Nr.1 (1067) - Å iaurÄs AtÄnai

ÐIAURËS 

ATËNAI 

2012 m. sausio 6 d. Nr. 1 (1067) ISSN 1392-7760 Kaina 1,90 Lt 

Europos nuosmukis, sidabro iðpardavimas — p. 2 

Kavafio barbarai Lvove — p. 4 

Apie purvologijos mokslà — p. 8 

Pagiriamasis þodis Roterdamieèiui — p. 9 

Kalëdinës dovanos: gauti ir gauti 

R a f i n e r i a 

Kai á miestà ateina Kalëdos, kasmet laikausi tradicijos – 

naktá ásijungiu savo senà kompiuterá ir keliauju po áþymybiø 

gyvenimà – þurnaluose, tinklaraðèiuose, laikraðèiuose, 

portaluose, komentaruose. Prilimpu prie iðskirtinio, traukianèio 

iðmone ir prabanga – esmingai prieðingo nei manasis 

– gyvenimo tarytum prie iðtaigingos vitrinos. Anapusinis 

pasaulis maniðká primena tiek, kiek pasaka primena kasdienybæ. 

Jauèiuosi kaip Nonos Mordiukovos spekuliantë ið 

filmo „Dviese stotyje“, ásijungianti þiûrëti neseniai Sovietø 

Sàjungoje atsiradusios koncerto vaizdajuostës. Vaizdai monitoriuje 

ir ðis pasaulis visuomet truputá susilieja, nes tikrovës 

atspindþio beveik niekada nepavyksta iðvengti. Todël, 

visai netikëtai, ðalia „Christian Louboutin“ batelio su kristalais 

ekrane prieð akis, ðiapus, ant mano raðomojo stalo, 

gali atsidurti bjauri nuorûka, lûpdaþiu tatuiruotas dzûkiðko 

viskio su ledukais stiklas ar kramtomosios gumos blynas. 

Perskaitau áþymiausiø Lietuvos þmoniø, þvaigþdþiø ðiltas, 

jaukias, svarbiausia – originalias – svajones apie Kalëdø 

dovanas ir suvokiu, kad jos man, kaip ir daugumai 

lietuviø, prieinamos tik monitoriuje. Na, galbût 

iðskyrus migdolinius pyragaièius les macarons, jø 

yra net „Iki“ prie autobusø stoties. Nors… „Oberweis“ 

anyþiniams, tiems beveik juodiems su ðviesesniais 

kraðteliais, lietuviðkieji ilgai (bijau, kad niekada) 

neprilygs. Kaip ir lietuviðkasis „Dþiugas“ nepavys 

italiðkojo parmezano, o karaokë niekada neátekës 

á Vokæ. 

Susimàstau apie tuos, kurie savo algø indëliu á 

bendrà atlyginimø vidurká maþina Lietuvos socialinæ 

atskirtá nuo Europos, kurie uþ ES pinigus, bet be iðskaièiavimo 

kovoja uþ tolerancijà, tuos, kurie TV 

laidose su vakariniais papuoðalais ir makiaþu pasitinka 

á laidà atëjusius skurstanèiuosius ir naðlaièius. 

Bet galvoje egoistiðkai vis tiek sukasi vienintelis 

klausimas: ko gi að norëèiau po savo eglute Kalëdoms? 

Jei nuoðirdþiai ir ilgai galvoju (arba raðau) 

apie trokðtamà dalykà, jis materializuojasi. Fantazija – 

máslingas aromatas virð neþinia kà verdanèio puodelio 

– per ðventes sutirðtëja akyse, virsdama citrinomis, 

vanile ir ðokoladu kvepianèiu glajumi ant nesenstanèiø 

kaip prisiminimai mieliniø sausainiø pilnaèiø. Eteris tampa 

kûnu: „Pirkite „Moskovskaja“ ir sutikite Naujuosius metus 

Maskvoje.“ 

…Þidinyje jaukiai spragsi malkos. Ðiandien mano eglutë 

stovi papuoðta sidabriniu bumbulu. Skaitau va apie vienà 

dràsià TV laidø vedëjà, paraðyta – þurnalistë tokia dràsi, 

kad ant eglutës iðdráso pakabinti visà savo trapiø þaisliukø 

kolekcijà… Katinas vis baksteli bumbulà nosimi narciziðkai 

groþëdamasis savimi deformuojanèiame – negalià verèianèiame 

jëga, o nulëpausá liûtu – pavirðiuje. Nertà ið ávairiaspalviø 

juosteliø takelá, ant kurio stovi medelis, pirkau 

Kalvarijø turguje ið moèiutës. Toje turgaus pusëje, kurioje 

þmonës prekiauja rûdijanèiu, sustabdytu, suadytu laiku. Kai 

ið moèiutës nuperku sau gal ir nelabai reikalingà daiktà, jauèiuosi 

taip, tarsi mylimas ir dievinamas, pagyrø ðykðtus tëvas 

bûtø pasakæs: „Gerai padirbëjai, dukra.“ Tà dienà esu 

laiminga. 

Man ðiek tiek nepatogu svajoti apie dovanas, jei prisimenu 

þmones, kurie galbût neturi tokiø galimybiø kaip að jø 

gauti, kuriems nepavyksta didþiàjà metø dalá gyventi MK 

(angl. Magic Kingdom), bet vis dëlto ðventës ir yra tam, kad 

pasilepintume, pasvajotume apie tai, kas paprastà, tiksliau, 

prarastà dienà atrodo neámanoma, visi, kartu… Na ðtai… 

Galvodama apie dovanos tikrumà, prisimenu O. Henry 

novelæ apie du ásimylëjëlius: jis, pardavæs vienintelá vertingà 

turëtà daiktà – laikrodá, jai nupirko puoðnias ðukas plaukams 

kaip marios ðukuoti, o ji jam – brangià grandinëlæ 

laikrodþiui, gavusi pinigø uþ nukirptas kasas. 

GIEDRA RADVILAVIÈIÛTË 

Jei ðiemet Senelis, kaip ir ðaltis, vëluos, tai jautienos 

taukais, vaðku ir vazelinu pateptos jo rogës leisis ant asfalto, 

kaip mano naujo mylimojo Tadeuszo Wronos (liet. varna) 

boingas (angl. boeing), atskridæs ið Niujorko. Skeldamos 

baimës ir vilties þieþirbas. Tada dovanø sulauksiu jau po 

Kalëdø, per Naujuosius, o gal net po jø… Kokybiðkà Tadeuszo 

fotografijà þurnalistai gavo darytà 1978-aisiais. Vëlesniø 

internete nebuvo. Per spaudos konferencijà atsigriebë, 

prikepë visokiausiø, daugybæ. Labiausiai man patiko toji, 

kurioje pilotas, sudëjæs rankas panaðiai kaip maldai, á auditorijà 

þvelgdamas nekonkreèiai, tarsi á debesis, praðë nebekreipti 

á já dëmesio. Jis tiesiog dirbo savo darbà. 230 þmoniø 

460 kojø, kai kurie – sëdynëmis, lëktuvà paliko patys ir 

tai, ko gero, buvo jiems geriausia dovana. Jauèiu, kad su 

Tadeuszu sutaptumëm bent keliomis vertybëmis... Velykoms 

skrendu á Kanadà. Ten manæs irgi laukia dovana – 

Atvirukas, pirktas Prancûzijos Meco Pompidou centro 

parduotuvëje. Autorë – Viviane Joakim 

klausysiu muzikos gulëdama ant grindø dabar jau tuðèio namo 

kambaryje, kurio lubos – septyniø metrø aukðtyje. Naktá 

pavasará takà iki lauko durø prie to namo apðvieèia magnolija. 

O duonà virtuvëje per puotas raiko mënulio pjautuvas. 

Rûsyje niekada neiðsijungia skalbimo maðina. Su ja, veikianèia, 

ðeimininkai namà pirko, dël to já dabar ir parduoda. 

Yra nutikæ taip, kad LOT’u á Èikagà iki Varðuvos skridau 

su paþástama stiuardese. Tai kodël ðventës proga negali nutikti 

taip, kad per Atlantà skrisèiau su Wrona? Po to nelaimingo-laimingo 

ávykio pilotas net neatidëjo kito reiso, nors 

skrydis turëjo ávykti tà paèià savaitæ. 

Jeigu tikrai ásimylëèiau já iki galo, t. y. iki neiðsiskleidþianèios 

vaþiuoklës, tai pertvara, skirianti pilotus nuo salono, 

man tepasirodytø kakavos greimas. Vonios uþuolaida. 

Rûkas ið meduolinës stirnos ðnerviø, sklindantis per kokoso 

droþliø ðerkðnà. Be to, tas þmogus, kurá myliu, pajunta tai, 

nors ir kokias kliûtis mûsø kelyje palieka piktosios jëgos: 

vis labiau þyla plaukai, vis lengviau iðvykti á tolimuosius 

reisus nepakylant ið lovos, vis daugiau randasi dalykø, tiksliausiai 

apibûdinamø keiksmaþodþiais. 

Pernai, irgi gruodþio mënesá, paskambino nepaþástamas 

vyras ir papraðë susitikti: reikià autografo mano knygoje. 

Atëjo neðdamas orchidëjà, apsivilkæs verstais kailiniais ir 

su laiko tëkmës modifikuotu „Burberry“ ðaliku. Kavinës 

duris atidarë peèiu ir koja, sklandþiai „perimdamas“ jas ið 

prieðais þengianèio lankytojo. Pasilikome ten ilgam, kaip 

pasakytø ið monitoriaus ðià akimirkà þvelgianti á mane mo- 

teris – „paiðdykavome „Ritze“. Na, tai jau kaip ir asmeninës 

legendos dalis. Paklausiau, ar jis tà mano knygà skaitë. Pasirodo, 

ne, po vidurinës mokyklos (programos) knygø nebeskaito, 

nupirko seseriai kaip Kalëdø dovanà. Sesers vardas 

Veronika. O jo – Michailas. Iki tol vienintelis gyvas mano 

matytas þmogus tokiu vardu buvo Gorbaèiovas. Þiûrëjau á 

vyrà ir prisiminiau frazæ apie Michailà ið antrosios savo 

knygos: „Grabe maèiau skyrius apie Pontijø. Að juos praleisiu.“ 

Ðtai ir dël tokiø sutapimø mano azijietiðkos akys per 

ðventes vis dar plaèiai atmerktos. Atsisveikindama paklausiau, 

kà jis veikia. Papasakojo, bet èia apraðyti negaliu. Geras 

þmogus, taèiau rankos suteptos krauju. 

Lietuviai ðiemet graudenasi, kad Kalëdas pasitiks kur 

kas labiau nuskurdæ nei pernai. Tad, pasak jø, dovanas reikia 

dovanoti praktiðkas: geriausia tas, kurios neávaro gavëjo 

á nepatogià padëtá prabangumu ir poreikiu atsidëkoti. Tas, 

kuriø paskui nereikëtø kam perdovanoti (recyclinti…). O 

dar geriau tokias, kurias galima prabangiai suvartoti (iðgerti, 

suvalgyti, uþsitepti, uostyti). 

Uostyti… Na prisipaþinkime nuoðirdþiai, kokia 

moteris Kalëdoms nenorëtø gauti flakono kvepalø? 

Nebent Izolda Gudelis. Mano „Etienne Aigner“ rausvieji 

„Private Number“ jau baigiasi. „Clear Day“ – 

taip pat. Norëèiau vakariniø. O kilnûs vakariniai gali 

bûti tik Juozo. Dovanokite man juos – modernius ir 

senoviðkus, komplikuotus ir nesupainiojamai grynus, 

kupinus prieðtaravimø, kaip ir pats jø kûrëjas Juozas 

Erlickas. Aukðtoji kvepalø nata – bûtovës slëpiniai, 

stiprus ðiaurinës þemës pasakiðkas (paksiðkas) charakteris, 

samanos ir nevirto àþuolai. Þemoji – akacijø 

apatija ir nuolatinë melancholija (settled melancholy). 

Kaip tik ji paverèia potëpá áþvalga, kartais – dainavimu 

vieðose vietose. Nuostabu, kai pagalvoji, kad 

jau turime tikrus lietuviðkus kvepalus ir dar tokios 

aukðtos klasës. Mano Juozo kvepalø buteliukas, jau 

nebe pirmas, kurio nuodingas, su niekuo nesupainiojamas 

aromatas sulaukë ne vieno komplimento, baigësi 

pernai. Pamenu, kaip jis (su Juozu esame labai 

geri draugai, gerbiu ir mëgstu absoliuèiai viskà, kà jis 

daro ir ko nedaro) pasakojo man, kokias beveik fizines 

kanèias patyrë kurdamas kvepalø pavadinimà. Sëdëjome 

dabar jau nesanèioje kavinëje dabar jau pervadintoje 

gatvëje po dabar jau nupjautu medþiu, ið kurio padarytas 

stalas vienoje kaimo sodyboje. Juozas galinga parfumerio 

ranka suspaudæs bokalà sulos prisipaþino: „Bet tegul tai geriau 

lieka tarp mûsø… Tai buvo vienas ið atviriausiø spontaniðkai 

patirtø paskutiniojo deðimtmeèio aktø. Barokinio 

jos kûno spàstai sielai. Tai tegalëjo nutikti Vilniuje. Viskas 

vyko taip, kaip svajojau, fiziðkai dvasingai, bet be jokiø 

uþuominø á staèiatikiø religijà. Po to þiûrëjau á jau pateptà 

drëkikliu ir kremu jos veidà, – tarpaktinis makiaþas buvo 

tos moters savigarbos þenklas. Balta kaip snaigë oda, ant 

skruostø – vos vos skaistalø, goslios, praviros lûpos, ávairuojanèios 

nuo karmino iki purpuro. Þvilgterëjau á kairæ, á 

deðinæ, pro langà á Gedimino pilá, á visà tà… meilës apimtá. 

Atsigulæs vël, kaip esu ápratæs nuo gimimo, ant nugaros, 

prisiminiau, kad Oscaras Wilde’as sakë, jog meilë yra didþiausia 

paslaptis, kurios ieðkojo pasaulio iðminèiai. Gavelis 

manë, kad tai dviejø kûnø trynimasis ir skysèio iðsiliejimas. 

Dabar supratau, kad abu poþiûriai – toli nuo tikrovës. 

Ðirdyje ðokinëjo angeliukai. Jauèiau, kad tuoj uþdainuosiu, 

bet dingtelëjo, kad nepaskambinau po pietø, kaip buvau þadëjæs, 

þmonai. Tada toji moteris ðalia tyliai paklausë, tarsi 

pudrà dulkstelëjo þodþius: „Juozai… Kada mes pagaliau 

áteisinsime savo santykius?“ Bûsimø kvepalø pavadinimas á 

galvà atëjo þaibu – „Helen, think“.“ 

Nukelta á p. 3

2 

2012 m. sausio 6 d. Nr. 1 (1067) 

Ðeimos sidabro iðpardavimas 

Baigiantis metams premjeras Andrius Kubilius viename 

interviu paminëjo socialinius iðlaikytinius, kurie savo ágûdþius 

perduoda ið kartos á kartà ir gyvendami ið valstybës 

paðalpø nebenori (o galbût ir nebemoka) dirbti. 

Globaliø sukrëtimø akivaizdoje senoji finansinë ekonominë 

sistema patiria didþiulius sukrëtimus, o su jais kyla ir 

visuotinës protesto akcijos. „Þmonës sako, kad pakaks. 

Kantrybës taurë persipildë. Norime tikros demokratijos, o 

ne sistemos, paremtos nauda stambiajam verslui ir bankams“, 

– kalbëjo viena ið taikiø protestuotojø Londone 

2011 metø rudená. 

Kita vertus, tradicinës vertybës Europoje grimzta á praeitá, 

tik kaþin ar alternatyvos bus geresnës. Lietuviðkas kaimas, 

ðimtmeèius buvæs lietuvybës ir tautos verslumo atrama, 

beveik nunykæs (þinoma, veikia ir modernûs ûkiai, bet 

tai jau kitas pasaulis). Kartu nyksta kaimo mokyklos, bibliotekos, 

paðtas, t. y. tie socializacijos tinklai, kurie sujungdavo 

bendruomenes. Ðvietimo reforma maþina neturtingesniø 

ðeimø galimybes ið maþesniø miesteliø iðleisti atþalas 

mokytis á aukðtàsias mokyklas. Gyvenimas koncentruojasi 

didmiesèiuose. Trûkstant lëðø biudþete pasigirsta siûlymø 

privatizuoti valstybines ámones ar savivaldybiø akcines 

bendroves, kurios galbût ir neveikia taip efektyviai kaip privaèios, 

taèiau daugiau ar maþiau uþtikrina vieðøjø paslaugø 

lygá. 

Kà gi, procesai, matyt, ið tiesø yra globalûs, taèiau taip 

jau buvo – Anglijoje, á kurià taip verþiasi mûsø tautieèiai ið 

maþesniø miesteliø. 

Buvæs Britanijos ministras pirmininkas Haroldas Macmillanas 

(vëliau – lordas Stocktonas) 1985 metais Anglijoje 

vykusià privatizavimo programà palygino su ðeimos sidabro 

iðpardavimu: „Pradþioje parduodami Jurgio laikø sidabriniai 

indai, vëliau – visi puikûs svetainës baldai, o tada ateina 

laikas Canaletto paveikslams.“ Ðis posakis apie „ðeimos 

sidabrà“ buvo plaèiai vartojamas. 

Tokios britø kompanijos kaip Nacionalinë angliø bendrovë 

(National Coal Board), Britø geleþinkeliai, Dujø 

bendrovë (Gas Board) ir Vandens bendrovë (Water Board), 

kurios teikë vieðàsias paslaugas, Margaret Thatcher laikais 

buvo privatizuotos. Galbût jos ne visada veikdavo efektyviai, 

taèiau buvo vadovaujamos þmoniø, kurie þinojo, kà 

daro, ir tiekdavo tai, kà þadëjo, – vandená, ðilumà, elektrà, 

teikë perveþimø geleþinkeliais paslaugas, o ne vien tik 

rûpinosi dividendais akcininkams. 

Ðeimos sidabras buvo parduotas. Paslaugø kokybë suprastëjo, 

kompanijø pelnai ir direktoriø atlyginimai iðaugo, 

ðildymo, elektros, vandens ir geleþinkelio bilietø kainos 

vartotojams padidëjo. Susidarë padëtis, kad, Britanijos politikams 

besiprieðinant europieèiø átakai, prancûzø ir vokieèiø 

vieðojo sektoriaus operatorës, veikianèios Anglijoje, didina 

kainas ðalies vartotojams, kad sumaþintø jas savo ðaliø 

gyventojams. Teko keliauti tiek vokieèiø, tiek britø traukiniais. 

Ið Londono á Kornvalá vykstanèiame traukinyje kelionës 

metu tualetas buvo uþsikimðæs ir, galima sakyti, „perpildytas“, 

nuleidimo sistemos neveikë, vanduo ið èiaupo 

nebëgo, o ir bilieto kaina buvo treèdaliu didesnë negu vaþiuojant 

Vokietijos valstybës valdomu „Deutsche Bahn“. 

Galima paklausti, kà tai turi bendra su Lietuva? Prieð 

porà metø buvo privatizuota „Vilniaus energija“, kuri geriau 

ar prasèiau rûpinosi vienu – tiekti ðilumà miesto gyventojams. 

Dabar miesto valdþia neturi jokios átakos privaèiai 

bendrovei, kurios pagrindinis tikslas – gauti maksimalø 

pelnà ir akcininkams iðmokëti dividendus. Lietuva – 

nedidelë ðalis, èia nëra tokiø temperatûrø skirtumø kaip, 

tarkim, Rusijoje, dujø ir mazuto kainos vienodos, bet ðilumos 

pardavimo kaina miestuose, kur ðilumos ûká valdo savivaldybës, 

ir ten, kur tai daro privaèios ámonës, gerokai 

skiriasi. Kas bûtø su dabar neblogai funkcionuojanèiu keleiviø 

perveþimu geleþinkeliais, jeigu bûtø vykdomas privatizacijos 

procesas? 

Socioekonominis valstybës nuosmukis prasidëjo XX 

amþiaus paskutinio deðimtmeèio viduryje, kai lengva ranka 

buvo privatizuotos valstybei priklausanèios ámonës ir ðalies 

industrinë sistema þlugo. Taip, sistema buvo sovietinë, taèiau 

ji bent vienijo visuomenæ gamybos pagrindu. Gamybos 

þlugimas buvo lydimas „prichvatizavimo“ ir valstybinio 

turto uþgrobimo, kartu kuriant „finansines piramides“. 

Tada modernûs Kauno televizoriø gamyklos árenginiai buvo 

iðveþti ir parduoti kaip metalo lauþas, po privatizacijos 

iðnyko Vilniaus „Venta“, „Þalgiris“, ðlifavimo stakliø ir 

gràþtø gamyklos, Klaipëdos namø statybos kombinatas, 

Kauno dirbtinio pluoðto gamykla, Panevëþio tiksliosios 

mechanikos gamykla, Ðiauliø „Nuklonas“. Klaipëdoje apie 

konteinerius iki ðiol klajoja sveiki, turintys rankas ir kojas, 

apskuræ vyrai. Tai buvæ þvejybos laivyno jûreiviai, nes didþiulis 

Lietuvos valstybinës þvejybos ámonës „Jûra“ laivynas 

buvo iðvogtas. Darbo nebeliko ir atsirado tas „iðlaikytiniø 

sluoksnis“, apie kurá kalbëjo premjeras. Þuvys, kurias 

buvo galima gaudyti laivais su lietuviðka vëliava, visada turëjo 

paklausà ir Rytuose, ir Vakaruose. Namø statybos 

kombinatai, turëdami tokias pajëgas, bûtø persiorientavæ á 

pelningà statybø ir renovacijos verslà. Lietuviðkø maisto 

produktø perdirbimo, veþëjø, baldininkø, biotechnologijø 

ámoniø sëkmë Europoje árodë, kad mokame ne tik krepðiná 

þaisti. Sàjûdþio bangos iðkeltiems politikams tada trûko 

valstybinio áþvalgumo. Ið istorijos turime kai ko pasimokyti – 

ypaè dabar, kai vël prabilo privatizacijos ðaukliai, kalbantys 

apie vieðøjø paslaugø, geleþinkeliø, ðilumos ir vandens tiekimo 

ámoniø akcijø dalies privatizavimà. Apie likusá ðeimos 

sidabrà. 

VYGANTAS VAREIKIS 

Lietuvos radijo „Savaitës komentaras“ (I.2) 

Laiku ir nelaiku 

Tas ir ne tas Atpirkëjas 

Kelkis, nuðviski! Tavoji ðviesa atëjo, 

VIEÐPATIES ðlovë virð tavæs suðvito. 

Nors þemæ ðtai sutemos gaubia 

ir tautas tamsybës dengia, 

bet virð tavæs VIEÐPATS ðvieèia, 

virð tavæs jo ðlovë apsireiðkia. 

Tautos ateis prie tavosios ðviesos 

ir karaliai – prie tavojo tekanèio spindesio. 

Pakelki akis, paþvelki aplinkui! 

Visi renkasi eiti pas tave: 

tavieji sûnûs ateis ið toli, 

tavosios dukros bus atneðtos ant rankø. 

Tai matydama, spindësi ið dþiaugsmo, 

tavoji ðirdis virpës ir dþiûgaus, 

nes tau bus iðpilti jûros lobiai, 

pas tave suplûs tautø turtai. 

Apguls tave kupranugariø vilkstinës, 

Midjano ir Efos vienkupriai. 

Atvyks visi ið Ðebos, auksu ir smilkalais neðini, – 

jie paskelbs VIEÐPATIES ðlovingus darbus. 

Iz 60, 1–6 

Kalëdø laikotarpiu ne tik graþu, bet ir privalu kalbëti 

apie dþiaugsmà ir ðviesà, apie nugalëtas tamsybes ir naujai 

ásiþiebusià viltá. Nuo seniausiø laikø ðios ðventës tradicijos 

dëliojosi taip, kad rastøsi nuoroda á Sol invictus tikrovæ. Þemës 

ir þmogaus tamsa nëra jau tokia galinga ir nepajudinama. 

Kad ir kà manytume apie privalomàjá kalëdiná optimizmà 

bei linksmybes, jø trankus paradas kiekvienà syká duoda 

vaisiø. Nusisukæs nuo jo su panieka ir pasiryþæs ieðkoti tikresnio 

dþiaugsmo ir tikresnës vilties, netrukus aptinki, kad 

sieki to paties, tik apsimesdamas, jog esi aukðtesnis ir tobulesnis 

nei visi tie, kurie kasmet apsàla nuo egluèiø ir þvakuèiø, 

sentimentaliø melodijø ir baþnytinio èiulbëjimo. 

Nereikia didelio áþvalgumo, kad suvoktum, jog pranaðo 

Izaijo knygos skelbiamas ðviesaus rytojaus Jeruzalëje idealas 

yra lëkðtas ir primityvus, popsinis. Panaðaus religinio 

kvaitulio uþvaldytas mûsø katalikiðkas jaunimëlis prieð porà 

deðimtmeèiø savo renginiuose iki nualpimo traukdavo 

giesmæ, sudëtà ið ðiø Izaijo eiluèiø. Jeruzalè, Jeruzalè, numeski 

gedulo drabuþá. Ákvëpimui pasiekus virðûnæ, þodá Jeruzalè 

keisdavo Lietuva, nes ir jai juk Vieðpaties skirta visuotinai 

dþiûgauti, uþuot raudojus. Jaunieji plëðë ið ðirdies, 

o vyresnieji klausësi ir jau regëjo mintyse gintarinën pakrantën 

plûstanèias vilkstines su tautø turtais. Rytojus, kuris 

tave neðios ant rankø, glamonës, apipils gërybëmis. Ar 

besugalvotum didesná religijos kompromitavimà, kai jà susieji 

su tokia svajone? 

Turbût pats Dievas taip patvarkë, kad ði pranaðo vizija 

liko tik popieriuje. Jeruzalë niekada netapo spindinèiu pasaulio 

centru, traukusiu karalius ir rinkusiu duoklæ ið svetimø 

tautø. Nebent ðiandienes turistø ir maldininkø vilkstines 

Ðventojoje Þemëje laikytum anos tolimos pranaðo svajonës 

iðsipildymu. Jeigu kalbëtume apie istoriná Izaijo knygos 

kontekstà ir prisimintume Izraelio tremtiniø sugráþimà ið 

Babilonijos, tai viskas vyko prieðingai. Gráþo anaiptol ne 

visi, rodos, be didelio entuziazmo, pagaliau ir namuose jø 

nelaukë nei ðlovë, nei turtai. Tikrai ne triumfo þygis. Kitiems 

pranaðams vëliau teks ið naujo guosti ir stiprinti sugráþusiuosius. 

Nieko naujo po saule, – atsidustø Koheletas. 

Kas bûtø ádomiau ir originaliau, tai situacija, ið kurios 

kyla auksinio Jeruzalës rytojaus paþadas. Ir èia viskas turëjo 

pasukti prieðinga linkme. Ankstesnis, 59-asis, Izaijo knygos 

skyrius mûsø vertime prasideda antraðte „Kaltë ir teismas“. 

Sunku surasti Biblijoje kà nors slogesnio ir nepalankesnio 

tautai, kuri vadinama iðrinktàja. Autorius deda be 

jokio gailesèio: „Jûsø rankos suteptos krauju, jûsø pirðtai – 

kalte. Jûsø lûpos kalba melagystes, jûsø lieþuvis ðnabþda 

apgaulæ. […] Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, 

nes teisybë klumpa gatvëje, o dorumui uþdrausta áeiti.“ 

Tokia kraupi diagnozë. Þinoma, ji nëra nauja. Ir visi trys ar 

daugiau Izaijo knygos autoriø, ir kiti pranaðai á valias griaudëjo 

kaltindami tautieèius neiðtikimybe Dievui bei nuodëmiø 

gausumu. Taèiau ðá kartà pribloðkia protu nesuvokiamas 

ðuolis nuo krauju suteptø rankø ir melagingø lûpø prie 

Vieðpaties ðlovës, kuri spindës virð nuodëmës miesto. 

Viskas lyg ir bûtø paaiðkinama áprastu religiniu mechanizmu: 

Izraelis vël atsigræþia á savo Dievà, atsisako nedorybiø, 

o á Jeruzalæ sugráþta gerovës ir palaimos metas. Galbût 

raginimas atsiversti kitàsyk ir ima veikti pagal tokià schemà, 

panaðiai kaip prasikaltusiems vaikams uþ pasitaisymà 

paþadamos Kalëdø Senelio dovanos. Vis dëlto átarèiau, kad 

pranaðas Izaijas eina kitu keliu. Tarp jo þiauriø iðtarmiø savo 

tautieèiams netikëtai ðmëkðteli mintis, kad pasmerktieji 

sulauks Vieðpaties, kuris ateis kaip Atpirkëjas ir kaip upës 

sraunuma. Ið jo laukiama ir tikimasi radikalaus perversmo 

nesibaigianèioje nuodëmiø grandinëje. Bet jis nebus toks, 

kuris tik baudþia arba atlygina senuoju religiniu metodu; 

jau vien jo vardas – Atpirkëjas – leidþia manyti, kad Dievas 

pats mokës kainà uþ þmogaus iðgelbëjimà. 

Rodos, beliktø smagiai pridurti, kad ðià dangaus operacijà 

ir atliko Jëzus Kristus, kurá kà tik sveikinome su gimtadieniu. 

Jo mokinys ðv. Paulius ne be Izaijo knygos pagalbos 

dëlios savàjà teologijà apie Dievo Sûnø, kuris apiplëðë pats 

save ir sumokëjo mûsø skolas. Visame Senajame Testamente 

nesunku aptikti tai, kà galëtume pritaikyti Kristui, ir 

ðiø analogijø krikðèionys griebiasi nuo seniausiø laikø. Bet 

ir vël maga mokytis ið Izaijo paradoksø meno. 

Noras ávesdinti Jëzø Kristø á nuodëmës miestà, kad ðis 

pavirstø dþiûgaujanèia ir ðlovinga Jeruzale, reikalauja geografiniø 

permainø. Netapusi pasaulio centru, kaip vylësi 

pranaðas, Jeruzalë netapo ir Jëzaus lopðiu nei tiesiogine, nei 

perkeltine prasme. Trijø Karaliø kelionë pas kûdiká, tituluojamà 

þydø karaliumi, pilna ironijos dël neiðsipildþiusiø pranaðysèiø. 

Þvaigþdë uþteka ten, kur pagal Raðtus jos neprivalëtø 

bûti. Karaliø dovanos, turëjusios pretenduoti á anuos 

pranaðautus tautø turtus, galiausiai reiðkia tik grynà absurdà. 

Miestas, pakiliai laukiantis savo ðlovës ir suklestëjimo 

valandos, lieka tuðèiomis rankomis, juokingas ir nuogas, su 

marazmatiðku karaliumi prieðakyje. 

Tie, kuriems Atpirkëjo paþadas vakar ar ðiandien teikia 

dþiaugsmà ir viltá, niekada nelauks ir nepraðys ko nors 

daugiau uþ þodá, uþ nuojautà, uþ sapnà, uþ patá gyvenimà, 

girgþdantá jo tamsos ir ðviesos, jo ðvenèiø ir kasdienybës 

ratà. 

-tj-


3 

Atkelta ið p. 1 

Goslios, praviros, drëgnos lûpos… 

Tokiø lûpø Kalëdø proga norëèiau irgi. Kartà nepelnytai, 

per þiaurø atsitiktinumà buvau vienoje knygø mugëje. 

Salëje sëdëjau su tenykðte, bet kartu ir èionykðte kultûros 

ataðë. Á scenà uþlipo du raðytojai ir viena raðytoja. Ataðë 

á ausá pasakiau savo patarlæ, kuri, stengiantis objektyviai 

vertinti moterø literatûrà, manæs neapgavo në viename þemyne: 

„Parodyk man savo lûpdaþá – að pasakysiu, koks tavo 

romanas.“ Raðytoja lûpas buvo iðsidaþiusi juodøjø slyvø 

spalva. Galbût todël dantys atrodë fluorescenciniai. Vëliau 

perskaièiau tos moters knygà angliðkai. Trumpà iðtraukà 

pateikiu gimtàja kalba: „Ji apsivilko maudymosi kostiumëlá 

ir álipo á sûkurinæ vonià. Adamas po valandëlës iðëjo su 

glaudëmis ir álipo pas jà. Jie sëdëjo vonioje kalbëdamiesi ir 

buèiuodamiesi, paskui nusirengë, o ant Niujorko uþslinko 

ðilta spalio naktis.“ 

…Lûpdaþá dovanokite man „Clinique“, kuo natûralesnës 

spalvos. Po tokiu lûpdaþiu manæs man atrodo daugiau. 

Per Kalëdø ðventes priklauso ko nors iðgerti. Bet kà daryti, 

kad ðventë paprastai ateina tada, kai iðgeriu. Ðoku apsivilkusi 

skirtingø spalvø (geltonos, þalios ir raudonos) treningu 

kambaryje ir dainuoju kaip Alina Orlova: „Að noriu 

ðventæ ðvæst, að noriu ðventæ ðvæst…“ Á vakarà ið ðono paklausius 

daina skamba kaip „ðeðios þàsys su ðeðiais þàsyèiais“ 

(she sells seashells on the seashore). Pastaruoju metu 

geriu tik dzûkø etnokultûros eksponatus, todël, kad jie bûna 

vienetiniai – ir pakuotë, ir atsiradimo aplinkybës, ir kurjeriai. 

Taip pat danga, ant kurios eksponatas trumpai pailsi. 

Puiki dovana. Tinkamas gerti ir þiemà, ir vasarà. Áspûdingas 

su ledo gabalëliais. Kaina, kaip sakoma, POA. Price on application. 

Prieð vartojant nereikia tartis nei su vaistininku, 

nei su ðeimos gydytoju. Ragaujamas pamaþu draugijai suteikia 

vintaþinio lankstumo. Be to, ðio gërimo gamintojai – 

yra menø globëjai. Dar në vienas gavëjas niekada nesiskundë, 

áskaitant ir Nikolajø Gumiliovà, kai jis lankësi Seirijø 

apylinkëse per Pirmàjá pasauliná karà. Pasakyk, kà geri, að 

pasakysiu, kokia tavo poezija: 

È ïî ñòåíàì íà÷èíàëèñü òàíöû, 

Äâèãàëèñü ôèãóðû íà õîëñòàõ, 

Îáåçóìåëè êàìáîäæèàíöû 

Íà êîíÿõ è áîåâûõ ñëîíàõ. 

Çàëèâàëèñü âûøèòûå ïòèöû, 

À äðàêîí ïëÿñàë óæå áåç ñèë, 

Äàæå Áóääà íà÷àë øåâåëèòñÿ 

È ïîíþõàòü ðîçó ïîïðîñèë. 

È ñâÿòèëèñü çâåçäû çîëîòûå, 

Ïðèãëàøåííûå íà òîðæåñòâî, 

Ñëîâíî àïåëüñèíû âîñêîâûå, 

Òå, ÷òî ïðîäàþò íà Ðîæäåñòâî. 

Kalëdinës dovanos: gauti ir gauti 

...Ir kaip jau ne kartà, po velniø, yra buvæ, kai tik ásivaþiuoju 

skaityt, raðyt ar kà perdaryt (lenk. rafineria), paskambina. 

Ðákart ne telefonas, á duris. O dar neiðvardijau visø 

dovanø, kurias ðiemet norëèiau gauti, paskui uþmirðiu. 

Na tada pasakysiu tranzitu, greit. 1) Batø, bet ne „Louboutin“. 

Raudonos ir juodos derinys man per tiesmukas. Be to, 

ar ásivaizduojate lubutenais apsiavusià a. a. Nonà Mordiukovà? 

Net mëgstamø Egliø – Gabrënaitës, Ðpokaitës ir Þalèiø 

– neásivaizduoju, ir þinau kodël. 2) Atviruko noriu. Be 

áraðo, su gële. 3) Papuoðalo ne ið ákapiø. 4) Kelionës ne palei 

parduotuviø vitrinas. Gal galëtø vël paskambinti Michailas 

ir juodame voke áteikti man kruvinà bilietà? Verslo klasë. 

Visos vietos prie lango – ant sidabrinës pelëdos nugaros 

á Magic Kingdom. Tokiu atveju raudona ir juoda derëtø. 5) 

Dar norëèiau knygos. Bet ne tokios, kurià skaitydama instinktyviai 

– o taip skaitau visada ið pradþiø – jausèiau, kad 

jà jau skaièiau. Dvideðimt, o gal ir ðimtà kartø. Varèiau jos 

puslapius TV, maèiau tuos vaizdus, charakterius, leksikà, 

ritmà, efektus, situacijas, insinuacijas, simuliacijà. Tokias 

knygas, kokiø nenorëèiau Kalëdoms, mëgsta milijonai, dël 

tos paèios prieþasties, dël kurios Rusija dievina Baskovà. 

Ðità prieþastá knieti paaiðkinti argumentuota pastraipa, bet á 

duris tebeskambina... O bûtent tada jos, dvigubos, ir neatsirakina. 

Kai tik ásivaizduoju kalëdinæ knygà, pradëtà raðyti 

nuo svarbiausiojo dalyko – pirðto atspaudo ant klaviatûros 

ar raðiklio – matau, kaip milþiniðka guoba, nulauþta per vëtrà, 

þymëjusi pelenø iðbarstymo ratà, susiklijuoja ir dejuodama 

stoja á vietà. Pelenai, nusëdæ Monk’s House sode, atrodë, 

amþiams, pakyla ir taisyklinga vora, tarytum paukðèiø 

taðkeliai danguje, sugráþta á urnà. Praeina trys laukimo savaitës. 

Ðlapia, pabrinkusiu veidu, atsiremdama pirðtø galais 

á kietà ir violetiná kaip raðalas vandená, ið Uzo artyn brenda 

moteris. Paklusnias plaukø gyvates krante ji suka á mazgà, 

tapdama fotografija ant mano ðaldytuvo. Moterá pasitinka 

Leonardas. Vyras atrodo taip, tarsi namuose kà tik, 1941 

metø kovo 28-àjà, nebûtø radæs laiðko. Jo þanrà pirmiausia 

apibrëþèiau kaip padëkos: „Brangusis... [...] Vël girdþiu 

balsus ir negaliu susikaupti. Todël elgiuosi taip, kaip man 

atrodo geriausia. Suteikei man didþiausià, kokià galëjau patirti, 

laimæ. Buvai man viskas ir niekas negalëjo bûti geresnis 

[...].“ 

...Na kà, atsirakino pagaliau. Aèiû Dievui. Nes girdþiu 

balsus ir negaliu susikaupti. Kas ten? Trys Karaliai? Ar trys 

advokatai... Trys Karaliai, nors ir per anksti, galëjo pasirodyti 

dël dovanø. Sakiau gi, svajonës materializuojasi. O trys 

advokatai – tai dël bet ko. Juos dabar turi visi – pedofilai, 

Dievas, velnias, raðytojai, melagiai, bankininkai, vagys ir 

vagys bankininkai. Mûsø namo bendrijos pirmininkas, pavyzdþiui, 

irgi advokatas, vaikðto neðinas portfeliu kaip 

neiðsiskleidþianèiu paraðiutu. 

Laiptinës prieblandoje, be nuspëtøjø ðeðiø, stovëjo vienas 

kitas kaimynas, dar keletas nepaþástamø, bet matytø 

vieðojoje erdvëje þmoniø. Negana to, veiksmas vyko kieme 

ir ðiapus durø: kaimynas neðë aukðtyn su trimis talkininkais 

malkas þidiniui. Du vyrai suëmæ ádubusá brezentà uþ galø 

ëjo prieky, o du – ið paskos, atrodë, lyg ið mûðio lauko gabentø 

suþeistàjá. Namo bendrijos pirmininkas („atleiskit, 

kad trukdau tokià naktá, bet ryt iðskrendu á Briuselá...“) pakiðo 

perþvelgti kaupiamøjø lëðø likutá ir apskritai pinigø balansà. 

Pasitaisiau akinius, prisispaudþiau pilvu prie laiptø 

turëklo, pasidëjau ant jo aplankà. Uþuot ið karto brûkðtelëjusi 

paraðà po grafomis, skaièiuoti vis tiek juk nemoku, 

þvilgterëjau þemyn – pravirose duryse, buto þemiau prieðkambaryje, 

odiniame fotelyje sëdëjo merga, iðsidaþiusi kaip 

Amy Winehouse, ir lupo bananà. Jos siauri klubai fotelyje 

uþëmë tiek naudingojo ploto kiek guminëje valtyje. Dukra 

pasakojo, kad dabar atlikëjai mëgdþioja klubuose garsiø 

mirusiø dainininkø balsus, intonacijà, persirenginëja jø rûbais, 

ji neva matë Freddie Mercury triko su rombais. Bet 

Amy? Winehouse? Ðitoj laiptinëj?.. Kaimynas netyèia stuktelëjo 

mane peèiu, prasispraudë visi keturi su neðuliu, bet uþ 

laiptø posûkio malkos bildëdamos pabiro þemyn, iðilgai 

plyðo brezentas. Apstulbæ neðikai liko stovëti su dviem medþiagos 

ðaliais. Audrius ið ketvirto aukðto, pamatæs, kad 

dviem ðuoliais visø neaplenks, sëdyne nuèiuoþë turëklais, 

atðokau – pro nosá bliuzono kiðenëje prazvimbë sidro skardinë. 

Pasipylë keiksmaþodþiai. Pro nebeuþsiverianèias duris 

ið kiemo áëjo, aiðku, pasidomëti, kas vyksta, o vëliau – 

ávertinti siuvëja Marija su dukros sûneliu ant rankø ir jos 

vyras. Rankoj jis laikë kûno spalvos centimetrà, kuriuo buvo 

pririðtas taksas. Nematomas, tik numanomas ðuo tàsë 

„pavadá“ ið lauko ir nëjo á vidø. Pasiraðiau bendrijos lëðø 

apskaitos lape, bet ið smalsumo vël persisvëriau apaèion... 

Merga fotelyje bananà iðsilupo, þiûrëjo á vaisiø lyg pirmà 

kartà matydama. Nevalgë. Paskui uþsimerkë, apglëbë jo 

virðûnæ judriomis beþdþioniðkomis lûpomis ir uþdainavo: 

„They tried to make me go to rehab... I said nooO, nooO, 

nooO...“ 

Prie paðto dëþuèiø mindþikavo kelios prisidaþiusios 

moterys. Ant jø veidø grimu buvo nupieðtos mëlynës, sumuðimø 

þymës, randai. Dantyse (rankos buvo suriðtos uþ 

nugaros tramdomaisiais marðkiniais) viena laikë plakatà: 

„Ar jums sunku iðkentëti be smurto prieð mus 16 dienø?“ Á 

jas, pamëlynavusias dar ir nuo ðalèio, ið sandëliuko, kuriame 

iki ðiol tik ðios laiptinës gyventojai turëjo teisæ laikyti 

dviraèius, spoksojo mergina su skara ant peèiø. Ji buvo be 

ausø. O vietoj nosies þiojëjo juodas vakuumas. Tiksliai atsiminiau, 

kur jà maèiau – „Time“ virðelyje. Aisha flegmatiðkai 

sukteldavo galvà, tiksliai gyvuliðkai iðvengdama nuo 

laiptø per kelias pakopas besibaladojanèiø ir krintanèiø 

malkø, priëjo prie plakato ir ëmë pirðtu vedþioti kiekvienà 

raidæ, tikriausiai stengësi perprasti lotyniðkà abëcëlæ. Pajutusi, 

kad pagal priimtas taisykles èia kai ko pavojingai 

trûksta, pirmininkui atidaviau pasiraðytà lapà ir papraðiau 

paskolinti portfelá. Uþkopiau keletà laiptø aukðèiau, portfelá 

stabiliai, gulsèià padëjau ant þemës, spyriau þemyn ðliures, 

uþlipau ant jo ir pradëjau: 

– Mieli Ponai ir Ponios! Karaliai, Teisësauga, Pirmininke, 

Mere! Baltos lankos, þydras dangau... ir... ir Tadeuszai 

Wrona! 

Tai, kad vis dar pasirodau ne bet kur, o vieðojoje erdvëje, 

man yra didþiulis ávertinimas. Toks didelis ir toks brangus, 

koks tik gali bûti. Esu ðatënietë, ðatënë, ðatenë – iki þilø 

plaukø paðakniø. Bet tas titulas priklauso ir kiekvienam ið 

jûsø. Turiu juo dalytis su daugeliu. Dëkoju þurnalui „Þmonës“, 

nuolat ir be jokio atlygio paskolinanèiam man epitetø, 

patetikos, metaforø ir pasiflorø, moliûgø ir lûgniø, torto ir 

papildø nuo jo bei tikro netikrumo svaigulio. Dëkoju savaitraðèiui 

„Stilius“. Be konvejeriu jo kuriamø kliðiø, kuriomis 

nuolat þaviuosi, – kà ten þaviuosi, jomis kaip storas karpis 

privaèiame tvenkiny mintu, – daugelis mano esë netektø 

daugelio pastraipø. O kai kurios – net idëjos. Taip pat reiðkiu 

nuoðirdþià padëkà komercinëms TV, radijo stotims, 

dienraðèiams... Ypaè – vienam, suteikianèiam ne tik man, 

bet ir tûkstanèiams pilieèiø impulsà ir budrumo nuolat vienaip 

vertinamus ávykius, atsakingus asmenis, partijas vertinti 

lygiai taip pat entuziastingai ir azartiðkai, tik kitaip. 

Dëkoju kai kuriø tinklaraðèiø autoriams, daþniausiai irgi uþ 

stiliø, kurio esmë – geismà paversti inercija, interviu – savireklama, 

o svajonæ ástiklinti vitrinoje. 

Aèiû Tëtei, Mamai. „Ðatënø“ bendruomenë, kaip ir bet 

kokia kita, prasideda nuo ðeimos. Myliu jus... Ið tikrøjø myliu 

jus. Atsimenu, kaip mama mokë mane þengti pirmuosius 

þingsnius, mokë pirmøjø þodþiø. „Kalbà puoðk sinonimais, – 

sakydavo ji. – Pilnas, kupinas, sklidinas. Biurokratai, automatai.“ 

Ji aiðkino ir antonimø reikðmes: „Tiesa“ – tiesa, Rytai 

– Vakarai, knyga – „Plëðiniai“. 

Padëkoti turëèiau ir daugeliui dëstytojø, mokiusiø mane 

suvokti literatûros kûrinius, gilinantis tik á jø kalbà – be 

anotacijø, autoritetø nuomoniø ir raðytojø ávaizdþiø. Asmeniðkai 

norëèiau padëkoti vienam dailëtyros profesoriui, árodþiusiam, 

kad kûrinyje faktà verèiant meno faktu galima 

vartoti tikras pavardes ir uþmigti pamirðtant sàþinæ. 

Special thanks (ypatingasis aèiûsas) Virginijai Woolf. 

Bûtent ji paaiðkino, kas yra bet kokio teksto pradþiø pradþia, 

t. y. pirðto atspaudas ant raðiklio: „Every secret of the 

writers soul, every experience of his life, every quality of 

his mind, is written in his words.“ Deja, nemoku iðversti. 

Rankraðèiai neskæsta, tiesos – nesivartalioja. 

Dëkoju savo ðeimai... Dukrai – uþ palaikymà, katinui – 

uþ ðilumà, televizoriui – uþ kambario apðvietimà. Jei turëèiau 

savo advokatà, tai apkabinèiau já dabar, ðioje laiptinëje, 

priglausèiau skruosto kremà prie jo kostiumo audinio ir 

pasakyèiau: „I love you, man!“... ir delnu patrinèiau jam 

nugarà. Laimingø Jums Kalëdø, kaimynai. Linksmø Naujøjø... 

Teiðsipildo visi jûsø s...norai... 

Þiojausi pasakyti ir svarbiausia – honorarà uþ ðità kalbà 

aukoju Pavilnio naðlaièiø namams. „Ðiaurës Atënø“ redakcija 

dar pernai nusipirko zebro raðto raiðtelius, kurie bus dovanojami 

kilniaðirdþiams autoriams. Raiðteliai ðvieèia dienà, 

ne tik naktá. Keliaukite per perëjas saugûs. Ðià þiemà ir 

að pasipuoðiu rieðà. Na argi nesmagu, kad Lietuvoje, kaip ir 

kitose scenose, ið karto matyti, kiek aplink yra nesavanaudþiø 

bendraminèiø – troleibusuose, fotografijose, parkuose, 

aikðtëse, parduotuviø kasose ir Rasose. 

...Prisipaþinimo apie labdaros akcijà paskelbti nespëjau, 

nes ið triukðmo laiptinëje – ðviesa galëjo ir uþgesti, vaizdas 

iðnykti, jis buvo maþai informatyvus – pasidarë aiðku, kad 

niekas nieko èia piktybiðkai nesiklauso. Per rankas laiptinëje 

keliavo atkimðtas ðampano (taip, „Ruinart...“) butelis. 

Taèiau nesimatë në vienos taurës, net vienkartinës. Moterys, 

susukusios plakatà prieð smurtà á þiûronà, pasikeisdamos 

nukreipdavo já á ávairia technika ávairiose epochose iðmargintus 

uþraðus ant aliejumi daþytø laiptinës sienø. Malkos 

gulëjo nesurinktos. Aisha sëdëjo apsiþergusi dviratá, 

purvinais kumðèiais uþsikimðusi ausø kiaurymes. Nebûèiau 

nustebusi, jei vienos ið aðtuoniø paðto dëþuèiø durelës bûtø 

atsiknojusios ir ið „gyvybës langelio“ kaip gegutë galvà bûtø 

kyðtelëjusi Baukutë... Po visø kojomis traðkëjo eglutës 

þaisliukø makaronai. Ko gero, maþdaug mano amþiaus, 

penkiasdeðimtmetis, kaimyno talkininkas, girtas jau, suko 

aplink galvà brezento gabalà ir depiliuotu balsu dainavo: 

„Iðgalvojau lietø, iðgalvojau Giedrà, iðgalvojau Wronà ir 

kai kà daugiau... Iðgalvotas Wrona retkarèiais pagieda...“ 

Persiutau kapitaliai. Man pasirodë, kad kai kuriuos tos strofos 

þodþius jis iðdainuoja didþiàja raide, nes varna jo dainoje 

buvo vyriðkosios giminës. Suðukau: „Uþsièiaupk! Nei tu 

þinai, kas tas Wrona, nei þinai, kad jo negalima sugalvoti...“ 

Bet vyriðká savo ruoþtu jau ramino draugas, priplojo nugara 

prie sienos, apglëbë ðlaunimis jo ðlaunis ir bandë uþkiðt jam 

burnà (...malka). Nuo triukðmo krito tinkas, lëtai, lyg sukietëjæs 

rûkas. Namo bendrijos pirmininkas, pastebëjau tai jau 

sakydama kalbà, norëjo atgauti portfelá, gal net bûtø ryþæsis 

iðplëðt já jëga, bet nedráso, – dalá uþmokesèio gaudavo ir ið 

manæs. Tai mandagiai ðypsodamasis pasilenkdavo, greit apþvelgdavo 

susirinkusius ir jau truktels... Bet kai tik prasiþiodavau, 

tuoj vël atsitiesdavo ðypsodamasis jau kitaip, kaltai. 

Marija, stovëdama ðalia vyro, ðaukë man kaþkà ið apaèios, 

delnu prie lûpø bandë nukreipti garsà ten, kur reikia. 

Beviltiðka... Ið banano mikrofono tebesklido: „They tried to 

make me go to the winehouse, I said noO, noO, noO...“ Iðkëlusi 

rankas virð galvos þenklais parodþiau – Ma-ri-ja, 

ne-si-gir-di! Tada ji klykiantá anûkà padavë savo vyrui Juozui 

(beje, á Erlickà panaðiam ir povyza), iðsitraukë ið prijuostës 

mobiløjá ir ëmë nykðèiais spaudyti þinutæ. Atmintinai 

þinojau, kà rasiu telefone virtuvëj ant stalo, kai gráðiu: 

„Jie dar kelias valandas kaisios spravkes, cituos istatymus, 

duos popierius pasirasyti, pabrangins vaskines spanguoles 

parduotuvej, atpigins tikras melynes morge, apsirengs, nusirengs, 

persidazys, kaip irodyma atves sniego baltame 

megztinyje, siulys pinigu, nores padaryti mus kvadratinius.“

4 KELIONËS 2012 m. sausio 6 d. Nr. 1 (1067) 

Zlotai ir grivinos, ir rubliai, ir lëjos 

(ir be keliø kapeikø 4000 km autostopu) (2) 

Trys nuobodulio lygiai 

„Tu kur? Prie geleþinkelio stoties? Gerai, eik tiesiai gatve, 

kurià matai, ir ten gale að tave pasitiksiu“, – á ragelá kone 

rëkia Ania. „Nu bus tokie gotikiniai pastatai, að ten lauksiu“, 

– ir padeda. Taaaip, màstau atiduodamas telefonà paslaugiam 

policininkui, aðtuoniolikiniø ukrainieèiø-rusaièiø 

urbanistikos suvokimu nepasitikëti neámanoma. Antra vertus, 

visos jos juk raganos: Ania mane magiðkai suranda ir 

parsiveda namo, á labai rusiðko stiliaus butà aukðtomis lubomis 

ir vos vos byranèiu spalvotu tinku, ant viryklës makaronai, 

vonioje – prikaistuvis prausimosi bliûde, sienoje – 

radijo taðko lizdas. 

„O kur tavo vaikinas?“ – èiaumoju makaronus. „Kad 

mes va prieð porà valandø iðsiskyrëm.“ Blet blet blet blet – 

ne, tik ne dar kartà! Kaip gali vienam þmogui per vienus 

metus pasitaikyti apsistoti pas dvi besiskirianèias poras? 

Prisiminimai apie puikø savaitgalá iðkart prieð akis. Tàkart 

Rygoje net padëjau ðaldytuvà perneðti á butà, á kurá persikraustë 

mergina. Be ðaldytuvo, kiek papûstose lûpose ji dar 

transportavo nelaimæ ir ásiûtá. Ir buvo dël ko: mano naujasis 

draugas Ainaras klube „Depo“ buèiavosi su kurso drauge, 

tekðtelëjo man á saujà raktus: „Kelià þinai.“ Parëjau, kambaryje 

miegojo (buvusi? esama? kà?) mergina. Ið ryto jos 

jau nebebuvo, uþtat radau vaikinà su kurso drauge. „Kaip 

sekësi?“ – „Kas sekësi?“ – „Aptarinëti Aristotelio filosofijos 

svarbà hëgeliðkajame pasaulëvaizdyje.“ Mergina gráþo 

vëliau, bet tik ðaldytuvo pasiimti. Tà ðaltà Rygos vakarà sëdëjome 

su Ainaru palinkæ prie kompiuteriø. „Liûdna?“ – 

paklausiau. „Bet uþtat dabar galiu daryti kà tik noriu“, – 

pats netikëdamas atsakë Ainaras, o að savo mintims pasiþadëjau 

niekuomet niekuomet joms taip baisiai ir patetiðkai 

nemeluoti. 

Scenarijus kartojasi. Nors jie prieð porà valandø iðsiskyrë, 

Vitia parëjo namo: pokalbio dievai paspaudë pauzæ ir 

ájungë nejaukumo reþimà. „Ðiltos rankos, malonu“, – spaudþia 

man deðinæ Vitia, ir virtuvëlë prisipildo tylios átampos 

iki pat aukðtø lubø. Kad nors tinko gabalëlis nukristø, vis 

smagiau. 

Ania ir Vitia á Lvovà atsikraustë tik ðámet, ið ilgiausio 

pasaulyje Kryvyj Riho miesto. Vikipedija sako – 43 km, 

Ania sako – apie 80; ten yra daug ðachtø, unikalus metro-tramvajus 

ir þmoniø, kurie per penkiasdeðimt gyvenimo 

metø taip ir nëra buvæ kitame miesto gale. Atsikraustë, nes 

Ania ástojo á Lvovo universitetà studijuoti tarptautiniø santykiø 

ir vertimo. Vitia dirba ámonëje, kuri gamina baldus 

pagal uþsakymus. Abu labai graþûs, bet tai uþprogramuotam 

konfliktui tik suteikia daugiau jëgos. Aniai nepatinka, 

kad Vitiai uþtenka darbo, namø ir kompiuterio, ji nori eiti á 

koncertus, susipaþinti su þmonëmis ir tapti kultûringa. Vitiai 

nepatinka, kad Ania kalbasi su kitais berniukais, o besimokydama 

prancûziðko „r“ neturi laiko atlikti to vaidmens, 

kurá slavø moterys turi atlikti: að-vyras-dirbti-moteris-gaminti-að-pareiti-maistas-bûti-ant-stalo. 

Aniai nepatinka, 

kad Vitia rûko þolæ, tada jo akys pasidaro raudonos ir Vitia 

tampa ne Vitia. Vitiai nepatinka, kad Ania nuo jo slepia, kur 

eina, ir jos daþnai nebûna namie... 

Man jau visiðkai pochui, kas kam nepatinka. Akivaizdu, 

kad Ania ir Vitia jau bebaigiantys trijø lygiø programà, bûtinà 

kiekvienai porai, pernelyg prisiëmusiai visus „natûralius“ 

vaidmenis. Pirmajame lygyje visiems ádomu, nes viskas 

nauja, o svajonë atrodo pasiekiama, jei tik kartu dirbsime. 

Antrajame ádomu tik tiems, kurie kartu miega – visiems 

kitiems jau nuobodu. Treèiajame lygyje visiems kitiems vis 

dar nuobodu, o mielieji, iki ðiol buvæ nuobodûs kitiems, 

tampa nuobodûs ir patys sau. Visi priimti kompromisai ir 

„dël kito“ nepadaryti nuostabûs dalykai, visi pervertinti paþadai 

susivienija su nuoboduliu ir bendràjá gyvenimà ima 

tàsyti kaip narkomanà – lomkës. 

O að norëèiau nesuprasti rusiðkai, nes jie ðnabþdasi apie 

svarbius dalykus. Dar norëèiau, kad jø konfliktø nenutrauktø 

niurkymasis vienoje lovoje: jûs ne Remarque’as ir ne 

Garbo. Arba kad niurkymosi nenutrauktø konfliktai. Dar 

bûtø smagu, jei jie kuriam laikui pamestø savo vaidmenis ir 

suprastø, kad uþ lango egzistuoja pasaulis ir visai nëra bûtina 

vienam dël kito likti namie. Net jei bus galima pyktis ir 

niurkytis. Aaa, kurwa, gal að po Lvovà, kiek iðeina, vaikðèiosiu 

vienas. 

Barbarø sulaukus 

„Maskvoje gyveno barbarai, su kuriais kaip su totoriais 

kariauta periferijose ir pernelyg jais nesidomëta. [...] Buvo 

primenamas nesuprantamas nuolankumas valdovø despotizmui, 

polinkis lauþyti priesaikà, klasta, ðaipytasi ið jø laukiniø 

paproèiø [...]“ (Czesùaw Miùosz, „Gimtoji Europa“). 

Vaikðèioti vienam vakarais po nepaþástamus miestus 

man patinka, kartais net labiau nei su kuo nors. Galiu prisikurti 

ávairiausiø teorijø, neskaityti istorijà pasakojanèiø lenteliø, 

spjauti á faktus ir unikalumà, nieko neklausyti, uþsikimðti 

ausis, vienas iðgerti... Ið esmës – trumpai iðgyvenu 

miestà taip, kaip já projektuoja kultûriniø nuorodø, asmeninës 

patirties, jausminës logikos ir lietuviðkø istorijos knygø 

grauþtukai mano galvoje. Vadinasi, pasiimti Miùoszà á ðià 

kelionæ buvo ðiek tiek neapdairu – dabar jau turësiu pasiduoti 

tai Rytø Europai, kurià matë jis. Gerai, að gal tik neaiðkiomis 

ðaknimis lenkas, tik lenkiðkai ðnekëjusia moèiute, 

o þmonës Lvove daugiau ðneka ukrainietiðkai, net jei tai 

„ne Ukraina“. Bet neigimas èia nepadës: að ir naujieji lvovieèiai 

esam ið skirtingø kultûrø. Að – modifikuotas lenkiðkas 

grabðteinas, jie – iðvestinë rytø slavø bulvë derlingoje 

lenkiðkoje dirvoje. 

O Lvovas – áspûdingas miestas, galëtø bûti Vilniaus sugërovas: 

abu iðaugo rafinuotoje lenkiðkoje kultûroje, o dabar 

yra sëkmingai kolonizuojami ateiviø ið Rytø. Ið masyviø 

à la Vakarø Europa pilko akmens blokø ir à la Abiejø 

Tautø Respublika geltonø baþnyèiø, tamsþaliø parkø nulipdytas 

miestas aiðkiai iðprotëjo istorijos sûkuriuose, kai buvo 

priverstas áleisti senas ðaknis naujoje þemëje. Tai, be abejo, 

tik ðydas prieð mano akis, tik susikurtas Lvovas, bet net artimoji 

istorija neatrodo esanti miesto dalis, kà bekalbëti apie 

þmones. 

Taraso Ðevèenkos paminklas, pro já kursuoja policininkai 

pûkuotomis kepurëmis. Renesansiðko kiemelio tamsoje 

prie ðalto akmens prigludusi slabotkës juoduma daþyta Nataða, 

jà aistringai buèiuoja trumpai kirptas blondinas, lakierkinis 

siaurø dþinsø Paða. Ant piliakalnio sovietinæ atributikà 

vietiniams ir sveèiams pardavinëja moèiutë, o jos 

veidas pavargæs taip, kaip gali pavargti tik moters veidas 

Sovietø Sàjungoje. Á Lvovo universitetà traukia panaðiø á 

Anià filologiø pulkai, jø viduje – noras iðsilavinti, o veiduose 

– noras iðtekëti; net paèios netiki, kad pavyks padaryti 

abu dalykus, bet klusniai perima abu vaidmenis, kaip vieðai 

geros mergaitës. Ant praðmatnokos, rafinuotà termino paprastumà 

praradusios (plg. „pabas“, „smuklë“) penkiaaukðtës 

knaipës stogo uþkeltas zaporoþietis. Knaipëje sëdi 

nevakarietiðkai greitai subrendæ (o gal slaviðko gyvenimo ir 

vaidmenø priversti greitai subræsti?) paaugliai, jie akivaizdþiai 

rûkë uþ kampo ir dabar bandys iðpraðyti poros bokalø 

alaus. „Atsipraðau, kur èia Puðkino gatvë, ið manæs pavogë 

pinigus?“ – klausia labai nusidëvëjusi dama, o, sako, að Vilniuj 

esu buvusi, ir taisyklingai taria: „Labas vakaras.“ Nuo 

kvazisocializmo laikø èia dar ne visai 180º apsisuko pardavëjo 

ir kliento ryðys: savininkas vakarietis klerkui sakë, kad 

nuo ðiol ne jis teikia paslaugà, o klientas pamalonina savo 

buvimu; „ðûdo“, iðdidþiai nusprendë ir klerkas, ir tiesioginis 

jo virðininkas. Paprasta kaip kebabas ant kampo: bûnantys 

senamiestyje atsisako patikëti lenkiðkø mûrø egzistavimu, 

o lenkiðki mûrai – ten bûnanèiais. 

Konstantinas Kavafis devintos (lyg devintos?..) klasës 

per gerklæ grûdamø skaitiniø knygoje taip ir nesulaukë barbarø, 

o Lvove jie gyvena daugiau nei ðeðiasdeðimt metø. 

Dviguba miesto esatis, bûdinga visiems didesniems miestams, 

èia kur kas ryðkesnë nei bet kur, kur esu buvæs – net 

Berlyne ji ne taip aðtriai kerta. Ta ðizofrenija puikiai jauèiasi 

pasukus á kità pusæ nuo senamiesèio: prasideda turgaus 

rajonai, kur vienodai pavargæ þmonës traukia upëmis, grubios 

kirilicos iðkabø raidës trypèioja nuo ðalèio ir puèia á nematomas 

pirðtines, o bareliuose pigus alus, barðèiai ir bachûriðkos 

ðnekos. Lenkiðkojo, vakarietiðkojo Lvovo èia – 

në padujø, èia uþuomina á Stalingradà, èia sena 

~ 

sutrinta á 

dulkes didþiojo proletarinio sprogimo, o dulkës, pirðtus paseilinus, 

skubiai sulipdytos á naujà gergþdþianèios geleþies 

visatà. Sugrubusios, bepirðtëmis pirðtinëmis ðildomos rankos 

èia lanksto gràþà grivinomis. Tiesiami nauji tramvajaus 

bëgiai: iðraustos gatvës visiðkai nepadeda priartëti prie vakarietiðkos 

svajonës. Kas, kad Lvove vyks 2012-øjø futbolo 

èempionatas, vienas fûristas man vëliau mirktels toká gandà: 

„Aaa, ta teisë Ukrainai rengti èempionatà, jà Achmetovas* 

gavo po naðemu – visus komisijoj nupirko...“ Þodþiu, 

langà á Vakarus uþbraklino, uþmûrijo, o dabar kiek naujà 

bekerta – vis á Rytus þiûri... 

O gal ir nereikia? Kavafio romënai savøjø barbarø taip 

ir nesulaukë, o pastarieji bûtø naujos energijos mirðtanèiai 

imperijai statinëmis atridenæ. Nuliûdo senatoriai, nutilo 

oratoriai, taip niekada ir neprabilo daugiau... O Lvovas gyvas, 

barbarai èia uþneðë pigaus alaus, cigareèiø „Priluki 

Premium“ po du litus uþ pakelá, pigiø ir skaniø pyragëliø, 

tegul nepernelyg protingos ar rafinuotos, bet gaivaliðkos, 

vaikiðkos, neatsakingos energijos. Kaip Graikijà uþkariavæ 

romënai, jie negali atsilaikyti prieð ðlovës ðimtmeèius, átakos 

svarstyklës svyra pilko akmens bokðtø naudai. Þmonës 

keièiasi greièiau nei miestas. Bokðtai muða Lvovo laikà** 

ir praneða pasauliui, kad Jaltos konferencija Ukrainai davë 

jos kultûros sostinæ kartu su dar keliais miestais Ukrainoje – 

amþinai atsinaujinantá graikiðkàjá polá. 

TOMAS MARCINKEVIÈIUS 

* Rinatas Achmetovas – Ukrainos oligarchas, Donecko futbolo 

klubo „Ðachtar“ savininkas. 

** Nebetaikomas Lvovo laikas pagal senà tradicijà nuo Kijevo laiko 

skiriasi 36 minutëmis. 

Mieli ðatënieèiai! 

Mûsø savaitraðtá Lietuvos paðtuose galima 

uþsiprenumeruoti nuo bet kurio mënesio. 

Svarbiausia spëti iki einamojo mënesio 22 d. 

Mënesio prenumeratos kaina – 7,75 Lt. 

Mûsø indeksas 0109. 

Metø prenumerata á uþsiená kainuoja 290 Lt, 85 eurus arba 110 JAV doleriø. 

Uþsienyje gyvenantys skaitytojai gali uþsisakyti per ágaliotus asmenis redakcijoje, 

atsiøsti èeká redakcijos adresu VðÁ „Ðiaurës Atënø fondas“, Mësiniø g. 4, 01133 Vilnius, 

arba pinigus pervesti á sàskaità banke „Swedbank“ LT36 7300 0100 0000 7071. 

„Ðiaurës Atënus“ jau ketvirtadienio pavakare galima rasti Vilniaus knygynuose 

„Mint Vinetu“ ir „Akademinë knyga“.

2012 m. sausio 6 d. Nr. 1 (1067) DIENORAÐTIS 

5 

2008 metai 

SIGITAS GEDA 

Debesø priþiûrëtojai 

Ið aktoriaus gyvenimo 

Draugystë 

Lapkrièio 1, ðeðtadienis 

Vëliniø aidai 

Visad juk taip bûna: geros þinios eina iðvien su blogomis. 

Pramaiðiui. 

Paskambino B. K., kad mûsø bendras kûrinys „Paskutinës 

pagoniø apeigos“ ir toliau sëkmingai „eina per pasaulá“. 

Regis, raðiau, kad lietuviðkai jos atliktos net Èilëje, o slovënai 

atsiuntë jam kasetæ su vaizdo áraðu. 

Dabar gi – gráþo ið Amsterdamo. 

– Matytum, kaip graþu! Ðimtas atlikëjø didþiulëje salëje 

ir – viskas skamba lietuviðkai! 

– Kada mes já raðëme? 

– 1976... Atsimeni, visi mus vadino durniais... 

– Kur jau èia pamirði. 

– O dabar visi ragina atnaujinti operos „Strazdas – þalias 

paukðtis“ pastatymà Vilniaus operos ir baleto teatre (buvo 

Kauno dramos teatre 1984 m.). 

– Tai reik daryt, jei rimti profesoriai ragina... 

– Kur jau man! Nemoku organizuoti. 

Jis kà tik gráþo ið Rodukos sodþiaus, ne per toliausia nuo 

Merkinës. Ten palaidota jo þmona ir sûnus Julius. 

– O kaimynas, – sako, – sudegë. Su visa sodyba. 

– Kaip sudegë? 

– Tëvas buvo miræs, sûnus pargráþo ið Merkinës. Gyveno 

vienas. Nieks neþino, kaip ten buvo. Matytum, kaip baisu. 

Nieko nelikæ. Tik pamatø akmenys. Sûnø rado ðliauþiantá, 

jau nudegusia galva... 

– Gaila þmogaus. 

– Ir man gaila. Sëdþiu, verkiu ir geriu degtinæ uþ jo vëlæ. 

Aèiû, kad su manim pakalbëjai. Kas manë, kad „Apeigos“ 

bus geriausias kûrinys? Tiesa, prof. Ant. sako – „Strazdas – 

þalias paukðtis“. 

Dabar Bronius baigë operà pagal Donelaièio „Metus“. 

Visø ðventø dienà 

Kunigas Algirdas D. priminë senovës mintá, kad þmogus 

jeigu iðmoktø mylëti – taptø nemirtingas. 

Ið vykusiø palyginimø 

Mergaitë, ið tø, kurios dabar vadinamos „uniseksu“, – 

pusiau berniukas ið iðvaizdos. Jà vedë vos prakutæs verslininkas, 

kuris per 14 metø tapo milijonierium. Uniseksas tuo 

tarpu neþinia kà darë. Lygindavo vyrui marðkinius, tarkime, 

vienu metu norëjo pradëti prekybà uþuolaidomis. Draugë 

suniekë: 

– Nei tau pavyks, nei kà. 

Po tø 14 bendro gyvenimo metø vyras metë jai ant stalo 

2000 litø ir... iðëjo pas kità. 

– Tu esi niekas! 

Dabar uniseksas verkia, skundþiasi, staèiai neþino, kà 

daryt. Viena moteris, jos skundø prisiklausiusi, metë: 

– Matai paukðèius, kurie aukðtai skraido? Net jeigu ir 

verkia, tai jø niekas negirdi. O þvirbliai apaèioj èirðkia, èirðkia... 

– Tai nori pasakyt, kad að þvirblis? – pyktelëjo uniseksas. 

– Ne, að tik kalbu... 

Tuotarp naujai iðrinktajai vyras kasryt veþa gëliø, o 

marðkinius lyginti – á spec. ámonëlæ... 

Ir kitas atvejis. Panaðus. Turtingo vyro þmona, paauginusi 

vaikà iki 3–4 metø, metë: 

– Atrëþk mano verslo dalá. Kitaip að liksiu be nieko. 

Dabar pati jau milijonierë. 

Teismai ir þmonës 

Dabar man skambina keisti þmonës. Daþnai – perëjæ visas 

kalvarijas. Kaip ðiandien – moteris ið Kauno. Pavardë, 

regis, Maþuolienë, jau garbaus amþiaus. Sako: 

– Tik neátarkit. Að slaugau savo motinà 92 metø... Perëjau 

16 teismø, ligota bûdama. Manau, kaip atlaikysiu. A. a. 

tëvukas sako: „Kai reiks, tai ir sveikatos atsiras.“ 

Viskas praëjo, ásivaizduokit, esu sveika. Ar kad tëvukas 

pranaðingas buvo, ar kad dëdë kunigas Prienuose uþ mane 

meldësi. 

– Vienà kartà susinervinau ir pradëjau ðaukt: „Pavargau, 

iðeinu ið teatro.“ Reþisierius: „Varyk, varyk, o mes tau ið 

paskos!“ 

Lapkrièio 3, pirmadienis 

Svetimi suvokimai 

Ir vël prisiminiau L. Tolstojaus mintá apie tai, kad didþiausia 

(ar aukðèiausia) tiesa, Dievo duota suvokti þmogui, 

yra suvokimas, kad gyvenimas neturi prasmës. 

Ðiandien paupy sutikau ákauðusá dailidæ Audriø ir kai jis 

ëmë klausinëti, kiek knygø esu paraðæs, mestelëjau: 

– O kur jas dët? Mëtau pro langus... 

Þmogui akys iðsiplëtë: 

– Betgi jûs èia vienas toks! 

Atëmiau ið þmogaus vilties ðmotà! 

Svetimi pasakymai 

Kas pirmas iðtarë: 

– Duokit þmogø, o nuodëmiø mes surasim. 

Surasim. 

(Satanizmo iðtakos.) 

Lapkrièio 4, antradienis 

Paðaukimas 

Galop, tegul ir keikdamas, burnodamas pats save, raðantysis 

pamato, kad daugiau nieko kito nepadarys, staèiai pasmerktas 

raðyti. 

Prisiminiau, kad andai ties centriniu knygynu Vilniuje 

taip dejuodavo Grigorijus K.: 

– Vyskas, Sigytai! Daugiau nieko neparaðysiu. 

Tai buvo prieð 20–25 metus, o kiek per tà laikà priraðë? 

Siaubiakas! 

Ðitai sumaniau uþraðyti (dël viso pikto) per vargus baigæs 

du ciklus (ar poemas) „Roplio balsu“ ir „Siauraplyðë“. 

Suvokiau ne veltui studijavæs erotinæ tapybà ir pieðinius, 

kopijavæs, imitavæs. Nesàmoningai ëjau ta kryptimi – sukurti 

erotinæ lyrikà. Nei að èia, þinoma, pirmas, nei paskutinis. 

Savybë? Nebent viena – sonetiðkumas. Suerotintas sonetas, 

ties porno riba. Ant ribos. Atvirumas, daug kas „apnuoginta“ 

arba daugiau nuogybës, kaip kad visur mûsø dienomis. 

Apie laimæ 

Kartà kaþkas paklausë generolà de Gaulle’á, ar jis siekia 

laimës. Generolas atsakë net nemirktelëjæs: 

– Ar jûs mane laikote idiotu? 

Tik dviejø þmoniø artimas ryðys – meilë – suteikia gyvenimui 

prasmæ. Tuotarp meilës bruoþai yra aistra, intymumas 

ir atsidavimas. Dþiaugtis mylimo þmogaus sëkme, þavëtis 

jo darbais ir skatinti já. 

Tai privalu abiem pusëms. 

Lapkrièio 5, treèiadienis 

Tai, ko neþinojau 

Vakar „Maþosios studijos“ laidoje P. M. papasakojo, 

kad po revoliucijos, kai buvo þudoma „ið eilës ir be eilës“, o 

uþ grotø atsidûrë ir garsus rusø poetas N. Gumiliovas, dar 

buvo bandymø kreiptis á patá Geleþiná Feliksà (Dzerþinská, 

kilusá ið Vilniaus), kad ðis atsiþvelgtø á retà talentà etc. 

Kur tau! 

Uþ tai, regis, rusø inteligentija niekad neatleis ðitam ÈK 

budeliui. 

Poetai visad „nepatogûs“ – savo gyvenimo bûdu, vaikðèiojimu 

pavojinga briauna, rizika. Þodþiu, arti nusikaltimo... 

Betgi „teisëtumui ir teisingumui“ nusispjauti á tai. 

Amþius, sveikata? Niekam tai nerûpi kalëjimuos. 

Talentas – sukelia tiktai ðypsná. 

Nuopelnai – tam, kad bûtum pasodintas. 

Neatsiþadëk tiurmos! 

Jeigu nori persigrauþt venas, lásk po antklode. Klaustukas 

– nemiegantis stukaèius gal neiðgirs. Kalinio viltis. 

Þmogus gyvena ir, þinoma, turi draugø. Daugiau ar maþiau. 

Deja, tai iliuzija. Jeigu kas atsitinka, þmogus ásitikina, 

kad labai senas pasakymas galioja: 

– Tie, kuriuos tu laikai savo draugais, ne visada yra tavo 

draugai. 

Didþiuma jø bëga pirmieji. Ir nër ko stebëtis. Stebëtis 

reikia tuo, kad Dievas turi kaþi kokià „atsargà“. Atsiranda 

kiti, uþstojantys tave nelaimëj. 

Taip surëdytas pasaulis: tragiðkai ir juokingai. 

Lapkrièio 6, ketvirtadienis 

Gerieji pasakymai 

– Nesu tokia áþûli, kad Dievo skirtà dovanà – gyvenimà – 

mesèiau jam atgal kaip koká kamuolá... – pasakë moteris, iðkentusi 

vyro þûtá ir pati norëjusi pakelt rankà prieð save. 

(Kaip þmonës iðtveria likimo smûgius.) 

Trimis eilutëmis 

Þinau, kad nesu didþiavyris, 

Kaip tie, kur iðëjo, naktie, 

Metæ iðdidø sudie. 

Apie meditacijos esmæ 

Pavyzdþiui, þiûrëjimas á þolæ, vandená ar roþæ. 

Reikia bûti kvailam, kad keliaudamas ið vienos vietos á 

kità prarastum amþinybæ trunkanèius potyrius. 

Kûryba 

Dabartinë þmoniø kûryba (ir gera, ir prasta) vienaip ar 

kitaip uþkoduoja ateitá. 

Kada nors tai bus priimta, tai kas, kad dabar atmestinai 

atrodo. 

Kurti reikia dieviðkus dalykus, kurie leistø mums gintis, 

o ne pulti. Reikia vengti vieno kodo. 

Vilnius 

Nemanau, kad já lengvai galima apraðyti ar apdainuoti. 

Tai daugialypis ir daugiaveidis miestas. Ypaè graþus rudeniðkam 

apðvietime. Pamaniau, kad tik èia galime ágyti istoriðkumo 

jausmà. Kurianèiam þmogui tai leidþia formuoti 

savo poli-stilistikà. Uþ tai, kad pajutau daugybës formø þavesá 

– dëkingas daugelio amþiø architektûrai. 

To nebûèiau ágijæs kitur. 

Ið Vytauto Kavolio 

Viena jo mintis apie tai, kad „Dievui priklausoma tol, 

kol nepajëgiama ið savo egzistencijos pagimdyti kitø dievø“. 

Ar turima omeny „iðsiauginti savàjá Dievo pavidalà“ – 

savà Dievà? 

Ar priklausomybë vienatiniam Dievui kertasi su savuoju 

pavidalu? 

Mano galva, savas dievulis pats iðauga mumyse. 

Prancûzø raðytoja 

Neatsimenu, ar tikrai taip raðoma jos pavardë – Anaïs 

Nin, bet viena jos mintis tikrai áspûdinga: „Vienintelis iðsigimimas 

yra nesugebëjimas mylëti.“ 

Apie tai visiems mums verta susimàstyti. Malonumø 

amþius iðtrynë ðià savybæ. Kaip kad ir tai, kas taip tvirtai 

buvo sukabinta su „siela, ðirdimi“. 

Galop – visuotinë jausmø (emocijø) atrofija. Dvasinio 

(sielø) prieraiðumo, sielø giminystës, aukos, atsidavimo sàvokos. 

Þmonës renkasi, jø galva, lengvesná kelià. Að pats kasdien 

klausydamas populiariosios muzikos (kaip fonas – 

ájungtas imtuvas virtuvëje) pajutau, kad didþiojoj, aukðtojoje 

muzikoje man „per daug tragizmo“. 

Að sunkiai iðtveriu. Kasdienybë ir klasika? Mus apsupæs 

pasaulis kaiðioja lengvesnius dalykëlius.

6 DAILË 


Lyg vienkartiniai indai iðmetama 

fotografija 

2011 m. gruodþio 15–28 d. Kauno fotografijos 

galerijoje veikë fotografo Algirdo Musneckio paroda 

„Recovered memory / Atkurta atmintis“. 

Ar ámanoma sumedþioti prarastà arba pamestà atmintá? 

Ðis klausimas gali bûti siejamas su ðiaulieèio fotografo 

Algirdo Musneckio (g. 1936) ið svetimø nuotraukø sudarytais 

ciklais. Kaip ir dël ko autorius renka ne savo fotokadrus? 

Pirmiausia jis randa, perka, ásigyja senus fotoaparatus. 

Kruopðèiai juos pataiso ir papildo nuosavà istorinës 

aparatûros kolekcijà. Nebereikalinguose, savininkø netekusiuose 

fotoaparatuose menininkas randa uþsilikusias, 

ástrigusias, kartais ðviesos kiek sugadintas celiulioidines 

fotojuosteles. Þmogiðko smalsumo vedamas, iðryðkina 

rastas juosteles ir padaro nuotraukas. Ilgainiui ði svetimø 

kadrø kolekcija didëja, sudarydama áspûdingà prarastos, 

anksèiau kaþkam priklausiusios, o dabar anoniminës atminties 

archyvà. Ðiuo metu medþiojami ne tik fotoaparatuose, 

bet ir skaitmeninëse laikmenose uþsilikæ kadrai. 

Taigi, þmogus iðmeta senà fotoaparatà kaip nereikalingà 

daiktà nenutuokdamas, kad jame yra palikti gal net 

svarbias gyvenimo akimirkas uþfiksavæ kadrai. „Kai rasdavau 

uþmirðtas skaidres, fotojuostas ar skaitmenines 

korteles, vis daþniau pradëdavau màstyti, kad fotografija 

nuvertëjo ir yra iðmetama lyg vienkartiniai indai“, – teigia 

A. Musneckis. Ðiuo atveju rasta juostelë suvokiama 

beveik kaip lobis, kaip dþiaugsmà keliantis archeologinis 

radinys. Tikëtina, kad karðtligiðkà lobio ieðkojimà lemia 

ne tik situacijos, bet ir pats A. Musneckio charakteris: 

kûrybinis nenustygstamumas, noras fiksuoti viskà, 

prie ko jau yra prigludæs laikas, o kartais net spontaniðkai 

ásitraukti á meno akcijas ir fotografijai svarbius objektus 

sieti su performanso raiðka. Ekstravagantiðka menine 

akcija galima laikyti fotoaparatø naikinimo procesà, 

surengtà per menininko parodos „Pamesti ir atrasti 

negatyvai“ atidarymà Ðiauliø dailës galerijoje 2009 m. 

Pasak A. Musneckio, ði akcija – tai protestas prieð ðiuolaikiniame 

pasaulyje ásigalëjusá vienkartiðkumà, nes 

„svetimø kadrø eksponavimas verèia susirûpinti tuo, kad 

fotografija turi bûti naudojama ne tik kaip pramogos objektas, 

bet ir kaip meno priemonë, leidþianti iðreikðti savo 

mintis ir jausmus apie supantá pasaulá, [...] paroda turi 

visiems priminti, kad buvo ir anksèiau gerø dalykø, o 

praeities nubraukti nereikia.“ 

Menininko kûrybos moto, kad „reikia domëtis ne tik 

tuo, kà sukuri, bet ir kokiomis priemonëmis kuri“, ragina 

prabilti ir apie svetimo daikto, 

vaizdo arba kûrinio eksponavimo 

meno erdvëje reiðkiná. Svetimo 

kaip savo eksponavimas 

nëra naujas XX a. kultûros perversmø 

laikotarpyje. Postmodernizme 

svetimo eksponavimas 

daþniausiai yra grindþiamas 

ypaè sudëtingai artikuliuojamomis 

koncepcijomis. Taip 

pat tai beveik visada trindavo ir 

tebetrina ribas tarp meno ir ne 

meno, tarp profesionalumo ir 

mëgëjiðkumo. Ðiuo atveju nemeniðkø 

objektø (nuotraukø) 

eksponavimas menui rodyti 

skirtoje erdvëje ágalina ekspozicijà 

kaip provokacijà; toká meno 

þaidybiðkumà ir ðio þaidimo poreiká 

patvirtina dar viena A. Musneckio 

mintis: „Kai pinigai valdo 

visus – menas traukiasi á pogrindá.“ 

Fotoaparatas tokiame kontekste egzistuoja kaip mistinis 

paslapèiø árenginys. Atverti pamesto ar iðmesto fotoaparato 

dangtelá ir ið jo nasrø iðvaduoti ástrigusià fotojuostà 

– tai beveik kaip áminti máslæ. A. Musneckis bando susitikti 

su gyvenimo, kuris jam nepriklauso, þenklais. Ðie 

þenklai pasisavinami lyg aktyvi nuotykio sàlyga. Ðiuolaikiniu 

lobiu tampa bet kokia ir bet kuri informacija (pavyzdþiui: 

garsinë, tekstinë ir konkreèiai ðiuo atveju – vaizdinë). 

A. Musneckio fotomedþioklës Lietuvos kultûriniame 

kontekste yra unikalios, man vis dar nëra tekæ susitikti su 

kokiu nors panaðiu juosteliø fotovujaristu. 

Kas yra fotovujarizmas? Plaèiø paþiûrø intelektualë, 

raðytoja Susan Sontag knygoje „Apie fotografijà“ ne paþodþiui 

cituoja, bet perpasakoja Diane Arbus mintis. Èia 

fotografavimo aktas atsiveria kaip tam tikras vujaristinis 

nusikaltimas. Kità stebëti ir mëgautis jo drama yra gan vujaristiðka 

ir kone iðkrypëliðkai malonu. Argi ne vujaristinis 

tampa geismas apþiûrinëti 

kitø gyvenimus ir juos kolekcionuoti? 

Ar ne vujaristiðkas yra 

noras anonimiðkus kasdienybës 

fragmentus ávardinti naujais 

vardais, o atrastas scenas eksponuoti 

lyg rekonstruotus meno 

kûrinius? Tai, kas prarasta ir rekonstruota, 

gana artima ðeimos 

albumo fragmentams arba nuotraukoms 

lyg muziejaus eksponatams. 

Juk tai, kas anksèiau 

buvo vartota kaip ðeimos istorijos 

elementai, jau senokai virto 

fotografijos istorijos dalimi. 

Nuotraukose uþfiksuota nemeniðka 

realybë priartinama prie 

meninës tikrovës, o A. Musneckio 

atveju gráþtama link sukeistinto 

meno parodos objekto. Atrastas 

fotoaparatas gali veikti kaip alcheminë paslapèiø 

dëþutë. Ðios dëþutës atidarymas yra ne bereikðmis aktas, 

bet akistata su netikëtumu. 

Tokie kûriniai (atrodantys ne kaip kûriniai) kelia autorystës 

klausimà. Kas ðiø fotografijø autorius – ar tas, kuris 

fotografavo, ar tas, kuris rado nuotraukas fotoaparate? 

Ankstyvuosiuose fotografijos raidos etapuose buvo aðtriai 

diskutuojama, ar fotografija apskritai yra menas. Atsakymà 

lemdavo technika, suvokiama kaip kûrybos pagrindas. 

Ðiandien A. Musneckis provokuoja uþduoti klausimà, kas 

yra menininkas, jei kaþkas nuo kadro (kurá pats sukûrë) 

nusiðalino, priartëdamas link autoriaus mirties. Autorystës 

klausimas daþniausiai bûdavo keliamas apmàstant kinematografijà, 

kur prie vieno kûrinio realizacijos dirbdavo 

daugybë þmoniø. 

A. Musneckio fotografijø kolekcija taip pat gali bûti 

asocijuojama su anonimiðko, pirmykðèio þmogaus kûrybinæ 

veiklà konstatuojanèio, turbût vienatvëje ant olos palikto 

pieðinio idëja. Metaforiðkai A. Musneckis ásiverþia á 

fotoaparatà lyg á olà ir iðmontuoja árëþtus grafiðkus pieðinius 

(iðryðkina fotojuostà). Vëliau dël laiko tëkmës apibyrëjusius 

ir ið dalies rekonstruotus olos pieðiniø fragmentus 

eksponuoja meno galerijose, tarytum pirmykðèio meno 

muziejaus salëse. Kaip paþymi prancûzø filosofas Jacques’as 

Derrida, nëra nekalto archyvo; nëra archyvo, kuriame 

neveðëtø ir nesiskleistø galios ir valdþios syvai. Nëra 

archyvo be nusikaltimo (ðiuo atveju vujaristinio). Taèiau 

meno parodoje ir kalèiausi archyvai ágyja atvirumo: anonimiðkas 

archyvas yra niekieno, o ðiuo atveju to, kuris pasiraðo 

(t. y. A. Musneckio). Tokiuose atspauduose kaip 

nuotrauka ásitvirtina laiko ðmëklø þaismas. Realybës atspaude 

nebelieka nieko realaus. Taigi fotografija yra medija, 

kuri mums leidþia susitikti su praeities fantomais. 

A. Musneckis kvieèia regëti anonimiðkas ðmëklas, suteikti 

joms naujas reikðmes. Nors niekas su tuo, kas regima 

fotografijoje, tiesiogiai nesieja þiûrovo ir autoriaus, sàryðis 

visada gali bûti aptinkamas kaip individualaus sufantazavimo 

rezultatas. 

REMIGIJUS VENCKUS 

Nuotraukos ið Algirdo Musneckio parodos


7 

IHAR BABKOV 

Ið rinkinio „Uþmigti, pabusti, klausytis þuvø balsø“ 

Baltarusiø poetas, filosofas, prozininkas Iharis Babkovas 

gimë 1964 m. Gomelyje. Baltarusijos valstybiniame universitete 

baigë filosofijos studijas ir aspirantûrà, staþavosi Londono 

ekonomikos mokykloje. Filosofijos daktaras (pagal baltarusiðkà 

sistemà – mokslø kandidatas), to paties universiteto 

docentas, Baltarusijos mokslø akademijos Filosofijos instituto 

mokslinis bendradarbis. Tyrinëja filosofijos istorijà ir postkolonializmo 

teorijà. Dalyvavo literatûriniuose judëjimuose 

„Babilonas“ ir „Èionykðèiai“, taip pat atkuriant laikraðtá „Naða 

Niva“ ir Baltarusiø kolegijà. Trijø poezijos rinkiniø: Solus Rex 

(1992), „Kovos dël skaidrumo didvyris“ (Ãåðîé âàéíû çà 

ïðàçðûñòàñöü, 1998), „Uþmigti, pabusti, klausytis þuvø 

balsø“ (Çàñûíàöü, ïðà÷ûíàööà, ñëóõàöü ãàëàñû ðûá, 

2009) – autorius. Paraðë romanà „Adamas Klakockis ir jo ðeðëliai“ 

(Àäàì Êëàêîöê³ ³ ÿãîíûÿ öåí³, 2001) ir mokslinæ monografijà 

„Jono Sniadeckio filosofija“ (2002). Jo poezija ir proza 

versta á lenkø, ukrainieèiø, vokieèiø, èekø, vengrø kalbas. 

 

Uþ sapnø uþuolaidø be sàmonës tuðèia epocha 

Plieniniais pirðtais pina geleþiniø 

Dainø ornamentus, uþ jos – ðiaurës vëjas 

Muða bûgnus, dainuoja, nebyliai ðvilpia 

Þodþiai, ðilti þodþiai slepias á þolæ, á dirvà 

Plasnoja, tarsi drugeliai, tokie neilgaamþiai, 

Kad kartais atrodo – nebûtina gyventi – 

pakanka kvëpuoti... 

Sëdëti prie lango, màstyti, dairytis á debesis 

Domëtis kaligrafija, vartyti sapnininkus, rûkyti pypkæ 

Bûti tuðèiam, ðiltam – be tikslo – nepasiekiamai 

tolimam 

Vienà dienà nukristi þemyn, su rudeniniu lapu. 

 

Ðviesiaakiai barbarai neþino, kas yra dangus 

Ir kam þodþiams reikia ritmo 

Kodël seniai mirusiøjø þenklai 

Niekaip neiðtirpsta ore 

Lyg tuopø pûkai, kyla á aukðtá 

Benamiai, glunda prie ðirdies, vilioja, 

Krenta, vël kyla, verþiasi bûti kartu 

Mano laiðkai draugui taip seniai iðsiøsti 

Kad pasaulis tris kartus pasikeitë, vëjas iðneðiojo sapnus 

Vanduo tyliai sustingo – ir tik debesys 

Plaukia á tà erdvæ, kur viskas pasilieka 

 

krentant gilyn: ðitie griuvësiai 

praplaukia per mus, lyg pro akiø vokus sapnas 

daiktai, dûzgynës, palimpsestai – 

þiedai, ákalinti praeityje – 

þydi, keri, gaubia 

ðitie pageltæ prisilietimai, 

ðiurkðèios epifanijos, 

tamsi laimë 

suakmenëjusi ðviesa 

beviltiðkas trukimas 

vieniðas tikëjimas 

 

Kol tu lesinai Hanoverio paukðèius 

èia merdëjo epocha. 

Alesiui Razanavui – laiðkas 

Dejavo, gûþësi, plyðo á rytdienos 

laikraðèiø skutus 

sapnø skeveldras, pamirðtas smulkmenas, apyrankes 

herojø prisiminimus, o paskui 

merdëjo tyliai, nepastebimai, palikdama 

ðvarias gatves ir lavonø krûvas ekrane 

nekrologø skyles, átvirtintà reputacijà 

literatûros istorijos skirsnius. 

Ne, mes dar nemiræ, ðnabþdëjo herojai 

vienas kitam ilguose ðaltø 

pilkø namø koridoriuose 

ir kas nors lietë rankomis sienas 

o kas nors nebyliai ðaukë tarp degësiø 

apie tamsius vienkartiniø þmoguèiø laikus 

apie laikus, kai paskubomis vartojama meilë 

gaðliø reginiø, artimos mirties laikus... 

Kol tu lesinai Hanoverio paukðèius 

èia merdëjo poezija. 

Surinkdavo pilnas sales 

dalijo interviu geriausiems laikraðèiams 

o paskui atgulë ir merdëjo 

tiesiog taip – ið laimës – ar ið pasibjaurëjimo. 

Alesi, nëra kaip perduoti ðá laiðkà 

ten, kur dabar esi. Ties sapno ir tikrovës riba, 

Hanoverio paukðèiams, á patá pasaulio kraðtà 

nes mes – svetimø sapnø ðeðëliai, Alesi, nemirtingi 

ðeðëliai 

kartu su Euridike atklydæ tarp gyvøjø 

dainuojame, verkiame, lieèiame debesis 

nes mirtis neámanoma ten, kur nebuvo gimimo 

kam uþ tai padëkoti – Platonui, Jëzui, Laodzi 

në neþinau. 

Urtës Bimbaitës pieðinys 

 

iðtark tris þodþius 

paslaptinga rudeniniø þuvø kalba 

juk tai viskas: 

vis dar sapnuoja krantai 

neþino dugno vandenynas 

pamëkliðka ranka 

teptuku pataiso 

iðdþiûvusiø dienø drumzles 

ant sukepusiø lûpø 

 

Neperskaityta sutra 

Vieno patriarcho 

Pamirðtos religijos 

Neþinomo tikëjimo 

Ten viskas paraðyta: 

Kaip virsta vienas kitu 

Vëjas ir tyla 

Gyvenimas ir griuvësiai 

Sapnas ir budëjimas 

Apie karà su þibintais 

Apie raudonà saulæ 

Apie naktá ir kelià 

Apie sustabdyto 

Laiko pusrûsius 

Ties troðkimø marðrutu 

Glamonës labirinte 

Kur vietoje Minotauro 

Martinio laðai 

Sutra 

Nesuskaièiuojamø bilietø 

Ið atðauktø kelioniø 

Naktinio vëjo 

Kiðenëse 

Telefono numeriø 

Kuriais nieko neieðkai 

Uþraðytø ir pamirðtø 

Ant kavinës sàskaitos 

Sutra 

Atidëliojamo lûkesèio 

Kad persikûnysi 

Á nugaiðusià katæ 

Klajoniø sutra 

Vienam ilgai lauktos 

Vienatvës patriarchui 

Vieðbuèio kambaryje 

Kur tik sienos ir dangus 

Ið: ²ãàð Áàáêî¢. Çàñûíàöü, ïðà÷ûíàööà, ñëóõàöü ãàëàñû 

ðûá. Ì³íñê: ². Ï. Ëîãâ³íà¢, 2009 

Vertë Vytas Dekðnys

8 KNYGOS 


Purvologijos mokslas, 

a r b a K a i p J u l i u s K e l e r a s p r i v e r t ë v a i k u s p r a u s t i s 

Julius Keleras. Karalaitë Murzë. Pasaka. V.: Lietuvos 

raðytojø sàjungos leidykla, 2011. 40 p. 

Kaip priversti vaikus praustis ir bûti ðvarius? Kaip átikinti, 

kad praustis – tikrai naudinga ir malonu? Kad bûti 

ðvariam tikrai „jëga“? Ði tema, matyt, amþinai neduos ramybës 

mamytëms, tëveliams ir vaikø raðytojams. Nepralenkiamas 

ðioje srityje, þinoma, lieka þymusis Daktaro Aiskaudos 

tëvelis Kornejus Èiukovskis, taip átikinamai iðbaræs 

murzius klasika tapusiame „Baltprausyje“: 

Ak tu, murzinas parðeli, 

Ak tu, vaike nevaleika, 

Tu uþ peèkurá juodesnis, 

Kaip negëda tau savæs: 

Tavo kaklas tepaluotas, nosies galas raðaluotas. 

Paþiûrëk á savo delnus – jø pabûgæ net ir kelnës, 

Net ir kelnës, net ir kelnës jau pabëgo nuo tavæs. 

Ði atvira didaktika gal tiko „idealios“ sovietinës vaikystës 

sàlygomis, bet vargu ar paveiks ðiuolaikiná jaunàjá skaitytojà. 

Reikia kaþko kito, átikinamesnio ir paveikesnio. Juliaus 

Kelero debiutinë knyga vaikams „Karalaitë Murzë“ – 

kaip tik toks bandymas. 

Knygos pavadinimas pasitinka mus þaiþaruojanèiomis 

ryðkiomis spalvomis ir tai bene vienintelis priekaiðtas ðiai 

knygelei. Norëtøsi daug daug purvynës, murzinø, rudø atspalviø, 

juk... ðioje knygelëje sukurtas iðtisas purvologijos 

mokslas! Taèiau reikia patraukti ir maþàjá skaitytojà, o tam 

ryðkios spalvos labai tinka, todël nemurzinsime ðiuo menku 

priekaiðtu puikios knygutës. Taigi karalaitë Murzë, kurios 

tikrasis vardas Rozalinda, ákalbëta nevaleikos Purvenio, 

purvologijos magistro, purvo eksperto, vienintelio neigiamo 

(iðskyrus, aiðku, piktàjà raganà) pasakos veikëjo, taèiau 

visai nepikto, o turinèio neblogà humoro jausmà (ir tai, mano 

galva, pranaðumas, uþteks gàsdinti vaikus!), nutaria 

nebesiprausti, taip norëdama pabrëþti savo groþá ir veido 

baltumà. Ir daro tai „daugiau nei septynis ðimtus dienø“ (p. 7)... 

Galite pagalvoti, kaip ji turëjo atrodyti? Taèiau Purvenis átikinëjo 

jà esant „dieviðkai purvinà“ ir „ir ið visø 3566 karalaièiø 

ðiuo metu“ (p. 14) paèià purviniausià. Karalaitës baidosi 

net jos tëvas karalius Tutis (mamos ji neturi), kuriantis 

apie jà tokias eiles: „Murzalinda, Murzalinda, jau sliekai 

sode iðlindo“ (p. 23). Purvenio apgaulës tæsiasi tol, kol karalaitë 

sutinka keliaujantá muzikantà Ako, já pamilsta ir uþsinori 

tapti tokia pat ðvari kaip jis. Ðis purvologijos mokslas 

dëstomas su didele doze humoro ir sàmojo, tiesiog kibirkðèiuojanèio 

ir priverèianèio smagiai sau á ûsà ðypsotis: „Kas 

gali bûti graþiau – purvina dailutë karalaitë! Kvepianti svaigiuoju 

Marokeðo lûðnynø arba saldþiuoju Ulan Batoro jurtø 

purveliu? Ar ne?“ (p. 14) Skaitydami toká tekstà neuþmigs 

ne tik vaikai, bet ir suaugusieji! O kai pradedamos apraðinëti 

Purvenio ið katalogø uþsisakomos purvo rûðys (labiausiai 

man patiko Valensijos gumbuotøjø ðaknø purvas), ið tiesø 

pasklinda nemalonus kvapas! Ir tie kvapai nosá rieèia taip, 

kad, manyèiau, ne vienas maþas uþsispyræs murzius turëtø 

apsiuostyti ir nuskubëti á vonià... 

Julius Keleras atlieka tikro pasakininko vaidmená (daþnai 

kreipiasi á vaikus, uþduoda klausimus, kartu su vaikais 

atsako á juos ir stebisi porinama istorija) ir seka mums pasakà 

pagal visus pasakø karalystës dësnius ir taisykles. Èia 

yra visko, ko turi bûti tikroje pasakoje: pikta ragana, pusiau 

naðlaitë karalaitë, jos naivumu besinaudojantis piktadarys, 

stebuklingi daiktai – karalaitës pagalbininkai, uþdara erdvë, 

universalus laikas („Syká vienoje pily, nelabai aiðku kada ir 

kur...“, p. 5), ið svetur atkeliaujantis ir viskà iðgelbstintis teigiamas 

veikëjas ir t. t. Ðis pasakø pasaulis vaikams jau paþástamas 

ir jo aiðkinti bei motyvuoti nereikia. Kartu veikia ir 

literatûrinës, autorinës pasakos dësniai – istorija aktualizuota, 

transformuota: èia karalaitë draugauja su penkiais juodaplaukiais 

berniûkðèiais futbolininkais ir yra „nepakartojamai 

puiki vartininkë“ (p. 17), karalius raðo eiles, pieðia, o 

sode amþinai pameta visokius daiktus: „þiemà pirðtines, slidþiø 

lazdas ar paèiûþas“ (p. 9; sutikite, ðiek tiek neáprastas 

karalius!), maitinasi laðiðø kepsniais su ðpinatais ir mieliniais 

blyneliais su juodaisiais ikrais, o katinas Samas kvieèia 

nuostabiàjà katytæ Orijà á kinà... Galbût ði pasaka stokoja 

nacionalinio kolorito, bet tikrai pretenduoja á universalumà, 

o tai, pasak þymiojo pasakø tyrinëtojo Vladimiro Propo, 

vienas ið esminiø pasakos bruoþø: „[...] pasakoje teigiamos 

tam tikros amþinos, neblëstanèios vertybës. [...] Ji sëkmingai 

áveikia visas kalbines kliûtis, keliauja ið vienos tautos á 

kità ir iðlieka gyva tûkstantmeèius.“ Panaðiai galima teigti ir 

apie ðià Juliaus Kelero literatûrinæ pasakà – iðvertus á kitas 

kalbas, jà be vargo suprastø ávairiø tautybiø vaikai. Vienintelis 

galbût ne iki galo apgalvotas dalykas ðioje pasakoje yra 

vardai ir pavadinimai. Vieni jø (karalius Tutis, auklë Bina, 

virëja Dona, sodininkas Lius ir t. t.) universalûs, klajojantys 

ið pasakos á pasakà, suprantami daugumai vaikø visame pasaulyje, 

kiti (ragana Juodkazë, nykðtukas Baltijus, karalienë 

Morta, Purvenis-Baltuolis; pavadinimai – Roþiø ir Sauliø 

gatvës, kvepalai „Saulialytë“) – lietuviðkos kilmës, o tai 

ðiek tiek paþeidþia pasakos vientisumà. 

INGA MITUNEVIÈIÛTË 

In memoriam barzdukui nykðtalui 

Galiu pavadinti tà bûtybæ graþiau: barzduku. Saulëtos 

barzdos garbei. Mano draugystë su nykðtalu prasidëjo, kai 

buvau penkeriø. 

Istorija tokia: kaitri 1975-øjø vasara, mama iðkepë sklindþiø 

prieðpieèiams, saulë kaitino pro atvirà langà, ðiltas vëjas 

plaikstë uþuolaidà, o að rankomis galëjau pasiekti obels kamienà, 

vos pasilenkusi nuo stalo. Vaisiai dar tik mezgësi, vëjas 

siûbavo geltonus ðeðëlius ir skleidë nerûpestingà vaikystës 

aurà: baltø lëkðèiø jaukumà, braðkiø uogienës aromatà ir 

sklindþiø, keptø „ant kaimiðko sviesto“, kvapà. 

Valgiau didþiajame kambaryje, nes mama uþsigeidë 

mane pamokyti gerø manierø, bet veltui: vis tiek likdavo 

balkðvi ûsai, atsigërus pieno, o blynus dorojau rankomis, 

padaþydama á braðkiø uogienæ, vos mama nukreipdavo 

þvilgsná ar nusisukdavo. Ji sielojosi dël mano riebaluotø 

pirðtø. Suknelæ aptaðkiau dþemu ir mama neteko kantrybës: 

– Laukinë, niekad neiðmoksi gerø manierø, – ji sëdëjo 

prie stalo ið prieðingos pusës ir sekë mano judesius. 

Jauèiausi bejëgë it musë, voliojama voratinklyje. Mylëjau 

mamà ir lásdavau á spintà uostyti jos drabuþiø, vos tik ji 

iðeidavo á darbà. Ásisenëjæs spintoje gëliø kvapas mane ramino. 

Jos sukneles glausdavau prie veido ir jausdavausi lyg 

ásikniaubusi á minkðtà jos krûtinæ. 

– Hm, – sklindis iðsileido burnoje ir prilipdë lieþuvá prie 

gomurio. 

– Kà, nemoki kalbëti? – mama buvo grieþta. 

To buvo per daug. Paðokau ið vietos, persisvëriau per 

langà ir stryktelëjau: ðuolio, regis, në nebuvo, o gal sklendþiau 

kaip pienës pûko paraðiutas? Nepamenu. Tiesiog apglëbiau 

obels kamienà rankomis, o kojomis atsirëmiau ðakos, 

kerojanèios statmenai. Mano maþas kûnas sutapo su 

medþiu staiga: laukinis prisiðliejo prie laukinio. Viskas nutiko 

akimoju, mamai iðkrito puodelis, ji ðastelëjo prie lango 

ir gaudë rankomis orà. Pamenu, ji buvo iðbalusi kaip palangë, 

kaip iðlyginti tëvo marðkiniai, kaip debesys ir pienas 

kartu. 

Atsidûriau laisvëje. Stovëjau ant ðakos, ðiurkðtø kaip senelio 

barzda kamienà laikiau konvulsyviai apglëbusi. Nieko 

nebijojau. Ið panagiø sruvo kraujas. 

Girdëjau savo ðirdies plakimà. Ádomu, ar mama irgi já 

girdi? Bet minkðtus tvinksnius sugavo ne mama, o maþas 

nykðtalas, pasislëpæs po mirganèiais þaliais lapais. Jis iðkiðo 

apvalià galvà: atrodë pusiau tikras, skaidrus ir kartu tamsiai 

þalias ðeðëlis, permatomas neûþauga gelsva saulëta barzda. 

– Nelupk nagais obels þievës, – jis pasakë storu, giliu 

balsu. 

– Að ir nelupu. Stoviu, gi matai. 

– Obuoliai dar neprinokæ. 

– Nevalgomi? – nusiðypsojau. 

– Nori, parodysiu kai kà, – nykðtalas surimtëjo. 

– Noriu, – nebijojau, norëjau dûkti kartu. 

– Þiûrëk á dangø, save pamatysi, – nykðtalas dûrë þalsvu 

pirðtu á erdvæ. 

– Aha, – atsisëdau ant ðakos, apglëbiau rankomis ir, atrodë, 

uþsiropðèiau á aukðèiausio kalno virðûnæ iki debesø. 

Ryðkiai mëlyname danguje plaikstësi ðeðëliai. Ádëmiau ásiþiûrëjau: 

ten ribuliavo mano namai, kiti, balti, langà ið spalvotø 

stiklø atvëriau á jûrà. Bangos plakësi á krantà, sulankstyta 

saulë þibëjo vandenyje, o erdvëje ðmëstelëjo dangaus 

gyventojai, jie pakëlë mane virðun pasiðokinëdami: maþi 

dievai rausvais rûbais strikinëjo muilo burbuluose, nykðèio 

didumo, að pasipraðiau kartu paðokinëti ir jie mane priëmë. 

Kaip lengva dûkti aukðtai, skaidru, saldu, tokia didelë laisvë, 

kad net vëju paspringau. 

– Malvina, brangioji, nejudëk, að tuoj tave nukelsiu su 

kopëèiom, – maldavo mama pro langà. 

Uþsimerkiau. 

– Kai norësi, galësi ateiti á sveèius bet kada, – tarë nykðtalas. 

– Tik blynø atneðk. Labai gardþiai kvepia. Tu man 

blynø, að tau vaizdø, gerai? 

– Gerai, – susitarëm. 

– Vaikeli, kà ten vapi? – mama nerimo. 

Ji jau stovëjo apaèioje, lauke, atrëmusi ilgiausias kopëèias 

á medá. Ji nukëlë mane, apsikabino. Að savo sandalais 

iðtepliojau jos nëriniuotà baltà palaidinæ, o ji nepyko. 

Mes nutûpëme abi þolëje prie obels, mamos plaukuose 

ropinëjo voras, paskui nusileido þalia kirmëlë, o mama nieko 

nematë, ji þiûrëjo tik á mane, mylimiausià dukterá. 

– Jei nori, gali bûti laukinë, – mama pasakë, – tik negàsdink 

daugiau manæs, gerai? 

Linktelëjau, nes visai nebenorëjau kalbëti. Su nykðtalu 

buvo ádomiau. Jis þiopsojo á mus praskleidæs ðakas ir mëgdþiojo 

mamà. Lingavo ir rypavo. Bet mama jo nematë. 

Tà dienà ji nusivedë mane á zoologijos sodà ir að pirmàkart 

pamaèiau gyvà þirafà su ragiukais. O paskui ëjom suptis. 

Persisupau ir iðvëmiau ledus. Blogumas greit praëjo. Iðgëriau 

rûgðtaus limonado. Pasëdëjome pavësyje. 

Kai gráþome namo, radau atauðusiø blynø likuèiø ðaldytuve, 

papraðiau jø paðildyti, vienà suvalgiau, o kitus nuneðiau 

nykðtalui ir padëjau aukðtai, ant artimiausios ðakos. 

Nykðtalas iðkart prisistatë: 

– Galësim draugauti. Mano sàlygos: blynai, uogienë, o 

tau vaizdai. 

– Gerai, – su viskuo sutikau. 

Ádomiausia buvo tai, kad blynus ir kità maistà jis uostydavo, 

valgydavo ðnervëmis, o ne lieþuviu, kai jis iðuostydavo 

maistà, liekanas suðerdavau kaimynø ðuniui. 

Su nykðtalu draugavome ilgai. Mama nieko nebesakydavo, 

kai ásliuogdavau á medá. Áprato. Nykðtalas parodydavo 

man ateitá. Þinojau visada, kas nutiks: kas susirgs, kas 

kur iðvaþiuos, netgi þinojau, kad èigonë nudþiaus kaimynës 

rudà lapæ, iðneðtà vëdinti po þiemos. Nykðtalas buvo geriausias 

mano draugas, kol man suëjo 12 metø. Jis pasakydavo, 

kokias pamokas ruoðti, kada kvies prie lentos. Buvau 

pirmûnë. 

– Su kuo tu ten ðneki obely? – klausdavo mama. 

– Su nykðtalu, – atsakydavau. 

– Gerai, turi iðlavintà vaizduotæ. Broliø Grimø pasakos 

kaltos. 

– Ne, fëjø. 

Mûsø bendrystë su nykðtalu baigësi labai netikëtai ir 

tragiðkai. Keista, kodël nykðtalas man to neparodë ið anksto, 

neatskleidë uþuolaidos, tikrai bûèiau uþbëgusi ávykiams 

uþ akiø ir niekada neleidusi tokio smurto. 

Gráþau ið mokyklos pusiaudiená ir vos tik áþengusi á kiemà 

parkritau. Iðsitiesiau ant þolës kaip sausa obels ðaka. 

Mano dëdë Bronius pjovë obelá. Su pjûklu dþirino abu kamienus 

ir ðakas. Obelis rëkë kaip þudomas þmogus, bet dëdë 

nieko negirdëjo. Man uþëmë þadà ir að apalpau. 

Obelis gulëjo nukirsta, nuþudyta, sukapota, kraujuojanèia 

ðerdimi, pamaèiau þudyniø vaizdà jau atsipaipaliojusi. 

Negalëjau pakilti nuo þemës. Silpnumas pakirto. Man 

pakilo karðtis, visà savaitæ sirgau, kliedëjau, o kai pagerëjo, 

iðkiðusi nosá pro langà iðvydau naujo garaþo statybas. 

Nykðtalas prasmego skradþiai, o gydytojai man atrado ðirdies 

ûþesius. 

Tà vasarà pirmàkart vaþiavau á sanatorijà „ðirdininkams“. 

RITA UÞTUPAITË

2012 m. sausio 6 d. Nr. 1 (1067) DONELAIÈIO SKAITYKLA 

9 

Gerti dulkintis, dulkintis gerti 

Charles Bukowski. Paprastos beprotybës istorijos. 

Apsakymø rinkinys. Ið anglø k. vertë Marius Burokas. 

K.: Kitos knygos, 2011. 294 p. 

„Toks darbas buvo, kad reikëjo 

klientø laukt, tai skaièiau knygas, – 

sakë man ið matymo paþástamas skinas 

prie lauþelio Alytaus parke. – 

Tas Bukowskis – galvojau, kad bus 

gerai, bet po kurio laiko atsibodo: raðo 

vien kaip geria ir pisasi, gëriau gëriau, 

tada pisausi, tada vël gëriau...“ 

Ir, þinote, nepaisant debiliðkø oponento 

politiniø paþiûrø, ðia tema visiðkai 

negaliu jam paprieðtarauti. 

Pradëkime nuo to, kad Bukowskis yra prastas prozininkas. 

Tikrai neþinau, kaip yra su jo poezija, poezijos skaitau 

labai maþai – nes daþniausiai (ne visada, nepulkit bëgti á 

Lietuvos paðtà mojuodami pykèiu varvanèiais vokais; daþniausiai) 

ji bûna ádomi tik tiems, kurie jà raðo, ir jø katëms. 

Bet þmonës, kuriø nuomone pasitikiu, kalba, kad jo poezija 

tikrai gera. O ir „Paprastose beprotybës istorijose“ pats ar 

kitø lûpomis save geru ar geriausiu regiono ir laikotarpio 

poetu / raðytoju – regiono plotas ir laikotarpio ilgis priklauso 

nuo uþplûdusios vidinës didybës – vadina maþiausiai deðimt 

kartø. Bet prozininkas jis prastas, ir „Paprastos beprotybës 

istorijos“ tai dar kartà árodo. 

Pasakymas „nemoka gyventi“ skamba didaktiðkai ir seniokiðkai, 

bet Bukowskis ið tikrøjø nemokëjo gyventi. Neturiu 

omeny alkoholizmo, asocialumo, didybës manijos, 

polinkio á perversijas: visa tai bûtø tiesiog nuostabu, jei tik 

tame sociopatiðkame elgesyje bûtø individualumo, tikrosios 

paniekos visuomenei, uþuominø á fauno gyvenimo bûdà, 

linksmybës ar à la Camus nihilizmo. Bet Bukowskio 

paðlemëkiðkumas – gana vienpusiðkas, kad bûtø perþengta 

riba tarp poeto ir ðikniaus. Taip ir dainavo „Modest Mouse“: 

„Ir jo, þinau, visai neblogas skaitalas, / Bet, Dieve, kas norëtø 

bûti tokiu ðikniumi?“ Vienoje novelëje Bukowskis 

dþiaugiasi, kad jam tekusi ðlovës dalis nepernelyg sunki, 

kad, skirtingai nei Henry Milleriui, jam nereikia matyti 

prieð namus stovyklaujanèiø gerbëjø. Að sakyèiau – paprasèiausias 

nemokëjimas gyventi ir raðyti prozos, o ne atsitiktinai 

tekusi „normalesnë ðlovës dalis“. 

Gerai, ta kolosalumo aura, ji yra: „O-o, Bukowskis.“ 

Atrodo, kad sugebëjimas perþengti ribà tarp poeto ir ðikniaus 

nesimaskuojant jokiu meniðkumu bûtent tuo metu ir 

toje vietoje, kur tabu turëjo bûti lauþomi (sena dainelë: 

JAV, 7–8 deðimtmeèiai), buvimas nemadingam tuomet, kai 

nemadingam bûti buvo madinga, tà aurà jam ir pelnë. Na 

taip, 10-ojo deðimtmeèio vidury buvo kilæ protestø prieð 

„Byvá ir Teðlagalvá“ per LNK, bet laikai keièiasi, ir tai tampa 

nebe taip svarbu. Ir nuo to, kad ðis skaitalas nebijo savæs 

vadinti skaitalu, kad raðytojas nebijo perþengti neraðytojiðkumo 

ribos, kad „teðkia“ neva „þiaurià tiesà“ apie tai, kaip 

visi apsiðiko, að nedrëkstu. Been there, seen that*. Teks 

stengtis labiau arba mokëti grynais, Bukowski. 

Intelektualumu neatmieðtos èernûcha ir pakazûcha ið 

tikrøjø jaudina maþai. Bukowskis skundþiasi, kaip niekur 

nebeliko tikrø raðytojø ir visi iðsipisinëja, bet taip labai ilgisi 

hemingvëjiðkos kûrybos, kad ámano net pasikalbëti su 

juo. Dar pasirenka „filminá“ raðymo stiliø, kuriame kiekvienas 

viskio gurkðnis reikðmingas savo nereikðmingumu, o 

seksas apsiriboja perkamumu ir prievarta. Raðytojas, t. y. 

Bukowskis, gyvena cinema noir detektyvo gyvenimà: cigaretës, 

prietema Kalifornijoje ir moterys graþiomis kojomis, 

„tik prasivërus biuro durims þinojau, kad áeina bëda“. Ten, 

kur tikëtumeisi nevykëlio manifesto, atsisakymo galvoti ir 

raðyti remiantis laimëtojo–praloðusiojo santykiu, randi tik 

tà „þiaurià tiesà“, kuri yra ne tik þiauri, bet ir þeminanti, nes 

jai pasiduodama: nevykëlis nori bûti vykëliu. Èia senis perlenkia 

bûtent tà lazdà, kuri ir daro já seniu: „Ot tai bûdavo 

laikai, / ákiði ir palaikai.“ Keturi ávarèiai svarbiausiose mokyklos 

varþybose, o dabar – gerti gerti, pistis pistis. 

Þodþiu, ant ðio bekatarsio raðymo nelabai iðeina net 

pykti. Gal ið èia ateina ir jausmas, kad tiek Bukowskis turëjo 

egzistuoti, tiek ði knyga turëjo bûti Mariaus Buroko iðversta 

á lietuviø kalbà. Gali bûti, kad neþavintis paprastumas 

ir visa apimanèio nuobodulio filosofija, kurià daþniausiai 

puoðia ðlykðtumo estetika, ið tikrøjø turi savo vietà po 

dangumi ir netgi privalo bûti kiðama mums per gerkles, paneigiant 

visus padorumo ir ádomumo sfinkterius. Ginant 

Bukowská, galima pasakyti, kad bent ketvirtadalis ðito lengvo 

skaitalo yra ið tikrøjø ádomus, labiausiai – ten, kur konstruojama 

maþiausiai arba, atvirkðèiai, daugiausiai. Fantastinës 

novelës, novelës apie kalëjimà, pasiðnekëjimai ir situacijos 

vertinimai su kuo maþiau manieringumo ir tiek 

nuobodþiø, kad vemti verèianèiø vëmalø – ðtai dël jø gali 

pajusti, kad ðitas senas hipsteris vis dëlto buvo mums reikalingas. 

Bet jam nepatinka bûti reikalingam, nepatinka raðytojai, 

nepatinka raðymas, nepatinka þmonës ir nepatinka gërimas. 

Labiausiai Bukowskiui patinka nepatikti ir kai jam 

kas nors nepatinka. Ir duok Dieve jam sveikatos. 

Bet mums nebebaisu 

Aldous Huxley. Beþdþionë ir esmë. Romanas. Ið anglø k. 

vertë Irena Jomantienë. K.: Kitos knygos, 2011. 216 p. 

Keisti laikai buvo tas tikrasis Ðaltasis 

karas, kai þmonës ið tikrøjø bijojo 

bûti per kelias akimirkas fiziðkai iðtirpdyti. 

Po Antrojo pasaulinio karo 

tai atrodë taip ámanoma, kad pokarinës 

kartos psichologija buvo visam 

gyvenimui paþymëta, o po-pokarinë 

karta tapo gausiausia bûtent dël tos 

baimës skatinamo veislumo. Atviriausiai 

apie tai yra prisipaþinæs Jimas 

Carrollis, bet esu tikras, kad bûtø galima 

atrasti dar bent kelis raðytojus, kuriø 

visà gyvenimà ir kûrybà stûmë bûtent tai, kad ðtai ruskiai 

nepaskambinæ paleis raketà ir – pizë. Todël reikia hedonistiðkai 

mëgautis visomis ámanomomis pizëmis ir mûzomis... 

„Beþdþionë ir esmë“ buvo paraðyta 1948-aisiais. Vos 

pora metø po Didþiausiojo karo buvo puikus metas ryðkiosioms 

antiutopijoms (Orwello „1984-ieji“!). Ðià paraðë profesionalus 

antiutopijø raðytojas (sàskaitoje – maþiausiai keturi 

variantai, kintantys atsiþvelgiant á tos dienos aktualijas, 

kaip laikraðtis), vëliau – kultûrinë ikona ir narkotikø advokatas 

(mano nuomone, geriausia ir sveikintiniausia dalis) 

Aldous Huxley. Reiktø pasakyti, kad Huxley gyvenimas 

buvo nuþymëtas „dvasios aristokratija“ ir britø intelektualams 

bûdingu poþiûrio taðku. Taigi, atskaitos taðkas – Britø 

imperija. Pasaulis uþ anglakalbystës ribø egzistuoja menkai, 

kaip papildinys anglosaksiðkajam – kad bûtø ið kur importuoti 

ákvëpimà, naftà ir dramblio kaulà. Moraliniai imperatyvai 

taip pat tie patys: þmogiðkumo paþanga, romantika 

ir monogamija, moksliðkumas, tikëjimas bûties prasme 

ir þmogaus, kaip dvasingos bûtybës, 

aukðtàja paskirtimi, neatskiriant pastarosios 

nuo kûniðkumo. Ak, tiesa, tuo metu 

Huxley jau gyveno Los Andþele, tad 

penktojo deðimtmeèio holivudiðkumo èia 

niekaip nebus iðvengta. 

Bëda, kad Huxley ið tikrøjø raðë kiek 

per daug antiutopijø, grûmojo lyg pranaðas 

nuo kalno: „Jei toliau ðitaip, visiems 

bus ðakës!“ Situacija pasikeièia, keièiasi ir pamokslas, sukasi 

it vilkelis, lyg feisbukas, kur penkiø minuèiø svarbos 

naujiena („Oralinis seksas sukelia gerklës vëþá“) tas penkias 

minutes yra pati pati svarbiausia. Neiðvengiamai, pagal 

berniuko, ðaukusio: „Vilkas!“, pavyzdá, dël tokio Huxley 

dëmesio sutrikimo sindromo jo antiutopijos ëmë ir prarado 

átikinamumà. „Puikus naujas pasaulis“, beje, buvo puikesnis 

nei „Beþdþionë ir esmë“. Ten mus pasmerkë mûsø norai, 

o ne mûsø baimës: áspûdá paliko trumpieji jungimai idealiame 

pasaulyje ir puikûs þmogiðki dalykai, kuriø turëtumëm 

atsisakyti dël tobulybës. Privertë susimàstyti: kokio 

pasaulio mes ið tikrøjø norime?.. 

Bëda, kad Huxley nusprendë praslysti pavirðiumi. O kur 

dar forma: autorius trypèioja abiejose linijos pusëse. Filmiðkumas 

ar klasikiniai kultûros idealai, simfonijos ir Shelley 

poezija? Þmogø keièianti meilës istorija (pasikartojantis 

motyvas abiejose antiutopijose) ar socialinio ir politinio 

modelio apraðymas? Natûralus seksualumas ar savo poreikiø 

ribojimas bendruomenës labui? Jei tai bûtø tikras konfliktas 

tarp juoda ir balta, tarp kniaukianèiø kaèiø – bûtø 

puiku, bet ðiuo atveju tai tik „kultûringas“ stovëjimas abiejose 

pusëse, o stovëjimas, ypaè „kultûringas“, pûdo net 

vandená. 

1948-aisiais, tikiu, tai buvo ádomu ir nauja. Gali bûti, kad 

visos post-apokaliptinës branduolinës antiutopijos ið dalies 

yra paremtos „Beþdþione ir esme“, bet to nebegana. Þmonëms 

nebebaisu pasidaro greitai: nebesibaiminame atominio 

karo taip pat kaip ozono skylës. Dabar baiminamës pasaulinës 

finansø krizës, korporacijø ir visuotinio atðilimo, ir 

visai teisëtai. Pinigai taip visus sujungë, kad atominis karas 

gali bûti nenaudingas metinei pelno marþai. Mes turime 

naujà apokalipsæ, ji atskris ne balistine raketa, ji privaþiuos 

juodu leksusu ir dëvës bankininko kostiumà. O tà senàjà 

mes matëme bent deðimtyje kompiuteriniø þaidimø. 

Apsvarsèius visa tai, nenuostabu, kad knygos tekstas iðspausdintas 

ypaè didelëmis raidëmis. Nes tai – antiutopijos 

ir apokaliptikos pradþiamokslis, naiviausiø pasaulio po pasaulio 

þûties vizijø ávadas. Labai gudriai ðis praslydimas 

ávilktas á mëgëjiðko kino scenarijaus rûbus – taip iðsisukama 

nuo grieþtesniø kokybiniø vertinimø. O apskritai: taip, 

taip, visi mes beþdþionës. Taip, taip, aklas progresas praþûtingas. 

Taip, taip, nei ruja, nei drovumas nëra mûsø iðsigelbëjimas. 

Taip, taip, religija ir valstybë yra du kraujuoti kalavijai. 

Taip, knyga bus perkama ir skaitoma. Pirmiausia 

dël lengvumo ir Huxley gaubianèios aureolës, kad net „paprastas 

þmogus“ jaustøsi supratæs didájá protà ir pagilëjæs 

pats. „Kitos knygos“ galës apmokëti ðildymo sàskaitas. Gali 

bûti, iðleis kokià nors þymiai gilesnæ, þymiai maþiau vienpusëje 

pasaulëþiûroje ákalintà, aktualumo nepraradusià, nebe 

analizës pradinukams skirtà knygà, ið tikrøjø atitolinsianèià 

mus nuo apokalipsës – kad ir paskutinæ Henry Millerio 

trilogijos dalá, m? 

TOMAS MARCINKEVIÈIUS 

* „Ten buvau, tà maèiau“ („Nieko naujo“) (angl.). 

Erasmus Roterodamus. Pagiriamasis þodis kvailybei. 

Ið lotynø k. vertë Merkelis Raèkauskas. V.: Vaga, 2011. 224 p. 

Visi þinome, kaip smarkiai Renesanso 

vyrukams magëjo pertvarkyti neteisingà 

tamsuoliðkà pasaulá. Humanizmo ir 

tikrosios minties triumfas menininkus ir 

valstybininkus vertë daryti stebuklus ar 

bent jau jais kvepianèias reformas. Atrodo, 

kad ir Thomo More’o bièiulis Erazmas 

Roterdamietis nenorëjo labai atsilikti 

nuo kolegos ið Albiono. Tam tikra prasme 

Deziderijus Erazmas já net pralenkë. 

Seras Thomas More’as jau visai suðlagerintà garsiàjà „Utopijà“ 

iðleido 1516 m., o Erazmas Roterdamietis „Pagiriamàjá 

þodá kvailybei“ – 1511 m. 

Kai Dievà pakeièia Erazmas 

Ne visada katalikø kunigas taip plieks ávairias tuðtybes, 

kaip tai knygoje padarë Erazmas. Ne kiekvienas iðdrástø ir 

naujai aiðkinti Ðventàjá Raðtà, siûlyti kitas interpretacijas ir 

vertimus. Erazmà Roterdamietá ásivaizduokime kaip plûgà, 

ariantá nemokðiðkà dirvà. Kas be ko, tokiø plûgø buvo ne 

tiek ir maþai. 

„Pagiriamajame þodyje kvailybei“ filosofiniu satyriniu 

stiliumi analizuojamos puikybës, tariamo dvasingumo, 

tamsuoliðkumo realijos. Knyga skaitoma lengvai, daug iðnaðø 

(daugiausiai – ið mitologijos), rasime net keturiasdeðimt 

ðeðis skyrius (pvz., „Kvailybë veda prie iðminties“, 

„Nedresiruoti gyvuliai – laimingiausi“, „Tautø filautija“...). 

Kvailybë veikale suvokiama dvejopai: arba per didelis tiesmukas 

mëgdþiojimas to, ko nesupranti ir, tiesà sakant, net 

nebandai ar negali suprasti, arba perdëtas neþemiðkas santykis 

su èia ir dabar tikrove. Kaip pavyzdá galima pateikti 

„Persepolyje“ („Kitos knygos“, „Kitokia grafika“, 2011) 

pavaizduotà scenà, kurioje René Descartes’as neigia materialøjá 

pasaulá (akmená greta stovinèio Marxo rankoje), o ðis 

kvatodamas já ðveièia René á makaulæ. „Ajajai! Kà tu, Karlai, 

darai! Praskelsi man galvà!“ 

Erazmas taip pat, tik kiek intelektualiau, ironiðkiau grûmoja 

uþsisvajojusiems pasaulio gyventojams, maþdaug – 

maþiau dvasingojo miego, daugiau tikrojo darbo. Vis dëlto 

apie visas kvailybes Erazmas ðnekëti neiðdrásta. Dievo sûnus 

Jëzus laikomas tam tikru gero skonio etalonu, nelazdavotina 

tiesa. Èia Erazmas Roterdamietis savo juodaskverniðkumo 

neperþengia. 

Turbût gerai, kad paleista ði „Vagos“ filosofiniø-eruditiniø 

knygeliø serija, suteikianti progà dar kartà prisiminti esmingesnius 

amþiø kûrinius. Bent jau man knyga patiko ir 

dël to, kad pasikartojau graikø mitus, dievybes. 

MARIUS PLEÈKAITIS

10 PAVELDAS 


Pirmasis susikirtimas su pasauliu 

Á baigiantá uþakti Raudenio eþerà subëgo keli kaimai ir 

dalis Kalvarijos miesto. Tenai nuskubëjo ir mûsiðkiai. 

Frontas buvo jau visai visai netoli. Mûðis uþvirë popiet. 

Kulkos pliumpsëjo á vandená, ten, kur jos krito, ðoko graþûs 

vandens burbulai, o pliumpsëjimà stelbë mano, pusës metø 

pyplio, kvatojimas – tie burbulai buvo paðëlusiai graþûs. Po 

atkarusiu krantu susislëpæ þmonës tûnojo ir tylëjo – mano 

juokas jiems buvo bjauresnis uþ dantø gëlimà. Paskui ne 

per toliausiai sprogo sviedinys, jo sukeltos èiurkðlës aptëðkë 

mane ðaltu drumzlinu vandeniu, ir paleidau dûdas. Dariau 

taip, kaip man atrodë geriau. Nesupratau, – beje, tada ir 

negalëjau suprasti, – kad mano juokas ir mano raudos kelia 

mirtinà pavojø kitiems, ðalia esantiems. Pasislëpusiø nuo 

fronto þmoniø negraudino kûdikio aðaros, o viena moterëlë 

ið Kalvarijos burbtelëjo: 

– Per tà rupûþæ vaikà èia visus mus iðmuð! 

Neiðmuðë tø þmoniø, iðvis nieko nenuðovë, o að kiek paverkiau 

ir aprimau. 

Mûðis truko neilgai – keli palikti vokieèiai neástengë 

prieðintis gausesnëms rusø pajëgoms. Likæ gyvi vokieèiai 

susislëpë plovose (uþþëlusiame klampiame, liulanèiame 

upës ar eþero krante – red.), o rusai, priëjæ prie atkarusio 

kranto, paklausë, ar tenai nëra faðistø. Iðgirdæ atsakymà 

„Niet“, paragino þmones bûti atsargesnius ir 

nurûko tolyn. Beje, vokieèiai plovose irgi neuþsibuvo: 

rusams juos iðgaudyti padëjo tas pats kaimynas, 

kurio talkinami vokieèiai iðrankiojo ið tenai rusø kareivius 

keturiasdeðimt pirmaisiais metais. 

Pervystytas ir pervilktas sausais drabuþëliais, tà 

rugpjûèio naktá ir að permiegojau sykiu su visais po 

pievoje pastatytu veþimu – jis buvo likæs vienas, o arkliø 

niekur nesimatë. Rytà gráþome á paliktus be prieþiûros 

namus. Trobos buvo tokios, kokias jas paliko 

namiðkiai – në langai neiðdauþyti. Niekas nesusirgo, 

nors gerà pusdiená visi mirko baigianèiame uþakti 

eþere. Nepasiligojau tada ir að. Uþtat soèiai atsisirgau 

jau paaugæs. Veikiausiai kiekvienam þmogui nustatytas 

visokiausiø sirgimø limitas. Vëliau já iðnaudojau 

su kaupu. 

Pasirodo, rusø kareiviai mûsø arklius pasigavo ir 

ketino iðmainyti á porà litrø degtinës gretimame kaime, 

Tabarauskuose. Suþinojæ visa tai, namiðkiai patys iðsikeitë 

savo arklius á degtinæ. 

Taigi pirmasis mano susikirtimas su pasauliu nepridarë 

bëdø nei man paèiam, nei kitiems. Tik va ir vëliau it koks 

maþvaikis mëgau daryti taip, kaip man atrodë geriau – ar 

juokiausi, ar verkiau, ar siekiau kokio, kaip man atrodë, graþaus 

ir kilnaus tikslo, toli graþu ne visada paisiau, kas dedasi 

ðalia manæs. Nelabai rûpëjo, ar mano rodomi jausmai, uþsimoti 

nudirbti darbai neþeidþia kitø ir jiems nekliudo. 

Laikas tada buvo neramus ir negailestingas, jis net ir 

klausiamà iðmokë nesakyti to, ko nereikia, ir laikyti lieþuvá 

uþ dantø. 

Nelengva bûti savimi 

Buvo dalykø, kuriuos iðmaniau nuo maþø dienø. Arba 

bent jau tariausi iðmanàs. Viena ið tokiø neabejotinø tiesø: 

tik ant mano kairës rankos netoli pirðtø ruduoja apgamas, 

taigi jei kas klaustø, kuri ranka kairioji, reikëtø pakelti tà su 

apgamu. Ðita tiesa buvo ákalta man ið maþumës. Kol buvau 

maþas, tas apgamas buvo gana didelis. Ûgtelëjau, o apgamas 

liko toks pat, tat dabar jis visai nedidukas, ne toks, koks 

buvo kadaise. Ta kairës rankos teisybe ir neabejojau, tik va 

vienà kartà... 

Gazdø pradþios mokykla buvo ásikûrusi Rainiø namuose. 

Pro juos pirmaisiais pokario metais ëjo pirmoji pasienio 

zona – netoliese buvo Lenkijos siena. Antroji zona buvo uþ 

Kalvarijos geleþinkelio stoties. Pasienio zona uþ Rainiø namø 

buvo ir Breþnevo laikais – tada, kai Kremliaus valdþios 

akis vël buvo iðpûtusi baimë. 

Viename kaimo trobos, tegu ir didelës, gale gyveno 

Rainiai, o kitame, perskirtame á dvi dalis, ir buvo mûsø mokykla. 

Maþesnioji dalis – atitvertas mokytojos kambarëlis, 

o didesnioji – klasë. Joje – suolø dvi eilës. Eilëje nuo lauko 

sienos sëdëjo antrokai ir ketvirtokai, tenai stovëjo ir mokytojos 

staliukas, o eilëje prie plonos mokytojos kambarëlio 

sienelës – mes, pirmokëliai, uþ mûsø – treèiokai. Antrokø ir 

ketvirtokø buvo po keturis, treèiokai – bene ðeði, tik mûsø, 

pirmokëliø, susirinko ar ne dvylika. 

Gazduose, kaip ir daugelyje kitø kaimo mokyklø, nebuvo 

kûno kultûros pamokø. Viena vertus, vaikai ateidavo ið 

toli, kitas ir kelis kilometrus sukardavo, antra vertus, kai 

þiemos diena visai trumputë, anksèiau paleisti vaikai namo 

pareidavo dar su ðviesa. 

Vienà prasidëjusios þiemos ðeðtadiená mokytoja sumanë 

surengti kûno kultûros pamokà. Ji neketino mokyti mus 

sportuoti, veikiau norëjo pasiþiûrëti, ko esame iðmokyti. 

Vinguriuotos metø rievës 

Sekësi lyg ir neprastai iki to laiko, kolei mokytoja mums, 

sustojusiems ðalia suolø, liepë kilnoti rankas ir kojas. 

– Kairæ! – sukomandavo mokytoja. 

Kaip puikiai iðmanantis reikalà, að ir keliu rankà su apgamu. 

Mano suolo draugas Algis, þiûriu, kelia ne tà rankà. 

Mokytoja komanduoja toliau, ir tada pamatau, kad per komandà 

„Kairæ!“ tik að vienintelis keliu rankà su apgamu, o 

visi kiti – visai ne tà rankà. Nenuleidþiu akiø nuo mokytojos 

veido ir akiø, bet nieko o nieko negaliu ið jø iðskaityti. 

Mokytoja tarsi uþsikirto, ir mes ilgai bei nuobodþiai darëme 

tik ðità pratimà. 

Man jau darësi neramu: namiðkiai þino, kà sako, jie nepainiojo 

tokiø dalykø, bet ar galëjo bûti taip, kad visi aliai 

vienas klysta, o að tik vienas esu teisus? Prisiminiau rugsëjo 

pirmàjà. Tà rytà mama atvedë mane á mokyklà, pasiðnekëjo 

su mokytoja ir iðëjo. Mokytoja liepë sësti man á pirmàjá suolà. 

Atsisëdau taip, kaip man atrodë geriau, nepaisiau, kad kiti 

vaikai sëdasi kitaip negu að. Pasirodë, kad visi kiti buvo teisûs. 

Ketvirtokai su treèiokais turëjo pastumti á prieká suolà, á 

kurá að ásirioglinau – atbulas atsisëdæs pats niekaip neástengiau 

ið jo iðsirangyti. Dël to niekas man nepriekaiðtavo, bet 

buvau gana ambicingas ir daviau sau þodá pasiþiûrëti, kà ir 

kaip daro visi kiti, o ne vien gyventi savo galva. 

Nemunaièiø (Kalvarijos r., dabar – Kalvarijos sav.) septynmetë mokykla. (XIX a. 

pabaigoje caro valdþios statytas medinis dviejø aukðtø valsèiaus pastatas (dabar 

perstatytas), nuo 1926 m. – mokykla.) 1958. Autoriaus nuotrauka 

Tà ðeðtadienio popietæ man pasirodë – atëjo metas pasiþiûrëti, 

kà ir kaip daro kiti. Tada ir neástengiau namie ádiegtø 

tiesø suderinti su tuo, kà daro visi kiti. Ar ne pirmà kartà 

nutiko man toks dalykas. 

Pagaliau neiðlaikiau: kas bus, tebûnie, að irgi darysiu 

taip, kaip daro kiti. Iðsyk pamaèiau – mokytojos veidas pasikeitë. 

Ið pradþiø juokësi tik jos akys, o paskiau – ir lûpø 

kampuèiai. Pagaliau mokytoja nusikvatojo ir liepë mums 

visiems sësti. 

Kai susëdome, ji atsiduso, mintyse pasvarstë kaþin kà ir 

pasakë neilgà kalbà. Kalbëjo maþdaug taip: vargas þmogui, 

kuris neskiria kairës nuo deðinës. Ji liepë vaikams papraðyti 

tëvø, kad tie iðmokytø skirti kairæ nuo deðinës. 

Tada mokytoja pasiþiûrëjo á mane, palingavo galvà ir 

daugmaþ taip pabaigë savo kalbà: kà nors gerai iðmanai – 

nesiduok iðmuðamas ið vëþiø net ir tada, kai visi kiti aliai 

vienas daro nei ðá, nei tà. Jei visi sumanytø nusipjauti nosá, 

negi ir tu jà pjautum? 

Klausiausi mokytojos pamokymø ir jauèiau – mano veidas 

paðëlusiai nuraudo. Vël daviau sau þodá viskà daryti 

taip, kaip dera, o ne taip, kaip daro kiti, nors ir daryèiau tai 

vienui vienas visame pasaulyje. 

Ak, tie duoti sau þodþiai... Daugelio jø netesëjau. Neiðlaikiau 

ir ðito, duoto sau trumpà þiemos dienos popietæ Rainiø 

namuose, Gazdø pradþios mokykloje. 

Persilauþimas 

Eilëraðèius gerai ásiminiau, bet mokiausi juos ilgai ir 

sunkiai. Kaliau juos skaitydamas itin garsiai, kone visu balsu. 

Taip vargau iki tos lemtingos pavakarës. 

Tada jau mokiausi Nemunaièiuose. Visai temstant laiðkininkas 

atneðë „Tiesà“. Kai uþþiebë þibalinæ aðtuntojo numerio 

lempà, sëdau prie tø dideliø keturiø dienraðèio puslapiø. 

Akys uþkliuvo uþ eilëraðèio su pieðinuku treèiajame. 

Tenai buvo nupieðti du pasaulio pusrutuliai – þemëlapis 

toks kaip ir mokykloje ant sienos, tik nespalvotas ir visai 

maþiukas. Vakarø pusrutulyje – dantis iððiepæ vyrai su 

aukðtomis kepurëmis, veikiau tik jø galvos, kaþkokie man 

tada nesuprantami þenklai (tik daugiau kaip po deðimties 

metø suþinojau, kad taip þymimas doleris) ir visas keturias 

kojas ant abiejø pusrutuliø bandanti uþkelti kiaulë. Eilëraðtis 

trumpas – ðeðiø eiluèiø. Keturios eilutës prie vieno pusrutulio, 

dvi – prie kito. Perskaièiau já tëvams ir pasiteiravau, 

ar toks eilëraðtis tiktø prie Kalëdø eglutës. 

Tëvai ûmai pasikeitë – tarsi juos bûtø uþpuolæs visas bièiø 

spieèius. Jie ðaukë vienas per kità ir iðplëðë laikraðtá man 

ið rankø. Supratau – toks eilëraðtis visai netinka prie eglutës. 

Tuo bûtø viskas ir baigæsi, jei gerieji mano tëvai nebûtø persistengæ. 

Jie iðkëlë man neámanomà sàlygà: drásiu mokytis tà 

eilëraðtá – neatsipirksiu vien tik iðluptu kailiu. 

Neþinau, kas galëtø atmintinai iðmokti bent vienà posmelá 

(kà ten posmelá – bent eilutæ), kai laikraðtis su visu eilëraðèiu 

jau sudegintas maðinoje (taip Suvalkijoje buvo vadinama 

viryklë). Ir kas baisesnio galëtø bûti aðtuoneriø metø 

nesulaukusiam vaikiðèiui uþ lupamà kailá. 

Tada neástengiau suprasti tëvø. Kaipgi jie neuþsirûstins, 

kai ðitaip ðiurkðèiai ðaipomasi ið Amerikos? Visais laikais 

Lietuvoje ðiai valstybei buvo rodoma itin didelë pagarba, 

deja, ne visuomet pelnyta. Ir visuomet á jà buvo dedama 

pernelyg dideliø, daþniausiai nepamatuotø vilèiø. 

Juokai juokais, bet negalëjau galvoti apie niekà kita, tik 

apie tà sudegintà eilëraðtá. Kuo toliau, tuo ryðkiau jisai stojosi 

man akyse. Ne, ne pieðinukas su vyrais, piktai iððiepusiais 

dantis, ar kiaulë, mëginanti apþergti visà pasaulá, – 

akyse ðmëþavo eilutës. Jos niro lyg ið vandens, lyg ið rûko 

ar ið tamsos. Iki ëjau gulti, jau buvau atmintyje atgaivinæs 

keturias eilutes prie vieno pusrutulio: 

Uþ vandenyno sëdi kiaulë, 

Þvelgia á visà platø pasaulá. 

O kiek pasauly duonos ir ryþiø, 

Londonø, Vienø, Romø, Paryþiø. 

Liko dar dvi eilutës, iðspausdintos prie kito pusrutulio. 

Jas buvo apgaubusi nepermatoma tamsa. Atsigulæs 

niekaip negalëjau jø prisiminti, nors ir labai stengiausi. 

Nubudau gûdþià þiemos naktá. Tada per mane 

ir tvilktelëjo tos dvi eilutës: 

Jei ragus turëtø kiaulë, 

Uþbadytø ji pasaulá. 

Buvo sunku patikëti, kad viskà prisiminiau. Laimingas 

uþmigau. 

Rytà atsikëlæs, pasikartojau visas ðeðias eilutes. 

Vël aiðkiai maèiau: prie vieno pusrutulio iðspausdintos 

keturios eilutës, o prie kito – dvi. 

Buvo baisoka: gal að neásiminiau to eilëraðèio, o 

pats já sukurpiau? Ne tø dienø akimis þiûrint viskas atrodo 

dar keisèiau: tai ar dël to reikëtø baimintis? Tada 

pamaniau – kaþin ar taip galëèiau mokytis ir kitus eilëraðèius? 

Tokios progos ilgai laukti nereikëjo. Kai tik 

uþdavë atmintinai iðmokti eilëraðtá, kibau á já dar tà paèià 

dienà. 

Pirmà posmelá perskaièiau tik akimis. Neskubëjau jo 

skaityti, mëginau pasverti kiekvienà þodá. Lukterëjæs pamëginau 

prisiminti. Eilutës labai jau pamaþu stojosi man akyse, 

bet juk niekur neskubëjau. Pasikartojau visà posmelá. 

Tada þvilgtelëjau á knygà, kad neásiminèiau ne tà tekstà. Ðitaip 

pervariau visus posmus, o tada jau ëmiausi kitø darbø. 

Vakare atsigulæs mintyse pasikartojau visà eilëraðtá. Rytà 

nubudæs vël pasikartojau já. Tuomet jau galëjau pasakyti 

já itin sklandþiai. Supratau – galësiu já iðpoðkinti vienu atsikvëpimu 

ir tada, jei iðëjus prieð klasæ kiti vaikai pûs þandus 

ir juos iðpûstus tvatins kumðteliais, judins ausis ar krutins 

galvos odà su trumpai kirptais plaukais. Dabar jau niekas 

neiðmuð manæs ið vëþiø! Taigi nëra reikalo visu balsu ðaukti 

eilëraðtá, kol já iðmoksti. 

Manæs laukë dar vienas dþiaugsmas. Kaimynës Mazurkevièienës 

(beje, þinomo architekto Juozo Mazurkevièiaus 

motinos) seklyèià uþëmë kà tik ákurtas klubas-skaitykla. Að 

irgi ëmiau ið tenai knygø. Nuneðu po kiek laiko pasikeisti 

paimtas knygas – o tenai ant dideliø stalø pasieniu sukrauta 

susegti tø metø laikraðèiai. Kol skaityklos vedëja Greblikø 

Monika kitiems vaikams keitë knygas, priðokau prie „Tiesos“ 

komplekto ir susiradau tà rûpimà laikraðtá. Valio! Eiliuotà 

tekstà buvau iðmokæs þodis þodin. 

Pokario metø vaikai pasiðnekëdavo toli graþu ne apie 

viskà. Labai jau retai iðeidavo ið kalbos ir mokslai. Kartà eidami 

ið mokyklos su broliais Pajaujais suðnekome ir apie 

tai, kaip kas mokosi eilëraðèius. Nustebino mane klasës 

draugo Antano Pajaujo vyresnysis brolis Albinas. Taigi jis 

pritaiko eilëraðèiui melodijà – Albino þodþiais tariant, kap 

geras pisorius – ir tolei já niûniuoja, kol iðmoksta. Net buvau 

pamanæs: nesunku surasti melodijà daugeliui lietuviðkø 

eilëraðèiø, bet pamëgink suieðkoti jà rusiðkiems! Tada man 

atrodë, kad niekas o niekas neiðdainuotø rusiðkø eiliuotø 

tekstø, kurie vadovëliuose pateikti kaip dainos. Tokie buvo 

posmai apie du sakalus (vienas jø Leninas, o kitas Stalinas) 

ar daina apie kolûkinio darbo spartuolæ. Ne, tokiø posmø 

niekas neiðdainuotø. 

Man buvo sarmata, kad prakutau mokytis eilëraðèius, 

kai ðitaip kvailai ásiminiau toká nevykusá tekstà, tai apie savo 

mokymàsi nieko broliams nepasakiau. 

Po to esu atmintinai iðmokæs daugybæ ir neprastø, ir visai 

kreivø ðleivø, ir itin iðkiliø, ir visiðkai netikusiø eiliuotø 

ir neeiliuotø tekstø keliomis kalbomis (arba pagal mokymo 

programø reikalavimus, arba ir savo noru), bet në vienas jø 

nesuteikë man tokio praregëjimo malonumo.


11 

Palengvëjimas 

Tà rytà – penkiasdeðimt treèiøjø metø kovo devintàjà, 

pirmadiená, – Nemunaièiø septynmetës 

mokyklos kiemas buvo neatpaþástamai pasikeitæs. 

Virðum viduriniø mokyklos durø iðkeltas Stalino 

portretas buvo apipintas egliðakiø vainiku ir apjuostas 

raudonu kaspinu, apsuktu juodomis juostelëmis. 

Kairiojo flygelio durys irgi buvo iðpuoðtos 

raudonais kaspinais ir vainikais. Nepapuoðtos liko 

tik deðiniojo flygelio durys – pro jas vaikðèiojo 

mokykloje gyvenantys mokytojai. Egliðakiø negailëta 

– mergaitës niekaip neástengë visø jø supinti 

á vainikus. Atlikusios buvo sukrautos á nedidukes 

krûveles. Nesupintos egliðakës ir buvo didþiausia 

mano tos dienos nelaimë. 

Kai mûsø pulkelis ásirito pro vartus, kiemas jau 

buvo pilnas vaikø. Vieni – tokiø nedaug – buvo su 

kepurëmis, o kiti vienplaukiai laigë po kiemà. Nuo 

vienos tvoros iki kitos blykèiojo plikai kirptos galvos 

it kokios proþektoriø ðvieselës. 

Ásikûriau prie taikiai ðnekuèiuojanèiø saviðkiø, 

treèiokø, bet ramybë ir taika truko neilgai: penktokai 

pasiuto kirbinti mus ir plakti egliðakëmis per 

plikai kirptas galvas. Treèiokai irgi pasirodë ne ið 

kelmo spirti. Susitelkëme itin greitai. Tik pamatom – 

penktokai jau artinasi, tuojau atskiriame vienà kurá 

berniukà ir egliðakëmis per plikà galvà, per plikà 

galvà! Bepiga treèiokams ðiauðtis: mûsø klasëje 

mokësi Sigitas Guzevièius, Vytautas Gramas, Juozas 

Statkevièius – vyresni ir stipresni ir uþ mus visus, 

ir uþ didesnæ pusæ penktokø. 

Augesni treèiokai gana greit nurimo, bet mes – 

tokie ðlapukai kaip að – në neketinome ramintis. Ir 

kur èia apsiraminsi? Juk að, á antrà klasæ atëjæs ið 

Gazdø, nevaliojau áveikti në vieno savo klasës berniuko. 

Tik treèioje klasëje vargais negalais áveikiau 

ið Zapalimø atëjusá Vytautà Pliká. Taigi didelis, nepaprastai 

didelis dþiaugsmas priveikti penktokà, kai 

savøjø, treèiokø, neáveiki! Tokiø ðlapukø karðtakoðiø 

buvo ir daugiau, tai në nepamatëme, kad kliûva 

ir tiems penktokams, kurie në nemanë kibti prie mûsø. 

Penktokai irgi nesnaudë – pasiskundë saviems 

stipresniesiems. Tuojau prie mûsø priëjo didysis 

penktokø uþtarëjas – Noruðiø Valdas. 

Pernai mes, buvusieji antrokai, mokëmës vienoje 

klasëje su ketvirtokais, taigi vieni kitus paþinojome 

kaip nuluptus. Taip jau buvo Nemunaièiuose: 

viena mokytoja mokë pirmokus su treèiokais, o kita – 

antrokus su ketvirtokais. Tik penktoji klasë bûdavo 

didesnë: á jà rinkosi dar ir ketvirtokai ið Rûdelës, 

Sûsninkø ir Zapalimø pradþios mokyklø. 

Valdas taikiai priëjo prie mûsø ir prabilo maþdaug 

taip: girdi, mokykit áþûlius skriaudikus, bet 

neláskit prie tø, kurie nieko jums nedarë. Valdo 

kalba buvo tikrai iðmintinga, bet ji neatvësino kovos 

ákarðèio. Bent jau mano. Tada ir padariau itin 

didelæ klaidà – tokiø baisiø klaidø nedaug esu padaræs 

per visà gyvenimà: smogiau Valdui kumðèiu. 

Á pilvà. Aukðèiau nelabai ir galëjau – mano 

galva nesiekë në jo peties, tai buvo tikrai aukðtas 

vyrukas. Jis buvo penkeriais metais vyresnis uþ 

mane. Valdas ûmai linktelëjo, kaþin kà suriko ir ið 

visø jëgø trenkë man. Irgi á pilvà. 

Akyse aptemo, bet ant kojø iðsilaikiau. Pajutau – 

vos vos pajudu ir einu toli graþu ne ten, kur norëèiau. 

It kvaitulio apimtas ëriukas sukausi á deðinæ – 

á tà ðonà, á kurá man trenkë Valdas. 

Bëda viena nevaikðtinëja. Ûmai kieme pasirodë 

grieþtas mokytojas Vincas Svitojus. Tada jis 

penktokams ir ðeðtokams dëstë aritmetikà ir tik gerokai 

vëliau iðgarsëjo kaip kaimo kapelos „Geguþio 

þiedai“ vadovas. 

– O èia dabar kas? – uþsirûstino mokytojas, pamatæs 

po visà kiemà iðtaðkytas egliðakes. Pagrasë, 

kad kaltieji bus surasti ir nubausti, tik ne tokià dienà. 

Man buvo taip negera, kad jau negàsdino në tie 

grësmingi rûstaus mokytojo þodþiai. Tuojau mums 

buvo liepta rinktis antro aukðto koridoriuje, tenai, 

kur árengta scena. Netriukðmauti, neploti, neðûkauti 

– argi neaiðku, kokia ðiandien diena? 

Visa mokykla siautëjo, ðaukë, galvom ëjo – net 

ir tie, kuriø tëvai buvo „raudoni“, tik að vienas sëdëjau 

susilenkæs kamputy ant laiptukø. Palypëjus 

tais trimis laipteliais buvo einama á mokytojø kambará 

ir á ðeðtà klasæ. Nulenktà galvà parëmiau ant 

keliø – ðitaip neþmoniðkai susilenkæs jauèiausi 

kiek gerëliau ir neraibuliavo akyse. 

Prisiminiau – pirmomis kovo dienomis siautëjo 

vëjai, ir tada þmonës patyliukais ðnekëjo: tokia 

vëtra vis tiek kà nors supûs. Gal jau Stalinas kojas 

pakratys. Tokias kalbas pakurstë ir radijas – jis 

praneðë, kad susirgo viso pasaulio darbo þmoniø 

vadas. Mes neturëjome radijo, tai iðsyk niekas ið 

mûsø ir nekalbëjo apie tai. Tomis dienomis Zavistauskø 

Antanas susilaþino su Luniuku ið Sûsninkø – 

neatsimenu nei tikro to vyro vardo, nei pavardës. 

Vienas jø sakë – mirs Stalinas, o kitas – jo ir su lazda 

neuþmuði. Buvo susilaþinta ið dvideðimties dvikolkiø 

– taip mûsø kraðte vadino puslitrinius butelius. 

Abu tie vyrai uþraugë po lietuviðkà centnerá – 

ið maþiau miltø tiek degtinës neiðvarysi. O kai viso 

pasaulio darbo þmoniø vadas kvëstelëjo kojomis, 

mano senelis – jis buvo dvejais metais vyresnis uþ 

Stalinà – visai rimtai pasakë: tai ne be reikalo ðitokia 

vëtra ðëlo. Tokios kalbos man pasirodë visiðki 

niekai: vëtros uþtat siautë, kad dabar visai negaliu 

paeiti ir kaþin ar jau kada galësiu lakstyti taip kaip 

kiti vaikai. 

Mokykla nuðèiuvo, kai á scenà iðëjo direktorius 

su visais mokytojais. Tik tada pamaèiau, kad jiems 

uþ nugarø scenos gilumoje irgi papuoðtas Stalino 

portretas. Mokytojai pastovëjo scenoje, kol vaikai 

visai nurimo. Mokytojai susëdo, o direktorius þengë 

á scenos pakraðtá. Direktorius – tai lituanistas 

Mardosa, neþinau, kodël vaikai já vadino Cveku. 

Po metø jisai susirengë dëstytojauti Vilniaus pedagoginiame 

institute, bet prieð tai dar sumanë Kalvarijoje 

uþdengti seseriai namo stogà. Nukrito nuo 

jo ant galvos ir uþsimuðë. 

Nelabai girdëjau, kà kalbëjo direktorius, atsimenu 

tik viena – në vienas mokytojas tikrai neverkë 

ir nevaizdavo gedinèio, nors visi laikësi rimtai. 

Ásiminiau tik tokià direktoriaus mintá: kai kauks sirenos, 

– tas garsas visur sklis, visi já girdësite, – sustokite 

ir pamàstykite apie þymiausià epochos 

þmogø. Net ir kamuojamas negerumo pamaniau: 

að tai jau geru þodþiu neminësiu to plëðiko. Ûmai 

prisiminiau, kaip vaikai per pertraukas ðifravo santrumpà 

TSRS: tëvelio Stalino raupsuotas snukis. 

Po tos direktoriaus kalbos vaikai iðkriko. Mûsø 

pulkelis irgi iðëjo namo. Dar baltavo sniegas, bet 

oras buvo neðaltas, vaikai ðëlo, tik að vienas ëjau 

lyg þemes pardavæs ir visai rimtai svarsèiau – pareisiu 

namo ar ne. 

Buvome jau tolokai – mokykla liko uþ kalniuko, 

ðit uþ kitos, daug þemesnës kalvelës Butanavièiø 

kaimo trobos – ir tuomet pasiuto kaukti prûso 

Remeikio lentpjûvës (þmonës sakë: tartoko) sirena. 

Sykiu ëjo ir Dvyliø Saulius – gerokai vyresnis 

uþ mus, tada jau septintokas, turëjæs maþokai reikalø 

su mumis, daugiausia ðnekuèiavæsis su sau lygiais. 

Ðtai tada Saulius tik stakt ir sukomandavo 

prieðtaravimø nepakenèianèiu balsu: 

– Myþt! Visiem visiem! 

Nelabai norëjau prisidëti prie kitø, bet nejau 

vienas iðsiskirsi? Sustojome á eilæ, ir kai kiti jau 

buvo ápusëjæ reikalà, að irgi paleidau èiurkðlæ. Na 

ir kà tu pasakysi! Akys nuðvito jau tada, kai pradëjau, 

o kai pabaigiau, daug lengviau ir smagiau pasidarë. 

Nepamaniau tada, kad ðita diena atsilieps ir 

man: nuo rudens mus, jau ketvirtokus, mokë naujas 

mokytojas. Arbatauskas. Tai jis áraðë man pastabà: 

klasëj nedrausmingas, mokosi gerai. Pasirodo, 

mûsø, treèiokø, mokytoja Gudynaitë man, geram 

mokiniui, labai daug leido. Pasidaræs ketvirtoku, 

visas tas laisves turëjau pamirðti. 

Kaip mokytojas Arbatauskas atsirado Nemunaièiuose? 

Mokytojavo Kalvarijoje, jø vestuvës su 

vaikø gydytoja Þilinskaite buvo sumanytos savaitgalá 

prieð pat Stalino laidotuves. Kas dabar pasakys, 

ar jiems kas patarë atidëti vestuves, ar patys 

turëjo susiprasti, bet vestuviø jie neatidëjo. Uþtat 

naujaisiais mokslo metais jis mokë jau ne Kalvarijos 

miesèioniukus, o mus. Man itin palanki mokytoja 

Gudynaitë iðsikraustë á Iðlandþiø pradþios mokyklà 

– á atlikusià bûsimosios poetës Nijolës Miliauskaitës 

motinos vietà. 

Dar nenutuokiau, kad tada, kai ëjau vos gaudydamas 

kvapà, mano tëtis pralinksmino didelá þmoniø 

pulkà. Mat tà rytà vyrai susirinko á darbà, bet 

visas kolûkis nedirbo. Þmonës susibûrë kaimynës 

Mazurkevièienës seklyèioje (ten buvo klubas-skaitykla) 

ir klausësi radijo. Tëtis – jau perkopæs keturias 

deðimtis – atëjo kiek vëliau. Visi suolai buvo 

uþsësti, tai jis patyliukais atsiklaupë kamputy. Beje, 

jis ir dirbti mëgo atsiklaupæs. Ðtai tada kaþin kas 

ir prunkðtelëjo: 

– Va èia tai þmogus tikrai atëjo in ðermenis! 

Juoko uþteko ne vienai dienai. 

Ðonà jauèiau dar ir namie, bet jau galëjau ir bëgioti. 

Ir jau visà gyvenimà akylai saugojausi, kad 

kas netrenktø kumðèiu á pilvà. 

VITAS AGURKIS 

Vaizduotë 

Poliarinë naktis atëjo. Ið pradþiø ðvytinèios freskos praslydo netoli 

horizonto brûkðnio ir ten keletà valandø kybojo. Buvo ðiek tiek po pusiaunakèio, 

kai milþiniðki, blausûs paveikslai ëmë judëti ir vienkiemio 

pusën. Netoliese nerimastingai kaukë ðuo, bet tai manæs neblaðkë. Ið tikrøjø 

beveik galëjau girdëti, kaip laukymës krûmokðniuose pagal pratisus 

tylos signalus blykèiojo pirmoji ðarma. Jos aðtrûs kristalai þvangëjo pagal 

niekam nesuprantamà gamà. Nebuvo jokios penklinës, smuiko visrakèio. 

Vien tik tuðti garsai, ásikibæ á þvarbø, kietà orà, brëþiantys jo 

mantijoje muzikinius derinius. Rodës, kad ir bûdamas kambario gilumoje 

klausausi kaþkieno virpanèiu balsu traukiamo si. S s s i i i. Sniego dulkës 

pakildavo net nuo ásivaizduojamo vëjo, skriejo pro ðuliná, glamonëjo 

dvi jo senas svirtis. Dabar nuþalsvëjusioje prietemoje aiðkiai regëjau 

tuos medinius griauèius, kurie mielai atsidavë snieguliø lytëjimams. 

Þvarba juos norëjo suðildyti. 

Kurá laikà sëdëjau net nekrustelëdamas. Galiausiai pakilau, þingtelëjau 

ir uþtrenkiau uþ savæs sutrûnijusias duris. Oras buvo tartum prismaigstytas 

adatø. Bemat ëmë gelti pirðtus, taèiau be jokios skubos nusineðiau 

ástiklintà lango rëmà á kiemo pakraðtá. Stabtelëjau netoli rojaus 

obels ir uþverèiau galvà. Skaidrûs vitraþai liejosi skliautu. Nugludintu 

þalvariu plieskë tolimiausi paðvaisèiø pakraðèiai. Keista. Ásiþiûrëjau: pieðiniai 

neturëjo nei pradþios, nei pabaigos. Tas lëtas ribuliavimas buvo be 

jokios atsitiktinës ðvytëjimo siûlës. Visos ðviesos pleveno suaustos á patá 

ploniausià, ðaltà audiná. Atrëmiau rëmà á obelá, kurá laikà mëginau kvapu 

suðildyti pirðtus. Pagaliau kraujas atsigavo, ðvelniai krûptelëjo ir ëmë atkakliai 

srûti pagalvëlëmis. 

Lango rëmas pasirodë ne toks sunkus, kaip ásivaizdavau. Ðiek tiek 

pakreipiau já ir iðkëliau sau virð galvos. S s s i i i, susijuokë ðarmos kristalai. 

Dabar stovëjau ir þvelgiau á naktá pro melsvo stiklo ribà. Kartais man 

atrodydavo, kad þvilgsnis stipriau ásikabina á aplinkà, jei pradedi jà stebëti 

tartum pro koká nors kliuviná. Todël jau ilgai neðiojau akinius, be to, 

bent keliasdeðimt kartø akimis stengiausi susigrumti su saulës uþtemimu, 

nuo kurio gyniausi aprûkusia butelio ðuke, atstojanèia man maþà 

skydà. Netgi brangiausiø þmoniø fotografijos, gulinèios ant mano stalo, 

glûdëjo po storo, subraiþyto stiklo lakðtu. Taip daugybæ metø ðitas pasaulis 

buvo uþ permatomos uþtvaros, kuri man teikë neprilygstamà tikrumo 

pojûtá. 

Danguje, lyg vaikiðko kaleidoskopo dulkelës, plito spalvingi gaisai. 

Tiesiog rymojau prie obels, patogiai á jà atsirëmæs, ir nepaleidau ið rankø 

uosinio rëmo. Buvau pamirðæs, kiek sykiø taip sutikau poliarinæ naktá. 

Kaskart ði uþtrukusi, ðviesuojanti tamsa, ðis vientisas keleto parø metas 

man sukeldavo ir sunkiai paaiðkinamà nerimà. Kiekvienàkart mintyse 

brëþdavau paðvaisèiø þemëlapius, þymëdavausi ðvytëjimø jûras. Niekada 

nepalioviau tikëjæs, kad pagaliau atrasiu. Gyvenau lyg kartografas, 

kuris per tûkstanèius bandymø kruopðèiai nuþymëdavo Naujojo pasaulio 

kontûrus, taèiau vis dar bûdavo nepatenkintas savo darbu. Bet vis dar tikëjausi, 

gal net intuityviai jauèiau: reikëjo stengtis, kad susigràþinèiau 

tai, suieðkoèiau. Kadaise kaþkuriame ðio ryðkaus skliauto taðke pasiklydo 

mano tikroji vaizduotë. Að jà staiga pameèiau kaip smulkø, menkavertá 

niekutá, kuris dingo ðokanèiose ðiaurinës nakties spalvose. Gal nuo 

tada ir pradëjau á viskà þvelgti tartum pro stiklinæ ribà, teisinausi sau, 

daþniausiai beprasmiðkai, kad tik taip þvilgsnis stipriau ásikabina á aplinkà. 

Taèiau ðiànakt ðis tikëjimas nebebuvo toks tvirtas. 

Palengva nutirpo iðkeltos rankos, visas kûnas ëmë pasiduoti nuovargiui. 

Þinoma, laukiau to, nes ðitaip nutikdavo kaskart. Vis dëlto ðásyk 

tikrai neapskaièiavau: lango rëmas buvo nemenko svorio. Juk kasmet 

man nebeuþtekdavo nedideliø stiklo duþenø, pro kurias sekiau dangø, todël 

ir buvau nutaræs iðmëginti kità priemonæ. Neskubëdamas uþsimerkiau, 

bet netgi toks dirbtinis aklumas nepaliovë vedþiojæs manøjø akiø 

po þërintá paðvaisèiø ðëlsmà. 

Ir per tà akimirksná ávyko tai, ko maþiausiai tikëjausi. Aukðti skliautai 

ëmë pilkëti. Ðalimais jauèiau nepasiekiamà sekundþiø greitá, nes ðvytinèios 

freskos ûmai pradëjo gesti. Atrodë, lyg tûkstanèiuose dangaus 

miestø kaþin kas vienà po kito uþpûtë gaisruojanèius þiburius. Þibintininkas 

darbavosi neskubriai, ið aukðtybiø paðaipiai þvelgdamas á mano 

sustirusià, rëmà vos benulaikanèià figûrëlæ. 

Vis arèiau skalijo ðuo. Kilo stipri pûga, kuri ruoðësi paslëpti nuo manæs 

vaizduotës kelià. Nebesigirdëjo ðarmos kristalø dainavimo, artëjantis 

chaosas iðkraipë ausiai áprastà gamà ir dabar girdëjosi tik prislopintas 

ûþesys. Prieðais maèiau artëjanèià sniego sienà, kuriai iki rojaus obels 

buvo likæ visai nedaug. Skaudanèiais, þvarbstanèiais pirðtais dar atkakliau 

ásikibau á mediná rëmà ir kiek ámanoma, kiek leido paskutinës jëgos, 

iðkëliau já á virðø. Stiklo pavirðiumi èiûþtelëjo kreivaðonës, iðpurtusios 

snaigës. Pûgos epicentras persimetë virð manæs. Uþ plonos, skaidrios ribos 

tirpo miriadai þaliø, raudonø, sidabriniø freskø. Ðvytinèià naktá uþvërë 

visa laidojanti baltuma. 

 

Neprisimenu skaidresnio rytmeèio nei tas, kuris atkeliavo po keliolikos 

ilgø sutemos parø. Balsvas apsodas supo tolimà saulës kristalà. Sssiii. 

Èia, þemai, visa savo ðviesybe muzikavo lengvos ðerkðno dulkës, aplipusios 

rojaus obelá. It uþmirðti piliakalniai tylëjo sniego masyvai. Kaþkur giliai 

jutau, kaip uþmigusios mano akys pamaþu áveikë aklumà. Gulëjau 

ásuptas á tûkstanèius paðvaisèiø, á tûkstanèius þërinèiø juostø, á galingø 

pusniø ðilumà. Tiesa, vos áþvelgiama riba vis dar tebebuvo atskirtas mano 

þvilgsnis. Jo skvarbumà dengë ðvelnus, plonytis ledas, inkrustuotas miniatiûrinëmis 

sniegulëmis. Taèiau dabar, kitoje pusëje, kaip niekad aiðkiai regëjau 

vaizduotës pëdsakus. Ji turbût galiausiai susiprato, sugráþo ið þalvariniø 

skliautø ir dabar budëjo greta manæs. Tàsyk, po daugybës metø, buvau 

laimingas. Ðiaurës ðviesa sroveno nurimusiu mano kûnu. 

NERIJUS CIBULSKAS

12 


Mano skyrybos su 

jûsø meiluþiu 

Nusirenk. Álipk á duðo kabinà ir atsuk vandená visu pajëgumu. 

Priglausk duðo antgalá sau prie veido. Rëk. Klyk. Atsiskleisk 

centriniam vandentiekiui visu savo nuogumu. 

Uþsidaryk tualete. Gali iki soties dauþytis nuo vienos 

sienos prie kitos. Gali sudauþyti visas keturias ar, jei tau pasisekë, 

penkias ir daugiau. Tualeto patalpos niekuo nenustebinsi. 

Greièiau jau pati patalpa tave nustebins atpildama tave 

visà tau po kojomis. 

Nueik á prieðkambará ir paglostyk karèius savo seniai 

paþabotai laisvei. Papenëk jà prisiminimais ir proðvaistëmis. 

Pagirdyk jà ið savo stiklinës, taip taip, tos, kurià laikai 

rankoje. 

Sveikinu, tu ávykdei visus tris ryto uþdavinius. O dabar 

þingsniuok ten, ið kur vakar parëjai. 

Tu pavëlavai penkias minutes. Per tiek laiko spëjau surûkyti 

dvi cigaretes. Tad vienà tu man skolingas: að 

neleidþiu savo laiko tau savo sàskaita. Antram pasimatymui 

taikoma vienos cigaretës nuolaida. Tad, 

kaip jau minëjau, lieki man skolingas. Ir neþiûrëk 

taip á mane. Kità kartà þinosi, kad vëluoti á susitikimà 

su manimi nedera. 

Vakar po mûsø susitikimo likau ten, kur ir iðsiskyrëme. 

Galvojau apie mus. Sakytum, keista, tu nelaikai 

mûsø pora, bet susitarimai galimi ir konkliudentiniais 

veiksmais. Kiekvienà dienà ateini pas mane, 

sëdi su manimi vienoje këdëje ranka apglëbæs 

mano peèius, kartais apsimeti, kad ranka nuslysta, ir 

palieti mano klubus. Pripaþink, tu negali atplëðti savo 

lûpø nuo mano kaklo. Að þinau, kad tau patinka mano 

kvapas. Muilo, cigareèiø, kito vyro ar kitos moters. 

Taip pat þinau, kad tu buèiuoji ir kitø Jø kaklus. 

Vienas paukðtelis paèiulbëjo, kad turi ir gaðlesniø 

ágeidþiø: viena moteris tarë maèiusi, kaip sëdëjai 

striptizo klube ir glamonëjai ðokëjai krûtis. Iðëjai nesumokëjæs. 

Tad dþiaukis, kad esi man skolingas tik 

vienà cigaretæ, o ne visà nuogà ðoká. 

Senas ðunsnuki, pripratau prie tavæs. Að net nepastebëjau, 

kaip tau pavyko taip man prisimeilinti. Ryte nubundu ir 

naktimis uþmiegu galvodama apie tave, liesdama tavo miglotà 

veidà. Nepriëmiau naujø darbo pasiûlymø, nespjoviau á 

viskà ir nestovëjau pakelëje iðkëlusi nykðtá aukðtyn. Mokiausi 

priþiûrëti Bërá koridoriuje. Tu mokei já ðukuoti, 

ðnabþdëti hipnotizuojanèius þodþius jam á ausá: neskubëk, 

nepabëk, nurimk, nurimk, numik. 

Tu vis dar èia, o galvojau, kad pabëgsi neapsikentæs mano 

nesibaigianèiø priekaiðtø. Sakaisi esàs kurèias, taèiau ið 

to, kaip keièiasi tavo veido iðraiðka, manau, kad nesakai 

man visos tiesos. Tu tiesiog nenori girdëti to, kà kiekvienà 

dienà tau sako visos tos tavo aplankytos moterys ir, neslëpki, 

visi aplankyti vyrai. Ir þinai, kartais man tavæs gaila: tiesiog 

nesutikau në vieno tavo meiluþio, kuris tavæs nemenkintø. 

Menkas. Ðtai koks tu esi. 

Vis dar èia. Negaliu patikëti, dievai mato, negaliu. Meldþiu, 

iðeik trumpam, noriu pabûti viena, nueiti ten, kur dar 

niekada nebuvau. Ne, ne su tavim, noriu, kad ta vieta bûtø 

tik mano, o ne mûsø, kaip viskas, kà iki ðiol turëjau. 

Ryte pasibeldþiu á tavo duris. Atëjau kiek anksèiau. Iðgirdau 

tavo klyksmà ir ávirtau pro duris. Iki keliø mane uþsëmë 

vanduo, á kelá trenkësi vamzdþio gabalas. Sudauþei 

sienas. Visas tualeto sienas. Iriuosi á tavo irðtvos glûdumà, 

noriu pamatyti tave suþlugusá, kokià ne kartà mane esi pats 

palikæs. 

Jokio raðtelio, jokio þirgo, jokiø kamanø. Suskamba mano 

telefonas. Tai tikrai ne tu. Giliai ákvepiu ir pagaliau: alio. 

Eglë Ramoðkaitë 

Þaidþiame siûlais 

Þiûrinëju pro sienà á nepilnameèiø lokomotyvà ir mezgu 

visiems ðalikà. Nei vieno, nei kito gerai nematau, neslëpsiu. 

Aklumas pribloðkë mane savo deðine. Tartum likau kniûpsèias 

su trimis kulkomis, bet be ðautuvo. Tokiais momentais 

kyla noras kontaktinius læðius iðkeisti á akinius, o akinius – á 

koká nors ðlapesná reikalà. Gal taip ir padaryèiau, jeigu nebûèiau 

prieðiðkai nusiteikæs mainø atþvilgiu. Tik juokingas 

tas prieðiðkumas, kai keliai jau antra diena suleidæ ðaknis á 

betonà. Betgi mezginiai nemezganèiø nelaukia. Ta proga, 

besdamas virbalu á bespalvæ siûlo gniûþtæ, nugirstu, kaip atsëlina 

mano paties brisius ir jo paties galas. Ðlykðtynë, ir vël 

neiðvengsim kalbø apie politikà. Brisius norëtø savo vardà 

raðyti lenkiðkais raðmenimis, bet va negali. Tad ásitaisom 

dviaukðtëje këdëje ir laukiam naujo ástatymo. Kad galëtø. 

Laukiam iki pat vidurnakèio, bet vidurnaktis pasirodo be 

kompanijos, o be pastarosios jis nedaug tevertas. Bent jau 

pasvertas, uþvertas, sutvertas. Truputá rimuojasi. 

Mindaugo Lukoðaièio pieðinys 

Sulig tuo metu ástatymo vardu kunigo Zdebskio stotelëje 

sustoja kalbanti tatuiruotë. Dukart patikinu, kad jinai tik 

pati sau ádomi. Bet álipu. Pasivaþinëjimams zuikiu sunku atsispirti. 

Þmonës kalba, kad taip sukûræs zuikiø dievas, nes 

tiesiog niekas kitas to nesukûrë anksèiau. Jeigu taip lemta, 

tai gerai: zuikinëju ir toliau mezgu. Bet jau nebe ðalikà, o 

treèià aká. Kad geriau matyèiau, kur iðlipti. O ðtai brisius net 

neálipo. Laipiojimams jis jau per senas. Regis, tinkamas liko 

tik politikai. Uþtai að visà kelià niekaip negalëjau liautis 

galvojæs apie já. Vis per tà þioplumà. Pamirðau jam numesti 

kaulà, o kai pastaràjá syká tai buvau pamirðæs, radau já nusigrauþusá 

savo dilbá. Taip pat deðinës rankos. Nuo tada jis 

nebepasiraðinëja. Bet savo vardà vis tiek nori raðyti lenkiðkais 

raðmenimis. Pervertas. Uþ poros sankryþø tatuiruotë 

pameta ûsus, netveriu savo kailyje ir dël kokios nors prieþasties 

spjaunu á ðuliná. Atgal einu pësèiomis, kad ðulinys 

nespjautø atgal. Girdþiu, kaip tirpsta mano ápëdai, pralinksmëju. 

Nepastebimai vël sëdþiu dviaukðtëje këdëje ir sudarinëju 

brisiui draugijà. Raðtu. Raðtais. 

Lauþau savo raðiklá tokiomis garsenybëmis kaip Jozefas 

Knechtas ar Vilas Farnabis, kad tik ðunsnukiui geriau pataptø, 

kad turëtø ant ko paloti. Net pasiimu SMS paskolà, 

kad nors kartà gyvenime mano iðtikimasis apsidairytø Makondo 

suvenyrø krautuvëje, gal net kà nors nusipirktø. Ar 

bent jau pakeltø kojà prie svetimoje ðalyje ásidienojusio 

saulëlydþio. Tiesà sakant, verèiu kalnus, palikdamas sizifus 

be darbo, o jam në velnio në motais. Kalës vaikas. Daryk tu 

kà nori, bet brisius tinginys, todël taip ir nesulaukæs draugø 

atsistoja ir pradeda plevësuoti uodega. Ðákart, kaip ir paprastai 

po tokio iðdidaus jo manifesto, net paskutinës kambary 

buvusios musës iðskrido á ðiltus kraðtus. Turbût todël, 

kad tingëjo laukt, kol brisius liausis. Að irgi kaþkaip lyg ir 

tingiu, todël iðardau treèià aká ir laukiu, kol Edisonas iðras 

regëjimà be treèios akies. Jauèiuosi pasielgæs kilniai. Kilnoju 

tà kilnumà Gráþulo Ratais ir klausiu savo politologo, kà 

gersim pusryèiams. O jis net nepaklausia: „Èinaski, èia tu?“ 

Nelangas 

Vaidas Karlonas 

Ir visai Jûs, gerb. Vaidai Karlonai, ne kaip langas. 

Eidama namo pastebëjau didelá langà, paliktà prie konteinerio. 

Matyt, já iðmesti norëjæs þmogus negalëjo apsispræsti, 

ar èia popierius, ar plastikas, ar stiklas, ar buitinë atlieka. 

Matyt, tas þmogus yra bûtent tas, kuris spokso 

vogèiom ið uþ medþio á mane. Kà padarysi, pamoju 

jam ranka, á kairæ ir á deðinæ pasuku galvà: suprask, 

langas dar geras, gerai, kad ir neiðmetei. Man jo reikia 

ir að já tempiu namo. Sunkiai tilpo jis pro duris. 

Buvo ánoringas, pamanykite! Prie miegamojo sienos 

jam ne vieta, virtuvëje jis apniunka, o tualete jam maþa 

erdvës. Pastaèiau já tarpduryje, pristûmiau ið abiejø 

pusiø po këdæ, kad galëtø vienas ramiai sau stovëti, 

þiûrëti á visà mano butà ir galvoti, tegul ir apie kitokià 

moterá. Tegul ir apie begonijas, kurios dabar jau 

ðàla pirmojo speigo pamylëtos. Apmaudu, kad mano 

namuose mano paèios sukurtos taisyklës neleidþia 

rûkyti: langas purkðtauja, o að imu màstyti apie kitoká 

langà. 

Galëèiau sëdëti ant palangës, tikriausiai rûkyti ir 

màstyti apie kitoká vyrà. Bet mano butas neturi langø 

ir palangiø, átaisytø sienose: vienintelis mano langas 

stovi tarpduryje paremtas taburetëmis. Tad belieka 

màstyti apie tai, kokio velnio parsitempiau ðità daiktà 

namo, ir galbût tikëtis, kad jis nors kartà paþiûrës pro 

mane. 

Po velniø, juk èia tik langas. Liaujuosi laukti neámanomo 

ir pati imuosi iniciatyvos þiûrëti pro já: matau graþias 

angliðkas kapinaites, tvarkingà vejà ir vienodus paminklus. 

Praveriu langà ir mëginu prieiti arèiau prie to, kà langas 

man bando parodyti. Niekam neþinomi vardai ir niekam neþinomos 

pavardës. Në vieno jø ðeima neliûdi, bent taip neskelbia, 

galbût èia niekam neþinomo karo aukø palaikai ilsisi 

ramybëje. Në vienos anapilio gyvenvietës durys neturi 

lankytojø. Gerà valandà pasivaikðtau tarp antkapiø, pasidþiaugiu 

tvyranèia ramuma, bet jà staiga nutraukia tas pats 

mano ðiandien matytas þmogus: mano lango buvæs savininkas. 

Jis lëtai mindo kapiniø vejà, eina ryþtingai pro kiekvienas 

duris ir prie jø palieka èia roþiø, èia smëlio saujà, èia 

pirðtu pripurto cigaretës pelenø. Uþuot sëdëjæs ant palangës 

ir màstæs apie kitokià moterá arba þiûrëjæs pornografijà. 

Taip ir nepastebëjau, kaip bendroji jungtinë nuosavybë 

atsirado anksèiau nei mano ir nuosavybës bendraturèio santykiai. 

Sienose iðdauþëme skyles, átaisëme palanges, kad 

galëtume sëdëti, rûkyti ir galvoti apie kitokius langus, kuriø 

neásistatëme tik todël, kad kol kas þiûrime vienas pro kità. 

Langai palauks savo eilës þiûrëti pro mus. Langai palauks, 

kol tapsime niekam neþinomø karø aukomis. 

Rytoj eidama ið darbo aplenksiu konteinerá: atliekos visada 

liks atliekos, langai liks langai, o að ir kità rytà taip pat 

eisiu á darbà. 

Eglë Ramoðkaitë 

Redaktorius: Þydrûnas Drungilas 

(zydrunas.d@gmail.com). 

Kalbos redaktorë: Audrë Kubiliûtë. 

Maketas: Zita Remeikienë. 

Paveldas: Juozas Ðorys. 

Direktorë: Lina Èerniauskaitë. 

Finansininkë: Danuta Churtasenko. 

Savaitraðtis iðeina penktadieniais. 

Leidþiamas nuo 1990 m. vasario 7 d. 

Leidþia VðÁ „Ðiaurës Atënø fondas“. 

ISSN 1392-7760. 3 spaudos lankai. 

Indeksas 0109. Tiraþas 1560 egz. 

Redakcijos adresas: Mësiniø g. 4, 

01133 Vilnius. Telefonas: 261 37 70. 

Elektroninis paðtas: satenai@takas.lt. 

www.satenai.lt; www.culture.lt/satenai. 

Spausdino UAB Ukmergës spaustuvë. 

Vasario 16-osios g. 31, 20131 Ukmergë. 

„Ðiaurës Atënus“ remia: Kultûros 

rëmimo fondas; Spaudos, radijo ir 

televizijos rëmimo fondas. 

Redakcijos ir autoriø nuomonës 

nebûtinai sutampa. 

VðÁ „Ðiaurës Atënø fondo“ sàskaita 

AB banke „Swedbank“ (kodas 73000) 

LT36 7300 0100 0000 7071.

Nr.1 (1067) - Å iaurÄs AtÄnai

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?

Nr.1 (1067) - Å iaurÄs AtÄnai