Sesučių būna Ispanijoje - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir ...
Sesučių būna Ispanijoje - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir ...
Sesučių būna Ispanijoje - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir ...
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
kitokia pat<strong>ir</strong>tis<br />
<strong>Sesučių</strong> <strong>būna</strong><br />
<strong>Ispanijoje</strong><br />
Ketverių metų Domantas įsitikinęs, kad sesutę gauti<br />
nėra labai sunku – reikia tik, kad mamytė parskristų<br />
lėktuvu. Kol kas taip keturmetis supranta, iš kur ats<strong>ir</strong>anda<br />
vaikai. Prieš metus jų šeimoje ats<strong>ir</strong>ado Paulina.<br />
Mama išskrido į Ispaniją viena, o grįžo su mažyle.<br />
30<br />
Mamos žurnalas 2013 Gegužė<br />
www.mamoszurnalas.lt
Neįprastą įvaikinimo istoriją<br />
pasakoja mama Jolita.<br />
Šeima – tai ne<br />
vienas, o keli<br />
vaikai<br />
Jolita su vyru kartu gyvena<br />
jau 12 metų. Nuo pat pažinties<br />
pradžios abu svajojo<br />
apie „tikrą“ šeimą, kurioje<br />
auga ne vienas, o keli vaikai.<br />
„Ištekėjau anksti, 22 metų, tačiau<br />
iš karto susilaukti vaikelio<br />
nepavyko. Todėl planavau<br />
baigti mokslus, įsidarbinti, įsigyti<br />
būstą... Po kelerių metų<br />
nesėkmingų bandymų pradėjome<br />
galvoti apie tai, kad gyvensime<br />
be vaikų, daug keliausime,<br />
pažinsime pasaulį. Bet<br />
kalbos <strong>ir</strong> liko kalbomis – supratome,<br />
kad vien hobis negali užpildyti<br />
gyvenimo. Po aštuonerių<br />
metų sulaukėme Domanto.<br />
Mūsų Domantas – tai Dievo<br />
dovana, gyvenimo stebuklas,<br />
kiekvienos dienos esmė<br />
<strong>ir</strong> prasmė. Domantui buvo vos<br />
keli mėnesiai, kai su vyru pradėjome<br />
kalbėti, kad tikrai bus<br />
<strong>ir</strong> antras vaikelis, kurį įsivaikinsime.<br />
Čia abiejų mūsų požiūriai<br />
sutapo. Esu nepaprastai<br />
laiminga, kad šeimoje esame<br />
bendraminčiai visais esminiais<br />
gyvenimo klausimais – kur turėtume<br />
gyventi, kaip atrodys<br />
mūsų namai, kokie turėtų būti<br />
santykiai šeimoje, kiek turi būti<br />
vaikų“, – pasakoja Jolita.<br />
Šeima buvo pareiškusi norą<br />
įsivaikinti, užpildžiusi dokumentus,<br />
išklausiusi kursus būsimiems<br />
įtėviams <strong>ir</strong> įrašyta į<br />
galimų įvaikinti asmenų sąrašą,<br />
kai Jolita sulaukė lemtingo<br />
skambučio iš įvaikinimo tarnybos.<br />
Turėdami labai negausią<br />
informaciją, kad sveika, pusantro<br />
mėnesio amžiaus mergaitė<br />
yra palikta <strong>Ispanijoje</strong>, <strong>ir</strong> kad<br />
Ispanijos atstovai reikalauja,<br />
jog mergaitę parsivežti atvyktų<br />
būsimi įtėviai, Jolita su vyru jau<br />
tą pačią dieną davė sutikimą.<br />
„Tikėjomės, kad pavyks visus<br />
formalumus sutvarkyti per 2–3<br />
savaites, tačiau reikėjo sutvarkyti<br />
daug dokumentų lietuvių <strong>ir</strong><br />
ispanų kalbomis. O tai nebuvo<br />
taip paprasta – vasarą Ispanijos<br />
teismai, valstybinės institucijos<br />
d<strong>ir</strong>ba trumpai, tik iki pietų,<br />
nes vėliau labai karšta, tad kol<br />
dokumentai keliavo p<strong>ir</strong>myn <strong>ir</strong><br />
atgal, praėjo dar pusantro mėnesio.<br />
Sunkiausia šiuo laikotarpiu<br />
buvo žinoti, kad tavo vaikas<br />
auga kažkur kitoje šeimoje. Paguoda<br />
tik ta, kad ne vaikų namuose,<br />
o rūpestingos moters<br />
namuose. O tada sulaukiau žinios,<br />
kad kartu su įvaikinimo<br />
tarnybos specialiste Regina<br />
galiu skristi į Ispaniją <strong>ir</strong> parsivežti<br />
vaikelį“, – sako Jolita.<br />
<strong>Ispanijoje</strong> nėra<br />
kūdikių namų<br />
Dar prieš kelionę į Andalūziją<br />
Jolitos šeima<br />
susipažino su mažąja<br />
Paulina. Mergytę jie matė<br />
per skaipą, dažnai bendravo<br />
su mergaitę globojusia šeima.<br />
Mergaitė atrodė guvi, tv<strong>ir</strong>ta,<br />
tamsių, kaštoninių plaukų. Jolita<br />
apie kūdikio sveikatos būklę<br />
žinojo tik tiek, kad ji gimė sveika,<br />
išnešiota, po cezario operacijos.<br />
Biologinė mama atsisakė<br />
net pamatyti vaikelį, iškart paliko<br />
valstybės globai <strong>ir</strong> jau kitą<br />
rytą išvyko iš ligoninės.<br />
Andalūzijos regiono socialiniai<br />
darbuotojai pranešė Lietuvos<br />
konsulatui apie gimusį kūdikį<br />
– Lietuvos pilietį, <strong>ir</strong> buvo<br />
pradėti tvarkyti dokumentai<br />
jam grąžinti į Lietuvą.<br />
<strong>Ispanijoje</strong> kūdikiai nepapuola<br />
į kūdikių namus. Jie iškart<br />
patenka į globėjų šeimas, kuriose<br />
gyvena, kol juos įsivaikina.<br />
Lietuvaitė dešimtą savo<br />
gyvenimo dieną pateko pas<br />
nuostabią globėją, auginančią<br />
dvi dukreles. „Apie šią globėją<br />
būtų galima romaną parašyti,<br />
– sako Jolita. – Ši Ispanijos<br />
šeima ilgai negalėjo susilaukti<br />
savo vaikelio, tad užpildė dokumentus<br />
įsivaikinti. O <strong>Ispanijoje</strong><br />
kūdikių paliekama kur kas<br />
mažiau, nei yra norinčių įsivaikinti<br />
šeimų, tai šeimai buvo pasiūlytas<br />
kūdikis iš Kinijos. Sus<strong>ir</strong>uošusi<br />
skristi į Kiniją parsivežti<br />
metų <strong>ir</strong> mėnesio amžiaus<br />
dukrytės moteris sužinojo,<br />
kad <strong>ir</strong> pati yra vieną mėnesį<br />
nėščia. Tačiau šeimynine laime<br />
džiaugtis šiems puikiems žmonėms<br />
teko neilgai – praėjus<br />
metams po dukrytės gimimo<br />
tragiškai žuvo vyras, d<strong>ir</strong>bęs laivo<br />
kapitonu, <strong>ir</strong> moteris liko viena<br />
su dviem mergytėmis. Kaip<br />
tik tuo metu šeima tvarkė dokumentus<br />
įsivaikinti antrą vaikutį,<br />
tačiau po vyro žūties moteriai<br />
buvo atsakyta. Matyt dėl<br />
to, kad užpildytų š<strong>ir</strong>dyje ats<strong>ir</strong>adusią<br />
tuštumą, ji tapo paliktų<br />
kūdikių globėja. Tai darbas,<br />
už kurį valstybė moka pinigus,<br />
tačiau tokį darbą d<strong>ir</strong>bti gali tikrai<br />
ne kiekvienas žmogus. Juk<br />
naujagimį tenka pasiimti visai<br />
mažytį, juo rūpintis<br />
dieną <strong>ir</strong><br />
naktį. Mūsų Pauliną<br />
ta moteris<br />
augino 3 mėnesius.<br />
Jai tai buvo<br />
p<strong>ir</strong>mas kūdikis,<br />
o šiuo metu, kiek<br />
žinau, ji jau globojo<br />
4 kūdikius.<br />
Mane sužavėjo<br />
ispaniškos šeimos<br />
modelis. Kol<br />
porą dienų svečiavausi<br />
toje šeimoje,<br />
mačiau, kaip į svečius atėjo<br />
jos brolis, pagamino pietus.<br />
Kitas brolis užsuko su savo<br />
drauge, pažaidė su vaikais,<br />
juos nuprausė. Atėjo draugė,<br />
išlygino kalną skalbinių, pamojavo<br />
ranka <strong>ir</strong> išėjo. Žaidimo<br />
aikštelėje ar besėdint kavinėje,<br />
draugės pas<strong>ir</strong>ūpina, pamaitina<br />
vaikelį, kad jį prižiūrinti moteris<br />
– motina – galėtų atsipūsti,<br />
pailsėti, pabendrauti su žmonėmis.<br />
Toje ispanų šeimoje pamačiau<br />
visai kitokią bendravimo<br />
kultūrą. Ne viena moteris<br />
rūpinasi šeima <strong>ir</strong> vaikais, bet<br />
visi jos artimieji.“<br />
Dviem lietuvėms – Jolitai <strong>ir</strong><br />
įvaikinimo tarnybos darbuotojai<br />
Reginai – teko skristi į Andalūziją,<br />
du kartus persėdant<br />
į kitą lėktuvą, paskui dar 2 valandas<br />
važiuoti traukiniu. Po 10<br />
Įsivaikinus<br />
Pauliną, nė<br />
kartą neaplankė<br />
abejonės, ar gerai<br />
pasielgėme. Mes<br />
netikime mitais,<br />
kad įvaikinti<br />
vaikai kažkokie<br />
kitokie, prastesni.<br />
Jie yra tokie<br />
patys nuostabūs<br />
gyvenimo perlai,<br />
kaip <strong>ir</strong> pačių<br />
pagimdyti vaikai.<br />
valandų kelionės Ispanija pasitiko<br />
draugišku 30 laipsnių<br />
karščiu. (Mat kartais vasarą<br />
<strong>būna</strong> <strong>ir</strong> apie 40). Kitą dieną <strong>vaiko</strong><br />
<strong>teisių</strong> <strong>apsaugos</strong> skyriuje įvyko<br />
p<strong>ir</strong>masis susitikimas su dukryte.<br />
Jis buvo labai jausmingas.<br />
Daug ašarų, padėkų, š<strong>ir</strong>dies<br />
v<strong>ir</strong>pulio, mano, kaip būsimos<br />
mamos – kad pagaliau ją<br />
laikau savo rankose, globėjos –<br />
kad tuojau teks atsisveikinti su<br />
mažąja globotine. Kol buvo sutvarkyti<br />
reikiami dokumentai,<br />
Jolita porą dienų praleido globėjos<br />
šeimoje, pratindamasi<br />
prie mažylės. „Paskutinį vakarą<br />
pasiūliau globėjai vienai atsisveikinti<br />
su mergyte, <strong>ir</strong> ji buvo<br />
labai dėkinga už tai, – pasakoja<br />
Jolita. – O trečiąjį rytą mūsų<br />
jau laukė kelionė<br />
į Lietuvą. Nustebino<br />
mergytei sukrautas<br />
kraitis –<br />
globėja ne tik parašė<br />
laišką ispaniškai,<br />
kurį kada<br />
nors Paulina galės<br />
perskaityti,<br />
bet <strong>ir</strong> pridėjo daugybę<br />
kūdikių reikmenų:<br />
drabužėlių,<br />
buteliukų, termosą,<br />
pieno mišinio,<br />
prausimosi<br />
reikmenų, vaikišką krepšį, nertą<br />
skraistę, žaisliukų, ispanišką<br />
vėduoklę. Sužinojusi, kad žiemą<br />
Lietuvoje <strong>būna</strong> 20 laipsnių<br />
šalčio, moteris nup<strong>ir</strong>ko storiausią,<br />
kokį tik rado, kombinezoną,<br />
vis dėlto gerokai per ploną<br />
mūsų žiemiškiems orams...“<br />
Jolita prisimena, kad atsisveikinimas<br />
buvo labai jausmingas,<br />
su ašaromis. Globėjai pris<strong>ir</strong>iša<br />
prie kūdikių, pamilsta<br />
juos, nors <strong>ir</strong> žino, kad globoja<br />
tik laikinai. Ispanė kvietė palaikyti<br />
ryšius, atvykti paviešėti<br />
į Ispaniją. Jolitos šeima kada<br />
nors taip <strong>ir</strong> padarys. Ir iki šios<br />
dienos, bendraujant per skaipą<br />
ar elektroniniais laiškais su<br />
globėja, vis primenama, kad<br />
mažoji Paulina <strong>Ispanijoje</strong> turi<br />
dvi pusseseres.<br />
Į Lietuvą mažylė skrido tu-<br />
www.mamoszurnalas.lt Gegužė 2013 Mamos žurnalas 31
teisininkė, su<br />
teisinėmis įvaikinimo<br />
procedūromis<br />
teko susidurti tiek pačiai, tiek<br />
tvarkant pažįstamų reikalus.<br />
Lietuvoje įvaikinimo procesas<br />
nemotyvuotai vilkinamas, kūdikiai<br />
dėl biurokratinių formalumų<br />
mėnesių mėnesius praleidžia<br />
valdiškuose namuose,<br />
užuot patekę į šeimas. Apmaudu<br />
<strong>ir</strong> nepaprastai skaudu, kai<br />
dėl valstybės tarnautojų nesupratimo,<br />
kur d<strong>ir</strong>ba, kai dėl jų atmestino<br />
požiūrio į darbą, nejautrumo<br />
paliktų vaikų atžvilkitokia<br />
pat<strong>ir</strong>tis<br />
rėdama visai kitą vardą <strong>ir</strong> pavardę<br />
nei yra vadinama dabar.<br />
Gimdymo namuose ją pavadino<br />
gražiu ispanišku vardu, tačiau<br />
Lietuvoje Jolitos šeima jai<br />
suteikė Paulinos vardą <strong>ir</strong> savo<br />
pavardę. „Paulinos vardą susapnavau<br />
prieš kelerius metus.<br />
Sapnavau, kaip man duoda<br />
kūdikį <strong>ir</strong> sako, kad tai Ramunė.<br />
O aš sakau: „Ne, tai Paulina.“<br />
Paulina – mano prosenelės<br />
vardas. Mums su vyru tas<br />
vardas buvo gražus. Ir mano<br />
močiutė labai norėjo, kad senas<br />
giminės vardas vėl atgytų.<br />
Taip mūsų mažoji tapo Paulina“,<br />
– pasakoja Jolita.<br />
Kelionė namo<br />
Grįžti namo į Lietuvą, vežantis<br />
kartu trijų mėnesių<br />
kūdikį, pas<strong>ir</strong>odė kur<br />
kas paprasčiau, negu baiminosi<br />
moterys. Traukinyje <strong>ir</strong> lėktuvuose<br />
mažylė miegojo <strong>ir</strong> valgė,<br />
nekeldama jokių problemų.<br />
O Vilniaus oro uoste su gėlėmis<br />
laukė tėtis <strong>ir</strong> brolis. Domantas<br />
garsiai visiems paskelbė:„Čia<br />
mano draugė sesė.“ Ir iki šiol<br />
mažoji Paulina broliui liko tikra<br />
draugė. Nors pavydo <strong>ir</strong> konkurencijos<br />
dėl dėmesio pasitaiko<br />
kasdien, bet kiekvienas rytas<br />
prasideda klausimu, kur sesė,<br />
kiekvienas vakaras baigiasi sesės<br />
paglostymu prieš miegą.<br />
Jolita prisimena, kad grįžus<br />
į namus buvo taip gera, taip<br />
ramu š<strong>ir</strong>dyje, kad tą patį vakarą<br />
su vežimėliu sus<strong>ir</strong>uošė pasivaikščioti<br />
po apylinkes. „Kaimynai<br />
pamatę mus, stumiančius<br />
vežimėlį, vos per tvorą neperlipo,<br />
tad užsukome parodyti<br />
naujosios šeimos narės.<br />
Lietuviška vasara tuo metu<br />
nė kuo nenusileido ispaniškai,<br />
buvo 30 laipsnių karščio.<br />
Paulinos parsivežimas į Lietuvą<br />
prilygo jos gimimui. Su<br />
vyru kažkada kalbėjome, kad<br />
sprendimas įsivaikinti prilygo<br />
pastojimo faktui, dokumentų<br />
tvarkymas – nelengvam nėštumui,<br />
o kelionė į Lietuvą – gimimui.<br />
Tą dieną Paulina gimė<br />
mūsų šeimai. Keista, kad daugelis<br />
žmonių įsivaikinimą prilygina<br />
stresui ar baimėms. Daug<br />
kas bijo paveldimų ligų ar blogų<br />
genų. Bet kai pagalvoji, kiekvienoje<br />
giminėje yra bent po<br />
vieną alkoholiką ar kokia nors<br />
sunkia liga sergantį giminaitį.<br />
Mūsų atveju viskas buvo kitaip<br />
– stresą <strong>ir</strong> įtampą patyrėme<br />
tuo metu, kai žinojome,<br />
kad mūsų mergytė yra kažkur<br />
<strong>Ispanijoje</strong>, o ne mūsų šeimoje.<br />
Paulina į mūsų šeimą atnešė<br />
daug švelnumo <strong>ir</strong> ramybės.<br />
Ji nuostabi, rami mergaitė. Ta<br />
savo savybe nustebino p<strong>ir</strong>mosios<br />
kelionės metu, <strong>ir</strong> tai tęsiasi<br />
iki šiol. Mergytė tiesiog įsiliejo<br />
į mūsų gyvenimą, nereikalaudama<br />
jokių radikalių permainų.<br />
Jau po kelių dienų su mažyle<br />
važiavome pagyventi senelių<br />
sodyboje, vėliau patraukėme<br />
prie jūros, paskui – į Druskininkų<br />
pušynus. Nevengėme svečių<br />
– atėjus draugams ar kaimynams,<br />
pasiimdavau Pauliną<br />
į glėbį, <strong>ir</strong> ji ten gyvendavo tarsi<br />
mažas kengūriukas sterblėje.<br />
Tą vasarą dalyvavome Paulinos<br />
prosenelio 80 metų jubiliejuje,<br />
šokome, linksminomės,<br />
šventėme iš š<strong>ir</strong>dies“, – prisimena<br />
Jolita.<br />
Neslėps,<br />
kad įvaikinta<br />
Kol kas Jolitos šeima plačiai<br />
neskelbia, kad dukrytė<br />
yra įvaikinta. Nors<br />
nėra sulaukę neigiamos, skeptiškos<br />
reakcijos, kad mažoji yra<br />
įvaikinta, bet kartais sulaukia<br />
įžeidžiančių klausimų, už kiek<br />
p<strong>ir</strong>ko vaiką, kam reikia „duoti“,<br />
kad gautum tokį mažą vaiką.<br />
O reikia tik užpildyti prašymą<br />
<strong>ir</strong> pateikti dokumentus į savivaldybę.<br />
Moteris nusiteikusi<br />
suteikti teisinę pagalbą kitoms<br />
šeimoms, siekiančioms įsivaikinti.<br />
Ne kartą draugų draugai<br />
įsiprašė į svečius, atvažiavo pažiūrėti,<br />
kaip sekasi auginti įvaikintą<br />
mergytę, atsivežė tortą, jį<br />
valgė, bendravo <strong>ir</strong>... po kurio laiko<br />
paskambino, kad patys jau<br />
įsisuko į įsivaikinimo procesą.<br />
„Kol kas nekyla minčių, kad<br />
Kai mačiau Ispanijos<br />
pavyzdį, kur nėra<br />
kūdikių namų, darosi<br />
liūdna, kad kartais<br />
į vaikų likimus<br />
mes žiūrime labai<br />
nejautriai. Tikriausiai<br />
dėl to, kad kūdikių<br />
namai už kiekvieną<br />
vaikelį per mėnesį<br />
gauna nuo 3500 iki<br />
5000 litų.<br />
turėtume surasti biologinę<br />
mamą. Jei būdama brandi dukrytė<br />
kada nors norės tai sužinoti,<br />
patys padėsime rasti tą<br />
moterį, brolius, seseris. Žinome,<br />
kad Lietuvoje auga <strong>ir</strong> dvi<br />
įvaikintos sesutės. Tikiu, kad<br />
vieną dieną pabendrausime su<br />
jų šeima, tačiau kol kas laikomės<br />
nuostatos, kad informacijos<br />
pateiksime dukrai tiek,<br />
kiek ji pagal amžių pajėgs suvokti.<br />
Įvaikinimo fakto neslėpsime,<br />
tačiau pasakysime labai<br />
paprastai: pilvelio mamytė negalėjo<br />
ja pas<strong>ir</strong>ūpinti, todėl paprašė,<br />
kad pas<strong>ir</strong>ūpintų kita mamytė.<br />
Taip ji ats<strong>ir</strong>ado mūsų šeimoje“,<br />
– sako Jolita. Jolitai šis<br />
vaikas yra toks pats savas, tiek<br />
pat išlauktas, tiek pat išmylėtas,<br />
kaip <strong>ir</strong> bet kurios kitos pačios<br />
pagimdžiusios moters.<br />
„Paulinos tik p<strong>ir</strong>moji gyvenimo<br />
dėlionės dalis buvo drumstos,<br />
tamsios spalvos, o paskui tiek<br />
globėjos šeimoje, tiek mūsų<br />
namuose viskas dėliojasi labai<br />
gražiai, šviesiomis vaivorykštės<br />
spalvomis, mergaitė yra<br />
saugi <strong>ir</strong> mylima, tikiu, kad jos likimas<br />
bus labai gražus“, – sako<br />
naujoji mama.<br />
Įsivaikinti<br />
sunku<br />
„Aš esu<br />
32<br />
Mamos žurnalas 2013 Gegužė<br />
www.mamoszurnalas.lt
giu, vaikai auga vaikų namuose,<br />
jiems sus<strong>ir</strong>gus jie išvežami<br />
į ligoninę, paliekami kitam personalui,<br />
vėliau grįžta atgal į vaikų<br />
namus. Sutrinka vaikų vystymasis,<br />
nesusidaro prieraišumas<br />
vienam žmogui, įgūdžiai,<br />
gebėjimai. Turiu ne vieną pavyzdį,<br />
todėl galiu drąsiai pasakyti,<br />
kad paveldėta sistema nebeveikia,<br />
siekiant apsaugoti paliktų<br />
vaikų teises <strong>ir</strong> interesus.<br />
Kai mačiau Ispanijos pavyzdį,<br />
kur nėra kūdikių namų, darosi<br />
liūdna, kad kartais į vaikų likimus<br />
mes žiūrime labai nejautriai.<br />
Tikriausiai dėl to, kad kūdikių<br />
namai už kiekvieną vaikelį<br />
per mėnesį gauna nuo 3500<br />
iki 5000 litų, priklausomai nuo<br />
vaikelio sveikatos būklės. Todėl<br />
jie nėra suinteresuoti kuo greičiau<br />
kūdikius atiduoti šeimoms.<br />
„Juk ypač nedideliuose rajonuose<br />
<strong>vaiko</strong> <strong>teisių</strong> <strong>apsaugos</strong><br />
specialistai <strong>ir</strong> vaikų namų darbuotojai<br />
yra susiję giminystės<br />
ryšiais. Ir jei nebus vaikų, nebus<br />
finansavimo, teks naikinti<br />
darbo vietas, uždaryti vaikų namus,<br />
juk giminaičiai neteks darbo“,<br />
– <strong>ir</strong>onizuoja Jolita.<br />
Jolita pasinaudojo teise išeiti<br />
<strong>vaiko</strong> auginimo atostogų, kol<br />
Paulinai suėjo metukai. Šiuo<br />
metu mažylė jau lanko lopšelį-darželį,<br />
o mama grįžo į darbą.<br />
„Man tie motinystės metai<br />
prabėgo labai greitai – nepatyriau<br />
bemiegių naktų, net <strong>ir</strong> s<strong>ir</strong>guliuodama<br />
mažylė miegodavo<br />
naktį. P<strong>ir</strong>mą kartą dukrytė sus<strong>ir</strong>go<br />
tik po gero pusmečio, kai<br />
iš darželio v<strong>ir</strong>usų parnešė brolis“,<br />
– sako Jolita.<br />
Jolita savęs jau nebeįsivaizduoja<br />
be dviejų vaikų. Sako,<br />
kad vaikai suteikia pilnatvės,<br />
visi gyvenimo tikslai <strong>ir</strong> planai<br />
susiję būtent su jais <strong>ir</strong> dėl jų.<br />
„Įsivaikinus Pauliną, nė kartą<br />
neaplankė abejonės, ar gerai<br />
pasielgėme. Mes netikime<br />
mitais, kad įvaikinti vaikai kažkokie<br />
kitokie, prastesni. Jie yra<br />
tokie patys nuostabūs gyvenimo<br />
perlai, kaip <strong>ir</strong> pačių pagimdyti<br />
vaikai. Sk<strong>ir</strong>tumas tik tas,<br />
kad kai lengvai susilauki vaikų,<br />
ne visada įžvelgi tų perlų tviskėjimą.<br />
O dabar š<strong>ir</strong>dyje tiesiog<br />
ramu“, – sako Jolita.<br />
Ginta Liaugminienė
Change language