakami kûryboje). „Nekaltybës 

muziejaus“ turinio ir formos savitumà viename interviu 

pats raðytojas trumpai nusako taip: tai „Vakarø ir 

Rytø romanas“, nei grynai vakarietiðkas, nei rytietiðkas, 

veikiau romanas „tarp“, dvilypis, sujungiantis ir kartu vienà 

kitai prieðprieðinantis Vakarø ir Rytø literatûrines kultûras, 

modernybæ ir tradiciðkumà, universalumà ir tautiðkumà. 

Galima sakyti, kad „Nekaltybës muziejus“ – daugiasluoksnis 

romanas. Kemalio, Sibelës ir Fiusunos meilës 

istorija èia pateikiama kaip XX a. Stambulo visuomenës 

modernëjimo antropologinë studija. Kemalio meilës istorija 

turi ir alegorinæ reikðmæ: dvi jo mylimosios – ne tik 

skirtingo tipo, skirtingai modernios moterys. Romane jos 

veikia ir kaip dvi alegorinës figûros, paþadinanèios dvi 

skirtingas Kemalio asmenybës puses, dvi þmogaus bûties 

perspektyvas ir atskleidþianèios dvi Stambulo tikrovës ir 

istorijos puses. 

„Nekaltybës muziejus“ yra ne tik meilës, ne tik socialinis 

istorinis, bet ir idëjø romanas, gvildenantis laimës, 

meilës, gyvenimo, metafizinës aukos prasmës, turkiðko 

identiteto ir kt. temas. Kaip ir kituose savo kûriniuose, ðioje 

knygoje Orhanas Pamukas aiðkina, jo akimis, specifiðkai 

turkiðkà – metafizinæ – hüzün (liûdesio, melancholijos, 

ilgesio, rezignacijos) sàvokà, jos turiná iðplësdamas 

naujais – universaliais ir tautiniais – motyvais (gaila, kad 

ðio svarbaus þodþio reikðmë lietuviðko leidimo iðnaðose 

nepaaiðkinta). Metafizinio liûdesio, melancholijos, ilgesio 

ir rezignacijos apgaubta visa Kemalio ir Fiusunos meilës 

istorija; raðytojas parodo, kaip ði gelminë metafizinë jausena 

lemia turkiðkà identitetà bei unikalià Stambulo dvasià 

ir gal net yra bendraþmogiðka nebanalios bûties ir laimës 

kategorija. 

Knygos antraðtë „Nekaltybës muziejus“ irgi konceptualiai 

sudëtinga. Kà reiðkia þodþiai „nekaltybë“, „muziejus“, 

traktuojant juos ne banaliai, o ið raðytojui rûpimos 

Vakarø ir Rytø jungties ir prieðprieðos perspektyvos? Ðioje 

perspektyvoje „nekaltybë“ kaip lytinio gyvenimo sàvoka 

papildoma socialinëmis, metafizinëmis ir estetinëmis 

reikðmëmis. Savitai traktuojama ir þodþio „muziejus“ 

reikðmë. Muziejus suvokiamas ne áprasta vakarietiðka 

prasme – kaip kultûros ástaiga, kur eksponuojami civilizacijos 

ðlovæ ar galià liudijantys objektai. Muziejus veikiau 

yra vieta, kur per eksponuojamus paprastus kasdienës buities 

daiktus pasakojama asmeninio gyvenimo istorija, jai 

suteikiama visuotinesnë prasmë, kitiems galinti tapti pamoka, 

kaip meditatyviai „stebëti savo gyvenimà“ (p. 637) 

ir, kad ir kiek jame bûtø melancholijos, liûdesio, ilgesio ir 

rezignacijos, juo didþiuotis (p. 629), jo kasdienæ tikrovæ 

matyti ne pilkà, o nepaprastà, stebinanèià. 

Ði muziejaus samprata dar pagilinama pasitelkus Aristotelio 

„Fizikos“ perskyrà tarp „dabarties“ (konkreèiø, nedalomø 

akimirkø) ir „Laiko“ (dabarties akimirkas jungianèios 

linijos) (p. 347–349). Nekaltybës muziejaus eksponatai 

– chronologine seka iðdëstyti kasdienës buities daiktai – 

it kokie fluxus koliaþai saugo prisiminimus apie laimingas- 

-nelaimingas Kemalio ir Fiusunos gyvenimo akimirkas ir 

pasakoja jø istorijà: Fiusunos cigareèiø nuorûkos mena 

ávairias dvasines bûsenas, kuriø apimta ji gesindavo cigaretæ; 

filmø afiðos – nepaprastus patyrimus vasaros kino teatruose-soduose, 

kur kartu su Kemaliu þiûrëdavo filmus; 

Kemalio laikrodþiai – ilgesá, kurá jausdavo laukdamas Fiusunos 

ir skaièiuodamas minutes; odekolono buteliukai – 

bendrumo jausmà, kurá, apsiðlakstæ juo, patirdavo Fiusunos 

namuose vakarais þiûrëdami televizoriø ir kt. 

Beje, romane apraðomo nekaltybës muziejaus idëjà Orhanas 

Pamukas ketina ágyvendinti. Teko skaityti, kad toká 

kasdienës buities daiktø, kurie bylotø apie jo paties gyvenimà, 

jo mylimo Stambulo istorijà, muziejø raðytojas planuoja 

atidaryti 2011 m. Knygos pabaigoje spausdinamame 

Stambulo gatviø þemëlapyje paþymëta bûsimo muziejaus 

vieta – toje pat Èukurdþumos gatvëje, kurioje gyveno romano 

veikëja Fiusuna ir kur Kemalis it kokiame ástabiame 

laimës kampelyje lankësi aðtuonerius metus. Romano 631 

puslapyje spausdinamas bilietas galbût irgi ne fiktyvus, o 

tikras ir su juo á bûsimà muziejø bus áleidþiami lankytojai. 

Atrodo, ir pats „Nekaltybës muziejus“ yra muziejinis 

romanas – realus bûsimo muziejaus eksponatas. Be to, tai 

eksponatas knygø kultûros, kuri dabar nepopuliari, nykstanti, 

kuri vis dar patinka gal tik saujelei rimtosios, sunkiosios 

literatûros mëgëjø – ne kaip maloniai pasiskaityti skirtas, 

o kaip tyrinëtinas romanas, reikalaujantis detalesniø 

komentarø (lietuviðkame leidime esanèios kelios iðnaðos 

grybðteli ðià komentavimo galimybæ). 

Ið pavirðiaus banalus, bet ið esmës sudëtingas ne tik romano 

turinys, bet ir stilius. Kitaip nei 2003 m. paraðytas 

„Stambulas: prisiminimai ir miestas“ (2009-aisiais pelnæs 

geriausios lietuviðkos Metø verstinës knygos titulà), „Nekaltybës 

muziejus“ nepasiþymi grakðèiu stiliumi. Ðio romano 

sakiniai yra sudëtingos sintaksinës konstrukcijos, 

neretai ilgi, aðtuoniø ar deðimties eiluèiø. Jø kalbinë raiðka 

klampoka ir sausoka – kai kurie uþsienio kritikai jà vadina 

alchemiðka, specialiai apsunkinta, slepianèia gilesnes 

prasmes (pvz., ásimylëjusio Kemalio verþimasis prie Fiusunos 

interpretuotinas ir kaip savo giluminio Að, ir kaip 

bûties centro ieðkojimas). Tokio sunkoko stiliaus ir konstrukcijos 

sakinius á lietuviø kalbà iðversti, ko gera, nebuvo 

lengva. Reikia tik dþiaugtis, kad, kitaip nei daugelis rytieèiø 

autoriø (pvz., japonø, kinø), ðis raðytojas á lietuviø 

kalbà verèiamas ið originalo kalbos, o ne ið anglø, kaip jis 

verèiamas á kai kurias kitas uþsienio kalbas. 

Gyvenimo, skaitymo lengvumo ieðkanèiam mûsø laikø 

þmogui „Nekaltybës muziejus“ kaþin ar patiks. Ðá romanà 

nelengva skaityti, jame kalbama apie nelengvus, bet gyvenimà 

lengvà ir laimingà daranèius dalykus. Norisi tikëti, 

kad tokios retos ir vis retëjanèios sunkios knygos, kuriø 

autoriams literatûra vis dar yra þodþio ir minties menas, o 

ne á rinkos poreikius orientuota komercinë prekë, ðiandien 

kam nors dar bus reikalingos ir ádomios – ne tik kaip muziejinë, 

bet ir pirmiausia kaip gyvenimo vertybë. 

DALIA ZABIELAITË 

Lietuvos literatûros vertëjø sàjungos projektas 

„Metø verstinës knygos rinkimai“

10 2010 m. lapkrièio 26 d. Nr. 44 (1014) 

Paranojos ratai progresyviai dunda 

Toks jau tas nakties vidurys: mikrobangëje ðildyti kotletai, 

miðrainë ið pakelio, romanas ir bëgimas laiptais aukðtyn 

net kelniø kaip reikalas neuþsimovus – kad tik nepaspruktø 

tos mintys ir ta paðirdþius diegianti dieviðka neviltis! Tas 

snobas, mizoginas ir mizantropas, prie treèio bokalo sako 

mergaitë su temø kortelëmis, turi butà Ðiaurës miestelyje, 

kas rytà keliasi, vedþioja labradorà ir sëdasi raðyti naujos 

pastraipos. Aha, literatûros karaliau, nuogas profesionalios 

amatininkiðkos grafomanijos bybys maskatuoja pro drapanas, 

bet norisi dar ir kitiems paaiðkinti apie „jei gali neraðyti, 

neraðyk“? Gaudome mes spragas tavo Literatûros 

ministerijos remiamuose romanuose, matome mokinukiðkas 

klaidas ir persiþaidimà graikiðkais, romëniðkais ir viduramþiðkais 

simboliais, reliatyvizmu ir pykèiu silpnesniems 

teisinamas praloðtas gyvenimo kovas, o ir internetà bei visà 

jame iðveðëjusià nevykëliø kultûrà vis dar supranti ne kà 

geriau nei mano el. paðtas–anekdotai–Delfi tëvas, gal jau 

laikas moraliai ir socialiai mirti, po paraliais! 

Bet nëra èia ko kaltinti, pasakojimas – dalykas nepagaunamas, 

idëjos neámanoma pagauti á kompiuterio ekranà ir 

niekuomet nebus ámanoma. Ar viskà mes jau þinojome 

prieð kam nors tai apraðant, ar esame tokie achujeni, ar tiesiog 

norime tokie bûti, o gal neámanoma perteikti elektros 

impulsø neuronø ataugose ir paranojiðkos minèiø tëkmës 

netobulais kalbos árankiais, tad tenka paprastinti iki publikai 

ir paèiam sau suprantamo raidþiø, garsø, vienetø ir nuliø 

blykèiojimo? Keliame þymeklá atgal, taisome negrabiai paraðytà 

þodá, netikusià metaforà, taip ið karto nubraukdami 

visà autentikà nuo teksto ir dar kartà save ákalindami þodþiuose 

„pagauti Solomonà!“ O kodël gi nepagavus – pagaukime 

tà urodà, kuris kalbos kalëjimais, ir dar ne bet kokiais, 

o beprasmiais, iðreiðkianèiais chaosà ne kà menkiau 

nei dvideðimt metø uþ neávykdytà prievartavimà kalinamas 

nelaimëlis, aha, tu, sterva, maþyèiais savo nusikaltimais 

tvarkai, teisingumui, baltoms paklodëms ir tyrai, savai, individualiai 

neperskaitytai minèiai drásti mesti iððûká mûsø 

pasteline geltona daþytoms sienoms?! 

Prieð kelerius metus bûtent tokià niekuo neypatingà 

naktá kaip ði mane iðtiko pirmasis panikos priepuolis. Dabar 

jau net ir jie vis maþiau originalûs, modernusis gripas, o tuo 

metu dël Ryèio Zemkausko garsinamø „Sopranø“ sekmadienio 

vakarais ir triperio lygá vis dar siekianèios psichikos 

sutrikimø stigmatizacijos tai – patirti tikrà panikos priepuolá 

– turëjo bûti kieta. Maniau, kad mirsiu, nemiegojau 

visà naktá, akiø uþmerkimas buvo tolygus mirèiai, iðkviesta 

greitoji pasijuokë, davë geltonà kaip patys saldþiausi kûdikio 

myþalai relaniumo tabletæ, liepë iðgerti arbatos ir að 

knapt knapt knapt á Motinos Nakties it niekuomet neturëtos 

idiliðkos mylimosios glëbá. Jauna Antakalnio poliklinikos 

gydytoja, tik jau nesakykite, kad að vienintelis tikiuosi pornoscenos 

tokiose situacijose, pasijuokë, draugai susidomëjæ 

pakraipë jaunas galvas, o psichiatrë geraðirdiðkai nusiðypsojo 

ir pasakë, kad man tiesiog trûksta gyvenimo dþiaugsmo, 

sutrumpintai vadinamo serotoninu. Jo rasti galima ðypsenoje, 

ejakuliacijoje, psichoanalizëje, ðeimos þidinio ðilumoje, 

draugø kompanijoje, kaip niekur apstu gervuogëse, 

ðokolade, lazdynø rieðutuose ir antidepresantuose. 

Mirties nuojauta iðtikus panikos priepuoliui, sakë man, 

yra paprastas psichologinis triukas – nepatirtas jausmas 

mums signalizuoja nepatirtø jausmø ultimatumà – mirtá. 

Niekas neþino, kaip jauèiasi mirðtantis þmogus, iðskyrus já 

patá, ir niekas tiksliai neþinos, net jei mirðtantysis galëtø 

viskà stenografiðkai nupasakoti. Mane puikiai supras narkomanø 

mëgëjø bûrelio nariai: þolë, grybai, LSD, meskalinas 

tam ir rûkomi, valgomi, gurkiami, laiþomi, kad smegenys 

bûtø apnuodytos iki lygio, kai patirtis nebesutelpa á paprastàjá 

kalbos kalëjimà, o mirtis turëtø bûti á tai panaði. 

Cha! Pabandykite tiksliai, nemeluodami nupasakoti orgazmà, 

smaukliai neraliuoti! Taip mane norëjo suprastinti, tarp 

priraðytø tabletyèiø buvo ir roþiniø, kurios mane akimirksniu 

it Huxley soma paversdavo geru þmogumi, ir kapitalistinis 

bosas bûtø manimi kaip reikalas didþiavæsis – uþtekdavo 

vienà kartà nueiti á senoviniuose rûmuose esantá tualetà, 

uþsimesti, ir gráþdavau ramybe spindinèiomis akimis, tapdavau 

tikru Parðeliu Geruèiu, á kiekvienà paklausimà, praðymà, 

pabarimà ar paauklëjimà atsakydavau tik teigiamai, o 

darbus paþadëdavau nudirbti jei ne ðiandien, tai bûtinai iki 

penktadienio. Gydymo kursà nutraukiau per anksti ir iðsaugojau 

savybæ streso akivaizdoje pasiduoti svaigiai panikos 

ir paranojos bûsenai, uþtenka porà parø neiðsimiegoti, pagadinti 

kepenis vienatve, persigerti, persidulkinti, persikeliauti 

ar persirûkyti, kartais net nereikia þolës, uþtenka vienos 

cigaretës ant betoninio grindinio, persidirbti ar iðgerti 

per daug kavos, ir að vël veltðmerce, vël, mintims bëgant visomis 

septyniolika krypèiø ir dengiantis vienai kita, gaudant 

vienai kità veidmainystëje bei paèioms save suprantant, 

að pasiduodu savo laikinumui ir dieviðkumui. Tai, kas 

gali privesti mane prie ásiûèio priepuoliø, netikrø infarktø ir 

savaites, mënesius trunkanèios nevilties, ávyksta sëdint ant 

sofos, nekantriai mindþikuojant lauke, pagiringais Trakø–Aukðtadvario 

kelio kalneliais skriejant „Kautros“ autobusu. 

Kartà dieviðka paranoja netgi ávyko po Hamburgo 

gatvëmis riedant deganèios celiuliozës kvapo prisipildþiusiems 

U- ir S-Bahn, ir vien tam, kad paranojiðko smalsumo 

vedamas nesugalvoèiau savo kûnu patikrinti, koks siaubo 

tekðt! iðtinka visà stotá, kai á atidundantá geltonà traukinio 

monstrà geltonomis neregio akutëmis ðoka nepaþástama 

mëlynstriukë ypata ið Rytø Europos, griebiau Leipcigo autobusø 

ir tramvajø planà ir puoliau raðyti paèius neðvankiausius 

kolosaliai dieviðkus dalykus neþemiðkam pisamos 

mësos gabalui, kokie tik ëjo per mano paranojiðkø tristiebiø 

minèiø apimtà galvà. 

Mano beprotybë – brangi. Jos daugialypæ prigimtá sudaro 

gausybë pykèio, frustracijos, vaikystës prisiminimuose 

gyvø pakasamø kaèiukø, saviþudþiø metro traukiniø, neiðgyvento 

Edipo komplekso, panikos priepuoliø, neatsakytø 

reliatyvumo neigiamø klausimø, savinaikos, esaties veidmainystës, 

ákalinto chaoso ir kûrybiniø maniakinës depresijos 

haliucinacijø duþenø. Noriu surinkti ðiuos spindulius 

savo bybiu, lyg didinamuoju stiklu, kokiais vaikystëje degindavome 

skruzdëles, á vienà karðèiausià taðkà, zenità 

maþdaug 17,5 centimetro gylyje tavo viduje. Tu, juodvarne, 

stovësi keturiomis ir rëksi, lyg mano beprotybë tave draskytø 

ið vidaus, kol balti brangiosios nebûties laðai ims lyti tau 

ant mëlynø akiø, versdami jas gëdingai raudonuoti. Kai visa 

bus baigta, nukàsiu tavo deðinës ausies galiukà besijuokianèiame 

nuogame ðëlsme ir áteiksiu tau maþoje dëþutëje, 

kad galëtum bûti mano maþasis van Goghas. 

Didþiøjø laukimo lenktyniø apologetai, neigiantys dabartá 

dël geresnës ateities, siûlo man gausybæ vaistø, ne kà 

prastesniø uþ roþines tabletytes. Tau tereikia nustoti lakstyti 

ir surasti vidinæ ramybæ, sako jie taip, lyg norëtø pasiûlyti 

man pradëti lankstyti origamius. Vidinæ ramybæ? – klausiau 

domestikuotos kalës, pribëgusios prie manæs Skopjës parke. 

Ramiai kramsnoti grietinës ir svogûnø skonio traðkuèius 

ir uþmerkus akis buèiuoti þalvariu spindinèius lemties plaukus, 

kol blogiausi dalykai nutinka geriausiems þmonëms? 

Kai mirë paskutinë moèiutë, buvo pirmoji tikrai vëjuota rudens 

diena, o að labai aputiðkai tranzavau per pusæ Lietuvos, 

þinodamas, kur vaþiuoju – á beprasmes frazes, grafikais 

sustatytas aðaras, nekrofiliðkà pûvanèios mësos idealizavimà, 

atriðamus, kad tik neduok Dieve nesugráþtø, batus, 

degtinës stikliukus gedulinguose pietuose, rietenas dël suklypusios 

trobelës palikimo ir pûvanèiø lapø tvaikà – ir man 

buvo labai, tikrai, nuoðirdþiai gaila savæs ir viso apsiniaukusio 

pasaulio, net gerøjø operatyviai stojusiø vairuotojø, su 

kuriais nenorëjau kalbëti, bet tik kol atvykau ávykio vieton. 

Mirties paslaptis ir absurdas, bûtiðka vienatvë, apimanti 

praradus ryðá su praeitimi, kà tik atrodæ man tokie liûdni, 

herojiðki ir neiðvengiami, ëmë gûþtis ir nykti tiesiog akyse. 

Èia gyvenimas tekëjo kaip tekëjæs, tik medþio dëþëje gulëjo 

nykstanti materija: su vyrais eidavau uþ kultûrnamio parûkyti, 

dëdë vis neapsikentæs sulakstydavo á „komercinæ“ pigaus 

vynelio, nors ir paèiose laidotuvëse uþteko baltos ir 

spalvotos degtinës, kol galiausiai religijos puikiai sudëliota 

drama baigësi nevykusiu áðventinimu á suaugusiuosius – 

neva ateinanti karta neva neðë neva iðeinanèiosios karstà. Ir 

mano noras paðokus iðdauþyti visiems snukius – kaip galite 

èia sëdëti ir þiûrëti, kai vyksta tokie kraupûs stebuklai? – 

ëmë gûþtis ir nykti jau pirmosiomis sëdëjimo prie karsto 

minutëmis, viskas vël gráþo á paprasèiausias melagingas 

kasdieniðkas brangvyniu spalvinamos realybës vëþes. 

Á dvi lentynas sumanûs gero gyvenimo meistrai meta savo 

indulgencijas, kartodami: kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus 

– ciesoriui, kas minèiø ir idëjø – mintims ir idëjoms, o 

kas tikro gyvenimo – tikram gyvenimui. Jie mato du kalavijus, 

o að, atleiskite, toks nesuaugæs ir kaipgi drástu – tik vienà. 

„Atskirk“, – sako jie, o að negaliu. Pradþioje, sako, buvo 

tik þodis, o man atrodo, kad tas þodis tikriausiai jau ir buvo 

melas. Esu ginèijæsis dël piratavimo buvimo ar nebuvimo 

nusikaltimu ir priëjau tik vienà iðvadà: piratavimas yra nusikaltimas, 

bet tik todël, kad nusikaltimo sàvoka yra neteisingai 

suvokiama. Na ir kas, kad jûsø namas stovi ant papuvusiø, 

kirmëlëmis, buvusiø meiluþiø lavonais, gaktinëmis 

utëlëmis ir ðuninëmis erkëmis patvinusiø pamatø, kad rûsá 

semia nekaltø mergeliø defloracijos kraujas – juk svarbu, 

kad jis patogiai stovi, nelinguoja, ar ne? Gyventi juk reikia, 

sako jie man ir að pats, sau, ekonomisto logika, griaunanti 

puikias idëjas praktiðkais dalykais ir svarbiausiu pasaulyje 

klausimu – kà ir ið kokiø lëðø valgysi per rytojaus pusryèius, 

kiek sviesto dësi savo vaikams á grucæ? 

Mus, tuos, kuriems dar nesuëjo trisdeðimt, besijauèiantys 

visuomenës jauèiais skiria prie jupiteriø, vadina neturinèiais 

tikrø (sic!) problemø ir atsakomybës naðtos, besimëgaujanèiais 

privilegija neapsispræsti ir gyventi teorijose. 

Vienas buvæs profesorius, labai iðmintingas vyras ir gerbtinas 

þmogus, papasakojo istorijà, kaip jaunas Maskvoje ëjo 

su viena meile ir turëjo pereiti á kità gatvës pusæ, pamatæs 

kità meilæ. Kol jaunas – þaisk, pakomentavo. Mums galima 

apgaudinëti ir nelydëti namo, bûti socialistais, daugiau ir 

smagiau dulkintis, mëgautis, viskà mesti ir iðlëkti á pasaulio 

kraðtà, tingëti, svaigintis natûraliais ir cheminiais narkotikais, 

o sàlyga – tik viena, labai paprasta ir lengvai ágyvendinama: 

kad vienà dienà, kaip kad padarë Markas Rentonas 

„Trainspottinge“, apipisi draugus ir nesidalindamas griebsi 

krepðá, pilnà tegul ir kraujais bei ðûdais aptekusio, bet pamato 

po kojomis, ir rinksiesi gyvenimà – kompaktø grotuvus 

ir elektrinius skardiniø atidarytuvus – tapsi toks kaip ir 

mes ir ne tik tapsi, bet ir pasakosi kitiems jaunuoliams savo 

istorijà, taip pateisindamas jø jaunystës dovanojamà jupiteriðkumà 

ir tuo pat metu dar kartà iðmintingai ásitikindamas, 

kad kito kelio nëra. 

Nepykite, budos ir einðteinai, bet að nesuprantu. Kai buvau 

savyje ir tëvø knygø lentynose uþsisklendæs vaikas, daug 

ko nesupratau, apie daug kà màsèiau labai naiviai. Mano 

maþame pasaulyje nebuvo korupcijos ir nusikalstamumo: 

demokratijos idealai, kuriuos nepriklausomybës pradþioje 

taip entuziastingai grûdo á maþas galvas, buvo tokie paprasti 

ir lengvai suprantami. Nesupratau, kaip tëvai gali vienas kitam 

meluoti ir pyktis, tikëjau, kad visi jø duoti paþadai yra 

ðventi, o meilës nereikia ieðkoti, uþsitarnauti ar stiprinti jà ritualais 

– ji juk tiesiog ateis, bus ir iðgelbës nuo visø kanèiø, 

antraip kam jos tokios gali ið viso reikëti? Tikëjau, kad tikrai 

gerø, tikrai tikrø dalykø gyvenime nereikia ir niekuomet nereikës 

kaip nors ypatingai uþsitarnauti, ir mano tikëjimà paauglystëje 

tik sustiprino Henry Milleris, apraðæs duonos riekes, 

kurias teta jam ir pusbroliui, abiem murziniems parbëgusiems 

ið niujorkiðko kraðtovaizdþio, áduodavo kasdien, neiðskiriant 

ir tos dienos, kai jie vaikiðkai uþmuðë berniukà ið 

gretimos gatvës. Kai ið ryto turëdavau su tëèiu eiti á cirkà, kai 

tëvai turëdavo atvaþiuoti manæs pasiimti ið nuobodaus kaimo, 

kai su mama vaþiuodavome á – o-o-o – Kaunà (!) arba 

laukdavo visaliaudinës Kûèios tame paèiame nuobodþiame 

kaime, prieð uþmigdamas puikiai suprasdavau distancijà tarp 

nykios dabarties ir dþiugios ateities ir puikiai, bet labai 

skausmingai, kaip ir visi dar sau meluoti neiðmokæ vaikai, 

þinodavau, kad niekas nebesvarbu, nes tai – tik ateitis, ir 

manæs ten dar nëra, vadinasi, nëra visai. 

Pasirodo, melavo visi – tëvai, jø knygø lentynos, demokratijos 

principai, Kalëdø Senelis, netgi cirkà ir karuseles 

suko reklama, pinigai uþ bilietus, tukinanèiø kûginiø 

ledø aparatai ir aplinkà terðianèios elektrinës. Atrodo, kad 

man ir jums, o broliai ir seserys, liko tik viena iðeitis: kapituliuoti, 

klauptis ir þvelgti þemyn, neiðvengiamai niekinti, 

bet skaniai laiþyti tà ðûdo lavos pamatà, liulantá mums po 

kojomis, ieðkoti geros, druskingos vietos ir bandyti ant jo 

statyti savo teisybës – nebe tiesos, o reliatyvios ir nekvestionuojamos, 

todël visà þavesá praradusios sukonstruotos 

koncepcijos – lûðnelæ... Bet èia tik trû tû tû tû dun dun dun 

dun trrrrrrrrryrrrrrr perrëþia mano mintis isteriðkai, paranojiðkai, 

idëjiðkai geltonas Unterstrassen-Bahn, ðimto ðeðiasdeðimties 

kilometrø per valandà greièiu iðtaðkydamas visus 

aplinkui besikaupianèius ðûdus, ir að patikliai ðoku tiesiai 

ant bëgiø, pasibaisëjæ nusisuka bendrakeleiviai, ir að lekiu 

rankomis laikydamasis geltonø ðviesø akeliø, ir klausia 

manæs susidomëjusi, apie kà galvoji vël suþiuræs á tolá, o að 

sakau – trisdeðimt ðeði trisdeðimt ðeði, Atvirumas, kita stotelë 

– Praþûtis, trisdeðimt aðtuoni. 

TOMAS MARCINKEVIÈIUS


11 

Beveik apie slam poezijà 

Potvynis 

Nuo vidurnakèio iki pirmos nakties galvoju apie tà eilëraðtá. 

Bandyèiau uþmigti, taèiau nematau aviø – rudená jos 

gelsta, apvalëja ir plinka. Kai prisirpsta, skaièiuoju – vienas 

relanium, du relanium, trys, sulig keturiais skliautas uþsitrenkia, 

linkime pasveikti. 

– Linkime pasveikti, – priþadina reklaminis balsas ir 

garsëjanti simfoninë poema „Jûra“. Ið áproèio mëginu suskaièiuoti, 

kiek laiko miegojau, jeigu miegojau. 

– Iðsijunk televizoriø! – suðunku gyvenanèiam anapus 

sienos. 

Lauke turbût krenta lapai, pagalvoju triukðmui nutilus ir 

uþsidengiu ausis pagalve. 

Man atrodo, kad naktimis kaþkas skalpeliu perrëþia 

dangaus gaubtà. Pro atsivërusá plyðá ima sunktis kosmosas, 

tirðtas ir pritvinkæs minèiø, dienà nusiurbtø nuo þmoniø 

kalbos. Kartais jos kankina iki pat ryto. Panaudosiu, kurdama 

tà eilëraðtá, nudþiungu. 

Kità rytà galvoje kaþkas ðnypðèia. 

Juodas katinas 

Tekstas, kurá turiu paraðyti iki ketvirtadienio – slam poezijos 

varþyboms. Yra daug laiko aplinkybiø, tinkanèiø kûrybai – 

dirbant fiziná darbà, kenèiant dël nemigos, keliaujant. 

– Keleiviai, sëdintys vairuotojo pusëje, þûsta reèiau. 

Nerizikuosiu, – pagalvoju, ásitaisydama salono kairëje. 

Autobusas Vilnius–Klaipëda pajuda, að susimàstau. Pirmiausiai 

prisimenu kaþkelintas atostogas Palangoje. 

– Jûs bûtinai ko nors uþsinorite, kai tas ðmikis nueina, – 

taria tëvas, tampydamas maudymosi kelnaièiø gumà, ir pasileidþia 

vytis èeburekø pardavëjà. 

Per smëlio takà liuokteli du juodi berniukai ir nuðuoliuoja 

á vandená. Mano akiø vokai sunksta ir stingsta, að guliu 

pusiau ant frotinio rankðluosèio, pusiau ant blizgaus 

smëlio, ið ausies varva skystis. Kai akys uþsitrenkia, aplink 

kaþkas ðûkauja, nesisklaido deginto cukraus ir kukurûzø 

spragësiø kvapas, gal galite pasaugoti, kol iðsimaudysiu, jûros 

bangø mûða, celofano traðkesys, lauþomø sausainiø 

„Gaidelis“ poðkëjimas, atsipraðau, èia mano vieta. 

Infekcija 

– Atsipraðau, èia mano vieta, – atsimerkiu autobuse Vilnius–Klaipëda. 

Prieðais mane mergina þvanganèiais auskarais, rankoje 

bilietas. Jauèiuosi lyg pabudusi ant kieto operacinës stalo: 

galva kaip praskeltas graikinio rieðuto kevalas, krûtinës làsta 

perrëþta skalpeliu ir iðskleista svetimø akivaizdoje, viduje 

ir iðorëje kaþkas tvinksi, ájautrintas atrajojamo laiko. 

– Mano vieta, o kur jûsø vieta? – pakartoja ásmeigdama 

nesterilø þvilgsná. 

Pasisuku á langà – pro ðalá lekia berþynëliai. Jokios operacinës, 

jokio pajûrio uþ ðalto kaip skalpelis stiklo. 

Uþleidþiu vietà merginai þvanganèiais auskarais. Staiga 

mane apima lyg baimë, lyg ilgesys – kaip vaikystëje, þiemos 

vakarais spoksant pro savo kambario langà. Prieðais 

dunkso apðviestas vaikø darþelio pastatas, gatvëje stoja automobiliai, 

ið jø lipa mamos ir tëèiai, þvanga ant pirðtø sukami 

rakteliai. Tûnau tamsoje kaip filipininis ilgakulnis, o 

galvoje kirba – kodël atrodo, kad manæs pasiimti ateis paskutinës, 

jeigu vaikø darþelio iðvis nelankau? 

Dekupaþas 

Persëdu á kità vietà autobuso deðinëje. Privalau galvoti 

apie bûsimà eilëraðtá. Uþsimerkiu, matau: 

Pievagrybio koto baltumo kilimas, losjonai lentynoje, 

roþës ant palangës – tai jos kambarys prieð deðimt metø. 

Kiek jai èia – penkiolika? Dvelkia lyg pyragu, lyg kvepalais 

ið mëginukø, pridedamø prie vokiðkø þurnalø. Kieme pasigirsta 

du trumpi automobilio signalai. 

Nuryju seiles. 

Ji uþsimeta paltà platëjanèiomis rankovëmis ir nubilda á 

pirmà aukðtà. 

– Daugiau negausi, – ábruka motina 50 litø. 

Ið virtuvës atsklinda tëvo balsas: 

– Joks chamas prie mano dukros nelás! 

Kieme pasigirsta du trumpi automobilio signalai. Ið medþio 

þnekteli susidomëjusi varna. 

– Imk dar dvideðimt ir bëk, – taria motina. 

Mergina lekia per kiemà neuþsisagsèiusi palto, stabteli, 

apsidairo, gal kaþkà svarbaus prisiminë – nieko tokio, bëga toliau. 

Álipa á dþipà. Ant priekinio stiklo – lipdukas su raide L. 

– Nu neverk, nu, – sako sëdintis prie vairo ir pro langà 

iðspjauna kramtomàjà gumà. 

– Nekenèiu jo, – ðniurkðèioja mergina. 

– Taigi tëvas labai tave myli. 

– Tai kodël jis... 

Traiðkydamas sausas ðakeles ir lapus, dþipas atbulas iðsuka 

ið kiemo. Tarpuvartëje augantys pievagrybiai lieka 

sveiki. 

Atsimerkiu, matau: mergina þvanganèiais auskarais 

miega. Uþsimerkiu, matau: 

Pievagrybio koto baltumo kilimas, losjonai lentynoje, 

roþës ant palangës – tai jos kambarys prieð deðimt metø. 

Kai iðsisklaidys saldus kvapas, iðsisklaidys ir kambarys. 

Atsimerkiu, nuryju seiles. Ar að ðiandien sugalvosiu tà prakeiktà 

eilëraðtá? 

Uþsimerkiu, matau: 

Ruduo, vëlus penktadienio vakaras prieð deðimt metø. 

Mano brolis jau nuo pietø raiþo þemæ aðtriais grëblio nagais. 

Staiga krûpteli, ásitempia, stovi nekvëpuodamas, vël krûpteli, 

kimba á darbà – tik energingiau, tarsi skubëdamas. Gatve 

prazvimbia automobilis su raide L ant priekinio stiklo. 

Kas nutiko, broli? Pamatei anapus tvoros jà, bëganèià 

link to asilo dþipo, ir viskà prisiminei? Ji irgi tave pastebëjo, 

kà ji pagalvojo? Mergina ið tavo mokyklos. 

Nuo medþiø virðûniø pakyla varnø pulkai. 

Sukrauni paskutinæ lapø krûvà á vienaratá karutá ir nuveþi 

prie komposto patvoryje. Nustembi – senos ðiukðlës 

ðvieèia lyg brangenybës – supuvæ obuoliai, lapai, bulviø lupenos, 

ðerkðnu aptrauktos piktþoliø ðaknys. Kokia èia iliuzija, 

nesupranti. Ásiþiûri: ant krûvos þëri kreivas ðviesos staèiakampis, 

krentantis ið kaimynø namo lango – jos kambario. 

Ir kada taip sutemo, klausi savæs. Nuryji gurkðná ðalto 

saldaus komposto kvapo, iðverti lapus ir nueini. 

Ðviesiame staèiakampy girgþdëdamas sukasi apversto 

karuèio ratas. Dangus nereaguoja. 

Nuo to ir pradëkime 

Atsimerkiu. 

Vakar að paþadëjau Sigutei, kad dalyvausiu slam poezijos 

varþybose. Miela Sigute, nieko nebus – neturiu eilëraðèio. 

Á renginá, aiðku, ateisiu: noriu ploti þmonëms, ðnekantiems 

kosmoso nenugrauþta kalba. Að noriu juos matyti. 

Panaðiai kaip per krepðinio rungtynes, kai palaikau prieðininkus 

tos komandos, kurioje þaidþia vaikëzas, anksèiau 

vairavæs dþipà su raide L ant priekinio stiklo. Net jeigu per 

rungtynes mano brolis sëdi ant atsarginiø þaidëjø suolelio; 

ir net jeigu jis – visai ne biologinis mano brolis; ir net jeigu 

pievagrybiai, iðdygæ tarpuvartëje, teoriðkai nëra vieniði, nes 

neva priklauso kaþkokiai grybø karalystei. Labai tyliai karalystei. 

O kas yra slam poezija; kodël ji nëra prieðas, pasirengæs 

padaryti nekenksmingus visus tyloje skaitomus tekstus; 

kuo ji skiriasi nuo improvizacijos; ir kodël pastovios vertybës 

neturëtø sukelti naujø dalykø baimës – apie tai nekalbësiu. 

Apie tai jau raðë kiti. 

Uþsimerkiu – matau merginà þvanganèiais auskarais. 

Tokios nëra tik kaþkà primenanèios nepaþástamosios. Tokios 

yra per gudriai sukurtos, per stipriai veikianèios – tokios 

daugiau negu vieno þmogaus amþiaus. Ir nuo jø, kaip ir 

nuo poezijos, sklinda ðaltø ðaknø kvapas – saldus, besicukruojantis 

anapus supratimo ribos, vis tiek atpaþástamas. 

Atsimerkiu – mes Klaipëdos stotyje. Variklio burzgimas 

nutyla, vairuotojas iðtraukia raktelá, neskubëdamas atsigræþia 

á keleivius. 

– Siûlau per greitai neiðsiskirstyti, – pasako ir lëtai atidaro 

autobuso duris. 

GERDA VENÈKAUSKAITË 

Raðymas apie meilæ 

(Perskaièius Romo Demeniðkio eiles „Ð. A.“, XI.12) 

Apie meilæ derëtø raðyti taip, kad beraðant raðëjo bybis 

pasistotø. O jeigu jau nesistoja? Tokiu atveju liaukis raðyti 

apie meilæ ir pasitenkink atsiminimais. 

O kaip su moterimis, kas su mumis turëtø dëtis, raðant 

apie meilæ? Mano suvokimu, mums apie meilæ apskritai nederëtø 

raðyti. Mes galëtume raðyti apie gimdymo, o ne apie 

meilës kanèias, – vyrai tokios poezijos nesukurs. Bet kad 

iðvis poezijos apie gimdymo kanèias nëra. 

Tokie tad bûtø patarimai kuriantiems meilës tema. Bet 

ar kas paklausys ar bent atsiþvelgs á ðiuos patarimus? Vargu, 

raðys kaip raðæ, nors tûlas þino, kad taip negali bûti. Ir 

ne tik þino... 

Neseniai ant vienos baþnytëlës sienos, ðalia veikianèio 

seseryno, perskaièiau violetine kreidele uþraðytas dvi genialias 

eilutes: 

Bybis pizæ kotavojo, 

Pizë juoku netrivojo. 

Nemanau, kad ðià poezijà ant sienos paliko koks seserø 

mylëtojas. Vyras taip nesukurtø, ypaè antrosios eilutës, tai 

tik moteriai prieinama patirti ir pasakyti. Be to, vyrai violetinëm 

kreidelëm sienø nepeckioja, jie elgiasi ne taip ðvelniai, 

o raðo ciniðkiau. Ir ið paèios raðysenos matyti, kad ne 

vyriðkos rankos vedþiota. 

Ðis dvieilis ið visos kada nors skaitytos meilës poezijos 

bene bûtø tikriausias ir labiausiai prie minëtøjø kanèiø priartëjæs. 

Dar þingsnis kitas – ir prasideda gimdymo sopuliai, 

bet tuos keletà þingsniø moterys nueina vienos... Beje, kaip 

ir dauguma seserø, vyrai tik ðalimais gali bûti. Gal kam ið 

vyrø nepatiks, kad ta tema dvieilyje dalykai vadinami tikraisiais 

vardais. O ar jiems teko nugirsti, kaip kalba moterys, 

likusios vienos? Jeigu neteko, tai piktinkitës á sveikatà. 

Juk esate lietuvis, ar ne? 

Tokie rusai arba prancûzai obsceninæ poezijà kuria ir 

skaito nuo Puðkino ar Baudelaire’o laikø. (Neskaitant èiastuðkø 

ir Vidurþemio jûrininkø dainø). O mes visai neseniai 

nuleisdavome akis Donelaièio „ðûdvabalá“ iðtaræ. Ir mokytojos, 

ne tik mokiniai. Tiesa, dabar, reikia ar nereikia, ðûdais 

drabstosi visos TV ir kitokie ekranai, bet poezija vis 

dar ðventesnë uþ „Sveika, Marija“. Bandymø bûta, bet jie 

uþgeso praeityje, gal ties Kaziu Binkiu, kai ðis posmavo 

apie tà ðaunø þemaitá: 

Ten uþ Raseiniø, prie Dubysos 

Gyveno Jonas Palubys. 

Jis visà svietà bûtø iðpisæs, 

Bet nestovëjo jo bybys. 

Tiesà sakant, ne itin talentinga, ne itin gilu ir ne itin subtilu. 

Ko norëti, vyro raðyta. Nepalyginsi su ankðtëliau eiliuotu 

dvieiliu nuo baþnyèios sienos. Jis ir Sprindytei, ir 

Ðliogeriui ar Tamoðaièiui duotø peno samprotauti. 

Nuo poezijos perðokime á buitá. Bandau þodis þodin perduoti, 

kaip andai guodësi vienas kolega, diplomuotas bei 

daktaruotas vyriðkis: „Mano þmona, ðiaip jau ori ir gerbiama 

madona, pagauta atitinkamo ûpo, mane pimpalu pavadina. 

Tai kartà ëmiau ir neiðkenèiau: 

– Sakyk lietuviðkai – bybys! 

– O pimpalas ne lietuviðkas? – nustebo. 

– Jokiu bûdu. Tai latviðko pimpio lietuviðkas draikalas. 

– O kas tas pimpis? 

– Tai ir yra bybis ar bybys, tik latviðkas. 

Po to iðaiðkinimo nesu vadinamas nei ðiaip, nei ne taip. 

Pamaèiusi kur ant sienos uþraðytà „bybá“, mano þmona tebesipiktina, 

o jeigu bûna uþraðyta, pavyzdþiui, „chuj“, praeina 

pro ðalá kaip niekur nieko, nors rusø kalbos dar neuþmirðo. 

Ir „fukinimai“ jos visai nejaudina, nors angliðkai supranta.“ 

Tai vis, kaip sakëme, buitis, smulkmenos, taèiau ir 

mûsø bûtis bei poezija, tos bûties reiðkëja, nelabai kitokia. 

Kaþkada Krëvë nukentëjo nuo karo cenzûros, kai iðspausdino 

(akademiniame leidinyje), kà buvo uþraðæs po dzûkø 

ðiaudinëm pastogëm. Dabar karo cenzûros nëra, ðiaudus pakeitë 

ðiferis ir ðio ðimtmeèio dangos, o tautosaka liko tokia 

pati. Bet raðytojø Krëvës pamokos naujiems þygiams neákvepia, 

tebesame sarmatlyvi. Anot Cicerono, „obscenum 

est dicere, facere non obscenum“. 

VIKTA VERONIKA DAUJOTË

12 


Vakarø Pekinas 

Hangdþou: spûsèiø koðmaras, arbatos plantacijos, 

ekologinës katastrofos iðvakarës ir Charleso 

Mansono terapija 

Uþ poros valandø atvykome á Kinijos perlà. Ðis Kinijos 

perlas – Hangdþou – milþiniðkas, tad ið sausakimðos stoties 

nusigauti iki nakvynës namø reikëjo poros valandø (autobusø 

sistemai perprasti prireikë daugiausiai laiko). Pasiekusios 

jaukø, ant eþero kranto ásikûrusá jaunimo vieðbutá, puolëme 

nuo savæs plëðti rûbus ir kiðti á centrifugas. Ðvarios lovos 

buvo tarsi Edenas, o duðo èiurkðlë kone privertë apsiverkti 

ið laimës. 

Pabudusi vakare Pavlinos kambaryje neradau, tad iðëjau 

pasivaikðèioti. Kitame Vakarø eþero krante dunksojo þiburiais 

nusëti kalnai, parke èirpë svirpliai. Ant kalno stovinti 

Leifeng pagoda á mane metë ilgus lazeriø spindulius ir ðvietë 

it naktinis klubas. Buvo tamsu, taèiau kinai, ko gero, turi 

pelëdos genà ir gerai mato net naktá – teko atsakyti á ðimtà 

hello ir septyniasdeðimt hi. 

Ryte atsikëlusios iðëjom á miestà. Þmoniø minios, 

triukðmas ir maðinø signalizacijos priminë, kad ðiandien 

spalio pirmoji – Kinijos Liaudies Respublikos gimtadienis. 

Judëti palei eþerà teko vëþlio þingsniu, braunantis per kinø 

kûnus. Susigaudyti autobusø sistemoje buvo tiesiog neámanoma, 

nes toks triukðmas ir spûstys buvo kulkos á smilkiná 

sinonimas. Vos pasiekusios autobusø stotelæ suþinodavom, 

kad pastarojoje dël paradø nestoja autobusai. Kol surasdavom 

kità, iðaiðkëdavo, kad ið jos nevaþiuoja mums reikalingas 

transportas. Taip besiblaðkydamos praleidom pusæ dienos. 

Galiausiai suradome savo autobusà. Vaþiuojant 1 km/h 

galvoje sukasi tik viena mintis: valdþia ne vieno vaiko politikà 

turëtø taikyti, o bent 50 metø negimdymo ir nesidauginimo 

ásakymà iðleisti. Gal tada vieðajame transporte liktø 

nors vienas oro tarpelis. Arba galimybë á autobusà patekti 

uodui. 

Iðlipusios prie Ðeðiø harmonijø pagodos, pasileidom 

kopti turistø nepramintais takais. Kadangi dar nuo Ðanchajaus 

ant pirðtø nebuvo uþgijusios pûslës, á kalnus lipau ásispyrusi 

á duðui skirtas vieðbuèio ðlepetes. 

Oras buvo ðiltas ir drëgnas, tarsi tropikuose. Uodai ir 

delno didumo vapsvos taikësi pradurti kaktas, taèiau susidûrimo 

su geluonimis iðvengti pavyko. Uþlipusios á pusës 

kilometro aukðtá apþiûrëjome Hangdþou: kairëje driekësi 

arbatos plantacijos, deðinëje – Èiantang upë ir blokiniai pastatai. 

Kalnuose nebuvo në vieno þmogaus, tik arbatos krûmai, 

medþiai, vabzdþiai ir paukðèiai. Grynas oras lepino 

plauèius, o peizaþas akis. Nusileidusios atsidûrëme prie 

garsiøjø Tigro ðaltiniø – vienuolio susapnuoti plëðrûnai kadaise 

iðkasë geriausià Kinijoj ðaltiná, jo vandená gerdavo 

imperatoriai, juo savo apskrità veidà prausdavo Mao. Vandens 

skoná atsimenu iki dabar. 

Kinijoje saulë turi kitoká reþimà nei Lietuvoje. Net spalio 

mënesá 5 val. ryto ima brëkðti, taèiau 18 val. pasidaro 

tamsu kaip rûsyje. Leidþiantis nuo kalnø girdëjosi ûþiantis 

miestas. Laukë sausakimði autobusai ir klaidþiojimai. Iððokusios 

ið transporto priemonës atsidûrëme kitame eþero 

krante, patekome á lotosø paviljonà. Parke tarsi skerdþiami 

èirpë paukðèiai ir vabalai. Eidamos tolyn vël atsidûrëme 

minioje. Gatvë buvo apðviesta aklinai þalia spalva, jà tuoj 

pat keitë mëlyna, raudona, geltona... Ið eþero kranto sklido 

kitos fluorescencinës ðviesos. Jauèiausi lyg psytranso festivalyje, 

lyg haliucinogeniniø grybø privalgiusi. Kai prasidës 

pasaulio pabaiga, planeta ims nykti bûtent nuo Kinijos – 

energijos resursø ðvaistymas èia virðija visas ámanomas ribas. 

Ekologiná Kinijos neiðprusimà liudija rieðutø arba 

dþiovintø vaisiø pakuotës – jie álaminuoti á rankinuko didumo 

plastikus. Prapjovæs pakelá randi 9 rieðutus ir dar papildomà 

plastiko gabalà, kuris pakelyje atlieka tikrai neþinau 

kokià funkcijà. 

Kità rytà nuostabioje vieðbuèio terasoje gërëm Kenijos 

kavà. Á Lietuvos paviljono puodelius taikësi áskristi juodi 

kregþdës didumo drugiai. Atëjusi parûkyti kreivadantë britë 

uþkalbino mus ir pasiûlë vakare to have fun and party ðalia 

esanèiame bare. Tas fun – tai karaokë su girtomis alaus varþybomis 

ir kitomis Vakarø turistams skirtomis atrakcijomis. 

Mandagiai atsakiusios oh, how nice, maybe, it depends, 

iðëjome ieðkoti á arbatos kaimà veþanèio autobuso. 

Spûstys nesiskyrë nuo vakarykðèiø, taèiau tam buvome 

pasiruoðusios psichologiðkai. Pasiekusios Drakono ðaltiniø 

kaimà, vos iðlipusios ið autobuso patekome á vestuves. Apkûni 

nuotaka iðsiropðtë ið raudonais ir aukso siûlais siuvinëto 

baldakimo ir nulingavo prie plastikinëmis gëlëmis puoðtø 

sûpyniø. Pekino operos personaþà primenanti moteris 

maivësi it beþdþionë. Kiti operos rûbais vilkintys dalyviai 

balkone atliko kaþkoká vaidinimà, o jo pabaigoje á minià 

ëmë mëtyti saldainius. Keista, taèiau vestuvininkai á mus 

nekreipë jokio dëmesio. Gal mes ten buvom anksèiau pakviestos, 

tik paèios to neþinojom. Gavom pilnas saujas saldainiø, 

niekas nepyko, kad áþûliai fotografuojame keistuosius 

pabrolius ir pamerges. 

Lipdamos ðlaitu patekome á drëgnas dþiungles, kuriose 

prie medþiø buvo pritvirtinti geleþiniai vabalai ir milþiniðkos 

varlës. Labai keistos instaliacijos, kaþkodël prisiminiau V. Pelevinà. 

Priëjusios namukà pro atviras duris iðvydome roþinius 

fototapetus su Kristumi – kinø kunigas tuokë jaunuosius. 

Apeigos priminë barbiø namelio gyvenimà. 

Kitame ðlaite nevyko jokios vestuvës – nebent vestuvëmis 

galima pavadinti minkðtà lietø, duodantá amþinàsias 

drëkinimo priesaikas arbatos krûmams. Visas oras kvepëjo 

þaliàja. Su Pavlina pasileidome bëgti per arbatos plantacijas, 

landþioti po krûmynus. Ðioje vietoje galiu nesigëdydama 

patoso dràsiai pasakyti, kad tai buvo viena graþiausiø 

akimirkø Kinijoje. 

Ið tuðèiø plantacijø nusileidome á kaimelá. Áëjusios pro 

Drakono ðulinio vartus patekome á vietiniø senuèiø þabangas. 

Visos iðlindusios ið savo nameliø kvietë atsigerti arbatos. 

Pasislëpëme nuo jø plantacijose. Èia pat prisistatë labai 

átaigi saldþialieþuvë – prisiekusi, kad ið kaimelio á miestà 

yra dar kitas autobusas, ji nusivedë mus á savo namo terasà. 

Uþ 10 juaniø gavome jos paèios skintos ir dþiovintos arbatos 

bei rieðutø. Ðvieþia, svaiginanti arbata ir kalnø peizaþas 

sukëlë levitacinæ bûsenà. Tikrai – iki autobusø stotelës ne 

ëjome, bet skridome. Kartu su kaimelio gyventojais laukdamos 

autobuso dar spëjome uþsukti pas kità senutæ, ir ji, ið 

maiðø atseikëjusi arbatþoliø, pasvërë mums po 100 g ðvieþiausiø 

lapeliø. 

Miestas buvo toks pats – ûþiantis ir nutviekstas fluorescenciniø 

ðviesø. Vakarø eþeras buvo paverstas geizeriø ir 

fontanø diskoteka – tokiu bûdu komunistai dalijo liaudþiai 

duonà ir þaidimus. Nuo dangaus þvaigþdës partijos ásakymu 

buvo nuraðkytos, nes bûtø trukdþiusios lazeriø ðou. 

Treèioji diena Hangdþou vël prasidëjo nuo autobusø 

spûsèiø. Pavlina norëjo pamatyti turistø vadovuose nepaþymëtà 

daosistø ðventyklà, taèiau vietoj jos atsidûrëme gyvenamajame 

rajone. Pastatai, ore tvyranti siestos atmosfera 

priminë Ispanijos arba kitos pietø ðalies gatvæ. Pirmà kartà 

Hangdþou pigiai ir skaniai pavalgëme. Iki tol gaudavom ko 

nepraðiusios arba tuðinukais taisydavome sàskaitose kinø 

padvigubintas patiekalø kainas. 

Vël patekome á spûstá. Ið spûsties – á sodà. Ið sodo – vël á 

spûstá. Iki naktinio traukinio turëjome keturias valandas, 

Pavlina vis dar norëjo vaikðèioti aplink eþerà. Kadangi mûsø 

norai nesutapo, nuëjome kas sau. 

Atsisëdusi prie vandens stebëjau auksinius drakono formos 

laivus ir á kalnus besileidþianèià saulæ. Paskui pasielgiau 

labai turistiðkai, matyt, pasàmonëj uþgniauþtas namø 

(Vakarø?!) ilgesys privertë taip pasielgti. 

Nuëjau á barà prie mûsø vieðbuèio ir uþsisakiusi tekilos 

kokteilá skaièiau Charleso Mansono biografijà – radau knygø 

lentynoje. Don’t do anything illegal, beware of the eagle, 

ðnibþdëjo man Charlesas, Sharon Tate krauju didelëmis 

raidëmis raðydamas „Pig“. Ið kairës sëdintis didþianosis ispanas 

á burnà godþiai grûdo dviejø aukðtø sumuðtinius, o 

nemalonios iðvaizdos britë èepsëdama kramtë keptas bulvytes. 

Koká þodá ið jø kraujo iðraðytø Èarlis?.. 

Atsitraukusi nuo knygos vël atsidûriau Azijoje. Vos iðëjusi 

ið baro buvau pirmà kartà apèiupinëta. Sena kinë labai 

susidomëjo mano plaukais, tad ilgai nedvejodama savo 

pirðtams davë valià. Kol kaþkà kalbëjo, klausdama, ar suprantu, 

að gûþèiojau peèiais. Sulaukusi monologo ir apþiûros 

finalo, nulëkiau á parkà susitikti su Pavlina. 

Á geleþinkelio stotá ëjome pësèiomis, nes autobusai buvo 

dar labiau prikimðti. Traukinio bilietas á Pekinà ðá kartà 

kainavo it voveraièiø pintinëlë, todël keturiø televizoriø ir 

automatiniø vandens èiaupø (kurie mums patarnavo vaþiuojant 

á Sudþou) nesitikëjome. Buvom nusiteikusios 12 

val. kelionei ir sëdimajai padëèiai. Vietas gavome kartu su 

kitomis staigmenomis. 

17 valandø buvimo mes 

Iðkratæ vagonà gautume turbût Kauno gyventojø skaièiø. 

Visi mes tas 17 val. (kelionë truko bûtent tiek) buvom 

vienos sriubos ingredientai. „Vaiva“, „Pavlina“ arba kitos 

iki álipant á traukiná egzistavusios tapatybës kaþkur prapuolë. 

Buvo bendras suprakaitavæs mes. Sëdynës sujungtos 

viena su kita – sëdima po tris, o prieð trijulæ deðimties centimetrø 

atstumu sëdi kitas trejetas. Ðalia eina siauras takelis, 

vedantis iki tualeto (ðlapimo pûslæ patariama iðsiimti), o èia 

pat – kitos trejetø poros. Kai ið deðinës sëdintis senis grauþia 

kiaulës kojà, kartu jà grauþia visi. Jo burna yra ir tavo 

burna – mûsø burna ir dantys. Savo kojø netekau ið karto – 

prieð mane sëdintis spuogais iðmuðtas jaunuolis tapo mano 

galûnëmis. Pavlinos petys áaugo á mano mentes, o maþutis 

staliukas tapo visø mûsø ðeðiø atrama troðkiam miegui. 

Prieð mane prie lango sëdintis vaikinas provokavo mano 

pavydà, mat sëdëjau paèiame kraðte – negalëjau prieiti nei 

prie staliuko, nei prie lango. Pavlina sëdëjo ðalia manæs, vidury, 

todël kartais uþleisdavo savo vietà, nuo kurios galva 

galëdavau pasiekti staliuko kampà ir padëti apsunkusià 

kaukolæ. Viskas vyko kaip sapne, nes tvankumos ir kondicionieriaus 

pamainos, kas valandà besikeièianti temperatûra 

këlë haliucinogeniná efektà. Po trijø valandø atrodë, kad 

èia gimiau, èia graþiai ir numirsiu. Rëkiantys kûdikiai ir panosëje 

keièiami vystyklai atrodë tarsi graþiausios roþës, o 

prieðais sëdintis putlus vyras su ilgu ið apgamo einanèiu 

plauku vaidenosi esàs pirmos eilës dëdë. 

Kaip minëjau, saulë Kinijoje teka anksti. Todël vos tris 

valandas numigæs mes, vos pasirodþius pirmiesiems spinduliams, 

vël iðsitraukë galvijø kulðis, uþsipylë sausas makaronø 

sriubas ir gliaudë rieðutus. Susidraugavome su Pavlinos 

paþasty miegojusia kine, plaukuotojo apgamo savininkas 

davë savo vizitines, spuogais iðmuðtas jaunuolis 

man leido ant jo keliø uþkelti kojas, o kitas vaikinas ið mobiliojo 

telefono mums leido Édith Piaf ir U2. 

Pekinà pasiekëme kitos dienos 14 val. Kojos buvo sutinusios 

iki dramblio kojø apimties; ðiaip ne taip nusigavome 

iki metro. Jauèiausi, lyg bûèiau buvusi ilgai virðkinta ir galiausiai 

atryta. 

Norëjosi iðbuèiuoti Pekinà – toks savas, jaukus ir mielas 

jis mums atrodë. Svarbiausia – viskas aiðku, þinai, á kurá 

metro sësti, kur eiti, kur vaþiuoti. 

Pavlina antra diena nesikelia ið lovos, kosëja, ðnirpðèia. 

Að toliau sunkiu sultis ir mëgaujuosi ramybe. Niekur nenoriu 

eiti, nieko nenoriu matyti, þiûriu Kurosawà. Taèiau þinau, 

kad uþ savaitës vël skaièiuosiu dienas iki kitø atostogø 

ir ilgësiuosi 17 val. bendro prakaitavimo. 

VAIVA GRAINYTË 

Autorës nuotrauka 

Redaktorë: Giedrë Kazlauskaitë 

(gkazlauskaite@gmail.com). 

Kalbos redaktorë: Audrë Kubiliûtë. 

Maketas: Zita Remeikienë. 

Paveldas: Juozas Ðorys. 

Teatras, kinas: Jûratë Visockaitë. 

Direktorius: Þydrûnas Drungilas. 

Finansininkë: Danuta Churtasenko. 

Savaitraðtis iðeina penktadieniais. 

Leidþiamas nuo 1990 m. vasario 7 d. 

Leidþia VðÁ „Ðiaurës Atënø fondas“. 

ISSN 1392-7760. 3 spaudos lankai. 

Indeksas 0109. Tiraþas 1630 egz. 

Redakcijos adresas: Mësiniø g. 4, 

01133 Vilnius. Telefonas: 261 37 70. 

Elektroninis paðtas: satenai@takas.lt. 

www.satenai.lt; www.culture.lt/satenai. 

Spausdino UAB Ukmergës spaustuvë. 

Vasario 16-osios g. 31, 20131 Ukmergë. 

„Ðiaurës Atënus“ remia: 

Spaudos, radijo ir televizijos 

rëmimo fondas (2 lankus). 

Redakcijos ir autoriø nuomonës 

nebûtinai sutampa. 

VðÁ „Ðiaurës Atënø fondo“ sàskaita 

AB banke „Swedbank“ (kodas 73000) 

LT36 7300 0100 0000 7071.

Nr. 44 - Å iaurÄs AtÄnai

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

Nr. 44 - Å iaurÄs AtÄnai